Išskleisti meniu
Visajai – Filipinų kurortų salynas

Visajai – Filipinų kurortų salynas

| 2 komentarai

Filipinų kurortai žinomi pernelyg menkai!

Daugelis jų – Visajų salų grandinėje, Filipininų archipelago viduryje. Čia – žalios, kalnuotos salos. Čia – geltono smėlio paplūdimiai iš kurių tolumoje, anapus ramių sąsiaurių vandenų, matosi kitos salos – toliau – dar kitos. Čia – povandeninio pasaulio stebuklai, kurių pažinimui net nereikia… mokėti plaukti.

Kuo Filipinų kurortai tokie ypatingi?

Žvilgsnis į tolimas salas nuo Sebu kalno

Žvilgsnis į tolimas salas nuo Sebu kalno

Tai straipsnis apie Visajus ir Filipinų kurortus. Straipsnis apie visus Filipinus yra čia

Borakajus – garsiausias Filipinų kurortas

Indonezija turi Balį, Tailandas – Puketą, o Filipinai – Borakajų!

Filipinų superkurorto esmė – jo „pagrindinė gatvė“. Ta gatvė – tai 4 km ilgio Baltasis paplūdimys! Iš visų restoranų, parduotuvių, viešbučių čia išeini tiesiai ant geltono smėliuko. Ant paplūdimio ir lauko įvairiausių pasaulio virtuvių restoranų staliukai, palmių pavėsyje dirba masažuotojos, kaselių pynėjos (Borakajuje ir vyrai, ir moterys jas pinasi). Vakarais – ir net dienomis – girdisi gyva muzika iš barų, keli žingsniai – ir laukia koncertai, turgūs, fakyrai.

Pagrindinėje gatvėje - paplūdimyje pinamos kaselės

Pagrindinėje gatvėje – paplūdimyje pinamos kaselės

Aistė, mano žmona, pasigailėjo pasiėmusi aukštakulnius – kur su jais eisi, kai jau pirmas žingsnis anapus viešbučio durų – į paplūdimį. Kito išėjimo „į gatvę” nėra – juk paplūdimys tai ir didysis prospektas! Daug kurortų esu buvęs pasaulyje, bet nieko panašaus nemačiau: na, būna viena kita kavinė paplūdimyje, bet kad visas gyvenimas ten virtų, kad visas miesto centras būtų „ant smėlio“?

Paplūdimys-gatvė žvelgiant nuo jūros

Paplūdimys-gatvė žvelgiant nuo jūros

O dar tas paplūdimys toks idiliškas. Su nuostabiais nuostabiais saulėlydžiais. Populiariausia pramoga ten ne kaitinimasis saulutėje (azijiečiai nemėgsta įdegti) ir net ne maudynės. Populiariausia pramoga – fotosesijos. Draugių kompanijos, šeimos, vaikinai ir merginos pozuoja ir fotografuoja, pozuoja ir fotografuoja tame garsiausiame Filipinų fone: būdavo, tie, kuriuos rasdavome atėję valandžiukei, ir mums išeinant dar fotografuodavosi. Prekijai nuomoja irklentes, valtis stikliniu dugnu – bet „irklenčių pamokos“ daugeliui irgi yra visų pirma gražus fotografijų fonas. Jei ateini vienas ir neturi, kas tave fotografuotų, tai instruktorius dirba labiau kaip fotografas…

Irklenčių pamoka

Irklenčių pamoka

O toliau nuo paplūdimio, Panajaus salos uolų fone, jau zuja rimtesnės vandens pramogos. Dešimtys laivų tempia parašiutus, kiti – pripučiamus bananus. It konvejeriu į jūrą ir atgal plukdomi nardytojai. Saulėlydžio stebėjimo „kruizai“, pasipilantys 4 ar 5 val. vakaro. Ypač smagu buvo praplaukti tradiciniu paraw burlaiviu: keleiviai ten sėdi ant į šoną atsikišusių tinklų, „ir laive, ir nelaive“. Kaip reikiant pataškė plaukiant per motorlaivių sukeltas bangas!

Ant paraw burlaivio autrigerio

Ant paraw burlaivio autrigerio

Neįtikėtina, bet daugelis filipiniečių, to 7641 salų salyno žmonių, nemoka plaukti! Tad eilės prekijų, palei palūdimį „stumdančių“ pramogas, net neklausti šaukia „Žinokit, nardymui su balionais nereikia mokėti plaukti!“. Visur – gelbėjimosi liemenės, daugybė pramogų apskritai orientuotos į nemokančius plaukti. Pavyzdžiui, šalminis nardymas: į jūrą buvome nuleisti su 35 kg šalmais, į kuriuos iš paviršiaus pumpuojamas suslėgtas oras neleido jų užpilti vandeniu – ir galėjome vaikščioti dugnu tarp koralų, žuvyčių.

Šalminis nardymas. Šalmo apačia atvira. Aišku, kaip ir daug kur Borakajuje, ne mažiau nei pramoga svarbios nuotraukos – jų kartu nėręs naras padarė virš 200. Ir čia ne Amerika – visas nemokamai perrašė į telefoną

Šalminis nardymas. Šalmo apačia iš tikro atvira – gali įkišti ranką; šalmo vidus neužpilamas dėl slėgio. Aišku, kaip ir daug kur Borakajuje, ne mažiau nei pramoga daugeliui svarbios nuotraukos – jų kartu nėręs naras padarė virš 200. Ir čia ne Amerika – visas nemokamai perrašė į telefoną

Kadangi ir aš nemokėjau plaukti, o Aistė, nors ir lankė baseiną, bet savimi nepasitiki, mums šis požiūris labai patiko, čia ne kokia Brazilija, kur, būdavo, laivas sustodavo beveik atviroje jūroje ir visi šokdavo plaukti į krantą, o mes likdavome it musę kandę. Tiesa, Borakajaus baltojo paplūdimio atabradas – kur ir kokį šimtą metrų nubridus vanduo neapsemia, bangų nėra – ir puiki vieta saugiai mokytis plaukti, net aš kažkiek pramokau. Dėl to tik dar keisčiau, kad daug vietinių nemoka…

Baltajame paplūdimyje

Baltajame paplūdimyje

Tiesa, supergyvas, bet superidiliškas Borakajus turi savo kainą: tai turbūt brangiausia vieta Filipinuose (aišku, nereikia išsigąsti – Lietuvos kainų maistas ir viešbučiai smarkiai nelenkia). Bet ji to verta! Be to, masinės pramogos čia kaip tik nebrangios – visas šalminis nardymas su nuplukdymu motoraiviu iki plūduro, nuotruakomis, teatsiėjo keliolika eurų.

Viešbutyje Borakajuje

Viešbutyje Borakajuje

Be to, Borakajaus tvarka griežta. Jei myli ekologiją, o tirpstantys šiaudeliai ir viešąjį transportą atstojantys triračiai elektromobiliai skamba žaviai, Borakajus bus puki vieta atsigauti nuo aplinkinių šalių šiukšlių ir netvarkos. Bet jei norėtum nerūpestingai sėdėti kavinėje prie staliuko palei pat jūrą, leisti „pasiganyti“ savo droną ir naudotis kitomis Pietryčių Azijos chaotiškomis laisvėmis – tai Borakajaus tvarkdariai nepatiks.

Valtyje su stikliniu dugnu

Valtyje su stikliniu dugnu

Borakajus – mažytė, siaurutė pailga sala. Vos už 500 m anapus garsiojo Baltojo paplūdimio – jau kita salos pusė, Bulabog paplūdimys. Dar kitokie salos pietūs, kur gyvena vietiniai. Ir šiaurė, kurios žalios kalvos aplipdytos vilomis, o pačiam gale Puka kriauklelių paplūdimys, kurio nuostabūs vaizdai kažkam pasirodė dar nepakankamai fotogeniški, tad pristatė visokių medžio ir smėlio skulptūrų.

Puka paplūdimyje

Puka paplūdimyje

Visgi džiaugiausi, kad neapsistojau salos šiaurėje: iki „gyvybės centro“ eiti toli, o jei norisi atokumo, gal geriau išvis rinktis ne Borakajų. Visajuose alternatyvų gausu!

Šiaurinio Borakajaus peizažai

Šiaurinio Borakajaus peizažai

Panglao (Bohola) – ramesnė ir didesnė kurortinė sala

Antroji pagal populiarumą Visajų „kurortinė sala“ – Panglao. Jos Alona Beach paplūdimys – tai toks „miniborakajus“. Su savo baltuoju paplūdimiu-gatve, kavinėmis. Bet viskam svarbu laikas. Jei būtume atvykę į Panglao tiesiai iš kokių Lusono kalnų ar Mindanao kaimo, būtume kaip reikiant apžavėti „modernia gyvybe“. Tačiau į Panglao keliavome jau po Borakajaus, ir joks abiejų paplūdimių palyginimas mintyse nebuvo Panglao naudai. Panglao Alona paplūdimys siauresnis, ten mažiau pramogų, gyvos muzikos ir t.t. – nors sėdėti stebint tolimus Sebu ir Sikichoro kalnus žavu.

Vakarienė Alona paplūdimyje

Vakarienė Alona paplūdimyje

Tačiau jei Borakajaus gera pusė jau yra ta pramogų, masių ir triukšmo zona, tai Panglao 90% vis dar yra palmių miškai, o nuo daugybės viešbučių ar restoranų net iki artimiausios normalesnės parduotuvės reikia važiuoti automobiliu, motociklu ar triračiais taksi (net viešojo transporto nelabai yra). Likusieji Panglao paplūdimiai irgi tokie „kaimiški“.

Panglao žvelgiant iš drono

Panglao žvelgiant iš drono

Ir ši „tropinio kaimo“ atmosfera sužavėjo neįtiktinai daug europiečių: mažai Filipinuose vietų, kur jų mačiau šitiek daug. Daugelis – vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrai su filipinietėmis žmonomis. Kiek pasakojo, dauguma verslų (viešbučių, restoranų) Panglao priklauso jiems. Nakvojome, beje, lietuviams priklausančiame viešbutyje, pas tautiečius, kuriuos irgi pritraukė lėtas ir šiltas Panglao ritmas (aišku, viešbutis toliau nuo Alona Beach).

Nardytojai grįžta į Panglao po nardymo

Nardytojai grįžta į Panglao po nardymo

Be to, prieš Borakajų Panglao turi didelį išskirtinumą: ši salelė sujungta tiltu su didesne Boholo sala, kurioje – keli atvirukiniai salos vaizdai. Tarsyrų „draustinyje“ (sanctuary) galima stebėti šiuos mažiausius pasaulyje primatus (žmogaus giminaičius), kurie, rodos, ne ką didesni už kai kuriuos milžiniškus filipinų vabzdžius ar driežus…

Tarsyras jų draustinyje

Tarsyras jų draustinyje

Šokoklado kalnai – tokie piliakalnius primenantys kūgiai – yra garsiausias salos peizažas, nors jei plytėtų ne pusantros valandos kelio nuo kurortų, turbūt, turistų minios ten būtų gerokai menkesnės. Populiari ir Loboko upė, kur plauioja laivai-restoranai bet du garsius „beždžionių tiltus“ per ją mums lankantis buvo nugriovęs taifūnas (įdomu, ar atstatys?). O tarsyrų draustinyje nerodė žadėto – nes nuo pat taifūno, praūžusio prieš keturis mėnesius, nebuvo elektros.

Šokolado kalnai Bohole

Šokolado kalnai Bohole

Bohole, vos ~10-15 km nuo Panglao viešbučių – ir Tagbilaranas, didžiausias salos miestas (100 000 gyv.), kuriame ir prekybos centrai bei kitokie „civilizacijos džiaugsmai“.

Tagbilarano maisto sunkvežimių parkas

Tagbilarano maisto sunkvežimių parkas

Sebu ir kiti nykoki Visajų miestai

Visajų vartai – Sebu didmiestis, antras pagal dydį Filipinuose. Jame gyvena 3 mln. žmonių, iš čia yra net tiesioginių skrydžių į Europą. Deja, miestas labai nykus – subombardavo amerikiečiai per Antrąjį pasaulinį karą, kai Filipinus, savo koloniją, atsiiminėjo iš juos užėmusių japonų. Vos keli įdomesni pastatai belikę, kaip Šv. Kūdikio bažnyčia (pastarosios statulos kopijos Sebu visur – net prekybos centruose, viešajame transporte), ar menkas ispanų fortas, ar šimtus metų vienos šeimos išlaikytas Jap-Sandiego namas.

Jap-Sandiego name Sebu

Jap-Sandiego name Sebu

Visas Sebu kadaise buvo tokių pilnas, bet dabar aplink – tik skurdesni rajonai, suręsti iš kartono, OSB plokščių, skardos ir šiferio lakštų. Juos kerta šiukšlių pilnos paplavų upės, gatvės ir gatvelės, kurių kai kurios per siauros pravažiuoti automobiliais. Šen bei ten „prasišauna“ šiuolaikiškesni daugiabučiai kurių didelėms šeimoms skirtuose butukuose ne ką daugiau vietos, nei skardos ir šiferio „lūšnelėse“) bei milžiniški prekybos centrai, į kuriuos turtingi ir vargšai eina atsivėsinti po stebuklingais kondicionieriais. Juk Sebu, kaip ir visuose Visajuose klimatas pastoviai karštas: dienom nuo +30 iki +32, naktim nuo +23 iki +24. Ir kas europiečius žavi, vietiniams dažnai tik trukdo: „Kai dirbau JAV, man daug labiau patiko Niujorkas, nei Florida“ – pasakojo vienas – „Ten būna ir pavasariai, rudeniai, žiemos, o Florida tai kaip Filipinai…“.

Sebu fragmentas

Sebu fragmentas

Beje, Sebu yra ir keturioliktas pagal dydį pasaulio prekybos centras (2022 m. duomenimis) – SM Seaside City – kurio stogas paverstas parku ir yra vienintelė tokia didelė ir tvarkinga Sebu „žalia erdvė“. Parkų mieste taip trūksta, kad viena garsiausių jo vietų yra Osmenjos fontanas (Fuente Osmena) – atvykus iš Europos, atrodo, eilinis parkelis su augalais ir suoleliais vidury… transporto žiedo.

Seaside City prekybos centras tarsi tvirtovė su bokštu centre

Seaside City prekybos centras tarsi tvirtovė su bokštu centre. Fone matosi Sebu-Kordova tiltas, naujasis miesto simbolis ir ilgiausias Filipinų tiltas

Visi Visajų miestai panašūs į Sebu, skiriasi tik dydžiai. Pats Sebu, galima sakyti, „žmoniškesnio dydžio Manila“ (25 mln. gyv. Filipinų sostinė), na o visokie Bakolodai ar Toledo – „žmoniškesnio dydžio Sebu“. Ar turi miestai ką išskirtinio? Taip, nors tai pastebi tik pabuvęs daugybėje jų. Kiekvieno miesto „vėliava“ – savadarbiai „autobusai“ ir „taksi“. Spalvingi prailginti džipai? Vestuvinių limuzinų ilgio „Toyota“ minivenai? Motociklai su priekabomis ir bagažinėmis? Autobusai užtrauktomis užuolaidomis, kuriuose keleiviai sėdi šonu? Kiekvienas miestas turi savo transporto variantą, kuriuos kokiame nors vietos garažiuke „štampuoja“ nagingi filipiniečiai, pardavinėja vairuotojams ar verslininkams, kurie nuomoja vairuotojams. Tikiu, kad Filipinuose yra žmonių, kurie iš motociklo-taksi ar džipnio nuotraukos gali iškart apažinti miestą…

Klasikiniai džipniai Visajų autobusų stotyje

Klasikiniai džipniai Visajų autobusų stotyje

Išskyrus Filipinų kurortus, vienintelė įdomesnė išimtis tarp Visajų miestų – Iloilo miestas (~1 mln. gyv.), kurio įspūdingi cukraus magnatų rūmai ir iš tos cukraus pramonės pelno prieš 100 metų pastatyti sandėliai, valdžios įstaigos, kino teatrai, o taip pat ispaniškos barokinės bažnyčios sulaukė mūsų dienų. Deja, ir ten tie didingi pastatai, kurių nenusipirko kokie Filipinų superverslininkai (tokie, kaip SM prekybos centrų tinklo savininkai, įsigiję ir restoranams bei parduotuvėms užleidę Molo dvarą), pamažu apleisti trupa, virsta dulkėmis.

Apleistas dvaras Iloilo

Apleistas dvaras Iloilo

„Čia stovėjo ispanų laikų rotušė, bet valdžia nugriovė, pastatė naują daugiaaukštį“ – pasakojo Iloilo gidas. Paveldas čia nesaugomas… Ir visgi jau vien tai, kad po Iloilo vedamos architektūrinės ekskursijos, daug pasako: kitur Visajuose to nerasi.

Pastatai Iloilo centre

Pastatai Iloilo centre (su Iloilo būdingu džipnių variantu priekyje)

Naujieji Sebu salos stebuklai

Sebu sala – apie 200 km ilgio. Filipinuose tai reiškia ką kitą, nei Europoje – vidutinis važiavimo greitis nesibaigiančių miestelių gatvėmis (pakrantėse) ir kalnų serpantinais (salos viduryje) – ~35 km/h. Tad per dieną ir norėdamas visko neapvažiuosi, o pamatyti tikrai yra ką!

Mėlyna jūra

Mėlyna jūra (sąsiauris tarp Sebu ir Boholo)

Grožybės prasideda jau šalia Sebu miesto pasukus į kalnus – Tops apžvalgos aikštelė, nuo kurios Sebu kaip ant delno, ir Lėjos šventykla, kurią 2012-2020 m. gedintis vyras Teodorikas Adarna pastatė savo žmonai Lėjai. Ji vadinama „Sebu Tadž Mahaliu“ ir abejingų turbūt nepaliks: vieniems tai bus gražiausias Sebu pastatas (negalėčiau ginčytis) ir nuostabus „nemirtingos meilės liudijimas“, kitiems – kažkoks susireikšminimo ir kičo koktelis. Šventyklos, primenančios kokius neoklasicistinius Europos rūmus, centre – Lėjos statula, aplinkinuose kambariuose – pagal temas išdėlioti Lėjos daiktai. Mylimiausių jos knygų biblioteka, iš kelionių parsivežti suvenyrai…

Lėjos šventykla kalnuose prie Sebu

Lėjos šventykla kalnuose prie Sebu

„Sebu-Kordova tiltas – Sebu pasididžiavimas!“ – skelbė reklamos man keliaujant 2022 m. per tilto iš Sebu į Kordovą atidarymą. JAV, Kinijoje, Europoje tokių tiltų daug – bet išvysti tą 9 km ilgio „stebuklą“ tarp pavargusios ir perpildytos Filipinų infrastruktūros Sebu miesto fone – irgi žavu. Matyt, jau tapo nauju Sebu miesto simboliu.

Šeima Sebu

Šeima Sebu

Visajai, kaip ir visi Filipinai – be galo katalikiškas kraštas. Vairuotojai puošia savo automobilius religinėmis citatomis, paveikslėliais, skulptūrėlėmis. Sekmadieniais mišios vyksta kone kas valandą įviriausiomis Visajų kalbomis (jų čia gausybė! Sebu žmonės kalba sebuanų, Borakajuje aklanonų, Iloilo – hiligainonų kalba, o dvi valstybinės kalbos dar kitos: tagalų ir anglų). Net autobusų stotyje staiga tylą petraukė garsiai leidžiama krikščioniška malda Jėzui Kristui, o Sebu saloje išsinuomavę automobilį gavome jį iš karto su ant veidrodėliu pakabintu kryželiu.

Kryželis automobilyje

Kryželis automobilyje

Svarbiausia, tai reiškia, kad čia netrūksta pinigų ir naujoms įspūdingoms bažnyčioms, o viena įspūdingiasuių tokių – pilį primenanti Simala parapijos bažnyčia Sebu salos pietuose.

Simala parapijos bažnyčia-pilis

Simala parapijos bažnyčia-pilis

Sebu apylinkės irgi turi kurortų (Moalboalis, Bantajanas)

Pagrindinis Sebu salos kurortas – Moalboalis, ypač žavintis nardytojus. Kaip ir visur Filipinų kurortuose, itin didelis dėmesys nemokantiems plaukti: įprasta pramoga čia yra paviršinis nardymas su gelbėjimosi liemenėmis įsikabinus į plūdurą, kurį tempia naras. O pažiūrėti yra į ką: jau prie pat kranto tūkstančiai sardinių, vėžliai… Plaukiojančių „laisvai“ beveik nesimatė, nes, po COVID pandemijos, užsieniečių dar beveik nebuvo. Bet vietinius nustebinome, kad paėmėme liemenę: jie įpratę, kad plaukti nemoka tik filipiniečiai, o europiečiai į tokias pramogas žiūri „iš aukšto“.

Nardymas Moalboalyje

Nardymas Moalboalyje

Kitos Moalboalio regiono grožybės – Kavasano krioklių, kurių papėdės baseinėliuose galima smagiai mirkti – nepavyko pasiekti. „Takas uždarytas po pastarojo taifūno“ – sakė žmogus netoliese, nors tas taifūnas buvo keturi mėnesiai iki mums lankantis. Daug kas Moalboalyje irgi buvo sugriauta, aplaužyta. O knygos apie Visajus, išleistos dar iki smogiant tam taifūnui, rašė apie „neseno žemės drebėjimo sugriovimus“… Deja, Filipinų kurortai yra gaivalinių nelaimių zonoje ir nors pakliūti į tokią tikimybė ne tokia ir didelė, kad atostogos bus kažkiek sutrikdytos – kiek didesnė. Gal aprašyta lankytina vieta neveiks? Kelias bus nepravažiuojamas? Gal dėl kokios nuošliaužos sutriks elektros tiekimas į viešbutį?

Taifūno apgadintas senas pastatas

Taifūno apgadintas senas pastatas

Už Moalboalį dar gražesnis idiliškas Bantajanas, 1 val. kelionė keltu nuo šiaurinių Sebu krantų. Jo Kota paplūdimys yra „dvigubas“: giliau jūroje tokia sekli Nerija, iki kurios galima nubristi. Potvynių metu ji praktiškai atsiduria po vandeniu, o atoslūgių metu paplūdimys pasidaro tokia smėlio aikšte.

Kota paplūdimyje Bantajane

Kota paplūdimyje Bantajane

Ten – irgi yra barų, restoranų, bet dar nedaug, dar gali turėti Bantajaną sau. Neaišku, kiek ilgai: pastatytas Bantajano oro uostas. Visajų infrastruktūra plečiasi neįtikėtinais tempais. Gerai tai ar blogai? Verslininkai – tiek vietiniai, tiek užsieniečiai – džiaugiasi išaugusiais turistų srautais, padidėjusiomis žemės vertėmis. Bet tie, kurie atvyko gyventi į Filipinų kurortus seniau ar čia pirmą kartą lankėsi prieš 10, 20, 30 metų kartais apie pokyčius kalbėdavo liūdnai: „Sala sunyks“. Na, bet Visajai didžiuliai, salų juose – tūkstančiai, ir visada kažkur bus mažai atrastų kurortų ir paplūdimių…

Prie tradicinio laivo bangkos Bantajane

Prie tradicinio laivo bangkos Bantajane

Daugiadienės kelionės į Filipinų kurortus: nuotykis ar kančia?

Nepaisant infrastruktūros progreso, Visajų kurortai vis dar – atokūs. Turbūt todėl daugelis turistų Filipinų kurortuose – filipiniečiai ir kiti azijiečiai (kinai, japonai, korėjiečiai).

Sumanius keliauti į Filipinų kurortus, laukia nedidelis (ar nemažas) nuotykis. Tarkime, greičiausias kelias į Borakajų iš Europos toks: skristi į Manilą, Maniloje pervažiuoti į kitą oro uosto terminalą (tai užtrunka ne trumpiau nei kitur pervažiuoti į kitą oro uostą!), iš ten skristi į Katiklaną, tada važiuoti motociklu-taksi iki Katiklano uosto ir, sumokėjus tris mokesčius skirtinguose langeliuose, persikelti laiveliu į Borakajų, kur maršrutinis elektromotociklas nuveš artyn viešbučio (bet galiausiai per paplūdimį-gatvę lagaminus vis tiek turėsi neštis pats, smėliu niekas nevažinėja).

Laivas atplaukia į Borakajų

Laivas atplaukia į Borakajų

Žemėlapyje atrodo, kad atstumai nuo Sebu didmiesčio iki įvairių kurortų – maži, tad gal gali skristi į jį? Bet tai apgaulinga: Filipinuose žemės transportas labai lėtas, ypač kai reikia persėdinėti iš autobuso į keltą, iš kelto į autobusą. Visi kalnų keliai, laukimai autobusų stotyse…

Tarkime, nuo Sebu iki Borakajaus „oro keliu“ vos 285 km, arčiau nei nuo Vilniaus iki Palangos. Į vieną pusę nuskridome lėktuvu – skrydis vos 40 minučių!

Vaizdas iš Borakajaus į besileidžiantį lėktuvą Katiklane ir ekskursijų laivą

Vaizdas iš Borakajaus į besileidžiantį lėktuvą Katiklane ir ekskursijų laivą

Bet atgal keliavome žemės keliu. Tai atrodė taip: 8 val. autobusu Katiklanas-Iloilo, taksi iki Iloilo uosto, 1,5 val. keltu Iloilo-Bakolodas (iš Panajaus salos į Negrosą), 20 min. perkrautu maršrutiniu triračiu motociklu nuo Bakolodo uosto iki stoties (5 keleiviai ir 5 lagaminai viduje!), 8 val. naktiniu autobusu Bakolodas-Sebu, kuris pakeliui dar keliasi keltu Eskalantė-Tabuleanas (2 val., iš Negroso salos į Sebu) ir šiame kelte privaloma būti išlipus. Gal ir gerai: bent jau pagauti miego valandėlę galima, nes autobusas kratė taip, kad kur „padėta galva“ prie eilinės duobės bemat atšokdavo.

Į naktinį autobusą įlipęs prekijas

Į naktinį autobusą įlipęs prekijas

Kita vertus, nors Aistė ir sakė, kad daugiau tokių važiavimų nebenori, aš džiaugiuosi, kad virš Visajų salynų ne tik skraidžiau lėktuvais. Juk tokiose kelionėse – Filipinų dvasia. Sustoti prie kokios vietinės turistinės įdomybės, kaip per Antrąjį pasaulinį karą sugriautų rūmų Bakolode griuvėsiai, ir bemat nukreipti didžiąją dalį vietinių dėmesio į save (žiūri, žiūri, bet vos pagauni jų žvilgsnį – susinepatoginę nusisuka). Užkąsti kiaulienos adobo kokioje negrįstoje miestelio autobusų stotyje, kur aplink autobusus ganosi ožiai. Nusipirkti mažą „Coca Cola“ buteliuką ar po vieną pardavinėjamus saldainius kiosko dydžio iš skardos suręstoje kaimo parduotuvėje. Sėdėti ant suolo virš eilinio kelto denio, stebėti bangas ir lėtai artėjantį iš horizonto aukštą kitos salos krantą. Sėdėti kelte tarp hamakų, kuriuose naktimis ne pamainų metu miega kelte gyvenanti jo įgula, bet kartais įsigudrina įsliūkinti koks keleivis. Uoste, kurio prieš kelionę išvis nežinojai, derėtis su keisčiausių perdarytų motociklų šeimininkais dėl važiavimo iki sekančio kelto, kitos autobusų stoties.

Bakolodo rūmų griuvėsiai

Bakolodo rūmų griuvėsiai

Talpinti lagaminus ant tokio motociklo stogo – kur neįsivaizdavai, kad jie galėtų tilpti, o, pasirodo, dar telpi ir tu pats, iškišęs galvą iš priekabos kėbulo po lietumi. Pajusti, kaip, vairuotojui jį netinkamai pakrovus, toks savadarbis motociklas pusiau apsiverčia su tavimi viduje – ir lipti lauk, kelti motociklą kartu su atsiprašinėjančiu vairuotoju, prisiminus fizikos žinias persėsti į priekį ir taip pakeisti svorio centrą, džiaugtis, kad motociklas važiuoja toliau. Stebėti pakelės žmones, turtingesnius namus ir lūšneles, kurie visada greta. Nesibaigiančius krepšinio mačus kaimų krepšinio aikštelėse, kurios, su nemažomis tribūnomis ir – neretai – stogais – investicijomis tarp viešų pastatų nusileidžia tik bažnyčioms. Matyti, kaip pakelės parduotuvės užmiega jau 9 ar 10 valandą, bet pradeda busti 3 val. nakties (toks Filipinų gyvenimo ritmas: net Borakajaus naktinis gyvenimas apie 10-11 val. vakaro baiginėjasi, gatvėse vyrauja užsieniečiai).

Pakelės parduotuvė

Pakelės parduotuvė (be kita ko, čia parduodami ir populiarios ‘Ceres’ autobusų kompanijos bilietai)

Tokia švelniai pavargusio rojaus dvasia…

Kitus Filipinų kurortus pasiekti paprasčiau, bet vis tiek: tarkim Sebu-Moalboalis buvo 3 val. važiavimo nuomotu automobiliu, nors atstumas vos 100 km (per dieną suvažinėti pirmyn-atgal jau nesinorėjo). Panašiai užtrunka ir važiuoti Sebu-Bantajanas, o dar laukia valandos trukmės keltas. Keltų grafikų, deja, internete dažnai nėra, arba jie pasenę: dėl to neretai pasitaikydavo, kad į uostą atvykdavome valanda-kita iki sekančio kelto. Kai kurių planų teko atsisakyti (pvz. plaukimo iš Bantajano į Negroso salą), nes vieni šaltiniai teigė, kad keltai ten yra, kiti – kad nėra ar kad plaukia ne kasdien.

Nuostabūs saulėlydžiai - dažno Filipinų kurorto pažiba

Nuostabūs saulėlydžiai – dažno Filipinų kurorto pažiba

Filipinų kurortai – Azijos turizmo ateitis?

Indonezija turi Balį, Tailandas Puketą, o Filipinai – Borakajų – rašiau. Bet šiaip tiek Borakajus, tiek kiti Filipinų kurortai, anapus Filipinų ir Azijos žinomi mažai.

Aistei Borakajus atrodė „kurortų kurortas“, bet sumaniusi iš jo nusipirkti kokį suvenyrą, ieškojo tokio, kur būtų parašytas ir šalies pavadinimas „Filipinai“. „Juk niekas nežino, kur tas Borakajus…“.

Masažas Alona Beach

Masažas Alona Beach

Tai gali keistis. Iki COVID pandemijos, Filipinų šuolis pasaulio turizmo reitinguose buvo užburiantis – nuo vos 3,9 mln.turistų per metus 2011 m. iki net 8,3 milijonų 2019 m.! Tolimesniam augimui labiausiai trūksta infrastruktūros – na, savaitės ar dviejų atostogoms skrendantys europiečiai tikrai nesirinks kelionės į kurortą, į kurį nusigauti į vieną pusę nukeliauti užtrunka parą.

Sebu miesto muziejuje ir šis paveikslas, vaizduojantis, kaip ispanai atvežė filipiniečiams Šv. Kūdikio statulą, kuri iki šiol garbinama

Sebu miesto muziejuje ir šis paveikslas, vaizduojantis, kaip ispanai atvežė filipiniečiams Šv. Kūdikio statulą, kuri iki šiol garbinama

Bet tai keičiasi. Besileidžiantis lėktuvai – jau dažno Filipinų kurortų fonas ir gal vis daugiau tų lėktuvų tuoj skris iš kur toliau, nei Manila ar Sebu. Ir iš mažai atrasto Azijos turizmo užkampio Filipinai atsidurs viso pasaulio dėmesio centre – greta Tailando, Balio. Gal bus ir Patajos lygio superšou, o filipiniečių tautinės tradicijos Balio stiliumi bus „supakuotos turistams“. Ir restoranai bei barai nebeužsidarinės 9, 10 ar 11 val. vakaro.

Gamta Visajus ir visus Filipinus apdovanojo, kultūra irgi yra – belieka žmonėms visa tai „įsisavinti“, bet – kam tai patinka, kam ne – Visajai ir Filipinai jau eina ta kryptimi.

Vietiniai Filipinų paplūdimyje

Vietiniai Filipinų paplūdimyje


Visi mano kelionių po Filipinus aprašymai-vadovai

1. Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi! (ĮŽANGA)
2. Lusonas - ryžių terasos, Filipinų širdis
3. Visajai - Filipinų kurortų salynas
4. Palavanas - gražiausia Filipinų sala
5. Mindanao - paprastesni Filipinai
6. Filipinų virtuvė - patiekalai ir tradicijos

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,

    2 komentarai

  1. Sveiki, kokia kaina mašinos nuoma? Ar verta tai daryti? Ar ne rizikinga? Ar geriau per grabb programėlę išsikviesti vairuotoją? Atskrendam vasarį į Cebu 16 val ir notim keliom naktims iki Oslob tą pačią dieną važiuoti. Ar spėsim?

    • Nuo Sebu miesto iki Oslob nuvažiuoti bus bent ~3 val., plius dar kokia valanda daiktų atsiėmimui, automobilio atsiėmimui. Spėti spėsit, tik, jei usžisakysite viešbutį Oslobe, būtų geriau, kad veiktų registratūra visą parą, nes, tarkim, jei dar skrydis vėluos, tai nusitemps ilgiau (ir realiai būsit ten kokia 21, 22 val. ar dar vėliau).

      Automobilį nuomavomės iš saferide.ph, kainavo ~30 eurų į dieną (keliavome 2022 m.), viskas buvo tvarkinga, neapgaudinėjo. Tiesa, nuomavomės ne oro uoste, o pačiame Sebu mieste, bet lyg jie siūlo atvežti ir į oro uostą.

      Grab Filipinuose pasirodė brangokas, be to, savas automobilis suteikia daugiau laisvės, galima apvažiuoti Sebu salą.

      Tiesa, kitose Filipinų salose, kur su autonuoma sunkiau ar ji brangesnė, keliavome ir viešuoju transportu, taksi, džipniais, Grab ar kitais būdais. Kažkaip Sebu pasirodė pigiausia autonuoma Filipinuose, Lusone mokėjom virš 40 eurų už parą.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *