Stereotipai, sukurti apie Iraną, neatėmė noro nepriklausomai pakeliauti po šią persų civilizacijos tėvynę. Tikrovė tikrai pranoko lūkesčius – Irano įdomybės – pasaulinio lygio, o keliauti gana paprasta. Tiesa, būnant Irane reikia nuolat juo gyventi: nebus vakarietiškų oazių, kuriose viskas kaip namie.

Bet ir pats Iranas – moderni šalis, kur gimstamumas per mažas, raštingumas arti 100%, nusikaltimų nedaug; kurios menas pripažintas pasaulyje, o pramonė gamina viską nuo saldainių iki automobilių. Kur nėra įkyrių prekeivių, o vietiniai padeda be atlygio. Kur valdžia renkama tikruose rinkimuose, o vizą gali gauti nesiųsdamas paso ambasadon.

Didingi Irano miestai (Isfahanas, Jazdas, Širazas), antikiniai griuvėsiai (Persepolis) grožiu tikrai nenusileidžia žymioms Prancūzijos ar Italijos vietoms, bet yra visiškai kitokie. Ir vakarietiškų veidų juose be galo mažai. Iš visų mano lankytų šalių Irane didžiausias skirtumas tarp palankumo turizmui ir Vakarų turistų skaičiaus.

Susirinkimų mečetės Isfahane kiemas. Masyvūs plytelėmis puošti pastatai su arkinėmis nišomis ivanais, mažais minaretais ant stogų - tik vienas daugelio Irano miestų veidų

Kitas Azerbaidžanas: Pirmoji pažintis su Irano miestais

Pirmuoju langu į Iraną man tapo Azerbaidžanas. Ne, ne ta nepriklausoma valstybė – kitas Azerbaidžanas yra Irane. Būtent čia gyvena dauguma pasaulio azerbaidžaniečių, jie sudaro net 24% Irano žmonių (51% – persai).

Gamta visame Irane panaši, tik pakrantėse drėgna ir vešlūs miškai.

Kiekvieno Irano miesto širdis – turgus. Centrinė turgų dalis nuo saulės dengta šimtamečiais skliautais. Tarp kilometrinių pasažų it akys žiojėja karavansarajai – kiemai, kadaise glausdavę kupranugarių vilkstines, kurioms kelią rodydavo minaretai-švyturiai.

Didžiausias Azerbaidžano regiono turgus – Tabrize. Buvusiems Egipte ar Maroke gali pasirodyti kaip stebuklas, bet per kelias jame praleistas valandas nė sykio niekas nepasiūlė ko nors pirkti. Gali užeiti į parduotuves, ramiai apžiūrinėti prekes. Tiesa, pora užkalbino – bet nė žodžio apie prekes. Irane užsieniečių mažai ir kiekvienas dar traukia dėmesį, norą paspausti ranką. Kartais praeiviai siūlosi padėti, bet nieko mainais nesitiki; “Čia ne Egiptas ir ne Indija – žmonės čia padeda dykai” – vėliau sakė vienas tokių pašnekovų. Nebuvo ir elgetų: beveik visi iraniečiai musulmonai šiitai, o jie 20% kasmetinių santaupų atiduoda vargšams – gatvėse daug aukų dėželių, o pardavėjai nakčiai ant durų rankenų palieka duonos kepalus.

Tabrizo turgus. Kiekvienas turgus - tai ištisas miesto rajonas po stogu.

Nors Tabrizo turgus jau UNESCO sąraše, paveldosaugos mada Irane nauja: didžioji jo dalis – begalinės vitrinos, nakčiai paslepiamos langinių metalu, dieną žibančios neonais ir prigrūstos vienos rūšies prekių. Autentiški ne langų rėmai, o pati esmė: prekyba čia taip vyko daugybę amžių. ~1500 m. Tabrizas turėjo 250 000 gyv. ir dydžiu lenkė visus tiek Irano, tiek Europos miestus.

Bet tikroji Irano miestų pažiba, tikrasis tūkstantmetės persų civilizacijos grožis – tai milžiniški išdabinti viešieji pastatai. Jie priklauso aibei architektūros stilių, kuriuos gali išvysti tik čia. Mečetės, valdovų rūmai, dvasiškių kapai-šventovės. Fasadus puošia plytelės su kaligrafiniais raštais, augalų motyvais. Viduje spindinti begalė mažyčių veidrodėlių atrodo nenusakomai. Pirmąsyk juos išvydau Zandžano Sejid Ibrahim šventovėje. Kaip įprasta prie žymaus dvasiškio kapo ten vyrai prieina iš vienos pusės, moterys – iš kitos. Visgi įspūdingiausias Azerbaidžano mauzoliejus – Šeicho Safi-Al-Dino Ardabile (XVII a.).

Šeicho Safi-Al-Dino mauzoliejaus Ardabile viena iš menių. Angos skliautuose - Irano architektų būdas gerinti akustiką, o šiose angose eksponuotas prabangus porcelianas, rusų armijų vėliau išvežtas į Ermitažą Sankt Peterburge.

Dar daugybės architektūrinių stebuklų gatvėse nepamatysi. Išoriškai kuklūs namai slepia šimtamečius puošnius kiemus ir kambarius. Niūrūs laiptai į požemius atveria ištaigingas pirtis, nūnai daug kur pertvarkytas į restoranus. Su tuo pirmąsyk susipažinau Kazvine, vienoje iš 31 buvusių šalies sostinių, dauguma kurių turi kuo pasigirti iš savo “Aukso amžiaus”.

1773 m. Amino privatūs rūmai Kazvine. Visų kambarių grindys klotos kilimais, o baldų nėra. Ir šiandien iraniečiai daug ką daro ant žemės; pasitiesus staltiesę kambarys tampa valgomuoju, pakeitus ją čiužiniu - miegamuoju. Net restoranuose kartais nebūna kėdžių ir stalų.

Turtingi iraniečiai gyvena priemiesčiuose, o Vilniaus Perkūnkiemio tipo Valiasr rajonas Tabrize prabangesnis už centrą. Turistui gerai – viešbučiai ir restoranai senamiesčiuose yra pigūs. Sotūs pietūs kartą atsiėjo 1 litą, dvivietis kambarys su patogumais kainuodavo ~75 Lt. Tik lankytinos vietos nepigios (~10 Lt), mat užsieniečiai moka brangiau.

Irano Azerbaidžanas – ne vien miestai. Įspūdingas Kandovanas, “Irano Kapadokija”, kur žmonės tebegyvena olose. Romantiški Tacht-E-Soleiman griuvėsiai buvo švenčiausia Persijos vieta prie Sasanidų (~IV a. po Kr.), kuomet valstybinė religija buvo zoroastrizmas. Apvalus ežeras ir iš jo čiurlenantis nuodingas vanduo, vulkano vaizdas tebealsuoja harmonija.

Kandovane olų būstai kyla virš tradicinių namų. Į olas daiktus teužvilksi asilais.

Paskui (VII a.) arabai įvedė islamą. Bet tai bene vienintelis tvarus užkariautojų pasiekimas Persijoje. Iraną buvo nukariavę ir graikai, mongolai, turkai – bet ne persai asimiliuodavosi, o užkariautojai supersėdavo. Didžiausias pasaulio plytų kupolas Soltanijos kaime statytas mongolų – bet jo išorė grynai persiška. Ir Irano mečetės visai kitokios nei Stambule ar Kaire.

Irane kitaip ir tai, kas kitur vienoda

Irano skirtumai nuo likusio pasaulio akivaizdžiausi prekyvietėse. Ne tik užrašų raidės kitokios (arabiškos), bet ir skaitmenys kainose (rytų arabiški). Produktų galiojimo laikas žymimas metais nuo Mahometo išvykimo į Mediną (dabar – 1392-ieji). Dėl sankcijų mūsiškės kredito kortelės bevertės, atsiskaitoma ~40% per metus nuvertėjančiais rialais. Benzinas pigesnis už stalo vandenį (litro kaina 30-60 ct). Kone visos prekės lentynose pažymėtos “Made in Iran”, o jas atveža iranietiški automobiliai (Saipa, Samand, Paykan) zujantys gatvėmis be jokių atstumų ir taisyklių. Alkoholis ir kiauliena nelegalūs.

Čia ne paveikslai, o įrėminti kilimai. Tai - vienas senų persiškų menų.

Užsieniniai prekių ženklai reti, bet pilna naivių jų kopijų: “Starbucks Costa Coffee” kavinė su tirpia kava, tikro Big Mac’o nuotrauka greito maisto restoranų vitrinose, persiški kilimai su Peliuku Mikiu. Neverta tikėtis kinų, indų, japonų virtuvių: “tikras maistas” čia tik kebabai, nuo mėsa nelaikomos vištienos ir daržovių būdavau atkalbinėjamas kaip nuo patiekalų vargšams.

Irane nepadoru dėvėti aptemptus rūbus, apnuoginti blauzdas. Moterims papildomas reikalavimas – skarelė. Kai kurie vakariečiai čia regi diskriminaciją, bet tada Teherano metro diskriminuojami vyrai, nes ten yra moterų vagonai (apytuščiai) ir bendri vagonai (perpildyti). Iraniečiai tokiomis sąvokomis nemąsto: jie siekia ne lytis vienodinti, bet atsižvelgti į natūralius jų skirtumus. Ypač nepagarbiu moterims iraniečiai laiko vakarietišką jų seksualumo akcentavimą (reklamose, madoje, popmuzikoje): Irano konstitucija reikalauja “(…)kad moteris nebūtų objektu ar instrumentu vartotojiškumui bei išnaudojimui skatinti”. Irano miestuose daug moterų dirba, vairuoja; yra TV laidų vedėjos ir net viceprezidentė; universitetuose studenčių daugiau nei studentų. Grožį dažna pabrėžia ryškiu makiažu, o nosies “parietimo” operacijos tapo visuotiniu reiškiniu, mėgiamu ir vyrų (gatvėse išvysi nemažai užklijuotų nosių).

Dvi merginos Teherano parke. Kairioji vilki juodu apsiaustu - čadra (tai neprivaloma), dešinioji - atsistūmusi spalvingą skarelę atgal kiek įmanoma. Čadrų daugiau, ypač už Teherano ribų. Dar kitos rengiasi spalvingai, bet pilnai dengia plaukus. Veido persės neslepia - tai kitų šalių tautinė tradicija.

Kiek Irane reiškia šeima supratau, kai vietinė mergina pasisiūlė palydėti iki mano ieškomos armėnų bažnyčios Isfahane. Sužinojusi, kad esu su žmona, ji iškart pakvietė mus eiti greta, o pati kiek atsitraukė.

Iraniečiai myli gamtą, nors ji čia monotoniška – begalinė sausa plynaukštė (dykumos, stepės), kur tik palei jūrą aukštis žemesnis nei 1 km. Rodos, savaitgaliais kiekviena Irano šeima iškylauja. Negalintys išvykti iš miesto pasitiesia kilimus parkuose, net ant šaligatvių. Pasidalina maistu su praeiviais, ypač užsieniečiais: ir pats ragavau arbatos, saldainių.

Iraniečių giminių piknikai Isfahano senamiestyje.

Ekologija – viena Irano nepasiekusių vakarietiškų madų. Butelių ar servetėlių vežti į šiukšliadėžes nieks nesivargina.

Isfahanas – klasikinės Persijos širdis

Isfahanas buvo sostine XVII a. valdant Safavidams. Jo centrinė aikštė – antra pagal dydį pasaulyje po Pekino Tiananmenio (160×508 m). Tik už šią daug įspūdingesnė – nes visi pastatai čia statyti prieš 400 metų, pagal vieną planą. Dvi didžiulės mečetės, rūmai su terasa, portalas. Ratu zuja karietos, o aplink, aišku, turgus. Nėsyk neišlįsdamas iš jo skliautuotų gatvių nuėjau 2 km iki Susirinkimų mečetės – dar vieno Isfahano stebuklo. Turistų daug, bet beveik visi – iraniečiai ir arabai. Elgetų, prekių siūlytojų ir smulkių apgavysčių ėmė rastis, bet nedaug.

Dalis didžiosios Isfahano aikštės

Atokesni Čehel Sotun rūmai – tradicinis paviljonas su sosto mene, kurioje šachas priimdavo svečius. Pastatėlis apsuptas klasikinio sodo su fontanais – ir vėl senutėlė persiška tradicija, nes seniausio žinomo pasaulio sodo liekanos yra greta Kyro didžiojo rezidencijos Pasargaduose netoli Širazo (statyta 546 m. pr. kr.).

Freskos Čehel Sotun paviljone: šachas priima užsienio valdovą.

Piečiau senamiesčio driekiasi aibė V a. – XVII a. keliaaukščių tiltų. Už upės – armėnų rajonas, kur greta 1664 m. katedros yra vakarietiškų restoranų. Irane visad gyveno religinės mažumos. Virš miestų be minaretų pasitaiko ir kupolų su kryžiais; kitatikiams (išskyrus bahajus) rezervuota daugiau vietų parlamente nei proporcingai priklausytų, jie gali laisvai užeiti į mečetes (priešingai pvz. Marokui).

Chadžu tiltas per Zajanderudą; iš puošnios menės (dešiniau) šachas stebėdavo vandens tėkmę. Man lankantis nereikėjo nei jos, nei paties tilto: sausros, pramonė ir žemės ūkis upę išdžiovino. Dugnas sueižėjęs, o valtys rūdija greta jau želiančių augalų.

Isfahanas tikrai galėtų būti savaitgalinio turizmo Meka, kaip Roma, Stambulas, Paryžius. Džiugu, kad pamačiau jį kol dar tokiu netapo.

Jazdo dykumose persų architektai pakinkė stichijas

Į rytus nuo Isfahano plyti dykuma, ir tik geniali architektūra leido čia statyti miestelius ir didmiesčius kaip beveik Vilniaus dydžio Jazdas.

Vasaros karštį ištverti padeda badgyrai – masyvūs bokštai, vėją kreipiantys žemyn į patalpas. Daugybė šių “viduramžių kondicionierių” vėsina ir vandenį kūginiuose rezervuaruose. Šis atičiurlena iš kalnų požeminiais kanalais – kanatais – kuriuos persai kasė dar iki Kristaus gimimo. Kiekvienam kaimui ir atskirai šeimai buvo numatytos vandens proporcijos, ir kanatai tebereglamentuojami Irano civiliniame kodekse. Autentiškus juos išvydau Jazdo vandens muziejuje. Šis įrengtas XIX a. rūmuose – per didįjį kolonializmą Iranas gebėjo likti laisvas; Kadžarų dinastijos valdžioje turtuoliai namus statėsi naujai, bet savaip: arkinės lubos su nuotraukomis, nišos su veidrodžiais, balto gipso puošyba.

Dolat Abad rūmai Jazde su didžiausiu Irano badgyru (38 m). Viduje atsistojus po tuo iš aštuonių badgyro kanalų, kuris atitinka tos dienos vėjo kryptį, jauti gaivią vėsą, o pažvelgus viršun apsisuka galva.

Kiti masyvūs senoviniai kūgiai – ledainės. Irano dykumoje žiemą būna speigo; tada galima užsišaldyti tiek vandens iš kanatų, kad ledainėse neištirptų per vasarą. Visų trijų tipų “dykumų pastatų” prisižiūrėjau gretimame Meibodo miestelyje.

Meibodo vaizdas iš pilies. Visi seni regiono pastatai - rusvi, nedegto molio. Toks ir Jazdo senamiestis.

Čakčakas yra zoroastristų religijos centras. Sunku piligrimams, liepą čia plūstantiems į šventę, nes ir spalio dienos karštyje lipti į tą kalną lengva nebuvo. Greta šlaite “kabančio” pastatų komplekso – šventovė, kur subtiliai susilieja stichijos: smilksta mediena, kapsi pro uolas prasisunkęs vanduo, pro langus spindi didžiuliai toliai. Kaip diena ir naktis skiriasi nuo mečečių ar bažnyčių. Regione daug kur išvysi pranašo Zaratustros atvaizdus; praeityje buvo visko, bet šiandien tai toleruojama. Amžinoji ugnis dar nuo V a. dega ir pačiame Jazde. Priemiesčio kalvose dunkso dachmės, kur idant neužterštų ugnies ir žemės zoroastristai grifams palikdavo savo numirėlius (iki ~1960 m.).

Zoroastristų šventovė Čakčake prigludusi prie olos.

Viena įdomiausių patirčių Irane – zurchanė (pažodžiui: “stiprybės namai”), kur susilieja sportas, šokis, gimnastika ir filosofija. Ji populiari šiandien kaip ir prieš 2000 metų kuomet partų kariai šitaip ruošdavosi karams su romėnais. Pagal XIV a. poeto Hafezo dainas vyrai čia sukasi it dervišai (sulieja sielą su poezija), čia mojuoja vėzdais ar metalinėmis grandinėmis.

Zurchanė nebenaudojamame vandens rezervuare Jazdo centre. Žodžiai ir nuotraukos toli gražu neperteikia ore tvyrojusios jėgos.

Širazas – poetų ir Antikos žemė

Jei Irane poezija – “antroji religija”, Hafezas – jos Dievas. Širaze aplink jo kapą įrengtas didingas parkas. Saulei nusileidus per garsiakalbius čia skamba jo dainos, o “piligrimai” spontaniškai gieda menininkų kapinaitėse. Dienomis lankytojai atsitiktinai verčia eilėraščius tikėdamiesi išvysti pranašystes.

Hafezo kapas Širaze (1935 m.) tik viena iš 'šventovių' poetams.

Kitokią muziką – šauksmą maldai – girdėjau Šach Čeraho – septintojo imamo sūnų kapo-šventovės – kieme. Šiitams imamai buvo dvylika teisėtų Mahometo pasekėjų, paskutinis kurių vėl ateis. Tik vienas iš to tuzino palaidotas Irane, tad miesto pasididžiavimas gali būti ir kokio imamo giminaičio amžino atilsio vieta – Širaze yra ir kito septinto imamo sūnaus kapas (Imamzadeh Hamza). Sunitams šitas kultas – stabų garbinimas.

XIV a. Imamzadeh Hamza viduje - daugybė viens į kitą nukreiptų mažų veidrodėlių kuria pasakišką blizgesį. Tokia grynai persiška prabangos išraiška buvo populiari šventovėse bei rūmuose iki pat XX a.

Širazas irgi buvo sostinė (XVIII a.) ir turi to meto mečetes, turgų, pilį, rūmus. Bet labiausiai čia vilioja griuvėsiai 50 km už istorinių miesto Korano vartų. Tai – Persepolis, kadais (550-330 m. pr. Kr.) didžiausios pasaulyje imperijos valdovų rūmai.

Persepolis iš viršaus. Kolonos remdavo milžiniškų kilimais išklotų menių stogus.

Aleksandras Makedonietis Persepolį sudegino; ironiška, bet kaip tik todėl, kad tūkstantmečius buvo niekam nereikalingi, griuvėsiai puikiai išsilaikė. Iš tolo kolonos ant didžiulės lygios platformos primena Romos ar Graikijos civilizacijas. Iš arti – viskas kitaip. Kapiteliai čia – bulių, liūtų ir žmonių galvos. Bet įspūdingiausi – bareljefai, tiksliai perteikiantys kas čia vykdavo prieš tūkstantmečius. Dešimčių imperijos tautų atstovai neša duokles: štai juodaodžiai nubiai su drablio kaulu, graikai su vynu, aštriakepuriai skitai, babiloniečiai, indai…

Viršum Persepolio ir aplink olose iškalti valdovų kapai. Dar šiauriau stūgsantys Pasargadai sunykę labiau, daugumą griuvėsių grožiu čia lenkė rusvai žalsvi stepių toliai.

Iš kairės į dešinę: bareljefas, valdovo kapas ir Persepolio vartai

Teherano gatvėse – atspindžiai šachų saulėlydžio…

Teheranas yra milžiniškas. Galima ginčytis, ar ten gyvena 12 milijonų, ar 15 milijonų žmonių, bet vis tiek daugiau nei Paryžiuje ar Londone. Jis nėra gražus, bet jo betoniniuose pastatuose atsispindi visa prieštaringa naujausioji Irano istorija.

Tada mažą miestelį sostinę 1795 m. paskelbę Kadžarai centre pastatydino puošnius Golestano rūmus. Jų įspūdį šiandien gadina nykūs aplinkiniai XX a. vyriausybiniai daugiaakščiai, apkabinėti ženklais “nefotografuoti”. Čia nemažai policijos ir karių, bet nuo stereotipinio Irano vaizdinio vis tiek toli. Patys Kadžarai, paskutinės tradicinės Irano dinastijos atstovai, kaltinti parsidavimu užsieniečiams ir galiausiai nuversti 1925 m.

Pusiau atvira Golestano rūmų menė, kurioje būdavo karūnuojami šachai. Kai kritulių šitaip mažai net dalies mečečių maldų salės it teatro scena neturi priekinės sienos.

Teheranas stovi ant kone begalinio švelnaus šlaito – jei tenka lipti į viršų, reiškia eini į šiaurę. Pačioje aukštumoje – turtingas Tadžrišo priemiestis, iškilęs virš karščių bei išmetamųjų dujų. Kainos čia jau kone lietuviškos, restoranai modernūs.

Čia Niavarano rūmuose gyveno ir paskutinieji Irano šachai – Pahlavių dinastija. 1925 m. valdžią paėmęs karininkas Reza Chanas Pahlavis lyg Napoleonas sau užsidėjo karūną. Rūmai neleidžia pamiršti, kaip Pahlaviai mylėjo Vakarus. Gyvenamasis pastatas modernus (1968 m.) – tradicinių papuošimų imitacijos interjere kontrastuoja su metaliniu stogu ir Druskininkų sanatorijas primenančiais langais, o vietoje fortepijono stovi sintezatorius. Darbo pastatas dar Kadžarų, bet iš jų veidrodinės salės durys nūnai veda į labai eilinius Pahlavių tualetus (su unitazais) ir posėdžių sales.

Niavarano rūmų gyvenamasis pastatas. Pahlaviai tapo pirmaisiais Persijos valdovais, perėmusiais užsieninę architektūrą.

Šachų meno kolekcija – vakarų modernizmas (P. Pikaso, S. Dali, A. Varholas…) ir priešistorinės vertybės. Visi musulmoniškos Persijos šimtmečiai kone praleisti, nes Pahlaviai įkvėpimo sėmėsi tik iš Antikos bei šiuolaikinių Vakarų. “Įkvėpimas” per švelnus žodis – musulmoniškas tradicijas bandyta išrauti su šaknimis: vienu metu iranietėms net drausta dėvėti skareles, dėl ko daugybė jų metų metus nėjo iš namų. Šachas stengėsi būti pavyzdinis “Europos monarchas”: vilkėjo kostiumus, mylimai žmonai nepagimdžius įpėdinio prieš vėl vesdamas išsiskyrė. Palaikė puikius santykius su JAV ir Izraeliu ir skelbėsi kuriantis “Didžiąją civilizaciją”.

Eiliniai iraniečiai tai vadino “apsinuodijimu Vakarais” ir niršo vis labiau. Ne ką mažiau piktino šacho išlaidumas: automobilių kolekcija, du užsakyti “Concorde” lėktuvai, pompastiškas užsienio vadovų sukvietimas Persepolin Persijos imperijos 2500 m. sukakčiai paminėti (iraniečiai tegalėjo stebėti per televizorių)… Pirmąsyk šachui teko bėgti iš šalies dar 1953 m., bet CŽV padėjo jam grįžti į valdžią. Tačiau 1979 m. islamiška revoliucija buvo jau nebesustabdomas potvynis.

Teherano metropolis žvelgiant iš centro kalnop.

…ir islamo revoliucijos aušros

Revoliuciją įkvėpė religingas asketas Ajatola Ruhola Chomeinis. Jam buvo 75 m., bet Vakarai per naiviai tikėjosi, kad Ajatola bus pernelyg išvargintas ilgametės tremties. Pirmoji pasaulyje Islamo respublika sukurta pagal jo viziją. Parama buvo milžiniška, 1989 m. Chomeinio laidotuvės tapo didžiausiomis pasaulio istorijoje. Iki 10 milijonų (penktadalis visų iraniečių) minia skandavo “imamas”, tarsi priskirdami Chomeiniui šį šventą titulą. Šiandien Imamui Chomeiniui statomas didžiulis kapas-šventovė prie Teherano. Lankiausi ten penktadienį, arčiau savo įkvėpėjo norintys pabūti iraniečiai stovyklavo palapinėse aplink. Pastatai milžiniški, bet plyni it sandėlis.

Islamiška revoliucija Šaltojo karo metais buvo unikalus reiškinys, nes jos lyderiai vienodai nemėgo ir JAV, ir TSRS bei užtikrintai atmetė ir globalaus komunizmo, ir kapitalizmo idealus. Kai 1980 m. Iraną užpuolė Sadamo Huseino Irakas, siekdamas atsiplėšti sau arabiškas Irano žemes, kone visas pasaulis stovėjo už Irako nugarų. Jungtinės Tautos aiškiai nepasmerkė net prieš iraniečius panaudoto cheminio ginklo. Karas truko 8 metus, žuvo milijonas žmonių. Kaip visi musulmonai mirę gindami tikėjimą, tėvynę, šeimą ar turtą jie vadinami kankiniais (šahid) ir jų nuotraukos žvegia nuo tūkstančių stulpų kiekviename mieste. Gražus atminimas – aukos nėra vien statistika. Didžiausios kankinių kapinės – Behešt-e-Zahra – Teherane, šalia Chomeinio kapo-šventovės. Antkapiai čia – stiklinės dėžutės ant polių su žuvusių karių nuotraukomis ir asmeniniais daiktais.

Kankinių veidai Teherano kapinėse. Po jais daug kur žvelgia ajatolos Chomeinis ir dabartinis šalies Vadovas Ali Chameni.

JAV nuoskaudos ant Irano irgi matosi Teherane. Tai – buvusi JAV ambasada, ištapyta antiamerikietiškais grafičiais. Reikalaudami išduoti Amerikon pabėgusį šachą ją 1979 m. užgrobė Teherano universiteto studentai. Diplomatus įkaitais pralaikė 444 dienas, o vaduoti slaptai skridę JAV sraigtasparniai patyrė avariją dėl blogo oro. “Dievas, ne mes juos sustabdėme” – pakomentavo Chomeinis. Irano gebėjimas ištverti supervalstybių spaudimą išties galėjo atrodyti nežemiškas.

Ironiška, kad Iranas, kurio žmonės bene draugiškiausi pasaulyje užsieniečiams, kaip valstybė bičiulių neturi. Daug Vakarų kairiųjų ir konservatorių stebėtinai sutaria kai tema pasisuka apie islamą: jis neva atgyvenęs, necivilizuotas. Tuo tarpu arabai ir kiti musulmonai laiko Irano šiitus schizmatikais (Irano piligrimai žudyti net Mekoje). Vienintelė kita šiitų šalis yra Azerbaidžanas – bet ten, buvusioje TSRS, religija atskiesta komunistinio ateizmo. Politiniai skirtumai tarp Irano ir JAV irgi sunkiai išsprendžiami: dėl Amerikos žydų įtakos JAV niekad neatsisakys paramos Izraeliui, o Iranas to niekada nesupras: juk Izraelis, o ne Iranas, vienašališkai įgijo branduolinę bombą, puolė kaimynines šalis, okupavo jų žemes ir ištrėmė šimtus tūkstančių palestiniečių; “Kad išsaugotų prestižą JAV turi neberemti Izraelio” skaičiau “Tehran Times”. Reti Irano sąjungininkai (Sirija, Venesuela) tokiais tapo dėl politinio išskaičiavimo, o ne ideologinio artumo.

Politiniai atsišaukimai Irano gatvėse nereti. Dešiniajame kaklaraištis JAV vėliavos spalvom ištapytas neatsitiktinai: Irane jie tapo Vakarų simboliu ir prie kostiumo paprastai nedėvimi.

Be istorinių žymių vietų Teheranas garsėja ir muziejais (kilimų, nacionaliniu), bet šie gana nedideli.

Valdžia, islamas ir Vakarai

Ir visgi nepaisant šimtų čadruotų moterų Chomeinio kape-šventovėje Teheranas yra ta vieta, kur valdžios kritikų daugiausia. Tarp čia sutiktų pašnekovų – intelgientiškas pensininkas, prisistatęs nacionalistu, ir turėjęs neigiamą požiūrį į kone kiekvieną valdžią (politinę ir religinę, JAV, arabų, paties Irano), jas visas kaltino sąmokslu. Mus pasveikino išsivadavus nuo Sovietų ir pasidžiaugė, kad likome katalikais, nors pats, sakė, tiki tik tuo, ką mato. Pašnekesys, prasidėjęs meno galerijoje, užtruko gal 4 valandas, ir tai puikus būdas pažinti Irano žmones – kam nors pašnekinus tiesiog likti drauge.

Unikaliame Masulės pašlaitės kaime (kur vienų namų stogai kitiems yra gatvės) iškylautojų iš Teherano apranga buvo atviresnė nei regėta kituose miestuose, o miškuose prie niūrių Kaspijos paplūdimių (teheraniečiai juos myli dėl… dažno lietaus) regėjau ir porą merginų atvirais plaukais ar flirto.

Masulėje kiekviena gatvė - žemesnio namo stogas.

Bet įsivaizduoti, kad tokių žmonių Irane dauguma, matyt, reikštų apgaudinėti save. Islamas čia be galo svarbus. Parduotuvėlės ir sunkvežimiai išdabinti religiniais šūkiais, ir net nešiojamo kompiuterio “wallpaper’į” “I love Allah” matėme. TV vedėjai vis ištaria “Bismilach rachman rachim” (“Vardan Dievo, gailestingo ir maloningo”), kiekviename viešbučio kambaryje yra rodyklė į Meką ir maldos kilimėlis su akmenėliu galvai. Imamo dukters kapu garsėjančiame milijoniniame Kome vietos nakvynei šventadienį neradau išvis.

Išvysti visą socialinį Irano paveikslą trukdo kalbos barjeras: Irano mokyklose pirmoji užsienio kalba – arabų, angliškai supranta gal kas penkiasdešimtas, neretai – vakarietiškesnieji. Tiesa, angliškų nuorodų gatvėse netrūksta.

Huseinija Jazde. Huseinijos - specialūs maldos namai gedėti trečiojo imamo Huseino, nužudyto Karbalos mūšyje

Islamas yra ir Irano teisės pagrindas. Nuo mūsiškės ji skiriasi labiau vertybėmis nei politine sistema. Parlamentas ir prezidentas renkami. Įstatymų atitiktį Islamo teisei (pagal referendumu priimtą Konstituciją) prižiūri Sargų taryba – Konstitucinio teismo atitikmuo. Daug “vakariečiams baisių šariato istorijų” yra ištrauktos iš konteksto, nes įstatymai tiesiog visiškai kitokie. Nesantuokinis seksas Irane tikrai baudžiamas – bet šiitai pripažįsta laikinąsias santuokas, kai dėl trukmės sutariama iš anksto: galima vesti/ištekėti kad ir mėnesiui, jei patiko – pratęsti. Už moters nužudymą teoriškai mokama mažiau nei už vyro – bet praktiškai šios “baudos” retos, nes aukų ir žudikų šeimos sutaria dėl kompensacijos. Tarp bausmių yra plakimas rykštėmis – bet ar tikrai už smulkius nusikaltimus tai blogiau nei mūsiškiai kalėjimai (su nusikaltėlių patirties dalijimusi, kastomis, sunkia integracija po bausmės ir brangiu išlaikymu)?

Įstabiais vitražais žymioje Nasir-al-Molk mečetėje Širaze iranietis turistas pozuoja žmonai paeiliui užimdamas visas musulmoniškos maldos pozas.

Nesupratimas kyla, nes daugybė vakariečių mąsto: “Aš nenorėčiau taip gyventi; reiškia, ir iraniečiai nenori”. Bet žmonės, jų kultūros ir įpratimas skirtingi. Prie Pahlavių persai atsikando Vakarų – ir triukšmingai patys juos atmetė. Kad ir ką apie jį bemanytume, Iranas jau trečias tūkstantmetis eina savo keliu, “prarydamas” visus užkariautojus ir daugumą reformatorių. Ir todėl jis unikalus – pastatais ir menais, religija ir literatūra, gyvenimo būdu ir draugiškumu, skaitmenimis ir kalendoriumi…

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Irano turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.