Išskleisti meniu

Albanija

Albanija – Azija Europoje

Albanija – Azija Europoje

| 8 komentarai

Pervažiavęs Albanijos sieną pasijunti patekęs ne į kitą šalį, o į kitą žemyną.

Kitur Europoje to nebeišvysi! Žmonių, kasdien vilkinčių tautiniais drabužiais. Miestelių gatvių, sklidinų jaunimo. Šitiekos palaidų gyvulių. Tokių laukinių kalnų kelių. Tokių chaotiškų miestų, kuriuose eismo taisyklės tiesiog pamirštos. Ir tokių pigių Viduržemio kurortų.

Kalnų panorama nuo Sarandos kurorto pilies

Kalnų panorama nuo Sarandos kurorto pilies

Albanija dešimtis metų tūnojo visiškoje izoliacijoje. Jos diktatorius Enveris Hodža buvo susipykęs ir su Vakarais, ir su Rytais, paranojiškai apsistatė šimtais tūkstančių bunkerių ir tarė – Albanijai jokio užsienio nereikia.

Diktatorius mirė. Albanija atsivėrė pasauliui – kartais net naiviai labai. Bet širdyje albanų tauta dar – visiškai unikali ir atkira. Jauniausia Europoje. Kalbanti į nieką nepanašia kalba.

Bunkeris Albanijos rivjeros paplūdimyje

Bunkeris Albanijos Rivjeros paplūdimyje.

Pridėkite prie to didingą gamtą ir senus rytietiškus miestus jos apsupty, daugelį modernaus gyvenimo pliusų su mažai minusų – ir suprasite, kodėl Albanija mane sužavėjo.

Albanijai skyriau 12 dienų, aplankiau daugelį jos lankytinų vietų (kalnus, miestus, kurortus) ir dalinuosi savo patirtimi, nuotykiais bei siūlymais, kurie, tikiuosi, padės apsispręsti, ar kelionė į Albaniją – jums ir, jei taip – ką joje lankyti ir veikti.

Vakarinis pasivaikščiojimas Džiro Berato bulvaru

Vakarinis masinis jaunimo pasivaikščiojimas Berato bulvaru. Tolumoje į kalną kyla Berato senamiestis, nesikeitęs beveik šimtmetį, kelionių į Albaniją pažiba

Kalnai – Albanijos dvasia ir nuotykis

Kalnai yra Albanijos esmė. Visa šalis tokia: kalnai seka slėnius, kol atsiremia į Viduržemio jūrą. Kelionė į Albanijos kalnus – vis dar nuotykis, gal paskutinis toks Europoje. Net važiuodamas automobiliu ten niekad nežinai, kas lauks už kampo: gal tiesiog piemuo lydės eilinę avių ar ožkų bandą, gal pakelės baro šeimininkas bus patiesęs virvę (kad pristabdytum), gal duobėtas asfaltas išvis pasibaigs, o gal kelią pastos užvirtę akmenys.

Galbūt keltas per ežerą plauks, o gal neplauks. Mums nepasisekė. Komano ežero keltas nuo kurio denio per 2 val. reisą, sakoma, atsiveria vieni gražiausių Albanijos kalnų vaizdų, rymojo uoste. “Nebeplaukia” – pasisukiojusiems 20 min. mums pasakė. O juk oficialiame tinklapyje rašoma, kad turi plaukti… Teko apsisukti. Grafikų Albanijoje nelabai yra. Kaip ir takelių kalnuose, šaligatvių už miestų centrų. Užtat daug erdvės neplanuotiems nuotykiams!

Komano ežeras nuo prieplaukos

Komano ežeras nuo prieplaukos, ties kuria baigėsi kelias. Tiksliau, tvenkinys. Albanija 100% visos energijos pasigamina hidroelektrinėse – dar vienas noras nepriklausyti nuo pasaulio.

Štai kartą kelią išvis pametėme. Buvo tamsu, rūkas, nė vienos kitos mašinos. Negrįsta kelio atkarpa virto laukyme – ir neaišku, kur važiuoti. GPS žemėlapis akivaizdžiai netikslus. Išlipau, braidydamas po purvą dairiausi retų abejotinų orientyrų (štai – kelio ženklas – bet iš kurios jis kelio pusės?). Žingsniavau automobilio priekyje rodydamas, kur važiuoti. Logiškai spėliojau, kol nakties tamsoje išryškėjo stovintis sunkvežimis. Pažadintas vairuotojas gestais parodė kryptį – rodės, tiesiai nuo skardžio.

Niekur kitur gyvenime nieko panašaus nepatyriau, o po kalnuotus kraštus keliavau daug. Svarbiausia, kad visa tai atsitiko ne kur tarp kaimų, o valstybinės reikšmės kelyje Džirokasteris-Korčė, garsėjančiame savo grožiu. Ir tuo, kad 170 km atstumą tenka važiuoti bent 4 val. (nevietiniams – ~6 val.). Kol saulė dar nebuvo nusileidusi, regėjome tarpeklius be tvorelių, gausybę paminklėlių žuvusiems vairuotojams. Todėl pamesti kelią nejauku.

Tarpmiestinis kelias Korčė-Džirokasteris vienoje prastesnių savo vietų

Tarpmiestinis kelias Korčė-Džirokasteris vienoje prastesnių savo vietų kai dar tik temo. Paminklėliai žuvusiems vairuotojams Albanijoje – lyg meno forma, visos šalikelės jų pilnos. Pasitaiko miniatiūrinių cerkvyčių ar kompozicijų iš automobilio nuolaužų.

Tačiau dėl vieno Albanijoje baimintis nereiktų: nusikaltimų. Taip, albanų mafija vakaruose turi nekokį įvaizdį, bet iš tikro ši šalis – saugesnė už Lietuvą. Kaip tikri kalniečiai, albanai vertina svečius. Labai didžiuojasi, kad per Antrąjį pasaulinį karą tapo vienintele Europos šalimi, kur žydų padaugėjo (dešimt kartų): nes iš aplinkinių šalių pas juos subėgusiųjų garbės kodas neleido atiduoti Albaniją okupavusiems fašistams.

Tas nuo neatmenamų laikų sekamas garbės kodas vadinamas Kanunu. Ir šiaurės Albanijos kalnų kaimuose jo laikomasi labai rimtai. Liūdiniausiai pagarsėjusi tradicija – albanų kraujo kerštas. Jei nužudė tavo šeimos vyrą – privalai nužudyti kurį nors suaugusį žudiko šeimos vyrą. Užburtas “kraujo keršto” ratas gali suktis dešimtmečius.

Žmogus eina per seną tiltą Albanijoje

Žmogus eina per seną tiltą iš Goricos, Berato krikščioniško rajono į musulmonišką. Kanunas, beje, taikomas nepriklausomai nuo religijos.

Nevyriausybinių orgnizacijų teigimu, kas penkta žmogžudystė Albanijoje – tradicinis kerštas. Yra net įsteigtas “kraujo kerštų sureguliavimo komitetas”, bandantis užglaistyti įsisenėjusius giminių karus. O taikiniu tapusių šaimų nariai “užsibarikaduoja” namuose, mat Kanunas neleidžia žudyti namie. Niekur kitur Europoje nieko panašaus neįsivaizduotum…

Albanijos miestai-muziejai

Prieš važiuodamas į Albaniją susitaikiau, kad gražių miestų ten galiu ir nerasti. Taip jau būna šalyse po komunistinių diktatūrų: keli gražūs pastatai, kurių nuotraukos papuošia bukletus turistams, o viskas aplink – nuobodūs miegamieji rajonai.

Išties, daugelis vidutinio dydžio Albanijos miestų tokie ir yra (tik centrai sutvarkyti).

Škoderio centras

Škoderio centras. Pagrindinių Albanijos miestų centrai – suremontuoti (bent po vieną lauko kavinių pilną gatvę, kurios nauju grindiniu marširuoja jaunimas ir aplink kuriuos suolelius susirinkę kalbasi seneliai)

Bet, laimė, diktatorius Hodža paliko kelis “miestus-muziejus”, kur senamiesčių išvis negriovė. Dabar jie, gražiai nudažyti, naktimis skoningai apšviečiami – tikra Albanijos turizmo pažiba.

Garsiausias – Beratis, kurio musulmoniško Mengalemo rajono gatvelės kalno šlaite praeinamos tik pėstiesiems. Slidžiais akmenimis jie kopia į savo baltus tradicinius namus. Kai kurį prireikia suremontuoti, statybines medžiagas užsigabena asilais ir mulais.

Berato Mengalemo rajonas

Berato Mengalemo rajonas. Baltuose nameliuose galima išsinuomoti kambarius (taip ir padarėme) – tačiau jei turite lagaminų, pagalvokite, ar norėsite juos ten tįsti pėsčiomis

Ne mažiau gražūs du istoriniai krikščioniški Beračio rajonai: Gorica ir Kalaja (“pilis”), stūksanti ant aukšto kalno. Vien pastarojoje veikė 20 cerkvyčių – bet, kaip ir visur Albanijoje, dauguma jų tebėra amžiais užrakintos, o viena – pati įspūdingiausia – paversta Onufrio religinio meno muziejumi. Ten suvilktos ir gražiausios ikonos iš visų kitų cerkvių – komunizmas žlugo, atėjo religinė laisvė, bet bažnytinių turtų iš šitokių muziejų tikintiesiems negrąžino (gal tų tikinčiųjų per mažai).

Gatvė Beratyje

Neįtikėtino siaurumo gatvė Beratyje pakeliui į mūsų nakvynės vietą. Čia jau nepraeitų ir asilas.

Savo pilimi garsėja ir antras miestas-muziejus Džirokasteris. Sutapimas ar ne, bet diktatoriaus Hodžos gimtinė. Gal todėl senamiesčio nesugriovė? Išliko net keturaukščiai vietos žemvaldžių namai ant aukšto kalno, nuo kurių balkonų šie stebėdavo žemai žemai slėnio laukuose plušančius jų darbininkus.

Zekatės namo svečių priėmimo salė

Vieno iš didžiųjų Džirokasterio namų – Zekatės namo – svečių priėmimo kambarys. Tokiuose jie ir valgydavo ir, ant minkštasuolių šonuose, miegodavo. Šis naudotas tik vasarą – žiemom gyventojai persikeldavo aukštu žemiau, kur mažesni langai. Dabar Zekatės namas priima turistus

Trečiasis išsaugotas Albanijos istorinis miestelis – Kruja, iš kurio pilies kadaise valdė Skanderbegas. Albanai giriasi, kad Skanderbegas apgynė krikščionišką Europą nuo Osmanų, ir jį mylėjo bei gerbė visos pastarosios Albanijos valdžios: net italų fašistai, net komunistai. Diktatoriaus Hodžos dukra ir žentas Krujos pilyje suprojektavo Skanderbego muziejų, kuris labiau primena paminklą. Pripratus prie pilko abstraktaus sovietinio meno ir gigantomaniškų memorialų, muziejaus mozaikos, dioramos, paveikslai pasirodė labai spalvingi, netikėtai įdomūs. Bet Albanijoje neturėtum ieškoti Rytų Europos: nepaisant istorinių panašumų, Albanija – atskiras pasaulis.

Džirokasterio centras

Džirokasterio centras ir suvenyrų parduotuvė

Albanams užsieno kalbų nereikėjo

Viena vietų, kur tą Albanijos atskirumą neabejotinai pajusite – kalba. Nepadės nei rusų, nei anglų, nei vokiečių, nei prancūzų kalbų žinios – nes albanų kalba nepanaši į nė vieną jų. “Labas” yra “Tungjatjeta” (Tundžateta), “Ačiū” – “Faleminderit”, “Viso gero” – “Mirupafshim”, o pati Albanija – “Shqiperia” (tarti “Ščiperija”).

Dėl savo kalbos – ir apskritai atskirumo – albanai kompleksuoja. Tie, kurie moka bent kelis užsienietiškus (angliškus, itališkus) žodžius, visuomet mėgina jais kalbėti – net jei užkalbintum albaniškai. Bet gana žymi dalis albanų – įskaitant ir dalį svečių namų ar restoranų darbuotojų – nė paprasčiausių nealbaniškų žodžių nemoka (nežino “one”, “two”, “three”, “how much?” ir pan.).

Ant mulo kraunamos plytos

Ant mulo kraunamos plytos – kažkur aukštai Berate vyksta remontas

Vyresniems viso to nereikėjo. Jų šalis buvo uždaryta it kalėjimas. Net ne taip, kaip Lietuva prie sovietų. Juk Sovietų Sąjunga valdė aibę tautų, 250 mln. žmonių, tad lietuviai net tada turėjo galimybę pažinti kitokias šalis ir kultūras: gruzinus, armėnus, uzbekus

O Albanijoje tegyveno 3 mln. žmonių, ~95% albanai. Albanijos išorinė siena jokiam albanui neplytėjo toliau 100 km nuo namų. Ir ta siena – neįveikiama riba. Mėginančius išvykti saviškius šaudydavo, o iš užsienio įsileisdavo tik keletą komunistų diktatoriaus Hodžos gerbėjų. Dėl visa ko Tiranos oro uosto atvykimo salėje juos pasitikdavo kirpyklos ir albaniškų drabužių parduotuvės – kad prisiderintų prie komunistinėje Albanijoje privalomo stiliaus.

Močiutė tautiškais drabužiais Tiranoje

Močiutė tautiniais drabužiais Tiranoje. Tai – jau retas vaizdas, bet jį dar pamatysi kasdien: žmonės, ypač miesteliuose, ypač vyresni, tautiniais motyvais rengiasi ne per šventes ir ne dėl mados, tačiau todėl, kad taip karta iš kartos visad rengdavosi jų giminė

Albanija – apleistų bunkerių žemė

Įspūdingiausias ir niūriausias Hodžos palikimas – Albanijos bunkeriai. Vienur rašoma, kad jų pastatyta 300 000, kitur – 700 000, arba po vieną kiekvieniems keturiems žmonėms. Jų pilna visur: paplūdimiuose ir pilyse, palei kelius ir miestų centruose. Daugelis dabar apleista. Albanija – tikras digerių (apleistų vietų tyrinėtojų) rojus.

Sarandos pilis, karvės, ir bunkeris (dešinėje)

Sarandos pilis, karvės, ir bunkeris (dešinėje kyšo iš žolių). Jei priešas kada būtų kilęs šiuo keliu, būtų apšaudytas

Mažieji bunkeriai statyti tam, kad, priešui užpuolus, ten sulindę civiliai galėtų šaudyti. Kad Albanijos priešams pulti neapsimokėtų – nes užpuolę patirtų begalę nuostolių. O tų priešų vis gausėjo. 1945 m. tokiais tapo Vakarų valstybės (Albanija net apšaudė britų laivus), 1948 m. – gretima komunistinė Jugoslavija, 1961 m. – Sovietų Sąjunga ir, galiausiai, 1978 m. – Kinija. Pastarosios trys šalys, pasak Hodžos, ne taip suprato komunizmą. Mao Dzedunas ir Stalinas neva gerai suprato – bet jie mirė, po jų mirties SSRS ir Kinijos režimai sušvelnėjo, ir Hodža liko vienintelis šitoks radikalas valdžioje.

Vaizdas iš bunkerio

Vaizdas iš bunkerio, kokį jį būtų matę tėvynės ginti pašaukti albanai, laukdami išsilaipinančių priešo karių. Dabar bunkeris, sprendžiant iš kvapo, naudojamas kaip paplūdimio tualetas.

Tad Hodža visą gyvenimą (iki 1985 m.) Albaniją valdė kaip Stalinas. Apie tuos žiaurumus šiandien gali sužinoti milžiniškuose Tiranos bunkeriuose: BunkArt 1 priemiestyje, kur karo atveju būtų slėpęsis patsai Hodža su ministrais ir BunkArt 2 centre, po teisingumo ministerija. Pasakojimai ten meniški, su videoinstaliacijomis ir skulptūromis, ūžiančiais senais televizoriais (amžinai transliuojančiais diktatoriaus kalbas). O autentiška daugiaaukščio bunkerio atmosfera slegia tik labiau.

Hodžos trijų aukštų požeminė slaptavietė prie Tiranos. Iš čia Albanijos gynybai būtų vadovavęs pats Hodža

Hodžos trijų aukštų požeminė slaptavietė prie Tiranos. Iš čia Albanijos gynybai būtų vadovavęs pats Hodža

Kai kurios Albanijos diktatūros istorijos net mums, paragavusiems komunizmo, atrodo tarsi iš Orvelo knygų: štai nuotraukos Hodžos laikais būdavo nuolat retušuojamos ištrinant iš jų į juoduosius sąrašus patekusius politikus. Iš albanų-kinų krepšinio mačo nuotraukos, susipykus su Kinija, pašalinti kinų krepšininkai, o ant 1912 m. nepriklausomybės deklaracijos akto prirašyti neva jį pasirašiusių komunistų vardai.

Meno kūrinys BunkArt2 bunkeryje

Meno kūrinys BunkArt2 bunkeryje

Be to, Enveris Hodža – vienintelis pasaulyje diktatorius, visiškai uždraudęs religiją. Visos mečetės ir bažnyčios prie jo uždarytos, daugelis – nugriautos. Dabar religinė laisvė sugrįžo, Tiranos centre vyksta trys didelės statybos: katalikų katedros, stačiatikių katedros ir didžiosios mečetės. Visas finansuoja užsieniečiai. Vietiniai stokoja ir pinigų, ir tikėjimo: nors oficialiai 70% musulmonai, 20% stačiatikiai ir 10% katalikai, moterų su skarelėmis čia nepamatysi, islamui šventą penktadienį mažoje centrinėje Tiranos mečetėlėje tesimeldė keliasdešimt vyrų. Ir kas užpildys tą naują didžiąją?

Viena labai vietinė religinė tradicija, kuri dar visai alsuoja – bektašizmas. Musulmoniškas tikėjimas, kad Koranas turi dvi prasmes – tiesioginę ir svarbesnę perkeltinę. Bektašiai eina melstis į tekes, ant žymių praeities bektašių kapų. O didžiausia bektašių švetykla pasaulyje – Tiranoje neseniai pastatytas Bektašių pasaulio centras, kuriame – ir jų muziejus.

Tekė Džirokasterio miesto pilyje

Tekė Džirokasterio miesto pilyje. Šios šventovės – paprastos, bet jos žavi ten atliekamų ritualų gyvumu. Štai į Dervišės Hatidžės kapą Tiranoje uždegti žvakučių, prieiti prie sarkofagų ir atatupstos – kad neatsukti kapui nugaros – atsitraukti eina daugiausiai moteris: juk Hatidžė reta žymi Albanijos moteris, gimusi dar XVIII a., kai Albanijos visuomenės būta labai patriarchalinės

Tirana: iš naujo gimusi Albanijos sostinė

Apskritai, tokios naujos vietos kaip BunkArt ar Bektašių centras ir yra Tiranos pažibos. Nes į šį miestą sostinė perkelta tik 1912 m. ir nelikę beveik nieko senesnio.

Prie Hodžos Tirana buvo vienas didelis miegamasis rajonas (išskyrus centre likusias tarpukarines ir fašistinės Italijos pastatytas ministerijas). Galvodamas, kaip gelbėti padėtį, tuometis miesto meras socialistas Edis Rama 2005 m. sumanė daugiabučius privalomai perdažyti, išpaišyti ant jų visokias figūras ir piešinius. Ta programa sulaukė tarptautinių liaupsių: neva miestas tapo gyvas, gražus. Edis Rama net TED kalbą apie tai sakė.

Seni pastatai Tiranos centre

Senų pastatų oazė Tiranos centre: viena kelių Hodžos nenugriautų Etem Bei mečetė (1821 m.), laikrodžio bokštas (1822 m.) ir tarpukario ministerija. Kai 1991 m. tikintieji jėga atidarė šią mečetę, o Hodžos statulą aikštėje priešais nuvertė, Albanijos komunizmas buvo
pasmerktas

Tačiau tikėjęsis išvysti “spalvingą Tiraną” gavau nusivilti. Gal dažai nekokybiški buvo, bet per keliolika metų Ramos perdažyti pastatai visiškai išbluko, apsilaupė ir vėl atrodo tarsi nieko nedaryta.

Ant šių Tiranos daugiabučių dažai išsilaikė kiek geriau

Vieni gražiausiai išsilaikiusių Edžio Ramos išdažytų daugiabučių, kuriuos dar galėjau rasti Tiranoje

Socialistas meras ilgam nepakeitė komunistų pastatyto miesto, užtat jį pakeitė kapitalistai. Albanų verslininkai vieną po kito stato įspūdingus pastatus, lankytinas vietas. Iškilo didžiulis prekybos centras, kuris gėdos nedarytų ir Lietuvoje, pirmieji dangoraižiai. Ant gretimo Dajti kalno gali pasikelti nauju lynų keltuvu (15 minučių skrydis), o ant jo viršaus stūkso ratu besisukantis restoranas. Dar vienas toks SkyBar pastatytas Tiranos centre. Apskritai man, kaip mėgstančiam pasidairyti iš aukštai, Albanija pasirodė bene geriausia tam šalis pasaulyje, nes kiekviename mieste ten pastatyti nauji barai ir restoranai paskutiniuose aukštuose, apžvalgos aikštelės.

Besisukančiame Tiranos bare

Besisukančiame Tiranos bare. Suprojektuota puikiai – langai prie pat kiekvieno stalelio. Tiesa, kaip ir visur Albanijoje, viešojo maitinimo etiketas sudėtingas: pavyzdžiui prie šių staliukų galima tik gerti, o valgyti reikia kitame aukšte, kur irgi gražus vaizdas, bet grindys nesisuka.

Ir dar Tirana neįtikėtinais tempais plečiasi į šalis. Juk Albanijoje dar visai neseniai buvo įprasta turėti daug vaikų (dar 1960 m. vidutniškai(!) albanės išaugindavo po septynis vaikus, 1975 m. – penkis), dėl ko pas albanus kaip niekur Europoje gausu jaunuolių. Klesti vestuvių pramonė, naujų butų statybos. Pirmuose naujų pastatų aukštuose – gražios parduotuvės, restoranai, picerijos, kavinės. Ir “Albanų Turniškės” Tiranoje, kur Hodža gyveno, daugiabučiais apstatytos (Hodžos namas – paliktas tuščias).

Komunistinė mozaika ant Albanijos istorijos muziejaus Tiranos Skanderbego aikštėje

Komunistinė mozaika ant Albanijos istorijos muziejaus Tiranos Skanderbego aikštėje

Didieji Albanijos kontrastai

Kai kurie nauji Albanijos pastatai – įspūdingi neoistoristiniai, su kolonomis, statulomis, tarsi Europoje senais laikais. Kiti – labai spalvingi. Po socialistinių “dėžučių” (atrodančių dar liūdniau, nei Lietuvoje) statybos dešimtmečių albanai pasiilgo išskirtinės architektūros.

Viena, ko trūksta – graži aplinka. Visoje Albanijoje kontrastai milžiniški: štai prabangus viešbutis, o greta – šiukšlėmis užpiltas sklypas ar ant praeivių bei automobilių lojantys benamiai šunys. Štai ką tik atidarytas itališkas restoranas, o šalia – nebaigto statyti namo liekanos (“vystymosi policija” griauna nelegalias statybas, bet griuvėsių valymu nesirūpina). Štai naujas daugiabutis, o netoliese – šiukšlių konteineriai, kur pasicypsėdamos išlenda-įlenda pelės (iš tolo tas cypsulys girdėjosi!).

Nauji neoistoristiniai rūmai greta magistralės Tirana-Duresas

Nauji neoistoristiniai rūmai greta magistralės Tirana-Duresas

Viduje viskas gali būti neįtikėtinai vakarietiška – bet iš karto už durų lauks kita realybė. Įprasta, tarkime, reklamas (“parkingas”, “plovykla”) tiesiog išterlioti ant sienos grafiti purkštuvu. O Vakarais daug kur įsivyrauja tamsa: net centrinėje Tiranos Skanderbego aikštėje nėra šviestuvų, o po kai kuriuos rajonus rekomenduojama vaikščioti su žibintuvėliais (kai koja įsmuko į duobę šaligatvyje, paruoštą ateityje pasodinti medį, supratau, kodėl). Šypsenų iš aptarnaujančio personalo irgi mažiau, nei mūsuose: kalbama tiesiai, neapvelkant sakinių mandagiais žodeliais.

Bet patiems albanams, atrodo, tai nė motais – jie taip įpratę. Kaip tik vakarietiška ekologija atrodo jiems kvailokas dalykas. Kaip ir vakarietiška tvarka. Kaip ir europietiškos kelių eismo taisyklės. Albanai važiuoja visur, kur yra vietos: gali pasukti net žiedu prieš eismą, jei taip arčiau; jei telpa, iš trijų juostų padaro keturias, o iš keturių – penkias ir pypia tiems, kas važiuoja taisyklingai. Arba lenkia užvažiuodami ant pėsčiųjų salelės. O palieka automobilius čia pat ant važiuojamosios dalies, įjungę avarinius žibintus. Stovėjimas visose gatvėse nemokamas, bet vietų jam taip trūksta…

Sugriauta statyba Himaros kurorte

Sugriauta statyba Himaros kurorte, koks 100 metrų nuo gražiai sutvarkytos pajūrio promenados

“Viskas todėl, kad neseniai išmokome vairuoti” – pasakojo vienas albanas. Juk prie Hodžos skurdžiojoje Albanijoje iš viso tebuvo 2000 automobilių ir net policininkai patruliuodavo dviračiais. Dabar važiavimo dviračiu tarsi automobiliu (viduryje kelio) kultūra likusi tik šiauriniame Škoderio mieste. Dauguma albanų nusipirko Mersedesus. Kiek skaičiavau, maždaug 35-40% visų šalies automobilių – “Mercedes Benz”. Dažniausiai dideli ir senoki, bet Mersedesai. Kalbama, kad daugelis vogti Vakaruose.

Albanai žvalgosi į Vakarus. Netgi labai. Tik kadangi jie šitaip nutolę nuo tų Vakarų, tas žavėjimasis įgauna mums keistas formas. Štai albanai, nebūdami ES nariai, visur kur kabina Europos Sąjungos vėliavas. Vieną Tiranos centro bulvarą jie pervadino Džordžo Bušo vardu. Kai “Coca Cola” pastatė fabriką atsirado Kokakolos gatvė, neseniai – Donaldo Trampo gatvė. Albanai labai džiaugiasi užsienio lyderiais, kurie parodo anksčiau izoliuotai Albanijai nors kokį dėmesį. Net atkeliavusio popiežiaus pasitikti šimtai tūkstančių atėjo, nors tikinčių katalikų tiek tikrai nėra. Ir paminklą jam pastatė. Priešais piramidę, turėjusią tapti Enverio Hodžos muziejumi, o dabar apleistą.

Enverio Hodžos piramidė

Enverio Hodžos piramidė. Jos nuolaidžiu šlaitu albanų jaunimas šiandien kopia tarsi keliu ir leidžia laisvalaikį viršūnėje.

Sarandos kurorte veikia viešbutis “Porto Edda”. Porto Edda – taip italų fašistai okupacijos metu pervadino tą miestą (Musolinio dukters Edos garbei). Bet albanai nesigilina, italus jie myli. O vienos dažnesnių reklamų Albanijoje – “Amerikos loterija”. Teisė gyventi JAV albanams dar atrodo tikras aukso puodas, ir ištisa pramonė padeda siekti Žalios kortos.

Albanijos kurortai jau vilioja vakariečius

Patys Vakarai apie Albaniją ilgą laiką girdėjo vien neigiamus dalykus: nelegalai, suteneriai, prostitutės… Dabar užienio turistai jau atranda ir pigius, bet kokybiškus kurortus. Kasmet Albaniją aplanko 4 mln. turistų – dvigubai daugiau, nei Lietuvą. Tiesa, dauguma atkeliauja iš aplinkinių šalių: graikai atplaukia vienai dienai iš Kerkyros, italai pigesnėms atsotogoms, kosoviečiai – nes pas save neturi jūros.

Didžiausias Albanijos kurortas – Saranda pačiuose šalies pietuose. Tai nemažas ir sparčiai augantis miestas su pajūrio promenada, puikiais (bet nebrangiais) restoranais, siūlančiais itališką ir graikišką mastą (ne prastesnį, nei Italijoje ir Graikijoje), ir, aišku, baru pačioje viršūnėje (juo virto Sarandos pilis). Ko nerasi niekur Albanijoje, tai vakarietiškų prekių ženklų, ypač greito maisto tinklų – kai Albanijoje viskas pigu, skanu ir daug, jie sunkiai pakonkuruotų.

Sarandos kurorto pakrantė

Sarandos kurorto pakrantė

Vakariečiai labiau nei Sarandą giria Albanijos rivjeros miestelių grandinę, stūksančią palei kalnų šlaitus. Aplinka natūralesnė, bet iki paplūdimių iš kai kurių miestelių tenka eiti kokius du kilometrus. Tiesa, paplūdimius ten supa didinga gamta – ko vertas vien Džipės (Gjipe) paplūdimys kanjono pabaigoje.

Džipės paplūdimys

Džipės paplūdimys. Iki šios vietos teko gerokai paeiti pėstute, bet takas čia jau pažymėtas, nuorodos angliškos, nes prisitaikyta prie užsienio turistų

Vuno miestelyje pakrantės kelias taip susiaurėja, kad vienu metu mašinos tegali važiuoti iš vienos pusės (yra šviesoforas). Didžiausias miestelis – Himara, gyvenamas graikų – tačiau daug jų emigravo į Graikiją, cerkves griovė dar komunistai, todėl senamiestis ant kalno liko it apleistas. Dar viena “žaidimų aikštelė” apleistų vietų mėgėjams.

Himaros senamiestis

Himaros senamiesčio viršutinė dalis – beveik visai apleista. Čia užlipa tik keliautojai pažiūrėti į jūrą nuo kalno, o vietiniai likę gyventi tik žemiau, kur laipioti mažiau.

Kaip ir Porto Palermo pilis, XIX a. vaduko Ali Pašos Tepelenos tvirtovė ant jūros kranto. Formaliai tai lyg muziejus, bet jokių eksponatų ten nėra, o viduje jautėmės it įkišę nosis ten, kur niekas seniai nebuvo: išgraviruoti itališki užrašai (fašizmo laikų?) aprašinėti albaniškais “Nafta”, “Benzinas” ir pan. (komunizmo laikų?), menės, kuriose teko pasišviesti žibintuvėliu. Paaiškinimų – vos keli, ir tie patys – abejotini (teigiama, neva pilis statyta prieš 200 metų, nors pagal architektūrą atrodo daug senesnė). Link pilies einama pro tokius šiuolaikinius griuvėsius, kad jei žemėlapis nesakytų priešingai, nesitikėtum tako gale ko rasti. Pakeliui sutikome pilies darbuotoją, bet pinigų jis iš mūsų neėmė, nors turėjo imti.

Sarandoje ir Albanijos Rivjeroje ne vien kaitinamasi saulutėje: iš ten paprasta nukeliauti prie dviejų tikrai įdomių lankytinų vietų. Pirmoji – miške tūnantis Butrinto romėnų miestas: griuvėsiai nėra labai dideli, bet viską atperka puikūs piešiniai, kaip viskas atrodė seniau – įsivaizduoti lengviau, nei daugelyje kitų panašių vietų. Antroji – pasaulyje mažai analogų turintis Žydrosios akies šaltinis, kur iš nenustatyto gylio požeminis vanduo nuolat veržiasi taip greitai ir gausiai, kad iš niekur nieko prasideda ištisa upė. Atrodo, šaltinis paneigia fizikos dėsnius: kaip gi jo vanduo gali be perstojo kilti į viršų su tokia jėga, kad net susidaro vandens kupolas?

Žydroji akis Albanijoje

Žydroji akis. Nuotrauka sunkiai gali perteikti tą vaizdą, bet čia matote duobę, iš kurios skradžiai veržiasi vanduo (ir nuteka kaip upė į kairę)

Į šiaurę nuo Albanijos Rivjeros – Logaros perėja, kur kelias vingiuoja atverdamas vis gražesnius labai žydros jūros vaizdus. Dar toliau – Vliorės, Dureso miestai. Pastarasis garsėja romėniškų pirčių, amfiteatro liekanomis, bet šiaip, be Butrinto, niekas iš Antikos laikų Albanijoje labai nenustebino.

Mes Albanijoje lankėmės spalį (klimatas spalį – kaip Palangoje vasarą), tad visur buvo tuščia, o dviejų kambarių buto nuoma Sarandoje kainavo 10 eurų už naktį. Paplūdimiai nėra stiprioji Albanijos pusė (akmenuoti, jei ilgis kokie 2 km – jau giriamasi), bet tas pats pasakytina apie visą Viduržemio jūros pakrantę.

Vlorės miestas Albanijoje

Vlorės miestas Albanijoje. Vaizdas iš viršaus gražus, tačiau apačioje – daugiausiai vienodi daugiabučiai

Albanijos rytuose – milžiniškas ežeras

Nuo pajūrio persiritome per nuostabiuosius kalnus į Korčę. Dar vienas tipinis Albanijos miestas. Senamiestis – sutvarkytas (netgi neįtikėtinai didelė vientisa tvarkinga erdvė), iš karto šalia – socialistinių daugiabučių rajonai. Jau iškilusi nauja katedra, o senosios tik kontūrai nubrėžti ant šaligatvio (nugriovė komunistai). Naujas apžvalgos bokštas (darbo laiku kažkodėl nedirbo) ir bent viena kavinė viršutiniame aukšte. Šeštadienis – taigi, minios jaunimo patraukė į “džiro” – tradicinį pasivaikščiojimą pėsčiųjų gatvėmis išsipusčius gražiais drabužiais. Tiesa, “gražūs drabužiai” čia vienodesni, nei mūsuose: net moterų madoje vyrauja sportbačiai ir kelnės, “neformalų” nesutiksi išvis. Vyrams – jų visuose baruose absoliuti dauguma – madingi ir treningai.

Aukštai ant Korčės kalno – paminklas “kankiniams”. Taip vadinami komunistų partizanai, nugalėję italų fašistus ir išvedę į valdžią diktatorių Hodžą. Jiems paminklų daug – paprastai tai tokie kuklūs obeliskai. Paminklai diktatoriams krito, o partizanams liko: juk Albanijoje komunizmas nebuvo primestas iš Rusijos – tai viena vos keleto šalių, kuri jį įsivedė savo jėgomis, todėl tų karių negali vertinti kaip kolaborantų. “Jūs turite ką kaltinti už komunizmą (rusus), o mes – tik patys save” – man sakė tiranietis, sugalvojęs į Tiraną iš Vakarų perkelti nemokamų ekskursijų po miestą tradiciją.

Paminklas komunistų partizanasm Korčėje

Paminklas komunistų partizanams Korčėje. Tik Tiranoje matėme didesnį

Tačiau nostalgijos komunizmui Albanijoje nemačiau jokios (priešingai daugeliui kitų Rytų Europos šalių). Pernelyg žiaurus buvo režimas, pernelyg skurdi ir atsilikusi šalis. Sparčiai auga memorialai komunizmo aukoms. Net grafiti reklamuoja antikomunistinius tinklapius. “Tada nebuvo avarijų ir šiukšlių” – dar pasako koks senukas, bet paklaustas, ar norėtų grįžti laiku, nutyla.

Už Korčės, iš visų pusių apsuptas kalnų, tyvuliuoja Ohrido ežeras. Vienas didžiausių Balkanuose, vienas senesnių pasaulyje. Albanai prie jo turi Pogradeco kurortą, tačiau didžioji ežero dalis – jau Makedonijoje.

Ohrido ežeras Pogradece

Ohrido ežeras Pogradece. Visuose krantuose – aukšti kalnai.

Albanai su tuo nesutinka. Jų suvenyrų krautuvėse populiarūs rankšluosčiai ir vėliavos su Didžiosios Albanijos planu – apimančiu ir vakarinę Makedoniją, Kosovą, šiaurės rytų Graikiją, pietų Juodkalniją, vieną Serbijos slėnį. Juk tik mažuma albanų gyvena Albanijoje, o likusias jų žemes atėmė didžiųjų užsienio valstybių intrigos (graikai albanus po Antrojo pasaulinio karo net išvijo iš namų).

Albanija: eiti savo keliu

Iš tiesų – albaniškose anų šalių vietose gali jaustis tarsi Albanijoje. Ta pati kalba, mečetės, tas pats chaosas, toks pats vairavimas. Ir žemesnės kainos. Taigi, Didžioji Albanija bent kultūriškai egzistuoja. Ir jei norėtumėte nukeliauti į Albaniją nekirtę jos sienos – galite.

Didžiosios Albanijos vėliavos

Ant vėliavos – ne tik Didžiosios Albanijos žemėlapis, bet ir šūkis “autochtonai”. Nes albanai kilo iš ilyrų genčių, gyvenusių dar romėnų laikais – kai tuo tarpu aplinkiniai slavai (serbai, juodkalniečiai, makedonai…) į šį regioną atsikėlė gerokai vėliau. Tačiau šūkis “autochtonai” ypač pykdo serbus, kurie aiškina, neva tai per Osmanų okupaciją albanams, kaip musulmonams, leista išplėsti žemes slavų sąskaita

Kainos ir kokybės santykis visoje Didžiojoje Albanijoje – tiesiog puikus. Jei patinka žiupsnelis netikėtumo ar kultūrinio šoko, keliauti po ją smagu ir patogu: pilna žmonių, siūlančių naujai įrengtus kambarius ir butus nuomai, pilna valiutos keityklų. Nėra įkyruolių, apgavikų, ar tokių, kurie užsieniečiui sakytų dvigubą kainą ir kurie apkartina dažną kelionę už Europos ribų. Tik elgetų kiek daugiau nei Lietuvoje.

Albanai sugalvojo kaip retą taiklų šūkį kelionėms į Albaniją reklamuoti: “Eiti savo keliu”. Juk albanų kultūra tūkstantmečius eina savo keliu: jie vieninteliai regione išvengė asimiliacijos su slavais, vėliau sėkmingai priešinosi Osmanams ir net jų nugalėti išlaikė savitumą. Ir Šaltąjį karą praleido atskirai nuo visų.

Romėnų amfiteatras miške Butrinte.

Antikinis amfiteatras miške Butrinto romėnų mieste. Nors romėnai šimtmečius valdė Albaniją, ilyrai nepradėjo kalbėti lotyniškai.

Ir kiekvienas, kas keliauja į Albaniją, eina savo keliu – kitokiu, nei dauguma turistų, atostogoms besirenkančių įprastesnius Viduržemio kraštus. Ir pačioje Albanijoje, ypač toliau nuo kurortų, pasijauti ir tą konkrečią akimirką einantis savo keliu – o ne tuo, kurį, puikiai paruoštą ir sutvarkytą, lygiai taip pat mynė, mina ir mins milijonai kitų turistų. Gal tai sukelia savų problemų: ypač dėl skrydžių, kurių patogių mažai. Bet turi savyje ir daug žavesio.

P.S. Albanija man – paskutinė lankyta Europos valstybė. Aplankęs Albaniją, jau esu nukeliavęs į visas. Ir galiu drąsiai pasakyti, kad savo dvasia Albanija – pati išskirtiniausia. Išsaugojusi tai, ką kitos šalys panašėdamos seniai prarado.

Albanijos kalnai nuo Džirokasterio-Korčės kelio

Albanijos kalnai nuo Džirokasterio-Korčės kelio

Albanijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Albaniją

Albanijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Albaniją


Visi straipsniai iš kelionių po buvusią Jugoslaviją

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Buvusi Jugoslavija – tautų ir tikėjimų mozaika

Buvusi Jugoslavija – tautų ir tikėjimų mozaika

| 2 komentarai

Balkanai. Jugoslavija. Tai buvo viena valstybė su 7 tautom, 4 kalbom, 3 religijom ir 2 rašto sistemom. Paskui buvo kruvini karai ir šiandien čia – 7 mažos šalys, vis tolstančios viena nuo kitos. Kai kas tebetrokšta keršto, bet šiaip Balkanuose – saugu ir ramu. Turistai atranda šį Europos lopinėlį, kurį socializmas ir konfliktai buvo dešimtmečiams uždengę nuo progreso.

Adrijos jūros paplūdimiai vasaromis jau pilni, bet kiekvienai keliautojų nubūtai vietai Balkanuose dar rasi tuščią, bet labai nustebisiančią. Gal tai bus ankštos viduramžiškų pajūrio prekybinių miestų gatvelės. Gal – laukinė gamta: meškų gyvenami kalnai, milijonų metų amžiaus ežerai.

O gal – pačių žmonių spalvingumas. Pilietybė Balkanuose nieko nereiškia – svarbiausia tautybė. Gretimi vienos valstybės kaimai gali kelti skirtingas vėliavas, tikėti į kitokį Dievą, kalbėti skirtingomis kalbomis, o jų kultūra skirsis kardinaliai. Išpainioti tą istorijos siūlų kamuolį sunku – bet per savo penkias keliones į visas regiono šalis mėginau suvokti ir jį.

Dubrovnikas - Viduramžių miestas-valstybė, o dabar svarbiausias buvusios Jugoslavijos kurortas

Buvusios Jugoslavijos gamta: kalnai, urvai, jūra, ežerai…

Ne mažiau nei žmonės įvairi ir buvusios Jugoslavijos gamta.

Proziškiausia, bet labiausiai pamėgta turstų jos dalis – Viduržemio jūros paplūdimiai. 95% visų buvusios Jugoslavijos krantų (ir per 1000 salų) šiandien yra Kroatijoje, likę – daugiausia Juodkalnijoje. Sezono įkarštis kaip ir Lietuvoje – liepa ir rugpjūtis – tačiau kam svilinantis karštis nesimbolizuoja rojaus, smagiau (ir pigiau) pajūryje ilsėtis birželį ar rugsėjį (tais mėnesiais ten irgi šilčiau, nei Palangoje rugpjūtį).

Sutomorės kurortas Juodkalnijoje

Už nedidelių paplūdimių ir pakrantės miestelių į dangų šauna aukšta (1-2 km) Balkanų kalnų “siena”. Nuo siaurų jų keliukų – puikūs vaizdai į jūrą, pakrantės saleles bei slėnius. Juodkalnija net pavadinimą gavo nuo šių kalnų.

Vakarų Balkanų kalnų slėniai glaudžia vienus gražiausių ir seniausių pasaulio ežerų. Juose – daugybė salų, dažną kurių puošia senutės cerkvės ir bažnytėlės. Vienas romantiškiausių – Bledo ežeras Slovėnijoje, didžiausias – Skadaras tarp Juodkalnijos ir Albanijos, mažesni, bet žaviai skaidrūs ir žuvingi Plitvicos ežerėliai (Kroatija), į kuriuos srūva virtinės krioklių. Didingas ir Ohridas Makedonijoje: pirmas žvilgsnis nuo kalno užgniaužė kvapą, taip toli buvo krantai. Makedonai juo džiaugiasi tarsi jūra, jame maudytis skrenda vakariečių turistų pilni lėktuvai.

Bledo ežero sala su bažnyčia Slovėnijoje

Karstinių reiškinių (ilgų požeminių urvų, upių, stalagmitų, stalagtitų) buvusioje Jugoslavijoje tiek daug, kad net pats žodis “karstas”, spėjama, kilo iš slovėnų kalbos. Pasaulyje analogų neturi Postojnos ola (urvas), tokia gigantiška, kad lankytojus po ją vežioja atrakcioną primenantis geležinkelis. O nuotykių ieškotojams su polinkiu į speleologiją plyti ir daug dar nepilnai ištyrinėtų urvų.

Aktyvūs keliautojai, pageidaujantys likti virš žemės paviršiaus, nepraleidžia progos pasidžiaugti raftingu kalnų upėse. Buvusioje Jugoslavijoje pilna sraunių upių visiems skoniams ir patyrimo lygiams.

Raftingas Taros kanjone, po įspūdingu Taros tiltu. Tai - giliausias Europos kanjonas.

Miestuose susitinka Rytai, Pietūs ir Vakarai

Nestokoja įvairovės ir Jugoslavijos miestų senamiesčiai. Didžiausi skirtumai čia driekiasi valstybių sienomis – tačiau ne tomis naujosiomis, o tomis, kurios buvo pažymėtos XIX a. žemėlapiuose. Tarp Vakarų ir Rytų/Pietų civilizacijų, kurių riba per amžius driekėsi Balkanuose.

Šiaurinės Jugoslavijos miestus – Kroatijos, Slovėnijos, šiaurės Serbijos – pastatė vakarietiškos imperijos. Viduramžiais pakrantes valdė Venecijos pirkliai, vėliau visas šias teritorijas perėmė Austrija, išgyvenusi tikrą aukso amžių: nuo Mocarto iki Froido. Tenykščiai senamiesčiai (pvz. Zagrebo) kažkuo primena sumažintą Vieną ar Budapeštą, o pakrančių miestai – mini Venecijas.

Iš kairės į dešinę 'venecijietiško stiliaus' miestai: Kotoras Juodkalnijoje, Dubrovnikas Kroatijoje, Piranas Slovėnijoje

Venecijietiškų uostamiesčių gatvėse neprasilenks karietos ar automobiliai – tarp saulę užstojančių masyvių pastatų galima vaikščioti tik pėsčiam. Šen bei ten slegiančius skersgatvius praskaidrina aikštės su gražiomis bažnyčiomis. Garsiausias tarp šitokių miestų – Dubrovnikas, kuris buvo ne tiesiog Venecijos kolonija, o jos konkurentas. Kiti: Šibenikas, Primoštenas, Trogiras (visi – Kroatija), Kotoras, Perastas (Juodkalnija), Piranas (Slovėnija).

Tuo tarpu Pietinės Jugoslavijos miestus – Makedonijos, Bosnijos, didelės dalies Serbijos – kūrė musulmoniška Osmanų imperija. XVI-XVII a. ji išmūrijo gražius tiltus, tačiau vėliau Osmanai ekonomiškai atsiliko nuo Vakarų. Bosnija 1878 m. net perėjo iš Osmanų Austrijai, o kitos šalys pamažu iškovojo nepriklausomybę. Tačiau iki šiol tose šalyse daug musulmonų, mečečių, o miestų centrai – čaršijos – tarsi pas turkus, persus ar arabus tarnauja kaip savotiški turgūs. Tik švaresni.

Mostaro miesto 'turkiškas' tiltas jungia dvi čaršijos dalis

Deja, buvusios Jugoslavijos didmiesčiuose tik senamiesčiai ir yra gražūs, nes nauji rajonai pastatyti pagal vieną kurpalių brutalizmo įkvėptu stiliumi, kuris atrodo ne tiesiog nuobodžiai (kaip mūsų miegamieji rajonai), bet net bauginamai niūriai. Taigi, Jugoslavijos laikais išplėtotų miestų, tokių kaip Podgorica, lankyti neverta. Bent jau jei domina pažintinis turizmas – jei rūpi pasiausti, visi Vakarų Balkanų didmiesčiai (net musulmoniški) pasižymi karštu naktiniu gyvenimu, išradingų vakarietiškų barų pilnomis gatvėmis.

Kosovo nacionalinė biblioteka Prištinoje. Nors dauguma Jugoslavijos eros pastatų atrodo kraupiai, šis ir kai kurie kiti turi savų fanų: pasaulyje analogų jiems mažai

Kiekviename Vakarų Balkanų mieste gyvena visų buvusios Jugoslavijos tautybių žmonės, nors daugumą, nebūtinai labai tvirtą, paprastai sudaro vietinė tautybė. Mažumos paprastai turi savo rajonus: štai Mostaras (Bosnija) turi bosnišką ir kroatišką puses, o Skopjėje (Makedonija) yra didžiausias pasaulyje čigonų taboras, kur net oficiali kalba – čigonų (Balkanai yra daugiausia pasaulio čigonų glaudžiantis regionas).

Jugoslavijos žlugimas paskatino visus prisiminti tautines šaknis, o tai suteikė kai kurių Balkanų miestų panoramoms naujausią žavų štrichą: tautinių tradicijų įkvėptus “naujus senamiesčius”. Vieno nuobodžiausių miestų – Skopjės – centras perstatomas iš esmės: betoniniai fasadai keičiami “senoviniais”, statomi istorinių stilių nauji pastatai, tautos didvyrių skulptūros. Višegradas (serbiška Bosnijos dalis) dabar didžiuojasi nauju serbišku centru Andričgradu.

Istoristinis Skopjės 'Naujasis senamiestis'. Pastatuose aplink Vardaro upę įsikūrę muziejai, ministerijos, o skulptūros pagerbia žymiausius makedonus

Kai kurios Balkanų bendruomenės dar labai neseniai ėmė laikyti save atskiromis tautybėmis (makedonai ~1960 m., bosniai ~1990 m., juodkalniečiai ~2010 m.). Todėl čia tebėra populiaru, kaip kitur Europoje prieš šimtmetį ar daugiau, romantizuoti savo tautos istoriją, ieškoti joje “pamirštų” didybės įrodymų. Štai Bosnijoje archeologas Semiras Osmanagičius įrodinėja, kad keli šios valstybės kalnai aplink Visoko miestelį yra didžiausios ir seniausios pasaulio piramidės, skambiai pavadintos “Saulės piramide”, “Mėnulio piramide”, “Drakono piramide”. Nors archeologų bendruomenė nepritaria tokioms teorijoms, Bosnija tvirtai griebėsi šiaudo, “įrodančio” istorinę jos svarbą: pastatė daugybę kelio ženklų, kreipiančių į “Bosnijos piramides”.

Visoko piramidžių reklama (iš tikro tie žole apaugę kalnai visiškai nepanašūs į paveikslėlį). Nors teorija turi gerbėjų tarp 'Naujojo amžiaus' šauklių, mes netoli 'Mėnulio piramidės' sutikome tik vieną senyvą entuziastą, besisiūliusį savo visureigiu mus nuvežti iki 'piramidės' papėdės

Karo pėdsakais jau eina ir turistai

Nepaisant visų regiono grožybių, dažnam žmogui – ypač Vakaruose – pirmoji asociacija išgirdus žodį “Balkanai” tebėra karas. Juk yra net tarptautinė sąvoka “balkanizacija”, reiškianti susiskaldymą, subyrėjimą. Ir mano paties pirmieji vaikystės prisiminimai apie Jugoslaviją – tai liepsnojantys pastatai, kurių vaizdus transliuodavo Lietuvos TV kanalų žinios.

Sugriautas Jugoslavijos gynybos štabas Belgrade dar vis nesuremontuotas. Tai 1999 m. NATO bombardavimų, privertusių serbus trauktis iš Kosovo, pasekmė

Jugoslavijos griuvimo karai užtruko dešimtmetį ir liūdnai pagarsėjo žiaurumais. Labiausiai – įvairiataučiuose Jugoslavijos regionuose: ten kaimynai žudė kaimynus, bandydami užtikrinti, kad po karo atitinkamos žemės priklausys jų pačių tautiečiams (daugiausia taip “pasižymėjo” paleisti nepriklausomybes paskelbusių tautų nenorėję serbai).

Meluočiau, jei sakyčiau, kad to niekur nebesimato. Tačiau didžiojoje Jugoslavijos dalyje karas buvo trumpas, labiau “politinis” (pavyzdžiui, Slovėnija iškovojo nepriklausomybę per 10 dienų su vos 19 aukų, nes nuo serbų įtūžio ją paskui “uždengė” Kroatija). Tikras pragaras atsivėręs buvo tik dalyje Kroatijos, Kosove ir Bosnijoje. Pastarojoje karo žaizdų nė 20 metų neištrynė – niekur pasaulyje jų nemačiau šitiek: daug pastatų peršaudyti, iš kai kurių telikę byrantys griuvėsiai, miestų parkai paversti kapinėmis, o savo autonominę Serbų Respubliką įkūrę serbai, kaip sako bosniai, tebedangsto karo nusikaltėlius.

Sušaudytas namas Bosnijoje. Miestuose, kurie karo metais buvo apgulti ar atsidūrė fronte, maždaug kas trečias pastatas tebeatrodo taip

Vyresnių Bosnijos žmonių veidai tikriausiai slepia daug gedulo, skausmingų prisiminimų, tačiau dabar net ši valstybė – neįtikėtinai saugi ir rami. Niekur kitur pasaulyje, kur “dar ką tik” vyko toks žiaurus karas, Tarptautinio baudžiamojo teismo pripažintas genocidas, negalėtum keliauti taip paprastai ir visiškai ramiai. Štai Irake ar Afganistane daugiau nei 10 metų po “oficialios karo pabaigos” tęsiasi išpuoliai ir sukilimai. Dar kitur, kaip Korėjoje ar Kalnų Karabache, kariai tebebudi frontuose – pasiruošę, gavę įsakymus, tęsti karą.

O Jugoslavijoje “kovos” persikėlė į politinių institucijų koridorius, artilerijos salves pakeitė agitacinės rinkimų laidos, ir net baikščiausi turistai ima tuo patikėti. Ankšti venecijietiški Vakarų Balkanų kurortai vasaromis jau perpildyti, o Dubrovnike visiems norintiems vietos vos užtenka. Ir tarp lankytinų vietų dažname mieste įsikūrė Jugoslavijos karų nuotraukų parodos, muziejai.

Pranešimas apie minas Bosnijoje. Dabar jis muziejuje - dauguma minų jau išminuotos. Tačiau ilgą laiką jos pasiglemždavo dešimtis aukų kasmet - net karui pasibaigus. Jos pražudė ir pirmąjį žuvusį nepriklausomos Lietuvos karį - Normundą Valterį, Bosnijoje po karo dirbusį taikdariu

Skirtumai dėl kurių žlugo Jugoslavija

Kai XIX a. Juodkalnijos princas-kunigaikštis Negošas pasiūlė “kai visos pietų slavų žemės bus išvaduotos nuo aplinkinių imperijų” jas suvienyti į vieną valstybę – toks “jugoslavizmas” atrodė labai progresyvus, kaip tuo pat metu vykę Vokietijos, Italijos vienijimaisi. Regiono elitas džiūgavo, kai 1919 m. Jugoslavija buvo suvienyta.

Dažnoje knygoje apie Balkanų miestus mėgstama sakyti, neva “žmonės iki 1990 m. karų čia per amžius gyveno taikiai”. Tačiau tai tėra nostalgiškas idealizmas, kartojantis jugoslavijos laikų “tautų draugystės” propagandą. Iš tikrųjų Vakarų Balkanai ištisą tūkstantmetį buvo trijų kultūrų kovų arena: Vakarų (katalikiškos, vakarietiškos), Rytų (stačiatikiškos, vėliau – ir komunistinės) bei Pietų (musulmoniškos). Kiekvieną pusę remdavo galingos užjūrio jėgos. Iš Vakarų – Austrija-Vengrija ir Venecija, paskui – nacistinė Vokietija, dabar – Europos Sąjunga. Iš Rytų – Rusija. Iš Pietų – Osmanų imperija, vėliau – pavieniai musulmonų mudžahedai. Kas vienoms Balkanų tautoms buvo gelbėtojai-užtarėjai, kitoms tautoms – negailestingi žudikai, bet koks bendradarbiavimas su kuriais laikytinas neatleistinu kolaboravimu ir išdavyste.

Romėnų teatras Ohride, Makedonijoje. Romos imperija buvo paskutinė, valdžiusi visas žemes, vėliau tapusias Jugoslavija. Ypač daug romėnų pastatų išlikę Kroatijoje, kuri buvo ne eilinė Romos provincija, o vienas centrų: imperatorius Diokletianas ten net turėjo rūmus, o Pulos amfiteatras mastais beveik siekia Koliziejų

Ir abudu pasauliniai karai Balkanuose buvo dar žiauresni nei daugelyje kitų vietų. Į skirtingas puses stojusios Balkanų tautos noriai žudė net “svetimus” civilius, o jei ne serbų intrigos (serbo radikalo Gavrilo Principo nužudytas austrų kronprincas Pranciškaus Ferdinandas), gal pasaulinių karų apskritai nebūtų buvę.

Skaičiai kalba patys už save:
*Pirmajame pasauliniame kare Jugoslavijoje žuvo ~1 mln. žmonių – ~10% visų regiono gyventojų (Serbija ir Juodkalnija kovėsi Antantės pusėje, Bulgarija – Centro valstybių).
*Antrajame pasauliniame kare žuvo ~600 tūkst. žmonių – ~5% visų regiono gyventojų (kroatai ir bulgarai kovėsi Ašies pusėje, serbai – Sąjungininkų).
*Juogoslavijos karuose žuvo ~140 tūkstančių žmonių (0,6%)

Serbų veikėjai, tarp jų - šūviu į Austrijos kronprincą pasaulį į pirmąjį pasaulinį karą pasiuntęs Gavrilas Principas, ant kino teatro Emiro Kusturicos statytame serbų tautiniame miestelyje Andričgrade

Tai – vien XX amžiaus karai. Tačiau paklaustas “kodėl nesutariate su tauta X”, bet kurios Balkanų tautos atstovas turėtų ką papasakoti nuo pat Viduramžių.

Trys Balkanų religijos – Jugoslavijos tautybių pagrindas

Toks susiskaldymas gali kelti nuostabą, nes skirtumai tarp Jugoslavijos tautų, iš pirmo žvilgsnio, nėra tokie jau dideli. Visas Jugoslavijos branduolys – serbai, kroatai, bosniai ir juodkalniečiai – nesigilinant į politinius niuansus kalba viena ta pačia kalba. Jugoslavijos laikais ji buvo vadinama serbų-kroatų kalba, šiandien – įvairiais pavadinimais. Slovėnų ir makedonų kalbos irgi giminingos.

Tačiau mūsuose įprasta lygybė “kalba=tauta” Balkanuose negalioja. Balkanų tautas labiausiai išskyrė religija. Kroatai yra palikuonys tų, kurie per didžiąją schizmą pasirinko katalikybę, serbai – stačiatikių keliu nuėjusiųjų. Bosniai – tų, kurie, atėjus 500 metų trukusiai Osmanų valdžiai, atsivertė į islamą.

Austrijos-Vengrijos laikotarpio pastatai Slovėnijos sotinėje Liublianoje. Austrija-Vengrija buvo katalikiška ir jos valdžioje buvusios žemės - Slovėnija ir Kroatija - liko katalikiškomis

Tačiau po komunistinės Jugoslavijos dešimtmečių religija yra pasitraukusi į antrą planą. Tuo sunkiai patikėtum išvydęs statomus vieną už kitą aukštesnius minaretus, kalnų kryžius, bažnyčių bokštus. Tačiau visa tai labiau tautų simboliai, savotiškos vėliavos. “Šitiek daug naujų cerkvių ir visos jos apytuštės” – pasakojo man vienas makedonas. Balkanų mecenatai skiria pinigų religiniams statiniams dėl panašių priežasčių, kaip lietuviai, skyrę Baltijos kelio paminklui Vilniuje.

Iškalbingi pasirodė ir du Koranai, demonstratyviai, viršeliais į priekį, pastatyti ant virtuvinės spintos per Air BnB išsinuomotame Sarajevo bute. Aukštai, ten kur niekas jų neima skaityti – bet visi mato. Simbolinis ženklas, kad tai – bosnių butas.

Savos vėliavos puoselėjamos, o svetimos per Balkanų karus tapdavo taikiniais: štai Bosnijoje buvo beveik nelikę nei minaretų, nei bažnyčių varpinių.

Ostroho vienuolynas aukštai Juodkalnijos kalnuose. Jo nesugebėjo palaužti nė Osmanai.

Visgi ir pati religija Balkanuose atgimsta. Bosnijos kroatų gyvenamose žemėse yra pasaulinis katalikybės centras Medžiugorjė, kur, sakoma, nuo 1981 m. iki šiol kas mėnesį apsireiškia mergelė Marija. Serbija, Juodkalnija, Makedonija pilnos senų žavių stačiatikiškų kalnų vienuolynų (ypač gražus Ostrohas), kuriuose tebegyvena vienuoliai. O ypatingo Balkanų musulmonų bektašių (sufijų) ordino, laikančio, kad Koranas turi svarbesnę perkeltinę prasmę – šventovės-vienuolynai tekijos vėl sulaukia Alacho šlovintojų.

Ne mažiau svarbi religijos įtaka kultūrai, tradicijoms: pas bosnius, kroatus ir serbus jos ženkliai skiriasi. Kaip ir požiūriai į istoriją, geopolitiką.

Venecijos eros rūmai Koperyje, Slovėnijoje.

Kas tebevienija buvusią Jugoslaviją?

Nepaisant visų skirtumų, Vakarų Balkanų tautų gyvenimas vienoje valstybėje 70 metų (1920-1990) nepraėjo be pasekmių.

Tos pasekmės labai domina regione besilankančius Vakarų turistus – juk dažnam tai būna pirma kelionė į postkomunistinius rytus. Gidai organizuoja ekskursijas ta tema ir net nesusijusiuose turuose pasakoja apie “eilinio jugoslavo gyvenimą”.

Vaizdas žemyn nuo 'jugoslavizmo kūrėjo' Negošo kapo komplekso. Tai - vienas įspūdingiausių kapų pasaulyje, apimantis mauzoliejų, požeminį tunelį, apžvalgos aikšteles, o jį pastatė dėkinga Jugoslavija.

Štai po Skopję vedžiojęs muziejaus darbuotojas palydėjo… į prekybos centrą, kur rodė įvairius tepopuliarius jugoslaviškus gaminius. Tokius kaip “Eurokremas”, pasak jo skanesnis už “Nutella” (tikrai neblogas), su kuriuo ten daromos ir užtepėlės, ir vafliai. Tuos produktus iki šiol gali rasti kiekvienoje buvusios Jugoslavijos parduotuvėje – juk ištisos kartos su jais užaugo, priprato.

Daug bendro yra ir visuose Jugoslavijos restoranų meniu. Kad esi Balkanuose nesunkiai atpažinsi iš ant medžių ir sienų sukabinėtų nekrologų. Vos į juos pažvelgęs lengvai suprasi miesto religinę sudėtį. Mat pranešimai apie musulmonų mirtis – žali su mėnuliukais, krikščionių – su juodais kryžiais, ateistų – su penkiakampėm raudonom žvaigždėm.

Vieši nekrologai Juodkalnijos Baro mieste netoli Albanijos sienos. Čia daug musulmonų.

Jugoslavija nebuvo tokia uždara ir žiauri, kaip Sovietų Sąjunga. Taip, ji buvo komunistinė ir ekonomiškai atsilikusi, tačiau po to, kai diktatorius Jozipas Brozas-Tito susipyko su Stalinu, ji liko neutrali Šaltajame kare ir nesiizoliavo nuo pasaulio. Didžiausias skirtumas: jei Sovietų Sąjunga faktiškai buvo rusų diriguojama imperija, tai, pats būdamas kroatas, Tito akylai prižiūrėjo, kad didžiausia Jugoslavijos tautybė serbai neįgytų per didelės įtakos.

Todėl “jugonostalgija” (ar, tiksliau, “titonostalgija”) veši net nepriklausomybę iškovojusiose šalyse: štai ant Kotoro senamiesčio vartų Juodkalnijoje tebeiškalta Tito frazė, Bosnijos šalikelėje mačiau tarsi Los Andželo “Hollywood” ženklą kalne išrašyta “Tito”, Sarajeve veikia Tito kavinė. Tiesa, tai kontraversiška: štai Slovėnijos konstitucinis teismas uždraudė Tito vardu vadinti Liublijanos gatvę – gal Tito ir nebuvo Stalinas, bet jis pražudė daug kitaminčių.

Čevapčicai - maltos mėsos 'dešros' - vienas daug kur Jugoslavijoje sutinkamų patiekalų. Populiarūs ir burekai (primena čeburekus, tik įdarai įvairūs).

Iki šiol kai kurie žmonės per surašymus prisistato “jugoslavais”, nors tokių mažėja. “Mano tėvas serbas, mama vengrė” – sakė pašnekovas Skopjėje – “iki 1990 m. aš buvau jugoslavas, o dabar nežinau kas”.

Tragiškiausia dažnam Vakarų Balkanų gyventojui (bent jau neserbams) atrodo ne Tito era, bet Miloševičiaus (1989-2000 m.) – kuomet šis serbas pamėgino sutelkti visos šalies vadžias savo tautiečių rankose, o kitoms šalims ėmus skelbti nepriklausomybę pradėjo kruvinų karų seriją. Tada paaiškėjo, kiek utopinis buvo visas Jugoslavijos projektas: sąjungą Tito tegalėjo išlaikyti “geležine ranka” gniauždamas vietinius identitetus (ypač didžiųjų tautų), o vos senoji sistema ėmė braškėti, vos Jugoslavijos bendruomenės vėl galėjo “būti savimi”, paaiškėjo, kad labiausia, ko jos trokšta – “atsidalinti” erdvę sau (tik kur kieno erdvės ribos buvo sunku sutarti).

Didžiausias pasaulio čigonų taboras Šuto Orizaris Skopjėje, Makedonijoje. Čigonai sudaro po kelis procentus visų Balkanų šalių gyventojų

Kaip nuvykti į Jugoslaviją: skrydžiai, vizos

Turistui atvykti į Balkanus šiandien yra paprasčiau, nei kada nors anksčiau. Nors daug kas dar renkasi važiuoti automobiliu (1500-2000 km nuo Vilniaus), laikai, kai skrydis į abi puses kainuodavo ne pigiau 450-600 eurų – jau praeitis. Aš pats visas Balkanų šalis aplankiau lėktuvu – juk kiekviena jų labai tinkama trumpoms savaitgalinėms ar savaitinėms kelionėms.

Tiesa, tiesiogiai iš Lietuvos nuskristi vis dar nepavyks, bet išradingesniems alternatyvų daug.

Naujai pastatyta didžiulė prabangi jachtų prieplauka su ištisu turistiniu miesteliu 'Porto Montenegro' Juodkalnijoje. Atplaukti į Balkanus jachta ar kruiziniu laivu - populiaru. Pirmąja galimybe, kiek mačiau, paprastai naudojasi naujieji rusai, antrąja - amerikiečiai

Į didžiausius ar labiausiai turistinius regiono didmiesčius galima rasti gerų akcijų skrydžiams su persėdimais: į Belgradą, Zagrebą, Liublijaną, vasaromis – ir Kroatijos pakrantę. Kainos – apie 150-200 eurų į abi puses. Tokiu būdu aplankiau Kroatiją, Serbiją.

Dar keliuose Balkanų miestuose skrydžių bazes įsteigė pigių skrydžių bendrovės: “Wizzair” pasiūlė daugybę maršrutų iš Skopjės (Makedonija) ir Tuzlos (Bosnija). Daug iš tų reisų nukreipti į tuos pačius miestus, kaip ir pigūs “Ryanair” ir “Wizzair” skrydžiai iš Vilniaus: į Stokholmą (Skavsta), Kopenhagą, Frankfurtą (Hahn), Briuselį (Šarlerua), Milaną (Bergamą) ir kitur. Taigi, galima pirkti atskirus bilietus iš Vilniaus į vieną tų miestų, o iš ten atskirai – į Balkanus. Tiesa yra rizikos: pirmajam skrydžiui pavėlavus, aviakompanija atsakinga nebus. Tačiau kartais “susikombinuoti” skrydį galima labai pigiai: už 50-100 eurų į abi puses. Man pavyko šitaip suskraidyti į Skopję.

Siauras kalnų kelias Pivos kanjone Juodkalnijoje

Pigių skrydžių bendrovės skraido ir į daugiau buvusios Jugoslavijos miestų: Belgradą, Nišą (abu – Serbija), Podgoricą (Juodkalnija), Liublijaną (Slovėnija), Splitą (Kroatija), Ohridą (Makedonija). Tačiau iš kiekvieno šių oro uostų tesiūlo po kelis maršrutus: tikimybė, kad pavyks suderinti laiką ir kainas su skrydžiu iš Lietuvos, labai maža. Tačiau bus paprasčiau, jei nuspręsite kažkur “pakeliui” pernakvoti, apsidairyti. Šitaip nuskridau į Liublijaną – mano kelionė apėmė dvi dalis: 3 dienas Slovėnijoje ir 2 dienas Briuselyje (po dieną skrendant į priekį ir atgal).

Jeigu aukščiau aprašytais būdais nerandate tinkamų bilietų, nenusiminkite. Buvusios Jugoslavijos šalys labai nedidelės: visos 7 kartu paėmus yra panašaus dydžio, kaip Pabaltijys: Lietuva, Latvija ir Estija. Taigi, galima nuskristi į kitą miestą ar net kaimyninę valstybę ir per vakarą ar dieną nuvažiuoti ten, kur reikia. Visoje buvusioje Jugoslavijoje populiari autonuoma ir daug nuomos agentūrų leidžia išvažiuoti į kaimynines valstybes (išskyrus į Kosovą). Šitaip į Juodkalniją ir Bosniją aš važiavau iš Dubrovniko (Kroatija). Įdomu, kad Dubrovniko oro uostas yra arčiau Juodkalnijos ir Bosnijos sienų, nei paties Dubrovniko, todėl skrisdamas į jį faktiškai skrendi į tris šalis.

Perasto miestelio pakrantė Juodkalnijos Kotoro įlankoje. Daug buvusios Jugoslavijos įdomybių - ne pagrindiniuose miestuose, todėl važinėti tarp miestų šiaip ar taip teks

Į nė vieną buvusios Jugoslavijos šalių lietuviams vizų nebereikia. Tačiau Šengeno erdvei priklauso tik Slovėnija, todėl patikrinimas yra visuose pasieniuose. Tiesa, eilėje teko laukti tik kartą (3 val. važiuojant iš Bosnijos į Kroatiją). Kosovas – paskutinė valstybė, kurios Serbija vis dar nepripažįsta, bet problemų dėl to turistai patiria jau mažiau (pavyzdžiui, Kosove negalioja žalia kortelė).

Praktiniai dalykai: kainos, valiutos, nakvynės

Subyrėjusi Jugoslavija isšivaikščiojo “į visas keturias puses” ne tik kultūriškai, bet ir ekonomiškai. Slovėnijoje ir Kroatijos pakrantėse – brangiau, nei Lietuvoje (Dubrovnike vasaromis kainos lenkia net Vakarų Europą). Tuo tarpu Makedonijoje, Kosove, iš dalies ir Bosnijoje – labai pigu, tos šalys ir gerokai skurdesnės.

Postojnos urve Slovėnijoje

Dauguma Jugoslavijos šalių turi savo valiutas. Išimtys: Slovėnija, Juodkalnija ir Kosovas, kur atsiskaitoma eurais. Tiesa, toje Kosovo dalyje, kur daugumą gyventojų sudaro serbai, mokama Serbijos dinarais. Daugiatautėje Bosnijoje vietos kroatai siūlėsi paimti Kroatijos kunas, serbas – Serbijos dinarus. Pinigai – ne vien politikos dalis. Mačiau kaip nedidelio miestelio degalinėje kiekvienas kasos aparato skyrius buvo skirtas ne konkretaus nominalo banknotams, tačiau atskirai valiutai – net eurams, JAV doleriams…

Apsistoti buvusioje Jugoslavijoje be viešbučių galima ir “apartamentuose” ar “kambariuose“, kurių pilna kiekviename turistiniame mieste, ypač kurortuose. Jie labiau primena šeimyninius viešbutėlius, kuriuose dauguma “numerių” yra su patogumais (apartamentuose – ir su virtuvėmis, indais, skalbimo mašinomis). Internete skelbiasi ne visi, todėl galima ieškoti ir vietoje, tačiau “kambarių” paieška gali užtrukti, nes, nesant registratūros, jų šeimininkus aptikti bus sunku.

Albanija: ne Jugoslavija, tačiau šalia

Planuodami kelionę į buvusią Jugoslaviją, dalis žmonių galvoja aplankyti ir Albaniją. Iš tikrųjų, Albanija Jugoslavijai niekada nepriklausė, o albanai nėra slavai. Tačiau Albanijos istorija gana panaši: tai irgi buvo komunistinė, tačiau ne prosovietinė šalis. Tik ji buvo dar uždaresnė ir skurdesnė.

Džirokasterio pilis Albanijoje

Džirokasterio pilis Albanijoje. Pilys ir jų liekanos – dažnos kalnuotuose Vakarų Balkanų regionuose, ypač Albanijoje ir Bosnijoje. Dažniausiai vidus paliekamas toks, kaip buvo (be restauravimo, muziejų), tad smagu po jį landžioti apleistų vietų mėgėjams

Albanijoje ir buvusios Jugoslavijos dalyse, gyvenamose albanų, daugiau chaoso, nei pas slavus: daugiau šiukšlių, anarchiškų statybų, eismo taisyklių pažeidimų. Bet ir pigiau. Albanijos pajūrio kurortai – pigiausi europinėje Viduržemio jūros pakrantėje.

Be to ir gražių kalnų Albanija žavi ir “miestais-muziejais”, kurių senamiesčiuose per 100 metų mažai kas keitėsi, bei unikalia savo kultūra, daug mažiau paliesta kitų šalių įtakos, nei Jugoslavijos tautos.

Beračio miestas-muziejus Albanijoje naktį. Tiek buvusios Jugoslavijos šalys, tiek Albanija gražiausias savo lankytinas vietas iščiustijusios, o naktį jos gražiai apšviečiamos

Beračio miestas-muziejus Albanijoje naktį. Tiek buvusios Jugoslavijos šalys, tiek Albanija gražiausias savo lankytinas vietas iščiustijusios, o naktį jos gražiai apšviečiamos.

Į kurią buvusios Jugoslavijos šalį keliauti?

Nors aš tikrai nesigailiu aplankęs visas 7 buvusios Jugoslavijos šalis ir Albaniją, tai padaryti per vieną kelionę gali būti sunku. Kuri iš Vakarų Balkanų valstybių įdomiausia – priklauso nuo poreikių. Štai pagrindiniai visų buvusios Jugoslavijos šalių pliusai ir minusai, o taip pat įdomiausios lankytinos vietos kiekvienoje:

Valstybė Pliusai Minusai Įdomiausios vietos
Bosnija ir Hercegovina Trijų kultūrų / religijų sandūra. Viduramžiški tiltai. Upių slėniai. Karo liekanos (kam jos įdomios). Pigu. Mažai turistų. Karo liekanos (kam jos niūrios). Nėra vietų poilsinei kelionei. Mostaras, Sarajevas, Višegradas, Medžiugorjė,
Jajcė
Juodkalnija Venecijos miestai. Pajūrio kurortai. Kalnai. Raftingas. Kanjonai Neįdomūs didmiesčiai. Daug turistų. Skristi reikės į Kroatiją ir kirsti sieną Kotoras, Perastas, Taros kanjonas, Lovčeno kalnas, Ostroho vienuolynas, Sveti Stefanas
Kosovas Serbų vienuolynai. Atgimimo nuotaikos. Naujausia Europos valstybė. Pigu. Sunkiau atvažiuoti automobiliu dėl valstybės nepripažinimo. Nėra vietų poilsinei kelionei. Prizrenas, Džakovė, Pečo vienuolynai
Kroatija Ilgiausias pajūris. Venecijos miestai. Romėnų pastatai. Seniausios pasaulio bažnyčios. Daug skrydžių Brangu (ypač Dubrovnike). Daug turistų. Dubrovnikas, Plitvica, Splitas, Zadaras, Pula, Šibenikas, Trogiras, Primoštenas
Makedonija Ohrido ežeras. Skopjės naujasis senamiestis. Didžiausias čigonų taboras. Šiuolaikinis tautinis romantizmas. Pigūs Wizzair skrydžiai. Mažai būdų nukristi be ‘netikro jungimo’ Skopjė, Ohridas, Matkos kanjonas, Kruševas
Serbija Pigu. Serbų vienuolynai. Nemažai skrydžių. Nėra vietų poilsinei kelionei. Mažai lankytinų vietų Belgradas, Novi Sadas, Subotica, Nišas, Manasijos vienuolynas, Studenicos vienuolynas
Slovėnija Venecijos miestai. Urvai. Ežerai. Brangu Bledo ežeras, Piranas, Postojnos ola, Hrastovlės bažnyčia
Albanija Pigiausi pajūrio kurortai. Unikali kultūra. Kalnų miestai-muziejai. Bunkeriai. Prasti keliai. Sudėtingas eismas. Šiukšlės ir netvarka. Sunku į ten nusigauti. Beratis, Saranda ir Albanijos rivjera, Džirokasteris, Tirana, Komano ežeras

Visi straipsniai iš kelionių po buvusią Jugoslaviją

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,