Išskleisti meniu

Okeanija – kelionių vadovai

Guamas – Azijos Kanarai

Guamas – Azijos Kanarai

| 0 komentarų

Guame po ilgų klajonių Ramiojo Vandenyno giluma vėl atsidūrėme Vakarų civilizacijoje. Su neoninėmis lempomis, dideliu oro uostu, greito maisto restoranais, milžiniškais viešbučiais…

Bet ore ten jau tvyrote tvyrojo Rytų dvelksmas. Tolimoji JAV kolonija Guamas gyvena iš Azijos turistų. Tuntai Tokijo madas sekančių jaunų japonų zujo nedidelių jo miestų gatvėmis, prekybos centrų ir oro uosto koridoriais, o japoniški užrašai beveik nustelbė angliškus.

Japonų turistai tuoj leisis į povandeninę observatoriją

Priešingai nei Havajuose, Guame nėra pasaulio stebuklų. Į Guamą, kaip į Kanarus ar Maljorką, milijonai keliautojų ten skrenda visų pirma dėl puikaus klimato ir šilto vandenyno. Juk visa tai – vos kelios valandos skrydžio nuo daugiamilijoninių didmiesčių smalkių ir tvankumos.

Kelios bent kiek įdomesnės Guamo vietovės smarkiai apvilktos turistine drobule. Prie sostinės Aganijos (Hagatnos) – Dviejų įsimylėjėlių uolos, nuo kurių esą Anapilin nušoko vietiniai Romeo ir Džuljeta. Gražiai sutvarkytos senųjų ispanų fortų liekanos ir latė akmenys, praeituose amžiuose laikydavę vietinės čamorų tautos namų stogus.

Latė akmenys Latė akmenų parke, Guamo simbolis

Neturėdami gamtos didybės ar istorinių paminklų guamiečiai kuria naujas pramogas. Aganijos akvariume ėjome stikliniu tuneliu, virš kurio plaukiojo rykliai, rajos ir gigantiški gruperiai. Vėliau už panašaus stiklo jau regėjome tikrą vandenyną. Ten įrengta Povandeninė observatorija: nusileidi žemyn palangiškį primenančio jūros tilto gale ir štai už lango matai žuveles bei… nardytojus.

Bet labiausiai iššaukiantis turizmo pramonės ir vietinės gamtos susidūrimas mums pasirodė Tafalofo kriokliai. Šiuos Guamui milžiniškus, bet pasauliniu mąstu vidutiniškus upės sklenksčius apsupo keistas pramogų parkas – jame ir siaubo kambarys, ir pornografinės skulptūros, ir Budų atvaizdai, ir kopija olos, kurioje gyveno dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo pabaigos tebekariavęs japonų seržantas (link jos veža vaikškas traukinukas)…

Jūrinis vėžlys iš Aganijos akvariumo povandeninio stiklinio tunelio

Pirmoji diena Guame, kai lankėme Aganijos apylinkes, buvo ir sunkiausia mano peršalime – per ašaras ne visada galėjau atsimerkti, o nosinaites šnarpščiau blokais. Tačiau Guamas turėjo normalią ligoninę, kur man išrašė batą tvirtu padu – juo minant nebebuvo pavojaus pakenkti kaulo tiesiam suaugimui. Tad kai antrąją dieną Guame apvažiavome salą vėl galėjau vaikščioti negrįstais takeliais ir dar labiau džiaugtis kelione – deja, jau pasukusia į pabaigą…

Guamo istorija:
~4000 m. pr. Kr. – Iš Azijos į Guamą atvyksta pirmieji gyventojai, čamorų protėviai.
1521 m. – Guamą atranda Ferdinandas Magelanas. Ispanija pareiškia į jį pretenzijas (taip pat ir į kitas Marianų salas).
1668 m. – Kartu su kitomis Marianų salomis tampa ispanų Marianų salų kolonija, pavaldžia Naujosios Ispanijos kolonijai (dabartinė Meksika).
1817 m. – Marianų salų kolonija tampa pavaldžia kitai Ispanijos kolonijai – Filipinams.
1898 m. – JAV-Ispanijos karo metu salą užima JAV, ją tiesiogiai ima valdyti JAV laivynas.
1941 m. – Antrojo pasaulinio karo metu okupuoja Japonija. 1944 m. JAV susigrąžina salą.
1949 m. – Guamas tampa JAV teritorija (kolonija), nebepavaldžia kariškiams. Jo gyventojai netrukus gauna JAV pilietybę. Dar po dešimtmečio į salą pradedami įleisti turistai.

 

Kovo 8 d.


Grįžimas į civilizaciją

Viršum tupiančio į savo namų oro uostą “salų šoklio” sparno jau regėjau miesto šviesas. Seniai išsiilgtas civilizacijos spindesys po rodos begalinių Ramiojo vandenyno tolių. Guamas. Jungtinių Amerikos Valstijų kolonija prie Azijos krantų, arba, jei jau kalbėti visai oficialiai, neinkorporuota organizuota JAV teritorija (unincorporated organized territory).

Atogrąžų saloje pasitikęs oro uostas būtų kuklus pasauliniam didmiesčiui, bet mums tada atrodė milžiniškas. Su “rankovėmis” keleiviams, parduotuvėmis ir ilgais koridoriais. Su daugybe pasų tikrinimo punktų erdvioje salėje – o ne vienu menkučiu koridoriaus šone, kaip trijose pastarosiose mūsų “stotelėse”.

Mums stojus eilėn į terminalą ėmė plūsti jauni japonai. Daugybė jų vilkėjo ryškiais, madingais drabužiais – tik tos mados Tokijuje nuo Paryžiaus, Milano ar Niujorko skiriasi kaip diena ir naktis.

Oficiali kalba anglų, reklamos – japoniškos

Aistė paso tikrinimo laukė neramiai. San Francisko liūtys jos JAV vizos nuotraukoje buvo išplovusios pusę veido. Pareigūnas nusiuntė į atskirą kambarėlį, kur uždavė papildomų klausimų, bet po keliolikos minučių jau ėjome į erdvią atvykimo salę.

Iš autonuomos punkto paimtame turistiniame planelyje hiragana, katakana ir kandzi (trys japonų vartojamos rašto sistemos) aiškiai nusvėrė lotyniškas raides ir anglų kalbą. “Restaurant” – vienas žodis oficialia kalba, o greta galybė reklaminių hieroglifų.

Neįtikėtina žinant, kad vos du procentai iš 175 000 guamiečių – japonai. Užtat keturi iš penkių turistų čia atskrenda tais didžiuliais ir dažnais oro laineriais iš Tokijo, Osakos, Nagojos, Saporo, Fukuokos, Hirošimos, Sendajaus, Niigatos ar Nahos – kiekvienas didesnis Tekančios Saulės šalies miestas turi tiesioginį reisą į Guamą. O štai į už keliolikos valandų oro kelio per vandenyno bangas tūnančią dominiją skrydžių maža – net į Vašingtoną ar Niujorką tektų keliauti su persėdimais.

Tursitinis Guamo žemėlapis su vietos įžymybių ir verslininkų reklamomis

Sutvarkę formalumus jau riedėjome per lietaus skalbiamą Tamuningą – pagrindinį Guamo kurortą, kartu su kitais dviem miestais, Aganija (Hagatna) ir Tumonu, supantį dvi įlankas. Šalikelėse miegojo uždarytų greito maisto restoranų vitrinos, o centrinę Pale San Vitores gatvę tvieskė neonų šviesos. Vos kelias minutes tetruko kelionė iš A. B. Von Pato oro uosto iki didelio pakrantės viešbučio su baseinu ir visu kitu, be ko neįsivaizduojate “viskas įskaičiuota” tipo kurorto. Nemažame kambaryje vis šnarpšdamas nosį užmigau ir sapnuodamas laukiau, kol Jungtinių Valstijų žemę palies pirmieji ryto saulės spinduliai. “Kur prasideda Amerikos diena” – toks yra taiklus Guamo šūkis, nes kai ta pati septinta ryto pagaliau pasieks sostinę Vašingtoną, Tamuningą vėlei dengs dvidešimt pirmos valandos sutemos.

 

Kovo 9 d.


Guamo Romeo ir Džuljeta, ir kodinės spynos meilei pažymėti

Jei ieškotumėt Guamui analogų Europoje tai būtų Kanarų salos. Nėra čia senųjų civilizacijų griuvėsių ar meistriško grožio gotikos bei baroko statinių, nėra ir gamtos didybės, kaip Havajuose. Keliautojus į šį JAV laivyno forpostą vilioja visuomet šiltas oras, nedaug vėsesnis vandenynas ir vos kelios valandos skrydžio nuo didmiesčio tvankumos.

Vaizdas į Aganos įlanką iš viešbučio balkono.

Kaip ir Kanaruose, kiekviena menka įdomybė Guame pateikta tarsi pasaulinė retenybė, apsupta suvenyrų parduotuvėlių nesustojančioms turistų upėms aptarnauti. Tenerifėje šitų srovių “vanduo” – londoniečiai ar Reino-Rūro aglomeracijos gyventojai, o čia – japonai, su nedideliu korėjiečių prieskoniu. Likusi Azijos dalis švaistytis pinigais atostogoms tropikuose dar negali (arba ir patys gyvena amžinoje vasaroje).

Pirmoji iš susvarbintų Guamo lankytinų vietų mums buvo Dviejų Įsimylėjėlių taškas (Two Lovers Point), nuo kurio aukštos uolos į Tumono įlankos bangas, esą, nušoko legendinė pora (savaime suprantama, juos tokiai lemčiai pastūmėjo jų meilei priešgyniavę tėvai). Dabar uolėtą 122 metrų aukščio krantą karūnuoja grakšti apžvalgos aikštelė kur nebūtume patekę be tris dolerius kainavusio bilieto. Į seklią įlanką bei žydrą debesėliais nusagstytą dangų galima pažvelgti ir pro teleskopus (įmetus monetų). Dar ten – neaišku, ar kada gyvenusius Guamo Romeo ir Džuljetą atmenančios mozaikos. Bei jau labai tikrų porelių prikabinti japoniški įrašai apsilankymui čia pažymėti bei širdelių formos kodinės spynutės.

Porelių pakabučiai ant specialios sienos prie Dviejų Įsimylėjėlių taško

Įspūdingame jūrų muziejuje – ir jūros gėrybių restoranas

Palikę Įsimylėjėlų Tašką keliems kitiems įsimylėjėliams nuvykome į Underwater World jūrų muziejų. Vietoje mažų akvariumų čia – viena didžiulė vandens talpa, kurios dugne vinguriuoja stiklinis oro pilnas tunelis. Juo eidamas mačiau iš šonų ir virš galvos plevenančias rajas, smėlyje tarp koralų sustingusius ryklius, ir vis praplaukiančius gigantiškuosius gruperius, kurių per pusę tonos sveriantis beveik 3 metrų ilgio kūnas primena prabėgusius dinozaurų laikus – jas išvydus visai nekeista, kad šios milžinės minta ir rykliais.

Antrame aukšte – kiti baseinėliai, kur boluoja medūzos ar iš dugno “olų” galvas kaišioja morenos. Pirmosios Aistei itin patinka, o antrosios – itin šlykščios. Trečiame pastato aukšte esantis prabangus jūros gėrybių restoranas tikrai nesukeltų apetito gamtos mylėtojui.

Aistė prie povandeninio pasaulio medūzų akvariumo

Su specialiu batu vaikščioti tapo lengviau

Deja, tą trečiadienį manoji sloga visai įsismarkavo ir visus gražiuosius vaizdus regėjau pro tekančias ašaras bei nuolat aukštyn keliamas vienkartines nosinaites, kurių, jau panaudotų, buvo pilnos kišenės. Laimė, daug problemų tądien pavyko išspręsti. Ryte pirmąsyk aplankėme viešbučio rekomenduotą Daktaro kliniką. Priešingai nei gretimoje didžiojoje Memorialinėje ligoninėje čia noriai priimami žmonės iš šalies – nors spartietiškas laukiamasis buvo pilnas, ilgai sėdėti neteko. Mane apžiūrėjo, pasvėrė, išmatavo (juk nežinojau savo matmenų pėdomis ir svarais). Davė baltą kaukę ant veido (Azijoje nemandagu sergant šitokių nedėvėti ir leisti į orą bacilas) ir liepė sugrįžti vakarop.

Antrąsyk į kliniką nuvykome jau po didžiojo akvariumo ir pietų. Peršvietė koją rentgeno spinduliais – kaulas nepasislinko, bet lūžis nelabai gražus. Dovanojo specialaus binto (mat vaistinėje buvo pasibaigęs), pardavė batą su nelanksčiu padu. Kelionėje jis itin pravertė, nes nebereikėjo stengtis statyti kojos atsargiai, galėjau ramiai žingsniuoti net ir per akmenis, kurių nelygus paviršius nebegrasė perskirti piršto lūžio vietoje. Už viską sumokėjom mažiau, negu tikėjomės, prisiklausę apie be galo brangią JAV sveikatos apsaugos sistemą.

Kadangi medicininiai reikalai neleido nutolti nuo šalies sostinės, tą dieną apžiūrėjome patį miestą, likusią Guamo dalį pasilikdami rytdienai.

Kuklios, bet tvarkingos Aganijos įžymybės

Pradėjome nuo senojo ispanų Aguedos forto griuvėsių ant kalvos prie sostinės Aganijos. Priešingai didžiąjai Okeanijos daliai, kurią dar 1850 m. valdė įvairūs karaliukai, Guamas kolonizuotas dar XVII a., kai pro čia Ispanijos karaliaus vardu plaukė Ferdinandas Magelanas, netoliese, Filipinuose, gavęs galą, ir savo padėjėjui baskui Chuanui Sebastianui Elkanui bei jūreiviams palikęs garbę tapti pirmaisiais apkeliavusiais pasaulį žmonėmis.

Vaizdas į Aganiją nuo Aguedos forto

Kaip ir visos Jungtinės Valstijos, Guamas daugiatautis, bet kas trečias tenykštis žmogus yra čamoras. Tai – dar viena Mikronezijos tautų, pasklidusi po ilgąjį Marianų salyną: Guamą ir šiauriau plytinčią kitą nutolusią JAV valdą – Šiaurės Marianus. Istorijos girnos pasigailėjo čamorų labiau nei havajiečių ir apie pusė jų (deja, dažniau vyresnieji nei jaunimas) tebekalba senąja savo kalba. Nebe visai tokia, kokią ją girdėjo Magelanas: tris amžius trukęs ispaniškasis periodas pakeitė net čamoriškus skaitvardžius: seniau jie skaičiuodavo gyvus ir negyvus, ilgus ir trumpus daiktus skirtingai, o dabar viskam sako “Unu”, “Dos”, “Tres”, “Kuåttro'”, “Singko'”…

Čamorų simbolis, besipuikuojantis Šiaurės Marianų herbe ir vėliavoje – latė akmuo (latte). Tiksliau – du akmenys: storas riedulys uždėtas ant ilgo ir plonesnio. Senųjų Guamo “trobų” šiaudiniai stogai laikydavosi ant bent šešių šitokių akmeninių stulpų, mat sienų jos neturėdavo. Stogai, gindavę senovės čamorus nuo liūčių, nupuvo, o patvarūs latė akmenys liko riogsoti laukuose, panašiai, kaip Nan Madolas ar Velykų Salos moai sklulptūros, taip ryškiai primindami senąją civilizaciją, neatpažįstamai pakeistą vis naujų kolonizatorių ordų, kad net šių dienų archeologai Guamo priešistorėje išskiria “ikilatė”, “tradicinį ikilatė” (1 – 1000 m. po Kr.) ir “latė” (1000 – 1521 m.) periodus.

Aštuoni latė “stulpai” simboliškai perkelti į sostinę Aganiją ir stūgso Latė akmenų parke ispaniškojo forto papėdėje. Menkas parkelis vienintelis rodė čamorišką šio miesto prigimtį. Netolimoje aikštėje, kurios pavadinimas (Plaza de España) tebeprimena iki 1945 metų ją puošusius Ispanijos gubernatoriaus rūmus – balta katalikiška Dulce Nombre de María arkikatedra, priešais – paminklas Popiežiui Jonui Pauliui II. Guame katalikų – 85%. Jei JAV religija skaldo net tas pačias rasines grupes, tai čia ji vienija kardinaliai skirtingas. Kovo 9-oji buvo Pelenų trečiadienis, todėl daugybės žmonių – nuo klinikos darbuotojų iki sporto žinių vedėjo televizijos ekrane – kaktas dabino juodi kunigo ranka nubraižyti kryžiai.

Guamo Katedra priešais centrinę sostinės aikštę

Eidami arčiau vandenyno atsidūrėme čamorų turguje, garsiai šurmuliuojančiame kiekvieną trečiadienį. Skambėjo dainos, minios apsuptoje scenoje šoko merginų grupė. Aplinkui – prekybos nameliai ir pavieniai ant lauko stalų gėrybes išsidėstę prekeiviai. Tik, deja, daugiau nei čamoriškų dirbinių ten įprastinių suvenyrų bei kiniškų prekių. Nusipirkau daugiafunkcį “šveicarišką” peiliuką, mat jis tekainavo dolerį.

Šokiai čamorų turguje

 

Kovo 10 d.


Turistai laukia žuvų, o už lango priplaukia… nardytojai

Saulėtą (ir vėl) kovo 10 dieną išsileidome į kelionę aplink 541 km2 ploto (maždaug kaip Vilniaus miestas) salą. Piečiau sostinės jūros tiltu sujungta su krantu aplankėme Povandeninę observatoriją (Undersea observatory). Kartu su japonų mokyklinukų grupe sraigtiniais laiptais nulipusius į pastato “rūsį” 11 metrų gylyje už 24 panoraminių langų žiedo pasitiko žuvelių kolonijos, melsvi vandens toliai ir gelsvas smėlio dugnas. Kaip zoologijos sode – tik ne gyvūnėliai čia įkišti į akvariumą: tai žmonės užsidarę stikliniame narve, o žuvims priklauso visas vandenynas. Be to, stebėjimas čia abipusis: gretimose seklumose mokoma nardyti ir naujai iškepti narai itin mėgsta iš kitos vitrinų pusės pažvelgti į Observatorijos klientus. O patyrę plaukikai čia barsto maistą – kad žuvelės priplauktų arčiau žiūrovų.

Japonų moksleiviai fotografuoja narus kitapus Povandeninės observatorijos lango

Netolimi paplūdimiai mena Antrąjį pasaulinį karą, kai amerikiečių pajėgos 1945 m. sugrįžo į 1941 m. japonų okupuotą Guamą, tuomet pervadintą Omija Džima (Didžiosios Šventyklos Sala). Asane ir Agate likę menki skerdynių likučiai: kelios olos, vandenyno link nukreipti pabūklai. Viskas tvarkingame nacionaliniame parke su gražiais takeliais, paminklais. Ramiai ir visiškai vieni pasivaikščiojome tomis tykiomis pakrantėmis.

Paminklas Jūrų bitėms – JAV laivyno inžineriniams batalionams – vienoje iš Antrojo pasaulinio karo invaziją regėjusių pakrančių

Fortų liekanos iš auksinės ispanų galeonų eros

Pietinė Guamo dalis – erdvūs tušti plotai, kur tarp kalvų pajūryje įsispraudę keli kaimai. Viena šitokių gyvenviečių – Umatakas. Čia 1521 m. išsilaipino Ferdinandas Magelanas. Išvydęs, kaip valtelėmis priplaukę čamorai siaubia jo laivą, legendinis keliautojas praminė Marianus Vagių salomis (Islas de Los Ladrones). Nepaisant negarbingo pirmojo kontakto su Europa, palei įlanką stovi nedidelis obeliskas ekspedicijos aplink pasaulį kapitonui.

Umatakas nuo ispanų forto griuvėsių

Viršum įlankėlės dunkso ispaniškai tebevadinami Nuestra Señora de la Soledad forto griuvėsiai. Į vandenyną nukreipti patrankų vamzdžiai sužadino vaizduotę: štai čia prieš tris šimtus metų bangas skrosdavo didieji Ispanijos galeonai, gabendavę brangius krovinius tarp Meksikos ir Filipinų. Budrūs sargybiniai iš kuorų stebėdavo, kad joks korsaras nepasigvieštų Burbonų dinastijos nuosavybės. Guamas tada valdytas iš Mechiko, kurio barokinis senamiestis ir Vėliavos aikštė nuo šito forto ne ką arčiau, nei patys karalių rūmai Madride. Bet vandenynų prekybos eroje atstumas skaičiuotas ne kilometrais ir ne myliomis, o jūroje praleistomis savaitėmis. Meksikon, anapus Ramiojo vandenyno, didieji burlaiviai keliaudavo tiesiai, o į Seviliją ar kitus indėnų auksu finansuotus Ispanijos uostus tekdavo sukti aplink visą Afriką.

Umatako fortą atmena patrankų muliažai ir informacinė lenta turistams

Paskui atėjo 1815 metai: Napoleonas palaužė jau gana trapią Ispanijos galybę, ir jos keturios vicekaralystės Amerikoje pasuko savais keliais, nepalikdamos Burbonams nė kolonijinio perlo – Naujosios Ispanijos, virtusios Meksika. Didžiausią planetos vandenyną raižantys galeonai liko tik praeities miražas, Umatako fortas nunyko. Dabar priešais – tik vandenys, tik gražus tiltas per upelį ir švento Dionizijaus bažnyčia.

JAV tapimas supervalstybe prasidėjo Guame

Guamas regėjo XVI a. galingiausios pasaulio Imperijos galutinį žlugimą ir kartu – pagrindinės XX a. supervalstybės iškilimą. 1898 metų birželio 20 d. JAV jūrų pėstininkų kurioziška invazija nė nesulaukė atsakomųjų šūvių: mažytis ispanų garnizonas manė, kad amerikiečiai patrankomis tik saliutuoja. Ispanijos galybė tada buvo jau tokia sutrūnijusi, kad paskutinę žinią savo valdiniams Guame karalystės valdžia buvo perdavusi tik balandį, kai joks karas dar nevyko.

Tą karštą vasaros dieną JAV prisijungė prie kolonijinių šalių. Iki tol ji tik pagal dar 1831 m. mirusio prezidento Džeimso Monro doktriną sergėjo Amerikos žemyną nuo Europos bandymų vėl jį pasiglemžti sau. Ir su ispanais 1898 m. kariauti ėmė dėl jų represijų prieš Kubos kovotojus už laisvę. Bet štai Guamas tapo pirmąja užjūrio kolonija, pirmąja gyvenama valda toliau to, ką valdyti buvo JAV “prigimtinis likimas” (Manifest destiny). Po metų Manilos mūšyje krito ispaniškieji Filipinai, dar po metų JAV prisijungė Havajus.

Naujai užimtas valdas stebėjusioje Salų tarnyboje dirbo ir kapitonas Džonas Peršingas. Kai po dviejų dešimtmečių, 1918 m., šio žmogaus vadovaujama JAV “ekspedicinė kariuomenė” Prancūzijos mūšių laukuose padėjo tašką Pirmajam pasauliniam karui, tai buvo tik Guamo įvykių tąsa. Iš grupelės buvusių kolonijų, nežinia kaip gebėjusių išsilaisvinti nuo Britanijos, iš pasaulio periferijos, JAV tada tapo vienu jo centrų, gebančių veikti bet kurioje pasaulio vietoje neprasčiau, nei patys britai.

Kriokliai, siaubo kambarys, japonų partizano ola – su vienu bilietu

Pietinė Guamo pakrantė – labiau čamoriška, šiek tiek primenanti likusią Mikronezijos dalį. Pietavome chaotiškame dešrainių “restorane” netoli varganai atrodančio kaimelio. Aišku po Čiuko viskas atrodė tvarkinga.

Palikome automobilį prie Talafofo krioklių, tarp besiganančios kiaulių šeimynėlės. Patys dviejų kaskadų kriokliai čia supami keisto pramogų parko. Į kainą įeina “skrydis” virš upės mažuose lynų keltuvo vagonėliuose. Apačioje ramiai pasivaikščiojome prie šniokščiančių vandenų.

Tafalofo kriokliai tėra viena jų garbei pavadinto parko įdomybių

Greta žemutinės kaskados aplankėme mažą muziejėlį, kurio eksponatai – ant rankų pirštų suskaičiuojamos freskos, kiekviena atspindinti skirtingą salos epochą.

Paskutiniosios sienos išdabintos įnirtingais Antrojo pasaulinio karo mūšiais sausumoje ir vandenyje. Paskui patys nukėblinome iki vietos, teoriškai atmenančios tą karą: olos, kurioje Šoičis Jokojus (Šoiči Jokoi), Antrojo pasaulinio karo japonų seržantas, gyveno iki pat 1972 m. Imperinės Japonijos kultūroje pasiduoti buvo nesuvokiamai negarbinga – geriau jau žūti kare ar bent pasidaryti galą sau. Šitaip negarbinga, kad Imperijai kapituliavus šimtai jos kareivių likę už fronto linijos tęsė konfliktą. Kas kovėsi tarsi partizanai, o kas tiesiog slapstėsi, manydami, kad Imperatoriaus Hirohito kalba, kurioje jis atsisakė savo dieviškumo – daugų daugiausia eilinė amerikiečių propaganda. Tokie atskalūnai svajonėse regėjo laiką, kai niekuomet kare nenugalėta Japonija atsities, frontas vėl pasistums į pietryčius, ir jų pagalbos labai reikės išsilaipinusiems desantininkams, kad virš Omija Džimos skambant “Kimigajo” melodijai vėl suplazdėtų tekančios saulės vėliava.

Tiesa, tikrąją seržanto slėptuvę jau seniai nuplovė taifūnas, o mes teaplankėme jos kopiją. Džiunglių tankmę, kurioje japoną tik po dvidešimt aštuonerių spartietiško gyvenimo, žolių valgymo ir primityvios medžioklės metų, aptiko vietos gyventojai, ten pakeitė takelis, greta jo – mažas traukinukas tiems, kas pavargtų žingsniuodami tuos kelis šimtus metrų.

Panašioje žeminėje dešimtmečius gyveno užsilikęs japonų seržantas

Lynų vagonu, pakeliui stabtelėjusiu dėl dingusios elektros, grįžome į aukštutinę parko terasą. Nuo apžvalgos bokšto pasigerėjome kalvotu peizažu ligi pat toliuose tyvuliuojančio vandenyno. Dar šalimais – siaubo kambarys su praeiviams iš garsiakalbių skambančiais žodžiais “Laikykite vaikus prie savęs, jie maži ir būtų puikus užkandis”.

Tarp gyvatvorių skulptūros demonstruoja Kamasutros pozas

Bet užvis labiausiai Tafalofe pribloškė meilės parkas: palei gyvatvorėmis įrėmintus takelius ten išrikiuotos baltos skulptūros. Tarsi kokios klasikinės romėnų ar graikų deivės – bet daug atviresnės. Vienur moteris gašliai išsiskėtusi, kitur atvaizduota tik apatinė jos dalis. Einame toliau – gipsinės figūros štai jau mylisi įvairiausiomis pozomis. Čia ir 69, ir du vyrai su viena moterimi, ir tai, ką europiečiai vadina iškrypimais.

Viena Tafalofo meilės parko skulptūrų

Kai jau galvojau, kad viską matėme, priėjome paaugliškas fantazijas primenančius aparatus. Čia lankytojai suka specialią rankenėlę, o dvimatė metalinė vyro figūrėlė tuomet kiša savąjį organą į geležinę moterį. Greičiau suki – ir seksas greitesnis. Na ir pagaliau link išėjimo iš parko – du vienodi antropomorfiški šunys, galbūt japonų animacijos herojai. Jie nesimyli – likau nesupratęs, kaip jie čia susiję. O Aistė išvis nesuvokė, kas į tokią vietą gali eiti: juk nepilnamečiai bent oficialiai čia neįleidžiami (tiesa, prižiūrėtojai prie įėjimo nebudi).

Japonai su vakariečiais turbūt ir čia visai “pasiklydę vertime”. Juk net sintoistų šventyklose yra penių skulptūros, o kasmečiame “Plieninio falo festivalyje” (Kanamara macuri) religinė procesija per Kavasakio miestą Japonijoje neša didžiulę lyties organo imitaciją.

Smagiai pasijuokę grįžome automobilin. Tafalofo krioklių parkas – tikras Guamo veidrodis. Į vieną vietą čia gebėta suplakti tai, ką tesieja vienas vienintelis faktas: tai gali privilioti turistus. Bet per ten praleistas pusantros valandos lankytojų matėme vos keliolika…

Tafalofe yra ir Budų skulptūrų…

Į JAV kariuomenę uoliausiai stoja neamerikiečiai

Jei išgirdus žodį “Amerika” prieš akis iškyla baltaodžių pilni miestai su getais, hiphopo ritmu gyvenamais juodaodžių – tuomet Guamas ne tik geografiškai, bet ir kultūriškai – nebe Amerika. Europos kilmės žmonių čia – vos 7 procentai, Afrikos kilmės – nėra net vieno procento. Be silpną daugumą sudarančių čamorų saloje vyrauja filipiniečiai (26,3% gyventojų) – juk archipelagas anapus Filipinų jūros irgi buvo ispanų, amerikiečių, ir tik kai 1946 m. jis tapo nepriklausomu salų keliai išsiskyrė. Dar 11,3% guamiečių (ar jų tėvai, seneliai…) imigravę į šią turtingiausią Mikronezijos dalį iš kitų Ramiojo Vandenyno salų. Daug jų čia atvyksta studijuoti, mat Guamo universitetas, kurio triaukščius bendrabučius regėjome Mongilao miestelyje rytų pakrantėje – prestižiškiausias Mikronezijoje. Atmenant moksleivius iš gretimų salų it magnetas traukiančią Čiuko Xavier mokyklą – tai tikras Ramiojo Vandenyno Oksfordas, nūnai turintis 3000 studentų. Paskutinė didesnė Guamo bendruomenė – ne Filipinų kilmės azijiečiai (6,3%).

Kiti salos demografiniai rodikliai irgi neprimena šiuolaikinių Jungtinių Valstijų: štai viena moteris čia susilaukia vidutiniškai net keturių vaikų.

Nepaisant šitokių skirtumų, didesnė dalis Guamo vyrų pasišvenčia ginti Dėdę Semą JAV kariuomenėje nei bet kurios iš 50 valstijų piliečių. Visa šiaurinė salos dalis – ją aplankėme paskiausiai – išdalinta karo bazėms. Ir laivynas, ir oro pajėgos čia turi savas. Iš už debesų atsklindantis naikintuvų eskadrilių reaktyvinių variklių gausmas Guame nieko nestebina.

Iki XX a. vidurio dėl savo karinės reikšmės Guamas net buvo uždara teritorija – turizmas draustas. Ir šiandien tūkstančių karių aptarnavimas – antrasis pagal svarbą ekonomikos ramstis, tad vietos verslininkai įnirtingai stengiasi, kad kuo daugiau iš federalinio biudžeto valstybės gynėjams mokamų atlyginimų pasiliktų saloje. Prie vienų vartų į Anderseno oro pajėgų bazę pastatytas McDonald’s restoranas, prie kitų – Pizza Hut.

Įspūdingas Guamo kapines turistiniai bukletai užmiršę

Grįžę trimiestin išlipome prie Laisvės statulos kopijos. Aišku, mažytės, pastatytos skautų berniukų, žvelgiančios į vandenin besileidžiančią saulę ir ore dūzgiantį karinį sraigtasparnį atlapomis durimis. Visi monumentai ir paminklai Guame – mikroneziškai mažučiai (tai ne visada nuspėtum pagal didingus jų aprašymus turistams).

”Laisvės statula” Aganijoje

Bene vienintelis statinys, kuris įspūdingai atrodytų ir didmiestyje, buklete turistams kaip tik neaprašytas. Tai – Aganijos katalikų kapinės ties vakariniu išvažiavimu, netoli gubernatoriaus būstinės. Jų baltas kolumbariumų eiles, nuo gatvės pusės iščiustytas masyviomis šventųjų statulomis, klasicistinėmis kolonomis ir frontonais, išvydome dar ryte, ir negalėjome negrįžti aplankyti jau temstant.

Aganijos katalikų kapinėse palaidotųjų ramybę sergi baltos šventųjų skulptūros

 

Kovo 11 d.


Tolimoji JAV valda Guamas tęsė gyvenimą lėtu turistiniu ritmu. Pale San Vitores gatvėje žibėjo neoniniai hieroglifai. Japonės moksleivės turškėsi blausiai apšviestame viešbučio baseine. O mes, lydimi Irako kare galvas sudėjusių guamiečių žvilgsnių iš oro uoste iškabintų didžiulių memorialinių nuotraukų ir supami tų, kuriems trumpos atostogos, deja, jau baigėsi, po trumpo miego kulniavome į “Continental Airlines” lėktuvą Guamas-Tokijas. Dar valandėlė ir štai orlaivio važiuoklė jau paliko “Nenuskandinamojo Amerikos lėktuvnešio” (tokia Guamo pravardė) paviršių.

Japonų turistės Guame. Kartų su jų tautiečiais išskridome į jų tėvynę

Lankytinų vietų ir įdomybių Guame žemėlapis su mano nuomone apie jas. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę


Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną


1.Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2.San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3.Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4.Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5.Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6.Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7.Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8.Guamas: Azijos Kanarai
9.Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka

Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka

| 0 komentarų

Čiuke praleistos trys dienos – neabejotinai nykiausios mūsų Medaus mėnesio akimirkos.

Purvinomis ir sklidinomis balų gatvėmis automobiliai čia juda ne ką greičiau už pėsčiuosius. Apie nusikalstamumą bei klestintį alkoholizmą trimituoja ir vietiniai, ir turistai.

Važiuojame mikroautobusu pagrindiniu salos keliu

Prieš 70 metų Čiukas buvo viena svarbiausių Antrojo pasaulinio karo japonų tvirtovių. Pagrindinėje Veno saloje aplankėme jų ryšių centrą – nūnai prabangiausią Mikronezijos mokyklą, kurios visi mokytojai – užsieniečiai, bet pamokos vyksta Lietuvos kaimo mokyklų lygio nesiekiančiose klasėse. Dar – nešvankiais grafičiais išrašinėtą švyturį, pabūklą oloje. Sumokėjome ne vieną dešimtį dolerių, kuriuos spėriai renka paveldo netausojantys jo šeimininkai.

Kitose salose yra daugiau nykstančio karo paveldo, bet minčių ten vykti teko atsisakyti – su anais žemvaldžiais susikalbėti net vietiniams nepavyksta.

Turtingus vakariečius į Čiuką traukia tai, kas po vandeniu. Ramūs didelės jo lagūnos vandenys slepia ištisą Antrojo pasaulinio karo japonų laivyną. Dugne taip pat rymo tankai, naikintuvai, boluoja kaukolės…

Freska “Karas rojuje” dabina Xavier mokyklos laiptinę

Bet man prie sulaužyto piršto prisidėjo stiprėjantis peršalimas, tad jau ir sausumoje laipioti nuo liūčių pažliugusiomis kalvomis buvo iššūkis. Reti skrydžiai lėmė, kad būtent Čiuke turėjome praleisti tris dienas. Daug ilsėjomės.

Dėl to sau skirto “Nardymo po nuskendusius laivus sostinės” titulo viešbučiai – ne pagal kokybę brangūs. Ten nėra baseinų ar sporto salių, o restoranai dirba tik tam tikromis dienos valandomis. Mūsiškiame pagrindinė pramoga (be nardymo) buvo videonuoma.

Iš šios viešbučio prieplaukos plaukia nardytojai

 

Kovo 5 d.


Skurdo, korupcijos ir nusikaltimų lagūna

Jei kas prasiveržia į platųjį internetą apie tolimąjį Čiuką tai – žinios apie skurdą ir nusikaltimus. Ir dar apie paskandintą japonų laivyną jo didelėje lagūnoje, it laimės žiburys viliojantį turtingus nardymo gerbėjus į šį Dievo pamirštą užkampį.

Paieškokite keliautojų forumuose informacijos apie tokius žiniasklaidos baubus kaip Iranas ir įsitikinsite, kad dauguma komentarų – teigiami. Išdrįsę ten nuvykti, jei tik nusiteikia tam tikriems nepatogumams, gauna begalę teigiamų įspūdžių, o terorizmo rizika daug menkesnė, nei įsivaizduoja įpratusieji užsienio šalis regėti pro turistinių autobusų langus. Pats esu savarankiškai keliavęs ir toje pačioje Bašaro Al Asado tvirtos rankos gniaužiamoje Sirijoje, ir “religijų katile” Libane ar niekaip etninių skirtumų neperkopiančiame Kosove. Visur pasitikdavo turizmo nenugairintas įdomių vietų grožis, žmonių draugiškumas.

Apie Čiuką mūsiškė žiniasklaida nepraneša nei blogo, nei gero – per toli ir per menka ši rifų apsupta didžiulė lagūna su pabirusiomis keliasdešimčia gyvenamų salų. Bet internetas – pasaulinis.  Visų kaip vieno – nuo turistų iki Mikronezijos piliečių – pasisakymai ten tik blogi, geriausiu atveju neutralūs, kupini gailesčio ir teisinimų čiukiečiams. Štai vakarietis savanoris dirbęs žymioje Xavier mokykloje pasakojo, kaip Čiuko aukščiausiojo teismo pirmininkas organizavo teismo inscenizaciją, kurioje mokiniai galėjo pasijusti advokatais – esą net ir šiame vaikų žaidime nugalėtoją nulėmė korupcija. Mikroneziečiai šaukia apie kitas jų salas siaubiančius nusikaltėlius iš Čiuko.

Prestižiškiausia Mikronezijos mokykla Čiuke, į kurią vedamos ir ekskursijos. Klasė tvarkinga palyginus su sporto sale

Pirmasis įspūdis patvirtino internetinius skundus

Jeigu kas iš bendrakeleivių dar turėjo kažkokių iliuzijų, dulkėtas oro uostas ir purvu padengta aikštelė priešais jas vis labiau naikino. Važiuojant viešbučio mikroautobusu, keleiviams teko laikyti neužsidarančias duris. Tai – ne taip pavojinga, kaip atrodo: juk neįtikėtinai duobėtomis, purvu apneštomis Čiuko sostinės Veno gatvėmis jis riedėjo nė kiek ne greičiau, nei bėga žmogus. Jungtinių Valstijų finansuojamas pagrindinės gatvės dangos keitimas stringa.

“Truk Stop Hotel” laukė dar vienas nusivylimas. Paklausti apie galimybes aplankyti japonų karinius įtvirtinimus, nusėjusius šį kadaise puikiai įtvirtintą salyną, šio verslo šeimininkai tik šyptelėjo. “Čia – Mikronezija” – sakė (nors turbūt turėjo sakyti “Čia – Čiukas”, nes Ponpėjuje tvarkos daugiau). Viskas privatu, o savininkai kiekvieną kartą iš turistų reikalauja vis kitos pinigų sumos: dešimčių, kartais šimtų dolerių. Derybos trunka itin ilgai. Vien plaukimas į tas salas daug kainuotų, o ir šitiek sumokėję keliautojai, būna, lieka nieko nepešę. O Mikronezijos turistiniuose bukletuose jos pristatomos kaip įdomybės, apie kliūtis patekti nė žodeliu neužsimenama…

Viešbutis Čiuke Booking.com panašiu rakursu atrodė labai gražiai - bet ir pats aptriušęs, ir aplinka tragiška

Dešimtys paskandintų japonų laivų – vienintelis Čiuko turtas

Visa Čiuko laimė, kad kai kūrėsi jų teisės sistema, vietiniai nė nesvajojo apie SCUBA nardymą ir niekaip neišsidalijo tų vandenyno dugno vietų, kurių joks atoslūgis neatidengia. Todėl visos japoniško “Perl Harboro” – JAV operacijos “Hailstone” – pasekmės viešos. Armada plieninių skenduolių, kur iškabos tebekaba ir net puodeliai stovi kur stovėję. Ką japonai 1941 m. pradėjo, amerikiečiai čia 1944 m. vasario 17 dieną pabaigė, pasiglemždami 45 laivus bei 270 lėktuvų, pražudydami per 2000 japonų karių – ne visi jie spėjo suvokti, kas vyksta, ir vos kelis iš pagrindinio Imperijos salyno atplukdytus naikintuvus spėjo paruošti skrydžiui. Dalis istorikų teigia, kad būtent tądien Čiuke nulemtas liūdnas Japonijos likimas Antrajame pasauliniame kare.

Deja, nuo manęs aną laivyną paslėpė lagūnos bangelės – sveikata neleido pasvajoti apie mokymąsi nardyti. Sekmadieniais parduotuvės uždarytos ir binto nusipirkti nebuvo kur – teko paaukoti marškinėlius, juos suplėšyti ir taip sutvarstyti sutinusį ir pajuodusį pirštą. Maža to, pradėjo kibti sloga ir viešnagei šioje “Ramiojo vandenyno kloakoje” slenkant tolyn jaučiausi vis blogiau.

Pamėlęs mano pirštas (dešinėje). Pradžioje dar turėjau binto iš Ponpėjos ligoninės (kairėje), tačiau vėliau teko rišti sukarpytais marškinėliais (viduryje).

Ne pagal jo spartietiškumą nepigiame viešbutyje praleidome tris dienas: šitame pasaulio krašte skrendi ne tada, kada nori, bet tada, kai skrenda lėktuvai. Tai buvo ramus laikas, kurį leidome viešbučio numeryje bei kiemelyje, tokiame skurdžiame Lietuvos standartais, bet šitokiame turtingame palyginus su už pastato sienos plytinčia purvo dykyne.

 

Kovo 6 d.


Prapliupus lietui gatvės virto ežerėliais

Vieną dieną užsirašėme į ekskursiją išklibusiu mikroautobusu po salą. Vienintelę kelionę, kurią viešbutis galėjo pasiūlyti, nes su Veno salos žemvaldžiais jie dar palaiko šiokį tokį ryšį. Sudaužytas mikroautobuso veidrodėlis rėkte rėkė, jog tik labai ribotą: kaip pasakojo vairuotojas Pis (vairuodamas vis darinėjęs dureles, kad nusispjautų), mašiną apdaužė kelią pastoję švyturio, kurį turėjome lankyti ekskursijos metu, savininkai, mat už turistų apsilankymą buvo sumokėta tik vienam šeimininkų, o yra dar du.

Vairuotojas atsidaro duris ir nusispjauna nesustabdęs automobilio

Lietus gatves buvo pavertęs upėmis ir ežerais – kanalizacija, Europoje išrasta dar senovės romėnų, čiukiečiams mažai žinoma, o ir ten, kur ji įrengta, nuolat užsikemša ir dvokia (net mokyklos kartais dėl to uždaromos). Šalikelėse bolavo dar daugiau metalo laužu virtusių mašinų nei kitur Mikronezijoje, ir net ištisa tokiom pat atliekom tapusi degalinė.

Pirmoji lankytina vieta, į kurią mus atvežė – Xavier vidurinę mokykla, įrengta tarp bunkeriškų baltų buvusio japonų karo ryšių centro sienų. Liūties pabaigos laukėme tamsioje sporto salėje, kur ant apsilaupiusių sienų kabojo vienišas krepšinio lankas nuplyšusiu tinkleliu. Bet ne, tai ne ta mokykla, kurion žygiuoja eilinių čiukiečių vaikai. Xavier katalikiška mokykla-internatas – itin prestižinė, čia savo atžalas siunčia visos Mikronezijos ir net Maršalo salų turtingieji. Bet užsieniečiai mokytojai angliškas pamokas veda atokių Lietuvos kaimų pradines mokymo įstaigas primenančiose klasėse. Turistams parodoma freska “Karas rojuje” (“War in paradise”) ir vaizdas iš balkono į kalvos viršūnėje tarp medžių stūksantį japonų švyturį (“Čiukas”, beje, reiškia “Kalnas”).

Geriausios Mikronezijoje Xavier mokyklos sporto salė

Žemvaldžiai pinigus renka, bet paveldo netausoja

Į tą statinį, tą prakeiktąją 1944 m. vasario naktį rodžiusį kelią visiems japonų krovininiams ir kariniams laivams artyn būsimo jų negilaus kapo, ir nuvažiavome. Jei taip galima pasakyti, mat vairuotojas automobilį paliko pakalnėje, o toliau kopėme šlapiu, vos pramintu takeliu per džiungles. Sunku buvo – ne tiek skausmas kliudė, kiek baimė pakeisti piršto kaulo padėtį, dėl ko kelionės pabaiga būtų pasunkėjusi. Laimė, padėjo vairuotojas.

Čia kadaise spindėjo japonų švyturio žiburys

Pusiaukelėje stovinčioje troboje susimokėjome dvidešimt dolerių, dar išvydome bunkerį ir seną patranką. Pats švyturys labai apleistas, aprašinėtas nešvankiais užrašais – turbūt tų tuntų vaikų, laipiojusių šlaitu aplink mus. Bet vaizdas iš viršaus – nuostabus, regėjome artėjančią nuają tropinę liūtį (to pliaupimo ribos buvo be galo ryškios), o paskui pirmame švyturio aukšte laukėme jos pabaigos.

Aplankėme ir dar vieną panašiai apleistą vietą, kurios savininkui labiausiai rūpėjo susirinkti dolerius – japonų pabūklą, besiilsintį ant surūdijusių statinių oloje, anais laikais slėpusioje Tekančios Saulės šalies karius. Beje, prieš ekskursiją, už kurią viešbučiui sumokėta atskirai, niekas neįspėjo, kiek dar papildomai reikės mokėti už įdomybių lankymą jų savininkams.

Japonų pabūklas oloje apspistas vaikų

Čiuko turizmo pramonės kainos panašios į Havajų, o kokybė prastesnė, nei dauguma keliauti mėgstančių Lietuvos žmonių galėtų įsivaizduoti. Ak, tas keistasis išteklius, tie žuvę laivai lagūnoje, dviejų štai jau prieš 70 metų besigalynėjusių imperijų palikimas, iš kurio didybės dabar neįdėdami jokių pastangų pinigus kraunasi vietos žemvaldžiai. Kraunasi ir, deja, dažnai čia pat prageria – ir doleriai vėl iškeliauja užsienin, o alkoholizmas dar labiau karaliauja lagūnoje.

O kadaise Čiuke gyveno daugiausiai japonai…

Nežinia koks dabar būtų šitas salynas, jei istorijos vingiai būtų kitaip pasisukę ir vietoje keturių baltų žvaigždžių vandenyno mėlio fone virš jo plazdėtų vėliava su raudona saule baltame fone – “hinomaru”. Japonijos kolonizacijos čia būta tokios intensyvios, kad per keliolika metų japonai skaičiumi Čiuke buvo pralenkę čiukiečius. Sunku įsivaizduoti, kaip tuomet čia viskas atrodė, turbūt buvo daug tvarkingiau. Bet štai Imperiją sudraskė karas ir jos valdiniams teko grįžti tris tūkstančius kilometrų į vakarus (žvelgiant iš Okeanijos salynų, Japonija yra vakarai, o Amerika – rytai).

Be rūdijančių pabūklų ir trūnijančių bunkerių japonus Čiuke dar atmena už žmogų žemesnis paminklėlis pakrantėje, prie kurio mikroautobusas stabtelėjo važiuodamas link viešbučio. Jis neįsivaizduojamą galybę kartų menkesnis už panašų skaičių gyvybių pasiglemžusio tikrojo Perl Harboro memorialus. Havajai – JAV, vienas civilizacijos centrų, o Čiukas – gilus jos užkampis.

Japonijos lėšomis pastatytas juodas paminklas kariams atminti kontrastuoja su aptriušusia aplinka

Tiesa, Okeanijos kultūros ir šiaip neteko neįtikėtinos daugybės žemių: ne tik Havajai šiais laikais – grynos JAV su egzotikos prieskoniu, bet ir didžiausiose Naujosios Zelandijos salose maorius pakeitė anglų palikuonys, Naujojoje Kaledonijoje ar Taityje gausu išeivių iš Prancūzijos, Fidžyje pusė žmonių – indai, o Taivane, kurio stačius uolėtus krantus prieš du tūkstantmečius paliko Okeanijos tautų protėviai, dabar – beveik vien kiniški veidai. Todėl tikriausiai džiugu, kad Mikronezija pilnai grąžinta patiems mikroneziečiams.

 

Kovo 7 d.


Kaip pėsčiomis po Veną vaikščiojome

Pirmadienį ekskursiją pėsčiomis sau suorganizavome patys. Aistė nejaukiai jautėsi, matydama į savo krepšelį įbestus aplinkinių žvilgsnius. O gal jie tiesiog mintyse juokėsi iš mano šlubčiojimo. Aplankėme dvokiančią parduotuvę, kur pirmąjį paimtą sulčių buteliuką teko nešti atgal lentynon kai išvydome, jog galiojimo laikas jau seniai pasibaigęs. Dar – kinų restoraną: stebėtinai padorų, su vaizdu į mažytį uostą. Ilgųjų katerių ten plaukiojo dar daugiau, nei Madžūre ar Ponpėjuje, nes juk Čiukas yra ne viena didelė sala, apsupta salelių, o kelių didesnių salų grupė. Beje, po didelių liūčių veikiausiai kiekvienas namas tampa savotiška sala, juk štai ir dabar, praėjus jau nemažai laiko po paskutinio lietaus, gatvėmis buvo sunku žingsniuoti dėl milžiniškų purvino vandens sklidinų duobių. Apie šaligatvius, aišku, nėra ko nė svajoti.

Vaizdas iš viešbučio koridoriaus balkono (pačių spartietiškų kambarių balkonai atgręžti į jūrą

 

Kovo 8 d.


Sugedus lėktuvui sėdėjome prie pakilimo tako

Antradienio rytą turėjome palikti Čiuką – Aistė šio momento nekantriai laukė. Bet koją pakišo lėktuvo gedimas ir amerikiečių įgulos pareigingumas. Jau sulipusiems į “salų šoklį” pilotas pranešė, kad sugedo indikatorius, rodantis, ar išsiskleidę užsparniai. Skristi galima – bet nesaugu, juk jei užsparniai leidžiantis neišsiskleis, pilotas to nesužinos. “Gal šiame oro uoste bus reikiama detalė” – tarė lakūnas, o mes tik šyptelėjome. Aišku, atsarginių dalių Čiuke nebuvo ir keleiviai vėl išlipo – dar 7 valandoms, kol “Continental Micronesia” suorganizavo naują lėktuvą ir atskraidino jį iš savo bazės Guame.

Čiuko oro uoste nėra nė vienos parduotuvės, prekeivio ar net gėrimo automato, todėl čia aviakompanijų pareiga rūpintis atidėto reiso keleiviais turi ne tik piniginę, bet ir tiesioginę prasmę: jei ne iš lėktuvo suneštos skardinės, būtų tekę kęsti troškulį. Čiukietė darbuotoja be jokio vakarietiško subtilumo apramino dėl atidėjimo sunerimusius į skurdų oro uosto pastatą grąžintus keleivius: “Ką, jūs norite, kad lėktuvas sudužtų?”.

Skaitėme knygas ir ėjome į lauką – saugumo reikalavimai Čiuke nėra perdėti ir iki jau sutemus danguje tarp žvaigdžių sužibo mūsų pasiimti atskriejančio orlaivio navigacinės lempos, galėjome vaikščioti net po lėktuvų aikštelę (joje, aišku, tebestovėjo vienintelis mūsiškis sugedęs Boeing’as). Kiti keleiviai susėdo ant žolės. Vieną grupelę sudarė kostiumuoti mormonų misionieriai – gal penkiolika. Tikriausiai jie grįžinėjo iš misijų, kuriose kiekvienam mormonų vyrui rekomenduojama tarnauti porą metų. Vaikšto misionieriai poromis po du, už tūkstančių kilometrų nuo gimtųjų miestelių, esančių kur nors Jutoje ar Aidache, ir pasakoja aplinkiniams apie savo tikėjimą, apie pranašą Mormoną ir Džozefą Smitą, esą atradusį senuosius Mormono raštus. Ir į Lietuvą misionieriai keliauja, bet mūsuose jų  labai mažai lyginant su Okeanija. Dar prieš gerą savaitę Polinezijos kultūros centre Aistė gailėjosi ten triūsiančių mormonų studentų – o dabar jau sakė, kad tikrai daugybę kartų geriau išvažiuoti į Laję nei vargti čia.

Už aptriušusio ženklo ant žolės lūkuriuoja išlaipinti keleiviai

Džozefo Smito ir Brihamo Jango pasekėjai puikia proga aiškinti apie mėlynosios Mormono knygos sąsajas su Biblija pabėgti kur neturintiems keleiviams nepasinaudojo – šnekučiavosi tik tarpusavy. Galiausiai mėnesienos šviesoje spindėjusios geltonos gaisrinės, parūpintos JAV Federalinės aviacijos administracijos lėšomis, išlydėjo “Continental Micronesia” orlaivį su mumis viduje atgal į Guamą.

Šiam “salų šokliui” kelionę teko baigti priešpaskutinėje stotelėje: Čiuke

Kaip Čiuko parlamentas sudegė

Balandžio 30 d., praėjus porai mėnesių nuo mūsų grįžimo į Lietuvą, supleškėjo Čiuko parlamentas. Vienintelė vaizdo medžiaga internete yra įkelta į Youtube svetainę – ugnies šėlsmą filmavęs čiukietis įgarsino džiaugsmingais muzikiniais ritmais. Informatyvesnis Ponpėjaus laikraščio “Kaselehlie Press” straipsnis, parašytas gegužės 9 d., o pasaulinio tinklo platybes išvydęs tik birželio 1-ąją, pasakoja, kad čiukiečiai, užuot padėję gesinti, plėšė pastato kondicionierius ir nešė į metalo laužą. Ta atliekų aikštelė uždaryta savaitei – bet ne dėl šios, o dėl kitos bylos tyrimo – rašo laikraštis. Be to, vos prieš dvejus metus Čiuke pastatyti nauji “tada gražūs” parlamento rūmai, kurie taip ir liko trūnyti, nes iki jų neveda joks įmanomas pravažiuoti kelias. Straipsnio rašymo metu ten buvo išdaužyti langai, išlaužytos durys, o kambariai čiukiečiams atstojo tualetus. Gaisrinių automobilių saloje irgi nėra, tad gesinimo darbams pasiskolintos geltonosios oro uosto gaisrinės strigo dėl didžiulio savo aukščio.

Atrodo, šioje Ramiojo vandenyno “žlugusioje saloje” į gera niekas greit nepasikeis. Nesvarbu, ar žuvis pūva nuo galvos, ar nuo uodegos, nes čiukietiško rifų ryklio vienodai supuvusios ir ta, ir ana.

Tokios JAV dovanotos gaisrinės su švyturėliais pasitinka ir išlydi visus lėktuvus Mikronezijoje ir Maršalo salose. Tai – bene moderniausia technika tuose salynuose

Lankytinų vietų ir įdomybių Čiuko (Veno) saloje žemėlapis su mano nuomone apie jas. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę


Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną


1.Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2.San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3.Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4.Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5.Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6.Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7.Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8.Guamas: Azijos Kanarai
9.Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Ponpėja – džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis

Ponpėja – džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis

| 0 komentarų

Pirmąsyk apie Ponpėją (dar vadinamą Ponape) sužinojau paauglystėje, perskaitęs apie Nan Madolą. Tie milžiniški senoviniai griuvėsiai ant 92 dirbtinių salų tikrai nuostabūs, o dar labiau – paslaptingi. Deja, laimės man jie neatnešė, nes į jų masyvius akmenis susilaužiau kojos pirštą.

Šis incidentas kiek pakoregavo planus ir užuot išvydę salos krioklius susipažinome su vietine ligonine. Jos darbuotojai įspėjo – Nan Madolas apsėstas piktųjų dvasių ir ten geriau jau būčiau nėjęs. Mano nelaimė jiems tik sustiprino šį tikėjimą…

Į Nan Madolą reikia bristi per šį purviną vandenį

Kad ir ką vietiniai galvoja apie savo protėvių sostinės griuvėsius, ją aplankyti leidžia. Bet idant galėtum nubristi į pirmąją salą privalai sumokėti trims žemvaldžiams. Juk ir pats Nan Madolas, ir prie jo vedantys takeliai – privatūs.

Turizmas Ponpėjoje tebėra įstrigęs tarpukario keliautojų-atradėjų, kaip mūsiškis Matas Šalčius, eroje. Rodyklių beveik nėra, žemėlapiai netikslūs, o vietiniai dar neišmokę elgtis su užsieniečiais. Takelio ant Sokeh uolos, pasitinkančios kiekvieną besileidžiantį lėktuvą, net su aplinkinių namelių gyventojų pagalba rasti nepavyko.

Pasiimti pinigų atplaukia žemvaldžio atstovai

Užtat aplankėme Mikronezijos sostinę Palikyrą, stūksančią džiunglėse – vos kelių dešimtmečių senumo vienaaukščius valdžios pastatus jau smarkiai apėdė drėgmė.

Dar niūresnį vaizdą regėjome nuplaukę į Lengerio salą, kur kadaise šurmuliavo japonų karinė oro bazė. Dabar ten iš betono liekanų kyšo didžiuliai džiunglių medžiai ir niekaip nebepasakytum, iš kur anuomet kildavo lėktuvai. Ne ką mažiau įdomu nei išvysti šį gamtos triumfą buvo suvokti, kad Lengeris tebėra gyvenamas…

Japonų įtvirtinimas(?), šiuolaikinė lūšna ir džiunglės Lengerio saloje

 

Kovo 3 d.


Mikronezijai pelną neša… jos nepriklausomybė

Pro lėktuvo iliuminatorių žaliasis Ponpėja atrodė įspūdingai didelė. Apaugę kalnai ir stačioji Sokeh uola, pasitinkanti keliautojus – viskas šitaip masyvu palyginus su išsirangiusiomis koralinėmis Maršalo salelėmis, plytinčiomis kelių Europų dydžio vandenyno platybėse ryčiau.

Ir Ponpėjos tarptautinis oro uostas tapo atgaiva akims po Maršalo salų Amata Kabua aerodromo. Kuklus, tačiau suremontuotas, naujai nudažytas, apnaujais bagažo vėžimėliais ir net turizmo informacija, kur dalinami salos planai (spalvoti!) bei parduodama plona knygelė su lankytinų vietų nuotraukomis ir aprašymais. Tik geriau įsižiūrėjęs pamačiau, kad prie beveik visko ten – nuo keleivių registravimo punktų iki minėtų vežimėlių, ir net iki laikrodžio, kabančio išvykimo salėje – mažomis raidelėmis kažkas parašyta. “Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios parama”, “Japonijos dovana”, “Kinijos pagalba” – štai tų užrašų esmė.

Eilinis namas Ponpėjos sotinėje.

Suverenitetas – didžiausias tokių šalių, kaip Mikronezijos Federacija, ekonominis turtas. Tai – vos 107 000 gyventojų turintis kraštas, kurio viena keturių valstijų yra Ponpėja. Suverenitetas leidžia pardavinėti pašto ženklus filatelistams ir prekiauti interneto domenų vardais (Mikronezijos interneto plėtinys .fm itin populiarus tarp radijo svetainių, o į pietus plytinčios Tuvalu .tv – tarp televizijų). Suverenitetas – tai ir galimybė teikti diplomatinį pripažinimą, teisė balsuoti Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje. Okeanijos valstybės geopolitikoje nedalyvautų, užtat šitie balsai labai svarbūs didiesiems pasaulinio politikos teatro aktoriams. Štai todėl Kinijos Liaudies Respublika ir Kinijos Respublika (Taivanas) dosniai dalija savo paramą šitoms atokioms saloms ir atolams – abi šalys siekia būti pripažintos vienintele teisėta visos Kinijos valdžia. Mikronezija pripažįsta komunistinę Liaudies Respubliką, o kaimyninės Maršalo Salos – Taivaną.

Nepamiršta Okeanijos nė Rusija, sugebėjusi “įtikinti” net dvi regiono šalis (Nauru bei Vanuatu) pripažinti Abchazijos bei Pietų Osetijos nepriklausomybę nuo Gruzijos (tiesa, Vanuatu po kelių mėnesių savąjį pripažinimą atšaukė). Nesnaudžia ir JAV: pačiais kontraversiškiausiais Artimųjų Rytų politikos klausimais vos trys valstybės JT generalinėje asamblėjoje balsuoja taip, kaip Amerika: tai Izraelis, Mikronezija bei Maršalo salos.

Viešbučio nameliai – virš džiunglių

Viešbučio mikroautobusas, kaip ir kiekvieną iš tų šešių savaitės dienų, kai salon atskrenda lėktuvas – surinko turistus. Vežė per salos sostinę Koloniją, paskui kaip visa “Sodų sala” žaliu pajūriu (Ponpėja – viena drėgniausių vietų pasaulyje ir mums ten viešint ne kartą pliaupė). Vykome į “The Village” viešbutį – ant polių suręstų palaikių pastatėlių kaimelį, kur vietoje kondicionierių ant lubų sukasi dideli ventiliatoriai, o vietoje langų – tinkleliai, neužkirtę kelio vidun ne tik mašalams, tačiau net ir driežiukams. Daug ką atpirko nuostabus vaizdas nuo kalno į vandenyną bei į Ponpėją apsupusias mažesnes saleles.

Namelyje, kurio „langai“ kiauri, nuo vabzdžių naktį saugo tinklas virš lovos

Viešbučio savininkai – kaip čia įprasta, baltaožių imigrantų šeimyna – padovanoję medaus mėnesio proga šampano butelį sujungė mus su autonuomos kompanija ir už kokio pusvalandžio greta mūsų prie tolimiausiame mediniame paviljone, aukštai kybančiame virš šlaito, stovinčio staliuko, jau sėdėjo šios firmos darbuotoja. “Nežymėsime esamų apdaužymų” – sakė ji – “ir nieko tokio, jeigu ir jūs apdaužysite automobilį, visi čia apdaužo”.

Didi Sokeho uola, kur japonų kariai nesulaukė amerikiečių

“Ratuoti galėsime viską apžiūrėti” – naivokai galvojome. Apsipirkę parduotuvėlėje pravažiavome Koloniją ir nuvykome prie žymiosios Sokeh uolos. Pasak spalvingosios knygelės turistams į jos viršūnę turėtų vesti takas, greta kurio išlikusios japonų bunkerių liekanos. Antrojo pasaulinio karo metais apie 8000 japonų karių ten laukė JAV invazijos – tačiau amerikiečiai nutarė Ponpėją bombarduoti tik iš oro. Sala perimta tik po 1945 m. rugpjūčio 15 d., kai begalės pralaimėjimų ir dviejų atominių bombų išvargintas Imperatorius kreipėsi į žmones fonografu įrašytu savo „bangakmenio balsu“ senovine rūmų kalba pranešdamas, kad „laikas ir likimas“ verčia „ištverti kas neišvertiama“ – taip Japonija kapituliavo.

Sokeho uola

Deja, netrukome įsitikinti kad ta gražioji knygutė ir tebuvo vienintelis dalykas, skiriantis turizmo lygį Ponpėjoje nuo gretimų salų. Paaiškėjo, kad ten ne tik nėra rodyklių, bet žemėlapis netikslus. Net paklausus vietinių sunku buvo suprasti, kurgi tas takelis link uolos. Nuo kelio Sokeho pusiasalio gilumon vedančių takelių – daug, bet visi jie – panašūs į bet kuriuos žmonių pramintus takelius, vedančius nuo vienos gryčios prie kitos.

Oro uostą „prarijo“ drėgnasis miškas

Pasisukinėję gretimame žvyrkelyje ir pasižvalgę į uolą iš apačios, nutarėme verčiau plaukti į Lengerio salą – vieną tų, kurios supa Ponpėją. Ten buvo japonų karinė oro bazė, pokariu ligi pat 1970 m. veikusi ir kaip civilinis salos aerouostas. Pasak netiksliosios knygelės turistams ten galima už vieną dolerį nuvykti vandens taksi iš turgaus prieplaukos. Nuvykus į vietą, kur neva turėtų švartuotis šie samdomi laiveliai, laukė eilinis netikėtumas: sėdi daug vyrų ir apie jokią galimybę plaukti nežino – kam reikia, tie patys turi valtis arba pažįsta, kas jas turi. Patarė keliauti į gretimą prieplauką – bet ir čia nieko panašaus neradome.

Mikroneziečiai – turbūt vieni mažiausiai verslių žmonių pasaulyje. Arabų kraštuose vietiniai įkyriai lenda prie turistų siūlydamiesi būti gidais, vertėjais, ar nuvesti į savo giminaičio, draugo parduotuvę. Amerikoje emocijų mažiau: bet sienos apkaišytos reklamomis, bukletais, telefonų numeriais, interneto adresais ir niekada neliksi nežinodamas, kaip kur nors nuvykti. Japonijoje, kaip įsitikinome vėliau, santykiai su turistais grįsti ne ekonomine nauda, bet paslaugumu – tavimi ten visada bus pasirūpinta ir visai nesvarbu, esi turtingas ar stokoji lėšų.

Ponpėjaus sostinės uostas, po kurį ieškojome, kaip į Lengerį nuplaukti

O štai Kolonijos prieplaukoje regėjome tokį vaizdą: daug gulinčių žmonių, kramtančių betelį, plūduriuoja jų valtys. Paklausėme vieno jų – tokio apkūnaus vyro, Aistės pasišlykštėjimui spjaudžiusio raudonai nusidažiusias seiles – kaip nuplaukti į Lengerį. Kelis kartus jis siūlė pakalbėti su kuo nors kitu, galbūt grįžtančiais į tą salą gyventojais. Galiausiai nutarė tarpininkauti. Pradžioje norėjo neįtikėtinai didelės pinigų sumos, galiausiai sutarėme dėl 15 dolerių, kas Ponpėjoje irgi yra milžiniški pinigai.

Plukdė mus kokių šešiolikos metų paauglys tėvo motorine valtimi. Vėjelis smagiai pūtė į veidą. Po kelių minučių jau stovėjome apleistoje betoninėje prieplaukoje. Aplink – nė gyvos vasios. Parodžiau jaunajam „gidui“ japonų aerodromo liekanų nuotrauką ir jis liepė sekti paskui jį į tankmę. Tarp tų brūzgynų ir medžių išties buvo visokių pastatų, betoninio grindinio liekanų. Bet atpažinti juos jau labai sunku. Džiunglės labai greitai atkovoja tai, ką žmonės apleido. Ten, kur prieš keliasdešimt metų virė gyvenimas, nūnai – tik tuščias drėgnasis miškas. Ir visi anuometiniai statiniai – tų džiunglių pakloto dalis. Šis gamtos pergalės prieš kultūrą greitis ir paliko didžiausią įspūdį Lengeryje.

Prieš kelis dešimtmečius čia buvo lėktuvų angarai...

„Negyvenamoje saloje“ – pasitikimas su mačete

Toliau, žingsniuodami siauru takeliu salos pakrante, regėjome ir vėliau statytų apleistų pastatų. Dar prieš kelis metus ten gyveno žmonės – sakė „gidas“. Paminėjo ir jam svarbesnį faktą, kaip su draugais ten iškylavo. Kalbos barjeras neleido pernelyg išsiplėsti. Todėl į kiekvieną žodį atkreipdavau didesnį dėmesį. Štai vieną aukštą uolą jis įvardijo tiesiog „Bloga vieta“ – taip ir nesupratau, ar dėl tariamai ją apsėdusių dvasių (kuo čia labai tikima), ar dėl ten gyvenančių nusikaltėlių.

Aistei jau seniau Lengeryje buvo nejauku, bet labiausiai ji išsigando kai išvydome iš džiunglių ateinantį berniuką su mačete rankose ir šuniu greta. Mūsų gidas su juo ėmė kalbėtis ponpėjiečių kalba (taip, kiekviena Mikronezijos Federacinė valstija turi savo kalbą). Visgi, priešingai Aistės nuogąstavimams, ne kaip atimti mūsų pinigus bei daiktus, tačiau kaip mus nuvesti prie amunicijos sandėlio, kurį irgi rodžiau savo knygutėje. Berniukas gali nuvesti – mums jie pasakė – bet ten tamsu ir toli. Padėkojome ir atsisakėme. Galiausiai mus palydėjo ten, kur gyvena sutiktasis angliškai nekalbantis berniukas. Labai įdomu buvo išvysti tokį gyvenimą. Ne pagrindinėje valstijos saloje, bet mikroneziškame „priemiestyje“. Ten – viena palaikė troba. Vos už kelių metrų nuo jos – trūnijantys pilki senųjų šeimos kartų kapai. Laisvai ganėsi paršelis, kišo knyslę į kokoso kevalą. Atokiau moteris (šeimos tėvas dirbo kitoje saloje) džiaustė rūbus – į mus dėmesio nekreipė. Tai vis nesiliovė stebinti – juk paprastai kuo vietovė atokesnė, kuo mažiau turistų ją aplanko, tuo labiau vietiniai įsistebeilija į svečius, bando juos kalbinti ar kviestis namo.

Abu jaunieji nauji pažįstami išėjo ir pažadėjo atplaukti valtimi, tad greta tos sodybos praleidome keliolika ar keliasdešimt minučių. Vanduo geba stebuklingai atskirti bendruomenes. Buvo sunku patikėti, kad vos už nepilno kilometro, Ponpėjoje, yra civilizacija: parduotuvės, kavinės, automobiliai. Lengerį modernus gyvenimas pasiekęs tik atskirų daiktelių, šiukšlių, kitų džiunglių svetimkūnių pavidalu. Čia tegyvena kelios šeimos ir visos – skirtinguose salos galuose, jungiamos tik praskintų takelių. Bet juk Mikronezijoje yra ne vien tokie savotiški „priemiesčiai“, iš kur motorine valtimi paprasta pasiekti valstijos centrą. Yra ir galybė atokesnių salų, kaip štai už 300 km esantis Pingelapo atolas, tarp kurio 250 gyventojų dėl kraujomaišos itin išplito daltonizmas, ir nūnai kas dešimtas neskiria spalvų. Ten gyvenimas teka dar senesne vaga ir tik valstijoms priklausantys laivai, tokie kaip tuo metu sugedęs ir netoli Ponpėjos oro uosto prišvaruotas „Micro Glory“, tokius kraštus retkačiais aplanko.

Taip gyvenama Ponpėjos pagrindinės salos „priemiesčiuose“

Beplaukiant atgal, paauglys valtininkas pabandė mus apgauti. Sulėtino variklį ir ėmė sakyti, neva baigiasi kuras ir tam reikia papildomų pinigų. Nors buvome aiškiai sutarę, kad į kainą įeis ir benzinas. Kvailiausia buvo tai, kad akivaizdu, jog vienintelė degalinė galėjo būti tik pačioje Ponpėjos saloje – t.y. kaip tik ten, kur mums ir reikėjo. Pernelyg nereagavome į apgavystę, juoba, valties „kapitonas“ nelabai gebėjo angliškai paaiškinti ką turi omenyje. Galiausiai jam pačiam nusibodo žaisti ir laivelis vėl maksimaliu greičiu nuplaukė ten, kur prasidėjo „ekskursija“. Aistė manęs paprašė pažadėti, kad su panašiais žmonėmis nebeprasidėsime. Išties, priešingai nei arabų kraštuose, saugiai ten nesijautėme.

Išplaukėme iš Lengerio salos

Trūnijanti sostinė ir tuščias prekybos centras

Jau vieni nuvykome į visos Mikronezijos Federacijos sostinę Palikyrą. Tai ne miestas, o valstybinių pastatų kompleksas, 1989 m. pastatytas už 14 km nuo valstijos centro Kolonijos. Kelio teko teirautis ir vieno praeivio, bet Aistės prognozei, kad ir prie pačios sostinės nebus jokių ženklų, nebuvo lemta išsipildyti. Federalinė sostinė – išdidžiai skelbė didžiulis stendas. Vienaaukščių rausvų mūrų džiunglių apsuptyje statytojai norėjo, kad jų kūrinys keltų įspūdį. Bet drėgnasis Mikronezijos klimatas nepagailėjo net šalies valdžios buveinės. Prabėgus vos 22 metams, namus, glaudžiančius nacionalinę biblioteką, keturiolika deputatų turintį parlamentą ir kitus valdžios ramsčius, sujungtus „havajietiškais“ besieniais „koridoriais“, jau smarkiai paženklino rūdys ir laikas. Stendai su planais, aiškinančiais kaip pasiekti tą ar kitą įstaigą – sunkiai beįskaitomi. Bent jau vakarėjant, kai pasibaigęs darbas ir aplink – nė vieno žmogaus, Palikyras atrodė niūrus ir negyvas.

Čia dirba Mikronezijos parlamentas

Kelyje iš Kolonijos į Palikyrą stūkso prekybos centras „Sokeh“. Pažymėtas turistiniame žemėlapyje tarp svarbesnių įžymybių, tad ten nebuvusiam gali atrodyti, jog čia kokia kompaktiška „Akropolio“ versija, salos prekybinė širdis tarp abiejų sostinių. Iš tikro jis labiau primena eilinę „Norfą“, o prekių pasirinkimas – dar skurdesnis. Abu kartus, kai ten užsukome, plati automobilių aikštelė buvo tuštutėlė, o apšviestoje salėje vaikščiojo tik darbuotojai. Gretimas kinų retsoranas – irgi be klientų, o stende reklamuojamas sporto klubas – uždarytas. Bandymas perkelti bent žiupsnelį vakarietiškosios prekybos į Okeaniją čia patyrė visišką fiasko.

Salos prekybos centras, kuriame būdavome vieninteliai klientai

 

Kovo 4 d.


Už pabraidymą – mokesčiai trims žemvaldžiams

Kitą rytą išsiruošėme į Nan Madolą, neabejotinai didžiausią Ponpėjos įžymybę, „Ramiojo vandenyno Veneciją“. „Venecija“ šiandien nuvalkiotas žodis – turime jas Šiaurės, Rytų, Amerikos ir dar kokias tik nori. Nan Madolas kitoks: tai ne ramus miestelis su kanalais, bet kvadratinį kilometrą užimančio V a. Saudeleurų dinastijos valdžios centro, iš kur anuomet valdytas ne tik Ponpėja, griuvėsiai. Ne kanalai čia iškasti, bet visos mažne 100 salų – dirbtinės, išmūrytos ant kieto koralinio dugno.

Vienas mūsų viešbučio savininkų ten plukdė laivu, bet ekskursijos – brangios. Nutarėme verčiau važiuoti automobiliu, apsukti visą už Vilniaus miestą mažesnę salą ratu, aplankydami ir Keprohio bei Sahvartiko krioklius, pasižvalgydami į paprastų ponpėjiečių gyvenimą.

Kelias link Nan Madolo. Kairėje tursena kiaulė. Vėliau jis vis prastėjo, kol galiausiai teko eiti pėsčiomis ir bristi.

Važiuodami į Nan Madolą pasijutome tarsi būtume tarpukario keliautojai, tarsi Riplis, jau prieš dvi savaites San Franciske lankyto muziejaus įkvėpėjas. Anais laikais su tuo, ką patyrėme, tekdavo susidurti daug kur už Europos ribų: siekdamas išvysti egzotiškuosius pasaulio stebuklus turėdavai derinti su vietiniais šeichais, radžomis ar genčių vadais… XXI a. turizmo paprastumas, kai viską sužinai iš interneto, randi pagal tikslius žemėlapius ir nusiperki spausdintą bilietą su spalvingu informaciniu bukletėliu, į Mikroneziją nė neketina ateiti.

Paskutinius dar pravažiuojamus kilometrus iki Nan Madolo vedė žvyrkelis, paskui – tik išvažinėtos vėžės pro namelius ir savo vadą paršiukų maitinančią kiaulę. Pasiklausę vietinių pasukome į reikiamą šoninį keliuką. To keliuko savininkas čia turėjo iš mūsų paimti po dolerį – bet jis, matyt, kažkur išvykęs… Kelias netruko pasibaigti ties viena aplūžusia sodyba džiunglių viduryje – greta namo sėdėjo moteris, o jos vyras ar sūnus rinko jau po tris dolerius. Jie – žemės sklypo tarp kelio ir Saudeleurų griuvėsių šeimininkai. Kaip ir kitur Mikronezijoje, Ponpėjoje visa žemė, netgi ir pats Nan Madolas – privati. Ši įžymybė, kurią norint sausuma pasiekti tenka susimokėti trims žemvaldžiams, niekaip nesugebantiems, o turbūt ir nesistengiantiems susikooperuoti ir pardavinėti vieno bilieto, kalbama, dėl to net neįtraukta į UNESCO sąrašą. Nan Madolas – bene svarbiausias pasaulio istorinis objektas, dar nesantis tame nuolat besipučiančiame paveldo rinkinyje.

Takelis per džiungles link Nan Madolo aptvarkytas

Toliau iki akmeninio miesto dirbtinių salų vedė gražus medinis takelis per džiungles. Nežinia, ar savo lėšomis jį nutiesė sklypo savininkai, ar tai jau Ponpėjos valdžios iniciatyva. Takelis atsirėmė į vanens „kanalą“. Anapus – jau Nan Madolo rūmai. Reikėjo bristi. Bent jau dugnas kietesnis ir kojos nesmigo. Šiltutėlis vanduo siekė vos šlaunų vidurį – bet vėliau bus potvynis, todėl viešbučio kateris čionai atplaukti turėjo tik tuomet, kai nebebus taip seklu. Užtat vos persikėlę kiton pusėn išvydome iš tolių atirkluojamą mažesnę valtelę, pilną vietinių žmonių. Tai – Madolenihmo savivaldybės vado, Nan Madolo savininko, atstovai. Jie surinko paskutinę mokesčio už apsilankymą dalį – dar po tris dolerius – ir nuplaukė savo keliais.

Paskutinieji kelio į Nan Madolą metrai

Kaip Nan Madole pirštą susilaužiau

Akmenine siena apjuostos salos centre – spėjamas Saudeleurų kapas su stogeliu. Architektūra – paprasta, be raižinių ar lipdinių, bet jau vien pats didžiulių akmeninių mūrų, atplukdytų iš kitų salų, vaizdas čia, Ramiojo vandenyno viduryje, pakankamai įspūdingas, kad suteiktų Nan Madolui tokią paslapties aurą, kokia gaubia ir Velykų Salos statulas. Bet priešingai pastarosioms, Nan Madolas – nekomercializuotas, vis dar “pasislėpęs” toli nuo turistinių kelių, nepakankamai tyrinėtas archeologų. Ir net šiandieniniai ponpėjiečiai į jį žiūri su baime.

Spėjami Saudeleurų dinastijos kapai vienoje geriausiai išsilaikiusių akmeninių salų

Apėjome salą visiškai vieni. Tai yra, be kitų žmonių: tarp griuvėsių šmirinėjo kitokie maži rudi kailiuoti padarėliai. Aistė pelių labai bijo, todėl ėmė kone verkdama raginti skubėti atgal. Dar apžvelgiau apylinkes nuo kraštinės sienos viršaus ir grįžome į „žemyną“.  Aistė luktelėjo, kol aš nubridau į kitą dirbtinę salą. Į ją nevedė pramintas povandeninis takas, kojos strigo smėlyje – bet šiaip ne taip pasiekiau anuos labiau apgriuvusius rūmus. Deja, ten ištiko nelaimė: jau krante, bandydamas įveikti kliūtis, tvojau koją į akmenį. Pasigirdo trakštelėjimas – lūžo mažasis pirštelis. Mintyse nusikeikiau pagalvojęs, kad dabar keliauti bus sunkiau ir kiek luktelėjęs ėmiau šlubčioti uolomis link kanalo.

Kaip tik tą vasario 4 d. Ponpėjoje lankėsi ir „Vinstonas“ iš Taivano (kinai įpratę prisistatydami vakariečiams savo „neištariamus“ vardus pakeisti angliškais, verslaudami Rusijoje – rusiškais ir t.t.). Kaip dar vakar mes, jis nerado kelio prie Sokeh uolos, bet pasiekti tikslą jam padėjo du mikroneziečiai. Dabar šie žmonės atlydėjo Vinstoną iki didžiausios įžymybės Nan Madolo. Taivanietis, metus dirbęs turizmo agentūroje Madžūre, o nūnai keliaujantis po aplinkines valstybes, užuot bridęs perplaukė jau patvinusį kanalą vietinių mergaičių valtele. Jos ir parplukdė mane į krantą. Vėliau tas nuolat fotoaparatu spragsėjęs vyras padėjo man grįžti netrumpą kelią iki automobilio.

Ligoninėje: „Pats kaltas: sužalojo piktosios dvasios“

Ligoninėje, į kurią mus nukreipė viešbučio savininkai, viskas truko ilgai. Registracijos biurokratija (reikėjo užvesti kortelę), daktaro, kuris dar ilgai šnekučiavosi su kitu pacientu, laukimas. Aistę tai kiek nervino, bet aš buvau ramus, jau pripratęs. Skubiai mane pasodino tik į invalido vežimėlį, ligoninei dovanotą mormonų.

Ponpėjaus ligoninėje

Žinojau, kad Mikronezijoje tikima dvasiomis. Bet netikėta buvo su tuo susidurti ne viename atokesnių kaimų, o pagrindinėje šalies ligoninėje.  Aistei pildant biurokratinius formalumus, registratorius pasiteiravo, kur susižeidžiau. Nan Madole – pasakiau tiesą. Gal nereikėjo, nes tuomet jis ir patalpoje buvęs apie penkiasdešimties metų pacientas (beje, iš išvaizdos turintis ir baltaodžių kraujo) ėmė kalbėti apie piktąsias dvasias. Esą būtent jos lėmė mano traumą. Ypač jie kamantinėjo, ką aš veikiau Nan Madole ir negi tikrai nieko iš ten nepaėmiau – viskas, kas ten pakeliama, turi būti ten ir palikta, o jei išvežama – privalo būti nuvežta atgal. „Nan Madolą net ir pastatė piktosios dvasios“, – tęsė pasakojimą ligoninės registratorius. Paskui jis nuoširdžiai pasipiktino to akmeninio griuvėsių miesto šeimininku: kaip jis gali tik surinkti pinigus ir paleisti turistus vaikščioti vienus piktųjų dvasių apsėstoje vietoje? Apytiksliai trisdešimetis ponpėjietis ligi tol manė, kad vadas už tuos tris dolerius skiria ir „palydą“. Gal kada praeityje taip ir būdavo. Paklausiau, ar patys mikroneziečiai lankosi Nan Madole – anas pacientas iškart pasakęs, kad ne, piktas išėjo. Tuomet ligoninės darbuotojas kiek atlyžo: klausė, ar fotografavau ir pasidžiaugė, kad turėsiu atminimą iš tos vietos. Panašūs griuvėsiai yra ir Kosrajės saloje – rekomendavo turistinį objektą jis. Mikroneziečių santykiai su dvasiomis – įvairūs.

Daktaras pasirodė šviesus žmogus, deja, priverstas verstis su menku inventoriumi. Ir piršto įtvirtinti, kaip siūlė, jis neturėjo kuo, tad tik subintavo jį su gretimu. Išgirdęs, kad keliausime į Čiuką, davė savo draugo, dirbančio ten daktaru, kontaktus: gal tenykštė ligoninė turtingiau gyvena?

Pernelyg nesitikėdami šitokio stebuklo grįžome ilsėtis. Iš viršum džiunglių įrengtos medinės terasos stebėjome saulėlydį. Labai norėjosi, kad patirtas sužeidimas nesugadintų kelionės.

Vaizdas iš viešbučio restorano vakare

 

Kovo 5 d.


Per skausmą – į vokiškas bažnyčias

Kitą rytą kęsdamas skausmą, ištikdavusį kas kartą prilietus lūžusį pirštą prie žemės, apžiūrėjau Koloniją (nelygus gruntas buvo ypač sunkiai neskausmingai įveikiamas – bet negi dėl tokios menkos traumos turėjau keisti planus, nepabuvoti vietose kurias, tikriausiai, būčiau regėjęs pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime?).

Priešingai daugeliui Okeanijos miestelių Ponpėjos sostinėje tarp daugybės vienaukščių palaikių namelių ir priplėkusių parduotuvėlių yra ir žilą senovę – prieškarį, net devynioliktąjį amžių – menančių statinių. Seniausia – ispaniškoji siena, įrėminanti beisbolo aikštelę. Ją pastatė pirmieji kolonistai, galutinai teises į salyną jas visuomet ginčijusiems vokiečiams pardavę 1899 metais.

Bet pilka akmeninė siena nė iš tolo neprilygsta vokiečių statytai bažnyčiai – deja, po Antrojo pasaulinio bombų iš jos teliko varpinė ir apsidė. Laimė, kita ne ką mažiau graži neogotikinė protestantų bažnytėlė ištvėrė istorijos vingius ir tebestovi prie prieplaukos.

Iš vokiečių bažnyčios per Antrąjį pasaulinį karą teliko galinė dalis

Prieš palikdami Sodų salą nuvykome į Kolonijos rajoną, esą, garsėjantį rankdarbiais, bet radome ten tik vieną parduotuvėlę, neprilygstančią nė toms, kurios Maršalo salose papildomai nereklamuojamos.

Prie nedidelio raudonastogio Ponpjėaus oro uosto – neįprastai daug rezervuotų vietų. Ne invalidams, kurie čia, matyt, neskraido, bet svarbiausiems valstijos ir valstybės žmonėms: Ponpėjos aukščiausiojo teismo pirmininkui, Federacijos prezidentui… Kiekvienai pareigybei – atskira vieta, ir visos tuščios.

Netikėtai moderniame Ponpėjos oro uoste kiekvienas svarbus pareigūnas turi atskirą vietą automobiliui

Šiuose kraštuose oro uostuose sutinki vis tuos pačius žmones. Kai šitiek mažai lėktuvų skydžių, daugybė skrenda „šokuodami per salas“, apsistodami kiekvienoje toms pačioms kelioms dienoms, kurių pakanka viskam apžiūrėti. Tad Ponpėjos oro uoste vėl sutikome ir viską fotografuojantį taivanietį, ir tamsaus gymio amerikietę, keliaujančią darbo reikalais. Abu išvydome paskutinį kartą: jie skrido tiesiai į Guamą, o mes dar tris dienas ketinome praleisti Čiuke. Liūdnai pagarsėjusiame kaip nusikalstamumo, korupcijos ir nekompetencijos žemė. Deja, visos pranašystės, regėtos radus menkas informacijos dozes internete apie tą tankiausiai apgyvendintą Mikronezijos valstiją, netruko išsipildyti, o ir mano sveikata pablogėjo…

Lankytinų vietų ir įdomybių Ponpėjos saloje žemėlapis su mano nuomone apie jas. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę


Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną


1.Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2.San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3.Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4.Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5.Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6.Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7.Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8.Guamas: Azijos Kanarai
9.Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Madžūras – siaurutė pasaga, skalaujama bangų

Madžūras – siaurutė pasaga, skalaujama bangų

| 0 komentarų

Pro lėktuvo iliuminatorių Madžūras atrodė kaip rojaus kampelis. Siaurutė 60 kilometrų ilgio pasaga, iškylanti iš Ramiojo Vandenyno žydrynės. Tai – koralų rifas, užaugęs per daugybę amžių šiems jūrų gyvūnams vis prisitvirtinant prie mirusių savo protėvių kūnų ir šitaip karta po kartos stiebiantis aukštyn.

Nusileidus pasitiko ir skurdas bei netvarka. Tarp žalutėlių palmių – išmesti jūriniai konteineriai, surūdiję automobilių kėbulai ir sulaukėjusių šunų gaujos. Ir net drabužiai, sudžiaustyti ant… antkapio.

Madžūras iš lėktuvo. Matomos seklumos – koralai

Dauguma madžūriečių gyvena miestelyje salos rytuose. Čia mes ir apsistojome vakariečių valdomame viešbutyje. Stambesnis verslas Maršalo salose – užsieniečių rankose. Viešbučiai – baltaodžių, restoranai ir turgaus tipo parduotuvėlės – kinų. Vietiniai į viską žiūri ramiai ir niekur neskuba.

Madžūre nėra jokių rodyklių, kelio ženklų, ar šviesoforų, o vienintelį salos kelią kartkartėm aptaško bangos – kaip ir oro uosto pakilimo taką. Sala tokia siaurutė, kad statyti toliau vandenyno nebuvo vietos.

Bangos tykšta į vienintelį Madžūro kelią

Per porą dienų spėjome aplankyti salos įžymybes, retai reginčias turistus. Alele muziejų, įrengtą viename aptrūnijusio pastato kambaryje (kitame yra nacionalinė biblioteka). Labai autentišką kopros gamyklą. Kuklų memorialą japonų kariams. Regėjome ir mažus, tačiau modernius valdžios rūmus.

Likusiu laiku keliavome po salą, mirkome Lauros paplūdymyje vakariniame jos gale. Išstovėti ant jūros dugno ten – be galo sunku, mat galinga srovė nuolat neša į šiaurę. Pasroviui plaukia palmių šakos ir šiukšlės…

Idiliškas Lauros paplūdimys

Vakarais stebėdavome lagūną nuo suoliukų prie viešbučio. Saulėlydžio vaizdas būdavo užburiantis. Man Madžūre labiausiai įstrigo gamtos grožis, Aistei – skurdas.

Maršalo salų istorija:
1526 m. – Salas atranda ispanas Alonso de Salazaras, paskelbia jas Ispanijos valda.
1788 m. – Iš naujo atranda britas Džonas Maršalas, pavadina savo garbei.
1859 m. – Vokietija įkuria nuolatinius prekybos postus.
1885 m. – Ispanija už pinigus galutinai atsisako teisių į salas Vokietijos naudai. 1886 m. Vokietija paskelbia protektoratą. 1906 m. prijungia prie Vokiečių Naujosios Gvinėjos kolonijos.
1914 m. – Per pirmąjį pasaulinį karą iš vokiečių perima Japonija. 1920 m. Tautų Sąjunga patvirtina Japonijos mandatą valdyti teritoriją, pavadintą Pietų Jūrų Salomis.
1944 m. – Per Antrąjį pasaulinį karą iš japonų nukariauja JAV. 1947 m. Jungtinės Tautos patvirtina JAV teisę valdyti teritoriją, pavadintą Ramiojo Vandenyno Patikėtąja Teritorija.
1986 m. – Mikronezijos Federacinės Valstijos tampa nepriklausoma kaip laisvai su JAV asocijuota valstybė. 1990 m. tai patvirtina JT saugumo taryba.

 

Vasario 28 d.


Su JAV atsisveikinome dar Honolulu oro uoste

Iš Honolulu oro uosto lėktuvai tolimiesiems reisams visuomet pakyla popiet. Rytais aviakompanijos savuosius aliuminio paukščius atgena priešinga kryptimi – iš bazių Amerikoje ar Azijoje į šį rojaus salyną. Jokio turisto nežavi “raudonų akių skrydžiai” – taip Amerikoje vadinami naktiniai reisai – o suspėti pirmyn-atgal dienos metu galima tik šitaip.

Bet yra vienas reisas, vienas skrydis kuris Havajų sostinę palieka ketvirtą nakties. “Continental” avialinijų (dabar – “United” avialinių) 957-asis stoja piestu ne tik prieš didžiausio Havajų oro uosto tvarką, bet ir prieš šiuolaikinę aviacijos verslo sistemą. Mat šie lėktuvai neskrenda iš taško A tiesiai į tašką B. Pakeliui jie leidžiasi neįtikėtinus penkis kartus ir tik po 14 valandų 25 minučių (iš kurių pusketvirtos valandos stovi nusileidęs ant žemės) pasiekia septintąjį savo oro uostą, galutinį tikslą – Guamo salą netoli Azijos krantų. Kaip tais senaisiais užmirštais laikais, dar iki reaktyvinio amžiaus, iki Antrojo pasaulinio karo, kai tiesioginiai tarpžemyniniai skrydžiai tebebuvo tolima svajonė.

Paskutiniąją 2011 metų vasario dieną “Salų šokliu” (“Island hopper”), kaip pravardžiuojama ši aviacijos verslo fosilija, pirmąsyk skridome ir mes. Dar tą neišaušusį rytą prieš akis užsivėrė Jungtinės Valstijos. Oro uoste keli amerikiečiai darbuotojai pranyko tarp daugybės to paties reiso laukusių keleivių, tarp kurių – gal tik pora baltaodžių. Likusieji – daugiausiai skurdžių valstybėlių, per kurias “šokavo” CO 957, gyventojai, dirbantys turtinguosiuose Havajuose. Jie laukė su daugybe lagaminų, maisto pilnais kelioniniais šaldytuvais, iš gėlių supintais kryžiais, turbūt skirtais giminaičio laidotuvėms kokiame atokiame salyne. Kokiam daiktui nukritus bemat ištraukavo pėdą iš įsispiriamos basutės ir spėriai pakeldavo jį kojų pirštais. Dauguma atvyko ne valandą ir ne dvi, o tris ar keturias iki pakilimo ir kantriai laukė eilėje prie uždaryto oro uosto. Skrydis dar buvo ir valandą atidėtas, mat vėlavo atskristi: kai pakeliui tenka leistis šešiuose oro uostose neatsilikti nuo grafiko – be galo sunku.

Jau praėję saugumo patikrinimą išvydome, kad tik vienintelė “Starbucks” kavinė tedirba iš visos galybės įstaigų ir įstaigėlių, popietėmis taip maloniai pasitinkančių tūkstančius turistų. Tik vienas dešimčių ženklų aiškiai rodžiusių: dabar kitas metas ir skrydis į visiškai kitokią žemę. Antroji medaus mėnesio pusė – taip, būtent čia kelionė persirito į antrąją savo dalį – bus ne tik nepanaši, bet net ir priešinga pirmajai.

Ant A4 lapo atspausdintas grafikas, pakabintas “Boeing 737-800” prieš akis stiuardesėms, priminė naudojamus maršrutinių autobusų vairuotojų. Trijų raidžių kodai žymėjo Honolulu, Madžūro, Kvadžaleino, Kosrajės, Ponpėjaus, Čiuko ir, pagaliau, Guamo aerodromus, o greta jų surašyti tikslūs tūpimo ir kilimo laikai, kurių taip sunkiai “Salų šoklio” pilotams sekėsi laikytis. Mūsų tikslas – pirmoji “stotelė”, Madžūras, Maršalo salų sostinė. Kai po 5 valandų pro iliuminatorius išvydome tą nuostabų vaizdą: 60 km ilgio siaurutėlę pasagos formos koralinę salą (atolą) žydrame beribiame vandenyne, jau buvo aišku, kad iš Vakarų pusrutulio perskridome į rytinį. Iš gyvenimo nežinia kur “dingo” ištisos 23 valandos – būtent tiek čionykštis laikas “pirmavo” prieš havajietiškąjį. Kirtome datos keitimo liniją ir paskutinė vasario diena, nespėjusi išaušti, tapo kovo 1-ąja.

 

Kovo 1 d.


Autonuoma: “Atsiprašome, vienintelis automobilis sugedo”

Madžūras iš oro mums, žemės vaikams lietuviams, atrodė kaip rojus. Bet kai lėktuvas jau riedėjo bangų taškomu kilimo taku, vos sutalpintu į siaurąjį atolą, vizija ėmė blėsti. Galutinai ji sunyko aptriušusiame oro uosto pastate. Lagaminus krovikai čia padavė mėtydami per skylę žemoje sienelėje, vežimėliai – aprūdiję, reklaminiai plakatai kaip diena ir naktis skiriasi nuo Amerikos spindesio ir jų dizainas veikiau primena Vilniaus skelbimų stulpų turinį Sovietų Sąjungos laikais. Pirmasis, kurį pamačiau, išdidžiai kybantis greta pasų tikrinimo posto, skatino naudoti prezervatyvus ir stabdyti ŽIV plitimą.

Galbūt Aistė nebūtų patyrusi lengvo šoko Madžūre ir sakiusi, jog jau norėtų išvykti, jei nebūtume atskridę iš JAV. Kontrastas – sunkiai suvokiamas. Vietoje daugybės tarptautinių autonomos agentūrų – vienas langelis, kurio tarnautoja kažkam paskambinusi mums išlemeno, jog jų automobilis sugedo, ir, savąjį punktą čia pat uždariusi, išėjo namo. Vietoje visos ekologiško gyvenimo mados mikroautobusu vežami viešbutin regėjome senų automobilių kiuženas “išmestas” čia pat, greta vienintelio salos plento, jungiančio abu ilgojo atolo galus (sąvartyno ar laužyno Madžūre nėra). Mieste būriais valkatavo mišrūnai šunys, kartais puldinėjantys ir žmones – kiek skaičiau, tokia padėtis susidarė, gyvūnų teisių gynėjams įtikinus maršaliečius atsisakyti šungaudžių.

Vienintelis Mažiūro kelias ties DRD miestu. Kairėje matosi išmesti automobiliai

Ir visgi Maršalo salos nėra tokios tolimos JAV, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Iki 1986 metų tai buvo JAV kolonija, dar Antrojo pasaulinio karo metais atkariauta iš Japonijos. Užuot tapę visai nepriklausomais maršaliečiai pasirinko “laisvai asocijuotos valstybės” statusą. Iš Amerikos jie gauna paramą, naudoja kaip valiutą JAV dolerį. Maršaliečiai gali laisvai dirbti JAV, o amerikiečiai – Maršalo salose, be to, salos savo krašto apsaugą patikėjusios JAV kariuomenei. Net ir į klausimą, ar lietuviams Maršalo salose reikia vizos, man atsakė JAV ambasada.

Atvykome gedulo dieną branduoliniams bandymams atminti

Mūsų viešbutis stovėjo kitapus automobilių aikštelės nuo turgaus ir netoli degėsių – ano gaisro nuotraukos buvo vieni pirmųjų Google parodytų paveikslėlių, kai kadaise ieškojau informacijos apie Madžūrą. Tų žinių net šiuolaikinio interneto platybėse labai trūko, todėl apsidžiaugiau iš išorės nudrengto viešbučio registratūroje išvydęs žalsvus paprasto A4 popieriaus lapus, ant kurių vietinė valdiška turizmo agentūra nespalvotai atspausdinusi trumpą informaciją apie svarbiausias salyno įžymybes.

Maršalo salų viešbučio namelis

Vidinis viešbučio kiemas, pilnas vasarnamių šiaudiniais stogais, grožiu nustelbė aplinkinį miestą. Čia palikę daiktus išsinuomojome automobilį ir ramiai luktelėjome, kol viešbučio tarnautojas lape sužymėjo visus keliolika tos nebenaujos “Toyotos” prirūkytu salonu apdaužymų. Seniau svarstėme, ar nuomotis verta: tačiau pagrindinis paplūdimys Laura yra kitame atolo gale, už 45 kilometrų, viešasis transportas – keli mikroautobusai per dieną, o taksistai iš turistų mėgsta “pasipelnyti”. Šunų ordos ir karštis vaikštinėti po miestą irgi neviliojo. Tas karštis čia nebe toks, kaip Havajuose: pusiaujas jau driekiasi šalia ir nė Didysis vandenynas negeba atvėsinti oro žemiau trisdešimties laipsnių. Net naktį temperatūra tekrinta tik ligi kokių +28 – ir taip ištisus metus.

Planavome tądien aplankyti atolo centro, vadinamo DRD (Daridas – Rita – Djerapas), įdomybes. Alele muziejų, vienintelį šalyje. Įsikūrusį tokio mėlyno aplūžusio namo antrajame aukšte kartu su nacionaline biblioteka. Užtruko, kol jį radome – šiuose kraštuose iškabų keliautojams beveik nėra. Kaip ir rodyklių, kelio ženklų ar šviesoforų (o kam, kai tėra vienas kelias?). Medinės durys į ekspozicijų salę (tiksliau – kambarį) užrakintos, nors pagal laiką įstaiga turėjusi dirbti. Greta pastato sėdintys vietiniai irgi tvirtino, kad muziejus turįs veikti. Tik vėliau sužinojome, kad kovo 1 d. Maršalo salose – nacionalinė šventė, Atomo aukų atminimo diena. Skirta nukentėjusiems nuo branduolinių bandymų: juk būtent Maršalo salose yra garsusis Bikinio atolas, kur ankstyvuoju pokariu “dygo” JAV branduoliniai grybai, pažeidę aplinkinių salų žmonių sveikatą, ir kurio garbei pavadintas moteriškas maudymosi kostiumėlis, išpopuliarėjęs kaip tik anais besaikio masinio naikinimo ginklų tobulinimo laikais.

Alele valstybiniame pastate ieškome muziejaus

Liūdnos atminimo dienos proga uždaryta buvo ir turizmo informacija, įrengta vienaaukštyje pastatėlyje kartu su pasauline audito įmone “Deloitte”. Sutikau jos darbuotoją, kuri sakė tik grįžusi pasiimti pamiršto daikto ir pasiūlė sugrįžti rytoj. Tad kelionės planus pakoregavome: pavalgę kinų restoranėlyje ir nusipirkę šlepetes (koralinis dugnas žeidžia pėdas) bei kremo nuo saulės išvykome per visą atolą į kitą jo galą, į Lauros paplūdimį.

Ant palmių apsupto kelio ganosi kiaulės

Retai kada gali sakyti pamatęs “visą miestą” ar “visą salą”, bet kiekvienas Madžūro lankytojas, pravažiavęs ilguoju atolo keliu, šitaip pasigyręs smarkiai neperdės. Vandenynas čia dažnai regimas abiejuose šonuose, o kartą, ten, kur į siaurąją salą įspraustas pakilimo takas, bangos net aptaškė mūsų automobilio langus. Išvykus iš DRD, daugumos iš 20 000 madžūriečių namų (skaičius tik iš pažiūros mažas, nes visose Maršalo salose žmonių tėra 60 000: mažiau, negu Alytuje), peizažas pasikeičia: vandenynas tebesupa, bet palaikius namelius keičia palmių giraitės. Gyvūnų kaimenės jose nelaigo: salos pernelyg atokios, kad čia būtų atkeliavę žvėrys. Užtat yra šunys ir kiaulės: taip, Madžūre kriuksės ganosi laisvai, ne viena ir ant kelio išturseno.

Madžūro Kelias už miesto ribų

Kai prabėgus dar geroms dviems savaitėms, namie žiūrėjome čia filmuotus vaizdus, medžių žalumas, jūros žydrynė ir dangaus vaiskumas nustelbė visą skurdą ir šiukšles. Prie Madžūro reikia priprasti, ypač vykstant iš Amerikos – bet tai vis tiek labai gražus kraštas. Šalikelėse kur nekur boluoja antkapiai: kiekviena giminė čia turi savas kapinaites. Tokie mirusiųjų miesteliai, kur visut visutėliai paminklai – balti – statomi šeimos sklypuose, kurie jai neišmirus niekada neatiteks kitiems. Mat žemės sklypų šituose kraštuose negalima nei pirkti, nei parduoti, nei dovanoti ir beveik visi jie – privatūs, paveldimi pagal sudėtingus teisinius papročius. O perleidžiami jie gali būti tik pagal dar keistesnius: pavyzdžiui, sklypą galima dovanoti tam, kuris išgelbėjo tavo kanoją.

Greta paminklų tįso ir baltos plokštės – po jomis ilsisi velioniai, kurių čia niekas į žemę nekasa. Laidojimo vietos Maršalo salose neįtikėtinai susipynusios su gyvenimo realijomis: vienur regėjome ant kapų sudžiaustytus rankšluosčius, o kitur antkapyje įtvirtintoje nuotraukoje mirusysis vilkėjo NBA krepšininko sportine apranga.

Ant kapų džiūstantys rankšluosčiai Lauroje

Stipri srovė neša ir turistus, ir šakas

Pagaliau pasiekėme Laurą, kuri tarpukariu ir buvo Madžūro centras, o dabar, palyginus su DRDu – tik palmėmis užaugęs kaimas. Čia, kaip ir aname gale, atolas išplatėja: vietoje vieno kelio driekiasi “net” dvi lygiagrečios gatvės. Susimokėjome paplūdimio prižiūrėtojams po vieną dolerį. Virš vandenyno, iš trijų pusių apsupusio šią vietą, rymojo pasvirusios palmės. Ties horizontu žibėjo baltos didžiųjų bangų keteros, mat jos dar ten, tolumoje, sudūžta į koralų rifus, antruoju žiedu supančius atolą. Į savo namus kelme skuba maži kriauklėti gyvūnėliai. Žmonių – mažai, tik keli vaikučiai, vėliau mandagiai pasisveikinę ir tęsę savo žaidimus (Ramiojo vandenyno salų gyventojų tikrai negali kaltinti įkyrumu). Ir dar pora turistų atokiau. Nusirengusių ir puolusių vandenin mūsų laukė siurprizas: plūduriuoti vietoje Ramiajame Vandenyne ties Laura neįmanoma. Mat srovė, kaip tie “prekybiniai vėjai”, kadaise smarkiai gelbėdavę burlaivių kapitonams, nuolat nešė į šoną. Jei tik pakeli abi kojas šuoliui per bangą – nusileidi jau gerokai šiauriau. Keli tokie šuoliai ir gali apsižvalgęs suprasti, kad už nugaros nebėra salos – reikia nepamiršti vis žengtelėti kelis žingsnius prieš srovę.  Neša nerimstanti srovė ir medžių šakas, ką ten šakas – ištisus kamienus, ir šiukšles – vienkartinius puodelius, gal išmestus jūron saliečių ar laivo įgulos. Nors nebuvo jokio vėjo, viskas nenuilstamai keliavo tolyn.

Palmės prie Lauros paplūdimio

Į DRDą grįžome vakarop. Pavakarieniavę viešbučio restorane, prisijungėme prie interneto ir parašėme į vietą už 12 500 km: Lietuvą. Mano ir Aistės laiškai skyrėsi kardinaliai: ji pasakojo apie skurdą ir plaukiančias šiukšles, aš – apie palmes, giedrą orą ir neįsivaizduojamą ilgojo atolo siaurumą. Pasėdėjome ant medinių suolelių prie lagūnos. Valanda po saulėlydžio čia – nuostabi. Dangus ramiai temsta virš turtingų keliautojų jachtų, krovininių laivų, aplink vis prabirbiančių madžūriečių katerių. Jie šiuose kraštuose – ne mažiau reikalingi, nei automobiliai. Juk ne tik ši ilgoji sala gyvenama, bet ir aibė mažesniųjų anapus lagūnos. Ten nei nuvažiuosi, nei pėsčias nueisi.

Vaizdas į lagūną iš viešbučio pavėsinių vakare

 

Kovo 2 d.


Kuklus muziejus, graži vyriausybė ir kiniškas verslas

Antrąją dieną važiavome tuo pat keliu (o kur gi kitur?), bet lankėme kitas vietas. Ryte – Alele muziejų, kurio rusvas interjeras ir stendai primena gūdų sovietmetį. Ten – seni atspausdinti lapai, negausūs eksponatai bei prižiūrėtoja, vis įkišanti nosį pažiūrėti, ar vieninteliai klientai dar neišėjo. Nepaisant visko, tai išvysti man buvo tikrai įdomu: senąsias vokiečių misionierių darytas nuotraukas, sudėtingą žemės perleidimo teisinę tvarką ar branduolinių bandymų pasekmių aprašus. Juk internetas Okeanijoje dar ne visagalis ir neapsilankęs šiame muziejuje to tiesiog nebūčiau sužinojęs.

Nacionalinio Maršalo salų muziejaus eksponatai išsitenka viename kambaryje

Buvome ir teisme, kurio oranžiniai mūrai virš havajietišku stiliumi perpučiamo pirmojo aukšto – antras pagal švarą ir modernumą pastatas saloje po stiklinio Vyriausybės rūmo. Matėme kino teatrą – jo salelėse, deja, sukosi tie patys Holivudo “blokbasteriai”, o ne pirmasis Maršalo salų filmas “Ña Noniep”, susuktas mokyklos direktoriaus Džeko Nydentalio (Jack Niedenthal) ir pasakojantis apie trylikametį, burtininko prakeiktą apiplėšti kioską (kerais šiuose kraštuose labai tikima).

Maršalo salų vyriausybės stiklinis fasadas gerokai išsisikiria iš aplinkos

Yra Madžūre ir boulingo salė, ir keli restoranai bei parduotuvės. Tokie verslai dažniausiai kinų rankose. Darbštieji imigrantai iš Azijos laiko ir daugumą kavinių, ir vietinius “Viskas po vieną eurą” atitikmenis. Į vakariečius besiorientuojantys viešbučiai čia valdomi baltaodžių: tas, kuriame apsistojome, priklausė Reimersų šeimai. Vietiniai gyventojai – itin neverslūs, tikra amerikiečių priešingybė.

Nuo medinio prekystalio šalimais teismo rūmų pora jaunų maršaliečių pardavinėjo kažką, įvyniotą į foliją. Paklausiau ką – pasirodo, keptos mėsos gabalus. Dėl higienos ji nelabai viliojo, todėl pietaudavome kinų restoranuose. Bet net ir pasauline tapusi kinų virtuvė pateikė Aistei kultūrinį šoką. Užsisakydavusi vištienos ji gaudavo vištą, sukapotą į rytiečiams įprastus mažus gabaliukus – bet kartu su visais kaulais. Aš, kaip jautienos fanas, to išvengiau. Ir nors ir vienaukštis betoninis pastatėlis pirmąją dieną, ar mums skirtas atskiras kambarys dideliu stalu antrąją buvo savaip maršalietiški, juose jautėsi ir Kinijos dvasia. Štai ant sienos kabojo toks pats kičiškai elektroninis laikrodis su švytinčiu kriokliu, vietiniu ir Pekino laiku, kokį mačiau ir kinų restorane Briuselyje…

Didžiausia šalies gamykla, kurios nežino net vietiniai

Nors per pusantros dienos, rodos, jau pažinome miestelį, gerokai pavargome, kol radome tokį svarbų vietinei ekonomikai objektą: kopros fabriką. Spartietiškasis lapas su informacija turistams skelbė, kad čia rengiamos ekskursijos turistams. Turizmo informacijos darbuotoja, prižiūrinti darbe ir vaiką, apie tai papasakoti negalėjo. Tik nurodė apytikslę vietą “Ramiojo vandenyno perlo” (šitoks Madžūro devizas) plane, bet net ir ten nuvykus tik trečiasis vyras, toks jau senyvo amžiaus, gebėjo parodyti, kur gi yra ta “Tobolar” gamykla. Kitiems, rodos, neįdomu, kas visai netoli jų namų, o ir mes patys nepasirodėme įdomūs. Jau slampinėjančius po gamyklos teritoriją darbininkai tik nulydėjo mus žvilgsniu. Lietuvoje iškart prisistatytų apsauga…

Šiame pastatėlyje vienas kabinetų - turizmo informacija. Kitame - tarptautiniai Deloitte auditoriai

Šiaip ne taip suvokėme, kad mūrinis vienaaukštis – ne kas kita, kaip šios vienintelės salų pramonės administracinis pastatas. Čia, biure apsilaupiusiomis sienomis, sutikome kelis darbuotojus, tarp jų inteligentiškesnį viršininką, kurio veide ryškėjo ir japoniški bruožai. Vos pasakėme, kad mes – iš Lietuvos – ir jis gestais imitavo kamuolio varymą bei metimą į krepšį. Maršalo salose nėra televizijos, tad, turbūt gamyklos direktoriaus kuklius namus (kitokių saloje nėra) puošia palydovinės antenos “lėkštė”. Malonu, kad net tokiame tolimame ir jūrų nuo pasaulio izoliuotame krašte yra, kas žino Lietuvą.

Direktorius parodė ant sienos sukabintus lapus su nuotraukomis – aišku, paprastu spausdintuvu atspausdintomis. Ten – kopros gamybos kelias.

Paaiškinimai turistams ant kopros gamyklos administracinio pastato vienintelio kabineto sienų

Kopra – tai džiovinti kokosai. Didieji riešutai atvežami iš įvairių atolų ir čia perdirbami. Gamyklos darbuotojai, kelissyk “perleidinėję” mus vienas kitam, pagaliau atrado tokį, kuris ir pravedė per šį industrinį objektą, ir pasakojo tiek, kiek jam leido ribotos anglų kalbos žinios. Ta gamykla – visiškai autentiška. Ne koks nors iščiustytas kampelis turistams, o vieta, kur kažin ar laikomasi darbų saugos bei higienos rekomendacijų, su kvapais. Kur sunkvežimiai tebenaudojami ir sudužus jų lempoms, o senesnieji, jau seniai pavirtę metalo laužu, tiesiog išstumti už gamyklos teritorijos vartų. Grįžę suvenyrams nusipirkome nacionalinio produkto: kopros šampūno už keliasdešimt centų, kuris, kaip grįžęs iš kelionės pamačiau, lietuviškoje kambario temperatūroje… užšąla. Biuro pasieniais nuvirvenusi pelytė iš karto atėmė iš Aistės norą  likti ten nors kiek ilgiau.

Beje, darbininkas-gidas arbatpinigių atsisakė – supažindinimas su šiuo pramonės “paveldu” griežtai nemokamas. Investuodami į tokias pramogas maršaliečiai nė neketina pastatyti rodyklių ar išleisti tikslių žemėlapių. Vakarietišką ir vietinį supratimą apie tai, kas aktualu turistams, skiria mylios, gal šimtai mylių. Maršaliečiui, gimusiam ir visada gyvenusiam atole, mažesniame už Vilniaus centrą, juk nė į galvą  nešaus, kad galima čia ko nors nerasti. “Kiek savaičių būsite Madžūre?” klausė mus lydėjęs gamyklos darbininkas. Atskrendančiųjų “Salų šokliu” kelioms dienoms jis nesuprastų.

Darbininkas pasakoja apie kopros apdirbimo stadijas. Ekskursijoje privaloma dėvėti šalmus

Šalia kopros gamyklos, skelbė bukletai, dar yra autrigerių dirbtuvės. Tokių kanojų, kokiomis, dėl stabilumo turinčiomis papildomą šoninį “minikorpusą”, mikroneziečiai kadaise atplaukė į Madžūrą.

Kopros pramonės dulkes nusiplovėme Lauroje. Grįždami sustojome prie vienų kapinaičių – šiuos velionius nuo gyvų giminaičių skyrė Plentas.

Vienos daugelio kapinaičių pakrantėje

Taikos parkas – Maršalo salose žuvusiems japonams

Išlipome ir kitoje vietoje, atmenančioje sudėtingą salų istoriją: Taikos parke – betoniniame amfiteatre, japonų suręstame Antrojo pasaulinio karo aukoms. Mažutis jis lyginant su Honolulu Pančboulo baltaisiais memorialiniais monolitais. Nublanktų daugelyje kitų šalių, bet tik ne Madžūro, kurio aukščiausia vieta vos keli metrai virš jūros lygio, lagūnos pakrantėje. Jis neleidžia pamiršti, kad milžinišką Ramiojo Vandenyno regioną, besiriekiantį nuo Maršalo Salų rytuose iki pat Palau (nuo kurio Filipinai ir Indonezija ranka pasiekiami) vakaruose, nuo Šiaurės Marianų šiaurėje ligi fosfatų pramonės nugairintos vienišos Nauru salos pietuose, 1914 m. užėmė Japonija.

Japonijos lėšomis pastatyto memorialinio amfiteatro šonas Taikos parke

Iki tol tai buvo Vokietijos valda, po Pirmojo pasaulinio karo – formaliai Tautų Sąjungos mandatinė teritorija, pavesta valdyti japonams, bet faktiškai – Japonijos kolonija. Visa plačioji Ramiojo Vandenyno šiaurė tuomet priklausė vos dviems šalims: Japonijai ir JAV. Įsivaizduojama siena tarp šitokių skirtingų imperijų driekėsi kažkur tarp Maršalo Salų ir Havajų. Individualistai amerikiečiai ir kolektyvistai japonai niekad nepasitikėjo vieni kitais ir 1941 m. kilo karas. Po kelių pergalingų rytų drakono smūgių santūrusis JAV “Demokratijos arsenalas” (taip savo šalį tada įvardijo prezidentas Ruzveltas) atsigavo ir stūmėsi į vakarus, ir štai 1944 m. sausio 30 d. užėmė Madžūrą, dar po kelių mėnesių Imperatoriaus Hirohito dalinių nebeliko visose Maršalo salose. Nebeliko ir japonų kolonistų – nežuvusiems kare greit po jo įsakyta grįžti į gimtąją šalį. Bet niekas neišvijo vaikų, azijiečių spėtų sugyventi su vietos moterimis. Jų palikuonys, kaip buvęs šalies prezidentas Kesajus Notė – neabejotina Maršalo salų elito dalis.

Ramiojo Vandenyno platybėse – ir gabalėlis Vilniaus

Grįžę į DRDą aplankėme vietos katalikų bažnyčią. Tai apynaujis žemas mūrinis pastatas. Lietuvoje sakytume – kokia kukli bažnytėlė – bet Madžūre ir toks statinys didingas. Altoriaus šone stovėjo “Dievo gailestingumo” paveikslas – nutapytas pagal Vilniuje, Dievo Gailestingumo Šventovės (kurioje, beje, prieš porą savaičių mes ir buvome priėmę Santuokos sakramentą) altoriuje kabantį  šv. Faustinos 1931 m. vizijų pagrindu sukurtą originalą. 2011 metus Vatikanas paskelbė Dievo Gailestingumo metais tad ši maža Vilniaus istorijos dalelė kaip niekad anksčiau pasklido po pasaulį, po jo didmiesčius ir atokiausiąsias salas.

Madžūro katalikų bažnyčios interjeras ir kuklus altorius

Vilnietės vienuolės vizija dabar regima visur, kur tik yra katalikų. Maršalo salose jų nedaug: maždaug 8,4% vietos gyventojų. Kaip ir daugumoje Ramiojo vandenyno salynų, tuose tolimuose atoluose religijų – gausybė. Pusę gyventojų į krikščionybę atvertė kongregacininkų misionieriai, ketvirtį – sekmininkų. Itin smarkiai Okeanijoje dabar veikia mormonų bažnyčia: kiekvienoje aplankytoje saloje matėme po kelis naujus jų “susitikimų namus”, net atokiausiuose kaimeliuose. Turint omeny, kad šį tikėjimą išpažįsta mažuma, tai gana įspūdinga. Bet Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia (tikrasis mormonų pavadinimas), kalbama, yra antroji pagal turtą pasaulio religinė organizacija, ir jos pastangos Ramiajame Vandenyne duoda vaisių: štai jau 8% maršaliečių – mormonai, kai 1999 m. tokių dar buvo 4%. Už mormonų statistinėse lentelėse – tikras tikėjimų žolynas: ir Jehovos liudytojai, ir egzotiškieji bahajai.

Priešais bažnyčią mažoje trobelėje senutė gamino rankdarbius ir čia pat jais prekiavo. Buvo nebrangu ir Aistė kai ką nupirko. Ant sienos kabėjo verslo liudijimas, kurio galiojimas baigėsi prieš gerą pusmetį.

 

Kovo 3 d.


Mūsų lėktuvas leidosi JAV karo bazėje

Sutemus atolo “didmiesčio” gatvių linksmi žmonės neapleido, o mes vakarieniavome traškučiais stebėdami lagūną iš medinių pavėsinių. Trumpas nuotykis šalyje, kurios ne tik sostinės, bet ir paties pavadinimo nežino dauguma lietuvių, baigėsi. Atidavėme automobilį, o kitą dieną mus nuvežė į oro uostą. Susipažinome su tamsaus gymio amerikiete, kuri darbo reikalais irgi skrido “Salų šokliu” stabteldama salelėse kelioms dienoms. Iš eilinio Fabijoniškių buto dydžio kambario, kurio kampe kabojo televizorius, stebėjome, kaip geltonos oro uosto gaisrinės švyturėliais sveikino iš Honolulu atskridusį lėktuvą, kaip saugumo dėlei išlaipinami vienoje pusėje sėdėję jo keleiviai, kaip jie susėda patalpėlės priekyje, o tada sulipa atgal orlaivin pirmieji. Paskui link aliumininio paukščio keliavome mes: kaip ir visuose regiono oro uostuose – tik pėsti. Laukė skrydis į Ponpėjų, vienos iš keturių Mikronezijos Federacinių Valstijų centrinę salą. Ten ir visos valstybės sostinė Palikyras ir, svarbiausia, tai, kas liko iš “Ramiojo vandenyno Venecijos” Nan Madolo, įkvėpusio siaubo klasiką H. F. Lavkraftą (H. P. Lovecraft) parašyti “Cthulhu šauksmą” (Call of Cthulhu). Tie ciklopiški akmeniniai griuvėsiai lig šiol kelia vietiniams pagarbią baimę.

Lėktuvas paliko Madžūrą, bet vietoje vakarų pilotas jį dar nukreipė šiauriau. Tūpė Kvadžaleine – štai ten ir pažvelgėme paskutinįsyk į Maršalo salų žemę. Tas atolas – vienas didžiausių pasaulyje ir net iš lėktuvo sunkiai matėsi to 97 salelių žiedo, įrėminusio per 2000 kvadratinių kilometrų ploto lagūną, pabaiga. Net jei ir būtumę norėję ten išlipti niekas nebūtų leidęs. Juk Kvadžaleine tebėra JAV karo bazė, didžiausias vienos keturių pasaulyje atolų valstybių (o tiksliau – vietos žemvaldžių) pajamų šaltinis ir kartu – ginčų objektas.

Paskutinį kartą anglų kapitono Džono Čarlzo Maršalo, čionai atplaukusio 1788 m., pavardę rašėme pildydami Lietuvos gyventojų surašymo anketą. Juk tame internetu pildomame klausimyne teirautasi – “Kur buvote 2011 m. kovo 1 dieną?”.

Lankytinų vietų ir įdomybių Madžūro atole žemėlapis su mano nuomone apie jas. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę


Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną


1. Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2. San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3. Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4. Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5. Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6. Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7. Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8. Guamas: Azijos Kanarai
9. Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis

Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis

| 0 komentarų

Oahu havajietiškai reiškia “susitikimo vieta”, ir šis pavadinimas salai tiesiog tobulas. Čia gyvena du trečdaliai Havajų žmonių, čia tarp pilkų dangoraižių susitinka stambiausi valstijos verslininkai ir elgetos iš kartoninių pašiūrių, atsipalaidavę teisininkai ir saulės ištroškę turistai, svarbūs politikai ir banglenčių entuziastai, lobistai ir karo veteranai. Pagaliau čia susitinka Vakarai ir Rytai.

Oahu neturi gamtos stebuklų, pastatų architektūra – plyna, o gatvėmis zuja per daug automobilių, kad tai būtų tropikų rojus. Bet Rytų ir Vakarų kruvini mūšiai čia paliko visam pasauliui svarbų pėdsaką. Aplankėme du nuostabius memorialus: Perl Harborą ir Ramiojo vandenyno regiono karių kapines ugnikalnio krateryje. Amerikiečiai moka skoningai, išradingai ir saikingai pagerbti savo didvyrius.

Antrojo pasaulinio karo laivas USS Missouri paverstas muziejumi Perl Harboro memoriale

Dabar Rytai ir Vakarai Havajų sostinėje Honolulu sveikinasi taikiai. Kinų rajono šimtamečius namus supa nauji vakarietiški aukštuoliai. Miesto gatvėse vyrauja geltonodžiai, bet gausu ir baltųjų. Nepriklausomai nuo rasės daugumos gimtoji kalba – anglų.

Keli pastatai dar mena Havajų Karalystę. Laikus, kai žingeidūs Havajų karaliai nepamatuotai siekė dominuoti Ramiajame vandenyne. Žaviausi tarp tokių – kompaktiški, bet modernūs Jolanio valdovų rūmai. Įdomus ir Bišop muziejus, kuriame stūkso senieji stabai, vedamos tautinio šokio hulos pamokos, sekamos havajiečių pasakos…

Užsieniečiui išgirdus žodį “Havajai” prieš akis turbūt stoja plati smėlėta pakrantė – Vaikikis. Tai – jau irgi praeitis. Vaikikio paplūdimys šiandien driekiasi greta judrios gatvės, didžiulių viešbučių, yra siauras ir prišiukšlintas. Maudėmės jame leidžiantis saulei – kaip ir Lietuvoje, ji čia tupia į jūrą.

Įžymųjį Vaikiki paplūdimį nuo judrios Kalakaua gatvės skiria vien retų palmių eilutė

Aplankėme ir šiaurinę salos dalį – ji kitokia, kiek ramesnė. Deja, nors buvo žiema – “serfingo” sezonas – didžiosios bangos nuo mūsų pasislėpė.

Bet skambiausias viešnagės Oahu akcentas – Polinezijos kultūros centras. Šimtai iš įvairių Ramiojo Vandenyno salų atvykusių darbuotojų demonstruoja savo tautinius šokius, virtuves, dainas, ir viskas sustyguota sekundžių tikslumu… Vakare – tradiciniai patiekalai, galingas šou. Net visos dienos kažin ar pakaktų viską čia apžiūrėti, o mes, deja, pasilikome tik pusę…

Polinezijos kultūros centre visos regiono kultūros ir išplaukia ant kanojų

 

Vasario 24 d.


Honolulu – amerikietiškų dangoraižių miestas

Paskutinę dieną Havajų didžiojoje saloje sutikta lietuvė sakė, kad Oahu – tai jau žemynas. Didelis oro uostas, daugiaaukštės gatvės ir dangoraižiai vijo šalin mintį, kad nuo šitos salos, tapusios namais dviem trečdaliams Havajų gyventojų, iki Amerikos žemyno dar toliau, nei nuo mūsų praeitos stotelės.

Buvome užsakę mini klasės automobilį, bet autonuomos punktas visus tokius buvo išnuomojęs. Jungtinėse Valstijose klientas visada teisus, todėl už mažutėlio dvidurio hečbeko (tokį buvome užsakę) kainą į “Ramiojo vandenyno megapolį” išriedėjome vidutinio dydžio sedanu. Abejonės, ar į mažą bagažinę tilps lagaminas, staiga neteko prasmės.

Didžiausias Okeanijos miestas dydžiu artimesnis Kaunui nei Vilniui. Bet visi 370 000 Honolulu gyventojų susispraudę nedideliame lygumų ruože tarp kalnų ir vandenyno. Į dangų stiebiasi dangoraižiai. Juokingai šalia jų atrodo senasis 1926 m. dešimties aukštų Aloha bokštas, keturis dešimtmečius buvęs aukščiausias Havajų statiniu, riogsantis prie uosto. Kadaise jis kartu su kanojose plūduriuodavaisiais karališko kraujo havajiečiais sveikindavo pirmuosius turistus (atplaukdavusius prabangiais laivais – nes aviacijos amžius dar nebuvo išaušęs).

Viena pagrindinių Honolulu gatvių jungia oro uostą su turistiniu Vaikikiu

Vaikikį Amerikos turtuoliai jau apleido

Uostą ir tą senąjį laikrodžiu padabintą daugiaaukštį pralėkėme šešių juostų gatve skubėdami į visame pasaulyje garsią vietą – Vaikiki (Waikiki). Šis rajonas – antroji didmiesčio architektūrinė kalva. Tik jei Honolulu centro dangoraižiuose įsikūręs verslas, valdžia bei Havajų žmonės, tai Vaikikis – turizmo meka. Jo legenda užgimė dar anais puikiųjų jūrų lainerių laikais, kai tik patys turtingiausieji, tokie kaip automobilių pramonės tėvai Fordai ar naftininkai Rokfeleriai, galėdavo leisti sau prabangą čia atvykti. Ne tik dėl kainos, bet ir dėl laiko: juk vien plaukimas iš San Francisko trukdavo 4 – 5 dienas. Paskui atsirado reaktyviniai lėktuvai ir tolimoji tropinė valda kaip niekad priartėjo prie Amerikos. Bet kol skrydžiai buvo brangūs ir eidami į oro uostą žmonės vilkdavosi kostiumus, tarsi lankytųsi operos ložėje, tol Vaikikio mitas turėjo pagrindą.

Metai bėgo, o JAV niekas vietoje nestovi. Prabangiuosius pajūrio viešbučius pakeitė daugiaaukščiai masiniam turizmui. Šiandieninis Vaikikis – eilinis viduriniosios klasės kurortas, pertekęs žmonių, nebent vyresnių amerikiečių atmintyje dar alsuojantis anuo legendinių ir keistų Polinezijos tolių aromatu. Garsusis paplūdimys, besidriekiantis palei platųjį paskutiniojo Havajų karaliaus Kalakaua garbei pavadintą prospektą – ne ką platesnis už palangiškį (ir kopų čia nėra). O šiukšlių bei nuorūkų kiekiais Vaikikis Lietuvos kurortus lenkia. Amerikos elitas keliauja jau į kitas Havajų archipelago salas.

Kalakaua prospektas judrus, kaip ir visos gatvės čia: net Amerikos mastais Oahu yra be galo automobilizuota vieta, mat mašinų čia tiek, kiek ir gyventojų: beveik milijonas. Šaligatviai irgi pilni: deja, ne vien poilsiautojų, bet ir valkatų. Lietuvė iš Konos viešbučio neklydo sakydama, kad Honolulu primena San Franciską. Vargetų laimei klimatas čia švelnus, todėl jie ir miega visais metų laikais čia pat, ant šaligatvio, pasikloję kartono lapus ar senus čiužinius, kai kurie net susimeistravę improvizuotas palapines.

Deja, benamiais Honolulu panašumas su San Francisku ir baigiasi. Užuot vaikščioję pro Viktorijos laikų medinukus, kambario ieškojome funkcionalistinių dangoraižių džiunglėse – jie tarsi aukšta tvora įrėmino pajūrio plentą. Buvau nužingsniavęs ligi viešbučio, apie kurį booking.com puslapyje skaičiau, kad kambariai geri ir nebrangūs. Deja, tas viešbutis – labiau poilsio namai ir registracija ten užsiėmė vos viena darbuotoja. Su ja iš lėto šnekučiavosi ponia, ketinusi po kelių mėnesių ten atvykti su šeima – ji turėjo be galo daug klausimų. Praradęs viltį sulaukti eilės, grįžau pas Aistę ir užsakėme numerį ten, kur laukė ji (deja, pigiausiąjį mums iš panosės “nušvilpė”).

Vietoje vandenyno iš balkono čia atsivėrė Vaikikio betoninis miškas. Nežinia, į kiek šimtų svetimų terasų ir spindinčių langų, motelių laiptinių ir butų buvo galima per žiūronus pažvelgti iš tos vietos – bet tikrai į dešimtis kartų daugiau, nei turėjo galimybę regėti Alfredo Hičkoko filmo “Langas į kiemą” herojus.

Vaizdas į Vaikikį iš viešbučio balkono. Žvalagntis į kitas puses matėsi dar kelis kartus tiek svetimų langų

Honolulu centre – karalių rūmai ir teismas

Kol dar saulė nenusileido, aplankėme miesto centrą. Tenai dunkso valstijos kapitolijus. Taip vienos Romos kalvų garbei pavadintus pastatus – parlamento ir vyriausybės darbovietes – turi 39 valstijos. Bet žemyne tai paprastai būna prabanga alsuojantys istoristiniai rūmai, o havajietiškasis variantas – postmodernus: beveik požeminių senato bei atstovų rūmų posėdžių salių stogai čia primena ugnikalnius.

Greta šio valdžios centro – lyginant su garsiųjų Europos dinastijų paveldu labai kuklūs Jolani (Iolani) rūmai, kuriuose reizuodadavo Havajų monarchai – vieninteliai valdovų rūmai visose JAV. Kitapus gatvės – Aiolani rūmai, valstijos aukščiausiojo teismo darbo vieta.

Aš Havajų aukščiausiojo teismo salėje

Būdami teisininkai ketinome pasižiūrėti, kaip JAV, kur teisė vadovaujasi labiau precedentais (senesniais teismų sprendimais) negu įstatymais, nagrinėjamos bylos. Deja, tomis dienomis ginčai nevyko. Tad praėję metalo detektorių galėjome aplankyti nedidelį muziejų, senąją teismo salę, o galiausiai apsaugininkas įleido mus ir ten, kur vyksta šiuolaikiniai posėdžiai. Eksponatai ir filmai supažindina su JAV teismų sistema (apie ją mudu jau žinojome) bei Havajų specifika. Čia jau įdomiau: XIX amžius buvo havajiečių ir amerikiečių teisės kovos laukas. Po dešimtmečių pertraukos tradicinę teisę bandoma šiek tiek gaivinti.

Pastatų, menančių Havajų Karalystės laikus (iki 1894 m.) be Iolani ir Aiolani inkliuzų gelžbetoninių dangoraižių jūroje beveik nėra. Mažai net ir namų, statytų iki Havajams iš JAV teritorijos (faktiškai – kolonijos) virstant penkiasdešimtąja valstija (tai įvyko 1959 m. rugpjūčio 21). Paveldo saugojimas čia išimtis, o ne taisyklė. Bet ginti senovę sunku, kai pastatai griaunami ir perprojektuojami dar esant gyviems daugeliui žmonių, regėjusių jų statybą.

Honolulu centras netoli Jolanio rūmų. Aplink vyrauja 1960 – 1980 metų pastatai

Karių kapinės įrengtos ugnikalnio kraterio dugne

Svarbiausieji Honolulu objektai jau buvo užvėrę duris, tad atsigaivinę Aloha bokšto papėdės prekybos centro ledainėje, aplankėme Ramiojo vandenyno nacionalines karių kapines, įrengtas vieno iš aplinkinių užgesusių vulkanų Pančboulo kraterio dugne. Urbanizuotu serpantinu pakilome viršun, persiritome kraterio “šonines sienas” ir štai atsidūrėme skritulio pavidalo lygumoje, pilnoje baltutėlių kryžių ir užsėtoje tvarkinga veja, kurios viena pusė buvo persėjama – kad taptų dar tobulesnė. Priešingoje kapinių pusėje, tokio pat sniego baltumo plokštėse iškalti vardai ir pavardės padėjusių galvas šiame Antrojo pasaulinio karo teatre ir vėlesniuose regiono karuose (Korėjoje, Vietname…), kurių “poilsio vieta žinoma tik Dievui”. Dar aukščiau, pačiame kraterio kūgio viršuje – koplytėlė, o greta – didžiuliai žemėlapiai rodantys, kaip pradžioje japonų pajėgos, pasinaudojusios netikėtumu ir geresne karo taktika, užėmė įvairias JAV salas (Guamą, Filipinus, dalį Aleutų), bet taip ir nepasiekusios Vašingtono – ką ten Vašingtono – net ir San Francisko, neokupavusios visų Havajų – didesnės amerikiečių karinės galios buvo pamažu atstumtos iki gimtųjų Honšiū krantų.

Tuo 1941 m. – 1944 m. Amerikos laivyno keliu simboliškai keliaujame ir mes. Išvykome iš San Francisko, tarp kurio rūkų ir tiltų dauguma šauktinių paskutinįsyk (prieš karo pragarą) pažvelgdavo į Amerikos žemyną. Tada atkeliavome į Havajus, o paskui ketinome vykti per visus Okeanijos salynus, kuriuos paeiliui anuomet perimdavo ar apiplaukdavo amerikiečiai, ir galiausiai atsidurti Tokijuje, JAV be kovos užimtame 1945 m. rugsėjį, kapituliavus Japonijai.

Vienoje Pančbaulo kraterio kūgio krašto takelio pusėje bolavo įvairūs atminimo ženklai, o priešais – nuostabus vaizdas į šiandienį miestą, į Honolulu centrą ir į Vaikikį, ir į dangoraižių stokojantį plotą tarp jų. Į “Deimantinę galvą” (Diamond Head) – neaukštą seno ugnikalnio kūgį, it eilinis parkas apsuptą miesto. Kaip ir 270 dienų per metus, švietė saulė, jau svyranti vakarop; silpstančius jos spindulius sveikino balti dūmai, tuntais virstantys kažkur iš už Pančboulo (jų šaltinio taip ir neaptikome).

Nuo Pančboulo ugnikalnio viršūnės šono matosi Vaikikis. Už jo rymo Diamond Head krateris

Saulei jau nyrant į Didįjį Vandenyną pirmąsyk per savo ilgą kelionę jame išsimaudėme. Vaikikį tuomet jau buvo apleidę net dauguma mėgėjiško tinklinio žaidėjų.

 

Vasario 25 d.


Perl Harboras – populiariausia lankytina vieta Havajuose

Dievas pagailėjo Oahu gamtos grožio, bet užtat čia yra pasaulinės svarbos istorinė vieta: Perl Harboras. Apie šią seklią įlanką JAV vadovai sužinojo dar 1872 m. iš savo žvalgų generolų Šofildo ir Aleksanderio. Aniedu suprato, kokiu puikiu natūraliu uostu, neturinčiu lygių visame Ramiajame vandenyne, galėtų tapti šios koralais užaugusios pakrantės. Galbūt tai buvo vienas lemtingų dūrių į paširdžius havajiečių karališkajai šeimai, nes Amerikos akyse iš atsilikusio pasaulio užkampio valdovų jie staiga pavirto į šeimininkus to, kas anoje eroje, kai potencialūs mūsų planetos užkariautojai rėmėsi Alfredo Mahano navalizmo filosofija (“pasaulį valdo tas, kas valdo jūras”), buvo svarbiau už aukso, sidabro ar naftos telkinius.

Į pasaulio istorijos vadovėlius Perl Harboras pateko jau daug vėliau. 1941 m., prabėgus 43 m. nuo Havajų prijungimo prie JAV, 38 m. nuo to laiko, kai jame pastatytas karinis uostas nukonkuravo senąją Honululu įlanką, ir pusmečiui nuo JAV Ramiojo vandenyno laivyno atkėlimo iš San Diego Kalifornijoje. 1941 m. gruodžio 7 dienos rytą ana karybos era triukšmingai atėjo į pabaigą. Perl Harbore stovinčią navalizmo eros “nenugalimųjų” linijinių laivų (“dreadnough“), pakrikštytų valstijų pavadinimais, flotilę tądien spėriai paskandino Japonijos naikintuvų spiečiai, pražudydami 2459 amerikiečius. “Ši diena gyvuos nešlovėje” – sakė prezidentas F. D. Ruzveltas ir Amerikos karo mašina įsijungę į Antrąjį pasaulinį karą.

Šiandienos Perl Harboras – populiariausia Havajų įžymybė. Kaip ir visur JAV čia meistriškai supintas mirusiųjų atminimas ir istorinė informacija, modernios technologijos ir meniškas pateikimas, komercija ir rimta dvasia. Prie parduotuvėlės jau beveik paskutinieji 1941 m. mūšio veteranai kas dalijo autografus. Knygų apie Havajus autoriai pasirašinėjo ir popiet.

Kiek dar metų Perl Harboro veteranai dalins parašus lankytojams? Gal jau nebedalina?

Betoninis atminimo laivas, USS Arizona

Apsilankymas šioje Amerikos patriotizmo šventovėje nemokamas. Neabejotinas jo zenitas – plaukimas į USS Arizona memorialą. Ant šio laivo liekanų, viršum iš naftos produktų dėmių vaivorykštėmis tebespindinčio vandens kyšančių surūdijusių kaminų, sumontuotas dirbtinis betoninis laivas. Jame – 1177 kartu su sprogusia Arizona galvas padėjusių jūreivių vardai. Ne vienas veteranas, išgyvenęs tą tragediją, vėliau pareiškė norą būti palaidotas ten, šalia savo mūšio draugų. Ir kai kuriomis dienomis pasibaigus memorialo darbo laikui narai, būna, nuleidžia jų urnas kaminu žemyn, ir palieka tame giliame vandenyno kape.

Prieš plaukdami į USS Arizona memorialą lankytojai pasižiūri neilgą istorinį filmą apie šią vietą. Įdomų, kupiną archyvinių kadrų bei garso įrašų. Priešingai nei kokioje Rusijoje, Jungtinėse Valstijose nacionalizmas ir mesianizmas tokiose vietose per kraštus netrykšta ir filmas objektyviai pristato istorines Perl Harboro aplinkybes. Aiškinami ir japonų veiksmai – nepamirštama paminėti, kad Jungtinių Valstijų 1941 m. rugpjūtį Japonijai paskelbtas embargas paliko šią Azijos milžinę be naftos, kuri, japonų motorizuotoms armijoms jau kovojant Kinijoje bei Europos šalių kolonijose, Tekančios saulės šaliai buvo svarbi kaip niekad.

Paskendusios USS Arizona patrankų platformas tebesupa naftos dėmės – jos vadinamos Arizonos ašaromis

Perl Harbore veiklos – daugybė

Viskas organizuota puikiai, bet turistų daug, o memorialas – nedidelis, tad vėliau atvažiavusiems į perpildytą automobilių aikštelę savo kelionės tenka laukti kelias valandas. Menka bėda: gyvos eilės čia nėra, tereikia pasiimti numerėlį su nurodyta ekskursijos valanda. Iki tol galima aplankyti USS Missouri linijinį laivą bei gretimą aviacijos muziejų (ten nuvykome ir mes). Nedidelis muziejus, kurio seni monoplanai užima du angarus, yra kaip tik ten, kur japonų “Zero” naikintuvai 1941 m. subombardavo netikėtai užkluptą, taip ir nesuspėjusią pakilti amerikiečių eskadrilę. Vadas buvo įsakęs sustumti savuosius P-40 į kilimo tako vidurį, kuo toliau bazės šonų – mat labiausiai jis baiminosi ne atakos iš oro, tačiau vietos japonų, sudariusių apie 30% gyventojų, sabotažo.

Aš prie sraigtasparnio Perl Harboro aviacijos muziejuje. Vilkiu vadinamaisiais Aloha marškinėliais – tokie spalvingi drabužiai mėgiami Havajuose.

Į USS Missouri – paskutinįjį į atsargą išleistą didijį linijinį laivą (tarnybą JAV laivyne baigė tik 1992 m.), kurio viename iš milžiniškų denių, anuomet sūpuojamame Tokijo įlankos bangelių, 1945 m. Japonija pasirašė kapituliacijos aktą, padėjusį tašką didžiausiam žmonijos karui – pažvelgėme tik iš išorės, bet ir to trumpo žvilgsnio į milžiniškus pabūklus, į nedidelio dangoraižio aukščio šarvuotą korpusą, kuriame gyvendavo ir dirbdavo 2700 žmonių, pakako suprasti, kodėl, iki lakūnai prisijaukino ir karui pritaikė plačiąsias dangaus žydrynes, valstybių galia buvo matuojama būtent linijiniais laivais. Vandenynuose jiems lygių nebuvo ir bet koks mažesnis priešo kreiseris, fregata ar eskadrinis minininkas tiesiog nuskęsdavo net nespėjęs priplaukti artyn. Toks buvo jau užmirštamas pirmasis Šaltasis karas, kuomet iš pramoninių valstybių uostamiesčių karts nuo karto vis išplaukdavo toks jūrų karalius, ir pridėdavo dar vieną didelį vienetą prie tos šalies karinių pajėgų įvertinimo užsienio žvalgybų pranešimuose. Tarsi atominės bombos pokariu.

Karo bazės namai – it eliniame priemiestyje

Perl Harboro Fordo salos karo bazė veikia iki šiol, todėl tarp tenykščių įdomybių vežioja autobusas, pro kurio langus draudžiama fotografuoti ir filmuoti. O pažiūrėti yra į ką. Tvarkingų, suremontuotų namelių eilės nė iš tolo neprimena Rytų Europos barakų. Nieko keista: visi 2 milijonai JAV karių yra profesionalai. Šauktinių, mažne prievarta pakviestų į Tėvynės bunkerius, čia nėra. Kiekvienas G.I. – šiuo trumpiniu, kadaise reiškusiu galvanizuotą geležį, vadinami JAV kariai – brangus: ne tik moraliai, bet ir dėl to, kad jo apmokymas neapsiriboja vaikymu poligonuose. Jei sąlygos būtų prastesnės, nei bet kuriame kitame darbe, norinčiųjų gyvenimą pašvęsti kariuomenei bemat sumažėtų.

Grįžę iš betoninio laivo, karūnavusio USS Arizona nuolaužas, dar aplankėme parduotuvėlę, kur įsigijau kelias istorines knygas (taip sutapo, kad vienos jų autorius kaip tik greta dalijo parašus) bei patriotinių JAV dainų rinkinį. Užuot pardavinėjus tuos pačius marškinėlius ar magnetukus, Amerikos suvenyrų asortimentas smarkiai priklauso nuo prekybos vietos.

Bangletinininkus išvaikė per menkas vėjas

Iš kolonėlių skambant “Yankee doodle” kiek paklaidžioję painiais Perl Harboro apylinkių keliais palikome tankiai gyvenamą pietinę salos pakrantę ir išvykome į kitokią šiaurinę. Garsėjančią milžiniškomis bangomis, šitaip dievinamomis banglentininkų. Havajai – ne tik viena banglenčių sporto sostinių, bet ir jo gimtinė. Dar Karalystės laikais ali’i (vietos vadukai) čia narsiai plaukdavo septyniasdešimtkilograminėmis medinėmis lentomis per baltąsias keteras. Tarpukariu (kai banglentėmis skrieti nekilmingiesiems jau seniai nebebuvo kapu) Olimipiadų plaukikas Diukas Kahanamoku, kurio statula rymo prie kapu jo pelenams tapusio Vaikikio paplūdimio, “serfingą” pavertė havajiečių indėliu į pasaulio pramogų kultūrą. Dabar poliuretano banglentės nesveria nė penkių kilogramų, o lėkimas jomis kvapą gniaužia kaip niekad seniau.

Deja, tą vasario 25 d. garsiosios bangos buvo perdavusios jūrą štiliui, o banglentės tįsojo serfingo meistrų pikapuose. Įdomu buvo išvysti kitokį Oahu. Be dangoraižių, bet vis tiek nepanašią į Didžiąją Salą, su daugybe automobilių ir tik atspindžiais anos gamtos didybės. Pietavome Vaimėjoje, kavinukėje, kur per skylę sienoje paduodamus “spagetinius” ir “niujorkietiškas picas” netrunka užuosti musės. Banglentininkų sostinė kaip diena ir naktis skiriasi nuo to turtingojo miestelio Didžiojoje Saloje, irgi besivadinančio Vaimėja.

“Ananasų plantacijoje” ananasų beveik nemačiau

Grįždami iš šiaurės užsukome į Dole ananasų plantaciją. Buvo laikas, kai didžioji dalis pasaulyje suvalgomų šitokių vaisių auginta Havajuose ir šios imperijos pradininkas buvo Džeimsas Doulas, Havajų Respublikos prezidento Stamfordo Doulo pusbrolis. Tiesa, net ir šis ananasų princas laikėsi nuošalyje nuo Didžiojo Penketo: penkių cukraus versle užgimusių koncernų, XX a. pirmojoje pusėje generalinio advokato Edmundo Doulo prilygintiems Prancūzijos monarchui Liudvikui XIV, neva ištarusiam legendinę frazė “Valstybė – tai aš”. 1954 m. “Demokratinė revoliucija” – streikai ir protestai – sudavė rimtą smūgį Havajų oligarchams; 1959 m. salynui, nepaisant Didžiojo Penketo nuomonės, tapus valstija, verslo įtaka politikai sumenko, o galutinį tašką šitų koncernų istorijoje padėjo cukraus plantacijų nuopuolis.

Laukiame Dole plantacijos dyzelinio traukinuko

Ananasai iš brangios Oahu žemės irgi beveik pasitraukė, o Dole plantacija perėjo į dabar pelningesnį verslą: turizmą. Be didžiulės parduotuvės čia yra ir kelios atrakcijos. Pravažiavome siauruoju geležinkeliu, kuriame, pasak bukletų, turėjo būti pasakojama apie ananasus. Deja, pramoga pasirodė pigi: garvežio formos lokomotyvas, iš tikro varomas automobilio variklio, pirmyn nuvažiuoja ir atgal grįžta tais pačiais bėgiais. Šalia geležinkelio stūkso popieriniai darbuotojų muliažai, o neinformatyvus įrašytas pasakojimas, vis pertraukiamas muzikinių intarpų, pernelyg tylus, kad užgožtų vaikų krykštavimą. Jauniesiems plantacijos lankytojams svarbiausias traukinys, o ne ananasai, bet tai ir nenuostabu: palei bėgius daugybė augalų pavyzdžių, bet grįžome į “stotį” taip ir nesužinoję, ant ko gi auga šie dideli vaisiai.

Mažas ananasų sodelis, prismaigstytas stulpelių su glaustais paaiškinimais išsklaidė Aistės nuogąstavimus, kad apie jų auginimą teks skaityti internete. Įdomu buvo sužinoti, kad pirmasis vaisius užauga po 18 mėnesių, o tas pats augalas per savo gyvenimą duoda tik tris derlius. Nuo vaisių sunkumo nulinkusių gležnų juos išauginusių stiebelių vaizdas buvo linksmas. Iki tol niekad nemąsčiau, kaip užgimsta ananasai – visada smagu užpildyti eilinę žinių spragą.

Galimybė galvą įkišti į rūdijantį ananasą – viena pramogų Dole plantacijoje

Vaikikio naktinis gyvenimas pranoksta dieninį

Jungtinėse Valstijose visa, kas gera, plačiai aprašyta internete. Todėl prieš išvykdamas gerokai pasiknaisiojau po įvairias svetaines, neskirtas užsienio turistams. Be jau minėtos ekskursijos Mauna Kėjos viršukalnėn Havajaus saloje, pasižymėjau ir kelis mūsų viešnagės dienomis vykstančius renginius Honolulu. Deja, iš šiaurės pro Perl Harborą ir, rodos, smilgos plonumo gyvenamuosius dangoraižius Perlo mieste atkeliavę į Honolulu parodų rūmus, vietoj Valstijos kolekcionierių parodos ten radome tuščius atriumus ir daug užrakintų salių. Tik vienoje jų ruseno gyvybė – vestibiulyje prie vienos trijų sienų spietėsi kažkokio koledžo išleistuvių dalyviai juodomis kepuraitėmis.

Vakare, vėl palikę automobilį anapus Vaikikio zoologijos sodo prie Kapiolani parko (čionykščiai viešbučiai už parkavimą ima dešimtis dolerių, o toje vietoje jis – nemokamas), darsyk praėjome pagrindiniu Vaikikio prospektu. Naktį jis – kitoks. Turistų gausiau, restoranai žiba, šaligatvius užplūsta muzikantai – kaip vienas keistuolis, grojęs galybe buities rakandų vienu metu. O valkatos, pripratę prie viso triukšmo, snaudžia pasieniuose.

Keistuolis žmogus-orkestras anta Kalakaua gatvės šaligatvio

 

Vasario 26 d.


Jolanis, pirmojo pasaulį apiplaukusio karaliaus rūmai

Havajų Karalystė, nuo 1845 metų (karaliaus Kamehamehos III laikų) valdoma iš Honolulu (havajietiškai – “saugi įlanka”), buvo kuklus Europos imperijų atspindys. Bet lyginant su ano meto pasaulio periferijos valstybėlėmis Havajų būta modernių. Ne į aplinkines “viduramžiškas salų karalystes”, o į didžiąsias imperijas lygiuodamasis Kamehameha III 1845 m. gruodį patvirtino Havajų vėliavą, ligi pat šių dienų plazdančią virš svarbiausių valstijos pastatų. Jos formatas – kaip JAV “juostų ir žvaigždžių”, tik vietoj tų žvaigždžių – Britanijos vėliava, o juostos nudažytos prancūziškos “tricolore” spalvomis. Karaliaus sūnėnas Kamehameha IV imperiją žaidė dar aistringiau: 1864 m. Havajų laivynas užėmė negyvenamą Palmyros atolą už 1774 km nuo Honolulu įlankos krantų, prieš tai apleistą amerikiečių, supratusių, jog anais žemės ūkio laikais svarbios trąšos guano (šikšnosparnių, paukščių bei ruonių mėšlo) ten mažai.

Bet iš anų Kamehamehų dinastijos laikų Havajų sostinės centre neliko beveik nieko. Užtat aplankėme (su privaloma ekskursija) havajietiškojo renesanso stiliaus Jolanio rūmus, kuriuos, nugriovęs seną vienaaukštį namelį, pastatydino 1874 m. į sostą įžengęs naujos dinastijos pradininkas Kalakaua. Didybe šitų rūmų menės vos galėtų rungtis su anuometinės Lietuvos turtingų grafų dvarais, bet kai kuo jos pranoko net ir Bekingemo rūmus ar Ermitažą. Būtent Jolanis buvo pirmoji pasaulyje monarcho rezidencija su elektra ir nuleidžiamu vandeniu tualete. Apsiskaitęs valdovas sugebėjo net apiplaukti pasaulį, susipažinti su išradėju Edisonu, karaliene Viktorija bei Japonijos valdovais.

Jolanio rūmai

Antrajį rūmų aukštą supa havajietiška dvasia alsuojantis lanai balkonas, primenantis, kad būtent taip ir nepakrikštytas Kalakaua, po ilgų atitolimo nuo senosios kultūros dešimtmečių, kitaip pažvelgė į Kamehamehą I, į salyno suvienijimą, net panaikino hulos draudimą (iki tol šis tautinis šokis buvo smerkiamas kaip pagoniškas). Bet tuo pačiu tvirtai žengė į Vakarus, pastatė ir Šv. Andriaus katedrą, plėtė karališkąjį orkestrą, be kurio jokia Europos monarchija rimta neatrodė. O devyneri metai po inauguracijos surengė dvi savaites trukusią karūnavimo ceremoniją, kainavusią tiek, kiek ir Jolanio rūmų statybos.

Amerikiečiai nutraukė Havajų imperijos žaidimą

Kalakauos vaizduotėje – kasdien aitrinamoje vis garsyn einančios jį šlovinančios dainos, kurią tarnas rytais dainuodavo pagal protokolą paeiliui atitraukinėdamas visas valdovo miegamojo užuolaidas – Havajai buvo imperija, dominuojanti bekraščiame Ramiajame Vandenyne. Štai ir garlaivį “Kaimiloa” 1887 m. valdovas pasiuntė į Samoa salyną, 4000 kilometrų į pietus, kur diplomatinis ministras Džonas E. Bušas ką tik padėjo parašą ant aljanso sutarties.

Tačiau Kalakaua miegodavo ne baldakimu karūnuotame guolyje, o kuklioje lovoje. Žinoma, kai apskritai nakvodavo Jolanyje – mat dažniausiai jis su svita naktis leisdavo palapinėje rūmų sode, o kartais laive, kurį su Honolulu tejungė telefono ryšys. Ir į pasaulio dalybas Kalakaua pavėlavo: taip, XIX a. pabaigoje Okeanija dar buvo paskutinis regionas, nesuraikytas it kepalas didžiųjų Imperijų, bet viskas keitėsi neįtikėtinai sparčiai. Pas Samoa karalių Malietoa Laupepa vokiečiai pasiuntė ne seną iš britų pirktą garlaivį, bet keturis karo laivus, ir bemat privertė šį pasiduoti, toliau telkdami čia protektoratus ir kolonijas i pražudydami ką tik sudarytą Havajų-Samoa aljansą.

Nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Samoa ir Tongoje Džonas E. Bušas tebuvo pusiau havajietis. Karališkojo orkestro dirigentas Hainrichas Bergeris – vokietis, kaip dovana atsiųstas Kaizerio Vilhelmo. Įtakingų Havajų kitataučių sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti ministrų, verslininkų, patarėjų ir paprastų plantacijų darbininkų vardais. Į piliečių sąrašus jie buvo įtraukti ne be karališkosios šeimos kvietimo ar bent palaiminimo. Bet 1887 m. buvo jau tautinių valstybių era ir štai tų metų karštą vasarą nauja baltaodžių organizacija “Havajų lyga” ginklu privertė Kalakauą pasirašyti konstituciją, apribojusią kilmingųjų valdžią. Karaliui teliko rūmai ir jo knygos šiais laikais tuščioje bibliotekoje.

Po apsišvietusio, bet turbūt ne vietoje ir ne laiku gimusio monarcho mirties (1891 m.) valdžiusi jo sesuo Liliuokalani greitai turėjo dar mažiau: tik vieną Jolanio rūmų kambarį, į kurį ji buvo uždaryta po 1893 metais imigrantų, jų vaikų bei vaikaičių sukeltos revoliucijos. Ten ji sukūrė garsią dainą “Aloha Oe”, graudžiai skambėdavusią ir iš mūsiškio havajietiškų dainų disko. Savo namų arešto metu ji išaudė ir iki šiol ten gulintį įspūdingą kilimą.

Žlugus karalystei liūdni laikai atėjo ir karališkiems rūmams – išpardavus visas regalijas jie tapo eiliniu valdžios pastatu ir po naujojo kapitolijaus atidarymo turėjo būti labai amerikietiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Bet taip pat amerikietiškai pasipriešinę vietos gyventojai (o ne koks nors kultūros paveldo departamentas) išgelbėjo pastatą ir štai jis virto muziejumi, pamažėle renkančiu dar išlikusius senuosius baldus ir dekorą. Daug kas jau atkurta – bet XIX a. Jolanyje tuščios erdvės būdavo dar mažiau. “Jei netyčia turite ką nors iš šitų rūmų, pakelkite ranką, ir mes su malonumu paimsime” – tradiciniu pokštu ekskursiją užbaigė gidas ir išėjome. Salės jau buvo ruošiamos rytoj čia vyksiančiam Hewlett-Packard renginiui.

Polinezijos Kultūros Centras – visos Polinezijos salos vienoje

Palikome laiko dulkių padengtą originaliąją salyno istoriją ir nuvykome į šiaurrytinę salos dalį išvysti kur kas įspūdingesnės, bet naujai kuriamos. Ten įsikūręs Polinezijos Kultūros Centras – savotiškas Disneilendas be atrakcionų. Tradicines lunaparkų pramogas čia keičia Polinezijos (šiaurrytinė Okeanijos dalis, kuriai priklauso ir Havajai) kultūrų pristatymas. Kiekvienai didžiųjų polinezietiškų žemių – nuo Havajų iki Naujosios Zelandijos – čia pastatytas kaimelis ir tuose kaimeliuose daugybę kartų per dieną vyksta specialūs renginiai. Samoa gyventojai čia rodo, kaip jie lukštena kokoso riešutus ir duoda ragauti savo patiekalų; Naujosios Zelandijos maoriai rituališkai “pasitinka pakeleivius” bei pakvietę juos į salę, šoka liaudies šokius; tongiečiai ritmą muša būgnais bei kviečia žiūrovus “tapti vietiniais” (“go native”) ir daryti tą patį.

Naujosios Zelandijos kultūros demonstracija Polinezijos kultūros centre

Kiek pasigailėjome, kad atvykome tik apie vidurdienį – maniau, kad viską spėsime, bet kur tau. Į šią populiarią atrakciją buvo likę tik brangiausi bilietai. Tad mus lydėjo gidas, ir nors visuomet pasisakau už nepriklausomą keliavimą, šiame margumyne jis tikrai pravertė, nes pamatėme daugiau, nei šiaip būtume išvydę.

Ekskursija prasidėjo nuo pagrindinio dienos reginio – Kanojų šokių. Kasdien valandai visi kaimeliai nutraukia savo programas ir į kanalus (kaip gi Polinezija be vandens!) išplaukia improvizuotos kanojos su šokėjais. Kiekvienas laivelis – atskira šalis, kitokie tautiniai rūbai ir liaudies šokiai bei dainos. Įspūdingi buvo Samoa karo šokiai, kurių metu stūgaudami apkūnūs vyrai garsiai ploja sau per krūtinę bei šlaunis, ir, be abejo, maorių haka, pažįstama sporto gerbėjams – juk Naujosios Zelandijos rinktinės ją šoka prieš mačus.

Kanojų šokiuose plaukia Fidžis

Paskui patys plaukėme panašia „kanoja“ klausydami pasakojimų apie Polinezijos kultūros centrą bei aplankėme tris kaimelius: Samoa, Tongos ir Naujosios Zelandijos. Ten rodomos programos – netrumpos ir išties įdomios, tarpusavyje nesikartojančios (jei vienur – kulinarija, tai kitur – muzika), įtraukiančios ir žiūrovus. Havajų, Taičio, Fidžio, Markizų salų kaimelių bei Velykų salos ir Havajų misionierių ekspozicijų išvysti lemta nebuvo. Mat ta programos dalis baigėsi – bet toli diena Polinezijos kultūros centre buvo tik įpusėjusi.

Samoa kaimelio „gyventojas“ sliuogia į palmę kokoso riešutų

Po laisvo vaikščiojimo atėjo laikas „luau“ vakarienei. Simbolinę įžangą į ją čia sudaro ali‘i įžengimo ceremonija, daina bei po žeme kepto „kalua“ paršelio atidegimas (tokių pat netrukus galima paragauti, kartu su kitais Havajų virtuvės skanėstais). Prie tokios vaizdų gausybės jau spėjome įprasti, nes viskas Polinezijos kultūros centre sustyguota taip, kad nuobodžiauti netenka nė minutę – nemaža dalis iš 1300 įvairiataučių jo darbuotojų be paliovos ką nors veikia tuose septyniolikoje hektarų, pilnų žalių medžių, žydro vandens ir tvarkingų takelių.

Atidengiamas kalua paršelis, vienas Havajų virtuvės patiekalų ir kiekvieno luau širdis

Kultūros centro šeimininkai… mormonai

Skanią vakarienę pavalgėme greičiau nei dauguma viename iš centro restoranų palei amfiteatro principu išdėstytus stalelius sėdėjusių turistų, paslaugiai išdabintų gyvų gėlių karoliais ir eilės tvarka kviečiamų prisikrauti patiekalų. Iki pilno havajietiško stalo čia trūko nebent SPAM konservų, kurių “garbei” pavadintas visas internetinis šlamštas.
Laisvu laiku pasinaudojome į bilieto kainą įeinančia galimybe aplankyti gretimą Laje miestelį. Jame – penktoji pagal senumą pasaulyje mormonų šventykla, statyta 1919 m. Greta – idiliški vienaaukščiai Brihamo Jango – garsiojo lyderio, atvedusio mormonus iš tada netolerantiškųjų Vidurio Vakarų į Jutą, kur iki šiol klesti šios bažnyčios širdis – vardu pavadinto universiteto korpusai. Visa Lajė – mormonų miestelis, o Polinezijos kultūros centras irgi priklauso jiems.

Baltutėlę šventovę, švarūs laiptai kurion apsupti fontanų, tegalėjome fotografuoti iš išorės – net ne visi mormonai įleidžiami jų vidun. Mat prabanga alsuojančios šio tikėjimo šventyklos skirtos ne mišioms, bet tik svarbiausioms apeigoms: vestuvėms, krikštynoms.

Lajės mormonų šventykla atrodo įspūdingai

Turistams čia įrengtas ne ką mažiau įdomus informacinis centras, kur juos pasitinka visatos fone stovinčio Kristaus skulptūra, o paskui – kino salė. Filmas atsako į klausimus, kurie kyla daugeliui: Polinezijos kultūros centras įsteigtas 1963 m. ir jame dirba Brihamo Jango universiteto studentai. Šitaip jie gauna pinigų mokslui. Kadangi čia studijuoja mormonai iš galybės šalių, ypač Okeanijos, yra puiki galimybė surinkti įvairiatautę trupę. Tad studentai iš Polinezijos vaidina, tuo tarpu azijiečiai, amerikiečiai ar europiečiai atlieka kitus darbus. Gidas dienos metu buvo mongolas, mus vadinęs pusbroliais, o link šventyklos vežė dvi iš pažiūros naivokos amerikietės.

Mormonų šventyklos lankytojų centre pasitinka Kristaus skulptūra

Po trumpo filmo patekome į kambarį, kuriame ratu išdėstytos mėlynos Mormono knygos visomis kalbomis. Jų tarpe išvydome ir lietuviškąjį tekstą. Aistei beskaitant įžangą, priėjusi gidė bemat pasiūlė duoti šventraštį nemokamai – bet ne čia, o Lietuvoje, kur mus aplankytų misionieriai. Atsisakėme. Išskyrus šį momentą Polinezijos kultūros centre nėra mėginama turistų atversti į Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios (toks oficialus jos pavadinimas) tikėjimą. Gerą mormonų įvaizdį kuria tik nerūpestinga tos vietos atmosfera, nes ir į Lajės šventyklą ekskursija – neprivaloma.

Vakaro kulminacija – kvapą gniaužiantis vaidinimas

Jau beveik sutemus mus parvežė į kultūros centrą ir prasidėjo vakaro kulminacija – “Ha: Gyvybės įkvėpimas” (Ha: the Breath of Life), didžiulis, masinis gyvas vaidinimas su gausybe specialiųjų efektų, kaip antai į sceną verstis imantys krioklio vandenys ar ugnies rijimas. Ir visa tai persmelkta galybės šokių, dainų ir paprastu siužetu apie polineziečio gyvenimą. Herojus vis keliauja iš salos į salą, ir kūdikystė jo apsupta vienos kultūros, paauglystė – kitos, o tuokiasi jis pagal trečią, ir šitaip prieš akis einant gyvenimui pralekia ir visa Polinezija.

Stebėtina, kad šie aktoriai, akrobatai, šokėjai ir dar galai žino kas – neprofesionalai. Nes, kaip sakė Aistė, po tokio šou jau atrodo, kad tai buvo visos kelionės kulminacija ir rytoj turėtume vykti namo. Polinezijos kultūros centras tikrai vertas kiekvieno nemažos bilieto kainos dolerio. “Ha” dvasios apsupty grįžome į savą viešbutį, iš kurio balkono dairėmės į dar nemiegančius namus aplink.

 

Vasario 27 d.


Kaip skalbyklos kinų rajone ieškojome

Iki skrydžio Vilniun dar buvo likusios trylika dienų bei 7 orlaivių reisai ir ta kelionė – ne atgal, o visados pirmyn, į vakarus. Tad paskutiniąją dieną Oahu, prieš paliekant vieną turistiškiausių pasaulio vietų, kasmet aplankomą per šešiskart tiek žmonių, kiek Havajuose – gyventojų, reikėjo sutvarkyti kai kuriuos praktinius dalykus.

Atėjo laikas išsiskalbti tą lagamine vis augantį purvinų rūbų tuntą. Istoriškai Amerikos skalbimo verslą valdė kinai, net terminas „Chinese laundry“ (kiniška skalbykla) taip gimė. Šiais laikais skalbėjus pakeitė automatai. Įmeti dolerį ir po keliasdešimties minučių rūbai – švarūs.

Tokios įstaigos ir ieškojome Honolulu kinų rajone. Kas ketvirtas Honolulu gyventojas – kinas – ir jie pasklidę visame mieste, bet tik Čainataunas pats yra lyg Kinija. Dviaukščiai mūrinukai pastayti po 1900 m. gaisro, kai kovotojai su buboniniu maru netyčia supleškino tada medinį rajoną. Tokios ligos – jau praeitis, bet Honolulu Čainataunas tebėra gana purvinas ir chaotiškas. Valkatų dar daugiau nei kitur. San Francisko kinų kvartalas su savo drakonais ir freskomis buvo jaukesnis…

Honolulu kinų rajono gatvė

Skalbykla, kurią radome – niša namo sienoje, pilna senutėlių pilkšvų per viršų kraunamų aparatų, o dar giliau – džiovinimo mašinų. Viduje buvę du vyrai stebėjosi mus ten išvydę ir vienas jų, prisistatęs palestiniečiu, patarė būti tame rajone budriems. Beje, jie nebuvo darbuotojai – net ir tokiame kvartale automatiniai įrenginiai, atrodo, palikti nesaugomi.

Aistė prie džiovinimo mašinų savitarnos skalbykloje Honolulu kinų rajone

Rūbus mašina išskalbė už dolerį – tik dar teko nusipirkti skalbimo miltelių. Tai prigrūstose parduotuvėlėse, kurių pardavėjai nė angliškai nekalba, o siūlomi produktai ne tik, kad visi kiniški, bet dar be jokių lotynų rašto simbolių ant pakuočių, lengva nebuvo. Įvykdę šią misiją ir laukdami, kol virš skalbimo būgno užsidegs ketvirtoji lemputė, rodanti, jog tuoj tuoj jį bus galima atidaryti, pasivaikščiojome aplink. Netoliese – kiniškas prekybos centras, o priešais – Sun Jat Seno skulptūra. Šis kinų „Tautos tėvas“ gerbiamas kapitalistų lygiai taip kaip ir komunistų, o jo vardas rašomas iš pagarbos įterpiant hieroglifo pločio tarpą. Žymiąją 1911 m. revoliuciją jis planavo ne Pekine, ne Taipėjuje ir net ne Honkonge, o čia, Honolulu. Aplinkui šį Gomindano partijos kūrėją būriuojasi apie revoliucijas nemąstantys šiuolaikiniai kinai, o atokiau, ant tilto – su benamio dalia po karšta Havajų saule susitaikiusiųjų kartoninė gyvenvietė.

Seniausias Havajų muziejuje – dar viena pramogų diena

Užuot antratiek laukę kol darbą baigs antroji mašina rūbus „sudžiaustėme“ bagažinėje bei ant sėdynių ir nuvykome į Bišop muziejų. Jo širdis – Havajų kultūros ekspozicija, XIX a. pabaigos Havajų rensesanso pastato trijuose aukštuose pristatanti įspūdingą senųjų stabų, ali‘i lazdų bei įrankių kolekciją, papildomai iliustruojamą interaktyvių ekranų. Kolekciją surinko imigrantas iš Niujorko, įsteigusio pirmąjį Havajų banką. Jis buvo havajiečių kultūros gerbėjas tais laikais, kai eilinis chaolis į ją žiūrėjo iš aukšto, o muziejų dedikavo princesei Berenikei Puahi, kurią buvo vedęs.

Senieji Bišop muziejaus rūmai

Šiandien be pagrindinio pastato Bišop muziejuje yra dar keli, vienas kurių pašvęstas mokslui. Pastarojo didžiulius veikiančių vulkanų modelius, cunamių mašinas, lavos pompas ar vabzdžių kolekciją (trečią pagal dydį JAV) regėjome tik prabėgomis, o senuosiuose rūmuose praleidome kelias valandas. Jų senovines sales kas valandą atgaivina vis kiti kultūriniai renginiai. Sudalyvavome trijuose: pradžioje pasiklausėme gyvai pasakojamos senovės havajiečių legendos. Paskui mus mokė šokti hulą: kadaise šventą šokį, rankų ir kojų judesiais perteikiantį skanduočių ir dainų tekstus. Ją galima atlikti ne tik stovint, bet ir sėdint, tik jokiu būdu ne susikabinus ar poromis. Galiausiai tas pats havajietiško kraujo turintis vidutinio amžiaus vyras pravedė ir ekskursiją per trečiąjį muziejaus aukštą.

Ali’i lazdos – Havajų karalystės vietinių vadukų galios simbolis

Didžiausias valstijos prekybos centras – be fasado ir vitrinų

Prie havajietiškos architektūros keistybių jau buvome pratę, bet orientuotis didžiausiame valstijos prekybos centre Ala Moana nuo to lengviau netapo. Bene iš visų pusių šį 300 parduotuvių kompleksą, 1959 m. buvusį didžiausiu visose JAV, o mūsų apsilankymo metu nustumtą į vis dar garbingą penkioliktąją vietą, supa daugiaaukštė parkavimo aikštelė. Jokių įspūdingų fasadų. Maža to, įėjimai į parduotuves bei restoranus yra tiesiai iš šitos tamsokos aikštelės, kurioje palikome savo raudonąjį sedaną, aukštų. Čia – ir milžiniškas knygynas, ir greitas maistas, o netoli jo ant to paties antrojo aukšto asfalto – autoservisas. Lietuviui – nejauku, bet šešiolikos metų amžiaus būdamas vairuotojo pažymėjimą gavęs tūlas amerikietis turbūt pernelyg suaugęs su savo automobiliu, kad šitokia verslo vieta kirstų per apyvartą.

Pasiknaisioti knygyne buvo labai smagu. Tokių gigantiškų skaitovų rojų Lietuvoje nebūna ir, matyt, greitai nebus, o juk ir knygų angliškų išleistos devynios galybės, septyniomis galybėmis temų. Ne vieną įdomesnę ten nusipirkome – tik kelionių vadovų po Maršalo salas ar Mikroneziją neradome, į kurias tuoj turėjome skristi. Turizmo lentynos – didžiulės, Havajams ir Okeanijai skirta liūto dalis; Tonga, Fidžis, visos pietų Polinezijos salos, bet tik ne šie du kraštai, dar prieš trisdešimt metų valdyti JAV, ir ne Guamas…

Įėjimai į Ala Moana parduotuves - tiesiai iš daugiaaukščio parkingo

Nors būtent knygoms išleidome daugiausiai dolerių, ne jų pirkti atvykome į tą antrą pagal pelningumą JAV prekybos centrą – atvažiavome lagamino. Pigių skrydžių bendrovės “Go! Mokulele” reisas Kona-Honululu jau praeityje ir už papildomus krepšius mokesčiai nenusimatė, o lauktuvės kaupėsi.

Havajų veidas – azijietiškas

SEARS parduotuvės ieškojome ilgai ir pagaliau netyčia radome įėjimą į centrinę promenadą. Niūrų uždarą parkingą staiga pakeitė bestogė pėsčiųjų alėja, supama šimtų parduotuvių, pilna medžių bei fontanų. Ja vaikščiojo tokie geltonodžių būriai, kad Aistė bemat pasakė besijaučianti tarsi Azijoje. Štai tikrasis Havajų veidas, kurį Vaikikyje dar paįvairina paplūdimių gerbėjai iš Kalifornijos, Britų Kolumbijos ar Oregono.

Mongolidų rasės žmonės sudaro beveik 40% valstijos žmonių ir net 55% jos sostinės piliečių. XIX a. chaoliams lygiai kaip ir kilmingiems havajiečiams reikėjo darbščių rankų (plantacijoms), ir jie šaukė jas turinčiuosius iš tada skurdžios Japonijos. Kontraktai baigėsi, o daugybė japonų apsisprendė likti šiame saulėtame salyne. Ėmus prisibijoti kylančios jų ir jų vaikų (nisei) įtakos pradėti vežti kinai. Šiandien japoniško kraujo turi kas aštuntas havajietis, kiniško – kas dvidešimtas.

Nežabojamos imigracijos iš Rytų Azijos čiaupą žemvaldžiams užsuko Havajų tapimas JAV kolonija, bet ir šiam pokyčiui didieji darbdaviai paruošė atsakymą. Juodadarbių pilni laivai ėmė plaukti iš Filipinų, mat šį katalikišką salyną 1898 m. JAV atkariavo iš ispanų ir aštuoni milijonai jo tagalogų ir sebuanų irgi tapo JAV valdiniais. Tų laikų pasekmė: kas septintas Havajų gyventojas – filipinietis.

Saulėlydis Oahu. Imigrantų pilnus laivus, karinius laivynus ir kilmingų havajiečių kanojas aplinkiniame vandenyne šiandien nustelbė jachos

Bet nuo plantacijų laikų prabėgo bent trys kartos ir daugybė etninių skirstymų teišliko statistikos ekspertų monitoriuose. Gerą mintį perskaičiau – kaip žemyninėse JAV europiečių imigrantų grupės – airiai ir vokiečiai, suomiai ir italai, lietuviai ir lenkai – per dešimtmečius ir šimtmečius susiliejo į vieną didelę baltaodžių amerikiečių tautą, lygiai taip Havajuose įvairios Azijos kilmės bendruomenės dabar jau – viena geltonodžių amerikiečių kultūra. Juk įvairiatautės vestuvės šioje valstijoje – vienintelėje, kur anglakalbiai baltaodžiai niekad nesudarė daugumos – visiškai kasdienis reiškinys. Mišrių šeimų – ir ne tik jų – vaikai dažnai mokomi tik angliškai, ir štai ši pagrindinė JAV kalba jau pusei Azijos kilmės havajiečių – gimtoji.

Daugiaaukštį SEARS tarp prabangių prekių ženklų suradome (nukainotas lagaminas ten kainavo 10 dolerių), užvalgėme itališkame restorane ir štai jau netrukus skuodėme naktinėmis miesto gavėmis į vakarus, stebėdami vis tuštėjantį degalų baką rodančią rodyklę. Netrukus raudonasis sedanas, ištikimai vežiojęs mus lygiais Oahu keliais, jau laukė plovimo autonuomos punkte, o mes pėstute nuvilkome lagaminus į viešbutį, užsakytą dar vos atskridus. Rytojaus skrydis – kaip reta ankstyvas, „Alamo“ tada dar nedirbs, o ir šiaip, jei būtume važiavę iš Vaikikio, iš priešingo aglomeracijos galo – keltis būtų tekę dar anksčiau.

Lankytinų vietų ir įdomybių Oahu saloje žemėlapis su mano nuomone apie jas. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę


Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną


1. Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2. San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3. Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4. Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5. Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6. Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7. Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8. Guamas: Azijos Kanarai
9. Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Havajai – stebuklinga gamtos didybė

Havajai – stebuklinga gamtos didybė

| 0 komentarų

Karštis, saulė, oro uostas be sienų (kam jos?), dideli pikapai ir ore tvyranti ramybė, legendinė “Aloha” dvasia. Taip mus pasitiko didžiausia Havajų sala ir Kona, pagrindinis jos kurortas.

Jis kitoks, nei Viduržemio jūros pakrančių turizmo milžinai. Čia nėra daugiaaukščių viešbučių ar taršos. Laukai žali, jūra žydra, o žvaigždynų nenustelbia miestų šviesos. Paplūdimių mažai, užtat pramogų – marios. Banginių stebėjimą bei plaukimą povandeniniu laivu išbandėme ir mes, ekstremalų sportą, nardymą ar sraigtasparnių ekskursijas palikę kitiems.

Vaizdas žemyn nuo aikštelės pakeliui į Mauna Kea, aukščiausio pasaulio kalno nuo papėdės, viršukalnę. Už debesų matosi Mauna Loa – 4 169 m aukščio vulkanas

Bet tikri Havajų ir viso pasaulio gamtos lobiai yra toliau nuo Konos. Juos išvydome per šešias dienas apvažiavę salą ratu.

Žymiausias – Vulkanų nacionalinis parkas, supantis nuolat besiveržiantį Kilaueaos ugnikalnį. Jo raudona lava, kone kasmet užpildama kelius ir atokius namus, požeminiais tuneliais liejasi į vandenyno bangas.

Lavos užlietas kelias Vulkanų nacionaliniame parke

Pakilome ir į Mauna Kea viršukalnę 4 kilometrų aukštyje, kur stovi geriausios pasaulyje observatorijos, pasiekiamos vien visureigiais. Vaizdas į debesis apačioje gal net pranoko kaip niekur kitur giedrą naktinį dangų.

Matėme Vaipijo kanjoną, senųjų pagoniškų havajiečių šventovių akmenines liekanas.

Porą naktų praleidome didžiausiame salos mieste Hilo, kurio seni mediniai namai, rodos, šitaip nutolę nuo masinio turizmo. Ten yra puikūs muziejai, o netoliese – žavūs džiunglių apsupti kriokliai ir nuostabios “laukinės” pakrantės.

Norite tikėkite, norite ne, bet per šešias dienas Havajuje nė sykio neišsimaudėme vandenyne – tiek daug čia buvo ką lankyti ir veikti!

Atkurta senovės havajiečių šventykla Puuhonua

Havajų istorija:
Prieš pusę milijono metų – Po ugnikalnių išsiveržimų Didžioji Havajų sala iškyla iš jūros dugno.
V a. po Kr. – Spėjama, pirmieji polineziečiai apsigyvena Havajuose atvykę iš Markizų salų.
XIII a. – Spėjama, nauji atvykėliai iš Taičio pakeičia senąją kultūrą ir religiją nauja.
1778 m. – Britas Džeimsas Kukas atranda Havajų salas europiečiams.
1791 m. – Kamehameha, šiaurės Kohalos regiono Havajaus saloje vadas, iki 1810 m. nukariauja visą Havajų bei kitas salas, suformuoja Havajų Karalystę.
1819 m. – Karaliumi tapęs Kamehameha II panaikina senąją pagonišką religiją.
1845 m. – Havajų Karalystės sostinė perkeliama iš Lahainos (Maui sala) į Honolulu (Oahu sala).
1894 m. – Po vietos baltaodžių surengtos revoliucijos prieš karalienę, Havajai tampa respublika.
1898 m. – Havajų Respublika prisijungia prie JAV. Nuo 1900 m. tai – JAV teritorija (kolonija).
1941 m. – Japonija užpuola JAV laivyną Perl Harbore (Oahu sala). JAV įstoja į Antrąjį pasaulinį karą, kuris baigiasi JAV pergale 1945 m.
1959 m. – Havajai tampa JAV valstija.

 

Vasario 18 d.


Havajų oro uostas – be sienų

Penkios valandos žaismingo skrydžio ir mes – vis dar JAV, bet jau ne Amerikoje. “United Airlines” Boeing 767 įgula ne tik pravedė standartinę saugumo instrukciją, bet ir surengė matematinį žaidimą: keleiviams siūlė apskaičiuoti, kelintą sekundę būsime pačioje pusiaukelėje. Tai – tradicija šio reiso lėktuvuose, visuomet perpildytuose į tą rojaus kampelį skrendančių atsipalaidavusių turistų. Tarp kelių šimtų, atostogų pradžiai pasirinkusių vasario aštuonioliktąją, turbūt buvo ir ne viena jauna šeima, kaip mes, nes net Havajų atvykimo kortelėje – ją pildo visi – ties klausimu “Koks jūsų kelionės tikslas?” pateiktas atskiras variantas: “Medaus mėnuo”.

Išlipusius ant trapo pasveikino karštas Havajų oras, jis neapleido nė Konos oro uosto “viduje”. Mat vidumi jo nelabai ir pavadinsi; Havajuose visuomeninių pastatų – mokyklų, universitetų – “koridoriai” neturi sienų. Tik stogelius nuo lietaus, vedančius nuo pastatėlio prie pastatėlio. Juk Ramiojo vandenyno apsuptyje klimatas – grynai jūrinis. Ne tik žiemos čia šiltos – tuo netrukome įsitikinti: lauke buvo apie 25 laipsnius. Ir vasaros čia nevargina kaitra. Nustebsite, bet Havajų karščio rekordas – toks pat, kaip lediniuotosios Aliaskos. Ir atsiliekantis nuo visų kitų 48 valstijų. Šios salos – viena retų pasaulio vietų, kur vietiniams nei šildymas, nei kondicionierius neatrodo būtinybė – tad kam tos sienos?

Dar belaukiančius lagamino besienėje “salėje” mus įtraukė toji Havajų dvasia. Visi atsipalaidavę, linksmi, ir ramūs. “Aloha!” – kelis kartus pasveikino autobuso į autonuomos punktą vairuotojas. Tokia ir oficiali Havajų pravardė – “Aloha valstija”. Beveik išnykusioje havajiečių kalboje “Aloha” – ir “Taika”, ir “Užuojauta”, ir “Meilė”, nūnai dar ir “Labas”, “Viso gero”…

Ramūs miesteliai neužgožia gamtos didybės

“Alamo” autonuomos agentūros aikštelė pilna automobilį ir kiekvieno rakteliai palikti viduje – klientai gali rinktis kurį nori ir važiuoti. Tai – saugu, nes kur gi vagis savo grobį nuvarytų, ar į vandenyno bangas? Skaičiau istoriją, kad Oahu saloje žmonės dėl saugumo net palieka automobilius atrakintus. Kad vagys nedaužytų langų sumanę “paieškoti” vertingų daiktų. Juk savaime aišku, kad viso automobilio nuvaryti jiems į galvą nešaus.

Mūsiškis Jeep Wrangler dar autonuomos aikštelėje. Dėl viso pikto padarau tokias nuotraukas, mat yra tekę būti apgautiems: grąžinant automobilį apkaltintiems už ant jo jau buvusius pažeidimus. Tačiau Amerikoje niekas šitaip meluoti nebandė, o ir apgadinimų ant naujutėlių autonuomos mašinų buvo mažai

Bet Didžioji Havajų sala, tapusi mūsų namais šešioms dienoms – ne Oahus. Daug ramiau čia, ir saugiau, ir gyvenimo tempas – dar lengvesnis. Aplinkui – vienas didelis Amerikos užmiestis, su didžiuliais pikapais, pavieniais “ilganosiais” sunkvežimiais, vienaaukščiais nameliais, žaluma ir daug erdvės. Ir pagrindinis jos kurortas KailuaKona persmelktas šitos dvasios. Greta įlankos – žemų namų virtinė, kur klesti parduotuvės, restoranai, vaikštinėja gyvų gėlių segėmis ir karoliais (lei) pasidabinusios turistės. Ta gatvė vingiuoja kilometrų kilometrus, tik vėliau centras užleidžia vietą priemiesčiams su privačiomis vilomis ir butais, tapusiais daugelio dažnų atostogautojų bendra nuosavybe (timeshare), kurion kiekvienas kasmet gali atkeliauti dar pirkimo sutartyje įrašytomis datomis. Viršun stiebiasi vos keli viešbučiai, bet ir tie – keturių ar penkių aukštų. Sunku įsivaizduoti čia net vilnietiško mastelio dangoraižius – ką jau ten kalbėti apie niujorkietiškuosius.

Pagrindinėje Konos gatvėje pastatai nenustelbia gamtos

Vaikščiojome ir kvėpavome grynu oru, klausėmės vandenyno ošimo, pasėdėjome ant pakrantės akmenų, per kuriuos driekiasi krabų “greitkeliai”. Niekur Havajuose nebuvome užsisakę viešbučio iš anksto, todėl jautėmės dar laisvesni.

Nužingsniavome prie atstatytos šiaudiniastogės senovės havajiečių šventyklos, rymančios greta tikrai Ramiojo vandenyno, nusipirkome maisto ateinančiai savaitei prekybos centre, kur įėjimai į parduotuves, kaip čia įprasta, iš lauko, iš didelių automobilių pilnos aikštelės.

Saulei iš lėto, tarsi havajietišku ritmu, nusileidus dar užkandome ledų pagrindinėje promenadoje, ir nuvykome ilsėtis.

Konoje prie vandenyno atstatyta senovės havajiečių šventykla. Į vidų užeiti, tiesa, negalima

 

Vasario 19 d.


Ekskursijos – ir povandeniniais laivais

Kitą dieną atkreipėme dėmesį į dar dvi lengvas it vandenyno vėjas amerikietiško kurorto dvasios ištakas. Pirmoji – neįtikėtinas amerikiečių atsipalaidavimas, Aistės įvardytas kaip “vaikiškumas”. Gabūt tai kaip tik brandumo ženklas: žmonės nebijo juoktis, nebijo sakyti, jog karalius – nuogas, nebijo džiūgauti ar liūdėti, kalbėti su nepažįstamais. Nepasideda savęs į tas lentynėles, į kurias save įspraudžia dažnas lietuvis.

Antroji neatskiriama JAV dalis – laisva rinka. Kas dešimtas JAV pilietis – verslininkas. Viešbučių registratūrose specialūs stovai linksta nuo šūsnių skrajučių, reklamuojančių paslaugas ir paslaugėles. Norite paskraidyti sraigtasparniu virš ugnikalnio, o gal užsidaryti į narvą, nuleidžiamą tarp tunto ryklių? Nieko nėra neįmanomo.

Įlipus į povandeninį laivą

Pasirinkome plaukimą povandeniniu laivu. Pro didžiulius langus vėrėsi koralų rifai, žuvų spiečiai, antrojo pasaulinio karo laikais paskendęs desantinis laivas, raja, ryklys… Vos įlipus nepažįstama amerikietė Aistės paprašė – “Klyk, jei ką nors pamatysi!”. Tokiu atveju plaukimui įpusėjus vargšė mano žmona būtų spiegusi nuolat.

Mums nebuvo tekę išbandyti nardymo, todėl visa tai atrodė dar labiau neįprasta. Organizuota viskas puikiai: bilietas perkamas bet kuriame viešbutyje arba “Atlantis Adventures” atstovybėje Konos centre. Šioje “nuotykių parduotuvėlėje” paliktas ir telefono aparatas – gali skambinti, jei ateini po darbo valandų.

Tris kartus į dieną prie giliau įlankoje prišvartuoto povandeninio laivo, kuriame kiekvienam turistui skirtas atskiras langas, nuplukdo įprastesnė plaukiojanti transporto priemonė. Ir nors bilietai kainavo 90 dolerių, čia siūloma aibė papildomų paslaugų: gal kam reikia iliustruoto žuvų sąrašo už dolerį? O galbūt nuotraukos, kaip jūs lipate į laivą? Dvidešimt dolerių. Prideda dar ir kompaktinį diską su ta pačia fotografija. Bet JAV – ne Egiptas ar Marokas. Ir verslas čia – mandagiai vakarietiškas: kai ištariau “ne” niekas neėmė žerti įmanomų ir neįmanomų argumentų skatinančių persigalvoti. Konkuruojama kokybe, tinkamos prekės siūlymu tinkamoje vietoje – jokiu būdu ne emocijomis.

Aplink rifą spiečiasi daug žuvyčių – vaizdas pro povandeninio laivo langą

Greito maisto restoranai – langas į pasaulį

Grįžę į krantą papietavome – šįkart “Wendy’s” tinkle, sprangoka natūralesne mėsa užpildytais “hamburgeriais” – šis tinklas bando nukonkuruoti “McDonald’s”. JAV (ir Konoje) tokių tinklų daug: “Burger King”, “Jack in the Box”, ką jau kalbėti apie siūlančiuosius kitokio pobūdžio greitą maistą (“Subway” sumuštiniai, “Pizza Hut” picos, “KFC” viščiukai, “Taco Bell” meksikietiška virtuvė…). Dauguma jų parduoda maistą ir tiesiai į automobilius (“Drive through”), be to, automobilizuočiausios pasaulio tautos gyventojams leidžia nemokamai pasistatyti savo “ratuotus draugus”. Puiki alternatyva oficialiai Konos aikštelei, kurioje tarpelį džipui įkišti radome tik kartą. Prasieiti nuo aukščiau esančių greito maisto restoranų žemyn į miesto centrą pakrantėje būdavo sveika.

Greito maisto restoranai mums pagelbėjo ir palaikyti ryšį su Lietuva. Mat dalyje tinklų (pvz. McDonald’s) teikiamas nemokamas bevielis internetas. Jį “pagauti” būdavo galima ir nuo suolelio prie įėjimo (jokių kodų įvedinėti nebūtina). Internetu nepiktnaudžiavau – juk troškau atsipalaiduoti. Bet jis leido sutaupyti daug pinigų bendraujant su namiškiais – juk skambinant iš JAV minutė ryšio kainavo per 2 eurus, atsiliepiant – pusantro euro, o SMS žinutė – pusę euro. Na o jei būtume jungęsi prie interneto ne per nemokamą restoranų prieigą megabaitą parsisiųsti būtų atsiėję 7,5 euro…

Kavos plantacijoje – nemokamos ekskursijos

Jau išvykę iš Konos aplankėme kitą bukletuose reklamuotą vietą: nedidelę kavos plantaciją kalno šlaite, priklausančią kažkuriam iš tų trisdešimties milijonų amerikiečių “biznierių”. Jauna mergina, kaip ir žadėjo reklama, nemokamai mums ir dar vienai šeimai parodė pupelių apdorojimo kelią ir techniką, papasakojo apie šio gėrimo gamybą. Niekas nei vertė, nei netgi siūlė nusipirkti čia išaugintos kavos. Kas nori – kaip mano žmona – patys aplanko parduotuvėlę, kiti tiesiog išvažiuoja.

Besisukant pupeles ruošiantiems prietaisams mergina iš plantacijos daro kavos degustacijai

Būdamas Havajuose niekada nenutolsi nuo dviejų dalykų: kalno ir vandenyno. Kalnas yra kiekvienos salos centre, nuo jų – ugnikalnių – išsiveržimų prieš penkis tūkstančius amžių ši salų virtinė ir gimė. Vandenynas visur aplinkui. Havajiečiai savo kalboje turi žodžius: “mauka” ir “makai” – “link kalno” ir “link jūros”. Šitos kryptys čia daug aiškesnės už šiaurę ar pietus. Istoriškai salos būdavo dalinamos į ahupua – plotus, besidriekiančius nuo giliųjų vandenų ligi viršukalnės. Kiekviena giminė (ohana) valdydavo ahupua ir čia galėdavo gauti visko, ko reikia: ir žuvų, ir įvairaus klimato augalų.

Iš pagoniškų šventyklų – tik akmenų krūvos

Mailekinio šventykla, nūnai rymanti prieš ryklių pilną užutėkį, atmena anuos laikus. Kai 1778 metais į salyną atplaukė anglas Džeimsas Kukas – pirmasis europietis, sutikęs šią kultūrą, tada džiaugėsi neregėtomis vaišėmis. Kai po metų, neradęs to eilinio Eldorado iš Didžiųjų atradimų eros mitologijos – Didžiojo Šiaurės Vakarų Jūrų Kelio, turėjusio vesti iš Europos į Aziją pro Kanadą – jis vėl čia išlipo ir buvo nužudytas (niekas nebepasakys, ar už valdovo palietimą, ar todėl, kad pasikeitęs mėnuo nebuvo siejamas su dievu Lonu, kuriuo dalis vietinių laikė Kuką). Kai Havajaus – būtent taip iš tikro vadinasi Didžioji Havajų sala – Kohalos krašto valdovas Kamehameha paėmė į nelaisvę kelis jūreivius ir įsigijo muškietas bei patrankas. Kai 1790 – 1810 m. jais šaudydamas jis nukariavo visą salyną ir štai archipelagas pramintas Havajais – kaip ir Kamehamehos gimtoji sala.

Patrankos pavertė Mailekinį fortu, bet šventumas iš vietovės niekur nedingo, mat galingasis naujai užgimusios Ramiojo vandenyno imperijos monarchas kiek aukščiau pastatė dar didesnę, Pu’ukohola šventovę. Ir ta, ir ana, kaip ir kitos havajiečių šventyklos, dabar tik – akmenų krūvos, tušti pjedestalai, senosios didybės šešėlis. Mat pergyveno jos ir 1819 metus, kuomet karalius Kamehameha II, įmotės Ka’ahumanu spaudžiamas, atsisakė senojo tikėjimo ir liepė nuversti visus medinius antstatus bei stabus. Ir vėlesnius laikus, kai salyną užplūdo misionieriai, o jo valdovai apsikrikštijo. Paskui tikėjimo skleidėjus sekė konsultantai bei plantatoriai iš tolimos Europos ir Amerikos ir jų portugalai bei azijiečiai darbininkai. Valdovai tatai skatino – o tuo pat metu tikrieji havajiečiai masiškai mirdavo nuo užsienietiškų ligų (gripo, raupų, tymų): Kuko laikais jų buvo bent keli šimtai tūkstančių, o 1900 m. – jau vos 30 000. Nieko keisto, kad 1893 m. metais keli įtakingi vietos amerikiečiai suorganizavo perversmą. Paskutinei karalienei Liliuokalani skirtas namų areštas ir žlugo santvarka, tokia svetima anuometinei kolonializmo epochai: juk tik čia kitos rasės karaliai “drįso vadovauti” šitiekai baltaodžių valdinių (1900 m. Havajuose gyveno ir 27 000 baltaodžių bei 87 000 geltonodžių). Havajų monarchiją pakeitė neilgai gyvavusi Respublika ir galiausiai naujasis salos šeimininkas prezidentas Stamfordas Doulas pasiprašė prijungiamas prie JAV.

Pu’ukoholos šventykla. Medinis bokštas vadinamas Anu’u arba Orakulo bokštu, jis būdavo kiekvienoje šventykloje – viršutinėje iš trijų platformų būdavo žynys ir laukdavo pranašysčių. Aukos dėtos apačioje

Havajų turtuoliai prie vandenyno negyvena

Prie Pu’ukoholos šventyklos nukeliavome taip ir nepavykus apžiūrėti kai ko, kas atmena tą transformacijos epochą – devynioliktą amžių, kuomet Havajus buvo gyvulių ir cukraus karalystė. Tai – Parkerių ranča, didžiausia tokia visose JAV. Ją greta Vaimėjos (Waimea), atokiau Ramiojo Vandenyno bangų, 1847 m. įsteigė garbi Parkerių šeima iš artimiausių karaliui baltaodžių. Deja, šią giminę atmenantis užsienio dailės kolekcijų ir puošnių senovinių baldų prigrūstas namas buvo uždarytas.

Užtat aplink atsivėrė šiandieninės Havajų aukštuomenės domenas: būtent Vaimėjoje žemė brangiausia saloje. Dauguma turistų turbūt to niekaip nesupras, bet valstijos elitas renkasi ne įkaitusią pakrantę, o švelnesnį klimatą keli šimtai metrų aukštyn “mauka“. Šiame Molėtų dydžio (~7000 gyv.) mieste yra geriausia salos meno galerija, kur Amerikos milijonieriai, galintys sau leisti mokėti tūkstančius ar dešimtis tūkstančių dolerių perka atokioms savo viloms nuostabius pasaulio dalininkų darbus. Čia ir prekybinis centras su visais svarbiausiais greito maisto tinklais (“McDonald’s”, “Burger King”…). Gretimoje gatvėje – medinių bažnytėlių eilė. Juk JAV – religijos forpostas tarp turtingųjų šalių. Bet joks vienas tikėjimas čia nedominuoja, tad vietoje pavienių didingų neogotikinių šedevrų miestelius puošia šitokios kuklių pastatų eilutės.

Vaimėjos meno galerijoje kūriniai įperkami tik turtingiesiems

Neradę viešbučio nakvojome džipe

Į Vaimėją dar teko sugrįžti. Po apsilankymų Pu’ukoholos ir Mo’okinio šventyklose (pastarąją, kadaise vieną svarbiausių, o nūnai tuščią ir nykią, pasiekėme tik ilgu pakrantės žvyrkeliu aplink tuščią aerodromą). Po važiavimo pajūriu Kohalos pusiasaliu, kurio miestelių, kaip Havio (Hawi), gatvės apsodintos cukraus amžiaus dviaukščiais fasadais. Po apsipirkimo vietinėje parduotuvėlėje. Po pasižvalgymo į stebėtinai spalvingą Cezario poza stovinčio Kamehamehos I skulptūrą, užsakytą Italijos dirbtuvėse dar 1878 m. karaliaus Kalakaua, naujomis romantizmo spalvomis sugalvojusio tapyti tą tada jau mažne šimtmečio senumo salyno užkariavimo istoriją. Ir po džiazo muzikantų koncerto Havio kavinėje (jis buvo skirtas ką tik pasibaigusios “bukletinės” ekskursijos paslidinėti tarp medžių ištiestais lynais dalyviams (ziplining), bet ir prašalaičiai – laukiami).

Kamehameha I statula Havyje. Kadaise ji stovėjo Honolulu; dabar ten – jos kopija

Į Vaimėją grįžome nakvoti – bet viešbučiai, dieną dar laukę svečių, jau buvo perpildyti. Visgi ilgasis savaitgalis: Prezidento diena, kaip ir visos JAV šventės atkelta į pirmadienį (nekilnojamos tik itin svarbios dienos, kaip antai Kalėdos ar Nepriklausomybės metinės). Pernelyg neliūdėjome ir susiruošėme nakvoti išsinuomotame visureigyje – greta neveikiančių kultūros namų, be galo ryškiai šviečiančio geltono žibinto ir netoliese anos turtingosios meno galerijos. Laisvė… Patogu nebuvo, bet truputį pailsėjome prieš ilgą rytdieną ir dar auštant išvykome į kelią.

 

Vasario 20 d.


Vaipijo kanjonas – tik visureigiams

Pasistiprinome bandėlėmis “Starbucks” kavinėje, kuri dar septintą ryto atveria duris tame komerciniame centre ir bemat užplūstama klientų, ant minkštų jos sofų perskaitančių ir storus laikraščius.

10 432,5 km2 ploto Didysis Havajus (kaip šeštadalis Lietuvos) – didžiausia sala 3000 kilometrų atstumu. Skirtingai nei visų likusių šio Okeanijos regiono salų, per dieną jo neapvažiuosi ir todėl numatėme į Koną grįžti po keturių parų, jau iš pietų, pakeliui apsukę visą Havajų ratu.

Trečiąją viešnagės parą pasiekėme pusiaukelę. Mamalahoa plentas (Havajuose visi keliai turi pavadinimus) vingiavo miškeliais ir pakalnėmis, pro XIX a. miestelius ir Vaipijo (Waipio) kanjoną – jį, dar mažai civilizacijos paliestą, nužvelgėme nuo plynaukštės. Automobilyje skambėjo Konoje pirktas havajietiškos muzikos diskas. Netikėtai geri, melodingi kūriniai. Ypač vietinės žvaigždės, 1997 m. jauno mirusio ir 343 kg svėrusio Izraelio Kamakavivo’olės, kurį mažybiškai čia vadina Izu, daina “Hawaii ‘78”. “Ką gi pasakytų karalius ir karalienė, jei išvystų kelius ir šviesoforus ant šventųjų žemių – ar jų šypsenos būtų ramios, o gal jie verktų?” – melodingai tyliai klausė Izas.

Ir išties ką? Nesužinosime. Grynų havajiečių belikę 3000. Tiesa, havajiečiais save laiko ir didelė dalis 400 000 valstijos žmonių, turinčių šio kraujo. Bet net ir jie tėra mažuma tarp 1 300 000 valstijos gyventojų, kurių dižiąją dalį (39%) sudaro geltonodžiai ir tik antroje vietoje baltieji, kartais tebepavadinami “chaoliais”. Nepriklausomybės ar autonomijos šauklių čia mažai – bet šimtmetį niekinta “provincialioji” havajiečių kalba ir kultūra jau kelios dešimtys metų išgyvena renesansą. Nuo 1978 m., kai Havajų kalba (garsi tuo, kad teturi 13 raidžių) tapo oficialia, ją mokančių padaugėjo nuo 2 000 iki 25 000. Tas atgimimas nubloškė pavienius jos žodžius net į interneto platybes: štai “Vikipedija” ar “Wikileaks” kilo iš havajietišojo “Wiki” (laisvas).

Vaipijo kanjonas. Už šios aikštelės leidžiama važiuoti tik įsijungus keturis varomus ratus (4WD). Nuolatinė keturių ratų pavara (AWD) netinka

Salos sostinę Hilą niokoja cunamiai

Priešingoje salos pusėje nei Kona, taip pat pakrantėje, stūkso Hilas (Hilo) – didžiausias salos miestas, glaudžiantis 40 000 gyventojų (visoje saloje – 150 000 žmonių, taigi, gyventojų tankumas čia šešiskart mažesnis, nei Lietuvoje). Jis ne tik kitame krante, bet, atrodo, ir kitame pasaulyje. Jau ir Kona nėra tas betoninių viešbučių-monstrų kurortas, kokių bodisi bet kuris išrankesnis keliautojas ir kurių vaizdas ne vienam (kaip ir Aistei anksčiau) kažkodėl iškyla prieš akis išgirdus žodį “Havajai”. Bet štai Hile keliautojų išvis mažai. Mediniai dviaukščiai čia mena cukraus pramonės šlovę, o centrą supa tradicinė amerikietiška “suburbija“.

Netoli Hilo centro rieda JAV mastais nelabai didelis pikapas

Tik greta vandenyno – nejauki laukymė ir naujas plentas. Kitą dieną išvydome nuotraukas ir filmuotus vaizdus, kaip čionykštę centrinę gatvę bei vienintelį salos geležinkelį, XX a. pradžioje džiuginusį turistus bei cukraus magnatus, 1946 m. nušlavė didžiulis cunamis, per puspenktos valandos atlėkęs nuo Aleutų salelių Aliaksoje ir pasiglemžęs 160 gyvybių. Visa ši informacija ir dar daugiau – Cunamių muziejuje. Jį įkūrė vietos žmonės, susirūpinę, kad tokia nelaimė nepasikartotų: juk jei ne katastrofos išvysti lekiantys “gumakakliai” (angl. “rubbernecks”) aukų būtų mažiau. Daug kas nežino, jog cunamis – ne viena milžiniška banga, o visa jų – stiprėjančių, po to silpstančių – serija. Išvis tai net ne bangos, o pavojingi vandens srautai, purvini ir kupini nuolaužų. Vos atslūgus pirmajam stichijos smūgiui bėgti į krantą lygu savižudybei.

Keli didesni Hilo viešbučiai stovi Vajakėjos (Waiakea) iškyšulyje. Jie (ir didelis parkas) pakeitė čia klestėjusį japonų rajoną – jau kito, 1960 m. tolimojoje Čilėje užgimusio, cunamio auką. Misionieriai XIX a. pirmoje pusėje pastatę bažnytėlę, aplink kurią išaugo miestas, nė nenaujautė, kad apvali rami įlanka, tokia patogi laiveliams švartuoti – tikras magnetas šiai japonišku žodžiu pavadintai stichijai. XXI a. mokslininkai tą supranta, bet prieš šį gamtos dėsnį bejėgiai ir jie. Todėl Hilo pakrantės ir liko dykros, nebylūs paminklai tragedijai.

Skaitydami tą informaciją nė nenujautėme, kad po dviejų savaičių su tokia stichija susidursime akis į akį – bet apie viską iš eilės.

Ant aukščiausio pasaulio kalno – astronomų miestelis

Palikę daiktus viename Vajakėjos viešbučių nuskubėjome į salos gilumą, į aukštąjį Mauna Kėjos (Mauna Kea) kalną. Jis tik atrodo tokia nekalta, nestati kalva. Iš tikro jo viršukalnė – 4 205 m. virš jūros lygio ir gerokai per 10 000 m. nuo vandenyno dugne slypinčios papėdės. Skaičiuojant nuo šio taško, Mauna Kėja, o ne Everestas yra aukščiausias kalnas Žemėje. Senojoje Havajų religijoje jis – dangaus-tėvo Vakėjos ir žemės-motinos Papos, pagimdžiusios visą salyną, pirmagimis sūnus, dvasių namai. Tokia šventa vieta, kad net šventyklas statyti čia buvo tabu.

Dabar šventovės ten jau stovi – tik tą vienintelę, pastatytą havajiečių neopagonių, nustelbia kitokios, mokslo šventovės. Balti kupolai, slepiantys teleskopus. Mauna Kėja – esanti taip toli nuo didmiesčių šviesos (šiuolaikinio astronomo pragaro) bei iškylanti virš naktinių debesų – yra idealiausia pasaulio vieta šioms observatorijoms. Todėl jų čia net trylika ir jos priklauso vienuolikai žemę besinuomojančių valstybių. Dar Lietuvoje sužinojau datą ir laiką, kuomet vyksta nemokamos ekskursijos į viršukalnę ir šituos technikos stebuklus. Tai nėra masiniam turistui skirta pramoga iš bukletų viešbučiuose. Čia reikia turėti savo visureigį (būtent todėl ir nuomojomės džipą), valandą pralaukti kosminio laivo “Challenger” katastrofoje žuvusio Havajų japonų kilmės astronauto E. Onizukos garbei pavadintame pastate – kad priprastum prie aukščio. Tad ir keliautojai čia susirinko spalvingesni, kaip štai marškinėliais su užrašu “Rossija” vilkintis ispanas, teigęs, kad mėgstamiausias jo dainininkas kilęs iš Rygos.

Pakeliui į Mauna Kea viršukalnę

Pats kelias aukštyn ne toks baisus, kaip galima buvo tikėtis išgirdus ekskursijos vadovės primygtinį paliepimą jungtis keturis varomus ratus bei pažemintą pavarą. Pusė jo – žvyrkelis, likusi dalis – net asfaltuota. Kol aiškinomės, kaip nustatyti “Low range” režimą, kiti ekskursijos dalyviai mus paliko – bet tas visureigių karavanas judėjo taip lėtai, kad iki pirmosios stotelės jį pavijome.

Tik mūsų “Vranglerio” drebėjimas ir mažėjantis kuro kiekis kiek neramino Aistę. Be reikalo. Automobilis mažiau patogus važiuoti nes jo, tiesioginio Antrajame pasauliniame kare užgimusių pirmųjų visureigių palikuonio, ratus tebejungia vientisos ašys. Tai prideda patikimumo: jei vienas ratas pakyla ant kokio akmens, pavirsta ir priešingas ratas – ir milžiniška 24 cm prošvaisa nepakinta (daugumoje šiuolaikinių mašinų ratams atsidūrus ant skirtingų aukščių paviršių iškyla rizika apsidaužyti dugną). O borto kompiuterio ekrane skaičiai, rodantys su esamu kuru likusias nuvažiuoti mylias, taip sparčiai mažėjo todėl, kad kilome į kalną ir variklis besotiškai rijo degalus. Galiausiai, kai ėmėme riedėti žemyn, tų mylių tik daugėjo, nes kuro suvartojimo vidurikis vienam kilometrui, pagal kurį jos skaičiuojamos, smigo žemyn.

O štai oro žvarbuma smarkiai nustelbė ir kelio, ir aklimatizacijos nepatogumus. Sniegas visai čia pat, o mano lengvą aprangą kiaurai košė ledinis vėjas. Bet tos vietos įspūdis pranoko jos atšiaurumą. Debesys – apačioje, kraštovaizdis – rudas ir rūstus. Tolumoje matosi Mauna Loa – kitas vulkanas, nedaug žemesnis už Mauna Kėją, plotu net didesnis. O viršukalnėje, keturių kilometrų aukštyje – observatorijų miestelis. Kiekvienas teleskopas žvelgia į skirtingo ilgio bangas, sklindančias iš begalinių Visatos tolių – todėl vieno prietaiso nepakanka.

Į aštuonių aukštų namui prilygstančią Keck observatoriją mus įleido, matėme, kaip sukasi teleskopas, didžiuliai iš dalių sudurstyti veidrodžiai. Viduje ne šilčiau, nei lauke – brangūs kondicionieriai čia palaiko tokią temperatūrą, kurią meteorologai numato būsiant naktį. Kad vos galingiesiems varikliams nustūmus kupolo stogą būtų galima pradėti darbą ir nė sekundė nebūtų prarasta laukiant, kol kupolą paliks šiltas oras. Būtent čia, ant Mauna Kėjos, pasiūlyta idėja, kad Plutonas – ne planeta, būtent čia tądien buvo ieškoma naujų planetų už saulės sistemos ribų. Perpildytos lankytojų knygos puslapiuose palikau ir savo elektroninio pašto adresą, deja, žadėtos informacijos taip ir negavau.

Keck observatorija 4 145 m aukštyje stebi regimąsias bangas, artimas infraraudonosioms

Viršukalnėje ir išsiskirstėme – kas tame šaltyje ir vėjo ūžesy laukė saulėlydžio, o mes pargrįžome į Onizukos centro vėsą. Čia jau sutemus savanoriai lazeriais ir moderniais teleskopais rodė visuomet tobulai ryškius žvaigždynus ir pasakojo, kad Šiaurinę žvaigždę  po tūkstantmečių pakeis Vega, nes būtent ji tada bus arčiausiai šiaurės ašigalio, aiškino Zodiako žvaigždynų ribas… Onizukos centro apšvietimas – rausvas ir menkas, ir net tolimajame Hile gatvių žibintai ypatingi, netrukdantys astronomijai.

Buvome išvarginti ilgos dienos, o ir praėjusios nakties poilsio trūkumas ėmė jaustis, tad, vos išklausę pasakojimą, dardėjome žemyn link Hilo.

Rausvas apšvietimas ir kosminiai suvenyrai Onizukos centro viduje

 

Vasario 21 d.


Kilauea ugnikalnis veržiasi be paliovos

Mauna Kėja ir Mauna Loa – didžiausi Havajų milžinai, bet kraterių saloje – daugiau. Kilauea prie savo  sieringų dūmų traukia jau daugiau nei šimtmetis. XIX a. pabaigoje tarp 750 turistų, kasmet nepabūgdavusių ilgos ir brangios kelionės į Havajų, didelė dalis atvykavo čia, apsistodavo tebeišlikusiame mediniame namelyje šalimais. Mat Kilauea – aktyviausias pasaulio vulkanas, be ilgesnių pertrūkių besispjaudantis karštąja lava nuo 1982 m., o ir seniau retai ilgam tenurimdavęs. Raudonųjų upių, deja, neišvydome, bet ir to, ką regėjome, pakako.

Važiuodami 45 kilometrus į pietus, į Havajų Vulkanų Nacionalinį Parką – pirmąjį ir didžiausiąjį valstijoje, darsyk nusistebėjom, kaip tvirtai JAV klestėjo žodžio laisvė. Štai pakeliui į viduriniosios klasės Hilo priemiesčius, nusėtus gražiais vienaaukščiais nameliais, stovėjo automobilis, kurio bagažinė – atdara, o ten transparantas: “Mūsų istorinius Baltuosius rūmus užėmė musulmoniška žiurkė (…)“ (viena sąmokslo teorija teigia, kad Barakas Obama – musulmonas). Jau toliau, Vulkano kaime, taisyklingo gatvių tinklo įspraustame į džiungles, prie parduotuvės kabojo kitoks atsišaukimas – vienas švelniausių teiginių jame buvo: “Žydai pasipelnė pardavinėdami Pasaulio prekybos centro nuolaužas“; greta – siūlymai įsijungti televizorių, kai šią savaitę transliuos filmus apie žiaurumus Palestinoje. Štai taip – Europoje tokie politikuotojai būtų turėję problemų su teisėsauga už nepagarbą Prezidentui ar nesantaikos kurstymą, ką jau kalbėti apie įtūžusius priešingos politinės nuomonės radikalus. Anapus Atlanto tai – kasdienybė, kaip ir šalia kelio straksinti mergina mojuojanti plakatu “Paspausk garso signalą, jei myli laisvę“.

Žmonės žiūri į Kilauea kraterį, o ant jų virsta dūmai

Pavadinimas ir vieta žemėlapyje sakyte sako, kad Vulkanas turėtų būti turistinis miestelis, bet galimybių papietauti čia nelabai daug (juoba, kad kai lietuviai pietauja, amerikiečiai valgo nebent lengvus priešpiečius). Suvalgę ne patį skaniausią čili su mėsa (chili con carne), laikiusį mūsų skrandžius dar ne vieną valandą lengvoje apgultyje, įvažiavome į nacionalinį parką. Valstijose galima įsigyti specialų abonementą, leidžiantį įvažiuoti į visus nacionalinius parkus – bet jei neplanuojate aplankyti ištisos eilės jų, tai neapsimoka, tad pirkome pavienį bilietą.

Dėl nuodingų garų dalis parko uždaryta

Ties vieta, kur privažiavimo kelias pasitinka Kilaueaos kraterį supantį žiedą, pastatytas nemažas informacinis centras. Iš nuolat atnaujinamų sieninių planų sužinojome, kad dalis pagrindinio ratu einančio kelio uždaryta, nes vėjo ten užpūstas sieros dioksidas žmonėms pavojingas. Nauja lava, deja, nevirto.

Vaizdas nuo aukštumos į pagrindinį Kilaueaos kraterį

Ir iki ženklais „Road closed“ padabintų šlagbaumų žiūrėti buvo ką. Žemė čia virsta dūmais: palei kraterį garuoja karštos lavos įkaitintas vanduo, o aplink atokesnį lentų takelį – dvokiantis sieros oksidas, gelsvom apnašom padengęs gretimus uolienų gabalus.

Patys didžiausi nuodingųjų dujų kamuoliai virto iš tolimąjį rytinį kraterio šoną užimančios milžiniškos „dūmų duobės“. Artyn eiti pavojinga, bet ir vaizdas nuo muziejėlio aukštumos į juodąjį senosios lavos lauką – įspūdingas.

Žygis pėsčiomis per kraterį

Paskui išsirengėme į 6,5 kilometro ilgio žygį per Kilauea Iki kraterį. Kelionė pirmyn buvo kraterio viršutiniu kraštu, medžių paunksmėje, į kairę atsiveriant nuostabiems vaizdams į saulės tvieskiamą sudžiūvusią lavą, kur ne kur alsuojančią dūmais, ir išmintu šviesesniu taku tarsi skrudzdėles einančius kelis turistus. Jų vietoje jau po pusvalandžio ar valandos buvome mes, nes tai per šią vėjelio gairinamą lavą, dar 1959 m. spindėjusią 1217 laipsnių celsijaus karštumo raudoniu, ir teko grįžti atgal, tada – vėl lipti aukštyn miško serpantinu.

Šiuo Kilauea Iki kraterio dugnu pėdinome iki priešingo galo

Viršuje, už tokio menko 500 metrų takelio, laukė Farstono (Thurston) lavos tunelis. Šitas natūralus 200 m ilgio „vamzdis“, kuriuo kadaise tekėjo lava – viena esminių Nacionalinio parko įžymybių, tad ir žiūrovų čia buvo daugiau, nei kitur.

Farstono tuneliu kadaise tekėjo lava. Panašiais tuneliais ji iki šiol teka į vandenyną

Kelias, kurį amžiams užpylė lava

Dauguma parko lankytojų išvyksta aplankę vien grožybes palei žiedinį kelią, bet iš tikro parkas gerokai didesnis. Pasukome savo džipą į pietryčius, kur 37 km driekiasi Kraterių grandinės kelias (Chain of Craters road). Medelius vis nutraukdavo sustingusios lavos upės. Net kelio ženklai prieš jas panašūs, kaip prieš įprastas vandens sroves: tik vietoje pavadinimo ten įrašyta išsiveržimo data.

Nusileidęs nuo kalnų prie vandenyno – vakare šios pakrantės vaizdas buvo užburiantis – 130-asis kelias pasibaigia turbūt įdomiausiai tarp visų Havajų plentų. Jis tiesiog užverstas lava, ta dabar juoda gruoblėta medžiaga, taip kontrastuojančia su visu kuo aplink. Iki 1969 m. išsiveržimo kelias palei vandenyną vedė iki Kalapanos kaimo (nūnai irgi beveik sunaikinto). Paskui iš automobilininkų džiaugsmo virto atrakcija. Bet tai dar ne istorijos pabaiga, nes nenuilstanti Kilauea vis pasiunčia ir pasiunčia čionai lavos srautus, ir vis trumpėja ir trumpėja tas plentas. Štai 2003 m. pasiglemžė aikštelę turistams. Dabar mistiškai atrodo ženklai „Kelias uždarytas“ („Road closed“), įstrigę tarp sukietėjusių lavos gumbų, kuriuos tegalėjau pasiekti lipdamas per artimesnes „kietąsias kopas“.

Anksčiau kelias baigdavosi čia – bet lava šią vietą užpylė

Greta dabartinės automobilių aikštelės (kiek laiko praeis, kol neliks ir jos?) – stačios uolos, aukštais purslais į jas tykštančios bangos bei natūrali arka jūroje.

 

Vasario 22 d.


Imiloa – astronomija kiekvienam

Hilo viešbutyje, kurio registratūros darbuotoja buvo pirmasis JAV sutiktas žmogus, akivaizdžiai nesilaikęs principo „klientas visada teisus“, nakvojome dvi naktis. Po antrosios tebeturėjome ką veikti, mat čia, greta universiteto, yra modernus Imiloa muziejus, pasakojantis apie mokslo sritį, į kurią Havajų indėlis tikrai svarus: astronomiją. Vietoje stendų su perrašytais vadovėliais mūsų laukė galybė interaktyvių įrenginių. Štai vienas jų rodo šviesos bangų ilgius – pagal juos mokslininkai supranta, iš kokių medžiagų susideda milijonus šviesmečių nutolusios žvaigždės. Tik už ekrano muziejuje šviečia ne dangaus kūnas, bet skirtingos lemputės: kaitrinė, energiją taupanti liuminescencinė, halogeninė… Kitame ekrane regime, kaip atrodytų mūsų namai, stebimi per skirtingo ilgio bangas „gaudančius“ teleskopus. Trečias kompiuteris rodo tūkstančius kartų pagreitintą Pa‘ao kelionę iš Taičio, kuomet 1300 m. Havajus pasiekė antroji polineziečių banga, bei savąja kultūra pakeitė senąją, gyvavusią šimtmečius.

Ausinėse pasiklausėme liaudies muzikos: nuo senovinių instrumentų iki keturstygės ukulelės, XIX a. adaptuotos nuo portugališkų kavakinjų, kurias Pirėnų čia atsivežė plantacijų darbininkai. Nuo pagoniškų apeiginių skanduočių iki gerokai vėliau paplitusio vyrų dainavimo falcetu. Jauniausiems lankytojams čia – atskiros pramogos: „Jei visata būtų patiekalas“ turbūt skirta mergaitėms, o kosminis taksi – berniukams.

Greitai lekiančias valandas muziejuje užbaigė vienas kelių 3D filmų dideliame planetariume. Mūsiškis buvo apie Mauna Kėjos astronomų atradimus, bet kad ir kurį pasirinktumėte, pradžia bus ta pati: naktinis dangus virš Hilo bei lekiantys šimtmečiai, milimetras po milimetro vis keičiantys naktinių šviesulių vietas juodajame skliaute.

Aplink Hilo gausu ir krioklių

Iš dirbtinės nakties sugrįžę į tikrą dieną dar pavažiavome šiek tiek šiauriau, kur dunda aukšti, bet siauri Akakos kriokliai, greitai pasiekiami takeliu per tankmes.

Siauro ir aukšto Akakos krioklio vandenys

Mažesnės krintančio vandens srovės – Vaivorykštės kriokliai (Rainbow falls) – beje, yra pačiame Hile. Juos aplankėme turėdami laiko tarp muziejaus ekspozicijos ir trimačio filmo apie Visatą. Sraunioje upėje, visai šalia ženklų „Maudytis draudžiama“, nuo uolų pasišokinėdama turškėsi draugų kompanija.

Vakarop pajudėjome atgal link Konos – rečiau gyvenama pietine salos puse. Pagrindinio salos kurorto žiburius išvydome jau gerokai sutemus. Pernelyg nesiblaškydami sugrįžome dar porai naktų į Royal Kona Resort viešbutį – tik šįkart už tą pačią kainą gavome geresnį kambarį, už kurio ilgo balkono įlankėlėn plakėsi vandenyno bangos, o apšviestame korte merginos žaidė tenisą.

Čia laukė siurprizas: Aistė pakėlusi suskambusį viešbučio telefono ragelį prabilo lietuviškai. Pasirodo, viešbučio restoranui vadovavo lietuvė, greitai po nepriklausomybės emigravusi iš Kauno. Sutarėme kitos dienos pavakare susitikti.

 

Vasario 23 d.


Banginių medžioklę pakeitė stebėjimas

Užuot patys naudojęsi telefonu ar internetu paskutinės dienos Havajuje pramogą išsirinkome kaip tikri Amerikos turistai: per specialų punktą viešbutyje. Ten dirbanti moteris užsakė mums plaukimą laivu stebėti kuprotųjų banginių. Konkurencija čia  didžiulė, bet kai kasmet 36 tonų svorio ir 16 metrų ilgio jūrų milžinai migruoja pro salyną, klientų užtenka ir didžiųjų laivų, ir greitaeigių katerių kapitonams, ir nardymo įrangą nuomojantiems pavieniams verslininkams. Vietos entuziastai organizuoja ir nemokamus banginių stebėjimus nuo kranto.

Prieš septynerius metus Azoruose (Portugalijoje) jau buvau plaukęs pažiūrėti šių gigantų, bet tada išvydau tik delfinus bei vėžlius. „99% tikimybė pamatyti, jei ne – grąžinsime pinigus“ – sumaniai savo „banginių stebėjimo“ verslą reklamavo portugalai, nerašydami, ką pamatyti ta tikimybė yra. O štai Havajų pramoginio laivyno vadai tiesiai ir skelbia: banginius.

Juos tikrai išvydome – iš arčiau ir toliau, purškiančius vandenį ir smogiančius į jūrą uodega. Net du – motiną su mažu banginiuku.  Jie pasirodė taip greitai, kad likusį numatytą plaukimo laiką kapitonas pasiūlė skirti ryklių paieškai. Deja, jų pelekų išvysti nepasisekė (o daugiau ir tikėtis negalima, nes, priešingai nei žinduoliai banginiai, rykliai iš vandens nešoka).

Banginio nugara virš vandenyno

Regėjome ir didžiulį „Pride of America“ kruizinį laivą, į kurį maži laiveliai jau gabeno jo senyvo amžiaus keleivius po ekskursijos Konoje. O banginių stebėjimo laivo kapitonas džiaugėsi gamtosaugininkais, prieš kelias dienas savo žaliaisiais lazeriais privertusiais japonus nutraukti mokslinę banginių medžioklę prie Antarktidos krantų, ir ragino nevalgyti ryklio pelekų sriubos – mat šie nupjaunami žuvims esant gyvoms, o tuomet jos paliekamos mirti.

Šventykla, kur havajiečiams atleisdavo nusikaltimus

Po plaukimo nemažu laivu nuvykome į Pu‘uhonua. Senovės Havajuje į šį šventyklų kompleksą keliaudavo visi, sulaužę kapu – asmeninius įstatymus, draudusius, be kita ko, stovėti prieš karalių tiems, kas tokios teisęs nepaveldėjo, bei vyrams valgyti kartu su moterimis. Tik čia šventikų apvalyti nusikaltėliai galėjo tikėtis išvengti bausmės. Bet patekti į šitą pusiasalį būdavo titaniškas darbas, mat nuo likusios salos jį skyrė aptvertos karališkos žemės – reikėdavo plaukti.

Be likusių akmeninių mūrų čia yra atstatyta šventykla, atkurta kanoja, kokiomis senovės polineziečiai gebėdavo plaukti tūkstančius kilometrų. Iki Kolumbo laikų jie buvo vienintelė civilizacija, reguliariai kirsdavusi vandenynų platybes. Pakrantėje pastumdėme konanės akmenėlius – tai havajietiškas stalo žaidimas dviems, kurį Kamehameha I esą laimėdavo vienu ėjimu (legenda, nes taip net teoriškai neįmanoma).

Yra Pu‘uhonuoje ir senųjų vietos vadų kapai. Pagonys havajiečiai manydavo, kad kuo svarbesnis žmogus, tuo daugiau manos jis turi. Tai skatindavo vadus žudyti vieniems kitus, nes žudikas esą perimdavo aukos maną.

Konanė – tradicinis havajietiškas stalo žaidimas

Per visą viešnagę Havajuje vandenyne nesimaudėme ir, tiesą pasakius, nebuvome nė viename paplūdimyje. Krantai čia uolėti, ir tą vasario 27 d. vakarėjant, ieškodami vieno smėlėtos pakrantės ruožo, pasak „Lonely planet“ esančio Napopoo miestelyje, eilinįsyk grįžome į viešbutį tokio neaptikę. Kona labiau tinka ieškoti nuotykių, nei kepintis saulutėje. Kai greta – tokia gamtos didybė, ieškoti paplūdimių, čionai vadinamų „paplūdimio parkais“ (Beach Park), net laiko gaila.

Senas tradicijas turintį restoraną administruoja lietuvė

Jau sutemus susitikome su minėta lietuve jos administruojamame mūsų viešbučio restorane „Don the Beachcomber“. Ji jau su ryškiu anglišku akcentu papasakojo, kad čia gyvena su šeima: buvusi tremtinė mama per keliolika metų taip ir neišmoko angliškai, o sesuo yra dailininkė ir tapo netoli Vulkano kaimo. Lietuvių Didžiajame Havajuje tėra keli, bet Honolulu – jau didesnė bendruomenė, yra į universitetą žaisti krepšinio atvykusių jaunuolių. Universitetas ir mokyklos, jos nuomone, šioje valstijoje yra blogos. Kritikavo ir amerikiečių pomėgį gyventi kreditan (skolon), kuris ir mus stebino: kredito kortelių čia net reikalaujama kiekviename viešbutyje ir neabejojama, kad visi jas turi.

Paskutinis mūsų saulėlydis Havajuje – vaizdas iš vietos greta viešbučio restorano “Don the Beachcomber”

Darbas šitame viešbutyje jai jau trečias, mat seniau turėjo restoraną Honolulu bei renginių organizavimo verslą. Royal Kona Resort prieš kelis dešimtmečius būta prabangaus, bet nūnai Kailua-Kona – viduriniosios klasės kurortas, o tikrieji turtuoliai poilsiauja privačiuose kompleksuose atokesnėse Havajaus vietose. Tie, kurių turtas vertinamas skaičiais su dar daugiau nulių, patys turi prabangias vilas.

Išsiskirdami jai padovanojome Kristinos Sabaliauskaitės knygą „Silva Rerum II“, kurią Aistė kaip tik baigė skaityti, o ji mums – tikių formos keramikines druskinę ir pipirinę. Tikiais didžiojoje dalyje Polinezijos vadinami mediniai stabai, pagonybės laikais supdavę šventoves. Havajietiškai tokie dvievybių atvaizdai yra Ki‘i, bet „Don the Beachcomber“ neieškojo autentikos. Tai – turbūt vienintelis restoranų tinklas, sukūręs savo kultūrą. 1936 m. jį tolimame Los Andžele įkūrė Ernestas Gantas. Meniu užpildė tuo, kas, jam atrodė, derėjo prie Polinezijos saulės ir egzotikos: Pietų Kinijos patiekalais bei išgalvotais „tropiniais kokteliais“, pramintais maitai.

Netrukus praūžęs Antrasis Pasaulinis karas bei iš visų egzotiškų salų grįžtantys Amerikos kariai įpūtė naujos dvasios į domėjimosi šiuo regionu aistrą, ir apie 1970 m. JAV jau veikė keliasdešimt „Don the Beachcomber“ restoranų, buvo daug bandančių kopijuoti. Visas šis kičas pramintas „Tikių kultūra“ – pagal dekore įprastus improvizuotus pagoniškus stabus. Amerikos dangų ėmus raižyti turistų pilniems orlaiviams, o Havajams tapus JAV valstija, tikių kultūra pamažu užleido vietą domėjimuisi tikraisiais havajiečių papročiais. „Don the Beachcomber“ buvo likviduotas ir ką šiomis dienomis matėme tebuvo pavienis bandymas jį atkurti.

Tais „antropologinio praregėjimo“ laikais žmonės suprato, kad išsigalvojimas tėra ir Makso Frydomo Lango 1936 m. sukurta „Huna“, kurią jis teigė esant senovės havajiečių religija, tokiu būdu bandydamas pakvėpinti savąjį ezoterinį kūrinį senovinės egzotiškų civilizacijų išminties aromatu.

 

Vasario 24 d.


Lėktuvai Havajų žmonėms – lyg autobusai

Dar viena naktis ir jau riedėjome miegančia, lietučio plaunama Konos centrine gatve link oro uosto. Regioninis reaktyvinis lėktuvas švintant išriedėjo į vienintelį kilimo taką, ir neprabėgus nė valandai jau tūpė valstijos sostinėje. Nors tarp Havajaus ir Oahu – beveik kraštinių archipelago salų – atstumas tėra 250 kilometrų – nuo XX a. vidurio keleiviniai laivai ir keltai čia liko tik istorijos knygose bei futuristiniuose projektuose, plakamuose piktų gamtosaugininkų.

Tad lėktuvai čia – tarsi tarpmiestiniai autobusai, už mažiau nei šimtą dolerių skraidinantys verslininkus ir darbininkus, Honolulu universiteto studentus ir valdininkus, mamas pas vaikus ir vaikaičius pas seneles. Dvi aviakompanijos kasdien tarp Havajaus ir Oahu suskraido apie 90 kartų (maždaug  45 kartus į kiekvieną pusę). Neįprasta begalė trumpų reisų orlaiviams pragaištinga – štai 1988 m. „Aloha Airlines“ Boeing 737, skridęs iš Hilo į Honolulu, ore neteko stogo. Konstrukcija neatlaikė šitokio skaičiaus kilimų, nusileidimų bei slėgio kaitos.

Nuo tų laikų aviacijos technologijos pažengė toliau ir Aistės būgštavimai dėl tarp sėdynių eilių kylančių dūmų pasirodė nepamatuoti. Keliasdešimt minučių ir už lango – karinėje Perl Harboro bazėje besileidžiantis slepiamosios spalvos krovininis lėktuvas, paskui – dangoraižiai. Atvykome į dar kitokią Ameriką – Ramiojo Vandenyno megapolį Honolulu.

Lankytinų vietų Didžiojoje Havajų saloje žemėlapis su mano nuomone apie jas. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę


Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną


1. Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2. San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3. Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4. Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5. Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6. Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7. Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8. Guamas: Azijos Kanarai
9. Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,