Čiuke praleistos trys dienos – neabejotinai nykiausios mūsų Medaus mėnesio akimirkos.

Purvinomis ir sklidinomis balų gatvėmis automobiliai čia juda ne ką greičiau už pėsčiuosius. Apie nusikalstamumą bei klestintį alkoholizmą trimituoja ir vietiniai, ir turistai.

Važiuojame mikroautobusu pagrindiniu salos keliu

Prieš 70 metų Čiukas buvo viena svarbiausių Antrojo pasaulinio karo japonų tvirtovių. Pagrindinėje Veno saloje aplankėme jų ryšių centrą – nūnai prabangiausią Mikronezijos mokyklą, kurios visi mokytojai – užsieniečiai, bet pamokos vyksta Lietuvos kaimo mokyklų lygio nesiekiančiose klasėse. Dar – nešvankiais grafičiais išrašinėtą švyturį, pabūklą oloje. Sumokėjome ne vieną dešimtį dolerių, kuriuos spėriai renka paveldo netausojantys jo šeimininkai.

Kitose salose yra daugiau nykstančio karo paveldo, bet minčių ten vykti teko atsisakyti – su anais žemvaldžiais susikalbėti net vietiniams nepavyksta.

Turtingus vakariečius į Čiuką traukia tai, kas po vandeniu. Ramūs didelės jo lagūnos vandenys slepia ištisą Antrojo pasaulinio karo japonų laivyną. Dugne taip pat rymo tankai, naikintuvai, boluoja kaukolės…

Freska “Karas rojuje” dabina Xavier mokyklos laiptinę

Bet man prie sulaužyto piršto prisidėjo stiprėjantis peršalimas, tad jau ir sausumoje laipioti nuo liūčių pažliugusiomis kalvomis buvo iššūkis. Reti skrydžiai lėmė, kad būtent Čiuke turėjome praleisti tris dienas. Daug ilsėjomės.

Dėl to sau skirto “Nardymo po nuskendusius laivus sostinės” titulo viešbučiai – ne pagal kokybę brangūs. Ten nėra baseinų ar sporto salių, o restoranai dirba tik tam tikromis dienos valandomis. Mūsiškiame pagrindinė pramoga (be nardymo) buvo videonuoma.

Iš šios viešbučio prieplaukos plaukia nardytojai

 

Kovo 5 d.


Skurdo, korupcijos ir nusikaltimų lagūna

Jei kas prasiveržia į platųjį internetą apie tolimąjį Čiuką tai – žinios apie skurdą ir nusikaltimus. Ir dar apie paskandintą japonų laivyną jo didelėje lagūnoje, it laimės žiburys viliojantį turtingus nardymo gerbėjus į šį Dievo pamirštą užkampį.

Paieškokite keliautojų forumuose informacijos apie tokius žiniasklaidos baubus kaip Iranas ir įsitikinsite, kad dauguma komentarų – teigiami. Išdrįsę ten nuvykti, jei tik nusiteikia tam tikriems nepatogumams, gauna begalę teigiamų įspūdžių, o terorizmo rizika daug menkesnė, nei įsivaizduoja įpratusieji užsienio šalis regėti pro turistinių autobusų langus. Pats esu savarankiškai keliavęs ir toje pačioje Bašaro Al Asado tvirtos rankos gniaužiamoje Sirijoje, ir “religijų katile” Libane ar niekaip etninių skirtumų neperkopiančiame Kosove. Visur pasitikdavo turizmo nenugairintas įdomių vietų grožis, žmonių draugiškumas.

Apie Čiuką mūsiškė žiniasklaida nepraneša nei blogo, nei gero – per toli ir per menka ši rifų apsupta didžiulė lagūna su pabirusiomis keliasdešimčia gyvenamų salų. Bet internetas – pasaulinis.  Visų kaip vieno – nuo turistų iki Mikronezijos piliečių – pasisakymai ten tik blogi, geriausiu atveju neutralūs, kupini gailesčio ir teisinimų čiukiečiams. Štai vakarietis savanoris dirbęs žymioje Xavier mokykloje pasakojo, kaip Čiuko aukščiausiojo teismo pirmininkas organizavo teismo inscenizaciją, kurioje mokiniai galėjo pasijusti advokatais – esą net ir šiame vaikų žaidime nugalėtoją nulėmė korupcija. Mikroneziečiai šaukia apie kitas jų salas siaubiančius nusikaltėlius iš Čiuko.

Prestižiškiausia Mikronezijos mokykla Čiuke, į kurią vedamos ir ekskursijos. Klasė tvarkinga palyginus su sporto sale

Pirmasis įspūdis patvirtino internetinius skundus

Jeigu kas iš bendrakeleivių dar turėjo kažkokių iliuzijų, dulkėtas oro uostas ir purvu padengta aikštelė priešais jas vis labiau naikino. Važiuojant viešbučio mikroautobusu, keleiviams teko laikyti neužsidarančias duris. Tai – ne taip pavojinga, kaip atrodo: juk neįtikėtinai duobėtomis, purvu apneštomis Čiuko sostinės Veno gatvėmis jis riedėjo nė kiek ne greičiau, nei bėga žmogus. Jungtinių Valstijų finansuojamas pagrindinės gatvės dangos keitimas stringa.

“Truk Stop Hotel” laukė dar vienas nusivylimas. Paklausti apie galimybes aplankyti japonų karinius įtvirtinimus, nusėjusius šį kadaise puikiai įtvirtintą salyną, šio verslo šeimininkai tik šyptelėjo. “Čia – Mikronezija” – sakė (nors turbūt turėjo sakyti “Čia – Čiukas”, nes Ponpėjuje tvarkos daugiau). Viskas privatu, o savininkai kiekvieną kartą iš turistų reikalauja vis kitos pinigų sumos: dešimčių, kartais šimtų dolerių. Derybos trunka itin ilgai. Vien plaukimas į tas salas daug kainuotų, o ir šitiek sumokėję keliautojai, būna, lieka nieko nepešę. O Mikronezijos turistiniuose bukletuose jos pristatomos kaip įdomybės, apie kliūtis patekti nė žodeliu neužsimenama…

Viešbutis Čiuke Booking.com panašiu rakursu atrodė labai gražiai - bet ir pats aptriušęs, ir aplinka tragiška

Dešimtys paskandintų japonų laivų – vienintelis Čiuko turtas

Visa Čiuko laimė, kad kai kūrėsi jų teisės sistema, vietiniai nė nesvajojo apie SCUBA nardymą ir niekaip neišsidalijo tų vandenyno dugno vietų, kurių joks atoslūgis neatidengia. Todėl visos japoniško “Perl Harboro” – JAV operacijos “Hailstone” – pasekmės viešos. Armada plieninių skenduolių, kur iškabos tebekaba ir net puodeliai stovi kur stovėję. Ką japonai 1941 m. pradėjo, amerikiečiai čia 1944 m. vasario 17 dieną pabaigė, pasiglemždami 45 laivus bei 270 lėktuvų, pražudydami per 2000 japonų karių – ne visi jie spėjo suvokti, kas vyksta, ir vos kelis iš pagrindinio Imperijos salyno atplukdytus naikintuvus spėjo paruošti skrydžiui. Dalis istorikų teigia, kad būtent tądien Čiuke nulemtas liūdnas Japonijos likimas Antrajame pasauliniame kare.

Deja, nuo manęs aną laivyną paslėpė lagūnos bangelės – sveikata neleido pasvajoti apie mokymąsi nardyti. Sekmadieniais parduotuvės uždarytos ir binto nusipirkti nebuvo kur – teko paaukoti marškinėlius, juos suplėšyti ir taip sutvarstyti sutinusį ir pajuodusį pirštą. Maža to, pradėjo kibti sloga ir viešnagei šioje “Ramiojo vandenyno kloakoje” slenkant tolyn jaučiausi vis blogiau.

Pamėlęs mano pirštas (dešinėje). Pradžioje dar turėjau binto iš Ponpėjos ligoninės (kairėje), tačiau vėliau teko rišti sukarpytais marškinėliais (viduryje).

Ne pagal jo spartietiškumą nepigiame viešbutyje praleidome tris dienas: šitame pasaulio krašte skrendi ne tada, kada nori, bet tada, kai skrenda lėktuvai. Tai buvo ramus laikas, kurį leidome viešbučio numeryje bei kiemelyje, tokiame skurdžiame Lietuvos standartais, bet šitokiame turtingame palyginus su už pastato sienos plytinčia purvo dykyne.

 

Kovo 6 d.


Prapliupus lietui gatvės virto ežerėliais

Vieną dieną užsirašėme į ekskursiją išklibusiu mikroautobusu po salą. Vienintelę kelionę, kurią viešbutis galėjo pasiūlyti, nes su Veno salos žemvaldžiais jie dar palaiko šiokį tokį ryšį. Sudaužytas mikroautobuso veidrodėlis rėkte rėkė, jog tik labai ribotą: kaip pasakojo vairuotojas Pis (vairuodamas vis darinėjęs dureles, kad nusispjautų), mašiną apdaužė kelią pastoję švyturio, kurį turėjome lankyti ekskursijos metu, savininkai, mat už turistų apsilankymą buvo sumokėta tik vienam šeimininkų, o yra dar du.

Vairuotojas atsidaro duris ir nusispjauna nesustabdęs automobilio

Lietus gatves buvo pavertęs upėmis ir ežerais – kanalizacija, Europoje išrasta dar senovės romėnų, čiukiečiams mažai žinoma, o ir ten, kur ji įrengta, nuolat užsikemša ir dvokia (net mokyklos kartais dėl to uždaromos). Šalikelėse bolavo dar daugiau metalo laužu virtusių mašinų nei kitur Mikronezijoje, ir net ištisa tokiom pat atliekom tapusi degalinė.

Pirmoji lankytina vieta, į kurią mus atvežė – Xavier vidurinę mokykla, įrengta tarp bunkeriškų baltų buvusio japonų karo ryšių centro sienų. Liūties pabaigos laukėme tamsioje sporto salėje, kur ant apsilaupiusių sienų kabojo vienišas krepšinio lankas nuplyšusiu tinkleliu. Bet ne, tai ne ta mokykla, kurion žygiuoja eilinių čiukiečių vaikai. Xavier katalikiška mokykla-internatas – itin prestižinė, čia savo atžalas siunčia visos Mikronezijos ir net Maršalo salų turtingieji. Bet užsieniečiai mokytojai angliškas pamokas veda atokių Lietuvos kaimų pradines mokymo įstaigas primenančiose klasėse. Turistams parodoma freska “Karas rojuje” (“War in paradise”) ir vaizdas iš balkono į kalvos viršūnėje tarp medžių stūksantį japonų švyturį (“Čiukas”, beje, reiškia “Kalnas”).

Geriausios Mikronezijoje Xavier mokyklos sporto salė

Žemvaldžiai pinigus renka, bet paveldo netausoja

Į tą statinį, tą prakeiktąją 1944 m. vasario naktį rodžiusį kelią visiems japonų krovininiams ir kariniams laivams artyn būsimo jų negilaus kapo, ir nuvažiavome. Jei taip galima pasakyti, mat vairuotojas automobilį paliko pakalnėje, o toliau kopėme šlapiu, vos pramintu takeliu per džiungles. Sunku buvo – ne tiek skausmas kliudė, kiek baimė pakeisti piršto kaulo padėtį, dėl ko kelionės pabaiga būtų pasunkėjusi. Laimė, padėjo vairuotojas.

Čia kadaise spindėjo japonų švyturio žiburys

Pusiaukelėje stovinčioje troboje susimokėjome dvidešimt dolerių, dar išvydome bunkerį ir seną patranką. Pats švyturys labai apleistas, aprašinėtas nešvankiais užrašais – turbūt tų tuntų vaikų, laipiojusių šlaitu aplink mus. Bet vaizdas iš viršaus – nuostabus, regėjome artėjančią nuają tropinę liūtį (to pliaupimo ribos buvo be galo ryškios), o paskui pirmame švyturio aukšte laukėme jos pabaigos.

Aplankėme ir dar vieną panašiai apleistą vietą, kurios savininkui labiausiai rūpėjo susirinkti dolerius – japonų pabūklą, besiilsintį ant surūdijusių statinių oloje, anais laikais slėpusioje Tekančios Saulės šalies karius. Beje, prieš ekskursiją, už kurią viešbučiui sumokėta atskirai, niekas neįspėjo, kiek dar papildomai reikės mokėti už įdomybių lankymą jų savininkams.

Japonų pabūklas oloje apspistas vaikų

Čiuko turizmo pramonės kainos panašios į Havajų, o kokybė prastesnė, nei dauguma keliauti mėgstančių Lietuvos žmonių galėtų įsivaizduoti. Ak, tas keistasis išteklius, tie žuvę laivai lagūnoje, dviejų štai jau prieš 70 metų besigalynėjusių imperijų palikimas, iš kurio didybės dabar neįdėdami jokių pastangų pinigus kraunasi vietos žemvaldžiai. Kraunasi ir, deja, dažnai čia pat prageria – ir doleriai vėl iškeliauja užsienin, o alkoholizmas dar labiau karaliauja lagūnoje.

O kadaise Čiuke gyveno daugiausiai japonai…

Nežinia koks dabar būtų šitas salynas, jei istorijos vingiai būtų kitaip pasisukę ir vietoje keturių baltų žvaigždžių vandenyno mėlio fone virš jo plazdėtų vėliava su raudona saule baltame fone – “hinomaru”. Japonijos kolonizacijos čia būta tokios intensyvios, kad per keliolika metų japonai skaičiumi Čiuke buvo pralenkę čiukiečius. Sunku įsivaizduoti, kaip tuomet čia viskas atrodė, turbūt buvo daug tvarkingiau. Bet štai Imperiją sudraskė karas ir jos valdiniams teko grįžti tris tūkstančius kilometrų į vakarus (žvelgiant iš Okeanijos salynų, Japonija yra vakarai, o Amerika – rytai).

Be rūdijančių pabūklų ir trūnijančių bunkerių japonus Čiuke dar atmena už žmogų žemesnis paminklėlis pakrantėje, prie kurio mikroautobusas stabtelėjo važiuodamas link viešbučio. Jis neįsivaizduojamą galybę kartų menkesnis už panašų skaičių gyvybių pasiglemžusio tikrojo Perl Harboro memorialus. Havajai – JAV, vienas civilizacijos centrų, o Čiukas – gilus jos užkampis.

Japonijos lėšomis pastatytas juodas paminklas kariams atminti kontrastuoja su aptriušusia aplinka

Tiesa, Okeanijos kultūros ir šiaip neteko neįtikėtinos daugybės žemių: ne tik Havajai šiais laikais – grynos JAV su egzotikos prieskoniu, bet ir didžiausiose Naujosios Zelandijos salose maorius pakeitė anglų palikuonys, Naujojoje Kaledonijoje ar Taityje gausu išeivių iš Prancūzijos, Fidžyje pusė žmonių – indai, o Taivane, kurio stačius uolėtus krantus prieš du tūkstantmečius paliko Okeanijos tautų protėviai, dabar – beveik vien kiniški veidai. Todėl tikriausiai džiugu, kad Mikronezija pilnai grąžinta patiems mikroneziečiams.

 

Kovo 7 d.


Kaip pėsčiomis po Veną vaikščiojome

Pirmadienį ekskursiją pėsčiomis sau suorganizavome patys. Aistė nejaukiai jautėsi, matydama į savo krepšelį įbestus aplinkinių žvilgsnius. O gal jie tiesiog mintyse juokėsi iš mano šlubčiojimo. Aplankėme dvokiančią parduotuvę, kur pirmąjį paimtą sulčių buteliuką teko nešti atgal lentynon kai išvydome, jog galiojimo laikas jau seniai pasibaigęs. Dar – kinų restoraną: stebėtinai padorų, su vaizdu į mažytį uostą. Ilgųjų katerių ten plaukiojo dar daugiau, nei Madžūre ar Ponpėjuje, nes juk Čiukas yra ne viena didelė sala, apsupta salelių, o kelių didesnių salų grupė. Beje, po didelių liūčių veikiausiai kiekvienas namas tampa savotiška sala, juk štai ir dabar, praėjus jau nemažai laiko po paskutinio lietaus, gatvėmis buvo sunku žingsniuoti dėl milžiniškų purvino vandens sklidinų duobių. Apie šaligatvius, aišku, nėra ko nė svajoti.

Vaizdas iš viešbučio koridoriaus balkono (pačių spartietiškų kambarių balkonai atgręžti į jūrą

 

Kovo 8 d.


Sugedus lėktuvui sėdėjome prie pakilimo tako

Antradienio rytą turėjome palikti Čiuką – Aistė šio momento nekantriai laukė. Bet koją pakišo lėktuvo gedimas ir amerikiečių įgulos pareigingumas. Jau sulipusiems į “salų šoklį” pilotas pranešė, kad sugedo indikatorius, rodantis, ar išsiskleidę užsparniai. Skristi galima – bet nesaugu, juk jei užsparniai leidžiantis neišsiskleis, pilotas to nesužinos. “Gal šiame oro uoste bus reikiama detalė” – tarė lakūnas, o mes tik šyptelėjome. Aišku, atsarginių dalių Čiuke nebuvo ir keleiviai vėl išlipo – dar 7 valandoms, kol “Continental Micronesia” suorganizavo naują lėktuvą ir atskraidino jį iš savo bazės Guame.

Čiuko oro uoste nėra nė vienos parduotuvės, prekeivio ar net gėrimo automato, todėl čia aviakompanijų pareiga rūpintis atidėto reiso keleiviais turi ne tik piniginę, bet ir tiesioginę prasmę: jei ne iš lėktuvo suneštos skardinės, būtų tekę kęsti troškulį. Čiukietė darbuotoja be jokio vakarietiško subtilumo apramino dėl atidėjimo sunerimusius į skurdų oro uosto pastatą grąžintus keleivius: “Ką, jūs norite, kad lėktuvas sudužtų?”.

Skaitėme knygas ir ėjome į lauką – saugumo reikalavimai Čiuke nėra perdėti ir iki jau sutemus danguje tarp žvaigdžių sužibo mūsų pasiimti atskriejančio orlaivio navigacinės lempos, galėjome vaikščioti net po lėktuvų aikštelę (joje, aišku, tebestovėjo vienintelis mūsiškis sugedęs Boeing’as). Kiti keleiviai susėdo ant žolės. Vieną grupelę sudarė kostiumuoti mormonų misionieriai – gal penkiolika. Tikriausiai jie grįžinėjo iš misijų, kuriose kiekvienam mormonų vyrui rekomenduojama tarnauti porą metų. Vaikšto misionieriai poromis po du, už tūkstančių kilometrų nuo gimtųjų miestelių, esančių kur nors Jutoje ar Aidache, ir pasakoja aplinkiniams apie savo tikėjimą, apie pranašą Mormoną ir Džozefą Smitą, esą atradusį senuosius Mormono raštus. Ir į Lietuvą misionieriai keliauja, bet mūsuose jų  labai mažai lyginant su Okeanija. Dar prieš gerą savaitę Polinezijos kultūros centre Aistė gailėjosi ten triūsiančių mormonų studentų – o dabar jau sakė, kad tikrai daugybę kartų geriau išvažiuoti į Laję nei vargti čia.

Už aptriušusio ženklo ant žolės lūkuriuoja išlaipinti keleiviai

Džozefo Smito ir Brihamo Jango pasekėjai puikia proga aiškinti apie mėlynosios Mormono knygos sąsajas su Biblija pabėgti kur neturintiems keleiviams nepasinaudojo – šnekučiavosi tik tarpusavy. Galiausiai mėnesienos šviesoje spindėjusios geltonos gaisrinės, parūpintos JAV Federalinės aviacijos administracijos lėšomis, išlydėjo “Continental Micronesia” orlaivį su mumis viduje atgal į Guamą.

Šiam “salų šokliui” kelionę teko baigti priešpaskutinėje stotelėje: Čiuke

Kaip Čiuko parlamentas sudegė

Balandžio 30 d., praėjus porai mėnesių nuo mūsų grįžimo į Lietuvą, supleškėjo Čiuko parlamentas. Vienintelė vaizdo medžiaga internete yra įkelta į Youtube svetainę – ugnies šėlsmą filmavęs čiukietis įgarsino džiaugsmingais muzikiniais ritmais. Informatyvesnis Ponpėjaus laikraščio “Kaselehlie Press” straipsnis, parašytas gegužės 9 d., o pasaulinio tinklo platybes išvydęs tik birželio 1-ąją, pasakoja, kad čiukiečiai, užuot padėję gesinti, plėšė pastato kondicionierius ir nešė į metalo laužą. Ta atliekų aikštelė uždaryta savaitei – bet ne dėl šios, o dėl kitos bylos tyrimo – rašo laikraštis. Be to, vos prieš dvejus metus Čiuke pastatyti nauji “tada gražūs” parlamento rūmai, kurie taip ir liko trūnyti, nes iki jų neveda joks įmanomas pravažiuoti kelias. Straipsnio rašymo metu ten buvo išdaužyti langai, išlaužytos durys, o kambariai čiukiečiams atstojo tualetus. Gaisrinių automobilių saloje irgi nėra, tad gesinimo darbams pasiskolintos geltonosios oro uosto gaisrinės strigo dėl didžiulio savo aukščio.

Atrodo, šioje Ramiojo vandenyno “žlugusioje saloje” į gera niekas greit nepasikeis. Nesvarbu, ar žuvis pūva nuo galvos, ar nuo uodegos, nes čiukietiško rifų ryklio vienodai supuvusios ir ta, ir ana.

Tokios JAV dovanotos gaisrinės su švyturėliais pasitinka ir išlydi visus lėktuvus Mikronezijoje ir Maršalo salose. Tai – bene moderniausia technika tuose salynuose

Lankytinų vietų ir įdomybių Čiuko (Veno) saloje žemėlapis su mano nuomone apie jas. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę


Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną


1.Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2.San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3.Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4.Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5.Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6.Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7.Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8.Guamas: Azijos Kanarai
9.Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai