„Azijos Las Vegasas“. Šis palyginimas skamba gražiai, bet Makao gyventojus jau turėtų įžeisti. Juk Makao (vienintelis Kinijos miestas, kur legalūs lošimai) kazino apyvartomis Amerikos pramogų sostinę jau aplenkė… septyniskart. Į kovą dėl lošėjų milijardų verslininkai meta vis sunkesnes pajėgas: nemokamus re(n)ginius, sunkiai pranokstamą blizgesį ir pastatų didybę. Nuo to eiliniam turistui, tokiam kaip aš – tik smagiau.

Kazino papėdėse stūkso senas europietiškas senamiestis. Mažytis Makao pusiasalis buvo ir pirmoji, ir paskutinė Europos kolonija Azijoje: nuo XVI a. iki pat 1999 m. čia šeimininkavo portugalai. Kinijos specialiojo regiono statusas ir toliau saugo Viduržemio dvasią: dvikalbiai užrašai, kolonijinė teisė, statulos buvusiems užkariautojams, bažnyčia ant nuosavos valiutos (patakų) banknotų…

Makao ir – tankiausiai gyvenama pasaulio šalis. 650 000 kinų čia spraudžiasi teritorijoje, mažesnėje už Alytų. Jų kuklūs, nuo drėgmės pajuodę daugiabučiai grotuotais balkonais sunkiai leidžia patikėti, kad Makao – ir turtingiausias pasaulio kraštas. Bet jis toks yra. Nubūtos šaligatvių užkandinės ir dievybių altoriais puoštos parduotuvėlės – tai ne skurdas, o senoji Kinijos kultūra. Makao niekad nebuvo komunizmo ir revoliucijų, tad tarp užstatytų kalvų ji tebeveša.

Trys Makao veidai pro mūsų viešbučio langą: priekyje – portugališkas senamiestis, toliau – eiliniai XX a. daugiabučiai, gale – kazino ‘Didžioji Lisabona’.

Kazino blizgesys pavergė milijardinę Kiniją

Milijonai įvairiaspalvių lempučių ir šviestukų, aplipusių postmodernistinius „lošimų dangoraižius“ man buvo ir pirmas, ir paskutinis Makao vaizdas. Atplaukiau iš Honkongo – kaip kokios šešios honkongiečių kartos. Daugiamilijoninis Honkongas – vos už 60 km, ir būtent tenykščiams lošėjams privilioti portugalai savajame pusiasalyje dar XIX a. viduryje legalizavo lošimus.

Kinijos gyventojai neturėjo iš ko lošti, paskui atsidūrė už „bambukinės komunizmo uždangos“. Bet pastaraisiais dešimtmečiais Kinija turtėjo ir laisvėjo mėnesiais, ne metais. Ir nors iš Honkongo kasdien tebeplaukia šimtai laivų-raketų reisų, o pagrindinė valiuta Makao kazino – Honkongo doleriai – užtenka pažvelgti į be atvangos per pasienio su likusia Kinija vartus plūstančių turistų upę, kad suprastum: tikrieji pelnai jau iš ten. Beprotiškas Makao lošimų apyvartų augimas – puikiausia to iliustracija: vos 2007 m. aplenkusios Las Vegasą, šiandien jį jau lenkia septynis kartus.

Makao Žvejo prieplaukos koliziejus (dešinėje) ir Sands kazino, bumo metais atsipirkęs per vienerius metus nuo pastatymo.

Ir kazino pasikeitė. Senojoje „Lisabonoje“ („Lisboa“) išvydau nubūtą apskritą salę su perspėjimais nesispjaudyti, patrauklią gal tik užkietėjusiems lošėjams. Likusieisiems greta „pražydo“ naujoji „Didžioji Lisabona („Grand Lisboa“), fotogeniškas gėlės formos dangoraižis. Netoliese – panašūs „Wynn“, „MGM“ – vardai, atkeliavę tiesiai iš Las Vegaso.

Nuo savo amerikiečių „įkvėpėjų“ jie skiriasi tuo, kad fotografuoti lošimų salėse draudžiama. Juk kalbama, kad dažną žetoną ten nuperka Kinijos valdininkai už kyšius. „Rimčiausių šulų“ nemato ne tik objektyvai, bet ir pašalinių akys: jie lošia VIP kambariuose, kur, priešingai nei Las Vegase, ir pralošiami didžiausi milijardai. Tiesos tuose žodžiuose, matyt, yra: 2014 m. Kinijai „paskelbus karą“ korupcijai, Makao apyvartos pirmąsyk smuko.

Makao – nemokamų reginių miestas

„Megakazino“ – ištisi kurortai po stogu. Jų ašys – daugiaaukčiai viešbučiai, jų parkavimo aikštelėse stovi prabangiausi automobiliai, jų lošimų salės atvirai „įsilieja“ į brangių parduotuvių, restoranų ir… nemokamų re(n)ginių prieangius. Visos dienos Makao neužtektų tam, kad išvystum, ką visi kazino laisvai siūlo kiekvienam praeiviui.

Nemokamas baubiančio Fortūnos drakono pasirodymas Wynn kazino

Wynn vestibiulyje kas pusvalandį lydimi muzikos, šviesų, dūmų, projekcijų ir visokio judėjimo, iš grindų iškyla, sukasi ir atgal susmenga tai „Fortūnos drakonas“, tai „Klestėjimo medis“. Atrodo įspūdingiau, nei galėčiau aprašyti. O priešais įėjimą apvaliame „Teatrališkame ežere“ kas 15 minučių pagal muziką šoka fontanai.

Žvejo prieplaukoje – pasaulio uostų pastatų kopijos, net romėniškas amfiteatras.

MGM vestibiulis paverstas šiuolaikinių kinų idealizuojamos „senosios Europos aikšte„. Jos fasadus kas vakarą mistiškai nutvieskia daugiaspalvės lempos. Išėjęs laukan randi auksu blizgantį milžinišką ožį ir „Salvadoro Dali skulptūrą“ (iš tikro kito skulptoriaus, kuriam Dali leido naudoti savo vardą).

Taip, Makao – kičo miestas. Tas kičas pribloškiantis. Tik išbaigti ir suderinti jo kūrinius sunku: nelengva atsikratyti jausmo, kad dalis grožybių surinkta neatsiklausus dizainerių patarimų, o jas įrengė labai eiliniai darbininkai (štai nepaslėpti varžtai ant „Venetian“ debesimis ištapytų lubų bematant griauna „Italijos vakaro“ iliuziją, kurios troško šeimininkai).

MGM Europos aikštės fragmentas.

Akiai pripratus po kiekvieno „įspūdingo“ išvysti „dar įspūdingesnį“, kai kurie išreklamuoti re(n)giniai neišvengiamai pasirodė nuobodūs. „The Galaxy“ spalvingi „Norų kristalai“ ir „Šviesų šou“ (į dangų nukeipti keli galingi žibintai) džiugintų kokiuose Druskininkuose, bet nuo savo Makao konkurentų gerokai atsilieka. Municipalinis „kibernetinis fontanas“ užakusiais purkštukais neprilygo kad ir šviesų kakafonijai tiesiai už jo „vandens projekcijų“ nugaros.

Portugališkas senamiestis ant kalvų

Kinijoje įprasta šluoti nuo žemės visa, kas sena – keisti šiuolaikiniais dangoraižiais. Smagu, kad Makao neįvyko nieko panašaus. Megakazino sustatyti ten, kur prieš 10 ar 100 metų tyvuliavo jūra. Nuo XIX a. Makao plotas šitaip „stumiant“ kranto liniją išaugo net… du su puse karto. „Supiltuosius rajonus“ lengva atskirti: jie lygūs, o senasis pusiasalis ir salos – kalvoti.

Ant Guia kalvos – pirmasis Azijoje švyturys. Ant Penja kalvos – senoji vyskupų rezidencija (5% makaniečių tebėra katalikai), supama šiandieninės „grietinėlės“ vilų ir mažų daugiabučių (palyginus su įprastiniais 40-aukščiais ir butas triaukštyje – prabanga). Pro langus jie mato jūrą ir… papėdės gyventojų stoguose sudžiaustytus rūbus.

Apsauginių apsupti Makao ‘chefe do executivo’ (žodžio ‘prezidentas’ vengiama, kad neatrodytų tolygus Kinijos vadovui) svečių namai ant Penja kalvos.

Garsiausiosios Tvirtovės kalvos višūnėje – portugalų fortas, 1622 m. atlaikęs olandų ataką. Šiandien ten Makao muziejus, lyginantis Europos ir Kinijos kultūras. Kinams, matyt, įdomesnė pirmoji eksponatų linija. Juk Makao yra europietiškiausia vieta, kurią dažnas jų yra matęs.

Greta – Makao simbolis, barokinis Šv. Pauliaus Jėzuitų katedros skulptūruotas fasadas. Didžiausias Azijoje navas ir altorius XIX a. nugriovė taifūnas. Puošnūs griuvėsiai aitrina dešimčių tūkstančių kasdien laiptais kopiančių kinų vaizduotę: „kokia nuostabi ji turėjo būti, kol stovėjo visa?“. Papėdėje daug sveikų bažnyčių, bet nė viena tokių minių nesutraukia.

Šv. Pauliaus bažnyčios fasadas ir laiptai prie jo.

Ten, apačioje, žaviausioji – Senato aikštė. Į pabaigą ėjo avino metų pradžios šventės. Festivaliniai galvijų formos žibintai ir „asmenukių lazdom“ ginkluotos geltonodžių minios stebėtinai kontrastavo su rusvomis senų rūmų arkadomis, it stebuklingai perkeltomis iš Pirėnų ar Lotynų Amerikos.

Žavus ir kalvotas Lujižo di Kamoišo parkas, kurio oloje šis poetas neva kūrė nacionalinį epą Luzijadas – apie bebaimius portugalų tyrinėtojus ir užkariautojus, apsėjusius visų kontinentų pakrantes savo fortais ir vėliavomis. Prieš 16 metų paskutinė jų nusileido būtent Makao, bet keli tūkstančiai užsilikusių portugalų (0,6% gyventojų) tebesididžiuoja tomis legendomis.

Senato aikštė naktį. Lošimų bumas įgalino suremontuoti ‘Lojalųjį Senatą’ ir visą senamiestį, kuris 2005 m. tapo UNESCO paveldu

Parko protestantų kapinės (uždarytos 1858 m.) priglaudė ir prašalaičius jūreivius, ir britų dailininką Džordžą Činerį, kurio XIX a. dar kaimiško Makao peizažai – vietinio Meno muziejaus pažiba. Žavus atgarsis eros, kai europiečiai raikėsi planetą.

Gyvenimą reguliuoja kultūra, drėgmė ir vietos stoka

Bet kur Makao centre pakėlęs galvą išvysti viena ant kitos „lipančias“ daugiabučių eiles, spauste spaudžiančias senąjį paveldą. Jų laiptinės priplėkusios ir purvinos. Švaros kultas baigiasi kartu su Vakarų pasauliu, o pastarojo čia teliko atplaišos, tegu ir didelės.

Gyvenamosios Makao dalies vaizdas nuo tvirtovės kalvos. Tušti kalnai tolumoje – tai jau ‘žemyninė Kinija’ (Makao mėgina kai kuriuos tuos ‘neišnaudotus plotus’ išsinuomoti 35 metams). Žalsvas pastatas centre – mūsų viešbutis.

Ir viešbutyje gyvenome labai autentiškame. 11-ajame istorinio tarpukarinio „Hotel Central“ aukšte. Už lango – seni rūmai ir kazino spindesys, viduje – atplyšusios lubos ir tapetai, nebėgantis dušas, kruvini(?) čiužiniai. Rezervuoti internetu tokių neįmanoma: jei nenorite nakvoti megakazino (kur kainos prasideda nuo 100 eurų už naktį), geriausia ieškotis kambario jau atvykus (mūsiškis kainavo 45 eurus).

Gal todėl viešbučio koridoriuose neregėjome jokio kito svečio, išskyrus prostitutes ir jų klientus. Tai legalu, ir vakarėjant „plaštakės“ įkyriai ka(l)bina vyrus visose aikštėse ir lošimų namų prieigose. Nepratusiam man atrodė keistai, kai policininkas į panašias scenas nė žvilgsnio neatsuko. Laimė, buvau su žmona, tad grožėtis auksaspalviais fasadais prostitutės nekliudė.

Prostitutės bendrauja su lošėjų kompanija netoli Wynn kazino.

Ir kekšės, ir jų samdytojai – kone vien iš „žemyninės Kinijos“, bet ir makaniečių gyvenimą bumas keičia. Mokyklose apie pusę vaikų lieka antramečiais, trečiamečiais: laukia, kol sulauks 21-erių ir įsidarbins krupjė. Lošimų namuose – 2500 eurų algos nebaigusiems nė vidurinės, 6000 eurų rimtesniems specialistams. Makao pasieniečiai neleidžia atsivežti „pigios darbo jėgos“ iš Kinijos, tad magnatai krato pinigines.

Bet sėkmės makaniečiai tebeprašo dangaus, o ne ruletės: niekur nemačiau šitiek gatvių altorėlių. Gretimų verslų šeimininkai ant jų deda vaisius taoizmo dievybėms.

Garsiausia šventovė skirta A-Ma, jūrų deivei, kurios garbei ir pavadintas miestas (portugalai ten paklausė „Kaip vadinasi ši vieta?“ ir gavę atsakymą „Ma šventovė“ („Makao“) pamanė, kad tai viso pusiasalio vardas). Naktimis švyti 20 m gailestingumo deivės Kun Jam skulptūra pakrantėje. Net kitas religijas kinai vertina per taoizmo prizmę: štai buklete turistams viena Makao katalikų bažnyčia įvardijama kaip skirta garbinti… „portugalų deivei poniai Fatimai“.

Kun Jam statula. Jos pjedestale – nelabai informatyvus centras, turintis pristatyti Kinijos religijas.

Vietoje jūros – didžiausių pasaulio kazino lyguma

Senuose žemėlapiuose Makao susidėdavo iš pusiasalio ir dviejų salų, kurių kaimeliuose gyveno žvejai. Šiandien abi salos „suaugo“ į vieną: jas skyrusį sąsiaurį prieš kelis metus pakeitė Kotajus, išblizgintas klestintis naujausių kazino rajonas. Lošimų namai čia dar didesni, nei centre, o „Venetian“ – greta Katedros varpinės ir Rialto tiltų kopijų išorėje, greta „Viduramžių freskų“ ir į gondolų pilnus kanalus atsiveriančių fasadų viduje – turi ir didžiausią pasaulyje lošimų salę (3400 lošimų automatų ir 800 stalų).

Gretimame „The Galaxy“ vestibiulyje kas pusvalandį iškylantis krioklys atidengia „Fortūnos deimantą“, šalimais šokant „žmonėms-povams“. Prie kiekvieno megakazino – autobusų stotis, iš kurios – reisai į uostą, pasienį, kitus lošimų namus. Nemokami. Net pasiimti vandens butelius gali kiekvienas norintis: lošimų magnatai tiki, kad atsidūrę tarp spindesio ir automatų činkšėjimo dauguma šiaip ar taip susigundys p(r)alošti, tad iškabų „Tik kazino klientams“ nemačiau niekur.

Kotajus. Venetian (kairėje) ir Galaxy (tolumoje dešinėje) mūrai. Venetian viduje net buvome pasiklydę.

Visame Makao naktimis pluša ne tik lošimų namai ir „saunos“ (viešnamiai), bet ir jų prieigų parduotuvės, restoranai. Mieste vyrauja vakarietiški lošimai. Pasitaiko keli kiniški, tokie kaip Sic Bo „kauliukų ruletė“, bet tradicijos nyksta. Kanidrome už lenktyninius greihaundus pustuštėse tribūnose lažinosi tik keli senyvi makaniečiai, o vabzdžių kautynės teliko muziejaus nuotraukose.

Lietuvos BVP prilygstančios 50 mlrd. dolerių metinės lošimų pajamos Makao – ir džiaugsmas, ir baubas. Koks krachas ištiktų, jei lošėjų „kranelis“ staiga užsisuktų? Išeitis: „Disneilendas suaugusiems“, kokiu jau seniai tapo Las Vegasas. Ten arti tobulybės visos pramogos, o ne tik lošimų stalai ir automatai.

„Cirque du Soleil“ Makao nesudygo, bet beveik kasdienis „House of Dancing Water“ šou („City of Dreams“ Kotajaus megakazino) jį pranoksta. Vien tik šiam vaidinimui pastatytas itin modernus teatras, kur scena per kelias sekundes virsta giliu baseinu, milžinišku fontanu ar motociklų triukų arena. Dekoracijos mainosi akyse, o puikūs akrobatai, šokėjai ir kovos menų meistrai vaidina lyg niekur nieko. Pigiausi bilietai kainavo 71 eurą, bet vertėjo: tai buvo įspūdingiausias šou, kokį esu regėjęs.

House of Dancing Water šou. Fragmentas iš oficialaus tinklapio.

Keistai unikalus Makao

Turtingas Kotajus it miražas iškyla žvelgiant nuo penkių muziejumi paverstų 1921 m. vilų (jų pasiturintys portugalai šeimininkai pro tuos pačius langus gerėdavosi sąsiauriu ir tolima sala). Visa tai – Taipos kaimas, puiki vieta paskanauti vietos virtuvių: ir kiniškos, ir portugališkos, ir jų santuokoje gimusios makanietiškos. Makao žymi bandelėmis su kaulėta kiauliena, ypatinga džiovinta mėsa, o gausios saldėsių krautuvėlės savo „turtus“ leidžia ragauti nemokamai.

Portugalų istorijos Makao tiek, kad valdžia rimtai pluša stengdamasi priminti, kad kad čia – Kinijos žemės. Atkūrė „Mandarino namą„, kur XIX a. dienas leisdavo žymus rašytojas Džengas Guanjingas. Jo gausiuose kiemeliuose mačiau naujamečius liaudies žaidimus.

Rua de Felicidade restoranų gatvė Makao centre. Kazino toliau, tad apie vidurnaktį restoranai jau užsidaro. Languose – akvariumai su jūrų gyviais; kinai mėgsta pirštu parodyti, ką jiems pagaminti.

Visa tai daro Makao keistu ir unikaliu. Vartotojiški malonumai, kolonijinė istorija ir kinų kultūra, rodos, nesuderinami – bet visi jie – Makao koziriai. Dekadansas kultūrinius lobius ne tik iš lėto stelbia, bet ir padeda atrasti. Įspūdingais uždarbiais pilnai džiaugtis neleidžia ne ką mažiau stulbinantis gyventojų tankumas (21 190 žmonių į km2 – taigi, po 5 kvadratinius metrus žemės ir vandens kiekvienam piliečiui).

Todėl Makao nėra nei „drėgnasis Las Vegasas“, nei „mažasis Honkongas“, nei „Azijos Pirėnai“, nei „turtingoji Kinija“. Makao yra Makao. Vienintelis ir nepakartojamas.


Kiti straipsniai iš kelionės po Perlų upės deltą

1. Perlų upės delta: Kinijos langas į pasaulį (įžanga)
2. Makao – naujai sena pramogų sostinė
3. Honkongas – šviesų ir jūrų miestas
4. Gvangdžou-Šendženas – Didžiausias rytdienos miestas