Egiptas! Tai tarsi keturios šalys vienoje, ir tik nuo tavo norų priklauso, kuriuos Egiptus atrasi tu.
Gal Senovės Egiptą – pasaulio civilizacijos lopšį su “nežemiškom” piramidėm bei obeliskais, faraonų kapais bei mumijomis ir tokia kilniai svetima mūsų laikams istorija.
Gal “kurortinį” Egiptą – didelius it miesteliai viešbučius palei karštą koralinę jūrą, kur net nesupranti esąs “egzotiškoje musulmoniškoje šalyje”.
Gal šiuolaikinį Egiptą – su diktatūra, terorizmu, skurdu, tragišku eismu – bet kartu labai gyvą, įvairią šalį, kurioje gyvena ketvirtis visų pasaulio arabų.
O gal “amžinąjį” Egiptą – begalines dykumas su oazėmis ir miražais.
Išmaišiau visus Egiptus. Visos lankytinos vietos, patarimai – viename straipsnyje.
Egipto kurortai – karštis, jūra, patogumas, tik mažai Egipto
Atrodo net šventvagiška pradėti kelionių vadovą po Egiptą nuo jo kurortų. Juk ši šalis gali pasiūlyti tiek kultūros, istorijos!
Bet daugelis lietuvių keliauja būtent į Egipto kurortus. Skristi į juos taip paprasta ir patogu, kad net norint tyrinėti Egipto kultūrą dažniausiai geriausia skristi į kurortus ir keliauti (ilgam) iš ten. Taip ne kartą dariau ir aš (jei Egipto kurortai nedomina visai – šį skyrelį tiesiog praleiskite).
Visi „tarptautiniai“ Egipto kurortai yra prie Raudonosios jūros, kur klimatas karštesnis. Liepos dienomis – +36, spalio ir balandžio – apie +30, sausio – +22, taigi, pagrindinis kelionių sezonas ten yra pavasaris-ruduo. Dykuma, tad nelyja beveik niekad.
Garsūs Egipto kurortų vardai Hurghada, Šarm El Šeichas, Masa Alamas, Taba kiek klaidina. Iš tikro kelionių agentūros jais vadina ne kurortus, bet ištisus pajūrio ruožus. Daugelis „Hurghados viešbučių“, tarkime, nėra Hurghadoje – gali stovėti ir 50 ar 100 km nuo jos mažuose kaimuose ar miesteliuose, o, dar dažniau – išvis dykumoje „vidury niekur“. Važiuodamas Raudonosios jūros plentu nuolat matai tarsi miražas iškylančius tokius milžiniškus kompleksus – su apartamentų pastatų eilėmis, restoranais, baseinais, net mini vandens parkais. Spindinti tvarkos oazė baigiasi, vėl grįžta šiukšlinoka dykuma.
Todėl keliaujant į Egipto kurortus svarbiau nei kur kitur tinkamai išsirinkti viešbutį, nes didžiąją dalį laiko teks leisti jame. Daugeliui klientų to ir reikia: saulės, jūros, ramybės, gal dar koralų po vandeniu, o ne egiptietiško ar kurortinio chaoso. Jei aktualu „pasižmonėti“, išbandyti daugiau barų ar kavinių, verta renkantis viešbutį patyrinėti žemėlapį – kad jis stūksotų didelio kurorto centre (didžiausias kurortas – Hurghada – beveik Kauno dydžio; antras pagal dydį – Šarm El Šeichas – Panevėžio dydžio).
Tiesa, net ir Egipto kurortų centruose daugelis paplūdimių privatūs, priklauso juos sutvarkiusiems viešbučiams ir jų klientams. Štai iš Hurghados pagrindinės turistinės promenados bei visų jos kavinių jūros nė nesimato – ją užstoja didžiuliai viešbučių, parduotuvių kompleksai. Kartą vienu takeliu pavyko prieiti „kitu kampu“ pažiūrėti į Raudonąją jūrą, kita apsauginių pamaina ten jau neįleido: „Kur jūs apsistoję? Ne šitame viešbutyje? Tai ten ir eikit prie jūros“. Todėl Egipte poilsiautojams labai svarbu, kad „savas“ paplūdimys būtų geras, nes prieinamų kitų arti gali nebūti.
Tiesa, kavinių, barų, restoranų kurortų centruose yra daug skirtų ne vien viešbučių svečiams. Gyvenant juose, dažnai neverta pirkti „all inclusive“ paslaugos, kai į atostogų Egipte kainą įeina ir pietūs, vakarienė: aplinkui pavalgyti rasi pigiau ir įvairiau (kad ir koks gausus, viešbučio bufetas ribotas).
Bet net ir Raudonosios jūros kurortų centrai yra „oazės turistams“, į kurias suvilktas visas pasaulis – picos ir pelmeniai, alkoholis ir amerikinė popmuzika Budos baruose. Daugiau užrašų ten ne arabiški, o angliški ir rusiški (kadangi Egiptas yra arčiausia „karšta žemė“ rytų Europai, labiausiai jo kurortus pamėgę būtent buvusios Sovietų Sąjungos turistai). Iš tikrojo Egipto likę nebent įkyrūs prekeiviai ir taksistai, ar pavieniai poilsiautojai iš didmiesčių. Istorijos nėra išvis: visi Egipto Raudonosios jūros kurortai iki turizmo proveržio keliasdešimt metų atgal buvo tik žvejų kaimeliai.
Jei norite „atostogauti kaip vietinis“, geriausia vieta – Egipto kurortai palei Viduržemio jūrą, ypač – Aleksandrijos didmiestis (5,5 mln. gyventojų). Ten nėra privačių paplūdimių ar „turistų rezervatų“. Tvyro tokia laikų bent 50 metų atgal dvasia: romantiškai(?) aptrūnijęs ir apipelijęs senamiestis iš nuostabių XX a. pradžios rūmų, o beveik visi taksi – Žiguliai. Tačiau driekiasi 20 km ilgio žavi pajūrio promenada-magistralė su šimtais jaukių kavinių, o, svarbiausia, vietiniai prekijai dar nesuprato, kad užsienietis tėra „vaikštanti piniginė“ kurią būtina „papurtyti“ įkyriai kišant paslaugą už dešimtgubą kainą. Prie Aleksandrijos miesto Al Kaitbai forto vietiniai net panoro su mumis nusifotografuoti – tokia retenybė užsieniečiai ten. Tiesa, ta pakrantė kiek vėsesnė (liepos dienom vidutinė temperatūra +30, balandžio/lapkričio +24, sausio +18).
Senovės pasaulyje Aleksandrija buvo vienas svarbiausių miestų (įkurtas Aleksandro Makedoniečio), bet iš visos tos didybės telikusios kelios kolonos ir katakombos. Turizmo bukletai rekomenduoja “Aleksandrijos švyturį” ar “Aleksandrijos biblioteką”, tačiau tai tėra nauji pastatai niekaip nesusiję su senovės stebuklais (tiesa, biblioteka – gana įspūdinga).
Tiesa tokia: Egiptas – milžiniška šalis (sulig trim Vokietijom). Bet kokios svarbios lankytinos vietos yra bent 200-300 km nuo bet kurio kurorto. Nes jos visos yra Nilo slėnyje, vingiuojančiame po visą Egiptą. Trys Nilo slėnio perlai – Kairas (su Egipto piramidėmis), Luksoras (su puošniais požeminiais faraonų kapais) ir Asuanas (su Abu Simbelo šventykla „netoliese“).
Egipto piramidės – aplenktos dydžiu, bet ne didybe
Egipto piramidės! Sunku net sugalvoti, nuo kur pradėti pasakoti, nes pamėginus suvokti daugybę faktų apie jas nugara eina pagaugais.
Piramidžių amžius. 5000-4000 metų. Pagalvokite – nuo tų piramidžių pastatymo iki Romos Imperijos praėjo daugiau laiko, nei nuo Romos Imperijos iki šiandien! Kai prieš ~2200 metų senovės graikų išminčiai įtraukė piramides tarp Septynių pasaulio stebuklų, jau tada jos buvo dviem tūkstantmečiais senesnės už visus likusius šešis. O dabar beliko vienintelės, kurios dar stovi! Paskutinis konkurentas nugriuvo prieš 600 metų…
Piramidžių dydis. Cheopso piramidė 3800 metų buvo aukščiausias planetos pastatas – kai joks pastarųjų metų statinys šio titulo neišlaikė ilgiau kelių dešimtmečių. Lietuvoje tokio aukšto pastato (ne TV bokšto ar kamino) iki šiol nėra.
Piramidžių mistika. Tai, kad žmonija ištisus tūkstantmečius nepakartojo nieko panašaus, iki šiol skatina teorijas apie jas pastačiusius magus ar ateivius. Juk jos tiesiog kitokios nei visa kita, statyta senovėje, Viduramžiais, net naujaisiais laikais.
Daug „Senovės pasaulio“ paveldo žavi vien todėl, kad senas (pvz. gerokai nusivyliau Stounhendžu), bet Egipto piramidės priblokštų kada bebūtų pastatytos. Net jei nūdienos dangoraižiai aukštesni, nė vienas jų nėra tiek ištįsęs dar ir į plotį. Ir tie iš dykumos styrantys dirbtiniai akmeniniai kalnai ir šiandien toks pat magiškas vaizdas, kaip ir prieš 1000 ar 3000 metų.
Kiekviena piramidė – Egipto faraono kapas. Tų „dirbtinių kalnų“ viduriuose nutiesti slapti koridoriai, o kažkur giliai (gal aukštai, o dažniausiai išvis po žeme) – salė su valdovo sarkofagu. Šiandien daugelis koridorių atverti turistams ir leistis į juos – unikali patirtis, kokios kitur pasaulyje nerasi. Laiptai žemyn, tada tiesiai, tada vėl į viršų, pro “netikrus kapus” plėšikams apgauti… Ne kartą spraudžiausi susilenkęs, tegalėjau lipti žemyn atatupstas, ne vienas šikšnosparnis atsitrenkė į kūną, sunkiai nusakomas “piramidžių dvokas” stiprėdavo su kiekvienu metru, o ryte gerokai skaudėdavo kojų raumenis. Bet pasiekti galutinį tašką 5 milijonų tonų akmenų apsupty – magiška!
Visos Egipto piramidės stūkso vakariniame Nilo krante – mirusiųjų krante – anapus senovės Egipto sostinės Memfio. Tas “Gyvųjų” miestas sunyko kaip ir visi jo gyventojai, o mirusiųjų miestas – liko.
Garsiausias piramidžių kompleksas – Gizos piramidės, kur stovi ir dvi aukščiausios (Cheopso, 139 m ir Chafrės, 137 m). Aplink išsidėstęs ištisas turistinių viešbučių ir restoranų miestelis, o jei kokia ekskursija „veža prie Egipto piramidžių“, tai beveik visada – būtent (dažniausiai – vien tik) į Gizą. Nes tai – pati „piramidžių eros“ viršūnė.
Bet tokių piramidžių laukų ~40 km spinduliu – dar ne vienas ir ne penki (iš viso Egipte piramidžių virš 100, nors didžioji dalis nedidelės ar apgriuvusios).
Piramidžių istoriją geriausiai supranti prie Sakaros piramidžių. Anksčiau faraonai laidodavosi po eiliniais vienaukščiais pastatais, vadinamais mastabomis (Įspūdingiausia tarp tokių Sakaroje – Ty mastaba). Sau kapą statydavosi dar būdami gyvi, nes nuo to priklausė jų amžinasis gyvenimas. Faraonas Džoseris valdė ~25 metus – mastabą jau įsirengė, o dar mirtis nesišviečia. Tad jo architektas Imhotepas ant vienos mastabos pastatė kitą siauresnę, ant tos – trečią ir t.t. Taip gimė Laiptuotoji Sakaros piramidė (65 m).
Vėlesni faraonai nebenorėjo nusileisti Džoseriui – jiems irgi nepakako mastabų, reikėjo piramidžių. Bet faraonui Snefru laiptuota forma nepatiko – norėjosi taisyklingos. Tik kaip tokią pastatyti? Patirties nebuvo, architektams beliko spėlioti, bandyti. „Pirmasis blynas“ – Maidumo piramidė (62 m) – prisvilo. Jos šonai sugriuvo, nors jos vidurys iki šiol stūkso it koks senovinis supermasyvus gynybinis bokštas. Landos ir kapas irgi liko, bet Snefru ten nesilaidojo – jis norėjo tobulos piramidės.
Tolesnių Snefru bandymų laukas – Dašuro piramidės. Pirmąją, Lenktąją Dašuro piramidę (105 m), bandė statyti gana stačią, bet vėl pasirodė, kad ji grius, tad viršus pastatytas gulstesnis.
Snefru toks vaizdas irgi nepatiko, tad jis užsakė trečią piramidę – kad jau nuo pat pradžių būtų statoma tokiu kampu, kad išstovėtų tūkstantmečius. Ir ta Raudonoji Dašuro piramidė stovi, ir yra trečia pagal aukštį Egipto piramidė po dviejų Gizos piramidžių (105 m), ir ne ką mažiau įspūdinga. Visos vėlesnės piramidės (tarp jų ir Gizos) tebuvo didesnės ar mažesnės jos kopijos.
Verta aplankyti daugiau nei vieną piramidžių lauką. Gal Gizos įspūdingiausios, bet ten esi kitų turistų ir prekijų apsupty, be to, jas beveik „prarijęs“ Kairas, aplinkui – didmiestis. Sakaroje – ramiau, Dašure dar gali, kaip prieš šimtmetį, pajusti tą supančią dykumos didybę, o Maidumo piramidės net kalbinti vietiniai turizmo organizatoriai nežinojo.
Be to, Sakaroje yra ir daugiau lankytinų vietų – ypač įdomus Serapeumas, kur faraonų vertose katakombose laidoti šventieji jaučiai. Senovės Egipte būdavo tikima, kad daugelis dievų įsikūnija į kokius gyvūnus: tie gyvūnai, kol būdavo gyvi, garbinti, jiems mirus mumifikuoti tarsi faraonai ir tuomet „ieškoma“ naujo gyvūno, į kurį įsikūnijęs dievas. Dievas Ptah „įsikūnydavo“ į jaučius ir kadangi šis dievas „globojo“ Egipto sostinę Memfį, jo „įsikūnijimų“ kapai – puošniausi iš visų Egipto „dieviškųjų gyvūnų“ kapų.
Kairas – milžiniška, bet primiršta Egipto sostinė
Kairą, kaip ir visą Egiptą, užgožia piramidės. Dažna „Ekskursija į Kairą“ – tai tik kelionė prie Egipto piramidžių ir atgal, pakeliui stabtelint Egipto muziejuje. Taip, jis – vienas turtingiausių pasaulyje muziejų, bet jis irgi skirtas išimtinai senovės Egiptui: jo dievų ir valdovų statuloms, hieroglifų pilniems papirusams, seniausiems pasaulyje realistiniams portretams iš Fajumo oazės, faraonų mumijoms, auksinėms Tutanchamono įkapėms.
Šiuolaikinis Kairas daugeliui praslenka anapus autobuso lango. Bet juk tai – didžiausias arabų pasaulio ar net visos Afrikos miestas, kuriame – apie 20 mln. žmonių! Kiekvienas rajonas – vis kitas Egipto, Arabijos, Afrikos veidas.
Labiausiai „tipinis“ Kairo rajonas vadinamas Islamiškuoju Kairu. Tai – ištisas egiptietiškas miestas, kurį dar VII a. pradėjo statyti Egiptą užkariavę arabai. Su turgumis virtusiomis siauromis gatvėmis, mečetėm, medresėm, tautiniais drabužiais vilkinčiais seneliais prie puodelių kavos žaidžiančiais eilinę nardų partiją ir stebinčiais vos prasilenkiančias mašinas, autorikšas ir asilų kinkinius.
Islamiško Kairo pažiba – Citadelė, įtvirtintas miestas ant kalno, valdovo Saladino pastatytas gintis nuo kryžininkų, su didingomis mečetėmis ir dar didingesniais vaizdais žemyn (net piramidės giedrą dieną matosi). Tuos, kam patinka „keistos ir neatrastos vietos“, labiau traukia Šiaurinės kapinės: visa Viduramžių Kairo grietinėlė ten laidojosi milžiniškuose kapuose. Dideliuose tarsi namai: kad giminės galėtų pernakvoti atvažiavę jų aplankyti. Blėstant tų didžiūnų atminimui, kapuose apsigyveno ne giminės, o… tūkstančiai benamių. Skamba nejaukiai, bet Kairas saugus miestas, o Šiaurinės Kapinės dabar tiesiog dar vienas miesto rajonas, keistas Islamiškojo Kairo tęsinys kur gyvieji gyvena tarp mirusiųjų.
Šalimais ir Al Azhar parkas, turtingų arabų dovana miestui: šiukšlyną 2005 m. čia pakeitė medžiai, nuostabūs vaizdai į Islamiškojo Kairo stogus. Jausmas tame parke nebūtų toks stebuklingas, jei jis plytėtų kur Europoje, bet po Islamiško Kairo chaoso ir purvo be žalumos Al Azhar parkas palieka didžiulį įspūdį. Aišku, kodėl kone šimtai jaunavedžių porų kasdien būtent čia rengia fotosesijas (yra net oficialus „jaunavedžių bilietas“), o ištisos giminės renkasi piknikauti ant nupjautos ir palaistytos žolytės.
Dar XIX a. Egipto valdovams Islamiškasis Kairas atrodė pasenęs, atsilikęs; karalius Mahometas Ali įkvėpimo žvelgė į Paryžių ir pastatė naują Kairo centrą su didingais europinio stiliaus pastatais ir rūmais. Kairą keliautojai net praminė „Paryžiumi prie Nilo“. Dalis anos didybės trupa ir griūva, dalis seniai perstatyta nykiais daugiaaukščiais, bet Kairo centre (Tahrir aikštėje ir ryčiau) dar gali pasijusti labiau Europoje nei Afrikoje. Ten kostiumų gerokai daugiau nei tradicinių drabužių, o vakarietiškų prekės ženklų – nei turgaus prekijų. Tarp įdomiausių vietų netoli centro – Manialo rūmai, kuriuos sau pasistatė paskutinysis Egipto monarchas Farukas II (nuverstas 1952 m.): kad ir kiek Egipto valdovai imitavo Europą, gyventi norėjo rytietiškai, su atskiru sosto pastatu sode, nuosava mečete ir t.t.
O tikrasis Kairo senamiestis yra Koptiškasis Kairas, kurį pradėjo statyti dar Romos Imperija tada, kai arabų Egipte nebuvo nė padujų ir klestėjo Senovės Egipto kultūra. Senovės egiptiečiai niekur neišnyko: tiesiog jie dar nuo Jėzaus laikų pamažu atsivertė į krikščionybę (pats Jėzus Kristus, sakoma, lankėsi ten, kur dabar Koptiškasis Kairas). Jie sukūrė unikalią krikščionybės pakraipą – koptybę. Nors ilgainiui koptai perėmė užkariautojų arabų kalbą, jie vieninteliai dar vis meldžiasi senovės egiptiečių kalba. Jų bažnyčios kitokios: keistais raštais, kabančiais kiaušiniais (simbolizuoja Kristaus prisikėlimą, „išsiritimą iš mirties lukšto“) ir dar daug kuo. Ginčijamasi, ar koptai šiandien sudaro 10%, ar 15% egiptiečių, nes daug kur jie „nematomi“ (kaip pasakojo koptas vienuolis, netolerancija verčia slėpti religiją ar net atsiversti į islamą), bet Koptiškasis Kairas yra jų Vatikanas, jų popiežiaus rezidencija, palyginus su likusiu Kairu, tvarkingas it išlaižytas it koks Europos senamiestis. Žavu pasivaikščioti po bažnyčias – Kabančią bažnyčią ar Šv. Barboros bažnyčią ir Koptų muziejų kur kaupiamas šios religijos menas.
Bet nereikia turėti iliuzijų, kad koptai gyvena turtingiau už kitus egiptiečius. Čia tik jų „sostinė“ Koptiškasis Kairas bei pagrindiniai vienuolynai. Manšeja Nasir koptų rajonas 8 km nuo koptiškojo Kairo atrodo it „Bado žaidynių“ pasaulio scena: 65 000 žmonių ten gyvena susiveždami iš viso Kairo šiukšles, rūšiuodami, perpardavinėdami. Štai atrieda eilinis pikapas ar sunkvežimis, kurio šiukšlių krovinio aukštis dvigubai aukštesnis už jį patį, pypdamas vos prasilenkia su kitu tokiu pat. Štai autorikšos veža vietinius iki artimiausio didesnio kelio (rajono gatvės taip baisiai išmaltos, kad likusio Kairo taksistai net iškviesti atsisakydavo ten važiuoti). Štai po dvokiančią šiukšlių krūvą šmirinėja laukiniai milžiniški šunys.
Štai šeima tempiasi gatve kažkokius metalinius vamzdžius. Ir čia pat – parduotuvėlės, kaljanus kavinėse traukiantys seneliai, iš mokyklų į savąjį šiukšlų rajoną pareinantys kuprinėti vaikai. Žmonės kaip žmonės, gal net garbingesni ir draugiškesni nei kitur Kaire: 2 km einant rajonu nė vienas nepaprašė pinigų, nebruko įkyriai kokių prekių, o vaikai nebent šypsodamiesi pasisveikindavo tarsi pirmąsyk išvydę turistą. O rajono „viršūnėje“ – Šv. Simeono katedra, didžiausia Artimųjų Rytų krikščionių bažnyčia, ar tiesiog uoloje iškaltas 17 000 vietų amfiteatras: ir šiukšliarinkiai vardan Dievo sukūrė kai ką labai įspūdingo. Prie bažnyčios įėjimo išmestos skalbimo mašinos ar „išmėsinėtų“ fotelių jau nė nepastebi: palyginus su tuo, kas aplink, bažnyčios prieigos atrodo tvarkos oazė.
Toliau nuo šių centrų Kairas ištįsta į aplinkines dykumas – aptrupėjusiais nuobodžiais daugiabučiais ir naujais ir vis naujais vidurinės klasės priemiesčiais. Šen bei ten stūkso prekybos centras, šen bei ten kelias naujai grįstas, bet visa tai skęsta kioskų-parduotuvėlių, byrančių automobilių ir pradaužyto asfalto jūroje.
Tarp retų šiuolaikinio Kairo įdomybių – Spalio karo panorama, toks keistas 4D teatras, atvaizduojantis Egipto karą su Izraeliu 1973 m. (pagal kompiuterine grafika atkurtus vaizdus ir šlovingą Sueco kanalo kirtimo sceną jis atrodo buvęs daug sėkmingesnis Egiptui, nei iš tikro). Didžiulis akcentas jam, armijai primena, kad, visgi, esi Artimuosiuose Rytuose, ir regiono skauduliai dar visai nepagijo.
Luksoro gyvųjų krantas: pagrindinės Egipto šventyklos
Senovės Egipto istorija truko ~4000 metų. Civilizacija gyvavo ilgiau nei bet kuri kita pasaulio istorijoje, klestėjo dar tris tūkstantmečius po piramidžių statybų. Senąją Egipto Karalystę (sukūrusią piramides) keitė Vidurinioji karalystė (prieš 4000 metų), paskui – Naujoji Karalystė (prieš 3500 metų). Siekį statyti „Kuo aukščiau ir plačiau“ pakeitė „Kuo puošniau ir gražiau“.
To „brandžiojo“ ir „meniškojo“ Senovės Egipto širdis buvo dabartinis Luksoras ir nė savaitės neužteko išžvalgyti visoms šito miesto grožybėms.
Rytiniame Nilo krante – šventyklos, buvusi viso Senovės Egipto religinė širdis. Mažesnė Luksoro ir pati didžiausia Karnako, jas jungia ~3 km sfinksų alėja. Abiejų „švenčiausiose erdvėse“ leopardo kailiais vilkintys šventikai kasdien rūpindavosi šventąją dievo statulėle: pažadindavo įleisdami saulę pro masyvias duris, nešdavo jai suaukotą maistą, vakare „užmigdydavo“.
Tos statulėlės buvo auksinės ir po to, kai Senovės Egipto religiją galutinai įveikė krikščionybė, jas išlydė, tad „švenčiausių erdvių“ kambarėliai visose Egipto šventyklose – nykūs ir tušti, tik nuo grindų iki lubų sulipdyti bareljefai primena ten vykusius aukojimus ir garbinimus: štai koks valdovas ar šventikas parklupęs prieš šakalagalvį mumifikavimo dievą Anubį, štai prieš ereliagalvį Horą, štai prieš liūtagalvę Sekmet.
Užtat puikiai išliko įspūdingos kolonų salės, kuriose gigantiškos kolonos slegia tave taip pat, kaip ir Senovės Egipto aukštuomenę prieš 3000 metų. Ir obeliskais bei valdovų statulomis paženklinti kiemai – tai buvo paskutinė vieta, kur dar įleisdavo „eilinius senovės egiptiečius“, kad bent jau per šventes galėtų išvysti laukan išneštą dievo statulėlę.
Visų Naujosios Karalystės Senojo Egipto šventyklų architektūra ir menas – panašūs. Egiptiečiams tai net nebuvo menas, o amatas: buvo „tinkamas“ būdas vaizduoti kiekvieną dievą, kiekvieną sceną (pvz. užsimojusį šauti lanku ar trenkti lazda faraoną), o kažkoks išradingumas tebūtų buvusi tokia pat klaida, kaip šiandien parašyti 2+2=5. Todėl šimtmetis po šimtmečio, tūkstantmetis po tūkstantmečio egiptiečiai kūrė labai panašiai: dievai vaizduoti kaip gyvūnai arba žmonės to gyvūno galvomis; žmonių kojos ir galvos vaizduotos šonu, o torsas – priekiu; svarbesnės asmenybės vaizduotos didesnės (t.y. faraonas didesnis už valdinius), identiškomis povyzomis užsimoję trenkti priešui vėzdu stovi ir pirmasis “istorinis” faraonas Narmeris, ir Ramzis III, valdęs ir vaizduotas po 2000 metų.
Geriau nuodugniai pažinti keletą šventyklų, nei eiti į visas iš eilės. Luksoras ir Karnakas – puiki pradžia.
Luksoro mirusiųjų krantas – faraonų kapai
Vakariniame Luksoro krante – didingiausi Egipto kapai. Supratusi, kad piramidės ne tik primena apie mirusiojo galią, bet ir kvieste kviečia kapų plėšikus, Egipto aukštuomenė puolė laidotis kuo slaptesnėse vietose, po žeme: kapai iškasti, tuomet užmūryti, užversti akmenimis, kartais dar įrengus „netikrų“ sarkofagų plėšikams klaidinti (tegul randa tuščią ir galvoja, kad prieš juos jau apsilankė kiti plėšikai).
Atokiausias ir turtingiausias buvo Karalių slėnis, kur laidoti faraonai. Deja, nepaisant visos atsargos, jų kapus irgi išplėšė: daugelį net ne pavieniai plėšikai, o Egipto šventikai, kuriems po daugybės šimtmečių užmirštų faraonų kapai tapo tikrąja to žodžio prasme aukso kasykla. Neišplėštas liko vienas kapas – Tutanchamono. Ten palaidotą vos 20 metų amžiaus mirusį faraoną visi buvo pamiršę. Kapą 1922 m. atrado anglų archeologas Hovardas Karteris. Ir štai dabar Tutanchamonas bene garsiausias iš faraonų.
Tutanchamono kapo lobiai dabar – Egipto muziejuje Kaire, tad ir tas kapas – tuščias. Tačiau faraonų kapuose žavi ne įkapės, turėjusios padėti jiems pomirtiniame gyvenime, o požemiuose puikiai išlikę piešiniai, kuriuose taip vaizdžiai parodyta, kas tame pomirtiniame gyvenime laukia.
Egiptiečiai tikėjo, kad štai, atlikus „burnos atvėrimo“ ritualą kruopščiai preparuota mumija atgaus pojūčius ir keliaus į amžinąjį gyvenimą. Ten siela klestės tol, kol mumija kape nesuges, ir kol kas nors dar minės mirusiojo vardą. Dalį mumijų plėšikai sunaikino (kad jų nepersekiotų išplėštų kapų šeimininkų dvasios), tačiau savo vardų amžinumą faraonams pavyko užsitikrinti: šiandien jų vardus mini daugiau žmonių, nei jiems gyviems esant! Juk visame Senovės Egipte tegyveno 1,5-3 mln. žmonių, o dabar vien turistų į Egiptą kasmet atvyksta 12 mln.! Ir tikrai: garsiausi tie faraonai, kurių kapai – įspūdingiausi, o ne tie, kurie valdė geriausiai.
Iš viso Egipto būtent faraonų kapai labiausiai pranoko lūkesčius. Nes jei piramides ar šventyklas nuo mažens buvau matęs nuotraukose ir daugmaž žinojau, ko tikėtis, tai jokia nuotrauka negali perteikti faraonų kapų. Juk į ją tilps tik vienas ar keli piešiniai. Tuo tarpu faraonų kapuose yra ištisi tuneliai tokių pat spalvingų, ir ištisi kapinynai tokių kapų. Dykumų klimatas ir požemiai puikiai išsaugojo 3000 metų senumo dažus.
Valdovų laidojimo tradicijomis sekė ir Egipto aukštuomenė atskirame kilmingųjų kapų slėnyje (kapai mažesni, bet irgi didingi). Taip laidotos ir mylimiausios faraonų žmonos karalienių slėnyje (pačiam didingiausiam – Nefertari kapui – ir daugelio faraonų amžinojo poilsio vietos neprilygsta).
Kapus įrenginėjo puikiausi Egipto amatininkai apgyvendinti specialiai pastatytame Deir El Medinos miestelyje, kurio griuvėsiai – viena retų galimybių pažvelgti į eilinių senovės egiptiečių gyvenimą. Ir net kai kurie svarbūs amatininkai, pamatę, kaip ruošiasi laidotis faraonai, laisvalaikiu dar spėdavo sau irgi išsikasti „panašius“ kapus: aišku, paprastesnius, mažesnius, „naivesnius“.
Luksoro kapus lankiau atvirkščia tvarka: pradėjau nuo amatininkų Deir El Medinoje, paskui – kilmingųjų ir užbaigiau faraonais bei faraonienėmis. Jei turi laiko, taip geriausia: tada kiekvienas naujas kapas pribloškia, nes yra įspūdingesnis už prieš tai buvusius. Į daugybę kapų pardavinėjami atskiri bilietai, bet neverta eiti į visus. Kapai įvairesni nei šventyklos, bet 12 kapų pilnai pakako (po tris iš kiekvienos visuomenės grupės: amatininkų, kilmingųjų, faraonų, faraonienių; tos pačios grupės kapai vienas šalia kito, tad tris aplankai per valandą-dvi).
Vakarinis Nilo krantas Luksore pilnas ir laidojimo šventyklų, kuriose atlikinėti ritualai mirusiems faraonams, „iškvietus“ iš tolimų slaptų kapų jų dvasias. Kai kurios neblogai išlikusios (pvz. Ramzio III Medinet Habu), kai kurios puikiai atstatytos (Hačepsutos šventykla), iš kai kurių telikusios kelios stypsančios statulos (pvz. Memnono kolosai, traukę dar romėnų turistus) – ten net bilieto nereikia pirkti.
Egiptologija: Egipto “iškasimas” ne mažiau žavus, nei jo pastatymas
Senovės Egipto civilizacija virš 1000 metų buvo tiesiog užmiršta. Ne taip užmiršta, kaip senovės Roma ar Graikija, kurių filosofija, raštai, teisė, raidynas, tikėjimas ir kalbos niekad neišnyko. Egiptas, atrodė, išnyko visiškai. Niekas nebemokėjo perskaityti hieroglifuose užrašytos išminties, daugelis kapų ir šventyklų riogsojo giliai po dykumos smėliu ir akmenimis.
Ir tik XIX-XX a. archeologų (tuo pačiu keliautojų, nuotykių ieškotojų, o ir plėšikų, pardavinėdavusių Egipto lobius Europos muziejams) dėka viskas vėl atrasta iš naujo. Jiems – ir iš dalies mums – Senovės Egiptas buvo tarsi pasaka, kažkokia netikra istorija: menas, tikėjimas, kultūra, kalba, raštas visiškai neturėjo nieko bendro su dabartimi. Ir tuo žavėjo.
Faraonai, vesdavę savo seseris ar dukras, kurių lavonai sulaidoti paskirsčius jų vidaus organus į keturis atskirus indus su skirtingų gyvūnų formos dangčiais? Keista iš didžiosios K. Visas Senovės Egipto menas irgi toks svetimas – ir vienodai svetimas ir lietuviui, ir šiuolaikiniam egiptiečiui.
Kaip žavu turėjo būti tai atrasti, tarsi kokią ateivių civilizaciją iškasti iš po žemių! Tai buvo nedaug lengvesnis darbas, nei viso to statybos. Kaip vien rankomis išvilkti daugiatonį obeliską ar statulos galvą, rasti „adatą šieno kupetoje“ – užverstą faraono kapą – ir nukasti smėlį bei akmenis, pirmajam po tūkstantmečių pertraukos užeiti vidun? Apie tų laikų archeologus ir laikus, kai vos pajudinęs smėlį kartais galėdavai atrasti faraono kapą, BBC sukūrė nuostabų draminį serialą „Egiptas“ (2005 m.): jį pažiūrėjus „Egiptologijos era“ atrodo beveik tokia įdomi, kaip Senovės Egipto.
Prie tos eros gali prisiliesti Hovardo Kartrerio name Luksoro vakariniame krante, kuriame bazuodamasis šis archeologas XX metų ieškojo – ir rado – Tutanchamono kapą. Namo kieme pastatyta kapo kopija: tokia pat, kaip originalas, tik pigesnė aplankyti. Egipto valdžia visaip stengiasi, kad į „tikrus kapus“ turistų eitų kuo mažiau, nes dideli srautai kenkia tam menui: todėl jų lankymo kainos didelės.
Prie tos eros prisilieti kiekviename Egipto muziejuje. Jei Kairo muziejaus filosofija “kuo daugiau Senovės Egipto”, tai Luksoro muziejus gerokai mažesnis, bet įspūdingiausi, Senovės Egipto svarbiausius aspektus atspindintys eksponatai čia nepaskęsta tarp mažiau svarbių. Yra Luksore ir specializuotas Mumifikacijos muziejus pasakojantis apie tą iki šiol gąsdinantį Senovės Egipto aspektą, tuos pajuodijusius išpreparuotus lavonus (nė nesuskaičiuosi, kiek siaubo filmų sukurta apie prisikėlusias piktas mumijas).
Nilo slėnis – Egipto arterija
Pažvelgus į Egipto nuotraukas iš kosmoso atrodys, kad Nilas ne mėlynas, o žalias. Iš tikro tai Nilo slėnis, vingiuojantis per dykumas. Jei ne žalias ir derlingas Nilo slėnis, nebūtų buvę nei Egipto civilizacijos, nei šiandieninio Egipto.
Senovėje ilgiausia (ar antra pagal ilgį) pasaulio upė kasmet patvindavo, užliedama milžiniškus plotus savo “natūralių trąšų” pilnu vandeniu. Kai nusekdavo, atidengdavo tokius derlingus laukus, kad jų užtekdavo visam Senovės Egiptui išmaitinti. Ir tam net nereikėdavo dirbti kiaurus metus: potvynio metu visi turėjo laiko pastatyti šventykloms, piramidėms. Medžiagos, darbininkai irgi gabenti Nilu: pasroviui nešė pats Nilas, o prieš srovę pakakdavo iškelti burę. Tokie tradiciniai burlaiviai – felukos – naršo Nilą iki šiol, tiesa, dažniausiai jie plukdo turistus.
Bet Nilo svarba nė kiek nesumažėjo. Iš visų 100 mln. Egipto žmonių 98 mln. gyvena aplink Nilą! Tai dabar – praktiškai vienas ~1000 km ilgio miestas nuo Kairo iki Asuano, apimantis ir Luksorą. Žalias žalias. Bet abipus jo – tuščia geltona dykuma. Stovėdamas ant kopos vienoje Nilo slėnio pusėje nesunkiai gali matyti dykumą kitoje – atrodo, per kelias valandas ten nueitum pėsčias.
Nilo slėnis tebėra pagrindinė Egipto transporto arterija. Lygiagrečiai jo driekiasi “pirmasis” šalies geležinkelis. Abipus Nilo – iki šešių kelių. Arčiausiai upės “miestų keliai”, kur judi kokiais 30 km/h, o viena skurdoka gyvenvietė keičia kitą: čia tikrasis Egiptas! Toliau nuo Nilo “žemės ūkio kelias” pro kaimus ir fermas – arti ten, kur žalias slėnis virsta geltona dykuma. Ir kažkur toli į dykumą – naujai nutiestos magistralės (kai kurios – mokamos). Tai – tarsi Nilo slėnio aplinkkeliai.
Nilo pakrantės – kiekvieno save gerbiančio Egipto miesto širdis. Gali būti miestas skurdus, šiukšlinas, tamsus – bet jei tai nėra kaimiūkštis, savo Nilo pakrantę bus susitvarkęs. Ir vietinių, ir turistų šeimos ten eis pasivaikščioti, iš rytinio kranto stebės nuostabius saulėlydžius vakariniame, o fotografai siūlys daryti jų nuotraukas (tai – vieni retų paslaugų siūlytojų, kurie nė karto “neprisikabino”: susitaikė su tuo, kad turistai patys turi kuo fotografuoti).
Senovės Egipte miesteliai dar buvo retesni nei fermos Nilo užliejamose žemėse. Tų miestelių širdys būdavo šventyklos. Ir nors didžiausios stūksojo Luksore, geriausiai išsilaikė keletas mažesnių šventyklų miesteliuose. Net stogas išliko, spalvos. Tai – Kenos Dendara ~70 km žemyn Nilu nuo Luksoro ir Edfu ~100 km aukštyn Nilu.
Įdomių šventyklų yra daugiau – pvz. Kom Ombo (~200 km aukštyn Nilu nuo Luksoro) galima pamatyti krokodilų mumijų eiles, nes ten garbintas krokodilagalvis dievas Sobekas esą įsikūnydavo į Nilo krokodilus, žavus ir Abydosas (~200 km žemyn Nilu nuo Luksoro).
Šiuolaikinis Egiptas – religija/os, kultūra, maistas
Didžioji dalis Egipto gyventojų – musulmonai, daugelis – gana religingi. Egiptas – vienas istorinių islamo centrų, Kairo Al Azhar universitetas – bene garsiausia teologinė aukštoji mokykla, kur suvažiuoja studentai iš viso pasaulio. Egipte pilna senų mečečių, medresių. Bet jei į kokį Maroką keliaujama visų pirma dėl musulmoniškų miestų ir paveldo, tai Egipte jį visiškai užgožęs Senovės Egiptas ir “nutautiniti bei nureliginti” kurortai.
Iš dalies taip nori valdžia. Religija ir relgingesniaisiais ji nepasitiki, o šviesą mato Vakaruose. Nors daugelis Egipto moterų, pavyzdžiui, musulmoniškai ryši skareles, į elitą tokioms “prasimušti” sunku: netgi į elito restoranus, būna, su skarelėmis neįleidžia, o šiais laikais net yra apps’ai, rodantys, kur toleruojami religingi musulmonai. Didelė dalis opozicijos – būtent religingi musulmonai, ir tai padeda Egipto valdžiai įtikinėti vakariečius islamofobus, kad jei ne diktatūra neva valdžion “ateitų teroristai”.
Valdžiai 100 ar 500 metų paveldas mažai rūpi. Ech, kokie gražūs pastatai patys sugriūva ar net yra griaunami: pavyzdžiui, ištisi rajonai istorinių namų, bažnyčių Luksore nugraiuti tam, kad būtų atkurta Luksoro-Karnako sfinksų alėja. Bus dar viena naujai atkurta Senovės Egipto lankytina vieta… Užtat, išskyrus nebent Kairą ar Aleksandriją, Egipto miestuose nelikę tikrų, gyvų, gražių senamiesčių.
Kiek įdomesni koptų vienuolynai, ar, tiksliau, ištisi kompleksai su vienuolių celėmis, tvirtovėmis (naudotomis gintis nuo klajoklių beduinų), bažnyčiomis ir… fermomis. Pakanka aplankyti vieną-kitą: jų yra Nilo slėnyje, palei Raudonąją jūrą, o “švenčiausi” pakeliui iš Kairo į Aleksandriją (pvz. Šv. Makarijo, iš kurio kilę dauguma koptų popiežių). Koptai, kiek pastebėjau, geriau prisitaikę prie turistų, dažnoje koptiškoje vietoje gerai angliškai papasakos.
Šiuolaikinį Egiptą gali pažinti ir per Egipto virtuvę, pavyzdžiui, labai pigų valgį košarius (makaronai, ryžiai, padažai iš maišelių).
Asuanas, Abu Simbelas, Nubija – kilniai didinga Egipto pabaiga
Senovės Egiptas vingiavo kartu su Nilo slėniu iki sunkiai praplaukiamų Nilo slenksčių anapus dabartinio Asuano miesto, kur galingais fortais atsiremdavo į juodaodžių gyvenamą Nubiją. Fortai nuskendo. Nilo slenksčiai irgi. 1960-1970 m. pastatyta Asuano užtvanka, didžiausia pasaulyje, panarino aukštutinį Nilo slėnį po 5250 km2 ploto Nasero ežeru (sulig ištisa Lietuvos apskritimi).
Laimė, bent jau nuostabausias regiono egiptiečių šventyklas UNESCO išgelbėjo: supjaustė į gabalus, uola po uolos vilko aukštyn. Pati žymiausia, Abu Simbelas, buvo išskobtas uoloje, kurią prarijo Nilas. UNESCO pastatė jam betoninę “uolą” Nasero ežero krante.
Žiūrėdamas į keturias Ramzio skulptūras prie šventyklos įėjimo ir dar aštuonias viduje (Egipto faraonams niekur nepakakdavo vienos), į visus aukojimų dievams bareljefus mistiškai tamsiame interjere nė nebemąstai, kad visa šventykla “perkelta į betoną”. Viskas atrodo tikra. Yra tikra. Ir aplinka, Nasero ežero toliai, dykumos, dabar žavi ne mažiau nei praplaukiančių felukų kapitonų akį džiugindavo neužlietas Nilo slėnis.
Abu Simbelas ir šiandien – tolimiausias Egipto taškas. Nakvojome Asuane, kėlėmės 5 ryto, kad nuvažiuotume ~300 km iki Abu Simbelio ir tiek pat atgal per karštą dykumą, pro vidudienio poguliui į specialias pavėsines užsukusius vairuotojus ir miražus dykumoje. “Nakčiai kelią uždarome” – įspėjo kariškiai postuose ir skambino ragindami grįžti laiku.
Tokių “iškeltų” šventyklų palei Nasero ežerą – daugiau, bet į visas spėti galima nebent su Nasero ežero kruizu. Jei aplankyti tik vieną, turbūt verčiausia dėmesio Filė stūksanti savo saloje (kitoje, nei stūksojo senovėje – anos vietą tik metaliniai strypai bežymi, ji nuskendo).
Regiono sostinė Asuano miestas paliko dvejopą įspūdį. Pasitiko mus trupančiais namais, keistaspalviais kažkokių gamyklų dūmais, sunkiai pravažiuojamomis gatvėmis. Bet tada chaosas atsirėmė į Nilo pakrantę, kiekvieno save gerbiančio Egipto miesto širdį. Vienoje jos pusėje – paradinis Asuano miesto fasadas, kitoje – dykos geltonos smėlio kopos. “Mirusiųjų miestas”, kurio Kilmingųjų kapuose ilsisi prieš 3000 m. laidoti Asuano didikai. Gal jų dvasios gėrisi nuostabiais upės ir miesto vaizdais… Tame pat krante po ilgo žygio dykuma – apleistas koptų vienuolynas
Pačiame Nile – eilė salų, kurių svarbiausia – Elefantinos sala. Viename jos gale – vienos svarbiausių senovės Egipto gyvenviečių griuvėsiai. Būtent čia, pirmajame Egipto mieste, būdavo nustatoma, geras ar ne tais metais bus Nilo potvynis. Nuo to priklausydavo viskas – net mokesčiai.
Per salos vidurį – nubių kaimas su spalvingais pastatais, negrįstose gatvėse besiganančiais gyvuliais ir vis duagiau svečių namų turistams. Nubiai – juodaodžiai, kurių istorija persipynusi su egiptiečių. Jie ir kariavo, ir prekiavo su senovės Egiptu, vienu metu net buvo tapę faraonais. Jie gyveno aukštutiniame Nilo slėnyje ir visa jų tėvynė tikrąja to žodžio prasme nuskendo pastačius Asuano užtvanką. Dalis iškelti į vienodus namus kur nors prie Luksoro, o tie kaimai aplink Asuaną vieni paskutinių, pastatyti “nubiškoje dvasioje”.
Na ir Elefantinos gale – prabangus “Movenpick” viešbutis. Kitas, pats garsiausias, Old Cataract Hotel, įkurtas dar 1899 m. Britanijos verslininkų Britanijos turistams, atplaukdavusiems pirmaisiais Nilo kruizais. Ten Agata Kristi parašė “Mirtį prie Nilo”, nakvojo caras Nikolajus II, Vinstonas Čerčilis, princesė Diana, iš angliškai tvarkingos terasos tikriausiai stebėjo lėtai pratekantį Nilą ir Elefantinos salą anapus. Jau nuo XIX a. Asuanas – tikros kelionės į Egiptą pabaiga.
Egipto dykumos
Nilo slėnį supa tuščios Egipto dykumos (didžiausios pasaulio dykumos Sacharos dalis), kur (beveik) visos civilizacijos ir šiuolaikinių miestų – nė padujų. Ten tik menki miesteliai, beduinai, retos oazės.
Daugelis bent sykį kerta kalvotą Rytinę dykumą, nes ji skiria “tarptautinius” Egipto Raudonosios jūros kurortus nuo Nilo slėnio.
Tačiau daugiau dykumų įdomybių gerokai didesnėje Vakarinėje dykumoje su oazėmis. Ten įprastos įvairios dykumų pramogos, gerėjimasis smėlio kalnais. Tiesa, ne visa Egipto dykuma yra ta “nuostabi smėlėtoji” iš filmų apie gamtą.
Egipto dykumos, priešingai nei Nilo slėnio ar pakrančių, dėl didelių atstumų ir ribojimų dar neišnaršiau – tad ateityje gal šis straipsnis plėsis.
Egipto kainos, prekijai-apgavikai ir kaip jų vengti
Egipte beveik nėra nusikaltimų; visi Egipte gyvenantys užsieniečiai, su kuriais kalbėjau, sakė nenukentėję nuo banditų. Tačiau jų ir turistų aistras kursto Egipto prekijai-apgavikai ir jų daugiausia būtent prie piramidžių, Luksore ir kurortuose.
Egipto turistinėse vietose sunku brėžti ribą tarp prekijo ir apgaviko. Jų parduodamos prekės, paslaugos, dažniausiai yra normalios – tačiau jie padarys ir pasakys bet ką, kad tik parduotų ir kuo brangiau. Eidamas į pagrindines Egipto lankytinas vietas turi įsijungti tokį šarvą. Trys Egipto įsakymai: “Netikėk, nepasitikėk, nekreipk dėmesio”.
Dažniausiai prekijai puola įkyrumu: seka iš paskos, nekreipia dėmesio į “Ne”. Vos vienas pagaliau nueina – jau šaukia kitas. Dažniausiai taip elgiasi suvenyrų prekeiviai bei siūlantys įvairų transportą (taksi, laivai, kupranugariai, karietos, arkliai). Neatlaikę tokio “dėmesio” dalis turistų, turbūt, “pasiduoda”, kažką nuperka, kad “atsiknistų”. Bet ramybės tikėtis beviltiška: nepraeidavo nė minutė po to, kai išlipau iš karietos, nulipau nuo arklio, išlipau iš laivo – ir jau “puldavo” kiti karietininkai, arklininkai, laivininkai.
Įprasta, kad turistinėse vietose kainos išpūstos kartais. “Kola 150 svarų” (8 eurai) – sako toks vaikiščias, kai parduotuvėje kainuoja 5 svarus (30 eurocentų). Kai kurie turistai “pasimauna”: nusidera 50% ir galvoja daug pasiekę, kai iš tikro “pradinė kaina” galėjo būti užkelta ir 3000%… Pirmą dieną Egipte geriausia nieko nepirkti – tik aiškintis kainas, kad imtum gaudytis.
Turistams “palaužti” pasitelkiamas ir melas. “Neikite dabar į piramidę, piramidė uždaryta iki 13:00” – šaukė Gizos arklininkas – “Geriau pajodinėkite arkliu ir paskui 13 val. nujosit prie piramidės”. Nekreipėme dėmesio. Aišku, kad piramidė veikė. Visgi, išėję iš jos arkliu smagiai pajojome, sumokėjome sutartą kainą. Arklininkas buvo malonus, bet visgi darsyk pabandė laimę sumeluoti: “Čia tik už arklį arklio savininkui! O dar man reikia!”. Nekreipėme dėmesio. Daugelis Egipto prekijų “nepavykus melui” nepyksta.
Gretimame restorane užkalbinėdamas dantį “Jokių papildomų mokesčių, specialiai jums nuolaida” padavėjas atnešė sąskaita, kur ne tik, kad nėra jokios nuolaidos, bet dar ir 45 svarų “papildomas mokestis”.
Gizos prieigų kamščiuose sustoję jaunuoliai piktai tranko automobilio langus: “Uždaryta! Uždaryta!” rėkia. Pirmą kartą išsigandome – gal kokia avarija, apylanka. Atidarėme langą. “Geradaris” išbėrė tokią tiradą: “Dabar piramidės uždarytos, atvažiuokit rytoj, bet rytoj eiti bus toli, išsinuomokite kupranugarį, kupranugario kaina 100 svarų”.
“Draugais” turistus vadinantys prekijai kartais žaidžia Šerlokus Holmsus ir mėgina įgyti pasitikėjimą apsimesdami bent jau pažįstamų pažįstamais: “Mano brolis tas taksistas, kuris vežė jus iš Luksoro oro uosto į Winter Palace viešbutį” – pasakė vienas toks praeivis mums, prisėdusiems prie “Winter Palace” viešbučio. Tik kad į Luksorą neatskridome (atvažiavome automobiliu), nė karto nesinaudojome taksi ir gyvenome bute, o ne viešbutyje…
Na ir pats dažniausias melas: “Viskas po penkis! Tik užeikit!”. Tikiesi, kad 5 svarus. Niekučiai atrodo verti kokių 10 svarų, tai apsidžiaugi nuolaida, renkiesi prekes. Kai jau nori pirkti, prekeivis uždainuoja: “Po penkis ŠIMTUS, cha cha cha!”. Aišku, parduos ir už kokius 30-50 svarų, bet po ilgų derybų. Prisiminkite: kol nesutarėte dėl galutinės kainos, visada galite išeiti (tikėtina, pardavėjas vysis šaukdamas vis mažesnes ir mažesnes kainas).
Ir (galbūt) įžūliausias melas: visokie internetu užsakomi viešbučiai, panašioje vietoje ir panašiais pavadinimais, kaip žymesni geri, su netikromis nuotraukomis.
Na o didžiausia klaida – “paimti” prekę ar paslaugą nepaklausus (ar nepasiūlius) kainos. Ypač tokią, kurios nebegali grąžinti. “Uždainuos” ką norės.
Kai kurie turistai, keliavę vien po Egipto “topines” lankytinas vietas, susidūrę su prekijų “melo atakomis”, visiems aiškina, neva visi egiptiečiai, visi arabai, ar net visi musulmonai tokie. Keliaudamas po Egiptą nepriklausomai supratau, kad yra priešingai: daugelis pardavėjų atokiau nuo turistinių vietų net ir turistui sako tikrą kainą. O jei kuris ten “bandydavo laimę” sumeluoti, tai paprastai pakeldavo kainą ne daugiau dvigubai ir čia pat atsitraukdavo, kai pasakydavau tikrą kainą – ypač jei pasakydavau arabiškai. Na o jei kažkuris vis tiek apgaudinėtų – šalia bus kitas sąžiningas, smulkaus verslo Egipte gausu.
Tikrosios Egipto kainos tikrai mažos: benzinas, vietiniai restoranai kainuoja trečdalį to, ką mokėtum Lietuvoje. Viena išimtis: “vakarietiškos” vietos, ypač kurortuose. 5* viešbučių ar vakarietiškų restoranų kainos gali nesiskirti nuo Lietuvos. Na o labiausiai užsieniečiai permoka lankytinose vietose: ten iš užsieniečių už bilietus plėšiamos ir 30 kartų didesnės sumos, nei iš vietinių. Ir jei vietiniai moka labai pigiai, tai užsieniečiai – gerokai brangiau, nei koks muziejus ar istorinė vieta atsieitų Lietuvoje.
Egipto lankytinų vietų prižiūrėtojai: gidai, fotografai ir… kyšininkai
Egipto kapų, šventyklų ir kitų vietų prižiūrėtojai perėmę prekijų kultūrą. Dairaisi sau ramiai ir prieina koks, neprašytas puola “vesti ekskursiją”. “Čia Ozyris, Ozyris, Anubis, Anubis” – štai rodo eilinis “gidas” Egipto dievų piešinėlius ant sienų, kuriuos jau pats puikiai pažįstu. “Krokodilas, Liūtas” – užbaigia “pasakojimą”, nes pats neatpažįsta Sobeko ir Sekhmet. Iš pradžių dar bandydavau užduoti klausimus – beviltiška, nes angliškai normaliai nemokėjo nė vienas, o dauguma teiškalę kelias frazes: “beautiful”, “photo photo good good”. Po ekskursijos tikisi pinigų. Laimė, nedaug: džiaugiasi 20-50 eurocentų dydžio sumom, o jei pasakydavo bent kažką daugiau, nei žinojau pats, duodavau banknotą iš pluošto specialiai paruoštų viendolerinių. Tik “topinėse vietose” (Gizos piramidės, Luksoro karalių kapai) “gidai” dar pabandydavo laimę: “Tiek per mažai!”, “Kainuoja 5 eurus!”. Tada prisimindavau tris Egipto įsakymus: “Netikėk, nepasitikėk, nekreipk dėmesio”!
Ir visgi tie “gidai” parodo vietas kitaip – tik ne savo pasakojimais. Beveik kiekvienas po kokių penkių minučių prabyla: “Lipkit per tvorą, iš ten gražiau matosi”, “Ant šventyklos stogo negalima, bet šššš jus užvesiu”, “Šitos mumijos paprastai turistams nerodau, bet jums parodysiu”, “Tuoj, padėsiu jums nusikarti prie sarkofago”. Ir, atrodo, Egipto valdžia tai toleruoja: kiek daug vietų anapus ženklų “eiti draudžiama” net įjungtas apšvietimas! Nieko keisto, kad štai vienoje šventykloje vasaros atostogoms išvykę užsienio archeologai savąją mumiją ne tik užrakino, bet ir užmūrijo duris…
Kitas tų netikrų “gidų” privalumas: padaro neblogas “bendras” nuotraukas. Jų dėka iš jokios kitos šalies neturime tiek nuotraukų dviese su žmona, kiek iš Egipto. Beje, oficialiai daugelyje tų vietų fotografuoti draudžiama išvis – bet “gidai” leidžia. Dažniausiai interpretuoja, kad draudžiama (ar mokama) tik jei fotografuoji fotoaparatais ar videokameromis. Gerai, kad fotoaparato į Egiptą ir nesivežiau: būtų buvę problemų (ne vienoje lankytinoje vietoje jį reikėtų palikti apsaugai), o telefonu nuotraukos neprastesnės.
Prižiūrėtojai-gidai-kyšininkai tai nėra “išsigimęs turizmas”, tai – senos Egipto kultūros, Vakaruose vadinamos bakšiš, dalis. Geriausia ją suvokti kaip “arbatpinigius už nemokamą paslaugą”: gavę neprivalomos “pagalbos” iš aplinkinių, egiptiečiai jiems atsidėkoja. Tam, kuris padėjo parkuotis, kuris saugojo batus mečetėje, kuris panešė kuprinę, kuris padavė popieriaus viešajame tualete ir pan. Tik tas atsidėkojimas labai pigus: keli, keliolika, keliasdešimt eurocentų. Turistai sistemą laužo: arba neduoda išvis, arba duoda gerokai per daug – nes, vertindami per savo šalių prizmę, klaidingai galvoja, kad “duoti centus būtų įžeidimas”.
Egipto pavojai – terorizmo išvengsi, Diktatūros ir superbiurokratijos – sunkiai
Nebuvusieji Egipte dažniausiai bijo terorizmo. Kas metus ar du pasaulio žiniasklaidą apskrieja žinia apie kokį sprogdinimą ar sušaudymą, kas keturis ar penkis metus aukos būna turistai. Tačiau kai Egipte gyvena 100 mln. žmonių, kasmet aplanko 12 mln. turistų, tikimybė būti “tuo nelaiminguoju” be galo menka.
Užtat su kuo susiduria kiekvienas turistas – Egipto diktatūra. Diktatūra skelbiasi daug ką daranti vardan “kovos su terorizmu”, bet teroristais ji vadina visą opoziciją. Egipto santvarka primena totalitarinę: visokioms ten Baltarusijoms, Rusijoms iki to toli.
Kai kas dar prisimena 2011 m. demokratinę “Egipto revoliuciją” ir klaidingai galvoja, kad Egiptas – demokratinė šalis. Tačiau vieninteliai du demokratijos metai per visą Egipto istoriją baigėsi 2013 m. – ir armija atvedė į valdžią naują “šiuolaikinį faraoną”, kuris demokratiškai išrinktus politikus ir jų rėmėjus išžudė ar patalpino į kalėjimus. Būtent Egipte vyko didžiausios XXI a. taikos meto žudynės: ~1000 žmonių susirinko protestuoti prieš valdžią, tai valdžia tiesiog davė įsakymą armijai visus juos čia pat, Kairo gatvėje, iššaudyti. Nušovė net greitosios pagalbos medikus, kurie, vedini Hipokrato priesaikos, važiavo padėti žudynių aukoms. Tokios žudynės gal net Egipte retos, bet totalinė kontrolė – Egipto kasdienybė ir jokioje pasaulio šalyje iš 100+, kurias lankiau, nepatyriau didesnės.
Tiesa, Egiptas vienintelė tokia diktatūra, kuri kartu taip masiškai stengiasi vilioti turistus. Tad iš paskutiniųjų bando daryti, kad “tipiniam turistui” diktatūra matytųsi kuo mažiau: Egipte paprasta išsikeisti pinigus ar nemokamai išsigryninti juos iš bankomato, įsigyti telefono SIM kortelę internetui, gauti vizą atvykimo metu oro uoste (kitose diktatūrose su visu šituo dažnai biurokratijos daug daugiau). Jei keliauji į kurortą ir lieki jame, su totaline kontrole tikriausiai susidursi tik atvykimo ir išvykimo metu oro uoste. Abu kartus mums iš kuprinės iškrovė kiekvieną daiktą (prieš išvykstant tai padarė skirtingi pareigūnai du kartus), klausinėjo kam kas skirta ir pan. (kas kartą užtruko po kokias 15-20 minučių); išvykstant triskart tikrino pasus. Kai kuriems, tiesa, pavyko išvengti ir to.
Tačiau labiausiai Egipto diktatūrą pajunti sumanęs keliauti nepriklausomai. Egiptas tiesiog sklidinas karių ir policininkų, daugelis jų nešini automatais. Niekur kitur pasaulyje nemačiau šitiek ginklų! Kai kurie tiesiog stebi gatvę iš kokio “įtvirtinto bokštelio” ar iš anapus neperšaunamo skydo. Pilna postų, tikrinančių visus pravažiuojančius automobilius. Vienuose prašo paso (nusirašo duomenis), kituose dar ir atidaryti bagažinę, trečiuose užsirašinėja telefono numerį, viešbučio pavadinimą ir kt. Ir ne šiaip užsirašinėja: paskui, būna, skambina, kai kurie – ne po kartą. Pavyzdžiui, kai pasakėme nežinantys, kur tą dieną apsistosime, paskui skambinėjo “Ar jau apsistojote? Kur?”, kad užpildytų grafą savo biurokratinėse formose. Daugelio skambinančiųjų nė nesupratome, nes kalbėjo vien arabiškai. Po sustojimo “įkyriausiame” poste vis skirtingi numeriai skambino šitokiu dažnumu: 11:39, 11:39, 11:44, 11:53, 12:00, 12:02, 12:03. Svarbiausia, kad jeigu panašiu maršrutu važiuotum, tarkime, neužsukdamas į lankytiną vietą, prie kurios yra postas, tai kur tu apsistojęs niekam nerūpėtų, bet va pravažiuoji tą postą ir tai tampa “valstybinės svarbos reikalu”…
Ypatinga kontrolė lankytinose vietose. Jeigu į “paprastesnes” pakanka praeiti vieną ginkluotų pareigūnų supamą metalo detektorių, tai į pagrindines, kaip Karnako šventyklą, paeiliui išsidėstę net trys tokie patikrinimo punktai! Prie įėjimo į parkingą, įėjimo prie bilietų kasos, įėjimo į objektą. Tikrina ir pasą, kai kur paima ir grąžina išeinant.
Ir visi “oficialūs” pareigūnai bei kariai tai tik “smėlio kopos viršūnė”, nes daugybė “sėdinčių ir nieko neveikiančių eilinių žmogelių” Egipte yra neuniformuoti saugumiečiai.
Štai išsitraukiu telefoną pafilmuoti, atrodo, eilinę miesto gatvę – tuoj prisistato kažkoks “praeivis” ir puola rėkti arabiškai. Nesuprantame, ko nori – pakviečia uniformuotą kolegą. Liepia viską ištrinti, įrodyti, kad ištryniau ir iš “recycle bin”. Žinau, kad diktatūrose, tarkime, draudžiama filmuoti oro uostus ar policininkus – to Egipte ir nedariau, nebent iš labai toli (nors ir tai labai sunku, kai pareigūnų, postų, karo bazių pilna visur). Bet pirmą kartą per visas keliones į 100+ šalių man “davė velnių” už filmavimą, nors taip ir nesupratau, ką gi tokio ypatingo ten užfiksavau. “Negalima” sako. Neaiškina.
Kitą kartą prisėdu ant suoliuko Kairo Tahrir aikštėje atsigerti kolos. Po gal 20 sekundžių prisistato “praeivis”: “Čia ne, čia ne, čia ne” – sako. Galvoju, gal draudžia gerti. “Čia ne, čia ne, čia ne”. Duoda suprasti, kad net ir sėdėti toje aikštėje negalima – nuveja. Tikrai, vienintelis kitas žmogus, sėdėjęs ant suolelių aikštėje – tas pats saugumietis…
Bet užvis įkyriausias dalykas – pareigūnų palydos: kelionė į Egiptą susilaukus tokios staiga virsta kelione į Šiaurės Korėją. Jei važiuoji nuomotu automobiliu, “poste” tau liepia sekti iš paskos kokį nors policijos automobilį, karinį sunkvežimį, ar (dažniausiai) pikapą, iš kurio kėbulo tave nuolat stebi ginkluoti vyrai.
Daugelis “palydų” mus vedė tik iki miestelio ribos, bet pati ilgiausia užtruko nuo Abydoso iki Kairo, per visą šiaurinį Nilo slėnį. Galėtum jaustis kaip prezidentas, bet jautiesi kaip įkaitas. “Vedantys” ekipažai postuose susikeičia. Pirmame poste paklausia, kur važiuosi, ir dažnai ne tik nebeleidžia persigalvoti (pvz. užsukti į kokią neaptartą lankytiną vietą), bet ir parenka tau maršrutą (mums parinko važiuoti per Nilo slėnio miestus vietoje magistralės, ir užuot atvykę 22 val., atvažiavome 4 val. ryto – į bet kokius prašymus važiuoti magistrale nereagavo). Sudėtinga net sustoti degalinėje ar nusipirkti gerti, pareigūnai nurodė į kurį restoraną “galima eiti”. Nuolat skamba telefonas: skambinėja ne tik iš buvusių ar esamų postų, bet ir iš kažkokio “centro” su tikslu patikrinti, ar pareigūnai ir kariai dirba savo darbą ir mus tikrai veda ir nemeluoja centrui (“Kur jūs esate? Ar pareigūnai važiuoja prieš jus?”). Tos “ilgiausios dienos” statistika tokia:
*Iš viso mus vedė 19 skirtingų pareigūnų ir armijos ekipažų. Kadangi daugelyje važiuodavo 3-5 žmonės, išeitų ~80 žmonių vien tuose ekipažuose. Plius skambintojai, postų darbuotojai – žodžiu, geri keli šimtai Egipto pareigūnų ir karių prisilietė prie šitos „valstybinės reikšmės misijos“.
*Sulaukėme 17 telefono skambučių iš 12 skirtingų telefono numerių.
*Nuvažiavome ~600-700 kilometrų, vairavome ~16 val., iš kurių ~12 val. su palyda ir ~14 val. beveik be pertraukų (planavome tą atstumą nuvažiuoti per dvi-tris dienas, užsukti į Amarną iš kur valdė pirmąją monoteistinę pasaulio religiją pradėjęs faraonas Achenatonas, bet dėl palydų planą pakeitėme).
Palydos nėra visuotinis Egipto reiškinys. Kai keliavome nepriklausomai po Egiptą 2020 m., jų nebuvo Raudonosios jūros pakrantėje, aplink Kairą ir Aleksandriją, pietų Egipte (Luksoras, Asuanas, Abu Simbelas). Be Luksoro-Kairo maršruto, girdėjome, kad palydos būna vakarų dykumoje ir Sinajuje. Nors akivaizdžiausiai su palydomis susiduri pats vairuodamas, sutikti viešuoju transportu keliavę turistai pasakojo apie palydas traukiniuose, kai šalia prisėda ir nuolat stebi pareigūnai ar saugumiečiai. Vienas iš 17 skambintojų galvojo, kad mes važiuojame autobusu, o ne automobiliu: “sugedęs telefonas”.
Kaip ir daug ko Egipte, nesuprasi, kam tos palydos. Saugoti turistus nuo teroristų? Bet šiauriniame Nilo slėnyje, kur su palydomis “bjauriausia”, išpuolių prieš turistus nebuvo. Ir apskritai tikėtina, kad su palyda esi tik didesnis taikinys: juk teroristai kovoja būtent su valdžia, armija, o turistus kartais nužudo tik todėl, kad griaudami turizmą teroristai siekia pakenkti valdžiai. O liūdniausiai pagarsėjo 2015 m. situacija, kai Egipto oro pajėgos, palaikiusios teroristais, apšaudė meksikiečių turistus – aštuonis nužudė. Taip pat ir jų gidą. Taip pat sužeidė vedusį policininką – prie tų mekskiečių irgi buvo „prisikabinusi saugoti“ policijos palyda…
Gali būti, kad tikroji paskirtis – “saugoti Egiptą”, ypač opozicines jo zonas, nuo vakariečių žmogaus teisių aktyvistų.
Na, bet net ir palydos dar nėra “kontrolės viršūnė”: yra kelių, viešojo transporto maršrutų, traukinių vagonų kur užsieniečiai tiesiog neįleidžiami. Dėl dar kitų reikia pildyti paraiškas kokioje nors biurokratinėje įstaigoje su prašymu gauti “leidimą važiuoti” (leidimus, sako, suteikia – bet užsiimti biurkoratija nesinorėjo). Ir net viename viešbutyje pasakė, kad užsieniečiai nepageidaujami. Gal todėl, kad šalimais karo bazė?
Kaip nuskristi į Egiptą? Trys geriausi būdai.
Atkeliauti į Egiptą yra trys populiarūs būdai:
*Skristi užsakomuoju reisu į kurortus. Taip į Egiptą keliauja daugelis lietuvių: nusiperka kelionės paketą į kokį viešbutį ir savaitę ar dvi praleidžia jame. Tiesa, aplankyti Egipto įdomybes (išskyrus koralinius rifus) taip sunku: net iki artimiausiųjų nuo kurortų šimtai kilometrų. Gyvenantieji kurorte paprastai aplanko nebent tas lankytinas vietas, kurios artimiausios (iš Šarm El Šeicho – piramides, iš Hurghados – Luksorą), labai intensyviai ekskursijai “paaukoję” vieną dieną (ir pusę jos praleidę autobuse važiuodami pirmyn bei atgal į kurortą). Ir visgi atskridus užsakomuoju reisu įmanoma ir kitokia kelionė: kelionių organizatoriai parduoda ir bilietus be viešbučių, o kartais gali apsimokėti paimti pigiausią viešbutį, tarkime, visam 2 savaičių laikotarpiui, net jei ten gyventum tik kelias dienas, o likusias – keliautum po Egiptą (automobiliu, viešuoju transportu ar kitaip). Net kai skridau į Jordaniją ir Siriją dariau taip: atskridau užsakomuoju reisu į Šarm El Šeichą ir keliavau iš ten (tada pigių skrydžių į Jordaniją dar nebuvo). Minusas: užsakomieji reisai į Egiptą brangesni, nei esame pripratę skraidyti Europoje.
*Skristi su “neoficialiais jungimais” pigių skrydžių bendrovėmis (paprastai į kurortus). Deja, tiesioginių pigių skrydžių iš Lietuvos į Egiptą nėra, tačiau jų pilna iš Vakarų Europos. Belieka nuskristi į kokį Vakarų miestą, į kurį pigu nuskristi iš Vilniaus, ir iš ten skristi į kokią Hurghadą (padės Azair, kuriuo naudotis mokau šiame video). Tai dažniausiai pigiausias būdas atvykti į Egiptą, bet kainuoja laiko.
*Skristi su “oficialiu persėdimu” į Kairą. Visokia “Lufthansa” per Frankfurtą ar “Turkish Airlines” per Stambulą. Deja, kainos didelės, ypač atsižvelgiant į tai, kad iki Egipto nuo Lietuvos arčiau, nei iki Ispanijos. Daugelis tų, kurie nori pakeliauti po Senovės Egiptą, dažnai ieško bilietų būtent į Kairą (visgi sostinė, šalia piramidžių), bet į Kairą iš Lietuvos niekada neskridau: jei rūpi kaina, geriausia “neoficialūs jungimai”, o jei patogumas – tiesioginiai kelionių organizatorių skrydžiai į kurortus.
Kaip keliauti po Egiptą arba baisusis Egipto eismas
Pirmas dalykas, kuris dažną turistą pribloškia Egipte – jo eismas. Pereiti gatvę Kaire iš pirmo žvilgsnio atrodo savižudybė: vairuotojai geriau apvažiuos palikdami tarp mašinos ir tavęs centimetrą, nei praleis – net perėjoje. Važiuoti su vietiniu taksistu ar autobusu net man yra buvę baisoka.
Kelių eismo taisyklės, atrodo, Egipte tiesiog neegzistuoja. Kad kas nors praleistų nesitikėk: privalai agresyviai lįsti pypdamas. Jeigu greičiau važiuoti prieš eismą – jie ir važiuoja (kad ir žiedu, magistrale). Naktimis daugelis lempas įsijungia tik lenkdami – “kam deginti benziną ir akinti kitus?”. Pypimai aidi nuolat ir, sako, net turi reikšmes. Sunkvežimiai, pikapai perkraunami taip, kad net pririštas neaišku kaip tas krovinys laikosi. O pačiame viršuje, ant krovinio dar, būna, miega keli žmonės… Eisme dalyvauja asilai, kupranugariai, karietos. O koks mokyklinukas “parvažiuoja” iš mokyklos užsikabindamas už sunkvežimio galo vienoje sankryžoje ir nušokdamas kitoje. Ko tik nematėme!
Egiptiečiai aukoja saugumą vardan greičio ir patogumo, bet kartais iš to noro skubėti viską tik sugadina: ne kartą patyrėme, kaip visa gatvė sustrigo srautams iš abiejų pusių pajudėjus vienu metu, užuot važiavus paeiliui, kaip būtų kitose šalyse. “Sustrigimus” padeda išvalyti gatves nuo gretimų kavinių stebintys vyrai, bet ir jie nekantrūs: “Nepraleidinėkit, važiuokit, greičiau”.
Iš tikro Egipte taisyklės yra – tiesiog, tik 5% jų privalu laikytis. Pavyzdžiui, vienoje Aleksandrijos gatvėje vos nenuvilko mūsų automobilio, nors palikome tik kelioms minutėms kol užbėgome į viešbutį. Visose kitose gatvėse visi stato nelegaliai “su visam”, bet, pasirodo, vietiniai žino, kad toje vienoje, reprezentacinėje pakrantėje, iš tikro mašinas nutempinėja.
Tiesa, kurortuose eismas nėra toks baisus (ne todėl, kad vairuotojai mandagesni, bet todėl, kad jų mažiau). O smarkiausiai turistinėse ir neturistinėse vietose skiriasi keliai. Neturistinėse egiptiečiai į daug ką spjovę: keliai neapšviesti, be sužymėtų juostų, remontuojant pagrindinį kelią vairuotojai nukreipiami į vos pravažiuojamą negrįstą šalutinį, net dažnoje magistralėje negali “įsilėkti” nė 80 km/h nes nežinai, kur staiga bus duobė (su padangų draiskanomis šalia) ar be galo aukštas “egiptietiškas” “gulintis policininkas”, kuris kertant virš 20 km/h, rodos, pramuštų nevisureigio dugną (automobilių ratų diskai dėl to parišami). Tuo tarpu pakeliui į kurortus ir pagrindines lankytinas vietas pastatyti nuostabūs keliai it Europoje (pvz. palei visą Raudonosios jūros pakrantę): lygūs, platūs, nors mašinų mažai.
Jeigu kokie turistai Egipte nuomojasi automobilį, paprastai apsiriboja tom “pakurortėm”, ir tai paklausęs “kaip Egipte išsinuomoti automobilį?” bet kuriam kelionių forume prieš gaudamas rimtą atsakymą sulauksi kokių penkių komentarų “Nedrįsk!”, “Ten niekaip nepavairuosi”. Tačiau nuomotu automobiliu apvažiavome visą Egiptą – ~5700 km, į avariją nepakliuvome. Pripratus Egipto eismas savaip logiškas. Pagrindinis principas: “Venk to, kas tikrai pavojinga, o ne kas tiesiog uždrausta”. Lietuvoje panašiai elgiamės, kai vaikštome pėsti. Juk daug kas eina per gatvę degant raudonai šviesai ar ne perėjoje “jei niekas nevažiuoja”.
Alternatyva – viešasis transportas, kuris pigus, tačiau ne kiekvienu mikroautobusu ar traukinio vagonu galima važiuoti užsieniečiams, o grafikų dažniausiai nerasi. Miestų viešąjį transportą (išskyrus Kairo metro) perprasti gana sunku. Taksistai Egipte dažnai apgaudinėja, bet daug miestų yra “Uber”.
Kitas variantas kelionei po Egiptą, kurį renkasi daugelis – ekskursijos. Arba dideliais autobusais (paprastai iš kurortų) arba privačios mažu automobiliu. Minusas: dažnai ne mažiau laiko nei lankytinoms vietoms skiriama visokiems “alabastro centrams”, “kilimų mokykloms” ir “papirusų muziejams” – nepaisant skambių pavadinimų, visa tai tėra parduotuvės, kur įkyriai ir per brangiai bruka prekes, nes jei ką nusipirksite, kelionės organizatorius gaus komisinių.
Na ir pati egiptietiškiausia patirtis Kruizas Nilu: plauki keletą dienų nakvodamas laive, o dienomis išlipi prie įvairiausių Senovės Egipto šventyklų ir miestų. Gali pasijausti ir kaip senovės egiptietis, plukdantis kokį obeliską, ir kaip XIX a. keliautojas: pirmosios kelionės į Egiptą iš Europos irgi būdavo kruizai Nilu. Tik, aišku, XIX a. plaukdavo gal vienas toks laivas, o dabar Nilą naršo šimtai jų, prišvartuoti po penkias vieną šalia kito trūkstant prieplaukų, o vietoje pavienių britų aristokratų – minios iš viso pasaulio…
Ar Egiptas – jūsų šalis?
Vieniems žodis “Egiptas” asocijuojasi su puikiu poilsiu, artimiausiomis Lietuvai šiltomis žiemomis ir turtinga istorija. Jie kuria savo Egiptą net grįžę namo: nuo Egipto įkvėpto XIX a. Europos meno bei literatūros kūrinių iki pseudoegiptietiškų šiuolaikinių Rusijos ir Ukrainos restoranų interjerų.
Kiti ant Egipto “dėję kryžių”: “Egiptas – ne man”. Terorizmo baimė, tragiškas eismas, diktatūra, bet dažniausiai, tikriausiai, taip sakyti verčia tiesiog tai, kad Egiptas toks nuvalkiotas: į jį keliauja tiek “masinių turistų”, kad “rimtiems keliautojams” Egiptas atrodo tik dar viena “bereikšmių vienodų kurortų su rusų turistais eilė”.
Tačiau dalis tų, kurie aršiausiai sako kad Egiptas ne jiems, po Egiptą net nėra normaliai keliavę.
Aš manau, kad Egiptą bent kartą pamatyti privaloma kiekvienam, kuris domisi kultūra, istorija. Egiptas – tarsi kelios šalys vienoje. Keliaudamas po istorines Senovės Egipto vietas nesijauti būdamas tame pat Egipte, į kurį daugelis keliauja tik pasikaitinti saulutėje. Keliaudamas po atokesnes lankytinas vietas (pvz. Asuaną ar mažiau žinomus Luksoro kapus) nesijauti būdamas tame pat Egipte, kur Gizos piramidės ir jų prekijų ordos. O keliaudamas po turistams paruoštus kurortus nesijauti, kad esi vienoje žiauriausių šiuolaikinio pasaulio diktatūrų su vienais sudėtingiausių kelių ir eismo sąlygų. Tereikia išsirinkti tuos Egiptus, kuriuos pamatyti nori tu, ir pamiršti likusius. Ir net jei kiekviename Egipte minusai, atrodo, nusveria pliusus, verta bent jau kartą gyvenime skirti savaitę pagrindiniams senovės Egipto lobiams – piramidėms ir Luksorui. Nes nieko panašaus į tai pasaulyje daugiau nėra.
Komentarai
Naujausi komentarai