Egipto sfinksas

Egipto piramidės – ne tik šalies simbolis, bet ir senovės pasaulio simbolis, paskutinis iš pasaulio stebuklų.

Šalia piramidžių – Kairas, didžiausias arabų pasaulio miestas, gyvoji Egipto širdis.

Čia atvyksta daugelis, bet tik nedaugelis atranda, kad piramidės – tai daug daugiau, nei tik Giza, o Kairas – tai daug daugiau, nei jo muziejus. Aš Kaire praleidau daugiau nei savaitę ir pasakoju, kas čia įspūdingiausia.

Taip pat skaitykite: Pilnas kelionių vadovas po Egiptą | Mano 4700 km kelionės nuomotu automobiliu po Egiptą dienoraštis

Egipto piramidės – aplenktos dydžiu, bet ne didybe

Egipto piramidės! Sunku net sugalvoti, nuo kur pradėti pasakoti, nes pamėginus suvokti daugybę faktų apie jas nugara eina pagaugais.

Piramidžių amžius. 5000-4000 metų. Pagalvokite – nuo tų piramidžių pastatymo iki Romos Imperijos praėjo daugiau laiko, nei nuo Romos Imperijos iki šiandien! Kai prieš ~2200 metų senovės graikų išminčiai įtraukė piramides tarp Septynių pasaulio stebuklų, jau tada jos buvo dviem tūkstantmečiais senesnės už visus likusius šešis. O dabar beliko vienintelės, kurios dar stovi! Paskutinis konkurentas nugriuvo prieš 600 metų…

Piramidžių dydis. Cheopso piramidė 3800 metų buvo aukščiausias planetos pastatas – kai joks pastarųjų metų statinys šio titulo neišlaikė ilgiau kelių dešimtmečių. Lietuvoje tokio aukšto pastato (ne TV bokšto ar kamino) iki šiol nėra.

Piramidžių mistika. Tai, kad žmonija ištisus tūkstantmečius nepakartojo nieko panašaus, iki šiol skatina teorijas apie jas pastačiusius magus ar ateivius. Juk jos tiesiog kitokios nei visa kita, statyta senovėje, Viduramžiais, net naujaisiais laikais.

Daug „Senovės pasaulio“ paveldo žavi vien todėl, kad senas (pvz. gerokai nusivyliau Stounhendžu), bet Egipto piramidės priblokštų kada bebūtų pastatytos. Net jei nūdienos dangoraižiai aukštesni, nė vienas jų nėra tiek ištįsęs dar ir į plotį. Ir tie iš dykumos styrantys dirbtiniai akmeniniai kalnai ir šiandien toks pat magiškas vaizdas, kaip ir prieš 1000 ar 3000 metų.

Kiekviena piramidė – Egipto faraono kapas. Tų „dirbtinių kalnų“ viduriuose nutiesti slapti koridoriai, o kažkur giliai (gal aukštai, o dažniausiai išvis po žeme) – salė su valdovo sarkofagu. Šiandien daugelis koridorių atverti turistams ir leistis į juos – unikali patirtis, kokios kitur pasaulyje nerasi. Laiptai žemyn, tada tiesiai, tada vėl į viršų, pro “netikrus kapus” plėšikams apgauti… Ne kartą spraudžiausi susilenkęs, tegalėjau lipti žemyn atatupstas, ne vienas šikšnosparnis atsitrenkė į kūną, sunkiai nusakomas “piramidžių dvokas” stiprėdavo su kiekvienu metru, o ryte gerokai skaudėdavo kojų raumenis. Bet pasiekti galutinį tašką 5 milijonų tonų akmenų apsupty – magiška!

Visos Egipto piramidės stūkso vakariniame Nilo krante – mirusiųjų krante – anapus senovės Egipto sostinės Memfio. Tas “Gyvųjų” miestas sunyko kaip ir visi jo gyventojai, o mirusiųjų miestas – liko.

Garsiausias piramidžių kompleksas – Gizos piramidės, kur stovi ir dvi aukščiausios (Cheopso, 139 m ir Chafrės, 137 m). Aplink išsidėstęs ištisas turistinių viešbučių ir restoranų miestelis, o jei kokia ekskursija „veža prie Egipto piramidžių“, tai beveik visada – būtent (dažniausiai – vien tik) į Gizą. Nes tai – pati „piramidžių eros“ viršūnė.

Bet tokių piramidžių laukų ~40 km spinduliu – dar ne vienas ir ne penki (iš viso Egipte piramidžių virš 100, nors didžioji dalis nedidelės ar apgriuvusios).

Piramidžių istoriją geriausiai supranti prie Sakaros piramidžių. Anksčiau faraonai laidodavosi po eiliniais vienaukščiais pastatais, vadinamais mastabomis (Įspūdingiausia tarp tokių Sakaroje – Ty mastaba). Sau kapą statydavosi dar būdami gyvi, nes nuo to priklausė jų amžinasis gyvenimas. Faraonas Džoseris valdė ~25 metus – mastabą jau įsirengė, o dar mirtis nesišviečia. Tad jo architektas Imhotepas ant vienos mastabos pastatė kitą siauresnę, ant tos – trečią ir t.t. Taip gimė Laiptuotoji Sakaros piramidė (65 m).

Vėlesni faraonai nebenorėjo nusileisti Džoseriui – jiems irgi nepakako mastabų, reikėjo piramidžių. Bet faraonui Snefru laiptuota forma nepatiko – norėjosi taisyklingos. Tik kaip tokią pastatyti? Patirties nebuvo, architektams beliko spėlioti, bandyti. „Pirmasis blynas“ – Maidumo piramidė (62 m) – prisvilo. Jos šonai sugriuvo, nors jos vidurys iki šiol stūkso it koks senovinis supermasyvus gynybinis bokštas. Landos ir kapas irgi liko, bet Snefru ten nesilaidojo – jis norėjo tobulos piramidės.

Tolesnių Snefru bandymų laukas – Dašuro piramidės. Pirmąją, Lenktąją Dašuro piramidę (105 m), bandė statyti gana stačią, bet vėl pasirodė, kad ji grius, tad viršus pastatytas gulstesnis.

Snefru toks vaizdas irgi nepatiko, tad jis užsakė trečią piramidę – kad jau nuo pat pradžių būtų statoma tokiu kampu, kad išstovėtų tūkstantmečius. Ir ta Raudonoji Dašuro piramidė stovi, ir yra trečia pagal aukštį Egipto piramidė po dviejų Gizos piramidžių (105 m), ir ne ką mažiau įspūdinga. Visos vėlesnės piramidės (tarp jų ir Gizos) tebuvo didesnės ar mažesnės jos kopijos.

Verta aplankyti daugiau nei vieną piramidžių lauką. Gal Gizos įspūdingiausios, bet ten esi kitų turistų ir prekijų apsupty, be to, jas beveik „prarijęs“ Kairas, aplinkui – didmiestis. Sakaroje – ramiau, Dašure dar gali, kaip prieš šimtmetį, pajusti tą supančią dykumos didybę, o Maidumo piramidės net kalbinti vietiniai turizmo organizatoriai nežinojo.

Be to, Sakaroje yra ir daugiau lankytinų vietų – ypač įdomus Serapeumas, kur faraonų vertose katakombose laidoti šventieji jaučiai. Senovės Egipte būdavo tikima, kad daugelis dievų įsikūnija į kokius gyvūnus: tie gyvūnai, kol būdavo gyvi, garbinti, jiems mirus mumifikuoti tarsi faraonai ir tuomet „ieškoma“ naujo gyvūno, į kurį įsikūnijęs dievas. Dievas Ptah „įsikūnydavo“ į jaučius ir kadangi šis dievas „globojo“ Egipto sostinę Memfį, jo „įsikūnijimų“ kapai – puošniausi iš visų Egipto „dieviškųjų gyvūnų“ kapų.

Kairas – milžiniška, bet primiršta Egipto sostinė

Kairą, kaip ir visą Egiptą, užgožia piramidės. Dažna „Ekskursija į Kairą“ – tai tik kelionė prie Egipto piramidžių ir atgal, pakeliui stabtelint Egipto muziejuje. Taip, jis – vienas turtingiausių pasaulyje muziejų, bet jis irgi skirtas išimtinai senovės Egiptui: jo dievų ir valdovų statuloms, hieroglifų pilniems papirusams, seniausiems pasaulyje realistiniams portretams iš Fajumo oazės, faraonų mumijoms, auksinėms Tutanchamono įkapėms.

Šiuolaikinis Kairas daugeliui praslenka anapus autobuso lango. Bet juk tai – didžiausias arabų pasaulio ar net visos Afrikos miestas, kuriame – apie 20 mln. žmonių! Kiekvienas rajonas – vis kitas Egipto, Arabijos, Afrikos veidas.

Labiausiai „tipinis“ Kairo rajonas vadinamas Islamiškuoju Kairu. Tai – ištisas egiptietiškas miestas, kurį dar VII a. pradėjo statyti Egiptą užkariavę arabai. Su turgumis virtusiomis siauromis gatvėmis, mečetėm, medresėm, tautiniais drabužiais vilkinčiais seneliais prie puodelių kavos žaidžiančiais eilinę nardų partiją ir stebinčiais vos prasilenkiančias mašinas, autorikšas ir asilų kinkinius.

Islamiško Kairo pažiba – Citadelė, įtvirtintas miestas ant kalno, valdovo Saladino pastatytas gintis nuo kryžininkų, su didingomis mečetėmis ir dar didingesniais vaizdais žemyn (net piramidės giedrą dieną matosi). Tuos, kam patinka „keistos ir neatrastos vietos“, labiau traukia Šiaurinės kapinės: visa Viduramžių Kairo grietinėlė ten laidojosi milžiniškuose kapuose. Dideliuose tarsi namai: kad giminės galėtų pernakvoti atvažiavę jų aplankyti. Blėstant tų didžiūnų atminimui, kapuose apsigyveno ne giminės, o… tūkstančiai benamių. Skamba nejaukiai, bet Kairas saugus miestas, o Šiaurinės Kapinės dabar tiesiog dar vienas miesto rajonas, keistas Islamiškojo Kairo tęsinys kur gyvieji gyvena tarp mirusiųjų.

Šalimais ir Al Azhar parkas, turtingų arabų dovana miestui: šiukšlyną 2005 m. čia pakeitė medžiai, nuostabūs vaizdai į Islamiškojo Kairo stogus. Jausmas tame parke nebūtų toks stebuklingas, jei jis plytėtų kur Europoje, bet po Islamiško Kairo chaoso ir purvo be žalumos Al Azhar parkas palieka didžiulį įspūdį. Aišku, kodėl kone šimtai jaunavedžių porų kasdien būtent čia rengia fotosesijas (yra net oficialus „jaunavedžių bilietas“), o ištisos giminės renkasi piknikauti ant nupjautos ir palaistytos žolytės.

Dar XIX a. Egipto valdovams Islamiškasis Kairas atrodė pasenęs, atsilikęs; karalius Mahometas Ali įkvėpimo žvelgė į Paryžių ir pastatė naują Kairo centrą su didingais europinio stiliaus pastatais ir rūmais. Kairą keliautojai net praminė „Paryžiumi prie Nilo“. Dalis anos didybės trupa ir griūva, dalis seniai perstatyta nykiais daugiaaukščiais, bet Kairo centre (Tahrir aikštėje ir ryčiau) dar gali pasijusti labiau Europoje nei Afrikoje. Ten kostiumų gerokai daugiau nei tradicinių drabužių, o vakarietiškų prekės ženklų – nei turgaus prekijų. Tarp įdomiausių vietų netoli centro – Manialo rūmai, kuriuos sau pasistatė paskutinysis Egipto monarchas Farukas II (nuverstas 1952 m.): kad ir kiek Egipto valdovai imitavo Europą, gyventi norėjo rytietiškai, su atskiru sosto pastatu sode, nuosava mečete ir t.t.

O tikrasis Kairo senamiestis yra Koptiškasis Kairas, kurį pradėjo statyti dar Romos Imperija tada, kai arabų Egipte nebuvo nė padujų ir klestėjo Senovės Egipto kultūra. Senovės egiptiečiai niekur neišnyko: tiesiog jie dar nuo Jėzaus laikų pamažu atsivertė į krikščionybę (pats Jėzus Kristus, sakoma, lankėsi ten, kur dabar Koptiškasis Kairas). Jie sukūrė unikalią krikščionybės pakraipą – koptybę. Nors ilgainiui koptai perėmė užkariautojų arabų kalbą, jie vieninteliai dar vis meldžiasi senovės egiptiečių kalba. Jų bažnyčios kitokios: keistais raštais, kabančiais kiaušiniais (simbolizuoja Kristaus prisikėlimą, „išsiritimą iš mirties lukšto“) ir dar daug kuo. Ginčijamasi, ar koptai šiandien sudaro 10%, ar 15% egiptiečių, nes daug kur jie „nematomi“ (kaip pasakojo koptas vienuolis, netolerancija verčia slėpti religiją ar net atsiversti į islamą), bet Koptiškasis Kairas yra jų Vatikanas, jų popiežiaus rezidencija, palyginus su likusiu Kairu, tvarkingas it išlaižytas it koks Europos senamiestis. Žavu pasivaikščioti po bažnyčias – Kabančią bažnyčią ar Šv. Barboros bažnyčią ir Koptų muziejų kur kaupiamas šios religijos menas.

Bet nereikia turėti iliuzijų, kad koptai gyvena turtingiau už kitus egiptiečius. Čia tik jų „sostinė“ Koptiškasis Kairas bei pagrindiniai vienuolynai. Manšeja Nasir koptų rajonas 8 km nuo koptiškojo Kairo atrodo it „Bado žaidynių“ pasaulio scena: 65 000 žmonių ten gyvena susiveždami iš viso Kairo šiukšles, rūšiuodami, perpardavinėdami. Štai atrieda eilinis pikapas ar sunkvežimis, kurio šiukšlių krovinio aukštis dvigubai aukštesnis už jį patį, pypdamas vos prasilenkia su kitu tokiu pat. Štai autorikšos veža vietinius iki artimiausio didesnio kelio (rajono gatvės taip baisiai išmaltos, kad likusio Kairo taksistai net iškviesti atsisakydavo ten važiuoti). Štai po dvokiančią šiukšlių krūvą šmirinėja laukiniai milžiniški šunys.

Štai šeima tempiasi gatve kažkokius metalinius vamzdžius. Ir čia pat – parduotuvėlės, kaljanus kavinėse traukiantys seneliai, iš mokyklų į savąjį šiukšlų rajoną pareinantys kuprinėti vaikai. Žmonės kaip žmonės, gal net garbingesni ir draugiškesni nei kitur Kaire: 2 km einant rajonu nė vienas nepaprašė pinigų, nebruko įkyriai kokių prekių, o vaikai nebent šypsodamiesi pasisveikindavo tarsi pirmąsyk išvydę turistą. O rajono „viršūnėje“ – Šv. Simeono katedra, didžiausia Artimųjų Rytų krikščionių bažnyčia, ar tiesiog uoloje iškaltas 17 000 vietų amfiteatras: ir šiukšliarinkiai vardan Dievo sukūrė kai ką labai įspūdingo. Prie bažnyčios įėjimo išmestos skalbimo mašinos ar „išmėsinėtų“ fotelių jau nė nepastebi: palyginus su tuo, kas aplink, bažnyčios prieigos atrodo tvarkos oazė.

Toliau nuo šių centrų Kairas ištįsta į aplinkines dykumas – aptrupėjusiais nuobodžiais daugiabučiais ir naujais ir vis naujais vidurinės klasės priemiesčiais. Šen bei ten stūkso prekybos centras, šen bei ten kelias naujai grįstas, bet visa tai skęsta kioskų-parduotuvėlių, byrančių automobilių ir pradaužyto asfalto jūroje.

Tarp retų šiuolaikinio Kairo įdomybių – Spalio karo panorama, toks keistas 4D teatras, atvaizduojantis Egipto karą su Izraeliu 1973 m. (pagal kompiuterine grafika atkurtus vaizdus ir šlovingą Sueco kanalo kirtimo sceną jis atrodo buvęs daug sėkmingesnis Egiptui, nei iš tikro). Didžiulis akcentas jam, armijai primena, kad, visgi, esi Artimuosiuose Rytuose, ir regiono skauduliai dar visai nepagijo.

Šiuolaikinis Egiptas – religija/os, kultūra, maistas

Kairas ir jo apylinkės – ir geriausia vieta pažinti šiuolaikinio Egipto kultūrą. Didžioji dalis šiandieninio Egipto gyventojų – musulmonai, daugelis – gana religingi. Egiptas – vienas istorinių islamo centrų, Kairo Al Azhar universitetas – bene garsiausia teologinė aukštoji mokykla, kur suvažiuoja studentai iš viso pasaulio. Egipte pilna senų mečečių, medresių. Bet jei į kokį Maroką keliaujama visų pirma dėl musulmoniškų miestų ir paveldo, tai Egipte jį visiškai užgožęs Senovės Egiptas ir “nutautinti bei nureliginti” kurortai.

Iš dalies taip nori valdžia. Religija ir religingesniaisiais ji nepasitiki, o šviesą mato Vakaruose. Nors daugelis Egipto moterų, pavyzdžiui, musulmoniškai ryši skareles, į elitą tokioms “prasimušti” sunku: netgi į elito restoranus, būna, su skarelėmis neįleidžia, o šiais laikais net yra apps’ai, rodantys, kur toleruojami religingi musulmonai. Didelė dalis opozicijos – būtent religingi musulmonai, ir tai padeda Egipto valdžiai įtikinėti vakariečius islamofobus, kad jei ne diktatūra neva valdžion “ateitų teroristai”.

Valdžiai 100 ar 500 metų paveldas mažai rūpi. Ech, kokie gražūs pastatai patys sugriūva ar net yra griaunami: pavyzdžiui, ištisi rajonai istorinių namų, bažnyčių Luksore nugriauti tam, kad būtų atkurta Luksoro-Karnako sfinksų alėja. Bus dar viena naujai atkurta Senovės Egipto lankytina vieta… Užtat, išskyrus nebent Kairą ar Aleksandriją, Egipto miestuose nelikę tikrų, gyvų, gražių senamiesčių.

Kiek įdomesni koptų vienuolynai, ar, tiksliau, ištisi kompleksai su vienuolių celėmis, tvirtovėmis (naudotomis gintis nuo klajoklių beduinų), bažnyčiomis ir… fermomis. Pakanka aplankyti vieną-kitą: jų yra Nilo slėnyje, palei Raudonąją jūrą, o “švenčiausi” pakeliui iš Kairo į Aleksandriją (pvz. Šv. Makarijo, iš kurio kilę dauguma koptų popiežių). Koptai, kiek pastebėjau, geriau prisitaikę prie turistų, dažnoje koptiškoje vietoje gerai angliškai papasakos.

Šiuolaikinį Egiptą gali pažinti ir per Egipto virtuvę, pavyzdžiui, labai pigų valgį košarius (makaronai, ryžiai, padažai iš maišelių).

Kairas abejingų nepaliks – bet nebūtinai tai geras dalykas

Egiptas abejingų nepalieka – kai kas jį įsimyli, kai kas – puola nekęsti. Be pliusų jis turi ir daug minusų, o Kaire ir tie, ir anie – aukščiausios prabos. Taip, prie Kairo – aukščiausi, garsiausi ir seniausi Senovės Egipto statiniai (piramidės). Taip, Kairas – didžiausias miestas su didžiausia visa ko pasiūla, daugiausiai tikros šiuolaikinės egiptiečių kultūros: tiek musulmonų, tiek koptų.

Bet kartu Kaire ir bjauriausias eismas, o pereiti gatvę iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti trilerio verta misija (reikia eiti ir viskas – praleis). Kaire didžiausias smogas, daugiausiai purvo ir šiukšlių. Prie piramidžių – vieni įkyriausių prekijų ir didžiausios apgavystės, kai nuvedama ne į pažadėtą viešbutį, sakoma neva neįmanoma nueiti pėsčiam ir būtinas kupranugaris (nereikia) ar mėginama iškaulyti papildomų, neaptartų pinigų (neduokite). Kaire ir daug diktatūros apraiškų – štai visokie patikrinimo postai, štai koks saugumietis nuveja nuo suoliuko, piktai uždraudžia fotografuoti ir net nesupranti, ką ir kodėl.

Kaire, ypač prie Gizos piramidžių, turi apsišarvuoti dar didesne kantrybe, nei kur kitur Egipte (išskyrus gal Luksorą). Daugelis turistų to išvengia atvažiuodami į Kairą ir Gizą tik trumpam. Gizos piramidės, Kairo muziejus – ir viskas. Vienas kitas prekijas prišoka ir grįžti į kurortus. Bet Kairas vertas daugiau. Praleidau ten daugiau savaitės. Smagu buvo stebėti nuo savo namelio ant daugiabučio stogo praplaukiančius spindinčius laivus Nile – egiptiečiai taip mėgsta švęsti, garsiai iš tų laivelių leisti muziką. Įdomu aplankyti “antros eilės” vietas, visgi labai unikalias, kaip “šiukšlininkų rajonas” ar “apgyvendintos kapinės”. Visgi Kairas – 20 mln. gyventojų miestas. Senas miestas. Ir joks šitokio dydžio miestas nėra tik viena ar kita lankytina vieta, kad ir kokia įspūdinga ji būtų. Kiekvienas toks milžinmiestis – tai ištisas pasaulis. Ir norėdamas gali į jį pasinerti ilgam.