Išskleisti meniu

Malaizija

Malajų žemės – Azijos kryžkelė

Malajų žemės – Azijos kryžkelė

| 2 komentarai

Malajų žemės – tikra pasaulio kryžkelė. Kiekvienas laivas, plukdantis į Europą Rytų Azijos prekes, praplaukia jų sąsiaurius. Malajų didmiesčiuose priverstinai stabteli iš Europos į Australiją skrendantys turistai.

Tokių pakeleivių įspūdis: puikūs oro uostai, prekybos centrai, modernūs dangoraižiai. Per dieną-dvi daugiau nepamatysi. Aš keliavau dvi savaites ir pažinau šias žemes giliau. Čia – net trys valstybės: finansų sostinė Singapūras, naftingas Brunėjus ir “ateities šalimi” tapti mėginanti Malaizija, pati sudaryta iš dviejų labai skirtingų nutolusių dalių.

Pasaulinio lygio architektūrinius užmojus supa džiunglės. Ten – beždžionės, sraunios gelsvos upės, priešistorinį primenantis gyvenimas ilguose namuose ar virš vandens. Šie kraštai – ir kultūrų kryžkelė: musulmonai malajai, džiunglių tautelės, kinai, indai, Europos kolonistų palikuonys. Tos bendruomenės – greta viena kitos, bet nesusimaišiusios. Net įstatymai skirtingų tautų ir religijų žmonėms, būna, galioja kiti.

Singapūro panorama.

Keturios malajų žemės

Žymiausias tarp turistų regione Singapūras. Malajų žemė jis yra tik istoriškai – tai pats tikriausias tarptautinis megapolis. Pradžioje britų kolonistai, o dabar ir nepriklausoma valdžia kviečia apsigyventi kiekvieną, kas tik turi sugebėjimų ir noro dirbti. Populiacija auga kaip ant mielių (kartu su ja – ekonomika, dangoraižiai, prekybos centrai), o malajus jau seniai nustelbė kinai. Singapūras garsėja ir savo griežta, bet teisinga tvarka: kruopščiai prižiūrima švara, rykštėmis už nusikaltimus ir išnaikinta korupcija.

Kiniškas namas Džrodžtaune, Malaizijoje.

Antroji mikrovalstybė – Brunėjus – palaimingai nusišalinęs nuo geopolitikos klesti iš naftos dolerių. Tai – absoliutinė monarchija, kurios sultonas yra buvęs turtingiausiu pasaulio žmogumi. Jis noriai demonstruoja sukauptas prabangias dovanas retiems keliautojams. Turtai Brunėjuje padėjo išsaugoti senąją džiunglių pirklių kultūrą. Kas devintas pilietis tebegyvena namuose ant polių virš Brunėjaus upės – tiesa, su kondicionieriais ir palydovinėmis lėkštėmis.

Greta Singapūro esantis Malaizijos pusiasalis – tai, visų pirma, didmiesčių žiedas. Svajojanti tapti “ateities valstybe” Malaizija statė vis modernesnius miestus ir vis aukštesnius dangoraižius. Tačiau jų šešėlyje – daugiatautis šimtmečių paveldas: kinų bei indų šventyklos ir rajonai, malajų mečetės, portugalų ir anglų bažnyčios, tvirtovės bei arbatos plantacijos. O Pusiasalio centre – vienos seniausių pasaulyje džiunglių.

Gentingo aukštumų, vieno daugelio XX a. antroje pusėje pastatytų Malaizijos miestų, maketas. Tai – pramogų centras su kazino, atrakcionų parku ir didžiausiu pasaulyje viešbučiu, apsuptas malonios kalnų vėsos

Ir pagaliau Malaizijos Borneo – rečiau gyvenamas džiunglių kraštas saloje aplink Brunėjų. Nedideli nuobodūs miestai – tik retas intarpas drėgnuosiuose miškuose, kuriuose – orangutangai, šikšnosparnių pilnos olos, tik neseniai Kristų pažinę vietinių tautelių kaimai ir tradiciniai ilganamiai.

Taigi, jei norisi išvysti džiunglių gyvūniją ir augaliją – geriausia keliauti į Malaizijos Borneo ar Malaizijos pusiasalio centrą.

Jeigu žavi modernūs daugiataučiai miestai su dangoraižiais ir prekybos centrais – laukia Singapūras ar Malaizijos pusiasalio vakarinė pakrantė.

Rungų tautos ilganamis – senovinis daugiabutis. Malaizijos Borneo vienas toks atitikdavo visą kaimą. Šis šiandien tarnauja kaip viešbutis

Jeigu domina tradicinės atokių Azijos regionų kultūros – labiausiai nustebins Brunėjus ir Malaizijos Borneo.

O bene pagrindinis malajų žemių turistinis koziris yra visuose juose: tai paplūdimiai ir nuolat karštas klimatas – kiaurus metus dienomis temperatūra sukasi apie +30.

Idiliškas paplūdimys Malaizijos Borneo.

Nuvykti į malajų žemes – paprasta ir pigu

Visos malajų žemės uždirba iš savo puikios geografinės padėties, siūlydamosis pabūti tarpine stotele pakeliui į Australiją. Tai reiškia, kad skrydžių į šias šalis labai daug ir jie gana nebrangūs (pigesni, nei į daugumą kitų Tolimųjų rytų šalių). Daugiausia akcijų, kiek mačiau, paprastai būna į Singapūrą, o iš ten nesudėtinga vietinėmis pigių skrydžių bendrovėmis (pvz. “Air Asia”) nukeliauti į Malaizijos Borneo ar Brunėjų (tuo tarpu į Malaizijos pusiasalį galima ir nuvažiuoti).

Malajų tautinis pasirodymas turistams viename pakrantės viešbučių. Tai daugumai turistų, kuri skrenda į malajų žemes saulės ir šilumos, neišeina už viešbučio ribų tai – vienintelis būdas pažinti žiupsnelį malajų kultūros

Dėl savo noro atsiverti turistams visos trys šalys nereikalauja iš lietuvių vizų (Azijoje tai – dar gana reta). Po jas keliavom daugiausia nuomotais automobiliais, tačiau didmiesčiuose, ypač Singapūre, logiškiau naudotis geru viešuoju transportu.

Penkios malajų žemių kultūros: šalia, bet atskiros

Malajakalbį pasaulį vienija daugybė etninių grupių, kurios suvažiavo (ir tebevažiuoja) gyventi į šią Azijos kryžkelę.

Melaka, vieno pagrindinių istorinių malajų sultonatų centras, vėliau tapęs svarbiausia regione Europos kolonija.

Regiono ilgamečiai šeimininkai malajai kilo iš pirklių, kadaise valdžiusių Pietryčių Azijos salynų prekybinius miestus. Šiandien jie sudaro 60% žmonių Malaizijos pusiasalyje, 15% Malaizijos Borneo, 66% Brunėjuje ir 13% Singapūre. Malajai – musulmonai, bet kitokie, nei Artimuosiuose Rytuose. Tai – ne arabų užkariautojų palikuonys, o taikiai religiją pakeitę vietos geltonodžiai. Daug malajų tradicijų savitos – pavyzdžiui, moterys, nors ir prisidengia plaukus, rengiasi labai spalvingai ir turi darbus.

Kinus į malajų žemes pakvietė britai – kaip darbininkus. Būdami protingi, vertindami išsilavinimą jie nuveikė labai daug: ėmė dominuoti versle ir inteligentijoje. Gindama malajus nuo išstūmimo į socialines paraštes nepriklausoma tapusi Malaizija malajų naudai įsteigė visokių kvotų universitetuose ar darbuose, tuo pykdydama kinus. Dauguma kinų – budistai, bet nepamiršta ir taoizmo bei kitų religijų.

Tradicinės kinų laidotuvės Melakos mieste. Ant antros mašinos priekio – velionio nuotrauka

Indai į malajų žemes irgi britų laikais atvežti dirbti, tiesa, jie iki šiol dažniau užsiima “juodesniais” darbais nei kinai. Indai išpažįsta hinduizmą, o jų šimtais spalvingų statulėlių puoštos šventyklos – vienas gražesnių malajų žemių vaizdų. Tiesą pasakius, tik hinduizmas indus ir vienija, nes iš tikro jie – iš skirtingų tautybių ir kalba skirtingomis kalbomis.

Nors į Borneo malajai prieš daug šimtmečių atvyko kaip pirkliai, istoriškai jie ten negyveno. Tai buvo Borneo tautų, tokų kaip kadazandusunai, žemė. Pastarosios iki šiol sudaro žymią dalį Malaizijos Borneo gyventojų ir neretai gyvena tradiciškai: džiunglių ilganamiuose ar namuose ant polių. Dalis tų tautų – musulmoniškos, dalis – krikščioniškos (pagonybė nunyko tik labai neseniai).

Mažiausia dydžiu, bet ne įtaka bendruomenė – vakariečiai. Tai – kolonistų palikuonys bei nauji imigrantai, besinaudojantys regiono (ypač Singapūro) patrauklumu verslui ir profesinei veiklai. Susidarė net atskiros maišytų baltaodžių su geltonodžiais “elitinės” tautos.

Kamerono aukštumos – vėsumos kurortas, kuriame kadaise arbatą augindavo britai.

Malajų žemių keliai į klestėjimą – unikalūs

Įdomiausia, kad ši daugiatautė pasaulio kryžkelė netapo tiesiog beveide, daugiakultūre niekieno žeme. Už tai reikia dėkoti išradingiems ir įdomiai mąstantiems regiono lyderiams. Jie atrado naujų metodų išvesti savo šalis į klestėjimą. Jie ne tik pasirodė sėkmingesni nei eilinis “vakarų kopijavimas”, jie ir nutapė malajų žemes naujomis, unikaliomis kultūrinėmis spalvomis.

Singapūrą “iš trečiojo į pirmąjį pasaulį nuvairavo” Ly Kuan Jū, premjeras nuo 1959 m. iki 1990 m. Pavadinamas “žmogumi, nekentusiu ideologijos”, jis užsienio “politinius filosofus” išties ignoravo, nesvarbu, ar jie būtų komunistai, ar kapitalistai, ar islamistai, ar “žmogaus teisių aktyvistai”. Paėmęs gabalų iš skirtingų mąstymo krypčių, o dar daugiau prigalvojęs pats, jis sulipdė sistemą specialiai Singapūrui – tokią, kuri ten veikia, kurios dėka Singapūras tapo “turtingiausiu pasaulio miestu”, švariu ir nekorumpuotu.

Taman Negara džiunglės Malaizijos pusiasalyje. Nors tokie drėgnieji miškai labai seni ir iš pažiūros atokūs, į juos malajų žemėse veda puikūs keliai.

Šiuolaikinės Malaizijos tėvas – Mahatiras Mohamadas, buvęs premjeru nuo 1981 m. iki 2003 m. Vesdamas tautą šūkiais “Malaizija gali!”, “Malaizija, kaip korporacija” jis inicijavo daugybę utopinių projektų. Malaizija pasistatė aukščiausius pasaulio pastatus, naują modernią sostinę Putradžają, kūrė išmaniomis technologijomis grįstą ekonomiką. Pavyko. Nepaisydami dažnų Muhamado konfrontacijų su Vakarų valstybėmis Malaiziją pamėgo turistai.

Brunėjaus sultonas Bolkija, valdantis nuo 1967 m., perkelti pas save pasaulio centro nesigviešia, dangoraižių nestato. Nors turint tiek naftos milijonų, kiek jis, atsispirti gal nelengva. Jo šeima ir jo šalis tiesiog palaimingai klesti, gyvendami taip, kaip seniau, tik patogiau, prabangiau ir be nepriteklių. Tokio požiūrio dėka Brunėjus – paskutinė turtinga pasaulio užkampių karalystė.

Mečetė Brunėjaus ‘vandens kaime’. Ant polių gyvenantys Rytų Venecijos gyventojai į ją gali atplaukti savo laivais

Regionas šitaip savimi pasitiki ne be reikalo: juk malajakalbis pasaulis dydžiu prilygsta prancūzakalbiam ir lenkia rusakalbį. Malajiškai moka ~270 mln. žmonių ir vos penkiomis pasaulio kalbomis kalba daugiau (kinų, anglų, arabų, ispanų ir hindi). Tai svarbi kalba ne tik įvardytose “malajų žemėse”, tačiau ir Indonezijoje, Rytų Timore, pietų Tailande. Iki europiečių užkariavimų malajai nebuvo kokia nors skurdi vietinė gentis, iki kolonizacijos jie patys buvo kolonistai, ištisų daugiataučių salynų elitas.

Dabar jie – dar viena nacija, kylanti iš istorijos paraščių į tą vietą, kuria ilgą laiką didžiavosi. Tai – dar vienas unikalus pasaulio kampelis, kuris jau pakankamai turtingas, kad didžiuotųsi savimi ir džiugintų reiklius turistus.

Malajų žemės – daugiatautės, bet ne suvienodėjusios. Pilnos didmiesčių, bet nestokojančios laukinės gamtos. Ir, svarbiausia, tai – vienintelis neskurdus regionas aplink pusiaują. Viską sudėjus, malajų žemės vertos daugiau, nei tarpinio sustojimo oro uoste pakeliui į kitas valstybes.

Vaisių turgelis Brunėjaus džiunglėse. Malajų žemėse gausu pas mus retų tropinių vaisių. Kai kurie jų, pavyzdžiui, durianai, šitaip dvokia, kad juos draudžiama įsinešti į viešbučius, metro, o už jų valgymą nuomotame automobilyje nuomos kompanija sutartyje yra numačiusi baudas


Visi straispniai iš kelionių po Malajų žemes

1. Malajų žemės: Azijos kryžkelė (Įžanga)
2. Brunėjus: Džiunglių sultono valdos
3. Malaizijos Borneo palieka priešistorę
4. Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį
5. Singapūras - kitoks! ateities! miestas!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį

Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį

| 10 komentarai

Malaizijos pusiasalis – labai įvairi Malaizijos širdis.

Miestų žiedas čia supa seniausias pasaulyje niekad nekirstas džiungles. Kalvose viršum jų – arbatos plantacijos ir kurortai kuriuose slepiamasi nuo kiaurus metus deginančio karščio. Senamiesčiuose – pastatai, menantys galingas Europos imperijas ir jų privežti įvairiataučiai darbininkai. Visa tai pro savo rūmų langus tebestebi provincijų sultonai, sergintys musulmoniškas tradicijas.

Ir nors Malaizijos pusiasalio praeitis spalvinga, labiausiai regima valstybės ambicija – tapti ateities valstybe. Aukščiausi pasaulio dangoraižiai Kvala Lumpūre, statoma sostinė Putradžaja ir “kibernetinis miestas” – visa tai sukūrė naują Malaizijos įvaizdį, šitaip besiskiriantį nuo ją supančios Pietryčių Azijos skurdo.

Kvala Lumpūro Panorama su pagrindiniu jos akcentu - Petronas bokštais dvyniais. Vaizdas iš kito Kvala Lumpūro simbolių - Kvala Lumpūro bokšto, kuris taip pat naudojamas pagal mėnulį nustatyti Ramadano pradžią.

Kvala Lumpūras ir išmaniųjų miestų koridorius

Didysis Malaizijos planas “Vizija 2020” (“iki 2020 m. tapti modernia šalimi”) akivaizdžiausias istorinėje sostinėje Kvala Lumpūre.

Virš jo iškilo kilniai modernūs valstybinės naftos bendrovės “Petronas” garbei pavadinti bokštai, nuo 1998 m. iki 2003 m. aukščiausi pasaulyje pastatai (dabar – tik aukščiausi pasaulyje bokštai dvyniai). Po jais veikia didžiulis prekybos centras, virš gatvių vingiuoja modernus vienbėgis geležinkelis, netoliese – Kvala Lumpūro televizijos bokštas, o naujasis miesto oro uostas, kur iki lėktuvų veža specialus traukinys, pripažįstamas vienu geriausių pasaulyje.

Kvala Lumpūro geležinkelio stotis - vienišas kolonijinis palikimas tarp šiuolaikinių dangoraižių. Tolumoje matosi Kvala Lumpūro bokštas ir Petronas dangoraižiai.

Kvala Lumpūras Malaizijos vizijoms buvo tapęs per ankštas, ypač per piko valandas. Todėl 1995 m. pradėta statyti nauja sostinė – Putradžaja. Dabar jau viskas išbaigta, didinga ir gražu: pastatai, įkvėpti tiek senųjų Malaizijos stilių, tiek postmodernizmo (ne “dėžutės”), tvenkiniai, mečetė, tiltai, parkai. Tačiau sukurti miestą – tai kur kas daugiau nei pastatyti pastatus. Gyvybės Putradžajoje trūksta: lankėmės savaitgalį, ir visi platieji prospektai buvo tušti tarsi naktį, vos radome restoraną papietauti. Mat Putradžajoje gyventojų – tarsi Alytuje, nors gatvės ir atrodo suprojektuotos milijoniniam didmiesčiui.

Putradžaja. Šešių juostų gatvėje viduryje dienos - tik vienas automobilis tolumoje.

Putradžaja stovi centre Multimedijos superkoridoriaus, virtualios “modernumo zonos” besidriekiančios nuo “Petronas” bokštų iki naujojo Kvala Lumpūro oro uosto. Koridoriuje statomas ir Kiberdžajos miestas, pašvęstas naujosioms technologijoms. Man lankantis dažnas kelias ten dar “vedė į niekur”, o planuojamą “išmaniojo miesto” ateitį tepriminė anglakalbis Multimedijos universitetas.

Naujų miestų statybos – tikras Malaizijos politikų hobis. Dar vienas jų Šach Alamas įkurtas 1963 m. jau įpūstas gyvybės (650 tūkst. gyv.), o gražiausia ten milžiniška Sultono Salahudino Abdul Azizo mečetė su keturiais 142 m aukščio minaretais.

Perdana Putra - ministro pirmininko rezidencija Putradžajoje.

Uostamiesčiuose – Europos, Kinijos ir Indijos akistata

Malaizijos pusiasalis – piečiausias Azijos taškas. Visi laivai, iš Europos plaukiantys į Kiniją, Japoniją, Vietnamą ar Filipinus, turi jį apiplaukti. Todėl savo miestus čia statė ir Europos imperijos, ir vakarinėje Malaizijos pakrantėje vis dar matosi jų atspindžiai.

Autentiškiausias kolonijinis uostamiestis – Melaka. Kadaise čia klestėjo galingiausias Malaizijos sultonatas, bet išlikusios raudonos bažnyčios ir fortai mena vėlesnius XVI ir XVII amžius, kai dėl miesto kovėsi portugalai, olandai ir britai. Iš mišrių europiečių-azijiečių šeimų palikuonių net susiformavo nykstanti, bet kadaise labai įtakinga “maišyta tauta” peranakanai (vieno turtingo peranakano namas-rūmai Melakoje – atviras lankytojams).

XVIII a. bažnyčia Melakoje. Pastatyta olandų reformatų bažnyčiai, Melaką 1824 m. perėmus britams ji atiteko anglikonams

Kolonijinėje konkurencijoje galop triumfavo britai. Perėmė ne tik Melakos sąsiaurio uostamiesčius, bet ir pavertė visus malajų sultonus savotiškais vasalais. Kontroversiškiausia britų “dovana” – kinai ir indai, suvežti į Malaizijos pusiasalį darbams ir sudarantys atitinkamai ~25% ir ~7% žmonių. Kinų ir indų rajonai įdomūs pažiūrėti, žavios budistinės pagodos ir hinduistų dievų statulėlėmis aplipdytos šventyklos, o kur dar Batu olos – šventykla prie Kvala Lumpūro, kur indai kasmet sausį per Taipusamo šventę rituališkai žalojasi.

Batu olos. Jas kinai naudojo šikšnosparnių išmatoms rinkti (trąšoms), kol 1890 m. vienas indas pirklys čia pasiūlė garbinti hinduizmo dievus

Bet visa tai gražu tik turistams. Malajus erzina, kad anie “kolonijiniai naujakuriai” iki šiol dominuoja jų šalies versle. Politikoje vyraujantys malajai tai keičia bumiputroms (vietinėms tautybėms, daugiausia – musulmonams malajams) suteikdami papildomų privilegijų. Nueita jau toli, bet dar daug liko priešakyje: nepriklausomybės metu bumiputroms tepriklausė vos 2% visų Malaizijos įmonių akcijų, 2011 m. – 24%.

Kiniškiausias Malaizijos miestas – Džordžtaunas, pavadintas Britanijos karaliaus Jurgio III garbei (46% žmonių ten kinai). Jame, Penango saloje – didžiausia Malaizijoje Kek Lok Si budistų šventovė, triadų (kinų imigrantų savipagalbos organizacijų, prilyginamų ir mafijai) namai.

Kek Lok Si budistų šventovė Džordžtaune, traukianti piligrimus iš visos Pietryčių Azijos ir derinanti įvairias budizmo sritis.

Iki 1965 m. Malaizijai priklausė ir Singapūras. Tačiau britai kitataučių į tą miestą buvo privežę tiek, kad malajai ten seniai tapo mažuma (dabar ~13%), ir etniniuose konfliktuose paskendęs Singapūras galiausiai nuėjo laisvės keliu. Nedidelis sąsiauris, skiriantis Singapūrą nuo Malaizijos Džorbaraus (Johor Bahru) miesto dabar tarsi skiria pasaulius. Singapūras – iščiustytas, švarus, tarptautinis, o Džorbarus purvinesnis, bet autentiškesnis, vietinis.

Džoro (Johor) sultonatą, kurio sostinė yra Džorbarus, tebevaldo ilgamečiai jo sultonai. Tokie karaliauja daugumoje Malaizijos žemių, iš savo tarpo jie išrenka valstybės galvą Seri Paduka Baginda Yang di-Pertuan Agong (“Jo karališkoji didenybė, tapęs vyriausiuoju viešpačiu”). Jų tradicinės dinastijos niekad nebuvo išnaikintos – tik kurį laiką buvo priverstos klausyti joms iš Britanijos atsiųstų “patarėjų”. Nusikračiuosios jungo, savaip modifikuotas britiškas tradicijas suderino su vėl galvą iškėlusiomis musulmoniškomis ir ikimusulmoniškomis (pavyzdžiui, įžymybėms monarchas teikia “Tan Sri” titulus, rašomus prieš vardą panašiai kaip “Seras”).

Į kalnų kurortus traukia vėsa

Patiems anglų kolonistams Malaizijos pusiasalio pakrantės, kur temperatūra kiaurus metus dienomis siekia +32 (pavėsyje), buvo nemaloniai karštos. Įprastesnį sau klimatą jie rado aukštumose, iki 2 km aukštyje, kur augino arbatą, pastatė kurortus, į kuriuos važiuota ne sušilimui, tačiau atsivėsinimui.

Arbatos terasos Kamerono aukštumose.

Po Malaizijos nepriklausomybės dauguma britų išvažiavo. Jų atminimas liko tik pastatuose, tokiuose kaip Kelio pilis, mūryta, bet taip ir nebaigta škoto plantatoriaus, arba istoristinė Kvala Lumpūro geležinkelio stotis, kurios stogas pagal bendrus Britų imperijos statybos reglamentus įrengtas taip, kad… atlaikytų sniego svorį.

Tačiau “aukštumų kurortus” pamėgo ir vietiniai. Be Kamerono aukštumų – ramios kolonijinės oazės, kur, nepaisant daugelio naujų pastatų, dar gali įsivaizduoti arbatą gurkšnojančius prieškario anglų aristokratus – pokariu prie Kvala Lumpūro išaugo Gentingo aukštumos. Tai – privatus pramogų miestas su didžiausiu pasaulio viešbučiu (7351 kambarių), atrakcionais, vieninteliu teisėtu Malaizijos kazino.

Kelio pilis, statyta škoto Kelio Smito, Malaizijoje auginusio kaučiuką. Romantiškai įkvėptas Britų kolonijų jis atsivežė 70 indų statybininkų ir derino įvairius stilius.

Netoli didmiesčių – niekad neliesta gamta

Malaizijos pusiasalis gyvenamas labai tankiai – dviejų Lietuvų dydžio teritorija tapo namais 24 milijonams žmonių. Tačiau didžioji dalis tų gyventojų – vakarinėje pakrantėje, greta svarbos neprarandančių sąsiaurių, kuriais krovinių kiekvienais metais praplukdoma tik daugiau.

O pusiasalio gilumoje galima rasti ir visai laukinių žemių. Žymiausia – Taman Negara, vienos seniausių pasaulio džiunglių (išaugusios prieš 130 milijonų metų ir niekad nekirstos). Ten laipiojau medžių lajų taku, plaukiau valtimi.

Upė Taman Negaros nacionaliniame parke.

Į rytus nuo Taman Negaros – gana paprasti miestai ir kurortai. Kitataučių ten mažai, todėl išlikusios kai kurios kitur nunykusios tradicijos: pavyzdžiui, pagrindinė nedarbo diena ten, kaip įprasta pas musulmonus – penktadienis, o ne sekmadienis, kaip Kvala Lumpūre.

Gražių gamtos oazių yra net ir urbanizuotuose Malaizijos vakaruose, iš kurių unikaliausia – jonvabalių upė. Temstant čia valtelėmis išplukdyti turistai visuomet gali pamatyti ištisus spiečius tų “skraidančių lempelių”.

Tiesa, visa tai – labai netoli civilizacijos. Malaizijos klimatas labai palankus tropiniams augalams ir gyvūnams. Trokšdami parodyti juos gausiems turistams, vakarinės pusiasalio dalies malajai steigia visokius parkus, kur į menkus plotus sugeba, atrodo, sugrūsti ištisas ekosistemas, tegu ir dirbtines. Vienas tokių – tinklu uždengtas drugelių parkas Džordžtaune. Kiti gyvūnai patys prisitaikė gyventi tarp žmonių. Mačiau, kaip beždžionė iš turistės kaulijo ir paskui pastvėrė mineralinio vandens butelį – nemokėdama atsisukti galiausiai prasigraužė.

Kenjiro ežeras Malaizijos rytuose.

Malaizijos įvaizdis – jau naujas

Malaizijos pažadai toli siekia – kai lankiausi Malaizijos pusiasalyje ši šalis ketino iki 2020 m. paleisti žmogų į Marsą. Nepadarys to, o ir šiaip “modernumo lenktynėse” laimėti sunku. Malaizija neturi tiek naftos rezervų, kiek Dubajus, kuris pastatydamas Burž Chalifa apšovė “Petronas” bokštus kone dvigubai, ir neturi tiek darbščių žmonių, kiek Kinija. Todėl ambicingi, šūkiais “Malaizija gali!” garsiai skelbti didieji projektai pamažu nukeliavo į istorijos knygas – kartu su pačiu Malaizijos “modernizacijos tėvu” premjeru Mahatiru Mohamadu (valdė 1981-2003 m.).

Bet galbūt visi tie ~2000 m. pasiekti rekordai, kad ir prarasti, savą misiją jau įvykdė: nors Malaizija vis dar šiek tiek skurdesnė už Lietuvą, pasaulio akyse dabar ji – tikrai moderni valstybė ir pritraukia dešimtis milijonų turtingų turistų. Juos vilioja ne tik jūros ir džiunglės, tačiau ir didieji Mahatiro Mohamado projektai ir pasiekimai. Pirmoji asociacija, išgirdus žodį “Malaizija”, nebėra “trečiasis pasaulis”. Savaitė Malaizijos pusiasalyje parodė, kad požiūrio pasikeitimas – išties pelnytas.

Malaizijos pusiasalio žemėlapis su pažymėtomis lankytinomis vietomis. Galbūt jis padės jum susiplanuoti savo kelionę


Visi straispniai iš kelionių po Malajų žemes

1. Malajų žemės: Azijos kryžkelė (Įžanga)
2. Brunėjus: Džiunglių sultono valdos
3. Malaizijos Borneo palieka priešistorę
4. Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį
5. Singapūras - kitoks! ateities! miestas!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Malaizijos Borneo palieka priešistorę

Malaizijos Borneo palieka priešistorę

| 6 komentarai

Rytinė Malaizijos pusė Borneo saloje – toli nuo viso Azijos šurmulio. Ten nėra miestų, didesnių už Vilnių, o esmių esmė – tankios džiunglės, tik šen bei ten išvagotos plentų.

Tose džiunglėse – orangutangų šeimynos, dvokiantys didžiausi pasaulio žiedai, vakarais olas paliekančios milžiniškų šikšnosparnių eskadrilės.

Tose džiunglėse – tradiciniai vietinių tautų kaimeliai, kur bažnytėlės vos ką tik išstūmė pagoniškus stabus.

Malaizijos Borneo skuba palikti priešistorę. Nuobodžiai vienoduose pakrančių miestuose salos gyventojai ir lankytojai gali gauti visas turtingajam pasauliui įprastas prekes ir paslaugas. Bet keliaujant man pasirodė daug įdomiau tai, kas vis dar liko kaip po žilai senovei.

Beždžionių šėrimas organgutanų parke (mažesnės beždžionės valgo, kas lieka po jų didesniųjų brolių).

Džiunglėse – nuolatiniai gyvūnų kocnertai

Kaip toje žiloje senovėje džiunglės tebestelbia Malaizijos Borneo gyvenvietes. Pakakdavo sustoti šalia vieno jas kertančių plentų ir įsiklausyti: iš visų pusių apsupdavo niekad nenutylantys įvairiausių gyvūnų ir paukščių balsai.

Tokioje džiunglių tankmėje, kad prasibrautum nebent su aštria mačete, išvysti gyvūnus savo akimis ne taip ir lengva, tad įsteigti gyvūnų parkai. Garsieji salos organgutan(g)ai saugomi Sepiloko rezervate. “Orangutanas” reiškia “Miškų žmogus” ir jie elgiasi išties net baugiai “žmogiškai”. Tuarano krokodilų ferma, šiaip jau auginanti juos rankinukams ar piniginėms, prisiduria kaip didelė turistinė atrakcija: demonstruoja krokodilų šėrimą, triukus su jais, net malajų liaudies šokius.

Tingiems krokodilams metami į burną mėsgabaliai. Jei kuris nukrenta ant žemės, joks krokodilas nesivargina jo pasiimti.

Karts nuo karto rodyklės žymi įdomesnes vietas pasivaikščiojimui ir pačiose džiunglėse. Štai takeliai (kartais – palei aukštą uolą be jokių turėklų) veda link Gomandongo olų, garsėjančių šikšnosparniais. Be žibintuvėlio, deja, vidun užeiti negalėjau. Kita vieta garsėja raflezijomis – didžiausius žiedus turinčiomis pasaulio gėlėmis (skersmuo – metras, žiedo svoris – 11 kg). Šioks toks nusivylimas: informacinio centro skelbimas, turėjęs nurodyti takus iki žiedų, skelbė “jokia raflezija šiuo metu nežydi”. Tiesa, tai ne tokia gėlė, kuria galėtumei ilgai gėrėtis, mat dėl savo baisaus dvoko ji dar pravardžiuojama lavongėle.

Vienas mėgiamiausių Malaizijos Borneo žygių – kelionė ant Kinabalu kalno. Nors jo aukštis – 4096 metrai, švelnūs šlaitai leidžia užlipti tiesiog takeliu, be jokios alpinisto įrangos. Papėdė nestokojo kuprinėtų, aukščių ištroškusių keliautojų.

Krikščioniškais tapę džiunglių tautų kaimai

Malaizijos Sabos valstija, po kurią keliavau, nėra visiškai laukinė žemė: gyventojų tankumas ten – panašus, kaip Lietuvoje. Taigi, važiuojant per džiungles, pakelėse slinko pro šalį ir kaimai, jų paprasti namai ir besiganantys galvijai.

Per džiungles eina kaimo gyvuliai.

Dar 1960 m. kone visi kaimiečiai (~30% Sabos valstijos gyventojų) buvo pagonys. Šiandien jų nelikę, o maždaug tiek pat yra krikščionys. Sunku patikėti, bet tautos krikštą, koks Lietuvoje įvyko prieš 750 metų, savo kailiu (ir sielomis) patyrė tie patys žmonės, kuriuos matydavome džiunglių kaimuose.

Dabar kiekvienas toks kaimas turi savo bažnytėlę. Nieko panašaus į didžiąsias Europos katedras. Jos – skubiai suręsti mediniai nameliai, kurių dievišką paskirtį geriausiai liudija vienodo standarto daugiakalbiai užrašai “Šv. _____ katalikų bažnyčia”. Matyt Lietuvos “religinis peizažas” kokiais 1400 m. buvo panašiai kuklus.

Rungų tautos atstovas sėdi prie savo namų. Kaip ir daugumos vietinių, jo dantys išpuvę nuo betelio kramtymo.

Dauguma džiunglių kaimų gyventojų – kadazandusunai, vietinė tauta. 1911 m. jie sudarė 42% Sabos žmonių, 2000 m. – vos 18%. Kadazandusunai kalba, kad kolonizacija jų saloje nesibaigė: tiesiog vietoje Londono britų ėmė valdyti Kvala Lumpūro malajai. Pinigai už Borneo išgaunamą naftą esą išvežami į Malaizijos pusiasalį, o krikščionių kadazandusunų įtaka Saboje specialiai mažinama slapta teikiant Malaizijos pilietybę iš Filipinų ir Indonezijos nelegaliai imigravusiems musulmonams (vien oficialiai imigrantai jau sudaro 28% sabiečių).

Yra ir mažesnių vietinių tautelių, kurių gyvenvietės – vienos išskirtiniausių pasaulyje. Štai rungai (2%) gyvena bambukiniuose ilganamiuose: senoviniuose bendrabučiuose, kurių vienoje pusėje platus kuridorius, o kitoje – šeimų kambariai. Šiandien vienas toks priima turistus, siūlo nakvynę (prie Kudato). Musulmonai badžavai (14%) dienas leidžia vandens kaimuose – namuose ant polių, suręstuose vandenyno įlankose.

Rungų ilganamio koridoriaus viduje.

Miestai ir miesteliai – proziški

Didesni miesteliai susideda iš paprastų vienaukščių-dviaukščių pastatų. Dauguma restoranų – tai patalpos be sienų (o kam? Juk šalčių nebūna), pilnos plastmasinių kėdžių ir staliukų, kuriose tesiūloma keletas maisto rūšių (užtat labai pigaus: trise papietaudavome už tiek, kiek Lietuvoje sumokėtum vienas). Net “Lonely planet” rekomenduotas restoranas “Muslim” Ranau miestelyje buvo šitoks.

Tipiškas pakelės restoranas.

Į Malaizijos Borneo “civilizacijos džiaugsmai”, atrodo, ateina pagal filosofiją: “tiek, kiek pakanka, ir nė trupučio daugiau”. Štai vienoje degalinėje neveikė degalų pompa – darbuotojai pylė degalus rankomis – per piltuvėlį iš kanistrų. O ką, rezultatas juk toks pats – pilnas bakas.

Džiunglių degalinės operatoriai pila kurą.

Tačiau miestuose, o ir miesteliuose, prieš tokį požiūrį stoja vakarietiški prekių ženklai, prisilaikantys griežtų frančizės taisyklių: KFC, McDonald’s ir kt. Malaizijoje buvau jau senokai (2007 m.) – tikiu, kad šiandien tokie vakarietiški verslai stovi ant kojų tvirčiau, bet nemanau, kad “paprastieji vietiniai užsiėmimai” būtų visiškai nustelbti.

Didžiausi Sabos miestai – Kota Kinabalus vakaruose (sostinė, 450 000 gyv.) ir Sandakanas rytuose (400 000 gyv.). Tai – geros vietos apsipirkti, pernakvoti, išsikeisti pinigų, pavalgyti, gal – pasidairyti į vandenyną nuo aukštumos ar aplankyti kokią kinų šventyklą ar mečetę, tačiau tik tiek: dauguma pastatų ten nauji, “tokie, kad pakaktų, ir nė trupučio daugiau”. Tiesa, dabar įvedęs į Google “Sandakan” ar “Kota Kinabalu” pamatai ir prekybos milžincentrių, gražių promenadų: tikriausiai po mano apsilankymo tie miestai dar labiau supanašėjo su Malaizijos pusiasaliu.

Kota Kinabalus išsidėstęs palei vandenyno krantą.

Karštas vandenynas – didžiausias turistų magnetas

Dažnas keliautojas į Sabą atvyksta ilsėtis šiltoje Pietų Kinijos jūros pakrantėje (žiemą-vasarą vandens temperatūra ten svyruoja nuo +27 iki +30 laipsnių). Tokie paprastai apsistoja dideliuose pakrančių viešbučių kompleksuose ir į lauką iškiša nosis nebent trumpoms vienadienėms ekskursijoms. Tie pajūrio viešbučiai niekuo nesiskiria nuo stovinčių Turkijoje ar Ispanijoje, nebent pavienėmis malajų kultūros detalėmis, kaip fojė/kieme grojanti tautinė muzika.

Tačiau pakrantė Borneo ilga ir galima rasti daug atokesnių, autentiškesnių paplūdimių. Gražiausiai įrengtas krantas pasirodė šiauriausiame salos taške esančiame pusiasalyje (Tanjung Simpang Mengayau), bet kitam, turbūt, žavesni atokūs pajūrio ruožai.

Šiauriausia Borneo vieta - gražiausiai sutvarkytas viešas pajūris. Čia vyksta muzikos festivaliai.

Tuo tikriausiai Malaizijos Borneo ir žaviausias. Prieš akis čia tarsi atsiveria labai skirtingos istorinės epochos: nuo “laukinių” džiunglių iki šiuolaikiškų miestų.

Aišku, tikros priešistorės atspindžių reikėtų ieškoti ne Malaizijoje, o Afrikoje. Bet ten nusigauti sunku ir brangu, o nukeliavus – nepatogu ir nesaugu. Malaizijos Borneo, tuo tarpu, yra savotiškas didelis “priešistorės parkas”.

Daugybę “civilizacijos dalykų” vietiniai daro paprasčiau. Jie nevergauja išvaizdai ar dizainui, vis dar žino, ką reiškia gyventi apsuptam gyvūnų pilno miško. Bet kartu jiems (taigi ir turistams šiose žemėse) yra puikiai prieinami visi technologiniai pasiekimai: automobiliai, telefonai, kompiuteriai, o miestuose – ir prekybos centrai ar greito maisto restoranai.

Malaizijos Borneo žemėlapis su pažymėtomis lankytinomis vietomis. Galbūt jis padės jum susiplanuoti savo kelionę


Visi straispniai iš kelionių po Malajų žemes

1. Malajų žemės: Azijos kryžkelė (Įžanga)
2. Brunėjus: Džiunglių sultono valdos
3. Malaizijos Borneo palieka priešistorę
4. Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį
5. Singapūras - kitoks! ateities! miestas!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,