Malaizijos pusiasalis – labai įvairi Malaizijos širdis.

Miestų žiedas čia supa seniausias pasaulyje niekad nekirstas džiungles. Kalvose viršum jų – arbatos plantacijos ir kurortai kuriuose slepiamasi nuo kiaurus metus deginančio karščio. Senamiesčiuose – pastatai, menantys galingas Europos imperijas ir jų privežti įvairiataučiai darbininkai. Visa tai pro savo rūmų langus tebestebi provincijų sultonai, sergintys musulmoniškas tradicijas.

Ir nors Malaizijos pusiasalio praeitis spalvinga, labiausiai regima valstybės ambicija – tapti ateities valstybe. Aukščiausi pasaulio dangoraižiai Kvala Lumpūre, statoma sostinė Putradžaja ir “kibernetinis miestas” – visa tai sukūrė naują Malaizijos įvaizdį, šitaip besiskiriantį nuo ją supančios Pietryčių Azijos skurdo.

Kvala Lumpūro Panorama su pagrindiniu jos akcentu - Petronas bokštais dvyniais. Vaizdas iš kito Kvala Lumpūro simbolių - Kvala Lumpūro bokšto, kuris taip pat naudojamas pagal mėnulį nustatyti Ramadano pradžią.

Kvala Lumpūras ir išmaniųjų miestų koridorius

Didysis Malaizijos planas “Vizija 2020” (“iki 2020 m. tapti modernia šalimi”) akivaizdžiausias istorinėje sostinėje Kvala Lumpūre.

Virš jo iškilo kilniai modernūs valstybinės naftos bendrovės “Petronas” garbei pavadinti bokštai, nuo 1998 m. iki 2003 m. aukščiausi pasaulyje pastatai (dabar – tik aukščiausi pasaulyje bokštai dvyniai). Po jais veikia didžiulis prekybos centras, virš gatvių vingiuoja modernus vienbėgis geležinkelis, netoliese – Kvala Lumpūro televizijos bokštas, o naujasis miesto oro uostas, kur iki lėktuvų veža specialus traukinys, pripažįstamas vienu geriausių pasaulyje.

Kvala Lumpūro geležinkelio stotis - vienišas kolonijinis palikimas tarp šiuolaikinių dangoraižių. Tolumoje matosi Kvala Lumpūro bokštas ir Petronas dangoraižiai.

Kvala Lumpūras Malaizijos vizijoms buvo tapęs per ankštas, ypač per piko valandas. Todėl 1995 m. pradėta statyti nauja sostinė – Putradžaja. Dabar jau viskas išbaigta, didinga ir gražu: pastatai, įkvėpti tiek senųjų Malaizijos stilių, tiek postmodernizmo (ne “dėžutės”), tvenkiniai, mečetė, tiltai, parkai. Tačiau sukurti miestą – tai kur kas daugiau nei pastatyti pastatus. Gyvybės Putradžajoje trūksta: lankėmės savaitgalį, ir visi platieji prospektai buvo tušti tarsi naktį, vos radome restoraną papietauti. Mat Putradžajoje gyventojų – tarsi Alytuje, nors gatvės ir atrodo suprojektuotos milijoniniam didmiesčiui.

Putradžaja. Šešių juostų gatvėje viduryje dienos - tik vienas automobilis tolumoje.

Putradžaja stovi centre Multimedijos superkoridoriaus, virtualios “modernumo zonos” besidriekiančios nuo “Petronas” bokštų iki naujojo Kvala Lumpūro oro uosto. Koridoriuje statomas ir Kiberdžajos miestas, pašvęstas naujosioms technologijoms. Man lankantis dažnas kelias ten dar “vedė į niekur”, o planuojamą “išmaniojo miesto” ateitį tepriminė anglakalbis Multimedijos universitetas.

Naujų miestų statybos – tikras Malaizijos politikų hobis. Dar vienas jų Šach Alamas įkurtas 1963 m. jau įpūstas gyvybės (650 tūkst. gyv.), o gražiausia ten milžiniška Sultono Salahudino Abdul Azizo mečetė su keturiais 142 m aukščio minaretais.

Perdana Putra - ministro pirmininko rezidencija Putradžajoje.

Uostamiesčiuose – Europos, Kinijos ir Indijos akistata

Malaizijos pusiasalis – piečiausias Azijos taškas. Visi laivai, iš Europos plaukiantys į Kiniją, Japoniją, Vietnamą ar Filipinus, turi jį apiplaukti. Todėl savo miestus čia statė ir Europos imperijos, ir vakarinėje Malaizijos pakrantėje vis dar matosi jų atspindžiai.

Autentiškiausias kolonijinis uostamiestis – Melaka. Kadaise čia klestėjo galingiausias Malaizijos sultonatas, bet išlikusios raudonos bažnyčios ir fortai mena vėlesnius XVI ir XVII amžius, kai dėl miesto kovėsi portugalai, olandai ir britai. Iš mišrių europiečių-azijiečių šeimų palikuonių net susiformavo nykstanti, bet kadaise labai įtakinga “maišyta tauta” peranakanai (vieno turtingo peranakano namas-rūmai Melakoje – atviras lankytojams).

XVIII a. bažnyčia Melakoje. Pastatyta olandų reformatų bažnyčiai, Melaką 1824 m. perėmus britams ji atiteko anglikonams

Kolonijinėje konkurencijoje galop triumfavo britai. Perėmė ne tik Melakos sąsiaurio uostamiesčius, bet ir pavertė visus malajų sultonus savotiškais vasalais. Kontroversiškiausia britų “dovana” – kinai ir indai, suvežti į Malaizijos pusiasalį darbams ir sudarantys atitinkamai ~25% ir ~7% žmonių. Kinų ir indų rajonai įdomūs pažiūrėti, žavios budistinės pagodos ir hinduistų dievų statulėlėmis aplipdytos šventyklos, o kur dar Batu olos – šventykla prie Kvala Lumpūro, kur indai kasmet sausį per Taipusamo šventę rituališkai žalojasi.

Batu olos. Jas kinai naudojo šikšnosparnių išmatoms rinkti (trąšoms), kol 1890 m. vienas indas pirklys čia pasiūlė garbinti hinduizmo dievus

Bet visa tai gražu tik turistams. Malajus erzina, kad anie “kolonijiniai naujakuriai” iki šiol dominuoja jų šalies versle. Politikoje vyraujantys malajai tai keičia bumiputroms (vietinėms tautybėms, daugiausia – musulmonams malajams) suteikdami papildomų privilegijų. Nueita jau toli, bet dar daug liko priešakyje: nepriklausomybės metu bumiputroms tepriklausė vos 2% visų Malaizijos įmonių akcijų, 2011 m. – 24%.

Kiniškiausias Malaizijos miestas – Džordžtaunas, pavadintas Britanijos karaliaus Jurgio III garbei (46% žmonių ten kinai). Jame, Penango saloje – didžiausia Malaizijoje Kek Lok Si budistų šventovė, triadų (kinų imigrantų savipagalbos organizacijų, prilyginamų ir mafijai) namai.

Kek Lok Si budistų šventovė Džordžtaune, traukianti piligrimus iš visos Pietryčių Azijos ir derinanti įvairias budizmo sritis.

Iki 1965 m. Malaizijai priklausė ir Singapūras. Tačiau britai kitataučių į tą miestą buvo privežę tiek, kad malajai ten seniai tapo mažuma (dabar ~13%), ir etniniuose konfliktuose paskendęs Singapūras galiausiai nuėjo laisvės keliu. Nedidelis sąsiauris, skiriantis Singapūrą nuo Malaizijos Džorbaraus (Johor Bahru) miesto dabar tarsi skiria pasaulius. Singapūras – iščiustytas, švarus, tarptautinis, o Džorbarus purvinesnis, bet autentiškesnis, vietinis.

Džoro (Johor) sultonatą, kurio sostinė yra Džorbarus, tebevaldo ilgamečiai jo sultonai. Tokie karaliauja daugumoje Malaizijos žemių, iš savo tarpo jie išrenka valstybės galvą Seri Paduka Baginda Yang di-Pertuan Agong (“Jo karališkoji didenybė, tapęs vyriausiuoju viešpačiu”). Jų tradicinės dinastijos niekad nebuvo išnaikintos – tik kurį laiką buvo priverstos klausyti joms iš Britanijos atsiųstų “patarėjų”. Nusikračiuosios jungo, savaip modifikuotas britiškas tradicijas suderino su vėl galvą iškėlusiomis musulmoniškomis ir ikimusulmoniškomis (pavyzdžiui, įžymybėms monarchas teikia “Tan Sri” titulus, rašomus prieš vardą panašiai kaip “Seras”).

Į kalnų kurortus traukia vėsa

Patiems anglų kolonistams Malaizijos pusiasalio pakrantės, kur temperatūra kiaurus metus dienomis siekia +32 (pavėsyje), buvo nemaloniai karštos. Įprastesnį sau klimatą jie rado aukštumose, iki 2 km aukštyje, kur augino arbatą, pastatė kurortus, į kuriuos važiuota ne sušilimui, tačiau atsivėsinimui.

Arbatos terasos Kamerono aukštumose.

Po Malaizijos nepriklausomybės dauguma britų išvažiavo. Jų atminimas liko tik pastatuose, tokiuose kaip Kelio pilis, mūryta, bet taip ir nebaigta škoto plantatoriaus, arba istoristinė Kvala Lumpūro geležinkelio stotis, kurios stogas pagal bendrus Britų imperijos statybos reglamentus įrengtas taip, kad… atlaikytų sniego svorį.

Tačiau “aukštumų kurortus” pamėgo ir vietiniai. Be Kamerono aukštumų – ramios kolonijinės oazės, kur, nepaisant daugelio naujų pastatų, dar gali įsivaizduoti arbatą gurkšnojančius prieškario anglų aristokratus – pokariu prie Kvala Lumpūro išaugo Gentingo aukštumos. Tai – privatus pramogų miestas su didžiausiu pasaulio viešbučiu (7351 kambarių), atrakcionais, vieninteliu teisėtu Malaizijos kazino.

Kelio pilis, statyta škoto Kelio Smito, Malaizijoje auginusio kaučiuką. Romantiškai įkvėptas Britų kolonijų jis atsivežė 70 indų statybininkų ir derino įvairius stilius.

Netoli didmiesčių – niekad neliesta gamta

Malaizijos pusiasalis gyvenamas labai tankiai – dviejų Lietuvų dydžio teritorija tapo namais 24 milijonams žmonių. Tačiau didžioji dalis tų gyventojų – vakarinėje pakrantėje, greta svarbos neprarandančių sąsiaurių, kuriais krovinių kiekvienais metais praplukdoma tik daugiau.

O pusiasalio gilumoje galima rasti ir visai laukinių žemių. Žymiausia – Taman Negara, vienos seniausių pasaulio džiunglių (išaugusios prieš 130 milijonų metų ir niekad nekirstos). Ten laipiojau medžių lajų taku, plaukiau valtimi.

Upė Taman Negaros nacionaliniame parke.

Į rytus nuo Taman Negaros – gana paprasti miestai ir kurortai. Kitataučių ten mažai, todėl išlikusios kai kurios kitur nunykusios tradicijos: pavyzdžiui, pagrindinė nedarbo diena ten, kaip įprasta pas musulmonus – penktadienis, o ne sekmadienis, kaip Kvala Lumpūre.

Gražių gamtos oazių yra net ir urbanizuotuose Malaizijos vakaruose, iš kurių unikaliausia – jonvabalių upė. Temstant čia valtelėmis išplukdyti turistai visuomet gali pamatyti ištisus spiečius tų “skraidančių lempelių”.

Tiesa, visa tai – labai netoli civilizacijos. Malaizijos klimatas labai palankus tropiniams augalams ir gyvūnams. Trokšdami parodyti juos gausiems turistams, vakarinės pusiasalio dalies malajai steigia visokius parkus, kur į menkus plotus sugeba, atrodo, sugrūsti ištisas ekosistemas, tegu ir dirbtines. Vienas tokių – tinklu uždengtas drugelių parkas Džordžtaune. Kiti gyvūnai patys prisitaikė gyventi tarp žmonių. Mačiau, kaip beždžionė iš turistės kaulijo ir paskui pastvėrė mineralinio vandens butelį – nemokėdama atsisukti galiausiai prasigraužė.

Kenjiro ežeras Malaizijos rytuose.

Malaizijos įvaizdis – jau naujas

Malaizijos pažadai toli siekia – kai lankiausi Malaizijos pusiasalyje ši šalis ketino iki 2020 m. paleisti žmogų į Marsą. Nepadarys to, o ir šiaip “modernumo lenktynėse” laimėti sunku. Malaizija neturi tiek naftos rezervų, kiek Dubajus, kuris pastatydamas Burž Chalifa apšovė “Petronas” bokštus kone dvigubai, ir neturi tiek darbščių žmonių, kiek Kinija. Todėl ambicingi, šūkiais “Malaizija gali!” garsiai skelbti didieji projektai pamažu nukeliavo į istorijos knygas – kartu su pačiu Malaizijos “modernizacijos tėvu” premjeru Mahatiru Mohamadu (valdė 1981-2003 m.).

Bet galbūt visi tie ~2000 m. pasiekti rekordai, kad ir prarasti, savą misiją jau įvykdė: nors Malaizija vis dar šiek tiek skurdesnė už Lietuvą, pasaulio akyse dabar ji – tikrai moderni valstybė ir pritraukia dešimtis milijonų turtingų turistų. Juos vilioja ne tik jūros ir džiunglės, tačiau ir didieji Mahatiro Mohamado projektai ir pasiekimai. Pirmoji asociacija, išgirdus žodį “Malaizija”, nebėra “trečiasis pasaulis”. Savaitė Malaizijos pusiasalyje parodė, kad požiūrio pasikeitimas – išties pelnytas.

Malaizijos pusiasalio žemėlapis su pažymėtomis lankytinomis vietomis. Galbūt jis padės jum susiplanuoti savo kelionę

Visi straispniai iš kelionių po Malajų žemes

1. Malajų žemės: Azijos kryžkelė (Įžanga)
2. Brunėjus: Džiunglių sultono valdos
3. Malaizijos Borneo palieka priešistorę
4. Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį
5. Singapūras - kitoks! ateities! miestas!