Išskleisti meniu

Kroatija

Kroatija – Viduržemis kaip kadaise

Kroatija – Viduržemis kaip kadaise

| 2 komentarai

Paprastai savo straipsnių nevadinu reklaminiais valstybių šūkiais. Bet Kroatijos “Viduržemis kaip kadaise” taip puikiai tiko šaliai, kad sunkiai būčiau sugalvojęs geresnę antraštę.

Atvirukuose Kroatija – lyg Italijos tęsinys. Karšti paplūdimiai, apgriuvę romėnų miestai, siauros it Venecijoje pėsčiųjų gatvelės, vienos seniausių pasaulio bažnyčių.

Jachtos ir laivai anapus Dubrovniko prekybinio miesto sienų

Tačiau realybėje ji man pasirodė daug “tikresnė”. Anapus Adrijos jūros šiaurinėje Italijoje – betoniniai pakrantės viešbučiai, “išlaižyti” brangūs senamiesčiai, kuriuose minias turistų aptarnauja minios imigrantų. Kroatijoje – “natūraliai aplūžę” istoriniai pajūrio miestai, gyvenami beveik vien žmonių, kurie patys nė nenuspėtų, kelios dešimtys jų protėvių kartų gimė ir užaugo Kroatijoje.

Prieš 40 metų visa Europos Viduržemio pakrantė dar buvo tokia. Tikriausiai nepraeis nė 40 metų ir Kroatija supanašės su likusia pakrante šiandien. Po mūsų kelionės (2010 m.) šalis įstojo į Europos Sąjungą, o 2015 m. atsisakė ir penkiolika metų tarnavusio įžymiojo reklaminio šūkio. Tačiau situacija ant žemės nesikeičia taip greit, kaip rinkodaros kampanijose, ir Kroatija, tikiu, vis dar yra savita.

Dubrovnikas ir pirklių miestai: stori mūrai, siauros gatvės

Pasižvalgius po kelionių agentūrų pasiūlymus masiniams turistams atrodo, kad kaip Italija turi Riminį, Egiptas – Hurghadą, taip Kroatija turi Dubrovniką.

Bet Dubrovnikas – kitoks. Kiekviena siaura tiesi, tik pėstiesiems tinkama jo gatvė alsuoja gilia istorija. Čia buvo Viduramžių prekybos valstybė, konkuravusi su Venecija ir Florencija, o šiais laikais ji tarnavo kaip “Sostų karų” filmavimo aikštelė. Dubrovniko senamiestį galima patirti dvejopai: klaidžiodamas apačioje stačiais skersgatviais arba apeidamas jį masyvios miesto sienos viršumi (2 km), dairydamasis žemyn į žydrą Adriją ir raudonų čerpių miesto stogus.

Raudoni Dubrovniko stogai ir Lokrumo sala nuo senamiesčio sienų

Nebeatskirsi, kurie jų perdengti po Jugoslavijos karų apgulties (1991-1992 m.). Serbų artilerija tada sudegino daug Dubrovniko stogų ir ilgus metus dar galėdavai matyti pasekmes: pradžioje apanglėjusias gegnes, vėliau – ryškesnes naujas čerpes, it bintas paslėpusias mūšių žaizdas. Dabar laikas viską užgydė: skausmingą istoriją mena tik informacinė lenta. Ir net bailiausi Vakarų turistai nebesibaimina užsukti į Kroatiją.

Ir ne tik į Dubrovniką. Visa ilgoji šalies pakrantė – pilna panašių miestų. Su gatvelėmis, kurių pločio neužtektų net žmogui išsitiesti, o aplinkiniai namai – masyvūs keturaukščiai. Viską užsakė Viduramžių Venecijos pirkliai, valdę Adrijos pakrantes: savo sostinėje pripratusiems keliauti pas kaimynus gondolomis ir pėstute jiems nereikėjo, kad namo galėtum parvažiuoti vežimu. Priešingai nei Dubrovnike, atokesniuose miestuose praėjimų dar nepadengė lauko kavinės: štai Šibenikas dar priklauso gyventojams, ne turistams. Netoliese labai panašūs Trogiras, Primoštenas.

Siauros Šibeniko senamiesčio gatvės tuščios ir slegiančios

Kroatijos pakrantė (kartu su per 1000 salų, iš kurių 67 gyvenamos) – 5835 kilometrai. Jai liko 95% visų buvusios Jugoslavijos krantų. Taigi, nuosavo pajūrio užtenka visiems. Kiekvienam kroatui jo tenka po vieną metrą (palyginimui: lietuviui – po 3 centimetrus).

Romėnų pastatai – ir gyva miestų dalis

Kroatija buvo viena pagrindinių Romos Imperijos žemių. Vietinės romėnų provincijos Dalmatijos sostinė Salona šiandien – muziejus po atviru dangumi. Tokių archeologų kruopščiai iškasinėtų griuvėsių yra daug kur pasaulyje. Bet Kroatijoje (vėlgi – kaip Italijoje) daugybė romėnų pastatų puikiai išsilaikė net pačiuose miestuose, apsupti verdančio šiuolaikinio gyvenimo.

Greta Salonos stūksančio antrojo pagal dydį Kroatijos miesto Splito senamiesčio širdis aptverta masyviais mūrais. Tai – ne Viduramžų sienos. Dar IV a. po Kr. jos įrėmino Romos imperatoriaus Diokletiano rūmus, kurie užėmė visą dabartinio Splito širdį (3 ha). Diokletianas čia buvo persikėlęs “pensijoje” – turtingi romėnai mėgdavo gražius Kroatijos krantus. Amžiams bėgant Splito senamiestis prarijo rūmus, panaudojo jų dalis savoms reikmėms – dažna daugiabučio siena ten akivaizdžiai dar romėnų statyta, gatves puošia Antikinės skulptūros, kolonos.

Kroatijos šiaurės Pulos miesto gyventojai kasdien vaikšto pro milžinišką romėnų amfiteatrą, dydžiu beveik prilygstantį Koliziejui (tik labiau apgriuvęs vidus).

Romėnų šventykla Puloje (kairėje)

Tiesa, gladiatorių kautynėms bei romėnų dievams telikus istorijos vadovėliuose ir pagerėjus technologijoms dauguma romėnų pastatų liko nebepanaudojami. Išimtis: bažnyčios. Vos atsivertusi į krikščionybę Roma puolė jas įrenginėti svarbiuosiuose Kroatijos miestuose. Splito Šv. Domnijaus katedra statyta 305 m. po Kristaus – pradžioje ji tarnavo kaip Diokletiano mauzoliejus. Šitaip tas romėniškai plynas ir masyvus aštuonkampis pastatas sujungia abi Kroatijos epochas: pagonišką ir krikščionišką.

Katalikybė Kroatijoje šiandien svarbi dar ir todėl, kad ja pagrįstas tautos identitetas (kroatai, serbai ir bosniai kalba ta pačia kalba – bet skiriasi jų religijos). Zadaro miestas man jį lankant buvo pilnas jaunuolių ir krikščioniškų šūkių – vyko Kroatijos katalikiško jaunimo dienos. Jis irgi garsėja sena romanine bažnyčia (Šv. Donato, IX a.), o taip pat šiuolaikiniais “jūros vargonais” (smūgiuodamos į krantą bangos sukelia muzikos garsus).

Beje, Pula, Zadaras ir kai kurie kiti Kroatijos pajūrio miestai Italijai priklausė iki pat Antrojo pasaulinio karo. Tik jo metu viską galutinai užėmė komunistinė Jugoslavija, o italus išvijo.

Splito Šv. Domnijaus katedra (kairėje) ir Zadaro bažnyčia. Greta abiejų naujesnės romaninės varpinės. Tiesa, tas naujumas sąlyginis: jos statytos ~1000 m. po Kr., kai Lietuvoje mūrinių statinių dar išvis nebuvo.

Plitvica: idiliškai laukinė centrinė Kroatija

Centrinė Kroatijos dalis – rečiau gyvenama ir labiau laukinė. Ypač idiliškas Plitvicos ežerų nacionalinis parkas, kur į skaidrius ežerus (matosi visos žuvelės) virsta gausybė krioklių kaskadų.

Tame peizaže galėtų būti filmuojamas rojus, bet tų apylinkių naujausioji istorija primena pragarą, tik neseniai iš ten išvalytos minos. Mat per Kroatijos nepriklausomybės karą čia vyko rimti mūšiai, serbai buvo įsteigę savo nepripažintą Krajinos Respubliką, o Kroatijai 1995 m. ją nukariavus net civiliai serbai išsilakstė (juos pakeitė pabėgėliai kroatai iš anapus sienos). Balkanuose nemažai tokių žemių su apleistais namais ir svetur pasitraukusiais senbuviais – ten, kur nėra masinio turizmo, tos žaizdos gyja lėčiau.

Jugoslaviją galima suvokti kaip mažesnę ir švelnesnę Sovietų Sąjungą, bet ilgus dešimtmečius buvo vienas esminis skirtumas. Jei Sovietų Sąjungoje beveik visąlaik dominavo rusai, tai Jugoslavijoje valdžia, ypač prie kroato diktatoriaus Tito, specialiai ribojo pagrindinės tautybės serbų įtaką (serbai sudarė 35-40% Jugoslavijos gyventojų, kroatai 20%, kiti – 40%). Tokiu būdu likusios tautos nesijautė serbų engiamos.

Tačiau 1989 m. į valdžią atėjęs Slobodanas Miloševičius pamėgino perduoti Jugoslavijos vairą serbų tautai. Kitos Jugoslavijos tautybės – ir kroatai – tuomet neapsikentusios viena po kitos ėmė skelbti nepriklausomybę. Serbija pamėgino išsaugoti bent jau tas kitų valstybių dalis, kuriose serbų gyveno daugiausia. Taip prasidėjo kruvini Balkanų karai. Kitataučių mažumos tuomet dažnai veikdavo kaip “penktosios kolonos”, mėginančios prijungti savo gyvenamąją vietą prie etninės tėvynės, o valstybių politiką dažnai apibrėždavo sakinys: “silpninti svetimas mažumas savo žemėse ir stiprinti savas mažumas svetur”.

Idiliški kriokliai Plitvicoje

Zagrebas – tik šalies vartai

Kroatijos sostinė Zagrebas – tipinis austrų (jiems Kroatija su išlygomis priklausė 1527-1918 m.) išplėtotas miestas, primenantis sumažintą Vieną ar Budapeštą. Tiek Senamiestyje ant kalno, tiek papėdės Naujamiestyje yra gražių vietų, bet prieš tai pabuvojusiam Kroatijos pakrantėje ar Plitvicoje man pritrūko kažko tikrai išskirtinio.

Taigi, Zagrebas labiau – Kroatijos vartai, vieta pernakvoti po skrydžio ar prieš skrydį namo. Tiesa, te nedidelis Kroatijos plotas (mažesnis už Lietuvos) neapgaus: ši šalis labai išraityta, kalvota, ir todėl atstumai dideli. Štai tiesiausias kelias nuo Zagrebo iki Dubrovniko – 623 km. Laimė yra gera (bet mokama) magistralė.

Verta ja pravažiuoti – mat Kroatija yra viena tų šalių, kur įdomybės pasklidusios po visą plotą.

Mano nuomonė apie kelionės metu matytas Kroatijos lankytinas vietas. Galbūt tai padės jums susiplanuoti savo kelionę.


Visi straipsniai iš kelionių po buvusią Jugoslaviją

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Buvusi Jugoslavija – tautų ir tikėjimų mozaika

Buvusi Jugoslavija – tautų ir tikėjimų mozaika

| 2 komentarai

Balkanai. Jugoslavija. Tai buvo viena valstybė su 7 tautom, 4 kalbom, 3 religijom ir 2 rašto sistemom. Paskui buvo kruvini karai ir šiandien čia – 7 mažos šalys, vis tolstančios viena nuo kitos. Kai kas tebetrokšta keršto, bet šiaip Balkanuose – saugu ir ramu. Turistai atranda šį Europos lopinėlį, kurį socializmas ir konfliktai buvo dešimtmečiams uždengę nuo progreso.

Adrijos jūros paplūdimiai vasaromis jau pilni, bet kiekvienai keliautojų nubūtai vietai Balkanuose dar rasi tuščią, bet labai nustebisiančią. Gal tai bus ankštos viduramžiškų pajūrio prekybinių miestų gatvelės. Gal – laukinė gamta: meškų gyvenami kalnai, milijonų metų amžiaus ežerai.

O gal – pačių žmonių spalvingumas. Pilietybė Balkanuose nieko nereiškia – svarbiausia tautybė. Gretimi vienos valstybės kaimai gali kelti skirtingas vėliavas, tikėti į kitokį Dievą, kalbėti skirtingomis kalbomis, o jų kultūra skirsis kardinaliai. Išpainioti tą istorijos siūlų kamuolį sunku – bet per savo penkias keliones į visas regiono šalis mėginau suvokti ir jį.

Dubrovnikas - Viduramžių miestas-valstybė, o dabar svarbiausias buvusios Jugoslavijos kurortas

Buvusios Jugoslavijos gamta: kalnai, urvai, jūra, ežerai…

Ne mažiau nei žmonės įvairi ir buvusios Jugoslavijos gamta.

Proziškiausia, bet labiausiai pamėgta turstų jos dalis – Viduržemio jūros paplūdimiai. 95% visų buvusios Jugoslavijos krantų (ir per 1000 salų) šiandien yra Kroatijoje, likę – daugiausia Juodkalnijoje. Sezono įkarštis kaip ir Lietuvoje – liepa ir rugpjūtis – tačiau kam svilinantis karštis nesimbolizuoja rojaus, smagiau (ir pigiau) pajūryje ilsėtis birželį ar rugsėjį (tais mėnesiais ten irgi šilčiau, nei Palangoje rugpjūtį).

Sutomorės kurortas Juodkalnijoje

Už nedidelių paplūdimių ir pakrantės miestelių į dangų šauna aukšta (1-2 km) Balkanų kalnų “siena”. Nuo siaurų jų keliukų – puikūs vaizdai į jūrą, pakrantės saleles bei slėnius. Juodkalnija net pavadinimą gavo nuo šių kalnų.

Vakarų Balkanų kalnų slėniai glaudžia vienus gražiausių ir seniausių pasaulio ežerų. Juose – daugybė salų, dažną kurių puošia senutės cerkvės ir bažnytėlės. Vienas romantiškiausių – Bledo ežeras Slovėnijoje, didžiausias – Skadaras tarp Juodkalnijos ir Albanijos, mažesni, bet žaviai skaidrūs ir žuvingi Plitvicos ežerėliai (Kroatija), į kuriuos srūva virtinės krioklių. Didingas ir Ohridas Makedonijoje: pirmas žvilgsnis nuo kalno užgniaužė kvapą, taip toli buvo krantai. Makedonai juo džiaugiasi tarsi jūra, jame maudytis skrenda vakariečių turistų pilni lėktuvai.

Bledo ežero sala su bažnyčia Slovėnijoje

Karstinių reiškinių (ilgų požeminių urvų, upių, stalagmitų, stalagtitų) buvusioje Jugoslavijoje tiek daug, kad net pats žodis “karstas”, spėjama, kilo iš slovėnų kalbos. Pasaulyje analogų neturi Postojnos ola (urvas), tokia gigantiška, kad lankytojus po ją vežioja atrakcioną primenantis geležinkelis. O nuotykių ieškotojams su polinkiu į speleologiją plyti ir daug dar nepilnai ištyrinėtų urvų.

Aktyvūs keliautojai, pageidaujantys likti virš žemės paviršiaus, nepraleidžia progos pasidžiaugti raftingu kalnų upėse. Buvusioje Jugoslavijoje pilna sraunių upių visiems skoniams ir patyrimo lygiams.

Raftingas Taros kanjone, po įspūdingu Taros tiltu. Tai - giliausias Europos kanjonas.

Miestuose susitinka Rytai, Pietūs ir Vakarai

Nestokoja įvairovės ir Jugoslavijos miestų senamiesčiai. Didžiausi skirtumai čia driekiasi valstybių sienomis – tačiau ne tomis naujosiomis, o tomis, kurios buvo pažymėtos XIX a. žemėlapiuose. Tarp Vakarų ir Rytų/Pietų civilizacijų, kurių riba per amžius driekėsi Balkanuose.

Šiaurinės Jugoslavijos miestus – Kroatijos, Slovėnijos, šiaurės Serbijos – pastatė vakarietiškos imperijos. Viduramžiais pakrantes valdė Venecijos pirkliai, vėliau visas šias teritorijas perėmė Austrija, išgyvenusi tikrą aukso amžių: nuo Mocarto iki Froido. Tenykščiai senamiesčiai (pvz. Zagrebo) kažkuo primena sumažintą Vieną ar Budapeštą, o pakrančių miestai – mini Venecijas.

Iš kairės į dešinę 'venecijietiško stiliaus' miestai: Kotoras Juodkalnijoje, Dubrovnikas Kroatijoje, Piranas Slovėnijoje

Venecijietiškų uostamiesčių gatvėse neprasilenks karietos ar automobiliai – tarp saulę užstojančių masyvių pastatų galima vaikščioti tik pėsčiam. Šen bei ten slegiančius skersgatvius praskaidrina aikštės su gražiomis bažnyčiomis. Garsiausias tarp šitokių miestų – Dubrovnikas, kuris buvo ne tiesiog Venecijos kolonija, o jos konkurentas. Kiti: Šibenikas, Primoštenas, Trogiras (visi – Kroatija), Kotoras, Perastas (Juodkalnija), Piranas (Slovėnija).

Tuo tarpu Pietinės Jugoslavijos miestus – Makedonijos, Bosnijos, didelės dalies Serbijos – kūrė musulmoniška Osmanų imperija. XVI-XVII a. ji išmūrijo gražius tiltus, tačiau vėliau Osmanai ekonomiškai atsiliko nuo Vakarų. Bosnija 1878 m. net perėjo iš Osmanų Austrijai, o kitos šalys pamažu iškovojo nepriklausomybę. Tačiau iki šiol tose šalyse daug musulmonų, mečečių, o miestų centrai – čaršijos – tarsi pas turkus, persus ar arabus tarnauja kaip savotiški turgūs. Tik švaresni.

Mostaro miesto 'turkiškas' tiltas jungia dvi čaršijos dalis

Deja, buvusios Jugoslavijos didmiesčiuose tik senamiesčiai ir yra gražūs, nes nauji rajonai pastatyti pagal vieną kurpalių brutalizmo įkvėptu stiliumi, kuris atrodo ne tiesiog nuobodžiai (kaip mūsų miegamieji rajonai), bet net bauginamai niūriai. Taigi, Jugoslavijos laikais išplėtotų miestų, tokių kaip Podgorica, lankyti neverta. Bent jau jei domina pažintinis turizmas – jei rūpi pasiausti, visi Vakarų Balkanų didmiesčiai (net musulmoniški) pasižymi karštu naktiniu gyvenimu, išradingų vakarietiškų barų pilnomis gatvėmis.

Kosovo nacionalinė biblioteka Prištinoje. Nors dauguma Jugoslavijos eros pastatų atrodo kraupiai, šis ir kai kurie kiti turi savų fanų: pasaulyje analogų jiems mažai

Kiekviename Vakarų Balkanų mieste gyvena visų buvusios Jugoslavijos tautybių žmonės, nors daugumą, nebūtinai labai tvirtą, paprastai sudaro vietinė tautybė. Mažumos paprastai turi savo rajonus: štai Mostaras (Bosnija) turi bosnišką ir kroatišką puses, o Skopjėje (Makedonija) yra didžiausias pasaulyje čigonų taboras, kur net oficiali kalba – čigonų (Balkanai yra daugiausia pasaulio čigonų glaudžiantis regionas).

Jugoslavijos žlugimas paskatino visus prisiminti tautines šaknis, o tai suteikė kai kurių Balkanų miestų panoramoms naujausią žavų štrichą: tautinių tradicijų įkvėptus “naujus senamiesčius”. Vieno nuobodžiausių miestų – Skopjės – centras perstatomas iš esmės: betoniniai fasadai keičiami “senoviniais”, statomi istorinių stilių nauji pastatai, tautos didvyrių skulptūros. Višegradas (serbiška Bosnijos dalis) dabar didžiuojasi nauju serbišku centru Andričgradu.

Istoristinis Skopjės 'Naujasis senamiestis'. Pastatuose aplink Vardaro upę įsikūrę muziejai, ministerijos, o skulptūros pagerbia žymiausius makedonus

Kai kurios Balkanų bendruomenės dar labai neseniai ėmė laikyti save atskiromis tautybėmis (makedonai ~1960 m., bosniai ~1990 m., juodkalniečiai ~2010 m.). Todėl čia tebėra populiaru, kaip kitur Europoje prieš šimtmetį ar daugiau, romantizuoti savo tautos istoriją, ieškoti joje “pamirštų” didybės įrodymų. Štai Bosnijoje archeologas Semiras Osmanagičius įrodinėja, kad keli šios valstybės kalnai aplink Visoko miestelį yra didžiausios ir seniausios pasaulio piramidės, skambiai pavadintos “Saulės piramide”, “Mėnulio piramide”, “Drakono piramide”. Nors archeologų bendruomenė nepritaria tokioms teorijoms, Bosnija tvirtai griebėsi šiaudo, “įrodančio” istorinę jos svarbą: pastatė daugybę kelio ženklų, kreipiančių į “Bosnijos piramides”.

Visoko piramidžių reklama (iš tikro tie žole apaugę kalnai visiškai nepanašūs į paveikslėlį). Nors teorija turi gerbėjų tarp 'Naujojo amžiaus' šauklių, mes netoli 'Mėnulio piramidės' sutikome tik vieną senyvą entuziastą, besisiūliusį savo visureigiu mus nuvežti iki 'piramidės' papėdės

Karo pėdsakais jau eina ir turistai

Nepaisant visų regiono grožybių, dažnam žmogui – ypač Vakaruose – pirmoji asociacija išgirdus žodį “Balkanai” tebėra karas. Juk yra net tarptautinė sąvoka “balkanizacija”, reiškianti susiskaldymą, subyrėjimą. Ir mano paties pirmieji vaikystės prisiminimai apie Jugoslaviją – tai liepsnojantys pastatai, kurių vaizdus transliuodavo Lietuvos TV kanalų žinios.

Sugriautas Jugoslavijos gynybos štabas Belgrade dar vis nesuremontuotas. Tai 1999 m. NATO bombardavimų, privertusių serbus trauktis iš Kosovo, pasekmė

Jugoslavijos griuvimo karai užtruko dešimtmetį ir liūdnai pagarsėjo žiaurumais. Labiausiai – įvairiataučiuose Jugoslavijos regionuose: ten kaimynai žudė kaimynus, bandydami užtikrinti, kad po karo atitinkamos žemės priklausys jų pačių tautiečiams (daugiausia taip “pasižymėjo” paleisti nepriklausomybes paskelbusių tautų nenorėję serbai).

Meluočiau, jei sakyčiau, kad to niekur nebesimato. Tačiau didžiojoje Jugoslavijos dalyje karas buvo trumpas, labiau “politinis” (pavyzdžiui, Slovėnija iškovojo nepriklausomybę per 10 dienų su vos 19 aukų, nes nuo serbų įtūžio ją paskui “uždengė” Kroatija). Tikras pragaras atsivėręs buvo tik dalyje Kroatijos, Kosove ir Bosnijoje. Pastarojoje karo žaizdų nė 20 metų neištrynė – niekur pasaulyje jų nemačiau šitiek: daug pastatų peršaudyti, iš kai kurių telikę byrantys griuvėsiai, miestų parkai paversti kapinėmis, o savo autonominę Serbų Respubliką įkūrę serbai, kaip sako bosniai, tebedangsto karo nusikaltėlius.

Sušaudytas namas Bosnijoje. Miestuose, kurie karo metais buvo apgulti ar atsidūrė fronte, maždaug kas trečias pastatas tebeatrodo taip

Vyresnių Bosnijos žmonių veidai tikriausiai slepia daug gedulo, skausmingų prisiminimų, tačiau dabar net ši valstybė – neįtikėtinai saugi ir rami. Niekur kitur pasaulyje, kur “dar ką tik” vyko toks žiaurus karas, Tarptautinio baudžiamojo teismo pripažintas genocidas, negalėtum keliauti taip paprastai ir visiškai ramiai. Štai Irake ar Afganistane daugiau nei 10 metų po “oficialios karo pabaigos” tęsiasi išpuoliai ir sukilimai. Dar kitur, kaip Korėjoje ar Kalnų Karabache, kariai tebebudi frontuose – pasiruošę, gavę įsakymus, tęsti karą.

O Jugoslavijoje “kovos” persikėlė į politinių institucijų koridorius, artilerijos salves pakeitė agitacinės rinkimų laidos, ir net baikščiausi turistai ima tuo patikėti. Ankšti venecijietiški Vakarų Balkanų kurortai vasaromis jau perpildyti, o Dubrovnike visiems norintiems vietos vos užtenka. Ir tarp lankytinų vietų dažname mieste įsikūrė Jugoslavijos karų nuotraukų parodos, muziejai.

Pranešimas apie minas Bosnijoje. Dabar jis muziejuje - dauguma minų jau išminuotos. Tačiau ilgą laiką jos pasiglemždavo dešimtis aukų kasmet - net karui pasibaigus. Jos pražudė ir pirmąjį žuvusį nepriklausomos Lietuvos karį - Normundą Valterį, Bosnijoje po karo dirbusį taikdariu

Skirtumai dėl kurių žlugo Jugoslavija

Kai XIX a. Juodkalnijos princas-kunigaikštis Negošas pasiūlė “kai visos pietų slavų žemės bus išvaduotos nuo aplinkinių imperijų” jas suvienyti į vieną valstybę – toks “jugoslavizmas” atrodė labai progresyvus, kaip tuo pat metu vykę Vokietijos, Italijos vienijimaisi. Regiono elitas džiūgavo, kai 1919 m. Jugoslavija buvo suvienyta.

Dažnoje knygoje apie Balkanų miestus mėgstama sakyti, neva “žmonės iki 1990 m. karų čia per amžius gyveno taikiai”. Tačiau tai tėra nostalgiškas idealizmas, kartojantis jugoslavijos laikų “tautų draugystės” propagandą. Iš tikrųjų Vakarų Balkanai ištisą tūkstantmetį buvo trijų kultūrų kovų arena: Vakarų (katalikiškos, vakarietiškos), Rytų (stačiatikiškos, vėliau – ir komunistinės) bei Pietų (musulmoniškos). Kiekvieną pusę remdavo galingos užjūrio jėgos. Iš Vakarų – Austrija-Vengrija ir Venecija, paskui – nacistinė Vokietija, dabar – Europos Sąjunga. Iš Rytų – Rusija. Iš Pietų – Osmanų imperija, vėliau – pavieniai musulmonų mudžahedai. Kas vienoms Balkanų tautoms buvo gelbėtojai-užtarėjai, kitoms tautoms – negailestingi žudikai, bet koks bendradarbiavimas su kuriais laikytinas neatleistinu kolaboravimu ir išdavyste.

Romėnų teatras Ohride, Makedonijoje. Romos imperija buvo paskutinė, valdžiusi visas žemes, vėliau tapusias Jugoslavija. Ypač daug romėnų pastatų išlikę Kroatijoje, kuri buvo ne eilinė Romos provincija, o vienas centrų: imperatorius Diokletianas ten net turėjo rūmus, o Pulos amfiteatras mastais beveik siekia Koliziejų

Ir abudu pasauliniai karai Balkanuose buvo dar žiauresni nei daugelyje kitų vietų. Į skirtingas puses stojusios Balkanų tautos noriai žudė net “svetimus” civilius, o jei ne serbų intrigos (serbo radikalo Gavrilo Principo nužudytas austrų kronprincas Pranciškaus Ferdinandas), gal pasaulinių karų apskritai nebūtų buvę.

Skaičiai kalba patys už save:
*Pirmajame pasauliniame kare Jugoslavijoje žuvo ~1 mln. žmonių – ~10% visų regiono gyventojų (Serbija ir Juodkalnija kovėsi Antantės pusėje, Bulgarija – Centro valstybių).
*Antrajame pasauliniame kare žuvo ~600 tūkst. žmonių – ~5% visų regiono gyventojų (kroatai ir bulgarai kovėsi Ašies pusėje, serbai – Sąjungininkų).
*Juogoslavijos karuose žuvo ~140 tūkstančių žmonių (0,6%)

Serbų veikėjai, tarp jų - šūviu į Austrijos kronprincą pasaulį į pirmąjį pasaulinį karą pasiuntęs Gavrilas Principas, ant kino teatro Emiro Kusturicos statytame serbų tautiniame miestelyje Andričgrade

Tai – vien XX amžiaus karai. Tačiau paklaustas “kodėl nesutariate su tauta X”, bet kurios Balkanų tautos atstovas turėtų ką papasakoti nuo pat Viduramžių.

Trys Balkanų religijos – Jugoslavijos tautybių pagrindas

Toks susiskaldymas gali kelti nuostabą, nes skirtumai tarp Jugoslavijos tautų, iš pirmo žvilgsnio, nėra tokie jau dideli. Visas Jugoslavijos branduolys – serbai, kroatai, bosniai ir juodkalniečiai – nesigilinant į politinius niuansus kalba viena ta pačia kalba. Jugoslavijos laikais ji buvo vadinama serbų-kroatų kalba, šiandien – įvairiais pavadinimais. Slovėnų ir makedonų kalbos irgi giminingos.

Tačiau mūsuose įprasta lygybė “kalba=tauta” Balkanuose negalioja. Balkanų tautas labiausiai išskyrė religija. Kroatai yra palikuonys tų, kurie per didžiąją schizmą pasirinko katalikybę, serbai – stačiatikių keliu nuėjusiųjų. Bosniai – tų, kurie, atėjus 500 metų trukusiai Osmanų valdžiai, atsivertė į islamą.

Austrijos-Vengrijos laikotarpio pastatai Slovėnijos sotinėje Liublianoje. Austrija-Vengrija buvo katalikiška ir jos valdžioje buvusios žemės - Slovėnija ir Kroatija - liko katalikiškomis

Tačiau po komunistinės Jugoslavijos dešimtmečių religija yra pasitraukusi į antrą planą. Tuo sunkiai patikėtum išvydęs statomus vieną už kitą aukštesnius minaretus, kalnų kryžius, bažnyčių bokštus. Tačiau visa tai labiau tautų simboliai, savotiškos vėliavos. “Šitiek daug naujų cerkvių ir visos jos apytuštės” – pasakojo man vienas makedonas. Balkanų mecenatai skiria pinigų religiniams statiniams dėl panašių priežasčių, kaip lietuviai, skyrę Baltijos kelio paminklui Vilniuje.

Iškalbingi pasirodė ir du Koranai, demonstratyviai, viršeliais į priekį, pastatyti ant virtuvinės spintos per Air BnB išsinuomotame Sarajevo bute. Aukštai, ten kur niekas jų neima skaityti – bet visi mato. Simbolinis ženklas, kad tai – bosnių butas.

Savos vėliavos puoselėjamos, o svetimos per Balkanų karus tapdavo taikiniais: štai Bosnijoje buvo beveik nelikę nei minaretų, nei bažnyčių varpinių.

Ostroho vienuolynas aukštai Juodkalnijos kalnuose. Jo nesugebėjo palaužti nė Osmanai.

Visgi ir pati religija Balkanuose atgimsta. Bosnijos kroatų gyvenamose žemėse yra pasaulinis katalikybės centras Medžiugorjė, kur, sakoma, nuo 1981 m. iki šiol kas mėnesį apsireiškia mergelė Marija. Serbija, Juodkalnija, Makedonija pilnos senų žavių stačiatikiškų kalnų vienuolynų (ypač gražus Ostrohas), kuriuose tebegyvena vienuoliai. O ypatingo Balkanų musulmonų bektašių (sufijų) ordino, laikančio, kad Koranas turi svarbesnę perkeltinę prasmę – šventovės-vienuolynai tekijos vėl sulaukia Alacho šlovintojų.

Ne mažiau svarbi religijos įtaka kultūrai, tradicijoms: pas bosnius, kroatus ir serbus jos ženkliai skiriasi. Kaip ir požiūriai į istoriją, geopolitiką.

Venecijos eros rūmai Koperyje, Slovėnijoje.

Kas tebevienija buvusią Jugoslaviją?

Nepaisant visų skirtumų, Vakarų Balkanų tautų gyvenimas vienoje valstybėje 70 metų (1920-1990) nepraėjo be pasekmių.

Tos pasekmės labai domina regione besilankančius Vakarų turistus – juk dažnam tai būna pirma kelionė į postkomunistinius rytus. Gidai organizuoja ekskursijas ta tema ir net nesusijusiuose turuose pasakoja apie “eilinio jugoslavo gyvenimą”.

Vaizdas žemyn nuo 'jugoslavizmo kūrėjo' Negošo kapo komplekso. Tai - vienas įspūdingiausių kapų pasaulyje, apimantis mauzoliejų, požeminį tunelį, apžvalgos aikšteles, o jį pastatė dėkinga Jugoslavija.

Štai po Skopję vedžiojęs muziejaus darbuotojas palydėjo… į prekybos centrą, kur rodė įvairius tepopuliarius jugoslaviškus gaminius. Tokius kaip “Eurokremas”, pasak jo skanesnis už “Nutella” (tikrai neblogas), su kuriuo ten daromos ir užtepėlės, ir vafliai. Tuos produktus iki šiol gali rasti kiekvienoje buvusios Jugoslavijos parduotuvėje – juk ištisos kartos su jais užaugo, priprato.

Daug bendro yra ir visuose Jugoslavijos restoranų meniu. Kad esi Balkanuose nesunkiai atpažinsi iš ant medžių ir sienų sukabinėtų nekrologų. Vos į juos pažvelgęs lengvai suprasi miesto religinę sudėtį. Mat pranešimai apie musulmonų mirtis – žali su mėnuliukais, krikščionių – su juodais kryžiais, ateistų – su penkiakampėm raudonom žvaigždėm.

Vieši nekrologai Juodkalnijos Baro mieste netoli Albanijos sienos. Čia daug musulmonų.

Jugoslavija nebuvo tokia uždara ir žiauri, kaip Sovietų Sąjunga. Taip, ji buvo komunistinė ir ekonomiškai atsilikusi, tačiau po to, kai diktatorius Jozipas Brozas-Tito susipyko su Stalinu, ji liko neutrali Šaltajame kare ir nesiizoliavo nuo pasaulio. Didžiausias skirtumas: jei Sovietų Sąjunga faktiškai buvo rusų diriguojama imperija, tai, pats būdamas kroatas, Tito akylai prižiūrėjo, kad didžiausia Jugoslavijos tautybė serbai neįgytų per didelės įtakos.

Todėl “jugonostalgija” (ar, tiksliau, “titonostalgija”) veši net nepriklausomybę iškovojusiose šalyse: štai ant Kotoro senamiesčio vartų Juodkalnijoje tebeiškalta Tito frazė, Bosnijos šalikelėje mačiau tarsi Los Andželo “Hollywood” ženklą kalne išrašyta “Tito”, Sarajeve veikia Tito kavinė. Tiesa, tai kontraversiška: štai Slovėnijos konstitucinis teismas uždraudė Tito vardu vadinti Liublijanos gatvę – gal Tito ir nebuvo Stalinas, bet jis pražudė daug kitaminčių.

Čevapčicai - maltos mėsos 'dešros' - vienas daug kur Jugoslavijoje sutinkamų patiekalų. Populiarūs ir burekai (primena čeburekus, tik įdarai įvairūs).

Iki šiol kai kurie žmonės per surašymus prisistato “jugoslavais”, nors tokių mažėja. “Mano tėvas serbas, mama vengrė” – sakė pašnekovas Skopjėje – “iki 1990 m. aš buvau jugoslavas, o dabar nežinau kas”.

Tragiškiausia dažnam Vakarų Balkanų gyventojui (bent jau neserbams) atrodo ne Tito era, bet Miloševičiaus (1989-2000 m.) – kuomet šis serbas pamėgino sutelkti visos šalies vadžias savo tautiečių rankose, o kitoms šalims ėmus skelbti nepriklausomybę pradėjo kruvinų karų seriją. Tada paaiškėjo, kiek utopinis buvo visas Jugoslavijos projektas: sąjungą Tito tegalėjo išlaikyti “geležine ranka” gniauždamas vietinius identitetus (ypač didžiųjų tautų), o vos senoji sistema ėmė braškėti, vos Jugoslavijos bendruomenės vėl galėjo “būti savimi”, paaiškėjo, kad labiausia, ko jos trokšta – “atsidalinti” erdvę sau (tik kur kieno erdvės ribos buvo sunku sutarti).

Didžiausias pasaulio čigonų taboras Šuto Orizaris Skopjėje, Makedonijoje. Čigonai sudaro po kelis procentus visų Balkanų šalių gyventojų

Kaip nuvykti į Jugoslaviją: skrydžiai, vizos

Turistui atvykti į Balkanus šiandien yra paprasčiau, nei kada nors anksčiau. Nors daug kas dar renkasi važiuoti automobiliu (1500-2000 km nuo Vilniaus), laikai, kai skrydis į abi puses kainuodavo ne pigiau 450-600 eurų – jau praeitis. Aš pats visas Balkanų šalis aplankiau lėktuvu – juk kiekviena jų labai tinkama trumpoms savaitgalinėms ar savaitinėms kelionėms.

Tiesa, tiesiogiai iš Lietuvos nuskristi vis dar nepavyks, bet išradingesniems alternatyvų daug.

Naujai pastatyta didžiulė prabangi jachtų prieplauka su ištisu turistiniu miesteliu 'Porto Montenegro' Juodkalnijoje. Atplaukti į Balkanus jachta ar kruiziniu laivu - populiaru. Pirmąja galimybe, kiek mačiau, paprastai naudojasi naujieji rusai, antrąja - amerikiečiai

Į didžiausius ar labiausiai turistinius regiono didmiesčius galima rasti gerų akcijų skrydžiams su persėdimais: į Belgradą, Zagrebą, Liublijaną, vasaromis – ir Kroatijos pakrantę. Kainos – apie 150-200 eurų į abi puses. Tokiu būdu aplankiau Kroatiją, Serbiją.

Dar keliuose Balkanų miestuose skrydžių bazes įsteigė pigių skrydžių bendrovės: “Wizzair” pasiūlė daugybę maršrutų iš Skopjės (Makedonija) ir Tuzlos (Bosnija). Daug iš tų reisų nukreipti į tuos pačius miestus, kaip ir pigūs “Ryanair” ir “Wizzair” skrydžiai iš Vilniaus: į Stokholmą (Skavsta), Kopenhagą, Frankfurtą (Hahn), Briuselį (Šarlerua), Milaną (Bergamą) ir kitur. Taigi, galima pirkti atskirus bilietus iš Vilniaus į vieną tų miestų, o iš ten atskirai – į Balkanus. Tiesa yra rizikos: pirmajam skrydžiui pavėlavus, aviakompanija atsakinga nebus. Tačiau kartais “susikombinuoti” skrydį galima labai pigiai: už 50-100 eurų į abi puses. Man pavyko šitaip suskraidyti į Skopję.

Siauras kalnų kelias Pivos kanjone Juodkalnijoje

Pigių skrydžių bendrovės skraido ir į daugiau buvusios Jugoslavijos miestų: Belgradą, Nišą (abu – Serbija), Podgoricą (Juodkalnija), Liublijaną (Slovėnija), Splitą (Kroatija), Ohridą (Makedonija). Tačiau iš kiekvieno šių oro uostų tesiūlo po kelis maršrutus: tikimybė, kad pavyks suderinti laiką ir kainas su skrydžiu iš Lietuvos, labai maža. Tačiau bus paprasčiau, jei nuspręsite kažkur “pakeliui” pernakvoti, apsidairyti. Šitaip nuskridau į Liublijaną – mano kelionė apėmė dvi dalis: 3 dienas Slovėnijoje ir 2 dienas Briuselyje (po dieną skrendant į priekį ir atgal).

Jeigu aukščiau aprašytais būdais nerandate tinkamų bilietų, nenusiminkite. Buvusios Jugoslavijos šalys labai nedidelės: visos 7 kartu paėmus yra panašaus dydžio, kaip Pabaltijys: Lietuva, Latvija ir Estija. Taigi, galima nuskristi į kitą miestą ar net kaimyninę valstybę ir per vakarą ar dieną nuvažiuoti ten, kur reikia. Visoje buvusioje Jugoslavijoje populiari autonuoma ir daug nuomos agentūrų leidžia išvažiuoti į kaimynines valstybes (išskyrus į Kosovą). Šitaip į Juodkalniją ir Bosniją aš važiavau iš Dubrovniko (Kroatija). Įdomu, kad Dubrovniko oro uostas yra arčiau Juodkalnijos ir Bosnijos sienų, nei paties Dubrovniko, todėl skrisdamas į jį faktiškai skrendi į tris šalis.

Perasto miestelio pakrantė Juodkalnijos Kotoro įlankoje. Daug buvusios Jugoslavijos įdomybių - ne pagrindiniuose miestuose, todėl važinėti tarp miestų šiaip ar taip teks

Į nė vieną buvusios Jugoslavijos šalių lietuviams vizų nebereikia. Tačiau Šengeno erdvei priklauso tik Slovėnija, todėl patikrinimas yra visuose pasieniuose. Tiesa, eilėje teko laukti tik kartą (3 val. važiuojant iš Bosnijos į Kroatiją). Kosovas – paskutinė valstybė, kurios Serbija vis dar nepripažįsta, bet problemų dėl to turistai patiria jau mažiau (pavyzdžiui, Kosove negalioja žalia kortelė).

Praktiniai dalykai: kainos, valiutos, nakvynės

Subyrėjusi Jugoslavija isšivaikščiojo “į visas keturias puses” ne tik kultūriškai, bet ir ekonomiškai. Slovėnijoje ir Kroatijos pakrantėse – brangiau, nei Lietuvoje (Dubrovnike vasaromis kainos lenkia net Vakarų Europą). Tuo tarpu Makedonijoje, Kosove, iš dalies ir Bosnijoje – labai pigu, tos šalys ir gerokai skurdesnės.

Postojnos urve Slovėnijoje

Dauguma Jugoslavijos šalių turi savo valiutas. Išimtys: Slovėnija, Juodkalnija ir Kosovas, kur atsiskaitoma eurais. Tiesa, toje Kosovo dalyje, kur daugumą gyventojų sudaro serbai, mokama Serbijos dinarais. Daugiatautėje Bosnijoje vietos kroatai siūlėsi paimti Kroatijos kunas, serbas – Serbijos dinarus. Pinigai – ne vien politikos dalis. Mačiau kaip nedidelio miestelio degalinėje kiekvienas kasos aparato skyrius buvo skirtas ne konkretaus nominalo banknotams, tačiau atskirai valiutai – net eurams, JAV doleriams…

Apsistoti buvusioje Jugoslavijoje be viešbučių galima ir “apartamentuose” ar “kambariuose“, kurių pilna kiekviename turistiniame mieste, ypač kurortuose. Jie labiau primena šeimyninius viešbutėlius, kuriuose dauguma “numerių” yra su patogumais (apartamentuose – ir su virtuvėmis, indais, skalbimo mašinomis). Internete skelbiasi ne visi, todėl galima ieškoti ir vietoje, tačiau “kambarių” paieška gali užtrukti, nes, nesant registratūros, jų šeimininkus aptikti bus sunku.

Albanija: ne Jugoslavija, tačiau šalia

Planuodami kelionę į buvusią Jugoslaviją, dalis žmonių galvoja aplankyti ir Albaniją. Iš tikrųjų, Albanija Jugoslavijai niekada nepriklausė, o albanai nėra slavai. Tačiau Albanijos istorija gana panaši: tai irgi buvo komunistinė, tačiau ne prosovietinė šalis. Tik ji buvo dar uždaresnė ir skurdesnė.

Džirokasterio pilis Albanijoje

Džirokasterio pilis Albanijoje. Pilys ir jų liekanos – dažnos kalnuotuose Vakarų Balkanų regionuose, ypač Albanijoje ir Bosnijoje. Dažniausiai vidus paliekamas toks, kaip buvo (be restauravimo, muziejų), tad smagu po jį landžioti apleistų vietų mėgėjams

Albanijoje ir buvusios Jugoslavijos dalyse, gyvenamose albanų, daugiau chaoso, nei pas slavus: daugiau šiukšlių, anarchiškų statybų, eismo taisyklių pažeidimų. Bet ir pigiau. Albanijos pajūrio kurortai – pigiausi europinėje Viduržemio jūros pakrantėje.

Be jo ir gražių kalnų Albanija žavi ir “miestais-muziejais”, kurių senamiesčiuose per 100 metų mažai kas keitėsi, bei unikalia savo kultūra, daug mažiau paliesta kitų šalių įtakos, nei Jugoslavijos tautos.

Beračio miestas-muziejus Albanijoje naktį. Tiek buvusios Jugoslavijos šalys, tiek Albanija gražiausias savo lankytinas vietas iščiustijusios, o naktį jos gražiai apšviečiamos

Beračio miestas-muziejus Albanijoje naktį. Tiek buvusios Jugoslavijos šalys, tiek Albanija gražiausias savo lankytinas vietas iščiustijusios, o naktį jos gražiai apšviečiamos.

Į kurią buvusios Jugoslavijos šalį keliauti?

Nors aš tikrai nesigailiu aplankęs visas 7 buvusios Jugoslavijos šalis ir Albaniją, tai padaryti per vieną kelionę gali būti sunku. Kuri iš Vakarų Balkanų valstybių įdomiausia – priklauso nuo poreikių. Štai pagrindiniai visų buvusios Jugoslavijos šalių pliusai ir minusai, o taip pat įdomiausios lankytinos vietos kiekvienoje:

Valstybė Pliusai Minusai Įdomiausios vietos
Bosnija ir Hercegovina Trijų kultūrų / religijų sandūra. Viduramžiški tiltai. Upių slėniai. Karo liekanos (kam jos įdomios). Pigu. Mažai turistų. Karo liekanos (kam jos niūrios). Nėra vietų poilsinei kelionei. Mostaras, Sarajevas, Višegradas, Medžiugorjė,
Jajcė
Juodkalnija Venecijos miestai. Pajūrio kurortai. Kalnai. Raftingas. Kanjonai Neįdomūs didmiesčiai. Daug turistų. Skristi reikės į Kroatiją ir kirsti sieną Kotoras, Perastas, Taros kanjonas, Lovčeno kalnas, Ostroho vienuolynas, Sveti Stefanas
Kosovas Serbų vienuolynai. Atgimimo nuotaikos. Naujausia Europos valstybė. Pigu. Sunkiau atvažiuoti automobiliu dėl valstybės nepripažinimo. Nėra vietų poilsinei kelionei. Prizrenas, Džakovė, Pečo vienuolynai
Kroatija Ilgiausias pajūris. Venecijos miestai. Romėnų pastatai. Seniausios pasaulio bažnyčios. Daug skrydžių Brangu (ypač Dubrovnike). Daug turistų. Dubrovnikas, Plitvica, Splitas, Zadaras, Pula, Šibenikas, Trogiras, Primoštenas
Makedonija Ohrido ežeras. Skopjės naujasis senamiestis. Didžiausias čigonų taboras. Šiuolaikinis tautinis romantizmas. Pigūs Wizzair skrydžiai. Mažai būdų nukristi be ‘netikro jungimo’ Skopjė, Ohridas, Matkos kanjonas, Kruševas
Serbija Pigu. Serbų vienuolynai. Nemažai skrydžių. Nėra vietų poilsinei kelionei. Mažai lankytinų vietų Belgradas, Novi Sadas, Subotica, Nišas, Manasijos vienuolynas, Studenicos vienuolynas
Slovėnija Venecijos miestai. Urvai. Ežerai. Brangu Bledo ežeras, Piranas, Postojnos ola, Hrastovlės bažnyčia
Albanija Pigiausi pajūrio kurortai. Unikali kultūra. Kalnų miestai-muziejai. Bunkeriai. Prasti keliai. Sudėtingas eismas. Šiukšlės ir netvarka. Sunku į ten nusigauti. Beratis, Saranda ir Albanijos rivjera, Džirokasteris, Tirana, Komano ežeras

Visi straipsniai iš kelionių po buvusią Jugoslaviją

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,