Bosnijoje, tik Bosnijoje kaip lygi su lygia susitinka visos trys didžiosios kultūros, formavusios Europos istoriją. Vakarai, Rytai ir Pietūs. Katalikybė, stačiatikybė ir islamas. Pakakdavo apsidairyti aplink kurio nors miesto centre ir pamatydavau visų jų pėdsakus.

Deja, kūrybos dešimtmečius Bosnijoje vis pakeisdavo griovimas. Paskutinis karas baigėsi prieš 20 metų, bet jokioje pasaulio valstybėje nemačiau tiek daug nesantaikos žaizdų. Griuvėsių eilės, kulkų išvarpyti tebegyvenami namai, miestai, iš kurių išvaryti kitataučiai. Žiauraus genocido atgarsiai – vienų demonstratyviai pamiršti, kitų nuolat primenami.

Niūrumo Bosnijoje pakanka, kad silpnesnių nervų turistas apsispręstų ten nekeliauti. Bet taip jie prarastų galimybę išvysti viską gražaus, ką ten paliko trys didžiosios kultūros: grakščius pietietiškus tiltus, turgus ir mečetes; rytietiškas kalnų cerkves; puošnius ir triukšmingus vakarietiškus miestus.

Ir viską supančius gilius kanjonus su skaidriomis kalnų upėmis, prieš kuriuos visi žmonių konfliktai atrodo trumpi ir laikini.

Mostaras - vienas gražiausių Bosnijos miestų. Jo centrinio upės slėnio nuotraukoje - sutvarkyti namai ir griuvėsiai, musulmoniška ir krikščioniška

Visi keliai veda į Sarajevą

Bosnijos istorijos lūžiai geriausiai atsispindi jos sostinėje Sarajeve (450 tūkst. gyv.). Nepaisant skausmingos praeities, tai gražus miestas. Dauguma jo gyventojų – musulmonai bosniai. Tiesa, mažai religingi. Itin ryškiu makiažu pasidabinusių moterų regėjau kokius penkiskart daugiau, nei ryšinčiųjų skareles, o vakarais muzika iš atvirų klubų tiesiog purtydavo miesto centrą.

Vakarietiškąjį centrą. Mat Sarajevas turi dvi širdis. Čaršiją (sunkiai išverčiamas žodis, reiškiantis ir „senamiestį“, ir „turgų“), pastatytą turkų Osmanų laikais, su daugybe vienaukščių krautuvėlių, čevapčicinių, kebabinių, mečetėlių, prekybos paviljonų ir mėnulio laiką rodančiu bokšto laikrodžiu. Ir Naujamiestį, kuriuo Sarajevą išplėtė 1878 m. miestą užėmusi Austrija-Vengrija: su puošniais daugiabučiais, katalikų ir stačiatikių katedromis, plačiomis gatvėmis, parkais. Bosniai juokauja, kad austrai per 50 metų miestą pakeitė labiau, nei turkai per 500.

Centrinė Čaršijos aikštė su Sebiliu - 1753 m. iš labdarybės pastatytu nemokamo vandens šaltiniu (tiesa, vanduo teka labai lėtai: senutė butelį pildėsi gal minutę). Aikštė nuolat pilna ir balandžių bei jų šėrėjų

Tarp abiejų centrų šaligatvyje nubrėžtas simbolinis brūkšnys: žengdamas vieną žingsnį per jį tarsi patenki iš Stambulo į Vieną (arba atgal). Vakarų pusėje laisvalaikis – tai taurė bare ar puodelis tikroje kavinėje, rytų pusėje – mėsa su duona ir kaljanas. Tiesa, minios žmonių tą rytų-vakarų brūkšnį kerta nuolat, o kultūra abiejose pusėse ta pati: kur eini priklauso nuo ko tuo metu nori, o ne kas tu esi.

Man lankant Bosniją musulmonai šventė ramadaną, bet tą prisimindavau tik išvydęs „ramadano vakarienių“ ar „ramadano koncertų“ reklamas bei, saulei nusileidus, išgirdęs patrankos šūvį nuo Geltonojo forto – ženklą, kad pasninkaujantys religingi musulmonai vėl gali valgyti ir gerti. Tačiau restoranai net Čaršijoje veikė ir vidurį dienos, ir klientų stygiumi skųstis labai negalėjo.

Ramadano patranka ir vaizdas į Sarajevą nuo Geltonojo forto

Matant tokį europietiškai sekuliarų miestą atrodė sunku patikėti, kad beveik visi jo minaretai ryškiai balti ne dėl to, kad neseniai perdažyti. Dauguma jų ką tik pastatyti – senuosius karo metu sugriovė kitatikiai serbai. Pati religija Bosnijoje seniai nėra tokia reikšminga, bet būtent pagal per kartų kartas perdavinėtą tikėjimą šalies gyventojai susiskirstė į tris apylyges grupes, oficialiai – „konstitucines tautas“. Be musulmonų bosnių (~40-50% valstybės piliečių) tai stačiatikiai serbai (~30-40%) ir katalikai kroatai (~15-25%). Griūvant Jugoslavijai tos trys kultūros nepasidalijo, kam kiek žemių priklausys ir kas valdys Sarajevą. Bosniai troško nepriklausomybės, serbai nenorėjo jų paleisti, o kroatai siekė bent jau atsiriekti sau kroatiškas Bosnijos žemes.

Austrų laikų Sarajevo centras su katalikų katedra

Vos gyjančios Bosnijos karo žaizdos

Sarajevą supa kalnai, ir 1992-1995 m. kare tie kalnai tapo Sarajevo prakeiksmu. Juose įsitvirtino serbų pajėgos, ir visas miestas joms buvo tarsi ant delno. Artilerija kasdien iššaudavo per 300 sviedinių, o serbų snaiperiai savo taikikliuose sekdavo platesnes gatves: gal koks neatsargus bosnis jomis eis parsinešti vandens ar maisto, ir jo galvą perskros kulka.

Miesto blokada truko beveik 4 metus – ilgiau, nei garsiosios Leningrado ar Volgogrado blokados – bet Sarajevas, palaidojęs 12 tūkstančių savo žmonių, atsilaikė. Iškentė alkį ir troškulį – nuo mirtino bado išgelbėjo tik 800 m tunelis, paslapčia prakastas po oro uostu. Dieną naktį susilenkę žmonės juo stumdė maisto vagonus ir ginklus.

Kulkų suvarpyti daugiabučiai netoli Bosnijos gatvės, pravardžiuotos 'Snaiperių alėja'. Ji - tikras Sarajevo miegamųjų rajonų stuburas - karo metais buvo žudynių arena, nes dėl didelio pločio ja einančių sarajeviečių neužstodavo pastatai ir snaiperiams būdavo lengva taikytis. Į balkonus tada, matyt, eidavo nebent savižudžiai

Sarajevo žaizdos gyja – bet lėtai. Karas mieste nebuvo palikęs sveikų langų, neapgriautų namų. O šiandien vos(?) maždaug kas ketvirtame pastate kulkų skylės neužglaistytos. Ir tik kelios „Sarajevo rožės“ tebeboluoja miesto šaligatviuose. Jos buvo genialus spontaniškas apgulties aukų atminimas: ten, kur serbų artilerijos šūviai užmušdavo žmogų, kiti miestelėnai ištaškyto asfalto duobę užlygindavo raudonais dažais – „nenuplaunamomis kraujo dėmėmis“. Tačiau keičiant grindinį Sarajevo rožės nyksta. Gyvenimas eina toliau.

Karo atminimas Sarajeve tampa solidesnis, įdomesnis turistams. Ne, bosniai nesiekia užsidirbti iš tragedijos – greičiau trokšta pristatyti pasauliui patirtas kančias (kurių ypatingumą serbai iki šiol neigia). Miestą išgelbėjęs tunelis (tiek, kiek dar nesugriuvo) paverstas apgulties muziejumi, o labiausiai sukrečia Srebrenicos galerija. Fotografo Tariko Samaros (as)meninės kovos dalis.

Sarajevo tunelis. Jame net atsistoti pilnu ūgiu neįmanoma. Šiandien tunelio liekanos atviros turistams, o einant juo nesunku įsivaizduoti, kad iš gretimo oro uosto atsklindantis reaktyvinių variklių garsas - tai naikintuvai

Srebrenica – miestelis į rytus nuo Sarajevo, kuriame 1995 m. serbai išžudė maždaug 8000 žmonių – visus bosnius vyrus ir berniukus. Tai buvo Bosnijos genocido žiaurumo viršūnė. Ne spontaniškas neapykantos proveržis, o baisios karo taktikos dalis: „jei bosniai gyventojai bus išnaikinti, tos žemės niekad neatiteks jiems“. Serbų planas išdegė – net kai NATO bombos pagaliau juos privertė sudaryti taiką, Srebrenica ir aplinkiniai Rytų Bosnijos plotai, kur iki karo gyventojų daugumą sudarė bosniai, perduoti valdyti serbams (dauguma tenykščių bosnių pabėgo į šalies gilumą).

Srebrenicos parodoje ne mažiau nei serbams kliūva Jungtinėms Tautoms. JTO „žydrieji šalmai“, nuginklavę iš aplinkinių kaimų subėgusius bosnius ir pažadėję ginti „Srebrenicos saugiąją zoną“, nė neiššovė, kai į miestą atėjo serbų četinkai. Dalį bosnių, kalbama, JT taikdariai net patys perdavė būsimiems žudikams. Su tragedija supažindinęs galerijos darbuotojas vilkėjo marškinėlius su užrašu „UN – United Nothing“. Ši frazė – tai vienas daugelio Tariko Samaros užfiksuotų kompromituojančių grafičių, kuriuos Bosnijoje paliko… patys Jungtinių tautų darbuotojai.

Srebrenicos aukos. Galerijoje daug kas perteikiama vaizdu: nuo kraują duodančių dingusiųjų giminaičių (kad jų DNR būtų palygintas su atrastais masiniais kapais) nuotraukų iki puikaus trumpametražio filmo '10 Minutes', palyginančio 10 minučių reikšmę 1994 metais japonų turistui Romoje ir apgulto Sarajevo berniukui

Jungtinėse Tautose bet kokius serbams nenaudingus sprendimus vetuodavo (ir tebevetuoja) jų sąjungininkė Rusija, o vakariečiai ilgai delsė kištis bijodami, kad šitaip karas Bosnijoje peraugs į daug didesnį konfliktą. Kaip įvyko 1914 m., kai serbų radikalas Gavrilas Principas Sarajeve nušovė Austrijos-Vengrijos kronprincą. Tada jis irgi siekė Bosniją sujungti su Serbija, tačiau savo šūviu ir „pastūmė griūti domino kauliukus“, nulėmusius ne tik Bosnijos, bet ir pasaulio likimą: jei ne ta žmogžudystė, Pirmasis pasaulinis karas (dar) nebūtų prasidėjęs, jei ne Pirmasis – nebūtų Antrojo, jei ne Antrasis – nebūtų komunistinės Jugoslavijos ir poreikio nuo jos išsivaduoti.

Gatvių kampe, kur įvyko žmogžudystė, Austrija-Vengrija buvo pastačiusi puošnų monumentą nužudytam kronprincui. 1919 m. miestą perėmus Jugoslavijai tą obeliską pakeitė metaliniai pėdsakai, atmenantys, iš kur šovė „Jugoslavijos didvyris“ Principas. Išsilaisvinusiems bosniams Principas – vėl tik teroristas, pėdsakai perkelti į menką austriško Sarajevo muziejų.

Austrų pastatyta Sarajevo rotušė - vienas gražiausių miesto pastatų. Būtent iš jos lemtingąją 'dieną, kuri pradėjo XX amžių' važiavo kronprincas Pranciškus Ferdinandas. Ji jau pilnai suremontuota po pastarojo karo, kuomet viduje buvusi biblioteka sudegė

Višegradas: romantiškas tiltas, tamsios paslaptys

Pasaulio žemėlapyje Bosnijos kontūrai per karus nepasikeitė. To reikalavo Vakarų šalys: iš paskutiniųjų jos bando apginti principą, kad karas Europoje nebegali keisti valstybių sienų. Tačiau serbai nebuvo nugalėti. Maždaug pusė Bosnijos žemių atiduota jų Serbų Respublikai – ji formaliai priklauso Bosnijai, bet iš tikro turi savo valdžią, o iki 2006 m. – net atskirą galingą kariuomenę. Įvažiuojant į Serbų Respubliką pasitinka Serbijos vėliavos. Serbams garantuota įtaka ir centrinėje valdžioje. Dėl tokios „tritautės biurokratijos“ FIFA net buvo diskvalifikavusi Bosnijos komandas, mat Bosnijos futbolo federacija turėjo… tris direktorius. Bosnijoje tai neatrodė keista: pati valstybė iki šiol turi tris prezidentus.

Vienas gražiausių Bosnijos Serbų Respublikos miestelių Višegradas žaviame Drinos upės slėnyje iš pažiūros nesiskiria nuo savo brolių Bosnijoje. Jo pažiba – turkų Osmanų eros Mehmedo Pašos Sokolovičiaus tiltas (1577 m.), prie kurio, vakare gražiai apšviesto, renkasi jaunimo kompanijos.

Mehmedo Pašos Sokolovičiaus tiltas

Višegrado panoramoje – ir cerkvės, ir mečetės. Tačiau keletą atstatytų Višegrado mečečių mažai kas lanko. Prieškariu 63% višegradiečių buvo musulmonai, o šiandien likę kone vien stačiatikiai serbai. 3000 bosnių civilių išžudyti (kas suvaryti į padegtus namus, kas viešai sušaudyti ant romantiškojo tilto ir mėtomi į Driną), likę – pabėgo ar buvo išvaryti. Dar 2010 m. išleidus žemiau upe esantį tvenkinį į paviršių „išlindo“ virš 300 naujų kūnų. Dar šimtams šeimų pagaliau užsibaigė kankinančios „dingusių artimųjų“ paieškos…

Jei galėtų kalbėti, „Vilina Vlas“ sanatorija priemiesčio miškelyje ne mažiau baisių istorijų papasakotų. Ten veikė viena serbų žaginimo stovyklų: surinktos bosnių moterys kasdien prievartautos ne tik tam, kad „linksmintų serbų karius“, bet ir tam, kad gimdytų vaikus serbus (jos būdavo paleidžiamos tik vėlyvame nėštume, kai abortas tapdavo pavojingas). Tiesa, „Vilina Vlas“ prižiūrėtojai, atrodo, tam buvo per dideli sadistai, nes iš maždaug 200 moterų, rašoma, vos kelios nenusižudė ar nebuvo nužudytos. Šiandien tuose kambariuose mineraliniais vandenimis gydosi ligoniai.

Niūrus Vilina Vlas pastatas miško apspuptyje

Pas Bosnijos serbus – ir Putino portretai

Jei ne tai, ką skaičiau viešbutyje palei Driną vakare prisijungęs prie interneto, jei nebūčiau matęs filmų, tokių kaip „For those who can tell no tales„, Višegradas būtų išlikęs atminty kaip eilinis gražus kalnų miestelis. Kaip skundėsi Srebrenicos galerijos Sarajeve tarnautojas, skaudžiausia, kad visoje Bosnijos Serbų Respublikoje nerasi nė vienos atminimo lentos, menančios ten vykusias žudynes. Prieš teismus stojo tik vadai. O žudė, žagino, kankino tūkstančiai.

Nejučia ėmiau galvoti, kurie iš tiltu vaikštinėjančių žmonių patys nuo jo mėtė bosnių lavonus. Tokių minčių negali išmesti iš galvos ir iš Višegrado pabėgti spėję bosniai – kai kuriuos čia didvyriais laikomus karo nusikaltėlius jie net ir iš veido pažintų. Formaliai visi pabėgėliai pakviesti grįžti, bet net karingoji „Moterų karo aukų asociacijos“ pirmininkė Bakira Hasičič, kilusi iš Višegrado, neranda tam noro ir jėgų.

Višegrade kylantis serbiškas miestelis Andričgradas su nauja cerkve (kairėje) ir garsusis tiltas (dešinėje)

Vieninteliai karo paminklai, kuriuos ji matytų Serbų Respublikoje – serbų kareiviams. Masiniai bosnių kapai nepažymėti, kartais užminuoti ir nors, pasak Srebrenicos galerijos tarnautojų, daug vietinių žino, kur jie, centrinei valdžiai nesako, o vietinei nebent pasiskundžia dėl blogo kvapo. Kiek teko bendrauti, nors daug serbų neteigia, kad kare jų tautiečiai elgėsi geriausiai, vis tiek laikosi nuomonės, kad „visos pusės buvo vienodai blogos“ (arba blogiausi – NATO ir JAV). Visgi genocidą vykdė tik serbai ir nors tikrai būta serbų, kuriems teko trauktis iš bosnių ar kroatų žemių, pačių bosnių ir kroatų išvaryta kelis kartus daugiau.

Išsitrynęs naujausią tikrąją savo istoriją, Višegradas didžiuojasi daug senesne pusiau išgalvota. Pastatų sienas čia puošia Ivo Andričiaus citatos iš Nobelio premiją pelniusio romano „Drinos tiltas“, pasakojančio kaip Sokolovičius žymųjį tiltą statė. Garsusis režisierius Emiras Kusturica žada pagal knygą kurti filmą, o tam Višegrado centre pastatė ištisą miestelį Andričgradą. Tai nėra tiesiog filmavimo aikštelė – greičiau romantizuotas paminklas serbų tautai. Kiekvienas pastatas ten turi tikrą paskirtį, o jų fasadai mena vis kitą Serbijos epochą. Pačiame miesto gale, lyg švyturys virš Drinos – serbų stačiatikių cerkvė. Nepamiršo Kusturica ir savęs: kino teatras vadinasi „Dolly Bell“ (pagal vieną garsiausių jo filmų), o austriškąją gatvę puošiančiose idiliškose freskose netoli Gavrilo Principo – ir pats besišypsantis režisierius. Beje, kai aš lankiausi, Kusturica vaikštinėjo po Andričgradą, stebėjo, kaip darbininkai dėsto rekvizitus filmavimui.

Andričgrado centrinė aikštė

Netikėčiausia Andričgrado detalė – pusantro metro aukščio Vladimiro Putino portretas, papuošęs miestelio kavinę. Bet čia joks atsitiktinumas – Rusijos prezidentu Višegradas didžiuojasi it savu. Tarsi kokio karaliaus jo nuotrauka kabojo net motelio, kuriame nakvojau, registratūroje (buvo ten ir Rusijos vėliava).

Tikriausiai serbams imponuoja Putino ekspansija į kitas „tautiečių“ gyvenamas žemes. Juk to paties siekė ir jie patys, 1992 m. puldami Bosniją. Tačiau Kusturica – bosnis, ėmęs laikyti save serbu – nuostatas dažniau reiškia(?) subtiliai tarsi gerame filme: štai Andričgradą jis pastatė vos 15 km nuo ankstesniojo, medinio, savo „tautinio miestelio“ anapus sienos Serbijoje. Simbolinė Serbijos ir Bosnijos Serbų Respublikos jungtis? Interpretacijų iš Sarajevo skamba ir daugiau: juk karo metais Andričgrado vietoje veikė koncentracijos stovykla bosniams… Bet „uždarius visus skeletus į spintą“, pažvelgus eilinio lankytojo akimis Andričgradas – žavus „naujasis Višegrado senamiestis“, kurį statant – tai dabar reta – siekta ne tik pelno ar funkcijos, bet ir grožio, prasmės.

Putinas motelio registratūroje (kairėje) ir Andričgrado kavinėje, kartu su kitu 'antivakariečiu' Fideliu Kastro (dešinėje)

Mostaras: apgriautas ‘miestas prie tilto’

Bosnijos upių slėniais (ir nauja mokama magistrale) važiuodami į pietus pasiekėme Mostarą (100000 gyv.), kur musulmonų bosnių gyvenama zona atsiremia į katalikų kroatų pasaulėlį. Tai – vienas gražiausių Bosnijos miestų, bet sykiu ir vienas kraupiausių. Nors bosniai su kroatais galiausiai susivienijo prieš serbus, iki tol jie ilgai kovėsi dėl šių žemių šaudydami vieni į kitus iš priešingų miesto pusių. Net nešti palaidoti žuvusiuosius užmiestin buvo pavojinga, todėl kapinėmis paversti Mostaro parkai. Visur pilna ne tik „skylėtų pastatų“ (net viešbučio, kuriame nakvojome, fasadas buvo sušaudytas), bet ir ištisų masyvių didingų griuvėsių, kurių naršymas – „tamsiojo turizmo“ gerbėjų pomėgis.

Kroatai buvo sugriovę net didžiausiąją miesto įžymybę – UNESCO pripažintą grakštų Senąjį tiltą per Neretvą. Dabar jis atstatytas, o iš daugybės kavinių pakrančių vaizdais gėrisi Bosniją vėl atrandantys turistai. Čia ne Kroatija ir net ne Juodkalnija. Staliukų daug daugiau nei padavėjų garsiai sukviestų keliautojų, kainos – tikrai geros, o maistas – gardus.

Griuvėsiai Mostare. Dalis mano turėtame kelionių vadove aprašytų sugriautų didingų pastatų buvo ką tik suremontuoti, ties kitais (pavyzdžiui, stačiatikių cerkve) dirbo statybininkai, bet kol Mostaras išsikuops visas, matyt, prireiks dar 20 metų

Nuo tilto, kaip per amžius, vėl šokinėja vietos drąsuoliai. Kadaise taip stebindavo merginas, šiandien – prašinėja turistų „sumokėti už šuolį“. Tai šiokia tokia apgavystė: „auka“ niekaip nepagreitina jų stryktelėjimo į Neretvą ir daug susimokėjusių žmonių, pasijutę „išdurti“, nukėblindavo šalin. Jei norite pažiūrėti, kaip koks mostarietis galiausiai sulenkęs kojas kris į upę, tiesiog užsiimkite vietą pakrantėje ir apsišarvuokite kantrybe.

Šiandien Mostare kultūros rungtyniauja tyliai. Senų mečečių su iš minaretų melstis šaukiančiais muedzinais – daugiau, bet naujoji katalikų bažnyčios varpinė – aukščiausia (107 m), o ant kroatų pusės kalno užkeltas didelis kryžius „žemai žemai“ palieka viską.

Mostaro tiltas

Tikrąjį dvasinį gyvenimą po ateistinės Jugoslavijos dešimtmečių atgaivinti sunkiau. Blagajaus Tekėje, musulmonų bektašių (sufijų) ordino vienuolyne, triskart per savaitę vėl skanduotėmis šlovinamas Alachas – bet vienuoliai ten nebegyvena. Į drėgną pastatą palei tokią aukštą uolą, kad liūties metu ant jo stogo nenukrito nė vienas lašas, šiandien dažniau užeina turistai, nei bektašiai – tos keistos Balkanams būdingos islamo pakraipos atstovai, laikantys, kad Koranas turįs dvi prasmes: tiesioginę ir daug svarbesnę (bet kitų musulmonų pamirštą) perkeltinę.

Medžiugorjė, kur Marija tebekalba žmonėms

Užtat Kroatiškos Bosnijos (tiksliau, Hercegovinos) dvasinei širdžiai – Medžiugorjei – tikėjimo galėtų pavydėti didžioji dalis krikščioniško pasaulio. Tame bažnytkaimyje (2300 gyv.) 1981 m. šešiems paaugliams apsireiškė mergelė Marija. Trims iš jų apsireiškinėja iki šiol – dviems kasmet, vienai kas mėnesį. Katalikų hierarchai šia istorija nelabai tiki, tačiau kuprinėti piligrimai į Medžiugorję plūsta pribloškiamomis miniomis.

Mišios parapijos bažnyčioje vyksta kas valandą – vis skirtinga kalba. Per kroatiškąsias viduje buvo šitaip pilna, kad antrąkart tiek žmonių meldėsi ant šimtų suolų lauke (o juk nė nebuvo sekmadienis!). Vos neišspaudė džiugios ašaros tas jausmas, kad Medžiugorjėje bažnyčia – tai gyvi žmonės, o ne pastatas. Viduje nėra jokios prabangos, jokių sidabrinių votų, net joks paveikslas už altoriaus nekaba. Užtat visas miestelis „lūžta“ nuo entuziastingo tikinčio jaunimo iš viso pasaulio.

Už labai paprastos pokariu statytos Medžiugorjės bažnyčios - vienas daugelio ekranų, transliuojančių mišias netilpusiems į vidų. Dėmesys skiriamas patogumui, o ne prabangai

Mačiau žmonių net su Libano ir Indijos vėliavomis, o artimesnių šalių piligrimai nešė įspūdingus savo religinių organizacijų simbolius (pvz. itališkas „Marijos apaštališkasis legionas“). Išpažinčių laukė 30 klausyklų paviljonas, kur dirba įvairiataučiai kunigai (kuri laisva rodo žalios lemputės).

Šen bei ten siauras kaimo gatvelėse stoviniuoja dideli autobusai įvairių Europos šalių numeriais, išleidę piligrimus pasimelsti prie vietnių įžymybių – apsireiškimo kalno, kryžiaus kalno… Mėgiama modernistinė Kristaus statula (2001 m.), iš kurios kelio sunkiasi kažkoks skystis. Maldininkai laukia eilėse, kad suvilgytų juo nusipirktas servetėles.

Piligrimai laukia prie Kristaus statulos. Visą laiką kol žiūrėjau, servetėles skysčiu drėkino ta pati moteris - matyt, veš po vieną visiems giminaičiams ir draugams

Prie kiekvienos šventosios vietos – ištisos gatvės parduotuvių, viešbučių (jų pavadinimai: „Palaiminimas“, „Taikos karalienė“…). Daug komercijos, bet dar daugiau idėjinių žmonių, kaip Mirjana Stanislava Vasil Zukarini, kurios knyga apie Medžiugorję išversta į daugybę kalbų (nusipirkau lietuviškai), o pajamas ji aukoja miestelio vaikų namams.

Knyga pasakoja ir vietovės istoriją. Aišku, iš kroatų pozicijų – o kaip gi kitaip: netgi nė vienos Bosnijos vėliavos Medžiugorjėje nemačiau, plazda vien kroatiškos. Esmė: „Katalikai kroatai per amžius gynė savo tikėjimą, nors juos bandė palaužti ir į stačiatikybę perėję tautiečiai [serbai], ir musulmonai“.

Medžiugorjėje pardavinėjamos knygos lietuvių kalba ir apie Šv. Šarbelį (dešinėje). Tiesa, išpažintys lietuviškai neklausomos: tarp 23 kalbų lentelių, kurias atėję į savo klausyklas užsikabina kunigai, lietuviškos nebuvo (kairėje)

Pokario Bosnija: mažiau trinties, daugiau ramybės

Nežinau ar bažnyčia kada pripažins Medžiugorjės apreiškimus – galbūt tai įvyks po paskutinio regėtojo mirties. Juose, šiaip ar taip, Mergelė Marija(?) dažniausiai tiesiog savais žodžiais persako biblines tiesas. Ir šaukiasi taikos: „Visų tikėjimų žmonės lygūs prieš Dievą“…

Labai panašių dalykų savo maldose prašo ir stačiatikiai, ir musulmonai. Pažvelgus atskirai, visos trys Bosnijos kultūros – gražios ir taikios.

Sarajeve šis motyvas populiarus ant suvenyrų. Nustebau jį išvydęs ir Srebrenicos galerijoje. Pasirodo, tai vienas daugelio 1993 m. Sarajevo dizainerių kūrinių, 'modifikavusių' pasaulinius prekės ženklus taip, kad priverstų susimąstyti apie Sarajevo apgultį. Kad čia naikinamas ne koks 'atsilikęs pasaulio užkampis', o europietiškas miestas, į kurį dar 1984 m. gužėjo žmonės iš viso pasaulio stebėti žiemos olimpiados.

Konflikto raktas, tikiu, ne pačiose kultūrose ar religijose, o tiesiog tame, kad jos skirtingos ir pernelyg arti. Vienas miestas kelioms kultūroms – kaip vienas kambarys keliems žmonėms. Pasaulyje daug gerų žmonių, tačiau ne su kiekvienu jų būtų vienodai paprasta dalintis kambariu – nesutampant poreikiams ir požiūriams reikėtų daugybės kompromisų, savęs varžymo, tikimybė susipykti didesnė. Taip ir skirtingų kultūrų bendruomenėms – jei jos pakankamai didelės – viename mieste tenka save riboti, o ginčai, kas kam kada turi nusileisti, neišvengiamai gimdo trintis – barnis seka barnį, kerštas – kerštą; it supynės įsisiūbuoja dideli konfliktai.

Bosnija ne vienintelė multikultūrinė žemė Europoje. Bet ji viena nedaugelio, kurioje iš viso nėra daugumos – tik trys didelės mažumos. Visos jos jaučiasi esančios pakankamai svarbios, kad reikalautų sau daug teisių – bet jų troškimų vienu metu patenkinti niekaip neįmanoma. Kaip gyvenant viename kambaryje nepavyks ir pačiam rengti vakarėlius, ir netrukdyti ramesniam „kambariokui“ miegoti…

Dėl pinigų dizaino Bosnijos tautos nesusitarė, tad Bosnijos markės yra dviejų rūšių. Ant banknotų, skirtų Serbų Respublikai, pavaizduoti serbai, ant likusių - bosniai ir kroatai. Be to, serbiškuose banknotuose viršuje rašomas tekstas kirilika, likusiuose - lotynų raštu. Beje, valiutos pavadinimai 'markė' ir 'pfenigas' įkvėpti Vokietijos, į kurią buvo emigravę daug bosnių. Vokietijai ir Suomijai įsivedus eurą, tai - paskutiniai pasaulyje markėmis vadinami pinigai. Tiesa, Bosnijoje daug kas priima ir eurus, serbai - Serbijos dinarus, kroatai - Kroatijos kunas

Vakaruose išpopuliarėjęs „multikultūrinis idealizmas“ sveikina „įvairovę kiekviename mieste“. Bosnija tą „visuotinę įvairovę“ turėjo – ir nurašė į istorijos šiukšlyną kartu su komunizmu, kitu buvusios Jugoslavijos pagrindu. Galbūt suprato, kad ir multikultūralizmas, ir komunizmas yra utopijos – gražūs „ant popieriaus“, bet prieštaraujantys žmonių prigimčiai. „Komunistinėse“ šalyse produktyvumas taip krisdavo, kad net „pagerbtieji“ darbininkai ilgainiui nuskurdo labiau, nei kapitalistinėse. O „multikultūrinėse“, užuot pastačius „tautų draugystę“, mėginamos gniaužti trintys ir poreikis „taikstytis su nesitaikstomu“ privesdavo iki riaušių, teroro, pilietinių karų.

Bosnija patyrė abudu šiuos „eksperimentus“. Iš jų išsikapanoti buvo labai sunku: ~1990 m. dalinantis „visos liaudies“ turtą neišvengiamai laukė laikina krizė, dalinantis „visų kultūrų“ žemes – karas. Įsivaizduokite, kaip blogai jaustis vertė tas nuolatinis (nesu)gyvenimas kartu, kad nueita šiuo keliu…

Kankinių (karo aukų) bosnių kapinės Sarajeve. Tokiais kapų laukais karo metu virto dažna Bosnijos pafrontės miestų laukymė

Kaip ten bebūtų, Bosnijos krizė ir karas baigėsi. Ekonomika auga. Prievarta ar savanoriškai gyventojams persikėlus „kur daugiau saviškių“ daugumoje teritorijų susidarė tvirtos serbų, bosnių ar kroatų daugumos, ir „kasdieniams konfliktams“ vietos mažiau. Įdomu, kad žmonėms išsiskirsčius, įvairovė Balkanuose tik išaugo: dabar kiekvienas miestas ypatingesnis ir įdomesnis, nes puoselėja konkrečią savo kultūrą, o ne nuvalkiotą ir vienodą „tautų draugystės“ utopiją.

Tiesa, Bosnija pasiliko vientisa šalis, tad ginčai persikėlė į politinį lygmenį: pavyzdžiui, Serbų Respublikos ir centrinės valdžios pareigūnai dabar nesutaria kaip traktuoti 2013 m. gyventojų surašymo rezultatus. Bet šito nė iš tolo nepalyginsi su tuo, kas darėsi prieš 20 metų – kai kaimynai šaudė kaimynus – ir kas tebevyksta daugiakultūrėse Artimųjų Rytų ar Afrikos žemėse. Bosnijoje pastaruosius 20 metų nebuvo net tų blogybių, kurios jau tapo norma imigrantų pilniausiuose Vakarų didmiesčiuose (mirtinos mažumų riaušės, teroro aktai).

Serbų įžymybės Andričgrade (iš dešinės): skulptūros nacionalinio epo autoriui Negošui, rašytojui ivo Andričiui ir statula dar netapęs Andričgrado sumanytojas režisierius Emiras Kusturica, nuotraukos su kuriuo išprašė fanas

Dabar Bosnija – saugi, demokratiška ir keliautojams draugiška šalis, į kurią rekomenduočiau nuvykti kiekvienam, kam patinka ypatingos, bet turistų dar nepažintos, nebrangios vietos.

Bosnijos ir Hercegovinos lankytinų vietų ir įdomybių žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę. Žemėlapyje raudonai pažymėta Serbų Respublika, mėlynai - bosnių ir kroatų valdomos teritorijos.


Visi straipsniai iš kelionių po buvusią Jugoslaviją

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas