Išskleisti meniu

Šiaurės Amerika – kelionių vadovai

Kaimanų salos – rajų miestas, bankų rojus

Kaimanų salos – rajų miestas, bankų rojus

| 0 komentarų

Kaimanų salos – viena retų vietų, kur prieš keliaudamas nė nežinojau, ko tikėtis. Menkas taškas Karibų žemėlapyje. Viena paskutinių Britų kolonijų. Mokesčių ir bankų rojus…

Stereotipai Karibuose daug nereiškia: kai išlipi iš laivo ar lėktuvo, pamatai, kas ir kaip.

Ir jau nuo pirmų akimirkų – neįkyrių pardavėjų, tvarkingos pajūrio promenados – buvo aišku, kad Kaimanai – ne tas „trečiasis Karibų pasaulis“.

Kaimanų salų sostinės Džordžtauno cenre, palei kruizinių laivų terminalą

Kaimanų salų sostinės Džordžtauno cenre, palei kruizinių laivų terminalą

Rajų miestas – Kaimanų salų stebuklas

Dažna Karibų sala turi savo „superlankytiną vietą“. Tą, kurią privalo pamatyti kiekvienas, kuri puošia visus turistinius bukletus ir yra vienintelis salos šansas sudominti europiečius ar amerikiečius atostogoms pasirinkti ją, o ne vieną iš dešimčių konkurenčių.

Laivu į Rajų miestą Kaimanų salose

Laivu į Rajų miestą Kaimanų salose

Kaimanų salose tai neabejotinai – Rajų miestas (Stingray City). Unikali sekluma „vidury vandenyno“. Laivelis sustojo, kartu su bendrakeleiviais išlipau kopėtėlėmis. Iki artimiausio kranto – ~3 km, bet kojos palietė žemę. Netikėta sekluma. Karts nuo karto ją užverčia bangos – didžiausios gali būti ir virš galvos. Ypač tos, sukeltos praplaukiančių laivų. Baisu, bet juk šalia laivas, bendrakeleiviai, o jei pavyksta laiku pašokti – akis išsaugai sausas.

Aistė, mano žmona, laukia bangų ir rajų Rajų mieste

Aistė, mano žmona, laukia bangų ir rajų Rajų mieste

Tada pasirodo rajos – tokie juodi „plaukiojantys diskai“ su aštria it peilis uodega. Bangos pradžioje kelias jų, paskui vis daugiau ir daugiau užneša į tą seklumą, kartais jos trenkiasi į kojas: įdomu, nors baugoka, ypač kai užsižiūrėjęs į rają praleidau galingą bangos smūgį.

Turistai tarp rajų Rajų mieste

Turistai tarp rajų Rajų mieste

Laivų kapitonai meta joms maistą ir tuoj vanduo jau daros juodas nuo rajų! Ir „rūžavas“ nuo turistų. Kai atplaukėme, „mieste“ kuris ploto tarsi didelis butas braidė geras šimtas turistų ir buvo inkarus išmetę per 10 laivų. Tarsi magistrale pirmyn-atgal nuo Kaimanų kruizinio uosto priegų lakstė vis nauji ir nauji turistiniai laivai. Mūsiškis laivas net nerado vietos inkarui – teko plaukti iki koralų lagūnos krašte ir duoti turistams „pasnorkelinti“. Patyrę „snorkelintojai“ skundėsi, kad nėra ką ten žiūrėti – juk keliavo dėl rajų, koralų kitur prisižiūrėjo nuostabesnių…

Turistai laukia rajų Rajų mieste

Turistai laukia rajų Rajų mieste

Tai išvydus kilo dvejopos mintys. Negi turizmas suvalgė dar vieną vietą, kurią pats ir pagimdė? Bet visus „gal nevertėjo čia plaukti“ bemat užgožė Rajų miesto patirtis, kai pagaliau radosi vietelę ten numesti inkarą. Unikali pojūčių apgultis! Bangos, rajos, lagūnos žydrynė.

Vieno turistinių laivelių kapitonas pagavęs rają duoda turistams nusifotografuoti, išplečia jos ‘žabtus’ tarsi ji šypsotųsi. Kai kuriems keliauotjams tai gali pasirodyti per didelė invazija į gamtą, tačiau, tiesa, rajų miesto rajos yra laukinės ir jos pačios pasirenka ten atplaukti dėl maisto nepaisant to kainos – reiškia, patirtis nėra joms tokia jau nemaloni

Vieno turistinių laivelių kapitonas pagavęs rają duoda turistams nusifotografuoti, išplečia jos ‘žabtus’ tarsi ji šypsotųsi. Kai kuriems keliauotjams tai gali pasirodyti per didelė invazija į gamtą, tačiau, tiesa, rajų miesto rajos yra laukinės ir jos pačios pasirenka ten atplaukti dėl maisto nepaisant to kainos – reiškia, patirtis nėra joms tokia jau nemaloni

Kaimanų salos- turtų ir mažų mokesčių žemė

Vienintelis dalykas, dėl kurio dažniau išgirsdavau apie Kaimanų salas iki to momento, kai ten sustojo maniškis kruizinis laivas – visokios ofšorinės įmonės. Kaimanų salos yra mokesčių rojus, kur turtingi amerikiečiai ar europiečiai „perkelia“ savo turtus iš „plėšikiškų“ JAV ar Europos Sąjungos idant reikėtų mokėti mažiau mokesčių.

Vienas gausybės bankų Kaimanų salų sostinėje Džordžtaune

Vienas gausybės bankų Kaimanų salų sostinėje Džordžtaune

Bet ar Kaimanai tikrai turtingi? Negalėjau žinoti. Tik nukeliavus į šalį į atmintį tau „įsirašo“ tikroji jos atmosfera, o ne ta, apie kurią kas nors parašė, papasakojo. Kai kuriose tokiose šalyse turtai lieka kelių žmonių rankose, o aplinka atrodo skurdžiai…

Į Kaimanų salas sezono metu kasdien atplaukia ne po vieną milžinišką kurizinį laivą - kartu visuose juose plaukia tiek keleivių, kad prilygsta kokiam šeštadaliui Kaimanų salų gyventojų

Į Kaimanų salas sezono metu kasdien atplaukia ne po vieną milžinišką kurizinį laivą – kartu visuose juose plaukia tiek keleivių, kad prilygsta kokiam šeštadaliui Kaimanų salų gyventojų

Ne Kaimanų salose. Jų sostinė Džordžtaunas pasitiko ne tik didžiuliais bankų pastatais ar vieną didelį prabangių prekių prekybos centrą primenančiu “senamiesčiu”. Be visus Karibus užkariavusių “Diamonds International” ir tanzanito ten prekiaujama kaimanitu – save gerbianti sala juk turi turėti nuosavą brangakmenį, kad prabangos ieškotojai iš kruizinių laivų ten nusipirktų ne šiaip sau brangų mangnetuką…

Prekybinės gatvės priešais kruizinių laivų uostą

Prekybinės gatvės priešais kruizinių laivų uostą

Visur Kaimanų salose – švara, tvarka. Išpuoselėti golfo laukai, viešbučiai, perėjose praleidžiantys vairuotojai. Tikra Britanija – ir ne mažiau turtinga nei Londonas. Tik etninė sudėtis skiriasi – Kaimanų salose, kaip ir daug kur Karibuose, vyrauja juodaodžiai, kilę iš vergų.

Išpuoselėti Kaimanų golfo laukai

Išpuoselėti Kaimanų golfo laukai

Bet priešingai daugeliui Karibų šalių, Kaimanų salos nesiekė nepriklausomybės. Ramiai stebėjo, kaip aplinkinės šalys viena po kitos iškovojo laisvę – ir visos tuoj pat nėrė į skurdo liūną. Tarp jų Jamaika, iš kurios britai valdė Kaimanų salų koloniją ir kurią aš lankiau prieš pat Kaimanų salas. Milžiniškas kontrastas: trečias pasaulis prieš pirmą!

Suremontuoti kuklūs istoriniai pastatai Džordžtaune

Suremontuoti kuklūs istoriniai pastatai Džordžtaune

Pasilikimas kolonija leido Kaimanams praturtėti. Argi šitiek milijardierių norėtų Kaimanuose „slėpti turtus“, jei tai būtų ne „patikimosios“ Britanijos dalis, o kokia maža nepriklausoma valstybėlė, kurioje bet kada į valdžią galėtų ateiti koks vietinis Fidelis Kastro ir viską nacionalizuoti?

Kaimanų salos turi ir nuosavą valiutą - Kaimanų salų dolerį (nors priima ir JAV dolerius, kruizinių turistų rinka per svarbi, o kai jie šalyje tepraleidžia nepilną parą, pinigų juk nesikeis)

Kaimanų salos turi ir nuosavą valiutą – Kaimanų salų dolerį (nors priima ir JAV dolerius, kruizinių turistų rinka per svarbi, o kai jie šalyje tepraleidžia nepilną parą, pinigų juk nesikeis)

„Kaimanai per amžius ištikimi Didžiajai Britanijai“ – skelbia Kaimanų nacionalinis muziejus, irgi modernesnis už muziejėlius daugelyje skurdžiųjų nepriklausomų Karibų valstybių. Muziejuje – ir Kaimanų istorija, ir Kaimanų gamta (salos pavadintos krokodilų giminaičių kaimanų garbei, kurie, tiesa, salose išnyko: urbanizacija keičia jų veidą). Ir ištisa salė Kaimanų avialinijoms.

Kaimanų salų muziejaus avialinijų paroda

Kaimanų salų muziejaus avialinijų paroda

Taip, Kaimanų salos teturi 65 000 gyventojų, bet didžiuojasi savomis avialinijomis, kurios skraido net į Čikagą ar Niujorką, gabena į Kaimanus verslą ir turizmą ir padėjo šioms saloms tapti tikru Karibų turizmo perlu. Beje, iš 65 000 kaimaniečių tik apie pusė yra Kaimanų Salų kilmės – beveik ketvirtis čia paspruko iš “laisva tapusios Jamaikos”, kitų buvusių kolonijų, dar po pora tūkstančių atvežė savo turtus iš Jungtinės Karalystės, JAV, Kanados.

Banko parkinge ganosi višta su viščiukais. Tai - vienas nedaugelio karibietiško trečio pasaulio atributų Kaimanų salose

Banko parkinge ganosi višta su viščiukais. Tai – vienas nedaugelio karibietiško trečio pasaulio atributų Kaimanų salose

Kaimanai turi žydrą žydrą lagūną, koralus, pavienius senus pastatus. Bet juk tą turi daug Karibų salų – ir turi didesnių dvarų, ir fortų, kurie nėra tiesiog kelios patrankos, kaip Džordžtaune. Ką turi mažai kuri Karibų sala – tai turtus, tvarką. Ir nė viena neturi kito tokio rajų miesto.

Raja po vandeniu

Raja po vandeniu (mano daryta nuotrauka)


Visi kelionės po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
4. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
5. Barbadosas: maža juoda Britanija
6. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
7. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
8. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Tikslas – Amerika 2019 ekspedicijos dienoraštis (Kanada)

Tikslas – Amerika 2019 ekspedicijos dienoraštis (Kanada)

| 0 komentarų

„Tikslas – Amerika“ tęsiasi. Pagal dar 2017 m. pasiruoštą planą, šiais metais pasukome į Kanadą: sužymėti Kanados lietuviškas vietas tikslasamerika.lt žemėlapyje, aprašyti “Gabalėliai Lietuvos” enciklopedijoje, pažymėti jų koordinates, nufotografuoti, išklausyti jas kūrusių žmonių istorijas, įrašyti interviu.
h
Lietuvių bažnyčias, klubų rūmus, žymių lietuvių kapus, lietuviškus vietovardžius: sunku patikėti, kiek daug didaus lietuviai sukūrė Kanadoje.

Apdėkos atvirukas, kokius dalinome pasakojusiems apie lietuvišką paveldą. Jame pažymėtas 2019 m. ekspedicijos maršrutas, o taip pat 2018 ir 2017 m. maršrutai

Apdėkos atvirukas, kokius dalinome pasakojusiems apie lietuvišką paveldą. Jame pažymėtas 2019 m. ekspedicijos maršrutas, o taip pat 2018 ir 2017 m. maršrutai

Kanados lietuvių bendruomenė ir paveldas nepelnytai primiršta. Daug lengviau rasti informacijos, pavyzdžiui, apie Lotynų Amerikos ar Australijos lietuvybę, nei Kanados. Matyt, egzotiškumas, atstumai žavi, Kanada kiek per arti…

Tačiau iš tiesų Kanada lietuvišku paveldu nusileidžia tik vienintelėms Jungtinėms Amerikos Valstijoms. To paveldo „gyvumu“ JAV net lenkia: Kanadoje daugelyje lietuvių bažnyčių tebelaikomos lietuviškos mišios (7 iš buvusių 11) ir tik viena yra nugriauta. Kanadoje tebeveikia žymi dalis lietuvių klubų. Kanadoje dirba keturios lietuvių kredito unijos (JAV – tik pora) ir t.t. Gerokai mažiau Kanadoje ir lietuvių, su kuriais teko bendrauti angliškai. Pasak 2016 m. surašymo, apie ketvirčiui Ontarijo lietuvių kilmės asmenų gimtoji kalba yra lietuvių, o lietuviškose organizacijose tokie beveik visi.

Iš viso nuvažiavome per 6000 km.

Augustinas ir Aistė Žemaičiai Niujorke 'Tikslas - Amerika 2019' metu

Niujorke prieš važiavimą į Torontą

Praeitų “Tikslas – Amerika” ekspedicijų dienoraščiai: 2017 metų į rytų JAV, 2018 metų į JAV Vidurio Vakarus

Kanados lietuviškas paveldas (įžanga)

Esame pravažiavę Lotynų Ameriką, Australiją, Vakarų Europą, Kazachiją, lankę tenykštes lietuviškas vietas. Bet tokiai misijai, kaip „Tikslas – Amerika“, darbo ten nedaug. Ten yra tik pavienės lietuviškos vietos, viena nuo kitos dažniausiai nutolusios per šimtus ar ir tūkstančius kilometrų. Pavyzdžiui, visoje Lotynų Amerikoje tebuvo 4 lietuvių bažnyčios (nė vienoje lietuvio kunigo nebėra).

Vitražas Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Vitražas Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Tuo tarpu Kanadoje, kaip ir JAV, kiekvieną dieną galėjome aplankyti daugybę lietuviškų vietų, susitikti su dešimtimis lietuvių. Bent jau pietinėje Ontarijo ir Kvebeko provincijose, kur yra didžiausi Kanados miestai (Torontas, Monrealis) ir kur gyvena apie 85% visų Kanados lietuvių. Ir „Tikslas – Amerika“ žemėlapis Kanadoje neatrodo mažiau pilnas, nei JAV.

Prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę

Prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę Toronto lietuvių kapinėse su jų prižiūrėtojais

Visgi, Kanadoje lietuviškas paveldas kiek retesnis, nei JAV. 2017 m. ekspedicijos metu „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėjome ~330 lietuviškų vietų JAV Rytuose. 2018 m. pridėjome dar ~250 JAV Vidurio Vakaruose. Šiais metais gi pažymėjome 92 naujas vietas. Tiesa, kai daugelis Kanados lietuviškų vietų gyvos, galima patekti į vidų, laiko kiekvienoje užtrukdavome daugiau, nei kokiame Pensilvanijos anglies regione, kur daugelyje lietuvių bažnyčių lietuviški nebent kertiniai akmenys.

Sumažintas "Tikslas - Amerika" žemėlapis. Po 2019 m. ekspedicijos.

Sumažintas “Tikslas – Amerika” žemėlapis. Po 2019 m. ekspedicijos.

Be to, ekspedicijos pobūdis kasmet keičiasi. 2017 m. apsiribojome lietuviško paveldo lankymu, fotografavimu, aprašymu – tiek mažai laiko buvo. 2018 m. jau galėjome surengti projekto pristatymą Niujorke bei susitikimus su keliomis bendruomenėmis. Šiemet dar didesnę dalį mūsų darbo sudarė pokalbiai, interviu. Padarėme net 12 projekto pristatymų, į kuriuos pasiklausyti apie lietuvišką paveldą Amerikos žemyne atėjo beveik 300 žmonių.

Papasakoti jau turime ką: iki valandos trukusia programa su galybe nuotraukų nusivylusių nebuvo. Pasakojome apie įspūdingiausią Amerikos žemyno lietuvišką paveldą, netikėčiausias ir įdomiausias ekspedicijų istorijas ir kartu pasinaudodavome proga paklausti: „Ar viską sužymėjome jūsų regione, gal žinote daugiau?“.

Romuvos lietuvių stovykla

Romuvos lietuvių stovyklos simbolis – jos unikalūs vartai

Kanados geografija lėmė, kad vėl aplankėme ir JAV. Taip, galima važiuoti iš Toronto į Monrealį ir atgal, iš Toronto į Vindsorą ir atgal tais pačiais keliais – bet kam švaistyti laiką, jeigu galima į vieną pusę važiuoti Kanada, į kitą – JAV?

Monrealio Aušros Vartų bažnyčios vidus - simbolinis Vilnius su Trimis kryžiais gale

Monrealio Aušros Vartų bažnyčios vidus – simbolinis Vilnius su Trimis kryžiais už altoriaus

Tokiu būdu vienur JAV užpildėme keletą žemėlapio spragų: pavyzdžiui, žemėlapyje buvo nepažymėtos Ročesterio, Jutikos, Niagara Folso lietuviškos vietos, nes 2017 m. ekspedicijoje jos būtų buvusios pernelyg į šalį. Dar 2017 m. ročesteriečiai mums rašė, kodėl žemėlapyje nėra Ročesterio…

Kitur JAV, tuo tarpu, galėjome vėl aplankyti tas pačias vietas. Tuos miestus, kur lietuviai „Tikslas – Amerika“ projektu ir lietuvišku paveldu susidomėję labiausiai: Klivlandą, Detroitą. Ir padaryti ten pristatymus.

Projekto pristatymas Klivlando lietuvių klube

Projekto pristatymas Klivlando lietuvių klube

Be to, aplankėme ir Niujorką. Jau trečią kartą. Tiesiog, į Niujorką skristi perpus pigiau, nei į Torontą. Skridome į Niujorką, važiavome autobusu į Torontą.

Lietuvos šimtmečio paminėjimo programa baigėsi, šįkart projektas „Tikslas – Amerika“ vyko be valstybės paramos ir taupyti reikėjo labiau. Tačiau „Lietuvių fondo“, Monrealio kredito unijos „Litas“, Ročesterio „Lithuanian Heritage Society“ ir daugybės smulkesnių rėmėjų dėka jis įvyko ne blogesnis, nei kada prieš tai. Visi rėmėjai paminėti „Tikslas – Amerika“ tinklapyje.

Senojo kryžiaus lietuivų kankiniams Midlande maketas Kanados lietuvių archyve-muziejuje

Senojo kryžiaus lietuivų kankiniams Midlande maketas Kanados lietuvių archyve-muziejuje

 


Niujorkas (sugrįžimas)

l
Psichologinis atstumas iki Niujorko mums, tikriausiai, toks, kaip daug vilniečių – iki Kauno, viskas pažįstama, pažįstami žmonės, kaip Danius Glinskis iš „Susivienijimo lietuvių Amerikoje“, su kuriuo šiemet įrašėme interviu apie jo suprojektuotą SLA pastato rekosntrukciją. Beje, jis papasakojo lankęsis Pensilvanijos Anglies regione, pagal „Tikslas – Amerika“ žemėlapį ten ieškojęs lietuvių bažnyčių, kapinių ir mokyklų.

Augustinas Žemaitis su Daniumi Glinskiu SLA pastate žiūri naują SLA tinklapį

Augustinas Žemaitis su Daniumi Glinskiu SLA pastate žiūri naują SLA tinklapį

Atminimo lenta lietuviui ant Niujorko biržos – sunaikinta

Įdomu sugrįžti į tas pačias lietuviškas vietas, stebėti besitęsiančią istoriją.

Deja, ji ne visada linksma. Kažin kas nuėmė atminimo lentą pirmajam Niujorko lietuviškos mokyklos steigėjui lietuviui Kuršiui, kurią prieš 50 metų taip stengėsi pakabinti Niujorko lietuviai. Norėjo priminti niujorkiečiams lietuvių indėlį į Niujorko istoriją – ir džiaugėsi, kad apie lietuvius dabar galės paskaityti kiekvienas, praeinantis Niujorko akcijų biržą.

Dar prieš kelis mėnesius pagal „Tikslas – Amerika“ kelionių vadovą lietuviškas vietas lankęs pažįstamas pranešė, kad prie Niujorko akcijų biržos jokios atminimo lentos lietuviams nerado. „Gal nepastebėjo?“ – pamaniau. Bet nuėjęs į žemutinį Manheteną jos neberadau ir aš. Pastato fasadas suremontuotas – prieš remontą nukabino ir nepasivargino užkabinti atgal…

Ne tik Lietuvoje atminimo lentos lietuviams nuiminėjamos… Tokiame dideliame mieste, kaip Niujorkas, deja, atgarsio tai nesulaukė. Daug lietuvių nė nežino, kad ta lenta nuimta, dar daugiau nė nežinojo, kad ji buvo.

Atminimo lenta Kuršiui prie Niujorko akcijų biržos

Atminimo lenta Kuršiui prie Niujorko akcijų biržos, užfiksuota ‘Tikslas – Amerika 2017’ ekspedicijos metu

Ta lenta maža, bet svarbi. Juk ji primindavo lietuvius ne kokiame nors „gete“, o vienoje svarbiausių Niujorko vietų. Ir pats žinau ne vieną Amerikos ar Lietuvos lietuvį, kelionėje po Niujorką važiavusį pasižiūrėti tos lentos. Jie didžiuodavosi, kad lietuviai padarė didelę įtaką net Niujorkui, tai pasakodavo vaikams, draugams, pažįstamiems. Ir amerikiečiai sužinodavo, kad Amerikos lietuvių istorija neprasidėjo nuo XIX a. juodadarbių.

Niujorko akcijų birža, kur pakabinta Kurišui atminimo lenta

Niujorko akcijų birža, kur pakabinta Kuršiui atminimo lenta

Kaip išgelbėti lietuviškas Amerikos pastatų detales?

Labai retai lietuviškas paveldas Amerikoje naikinamas specialiai, iš neapykantos. Taip, pastatai gali būti griaunami dėl ekonominių priežasčių – kaip Aušros Vartų bažnyčia Niujorke, vietoje kurios jau iškilo didelis pastatas. Prieš milijonus nepakovosi.

Bet jei sunaikinamas niekam netrukdantis paminklas ar lenta, tai dažniausiai todėl, kad savininkai tiesiog nesupranta jo svarbos – ir ėmusis tinkamų veiksmų viską galima sugrąžinti. Tą įrodė Čikagos lietuviai, 2010 m. sugebėję įtikinti „Midway“ oro uostą sugrąžinti per rekonstrukciją nuimtą ir „sandėlyje pamirštą“ atminimo lentą Dariui ir Girėnui. Tą įrodė Carol Gargan iš Skrantono, savo raštais įtikinusi prie nebelietuviams atiduotos Šv. Juozapo bažnyčios palikti lietuvišką koplytstulpį sovietų okupacijos aukoms.

Ir, tikiuosi, „Tikslas – Amerika“ projektas, įrašymo į lietuviško paveldo žemėlapį sertifikatai, kuriuos daliname, privers dar daugiau dabartinių savininkų – jei jie nelietuviai – susimąstyti, kad jų turima vieta yra svarbi ir įdomi, ir kokia nors „sena lenta“ nėra tiesiog lenta.

Ir, tikiuosi, „Tikslas – Amerika“ paskatins lietuvius tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje geriau sužinoti, kas lietuviško kur yra, kam iškilęs pavojus, ir pagalvoti, kaip kai ką galima išsaugoti.

Visiems kartu: Amerikos lietuviams, Lietuvos lietuviams, Lietuvos diplomatams ir valdžiai, lietuviškai nebekalbantiems Amerikos lietuvių palikuonims.

Aišku, kiekvieną kartą Niujorke pažymime ir papildomų lietuviškų vietų – šįsyk pažymime Tenement muziejų, kuriame atkurtas ir litvako butas.

Daugiabučio muziejus Niujorke

Daugiabučio (Tenement) muziejus Niujorke, kur atkurtas ir litvakų butas. Daugelis tiek lietuvių, tiek litvakų, imigravę prieškariu į Niujorką gyvendavo panašiuose

Naktiniu autobusu pajudėjome link Kanados, kur mūsų laukė Torontas: didžiausias ir daugiausiai lietuvių turintis Kanados miestas, pagal lietuviško paveldo kiekius kaip lygus su lygiu galintis galynėtis su Niujorku.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Niujorke:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Niujorke aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Niujorke žemėlapis

 


Torontas

Kai sulaukėme kvietimo į Torontą, dar ėjo 2017 m. „Ir Kanadoje yra įdomių lietuviškų vietų“ – rašė kunigas Aurelijus Kasparavičius, sekantis mūsų Facebook kanalą „gabaleliailietuvos“. Pažadėjome atvykti 2019 m. Ir pažadą ištesėjome.

Galima sakyti, pirmą kartą per „Tikslas – Amerika“ istoriją turėjome savo agentą. Sunku ir suskaičiuoti, su kiek žmonių susitarė kunigas Aurelijus, kad mums parodytų lietuviškas vietas – arba bent jau davė kontaktus. Kiekviena nauja „Tikslas – Amerika“ misija iš tos pusės paprastesnė: vis daugiau ir daugiau žmonių, kuriems nebereikia prisistatinėti, kurie patys tave susiranda.

Kryžių kalnas ir Lietuvos kankinių koplyčia Misisagos šv. Jono lietuvių kapinėse

Kryžių kalnas ir Lietuvos kankinių koplyčia Misisagos šv. Jono lietuvių kapinėse (Misisaga)

Nakvynės pas vietinius: kodėl anksčiau to vengdavome

Aurelijus parūpino ir nakvynės vietą – susitarė su vietos lietuviais Stasiulevičiais, kad priimtų pernakvoti.

Iš šios pusės „Tikslas – Amerika“ buvo sunkesnė misija, nei prieš tai buvusios. Anksčiau turėjome dalinį finansavimą iš Lietuvos valstybės – juk valstybingumo šimtmetis. To neliko, o projektą baigti norisi. Todėl šiemet daugiausiai nakvodavome pas Kanados ir JAV lietuvius: taip sutaupėme brangiems viešbučiams.

“„Lietuvių

„Lietuvių namai“ Toronte

Anksčiau to vengdavome. Ne vienas ir ne dešimt per tuos tris metus sutiktų Amerikos lietuvių pasakojo, kad net ryšiai su giminėmis ir draugais Lietuvoje nutrūko dėl to, kad anie tik prašinėdavo visko ir prašinėdavo, tarsi pinigai Amerikoje ant medžių augtų. Net ir mano svetainėje „Gabalėliai Lietuvos“ ne kartą sulaukiau tokių Lietuvos lietuvių parašytų komentarų: „Noriu važiuoti studijuoti į JAV universitetą, bet neturiu X dešimčių tūkstančių dolerių – gal Amerikos lietuviai galėtų paremti?“. Labai norėjosi pagerinti Lietuvos lietuvių įvaizdį – būti ne prašinėtojais, bet tokiais, kurie atėjo padaryti gero darbo ir nieko už tai neprašo (nei pinigų, nei maisto, nei nakvynės).

Brolis Kasparavičius pasitinka prie savo bažnyčios

Brolis Aurelijus Kasparavičius pasitinka prie savo bažnyčios

Visgi ir šįsyk našta niekam netapome – atvažiuodavome vėlai vakare, išvažiuodavome rytais, šeimininkams dar miegant. Daugiau „patrukdėme“ tik Aurelijui – mūsų naktinis autobusas iš Niujorko į Torontą vėlavo virš valandos, jam teko laukti. Bet, tikiu, kad vėlesnis važinėjimas kartu su mumis jam patiko: net planus dėl to pakeitė. Smagu matyti, kaip smarkiai šis kunigas domisi visomis Kanados lietuvių organizacijomis, paveldu ir istorija, nors yra atsiųstas iš Lietuvos. Kaip pats uždavinėja papildomus klausimus mūsų pašnekovams.

“Parko

Parko „Lithuania“ ženklas Toronte

Toronto lietuviška didybė atsiskleidė pamažu

Pirmasis pasivažinėjimas po Torontą prasidėjo kiek nykiai: Šv. Jono lietuvių bažnyčia, kuri jau nebelietuvių ir net į vidų patekti neaišku kaip (kiek žmonių bebandė sutarti – nepavyko). Tik stogelis lietuviškas likęs. Senosios Prisikėlimo bažnyčios vieta – niekaip nepažymėta, dabar ten daugiabučiai. Vėliau dar – lietuvių liuteronų bažnyčia, uždaryta pernai. Kur dar prieš metus buvo nupiešta trispalvė, dabar – gėjų vaivorykštė.

Buvusi lietuvių liuteronų Išganytojo bažnyčia

Buvusi lietuvių liuteronų Išganytojo bažnyčia

Bet čia pat – dvi pažibos. Iš Lietuvių namų dar galėjau daug tikėtis: milžiniškas pastatas, didžiulės salės – beje, remontuojamos, tobulinamos. Interjerai gal ne ypatingai lietuviški, bet veikia labai lietuviškas baras „Lokys“, lietuviška kredito unija, kita. Viską jau perėmė naujai atvykę lietuviai, kaip Genovaitė Kobelskis ir Diana Jasiukaitienė, su kuriomis susitikome. Iš 11 valdybos narių – 7 šiuolaikiniai imigrantai iš Lietuvos.

Baras 'Lokys' su lietuviškais interjero elementais

Baras „Lokys“ su lietuviškais interjero elementais. Kalbamės su Lietuvių namų vadovėmis. Čia lankytis gali visi norintys, ne vien klubo nariai. Tiesą sakant, apie 20% klientų yra nelietuviai, mėgstantys lietuvišką maistą, kuris ruošiamas kiekvieną sekmadienį.

O antroji Toronto centro pažiba – Vilniaus rūmai – smarkiai pranoko lūkesčius. Tai – senelių namai, o „Tikslas – Amerika“ pripratau matyti slogius senelių namus: taip, viskas gražu, tvarkinga, bet neapleidžia toks liūdnas jausmas, kad visiems tai – paskutinė stotelė, daug nykesnė už visus įdomius ir įvairius jau nugyventus gyvenimus. „Vilniaus rūmai“ kitokie. Seneliai, kurių amžiaus vidurkis 85 m. – tiesa, daugiausia galintys pasirūpinti savimi – čia gyvena butuose su balkonais, gražiais vaizdais, po vieną ar po du (kai kurie porą ir susiranda „Vilniaus rūmuose“). Kaip pasakojo „Vilniaus rūmų“ vedėjas Jurgis Valaitis, lietuviams čia daug pliusų palyginus su bet kuria kita gyvenamąja vieta Toronte: televizoriuose keturi lietuviški kanalai ir sveikinimai su gimtadieniais, yra kasdien veikiantis lietuviškas restoranas, švenčiamos tautinės šventės: Vasario 16 d., Kūčios, Vėlinės ir t.t. O taip pat yra pirtys, terasa, sodelis, metro stotelė šalia ir t.t. Nenuostabu, kad prie vietos „Vilniaus rūmuose“ susidariusi nuolatinė apie 10-15 senelių eilė, o gyventojų – per 100.

“„Vilniaus

„Vilniaus rūmai“

Šiuo metu 80% Vilniaus rūmų gyventojų lietuviai, iš jų 20% – jau gimę Kanadoje. Dar vienas skirtumas nuo daugybės kitų lankytų panašių senelių namų, kur iš lietuvybės dažnai tebūna likęs vardas ir kokie drožti Rūpintojėliai bei paveikslai.

“Vaizdas

Vaizdas iš „Vilniaus rūmų“ į Toronto miesto centrą

Torontas mums buvo kaip bazė, iš kurios važinėjome ir po kitas vietas – Hamiltoną, Vasagą, Midlandą. Ilgiausia diena Toronte buvo, aišku, sekmadienis. Kai kiti ilsisi, mums, kaip ir kunigams – pats darbymetis. Nes visur lietuviškos Mišios, nes ten susirenka lietuviai.

Augustinas Žemaitis fotografuoja lietuivšką koplytėlę Vilniaus rūmų kieme

Augustinas Žemaitis fotografuoja lietuivšką koplytėlę Vilniaus rūmų kieme

Projekto pristatymų tiek, kad teko net išsiskirti

Šįsyk ne vien žymėjome internetiniame www.tikslasamerika.lt žemėlapyje lietuviškas vietas ir aprašinėjome jas internetinėje enciklopedijoje www.gabalelialietuvos.lt , tačiau ir surengėme 12 mūsų projekto pristatymų, 5 jų – Toronte ir aplink. Tai – puiki proga pabendrauti su vietos lietuviais, išgirsti apie papildomas lietuviškas vietas regione. Kanada – kaip niekad puikiai tam tinkantis regionas. Nes Kanadoje lietuvių bendruomenė labai gyva: ten veikia daugiau nei pusė visų kada nors buvusių lietuvių bažnyčių ir jose vyksta lietuviškos Mišios, ir apskritai retai kada teko naudoti žemėlapio žymeklį, reiškiantį „lietuvybės tik pėdsakai“.

Kartu su Toronto lietuvių namų kolektyvu

Kartu su Toronto lietuvių namų ir Prisikėlimo kredito unijos kolektyvu

Pirmąjį sekmadienį laukė trys pristatymai, visi – po Šv. Mišių. Pirmasis – Hamiltone, antrasis – Lietuvos kankinių parapijoje, trečiasis – Prisikėlimo parapijoje. Kaip vsiką suspėti? Juk Hamiltonas – 70 km nuo Toronto, o Mišių laikai labai artimi: 09:00, 10:30, 12:00… Laimė, esame dviese. Taigi, Mišiose sudalyvavome Hamiltone ir aš ten likau pristatyti projektą. Aistė, tuo tarpu, iškeliavo su Hamiltone mišias laikiusiu kunigu Nerijumi Šmerausku į Lietuvos kankinių parapiją. Prisikėlimo parapija vėl kliuvo man – ten išvažiavau iš karto po pristatymo Hamiltone ir atvykau jau po Mišių, kaip tik tuo metu, kai parapijiečiai rinkosi bendrauti. Ir, baigęs pristatymą, nuvažiavau paimti Aistės.

Lietuvos kankinius vaizduojantys vitražai Misisogos Lietuvos kankinių bažnyčioje

Lietuvos kankinius vaizduojantys vitražai Misisogos Lietuvos kankinių bažnyčioje

Malonu buvo sulaukti tiek susidomėjimo, klausimų, garbių svečių, tokių kaip už lietuvių sielovadą išeivijoje atsakingas prelatas Edmundas Putrimas, Kanados lietuvių rašytojas Antanas Šileika, Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkas Kazimieras Deksnys.

Misisaga – didžiausias lietuvybės centras Kanadoje (kapinės, muziejus)

Ne mažiau įdomu buvo pasivaikščioti po vieninteles Kanados lietuvių kapines prie Lietuvos kankinių šventovės. Pranoko lūkesčius. Grožiu, tautiškumu tarp visų Lietuvos išeivių kapinių jos nusileidžia nebent tik Čikagos lietuvių kapinėms. Daugelis Kanados lietuvių, kuriems svarbi lietuvybė, laidojasi čia, pasirūpina tautiškais antkapiais ir, karts nuo karto, vis sukuriamas koks įspūdingas lietuviškas paminklas: Žuvusiems už Lietuvos laisvę, Kryžių kalnas, Tremtinių motina ir t.t. Garsiausias kapas – istoriko Adolfo Šapokos. Visų jų vietas radau, pasižymėjau koordinates „Tikslas – Amerika“ žemėlapiui, nufotografavau, o Aistė paėmė interviu iš kapinių vadovo Vytauto Pečiulio.

Ant daugelio antkapių, kaip ir ant šio, po kuriuo ilsisi Balys Savickas, matyti patriotiniai lietuviški simboliai ir užrašai. Kairiojo antkapio įraše sakoma „Tėvynės netekęs jos laisvei gyvenau ir jos sulaukiau“, nes velionis mirė 1996 m., jau Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. Įraše kitoje to paties antkapio pusėje priduriama: „Tokį likimą man skyrė Visagalis“. Ant šio kapo pavaizduotas Lietuvos herbas Vytis, Vyčio kryžius ir Trijų Kryžių paminklas, svarbus Vilniaus ir Sovietų represijų simbolis, kurį Tarybų valdžia buvo nugriovusi, bet lietuviai vėl atstatė, kai jau pradėjo atrodyti, kad nepriklausomybę atgauti bus įmanoma

Ant daugelio antkapių, kaip ir ant šio, po kuriuo ilsisi Balys Savickas, matyti patriotiniai lietuviški simboliai ir užrašai. Kairėje pusėje esančiame įraše sakoma „Tėvynės netekęs jos laisvei gyvenau ir jos sulaukiau“, nes velionis mirė 1996 m., jau atkūrus Nepriklausomybę. Dešinėje pusėje esančiame įraše priduriama: „Tokį likimą man skyrė Visagalis“. Ant šio kapo pavaizduotas Lietuvos herbas Vytis, Vyčio kryžius ir Trijų Kryžių paminklas, svarbus Vilniaus ir Sovietų represijų simbolis, kurį Tarybų valdžia buvo nugriovusi, bet lietuviai vėl atstatė, kai jau pradėjo atrodyti, kad nepriklausomybę atgauti bus įmanoma

Šv. Jono lietuvių kapines žemėlapyje žymėsiu kaip vieną svarbiausių Amerikos žemyne lietuviško paveldo vietų. Įspūdingų lietuviškų vietų Kanadoje yra ir daugiau, bet ne visos jos taip paprastai pasiekiamos, kasdien atidarytos.

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Toronte

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Toronte

Pirmadienio rytą prie Lietuvos kankinių šventovės dar sugrįžome į Kanados lietuvių archyvą: persifotografavome parapijų jubiliejines knygas, kurios pravers kaip informacijos šaltiniai enciklopedijai „Gabalėliai Lietuvos“, ilgai kalbėjome su Danguole Breen. Toronte lietuvybės šitiek daug, kad vėl teko skirstytis: kol Aistė fotografavo knygas, aš ėjau pakalbinti vienintelio Kanados lietuvių laikraščio „Tėviškės žiburių“ vyr. redaktorę Siginą Katkauskaitę. Ji – iš naujų atvykėlių, dirba ten 12 metų. Visgi, pasakojo, turėjo prisitaikyti prie unikalios Kanados lietuvių kalbos: vietoje „ministras“ Toronte tebesakoma „ministeris“ (taip rašoma ir „Tėviškės žiburiuose“, ir net ant Lietuvos ambasados Kanadoje tarnautojų vizitinių kortelių), vietoje „metro“ – „požeminis“, vietoj „laidojimo namai“ – „šermeninė“ ir pan. Jokioje kitoje šalyje negirdėjau tiek daug nusistovėjusių ten žodžių, kurie Lietuvoje nevartojami ar vartojami kitaip / rečiau („nelaimė“ vietoje „(auto)avarija“, „keltuvas“ vietoje „liftas“, „šventovė“ vietoje „bažnyčia“).

Danguolė Breen iš Lietuvių archyvo-muziejaus rodo ten saugomą Monrealio lietuvių klubo kertinį akmenį

Danguolė Breen iš Lietuvių archyvo-muziejaus rodo ten saugomą Monrealio lietuvių klubo kertinį akmenį

Iš JAV lietuvių kartais sulaukiame kritikos, kad miestų pavadinimus „Gabalėliuose Lietuvos“ rašome lietuvių kalba – Amerikos lietuviams, tarkime, įprasčiau „Cleveland“, nei „Klivlandas“. Tuo tarpu Kanados lietuviai dažniausiai miestų pavadinimus patys rašo lietuviškai, o kai kuriems miestams netgi… turi sugalvoję savus. Pvz. „Mississauga“ lietuviškai pagal lietuvių kalbos komisiją yra „Misisoga“, bet Kanados lietuviai man rašė „Misisaga“; „Oakville“ Lietuvos lietuviams yra „Oukvilis“, o Kanados lietuviams – „Oakvilė“. Kodėl? Atsakymas – irgi spauda, juk rašytinę lietuvių kalbą daugelis mato labiausiai joje. JAV „Draugas“ miestų pavadinimus rašo angliškai, o Kanados „Tėviškės žiburiai“ – lietuviškai su kanadietišku prieskoniu.

„Tikslas – Amerika“ savanoriai Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė prie Misisogos Šv. Jono lietuvių kapinių vartų

„Tikslas – Amerika“ savanoriai Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė prie Misisogos Šv. Jono lietuvių kapinių vartų

Deja, „Tėviškės žiburių“ redakcija pamažu užsidarinėjo: tai paskutiniai „Tėviškės žiburių“ leidimo metai, laikraštis pasiliks tik internete ir redakcijos nuomotis nebereiks. Nežinia, kur atsidurs istoriko Adolfo Šapokos stalas, prie kurio Sigina davė mums interviu… Ir seniesiems Kanados lietuviams bus sunku: ne visi naudojasi internetu ir daug kas „Tikslas – Amerika“ pristatymuose minėjo apie mus perskaitę būtent „Tėviškės žiburiuose“.

Augustinas Žemaitis su Tėviškės žiburiais prie Adolfo Šapokos stalo

Augustinas Žemaitis su Tėviškės žiburiais prie Adolfo Šapokos stalo

Atėjo laikas išvykti iš Toronto. Jei skaičiuoti Torontą su visais jo priemiesčiais, turbūt tik viename kitame mieste „Tikslas – Amerika“ misijų metu lietuviškas vietas tyrinėjome ilgiau – Čikagoje. Iš viso Toronte (su Misisaga) pažymėjome 27 lietuviškas vietas.

Kartu su liuteronų kunigu Algimantu Žilinsku jo namuose

Kartu su liuteronų kunigu Algimantu Žilinsku jo namuose

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Toronte:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Toronte aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Toronte žemėlapis

 


Vasaga

Vasagos lietuvių kurorto bažnyčioje kėdės ir lauke

„Vasaga yra Kanados Palanga“ – sakė ten pasitikęs parapijietis. Kanados Palanga Vasaga buvo visiems. Tiems dipukams, kurie, prasigyvenę, čia, prie Hurono ežero kranto, nusipirko vasarnamius, leido vasaras, o paskui, išėję į pensiją, išsikėlė su visam. Ir tiems vaikams, kurie čia turėjo net dvi lietuviškas stovyklas.

„Kurortas nyksta, po 10 metų jo jau nebus“ – vėliau kalbėjo nostalgiškų nuotaikų apimtas rašytojas Antanas Šileika, prisiminęs bingo žaidimus ir tūkstančius lietuvių Vasagoje vaikystėje.

Paskutinis Vasagos choristas

Šis vyras prisistatė kaip paskutinis gyvas iš Vasagos lietuvių choro

Galbūt. Naujos kartos poilsiauja Karibuose ir dar kur. Nors keli „trečiabangiai“ pasiekė Vasagą, to per mažai. Panašus likimas ištiko ir Beverli Šorą ar Junjon Pirą prie Čikagos. „Aš paskutinis gyvas iš vyrų choro“ – sakė vienas parapijiečių. Jam virš 90 metų.

Medinis koplytstulpis (dešinėje) ir iš Londono (Ontarijo provincijoje) perkelti meno kūriniai Vasagos lietuvių bažnyčios fasade

Medinis koplytstulpis (dešinėje) ir iš Londono (Ontarijo provincijoje) perkelti meno kūriniai Vasagos lietuvių bažnyčios fasade

Ir visgi mus Vasagoje pasitiko dar gausi – nors ir senstanti – lietuvių bendruomenė. Apie 30 žmonių mišiose, o vasaromis, prisijungus vasarotojams, sakė, ateina ir 100, neišsitenka pastato viduje, todėl siena anapus altoriaus atveriama ir likusieji sėdi lauke ant suoliukų.

Vasagos lietuvių Gerojo Ganytojo bažnyčia, žvelgiant nuo lauko suolų

Vasagos lietuvių Gerojo Ganytojo bažnyčia, žvelgiant nuo lauko suolų

Po mišių visi smagiai klausėsi „Tikslas – Amerika“ pristatymo – paties pirmojo – ir vėliau jau per pristatymus Toronte girdėjome: „atėjau, nes draugei iš Vasagos labai patiko“.

Vasagos klebonijoje po pamaldų

Vasagos klebonijoje po pamaldų bendruomenė laukia “Tikslas – Amerika” pristatymo

Kretingos stovykloje – Kanados lietuvių jaunimo susirinkimas

Ir „Kretinga“ – vienintelė Vasagos vaikų stovykla po to, kai Gerojo ganytojo stovykla užsidarė – maloniai nudžiugino. Mums sakė, kad bus tuščia, bet jei lydės kunigas Nerijus Šmerauskas, tai policijos niekas neiškvies. Tačiau stovyklą radome pilną: 50 paauglių, Kanados lietuvių jaunimo susitikimas. Vadovė Audra Stančiūtė maloniai nuvedė į koplyčią, pranciškonų gyvulėlių kapines, mistiškai atrodantį Kretingos kryžių kalną, paskui grįžo pas kolegas. Tiesa, tarpusavy jie kalbėjo angliškai – nors ir moka lietuviškai, bet angliškai paprasčiau.

Su kunigu Nerijumi Šmerausku ir Audra Stančiūte prie Vasagos kryžių kalno

Su kunigu Nerijumi Šmerausku ir Audra Stančiūte prie Vasagos kryžių kalno

Įdomu, kad daugiausiai puikiai lietuviškai kalbančio jaunimo per visas savo ekspedicijas Amerikoje sutikau Argentinoje bei Urugvajuje. Atrodytų, keista – juk ten žmonės emigravo dar ~1926 m., o ir nebuvo nusiteikę taip patriotiškai, kaip dipukai. Tačiau lietuviškai tas Pietų Amerikos jaunimas išmoko Vasario 16 d. gimnazijoje, padedami ir Lietuvių fondo (beje, parėmusio ir „Tikslas – Amerika 2019“ projektą).

Su Kanados lietuvių jaunimu Kretingos stovykloje

Su Kanados lietuvių jaunimu Kretingos stovykloje

Šios gimnazijos koziris: ten susirenka lietuviai iš viso pasaulio – anglakalbių, ispanakalbių, portugalakalbių šalių, pačios Vokietijos. Jie negali susišnekėti tarpusavy niekaip kitaip, kaip lietuviškai. „Ne pamokose lietuviškai išmokau, o su gimnazijos draugais“ – pasakojo ne vienas Lotynų Amerikos lietuvis. Deja, JAV ar Kanadoje panašią aplinką sudaryti sunku: juk visi lanko angliškus darželius, mokyklas. Kaip ten bebūtų, ir tai, kad lietuvių jaunimas prisimena kilmę – puiku, o tokiose lietuviškose erdvėse kaip „Kretinga“ tai – daug paprasčiau.

Pagrindinė „Kretingos“ stovyklos salė

Pagrindinė „Kretingos“ stovyklos salė

Kaip lietuviai pradėjo visų Kanados tautybių tradiciją

Vasagoje užtrukome ilgiau, nei planavome, saulė suko vakarop. Prasidėjo lenktynės su laiku: spėti nuvažiuoti 40 km iki Midlando kur Kanados kankinių šventovėje stūkso lietuvių kryžius. Spėjome. Į videokamerą įrašėme kunigo Nerijaus pasakojamą įdomią kryžiaus istoriją: lietuviai jį pastatė tam, kad prilygintų komunistų žudytus Lietuvos kankinius Kanados kankiniams, atkreiptų dėmesį į save. Metai iš metų prie to kryžiaus vyksta lietuvių piligrimystės, o dar žaviau, kad kryžius įkvėpė kitas tautas irgi pastatyti panašius. Dabar visas šventovės šventorius jų pilnas – o lenkai pastatė net kelis religinius statinius, tarp jų Dievo gailestingumo skulptūrą. Pagal Dievo gailestingumo paveikslą, kurio originalas – Vilniuje.

Lietuvos kankinių kryžius Midlande (už jo – Kanados kankinių šventovė). Tai pirmoji ir viena iš nedaugelio etninių šventviečių, esančių taip arti pagrindinės šventovės.

Lietuvos kankinių kryžius Midlande (už jo – Kanados kankinių šventovė). Tai pirmoji ir viena iš nedaugelio etninių šventviečių, esančių taip arti pagrindinės šventovės.

Pasukome link Toronto. Iš viso tą dieną „sukorėme“ apie 350-400 kilometrų. Kunigas Nerijus Šmerauskas beveik tiek suvažinėja kas šeštadienį, važiuodamas laikyti Mišių į Vasagą. Kanados tai – tik mažytė dalelė. Lietuvoje tai atstumas skersai visą šalį.

Kunigas bažnyčios viduje Šv. Mišių metu. Už jo – atverta siena.

Kunigas Nerijus Šmerauskas bažnyčios viduje Šv. Mišių metu. Už jo – atverta siena.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vasagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vasagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Vasagoje žemėlapis

 


Hamiltonas

Lietuviškų vietų lavina: nuo kredito unijos iki senelių namų

Hamiltonas man buvo švelni paslaptis. Pažiūrėjus į žemėlapį jis atrodo it Toronto priemiestis. Nuo seno žinojau tik apie Hamiltono lietuvių bažnyčią ir kryžių šalia. Kunigas Aurelijus Kasparavičius, svarbus informacijos šaltinis apie Torontą, irgi nepasakė daugiau. O Hamiltono lietuvis klebonas Paulius Rudinskas buvo išvykęs.

Hamiltono lietuvių bažnyčia

Hamiltono lietuvių bažnyčia

Pamėginusį patyrinėti giliau mane it lavina užliejo papildomos lietuviškos Hamiltono vietos: jaunimo centras, „Talka“ kredito kooperatyvas, „Rambynas“ senelių namai. Na, galvojau, gal tik pavadinimas belikęs – bet štai pažiūriu „Google Street View“ ir matau: ir „Talkoje“, ir „Rambyne“ vien fasaduose didžiuliai Gedimino stulpai. O galutinį „smūgį“ pateikė hamiltoniečiai, su kuriais susirašinėjau: kokie 30 km nuo Hamiltono dar klesti didžiulis pulkininko Giedraičio klubas.

Hamiltono kredito kooperatyvas „Talka“

Hamiltono kredito kooperatyvas „Talka“

Laiką, numatytą programoje Hamiltonui, teko plėsti ir plėsti. Kunigas Kasparavičius siūlė tiesiog aplankyti 9 val. mišias, susitikti su parapijiečiais, ir grįžti į Torontą, Lietuvos kankinių parapiją (ten pristatymas būtų buvęs 11:30). Aš sutariau su Hamiltono parapijiete Aldona Stanaitiene susitikti 8 val. – kad pakalbėčiau, išgirsčiau daugiau. Netrukus supratau, kad ir to nepakaks: pristatymą Lietuvos kankinių šventovėje atidaviau Aistei, kuri ten po mišių išskubėjo su kunigu Nerijumi Šmerausku, o aš likau Hamiltone. Neužteko ir to: spėjau padaryti tik trumpą pristatymą ir privažiuoti su Aldona prie Rambyno.

Vitražas, kuriame vaizduojamas šv. Kazimieras

Vitražas, kuriame vaizduojamas šv. Kazimieras

Galvojau dar grįžti antradienį ryte pakeliui į Sent Katerinsą, bet supratau: vis tiek laiko pritruks. Kazimieras Deksnys, Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkas, hamiltonietis, pakvietė atvažiuoti dar pirmadienį, pernakvoti pas jį – ir pažiūrėti Giedraičio klubą vakare, o „Talką“ – ryte.

Šv. Mišios Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Šv. Mišios Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Hamiltono lietuvių bažnyčios vitražai Facebook’ą nustebino patriotiškumu

Viskas pavyko kaip suplanuota ir nustebino. Hamiltono bažnyčia pribloškė lietuviškais vitražais, itin tautiniais: štai vienas su partizanu, kitas su vargo mokykla. Ji, sakė, ir atidaryta kasdien. O Giedraičio klubas nustebino didžiuliu 12 ha plotu, dviem šaudyklom. JAV tokių vietų nėra – lietuvių medžiotojų klubas, šaudymo konkursuose rungtyniaujantis su kitomis miesto tautybėmis (Deksnys pasidžiaugė ką tik laimėjęs lietuvių-latvių derbį).

Kartu su Kazimieru Deksniu vaikštome po Giedraičio klubą

Kartu su Kazimieru Deksniu vaikštome po Giedraičio klubą

O mūsų Facebook kanale „Gabalėliai Lietuvos“ Hamiltono lietuvių bažnyčia tapo tikra žvaigžde, ypač jos vitražas su Lietuvos kariu. Joks kitas lietuviškas objektas kol kas nesusilaukė tiek „like“. Tarp komentarų „kaip nuostabu!“ buvo ir „Gaila, kad apie šias vietas nežinojau, nors užaugau Hamiltone“. Tai mane visada stebina: atrodo, kaip gali būti lietuvis ir nežinoti apie lietuviškas vietas savo mieste? Bet informacija apie lietuviškas vietas dažniausiai sklisdavo „iš lūpų į lūpas“ bendruomenės viduje. Ir jeigu šeima gyveno „atsitraukusi“ nuo lietuvių bendruomenės ir veiklos, tai vaikai nieko net ir nesužinodavo.

Lietuvos karį vaizduojančio vitražo Hamiltono lietuvių bažnyčios priestate fragmentas

Lietuvos karį vaizduojančio vitražo Hamiltono lietuvių bažnyčios priestate fragmentas

Dabar kiti laikai – yra internetas, ir mūsų „Tikslas – Amerika“ bei „Gabalėliai Lietuvos“ projektai daro visas lietuviškas vietas ir paveldą pasiekiamas ne tik visiems to miesto gyventojams, lietuviakalbiams ir anglakalbiams, bet ir visam pasauliui.

Lietuviai renkasi į mišias Hamiltone

Lietuviai renkasi į mišias Hamiltone

Dilema: lietuvybė vien lietuviškai ar ir angliškai?

To reikia. Hamiltono Jaunimo centre, deja, dabar jaunimo nematyti, nors jaunas kunigas iš Lietuvos Paulius Rudinskas stengiasi. „Kur jaunimas?“ – klausiau. „Nebekalba lietuviškai“ – sakė Aldona Stanaitienė – „Buvo mišrios šeimos, eina į kitas bažnyčias“. „Ar bandėte daryti angliškas mišias?“ – klausiau. „Pavėlavome. Tuo metu jaunimas jau buvo susiradęs kitas parapijas“.

Hamiltono lietuvių jaunimo centro salė per kavos pertraukėlę po sekmadienio Mišių

Hamiltono lietuvių jaunimo centro salė prieš ‘Tikslas – Amerika’ pristatymą

Kiek matau, tradiciškai stipriose lietuvių bendruomenėse dažnai kyla tokia dilema. Viena vertus, labai norisi išlaikyti kiek įmanoma daugiau lietuvybės: pavyzdžiui, viską daryti vien lietuvių kalba. Kita vertus, tai kartais veda į sunykimą, nes lietuviškoje veikloje pasilieka tik tie, kas arba gimę Lietuvoje, arba lietuvių šeimose greitai po imigracijos (t.y. apie 1950-1960 m.). Ir bendruomenės pamažu išmiršta. Tada jau visas lietuviškas paveldas – bažnyčios, paminklai, klubai – pakimba ant plauko. Ypač mažesniuose miestuose, kurie, priešingai nei Torontas, nesulaukia naujų imigrantų (bet ir Toronte jų ne stebuklai – šiais laikais lietuviai daugiausiai emigruoja į Vakarų Europą, ir į visą Kanadą kasmet teimigruoja iki 100).

Lietuviška daržinė Hamiltono lietuvių jaunimo centre

Lietuviška daržinė Hamiltono lietuvių jaunimo centre

Čia būtina rasti aukso vidurį. Ir tikiu, kad niekada, kol lietuviškas paveldas dar egzistuoja, nėra vėlu stengtis. Kanadoje, kaip ir JAV, populiaru ieškoti šaknų, ir galima rasti būdų įtraukti į lietuvišką veiklą ne tik tuos, kurie toms organizacijoms pašventė gyvenimus, bet ir savo kilmę naujai atrandančius, savo vaikų ir anūkų kartą. Kad tai jai įdomu, aš matau stebėdamas savo „Facebook“ paskyras: didelė dalis reakcijų, komentarų ten ne iš tų, kurie visą gyvenimą saugojo lietuvybę, bet tų, kurie labai džiaugiasi sužinoję, kad tokios lietuviškos vietos, pasirodo, yra arti jų namų.

Vitražai Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Vitražai Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Tiesiog, pastarųjų žmonių gerokai daugiau. Per Kanados gyventojų surašymą 46000 prisistatė kaip lietuvių kilmės – daugeliui jų, matyt, ta kilmė bent kažkiek svarbi, nes juk galėjo prisistatyti tik kaip kanadiečiai. Tuo tarpu gimtoji kalba lietuvių yra tik 7000 ir daugelis jų vyresni.

Hamiltono senjorų namai „Rambynas“

Hamiltono senjorų namai „Rambynas“

Deja, liūdna tiesa: jei lietuviškos institucijos, lietuviškas paveldas liks tik lietuviakalbių rankose, dauguma jo gali sunykti. O tada dar po keliolikos metų jau išvis niekas mieste lietuvių nebeprisimins: jie liks tik knygose. Mano nuomone, būtina įtraukti visus, kam bent kiek svarbi lietuvybė. Tada paveldas išliks ir, net jei neskambės lietuvių kalba, bus lietuviškas maistas, menas, šokiai, susidomėjimas Lietuva ir jos istorija.

Varžybų trofėjai klubo „Giedraitis“ patalpose

Varžybų trofėjai klubo „Giedraitis“ patalpose

O, jei išliks paveldas, organizacijos, tai lietuvių kalba, beje, gali net atgimti: taip atsitiko Beriso mieste Argentinoje, kurį lankėme 2019 m. balandį. Tenykštis lietuvių klubas įsteigtas 1909 metais. Daugelis lietuvių atvyko ~1930 metus. Tie imigrantai kalbėjo lietuviškai, jų vaikai ir anūkai – gerokai mažiau, klubas perėjo prie ispanų kalbos. O štai dabartiniai 20-40 metų amžiaus jų palikuonys lietuviškai kalba puikiai! Lietuviškai mokytis tarp jaunų klubo narių tapo madinga, nors tėvai jų ir neišmokė! Aišku, viso to nebūtų, jei nebūtų išlikę lietuvių klubo, į kurio veiklą tas jaunimas būtų galėjęs įsitraukti.

Kredito unijos "Talka" darbuotoja duoda interviu priešais įkūrėjo portretą

Kredito unijos “Talka” darbuotoja duoda interviu priešais įkūrėjo Lengniko portretą

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Hamiltone:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Hamiltone aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Hamiltone žemėlapis

 


Niagaros krioklių apylinkės

Palikdami Hamiltoną patekome į kitokį lietuvių pasaulį. Palikome tą, kur pakakdavo parašyti lietuvių organizacijoms ir po kelių laiškų jau būdavo sutarta dėl susitikimo. Ir patekome į tokį, apie kurį šiandienos Kanados lietuviai jau beveik nebežino. Ir visgi ten gyveno tūkstančiai lietuvių, turi būti tūkstančiai jų vaikų ir anūkų…

Sent Katerinse, kur “viskas išnykę”, radome paminklą Lietuvai

Daug mums padėjęs Toronto kunigas Aurelijus Kasparavičius iš pradžių sakė, kad į Sent Katarinsą važiuoti išvis nėra ko: lietuvių mišios ten seniai nebevyksta, viskas išnykę, bažnyčia turbūt nugriauta.

„Turime įsitikinti savo akimis“ – rašiau. „Net jei bažnyčia ir nugriauta, jos vieta svarbi tiems, kieno ten krikštyti tėvai ar seneliai, svarbi išeivijos tyrėjams. Be to, dažnai pasirodo, kad ten, kur nieko nebesitiki, kai kas visgi išlikę“.

Ir tikrai: Sent Katarinse buvusi lietuvių koplyčia tebestovi, o prie jos durų – paminklas Lietuvai. Naujųjų savininkų Antiochijos apeigų stačiatikių kunigas David Graham Scott sakė – „Nežinojau, ką su juo daryti, bet man jis gražus“. Išlikęs ir kertinis akmuo lietuvių kalba.

Paminklas Lietuvai Sent Katrinse

Paminklas Lietuvai Sent Katrinse

Paminklo dedikacija „Lietuvai“ iš arti

Paminklo dedikacija „Lietuvai“ iš arti

Kaip padėjome atrasti Lietuvą savame mieste

Prie koplyčios susitikome su vietos lietuviu Vincentu Girčiu. Kontaktą užmezgėme per alplink: Vincentas Girčys yra mūsų klientas, mes jam padėjome rasti informaciją apie protėvius, atkurti Lietuvos pilietybę.

Sertifikato, kad bažnyčia įtraukta į 'Tikslas - Amerika' žemėlapį, įteikimas dabartiniams jos šeimininkams

Sertifikato, kad bažnyčia įtraukta į ‘Tikslas – Amerika’ žemėlapį, įteikimas dabartiniams jos šeimininkams

„Tikslas – Amerika“ – tai mūsų savanorystė, algos už ekspedicijas neimame. Tuo tarpu genealogijos paieška Lietuvos archyvuose, pilietybės atkūrimas, kelionių po Lietuvą organizavimas yra pagrindinė mūsų veikla, iš kurios uždirbame pinigus.

Lietuvos vėliavos iškėlimas Gedimino kalne (dail. S. Šetkus; freska neišliko)

Lietuvos vėliavos iškėlimas Gedimino kalne (dail. S. Šetkus; freska neišliko)

Vincentas Girčys – žmogus iš kitos pusės, nei daugelis sutiktųjų. Tėvams liepus eiti į lietuvišką mokyklą, griežtai atsisakė: „Aš kanadietis“. Dabar gailisi, o jo automobilį puošia lipdukas su Vyčiu. Bet sunku atkurti ryšį kai neišklausei visko iš senelių. Padeda ir „Tikslas – Amerika“, „Gabalėliai Lietuvos“: Vincentas nustebo išvydęs Sent Katarinse paminklą Lietuvai. Gyvena ten jau keli dešimtmečiai, važiuodavo pro tą vietą į darbą, bet nežinojo. Mat gimė jis Toronte, vaikystėje tėvai vesdavosi į tenykštę lietuvių parapiją, o paskui ryšio su lietuviais nebeliko.

Su Vincentu Girčiu prie buvusios lietuvių bažnyčios

Su Vincentu Giričiu prie buvusios lietuvių bažnyčios

Važiuodami toliau, sutikome dar vieną „šaknų ieškotoją“, klientą ir mūsų projektų gerbėją: Ryan Dutkus. Į Kanadą pokariu imigravo jo seneliai. Užmezgęs ryšį su Lietuvoje likusiais giminėmis jis susidomėjo Lietuva: važiavo mokytis lietuvių kalbos, o dabar irgi siekia Lietuvos pilietybės. Kelsis gyventi į Lietuvą, mokys lietuvius žaisti lakrosą – tokia jo svajonė.

Aistė su Rajanu Dutkumi Niagara Folse, Ontarijuje

Aistė su Rajanu Dutkumi Niagara Folse, Ontarijuje

Lietuviška bažnyčia 2 km nuo Niagaros krioklių

Tačiau netikėčiausia „sunykusio lietuvių pasaulio“ istorija – Niagara Folso lietuvių bažnyčios JAV, Niujorko valstijoje, vos 2 km nuo garsiųjų Niagaros krioklių. Ją nupirko anglikonai – tiek žinojau nuo pradžių ir nerimavau, kad patekti vidun nepavyks. Jei lietuviai 90% atvejų būna geranoriški, tai tik koks kas antras lietuvišką paveldą įsigijęs nelietuvis įsileidžia vidun, ir tai nebūtinai noriai…

Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia

Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia

Niagara Folse daugiau nei pasisekė! Susirašinėjimas el. laiškais privedė prie arkivyskupo Peter Goodrich – nepriklausomų Kanados anglikonų vadovo. Buvusi Šv. Jurgio bažnyčia dabar ne šiaip bažnyčia, o šios denominacijos katedra. O Peter vadovauja visai religinei organizacijai: keliolikai parapijų nuo Kanados ir JAV iki Mozambiko.

Niagara  Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios frontoną puošiantis Lietuvos herbas

Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios frontoną puošiantis Lietuvos herbas

Pirmąkart Peter paskambinusi Aistė nustebo: prieš atsisveikindamas jis lietuviškai tarė „Ačiū“. Dar didesnis nustebimas laukė Hamiltono lietuviškose mišiose: tenai pačiame priekyje sėdėjo arkivyskupas Peter Goodrich! „Čia tas pats arkivyskupas, kur paskui susitiksime?“ – klausė Aistė. „Negali būti“ – sakau – „Juk jis nelietuvis ir net nekatalikas“.

Lietuvių aukotojų vardai Najagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios vitraže

Lietuvių aukotojų vardai Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios vitraže

Pasirodo, gali. Peterio ryšys su lietuviais prieš 11 metų įsigijus Niagara Folso lietuvių bažnyčią nesibaigė. Jis ieškojo vietos savo pamaldoms Hamiltone ir katalikų arkivyskupija pasiūlė vietą lietuvių bažnyčioje. Peter susidraugavo su jos klebonu Pauliumi Rudinsku ir pats pradėjo lankyti lietuviškas mišias. Keista? „Aš – beveik katalikas“ – paaiškino Peter – „ir mišios, kurias laikau, iš esmės nesiskiria nuo katalikiškų. Tiesiog man popiežius – tik Romos vyskupas, nepripažįstu jo pirmumo“.

Interviu su P. Goodrich bažnyčioje

Interviu su P. Goodrich bažnyčioje

Nuo šiuolaikinių anglikonų Peter bažnyčia skiriasi net labiau: „anglikonai pripažįsta gėjų santuokas, bet Biblijai jos prieštarauja“. Kaip ten bebūtų, jis akcentuoja žmonių vienybę. Todėl, kaip sakė, ir nenaikino lietuviškų Šv. Jurgio bažnyčios detalių: frontoną tebepuošia Vytis, vitražus – lietuvių aukotojų pavardės ir dedikacija liko ta pati: šv. Jurgiui.

Šventoriaus paminklas bažnyčioje tarnavusiam kunigui

Šventoriaus paminklas bažnyčioje tarnavusiam kunigui

Bažnyčia Peteriui – visų pirma labdaros centras. Labdaros centrą nepriklausomi anglikonai lietuvių bažnyčioje turėjo dar iki ją nusipirkdami. Tada katalikų vyskupija uždarė lietuvių parapiją ir pastatą ėmė pardavinėti. Peterio bažnyčia jį nusipirko. Peteris vilčių turėjo daugiau: tikėjosi pritraukti į pamaldas vietos gyventojus. Taip neatsitiko: į mišias susirenka dar mažiau žmonių nei lietuvių laikais. Tik vienas ar du. Abu perėję iš lietuvių parapijos: užuot persikraustę kur nurodė katalikų bažnyčia, jie nusprendė pakeisti religiją, kad ir toliau sekmadieniais mišias švęstų tame pačiame Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios pastate.

Niagara Folso lietuivų bažnyčioje vyskupui Peter Goodrich įteikiamas sertifikatas, kad bažnyčia įtraukta į 'Tikslas - Amerika' žemėlapį

Niagara Folso lietuivų bažnyčioje vyskupui Peter Goodrich įteikiamas sertifikatas, kad bažnyčia įtraukta į ‘Tikslas – Amerika’ žemėlapį

„Rajonas čia – lūšnynas“ – neslepia Peter ir papasakoja, kad gaujų šūviai kartą suskaldė ir zakristijos stiklą. „Žmonės bijo ateiti“. Bet jo bažnyčia iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti Šv. Jurgio katedrą, randa būdų jai panaudoti. „Labdaros misija daug kam reikalinga“ – sako Peter. Patalpos kartais užleidžiamos kito tikėjimo santuokoms, anksčiau čia gyveno keli stačiatikiai vienuoliai. Bet vienas jų mirė, vienas apako, vienas išsikėlė – ir vienuolyno neliko. „Viskas turi pradžią ir pabaigą“ – sakė Peter ir patikino neseniai įšventinęs porą vyskupų, kurie jį pakeis kai Dievas pašauks ir jį.

Pastatas kairėje - apleistas

Pastatas kairėje – apleistas

Mūsų ekspedicijos pabaiga dar buvo toli. Pasukome į pirmą ilgesnį maršrutą – 360 km iki Romuvos stovyklos.

P.S. Viliuosi, kad įdėjus Niagara Folso lietuvių bažnyčią į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį, rasis daugiau lietuvių, kurie, poilsiaudami prie Niagaros krioklių, norės pamatyti tą neįtikėtiną bažnyčią su Vyčiu šalimais. Be paties žemėlapio, kuriame dar ir kelionių maršrutus apimančius tiek įdomiausias visos Amerikos vietas, tiek lietuviškąsias. Suprantame, kad 30 ar 50 km į šalį dėl lietuviškos vietos žmonės su ribotomis atostogomis greičiausiai nevažiuos – todėl visada labai džiaugiuosi radęs įdomią lietuvišką vietą visai šalia pasaulinės reikšmės stebuklo, kaip prie Niagaros krioklių.

Niagaros krioklių (Pasagos krioklio) atvirukinis vaizdas

Niagaros krioklių (Pasagos krioklio) atvirukinis vaizdas

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas prie Niagaros krioklių:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Sent Keterinse aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Niagara Folse aprašas

 


Romuva, Wilno ir Otava

Amerikos lietuvių stovyklose tvyro neprilygstama atmosfera. Visi didmiesčiai toli, kitataučiai – irgi. Esi supamas tik gamtos, lietuviškų paminklų ir prisiminimų apie gerą pussšimtį stovyklose užaugusių kartų. O Romuva – dar toliau civilizacijos, nei bet kuri kita Amerikos lietuvių stovykla, 200 km nuo artimiauso bent 100 tūkstančių gyventojų turinčio miesto.

Pagrindinėje „Romuvos“ salėje eksponuojamos vėliavos, plakatai, bareljefai ir kiti meno kūriniai, per dešimtmečius sukurti vasaros stovyklų dalyvių

Pagrindinėje „Romuvos“ salėje eksponuojamos vėliavos, plakatai, bareljefai ir kiti meno kūriniai, per dešimtmečius sukurti vasaros stovyklų dalyvių

Lietviška gamta ir ramybė giliai Kanadoje

Patekti į Romuvą nebuvo lengva: rašėme vienur, rašėme kitur, nesulaukėme atsakymo. Bijojau, kad nepavyks: kad bus užrakinti vartai, ne sezonas, ir niekas nenorės dėl mūsų šitokio atstumo važiuoti. Be reikalo jaudinausi: pasirodo, kaip tik tą savaitgalį „Romuvoje“ ilsėjosi Viktoras Šimkus su vaikais ir daugiau lietuvių skautų.

„Romuvos“ vėliavų aikštė

„Romuvos“ vėliavų aikštė

Visą laiką pakeliui į „Romuvą“ lenktyniavome su laiku ir besileidžiančia saule: ar spėsime iki sutems? Laimė, kai nuo magistralės nusukome į miško kelią, nuo ten – anapus vietinių kapinių – į negrįstą keliuką ir pasiekėme nuostabius nenusakomo stiliaus medinius „Romuvos“ vartus, jos gelstančius medžius ir raustančius klevus dar glostė paskutiniai dienos šviesos grybšniai.

Stovyklos „Romuva“ vartai

Stovyklos „Romuva“ vartai

Su Viktoru apvaikščiojome visus paminklus, kryžius, pastovykles, nufotografavome, sužymėjome koordinates, kol pasidarė tamsu nors į akį durk. Tada pasišildėme prie laužo. „Naktį bus +3“ – sakė Viktoras. Aistė tikėjosi, kad užbaigs „Kaip šalta!“, bet sakė „Kokie gražūs bus medžiai rytoj!“. Ir pridūrė, kad skautai į „Romuvą“ atvyksta ir vidurį žiemos, statosi sau namus iš ledo.

Pasivaikščiojimas po Romuvą su Viktoru Šimkumi temstant

Pasivaikščiojimas po Romuvą su Viktoru Šimkumi temstant

Buvo vėlu, Viktoras pakvietė mus pernakvoti stovyklos medicinos punkte. Kateriu pargrįžę Viktoro sūnus su draugais dar ilgai kalbėjosi ir šventė. Dar niekada nenakovjome Amerikos lietuvių stovykloje. Įdomi patirtis. Tiesa, rytoj laukė ilgas kelias, o jau 2 valandą dienos – susitikimas Otavoje, Lietuvos ambasadoje. Kėlėmės auštant – ir į kelią per Kanados miškus ir miškų kaimus, pakelės ežerus. Visai kitokia šalis, nei Torontas, tokia laukinė. Bet keliai geri.

"Tikslas - Amerika" savanorių nakvynė Romuvos pirmosios pagalbos punkte

“Tikslas – Amerika” savanorių nakvynė Romuvos pirmosios pagalbos punkte

Rytas „Romuvoje“ prie Fokso ežero

Rytas „Romuvoje“ prie Fokso ežero

Kaip lenkai Kanadoje Vilnių įkūrė

Vienas pakelės kaimų – Wilno, pavadintas Vilniaus garbei. Tiesa, įkurtas lenkų: bet steigėjas Dembskis buvo iš Vilniaus. Jis nepageidavo naują miestą pavadinti savo pavarde – tad pavadino savo gimtinės garbei. Sezonas ten trumpas: ant etnografijos muziejaus parašyta, kad dirba… liepą-rugpjūtį. Bet ir lauke išėjo gražios nuotraukos. Žavu, kaip lenkai ten saugo tradicijas: miestelis pilnas Lenkijos vėliavų, lenkiškų užrašų, bažnyčioje laikomos lenkiškos mišios – nors įkurtas tas Wilno anksčiau, nei visos Amerikos lietuvių parapijos, klubai, kolonijos (dar ~1860 m.).

Prie įvažiavimo į Kanados Vilnių

Prie įvažiavimo į Kanados Vilnių

Į Lietuvos ambasadą Otavoje spėjome pačiu laiku – kaip ir viską. Tai jau septintoji Lietuvos atstovybė, aplankyta per mūsų misijas. Ką pastebėjome, kad ryšys su vietos lietuviais, lietuvišku paveldu labai smarkiai priklauso nuo ambasados darbuotojų ir darbai skirtingose šalyse smarkiai skiriasi.

Vilno smuklė

Vilno smuklė

Otavoje mažai lietuvių, bet jau yra lietuviška gatvė

Lietuvos ambasada privalo būti Otavoje – nes Otava sostinė; deja, tai reiškia, kad ambasada yra toli nuo visų pagrindinių lietuvių bendruomenių (Toronto, Monrealio, Hamiltono). Mums pasakojo, kad į oficialias šventes, kurias organizuoja, nedaug lietuvių tesusirenka: nes Otavoje jų apskritai niekad nebuvo daug. Tik pernai ten atsirado pirmoji lietuviška vieta: nedidelė gatvelė pavadinta Vilniaus vardu. Dar buvo Ventos mokykla – nelietuviška, bet įsteigta lietuvės, ir todėl, kaip man rašė Otavos lietuviai, savotiškas lietuvių kultūros centras. Deja, ji neseniai bankrutavo.

Prie Vilniaus gatvės Otavoje

Prie Vilniaus gatvės Otavoje

Ambasadoje išgirdome pesimistinių nuotaikų apie nykstančią Kanadoje lietuvybę, lietuvių kalbą. Viktoras Šimkus „Romuvoje“ irgi kėlė retorinį klausimą „Kas bus, kai prarasime kalbą?“. Nes jeigu daug dipukų vaikų šeimose dar puikiai išmoko lietuviškai (nors tarpusavyje irgi neretai bendrauja angliškai), tai dipukų anūkai jau dažniausiai temoka svarbiausius dalykus. O kur mišri šeima – lietuvybė išnyksta. Tą mums pasakojo ne vienas ir ne du.

Lietuvos ambdasadoje Otavoje

Lietuvos ambdasadoje Otavoje

Sunku tikėtis, kad visas Kanados lietuvių jaunimas išmoktų lietuviškai, juoba iš mišrių šeimų. Bet manau įmanoma padaryti, kad kalbos netekimas nereikštų ir visiško ryšio su lietuvybe nutrūkimo. Ir tam gali padėti toks lietuvių paveldas, kaip lietuvių stovyklos, kur gali sužinoti apie lietuvių kultūrą, istoriją, tradicijas.

Kanados parlamentas Otavoje

Kanados parlamentas Otavoje

Otavos lietuviai, kad ir neturėdami daug lietuviško paveldo savo mieste, noriai prisidėjo prie projekto pasakojimais apie gerokai toliau nuo jų miesto esantį paveldą: menininko Tamošaičio pastatytą lietuvišką kryžių Kingstone, Dainavos ežerą arčiau Monrealio. Kai kurie pasakojo angliškai. Domėjimuisi kilme, paveldu, anglų kalba netrukdo: reikia tik sudaryti galimybes, sudominti.

Didinga Otavos architektūra

Didinga Otavos architektūra

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas šiaurės Ontarijuje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” Romuvos ir Wilno aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” Otavos lietuviškų aprašas

 


Monrealis

Kirtę sieną tarp Ontarijo ir Kvebeko provincijų, pasijutome kaip išvykę į kitą šalį. Lankydami Otavą, apsistojome Gatino – rajone vos kitapus upės nuo centro, bet ta upe eina provincijų riba. Ir viešbutyje visi kalbėjo vien prancūziškai: registratūros darbuotojai, imigrantės kambarinės (atrodo, iš Haičio), net svečiai. „STOP“ ženklus keliuose staiga pakeitė prancūziški „ARRET“. Mažesniuose miesteliuose (pvz. degalinėse) žmonės angliškai net nemoka.

Neries kelio ženklas

Arret ženklas vietoje stop lietuviškai pavadintoje Neries gatvėje Monrealio priemiesčiuose

Kaip Kvebeke išsaugota prancūzų kalba

Net tokiose vietose, kur net Kinijoje ar Japonijoje viskas pasakoma / parašoma ir angliškai – pavyzdžiui, metro pranešimuose ar degalinių automatuose – Kvebeke viskas tik prancūziškai. Gal ne visai patogu, bet tai padėjo išsaugoti Kanadoje prancūzų kalbą. Nes juk jeigu viskas, kas yra prancūziškai, būtų parašyta ir angliškai, ir kiekvienas, kuris moka prancūziškai, mokėtų ir angliškai, tai per kelias kartas prancūzų kalba greičiausiai būtų išnykusi (bent jau miestuose): kam mokyti vaikus prancūziškai, jei viską tą patį – ir dar 5 ar 10 kartų daugiau – jie pasieks išmokę vien tik angliškai. Panašiai, kaip Airijoje išnyko airių kalba.

Dėl panašių priežasčių Kanadoje nyksta lietuvių kalba: tiesiog, net ir su kitais Kanados lietuviais gali susikalbėti angliškai (ir Kanadoje gimę lietuviai tarpusavyje dažniausiai ir kalba angliškai). Ir, kaip pasakojo neseniai buvusieji Lietuvoje Kanados lietuviai, net ir ten dabar jau pakanka anglų kalbos: visas jaunimas moka. Taigi, lietuvių kalba Kanadoje likęs toks simbolis: daliai žmonių svarbus, bet visuomet daugeliui bus svarbu tik tai, kas teikia naudą, o naudos iš lietuvių kalbos Kanadoje, deja, atrodo, mažai.

Po pristatymo Šv. Kazimiero parapijos narys rodo papildomą medžiagą Aistei Žemaitienei

Po pristatymo Šv. Kazimiero parapijos narys rodo papildomą medžiagą Aistei Žemaitienei

Svarbu, kad lietuvių kalba netaptų tik simboliu pačioje Lietuvoje… Čia nejučia prisimenu Kvebeką: šiais Europos Sąjungos laikais, gal Lietuvoje irgi reiktų anglų kalbą kiek riboti (kaip Kvebeke), kad pačios Lietuvos žmonėms ir toliau apsimokėtų ir būtų svarbu mokėti lietuviškai. Antraip gali atsitikti kaip Lenkijos-Lietuvos valstybės laikais, kai vis daugiau šeimų mokė vaikus lenkiškai, bet ne lietuviškai, nes visi įtakingesnieji, kurie mokėjo lietuviškai, mokėjo ir lenkiškai.

Skirtingos ir panašios Monrealio lietuvių parapijos

Palyginus su Ontariju, Kvebeke kitokia ir architektūra (didingesnė), ir religinės tradicijos. Kaip pasakojo dar kunigas Nerijus Šmerauskas iš Misisagos, Kvebeke juridinis asmuo yra ne vyskupija, bet parapija. Reiškia, vyskupija neturi teisės parduoti bažnyčių, sujungti parapijų: tai galėtų padaryti tik parapijos komitetas. Abi lietuvių parapijos todėl Monrealyje tebeegzistuoja, nors, deja, sekmadienio mišiose kiekvienoje lankėsi tik apie 30 žmonių, visi vyresni, menksta ir parapinės lietuvių organizacijos. Vienas pagrindinių choristų Antanas Mickus su nostalgija prisiminė, kaip Aušros vartų parapijos choras būdavo kviečiamas į visas lietuvių kolonijas, Niujorką ar Vusterį, kaip po 1991 m. sausio 13 d. gastroliavo Lietuvoje – dabar nebėra jėgų, nebėra ir lėšų, Amerikoje – mažiau ir klausančiųjų. Tad choras gieda praktiškai tik bažnyčioje.

Vartus primenantis Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios fasadas

Vartus primenantis Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios fasadas

Tikinčiųjų mažėjimas ne tik lietuvių parapijų problema: visą Kvebeką siaubia tikra ateizmo epidemija. Tai – mažiausiai religinga Kanados provincija. Daug bažnyčių Monrealyje uždaryta.

Kad taip neatsitiko lietuviams, matyt, daug lėmė ir tai, kad Monrealio lietuviai išsiaugino puikų nuosavą kunigą – Paulių Mališką. Jis laiko mišias abejose parapijose, padeda į skurdą patekusiems lietuviams: priima pagyventi klebonijoje. Vienai nakčiai priglaudė ir mus.

Trys Vilniaus Kryžiai už Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios altoriaus

Trys Vilniaus Kryžiai už Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios altoriaus

Joks kitas kunigas pasaulyje tikriausiai negalėtų užimti jo posto, nes jam būtina mokėti tris kalbas: lietuvių, anglų, prancūzų. Neįtikėtina, kaip Paulius Mališka mišių metu „persijungdavo“ nuo vienos prie kitos: pamokslo pradžia buvo lietuviška, vidurys – prancūziškas, pabaiga – angliška. Atrodo, daugelis mišių dalyvių suprato visas dalis, bet jei kas moka tik prancūziškai ir angliškai, arba (kaip aš) tik angliškai ir lietuviškai – bent jau suprato du trečdalius.

Bažnyčios vidus

Bažnyčios vidus

Abiejų parapijų bažnyčios statytos panašiu metu, bet nariai skiriasi. Šv. Kazimiero parapija – vienintelė šimtmetį atšventusi Kanados lietuvių organizaicja, ir tarp jos narių yra ir dar prieškariu atvykusių lietuvių palikuonių. O Aušros Vartų parapiją įsteigė ir joje vyrauja „dipukai“, jų organizacijos.

 Monrealio lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčia

Monrealio Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Abiejose parapijose po Mišių pristatėme „Tikslas – Amerika“ projektą: Auros Vartų parapijoje tai darėme lietuviškai, o Šv. Kazimiero, kaip kunigas Paulius Mališka Mišių metu, „persijunginėdavome“ iš anglų į lietuvių kalbą (prancūziškai nemokame).

Šv. Kazimiero bažnyčios rūsio salėje

Šv. Kazimiero bažnyčios rūsio salėje

Naujų imigrantų tesutikome pora moterų, ištekėjusių už senųjų parapijos narių: „Į Monrealį imigruoti nepopuliaru, juk čia būtina mokėti abi kalbas: anglų ir prancūzų, kitaip negausi darbo“ – pasakojo viena jų.

Su Antanu Mickumi ir žmona Monrealio Aušros Vartų bažnyčios rūsyje

Su Antanu Mickumi ir žmona Monrealio Aušros Vartų bažnyčios rūsyje

Monrealio prieigose – ir Dainavos ežeras

Tvirčiau už parapijas laikosi lietuvių kredito unija „Litas“, apie kurią plačiau papasakojo garbės konsulas Monrealyje Arūnas Staškevičius ir kuri taip pat prisidėjo prie „Tikslas – Amerika“ projekto. Ji turi per 1000 narių.

Įėjimas į lietuvių kredito kooperatyvą „Litas“ Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios klebonijoje

Įėjimas į lietuvių kredito kooperatyvą „Litas“ Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios klebonijoje

Iš vietos lietuvių sužinojome apie kelias lietuviškai pavadintas Monrealio apylinkių vietas, iš kurių labiausiai nustebino Dainavos ežeras (Lac Dainava). Iki šiol galvojau, kad vienintelis Amerikos žemyne lietuviškai pavadintas ežeras – Kasulaičio Pensilvanijoje. Dainava Kasulaitį lenkia ir dydžiu, ir užrašais: žodis „Dainava“ parašytas daug kur.

Dainavos ežeras netoli Monrealio

Dainavos ežeras netoli Monrealio

Palikę Monrealį vėl išvažiavome į laukinę kanadietišką gamtą. Kvebekas – dydžio sulig trim Prancūzijom, o žmonių – tik kaip trijose Lietuvose, ir daugelis jų – Monrealyje. Judėjome vėl į JAV, į Meiną. Iki kitos stotelės Rumfordo – puspenktos valandos kelio, o jau buvo po 3 val. dienos.

Vienas iš daugybės užrašų, kuriame nurodytas Dainavos ežero pavadinimas

Vienas iš daugybės užrašų, kuriame nurodytas Dainavos ežero pavadinimas

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Monrealyje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Monrealyje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Monrealyje žemėlapis

 


Meinas

Meine jau lankėmės 2017 m., pažymėjome Kenebunko lietuvių vienuolyną, vieną įstabiausių lietuviškų vietų JAV. Tada galvojome, kad tiek lietuviško paveldo Meine ir yra. Taip galvoja ir daugelis lietuvių. Toronto kunigas Aurelijus Kasparavičius nustebo, kad Meine dabar įkurta ir lietuvių bendruomenės apylinkė. O Monrealio klebonas Paulius Mališka dar labiau nustebo išgirdęs, kad Meine dar yra ne vienas „lietuviškas“ miestelis, o lietuvių paveldui ten – daugiau nei šimtmetis.

Jono Muloko koplytėlė Kenebunko lietuvių vienuolyne - matosi dedikacija žuvusiems už Lietuvą

Jono Muloko kryžiaus kelio koplytėlė Kenebunko vienuolyne iš arčiau. Po kryžiumi parašyta 'In memory of those who died for freedom of Lithuania'

Lietuviškos kapinės Meino užkampyje

Prieš keikvieną „Tikslas – Amerika“ ekspediciją patikrinu internetą. Pavyzdžiui, „Find a grave“ tinklapyje įvedu į paiešką žodį „Lithuanian“ – kokios lietuvių kapinės ten įvestos iš regiono, kurį lankysiu. Visai netikėtai atradau, kad „Find a grave“ dabar pažymėtos lietuvių kapinės Meine – Mexico miestelyje. Nebuvau suplanavęs ten važiuoti, ne vienas šimtas kilometrų iš kelio, nes planavome iš Monrealio važiuoti į Jutiką Niujorko valstijoje. Bet kada, jei ne šiais metais? Juk vėliau greičiausiai net arti tų vietų nebūsime.

Meksiko lietuvių kapinės

Meksiko lietuvių kapinės

Kreipiausi į Vaidą Labzintytę ir Tomą Dundzilą, su kuriais atisitiktinai susipažinome 2017 m. Kenebunko lietuvių vienuolyno mišiose. Vaida patvirtino: aplink Rumfordo miestą yra sena lietuvių bendruomenė, jie vėl atrado savo kilmę ir netgi kasmet rengia lietuviškų valgių pikniką. „Naujieji“ lietuviai iš Kenebunko važiuoja į tą pikniką, Rumfordo lietuviai atvyksta pas juos į renginius.

Lietuviško pikniko Rumforde receptai

Lietuviško pikniko Rumforde receptai

Ko galima tikėtis lietuvių „saloje“ apie kurią net aš, nepailstamai ieškantis „pamirštų“ lietuvių bendruomenių, sužinojau tik šiemet?

Moterys, po dešimtmečių atgaivinusios miestelio lietuvybę

Sieną į JAV iš Kanados kirtome jau tamsiai: juk Monrealyje turėjome du pristatymus. Rumforde buvome apie 9:20 vakaro. Dideliame žaviame name mūsų laukė keturios močiutės: Kathy Nadeau, Cristine Soubble, Connie Cassidy ir Barbara Arsenaults.

Su Meino lietuvybę atkūrusiomis moterimis Mexico lietuvių kapinėse

Su Meino lietuvybę atkūrusiomis moterimis Mexico lietuvių kapinėse

Tikėjausi, kad tai bus šiuolaikinės genealogijos tyrinėtojos, apie Lietuvą nežinančios beveik nieko, tačiau kokiuose Ellis Island archyvuose atradusios, kad vienas prosenelis atvyko iš Lietuvos. Tokių gerbėjų „Gabalėliai Lietuvos“ turi. Tačiau priešingai: tos keturios moterys šiek tiek šnekėjo lietuviškai, bent dvi jų buvo grynakraujės lietuvės. Nors Rumfordo lietuvių klubas užsidarė dar jų vaikystėje (~1965 m.), o parapijos čia niekad nebuvo ir, jeigu ne kapinės, žodis „Lithuanian“ būtų seniai išnykęs iš kraštovaizdžio, lietuvių bendruomenės, pasirodo, čia būta tvirtos. Pakankamai tvirtos, kad prieš 11 metų radosi žmonių, sumaniusių kai ką atkurti. Vietos „Heritage Society“ iniciatyva tada rumfordiečiai rinkosi gaminti imigrantų senelių europietiškų patiekalų. Buvo ir italai ir kiti – bet tik vieninteliai lietuviai taip susibičiuliavo, kad nusprendė tokį lietuvišką pikniką rengti kasmet. Todėl ir mums, atvykstantiems į Rumfordą, nereikėjo „ieškoti vėjo laukuose“, kaip daugelyje „pirmabangių kolonijų“: žinia apie mūsų vizitą netruko pasklisti socialiniais tinklais, ir net nakvynę mums pasiūlė. Rumfordo lietuvės maloniai tyrinėjo mūsų spausdintus žemėlapius: pasirodo, jos buvo ir Putname, ir dar daug kur ieškojo lietuvybės Amerikoje, ir prie mūsų kalbėjosi, kur dar apsilankys.

Moteris su išsaugotu Meino lietuvių klubo ženklu

Moteris su išsaugotu Meino lietuvių klubo ženklu

Visada tokiose vietose ateina mintis, kad pirmabangių palikuonys – tikras neišnaudotas lietuvybės JAV rezervas. Kaskart tenka nustebti, kaip ištisų jų klubų, organizacijų nežino daugelis vėliau atvykusių lietuvių, Lietuvos atstovų: mūsų pasakojimai apie dar gyvą pirmabangių veiklą būna jiems tikra naujiena.

Lietuvių Šv. Baltramiejaus salė (vidurinis pastatas)

Lietuvių Šv. Baltramiejaus salė (vidurinis pastatas)

O kiek pirmabangių palikuonių net nepriklauso tiems klubams: juk šimtai tūkstančių lietuvių imigravo XIX-XX a. sandūroje, turėjo gausias šeimas. Ir ne, nėra taip, kad jie „beviltiškai nutautėję“: kaip rodo Rumfordo pavyzdys, kartais pakanka nedidelės kibirkšties, ir jie vėl pradeda veikti dėl lietuvybės. Šiuo atveju tą kibirkštį visai netyčia įžiebė vietos „Heritage Society“ – kiek dar panašių kibirkščių galėtų įžiebti JAV lietuvių organizacijos ar Lietuvos atstovybės. Tą mėginame daryti ir mes, sutraukdami ir dešimtis pirmabangių palikuonių į susitikimus su mumis. Bet gyvenantiems JAV tai būtų daug paprasčiau. Taip, gal tik 10% pirmabangių palikuonių įmanoma sudominti kilme – bet tas 10% gali būti koks 100 000 žmonių.

Luistono Šv. Baltramiejaus draugijos salės iškaba

Luistono Šv. Baltramiejaus draugijos salės iškaba

Darbas su žiniasklaida daro stebuklus, arba kaip “Tikslas – Amerika” pritraukė ir nelietuvius

Dar kai jų pasiteiravome apie Rumfordo lietuvius, Kenebunko lietuviai pasikvietė ir pas save. Pristatymui. Sutikome. Į pristatymą gražiame lietuvių vienuolyno valgomajame atėjo 10 žmonių, bet visi labai domėjosi. Bostono lietuvių bendruomenės pirmininkė Regina Balčaitienė po darbo atvyko net iš Bostono. Galvojome, kad pristatymas bus skirtas daugiausiai „trečiabangiams“ Meino naujakuriams, bet atsitiko priešingai: atėjo tų naujakurių vyrai ir žmonos, be to, dar trys vietiniai, sužinoję apie pristatymą iš laikraščio (dėkui Vaidai Lowell už pranešimą spaudai). Tad pristatymas vyko angliškai. Bent pora žmonių iš šalies susidomėjo vietos lietuvių bendruomene, gal prisijungs. Visada svarbu įtraukti naujų žmonių, nes lietuviškas paveldas irgi gyvuos tik tol, kol bus juo besidominčiųjų.

Po pristatymo Kenebunko lietuvių vienuolyno valgomajame

Po pristatymo Kenebunko lietuvių vienuolyno valgomajame

Iš Meino pasukome į vakarus. Pro Mančesterio miesto mylios ilgio tekstilės fabrikus ir Kauno gatvelę, pro Holivudo aktoriaus Čarlzo Bronsono (Karolio Bučinskio) kapą, link Ročesterio. Dar vienos vietos, į kurią gavome kvietimą. Ne dabar – dar 2017 m. „Kodėl neaplankėte Ročesterio?“ klausė Rimas Liutkus po to, kai Naujosios Anglijos ir Vidurio Atlanto regiono žemėlapyje neišvydo vakarinio Niujorko. „Ročesteris įtrauktas į 2019 m. maršrutą“ – atsakiau. Greitai prabėgo du metai, atėjo 2019 m. ir pažadus įvykdėme.

Prie Čarlzo Bronsono kapo, kur atvežėme ir simbolinę Lietuvos vėliavėlę

Prie Čarlzo Bronsono kapo, kur atvežėme ir simbolinę Lietuvos vėliavėlę

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Meine:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Meine aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Meine žemėlapis

 


Ročesteris

Kvietimą į Ročesterį gavome dar 2017 m. „Kodėl neaplankėte Ročesterio?“ klausė Rimas Liutkus po to, kai Naujosios Anglijos ir Vidurio Atlanto regiono žemėlapyje neišvydo vakarinio Niujorko. „Ročesteris įtrauktas į 2019 m. maršrutą“ – atsakiau. Greitai prabėgo du metai, atėjo 2019 m. ir pažadus įvykdėme.

Jutika – lietuvis kunigas lenkų parapijoje

Visų pirma stabtelėjome Jutikoje, kur susitikome su kunigu Jonu Mikalajūnu. Jo kontaktą gavome per Vyčius, per Berenice Aviza iš Olbanio, su kuria susipažinome dar 2017 m. ekspedicijoje. Tokiuose miestuose kaip Jutika nėra Pasaulio lietuvių bendruomenės apylinkių, „šiuolaikinių“ lietuvių organizacijų, užtat tebėra išlikę „senieji“, dar prieš 100 metų pradėję formuotis pažinčių tinklai.

Jutikos lietuvių Šv. Jurgio kapinės

Jutikos lietuvių Šv. Jurgio kapinės

Kunigas Mikalajūnas, kaip pirmabangių palikuonis, stebėtinai daug žinojo apie Lietuvos istoriją, sovietų okupaciją, bet svarbiausias klausimas, kurio atvažiavau užduoti buvo „Ar ši bažnyčia nuotraukoje buvo Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia?“. Nes ji seniai uždaryta. „Taip“ – paliudijo Mikalajūnas, pats dirbantis lenkų parapijoje, nes moka ir lenkiškai, o lietuvišką jo bažnyčią Bingamtone uždarė. Gaila: tiek daug JAV lietuvių parapijų stokoja lietuvių kunigų, o tiek daug lietuvių kunigų darbuojasi pas nelietuvius…

Su kunigu Mikalajūnu Jutikoje

Su kunigu Mikalajūnu Jutikoje

Ročesterio bažnyčia uždaryta, bet lietuviškumas tik persikėlė

Pro Jutikos lietuvių kapines nuvykome į Ročesterio Lurdo mergelės parapiją, kur turėjo vykti „Tikslas – Amerika“ pristatymas. Parapija – ne lietuvių, lietuvių bažnyčių niekur Aukštutiniame Niujorke nebeliko. Todėl laukė malonus nustebimas, kai prie durų išvydome lietuvišką kryžių, visokiausių lietuviškų dalykėlių, Aušros Vartų Mariją viduje, o rūsyje – visai lietuviškai atrodančias patalpas, kur veikia net šeštadieninė lietuvių mokykla. Kartą į mėnesį ten vyksta lietuviškos mišios (atvažiuoja kunigas Augustinas iš Toronto).

Lietuviškas kryžius Lurdo Dievo Motinos parapijoje, perkeltas iš senosios Šv. Jurgio bažnyčios

Lietuviškas kryžius Lurdo Dievo Motinos parapijoje, perkeltas iš senosios Šv. Jurgio bažnyčios

Kaip pasakojo Rimas Liutkus ir kiti lietuviai, viską lėmė tai, kad ne vyskupas čia uždarė lietuvių parapiją. Lietuvių parapija formaliai tebėra, nors lietuvių bažnyčia ir nebeveikia! Tiesiog lietuvių mažėjo, rajonas prastėjo. Kaip pasakojo Rimas Liutkus, pabaigoje lietuviai net nebebandė sudrausminti šventoriuje „dirbusių“ narkotikų prekeivių – mainais tik prašydami, kad šie apsaugotų lietuvius nuo kitų banditų. Ir vis tiek lietuvių pastatai yra buvę peršauti. Kai kurie lietuviai ėmė bažnyčios vengti. Galutinis smūgis – 2008 m. krizė: sumažėjus aukoms, tapo sunku susimokėti už šildymą, draudimą. Tada parapija pardavė savo senuosius pastatus ir rado naują vietą. Lurdo Mergelės bažnyčią, kurios patalpas nuomojasi kai prireikia.

Interviu su R. Liutkumi senojoje bažnyčioje

Interviu su R. Liutkumi senojoje bažnyčioje

Tose patalpose išklausę mūsų projekto pristatymo ročesteriečiai turėjo daug klausimų ir malonu buvo po pristatymo susitikti ir jaunesnių besidominčių lietuvių paveldu žmonių. Tiesa, su kiekviena karta paprastai besidominčių mažėja, todėl kilo klausimas, kaip šitaip sekasi išlaikyti lietuvybę, kaip sekasi atrasti pinigų ir netgi paremti „Tikslas – Amerika“ projektą (Ročesterio lietuvių bendruomenė buvo viena didžiausių projekto rėmėjų)? Raktas, pasirodo, dviejų turtingų lietuvių brolių Gervickų palikimu įsteigtas fondas, kurio paskirtis – išlaikyti Ročesteryje lietuvybę.

Pristatymo Ročesteryje klausytojai teiraujasi apie 'Tikslas - Amerika' maršrutą

Pristatymo Ročesteryje klausytojai teiraujasi apie ‘Tikslas – Amerika’ maršrutą

Senąją Ročesterio lietuvių bažnyčią perėmė puertorikiečiai

Atsisveikinimui su Ročesteriu aplankėme senąją lietuvių bažnyčią, halę. Ten šeimininkauja puertorikiečiai, bet dar liko lietuviški vitražai, net – mus lydėjusių lietuvių džiaugsmui – Vytis salėje. Ko neliko, daugiausiai išmontavo patys lietuviai prieš parduodami: nuėmė net Aušros Vartų Marijos ir Šiluvos Marijos freskas (ant sienų ten liko plėmai). Klausiau „Kur tai yra?“ ir dažnas atsakymas buvo „Išsiuntėme į Lietuvą“, nors kur tiksliai jau pasakyti galėjo nebe apie viską. Altorius lyg Bufalo religinio paveldo muziejuje. Paminklas Amerikos legiono lietuviškajam Gudino postui, veikusiam Ročesteryje, nuo Šv. Jurgio salės priekio perkeltas į Holy Sepulchre kapines.

Su R. Liutkumi prie senosios Ročesterio lietuvių bažnyčios

Su R. Liutkumi prie senosios Ročesterio lietuvių bažnyčios

Čia daug lietuvių bendruomenių susiduria su tokia dilema: jei uždarai ar parduodi lietuviškas patalpas, ką su viskuo daryti? Sprendimai, kuriuos mums papasakodavo dažniausiai:
a)Palikti naujiems šeimininkams. Dažnai to bijoma, galvojama, kad naujieji šeimininkai viską sunaikins – bet jei pastatai perkami ne nugriovimui, kokiais 80% atvejų lietuviškos detalės paliekamos. Jau vien todėl, kad jas nuimti kainuoja, o ir šiaip simboliai, pagražinimai gražesni nei plynos sienos ar plynas laukas. Jei pavyksta rasti supratingą, paveldu besirūpinantį pirkėją, galbūt net sutartyje įtvirtinti kai kurių detalių palikimo klausimą, toks sprendimas – geras. Aišku, jei parduodama nugriovimui – nelogiškas.
b)Perkelti į miesto kapines, nes ten niekas nieko nebesunaikins. Išties, šitaip lietuviški objektai išlieka, bet jie pasidaro sunkiau randami, tarp daugybės kitų paminklų, antkapių.

Prieš perduodami pastatą naujiems savininkams, aplink altorių buvusias freskas lietuviai nuėmė, todėl sienos dabar tuščios. Freskose buvo vaizduojama Aušros Vartų Dievo Motina ir Šiluvos Dievo Motina – du pagrindiniai Lietuvoje garbinami Švč. Mergelės Marijos atvaizdai

Prieš perduodami pastatą naujiems savininkams, aplink altorių buvusias freskas lietuviai nuėmė, todėl sienos dabar tuščios. Freskose buvo vaizduojama Aušros Vartų Dievo Motina ir Šiluvos Dievo Motina – du pagrindiniai Lietuvoje garbinami Švč. Mergelės Marijos atvaizdai

c)Perkelti į vieną tvirčiausių lietuvybės telkinių, pvz. kryžių – į Putnamą, Dainavą ar Lemonto kryžių kalną. Vėlgi, objektas išsaugomas. Bet tas Amerikos miestas, iš kurio jis iškeliamas, paliekamas be lietuviškų vietų, kurios to miesto gyventojams primintų Lietuva ir lietuvius, kurias galėtų pažiūrėti savo kilme susidomėję tenykščiai lietuvių palikuonys, lietuviai turistai ir pan. Amerikos Lietuva „traukiasi“ iki vos kelių taškų.

Išlikęs Vytis senojoje lietuvių salėje

Išlikęs Vytis senojoje lietuvių salėje

d)Išsiųsti į Lietuvą. Daugeliui JAV lietuvių, ypač dipukų, tai atrodo logiškas sprendimas: tie dalykai „grįžta namo“. Minusas toks, kad daugelis taip nusiųstų dalykų „pranyksta nežinia kur“ – t.y. kai klausiu, niekas nebegali pasakyti, kur jie yra, gal, tarkime, kokioje muziejaus saugykloje. Ir net tų, kurie Lietuvoje yra viešumoje, amerkietiška istorija dažniausiai pasidaro nebematoma: beveik niekas, į juos žiūrintis, nebežino iš kur tie kūriniai, kaip sukurti. T.y. tie objektai būna gerokai svarbesni, unikalesni tol, kol yra JAV, ir tampa nematomi Lietuvoje.

„Amerikos legiono“ Gudino posto paminklas

„Amerikos legiono“ Gudino posto paminklas

Iš Ročesterio laukė virš 400 km kelionė į Klivlandą. Klivlandą, kurio lietuviškas vietas žemėlapyje sužymėjome jau pernai – bet dabar grįžome padaryti projekto pristatymą.

Kelias

Kelias

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Aukštutinaime Niujorke:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Aukštutiniame Niujorke aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Niujorko valstijoje žemėlapis

 


Klivlandas ir Detroitas

Klivlande ir Detroite pirmąkart lankėmės „Tikslas – Amerika 2018“ metu, sužymėjome tų vietų lietuvišką paveldą “Gabalėliuose Lietuvos”.

Nustebino šių bendruomenių gyvybingumas, gausa, noras saugoti lietuvybę. Kai kuriuose miestuose mums tekdavo vietos lietuvius ar jų palikuonis įtikinėti projekto reikalingumu, o Detroite ir Klivlande lietuviai patys galėtų juo įtikinti bet ką.

Basanavičiaus biustas ir Gediminaičių stulpai už jo

Basanavičiaus biustas ir Gediminaičių stulpai už jo Klivlando lietuvių darželyje

Tik, deja, pernai aplankėme šias bendruomenes ne savaitgaliais, ne geriausiu metu, ir todėl tie aktyviausi jų nariai, su kuriais susitikome, kaip Janina Udrys Detoite, apgailestavo, kad iš visų jų gausių bendruomenių teišklausėme keleto žmonių pasakojimų.

Nutarėme šiemet šitai ištaisyti.

Paskutinės mišios Šv. Jurgio bažnyčioje. Antano Jucaičio nuotrauka, 2009 10 18

Paskutinės mišios Šv. Jurgio bažnyčioje. Antano Jucaičio nuotrauka, 2009 10 18. Ją mums atsiuntė jau po praeitos 2018 m. ekspedicijos idant papildytume informaciją.

Klivlande – pristatymai lietuvių klube ir šeštadieninėje mokykloje

Klivlande „Tikslas – Amerika“ pristatymas vyko Lietuvių klube. Labai unikaliame. Nes vienija visų bangų lietuvius. Ir tuos, kurie, kaip Andris Dunduras, sako, „Amerikoje tik gimiau, o mano Tėvynė – Lietuva“. Ir tuos, kurie kalba tik angliškai, kurių tik protėviai čia atvyko. Ir tuos, kurie patys imigravo iš Lietuvos į Ameriką, kaip klubo antrame aukšte šakočius kepantis Dainius Zalensas.

Tautiškas Klivlando lietuvių klubo interjeras pristatymo metu

Tautiškas Klivlando lietuvių klubo interjeras pristatymo metu

Visi ateina čia kasdien praleisti laiko, skambant lietuviškai muzikai paskanauti ne tik cepelinų, bet ir lietuviškai-amerikietiškų patiekalų, tokių kaip „Lubens“ – pavadinimas sukurtas pagal „Reuben“ ir krepšininko Prano Lubino pavardę, o nuo Reubeno skiriasi tuo, kad vietoje duonos čia – lietuviški blynai.

„Tikslas – Amerika“ pristatymas vyko angliškai, nes atėjo ir tų, kurie lietuviškai nemoka. Iš pradžių jie šnekučiavosi tarpusavy, bet tuojau pat įdėmiai klausėsi. Susidomėjimas lietuvišku paveldu vienija visus klubo lankytojus.

Klivlando lietuvių klube 'Tikslas - Amerika' autorius Augustinas Žemaitis skanauja Lubens patiekalą

Klivlando lietuvių klube ‘Tikslas – Amerika’ autorius Augustinas Žemaitis skanauja Lubens patiekalą

Užsiminę apie projekto pristatymą Lietuvių klube, sulaukėme Klivlando lituanistinės mokyklos istorijos mokytojo Remigijaus Belzinsko prašymo papasakoti apie lietuvišką paveldą JAV ir tenai. „Kaip?“ – tvyrojo klausimas. Vaikams dar niekad nepasakojome. O dar mokytojas minėjo, kad kalbėti reikės lietuviškai, tačiau dalis vaikų lietuviškai moka prastai…

Bijojau, kad vaikai tiesiog plepės tarpusavy ir nieko neklausys. Bet klausėsi. Pamėginau per įspūdingąjį lietuvišką paveldą papasakoti ir JAV lietuvių istoriją – to prašė ir mokytojas. Pirmas blynas, aišku, nebūna pats skaniausias, bet po jo kilo ir daugiau minčių. Juk lietuviškas paveldas Amerikoje ten užaugusiems vaikams šalia, gerokai labiau suprantamas, nei pati Lietuva. Per jį galima papasakoti ir JAV lietuvių, ir net Lietuvos istoriją.

Su Dainiumi Zalensu, Klivlando šakočių kepėju

Su Dainiumi Zalensu, Klivlando šakočių kepėju

Klivlando didingos lietuvių mokyklos iššūkiai

Klivlando lietuviška mokykla, beje, viena tų retų lituanistinių mokyklų, kurias pačias pažymėoje „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje. Nes žymime ne organizacijas, bet pastatus. O daugelis lituanistinių mokyklų veikia nuomotose iš eilinių amerikietiškų mokyklų patalpose: išskyrus šeštadienius, nieko lietuviško ten nėra. Klivlande kitaip: pastatas su Šv. Kazimiero skulptūra ir kitomis tautinėmis detalėmis statytas specialiai mokyklai. Tai, kurioje meilę Lietuvai išsiugdė ir šiandien labiausiai lietuvybe besirūpinantys Klivlando lietuviai: klubo vadovė Irena Degutienė, Andris Dunduras, Vik Stankus.

 Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia

Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia (bendro komplekso su mokykla dalis)

Deja, laikai keičiasi. „Dabar patys čia jaučiamės kaip nuomininkai“ – paminėjo R. Belzinskas, mat, išskyrus šeštadienius, mokykla išnuomota amerikiečiams, ir net nutrinti teksto nuo lentos, kad geriau matytųsi „Tikslas – Amerika“ pristatymo skaidrės, mums neleido: „nuomininkai pyks“.

Nuolatinės Dievo Motinos pagalbos bažnyčios mokykla bei skulptūra Šv. Kazimierui

Klivlando lietuvių mokykla

Ir šiaip šeštadieninė mokykla, tas pagrindinis pokario lietuvybės Amerikoje ramstis, išgyvena iššūkių laikotarpį. Štai Klivlando mokykla kadaise buvo 12-metė, paskui 10-metė, dabar jau 8-metė („Tėvai nenori ilgiau leisti“). Vaikų mažiau, nei 40, ne visi visada ateina. Dalis sunkiai kalba lietuviškai, o dalis – labai gerai. Dalį klasių tenka sujungti: kartu mokosi ir penktokas, ir septintokai. Daugelis mokinių – „trečiabangių“ vaikai: deja, dipukų vaikai ar anūkai savo vaikus į šeštadienines mokyklas leidžia vis rečiau. Dažniausiai paskutinis smūgis lietuvybei – pirma mišri šeima, o „grynakraujų lietuvių“ per kelias kartas belieka vos keli procentai. Na, teisybės dėlei, kai kurios mišrios šeimos leidžia vaikus į lietuviškas mokyklas – bet kad tų vaikų vaikai (tie, kam tik vienas senelis lietuvis) ten eitų, atrasti jau sunku.

Memorialas kritusiems už Lietuvos laisvę

Paminklas lietuvių atvykimo į Klivlandą šimtmečiui

Detroite – gausiausia mūsų klausytojų auditorija

Iš Klivlando nuvykome į Detroitą, kur laukė pats sėkmingiausias „Tikslas – Amerika“ pristatymas: daugiausiai klausytojų, daugiausiai klausimų. Pristatymas ten vyko lietuvių kalba. Ir apskritai nustebino, kiek žmonių Detroite susirinko į lietuviškas mišias, tarp jų jaunesnių. Iš visų sekmadienio mišių, kurias lankėme Amerikoje per šiuos tris metus, Detroite žmonių daugiausiai. Ir prašė Janina Udrys ne 30 min. pristatymo, tačiau 60 min., iš kurių apie 15 min. būtų skirta Mičiganui.

Pilna auditorija 'Tikslas - Amerika' pristatyme Detroite

Pilna auditorija ‘Tikslas – Amerika’ pristatyme Detroite

Dar kartą įsitikinome, kad Detroitas – vienas stipriausių lietuvybės centrų Amerikoje.

Žibantis pranešimas apie 'Tikslas - Amerika' pristatymą Detroite

Žibantis pranešimas apie ‘Tikslas – Amerika’ pristatymą Detroite

Deja, ilgai pabendrauti su Detroito lietuviais negalėjome, nes reikėjo vėl skubėti: kirsti Kanados-JAV sieną į Vindsoro miestą, o paskui į Londoną (Ontarijuje), kur kaip tik tą dieną vyko parapijos jubiliejus ir vietos lietuviai taip pat labai prašė išgirsti „Tikslas – Amerika“ pristatymą.

'Tikslas - Amerika' gerbėja Anne Tubinis Audette rodo Detroito lietuvių kunigui savo lietuvių protėvių nuotraukas

‘Tikslas – Amerika’ gerbėja Anne Tubinis Audette rodo Detroito lietuvių kunigui savo lietuvių protėvių nuotraukas

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Detroite ir Klivlande:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Detroite aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Detroite žemėlapis
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Klivlande aprašas
4. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Klivlande žemėlapis

 


Vakarų Ontarijas (Vindsoras, Londonas, Delhajus)

Uždarytos bažnyčios parapijos jubiliejus Londone

Iš Detroito labai skubėjome. Į Londoną Ontarijuje, kur vyko lietuvių parapijos 70 m. jubiliejaus šventė. Planavome atvykti ten tik vėlai vakare, bet Aldona Valaškevičienė, Londono lietuvių bendruomenės pirmininkė, labai prašė, kad parapijos šventę praskaidrintume ir „Tikslas – Amerika“ pasakojimu apie lietuvišką paveldą JAV.

Kiek siurrealistiška: išvažiuoji iš lietuviškų mišių ir pristatymo Detroite, priseina tarti tik kelis angliškus žodžius JAV-Kanados muitinėje, nuvažiuoji 120 mylių iki atrodo eilinio pastato, o jo rūsyje vėl – lietuviškas renginys. Ir panašiai – beveik kasdien „Tikslas – Amerika“ metu.

"Tikslas - Amerika" pristatymas Londono lietuvių parapijos šventėje

“Tikslas – Amerika” pristatymas Londono lietuvių parapijos šventėje

Lietuvių parapija – ar, tiksliau, bendrija – Londone ne tokia, kaip daugelis. Ji neturi bažnyčios. Kaip pasakojo vietos istorijos žinovas Edmundas Petrauskas, išėjus pensijon paskutiniam kunigui Kaknevičiui jaunas ir aršus Londono vyskupas užrakino senąją Šiluvos Marijos bažnyčią – tą pačią, kurią, nusipirkę iš kitataučių, lietuviai buvo sugebėję paversti tikra lietuvybės šventove. Užrakintoje bažnyčioje prakiuro vamzdis – niekas nepastebėjo, viskas užsipylė, supelijo, remontas būtų kainavęs gal 50 000 dolerių, ir vyskupija nutarė pastatą nugriauti, parduoti žemę.

Su Lodnono lietuvių bendruomenės žinovu Petrausku

Su Lodnono lietuvių bendruomenės žinovu Petrausku

Lietuviai dabar priversti nuomotis patalpas iš Marijos Nekaltai Pradėtosios parapijos, kur kartą į mėnesį atvažiuoja kunigas Jonas Staškevičius iš Toronto. Tos parapijos rūsyje vyko ir 70 m. jubiliejaus šventė. Nustebino, kad lankėsi ir jaunesni žmonės, iš Punsko imigravusi pora surengė vaidinimą. Tačiau, aišku, taip būna tik per šventę – į lietuviškas mišias ateina jau mažai kas.

Šiluvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Edmundo Petrausko nuotr.

Šiluvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, kurios nebeliko. Edo Petrausko nuotr.

Visgi, situacija geresnė nei Vindsoro mieste anapus upės nuo Detroito, kurį pravažiavome. Vindsoras – vienintelis Kanados miestas, kuriame būta net lietuvių bažnyčios, o dabar nebepavyko užmegzti kontakto su jokiais vietos lietuviais. Taigi, tiesiog nufotografavome buvusią bažnytėlę iš išorės – iš tikro ji labiau priminė gyvenamąjį namą.

Buvusi Vindsoro (Ontarijo provincija) Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Buvusi Vindsoro (Ontarijo provincija) Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Beje, Aistė jau daug metų atgal man minėjo, kad Londone turi giminaitę, kurios nematė nuo vaikystės. Puiki proga susitikti. Paaiškėjo, kad ji – Londono lietuvių bendruomenės pirmininkė. O greta pagrindinių lietuviškų vietų aplankėme ir Aistės giminaičio tabako augintojo Repšio kapą.

Aistė prie savo giminaičio kapo

Aistė prie savo giminaičio kapo

Lietuvių tabako magnatų kaimas Delhajus

Kuo arčiau Toronto, tuo lietuvybės išlikę daugiau. Delhajuje lietuvių bažnyčia dar veikia – nors bendruomenės pirmininkė Teresė Paragauskienė abejojo, ar dar ilgai. Į mišias teateina po kelis žmones – gal greitai po 60 m. parapijos jubiliejaus, į kurį turėjo ateiti 90 žmonių iš visų apylinkių, bažnyčią uždarys.

Lietuvos kankinių kryžius, už jo – Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Lietuvos kankinių kryžius, už jo – Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Pažiūrėjus į žemėlapį supranti, kad apskritai stebuklas, kad Delhajuje pastatyta ir taip ilgai veikia lietuvių bažnyčia. Nes Delhajuje žmonių – tik 5000. Tai mažiausias Amerikos miestelis (ar kaimas), kuriame vyksta lietuviškos mišios.

Ir net jeigu parapija užsidarys, tai bus taip, kad patys lietuviai ją uždarė: senieji parapiją statę dipukai nuseno ir numrė, jų vaikai sudarė mišrias santuokas (ir labai retas kuris mišrios tautybės vaikas dalyvauja lietuviškuose renginiuose), išvyko į Torontą ir kitur. Ne taip, kaip kai kuriose JAV vyskupijose, kur parapijos uždarinėjamos per prievartą, nors dar išsilaiko.

Su Pargauskais Delhajaus lietuvių bažnyčioje

Su Pargauskais Delhajaus lietuvių bažnyčioje

Kadaise lietuviai į Delhajų atvyko auginti tabako: tai vienas vos dviejų Šiaurės Amerikos regionų, kur lietuviai dirbo visų pirma ne pramonėje ar kasyklose, o žemės ūkyje. Todėl sekmadieninės pamaldos vykdavusios vakare: kad visiems būtų patogu susirinkti po dienos darbų, iš visų nutolusių plantacijų. Parapijiečiai net kartu pirkdavo tabako trąšas – nes taip pigiau, nei pirkti kiekvienam atskirai. Gautą naudą paaukodavo parapijai.

Praeitas Delhajaus parapijos jubiliejus

Praeitas Delhajaus parapijos jubiliejus

Delhajaus regionas buvo visos Kanados tabako pramonės centras, ką primena Tabako istorijos muziejus, kruiame – ir stendai visoms tautybėms, tarp jų – lietuviams. Anksčiau ne viena jų turėjo savo klubus, organizacijas. Pirmasis užsidarė belgų klubas (2017 m.) – ir kadaise jam padovanota flamandų imigrantų, stebinčių Niujorko dangoraižius, skulptūra atsikliuvo Tabako pramonės muziejuje. Pamažu muziejus „surenka“ ir tautines veiklas: vyksta įvairių tautybių giesmių giedojimai per Kalėdas, ateinama su tautiniais drabužiais.

Dabar Delhajaus regione tabako laukai – retas reginys

Dabar Delhajaus regione tabako laukai – retas reginys

Taigi, tautinė veikla Delhajuje neišnyks, bet tų stiprių lietuviškų institucijų, kurias rado 1987 m. čia atvykę Pargauskai, nebebus. Tais metais, kai jie atvyko, uždarė šeštadieninę lietuvių mokyklą – bet bažnyčia dar būdavo pilnutėlė ir rūsio salėje Pargauskai tegavo vietą prie krašto. Per 30 metų viskas sunyko. Naujų imigrantų į Delhajų beveik nebuvo – tabako pramonė nunyko ir šiandien jau joks lietuvis, pasak Prano Pargausko, nebeaugina Delhajuje tabako. Patys Pargauskai atvyko prižiūrėti Prano Pargausko tėvo, kuris čia pasitraukė Antrojo pasauliniop karo metais. Tai – dažna istorija tame regione: prižiūrėti dėdės ~1990 m. atvyko ir Londono lietuivų bendruomenės vadovė Aldona Valaškevičienė. Mirus tiems prižiūrimiesiems būtent jų prižiūrėtojai tapo aktyviausiais bendruomenių nariais: nes jauniausi tarp akyvių. Nors irgi dabar jau neretai 60 ar 70 metų amžiaus.

Delhajaus tabako muziejaus lietuvių skyrius

Delhajaus tabako muziejaus lietuvių eksponatai

Skaudžiausios Vakarų Ontarijo lietuvių istorijos

Tuose kraštuose prisiklausėme ir skaudžiausių Kanadoje istorijų. Kad ir pačių Pargauskų: tėvas ~1944 m. „trumpam išvyko“ į Ameriką „kol Lietuva bus laisva“, o nėščia mama su dviejų metų pargauskiuku liko. Pranukas Pargauskas gyveno pas močiutę, ją sovietai ištrėmė į Sibirą – taigi, kartu ir jį, jis ten praleido savo vaikystę. Paskui – tarybinė armija, nuo 1978 m. iki 1987 m. – laukimas leidimo išvykti į Kanadą pas tėvą (atėjus į valžią Gorbačiovui, pagaliau gavo).

Kitos skaudžios istorijos susijusios su imigrantais, atvyksiais į regioną dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Daugelis jų buvo komunistuonatys. Kai po Antrojo pasaulinio karo iš Lietuvos atvyko dipukai, anie lietuviai juos niekino. „Londone nupiešė karikatūrą, kur nuo mūsų rankų teka kraujas“ – mums pasakojo Londone. Neva, argi galėtų geri žmonės bėgti iš Stalino rojaus? Juk Stalinas Lietuvą išvadavo, dabar viskas ten gerai…

Tradicinis lietuviškas kryžius už Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios altoriaus

Tradicinis lietuviškas kryžius už Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios altoriaus

Niekas negalėjo paaiškinti, kodėl anie komunistai patys nepabandė grįžti į tą rojų… Gal todėl, kad ne vienas turėjo nuosavas tabako plantacijas ir „kapitalistiniame Kanados pragare“ uždirbo gerokai daugiau, nei visi jų Lietuvoje likę giminaičiai kartu paėmus.

Bet kai dipukai Londone ir Delhajuje įkūrė parapjas, lietuviškas mokyklas, vos vienas-kitas iš tarpukario lietuvių imigrantų prie šių veiklų prisijungė.

Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios rūsio salė

Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios rūsio salė

Pargauskai visas tas istorijas jau tik girdėjo. Dar galėjo parodyti pastatą, kur esą veikė lietuvių komunistų klubas, bet nieko tai menančio ten jau nebėra ir, kaip rodo „Tikslas – Amerika“ patirtis, iš lūpų į lūpas einantys prisiminimai keičiasi. Pasižymėjau sau tą klubą, bet kažin, ar galėsiu aprašyti enciklopedijoje.

 Lietuvių komunistų klubas?

Lietuvių komunistų klubas?

Pabaiga atėjo ir mūsų ekspedicijai – važiavimas į Torontą, iš ten autobusu į Niujorką, iš ten lėktuvu į Lietuvą. Aišku, ekspedicija – tik darbo vidurys. Dar reikėjo viską susisteminti, atrinkti nuotraukas, parašyti straipsnius, sumontuoti interviu ir t.t. „Tikslas – Amerika“ gimsta ne Amerikoje, o grįžus Lietuvoje: Amerikoje tam dažniausiai nėra laiko, reikia jį visą išnaudoti informacijos rinkimui irvietų lankymui.

Aš prie gėjų šūkiais aprašyto Megabus autobuso (JAV populiarūs tokie linktelėjimai 'tituluotoms mažumoms'). Autobusai JAV turi prastą reputaciją, bet viduje - ir tualetas, ir WiFi (veikia ne visur), . Minusas - 'kovą už būvį', kai autobusas pilnas: ne vienas žmogus piktai melavo, kad šalia jo vieta užimta, kad išlaikytų tuščią vietą galvai padėti ir pan. Vietos priekyje kainuoja papildomai.

Prie autobuso į Niujorką Toronte

Kas ‘Tikslas – Amerika’ nusimato toliau?

Kas toliau? Kaip kalbėjau per gausius projekto pristatymus, norisi surinkti į žemėlapį ir „nutolusias“ lietuviškas vietas Amerikos žemyne. Los Andželą, Floridą, Portlandą, Sietlą, Omahą, Teksasą, Oklahomą… Bėda, kad šie taškai nutolę ir vienas nuo kito. Jei važiuotume automobiliu, tarp skirtingų lietuviškų vietų reikėtų važiuoti valandas. Alternatyva – skrydžiai, bet dviems žmonėms tai brangu, juk tų skrydžių reikėtų gal dešimties ar keliolikos, praktiškai kas antrą dieną.

Idealus variantas, galbūt, derinti skrydžius su automobiliais. Tarkime, atstumus Čikaga-Omaha-Sū Sitis-Kanzas-Čikaga ar Sietlas-Portlandas važiuoti automobiliu, o tarp tokių taškų – skristi. Bet kuriuo atveju, aišku, kad vieną lietuvišką vietą įtraukti į žemėlapį užtruks ilgiau ir kainuos daugiau.

Potencialus Tikslas - Amerika 2020 maršrutas

Potencialus Tikslas – Amerika 2020 maršrutas

Bet su kiekviena ekspedicija taip, nes pradėjome nuo regiono, kur lietuviškas paveldas tankiausias ir kasmet „slenkamės“ ten, kur jo mažiau.

2017 m. per 16 dienų pažymėjome ir aprašėme ~330 lietuviškų vietų (20 vietų per dieną).
2018 m. per 25 dienas – ~220 vietų (9 vietas per dieną).
2019 m. per 21 dieną beveik 100 vietų (5 vietas per dieną).

Eilinis motelis pakeliui

Eilinis motelis pakeliui

Tačiau tuo pat metu plėtėsi kita „Tikslas Amerika“ veikla, tad joks laikas nėra švaistomas. Nuo 2018 m. įrašinėjame interviu Lietuvos televizijai televizijai, nuo 2019 m. – „gyvi“ projekto pristatymai ir pasakojimai apie įspūdingiausią lietuvišką paveldą. Viliamės plėsti veiklą ir kitais metais. Labai norėtume aplankyti kurią nors iš didžiųjų lietuvių švenčių: gal Los Andželo lietuvių dienas arba Pensilvanijos lietuvių dienas.

Kol yra lietuviško paveldo Amerikoje, neįtraukto į žemėlapį, tol žemėlapis nėra pilnas, nors jau ir dengia ~90% viso lietuviško paveldo Amerikoje.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Niujorke:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vindsore aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Londone (Ontarijuje) aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Delhajuje aprašas


Visi "Tikslas - Amerika" lietuviško paveldo ekspedicijų dienoraščiai

1. Tikslas – Amerika 2017 ekspedicijos dienoraštis (JAV Rytai)
2. Tikslas – Amerika 2018 ekspedicijos dienoraštis (Vidurio Vakarai)
3. Tikslas – Amerika 2019 ekspedicijos dienoraštis (Kanada)

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,


Jamaika – ją žino visi, pažįsta tik keletas

Jamaika – ją žino visi, pažįsta tik keletas

| 2 komentarai

Jamaika – labai, labai dviprasmiška šalis.

Ar dar yra kita tokia maža šalis pasaulyje, kuri turėtų tiek mylėtojų? Jamaikos plotas – kaip šeštadalio Lietuvos, o Jamaikos kultūra visą gyvenimą tave „bombarduoja“ tarsi tai būtų supervalstybė: Bobo Marlio sekėjai, regio fanai, dreduoti rastafariai, Kernagio daina „Montego Bay“, istorijos apie vyrus iš Jamaikos „importuojančias“ vakarietes, Jamaikos bobslėjaus komanda…

Tiesa, daugelis Jamaikos mylėtojų ir „dainių“ net nėra buvę savo „svajonių šalyje“…

O tie, kurie Jamaiką patyrė „savo kailiu“, man pasakojo ir kitokias istorijas: apie kaip niekur žiaurų pinigų melžimą, įkyreivas, apgavikus ir blogiau.

Jau pačią pirmą dieną Jamaikoje abi šalies pusės mane pritrenkė su kaupu.

Ocho Rios kurorto panorama Jamaikoje

Ocho Rios kurorto panorama Jamaikoje

Kodėl Jamaika lengva nusivilti?

Tiesą pasakius, nusivylimas Jamaika pradėjo rastis dar gerokai iki ten nukeliaujant. Tai man buvo 111-oji aplankyta šalis – ir nė vienoje iš 110 iki tol nesusidūriau su panašiomis problemomis. Jamaikos vizos lietuviams nereikia – tačiau tik jeigu esi pasiskiepijęs nuo poliomielito, raudonukės ir tymų. Visi lietuviai skiepyti nuo šių ligų dar vaikystėje: bet juk turi Jamaikos pasieniečiams tai įrodyti! Ruošdamasis kelionei sugaišau kaip niekad daug laiko: rinkau pažymas iš poliklinikos, prašiau perrašyti skiepus į tarptautinį skiepų pasą. Žmonai tai išvis nepavyko: ji vaikystėje keitė poliklinikas, tad duomenys apie jos „vaikystės skiepus“ neišliko.

Pažyma apie visus skiepus, kurie man padaryti vaikystėje

Pažyma apie visus skiepus, kurie man padaryti vaikystėje.

Yra ir daugiau valstybių, reikalaujančių skiepų paso – bet paprastai jos nori tik įrodymų apie skiepus dėl geltonojo drugio. O kvailiausia Jamaikos „skiepų politikoje“ pasirodė „bausmė“ už tai, jeigu skiepų paso neturėsi: tiesiog privalėsi oro uoste nusipirkti Jamaikos vizą (2020 m. kainavo 100 JAV dolerių). Logika nesuprantama: jei tikrai Jamaika taip bijo, kad keliautojas atveš į šalį tas ligas (ko nebijo jokia kita šalis), tai ką keičia vizos turėjimas? Kitur, jei privalomi kažkokie skiepai (paprastai tik nuo geltonojo drugio), tai be jų į šalį neįleidžia išvis… Peršasi išvada, kad tai tik dar vienas būdas pasipinigauti, kurių Jamaikoje daug. Iš tiesų, internetas pilnas istorijų apie įrodymo apie skiepijimą nenusivežusius lietuvius, kuriems teko „pakratyti pinigines“, tokių pažįstu ir pats. Aišku, visi buvo skiepyti, tik pasiklydo biurokratiniuose klystkeliuose…

Vos išlipus iš laivo, Jamaika piniginę atakavo supersmūgiais. Prašeivas, įkyrius pardavėjus pavyko atlaikyti (vien narkotikų per pirmas 20 minučių šalyje pasiūlė dukart). Bet niekaip neišvengsi užsieniečiams „užlaužtų“ lankytinų vietų kainų: tarkim, patekimas prie Dano upės krioklių ar į Bobo Marlio muziejų kainuoja po 25 JAV dolerius (2020 m.). Aišku, vietiniams – gerokai pigiau.

Baltai vilkintys prekijai siūlo visokiausias prekes. Toliau nuo uosto jau prekijai be jokių aprangų, primenantys narkomanus ar alkoholikus

Baltai vilkintys prekijai siūlo visokiausias prekes. Toliau nuo uosto jau prekijai be jokių aprangų, primenantys narkomanus ar alkoholikus

Jamaikoje laukė ir brangiausi keliai, kokiais tik esu važiavęs kur nors pasaulyje: nuvažiuoti 5 kilometrus magistrale kainuoja beveik eurą. Kai pamačiau tokias kainas, galvojau, mane „mausto“ – bet, pasirodo, tikrai. Ir čia tik lengvajam automobiliui: sunku suprasti, kaip tokioje skurdžioje Jamaikoje, pavyzdžiui. Prieš mus važiavusio pikapo vairuotojas už 70 km „suplojo“ 20 eurų prilygstančią sumą – ir taip daug kas. Tam, kad sutaupytų kokias 15 minučių! O juk Jamaika – viena skurdžiausių Karibų šalių, tai iš kur tokie pinigai?

Čia prieiname kitą Jamaikos bėdą: Jamaika – viena nesaugiausių pasaulio šalių. Tikimybė būti nužudytam Jamaikoje – maždaug 10 kartų didesnė, nei Lietuvoje, ir beveik dvigubai didesnė nei, tarkime, Brazilijoje, kur nuo nusikaltėlių ne kartą nukentėjau ir pats. Didelė dalis žmonių Jamaikoje bedarbiai ir dažnas jaunuolis didžiuojasi būdamas rude boy, kitaip sakant, banditas. Juodų pinigų Jamaikoje daug…

Mokėjimo punktas Jamaikos keliuose. Mokamos tik magistralės

Mokėjimo punktas Jamaikos keliuose. Mokamos tik magistralės

Laimė, pats Jamaikoje nenukentėjau nuo nusikaltėlių. Nebent gal netiesiogiai: daugelis draudimo kompanijų, draudžiančių nuomotus automobilius, savo taisyklėse įrašiusios, kad draudimas negalioja autonuomai Jamaikoje. Viena draudimo diena ten kainavo maždaug šeštadalį to, ką sumokame už metus draudimo kitur – ir prastesnėm sąlygom, su didele frančize. Kruopščiai apfilmavau, apfotografavau paimamą automobilį – apibraižymų ir aplankstymų buvo kelios dešimtys ir turiu patirties, kada už svetimus aplankstymus grąžinant automobilį reikalauja susimokėti tarsi juos būtum padaręs tu.

Dėl visko kalti ne tik nusikaltėliai, bet ir beprotiškas eismas, duobėtos gatvės.

Jamaikos sostinėje Kingstone susidaręs milžiniškas kamštis todėl, kad neveikia šviesoforas

Jamaikos sostinėje Kingstone susidaręs milžiniškas kamštis todėl, kad neveikia šviesoforas. Jokio reguliuotojo ir mašinos stringa viduryje sankryžos, nes visi bando ‘lįsti’. Ypač daug problemų sukelia sunkvežimiai, skersavę vsią sankryžą.

Kodėl tiek žmonių myli Jamaiką?

Patirčių užteko, kad jau po pirmų keleto valandų Jamaikoje džiaugčiausi, kad neatkeliavau ten ilgam: blogiausias pirmas įspūdis iš visų šalių, į kurias tik gyvenime keliavau!

Bet tada pakvipo Jamaikos grožis. Ir pamažu supratau, kodėl Jamaiką įsimylėjusiųjų – šitokia begalė. Kad ir tas pats Bobo Marlio muziejus, kuriame veikdavo garsiojo regio atlikėjo studija. Eksponatai ten kaip eksponatai, bet užtat darbuotojai pertekę ta laisvąja Jamaikos dvasia! Štai spontaniškai tobula klausa ir balsu užtraukia kokią Bobo Marlio dainą, štai rėžia uždegančią kalbą, „skaldo bajerius“ keikviename sakinyje.

Ekskursija prie Bobo Marlio muziejaus Kingstone

Ekskursija prie Bobo Marlio muziejaus Kingstone

Visi ten pasirodė kaip reikiant „apsirūkę žolės“. Jamaikoje „žolė“ nelegali, bet Jamaika yra unikalios rastafarių religijos tėvynė, o šios religijos atstovai žolę rūko religiniais tikslais. Rastafaris buvo ir Bobas Marlis, jis ir išpopuliarino rastafarizmą pasaulyje. Rastafarizmas subtiliai apjungė krikščionybę su rasizmu: pasak šios religijos, Jėzus Kristus buvo juodaodis, juodaodžiai yra išrinktoji tauta („tikrieji žydai“) ir ateityje užvaldys pasaulį. XX amžiuje Jėzus Kristus esą buvo įsikūnijęs į Etiopijos imperatorių Hailę Selasę, Ironiškiausia, kad pats Hailė Selasė nebuvo rastafaris, niekada nesilankė Jamaikoje. Buvo paskelbtas Dievu prieš savo valią!

Gali atrodyti, kad tik gerai apsirūkius žolės gali staiga paskelbti už 12000 km esančios valstybės valdovą Dievu – o Jamaikoje tuo tiki šimtai tūkstančių ir net tada, kai Hailę Selasę nuvertė komunistai, jo autoritetas nesusivyravo!

Simbolinės freskos pire Bobo Marlio muziejaus, daug kurių atspindi rastafarizmą

Simbolinės freskos pire Bobo Marlio muziejaus, daug kurių atspindi rastafarizmą

Bet viskam yra priežastys. 92% jamaikiečių yra juodaodžiai. Palikuonys vergų, kuriuos prieš kelis šimtus metų ten suvežė britai. Visuose Karibuose panašiai, visi Karibai buvo didelis vergų turgus – bet Jamaika labiau nei bet kuri kita Karibų valstybė žvelgia į Afriką. Ten jautiesi labiau kaip Afrikoje, nei kaip Amerikoje.

Ir tarpukariu, kai gimė rastafarizmas, Etiopija buvo vienintelė Afrikos valstybė, sugebėjusi atlaikyti Europos kolonistų antpuolius, o Hailė Selasė – jos valdovas, paskutinysis iš 800 metų gyvavusios juodaodžių dinastijos, kuri save kildino iš biblinio žydų karaliaus Saliamono. Ir jamaikiečiai rastafariai Etiopiją idealizavo. Taip idealizavo, kad tūkstančiai jų „sugrįžo į tėvynę Afriką“ emigruodami į Etiopiją. Nepaisant to, kad, iš tikro, jokio jamaikiečio protėvis nekilęs iš Etiopijos: europiečiai vergus pirkdavo visai kituose Afrikos regionuose.

Jamaikos vaikai Kingstone

Jamaikos vaikai Kingstone

Žolės rūkymas, ras(tafar)izmas, regis, „vos suprantama“ jamaikiečių anglų kalba gali patikti, gali nepatikti – bet faktas, kad visa tai ir dar daugiau sukuria tą unikalią Jamaikos dvasią, kurios nerasi niekur kitur. Jamaika nėra „dar viena Karibų sala“, „gražus kruizinių laivų uostas“, ji kitokia.

Jamaika – Karibų supervalstybė

Jamaika kitokia tikriausiai ir todėl, kad Jamaika – didelė. Karibų masteliais. Trys milijonai žmonių, kai daugelyje salų – po keliasdešimt tūkstančių. Gal todėl Jamaika – pirmoji matyta šalis, kuri praktiškai didžiuojasi pavadinta “trečiuoju pasauliu”: taip vadinasi muzikos grupė, šį terminą savo kalbose vartoja politikai. Nes Jamaika – ne šiaip “trečiasis pasaulis”, bet viena to trečiojo pasaulio lyderių: ypač kultūrine prasme. Ji įkvepia ne tik Karibus, bet ir visą Afriką “nepaklusti” pirmajam pasauliui, eiti savu keliu.

Taip, Jamaikos plotas – tik kaip šeštadalis Lietuvos, bet ji kalvota ir Jamaikos neapžiūrėsi nei per dieną, nei per dvi.

Važiuojant per Jamaiką

Važiuojant per Jamaiką

Todėl, nors Jamaika turi net tris kruizinių laivų uostus, ji sunkiai pasiduoda apžiūrėjimui kruizo metu. Plaukiant kruizu, geriausia apžiūrinėti atitinkamo uosto apylinkes. Jei laivas stoja sostinėje Kingstone – tai jo Bobo Marlio muziejų bei gražius, nors ir kuklius, britų aristoktantų namus (pvz. Devon House). Jei Očo Rios – tai unikalius Dano upės krioklius, bene vienintelius, į kuriuos gali įkopti prieš srovę (jų dugnas panašus į Turkijos Pamukalę). Vienas kruizų pliusas: dažniausiai Jamaikos pareigūnai neprašo iš kruizinių laivų keleivių skiepų paso.

Paprasčiau Jamaiką apžiūrėti per savaitę atostogų: galima pirkti „viskas įskaičiuota“ pasiūlymus ar atskristi reisiniu lėktuvu. Aišku, piniginę pakratyti teks.

Jamaikietis

Jamaikietis

Tiesa, kelionė į Jamaiką man galėjo kainuoti gerokai daugiau – o didžiausių nuostolių išvengiau geraširdžių jamaikiečių dėka. Visų pirma, vienas jamaikietis rado ir grąžino pamestą USB atmintinę (pažiūrėjo ten nukopijuotas nuotraukas ir pagal jas susirado mus). Paskui įkliuvome į baisų kamštį (sugedo šviesoforas ir sankryžoje įsivyravo anarchija). Abejojome, ar spėsime į laivą, viršijome greitį, sustabdė policija. Bet išgirdę mūsų situaciją bei „Jamaika patiko“, skubiai paleido – be baudų, be kyšio reikalavimų. Ir automobilyje „nebūtų apibraižymų“ nuomotojas rasti nemėgino, ir dar iki laivo nuvežė.

Kažkaip Jamaikoje susipina apgavystės ir geraširdis sąžiningumas, linksmas „atsipūtimas“ ir kova už būvį, „mačizmas“ ir romantiškumas. Ir, atrodo, daug kas susipina tuose pačiuose žmonėse. Gal nekeista, kad jamaikiečiai padaro tokį įspūdį toms vidutinio amžiaus vakarietėms, kurioms Jamaika – pagrindinė žemė egzotiškos meilės medžioklei…

Jamaikos viešbučiai, kokiuose apsistojama atostogų savaitei

Jamaikos viešbučiai, kokiuose apsistojama atostogų savaitei

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Disney World – pasaulio pramogų sostinė

| 0 komentarų

Disneilendas! Lygių pasaulyje jiems nėra, o visų Disneilendų viršūnė – Disnėjaus pasaulis (Disney World) Orlande (Florida, JAV).

Disneilendas – ne atrakcionų parkas ir tikrai jau neskirtas vien vaikams. Tai – didinga ir kokybiška patirtis, diena pasakos, Amerikoje viliojanti net ir senelius. Kai nuvažiavau ten būdamas 33-jų, likau dar labiau priblokštas nei kai apturėjau pirmą tokią „svajonių dieną“ būdamas 10-ies metų amžiaus.

Disnėjaus pasaulį kasmet aplanko daugiau žmonių, nei Londoną ar Paryžių! Penkis kartus daugiau! Aišku, jo populiarumas jį ir lengvai žudo: kainos, minios, eilės kartais sunkiai protu suvokiamos.

Ir visgi, verta! Verta, jei keliauji kaip aš: jau prieš kelias savaites apsirūpinęs priemonėmis išvengti visų Disney World blogybių ir „nuraškyti“ jo skaniausias uogeles.

Gražuolė ir pabaisa Disnėjaus parade

Gražuolė ir pabaisa Disnėjaus parade

Disnėjaus pasaulis – ne (tik) atrakcionų parkas

Lietuvoje Disnėjaus parkus vadiname „atrakcionų parkais“, bet iš tikro tai „teminiai parkai“ (angl. theme park“). Atmosfera, o ne atrakcionai svarbiausi. Ir net ne atmosfera atrakcionuose – atmosfera visur, nuo bilietų kasos iki išėjimo.

Disnėjaus – tai patritis. Į parką perki bilietą visai dienai, į kurį įeina visos pramogos, patirtys. Ir tą dieną tarsi iškeliauji į kitą, magišką pasaulį. Erdvės tarp atrakcionų tokios pat ypatingos, kaip ir pačios pramogos. Nuo futuristinių kavinių iškabų „Ateities šalyje“ iki eilės prie Kasyklos traukinio – viskas dera prie atmosferos. Net tokie menkniekiai, kaip atrakcionų laikrodžiai ar avarinio išėjimo EXIT ženklai: viskas pagaminta specialiai tik tai vietai.

Ateities žemė (Tomorrowland) Disnėjaus pasaulio Magic Kingdom parke

Ateities žemė (Tomorrowland) Disnėjaus pasaulio Magic Kingdom parke

Visus Disnėjaus parkus vienija kokybė. Nepaisant didelių kainų, milžiniškų minių ir eilių, niekada ten nepasijutau patekęs į „spąstus turistams“. Niekas neaptriušę, neaplūžę, nepadaryta “kuo pigiau”. Pastatai ne sukalti iš kartono, o tikrai pastatyti: ir koks “XIX a. teatras”, ir “Vesterno miestelis”, ir pasakų pilis: viskas iš tikro medžio, akmens, su tikromis skulptūromis, mozaikomis, vitražais. Kurta tikrų menininkų, architektų. Imažinierių (imagineer, nuo imagination [vaizduotė] ir engineer [inžinierius]): šią profesiją ir sukūrė Disnėjus, nes iki jo nieko panašaus – teminių parkų – pasaulyje nebuvo. Tik menki keliaujantys cirkai ar lunaparkai. Ir Disnėjumi ilgai niekas netikėjo.

Tikros mozaikos su Disnėjaus herojais Pelenės pilies interjere

Tikros mozaikos su Disnėjaus herojais Pelenės pilies interjere

Didžiausias Disnėjaus magijos koziris – animatronai. Tikroviški it vaškinės figūros ir dar plastiškai judantys tarsi tikri – žmonės, gyvūnai, pasakų būtybės. Ir Disnėjus juos kuria jau daug dešimtmečių. Kai 1965 m. Disnėjaus imažinieriai „sutvėrė“ animatroninį Abrahamą Linkolną, žiūrovai nepatikėjo: priešais juos kalbą sakė „atgijęs“ prezidentas! Geriau įsižiūrėjęs į „senuosius animatronus“ dar gali įžvelgti „dirbtinumo“ (visgi užtrunka, kol supranti, kad tai – ne gyvas aktorius, o jei iš toli – iš vis sunku). Bet naujausieji pribloškia dar labiau. Varikliukai dar sumažėjo ir dabartiniuose juda jau ne, tarkime, pirštas, bet, kiekvienas veido raumuo atskirai!

Animatroniniai visi JAV prezidentai 'The Hall of Presidents' atrakcione-spektaklyje

Animatroniniai visi JAV prezidentai ‘The Hall of Presidents’ atrakcione-spektaklyje

Šeši Disnėjaus parkai – vienas už kitą populiaresni

Disney World susideda iš šešių parkų. Kiekvienam Disnėjaus pasaulio parkui minimaliai reikia skirti vieną dieną, nes kiekviename jų – apie 20-40 atrakcionų ir pramogų. Tikrai neverta už priemoką mėginti aplėkti per dieną kelis: geriau tada jau ir aplankyti tik vieną parką, bet nuodugniai.

Tas „tikrasis Disneilendas“ su pasakų herojais ir Pelenės pilimi centre vadinasi „Magic Kingdom“ (Magijos Karalystė): jei lankyti tik vieną parką, tai turėtų būti „Magic Kingdom“. Kiti parkai žavūs, bet kitokie.

Mes prie Pelenės pilies - Magijos karalystės (Magic Kingdom) simbolio

Mes prie Pelenės pilies – Magijos karalystės (Magic Kingdom) simbolio

EPCOT – tokia viso pasaulio miniatiūra: aplink didžiulį ežerą – pagrindinių pasaulio šalių miestai, o prie įėjimo – ateities pasaulio vaizdai. Daugiau edukacijų, tautinės muzikos koncertų nei „grynų“ atrakcionų.
Animal Kingdom – „naujoviškas“ zoologijos sodas, kur galima leistis į safarius, o be tikrų gyvūnų yra ir mitinių.
Disney Studios – esą studija, kurioje kuriami Disnėjaus filmai.
Typhoon Lagoon ir Bilzzard Beach – vandens pramogų parkai.

Erdvėlaivis-žemė - EPCOT simbolis

Erdvėlaivis-žemė – EPCOT simbolis

Parkų aprašymai skamba labai skirtingai, bet iš tikro jie pamažu vis labiau panašėja (ypač ne vandens parkai). Kiekviename parke Disnėjus stato atrakcionus bei su pasakų ir komiksų herojais susijusias pramogas: štai „Frozen“ atrakcionas atiteko EPCOT‘ui (Norvegijos miesteliui), o Avataro Pandora pasirodė tinkamiausia „Animal Kingdom“. Dėl to šiek tiek gaila: tokioje tikroviškoje EPCOT‘o Meksikoje, su piramidėmis ir mariačiais, staiga atsidūręs Antulis Donaldas kažkaip viską sugadina. O juk dar prieš keliolika metų to nebuvo.

Aplankiau du Disnėjaus parkus – „Magic Kingdom“ bei „EPCOT“ ir aprašau juos šio straipsnio pabaigoje.

Disnėjaus Magic Kingdom vaizdas

Disnėjaus Magic Kingdom vaizdas

Kaip išvengti didžiausių Disnėjaus minusų (kainos, eilės)

Apie Disnėjaus pasaulį girdėjau ir neigiamų atsiliepimų. Pažįstami Floridoje sakė, kad nupirko vaikams 4 dienų Disnėjaus pasaulio bilietą, o jau po 2 dienų vaikai norėjo namo: eilės, eilės, eilės…

Į Disnėjaus pasaulį tikrai negali tiesiog nuvažiuoti ir tikėtis stebuklo. Taip daro daugelis – ir vieni kitiems sutrukdo. Reikia pasiruošti iš anksto. Ilgai netruko – šiais kompiuterių ir mobiliųjų programėlių laikais viskas paprasta. O kelios valandos sugaištos ruošiantis prie interneto sugrįžo su kaupu: manau, tikrai nerašyčiau apie Disnėjaus pasaulį taip gražiai, jei būčiau specialiai nesiruošęs. Kai ten keliavau būdamas vaikas nesiruošiau – ir labai daug ko nepamačiau!

Disnėjaus Magic Kingdom parado (nuotraukoje) ar fejerverkų laikai parašyti programėlėje, kurią galima paimti prie įėjimo. Bet ten yra ne viskas. Kai kas - tik internete.

Disnėjaus Magic Kingdom parado (nuotraukoje) ar fejerverkų laikai parašyti programėlėje, kurią galima paimti prie įėjimo. Bet ten yra ne viskas. Kai kas – tik internete.

Štai kas man padarė dienas Disnėjaus pasaulyje dar magiškesnėmis:

1.Ėjau į Disnėjaus pasaulį ramesnėmis dienomis. Bilietus įsigijau internetu prieš kelias savaites. Ne, bilietai nesibaigia. Tačiau pirkdamas internetu matai, kurios dienos pigesnės ir pagal tai planuoji kelionę. Pigesni paprastai pirmadieniai-ketvirtadieniai, nebent būtų šventė. Pigesni jie gana nežymiai (stebuklingų akcijų stebuklų žemėje nebūna). Bet – dar svarbiau – žmonių mažiau. Eilės mažesnės. Yra skirtumas, ar tą patį laiką stovėti eilėse, ar nueiti į tris papildomus atrakcionus!. Ėjau antradienį ir trečiadienį, o savaitgalius Amerikoje pasilikau kitoms pramogoms ir lankytinoms vietoms.

Eilėje prie Frozen atrakciono EPCOT praleidome apie valandą. Laimė, eilėse yra užsiėmimų, autentiškų vaizdų

Eilėje prie Frozen atrakciono EPCOT praleidome apie valandą net ir ramesnėmis dienomis. Disnėjaus išraitytose eilėse, aišku, yra kas veikti: jų interjerai, smulkūs žaidimėliai jau pradeda kurti pramogos atmosferą. Bet kai stovi valandą, vis tiek pabosta, ypač jei eilė ištįsusi į lauką kur nieko daugiau nėra. Todėl svarbu planuotis

2.Fast Pass+ eilių vengimo sistema. Nusipirkęs bilietus prisijungiau prie Disnėjaus svetainės ir „susirinkau“ Fast Pass+. Ne visi žino, bet kiekvienas Disnėjaus pasaulio bilietas leidžia gauti tris patekimus į atrakcionus per dieną be eilės. Tereikia rezervuoti laiką (valandos tikslumu) ir tuo laiku eiti į atrakcioną (pvz. „nuo 17:50 iki 18:50“). Ėmiau Fast Pass ne į tuos atrakcionus, kur norėčiau labiausiai, bet į tuos, kuriuose vidutiniškai ilgiausios eilės. Tokiu būdu sutaupiau geras dvi-tris valandas: į atrakcionus, prie kurių vidutinės eilės ~60-70 minučių, užėjau per kokias 10 minučių. Į mažiau populiarius atrakcionus su Fast Pass + patenki visai iš karto, į populiariausius – su kokiu 10-20 minučių laukimu (vietoj valandos ar ilgiau). Tačiau imti Fast Pass + ten, kur vidutinė eilė 10 minučių, tikrai neverta: geriau atstovėti eilę, o greičiausiai rasi ir metą kada tos eilės visai nebus.

Prie įėjimų į Disnėjasu pramogas yra tokie tablo. Standby tabo, kiek apytiksliai reikės laukti eilėje į ją stojus iš karto. FastPass+ tablo rodo dabartinį laiką - kad žinotumėte, ar jau galite eiti su savo FastPass. Aišku, šiais išmaniųjų įrenginių laikais to reikia mažiau. Visi tablo, kaip ir viskas Disneilende, meniškai priderinti prie atrakcionų

Prie įėjimų į Disnėjasu pramogas yra tokie tablo. Standby tabo, kiek apytiksliai reikės laukti eilėje į ją stojus iš karto. FastPass+ tablo rodo dabartinį laiką – kad žinotumėte, ar jau galite eiti su savo FastPass. Aišku, šiais išmaniųjų įrenginių laikais to reikia mažiau. Visi tablo, kaip ir viskas Disneilende, meniškai priderinti prie atrakcionų

Tiesa, FastPass+ skaičius ribotas ir jie pasibaigia. Štai kodėl dar verta Disnėjaus pasaulio bilietus pirkti iš anksto: net ir pirkdamas prieš kelias savaites, į populiariausią atrakcioną FastPass+ nebegavau. Beje, išnaudojus visus tris dienos FastPass+ gali gauti vieną naują, panaudojęs tą – dar vieną naują ir t.t. Aišku, tuo metu FastPass+ į populiariausius atrakcionus jau tikrai nebus, bet galėsi sutaupyti kokias 20-30 minučių kiekviename atrakcione. Taigi, su FastPass+ yra dvi taktikos: pirmoji, kaip mano, paimti FastPass+ į populiariausius atrakcionus (net jei jie būtų tik vakare). Antroji – imti FastPass+ į tuos atrakcionus, į kuriuos galima gauti FastPass+ ryte, kad juos greitai panaudoti ir tada imti naujus ir naujus. Aišku, pats geriausias variantas – imti FastPass+ į populiariausius atrakcionus rytui (ir paskui dar gauti „antrus šansus“). Tačiau tokie FastPass+ ištirpsta greičiausiai: Disneilendo bilietus tam reikia pirkti bent prieš mėnesį.

Fast Pass pusėje eilės eini greitai, o Standby - iš lėto

Fast Pass pusėje eilės eini greitai, o Standby – iš lėto

3.Stengiausi atvažiuoti į parką kuo anksčiau. Rekomenduojama atvažiuoti ~30 min. iki parko atidarymo. Deja, man nepavyko. Kamščiai keliuose, paskui prie parkingo, nusigavimas nuo parkingo iki parko, saugumo patikrinimas tarsi oro uoste: pačiame parke buvau tik 1 val. 30 min. po atidarymo! Gaila, nes praradau „laisvesnes valandas“: daugelis šitaip vėluoja ar nori nusnausti ir pirmosiomis valandomis net į populiariausius atrakcionus galima patekti beveik be eilių. Tereikia vos atidarius parką skubėti prie populiariausio iš tų atrakcionų, į kuriuos neturi Fast Pass +. Jei norite tuo pasinaudoti, paskaičiuokite laiką, kurį jums užtruks važiuoti iki parko, ir pridėkite dar 1-2 valandas „rezervui“ – tikrai prireiks. Nebent gyvenate šalia parko.

Ir ramesnę dieną užtruko keliasdešimt minučių, kol įvažiavau į parkingą. O nuo Magic Kingdom parkingo iki paties parko dar reikia važiuoti traukinuku arba plaukti laivu

Ir ramesnę dieną užtruko keliasdešimt minučių, kol įvažiavau į parkingą – klaidu, prie įvažiavimo eilės. O nuo Magic Kingdom parkingo iki paties parko dar reikia važiuoti traukinuku arba plaukti laivu. Nuo tada, kai įvažiavau į Disnėjaus pasaulį, iki tada, kai įėjau į Magic Kingdom, praėjo maždaug 1 val. 30 min.! Beje, parkavimas mokamas ir brangus.

4.Naudojausi Disnėjaus pasaulio programėle – geriausia jos funkcija: „gyvai“ rodomos eilės prie atrakcionų. Jos „pulsuoja“: štai vienu metu į „Karibų jūros piratus“ buvo 25 minučių eilė, kitu metu – jau 75 minučių. Svarbu ištaikyti momentą, kai eilė sutrumpėja.

5.Išėjau iš parko po uždarymo. Šitas tiesiog būtina: juk prieš uždarymą – įspūdingas fejerverkų šou, Disnėjaus pasaulis savaip atsiveria per saulėlydį ir po jo, kuomet nuostabiai apšviečiamas milijonais lempučių ir fakelų.

Apšviestas Disnėjaus Magic Kingdom parkas vakare

Apšviestas Disnėjaus Magic Kingdom parkas vakare

Disnėjaus pasaulio darbuotojai gal labiau nei kas kitas pasaulyje moka valdyti minias: atrakcionai veikia tarsi žmonių konvejeriai, eilės skirstomos ir apjungiamos. Net sunku patikėti, kiek tūkstančių žmonių praeina kiekvieną atrakcioną. Tik nepažįstami nesodinami vienas šalia kito: geriau jau pora vietų paliekama tuščia. Disnėjui labai rūpi patirtis, kurią iš jo išsineši.

Disnėjaus pramogos: kur eiti, ką praleisti

Per dieną niekaip nespėjau apeiti visų pramogų ir atrakcionų net ir viename parke. Bet apėjau beveik visus, kuriuos norėjau: kai Disnėjaus pasaulis tarnauja ir keturmečiams, ir marškinėliais „Disnėjaus narkomanas“ pasidabinusiais senukais, pramogos ten pernelyg skirtingos, kad tiktų visiems.

Senutė su marškinėliais 'Disnėjaus fanatė'. Amerikiečiams Disnėjaus pasaulis yra kažkas tokio ir daugybė jų šiai progai specialiai pasiruošia, įsigyja marškinėlius

Senutė su marškinėliais ‘Disnėjaus fanatė’. Amerikiečiams Disnėjaus pasaulis yra kažkas tokio ir daugybė jų šiai progai specialiai pasiruošia, įsigyja marškinėlius

Visų pirma, praleidau susitikimus su herojais, kur tūkstančiai laukia pusvalandį, valandą ir ilgiau, kad galėtų nusifotografuoti su Mikiu, Donaldu, kitais (tiksliau, jais persirengusiais aktoriais), paimti jų autografus. Manau, tai įdomu nebent patiems mažiausiesiems.

Privengiau ir „standartinių karuselių“, kokias galima rasti daugybėje eilinių lunaparkų. Gal Disnėjaus karuselės ir truputį gražesnės, bet esmė ta pati. Tarkime, „Dumbo“, „Magic Carpet“ ir „Astro Orbiter“ yra praktiškai vienas ir tas pats atrakcionas: tik pirmuoju atveju sukiesi „drambliukuose Dambiuose“, kitu Aladino stebuklinguose kilimuose, trečiu – futuristinėse skraidyklėse. Dar vaikystėje Palangoje skraidžiau tokioje pat karuselėje, tik „Gulbėmis“ ar „Vištomis“ – ir eilių nebuvo…

Besisukantys puodeliai Magic Kingdom. Panašaus pobūdžio karuseles gali rasti daug kur pasaulyje - ten ėjau tik todėl, kad tarp dviejų FastPass+ buvo likę laiko, kurio greičiausiai nebūtų užtekę atstovėti eilę prie rimtesnių atrakcionų

Besisukantys puodeliai Magic Kingdom. Panašaus pobūdžio karuseles gali rasti daug kur pasaulyje – ten ėjau tik todėl, kad tarp dviejų FastPass+ buvo likę laiko, kurio greičiausiai nebūtų užtekę atstovėti eilę prie rimtesnių atrakcionų

Kur kas labiau patiko animatronų ir vaizdo spektakliai, kur sėdama tarsi teatre ir pasakojimas kuriamas dainomis, vaizdais ir, aišku, animatroniniais herojais. Pasakojimų temos įvairiausios: nuo „meškiukų kantri koncerto“ iki labai rimto pasakojimo apie visus Amerikos prezidentus (padarytas kiekvieno jų animatronas).

Dar geresni animatronų atrakcionai, kur važiuoji specialiu traukinuku arba plauki laiveliu ir, atrodo, patenki į kitą vietą ir laiką. Pavyzdžiui, į 1700 m. Karibus „Pirates of the Carribean“ ar į Mikės pūkuotuko pasaulį.

Ir, pagaliau, didieji atrakcionai – vieninteliai, kur ne tiesiog įdomu ar gražu, bet dar patiri ir šiurpuliuką. Disnėjaus karūnos deimantai.

Į kelią tuoj išriedės vesterniškas kasyklos traukinys

Į kelią tuoj išriedės vesterniškas kasyklos traukinys

Ar Disnėjaus pasaulyje įmanoma sutaupyti?

Disneilendas brangus. Labai brangus. 2020 m. diena Disnėjaus pasaulyje kainavo bent 125 dolerius (automobilio statymas dar 25) – ir kone kasmet kainos kyla. Bet nors aš taupus žmogus ir visokie bandymai „ištraukti daugiau pinigų už tą patį, kas kitur“ mane erzina, Disnėjaus pasaulyje nė akimirkos nesigailėjau. Nes Disnėjaus pasaulis nėra „tas pats, kas kitur“. Be net jei ir būtų, kaina nėra jau tokia didelė, jeigu išnaudoji dieną su kaupu. Kitur Floridoje ekskursijos, atrakcijos, muziejai, kino bilietai atsieis po 10-30 dolerių už valandos ar dviejų pramogą. O čia, Disnėjaus pasaulyje – 12 valandų aukščiausio lygio pramogų! Per dvi dienas spėjau aplankyti 27 atrakcionus ir kitokias pramogas, o kur dar paradai, koncertai, fejerverkų šou ir kita.

Disnėjaus pasaulis toks milžiniškas, akd skirtingus parkus jungia magistralės. Čia - įvažiavimas

Disnėjaus pasaulis toks milžiniškas, akd skirtingus parkus jungia magistralės. Čia – įvažiavimas

Tiesa, skaičiau gerą mintį, kad „Dalis Disneilendo Magijos yra kaip jis magiškai traukia tavo pinigus“. Ir yra tiesos – bet tik jei pats leidi. Į Disnėjaus pasaulio bilieto kainą įeina visos pramogos – tačiau ne kavinės ar parduotuvės. Pastarosiose kainos neįsivaizduojamai „užlaužtos“: dvigubai, trigubai brangiau nei už Disnėjaus pasaulio ribų Floridoje. Ten eidamas, prarandi dukart: ne tik susimoki už kokį dešrainį tarsi už steiką, bet dar ir gaišti brangų dienos Disnėjaus pasaulyje laiką. Man buvo sunku suvokti, kiek daug žmonių visgi tai darė: jie tikriausiai Disnėjaus pasaulyje paliko 2, 3 kartus daugiau, nei kainavo bilietas. „Tai brangiausia gyvenime diena“ – tokius marškinėlius vienas lankytojų nusipirko Disnėjaus suvenyrų parduotuvėje ir čia pat apsirengė… Na, turtingam amerikiečiui gal 100 dolerių ne pinigas – bet neprivalote tiek leisti, kad mėgautumėtės Disnėjaus pasauliu. Juk į restoraną nueiti galėsite ir paskui, kitur.

Disneilendo restoranas - aišku, kiekvienas jų dekoruotas unikaliu teminiu stiliumi

Disneilendo restoranas – aišku, kiekvienas jų dekoruotas unikaliu teminiu stiliumi

Valgių, gėrimų į Disnėjaus pasaulį gali atsinešti savo, o jo viduje – pasipildyti butelius geriamu vandeniu iš specialių kranų: nieko nekainuos. Taip ir dariau.

Patogiausia vieta apsistoti – pačiame Disnėjaus pasaulyje. Ten yra visokių viešbučių ir net „motelių“, bet net ir pigiausi jų vis tiek bus žymiai brangesni nei panašūs kitur. Todėl galima apsistoti ir toliau Disnėjaus pasaulio bei važinėti automobiliu.

Visas Disnėjaus pasaulis pilnas 'slaptųjų Mikių' (hidden Mickeys): nuo Mikio formos vartų (nuotraukoje) prie administracinio pastato iki Mikio formos elektros stulpų

Visas Disnėjaus pasaulis pilnas ‘slaptųjų Mikių’ (hidden Mickeys): nuo Mikio formos vartų (nuotraukoje) prie administracinio pastato iki Mikio formos elektros stulpų

Beje, jeigu norite Disnėjaus pasaulio suvenyrų – tam nebūtina aukoti brangias apsilankymų parkuose akimirkas. Disnėjaus pasaulyje yra Disney Springs zona, kuri primena prekybos centrą po atviru dangumi – ten jokio bilieto nereikia, parkavimas nemokamas, į restoranus ir parduotuves gali eiti kiekvienas norintis, pirkti Disnėjaus ir gausybės kitų prekės ženklų suvenyrus – yra net trijų aukštų specializuota prekių su “Coca Cola” parduotuvė ir “superherojai” turi savo parduotuves.

Disney Springs zonoje. Anapus ežero - Disnėjaus viešbučiai, o šiuo pririštu oro balionu galima pakilti ir apsidairyti po milžinišką Disnėjaus pasaulį

Disney Springs zonoje. Anapus ežero – Disnėjaus viešbučiai, o šiuo pririštu oro balionu galima pakilti ir apsidairyti po milžinišką Disnėjaus pasaulį

Magic Kingdom – Disnėjaus pasaulio širdis

Magic Kingdom buvo pirmasis Disnėjaus parkas, kurį aplankiau. Jis susideda iš keturių pagrindinių žemių:

*Frontierland (pasienio šalyje) atkurti Laukiniai vakarai – XIX a. vesternų, kaubojų ir indėnų Amerika.
*Adventureland (nuotykių šalyje) atkurtas ~1700-1800 m. atradėjų pasaulis: Afrikos, tolimų salų grožis ir atmosfera.

Įėjimas į Adventureland - nuotykių šalį

Įėjimas į Adventureland – nuotykių šalį

*Fantasyland (fantazijų šalis) – tai tikrasis Disnėjaus pasaulis su visais herojais ir stebuklais.
*Tomorrowland – ateities šalis. Tiesa, kadangi „Magic Kingdom“ įkurta 1971 m., tai ta ateitis labiau tokia, kokia įsivaizduota tada: pats tikriausias retrofuturistinis elektropankas.

Į „Magic Kingdom“ patenkama per „Main Street“ – pagražintą, kaip ir viskas, tipinę ~1920 m. Amerikos miesto centrinę gatvę. Iš laikų, kai Voltas Disnėjus sukūrė Mikį, pirmuosius garsinius animacinius filmus. Ta gatvė veda prie ne mažiau amerikietiškos „Liberty Square“ (Laisvės aikštės) bei Disneilendo simbolio ir daugelio asmenukių fono – Disnėjaus pilies.

Disnėjaus Magic Kingdom Main Street (pagrindinė gatvė)

Disnėjaus Magic Kingdom Main Street (pagrindinė gatvė)

Patys įdomiausi lankyti Magic Kingdom atrakcionai – visi, beje, kopijuoti ir kituose Disneilenduose:
1.Big Thunder Mountain (Didysis griaustinio kalnas). Lekiantis palaidas laukinių vakarų kasyklos traukinys: tuneliais, aplink uolinius kalnus. Nuo kalno atsiveria ir nuostabūs Disneilendo vaizdai.
2.Space Mountain (Kosmoso kalnas). Disnėjaus klasika: amerikietiški kalneliai tamsoje. Kosminė tema dar laukiant eilėje, šviesos prie starto ir tamsa paskui sukuria baugų paslaptingo kosmoso įspūdį: kaip ir visi Magic Kingdom atrakcionai, šis nėra superbaisus, bet dar niekada gyvenime nebuvau girdėjęs tiek spiegiančios savo žmonos. Kai nežinai, kur lekia traukinys-raketa, kažkodėl viskas atrodo daug „stipriau“.

Space Mountain 'raketos' tuoj kils į tamsų kosmosą

Space Mountain ‘raketos’ tuoj kils į tamsų kosmosą

3.Haunted Mansion (Vaiduoklių dvaras). Labiau baugus ir meniškai įdomus, nei baisus. Ir šiuolaikiniam žmogui jis kelia ne mažiau klausimų „kaip tie vaiduokliai padaryti?“, nei prieš keliasdešimt metų, kai buvo atidarytas. Disnėjus sugeba atimti galimybę susivokti, ką gi tu matai: hologramą, projekciją, animatroną?
4.Pirates of the Carribbean (Karibų jūros piratai). Ar dar daug reikia besakyti, kai šis atrakcionas įkvėpė Holivudo filmų seriją? Plaukdamas laivu patenki į praeitį, į miestelį, kurį plėšia piratai. Tiesa, atrakcionas kiek „sušvelnintas“ (nebeliko, pavyzdžiui, piratų gaudomų ir pardavinėjamų miestelio moterų, užtat atsirado „gražuolis“ Džonis Depas), bet atmosfera vis tiek gera.

Statulos prie siaubo kambario eilės Magic Kingdom

Statulos prie siaubo kambario eilės Magic Kingdom. Yra ką paskaityti, subtiliai pasijuokti

5.It‘s a small world (Mažas pasaulis). Jei kokį Disnėjaus atrakcioną galima pavadinti tikru pasauliniu meno paveldu ir šedevru, tai It‘s a small world. Sukurtas 1964 m. Niujorko pasaulinei parodai jis ten demonstravo amerikiečių technologijas ir simbolizavo trokštamą pasaulio vienybę. Kai pirmąkart perskaičiau šio atrakciono aprašymą: „Plaukimas pro įvairiais tautiniais drabužiais vilkinčias lėles“ – atrodė lėkšta, skirta tik mažiausiesiems. Bet tada sužinojau, kad atrakcionas kaip tik labiausiai mėgiamas senjorų… Ir nepasigailėjau nuėjęs: ten užkonservuoti 1964 m., visi to meto pasaulio troškimai ir vizijos, meno stiliai ir kita. Ištisos šalių, žemynų dioramos subtiliai atskleidžia pasaulio kultūras – ir daug žinantis suaugusysis „išsineš“ daug daugiau, nei vaikas.

It's a Small World laivas su dlankytojais plaukia pro pasaulio dioramą

It’s a Small World laivas su lankytojais plaukia pro pasaulio dioramą

Atrakcionai pagal Disnėjaus kūrinius (važiuoji per patalpas, o aplink tave kuriam istorija): The Many Adventures of Winnie the Pooh (Mikė Pūkuotukas), Under the Sea: Journey of the Little Mermaid (Undinėlė). Pirmasis pasakoja labiau fragmentus, antrasis – visą siužetą, bet geriau jį jau žinoti.

Animatronų ir vaizdo „teatrai“: The Hall of Presidents (filmas ir animatronų spekataklis apie JAV prezidento instituciją ir visus prezidentus), Mickey‘s PhilharMagic (3D kino Disnėjaus animacinių žvaigždžių „popuri“), Country Bear Jamboree (kantri dainuojantys meškų animatronai), Tiki Room (dainuojantys paukščių animatronai Polinezijos tematikos kambaryje).

Country Bear Jamboree fragmentas. Viskas pergalvota iki galo - net kad pramoga jau baigėsi ir jau reiktų išeiti pasako ne kokie darbuotojai, o ant sienos kabančios 'briedžių iškamšos'. Jos tikrai kalba, juda.

Country Bear Jamboree fragmentas. Viskas pergalvota iki galo – net kad pramoga jau baigėsi ir jau reiktų išeiti pasako ne kokie darbuotojai, o ant sienos kabančios ‘briedžių iškamšos’. Jos tikrai kalba, juda.

Paprastos karuselės: Mad Tea Party (sukamasi puodeliuose), Dumbo (sukamasi su pakilimu). Čia ėjau nebent likus keliasdešimt minučių tarp kitų atrakcionų, kai kitur būčiau nespėjęs išlaukti eilės.

Kiek nuvylė Robinzonų šeimos namas, kuris, nors pažymėtas kaip atrakcionas, iš tikro labiau kaip tam tikra skulptūra/instaliacija: tiesiog eini per namelių medyje komplekstą ir praeini. Ir Jungle Cruise (Džiunglių kruizas) – lėtas plaukimas pro “pasaulio džiungles”, pro dramblius ir kanibalus: deja, animatronai senoki, šviesu, juos matai iš arti, todėl ne vienoje vietoje matosi, kad netikra, dalies magijos nėra.

Džiunglių kruizo fragmentas

Džiunglių kruizo fragmentas

Dienos Magic Kingdom kulminacija – fejerverkų šou. Galvojau, turbūt priblokš pirotechnikos kiekiais. Bet buvo priešingai: kokybė nusvėrė kiekybę. Pirmą kartą mačiau fejerverkų-lazerių-šviesų šou, kur visi šie elementai yra „į temą“, tarpusavyje siejasi – net fejerverkai sprogsta tikrai pagal muziką, o ne tik „atseit“.

Taip pat smagu dienos metu sudalyvauti dieniniame parade, kai per visą parką važiuoja platformos su garsiausiais Disnėjaus herojais.

Šviesų šou ant Pelenės pilies, kur su tavimi atsisveikina visi herojai

Šviesų šou ant Pelenės pilies, kur su tavimi atsisveikina visi herojai

EPCOT – edukacinė Disnėjaus ateities vizija

Antrasis parkas, kurį lankiau – EPCOT.

Charizmatiškasis Voltas Disnėjus labai nemėgo kartoti, ką jau padarė: kiekvienas jo projektas buvo kažkas visiškai pasauliui naujo. Visų pirma jis sukūrė garsinius animacinius filmus (1928 m.). Tada 1955 m. – Disneilendą – pirmąjį nuolatinį pramogų parką, kur tarsi pasineri visai dienai į kitą pasaulį. Dar vėliau (1965 m.) – Disnėjaus pasaulį – ištisą pramogų parkų šalį.

Volto Disnėjaus ir peliuko Mikio skulptūra Magic Kingdom

Volto Disnėjaus ir peliuko Mikio skulptūra Magic Kingdom

Ketvirtoji jo gyvenimo superidėja buvo EPCOT – tikras gyvenamas miestas, kuriame būtų panaudotos visos ateities technologijos. Deja, Disnėjus mirė nuo vėžio kai EPCOT dar tebuvo projektas. Kompaniją paveldėjęs jo brolis Rojus Disnėjus Volto vaizduotės polėkio stokojo: jis pasirinko nerizikuoti, statyti tai, ką Disney kompanija mokėjo. Ir vietoj EPCOT miesto pastatė dar vieną pramogų parką (atidarytas 1982 m.).

Tiesa, visai kitokį, nei Magic Kingdom. EPCOT – tarsi nuolatinė pasaulinė paroda ir susideda iš dviejų dalių:
*Ateities pasaulio (Future World), kur demonstruojama pasaulio istorija, technologijos ir ateitis.

EPCOT vaizdas

EPCOT vaizdas

*Pasaulinės parodos (World showcase), kur aplink ežerą stūkso pagrindinių pasaulio šalių „paviljonai“, kiekvienas jų – tarsi labai tikroviškai atkurtas tos šalies miestelis. Juose yra tų šalių muziejai, skamba jų muzika, kai kur yra ir įdomesnių atrakcijų.

Iš pradžių EPCOT su „Disneilendu“ siejo nebent animatronai – bet EPCOT‘e ir jie buvo ne pasakų herojai ar Donaldas su Mikiu, o simbolizavo kokius istorinius veikėjus, ateities robotus ar egzotinių šalių žmones.

Meksikos zona Pasaulinėje parodoje

Meksikos zona Pasaulinėje parodoje

Jei Magic Kingdom buvo vieta, kur vaikai tempia suaugusius, tai EPCOT tikriausiai – kur suaugusieji tempia vaikus tikėdamiesi, kad pramogaudami jie dar ir šio bei to išmoks: apie pasaulį, technologijas. To klasikinio EPCOT‘o simbolis yra Spaceship Earth (Erdvėlaivis žemė), kur važinėdamas planetos viduje stebi, kaip galimybė dalintis informacija pakeitė žmoniją: štai ant olų tapančius akmens amžiaus animatronus keičia egiptietis, išradęs papirusą, paskui graikai, romėnai, Gutenbergas su presu, galiausiai kompiuteriai ir paskui „išskrendi į kosmosą“. Viskas komentuojama pasirinkta kalba.

Aišku, tokios edukacijos 1982 m. stebino labiau, nei šiais kompiuterių ir Youtube laikais, nors jos tebėra žavios. Be to niekas nesensta greičiau, nei ateities vizijos ir kokio „Horizons“ atrakciono vaizduojama „pasaulio ateitis“ 2000 m. jau buvo praktiškai praeitis. Tad pamažu kai kurie „tradiciniai atrakcionai-edukacijos“ pakeisti naujoviškais.

Pilvo šokis prie Maroko paviljono

Pilvo šokis prie Maroko paviljono

Dalis jų – ne mažiau mokomieji, bet kartu ir labai smagūs.
*Test Track (Bandymų trasoje) atsiduri bandomame naujame automobilyje ir savo kūnu patiri visokiausius testus. Deja, man lankantis buvo uždaryta: Disnėjaus pasaulis nuolat tvarkomas ir beveik niekuomet nebūna atidaryti visi atrakcionai.
*Mission Space patenki į kosminio laivo paleidimą: tavo kūną veikia tokios pat perkrovos, kaip kosmonautus kylančioje raketoje. Viskas atkurta labai autentiškai – net nesupranti, kaip veikia atrakcionas (iš tikro veikia kaip kosmonautų treniruoklis – centrifuga, bet tau atrodo, kad lipi į kosminį laivą). Tai – vienas kontraversiškesnių Disnėjaus atrakcionų, nes neatlaikę perkrovų du žmonės yra mirę. Tiesa, jie sirgo kitomis ligomis – bet Disnėjus nenori, kad tai kartotųsi, ir prie šioa atrakciono labai gąsdina, o bijantiesiems netgi sukūrė atskira „susilpnintą variantą“ (Green Mission). Pastarasis labiau primena eilinį 4D kiną, tuo tarpu pagrindinė „Orange Mission“ – unikali patirtis. Ech, kaip spaudė perkrovos prie kėdės ir kaip tikrąja to žodžio prasme ištraukė visas ašaras iš akių!

Mission Space atrakcione - net darbuotojų uniformos atitinka siužetą

Mission Space atrakcione – net darbuotojų uniformos atitinka siužetą

*Soarin‘ „skrendi virš pasaulio“ – nuo Polinezijos iki Tadž Mahalo ir kitur. Galvojate, 4D kinas? Ne, 3D akinių net nėra. Disnėjui to ir nereikia: jis suprojektavo unikalią technologiją, kur tave pakelia aukštai nuo žemės tiesiai į paverstą planetariumą menantį kino teatrą, kur net sukiodamas galvą nematai jokių sienų – tik projektuojamą vaizdą – priekyje, viršuj, apačioj. Dar į veidą pučia vėją. Ir toks skrydis kur kas tikroviškesnis, nei su 3D akiniais. Mano žmona nuolat iš baimės nusisukinėjo, nors tai tebuvo filmas! 3D akiniai jau nebeiššaukia panašių reakcijų, esame pripratę… Čia Disnėjaus koziris: net buvęs šimtuose lunaparkų ten vis dar gali patirti kažką naujo! Nes Disnėjaus imažinieriai ne vien menininkai ar dizaineriai – jie ir išradėjai.

Mission Space paviljono išorė: Disnėjaus imažinieriai nepamiršta ir architektūros

Mission Space paviljono išorė: Disnėjaus imažinieriai nepamiršta ir architektūros

EPCOT plečiasi ir tokių mokomųjų atrakcionų bus daugiau.

Tuo tarpu „Pasaulinėje parodoje“ Disnėjus pradėjo kurti su savo herojais susijusias atrakcijas: Norvegijos žemėje atsirado „Frozen“ plaukimas (visai smagus, su labai naujais animatronais), o Meksikos „Laiko upę“ pakeitė plaukimas per Meksiką su Antuliu Donaldu ir jo draugais. Visgi, tai kontroversiška. EPCOT‘o fanams nepatinka ir galiu suprasti, kodėl: kažkaip nesiderina tie išgalvoti herojai su tokiais tikroviškais pastatais, tikrais tų šalių liaudies muzikantais ir t.t. Juk „Frozen“ veiksmas net nevyksta Norvegijoje, o Donaldas Meksikoje lankėsi gal tik viename 1944 m. filmuke (pagal kurį ir perkurtas atrakcionas).

Frozen animatronai

Frozen animatronai

Kita vertus, Pasaulinę parodą sunkiau pritaikyti šiandienai, nei EPCOT ateities pasaulį. Kai kurie „Tradiciniai“ pasaulinės parodos „atrakcionai“ atrodo visai lėkšti: 360 laipsnių filmas apie Kiniją, toks pat filmas apie Kanadą, nedidelis vikingų dievų muziejėlis, Amerikos indėnų meno galerija… Šiais laikais juk daugelis patys keliauja, per gyvenimą lankę daugybę muziejų, turi namie didelius televizorius ar net 3D akinius – ne filmo ar kelių vidutiniškų eksponatų pažiūrėti į Disnėjaus pasaulį ateina. Tik The American Adventure daug geresnis: tai ne tik filmas apie Amerikos istoriją, bet ir animatronai, ir ištisas XIX a. amžiaus prabangos lygio teatras, pastatytas specialiai tam. Na argi galėtų didžiausiame JAV pramogų parke Amerikos istorija būti pristatyta kitaip, nei tobulai?!

Maroko medina EPCOTe

Maroko medina EPCOTe

Pasaulinėje parodoje įspūdingiausia pasirodė tiesiog vaikščioti. Nors ir esu buvęs visose šalyse, kurios atkurtos EPCOT, EPCOT‘e yra tokia išgryninta tų šalių esencija, pliusai be minusų. Tvarkinga Maroko medina be įkyrių prekeivių, spalvinga Meksikos piramidė, kokios jos buvo iki visi dažai nutrupėjo, naktimis apšviečiama Venecija (tikroji – tamsoka), Kanados miškas su kriokliu. Gausybė menininkų: mariačių grupė, Kinijos akrobatai, XIX a. JAV dainiai, Maroko pilvo šokio šokėjos… Aišku, netikra, perdėta – bet savaip žavu. Toks gyvasis muziejus ir kartu milžiniškas vientisas ~1982 m. meno kūrinys. Laikų, kai pasaulis dar stovėjo ant atominio karo slenksčio ir turizmas buvo nedaugelio privilegija, o likusiems vienintelė įmanoma kelionė, tarkime, į Kiniją, ir buvo kiniškas EPCOT paviljonas su 360 laipsnių filmu.

O vakare, aišku, EPCOTas irgi pribloškia šou su fejerverkais, lazeriais. Pačiame ežere.

EPCOT fejerverkų ir lazerių šou

EPCOT fejerverkų ir lazerių šou

Disnėjaus pasaulis – Amerikų Amerika

Keliaujantiems į Floridą ar Ameriką trumpam gali kilti klausimas, ar verta užsukti į Disnėjaus pasaulį – ypač jei be mažų vaikų. Ne tik dėl pinigų – bet ir dėl laiko: na, pramogų parkas, na, tokių daug, ir Europoje yra, o Amerikoje norisi pamatyti Ameriką.

Nesutikčiau – Disnėjaus pasaulis yra Amerikų Amerika. Čia ne tik gausybė pramogų, labai tiesiogiai perteikiančių Amerikos kultūrą ir istoriją, kaip prezidentų salė. Ne tik amerikietiškas “Main Street”, Amerikos paviljonas. Kiekvienas Disnėjaus herojus juk – amerikietiškos kultūros dalis, tokia sava sava kiekvienam amerikiečiui, net seneliams. “Tavo tėvas šiame atrakcione buvo, kai jam buvo 12” – nugirdau “Space Mountain”. Karta iš kartos amerikiečių šeimos ten eina, turi savo tradicijas.

Disnėjaus pasaulyej populiaru išsinuomoti neįgaliųjų vėžimėlius - juk atstumai dideli, o ir seneliai nori patirti Disnėjaus pasaulio džiaugsmą. Žmonės išsinuomotuose vežimėliuose čia klauso mariačių muzikos prie EPCOT Meksikos paviljono

Disnėjaus pasaulyej populiaru išsinuomoti neįgaliųjų vėžimėlius – juk atstumai dideli, o ir seneliai nori patirti Disnėjaus pasaulio džiaugsmą. Žmonės išsinuomotuose vežimėliuose čia klauso mariačių muzikos prie EPCOT Meksikos paviljono. Pirmą kartą lankantis Disnėjaus pasaulyje buvo keista matyti tiek žmonių vežimėliuose – ar Amerikoje tiek neįgaliųjų? Bet iš tikro tai tiesiog dar vienas Disnėjaus būdas parodyti, kad laukiami visi. Ir Amerikoje vaikštantys seneliai nesigėdija čia sėsti į vežimėlį, čia kiek gali paeiti. Lietuvoje tikriausiai spjautų į Disnėjaus pasaulį ir geriau ten neitų išvis…

Garsiausi Disnėjaus pasaulio atrakcionai žmonių akyse – paveldas, o jei koks uždaromas ar rekonstruojamas – žiniasklaida prabyla apie tragediją. Jiems Disnėjaus pasaulis – kaip Europoje Viduramžių pilys, ir matant, kiek imažinierių kartos įdėjo dėmesio ir kūrybingumo į kiekvieną atrakcioną, nieko keisto, kad apie juos kuriami filmai. Atrakcionai juk – vienetiniai kūriniai, jie egzistuoja dešimtmečius ir gal egzistuos šimtmečius, kiekvienas atspindi epochą: gal šaltąjį karą, gal kosmoso siekius. Vaikui ten tik pramogos, bet ir pačiam protingiausiam, nevaikiškiausiam žmogui yra ką pamatyti. Ir Amerikoje gausu žmonių, kurie paprašo po mirties jų pelenus išbarstyti Disney World – ypač jo siaubo kambaryje…

Meno kūrinys EPCOT Amerikos paviljone - XIX-XX a. sandūros imigrantai Ellis saloje

Meno kūrinys EPCOT Amerikos paviljone – XIX-XX a. sandūros imigrantai Ellis saloje

Paveikslas - Amerikos dangoraižių statytojai

Paveikslas – Amerikos dangoraižių statytojai

Todėl manau, kad keliaujant po Florida tikrai būtina bent dieną – ar net kelias – skirti Disnėjaus pasauliui.


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta. Tai taip pat kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas). Ten esu lankęsis kelis kartus, o vieną - pravažiavau nuosekliai nuomotu automobiliu ir parašiau išsamius aprašymus.

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais, dangoraižiais. Beveik kiekvieną kartą, atvykdamas į JAV, visų pirma patekau į šį regioną ir sukūriau kelionių vadovus po jį. Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė
Niujorkas - 4 dienų maršrutas kelionei
Vašingtonas - 4 dienų maršrutas kelionei
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu

Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po JAV salas

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis

Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis

| 0 komentarų

Florida – tikra JAV supervalstija!

Aplankęs daugelį JAV valstijų ir teritorijų žinau: yra tokių, kur, atrodo, turistui nėra ką veikti, arba tėra viena-kita lankytina vieta.

Tačiau Floridoje ir dviejų savaičių atrodė negana! Ten – ir Majamis, vienas „pačiausių” pasaulio kurortų. Ir dešimtys pramogų parkų, kurių kiekvienam pasaulyje – Disnėjus, Universal Studios… Dar ir pagrindinis JAV kosmodromas, ir unikalus Everglades pelkių nacionalinis parkas, ir Key salų archipelagas, ir tiesiog tropinis klimatas.

Nenuostabu, kad daugybės amerikiečių svajonė yra pasenti Floridoje, o gyventojų skaičiumi ši valstija jau aplenkė Niujorką.

Disnėjaus pasaulyje

Disnėjaus pasaulyje (Disney World)

Majamis – turtais pertekęs tarpukario kurortas

Majamis yra Floridos durys, o kartu – ir visos Amerikos vartai. Skrydžiai į Majamį iš Europos vieni pigiausių: ženkliai pigiau skristi nebent į Niujorką.

Kartu Majamis – ir vienas gražiausių JAV miestų. Bent jau jo kurortinė zona, Miami Beach priemiestis, stovintis ilgoje nerijoje, tarp lagūnos ir Atlanto vadenyno.

Tiltu į Miami Beach

Tiltu į Miami Beach

Pernelyg daug Amerikos miestų yra panašūs vienas į kitą lyg du vandens lašai: ilgos tiesios gatvės, vienodi pastatai, o viskas, kas buvo gražu – seniai nugriauta. Miami Beach kitoks: vietiniai aktyvistai išgelbėjo savo paveldą ir eidamas jo Ocean Drive pajūrio promenada tebegali pasijusti kaip tarpukario kurorte.

Ocean Drive pajūrio promenadoje Miami Beach

Ocean Drive pajūrio promenadoje Miami Beach

Tebestovi seni tarpukario viešbučiai, restoranai, kaip medus traukdavę pirmąją atostogauti tropikuose išgalėjusią amerikiečių kartą. Tada ir gimė Florida. Narsus verslininkas Henris Flagleris nutiesė geležinkelį „į niekur” per pelkynus, o kiti verslininkai jo pabaigoje pastatė superkurortą – Majamį. Net dirbtines „Venecijos salas” supylė, pačių turtingiausiųjų zoną. Visu šimtu metų anksčiau nei tą patį darė Dubajaus šeichai. Tais laikais Floridoje gyveno tik 500 000 žmonių, o dabar – 21 milijonas!

Rūke paskendęs Miami Beach anapus širdies formos salos prie kurios kartą buvo nusileidęs hidroplanas (Majamio turtuolių transporto priemonė)

Rūke paskendęs Miami Beach anapus širdies formos salos prie kurios kartą buvo nusileidęs hidroplanas (Majamio turtuolių transporto priemonė)

Tarpukario klestėjimą primena puikus Wolfsonian muziejus, kur daug to meto meno ir baldų. Vietoje daugeliui muziejų įprastų nuobodžių „Menininkas gimė X metais ir tapė Y” tipo aprašų, čia aprašoma, kaip eksponatai atspindi didžiulius to meto pokyčius. Nazių propagandiniai plakatai, dėl katalikybės įtakos uždrausti Airijos vitražai ir t.t.

Šie vitražai pirmojoje XX a. pusėje buvo Airijoje uždrausti. Nors jie paremti garsiais airių rašytojų kūriniais, tuo metu buvo didelė bažnyčios įtaka ir jie pasirodė pernelyg nepadorūs. Štai tokiom istorijom Wolfsonian per meną pristato XX a. pradžios gyvenimą

Šie vitražai pirmojoje XX a. pusėje buvo Airijoje uždrausti. Nors jie paremti garsiais airių rašytojų kūriniais, tuo metu buvo didelė bažnyčios įtaka ir jie pasirodė pernelyg nepadorūs. Štai tokiom istorijom Wolfsonian per meną pristato XX a. pradžios gyvenimą

Ne visa Majamio istorija rožėm klota: ~1980 m. Mieste dominavo narkotikus į JAV plukdė mafijozai, nužudė ir ne vieną turistą. Bet miestas atgimė: senieji pastatai ne tik suremontuoti, bet ir spalvingau nudažyti, o vakarais apšviečiami įspūdingomis šviesomis, viską apsupa vakarėliai. Kartu esi ir tarpukaryje, ir labai šiuolaikiškame milžiniškame vakarėlyje.

Prasideda Majamio South Beach vakarėlis - veiksmas viename barų

Prasideda Majamio South Beach vakarėlis – veiksmas viename barų

Deja, kainos – ne kaip tarpukariu: jos vienos didžiausių JAV. Ir Majamis (ar ir visa Florida) savo turtus tėškia tau į akis, tarsi būtum ne Amerikoje. Kitur Amerikoje neatskirsi milijonieriaus nuo juodadarbio. O į Miami Beach tiems, kas kompleksuoja atsidūrę tarp turtingesnių, geriau ir nevažiuoti: jeigu nepatenki į turtingiausiųjų lietuvių sąrašus, greitai pasijusi vargšu.

Miami Beach viešbučiai. Tarpukariu - eiliniai, dabar be kelių šimtų dolerių čia kambario tikrai negausi

Miami Beach viešbučiai. Tarpukariu – eiliniai, dabar be kelių šimtų dolerių čia kambario tikrai negausi

Niekur kitur pasaulyje nemačiau tiek daug Ferrari, Lamborghini, Porsche, ką jau kalbėti apie Corvette ar Mustang – ištisi jų salonai vienas netoli kito! Kas neišgali nusipirkti, atostogoms Floridoje bent nuomojasi – eilinė Sixt nuomos agentūra Majamio oro uoste reklamuojasi: „Autonuoma, su kuria tu gali pasirodyti turtingas”. Ir iš tiesų Majamio oro uosto nuomojamų automobilių parkinge visokių „superautomobilių”, kabrioletų, kupė ir milžiniškų visureigių – ne ką mažiau, nei eilinių mašinų! O jau išvis nesinuomoti automobilio neikas nesumąstytų – Majamio oro uosto autonuomos pastatas prilygsta mažesnio oro uosto keleivių terminalui ir vien „Alamo” autonuoma, kur nuomojomės, turėjo septynis langelius. „Rinkitės bet kurį” – darbuotoja mojo į dešimčių automobilių eilę, vieną daugybės.

Eilinis Majamio automobilis

Eilinis Majamio automobilis

Miami Beach „gyvoje parodoje” ir kūnai, ir dizainerių kūryba: neamerikietiškai seksualūs merginų drabužėliai, apnuoginantys neamerikietiškai lieknas formas. Majamis – ir modelių sostinė, o jo senųjų viešbučių ir plačiųjų paplūdimių fone fotografų blykstės nuolat „gamina” naujas reklamas ir mados žurnalų viršelius. „Looking for teen talent” („Ieškome paauglių talentų”) – reklamos kviečia jaunimą į svajonę.

Merginos fotografuojasi Majamyje, Vinvudo rajone

Merginos fotografuojasi Majamyje, Vinvudo rajone

Majamis – Amerikos sostinė ir laisvoji Kuba

Majamis susideda iš dviejų dalių. Pašėlusio Miami Beach ilgojoje nerijoje ir kur kas paprastesnio „tikrojo Majamio”. Pastaraisiais metais ir jo centras išstypo dangoraižiais: kai Miami Beach nakvynė daugeliui neįperkama, žmonės apsistoja anapus (~5 km) ilgųjų tiltų ir į paplūdimį važiuoja iš Majamio centro. Taip darėme ir mes.

Majamio centras

Majamio centras

„Tikrasis Majamis” irgi sparčiai kyla, turtėja. Ko vertas vien Vynvudo sienų rajonas – dar prieš gerą dešimtmetį ten buvo autoservisai ir sandėliai, o dabar viskas ištapytą nuostabiais pasaulino garso grafitistų kūriniais, o viduje – vieni prabangiausių restoranų. Vieni pradėjo tradiciją, kaimynai nukopijavo.

Vynvudo sienos Majamyje. Grafičiai nuolat keičiami

Vynvudo sienos Majamyje. Grafičiai nuolat keičiami

Bet turtuoliai ir „auksinis jaunimas” „tikrame Majamyje” – tik lašas jūroje. Dauguma majamiečių vos kalba angliškai! Nes Majamis – svajonių miestas visiems Karibų gyventojams. O ypač kubiečiams, kurie čia plaukia sprukdami nuo komunistinio Kubos režimo ir jo sukelto skurdo. JAV politika tokia: jei tik kubietis paliečia Amerikos žemę – jam suteikiamas prieglobstis.

Viena iš superjachtų prie Majamio

Viena iš superjachtų prie Majamio

Jau 35% Majamio žmonių – kubiečiai, dar 35% – kiti ispanakalbiai. Iš viso 70%. Majamyje net nesijauti kaip JAV: nuo pat Majamio oro uosto viskas dviem kalbom. Ir dažnai su tavimi muziejuje ar oro uoste sveikinasi ispaniškai, o angliškai net nemoka! Net žmonės turistų aptarnavimo srityje. „Derecho, derecho, go” – bandė aiškinti kaip pastatyti automobilį apartamentų parkingo tarnautojas. Majamyje gyvenantis klientas, pasakojo, ten įsidarbinęs privalėjo išmokti ispaniškai. Majamiečiai mėgsta didžiuotis vadindami miestą „Amerikos žemyno sostine”: juk čia susiduria angliškoji (JAV) ir ispaniškoji (Lotynų) amerikos. Daugybės Lotynų Amerikos organizacijų, televizijų štabai yra Majamyje.

Lotyniškas restoranas Majamyje

Lotyniškas restoranas Majamyje

Stipriausia ta loyniška dvasia – Majamio kubiečių rajone, vadinamame Calle Ocho (aštunta gatvė). Ten supranti, kaip atrodytų Kuba, jei ne Fidelis Kastro! Lotyniška, spalvinga – bet tvarkinga, pilna visokių verslų nuo cigarų fabrikėlių iki hipsteriškų kubietiškų restoranėlių. Iš pradžių žodžiai „kubietiškas restoranas” kėlė šypseną – per visą kelionę į Kubą nevalgiau nieko skanaus. Bet, pasirodo, ir tai tikriausiai lėmė komunizmas ir deficitai, o ne prasta virtuvė: Majamyje, kur kubiečiai – laisvi, jie gamina skaniai.

Kubiečių rajone. Vienas jo simbolių - gaidys, kurie ten ganosi laisvai

Kubiečių rajone. Vienas jo simbolių – gaidys, kurie ten ganosi laisvai

Majamio kubiečių rajone ir „laisvi paminklai” Fidelio Kastro režimo aukoms, ir „laisvas muziejus” pasakojantis apie Majamio kubiečių bandymą 1961 m. susigrąžinti Kuboje valdžią. Jis kupinas pagiežos prezidentui Kenedžiui ir demokratams, kurie mėginimo neparėmė ir 2506-ąją kubiečių brigadą, išsilaipinusią Kubos Kiaulių įlankoje, Kastro nugalėjo. Nenuostabu, kad dabar kubiečiai balsuoja už respublikonus.

Mėginimo išvaduoti Kubą muziejuje. Rodomas įdomus filmas, o sienas puošia veteranų veidai: ir tų, kurie žuvo operacijos metu, ir tų, kurie dabar miršta: dar matėme senų veteranų, paprastai prisiekusių nekelti kojos į Kubą kol Kastro režimas nežlugo, bet kai operacijai jau 60 metų, greitai viskas taps tik istorija

Mėginimo išvaduoti Kubą muziejuje. Rodomas įdomus filmas, o sienas puošia veteranų veidai: ir tų, kurie žuvo operacijos metu, ir tų, kurie dabar miršta: dar matėme senų veteranų, paprastai prisiekusių nekelti kojos į Kubą kol Kastro režimas nežlugo, bet kai operacijai jau 60 metų, greitai viskas taps tik istorija

Antroji Majamio tautų mozaikos detalė – Mažasis Haitis, kur gyvena juodaodžiai imigrantai iš Haičio. Čia majamiečiai patarė mums nevažiuoti: nesaugu. Jei būtume buvę Amerikoje pirmą kartą, iš tiesų galėjo lengvai šokiruoti: šiukšlės, freskos „tabletė per dieną gali apsaugoti nuo ŽIV” ar agitacijos parduoti plaukus. Bet kai aš jau lankiau dešimtis šiaurinės JAV dalies getų (pvz. Detroito), Majamio Mažasis Haitis pasirodė net labai civilizuotas: yra gerų Haičio virtuvės restoranų, viename kurių nebrangiai ir skaniai suvalgiau haitietiško griot. Juk daugelyje getų yra tik neviltis, o vienintelė pramoga – narkotikai.

Freska ant Mažojo Haičio kultūrinio centro. Viduje, tiesa, nieko nebuvo

Freska ant Mažojo Haičio kultūrinio centro. Viduje, tiesa, nieko nebuvo

Už superprabangaus fasado Majamis gali būti net labai pigus. Išskyrus nakvynę. Greito maisto restoranai kaip visur ir… nemokamas viešasis transportas. Miami Trolley pseudosenoviniai autobusai ir Majamio centro Metromover traukinukas. Bilietų neturi – lipi ir važiuoji, dairydamasis į dangoraižius! Tik iš Majamio centro į Miami Beach taip nenukeliausi.

Nemokamas Majamio 'trolley' ir nemokamas Metromover ant tako viršuje

Nemokamas Majamio ‘trolley’ ir nemokamas Metromover ant tako viršuje

O ir iš paplūdimių brangiausias pats pietinis – kuo toliau į šiaurę, tuo jie pigesni, bet ir paprastesni. Apynuoges gražuoles keičia žydai ortodoksai su šlikėmis ir ilgom suknelėm. Dar viena tauta Majamio tautų mozaikoje, taip ir neištirpusi į „bendrą Amerikos kultūrą”. Ir gražų paminklą holokaustui jie ten pasistatė, nes, sakoma, Majamis vienu metu buvo vieta, kur bene daugiausiai pasaulyje gyveno holokaustą ištvėrusių žydų. ~1945 m. jie emigravo į Ameriką, o gyvenimo gale – į Floridą. Floridietiška svajonė.

Paminklas holokaustui Miami Beach - ranka kyla į viršų, ja bando kopti konclagerių kaliniai

Paminklas holokaustui Miami Beach – ranka kyla į viršų, ja bando kopti konclagerių kaliniai

Everglades – didžiausias pelkių nacionalinis parkas

Majamyje niekaip nepagalvotum, bet prieš 100-130 metų viskas ten buvo viena didelė pelkė. Ir ta pelkė Majamį tebesupa. Tai – Everglades nacionalinis parkas, visai kitoks, nei dauguma JAV. „Čia tikra Florida, o ne South Beach” – sakė vietinis.

Everglades pelkynai nuo Pa-Hay-Okee apžvalgos bokšto

Everglades pelkynai nuo Pa-Hay-Okee apžvalgos bokšto

Everglades nerasi kalnų ar kanjonų – visa Florida dar lygesnė už Lietuvą, aukščio rekordas – 105 metrai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, nebus ką žiūrėti: „lietuviški” miškeliai, pievos, tik karšta.

Everglades milžiniškas bagis, į kurį lipama specialiais laiptais - vienas ekskursijų po pelkes būdų

Everglades milžiniškas bagis, į kurį lipama specialiais laiptais – vienas ekskursijų po pelkes būdų

Bet tada pradeda rodytis paukščiai – įspūdingiausių spalvų, milžiniški. Ir aligatoriai. Jų Everglades gyvena apie du milijonus ir jie romūs – gali prieiti per žingsnį, beveik paliesti.

Aligatoriai prie Anhinga pasivaikščiojimo tako Evergleidse

Aligatoriai prie Anhinga pasivaikščiojimo tako Evergleidse

Tuos pelkynus (ar, kaip sako vietiniai, lėčiausią pasaulio upę) jau beveik šimtmetis galima tyrinėti įvairiausiais būdais. Įprastų pasivaikščiojimo takų daugiausiai ties įvažiavimu į parką iš Homestead miestelio, pvz. Anhinga Trail (mačiau gausiai aligatorių) ar Pa-Hay-Okee apžvalgos bokštas (su gražiu vaizdu į Everglades).

Paukščiai prie Anhinga Trail

Paukščiai prie Anhinga Trail

Alternatyvių pramogų geriausia ieškoti palei Tamiami trail kelią – patį pirmą, dar tarpukariu nutiestą per šias pelkes. Ten – galimybės praplaukti laivais su propeleriais (labiau kaip pramoga: greitis, vėjas, vaizdai) ar pravažiuoti bagiu (mūsų važiavimas buvo labiau kaip ekskursija: lėtai, bet su ilgu pasakojimu), ar autobusu nuo Shark Valley parko įėjimo. Toje aplinkoje vienas aukščio metras viską keičia: pelkynai virsta miškais. Lėkdamas su laivu per pelkyną ir važiuodamas mišku per bagį jaučiausi tarsi skirtingose šalyse.

Laive su propeleriu. Jo grimzlė labai menka, todėl gali plaukti net kur labai negilu. Jį, tarsi lėktuvą, stumia propeleris. Davė ausų kamštukus, nors garsas ne toks jau baisus

Laive su propeleriu. Jo grimzlė labai menka, todėl gali plaukti net kur labai negilu. Jį, tarsi lėktuvą, stumia propeleris. Davė ausų kamštukus, nors garsas ne toks jau baisus

Palei Tamiamio kelią pilna ir seminolų bei mikosukių kaimų. Floridos indėnus kolonistai sunaikino labai seniai (tik kažkoks akmenų ratas Majamio centre liko), bet apie XIX a., bėgdami nuo amerikiečių, į Floridą atsikėlė naujų indėnų ir, sumišę su pabėgusiais juodaisiais vergais, sukūrė naujas seminolų ir mikosukių gentis. Priešingai daugeliui JAV indėnų, šie – turtingi. Jiems priklauso gausybė kazino ir net pasaulinis „Hard Rock Cafe” tinklas. Prasigyveno iš turistų Tamiami kelyje, rodydami jiems savo amatus – ar, tiksliau, rodydami tai, ką turistai tikėjosi išvysti „pas indėnus”.

Mikosukių kaimo statulos. Yra neblogas muziejus. Tik mikosukių beveik nėra

Mikosukių kaimo statulos. Yra neblogas muziejus. Daugybė aligatorių narvų, kai kur jie – su kitais gyvūnais. Pavyzdžiui, parašyta tik ‘turtles’ – matyt, aligatoriai – savaime suprantama. Tik mikosukių beveik nėra

Dabar, tiesa, tos tradicinės „indėnų pramogos” atrodo keistai: visokie dirbtiniai totemai, pseudoindėniški namai ir, aišku, kiekviename kaime „privalomas” aligatorių zoosodas ir aligatorių imtynės kur demonstruojamas „aligatorių suvaldymo menas”. Mikosukių kaime juos „ganė” net ne indėnas: indėnai, atrodo, seniai ten tik vadovauja, o gentys tapo savotiškomis akcinėmis bendrovėmis: jų nariai tiesiog renka dividendus. Visai kitaip, nei Navahų krašte, kur dar klesti tikra už Lietuvą didesnė indėnų šalis…

O kažkada indėnai gyveno taip. Vaizdas nuo bagio kelio pro Everglades. Pastatėlis atkurtas, neautentiškas

O kažkada indėnai gyveno taip. Vaizdas nuo bagio kelio pro Everglades. Pastatėlis atkurtas, neautentiškas

Šiais laikais pramogos su gyvūnais, tikriausiai, kontraversiškos, tad „aligatorininkas” viską pateikinėjo kaip istorinę demonstraciją: „štai taip mikosukiai turistams prieš 100 metų rodydavo, kaip sugriebti aligatorių už žabtų”. Tada davė palaikyti aligatoriuką pačiam. Bet konkurencija didelė, žmonių skonis kitas – Mikosukių kaime buvom beveik vieninteliai turistai.

Kiekviename indėnų kaime ir kiekviename laivų su propeleriais 'uostelyje' į kainą įeina aligatoriuko palaikymas

Kiekviename indėnų kaime ir kiekviename laivų su propeleriais ‘uostelyje’ į kainą įeina aligatoriuko palaikymas. Jis buvo sausas ir šiltas, nes karšta

Keys archipelagas

Vienintelis Floridos kurortas, galintis lygiuotis su Majamiu – Ki Vestas (Key West). Nuvažiuoti į jį – iššūkis, jei nori tą pačią dieną grįžti į Majamį. 267 km atrodo nedaug (Amerikoje), bet tai ne magistralė, o unikalus Overseas Highway kelias, šokinėjantis ilgais siaurais tiltais nuo vienos Key salos prie kitos. Dar vienas tarpukario verslininkų šedevras.

Overseas Highway ten, kur jis jungia salas. Dešinėje matosi senasis tiltas, važiuojame per naująjį

Overseas Highway ten, kur jis jungia salas. Dešinėje matosi senasis tiltas, važiuojame per naująjį

Ir pakeliui yra daug ką žiūrėti. Coral Gables – žavus Majamio priemiestis, tarpukariu pastatytas tarsi senas Europos miestelis (vien jo viešbutis ko vertas). HoumstedeKoralų pilis, įkurta „braliuko” latvio Lydskalninio. Anas buvo tikras ekscentrikas: kalbama, jo šeima kovojo prieš carinę Rusiją, o dar ir mergina nesutiko tekėti. Movė iš Latvijos į Ameriką ir čia statė „pilį” (ar kažkokį bestogį meno kūrinį iš mirusių koralų) savo „nelaimingai meilei”. Gyveno imdamas pinigus iš turistų už „pilies” lankymą. Mirė dar 1951 m., bet turistai žavisi jo pilimi iki šiol – Billy Idol net dainą pagal ją sukūrė.

Latvio statytoje Koralų 'pilyje'

Latvio statytoje Koralų ‘pilyje’

Tuomet prasideda salos: toks ilgas amerikietiškas priemiestis su nedideliais namais ir savitarnos sandėlių eilėmis. Net automobilių, kemperių ir valčių „storage” (pastarosios kraunamos trimis aukštais). Daugybė floridiečių į valstiją atvyksta žiemoti, o karštas ir uodingas Floridos vasaras iškeičia į visai pakenčiamą klimatą šiaurėje. Vasarai jie nuomojasi ištisus sandėlius idant paliktų visus kitą žiemą praversiančius daiktus.

Anės paplūdimys palei Overseas Highway

Anės paplūdimys palei Overseas Highway

Tarpinės salos neįdomios, jei nežinai, ko ieškoti. Iš anksto pasidomėjus, ne visas įdomias vietas net spėjome aplankyti. Robio prieplauka (Islamorada), kuri reklamavosi galimybe šerti žuvis, bet kur kas smagiau buvo ten atplaukusi „jūrų karvė” lamatinas – net paliesti leidosi.

Vaikai glosto lamatiną Florida Keys Robio prieplaukoje. Jau radau jį ten, paskui jis neva buvo išplaukęs ir vėl grįžo. Nesunku atpažinti iš randų, kuriuos paliko turistinių laivų propeleriai...

Vaikai glosto lamatiną Florida Keys Robio prieplaukoje. Jau radau jį ten, paskui jis neva buvo išplaukęs ir vėl grįžo. Nesunku atpažinti iš randų, kuriuos paliko turistinių laivų propeleriai…

Anės paplūdimys (Islamorada) – toks idiliškas. Vėžlių ligoninė (Maratonas) – be galo amerikietiška: kažkoks gyvūnėlius mylintis motelio savininkas užleido motelio baseiną sužeistais vėžliais ir dabar net „vėžlių greitąsias” turi, skubančias jų gelbėti. Apsimoka: brangūs bilietai, aukos. Galima žiūrėti skeptiškai ar net juoktis iš į magnetinio rezonanso aparatus kišamų vėžlių (geriau jau Amerikoje gimti vėžliu nei Afrikoje žmogumi!). Na, bet juk niekas nieko neprievartauja: yra šeimininkai, sugebėję įrodyti, kad tai svarbu, ir gyvūnų mylėtojai, pasiryžę tam – o ne kam kitam – aukoti savo pinigus. Ir viskas sukasi, plečiasi. Amerika.

Vėžlių greitosios pagalbos prie vėžlių ligoninės. Jų ne viena - ir turbūt jos labiau tarnauja viešiesiems ryšiams, nes, kaip mums pasakojo, per mėnesį randamas tik vienas ar du gelbėjimo reikalingi vėžliai

Vėžlių greitosios pagalbos prie vėžlių ligoninės. Jų ne viena – ir turbūt jos labiau tarnauja viešiesiems ryšiams, nes, kaip mums pasakojo, per mėnesį randamas tik vienas ar du gelbėjimo reikalingi vėžliai

Tada Big Pine Key ir No Name Key salos, kur gyvena laukiniai vieni mažiausių pasaulio elnių (per 20 minučių „užvažiavimą” matėme penkis, šmirinėjančius tarp namų it šunys).

Key elniukas Big Pine Key

Key elniukas Big Pine Key

Ir visą ilgą kelią karūnuoja Ki Vestas. Jei Majamio paplūdimys atsiduoda tarpukario dvasia, tai Ki Vestas – prieškario, senųjų Amerikos pietų, su dviaukščiais rūmais, kurių atvirose verandose sėdėdavo ponios įmantriomis suknelėmis. Dabar ir Ki Vestas paskendęs brangiuose vakarėliuose, tik jų lankytojai – gerokai vyresni, nei Majamyje. Vietos sau randa ir gėjai su transvestitais, ir marškinėlių, idealizuojančių Donaldą Trampą, parduotuvės. Visa Florida tokia: pasidalinusi tarp kairiųjų demokratų ir dešiniųjų respublikonų, lemiama valstija dažnuose JAV prezidento rinkimuose.

Tradicinis pastatas su veranda Ki Veste

Tradicinis pastatas su tradicine veranda ir šiuolaikinėmis gėjų vėliavomis Ki Veste

Aišku, visas smagumas ten – vakarais, ir į Ki Vestą atvykome jau sutemus. Bet nakvynė ten – labai brangi. Grįžome į Majamį – jau po vidurnakčio. Per dieną ten ir atgal – įmanoma.

Freska Ki Veste

Freska Ki Veste

Orlandas – pasaulio pramogų parkų sostinė (Disney World)

Kai Floridoje lankiausi pirmą kartą, Majamį net praleidau. Nes daug įdomybių yra ir šiauriau. Orlandas garsėja kaip pasaulio pramogų parkų sostinė.

Garsiausias aišku Disnėjaus pasaulis (Disney World). Parkas čia per menkas žodis – tai Panevėžio miesto pramogų miestas, kuriame – keturi pramogų parkai, du vandens parkai, „miesto centras“ su parduotuvėmis ir restoranais ir gausybė viešbučių.

Disnėjaus pasaulyje

Disnėjaus pasaulyje. Įėjimas į Magic Kingdom

Į visus pramogų parkus bilietas perkamas visai dienai ir apima visas pramogas: atrakcionus, paradus ir šou, bei superfejerverkus vakare (bet neįeina restoranai ar paslaugos – maisto atsinešėme savo). Kainos – didžiulės, bet jokiu metu nesigailėjau tiek mokėjęs: Disnėjaus pasaulyje viskas tiesiog ištobulinta. Pastatai iš tikrų medžiagų ir kiekviena detalė nuo iškabos šrifto iki žibintų stulpų perteikia norimą dvasią (gal kokio Afrikos užkampio, gal Laukinių vakarų ar ateities – priklausomai nuo parko). Atrakcionai – ne šiaip atrakcionai, o tikri meno kūriniai, pasakojantys istoriją nuo to momento, kai stoji į eilę prie jų: viską atskleidžia spalvos, architektūra ir gausybė animatronų (realistiškų robotų). Viską sukūrė armijos „imažinierių“ – taip Disnėjus vadino savo atrakcionų kūrėjus („vaizduotės inžinieriai“). Senieji atrakcionai analizuojami tarsi šedevrai – apie juos rašomos knygos ir kuriami filmai. Ištisa „Karibų jūros piratų“ filmų serija pastatyta pagal… Disnėjaus atrakcioną.

Disnėjaus simbolis - pilis

Disnėjaus simbolis – pilis

Tuos atrakcionus amerikiečiai laiko tikru savo paveldu tarsi europiečiai Viduramžių pilis: vos pabando Disnėjus ką nors „sumoderninti“, tuoj kyla ažiotažas. „Tavo tėvelis važiavo šituo Space Mountain, kai jam buvo 12“ – nugirdau šeimos pašnekesį. Ir 80-mečius senelius marškinėliais „Disnėjaus fanatas“ mačiau. Ir girdėjau istorijas, kad tokie prašo po mirties išbarstyti jų pelenus Disnėjaus pasaulyje, ypač jo Siaubo kambaryje. Nes Disnėjaus pasaulis – tikrai ne vien vaikams: geras trečdalis ar pusė lankytojų buvo be vaikų. Disnėjus – vienas Amerikos kultūros pagrindų.

Fantazijų žemė (Fantasyland) Magic Kingdom

Fantazijų žemė (Fantasyland) Magic Kingdom

Svarbu ateiti į Disnėjaus parką prieš atidarymą, o išeiti po uždarymo – ir tai spėsi ne viską, bet bent jau pamatysi parke, kas įdomu. Na o ketinimus aplankyti per dieną kelis parkus pamirškite iš karto. Vienas parkas – viena diena. Tokiais tempais vien Disnėjaus pasaulyje reikėtų 4-6 dienų… Mes ėjome dvi dienas į du pagrindinius parkus:
*Magic Kingdom – klasikinis Disneilendas su visais herojais ir Volto Disnėjaus sumanymais.
*EPCOT – nuolatinė pasaulinė paroda su realistiškais įvairių šalių miestais bei pasaulio ateities vizijomis (labiau edukacinė, bet ir smagi).

EPCOT'as. Anapus ežero - Italijos zona

EPCOT’as. Anapus ežero – Italijos zona

Dar Disnėjaus pasaulyje yra:
*Animal Kingdom – pramogų parkas per brūkšnelį zoologijos sodas, bet kitoks.
*Disney Studios – Disnėjaus filmų tematika sukurtas parkas – neva studija, kur filmuojami Disnėjaus filmai.

XIX a. amerikietiška muzika Disneilende. Kaip ir viskas, ištobulinta iki maksimumo: nuo aktorių aprangos iki tikroviško puošnaus XIX a. teatro

XIX a. amerikietiška muzika Disneilende. Kaip ir viskas, ištobulinta iki maksimumo: nuo aktorių aprangos iki tikroviško puošnaus XIX a. teatro

Ir Disnėjus – tik Floridos parkų pradžia! Didžiausias konkurentas Universal Studios Orlande įkūrė du parkus. Disnėjus ir Universal kaunasi dėl herojų – tarkime, „Žvaigždžių karus“ nusigriebė Disnėjus, o Harį Poterį – „Universal“. „Universal“ parkai kiek baisesni, nei Disnėjaus, kur net man, ne baisių atrakcionų mėgėjui, nieko superbaisaus nebuvo.

Klasikinis It's a Small World atrakcionas. Kaip ir daugelyje Disnėjaus atrakcionų, čia lipi į valtį ir ji plaukia pro visokius vaizdus ir garsus

Klasikinis It’s a Small World atrakcionas. Kaip ir daugelyje Disnėjaus atrakcionų, čia lipi į valtį ir ji plaukia pro visokius vaizdus ir garsus

Dar yra Water World, vienas geriausių akvariumų. Ir ištisa eilė kitų parkų: važiuoji štai keliu į Orlandą, pasidairai – ir tai šen, tai ten apžvalgos ratai, milžiniški amerikietiški kalneliai: net keista, kaip visi randa savo klientą, kai šalia „grandų grandai“. Ko tik nėra: net Holy Land (Šventosios žemės) pramogų parkas Biblijos tematika! Na, Amerikos religingumu niekada neabejojau.

Eilinis atrakcionų parkas palei vieną greitkelių prie Orlando

Eilinis atrakcionų parkas palei vieną greitkelių prie Orlando

Aišku, mažesni parkai pigesni, ten nėra ir kito Disnėjaus ar Universal siaubo – supereilių. Jei ką Floridoje ir būtina planuotis iš anksto, tai apsilankymus šiuose parkuose, mat daug kas priklauso nuo savaitės bei paros meto, o taip pat specialių bilietų „be eilės“: jei strategiškai visko nesudėliosi, apsilankymas Orlando superparke gali virsti stovėjimo eilėse kankynių serija.

Eilėje prie Frozen atrakciono EPCOT praleidome apie valandą. Laimė, eilėse yra užsiėmimų, autentiškų vaizdų

Eilėje prie Frozen atrakciono EPCOT praleidome apie valandą. Laimė, eilėse yra užsiėmimų, autentiškų vaizdų

Florida – langas į Ameriką

Florida man buvo ir puiki galimybė pamatyti šiuolaikinės Amerikos kultūros pramogas. Kaip milijonai senelių iš visos Amerikos susirenka čia praleisti senatvės (Florida – seniausia amžiumi JAV valstija), o milijonai moksleivių ir studentų kasmet atvažiuoja prašėlti pavasario atostogas („Spring break“), taip ir visos geriausios sporto lygos, miuziklai, menas ir kita neišvengiamai atsiduria ir Floridoje.

NBA varžybose

NBA varžybose Orlande

Floridoje pirmąkart aplankiau NBA varžybas (Orlando „Magic“), Floridoje nuėjau ir į amerikiečių pamiltas NASCAR lenktynes. Deitona Byčo trasoje, netoli ten, kur jos ir atsirado, kaip alkoholio draudimo eros kontrabandininkų lenktynės paplūdimiu. Jei domina Amerikeitiškas futbolas, beisbolas, rodeo, profesionalios imtynės – viską rasi Floridoje.

Deitona Byčo trasoje, kur gimė NASCAR

Deitona Byčo trasoje, kur gimė NASCAR. Tai tik maža dalis ~160 000 žiūrovų trasos

Floridoje rasi ir vieną geriausių pasaulyje Salvadoro Dali muziejų (Sent Pitersberge) – kaip įprasta JAV, mecenatas kolekcionierius po mirties jam užrašė savo kolekciją, kurioje ne vien mažos drobės, bet ir monumentalūs siurrealisto darbai.

Floridoje – ir didžiausi pasaulyje kruiziniai uostai, iš kurių gali leistis į pažintį su Karibais.

Kruizinis laivas išplaukia iš Majamio

Kruizinis laivas išplaukia iš Majamio

O Amerikos kosmoso programa, galima sakyti, yra tik Floridoje – bent jau turistams. Ten yra Kanaveralo kyšulys, iš kur paleistos visos misijos į mėnulį ir Šatlai. Galima atvykti pažiūrėti paleidimo, bet, deja, jie reti ir man jokios datos netiko. Po Šatlų programos uždarymo daugelis svarbiausių paleidimų vyksta Baikonūre (Kazachijoje) ir Kanaveralo kyšulys pamažu virsta muziejumi. O ką veikti ten irgi yra visą dieną!

Niekur nemačiai tiek teisininkų reklamų, kiek Floridoje. Visokie 'Paslydimo advokatai' skatina padavinėti teisman kiekvieną, ką tik įmanoma, ir žada milijonus. Ši advokatė reklamuojasi prie motociklo su šūkiu 'Telaimina Dievas mūsų karius' - gal sužavės kokį seną veteraną ir pasamdys ją, ir paduos kartu į teismą kokią kavinę, kur veteranas paslydo

Niekur nemačiai tiek teisininkų reklamų, kiek Floridoje. Visokie ‘Paslydimo advokatai’ skatina padavinėti teisman kiekvieną, ką tik įmanoma, ir žada milijonus. Ši advokatė reklamuojasi prie motociklo su šūkiu ‘Telaimina Dievas mūsų karius’ – gal sužavės kokį seną veteraną ir pasamdys ją, ir paduos kartu į teismą kokią taksi kompaniją, kurios automobilis veždamas veteraną pateko į nežymią avariją bei šį išgąsdino, ir ta sutiks sumokėti kelis tūkstančius, nes teismas kainuotų brangiau, ir tuos tūkstančius pasidalins veteranas ir jo advokatas

Floridoje – ir Klirvoteris, pasaulinė scientologų bažnyčios sostinė su savo muziejėliu (bet ką ten rodo gali rasti internete).

Scientologai Klirvoteryje

Scientologai Klirvoteryje

Floridoje – ir seniausias JAV miestelis Sent Augustinas, įsteigtas dar 1565 m. ispanų tuo metu, kai anglai dar nelabai ir svajojo kolonizuosiantys Ameriką. Florida dar ilgai priklausė Ispanijai – iki XIX a. Visgi, tai buvo Ispanijos Imperijos užkampis ir man, europiečiui, Sent Augustinas didelio įspūdžio nepaliko: esame pripratę prie didesnių senų miestų.

Coral Gables tarpukario viešbutis prie Majamio. JAV įspūdingiausia ne 'senoji', o XX a. pradžios istorija: kai pastatai dar buvo statomi įspūdingi, o JAV jie buvo statomi didžiausi pasaulyje: visoje Europoje panašaus senumo panašaus dangoraižio nerasi

Coral Gables tarpukario viešbutis prie Majamio. JAV įspūdingiausia ne ‘senoji’, o XX a. pradžios istorija: kai pastatai dar buvo statomi įspūdingi, o JAV jie buvo statomi didžiausi pasaulyje: visoje Europoje panašaus senumo panašaus dangoraižio nerasi

Tačiau tame, kame JAV stipri, Florida turi stiprių kortų. Šėlstantys kurortai ir pramogų parkai, vienas įdomiausių gamtinių nacionalinių parkų ir gausybė kultūrų: tiek amerikinės populiariosios, tiek visokiausių imigrantų. Net lietuvių, kurie dar 1964 m. čia pasistatė savo klubą.

Floridos Sent Pitersbergo lietuvių klube

Floridos Sent Pitersbergo lietuvių klube

Tiesa, Florida – ir automobilių kamščių valstija, ir turi daugiausiai mokamų kelių. Kai visi taip skuba gyventi ir atostogauti Floridoje, infrastruktūra tiesiog nespėja.

Miami Beach naktį

Miami Beach naktį

Floridos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Floridą.

Floridos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Floridą.


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta. Tai taip pat kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas). Ten esu lankęsis kelis kartus, o vieną - pravažiavau nuosekliai nuomotu automobiliu ir parašiau išsamius aprašymus.

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais, dangoraižiais. Beveik kiekvieną kartą, atvykdamas į JAV, visų pirma patekau į šį regioną ir sukūriau kelionių vadovus po jį. Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė
Niujorkas - 4 dienų maršrutas kelionei
Vašingtonas - 4 dienų maršrutas kelionei
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu

Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po JAV salas

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!

Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!

| 0 komentarų

Niagaros kriokliai! Visas pasaulis juos žino, bet tik ten buvusieji supranta, ko ten tikėtis.

Nuo kitų didžiųjų pasaulio krioklių Niagara smarkiai skiriasi. Niagara virsta ne gamtoje, bet vidury miesto. Niagarą galima patirti visokeriopai: plaukti po kriokliu, eiti į tunelį anapus krioklių, stebėti šviesų šou ant krioklio keterų, skristi lynų keltuvais, gėrėtis fejerverkais – ir čia tik mažytė dalis visų pramogų. Lankiausi ten ne kartą ir dar ne viską išbandžiau.

Be to, Niagara viena pirmųjų pasaulyje turistinių vietų apskritai: jau 150 metų turistai ten masiškai keliauja! Tad Niagaros krioklių kurortai turi ir savo didžią istoriją. Gamta ir istorija Niagaroje susipynusi kaip niekur.

Niagaros krioklių (Pasagos krioklio) atvirukinis vaizdas

Niagaros krioklių (Pasagos krioklio) atvirukinis vaizdas

Kodėl Niagaros kriokliai populiariausi pasaulyje?

Pagrindinis Niagaros krioklys, vadinamas Pasagos kriokliu arba Kanados kriokliu – tai galingo balto vandens siena aukščio sulig Vilniaus bažnyčių bokštais (56 metrai) ir beveik kilometro pločio (790 metrų).

Be jo, netoliese dar yra mažesnis Amerikos krioklys (30 m aukščio, 320 m pločio).

Ryte virš pasagos krioklio kylantys purslai

Ryte virš pasagos krioklio kylantys purslai (dešinėje) ir Amerikos krioklys (kairėje)

Aišku, jei kas skaitė Gineso rekordų knygą, gali klausti “Ką, tik tiek?” – juk aukščiausias pasaulio krioklys yra 979 metrų aukščio (Anchelis, Venesuela), o plačiausias – 10 km pločio (Khonė, Laosas)! Bet, reikalas tas, kad aukščiausi pasaulio kriokliai, palyginus su Niagara – tarsi menkos vandens srovelės, o plačiausi – žemi it kokie upės slenksčiai.

Niagaros vandens siena naktį. Apačios nesimato

Niagaros vandens siena naktį. Apačios nesimato

Vos keli kriokliai, kaip Niagara, turi ir žymų aukštį, ir žymų plotį. Kiti panašūs kriokliai – kaip Igvasu Pietų Amerikoje ar Viktorija Afrikoje – yra toli nuo visko, nesaugiuose kraštuose. Tik pastaraisiais dešimtmečiais turizmas pakilo ir atpigo pakankamai, kad daugiau žmonių ten keliautų.

Tuo tarpu Niagaros vieta kelionei – ideali. Per dieną gali atvažiuoti iš didžiausių Amerikos miestų: Niujorko, Čikagos, Detroito, Toronto, Klivlando… Dar XIX a., atsiradus traukiniams, didmiesčių amerikiečiai plūdo pažiūrėti savojo gamtos stebuklo. Aišku, tada žmonės dar nekeliaudavo kasmet, todėl į Niagarą dažniausiai važiuodavo medaus mėnesiui. Niagara Folso miestas iki šiol tituluojasi “Medaus mėnesių sostine”, nors šiais laikais reta Amerikos nuotaka besižavėtų medaus mėnesiu taip arti namų.

Plaukimas laivu po Niagaros kriokliais - viena daugybė tebesitęsiančių bent 100 metų senumo pramogų

Plaukimas laivu po Niagaros kriokliais – viena daugybė tebesitęsiančių bent 100 metų senumo pramogų

Bet atstumas nuo Amerikos didmiesčių padeda ir toliau: juk į Niujorką, į Čikagą paprasčiausia ir pigiausia atskristi iš viso pasaulio (ir iš Lietuvos). Ir tas pačias pramogas, kuriomis džiaugdavosi 1920 m. jaunavedžiai, dabar išbando šimtai tūkstančių kinų, indų, europiečių, lotynų amerikiečių…

Niagara neblėsta. Niagarą kasmet aplanko 30 milijonų turistų, kai Igvasu – 2 milijonai, o Viktorijos krioklius – 1 milijonas.

Turistai su pončais laukia savo eilės plaukti laivu po Niagaros kriokliu

Turistai su pončais laukia savo eilės plaukti laivu po Niagaros kriokliu

Niagaros krioklių pramogos

Kelionė prie daugelio pasaulio krioklių panaši. Apogėjus – žvilgsnis į krioklius. Man patinka krentantį vandenį stebėti ilgai, bet net ir taip vis tiek praleidus ilgiau valandos prie vieno krioklio norisi eiti toliau. Svarbi kelionių prie krioklių dalis būna žygis prie krioklių: bet Niagaroje nėra net to, juk kriokliai yra mieste.

Amerikos krioklys. Virš jo - Niagara Folso miestas (JAV)

Amerikos krioklys. Virš jo – Niagara Folso miestas (JAV)

Tad kaip užimti visus jaunavedžius ir kitus turistus ne valandą, o savaitgalį, savaitę? Apsukrūs ~1900 m. verslininkai sugalvojo daugybę būdų. Daugelis jų šiandien būtų tikrai neįmanomi: gamtosaugininkai neleistų išgręžti už krioklio tunelių, tiesti netoliese lynų keltuvų. Bet, kadangi visa tai pastatyta prieš 100 metų ir daugiau, viskas išliko: ir todėl Niagarą galima patirti įvairiau, nei vien “gamtinius” krioklius.

Nusileidimas arčiau krioklių nei tikėtumeis Cave of the Winds liftu, tuneliais ir galiausiai metaliniais takeliais (JAV pusė)

Nusileidimas arčiau krioklių nei tikėtumeis Cave of the Winds liftu, tuneliais ir galiausiai metaliniais takeliais (JAV pusė)

Niagaros kriokliai yra ant JAV ir Kanados sienos. Pramogų yra abiejose pusėse. Abiejose pusėse galima nusipirkti pasą, įgalinantį aplankyti visas pagrindines krioklio pramogas (Kanadoje – “Niagara Falls Adventure Pass”, JAV – “Niagara Falls Discovery Pass”). Kainos tikrai nesikandžioja, atsižvelgiant į tai, ką už tai gauni: tokiose brangiose šalyse tikėjausi brangiau. Iš tikro viskas net pigiau, nei Brazilijos Igvasu.

Amerikos kriokliai žvelgiant iš paupio promenados

Abi valstybes jungiantis tiltas žvelgiant iš Kanados. Pagrindines lankytinas vietas abiejose pusėse aplankyti gali, net sieną pereiti ir pėsčias – ir dar nuo tilto pasigėrėti gražiu krioklių vaizdu. Nuo gražiausio vaizdo Kanadoje iki gražiausio vaizdo JAV – ~3 km ėjimo

Tiek JAV, tiek Kanadoje žymiausia Niagaros krioklio pramoga – plaukimas po kriokliu laivu (Maid of the Mist ir pan.). Iš tikro ne po, o prie krioklio: bet vandens purslų ten tiek, kad pranoksta liūtį, viskas balta, šlapia, žmonės klykia. Tikrai nepakartojama patirtis, o jei vandens bus per daug, visada gali slėptis laivo viduje. Esu taip plaukęs ir po Igvasu kriokliais – ten laivelis mažesnis, viskas atvira, vienu metu net buvo toks jausmas, kad skęstu. Niagaros pramogos daug labiau “draugiškos šeimai” (vaikams, seneliams, neįgaliems…).

Laivas prie pasagos krioklių

Laivas prie pasagos krioklių

Kitos pramogos Kanadoje, įeinančios į Kanados pasą (nuo, mano nuomone, įdomiausių):
Kelionė anapus krioklio (Journey Behind the Falls). Dar 1889 m. pirmąsyk išgręžtais tuneliais užeini anapus baltosios vandens sienos, stebi, kaip vėjas įpučia vandenį į tavo menką siaurą tunelį. Kadaise gidai tais tuneliais vesdavo su žibalinėm lempom, dabar viskas apšviesta, ir celofaniniai lietpalčiai, kaip ir daugelyje Niagaros pramogų, įeina į kainą.

Žvilgsnis į Niagarą iš anapus. Karts nuo karto vėjas įpučia vandenį gilyn.

Žvilgsnis į Niagarą iš anapus. Karts nuo karto vėjas įpučia vandenį gilyn.

Baltojo vandens pasivaikščiojimas (Whitewater walk). 300 m takelis palei Niagaros upę žemiau krioklių, kur teka balti vandenys tokie tūžmingi, kad vos keliems žmonėms pavyko perplaukti, o bangų upėje aukštis skaičiuojamas metrais. Pačių krioklių nesimato.

Baltojo vandens pasivaikščiojimo take

Baltojo vandens pasivaikščiojimo take

Sūkurio aeromašina (Whirlpool Aero Car; įeina tik į brangesnį Kanados paso variantą). Senovinis (1916 m.) lynų keltuvas virš gražaus Niagaros upės vingio žemiau krioklių, pilno sūkurėlių. Pačių krioklių nesimato.

Sūkurio aeromašina

Sūkurio aeromašina

Niagaros įtūžis (Niagara’s Fury). Filmas apie Niagaros krioklį su visokiausiais efektais (ir vandeniu). Jei perkate “Adventure Pass”, verta užsukti, bet šiaip kiek nuvylė: kai tikra Niagara alma vos anapus išėjimo, sunku pranokti.

Koks 3D kinas galėtų prilygti tikro krioklio aptaškymui? Nuotrauka daryta laive, plukdančiame po kriokliu

Koks 3D kinas galėtų prilygti tikro krioklio aptaškymui? Nuotrauka daryta laive, plukdančiame po kriokliu

Kitos pramogos JAV, įeinančios į JAV pasą:
Vėjų ola (Cave of the Winds). Galimybė prieiti labai arti Amerikos krioklių – ten, kur rimtai taško. “Šlapiausias vietas” norint galima apeiti. Pirmąkart šie priėjimai įrengti dar 1841 m. ir tada dar būdavo galima nusileisti į olą, garsėjusią milžiniškais vėjais – bet ją 1954 m. sunaikino pati gamta. Tad vėjų oloje olos neliko. Užtat atsirado minimuziejus, pasakojantis Niagaros istoriją.
Dar įeina keli muziejai ir filmas – aš pirkau tik Kanados pasą, tad pastarųjų nelankiau.

Uragano denis Vėjų oloje (Cave of the Winds) - vieta, kur Niagaros krioklys tave aptaško labiausiai tarp visų krioklio pramogų. Čia faktiškai gauni krioklio dušą ir vėją.

Uragano denis Vėjų oloje (Cave of the Winds) – vieta, kur Niagaros krioklys tave aptaško labiausiai tarp visų krioklio pramogų. Čia faktiškai gauni krioklio dušą ir vėją.

Jei norite pamatyti svarbiausias Niagaros krioklių pramogas įdomiai, rekomenduoju pažiūrėti filmą “Niagara” su Merlin Monro. Herojai ten išmėgina viską. Taip, filmas 1953 m. Bet net nuostabu, kaip niekas nuo tada nepasikeitė – tik didesni viešbučiai užaugo. Kai pagalvoji, 1953 metais kokio Dubajaus išvis iš esmės nebuvo, daugelio kurortų ir nacionalinių parkų nebuvo, Igvasu ar Viktorijos kriokliai atrodė nepasiekiama svajonė ir menkai kam žinomi, o Niagaroje tokie patys masiniai turistai darė lygiai tą patį, ką tu darai dabar. Ir net 1918 m., kai Lietuva tapo nepriklausoma, darė tą patį… Niagara viena retų nereliginių vietų, kur ir pats turizmas yra įdomi istorija.

Ant šių Cave of the Winds metalinių takelių vyko vienas įstabiausių filmo 'Niagara' susidūrimų tarp 'Gėrio' ir 'Blogio'(?)

Ant šių Cave of the Winds metalinių takelių vyko vienas įstabiausių filmo ‘Niagara’ susidūrimų tarp ‘Gėrio’ ir ‘Blogio'(?)

Vaizdai į Niagaros krioklius: nuo nemokamų iki brangiausių

Tam, kad tiesiog pamatytumėte Niagaros krioklius, nieko pirkti išvis nereikia. Visos krantinės nemokamos. Įspūdingesnis vaizdas nuo Kanados pusės krantinės, nes ten matai krioklius iš priekio. Ta krantinė iš esmės yra mieste.

Turistai žavisi Pasagos kriokliu nuo promenados Kanadoje

Turistai žavisi Pasagos kriokliu nuo promenados Kanadoje

Amerikos pusės krantinė įdomiausia Ožio saloje (Goat Island), plytinčios tarp abiejų Niagaros krioklių. Kadaise ten irgi buvo miestas, netgi fabrikai, naudoję krioklių vandenį pramonei – bet ~1887 m. grąžino gamtai, padarė parku. Tiesa, iš jo krioklius tegali stebėti iš šono (gražiausias vaizdas nuo Terrapin Point).

Kriokliai iš Amerikos pusės, Ožio salos

Kriokliai iš Amerikos pusės, Ožio salos

Tiek JAV, tiek Kanados promenadose ne tik išvysti krioklius, bet ir esi aptaškomas.

Pinigus, kuriuos kitur sumokėtumėte už Nacionalinio parko ar priėjimo prie krioklių bilietą, Niagaroje verta skirti viešbučiui su vaizdu į krioklį. Kanados pusėje yra gausybė viešbučių, kur nuostabi krioklio panorama atsiveria tiesiog pro kambario langą. Nepakartojama sėdint prie palangės iš aukštai stebėti krioklius. Kas vakarą jie nušviečiami galingais žibintais (tas apšvietimas, beje, irgi sukurtas dar 1925 m.), spalvos mainosi, keičiasi. Vasaromis ir pavasario-rudens savaitgaliais vakarais dar stebina ir fejerverkai. Smagu, kai krioklys – paskutinis vaizdas prieš užmiegant ir pirmas vaizdas prabudus.

Apšviesti kriokliai pro mūsų viešbučio langą

Apšviesti kriokliai pro mūsų viešbučio (The Oakes) langą

Jei apsistoji pigesniuose moteliuose atokiau krioklių, vis tiek bus būdu pažvelgti į krioklius iš aukščiau (aišku, mokamai) – yra restoranai viešbučių viršutiniuose aukštuose ir net specialiuose bokštuose (aukščiausias – Skylon Tower), o dangų virš krioklių nuolat raižo apžvalginiai sraigtasparniai.

Niagaros upė žvelgiant iš Amerikos su Skylon Tower

Niagaros upė žvelgiant iš Amerikos su Skylon Tower

Ne sezono metu viešbučiai pigesni, bet Niagaros kriokliai viena retų vietų, kur ne sezonu ir įspūdis bus ne tas. Mat dalis Niagaros krioklio vandenų yra nukreipta į hidroelektrinę. JAV ir Kanada sutarė, kad turizmo sezono metu dieną bus “vagiama” mažiau krioklio vandens. Lapkričio-kovo mėnesiais kriokliui paliekama 1400 kubinių metrų per sekundę (5 Nemunai ties Kaunu), o turistinio sezono metu – 2800 kubinių metrų į sekundę (10 Nemunų). Dienos metu: bet nakties metu gal ir gerai, kad purslų stulpas sumažėja, geriau matosi apšvietimas.

Nakčiai apšviestas Niagaros krioklys

Nakčiai apšviestas Niagaros krioklys

JAV Niagara Folsas: desperatiškas getas su lietuviška istorija

Ir Kanada, ir JAV turi po kurortą iš savosios Niagaros krioklių pusės, priimantį turistus. Abudu miestai taip ir vadinasi – Niagara Falls (lietuviškai Niagara Folsas).

Kadaise JAV Niagara Folsas buvo pagrindinis Niagaros krioklių kurortas. 1960 m. (eroje, kai sukurtas filmas “Niagara”), jame gyveno 102 000 žmonių – kaip Panevėžyje. Be turizmo, svarbi buvo ir pramonė: krioklių vanduo sukdavo visokiausias mašinas.

Niagaros krioklių vandenį 'skolindavęsi' fabrikai ~1900 metus

Niagaros krioklių vandenį ‘skolindavęsi’ fabrikai ~1900 metus

Deja, Niagara Folso istorija – viena liūdniausių Amerikos žemyne. Pramonė pamažu nyko: iškelta į kitas šalis ar valstijas, juk dabar krioklių pagamintą elektrą laidais gali persiųsti bet kur. Išsikėlė ir žmonės. Išaugo nusikalstamumas. Miestas virto vadinamu “getu”. Dabar kai kurie panašūs miestai JAV atgimsta, bet Niagara Folsui tas negresia. Mat ~1964 m. miestas padarė vieną idiotiškiausių sprendimų JAV urbanistikos istorijoje: išgriovė senamiestį (Old Falls St. apylinkė) ir pakeitė nykiais pastatais, aikštėmis. Atseit turėjo viskas būti gražu, modernu, smagu turistams: išėjo priešingai. Niagara Folso centras nejaukus, nebeturi jokio “šarmo”: kažkokie parkingai, laukymės, neišnuomoti betoniniai turgūs kur būta gražių pastatų, ir vienas eilinis nykus daugiaaukštis kazino. Tik keli pavieniai įdomesni pastatai likę, o istorijos žiupsnelius gali rasti nebent toliau centro (pvz. Main St). Bet ir ten daug kas apleista, langai užkalti.

Vos du Niagara Folso centre išlikę seni gražūs pastatai. Ir dešinys jų apleistas.

Vos du Niagara Folso centre išlikę seni gražūs pastatai. Ir dešinys jų apleistas.

Viena įdomiausių vietų JAV Niagara Folse lietuviams – Niagara Folso lietuvių bažnyčia, kurią dar 1925 m. pasistatė fabrikuose dirbę lietuviai. Ji – parduota anglikonams, į pamaldas teateina du žmonės, rajonas nesaugus. Bet nuo pat 1925 m. išlikę lietuviški užrašai ir Vytis frontone. Įdomu matyti šimto metų senumo Vytį iškaltą 2 kilometrai nuo garsiųjų Niagaros krioklių – dar vienas priminimas, kad miestas su didžia istorija, ir dalis jos – netgi lietuviška. Tiksli bažnyčios vieta – “Tikslas – Amerika” žemėlapyje (priartinkite).

Vytis Niagara Folso lietuvių bažnyčios frontone

Vytis Niagara Folso lietuvių bažnyčios frontone

Tik istorija. Dabar JAV Niagara Folse gyventojų – jau tik 50000, mažiau Alytaus. Lietuvių irgi nesutiksi, nebent turistus, o jie laikosi prie pačių krioklių ir daugelis, apsistoję Kanadoje, tik ateina į JAV pažiūrėti Vėjų olos bei sugrįžta per tiltą. Greta 30 mln. žmonių kasmet pritraukiančių krioklių JAV pusėje net lankytinų vietų nepavyksta sukurti: štai ant Narsuolių muziejaus, pasakojančio istorijas visų tų, kurie per Niagaros krioklius ėjo lynais, plaukė statinėmis ir darė dar visokius sunkiai suvokiamus triukus (tai buvo tikra XIX a. mada), kabėjo iškaba “Parduodama”. Atrodo, muziejus “padėjo galvą” kaip ir daug tų narsuolių. “Tripadvisor” dar 2013 m. komentaruose irgi rašoma, kad muziejus uždarytas, parduodamas. Atrodo, nieks nė pastato pirkti nenori.

Pastatas kairėje - apleistas

Pastatas kairėje – apleistas

Kanados Niagaros kurortas: linksmas miestas-lunaparkas

Kol JAV Niagara Folsas nyko, kanadietiškasis plėtėsi. ~1960 m. jame gyveno tik 22000 žmonių (tokia Plungė): filme “Niagara” dar rodoma, kad priešais Niagaros krioklį stovi kempingas su nameliais. Šiandien ten stūkso viešbučiai-dangoraižiai su vaizdais į krioklius iš numerių, o mieste gyventojų – jau 88000 (beveik Panevėžys). Abu kurortai “susikeitė vietomis”.

Kanados Niagara Folsas turi du centrus. Naujesnis yra Fallsview – aukštų viešbučių linija priešais Pasagos (Kanados) krioklius: ten geriausia vieta apsistoti, yra variantų pavalgyti, apsipirkti.

Fallsview viešbučiai Kanadoje žvelgiant nuo Terrapin Point JAV

Fallsview viešbučiai Kanadoje žvelgiant nuo Terrapin Point JAV

Antrasis centras – Cliffton Hill yra tarsi vienas didelis lunaparkas. Jei kriokliai pabostų (pvz. vaikams), ten rasi kone “pusę Disneilendo” įvairiausių pramogų, o naktį Cliffton Hill žiba tarsi Las Vegasas.

Cliffton Hill šviesos

Cliffton Hill šviesos

Cliffton Hill (apačia priešais mažesniuosius, Amerikos, krioklius) – siaubo kambariai, vaškinių figūrų muziejai, atrakcionai, žaidimų automatai, 3D kinai, pramoginiai muziejai (Gineso rekordų, Riplio keistenybių), apžvalgos ratas ir t.t. Yra ir Cliffton Hill pasas, tiesa, perkant jį, galėsi patekti tik į nedaug pramogų. Tikriausiai orientuota į tuos, kurie dešimtosioms vestuvių metinėms grįžta ten, kur šventė medaus mėnesį. Jau su vaikais… Mažai Amerikoje vietų, kur viename rajone būtų šitiek pramogų visai šeimai.

Riplio keistenybių muziejus Cliffton Hill. Čia sudėtos visokių keistenybių nuotraukos ir aprašai: vienarankių beisbolininkų komanda ir pan. Aišku, Riplis pirmąjį muziejų įkūrė 1933 m. Jei sunku suprasti, kaip šiais interneto laikais ten dar kas nors eina, dera pažvelgti į pastatą: koks vaikas neprašytų savo tėvų ten jį nuvesti?

Riplio keistenybių muziejus Cliffton Hill. Čia sudėtos visokių keistenybių nuotraukos ir aprašai: vienarankių beisbolininkų komanda ir pan. Aišku, Riplis pirmąjį muziejų įkūrė 1933 m. Jei sunku suprasti, kaip šiais interneto laikais ten dar kas nors eina, dera pažvelgti į pastatą: koks vaikas neprašytų savo tėvų ten jį nuvesti?

Parkavimas Niagara Folse yra brangus (įskaitant prie viešbučių), bet daugelyje parkingų moki už išvažiavimą: tai yra, jei atvažiuosi ir paliksi automobilį kelioms dienoms, mokėsi tik kartą. Po miestą tada gali vaikščioti arba važinėti Wego autobusais, kurių 2 parų bilietas įeina į Niagara Falls Adventure Pass.

Jei Kanados pusėje vežioja prasti autobusai, JAV pusėje turistams paleisti tokie neva šimto metų traukinukai

Jei Kanados pusėje vežioja prasti autobusai, JAV pusėje turistams paleisti tokie neva šimto metų traukinukai

Niagaros kriokliai – ir kelionė į save

Niagaros upė atrodo milžiniška, bet ji stebėtinai trumpa – vos 58 kilometrai. Tiesiog, ji jungia du milžiniškus ežerus – Erio ir Ontarijo – ir todėl ja plūsta šitokia vandens galybė.

Ties baltojo vandens pasivaikščiojimu Niagaros upė gerokai susiaurėja, todėl ten šitoks tūžmingas vandens greitis

Ties baltojo vandens pasivaikščiojimu Niagaros upė gerokai susiaurėja, todėl ten šitoks tūžmingas vandens greitis

Niagaros kriokliai yra maždaug ties upės viduriu ir bėgant metams slenka į pietus, palikdami slėnį (kasmet po kelis centimetrus). Lankytinų vietų yra visur palei šią upę. Daug visokių fortų, įtvirtinimų: juk Kanadą valdžiusi Britanija ir JAV dažnai nesutardavo. Golfo laukai, drugelių parkas. Yra milžiniškos hidroelektrinės, verčiančios krioklių vandenį elektra. Ne šiaip sau hidroelektrinės, o pačios pirmosios pasaulyje, iš kurių elektra buvo siunčiama didesniu atstumu laidais, užuot panaudojus čia pat. “Prisimink: pasaulis pasikeitė čia” – pompastiškai skelbė filmukas Cave of the Winds muziejuje.

Niagaros hidroelektrinė

Niagaros hidroelektrinė

O šiauriniame Kanados kelio palei upę gale – Niagara on the Lake miestelis, vienas seniausių Kanadoje. Kai tik kam Amerikoje pasakydavau, kad važiuosiu prie Niagaros krioklių, būtinai patardavo aplankyti ir Niagara on the Lake. Išties, miestelis gražus, tikra JAV Niagara Folso priešingybė: turtingas, pilnas turistų, prabangių restoranėlių ir parduotuvių puikiai išsilaikiusiuose senuose (kai kurie dar XVIII a.) pastatuose, kurių čia niekas nesugalvotų griauti (dabar, vietinis pasakojo, viską supirko kinai).

Prabangus pasivažinėjimas senovine karieta Niagara on the Lake

Prabangus pasivažinėjimas senovine karieta Niagara on the Lake

Bet visgi aš iš Europos, ir senais pastatais taip paprastai nenustebinsi. Ech, kaip smarkiai gebėjimą žavėtis lankytinomis vietomis keičia asmeninė patirtis: kas amerikiečiui “neįtikėtinai senas, gražus, unikalus, tvarkingas miestelis”, Europoje būtų gana eilinė gyvenvietė. Užtat mane, pavyzdžiui, žavi, kiek Amerikoje miestuose yra gyvūnų: voverės, kiškiai, net stirnos ateina, žmonių nebijo. Ir Niagara on the Falls matėme. Žavi visi Amerikos greito maisto tinklai: tokie įvairūs, ištobulinti. Amerikiečiai to nė nepastebi: įprasta.

Amerikiečių fortas žvelgiant iš Niagara on the Lake

Amerikiečių fortas žvelgiant iš Niagara on the Lake. Įdomu, bet toli iki Europos pilių

Ir Niagaros krioklius skirtingais gyvenimo etapais regėjau skirtingomis akimis. Kai pirmą kartą ten keliavau 1998 m., mačiau visų pirma patį krioklį, dar – Cliffton Hill šviesas ir garsus (Lietuvoje to nebuvo!). Sugrįžęs 2019 m., pirmąkart supratau vietovės istorijos didybę ir reikšmę, visą krioklių įvairovę.

Galingi apšvietimo stulpai, nukreipti į krioklius, sukuria Niagaros krioklių promenadoje vaiduoklišką atmosferą

Galingi apšvietimo stulpai, nukreipti į krioklius, sukuria Niagaros krioklių promenadoje vaiduoklišką atmosferą. Taip yra todėl, kad jie apšviečia nuo krioklio atskriejančius purslus, kurie tarsi lengvas lietus tenai nuolat tvyro.

Kriokliai nepasikeitė. Net jų kurortai, pramogos nepasikeitė. Pasikeičiau aš ir pasikeitė Lietuva.

1998 m., tarkime, nebuvo pinigų jokioms krioklio pramogoms, viskas atrodė šitaip brangu. Nakvojome motelyje kažkur už miesto ir tik atvažiavome pasižiūrėti į krioklį nuo promenados (automobiliu, skolintu iš JAV gyvenančio tėvų pažįstamo). Jau vien žvilgtelėti į Niagaros krioklį tada lietuviui buvo “kažkas nesuvokiamo”, prieinama tik Amerikoje turintiems draugų ar giminių. Tai buvo pirmoji mano tolima kelionė ir dar 6 metus paskui nekeliavau toli.

Tipinis motelis toliau nuo krioklių

Tipinis motelis toliau nuo krioklių

O 2019 m. jau nakvojau viešbutyje su vaizdu į Niagaros krioklį, pirkau Adventure pass – ir tai neatrodė kažkoks superišlaidavimas lyginant su vidutine Lietuvos alga ar mano pajamom. Tikrai gali sau leisti atvykęs į šitokią vietą. Šimtai tūkstančių lietuvių kasmet keliauja panašiai.

Dirbau kompiuteriu, o akis pailsinti nukreipdavau į krioklį

Dirbau kompiuteriu, o akis pailsinti nukreipdavau į krioklį

Kartais manęs žmonės klausia, “Ką darysi, kai viską, kas įdomu, pasaulyje būsi matęs?”. Tada galiu prisiminti Niagaros krioklius. Grįžęs ten pat po 20 metų viską atrandi naujai. Ir tam net nereikia kokio Dubajaus, kur po 20 metų viskas ir bus nauja. Tam pakanka ir Niagaros krioklių – vietos, kuri keičiasi lėčiau, nei žmonių kartos.

Kiek įsimylėjėlių kartų čia darė tą patį, ką mes?

Kiek įsimylėjėlių kartų čia darė tą patį, ką mes?


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta. Tai taip pat kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas). Ten esu lankęsis kelis kartus, o vieną - pravažiavau nuosekliai nuomotu automobiliu ir parašiau išsamius aprašymus.

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais, dangoraižiais. Beveik kiekvieną kartą, atvykdamas į JAV, visų pirma patekau į šį regioną ir sukūriau kelionių vadovus po jį. Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė
Niujorkas - 4 dienų maršrutas kelionei
Vašingtonas - 4 dienų maršrutas kelionei
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu

Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po JAV salas

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,