Šiaurės Amerika – kelionių vadovai

Didžioji Meksikos dalis – šiaurės Meksika – beveik nelankoma keliautojų. Kiekvienas kelias, kiekvienas pakelės miestelis alsuoja baisiomis istorijomis apie kartelių žiaurumus. ir tik nelegalai link išsvajotų JAV čia žygiuoja voromis.

Tačiau gamtos grožybės čia prilygsta JAV gamtos stebuklams. Yra net kanjonas, didesnis už Didįjį kanjoną…

Automobiliu apsukome šiaurės Meksiką, nuo sostinės Meksiko beveik iki JAV sienos ir atgal – ir to sauso, dykumėto krašto dvasią sudėjau į šį straipsnį.

Nuo turistų minių – į mirusiųjų šalį

Išvažiavus iš sostinės Meksiko į šiaurę, peizažas ir atmosfera greitai persimainė. Iš pradžių dar laukė garsusis Teotihuakanas, tūkstantmečių paslaptingų piramidžių miestas – paskutinė vieta, kur „skendome žmonių jūrose“, nors ir tai tik dieną, užplūdus iš sostinės vienadieniams turistiniams autobusams.

Dar už 110 km Tuloje garsiųjų grėsmingų toltekų civilizacijos skulptūrų papėdėse jau kartais pasilikdavom visai vieni.

Dar už 200 km – San Migelis de Aljendė ir Gvanachuatas, paskutiniai turizmo „avanpostai“ prieš Meksikos laukinius vakarus. Jaukus An Migelio senamiestis jau dešimtmečius pavergia JAV senjorų širdis: čia jie apsigyvena su visam arba bent žiemoja. „Pirmąją pensininkų kartą“ atviliojo galimybė gaunant amerikietiškas pensijas gyventi „kaip karaliui“. Tos žemos kainos seniai pranyko, bet ne San Migelio trauka: dabar jis vilioja įvaizdžiu, iščiustytais kolonijiniais namais, rūmais ir bažnyčiom, stogų restoranų prabanga, amerikietiška hipsterine švara ir tvarka. Tik spalvos ir oras – meksikietiški. Tokia idealizuota Meksika – šitokia priešinga tam, kas laukė toliau į šiaurę…

Gvanachuatas jau parodė tamsesnį ir tikresnį Meksikos veidą. Požeminiai keliai, nusausintomis upėmis vingiuojantys po puošniaisiais senamiesčio mūrais, alsuoja tamsa. O Mumijų muziejų reikia pamatyti, kad patikėtum. Mumijos ten ne kokių senovės faraonų, o tiesiog iš vietos kapinių! Mat Meksikoje už kapą giminės turi mokėti nuomą, jei nemoka – kaulai ištraukiami ir suverčiami į bendrą „kaulidę“. Bet štai Gvanachuate kriptose rado ne kaulus, o sudžiūvusias pajuodusias mumijas. Sustatė jas atrėmę į sienas, fotografai dėliojo į meniškas kompozicijas savo nuotraukoms, o režisierius F. Kurielis pastatė filmą, kur jos – atgijusios – kovojo su garsiuoju superherojum-lučadoru „El Santo“. Pažiūrėję tą kultinį filmą meksikiečiai ėmė dalinti kyšius kapinių prižiūrėtojams, kad leistų išvysti mumijas, ir galiausiai savivaldybė nutarė uždirbti atidarydama muziejų. „Ši moteris buvo palaidota gyva, bandė išsivaduoti, todėl rankos sudėtos šitaip“ – pasakoja prižiūrėtojas – „Šitas nudurtas, todėl krūtinėj skylė ir oda ten pajuodijusi labiau nuo kraujo“, „Čia mažiausia pasaulio mumija, ką tik gimęs vaikelis – ir jis mirė, ir motina, jį gimdydama – ta motina guli štai čia“. Pajuodijusios mumijos – galingas „memento mori“ – o kam neužtenka šalia dar siaubo kambarys, dar mirusių vaikų nuotraukos. Jas linksmai žiūri tėvelių atsivesti penkiamečiai, septynmečiai „pypliai“ – šis muziejus Meksikoje laikomas „šeimynine pramoga“. Prie išėjimo, aišku, „mirtiškų“ suvenyrų parduotuvė.

„Neskoninga“? Ne Meksikoje! Mirtis čia užima ypatingą, kitokią vietą. Aguaskalientese šiauriau Gvanachuato laukė Nacionalinis mirties muziejus, kuriame – visas „mirtinas“ Meksikos menas. Kaukolės, velniai besimylintys su giltinėm, mirties medžiai, lavonų paveikslai. Tokių kūrinių istorija gili – panašius kūrė indėnai ir atėjusi ispaniška katalikybė ne tik to nepakeitė, bet ir pati tuo persisėmė. Katalikiška Visų šventųjų diena virto spalvingu „Dia de los Muertes“… Viena šios šventės tradicijų – „tekstinės kaukolės“ (calavera literaria) – tokius eilėraščius rašai ir draugams, ir įžymybėms, ten it nekrologe papasakoji kaip tas žmogus mirė. Kas nors daug rūko? Sueiliuok, kaip jis besikankindamas mirė nuo plaučių vėžio, ir nusiųsk jam savąjį šedevrą Dia de los Muertes proga. Laikraščiai tokias “dedikuoja” politikams…

Nejauku? Bet šiaurės Meksikoje – kaip visur pasauly – bijoti reikia ne mirusiųjų, o gyvųjų.

Kaip važiavome per nematomas mafijos valstybes

„Kur Meksikoje nesaugu?“ – paklausę to vietinių, išgirdavome vis ką kita. Nes situacija nuolat keičiasi, nematomi narkomafijos gaujų frontai nuolat juda. Kas vakar buvo dar „pakenčiamas miestas“ šiandien gali būti „užkeikta zona“ iš siaubo trilerių, aprašyta kaip „turistams uždrausta“ užsienio reikalų ministerijų perspėjimuose ir naujausiuose „Lonely Planet“ tipo knygų leidimuose.

Mūsų kelionės metu viena vietų, apie kurią gąsdino labiausiai, buvo Sakateko valstija. „Į šiaurę galit važiuoti, bet apvažiuokit Sakateką, visą valstiją“ – sakė Meksike, o paieška ispaniškajame internete parodė kodėl. Per Sakateką ėjo kelias į JAV, esminis narkotikų eksporte, ir dėl jo vyko rimtas gaujų susirėmimas. Vienas liūdniausių miestų pakeliui – Fresniljas, kuriame dingdavo vidutiniškai vienas žmogus per dieną. Mamoms belikdavo spėlioti ar jų sūnūs nužudyti, ar prievarta paimti gaujų „kareiviais“, o kartą kartelio smogikai puolė atiminėti pravažiuojančių vairuotojų mašinas ir čia pat padeginėti, kad degėsiai užkirstų kelius konkurentų karteliams. Aišku, dingimas ar autoplėšimai – tik „ledkalnio viršūnė“ – Meksikos „raudonojoje spaudoje“ ir atitinkamuose tinklapiuose kasdien skaitydavau naujienas, kaip ant tiltų „perspėjimui“ mafija kur pakabino lavonus ar paliko prie kokios savivaldybės dešimčių nukirstų kojų, rankų bei galvų “komplektą”. Dažnai tokias žinias skaitydavau iš tų miestų, kuriuos ką tik pravažiavome ar netrukus kirsime.

Deja, kelių į šiaurę Meksikoje nedaug – ko reikia narkoprekeiviams, reikia ir šiauryn važiuojantiems „keistuoliams turistams“. Beliko vadovautis patarimu važiuoti tik dienom, tik mokamais keliais. O jų kainos primena „duokles“: už pavažiavimą kokius 150 km susimoki 25 EUR, už 300 km ir 50 EUR. Vien už kelią! O sutaupai kartais tik kokį pusvalandį, nes kai kurie mokami keliai net nėra magistralės. Bet moki už saugumą…

Nieko tikrai siaubingo pakeliui nematėme – nors per šiaurės Meksiką nuvairavome iš viso virš 6000 km. Net ir ten didžiausia tikimybė, kad viskas bus gerai. Tik tornadus primenantys “smėlio viesulai” neįpratusią akį gal kiek gąsdins…

Aišku, situaciją suvoki iš smulkmenų. Pilna visokiausių policijų, kariuomenės. Džipų vilkstinės su kulkosvaidžiais ir kulkosvaidininkais, šarvuočiai. Jei būčiau skaičiavęs, karinių automobilių šiaurės Meksikoje mačiau kelis šimtus, visi tarsi paruošti frontui, bet iš tikro vidaus karui… Tik ar jis vyksta ar viskas sutarta?.. Žemėlapiai pilni ne tik altorių Šventajai Mirčiai, bet ir “narkomafijos globėjui” Jėzui Malverdei. Degalinių tualetuose už grotų paslėptos muilo dėžutės.

Turėtum jaustis saugiau? Anaiptol. Meksikoje užsieniečiui net didesnė tikimybė nukentėti ne nuo mafijos, o nuo policijos. Karteliai, sako, turistų privengia (nereiškia, kad nepuls smulkesni vagys, plėšikai ar kiti banditai). O daugelis ilgiau čia gyvenančių užsieniečių turi galybę pasakojimų apie tai, kaip juos reketavo ar net apvogė Meksikos pareigūnai, o su tokiu reketu susidūrėme ir mes: dar sostinėje Meksike pareigūnai, liepę užsukti į kažkokį skersgatvį, reikalavo iš mūsų 200 eurų kyšio už išgalvotą pažeidimą, gąsdindami visokiom nemaloniom pasekmėm (kai suprato, kad suprantame “kas ir kaip”, po keliolikos minučių patys atstojo ir nuvažiavo gaudyti mažiau Meksiką perpratusių aukų).

Nesaugumą liudijo ir gausybė dingusių asmenų nuotraukų, bergždžių teisingumo reikalavimų, išklijuotų ant pakelės miestų elektros stulpų ar kelio mokėjimo punktų. Toks vaizdas vis kartojosi ir kartojosi it koks dežavu: augalotas vyras iš savo pikapo stebi kelią, gatvę ar įvažiavimą į prastesnį miesto rajoną. Sako, tai narkokartelių „žvalgai“, bet įrodymų neturiu.

Kuo šiauryn važiavome, tuo labiau pakelės panašėjo į… Švento Jokūbo kelią. Tik nešini kuprinėlėmis į šiaurę pavieniui ir būriais žygiavo ne piligrimai, o nelegalūs migrantai: pavieniai vyrai ir ištisos giminės. Daugelis iš tų šimtų tūkstančių eina skersai visą Meksiką iš Centrinės Amerikos ir dar toliau. Ir visų jų tikslas išsvajotosios JAV. Pakeliui jiems tenka sumokėti daug kyšių, duoklių, o moterys neretai Meksikoje ir išprievartaujamos. Juk nepasiskųs.

Važiuojant automobiliu pavojai kiti. “Netikėtos” duobės. Visos šiaurės Meksikos pakelės – tikras padangų kapinynas. „Vidury niekur“ ratus keičiantys vairuotojai. O juk tai vienas pavojingiausių dalykų ten sustoti… „Kad tik mums netektų…“.

Deja! Mūsų padanga sprogo ištuštėjusiam nemokamam kely kur neveikė joks mobilusis ryšys. Paaiškėjo, kad autonuoma įdėjo netinkamą domkratą, o jokie reti pravažiuojantys vairuotojai nedrįso stoti padėti nemokamame kelyje (visi šiaurės Meksikoje žino, kad vaidindamos automobilio gedimą aukas dažnai susistabdo pagrobėjų gaujos). Laimė, padėjo gretimo kaimo gyventojai. Ir pinigų atsisakė. Ratų taisymo sistema ten gerai „įsukta“ – autonuomos duotą mažesnį atsarginį ratą artimiausiame miestelyje servise greitai pakeitė atgal į didesnį, ir tinkamą padangą pardavė. Iš pradžių galvojome, kad „dienos nebėra“, bet per visą situaciją praradom tik kokias 40 min, per visą dieną sėkmingai sukorėme 740 km (tokie šiaurės Meksikoje atstumai!).

Ir šiaurės Meksikoje yra gausybė gerų, paslaugių, darbščių žmonių. Nuo to tik dar liūdniau, kad jiems tenka gyventi viso to reketo, kartelių ir (taip) policijos priespaudoje.

Šiaurės Meksikos dykumų miestai ir JAV įtaka

Šiaurės Meksika – tokia laukinių vakarų dykuma. Aukščiai toliau vandenyno nemaži (~2000 m), tad dienos karštos, bet naktys vėsios. Kiekvieno miesto centre – įspūdinga rusva katedra puošniu „čurigeresko“ stiliaus fasadu bei „Plaza de Armas“ – ginklų aikštė, į kurią kadaise, užpuolus priešams, miestelėnai būdavo šaukiami susirinkti ginklų. Nuo tos aikštės atsišakoja visa eilė gatvių. Jei miestas lygumoje – gatvės tiesios, jei tarp kalnų – viską diktuoja reljefas.

Vieni senamiesčiai, kaip Sakateko miesto, gražūs – nes apsupti kalnų, nes pilni iš brangiųjų metalų kasybos kolonijiniais laikais pelnų pastatytų didingų pastatų. Kiti – kaip Čihuahua ar koks Toreonas – nykesni, „pravalyti“ žemės drebėjimų ar griovimui nusiteikusių architektų, katedras ten supa visokios „architektūrinės dėžutės“.

Kuo arčiau valstybių siena, tuo viskas panašiau į JAV. Daugiau amerikinių prekės ženklų, „prekybos parkų“, vis sunkiau įsivaizduoti gyvenimą be automobilio. Jei parodytum trečio pagal dydį Meksikos miesto Monterėjus nuotrauką, gal spėčiau, kad fotografuota JAV: dangoraižiai, keliaaukščiai keliai… Tik kalnai aplink aukšti, nuostabūs. Ir kainos, važiuojant tolyn sostinės Meksiko iš pradžių vis besileidusios, arčiau JAV vėl pasuka stačiai aukštyn. Palei pačią sieną – liūdniausiai pagarsėję nusikalstamumu miestai, kaip Tichuana ar Siudad Chuaresas, iš kur „diriguojami“ narkotikų ir nelegalų srautai.

Bet JAV-Meksikos sienos nesiekėme. Mūsų – ir daugelio turistų, kurie dar užklystą į tą regioną – tikslas buvo į vakarus nuo Čihuahua – Vario kanjonas.

Vario kanjono grožis ir siaubas

„Vario kanjonas didesnis ir gilesnis už JAV Didįjį kanjoną“ – skelbia bukletai. Ir iš tiesų jis be galo įspūdingas. Tiesa, jei Didysis kanjonas – vienas, tai Vario kanjonas iš tikro – šešių kanjonų „tinklas“. Didžiausiųjų net dugną sunku pamatyti nuo pakelės aikštelių. Viena geriausių vietų tam pasirodė Divisadero esantis Barrancas del Cobre nuotykių parkas, bet net ir ten dugno nuo šlaito nematai – teko keltis ant arčiau kanjono vidurio iškilusios uolos specialiu lynų keltuvu.

Vario kanjono miesteliai, ypač Krilis (Creel), primena kurortus: restoranai, šviesos naktį, su garsia muzika važinėjantys meksikiečių pikapai. „Čia saugu“ – tikino viešbučio šeimininkas. Bet turistus sutikome beveik vien meksikiečius. Užsieniečiai čia dažniausiai drįsta atvykti vienu metodu – El Chepe traukiniu, kurio vaizdingas geležinkelis kerta kanjoną. „Nepriklausomi keliautojai“ kaip mes tokie reti, kad viešbučio šeimininkas nesvarstydamas tokios galimybės vakare siūlėsi „paimti iš traukinių stoties“, o net pamatęs, kad atvažiavome automobiliu, užsimiršęs ryte klausė, „ar rytoj išvažiuosime traukiniu?“…

„Nepriklausomi žygiai“ čia, sako, pavojingi. Ne dėl to, kad nuo uolos nukrisi. Vario kanjone auginami narkotikai ir gilyn ėję turistai pasakoja sutikę ginkluotų kartelių atstovų. Esą tarpeklio apačioje jie net aplink automobilių, Batopilas kaimą, automatais mosuoja. Mes ten nevažiavome – trūko laiko. Ir viršuj įdomybių pakako: indėnai raramuriai, kurie, užuot vaikščioję, bėgioja, žavūs miškai ir nuostabūs vaizdai žemyn.

Čihuahua valstija keturis kartus didesnė už Lietuvą ir kas „arti“ ten suvokiama kitaip. Vario kanjono kaimų restoranuose pilna karšto tąsaus menonitų sūrio – nes to paties turistinio regiono dalimi laikomos ir menonitų kolonijos prie Kautemoko (Cuauhtemoc) miesto ~150 km šiauriau. Tai – unikali vokiečių religinė bendruomenė, kuri prieš daug šimtmečių pasitraukė iš Vokietijos, bet išlaikė ir savo kalbą ir tikėjimą. Menonitų muziejaus ekskursijoje vaizdžia išgirdome, kaip jie klajojo po pasaulį: iš pradžių traukėsi į Prūsiją, vėliau XVIII a. Rusiją, šios carams įvedus privalomą karinę tarnybą XIX a. pabaigoje bėgo į Kanadą, o šiai įvedus privalomą valstybinį švietimą – tarpukariu – į Meksiką. Dabar, sako, dėl nusikalstamumo pamažu traukiasi į Boliviją, kur menonitų skaičius auga. Apie 75 000 jų vis dar gyvena Meksikoje, ypač Čihuahua, ten ištisi kaimai vokiški-krikščioniški. Tradicinių rūbų nebedėvi ir muziejuje matytų dukroms beveidžių lėlių (“kad nesusikurtų grožio idealo”) nebedovanoja, bet kalbą ir tikėjimą išlaikė neįtikėtinai puikiai.

Šiaurės Meksikoje nėra jokių šalį išgarsinusių piramidžių. Didžiosios indėnų civilizacijos „užsibaigdavo“ Meksiko apylinkėmis. Didžiausias „paslaptingas praeities stebuklas“ šiaurėje – Pakimės [Paquime] iš molio drėbtas miestas, kur atšiauriame dykumų klimate indėnai gyvendavo pusiau po žeme. Ties Meksikos šiaure didžiosios actekų, toltekų, Teotihuakano civilizacijos užleisdavo vietą technologiškai labiau atsilikusioms šiuolaikinių JAV indėnų tautoms, Pakimėje dar gyvenusioms sėsliai, bet dar toliau į šiaurę klajojusioms be nuolatinių tėvynių.

Apleisti laukiniai vakarai pakeliui atgal

Sausos Šiaurės Meksikos dykumos, įspūdingi kalnai toliuose atviliojo net garsiausius Holicudo režisierius, kurie čia filmavo savo vesternus. Paseo de Viejo Oeste prie Durango miesto kinas niekada nesibaigia. Buvusi filmavimo aikštelė virto zona „vesterniškoms“ asmenukėms prie visokių saliūnų, to meto kostiumais vilkinčių aktorių ar karietose. Gali išsidažyti veidą indėniškai, lankyti „žiaurų“ indėnų kaimą su nukankintų žmonių maketais, pasmeigtom kaukolėm, klyksmais. O savaitgaliais parkas „atgyja“, į centrinę gatvę suguža dešimtys „laukinių vakarų“ žmonių.

„Tokie vaidinimai – tik Meksikoje“ – pakomentavo žmona, išvydusi siužetą. Jis paprastas – indėnai ir atėjūnai, šerifas ir kekšės, visi mušasi, šaudosi, žudosi. Vienas žmogus kankinasi pakariamas, kitam perduriamas pilvas, trečiam perpjaunama gerklė – daug, daug dirbtinio kraujo ir atrodo taip tikroviškai, kad vaikai verkė. Finale banditus iššaudžiusį šerifą nušovė kažkoks „svarbus žmogus“ su pinigais, tiesiog atjojęs į miestą.

Kaip meksikietiška! Anapus „Paseo del Viejo Oeste“ ir šiandien laukiniai vakarai. Mafijos gaujos į internetą talpina vaizdus, kaip sikarijai „paleidžia aukai žarnas“, nupjauna veidą ir užsideda jį tarsi kaukę, išpjauna ir suvalgo širdį ir t.t. Kitur pasauly savo nusikaltimus banditai slepia, o šiaurės Meksikoje – priešingai! Policija jų kišenėje, nenubaus – užtat kitos gaujos gali stoti “skersai kelio”, o nuo to apsaugos tik baimė. Atrodo, realybė šiaurės Meksikoje dar žiauresnė už vesternus! Ir čia kalbu tik apie tai, kas nufilmuota, nufotografuota, ką publikavo patys banditai… Visokiuose forumuose „grįžtantys šeimų lankyti“ JAV meksikiečiai dalijasi daugiau nemalonių pasakojimų – štai vieni teigė, kad vos kirtę Meksikos sieną, važiuoja pas banditus sumokėti „už apsaugą kelyje“, neva gauja duoda kažkokį raštą ir tada jų neplėšia, o kitus grįžtančius emigrantus su dovanom dažnai plėšia… Bet kas tiesa, kas legendos? O gal tuos pačius „už apsaugą mokančius“ kažkas tiesiog apgauna, išrašydamas beprasmį popieriuką?..

Bet kiek tą pajusi – priklausys nuo pasirinkto kelio.

Nuo Durango pasukome atgal. Pro trečiąjį pagal dydį Meksikos miestą Monterėjų su plačiom amerikietiškom gatvėm, prekių ženklais, supamą didingų kalnų. Tai viena „salų“, kur laukiniai vakarai trumpam prasisklaido. Hipsteriškas spalvingas senamiestis, pramonės muziejumi ir parku paverstas pirmasis Meksikoje plieno fabrikas, naktį dangų nutvieskiantis galingu žaliu lazeriu nutvieskiantis “Komercijos švyturys”… Bet senesnėje literatūroje rasi, kad “Monterėjus – nesaugiausias miestas”. Smurtas šiaurės Meksikos valstijas šluoja bangomis, gerai pataikyti per atoslūgį…

Paskui, ratu apsukant Sakateką – Real de Catorce, 2728 m aukštyje stūkstantis vienas aukščiausių Meksikos miestelių, į kurį patenki per ilgą siaurą seną tunelį. Jį „pagimdė“ ~1800 m. sidabro kasyklos, tada čia gyveno 15000 žmonių, o XX a. beliko 1000. Atrodė miestelis išnyks visai – bet štai romantiškai apleisti didingi jo namai pritraukė turistus, jis virto tokiu menišku kurortu vidury niekur. Mašinos paliekamos nesaugomose aikštelėse, tarp trankios muzikos kavinių žmonės vaikšto ir vakarais. Meksikiečiai pasakoja, kad ir tokios vietos turi „tamsiąją pusę“, verslininkai ar politikai turbūt moka duoklę gaujoms, kad „atstotų“. Bet turistas tai jaučia nebent per didesnes kainom.

Paskutinė stotelė – San Luis Potosio senamiestis, su Leonoros Karington, garsiausios moters siurrealistės, muziejumi. Gal žinotume ją kaip kokį Salvadorą Dali, jei būtų gyvenusi kur JAV ar Europoje, o ne „užkampinėje“ šiaurės Meksikoje, bet nuo to tik įdomiau ją atrasti!

Nepatyręs šiaurės Meksikos negali sakyti matęs visą Meksiką… Juk Meksika tikrai ne tik paplūdimiai, piramidės ar Jukatano džiunglės – didžioji jos dalis visiškai priešinga, tai – aukštai virš jūros lygio plytinčios dieną deginančios, o naktį vėsios dykumos, smėlėtų vėjų sūkurių nugairinti miestai… Tačiau nusikalstamumas, bloga reputacija lemia, kad tai pamato tik nedaugelis turistų.

---

Visi mano kelionių po Meksiką vadovai

---

1. Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis
2. Meksikas – baisus didingas metropolis
3. Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės
4. Šiaurės Meksika – Meksikos laukiniai vakarai

Komentuoti

Jukatane – geriausi Meksikos kurortai ir nuostabiausios piramidės! Naktinio gyvenimo sostinė Kankunas, „pasaulio stebuklas“ Čičen Ica, džiunglės ir karščiai, unikali majų kultūra.

“Kelionė į Meksiką” daugeliui iš tikrųjų – tik kelionė į Jukataną… Per kelias keliones apvažiavęs jį visą, Jukataną sudėjau į šį kelionių vadovą.

Kankunas ir geriausi Meksikos kurortai

Vos pamatęs Kankuną pro lėktuvo langą bemat suvokiau, kodėl tai vienas garsiausių pasaulio kurortų. Jo vieta tiesiog nepakartojama! Visi didieji viešbučiai stūkso 20 km ilgio „nerijoje“ tarp Atlanto vandenyno ir Ničuptės lagūnos. Paplūdimys – visada šalia, saulėtekiai – iš vandenyno, saulėlydžiai – į lagūną…

Tačiau „nusileidę ant Meksikos žemės“, gal praleidę Kankuno nerijoje vienas-kitas atostogas, daugelis susiranda sau mėgstamesnių kurortų. Kankunas lieka „rojus“ tik tiems, kas myli didelius „all inclusive“ viešbučius. Nes kai daugelio turistų gyvenimas, pramogos ir vakarienės verda „už viešbučių kompleksų vartų“, Kankune mažai „atvirų visiems“ restoranų ar lankytinų vietų, atstumai tarp jų milžiniški. Visi Kankuno paplūdimiai – teoriškai visiems, bet tik retai kur į juos gali patekti ne per viešbutį. O Ničuptės lagūnoje negalima maudytis – ji pilna krokodilų.

Padėtį kiek gelbsti puikus viešasis transportas – kai nerijoje tik vienas kelias, nereikia mąstyti, ar maršrutas tinkamas, autobusai važinėja kas kelias minutes ir net naktim…

Kur pasuka kiti keliautojai, nusileidę Kankuno oro uoste? Variantų galybė ir kasmet jų vis daugiau! Nes Kintana Ro valstija, kurioje stovi Kankunas – savotiškas „džiunglių Dubajus“. Kaip Dubajuje be paliovos užstatomos dykumos, čia – viešbučiais ir daugiabučiais virsta iškirstos džiunglės. Tiesą pasakius, dar iki 1970 m. Kankuno nebuvo išvis – visas miestas pastatytas „nuo nulio“ kai Meksikos valdžia rado „tobulą vietą kurortui“!

Kankuno nerijos viešbučiams aptarnauti jau „žemyne“ dar tada pastatytas „darbininkų miestas“. Jis – 3-4 km nuo paplūdimių, bet kai turistinis Kankunas beprotiškai išbrango, viešbučiai “pasisėjo” ir ten. Juose atostogauja taupūs bei tie, kam kasdienės maudynės nebūtinos (ar pakanka baseino), kam Kankunas tėra „pradinė bazė“ kelionei po Jukataną. Bet šiaip to „Kankuno centro“ nelabai kam rekomenduočiau: be garsaus pavadinimo tai „eilinis Meksikos miestas“ su viena-kita vieta pramogoms ir galimybe per pusvalanduką pasiekti Kankuno neriją. Dar 1990 m. Kankune gyveno 167000 žmonių (mažiau nei Klaipėdoje), o 2020 m. jau 888000 (daugiau nei Vilniuje).

Daug geresnį įspūdį paliko šiuo metu sparčiausiai „dygstantis“ kurortas Plaja del Karmenas 60 km į pietus nuo Kankuno – dar 1995 m. čia gyveno 17 000 žmonių, 2020 m. – jau 300 000! Jo pramoginė Quinta Avenida gatvė, rodosi, niekad nesibaigia: visur skoningi restoranai ir barai, gyva muzika, parduotuvės, ir smagu eiti pėsčiam, nes automobiliai ten draudžiami. Iki viešų, atvirų paplūdimių – vos kvartalas; tikras nepriklausomų keliautojų rojus!

Bet daug kam ir Plaja del Karmenas gerokai per triukšmingas, jo viešbučiai per dideli. Tuos traukia Isla Mucheres [Mujeres] ar dar labiau „laukinė“ Isla Holboš [Holbox] salos. Aišku, tas „laukinumas“ visada laikinas: Jukatane tai, kas prieš 10 metų buvo „neatrastas rojus“, dabar jau gali būti kone „naujojo Kankuno pradžia“. Ir nors koks šūkis „Saloje daugelis važinėja ne automobiliais, o golfo vežimėliais“ skamba gražiai, kai tų benzininių vežimėlių šimtai ar tūkstančiai, birbesys, trukdymas vaikščiojimui ir net smogas gali erzinti nemažiau, nei nuo meksikiečių numylėtų didelių pikapų.

Bet Meksikos pakrantės – ilgos, ir kuo toliau vadinamąja „Majų Rivjera“ į pietus, tuo mažiau turistų. Magistralę pakeičia paprastas kelias, išnyksta didieji reklaminiai stendai. „Neatrastas vietas“ juk turi ir atrasti pats! Ne viskas, kas išreklamuota, pateisino lūkesčius. Štai mokamas Akumalio paplūdimys pasirodė nė iš tolo to nevertas, tik kojas į uolas nusidaužai. O Kozumelyje yra vienas didžiausių pasaulyje kruizinių laivų uostų; kai čia atplaukiau vienu tų laivų, pasijutau papuolęs į “spąstus kruizinių laivų kelieiviams”: „rimtų“ lankytinų vietų nėra, vietiniai kainas kruizų keleiviams „užkėlę“ iki lubų, bet laiko keliauti „į Jukataną“ irgi nėra, nes laivas juk vienam uoste stovi trumpai.

Paskutinis „supermasinis“ kurortas į pietus – Tulumas. Irgi „dar neseniai“ buvo tiesiog kaimelis, bet jo likimą nulėmė čia stūksančios majų piramidės. Jos toli gražu nėra didžiausios Jukatane – bet vienintelės romantiškai kyla virš vandenyno kranto! Tad visas gretimas Tulumo paplūdimys bemat virto „Zona Hotelera“, ilgiu besivejančia Kankuną.

Į visas puses nuo Tulumo virsta džiunglių medžiai, auga daugiabučiai, kuriuose ilgam apsistoja visokie dirbantys nuotoliu amerikiečiai. Veletos rajone, kur nakvojome, dar nė daugelis kelių nenutiesta, lengvuoju automobiliu vos viešbutį privažiavome. Iki paplūdimio nuo ten – kilometrai, bet štai atsidarinėja modernūs apartamentų viešbučiai, prabangūs restoranai, o pro purvynus ir statybines atliekas vaikštinėja suknelėmis pasipuošusios turistės. Tarsi visi slapta susitarė vaidinti, kad kurortas – jau pastatytas! Na, bet bus pastatytas! Ir greičiau, nei galėtum tikėtis. Tačiau anapus jo tuoj pat vėl bus kertamos džiunglės, vėl stiebsis nauji rajonai… Jukatano atvykėliams vis negana!

Dabar „Naujojo Tulumo“ dalia pranašaujama Bakalarui toli į pietus, mat jis stūkso greta nuostabiai žydro-žydro ežero. Tiesa, priešingai vandenyno paplūdimiams, ežero pakrantės – privačios. Man tai smarkiai sugadino Bakalaro dvasią, nes čia laisvai palei ežerą nepasivaikščiosi, gali nebent leistis į standartines ekskursijas laivu: braidžiojimas, vaizdai į Piratų kanalą kur kadaise, kai visa šita pakrantė tebuvo „niekieno džiunglės“, slėpdavosi legendiniai jūrų banditai.

Majų Rivjeros sezonai, klimatas ir pramogos

Jukatanas tapo Meksikos turizmo sostine labiausiai dėl klimato. Čia vasara kiaurus metus! Kankune karščiausia rugpjūtį (dienom +34, naktim +25), bet kad net sausį nedaug vėsiau (dienom +28, naktim +20).

Visgi, kelionių sezonai Jukatane yra. Visų pirma, pusę metų šitus karštus Karibų krantus apgula uraganų sezonas. Jie gali smogti nuo birželio iki lapkričio. Ir nors dažno Jukatano miesto istorijoje rasi pasakojimus „X metais kurortą nugriovė uraganas“, baimintis turistui neverta, nes tikrai pavojingi uraganai užklumpa gal kokį kartą į dešimtmetį ar kelis, turi labai nepasisekti, kad šitaip būtų sugadintos atostogos! „Nesezono“ metu kai kas gali būti pigiau (pvz. autonuoma), bet yra ir kitų minusų. Kovą-rugsėjį paplūdimius „užpila“ dvokiančios „žolės“ sargasai (geriausi viešbučiai mėgina su jais kautis, bet ne visada laiku ir pakankamai). O lapkritį nemažai lyja. Nors uragano kelionės metu tikimybė maža, kiek didesnė tikimybė, kad atvyksite „po uragano“ ir tas ar kitas dalykas neveiks – atstatymas po didžiausių kataklizmų užtrunka mėnesius (per vieną kelionę ir aš radau apniokotus Kankuno paplūdimius).

Bet „aukščiausias“ Majų Rivjeros turizmo taškas – Spring Break arba JAV studentų atostogos. Tiksli savaitė priklauso nuo universiteto, bet šitas „pašėlęs ritualals“ visiems išpuola kovą. Reikalas toks: JAV galima legaliai gerti alkoholį nuo 21 metų, o Meksikoje – nuo 18 m. Tai abiturientai ir bakalauro studentai ištisom klasėm ir kursais per atostogas lekia Meksikon ir patiria čia gausybę „pirmų kartų“. Vyresnieji, nenorintys dalyvauti tame šėlsme (ar net jo matyti), kaip maro vengia kelionių į Jukataną kovą. Bet net jei ir nori pašėlti, tai gali daryti visada: Amerikos jaunimo pramogos siūlomos kiaurus metus, nuo „hiphopo tūsų plaukiančiame laive“ iki milžiniškų Kankuno naktinių klubų, „susispietusių“ Kankuno nerijos „kampe“.

Ne kovą viskas ne taip prigrūsta, švariau, pigiau. Tačiau ir tada šėlsmo masteliai sunkiai prilygstami: seksualios aprangos, praeiviams šokančios gogo šokėjos, o atstovėjus eilę prie bilietų į bet kurį didžiųjų Kankuno naktinių klubų – neribotas alkoholis įeina į kainą! Rezultatus įsivaizduojate.

Žymiausias čia Coco Bongo. Nesu didelis „klubinėtojas“, bet jo magiją nesunkiai pasineria patys įvairiausi žmonės, mat tai nėra “tik klubas”, jis sukūrė visiškai naują pramogos žanrą „klubas-cirkas“! Šokių pagal didžėjaus muziką intarpus čia nuolat keičia akrobatai, žymiausių pop žvaigždžių antrininkų pasirodymai ir dar daugiau. Štai virš visų “klubinėtojų” skraido „300 spartiečių“ ar Karibų jūros piratai, štai išeina dainuoti “Maiklas Džeksonas” ar “Fredis Merkuris”, štai sproginėja balionai ir krenta konfeti, štai kokia turistė pakviečiama šokti vienoje pakylų ir galingi ventiliatoriai pakelia jos sijoną, štai pasirodo “Kaukė” iš filmo “Mask”. Būtent šitas filmas įkvėpė įkurti “Coco Bongo”, mat viena filmo scena vyksta “mafijai priklausančiame Kankuno klube Coco Bongo”. Klubą scenaristai buvo išgalvoję – bet Kankuno verslininkai tuoj padėtį ištaisė…

Coco Bongo yra ir Kankuno „pramogų zonoje“, ir Plaja del Karmene. Pastarojo 5-oji aveniu savo naktiniu gyvenimu manau jau pranoko Kankuną: Kankuno klubai didesni, bet „naktinio gyvenimo rajonas“ mažas, o Plaja del Karmene kilometrus gali eiti apsuptas gyvos muzikos, šmaikščių tekilos ir meskalio barų reklamų („Tekila pigiau nei psichologas!“), šou. Tulumo centre irgi muzika viešbučio kambaryje aidėjo „giliai į naktį“ taip, tarsi gretimam kambary visu garsu plyšautų magnetofonas. Jei norisi poilsio ir garsai trukdo – labai svarbu vengti apsistoti vis gausėjančiuose „naktinio gyvenimo rajonuose“!

Bet „draugiškų šeimai“ pramogų Jukatano „Majų Rivjeroje“ – irgi per akis. Neprilygstamas čia Xcaret pramogų parkas. Bilietai nepigūs, bet galioja visai dienai, o ten laukia ir plaukimas ilgomis požeminėmis upėmis, ir jaguarų sala, ir atkurtos tikros piramidė(lė)s, ir pasirodymai su žirgais. Ir vakarinė „kulminacija“ – ilgas vaidinimas, „galingai“ parodantis Meksikos kultūra, istoriją: nuo tradicinių indėnų sporto šakų (pvz. Pelota purepeča, žaidžiama su degančiu kamuoliu), iki minispektaklio apie Meksikos užkariavimą, iki visų regionų muzikos. Bet daugiausiai plojimų, aišku, sulaukė tradiciniai muzikantai mariačiai, be kurių Meksikoje neapsieina vestuvės ar išsvajoti mergaičių 15 metų „jubiliejai“.

Aplink Xcaret dabar tarsi Floridos „Disnėjaus pasaulyje“ – ištisa grandinė analogiškų parkų, apjungiančių maudynes, poilsį ir aktyvias pramogas „iščiustytoje“ Jukatano gamtoje, vandens atrakcionus, gyvūnus, meksikietiškus šokius bei muziką (Xel-Ha, Xenses, Xochimilco, Xavage). Ir kokybė, švara, išbaigtumas – kaip pas Disnėjų!

Kankunas ir Majų Rivjera tapo vienu svarbiausių pasaulio kurortinių ruožų, tad pritraukė ir didžiųjų užsienio korporacijų dėmesį. Čia rasi visokių vaškinių figūrų muziejų, Riplio „oditoriumą“. Tai yra viena nedaugelio pasaulyje vietų, kur diena iš dienos vyksta nuolatinis “Cirque du Soleil” vaidinimas specialiai tam pastatytame teatre. Turistų tam užtenka, kasdien iš JAV, Kanados, Europos atskrenda nauji!

Daugybei turistų maloniausia patirtis būna ne „superparkuose“, bet viename senotų – šventųjų majų šaltinių, kurių duobėmis išvagotas visas Jukatano peizažas. Daugybėje jų šiandien galima maudytis, nardyti. Svarbu išsirinkti tinkamą. Gilų? Požeminį? Su gelbėjimosi liemene? Su virvėmis laikymuisi?

Man didelį įspūdį paliko ir temaskalis, „meksikietiška pirtimi“ kartais pavadinama majų ceremonija.

Majų piramidės ir Jukatano džiunglės

Jukatanas nestokotų turistų dėmesio net tada, jei būtų ne prie vandenyno ir klimatas būtų šaltas! Nes būtent Jukatane – įspūdingiausios senosios piramidės. Viską sukūrė majai, labiausiai technologiškai pažengusi indėnų tauta. Gal sausra, gal karai ar dar kas lėmė, kad daugelį savo senųjų miestų jie apleido dar prieš kokį tūkstantmetį. Kai atvyko užkariautojai ispanai, piramides jau buvo pasiglemžusios džiunglės – tad kolonistai jų nerado, nenugriovė. Griuvėsius aptiko – ir iki šiol aptinka – tik archeologai XX a. Prakasę „džiunglių kalnus“ jie rado piramides, šventyklas, rūmus, ir taip „į dienos šviesą“ išvilkotos įstabiausias Meksikos vietos. Stebina ir pastatų dydis, ir mums neįprastos formos, ir gausybė išlikusio meno, skulptūrų, bareljefų. Tų kūrinių temos, tiesa, švelniai baugina: kaukolės, mirtis. Žmonių aukojimai. Ta civilizacija gyveno visiškai kitaip ir daug kas iki šiol mums paslaptis – bet tai tik dar labiau žavi, tik dar labiau skatina visokias legendas apie „prarastas majų žinias“ ir majų išpranašautas apokalipses. Ar po majų „žaidimo kamuoliu“ paaukodavo visą pralaimėjusią komandą, ar nugalėtojų kapitoną („nes garbinga“), o gal nieko neaukodavo nes „majai buvo taikūs“? Niekas nežino, net skirtingi gidai tose pat vietose pasakos skirtingai!

Deja, tų miestų grožis kartu tapo ir jų prakeiksmu. Į populiariausius pastarosios kelionės metu privalėjau ateiti dar prieš 8 ryto, kad bent kelias akimirkas turėčiau neapsuptas turistų minių – nors garsiausioje Čičen Icoje, nepaisant milžiniškos kainos užsieniečiams, net tai sunkiai padėjo. O, pamenu, kai keliavau po Meksiką pirmą kartą dar galėjau visur laipioti majų piramidėmis… Paskui viename po kito miestuose tai uždrausta (po pandemijos – beveik visur). Nes kažkas nusivertė, nes kažkas usžiėmė vandalizmu. Gal galvojo po pandemijos vėl leisti – bet kad kai uždraudė, turistų nesumažėjo – tai kam ten sargams tiek stebėti, dirbti.

Sakysite, nėra ko laipioti piramidėm? Bet majų piramidės – tai ne Egipto. Majų piramidės – tai tiesiog platformos, kurių viršūnėse stovi šventyklos ar rūmai. Vaikščiodamas aplink jas tik apačioje matai jas tik kaip paminklus – bet juk svarbiausi pastatai viršūnėse, kurių viduje irgi yra bareljefai, kiti grožiai. O kur dar visi vaizdai į džiungles nuo viršaus! Čia tas pats kaip jeigu Paryžiuje neįleistų į Versalį ar Eifelio bokštą, galėtum tik pavaikščioti aplinkui…

Tiesa, majų miestų Jukatane tiek daug, kad kiekvienam „pertekusiam turistais“ yra kitas pusiau atrastas ir neatrastas turistų (juk visų kelionės trukmė ribota!). Tai tie, kurie mažesni, į kuriuos nuo Meksikos kurortų nesuvažinėsi per dieną ar išvis nenuvyksi be savo transporto.

Visi majų miestai savaip panašūs vienas į kitą, tad nėra tikslo imti ekskursiją po daug jų (gidai pasakos tuos pačius dalykus). Ir, jei aplankėte kelis įspūdingiausius miestus, nebeverta keliauti į „eilinius“: bus tas pats, tik mažiau. Kaip gyveno majai, kokie pastatai yra kiekviename „piramidžių mieste“, plačiau rašau kitame straipsnyje – paskaitykite prieš pirmą apsilankymą.

Taigi, kokie Jukatano „piramidžių miestai“ įspūdingiausi? Štai:
*Čičen Ica – garsiausias, pripažintas vienu „septynių naujųjų pasaulio stebuklų“. Labiausiai „atkastas“ – čia džiunglės visai prakirstos, atkurtos tuščios aikštės, kaip kadaise buvo visur.
*Ušmalis – irgi be galo įspūdingas, bet toliau nuo Kankuno, tad ramesnis turistų atžvilgiu. O greta Ušmalio dar yra Puuko kelias – kelių mažesnių majų miestų rinkinys (Labna, Sajilas, Kaba). Pastaruosiuose išvis kartais būdavom vieninteliai turistai, o jie irgi įspūdingi!

*Kalakmulis – džiunglėse „tebepaskendęs“ miestas, kur virš medžių stypso piramidės – aukščiausios Meksikos majų miestuose. Iki jo važiuoti toli, nieko aplinkui nėra. Pastarąjį kartą lankantis 2024 m., dar buvo galima laipioti į piramides, o nuo viršaus džiunglių vaizdas – užburiantis.
*Tulumas – vienas populiariausių, bet ne dėl to, kad piramidės didžiausios, o todėl, kad stovi ant vandenyno kranto. Ir įspūdingas vaizdas, ir visi kurortai šalia.
*Koba – irgi paskendusi džiunglėse, kaip Kalakmulis, tačiau greta kurortų, garsėja viena aukščiausių piramidžių.

Dar daugiau įspūdingų majų miestų yra aplink Jukataną – Gvatemaloje, Belize bei Meksikos Čiapaso valstijoje.

Jukatano miestai, kultūra, istorija

Jei Jukatano rytai iki „kurortų revoliucijos“ buvo tušti, tai vakarinėje dalyje ir ispanai kolonijiniais laikais pastatė daug didingų miestų. Merida buvo Jukatano sostinė, o pats Jukatanas iki 1848 m. buvo atskira šalis, gyvenusi iš henekeno (pluoštinės agavos) plantacijų.

Dabar daugelis tų plantacijų virtusios griuvėsiais, keletas – virtusios prabangiais viešbučiais. Traukia turistus, mėgstančius atsidurti anapus įprastų turistų kelių ir minių.

Bet šiaip turistų vakariniame Jukatane – stebėtinai mažai. Net Progreso kurortas, kurio paplūdimys gražesnis ir ilgesnis už daugelį Majų Rivjeroje ir kurio jūros tiltas – ilgiausias pasaulyje (6 kilometrai – tiesa, ten patekti gali tik atplaukę su kruizais), buvo pilnas beveik vien meksikiečių. Turbūt todėl, kad ten viskas statyta jau seniai, ten nėra vietos „all inclusive“ kompleksams, tad kelionių organizatoriai tokias vietas aplenkia lanku.

Bet tie, kam įdomiau kultūra, vis labiau atranda Meridą, jos apylinkes, didingom sienom nuo piratų aptvertą Kampečės miestą.

Jukatanas galėjo ir likti atskira šalim. Bet sutrukdė „kastų karas“: 1847 m. sukilo majai – gyventojų dauguma. Kai majai užėmė viską, išskyrus Meridos ir Kampečės miestus, valdžią turėję ispanų kolonistų palikuonys paprašė Meksikos pagalbos – bet mainais į ją teko atsisakyti Jukatano nepriklausomybės…

Ispanakalbė Meksika triumfavo, majų kultūra liko „antrarūšė“, bet ji atrandama iš naujo. Daugybėje mažesnių miestų vietiniai tarpusavy tebekalba majiškai. O Felipe Carillo Puerto mieste aplankėme kryžių, kuris, sakoma, anksčiau kalbėdavo, ir būtent jis paragino majus 1847m. sukilti prieš Jukatano valdžią. Tik iš pirmo žvilgsnio Jukatanas – krikščioniškas, pagonybės „dvasios“ giliai ieškoti nereikia!

Ar Jukatane saugu?..

Jukatano kurortuose sulaukiau dešimčių siūlymų įsigyti viską nuo žolės iki kokaino – ne klubuose, tiesiog gatvėse, net vidury dienos. Teoriškai nelegalu, praktiškai valdžia tai toleruoja. Svarbu, kad prekiautų ta mafijos gauja, kuri „turi tam teisę“. Kai pamėgina prekiauti „ne tie, kam lesitina“, prasideda susišaudymai: 2021 m. iš laivo išsilaipinę sikarijai (smogikai) narkoprekeivius-konkurentus sušaudė tiesiog Kankuno „Ritz“ viešbučio paplūdimyje turistų akivaizdoje, tais pat metais Plaja del Karmen „atsidūrę tarp dviejų ugnių” jau žuvo ir turistai, ir tokie įvykiai nuolat kartojasi.

Visgi, Jukatane tai – labiau išimtys. Meksikos gaujų (kartelių) karai kasmet palieka daugiau lavonų, nei daugelis “tikrų karų”, tačiau valdžia iš paskutiniųjų stengiasi, kad į pelningiausius Jukatano kurortus tų mūšių aidai neatsklistų. Kalbama ir apie slaptus valdžios ir kartelių susitarimus, kad šie “neliestų turistų”, ir apie tai, kad turistai patys Meksikos karteliams naudingi (tiek narkotikų išperka! Tiek pinigų palieka duokles karteliams mokančiuose restoranuose, klubuose, viešbučiuose!).

Su kuo daugelis turistų susiduria kone neišvengiamai – tai apgavystės. Ko tik negirdėjau, kokių tik įžūlybių nepatyriau pats! Apgavikų spiečiai apspito jau Kankuno oro uoste panorėjus nuvažiuoti į viešbutį. “Apgavysčių čempionai” – įkyrūs taksistai, vienas per kitą staugiantys važiuoti su jais. Net sutarus kainą, nuvežę į vietą dažnai “nuomonę pakeičia” – “Čia aš sakiau doleriais, ne pesais”, “Čia buvo kaina vienam žmogui”. Net kelionių vadovai amerikiečiams pataria geriau važiuoti autobusu! Bet kad ir čia nepaprasta išlikti neapgautam – štai kažkokie veikėjai aiškino neva “be bilieto negalima įeiti į oro uosto autobusų stotį”, o bilietą reikia pirkti iš jų (aišku, už brangiau), kiti veikėjai įkyriai siūlė “nuvežti iki kito oro uosto terminalo” (už brangiai), kai iki jo 300 metrų, o “šatlas” – nemokamas…

Dar bjauresnės istorijos – iš autonuomos. Net “garsiausios” pasaulinės autonuomos Jukatane visokiuose “Trustpilot” įvertintos 1 ar 2 ir netrukus supratau kodėl. Užsakymo internete kaina mums atvykus “negaliojo”, apmokėtas draudimas “į kainą neįėjo” ir t.t. – užprotestavus, derėjosi kaip turguje, bet vis tiek nenorėjo duoti sutartos kainos, tik pakankamą, kad neapsimokėtų eiti pas konkurentus… Kiti keliautojai pasakojo dar bjauresnes istorijas – štai iš vienų “pavogė atsarginį ratą” ir autonuoma reikalavo už tai didelės kompensacijos. “Pavogė” neišlaužę jokios spynelės – ir taip būna daugeliui. Variantai du: arba autonuoma rato neįdeda išvis (nepamiršk patikrinti!), arba autonuomos darbuotojai kurią naktį atsirakina bagažinę atsarginiu raktu (nuomodami automobilį juk klausia “kur apsistojote?” – aišku, mes tiesos nerašėme…). Pasėdėjęs autonuomoje ilgiau išgirdau kitų klientų riksmus ir barnius “Kaip drįstate?”. Visokiuose interneto komentaruose galite prisiskaityti dar ne tiek. Be “padidintos kainos”, mūsų neapgavo: kaip visuomet, turbūt padėjo tai, kad dėl visko klausinėjome, atsiimdami automobilį viską tikrinome, filmavome, fotografavome. Apgaudinėti jie labiausiai mėgsta “kvailus gringus”, kuriems “doleriai auga ant medžių”, kurie nesidera, viskuo (pasi)tiki, tarsi būtų kokioj Floridoj, ir yra pasirįžę negaišti laiko “dėl kelių šimtų dolerių” (juk tai gal pusė nakties kainos normaliam Kankuno “all inclusive”).

Deja, tokie turistai iš Amerikos ir “išlepino” Jukatano žmones. “Amerikiečiai sako, kad Meksikos policininkai nedori, kad reketuoja kyšių iš turistų” – skaičiau vieno meksikiečio rimtą komentarą – “Bet kai turistai švaisto šimtus dolerių už nieką, tai normalu, kad reikalauja – policininkai ne nedori, jie tiesiog protingi!”. Už ką „reketuoja kyšių“? Ko tik neprisiklausėm. Nuo išgalvotų pažeidimų iki gal realių, bet tokių, kur, jei padarytų ne „pinigingas turistas“, niekas nė nekreiptų dėmesio. Štai vienas sutiktasis Isla Mujeres atviravo: „Mano draugas pasirodė išgėręs viešoj vietoj – bemat uždarė areštinėn maksimaliam 3 dienų terminui ir reikalavo tūkstančių dolerių, kad paleistų anksčiau (o žmogui buvo skrydis, tai sumokėjo)“.

Daugelis apgavysčių, su kuriom pats susidūriau Jukatane, gerokai paprastesnės. „Įmušta į čekį“ prekė, kurios nepirkau; pritaikytas kitas, nei parašyta, valiutos kursas ir pan. Labai svarbu klausinėti kiekvienos kainos ar net to, kas „savaime suprantama“ – apgavystės greitai prasidėdavo tada, kai nustodavome demonstratyviai rodyti, kad „skaičiuojame kiekvieną pesą“.

Kur apsistoti, pavalgyti, kaip keliauti po Jukataną

Po teisybei, net ir išvengus apgavysčių, kelionė į Jukataną tikrai nebus pigi. Pati Meksika „gražiai sužaidusi laisvės per pandemiją korta“, po COVID smarkiai išpopuliarėjo tarp amerikiečių, išbrango, o Jukatanas – bene brangiausia jos dalis.

Kankuno „All inclusive“ tikrai brangesni nei daugelyje kitų populiarių pasaulio turistinių pakrančių. „Eilinių viešbučių“ kainos prilygsta Europai, o kokybė nevisai (pvz. sunku buvo gauti patikimą internetą, daugely viešbučių WiFi nuolat strigo). Panašiai su restoranais. Deja, teko patirti ir „Montezumos kerštą“ – apsinuodijimą – ir ne po gatvės maisto, o po „All Inclusive“. Bet šiaip rankų plovimo galimybių, higienos galimybių Jukatane daugiau nei kadaise.

Pigesni tradiciniai meksikietiški maistai antochitai (takos, buritos ir pan.), amerikietiški greito maisto tinklai. O brangiausia viskas ten kur orientuojamasi į „pinigų neskaičiuojančius turistus“. Ir dar amerikiečiai „išlepino su arbatpinigiais“ – kai palikome „ne tiek, kiek palieka amerikiečiai“ vienas padavėjas net atvirai skundėsi.

Transportas Jukatane labai įvairus. Pagrindiniuose kurortuose gausu pasiūlymų vienadienėms ekskursijoms į pagrindines vietas, kaip Čičen Icą – tokios ekskursijos gali išeiti net pigiau, nei organizuotis pačiam, bet svarbu išsiaiškinti, kas įeina į kainą.

Pigiausias būdas keliauti po Jukataną – colecitvos vadinami maršrutiniai mikroautobusai. Bet jų maršrutai trumpi (ilgam nuotoliui reikia persidinėti), o grafikus rasti sunku. Taip pat juose nėra vietos pasidėti dideliam bagažui.

Patogiau – patogieji ADO autobusai, bet kainos net didesnės nei panašų nuotolį nuvažiuoti Lietuvoje. Išliaupsintas Tren Maya – naujai pastatytas 1000+ km geležinkelis, sujungęs svarbiausius kurortus ir turistines vietas – nesuviliojo. Kainos – didžiausios turistui, o patogumo mažai, nes traukinių stotys (priešingai nei autobusų) – toli nuo miestų centrų ir lankytinų vietų.

Autonuoma populiari, nes į atokesnius ir turistų neužgrūstus majų „piramidžių miestus“ gali patekti tik taip, o jei keliaujate keliese ir „nepasimaunate“ ant apgavysčių, keliauti automobiliu ir pigiausia. Didžiąją Jukatano dalį apvažiavome automobiliu, jo neturėjome tik kurortuose (Kankune patogus viešasis transportas veikia visą parą, o Plaja del Karmen „kur svarbu“ gali nueiti pėsčias).

Jukatanas – geriausia Meksikos vieta kelionei?

Kankuno oro uostas skrydžių į Europą kiekiais nusileidžia tik sostinei Meksikui. Daugelis turistų atskrenda į Kankuną ir iš jo išskrenda. Jukatanas pakankamai didelis ir turtingas lankytinų vietų, kad vien čia praleisti savaitę ar dvi – net ir tokiu atveju, jeigu visą tą laiką aktyviai keliautumėte. O daugelis juk didžiąją dalį laiko leidžia viename kurortų, išvyksta tik trumpam prie svarbiausių majų piramidžių, tai tokiems Jukatano pakaks daugybei kelionių.

Tačiau „kombinuoti“ Jukataną su likusia Meksika irgi galima – taip irgi keliavau. Ir perskrisdamas Meksikas-Kankunas, ir automobiliu. Tik verta tokiai kelionei skirti daugiau laiko.

Tiesa, po Jukatano likusi Meksika gali ir nuvilti. Niekur kitur Meksikoje nėra tiek ir tokių gerų kurortų, pramogų parkų kaip Jukatano Majų Rivjeroje. Jokia kita Meksikos indėnų civilizacija nepaliko po savęs nė iš tolo tiek įspūdingų piramidžių miestų ir meno, kaip majai. Daugelyje Meksikos regionų ir šaltesnės žiemos, vandenynas – toli. Likusi Meksika ir gerokai mažiau saugi (tiesa, pigesnė ir mažiau „persunkta“ apgavysčių tvaiku).

Visgi, Jukatano visiems norintiems nebeužtenka, ir visur Meksikos pakrantėse verslininkai mėgina gimdyti „naujus Jukatanus“. Vietovės, kurių „dar neseniai“ beveik niekas nežinojo, virto tarptautiniais kurortais – kaip Pietų Žemutinė Kalifornija (Los Cabos), Puerto Valjarta ir t.t.

Bet Jukatanas buvo pirmasis ne šiaip sau! Ir, jei gali Jukataną įpirkti, jei gali „atmušti“ masinio turizmo neigiamas puses, jis vis dar – „stipriausia“ Meksikos dozė.

---

Visi mano kelionių po Meksiką vadovai

---

1. Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis
2. Meksikas – baisus didingas metropolis
3. Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės
4. Šiaurės Meksika – Meksikos laukiniai vakarai

Komentuoti

Meksikas – vienas didžiausių pasaulio miestų. 22 milijonai žmonių slėnyje tarp kalnų!

Kiek sluoksnių – it koks svogūnas – turi Meksikas! Kokie jie skirtingi ir kaip arti jie viens kito!

Smengantys kolonijiniai rūmai greta šiukšlinų lūšnynų. Amerikiečiai skaitmeniniai klajokliai šalia narkomafijos, banditų ir policininkų-reketininkų. Superbrangūs elitiniai restoranai tarp gatvės turgaus takerijų. Barokinės bažnyčios netoli altorių „Šventajai mirčiai“. Ispaniškai dainuojantys mariačiai, plunksnom apsikaišę indėnų šokėjai, į “kovas” stojantys kaukėti „lučadorai“… O visur po žeme – „užkastos“ actekų piramidės.

Praleidęs Meksike dvi savaites, susidūriau su visom šio miesto pusėm.

Meksiko centras: chaotiška didybė ir freskų spalvos

Ko jau ko netrūksta Meksike, tai didingos architektūros! Atsistojęs plačioje centrinėje aikštėje Zocalo, pažvelgęs į milžinišką barokinę Meksiko katedrą ar Prezidentūrą, jaučiausi tarsi kokioje Europos sostinėje… Buvo panašiai: iš Meksiko valdyta visa Naujoji Ispanija, svarbiausia europiečių kolonija Amerikoje.

Didybė aikštė nė iš tolo nesibaigia! Paeik į šiaurę – ir pasieksi puošnaus baroko Domininkonų bažnyčią, į vakarus – Bellas Artes teatrą, pastatytą jau po Meksikos nepriklausomybės, „naują Paryžių“ Meksike stačiusio diktatoriaus Porfirio Diaso laikais (~1877-1911 m.). Jo vestibiulis tiek sklidinas garsiausių freskų, kad net jeigu einantys į garsiuosius teatro tautinių šokių spektaklius norėdami ten “prasieiti” privalo pirkti atskirą bilietą…

Juk freskos – spalvingiausias iš Meksikos veidų, „meksikietiškiausia“ meno forma. Dėkoti reikia „Trims didiesiems“ freskų tapytojams – Diego Rivierai, Davidui Sikjerosui ir Klementei Orosko – kurie
~1920-1960 m. visur pritapė jų tiek, kad kiekviename iš svarbiausių Meksiko pastatų gali sustoti kokiam pusvalandžiui tyrinėdamas kokios nuostabiai detaliai ištapytos sienos istorines, kultūrines, alegorines prasmes. Kiekvienas žmogus freskose – tikra asmenybė, kiekvienas medis ar pastatas ne šiaip nupieštas. Štai aplink vieną Diego Rivieros freską „Sapnas apie sekmadienį Alamedos parke“ – įkurtas atskiras muziejus. Apie kiekvieną freskos gabalėlį prirašyta daugiau nei apie ištisą paveikslą eiliniame meno muziejuje…

Tiesa – su Meksikso didvyriais – tokiais kaip prancūzų imperialistus išvijęs liliputas prezidentas Benitas Chuaresas – Meksiko freskose petys į petį stoja ir ištisos eilės Leninų, Bakuninų, Marksų… Daugelis freskų tapytos tarpukariu, kai kraštutinė kairė dar daug kam atrodė „kelias į priekį“. Po 1910 m. revoliucijos Meksikas šaukte šaukėsi klasių kovos, bet ji taip ir neįsižiebė…

„Klasių skirtumai“ Meksikoje iki šiol – aštrūs aštrūs, tik jų ribos „pratirpusios“. Štai kai eidavome nuo Zocalo iki savojo buto septyni kvartalai šiauryn, vos anapus Dominikonų bažnyčios atmosfera staiga persimainydavo: mažiau šviesos, daugiau benamių, apleisti namai, šiukšlini šaligatviai… Parduotuvės ir gatvės „takerijos“ vos sutemus nuleidžia sunkias metalines langines, tik drąsiausi dar prekiauja – bet iš už grotų… Kaip sakė vietiniai, dar paeik šiauryn ir lauks „nesaugiausias Meksikos rajonas“ Tepito „kur net dieną nereiktų kišti nosies“, o mūsų butas, pasirodo, „ties riba, bet dar nebijokit“…

Žemėlapyje tos ribos nepažymėtos, bet ilgiau pabuvęs Meksike imi suprasti, kas juose „išduoda“ „nekokį rajoną“. „Google Maps“ rodo altorių „Šventajai mirčiai“ [Santa Muerte], kur tai kaukolėtai figūrai meldžiasi „visuomenės užribio“ žmonės? O gal Jėzui Malverdei [Jesus Malverde] – „šventajam narkomafijos globėjui“, kurio, aišku, nepripažįsta jokia bažnyčia? Ieškok viešbučio kitur! Nors dažnai ir norėdamas tokiuose rajonuose jo nerastum…

Gyvoji Meksiko kultūra – mariačiai, lučadorai ir raganiai

“Turistinės grožybės” su “pavojingu skurdu” susiduria ties Peru gatve. Bet aplink tą gatvę plaka ir dvi “gyvosios Meksiko kultūros” širdys.

Į pirmą jų kelią randa daugelis turistų, kad ir kaip juos gąsdintų vietiniai („apgaus“, „apvogs“). Garibaldžio aikštė, amžinai skambanti tradicinės Meksikos mariačių muzikos ritmais. Nors toms romantiškai kaimiškoms dainoms nereikia ir tos aikštės – mariačių mieste tiek, kad, atrodo, bet kurioj centro kavinėj prisėsk, ir nespėjus atnešti maisto jau „prisistatys“ muzikantas su gitara, ar ištisa jų grupė. Priešingai vakarų „gatvės muzikantams“, jie groja prie tavo staliuko “asmeniškai” ir tik tada, jei susimoki: vieni turistai tuo skundžiasi („net Garibaldžio aikštėje mažai mariačių girdėjau, nes niekas šalimais jų nesamdė“), bet man tai kaip tik patiko: nėra spaudimo susimokėti už muziką, jei jos tuo metu tau nereikia.

Tuo tarpu antroji meksikietiškos gyvosios kultūros širdis žinoma mažiau kam, bet mane pribloškė dar labiau. Tai – Koliziejaus arena, kurioje vyksta luča librės kovos. Muzikuoja kiekviena šalis, o lučadorai – grynai Meksikos reiškinys! Kaukėti kovotojai, ringe vaidinantys akrobatines kovas. Tik iš pirmo žvilgsnio panašu į amerikietiškas imtynes (prowrestling), nes tradicijos čia visai kitos: mažiau spektaklio, daugiau skrajojimo, o kovotojai-herojai gyvena kažkokiame fantastiniame pasaulyje su savo taisyklėmis. Jie prieš fanus nenusiima kaukių – daugybės jų vardai nežinomi, o garsiausias lučadoras El Santo net palaidotas su kauke! Tik pralaimėjęs kovą „kaukė prieš kaukę“ lučadoras netenka savo kaukės ir paslapties visiems laikams – tai „luča librės visatoje“ didžiausia negarbė. Praradęs kaukę, galės lažintis tik iš plaukų nuskutimo (irgi pažeminimas)…

Koliziejaus arenoje luča librė verda nuo 1943 m. Tada pasaulis skerdėsi, Meksike klestėjo taika, o šios kovos iš „trumpo cirko“ prieš kokį spektaklį virto ištisa Meksikos tradicija… Bet šiandien luča librės „širdis“ yra už bet kurią bet kurio sporto Lietuvos areną didesnė 16 000 vietų „Arena Mexico“, kur lučadorai kaunasi daug kartų į savaitę.

Dar kita „gyva“ Meksikos tradicija – raganiai, raganos (brujas), visokie jų laiminimai, užkeikimai, užkeikimų nuėmimai. Būrėjai ir indėniškom plunksom apsikaišę laimintojai apspitę visą Zocalo. Įdomu buvo juos stebėti nuo vienos daugybės kavinių-terasų didingų paaikščio rūmų viršuje. Tiesa, meksikietiški takai ten kainavo šešis kartus daugiau nei gatvės takerijose vos keli kvartalai Tepito link…

Policininkai-reketininkai ir amerikiečių darbo nuotoliu Meka

Mechiko centre daug policijos dažnai zuja policija. Iš pradžių atrodė, gal tos vietos saugesnės… Bet paskui vos patys netapome… policininkų aukomis!

Tai įvyko prie Meksiko oro uosto, vos išsinuomojus automobilį. Pradėjo sekti pareigūnai su motociklais, bet užuot stabdę, liepė važiuoti iš paskos, sustoti kažkur skersgatvyje. Ten aiškino, neva „viršijom greitį“ (neviršijom, jokių įrodymų nepateikė), gąsdino, kad „atims teises ir reiks atsiimti miesto centre rytoj“, o galiausiai rėžė tai, dėl ko visas tas šou ir prasidėjo: „ten bauda bus 400 eurų, bet mums jei duosit grynais užteks 200 eurų“. Apie šią apgavystę girdėjome – policininkai „už negražias akis“ baudžia ir baudžia tūkstančius turistų… Vaidinome, kad nemokame ispaniškai, skambinsime konsului ir pan. (na, juk nepagrasinsi „skambinsim policijai!“). Galiausiai policmafijozai „atsikabino“. Ko tik paskui negirdėjom iš kitų turistų – štai vieną pareigūnai žadėjo patalpinti 3 dienoms į kalėjimą nes „gėrė alkoholį viešoj vietoj“. Aišku, iš karto siūlė sprendimą – didelį kyšį.

Savo kailiu patyriau, kuo Meksiko gyventojai skundžiasi seniai – policija, deja, čia tarsi dar viena mafijos grupuotė, ne tik kad netiria nusikaltimų, sėdi „mafijos kišenėje“, bet dar ir pati reketuoja! Kai iš manęs “Uber” vairuotojas Meksike pavogė mobilųjį telefoną, policininkė tiesiai šviesiai pasakė, kad jo neieškos…

Šitam kontekste man be galo sunku suprasti, kodėl Meksiką taip pamilę amerikiečiai. Čia jie keliasi „su visam“, dirba nuotoliu. Na, aš pats dirbu nuotoliu nuo 2017 m. iš viso pasaulio ir Meksikas tam atrodo viena netinkamesnių vietų… Visos problemos su saugumu, nuolatiniu smogu ir kamščiais (nepaisant daugiaaukščių kelių), „silpnu“ internetu, kondicionierių stoka (neva “aukštai, tai nereikia”, bet karšta). O dar Meksikas ir tikrai brangus – už nakvynes, maistą (išskyrus takus ar kesadiljas gatvės kioske), tenka mokėti kaip Europoje.

Bet kad patys amerikiečiai meksikiečius ir išlepino. Amerikiečiai lengvai „pasimauna“ ant tokių apgavysčių, tad apgavikai (pvz. tie policininkai) jas kartoja ir kartoja. Amerikiečiai palieka milžiniškus arbatpinigius, paskui kekvienas padavėjas iš „šviesiaodžio“ tokių ir tikisi. Amerikiečiai lengva ranka moka dešimtis eurų už pietus ar šimtus eurų už nakvynę („Kaip pigu, kaip pigu, Meksike butas kainuoja kaip Niujorke motelio kambarys“) – tad Meksikos viešbučiai ar higieniškesni restoranai ir sukėlė kainas iki tiek. Na, yra „10% pigiau nei JAV“ ir jau amerikiečiai, nebuvę niekur giliau Lotynų Amerikoje, džiaugiasi…

Tie, kas turi ką pasiūlyti amerikiečiams (būstų, restoranų šeimininkai, suvenyrų pardavėjai) – irgi džiūgauja, bet kiti meksikiečiai skundžiasi „prarandantys savo miestą“. Jiems tenka išsikelti iš į nesaugesnius rajonus, nes namų savininkai verčiau nuomoja juos per AirBnB mokesniems amerikiečiams. Prieš keliaudamas visada daug pasižiūriu dokumentinių filmų, analitinių laidų apie vietas, kur keliausiu – ir apie jokią kitą vietą filmuose nemačiau tiek keliamų kontroversijų dėl dirbančių iš ten nuotoliu, kaip apie Meksiką. Nes joks kitas didmiestis nėra skurdesnės šalies sostinė šalia pat turtingos 300 mln. gyv. šalies. “Dėl AirBnB aš praradau namus, dėl AirBnB aš praradau namus! Kur buvo peluqueria dabar barber shop’as!” – ispaniškai traukė gatvės muzikantas, rinkdamas pinigus iš teksto nesuvokiančių JAV naivuolių.

O iš tikrųjų viską nulėmė… 2020-2021 m. COVID pandemija. Meksika viena pirmųjų regione pilnai „atvėrė sienas“ amerikiečiams, nereikalavo skiepų. Daugybė amerikiečių spjovė į savo „karantinuotus“ ofisus ir nusibodusius namus: lėkė dirbti nuotoliu iš Meksiko, kur šilčiau, laisva, tuomet dar pigiau nei dabar – bet arti sugrįžti „jei ką“. Jie papasakojo apie savo „genialų atradimą“ draugams, parodė socialiniuose tinkluose draugų draugams, šie ir po pandemijos sekė jų pėdomis. Ir štai Meksikas amerikiečiams tapo „darbui nuotoliu tinkamiausio didmiesčio“ sinonimu, „juk šitiek tautiečių ten smagiai šiltai dirba“…

Bet esu įsitikinęs, jei būtų pakeliavę po pasaulį plačiau, 95% jų tikrai nedirbtų iš Meksiko…

Meksiko Amerikiečių kolonijos: Roma, Kondesa

Gal todėl amerikiečiai taip nenusivilia Meksiku, kad čia gyvendami jie… to Meksiko nemato? Mato kiekvienas tik savąją “American Colony”, o jų čia jau kelios. Vaikščiodamas Romos, Kondesos rajonų jaukiomis medžių pauksmėmis anglų kalbos girdėdavau ne mažiau, nei ispanų. XX a. pradžios Porifriato laikų elito dvarai ir tarpukario daugiabučiai čia virto prabangiais steikų restoranais, iki ryto dirbančiuose baruose tekilą ir meskalį stumia alus ir vynas, angliški meniu tapo norma, o butų nuomos kainos išaugo “aukščiau stogo”. “Kur buvo peluqueria, dabar barber shop’as” – prisiminiau tą dainą… Pataisyčiau – “kur buvo peluqueria, dabar šuniukų spa”. Net “šunų kirpyklos ant ratų” prie parkų atvažiuoja, šuniukų vedžiotojai tuoj joms priveda klientų.

Amerikiečių kolonijos plinta ir nors “realybė” – elgetos, narkomanai – visada už keleto kvartalų, daugelis “ilgalaikių svečių” nekiša nosies iš savųjų burbulų. “Meksike saugiau nei Amerikoje” – giriasi jie. Mat Amerikiečių kolonijos – policijos teritorija. O mėlynai-raudoni švyturėliai visiems atvykėliams daug “jaukesni” nei juodieji kartelių visureigiai. Kad ir duokles renkasi vienodai…

Anapus Romos ir Kondesos driekiasi Polankas – tarp modernių jo dangoraižių visi prabangiausi prekės ženklai ir įspūdingasis garsių dailininkų vardų kupinas Soumaya muziejus. Karloso Slimo dovana miestui. Vienu metu jis buvo turtingiausiu pasaulio žmogumi! Ir jis irgi gyvena Meksike.

Meksiko “ekonominė širdis” nuolatos juda į vakarus ir dabar jau, sakoma, pasiekė Santa Fe, naująją dangoraižių kalvą aplinkui didžiausią Meksikos prekybos centrą. Dabar didysis verslas keliasi tenai, gatvėmis zuja kostiumuotas ir kostiumėliuotas “biurų planktonas”, čia vadinamas godinezais. Jie Meksike laikomi subkultūra, nes “darbas tvarkingam ofise nuo 8 iki (…)” čia tebėra išimtis, o ne visuotinė norma.

Gi viską valdantis didysis elitas seniai gyvena “įtvirtintuose rajonuose”, pro kuriuos supančias elektrifikuotas sienas apsauginiai be reikalo jokio prašalaičio neįleis.

Čapultepekas ir actekų sostinė po žeme

Kitur pasaulyje miestus lengva skirstyti rajonais – yra senamiestis, yra nauji rajonai. Yra brangūs, yra pigūs. Meksike viskas labiau „susilieję“. Pavažiavęs nuo centro į vakarus modernia dangoraižių apsupta Paseo de la Reforma su svarbiausiais šalies paminklais (Nepriklausomybės angelas) pasieki vėl senus Čapultepeko rūmus parke, statytus dar kolonijiniais laikais. Juose gyveno imperatorius Maksimilianas II, kurį į Meksikos sostą jėga mėgino pasodinti prancūzai…

Šalimais – ir Antropoligijos muziejus, tiesiog sprogte sprogstantį nuo visų senųjų Meksikos civilizacijų menų ir amatų: man tai vienas įspūdingiausių muziejų apskritai! Šalimais išvydau dar vieną „gyvos indėniškos kultūros“ ritualą – voladorus, kurie, sukdamiesi it dervišai, prisirišę virvėmis už kojų leidžiasi žemyn nuo aukšto stulpo…

Iki tapo Meksiku, šis miestas vadinosi Tenočtitlanu. Ši indėnų actekų imperijos sostinė glaudė 200 000 žmonių – vienas didžiausių pasaulio miestų tuo metu. Bet iš to neliko nė žymės! ~1519 m. atvykę ispanai ne tik perstatė piramides bažnyčiomis ir rūmais, tačiau net kraštovaizdį pakeitė iš pagrindų! Tenočtitlanas stovėjo milžiniško kaip dešimtadalis Lietuvos ežero saloje. O ispanai tą ežerą „užkasė“ ir dabar miestas lygumoje.

Bet Meksike viskas – sluoksniais – ir įsižiūrėjęs tai matai. Daug senų pastatų susmegę, kreivi, o žemės drebėjimai čia itin „mirtini“ (1985 m. žuvo 5000-10000 žmonių) – „ežero dugno“ gruntas visiškai netvirtas. O Meksiko centro tiesios ispaniškos gatvės čia švelniai pakyla, čia nusileidžia – po asfaltu pūpso šventųjų piramidžių liekanos…

Tik svarbiausioji Tenočtitlano šventykla (Templo Mayor) vėl atkasta – panorėję “vėl atrasti savąją istoriją”, meksikiečiai nepagailėjo viršum jos stovėjusių ispaniškų namų. Ten sužinai kaip actekai dievams aukodavo žmones, kad „saulė suktųsi“, išplėšdavo širdis, kūnus mesdavo nuo piramidės. Bet juk viso miesto nenugriausi, tad didžioji dalis istorijos taip ir liks užkasta…

Jei nori pamatyti daugiau, privalai važiuoti anapus Meksiko priemiesčių. Geriausia – į Teotihuakano priemiestį, į kurį kasdien išvyksta dešimtys ekskursijų. Ten išlikęs indėnų miestas iš laikų dar prieš actekus, 2000 metų atgal, su vienomis didžiausių pasaulio piramidžių ir kilometrinėmis saulės kepinamomis alėjomis tarp jų… Kai ten keliavau pirmą kartą, dar galėjau į jas užlipti, bet dabar tai uždrausta. Masinio turizmo minusai! Laimė, bent liko skrydžio oro balionu virš piramidžių magiškoji patirtis… Aišku, senovėje jos buvo dar įspūdingesnės, nes spalvotos, nes dekoruotos visokių žvėrių snukiais – Antropologijos muziejuje gali pamatyti, kaip atrodė anais laikais.

Meksiko transporto chaosas ir tolimesni rajonai

Masinis turizmas turi ir pliusų – ekskursijų pasiūla didžiulė. Nuo nemokamų (už arbatpinigius) pėsčiom po centrą iki hop-on-hop-off autobusų iki kasdienių išvykų į įvairiausius tolimesnius rajonus ir priemiesčius.

O įdomybių toliau nuo centro Mechike gausu. Kojoakano priemiestyje gyveno garsioji dalininkė Frida Kahlo (yra jos muziejus), jos vyras freskų maetsro Diego Riviera, nuo Stalino pasprukęs Levas Trockis (ten ir nužudytas Stalino pakalikų)… Dabar šis rajonas – dar viena „gentrifikuota“ zona, kurio brangoko turgaus apylinkės pilnos Meksiko „vidurinės ir aukštesnės“ klasės atstovų.

Nacionalinis universitetas ir Olimpinis stadionas žavi įspūdingomis lauko freskomis, Gvadalupės Mergelės bazilika – švenčiausia visos Meksikos vieta – amžinai lūžta nuo piligrimų, atmenančių, kaip Mergelė Marija apsireiškė indėnės pavidalu.

Ir net paskutinius didžiųjų ežerų fragmentus gali ten rasti. Sočimilko [Xochimilco] kanalai, į kuriuos su tekila ir alum, takais ir kesadiljom specialiais laivais be paliovos išplaukinėja meksikiečių šeimos, draugų kompanijos ir vienas-kitas gerokai permokėjęs turistas.

Deja, pasiekti viešuoju transportu viską kiek sudėtingiau, nes Meksike jis toks chaotiškai „durstytas-sudurstytas“ iš skirtingų transporto rūšių, kurių kiekviena turi savo simbolius, maršrutų paskelbimo, apmokėjimo būdus, kainas. Metro, “lengvasis geležinkelis” „ratinis tramvajus“, mažesni autobusai, troleibusai… Ir dažnai tenka persėsti iš vieno į kitą. Žaviausi – lynų keltuvai (Cablebus ir Mexicable sistemų), tiesa, iš jų matai ne Meksiko centro grožį, bet daug „proziškesnius“ priemiesčius, kai kurie kurių kartais vadinami lūšnynais. Tuos palaikius baltų plytų namus ~1950-1970 m. spėriai pasistatė žmonės, plūdę į Meksiko miestą iš kaimų, staiga paversdami Meksiką vienu didžiausių pasaulio miestų.

Meksikas – pirmasis globalinis miestas?

„Meksikas buvo pirmasis globalinis miestas“ – netoli plačiosios centrinės aikštės Zocalo man sakė vietos gyventojas – „Čia dar prieš 500 metų susitiko visi žemynai“.

Iš tiesų! Naujoji Ispanija buvo pagrindinė europiečių kolonija Amerikoje. Bet iš Meksiko valdyta ne tik ji, o ir Filipinai Azijoje. Azijos prekes ispanai plukdydavo per Ramųjį Vandenyną Meksikan, čia registruodavo, ir tik tuomet per Atlantą siųsdavo Kordobos link. „Užvežė“ ispanai ir vergų iš Afrikos – dar tuomet, kai dabartinėse JAV ar Kanadoje dar išvis gyveno beveik vien indėnai.

Tiesa, kai visas Meksikos indėnų auksas buvo seniai išvogtas, kai Ispanijos Imperija žlugo, Meksika ilgam „pasitraukė į antrą planą“ globaliajame teatre. Priešingai įvairiems JAV, Australijos, dabar ir Europos miestams, Meksikoje naujų imigrantų buvo mažai, o senosios tautos – indėnų, europiečių palikuonių, afrikiečių vergų – karta po kartos per šimtmečius „susiliejo“ į vieną „metisų rasę“.

Ir visgi nors kai kurie Meksiko gyventojai giriasi „visi mes – maišyto kraujo“, iš istorijos miglų net šiame didmiestyje „prasišauna“ visokiausios tradicijos – ir ispaniškos, ir indėniškos, ir bendros, ir jau naujos, visiškai meksikietiškos. O Meksiko kaip „amerikiečių skaitmeninių klajoklių“ centro statusas suteikia miestui naujų (ar seniai prarastų) tarptautinių spalvų.

Nežinau, ar norėsite čia pasilikti ilgam – Meksika didelė, įspūdingų vietų joje daug. Bet Meksikas neabejotinai yra šalies vartai, ir stabtelti čia kelioms dienoms kelionės pradžioje ar pabaigoje, pasigėrėti architektūra, freskomis, luča libre, mariačiais, muziejais – tikrai verta.

---

Visi mano kelionių po Meksiką vadovai

---

1. Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis
2. Meksikas – baisus didingas metropolis
3. Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės
4. Šiaurės Meksika – Meksikos laukiniai vakarai

Komentarai

Penki Amerikos ežerai dydžio sulig jūrom. O aplink juos – miestai, kuriuose gimė šiuolaikinis pasaulis. Čikaga, Klivlandas, Detroitas…

Didžiųjų ežerų regionas – Amerikos širdis ir esybė, kur susilieja gamta, dangoraižiai, visos gerosios ir blogosios turtingiausios pasaulio šalies pusės.

Po šiuos JAV kraštus keliavau daugybę kartų, aplankiau visas jo valstijas, daugelį didmiesčių, kurortų ir gamtos grožybių – ir viską sudėjau į šį kelionių vadovą.

Didžiausi pasaulio ežerai vienas šalia kito!

Iš penkių didžiausių pasaulio ežerų net trys yra čionai! Kai kurie jų – didesni už visą Lietuvą! Tačiau nuostaba, kodėl tokie gamtos stebuklai taip mažai lankomi gamtos mylėtojų, pamažu išnyksta pavažinėjus ilgaisiais jų krantais.

Didieji ežerai tiesiog pernelyg primena jūras, ypač – mūsiškę Baltiją. Kopos krantuose, bangelės, uostai, automobilių keltai… Persikelti per Mičigano ežerą vienu tokių man užtruko keturias valandas ir čia – viename siauriausių jo taškų. Apvažiuoti tą ežerą automobiliu užtruktų 16 valandų…

Tačiau yra vieta, kur visą Didžiųjų ežerų galią išvydau akimirksniu! Tai – Niagaros kriokliai, kuriais 174 m virš jūros lygio plytinčio Erio ežero vanduo alma žemyn link Ontarijo ežero (74 m virš jūros lygio). Kasmet tuo gamtos spektakliu nuo krantų, iš laivų, iš sraigtasparnių ir užkrioklės uoloje išgremžtų tunelių gėrisi 20 milijonų turistų, jaunavedžių – bet tik maža dalis susimąsto iš kur tas visas krioklių vanduo atsiranda šitokioje trumputėje (vos 58 km) Niagaros upėje!

Didieji ežerai tikriausiai pernelyg dideli, kad žmonės juos suvoktų kaip vieną regioną… Bet šita JAV dalis, vadinama Vidurio Vakarais (Midwest) tikrai turi savo unikalią dvasią – ir net, drįsiu teikti, ji yra pati „amerikietiškiausia“!

Pirmųjų Amerikos didmiesčių spindesys…

Didžiųjų ežerų pakrančių didmiesčiai yra patys pirmieji JAV miestai! Kaip – sakysite – juk koks Niujorkas rytuose ir senesnis, ir didesnis? Taip, bet rytų pakrantės miestus pastatė dar britų kolonistai. O Didžiųjų ežerų regionas buvo pirmasis, kurį apgyvendino jau nepriklausomybę iškovojusios Jungtinės Valstijos. Juose atisispindi visos Amerikos svajonės tuo metu, kai ši šalis dar tik sparčiai kopė „tapimo supervalstybe laiptais“.

Viena vertus, JAV architektai siekė įkvėpimo gilioje senovėje – Antikinėje Romoje kuri, kaip JAV, irgi buvo respublika. Kaip romėnų kolonijose, visos miestų gatvės tiesios, kvartalai – kvadratiniai, o “naujųjų” valstijų kapitolijų kupolai pribloškia pseudoromėniškomis kolonomis.

Bet Didžiųjų ežerų regiono didmiesčiuose gimė ne tik šiuolaikinė Amerika, o ir šiuolaikinis pasaulis! Ten pastatyti pirmieji pasaulio dangoraižiai. Žiūrėk stovi pastatas aukštesnis nei bet kas, kas netgi šiandien stovi Lietuvoje, bet vis dar puošnus kaip senoviniai rūmai ar katedros. Ten atsirado pirmieji „konvejeriniai“ fabrikai: nuo Čikagos skerdyklų iki Detroito „Ford Model T“ gamyklos.

Matant apleistus, trūnijančius milžiniškus raudonų plytų anuomečių fabrikų mūrus lengva neįvertinti, kokio masto tai buvo revoliucija! Iki tol nuo pradžios iki galo gaminys gulėdavo vienoje vietoje – o darbininkai gaišo laiką vaikščiojimui nuo gaminio prie gaminio, reikiamos detalės atnešimui. O nuo tos “Čikagos ir Detroito revoliucijos” kiekvienas darbininkas atlieka tik vieną menką veiksmą, kurį yra įvaldęs idealiai (pvz. uždeda automobilio ratą iš greta jo darbo vietos suvežtos krūvos), o gaminys pats konvejeriu pravažiuoja pro kiekvieną darbininką. Jei ne ši revoliucija, dar ir šiandien automobiliai būtų įperkami tik turtingiesiems, o ir robotizacija būtų buvusi neįmanoma!

Būtent tie fabrikai atnešė pelnus, iš kurių statyti dangoraižiai ir naujųjų milijonierių rūmai. Būtent tie fabrikai pritraukė milijonus darbininkų ir per kelis dešimtmečius “išaugino” vienus didžiausių pasaulio miestų. Naujakuriai sugužėjo iš visur, kur tvyrojo skurdas ir priespauda. Nuo iš baudžiavos išsivadavusių lietuvių iki juodaodžių buvusių vergų iš pietinių JAV plantacijų; nuo skurstančios pietų Italijos kaimiečių iki visokio plauko religinių pabėgėlių. Dabar toks įprastas „Multikultūrinio imigrantų miesto“ fenomenas irgi išsivystė tada ir čia: XIX a. antroje pusėje palei JAV didžiuosius ežerus.

Apie didžiausią Didžiųjų ežerų miestą – Čikagą – net sukurtas PBO filmas pavadinimu „Miestas, kur gimė XX amžius“. Čikagos dangoraižiai seniausi ir aukščiausi, o horizontalią pastatų architektūrą pirmą kartą pasaulyje pakeitė vertikali. Čikagos senieji fabrikai – didžiausi, o visus ~1900 m. pirmą kartą pademonstruotus išradimus sunku net suskaičiuoti. Ir visa tai lėmė vos du dalykai. Pirmasis: 1871 m. didysis Čikagos gaisras: sudegus „senajam miestui“ atsirado šansas pastatyti jo vietoje naują, modernesnį nei bet kas iki tol. Antrasis: pasaulinė EXPO paroda, 1893 m. į Čikagą sutraukusi 26 mln. žmonių, mokslininkų iš viso pasaulio.

Bet likę Didžiųjų ežerų didmiesčiai – tarsi „mažesnės Čikagos“: Detroitas, Klivlandas, Milvokis ir daugybė tų, kurie stovi ne palei pačius ežerus, tačiau didžiąsias regiono upes, kaip vieną ilgiausių pasaulyje Misisipę (jos, kaip ir ežerai, puikiai tiko transportui laivais) – pavyzdžiui, Sent Luisas. Ar tiesiog palei geležinkelius, kurie tais laikais tapo „naujosiomis upėmis“, kaip Pitsburgas. Jei nori sužinoti, kurie miestai įspūdingiausi – tiesiog pasiimk didžiausių Amerikos miestų kokiais 1930 m. sąrašą ir pažiūrėk pirmąjį dešimtuką… 2 vieta – Čikaga, 4 – Detroitas, 6 – Klivlandas, 7 – Sent Luisas, 10 – Pitsburgas, 12 – Milvokis, 13 – Bafalas.

Skiriasi tik pramonė, „uždirbusi“ tiems miestams milijardus. Pavyzdžiui, Detroitas buvo pasaulio automobilių sostine: trys didžiausi JAV automobilių koncernai „Ford“, „GM“, „Chrysler“ XX a. pradžioje ten gamino daugiau mašinų, nei visi kiti pasaulio miestai kartu paėmus. Pitsburgas gamino plieną, Grand Rapidsas – baldus. Kažkiek skyrėsi ir imigrantų tautos: štai Čikaga tapo Amerikos lietuvių ir lenkų sostine, Milvokis – Amerikos vokiečių, Klivlandas – Amerikos slovėnų, Mineapolis – Amerikos švedų ir suomių… Tačiau kiekviena didesnė tauta kiekviename Didžiųjų ežerų mieste sukūrė savo rajonus, iš menkų Amerikos mastais – bet didelių palyginus su jų tėvynėmis – algų pasistatė klubus ir bažnyčias. Vien ~100 metų senumo lietuvių bažnyčių tame regione virš 60 (visas jas aplankiau pats ir sudėjau į “Tikslas – Amerika” žemėlapį)! Aišku, bėgant metams Amerikietišką svajonę pasiekę imigrantų vaikai, anūkai, proanūkiai susiliejo į vieną “baltaodžių amerikiečių” tautą… Ir ji gimdė naujas, amerikietiškas tradicijas ir kultūrą: kvadratinės Detroito picos, pitsburgiečio Endi Varholo popartas, Drive-In kino teatrai.

Didžiųjų ežerų miestų skurdas

Laikas, kai iškilo šitie didmiesčiai, vadinamas „Paauksuotuoju amžiumi“ (Gided Age). Bet toks jis buvo tik fabrikų ar geležinkelių šeimininkams. Darbininkai išgyveno „Laukinį kapitalizmą“ – darbo daug ir sunkaus, socialinių garantijų – jokių, valdžia tebuvo „naktinis sargas“, policija: jokių muziejų, bibliotekų, nemokamų valstybinių mokyklų ir ligoninių – tiesa, ir beveik jokių mokesčių…

Pasakiškus turtus susikrovę milijonieriai iš pradžių švaistėsi jais prabangai, bet galiausiai susimąstė apie visa ko prasmę. Ir ko nepastatė valdžia, sukūrė jie, tapę mecenatais: puikius muziejus ir parkus, universitetus ir mokyklas, daugybė kurių šiandien pavadintos ano meto turtuolių pavardėm. Ir net negailėjo pinigų naujoviškiems „utopiniams“ rajonams, kuriuose ir paprasti darbininkai gyventų geriau.

Milijonierių palikimais įkurti muziejai iki šiol yra tarp svarbiausių visų JAV lankytinų vietų, kiekviename jų ką veikti visą dieną ras ir didelis, ir mažas: “grįžimas į ikiindustrinius laikus” Henrio Fordo “Greenfield Village” prie Detroito ar Fyldso gamtos istorijos muziejus Čikagoje.

Tačiau štai visos darbininkų utopijos sunyko. Daugybė milijonierių rūmų ir viduriniosios klasės dvarų nugriauti. Griuvėsiais virto ir to meto kino teatrai, netgi bažnyčios ir prekybos centrai. Vieni jų stovi užkaltais ar išdaužytais langais, kitus padegė vandalai, trečius nugriovė savivaldybės desperatiškai mėgindamos „panaikinti miestų piktžaizdes“ (urban blight) – bet jų vietoje dabar tiesiog boluoja piktžolėmis užaugę niekam nereikalingi sklypai.

Kadaise klestėjusių pramoninių miestų centrai šiandien – „getai“, nesaugiausios vietos JAV, kur tuos miestus stačiusių darbininkų anūkai ir proanūkiai – patys išsikraustę į ištįsusius vienaukščius priemiesčius arba šiltesnes valstijas – visada tau patars nekišti nosies.

Kol neaplankiau JAV Didžiųjų ežerų regiono nė nebūčiau galėjęs įsivaizduoti, kad „išsvajotoji Amerika“ gali atrodyti (ir) šitaip liūdnai!

Visą procesą plačiau aprašau straipsnyje apie Detroitą, kuris tikriausiai – ikoninis JAV „getas“. Dar 1950 m. automobilių mieste gyveno beveik 2 milijonai žmonių, jis vis ketino rengti olimpiadas – šiandien beliko 600 000. Tačiau Detroitas – tikrai ne baisiausia Didžiųjų ežerų vieta. Kai kuriuose mažesniuose miestuose, kurių gal net pavadinimų negirdėjote, išvis net nė vieno viešbučio nebėra, o centrai virtę griuvėsiais: Geris (Indiana), Rytų Sent Luisas (Ilinojus) vieni graudžiausių.

Miestai žlugo staiga ~1950-1970 m. Amerikos pramonę pamažu pradėjo nukonkuruoti Azija: iš pradžių Japonija, vėliau „Azijos tigrai“, paskui Kinija. Tuo pačiu, Detroito dėka, kiekvienas amerikietis jau įpirko automobilį – ir naujuoju „Amerikietiškos svajonės“ idealu tapo (ir iki šiol yra) namas priemiesčiuose su nuosavu sklypu. Netrukus senieji didmiesčiai prakirsti tarsi miškai: išvagoti greitkeliais bei parkavimo aikštelėmis, kad į priemiesčius beišsikraustanti vidurinioji klasė galėtų patogiai atvairuoti į darbus miestų centruose.

Tačiau galutinį smūgį Didžiųjų ežerų didmiesčiams sudavė „rasių kova“.

Nors juodaodžiai tarpukariu į Didžiųjų ežerų miestus bėgo nuo kur kas gajesnės diskriminacijos JAV pietuose, visiškos lygybės čia nerado: pavyzdžiui, jiems būdavo trukdoma apsigyventi geriausiuose rajonuose. Neapsikentę to ~1960-1970 m. jie kaip reikiant sukilo prieš miestuose dominuojančius baltaodžius: „šturmavo“ baltaodžių rajonus, kėlė riaušes, puldinėjo senuosius gyventojus – ironiška, kad daugelis taikinių buvo ne už aukštų dvarų sienų pasislėpęs baltaodžių „elitas“, o rytų ar pietų Europos kilmės fabrikų darbininkai, kurių šeimos irgi atvyko slėptis nuo skurdo ir persekiojimų tėvynėse… Netrukus jiems teko bėgti darsyk – šįsyk į vis labiau tįstančius priemiesčius. Ir kuo daugiau jų taip išsikėlė, tuo nemalonesnėje aplinkoje teko gyventi likusiesiems: jų tvarkingi namai tapo retais inkliuzais tarp apleistų ir išdaužytų, jie patys – mažuma tarp visokių banditų ir narkomanų. Ne vieną skaudžią istoriją girdėjau „iš pirmų lūpų“ – iš Amerikos lietuvių, kurie jautėsi priversti palikti savo numylėtus rajonus it pabėgėliai. Tose istorijose – ir sudeginti išpuoselėti namai, ir sumušti prie jų šeimininkai, ir net nužudymai. Skaudžiausia daugeliui nukentėjusiųjų, kad ir tada, ir dabar, Didžiųjų ežerų didmiesčiuose kalbėti apie tai tabu: juodaodžių kova už pilietines teises laikoma vienu kertinių didvyriškų Amerikos istorijos momentų, toje statinėje medaus šaukštų degutų niekas matyti nenori.

Vadinamojo „baltųjų pabėgimo“ (angl. white flight) rezultatai tokie: daug rajonų, kur gyveno beveik 100% baltaodžių, šiandien gyvena beveik 100% juodaodžių. O juodaodžių gerokai mažiau skaičiumi. Taigi, daug pastatų tapo niekam nereikalingi, NT kainos krito, o kadangi Didžiųjų ežerų miestų savivaldybės gyvena iš turto mokesčių – jos nebesurenka lėšų išlaikyti kur kas didesniam skaičiui žmonių pastatytai infrastruktūrai (gaisrinėms, mokykloms, parkams). Ne vienas miestas net subankrutavo (tarp jų Detroitas). Neapsikentę turtingesni juodaodžiai galiausiai irgi išsikėlė į priemiesčius, palikdami istorinių pastatų kupinas miestų širdis besipjaunančioms banditų gaujoms. Daug priemiesčių gyventojų šiandien su pasididžiavimu sako, kad „mieste jau nebuvau X metų“ – nes ir prekybos centrai, ir darbovietės, ir paslaugos geriausios dabar irgi jau priemiesčiuose… Miestus nuo priemiesčių skiria daug kas: ne tik rasė ar kilmė, o ir požiūriai, turtingumas, politinės pažiūros (miestai balsuoja už demokratus, priemiesčiai – respublikonus). Ir kartais jie dar susiduria kovose, kaip per „Black Lives Matter“ judėjimą, kai baltaodis policininkas Mineapolyje sulaikymo metu mirtinai prispaudė neginkluotą juodaodį nusikaltėlį ir vėl iš keršto miestai (ir artimesni priemiesčiai) „degė“.

Bet galbūt dabar pradėjo vėl dygti šiokie tokie miestų atgimimo vilties daigai! Šiuolaikinis Amerikos jaunimas vėl atsigręžia į didmiesčius, žavisi sena jų architektūra: ten vėl ima rastis barų, restoranų, išgriautuose plotuose pastatomi didžiųjų lygų sporto stadionai. Tiesa, taip atgimsta tik keli rajonai: tie, kurių pastatai seniausi, įspūdingiausi (patys ikoniškiausi, kaip Čikagos „The Loop“ dangoraižių rajonas, niekada ir nebuvo mirę). Didžioji dalis Didžiųjų ežerų didmiesčių rajonų ir mažesnių ekspramoninių miestų tebėra „getai“ arba, geresniu atveju, zonos, kur apsistoja naujai į JAV imigruojantys lotynų amerikiečiai – tikriausiai irgi tik iki kol įpirks ką geriau. Daugybė rajonų ir atgimti nebegali, nes kas buvo gražiausia ten – seniai sugriauta, ištisi miestų centrai, kuriuose gimė „pramoninė Amerika“: kaip Niagara Folso.

Didžiųjų ežerų regionas dar vadinamas „Rūdžių juosta“ (Rust belt). Tai puikiai atspindi tuos surūdijusius nebenaudojamų geležinkelių tiltus, išdaužytus fabrikus, piktžolių laukais paverstus istorinius miesto kvartalus. Gal geriausia vieta pajusti tai dvasiai Sent Luiso „Miesto muziejus“, į kurį suvilktos nutrupėjusios ir nuimtos grožybės iš įvairiausių kadaise svarbių regiono pastatų. Nuo seniai uždarytų tarpukario užkandinių neoninių reklamų iki Šv. Jurgio bareljefo iš 1990 m. nugriautos seniausios Čikagos lietuvių bažnyčios.

Didžiųjų ežerų regiono užmiestyje – indėnų kalnai ir kaip senovėje gyvenantys amišai

Anapus ežerų-jūrų ir didmiesčių, Didžiųjų ežerų regiono gamta labai primena lietuvišką: lygumos, miškai… Čia nerasi aukštų kalnų ar JAV garsinančių nacionalinių parkų, tačiau įdomių vietų stabtelti važiuojant nuo miesto prie miesto – gausu.

Man žavu pasivaikščioti „nacionalinėse pakrantėse“ tarp žavių kopų (pvz. Indiana Dunes). Kurortiniuose pajūrio – atsiprašau, paežerių – miesteliuose seniau viduriniosios JAV klasės vyrai vasaroms palikdavo savo šeimas (jas lankydavo savaitgaliais), o dabar daug kas ten persikėlę gyventi su visam, greitkeliais kasdien važiuoja į darbus miestuose.

Taip keista aplankyti amišų kraštą Ohajuje, kur šios religijos žmonės gyvena taip, tarsi iki šiol būtų XIX a., kai “atsirado” Didžiųjų ežerų regionas: be elektros, be automobilių. Ir jie tebekalba vokiškai, kaip jų imigrantai protėviai, nes mišrių santuokų nesudarinėja. Matydamas pro šalį riedantį vežimą sunkiai gali suvokti, kad tebesi Amerikoje!

Įspūdį paliko Kahokijos [Cahokia] pilkalniai prie Sent Luiso: juos supylė Misispės indėnų kultūra. Tai – vienintelė indėnų kultūra regione, kuri po savęs paliko kažką apčiuopiamo. Regioną užplūdus JAV pramonininkams ir jų darbininkams, kiti indėnai buvo priversti trauktis toliau į vakarus arba į rezervatus ir, kadangi jie buvo klajokliai su laikinom gyvenvietėm, šiandien niekas jų nebeprimena.

Jei norisi indėnų, kaubojų, Laukinių vakarų ir jų gamtos didingų tolių – tada logiškiausia keliauti į JAV Vakarus, anapus Sent Luiso arkos – simbolinių JAV vakarų vartų. Jei norisi senų kolonijinių miestų – tai tada tavęs laukia JAV rytai, Naujoji Anglija. Na o jei domina vergovė, plantacijos ir jų aristokratai iš „Vėjo nublokštų“ – visa tai išvysi JAV pietuose.

O JAV Didžiųjų ežerų zona, Vidurio vakarai, rūdžių juosta – tai yra tikrojo amerikietiško verslo, pramonės, o gal net viso XX a. ir JAV, kaip supervalstybės, gimimo vieta. Daug keliautojų šį regioną aplenkia ar stabteli tik prie Niagaros krioklių, kiti čia užsuka tik „iš reikalo“ (pvz. pas Čikagoje gyvenančius draugus), bet, norint pažinti JAV, tikrai verta giliau aplankyti bent pora tų didmiesčių, nuvažiuoti tarp jų didžiųjų ežerų pakrantėmis.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Lietuviškos JAV vietos

JAV lietuviški pastatai, paminklai, rajonai - be galo įspūdingi ir svarbūs. JAV gyvena iki milijono lietuvių ir jie ten sukūrė daug labai svarbaus. Esu sudaręs lietuviškų JAV vietų žemėlapį "Tikslas - Amerika", enciklopediją ir surengęs daug ekspedicijų informacijos rinkimui apie tas vietas - ekspedicijų dienoraščiai irgi čia.

Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2022 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Dar neseniai Salvadoras buvo pavojingiausia pasaulyje šalis – bet staiga tapo saugiausiu visoje Lotynų Amerikoje!

Salvadoro pasikeitimas jau apipintas legendomis – ir pagaliau šią taip bauginusią šalį atranda turistai. Nukeliavome ir mes.

Salvadoro krantai – vėl jaukūs!

Visa Centrinė Amerika kaip medus bites traukia keliautojus savo karštaisiais vandenynų krantais. Net per daug traukia! Meksikoje, iš kurios atskridome į Salvadorą, ir kainos išpūstos, ir minios sprogina kurortus…

Bet Salvadoro pakrantės dar tik bunda. „La Libertad miestas pilnas organizuoto ir neorganizuoto nusikalstamumo, nevaikščiokite sutemus“ – rašė visi skaityti kelionių vadovai apie miestą, kuriame apsistojome bute su langais į Ramųjį Vandenyną. „Ar ten tikrai nesaugu?“ – paklausiau autonuomos darbuotojo. „Aišku ne, dabar visas Salvadoras saugus!“.

Tą atsakymą galėjau nuspėti, jį iš salvadoriečių girdėjau daugybę kartų anksčiau – kai tik susitikdavau juos bet kur kitur Amerikoje. Situacija šalyje buvo tiesiog baisi – per metus būdavo išžudoma 0,1% visų žmonių… Tris kartus nesaugiau už ir taip liūdnai pagarsėjusias Meksiką ar Braziliją, pavojingiau net už daugelį karo zonų… Ir čia tik ledkalnio viršūnė – kur dar visas reketas, vagystės, pagrobimai. Daugybė žmonių ne tik emigravo iš Salvadoro dėl to, bet ir bijodavo net grįžti aplankyti giminių.

Viskas pasikeitė 2022 m.! Po ilgų naivių (ar korupcijos nulemtų) bandymų „derėtis su gaujomis“, prezidentas Najibas Bukelė sudavė joms staigų ir galutinį smūgį – per masinius reidus suėmė visus Salvadorą terorizavusius „Mala Salvatruča“ ir „Barrio 18“ gaujų narius (~60 000!), uždarė į naują didelį kalėjimą – „Pirma visus izoliuokime, o tada tirkime, kas ką padarė“. Tokia pozicija gąsdino visokius „žmogaus teisių aktyvistus“ iš Vakarų, bet baisėdavosi tik nebuvusieji Salvadore „liūdniausiais laikais“. Vietiniai pasakojo: „Anksčiau niekas nedrįsdavo kreiptis į policiją ar liudyti, nes tai reiškė pasirašyti sau mirties nuosprendį, juk net jei vieną banditą suimdavo, keršydavo jo gaujos sėbrai. Tik kai visi gaujų nariai atsidūrė kalėjimuose, pagaliau aukos prabilo“. Nusikalstamumas iškart krito 98% ir tai jaučiasi! Tarsi kokioje Europoje žmonės vaikšto vakarais, gatvėse kalba ir susirašinėja telefonais, kuprines nešioja ant nugaros. Anais laikais užrakinti ir sargyba įtvirtinti „viduriniosios ir aukštesnės klasės rajonai“ dabar atidaryti visiems – nebėra ko bijoti (galėjom net „kampą kirsti“ jais)! Aišku ne viskas pasikeitė staiga: dar daug spygliuotų vielų, ne visi sargai atleisti, gyvenama labiau „su saule“ nei kitur (įstaigos atsidaro ir užsidaro anksčiau), o ginkluoti pareigūnai stebi gatves, kad gaujos vėl nepakeltų galvos – bet kol kas, atrodo, įvyko stebuklas. Dėkingi salvadoriečiai su prezidento veidu gamina puodelius, marškinėlius, pardavinėja greta mėlynų batikos suknelių ir salvadorietiškos kavos.

Pirmą kartą pasaulyje tai mačiau: ten, kur diktatūra, būna atvirkščiai – prezidentų veidai „žvelgia“ nuo oficialių plakatų, nuotraukų, „iš viršaus į apačią“ – o Salvadore Bukelės legendą platina eiliniai pardavėjai, kurių nebeterorizuoja reketininkai. Ir ją perka eiliniai žmogeliai, metą šalin baimes, kad jau gal šiais metais teks laidoti nužudytus vaikus. „Iš apačios į viršų“.

Valdžia neužmiega „ant laurų“ – vos kur galvą pakelia kokia gauja, miestas uždaromas, įvedami tūkstančiai karių, banditai sulaikomi. Kad visi suprastų, jog nusikaltimai yra nebe kelias į turtus ar šlovę, o tik į ilgus kalėjimo metus. Jau ištrinti gaujų teritorijas žymėdavę grafičiai, Bukelė net griauna mafijos bosų antkapius – mat šie tapdavo „altoriais“ visokiems banditų turtų, žiaurumo ir nebaudžiamumo apžavėtiems rajonų jaunikaičiams. Bukelė tai lygina su denacifikacija pokario Europoje – ir tik negirdėjęs apie tai, kas vyko Salvadore „dar neseniai“, galėtų iš to juoktis.

Balzamo krantas – jaunieji Salvadoro kurortai

Populiariausias Salvadoro kurortų ruožas vadinamas Balzamo krantu. Bet nuo *tikrai* populiarių kurortų kur nors Meksikoje jis dar skiriasi kaip diena ir naktis. Keliautojai – arba salvadoriečiai, arba drąsesnis Europos jaunimas. Daugelis „serfina“ ant galingų Salvadoro bangų, taškančių juodo vulkaninio smėlio paplūdimius. Maži viešbutėliai – labiau Balio dvasia, o ne „all inclusive“ kurortai.

Tiesa, kaita jaučiasi. Vienas gretimų viešbučių gali laikyti „senas salvadorietiškas kainas“, o kaimyninis jau būti jas smarkiai iškėlęs. „Gentrifikacija“ plinta nuo Tunko (El Tunco) su švytinčiai pakrantės barais priešais „Kiaule“ vadinamą uolą jūroje.

Kiti pakrantės miestai dar „paprastesni“, pigesni – La Libertad labiau primena „vietinį“ miestelį, nei kurortą, El Zonte jauki banguota įlanka, o Sunzal – išvis toks „trečio pasaulio“ restoranėlių ruožas palei negrįstą gatvę. Aišku, kai skaitote šitą, turistų bus dar daugiau, „vakarietiškos tvarkos“ dar daugiau – bet Salvadoro krantai ilgi ir prireiks ne vieno dešimtmečio, kol net geriausiom sąlygom turizmas išplis ir visuomet galėsi rasti „neatrastą plotą“.

Salvadoro vakarai: nuo vulkanų iki majų piramidžių

Nuo Salvadoro pakrantės keliavome „garsiausiu Salvadoro keliu“ Ruta de la Flores – „Gėlių kelias“. Šalikelių žiedai – nuostabūs, bet išgirtieji jo kaimai pasirodė kiek „eiliniai“ Centrinės Amerikos mastu.

Labiau patiko apleistieji Majų miestai. Taip, ši civilizacija neapsiribojo Meksika, o jos pietinės sienos kaip tik driekėsi Salvadore. Čia stūkso įspūdinga Tasumalio piramidė.

Bet istorijos mėgėjus labiau sužavi „majų Pompėja“ Choja de Seren [Joya de Ceren] Šį kaimelį dar ~536 m. po Kr. staiga užliejo ugnikalnio lava – ir nors žmonės išsigelbėjo, paliko viską kaip buvo tą akimirką. Šventei paruošti krabais tapyti indai, šamano namas, tradicinė pirtis temaskalis, gyvenamieji nameliai… Viską atkasė archeologai. Kitur Centrinėje Amerikoje išliko tik šventyklos-piramidės, tik didikų rūmai, o čia gali akies krašteliu pamatyti kaip gyveno eiliniai žmonės.

Ugnikalniai – ir Salvadoro rykštė, ir grožis. Žemės drebėjimai palieka šalies miestus be gražių senų namų, bet aukštos vulkanų viršūnės savaime žavios. Tūkstančiai turistų kopia pažiūrėti ežerėlio Santa Anos vulkano krateryje. Deja, mums lankant Vulkanų nacionalinį parką, tvyrojo debesys, tad pasitenkinome žemesniu taku.

Užtat didžiausio Salvadoro kraterio nepamatyti tiesiog neįmanoma – tik neiškart apskritai supranti, kad čia vulkanas. Nes jis virtęs Koatepeko ežeru – didžiuliu. Smagu buvo pernakvoti su kitais keliautojais viename daugybės paežerės viešbučių, kurių restoranai-barai ištįsę ant polių tiesiai virš to ežero.

Salvadoro koziris – ne miestai, o kultūra ir atmosfera

Apskritai Salvadore jausmas apniko dvejopas. Viena vertus, ką ten bemačiau, neprilygo kitoms Lotynų Amerikos šalims. Salvadoro majų piramidės – ne Meksikos, ne Gvatemalos ir ne Belizo. Taip pat ir Salvadoro kalnai, Salvadoro kurortai, o ypač – Salvadoro miestai.

Sučitoto miestelis pavadinamas „Salvadoro Antigva“ (pagal senąją kaimyninės Gvatemalos sostinę), bet, priešingai nei vienuolynų griuvėsių ir stogų kavinių pilnoje, dūmais besispjaudančių vulkanų apsuptoje Gvatemalos Antigvoje, Sučitoto nelabai buvo ką veikti ilgiau nei valandą-dvi. La Palma žymi „garsiausio Salvadoro menininko“ Fernando Ljorto grafičiais, bet tie grafičiai pasirodė artimesni kokio Rytų Europos restorano dekorui nei kokios ten Brazilijos „sienų šedevrams“. O antrasis pagal dydį šalies miestas Santa Ana didžiuojasi savo centrinės aikštės grožiu (bažnyčia, teatru) – bet kad tik ta centrinė aikštė ten ir yra graži…

Kita vertus, Salvadoro koziris – jo kultūra ir atmosfera. Žmonės čia gal maloniausi Centrinėje Amerikoje – šypsosi, padeda, nuoširdžiai teiraujasi, ar viskas gerai, ar nereikia daugiau… Jie neišlepinti turizmo, jie džiaugiasi, kad kažkas lanko jų šalį ir ja domisi (to nebūdavo!), neapgaudinėja, nekaulija.

Salvadoras turi savą dvasią. Gera kava (vienu metu kavos eksportas sudarė daugiau nei pusę Salvadoro pajamų, o 14 didžiųjų kavos augintojų dinastijų faktiškai valdė šalį). Pupusos – skanus nacionalinis patiekalas, kurį salvadoriečiai valgo, atrodo, kasdien (daugiau vakarais), ir tikrai nepamirš pasiteirauti ar jau ragavai ir ar tau patiko. Tai – įvairaus įdaro „blynai“ iš kukurūzų arba ryžių miltų duonos, patiekiami su curtido – skaniom marinuotom salotom (encurtidos) – ir padažu.

Na ir, aišku, saugumas. Keliaudamas po Lotynų Ameriką nuo jo atpranti. Salvadore staiga vėl supratau, koks malonumas nuolat negalvoti, ar visi daiktai suslėpti (kišenėse, automobilyje, viešbutyje ir t.t.), ar neužkimbam ant eilinio apgaviko kabliuko, kai policija dirba žmonėms, o ne tik kaulija kyšių ir t.t. Keliaudamas iš Lietuvos to gal taip nevertintum, bet kai Lotynų Amerikoje praleidau kone metus gyvenimo – taip puikiai suprantu suvenyrus su prezidento atvaizdu perkančiuosius!

Salvadoro sostinė San Salvadoras ir liūdnas atsisveikinimas su šalim

Paskutinė stotelė šalyje – sostinė San Salvadoras – puikus šalies portretas. Aplinkui – gražūs kalnai ir vaizdai žemyn, bet pats miestas – nykokas. Keli gražesni pastatai, kaip Salvadoro katedra ar Nacionaliniai rūmai, apsupti visokių apšepusių – bet labai pigių – turgų-turgelių. San Salvadoro rytuose – rajonai, kur anksčiau visi prigąsdindavo turistus nosies nekišti (dabar jie tik skurdūs). San Salvadoro vakaruose – turtingesniųjų zona kaip Santa Tekla: švaresnė, tačiau nieko, kas užkabintų akį ir kviestų sustoti ilgiau pavalgymo…

Ir visgi, širdį Salvadoras užkabino. Kai atėjo laikas skristi atgal į Meksiką, žmona ragino ieškoti galimybių atidėti skrydį. „Dirbti nuotoliu geriau iš čia“, nepaisant to, kad internetas vis dar silpnokas.

Tiesiog atmosfera daug geresnė. Žmonės malonesni, tu jiems esi svečias, o ne tiesiog „pinigų maišas“. Jie džiaugiasi savo šalimi, kai kurie net grįžta iš emigracijos – ir didžiuojasi pagaliau galėdami ją parodyti užsieniečiams be jokios gėdos. Išvaduoti nuo banditų priespaudos jie stengiasi, daug dirba – kad jie patys, jų šeimos, šalis pakiltų ir iš skurdo.

Daugelio idealas – JAV, kur emigravo per milijoną tautiečių. Per mokyklinę ekskursiją Vulkanų parke mokytojas šaukė klasės vaikus kone vien angliškais vardais – Jennifer, Sharon, Sandy… Turgūs lūžta nuo „dėvėtų drabužių iš JAV“ parduotuvių.

Bet tikiu, kad jei viskas eis šituo pačiu keliu, Salvadoro ateitis – didelė. Saugumas garantuos turizmą, užsienio investicijas, darbo vietas – ar dabar be galėtų būti geresnė vieta kokiai tarptautinės korporacijos atstovybei regione?

O su įvaizdžiu Salvadoras irgi moka dirbti. Bukelė – beje, tapęs ir interneto žvaigžde – jau atkreipė viso pasaulio dėmesį paskelbdamas bitkoiną Salvadoro antrąja oficialia valiuta (pagrindinė valiuta, beje – JAV doleris). Bitkoinais dabar gali atsiskaityti net pas paplūdimio pardavėjus. Tiesa, tik mažuma salvadoriečių juos naudoja – daugiausiai tie, kas taip gauna pavedimus iš į JAV emigravusių giminių. Bet „supermodernumo“ įvaizdis kartais net svarbesnis už faktą!

Beje, realybėje Salvadoras – labai krikščioniška, konservatyvi šalis: net kokioje degalinės kasoje dažnai pamatydavau atverstą Bibliją, kad klientai laukdami eilėje paskaitytų… Tik katalikai čia vis dažniau atsiverčia į įvairias naujas krikščionybės pakraipas, o daug moterų vaikšto dėvėdamos konservatyvias baltas skareles.

Stipresnė ekonomika perkeis ir pačia šalį. Daugės pasaulinio lygio viešbučių, barų, restoranų – o kartu mažės tų „pigių ir niekam nežinomų atradimų“ bei „smulkių stebuklų“. Galbūt nebeliks „salvadorietiško“ viešojo transporto – stovimų sunkvežimių, Amerikoje nurašytų mokyklinių autobusų, miniatiūrinių taksi automobilių.

Ir užsieniečiai gal kai kuriems vietiniams nusibos.

Bet kol kas Salvadoras yra be reikalo nuvertinta šalis, vienas didesnių atradimų. Mėgstu keliauti ten, kur stiprūs žmonės dar tik pradeda statyti stiprią šalį. Kur, nors būta daug problemų, jos sugadino šalies įvaizdį, bet štai jų jau nebėra, tik ne visas pasaulis dar apie tai žino… Salvadoras, bent jau mano kelionės metu 2024 m. – puikus tokios šalies pavyzdys.

O kokį Salvadorą rasite jūs, jei keliausite vėliau – rašykite komentaruose!

Komentarai

Į mažytį Belizą telpa tiek daug! Čia radome ir vienas didingiausių Amerikos piramidžių, ir vienus puikiausių kurortų, ir begalinę kultūrų, rasių, religijų įvairovę.

Bet veidų Belizas turi daug… Čia – ir skurdūs miestai, nusikaltimai, ištisoms valandoms dingstanti elektra. Rojus, skaistykla, pragaras čia visada šalia…

Keliavom po Belizą ir autobusais, ir nuomotu visureigiu, ir laivais. Į šį straipsnį sudėjau visus atsakymus apie šią šalį.

Caye Caulker – rojaus salelė(s) žydroj koralinėj jūroj

Džeržgiantis mažas laivelis iš Meksikos į Belizą net skausmingai šokinėjo per bangas. Menkos trobelės krantuose nežadėjo nieko gero. „Išsikeiskite pinigus San Pedro muitinėje, kur pakeliui stabtels laivas“ – patarė vietiniai – „Nes saloje į kurią plaukiate, Caye Caulker, niekas pinigų nekečia“.

Tačiau išlipant Caye Caulker ištiko malonus šokas! Ten – toks tropinis rojus, kokio ir Meksikoj neradom! Iš visų pusių paplūdimiai, žydras vanduo. Salelė tokia siaura, kad stovėdamas vienam krante kartais gali matyti kitą. Bet joje nieko netrūksta: kavinės, viešbučiai – ir vietiniai „ant polių“, ir ir šiuolaikiški. Gyva afrikietiškai-karibiška muzika vakarais. Jokių automobilių: leidžiama važinėti nebent golfo vežimėliais, bet šiaip trumpesnis ar ilgesnis žygis ir visur pateksi pėsčias. Sala mažytė: net kapinaitės – beveik vieno viešbučio kieme. Visur aplinkui vietinė dvasia – bet švaru, tvarkinga.

O vandenyne – antras pagal dydį pasaulyje barjerinis rifas (po Australijos)! O ir kiekviena salelės gamtos grožio „smulkmena“ išnaudota su kaupu. Štai „jūros arkliukų rezervatas“ kur nuo kranto matai kaip tie keisti gyvūnėliai šmirinėja tarp jūros augalų. Štai „rajų paplūdimys“ (ir tikrai atplaukė raja!), štai vieta kur šėrėme tarpūnus: šios žuvys griebdavo žuveles tiesiog ore iš mūsų rankų, jei laikydavome jas taip, kaip patardavo visą dieną toje pakrantėje tarpūnus stebintis belizietis. Užverti galvą ir ore – milžiniški paukščiai, o vandenyno spalvos tarsi iš paveikslo. Masinį turizmą “atmetęs” Belizas nebereikalo giriasi esąs ekoturizmo čempionas!

Kitam Caye Caulker krante gali gerti ar valgyti staleliuose, kurie stovi tiesiog vandenyne, dar kiti siūlo „island tubing“ – per saulėlydį atsisėsi ant gelbėjimo rato ir tave temps laiveliu, kol gersi kokteilį. Nespėjom išbandyti: nykštukinė sala gigantiškai užverčia galimybėmis, ypač jei persismelki lėtu vietiniu gyvenimo tempu. Tiesa, o kaip ten su tais “niekur nekeičiama valiuta”? Jų tikrai neradome, bet tik todėl, kad Belize visur priima ir JAV dolerius, ir dar oficialiu kursu!

Caye Caulker širdis – The Split. Siauras, bet gilus kanalas, kurį „prakirto“ 1961 m. uraganas. Dabar ten vieni maudosi, šokinėja į vandenį, kiti tiesiog gerdami šaltus gėrimus ant gulto žiūri į nuostabius vandenis ir kitą salos pusę. Ir pats praleidau ten gal valandą, ir kaitri Belizo saulė nepaskatino eiti į pavėsį (juk be vaizdo)…

Caye Caulker salą „The Split“ dalina į dvi dalis, o į šiaurinę dalį reikia plaukti lėtu keltu. Ten – daug tuščios erdvės, beveik jokių restoranų ar parduotuvių, bet tai šen, tai ten, vyksta statybos. Štai vienas pasistatė ananaso formos namą, kitas namą su bokštu, bet daug ir daugiabučių, kurių butus išperka rojaus ištroškę amerikiečiai ir kiti. Ir patys sutikome kanadiečius, kurie butą įsigijo vos po antro apsilankymo Belize. Po dešimtmečio-kito iš smėlėtų statybų aikštelės aplink negrįstą vieškelį ir šiaurinė Caye Caulker sala gal bus virtusi rojumi.

Gal – nes lazda turi du galus, ir tą supratau kitoje mūsų stotelėje – Ambergris Caye saloje, į kurią iš uostelio nuplukdė maršrutinis laivas.

San Pedro (Ambergris Caye) sala – poezija virsta proza?

Kelionių vadovų knygose Ambergris Caye ir jo širdis San Pedro kurortas irgi pristatomi kaip tropikų rojus, Madonos “La Isla Bonita”. Atrodo, skaitai apie tą patį Caye Caulker…

Bet nusileidus nuo maršrutinio laivo viršutinio denio jausmas laukė visai kitoks. Irgi važinėjama golfo vagonėliais – bet jų tiek daug, kad gatvę sunku pereiti, ant nesamų šaligatviu baisu kad nenutrenktų, o „priparkuotais“ užkištos visos pakelės! Kurortas skendi birbesy ir lengvam smoge: juk tie vagonėliai benzininiai, o jų varikliai turbūt dar taršesni, nei šiuolaikinių automobilių.

Ir Ambergris Caye pagrindiniam kurorte San Pedre yra smagių „vaikiškai gamtinių“ pramogų, kaip iguanų rezervatas kur gali šerti bananais tuos po visą Belizą išplitusius “milžiniškus driežus” ar krabų lenkynės Nauti Crab bare, kur turistai stato pinigus už krabelius, sugalvoja jiems vardus, iš pinigų lažinasi kuris pirmas išlips iš netikros duobės. Yra dar daugiau suvenyrų, parduotuvių, restoranų nei Caye Caulker. Bet eiti nuo vietos prie vietos nebėra smagu, tarsi eitum per triukšmingą, vietom šiukšliną ar aplūžusį miestą… Ar gal tiesiog atplaukusiam iš Caye Caulker rojaus įtikti jau sunku!

Matyt ir San Pedro kadais buvo toks rojus. Bet progresas jį „apkandžiojo“. Ten jau mačiau ir didesnius viešbučius su baseinais, tarsi perkeltus iš kokios Meksikos. Masteliai dar ne tie, bet atmosfera iškart kitokia. Prekeiviai “bruka” narkotikus socialinių reklamų “Narkotikai Belize nelegalūs!” papėdėje, karts nuo karto užpučia “žolės” kvapą.

Tačiau yra kam reikia to. San Pedro – brangesnis už Caye Caulker. Apskritai Belizas nėra pigus, bent jau Centrinės Amerikos masteliais. Taip jau yra su stebuklingais rifais garsėjančiomis pasaulio tolybėmis – nardymas brangus malonumas, tad ir paslaugos krante siūlomos brangiau. Bet porcijos restoranuose buvo didelės, o skanius vietinius „Jack Fry“ (primena čeburekus) turguose pusryčiams gaudavome visai pigiai. Pusryčiai čia ankstyvi ir einama miegot anksti: yra, kas atsidaro 6:30, o jau 20 val. pradeda užsidarinėti restoranai, 22 val. barai. Gyvenama su saule!

Nesame nardytojai, bet didžiausią Belizo gamtos stebuklą – Žydrąją duobę (Blue Hole) pamatėme. Iš dangaus: iš apžvalginio skrydžio matai ir spalvingus koralinius vandenis, staiga virstančius tamsiai mėlyna duobe, ir išmestus ant rifų sudužusius laivus. Mūsų skrydis buvo iš San Pedro – bet kiekviena sala ir net miestelis žemyne turi savo oro uostą ir daugybę skrydžių! Sunku suprasti kodėl: na, laivu iš Caye Caulker ir San Pedro gali nuplaukti per 30 min., lėktuvu per 5 min., bet juk oro uoste registruotis reikia iš anksto, o kainos daug didesnės… Bet turtingi amerikiečiai turistai dažnai renkasi lėktuvus.

Oro uostai „atsipūtę“ kaip ir visa šalis. Nereikėjo praeiti jokios saugumo kontrolės, metalo detektoriaus. Darbuotojai dalina tuos pačius daugkartinius įlaipinimo talonus: „Į dabar kilsiantį lėktuvą kviečiami visi su žaliais įlaipinimo talonais“, „Dabar visi su geltonais talonais“…

Tiems, kas nebuvo Caye Caulker, ir San Pedro – tingus rojus… Kaip tokia ypatinga šalis gali būti taip mažai žinoma Europoje? Kone visi turistai iš Amerikos… Ar tai tiesiog mada, ar kaltas mažas Belizo dydis (vos 400 000 gyventojų trečdalio Lietuvos dydžio teritorijoje)? Yra ir daugiau priežasčių: visas jų „šaltas dušas“ laukė Belizo žemyne po pusantros valandos plaukimo maršrutiniu laivu…

Nuo baugaus Belizo miesto iki pamirštų džiunglių piramidžių

Belizo miestas (Belize City), kuriame išlipome, didžiausias šalyje. Tas „didžiausias“ tėra ~70 000 gyventojų, bet po visų salelių atrodo it didmiestis. Liūdnas didmiestis. Zonoje prie uosto, kur sezono metu priimami ir kruiziniai laivai, dar yra įprastesnių kavinių ar parduotuvių, bet vos kirtome Haulover upelį miesto „simboliu“ Pasukamu tiltu (Swing Bridge) ir pasukome į šoną, atmosfera spėriai nusirito dar žemiau: bolavo išklypę tušti mediniai namai, purvinas kanalas sruvo tiesiog gatvės vidury. Ten – liūdnai pagarsėjusęs “pietinis rajonas”, nesaugesnis net už Meksiką, kur „miniatiūrinės“ (Amerikos mastais) gaujos šaudosi ir net kandžiojasi (yra tokia gauja, pravardžiuojama „šunim“) dėl to, kas valdys kurį skersgatvį… Nejauku, kažkas „užkabinėja“, voliojasi šiukšlės, žiurkių lavonai… Mūsų tikslas buvo kažin kodėl tokiam „gete“ įsikūrusi autonuoma. Gavę automobilį (ne tokį ir ne už tiek, kaip buvome sutarę, mat tas esą sugedo), movėme iš Belizo miesto – kaip daugelis.

Pagrindinis tikslas – senieji majų „piramidžių miestai“. Labiausiai saviškius išreklamavusi Meksika, kažkiek Gvatemala, bet vienos aukščiausių Amerikos piramidžių laukia Belize! Tiesą pasakius, aukščiausias Belizo pastatas iki šiol yra prieš ~1200 metų pastatyta majų piramidė (43 m). Majų laikais Belizo žemėse gyveno net daugiau žmonių, nei dabar. Tiesa, kraštas atgimsta: vienu metu Belizas buvo virtęs tokiu užkampiu, kad vos keli tūkstančiai žmonių gyveno visoje šalyje, o jo salos tik slėpdavo britų piratus nuo ispanų įtūžio.

Ta aukščiausia Belizo piramidė (ir aštuntoji Amerikoje) stūkso Karakolyje, džiunglių vidury, kur nė vandens nebuvo pirkti, kur nuo artimiausio miesto San Ignacijaus keliavome porą valandų, o viešbučio šeimininkas siūlė nevažiuoti išvis nes “taip toli”. Užtat ten viskas – tavo! Būdavo, kad nuo „trigubos“ piramidės viršūnės nė vieno kito žmogaus nematydavau – tik džiungles, prieš 1000 metų mistiškai apleistų majų pastatų liekanas, akmeninius jų dievų veidus. Klausiausi beždžionių-staugūnų siaubingų balsų. Ir taip, laipioti piramidėmis galėjau teisėtai, priešingai nei panašiose Meksikos vietose, juk turistų nėra…

Šunantuničas (Xunantunich) (irgi prie San Ignacijaus) pasirodė dar įspūdingesnis. Jo pagrindinė piramidė kiek žemesnė, bet masyvesnė. Kaip dirbtinis kalnas, kurio viršūnėje esančios patalpos, manoma, valdovo rūmai. Visą regioną nuo viršaus matydavo, net Gvatemala matosi! Ir ten paprasčiau patekti. Sąlyginai: reikėjo keltis lyniniu keltu, kurį keltininkai per upę pertraukė rankomis…

Apskritai, Belizo žemynas – pasaulio užkampis. Geriausiai tai supratau Belmopane. Tai – šalies sostinė (perkelta iš Belizo miesto, kai šį 1961 m. sugriovė uraganas Heti, kad valdžia būtų toliau nuo uraganais „besispjaudančios” Karibų jūros). Tačiau Belmopanas tikrai neatrodo sostinė, veikiau toks miesteliukas! Parlamentas – nykūs keli namai, „paminklas Belizui“ išblukęs, neperdažytas, “Pripažinimo ir įkvepimo” takas – tuščias, jokių žmonių. Užėjome į libaniečio laikomą restoraną – „Skubiai užsakykit maistą“ – sako anas – „po dešimt minučių dings elektra“. Puikiai žino, nes sausuoju metų laiku taip būna kasdien: keturioms valandoms sostinėje išjungia elektrą. Ir tikrai: maistą atnešti spėjo, bet valgėme tamsiai, Belmopane užgeso ir miesto žibintai, šviesoforai. Ir taip – daugely Belizo miestų, tik kiekvienas turi savą “tamsos grafiką” – San Ignacijuje, kur nuvykome nakvoti, tamsybės užklupo nuo 9 iki 11 vakaro (sunkoka miegoti be kondicionieriaus tokiam karšty!), o Orandž Volk Taune (Orange Walk Town) paklausę jau tokio įprasto į kelionės pabaigą klausimo „Kada pas jus išjungs elektrą šiandien?“ sulaukėme džiuginančio atsakymo – „Šiandien jau buvo išjungę“.

Priežastis? Elektros šalyje pritrūksta: sausuoju laiku nusenka hidroelektrinių marios, o dėl karščių žmonės susijungia kondicionierius. Gal net ne tiek Belize (ne visi turi), bet Meksikoje, iš kur Belizas perka elektrą… Taigi, kiekvienu metu dalį miestų „atjungia“ nuo tinklo, bent jau likusiems tada pakanka šviesos. Iki išaušta jų tamsos valandos…

Maloniai nustebino, kad Belize neblogas internetas (kol yra elektra), taip pat geri keliai – bent pagrindiniai. Tačiau jų aplinka liūdnoka – palaikės trobelės, šiukšlės, ištisi surūdijusių automobilių sąvartynai pakelėse. Taip priešinga Caye Caulker iščiustytam „rojui“!

Bet džiunglės yra džiunglės. Gamta greit užgožia bet kokius žmonių darbus ir siekimus. Iki prisilietė archeologų ranka, visos piramidės atrodė kaip eiliniai medžiais apaugę kalnai…

Virš atokių kelių skraido drugelių eskadrilės, o gilyn į pakeles gali aptikti grožybių kaip kita Žydroji duobė. Žemyninė.

Belizas – didžiausias pasauly rasių katilas

Belizo koraliniai kurortai ir slaptingi džiunglių piramidžių miestai – tik du iš gausybės Belizo pasaulių! Likę – gyvi ir šiuolaikiniai. „Rasių katilas“ – taip Belizą vadina oficialūs reklaminiai plakatai. Kas tas „belizietis“? Net pasakyti neįmanoma, nes į čia per šimtus metų suplaukė kone viskas, kas tik įsitvirtinę kuriam nors pasaulio kampe!

Kaip jums tokia statistika:
*0,4% Belizo piliečių – juodaodžiai, Europos imperijų iš Afrikos atvežtų vergų palikuonys.
*21,8% Belizo piliečių – kreolai. Maišyti baltaodžiai su juodaodžiais, kurie turi net savo kalbą (sumišusi anglų kalba su Afrikos kalbom). Kadaise jie Belize sudarė daugumą, bet ilgainiui daug emigravo į JAV.

*9,9% – indėnai majai, tiesioginiai piramidžių statytojų palikuonys. Iš tikrųjų jų tautos – net trys, kiekviena turi savo kalbą, vyraujančią kokiuose nors džiunglių kaimuose.
*1,2% – anglakalbiai baltaodžiai. Belizas 1783-1981 m. buvo Britanijos kolonija ir kai kurie jų – kolonistų palikuonys, bet kiti – naujieji „rojaus ieškotojai“ iš JAV ar Kanados, kuriuos čia masina ir tai, kad Belize oficiali kalba yra anglų, o ne ispanų, kaip aplinkinėse šalyse. O dar ir atstumai tebematuojami myliom, kuras – galonais…
*4,6% – garifunos. Maišyti indėnai su juodaodžiais, susilieję į unikalią tautą, klestinčią tik tokiose Karibų pakrantėse kaip pietryčių Belizas. Jie irgi turi savo kalbą (sumišusi indėnų aravakų kalba su įvairiais kitų žemynų skoliniais).
*49,7% – metisai. Maišyti indėnai su baltaodžiais – daugiausiai ispanais. Daugumai jų gimtoji kalba – ispanų, tad net kelio ženklai daug kur dvikalbiai: “STOP / ALTO”. Ši grupė sparčiai auga, nes į Belizą dirbti važiuoja žmonės iš aplinkinių šalių.

*3,6% – menonitai. Unikali vokiečių religinė mažuma, pabėgusi dėl persekiojimų iš Vokietijos dar XVII a. Tada traukėsi į Rusiją, iš ten cariniai persekiojimai išvijo XIX a. į Kanadą, jau XX a. nuo įvesto valstybinio švietimo masiškai spruko į Meksiką, galiausiai atsidūrė Belize… Juos atpažinsi per sekundę: dėvi ypatingus rūbus, didelė dalis vietoj automobilių naudojasi arkliais, atsisako technologijų ir gyvena kaip prieš šimtmečius dirbdami žemę. Tikras stebuklas buvo važiuoti per jų žemes į Lamanajaus majų miestą, Šipjardo koloniją: štai vienodai vilkintys vaikai žaidžia kažkokius mūsų prosenelių kartos žaidimėlius lauke prie mokyklos, štai kiti jau vadelioti moka… Vaikų jie turi daug ir iki šiol bendrauja „sena žemąja vokiečių kalba“, bet nuo dabartinės bendrinės vokiečių kalbos ji jau taip skiriasi, kad menonitai vokiečių nebesupranta. „Olandus kiek lengviau suprasti“ – pasakojo vienas – „bent skaitvardžiai sutampa“.

*2,3% – indai. Juos kaip darbininkus į Belizą atvežė Britanijos Imperija (tuo metu ji valdė ir Belizą, ir Indiją). Dabar nemažai indų restoranų, spindi reklamos kaip „hinduistų kremavimo vieta“ ar „Achmadijos musulmonų mečetė“.
*0,9% – kinai. Tai – dabartiniai imigrantai, kurie, būdami darbštūs bei verslūs, valdo daugelį parduotuvių bei kitų vidurinių verslų.
*0,5% – kiti. Pavyzdžiui, arabai pabėgėliai iš kokio Libano, kaip tas, įkūręs Belmopane restoraną.

Net pripratus prie šiuolaikinių Vakarų šalių “diversity“, Belizas stebina. Nes ta įvairovė čia sena, nes daugumos išvis nėra ir niekada nebuvo, nes daugybė žmonių turi „kelias kilmes“. Ir visgi visos tautos, tautybės, rasės, kultūros Belize “nesukepė” į vieną – nors jų ribos ir aptirpo. Gal Belizas – viso pasaulio ateitis. Gal panašiai atrodys daugelis šalių po to, kai visos tautinės daugumos bus sunykusios, bet daugelis įvairiataučių piliečių, jų tėvai, net jų seneliai ar proseneliai jau bus gimę “vietoje” ar, greičiau, dar kokioje nors trečioje, nesusijusioje šalyje.

Paprastai esame įpratę matyt, kad turtingas pasaulis – „įvairus“, o neturtingas – vienodas, nes ten niekas nenori ten pasilikti, tik emigruoja… Bet Belizas kažin kaip visuomet gebėjo ir geba traukti atvykėlius, visokiausio plauko. Nuo majų miestų statytojų iki ispanų kolonistų, nuo britų piratų iki indų darbininkų, nuo Artimųjų Rytų pabėgėlių iki kinų verslininkų ir amerikiečių pensininkų. Net viena garsiojo Lietuvos geografo Kazio Pakšto idėjų kurti „Atsarginę Lietuvą“ tam reikalui numatė Belizą… Belize tarp gausybės socialinių reklamų buvo ir siūlymas nemokamai parvežti nelegalius imigrantus – nepaisant skurdo, Belizas turi ir šią problemą.

Bet šiaip Belizas taip puikiai išnaudoja skirtingų savo „pasaulių“ gerąsias puses! Muzikalių kreolų dainos kurortų kavinėse. Juodaodis būgnų mokytojas salos muzikos mokykloje. Verslių kinų tvarkingos parduotuvės, nekilnojamojo turto agentūros ir viešbučiai. Ekologiškas maistas iš darbščiųjų menonitų fermų. Aštrus Belizo simbolis kreolinis „Marie Sharp“ padažas, patiekamas kiekvienos tautos kavinėje…

Autobusu per Belizo miestelius į Meksiką

Grąžinę automobilį Belizo mieste, atgal link Meksikos sienos keliavome autobusu. Grafikų autobusų stotyje nėra, kasos uždarytos, tik vienas vaikis visiems šūkauja, kada koks atvyksta autobusas. „Į Četumalį Meksikoje nebus“ – sakė – „Bet atvažiavo į Korozalį – netoli sienos“. Autobusas, kaip įprasta Centrinėje Amerikoje – nurašytas mokyklinis iš JAV. Ir vietos kojoms – kaip amerikiečiui vaikui.

Ilga kelionė, už lango slenkantys skurdūs miestai. Keisti bendrakeleiviai: “nekreipkit dėmesio į mane, aš pavartojęs narkotikų” – sakė vienas. Nekeista: ir man ne kartą siūlė pirkti tiesiog gatvėse!

Vis stojantis ir stojantis autobusas, kartais kas keliasdešimt metrų, kad kiekvieną keleivį ir jo sunkų krovinį iškrauti kuo arčiau namų.

Kelionės gale, Korozalyje, laukė važiavimas iki sienos taksi, paskui – ilga kelionė pėsčiom temstant ir sutemus per Belizo laisvąją ekonominę zoną tarp dviejų šalių. Virš 4 km nuėjome! Gerai, kad lagaminus Meksikoje buvome palikę.

Štai taip Belizą, tikriausiai, įsivaizduoja tie, kas pažiūri tik trumpus faktus apie jo (ne)saugumą, skurdą. Netvarkingas transportas, Belizo miesto getai ir lūšnynai ant polių…

Bet Belizas per daug įvairus, kad sutalpintum į statistines eilutes… Ir Caye Caulker rojus, ir didingi piamidžių miestai, ir XIX a. Europos peizažai menonitų kaimuose – tarsi iš kostiuminių dramų – irgi Belizas. Ir savą Belizą pasirenki pats. Ar atplauksi laivu iš Meksikos? Ar brangiai atskrisi? Ar keliausi po šalį senais mokykliniais autobusais, ar nuomotu automobiliu, ar apsiribosi maršrutiniais laivais ir pakrantėmis?

Man niekada nepakanka pamatyti tik vieną šalies veidą, tad labai džiaugiuosi, kad pamačiau visus. Bet jei jums reikia tik vieno Belizo – galite rasti tą, kuris jus domina!

Komentarai