Išskleisti meniu

Šiaurės Amerika – kelionių vadovai

Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

| 0 komentarų

Apie Švento Martyno salą sužinojau dar paauglystėje. Interneto aušros Lietuvoje laikais, kai lėtai įsikraudavusiose mėgėjiškose svetainėse apie aviaciją išvydau nuotraukas milžiniškų lėktuvų, besileidžiančių, atrodo, tiesiai paplūdimio poilsiautojams ant galvų. Ilgai norėjau ten nuvykti, ir kai rinkausi kruizą po Karibus svarbi sąlyga buvo, kad tarp lankomų uostų būtų ir Švento Martyno sala.

Riaumojančių lėktuvų vaizdas, jų reaktyvinių variklių jėgos į nuogą kūną pučiamos aštrios smėlio smiltys išties – nepakartojama patirtis, kurią nedvejodamas įrašysiu tarp įspūdingiausių lankytų pasaulio pakrančių.

Oro uostų pasaulyje daug, bet dauguma didžiųjų plačiai aptverti – nė artyn kilimo tako neprieisi. O Švento Martyno sala ne tik pernelyg maža, kalvota ir ežeruota, kad aplink oro uostą galėtų būti dėl saugumo palikti tušti plotai. Ji – dar ir padalinta į dvi atskiras kolonijas: Prancūzijos (Sen Martenas) ir Olandijos (Sint Martenas). Mažiausia šitaip padalinta vandenynų sala pasaulyje.

Virš paplūdimio tupia Air Caraibes lėktuvas

Maho paplūdimys, garsiausia pasaulio lėktuvų stebykla

Princesės Julianos oro uostas, į kurį virš Maho paplūdimio tupia lėktuvai – ne šiaip sau oro uostas. Tai svarbus Karibų aviacijos centras, kur atskrenda net patys didžiausi orlaiviai iš kolonijinių centrų: Amsterdamo, Paryžiaus. O taip pat iš JAV didmiesčių – iš ten atkeliauja didelė dalis turistų. Per maždaug valandą išvydau kokių penkiolikos lėktuvų tūpimus. Svarbiausių besileidžiančių lėktuvų grafikai surašyti banglentės formos gretimo baro stende, kylančių lėktuvų – dega televizoriaus ekranuose. Net didžėjus juos pamini. Lėktuvai ten – nesibaigiančios šventės dalis. Jūroje, nepaisydamos greit gilėjančio dugno ir stipriai gylyn traukiančių bangų, mirko ištisos grupės į ekskursiją „maudynės ir lėktuvų stebėjimas“ sugužėjusių turistų.

Iš tiesų maudynės Maho paplūdimyje – nepakartojamos. Sunku nupasakoti jausmą, kai į tave, besigalynėjantį su jūros srovėmis, riaumodamas artėja koks 42 tonų Boeing‘as. Sąmoningai supranti, kad jis leisis oro uoste tau už nugaros, bet smegenys apgauna – pagal trajektoriją atrodo, kad trenksis į žemę arčiau, į paplūdimį. Aišku, nesitrenkia. O danguje toli jau matosi naujas šviečiantis taškelis. Kartais – ir du.

Poilsiautojai Šv. Martyno salos Maho paplūdimyje stebi vis didėjantį tašką danguje – artėjantį lėktuvą.

Ant smėlio ginkluoti brangiais fotoaparatais lėktuvų tyko fotografai. Jiems reikia saugotis. Mus vienas vietinis perspėjo net daiktų vienų ant smėlio nepalikti. Ne, ne dėl vagių. Dėl pakilimo taku įsibėgėjančių lėktuvų. Kai didelis reaktyvinis „Boeing‘as“ ar „Airbus‘as“ sustoja pakilimo tako pradžioje ir iki maksimumo padidina variklių trauką, ruošdamasis kilti, jį pamatai ne akimis. Jį pajauti visu savo kūnu. Maho paplūdimyje tada pakyla vėjas, tikra smėlio audra, lengvai galinti kokius marškinėlius nunešti jūron. Vadinamasis „jet blast“ – galinga jėga, dėl kurios lėktuvai negali skraidyti pernelyg arti vienas po kito. „Narsuoliai“ net buvo išradę tikrą ekstremalų sportą: tvirtai įsikabinę į užpakalinę pakilimo tako tvorą, „galynėdavosi“ su reaktyvinių variklių „vėju“ (Youtube yra vaizdų).

Dabar įspėjimai praneša, kad tai mirtinai pavojinga, tvora truputėlį patraukta. Bet kurioje kitoje šalyje visas paplūdimys būtų uždarytas. Bet juk ten stovi viešbučiai, barai, kazino, juk pro ten driekiasi vienintelis kelias į salos pietryčius (kai leidosi didesnis lėktuvas, priblokšti turistai viduryje jo sustabdė savo nuomotus automobilius, o įpykę vietiniai pypė).

Tarp lėktuvų turistai eina pro pakilimo tako pabaigą Maho paplūdimyje

Juk Maho paplūdimys tapo žymiausia Šv. Martyno salos lankytina vieta.

Viena salelė, dvi skirtingos šalys

Nors muitinės tarp prancūziškos ir olandiškos Šv. Martyno salos dalių nėra (tik aukšti vėliavų stiebai – vieta turistams nusifotografuoti), Sen Martenas nuo Sint Marteno skiriasi smarkiai.

Sint Martenas (41 tūkst. gyv.) yra olandų kolonija. Kartu su kitomis olandų kolonijomis Karibuose ji turi savo pinigą (Nyderlandų Antilų guldeną), taip pat savo automobilių numerius ir įstatymus. Ji nesiskaito Europos Sąjungos dalimi. Olandai nelinkę ir primesti tenykščiams žmonėms savo kultūros, tad gimtosios jiems kitos kalbos: 67% anglų (oficiali), 13% ispanų ir vos 4% olandų, pasitinkanti tik ant valdžios institucijų ženklų ir gatvių pavadinimų.

Olandiško Sint Marteno sostinė Filipsburgas. Viena lygiagrečių, palei jūra besidriekiančių jo prekybinių gatvių

Sen Martenas (32 tūkst. gyv.), tuo tarpu, Prancūzijos valdžios akimis – atplyšęs gabalėlis jų europietiškos tėvynės. Ten atsiskaitoma eurais, automobilių numerius dabina ES vėliavos ir visi vietiniai, nepaisant kilmės, vadinami prancūzais, nuo mažens mokomi prancūziškai.

Olandiškoji pusė turtingesnė (bet ne brangesnė). Joje – ir Princesės Julianos oro uostas, ir uostas, kuriame švartuojasi didžiausi kruiziniai laivai (ir mūsiškis).

Prancūziškoje šiaurėje turizmas ramesnis, bet rafinuotesnis. Į sostinės Marigo uostą gali užsukti tik maži prabangūs kruiziniai laivai ar jachtos. Grand Case miestelis garsėja savo brangiais restoranais. Savijauta Sen Marteno krantuose – kaip Viduržemyje, ne Karibuose. Net prekybos centras tvarkingas, su durimis į parduotuves iš vidaus, o ne lauko.

Prancūziškojo Sen Marteno sostinės Marigo prieplauka

Man labiau patiko olandiškoji pusė. Jos sostinė Filipsburgas, “suspaustas” tarp ežero ir Karibų jūros, žavesnis, nei gana paprastas Marigo, kuriame kokias keturiasdešimt minučių praleidome automobilių kamštyje (sala maža, bet kelių nedaug).

Vienintelė tikrai įspūdinga vieta prancūziškame Sen Martene – Paradis (Rojaus) kalnas, aukščiausias saloje. Visureigiu, kurie Šv. Martyno saloje – be galo populiarūs (vien plačiųjų „Hummer“ per aštuonias valandas išvydau kokių dešimt), tikriausiai būtume galėję užvažiuoti iki pat viršaus, bet ir iš apžvalgos aikštelės, kurią gebėjome pasiekti, laukė kvapą gniaužiantis vaizdas.

Vaizdas nuo Paradis kalno į vienintelę lygesnę salos vietą – pusiasalį, kurį beveik visą užima ežeras. Jame – ir Princesės Julianos oro uostas. Artimesnė nuotraukoje matoma sąsmauka pavaldi Prancūzijai, tolimesnė – Olandijai; siena driekiasi ežeru.

Naujieji salos gyventojai laiko veltui neleidžia

Nors abiejose salos pusėse dauguma gyventojų – juodaodžiai vergų palikuonys, labai daug ir baltaodžių „saulės imigrantų“ iš Olandijos, Prancūzijos, Amerikos. Tokių yra visuose Karibuose – tačiau daugelyje salų tai pavienės šeimos, gyvenančios aptvertose vilose: miestuose jų mažai tesutiksi.

O Šv. Martyno salos pakrantėse dygsta ištisi modernių daugiabučių rajonai. Aišku, bent dalis prabangių namų palei jūrą ar pakeliui į Paradis kalną, už kurių vartelių skalija pikti šunys, irgi priklauso tokiems atvykėliams.

Persikėlę į Karibus, jie laiko veltui neleidžia: kai kurie čia įkuria naują verslą-hobį. Tarp tokių – Nikas Malis, save vadinantis „Jodos vyruku“, mat kadaise sukūrė Žvaigždžių karų personažą Jodą.

Jodos figūra Niko Malio parduotuvėje

Tada jis buvo grimuotojas, o dabar jau daug metų pensijoje Filipsburge valdo parduotuvę-muziejų, iš kurio ekranų dėsto filosofiją apie specialiuosius efektus. Kol nerestauruoja savo filmams naudotų lėlių ir kostiumų kolekcijos ar aktorių gipsinių kaukių, galima pabendrauti ir su juo pačiu, bet nesu pakankamas „Star Wars“ žinovas, kad lengvai sugalvočiau protingą klausimą.

Kitas mažiau žymus atvykėlis Sen Martene nusipirko buvusią plantaciją ir pavertė ją Loterie ferma, tiksliau – nuotykių parku, pasivaikščiojimo takeliais, kavinėmis. Apsilankymas manęs nesudomino – bet jeigu į Šv. Martyno salą atvyktum ne vienai dienai kruiziniu laivu, o atskristum ilgesniam laikui vienu tų virš Maho paplūdimio tupiančių lėktuvų, ar jeigu ten gyventum – turbūt atrodytų kitaip.

Loteri ferma Sen Martene

Šv. Martyno sala – tikra Karibų kryžkelė. Vien apsižvalgęs nuo jos krantų gali pamatyti tris kitas salas: britų Angiliją, garsenybių pamėgtą prancūzų Sen Bartelemį, olandų Sabą. Šimto kilometrų spinduliu aplink Šv. Martyną – devynios kitos šalys. Nenuostabu, kad Sint Marteno kruizų uostas – vienas labiausiai užimtų. Tiesa, kai keliavome ne sezono metu (gegužį), net ir jame mūsų laivas stovėjo vienintelis.

Mano kruize po Karibus Šv. Martyno sala buvo paskutinė. Laivas pasuko į Puerto Riką, tada aš – namo. Pasak statistikos, maždaug 42% kruizų keleivių anksčiau ar vėliau sugrįžta į kruizo metu lankytus uostus. Šv. Martyno sala toli, kažin, ar bebus proga dar kada apsilankyti – tačiau Maho paplūdimio patirtį pakartoti visai norėčiau.

Privatus lėktuvas leidžiasi į Princesės Julianos oro uostą

Šv. Martyno salos lankytinų vietų ir įdomybių žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę po Šv. Martyno salą


Visi kelionės po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
4. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
5. Barbadosas: maža juoda Britanija
6. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
7. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
8. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Sent Kitsas – mažiausia Amerikos valstybė

Sent Kitsas – mažiausia Amerikos valstybė

| 0 komentarų

Sent Kitsas ir Nevis – mažiausia Vakarų pusrutulio valstybė. Jos plotas – kaip pusė Vilniaus miesto, o gyventojų ten – kaip Marijampolėje (46 tūkstančiai).

Tačiau lankytinų vietų Sent Kitse – daugybė. Mat kadaise ši salelė buvo svarbiausia Britų Imperijos kolonija Karibuose. Ant kalno joje stūkso vienas didžiausių Karibų fortų. Dvarų ir malūnų griuvėsiai sulaukėjusių cukranendrių laukuose primena buvusią plantacijų didybę.

Kai kurie istoriniai pastatai atstatyti. Turistams. Ir vienintelis visose mažosiose Karibų salose geležinkelis vežioja nebe cukrų, o poilsiautojus. Šiandien jie Sent Kitsui pakeitė cukranendres.

Brimstouno fortas, Sent Kitso pažiba

Pietų pusiasalis ir kitos Sent Kitso gamtos grožybės

Dauguma tų turistų, kurie Sent Kitse nakvoja, apsistoja užsieniečiams užleistame Pietų pusiasalyje. Nuo jo kalvų atsiveria nuostabios panoramos į rusvas uolas, paplūdimius – nuo laukinių, pasiekiamų tik per brūzgynus, iki apstatytų kavinėmis ir šezlongais. Iš daugelio vienintelio pusiasalio kelio vietų gali matyti vandenyną keliose pusėse, ir dar bent vieną ežerą. O anapus sąsiaurio – Nevis, mažesnioji Sent Kitso ir Nevio federacijos sala.

Pietų pusiasalyje esti ir didelių garsių pasaulio tinklų viešbučių bei vilų rajonų, bet visada gali pasislėpti taip, kad šią civilizaciją užstotų kalnai. O štai vietinės kultūros Pietų pusrutulyje ir norėdamas nerasi. Vietiniai ten tik dirba turtingiems turistams, pardavinėja brangius niekučius šalia apžvalgos aikštelių. Į Pietų pusiasalį netgi neveža joks viešasis transportas: juk tie, kurie ten leidžia dienas, savaites ar metus, vis tiek „nesikratytų mikroautobusais“.

Sent Kitso pietinio pusiasalio panorama su ežeru, pilnu jachtų. Turtingiems žmonėms, beje, Sent Kitsas tikrąja to žodžio prasme pardavinėja pilietybę – duoda pasą mainais į keliašimtatūkstantinę „paramą“.

Aš į Sent Kitsą keliavau kitaip. Priklausiau tai atvykėlių masei, kurie atplaukia kruiziniais laivais ir nakvoja juose. Taigi, didžiąją dalį laiko praleidau autentiškesnėje, gyvenamoje, Sent Kitso dalyje. Ji didesnė – tiesa, ir joje tėra vienas žiedinis kelias (iš viso 50 km). Per kaimus, pro nusifotografuoti kartu su sauskelnėmis apautomis beždžionėlėmis siūlančius vietinius.

Didžiausia gamtos įdomybė ten – Juodosios uolos, seniai išsiveržusios lavos (juk Sent Kitso centre – nūnai romus Liamuigos vulkanas) „piramidės“, į kurias dūžta galingos bangos. Bet dar labiau žavi tai, ką saloje paliko iš Europos tolių atplaukę kolonistai.

Juodosios uolos Sent Kitso vakaruose

Didžiausias Karibų fortas ir dvarų griuvėsiai

Karibuose ant rankų pirštų gali suskaičiuoti salas, galinčias didžiuotis UNESCO saugomomis vietomis. Ir mažasis Sent Kitsas – viena tokių. Ta “lankytina vieta” – milžiniškas Brimstauno fortas ant aukšto kalno, kur įsitvirtinę britų kariai matydavo ir kaimynines olandų valdomas salas Sabą, Sint Eustatijų. Bet galingų į jūrą nukreiptų patrankų sviediniai buvo skirti daugiausiai prancūzams, didiesiems anglų konkurentams varžybose dėl kolonijų. Ilgą laiką mažytis Sent Kitsas buvo netgi padalintas tarp anglų ir prancūzų. „Visiems, kas geros širdies, kas myli karalių, savo šalį ir religiją, kas nekenčia prancūzų ir keikia popiežių (…), bus leista įlipti į karo laivus“ – skelbia istorinis 1797 m. atsišaukimas nykokame forto muziejuje. Taip šimtus metų gyveno Karibai – kone nuolatiniame kare: tolimos imperijos „pjovėsi“ dėl jų, pjudė viena kitą piratais. Tokios strategiškai reikšmingos ir derlingos cukrumi buvo tos salelės.

Brimstauno fortas susideda iš dešimčių pastatų ir įtvirtinimų, o ką prieš 100-200 metų fortui netekus karinės svarbos nugriovė iš jo plytų namus sau mūriję vietiniai, tas dabar daugmaž atstatyta – net butaforinės patrankos atvilktos. Ir įtaisyta daug angliškų informacinių lentų.

Brimstouno forto aukštutinės citadelės kiemas

Tokių lentų pilna visame Sent Kitse: ties įvažiavimu į kiekvieną kaimą trumpai nupasakojama jo istorija. Aprašomi kiekvieneri dvarų griuvėsiai ar išdžiūvusi upė, kuri, išžudžius vietos indėnus, sakoma, plūdo krauju. Kelionei po Sent Kitsą tokia informacija suteikia spalvų. Atminimo lentos „neskandina“ atvykėlių datose ir nuobodžiuose ilguose pasakojimuose, kuriuos jie vis tiek čia pat pamirštų: verčiau keliais sakiniais aprašo tai, kas svarbiausia. Šriftas didelis, tad perskaityti gali suspėti net iš mašinos lėtai važiuodamas pro šalį.

Ta mažytė šalis, kurios kaimų aplūžę mediniai namai vietomis primena Afrikos skurdą, stebėtinai gerai prisitaikė prie turistų. Romnio dvaras sudegė, bet žaviame jo sode vietiniai dabar prekiauja ryškiaspalviais batikos darbais. „Iš šios apžvalgos aikštelės vergvaldžiai stebėdavo vergų darbą plantacijoje“ – skelbia viena atminimo lenta. Kita papasakoja, kad dvaro varpinė, šaukdavusi į darbą vergus – vienintelė išlikusi Sent Kitse, mat visas kitas, panaikinus vergovę, įtūžę vietiniai nugriovė, tuo tarpu Romnio dvaro šeimininkas su savais vergais elgdavosi geriau, tad į jo valdas šie nesitaikė.

Griuvėsiai priešais Romnio dvarą žvelgiant iš aikštelės, iš kurios šeimininkas stebėdavo vergus.

Dabar viskas tylu, užaugę džiunglėmis, gražiais žiedais. Karai, sunkus triūsas, vergų pyktis atrodo buvę kažkur kitur. Ir Fairview dvare, kurį kruopščiai iš naujo atstatė ir antikvaru apstatė indų verslininkas, sunku patikėti, kad štai taip kadaise gyveno aristokratiškai turtingi prancūzų kolonistai, kad klestėjo žemės ūkis. Vieninteliai baltaodžiai salose – turistai ir imigrantai. Likę žmonės – juodaodžių vergų ir iš Indijos atvežtų darbininkų palikuonys.

Fairview dvaras, dabar naudojamas ir konferencijoms, užsieniečių vestuvėms

Basteras – maža, bet įtakinga Sent Kitso sostinė

Didžiausia Sent Kitso investicija – Zantės uostas, supiltas jūroje, kad tilptų ne tik kruizinių laivų prieplaukos, tačiau ir prekybos centras po atviru dangumi. Uostas – pačiame sostinės Bastero (13 000 gyv.) centre, tad prieš mano kruiziniam laivui išplaukiant per 40 minučių lengvai apėjau miestelio centrą: centrinę aikštę, katedrą. Daugybė turistų net ten nenueina, jiems visas Sent Kitsas ir yra Zantės uostas. Ir tas uostas niekuo nenusileidžia gerokai didesnių Karibų salų „kolegoms“.

Sent Kitsas – vis dar svarbus, vis dar savotiška mažųjų anglakalbių Karibų salų širdis. Būtent jame veikia Rytų Karibų centrinis bankas, leidžiantis Rytų Karibų dolerius. Ši valiuta – toks miniatiūrinis euras. Ja atsiskaitoma net aštuoniose regiono šalyse. Tik kad visose jose kartu paėmus tegyvena 600 tūkstančių žmonių – tiek, kiek viename Vilniuje.

Batikos darbai džiūva prie Romnio dvaro

Užtat štai pasaulio kriketo čempionato (nacionalinis sportas) mačai, vykę Bastere, domino ne tūkstančius, o milijonus. Sent Kitsas ir Nevis – mažiausia šalis, kada nors surengusi bent dalį pasaulinio lygio sporto planetos čempionato. Tiesa, ištisą kriketo komandą Sent Kitsas vargiai išaugintų – todėl į vietinės reikšmės turnyrus formuoja bendrą rinktinę su dar 6 Karibų šalimis, o į pačius rimčiausius – su dar 14 šalių.

Kur verta – bendradarbiaudami, kur neverta – eidami savo keliu, Sent Kitso ir Nevio gyventojai nekompleksuoja, kad jų valstybė – šitokia miniatiūrinė. Šalyje net klesti separatizmas. 11 tūkstančių žmonių glaudžiantis Nevis siekia atsiskirti nuo vyresniojo brolio (referendumuose už laisvę nuolat pasisako ~60% žmonių, bet pagal įstatymus reikia 66%). Panašaus dydžio Angilija dar 1980 m. pasitraukė iš federacijos (tiesa, ji liko britų kolonija).

Nevio sala žvelgiant nuo Sent Kitso Pietinio pusiasalio

Negalėčiau pasakyti, kad Sent Kitse rekomenduočiau ilgai atostogauti. Bet kruiziniam laivui tai – tiesiog tobula stotelė. Vienintelis ilgas kelias visoje saloje. Kas kokius dešimt kilometrų – įdomi lankytina vieta ar graži panorama.

Per devynias stovėjimo uoste valandas išsinuomavę automobilį pamatėme Sent Kitse viską, ką norėjome. Išskyrus Nevį, į kurį dar būtų reikėję plaukti mažutėliu keltu. Teko pasitenkinti gražiais jo debesyse paskendusio vulkano vaizdais iš Sent Kitso pietinio pusiasalio.

Zantės uostas Bastere

Sent Kitso lankytinų vietų ir įdomybių žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę


Visi kelionės po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
4. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
5. Barbadosas: maža juoda Britanija
6. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
7. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
8. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Sent Lusija – džiunglių vulkanų respublika

Sent Lusija – džiunglių vulkanų respublika

| 0 komentarų

Sent Lusija – viena gražiausių Karibų salų. Jos žaliam profiliui – Pitonų kalvoms – visame regione nemačiau lygių. O kur dar amžinai rūkstantis ugnikalnio krateris, nuostabios kalnų panoramos nuo kelių-serpantinų…

Tačiau Sent Lusija nėra tokia mažytė, o jos kalnų keliai – labai vingiuoti. Kruiziniai laivai švartuojasi jos šiaurėje, Kastryje. O visos gražiausios lankytinos vietos – bent valanda kelio į pietus.

Tačiau jų nepažiūrėti net ir stokojant laiko – tikrai nevalia.

Pitonai. Gražiausia Karibuose regėta panorama

Sufrieras, Pitonų kalvos ir vulkanų dūmai

Sufriero miestelis (8000 gyv.) – Sent Lusijos širdis visomis prasmėmis. Jis – salos tankiau gyvenamo vakarinio kranto centre. Jo senų kolonijinių pastatų neišgriovė gaisrai ar urganai. Ir, svarbiausia, jį supa gražiausia Sent Lusijos gamta. Pitonų kalvos, salos simbolis, nupieštas net jos vėliavoje.

Netoliese – ir ugnikalnio krateris, nepaliaujantis spjaudytis dūmais. „Vienintelis Karibuose krateris, į kurį galima įvažiuoti automobiliu“ – skelbia reklamos.

Iš kraterio rūkstantys dūmai. Ten labai dvokia – gaila, nuotrauka negali perteikti kvapo. Beje „Sufrieras“ – šiuo žodžiu regione vadinama daug miestų ir vulkanų – ir reiškia tą kvapą, nors mieste jo ir nejusti

Ir dar botanikos sodas, įveistas religingo vietos restorano, siūlančio Pitonų panoramą, savininko. Tarp spalvingiausių žiedų ten skendi religiniai šūkiai ir Biblijos tekstai, o tikroji sodo paskirtis – vestuvės. Ne Sent Lusijiečių. Amerikiečiai labai mėgsta tuoktis Karibuose, rojaus kampelyje. Kiekvienoje angliškoje kelionių knygoje apie Karibų salas rasi ištisus skyrius „Vestuvės“: kiek biurokratijos, kokie mokesčiai, prieš kiek laiko būtina atvykti į salą…

Sent Lusijos botanikos sodo neįtikėtino ryškumo spalvos

Sent Lusija – rojaus kampelis?

Sent Lusijos gamta nuostabi, tačiau ryte pasivaikščiojus sostinėje Kastryje sala į rojaus kampelį nepanašėjo. Tai – skurdžiausia iš septynių mano per kruizą aplankytų Karibų salų. Jos gyventojai savo prekes grūdo įkyriausiai, spito ir elgetos – negavęs, ko prašė, vienas pasiuntė „užsikrušti“. Pasak gidės (Sent Lusijoje vienintelėje pasinaudojome ekskursija, kad tikrai suspėtume), bedarbystė siekia 25%. Nusikalstamumas šešis kartus lenkia lietuviškąjį, daug jaunų vyrų siekia lengvų pinigų „narkoversle“. Kilus pokalbiui apie mokyklines uniformas su kaspinėliais, vietinė jas gynė ir šitaip: „Kai visi mokyklinukai su uniformomis, lengviau mokykloje atskirti įsibrovėlį“. Turbūt įsibrovėlis irgi būtų vaikas, nes kitaip jį atpažintum vien pagal amžių…

Kastris – dar ir nuobodokas miestas, mat jis kelis kartus degė (pastarąjį – 1945 m.). Išlikę vos keli senesni pastatai, tokie kaip katedra, pilna freskų iš Karibų ir Afrikos religinio gyvenimo („Ugandos kankiniai“ ir pan.). Katalikiška. Nors paskutinieji Sent Lusijos kolonistai buvo anglai, anksčiau salą valdė prancūzai: iš tų laikų – ir religija, ir kalba (maišyta anglų su prancūzų, bet vyrauja prancūziški žodžiai; tiesa, oficiali kalba – standartinė anglų).

Kastrio katedros Sent Lusijoje freskos

Žvejų kaimai ir vandenyno panoramos

Mūsiškė ekskursija po salą Kastryje nė nestabtelėjo. Surinkusi kruizo keleivius dar laive pasuko link miesto ribos. Pirmoji lankytina vieta – dviejų Nobelio premijos laureatų (ekonomikos ir literatūros) kapai ant kalno. Sent Lusija netikėtai garsėja kaip daugiausiai jų turinti valstybė – jei atsižvelgti į gyventojų skaičių. Vieno jų, sero Arturo Liuviso [Arthur Lewis] garbei, pavadintas gretimas koledžas. Beje, aukštasis mokslas saloje tetrunka vienerius metus (paskui reikia plaukti į kitas salas). Vėliau aplankėme Eudovic dailidžių studiją, pjaustančią tradicines kaukes su išskaptuotomis palmėmis. Ir Marigo įlanką – dar vienas žavus vaizdas į pakrantę.

Eudovic drožėjai. Ši stotelė buvo įdomi, nes menai čionai – tradiciniai; bet toks jau keliavimo su ekskursijomis minusas – autobusas stoja ten, kur daug komisnius mokančių prekeivių

Pakrantės kelias tai pakildavo aukštyn, tai nusileisdavo žemyn į žvejų kaimus, tokius kaip Anse La Raye su mediniais namais, valtimis. Iš pažiūros skurdūs, bet atvykėliui – ir romantiški.

Apskritai, apink turistą Sent Lusijoje lengvai sudaromas tvarkos burbulas. Geri turistiniai autobusai veža iki prabangių viešbučių (viename, įsikūrusiame tarp Pitonų, nakties kaina skaičiuojama tūkstančiais). Vienas Holivudo aktorius, mums pasakojo, už tris milijonus net paplūdimį sau vienam išsinuomavo. Kontraversiška: juk ribojama vietinių laisvė džiaugtis savo sala. Bet pajamų valstybei reikia… Štai sudegė viena keturių ligoninių. Kol statoma nauja, ligoniai priimami stadione.

Anse La Raye kaimo bažnyčia ir freska ant sienos – įvairūs Karibų žmonės, nuo ponių iki muzikantų, eina link kryžiaus

Sent Lusija graži ne vien turtuolių rezervatuose

Tačiau nebūtina keliauti į tuos „turtuolių rezervatus“, kad galėtum džiaugtis Sent Lusija. Sent Lusija džiaugtis tikriausiai lengviausiai tarp Karibų salų. Pakanka iškeliauti iš Kastrio, ir kalnų kelias ves pro gražiausius gamtos vaizdus ir panoramas, pro senus kaimų namus, pro smauglius laikančius vietinius (tikisi, kad autobusas sustos, ir visi lips nusifotografuoti už kelis dolerius?), pro bananų plantacijas ir vietinės duonos parduotuves.

Sent Lusijos bananai, beje, turbūt saldžiausi, kokius kada nors ragavau. Jie sudaro 22% viso šalies eksporto. Jų medžiai pakeitė cukranendres: net vietos romas jau gaminamas iš importinio cukraus.

Parduotuvė Sent Lusijos Anse La Raye kaime

Bananų respublika? Man labiau patinka „džiunglių vulkanų respublika“. Ji skurdoka, ypač amerikiečių akimis – bet tik tiek, kiek Egiptas ar Tunisas. Ji turi daugiau ką pasiūlyti keliautojui, nei dauguma Karibų salų. Bet kol kas yra šiek tiek mažiau išlepinta turistų. Manau, tai tikrai keisis.

Sent Lusijos lankytinų vietų ir įdomybių žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę po Sent Lusiją


Visi kelionės po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
4. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
5. Barbadosas: maža juoda Britanija
6. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
7. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
8. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Barbadosas – maža juoda Britanija

Barbadosas – maža juoda Britanija

| 2 komentarai

Barbadosas plyti atokiau nuo kitų mažųjų Karibų salų. Ir jis kitoks. Jį pagimdė ne vulkanai, o koralai: todėl Barbadose nerasi aukštų kalnų, įspūdingų panoramų.

Užtat ši šalis geriausiai Rytų Karibuose išlaikė kolonijinę dvasią. Mat visą laiką nuo 1625 m. iki 1966 m. Barbadosą valdė Britanija. Vyraujantys rytų vėjai neleido čia atplaukti priešų flotilėmis.

Todėl Barbadoso parlamentas primena Anglijos provincijos miesto savivaldybę, Barbadoso anglikonų bažnyčios – it atkeltos iš Anglijos kaimų. Ir senieji dvarai ir malūnai, priklausę britų plantatoriams, tebepuošia laukus.

Šv. Mikalojaus abatijos plantatoriaus dvaras Barbadose (statytas 1658 m.)

Tik žmonės kitokie. Ne anglų, o jų prisivežtų juodaodžių vergų palikuonys. Britiška „aukštoji kultūra“ Barbadose sumišusi su afrikietiškais ritmais ir kukliais mediniais namais.

Barbadose – vienas keturių „Concorde“ oro uostų

Britai iš Barbadoso neišnyko. Tik jie – nebe kolonistai, į kuriuos žiūrima kreivai. Jie – turistai ir pensininkai, atskraidinantys Britanijoje uždirbtus pinigus į Barbadosą. Ir jie laukiami. Specialiai jiems – gausybė lankytinų vietų, kurių bilietų kainos – tarsi Londone (didžiausios Karibuose).

Visos Barbadoso autonuomos agentūros už pigiausią kainą siūlo štai tokius automobilius. Tai – unikalus kėbulo tipas „mokė“, neturintis durų. Važiuoti man buvo smagu, bet žmonai vėjas kaip reikiant draikė palaidus plaukus

Pinigų jie turi. Barbadosas nuo seno traukia ne bet kokius britus, o labai turtingus. Iš Londono į Barbadosą netgi skraidydavo viršgarsiniai „Concorde“ lėktuvai! Išties nuostabu, nes vieninteliai du kiti nuolatiniai „Concorde” reisai tada visame pasaulyje buvo Londonas-Niujorkas ir Paryžius-Niujorkas.

Vienas „Concorde“ amžiams nusileido Barbadose – oro uosto angaras paverstas jam skirtu muziejumi. Ten pats įlipau į lėktuvo vidų, kabiną, pažiūrėjau ypatingus „Concorde“ atributus, nosį, važiuoklę, variklius, pasiklausiau istorijų, kaip lėktuvu iš Barbadoso grįžo karalienė Elžbieta II, kaip žvaigždės, nepasitenkindavusios ribotu į „Concorde“ priimamu bagažu, savo lagaminus atsiųsdavo kitais, lėtesniais lėktuvais.

Concorde su savo žymia aštria aerodinamiška nosimi (skrendant lėčiau, ji nusileisdavo) Barbadoso muziejuje

Ir pačių svarbiausių. „Concorde“ iš Londono į Barbadosą nuskrisdavo per nepilnas 4 valandas (šiuolaikiniai lėktuvai skrenda 9 valandas). Nusileisdavo anksčiau (vietos laiku), negu pakildavo. Kadangi greičiu lenkdavo žemės sukimąsi, pro jų mažus langelius atrodydavo, kad saulė teka iš vakarų. Kadangi skraidė stratosferoje (aukščiau kitų keleivinių lėktuvų), galėdavai savo akimis įsitikinti, jog žemė – apvali.

„Concorde“ pagamintas dar 1977 m., bet jo interjeras tik kažkiek dvelkia ta senove. „Concorde“ pralenkė laiką. Ir kai „Concorde“ nusileido paskutinį kartą, tai buvo reta pasaulio istorijoje akimirka, kai žmonijos galimybės pasuko atgal. Kas buvo įmanoma (tegu tik patiems turtingiausiems) – staiga tapo neįmanoma. Ir net Barbadosas prarado dalį savo žavesio ir įvaizdžio. „Barbadosas dėkoja Konkordui“ – su patosu skelbė pristatomojo filmo pranešėjas. Turi už ką.

Viena retų progų pažvelgti į lygų Barbadosą iš aukščiau (netoli Šv. Mikalojaus abatijos). Šis šiaurinis regionas vadinamas „Škotija“, nes kolonistams priminė Škotijos aukštumas. Prie aikštelės prekijai parduoda suvenyrus.

Angliški Barbadoso dvarai ir mokyklos

Dar ankstesniais, Britų Imperijos laikais, į Barbadosą ir nukeliauti per 9 valandas buvo rožinė svajonė. Reikėdavo plaukti savaites. Todėl britų aristokratai – net tie, kurie turėjo Barbadose dvarus ir cukranendrių plantacijas – čia lankydavosi labai retai. Jų valdas prižiūrėjo samdyti nekilmingi baltaodžiai, jose triūsė vergai iš Afrikos: juos britų kapitonai gaudavo mainais Afrikos vadukams atiduodami britiškus gaminius, pagamintus iš kolonijinių žaliavų. Garsioji „Trikampė prekyba“. Europa-Afrika-Amerika-Europa (ir vėl iš naujo).

Nors ir nepritaikyti gyventi kilmingiausiesiems, Barbadoso dvarai – gražūs tarsi pačioje Britanijoje, tik mažesni. Su angliškais sodais, kuriuose augintos vaistažolės, su „paveikslų kambariais“, kurių drobės primindavo nutolusių žemynų grožį, dvaro šeimininkų praėjusias kartas ar biblines scenas. Pats seniausias dvaras – Šv. Mikalojaus abatija, prie kurios naujieji savininkai atkūrė garinį romo fabriką. Barbadoso užmiestyje tokių gražių pastatų – gausu: Kordingtono koledžas, Sunburio plantacija (deja, pastarasis neautentiškas, nes degė).

Romo fabrikas prie Šv. Mikalojaus abatijos ir apleistas malūnas. Tokių daug - jų cukranendrėms nebereikia. Netoliese vienas atstatytas, bet tik turistams.

Juodaodžiai gyveno prasčiau: palaikuose mediniuose nameliuose, kuriuos, po vergovės panaikinimo, keisdami darbovietes galėdavo išsirinkę vienoje plantacijoje vėl pasistatyti kitoje. Jų irgi likę labai daug, kaip ir žavesnių turtingesniųjų namų metaliniais balkonais.

O Barbadoso sostinė Bridžtaunas (110 000 gyv.) turi tiek architektūrinio paveldo, kad net atsidūrė UNESCO sąraše. Parlamentas, katedra, o ypač jo Garnizono rajonas, kurio kareivinėse nuobodžiaudavo britų imperiniai kariai. Daug jų ir atgulė ten pat, gretimose kapinaitėse (lavonai būdavo tiesiog padedami ant pelkėtos žemės, kol prasmegdavo). Keistas jausmas spiginančiame Karibų karštyje skaityti tas tvarkingas angliškas mirusiųjų pavardes, tarsi kokio Anglijos kaimo bažnyčios šventoriuje.

Anglijos karių kapinės Bridžtauno Garnizono rajone

Netoliese – Džordžo Vašingtono namas. Tiksliau, namas, kuriame pirmasis Amerikos prezidentas apsistojo, kol dar ir JAV, ir Barbadosas buvo Britanijos kolonijos. Bet juk „Džordžo Vašingtono namas“ amerikiečių turistams geriau skamba, tiesa?

Barbadosas daro daug, kad įtiktų turistams, bet pasižymi vienu keistu ribojimu: ten draudžiama vilkėti kamufliažinę aprangą. Visose kruizinių laivų programose apie tiai – didžiausi įspėjimai, juk dažnas keliautojas turi chaki spalvos liemenę, kelnes ar šortus. Beje, seniau pastarasis draudimas buvo būdingas daugeliui Karibų salų ir kitose irgi praėjęs slepiamosios spalvos rūbais gali išgirsti vietinius už nugaros šnabždantis.

Turistė ir vietiniai Barbadoso sostinėje Bridžtaune

Sugrįžimas į Afriką, nepamirštant Britanijos

Bažnyčia Barbadose – svarbi, kaip Britanijoje prieš 50 ar 100 metų. Aišku, anglikonų bažnyčia. Visi Karibai labai konservatyvūs – net oficialus administracinis vienetas Barbadose ir daugybėje kitų salų yra „parapija“ – Šv. Pilypo, Šv. Jurgio, Šv. Jono, Kristaus bažnyčios… Tiesmuki priešrinkiminiai atsišaukimai Bridžtaune gąsdino, kad oponentai įteisins gėjų santuokas (kažin – šiuo metu vien už dviejų vyrų seksą Barbadose gresia kalėjimas iki gyvos galvos, nors realiai taip ir neteisiama).

Viena Barbadoso bažnyčių pakeliui. Parapijos centras

Tačiau laikai, kai kiekvienas bent kiek išsimokslinęs barbadosietis mėgino imituoti britus, baigėsi. Britanijos Barbadose daug, ši sala net kalba vien angliškai (nors ir turi tarmę). Bet, kaip ir visi Karibai, Barbadosas pastaraisiais dešimtmečiais gręžėsi į afrikietišką savo žmonių istoriją. Jo gatvėmis šmirinėja ir rastafariai su ilgais, vos į žiemines kepures (stiliaus dalykas) telpančiais dredais. Dievu jie laiko velionį Etiopijos imperatorių Hailę Selasę – kai Karibuose gimė rastafarių religija, šis buvo vienintelės nepriklausomos Juodosios Afrikos šalies galva. Savo šventoves stato ir sekmininkai, kitos juodaodžių pamėgtos krikščionybės rūšys: pilkosios anglikonų bažnyčios vis dar – parapijų širdys, bet naujosios „konkurentės“ dydžiu nusileidžia vis mažiau.

Bridžtaune didelės atminimo lentos primena svarbias vergovės vietas: pavyzdžiui, tą, kur, netoli prieplaukos, kurioje nuo apverstų laivų valytos jūržolės (Careenage), o dabar yra turistinis miesto centras, stovėjo vergų narvas.

Barbadoso parlamentas pastatytas greitai po Londono parlamento – 1874 m. Ir jo stilius labai panašus.

Tačiau tai – tik pagarba istorijai. Nors Bridžtauno turguje ir gali justi gerą žiupsnį afrikietiško chaoso, o Karalienės parke rasi ir gulinėjančių benamių, Barbadosas – ne Afrika. Pajamos ten gerokai didesnės, gimstamumas mažas (beveik toks, kaip Lietuvoje), be turizmo klesti ir lengvoji pramonė. Ir, priešingai daugeliui Karibų salų, ten gana saugu. Bent jau kaip Lietuvoje. Afrikietiška netvarka ir angliška tvarka ten – vienis.

Pirmas vaizdas, kuris pasitiko prieš išlipant Barbadose, ir vienas paskutinių, kurie išlydėjo – laivas „Freewinds“, garsioji scientologų sektos jachta, kurioje daugiausiai „į save investavę“ scientologai pasiekia aukščiausius sielos (tetanų) lygmenis. Ir šiam „įžymybių tikėjimui“ (Džono Travoltos, Tomo Kruzo) Barbadosas pasirodė tinkamas uostas.

Kontraversiškai vertinamas scientologų „motininis laivas“ „Freewinds“ Bridžtauno uoste.

Barbadoso lankytinų vietų ir įdomybių žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę po Barbadosą


Visi kelionės po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
4. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
5. Barbadosas: maža juoda Britanija
6. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
7. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
8. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


JAV Mergelių Salos – Amerikos Karibai

JAV Mergelių Salos – Amerikos Karibai

| 0 komentarų

Mergelių salų ilgą laiką nereikėjo niekam. Prieš 400 metų jas kolonizavę danai vėliau ištisus dešimtmečius bandė tą salyną kam nors „iškišti“, tik niekas nepirko. Tačiau išaušo Pirmasis pasaulinis karas. Jungtinės Valstijos, bijodamos, kad vokiečiai, nupirkę šią šalį, JAV pašonėje neįkurtų povandeninių laivų bazės, pagaliau sukrapštė už salyną 25 milijonų dolerių.

Prabėgo šimtmetis. Dabar JAV Mergelių salų jau reikia visiems. Pagrindinėje Sent Tomo saloje – vienas didžiausių pasaulyje kruizų uostų (palei kurio krantines būna, vienu metu išsirikiuoja ir aštuoni didžiuliai laivai). Turtingi amerikiečiai superka sau gražias vilas. O danų turistai masiškai keliauja pažiūrėti, ką prarado.

JAV, aišku, Mergelių salų nė už ką nebeparduos. „Amerikos Karibai“ – toks šūkis puošia visus spalvingus JAV Mergelių salų automobilių numerius. Dabar JAV Mergelių salos vienu metu – ir mažos salelės viduryje niekur, ir didžiausios pasaulio supervalstybės dalis. Per mažos, kad kada nors taptų valstija.

Vaizdas į Sent Tomo salą nuo Rojaus taško lynų kelio viršūnės – viena gražiausių Sent Tomo panoramų. Be Sent Tomo, matosi dar dvi salos: vienoje jų – apleista britų karo bazė. Jie irgi buvo trumpam užkariavę salą - bet savanoriškai grąžino Danijai

Mokesčių rojus ir Danijos pėdsakai

Mergelių saloms gerai, kad jos nėra valstija ir negali rinkti prezidento ir parlamento. Mat vienas pamatinių JAV demokratijos principų sako: „Jokių mokesčių be rinkimų“. Suprask, nieko tokio, jei kažkurioje teritorijoje nevyksta federaliniai rinkimai – tačiau tik tada, jei ir mokesčiai į federalinį biudžetą iš tenykščių žmonių nerenkami.

Nors šio principo Mergelių salų atžvilgiu Vašingtonas laikosi ne visuomet, Mergelių salose gausu lengvatų. Nėra ten ir muitų, pardavimo mokesčių. Todėl Sent Tomo salos sostinės Šarlotės Amalijos centrinės gatvės nameliai visi kaip vienas paversti parduotuvėmis: aukso, deimantų ir kitko, kas brangu ir ką lengva parsiplukdyti kruizu. Pardavėjai kviečia ir kviečia vidun.

Šarlotės Amalijos centrinė gatvė su parduotuvių iškabomis

Man buvo smagiau nuo tų minių pasitraukti aukštyn į kalną, kur tuščia, kur likę gražių pastatų iš Danijos laikų. Tokių, kaip seni viešbučiai, reformatų ir liuteronų bažnyčios, sinagoga smėliu padengtomis grindimis (simbolizavusiomis žydų pabėgimą iš Egipto). Ar JAV Mergelių salų gubernatūra – baltas balkonuotas dvaras, statytas danų vietininkams, kuriame dirba dabar jau renkamas gubernatorius. Patikrinęs, ar neginkluoti, apsaugininkas mus įleido į pirmą aukštą, kur kabojo ir impresionisto Pisaro paveikslai – juk šis dailininkas gimė Sent Tome.

Tų lankytinų vietų, kurios nebuvo užrakintos, svečių knygos pilnos turistų iš Kopenhagos ar Orhuso parašų. Ech, kaip danai džiaugtųsi, kad nebūtų salyno pardavę – kiek saulės ištroškusių skandinavų čia poilsiautų tuomet… Dabar daug “šiaurietiško” anie istorijos ieškotojai ten neberanda, išskyrus JAV valdžios pagarbiai paliktas lenteles su daniškais gatvių pavadinimais ir salos sostinės vardą (Danijos karalienės garbei).

Vienas tradicinių europietiškai-karibiškų kolonijinių pastatų Šarlotėje Amalijoje. Terasos stogas saugo ir nuo saulės, ir nuo dažnų liūčių.

Danija buvo tokia mikroimperija, ir išmokyti visų savo juodaodžių išlaisvintų vergų palikuonių (iki šiol sudarančių daugumą Mergelių salų gyventojų) daniškai ji nė nesistengė. Kai danai pardavė Mergelių Salas JAV, vietiniai džiūgavo. Apie savo „senąją imperiją“ jie žinojo mažai. Netgi neva „Kopenhagos stiliaus“ pastatas man daug labiau panėšėjo į tai, ką gali išvysti kitose Karibų salose, o ne Skandinavijoje.

JAV Mergelių salų gyventojai ilsisi Vergovės panaikinimo skvere.

Panoramos – gražesnės, nei pastatai

Iš tikro pačioje Šarlotėje Amalijoje ką žiūrėti nėra daug. Kadangi Sent Tomo sala kalnuota, žaviau žvelgti į Šarlotę Amaliją („į Miestą“, kaip sako vietiniai) iš aukščiau. Prie pat kruizinių laivų uosto tam pastatytas lynų keltuvas į „Rojaus tašką“ (kad keleiviams nereikėtų toli pėdinti), o jo brangūs bilietai pardavinėjami dar laivuose (nusipirkome už savo „kruizinio laivo pinigus“, gautus per akciją).

Vila kylant į kalną į rojaus tašką. Čia, tikriausiai, gyvena koks turtingas amerikietis, persikėlęs iš žemyno. Tokių Mergelių salose – jau ~15%

Gausu ir nemokamų vaizdų su suoleliais, sodeliais (sala – sutvarkyta). Į vieną jų veda laiptai. Neva 99. Lipant žemyn, sutikti kiti mūsų kruizinio laivo keleiviai klausė: „Juk ne 99, ar ne?“. Visi žino, kad čia tik legenda, kad laiptų yra daugiau. Bet jei nedomina apsipirkimas, apžiūrėjus ribotas lankytinas vietas ir pasigerėjus gražiais vaizdais Šarlotėje Amalijoje kai kam tenka ir tikrinti legendas. Kai įdomybių mažoka, sukuriamos naujos.

Kiekviename Karibų mieste svarbi pakrantė, naudojama pasivaikščiojimams. Šarlotėje Amalijoje ten – seniausias saloje pastatas danų fortas, parlamentas ir hidroplanų oro uostas, iš kur maži lėktuvėliai skrenda į gretimas Karibų salas.

Hidroplanas kyla iš Šarlotės Amalijos. Kadangi visos Karibų salų sostinės – prie vandens ir atstumai nedideli, hidroplanai labai tinka, nes gali skraidyti nuo vieno miesto centro iki kito miesto centro

O priešingoje kruizinių laivų uostui pusėje – Frenčtaunas, iš prancūziškų salų kadaise imigravusių žmonių rajonas. Kelionių vadovai siūlo eiti ten pietauti, ypač vakarais – pati Šarlotė Amalija tuomet nesaugi. Juk JAV Mergelių salos – trečia pagal nesaugumą pasaulio šalis… Tačiau kad tų restoranų Frenčtaune – tik keli, vienas jų „McDonald‘s“ mediniame name. Tiesiog kai Sent Tomo saloje tik 50 000 žmonių (mažiau nei Alytuje), tai ir pagrindinis restoranų rajonas – menkas.

Užtat štai „McDonald‘s“ saloje matėme net tris, kaip ir daugybę jo greito maisto tinklų-konkurentų. Ir didžiulių sunkvežimių (ir kur gi jie važiuoja, kai salos ilgis ilgiausiame taške – 20 km?). Visgi Amerika.

Pasivaikščiojimo promenada Šarlotės Amalijos pakrantėje. Aišku, tenka praeiti ir turgų.

Doleriniu autobusu aplink salą

Nesusigundę taksistų, laukusių prie laivo, pasiūlymais, pasidarėme sau „ekskursiją“ salos „doleriniu autobusu“. Tai – pikapai, kurių atvirose bagažinėse pristatyta suolų žmonėms, važinėjantys nustatytu, bet niekur saloje viešai neprašytu maršrutu – ir be grafikų.

Dolerinis autobusas važiuoja palei pakrantę. Vairuotojui ne itin patiko, kad važiavome ratu – sakė, kad kitą kartą turėtume išlipti anksčiau (oficialios tvarkos – nėra). Aišku, kito karto nebuvo – kaip ir daugelis turistų, Sent Tome tebuvome dieną. Nors dolerinių autobusų maršrutas - vienas, iki kurios stotelės važiuos konkretus vairuotojas reikia klausti įlipant

Pro šalį slinko žali miškai, miesteliai su aibe visų denominacijų bažnyčių, skelbiančių religinius šūkius ir kviečiančių į įvairiakalbes mišias (angliškas, kreolines, ispaniškas…).

Į autobusą įlipdavo ir išlipdavo vietos juodaodžiai. Šalikelėje atraminė siena buvo išpuošta freska, remiančia „Black lives matter“ judėjimą. Tų JAV problemų, su kuriomis skelbiasi kovojantis šis judėjimas (kad kitų rasių policininkai „kreivai žiūri“ į juodaodžius), JAV Mergelių salose nelabai galėtų būti: juk jose ne vien įtariamieji, tačiau ir policininkai – beveik vien juodaodžiai. Tačiau JAV Mergelių salų gyventojai solidarizuojasi su afroamerikiečiais, laiko save vienos kultūrinės grupės dalimi: juk ir tie, ir anie – JAV piliečiai. Tiesa, Sent Tome tokios „geto“ atmosferos, kokia būdinga JAV mažumų miestams ir rajonams (pvz. Detroitui) nėra. Karštis, ryškios spalvos, turizmo išlepinta ir jam dirbanti ekonomika priduoda jaukumo. Tik tokie ženklai kaip „Viduje nesimušti“ ant prekybos centro durų išduoda, kad tai nesaugi vieta.

Didžiausias Sent Tomo prekybos centras. Lietuvio prekybos centrų išlepintai akiai kiek primena angarą, bet jame yra viskas, ko reikia. Tiesa net ir jame kainos didelės. Tai kas, kad nėra mokesčių: kai salos tokios atokios ir išlepintos turistų, viskas vis tiek gerokai brangiau, nei JAV, išskyrus nebent prabangos prekes

Vėliau, autobusui artėjant prie salos rytų, iš kur plaukia keltai į Sent Džono salą (pastaroji beveik visa – saugumas rezervatas), įlipo ir senyvų baltaodžių. Gal turistai, o gal į Mergelių salas persikėlę „saulės emigrantai“ iš Amerikos, kurių superbrangiomis vilomis irgi nusėtos Sent Tomo kalnų pašlaitės. Tokių pilni visi Karibai. Tačiau JAV Mergelių Salos turi didžiulį privalumą prieš kitus archipelagus. „Pasirinkome šią salą, nes čia – Amerika“ – sakė mums vienas toks atsikėlėlis.

Šiandien jau 16% JAV Mergelių Salų gyventojų – baltaodžiai (mažuosiuose Antiluose tai tikrai daug). Ir tai ne danų kolonistų palikuonys. Anie seniai karta po kartos įsiliejo į juodaodžių daugumą. Net sinagogoje sutikta žydė pasakojo, kad nors jų sinagoga – seniausia išlikusi JAV valdose (statyta 1833 m.), iš tų pirmųjų Danijos laikų žydų irgi nieko neliko – susimaišę su vietiniais, jie prarado ir tikėjimą. Dabar sinagogai numirti neleidžia tokie, kaip ji – žydai, persikėlę iš Amerikos XX a. ar XXI a.

Šarlotės Amalijos sinagogos smėlėtomis grindimis viduje

Sent Tomas – Karibų centre

Kaip ir dauguma keliaujančiųjų į Sent Tomą, paskutinius jo vaizdus pamatėme iš kruizinio laivo denio. Sala atrodė įspūdingai – tiesa, dar ir todėl, kad nebuvome matę kitų Karibų salų, dar aukštesniais kalnais ir aštresniais profiliais.

Šiaip didžiausia JAV Mergelių salų vertybė, be priklausomybės Vašingtonui – jų vieta. Šios salos – per vidurį tarp Didžiųjų Antilų (Puerto Rikas, Kuba) ir Mažųjų Antilų grandinės, o ir Florida su Bahamais netoli. Todėl čia stoja ir rytų Karibų, ir pietų Karibų kruizai.

Sent Tomo fortas – seniausias salos pastatas. Kiekviena Karibų sala turėjo tokius gintis nuo piratų ir konkuruojančų imperijų. Ir šią salą per Napoleono karus laikinai buvo okupavę britai.

Kai kuriems JAV Mergelių salos – Karibų pabaiga prieš paskutinįjį kruizo uostą. Mums – įžanga į Karibus.

Sent Tomo lankytinų vietų ir įdomybių žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę po Sent Tomą


Visi kelionės po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
4. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
5. Barbadosas: maža juoda Britanija
6. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
7. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
8. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Puerto Rikas – iščiustyta Lotynų Amerika

Puerto Rikas – iščiustyta Lotynų Amerika

| 0 komentarų

Puerto Rikas – Lotynų Amerika. Bet jame mažai tipinių Lotynų Amerikos blogybių. Senamiesčiai ten tvarkingi, iščiustyti lyg Europoje. Paveldas saugomas: tarp šimtamečių bažnyčių, galingų fortų ir didingų rūmų neboluoja jokie stikliniai dangoraižiai ar betoniniai monstrai.

Puerto Riką pastatė Ispanija tada, kai ji buvo turtingiausia pasaulio imperija. “Turtingiausiai pasaulio imperijai” Puerto Rikas priklauso ir šiandien. Sala yra JAV kolonija (oficialiai “laisvai su JAV asocijuota šalis”). Ir pragyvenimo lygis ten artimesnis amerikietiškam, nei lotyniškam.

Ir Puerto Riko gamta saugoma kaip Vakaruose: vienintelės JAV pavaldžios tropinės džiunglės, nuo mikroorganizmų naktimis švytinčios įlankos.

Sen Germano miestelio centrinė aikštė. Puerto Riko miestai – vieni seniausių Amerikoje, nes Kolumbas atrado ir europiečiai kolonizavo visų pirma Karibų salas

San Chuanas – vienas seniausių Amerikos miestų

Sostinė San Chuanas – ta Puerto Riko vieta, kurią per keliones išvysta daugiausiai turistų. Mat tik čia švartuojasi kruiziniai laivai, ir dauguma – vos pusdieniui: Puerto Rikas dydžio sulig Vilniaus apskritimi, bet kalvotas, keliai vingiuoti, tad per tiek laiko kažkur toli nenuvažiuosi.

Tačiau išlaižytas San Chuano senamiestis pusdienio dėmesio tikrai vertas. Jo “žvaigždės” – du galingi ispanų fortai, gynę miestą nuo kitų imperijų laivynų (El Morro ir San Cristobal).

El Morro fortas su atvira erdve priešais. Kol priešų kariai, išsilaipinę kur žemyne, bandydavo ją perbėgti, ispanai juos nuolat iš forto apšaudydavo. Dabar laukymėje puertorikiečiai mėgsta laidyti aitvarus

Tačiau tikrasis San Chuano žavesys – eiliniai gyvenamieji namai, nuo šimto iki kelių šimtų metų amžiaus, puošti mozaikomis, kolonomis, raižiniais, bareljefais – ir kruopščiai restauruoti, prižiūrėti.

Ir keli didesni rūmai – bankų, valdžios, tokie kaip Kapitolijus (1929 m.) – parlamentas, gretima tropinės medicinos mokykla.

San Chuano senamiestis

Puerto Riko džiunglėse – savaime švytintys ežerai

Mes keliavome kruizu, kuris prasidėjo ir baigėsi San Chuane – tad Puerto Rikui laiko turėjome daugiau: kelias dienas iki kruizo ir dieną po jo. Apvažiavome visą salą.

Bioliuminescencija. Šitą žodį žino retas, tačiau tai – unikaliausia Puerto Riko įžymybė. Šalyje – trys vandens telkiniai, kurie naktimis savaime švyti. Mat jie – kupini mikroorganizmų, kurie šviesos pliūpsniu gąsdina potencialius grobuonis. Visame pasaulyje tokių vietų tėra penkios. Deja, pamatyti tą gamtos stebuklą nėra taip lengva, kaip atrodo paskaičius gausybę ekskursijų reklamų.

Povandeninis laivas ir Bacardi romo fabrikas San Chuane. Karibai garsėja romu. Kadaise Bacardi gamintas Kuboje, tačiau Kastro ten viską nacionalizavus, šeimininkai verslą pratęsė Puerto Rike.

Ryškiausia “švytinti lagūna” – Viekeso saloje prie Puerto Riko rytinių krantų. Pabuvojusieji kalba apie magišką vaizdą. Tačiau patekti ten nelengva. Vienas būdas – “lotyniškas” keltas, plaukiantis tik kelis kartus per dieną. Eilėje, būna, reikia laukti ir po kelias valandas, be to, niekada nesi garantuotas, kad pavyks, mat vietiniams – pirmenybė (jeigu tądien plauks daug vietinių, turistams vietos išvis neliks). Kai Puerto Rike turėjome tik kelias dienas ir laukė kruizas, taip rizikuoti nesinorėjo. Turtingiems amerikiečiams turistams yra kitas būdas – lėktuvai. Tačiau skrendant jais vos 30 km skrydis kainuotų tarsi iš Vilniaus į kokį Frankfurtą…

Taigi, pasirinkome plaukti kajakais į kiek menkiau švytinčią lagūną prie Fachardo miesto. Laikas geras, mėnulis jaunas, naktis tamsi (per pilnatį ekskursijos net nevyksta). Deja, likus keletui dienų gavau SMS, kad “lagūna nešvyti kiek įprasta”. Pasiūlė grąžinti pinigus. Amerikietiškas aptarnavimas, ne lotyniškas…

Taigi, bioliuminescenciją mačiau tik Cabezas de San Juan parke, kur ekskursijos, pasakojančios apie Puerto Riko gamtą metu tamsiame kambaryje gidė papurtė ir tokių mikroorganizmų kupino vandens pilną maišelį – švietė kaip melsvas žibintuvėlis, tiesa, tik apie sekundę.

Mangrovės Cabezas de San Juan parke. Čia žemė pasidarė per sūri rudosioms mangrovėms, tad jos nudžiūvo ir teritoriją užima tolerantiškesnės juodosios. Ši ekskursija – gana nebrangi, nes orientuota į vietinius. Tuo Puerto Rikas geras: čia gyvena daug žmonių. Todėl, giliau pasikamsčius, galima rasti gerų siūlymų vietiniams, kurie kainuoja trečdalį to, kas imama iš turistų

Eilinė Puerto Riko gamta gana paprasta, tačiau dėl informacijos angliškai ir didelių investicijų į gamtosaugą čia – gera vieta pažinti tropikus. El Junkės “Debesų miškas”, dažniausiai skendintis debesyse, su mažais kriokleliais. Pakrantės mangrovės.

Smegduobių kupina salos šiaurė. Jos tokios didelės, kad viena talpina didžiausią pasaulyje radioteleskopą – Aresibo observatoriją. Tai – lyg milžiniška palydovinė lėkštė, pirmas žvilgsnis į kurią nuo gretimos kalvos užgniaužia kvapą.

Aresibo observatorijos radioteleskopas. Antena nejuda, tad kad būtų galima gaudyti bangas iš skirtingų pusių, juda milžiniški kreipikliai virš jos.

Tiesa, kam atostogos – tai visų pirma kaitinimasis pajūryje, Puerto Rikas – ne pati geriausia vieta. Paplūdimių ten daug, nuo apglėbtų daugiaaukščių viešbučių ir apartamentų linijomis San Chuano naujuose rajonuose iki tokių su palaikėmis kavinukėmis, iki visai laukinių. Tačiau Puerto Riko klimatas – labai lietingas. Per metus kritulių San Chuane iškrenta net tris kartus daugiau nei Vilniuje. Kiekvieną dieną, kurias keliavau po salą, lijo. Nušniokšdavo ir stiprokos liūtys. Vietiniai taip įpratę, kad net per lietų, mačiau, daug jų turškėsi jūroje. Tiesa, keliavau gegužę, vieną lietingesnių mėnesių, tačiau ir kitu metu ten lietingiau nei pas mus.

Mirkdami jūroje puerto rikiečiai kažką švenčia per lietų

Žavūs Puerto Riko miesteliai

Mažesnieji Puerto Riko miestai, tokie kaip antrasis pagal dydį Ponsė (166 000 gyv.) ar vienas seniausių San Germanas (įkurtas 1573 m., 36 000 gyv.) ne tokie didingi kaip San Chuanas, bet sutvarkyti ne prasčiau. Ir savaip net žavesni: ten vyrauja puertorikiečiai, mažai turistų ir imigrantų, o sekmadieniais didžiuliais kryžiais ir rožančiais nešini piliečiai masiškai eina klausytis, kaip ir prieš 100, 200, 300, 400 metų, ispaniškų katalikų mišių. “Alternatyvios bažnyčios” ten plinta lėčiau (šiaip Puerto Rike įvairios JAV modeliu sukurtos protestantiškos bažnyčios iš katalikų jau perėmė apie trečdalį tikinčiųjų).

Deja, gyventojai tuos miestus palieka, ir žaviuose senamiesčiuose tarp metalinių balkonų baliustradų, bokštelių, medinių sienų ir specialiai užsakytų grafičių-freskų boluoja vis daugiau apleistų namų, vietom visai išgriuvusių.

Trimatis grafitis ant apleistos degalinės Ponsėje

Viena Lotynų Amerikos blogybė, kurios Puerto Rikas neišvengė – nusikalstamumas. Ši šalis – maždaug trigubai nesaugesnė už Lietuvą. Tačiau čia irgi padeda priklausymas JAV: įstatymai saugomi rimtai, tad miestuose pilna policijos su galingais ginklais ir naujais automobiliais. Turistines vietas, kaip Ponsės centrinę aikštę, pareigūnai stebi iš keleto skirtingų pusių.

Žymi dalis nusikaltimų šalyje susiję su gaujomis. Mat Puerto Rikas – tarpinė stotelė narkotikų kelyje iš Pietų Amerikos į JAV ir Europą. Visuomet skraidau vilkėdamas rūbais su daug kišenių, tad patikrinimai man ne naujiena – bet tikriausiai jokiame oro uoste “nekratė” taip ilgai kaip Panamoje (Kolumbijos kaimynėje) prie vartų į skrydį San Chuanan (tas pačias kišenes tikrino, tuos pačius daiktus iš kuprinės traukė po keletą kartų).

Ponsės miesto gaisrinė – žymiausias jo statinys. Šalia – policininkų pulkelis saugo vietinių ir turistų ramybę.

Puerto Rikas: tarp nepriklausomybės ir 51-osios valstijos

Puerto Rikas kabo tarp kūjo ir priekalo. Kolonijos statusas XXI a. visai nedera ir net neša JAV gėdą. Juk tai ne kokia menkutė salelė, o 3,5 mln. gyv. turinti šalis. Ir jos gyventojai net neturi teisės rinkti valdžios – balsuoti JAV prezidento ar parlamento rinkimuose.

Tačiau kuriuo keliu eiti toliau neapsisprendžia patys puertorikiečiai. Alternatyvos dvi, ir referendumai vyksta reguliariai.

Laukinė iguana San Chuano forte. Iguanų Puerto Rike – daug. Ši beveik nebijojo mūsų, prisileido arti

Pirmoji, kurią pasirinko visos bent Puerto Riko svarbos kolonijos Lotynų Amerikoje – nepriklausomybė. Tačiau tada puertorikiečiai turbūt netektų JAV pilietybės ir paramos. Ir nors šiuo metu ne pagal galimybes gyvenusį Puerto Riką ištiko skolų krizė (ši šalis – savotiška “Amerikos Graikija”), visos laisvos Lotynų Amerikos šalys juk gyvena dar sunkiau.

Todėl nepriklausomybės šalininkų Puerto Rike gana mažai ir, artėjant eiliniam referendumui dėl salos statuso, vienintelė “agitacija” už nepriklausomybę, kurią mačiau – “Yankee go home” grafičiai.

Puerto Riko parlamentas – Kapitolijus. Kol kas jis turi tik ribotą galią, o pagrindinė Puerto Riko ir visos JAV valdžia – Vašingtone.

Didžiuma Puerto Riko elito siūlo kitą kelią – tapimą penkiasdešimt pirmąja JAV valstija. Tikisi, kad tuomet dėl didesnių išmokų iš federalinio biudžeto pragyvenimo lygis, kol kas prilygstantis „tik“ Ispanijai ar Italijai, pakils arčiau aukštesnės JAV kertelės. Be to, puertorikiečiai galėtų balsuoti JAV rinkimuose.

Tačiau kelias į laisvę tapus valstija užsidarytų amžiams, sumažėtų autonomija, tektų mokėti ir didesnius amerikietiškus mokesčius (dabar puertorikiečiai nemoka federalinio pajamų mokesčio). Todėl referendumas po referendumo puertorikiečiai pasirenka… bent kol kas likti kolonija.

Viena seniausių Amerikos bažnyčių San Germane. Dabar – religinio meno muziejus, o pamaldos vyksta didesnėje. Sekmadieniais srautai nemaži, vienas prekijas už durų laukė mišių pabaigos, kad galėtų siūlyti pirkti vandenį. Kai Puerto Rike nuolat karšta, dėsnis, kad bažnyčioje – vėsu – negalioja. Net atidarius visas šonines duris ar įjungus ventiliatorius per mišias sukaistama.

Savijauta Puerto Rike – keistas JAV ir Lotynų Amerikos mišinys. Iščiustytose miestų gatvėse – geri automobiliai ir visi greito maisto tinklai – McDonald’s, Subway, Burger King, Church’s Chicke, KFC ir kitų ne mažiau, nei JAV – kai kur nuo vieno to paties pavadinimo restorano iki kito vos kelių šimtų metrų atstumas. Memorialų alėjoje priešais Puerto Riko kapitolijų – ir memorialas holokaustui, teroro aktų metu žuvusiems žydams. Puerto Rike žydų beveik negyvena (tik 0,1%), bet juk JAV jų – daug ir jų nelaimės JAV istoriografijoje aprašomos tarsi didžiausios žmonijos katastrofos. Stovi priešais Kapitolijų ir išrikiuoti metaliniai JAV prezidentai. Tie, kurie lankėsi Puerto Rike (tokių – tik devyni).

Tačiau naktiniu gyvenimu garsėjančiame San Chuano senamiestyje skamba lotyniški ritmai, o anglų kalbos Puerto Rike – net mažiau, nei Lietuvoje. Iškabos, reklamos, pagrindiniai restoranų meniu – viskas ispaniška, be vertimų.

Vila Ponsėje

Bet Puerto Riko dvasia pavojuje. Ir ne pavojuje suamerikonėti (bent jau kol šalis netapo valstija). Puerto Riką kamuoja masinis populiacijos pakeitimas. Ispanakalbiai puertorikiečiai emigruoja į JAV – juk jie visi turi pilietybę, nuo darželio išmokomi angliškai, kelias jiems atviras į bet kurią valstiją. Nuo 2010 m. iki 2016 m. gyventojų sumažėjo nuo 3,7 mln. iki 3,4 mln., nepaisant nemažo gimstamumo. Jau dabar daugiau puertorikiečių gyvena JAV, negu pačiame Puerto Rike. Tuo pačiu į Puerto Riką masiškai imigruoja žmonės iš kitų Lotynų Amerikos vietų, ypač Karibų salų, kuriems migracija į Puerto Riką paprastesnė nei į JAV. Tarp 2000 m. ir 2010 m. surašymų vien juodaodžių (kurių istoriškai mažai Puerto Rike, bet gausu visur aplink) Puerto Rike padaugėjo nuo 8% iki 12,5%.

Kondado rajonas San Chuane statytas pokariu. Dabar tai – miesto kurortinė zona.

Puerto Rikas, daugelį šimtmečių buvęs savitos tautos tėvyne, pamažu tampa tiesiog JAV vartais? Mums pažįstama. Panašioje padėtyje juk atsidūrusi ir Lietuva: gyventojų mažėja, lietuviai masiškai emigruoja, tačiau tuo pačiu atvyksta vis daugiau ir daugiau imigrantų. Sąsajų yra ir daugiau: labai panašus gyventojų skaičius, meilė krepšiniui (tiesa, beisbolas Puerto Rike mėgiamas labiau).

Tuo tarpu Amerikos kruizų keliautojams ir turistams, kaip ir mums Puerto Rikas – vartai kita kryptimi. Vartai į Karibus. Paskutinė sala, kurioje dar viskas amerikietiškai tvarkinga, aptarnavimas geras, kainos normalios, kurioje pakanka žmonių įprastam kultūriniam gyvenimui palaikyti, kurioje angliškai, prispyrus reikalui, vietiniai kalba beveik be akcento. Plaukiant tolyn nuo Puerto Riko, to liko mažiau – užtat laukė aukšti žali vulkanai, laukiniai statūs krantai, įvairesnės kultūros, žavūs miesteliai ir dar daugiau spalvų.

Puerto Riko lankytinų vietų ir įdomybių žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę po Puerto Riką


Visi kelionės po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
4. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
5. Barbadosas: maža juoda Britanija
6. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
7. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
8. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,