Šiaurės Amerika – kelionių vadovai

Penki Amerikos ežerai dydžio sulig jūrom. O aplink juos – miestai, kuriuose gimė šiuolaikinis pasaulis. Čikaga, Klivlandas, Detroitas…

Didžiųjų ežerų regionas – Amerikos širdis ir esybė, kur susilieja gamta, dangoraižiai, visos gerosios ir blogosios turtingiausios pasaulio šalies pusės.

Po šiuos JAV kraštus keliavau daugybę kartų, aplankiau visas jo valstijas, daugelį didmiesčių, kurortų ir gamtos grožybių – ir viską sudėjau į šį kelionių vadovą.

Didžiausi pasaulio ežerai vienas šalia kito!

Iš penkių didžiausių pasaulio ežerų net trys yra čionai! Kai kurie jų – didesni už visą Lietuvą! Tačiau nuostaba, kodėl tokie gamtos stebuklai taip mažai lankomi gamtos mylėtojų, pamažu išnyksta pavažinėjus ilgaisiais jų krantais.

Didieji ežerai tiesiog pernelyg primena jūras, ypač – mūsiškę Baltiją. Kopos krantuose, bangelės, uostai, automobilių keltai… Persikelti per Mičigano ežerą vienu tokių man užtruko keturias valandas ir čia – viename siauriausių jo taškų. Apvažiuoti tą ežerą automobiliu užtruktų 16 valandų…

Tačiau yra vieta, kur visą Didžiųjų ežerų galią išvydau akimirksniu! Tai – Niagaros kriokliai, kuriais 174 m virš jūros lygio plytinčio Erio ežero vanduo alma žemyn link Ontarijo ežero (74 m virš jūros lygio). Kasmet tuo gamtos spektakliu nuo krantų, iš laivų, iš sraigtasparnių ir užkrioklės uoloje išgremžtų tunelių gėrisi 20 milijonų turistų, jaunavedžių – bet tik maža dalis susimąsto iš kur tas visas krioklių vanduo atsiranda šitokioje trumputėje (vos 58 km) Niagaros upėje!

Didieji ežerai tikriausiai pernelyg dideli, kad žmonės juos suvoktų kaip vieną regioną… Bet šita JAV dalis, vadinama Vidurio Vakarais (Midwest) tikrai turi savo unikalią dvasią – ir net, drįsiu teikti, ji yra pati „amerikietiškiausia“!

Pirmųjų Amerikos didmiesčių spindesys…

Didžiųjų ežerų pakrančių didmiesčiai yra patys pirmieji JAV miestai! Kaip – sakysite – juk koks Niujorkas rytuose ir senesnis, ir didesnis? Taip, bet rytų pakrantės miestus pastatė dar britų kolonistai. O Didžiųjų ežerų regionas buvo pirmasis, kurį apgyvendino jau nepriklausomybę iškovojusios Jungtinės Valstijos. Juose atisispindi visos Amerikos svajonės tuo metu, kai ši šalis dar tik sparčiai kopė „tapimo supervalstybe laiptais“.

Viena vertus, JAV architektai siekė įkvėpimo gilioje senovėje – Antikinėje Romoje kuri, kaip JAV, irgi buvo respublika. Kaip romėnų kolonijose, visos miestų gatvės tiesios, kvartalai – kvadratiniai, o “naujųjų” valstijų kapitolijų kupolai pribloškia pseudoromėniškomis kolonomis.

Bet Didžiųjų ežerų regiono didmiesčiuose gimė ne tik šiuolaikinė Amerika, o ir šiuolaikinis pasaulis! Ten pastatyti pirmieji pasaulio dangoraižiai. Žiūrėk stovi pastatas aukštesnis nei bet kas, kas netgi šiandien stovi Lietuvoje, bet vis dar puošnus kaip senoviniai rūmai ar katedros. Ten atsirado pirmieji „konvejeriniai“ fabrikai: nuo Čikagos skerdyklų iki Detroito „Ford Model T“ gamyklos.

Matant apleistus, trūnijančius milžiniškus raudonų plytų anuomečių fabrikų mūrus lengva neįvertinti, kokio masto tai buvo revoliucija! Iki tol nuo pradžios iki galo gaminys gulėdavo vienoje vietoje – o darbininkai gaišo laiką vaikščiojimui nuo gaminio prie gaminio, reikiamos detalės atnešimui. O nuo tos “Čikagos ir Detroito revoliucijos” kiekvienas darbininkas atlieka tik vieną menką veiksmą, kurį yra įvaldęs idealiai (pvz. uždeda automobilio ratą iš greta jo darbo vietos suvežtos krūvos), o gaminys pats konvejeriu pravažiuoja pro kiekvieną darbininką. Jei ne ši revoliucija, dar ir šiandien automobiliai būtų įperkami tik turtingiesiems, o ir robotizacija būtų buvusi neįmanoma!

Būtent tie fabrikai atnešė pelnus, iš kurių statyti dangoraižiai ir naujųjų milijonierių rūmai. Būtent tie fabrikai pritraukė milijonus darbininkų ir per kelis dešimtmečius “išaugino” vienus didžiausių pasaulio miestų. Naujakuriai sugužėjo iš visur, kur tvyrojo skurdas ir priespauda. Nuo iš baudžiavos išsivadavusių lietuvių iki juodaodžių buvusių vergų iš pietinių JAV plantacijų; nuo skurstančios pietų Italijos kaimiečių iki visokio plauko religinių pabėgėlių. Dabar toks įprastas „Multikultūrinio imigrantų miesto“ fenomenas irgi išsivystė tada ir čia: XIX a. antroje pusėje palei JAV didžiuosius ežerus.

Apie didžiausią Didžiųjų ežerų miestą – Čikagą – net sukurtas PBO filmas pavadinimu „Miestas, kur gimė XX amžius“. Čikagos dangoraižiai seniausi ir aukščiausi, o horizontalią pastatų architektūrą pirmą kartą pasaulyje pakeitė vertikali. Čikagos senieji fabrikai – didžiausi, o visus ~1900 m. pirmą kartą pademonstruotus išradimus sunku net suskaičiuoti. Ir visa tai lėmė vos du dalykai. Pirmasis: 1871 m. didysis Čikagos gaisras: sudegus „senajam miestui“ atsirado šansas pastatyti jo vietoje naują, modernesnį nei bet kas iki tol. Antrasis: pasaulinė EXPO paroda, 1893 m. į Čikagą sutraukusi 26 mln. žmonių, mokslininkų iš viso pasaulio.

Bet likę Didžiųjų ežerų didmiesčiai – tarsi „mažesnės Čikagos“: Detroitas, Klivlandas, Milvokis ir daugybė tų, kurie stovi ne palei pačius ežerus, tačiau didžiąsias regiono upes, kaip vieną ilgiausių pasaulyje Misisipę (jos, kaip ir ežerai, puikiai tiko transportui laivais) – pavyzdžiui, Sent Luisas. Ar tiesiog palei geležinkelius, kurie tais laikais tapo „naujosiomis upėmis“, kaip Pitsburgas. Jei nori sužinoti, kurie miestai įspūdingiausi – tiesiog pasiimk didžiausių Amerikos miestų kokiais 1930 m. sąrašą ir pažiūrėk pirmąjį dešimtuką… 2 vieta – Čikaga, 4 – Detroitas, 6 – Klivlandas, 7 – Sent Luisas, 10 – Pitsburgas, 12 – Milvokis, 13 – Bafalas.

Skiriasi tik pramonė, „uždirbusi“ tiems miestams milijardus. Pavyzdžiui, Detroitas buvo pasaulio automobilių sostine: trys didžiausi JAV automobilių koncernai „Ford“, „GM“, „Chrysler“ XX a. pradžioje ten gamino daugiau mašinų, nei visi kiti pasaulio miestai kartu paėmus. Pitsburgas gamino plieną, Grand Rapidsas – baldus. Kažkiek skyrėsi ir imigrantų tautos: štai Čikaga tapo Amerikos lietuvių ir lenkų sostine, Milvokis – Amerikos vokiečių, Klivlandas – Amerikos slovėnų, Mineapolis – Amerikos švedų ir suomių… Tačiau kiekviena didesnė tauta kiekviename Didžiųjų ežerų mieste sukūrė savo rajonus, iš menkų Amerikos mastais – bet didelių palyginus su jų tėvynėmis – algų pasistatė klubus ir bažnyčias. Vien ~100 metų senumo lietuvių bažnyčių tame regione virš 60 (visas jas aplankiau pats ir sudėjau į “Tikslas – Amerika” žemėlapį)! Aišku, bėgant metams Amerikietišką svajonę pasiekę imigrantų vaikai, anūkai, proanūkiai susiliejo į vieną “baltaodžių amerikiečių” tautą… Ir ji gimdė naujas, amerikietiškas tradicijas ir kultūrą: kvadratinės Detroito picos, pitsburgiečio Endi Varholo popartas, Drive-In kino teatrai.

Didžiųjų ežerų miestų skurdas

Laikas, kai iškilo šitie didmiesčiai, vadinamas „Paauksuotuoju amžiumi“ (Gided Age). Bet toks jis buvo tik fabrikų ar geležinkelių šeimininkams. Darbininkai išgyveno „Laukinį kapitalizmą“ – darbo daug ir sunkaus, socialinių garantijų – jokių, valdžia tebuvo „naktinis sargas“, policija: jokių muziejų, bibliotekų, nemokamų valstybinių mokyklų ir ligoninių – tiesa, ir beveik jokių mokesčių…

Pasakiškus turtus susikrovę milijonieriai iš pradžių švaistėsi jais prabangai, bet galiausiai susimąstė apie visa ko prasmę. Ir ko nepastatė valdžia, sukūrė jie, tapę mecenatais: puikius muziejus ir parkus, universitetus ir mokyklas, daugybė kurių šiandien pavadintos ano meto turtuolių pavardėm. Ir net negailėjo pinigų naujoviškiems „utopiniams“ rajonams, kuriuose ir paprasti darbininkai gyventų geriau.

Milijonierių palikimais įkurti muziejai iki šiol yra tarp svarbiausių visų JAV lankytinų vietų, kiekviename jų ką veikti visą dieną ras ir didelis, ir mažas: “grįžimas į ikiindustrinius laikus” Henrio Fordo “Greenfield Village” prie Detroito ar Fyldso gamtos istorijos muziejus Čikagoje.

Tačiau štai visos darbininkų utopijos sunyko. Daugybė milijonierių rūmų ir viduriniosios klasės dvarų nugriauti. Griuvėsiais virto ir to meto kino teatrai, netgi bažnyčios ir prekybos centrai. Vieni jų stovi užkaltais ar išdaužytais langais, kitus padegė vandalai, trečius nugriovė savivaldybės desperatiškai mėgindamos „panaikinti miestų piktžaizdes“ (urban blight) – bet jų vietoje dabar tiesiog boluoja piktžolėmis užaugę niekam nereikalingi sklypai.

Kadaise klestėjusių pramoninių miestų centrai šiandien – „getai“, nesaugiausios vietos JAV, kur tuos miestus stačiusių darbininkų anūkai ir proanūkiai – patys išsikraustę į ištįsusius vienaukščius priemiesčius arba šiltesnes valstijas – visada tau patars nekišti nosies.

Kol neaplankiau JAV Didžiųjų ežerų regiono nė nebūčiau galėjęs įsivaizduoti, kad „išsvajotoji Amerika“ gali atrodyti (ir) šitaip liūdnai!

Visą procesą plačiau aprašau straipsnyje apie Detroitą, kuris tikriausiai – ikoninis JAV „getas“. Dar 1950 m. automobilių mieste gyveno beveik 2 milijonai žmonių, jis vis ketino rengti olimpiadas – šiandien beliko 600 000. Tačiau Detroitas – tikrai ne baisiausia Didžiųjų ežerų vieta. Kai kuriuose mažesniuose miestuose, kurių gal net pavadinimų negirdėjote, išvis net nė vieno viešbučio nebėra, o centrai virtę griuvėsiais: Geris (Indiana), Rytų Sent Luisas (Ilinojus) vieni graudžiausių.

Miestai žlugo staiga ~1950-1970 m. Amerikos pramonę pamažu pradėjo nukonkuruoti Azija: iš pradžių Japonija, vėliau „Azijos tigrai“, paskui Kinija. Tuo pačiu, Detroito dėka, kiekvienas amerikietis jau įpirko automobilį – ir naujuoju „Amerikietiškos svajonės“ idealu tapo (ir iki šiol yra) namas priemiesčiuose su nuosavu sklypu. Netrukus senieji didmiesčiai prakirsti tarsi miškai: išvagoti greitkeliais bei parkavimo aikštelėmis, kad į priemiesčius beišsikraustanti vidurinioji klasė galėtų patogiai atvairuoti į darbus miestų centruose.

Tačiau galutinį smūgį Didžiųjų ežerų didmiesčiams sudavė „rasių kova“.

Nors juodaodžiai tarpukariu į Didžiųjų ežerų miestus bėgo nuo kur kas gajesnės diskriminacijos JAV pietuose, visiškos lygybės čia nerado: pavyzdžiui, jiems būdavo trukdoma apsigyventi geriausiuose rajonuose. Neapsikentę to ~1960-1970 m. jie kaip reikiant sukilo prieš miestuose dominuojančius baltaodžius: „šturmavo“ baltaodžių rajonus, kėlė riaušes, puldinėjo senuosius gyventojus – ironiška, kad daugelis taikinių buvo ne už aukštų dvarų sienų pasislėpęs baltaodžių „elitas“, o rytų ar pietų Europos kilmės fabrikų darbininkai, kurių šeimos irgi atvyko slėptis nuo skurdo ir persekiojimų tėvynėse… Netrukus jiems teko bėgti darsyk – šįsyk į vis labiau tįstančius priemiesčius. Ir kuo daugiau jų taip išsikėlė, tuo nemalonesnėje aplinkoje teko gyventi likusiesiems: jų tvarkingi namai tapo retais inkliuzais tarp apleistų ir išdaužytų, jie patys – mažuma tarp visokių banditų ir narkomanų. Ne vieną skaudžią istoriją girdėjau „iš pirmų lūpų“ – iš Amerikos lietuvių, kurie jautėsi priversti palikti savo numylėtus rajonus it pabėgėliai. Tose istorijose – ir sudeginti išpuoselėti namai, ir sumušti prie jų šeimininkai, ir net nužudymai. Skaudžiausia daugeliui nukentėjusiųjų, kad ir tada, ir dabar, Didžiųjų ežerų didmiesčiuose kalbėti apie tai tabu: juodaodžių kova už pilietines teises laikoma vienu kertinių didvyriškų Amerikos istorijos momentų, toje statinėje medaus šaukštų degutų niekas matyti nenori.

Vadinamojo „baltųjų pabėgimo“ (angl. white flight) rezultatai tokie: daug rajonų, kur gyveno beveik 100% baltaodžių, šiandien gyvena beveik 100% juodaodžių. O juodaodžių gerokai mažiau skaičiumi. Taigi, daug pastatų tapo niekam nereikalingi, NT kainos krito, o kadangi Didžiųjų ežerų miestų savivaldybės gyvena iš turto mokesčių – jos nebesurenka lėšų išlaikyti kur kas didesniam skaičiui žmonių pastatytai infrastruktūrai (gaisrinėms, mokykloms, parkams). Ne vienas miestas net subankrutavo (tarp jų Detroitas). Neapsikentę turtingesni juodaodžiai galiausiai irgi išsikėlė į priemiesčius, palikdami istorinių pastatų kupinas miestų širdis besipjaunančioms banditų gaujoms. Daug priemiesčių gyventojų šiandien su pasididžiavimu sako, kad „mieste jau nebuvau X metų“ – nes ir prekybos centrai, ir darbovietės, ir paslaugos geriausios dabar irgi jau priemiesčiuose… Miestus nuo priemiesčių skiria daug kas: ne tik rasė ar kilmė, o ir požiūriai, turtingumas, politinės pažiūros (miestai balsuoja už demokratus, priemiesčiai – respublikonus). Ir kartais jie dar susiduria kovose, kaip per „Black Lives Matter“ judėjimą, kai baltaodis policininkas Mineapolyje sulaikymo metu mirtinai prispaudė neginkluotą juodaodį nusikaltėlį ir vėl iš keršto miestai (ir artimesni priemiesčiai) „degė“.

Bet galbūt dabar pradėjo vėl dygti šiokie tokie miestų atgimimo vilties daigai! Šiuolaikinis Amerikos jaunimas vėl atsigręžia į didmiesčius, žavisi sena jų architektūra: ten vėl ima rastis barų, restoranų, išgriautuose plotuose pastatomi didžiųjų lygų sporto stadionai. Tiesa, taip atgimsta tik keli rajonai: tie, kurių pastatai seniausi, įspūdingiausi (patys ikoniškiausi, kaip Čikagos „The Loop“ dangoraižių rajonas, niekada ir nebuvo mirę). Didžioji dalis Didžiųjų ežerų didmiesčių rajonų ir mažesnių ekspramoninių miestų tebėra „getai“ arba, geresniu atveju, zonos, kur apsistoja naujai į JAV imigruojantys lotynų amerikiečiai – tikriausiai irgi tik iki kol įpirks ką geriau. Daugybė rajonų ir atgimti nebegali, nes kas buvo gražiausia ten – seniai sugriauta, ištisi miestų centrai, kuriuose gimė „pramoninė Amerika“: kaip Niagara Folso.

Didžiųjų ežerų regionas dar vadinamas „Rūdžių juosta“ (Rust belt). Tai puikiai atspindi tuos surūdijusius nebenaudojamų geležinkelių tiltus, išdaužytus fabrikus, piktžolių laukais paverstus istorinius miesto kvartalus. Gal geriausia vieta pajusti tai dvasiai Sent Luiso „Miesto muziejus“, į kurį suvilktos nutrupėjusios ir nuimtos grožybės iš įvairiausių kadaise svarbių regiono pastatų. Nuo seniai uždarytų tarpukario užkandinių neoninių reklamų iki Šv. Jurgio bareljefo iš 1990 m. nugriautos seniausios Čikagos lietuvių bažnyčios.

Didžiųjų ežerų regiono užmiestyje – indėnų kalnai ir kaip senovėje gyvenantys amišai

Anapus ežerų-jūrų ir didmiesčių, Didžiųjų ežerų regiono gamta labai primena lietuvišką: lygumos, miškai… Čia nerasi aukštų kalnų ar JAV garsinančių nacionalinių parkų, tačiau įdomių vietų stabtelti važiuojant nuo miesto prie miesto – gausu.

Man žavu pasivaikščioti „nacionalinėse pakrantėse“ tarp žavių kopų (pvz. Indiana Dunes). Kurortiniuose pajūrio – atsiprašau, paežerių – miesteliuose seniau viduriniosios JAV klasės vyrai vasaroms palikdavo savo šeimas (jas lankydavo savaitgaliais), o dabar daug kas ten persikėlę gyventi su visam, greitkeliais kasdien važiuoja į darbus miestuose.

Taip keista aplankyti amišų kraštą Ohajuje, kur šios religijos žmonės gyvena taip, tarsi iki šiol būtų XIX a., kai “atsirado” Didžiųjų ežerų regionas: be elektros, be automobilių. Ir jie tebekalba vokiškai, kaip jų imigrantai protėviai, nes mišrių santuokų nesudarinėja. Matydamas pro šalį riedantį vežimą sunkiai gali suvokti, kad tebesi Amerikoje!

Įspūdį paliko Kahokijos [Cahokia] pilkalniai prie Sent Luiso: juos supylė Misispės indėnų kultūra. Tai – vienintelė indėnų kultūra regione, kuri po savęs paliko kažką apčiuopiamo. Regioną užplūdus JAV pramonininkams ir jų darbininkams, kiti indėnai buvo priversti trauktis toliau į vakarus arba į rezervatus ir, kadangi jie buvo klajokliai su laikinom gyvenvietėm, šiandien niekas jų nebeprimena.

Jei norisi indėnų, kaubojų, Laukinių vakarų ir jų gamtos didingų tolių – tada logiškiausia keliauti į JAV Vakarus, anapus Sent Luiso arkos – simbolinių JAV vakarų vartų. Jei norisi senų kolonijinių miestų – tai tada tavęs laukia JAV rytai, Naujoji Anglija. Na o jei domina vergovė, plantacijos ir jų aristokratai iš „Vėjo nublokštų“ – visa tai išvysi JAV pietuose.

O JAV Didžiųjų ežerų zona, Vidurio vakarai, rūdžių juosta – tai yra tikrojo amerikietiško verslo, pramonės, o gal net viso XX a. ir JAV, kaip supervalstybės, gimimo vieta. Daug keliautojų šį regioną aplenkia ar stabteli tik prie Niagaros krioklių, kiti čia užsuka tik „iš reikalo“ (pvz. pas Čikagoje gyvenančius draugus), bet, norint pažinti JAV, tikrai verta giliau aplankyti bent pora tų didmiesčių, nuvažiuoti tarp jų didžiųjų ežerų pakrantėmis.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Lietuviškos JAV vietos

JAV lietuviški pastatai, paminklai, rajonai - be galo įspūdingi ir svarbūs. JAV gyvena iki milijono lietuvių ir jie ten sukūrė daug labai svarbaus. Esu sudaręs lietuviškų JAV vietų žemėlapį "Tikslas - Amerika", enciklopediją ir surengęs daug ekspedicijų informacijos rinkimui apie tas vietas - ekspedicijų dienoraščiai irgi čia.

Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2022 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Dar neseniai Salvadoras buvo pavojingiausia pasaulyje šalis – bet staiga tapo saugiausiu visoje Lotynų Amerikoje!

Salvadoro pasikeitimas jau apipintas legendomis – ir pagaliau šią taip bauginusią šalį atranda turistai. Nukeliavome ir mes.

Salvadoro krantai – vėl jaukūs!

Visa Centrinė Amerika kaip medus bites traukia keliautojus savo karštaisiais vandenynų krantais. Net per daug traukia! Meksikoje, iš kurios atskridome į Salvadorą, ir kainos išpūstos, ir minios sprogina kurortus…

Bet Salvadoro pakrantės dar tik bunda. „La Libertad miestas pilnas organizuoto ir neorganizuoto nusikalstamumo, nevaikščiokite sutemus“ – rašė visi skaityti kelionių vadovai apie miestą, kuriame apsistojome bute su langais į Ramųjį Vandenyną. „Ar ten tikrai nesaugu?“ – paklausiau autonuomos darbuotojo. „Aišku ne, dabar visas Salvadoras saugus!“.

Tą atsakymą galėjau nuspėti, jį iš salvadoriečių girdėjau daugybę kartų anksčiau – kai tik susitikdavau juos bet kur kitur Amerikoje. Situacija šalyje buvo tiesiog baisi – per metus būdavo išžudoma 0,1% visų žmonių… Tris kartus nesaugiau už ir taip liūdnai pagarsėjusias Meksiką ar Braziliją, pavojingiau net už daugelį karo zonų… Ir čia tik ledkalnio viršūnė – kur dar visas reketas, vagystės, pagrobimai. Daugybė žmonių ne tik emigravo iš Salvadoro dėl to, bet ir bijodavo net grįžti aplankyti giminių.

Viskas pasikeitė 2022 m.! Po ilgų naivių (ar korupcijos nulemtų) bandymų „derėtis su gaujomis“, prezidentas Najibas Bukelė sudavė joms staigų ir galutinį smūgį – per masinius reidus suėmė visus Salvadorą terorizavusius „Mala Salvatruča“ ir „Barrio 18“ gaujų narius (~60 000!), uždarė į naują didelį kalėjimą – „Pirma visus izoliuokime, o tada tirkime, kas ką padarė“. Tokia pozicija gąsdino visokius „žmogaus teisių aktyvistus“ iš Vakarų, bet baisėdavosi tik nebuvusieji Salvadore „liūdniausiais laikais“. Vietiniai pasakojo: „Anksčiau niekas nedrįsdavo kreiptis į policiją ar liudyti, nes tai reiškė pasirašyti sau mirties nuosprendį, juk net jei vieną banditą suimdavo, keršydavo jo gaujos sėbrai. Tik kai visi gaujų nariai atsidūrė kalėjimuose, pagaliau aukos prabilo“. Nusikalstamumas iškart krito 98% ir tai jaučiasi! Tarsi kokioje Europoje žmonės vaikšto vakarais, gatvėse kalba ir susirašinėja telefonais, kuprines nešioja ant nugaros. Anais laikais užrakinti ir sargyba įtvirtinti „viduriniosios ir aukštesnės klasės rajonai“ dabar atidaryti visiems – nebėra ko bijoti (galėjom net „kampą kirsti“ jais)! Aišku ne viskas pasikeitė staiga: dar daug spygliuotų vielų, ne visi sargai atleisti, gyvenama labiau „su saule“ nei kitur (įstaigos atsidaro ir užsidaro anksčiau), o ginkluoti pareigūnai stebi gatves, kad gaujos vėl nepakeltų galvos – bet kol kas, atrodo, įvyko stebuklas. Dėkingi salvadoriečiai su prezidento veidu gamina puodelius, marškinėlius, pardavinėja greta mėlynų batikos suknelių ir salvadorietiškos kavos.

Pirmą kartą pasaulyje tai mačiau: ten, kur diktatūra, būna atvirkščiai – prezidentų veidai „žvelgia“ nuo oficialių plakatų, nuotraukų, „iš viršaus į apačią“ – o Salvadore Bukelės legendą platina eiliniai pardavėjai, kurių nebeterorizuoja reketininkai. Ir ją perka eiliniai žmogeliai, metą šalin baimes, kad jau gal šiais metais teks laidoti nužudytus vaikus. „Iš apačios į viršų“.

Valdžia neužmiega „ant laurų“ – vos kur galvą pakelia kokia gauja, miestas uždaromas, įvedami tūkstančiai karių, banditai sulaikomi. Kad visi suprastų, jog nusikaltimai yra nebe kelias į turtus ar šlovę, o tik į ilgus kalėjimo metus. Jau ištrinti gaujų teritorijas žymėdavę grafičiai, Bukelė net griauna mafijos bosų antkapius – mat šie tapdavo „altoriais“ visokiems banditų turtų, žiaurumo ir nebaudžiamumo apžavėtiems rajonų jaunikaičiams. Bukelė tai lygina su denacifikacija pokario Europoje – ir tik negirdėjęs apie tai, kas vyko Salvadore „dar neseniai“, galėtų iš to juoktis.

Balzamo krantas – jaunieji Salvadoro kurortai

Populiariausias Salvadoro kurortų ruožas vadinamas Balzamo krantu. Bet nuo *tikrai* populiarių kurortų kur nors Meksikoje jis dar skiriasi kaip diena ir naktis. Keliautojai – arba salvadoriečiai, arba drąsesnis Europos jaunimas. Daugelis „serfina“ ant galingų Salvadoro bangų, taškančių juodo vulkaninio smėlio paplūdimius. Maži viešbutėliai – labiau Balio dvasia, o ne „all inclusive“ kurortai.

Tiesa, kaita jaučiasi. Vienas gretimų viešbučių gali laikyti „senas salvadorietiškas kainas“, o kaimyninis jau būti jas smarkiai iškėlęs. „Gentrifikacija“ plinta nuo Tunko (El Tunco) su švytinčiai pakrantės barais priešais „Kiaule“ vadinamą uolą jūroje.

Kiti pakrantės miestai dar „paprastesni“, pigesni – La Libertad labiau primena „vietinį“ miestelį, nei kurortą, El Zonte jauki banguota įlanka, o Sunzal – išvis toks „trečio pasaulio“ restoranėlių ruožas palei negrįstą gatvę. Aišku, kai skaitote šitą, turistų bus dar daugiau, „vakarietiškos tvarkos“ dar daugiau – bet Salvadoro krantai ilgi ir prireiks ne vieno dešimtmečio, kol net geriausiom sąlygom turizmas išplis ir visuomet galėsi rasti „neatrastą plotą“.

Salvadoro vakarai: nuo vulkanų iki majų piramidžių

Nuo Salvadoro pakrantės keliavome „garsiausiu Salvadoro keliu“ Ruta de la Flores – „Gėlių kelias“. Šalikelių žiedai – nuostabūs, bet išgirtieji jo kaimai pasirodė kiek „eiliniai“ Centrinės Amerikos mastu.

Labiau patiko apleistieji Majų miestai. Taip, ši civilizacija neapsiribojo Meksika, o jos pietinės sienos kaip tik driekėsi Salvadore. Čia stūkso įspūdinga Tasumalio piramidė.

Bet istorijos mėgėjus labiau sužavi „majų Pompėja“ Choja de Seren [Joya de Ceren] Šį kaimelį dar ~536 m. po Kr. staiga užliejo ugnikalnio lava – ir nors žmonės išsigelbėjo, paliko viską kaip buvo tą akimirką. Šventei paruošti krabais tapyti indai, šamano namas, tradicinė pirtis temaskalis, gyvenamieji nameliai… Viską atkasė archeologai. Kitur Centrinėje Amerikoje išliko tik šventyklos-piramidės, tik didikų rūmai, o čia gali akies krašteliu pamatyti kaip gyveno eiliniai žmonės.

Ugnikalniai – ir Salvadoro rykštė, ir grožis. Žemės drebėjimai palieka šalies miestus be gražių senų namų, bet aukštos vulkanų viršūnės savaime žavios. Tūkstančiai turistų kopia pažiūrėti ežerėlio Santa Anos vulkano krateryje. Deja, mums lankant Vulkanų nacionalinį parką, tvyrojo debesys, tad pasitenkinome žemesniu taku.

Užtat didžiausio Salvadoro kraterio nepamatyti tiesiog neįmanoma – tik neiškart apskritai supranti, kad čia vulkanas. Nes jis virtęs Koatepeko ežeru – didžiuliu. Smagu buvo pernakvoti su kitais keliautojais viename daugybės paežerės viešbučių, kurių restoranai-barai ištįsę ant polių tiesiai virš to ežero.

Salvadoro koziris – ne miestai, o kultūra ir atmosfera

Apskritai Salvadore jausmas apniko dvejopas. Viena vertus, ką ten bemačiau, neprilygo kitoms Lotynų Amerikos šalims. Salvadoro majų piramidės – ne Meksikos, ne Gvatemalos ir ne Belizo. Taip pat ir Salvadoro kalnai, Salvadoro kurortai, o ypač – Salvadoro miestai.

Sučitoto miestelis pavadinamas „Salvadoro Antigva“ (pagal senąją kaimyninės Gvatemalos sostinę), bet, priešingai nei vienuolynų griuvėsių ir stogų kavinių pilnoje, dūmais besispjaudančių vulkanų apsuptoje Gvatemalos Antigvoje, Sučitoto nelabai buvo ką veikti ilgiau nei valandą-dvi. La Palma žymi „garsiausio Salvadoro menininko“ Fernando Ljorto grafičiais, bet tie grafičiai pasirodė artimesni kokio Rytų Europos restorano dekorui nei kokios ten Brazilijos „sienų šedevrams“. O antrasis pagal dydį šalies miestas Santa Ana didžiuojasi savo centrinės aikštės grožiu (bažnyčia, teatru) – bet kad tik ta centrinė aikštė ten ir yra graži…

Kita vertus, Salvadoro koziris – jo kultūra ir atmosfera. Žmonės čia gal maloniausi Centrinėje Amerikoje – šypsosi, padeda, nuoširdžiai teiraujasi, ar viskas gerai, ar nereikia daugiau… Jie neišlepinti turizmo, jie džiaugiasi, kad kažkas lanko jų šalį ir ja domisi (to nebūdavo!), neapgaudinėja, nekaulija.

Salvadoras turi savą dvasią. Gera kava (vienu metu kavos eksportas sudarė daugiau nei pusę Salvadoro pajamų, o 14 didžiųjų kavos augintojų dinastijų faktiškai valdė šalį). Pupusos – skanus nacionalinis patiekalas, kurį salvadoriečiai valgo, atrodo, kasdien (daugiau vakarais), ir tikrai nepamirš pasiteirauti ar jau ragavai ir ar tau patiko. Tai – įvairaus įdaro „blynai“ iš kukurūzų arba ryžių miltų duonos, patiekiami su curtido – skaniom marinuotom salotom (encurtidos) – ir padažu.

Na ir, aišku, saugumas. Keliaudamas po Lotynų Ameriką nuo jo atpranti. Salvadore staiga vėl supratau, koks malonumas nuolat negalvoti, ar visi daiktai suslėpti (kišenėse, automobilyje, viešbutyje ir t.t.), ar neužkimbam ant eilinio apgaviko kabliuko, kai policija dirba žmonėms, o ne tik kaulija kyšių ir t.t. Keliaudamas iš Lietuvos to gal taip nevertintum, bet kai Lotynų Amerikoje praleidau kone metus gyvenimo – taip puikiai suprantu suvenyrus su prezidento atvaizdu perkančiuosius!

Salvadoro sostinė San Salvadoras ir liūdnas atsisveikinimas su šalim

Paskutinė stotelė šalyje – sostinė San Salvadoras – puikus šalies portretas. Aplinkui – gražūs kalnai ir vaizdai žemyn, bet pats miestas – nykokas. Keli gražesni pastatai, kaip Salvadoro katedra ar Nacionaliniai rūmai, apsupti visokių apšepusių – bet labai pigių – turgų-turgelių. San Salvadoro rytuose – rajonai, kur anksčiau visi prigąsdindavo turistus nosies nekišti (dabar jie tik skurdūs). San Salvadoro vakaruose – turtingesniųjų zona kaip Santa Tekla: švaresnė, tačiau nieko, kas užkabintų akį ir kviestų sustoti ilgiau pavalgymo…

Ir visgi, širdį Salvadoras užkabino. Kai atėjo laikas skristi atgal į Meksiką, žmona ragino ieškoti galimybių atidėti skrydį. „Dirbti nuotoliu geriau iš čia“, nepaisant to, kad internetas vis dar silpnokas.

Tiesiog atmosfera daug geresnė. Žmonės malonesni, tu jiems esi svečias, o ne tiesiog „pinigų maišas“. Jie džiaugiasi savo šalimi, kai kurie net grįžta iš emigracijos – ir didžiuojasi pagaliau galėdami ją parodyti užsieniečiams be jokios gėdos. Išvaduoti nuo banditų priespaudos jie stengiasi, daug dirba – kad jie patys, jų šeimos, šalis pakiltų ir iš skurdo.

Daugelio idealas – JAV, kur emigravo per milijoną tautiečių. Per mokyklinę ekskursiją Vulkanų parke mokytojas šaukė klasės vaikus kone vien angliškais vardais – Jennifer, Sharon, Sandy… Turgūs lūžta nuo „dėvėtų drabužių iš JAV“ parduotuvių.

Bet tikiu, kad jei viskas eis šituo pačiu keliu, Salvadoro ateitis – didelė. Saugumas garantuos turizmą, užsienio investicijas, darbo vietas – ar dabar be galėtų būti geresnė vieta kokiai tarptautinės korporacijos atstovybei regione?

O su įvaizdžiu Salvadoras irgi moka dirbti. Bukelė – beje, tapęs ir interneto žvaigžde – jau atkreipė viso pasaulio dėmesį paskelbdamas bitkoiną Salvadoro antrąja oficialia valiuta (pagrindinė valiuta, beje – JAV doleris). Bitkoinais dabar gali atsiskaityti net pas paplūdimio pardavėjus. Tiesa, tik mažuma salvadoriečių juos naudoja – daugiausiai tie, kas taip gauna pavedimus iš į JAV emigravusių giminių. Bet „supermodernumo“ įvaizdis kartais net svarbesnis už faktą!

Beje, realybėje Salvadoras – labai krikščioniška, konservatyvi šalis: net kokioje degalinės kasoje dažnai pamatydavau atverstą Bibliją, kad klientai laukdami eilėje paskaitytų… Tik katalikai čia vis dažniau atsiverčia į įvairias naujas krikščionybės pakraipas, o daug moterų vaikšto dėvėdamos konservatyvias baltas skareles.

Stipresnė ekonomika perkeis ir pačia šalį. Daugės pasaulinio lygio viešbučių, barų, restoranų – o kartu mažės tų „pigių ir niekam nežinomų atradimų“ bei „smulkių stebuklų“. Galbūt nebeliks „salvadorietiško“ viešojo transporto – stovimų sunkvežimių, Amerikoje nurašytų mokyklinių autobusų, miniatiūrinių taksi automobilių.

Ir užsieniečiai gal kai kuriems vietiniams nusibos.

Bet kol kas Salvadoras yra be reikalo nuvertinta šalis, vienas didesnių atradimų. Mėgstu keliauti ten, kur stiprūs žmonės dar tik pradeda statyti stiprią šalį. Kur, nors būta daug problemų, jos sugadino šalies įvaizdį, bet štai jų jau nebėra, tik ne visas pasaulis dar apie tai žino… Salvadoras, bent jau mano kelionės metu 2024 m. – puikus tokios šalies pavyzdys.

O kokį Salvadorą rasite jūs, jei keliausite vėliau – rašykite komentaruose!

Komentarai

Į mažytį Belizą telpa tiek daug! Čia radome ir vienas didingiausių Amerikos piramidžių, ir vienus puikiausių kurortų, ir begalinę kultūrų, rasių, religijų įvairovę.

Bet veidų Belizas turi daug… Čia – ir skurdūs miestai, nusikaltimai, ištisoms valandoms dingstanti elektra. Rojus, skaistykla, pragaras čia visada šalia…

Keliavom po Belizą ir autobusais, ir nuomotu visureigiu, ir laivais. Į šį straipsnį sudėjau visus atsakymus apie šią šalį.

Caye Caulker – rojaus salelė(s) žydroj koralinėj jūroj

Džeržgiantis mažas laivelis iš Meksikos į Belizą net skausmingai šokinėjo per bangas. Menkos trobelės krantuose nežadėjo nieko gero. „Išsikeiskite pinigus San Pedro muitinėje, kur pakeliui stabtels laivas“ – patarė vietiniai – „Nes saloje į kurią plaukiate, Caye Caulker, niekas pinigų nekečia“.

Tačiau išlipant Caye Caulker ištiko malonus šokas! Ten – toks tropinis rojus, kokio ir Meksikoj neradom! Iš visų pusių paplūdimiai, žydras vanduo. Salelė tokia siaura, kad stovėdamas vienam krante kartais gali matyti kitą. Bet joje nieko netrūksta: kavinės, viešbučiai – ir vietiniai „ant polių“, ir ir šiuolaikiški. Gyva afrikietiškai-karibiška muzika vakarais. Jokių automobilių: leidžiama važinėti nebent golfo vežimėliais, bet šiaip trumpesnis ar ilgesnis žygis ir visur pateksi pėsčias. Sala mažytė: net kapinaitės – beveik vieno viešbučio kieme. Visur aplinkui vietinė dvasia – bet švaru, tvarkinga.

O vandenyne – antras pagal dydį pasaulyje barjerinis rifas (po Australijos)! O ir kiekviena salelės gamtos grožio „smulkmena“ išnaudota su kaupu. Štai „jūros arkliukų rezervatas“ kur nuo kranto matai kaip tie keisti gyvūnėliai šmirinėja tarp jūros augalų. Štai „rajų paplūdimys“ (ir tikrai atplaukė raja!), štai vieta kur šėrėme tarpūnus: šios žuvys griebdavo žuveles tiesiog ore iš mūsų rankų, jei laikydavome jas taip, kaip patardavo visą dieną toje pakrantėje tarpūnus stebintis belizietis. Užverti galvą ir ore – milžiniški paukščiai, o vandenyno spalvos tarsi iš paveikslo. Masinį turizmą “atmetęs” Belizas nebereikalo giriasi esąs ekoturizmo čempionas!

Kitam Caye Caulker krante gali gerti ar valgyti staleliuose, kurie stovi tiesiog vandenyne, dar kiti siūlo „island tubing“ – per saulėlydį atsisėsi ant gelbėjimo rato ir tave temps laiveliu, kol gersi kokteilį. Nespėjom išbandyti: nykštukinė sala gigantiškai užverčia galimybėmis, ypač jei persismelki lėtu vietiniu gyvenimo tempu. Tiesa, o kaip ten su tais “niekur nekeičiama valiuta”? Jų tikrai neradome, bet tik todėl, kad Belize visur priima ir JAV dolerius, ir dar oficialiu kursu!

Caye Caulker širdis – The Split. Siauras, bet gilus kanalas, kurį „prakirto“ 1961 m. uraganas. Dabar ten vieni maudosi, šokinėja į vandenį, kiti tiesiog gerdami šaltus gėrimus ant gulto žiūri į nuostabius vandenis ir kitą salos pusę. Ir pats praleidau ten gal valandą, ir kaitri Belizo saulė nepaskatino eiti į pavėsį (juk be vaizdo)…

Caye Caulker salą „The Split“ dalina į dvi dalis, o į šiaurinę dalį reikia plaukti lėtu keltu. Ten – daug tuščios erdvės, beveik jokių restoranų ar parduotuvių, bet tai šen, tai ten, vyksta statybos. Štai vienas pasistatė ananaso formos namą, kitas namą su bokštu, bet daug ir daugiabučių, kurių butus išperka rojaus ištroškę amerikiečiai ir kiti. Ir patys sutikome kanadiečius, kurie butą įsigijo vos po antro apsilankymo Belize. Po dešimtmečio-kito iš smėlėtų statybų aikštelės aplink negrįstą vieškelį ir šiaurinė Caye Caulker sala gal bus virtusi rojumi.

Gal – nes lazda turi du galus, ir tą supratau kitoje mūsų stotelėje – Ambergris Caye saloje, į kurią iš uostelio nuplukdė maršrutinis laivas.

San Pedro (Ambergris Caye) sala – poezija virsta proza?

Kelionių vadovų knygose Ambergris Caye ir jo širdis San Pedro kurortas irgi pristatomi kaip tropikų rojus, Madonos “La Isla Bonita”. Atrodo, skaitai apie tą patį Caye Caulker…

Bet nusileidus nuo maršrutinio laivo viršutinio denio jausmas laukė visai kitoks. Irgi važinėjama golfo vagonėliais – bet jų tiek daug, kad gatvę sunku pereiti, ant nesamų šaligatviu baisu kad nenutrenktų, o „priparkuotais“ užkištos visos pakelės! Kurortas skendi birbesy ir lengvam smoge: juk tie vagonėliai benzininiai, o jų varikliai turbūt dar taršesni, nei šiuolaikinių automobilių.

Ir Ambergris Caye pagrindiniam kurorte San Pedre yra smagių „vaikiškai gamtinių“ pramogų, kaip iguanų rezervatas kur gali šerti bananais tuos po visą Belizą išplitusius “milžiniškus driežus” ar krabų lenkynės Nauti Crab bare, kur turistai stato pinigus už krabelius, sugalvoja jiems vardus, iš pinigų lažinasi kuris pirmas išlips iš netikros duobės. Yra dar daugiau suvenyrų, parduotuvių, restoranų nei Caye Caulker. Bet eiti nuo vietos prie vietos nebėra smagu, tarsi eitum per triukšmingą, vietom šiukšliną ar aplūžusį miestą… Ar gal tiesiog atplaukusiam iš Caye Caulker rojaus įtikti jau sunku!

Matyt ir San Pedro kadais buvo toks rojus. Bet progresas jį „apkandžiojo“. Ten jau mačiau ir didesnius viešbučius su baseinais, tarsi perkeltus iš kokios Meksikos. Masteliai dar ne tie, bet atmosfera iškart kitokia. Prekeiviai “bruka” narkotikus socialinių reklamų “Narkotikai Belize nelegalūs!” papėdėje, karts nuo karto užpučia “žolės” kvapą.

Tačiau yra kam reikia to. San Pedro – brangesnis už Caye Caulker. Apskritai Belizas nėra pigus, bent jau Centrinės Amerikos masteliais. Taip jau yra su stebuklingais rifais garsėjančiomis pasaulio tolybėmis – nardymas brangus malonumas, tad ir paslaugos krante siūlomos brangiau. Bet porcijos restoranuose buvo didelės, o skanius vietinius „Jack Fry“ (primena čeburekus) turguose pusryčiams gaudavome visai pigiai. Pusryčiai čia ankstyvi ir einama miegot anksti: yra, kas atsidaro 6:30, o jau 20 val. pradeda užsidarinėti restoranai, 22 val. barai. Gyvenama su saule!

Nesame nardytojai, bet didžiausią Belizo gamtos stebuklą – Žydrąją duobę (Blue Hole) pamatėme. Iš dangaus: iš apžvalginio skrydžio matai ir spalvingus koralinius vandenis, staiga virstančius tamsiai mėlyna duobe, ir išmestus ant rifų sudužusius laivus. Mūsų skrydis buvo iš San Pedro – bet kiekviena sala ir net miestelis žemyne turi savo oro uostą ir daugybę skrydžių! Sunku suprasti kodėl: na, laivu iš Caye Caulker ir San Pedro gali nuplaukti per 30 min., lėktuvu per 5 min., bet juk oro uoste registruotis reikia iš anksto, o kainos daug didesnės… Bet turtingi amerikiečiai turistai dažnai renkasi lėktuvus.

Oro uostai „atsipūtę“ kaip ir visa šalis. Nereikėjo praeiti jokios saugumo kontrolės, metalo detektoriaus. Darbuotojai dalina tuos pačius daugkartinius įlaipinimo talonus: „Į dabar kilsiantį lėktuvą kviečiami visi su žaliais įlaipinimo talonais“, „Dabar visi su geltonais talonais“…

Tiems, kas nebuvo Caye Caulker, ir San Pedro – tingus rojus… Kaip tokia ypatinga šalis gali būti taip mažai žinoma Europoje? Kone visi turistai iš Amerikos… Ar tai tiesiog mada, ar kaltas mažas Belizo dydis (vos 400 000 gyventojų trečdalio Lietuvos dydžio teritorijoje)? Yra ir daugiau priežasčių: visas jų „šaltas dušas“ laukė Belizo žemyne po pusantros valandos plaukimo maršrutiniu laivu…

Nuo baugaus Belizo miesto iki pamirštų džiunglių piramidžių

Belizo miestas (Belize City), kuriame išlipome, didžiausias šalyje. Tas „didžiausias“ tėra ~70 000 gyventojų, bet po visų salelių atrodo it didmiestis. Liūdnas didmiestis. Zonoje prie uosto, kur sezono metu priimami ir kruiziniai laivai, dar yra įprastesnių kavinių ar parduotuvių, bet vos kirtome Haulover upelį miesto „simboliu“ Pasukamu tiltu (Swing Bridge) ir pasukome į šoną, atmosfera spėriai nusirito dar žemiau: bolavo išklypę tušti mediniai namai, purvinas kanalas sruvo tiesiog gatvės vidury. Ten – liūdnai pagarsėjusęs “pietinis rajonas”, nesaugesnis net už Meksiką, kur „miniatiūrinės“ (Amerikos mastais) gaujos šaudosi ir net kandžiojasi (yra tokia gauja, pravardžiuojama „šunim“) dėl to, kas valdys kurį skersgatvį… Nejauku, kažkas „užkabinėja“, voliojasi šiukšlės, žiurkių lavonai… Mūsų tikslas buvo kažin kodėl tokiam „gete“ įsikūrusi autonuoma. Gavę automobilį (ne tokį ir ne už tiek, kaip buvome sutarę, mat tas esą sugedo), movėme iš Belizo miesto – kaip daugelis.

Pagrindinis tikslas – senieji majų „piramidžių miestai“. Labiausiai saviškius išreklamavusi Meksika, kažkiek Gvatemala, bet vienos aukščiausių Amerikos piramidžių laukia Belize! Tiesą pasakius, aukščiausias Belizo pastatas iki šiol yra prieš ~1200 metų pastatyta majų piramidė (43 m). Majų laikais Belizo žemėse gyveno net daugiau žmonių, nei dabar. Tiesa, kraštas atgimsta: vienu metu Belizas buvo virtęs tokiu užkampiu, kad vos keli tūkstančiai žmonių gyveno visoje šalyje, o jo salos tik slėpdavo britų piratus nuo ispanų įtūžio.

Ta aukščiausia Belizo piramidė (ir aštuntoji Amerikoje) stūkso Karakolyje, džiunglių vidury, kur nė vandens nebuvo pirkti, kur nuo artimiausio miesto San Ignacijaus keliavome porą valandų, o viešbučio šeimininkas siūlė nevažiuoti išvis nes “taip toli”. Užtat ten viskas – tavo! Būdavo, kad nuo „trigubos“ piramidės viršūnės nė vieno kito žmogaus nematydavau – tik džiungles, prieš 1000 metų mistiškai apleistų majų pastatų liekanas, akmeninius jų dievų veidus. Klausiausi beždžionių-staugūnų siaubingų balsų. Ir taip, laipioti piramidėmis galėjau teisėtai, priešingai nei panašiose Meksikos vietose, juk turistų nėra…

Šunantuničas (Xunantunich) (irgi prie San Ignacijaus) pasirodė dar įspūdingesnis. Jo pagrindinė piramidė kiek žemesnė, bet masyvesnė. Kaip dirbtinis kalnas, kurio viršūnėje esančios patalpos, manoma, valdovo rūmai. Visą regioną nuo viršaus matydavo, net Gvatemala matosi! Ir ten paprasčiau patekti. Sąlyginai: reikėjo keltis lyniniu keltu, kurį keltininkai per upę pertraukė rankomis…

Apskritai, Belizo žemynas – pasaulio užkampis. Geriausiai tai supratau Belmopane. Tai – šalies sostinė (perkelta iš Belizo miesto, kai šį 1961 m. sugriovė uraganas Heti, kad valdžia būtų toliau nuo uraganais „besispjaudančios” Karibų jūros). Tačiau Belmopanas tikrai neatrodo sostinė, veikiau toks miesteliukas! Parlamentas – nykūs keli namai, „paminklas Belizui“ išblukęs, neperdažytas, “Pripažinimo ir įkvepimo” takas – tuščias, jokių žmonių. Užėjome į libaniečio laikomą restoraną – „Skubiai užsakykit maistą“ – sako anas – „po dešimt minučių dings elektra“. Puikiai žino, nes sausuoju metų laiku taip būna kasdien: keturioms valandoms sostinėje išjungia elektrą. Ir tikrai: maistą atnešti spėjo, bet valgėme tamsiai, Belmopane užgeso ir miesto žibintai, šviesoforai. Ir taip – daugely Belizo miestų, tik kiekvienas turi savą “tamsos grafiką” – San Ignacijuje, kur nuvykome nakvoti, tamsybės užklupo nuo 9 iki 11 vakaro (sunkoka miegoti be kondicionieriaus tokiam karšty!), o Orandž Volk Taune (Orange Walk Town) paklausę jau tokio įprasto į kelionės pabaigą klausimo „Kada pas jus išjungs elektrą šiandien?“ sulaukėme džiuginančio atsakymo – „Šiandien jau buvo išjungę“.

Priežastis? Elektros šalyje pritrūksta: sausuoju laiku nusenka hidroelektrinių marios, o dėl karščių žmonės susijungia kondicionierius. Gal net ne tiek Belize (ne visi turi), bet Meksikoje, iš kur Belizas perka elektrą… Taigi, kiekvienu metu dalį miestų „atjungia“ nuo tinklo, bent jau likusiems tada pakanka šviesos. Iki išaušta jų tamsos valandos…

Maloniai nustebino, kad Belize neblogas internetas (kol yra elektra), taip pat geri keliai – bent pagrindiniai. Tačiau jų aplinka liūdnoka – palaikės trobelės, šiukšlės, ištisi surūdijusių automobilių sąvartynai pakelėse. Taip priešinga Caye Caulker iščiustytam „rojui“!

Bet džiunglės yra džiunglės. Gamta greit užgožia bet kokius žmonių darbus ir siekimus. Iki prisilietė archeologų ranka, visos piramidės atrodė kaip eiliniai medžiais apaugę kalnai…

Virš atokių kelių skraido drugelių eskadrilės, o gilyn į pakeles gali aptikti grožybių kaip kita Žydroji duobė. Žemyninė.

Belizas – didžiausias pasauly rasių katilas

Belizo koraliniai kurortai ir slaptingi džiunglių piramidžių miestai – tik du iš gausybės Belizo pasaulių! Likę – gyvi ir šiuolaikiniai. „Rasių katilas“ – taip Belizą vadina oficialūs reklaminiai plakatai. Kas tas „belizietis“? Net pasakyti neįmanoma, nes į čia per šimtus metų suplaukė kone viskas, kas tik įsitvirtinę kuriam nors pasaulio kampe!

Kaip jums tokia statistika:
*0,4% Belizo piliečių – juodaodžiai, Europos imperijų iš Afrikos atvežtų vergų palikuonys.
*21,8% Belizo piliečių – kreolai. Maišyti baltaodžiai su juodaodžiais, kurie turi net savo kalbą (sumišusi anglų kalba su Afrikos kalbom). Kadaise jie Belize sudarė daugumą, bet ilgainiui daug emigravo į JAV.

*9,9% – indėnai majai, tiesioginiai piramidžių statytojų palikuonys. Iš tikrųjų jų tautos – net trys, kiekviena turi savo kalbą, vyraujančią kokiuose nors džiunglių kaimuose.
*1,2% – anglakalbiai baltaodžiai. Belizas 1783-1981 m. buvo Britanijos kolonija ir kai kurie jų – kolonistų palikuonys, bet kiti – naujieji „rojaus ieškotojai“ iš JAV ar Kanados, kuriuos čia masina ir tai, kad Belize oficiali kalba yra anglų, o ne ispanų, kaip aplinkinėse šalyse. O dar ir atstumai tebematuojami myliom, kuras – galonais…
*4,6% – garifunos. Maišyti indėnai su juodaodžiais, susilieję į unikalią tautą, klestinčią tik tokiose Karibų pakrantėse kaip pietryčių Belizas. Jie irgi turi savo kalbą (sumišusi indėnų aravakų kalba su įvairiais kitų žemynų skoliniais).
*49,7% – metisai. Maišyti indėnai su baltaodžiais – daugiausiai ispanais. Daugumai jų gimtoji kalba – ispanų, tad net kelio ženklai daug kur dvikalbiai: “STOP / ALTO”. Ši grupė sparčiai auga, nes į Belizą dirbti važiuoja žmonės iš aplinkinių šalių.

*3,6% – menonitai. Unikali vokiečių religinė mažuma, pabėgusi dėl persekiojimų iš Vokietijos dar XVII a. Tada traukėsi į Rusiją, iš ten cariniai persekiojimai išvijo XIX a. į Kanadą, jau XX a. nuo įvesto valstybinio švietimo masiškai spruko į Meksiką, galiausiai atsidūrė Belize… Juos atpažinsi per sekundę: dėvi ypatingus rūbus, didelė dalis vietoj automobilių naudojasi arkliais, atsisako technologijų ir gyvena kaip prieš šimtmečius dirbdami žemę. Tikras stebuklas buvo važiuoti per jų žemes į Lamanajaus majų miestą, Šipjardo koloniją: štai vienodai vilkintys vaikai žaidžia kažkokius mūsų prosenelių kartos žaidimėlius lauke prie mokyklos, štai kiti jau vadelioti moka… Vaikų jie turi daug ir iki šiol bendrauja „sena žemąja vokiečių kalba“, bet nuo dabartinės bendrinės vokiečių kalbos ji jau taip skiriasi, kad menonitai vokiečių nebesupranta. „Olandus kiek lengviau suprasti“ – pasakojo vienas – „bent skaitvardžiai sutampa“.

*2,3% – indai. Juos kaip darbininkus į Belizą atvežė Britanijos Imperija (tuo metu ji valdė ir Belizą, ir Indiją). Dabar nemažai indų restoranų, spindi reklamos kaip „hinduistų kremavimo vieta“ ar „Achmadijos musulmonų mečetė“.
*0,9% – kinai. Tai – dabartiniai imigrantai, kurie, būdami darbštūs bei verslūs, valdo daugelį parduotuvių bei kitų vidurinių verslų.
*0,5% – kiti. Pavyzdžiui, arabai pabėgėliai iš kokio Libano, kaip tas, įkūręs Belmopane restoraną.

Net pripratus prie šiuolaikinių Vakarų šalių “diversity“, Belizas stebina. Nes ta įvairovė čia sena, nes daugumos išvis nėra ir niekada nebuvo, nes daugybė žmonių turi „kelias kilmes“. Ir visgi visos tautos, tautybės, rasės, kultūros Belize “nesukepė” į vieną – nors jų ribos ir aptirpo. Gal Belizas – viso pasaulio ateitis. Gal panašiai atrodys daugelis šalių po to, kai visos tautinės daugumos bus sunykusios, bet daugelis įvairiataučių piliečių, jų tėvai, net jų seneliai ar proseneliai jau bus gimę “vietoje” ar, greičiau, dar kokioje nors trečioje, nesusijusioje šalyje.

Paprastai esame įpratę matyt, kad turtingas pasaulis – „įvairus“, o neturtingas – vienodas, nes ten niekas nenori ten pasilikti, tik emigruoja… Bet Belizas kažin kaip visuomet gebėjo ir geba traukti atvykėlius, visokiausio plauko. Nuo majų miestų statytojų iki ispanų kolonistų, nuo britų piratų iki indų darbininkų, nuo Artimųjų Rytų pabėgėlių iki kinų verslininkų ir amerikiečių pensininkų. Net viena garsiojo Lietuvos geografo Kazio Pakšto idėjų kurti „Atsarginę Lietuvą“ tam reikalui numatė Belizą… Belize tarp gausybės socialinių reklamų buvo ir siūlymas nemokamai parvežti nelegalius imigrantus – nepaisant skurdo, Belizas turi ir šią problemą.

Bet šiaip Belizas taip puikiai išnaudoja skirtingų savo „pasaulių“ gerąsias puses! Muzikalių kreolų dainos kurortų kavinėse. Juodaodis būgnų mokytojas salos muzikos mokykloje. Verslių kinų tvarkingos parduotuvės, nekilnojamojo turto agentūros ir viešbučiai. Ekologiškas maistas iš darbščiųjų menonitų fermų. Aštrus Belizo simbolis kreolinis „Marie Sharp“ padažas, patiekamas kiekvienos tautos kavinėje…

Autobusu per Belizo miestelius į Meksiką

Grąžinę automobilį Belizo mieste, atgal link Meksikos sienos keliavome autobusu. Grafikų autobusų stotyje nėra, kasos uždarytos, tik vienas vaikis visiems šūkauja, kada koks atvyksta autobusas. „Į Četumalį Meksikoje nebus“ – sakė – „Bet atvažiavo į Korozalį – netoli sienos“. Autobusas, kaip įprasta Centrinėje Amerikoje – nurašytas mokyklinis iš JAV. Ir vietos kojoms – kaip amerikiečiui vaikui.

Ilga kelionė, už lango slenkantys skurdūs miestai. Keisti bendrakeleiviai: “nekreipkit dėmesio į mane, aš pavartojęs narkotikų” – sakė vienas. Nekeista: ir man ne kartą siūlė pirkti tiesiog gatvėse!

Vis stojantis ir stojantis autobusas, kartais kas keliasdešimt metrų, kad kiekvieną keleivį ir jo sunkų krovinį iškrauti kuo arčiau namų.

Kelionės gale, Korozalyje, laukė važiavimas iki sienos taksi, paskui – ilga kelionė pėsčiom temstant ir sutemus per Belizo laisvąją ekonominę zoną tarp dviejų šalių. Virš 4 km nuėjome! Gerai, kad lagaminus Meksikoje buvome palikę.

Štai taip Belizą, tikriausiai, įsivaizduoja tie, kas pažiūri tik trumpus faktus apie jo (ne)saugumą, skurdą. Netvarkingas transportas, Belizo miesto getai ir lūšnynai ant polių…

Bet Belizas per daug įvairus, kad sutalpintum į statistines eilutes… Ir Caye Caulker rojus, ir didingi piamidžių miestai, ir XIX a. Europos peizažai menonitų kaimuose – tarsi iš kostiuminių dramų – irgi Belizas. Ir savą Belizą pasirenki pats. Ar atplauksi laivu iš Meksikos? Ar brangiai atskrisi? Ar keliausi po šalį senais mokykliniais autobusais, ar nuomotu automobiliu, ar apsiribosi maršrutiniais laivais ir pakrantėmis?

Man niekada nepakanka pamatyti tik vieną šalies veidą, tad labai džiaugiuosi, kad pamačiau visus. Bet jei jums reikia tik vieno Belizo – galite rasti tą, kuris jus domina!

Komentarai

Naujoji Anglija. Šitos mažytės JAV valstijos aplink Niujorką alsuoja kitokia dvasia nei likusi Amerika!

Čia – ir geriausi pasaulio universitetai, ir liūdni žlugusios pramonės „getai“. Ir senutis Bostonas, kur prasidėjo kova už JAV laisvę, ir turtingiausi Amerikos muziejai, kuriems praeities milijardieriai dovanojo savo meno kolekcijas. Čia – ir 100+ metų skaičiuojantys lietuvių rajonai, ir „gražiausi pasaulio rudenys“ Atlanto vandenyno pakrantės kurortuose ir miškuose.

Esu keliavęs po visas šešias Naujosios Anglijos valstijas ir ne po kartą, kiekvienoje turiu daug pažįstamų ir dalinuosi, kas ten įdomiausia – bet pradedu nuo Bostono, kuriame daugelio kelionė Naujojoje Anglijoje prasideda ir baigiasi…

Bostonas – raudonų plytų JAV laisvės miestas

Bostono raudonų plytų senamiestis slepia šitiek istorijų ir legendų!.. JAV patriotai čia didžiuojasi savo šalies drąsa stoti į kovą dėl laisvės prieš Britaniją. Klegančių mokyklinukų tuntai tiesiog džiaugiasi atostogomis. O svetimšaliai turistai fotografuojasi prie senų daugiabučių ir bažnyčių, valgo jaukiuose brangiuose restoranuose, prieš tai dar daugiau susimokėję už parkingą. Ir viskas vyksta aplink Laisvės kelią (Freedom Trail), 4 km maršrutą su istorijas aprašančiom lentom.

Kam tikros Bostono istorijos „per sunkios“, gauna dozę išgalvotų legendų kasvalandiniuose „vaiduoklių turuose“ (kur jas pasakoja kraupiai persirengę gidai) ar bent jau miesto dangoraižių panoramų iš autobuso-amfibijos.

Bostonas – didžiausias Naujosios Anglijos miestas, ir čia galima paragauti visko, ką Naujoji Anglija turi įdomiausio! Štai išvažiavau iš jo centro į vakarus – ir pasitiko Harvardo universiteto mūrai. Jis – seniausias iš „Ivy League“ prestižiškiausių JAV aukštųjų mokyklų. Bet visa Ivy League – šiaurės rytų JAV ir visos vienas už kitą gražesnės, puošnesnės, tarsi kokios proto šventovės. Kartą ten įstoję iki gyvenimo galo tą prisimena: net pensininkai vilki marškinėlius ir puošia automobilius lipdukais su savo „alma mater“ logotipais. Nepamiršta kur studijavę ir testamentuose: ištisi universitetų meno muziejai gimė iš kolekcininkų alumnų palikimų, “Harvard Art Museums” – vieni turtingiausių ir geriausių.

Pasukau iš Bostono centro į pietus – ir laukė šimtametis Lietuvių rajonas: mažai lietuvių ten begyvena šiandien, bet sekmadieniais tebesirenka į Šv. Petro lietuvių bažnyčią su lietuviškais vitražais, trispalve: virš 100 metų čia ne tik lietuviškai meldžiasi, bet ir didžiulėje rūsio salėje užsiima tautinėmis veiklomis. Lietuviškų kryžių siena bažnyčios priekyje atsirado ne šiaip sau: juos 2004 m. sunešė lietuviai protestuodami prieš amerikiečių ketinimus bažnyčią uždaryti. Bažnyčia išgelbėta, bet kiek dar vietų teliko vyresnių lietuvių atsiminimuose! Lietuvių tautininkų namai ir pastatai, kuriuose pokariu lietuviai inteligentai išleido pirmąją pasaulyje lietuvišką enciklopediją („Bostono enciklopedija“). Bet dar galėjau aplankyti keturių aukštų Lietuvių klubą, Stepono Dariaus garbei pavadintą sankryžą…

Pasukau iš Bostono centro į vakarus – ir pasiekiau dar vieną didingą aikštę, Christian Science Plaza, kurią įkūrė tokia XIX a. religinė „sekta“, teigianti, kad geriausiai pagydo ne medicina, o malda… Vienas iš daugelio „marginalių“ religinių judėjimų, „sudygusių“ Naujojoje Anglijoje, kur niekados nebuvo oficialios religijos. Bet kartu labai unikalus: ko vertas vien Maparium gaublys, į kurio vidų gali užeiti stebėdamas šalių sienas tokias, kokios buvo 1935 m.

Bostonas, priešingai daugeliui Naujosios Anglijos miestų – tebėra turtingas, vedantis į priekį pasaulio mediciną, farmacijos pramonę. Bet pakako nusukti „truputį į šoną“ turistų, verslininkų ir studentų kelių, ir kartkartėm išvysdavau kitą Naujosios Anglijos veidą: benamių kolonijos patiltėse ir parkuose, gatvėse narkotikus besileidžiantys „zombiai“, prie jau perdozavusių (ar nuo dozės „išprotėjusių“) skubančios greitosios pagalbos, policijos mašinos… Na ir aišku visos vaivorykštinės vėliavos su papildomomis spalvomis translyčiams bei dvidvasiams (twin-spirited), reveransai visoms kitoms „titulinėms mažumoms“. Iš visų JAV būtent Naujojoje Anglijoje ši JAV Demokratų partijos palaikoma ideologija stipriausia, o religija (ir Respublikonų partija) – silpniausia.

Žodžiu, Bostonas – tokia Naujosios Anglijos miniatiūra, bet Naujojoj Anglijoj yra daug daugiau!

Šlovingieji universitetiniai miestai

Naujosios Anglijos miestus likimas nuvedė dviem keliais.

Keletas jų, ypač universitetiniai miestai – pilni jaunystės, gyvybės, švarūs. Man labiausiai patinka Niu Heivenas Konektikute, iki kurio Jeilio universiteto „Amerikos Versalio“ didybės net ir bostoniškiam Harvardui toli. Tuose šlovingomis citatomis išdabintuose mūruose ir iščiustytuose parkuose akies krašteliu galėjau išvysti tą gyvenimą, apie kurį svajoja kiekvienas Amerikos paauglys. Hipsteriniai barai, „žolės“ kvapas, uliavojančios „slaptos“ brolijos ir seserijos su nuosavais bendrabučiais-rūmais. Ir tikrasis visų studentų, dėstytojų ir šiaip miestelėnų pasididžiavimas: universiteto sporto komandos. Su didesniais stadionais ir arenomis nei kada nors svajosime apskritai turėti Lietuvoje, su tiek šauksmingų reklamų, kad net Kauno „Žalgiriui“ iki to toli…

Kelių prabangaus studentavimo metų kainos – sunkiai suvokiamos: šimtai tūkstančių dolerių už metus ne riba. Už vienus sumoka turtingi ar „visą gyvenimą tam taupę“ tėveliai; kiti gauna nemokamą ar pigesnę vietą vien už tai, kad priklauso tam tikroms „kadaise diskriminuotoms“ visuomenės grupėms (pvz. juodaodžiai); o treti paskui visą gyvenimą neišsimoka kreditų.

O patys garsiausi, geidžiamiausi studentai – tie, kurie „pagal žinias ir sugebėjimus“ neįstotų net į prasčiausius koledžus… Tai – universitetų sportininkai, visada studijuojantys nemokamai ir priimami „be eilės“. Ir geriausiai apmokamas kiekvieno universiteto darbuotojas niekada nebūna rektorius, dekanas ar profesorius: mokslo darbuotojai iš tolo nemato tų milijonų, kurie mokami universiteto Amerikietiško futbolo ar NCAA krepšinio komandos treneriams. Kodėl? Nes moksleiviai kur studijuoti renkasi ne pagal ateities perspektyvas, o pagal universiteto „brendo“ garsumą. Ir futbolo komanda čia ne mažiau svarbi, nei fakultetų rūmų didybė ar reitingų pozicijos žurnaluose (kuriuose, šiaip ar taip, reitingų dedamosios iš karto parinktos tokios, kad garsiausi „brendai“ visada laimėtų: nes „ką žmonės pagalvos apie mūsų reitingus, jeigu jų viršūnėje nebus Jeilio ir Harvardo“…).

Vaikštinėjant po tuos universiteto miestelius mane visada apninka dvejopas jausmas. Viena vertus, tikra architektūrinė atgaiva akims po visos tos „vienodų pastatų ir frančizių“ Amerikos. Antra vertus, sielon nuolat smelkiasi kažkokie tolimi šaltos distopinės realybės aidai, sunkiau apčiuopiami ir sutalpinami į sakinius nei Orvelo „Didysis brolis“ ar Hakslio socialinė hierarchija… JAV universitetai tarsi koks laimės žiburys traukia milijonų svajones, bet iš ko gi iš tikro susideda jo akinami spinduliai?..

Naujosios Anglijos getai ir žlugusi pramonė

Tačiau kad daugelio kitų Naujosios Anglijos miestų „laimės žiburys“ seniai sugriuvęs. Fabrikai, XIX a. pritraukę ten milijonus „Amerikietiškos svajonės“ ištroškusių europiečių, stūkso apleisti, kol koks gaisras jų nesupleškina iki pamatų. Mėgstu pasivaikščioti pro tuos raudonų plytų mūrus, didesnius, nei bet kokios Europos gamyklos, pro rotušes su Europos katedroms prilygstančiais bokštais, įsivaizduoti prabėgusius laikus… Nors amerikiečiai visad pataria nekišti nosies į tokius miestus: juose tik skurdas, narkotikai, banditai.

O kadaise kiekvienas tų miestų plakė kokios vienos konkrečios pramonės ritmu. Štai Merimako slėnio upė itin tiko tekstilės pramonei. Lorensas [Lawrence], Lovelas [Lowell], Našuja [Nashua], Mančesteris gimė ir gyvavo iš tekstilės ir vardan tekstilės.

Kiek istorijų ten slypi! Tokia štai pramonė davė pradžią visai JAV galybei. Bet gyvenimas ten buvo be galo sunkus: darbininkų anūkai ar proanūkiai pasakojo apie susižeidusius ir „išmestus kaip nereikalingus“ senelius, apie vienos dienos atostogas gimdymui, apie atleidimą už atėjimą į darbą bent minutę po nuskambėjusio pamainos pradžios varpo… Bet vis tiek prie fabrikų rytais driekdavosi bedarbių minios: Naujoje Anglijoje buvo daug geriau, nei to meto Europoje, algos didesnės, Amerika tapo viso pasaulio svajonių šalim.

Bet laikai keitėsi, rajonas nukonkuravo ankstesnius audinius, o profsąjungų sunkiai išsikovotos geresnės darbo sąlygos pasirodė buvusios Pyro pergale: išbrangus darbo jėgai gamyklos bankrutavo, gamyba išsikėlė Azijon. Perspektyvesnis jaunimas iš tų miestų išsivažinėjo, o liko tie, kam darbo ir nereikia, nes gyvena iš pašalpų, nusikaltimų… Prasidėjus tokiam procesui, jį sustabdyti sunku: išaugus nusikalstamumui, vandalizmui, vietos mokyklose likus tik asocialių tėvų vaikams, išsikelia ir labiausiai užsispyrę „savo miestų patriotai“, ypač bijantieji dėl savo vaikų. Taip nelieka mokesčių mokėtojų – ir savivaldybė nebeturi pinigų gatvių tvarkymui, trūksta net policijai, gaisrinei. Ir tada išsikrausto (beveik) paskutiniai „normalūs žmonės“. Miestas tampa „getu“. Pastatai iš laikų, kai net gamyklas statydavo gražesnes, nei šiandien bibliotekas ar rotušes, nyksta iš lėto… Kol eilinis gaisras staiga nepadeda taško paversdamas pelenais. Arba „miesto piktžaizdes“ užsimojusi pravalyti savivaldybė tiesiog nenugriauna. Vietoje ištisų senų rajonų tokius miestus išvagoja greitkeliai, o centre didingus pastatus keičia parkavimo aikštelės: kad tie, kas „pasikeitusio miesto“ nekenčia, galėtų patogiai iš savo priemiesčių atvykti dirbti į ilgiausiai neišsikraustančias valdiškas institucijas.

Net praėjusių dešimtmečių turistų numylėtos pramogos, kaip Voterberio Holy Land pramogų parkas Biblijos tematika, dūla vandalų nusiaubtos, iš „Lonely Planet“ persikėlusios į „Atlas Obscura“…

Aišku, kai Naujoje Anglijoje būta šitiek įžymybių, išradimų, viskas tiesiog negalėjo sunykti! Štai Springfilde, Masačusetso mieste, kuriame išrastas krepšinis, tebeklesti Naismito krepšinio šlovės galerija, žymiausias pasaulio krepšinio muziejus, į kurio garbingus sąrašus įtraukti ir Sabonis su Marčiulioniu. Niuportas turi panašią Teniso šlovės galeriją: būtent ten į Ameriką atėjo tenisas.

Kai kurie Naujosios Anglijos miestai galbūt atgims: naujosios kartos vėl mato žavesį senoj architektūroj, o banditus keičia pigaus būsto ieškantys dori imigrantai – dabar jau iš Lotynų Amerikos. Ar istorijos ratas apsisuks – žiūrėsim.

Naktį iš tolių į bet kurį motelį vis ataidi traukinio signalas. Per surūdijusį masyvų santvarinį tiltą džeržgia senas lokomotyvas. Štai labiausiai man atminty įstrigę to deindustrializuoto regiono „tipiniai“ vaizdai ir garsai!

Naujosios Anglijos tautos ir lietuvių rajonai

JAV pramonė kilo ir gyvavo ant imigrantų iš Europos: kiekviena tauta turėjo savo klubus ir didingas bažnyčias, daug kurių šiandien – mišriose šeimose nutautėjus ir į turtingesnius didmiesčius išsilaksčius jų anūkams ir proanūkiams – stovi apleistos. Viena svarbiausių tautų, kūrusių Naujosios Anglijos pramonę – lietuviai. Įdomu atrasti to meto Ameriką per lietuviškas vietas. Pavyzdžiui Voterberio lietuvių rajoną Konektikute, jo Vyčiu ir lietuviškais šūkiais puoštą didžiulę mokyklą bei lietuvių bažnyčią.

Ar Lorenso lietuvių kapines Merimako slėnyje, kurias įkūrė lietuviai katalikai, atsiskyrę nuo Vatikano. Beje, Lorensas, tada dar gausių vietos lietuvių dėka, buvo pirmasis JAV miestas, pripažinęs Lietuvos nepriklausomybę – tai padarė dar 1990 m. balandį, ir įspūdingu bokštu puoštos „aukso amžiaus“ jo savivaldybės viduje iki šiol kabo šį unikalų faktą menanti atminimo lenta. O priešais savivaldybę – paminklas JAV darbo teisęs istoriją pakeitusiam “Duonos ir rožių streikui” – ant jo puikuojasi ir lietuviška Smolsko pavardė (darbininko, kurį mirtinai sumušė, nes nešiojo profsąjungos ženklelį).

Tai, ką susikūrė lietuviai, kituose rajonuose ~1850-1930 m. sau statė ir airiai, italai, vokiečiai, prancūzai, lenkai… Naujosios Anglijos miestai buvo it suvežti gabalais iš visos Europos. Miestelėnai kalbėjo skirtingom kalbom, gėrė „savuose“ salūnuose, bet plušo tuose pačiuose fabrikuose, nešdami turtus „tikrų amerikiečių“ verslo elitui…

Viename tokių pramoninių Naujosios Anglijos miestų – Niu Britene – gimė ir „miško brolių“ vadas Adolfas Ramanauskas Vanagas, kurį, Lietuvai 1918 m. tapus laisva, tėvai parvežė į tėvynę (taip tada grįžo gal trečdalis Amerikos lietuvių!). Bet jo krikšto bažnyčią 2021 m. be ceremonijų amerikiečiai uždarė, Lietuvos lėšomis ten pakabintą atminimo lentą išėmė, lietuvišką paminklą su trispalve nugriovė. O naujo paminklo Vanagui Lietuvai statyti neleido – nes vietiniai politikai patikėjo rusų propaganda, kad Vanagas buvo nacių kolaborantas… Iš Lietuvos rimtos reakcijos nebuvo… Ech, tiek daug lietuvių istorijos Naujojoje Anglijoje buvo, kiek pastangų ištisos kartos įdėjo saugoti tą atmintį, remti Lietuvą – ir kaip staiga buvo visa tai pamiršta, pasiduota!

Juk Naujoji Anglija tapo ir namais daugeliui dipukų, pabėgėlių nuo Sovietų okupacijos: jie čia pastatė Putnamo vienuolyną ir ALKA muziejų su garsiausiais Amerikos lietuvių meno darbais. Daugiau apie lietuvišką Naująją Angliją skaitykite Gabaleliailietuvos.lt.

Naujosios Anglijos gamta ir kurortai

Jei pietinė Naujoji Anglija – it nesibaigiantis didmiestis: čia klestintis, čia žlugęs, o pačiuose pietuose jau praktiškai Niujorko priemiestis – tai regiono šiaurė (Vermontas, Meinas, Naujasis Hempšyras) – šimtus kilometrų besidriekiantys miškai, kalvos, ežerai… Turistai čia užplūsta rudenį pažiūrėti visame pasaulyje išgarsinto „Naujosios Anglijos rudens“. Pats esu jį matęs dukart. Iš vienos pusės norisi sakyti – „Kad ir Lietuvoj turim geltonus lapus, keturis metų laikus“, iš kitos – Naujosios Anglijos rudenys kažką palietė mano sieloje, atrodė net spalvingesni, nei kada mačiau Europoje (gal kad daugiau raudonuojančių klevų?).

Naujosios Anglijos gamta lietuviškai nuosaiki – ir tik nedaug šiltesnė. Tad nacionalinis parkas čia tėra tik vienas, ir tikrai ne to kalibro kaip JAV vakaruose: Akadijos nacionalinis parkas, labiausiai garsėjantis nuostabiais vaizdais į pakrantės salas. Jie man priminė kokią Indoneziją. Tačiau buvo vėsu, nuolat lijo net liepą, o vandens temperatūra paplūdimyje ~+13…

Visgi Naujosios Anglijos pakrantė pilna žavių (tik ne pagal klimatą brangių) kurortų kurių, kaip ir mūsiškės Palangos, jūros tiltai, smėlėti paplūdimiai ar pajūrio lentų takučiai (boardwalk) atgyja tik vasaromis. Ten – ir vaivorykštinės vėliavos, ir pavienės respublikoniškos parduotuvės: „ginklai, vestuvinės suknelės, šaltas alus“. Kaip Meino Old Orchard Beach ar Kenebunkportas, kur gyveno ir buvęs JAV prezidentas Bušas. Jame – įspūdingas lietuvių pranciškonų vienuolynas su paminklu žuvusiems už Lietuvos laisvę ir lietuvišku viešbučiu, sutraukiančiu ir Amerikos lietuvius, ir „Work and Travel“ studentus iš Lietuvos (viskas įkurta dar ~1950 m. nuo sovietų okupacijos pabėgusių lietuvių ir iki šiol kasmet traukia lietuvių renginius).

Kuo arčiau Niujorko, tuo kurortai prabangesni ir didingesni: medinius namus keičia didingi XIX a. „Paauksuotojo amžiaus“ (gilded age) turtingiausių Amerikos verslininkų dvarai. Vien Niuporte Rod Ailande tokių dešimtys, į daugybę galima užeiti, HBO ten suka istorines „muilo operas“. Garsiausiuose – Vanderbiltų dinastijos „The Breakers“ – išvydau, kaip atkakliai tie praturtėję fabrikų ir geležinkelių šeimininkai siekė imituoti Europos aristokratijos gyvenimą: ir išdabino neobarokinių menių lubas (išgalvotu) giminės herbu, ir „kilnių“ kasdienybės ritualų prisilaikė, ir dukrą už kažkokio vengrų dvariškio išleido… Tada JAV dar buvo tik sparčiai turtėjanti pasaulio provincija. Bet netrukus Naujosios Anglijos turtai viską pakeitė: dar keliasdešimt metų ir jau Europa ėmė sekti Amerika…

Bet daugiausiai nūdienos elito tikriausiai „nusėdo“ Keip Kodo [Cape Cod] pusiasalyje ir gretimose salose: kai kurie poilsiauja, kiti važinėja iš ten į darbą Bostone. Nakvynės kainos – tas Naujosios Anglijos miestų saugumo ir prabangumo „lakmuso popierėlis“ – ten kelis kartus didesnės, pigiausi moteliai vasarą brangesni už 5* viešbučius kitur. Kopos tikrai gražios, senamiesčiai iščiustyti, istorija gili (būtent ten 1620 m. išsilaipino Mayflower kolonistai “piligrimai”). Bet viskas tankiai užstatyta, išvagota keliais: brangi žemė tuščia nestovi. Pusiasalio gale – Provinstaunas, LGBT-iškiausias kurortas, kurio naktinėse istorinėse gatvėse jau mes, heteroseksuali pora, pasijutome itin reta „seksualine mažuma“: aplink vien gėjų ir lesbiečių poros bei trijulės, translyčiai žmonės ir „dragų klubai“.

Naujosios Anglijos pabaiga: Naujasis Džersis, Delaveras, Filadelfija?

Tradiciškai laikoma, kad Naujoji Anglija pasibaigia ties Niujorku – tačiau jos atmosfera dar tęsiasi tolyn ir tolyn į pietus: Naująjį Džersį, Delaverą, Merilandą, rytų Pensilvaniją. Naujojo Džersio kurortai ar Delavero Rehobotas irgi vilioja pajūrio takais ir „senovinėmis“ šeimų pramogomis, o ne amžiais karštu vandenynu. Naujojo Džersio Niuarkas – dar baisesnis „žlugęs getas“ už visokius pamirštus Konektikuto pramonės mietus, o vos valanda kelio piečiau stovintis Prinstonas – aristokratiškiausiai atrodantis JAV universiteto miestelis, po kokį tik esu vaikščiojęs. Merilando sostinė Anapolis – vienas geriausiai išlikusių senųjų JAV miestų, o Pensilvanijos Filadelfija savo svarba JAV laisvei ir raudonų plytų senamiesčiu nenusileidžia Bostonui: būtent Filadelfijoje 1776 m. nepriklausomybė ir paskelbta.

Sunku pasakyti, kur tiksliai baigiasi ta „Naujoji Anglijos dvasia“. Galbūt ties Vašingtonu, JAV sostine, kuri 1790-1800 m. pastatyta nuo nulio tarsi kokia „Amerikos Roma“. Ties pietine Virdžinija tos atmosferos nelieka išvis. Ten – kitokia Amerika, JAV pietūs. Ten – religingi respublikonai patriotai. Ten kurortai, kuriuose niekada nesninga. Vietoje „lyčių laisvių“ pietiečiams šventa teisė nešiotis ginklą, vietoje vaivorykščių plazda Amerikos Valstijų Konfederacijos vėliavos. Policija ten tebėra gerbiama ir prie praeivių besikabinėjančius narkomanus bemat sulaikytų (tad jų ten ir nėra), o į Naujosios Anglijos „didžiausius siaubus“: klimato kaitą, visokius (…)izmus, sveiką gyvenseną ten žiūrima su ironiška šypsena pro milžiniškų pikapų langus.

Ir kai XIX a. Naujojoje Anglijoje jau klestėjo verslo magnatai, kai didžiausias pasauly gamyklas jau jungė tankiausi pasaulyje geležinkeliai, Jav pietų ekonomikoje tebedominavo vergų pilnos cukranendrių ir medvilnės plantacijos.

Tiesą pasakius, tie JAV Pietūs (pietryčiai) ne tik kad nebėra Naujoji Anglija – tai yra didžiausia Naujosios Anglijos priešingybė, kokia tik gali būti ir, aišku, apie juos parašiau visai kitą straipsnį.

Naujoji Anglija – esminis JAV veidas

Naujoji Anglija – vienas svarbiausių JAV veidų. Gal ne toks garsus ir pribloškiantis kaip Niujorkas ar Las Vegasas, kaip Didysis kanjonas ar Disnėjaus pasaulis – bet itin svarbus.

Iš Naujosios Anglijos po pasaulį plinta naujos mintys, keičiančios pasaulio kultūrą. Čionykščiai universitetai perkeičia mokslą. O Naujosios Anglijos miestuose atsispindi JAV istorijos, rasių kovų, pramonės žlugimo paliktos žaizdos. Ir visa tai supa miela, jauki gamta, senų medinukų pilni kaimai ir miesteliai.

Nepažinęs JAV pramoninio regiono, pilnai nepažinai Amerikos. O viena geriausių vietų jai pažinti – Naujoji Anglija.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Lietuviškos JAV vietos

JAV lietuviški pastatai, paminklai, rajonai - be galo įspūdingi ir svarbūs. JAV gyvena iki milijono lietuvių ir jie ten sukūrė daug labai svarbaus. Esu sudaręs lietuviškų JAV vietų žemėlapį "Tikslas - Amerika", enciklopediją ir surengęs daug ekspedicijų informacijos rinkimui apie tas vietas - ekspedicijų dienoraščiai irgi čia.

Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2022 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Montana – viena gražiausių JAV valstijų!

Ji stebina ir nuostabia gamta, kalnais, ežerais su daugiau didžiųjų žvėrių nei galėjau tikėtis. Ir senoviniais Laukinių vakarų vaizdais, kaubojų ir indėnų „vaiduoklių“ miesteliais iš vesternų filmų.

Pervažiavau skersai visą Montaną ir dalinuosi tuo, kas ten gražiausia ir įdomiausia.

JAV prerijos susiremia su kalnais

Montanoje susiremia du „klasikiniai“ laukinių vakarų peizažai. Rytuose – bekraštės prerijos kuriose – neapleido tas jausmas – tuojau išvysiu jojantį kaubojų. O vakaruose – aštrūs Uolėtieji kalnai. Vandenynas nuo Montanos toli, tad žiemos čia ypatingai atšiaurios, o ir vasarinė kaitra trumpa. Didžioji Montanos gamtos pažiba – Ledyno [Glacier] nacionalinis parkas – visus savo vartus automobiliams atveria tik… birželio mėnesį. Nes tik tada nuostabusis “Važiavimo į saulę kelias” (Going-to-the-sun road), Amerikos gamtos mylėtojų vadinamas vienu gražiausių Amerikos kelių, pagaliau pilnai nutirpsta.

Tiesa, net kai važiavome juo liepą, išlipę pakelės aikštelėse vietomis dar galėjome ranka prisiliesti prie sniegų. Įvažiavus per vakarinį įvažiavimą, parkas savo grožybes parodė pamažu. Kokią valandą net maniau, kad Going-to-the-sun kelias – pervertintas. Na, Makdonaldo ežeras, kriokleliai… Ar dėl to verta „gaudyti“ specialius leidimus, kurie dėl didelio norinčiųjų važiuoti sezono metu kiekio dienomis – privalomi? Bet paskui kelias pakilo aukštyn ir vaizdai aplink darėsi kvapą gniaužiantys. Išvydome ir lokių, briedžių, apie smulkius gyvūnus nė nekalbu – tik prie stambesniųjų susidaro automobilių kamščiai…

O kitas kelias link Many Glacier gal net gražesnis. O gal tiesiog mažiau tikėjomės, nes reklamos jam mažiau… Savo pabaigoje jis atsiremia į kalnus ir “Many Glacier” viešbutį, vieną tų senųjų istorinių „ložių“, į JAV nacionalinius parkus viliojusių tarpukario elitą.

Ledyno parkas – amerikietiškai „pravažiuojamas“, didžiausios grožybės tau čia – iškart anapus automobilio lango. Kai kurie amerikiečiai sustoję apžvalgos aikštelėse nė nelipdavo laukan – prasiveria stiklą, padaro nuotraukų, važiuoja toliau… Dažnam amerikiečiui šitokia „drive through gamta“ yra pliusas, nors žygeiviui tikriausiai košmaras. Aišku, žygio takų yra ir Ledynų NP, kita vertus, kur kas įvairesnis tam Jeloustouno nacionalinis parkas su savo geizeriais, kanjonu, karštosiom versmėm ir ne mažiau žvėrių. Jis nėra Montanoje, bet šalia: pasiekiamas ir iš Vest Jeloustouno [West Yellowstone] gamtos kurorto Montanoje. Ten jau iš automobilio tiesiog privalėsi išlipti! O grožybių tiek daug, kad apie jį parašiau atskirą straipsnį.

Kaubojai susirėmė su indėnais

Laukinių Vakarų Aukso amžius buvo kokiais 1862 m. Aukso amžius ir perkeltine prasme, ir labai tiesiogine: tūkstančiai turtų ieškotojų iš visos Amerikos plūdo į Montaną vedini svajonės išsikasti savuosius aukso grynuolius.

Kone „per naktį“ laukiniuose toliuose išdygo palaikių medinių salūnų ir lūšnų miesteliai. Jei lobių po jais žemė nepašykštėdavo, per kelis dešimtmečius ten išdygdavo turtuolių rūmai, prabangūs viešbučiai, visokių slaptųjų organizacijų štabai (masonai, Pitijos riteriai ir dar galai žino kas).

Kaip Bjutas [Butte]. Aišku, laikais ir šiam nuostabiam miesteliui buvo negailestingas: daug gražiųjų jo senammiesčio pastatų apleisti, užkaltais langais, gal dar daugiau nugriauta, o didysis 11 aukštų Finlen viešbutis toks leisgyvis, pusiau išdalintas butais. Bet bent jau jis veikia – priešingai nei dauguma. Bent jau turistai atrandą Bjutą, viliojami didžiulės „dirbtinės duobės“, išprievartavusios žemę – Berklio kasyklos šalimais. Ir nekukliai pavadintu Pasauliniu kasybos muziejumi, kur kruopščiai atkurtas Montanos „Aukso amžiaus“ miesteliukas: suvežtos XIX a. lūšnos, kasimo technika, yra net galimybė nusileisti traukinuku žemyn į tikrą kasyklą, nors sezono metu visos ekskursijos buvo išpirktos dienai į priekį…

Visa šita kaubojų, užkariautojų, nuotykių ieškotojų dvasia – tik viena Montanos istorijos pusė. Tuo metu, kai šitie kolonistai plėšydamiesi veržėsi kankinančiose pavojingose kelionėse per bekraštes prerijas vedini savo auksinės svajonės, tos prerijos ir tie kalnai jau buvo gyvenami daugybės indėnų tautų.

Tie indėnai gyveno visai kitaip: jie neturėjo nuosavos žemės, laukų, miestų, kaimų. Jie klajojo Amerikos vakarais paskui bizonų kaimenes. Iš pradžių gal net atrodė, kad vietos užteks visiems: amerikiečiai sau pasiėmė dalį plotų, o likusius pažadėjo palikti indėnams. Bėda, kad netrukus auksas atrastas ir pastaruosiuose… Ir visi turtų ištroškusieji nepaisydami nė JAV įstatymų ir buvusių susitarimų ėmė plūsti į indėnams paliktus Juoduosius kalnus.

Indėnai – lakotos ir čejenai – sukilo paskutinį kartą. Montanoje Litlbighorno mūšyje iškovojo paskutinę istorijoje pergalę – sutriuškino JAV Džordžą Kasterį [George Custer]. Toje vietoje įkurtas nacionalinis parkas iš pradžių šlovino Kasterio „auką“, o dabar jau ir indėnų didvyrišką pasipriešinimą. Pergalės būta laikinos: indėnai vėliau sutriuškinti pasidavė. Montanoje jie dabar mažuma, nors ir didesnė nei daugelyje JAV valstijų – 9%. Iš vigvamų ar tipių jie persikėlė į liūdnus pakelės namus ir miestelius. Viename tokių – Hardine – arčiausiai prie Litlbighorno mūšio vietos – nakvojome indėnų laikomame motelyje. Ten nėra amerikietiškos tvarkos, daug kas aplaužyta: bet džiugu, kad indėnai laikosi, nes kitur JAV situacija dažnai dar liūdnesnė, ištisos indėnų tautos paskendusios alkoholio ir narkotikų liūne…

O štai istorijos liūne pamažu skęsta ir indėnai, ir kaubojai. Vietoje jų pamažu kyla naujoji Montana, su greitkeliais, greito maisto restoranais, prekių ženklais ir išsvajotu Montanos universitetu Mizuloje. Bet anų laikų dvasios čia daugiau nei daugelyje kitų JAV valstijų.

Žmogus susiremia su gamta

„JAV rytuose daugelį miškų gaisrų sukelia žmogus, o Montanoje – žaibas“ – skelbia užrašas unikaliame Smokejumpers muziejuje-bazėje prie Mizulos miesto. Žodis „Smokejumper“ neturi lietuviško vertimo – nes jis apskritai aktualus tik tokiose vietose, kaip Montana, kur žmonija dar pilnai nepavergė gamtos, kur ištisų kvadratinių mylių nepasieksi nė prasčiausiais keliais…

Smokejumper pažodžiui reiškia „Šokantis į dūmus“. Tai – gaisrininkai kurie, vos pasirodžius kur miško gilumoje dūmams, siunčiami ten desantiniais lėktuvais. Pasiruošę išgyventi bent kelias dienas „vidury niekur“ jie šoka ten su parašiutais, pjauna mišką aplink gaisravietę, kad ugnis neplistų. „Jei dirbame gerai, apie mūsų darbą niekas nesužino, nes gaisrai užgęsta dar prieš sudomindami žiniasklaidą“ – mums pasakojo vienoje tų unikalių Smokejumpers bazių. Tiesa, kai kuriuos gaisrus specialiai palieka degti: nes jie taip toli žmonių, kad niekam nekelia pavojaus, o gerai, kad sudega visokie pažemės krūmokšniai – jei paliktum juos vešėti, kai kada nors gaisras vis tiek kiltų, jis būtų daug žiauresnis…

Montana – didesnė už Italiją ar Lenkiją, o gyventojų ten – tik virš milijono. Tad žmonės čia vis dar gyvena visom prasmėm gamtos apsupty – ne tik nacionaliniuose parkuose.

Ištisi atokūs miesteliai nelikus ten aukso buvo apleisti – nes per toli nuo visko. Tokie vadinami „vaiduoklių miestais“ (ghost town): ir perkeltine prasme, ir tiesiogine, nes amerikiečiai tiesiog pamišę dėl vaiduoklių istorijų ir net inteligentiškiausieji dažnai tiki, kad senuose pastatuose būtinai siaučia kokių prisikentėjusių jų gyventojų šmėklos…

Garsiausias vaiduoklių miestas – Garnė [Garnet] – tikrai turi savyje kažką tokio, kad pasilikti nakčiai apleistuose jo kadaise prabangaus viešbučio ar apgriuvusių aukso ieškotojų trobelių kambariuose nelabai norėtųsi, užtat nuvažiuoti ten dešimtis kilometrų negrįstais miško keliukais dienos metu buvo tikrai žavu.

Tokiose vietose tiesiog apsupa Montanos dvasia. Miestelis, kur kadaise įsitvirtino kolonistai, išsiuntę indėnus šalin, o dabar vėl įsitvirtino miškas, žmonija atsitraukė. Auksinė istorija, žalia gamta, tuščia ir kartu pilna.

Montana, JAV vakarai!

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Lietuviškos JAV vietos

JAV lietuviški pastatai, paminklai, rajonai - be galo įspūdingi ir svarbūs. JAV gyvena iki milijono lietuvių ir jie ten sukūrė daug labai svarbaus. Esu sudaręs lietuviškų JAV vietų žemėlapį "Tikslas - Amerika", enciklopediją ir surengęs daug ekspedicijų informacijos rinkimui apie tas vietas - ekspedicijų dienoraščiai irgi čia.

Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2022 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Kelionė į Kanadą gali būti labai įvairi! Kanada – tai ir spalvingiausi kalnai, ir prerijos, ir didieji žvėrys, ir Niagaros kriokliai, ir begaliniai Šiaurės toliai.

Esu aplankęs visas 10 Kanados provincijų ir daugelį svarbiausių šalies vietų – ir į šį kelionių vadovą surinkau informaciją, kaip geriausia keliauti po Kanadą, kuo ji unikali ir ką ten labiausiai verta pamatyti.

Kanados regionai ir gamta

Kanados dydį sunku suvokti! Jos plotas – kaip visos Europos, o nuo rytinio Kanados pakraščio yra arčiau Lietuva, nei vakarinis Kanados pakraštys!

Taigi nėra jokios „tipinės Kanados gamtos“, bet yra keli milžiniški regionai su sava dvasia ir gamtovaizdžiais bei atmosfera.

Iš vakarų į rytus:

1.Uolėtieji kalnai ir Ramiojo vandenyno pakrantė. Šita Kanados gamta neabejotinai dramatiškiausia, spalvingiausia: žydri (it dažų pripilti) ežerai, pilki ledynai ir ledyninės upės, aštrūs kalnynai… O viso to viršūnė – du garsiausi Kanados nacionaliniai parkai – Banfas ir Džasperis – gal net pranokstantys savo „konkurentus“ JAV.

2.Kanados prerijos. Tai – 1000-1500 km pločio lygumos, fermos ir rančos… Tai tik skamba nuobodžiai! Tiesiog magiška atsidurti žemėse, kur viskas atrodo kokius 10 kartų didžiau, nei Europoje: ūkiai didesni, tiesūs keliai ilgesni, saulėlydžiai spalvingesni, o žvaigždynai ryškesni: nes retų kaimelių šviesos neužgožia dangaus. O kur dar visi dinozaurų skeletai: Kanados prerijos yra viena „dinozauringiausių“ vietų žemėje.

3.Kanados „gyvenama širdis“. Daugiau nei pusė visų Kanados žmonių gyvena vos 2% šalies teritorijos: pietiniame Ontarijuje ir Kvebeke (aplink Toronto, Otavos ir Monrealio miestus, palei Didžiuosius ežerus). Kai esi ten, niekaip nejauti, kad Kanada – šitaip retai gyvenama šalis. Ten – milijoniniai didmiesčiai, daugelio juostų automagistralės, dangoraižiai, automobilių kamščiai. Bet gamta Kanadoje šalia visur: normalu, kad net didžiausių metropolių parkuose ar kapinėse „ganosi“ kiškiai, voverės, švilpikai, net elniai ar briedžiai. Ir būtent toje „Gyvenamoje Kanados širdyje“ stūkso vienas didžiausių pasaulio gamtos stebuklų: Niagaros kriokliai, vienų džiaugsmui, o kitų liūdesiui riaumojantys faktiškai vidury miesto.

4.Rytų Kanada (Atlanto vandenyno pakrantė). Kai kur “prasišauna” didingos uolos, bet šiaip gamta čia tokia net lietuviška – kalvos, miškai. Bet gerokai šaltesnė, atšiauresnė: šaltoji Labradoro srovė atvėsina krantus, atneša ledkalnius, kuriais, būna, net baltieji lokiai atplaukia. Dėl to gyventojų – mažiau, o gamtos – daugiau. Ypač Niufaundlendo saloje, kur tiesiog nuo kranto mačiau daugiau banginių ir ledkalnių nei kur kitur gyvenime. O piečiau plytinčioje Fandžio įlankoje Naujajame Bransvike – didžiausi pasaulyje kasdieniai potvyniai ir atoslūgiai bei cunamius primenančios bangos, „apsukančios“ upių tėkmę.

Be šių keturių regionų, Kanada turi penktąjį – didžiausią ir ikoniškiausią, bet menkiausiai lankomą. Kanados Šiaurę. Didžioji Kanados dalis yra Šiaurė: tokia beveik negyvenama gamtos karalija, kur temperatūra žiemomis krenta ir žemiau -50, viskas užsnigta, ištisi kaimai lieka neprivažiuojami. Ten labai brangu, ten mažai kas užklysta, ten mažai ir konkrečių „gamtos stebuklų“, daugybei gyvūnų ir augalų irgi per šalta; ten žaviausia „pasaulio galo“ atmosfera. Vos kelios vietos garsesnės kaip Čerčilis, kur turistų masės spalį-lapkritį atvažiuoja traukiniu ar atskrenda lėktuvu (nes kelių ten nėra) stebėti miestelį užplūstančių baltųjų lokių. Šiauriausiame Kanados trečdalyje net nėra provincijų: žmonių ten tiek mažai, kad ji valdoma iš centro kaip teritorijos.

Kanados miestai

Kanada negarsėja miestų grožiu. Jos miestai labai jauni, pastatyti europiečių kolonistų, kurie didžiąją dalį Kanados įsisavino tik XIX-XX a. Daugelis Kanados miestų tad – vienas kitą keičiantys vienaukščiai namai, amerikinių prekių ženklų restoranai, prekybos parkai, taisyklingos tiesios gatvės…

Bet yra išimčių (ne eilės tvarka):

1.Torontas. Didžiausias Kanados miestas (5,5 mln. gyv.) su gražia ežero pakrante ir CN bokštu, vienu metu buvusiu aukščiausiu pasaulyje. Visgi nežinau, ar apskritai siūlyčiau keliauti į Torontą – bet pasirinkimo turbūt ir neturėsite, nes tikriausiai į jį atskrisite arba iš jo išskrisite – tad dienai stabtelti tikrai verta.

2.Monrealis. Mažesnis už Torontą (3,5 mln. gyv.) bet gerokai įspūdingesnis: su pilis primenančiais senamiesčio ir centro pastatais, didingomis bažnyčiomis, vaizdais nuo kalnų, vietą, kur vyko EXPO paroda, žyminčiu įspūdingu kupolu.

3.Vankuveris (2,5 mln.). Nepaisant dažnų pagyrų jo saikingai moderniai architektūrai, Vankuverio, kaip miesto, grožį man buvo sunkoka įžvelgti: nauji aukšti daugiabučiai ir tiek. Tačiau kas Vankuveryje tikrai neprilygstama – tai jį supanti gamta. Visose panoramose – kalnai, dangoraižių papėdėse – Ramiojo vandenyno įlankos, iš kurių nuolat kyla hidroplanai ir į Aliaskos kruizus leidžiasi kruiziniai laivai.

4.Kvebekas (700 000 gyv.). Neabejotinai gražiausias Kanados senamiestis – nes tai seniausias Kanados miestas, prancūzų įkurtas dar 1608 m. Čia gausu senų pastatų, bažnyčių, tvirtovių. Be to, miestas išsidėstęs dviejose terasose, o nuo viršutinės atsiveria puikūs vaizdai.

5.Otava (1 mln. gyv.). Kanados sostinė, pastatyta „nuo nulio“ XIX a., labiausiai žavi didingais valdžios pastatų rūmais. Nežinia, ar dėl to būtų verta specialiai ten skristi – bet kai ji specialiai pastatyta tarp Toronto ir Kvebeko, tyrinėdami tą regioną vis tiek pravažiuosite.

6.Kalgaris (1,4 mln. gyv.). Didžiausias Kanados prerijų miestas šiaip jau nykokai naujas, bet kardinaliai pasikeičia dviems liepos savaitėms per „Calgary Stampede“ – tikriausiai didžiausią pasaulyje miesto šventę. Ten – ne tik kasdieniai superkoncertai, fejerverkai ar mugės, bet ir geriausia vieta prašalaičiui patirti „prerijų kultūrą“: geriausi pasaulio rodeo, karietų lenktynės, „estafetės“ peršokant nuo žirgo ant žirgo, indėnų šokiai bei dainos ir t.t.

Kanados muziejai, nacionaliniai parkai ir pramogos

Svarbiausios Kanados gamtos grožybės priklauso nacionaliniams parkams, o svarbiausios istorinės vietos (visokie fortai ir pan.) – nacionalinėms istorinėms vietoms. Kartu jos sudaro Kanados parkų sistemą: į kiekvieną šių vietų gali nusipirkti ir vienkartinį vienos dienos bilietą, bet gali nusipirkti ir metinį abonementą į visas tokias vietas iš karto. Tai neretai apsimoka net jeigu keliauji tik dviems-trims savaitėms, ypač jei keliauja šeima (nes yra pigesni keturių žmonių bilietai). Pasiskaičiuokite pagal savo kelionės planą.

Nacionaliniai parkai ir nacionalinės istorinės vietos turi labai kokybiškus lankytojų centrus, kuriuose – daug informacijos, į kainą įeinančios ekskursijos bei orientaciniai filmai.

Ne visos lankytinos vietos priklauso šiai sistemai – yra ir provincijų parkai bei vietos (su atskirais provincijų lygio abonementais) ir privačios vietos, bet daugelis muziejų – kokybiški.

Kanada stipriausia pasaulyje savo gyvaisiais muziejais: tai tokie muziejai, kuriuose ne tik pastatytas ištisas tam tikro Kanados laikotarpio miestelis (pvz. XVIII a. prancūzų fortas ar į Ameriką atplaukusių vikingų gyvenvietė), bet tame miestelyje „gyvena“ ano laikotarpio rūbais apsirengę aktoriai, vadinami interpretatoriais. Jie įsijautę į savo vaidmenį iki smulkmenų: žino ir patys daro tai, ką darytų jų „herojus“ (koks nors ten prancūzų karys ar indėnas pirklys). Geriausiuose gyvuosiuose muziejuose pasijunti it patekęs į visą dieną trunkantį spektaklį ir nepralenkiamas čia King‘s Landing muziejus Kanados rytuose (XIX a. iš JAV į Kanadą pabėgusių britų lojalistų kaimas), bet puikūs ir Luisburgo (Louisburg Kanados rytuose – XVIII a. prancūzų fortas) bei Viljamo forto muziejai (Fort William Ontarijuje – atkuria XIX a. europiečių-indėnų prekybos kailiais punktą).

Keliaujant po Kanadą verta išmėginti ir „kanadietiškiausias pramogas“. Pavyzdžiui, apsilankyti kanadietiško sporto varžybose. Nacionalinis sportas Kanadoje – ledo ritulys, o Kanados NHL – galingiausia pasauly jo lyga. Dar du sportai išrasti ir praktikuojami beveik vien Kanadoje, bet čia turi būrius sekėjų ir pritraukia pilnus stadionus: indėnų įkvėptas lakrosas ir į amerikietiškąjį panašus kanadietiškas futbolas. Nors rodeo gal labiau asocijuojasi su JAV, garsiausia pasaulyje rodeo šventė vyksta Kanados prerijose (Calgary Stampede).

Taip pat Kanadoje gimė ir garsiausias pasaulyje cirkas Cirque du Soleil – naujus jo pasirodymus dažniausiai galima išvysti Monrealyje stovinčioje milžiniškoje palapinėje (grand chapiteau).

Kanados klimatas

Rašydamas tokius kelionių vadovus po kitas šalis paprastai turiu atskirą skyrių „Klimatas ir kurortai“. Su Kanados klimatu apie kurortus nė neverta rašyti: vandenyno temperatūra vasarą ~15 laipsnių pačiose šilčiausiose vietose… Aišku, paplūdimių yra tiek prie vandenynų, tiek prie Didžiųjų ežerų (jie kiek šiltesni), bet turbūt niekas poilsiauti į Kanadą specialiai nevažiuoja, o patys kanadiečiai vos gavę progą mauna pasikaitinti į Floridą ar Karibus.

Kanadoje žiemos šaltos. Labai šaltos. Rytinėje Kanadoje net teritorijose, kurios yra piečiau Lietuvos, gerokai šalčiau dėl šaltųjų vandenyno srovių. O šalčiausios žiemos toliau nuo vandenynų, kur klimatas žemyninis, ypač kalnuose. Išimtys – kiek šiltesnis Vankuveris ir į Lietuvą panašus Torontas. Sausio mėnesį vidutinės temperatūros tokios:

Vankuveris: dieną +7, naktį +2
Banfas: dieną -4, naktį -14
Kalgaris: dieną -1, naktį -13
Edmontonas: dieną -6, naktį -15
Torontas: dieną 0, naktį -7
Monrealis: dieną -5, naktį -12
Otava: dieną -6, naktį -14
Jelounaifas (Kanados šiaurė): dieną -22, naktį -30

Palyginimui, Vilniuje vidurkiai – dieną -2, naktį -7.

Tiesa pietinėje Kanados dalyje vasaros nors trumpos, bet šiltos, tokios kaip Lietuvoj ar karštesnės. Būtent todėl 90% visų Kanados žmonių gyvena pačiuose šalies pietuose. Daugybė lankytinų vietų Kanadoje veikia tik vasaromis, bet tom vasarom kanadiečiai džiaugias kaip reikiant: Kanadoje stebėtinai populiarūs kabrioletai. Liepos mėn. temperatūros tokios:

Vankuveris: dieną +22, naktį +14
Banfas: dieną +23, naktį +15
Kalgaris: dieną +23, naktį +10
Edmontonas: dieną +23, naktį +12
Torontas: dieną +27, naktį +18
Monrealis: dieną +27, naktį +18
Otava: dieną +27, naktį +15
Jelounaifas (Kanados šiaurė): dieną +21, naktį +12.

Palyginimui, Vilniuje vidurkiai – dieną +23, naktį +13.

Tuo tarpu arčiau vandenynų vasaros vėsesnės – Niufaundlende net ir vasarą mūsų laukė stingdantis vėjas, rūkas, lietūs: šaltoji Labradoro srovė daro savo.

Na o visa Kanados šiaurė išvis niekada normaliai neatšyla – nebent kokiam mėnesiui. O pavasarį, rudenį ir žiemą kai kurie keliai užsningami taip, kad juos tenka atkasti ekskavatoriais (pamenu, vaikystėje neįtikėtinai atrodė tos nuotraukos). Užtat galima važiuoti per užšalusius ežerus – tai taip saugu, kad kiekvieną žiemą per kai kuriuos nutiesiami oficialūs keliai: kai 4-6 mėnesius temperatūra nepakyla aukščiau nulio, aišku, kad neįlūši. Tiesa, leistis į kelią žiemą griežtai patariama kelių automobilių vilkstine – nes jei sugesi, nebeveiks šildymas, tikėtina mirsi nuo šalčio. Sunkvežimių vairuotojai irgi ten, šiaurėje, žiemom važinėja po kelis…

Kanados kultūros

Kanada turi dvi oficialias kalbas: anglų ir prancūzų. Ir ji tarsi susideda iš dviejų skirtingų šalių: anglakalbės ir prancūzakalbės.

Angliškoji Kanada dominuoja: iš dešimties Kanados provincijų aštuonios yra anglakalbės ir tik vienintelis Kvebekas prancūzakalbis, o Naujasis Brunsvikas – dvikalbis.

Tačiau prancūziškasis Kvebekas – didžiausia plotu Kanados provincija, ten gyvena beveik ketvirtis kanadiečių. Vos kirtęs nematomą Kvebeko sieną kas kartą jaučiuosi patekęs tarsi į visai kitą valstybę: užrašai vien tik prancūziški, visi kalba prancūziškai (net imigrantai), o kaimuose ir miesteliuose nė nemoka (ar iš principo nekalba) angliškai. Kvebekas supranta, kad, jei „paleisi vadžias“, prancūzų kalba ir kultūra pamažu bus įveikta pasaulyje dominuojančios anglų kalbos. Taigi, griebiasi kontroversiškų „kovos už kalbą“ metodų, pagal kuriuos Lietuvos kalbininkai atrodo labai švelnūs. Kvebeke faktiškai veikia „kalbos policija“, net tai, kas visame pasaulyje yra angliška, ten privalo būti prancūziška: štai KFC tinklas vadinasi PFK, vietoje kelio ženklo “Stop” – ženklas “Arret”, Monrealio metro nėra angliškų pranešimų ir t.t. Kvebekas neabejotinai išsaugojęs savo kultūrą: labiau europietišką, rafinuotą. Anksčiau radikaliai katalikišką, bet dabar, kaip ir Prancūzijoje, dažniausiai kairuoliškai nereligingą.

Anglakalbių kanadiečių kultūra, tuo tarpu, panašesnė į amerikiečių. Kaip ir amerikiečiai, jie skilę į dvi politines stovyklas. „Radikalūs liberalai“ – su prie mokyklų plazdančiomis LGBT vaivorykštėmis, klimato kaitos baimėmis, imigrantų kvietimu ir narkotikų legalizacijos idėjomis – dominuoja Toronto ir Vankuverio apylinkėse. „Konservatoriai“ – su pikapais, tradicine krikščioniška mintimi, žodžio ir verslo laisvės idėjomis, „vesterniška“ kaubojų kultūra – nepralenkiami Kanados prerijose. Tiesa, priešingai nei Amerikoje, kur „konservatyvūs respublikonai“ su „liberaliais demokratais“ rinkimuose kaunasi kaip lygūs su lygiais, Kanada yra viena „liberaliausių“ pasaulio šalių: prerijose gyventojų tiesiog daug mažiau nei didmiesčiuose. O dar ir visas prancūziškasis Kvebekas – „liberalų“ pusėje. Tad Kanados konservatoriai visuomet jaučiasi „užguita mažuma“, o savo pyktį reiškia atsišaukimais prieš Otavos valdžią („Mažiau Otavos, daugiau Albertos“, „Fuck [ministras pirmininkas]“) ar visokiais „Laisvės konvojais“.

Stereotipiškai pagal senus filmus, knygas daugelis užsieniečių Kanadą dar įsivaizduoja kaip baltaodžių (anglų, prancūzų kilmės) šalį, bet tai ~30 metų pasenusios žinios. Kanados miestuose jau kuris laikas jie tapę mažuma. Kanados valdžia trokšte trokšta naujų imigrantų – tikisi Kanados gyventojų skaičių net padvigubinti, patrigubinti. Daugelis „naujųjų kanadiečių“, politorektiškai vadinamų „regimosiomis mažumomis“ (angl. visible minorities) yra iš Azijos: 7% Kanados žmonių – indai (vien sikhai – 1,5%), 5% – kinai, 3% – filipiniečiai ir t.t. Bet vis daugėja ir afrikiečių (4%), arabų (2%), lotynų amerikiečių (2%). Šiandieninėje Kanadoje net daugiau „diversity“ nei JAV, visokiausių tautybių restoranų ir parduotuvių. Ir kai skaitysite šį straipsnį įvardyti procentai jau tikriausiai bus gerokai pasenę, per maži.

Kanadoje masinė imigracija – nieko naujo, tik seniau ji buvo kitokia ir kitur. Dar XIX a. Kanada savo prerijas apgyvendino imigrantais iš Europos: leido jiems kurti tautinius kaimus, dalino nemokamai žemes. Iki šiol ten pilna vokiečių, suomių, prancūzų, skandinavų kaimų, o daugiausiai cerkvių kupolais paženklintų ukrainietiškų. Ukrainiečiams Kanada yra tai, kas lietuviams – Čikaga. Net 13% Saskačevano žmonių – ukrainiečiai, Albertoje – 8%. Tiesa, bėgant metams, vis daugiau tautinių kaimų žmonių išvyko į miestus, sudarė mišrias šeimas, nutautėjo. Lietuviai savo kaimų Kanadoje neįkūrė, bet kokie 20000 jų atvyko kaip pabėgėliai nuo sovietų okupacijos (dipukai), jie Kanados didmiesčiuose susikūrė sau įspūdingus „gabalėlius Lietuvos“: patriotinio meno pilnas lietuvių bažnyčias, lietuvių klubus, prie Toronto net lietuvių kapines pilnas tautinių paminklų, o užmiestyje – lietuvių stovyklas ir vasarvietes, kad ir vaikai išlaikytų kalbą ir kultūrą.

Iki Kanadą užplūdo visi kolonistai ir imigrantai, čia vyravo indėnai, politkorektiškai vadinami „pirmosiomis tautomis“ (First Nations) ir – šiaurėje – eskimai (politkorektiškai – inuitai). Bet šiandien visos tos ~50 tautų kartu tesudaro 5% Kanados žmonių (įskaičiuojant maišytus). Didmiesčiuose indėnus išvis matai tik muziejų aprašuose ar mandagiose padėkose prasidedant įvairiems renginiams („Prisiminkime, kad mes esame tradicinėse Kwakwa̱ka̱ʼwakw tautos žemėse“). Tačiau Kanados Šiaurėje tebėra kaimų ir miestų, kur indėnai sudaro gyventojų daugumą, be to, yra rezervatai. Deja, po ilgų persekiojimo šimtmečių, indėnų kultūrą atgaivinti sunku: dauguma nė savo kalbų nebemoka, tarp indėnų itin paplitęs alkoholizmas, nusikalstamumas. Kanadiečiai to gėdijasi ir kuria vis naujas ir naujas pagalbos indėnams programas – nuo autonomijų iki teisės be eilės stoti į universitetus, nuo tradicinės banginių medžioklės mokymų nusikalsti linkusiam jaunimui iki demonstratyvių atgailavimų už indėnų kultūros niekinimo šimtmečius net per eilines ekskursijas į gamtą – bet sugrąžinti „kas buvo“ tiesiog nebeįmanoma. Juoba, kad visi imigrantų milijonai tik dar labiau „skandina“ indėnus užmarštyje: šiandien Toronte ar Monrealyje išvydus indėną pirmoji mintis dažnam turistui jau būna, kad tai tikriausiai imigrantas iš Pietryčių Azijos ar Lotynų Amerikos, nes pastarųjų tiesiog daug daugiau…

Bet tie, kas siekia, rasti indėnų kultūrą tikrai gali: vasaromis po visą Kanadą gausu indėnų švenčių, vadinamų pow-wow, kur suvažiuoja įvairios indėnų tautos, įžengusios su „grand entry“ ir vilkėdamos tautiniais drabužiais kartu dainuoja savo dainas, šoka šokius. Vakarų Kanadoje daug kur išvysi totemus – milžiniškus medinius tradicinius tenykščių indėnų paminklinius stulpus, kurių drožiniai pasakoja jų tautų mitus.

Kaip atvykti į Kanadą?

Pagrindiniai Kanados vartai – Toronto oro uostas, į kurį skrydžių daugiausia ir jei dažniausiai pigiausi. Kartais galima rasti gerų pasiūlymų ir į Monrealį bei Vankuverį.

Tačiau neretai jeigu reikia į kokį kitą Kanados miestą nei Torontas vis tiek labiausiai apsimoka pirkti bilietus Vilnius-Torontas ir paskui atskirai Torontas-miestas X (patikrinkite visus variantus).

Taip pat ne kartą į Kanadą esu patekęs per JAV: skirdęs į Niujorką ir atvažiavęs iš ten, vieną kartą – autobusu, kitus – nuomotu automobiliu. Kadangi skrydžiai į Niujorką iš Europos dažniausiai pigesni nei į bet kurį Kanados miestą, taip gali išeiti net pigiau. Be to, dalis žmonių derina kelionę į Kanadą su kelione į gretimus JAV regionus (pvz. rytų JAV ir rytų Kanadą arba vakarų JAV ir vakarų Kanadą). Jeigu JAV lankyti visai neplanuoji ir laiko trūksta labiau nei pinigų, skristi į Niujorką ir važiuoti iš ten greičiausiai neapsimokės.

Dar vienas būdas atvykti į Kanados vakarus ar išvykti iš jų – kruizinis laivas. Vankuveryje prasideda ar baigiasi beveik visi kruizai po Aliaską (jie plaukia į vieną pusę). Taip esame kartą išvykę iš Kanados.

Nors į Kanadą vizos nereikia, daugeliui reikia specialaus internetu gaunamo mokamo leidimo (ETA).

Kaip keliauti po Kanadą (automobiliu, lėktuvu)

Pasikartosiu: Kanada ne šiaip didelė, ji didesnė už mažiausius žemynus. Kaip rodo Google Maps, nuvažiuoti iš Vankuverio Kanados vakaruose iki Sent Džono rytuose užtruktų 78 valandas, tai – 7450 kilometrų. Tas pats, kaip nuo Vilniaus nuvažiuoti iki Senegalo arba iki Kinijos! O štai išvažiavęs iš Kanados sostinės Otavos į vakarus po 21 valandos ir 2000 nuvažiuotų kilometrų… vis dar būsi toje pat Ontarijo provincijoje.

Bet didžioji dalis Kanados tuščia ir vienoda. 1000, 2000 km tiesiog tęsiasi panašios prerijos ar panašūs miškai. Esam važiavę automobiliu per Kanadą daug tūkstančių kilometrų: nuobodoka, nes net gamtovaizdžiai keičiasi taip iš lėto… Tiesa autokelionių (ar dažniau motokelionių ar kelionių kemperiais) gurmanams tokios „ekspedicijos“ savaime – Patirtis iš didžiosios P. Vienas ilgas nesibaigiantis kelias be jokių posūkių per negyvenamas žemes – kur kitur tokių rasi tiek daug?.. Pavyzdžiui, Translabradoro keliu nuvažiavom ~2000 km, o didžiausia gyvenvietė pakeliui buvo 9000 gyv., iš viso palei kelią tegyvena keliasdešimt tūkstančių žmonių, jokių ilgesnių posūkių į šalis: tai vienintelis kelias plotuose sulig keliomis Vokietijomis. Tas kelias – dviejų juostų, o vietomis išvis – asfaltas užleidžia vietą žvyrui (kokybiškam). Tokių 2000 km ir pan. ilgio vienišų kelių Kanadoje – daug, važiuoti ten reikia mokėti: neužmigti prie vairo, turėti maisto ir gėrimų “rezervą” (parduotuvės – retos), “strategiškai” pilti degalus (tolimose degalinėse brangūs, bet kitur gali ir nedirbti).

Užtat „pagrindinė Kanados gatvė“, jungianti didžiausius miestus, Ramųjį Vandenyną su Atlanto Vandenynu – Transkanados magistralė (Trans-Canada Highway) – yra kur kas geresnė.

Bet jeigu nesate vienas „road trip“ gerbėjų ar neturite laiko, geriausia ilgus atstumus per Kanadą įveikti lėktuvu. Skrydžiai šiek tiek brangesni nei Europoje, o ypač brangūs skrydžiai į atokius Kanados užkampius. Bet alternatyvų praktiškai nėra: Kanada neturi greitųjų traukinių, o kelionė traukiniu per Kanadą yra labiau patirtis už kurią (gražius vaizdus ir kt.) dar primokama papildomai – o ne tiesiog būdas nuvykti iš taško A į tašką B.

Geriausi kelionių maršrutai Kanadoje

Yra ir gerų žinių: tai kad Kanados įdomiausios vietos „koncentruotos“ vos keliuose regionuose, reiškia, kad netgi įmanoma per dviejų-trijų savaičių kelionę pamatyti viską, kas Kanadoje įdomiausia. Geriausias (ar net vienintelis) būdas tam – kelionė su keliais perskridimais lėktuvu kiekviename mieste, kuriame nusileidi, išsinuomojant automobilį (su autonuoma Kanadoje tikrai paprasta). Nes be automobilio po Kanadą keliauti sudėtinga, viešasis transportas čia tikrai silpnas (išskyrus didžiausių miestų viduje), į kai kurias svarbias turistines vietas nėra jokio viešojo transporto išvis.

Logiškiausios vietos nusileidimams dviejų-trijų savaičių kelionėje:
1.Torontas, iš kurio aplankomi ir Niagaros kriokliai (128 km į vieną pusę).
2.Monrealis, iš kurio aplankomas ir Kvebeko miestas (255 km) bei galbūt Otava (200 km).

3.Kalgaris, iš kurio automobiliu aplankomi ir Banfo bei Džasperio nacionaliniai parkai (Kalgaris-Banfas – 130 km).
4.Vankuveris, iš kurio aplankoma Vankuverio sala ir aplinkiniai kalnai.
5.Galbūt kuris nors miestas šiaurėje: „baltųjų lokių sostinė“ Čerčilis ar Doson Sitis [Dawson City], kur vyko garsioji Klondaiko aukso karštinė. Bet susitaikykite, kad kelionės kaina tada išaugs ženkliai.

Jei norėtumėte ne tik skristi, bet ir kažkurį didesnį atstumą pervažiuoti, logiškiausi variantai:
1.Torontas-Monrealis pro Otavą – ~650 km.
2.Kalgaris-Vankuveris pro Banfo nacionalinį parką – ~1000 km (be išsukimų).

Pamačius atstumus gali norėtis automobilį nuomotis viename mieste ir grąžinti kitame – deja, dažniausiai perkant tokią paslaugą autonuomos kaina išauga labai smarkiai. Geriau visuomet susidarau “maršrutą ratu”: jei nepavyksta vien per Kanadą, į vieną pusę važiuoju per JAV.

Kur apsistoti ir pavalgyti Kanadoje (ir kiek tai kainuos)?

Viešbučių ir restoranų situacija Kanadoje labai primena JAV.

Daugelis viešbučių – arba motelių tipo, kur yra tiesioginiai įėjimai iš lauko į kiekvieną kambarį (kiemo ar lauko laiptinės), arba pagal kartotinius projektus pastatytos „dėžutės“. Numeriai – labai standartiniai: kaina priklauso nuo lovų kiekio (viena ar dvi) ir pločio (double, queen ar king), o kitais atžvilgiais skirtingose Kanados pusėse bus vienoda patirtis. Dažnai tokius viešbučius laiko imigrantai (indai, kinai) – nes tai yra būdas jiems greitai gauti leidimą gyventi Kanadoje (pakanka įdėti pinigus, o verslo idėją ima standartinę). Bendrai paėmus, kainos – tikrai nemažos; o ypač aukštos trumpo vasaros sezono metu prie pagrindinių turistinių vietų, kaip Banfo ar Džasperio parkai.

Istoriniai viešbučiai Kanadoje daug kur uždaryti, nugriauti. Išimtis – vadinamieji geležinkelių viešbučiai, tapę tikru Kanados simboliu. Juos XIX-XX a. sandūroje statė Kanados geležinkelių kompanijos „nuo nulio kurdamos“ turizmo tradiciją: kad brangius traukinių bilietus nusipirkę Kanados turtuoliai turėtų kur apsistoti. Dabar tie viešbučiai – ištisų miestų ar nacionalinių parkų simboliai, nors kainos ten gali siekti ir tūkstančius eurų už naktį.

Viena Kanados viešbučių keistenybė – Kanadoje nelabai paplitęs Booking.com ir kitos internetinės rezervacijos sistemos. Daugybės viešbučių nėra jokioje sistemoje: reikia užsakinėti atvykus ar telefonu. Geriausias būdas pažiūrėti kur kokie viešbučiai – Google Maps (čia rodau, kaip tą daryti). Esu buvęs ištisuose Kanados miestuose kur, tarkime, veikia 5 ar 7 viešbučiai ir nė vienas nėra internetinėse sistemose… Jei norisi sistemų, reikia „bazuotis“ didesniuose miestuose. Kartais dar gelbsti ir AirBnB.

Kaip ir JAV, didelė dalis Kanados restoranų priklauso įvairiems greito maisto tinklams – mėsainių, sumuštinių, picų ir kt. Daug tinklų – tokie patys kaip Amerikoje (nuo McDonald‘s ir Subway iki Quiznos ir DQ), tačiau yra ir keli grynai kanadietiški. Tinklas Tim Hortons yra tapęs savotišku Kanados simboliu ir anekdotų apie Kanadą dalimi. Kavos kokybė ten gal ir kelia abejonių, bet pigu ir – svarbiausia – jis yra kiekviename miestelyje.

Taip pat gausu „etninių restoranų“, kur tiek savininkai, tiek padavėjai, tiek ir daugelis klientų būna kokios nors imigrantų į Kanadą tautos.

Brangūs „fine dining“ restoranai būdingi didžiausių miestų centrams – Toronto, Monrealio, Vankuverio.

Nacionaliniu Kanados patiekalu vadinamas poutine, ypač būdingas Kvebeko provincijai, kur daug specialių poutine restoranų ir net kokiame „McDonald‘s“ galima gauti daug rūšių poutine. Tai – fri bulvytės su visokiais papildomais priedais užpiltos gravy padažu.

Šiaip Kanados virtuvė yra persipynusi su Amerikos, Britanijos, Prancūzijos virtuvėmis, ribas nubrėžti sunku, bet yra įvairios nekanadietiškų patiekalų versijos, būdingos Kanadai, pvz. „Works“ pica, kuri tiekiama dažnoje Kanados picerijoje bet mažai žinoma kitur.

Kanados saugumas ir narkotikai

Paprastai skyrių apie saugumą įdedu tik kelionių vadovuose po skurdžias pavojingas šalis – deja, Kanada irgi jo nusipelno…

Šiaip Kanada saugi šalis, bet turi vieną didžiulę problemą: narkomaniją. Dalis narkotikų čia legalizuota: pvz. „žolė“ kurią net reklamuoti galima. Tabako ar alkoholio reklamos uždraustos, o žaismingos marihuanos reklamos dabina ištisus miestus. Žolė žole – bet kad ir „sunkiuosius narkotikus“ Kanadoje žiūrima pro pirštus, valdžia net kuria zonas, kur galima juos daugmaž laisvai vartoti, viską tokiems narkomanams duoda nemokamai: tarsi gyventi apkvaitus būtų kokia neatimama žmogaus teisė.

To rezultatas – apdujusių „zombių“ minios, užėmusios ištisus miestų rajonus aplink tas „laisvų narkotikų zonas“. Jie ne šiaip sau gyvena ir vartoja gatvėse, miega ant suolelių ar šaligatvių „ištisom kolonijom“, aplink kurias – pridergta, prisisiota ir privemta. Daugybė jų agresyvūs, piktai rėkia ant visų praeivių iš eilės – „fuck you“, „you bitch“, „you asshole“ – ir jokia policija nieko nedaro. Vankuveryje vidury dienos vienas narkomanas mane užpuolė – rėkdamas pribėgo ir trenkė iš nugaros į galvą. Gal bandė atimti mobilųjį telefoną, kuriuo prieš tai fotografavau, bet spėjau patraukti – smūgis buvo nerangus. Ir kalbinti kanadiečiai paprastai guodžiasi bent tuo, kad narkotikų paveiktų žmonių judesiai esą nekoordinuoti, tad „nuo jų lengva pabėgti“. O Kalgaryje mūsų AirBnB buvo pakankamai arti narkomanų prieglaudos, kad po balkonu dažnai vaikščiotų tokie stūgaujantys apdujėliai, balkone tvyrotų žolės kvapas, o daugelis spynelių, iš vienos kurių reikėjo atsiimti AirBnB buto raktą, būtų sulaužytos.

JAV irgi yra pavojingų zonų, bet JAV jos paprastai tokiuose rajonuose, kur turistui nėra ko kišti nosies: jokių lankytinų vietų, viešbučių. O Kanadoje „narkomanų prieglaudos“ ir jas supančios narkomanų kolonijos – miestų centruose. Kai mane užpuolė Vankuveryje tiesiog ėjau nuo miesto simboliu esančio „garinio laikrodžio“ iki žymaus kinų rajono… Tiesa, toliau nuo tų “laisvų narkotikų zonų” tokių žmonių mažiau, todėl dažnai turistai grįžę iš to paties miesto „atsiveža“ labai skirtingus įspūdžius priklausomai nuo to, kaip toli nuo narkomanų prieglaudos stovėjo jų viešbutis ar AirBnB.

Kanados istorija labai trumpai

Kad gerai suprastum šalį, į kurią keliauji, verta žinoti žiupsnelį jos istorijos – čia pasistengiau visą Kanados istoriją sutraukti į vieną pastraipą:

Ilgus amžius Kanadoje vyravo senieji jos gyventojai indėnai ir inuitai. Daugelis neturėjo nei miestų, nei kaimų: klajojo po prerijas su „nešiojamomis“ tipių stovyklomis paskui buivolų kaimenes, medžiodavo jas nuviliodami nuo žemyn į mirtį nuo aukštų uolų. Kitos tautos (gentys) medžiodavo ruonius ar banginius, žvejodavo. Jokie indėnai neišrado rašto, rato, nepastatė didingų pastatų. Tad Ameriką atradusių ispanų Kanada nedomino: jie verčiau užgrobinėjo turtingas indėnų civilizacijas toliau į pietus (majus, actekus, inkus).

Tačiau XVI a. Pietų ir Centrinė Amerikos jau buvo išsidalintos. Tuo metu iškilusioms dviems naujoms galingoms imperijoms – Anglijai ir Prancūzijai – teko ieškotis kolonijų kitur ir jų akys krypo į Kanadą. Priešingai Meksikai, aukso čia nebuvo: bet žvėrelių kailius ar banginių taukus juk irgi galėjai brangiai parduoti Europoje. Gimė ištisa prekybos sistema, kur baltaodžiai ar metisai pirkliai voyageurs vandenynu, Didžiaisiais ežerais ir paskui upėmis vis mažesnėmis kanojomis priplaukdavo giliausių Kanados kampelių indėnus, supirkdavo kailius, veždavo per savo fortus į Europą.

Iš pradžių geriau sekėsi prancūzams, o anglams liko tik prasčiausi Kanados pakraščiai. Bet 1710-1763 m. per seriją karų pamažu Anglija atkariavo visą Kanadą. Dalį prancūzų išvijo, bet Kvebeke gyvenusiems leido pasilikti.

Tiesa, išskyrus rytų Kanadą, tiek prancūzų, tiek anglų valdžia dar buvo tik teorinė: realybėje ten gyveno vien indėnai. XIX a. tai pamažu keitėsi: 1886 m. pastačius geležinkelį skersai Kanados tapo paprasta kolonizuoti vakarus. Kanados valdžia ten kvietė imigrantų mases iš Europos dalindama jiems nemokamas žemes. Taip pat kai JAV iškovojo nepriklausomybę nuo Britanijos, į Kanadą pasitraukė Britanijos lojalistai iš JAV. Iš pradžių JAV dar mėgino atkariauti („išvaduoti“) ir Kanadą, bet 1812 m. karą pralošė ir nusistovėjo galutinė nepriklausomų JAV ir britų valdomos Kanados siena. Visgi anglai pamažu suprato, kad kolonializmo saulė suka vakarop, po truputį 1867-1931 m. Kanadai suteikė vis daugiau nepriklausomybės – šiandien iš britų valdžios beliko tas faktas, kad Britanijos karalius oficialiai ir Kanados karalius (bet abiejose šalyse neturi jokios realios galios).

Senieji gyventojai indėnai vis labiau stumti į Kanados paraštes. Jų žemės išdalintos baltaodžiams ūkininkams, jų buivolus baltaodžiai aristokratai šaudė ir „dėl smagumo“ tiesiog pro traukinių langus, begalinės jų kaimenės išnyko… Vienu metu iš indėnų neva „necivilizuotų šeimų“ net masiškai atiminėti vaikai, kad būtų auginami „civilizuotai“ (t.y. angliškai ar prancūziškai) mokyklose-internatuose. Tai dabar – vienas kontroversiškiausių Kanados istorijos epizodų.

XIX-XX a. sandūroje didžiausias Kanados skaudulys buvo konfliktas tarp ekonomikoje ir politikoje dominuojančios anglakalbių protestantų daugumos ir katalikų prancūzų mažumos. Konflikto kulminacija buvo vos sėkme nesibaigę referendumai dėl Kvebeko nepriklausomybės (1995 m. už nepriklausomybę balsavo 49% kvebekiečių ir tai „tiek mažai“ tik centrinei valdžiai suvežus aktyvistus balsuoti prieš). Praradę viltį turėti savo valstybę kvebekiečiai bent jau maksimaliai įtvirtino prancūzų kultūrą savo žemėse – kiek tik leidžia Kanados konstitucija.

Tačiau XX a. antroje pusėje Kanada iš „dvikultūrės“ šalies sparčiai transformavosi į „daugiakultūrę“. Nuo 1967 m. pagal „taškų sistemą“ ėmė vilioti gabius imigrantus – daugiausia tokių buvo Azijoje (Pietų Korėjoje ir Japonijoje, paskui Kinijoje, Indijoje). Paskui atlaisvino ir tą taškų sistemą, kviečia visus: užplūdo arabai, afrikiečiai. Kartu Kanada visose srityse persisėmė vadinamuoju leftizmu. Vaivorykščių net per Kanados nacionalinę dieną mačiau plazdant daugiau, nei Kanados vėliavų (“vaivorykštė – kaip antra Kanados vėliava” – pasakojo kanadiečiai). Masiškai legalizuoti ar dekriminalizuoti narkotikai. Politkorekcija, cancel culture, ekologija – sudaryk pasaulio šalių sąrašą pagal bet kokį woke terminą ir garantuotai Kanada pateks į pirmąjį dešimtuką.

Ar verta keliauti į Kanadą?

Kiek verta keliauti į Kanadą, priklauso nuo to, koks tu keliautojas.

Gamtos mylėtojai Kanada negalės atsidžiaugti. Banfo nacionalinis parkas, Niagaros kriokliai, kiti pasaulio gamtos stebuklai, laukiniai žvėrys… Kanada patiks ir ilgų kelionių keliais, menkai apgyvendintų žemių mylėtojams.

Tačiau kitoms “keliautojų kategorijoms” Kanadoje greičiausiai kažko truks. Poilsiautojai čia neras kurortų; miestų ir senamiesčių mylėtojai šį bei tą ras (Monrealį, Kvebeką) – bet tikrai ne tiek, kiek tikėtumeis iš tokio dydžio šalies. Mėgstantys keliauti taupiai susidurs su didelėmis kainomis, keliaujantieji viešuoju transportu neturės tam daug galimybių.

O pagrindinis “reikalas”, kad beveik viskas, kas yra Kanadoje, yra ir JAV – Uolėtieji kalnai, Niagaros kriokliai (na, juos verta pažiūrėti iš abiejų pusių), prerijos, o ir laukinė šiaurė (JAV tai – Aliaska). Bet to, JAV yra ir daug to, ko Kanadoje nėra (karšti pietūs, kurortai, Didysis Kanjonas, Holivudas…). Ir dar nuskristi į JAV pigiau. Taigi, daugeliui keliautojų Kanada būna “antra ar trečia stotelė” Šiaurės Amerikoje, jie ten nuvyksta tik jau gerai ištyrinėję JAV nacionalinius parkus.

Tačiau kai į Kanadą galiausiai nuvažiuoja, jei pasirenka tinkamas vietas – jos pribloškia!

Komentuoti