Išskleisti meniu

Šiaurės Amerika – kelionių vadovai

Kanada – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Kanada – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

| 0 komentarų

Kelionė į Kanadą gali būti labai įvairi! Kanada – tai ir spalvingiausi kalnai, ir prerijos, ir didieji žvėrys, ir Niagaros kriokliai, ir begaliniai Šiaurės toliai.

Esu aplankęs visas 10 Kanados provincijų ir daugelį svarbiausių šalies vietų – ir į šį kelionių vadovą surinkau informaciją, kaip geriausia keliauti po Kanadą, kuo ji unikali ir ką ten labiausiai verta pamatyti.

Banfo nacionaliniame parke

Banfo nacionaliniame parke

Kanados regionai ir gamta

Kanados dydį sunku suvokti! Jos plotas – kaip visos Europos, o nuo rytinio Kanados pakraščio yra arčiau Lietuva, nei vakarinis Kanados pakraštys!

Taigi nėra jokios „tipinės Kanados gamtos“, bet yra keli milžiniški regionai su sava dvasia ir gamtovaizdžiais bei atmosfera.

Iš vakarų į rytus:

1.Uolėtieji kalnai ir Ramiojo vandenyno pakrantė. Šita Kanados gamta neabejotinai dramatiškiausia, spalvingiausia: žydri (it dažų pripilti) ežerai, pilki ledynai ir ledyninės upės, aštrūs kalnynai… O viso to viršūnė – du garsiausi Kanados nacionaliniai parkai – Banfas ir Džasperis – gal net pranokstantys savo „konkurentus“ JAV.

Banfo nacionaliniame parke

Banfo nacionaliniame parke

2.Kanados prerijos. Tai – 1000-1500 km pločio lygumos, fermos ir rančos… Tai tik skamba nuobodžiai! Tiesiog magiška atsidurti žemėse, kur viskas atrodo kokius 10 kartų didžiau, nei Europoje: ūkiai didesni, tiesūs keliai ilgesni, saulėlydžiai spalvingesni, o žvaigždynai ryškesni: nes retų kaimelių šviesos neužgožia dangaus. O kur dar visi dinozaurų skeletai: Kanados prerijos yra viena „dinozauringiausių“ vietų žemėje.

Albertos prerijų laukai iš drono

Albertos prerijų laukai iš drono

3.Kanados „gyvenama širdis“. Daugiau nei pusė visų Kanados žmonių gyvena vos 2% šalies teritorijos: pietiniame Ontarijuje ir Kvebeke (aplink Toronto, Otavos ir Monrealio miestus, palei Didžiuosius ežerus). Kai esi ten, niekaip nejauti, kad Kanada – šitaip retai gyvenama šalis. Ten – milijoniniai didmiesčiai, daugelio juostų automagistralės, dangoraižiai, automobilių kamščiai. Bet gamta Kanadoje šalia visur: normalu, kad net didžiausių metropolių parkuose ar kapinėse „ganosi“ kiškiai, voverės, švilpikai, net elniai ar briedžiai. Ir būtent toje „Gyvenamoje Kanados širdyje“ stūkso vienas didžiausių pasaulio gamtos stebuklų: Niagaros kriokliai, vienų džiaugsmui, o kitų liūdesiui riaumojantys faktiškai vidury miesto.

Fallsview viešbučiai Kanadoje žvelgiant nuo Terrapin Point JAV

Virš Niagaros krioklių iškilęs Niagara Folso miestas

4.Rytų Kanada (Atlanto vandenyno pakrantė). Kai kur “prasišauna” didingos uolos, bet šiaip gamta čia tokia net lietuviška – kalvos, miškai. Bet gerokai šaltesnė, atšiauresnė: šaltoji Labradoro srovė atvėsina krantus, atneša ledkalnius, kuriais, būna, net baltieji lokiai atplaukia. Dėl to gyventojų – mažiau, o gamtos – daugiau. Ypač Niufaundlendo saloje, kur tiesiog nuo kranto mačiau daugiau banginių ir ledkalnių nei kur kitur gyvenime. O piečiau plytinčioje Fandžio įlankoje Naujajame Bransvike – didžiausi pasaulyje kasdieniai potvyniai ir atoslūgiai bei cunamius primenančios bangos, „apsukančios“ upių tėkmę.

Houpvelo uolos, kurių papėdėje - didžiausi planetos potvyniai ir atoslūgiai. Du kartus į dieną čia gali plaukioti kajakais, du kartus - vaikščioti purvu!

Houpvelo uolos Naujojoje Škotijoje, kurių papėdėje – didžiausi planetos potvyniai ir atoslūgiai. Du kartus į dieną čia gali plaukioti kajakais, du kartus – vaikščioti purvu!

Be šių keturių regionų, Kanada turi penktąjį – didžiausią ir ikoniškiausią, bet menkiausiai lankomą. Kanados Šiaurę. Didžioji Kanados dalis yra Šiaurė: tokia beveik negyvenama gamtos karalija, kur temperatūra žiemomis krenta ir žemiau -50, viskas užsnigta, ištisi kaimai lieka neprivažiuojami. Ten labai brangu, ten mažai kas užklysta, ten mažai ir konkrečių „gamtos stebuklų“, daugybei gyvūnų ir augalų irgi per šalta; ten žaviausia „pasaulio galo“ atmosfera. Vos kelios vietos garsesnės kaip Čerčilis, kur turistų masės spalį-lapkritį atvažiuoja traukiniu ar atskrenda lėktuvu (nes kelių ten nėra) stebėti miestelį užplūstančių baltųjų lokių. Šiauriausiame Kanados trečdalyje net nėra provincijų: žmonių ten tiek mažai, kad ji valdoma iš centro kaip teritorijos.

Kanados miestai

Kanada negarsėja miestų grožiu. Jos miestai labai jauni, pastatyti europiečių kolonistų, kurie didžiąją dalį Kanados įsisavino tik XIX-XX a. Daugelis Kanados miestų tad – vienas kitą keičiantys vienaukščiai namai, amerikinių prekių ženklų restoranai, prekybos parkai, taisyklingos tiesios gatvės…

Bet yra išimčių (ne eilės tvarka):

1.Torontas. Didžiausias Kanados miestas (5,5 mln. gyv.) su gražia ežero pakrante ir CN bokštu, vienu metu buvusiu aukščiausiu pasaulyje. Visgi nežinau, ar apskritai siūlyčiau keliauti į Torontą – bet pasirinkimo turbūt ir neturėsite, nes tikriausiai į jį atskrisite arba iš jo išskrisite – tad dienai stabtelti tikrai verta.

Toronto centras

Toronto centras

2.Monrealis. Mažesnis už Torontą (3,5 mln. gyv.) bet gerokai įspūdingesnis: su pilis primenančiais senamiesčio ir centro pastatais, didingomis bažnyčiomis, vaizdais nuo kalnų, vietą, kur vyko EXPO paroda, žyminčiu įspūdingu kupolu.

Didingi Monrealio pastatai

Didingi Monrealio centro pastatai

3.Vankuveris (2,5 mln.). Nepaisant dažnų pagyrų jo saikingai moderniai architektūrai, Vankuverio, kaip miesto, grožį man buvo sunkoka įžvelgti: nauji aukšti daugiabučiai ir tiek. Tačiau kas Vankuveryje tikrai neprilygstama – tai jį supanti gamta. Visose panoramose – kalnai, dangoraižių papėdėse – Ramiojo vandenyno įlankos, iš kurių nuolat kyla hidroplanai ir į Aliaskos kruizus leidžiasi kruiziniai laivai.

Kalnai ir hidroplanai žvelgiant nuo Vankuverio

Kalnai ir hidroplanai žvelgiant nuo Vankuverio

4.Kvebekas (700 000 gyv.). Neabejotinai gražiausias Kanados senamiestis – nes tai seniausias Kanados miestas, prancūzų įkurtas dar 1608 m. Čia gausu senų pastatų, bažnyčių, tvirtovių. Be to, miestas išsidėstęs dviejose terasose, o nuo viršutinės atsiveria puikūs vaizdai.

Kvebeko žemutiniame senamiestyje

Kvebeko žemutiniame senamiestyje

5.Otava (1 mln. gyv.). Kanados sostinė, pastatyta „nuo nulio“ XIX a., labiausiai žavi didingais valdžios pastatų rūmais. Nežinia, ar dėl to būtų verta specialiai ten skristi – bet kai ji specialiai pastatyta tarp Toronto ir Monrealio, tyrinėdami tą regioną vis tiek pravažiuosite.

Kanados parlamentas Otavoje

Kanados parlamentas Otavoje

6.Kalgaris (1,4 mln. gyv.). Didžiausias Kanados prerijų miestas šiaip jau nykokai naujas, bet kardinaliai pasikeičia dviems liepos savaitėms per „Calgary Stampede“ – tikriausiai didžiausią pasaulyje miesto šventę. Ten – ne tik kasdieniai superkoncertai, fejerverkai ar mugės, bet ir geriausia vieta prašalaičiui patirti „prerijų kultūrą“: geriausi pasaulio rodeo, karietų lenktynės, „estafetės“ peršokant nuo žirgo ant žirgo, indėnų šokiai bei dainos ir t.t.

Calgary Stampede

Calgary Stampede

Kanados muziejai, nacionaliniai parkai ir pramogos

Svarbiausios Kanados gamtos grožybės priklauso nacionaliniams parkams, o svarbiausios istorinės vietos (visokie fortai ir pan.) – nacionalinėms istorinėms vietoms. Kartu jos sudaro Kanados parkų sistemą: į kiekvieną šių vietų gali nusipirkti ir vienkartinį vienos dienos bilietą, bet gali nusipirkti ir metinį abonementą į visas tokias vietas iš karto. Tai neretai apsimoka net jeigu keliauji tik dviems-trims savaitėms, ypač jei keliauja šeima (nes yra pigesni keturių žmonių bilietai). Pasiskaičiuokite pagal savo kelionės planą.

Kanados parkų bilietas

Kanados parkų bilietas

Nacionaliniai parkai ir nacionalinės istorinės vietos turi labai kokybiškus lankytojų centrus, kuriuose – daug informacijos, į kainą įeinančios ekskursijos bei orientaciniai filmai.

Tokių viešų kėdžių pilni gražiausi nacionalinių parkų kampeliai

Tokių viešų kėdžių pilni gražiausi nacionalinių parkų kampeliai

Ne visos lankytinos vietos priklauso šiai sistemai – yra ir provincijų parkai bei vietos (su atskirais provincijų lygio abonementais) ir privačios vietos, bet daugelis muziejų – kokybiški.

Didžiausio pasaulyje tiranozauro rex skeletas Saskačevane

Didžiausio pasaulyje tiranozauro rex skeletas Saskačevane

Kanada stipriausia pasaulyje savo gyvaisiais muziejais: tai tokie muziejai, kuriuose ne tik pastatytas ištisas tam tikro Kanados laikotarpio miestelis (pvz. XVIII a. prancūzų fortas ar į Ameriką atplaukusių vikingų gyvenvietė), bet tame miestelyje „gyvena“ ano laikotarpio rūbais apsirengę aktoriai, vadinami interpretatoriais. Jie įsijautę į savo vaidmenį iki smulkmenų: žino ir patys daro tai, ką darytų jų „herojus“ (koks nors ten prancūzų karys ar indėnas pirklys). Geriausiuose gyvuosiuose muziejuose pasijunti it patekęs į visą dieną trunkantį spektaklį ir nepralenkiamas čia King‘s Landing muziejus Kanados rytuose (XIX a. iš JAV į Kanadą pabėgusių britų lojalistų kaimas), bet puikūs ir Luisburgo (Louisburg Kanados rytuose – XVIII a. prancūzų fortas) bei Viljamo forto muziejai (Fort William Ontarijuje – atkuria XIX a. europiečių-indėnų prekybos kailiais punktą).

King's Landing kalviai

King’s Landing kalviai

Keliaujant po Kanadą verta išmėginti ir „kanadietiškiausias pramogas“. Pavyzdžiui, apsilankyti kanadietiško sporto varžybose. Nacionalinis sportas Kanadoje – ledo ritulys, o Kanados NHL – galingiausia pasauly jo lyga. Dar du sportai išrasti ir praktikuojami beveik vien Kanadoje, bet čia turi būrius sekėjų ir pritraukia pilnus stadionus: indėnų įkvėptas lakrosas ir į amerikietiškąjį panašus kanadietiškas futbolas. Nors rodeo gal labiau asocijuojasi su JAV, garsiausia pasaulyje rodeo šventė vyksta Kanados prerijose (Calgary Stampede).

Karietų su virtuvėm lenktynės Calgary Stampede

Karietų su virtuvėm lenktynės Calgary Stampede metu – vietinė sportinė tradicija

Taip pat Kanadoje gimė ir garsiausias pasaulyje cirkas Cirque du Soleil – naujus jo pasirodymus dažniausiai galima išvysti Monrealyje stovinčioje milžiniškoje palapinėje (grand chapiteau).

Cirque du Soleil palapinė Monrealyje

Cirque du Soleil palapinė Monrealyje

Kanados klimatas

Rašydamas tokius kelionių vadovus po kitas šalis paprastai turiu atskirą skyrių „Klimatas ir kurortai“. Su Kanados klimatu apie kurortus nė neverta rašyti: vandenyno temperatūra vasarą ~15 laipsnių pačiose šilčiausiose vietose… Aišku, paplūdimių yra tiek prie vandenynų, tiek prie Didžiųjų ežerų (jie kiek šiltesni), bet turbūt niekas poilsiauti į Kanadą specialiai nevažiuoja, o patys kanadiečiai vos gavę progą mauna pasikaitinti į Floridą ar Karibus.

Pakelės parduotuvėlė laiko nuotraukų katalogą su aplinkinėm avarijom

Pakelės parduotuvėlė Translabradoro kelyje laiko nuotraukų katalogą su aplinkinėm avarijom – daug jų įvyksta užmigus

Kanadoje žiemos šaltos. Labai šaltos. Rytinėje Kanadoje net teritorijose, kurios yra piečiau Lietuvos, gerokai šalčiau dėl šaltųjų vandenyno srovių. O šalčiausios žiemos toliau nuo vandenynų, kur klimatas žemyninis, ypač kalnuose. Išimtys – kiek šiltesnis Vankuveris ir į Lietuvą panašus Torontas. Sausio mėnesį vidutinės temperatūros tokios:

Vankuveris: dieną +7, naktį +2
Banfas: dieną -4, naktį -14
Kalgaris: dieną -1, naktį -13
Edmontonas: dieną -6, naktį -15
Torontas: dieną 0, naktį -7
Monrealis: dieną -5, naktį -12
Otava: dieną -6, naktį -14
Jelounaifas (Kanados šiaurė): dieną -22, naktį -30

Palyginimui, Vilniuje vidurkiai – dieną -2, naktį -7.

Laivai ir aisbergas Belle Isle sąsiauryje

Ne, čia ne žiema – tokia aisbergai prie Niufaundlendo būna ir birželį

Tiesa pietinėje Kanados dalyje vasaros nors trumpos, bet šiltos, tokios kaip Lietuvoj ar karštesnės. Būtent todėl 90% visų Kanados žmonių gyvena pačiuose šalies pietuose. Daugybė lankytinų vietų Kanadoje veikia tik vasaromis, bet tom vasarom kanadiečiai džiaugias kaip reikiant: Kanadoje stebėtinai populiarūs kabrioletai. Liepos mėn. temperatūros tokios:

Vankuveris: dieną +22, naktį +14
Banfas: dieną +23, naktį +15
Kalgaris: dieną +23, naktį +10
Edmontonas: dieną +23, naktį +12
Torontas: dieną +27, naktį +18
Monrealis: dieną +27, naktį +18
Otava: dieną +27, naktį +15
Jelounaifas (Kanados šiaurė): dieną +21, naktį +12.

Palyginimui, Vilniuje vidurkiai – dieną +23, naktį +13.

Restoranai aukštutiniame Kvebeko miesto senamiestyje

Lauko kavinės vasarą Kvebeke

Tuo tarpu arčiau vandenynų vasaros vėsesnės – Niufaundlende net ir vasarą mūsų laukė stingdantis vėjas, rūkas, lietūs: šaltoji Labradoro srovė daro savo.

Na o visa Kanados šiaurė išvis niekada normaliai neatšyla – nebent kokiam mėnesiui. O pavasarį, rudenį ir žiemą kai kurie keliai užsningami taip, kad juos tenka atkasti ekskavatoriais (pamenu, vaikystėje neįtikėtinai atrodė tos nuotraukos). Užtat galima važiuoti per užšalusius ežerus – tai taip saugu, kad kiekvieną žiemą per kai kuriuos nutiesiami oficialūs keliai: kai 4-6 mėnesius temperatūra nepakyla aukščiau nulio, aišku, kad neįlūši. Tiesa, leistis į kelią žiemą griežtai patariama kelių automobilių vilkstine – nes jei sugesi, nebeveiks šildymas, tikėtina mirsi nuo šalčio. Sunkvežimių vairuotojai irgi ten, šiaurėje, žiemom važinėja po kelis…

Lans Aux Meadows. Niufaundlendo vasara.

Niufaundlendo birželis vienintelėje žinomoje vikingų gyvenvietė Amerikoje.

Kanados kultūros

Kanada turi dvi oficialias kalbas: anglų ir prancūzų. Ir ji tarsi susideda iš dviejų skirtingų šalių: anglakalbės ir prancūzakalbės.

Angliškoji Kanada dominuoja: iš dešimties Kanados provincijų aštuonios yra anglakalbės ir tik vienintelis Kvebekas prancūzakalbis, o Naujasis Brunsvikas – dvikalbis.

Tačiau prancūziškasis Kvebekas – didžiausia plotu Kanados provincija, ten gyvena beveik ketvirtis kanadiečių. Vos kirtęs nematomą Kvebeko sieną kas kartą jaučiuosi patekęs tarsi į visai kitą valstybę: užrašai vien tik prancūziški, visi kalba prancūziškai (net imigrantai), o kaimuose ir miesteliuose nė nemoka (ar iš principo nekalba) angliškai. Kvebekas supranta, kad, jei „paleisi vadžias“, prancūzų kalba ir kultūra pamažu bus įveikta pasaulyje dominuojančios anglų kalbos. Taigi, griebiasi kontroversiškų „kovos už kalbą“ metodų, pagal kuriuos Lietuvos kalbininkai atrodo labai švelnūs. Kvebeke faktiškai veikia „kalbos policija“, net tai, kas visame pasaulyje yra angliška, ten privalo būti prancūziška: štai KFC tinklas vadinasi PFK, vietoje kelio ženklo “Stop” – ženklas “Arret”, Monrealio metro nėra angliškų pranešimų ir t.t. Kvebekas neabejotinai išsaugojęs savo kultūrą: labiau europietišką, rafinuotą. Anksčiau radikaliai katalikišką, bet dabar, kaip ir Prancūzijoje, dažniausiai kairuoliškai nereligingą.

PFK restoranas

PFK restoranas

Anglakalbių kanadiečių kultūra, tuo tarpu, panašesnė į amerikiečių. Kaip ir amerikiečiai, jie skilę į dvi politines stovyklas. „Radikalūs liberalai“ – su prie mokyklų plazdančiomis LGBT vaivorykštėmis, klimato kaitos baimėmis, imigrantų kvietimu ir narkotikų legalizacijos idėjomis – dominuoja Toronto ir Vankuverio apylinkėse. „Konservatoriai“ – su pikapais, tradicine krikščioniška mintimi, žodžio ir verslo laisvės idėjomis, „vesterniška“ kaubojų kultūra – nepralenkiami Kanados prerijose. Tiesa, priešingai nei Amerikoje, kur „konservatyvūs respublikonai“ su „liberaliais demokratais“ rinkimuose kaunasi kaip lygūs su lygiais, Kanada yra viena „liberaliausių“ pasaulio šalių: prerijose gyventojų tiesiog daug mažiau nei didmiesčiuose. O dar ir visas prancūziškasis Kvebekas – „liberalų“ pusėje. Tad Kanados konservatoriai visuomet jaučiasi „užguita mažuma“, o savo pyktį reiškia atsišaukimais prieš Otavos valdžią („Mažiau Otavos, daugiau Albertos“, „Fuck [ministras pirmininkas]“) ar visokiais „Laisvės konvojais“.

Kaubojų kultūra Kalgario Calgary Stampede šventės metu Kanados prerijose

Kaubojų kultūra Kalgario Calgary Stampede šventės metu Kanados prerijose

Stereotipiškai pagal senus filmus, knygas daugelis užsieniečių Kanadą dar įsivaizduoja kaip baltaodžių (anglų, prancūzų kilmės) šalį, bet tai ~30 metų pasenusios žinios. Kanados miestuose jau kuris laikas jie tapę mažuma. Kanados valdžia trokšte trokšta naujų imigrantų – tikisi Kanados gyventojų skaičių net padvigubinti, patrigubinti. Daugelis „naujųjų kanadiečių“, politorektiškai vadinamų „regimosiomis mažumomis“ (angl. visible minorities) yra iš Azijos: 7% Kanados žmonių – indai (vien sikhai – 1,5%), 5% – kinai, 3% – filipiniečiai ir t.t. Bet vis daugėja ir afrikiečių (4%), arabų (2%), lotynų amerikiečių (2%). Šiandieninėje Kanadoje net daugiau „diversity“ nei JAV, visokiausių tautybių restoranų ir parduotuvių. Ir kai skaitysite šį straipsnį įvardyti procentai jau tikriausiai bus gerokai pasenę, per maži.

Sikhai West Edmonton Mall. Vien ši Indijos religinė mažuma sudaro 1,5% Albertos žmonių.

Sikhai West Edmonton Mall – didžiausiame Kanados prekybos centre.

Kanadoje masinė imigracija – nieko naujo, tik seniau ji buvo kitokia ir kitur. Dar XIX a. Kanada savo prerijas apgyvendino imigrantais iš Europos: leido jiems kurti tautinius kaimus, dalino nemokamai žemes. Iki šiol ten pilna vokiečių, suomių, prancūzų, skandinavų kaimų, o daugiausiai cerkvių kupolais paženklintų ukrainietiškų. Ukrainiečiams Kanada yra tai, kas lietuviams – Čikaga. Net 13% Saskačevano žmonių – ukrainiečiai, Albertoje – 8%. Tiesa, bėgant metams, vis daugiau tautinių kaimų žmonių išvyko į miestus, sudarė mišrias šeimas, nutautėjo. Lietuviai savo kaimų Kanadoje neįkūrė, bet kokie 20000 jų atvyko kaip pabėgėliai nuo sovietų okupacijos (dipukai), jie Kanados didmiesčiuose susikūrė sau įspūdingus „gabalėlius Lietuvos“: patriotinio meno pilnas lietuvių bažnyčias, lietuvių klubus, prie Toronto net lietuvių kapines pilnas tautinių paminklų, o užmiestyje – lietuvių stovyklas ir vasarvietes, kad ir vaikai išlaikytų kalbą ir kultūrą.

Monrealio Aušros Vartų bažnyčios vidus - simbolinis Vilnius su Trimis kryžiais gale

Monrealio Aušros Vartų bažnyčios vidus – simbolinis Vilnius su Trimis kryžiais gale

Iki Kanadą užplūdo visi kolonistai ir imigrantai, čia vyravo indėnai, politkorektiškai vadinami „pirmosiomis tautomis“ (First Nations) ir – šiaurėje – eskimai (politkorektiškai – inuitai). Bet šiandien visos tos ~50 tautų kartu tesudaro 5% Kanados žmonių (įskaičiuojant maišytus). Didmiesčiuose indėnus išvis matai tik muziejų aprašuose ar mandagiose padėkose prasidedant įvairiems renginiams („Prisiminkime, kad mes esame tradicinėse Kwakwa̱ka̱ʼwakw tautos žemėse“). Tačiau Kanados Šiaurėje tebėra kaimų ir miestų, kur indėnai sudaro gyventojų daugumą, be to, yra rezervatai. Deja, po ilgų persekiojimo šimtmečių, indėnų kultūrą atgaivinti sunku: dauguma nė savo kalbų nebemoka, tarp indėnų itin paplitęs alkoholizmas, nusikalstamumas. Kanadiečiai to gėdijasi ir kuria vis naujas ir naujas pagalbos indėnams programas – nuo autonomijų iki teisės be eilės stoti į universitetus, nuo tradicinės banginių medžioklės mokymų nusikalsti linkusiam jaunimui iki demonstratyvių atgailavimų už indėnų kultūros niekinimo šimtmečius net per eilines ekskursijas į gamtą – bet sugrąžinti „kas buvo“ tiesiog nebeįmanoma. Juoba, kad visi imigrantų milijonai tik dar labiau „skandina“ indėnus užmarštyje: šiandien Toronte ar Monrealyje išvydus indėną pirmoji mintis dažnam jau būna, kad tai tikriausiai imigrantas iš Azijos ar Lotynų Amerikos, nes pastarųjų tiesiog daug daugiau…

Indėnai tradiciniais rūbais pasitinka svečius Calgary Stampede šventėje

Indėnai tradiciniais rūbais pasitinka svečius Calgary Stampede šventėje, kurioje vyksta ir pow-wow

Bet tie, kas siekia, rasti indėnų kultūrą tikrai gali: vasaromis po visą Kanadą gausu indėnų švenčių, vadinamų pow-wow, kur suvažiuoja įvairios indėnų tautos, įžengusios su „grand entry“ ir vilkėdamos tautiniais drabužiais kartu dainuoja savo dainas, šoka šokius. Vakarų Kanadoje daug kur išvysi totemus – milžiniškus medinius tradicinius tenykščių indėnų paminklinius stulpus, kurių drožiniai pasakoja jų tautų mitus.

Totemai Vankuveryje

Totemai Vankuveryje

Kaip atvykti į Kanadą?

Pagrindiniai Kanados vartai – Toronto oro uostas, į kurį skrydžių daugiausia ir jei dažniausiai pigiausi. Kartais galima rasti gerų pasiūlymų ir į Monrealį bei Vankuverį.

Tačiau neretai jeigu reikia į kokį kitą Kanados miestą nei Torontas vis tiek labiausiai apsimoka pirkti bilietus Vilnius-Torontas ir paskui atskirai Torontas-miestas X (patikrinkite visus variantus).

Barų rajonas Toronte

Barų rajonas Toronte

Taip pat ne kartą į Kanadą esu patekęs per JAV: skirdęs į Niujorką ir atvažiavęs iš ten, vieną kartą – autobusu, kitus – nuomotu automobiliu. Kadangi skrydžiai į Niujorką iš Europos dažniausiai pigesni nei į bet kurį Kanados miestą, taip gali išeiti net pigiau. Be to, dalis žmonių derina kelionę į Kanadą su kelione į gretimus JAV regionus (pvz. rytų JAV ir rytų Kanadą arba vakarų JAV ir vakarų Kanadą). Jeigu JAV lankyti visai neplanuoji ir laiko trūksta labiau nei pinigų, skristi į Niujorką ir važiuoti iš ten greičiausiai neapsimokės.

Montanos Ledyno nacionalinis parkas - vos už sienos nuo Kanados Votertono ežerų nacionalinio parko

Montanos Ledyno nacionalinis parkas – vos už sienos nuo Kanados Votertono ežerų nacionalinio parko (jie sudaro bendrą tarptautinį parką)

Dar vienas būdas atvykti į Kanados vakarus ar išvykti iš jų – kruizinis laivas. Vankuveryje prasideda ar baigiasi beveik visi kruizai po Aliaską (jie plaukia į vieną pusę). Taip esame kartą išvykę iš Kanados.

Nors į Kanadą vizos nereikia, daugeliui reikia specialaus internetu gaunamo mokamo leidimo (ETA).

Saulėlydis po laivo išplaukimo. Netrukus aplenksime kitą laivą

Saulėlydis po laivo išplaukimo iš Vankuverio

Kaip keliauti po Kanadą (automobiliu, lėktuvu)

Pasikartosiu: Kanada ne šiaip didelė, ji didesnė už mažiausius žemynus. Kaip rodo Google Maps, nuvažiuoti iš Vankuverio Kanados vakaruose iki Sent Džono rytuose užtruktų 78 valandas, tai – 7450 kilometrų. Tas pats, kaip nuo Vilniaus nuvažiuoti iki Senegalo arba iki Kinijos! O štai išvažiavęs iš Kanados sostinės Otavos į vakarus po 21 valandos ir 2000 nuvažiuotų kilometrų… vis dar būsi toje pat Ontarijo provincijoje.

Sutiktas eilinis miškovežis

Sutiktas eilinis miškovežis Translabradoro kelyje

Bet didžioji dalis Kanados tuščia ir vienoda. 1000, 2000 km tiesiog tęsiasi panašios prerijos ar panašūs miškai. Esam važiavę automobiliu per Kanadą daug tūkstančių kilometrų: nuobodoka, nes net gamtovaizdžiai keičiasi taip iš lėto… Tiesa autokelionių (ar dažniau motokelionių ar kelionių kemperiais) gurmanams tokios „ekspedicijos“ savaime – Patirtis iš didžiosios P. Vienas ilgas nesibaigiantis kelias be jokių posūkių per negyvenamas žemes, kur kitur tokių rasi tiek daug?.. Pavyzdžiui, Translabradoro keliu nuvažiavom ~2000 km, didžiausia gyvenvietė pakeliui buvo 9000 gyv., iš viso palei kelią tegyvena keliasdešimt tūkstančių žmonių, jokių ilgesnių posūkių į šalis: tai vienintelis kelias plotuose sulig keliomis Vokietijomis. Tas kelias – dviejų juostų, o vietomis išvis – asfaltas užleidžia vietą žvyrui (kokybiškam). Tokių 2000 km ir pan. ilgio vienišų kelių Kanadoje – daug, važiuoti ten reikia mokėti: neužmigti, turėti maisto ir gėrimų “rezervą” (parduotuvės – retos), “strategiškai” pilti degalus (tolimose degalinėse brangūs, bet kitur gali ir nedirbti).

Važiuojame link Labradoro

Važiuojame link Labradoro

Užtat „pagrindinė Kanados gatvė“, jungianti didžiausius miestus, Ramųjį Vandenyną su Atlanto Vandenynu – Transkanados magistralė (Trans-Canada Highway) – yra kur kas geresnė.

Bet jeigu nesate vienas „road trip“ gerbėjų ar neturite laiko, geriausia ilgus atstumus per Kanadą įveikti lėktuvu. Skrydžiai šiek tiek brangesni nei Europoje, o ypač brangūs skrydžiai į atokius Kanados užkampius. Bet alternatyvų praktiškai nėra: Kanada neturi greitųjų traukinių, o kelionė traukiniu per Kanadą yra labiau patirtis už kurią (gražius vaizdus ir kt.) dar primokama papildomai – o ne tiesiog būdas nuvykti iš taško A į tašką B.

Bizonas Elk Island parke

Bizonas kelyje

Geriausi kelionių maršrutai Kanadoje

Yra ir gerų žinių: tai kad Kanados įdomiausios vietos „koncentruotos“ vos keliuose regionuose, reiškia, kad netgi įmanoma per dviejų-trijų savaičių kelionę pamatyti viską, kas Kanadoje įdomiausia. Geriausias (ar net vienintelis) būdas tam – kelionė su keliais perskridimais lėktuvu kiekviename mieste, kuriame nusileidi, išsinuomojant automobilį (su autonuoma Kanadoje tikrai paprasta). Nes be automobilio po Kanadą keliauti sudėtinga, viešasis transportas čia tikrai silpnas (išskyrus didžiausių miestų viduje), į kai kurias svarbias turistines vietas nėra jokio viešojo transporto išvis.

Atstumai iki artimiausios degalų kolonėlės Translabradoro kely

Atstumai iki artimiausios degalų kolonėlės Translabradoro kely

Logiškiausios vietos nusileidimams dviejų-trijų savaičių kelionėje:
1.Torontas, iš kurio aplankomi ir Niagaros kriokliai (128 km į vieną pusę).
2.Monrealis, iš kurio aplankomas ir Kvebeko miestas (255 km) bei galbūt Otava (200 km).

Kvebeko miesto Chateau Fronternac viešbutis

Kvebeko miesto Chateau Fronternac viešbutis

3.Kalgaris, iš kurio automobiliu aplankomi ir Banfo bei Džasperio nacionaliniai parkai (Kalgaris-Banfas – 130 km).
4.Vankuveris, iš kurio aplankoma Vankuverio sala ir aplinkiniai kalnai.
5.Galbūt kuris nors miestas šiaurėje: „baltųjų lokių sostinė“ Čerčilis ar Doson Sitis [Dawson City], kur vyko garsioji Klondaiko aukso karštinė. Bet susitaikykite, kad kelionės kaina tada išaugs ženkliai.

Meška pro automobilio langą Banfe

Meška pro automobilio langą Banfe

Jei norėtumėte ne tik skristi, bet ir kažkurį didesnį atstumą pervažiuoti, logiškiausi variantai:
1.Torontas-Monrealis pro Otavą – ~650 km.
2.Kalgaris-Vankuveris pro Banfo nacionalinį parką – ~1000 km (be išsukimų).

Pamačius atstumus gali norėtis automobilį nuomotis viename mieste ir grąžinti kitame – deja, dažniausiai perkant tokią paslaugą autonuomos kaina išauga labai smarkiai. Geriau visuomet susidarau “maršrutą ratu”: jei nepavyksta vien per Kanadą, į vieną pusę važiuoju per JAV.

Ant Atabaskos ledyno

Ant Atabaskos ledyno Banfo nacionaliniame parke

Kur apsistoti ir pavalgyti Kanadoje (ir kiek tai kainuos)?

Viešbučių ir restoranų situacija Kanadoje labai primena JAV.

Daugelis viešbučių – arba motelių tipo, kur yra tiesioginiai įėjimai iš lauko į kiekvieną kambarį (kiemo ar lauko laiptinės), arba pagal kartotinius projektus pastatytos „dėžutės“. Numeriai – labai standartiniai: kaina priklauso nuo lovų kiekio (viena ar dvi) ir pločio (double, queen ar king), o kitais atžvilgiais skirtingose Kanados pusėse bus vienoda patirtis. Dažnai tokius viešbučius laiko imigrantai (indai, kinai) – nes tai yra būdas jiems greitai gauti leidimą gyventi Kanadoje (pakanka įdėti pinigus, o verslo idėją ima standartinę). Bendrai paėmus, kainos – tikrai nemažos; o ypač aukštos trumpo vasaros sezono metu prie pagrindinių turistinių vietų, kaip Banfo ar Džasperio parkai.

Tipinis Kanados motelis

Tipinis Kanados motelis

Istoriniai viešbučiai Kanadoje daug kur uždaryti, nugriauti. Išimtis – vadinamieji geležinkelių viešbučiai, tapę tikru Kanados simboliu. Juos XIX-XX a. sandūroje statė Kanados geležinkelių kompanijos „nuo nulio kurdamos“ turizmo tradiciją: kad brangius traukinių bilietus nusipirkę Kanados turtuoliai turėtų kur apsistoti. Dabar tie viešbučiai – ištisų miestų ar nacionalinių parkų simboliai, nors kainos ten gali siekti ir tūkstančius eurų už naktį.

Banff Springs viešbutis

Banff Springs “geležinkelių viešbutis”, davęs pradžią visam Banfo nacionaliniam parkui

Viena Kanados viešbučių keistenybė – Kanadoje nelabai paplitęs Booking.com ir kitos internetinės rezervacijos sistemos. Daugybės viešbučių nėra jokioje sistemoje: reikia užsakinėti atvykus ar telefonu. Geriausias būdas pažiūrėti kur kokie viešbučiai – Google Maps (čia rodau, kaip tą daryti). Esu buvęs ištisuose Kanados miestuose kur, tarkime, veikia 5 ar 7 viešbučiai ir nė vienas nėra internetinėse sistemose… Jei norisi sistemų, reikia „bazuotis“ didesniuose miestuose. Kartais dar gelbsti ir AirBnB.

Moose Jaw miestas Saskačevane

Moose Jaw miestas Saskačevane

Kaip ir JAV, didelė dalis Kanados restoranų priklauso įvairiems greito maisto tinklams – mėsainių, sumuštinių, picų ir kt. Daug tinklų – tokie patys kaip Amerikoje (nuo McDonald‘s ir Subway iki Quiznos ir DQ), tačiau yra ir keli grynai kanadietiški. Tinklas Tim Hortons yra tapęs savotišku Kanados simboliu ir anekdotų apie Kanadą dalimi. Kavos kokybė ten gal ir kelia abejonių, bet pigu ir – svarbiausia – jis yra kiekviename miestelyje.

Tim Hortons restoranas

Tim Hortons restoranas

Taip pat gausu „etninių restoranų“, kur tiek savininkai, tiek padavėjai, tiek ir daugelis klientų būna kokios nors imigrantų į Kanadą tautos.

Brangūs „fine dining“ restoranai būdingi didžiausių miestų centrams – Toronto, Monrealio, Vankuverio.

Nacionaliniu Kanados patiekalu vadinamas poutine, ypač būdingas Kvebeko provincijai, kur daug specialių poutine restoranų ir net kokiame „McDonald‘s“ galima gauti daug rūšių poutine. Tai – fri bulvytės su visokiais papildomais priedais užpiltos gravy padažu.

Poutine, nacionalinis Kvebeko patiekalas

Poutine

Šiaip Kanados virtuvė yra persipynusi su Amerikos, Britanijos, Prancūzijos virtuvėmis, ribas nubrėžti sunku, bet yra įvairios nekanadietiškų patiekalų versijos, būdingos Kanadai, pvz. „Works“ pica, kuri tiekiama dažnoje Kanados picerijoje bet mažai žinoma kitur.

Kanados saugumas ir narkotikai

Paprastai skyrių apie saugumą įdedu tik kelionių vadovuose po skurdžias pavojingas šalis – deja, Kanada irgi jo nusipelno…

Šiaip Kanada saugi šalis, bet turi vieną didžiulę problemą: narkomaniją. Dalis narkotikų čia legalizuota: pvz. „žolė“ kurią net reklamuoti galima. Tabako ar alkoholio reklamos uždraustos, o žaismingos marihuanos reklamos dabina ištisus miestus. Žolė žole – bet kad ir „sunkiuosius narkotikus“ Kanadoje žiūrima pro pirštus, valdžia net kuria zonas, kur galima juos daugmaž laisvai vartoti, viską tokiems narkomanams duoda nemokamai: tarsi gyventi apkvaitus būtų kokia neatimama žmogaus teisė.

Narkotikų reklamos

Narkotikų reklamos

To rezultatas – apdujusių „zombių“ minios, užėmusios ištisus miestų rajonus aplink tas „laisvų narkotikų zonas“. Jie ne šiaip sau gyvena ir vartoja gatvėse, miega ant suolelių ar šaligatvių „ištisom kolonijom“, aplink kurias – pridergta, prisisiota ir privemta. Daugybė jų agresyvūs, piktai rėkia ant visų praeivių iš eilės – „fuck you“, „you bitch“, „you asshole“ – ir jokia policija nieko nedaro. Vankuveryje vidury dienos vienas narkomanas mane užpuolė – rėkdamas pribėgo ir trenkė iš nugaros į galvą. Gal bandė atimti mobilųjį telefoną, kuriuo prieš tai fotografavau, bet spėjau patraukti – smūgis buvo nerangus. Ir kalbinti kanadiečiai paprastai guodžiasi bent tuo, kad narkotikų paveiktų žmonių judesiai esą nekoordinuoti, tad „nuo jų lengva pabėgti“. O Kalgaryje mūsų AirBnB buvo pakankamai arti narkomanų prieglaudos, kad po balkonu dažnai vaikščiotų tokie stūgaujantys apdujėliai, balkone tvyrotų žolės kvapas, o daugelis spynelių, iš vienos kurių reikėjo atsiimti AirBnB buto raktą, būtų sulaužytos.

Šioje vietoje prie manęs prisikabino

Šioje vietoje prie manęs prisikabino (kaip vėliau išsiaiškinau, šis ‘hotel Pennsylvania’ – ne viešbutis, o narkomanų centras, jo papėdėje – ištisa jų kolonija)

JAV irgi yra pavojingų zonų, bet JAV jos paprastai tokiuose rajonuose, kur turistui nėra ko kišti nosies: jokių lankytinų vietų, viešbučių. O Kanadoje „narkomanų prieglaudos“ ir jas supančios narkomanų kolonijos – miestų centruose. Kai mane užpuolė Vankuveryje tiesiog ėjau nuo miesto simboliu esančio „garinio laikrodžio“ iki žymaus kinų rajono… Tiesa, toliau nuo tų “laisvų narkotikų zonų” tokių žmonių mažiau, todėl dažnai turistai grįžę iš to paties miesto „atsiveža“ labai skirtingus įspūdžius priklausomai nuo to, kaip toli nuo narkomanų prieglaudos stovėjo jų viešbutis ar AirBnB.

Kanados istorija labai trumpai

Kad gerai suprastum šalį, į kurią keliauji, verta žinoti žiupsnelį jos istorijos – čia pasistengiau visą Kanados istoriją sutraukti į vieną pastraipą:

Ilgus amžius Kanadoje vyravo senieji jos gyventojai indėnai ir inuitai. Daugelis neturėjo nei miestų, nei kaimų: klajojo po prerijas su „nešiojamomis“ tipių stovyklomis paskui buivolų kaimenes, medžiodavo jas nuviliodami nuo žemyn į mirtį nuo aukštų uolų. Kitos tautos (gentys) medžiodavo ruonius ar banginius, žvejodavo. Jokie indėnai neišrado rašto, rato, nepastatė didingų pastatų. Tad Ameriką atradusių ispanų Kanada nedomino: jie verčiau užgrobinėjo turtingas indėnų civilizacijas toliau į pietus (majus, actekus, inkus).

Uola, nuo kurios indėnai nuviliodavo buivolus

Uola, nuo kurios indėnai nuviliodavo buivolus (Head-Smashed-In Buffalo Jump)

Tačiau XVI a. Pietų ir Centrinė Amerikos jau buvo išsidalintos. Tuo metu iškilusioms dviems naujoms galingoms imperijoms – Anglijai ir Prancūzijai – teko ieškotis kolonijų kitur ir jų akys krypo į Kanadą. Priešingai Meksikai, aukso čia nebuvo: bet žvėrelių kailius ar banginių taukus juk irgi galėjai brangiai parduoti Europoje. Gimė ištisa prekybos sistema, kur baltaodžiai ar metisai pirkliai voyageurs vandenynu, Didžiaisiais ežerais ir paskui upėmis vis mažesnėmis kanojomis priplaukdavo giliausių Kanados kampelių indėnus, supirkdavo kailius, veždavo per savo fortus į Europą.

Voyageur'as Fort William gyvajame muziejuje

Voyageur’as Fort William gyvajame muziejuje, ‘kailių sandėlyje’

Iš pradžių geriau sekėsi prancūzams, o anglams liko tik prasčiausi Kanados pakraščiai. Bet 1710-1763 m. per seriją karų pamažu Anglija atkariavo visą Kanadą. Dalį prancūzų išvijo, bet Kvebeke gyvenusiems leido pasilikti.

Tiesa, išskyrus rytų Kanadą, tiek prancūzų, tiek anglų valdžia dar buvo tik teorinė: realybėje ten gyveno vien indėnai. XIX a. tai pamažu keitėsi: 1886 m. pastačius geležinkelį skersai Kanados tapo paprasta kolonizuoti vakarus. Kanados valdžia ten kvietė imigrantų mases iš Europos dalindama jiems nemokamas žemes. Taip pat kai JAV iškovojo nepriklausomybę nuo Britanijos, į Kanadą pasitraukė Britanijos lojalistai iš JAV. Iš pradžių JAV dar mėgino atkariauti („išvaduoti“) ir Kanadą, bet 1812 m. karą pralošė ir nusistovėjo galutinė nepriklausomų JAV ir britų valdomos Kanados siena. Visgi anglai pamažu suprato, kad kolonializmo saulė suka vakarop, po truputį 1867-1931 m. Kanadai suteikė vis daugiau nepriklausomybės – šiandien iš britų valdžios beliko tas faktas, kad Britanijos karalius oficialiai ir Kanados karalius (bet abiejose šalyse neturi jokios realios galios).

Prancūzų kariai Lujiburgo forto gyvajame muziejuje

Prancūzų kariai Luisburgo forto gyvajame muziejuje

Senieji gyventojai indėnai vis labiau stumti į Kanados paraštes. Jų žemės išdalintos baltaodžiams ūkininkams, jų buivolus baltaodžiai aristokratai šaudė ir „dėl smagumo“ tiesiog pro traukinių langus, begalinės jų kaimenės išnyko… Vienu metu iš indėnų „necivilizuotų šeimų“ net masiškai atiminėti vaikai, kad būtų auginami „civilizuotai“ (t.y. angliškai ar prancūziškai) mokyklose-internatuose. Tai dabar – vienas kontroversiškiausių Kanados istorijos epizodų.

Calgary Stampede metu atkuriami Laukiniai Kanados vakarai

Prie stilizuoto indėnų kaimo Calgary Stampede

XIX-XX a. sandūroje didžiausias Kanados skaudulys buvo konfliktas tarp ekonomikoje ir politikoje dominuojančios anglakalbių protestantų daugumos ir katalikų prancūzų mažumos. Konflikto kulminacija buvo vos sėkme nesibaigę referendumai dėl Kvebeko nepriklausomybės (1995 m. už nepriklausomybę balsavo 49% kvebekiečių ir tai „tiek mažai“ tik centrinei valdžiai suvežus aktyvistus balsuoti prieš). Praradę viltį turėti savo valstybę kvebekiečiai bent jau maksimaliai įtvirtino prancūzų kultūrą savo žemėse – kiek tik leidžia Kanados konstitucija.

Tačiau XX a. antroje pusėje Kanada iš „dvikultūrės“ šalies sparčiai transformavosi į „daugiakultūrę“. Nuo 1967 m. pagal „taškų sistemą“ ėmė vilioti gabius imigrantus – daugiausia tokių buvo Azijoje (Pietų Korėjoje ir Japonijoje, paskui Kinijoje, Indijoje). Paskui atlaisvino ir tą taškų sistemą, kviečia visus: užplūdo arabai, afrikiečiai. Kartu Kanada visose srityse persisėmė vadinamuoju leftizmu. Vaivorykščių net per Kanados nacionalinę dieną mačiau plazdant daugiau, nei Kanados vėliavų (“vaivorykštė – kaip antra Kanados vėliava” – pasakojo kanadiečiai). Masiškai legalizuoti ar dekriminalizuoti narkotikai. Politkorekcija, cancel culture, ekologija – sudaryk pasaulio šalių sąrašą pagal bet kokį woke terminą ir garantuotai Kanada pateks į pirmąjį dešimtuką.

Abi vėliavos; LGBT vėliava išplėsta papildomom spalvom papildomoms mažumoms

Abi vėliavos; 2SLGBTQQIA+ (tai labiau “įtraukus” terminas, pakeitęs LGBT) vėliava išplėsta papildomom spalvom papildomoms mažumoms

Ar verta keliauti į Kanadą?

Kiek verta keliauti į Kanadą, priklauso nuo to, koks tu keliautojas.

Gamtos mylėtojai Kanada negalės atsidžiaugti. Banfo nacionalinis parkas, Niagaros kriokliai, kiti pasaulio gamtos stebuklai, laukiniai žvėrys… Kanada patiks ir ilgų kelionių keliais, menkai apgyvendintų žemių mylėtojams.

Turistai žavisi Pasagos kriokliu nuo promenados Kanadoje

Niagaros kriokliai

Tačiau kitoms “keliautojų kategorijoms” Kanadoje greičiausiai kažko truks. Poilsiautojai čia neras kurortų; miestų ir senamiesčių mylėtojai šį bei tą ras (Monrealį, Kvebeką) – bet tikrai ne tiek, kiek tikėtumeis iš tokio dydžio šalies. Mėgstantys keliauti taupiai susidurs su didelėmis kainomis, keliaujantieji viešuoju transportu neturės tam daug galimybių.

O pagrindinis “reikalas”, kad beveik viskas, kas yra Kanadoje, yra ir JAV – Uolėtieji kalnai, Niagaros kriokliai (na, juos verta pažiūrėti iš abiejų pusių), prerijos, o ir laukinė šiaurė (JAV tai Aliaska). Bet to, JAV yra ir daug to, ko Kanadoje nėra (karšti pietūs, kurortai, Didysis Kanjonas, Holivudas…). Ir dar nuskristi į JAV pigiau. Taigi, daugeliui keliautojų Kanada būna “antra ar trečia stotelė” Šiaurės Amerikoje, jie ten nuvyksta tik jau gerai ištyrinėję JAV nacionalinius parkus.

Kalnų upė Banfo nacionaliniame parke

Kalnų upė Banfo nacionaliniame parke

Tačiau kai į Kanadą galiausiai nuvažiuoja, jei pasirenka tinkamas vietas – jos pribloškia.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Niufaundlendas – didinga Kanados pabaiga

Niufaundlendas – didinga Kanados pabaiga

| 0 komentarų

Niufaundlende mačiau daugiau banginių, nei kur nors kitur gyvenime! Jie plaukiojo būriais po penkis ar septynis tarp ledkalnių. Būtent prie Niufaundlendo ledkalnis paskandino „Titaniką“…

Pavadinti Niufaundlendą sala sunkiai apsiverčia liežuvis! Nuo vieno miesto iki kito čia važiuodavome ir 1000 km, kol vienoje salos pusėje – kaulus veriantis žieminis vėjas ir tirštas it sriuba rūkas, kitoje – šilta saulė ir palei didžiulius ežerus tiršta nuo uodų…

Ir nors Niufaundlendas – artimiausia Europai Kanados provincija, čia užsuka tikrai mažai turistų ir net daugelis kanadiečių šiame „užkampyje“ nėra buvę! Galėjo būti kitaip: juk Niufaundlendas – vienintelė Amerikos žemė, kur yra Vikingų gyvenviečių, juk Niufaundlendas buvo nepriklausoma valstybė iki… pats referendumu atsisakė laisvės.

Kokias grožybes ir paslaptis slepia Niufaundlendo kalnai, miškai, nacionaliniai parkai?

Aisbergai prie Niufaundlendo

Aisbergai prie Niufaundlendo

Niufaundlende gamta laimi prieš žmoniją

Keliaudamas po Niufaundlendą visada jautiesi tik svečias gamtos pasaulyje.

Šios salos net negali apvažiuoti ratu: yra tik vienas kelias iš rytų į vakarus, nuo kurio atsišakoja pavieniai plentai. Kiekvienas jų turi savo pavadinimą ir savo herbą: šitokie reti jie! Vikingų kelias (Viking Trail), Paveldo kelias (Heritage Run), Atradimo kelias (Discovery Trail)…

O abipus kelių – gamtos karalija, kalnai, ežerai, ežerų salos, miškai. Štai Gros Morno nacionaliniame parke, kur už aukščiausius Amerikos dangoraižius aukštesnės uolos (iki 806 m) supa 165 metrų gylio ežerus, tokius kaip Western Brook, briedžių tankumas – du į kvadratinį kilometrą! Išties, sutikome jų ne vieną ir ne du…

Briedis kerta kelią priešais

Briedis kerta kelią priešais

Niufaundlendo kelionių vadovai mėgsta girtis, kad jei Gros Mornas būtų kur arčiau Kanados didmiesčių, būtų toks garsus kaip Banfas, Džasperis ar Jeloustounas. Gal kiek ir perdeda – bet kelionė į Gros Morną yra visai kito tipo žvėris: čia dar reikia pasistengti, padirbėti su organizavimu, eiti mažiau pramintais takais.

Plaukiant laivu per Western Brook ežerą

Plaukiant laivu per Western Brook ežerą

Tiesa kelias per Gros Morną nepavadintas nei Briedžių plentu, nei Kalnų ar Aisbergų plentu, nors visi šie pavadinimai puikiai tiktų. Tai – Vikingų kelias. Remiantis islandų sagomis jau nuo seno tikėta, kad senovės normanai atrado Ameriką dar anksčiau, nei Kristupas Kolumbas – gal ~1000 m. po Kr. – bet jokių įrodymų nebuvo.

Iki 1960 m., kai atokiame Niufaundlendo pusiasalyje archeologai rado metalinių įrankių, kurių indėnai neturėjo, naudojimo įrodymų statant pastatus.

L'Anse Aux Meadows. Niufaundlendo vasara.

L’Anse Aux Meadows. Niufaundlendo vasara.

Vikingų laikais L’Anse Aux Meadows tebuvo žiemojimo stovykla – prieš išplukdant surinktą medieną į miškų stokojančią savo „bazę“ Grenlandiją. Ir iš menkų pastatėlių žole apaugusiais stogais beliko vos regimi kauburėliai žemėje. Tačiau istorinė svarba – didinga! Čia pirmą kartą susitiko Europa ir Amerika. Ir nors žinoma, kad normanai buvo nuplaukę dar toliau į pietus (nes L’Anse Aux Meadows rasta pilkųjų riešutmedžių, kurie auga tik dar piečiau, liekanų), bet kol kas L’Anse Aux Meadows – vienintelė atrasta Amerikoje Vikingų kolonija. Tad vietiniai tai išnaudojo su kaupu: vikingų dievų garbei čia vadinami net reti viešbučiai ir restoranai, pastatyti net du gyvieji muziejai, kur atstatytuose Vikingų namuose normanais persirengę aktoriai pasakoja apie to meto gyvenimo būdą, tradicijas – ir tai vaizdžiai parodo. Tokiu būdu vieta, kuri šiaip jau žavėtų nebent archeologijos superfanatus, virto vienu įdomiausių Niufaundlendo “taškų” net ir šeimoms su mažais vaikais.

L'Anse Aux Meadows atstatyto vikingų namo viduje

L’Anse Aux Meadows atstatyto vikingų namo viduje

Rūke paskendę Niufaundlendo miesteliai

Niufaundlende miesteliai reti. Kartais dešimtis kilometrų gali nebūti degalinės, kavinės, parduotuvės – o jei yra, neaišku kada dirba.

Ne ką lengviau su nakvyne: tik labai maža dalis nakvynės vietų yra įvairiose internetinėse rezervacijos sistemose. Kitur kaip po senovei – turi rašyti el. laišką senamadiškame oficialiame tinklapyje rastu adresu, skambinti telefonu ar tiesiog “pasibelsti į duris”. Aišku, nepernelyg vėlai (net vienas prekybos centras pakeliui dirbo iki 5 val. vakaro)… Rizikinga: vieną viešbutį nuo artimiausio kito gali skirti dešimtys kilometrų.

Tačiau tai Niufaundlendo dvasios dalis: kelionė čia dar nėra paprastai įsigyjama pramoga, keliautojai čia retenybė net trumpo birželio-rugpjūčio sezono metu. Ypač keliautojai iš taip toli, kaip Lietuva… O anapus to sezono Niufaundlende užsidaro net garsiausios lankytinos vietos – kaip L’Anse Aux Meadows. Tiesiog nėra turistų, kam veikti? Nors Niufaundlendas žemėlapyje atrodo ne taip ir toli šiaurėje – panašiai, kaip Londonas ir netgi piečiau už Lietuvą – klimatas čia šaltas dėl šaltosios Labradoro srovės. O dar nuolatiniai rūkai, lietūs (daugiau nei pusę dienų lyja)… Todėl ši žemė taip retai gyvenama. Todėl tai vienintelė Kanados provincija, kur gyventojų skaičius mažėja – jaunimas išvažiuoja, o imigrantai nenori užsilikti. Kai kurie Niufaundlendo miesteliai tokie atokūs, kad Kanados valdžia netgi moka pinigus, kad tik žmonės iš ten išsikeltų, tuos miestelius apleistų, nereikėtų valdiškais pinigais ten palaikyti infrastruktūros…

Apleistas namas Niufaundlende

Apleistas namas Niufaundlende

Bet jei nesi iš tų, kuriems „jei nėr saulės – viskas blogai“ (aš nesu!) gali pajusti jaukų grožį spalvinguose nameliuose, palei fjordus sustatytuose mediniuose suoluose ir laužavietėse, krantus nusėjusiuose švyturiuose, kurių viršūnėse automatizavus žibintus švyturininkų dinastijas pakeitė romantiškų vaizdų ieškantys turistai.

Ar tokiuose „vidury niekur“ miesteliuose kaip Ganderis, kuriame 2001 m. rugsėjo vienuoliktąją po teroro aktų uždarius JAV oro erdvę staiga priversti ilgam tūpti 38 lėktuvai iš anapus Atlanto (apie „provincialių“ miestelėnų ir pasaulio piliečių susidūrimą net sukurtas miuziklas „Come from Away“).

Tokios viešos kėdės gražiausiuose kampeliuose - Kanados gamtos vietų tradicija

Tokios viešos kėdės gražiausiuose kampeliuose – Kanados gamtos vietų tradicija

Sent Džonsas – maža, bet svarbi Niufaundlendo sostinė

Visame Niufaundlende tėra vienas tikresnis miestas – maždaug Klaipėdos dydžio Sent Džonsas, provincijos sostinė. Ten jau – ir šiokie tokie prekybos centrai, ir tranki Water St barų gatvė, ir „regimosiom mažumom“ (visible minorities) Kanadoje politkorektiškai vadinami imigrantai, ir net kažkokie automobilių kamščiai, bent jau vasarą, kai dėl palankaus klimato puolama remontuoti gatves ir kelius.

Sent Džonso centre

Sent Džonso centre

Ir Sent Džonsas dalyvavo pasaulio istorijoje! 1901 m. išradėjas Markonis ant Signalo kalvos pirmą kartą priėmė tarpžemyninį radijo signalą iš Europos (mokslininkai iki tol manė, kad tai neįmanoma). Būtent iš Sent Džonso 1911 m. plaukė laivai gelbėti „Titaniko“, kurį pražudė eilinis Niufaundlendo apylinkių aisbergas, būtent iš čia prasidėjo pragaištinga „Titano“ povandeninė ekspedicija, 2023 m. plaukusi panerti prie nuskendusio „Titaniko“. Pro Sent Džonsą plaukė parama Europai Antrojo pasaulinio karo metais, o jo giliose pakrantėse siautėjo Hitlerio povandeniniai laivai.

Ant Signalo kalvos Sent Džonse

Ant Signalo kalvos Sent Džonse

Tačiau net ir Sent Džono apylinkėse žmoniją užgožia gamta. Štai vos pažvelgiau į vandenyną nuo Cape Spear forto – ir išvydau kokius šešis ar septynis banginius zujančius aplink, purškiančius vandens čiurkšles, panirimo metu „atsisveikinimui“ pamojančius pelekais… Niekur kitur pasauly nemačiau jų tiek daug, kitur ir vieną banginį pamatyti iš kokio „banginių stebėjimo laivo“ jau yra „dienos viršūnė“, o čia šeši ar septyni prie pat kranto, nemokamai!

Banginiai žiūrint nuo Cape Spear

Banginiai žiūrint nuo Cape Spear

Beje, ar žinojote, kad nuo Sent Džonso yra arčiau Vilnius, nei vakarų Kanados didmiestis Vankuveris? Štai toks Kanados dydis!

Gabalėlis Prancūzijos ir nepriklausomybės atsisakęs Niufaundlendas

Ilgus šimtmečius dėl Niufaundlendo tarsi virvių traukimo varžybose kovojo dvi didžiosios imperijos: Britanija ir Prancūzija. Laimėjo britai. Bet prancūzams jie paliko porą salelių prie Niufaundlendo krantų – Sen Pjerą ir Mikeloną. Tai iki pat šiol – atskira šalis, Prancūzijos valda (faktiškai kolonija), kur ~6000 prancūzų palikuonių, nors gyvena šitaip toli nuo Paryžiaus, atsiskaitinėja eurais, važinėja su prancūziškais numeriais ir kalba beveik vien prancūziškai (tik turizmo informacijoje susišnekėjau angliškai…). Didžiuojasi istorija, kad kai Amerikoje buvo uždraustas alkoholis, Sen Pjeras ir Mikelonas buvo svarbi kontrabandininkų bazė.

Plaukiant į Sent Pjero salą

Plaukiant į Sent Pjero salą

Į Sen Pjerą ir Mikeloną nuvykau pusdieniui keltu iš Niufaundlendo – tiesa, nors žemėlapyje atrodo, kad tas keltas „plaukia beveik iš Sent Džonso“, realybėje iki prieplaukos teko važiuoti 363 km. Įdomiausia ten pats faktas, kad tokia vieta apskritai yra: „Prancūzija prie pat tavo namų“ – kanadiečiams turistams reklamuojasi Sen Pjeras ir Mikelonas. Bet kai ir Niufaundlendas daugeliui kanadiečių labai toli, mažai kas ten užsuka…

Švyturys Sent Pjere. Ši sala trečdalį metų skendi rūke.

Švyturys Sent Pjere. Ši sala kone trečdalį metų skendi rūke.

Ir pats Niufaundlendas buvo atskira valstybe. Visų pirma – atskira britų kolonija, nuo 1926 m. gavo pilną nepriklausomybę kaip dominija. Kaip pasakojo viena niufaundlendietė, „Jei mano seneliui ar proseneliui būtų kas pasakęs, kad jie kanadiečiai, galvotų – nesąmonė“. Na, kaip ir lietuviai – ne latviai: Kanada tiesiog buvo kita valstybė.

Nepriklausomybės Niufaundlendas atsisakė pats – 1948 m. referendume, kai ekonominės krizės sąlygomis 52% balsavo už prisijungimą prie Kanados. Jei ne tas referendumas, viskas būtų kitaip: gal Niufaundlendas primintų kokią Islandiją, kuri irgi prasigyveno iš žvejybos, klimatas – panašus, gyventojų tankumas – žemas.

Žygyje Gros Morno nacionaliniame parke

Žygyje Gros Morno nacionaliniame parke

Gal nepriklausomos valstybės statusas būtų pritraukęs į Niufaundlendą turistus, investitorius, leidęs kurti „mokesčių rojų“ – gyventojai neišsilakstytų. Ir pasaulio žemėlapis atrodytų kitaip.

Dabar iš Niufaundlendo savasties likęs unikalus dialektas, kuriuo kiti kanadiečiai skundžiasi, kad „neįmanoma suprasti“. Ir naujos tradicijos – kaip kitchen party virtuvės vakarėliai (su žuvim ir muzika), “įšventinimo į niufaundlendiečius ceremonija”, kuriai “pasirašęs” turistas turi bučiuoti šaldytą menkę.

Kitchen Party reklama

Kitchen Party reklama Sent Džonse. Tiesa, daug tikrųjų virtuvės vakarėlių vyksta pas žmones namuose.

Labradoras – dar atšiauresnė Niufaundlendo “dalis” žemyne

Niufaundlendo provincija 2001 m. oficialiai pervadinta – dabar ji vadinasi Niufaundlendas ir Labradoras. Bet Labradoras ir seniau priklausė Niufaundlendui… Tai, kad ši milžiniška Amerikos pakrantė nebuvo nė minima pavadinime, puikiai atskleidžia kokia tai dyka, bergždžia žemė!

Palyginus su Labradoru, Niufaundlendas – tikras žmonių avilys! Nes Labradoro dydis – kaip puspenktos Lietuvos, o gyventojų ten – vos 27 000! Per visą Labradorą driekiasi vos vienas Translabradoro kelias – ir tas pats baigtas statyti tik 2022 m.

Translabradoro kelyje - ką tik užsipylėme benzino, nes 400 km nebus degalinių!

Translabradoro kelyje – ką tik užsipylėme benzino, nes 392 km nebus degalinių!

Daugelis keliautojų į Labradorą trumpam užsuka iš Niufaundlendo – persikelia per banguotą Belle Isle sąsiaurį (1,5 val.) į Labradoro pietinį galą, kuriame – Red Bay nacionalinis parkas, kur dar prieš 400+ metų baskai medžiodavo banginius. Ta Europos tautelė buvo įsukusi didžiausią pasaulyje banginių medžioklės mašiną, praleidę Labradore bent jau visą vasarą, pargabendavo į Europą 150 statinių brangių banginio taukų (kurį naudodavo apšvietimui, muilui ir kt.) bei banginių ūsus, iš kurių Europos kilmingiesiems kliūdavo karietų spyruoklės ar korsetų laikymo sistemos, be kurių neįsivaizduosi ano meto Europos didikės portreto…

Čalupa, kokiomis baskai supdavo ir medžiodavo banginius

Čalupa, kokiomis baskai supdavo ir medžiodavo banginius (Red Bay muziejus)

Atokiuose Labradoro „pabaigos“ miesteliuose iš vietinių prisiklausėme keisčiausių istorijų: štai tais metais į regioną ant aisbergų kokią gegužę atplaukė 75 baltieji lokiai. Žmonės juos fotografavo savo kiemuose, negrįstose kaimų gatvėse. Laimė, lokiai pariję ruonių buvo, žmonių nepuolė: o būna kitaip, štai 2013 m. mėgino suėsti vieną turistą, visą veidą sutraiškė…

Kai atvykome į tą Port Hope Simpson miestelį, visi lokiai jau buvo išėję į Labradoro šiaurę, į Torngato kalnus, kur nėra jų kelių – ten jų namai. Kasmet lokiai aisbergais atplaukia, bet paprastai tik kokie penkiolika per metus…

Laivai ir aisbergas Belle Isle sąsiauryje

Laivai ir aisbergas Belle Isle sąsiauryje

Mes keltu per Belle Isle sąsiaurį irgi kėlėmės. Ir tiesiog nuo jo denio kokius septynis banginius mačiau, ir keliolika aisbergų net birželį (jau be lokių) – stebuklingi vaizdai.

Bet keltu kėlėmės tik į vieną pusę, nes į Niufaundlendą… atvažiavome automobiliu, garsiuoju naujuoju vienišuoju Translabradoro keliu. Atstumas nuo paskutinio didesnio miesto Kvebeko iki Blank Sablono, iš kur keltas kelia į Niufaundlendą – 2108 km ir, pasak GPS, tai 27 val. gryno važiavimo. Toliau nei Vilnius-Paryžius!

Pikapai su vėliavėlėm Labradore

Pikapai su vėliavėlėm Labradore

Važiavome pustrečios dienos ir ko tik nematėme: asfaltu ir žvyru per begalinius miškus, milžiniškus ežerų karolius. Stūmėmės pro tirštus dūmus, vėjų atpūstus iš tokių atokių miškų gaisrų, kad jų nė nebandyta gesinti.

Ir juoda meška kelią perbėgo, ir dygliakiaulė. Šimtai kilometrų tarp degalinių: viename kelio ruože net 410 km! Degalus reikia pilti „strategiškai“: kuo atokesnė degalinė, tuo jie brangesni (kone dvigubai!), be to, degalinės atsidaro vėlai, užsidaro anksti. Kai kas vežasi atsarginius kuro bakus – mes apsirūpinome tik maisto ir gėrimų dėžėmis didmeninėje parduotuvėje dar Kvebeke, nes parduotuvės ar (juoba) restoranai pakeliui nedaug lengviau randami, nei degalinės.

Dygliakiaulė eina per kelią

Dygliakiaulė eina per kelią

1100 km nuvažiavome vien per Labradorą – ir visame tame atstume tebuvo du miesteliai, didesni nei 1000 gyventojų.

Labrador Sitis (9000 gyv.) – geležies kasyklų darbininkų gyvenvietė, kurioje teradome vieną laisvą viešbučio kambarį, nes vasaromis visur kitur apsistoję kasyklų darbininkai. Visi važinėja pikapais su aukštai iškeltom vėliavėlėm. Kaip paaiškino vietiniai: „Pikapai – kad pravažiuotų ir žiemą; vėliavėlė – kad matytųsi, kad važiuoja automobilis net ir tada, kai aplinkui kelius storas sniego sluoksnis“. Čia prisiminiau paauglystėje matytas nuotraukas, kaip Labradore gerai pasnigus kelią nuo sniego valo… ekskavatoriumi. Žiemos ten ilgos ir šaltos: sausį vidutinė temperatūra -22 dieną, -28 naktį.

Labrador Sitis paskendęs tolimų miškų gaisrų dūmuose. Keista, kad ir po tiek važiavimo žmonės maistą perka iš automobilių, užuot išlipę!

Labrador Sitis paskendęs tolimų miškų gaisrų dūmuose. Keista, kad ir po tiek važiavimo žmonės maistą perka iš automobilių, užuot išlipę!

Happy Valley / Goose Bay „metropolis“ (po 530 km važiavimo dykais keliais nuo Labrador Sičio taip ir atrodo) – jau pakrantėje. Jis garsėja >Labradoro interpretacijos centro muziejumi, kur pasakojama apie ten gyvenančius indėnus montanjus (inu) bei inuitus (eskimus). Tas muziejus „Google“ sistemoje lankytojų įvertintas net 4.9 balų iš 5: taip beveik nebūna! Na, nevertas jis tiek, bet žmonės tikriausiai balsavo po „civilizacijos bado“ Translabradoro kelyje pagaliau vėl išvydę informacinius ekranus, patraukliai parašytus tekstus, nuotraukas… Tiek nuvažiavus net išsukimas nuo miestelio iki muziejaus (40 km į vieną pusę) atrodo toks trumpas, net nesvarstai neužsukti…

Translabradoro kelias – patirtis savaime, ten supranti kokia begalinė Kanada. Ypač žvilgtelėjęs į Kanados žemėlapį kai pamatai, kokkį mažą gabalėlį šalies tepravažiavai!

Pakelės parduotuvėlė laiko nuotraukų katalogą su aplinkinėm avarijom

Pakelės parduotuvėlė laiko nuotraukų katalogą su aplinkinėm avarijom. Dažna bėda – vairuotojai užmiega. Žiemą dar ir slidu.

Kaip patekti į Niufaundlendą? Ne taip lengva!

2000+ km vairavimą Translabradoro keliu, kaip mes, atrodo, renkasi tik didžiausi avantiūristai ar „road tripų“ mylėtojai, „ginkluoti“ kemperiais ar motociklais.

Bet alternatyvos nedaug trumpesnės, nors ir gerokai patogesnės. Bendras principas toks: kiek sutaupysi vairavimo, tiek laiko praleisi kelte – arba sumokėsi už lėktuvą gerokai daugiau, nei įsivaizduosi pagal atstumą.

Baikerių kelionė per Labradorą

Sutikti iš priekio per Labradorą važiuojantys baikeriai

1.Bene populiariausias būdas patekti į Niufaundlendą – 7 val. keltas iš Šiaurės Sidnėjaus [North Sydney] į Portobaską [Port-aux-Basques]. Aišku, vis tiek reiks ilgai vairuoti iki to kelto per žemyninę Kanadą ir nuo jo iki lankytinų vietų.

2.Taip pat yra ir 17 val. keltas Argentia-North Sydney, kuris plaukia vasaromis. Šitaip grįžome iš Niufaundlendo į „Kanados civilizaciją“. Kai kanadiečiai atplaukia į Niufaundlendą „trumpesniu“ keltų maršrutu, dažnai grįžta šiuo (arba atvirkščiai): taip nereikia važiuoti to paties kelio du kartus, nes žiedu Niufaundlendo neapvažiuosi.

Niufaundlendas garsėja ir keistais miestelių pavadinimais...

Niufaundlendas garsėja ir keistais miestelių pavadinimais…

3.Aišku, į Niufaundlendą galima ir atskristi iš Kanados didmiesčių – Toronto, Monrealio. Yra reisai tiek į sostinę Sent Džonsą, tiek į mažesnius oro uostus (pvz. Dirleikas [Deer Lake] yra arčiausiai Gros Morno nacionalinio parko bei vikingų kaimų). Tačiau šitie skrydžiai dažniausiai ne pagal atstumą brangūs: keliaujant keliese, neretai pigiau nuomotis automobilį ir mokėti už keltą, ypač atsižvelgiant į tai, kad pačiame Niufaundlende automobilio vis tiek reikės, o autonuoma sezono metu ten dažnai brangesnė, nei Monrealyje ar Toronte.

4.Kai Niufaundlendas yra taip arti Europos, kartais pasitaiko, kad atidaromi tiesioginiai skrydžiai į Sent Džonsą iš kokios Airijos ar Britanijos.

Labradoro pakrantė

Labradoro pakrantė

Ir, aišku, svarbu nepamiršti sukinėti laiko! Niekur kitur pasaulyje neteko to daryti taip dažnai. Įvažiuojam iš Kvebeko į Labradorą – laikrodis valanda į priekį. Privažiavus Labradoro pakrantės kaimus – dar pusvalandžiu(!) į priekį. Bet Blank Sablono miestelyje, iš kurio kelia keltas į Niufaundlendą – pusantros valandos atgal. Tačiau kelto grafikas sudarytas pagal Niufaundlendo laiką… O Niufaundlende vėl – pusantros valandos į priekį. Sent Pjere ir Mikelone – dar papildomu pusvalandžiu į priekį. Vėl Niufaundlende – pusvalandžiu atgal. Persikėlus keltu į Naująją Škotiją – dar pusvalandžiu atgal. Sunku nesusimaišyti, net mobilieji telefonai, kur šiaip jau laiką „persuka“ automatiškai, dažnai “pasimesdavo”.

Keliaujant į Sent Pjerą ir Mikeloną reiks pusvalandžiu sukti laiką...

Keliaujant į Sent Pjerą ir Mikeloną reiks pusvalandžiu sukti laiką…

Ar verta keliauti į Niufaundlendą?

Niufaundlendas žvelgiant iš Europos – Kanados veidas ir jo istorija persipynusi su Europa: Vikingai, britai, prancūzai, baskai, Titanikas, nacių laivynas.

O Niufaundlendo gamta didybe gali konkuruoti su šiaurės Europos, Norvegijos toliais.

Bet, manau, Niufaundlendas niekad netaps turistų Meka, kaip koks Banfas, Džasperis, ar Niagaros kriokliai. Nes ten didesni miestai – tad nuskristi visad bus paprasčiau ir pigiau, daugiau viešbučių ir kito. Nes ten klimatas šiltesnis. Nes ten – pasaulio stebuklai.

Oras vasarą (birželį)

Oras vasarą (birželį) – kaip reikiant permainingas!

Bet kam turistų „nuvaikščiotos“ vietos kelia atstūmimo reakciją, kas nori rasti didžiulių grožybių, kurios dar „nenugulusios“ kas antro „Instagramo“ – tam Niufaundlendas patiks gal net labiau, tas Niufaundlende ras tai, ko kitur nėra ar yra daug mažiau. Aisbergai ir banginių tuntai, vikingai Amerikoje, prancūzų kolonija palei Kanados krantus ir kitos mažai žinomos įdomybės!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Kvebekas ir Monrealis – Prancūziškoji Kanada

Kvebekas ir Monrealis – Prancūziškoji Kanada

| 0 komentarų

Kvebekas žemėlapiuose – tik viena Kanados provincijų… Bet nukeliavęs ten kas kartą pasijaučiu it pervažiavęs į kitą žemyną.

Nes Kvebekas – tarsi Prancūzija, perkelta iš ankštos Europos į begalinius Šiaurės Amerikos kalvotus miškus. Kur upės platesnės, ežerų daugiau nei bet kur mūsų žemyne, o atstumai skaičiuojami tūkstančiais kilometrų.

Bet ne, ką čia. Kvebekas dar prancūziškesnis už Prancūziją! „Švaresnė“ prancūzų kalba. Milžiniškos katedros. Viduramžių pilis menantys viešbučiai, muziejai, daugiabučiai. Ir Kvebeko plotas – sulig trim Prancūzijom!

Restoranai aukštutiniame Kvebeko miesto senamiestyje

Restoranai aukštutiniame Kvebeko miesto senamiestyje

Pirma pažintis su Kvebeku arba kultūrinis šokas Otavoje

Į Kvebeką pirmą kartą patekau Otavoje, Kanados sostinėje. XIX a. ji pastatyta „nuo nulio“ todėl, kad prancūziškasis Kvebekas ir likusioje Kanadoje lyderiaujanti Ontarijo provincija nesutarė, kur gi turėtų būti Kanados politinė širdis. Taigi, Otava iškilo ant abiejų provincijų sienos. Didingi valdžios rūmai stūkso Ontarijo pusėje, bet gražiausi vaizdai į juos atsiveria iš Gatino (Gatineau) priemiesčio anapus Otavos upės Kvebeke.

Kanados parlamentas Otavoje

Kanados parlamentas Otavoje žvelgiant iš Kvebeko pusės

Perėjus tiltą į viešbutį Gatino ištiko lengvas kultūrinis šokas. Rodos ta pati šalis, net tas pats miestas, o viskas – kitaip. Iškabos vien prancūziškos. Visi kalba prancūziškai ir dalis nė nemoka angliškai. Net imigrantai kitokie: prancūzakalbiai iš buvusių Prancūzijos valdų Karibuose ar Afrikoje.

O svarbiausia – net tai, kas pačioje Prancūzijoje – angliška, Kvebeke – prancūziška! Štai vietoje kelio ženklų „Stop“ prancūziškojoje Kanadoje yra „Arret“, o greito maisto restoranai „KFC“ (Kentucky Fried Chicken) čia yra PFK (Poulet Frit Kentucky). Tarsi kokioj alternatyvioj istorijoj, kur anglų kalba taip niekada ir neperėmė iš prancūzų kalbos pasaulio lyderės statuso!

PFK restoranas

PFK restoranas

Monrealis – amerikietiškas Paryžius

Bet tikroji „prancūziškos Kanados didybė“ laukia Monrealyje. Šis 5 mln. žmonių glaudžiantis metropolis – antras pagal dydį prancūzakalbis miestas pasaulyje po Paryžiaus. Tikras Amerikos Paryžius!

Paryžietiškai bohemiško naktinio gyvenimo kupinas senamiestis su didinga Dievo Motinos (Notre Dame) katedra…. Bet „amerikietiškas“ dangoraižių rajonas šalimais.

Nuotrauka ant Mont Royal kalno

Nuotrauka ant Mont Royal kalno

Prie „Karališkojo kalno“ iškilęs Šv. Juozapo oratorijos bažnyčios kupolas tarsi Paryžiaus Monmartro bažnyčios – tik gerokai didesnis…. Bet miestą išvagoję amerikietiški greitkeliai, vedantys į prekybos centrus ir motelius.

Šv. Juozapo oratorija

Šv. Juozapo oratorija

>Žano Drapo [Jean Drapeau] parkas kur vyko EXPO paroda: paryžiečiai per panašią pasistatė Eifelio bokštą, o monrealiečiai – Biosferos kupolą, nemenkesnį miesto simbolį… Bet Cote St. Luc / Hampstead žydų rajonas, kuriame nevyko holokaustas, tad žydų ten daugiau, nei bet kuriame žemyninės Europos mieste, o istorinių beigelinių skanėstai laikomi Monrealio kulinarijos šedevrais.

Biosfera Žano Drapo parke

Biosfera Žano Drapo parke

Visgi, daug ką Monrealyje sunku sudėti į lentynėles. Monrealio „daugiaaukščiai-pilys“ šitokie skirtingi ir nuo to, kas stovi Toronte, ir nuo Paryžiaus. „Cirque du Soleil“ namai: krantinės grand chapiteau iki šiol demonstruojami naujausi spektakliai, dar neišvykę į gastroles po pasaulį. Požeminis miestas – ištisa koridorių po visu Monrealio centru sistema, kuria šaltomis žiemomis monrealiečiai vaikšto neiškišdami nosies laukan.

Amerikos žemyno miestais dažnai tenka nusivilti – bet Monrealis kaskart maloniai nustebina!

Didingi Monrealio pastatai

Didingi Monrealio pastatai

Kvebeko miestas – gražiausias Kanadoje?

Kvebeko provincijos sostinė nėra Monrealis. Tai Vilniaus dydžio Kvebeko miestas, ne veltui pavadinamas „gražiausiu Kanados miestu“. Jis – ir vienas seniausių. Dviejose terasose – ant kalno ir pakalnėje – išsidėsčiusiame žaviame senamiestyje – ir seniausias Šiaurės Amerikos prekybinis rajonas, ir seniausia moterų mokykla, ir vienintelės miesto sienos į šiaurę nuo Meksikos.

Kvebeko žemutiniame senamiestyje

Kvebeko žemutiniame senamiestyje

Taip pat – nuostabūs vaizdai į Šv. Lauryno upę, kuri tokia gili ir plati, kad į Kvebeką atplaukia didieji vandenynų laivai iš Atlanto. Aišku, tik ne sausį-kovą – tuo metu viską sukausto ledai… Net galingas Montmorency krioklys Kvebeko miesto prieigose kartais užšąla…

Šv. Lauryno upė nuo Kvebeko miesto aukštutinės terasos

Šv. Lauryno upė nuo Kvebeko miesto aukštutinės terasos

Tačiau tikrai Kvebeko simbolis – Château Frontenac viešbutis – palyginus su jį supančiu senamiesčiu gerokai naujesnis. Statytas 1893 m., jis yra tikra viršūnė tos pilių-dangoraižių architektūros mados. Viešbutį pastatė Kanados geležinkeliai. Tam, kad turtingi kanadiečiai pirktų traukinių bilietus ir keliautų, Kvebeke galėdami patogiai nakvoti puošnioje didybėje. Mokių svečių viešbutis laukia ir šiandien – bet Kvebekas vilioja nebe vien turtuolius…

Prie Fronternac viešbučio - Kvebeko miesto simbolio

Prie Fronternac viešbučio – Kvebeko miesto simbolio

Kvebeko miestas – ir ta vieta, kur Prancūziškoji Kanada apskritai gimė! Miestą įkūrė prancūzai 1608 m. Iš čia jie užėmė didžiąją dalį Kanados, vadino Naująja Prancūzija siuntė savo coureurs des bois kailinių žvėrelių pirklius gilyn į Kanados taigas.

Bet tada atėjo 1756 m., Septynerių metų karas su Anglija. Abraomo lygumų mūšis prie Kvebeko, kurį laimėjo Anglija. Greitai ji perėmė visą Naująją Prancūziją.

Aukštutiniame Kvebeko miesto senamiestyje

Aukštutiniame Kvebeko miesto senamiestyje

Su didžiąja dalimi Kanados jiems buvo paprasta: tai buvo beveik negyvenamos žemės, pakako nusiųsti anglakalbius kolonistus ir iš prancūziškos istorijos ten beliko kai kurių miestų pavadinimai.

Tačiau Kvebekas ar Monrealis jau buvo pilni prancūzų kolonistų kurie atsisakyti savo kultūros nė neketino. Prieš anglų ekonominį ir politinį dominavimą kvebekiečiai statė savo tvirtą katalikišką tikėjimą. Juk čia niekad neatėjo didžioji Prancūzijos revoliucija (1789-1799 m.) ir sekuliarizmas.

Tačiau šiandien tai galėjau suprasti nebent iš didelių iš milžiniškų kaimų bažnyčių, tokių kaip Beaupre Šv. Onos 40 km nuo Kvebeko miesto, arba iš daugiau šventųjų vardais pavadintų miestų, kaimų, vandens telkinių ir kalnų, nei regėjau bet kur kitur pasaulyje.

Beaupre Šv. Onos bažnyčia

Beaupre Šv. Onos bažnyčia

Kvebeko vienuolynai šiandien tušti, kai kurios bažnyčios – apleistos, o didelė it visas miestelis kunigų seminarija padalinta muziejams ir universitetams.

Ir čia kalta „Tylioji revoliucija“…

Kvebeko kunigų seminarijos dalis

Kvebeko kunigų seminarijos dalis

Tylioji revoliucija: nuo religingumo iki nacionalizmo per 10 metų

Gerus 300 metų Didžiosios Britanijos, paskui – nepriklausomos Kanados sudėtyje Kvebekas tarsi gyveno įstrigęs laike. Dar kokiais 1960 m. iki 3% provincijos mergaičių stodavo į vienuolynus, o kunigų raginamos šeimos turėdavo ir po 10 ar 14 vaikų. Kvebeko premjeras Duplesis tai vadino „revanšu per lopšius“: kad ir kiek visokių anglikonų beprivažiuotų į likusią Kanadą, Kvebeko katalikai prigimdys dar daugiau vaikų… Švietimas, ligoninės buvo pavaldžios bažnyčiai. Ano meto padėtį gražiai iliustruoja skulptūros “du snobai” Monrealio centrinėje aikštėje: prancūzė su prancūzišku pudeliu rankose paniekinamai žiūri į banką, o anglas, nešinas anglišku mopsu – į Dievo Motinos katedrą. Nes ekonomika buvo anglų palikuonių bastionas, o religija – prancūzų…

Prancūzė, niekinamai žiūrinti į banką

Prancūzė, niekinamai žiūrinti į banką

Visa tai baigėsi taip staigiai ir keistai, kad dažnas vyresnis kvebekietis savo pasakojimą apie provinciją pradeda nuo to. Tai – Tylioji revoliucija, kurios metu Kvebekas per kokį dešimtmetį „nusikratė“ religingumo taip, kad iš religingiausios Kanados provincijos tapo mažiausiai religinga, didžiausias gimstamumas pavirto į mažiausią, o religiniai terminai kaip „Tabernakulis“ („Tabarnak“) Kvebeko prancūzų tarmėje tapo keiksmažodžiais. Viskas per 1960-1970 m. dešimtmetį!

Tipiniai Kvebeko suvenyrai su žodžiu "Tabarnak"

Tipiniai Kvebeko suvenyrai su keiksmažodžiu “Tabarnak”

Kodėl? Gal įtaką padarė ir kinas, televizija? „Užkonservuotus“ XVIII a. „teisingo prancūzo“ idealus (kaimas+šeima+bažnyčia) staiga pakeitė nauji, atėję per žydruosius ekranus iš XX a. Paryžiaus: laisvė, aistra, įvairovė, mokslas…

Kvebeko „esmių esme“ vietoj katalikybės tapo prancūzų kalba. Jei kam nepatinka kalbininkų „diktatas“ Lietuvoje, Kvebekas atrodytų lyg pragaras. Čia ne tik nustatyta, kad iškabos privalo būti prancūziškos, ne tik kuriami naujadarai pavadinti net tiems dalykams, kurie pačioje Prancūzijoje vadinami tarptautiniais žodžiais. „Prancūzų kalbos įstatymą“ jauti kiekvieną akimirką. Štai įkrovęs muziejaus anglišką puslapį privalėjau uždėti varnelę, kad „Esu vienas žmonių, turinčių teisę skaityti valdišką tinklapį neprancūziškai“: tarp tokių yra „Imigrantai pirmus 6 mėnesius po imigracijos“, „Žmonės, kurie turėjo teisę Kvebeke lankyti angliškas mokyklas“ (t.y. anglakalbės giminės, gyvenančios provincijoje dar nuo laikų prieš Tyliąją revoliuciją) ir pan. Net kai pasakai „Hello“, pardavėjai sveikinasi „Bonjour“ (ir tik paskui turi teisę kalbėti angliškai), „kalbos policija“ gali tikrinti net įmonių darbuotojų el. laiškus (ar nėra angliško žargono). Net Monrealio metro stotelės pranešinėjamos vien prancūziškai – kai kokiam Paryžiuje, Tokijuje, Šanchajuje sako ir angliškai.

Reikalavimas patvirtinti, kad turiu teisę tinklapį skaityti anglų kalba

Reikalavimas patvirtinti, kad turiu teisę tinklapį skaityti anglų kalba

Bet privalau pripažinti: rezultatai yra, prancūzų kalba Kvebeke išliko. O juk galėjo būti kaip Luizianoje: ji irgi buvo Naujosios Prancūzijos dalis, kurią užėmė anglakalbiai, dar 1960 m. ten 30% procentų žmonių kalbėjo prancūziškai, o dabar tik 3%, nes „Kam mokytis prancūziškai, kai visi, su kuriais gali susikalbėti prancūziškai, moka ir angliškai“. Arba kaip Airijoje, kur beveik niekas nebekalba airiškai…

Krioklys prie Kvebeko miesto

Monmorensi [Montmorency] krioklys prie Kvebeko miesto

Gal yra ko iš Kvebeko pasimokyti ir lietuviams: dėl imigracijos, Europos Sąjungos, globalizacijos anglų kalbos įtaka auga ir pas mus.

Išliko Kvebeke ir sava kultūra, virtuvė: „nacionalinį patiekalą“ Poutine (bulves su mėsos sultim [gravy] ir įvairiais garnyrais) pardavinėja ne tik vietos virtuvės restoranai, bet net „McDonald‘s“ tipo tinklai.

Poutine, nacionalinis Kvebeko patiekalas

Poutine, nacionalinis Kvebeko patiekalas

Monrealyje ir kalnuose šalia – ir lietuviški ežerai bei pastatai

Neįtikėtina, bet žaliuose Laurentijos kalnuose palei Monrealį yra ir lietuviškų vietovardžių bei paminklų! Tyvuliuoja Dainavos ežeras, o dar daugiau lietuvių žemes susipirko aplink Sylvere ežerą: viršum jo dar 1970 m. pastatytas Gedimino stulpų paminklas (iki jo ~1 val. žygis).

Dainavos ežero ženklas

Dainavos ežero ženklas

Visa tai sukūrė „senieji“ lietuviai imigrantai, ypač atvykusieji po Antrojo pasaulinio karo, į Kanadą pabėgę nuo sovietinio genocido. Jie išsikovojo ir Lietuvos gatvę [Rue Lithuania] Monrealyje, pastatė įspūdingą Aušros Vartų Marijos bažnyčią, kurioje meldžiamasi žiūrint į Vilniaus Trijų kryžių paminklo kopiją anapus altoriaus. Labai simboliška! Kartu prisimenamas ir Dievas, ir palikta Tėvynė. Beje, kai 1953-1955 m. statė tą bažnyčią, tikrąjį Trijų kryžių paminklą sovietai buvo nugriovę: lietuviai pabėgėliai Kanadoje susikūrė sau ne šiaip gabalėlį Lietuvos, o gabalėlį Lietuvos, kurios jau nebuvo. Monrealyje stovi ir kita – Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia. Tą parapiją įkūrė dar 1907 m. į Monrealį imigravę lietuviai, nors pastatas statytas vėliau. Plačiau apie Monrealio lietuviškas vietas, kurias tyrinėjau “Gabalėlių Lietuvos” enciklopedijai, rašau čia.

Monrealio Aušros Vartų lietuvių bažnyčioje

Monrealio Aušros Vartų lietuvių bažnyčioje

Bet šiaip Monrealio lietuvius „prašienavo“ Tylioji revoliucija. Kai jie imigravo „revoliucijos“ išvakarėse, jie buvo tarsi „savi“: juk katalikai! Netrukus staiga tapo „svetimais“, nes nekalbėjo prancūziškai. Daugelis jų (ar jų vaikų) tada išvyko į Kanados vakarus. O šiaip net prancūziškai mokantys imigrantai iš buvusių kolonijų man pasakojo, kad Kvebeke svetimšaliai jaučiasi mažiausiai laukiami, nors imigrantų ten ir daug.

Tiesa, didžiausias neprancūzakalbių kvebekiečių nuogąstavimas – kad Kvebekas skelbs nepriklausomybę nuo Kanados – neišsipildė. Referendumuose 1980 m. ir 1995 m. „už“ balsavo 40,4% ir 49,5% procentų žmonių. Nors kanadiečiai man pasakojo, kad esą į Kvebeką žmones specialiai gabeno iš kitų provincijų, kad balsuotų „prieš“…

Monrealyje žmonės nuo Šv. Juozapo oratorijos laiptų žiūri į miestą

Monrealyje žmonės nuo Šv. Juozapo oratorijos laiptų žiūri į miestą

Banginių pilna upė ir tolimoji Kvebeko šiaurė

Kaip ir kiekviena „save gerbianti“ Kanados provincija, be tankiai gyvenamų miestų pietuose, Kvebekas valdo ir begalines šaltos laukinės gamtos platybes toli į šiaurę.

Ten visa ko masteliai kiti! Miškai dydžio sulig Europos valstybėmis arba René-Levasseur sala – antra pagal dydį ežero sala visame pasaulyje (pirmoji – irgi Kanadoje).

Pradėjau tą justi greitai anapus Kvebeko miesto, važiuodamas šiauriniu Šv. Lauryno upės krantu. Upė netruko išplatėti taip, kad kito kranto nebesimatė. O vis retėjantys miesteliai, tokie kaip Tadusakas ten – banginių stebėjimo kurortai! Taip, Šv. Lauryno upės estuarijoje gyvena banginiai. 10 jų rūšių, kartais net nuo kranto galima išvysti!

Čia Tadusake ryte laukiau banginių - tądien nesulaukiau

Čia Tadusake ryte laukiau banginių – tądien nesulaukiau

~400 šiaurinio kelio kranto kilometre – posūkis į šiaurę, į 389-ąjį Kvebeko kelią, „per niekur ir į niekur“. Iš pradžių gamta dar eksploatuojama: iš šiaurės miškų grįžta sklidinai užkrauti miškovežiai, iš geležies kasyklų – kilometriniai krovininiai traukiniai, o aukšti tarsi bokštai aukštos įtampos elektros laidų stulpai atgal į Kvebeką ir Monrealį siunčia energiją iš penkių hidroelektrinių. Bepigu čia jas statyti – juk užliejamos tik „niekam nereikalingos“ žemės.

Sutiktas eilinis miškovežis

Sutiktas eilinis miškovežis

Paskui visa tai pamažu nyko, anapus galingos Manic 5 užtvankos nebeliko elektros laidų, automobilių retėjo, asfaltuotą kelią vietomis keitė žvyrkelis. Kaimai ten stūkso kas kelis šimtus kilometrų, daugelis jų priklauso kompanijoms, kurios apgyvendina savų kasyklų darbininkus. Kasykla užsidaro – kaimas „nurenkamas“, kaip Gangnonas, iš kurio bažnyčių, mokyklų, rotušės, 4000 gyventojų glaudusių namų, beliko į 389 kelią įjungtas centrinės gatvės grindinys ir kelios atminimo lentos: iš pradžių net pravažiavome nepastebėję, reikėjo apsisukti!

Viena Manic hidroelektrinių kaskados užtvankų pakeliui

Viena Manic hidroelektrinių kaskados užtvankų pakeliui

Gal toks likimas ištiks net ir 2200 gyventojų turintį Fermontą, retus (tarp šachtininkų pikapų) pravažiuojančius turistus su motociklais ar kemperiais traukiantį savo „pastatu-siena“: visas svarbiausias miesto įstaigas glaudžiančiu daugiaaukščiu, kurio egzistavimo prasmė – uždengti vėją likusiam miesteliui… Po šimtų kilometrų važiavimo per vienodus spygliuočių miškus ir tai žavi, ir net kasyklos savaip mielos!

Fermonto miestelis. Mažesni pastatai (priekyje) dengiami ilgo pastato-sienos (fone). Anapus jo vėjas tikrai galingas

Fermonto miestelis. Mažesni pastatai (priekyje) dengiami ilgo pastato-sienos (fone). Anapus jo vėjas tikrai galingas

Paskui, dar toliau į šiaurę, nebelieka jokių kelių – tegalima nuplaukti ar atskristi. Ten tebegyvena pirmieji Kanados gyventojai – indėnai, eskimai (inuitai), tarsi visų anglų-prancūzų konfliktų nė nebūtų buvę. Bet nukeliauti ten – sudėtingas ir brangus reikalas.

Ilgas ir tiesus kelias

Ilgas ir tiesus kelias

Aš savo kelionę per Kvebeko šiaurę užbaigiau kartu su 389 keliu. Anapus Fermonto jis pereina į Niufaundlendą ir Labradorą. Tai – visiškai kitokia Kanados provincija, bet ne mažiau laukinė ir nemažiau užsispyrusi. Kvebekas, koks išskirtinis bebūtų, niekad nebuvo nepriklausoma valstybe. O Niufaundlendas buvo!

Važiuojame link Labradoro

Važiuojame link Labradoro

O šiaip esu buvęs visose 10 Kanados provincijų – ir apie kiekvieną šiame tinklapyje yra ar bus po straipsnį…

P.S. Į Kvebeką tąsyk dar grįžau. Kirtęs virš 1000 km Labradoru, kelias sugrįžo į Kvebeką – Blanc Sablon miesteliuką. Šį miestelį ir įmanoma pasiekti tik tuo vienu vieninteliu keliu per Labradorą, o atstumas nuo Monrealio iki jo – didesnis, nei nuo Vilniaus iki Paryžiaus! Štai toks tas Kvebekas…

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Rytų Kanada – didžiausi pasaulio potvyniai ir gyvieji muziejai

Rytų Kanada – didžiausi pasaulio potvyniai ir gyvieji muziejai

| 0 komentarų

Didžiausi pasaulio potvyniai ir atoslūgiai! Upėmis besiritantys kasdieniniai „cunamiai“! Vieni geriausių gyvųjų muziejų, kokius tik kur gyvenime lankiau! Visa tai – Kanados Atlanto vandenyno pakrantėje.

Nepaisant to, šios trys mažytės Kanados provincijos – Naujoji Škotija, Naujasis Brunsvikas ir Princo Edvardo Sala – žinomos mažai, užgožtos savo didesnių ir garsesnių sesių.

Prie Niagaros krioklių jau važiuoji žinodamas, kad laukia pasaulio stebuklas, o štai Rytų Kanados stebuklai smarkiai pranoko lūkesčius!

Autentiška lentpjūvė King's Landing gyvajame muziejuje

Autentiška lentpjūvė King’s Landing gyvajame muziejuje

Fandžio įlanka – gamtos stebuklas

Myliu pakrantes. Uolos, bangos, smėlėti paplūdimiai, žydra jūra… Nuostabūs vaizdai, bet kartu ir savaip panašūs. „AŽ kelionių“ straipsniuose tenka kartotis: „labai platus smėlėtas paplūdimys“, „bangos įspūdingai tykšta į stačias uolas“…

O štai į Fandžio įlanką rytų Kanadoje nieko nė iš tolo panašaus gyvenime matęs nemačiau!

Vieną kartą jos pamatyti ir neužtenka, nes kiekvieną parą ji neatpažįstamai pasikeičia… keturis kartus. Mat čia – didžiausias pasaulyje skirtumas tarp potvynio ir atoslūgio lygio. Per pilnatį vanduo pakyla ir nuslūgsta net 12-16 metrų, bet ir per jaunatį lygių šiai vietai nėra!

Štai Houpvelo uolos (Hopewell Rocks) potvynio metu skalaujamos vandenyno bangelių, o atoslūgius jų papėdėje – „purvo dykuma“, turistai, užuot plaukioję kajakais, klampoja… Potvynis pakyla ir atsileidžia dusyk per dieną.

Houpvelo uolos, kurių papėdėje - didžiausi planetos potvyniai ir atoslūgiai. Du kartus į dieną čia gali plaukioti kajakais, du kartus - vaikščioti purvu!

Houpvelo uolos, kurių papėdėje – didžiausi planetos potvyniai ir atoslūgiai. Du kartus į dieną čia gali plaukioti kajakais, du kartus – vaikščioti purvu!

Tačiau dar unikalesnis gamtos stebuklas – upių bangos. Staigiai patvinęs Fandžio įlankos vanduo ima veržtis į upes… Eidamas palei Petikodiako upę Monktono miestelyje potvynio pradžios metu sunkiai galėjau patikėti: atrodo, dalis upės vandens teka „kaip pridera“ į jūrą, o dalis – jau atgal, tarsi kita srovė, tarsi dvi priešpriešiais tekančios upės vienoje…

Dar po kelių minučių atėjo „kritinis momentas“, kurio minios žmonių laukia paupio parkuose, specialiuose amfiteatruose, brangiuose viešbučių numeriuose su langais į upę… Iš Fandžio įlankos upe atgal ritosi nesustabdoma banga! Panašiausia į cunamį, ką kada nors mačiau gyvai!

Rytų Kanados "tsunamis" artėja

Rytų Kanados “tsunamis” artėja

Banga iki metro aukščio, dundanti bėgiko greičiu, ją seka kitos bangos. Visai tai jėgai pralėkus, Fandžio įlankos vanduo staigiai užplūdo upę, ji pasileido tekėti atgal taip greitai, kaip sraunus kalnų upelis. Antis, žąsis nešė atgal. O kartais, sako, kai kurie drąsuoliai bando ten paplaukioti banglentėmis…

Išvydus tą gamtos šou buvo keista, kaip šis reginys taip mažai žinomas svetur. Bet galybės kanadiečių atvažiavo jo pasižiūrėti, miesto viešbučiuose tablo minučių tikslumu skelbė, kada risis kita banga. Gamtos cirkas, priešingai nei žmonių, niekados nevėluoja.

Keičiamas bangų tablo viešbutyje

Keičiamas bangų tablo viešbutyje

Gyvieji muziejai – Rytų Kanados pažiba: nuo kaimo iki forto

Kas mano, kad muziejuje – nuobodu, niekados nekeliavo po Rytų Kanadą! Daugybė muziejų čia – „gyvi“. Juose „gyvena“ į konkrečius atitinkamo laikmečio asmenis įsijautę aktoriai. Ir ne, tai tikrai ne tas pats, kas kokios Rumšiškės, kur tiesiog yra vienas-kitas darbuotojas, pasakojantis apie senovės amatus…

Naujojo Brunsviko King‘s Landing mane, turbūt, išvis „sugadino“: sunku bus kokiam kitam pasaulio gyvajam muziejui labiau panėšėti į kelionę laiku! ~1850 m. lojalistų (britų, pabėgusių iš nepriklausomybę iškovojusių JAV į kolonija pasilikusią Kanadą) kaimas čia tikroviškas iki menkiausių detalių. Apaugę vieškeliai, tikri mediniai namai su vien to laikotarpio baldais ir rakandais…

King's Landing transportas

King’s Landing transportas

Ir, aišku, su anuomečiais žmonėm. Jie ne šiaip vilki to meto rūbais, jie tarsi gyvena savo gyvenimus it kokiame visą dieną trunkančiame spektaklyje! Štai dar stovėdamas už durų girdžiu, kaip XIX a. vyras ir žmona kalbasi to meto temomis – iki užėjau ir pakvietė pasisvečiuoti jų namuose, bėdavojosi apie gyvenimą jau man.

Štai kalbuosi su kažkokiu „pas tėvus grįžusiu gyventi, nes jo verslas žlugo“ kaimo bernu, kai jį „pakirkinti“ pribėga kažkokia moteriškė. Aktoriai vaikšto vieni pas kitus namo, gano gyvulius, važinėja arklio traukiamais vežimais, užsiiminėja amatais. Jų gaminiai pardavinėjami parduotuvėje, kurioje tikrai nebuvo „Coca Cola“ ar šiuolaikinių prekės ženklų.

King's Landing kalviai

King’s Landing kalviai

Į klausimus apie gyvenimą aktoriai dažniausiai reaguodavo taip, kaip reaguotų to meto žmogus. Štai vieno namo virtuvėje paklausiau ten sėdinčių moterų „Ar jūs čia tarnaitės?“, tai „įsižeidė“. Viena sakė kitai: „Ar girdėjai, klausia ar aš tarnaitė? Cha cha… Tarnaitės mes… Šeimininkė aš čia! Niekas šitam kaime nėra toks turtingas, kad turėtų tarnų – na nebent ūkiai turi bernus, kurie dirba laukuose“.

Svarbiausia, kad aktorių buvo net daugiau, nei lankytojų, šie visiškai „paskendo“ kaime, nors jau buvo liepos pradžia, tarsi ir turizmo sezonas… Galėjau su visais „gyventojais“ tiesiog ateiti pakalbėti vienas su vienu. Niekur nesijaučiau it patekęs į kokią paskaitą ar performansą su aktoriais centre ir žiūrovais visur aplinkui, kaip dažnai būna gyvuosiuose muziejuose; jaučiausi kaip kaimo svečias. Bažnyčios, mokyklos, lentpjūvė, malūnas – viskas atkelta iš gretimų marių dugno. Štai spaustuvininkas pakvietė padirbėti ir mane prie senovinės mašinos.

King's Landing spaustuvėje

King’s Landing spaustuvėje, šalia kurios kaip tik filmavo filmą

Mano žmonai vienu metu net kiek nejauku pasidarė – pasijuto kaip kokiame siaubo filme, kur visur aplink – seniai mirusių žmonių vaiduokliai. Taip tikroviškai jie vaidino!

Rytų Kanada pamilusi tokius gyvuosius muziejus. Tokiu paverstas net Luisburgas, prancūzų fortas Naujojoje Škotijoje, ar, tiksliau, ištisas įtvirtintas miestas. Kai Anglija užkariavo šias žemes iš Prancūzijos 1710 m., naująja Rytų Kanados širdimi tapo (ir iki šiol yra) Halifakso miestas su savo fortu, Luisburgas apleistas, nešiotas po plytą. Iki 1961 m. nutarta jį atstatyti lygiai tokį, koks buvo 1740 m., „apgyvendinti“ to meto žmonėmis.

Kariai prie Karaliaus bastiono Luisburge

Kariai prie Karaliaus bastiono Luisburge

Priešingai King‘s Landing, Luisburgas įspūdingas ir savaime – jo gynybinės sienos, jo Karaliaus bastionas, jo senamiesčio namai. Čia jau aktoriai mažiau bendrauja tarpusavy, o labiau laukia lankytojų, kol šie ateis į jų erdves pakalbėti, ko nors paklaus. Ir jei privačiame King’s Landing aktorių lytis, amžius, rasė, autentiška “aniems laikams”, tai valstybiniame Luisburge kanadietiškos politkorekcijos sumetimais apšvietos eros prancūzų karius vaidina ir moterys, miestelėnus – ir indai. Bet vis tiek šitaip skiriasi nuo kokio standartinio „suremontuoto XVIII a. forto“ kur Europoje!

Lujiburgo forto gyvajame muziejuje

Lujiburgo forto gyvajame muziejuje

Kaip skelbia „King‘s Landing“ atkūrusių entuziastų šūkis: „Papasakok jiems – ir jie pamirš. Parodyk jiems – ir jie prisimins. Įtrauk juos – ir jie supras“.

Tų gyvųjų muziejų yra ir daugiau – pvz. mums pasakojo apie Princo Edvardo Saloje pagal „Anės iš Žaliųjų mansardų“ knygą įkurtą muziejų, kur ir pati Anė gyvena… Na bet tokiose vietose geriau jau ilgiau pabūti viename, nei apibėgti kelis. Atrodo, daug lankytojų į „King‘s Landing“ grįžta periodiškai „pakeliauti laiku“ – ir aktoriai kartais nustebdavo išgirdę, kad šitas prašalaitis (aš) į kaimą užsuko pirmąsyk.

Prie tilto į Princo Edvardo Salą - mažiausią iš trijų Rytų Kanados provincijų

Prie tilto į Princo Edvardo Salą – mažiausią iš trijų Rytų Kanados provincijų

Šalti ir didingi imigrantų krantai

Dėl šaltosios Labradoro srovės Rytų Kanada kiek vėsesnė nei tikėtumeis. Ir drėgnesnė. Priešingai JAV Rytų pakrantei, čia nėra milžiniškų miestų: didžiausias Halifaksas – ~450 000 gyv.

Tačiau jis žymus savo senais pastatais ir Imigracijos muziejumi Pier 21: būtent per šią prieplauką atvyko dauguma imigrantų į Kanadą 1921-1971 m., tarp jų – ir Kanados lietuviai, kurių daug tūkstančių Kanada priėmė kaip pabėgėlius (dipukus) po Sovietų okupacijos.

Pier 21 imigracijos muziejus

Pier 21 imigracijos muziejus

Muziejuje – daug pasakojimų apie imigrantus ir pačių imigrantų pasakojimų, o jie čia labai svarbūs, nes Kanada užsimojusi imigrantų prisikviesti tiek, kad iki šimtmečio pabaigos gyventojų skaičius pakiltų nuo 38 mln. iki 100 mln.

Viename tų įrašytų pasakojimų imigrantė iš Pietų Afrikos sako nustebusi, kad Toronto oro uoste ją pasitiko ne tik baltaodžiai muitininkai ir pasieniečiai, o ir indai, juodaodžiai, bei kiti. Žmonių vaizduotėje Kanada vis dar yra baltaodžių anglosaksų ir prancūzų šalis, kokia ji buvo šimtmečius – bet pasikeitė be galo sparčiai ir net mažesniuose šiandienos Kanados miestuose, tokiuose kaip Halifaksas, nė negali pasakyti koks gi tas „stereotipinis kanadietis“. Juodaodžiai iš Karibų salų ir sikhai su tiurbanais, baltaodės senutės ir kinai vaikai – vaikštinėja visi ir visi – ne turistai, dauguma – Kanados piliečiai.

Laivas atplaukia į Halifaksą (nuotrauka imigracijos muziejuje)

Laivas atplaukia į Halifaksą (nuotrauka imigracijos muziejuje)

Keip Bretonas – gražiausi Rytų Kanados krantai

Gražiausia Naujosios Škotijos vieta paprastai laikomas Cape Breton – pagal pavadinimą iškyšulys, o realybėje sala, pasiekiama tiltu. Nuostabūs vaizdai atsiveria nuo 300 km Cabot Trail kelio jo pakrantėmis. Būtent Cape Breton, kur prancūzų valdžia išsilaikė ilgiausiai (iki 1745 m.), stūkso ir Lujisburgo „gyvasis fortas“.

Cape Breton kadaise garsėjo anglies kasyklomis Sydney Mines miestelyje ir aplink. Prieš daugiau nei šimtą metų jos buvo pritraukusios ir daug lietuvių. Iš jų beliko lietuviškos pavardės ant antkapių vietos kapinėse (tokių nemažai): plieno fabrikas užsidarė dar 1919 m., daugelis kasyklų – greitai po to, lietuviai išsivažinėjo, likę nutautėjo.

Lietuvio Grinevičiaus, tapusio Greene, kapas Sydney Mines

Lietuvio Grinevičiaus, tapusio Greene, kapas Sydney Mines

Dabar Sydney Mines apylinkės atrodė liūdnai – kaip pasakojo vietos muziejaus darbuotojas, tai bene skurdžiausias miestelis Naujojoje Škotijoje, kuri, savo ruožtu – viena skurdžiausių Kanados provincijų. Aišku, tas skurdas labai reliatyvus – „skurdžiausia Kanadoje“ reiškia panašiai turtinga, kaip kokia Ispanija… Na bet atvykęs iš kitų Kanados vietų jaučiau, kad ten žmonės taip nesišvaisto pinigais, viskas truputį paprasčiau…

Sydney Mines aukso amžių rodantis meno kūrinys

Sydney Mines aukso amžių rodantis meno kūrinys

Iš North Sydney miestelio keltai (7 ar 16 val.) kelia į dar atokesnę ir atkampesnę rytų Kanadą – Niufaundlendo salą. Ji gyvenama be galo retai, atstumai ten skaičiuojami ir tūkstančiais kilometrų, o ledinis vėjas košė ir vasarą. Užtat ten – daugiau banginių, nei kada kur dar mačiau ir aisbergai (vienas kurių paskandino „Titaniką“). Tai – dar „radikalesnė“ rytų Kanados patirtis, todėl apie Niufaundlendą parašiau atskirą straipsnį.

Palei Luisburgą audros išguldytas miškas - net ir Rytų Kanadoje gamta galinga

Palei Luisburgą audros išguldytas miškas – net ir Rytų Kanadoje gamta galinga

Daugelis ten tikriausiai nevažiuos, o Rytų Kanadą pasieks automobiliu per Monrealį (1250 km) ar Torontą (1930 km), arba skrydžiu į Halifaksą. Jei norima tiesiog pamatyti Fandžio įlanką, įspūdingiausius gyvuosius muziejus, toks kelias – pats tas!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Aliaska – begalinės Gamtos apsupty

Aliaska – begalinės Gamtos apsupty

| 2 komentarai

Aliaskos didybė ir atokumas netelpa į žodžius. Jos salose meškų daugiau nei žmonių ir nuo krantų matosi banginiai. Į daugumą jos miestelių neveda jokie keliai, o sninga ten bet kurį mėnesį. Aliaskos kalnai – patys aukščiausi JAV, jos nacionaliniai parkai – didžiausi. Aliaskos plotas – beveik kaip pusės Europos Sąjungos, o gyventojų joje – panašiai kiek viename Vilniuje!

Pasakosiu Aliaską ta tvarka, kaip ją pažinau pats, laivais, autobusais, traukiniais ir autostopu stumdamasis vis tolyn ir tolyn į šiaurę, tuštumą ir vasarinį šaltį.

Nuo pietryčių Aliaskos salų ir kanjonų, pasiekiamų tik laivais ar lėktuvais, iki „pagrindinės“ begalinės nepražengiamos su aukščiausias Šiaurės Amerikos kalnais ir gyvūnų milijonais.

Prie vieno Aliaskos ledynų Kenajaus nacionaliniame parke

Prie Aliaskos ledynų Kenajaus nacionaliniame parke

Kruizinių laivų Aliaska ir Aliaskos fjordai

Į Aliaską atplaukėme laivu. „Kodėl kruizu?“ – klausė draugas žinodamas, kad mėgstu nepriklausomas keliones. „Nes į daugelį miestų pietryčių Aliaskoje neveda jokie keliai ar geležinkeliai!“ – atsakiau. Tikrai – net į Aliaskos sostinę Džuno (Juneau) nenuvažiuosi automobiliu! Kruiziniai laivai čia – ir patogiausias, ir pigiausias būdas keliauti (jei netikite, pažiūrėkite viešbučių, maršrutinių laivų ir skrydžių kainas). Rytais išleisdavo į vis kitą pietryčių Aliaskos miestelį ar salą, o vakare plaukdavome toliau, stebėdami iš vėjuoto denio didingus negyvenamus fjordus.

Kruizinis laivas fjordu išplaukia iš Džuno uosto

Kruizinis laivas fjordu išplaukia iš Džuno uosto. Dažniausiai norisi, kad debesų būtų kuo mažiau, bet čia ir debesys stebuklingai nuostabūs

Daugelis kruizų po Aliaską – ir tas, kuriuo plaukėme – netipiniai. Ne ratu, kaip įprasta Karibuose ar Viduržemio jūroje, tačiau į vieną pusę. Mes įlipome Vankuveryje (Kanadoje) ir pasukome į šiaurę, link pagrindinės Aliaskos dalies. Su visais sustojimais užtruko savaitę.

Kanada įtraukiama todėl, kad jei kruizas stotų tik JAV uostuose, būtų privaloma plaukti su JAV vėliava, o tai reiškia ir amerikietiškus mokesčius, minimalius atlyginimus įgulai…

Kelionės pradžia. Laivas paliko Vankuverio uostą. Nuostabus saulėlydis plaukiant tarp žemyno ir Vankuverio salos – tobuli vaizdai į abi puses. Paskutinis karštas vakaras, pirmą ir paskutinį kartą atvirasis baseinas pilnas žmonių, pilni deniai.

Saulėlydis po laivo išplaukimo. Netrukus aplenksime kitą laivą - vasarą šis kelias, vadinamas Inside Passage, virsta tikra kruizinių laivų magistrale

Saulėlydis po laivo išplaukimo. Netrukus aplenksime kitą laivą – vasarą šis salų nuo atviro vandenyno dengiamas jūrų kelias, vadinamas Inside Passage, virsta tikra kruizinių laivų magistrale

Vankuvery liepos pabaigoje buvo +30, o po dienos vandenyne laivui įplaukus į gražiuosius Aliaskos fjordus – jau tik +15. Tada jau nuostabiais saulėlydžiais, snieguotais kalnais, iš vėjo gairinamų denių galėdavau gėrėtis vienas: kitiems būdavo per šalta, nors ne vienas bendrakeleivis sakė tokį kruizą ir pasirinkęs todėl, kad „pailsėti nuo karščių“.

Gera pusė kruizo – visokiais sąsiauriais ir fjordais, kol galiausiai, po savaitės, po keturių „sustojimų visai dienai“ pietryčių Aliaskos atokiuose uostuose, išlipome Siuarde, iš kurio jau veda keliai ir geležinkeliai į kitus Aliaskos miestus.

Vėjuotame priekiniame laivo denyje

Vėjuotame priekiniame laivo denyje

Nori grįžti į tą patį uostą? Gali imti du kruizus tuo pačiu laivu iš eilės (14 dienų). Pakelės uostai į priekį ir atgal bent iš dalies skirsis.

Tiesa, dideliai daliai kruizinio laivo keleivių ne tiek ir svarbu, kokiuose uostuose stoja laivas. Visuose uostuose laive ir krante pardavinėjamos ir labai panašios (ir labai brangios) ekskursijos: banginių stebėjimas, meškų ieškojimas, apžvalginiai skrydžiai, plaukimas baidarėmis, važiavimas džipais, vaikščiojimas ledynu, žvejyba, kelionė šunų kinkiniais.

Pora bendrakeleivių pasirinkę ekskursiją baidare Icy Strait Point

Pora bendrakeleivių pasirinkę ekskursiją baidare Icy Strait Point

Nesirinkau šių „standartinių“ ekskursijų. Dalį tų pramogų jau buvau bandęs (pvz. vaikščiojimą ledynu – Kanadoje), dalis buvo nelogiška dėl debesų (skrydžiai), dalį atsidėjau ateičiai, o kalbant apie gyvūnus, pietryčių Aliaskoje jų tiek daug, kad šimtus jų mačiau be jokios ekskursijos! Tiesiog vaikštinėdami po miestelius ar važinėdami viešuoju transportu vandenyne matėme banginius, ruonius, šokinėjančias lašišas, o „ant žemės“ – tris elnius, netgi mešką. Visokių voverių jau nė neskaičiuoju. Vandenį purškiančius ar uodega „mojuojančius“ banginius ne kartą išvydome ir tiesiog iš savo kruizinio laivo kajutės ar denio.

Verčiau pasirinkau įsigilinti į kiekvieną miestelį ar salą. Tikrai verta, jie tokie skirtingi! Nuo indėnų kaimo gamtos apsupty (Icy Strait Point) iki rusų įkurto miesto su stačiatikių soboru centre (Sitka), nuo Aliaskos sostinės palei milžinišką ledyną (Džunas) iki Aukso karštinės miesto su ano meto traukiniais, spektakliais ir viešnamiu (Skagvėjus).

Ekskursijos po Skagvėjaus XIX a. pabaigos viešnamį pradžia

Ekskursijos po Skagvėjaus XIX a. pabaigos viešnamį pradžia

Aišku, kiekvienam kruizas toks, kokį jį pasirenka pats žmogus. Galimybių tiek, kiek bet kurioj kitoj kelionėj! Štai vieną bendrakeleivį kiekviename mieste sutikdavome nuo kranto žvejojantį lašišas, kurios, atrodė, specialiai jį erzina iššokdamos iš vandens visur aplink… Jam kruizas – tiesiog patogiausias ir pigiausias būdas aplankyti „galingas“ Aliaskos žvejybos vietas, ir 7-10 valandų kiekviename uoste jis praleisdavo su meškere rankose.

Žvejas Sitkoje tiesiog įsibridęs nuo paplūdimio žvejoja lašišas, kurios šokinėja iš vandenyno visur aplinkui

Žvejas Sitkoje tiesiog įsibridęs nuo paplūdimio žvejoja lašišas, kurios šokinėja iš vandenyno visur aplinkui

Aliaskoje labiau nei kur kitur kruizas – ne tik pramoga, o ir tiesiog transportas. Tame „pasaulio gale“ transporto variantų nėra tiek daug, kaip kitur.

Pietryčių Aliaskos miestai, pasiekiami tik lėktuvais ar laivais

Specialiai pasirinkau kruizą, kuris stotų keturiuose konkrečiuose uostuose – nes jie man pasirodė įdomiausi. Tačiau bent du iš šių uostų tikėtina bus bet kuriame kruize, o kiti uostai irgi bus kažkuo panašūs į vieną šių: indėniški, rusiški, amerikietiški ar gamtiški.

Skagvėjaus senamiestyje

Skagvėjaus senamiestyje, kurį, kaip daugelį regiono miestelių, supa aukšti kalnai

*Icy Strait Point – indėnų kaimas Gamtos apsuptyje. 800 gyventojų indėnų tlingitų kaimas saloje, kurioje meškų gyvena keturis kartus daugiau, nei žmonių! Tiesiog eidami ilga pajūrio promenada, jungiančia uostą su miestu, regėjome iš vandenyno iškylančius banginius, galvas kišančius jūrų liūtus, šokinėjančius šimtus lašišų. Matėme, kaip į kaimą užklydo trys elniai. Visa tai per 10 valandų, kurias kruizinis laivas stovėjo uoste! Šiaip Icy Strait Point – reta Aliaskos indėnų sėkmės istorija. Ten, kur dabar kruizinių laivų uostas, anksčiau buvo konservų fabrikas, kuriame Hunos kaimo indėnų tėvai ar seneliai apdirbinėjo lašišas. Jis 1953 m. uždarytas.

Buvęs Icy Strait Point konservų fabrikas

Buvęs Icy Strait Point konservų fabrikas

Atrodė, be darbo likusio kaimo laukia liūdna ateitis, bet tlingitai gavo kompensaciją iš valdžios už atimtas žemes. Tuos pinigus jie panaudojo konservų fabriko pritaikymui turistams: ten atsirado kruizinių laivų uostas, pora lynų keltuvų, zipline‘as, vis statomos naujos ir naujos pramogos. Tvarkinga, graži erdvė, kontrastuojanti su pačiu kiek chaotišku kaimu už 2 km. Prie konservų fabriko indėnai kasdien rengia savo šokių pasirodymus, demonstruoja spektaklius iš savo legendų. Iš turistų gautas lėšas miestelis investuoja ir į totemų stulpų drožimą, statybą: šitaip senieji amatai gyvuoja toliau. Deja, daugybė kitų indėnų kaimų savasias kompensacijas iššvaistė… Nors Icy Strait Point pamatyti buvo labai įdomu, tai visgi buvo vienintelis Aliaskos kruizinių laivų uostas, kur paskutinę viešnagės valandą kamavo ne gailėjimasis, kad kažko nesuspėjau, bet galvojimas, ką gi dar čia nuveikus.

Indėnų tlingitų šokis Icy Strait Point pasakoja legendą, kaip varnas pagrobė žmonėms saulę ir mėnulį. Šie indėnai priklauso dviems grupėms ir gali tuoktis tik su priešingos grupės atstovu.

Indėnų tlingitų šokis Icy Strait Point pasakoja legendą, kaip varnas pagrobė žmonėms saulę ir mėnulį. Šie indėnai priklauso dviems grupėms ir gali tuoktis tik su priešingos grupės atstovu.

*Sitka – rusiškosios Aliaskos širdis. Aliaską ~1799-1867 m. valdė Rusija ir Sitka – tada vadinta Novoarchangelsku – buvo tos kolonijos sostinė. Tiesa, Aliaska visad buvo tolimas Rusijos Imperijos užkampis, rusai mažai ką čia statė ir nesiuntė daug kolonistų. Jų promišlenikai Aliaskoje tik uždarbiavo: vertė indėnus ir eskimus medžioti žvėris kailiams (kuriuos rusai pardavinėjo į Kiniją), vėliau eksportuodavo Aliaskos ledą į Kaliforniją. Tad iš Rusijos laikų Sitkoje beliko du pastatai, bet Sitka jais labai didžiuojasi: ypač 1843 m. rusų vyskupo, šv. Inocento iš Aliaskos, mediniu rūmeliu. Dar daugiau rusiškų pastatų Sitkoje atstatyta iš naujo – 1966 m. sudegęs rusų soboras (originaliai statytas 1848 m.), rusų medinio forto bokštas.

Rusų stačiatikių soboras Sitkoje

Rusų stačiatikių soboras Sitkoje

Sitkoje – ir Pilies kalnas, ant kurio stovėjo gubernatoriaus rūmai, 1867 m. vyko Aliaskos perdavimo JAV ceremonija, nuleista rusų vėliava ir pakelta JAV vėliava. Beveik visi rusai tada išvyko – bet liko stačiatikybė, kurią rusų misionieriai jau buvo paskleidę tarp vietos indėnų. Netikėta matyti indėnus, besimeldžiančius cerkvėse, rusiškomis pavardėmis, tiesa, su „ff“ gale vietoje „v“ (pvz. „Baranoff“). Amerikiečiams toks miestas – tikra egzotika. „Mes pirmą kartą gyvenime esame cerkvėje“ – sakė vieni, keliavę kartu su mumis. Sitka išnaudoja rusišką savo kilmę tarsi vėliavą: kruizinių laivų keleiviams rengiami rusiškų šokių pasirodymai (tarp šokėjų – nė vieno ruso), pilna parduotuvių kaip „Senelis šaltis – rusiškos Kalėdų dovanos“, pardavinėjamos matrioškos, net kūjais ir pjautuvais paženklinti sovietiniai reliktai. Tačiau į Sitką suvežti ir įspūdingiausi regiono indėnų meno kūriniai. Į totemų parką – vietoje, kur rusai 1804 m. galutinai nugalėjo indėnus tlingitus – atvežta daug didžiulių totemų.

Totemas Sitkos totemų parke. Tokie stulpai pasakoja indėnų legendas, o skaityti simbolius reikia iš apačios į viršų

Totemas Sitkos totemų parke. Tokie stulpai pasakoja indėnų legendas, o skaityti simbolius reikia iš apačios į viršų

Gretimame Šeldono Džeksono muziejuje – jau visų Aliaskos indėnų ir eskimų tautų kūriniai ir dirbiniai. Dar Sitkoje yra ir lokių prieglauda, kur suvežami lokiai-našlaičiai (daugelio jų mamos nušautos žmonių, kuriuos – ar kurių turtą – tos mamos užpuolė; prieglaudoje pateikiama ir informacija, kaip gintis nuo meškų nes Aliaskoje tai gali būti gyvybės ar mirties klausimas).

Meška Sitkos prieglaudoje

Meška Sitkos prieglaudoje

*Skagvėjus (Skagway) – Klondaiko aukso karštinės miestas. 1896-1899 m. Ameriką apėmė tikra beprotybė: Kanadoje prie Klondaiko upės rastas auksas, kažkas „per naktį tapo milijonieriais“, spauda tai pavertė sensacija. Ir štai 100 000 nuotykių ir turtų ieškotojų tuoj lipo į palaikius laivus. Plaukė į Aliaską. Ten pėsti lipo į užsnigtus kalnus iki Kanados sienos. Kiekvienas kopė po kokius 50 kartų: po truputį nešiojo savo toną sveriančius daiktus ir maisto atsargas metams (senose nuotraukose jie atrodo it kokios skruzdėlės). Užėjusią žiemą praleido palapinėse kalnuose. Atėjus pavasariui statėsi laivus, plaukė Jukono upe kol pagaliau pasiekė išsvajotąjį Klondaiką. Bent jau tie, kurie mirtinai nesušalo, nepaskendo, neišsišaudė ir nusivylę neapsisuko… Daugelis atvyko ten vien tam, kad suprastų, jog visos „auksingos žemės“ ten jau seniai išsidalintos: iš 100 000 tik apie 30 000 pasiekė Klondaiką, iš tų 15 000 jau po kelių dienų pasuko namo. Vos keli šimtai rado tiek aukso, kad rimtai praturtėjo, daugelis tiesiog „ištaškė santaupas ir sveikatą“… Kažkuo primena visokius šių laikų bitkoinus ir startuolius. Ech, ta amžina viltis lengvai tapti milijonieriumi… Kas daugiausiai uždirbo iš Klondaiko – tie, kurie apsigyveno pakeliui ir teikė paslaugas aniems nuotykių ieškotojams: nešikai, mokamų laiptų į kalno šlaitą statytojai, smuklių savininkai, prostitutės. Ir vienas didžiausių miestų pakeliui buvo Skagvėjus: būtent čia visi baigdavo kelionę laivais ir toliau kopdavo į kalnus pėsčiomis. Ir šiandien superfotogeniškame Skagvėjaus senamiestyje nuostabiai atkurti 1898-ieji metai.

Skagvėjaus senamiesčio namai

Skagvėjaus senamiesčio namai

Ne tik visi pastatai iš anų laikų – viešbučiai, salūnai, aukso ieškotojų klubai – ne tik anų laikų įžymybės sulaidotos kukliose miesto kapinaitėse. Ten aplankėme ir muziejumi paverstą „Red Onion“ viešnamį, po kurį ekskursijas veda „ano meto prostitutės“. Išlikę prostitučių parinkti tapetai (buvo toks darbdavio paskatinimas), skylė kur jos sutenerėms mesdavo uždirbtas monetas iš savo kambarėlių viršuje, daiktai, kuriuos merginos buvo paslėpusios grindyse, o naujieji šeimininkai rado per remontą… Ten regėjome ir „The Days of 98“ vaidinimą apie legendinį vietos mafijos šulą Soapy Smitą, apgaudinėdavusį ir plėšdavusį pakeleivius (spektaklis vaidinamas nuo 1923 m.).

Days of 98 spektaklis

Days of 98 spektaklis

Ten ir pravažiavome White Pass and Yukon traukiniu iki Kanados sienos – geležinkelis pagaliau atidarytas 1900 m. kad aukso ieškotojams nebereikėtų pėsčiomis ar su arkliais eiti per „Kritusių arklių perėją“. Deja, ir geležinkelio statytojai virto karštinės aukomis: kai paleisti traukiniai, nebebuvo karštinės… Bet 1988 m. tas siaurasis geležinkelis atiduotas turistams ir ekskursija senais vagonais su komentarais apie anuos laikus – labai įdomi. Vien atmosfera kokia: mediniai tiltai, vaizdai į slėnius, aklina tamsa traukiniui įvažiavus į tunelius (jokių šviesų vagonuose), galimybė stovėti platformose tarp vagonų į veidą pučiant šaltam Aliaskos vėjui: visai kaip 1900 m.!

White Pass and Yukon traukinyje

White Pass and Yukon traukinyje

Prieš Skagvėjų nežinojau daug apie Klondaiko aukso karštinę, bet ten apsilankius šitas įvykis atrodo svarbus, įdomus, unikalus ir tragiškai didingas. Lengva Skagvėjuje įsivaizduoti anuos laikus, kai, kupini vilties, kas savaitę atplaukdavo tūkstančiai vyrų, gerdavo salūnuose ir leisdavosi į daugelio mėnesių žygį tolyn nė neįsivaizduodami, koks nusivylimas jų laukia. Net žmonių, persirengusių ano meto rūbais, čia nemažai.

White Pass and Yukon traukinys

White Pass and Yukon traukinys

*Džunas (Juneau) – Aliaskos sostinė palei didžiulį ledyną. 1906 m. JAV Aliaskos sostinę perkėlė iš Sitkos į Džuną. Iš vienos pusės, tai „biurokratinis miestas“: čia stūkso Kapitolijus, gubernatoriaus rūmai, universitetas, neblogas Aliaskos valstijos muziejus. Iš kitos pusės, Džunas liko labai menkas: tai vienintelė JAV valstijos sostinė, į kurią net negalima atvažiuoti automobiliu (tik atskristi ar atplaukti), o gyventojų joje vos 32 000. Ir valdžios pastatai daug menkesni, nei tikėtumeis.

Indėnų menas Aliaskos muziejuje

Indėnų menas Aliaskos muziejuje

Centrinės Džuno Franklino gatvės XIX-XX a. sandūros namai virsto savotiška kruizinių laivų keleivių pinigų traukykla (suvenyrai, auksai, deimantai, senovinis Red Dog salūnas), Džuno cerkvė neprilygsta Sitkai.

Kiekviename kruizinių laivų uoste - tie patys suvenyrai...

Kiekviename kruizinių laivų uoste – tie patys suvenyrai…

Bet tikra Džuno pažiba – gamta aplink. Džuną supantys krioklių pilni kalnai (į vieną kelia Mount Roberts lynų keltuvas, deja, buvo tiek debesų, kad šios pramogos atsisakėme ir pasitenkinome vaizdais nuo aukštesnių gatvių). Gyvūnija – prie pat miesto pro autobuso langą matėme lokį. Ir, be abejo, Mendenhalo ledynas, vienas nuostabiausių vaizdų iki kurio galėjau nuvykti tuo autobusu. Šalimais – ir krioklys, lašišų pilna upė, o į Mendenhalo ežerą nuo ledyno nuolat atplyšta aisbergiukai… Norėjosi stebėti ir stebėti tuos vaizdus.

Mendenhalo ledynas

Mendenhalo ledynas

Aliaskos ledynai teka į vandenyną (Kenajaus nacionalinis parkas)

Kruizinis laivas prisišvartavo Siuardo uoste. Kadaise tai buvo pagrindinis Aliaskos uostas – iki 1964 m. jį nugriovė žemės drebėjimas ir cunamis. Antras pagal stiprumą žemės drebėjimas pasaulio istorijoje – 9,2 balo. Aliaskoje žmonės visad yra gamtos įkaitai, gamta čia visada gali užgožti ir nušluoti visas dešimtmečių pastangas.

Kenajaus nacionaliniame parke

Kenajaus nacionaliniame parke

Greta Siuardo – Kenajaus nacionalinis parkas, vienas įspūdingiausių Aliaskoje. Bet, kaip ir į daugelį Aliaskos vietų, automobiliu ten nenuvažiuosi. Plaukėme laivu. Vos palikome Siuardo uostą, mus supo tik gamta. Štai ant nugaros plūduriuojanti ūdra graužia aštuonkojį. Štai uola, nutūpta riaumojančiais jūrų liūtais. Štai du banginiai, purškiantys vandenį, o kartais iškeliantys uodegas kaip vėliavas (jei iškelia, reiškia, panirs po vandeniu geroms 10 minučių). Štai visokie keisti paukščiai.

Kenajuje

Kenajuje

O tikra pažiba pačiame gale: trys milžiniški ledynai. „Esame pusė mylios nuo Ajaliko ledyno“ – sako laivo kapitonas, o atrodo, kad jau beveik ranka gali pasiekti. Iš tikro jis dar didesnis, nei tikiesi, todėl atrodo taip arti! Priešais ledyną ant ledo lyčių plaukioja jūrų liūtai. Toks priešistorinis peizažas, tik vietoje džiunglių, glausdavusių dinozaurus – šaltis, audringa jūra, amžinai snieguotos viršukalnės, reti miškai. Ir ledynai su vis atplyštančiais ledo gabalais – tai toks amžinas Aliaskos gamtos ciklas. Ledynas – tai tarsi užšalusi upė, kuri be galo lėtai teka iš kalnų į vandenyną, procesas trunka šimtus metų, bet dramatišką jo pabaigą visad lydi turistų „Vau“.

Artėjame prie ledynų Kenajuje

Artėjame prie ledynų Kenajuje

Turėjome pamatyti ir dar didesnį ledyną, patį didžiausią į vandenyną išeinantį ledyną Aliaskoje. Habardo ledyną – pro jį turėjo praplaukti pats mūsiškis 2500 keleivių kruizinis laivas, nes jo lagūna pakankamai gili net didžiausiems vandenyno laivams. „Deja, esu priverstas trauktis iš ledyno lagūnos“ – sakė kapitonas. Aplink tvyrojo tirštas rūkas – nebūtų matęsi ne tik ledyno, bet ir nuo jo atskilusių ledo gabalų. „Visur aplink ledai, pavojinga laivui“.

Kenajuje sužvejotas nedidelis ledo gabalas

Kenajuje sužvejotas nedidelis ledo gabalas

Aliaskoje ir turizmas – gamtos įkaitas: rūkai, liūtys, audros, sniegai, pūgos gali bemat išpustyti visus kruopščiai rengtus planus. Ir turi būti tikras laimės kūdikis, kad pamatytum viską. Bet kad nesiseka ryte nereiškia, kad nesiseks visą dieną. Aliaskos oras mainosi greičiau nei jos banginiai keičia savo pliuškenimosi vietas. Kai ryte išplaukėme į Kenajų, košė šaltas vėjas, purškė dar šaltesnis lietus, o vos išplaukus anapus salelių teikiamos užuovėjos pasitiko tokia audringa jūra, kad kapitonas primygtinai siūlė visiems gerti tabletes nuo jūrligės. Po pietų grįžome jau per ramius vandenis, po giedru dangumi, tolumoje matėsi dar papildomi ledynai, kurių plaukdami į priekį nė įsivaizduoti negalėjome.

Saulės nutviekstas grįžimas į Siuardą

Saulės nutviekstas grįžimas į Siuardą

Ankoridžas ir praktinė kelionės į Aliaską pusė

220 km į šiaurę nuo Siuardo pasiekėme Ankoridžą. „Bet kur kitur Amerikoje tai būtų koks nedidelis priemiestis“ – pasakojo vietiniai – „o čia, Aliaskoje – vienintelis tikras didmiestis“. Gyventojų ten – 300 000, tarsi Kaunas. Bet juk visoje Aliaskoje jų 736 000, tai – pusė visos valstijos žmonių.

Miestas pradėtas statyti 1914 m., nykokai vienodas, tiesios ilgos gatvės, „dėžutiniai“ daugiabučiai. Užtat maži atstumai: daug kur gali nueiti pėsčias, nuo ko Amerikoje atpratęs. Išskyrus tai, Ankoridže jautiesi “kaip Amerikoje” (Aliaskoje tai reta): geri keliai, greito maisto tinklai, o ir benamiai. Tiesa, daugelis jų – indėnai ir eskimai dėl prasižengimų išvaryti iš savo atokių kaimų.

Ankoridžo centre

Ankoridžo centre

Žaviausia aplinkinė gamta. Ankoridžo įlankoje – vieni didžiausių pasaulyje skirtumų tarp potvynių ir atoslūgių. Kasdien nuslūgęs Ramusis vandenynas čia atveria klampaus purvo lygumas. „Pavojinga! Nelipti!“ praneša ženklai prie pakrantės takų. „Jei pastovi bent kiek ilgiau, purvas įtraukia tarsi lakusis smėlis, negali išlipti, o tada prasideda potvynis, kyla šaltas šaltas vanduo, gali nuskęsti ar ištikti hipotermija“ – mums pasakojo vietiniai. Bet keli jaunuoliai, matėme, demonstravo drąsą lakstydami purvais taip greitai, kad tas nespėtų jų pasiglemžti (atrodo, nebuvo prasmegę giliau pusės blauzdų – įmanoma).

Ankoridžo jaunimas bando neprasmegti purve

Ankoridžo jaunimas bando neprasmegti purve

Aplink Ankoridžą – ir nuostabūs vaizdai į kalnus, miestas greitai užleidžia vietą gamtos užgultiems priemiesčiams. Tuose priemiesčiuose – ir Lietuvių muziejus. Jį įkūrė Amerikos lietuvė Svaja Worthington, o ekspozicija nedideliame name Lietuvos kultūrą ir istoriją pristato ir per Svajos šeimos istoriją. Iš tos šeimos – tarpukario Lietuvos teisingumo ministras Stasys Šilingis, 1941 m. sovietų ištremtas į gulagą; 1944 m., sovietams vėl grįžtant, Svajos šeimai buvo aišku, kad jų visų laukia Sibiras, arba reikia bėgti – ir jie traukėsi į Vokietiją, paskui JAV, bet nenustojo mylėti Lietuvos, septyni Svajos vaikai pavadinti lietuviškais vardais.

Aliaskos mažasis lietuvių muziejus

Aliaskos mažasis lietuvių muziejus

Ne, Svajos šeima, pasitraukusi iš Lietuvos, neatsidūrė Aliaskoje. Kaip mačiau taikliai parašyta ant suvenyrų, „Amerikiečiu gimstama, o būti aliaskiečiu – pasirenkama“. Tiek Svaja, tiek daugelis Aliaskoje kalbintų žmonių patys čia atvyko savo noru. Daugelį žavi gamta, jos artumas: net į Ankoridžo miestą užklysta meškos, briedžiai, o laukiniai žygių takai – už kokio pusvalandžio kelio į bet kurią pusę, kur tas kelias stovi.

Iki šio Vestčesterio ežero nuo Ankoridžo centro nesunkiai atėjome pėsti

Iki šio Vestčesterio ežero nuo Ankoridžo centro nesunkiai atėjome pėsti

Tiesa, kitus gamta ir atstumia, net pražudo. „Mano kaimyną suvalgė lokys, tik po kelių dienų rado lokio paslėptą kūną“ – mums pasakojo, o rajonuose kaimynai susitarę pranešti vieni kitiems apie pasirodžiusius lokius. Bet daugiausiai „naujųjų aliaskiečių“ išvažiuoja „neatlaikę“ pirmos žiemos. Dar dalis jau iš karto būna nusprendę praleisti Aliaskoje tik vasarą: juk tada yra turizmas, yra darbų, o žiemą sezonas kur nors Havajuose ar Floridoje – gali uždarbiauti ten.

Naktinis gyvenimas Ankoridže. Vasarą prasideda gana šviesiai - juk šviesu gali būti labai ilgai, dienos ilgos

Naktinis gyvenimas Ankoridže. Vasarą prasideda gana šviesiai – juk šviesu gali būti labai ilgai, dienos ilgos

Ankoridže buvome rugpjūčio pradžioje. Ore jau jautėsi rudens kvapas. +15 laipsnių. Žiemą būna ir žemiau -30. Bet tai vienas švelniausių klimatų Aliaskoje.

Ankoridžas keliautojui – paskutinė tokia gera vieta apsirūpinti prekėmis prieš Aliaskos užkampius. Įsigijome purškiklį nuo uodų: pažįstami, lankę Aliaską pora savaičių anksčiau, gąsdino, kad čia jie atakuoja lyg torpedos, kaip niekur kitur. Iš tiesų, kitur pasaulyje būna sunku rasti purkštuvą nuo uodų su daugiau 40% ar net 20% DEET (veikliosios medžiagos, atbaidančios uodus), o Ankoridžo prekybos centre kone visi – su 99% DEET!

Nusipirkome. Ir neprireikė! Nė vieno uodo šiauriau Ankoridžo! Aliaskoje metų laikai keičiasi žaibu. Na, bet kai keliausiu po kokias maliarines Afrikos zonas tasai purškiklis tikrai pravers…

Magistralė prie Ankoridžo, Ore - du lėktuvai, Aliaskos susisiekimo toliau miestų pagrindas

Magistralė prie Ankoridžo, Ore – du lėktuvai, Aliaskos susisiekimo toliau miestų pagrindas

Kelionė traukiniu į Aliaskos šiaurę – ir laiku į praeitį

Atėjo laikas stumtis dar toliau į šiaurę, atisplėšti nuo kranto ir keliauti į tą tikrąją Aliaską, tą JAV valdomą „blyną“ pasaulio žemėlapyje, prilipusį prie Kanados. Patys amerikiečiai sunkiai įsivaizduoja Aliaskos dydį – juk JAV žemėlapiuose ji dažnai vaizduojama sumažinta kur kampe…

Aliaskos gamtos vaizdas

Aliaskos gamtos vaizdas

Tikrovė tokia: Aliaskos plotas – kaip Ispanijos, Vokietijos, Lenkijos, Italijos ir JK kartu paėmus. JAV populiarus posakis „Visi dalykai Teksase didesni“, juk Teksasas toks milžiniškas! Bet Aliaska už Teksasą didesnė daugiau nei dvigubai. „Argi Teksasas ne mielutis?“ Aliaskos suvenyrinėse parduotuvėse mačiau marškinėlius, kur ant Aliaskos kontūrų uždėtas toks mažytis Teksasas.

Iš Ankoridžo tolyn į šiaurę išdundėjome traukiniu. Garsiuoju 1903-1923 m. statytu „Alaska Railroad“, anuomet nustūmusiu tolyn paskutinį JAV pasienį su nepavergta gamta.

Vaizdai iš Aliaskos traukinio

Vaizdai iš Aliaskos traukinio

Traukiniai čia lėti – 400 km iki Denalio nacionalinio parko važiavo virš 7 valandų. Laikas jiems nėra vertybė: štai sustojo šalikelėje, kad praleistų kokį krovininį traukinį, štai du priešpriešiais atvažiuojantys „Denali Star“ ekspresai sustojo tiesiog vidury miško, kad susikeistų įgulos: kad ta, kuri atvažiavo iš Ankoridžo, perimtų priešpriešiais važiuojantį traukinį ir grįžtų nakvoti į Ankoridžą.

Prie Alaska Railroad traukinio

Prie Alaska Railroad traukinio vienoje pakelės stočių (Talkitnoje)

Akcentas ir ne patogume: ankštose traukinių stotyse nėra kur prisėsti, nėra Wifi ir t.t. Nekokios ir traukinių kainos – brangiau, nei autobusu. Ir vis tiek bilietai išgraibstomi prieš daugiau nei mėnesį! Nes Aliaskos geležinkelis apdainuotas dainose, kelionė juo – daugelio svajonė. Jis apipintas legendomis – pavyzdžiui, dalyje maršruto važiuoja „Hurricane Turn“ traukinys, kurį galima stabdyti darsi kokį maršrutinį taksi – mat jis važiuoja per gūdžius miškus, į kurių kaimus ir vienkiemius neveda keliai, tad tenykščiams gyventojams belieka įšokti į pravažiuojantį traukinį. Žiemą tepravažiuoja vienas toks traukinys per mėnesį, kad vietiniai apsirūpintų atsargomis ir nebadautų…

Ties Hurricane Turn ruožu yra ši Chase gyvenvietė - vienintelis kelias iš jos yra šis vieškelis iki traukinio bėgių

Ties Hurricane Turn ruožu yra ši Chase gyvenvietė – vienintelis kelias iš jos yra šis vieškelis iki traukinio bėgių. Kaime gyvena ~20 žmonių.

Į abi puses pro „Denali Star“ langus atsivėrė nuostabūs vaizdai į kalnus, kanjonus. Vagonai specialiai konstruoti dėl tų vaizdų. Aukštesnėje „Auksinėje“ klasėje sėdima tik antrame aukšte su stikliniu stogu, vagonas turi net „balkoną“ apsidairymui. Ir net žemėsnėje „Nuotykių“ klasėje kiekvienas keleivis turi teisę 20 min. pasėdėti stiklinio stogo „Vistadome“. Apie aplinkines grožybes per garsiakalbius pasakojo gidas. Kelionė Aliaskos traukiniu – lyg toks grįžimas laiku į JAV geležinkelių aukso amžių, kai kelionė į gretimą miestą dar buvo „kažkas tokio“, kam galėdavai skirti visą dieną. Su vagonu restoranu, o geresnėje klasėje – su baltomis staltiesėmis, karštais patiekalais pirmame vagono aukšte, kuriais skanauti keleiviai kviečiami skirtingu laiku.

Vistadome 'antras aukštas'. kur kiekvienas žemesnės klasės keleivis gali praleisti 20 minučių (tiesa, niekas laiko neskaičiuoja)

Vistadome ‘antras aukštas’. kur kiekvienas žemesnės klasės keleivis gali praleisti 20 minučių (tiesa, niekas laiko neskaičiuoja)

Visa Aliaska, o ypač jos šiaurė, toks grįžimas laiku! Amerikos „paskutinis pasienis su gamta“ pasistūmė, bet niekur neišnyko. „JAV Laukiniai Vakarai tebeegzistuoja“ – girdėjau gerą mintį – „Jie tiesiog persikėlė į Aliaską ir tapo JAV Laukine Šiaure“.

Dairausi iš traukinio antro aukšto ir suprantu – keliai, geležinkeliai, Aliaskoje pasiekia tik maždaug tiek, kiek akis užmato. Toliau – begaliniai tušti plotai, gyvūnų pasaulis. Vienkiemiai be elektros ir vandens. Atokūs 100 ar 400 gyventojų kaimai, pasiekiami tik lėktuvais ar kelių dienų kelione upėmis.

Tipinis vaizdas pro traukinio langą

Tipinis vaizdas pro traukinio langą

Nuosavas lėktuvas Aliaskoje – tai ne kokia „turtuolių užgaida“. Daugeliui tai – būtinybė lyg automobilis ir jų pilna: būdavo, vienu metu danguje mačiau ir keturis orlaivius: nuosavą lėktuvą, nuosavą hidroplaną, sraigtasparnį bei nedidelį propelerinį reisinį lėktuvą, skrendantį iš didesnių miestų į nutolusius žeme nepasiekiamus kaimus… Kiekviename kaime – oro uostai ar bent jau vandens ruožai hidroplanams kilti. Kas penkiasdešimtas aliaskietis turi piloto licenciją (šešis kartus daugiau, nei bet kurioje kitoje valstijoje ir šešiolikakart daugiau lėktuvų) ir pats ne vieną tokį sutikau. Štai vienas, pasakojo, skraido į savo „sodo namelį“ už 200 km nuo namų. Kai kas net į darbą skraido lėktuvu: tokie Aliaskoje atstumai. Populiaru pakilti į orą apsidairyti ir turistams – tai vadinama flightseeing, bet prie Aliaskos oro tie skrydžiai dažnai atšaukiami, nes per debesis nieko nematytum.

Pora iš keturių lėktuvų vienu metu

Pora iš keturių lėktuvų vienu metu

Anapus tų kalvų ir snieguotų kalnų ir „poliarinių džiunglių“ gyvena kitokie žmonės. „Pabėgėliai iš miestų“, kuriuos jų karjeros kur Niujorke siekiantys kursiokai ar klasiokai laikytų keistuoliais. Ir ištisos indėnų ar eskimų tautos. Taip, indėnų ar eskimų: priešingai Kanadai ar JAV šiaurei, politkorekcija Aliaskoje dar „nenušlavė“ šių žodžių į „rasizmo šiukšlyną“. Aliaska – grįžimas į praeitį daugeliu aspektų.

Vaizdas pro traukinio langą prie Denalio parko

Vaizdas pro traukinio langą prie Denalio parko

Denalio nacionalinis parkas – aukščiausias Šiaurės Amerikos kalnas

Po septynių valandų važiavimo ir stoviniavimo „Denali Star“ atvyko į Denalio nacionalinio parką, kurio garbei ir pavadintas traukinys. Nuo įvažiavimo į parką momento iki traukinių stoties dar laukė valanda važiavimo – šitoks tas parkas milžiniškas! Parko širdis – Denalis arba Makinlis, aukščiausias Šiaurės Amerikos kalnas (6190 m), tačiau jis tik viena priežasčių, kodėl Denalis daugeliui – svajonių svajonė Aliaskoje. Kita priežastis – tai saugomos laukinės gamtos teritorija, dydžiu sulig trečdaliu Lietuvos, pasiekama keliais ir geležinkeliais.

Šiaurės elnias Denalyje

Šiaurės elnias Denalyje

„Pasiekiama“ Aliaskoje visada reliatyvu. Iki mūsų viešbučio nuo stoties laukė apie 12 km kelias, viešojo transporto nebuvo – laimė, sustojo pakeleivingas automobilis. Kita kliūtis – kainos: vasarą nakvynė kainuoja šimtus dolerių. Trečia kliūtis – bilietai: į nacionalinį parką gali patekti kada nori, bet su „eiliniu bilietu“ leidžiama važiuoti tik kokius 20 kilometrų. Kad įliptum į autobusą, vežantį gilyn į parką, turi rezervuoti specialų bilietą.

Denalio parko autobusas

Denalio parko autobusas

Apie visas kliūtis žinojau, bilietus įsigijau prieš gerą mėnesį. Ir kelionė autobusu tuo žvyrkeliu nematant kitų automobilių buvo įspūdinga: vaizdai į kalnus, galingų upių slėniai, kelią kertantys šiaurės elniai, tolumoj – avys, meška. Ir tapau vienu 30% laimingųjų Denalio turistų, kurie išvysta bent dalį Denalio kalno – nes dažniausiai jis būna visas paskendęs debesyse. „Tik jokiu būdu nenuspauskite savo meškų purkštuvo autobuso viduje“ – perspėjo vairuotojas žinodamas, kad purkštuvus visi turi, juos ten primygtinai nuomoja. Kai kurie turi ir ginklus: juos vežtis irgi galima. Denalis ir visa Aliaska dar vis – toks žmonių ir gyvūnų frontas kur kad ir koks gyvūnų mylėtojas būtum, kartais gali tekti trumpam tapti medžiotoju gelbstint savo gyvybę.

Kalnai Denalio parke

Kalnai Denalio parke

Ir visgi Denalio nacionalinis parkas gal net truputį nuvylė. Ne, ne, jis labai įspūdingas! Bet Aliaska jau buvo išlepinusi, sukėlusi lūkesčius. Po meškos tiesiog pro Džuno miesto autobuso langą meška toli kalnuose, vos įžiūrima pro žiūronus, taip nebestebina. Kai visa Aliaska, išskyrus labai retus miestus, yra viena didelė laukinės gamtos žemė, nacionalinio parko statusas nebeatrodo kažkuo ypatingas.

Mešką autobuso vairuotojas parodė savo fotoaparato ekrane, pritrauką galingu objektyvu

Mešką autobuso vairuotojas parodė savo fotoaparato ekrane, pritrauką galingu objektyvu

Kitą rugpjūčio rytą pažiūrėjęs pro langą negalėjau patikėti savo akimis – ten buvo gūdi žiema, užsnigta, užpustyta. Iki pusryčių viskas ištirpo ir diena laukė graži, saulėta. Aliaskoje viskas keičiasi greitai.

Rugpjūčio rytas Denalio parke - ir ne, tai nėra aukštikalnės, tai arti jūros lygio

Rugpjūčio rytas Denalio parke – ir ne, tai nėra aukštikalnės, tai arti jūros lygio

Paskutinė stotelė – Denalio parko šunidė. Parkas didžiuojasi savo Aliaskos haskiais, kurių kinkiniais iki pat šiol reindžeriai važinėja po parką žiemą. Kad gamtos neterštų sniegomobiliai.

Miegantis Aliaskos haskis, kuris žiemom su komanda tempia kinkinius (kiekvienas šuo komandoje turi savo rolę)

Miegantis Aliaskos haskis, kuris žiemom su komanda tempia kinkinius (kiekvienas šuo komandoje turi savo rolę)

Ferbanksas, geležinkelio pabaiga – bet ne Aliaskos

Laukė paskutinė mano kelionė Aliaskoje – traukiniu į Ferbanksą, šįsyk antrame aukšte, su nuostabiais vaizdais žemyn.

Ferbanksas, antras pagal dydį valstijos miestas (~100 000 gyv.), netgi aliaskiečius gąsdina savo atšiaurumu. „Negalėčiau gyventi Ferbankse, nepakelčiau žiemų“ – sakė ankoridžiečiai. Ferbankse temperatūra yra kritusi ir iki -54, o -40 būna kone kiekvieną žiemą.

Po vienu Ferbankso simbolių - vartais iš ragų

Po vienu Ferbankso simbolių – vartais iš ragų

Mums neįtikėtinai pasisekė: „Šiandien pirma giedra metų diena“ – sakė vietiniai rugpjūtį. Ir patekome ne tik į tuos 30%, kurie matė Denalio fragmentą, bet ir į tuos 3%, kurie išvydo visą Denalį! Jis matėsi nuo Universiteto apžvalgos aikštelės, dar geriau – nuo Ferbankso oro uosto. Nors iki jo virš 250 km, kai toks aukštas, horizontas neišgalėjo jo paslėpti.

Denalis žvelgiant iš Ferbankso oro uosto. Ar lengva patikėti, kad atstumas iki kalno yra daugiau 200 km?

Denalis žvelgiant iš Ferbankso oro uosto. Ar lengva patikėti, kad atstumas iki kalno yra daugiau 250 km? Čia beveik tas pats, kas iš Vilniaus regėti Klaipėdą! Na, jei Klaipėda būtų 6 km aukščio, matytum

Apžiūrėjome smulkias Ferbankso grožybes. Ledo skulptūrų muziejų, kur jos perkeliamos po pavasarinio festivalio. Pionerių parką, kur atvežti senieji aukso ieškotojų namai iš Ferbankso centro. Ferbankso centrą – perstatytą moderniai, bet mažai turintį didmiesčio dvasios.

Ferbankso ledo skulptūrų muziejuje

Ferbankso ledo skulptūrų muziejuje

Ir atėjo laikas išskristi virš begalinių Aliaskos tolių. Lėktuvas į pakilimo taką riedėjo pro senutėlius DC-6 lėktuvus, pradėtus gaminti dar 1946 m. Kitur pasaulyje jau kai aš gimiau, jų nebuvo, bet čia, Aliaskoje, dar nėra tinkamesnių krovininių lėktuvų šaltam klimatui ir negrįstiems pakilimo takams. Apsimoka, net jei tokį lėktuvą reikia parą prižiūrėti ir remontuoti, kad galėtų valandą skristi. Dar viena kelionė laiku atgal.

Douglas DC-6 Ferbankse

Douglas DC-6 Ferbankse

Tradiciškai Ferbanksas vadinamas „kelio galu“, nors iš tikro dabar kelias jau pastatytas dar 11 valandų kelio į šiaurę nuo Ferbankso, iki poliarinio rato ir toliau, iki didžiųjų Prudhoe Bay naftos verslovių. O ir tas vienišas žvyrkelis tėra tik Aliaskos pradžia: Aliaskoje kelių yra mažiau nei Rod Ailande, mažiausioje JAV valstijoje. Aplankius Aliaską vieną kartą, kilo noras ten grįžti, nuvykti dar toliau, giliau, gal lėktuvais ir hidroplanais.

Paminklas pirmajai Ferbankso šeimai

Paminklas pirmajai Ferbankso šeimai

Pavyzdžiui, į tuos eskimų jupikų kaimus, iš kur kilo sutikta moteris, sunkiai šnekėjusi angliškai – taip, Aliaskoje paskutinėje iš JAV valstijų dar yra ištisi kaimai, kalbantys senosiomis JAV kalbomis. Ar į Katmajaus nacionalinį parką, kur yra Walatkos (lietuvio?) pavarde vadinami kalnai ir Roy Fure suręsta trobelė 50 km nuo artimiausio kelio: Roy Fure sakėsi imigravęs iš Lietuvos (paskeitė vardą?) ir bandė Aliaskoje gauti nemokamai žemės (iki pat 1988 m., tam pakako tiesiog apsigyventi Aliaskoje „niekieno žemėje“), bet jam nepavyko, nes nebuvo JAV pilietis. Kas slypi už tų gyvenimų istorijų dar iki galo neišsiaiškinau – bet, kaip mėgsta sakyti aliaskiečiai, tai keistų žmonių valstija ir tie, kas nutaria čia apsigyventi – netipinės asmenybės.

Užklydo į Icy Strait Point miestelį

Užklydo į Icy Strait Point miestelį

Gal norėčiau grįžti žiemą, kai kruizinių laivų keleivių srautas išnyksta, nebevažinėja jų specialieji traukiniai (turizmo sezonas Aliaskoje – vos nuo gegužės iki rugsėjo, paskui miesteliai užmiega).

Kai Aliaskos dangų nušviečia šiaurės pašvaistės (Ferbanksas – viena geriausių vietų pasaulyje joms stebėti). Tikros, o ne tos, kurias net vasaromis Ankoridžo ir Ferbankso kino teatruose rodo turistams.

Kine rodomos šiaurės pašvaistės reklama Ankoridže

Kine rodomos šiaurės pašvaistės reklama Ankoridže

Kai temperatūra krenta iki -40 ir žemiau, o prašvinta tik kelioms valandoms. Tai turbūt tarsi visai kita valstija ir negali sakyti matęs Aliaską, kol to nepatyrei.

Bet kol kas išskridau į pietus, į tai, ką aliaskiečiai vadina „žemutinėmis 48 valstijomis“ (Lower 48).

Aliaskos lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės susiplanuoti savo kelionę į Aliaską.

Aliaskos lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės susiplanuoti savo kelionę į Aliaską.


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Lietuviškos JAV vietos

JAV lietuviški pastatai, paminklai, rajonai - be galo įspūdingi ir svarbūs. JAV gyvena iki milijono lietuvių ir jie ten sukūrė daug labai svarbaus. Esu sudaręs lietuviškų JAV vietų žemėlapį "Tikslas - Amerika", enciklopediją ir surengęs daug ekspedicijų informacijos rinkimui apie tas vietas - ekspedicijų dienoraščiai irgi čia.

Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2022 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Alberta – ryškiausi Kanados kalnai ir prerijos

Alberta – ryškiausi Kanados kalnai ir prerijos

| 2 komentarai

Albertos vizitinė kortelė – Banfo nacionalinis parkas. Tai – laukinė rudų kalnų, baltai melsvų ledynų, žydrų ežerų, pilkų upių ir krioklių, didžiųjų žvėrių kaimenių žemė. Tokia priešistorinė Kanada.

Bet Banfo kalnai – tik dalelė milžiniškos Kanados Albertos provincijos. Man Albertos prerijų fermos – ne mažiau nuostabios už aštriąsias Banfo viršukalnes: laukų žiedai iki pat horizonto, ežerėlių grandinės, ilgi ryškūs saulėlydžiai ir žvaigždynai, tiesūs keliai.

Svarbiausia, Alberta be galo, be galo spalvinga ir ryški. Ji man buvo vienas didžiausių kelionių po Šiaurės Ameriką atradimų.

Stabtelėjome pasigerėti spalvingu Albertos prerijų saulėlydžiu

Stabtelėjome pasigerėti spalvingu Albertos prerijų saulėlydžiu

Kanados uolėtieji kalnai – Banfas ir Džasperis

Banfas – seniausias ir garsiausias Kanados nacionalinis parkas. Kaip JAV turi Jeloustouną ar Didįjį Kanjoną, Kanada turi Banfą. Ir nors Banfas neturi kažko *tokio*, kaip Jeloustouno geizeriai ar Jutos arkos, čia pribloškiamai žavi visuma. Dangų „pjauna“ aukšti kalnai ties kiekvienu horizontu. Tyvuliuoja žydri žydri žydri ežerai. Vasaromis tirpsta didžiuliai ledynai, kriokliais nuo jų lekia pilkos šaltos upės. O žiemą viskas vėl užšąla.

Prie Peito ežero Banfe

Prie Peito ežero Banfe

Beveik visos šios grožybės – šalia pagrindinio kelio, vadinamo Ledynų magistrale (Icefields Parkway). Jis jungia du Kanados uolėtųjų kalnų kurortus: Banfą ir Džasperį.

Abudu jaukūs miesteliai kalnynų papėdėje savaip panašūs. Centruose – viešbučių („ložių“) eilės, iš kurių balkonų atsiveria kalnų vaizdai. Taip pat restoranai, parduotuvės. Paėjus (ar pavažiavus) toliau – lynų keltuvai, nuo kurių viršūnių atsiveria visi aplinkiniai slėniai, karštųjų versmių baseinai, ežerai.

Džasperio kurortas

Džasperio kurortas

Bet įspūdingiausios Kanados uolėtųjų kalnų vietos man – tarp abiejų miestelių. Unikaliausios patirtys laukė Atabaskos ledyne [Athabasca Glacier]. Banfe ir Džasperyje pažvelgęs į tarpus tarp aukščiausių kalnų matai daug ledynų – bet tik Atabaska tikrąja tų žodžių prasme „ranka pasiekiama“. Ledyno paviršiumi ten vaikščiojome, prieš tai nuvežti 25 tonas sveriančiu „autobusu“, kurio kiekvienas iš ratų didesnis už ištisą automobilį. Vienas kainuoja virš milijono, o jų analogai važinėja Antarktidos mokslininkų bazėse. Prie Atabaskos jie „stačiausia Šiaurės Amerikos įkalne“ ištisą ledyninę upę kaip niekur nieko pervažiuoja.

Turistai lipa ant Atabaskos ledyno iš Ice Explorer mašinų

Turistai lipa ant Atabaskos ledyno iš Ice Explorer mašinų

Vaikščiojimas ledynu – patirtis, kurią verta bent sykį gyvenime patirti. Nustebino, koks ledynas neslidus. Vietomis jis tirpdamas bėga upėmis, kitur, atrodo, jau čia pat vanduo – bet galėjau visu svoriu stotis, nieko neatsitiko.

Ant Atabaskos ledyno

Ant Atabaskos ledyno

Tarp Banfo ir Džasperio daugiau nuostabių stotelių. Žydras Peito ežeras su apžvalgos aikštele, galingi ir šalti Atabaskos kriokliai (nedideli, bet virsta galinga srovė, o nusileidus į upės slėnį karštą Kanados vasarą – buvo +30 – staiga pakeitė žiemiška vėsa: vanduo atšaldo visą orą).

Atabaskos kriokliai

Atabaskos kriokliai

Populiariausios stotelės – Luizos ežeras ir Moraine ežeras. Deja, čia jau susidūrėme su trumpo Kanados uolėtųjų kalnų sezono minusais. Automobilių parkavimas ten ribotas. Prie Moraine ežero laisvos vietos automobiliams, sako, baigiasi dar prieš saulei tekant – daugelis pasistato savo mašinas visai dienai ir mūsų nė neleido privažiuoti artyn, nes, kai parkingo nebėra, uždaro visą 12 km kelią. Teoriškai yra autobusai, bet juos irgi reikia rezervuoti iš anksto, jų nedaug.

Turistai prie Luizos ežero

Turistai prie Luizos ežero

Prie Luizos ežero išlipau: pasitiko žmonių minios. Laimė, daugeliui turistų pakanka nu(si)fotografuoti palei ikoninį Lake Louise viešbutį ežero pradžioje ir jie suka atgal. Pakako paėėti 500 metrų nuostabiu paežerės taku, nepaliaujamai gėrintis ežere atsispindinčiomis debesų eskadrilėmis, ir likau prie ežero beveik vienas. Nebereikėjo galvoti, ant kurio akmens prisėsti – net ir suoleliai buvo laisvi.

Luizos ežeras. Gale - Lake Louise viešbutis

Luizos ežeras paėjus toliau. Gale – Lake Louise viešbutis

Lake Louise viešbutis – vienas garsiųjų Kanados „Geležinkelių viešbučių“, tokių europietiškų pilių kanadietiškame peizaže, statytų prieš 100 ir daugiau metų, „garvežių eroje“. Tiesą pasakius, visą Banfo nacionalinį parką „pagimdė“ geležinkeliai: kai 1881-1885 m. įgyvendinta “Nacionalinė svajonė” – pastatytas geležinkelis skersai visą Kanadą – jis ieškojo būdų užsidirbti papildomai, o koks geresnis pajamų šaltinis nei turistai? Aišku, keliauti išgalėjo tik nedaugelis ir tam, kad jie skirtųsi su savo aristokratiškais turtais, reikėjo jiems pasiūlyti kažką daugiau, nei traukinio vagoną. Todėl Kanados geležinkelių vadovai kūrė ištisas kelionių patirtis: su naujais puošniais viešbučiais gražiausiose Kanados vietose. Garsiausias jų – Kanados uolėtųjų kalnų simbolis – Banff Springs viešbutis. Ne, viešbutis nėra pavadintas pagal nacionalinį parką ar miestelį. Tai miestelis ir nacionalinis parkas pavadinti pagal viešbutį, nes nuo jo viskas ir prasidėjo! O viešbutis gavo vardą nuo Banff miestelio Škotijoje, iš kurio kilo “Canadian Pacific Railway” prezidentas Džordžas Stifenas. Štai tokia buvo geležinkelininkų reikšmė tada! Ir iki šiol ji justi: ir per Banfą, ir per Džasperį driekiasi svarbios geležinkelių magistralės ir geresniuose viešbučiuose svečiams siūlomi ausų kamštukai „kad gerai išsimiegotumėte“ (na, man visai netrukdė tie traukiniai, tik dvasios pridėjo).

Banff Springs viešbutis

Banff Springs viešbutis

Banff Springs pribloškia ir kainomis, kurios sezono metu viršijo 1000 eurų už naktį. Bet *daug* pigiau ten nieko nerasi – eilinių viešbučių kainos prasidėjo nuo 300 eurų, o vienos hostelio lovos – nuo 80 eurų. Tai tikriausiai brangiausios gamtinės vietos, po kokias esu keliavęs – bet šiaip vengiu keliauti sezono metu. Sezonas yra nuo balandžio iki spalio, bet, tarkime, Maligne ežero kruizai vyksta tik nuo birželio iki spalio – kitu metu Maligne ežerą sukaustę ledai…

Maligne ežeras. Vieta, kur išleidžia ežero kruizai

Maligne ežeras. Vieta, kur išleido ežero kruizas

Išeitis taupesniems – nakvoti palei nacionalinį parką. Jau Kanmore [Canmore] (~30 km iki Banfo mietelio) buvo nakvynių po 200 eurų, o Kochreine [Cochrane], žaviame „laukinių vakarų“ stiliaus miestelyje palei geležinkelį, 105 km nuo Banfo, jaukiame istoriniame 1908 m. viešbutyje apsistojome ir už 100 eurų. Tiesa, tada nematėme kalnų iš balkono, o važiuoti iki nacionalinio parko grožybių gali teko 150-250 km: jei ryte nuvažiuoti, vakare grįžti, ir keliauji į Banfą kelioms dienoms – susigaišta laiko.

Istorinis viešbutis Kochreine

Istorinis viešbutis Kochreine

Be to, Banfe ir Džasperyje smagu ne tik aplankyti gražiausius vaizdus ar pasivaikščioti žygių takais. Ten gera ir tiesiog kuo ilgiau būti, nes niekada nežinai, kada išvysi gyvūnų. Per keletą dienų tiesiog iš automobilio matėme mešką, daug laukinių avių, ožių, elnių. Tie gyvūnai ateina net į miestelius. O mažesni gyvūnėliai, kaip švilpikai, savo duobutes išsirausę visur visur. Jie nebijo žmonių, prieina prie pat.

Banfo gyvūnija

Banfo gyvūnija

Gyvūnai užsuka ir į Banfo miestelius

Gyvūnai užsuka ir į Banfo miestelius

Tiesa, Banfo gyvūnija gali būti pavojinga – bent jau meškos. Mums keliaujant, vienas pasivaikščiojimo takų prie Luizos ežero buvo uždarytas dėl meškų, 2023 m. meška parke “sumedžiojo” vyrą, žmoną ir jų šunį. Siūloma išmokti nuo jų apsiginti ir patariama nelipti laukan jų fotografuoti – nors tada, kai meška pasirodė šalikelėje, turistai neklausė…

Meška pro automobilio langą Banfe

Meška pro automobilio langą Banfe

Ir mešką fotografuojantys turistai

Ir mešką fotografuojantys turistai

Vienas būdų pigiau (šiek tiek) apsistoti Banfe sezono metu – ieškoti viešbučių vietoje. Daugybė viešbučių sezono metu nepardavinėja numerių per Booking.com ir panašias sistemas – vietoje radome pigiau.

Albertos prerijos – spalvingiausios pasaulio lygumos

Alberta susideda iš dviejų nuostabių dalių. Vakarinėje pusėje – kalnai, o pietrytinėje – Prerijos, kurių begaliniai ūkiai maistu aprūpina Kanadą ir ne tik. Prieš atvykdamas galvojau, kad prerijos – tik nuobodi stotelė pakeliui į kalnus. Klydau! Tai tikriausiai gražiausi ūkiai ir lygumos, kokius esu gyvenime matęs, bent jau vasarą.

Javų eilės, čia geltoni, čia violetiniai žiedai driekiasi iki pat horizonto, iki ryškaus dangaus. Juose pilna spalvingų ežerėlių. Kiekvienas paros metas vis kitoks, bėt nemažiau gražus: saulėtekis, vidudienis, ryškus ryškus saulėlydis, sutemos. Tokios “Technicolor” spalvos be “Fotošopo”…

Albertos prerijų laukai iš drono

Albertos prerijų laukai ir ežerėliai

Tokia Kanados didybė ir begalynė – tai yra antra pagal dydį pasaulio šalis, vien Albertos provincija dydžio sulig 10 Lietuvų ar 3 Vokietijom – ir tą nuolat jauti. Kiekvienas javų laukas atrodo dešimtkart didesnis, nei būtų Lietuvoje, o kiekvienas tiesus kelias – dešimtkart ilgesnis. Kartais norėdavosi tiesiog sustoti šalikelėje ir gerėtis tais vaizdais.

Važiuojam per Albertą

Važiuojam per Albertą

Laukus vagoja tiesūs-tiesūs keliai. Būdavo, ir kokius 30 km nuvažiuodavome be menkiausio posūkio ar vingio, bet tai dar nedaug: įmanoma ir 100 km. Juk viskas – lygumos. Ir visas žemės ūkis, visi keliai ir miesteliai sukurti „nuo nulio“ per trumpą laiką ~1900 m. Iki pat 1885 m. čia niekas neauginta – tik klajokliai indėnai medžiodavo buivolus. Tuomet atėjo gelelžinkeliai. Tos „nepasiekiamos ir todėl nesvarbios žemės“ staiga tapo vienomis geriausių: juk derlių išgabenti galima traukiniais. Traukiniai atvežė į Albertos prerijas ir naujuosius gyventojus. Daugiausiai imigrantus iš rytų ir šiaurės Europos, kurie jau mokėjo ūkininkauti ir todėl itin patiko Kanados valdžiai. Jiems žemes davė nemokamai – su ta sąlyga, kad jas įruoš, 6 mėnesius per metus ten gyvens, ūkininkaus.

Prie dviejų tiesių kelių sankryžos. Visi keliai Albertoje pavadinti pagal tą pačią sistemą: rytų-vakarų keliai numeruojami kaip "Township Rd", o šiaurės pietų - kaip "Ridge Rd". Pagal panašią logiką numeruojamos ir miestų gatvės. Vietiniai ir be žemėlapio išvydę numerius susigaudo, kur yra.

Prie dviejų tiesių kelių sankryžos. Visi keliai Albertoje pavadinti pagal tą pačią sistemą: rytų-vakarų keliai numeruojami kaip “Township Road”, o šiaurės pietų – kaip “Ridge Road”. Pagal panašią logiką numeruojamos ir miestų gatvės. Vietiniai ir be žemėlapio išvydę numerius susigaudo, kur yra.

Nauji imigrantai patiko ne visiems. Vieni norėjo juos kuo skubiau integruoti, priverstinai paskirstant po „tikrų kanadiečių“ (britų ir prancūzų kilmės) miestus – kad imigrantai nesivienytų, nereikalautų teisių ar nepriklausomybės. Kiti norėjo juos apgyvendinti nuo tų „tikrų kanadiečių“ kuo toliau – kad neatsirastų tautinių trinčių. Prieitas kompromisas: naujakuriams leista kurti savo tautinius miestelius („block settlements“), tačiau tik taip, kad niekur nesusidarytų ištisas regionas su kokios nors vienos Europos tautos gyventojų dauguma.

Senieji elevatoriai - Kanados prerijų simbolis

Senieji elevatoriai – Kanados prerijų simbolis

Dabar tad kiekvienas Albertos prerijų kaimas alsuoja vis kitos Europos šalies dvasia. Daugiausia yra ukrainiečių kaimų, paženklintų cerkvių kupolais – Kanados prerijos ukrainiečiams yra tas pats, kas lietuviams – Čikaga. Net 9% Albertos žmonių – ukrainiečių kilmės, yra net Rumšiškes primenantis ukrainiečių liaudies buities muziejus po atviru dangumi (Ukrainian Cultural Heritage Village). Bet yra suomių kaimų, vengrų kaimų, žydų kaimų, rumunų kaimų, afroamerikiečių kaimų, vokiečių kaimų, prancūzų kaimų. Daugybė islandų kaimų, kai pačių islandų Islandijoje vos 300 000.

Ukrainiečių cerkvė pakelės kaime

Ukrainiečių cerkvė pakelės kaime

Be galo stebėtina, kad nėra nė vieno lietuvių kaimo: juk lietuviai irgi iš tų kraštų, irgi mokėjo ūkininkauti, jų XIX-XX a. sandūroje irgi už Atlanto emigravo be galo daug (virš 300 tūkst.). Man tai tebėra mistika, bet kažkodėl lietuviai vieninteliai persikėlę per Atlantą norėdavo staiga pamiršti kaip gyveno Europoje, dirbti tik fabrikuose ar kasyklose. Ir nė nemokamos žemės jų nesuviliojo. Arčiausiai lietuvių kaimo, ką radau – 250 gyv. Vilna gyvenvietė.

Įvažiavimas į Vilna

Įvažiavimas į Vilna

Internete gali rasti žinių, esą ji pavadinta Vilniaus miesto garbei. Važiavau ten, kalbėjau ir su vietos meru, ir su 82 m. amžiaus senienų krautuvės savininku, kurio senelis 1910 m. buvo tarp pirmųjų Vilna kolonistų, ir dvitomę knygą apie kaimo istoriją nagrinėjau – bet jokio pagrindimo šiai teorijai kol kas neradau. Dauguma gyventojų ten – ukrainiečių kilmės ir knyga neaprašo vietos giminių, kilusių iš Lietuvos, Vilniaus krašto. Logiškesnė atrodo teorija, kad kaimas pavadintas pagal ukrainietišką žodį „vilna“ (reikšmė: „laisva“).

Su vietos sendaikčių krautuvės šeimininku gilinamės į Vilna istoriją

Su vietos sendaikčių krautuvės šeimininku gilinamės į Vilna istoriją

Vilna – ir kiti tokie kaimai – pamažu nyksta. Jaunimas išsikelia. Žemes iš naujakurių anūkų ir proanūkių superka stambieji žemvaldžiai, jų mažiau. Vilna viešbutį radome „su visam“ uždarytą, o geležinkelį, nuo kurio prasidėjo kaimo istorija – ką tik nugriautą, paverstą pasivaikščiojimų taku. Ir visgi ten yra daugiau, nei galėtum tikėtis 250 gyv. kaime – parduotuvės, mokykla, poliklinika ir t.t. Nes kiekvienas toks kaimas aptarnauja ir visą eilę vienkiemių nutolusiuose ūkiuose.

Vilna vaizdas. Istorinė pulo salė tebeveikia, viešbutis - nebe

Vilna vaizdas. Istorinė 1921 m. įsteigta pulo salė tebeveikia, viešbutis – nebe

Ant kiekvieno Vilna įvažiavimo stendo, pačiame miestelyje, ir net ant smeigtukų, kuriuos padovanojo Vilnos meras, parodyti „Didžiausi pasaulio grybai“. Realybėje ta skulptūra primena kokio sovietinio vaikų darželio dekoraciją, bet turėti „Didžiausią pasaulio kažką“ yra Albertos prerijų kaimų garbės reikalas. Nuo didžiausio pasaulyje virtinio iki didžiausios dešros iki didžiausio dinozauro (26 m aukščio), įlipti į kurio nasrus laukė ištisos eilės.

Didžiausi pasaulio grybai Vilnoje

Didžiausi pasaulio grybai Vilnoje

Pastarojo istorija bent jau pagrįsta. Drumhelerio miestelis su apylinkėmis garsėja kaip viena dinozauringiausių pasaulio vietų. Mat “Dinozaurų eroje”, prieš bent jau 66 mln. metų, Albertos prerijos buvo labai drėgnos, ten gyveno daugybė milžiniškų dinozaurų. Paskui jos spėriai išdžiūvo – ir todėl fosilijos taip pukiai išliko. Tyrell paleontologijos muziejuje eksponuojama kvapą gniaužianti dinozaurų skeletų kolekcija, tai – vienas geriausių tokių muziejų pasaulyje.

Prie vieno mažesnių dinozaurų skeletų Tyrell muziejuje

Prie vieno mažesnių dinozaurų skeletų Tyrell muziejuje

Netoliese (Albertos masteliais) – Dinozaurų provincijos parkas, tarp kurio “bendlendų” daugelis tų fosilijų ir iškasta. Jų tiek daug, kad “paprasti pavieniai dinozaurų kaulai” laikomi beverčiais ir jų nuolaužų randi tiesiog eidamas takeliu. Geriausias “fosilijų medžiotojai” ištąsė dar per 1910-1917 m. vykusią “Didžiąją Kanados dinozaurų karštinę” – tai buvo kaip aukso karštinė, nes pardavęs “pilną skeletą” kokiam pasauliniam muziejui galėjai neblogai pralobti.

Iš fosilijų Albertoje atsirado ir nafta. Pagal naftos atsargas Alberta lenkia Iraną, Iraką, Kuveitą, JAE, o visą Rusiją lenkia dvigubai. ~1980 m., plečiantis naftos pramonei, bumas buvo toksai, kad, vietiniai pasakojo, Edmontono restoranuose ir parduotuvėse pritrūko darbuotojų – visi išvažiavo dirbti į naftos versloves. Albertos prerijos iki šiol pilnos „linguojančių asilų“ – naftos gręžinių.

Linguojantis asilas Albertos prerijose

Linguojantis asilas Albertos prerijose

Prerijos ir Uolėtieji kalnai yra dvi Albertos sielos, bet yra ten ir kitokių žemių: prerijas nuo kalnų skiria miškai, aplink Drumhelerį rasi žavių kanjonų.

Horsethief (Arkliavagio) kanjonas prie Drumhelerio

Horsethief (Arkliavagio) kanjonas prie Drumhelerio

Prerijų apsuptyje paliktas Elk salos nacionalinis parkas, į kur atkeltos ištisos gyvūnų bandos. Skaičiau, esą didžiųjų žolėdžių tankumas ten kone prilygsta Serengečiui. Užsukome: galvojau, kad, Banfas ir Džasperis turbūt labiausiai žavės kalnų didybe, tad gyvūnų verta ieškoti čia. Elk Island parke matėme tris bizonus ir elnią, tačiau tikėjausi daugiau: tikriausiai, būtų daugiau tada, jeigu nebūtų taip miškinga, nes tegali matyti tai, kas išeina ant kelio. Kaip ten bebūtų, Banfe ir Džasperyje prisižiūrėjome dar ne tiek gyvūnų, tad važiuoti į Elk Island trūkstant laiko nebūtinai būtina.

Bizonas Elk Island parke

Bizonas Elk Island parke

Edmontonas ir Kalgaris – Albertos didmiesčiai

Alberta – labai retai gyvenama. 10 Lietuvų dydžio teritorijoje gyvena tik 4,5 mln. žmonių. Tačiau Albertoje yra ir du iš penkių didžiausių Kanados miestų – Edmontonas ir Kalgaris (kiekviename gyvena po 1,5 mln. žmonių ir dar 1,5 mln. visoje likusioje Albertoje kartu paėmus).

Kaglaryje gausu aplinką gražinančių paminklų

Kaglaryje gausu aplinką gražinančių paminklų

Abudu didmiesčiai nykoki. Yra vienas-kitas senesnis ar įdomesnis pastatas, bet šiaip jau kone viskas statyta per XX a. antros pusės naftos bumą, gatvės tiesios ir vienodos. Kalgariui daugiau šarmo suteikia per miestą tekanti srauni upė: kalgariečiai vasaromis ten plaukia su baidarėmis, plaustais, sėdi ant upėje pastatytų kėdžių, važinėja dviračiais paupio parkais.

Kalgario upė

Kalgario upė

Upė, tik kitokia, ir Edmontono pažiba: tai toks žalias upės slėnis, vingiuojantis per miestą; mūsų viešbučio langai atsivėrė į jį, tai buvo net sunku suprasti, kad esame milijoniniame didmiestyje.

Per Edmontoną tekanti upė

Per Edmontoną tekanti upė

Abudu miestai atrodė labai tušti: piko valandos be jokių kamščių, net per Edmontono miesto šventę lyg išmiręs miesto centras, kurio parkinge sutikau kiškį… Išimtis – West Edmonton Mall, didžiausias Kanados prekybos centras, kuriame – ir čiuožykla, ir vandens pramogų parkas, ir dar daug kas. Ten tiršta nuo žmonių.

West Edmonton Mall

West Edmonton Mall, dydžio sulig pusketvirto Vilniaus Akropolio

Pačių pačių įvairiausių žmonių. Kanada – viena draugiškiausių šalių imigrantams, ir Albertos gyventojai pasakojo, kad miestai keičiasi tiesiai prieš jų akis – štai kažkur dar vyravo baltaodžiai kanadiečiai (kolonistų britų ar kokių ~1900 m. imigravusių ukrainiečių palikuonys), o dabar jau tame rajone vyrauja kinai, indai, arabai.

Sikhai West Edmonton Mall. Vien ši Indijos religinė mažuma sudaro 1,5% Albertos žmonių.

Sikhai West Edmonton Mall. Vien ši Indijos religinė mažuma sudaro 1,5% Albertos žmonių.

Yra Albertoje ir lietuvių: Edmontone dar nuo 1953 m. veikia kuklūs lietuvių namai-koplyčia, kuriuos įkūrė lietuviai, į Kanadą pasitraukę nuo sovietinės okupacijos.

Edmontono lietuvių namai

Edmontono lietuvių namai

Turistui dėl imigrantų gausos yra vienas minusas: tave nuolat supa žmonės, kurie apie tas vietoves žino neretai net mažiau, nei tu pats. Nėra ko pasiklausti, nėra iš ko pajusti “vietos dvasią”. Štai Banfe regėjau gyvūnėlius, kurių pavadinimo nežinojome. Aplinkui buvo vien tik imigrantai iš Azijos – kad ir kiek vieno ar kito klausinėjome, kas čia per gyvūnai, niekas nežinojo. Vieni indai netgi spėjo, kad tai – pelės… Vos suradau pirmą “tikrą kanadietį”, tikriausiai tuos parkus lankantį nuo vaikystės, tuoj tiksliai atsakė – “geltonpilvis švilpikas”.

Tokių gyvūnėlių pilnas visas Banfas, bet mažai kas žino kas jie

Tokių gyvūnėlių pilnas visas Banfas, bet mažai kas žino kas jie

Tačiau tikroji Kanados didmiesčių problema – narkomanai. Niekur pasauly nemačiau jų tiek daug, besileidžiančių tiesiog gatvėje, besišlaistančių aplink ir “užkabinėjančių” keiksmažodžiais praeivius. Valdžia tai toleruoja, nes steigia jiems vietas “saugiam vartojimui”, tokiu būdu “atiduodama” jiems aplinkinius rajonus (Kalgaryje tokia vieta yra prie Reconciliation tilto). Tikrai nesijautėme saugiai, kai ieškant įėjimo į Kalgario AirBnB vienas toks nuolat mus koliojo, o daugelį AirBnB spynelių radome išlauždas. Perdozavusių žmonių matėme ir tiesiog gatvėje – laimė, bent telefono niekas atimti nebandė, priešingai nei Vankuveryje.

Dingusi indėniška Alberta

Bet, kaip ten bebūtų, iš tikrųjų ir tie “baltaodžiai anglakalbiai tikri kanadiečiai”, galima sakyti, imigrantų kilmės. Jų protėviai atvyko kaip kolonistai kokiame XVIII a. ar XIX a., o iki tol tai buvo indėnų žemės. Bet tų indėnų – Kanadoje vadinamų Pirmosiomis tautomis – kultūras Albertos didmiesčiuose, prerijose ir kalnuose pajusti sunkiau už viską. Jas seniai užgožė Antrosios tautos (anglų ir prancūzų kolonistai), Trečiosios tautos (tautinius kaimus steigę rytų ir šiaurės europiečiai), o dabar dar labiau į paraštes stumia Ketvirtosios tautos (imigrantai iš Azijos, Afrikos, Karibų). Indėnų daugiau tik tolimuose Albertos užkampiuose, pavyzdžiui, provincijos šiaurėje, bet tie Pirmųjų tautų miesteliai skurdūs, prasigėrę. Albertos pietuose belikę jų muziejai – tokie kaip sunkiai išverčiama Head Smashed-In Buffalo Jump, kur indėnai medžiodavo buivolus nuviliodami visą bandą nuo uolos. Niekur kitur pasauly per kelias minutes nebuvo sumedžiojama daugiau žvėrių nei čia, visai genčiai užtekdavo visam sezonui! Bet tos tradicijos užmirštos dar XIX a., tradicinio indėnų buivolienos patiekalo pemiccan nė neradau kur paragauti.

Uola, nuo kurios indėnai nuviliodavo buivolus

Uola, nuo kurios indėnai nuviliodavo buivolus

Visa tai dažnam šiandieniniam kanadiečiui kelia didžiulį kaltės jausmą. Jie nori vėl atrasti indėnų kultūras, kažkaip jų atsiprašyti už tai, kad, tarkime, prieš 70 ar 100 metų draudė jų vaikams kalbėti savo kalbomis. Kaip pasakojo vietiniai, einama gana radikaliu savotiškos cenzūros keliu – indėnus kritikuoti draudžiama net ten, kur ta kritika būtų logiška (pvz. dėl kokios korupcijos jų savivaldos institucijose ar kito prasto tvarkymosi) – dėl visko leidžiama kaltinti tik baltaodžius. Albertoje pats mačiau ir girdėjau labai daug “parodomųjų atsiprašymų”: štai ekskursijos į Maligne ežerą metu gerą pusę laiko gidė kalbėjo ne apie gamtą, o apie indėnus, nors tose atokiose žemėse indėnai nelabai gyveno (bet dabar simboliškai jau savo kalbų nemokantys jų palikuonys atlieka ritualus). Gerai, kad prisimenamos tos kultūros, tačiau yra ir “neigiamos reakcijos” iš kai kurių kanadiečių ar (ypač) imigrantų: na, ekskursija juk į gamtą, kaip su tuo susijusi indėnų diskriminacija internatinėse mokyklose kokiais 1900 m. ar 1950 m.? O kai tos pačios istorijos pasakojamos keliose ekskursijose iš eilės… Sunku ir bepasiūlyti kokį sprendimą. Daugelio iš to, kas sunaikinta, nebeatkursi, net ir didžiausias pastangas įdėjęs, tesukursi to šėšėlį – bet ir susitaikyti su tuo, kad iš Albertos kone jėga išrauta pirmųjų jos gyventojų kultūra ir dvasia, šiuolaikiniam žmogui nesinori.

Sudegęs miškas Džasperio nacionaliniame parke

Sudegęs miškas Džasperio nacionaliniame parke

Na, taip jau yra. Ir pačios gražiausios pasaulio vietos slepia ir ne tokių gražių istorijų, bet tai sužinai tik jei domiesi, įsiklausai. Atvykęs į Albertą matai tik gamtos grožį, spalvas, o pasukęs į šalį nuo asfaltuotųjų tiesių kelių į prasčiau grįstus, žmonijos išvis matai mažai.

Kodėl į Albertą sugrįžau antrąsyk?

Alberta taip sužavėjo, kad kitais ten vėl sugrįžau. Į Votertono ežerų nacionalinį parką, kuriame susiduria Kanados prerijos ir kalnai, ir į Calgary Stampede, didžiausią pasaulyje miesto šventę – o kartu ir didžiausią šventę to “laukinių vakarų” gyvenimo būdo, kuris Kanadoje tik prerijose dar gyvas. Laukė kasdieniai rodeo, naujakurių legendų įkvėptų “karietų su virtuvėmis” (chuckwagon) lenktynės, nuostabiausi koncertai ir daugiau kaubojiškais batais ir skrybėlėm vilkinčių žmonių, nei regėjau kada nors gyvenime. Kiekvieną liepą ši šventė apima didžiulį Kalgario parką, ją aplanko virš milijono žmonių…

Karietų su virtuvėm lenktynės Calgary Stampede

Karietų su virtuvėm lenktynės Calgary Stampede

Apskritai Albertoje dvasia kitokia, nei daugelyje Kanados provincijų. Ji čia tokia labiau primenanti JAV – su dideliais pikapais, konservatyviomis pažiūromis, atsišaukimais prieš kairiuosius Kanados politikus. Kai kas net visai norėtų Albertos nepriklausomybės ar bent jau “More Alberta, Less Ottawa” (Daugiau Albertos, mažiau Otavos). Na, pagal kalnų didybę, derlingų žemių kvadratinių kilometrų tūkstančius, pagal naftos atsargas Alberta ir dabar toli už nugaros palieka daugelį pasaulio nepriklausomų šalių.

Gyvūnai Banfe

Gyvūnai Banfe

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,