Išskleisti meniu

Šiaurės Amerika – kelionių vadovai

Pietų Dakota – primirštas Amerikos gamtos perlas

Pietų Dakota – primirštas Amerikos gamtos perlas

| 2 komentarai

Pietų Dakota gal nėra ta valstija, kuri daugeliui šautų į galvą pagalvojus „Kas norėtum pamatyti Amerikoje?“. Svajonių sąrašuose ją užgožia Didysis Kanjonas, Niagara, Jeloustounas, JAV juk kupinos gamtos grožybių…

Ir pats Pietų Dakotą aplankiau tik per devintąją kelionę į JAV – ir tai todėl, kad buvo pakeliui. Bet vos užmetęs akį į Pietų Dakotos „kaubojų ir indėnų“ miestelius, laukines tušias prerijas ir gigantomaniškais paminklais paverstus kalnus supratau, kad ši valstija verta daugiau.

Pietų Dakota – viena mažumos JAV valstijų, turinčių unikalią dvasią. Ar gal net dvi dvasias.

Rašmoro kalne iškalti JAV prezidentai

Rašmoro kalne iškalti JAV prezidentai

Pietų Dakotos aukso kasėjų miesteliai

Pietų Dakota susideda iš dviejų dalių: netgi laiko juostos jose skiriasi.

Rytuose – begalinės prerijos. Vasarą – svilinančiai karštos. Žiemą – spėriai užverčiamos sniegu, kartais net keliai uždaromi. Dykas kraštovaizdis.

Visos tikros grožybės – kalnuotuose Pietų Dakotos vakaruose. Didingi kalnai ir kalnų miesteliai žmones traukia jau geri 150 metų.

Centrinė Dedvudo gatvė

Centrinė Dedvudo gatvė

Juos pagimdė aukso karštinė: dešimtys tūkstančių susikrovę visus daiktus į karietas traukė į tokį Dedvudą, statėsi lūšnas, kasė, kasė, kasė, tikėdamiesi rasti tą aukso gyslą, kuri iš nieko akimirksniu juos pavers milijonieriais.

JAV Vakaruose tokių miestelių, tokių istorijų buvo daug. Daugelis jų liūdni, apleisti, gal dar daugiau išvis pranyko be pėdsakų. Bet Dedvudas, nors ir susitraukęs nuo gaal 25000 žmonių ~1877 m. iki 1300 šiais laikais, sugebėjo saikingai žengti koja kojon su laiku: „vesterniški“ jo namai virto jaukiom parduotuvėm, restoranais ir (ypač) kazino (na, bet juk ir XIX a. būdavo lošimai!). Apie Dedvudo didvyrius ir niekdarius net sukurtas serialas „Deadwood“.

Bullock viešbučio fojė - irgi kazino

Bullock viešbučio fojė – irgi kazino

Nakvojau 1895 m. Dedvudo šerifo statytame viešbutyje Bullock, kuris, ne vieną dešimtmetį buvęs apleistas, vėl atvėrė duris. Fojė radau ištisas knygas svečių pasakojimų apie kambariuose ir koridoriuose regėtus vaiduoklius, net nuotraukų – viešbučio savininkai juos siunčia vietinių „Ghost Tours“ organizatoriams. O miesto centrinėje „Nusikaltėlių aikštėje“ (Outlaw Square) vasaromis kasdien vyksta nemokami vaidinimai: susišaudymai, dvikovos ginklais ir t.t.

Ilgą laiką važiavęs per Amerikos „Interstate“ automagistralėmis visa tai vertini daug labiau: pernelyg daug šalies miestelių panašūs vienas į kitą it du vandens lašai. Dedvudas – maloni išimtis, ir aplink tokių „miestelių su dvasia“ daugiau.

Motelis Dedvude

Motelis Dedvude

Ledas (Lead) turi ir didžiulę atvirą duobę-aukso kasyklą (Sanford Lab Homestake). Stardžio (Sturgis) dvasia jau visai kita: tai Amerikos baikerių sostinė, pilna Harley Davidson salonų ir tatuiruočių meistrų. Kasmet rugpjūtį čia vyksta didžiausias baikerių suvažiavimas “Sturgis Motorcycle Rally”, pritraukiantis pusę milijono žmonių.

Buvusi aukso kasykla Lede iškasta rankomis

Buvusi aukso kasykla Lede iškasta rankomis

Pietų Dakotos Juodieji kalnai ir prerijos

Kiekvienas „bazę“ gali rinktis pagal savo skonį, bet įdomūs miesteliai nublanktų, jeigu jų nesuptu ne mažiau įdomi gamta. Apsistojęs bet kuriame jų lengvai gali per dieną nuvažiuoti prie daugybės gamtos grožybių, o vakare pargrįžti.

Miestelius supa Juodieji kalnai (Black Hills).

Vienas gražiausių kalnų – Velnio bokštas – jau Vajominge, į vakarus nuo Pietų Dakotos, bet irgi paprasčiausiai pasiekiamas iš Juodųjų kalnų miestelių (~120 km nuo Dedvudo). Tai 265 m aukščio akmeninė „kolona“, styranti iš pievų ir aukštų medžių peizažo. Gražu ją apeiti, dairantis aukštyn ir žemyn. O didžiausi narsuoliai kopia viršun kone vertikaliomis sienomis: užtrunka apie 6 val. ir 1-2 val. leistis žemyn.

Prie Velnio bokšto Vajominge

Prie Velnio bokšto Vajominge

Į kitą pusę, rytus, prasideda prerijos, bet tarp jų dar stūkso Badlands („Blogųjų žemių“) nacionalinis parkas: toks nelabai žemiškas uolų peizažas. ~160 km nuo Dedvudo. Daug? Retai gyvenamuose JAV šiaurės vakaruose tai – labai mažai. Pietų Dakotoje gyventojų juk nėra net milijono, o plotas – 200 000 kv. km (trys Lietuvos). Mažiau nebus: nuomojiesi automobilį, į tuštoką Interstate greitkelį ir važiuoji. Kitaip čia nepakeliausi.

Badlands parke

Badlands parke

Šitaip automobiliais po Ameriką keliaujama jau nuo tarpukario. Jau tada automobiliniams turistams radosi visokiausių paslaugų. Štai visa Pietų Dakota pilna Wall Drug reklamų: tai buvo mažyčio Wall miestelio vaistinė, šeimyninis verslas, kurio šeimininkai sugalvojo verčiau reklamų serijomis vilioti į naujai atidarytą Rašmoro kalną lekiančius pravažiuojančius turistus. Siūlė jiems nemokamą šaltą vandenį (tų laikų vasaromis tikra prabanga!) ir daug prekių. Dabar Wall Drug išaugo į prekybos-pramogų centrą įrengtą laukinių vakarų stiliumi. Nemokamą šaltą vandenį (kas jo šiais laikais neturi?) papildė 5 centus kainuojanti karšta kava.

Wall Drug viduje

Wall Drug viduje

Automobilis, apytuščiai keliai, pakelės reklamos – Pietų Dakotos dvasios dalis. Ir branduolinių raketų paleidimo aikštelės: Šaltojo karo laikais JAV savąjį arsenalą statė retai gyvenamose Didžiosiose lygumose nes puikiai suprato, kad branduolinio karo atveju sovietai leis savas raketas į JAV raketų paleidimo aikšteles: tad būtų neapdairu jas statyti greta svarbių miestų.

Yra Pietų Dakotoje ir branduolinių raketų muziejus.

Pietų Dakotos prerijos spalį

Pietų Dakotos prerijų kaimas spalį

Pietų Dakotos kalnai virsta gigantomaniškomis statulomis

Visos valstijos JAV turi savo „oficialias pravardes“, kurios rašomos net ant automobilių numerių. Oficiali Pietų Dakotos pravardė – „Rašmoro kalno valstija“ (Mount Rushmore State).

Rašmoro kalnas nuo 1927-1941 m. – ne tiek Dievo, kiek žmogaus kūrinys. Skulptorius Borglumas jį pavertė milžiniška skulptūra – keturių jo nuomone labiausiai nusipelniusių JAV prezidentų biustais. „Tautos tėvas“ Džrodžas Vašingtonas, nepriklausomybės deklaracijos autorius Tomas Džefersonas, pilietinį karą laimėjęs Abrahamas Linkolnas, Panamos kanalą pastatęs Teodoras Ruzveltas…

Promenada su visų JAV valstijų vėliavomis prie Rašmoro kalno

Promenada su visų JAV valstijų vėliavomis prie Rašmoro kalno

Visame pasaulyje analogo tam tiesiog nebuvo. Yra didelių skulptūrų, didelių pastatų – bet kad statulomis būtų paverstas ištisas kalnas? Borglumas kuklumu nepasižymėjo: „Rašmoro kalnas stovės dešimtis tūkstančių metų“ – jis manė – „Todėl būtina ateities kartoms palikti žinutę, kad jos žinotų, kodėl šie žmonės taip pagerbti“.

Bet Borglumas gali būti teisus: Egipto piramidės juk stovi kone 5000 metų, tad kodėl ne Rašmoro kalnas? Laibi paminklai, pastatai griūva, bet kalnai?

Prezidentai Rašomoro kalne

Prezidentai Rašomoro kalne

Rašmoro kalnas kontroversiškas. Vieni čia mato savotišką gamtos išprievartavimą („Kaip galima tikėtis pagražinti natūralų kalną? Juk gamta tobula.“), kiti pyksta, kad keturių baltaodžių veidai „papuošė“ iš indėnų prievarta užkariautas žemes.

Vietiniai indėnai lakotos netoliese dar 1948 m. užsakė kitą kalną netoliese „perdaryti“ į jų vado Pakvaišusio Arklio paminklą (Crazy Horse Memorial). Bet ir tai kontroversiška, ne visi indėnai tam pritaria… Priešingai nei Rašmoro kalno, to projekto nefinansuoja JAV federalinė valdžia, todėl terealizuota tik Pakvaišusio Arklio galva. Tiesa, ir ji jau 27 m aukščio (Rašmoro prezidentai – 18 m), o visa skulptūra – dalis kalno bus perkalta net į Pakvaišusio Arklio žirgą – bus 172 m aukščio.

Rašmoro vartai

Rašmoro vartai

Pietų Dakota – viena indėniškiausių JAV valstijų

Pietų Dakota – viena „indėniškiausių“ JAV valstijų. Indėnai čia sudaro per 8% žmonių (didžiausia tautybė – Lakotos, jų garbei valstija ir pavadinta Dakota).

Daug indėnų gyvena rezervatuose į rytus nuo Juodųjų kalnų. Ne šiaip sau. Tas klajoklių indėnų gentis kolonistai pamažu išvarė į prasčiausias, mažiausiai jiems patiems reikalingas žemes – ir vienos tokių buvo Pietų Dakotoje.

Badlands parkas rudenį

Badlands parkas rudenį. Blogosiomis žemėmis jį pavadino dar indėnai

Kas, jei kolonistams paaiškėdavo, kad žemė visgi reikalinga? Indėnus varydavo toliau! Taip atsitiko ~1890 m., kur, vos pažadėję palikti žemes indėnams, atvykėliai ten rado aukso. Indėnai negalėjo nieko padaryti prieš modernius ginklus. Niekinamų, be vilties paliktų indėnų tarpe iškilo apokaliptinė „šmėklų šokio“ religija: tikėjo, kad tinkamai sušokus tą keistą baisų šokį indėnų pusėn stos šmėklos ir baltaodžiai bus įveikti. Iš tikro kolonistus šokis paveikė tik tiek, kad jie ėmė anų „mistiškų indėnų“ bijoti. O ta baimė bent iš dalies nulėmė Vunded Ni mūšį/žudynes Pietų Dakotoje, kuomet nuginkluodami indėnus išgirdę šūvį (ir išvydę šmėklų šokio šokėjus) JAV kariai išžudė ~90 indėnų (žuvo ir ~30 JAV karių).

Tokios istorijos iš Laukinių vakarų, kurių dvasią dar ir šiandien gali pajusti Pietų Dakotoje. Bent jau valstijos vakaruose.

Ženklas pirmųjų žmonių, perėjusių JAV Laukinius Vakarus iki Ramiojo vandyno - Liuiso ir Klarko - muziejėlyje Čamberleno miestelyje, kad vėl jis atsidarys tik gegužį: Pietų Dakotos turizmas labai sezoniškas

Ženklas pirmųjų žmonių, perėjusių JAV Laukinius Vakarus iki Ramiojo vandyno – Liuiso ir Klarko – muziejėlyje Čamberleno miestelyje, kad vėl jis atsidarys tik gegužį: Pietų Dakotos turizmas labai sezoniškas

„Laukiniai vakarai“, aišku, neapsiriboja Pietų Dakota. Logiškas viešnagės Pietų Dakotoje tęsinys – Jeloustouno nacionalinis paras, kur važiavome ir mes.


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - 4 dienų maršrutas kelionei
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Didysis kanjonas ir laukinė Arizona

Didysis kanjonas ir laukinė Arizona

| 5 komentarai

Didysis kanjonas – vienas tų garsiausių pasaulio gamtos vaizdų, kuriam garantuota vieta daugelyje svajonių dešimtukų, šimtukų ir tūkstantukų. Juk šio tarpeklio gylis siekia 1857 m, plotis – 26 km, ilgis – 446 km. Net protu sunku suvokti šituos skaičius!

Bet ar jis tikrai toks unikalus? O gal tai viena tų pervertintų vietų, į kurias nuvažiavęs nusivili, „tikėjausi daugiau“? Kai reklamos kokiai vietai šitiek, prieš atvažiuodamas niekad nežinai…

Šiame straipsnyje – mano žvilgsnis į Didįjį kanjoną ir šiek tie plačiau: visą laukinę Arizoną, jos uolas, dykumas, kaktusus ir indėnų tvirtoves. Didysis kanjonas – tik Arizonos karūna.

Didysis kanjonas

Didysis kanjonas (žvelgiant nuo Powell Point)

Didžiajam kanjonui trūksta lietuviškų žodžių

Vos išvydęs pirmą kart Didįjį kanjoną nuo jo pietinio šlaito supratau, kad jam apibūdinti nėra žodžių. Kanjonas, tarpeklis, slėnis? Tai labiau lyg kitos planetos peizažas, kurį staiga atvėrė prasivėrusi žemė!

Masteliai fantastiniai: kilometrinės „bedugnės“, rausvų uolų laukai ten apačioje. O Kolorado upė, kuri ir išgraužė kanjoną, taip giliai, kad daugelyje vietų jos nė nesimato. Negi tiesiog nuo tos „menkos upės“ tekėjimo galėjo gimti toks kanjonas?..

Viena retesnių vietų, kur giliai kanjone gali išvysti Kolorado upę

Viena retesnių vietų, kur giliai kanjone gali išvysti Kolorado upę (Hopi Point apžvalgos aikštelė)

Sunku patikėti, bet tiesa. Tiesiog Kolorado upė ta pačia vaga teka septynis milijonus(!) metų. Palyginimui, dabartinėje Lietuvoje dar prieš 10 000 metų buvo ledynmetis, jokia Neris, joks Nemunas netekėjo. Kad būtų aiškiau įsivaizduoti: jei Kolorado upės istoriją prilyginsime 1 valandai, tai Nemunas tekėtų vos 5 sekundes!

Ir visi tie milijonai metų atsispindi Didžiojo kanjono uolose…

Didysis kanjonas

Didysis kanjonas (link Moran Point)

Kanjono plotis – iki 26 km. Bet nuo jo pietinio šlaito iki šiaurinio atstumas važiuoti automobiliu – 341 km, nes juk reikia viską apvažiuoti…

Gamtos supermylėtojui gali norėtis skirti savaites pažinti jam visam. Kita vertus, jei norisi tiesiog pajusti tą kanjono didybę, pakanka ir kelių dienų ar, dėl vaizdų nuo viršaus – per akis ir vienos dienos (jei nebus tądien rūko).

Rūkas - didysis trumpų kelionių prie Didžiojo kanjono siaubas. Laimė, jis nebūna dažnai - vėliau dienoje rūkas prasisklaidė

Rūkas – didysis trumpų kelionių prie Didžiojo kanjono siaubas. Laimė, jis nebūna dažnai – vėliau dienoje rūkas prasisklaidė

Tik užuot blaškiusis po visą nacionalinį parką, reikia pasirinkti vieną fragmentą. Didžiojo kanjono patirtis visur panaši – nors uolų spalvos ir formos ir skiriasi. Tiesą pasakius, jau pirmos dienos vakare mano žmona sakė „Čia visur viskas panašu, ar tikrai verta važiuoti į dar vieną apžvalgos aikštelę?“.

Populiariausias Didžiojo kanjono fragmentas – Pietinis kraštas (Southern Rim).

Viena Didžiojo kanjono apžvalgos aikštelių

Viena Didžiojo kanjono apžvalgos aikštelių (Powell Point)

Įvairūs būdai patirti Didįjį kanjoną

Didysis kanjonas yra JAV nacionalinis parkas. JAV šis terminas reiškia kai ką kitą, nei Lietuvoje: visa milžiniška teritorija (sulig ištisa Lietuvos apskritimi) atiduota gamtai, iš ten iškeldinti gyventojai (išskyrus kelis indėnų kaimelius), užtat pilna gyvūnų: per dieną mačiau dešimtis elnių, milžinišką vorą, ką jau kalbėti apie visokiausias voveres. Tačiau kartu viskas nuostabiai pritaikyta kiekvienam turistui.

Didžiojo kanjono nacionalinio parko gyvūnai

Didžiojo kanjono nacionalinio parko gyvūnai

Nori greitai ir patogiai gauti kanjono didybės užtaisą, ar gal esi senas, turi vaikų, sunkiai vaikštai? Palei pietinį kanjono pakraštį driekiasi 50 km ilgio automobilių kelias su stovėjimo aukštelėmis ten, kur gražiausi vaizdai! Nori verčiau vaikščioti ir nematyti mašinų? Ne problema, yra ir pėsčiųjų takas, jis dar arčiau šlaito, didelė jo dalis – grįsta. Norisi dar labiau „žygeivinės“ patirties? Tai leiskis į kanjono dugną ir kopk atgal jau kur kas paprastesniais, ekstremalesniais, karštesniais (vasarą) takeliais! Gali ir iki Kolorado upės nueiti, sako, įmanoma ir per dieną, bet rekomenduojama bent per dvi. Nori išvysti didįjį kanjoną iš paukščio skrydžio? Sraigtasparniai kyla kas kelias minutes! Nori ekstremalios pramogos? Gal raftingas Kolorado upėje kanjono dugne?

Didžiajame kanjone

Didžiajame kanjone (einant link Moran Point apžvalgos aikštelės)

Gražiausi vaizdai į Didįjį kanjoną pietinėje pusėje atsiveria iš šių vietų:
*Mather Point. „Paradinis“ vaizdas prie lankytojų centro.
*Hopi Point. Neblogai matosi visas gylis iki Kolorado upės.
*Mojave Point.
*Grandview Point. Galima palaipioti uolomis.
*Desert View Watchtower. Ten stovi dar tarpukariu pastatytas apžvalgos bokštas – tai pirmasis vaizdas į Didįjį kanjoną jei atvažiuoji iš rytų.

Einant link Desert View apžvalgos bokšto

Einant link Desert View apžvalgos bokšto

Kai kurie populiariausi pasaulio nacionaliniai parkai jau yra virtę savotiškais „gamtos muziejais“: tvorelės, tvorelės, „čia nelipti“, „čia negalima“, „neišklyskite iš takelio“ – ypač ten, kur gražiausios vietos… Didžiajame kanjone tvorelės supa nebent populiariausias aikšteles: na, kai kilometrinių uolų viršūnėje susirenka minios, kitaip būtų nesaugu. Bet tik paeini į šalį – ir jau gali laipioti uolomis, stotis ar sėstis ant bet kurio skardžio: niekas nė nebandys stabdyti!

Didžiajame kanjone

Didžiajame kanjone (Grandview Point apžvalgos aikštelė)

Aišku, verta būti atsargiam: ne tik dėl kvapą atimančio statumo šlaitų, bet ir dėl klimato. Vasaromis net kanjono viršuje, 2100 m aukštyje, gali būti karšta, tačiau jei leidiesi į kanjono dugną, kur visą vėją užstoja šlaitai – ten jau nežmoniškai karšta. Reikia apsirūpinti vandeniu. gerai apsirūpinti.

Tiesa, atėjus rudeniui, viskas spėriai atšąla. Spalio pradžioje viršuje jau buvo vėsoka, spalio pabaigoje ir užsninga. Mažiau populiari šiaurinė kanjono pusė tada išvis užsidaro – niekas nevalo į ją kelio nuo sniegų.

Didysis kanjonas netoli Mather Point

Didysis kanjonas (žvelgiant nuo Powell Point)

Labiausiai Didžiajame kanjone erzino ne šaltis ar karštis – o rūkas. Jis gali pavogti visus vaizdus – nors tie, kuriuos rūkas atidengia, tada būna dar labiau išlaukti, stebuklingesni. Dienai bėgant rūkas, it teatro uždanga, neretai atidengia kanjoną. Laimė, daugumą dienų virš kanjono giedra.

Rūkas ką tik atidengė kanjono fragmentą (prie Desert View apžvalgos bokšto)

Rūkas ką tik atidengė kanjono fragmentą (prie Desert View apžvalgos bokšto)

Didžiojo kanjono miesteliai ir transportas

Patogiausia į Didįjį kanjoną – kaip ir bet kur kitur JAV – atvykti automobiliu (galima išsinuomoti bet kur). Tik juo paprastai nuvažiuosi ir į visas žvalgymosi vietas ar žygių taų pradžias. Visgi, nenorintiems vairuoti yra ir kitų alternatyvų – ekskursijos iš artimiausių miestų (pvz. Flagstafo, Viljamso) ar net Las Vegaso.

Didžiąją metų dalį į Pietinio šlaito panoramines vietas į vakarus nuo Grand Canyon Village miestelio ir galima važiuoti tik autobusu: į jį reikia persėsti net jei turi automobilį, nes, tiesiog parkingo visiems neužtektų.

Kelias palei Didįjį kanjoną JAV

Kelias palei Didįjį kanjoną JAV

Populiariuose Didžiojo kanjono pietuose yra, galima sakyti, keturi „kanjono miesteliai“.

Grand Canyon Village yra nacionalinio parko ribose ant paties pietinio kanjono šlaito ir skirtas turistams: ten apsistoti ar valgyti variantų mažai, brangu.

Istorinis Grand Canyon Village viešbutis ant kanjono šlaito žvelgiant iš Trail View Point

Istorinis Grand Canyon Village viešbutis ant kanjono šlaito žvelgiant iš Trail View Point

Tusajanas stūkso iš karto už nacionalinio parko ribos, apie 11 km nuo šlaito: iš ten kyla Didžiojo kanjono sraigtasparniai, ten rodomas IMAX filmas apie kanjoną ir, nors apsistoti dar brangu, jau yra „eilinių maisto tinklų“, tokių, kaip McDonald‘s.

Tačiau daugelis keliautojų prie Didžiojo kanjono apsistoja Viljamse ar (ypač) Flagstafe, motelių pilnuose miesteliuose prie garsiojo 66 kelio, dar nuo 1929 m. kertančio visą Ameriką ir įkvėpusio autostopo bei kelionių automobiliais kultūrą. Ten gyvenome ir mes: tik reikia susitaikyti, kad iki kanjono tenka važiuoti 130 km į vieną pusę. Bet taip pajauti tų tuščių Amerikos vakarų dydį ir didybę, išvysti nykius indėnų kaimus, pakelės restoranus ir begalines dykas lygumas.

66 kelias ir vienas daugybės motelių pakeliui Flagstafe

66 kelias ir vienas daugybės motelių pakeliui Flagstafe

Kas dar įspūdingo Arizonoje – Sedonos uolos ir indėnų „pilys“

Daugelis keliaujančių per Ameriką Arizonoje stabteli tik trumpam, tik prie Didžiojo kanjono. Tačiau net gyvenant Flagstafe turint automobilį yra kur pasidairyti ir kitur – ir, Arizonoje turėdamas kelias dienas, pasirinkau užsukti ir ten, užuot skyręs visą laiką Didžiajam kanjonui.

Žmonės stebi saulėlydį prie Sedonos oro uosto

Žmonės stebi saulėlydį prie Sedonos oro uosto

Sedonos miestelis sužavėjo jį supančiomis didingomis uolomis. Ezoterikos mylėtojai mano, kad šios turi ypatingų galių, tad švari ir tvarkinga Sedona tapusi visokių meditacijų, jogų sostine.

Sedonos uolos

Sedonos uolos

Netoli (Arizonos, kurios plotas kaip Vokietijos, mastais) yra ir Montezumos pilis (Montezuma Castle) – iš tikro nei Montezumos, nei pilis. Tai – ištisas indėnų kaimas, atrodantis kaip pastatas, įmūrytas į olą. Baltaodžiai jį rado jau apleistą – niekas nežino, kodėl – ir buvo taip priblokšti jo vietos (atrodo, nepasiekiamame kalne), kad priskyrė garsiajam actekų valdovui Montezumai.

Iš tikro tokius namus statėsi senovės Arizonos indėnai dar gerokai iki actekų (prieš 1000 metų) ir mažai kur pasaulyje rasi ką panašaus. Sunkiai pasiekiami nuo žemės (kopėčias ju galima ir nupjauti) indėnai ten gyveno saugiai, o kalno papėdėje užsiimdavo žemės ūkiu. Įspūdingiausias toks kompleksas – Mesa Verdėje.

Montezumos pilis

Montezumos pilis

Deja, Montezumos pilimi tegali gerėtis iš apačios – vidus uždarytas dar XX a. viduryje.

Arizonoje pilna ir dar gyvų indėnų, daugelis jų šiaurės rytuose, kurie priklauso už Lietuvą didesniam Navahų rezervatui – ar, tiksliau, ištisai Navahų šaliai su savo prezidentu. Ten gausu ir nuostabios gamtos – Antilopių kanjonas, Monumentų slėnis – bet tai jau tarsi kitas pasaulis ir apie tas vietas esu parašęs atskirą straipsnį.

Nykus indėnų kaimas pakeliui į Didįjį kanjoną

Nykus indėnų kaimas pakeliui į Didįjį kanjoną

Fyniksas – begalinis Amerikos priemiestis

Arizonos plakanti širdis – Fynikso miestas. 5 mln. iš 7 mln. Arizonos žmonių gyvena jame, užtat kas liko – daugiausia dyki laukai. Fyniksas irgi toks dykas – tarsi begalinis Amerikos priemiestis iš daugmaž vienodų naujų rajonų, namų. Štai gyevnamieji namai, štai namas-restoranas, štai namas-muziejus. Visur važiuojama automobiliu plačiais magistraliniais keliais.

Eilinis eilinio tinklo restoranas Fynikse

Eilinis eilinio tinklo restoranas Fynikse

Arizona – vėliausiai valstijos statusą gavusi pagrindinės JAV dalies teritorija. Tai įvyko tik 1912 m. Fyniksas tada teturėjo 10 000 žmonių: visa plėtra vyko šiais moderniais laikais, todėl tai miestas statytas automobilizuotam žmogui, labiau patogus, nei gražus. Jis ir pigus, jame maži mokesčiai, ir jis dar šiltas – Fyniksas, priešingai nei Didysis kanjonas, yra Arizonos žemumose, ir ten temperatūra liepos dienomis vidutiniškai(!) yra +41 laipsnis, o gruodį – +19. To pakanka: vis daugiau ir daugiau amerikiečių iš šiaurės keliasi į Arizoną, ypač pensininkai.

Nemažai Amerikos lietuvių pensininkų irgi persikėlė į Arizoną. Rimroko mieste prie Sedonos yra net Valančiaus gatvė

Nemažai Amerikos lietuvių pensininkų irgi persikėlė į Arizoną. Rimroko mieste prie Sedonos yra net Valančiaus gatvė

Tačiau keliautojams Fyniksas turi mažai ką pasiūlyti – na, gal vieną-kitą muziejų, kaip muzikos instrumentų muziejus, kuriame galima paklausyti kiekvienos pasaulio šalies (net ir Lietuvos) melodijų. Tad daugelis turistų į Fyniksą nebent atskrenda, nebent čia pasidaro nuotrauką prie Arizonos simbolio saguaro (didžiosios karnegijos) – it medis aukšto kaktuso, kurie aplink Fyniksą auga ištisais miškais – ir suka į Arizonos aukštumas, link Didžiojo kanjono, link Sedonos, link Indėnų kraštų.

Arizonos simbolis - saguarai

Arizonos simbolis – saguarai. Jie užauga iki 12 m ir yra aukščiausi pasaulio kaktusai. Prie Didžiojo kanjono jau per aukštai – jie neauga.

Kelionę galima pratęsti Jutoje, Los Andžele, Naujojoje Meksikoje – variantų per daug, kad išvardintum. Visa pietvakarių JAV savotiškai panaši: rodos, begaliniai dyki plotai, begalinės magistralės jungiančios begalinius miestus iš vienodų mažų namų ir mažus miestelius. Ir, šen bei ten – bet daug dažniau, nei didžiojoje pasaulio dalyje – tuos vienodus peizažus praskaidrina pasauliniai gamtos stebuklai, tokie, kaip Didysis kanjonas.

Magistralė per Arizoną

Magistralė per Arizoną


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - 4 dienų maršrutas kelionei
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,


Los Andželas – Holivudo karštis tarp vienodų namų

Los Andželas – Holivudo karštis tarp vienodų namų

| 0 komentarų

Los Andželas pinte apipintas legendomis. Holivudas, Oskarai, žvaigždės, ilgi smėlėti paplūdimiai, Disneilendas, Kalifornija, antras pagal dydį JAV miestas.

Kartu Los Andželas vienas tų miestų, kuriais keliautojai labiausiai nusivilia. Begaliniai rajonai iš vienodų namų, juos kertančios užsikišusios magistralės, valandų valandos važiavimo iki vandenyno, smogas, didelės kainos – tai tas „žemiškasis“ Los Andželas, kurį mato daugelis jo žmonių.

Kaip pamatyti dangiškąją Los Andželo pusę ir neįstrigti jo kasdienybėje?

Holivudo žvaigždžių alėja - plytelės su žvaigždėmis grindinyje skirtos geriausiems visų laikų aktoriams, režisieriams ir kt. Tiese, lentelės mokamos ir jų labai daug: tad skeptikas gali pasakyti, kad tai tėra būdas reklamuotis, be turistai jį myli

Holivudo žvaigždžių alėja – plytelės su žvaigždėmis grindinyje skirtos geriausiems visų laikų aktoriams, režisieriams ir kt. Tiese, lentelės mokamos ir jų labai daug: tad skeptikas gali pasakyti, kad tai tėra būdas reklamuotis, be turistai jį myli

Holivudas – kino spindesys ir istorija

Holivudas – gera pusė visos Los Andželo reputacijos! Pasaulio kino pramonės sostinė, žvaigždės, kino studijos, Oskarai…

Iš tikro Holivudas – tai tik nedidelis Los Andželo rajonas. Taip, ten gausu spindesio turistams, suvenyrų, yra garsusis “Chinese Theater” ir kiti kino teatrai, taip pat beveik 2 km Holivudo bulvaro linija papuošta tūkstančiais į šaligatvius “įmūrytų” žvaigždžių, kurių kiekviena skirta kino, televizijos ar muzikos garsenybei. Bet kino pramonė seniai praaugo Holivudą.

Ant sofos iš 'Draugų' serialo pradžios kino studijoje

Ant sofos iš ‘Draugų’ serialo pradžios Warner Bros kino studijoje

Plačiai po Los Andželą pasklidusios ir kino studijos, o ekskursija vienoje Los Andželo kino studijų – tikra piligrimystė kiekvienam pasaulio kinomanui. Kiekvienoje studijoje – ištisos eilės netikrų pastatų, parkų, gatvių, paminklų – ir kiekvienas kvadratinis metras ten pilnas pasaulinės kino istorijos. “Štai šiose dirbtinėse džiunglėse per Juros periodo parką herojai bėgo nuo tiranozauro”. Už kelių šimtų metrų jau – Niujorko gatvė iš “Skustuvo ašmenimis” (1982 m.), “Tamsos riterio” (2008 m.), serialo “Draugai” ir 1933 m. filmo “42-oji gatvė”. Taip, visi šie filmai filmuoti toje pat vietoje: pakeiti reklamas, durų rankenas, apšvietimą – ir atmosfera, laikmetis jau visai kiti. Įspūdinga, kad iš esmės ta pati dirbtinė gatvė ten stūkso nuo tarpukario.

Juros periodo parko džiunglės... Ir apskritai vienintelės džiunglės Holivudo studijoje: čia filmuoja ne vien Warner Bros, jie nuomoja ir konkurentams

Juros periodo parko džiunglės… Ir apskritai vienintelės džiunglės Holivudo studijoje: čia filmuoja ne vien Warner Bros, jie nuomoja ir konkurentams

“Warner Bros” žvaigždė – serialo “Draugai” interjerai (iš tikro jie buvo įrengti garso nepraleidžiančiame angare – šitaip filmuojamos daugelis vidaus scenų). “Paramount”, “Sony Pictures” kiti akcentai: verta rinktis ir pagal savo mėgstamiausius filmus ir serialus. Be “kino istorijos” studijose išvysti ir šiuolaikinę kino magiją, gali gyvai pamatyti kaip daromi efektai ir pan. “Jei nori gauti šanselį pamatyti kokią žvaigždę, geriau eiti savaitės dieną, jei nori patekti į daugiau filmavimui naudojamų pastatų – geriau savaitgalį, nes jie tušti” – mums sakė studijoje.

Netikri namų fasadai "Warner Bros" studijoje

Netikri namų fasadai “Warner Bros” studijoje

“Universal Studios” Los Andžele iš viso pamažu virto atrakcionų parku, ten eini visai dienai kaip į Disneilendą. Beje, pirmasis pasaulio Disneilendas – irgi Los Andžele…

Štai taip filmuojami šiuolaikiniai filmai. Ekrane galės atrodyti, kad aktorius apsikabinęs kokią pabaisą skrenda kosmosu, arba apsikabinęs stulpą ir pučiamas uragano- arba dar kaip nors.

Štai taip filmuojami šiuolaikiniai filmai. Ekrane galės atrodyti, kad aktorius apsikabinęs kokią pabaisą skrenda kosmosu, arba apsikabinęs stulpą ir pučiamas uragano- arba dar kaip nors.

Tik dalis superkino filmuojama studijose. Nežinia kiek operatorių, režisierių ir aktorių komandų kiekvienu konkrečiu metu pasklidę po Los Andželą. Nuo modernios Los Andželo katedros iki Los Andželo lietuvių dienų šventės mačiau kabant užrašus “Čia filmuojama. Užeidami vidun išreiškiate sutikimą filmuotis”. Ir filmuojamas ten būtent didysis kinas – o ne kokios reklamos. Gali tiesiog eiti gatve ir tapti statistu…

Daugiaaukštė parkavimo aikštelė nuomojama filmavimams

Daugiaaukštė parkavimo aikštelė: beveik vienodo dydžio reklamos su siūlymu ten pastatyti automobilį ir siūlymu aikštelę išnuomoti filmavimams

Los Andželo karštis ir paplūdimiai

Antroji Los Andželo legendos dalis – karštis, paplūdimiai. Malibu, Santa Monika, Santa Barbara – kiek daug Los Andželo kurortų pavadinimų žino, rodos, visi pasaulyje!

Paplūdimiai gražūs, driekiasi palei visą megapolį, su (nepigiom) pramogų erdvėm šalia ar ant “jūros tiltų”.

Santa Monikos Jūros tiltas

Santa Monikos Jūros tiltas

Tiesa, vėsios vandens srovės lemia, kad Ramiojo vandenyno temperatūra daug šaltesnė, nei tikėtumeis: vasarą, beveik kaip Palangoj, tik iki +20, nors oras kasdien būna maždaug +28 ir graso miškų gaisrais… Žiemom – sausį – dienomis oro temperatūra būna apie +20, bet vandenyno jau tik +15.

Daugelis Los Andželo paplūdimių pritaikyta losandželiečiams: greta jų daugiabučiai ar privatūs namai, keliai atvažiuoti automobiliams.

Santa Monikos pakrantės promenadoje

Santa Monikos pakrantės promenadoje

Ir visgi daugybė Los Andželo rajonų ar gatvių garsios visame pasaulyje – dažnai kino dėka. Pavyzdžiui, Beverli Hilsas ir jo Sunset Boulevard, kur gyvena turtingiausieji ir “žvaigždiškiausieji”. Tvarkingos pievutės, gražūs rūmeliai… Tiesa, ten vandenyno šalia nėra: bet daugybei losandželiečių pakanka ir didelio baseino (namas be baseino Kalifornijoje išvis nesusipratimas).

Beverli Hilse. Kai kurie namai aplink - nesuvokiamai milžiniški, bet juose gyvena tik po vieną šeimą

Beverli Hilse. Kai kurie namai aplink – nesuvokiamai milžiniški, bet juose gyvena tik po vieną šeimą

Los Andželo fantastiškai proziška priemiesčių jūra

Legendinės Los Andželo vietos paskendusios tarp labai proziškų. Visas Los Andželas – it vienas begalinis gigantomaniškai peraugęs JAV priemiestis. Daugmaž vienodi rajonai iš daugmaž vienodų vienaukščių namų. Juos kerta magistralės – aštuonių, dešimties, šešiolikos juostų. Ir vis tiek užsikemša. Viešojo transporto, išskyrus kelias padrikas metro linijas, praktiškai nėra: daug kur viešuoju transportu nenuvažiuosi, ar nuvyksi per 4 val. ten, kur automobiliu užtruktų 40 min. Normalu į darbą važiuoti ir kokius 100 km., o visa Los Andželo aglomeracija tęsiasi apie 200 km: kaip kitaip, kai gyventojų 14 mln. ir beveik visi gyvena privačiuose namuose?

Tipinė magistralė per begalinius Los Andželo 'priemiesčius'

Tipinė magistralė per begalinius Los Andželo ‘priemiesčius’. Ši dar – viena siauresnių

Automobilis Los Andžele – būtinas tarsi kojos: be automobilio daugelyje rajonų jaustumeis it neįgalus, net į parduotuvę sunkiai nueitum. Kone visi jais važinėja po vieną – jeigu važiuoji dviese, tau jau priklauso specialios “juostos pilniems automobiliams”, kurios Los Andžele yra vietoj autobusų juostų. Kam tos autobusų juostos tarnautų, kai tų autobusų beveik nėra? Kai kur gali išsipirkti leidimą į “skubančiųjų juostas”.

Tipiniame gyvenamajame Los Andželo rajone aplink Helovyną

Tipiniame gyvenamajame Los Andželo rajone aplink Helovyną nusleidus nuo magistralių

Los Andželas išaugo jau po karo, kai kiekvienas amerikietis galėjo įpirkti automobilį, ir todėl jis visai kitoks, nei senieji JAV didmiesčiai: Niujorkas ar Čikaga. Jis statytas ne pėsčiam, o važiuotam. Visame pasaulyje nėra daugiau kito tokio didelio miesto, statyto Automobiliui. Tad Los Andželas vietomis atrodo it iš fantastiškos kūrinio: ypač trijų-keturių-penkių aukštų sankryžų estakados, kai susikerta kokie du ar trys šešiolikos juostų “miesto greitkeliai”. Ir pirmoji “keturių aukštų sankryža” pastatyta dar 1949 m. – ji buvo pirmoji tokia visame pasaulyje ir nors dabar jų rasi ir kitur JAV, Los Andželo automobilių eismo masteliais niekas neįveiks.

Daugiaaukštė Los Andželo greitkelių sankryža

Daugiaaukštė Los Andželo greitkelių sankryža

Tiesą pasakius, didelė dalis “Los Andželo” oficialiai net nėra Los Andželas. Ir kalbu ne tik apie nutolusius rajonus: netgi šalia pat miesto centro, visiškoje jo apsuptyje pilna “politinių salų”, kurios skaitosi atskiri miestai ar miesteliai: Beverli Hilsas, Santa Monika, San Fernandas. Iš 14 mln. Los Andželo aglomeracijos žmonių tik 4 mln. oficialiai gyvena “pačiame Los Andžele”.

Daugybė tokiuose “nepriklausomuose rajonuose” gyvenančių žmonių nelaiko savęs losandželiečiais, didžiuojasi savaisiais miestais ir miesteliais. “Mes iš Oranžo apygardos ir Los Andželo mums nelabai reikia” – sake pažįstami – “Juk viskas, ko reikia, yra Oranžo apygardoje: ir prekybos centrai, ir darbai, ir pramogos”. Šioje apygardoje, ištįsusioje į pietus nuo Los Andželo, gyvena 3 mln. žmonių, ten yra ir Disneilendas.

Santa Monikos spindesys ir skurdas: aukštame pajūrio bulvare - ir vaikštinėjantys turistai bei vietiniai, ir ten gyvenantys benamiai

Santa Monikos spindesys ir skurdas: aukštame pajūrio bulvare – ir vaikštinėjantys turistai bei vietiniai, ir ten gyvenantys benamiai

Kuklaus Los Andželo centro liūdesys

JAV didmiesčiai įprastai atrodo taip – centre dangoraižių kalva (ofisai, valdžios įstaigos), o aplink – vienaukščių priemiesčių jūra. Toks yra ir Los Andželas – tik ta dangoraižių kalvelė mažytė, visiškai netinkama tokio dydžio miestui…

Vienas gražiausių mieste - Los Andželo savivaldybės dangoraižis

Vienas gražiausių mieste – Los Andželo savivaldybės dangoraižis

Ten nelabai kas įdomaus: kelionių vadovų knygos rekomenduoja pamatyti Bradbury pastatą ar Union traukinių stotį (paskutinę traukinių keleivinę didžiąją stotį JAV: statyta 1939 m., o po to jau atėjo automobilių ir lėktuvų era). Bet šiaip po daugybės JAV miestų – Niujorko, Čikagos, Naujojo Orleano it pan.), tie pastatai atrodė gana eiliniai.

Bradbury pastatas

Bradbury pastatas

O pats centras ir nelabai jaukus: ištisos benamių kolonijos labdarių jiems padovanotose palapinėse. Daug jų neadekvatūs, ir pavartoję narkotikų, skėryčiojai, šūkauja – nežinia, ko tikėtis. Daug patalpų tuščios, neišnuomotos.

Los Andželo benamių kolonijos

Los Andželo benamių kolonijos

Centras būna dažno miesto pažiba, bet tik ne Los Andželo – jis neturi tikros vienos širdies, vienų smegenų, jis – gyvas organizmas. Toks gimęs be vieno aiškaus plano. Stichiškai. Nelabai gražus, bet patogus gyventi – aišku, tik jei tavo šeimoje kiekvienas šeimos narys turi po automobilį.

Eilė prie koncerto Los Andžele

Eilė prie koncerto Los Andžele

Net pagrindinis Los Andželo simbolis – ženklas “Hollywood” kalne – atsirado atsitiktinai. Tai buvo tiesiog reklama. Buvo užrašyta “Hollywoodland” – taip vadinosi gretimas gyvenamųjų namų rajonas. Kai reklamos nebereikėjo, kažkas sumanė nuimti tris paskutines raides – ir valio, Los Andželas turi simbolį.

Gera vieta į jį dairytis – o taip pat į miestą apačioje – yra Grifito observatorija. Observatorija su teleskopais – bet daugelis į tą tarpukario pastatą važiuoja pasigerėti miestu, ne žvaigždėmis (ech, straipsnyje apie Los Andželą pastarasis žodis toks dviprasmiškas!).

Stabtelėjimas nuotraukai Grifito observatorijoje

Stabtelėjimas nuotraukai Grifito observatorijoje

Visos Los Andželo lankytinos vietos – tarsi atsitiktinai pasklidusios po visą milžinišką miestą. Ar keisti Watts bokštai – milžiniškos skulptūros, pastatytos vietinio menininko. Ar įvairios kapinės su įžymybių kapais (pvz. Maiklas Džeksonas, Hemfris Bogartas ir Voltas Disnėjus palaidoti Forest Lawn kapinėse). Ar paplūdimiai. Ar kinos studijos ir Holivudas. Ar meno muziejai ir jų mecenatų vilos. Ar Ar atrakcionų parkai (Disneilendas, Universal Studios, Knott’s Berry Farm). Atstumai įveikiami tik automobiliu.

Nuotrauka Warner Bros studijos Hario Poterio eksponate

Nuotrauka Warner Bros studijos Hario Poterio eksponate

Kur iš Los Andželo važiuoti toliau?

Kaip ten bebūtų, labiau nei joks kitas 14 mln. Žmonių miestas, Los Andželas daugeliui turistų – tik tarpinė stotelė. Patogi vieta atskristi į Vakarų JAV, pažiūrėti kokią kino studiją, ir važiuoti plačiosiomis magistralėmis tolyn.

Gal link Las Vegaso, Didžiojo kanjono, kitų nacionalinių parkų, San Francisko.

Holivudo ženklas - Los Andželo simbolis

Holivudo ženklas – Los Andželo simbolis. Matomas tik iš mažos dalies miesto

Vos išvažiuoji anapus Los Andželo, kamščiai dingsta, važiuoji sau per dykumą, gražius kalnus, “laukinių vakarų” stiliaus miestelius.

Gal ir gerai, bet verta bent jau pabandyti įsigilinti į Los Andželą, juk tai bene vienintelis pasaulyje “individualistinis” milžinmiestis, statytas be jokių aliuzijų, kad kas nors, išskyrus didelius vargšus, naudosis viešuoju transportu, stotelėse persėdinės. Tad tiesiog imta ir pastatyta “pakankamai” eismo juostų, “pakankamai” sankryžų aukštų, o kai pritrūksta, pristatoma dar daugiau. Kai kas sako, kad Los Andželas jau “sprogsta per siūles”, kad žmonės iš jo bėga: bet iš tikro jo gyventojų skaičius dar auga, nes kiekvienam, kuriam Los Andželas pabodo, atsiranda po vieną ar daugiau čia siekiantį svajonės: gal svajonės padaryti karjerą Holivudo studijose, gal imigrantiškos svajonės “prasisukti” Amerikoje, o gal tiesiog svajonės gyventi palapinėje ten, kur šilta.

Holivudo bulvare tapomi portretai

Holivudo bulvare tapomi portretai


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - 4 dienų maršrutas kelionei
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,


Niujorkas – pirmoji pasaulio sostinė

Niujorkas – pirmoji pasaulio sostinė

| 5 komentarai

Jeigu yra Pasaulio Sostinė, tai – Niujorkas!

Miestas, kuriame dangoraižiai puošnūs ir seni tarsi Europos katedros. Kur per eilinį pasivaikščiojimą nugirsti gal 20 ar 30 kalbų. Kurio simbolius, lankytinas vietas žino net tie, kurie Niujorke niekados nebuvo ir nebus: Laisvės statula, Manhetenas, Pasaulio prekybos centras, Brodvėjus, Jungtinės Tautos…

Aš Niujorke lankiausi apie 10 kartų – čia ne tik keliavau, bet ir savanoriavau, ir pažįstu daug niujorkiečių. Tad šitas straipsnis – ne tik kelionių vadovas, bet ir pasakojimas „iš miesto vidaus“: Niujorko dvasia, istorija, atmosfera, simboliai, svajonės ir vietos.

Niujorko Times Square, garsėjanti reklamomis

Niujorko Times Square, garsėjanti reklamomis

Niujorko dangoraižiai – lyg ištisi miestai

„Niujorkas – tai dangoraižiai“. Net nepamenu nuo kada mane lydi toks vaizdinys: bet nuo gilios vaikystės, gerokai iki tol, kol pirmąkart aplankiau Niujorką. Iš Holivudo filmų, iš aplinkinių – irgi nebuvusių Niujorke – pasakojimų…

Beveik šimtmetį nuo 1899 m. iki 1973 m. Niujorko dangoraižiai savo dydžiu neturėjo pasaulyje lygių. 1998 m. aukščiu juos pavijo, pralenkė Azija. Bet niekas nepralenks Niujorko dangoraižių savo istorija: ne vienas jų skaičiuoja 100 metų ir daugiau, už jų garsių pavadinimų slypi ištisų kartų istorijos. Ir kelionė į Niujorką nebūtų pilnavertė be pakilimo į bent vieno žymiųjų dangoraižio viršų – tam, kad nuo jo pažvelgtum į kitus, į Niujorko „skyline“ (žodis, neturintis tikslaus lietuviško vertimo).

Niujorko dangoraižio fragmentas

Niujorko dangoraižio fragmentas

Pasirinkimas didžiulis. Gal raketą primenantis Empire State Building, 1931 m. tapęs aukščiausiu pasaulio pastatu ir išlaikęs šį titulą 40 metų. Gal Rokfelerio centras – žemesnis, bet kupinas tarpukario meno kūrinių ir dėka savo vietos atveriantis neprilygstamą vaizdą į Centrinį parką.

Vaizdas į Empire State Building nuo Rokfelerio centro

Vaizdas į Empire State Building nuo Rokfelerio centro

Gal Pasaulio prekybos centras – tas naujasis, pastatytas vietoje to, kurį 2001 m. rugsėjo vienuoliktąją nugriovė lėktuvus į jį nukreipę teroristai. Aišku, teroro aktų, katastrofų, karų pasaulyje daug, ir netgi 2606 Pasaulio prekybos centre žuvę žmonės savo skaičiumi toli nublanksta prieš kokius ten Sirijos ar Jemeno karus, baigiamus pamiršti Jugoslavijos genocidus ar Azijos tsunamius. Betgi čia kažkas užpuolė Niujorką, Pasaulio Sostinę – ir todėl kone kiekvienas pakankamo amžiaus pasaulio žmogus prisimena, ką gi veikė tą dieną, kai degalų pilni lėktuvai trenkėsi į Pasaulio prekybos centro bokštus-dvynius, ir po valandos šie smigo žemyn, užklodami Niujorką nuodingomis dulkėmis. Pasaulio prekybos centro liekanas, sudaužytus žuvusių gaisrininkų automobilius ir gausybę istorijų įdomu išvysti Rugsėjo 11 d. muziejuje po įspūdingu memorialu: „amžinaisiais kriokliais“, tekančiais į nugriautųjų dangoraižių pamatų formos „bedugnes“.

Rugsėjo 11 memorialas Niujorke. Kvadratas su besiliejančiu vandeniu žymi bokštų dvynių, nugriautų teroro akto metu, kontūrus

Rugsėjo 11 memorialas Niujorke

Yra dar šimtai dangoraižių, kurie bet kuriame kitame mieste būtų to miesto simboliai – bet Niujorke daugeliui jų nė vietos kelionių vadovuose neatsiranda. Tokių viršūnėse nerasi apžvalgos aikštelių, bet visada smagu vaikščioti gatvėmis, užversti galvą į meniškas fasadų detales, paskaityti turtingas it ištisų miestų jų istorijas: net devyni Niujorko pastatai yra buvę aukščiausiais visame pasaulyje.

Kai kurie Niujorko dangoraižiai žavi ne architektūra ar vaizdais, bet istorija. Tarp tokių – Jungtinių Tautų štabas, tikras „pasaulio parlamentas“, kuriame atstovaujama ir Lietuva: nuolatinės ekskursijos po jį pristato šią nedaug galių turinčią, bet labai simbolinę instituciją.

Vienas daugelio meno kūrinių JT pastate (daug jų dovanojo įvairios šalys)

Vienas daugelio meno kūrinių JT pastate (daug jų dovanojo įvairios šalys)

Imigrantų Niujorkas – žavi Niujorko didybės dalis

Niujorko centras – Manhetenas – yra didžiulė pailga sala, ir viena žaviausių jo panoramų atsiveria iš laivo. Kas kartą ją matydamas įsivaizduoju milijonus imigrantų, tarp jų gal 200 000 lietuvių, kurie prieš 100 ar 150 metų po sunkios daugiadienės kelionės per Atlanto vandenyną išvysdavo tuos fantastinius Niujorko krantus, Laisvės statulą ir dangoraižius. Daugelis jų buvo iš kaimų, nematę didesnio pastato nei kokių dviejų, na gal trijų ar keturių aukštų. Aukščiausias pastatas visoje Lietuvoje tada buvo 8 aukštų.

Niujorko (pietinio Manhatano) "skyline" iš laivo, keliančio prie Laisvės statulos

Maždaug tokį vaizdą, kokį šioje nuotraukoje fotografuoja turistai iš į Laisvės statulą keliančio laivo, išvysdavo ir imigrantai ~1914 m. – kokių pusės matomų dangoraižių nebuvo, bet ir pusė yra daug

Sakote kas čia tokio, imigrantai? Bet tie imigrantai ir pastatė Niujorką bei JAV, ir būtent jų istorijos matomos kiekviename miesto akmenyje.

Mat iki 1921 m. imigracija į Amerika buvo beveik neribojama, o Niujorkas bent 60 metų buvo pagrindiniai Amerikos vartai. Didingame Elio salos registracijos punkte (šiandien – vienas įdomiausių miesto muziejų ir archyvų) juos suregistruodavo. Jeigu sirgdavo ir buvo neįmanoma išgydyti Elio salos ligoninėje (dabar apleista, bet vyksta ekskursijos), juos deportuodavo – gausu skaudžių istorijų apie amžiams išskirtas šeimas – bet 98% įleisdavo.

Elio salos imigrantų registracijos punktas

Elio salos imigrantų registracijos punktas, dabar imigracijos muziejus – vienas didingų XIX a. Niujorko pastatų. Šalimais – ligoninė, XIX-XX a. sandūroje jos daktarai buvo itin patyrę, nes susidurdavo su viso pasaulio ligomis

Daugelis imigrantų keliaudavo gylyn į žemyną, bet kone kiekvienos pasaulio tautos gabalėlis nusėdo ir Niujorke. Ir lietuvių. Būtent Niujorke stovi Atsimainymo lietuvių bažnyčia, vienas svarbiausių XX a. lietuvių architektų pastatų. Unikalaus Amerikos lietuvių sukurto „modernaus tautinio“ architektūros stiliaus zenitas, kur kiekviena detalė atspindi lietuvybę: nuo koplytstulpio formos bokšto iki Vyčio kryžių ant kiekvieno suolo iki kaimo daržinę primenančių lubų. Yra Niujorke ir dar viena lietuvių bažnyčia, ir seniausios Amerikos lietuvių organizacijos Susivienijimo lietuvių Amerikoje (įkurto 1886 m.) štabas, ir Jogailos paminklas Centriniame parke, kone be perstojo fotografuojamas niujorkiečių praeivių. Iš Niujorko į lemtingą skrydį kilo Darius ir Girėnas – jiems čia ne vienas paminklas, Lituanikos aikštė, o buvusio Floido-Beneto oro uosto pakilimo taku šiandien gali pasivažinėti net automobiliu. Niujorke „Baltą drobulę“ parašė Antanas Škėma (čia ir jo kapas), Fluxus judėjimą pradėjo Jurgis Mačiūnas (jam – atminimo lenta SoHo rajone), kino teatrą įkūrė Jonas Mekas (Anthology Film Archives). Aprašinėdamas su Lietuva susijusias Niujorko vietas „Gabalėlių Lietuvos“ enciklopedijoje, jų radau per 40.

Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčia. Net ir bokštas čia - tarsi didelis lietuviškas koplytstulpis.

Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčia. Net ir bokštas čia – tarsi didelis lietuviškas koplytstulpis.

Ir šitie lietuviški pėdsakai tėra tik smiltys palyginus su tuo, ką po savęs Niujorke paliko italai, airiai, vokiečiai, kinai, žydai, net lenkai – ištisus rajonus pastatė. Štai kartą eidamas pro Little Italy visai netikėtai patekau į itališką gatvės šventę su operinėm dainom, Koreatown pasijutau it grįžęs į Seulą su daugiaaukščiais restoranais ir norebangais (karaokė), o lenkų parduotuvėlėje ir pardavėjų, ir klientų šnekos, ir visi užrašai buvo lenkiški (išskyrus „Tips“ ant kibirėlio).

Italų šventė Little Italy rajone

Italų šventė Little Italy rajone

Kaip atrodydavo skurdus, pavojingas – bet palyginus su Europa ar Azija vis tiek išsvajotas – tų XX a. praždios imigrantų gyvenimas, galima pamatyti Tenement House daugiabutyje-muziejuje, kur tarsi įlipi į laiko mašiną – grįžti į 1880 m, 1920 m. ar 1950 m. imigrantų butus: skurdokus, bet tikrai geresnius ir gražesnius, nei galėjo sau leisti eilinis darbininkas to meto Europoje (vienas butų, beje – litvakų Rogaševskių šeimos).

Tipiniai XIX-XX a. sandūros Niujroko darbininkų daugiabučiai. Daug jų griūva, tampa dangoraižiais, bet dar daug likę

Tipiniai XIX-XX a. sandūros Niujroko darbininkų daugiabučiai. Daug jų griūva, tampa dangoraižiais, bet kai miestas jau tada buvo toks milžiniškas, tikriausiai nė per 100 metų visų nebūtų įmanoma nugriauti. ‘Metaliniai avariniai išėjimai trūkstant erdvės tarnaudavo ir kaip balkonai, vasarą žmonės ten miegodavo’ – viena daugelio istorijų, kurias išgirsti Tenement House

Niujorkas yra tautų katilas – ir tautų kapinės. Jos čia verda ir nyksta. Ir daugelio tų lietuvių, lenkų, italų ar ukrainiečių palikuonys, gimę mišriose santuokuose, kalba jau tik angliškai, o savo kilmę prisimena nebent kaip smagią istoriją atsivertę DNR kilmės tyrimo rezultatus. Gal tik žydai – ir tai tik „radikalieji“ ultraortodoksai – nesimaišo ir tebekalba jidiš, rengiasi tradiciniais rūbais ir turi po keliolika vaikų. Bruklino viduryje, Viljamsburge, jie sukūrė štetlą kur tebesijauti grįžęs šimtu metų atgal.

Niujorko žydų ultraortodoksų (hasidų) rajone Brukline. Pastatai turi didelius balkonus lauke švęsti Sukkot šventę

Niujorko žydų ultraortodoksų (hasidų) rajone Brukline. Pastatai turi didelius balkonus lauke švęsti Sukkot šventę; net įsigiję butą be balokono žydai jį primūrija

Bet nauji imigrantai į Niujorką plūsta greičiau, nei asimiliuojasi ankstesni (jei 1970 m. 18% niujorkiečių buvo gimę svetur, šiandien jau per 40%). Ir jie atvyksta iš įvairiausių žemių: Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos. Eidamas Niujorko gatvėmis nesunkiai gali per dieną išgirsti 10, 20, 30 kalbų, daugelio kurių neatpažinsi. Priešingai nei pietų JAV, Niujorke manęs niekas niekada neklausė „Iš kur tu?“. Jokia kalba, joks dialektas, jokia rasė, religija ar odos spalva čia „netransliuoja“, kad būtum nevietinis: Niujorkietis gali būti bet koks, ir bet kurios „rūšies“ niujorkiečių, tikriausiai, bent jau šimtai (tūkstančių), ir kas tu bebūtum, daugelis galvos, kad ir tu – niujorkietis. Aiškios daugumos Niujorke seniai nėra – stereotipiniai “anglakalbiai baltaodžiai” tesudaro mažiau nei trečdalį žmonių. Niujorko metro, reklamų užrašai ne tik angliški – bet ir ispaniški, kiniški, korėjietiški, rusiški, hindi… Iš tų tautų imigrantai plūsta dabar – kas žino, po 50 metų, jų vaikams prabilus angliškai, bent dalies tų užrašų tikriausiai nebereiks.

Niujorkiečių šeima metro

Manhetenas, gasiosios jo aveniu ir Centrinis parkas

Niujorkas – ir jo legenda – gimė pietiniame (žemutiniame) Manhetene, aplink dabartinį Pasaulio prekybos centrą. Būtent ten atsirado pirmieji pasaulyje reguliarūs krovininių laivų maršrutai. Ten yra legendinis Volstrytas (Wall Street) – gatvė, kurios pavadinimas tapo pasaulio finansų širdies sinonimu. Tiesa, gatvelė gerokai mažesnė, nei tikėjausi ten vykdamas pirmąkart. Ji tokia garsi todėl, kad ten stovi Niujorko akcijų birža.

Pasaulio prekybos centras žemutiniame Manhetene

Pasaulio prekybos centras žemutiniame Manhetene

Joks miestas neturi tiek daug visame pasaulyje žinomų gatvių, kaip Niujorkas. Brodvėjus – elitinių teatrų sinonimas, didelė dalis kurių rodo niujorkiečių itin mėgiamus miuziklus (Brodvėjaus spektaklis – tikra Niujorko patirtis, bet teatromanai ir snobai renkasi pigesnius/paprastesnius, užtat galbūt meniškesnius/išradingesnius „off-Broadway“ ar net „off-off-Broadway“ teatrus). Madison Aveniu – reklamos pramonės sinonimas, o Times aikštė – vieta, kur žmonės savo noru specialiame amfiteatre renkasi tų reklamų pasižiūrėti: jų čia tiek daug, jos tokios spalvingos ir ryškios, dydžio sulig ištisais dangoraižiais. Nuo naujausių Brodvėjaus miuziklų iki kovos su antisemitizmu, nuo turizmo Kinijoje iki laikraščių – kas tik čia nereklamuojama.

Laukiame prie Brodvėjaus teatro

Laukiame prie Brodvėjaus teatro

Visos pastarosios vietos yra šiauriau žemutinio Manheteno. Kai Niujorkas XIX a. sparčiai išaugo iš užkampio kolonijos į didžiausią pasaulio miestą, jo merai it liniuotėmis žemėlapyje be didelės fantazijos braižė vis naujas ir naujas gatves. Tiesias, su taisyklingais stačiakampiais kvartalais, be pavadinimų (tik su numeriais). Tos, kurios eina iš šiaurės į pietus, vadinamos Aveniu, o iš vakarų į rytus – tiesiog gatvėmis (Street); vienintelis Brodvėjus įstrižas. Šitas „logiškas“ miesto žemėlapis, iki pat horizonto besidriekiančios aveniu, nuostabūs saulėlydžiai tarp dangoraižių vakariniuose gatvių galuose tapo dar vienu Niujorko veidu.

Saulėlydis Niujorko gatvės gale

Saulėlydis Niujorko gatvės gale

To begalinio tiesaus gatvyno širdis – Midtown, tarpukarinis Niujorko centras, kur stūkso daugelis įspūdingiausių miesto dangoraižių (Empire State Building, Rokfelerio centras ir t.t.), plyti Brodvėjus ir jo teatrai, deimantų prekybos rajonas, Macy‘s universalinė parduotuvė, veikianti dar nuo 1858 m. ir t.t.

Senieji Niujorko dangoraižiai į viršų siaurėja, nes toks buvo reikalavimas, kad mestų mažesnį šėšėlį į gatvę. Vaizdas iš Centrinio parko.

O Manheteno plaučiai – Centrinis parkas, 3,5 kv. km ploto žalia erdvė su pasivaikščiojimų ir dviračių takais, paminklais, geram ežerui dydžiu prilygstančiu tvenkiniu, gausybe gyvūnų (voverės, meškėnai, žiurkės), pasaulinio garso meno muziejais aplinkui (Metropolitan – klasikinio meno, Gugenheimo ir MOMA – modernaus) ir, aišku, nuostabiais dangoraižių vaizdais. Net ir tokiame superparke vasaros savaitgaliais ankštoka: kai Niujorko aglomeracijoje žmonių – 22 mln., o parkų centre mažoka, nieko keisto).

Piknikai Centriniame Parke

Piknikai Centriniame Parke

„Perteklius“ suka į Niujorko paplūdimius, ypač Coney Island, su pajūrio lentų takeliu ir vienu seniausių pasaulio lunaparkų.

Lentučių takai (Boardwalk) palei jūrą - vienas šiaurės rytų JAV kurortų simbolių. Nuotraukoje - Braitono paplūdimys prie Niujorko. Beje, brangiausi žaidimo "Monopolis" gatvė todėl vadinasi Boardwalk.

Coney Island vienas simbolių – lentučių takas (Boardwalk) palei vandenyną.

Kaip Niujorkas ką tik beveik sunyko – ir vėl atgimė

~1920-1960 m. Niujorkas buvo didžiausias pasaulio miestas. Ir šiandien jis gal tebėra svarbiausias, „atakuojantis“ mus iš Holivudo filmų, žinių, popžvaigždžių dainų tekstų ir jų instagramų. Mažai kas žino, kad dar prieš kelis dešimtmečius žmonės bijojo, kad Niujorko, kokį jį žinome, neliks išvis.

Niujorko Times aikštėje

Niujorko Times aikštėje

Ir tai ne iš piršto laužta. Daugybę šiaurrytinės JAV miestų ištiko tiks likimas – pavyzdžiui, Detroitą. Procesas Niujorke 1970-1980 m. jau buvo įsivažiavęs: milžiniškas nusikalstamumas, masiškai iš miesto į kokį Long Ailandą bėgantys įsibaiminę turtingesni ir darbštūs vietiniai (išsivežantys ir savo mokesčių pinigus). Dėl draudimo, kompensacijų ar tiesiog smagumo deginami ištisi rajonai.

Pietinio Bronkso vaizdas iš Niujorko 'juodųjų laikų'. Niujorko miesto muziejaus nuotrauka

Pietinio Bronkso vaizdas iš Niujorko ‘juodųjų laikų’. Niujorko miesto muziejaus nuotrauka

Sunku net patikėti, kai paieškai internete „South Bronx“ nuotraukų iš ~1980 m.: primena Černobylį ar Hirošimą, vien degėsiai ir griuvėsių laukai. Arba to meto Niujorko metro vaizdų: viskas išdaužyta, apipaišyta, apleista. Rajonas po rajono, gyvenimo sfera po gyvenimo sferos Niujorke ėjo iš pirmojo į trečiąjį pasaulį, iš prabangos į siaubą, iš gyvybės į mirtį.

Niujorko miesto metro 'tamsiaisiais laikais'. Nuotrauka iš Niujorko miesto muziejaus

Niujorko miesto metro ‘tamsiaisiais laikais’. Nuotrauka iš Niujorko miesto muziejaus

Esu girdėjęs daug pasakojimų iš anų laikų: štai Niujorke ~1980 m. koncertavusiam Monrealio lietuvių chorui teko anksčiau užbaigti koncertą, nes dėl banditų įvesta komendanto valanda. Vos dingdavo elektra, gaujos puldavo viską deginti ir plėšti. Pirmąkart keliaudamas po Niujorką dar mačiau kai ką savo akimis: 1998 m. Harlemas, kurio dar koks kas ketvirtas pastatas buvo sudegęs, ar metro sutiktas veikėjas, demonstavęs perpjautą pilvą, kurį esą ten pat, metro, kažkas ir perpjovė (tais laikais Amerikos lietuviai apskritai patarė nevažinėti Niujorko metro).

Ir nors rytinė Harlemo dalis ir šiandien švelniai nejauki, Niujorkas atsitiesė. Ir dar kaip.

Sraigtasparnis virš Laisvės statulos. Gal milijonieriai skrenda į namus kur Hamptonuose, Long Ailando gale, o gal turistai dairosi į dangoraižius iš viršaus

Sraigtasparnis virš Laisvės statulos. Gal milijonieriai skrenda iš darbo Manhetene į namus kur Hamptonuose, Long Ailando gale, o gal turistai dairosi į dangoraižius iš viršaus

Gal dėka policijos, atsitiktiniams patikrinimams masiškai stabdomų įtartinų žmogystų, „fixing broken windows“ (sudaužytų langų taisymo) krimonologinės teorijos, kuri sako, kad nusikalsti skatina netvarkinga aplinka (jei pilna sudegusių namų ar išdaužytų langų – reiškia, niekas už tai nebaudžia ir gali tą patį daryti pats), tad svarbu skubiai viską iškuopti: ant Niujorko metro traukinių dabar nepamatysi nė vieno grafičio, viskas tuoj nuplaunama, uždažoma.

Gal Niujorkas atsitiesė dėka naujų imigrantų, siekiančių amerikietiškos svajonės, atvykusių dirbti, o ne nusikalsti, bet visgi drįstančių apsigyventi nesaugiuose (užtat pigiuose) rajonuose ir juos „atkovoti“ nuo banditų.

Eilė prie Metropolitan meno muziejaus

Eilė prie Metropolitan meno muziejaus

O gal Niujorkas atsitiesė dėka savo amžino įvaizdžio: rusų, kinų, arabų, Lotynų Amerikos naujieji oligarchai, uždirbę savo „pirmuosius milijardus“, ilgai nedvejoja rinkdamiesi kur „priparkuoti“ pinigus „saugiame Vakarų pasaulyje“: kodėl gi ne prabangus butas nuo vaikystės išsvajoto Manheteno dangoraižyje? Apie Niujorko „laikinus vargus“ daugelis turbūt nė nežino.

Nuo 1931 m. Empire State Building Niujorko “augimas į dangų” buvo sustojęs. Kai 2001 m. teroristai nugriovė Pasaulio prekybos centrą, senasis Empire State Building vėl tapo aukščiausiu Niujorko pastatu! Juo išbuvo iki 2012 m. Po dešimties metų, 2021 m., Empire State Building jau tik 7-asis Niujorke – „dangoraižių miestas“ pagaliau vėl stiebiasi aukštyn.

46 m aukščio The Vessel skulptūra, kuria galima laipioti, naujo Hudson Yards dangoraižių rajonėlio centre

46 m aukščio The Vessel skulptūra, kuria galima laipioti, naujo Hudson Yards dangoraižių rajonėlio centre

Įspūdingiausias to „XXI a. Niujorko“ panoramos simbolis – Milijardierių eilė [Billionaire‘s row], aukščiausių pasaulyje daugiabučių – superprabangių „pieštukinių dangoraižių“ – linija tarp Midtown ir Centrinio parko. Jie tokie nuostabiai siauri, kad atrodo tuoj nugrius ant šono: bet šiuolaikinės technologijos leidžia tokius statyti saugiai, o milijardieriai užtat turi daugiau langų ir nuostabių vaizdų į Centrinį parką. Nereikia nė sakyti, kad paprastas mirtingasis į tuos namus „nosies įkišti“ negali. Belieka žiūrėti į juos iš Centrinio parko – vaizdas kaip iš kokios fantastinės akvarelės, ypač per lietų ar rūką. Arba nuo Rokfelerio centro. Arba nuo papėdės, užvertus galvą.

Milijardierių eilė žvelgiant iš Rokfelerio centro. Centrinis parkas jiems už nugaros.

Milijardierių eilė žvelgiant iš Rokfelerio centro. Centrinis parkas jiems už nugaros. Beje, Rokfelerio centro lankstinuke, kur ant nuotraukos surašyta, kokie dangoraižiai matosi, tėra tik vienas iš ‘Milijardierių eilės’ pastatų: taip greitai išaugo šis dangoraižių miškelis

Bet tvarkosi ir „Niujorko apačia“, prieinama kiekvienam. Neįtikėčiausiose vietose kuriami nauji parkai. Vienu tokiu virto buvusi karo bazė Governor saloje (nuostabūs vaizdai į miestą, senos kareivinės). Kitu – apleista paaukštinta geležinkelio linija, dabar vadinama High Lane (dabar tai tikra pėsčiųjų magistralė, kur gali tiek ramiai pasivaikščioti, tiek lėkti išvengdamas visų automobiių ir šviesoforų). Hadsono upėje supilta Little Island dirbtinė sala-parkas, o viršum geležinkelių depų iškilo Hudson Yards projektas su dar viena dangoraižių apžvalgos aikštele ir savo simboliu – Vessel skulptūra, kuria galima laipioti. Viskas sukurta po 2010 m. Ir šiaip gatvėse, parkuose pilna kėdžių su staleliais – atrodo kaip kavinės, bet gali sėsti kas nori. Ir nešiojamus kompiuterius pasistačiusių „dirbančių per atstumą“ ten daugiau, nei valkatų.

Niujorko High Lane (su Hudson Yards dangoraižiais fone)

Niujorko High Lane (su Hudson Yards dangoraižiais fone)

Labai brangus arba… nemokamas Niujorkas

Niujorkas brangus. Labai brangus. Net JAV mastais. Daug pasako tai, kad net Lietuvoje nustatyti skirtingi pinigų kiekiai, kuriuos reikia skirti darbuotojui, komandiruojamam į Niujorką, ir darbuotojui, komandiruojamam į bet kur kitur JAV. Taip, ir kitose šalyse kainos didmiesčiuose ir provincijoje kažkiek skiriasi – bet ne tiek. Būna, kad be šimto eurų Manhetene net hostelio kambario su bendru tualetu negausi. O labiausiai pribloškia parkavimo kainos: Manhetene gali būti ir 10 dolerių už pusvalandį ir čia jau po to, kai susimoki dar 10 dolerių už vienkartinę teisę įvažiuoti tuneliu ar tiltu į Manheteną. Todėl Niujorkas – vienintelis JAV miestas, kur net ir milijonieriai, būna, važinėja metro.

Governor saloje. Kempinge dešinėje nuomojamos palapinės kaina - 700 eurų už naktį.

Governor saloje. Kempinge dešinėje nuomojamos palapinės kaina – 700 eurų už naktį. Vaizdas nuostabus, bet nereiškia, kad paieškojęs negali rasti geriau

Tačiau paradoksas – Niujorke yra ir nemokamų ar pigių pramogų. Pavyzdžiui, daugelyje miestų pasiplaukiojimai upėmis yra brangus malonumas turistams: o Niujorke dangoraižių ar net Laisvės statulos vaizdais nuo vandens gali gerėtis ir nemokamai (Staten Island Ferry), ir už metro bilietėlio kainą (NYC ferry) – nuostolius dengia Niujorko valdžia.

Staten Island Ferry plaukia pro Laisvės statulą

Staten Island Ferry plaukia pro Laisvės statulą

Niujorko viešojo transporto kaina nepriklauso nuo atstumo, tad važiuoti didelius atstumus pigu. Bet visada reikia būti apdairiam: dažnai už beveik tą patį gali sumokėti ir „įprastą“, ir „niujorkietišką“ kainą (pvz. LIRR traukiniai kelis kartus brangesni nei metro, o „NYC Waterway“ laivai – nei „NYC Ferry“)

Norint sutaupyti, valgyti geriausia greito maisto restoranų tinkluose – jų kainos mažai skiriasi nuo likusios JAV dalies, o kartu pažįsti „amerikietišką virtuvę“.

Taip sprendžiamos parkavimo problemos Niujorko centre, ir tai parkavimas kainuoja 30 dolerių už valandą

Taip sprendžiamos parkavimo problemos Niujorko centre, ir tai parkavimas kainuoja 30 dolerių už valandą.

Viešbučius galima rinktis ne Manhetene, bet kituose Niujorko rajonuose ar net Naujajame Džersyje – didelė dalis šios valstijos yra Niujorko priemiesčiai. Tik reikia žiūrėti, kad netoliese būtų metro stotelė. Vietos baltaodžiai dar mėgina atkalbėti ir nuo nesaugių „juodaodžių getų“. Esu tokiame nakvojęs (Far Rockaway prie paskutinės metro stoties) ir gavęs švelnios 1980 m. Niujorko patirties: štai pusryčiauju ir matau, kaip vietos vaikai restorane vagia kokakolą. Bet tai irgi Niujorkas – ir afroamerikiečiai nemėgsta, kai svetimi jų kultūroje mato vien nusikalstamumo piktžaizdę. Juk tarpukariu Niujorkas buvo ir pasaulinė juodaodžių sostinė, Harleme vyko tikras jų kultūros Renesansas. Daugybės Niujorko bendruomenių akimis „gentrifikacija“ (kai į rajoną ima keltis turtingieji) yra ne mažiau kontroversiška, nei „getifikacija“ (kai rajone įsivyrauja vargšai ir banditai). Nes rezultatas panašus: iš istorinio rajono „seniesiems gyventojams“ tenka išsikelti kur nors „link paskutinių metro stočių“. Tik antruoju atveju „išgena“ tikri plėšikai, o pirmuoju – „plėšikiški“ turto mokesčiai (nes jie skaičiuojami nuo pakilusios namo vertės) ar nuomos kainos.

Rytinis Harlemas šiandien. Niujorkietis pro vis dar apleistą namą važiuoja hipsterišku riedžiu.

Rytinis Harlemas šiandien. Niujorkietis pro vis dar apleistą namą važiuoja hipsterišku riedžiu. NT vystytojai pietinį Harlemą madingai bando pervadinti SoHa – kad skambėtų kaip seniau atgimęs (kitų nuomone, turtuolių ir snobų sunaikintas) SoHo

Niujorkas išgyvena „įperkamų“ butų badą ir jį sprendžia radikaliomis priemonėmis: kai kuriems turto savininkams draudžiama kelti nuomos kainas, NT vystytojai privalo statyti ir pigius butus. Tai sukelia keisčiausius rezultatus: savininkai apleidžia turtą, nes neapsimoka jo išlaikyti nuomojant valdžios nustatytomis kainomis; norinčių įsigyti priverstinai pastatytus pigius butus tiek daug, kad teisė juos pirkti skirstoma loterijose; o – tai turistui aktualiausia – AirBnB daugmaž uždraustas, kad „neatiminėtum butų iš eilinių darbininkų“ (ne tai, kad visi to laikosi, ir geriausios mano nakvynės Niujorke buvo būtent AirBnB).

Niujorko vaizdas liepos 4 d. (nepriklausomybės dieną) pro mūsų AirBnB buto langą. Šitas kainavo apie 100 eurų

Niujorko vaizdas liepos 4 d. (nepriklausomybės dieną) pro mūsų AirBnB buto langą – dangoraižiai apšviesti JAV vėliavos spalvomis. Nakvynė čia kainavo apie 100 eurų: Niujorko masteliais tai ‘pigiau grybo’

Turtingajam pasauliui būdinga tendencija, kad, jei jau brangu, bent kokybiška, Niujorke nebūtinai galioja. Ten daug kas nesutvarkomai sena. Pavyzdžiui, metro, antras pagal senumą pasaulyje (1868-1904 m.): po Antrojo pasaulinio karo nepastatyta beveik jokių naujų stotelių ar linijų, viskas aprūdiję, lopyta, perlopyta, daugybė rajonų juo nepasiekiami. Na ir, aišku, ne vieną pelę, žiurkę ten sutikome. Gausu ir elgetų, benamių: kai šalia šitiek turtuolių, mėtančių gerus daiktus, taip gyventi įmanoma geriau, nei didžiumoje pasaulio. Pilna ir neadekvačių narkomanų, mojojuojančių ar dainuojačių kažką „savame pasaulyje“, bet pabuvęs Niujorke pradedi nebekreipti į tai dėmesio, kaip ir į kone nuolatines gaisrinių, greitosios pagalbos automobilių, policijos sirenas ar sraigtasparnių birbesį „fone“.

Vaizdas iš metro stoties Niujorke. Ir ne vieną pelę ar žiurkę matėme.

Vaizdas iš metro stoties Niujorke. Ir ne vieną pelę ar žiurkę matėme.

LGBTQIA+ judėjimo gimtinė ir nesustabdomas Niujorko aktyvizmas

JAV yra padalinta į dvi zonas, tarp jų sienos nematomos, bet vos apsidairęs, pakalbėjęs su žmonėmis supranti, kurioje valstybės pusėje esi. „Mėlynoje“ – demokratų partijos rinkėjų – ar „Raudonoje“ – respublikonų. Niujorkas – vienas „mėlyniausių“ JAV kraštų.

Niujorkiečiai. JAV gyventojai kone kiekvienoje gyvenimo srityje pasidalinę į demokratus ir respublikonus. Pavyzdžiui, demokratai kur kas labiau linkę sportuoti, sveikai maitintis, mažiau važinėti automobiliu – tai irgi matosi Niujorko gatvėse

Niujorkiečiai. JAV gyventojai kone kiekvienoje gyvenimo srityje pasidalinę į demokratus ir respublikonus. Pavyzdžiui, demokratai kur kas labiau linkę sportuoti, sveikai maitintis, mažiau važinėti automobiliu – tai irgi matosi Niujorko gatvėse ir Centriniame Parke

Niujorko gatvės „sprogsta“ nuo socialinių reklamų ir atsišaukimų, visokiausių seniau diskriminuotų grupių vėliavų ir simbolių. Jų vis daugėja ir daugėja, jie įvairėja ir įvairėja. „Lesbietės ir gėjai“ išaugo iki LGBT, paskui LGBTQ, LGBTQ+, galiausiai LGBTQIA+. Jų vaivorykštes, kurių gausa per „Pride“ mėnesį vienas kitą mėgina nukonkuruoti kone visi prekių ženklai, papildė naujos simbolinės spalvos, nes, kai kurių bendruomenės narių nuomone, paprasta vaivorykštė buvo nepakankamai „inclusive“ (naujos spalvos atspindi nebaltaodžius LGBTQIA+ narius, translyčius asmenis).

Vyravusius atsišaukimus prieš rasizmą prieš juodaodžius po COVID pandemijos papildė ir ginantys azijiečius, tiesa, visi kalbinti Amerikos lietuviai (daugelis kurių, kaip taisyklė, užkietėję respublikonai) sakė, kad čia „eilinis demokratų melas“, o azijiečiai susiduria su nedaugiau diskriminacijos, nei lietuviai ar vidurio/rytų europiečiai ar kitos Niujorko mažumos, kurių niekas negina, nes jie į „ginamųjų mažumų“ sąrašą (dar?..) neįeina.

Atsišaukimas prieš rasizmą prieš azijiečius Niujorke po COVID

Atsišaukimas prieš rasizmą prieš azijiečius Niujorko priemiestyje po COVID

Ir vis tiek dar nustebau pamatęs, kad Niujorko miesto muziejaus knygynėlyje dauguma knygų yra ne apie Niujorką, o apie įvairių visuomenės grupių teises ir „…izmus“. O tarp vyrų ir moterų tualetų ne viename muziejuje kabo lentelė: „Muziejus sveikina lyčių įvairovę. Visi skatinami naudotis tuo tualetu, kuris labiausiai atitinka jų lytinį identitetą ir saviraišką“. Ir, kadangi galbūt kai kurių žmonių identiteto/saviraiškos neatitinka nei vyrų, nei moterų tualetas, dar pridėta: „Atskiras, nuo lyties nepriklausantis tualetas yra pietiniame šio aukšto gale“. Dar neseniai tų lentelių nebuvo: pokyčių tempai nestoja ir nenuspėsi kur ir kaip toli eis.

Lentelė Niujorko miesto muziejuje

Lentelė Niujorko miesto muziejuje

Bet aktyvizmas – svarbi Niujorko istorijos dalis. Pasaulinis gėjų (dabartinis LGBTQIA+) judėjimas, galima sakyti, gimė prie Stonewall baro Niujorko naktinio gyvenimo rajone Grinviče. Policija – vykdžiusi merų nurodymus „pagerinti Niujorko įvaizdį apvalant jį nuo nemoralumo“ – 1969 m. šturmavo šį barą, suėmė transvestitus, ką lydėjo protestai ir riaušės. 2016 m. toje vietoje pastatytas parkas-paminklas su daugybe vaivorykštinių vėliavų ir dviem apsikabinusiais vyrais, o gidai renka grupes į „Pride Tours“. Yra ir „Stonewall baras“ – aišku, ne tas pats iš 1969 m. Tikrąjį seniai „suvalgė“ amžina ir nesustojanti Niujorko kaita: kaip ir kadaise aukščiausią pasaulyje „Singer“ pastatą, didingą Pensilvanijos traukinių stotį, dar dvi lietuvių bažnyčias ir dar daug ką. Bet – lygiai taip pat niujorkietiškai – kažkas vėliau pamėgino pasinaudoti „Stonewall“ legenda ir užsidirbti, užklijuodamas vardą ant savojo verslo.

Stonewall memorialo fragmentas. Kairė vėliava - ta, naujoji, su trikampiu atspindėti 'mažumoms mažumoje'

Stonewall memorialo fragmentas. Kairė vėliava – ta, naujoji, su trikampiu atspindėti ‘mažumoms mažumoje’

Stebėdamas nespalvotas LGBTQIA+ judėjimo pradininkų nuotraukas prie memorialo nejučia susimąsčiau, ką jie pagalvotų staiga perkelti į šiuos laikus?

Kažin kodėl šių laikų Niujorko „mėlynasis“ elitas ir „wannabe elitas“, uoliai besistengiantis „elgtis politkorektiškai“ ir „cancelinti“ tuos, kurie mąsto „kitaip, nei pridera“, man daaaaaaaaug labiau panašus į 1969 m. Niujorko elitą, mėginusį „cancelinti“ gėjų klubus, nei į pačius 1969 m. gėjus, išdrįsusius ir viešumoje elgtis „kitaip, nei pridera“, ir už tokią savo teisę kovoti…

Coca Cola 'linktelėjimas' LGBT Times aikštėje - vienas daugybės. Šiandien, priešingai nei Stonewall laikais, Niujorke tai seniai nebėra protestas, o priešingai: lojalumo pareiškimas vyraujančiai nuomonei. Toks tik didina pardavimus, valdžios ir elito palankumą – kai tikrieji protestai, tuo tarpu, tik smogia verslui, ir todėl beveik jokie rimti verslininkai nedrįsta eiti į tikrus protestus

Coca Cola ‘linktelėjimas’ LGBT Times aikštėje – vienas daugybės. Šiandien, priešingai nei Stonewall laikais, Niujorke tai seniai nebėra protestas, o priešingai: lojalumo pareiškimas vyraujančiai nuomonei. Toks tik didina pardavimus, valdžios ir elito palankumą – kai tikrieji protestai, tuo tarpu, tik smogia verslui, ir todėl beveik jokie rimti verslininkai nedrįsta eiti į tikrus protestus. Kad įsitikikintum, pakanka pravažiuoti JAV: jeigu Niujorke kone kiekvienas prekės ženklas savo reklamose bando parodyti prielankumą LGBT, tai respublikoniškose valstijose, kur požiūris į LGBT judėjimą neigiamesnis, tokių reklamų labai mažai (nors prekių ženklai tie patys)

Bet jokiame sutrumpinime negali būti begalybė raidžių ir jokioje vėliavoje – begalybė spalvų. Tuo tarpu Niujorke visų bendruomenių seniai nesuskaičiuosi, etninės ar rasinės daugumos jame jau seniai nėra. Tradiciškai dominuojančiais laikyti „ne Lotynų Amerikos kilmės baltaodžiai vyrai“ tesudaro 17% niujorkiečių ir tarp tų juk dar daug gėjai, musulmonai, žydai, imigrantai, neanglakalbiai – mažumos kitomis, nei rasinė, prasmėmis. Gal pagaliau ir visos „kovos prieš diskriminaciją prieš X“, „kovos prieš diskriminaciją prieš Y“, „kovos prieš diskriminaciją prieš Z“ susivienys į vieną bendrą „kovą prieš diskriminaciją/persekiojimą“ – bet kokiu pagrindu. Gal vietoje dabar populiaraus sprendimo „Anksčiau grupės X ir nuomonės Y netoleravom, dabar jau įtrauksim į toleruojamųjų sąrašą. Užtat iš to sąrašo išbrauksim grupę Z ir nuomonę Q“, įsivyraus kur kas universalesnė maksima „Nors ir nesutinku su tuo, ką tu sakai, bet ginsiu iki mirties tavo teisę taip sakyti“? O gal apskritai taps beprasmiška kalbėti apie diskriminaciją, kai odos spalvų, įstatymais pripažįstamų lyčių, seksualinių orientacijų, populiarių gimtųjų kalbų ir tikėjimų bus ne 2 ar 4, o šimtai, daugelis panašių viena į kitą, ir kiekvienas žmogus bus visai individualus visų šitų „atributų“ derinys?

Stonewall aktyvistai 'anais laikais'

Stonewall aktyvistai ‘anais laikais’. Nuotrauka Stonewall memoriale.

Išties Niujorko realybė arčiau tos „į lentynėles nebetelpančios įvairovės“, nei daugelis įsivaizduoja, mintyse vis dar gyvendami kokiais 1990 ar 2000 m.! Bet ateities nenumatysi – ir viskas gali toliau eiti ten, kur ėjo pastaruosius kelis dešimtmečius – su „kultūringam žmogui beveik privaloma elito nuomone“, „oficialiomis ginamomis mažumomis, apie kurias negalima sakyti nieko blogo“, „kritikuotinomis grupėmis, apie kurias negalima sakyti nieko gero“, „begaline niekam nežinomų ir nerūpinčių mažumų pelke, kurios iš viso nevertos New York Times antraštės“ ir t.t.

Kioskai su maistu, dažnai halal, įvairių virtuvių, laikomi įvairių tautybių imigrantų ir paplitę o visą miestą - Niujorko įvairovės pavyzdys

Kioskai su maistu, dažnai halal, įvairių virtuvių, laikomi įvairių tautybių imigrantų ir paplitę o visą miestą – Niujorko įvairovės pavyzdys

Niujorkas – tikrai vis dar Pasaulio Sostinė?..

Niujorkas – Pasaulio Sostinė. Tokia fraze paradėjau šį straipsnį. Bet nepaisant visų naujų dangoraižių kiekvieną kartą apsilankęs Niujorke vis labiau suprantu, kad tai – jau mitas. Ir kasmet vis labiau.

Greitkelis į Niujorką

Greitkelis į Niujorką

Kai 2019 m. stovėjome Bruklino tilto parke Brukline žvelgdami į Manheteną, mano žmona pasakė – „Čia Niujorko centro panorama? Atrodo kaip eilinis Kinijos miestas“. Ir tikrai: buvome neseniai grįžę iš Kinijos, o Niujorkas labai jau priminė Čongčingą. Miestą, kurio net pavadinimo daugelis Lietuvoje nežino, bet ir dangoraižių kiekiais, ir žmonių skaičiais ten jau – beveik Niujorkas. Ir metro linijos geresnės, tankesnės, modernesnės, ir greitieji geležinkeliai neprilygstami. Ir spindinčių reklamų tiek, kad kone kiekviena aikštė – kaip Niujorko „Times“ aikštė!

Mes Niujorko Bruklino tilto parke

Mes Niujorko Bruklino tilto parke

Ir visgi turės praeiti daugybė dešimtmečių ar šimtmetis, kol Čongčingas galės prilygti Niujorkui. Nes Niujorkas buvo pirmasis toks miestas. Pirmasis su dangoraižiais, pirmasis, kuriame žmonės gyveno vienur, o dirbo ir pramogavo kitur, kasdien važinėdami traukiniais. Ir kiekvienais metais, kuriais Niujorkas buvo neabejotina Pasaulio Sostinė, jis gimdė legendas, filmus, knygas, dainas. Franko Sinatros „New York, New York“; metro grotelės, pakėlusios Merlinos Monro sijoną; „Tiffany‘s“ parduotuvė iš „Breakfast at Tiffany‘s“ filmo; „Chelsea“ viešbutis kur Sid Vicious nužudė savo draugę ir nusižudė. Ir tai tik trupinėliai.

Senasis Niujorko metro važiuoja negiliai ir per ventiliacijos groteles į viršų kartais papučia oras, keliantis 'pavojų' moterims su sijonais. Tai amžiams išgarsino Merlina Monro.

Senasis Niujorko metro važiuoja negiliai ir per ventiliacijos groteles į viršų kartais papučia oras, keliantis ‘pavojų’ moterims su sijonais. Tai amžiams išgarsino Merlina Monro.

Gal Azijos miestai ir bėga greičiau už Niujorką, bet Niujorkas maratone startavo gera valanda anksčiau. O tokios istorinės didybės Azijos miestai niekados neturės – plienas ir stiklas irgi gali būti gražūs, bet jie tiesiog kitokie ir daug įprastesni, nei begalinės rudo akmens dangoraižių pilnos Niujorko aveniu.

Wonder Wheel atrakcionas Coney Isalnd, įkvėpęs Vudžio Aleno filmą (vieną daugelio, kuriuos įkvėpė Niujorkas)

Wonder Wheel atrakcionas Coney Isalnd, atidarytas 1920 m., įkvėpęs Vudžio Aleno filmą (vieną daugelio, kuriuos įkvėpė Niujorkas): apžvalgos ratas, kurio kabinos kartais nuvažiuoja iki vidaus


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - 4 dienų maršrutas kelionei
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Naujasis Orleanas – džiazuojantis vudu miestas

Naujasis Orleanas – džiazuojantis vudu miestas

| 0 komentarų

Tie, kas sako, kad visi JAV miestai – vienodi, nebuvo Naujajame Orleane!

Naujasis Orleanas – kitoks, gal net europietiškas. Su nuostabiu ir gyvu senamiesčiu. Su unikaliomis tradicijomis: čia gimė džiazo muzika, čia klesti „paslaptingas“ vudu tikėjimas. Ir su gausybe turistų, į miestą plūstančių jau gerą šimtmetį.

Džiazo muzikantų freska

Džiazo muzikantų freska

Džiazas, vudu ir prancūzai

Naujojo Orleano išskirtinumą nulėmė viena mažytė istorinė detalė. Miestą įkūrė prancūzai. Na, atrodo, kas gi čia tokio – juk dar 1803 m. prancūzai Naująjį Orleaną (ir visą Luizianą) pardavė amerikiečiams.

Tačiau tuo metu jau stovėjo Naujojo Orleano vizitinė kortelė – jo senamiestis, nūnai vadinamas Prancūzų rajonu. Su savo simboliu – metaliniais balkonais. Su Džeksono aikšte ir jaukia europietiška katedra.

Naujojo Orleano širdis - Džeksono aikštė

Naujojo Orleano širdis – Džeksono aikštė

Dar svarbiau, prancūzai paliko savo įstatymus. Pavyzdžiui, daugiau laisvių vergams: tuoktis, puoselėti savo kultūrą, lengviau išsipirkti. Dar Luizianos pardavimo metu gera pusė vietos juodaodžių buvo laisvi ir daugybė jų praturtėjo, netgi įsigijo savų vergų! Šitokiomis aplinkybėmis Naujasis Orleanas tapo tikra XIX a. JAV juodaodžių kultūrine sostine.

Prancūzų rajone

Prancūzų rajone

Būtent juodaodžiai sukūrė abudu Naujojo Orleano dvasios simbolius, išgarsinusius miestą visame pasaulyje. Džiazo muziką ir vudu religiją.

Ir nors Naujasis Orleanas turi jų abiejų muziejus, jų dvasios reikia ieškoti tikrai ne muziejų lentynose. Geriausia tiesiog vaikščioti Prancūzų rajone, Džeksono aikštėje ir dairytis: į gatvės muzikantus, į gatvės būrėjus, į metalinių balkonų papuošimus, į vudu simbolius veve, kuriuos galima piešti tik dalimis. Pajusti miesto atmosferą, kuri čia labai galinga. Atkreipti dėmesį į menkas detales ir pamažu suvokti jų prasmę.

Gatvės būrėjai Naujajame Orleane

Gatvės būrėjai Naujajame Orleane

Naujasis Orleanas nėra Disneilendas, nėra tik paveiksliukas turistams. Džiazas dabar išplitęs po visą pasaulį, gi Naujojo Orleano gyventojai mėgsta ir kitus muzikos stilius: tad, jei neieškosi, gali džiazo mieste ir visai neišgirsti.

O ir vudu Naujajame Orleane savotiškame pogrindyje: vietiniai nesutaria, kiek miestelėnų išpažįsta šią religiją: gal keli procentai, o gal 30 procentų. O ir ką reiškia „išpažįsta“? Daugybė žmonių eina į katalikų mišias, bet „kai prireikia“ užsiiminėja visokiais vudu „burtais“: kad laimėtų, kad pakenktų, kad apsigintų nuo pikto. Net vudu dvasios yra sutapatintos su katalikų šventaisiais – tai padaryta dar prancūzų laikais, kad prancūzams nekeltų įtarimo. O Naujojo Orleano katalikų katedroje rasi ir paslėptų vudu simbolių.

Žmonės Naujajame Orleane

Žmonės Naujajame Orleane

Specialiai važiavome per naktį virš 1000 km iš Floridos, kad aplankytume Naująjį Orleaną per Joninių išvakares – svarbiausią vudu šventę. Švelniai nusivylėme: prie Šv. Jono upės susirinko apie 60 baltai vilkinčių žmonių, pamušė būgnus, pašoko, bet didžioji dalis patys atrodė kaip turistai, žiūrovai ar bent jau istoriniai rekonstruktoriai. Dauguma jų, beje, baltaodžiai. Gal vudu apskritai tokia pasaka Holivudo fantazijų suviliotiems turistams, kurios Naujajame Orleane ne daugiau, nei Lietuvoje pagonybės? O gal tikrasis vudu taip giliai, kad ne eiliniam žmogui lauke prie upės jį išvysti? Tai klausimai į kuriuos Naujajame Orleane gali išgirsti dešimtis skirtingų atsakymų. Kaip ten bebūtų, faktas, kad tai, kas rodoma Holivudo filmuose – vudu lėlės, zombiai – tėra iš konteksto ištraukti ir dramatizuoti vudu elementai. Panašiai kaip egzorcizmas ir apsėdimai krikščionybėje.

Vudu šventės fragmentas

Vudu šventės fragmentas

Vudu ištakos siekia Afriką. Bet sakoma, kad Naujajame Orleane jį išpopuliarino „karalienė“ Mari Laviū [Marie Laveau]. Apie ją žinoma labai mažai ir daugelis to – legendos. Viena legendų(?) – kad jos kapas antras lankomiausias JAV po Elvio Preslio. Galvojau tai tik vietos gidų išmislas: Mari Laviū pats žinojau tik todėl, kad tuo labiau domėjausi, negi ji yra garsi ir ne Naujajame Orleane? Bet kai vėliau Atlantoje sutikau šiaip jau į ezoteriką nelinkusius lietuvius, kurie labiausiai Naujajame Orleane norėjo pamatyti būtent Mari Laviū kapą – suabejojau: gal tikrai? Deja, aš Mari Laviū kapo neaplankiau: dėl vandalizmo St. Louis 1-asias kapines vyskupija užrakino. Dabar pasekėjai dovanas Mari Laviū, kurias dėdavo ant kapo, palikinėja prie kažkada jai priklausiusio namo (sakoma, nūnai ten – nelegalus AirBnB).

Lafayette pirmosios kapinės Naujojo Orleano Misijų rajone

Lafayette pirmosios kapinės Naujojo Orleano Misijų rajone liko vienos populiariausių, kai uždarė tas, kuriose palaidota Mari Laviū

Neatrastas, bet ne mažiau gražus Naujasis Orleanas

Į Naująjį Orleaną priviliotas legendų apie džiazą ir vudu, netikėtai likau net labiau sužavėtas visai kitų miesto aspektų.

Naktinis gyvenimas. Senasis Prancūzų rajonas – ypač Burbonų gatvė – ima siausti, eilės prie barų ir klubų nusidriekia dar nesutemus. O saulei nusileidus viskas išvirsta į tikrą muzikos, rėkiančių, šokančių, džiūgaujančių žmonių – baruose, gatvėse, balkonuose – superfiestą.

Burbonų gatvė sutemus

Burbonų gatvė sutemus

Ir žmonių įvairovė – ko tik nepritraukia Naujasis Orleanas. Įdomiausios aprangos, tatuiruotės, gėjų klubai ir t.t.

Bet tikra supersuperfiesta ateina per karnavalą – Naujojo Orleano Mardi Gras, kai į gatves išrieda krewe (savotiški klubai) paruoštos riedančios platformos su papjė mašė skulptūromis ir muzikantais. Ir – tai unikalu Naujajam Orleanui – mėto žiūrovams dovanas, ypač – spalvotus karoliukus. Jie tapo dar vienu miesto simboliu. Bet tik kai pats juos gavau kaip bilietą į Mardi Gras World (sandėlį, kuriame menininkai ir robotai ruošia platformas ateinančiam karnavalui) pradėjau pastebėti, kiek Naujajame Orleane visur tų karoliukų daug: ant medžių, balkonų, jais mėtosi Prancūzų rajono klubinėtojai… Beje, į Mardi Gras jokių bilietų nėra: tai turbūt vienintelis pasaulyje tokio masto renginys, kur žiūrovai ne moka, o tik gauna.

Mardi Gras World dekoracijos būsimajam Mardi Gras

Mardi Gras World dekoracijos būsimajam Mardi Gras

Panorau į Naująjį Orleaną grįžti per Mardi Gras. Bet ech, kodėl visas pasaulis švenčia tuo pat metu… Juk negaliu persiplėšti… Teks Naujajam Orleanui stoti į bendrą eilę kartu su sugrįžimu į Rio de Žaneiro karnavalą, Salvadoro karnavalu, Venecijos karnavalu…

Esu įpratęs prie JAV miestų, kuriuose reikia džiaugtis, jei bent senamiestyje kažkas išlikę. Tad mane nustebino, kiek daug senų pastatų pilna ir anapus Prancūzų rajono. Tai – ir Misijų rajonas, kurį pastatė turtingi amerikiečiai po miesto nusipirkimo. Ir prancūziški rajonai šiauriau senamiesčio prie Bayou St. John upės. Ir gausybė kapinių: europietiškai puošnių.

Viešbučio fasadas Naujojo Orleano centre

Viešbučio fasadas Naujojo Orleano centre

Girdėjau nuomonių, kad senąjį Naująjį Orleaną išgelbėjo turizmas: dar tarpukariu čia jau masiškai plūdo amerikiečiai ir vietiniai nespėjo savo senų namų „atiduoti buldozeriams“, įrengė ten pelningus restoranus, viešbučius (senų nuotrakų gausu Historic New Orleans Collection).

Naujojo Orleano Prancūzų rajone

Naujojo Orleano Prancūzų rajone

Bet turizmo lazda turi du galus ir dabar jau antrasis labai arti. Prancūzų rajonas virsta muziejumi. Niekur kitur pasaulyje ne muziejuose nemačiau tiek ekskursijų pėsčiomis, kaip vasarą Naujajame Orleane: vienu metu vienoje gatvėje gali sutikti penkis gidus su savo grupėmis, už kampo – dar kelis. Gyventojai pyksta, ginasi plakatais „Prašome nesėsti ant laiptų!“, bijodami moralų gidai patys mėgina „sustatyti savo aveles“ idant paliktų tarpelį praeiviams – bet šaligatviai siauri, apeiti tokią grupę vis tiek sunku. O ir daug tų ekskursijų primena paskaitas: štai dalyvavome „vudu ture“, tai tebuvo du realūs sustojimai: prie vudu reikmenų parduotuvės ir Mari Laviū priklausiusio namo (tiksliau, toliau nuo to namo, nes artimiausią šaligatvį buvo užėmusi kita grupė). Kitur – tiesiog pasakojimai ir polemika. Na, „ekskursija“ populiaresnis dalykas, nei paskaita, tad gidai prisigalvoja temų kur nelabai yra ką parodyti, užtat klausytojus domina ir arbatpinigius gerus duoda (piratai, vaiduokliai ir t.t.).

Populiarios ekskursijos graži reklama - "Dvasių turai"

Populiarios ekskursijos graži reklama – “Dvasių turai”. Ekskursijų pilna visokių: pėsčiomis, karietomis, garlaiviais

Dabar jau sunku patikėti, kad dar 2005 m. Naująjį Orleaną visiškai užsėmė uraganas Katrina, miestas buvo visai apleistas ir pikti liežuviai plakė, kad „jo atstatyti nebeverta“. Tai primena tik apleistas, užžėlęs Six Flags atrakcionų parkas rytiniame miesto gale: jo tikrai niekas neatstatė, o kitur – argi kas praleis progą užsidirbti iš turistų? Tikėjausi rasti uragano Katrina muziejų, bet jis dar nepastatytas: Naujasis Orleanas gyvena toliau.

Orleanietės ar Naujojo Orleano turistės

Orleanietės ar Naujojo Orleano turistės

Naujojo Orleano nuostabių/baugių plantacijų grandinė

Kai kurios iš įdomiausių, svarbiausių Naujojo Orleano vietų yra anapus miesto ribų. Už pelkių, kurios jį supa, ir į kurias kertančius greitkelius, būna, išbėga aligatoriai (tris mačiau nutrenktus). Tai – plantacijos.

Naujasis Orleanas dar prancūzų laikais šitaip išaugo dėl tobulos geografinės vietos: ilgiausios Šiaurės Amerikoje Misispės upės žiotys. Iki traukinių ir sunkvežimių, vienintelis logiškas būdas gabenti krovinius buvo laivai, o Misisipės baseinas dengia kone pusę JAV. Visa medvilnė, cukrus iš aukštupio plaukdavo pro Naująjį Orleaną. O žemė aplink upę buvo aukso vertės: viską, ką išaugini, gali iškart krauti į laivus. Ta žemė išdalinta pailgais sklypais, kad kuo daugiau plantatorių turėjų išėjimą prie upės.

Garlaivis - vienas Naujojo Orleano simbolių. Kadaise jie gabeno krovinius ir keleivius, šiandien - turistus kasdienėse ekskursijose

Garlaivis – vienas Naujojo Orleano simbolių. Kadaise jie gabeno krovinius ir keleivius, šiandien – turistus kasdienėse ekskursijose

Šiandien daugybę tų plantacijų entuziastai pritaikė turizmui. Kiekviena kažkuo išskirtinė, bet dažnoje patirtis susideda iš galimybės laisvai vaikščioti po sodą ir ekskursijos po plantacijos namą, kuriame gyvendavo patys plantatoriai: galima pasiklausyti įvairiausių istorijų iš „anų keistų laikų“. Ne išgalvotų, o užrašytų įvairiuose prisiminimuose – apie santykius tarp šeimininkų ir vergų (jie buvo kur kas įvairesni, nei būtų galima tikėtis), jų gyvenimus, verslus, pamažu nykstančią prancūzų kreolų kultūrą (dar XX a. viduryje trečdalis Luizianos kalbėjo prancūziškai, dabar – tik 5%).

Prie 'Vergų gatvės' Oak alley plantacijoje (baltuose nameliuose gyveno vergai)

Prie ‘Vergų gatvės’ Oak alley plantacijoje (baltuose nameliuose gyveno vergai)

Lauros plantacija yra spalvingo kreoliško (prancūzakalbių) stiliaus, Oak Alley plantacija – labiau nuosaikaus britiško, bet labiausiai garsėja savo šeimininkų puoselėta ąžuolų alėja, populiaria „Instagram“ nuotraukoms. Abiejose pasakojama ir apie šeimininkus, ir apie jų vergus.

Oak Alley plantacijos ąžuolų alėja

Oak Alley plantacijos ąžuolų alėja

Whitney plantacija, tuo tarpu, koncentruojasi išimtinai į vergų gyvenimą ir yra savotiškas memorialas jiems. Visai kitokia atmosfera tvyro Džefersono Deiviso bibliotekoje: tai nėra plantacija, tačiau autentiškas pajūrio namas, kuriame prieš mirtį (be vergų) memuarus rašė vienintelis pilietiniame kare nugalėtos Amerikos Valstijų Konfederacijos prezidentas. Ten irgi vyksta ekskursijos. Tai savotiškas memorialas jam ir Konfederacijai, pietų baltaodžių kultūrai ir svajonėms.

Konfederatų karių kapai Džefersono Deiviso bibliotekos prieigose

Konfederatų karių kapai Džefersono Deiviso bibliotekos prieigose

JAV pilietinio karo (1861-1865 m.) metu Naujasis Orleanas buvo didžiausias Amerikos Valstijų Konfederacijos miestas, tačiau jis krito be šūvio, todėl išliko šitoks autentiškas, kai daugybė jo „konkurentų“ virto griuvėsiais.

Lauros plantacijos rūmai

Lauros plantacijos rūmai

Pats Naujasis Orleanas iš baltaodžių miesto su juodaodžių mažuma (1940 m. – 70% ir 30%) vykstant „rasių kraustymuisi“ pamažu virtu juodaodžių miestu su baltaodžių mažuma (2010 m. – 31% ir 60% – beje, imigrantų Naujajame Orleane labai mažai). Ir tai atsispindi „oficialioje atmintyje“ – prieš šimtmetį pastatytos Amerikos Valstijų Konfederacijos skulptūros 2017 m. nugriautos, nors baltaodis gubernatorius ir prieštaravo. Kaip ir visur pietų JAV, Luizianoje istorijos neperprasi išklausęs tik vieno žmogaus, aplankęs tik vieną muziejų: kitur rasi kitokią informaciją, trečiur – trečiokią. Ir nebūtinai kas nors meluoja: Naujasis Orleanas visada buvo dviejų kultūrų miestas ir jose susiklostė skirtingos kolektyvinės atmintys, skirtingi akcentai, tradicijos, suvokimai. O dar ir laikas bėga, „išorinės politinės srovės“ vieną ar kitą dalyką mėgina „nukreipti tinkama vaga“. Ir XIX a. kiekvienai naujai kartai tampa vis labiau nesuprantamas. O ko nesuprantame užpildome per šiuolaikinį suvokimą ir visai kitokį mąstymą. Prancūzakalbis miestas vidury JAV? Vergų pilnos plantacijos? Juodaodė beraštė vudu karalienė, pati laikiusi septynis vergus? JAV valstijos, laikiusios save atskiromis tautomis, kariavusios dėl nepriklausomybės nuo JAV? To ne tik nebėra, tai šiandien nebesuvokiama.

Generolo Lee postamentas tuščias nuo 2017 m.

Generolo Lee postamentas tuščias nuo 2017 m.

Naująjį Orleaną pamatyti – paprasta, pažinti – sunku

Naujasis Orleanas it svogūnas – turi daug lukštų.

Lengva jame pamatyti tik gražius Prancūzų rajono pastatus ir trankius vakarėlius, gal dar pasiklausius pusiau tikrų gidų pasakojimų gražiose karietose. Tai „pirmas miesto pažinimo lygis“ ir daugelis lieka jame.

„Antras lygis“ – pačiam važiuoti toliau turistų „nubūtų“ vietų, pastebėti detales, klausytis gilesnių pasakojimų – tiesa, jie beveik neišvengiamai priklausys nuo to, kas pasakoja: ar jis vietinis? Koks jo santykis su religija? Demokratas ar respublikonas? Kokios kilmės? Bet pirmąkart tai girdintis dažnai apie tai nemąsto, išklauso ir daugmaž tiki.

Naujojo Orleano prancūzų rajone

Naujojo Orleano prancūzų rajone

Ir „Trečias lygis“ – kai išgirdęs visus pasakojimus, visus kampus tokiomis kontroversiškomis temomis, kaip vudu, JAV pilietinis karas ar vergovė, pats imi juos analizuoti. Tik tada pradedi matyti bendrą miesto vaizdą – ar, tiksliau, vaizdus.

Eiliniam turistui to nereikia. Bet daugybėje miestų istorija daug paprastesnė – o Naujajame Orleane norisi į ją pasinerti giliau, nes ji gili.

Iš balkono baro įsiaudrinę žmonės mėto karoliukus praeiviams

Iš balkono baro įsiaudrinę žmonės mėto karoliukus praeiviams


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - 4 dienų maršrutas kelionei
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

| 6 komentarai

Gvatemala įspūdinga! Visoje Amerikoje mažai šalių, kurių autentiška kultūra ir didinga istorija prilygtų Gvatemalai.

Deja, šią šalį pasaulio sąmonėje beveik visai užgožė kaimyninė Meksika. Kilo daug mitų: esą Gvatemala mažytė, labai skurdi, nesaugi, ten nėra ką veikti.

Praleidęs Gvatemaloje labai turiningas tris savaites, praskleidžiu paslaptingą šydą šios nepakankamai atrastos šalies. Kodėl Gvatemalą verta aplankyti kiekvienam, besidominčiam kultūra, ir ne tik?

Antigva Gvatemala, gražiausias Gvatemalos miestelis, su vulkanu fone

Antigva Gvatemala, gražiausias Gvatemalos miestelis, su vulkanu fone

Majų pasaulio širdis. Atitlano ežeras

Gvatemalos šūkis yra „Majų pasaulio širdis“. Jis be galo taiklus. Sakote, juk majų miestai yra Meksikoje? Tikrai taip, bet Gvatemaloje gal dar įspūdingesni! Bet svarbiausia Gvatemaloje majai nėra tik istorija ar tik menka mažuma. Ir šiandien iki 60% šalies žmonių yra majai. Ir tai matosi: jie kalba savo kalbomis, rengiasi tautiniais drabužiais, aukoja savo dievams – beveik kaip prieš 500 metų, kai atplaukė europiečiai.

Majai tautiniais drabužiais majų turguje (Čičikastenangas)

Majai tautiniais drabužiais majų turguje (Čičikastenangas). Dauguma majų moterų juos vilki, o vyrai tik kai kuriuose regionuose

Apkeliavęs didelę dalį Amerikos žinau, kaip tai reta. Daug kur indėnai išnyko, o jei liko pavieniai jų palikuonys, tai prarado kalbas, tikėjimus, arba pasiliko gyventi tik kur šalies pakraščiuose. Gi Gvatemala yra tikra majų šalis – ne ką mažiau, nei Lietuva lietuvių.

Geriausiai gyvoji majų kultūra išlikusi Gvatemalos vakaruose, debesuotuose aukštikalnėse. O prie Atitlano ežero ji subtiliai susipina su gamta. Viršum ežero stūgso didingi vulkanai. Į daugybę paežerės kaimų nenuvažiuosi jokio keliu – tik maršrutiniais laiveliais, skrodžiančiais ežero bangas.

Atitlano ežero pakrantė su rūke paskendusiu Santa Kruzo kaimu

Atitlano ežero pakrantė su rūke paskendusiu Santa Kruzo kaimu

Atitlano širdis – Santiago miestas su spalvingais majų turgumis, gražiais tradiciniais paveikslais ir vietos dievybe Mašimonu. Kiekvienais metais tas stabas iškilmingai perkeliamas į kitą namą, todėl jo nerasi jokiame žemėlapyje. Belieka klausinėti žmonių. Vis tolome nuo centrinės aikštės su gražia balta bažnyčia, gatvės siaurėjo, kol galiausiai tapo tokios siauros, kad vos praeisi. Atrodė, patekome į kažkieno privatų kiemą. „Kur Mašimonas?“ – klausiame ir parodo vieną kambarį. Aplink stabą susėdę du amžini jo saugotojai, priimantys aukas. Majai tiki, kad Mašimonas pildo norus – suneštas aukas sargai spaudžia prie Mašimono krūtinės.

Vieno iš Mašimonų kopija Čičikastenango muziejuje (dešinėje)

Vieno iš Mašimonų kopija Čičikastenango muziejuje (dešinėje)

Gilyn į Vakarus daugybė majų miestų ir kaimų turi savo Mašimonus ar kitus stabus, spalvingus turgus. Kaip Čičikastenangas, kurio turgus bene garsiausias šalyje ir ant kurio kalno stūgso akmeninis Pascual Abaj stabas, apsuptas žvakelėmis. Jis garbinamas dar nuo laikų prieš Amerikos užkariavimą, tiesa, radikalūs krikščionys nudaužė jo veidą.

Daugelis majų formaliai atsivertė į katalikybę, bet vos užėjęs į Čičikastenango katedrą supranti, kad su tau įprasta bažnyčia ten mažai kas bendro: per visas grindis vietiniai kūrena žvakutes protėviams, o šimtametės katalikų kofradijos (brolijos) tui savus ritualus, drabužius. Mašimonų garbintojai – irgi kofradijos. Sako, jis yra majų dievybės ir šv. Simono mišinys, nors niekas nežino. Daug regiono miestų turi dvigubus pavadinimus: ispanišką-katalikišką ir majišką, pvz. „Todos Santos Kačumatanas“, „San Sebastian Huehuetenangas“

Majai kūrena žvakeles bažnyčios šventoriuje. Tas pats vyksta ir viduje, bet fotografuoti ten griežtai draudžiama, kaip ir daug kur pas majus

Majai kūrena žvakeles bažnyčios šventoriuje. Tas pats vyksta ir viduje, bet fotografuoti ten griežtai draudžiama, kaip ir daug kur pas majus

Bet (dar) nepasiruošę leistis gylyn į majų pasaulį lieka Atitlano kurortuose. Jie skiriasi vienas nuo kito taip, tarsi būtų skirtingose šalyse.

San Pedras – jaunimo su kuprinėmis, ten pilna hostelių, skalbyklų, barų, o jų televizoriuose įjungtas Europos futbolas ar NBA. Ten – ir pagrindinis regiono muziejus.

Aistė prie baro San Pedre prie Atitlano

Aistė prie baro San Pedre prie Atitlano

San Markas – „egzaltuotų“ ezoterikų žemė, į kurią panašios kitur pasauly nemačiau. Atrodo patekai į kokį amžiną ezoterinės muzikos festivalį: besišypsantys pinigų nerenkantys gatvės muzikantai, keisčiausios tatuiruotės. Dešimtys reklamų apie visokiausias jogas, vidinio vaiko gydymą, zen meną, tatuiravimo ceremonijas, kristalų ir akmenų terapijas, tantrinius sielos lyginimus, ekstatinius šokius, „pirmo lygio dvasinę šamanišką seksualinę patirtį, kurioje suprasi, kad „dvasiškmas ir seksualumas yra vienis“ ir išmoksi „prisiimti rizikas, atrasti ir ištyrinėti savo ribas saugioje aplinkoje“. Ai, ir dar grybų festivalis (matyt, ne šampinjonų). Gal ir įdomu būtų ten atvykti kokiai savaitei ir pamatyti, kuo gi gyvena ta dalis pasaulio, kuriems San Markosas – kone jų visatos centras. Bet su majais jau ten nieko bendro: mokytojai, pamokslininkai ir kiti San Markose yra amerikiečiai ar europiečiai, atradę „galingą“ vietą savo praktikoms.

San Marko prie Atitlano gatvelės vaizdas

San Marko prie Atitlano gatvelės vaizdas

Daug kur palei Atitlaną taip – palei pat ežerą labiau kurortas, o aukščiau į kalną yra jau jį aptarnaujantis majų miestelis. Pavyzdžiui, Santa Kruzas.

Laivelyje per Atitlano ežerą. Šis, beje, paskui sugedo - teko dreifuojant laukti atsarginio. Gerai, kad atplaukė, nes laiveliai baigia darbą anksti, prieš tamsą

Laivelyje per Atitlano ežerą. Šis, beje, paskui sugedo – teko dreifuojant laukti atsarginio. Gerai, kad atplaukė, nes laiveliai baigia darbą anksti, prieš tamsą

Taip pat aplink Atitlaną yra šimtai namų ir vilų kalnų šlaituose, pasiekiamų tik nuo ežero (vandens taksi ar savo valtimi). Ten gali „pabėgti nuo visko“. Arba tarpinis variantas, kaip Chaibalito – mažytis kaimas, bet visgi plaukia ir maršrutiniai laivai, veda žygių takai. Arba priešingai – Panachačelis, regiono vartai, į kur daugelis atvyksta autobusu ir persėda į laivą. Ten net aukštų pastatų yra, užtat mažai Atitlano dvasios.

Nuo Atitlano ežero pasiekiamas namas

Nuo Atitlano ežero pasiekiamas namas

Bet galiausiai visų keliautojų keliai Gvatemaloje veda į Tikalį šalies šiaurėje.

Tikalis – apleistų majų miestų karalius

Tikalis yra vienas įspūdingiausių apleistų miestų – ir Amerikoje, ir pasaulyje. Jei stovėtų ne „pamirštoje“ Gvatemaloje, o Meksikoje, tikriausiai jis būtų daug garsesnis.

Tikalio šventykla centrinėje aikštėje

Tikalio šventykla centrinėje aikštėje

Iš pradžių netikėjome, kad pusdienio aplankyti neužteks, bet paskui grįžome į Tikalį ir antrą dieną. Iš tiesų, vien be galo įspūdingų, sutvarkytų majų piramidžių, šventyklų, rūmų Tikalyje užtenka visai dienai. O kur dar visa galybė pusiau apaugusių džiunglėmis. Didžioji Tikalio dalis išvis plyti po žeme: prieš 1000 metų tai buvo 60 000 žmonių miestas, kas tiems laikams reta.

Tikalio 'akropolyje'

Tikalio ‘akropolyje’

Tai buvo miestas, pastatytas visiškai be jokio ryšio su Europa, Azija ar Afrika, ir todėl gyvenimas ir architektūra ten tokie skirtingi ir mums „nežemiški“, kad pilna sąmokslo teorijų apie visa tai neva pastačiusius ateivius.

Daugelis svarbių pastatų (kaip šventyklos) – mažyčiai, užtat stovi piramidžių viršūnėse. Būtent supilti tuos didžiulius kalnus ir buvo mestos didžiulės jėgos. Tuo tarpu net valdovai ir elitas gyvendavo mažuose, slegiančiai siauruose kambariuose su visur vienodu akmeniniu suolu šone. Na, daugiau nereikėjo, nes didžioji dalis gyvenimo (net maisto gaminimas) vykdavo lauke.

Virš džiunglių iškilusios Tikalio piramidžių viršūnės - šventyklos

Virš džiunglių iškilusios Tikalio piramidžių viršūnės – šventyklos

Visai neįprastas ir majų raštas, žvelgiantis į atvykėlius nuo daugybės seniai mirusiems valdovams sustatytų stelų: raidės ten kaip kvadratiniai piešinėliai, rašomos zigzagais. Majai vienintelė indėnų tauta, turėjusi tikrą raštą, bet ispanai beveik visas knygas sunaikino ir reikėjo laukti XX a., kol majų raštas vėl iššifruotas: tiesiog jis buvo pernelyg kitoks ir žinios apie Europos ar Azijos kalbas, rašto sistemas ne ką galėjo padėti jo perpratimui.

Prie majų stelos su įrašais

Prie majų stelos su įrašais

Problemų turi ir archeologai, mat majai savo piramides vis aukštindavo: ant vienos pastato kitą, ant tos – trečią, taip vis keldami šventyklą. Neaišku, kurį sluoksnį atidengti: kad pasiektum apačią (seną pastatą), turi nugriauti naujesnį pastatą, bet niekas nežino, ar verta. Kartais padeda likimas – štai koks siaubas turėjo ištikti archeologus, kai netyčia nugriovė piramidę. Bet paskui tikriausiai apniko nemažesnis džiaugsmas, kai pamatė, kokias ankstesnio pastato įėjimą puošusias akmenines “kaukes” atidengė – o kiek tokių skulptūrų tūno po naujesniais piramidžių aukšinimais ir niekad nebus atrasta?

Prie akmeninės kaukės

Prie akmeninės kaukės

Lengviausia Tikalio didybę pajusti Centrinėje aikštėje su ~50 m aukščio piramidių viršūnėse stovinčiomis šventyklomis, šiauriniu ir centriniu “akropoliais”. Į daugelį galima įlipti.

Centrinėje aikštėje

Centrinėje aikštėje

Takai per džiungles veda į kitas didingas vietas, kaip IV šventyklą (aukščiausią Tikalio šventyklą – 70 m – nuo kurios populiaru stebėti saulėtekį) ar Mundo perdido (Prarastą pasaulį) su seniausiais Tikalio pastatais ir piramide. Ar Acanaladuras rūmus, kur gyveno elitas, ar Murcielagos rūmus, kur puikiai išlikęs ir stogas (tai reta). Visi pavadinimai ispaniški ar net graikiški, nes tikrieji nebežinomi.

Tikalio klestėjimo laikais visur buvo miestas, o aplinkui Tikalį plytėjo ūkiai. Bet dar prieš 1000 metų viską prarijo džiunglės.

Majų pastato viduje. Majai nemokėjo statyti skliautų, todėl kambariai privalėjo būti labai siauri, kad neįgriūtų stogas - o sienos storos. Atmosfera slegia

Murcielagos rūmų viduje. Majai nemokėjo statyti skliautų, todėl kambariai privalėjo būti labai siauri, kad neįgriūtų stogas – o sienos storos. Atmosfera slegia

Tikalį ir kitus regiono miestus majai staiga apleido dar ~900 m. “Kodėl” – mistika; kalbama ir apie karus, ir apie genocidą ir (tai viena populiaresnių teorijų) sausrą, o gal kažkokį to derinį, bet aišku, kad tai Tikalį ir majus daro dar paslaptingesniais. Tik tai ir išgelbėjo Tikalį: kadangi miestas buvo jau apleistas, ispanai jo nerado, negriovė “pagoniškų šventyklų”.

Iš lėto, iš lėto archeologai atkovoja naujas ir naujas šventyklas, piramides, kaip neseniai Penktąją šventyklą. Bet tai jau kontroversiška: kiti nori palikti daugiau natūralių džiunglių. Juk jos pilnos gyvūnų: spalvingų drugelių, koačių, agučių, medžiuose siaučiančių ilgakojų beždžionių-koatų, už kilometrų girdimų beždžionių-staugūnų. Čia rašau tik tuos gyvūnus, kuriuos ten pats mačiau savo akim. Štai žiūriu į piramidę – o ten viršūnėje šmirinėja lapiukas. Vietinis sakė, kad kartą ir jaguarą ten matė…

Staugiantis staugūnas

Staugiantis staugūnas

Apleisti majų miestai džiunglių toliuose

Tikalis – tik senosios majų civilizacijos Gvatemaloje viršūnė. Majų miestų Gvatemalos džiungėlse stūksojo gal šimtai ar tūkstančiai, ten gyveno milijonai majų. Atrandami vis nauji ir nauji – ypač dabar, kai lidarai (lazeriniai radarai) leidžiai archeologams iš lėktuvų tarsi rentgeno spinduliais „perkirsti“ džiunglių lapiją.

Kiekvienas toks kalnas - tai piramidė

Kiekvienas toks kalnas – tai piramidė

Neįtikėtina, kiek daug ką džiunglės prarijo! Užlipęs ant aukščiausių majų piramidžių ir apsidairęs aplink visada pamatysi daugybę kalnų ligi horizonto. Bet kalnų Gvatemalos džiunglėse nėra! Kiekvienas „kalnas“ – tai džiunglėmis užaugusi majų piramidė ar šventykla ar mažesnis sugriuvęs pastatas. Ilgai mėginę atkovoti majų miestus iš džiunglių, žmonės pamažu pasidavė – jų tiesiog per daug.

Visgi, keli įspūdingiausi miestai yra bent iš dalies „atsiimti“ iš džiunglių – na, bent kai kurios jų šventyklos, rūmai „išlaisvinti“ nuo medžių, nors ir tebesužaloti jų šaknų.

Majų mūras perkirstas medžių šaknies. Baisu pjauti medžius, nes dabar jie laiko pastatą - nupjovus gali griūti. Čia archeologai surizikavo.

Majų mūras perkirstas medžių šaknies. Baisu pjauti medžius, nes dabar jie laiko pastatą – nupjovus gali griūti. Čia archeologai surizikavo.

Kelionė į tokius miestus dažnai ne mažiau žavi, nei patys miestai. Štai į Agvateką [Aguateca] reikėjo apie pusantros valandos plaukti motoriniu laivu iš Sajachčės miesto – iš pradžių plati Petešbatuno upė vis siaurėjo ir siaurėjo, artėjome prie jos ištakų, tuoj jau laivelis spraudėsi tarp žolių ir žemų šakų. Staiga valtininkas sustojo prie, rodos, eilinio kranto, ir mojo mums eiti – o pats pasiliko žvejoti. Takas per džiungles, atrodė, niekur neves – bet galiausiai atsirėmė į sugriuvusį šiuolaikinį pastatą, kur kadaise buvo Agvatekos lankytojų centras. Supratome – einame ta kryptimi. Palypėjus dar aukštyn pasimatė didikų pastatų griuvėsiai, vėliau rūmai, piramidės, viskas aplink statų tarpeklį. Visoje Agvatekoje buvome vieninteliai turistai.

Agvatekos valdovo rūmai

Agvatekos valdovo rūmai

Panaši patirtis laukė ir Seibalyje [Ceibal] – ten reikėjo plaukti valandą, bet žygis į kalną ilgesnis. Kitų turistų per tris valandas irgi nesutikome. Užtat šiuolaikiniai majai priešais senąsias majų valdovų stelas atlikinėjo savo ritualus. Ilgą laiką turėję slėpti pagonybės išraiškas, jie vėl atranda savo civilizacijos klestėjimo laikų vietas, tikėjimus, eina šlovinti į apleistas protėvių miestus, pasistatė ten naujus akmeninius altorius. Lengva majų tautinę savimonę pažadinti, kai jų istorija tokia didinga!

Majų ritualas Seibalyje

Majų ritualas Seibalyje

Bet sudėtingumu patekti neprilygstamas Miradoras: ten reikia arba žygiuoti dvi-tris dienas į vieną pusę arba samdyti dienai sraigtasparnį (abu dalykai kainuoja panašiai). Tačiau būtent Miradore yra aukščiausia Amerikos piramidė La Danta (72 m). Po to, kai 2006 m. jos viršūnė atkovota nuo džiunglių, kas naktį gretimoje stovykloje, būna, nakvoja ir 100 žygeivių, o sraigtasparnių aikštelėje stovi 5 sraigtasparniai.

La Dantos viršūnėje Miradore viršum džiunglių

La Dantos viršūnėje Miradore viršum džiunglių

Spėjama, kad Miradoras buvo didžiausias majų miestas ir labai senas, klestėjęs dar iki Tikalio, maždaug tada, kai Europoje karaliavo Romos Imperija (nuo 400 m. prieš Kristų iki 200 m. po Kristaus). Bet vos menkutė jo dalis atkovota iš džiunglių nuo 1982 m. Prižiūrėtojas vos apsidairo ir štai jau kelia tiesiog nuo žemės tūkstantmečių senumo niekam nereikalingas majų puodų šukes: visko tiesiog per daug, kad aprėptų ir surinktų nedidelė ~20 JAV archeologų komanda, kasmet čia atskrendanti kasinėjimų sezonui (be šilto vandens). Beje, kaip įprasta majų pasaulyje, tyrinėtojai įkvėpti ne vien mokslo, bet ir mistifikuotų tikėjimų: vadovas – mormonas, o mormonai tiki, kad Centrinės Amerikos miestuose gyveno Jėzus Kristus, tad jie ne mažiau svarbūs, nei biblinės žemės Izraelyje.

Atidengtas meno kūrinys Miradore spėjama atspindi Popol Vuh majų pasaulio sutvėrimo epą. Tai - vienas nedaugelio išlikusių senovės majų kūrinių

Atidengtas meno kūrinys Miradore spėjama atspindi Popol Vuh majų pasaulio sutvėrimo epą. Tai – vienas nedaugelio išlikusių senovės majų kūrinių

Antras geriausiai atidengtas majų miestas Gvatemaloje po Tikalio – Jašcha [Yaxha], irgi pilna piramidžių, šventyklų. Tarp įspūdingiausių vietų ten – vadinamasis Šiaurinis Akropolis – trijų piramidžių kompleksas – ir 216 šventykla, nuo kurios populiaru stebėti saulėlydį. Gerai išlikusi ir žaidimo kamuoliu arena: ginčijamasi, kiek tai buvo majų sportas, kiek – religinis ritualas.

Jašchoje, nuo vienos piramidžių viršūnių stebiu kitas

Jašchoje, nuo vienos piramidžių viršūnių stebiu kitas

Visus šiuos majų miestus specialiai lankėme prieš Tikalį. Ir, jei turite laiko daugiau nei vienam, siūlyčiau taip daryti visiems, maždaug šia tvarka nuo mažiausiai įspūdingo iki įspūdingiausio: Seibalis, Agvateka, Miradoras, Jašcha, Tikalis. Pirmuose miestuose tada dar pribloškia viskas, giliniesi į smulkmenas – skirtingą architektūrą, meną, gamtą. Būdamas vienas džiunglėse dar gali išsigąsti staugūno riaumojimo, džiaugtis beždžionėmis, drugeliais, lapus nešančių skruzdėlių eilėmis, šimtais cikadų išnarų, išsiraičiusiais medžiais. Ir pajusti džiunglių vargą: kando uodai, kažkokie dryžuoti vabzdžiai (visa ranka ištino), o žmona sužinojo ką reiškia įminti į skruzdėlyną.

Susiraitę džiunglių augalai

Susiraitę džiunglių augalai

Na o Jašchoje ar Tikalyje, viską jau perpratę, galėjome tiesiog „atsiduoti“ tų miestų didybei: kai ji šitokia, smulkmenų nebepastebėtum.

Aišku, majų miestų Gvatemaloje yra ir daugiau, daugybė jų pasiekiami tik ilgais žygiais per džiunglių tankmes. Vis atrandami nauji ir nauji – lidarų dėka dabar gali iš lėktuvo „nuskanuoti“ kas slypi po džiunglių medžiais ten, kur tūkstantmetį gal nėjo joks žmogus: tikra revoliucija! Pasirodo, ir Tikalyje būta ne 6000 pastatų, o 10000.

Pusiau atkovota nuo džiunglių La Dantos viršūnė Miradore

Pusiau atkovota nuo džiunglių La Dantos viršūnė Miradore

Prieš kelionę į Gvatemalą siūlyčiau pažiūrėti ir Melo Gibsono filmą „Apokalipto“, atskleidžiantį šiuolaikinėms akims žiauresnę senosios majų kultūros pusę: žmonių aukojimus dievams. Filmas neholivudiškai autentiškas, herojai kalba majų kalba – tiesa, dalis faktų paimta iš kitų Vidurio Amerikos civilizacijų. Gibsonas, beje, buvo Miradoro svečias ir kasinėjimų rėmėjas.

Majų džiunglių širdis – Floreso miestas ežero saloje. Daugelis turistų apsistoja ten, visus majų miestus lanko iš jo. Atmosfera ten primena Atitlano ežero kurortus: barai, pramogos.

Saulėlydis virš Floreso ežero (matomas iš daugybės stogų barų ir viešbučių)

Saulėlydis virš Floreso ežero (matomas iš daugybės stogų barų ir viešbučių)

Kur kas labiau vietinę dvasią patyrėme praleidę pora dienų Sajaščėje, paupio miestelyje, iš kurio arčiausiai Seibalis ir Agvateka. Beveik jokių turistų, keltu upę kertantys majai.

Chaotiški keltai Sajaščėje per siaurą upę: vienas pėstiesiems, vienas motociklams, vienas automobiliams. Upė siaura, bet tilto nėra.

Chaotiški keltai Sajaščėje per siaurą upę: vienas pėstiesiems, vienas motociklams, vienas automobiliams. Upė siaura, judėjimas didelis, bet tilto nėra.

Kelionė skersai Gvatemalą: nuo rojaus upės iki Karibų miestelio

Gvatemala turi dvi širdis, du lankytinų vietų telkinius – tai šiaurinės senovės majų džiunglės (Petenas) ir šiuolaikinis šalies centras – kur Gvatemalos miestas, Atitlano ežeras, gyvoji majų kultūra.

Važiuoti tarp jų atstumas 500 km, bet laiko susigaišta apie 10 valandų. Nes keliai Gvatemaloje prasti. Atokiau nuo miestų pasitinka tikras mažų automobilių siaubas: gulintys superpolicininkai. Tokie aukšti, kad koks kas antras ar kas trečias stipriai daužia į automobilio dugną: ir loterija, ir meistriškumas pasistengti, kad apdaužytų mažiau, pravažiavęs jautiesi atlikęs žygdarbį. Niekur kitur pasaulyje tokių aukštų nemačiau! Galvojame, o kaip važiuoja vietiniai? Apsidairome ir suprantame, kad vienintelį lengvąjį automobilį: visi kiti džipai ir pikapai, tad viskas statoma jiems.

Geras kelias netoli Gvatemalos miesto. Kuo arčiau Gvatemalos miestas arba Floresas, tuo keliai geresni

Geras kelias netoli Gvatemalos miesto. Kuo arčiau Gvatemalos miestas arba Floresas, tuo keliai geresni

Kitą kartą kelias, žemėlapyje pažymėtas kaip normalus, kuriuo rodė važiuoti ir GPS sistemos, staiga sunyko iki pravažiuojamo tik visureigiams ir tai ne bet kuriems. Teko daryti milžinišką lankstą.

Nuo Gvatemalos sostinės krašto iki Peteno/Tikalio džiunglių yra du asfaltuoti keliai – vakarinis per Kobaną/Sajaščę ir rytinis per Rio Dulsę (šiek tiek geresnis). Abiejuose yra po vieną ypatingą vietą pakeliui.

Vakariniame kelyje tai Semuk Čampėjus [Semuc Champey], rojaus vaizdus primenanti upė, aplink kurią populiaru pasivaikščioti ir ten maudytis, o greta stūkso turistinis Liankino miestelis. Vakarais tenykščiai turistai keliauja prie Liankino grotų, iš kur apie šeštą vakaro pasicypdamos kasnakt išlekia šimtų tūkstančių šikšnosparnių „eskadrilės“.

Semuk Čampėjaus kriokleliai tinkami maudymusi

Semuk Čampėjaus kriokleliai tinkami maudymusi

Rytiniame kelyje pagrindinė stotelė Rio Dulsė. Tiksliau, plaukimas iš Rio Dulsės maršrutiniu laivu į Livingstoną, keliais nepasiekiamą uostamiestį, kuriame vyrauja unikali garifūnų tauta. Ji atsirado susimaišius pabėgusiems juodaodžiams vergams ir indėnams. Kultūra ten labiau kaip Karibų salose: tranki muzika, šokiai, ryšios spalvos. Tiesa, Livingstonas pasirodė įdomesnis patiems gvatemaliečiams, nei mums. Jiems tai – unikalus jų pačių šalies kampelis, kur viskas kitaip (panašiai būtų, jei Lietuvoje būtų išlikęs koks gyvas žydų štetlas ar vokiečių miestelis). Bet kai esi žmogus iš šalies, aplankęs daug Karibų salų, Livingstonas pasirodė labiau kaip užkampis: tiek Gvatemalos, tiek Karibų pasaulio.

Indėną ir juodaodį vaizduojanti freska Livingstone

Indėną ir juodaodį vaizduojanti freska Livingstone

Visą ratą važiavome nuomotu automobiliu, tačiau Gvatemala turi išvystytą turistinių autobusų (shuttle) tinklą. Jie brangesni už skirtus vietiniams, bet bilietai reklamuojami angliškai, gali surinkti iš viešbučių, o maršrutai jungia turistinius taškus: Atitlanas-Semuk Čampėjus, Floresas-Rio Dulsė ir pan. Užtat vietinių autobusai gražesni: spalvingai perdažyti nurašyti JAV mokykliniai autobusai.

Tačiau daugelis amerikiečių, turinčių Gvatemaloje tik savaitę, renkasi iš Gvatemalos sostinės į Floresą ir atgal skristi: nepigu, bet laiko susitaupo daug. O po miestus ir miestelius paprasčiausia važinėti autorikšomis.

Viešasis transportas tose vietose, kur lengvieji automobiliai nepravažiuoja. Čia tokiu važiuojame į Semuk Čiampėjų iš Liankino

Viešasis transportas tose vietose, kur lengvieji automobiliai nepravažiuoja. Čia tokiu važiuojame į Semuk Čiampėjų iš Liankino

Chaotiška sostinė ir romantiškai apgriuvusi Antigva

Daugelį savo pasakojimų (kelionių vadovų) apie šalis pradedu nuo sostinių, o šitą – užbaigiu. Nes Gvatemalos sostinė (Gvatemalos miestas) tokia neypatinga, kad daug žmonių į ją išvis neužsuka. Gvatemalos oro uoste atvykėlius gaudo ne tiek taksistai į miesto centrą, kiek visokių turistinių autobusų šeimininkai, siūlantys iš karto vežti į Atitlaną ar Antigvą.

Centrinė aikštė Gvatemalos mieste - viena retų įdomesnių vietų

Centrinė aikštė Gvatemalos mieste – viena retų įdomesnių vietų

Antigva, galima sakyti, Gvatemalos miesto senamiestis. Tik jis nutolęs 35 km nuo miesto – kalnų keliu. Nes 1776 m. žemės drebėjimas Antigvą nugriovė – ir visi miestelėnai tada iškelti į naują vietą, ten pastatytas naujasis Gvatemalos miestas. Tačiau pamažu tarp Antigvos griuvėsių vėl ėmė kurtis žmonės: dalį atkūrė, dalį (pvz. „perteklinius“ vienuolynus, bažnyčias) paliko kaip rado.

Klasikinis Antigvos vaizdas - Santa Catalina arka ir Agua vulkanas fone

Klasikinis Antigvos vaizdas – Santa Catalina arka ir Agua vulkanas fone

Taip Antigva tapo unikaliu miestu „tarp gyvybės ir mirties“. Čia, žiūrėk, atkurti istoriniai namai, čia – romantiški griuvėsiai, kaip Šv. Jeronimo vienuolynas, Rekolekcijų vienuolynas ar Jėzuitų bažnyčia. Daug visokių tarpinių variantų: kaip Katedra, kurios priekis atkurtas kaip veikianti bažnyčia, o „perteklinis“ galas paliktas išgriuvęs. Ar Santo Domingo vienuolynas, kur tarp senųjų griuvėsių įrengtas viešbutis, baseinas, muziejai: štai viešbučio numerio durys greta autentiškos skeletų pilnos kriptos durų!

Antigva - tikros bažnyčių kapinės. Rekolekcijų vienuolyne

Antigva – tikros bažnyčių kapinės. Rekolekcijų vienuolyne

Ir viską supa ugnikalniai. Aukščiausias Agua (virš 3500 m), stypsantis visose Antigvos panoramose. Ir aktyviausias Fuego, kasdien išspjaunantis dūmų tumulą po tumulo, o 2018 m. išsiveržimu pražudęs 190 žmonių.

Eilinis Fuego išsiveržimas - ilgainiui pradedi nekreipti dėmesio

Eilinis Fuego išsiveržimas – ilgainiui pradedi nekreipti dėmesio

Antigva tapo dar viena iš amerikiečių jaunimo, hipsterių numylėtų žemių Gvatemaloje – net vaivorykštinių vėliavų pamatysi. Bet viena pagrindinių „pramonių“ ten – ispanų kalbos mokyklos. Atvažiuoji savaitei-kitai, gauni kasdien individualias pamokas, nakvoji vietinėje šeimoje – tai nebrangu, galimybių daug. Pilna skelbimų „Ieškomas ispanų k. mokytojas“, net į restorano tualetą kartą reikėjo eiti per ispanų kalbos klasę. Daugiausiai tuo domisi amerikiečiai: jiems ispanų yra svarbiausia užsienio kalba, bet sutikome ir besimokančių europiečių. Tik rinktis reikia atsargiai: gali būti, kad ir tavo mokytojui ispanų kalba nebus gimtoji ir išmoksi kalbėti su majų „barbarizmais“! Bet šiaip ispanų kalba Gvatemaloje vienintelė oficiali ir daugelis ją moka: kažkada ją primetė ispanų kolonistai, bet ilgainiui ji liko ir kaip kompromisas: mat majų kalbų yra net 22 ir neaišku, kurią reiktų skelbti oficialia.

Bare ant Antigvos stogo

Bare ant Antigvos stogo

Ispanų kalba bei kultūra dominuoja ir sostinėje Gvatemalos mieste. Jis didelis ir chaotiškas: šiuolaikinis centras yra prie pat oro uosto lėktuvų ūžesį, istorinis centras nakčiai apmiršta ir garsėja nesaugumu. Vienu metu jis buvo taip apleistas, kad miestelėnai pasistatė „naują senamiestį“ – Kajala rajoną – su pseudosenoviniais pastatais, netgi katedra. Gali saugiai vaikščioti ir gyventi „istorinėje dvasioje“…

Kajalos rajone

Kajalos rajone

Vienintelis dalykas, dėl ko tikrai verta užsukti į Gvatemalos miestą – „stiprūs“ muziejai, kaip Popol Vuh majų meno ar Iščel majų tautinių drabužių. Na ir didžiausi prekybos centrai, pigios prekės, užsienio virtuvių restoranai – sostinėje.

Majų laidojimosi urnos Popol Vuh muziejuje

Majų laidojimosi urnos Popol Vuh muziejuje

Draugiška Gvatemalos kultūra nustelbia skurdą ir nesaugumą

Gvatemala nustebino, kokie malonūs, paslaugūs ten žmonės. Padeda, pataria, paklausti kelio palydi iki vietos. Jei netyčia paimi prastesnę prekę, pakeičia geresne, neapgaudinėja su kainomis – išskyrus pačias turistiškiausias vietas (pvz. Atitlano laivininkai). Kai palikau restorane skrybėlę, bėgte atsivijo gatve, kad grąžintų. Ir šiaip viskas pritaikyta klientui: pavyzdžiui, neišgirsi “virtuvė nedirba”, ir anksti ryte tau kone visur paruoš patiekalą ne tik iš pusryčių meniu.

Tai ypač stebino dėl to, kad ši šalis garsėja nesaugumu. Ji bent keturis kartus nesaugesnė už Lietuvą. Gvatemalos mieste tai akivaizdu: ginkluoti sargybiniai ne tik prie bankų ar bankomatų, bet ir kiekviename restorane (o daug jų – uždaruose kiemuose), mačiau, net „Coca Cola“ sunkvežimiu vienas ant gėrimų dėžių važiavo su automatu.

„Niekur Lotynų Amerikoje neapvogė, čia apvogė“ – skundėsi vienas pasaulį išmaišęs bendrakeleivis. Taip sunku neprarasti budrumo, kai visi aplink atrodo tokie geri!

Iš mokyklos autobuso perdarytas autobusas

Iš mokyklos autobuso perdarytas autobusas

Gvatemala turi labai stiprią savo dvasią – ne tik istorinę, bet ir šiuolaikinę. Ji spalvinguose eksmokykliniuose autobusuose. Ji kofradijų tradicijose, aprangoje ir stabuose. Ji sunumeruotuose rajonuose ir rajonų gatvėse (visoje šalyje adresų sistema paremta vienoda logika: 3 rajono 5 prospektas 25 namas ir pan.). Ji galingose kiaurai merkiančiose tropinėse liūtyse (lietaus sezonas gali trukti 8 mėnesius ir nepravažiuojamais versti dar daugiau kelių). Ji Pepiano puoduose (virta mėsa), gvatemalietiškuose pusryčiuose (su juodom pupom). Ji spalvinguose majų drabužiuose ir turguose. Ji majų kalbose, kurios prašalaičiui skamba tarsi atbulai paleisti įrašai.

Šiuolaikinio majų meno stilius

Šiuolaikinio majų meno stilius

Taip, Gvatemala skurdoka, ypač anapus didmiesčių ir kurortų. Po miestelius laksto laukiniai šunys, būna, dingsta vanduo, 19% gyventojų beraščiai (2021 m.), parduotuvės reklamuoja „gringų [dėvėtus] rūbus“. Bet tikėjausi blogiau: to liūdnai slegiančio beviltiško skurdo, kaip Afrikoje, tikrai nėra, Gvatemala kyla. Viena vertus, daugelyje miestelių vienintelė vieta pavalgyti yra pigūs šeimyniniai vištienos restoranai pardavinėjantys pigias vištos kojas, kita vertus, garsiausias iš tokių restoranų „Pollo Campero“ išvystė didžiulį 400 restoranų tinklą, sugebėjo išsiplėsti net į JAV bei Europos Sąjungą.

Vaizdas iš balkono viešbutyje Liankine. Dėl jo paėmėme kambarį antrame aukšte, nors rekomendavo pirmą - sakė, kad į antrą gali neužpumpuoti vandens. Iš pradžių vandens neužpumpavo net į rūsį (jo nebuvo ir niekur aplink), o paskui ir antram aukštui užteko

Vaizdas iš balkono viešbutyje Liankine. Dėl jo paėmėme kambarį antrame aukšte, nors rekomendavo pirmą – sakė, kad į antrą gali neužpumpuoti vandens. Iš pradžių vandens neužpumpavo net į rūsį (jo nebuvo ir niekur aplink), o paskui ir antram aukštui užteko

Majai dar kartais žiūri į Europos kultūras „iš apačios“. Sutikome majų, kurių tėvai neišmokė majiškai (dėl didesnių galimybių), o manikiūrininkės norėjo fotografuotis su mano žmonos „balčiausia matyta ranka“.

Bet džiugu, kad laikai keičiasi, majai vis labiau ir labiau supranta savosios civilizacijos didybę, svarbą, ir vertę – ir tame yra pažengę toliau, nei daugelis Amerikos indėnų tautų. Ir kad vis daugiau ir daugiau turistų tai atranda ne tik Meksikoje, bet ir Gvatemaloje, nes Gvatemala to verta.

Per skandinančią liūtį Tikalyje

Per skandinančią liūtį Tikalyje

Gvatemalos lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Gvatemalą

Gvatemalos lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Gvatemalą

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,