Išskleisti meniu

Šiaurės Amerika – kelionių vadovai

Aliaska – begalinės Gamtos apsupty

Aliaska – begalinės Gamtos apsupty

| 0 komentarų

Aliaskos didybė ir atokumas netelpa į žodžius. Jos salose meškų daugiau nei žmonių ir nuo krantų matosi banginiai. Į daugumą jos miestelių neveda jokie keliai, o sninga ten bet kurį mėnesį. Aliaskos kalnai – patys aukščiausi JAV, jos nacionaliniai parkai – didžiausi. Aliaskos plotas – beveik kaip pusės Europos Sąjungos, o gyventojų joje – panašiai kiek viename Vilniuje!

Pasakosiu Aliaską ta tvarka, kaip ją pažinau pats, laivais, autobusais, traukiniais ir autostopu stumdamasis vis tolyn ir tolyn į šiaurę, tuštumą ir vasarinį šaltį.

Nuo pietryčių Aliaskos salų ir kanjonų, pasiekiamų tik laivais ar lėktuvais, iki „pagrindinės“ begalinės nepražengiamos su aukščiausias Šiaurės Amerikos kalnais ir gyvūnų milijonais.

Prie vieno Aliaskos ledynų Kenajaus nacionaliniame parke

Prie Aliaskos ledynų Kenajaus nacionaliniame parke

Kruizinių laivų Aliaska ir Aliaskos fjordai

Į Aliaską atplaukėme laivu. „Kodėl kruizu?“ – klausė draugas žinodamas, kad mėgstu nepriklausomas keliones. „Nes į daugelį miestų pietryčių Aliaskoje neveda jokie keliai ar geležinkeliai!“ – atsakiau. Tikrai – net į Aliaskos sostinę Džuno (Juneau) nenuvažiuosi automobiliu! Kruiziniai laivai čia – ir patogiausias, ir pigiausias būdas keliauti (jei netikite, pažiūrėkite viešbučių, maršrutinių laivų ir skrydžių kainas). Rytais išleisdavo į vis kitą pietryčių Aliaskos miestelį ar salą, o vakare plaukdavome toliau, stebėdami iš vėjuoto denio didingus negyvenamus fjordus.

Kruizinis laivas fjordu išplaukia iš Džuno uosto

Kruizinis laivas fjordu išplaukia iš Džuno uosto. Dažniausiai norisi, kad debesų būtų kuo mažiau, bet čia ir debesys stebuklingai nuostabūs

Daugelis kruizų po Aliaską – ir tas, kuriuo plaukėme – netipiniai. Ne ratu, kaip įprasta Karibuose ar Viduržemio jūroje, tačiau į vieną pusę. Mes įlipome Vankuveryje (Kanadoje) ir pasukome į šiaurę, link pagrindinės Aliaskos dalies. Su visais sustojimais užtruko savaitę.

Kanada įtraukiama todėl, kad jei kruizas stotų tik JAV uostuose, būtų privaloma plaukti su JAV vėliava, o tai reiškia ir amerikietiškus mokesčius, minimalius atlyginimus įgulai…

Kelionės pradžia. Laivas paliko Vankuverio uostą. Nuostabus saulėlydis plaukiant tarp žemyno ir Vankuverio salos – tobuli vaizdai į abi puses. Paskutinis karštas vakaras, pirmą ir paskutinį kartą atvirasis baseinas pilnas žmonių, pilni deniai.

Saulėlydis po laivo išplaukimo. Netrukus aplenksime kitą laivą - vasarą šis kelias, vadinamas Inside Passage, virsta tikra kruizinių laivų magistrale

Saulėlydis po laivo išplaukimo. Netrukus aplenksime kitą laivą – vasarą šis salų nuo atviro vandenyno dengiamas jūrų kelias, vadinamas Inside Passage, virsta tikra kruizinių laivų magistrale

Vankuvery liepos pabaigoje buvo +30, o po dienos vandenyne laivui įplaukus į gražiuosius Aliaskos fjordus – jau tik +15. Tada jau nuostabiais saulėlydžiais, snieguotais kalnais, iš vėjo gairinamų denių galėdavau gėrėtis vienas: kitiems būdavo per šalta, nors ne vienas bendrakeleivis sakė tokį kruizą ir pasirinkęs todėl, kad „pailsėti nuo karščių“.

Gera pusė kruizo – visokiais sąsiauriais ir fjordais, kol galiausiai, po savaitės, po keturių „sustojimų visai dienai“ pietryčių Aliaskos atokiuose uostuose, išlipome Siuarde, iš kurio jau veda keliai ir geležinkeliai į kitus Aliaskos miestus.

Vėjuotame priekiniame laivo denyje

Vėjuotame priekiniame laivo denyje

Nori grįžti į tą patį uostą? Gali imti du kruizus tuo pačiu laivu iš eilės (14 dienų). Pakelės uostai į priekį ir atgal bent iš dalies skirsis.

Tiesa, dideliai daliai kruizinio laivo keleivių ne tiek ir svarbu, kokiuose uostuose stoja laivas. Visuose uostuose laive ir krante pardavinėjamos ir labai panašios (ir labai brangios) ekskursijos: banginių stebėjimas, meškų ieškojimas, apžvalginiai skrydžiai, plaukimas baidarėmis, važiavimas džipais, vaikščiojimas ledynu, žvejyba, kelionė šunų kinkiniais.

Pora bendrakeleivių pasirinkę ekskursiją baidare Icy Strait Point

Pora bendrakeleivių pasirinkę ekskursiją baidare Icy Strait Point

Nesirinkau šių „standartinių“ ekskursijų. Dalį tų pramogų jau buvau bandęs (pvz. vaikščiojimą ledynu – Kanadoje), dalis buvo nelogiška dėl debesų (skrydžiai), dalį atsidėjau ateičiai, o kalbant apie gyvūnus, pietryčių Aliaskoje jų tiek daug, kad šimtus jų mačiau be jokios ekskursijos! Tiesiog vaikštinėdami po miestelius ar važinėdami viešuoju transportu vandenyne matėme banginius, ruonius, šokinėjančias lašišas, o „ant žemės“ – tris elnius, netgi mešką. Visokių voverių jau nė neskaičiuoju. Vandenį purškiančius ar uodega „mojuojančius“ banginius ne kartą išvydome ir tiesiog iš savo kruizinio laivo kajutės ar denio.

Verčiau pasirinkau įsigilinti į kiekvieną miestelį ar salą. Tikrai verta, jie tokie skirtingi! Nuo indėnų kaimo gamtos apsupty (Icy Strait Point) iki rusų įkurto miesto su stačiatikių soboru centre (Sitka), nuo Aliaskos sostinės palei milžinišką ledyną (Džunas) iki Aukso karštinės miesto su ano meto traukiniais, spektakliais ir viešnamiu (Skagvėjus).

Ekskursijos po Skagvėjaus XIX a. pabaigos viešnamį pradžia

Ekskursijos po Skagvėjaus XIX a. pabaigos viešnamį pradžia

Aišku, kiekvienam kruizas toks, kokį jį pasirenka pats žmogus. Galimybių tiek, kiek bet kurioj kitoj kelionėj! Štai vieną bendrakeleivį kiekviename mieste sutikdavome nuo kranto žvejojantį lašišas, kurios, atrodė, specialiai jį erzina iššokdamos iš vandens visur aplink… Jam kruizas – tiesiog patogiausias ir pigiausias būdas aplankyti „galingas“ Aliaskos žvejybos vietas, ir 7-10 valandų kiekviename uoste jis praleisdavo su meškere rankose.

Žvejas Sitkoje tiesiog įsibridęs nuo paplūdimio žvejoja lašišas, kurios šokinėja iš vandenyno visur aplinkui

Žvejas Sitkoje tiesiog įsibridęs nuo paplūdimio žvejoja lašišas, kurios šokinėja iš vandenyno visur aplinkui

Aliaskoje labiau nei kur kitur kruizas – ne tik pramoga, o ir tiesiog transportas. Tame „pasaulio gale“ transporto variantų nėra tiek daug, kaip kitur.

Pietryčių Aliaskos miestai, pasiekiami tik lėktuvais ar laivais

Specialiai pasirinkau kruizą, kuris stotų keturiuose konkrečiuose uostuose – nes jie man pasirodė įdomiausi. Tačiau bent du iš šių uostų tikėtina bus bet kuriame kruize, o kiti uostai irgi bus kažkuo panašūs į vieną šių: indėniški, rusiški, amerikietiški ar gamtiški.

Skagvėjaus senamiestyje

Skagvėjaus senamiestyje, kurį, kaip daugelį regiono miestelių, supa aukšti kalnai

*Icy Strait Point – indėnų kaimas Gamtos apsuptyje. 800 gyventojų indėnų tlingitų kaimas saloje, kurioje meškų gyvena keturis kartus daugiau, nei žmonių! Tiesiog eidami ilga pajūrio promenada, jungiančia uostą su miestu, regėjome iš vandenyno iškylančius banginius, galvas kišančius jūrų liūtus, šokinėjančius šimtus lašišų. Matėme, kaip į kaimą užklydo trys elniai. Visa tai per 10 valandų, kurias kruizinis laivas stovėjo uoste! Šiaip Icy Strait Point – reta Aliaskos indėnų sėkmės istorija. Ten, kur dabar kruizinių laivų uostas, anksčiau buvo konservų fabrikas, kuriame Hunos kaimo indėnų tėvai ar seneliai apdirbinėjo lašišas. Jis 1953 m. uždarytas.

Buvęs Icy Strait Point konservų fabrikas

Buvęs Icy Strait Point konservų fabrikas

Atrodė, be darbo likusio kaimo laukia liūdna ateitis, bet tlingitai gavo kompensaciją iš valdžios už atimtas žemes. Tuos pinigus jie panaudojo konservų fabriko pritaikymui turistams: ten atsirado kruizinių laivų uostas, pora lynų keltuvų, zipline‘as, vis statomos naujos ir naujos pramogos. Tvarkinga, graži erdvė, kontrastuojanti su pačiu kiek chaotišku kaimu už 2 km. Prie konservų fabriko indėnai kasdien rengia savo šokių pasirodymus, demonstruoja spektaklius iš savo legendų. Iš turistų gautas lėšas miestelis investuoja ir į totemų stulpų drožimą, statybą: šitaip senieji amatai gyvuoja toliau. Deja, daugybė kitų indėnų kaimų savasias kompensacijas iššvaistė… Nors Icy Strait Point pamatyti buvo labai įdomu, tai visgi buvo vienintelis Aliaskos kruizinių laivų uostas, kur paskutinę viešnagės valandą kamavo ne gailėjimasis, kad kažko nesuspėjau, bet galvojimas, ką gi dar čia nuveikus.

Indėnų tlingitų šokis Icy Strait Point pasakoja legendą, kaip varnas pagrobė žmonėms saulę ir mėnulį. Šie indėnai priklauso dviems grupėms ir gali tuoktis tik su priešingos grupės atstovu.

Indėnų tlingitų šokis Icy Strait Point pasakoja legendą, kaip varnas pagrobė žmonėms saulę ir mėnulį. Šie indėnai priklauso dviems grupėms ir gali tuoktis tik su priešingos grupės atstovu.

*Sitka – rusiškosios Aliaskos širdis. Aliaską ~1799-1867 m. valdė Rusija ir Sitka – tada vadinta Novoarchangelsku – buvo tos kolonijos sostinė. Tiesa, Aliaska visad buvo tolimas Rusijos Imperijos užkampis, rusai mažai ką čia statė ir nesiuntė daug kolonistų. Jų promišlenikai Aliaskoje tik uždarbiavo: vertė indėnus ir eskimus medžioti žvėris kailiams (kuriuos rusai pardavinėjo į Kiniją), vėliau eksportuodavo Aliaskos ledą į Kaliforniją. Tad iš Rusijos laikų Sitkoje beliko du pastatai, bet Sitka jais labai didžiuojasi: ypač 1843 m. rusų vyskupo, šv. Inocento iš Aliaskos, mediniu rūmeliu. Dar daugiau rusiškų pastatų Sitkoje atstatyta iš naujo – 1966 m. sudegęs rusų soboras (originaliai statytas 1848 m.), rusų medinio forto bokštas.

Rusų stačiatikių soboras Sitkoje

Rusų stačiatikių soboras Sitkoje

Sitkoje – ir Pilies kalnas, ant kurio stovėjo gubernatoriaus rūmai, 1867 m. vyko Aliaskos perdavimo JAV ceremonija, nuleista rusų vėliava ir pakelta JAV vėliava. Beveik visi rusai tada išvyko – bet liko stačiatikybė, kurią rusų misionieriai jau buvo paskleidę tarp vietos indėnų. Netikėta matyti indėnus, besimeldžiančius cerkvėse, rusiškomis pavardėmis, tiesa, su „ff“ gale vietoje „v“ (pvz. „Baranoff“). Amerikiečiams toks miestas – tikra egzotika. „Mes pirmą kartą gyvenime esame cerkvėje“ – sakė vieni, keliavę kartu su mumis. Sitka išnaudoja rusišką savo kilmę tarsi vėliavą: kruizinių laivų keleiviams rengiami rusiškų šokių pasirodymai (tarp šokėjų – nė vieno ruso), pilna parduotuvių kaip „Senelis šaltis – rusiškos Kalėdų dovanos“, pardavinėjamos matrioškos, net kūjais ir pjautuvais paženklinti sovietiniai reliktai. Tačiau į Sitką suvežti ir įspūdingiausi regiono indėnų meno kūriniai. Į totemų parką – vietoje, kur rusai 1804 m. galutinai nugalėjo indėnus tlingitus – atvežta daug didžiulių totemų.

Totemas Sitkos totemų parke. Tokie stulpai pasakoja indėnų legendas, o skaityti simbolius reikia iš apačios į viršų

Totemas Sitkos totemų parke. Tokie stulpai pasakoja indėnų legendas, o skaityti simbolius reikia iš apačios į viršų

Gretimame Šeldono Džeksono muziejuje – jau visų Aliaskos indėnų ir eskimų tautų kūriniai ir dirbiniai. Dar Sitkoje yra ir lokių prieglauda, kur suvežami lokiai-našlaičiai (daugelio jų mamos nušautos žmonių, kuriuos – ar kurių turtą – tos mamos užpuolė; prieglaudoje pateikiama ir informacija, kaip gintis nuo meškų nes Aliaskoje tai gali būti gyvybės ar mirties klausimas).

Meška Sitkos prieglaudoje

Meška Sitkos prieglaudoje

*Skagvėjus (Skagway) – Klondaiko aukso karštinės miestas. 1896-1899 m. Ameriką apėmė tikra beprotybė: Kanadoje prie Klondaiko upės rastas auksas, kažkas „per naktį tapo milijonieriais“, spauda tai pavertė sensacija. Ir štai 100 000 nuotykių ir turtų ieškotojų tuoj lipo į palaikius laivus. Plaukė į Aliaską. Ten pėsti lipo į užsnigtus kalnus iki Kanados sienos. Kiekvienas kopė po kokius 50 kartų: po truputį nešiojo savo toną sveriančius daiktus ir maisto atsargas metams (senose nuotraukose jie atrodo it kokios skruzdėlės). Užėjusią žiemą praleido palapinėse kalnuose. Atėjus pavasariui statėsi laivus, plaukė Jukono upe kol pagaliau pasiekė išsvajotąjį Klondaiką. Bent jau tie, kurie mirtinai nesušalo, nepaskendo, neišsišaudė ir nusivylę neapsisuko… Daugelis atvyko ten vien tam, kad suprastų, jog visos „auksingos žemės“ ten jau seniai išsidalintos: iš 100 000 tik apie 30 000 pasiekė Klondaiką, iš tų 15 000 jau po kelių dienų pasuko namo. Vos keli šimtai rado tiek aukso, kad rimtai praturtėjo, daugelis tiesiog „ištaškė santaupas ir sveikatą“… Kažkuo primena visokius šių laikų bitkoinus ir startuolius. Ech, ta amžina viltis lengvai tapti milijonieriumi… Kas daugiausiai uždirbo iš Klondaiko – tie, kurie apsigyveno pakeliui ir teikė paslaugas aniems nuotykių ieškotojams: nešikai, mokamų laiptų į kalno šlaitą statytojai, smuklių savininkai, prostitutės. Ir vienas didžiausių miestų pakeliui buvo Skagvėjus: būtent čia visi baigdavo kelionę laivais ir toliau kopdavo į kalnus pėsčiomis. Ir šiandien superfotogeniškame Skagvėjaus senamiestyje nuostabiai atkurti 1898-ieji metai.

Skagvėjaus senamiesčio namai

Skagvėjaus senamiesčio namai

Ne tik visi pastatai iš anų laikų – viešbučiai, salūnai, aukso ieškotojų klubai – ne tik anų laikų įžymybės sulaidotos kukliose miesto kapinaitėse. Ten aplankėme ir muziejumi paverstą „Red Onion“ viešnamį, po kurį ekskursijas veda „ano meto prostitutės“. Išlikę prostitučių parinkti tapetai (buvo toks darbdavio paskatinimas), skylė kur jos sutenerėms mesdavo uždirbtas monetas iš savo kambarėlių viršuje, daiktai, kuriuos merginos buvo paslėpusios grindyse, o naujieji šeimininkai rado per remontą… Ten regėjome ir „The Days of 98“ vaidinimą apie legendinį vietos mafijos šulą Soapy Smitą, apgaudinėdavusį ir plėšdavusį pakeleivius (spektaklis vaidinamas nuo 1923 m.).

Days of 98 spektaklis

Days of 98 spektaklis

Ten ir pravažiavome White Pass and Yukon traukiniu iki Kanados sienos – geležinkelis pagaliau atidarytas 1900 m. kad aukso ieškotojams nebereikėtų pėsčiomis ar su arkliais eiti per „Kritusių arklių perėją“. Deja, ir geležinkelio statytojai virto karštinės aukomis: kai paleisti traukiniai, nebebuvo karštinės… Bet 1988 m. tas siaurasis geležinkelis atiduotas turistams ir ekskursija senais vagonais su komentarais apie anuos laikus – labai įdomi. Vien atmosfera kokia: mediniai tiltai, vaizdai į slėnius, aklina tamsa traukiniui įvažiavus į tunelius (jokių šviesų vagonuose), galimybė stovėti platformose tarp vagonų į veidą pučiant šaltam Aliaskos vėjui: visai kaip 1900 m.!

White Pass and Yukon traukinyje

White Pass and Yukon traukinyje

Prieš Skagvėjų nežinojau daug apie Klondaiko aukso karštinę, bet ten apsilankius šitas įvykis atrodo svarbus, įdomus, unikalus ir tragiškai didingas. Lengva Skagvėjuje įsivaizduoti anuos laikus, kai, kupini vilties, kas savaitę atplaukdavo tūkstančiai vyrų, gerdavo salūnuose ir leisdavosi į daugelio mėnesių žygį tolyn nė neįsivaizduodami, koks nusivylimas jų laukia. Net žmonių, persirengusių ano meto rūbais, čia nemažai.

White Pass and Yukon traukinys

White Pass and Yukon traukinys

*Džunas (Juneau) – Aliaskos sostinė palei didžiulį ledyną. 1906 m. JAV Aliaskos sostinę perkėlė iš Sitkos į Džuną. Iš vienos pusės, tai „biurokratinis miestas“: čia stūkso Kapitolijus, gubernatoriaus rūmai, universitetas, neblogas Aliaskos valstijos muziejus. Iš kitos pusės, Džunas liko labai menkas: tai vienintelė JAV valstijos sostinė, į kurią net negalima atvažiuoti automobiliu (tik atskristi ar atplaukti), o gyventojų joje vos 32 000. Ir valdžios pastatai daug menkesni, nei tikėtumeis.

Indėnų menas Aliaskos muziejuje

Indėnų menas Aliaskos muziejuje

Centrinės Džuno Franklino gatvės XIX-XX a. sandūros namai virsto savotiška kruizinių laivų keleivių pinigų traukykla (suvenyrai, auksai, deimantai, senovinis Red Dog salūnas), Džuno cerkvė neprilygsta Sitkai.

Kiekviename kruizinių laivų uoste - tie patys suvenyrai...

Kiekviename kruizinių laivų uoste – tie patys suvenyrai…

Bet tikra Džuno pažiba – gamta aplink. Džuną supantys krioklių pilni kalnai (į vieną kelia Mount Roberts lynų keltuvas, deja, buvo tiek debesų, kad šios pramogos atsisakėme ir pasitenkinome vaizdais nuo aukštesnių gatvių). Gyvūnija – prie pat miesto pro autobuso langą matėme lokį. Ir, be abejo, Mendenhalo ledynas, vienas nuostabiausių vaizdų iki kurio galėjau nuvykti tuo autobusu. Šalimais – ir krioklys, lašišų pilna upė, o į Mendenhalo ežerą nuo ledyno nuolat atplyšta aisbergiukai… Norėjosi stebėti ir stebėti tuos vaizdus.

Mendenhalo ledynas

Mendenhalo ledynas

Aliaskos ledynai teka į vandenyną (Kenajaus nacionalinis parkas)

Kruizinis laivas prisišvartavo Siuardo uoste. Kadaise tai buvo pagrindinis Aliaskos uostas – iki 1964 m. jį nugriovė žemės drebėjimas ir cunamis. Antras pagal stiprumą žemės drebėjimas pasaulio istorijoje – 9,2 balo. Aliaskoje žmonės visad yra gamtos įkaitai, gamta čia visada gali užgožti ir nušluoti visas dešimtmečių pastangas.

Kenajaus nacionaliniame parke

Kenajaus nacionaliniame parke

Greta Siuardo – Kenajaus nacionalinis parkas, vienas įspūdingiausių Aliaskoje. Bet, kaip ir į daugelį Aliaskos vietų, automobiliu ten nenuvažiuosi. Plaukėme laivu. Vos palikome Siuardo uostą, mus supo tik gamta. Štai ant nugaros plūduriuojanti ūdra graužia aštuonkojį. Štai uola, nutūpta riaumojančiais jūrų liūtais. Štai du banginiai, purškiantys vandenį, o kartais iškeliantys uodegas kaip vėliavas (jei iškelia, reiškia, panirs po vandeniu geroms 10 minučių). Štai visokie keisti paukščiai.

Kenajuje

Kenajuje

O tikra pažiba pačiame gale: trys milžiniški ledynai. „Esame pusė mylios nuo Ajaliko ledyno“ – sako laivo kapitonas, o atrodo, kad jau beveik ranka gali pasiekti. Iš tikro jis dar didesnis, nei tikiesi, todėl atrodo taip arti! Priešais ledyną ant ledo lyčių plaukioja jūrų liūtai. Toks priešistorinis peizažas, tik vietoje džiunglių, glausdavusių dinozaurus – šaltis, audringa jūra, amžinai snieguotos viršukalnės, reti miškai. Ir ledynai su vis atplyštančiais ledo gabalais – tai toks amžinas Aliaskos gamtos ciklas. Ledynas – tai tarsi užšalusi upė, kuri be galo lėtai teka iš kalnų į vandenyną, procesas trunka šimtus metų, bet dramatišką jo pabaigą visad lydi turistų „Vau“.

Artėjame prie ledynų Kenajuje

Artėjame prie ledynų Kenajuje

Turėjome pamatyti ir dar didesnį ledyną, patį didžiausią į vandenyną išeinantį ledyną Aliaskoje. Habardo ledyną – pro jį turėjo praplaukti pats mūsiškis 2500 keleivių kruizinis laivas, nes jo lagūna pakankamai gili net didžiausiems vandenyno laivams. „Deja, esu priverstas trauktis iš ledyno lagūnos“ – sakė kapitonas. Aplink tvyrojo tirštas rūkas – nebūtų matęsi ne tik ledyno, bet ir nuo jo atskilusių ledo gabalų. „Visur aplink ledai, pavojinga laivui“.

Kenajuje sužvejotas nedidelis ledo gabalas

Kenajuje sužvejotas nedidelis ledo gabalas

Aliaskoje ir turizmas – gamtos įkaitas: rūkai, liūtys, audros, sniegai, pūgos gali bemat išpustyti visus kruopščiai rengtus planus. Ir turi būti tikras laimės kūdikis, kad pamatytum viską. Bet kad nesiseka ryte nereiškia, kad nesiseks visą dieną. Aliaskos oras mainosi greičiau nei jos banginiai keičia savo pliuškenimosi vietas. Kai ryte išplaukėme į Kenajų, košė šaltas vėjas, purškė dar šaltesnis lietus, o vos išplaukus anapus salelių teikiamos užuovėjos pasitiko tokia audringa jūra, kad kapitonas primygtinai siūlė visiems gerti tabletes nuo jūrligės. Po pietų grįžome jau per ramius vandenis, po giedru dangumi, tolumoje matėsi dar papildomi ledynai, kurių plaukdami į priekį nė įsivaizduoti negalėjome.

Saulės nutviekstas grįžimas į Siuardą

Saulės nutviekstas grįžimas į Siuardą

Ankoridžas ir praktinė kelionės į Aliaską pusė

220 km į šiaurę nuo Siuardo pasiekėme Ankoridžą. „Bet kur kitur Amerikoje tai būtų koks nedidelis priemiestis“ – pasakojo vietiniai – „o čia, Aliaskoje – vienintelis tikras didmiestis“. Gyventojų ten – 300 000, tarsi Kaunas. Bet juk visoje Aliaskoje jų 736 000, tai – pusė visos valstijos žmonių.

Miestas pradėtas statyti 1914 m., nykokai vienodas, tiesios ilgos gatvės, „dėžutiniai“ daugiabučiai. Užtat maži atstumai: daug kur gali nueiti pėsčias, nuo ko Amerikoje atpratęs. Išskyrus tai, Ankoridže jautiesi “kaip Amerikoje” (Aliaskoje tai reta): geri keliai, greito maisto tinklai, o ir benamiai. Tiesa, daugelis jų – indėnai ir eskimai dėl prasižengimų išvaryti iš savo atokių kaimų.

Ankoridžo centre

Ankoridžo centre

Žaviausia aplinkinė gamta. Ankoridžo įlankoje – vieni didžiausių pasaulyje skirtumų tarp potvynių ir atoslūgių. Kasdien nuslūgęs Ramusis vandenynas čia atveria klampaus purvo lygumas. „Pavojinga! Nelipti!“ praneša ženklai prie pakrantės takų. „Jei pastovi bent kiek ilgiau, purvas įtraukia tarsi lakusis smėlis, negali išlipti, o tada prasideda potvynis, kyla šaltas šaltas vanduo, gali nuskęsti ar ištikti hipotermija“ – mums pasakojo vietiniai. Bet keli jaunuoliai, matėme, demonstravo drąsą lakstydami purvais taip greitai, kad tas nespėtų jų pasiglemžti (atrodo, nebuvo prasmegę giliau pusės blauzdų – įmanoma).

Ankoridžo jaunimas bando neprasmegti purve

Ankoridžo jaunimas bando neprasmegti purve

Aplink Ankoridžą – ir nuostabūs vaizdai į kalnus, miestas greitai užleidžia vietą gamtos užgultiems priemiesčiams. Tuose priemiesčiuose – ir Lietuvių muziejus. Jį įkūrė Amerikos lietuvė Svaja Worthington, o ekspozicija nedideliame name Lietuvos kultūrą ir istoriją pristato ir per Svajos šeimos istoriją. Iš tos šeimos – tarpukario Lietuvos teisingumo ministras Stasys Šilingis, 1941 m. sovietų ištremtas į gulagą; 1944 m., sovietams vėl grįžtant, Svajos šeimai buvo aišku, kad jų visų laukia Sibiras, arba reikia bėgti – ir jie traukėsi į Vokietiją, paskui JAV, bet nenustojo mylėti Lietuvos, septyni Svajos vaikai pavadinti lietuviškais vardais.

Aliaskos mažasis lietuvių muziejus

Aliaskos mažasis lietuvių muziejus

Ne, Svajos šeima, pasitraukusi iš Lietuvos, neatsidūrė Aliaskoje. Kaip mačiau taikliai parašyta ant suvenyrų, „Amerikiečiu gimstama, o būti aliaskiečiu – pasirenkama“. Tiek Svaja, tiek daugelis Aliaskoje kalbintų žmonių patys čia atvyko savo noru. Daugelį žavi gamta, jos artumas: net į Ankoridžo miestą užklysta meškos, briedžiai, o laukiniai žygių takai – už kokio pusvalandžio kelio į bet kurią pusę, kur tas kelias stovi.

Iki šio Vestčesterio ežero nuo Ankoridžo centro nesunkiai atėjome pėsti

Iki šio Vestčesterio ežero nuo Ankoridžo centro nesunkiai atėjome pėsti

Tiesa, kitus gamta ir atstumia, net pražudo. „Mano kaimyną suvalgė lokys, tik po kelių dienų rado lokio paslėptą kūną“ – mums pasakojo, o rajonuose kaimynai susitarę pranešti vieni kitiems apie pasirodžiusius lokius. Bet daugiausiai „naujųjų aliaskiečių“ išvažiuoja „neatlaikę“ pirmos žiemos. Dar dalis jau iš karto būna nusprendę praleisti Aliaskoje tik vasarą: juk tada yra turizmas, yra darbų, o žiemą sezonas kur nors Havajuose ar Floridoje – gali uždarbiauti ten.

Naktinis gyvenimas Ankoridže. Vasarą prasideda gana šviesiai - juk šviesu gali būti labai ilgai, dienos ilgos

Naktinis gyvenimas Ankoridže. Vasarą prasideda gana šviesiai – juk šviesu gali būti labai ilgai, dienos ilgos

Ankoridže buvome rugpjūčio pradžioje. Ore jau jautėsi rudens kvapas. +15 laipsnių. Žiemą būna ir žemiau -30. Bet tai vienas švelniausių klimatų Aliaskoje.

Ankoridžas keliautojui – paskutinė tokia gera vieta apsirūpinti prekėmis prieš Aliaskos užkampius. Įsigijome purškiklį nuo uodų: pažįstami, lankę Aliaską pora savaičių anksčiau, gąsdino, kad čia jie atakuoja lyg torpedos, kaip niekur kitur. Iš tiesų, kitur pasaulyje būna sunku rasti purkštuvą nuo uodų su daugiau 40% ar net 20% DEET (veikliosios medžiagos, atbaidančios uodus), o Ankoridžo prekybos centre kone visi – su 99% DEET!

Nusipirkome. Ir neprireikė! Nė vieno uodo šiauriau Ankoridžo! Aliaskoje metų laikai keičiasi žaibu. Na, bet kai keliausiu po kokias maliarines Afrikos zonas tasai purškiklis tikrai pravers…

Magistralė prie Ankoridžo, Ore - du lėktuvai, Aliaskos susisiekimo toliau miestų pagrindas

Magistralė prie Ankoridžo, Ore – du lėktuvai, Aliaskos susisiekimo toliau miestų pagrindas

Kelionė traukiniu į Aliaskos šiaurę – ir laiku į praeitį

Atėjo laikas stumtis dar toliau į šiaurę, atisplėšti nuo kranto ir keliauti į tą tikrąją Aliaską, tą JAV valdomą „blyną“ pasaulio žemėlapyje, prilipusį prie Kanados. Patys amerikiečiai sunkiai įsivaizduoja Aliaskos dydį – juk JAV žemėlapiuose ji dažnai vaizduojama sumažinta kur kampe…

Aliaskos gamtos vaizdas

Aliaskos gamtos vaizdas

Tikrovė tokia: Aliaskos plotas – kaip Ispanijos, Vokietijos, Lenkijos, Italijos ir JK kartu paėmus. JAV populiarus posakis „Visi dalykai Teksase didesni“, juk Teksasas toks milžiniškas! Bet Aliaska už Teksasą didesnė daugiau nei dvigubai. „Argi Teksasas ne mielutis?“ Aliaskos suvenyrinėse parduotuvėse mačiau marškinėlius, kur ant Aliaskos kontūrų uždėtas toks mažytis Teksasas.

Iš Ankoridžo tolyn į šiaurę išdundėjome traukiniu. Garsiuoju 1903-1923 m. statytu „Alaska Railroad“, anuomet nustūmusiu tolyn paskutinį JAV pasienį su nepavergta gamta.

Vaizdai iš Aliaskos traukinio

Vaizdai iš Aliaskos traukinio

Traukiniai čia lėti – 400 km iki Denalio nacionalinio parko važiavo virš 7 valandų. Laikas jiems nėra vertybė: štai sustojo šalikelėje, kad praleistų kokį krovininį traukinį, štai du priešpriešiais atvažiuojantys „Denali Star“ ekspresai sustojo tiesiog vidury miško, kad susikeistų įgulos: kad ta, kuri atvažiavo iš Ankoridžo, perimtų priešpriešiais važiuojantį traukinį ir grįžtų nakvoti į Ankoridžą.

Prie Alaska Railroad traukinio

Prie Alaska Railroad traukinio vienoje pakelės stočių (Talkitnoje)

Akcentas ir ne patogume: ankštose traukinių stotyse nėra kur prisėsti, nėra Wifi ir t.t. Nekokios ir traukinių kainos – brangiau, nei autobusu. Ir vis tiek bilietai išgraibstomi prieš daugiau nei mėnesį! Nes Aliaskos geležinkelis apdainuotas dainose, kelionė juo – daugelio svajonė. Jis apipintas legendomis – pavyzdžiui, dalyje maršruto važiuoja „Hurricane Turn“ traukinys, kurį galima stabdyti darsi kokį maršrutinį taksi – mat jis važiuoja per gūdžius miškus, į kurių kaimus ir vienkiemius neveda keliai, tad tenykščiams gyventojams belieka įšokti į pravažiuojantį traukinį. Žiemą tepravažiuoja vienas toks traukinys per mėnesį, kad vietiniai apsirūpintų atsargomis ir nebadautų…

Ties Hurricane Turn ruožu yra ši Chase gyvenvietė - vienintelis kelias iš jos yra šis vieškelis iki traukinio bėgių

Ties Hurricane Turn ruožu yra ši Chase gyvenvietė – vienintelis kelias iš jos yra šis vieškelis iki traukinio bėgių. Kaime gyvena ~20 žmonių.

Į abi puses pro „Denali Star“ langus atsivėrė nuostabūs vaizdai į kalnus, kanjonus. Vagonai specialiai konstruoti dėl tų vaizdų. Aukštesnėje „Auksinėje“ klasėje sėdima tik antrame aukšte su stikliniu stogu, vagonas turi net „balkoną“ apsidairymui. Ir net žemėsnėje „Nuotykių“ klasėje kiekvienas keleivis turi teisę 20 min. pasėdėti stiklinio stogo „Vistadome“. Apie aplinkines grožybes per garsiakalbius pasakojo gidas. Kelionė Aliaskos traukiniu – lyg toks grįžimas laiku į JAV geležinkelių aukso amžių, kai kelionė į gretimą miestą dar buvo „kažkas tokio“, kam galėdavai skirti visą dieną. Su vagonu restoranu, o geresnėje klasėje – su baltomis staltiesėmis, karštais patiekalais pirmame vagono aukšte, kuriais skanauti keleiviai kviečiami skirtingu laiku.

Vistadome 'antras aukštas'. kur kiekvienas žemesnės klasės keleivis gali praleisti 20 minučių (tiesa, niekas laiko neskaičiuoja)

Vistadome ‘antras aukštas’. kur kiekvienas žemesnės klasės keleivis gali praleisti 20 minučių (tiesa, niekas laiko neskaičiuoja)

Visa Aliaska, o ypač jos šiaurė, toks grįžimas laiku! Amerikos „paskutinis pasienis su gamta“ pasistūmė, bet niekur neišnyko. „JAV Laukiniai Vakarai tebeegzistuoja“ – girdėjau gerą mintį – „Jie tiesiog persikėlė į Aliaską ir tapo JAV Laukine Šiaure“.

Dairausi iš traukinio antro aukšto ir suprantu – keliai, geležinkeliai, Aliaskoje pasiekia tik maždaug tiek, kiek akis užmato. Toliau – begaliniai tušti plotai, gyvūnų pasaulis. Vienkiemiai be elektros ir vandens. Atokūs 100 ar 400 gyventojų kaimai, pasiekiami tik lėktuvais ar kelių dienų kelione upėmis.

Tipinis vaizdas pro traukinio langą

Tipinis vaizdas pro traukinio langą

Nuosavas lėktuvas Aliaskoje – tai ne kokia „turtuolių užgaida“. Daugeliui tai – būtinybė lyg automobilis ir jų pilna: būdavo, vienu metu danguje mačiau ir keturis orlaivius: nuosavą lėktuvą, nuosavą hidroplaną, sraigtasparnį bei nedidelį propelerinį reisinį lėktuvą, skrendantį iš didesnių miestų į nutolusius žeme nepasiekiamus kaimus… Kiekviename kaime – oro uostai ar bent jau vandens ruožai hidroplanams kilti. Kas penkiasdešimtas aliaskietis turi piloto licenciją (šešis kartus daugiau, nei bet kurioje kitoje valstijoje ir šešiolikakart daugiau lėktuvų) ir pats ne vieną tokį sutikau. Štai vienas, pasakojo, skraido į savo „sodo namelį“ už 200 km nuo namų. Kai kas net į darbą skraido lėktuvu: tokie Aliaskoje atstumai. Populiaru pakilti į orą apsidairyti ir turistams – tai vadinama flightseeing, bet prie Aliaskos oro tie skrydžiai dažnai atšaukiami, nes per debesis nieko nematytum.

Pora iš keturių lėktuvų vienu metu

Pora iš keturių lėktuvų vienu metu

Anapus tų kalvų ir snieguotų kalnų ir „poliarinių džiunglių“ gyvena kitokie žmonės. „Pabėgėliai iš miestų“, kuriuos jų karjeros kur Niujorke siekiantys kursiokai ar klasiokai laikytų keistuoliais. Ir ištisos indėnų ar eskimų tautos. Taip, indėnų ar eskimų: priešingai Kanadai ar JAV šiaurei, politkorekcija Aliaskoje dar „nenušlavė“ šių žodžių į „rasizmo šiukšlyną“. Aliaska – grįžimas į praeitį daugeliu aspektų.

Vaizdas pro traukinio langą prie Denalio parko

Vaizdas pro traukinio langą prie Denalio parko

Denalio nacionalinis parkas – aukščiausias Šiaurės Amerikos kalnas

Po septynių valandų važiavimo ir stoviniavimo „Denali Star“ atvyko į Denalio nacionalinio parką, kurio garbei ir pavadintas traukinys. Nuo įvažiavimo į parką momento iki traukinių stoties dar laukė valanda važiavimo – šitoks tas parkas milžiniškas! Parko širdis – Denalis arba Makinlis, aukščiausias Šiaurės Amerikos kalnas (6190 m), tačiau jis tik viena priežasčių, kodėl Denalis daugeliui – svajonių svajonė Aliaskoje. Kita priežastis – tai saugomos laukinės gamtos teritorija, dydžiu sulig trečdaliu Lietuvos, pasiekama keliais ir geležinkeliais.

Šiaurės elnias Denalyje

Šiaurės elnias Denalyje

„Pasiekiama“ Aliaskoje visada reliatyvu. Iki mūsų viešbučio nuo stoties laukė apie 12 km kelias, viešojo transporto nebuvo – laimė, sustojo pakeleivingas automobilis. Kita kliūtis – kainos: vasarą nakvynė kainuoja šimtus dolerių. Trečia kliūtis – bilietai: į nacionalinį parką gali patekti kada nori, bet su „eiliniu bilietu“ leidžiama važiuoti tik kokius 20 kilometrų. Kad įliptum į autobusą, vežantį gilyn į parką, turi rezervuoti specialų bilietą.

Denalio parko autobusas

Denalio parko autobusas

Apie visas kliūtis žinojau, bilietus įsigijau prieš gerą mėnesį. Ir kelionė autobusu tuo žvyrkeliu nematant kitų automobilių buvo įspūdinga: vaizdai į kalnus, galingų upių slėniai, kelią kertantys šiaurės elniai, tolumoj – avys, meška. Ir tapau vienu 30% laimingųjų Denalio turistų, kurie išvysta bent dalį Denalio kalno – nes dažniausiai jis būna visas paskendęs debesyse. „Tik jokiu būdu nenuspauskite savo meškų purkštuvo autobuso viduje“ – perspėjo vairuotojas žinodamas, kad purkštuvus visi turi, juos ten primygtinai nuomoja. Kai kurie turi ir ginklus: juos vežtis irgi galima. Denalis ir visa Aliaska dar vis – toks žmonių ir gyvūnų frontas kur kad ir koks gyvūnų mylėtojas būtum, kartais gali tekti trumpam tapti medžiotoju gelbstint savo gyvybę.

Kalnai Denalio parke

Kalnai Denalio parke

Ir visgi Denalio nacionalinis parkas gal net truputį nuvylė. Ne, ne, jis labai įspūdingas! Bet Aliaska jau buvo išlepinusi, sukėlusi lūkesčius. Po meškos tiesiog pro Džuno miesto autobuso langą meška toli kalnuose, vos įžiūrima pro žiūronus, taip nebestebina. Kai visa Aliaska, išskyrus labai retus miestus, yra viena didelė laukinės gamtos žemė, nacionalinio parko statusas nebeatrodo kažkuo ypatingas.

Mešką autobuso vairuotojas parodė savo fotoaparato ekrane, pritrauką galingu objektyvu

Mešką autobuso vairuotojas parodė savo fotoaparato ekrane, pritrauką galingu objektyvu

Kitą rugpjūčio rytą pažiūrėjęs pro langą negalėjau patikėti savo akimis – ten buvo gūdi žiema, užsnigta, užpustyta. Iki pusryčių viskas ištirpo ir diena laukė graži, saulėta. Aliaskoje viskas keičiasi greitai.

Rugpjūčio rytas Denalio parke - ir ne, tai nėra aukštikalnės, tai arti jūros lygio

Rugpjūčio rytas Denalio parke – ir ne, tai nėra aukštikalnės, tai arti jūros lygio

Paskutinė stotelė – Denalio parko šunidė. Parkas didžiuojasi savo Aliaskos haskiais, kurių kinkiniais iki pat šiol reindžeriai važinėja po parką žiemą. Kad gamtos neterštų sniegomobiliai.

Miegantis Aliaskos haskis, kuris žiemom su komanda tempia kinkinius (kiekvienas šuo komandoje turi savo rolę)

Miegantis Aliaskos haskis, kuris žiemom su komanda tempia kinkinius (kiekvienas šuo komandoje turi savo rolę)

Ferbanksas, geležinkelio pabaiga – bet ne Aliaskos

Laukė paskutinė mano kelionė Aliaskoje – traukiniu į Ferbanksą, šįsyk antrame aukšte, su nuostabiais vaizdais žemyn.

Ferbanksas, antras pagal dydį valstijos miestas (~100 000 gyv.), netgi aliaskiečius gąsdina savo atšiaurumu. „Negalėčiau gyventi Ferbankse, nepakelčiau žiemų“ – sakė ankoridžiečiai. Ferbankse temperatūra yra kritusi ir iki -54, o -40 būna kone kiekvieną žiemą.

Po vienu Ferbankso simbolių - vartais iš ragų

Po vienu Ferbankso simbolių – vartais iš ragų

Mums neįtikėtinai pasisekė: „Šiandien pirma giedra metų diena“ – sakė vietiniai rugpjūtį. Ir patekome ne tik į tuos 30%, kurie matė Denalio fragmentą, bet ir į tuos 3%, kurie išvydo visą Denalį! Jis matėsi nuo Universiteto apžvalgos aikštelės, dar geriau – nuo Ferbankso oro uosto. Nors iki jo virš 250 km, kai toks aukštas, horizontas neišgalėjo jo paslėpti.

Denalis žvelgiant iš Ferbankso oro uosto. Ar lengva patikėti, kad atstumas iki kalno yra daugiau 200 km?

Denalis žvelgiant iš Ferbankso oro uosto. Ar lengva patikėti, kad atstumas iki kalno yra daugiau 250 km? Čia beveik tas pats, kas iš Vilniaus regėti Klaipėdą! Na, jei Klaipėda būtų 6 km aukščio, matytum

Apžiūrėjome smulkias Ferbankso grožybes. Ledo skulptūrų muziejų, kur jos perkeliamos po pavasarinio festivalio. Pionerių parką, kur atvežti senieji aukso ieškotojų namai iš Ferbankso centro. Ferbankso centrą – perstatytą moderniai, bet mažai turintį didmiesčio dvasios.

Ferbankso ledo skulptūrų muziejuje

Ferbankso ledo skulptūrų muziejuje

Ir atėjo laikas išskristi virš begalinių Aliaskos tolių. Lėktuvas į pakilimo taką riedėjo pro senutėlius DC-6 lėktuvus, pradėtus gaminti dar 1946 m. Kitur pasaulyje jau kai aš gimiau, jų nebuvo, bet čia, Aliaskoje, dar nėra tinkamesnių krovininių lėktuvų šaltam klimatui ir negrįstiems pakilimo takams. Apsimoka, net jei tokį lėktuvą reikia parą prižiūrėti ir remontuoti, kad galėtų valandą skristi. Dar viena kelionė laiku atgal.

Douglas DC-6 Ferbankse

Douglas DC-6 Ferbankse

Tradiciškai Ferbanksas vadinamas „kelio galu“, nors iš tikro dabar kelias jau pastatytas dar 11 valandų kelio į šiaurę nuo Ferbankso, iki poliarinio rato ir toliau, iki didžiųjų Prudhoe Bay naftos verslovių. O ir tas vienišas žvyrkelis tėra tik Aliaskos pradžia: Aliaskoje kelių yra mažiau nei Rod Ailande, mažiausioje JAV valstijoje. Aplankius Aliaską vieną kartą, kilo noras ten grįžti, nuvykti dar toliau, giliau, gal lėktuvais ir hidroplanais.

Paminklas pirmajai Ferbankso šeimai

Paminklas pirmajai Ferbankso šeimai

Pavyzdžiui, į tuos eskimų jupikų kaimus, iš kur kilo sutikta moteris, sunkiai šnekėjusi angliškai – taip, Aliaskoje paskutinėje iš JAV valstijų dar yra ištisi kaimai, kalbantys senosiomis JAV kalbomis. Ar į Katmajaus nacionalinį parką, kur yra Walatkos (lietuvio?) pavarde vadinami kalnai ir Roy Fure suręsta trobelė 50 km nuo artimiausio kelio: Roy Fure sakėsi imigravęs iš Lietuvos (paskeitė vardą?) ir bandė Aliaskoje gauti nemokamai žemės (iki pat 1988 m., tam pakako tiesiog apsigyventi Aliaskoje „niekieno žemėje“), bet jam nepavyko, nes nebuvo JAV pilietis. Kas slypi už tų gyvenimų istorijų dar iki galo neišsiaiškinau – bet, kaip mėgsta sakyti aliaskiečiai, tai keistų žmonių valstija ir tie, kas nutaria čia apsigyventi – netipinės asmenybės.

Užklydo į Icy Strait Point miestelį

Užklydo į Icy Strait Point miestelį

Gal norėčiau grįžti žiemą, kai kruizinių laivų keleivių srautas išnyksta, nebevažinėja jų specialieji traukiniai (turizmo sezonas Aliaskoje – vos nuo gegužės iki rugsėjo, paskui miesteliai užmiega).

Kai Aliaskos dangų nušviečia šiaurės pašvaistės (Ferbanksas – viena geriausių vietų pasaulyje joms stebėti). Tikros, o ne tos, kurias net vasaromis Ankoridžo ir Ferbankso kino teatruose rodo turistams.

Kine rodomos šiaurės pašvaistės reklama Ankoridže

Kine rodomos šiaurės pašvaistės reklama Ankoridže

Kai temperatūra krenta iki -40 ir žemiau, o prašvinta tik kelioms valandoms. Tai turbūt tarsi visai kita valstija ir negali sakyti matęs Aliaską, kol to nepatyrei.

Bet kol kas išskridau į pietus, į tai, ką aliaskiečiai vadina „žemutinėmis 48 valstijomis“ (Lower 48).


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai
Aliaska - begalinės Gamtos apsupty

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Alberta – ryškiausi Kanados kalnai ir prerijos

Alberta – ryškiausi Kanados kalnai ir prerijos

| 2 komentarai

Albertos vizitinė kortelė – Banfo nacionalinis parkas. Tai – laukinė rudų kalnų, baltai melsvų ledynų, žydrų ežerų, pilkų upių ir krioklių, didžiųjų žvėrių kaimenių žemė. Tokia priešistorinė Kanada.

Bet Banfo kalnai – tik dalelė milžiniškos Kanados Albertos provincijos. Albertos pavadinimas menkai žinomas – o be reikalo. Man Albertos prerijų fermos – ne mažiau nuostabios už aštriąsias Banfo viršukalnes: laukų žiedai iki pat horizonto, ežerėlių grandinės, ilgi ryškūs saulėlydžiai ir žvaigždynai, tiesūs keliai.

Svarbiausia, Alberta be galo, be galo spalvinga ir ryški. Ji man buvo vienas didžiausių kelionių po Šiaurės Ameriką atradimų.

Stabtelėjome pasigerėti spalvingu Albertos prerijų saulėlydžiu

Stabtelėjome pasigerėti spalvingu Albertos prerijų saulėlydžiu

Kanados uolėtieji kalnai – Banfas ir Džasperis

Banfas – seniausias ir garsiausias Kanados nacionalinis parkas. Kaip JAV turi Jeloustouną ar Didįjį Kanjoną, Kanada turi Banfą. Ir nors Banfas neturi kažko *tokio*, kaip Jeloustouno geizeriai ar Jutos arkos, čia pribloškiamai žavi visuma. Dangų „pjauna“ aukšti kalnai ties kiekvienu horizontu. Tyvuliuoja žydri žydri žydri ežerai. Vasaromis tirpsta didžiuliai ledynai, kriokliais nuo jų lekia pilkos šaltos upės. O žiemą viskas vėl užšąla.

Prie Peito ežero Banfe

Prie Peito ežero Banfe

Beveik visos šios grožybės – šalia pagrindinio kelio, vadinamo Ledynų magistrale (Icefields Parkway). Jis jungia du Kanados uolėtųjų kalnų kurortus: Banfą ir Džasperį.

Abudu jaukūs miesteliai kalnynų papėdėje savaip panašūs. Centruose – viešbučių („ložių“) eilės, iš kurių balkonų atsiveria kalnų vaizdai. Taip pat restoranai, parduotuvės. Paėjus (ar pavažiavus) toliau – lynų keltuvai, nuo kurių viršūnių atsiveria visi aplinkiniai slėniai, karštųjų versmių baseinai, ežerai.

Džasperio kurortas

Džasperio kurortas

Bet įspūdingiausios Kanados uolėtųjų kalnų vietos man – tarp abiejų miestelių. Unikaliausios patirtys laukė Atabaskos ledyne. Banfe ir Džasperyje pažvelgęs į tarpus tarp aukščiausių kalnų matai daug ledynų – bet tik Atabaska tikraja tų žodžių prasme „ranka pasiekiama“. Ledyno paviršiumi ten vaikščiojome, prieš tai nuvežti 25 tonas sveriančiu „autobusu“, kurio kiekvienas iš ratų dydesnis už ištisą automobilį. Vienas kainuoja virš milijono, o jų analogai važinėja Antarktidos mokslininkų bazėse. Prie Atabaskos jie važiuoja „stačiausia Šiaurės Amerkos įkalne“ ištisą ledyninę upę kaip niekur nieko pervažiuoja.

Turistai lipa ant Antabaskos ledyno iš Ice Explorer mašinų

Turistai lipa ant Antabaskos ledyno iš Ice Explorer mašinų

Vaikščiojimas ledynu – patirtis, kurią verta bent sykį gyvenime patirti. Nustebino, koks ledynas neslidus. Vietomis jis tirpdamas bėga upėmis, kitur, atrodo, jau čia pata vanduo – bet galėjau visu svoriu stotis, nieko neatsitiko.

Ant Atabaskos ledyno

Ant Atabaskos ledyno

Tarp Banfo ir Džasperio daugiau nuostabių stotelių. Žydras Peito ežeras su apžvalgos aikštele, galingi ir šalti Atabaskos kriokliai (nedideli, bet virsta galinga srovė, o nusileidus į upės slėnį karštą Kanados vasarą – buvo +30 – staiga pakeitė žiemiška vėsa: vanduo atšaldo visą orą).

Atabaskos kriokliai

Atabaskos kriokliai

Populiariausios stotelės – Luizos ežeras ir Moraine ežeras. Deja, čia jau susidūrėme su trumpo Kanados uolėtųjų kalnų sezono minusais. Automobilių parkavimas ten ribotas. Prie Moraine ežero laisvos vietos automobiliams, sako, baigiasi dar prieš saulei tekant – daugelis pasistato savo mašinas visai dienai ir mūsų nė neleido privažiuoti artyn, nes, kai parkingo nebėra, uždaro visą 12 km kelią. Teoriškai yra autobusai, bet juos irgi reikia rezervuoti iš anksto, jų nedaug.

Turistai prie Luizos ežero

Turistai prie Luizos ežero

Prie Luizos ežero išlipau: pasitiko žmonių minios. Laimė, daugeliui turistų pakanka nu(si)fotografuoti palei ikoninį Lake Louise viešbutį ežero pradžioje ir jie suka atgal. Pakako paėėti 500 metrų nuostabiu paežerės taku, nepaliaujant gėrintis ežere atsispindinčiomis debesų eskadrilėmis, ir jau buvau prie ežero beveik vienas. Nebereikėjo galvoti, ant kurio akmens prisėsti – ir suoleliai buvo laisvi.

Luizos ežeras. Gale - Lake Louise viešbutis

Luizos ežeras paėjus toliau. Gale – Lake Louise viešbutis

Lake Louise viešbutis – vienas garsiųjų Kanados „Geležinkelių viešbučių“, tokių europietiškų pilių kanadietiškame peizaže, statytų prieš 100 ir daugiau metų, „garvežių eroje“. Visą Banfo nacionalinį parką „pagimdė“ geležinkeliai: kai 1881-1885 m. pastatytas geležinkelis skersai visą Kanadą – įgyvendinta “Nacionalinė svajonė” – jis ieškojo būdų užsidirbti papildomai, o koks geresnis pajamų šaltinis nei turistai? Aišku, keliauti išgalėjo tik nedaugelis ir tam, kad jie skirtųsi su savo aristokratiškais turtais, reikėjo jiems pasiūlyti kažką daugiau, nei traukinio vagoną. Todėl Kanados geležinkelių vadovai kūrė ištisas kelionių patirtis: su naujais puošniais viešbučiais gražiausiose Kanados vietose. Garsiausias jų – Kanados uolėtųjų kalnų simbolis – Banff Springs viešbutis. Ne, viešbutis nėra pavadintas pagal nacionalinį parką ar miestelį. Tai miestelis ir nacionalinis parkas pavadinti pagal viešbutį, nes nuo jo viskas ir prasidėjo! O viešbutis pavadintas pagal Banff miestelį Škotijoje, iš kurio kilo “Canadian Pacific Railway” prezidentas Džordžas Stifenas. Štai tokia buvo geležinkelininkų reikšmė tada! Ir iki šiol ji justi: ir per Banfą, ir per Džasperį driekiasi svarbios geležinkelių magistralės iš Kanados rytų į Vakarus ir geresniuose viešbučiuose svečiams siūlomi ausų kamštukai „kad gerai išsimiegotumėte“ (na, man visai netrukdė tie traukiniai, tik dvasios pridėjo).

Banff Springs viešbutis

Banff Springs viešbutis

Banff Springs pribloškia ir kainomis, kurios sezono metu viršijo 1000 eurų už naktį. Bet *daug* pigiau ten nieko nerasi – eilinių viešbučių kainos prasidėjo nuo 300 eurų, o vienos hostelio lovos – nuo 80 eurų. Tai tikriausiai brangiausios gamtinės vietos, po kokias esu keliavęs – bet tikriausiai ir todėl, kad šiaip vengiu keliauti sezono metu. Sezonas yra nuo balandžio iki spalio, bet, tarkime, Maligne ežero kruizai vyksta tik nuo birželio iki spalio – kitu metu Maligne ežerą sukaustę ledai…

Maligne ežeras. Vieta, kur išleidžia ežero kruizai

Maligne ežeras. Vieta, kur išleido ežero kruizas

Išeitis taupesniems – nakvoti palei nacionalinį parką. Jau Kanmore [Canmore] (~30 km iki Banfo mietelio) buvo nakvynių po 200 eurų, o Kochreine [Cochrane], žaviame „laukinių vakarų“ stiliaus miestelyje palei geležinkelį, 105 km nuo Banfo, žaviame istoriniame 1908 m. viešbutyje apsistojome ir už 100 eurų. Tiesa, tada nematėme kalnų iš balkono, o važiuoti iki nacionalinio parko grožybių gali tekti ir 150-250 km: jei ryte nuvažiuoti, vakare grįžti, ir keliauji į Banfą kelioms dienoms – susigaišta laiko.

Istorinis viešbutis Kochreine

Istorinis viešbutis Kochreine

Be to, Banfe ir Džasperyje smagu ne tik aplankyti gražiausius vaizdus ar pasivaikščioti žygių takais. Ten gera ir tiesiog kuo ilgiau būti, nes niekada nežinai, kada išvysi gyvūnų. Per keletą dienų tiesiog iš automobilio matėme mešką, daug laukinių avių, ožių, elnių. Tie gyvūnai ateina net į miestelius. O mažesni gyvūnėliai, kaip švilpikai, savo duobutes išsirausę visur visur. Jie nebijo žmonių, prieina prie pat.

Banfo gyvūnija

Banfo gyvūnija

Gyvūnai užsuka ir į Banfo miestelius

Gyvūnai užsuka ir į Banfo miestelius

Tiesa, Banfo gyvūnija gali būti pavojinga – bent jau meškos. Mums keliaujant, vienas pasivaikščiojimo takų prie Luizos ežero buvo uždarytas dėl meškų. Siūloma išmokti nuo jų apsiginti ir patariama nelipti laukan jų fotografuoti – nors tada, kai meška pasirodė šalikelėje, turistai neklausė…

Meška pro automobilio langą Banfe

Meška pro automobilio langą Banfe

Ir mešką fotografuojantys turistai

Ir mešką fotografuojantys turistai

Vienas būdų pigiau (šiek tiek) apsistoti Banfe sezono metu – ieškoti viešbučių vietoje. Daugybė viešbučių sezono metu nepardavinėja numerių per Booking.com ir panašias sistemas – vietoje radome pigiau.

Albertos prerijos – spalvingiausios pasaulio lygumos

Alberta susideda iš dviejų nuostabių dalių. Vakarinėje pusėje – kalnai, o pietrytinėje – Prerijos, kurių begaliniai ūkiai maistu aprūpina Kanadą ir ne tik. Prieš atvykdamas galvojau, kad prerijos – tik nuobodi stotelė pakeliui į kalnus. Klydau! Tai tikriausiai gražiausi ūkiai ir lygumos, kokius esu gyvenime matęs, bent jau vasarą.

Javų eilės, čia geltoni, čia violetiniai žiedai driekiasi iki pat horizonto, iki ryškaus dangaus. Juose pilna spalvingų ežerėlių. Kiekvienas paros metas vis kitoks, bėt nemažiau gražus: saulėtekis, vidudienis, ryškus ryškus saulėlydis, sutemos. Tokios “Technicolor” spalvos be “Fotošopo”…

Albertos prerijų laukai iš drono

Albertos prerijų laukai ir ežerėliai

Tokia Kanados didybė ir begalynė – tai yra antra pagal dydį pasaulio šalis, vien Albertos provincija dydžio sulig 10 Lietuvų ar 3 Vokietijom – ir tą nuolat jauti. Kiekvienas javų laukas atrodo dešimtkart didesnis, nei būtų Lietuvoje, o kiekvienas tiesus kelias – dešimtkart ilgesnis. Kartais norėdavosi tiesiog sustoti šalikelėje ir gerėtis tais vaizdais.

Važiuojam per Albertą

Važiuojam per Albertą

Laukus vagoja tiesūs-tiesūs keliai. Būdavo, ir kokius 30 km nuvažiuodavome be menkiausio posūkio ar vingio, bet tai dar nedaug: įmanoma ir 100 km. Juk viskas – lygumos. Ir visas žemės ūkis, visi keliai ir miesteliai sukurti „nuo nulio“ per trumpą laiką ~1900 m. Iki pat 1885 m. čia niekas neauginta – tik klajokliai indėnai medžiodavo buivolus. Tuomet atėjo gelelžinkeliai. Tos „nepasiekiamos ir todėl nesvarbios žemės“ staiga tapo vienomis geriausių: juk derlių išgabenti galima traukiniais. Traukiniai atvežė į Albertos prerijas ir naujuosius gyventojus. Daugiausiai imigrantus iš rytų ir šiaurės Europos, kurie jau mokėjo ūkininkauti ir todėl itin patiko Kanados valdžiai. Jiems žemes davė nemokamai – su ta sąlyga, kad jas įruoš, 6 mėnesius per metus ten gyvens, ūkininkaus.

Prie dviejų tiesių kelių sankryžos. Visi keliai Albertoje pavadinti pagal tą pačią sistemą: rytų-vakarų keliai numeruojami kaip "Township Rd", o šiaurės pietų - kaip "Ridge Rd". Pagal panašią logiką numeruojamos ir miestų gatvės. Vietiniai ir be žemėlapio išvydę numerius susigaudo, kur yra.

Prie dviejų tiesių kelių sankryžos. Visi keliai Albertoje pavadinti pagal tą pačią sistemą: rytų-vakarų keliai numeruojami kaip “Township Road”, o šiaurės pietų – kaip “Ridge Road”. Pagal panašią logiką numeruojamos ir miestų gatvės. Vietiniai ir be žemėlapio išvydę numerius susigaudo, kur yra.

Nauji imigrantai patiko ne visiems. Vieni norėjo juos kuo skubiau integruoti, priverstinai paskirstant po „tikrų kanadiečių“ (britų ir prancūzų kilmės) miestus – kad imigrantai nesivienytų, nereikalautų teisių ar nepriklausomybės. Kiti norėjo juos apgyvendinti nuo tų „tikrų kanadiečių“ kuo toliau – kad neatsirastų tautinių trinčių. Prieitas kompromisas: naujakuriams leista kurti savo tautinius miestelius („block settlements“), tačiau tik taip, kad niekur nesusidarytų ištisas regionas su kokios nors vienos Europos tautos gyventojų dauguma.

Kanados derlingųjų prerijų panorama

Kanados derlingųjų prerijų panorama

Dabar tad kiekvienas Albertos prerijų kaimas alsuoja vis kitos Europos šalies dvasia. Daugiausia yra ukrainiečių kaimų, paženklintų cerkvių kupolais – Kanados prerijos ukrainiečiams yra tas pats, kas lietuviams – Čikaga. Net 9% Albertos žmonių – ukrainiečių kilmės, yra net Rumšiškes primenantis ukrainiečių liaudies buities muziejus po atviru dangumi (Ukrainian Cultural Heritage Village). Bet yra suomių kaimų, vengrų kaimų, žydų kaimų, rumunų kaimų, afroamerikiečių kaimų, vokiečių kaimų, prancūzų kaimų. Daugybė islandų kaimų, kai pačių islandų Islandijoje vos 300 000.

Ukrainiečių cerkvė pakelės kaime

Ukrainiečių cerkvė pakelės kaime

Be galo stebėtina, kad nėra nė vieno lietuvių kaimo: juk lietuviai irgi iš tų kraštų, irgi mokėjo ūkininkauti, jų XIX-XX a. sandūroje irgi už Atlanto emigravo be galo daug (virš 300 tūkst.). Man tai tebėra mistika, bet kažkodėl lietuviai vieninteliai persikėlę per Atlantą norėdavo staiga pamiršti kaip gyveno Europoje, dirbti tik fabrikuose ar kasyklose. Ir nė nemokamos žemės jų nesuviliojo. Arčiausiai lietuvių kaimo, ką radau – 250 gyv. Vilna gyvenvietė.

Įvažiavimas į Vilna

Įvažiavimas į Vilna

Internete gali rasti žinių, esą ji pavadinta Vilniaus miesto garbei. Važiavau ten, kalbėjau ir su vietos meru, ir su 82 m. amžiaus senienų krautuvės savininku, kurio senelis 1910 m. buvo tarp pirmųjų Vilna kolonistų, ir dvitomę knygą apie kaimo istoriją nagrinėjau – bet jokio pagrindimo šiai teorijai kol kas neradau. Dauguma gyventojų ten – ukrainiečių kilmės ir knyga neaprašo vietos giminių, kilusių iš Lietuvos, Vilniaus krašto. Logiškesnė atrodo teorija, kad kaimas pavadintas pagal ukrainietišką žodį „vilna“ (reikšmė: „laisva“).

Su vietos sendaikčių krautuvės šeimininku gilinamės į Vilna istoriją

Su vietos sendaikčių krautuvės šeimininku gilinamės į Vilna istoriją

Vilna – ir kiti tokie kaimai – pamažu nyksta. Jaunimas išsikelia. Žemes iš naujakurių anūkų ir proanūkių superka stambieji žemvaldžiai, jų mažiau. Vilna viešbutį radome „su visam“ uždarytą, o geležinkelį, nuo kurio prasidėjo kaimo istorija – ką tik nugriautą, paverstą pasivaikščiojimų taku. Ir visgi ten yra daugiau, nei galėtum tikėtis 250 gyv. kaime – parduotuvės, mokykla, poliklinika ir t.t. Nes kiekvienas toks kaimas aptarnauja ir visą eilę vienkiemių nutolusiuose ūkiuose.

Vilna vaizdas. Istorinė pulo salė tebeveikia, viešbutis - nebe

Vilna vaizdas. Istorinė 1921 m. įsteigta pulo salė tebeveikia, viešbutis – nebe

Ant kiekvieno Vilna įvažiavimo stendo, pačiame miestelyje, ir net ant smeigtukų, kuriuos padovanojo Vilnos meras, parodyti „Didžiausi pasaulio grybai“. Realybėje ta skulptūra primena kokio sovietinio vaikų darželio dekoraciją, bet turėti „Didžiausią pasaulio kažką“ yra Albertos prerijų kaimų garbės reikalas. Nuo didžiausio pasaulyje virtinio iki didžiausios dešros iki didžiausio dinozauro (26 m aukščio), įlipti į kurio nasrus laukė ištisos eilės.

Didžiausi pasaulio grybai Vilnoje

Didžiausi pasaulio grybai Vilnoje

Pastarojo istorija bent jau pagrįsta. Drumhelerio miestelis su apylinkėmis garsėja kaip viena dinozauringiausių pasaulio vietų. Mat “Dinozaurų eroje”, prieš bent jau 66 mln. metų, Albertos prerijos buvo labai drėgnos, ten gyveno daugybė milžiniškų dinozaurų. Paskui jos spėriai išdžiūvo – ir todėl fosilijos taip pukiai išliko. Tyrell paleontologijos muziejuje eksponuojama kvapą gniaužianti dinozaurų skeletų kolekcija, tai – vienas geriausių tokių muziejų pasaulyje.

Prie vieno mažesnių dinozaurų skeletų Tyrell muziejuje

Prie vieno mažesnių dinozaurų skeletų Tyrell muziejuje

Iš fosilijų Albertoje atsirado ir nafta. Pagal naftos atsargas Alberta lenkia Iraną, Iraką, Kuveitą, JAE, o visą Rusiją lenkia dvigubai. ~1980 m., plečiantis naftos pramonei, bumas buvo toksai, kad, vietiniai pasakojo, Edmontono restoranuose ir parduotuvėse pritrūko darbuotojų – visi išvažiavo dirbti į naftos versloves. Albertos prerijos iki šiol pilnos „linguojančių asilų“ – naftos gręžinių.

Linguojantis asilas Albertos prerijose

Linguojantis asilas Albertos prerijose

Prerijos ir Uolėtieji kalnai yra dvi Albertos sielos, bet yra ten ir kitokių žemių: prerijas nuo kalnų skiria miškai, aplink Drumhelerį rasi žavių kanjonų.

Horsethief (Arkliavagio) kanjonas prie Drumhelerio

Horsethief (Arkliavagio) kanjonas prie Drumhelerio

Prerijų apsuptyje paliktas Elk salos nacionalinis parkas, į kur atkeltos ištisos gyvūnų bandos. Skaičiau, esą didžiųjų žolėdžių tankumas ten kone prilygsta Serengečiui. Užsukome: galvojau, kad, Banfas ir Džasperis turbūt labiausiai žavės kalnų didybe, tad gyvūnų verta ieškoti čia. Elk Island parke matėme tris bizonus ir elnią, tačiau tikėjausi daugiau: tikriausiai, būtų daugiau tada, jeigu nebūtų taip miškinga, nes tegali matyti tai, kas išeina ant kelio. Kaip ten bebūtų, Banfe ir Džasperyje prisižiūrėjome dar ne tiek gyvūnų, tad važiuoti į Elk Island trūkstant laiko nebūtinai būtina.

Bizonas Elk Island parke

Bizonas Elk Island parke

Edmontonas ir Kalgaris – Albertos didmiesčiai

Alberta – labai retai gyvenama. 10 Lietuvų dydžio teritorijoje gyvena tik 4,5 mln. žmonių. Tačiau Albertoje yra ir du iš penkių didžiausių Kanados miestų – Edmontonas ir Kalgaris (kiekviename gyvena po 1,5 mln. žmonių ir dar 1,5 mln. visoje likusioje Albertoje kartu paėmus).

Kaglaryje gausu aplinką gražinančių paminklų

Kaglaryje gausu aplinką gražinančių paminklų

Abudu didmiesčiai nykoki. Yra vienas-kitas senesnis ar įdomesnis pastatas, bet šiaip jau kone viskas statyta per XX a. antros pusės naftos bumą, gatvės tiesios ir vienodos. Kalgariui daugiau šarmo suteikia per miestą tekanti srauni upė: kalgariečiai vasaromis ten plaukia su baidarėmis, plaustais, sėdi ant upėje pastatytų kėdžių, važinėja dviračiais paupio parkais.

Kalgario upė

Kalgario upė

Upė, tik kitokia, ir Edmontono pažiba: tai toks žalias upės slėnis, vingiuojantis per miestą; mūsų viešbučio langai atsivėrė į jį, tai buvo net sunku suprasti, kad esame milijoniniame didmiestyje.

Per Edmontoną tekanti upė

Per Edmontoną tekanti upė

Abudu miestai atrodė labai tušti: piko valandos be jokių kamščių, net per Edmontono miesto šventę lyg išmiręs miesto centras, kurio parkinge sutikau kiškį… Išimtis – West Edmonton Mall, didžiausias Kanados prekybos centras, kuriame – ir čiuožykla, ir vandens pramogų parkas, ir dar daug kas. Ten tiršta nuo žmonių.

West Edmonton Mall

West Edmonton Mall, dydžio sulig pusketvirto Vilniaus Akropolio

Pačių pačių įvairiausių žmonių. Kanada – viena draugiškiausių šalių imigrantams, ir Albertos gyventojai pasakojo, kad miestai keičiasi tiesiai prieš jų akis – štai kažkur dar vyravo baltaodžiai kanadiečiai (kolonistų britų ar kokių ~1900 m. imigravusių ukrainiečių palikuonys), o dabar jau tame rajone vyrauja kinai, indai, arabai.

Sikhai West Edmonton Mall. Vien ši Indijos religinė mažuma sudaro 1,5% Albertos žmonių.

Sikhai West Edmonton Mall. Vien ši Indijos religinė mažuma sudaro 1,5% Albertos žmonių.

Yra Albertoje ir lietuvių: Edmontone dar nuo 1953 m. veikia kuklūs lietuvių namai-koplyčia, kuriuos įkūrė lietuviai, į Kanadą pasitraukę nuo sovietinės okupacijos.

Edmontono lietuvių namai

Edmontono lietuvių namai

Turistui dėl imigrantų gausos yra vienas minusas: tave nuolat supa žmonės, kurie apie tas vietoves žino neretai net mažiau, nei tu pats. Nėra ko pasiklausti, nėra iš ko pajusti “vietos dvasią”. Štai Banfe regėjau gyvūnėlius, kurių pavadinimo nežinojome. Aplinkui buvo vien tik imigrantai iš Azijos – kad ir kiek vieno ar kito klausinėjome, kas čia per gyvūnai, niekas nežinojo. Vieni indai netgi spėjo, kad tai – pelės… Vos suradau pirmą “tikrą kanadietį”, tikriausiai tuos parkus lankantį nuo vaikystės, tuoj tiksliai atsakė – “geltonpilvis švilpikas”.

Tokių gyvūnėlių pilnas visas Banfas, bet mažai kas žino kas jie

Tokių gyvūnėlių pilnas visas Banfas, bet mažai kas žino kas jie

Bet, kaip ten bebūtų, iš tikrųjų ir tie “baltaodžiai anglakalbiai tikri kanadiečiai”, galima sakyti, imigrantų kilmės. Jų protėviai atvyko kaip kolonistai kokiame XVIII a. ar XIX a., o iki tol tai buvo indėnų žemės. Bet tų indėnų – Kanadoje vadinamų Pirmosiomis tautomis – kultūras Albertos didmiesčiuose, prerijose ir kalnuose pajusti sunkiau už viską. Jas seniai užgožė Antrosios tautos (anglų ir prancūzų kolonistai), Trečiosios tautos (tautinius kaimus steigę rytų ir šiaurės europiečiai), o dabar dar labiau į paraštes stumia Ketvirtosios tautos (imigrantai iš Azijos, Afrikos, Karibų). Indėnų daugiau tik tolimuose Albertos užkampiuose, pavyzdžiui, provincijos šiaurėje, bet tie Pirmųjų tautų miesteliai skurdūs, prasigėrę.

Edmontono miesto šventėje

Edmontono miesto šventėje

Visa tai dažnam šiandieniniam kanadiečiui kelia didžiulį kaltės jausmą. Jie nori vėl atrasti indėnų kultūras, kažkaip jų atsiprašyti už tai, kad, tarkime, prieš 70 ar 100 metų draudė jų vaikams kalbėti savo kalbomis. Kaip pasakojo vietiniai, einama gana radikaliu savotiškos cenzūros keliu – indėnus kritikuoti draudžiama net ten, kur ta kritika būtų logiška (pvz. dėl kokios korupcijos jų savivaldos institucijose ar kito prasto tvarkymosi) – dėl visko leidžiama kaltinti tik baltaodžius. Albertoje pats mačiau ir girdėjau labai daug “parodomųjų atsiprašymų”: štai ekskursijos į Maligne ežerą metu gerą pusę laiko gidė kalbėjo ne apie gamtą, o apie indėnus, nors tose atokiose žemėse indėnai nelabai gyveno (bet dabar simboliškai jau savo kalbų nemokantys jų palikuonys atlieka ritualus). Gerai, kad prisimenamos tos kultūros, tačiau yra ir “neigiamos reakcijos” iš kai kurių kanadiečių ar (ypač) imigrantų: na, ekskursija juk į gamtą, kaip su tuo susijusi indėnų diskriminacija internatinėse mokyklose kokiais 1900 m. ar 1950 m.? O kai tos pačios istorijos pasakojamos keliose ekskursijose iš eilės… Sunku ir bepasiūlyti kokį sprendimą. Daugelio iš to, kas sunaikinta, nebeatkursi, net ir didžiausias pastangas įdėjęs, tesukursi to šėšėlį – bet ir susitaikyti su tuo, kad iš Albertos kone jėga išrauta pirmųjų jos gyventojų kultūra ir dvasia, šiuolaikiniam žmogui nesinori.

Sudegęs miškas Džasperio nacionaliniame parke

Sudegęs miškas Džasperio nacionaliniame parke

Na, taip jau yra. Ir pačios gražiausios pasaulio vietos slepia ir ne tokių gražių istorijų, bet tai sužinai tik jei domiesi, įsiklausai. Atvykęs į Albertą matai tik gamtos grožį, spalvas, o pasukęs į šalį nuo asfaltuotųjų tiesių kelių į prasčiau grįstus, žmonijos išvis matai mažai.

Ir tikiuosi į Albertą dar sugrįžti. Į jos retai gyvenamą, indėnišką šiaurę, į Votertono ežerų nacionalinį parką pietuose ar per Calgary Stampede, vieną garsiausių Kanados festivalių, liepą paverčiančių Kalgarį rodeo, kaubojų ir kantri stiliaus miestu. Gal praplaukti upe per miestą.

Kalgariečiai plaukia miesto upe

Kalgariečiai plaukia miesto upe

Apskritai Albertoje dvasia kitokia, nei daugelyje Kanados provincijų. Ji čia tokia labiau primenanti JAV – su dideliais pikapais, konservatyviomis pažiūromis, atsišaukimais prieš kairiuosius Kanados politikus. Kai kas net visai norėtų Albertos nepriklausomybės. Na, pagal kalnų didybę, derlingų žemių kvadratinių kilometrų tūkstančius, pagal naftos atsargas Alberta ir dabar toli už nugaros palieka daugelį pasaulio nepriklausomų šalių.

Gyvūnai Banfe

Gyvūnai Banfe

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Filadelfija – miestas, kuriame gimė Amerika

Filadelfija – miestas, kuriame gimė Amerika

| 0 komentarų

Filadelfija – vienas seniausių ir gražiausių JAV miestų!

Dauguma Amerikos miestų tokie vienodi, kad nesinori ten ilgiau likti. Bet kai pirmą kartą trumpam apsilankiau Filadelfijoje, jaučiau, kad ten sugrįšiu – ir grįžau savaitei.

Filadelfija – senoji JAV sostinė, būtent čia paskelbta šalies nepriklausomybė.

Filadelfijoje pilna ir puošnių 100+ metų senumo dangoraižių, ir 300+ metų amžiaus namų, kuriuose galima net apsistoti. Čia – ir puikūs muziejai, tvarkingas senamiestis.

Kuo Filadelfija tokia išskirtinė? Ir kodėl ji turi blogą reputaciją (kurią patyriau ir savo kailiu)?

Prie Filadelfijos simbolio - jos Nepriklausomybės salės, kur paskelbta JAV nepriklausomybė

Prie Filadelfijos simbolio – jos Nepriklausomybės salės, kur paskelbta JAV nepriklausomybė

Hipsteriškai istorinis Filadelfijos senamiestis

Žodis „Senamiestis“ Amerikai kažkaip netinka. Bet Filadelfija tikrai garsėja senamiesčiu. Tokiu, kurį sunkiai sumaišysi su kokiu kitu miestu. Pilnu labai senų, bet labai paprastų namų iš raudonų plytų. Tokie buvo statomi ~1750 m. Britanijos kolonijose, tai vadinamasis karaliaus Jurgio stilius.

Tipinis XVIII a. tipo Filadelfijos pastatas

Tipinis XVIII a. tipo Filadelfijos pastatas

Dabartinės JAV tada priklausė britams. Bet ta priklausomybė irgi baigėsi čia, Filadelfijoje, viename tų raudonų plytų namų, šiandien vadinamame „Nepriklausomybės sale“ (Independence Hall). Tuo metu Britanijos kariuomenės baudė savo nepaklusnią koloniją jėga. Filadelfijoje, Pensilvanijos kolonijos kapitolijuje, visų trylikos Amerikos kolonijų delegatai susirinko spręsti, ką daryti toliau. Iš pradžių apie nepriklausomybę nebuvo nė kalbos – dar jokiai kolonijai nebuvo pavykę tapti laisvai nuo Europos jungo. Bet galiausiai, 1776 m., išdrįso paskelbti nepriklausomybę. Taip čia, Filadelfijoje, gimė JAV. Ir taip prasidėjo lėtas žlugimas pasaulinės tvarkos, kai viso pasaulio politinė širdis buvo Europa.

Cuthbert gatvė viena nedaugelio Amerikoje mena laikus iki JAV nepriklausomybės

Cuthbert gatvė viena nedaugelio Amerikoje mena laikus iki JAV nepriklausomybės

Daug vandens nuo tada nutekėjo. Koks menkas tas kambarys, kuriame paskelbta nepriklausomybė! Eilinės mokyklos valgykla šiandien didesnė. Kokia nedidelė, kukli tada buvo valdžia: viename pastate pirmame aukšte parlamento salė ir aukščiausiojo teismo salė, antrame aukšte – gubernatoriaus patalpos. Paskui, kai JAV stiprėjo, patalpų reikėjo daugiau: pristatyta didesnė Kongreso salė. Dar vėliau sostinė iškelta į Vašingtoną, kur masteliai kiti, jau verti naujai užgimusios imperijos.

Čia paskelbta JAV nepriklausomybė

Čia paskelbta JAV nepriklausomybė

Dabar viskas, kas aplink Nepriklausomybės salės pasatatą, paskelbta Nepriklausomybės nacionaliniu parku. Ten, ilgoje pievutėje-parke – ir Laisvės varpas, kurio dūžis pažymėjo nepriklausomybės paskelbimą, dabar padėtas po stiklu. Daug šalių turi to Laisvės varpo versijas – ir Lietuva, kuriai Laisvės varpą padovanojo JAV lietuviai.

Prie Filadelfijos Laisvės varpo

Prie Filadelfijos Laisvės varpo

Kad ir kukli, Nepriklausomybės salė vienas puošnesnių tų senųjų namų. Kiti dar kuklesni, kaip Cuthbert gatvė, vadinama seniausia JAV gatve. Šiandien ne vienas senųjų Filadelfijos namų suremontuotas, paverstas viešbučiu. Tiesa, dažno tokio namų istorijoje buvo ištisi dešimtmečiai, kada jie stovėjo beveik apleisti, todėl seni baldai ir interjerai iš tikro nupirkti ir pastatyti iš naujo. Bet žavu, kad Filadelfija jau vertina kas sena ir tradiciška: didžiojoje JAV dalyje visi tokie namai šluojami nuo žemės paviršiaus ir jų vietoje pastatomi nauji vienodi viešbučiai pagal kartotinius projektus. Tiesa, ir Filadelfijoje to dar pasitaiko: štai, matome, vienas senas namas apklijuotas užrašais „Tuoj bus griaunamas“… Na, bet mažiau, nei kitur.

Moriso namas, paverstas viešbučiu

Moriso namas, paverstas viešbučiu

Fialdelfijos senamiestis iščiustytas. Sutvarkytos krantinės aplink jį, nuo kurių atsiveria gražūs vaizdai į plačią Delavero upę, ją kertantį šimtametį Bendžamino Franklino tiltą. Kažin kaip jame nėra ir didžiųjų Filadelfijos (ir apskritai Amerikos didmiesčių) skaudulių: narkomanų, elgetų. Užtat prireikus tiesiog nusipirkti atsigerti, teko ilgai klaidžioti: viskas taip „hipsterizuota“ ir „milijonierizuota“, kad eilinių parduotuvių labai mažai, greito maisto tinklų nėra išvis: kvartalas po kvartalo, parkas-aikštė po parko-aikštės dominuoja prabangūs restoranai, visokios „botikinės“ parduotuvėlės ir t.t. O jau parkingo kainos! Valanda gali atsieiti ir keliolika dolerių, nors statant ilgesniam laikui kažkiek pigiau. Iščiustijimas Amerikoje visada turi pliusų ir minusų…

Nepriklausomybės dienos parade Filadelfijoje

Nepriklausomybės dienos parade Filadelfijos senamiestyje

Filadelfijos centras – didingas, bet jau pavojingas

Nepriklausomybės paskelbimo laikais Filadelfija buvo didžiausias JAV miestas. Vėliau iš lėto užleido vietą kitiems, bet ~1900 m. dar buvo trečiasis (po Niujorko ir Čikagos). Tada greta Filadelfijos Senamiesčio iškilo įspūdingas miesto centras, puošnių tarsi bažnyčios dangoraižių rajonas. Iki šiol jis JAV grožiu turi mažai lygių: pakeli štai galvą, o dangoraižių viršūnėse skulptūros, bareljefai, raižiniai…

Filadelfijos dangoraižių puošyba

Filadelfijos dangoraižių puošyba

To Filadlefijos centro širdyje širdyje – Filadelfijos rotušė su 167 m aukščio bokštu. Būtent kai išvydau tą rotušę plataus senų dangoraižių bulvaro gale pravažiuodamas pro šalį 2017 m. supratau, kad į Filadelfiją dar tikrai verta grįžti, ir 2022 m. sugrįžau jau beveik savaitei.

Filadeldijos rotušė bulvaro gale

Filadeldijos rotušė bulvaro gale

Rotušės bokšto viršūnėje – Pensilvanijos kolonijos steigėjo Viljamo Peno statula. Penas priklausė kvakerių „sektai“ ir todėl įsteigė kitokią Britų koloniją: tokią, kur kiekvieno tikėjimo žmogus jautėsi laukiamas. Todėl aplinkui Filadelfiją iki šiol rasi, pavyzdžiui, amišų bendruomenes: jie gyvena be automobilių, važinėja arkliais, nenaudoja elektros, nes tai draudžia jų religija.

Amišas netoli Filadelfijos

Amišas netoli Filadelfijos

Dar didesnis nustebimas laukė užėjus į Filadelfijos masonų šventyklą greta rotušės. Interjerai ten – vieni įspūdingiausių, kokius kada gyvenime regėjau. Kiekviena salė, kur susitinka masonų ložės, įrengta vis kitu stiliumi: Europos viduramžių, egiptietišku, renesansiniu, senovės graikų ir t.t. Kiekvienas kvadratinis sienų ar lubų metras dekoruotas simboliais, kurie paaiškinami ekskursijų metu; kiekvienos salės centre altorius, kur klaupiasi masonai, šouose meistrų kėdės, spalvos skirtingiems laipsniams. ~1900 m., sakoma, kas dešimtas amerikietis buvo masonas, jų tarpe daugybė prezidentų ir įžymių, tad masonų pastatams puošnumu neprilygo nė bažnyčios. Internetas sunaikino ložių populiarumą, iš 70 ložių Filadelfijos masonų šventykloje beliko 16 – tad masonai savuosius rūmus saugo kaip sugeba: nuomoja vestuvėms, veda ekskursijas, praskleidžia organizacijos paslaptingumo šydą ir didingą istoriją.

Viename Masonų ložės kambarių

Viename Masonų ložės kambarių

Nepaisant Filadelfijos centro pastatų dydžio ir didybės, kuo toliau nuo senamiesčio eini, tuo nemalonesnė atmosfera laukia. Narkomanai: daugybė jų gyvena „savame pasaulyje“, neadekvačiai juda, kažką rėkauja, kartais kabinėjasi, kai kurie išsirengę beveik nuogai. Apkvaitę, nežinai ko iš jų laukti. Daug ir elgetų – dažniausiai tai irgi narkomanai ar alkoholikai, kitiems JAV elgetauti netenka, nes pilna gerai apmokamo darbo ir labdaros.

Vienas neadekvačių, kažką burbančių ar rėkiančių žmonių Filadelfijoje

Vienas neadekvačių, kažką burbančių ar rėkiančių žmonių stikliniu žvilgsniu Filadelfijoje

Visi mieste įsitempę. Štai liepos 4 d. (Nepriklausomybės diena) nuėjome stebėti fejerverkų prie Filadelfijos meno muziejaus. Tik likus pusei minutės iki jų minia kad pradės bėgti! Bandžiau nekreipti dėmesio į paniką ir toliau stebėti fejerverkus, bet nuvijo policininkai: „Ten šaudo, situacija dar nesibaigė“. Sirenos, dešimtys policijos automobilių, greitųjų. Daugelis baimingai lėkė atgal, skambino artimiesiems, šventė buvo sugadinta. Tik kitą dieną iš interneto portalų sužinojome tikrąją priežastį – atrodo, kažkas tiesiog šventės proga šovė į orą, kulkos nukrito ties pareigūnais, ir šie ėmė skelbti aliarmą galvodami, kad šaudo koks maniakas į žmones… Juk JAV didmiesčiuose taip būna, dar tą pačią liepos 4 d. Čikagos priemiestyje buvo apšaudytas paradas.

Traukiamės su minia šaudant fejerverkams. Čia minia kiek aprimo, traukiasi lėtai.

Traukiamės su minia šaudant fejerverkams. Čia minia kiek aprimo, traukiasi jau lėtai, tad galėjau nufotografuoti fejerverkus

Ką daryti? Susikerta dvi idėjos. Demokratai kaltina teisę turėti ginklą, kuri Filadelfijoje patvirtintoje XVIII a. JAV konstitucijoje tokia pati šventa, kaip ir žodžio laisvė ar tikėjimo laisvė. Respublikonai sako „Ne ginklai žudo, o žmonės; o ginklų surinkimas iš žmonių yra pirmas žingsnis į diktatūrą“, ir kaltina beribę demokratų toleranciją nusižengimams ir nusikaltimams. Štai pats savo akimis mačiau, kaip narkomanas Filadelfijoje policininkams rėkė, kad juos reikia iššaudyti, pasiuntė „Fuck You“, o tie nieko nedarė. Taip įprasta demokratų miestuose, kokiu yra Filadelfija: policijos rankos surištos, narkomanai laikomi aukomis, ne nusikaltėliais.

Filadelfijos gatvė

Filadelfijos gatvė

Ar miestas demokratų, ar respublikonų, matai iš subtilių detalių: pavyzdžiui, Filadelfijoje pilna atminimo lentų LGBT ir kitokių mažumų aktyvistams, vaivorykštinės vėliavos plazda atsitiktinėse vietose, o apie vergovę prie Nepriklausomybės salės pasakojama per afroamerikiečių tautinio romantizmo prizmę. Tai – ženklai, kad esi demokratų zonoje.

Šios atminimo lentos prie Filadelfijos savivaldybės tekstas puikiai atskleidžia miesto politinę kryptį (respublikonų kraštuose paprastai tokiose garbingose vietose stovi atminimo lentos karų veteranams ir pan.)

Tolerancija antisocialiam elgesiui reiškia, kad „eiliniai žmonės“ iš tų rajonų traukiasi, nes gyventi pasidaro nesaugu ir nemalonu (šiukšlių krūvos, net išmatos gatvėse). Filadelfijos centras, deja, vienas tokių rajonų, nors dar tebėra kitokių zonų, kaip Reading Terminal turgus, tačiau jos užsidaro anksti. Ir aplinkui gausu dar baisesnių rajonų.

Reading Terminal turgus - populiari vieta pavalgyti įvairių virtuvių restoranų maisto miesto centre

Reading Terminal turgus – populiari vieta pavalgyti įvairių virtuvių restoranų maisto miesto centre

Filadelfijos rajonai – kodėl miesto reputacija bloga

Po vienos nakvynės istoriniame Senamiesčio name, pervažiavome likusioms į Pietų Kensingtoną, vieną aplinkinių rajonų. Kuo toliau važiavome, tuo aplinka keitėsi prastyn: daugiau apleistų namų, tuščių gamyklų ar žiojėjančių tuštumų ten, kur stovėjo pastatai. Keitėsi ir gyventojai: vyravo juodaodžiai ir vienas kitas imigrantas iš Lotynų Amerikos (seniau ten gyvenę baltaodžiai daugiausiai išsikėlė į priemiesčius). Nebesaugu, į teisę spjaunama: štai vietos jaunimo grupė pasistato automobilį tiesiog vidury gatvės, kiti viešai meta pro langą savo šiukšles. Getai, getai, getai. Pamatyti, patirti įdomu. Bet suprantu ir vietinius, kurie ten kojos nekiša: ilgiau pagyvenus, ta „nuolatinės parengties“ atmosfera ima varginti, ypač, kai JAV pilna vietų, kur saugiau nei Europoje ir niekas nesikabinėja.

Prastus rajonus Filadelfijoje (ir JAV) pažinsi pagal tai, koks procentas namų apleista arba išgriauta

Prastus rajonus Filadelfijoje (ir JAV) pažinsi pagal tai, koks procentas namų apleista arba išgriauta. Čia vaizdas pro mūsų langą

Visgi, rajonas, kuriame gyvenome pamažu atgimsta: kai kurios gamyklos ir sandėliai virsta loftais, kitkas griaunama ir perstatoma naujais daugiabučiais. Gentrifikacija. Bet gyventojai dar vyrauja senieji. Ir vietoje, kur nakčiai gatvėje palikdavome automobilį, matėme, kad gretimas automobilis išdaužytais langais, dar kitas – suvarpytas kulkų… Na, už parkingą nereikėjo mokėti: tai blogų JAV rajonų privalumas.

Rajonas gentrifikuojasi - matosi naujų ir suremontuotų pastatų

Rajonas gentrifikuojasi – matosi naujų ir suremontuotų pastatų

Beveik savaitę gyvenome lofte 1909 m. statytoje buvusioje skėčių gamykloje. Pastatas 2018 m. nuostabiai sutvarkytas, ant stogo – baseinas su vaizdu į Filadelfijos centrą tolumoje, neprastesni vaizdai atsiveria ir pro milžiniškus buto (buvusio cecho) langus. Atgimstanti pramoninės JAV didybė. Matyt, tik laiko klausimas kada Pietų Kensingtonas atgims. Bet daugybėje kitų rajonų tas procesas dar neprasidėjo ar neprasidės.

Mūsiškiame lofte

Mūsiškiame lofte

Nuo mūsų rajono iki miesto centro driekėsi metro linija. „Pasisekė“ – galvojome, juk JAV viešasis transportas retas. Galvojome, kol nepamėginome: ta metro linija driekiasi virš Kensingtono gatvės. Po tais bėgiais – viena ilga benamių narkomanų priebėga (na, lietų metro trasa uždengia). Yra ištisi „Youtube“ kanalai, skirti tai gatvei: žmonės filmuoja distopines tų narkomanų realybės „muilo operas“.

Kensingtono gatvės vaizdai

Kensingtono gatvės vaizdai

Kas kartą einant į metro mėgindavo „užkabinti“, prašyti pinigų. Bet baisiau pačiame traukinyje: kartą įlipome, vagonas po vagono, nė vieno adekvataus žmogaus: rėkauja, šiukšlina, barasi tarpusavy. Jaučiau, kad turiu nuolat saugoti kišenes. Eiliniai žmonės Filadelfijoje viešuoju transportu nevažinėja, juoba vakarop. Kaip ir daugelis Filadelfijos rajonų, jiems Filadelfijos metro „nurašytas“. Iš naujienų galiu suprasti kodėl: štai kažkoks benamis išprievartavo dvi moteris, dar viena moteris Filadelfijos metro išžaginta kitų keleivių akivaizdoje – jie ne tik nesikišo, bet ir neskambino policijai, pora žmonių filmavo telefonais.

Filadelfijos metro anapus centro driekiasi virš gatvių

O juk kadaise visi tie rajonai buvo gražūs, milijonai žmonių iš viso pasaulio svajojo ten apsigyventi, dirbti ir užsidirbti. Filadelfija prieš pasaulinius karus buvo vienas tų pramoninių JAV miestų, kurių prekės ištraukė JAV į pasaulio ekonominio elito priešakį. Filadelfijos fabrikuose daugiausiai dirbo imigrantai, tarp jų – tūkstančiai lietuvių. Pagal lietuvių skaičių Filadelfija nusileidžia tik Čikagai, Niujorkui ir Los Andželui. Ten veikia trys lietuvių bažnyčios – didžiausia Šv. Andriejaus, lietuviškiausiai įrengta – Šv. Kazimiero. Kaip įprasta JAV lietuvių bažnyčiose, jos statytos ne vien religijai, o ir pasaulietinei lietuviškai veiklai. Štai Šv. Andriejaus parapijoje veikia ir lietuvių mokykla, yra pasaulietinė salė, bažnyčios viduje – paminklas sausio 13 d. aukoms, tremtims, primenantis naujoms Filadelfijos lietuvių kartoms Lietuvos istorijos tragedijas. Šv. Kazimiero bažnyčia dekoruota gausybe lietuviškų užrašų ir simbolių, o prie lietuviško kryžiaus-saulės šventoriuje parašyta, kad ten apjungti krikščioniški ir pagoniški simboliai (juk visa tai kartu yra Lietuvos istorija).

Šv. Andriejaus lietuvių bažnyčia - viena trijų Filadelfijoje

Šv. Andriejaus lietuvių bažnyčia – viena trijų Filadelfijoje

Veikia Filadelfijoje ir „Lietuvių muzikališkoji svetainė“ – šitaip senaja lietuvių kalba vadintas 1908 m. statytas pastatas, veikiantis ilgiau, nei egzistuoja pati Lietuvos Respublika. Ten – lietuvių renginiai, koncertai, ir lietuvių muziejus rūsyje. Lietuviai Filadelfijoje kūrėsi dar XIX a. pabaigoje, Pensilvanijos lietuvių bendruomenė – seniausia tokio dydžio lietuvių bendruomenė anapus istorinės Lietuvos ir tai atsispindi Filadelfijos pastatuose.

Statymo laikais ji vadinta Lietuivų muzikališkąja svetaine

Lietuvių muzikališkoji svetainė

Dabar, aišku, daugelis senųjų Filadelfijos imigrantų iš Europos bendruomenių jau susiliejo į vieną, anūkų ir proanūkių kartos kalba tik angliškai. Mačiau, kaip Lenkų muziejuje lenkų kilmės lankytojas sakė, kad tautiniai kostiumai jam labiau patinka švediški, nes gražesni. Bet savo kilmę daug žmonių prisimena, ir, kai ėjau su drabužiais, iš kurių matėsi, kad esu iš Lietuvos, buvo, kad gatvėje angliškai užkalbino lietuvių palikuonys.

Liepos 4 d. parado metu žygiuoja Filadelfijos tautos. Čia - ukrainiečių paradas

Liepos 4 d. parado metu žygiuoja Filadelfijos tautos. Čia – ukrainiečių paradas

Filadelfijos tautinis margumynas (ypač italai) pagimdė net atskirą Filadelfijos virtuvę. Tarp garsiausių jos patiekalų – Philly Cheasesteak sumuštinis su daug mėsos bei perlenkta stromboli pica. Jų gali paragauti daug kur mieste, bet Philly Cheasesteak, sakoma, ištrasta konkrečioje vietoje.

Philly Cheesesteak

Philly Cheesesteak

Filadelfijos istoriška ir multikultūrinė dvasia traukia ir menininkus, kaip Aizėją Zagarą, dekoruojanti ištisas pietų Filadelfijos gatves stiklo mozaikomis. Rajono širdis vadinama Magic Gardens ir veikia kaip muziejus.

Aizėjos Zagaro mozaikos suteikia naują veidą Filadelfijai

Aizėjos Zagaro mozaikos suteikia naują veidą Filadelfijai

Filadelfija – ir vienas gražiausių, ir vienas bjauriausių Amerikos miestų

Filadelfijoje susiduria tos dvi jėgos, kaip ir daug JAV rytų didmiesčių.

Praeities didybė: didžiulės pramonės pinigais pastatyti puošnūs dangoraižiai ir viešieji pastatai. Statyti dar tada, kai niekur kitur pasaulyje tokių nebuvo.

Prie Masonų šventyklos (kairėje) ir savivaldybės

Prie Masonų šventyklos (kairėje) ir savivaldybės

Ir dabarties niūrumas, kai, kone visiems, kas gali, išsikėlus į priemiesčius, istoriniai rajonai atiduoti tiems, nuo kurių tie kiti ir pabėgo, trūksta saugumo, ramybės, darbų, normalių parduotuvių.

Tik Filadelfijoje ta praeities didybė dar didingesnė, nei daugelyje JAV miestų, išskyrus gal Niujorką ar Čikagą. Bet ir dabarties realijos dar bjauresnės, nei daugelyje miestų, dar labiau išplitusios.

Čia, sakoma, išrasti Philly cheesesteak

Čia, sakoma, išrasti Philly cheesesteak

Bet Filadelfijoje dar yra Senamiestis – iš visų istoriškai svarbiausias ir, nepaisant to, jaukus, nesunykęs. Viena retų vietų JAV miestuose, kur gali džiaugtis senove.

Filadelfijos senamiesčio fragmentas

Filadelfijos senamiesčio fragmentas


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai
Aliaska - begalinės Gamtos apsupty

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Vašingtonas – JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis

Vašingtonas – JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis

| 0 komentarų

Vašingtonas – netipiška sostinė. Daugelio šalių sostinės – tai didžiausi senieji jų miestai. O JAV Vašingtoną pastatė „nuo nulio“ lygioje vietoje prieš daugiau nei 200 metų.

Bet dar ir kaip pastatė! Vašingtone į Kauno miesto dydžio teritoriją sugrūsta viskas, kas amerikietiškai didingiausia.

Nuo garsiausių pasaulyje valdžios pastatų (Baltieji rūmai, Kapitolijus), iki svarbiausių Amerikos muziejų (į visus kurių įleidžiama nemokamai), iki rekordinio dydžio memorialų kiekvienam Amerikos didvyriui, triumfui ir tragedijai. Atrodytų dirbtinis, nelabai didelis miestas – o gali lengvai ir savaitę praleisti jo didybės apsuptyje. O jei dar išvažiuosi į aplinkinę gamtą, persmelktą JAV istorijos…

Baltieji rūmai menki, bet didybė čia iš to, kad juos nuolat matai televizoriuje ir stebulinga būti prie jų realybėje, it būtum patekęs į kokią televizijos transliaciją

Baltieji rūmai nėra dideli, bet tiesiog šiurpuliukai lakstė kūnu ten stovint: tai pastatas, kurį nuo vaikystės esu įpratęs matyti televizoriaus ekrane, jautiesi tarsi stebuklingai patekęs į kokią televizijos transliaciją

National Mall parkas – JAV valdžios širdis

Visi keliai JAV veda į Vašingtoną ir per Vašingtoną. Čia patekti svajoja kiekvienas politikas, per čia skirstomi federalinio biudžeto pinigai, čia JAV valdžią patraukti savo pusėn siekia visų šalių ambasadoriai ir visų bent kiek svarbesnių korporacijų lobistai.

Vašingtono muziejuose atsiduria svarbiausi šalies eksponatai ir tik tas yra palikęs *tikrai* didelę žymę JAV istorijoje, kam Vašingtone pastatyta skulptūra.

Abrahamo Linkolno paminklas didžiulio jam skirto memorialo viduje

Abrahamo Linkolno paminklas didžiulio jam skirto memorialo viduje

Baltuosiuose rūmuose gyvena – ir iš ten valdo – JAV prezidentas. Daug didesnis už juos Kapitolijus su įspūdingu kupolu ir laisvės statula jo viršūnėje – ten įsikūręs Kongresas, leidžiantis visus JAV įstatymus. Šalimais – Aukščiausiasis teismas, ne kartą pakeitęs JAV – ir, turbūt, pasaulio – istoriją vienu vieninteliu kokios bylos išaiškinimu.

Kapitolijus. Patekti vidun sudėtinga, bet ir vaizdo iš išorės pakanka

Kapitolijus. Patekti vidun sudėtinga, bet ir vaizdo iš išorės pakanka

Visi šie valdžios pastatai yra aplink National Mall (verčiama „Nacionalinė alėja“), visos Amerikos politinę širdį ir smegenis. Tai – 3 km ilgio zona-parkas, apsuptas romėniško stiliaus pastatų, tačiau gerokai didesnių nei kas nors, kas kada pastatyta pačioje Romos Imperijoje. Korintinės kolonos, frontonai, kupolai, obeliskai, citatos fasaduose (tiesa, angliškos, ne lotyniškos). JAV tėvai-įkūrėjai visur kur sėmėsi įkvėpimo iš senovės Romos Respublikos, ne veltui net aukštieji parlamento rūmai vadinami Senatu…

JAV Aukščiausiasis teismas

JAV Aukščiausiasis teismas

Kapitolijaus kupolas (88 m) dvigubai aukštesnis nei Romos Panteono. 152 m aukščio prezidento Vašingtono monumentas, stūkstantis National Mall viduryje, 1884-1889 m. buvo aukščiausias pasaulio pastatas – jis 3 su puse karto didesnis už aukščiausią senovės pasaulio obeliską. Ir jis – tik vienas iš daugybės superdidingų paminklų tenai – tokių, kurių būtų pavydėję Romos Imperatoriai ar romėnų dievai. Memorialas prezidentui Linkolnui su rymančia jo statula viduje, Memorialas prezidentui Džefersonui tarsi romėnų šventykla Tidal Basin tvenkinio krante…

National Mall su Vašingtono monumentu centre

National Mall su Vašingtono monumentu centre

Kiti National Mall memorialai primena tragiškus JAV istorijos epizodus: Antrąjį pasaulinį karą, Vietnamo karą.

Ant Vietnamo karo memorialo surašyti visi ten galvas padėję amerikiečiai - populiaru ieškoti savo giminaičių ar pažįstamų

Ant Vietnamo karo memorialo surašyti visi ten galvas padėję amerikiečiai – populiaru ieškoti savo giminaičių ar pažįstamų

National Mall stūkso ir didžiausia pasaulio biblioteka (Kongreso biblioteka), kurios interjero puošnumas pranoksta Europos karalių rūmus, ir „JAV dolerių spaustuvė“ (Bureau of Engraving and Printing), ir „Amerikos balso“ radijas, transliuodavęs ir lietuviškai „tikras žinias“ į sovietų okupuotą Lietuvą. Po visus tris pastatus – ir dar daug kitų – vyksta ekskursijos.

Kongreso bibliotekos skaitymo salė

Kongreso bibliotekos skaitymo salė. Ją pažiūrėti nuo balkono gali kiekvienas norintis

Smithsonian – didžiausia pasaulyje nemokamų supermuziejų kolekcija

Bet turistai National Mall daugiausiai laiko praleidžia „Smithsonian“ muziejuose. Kiekvienas jų skirtas kokiai nors konkrečiai temai, kiekvienas – milžiniškas, isšidėstęs per daug aukštų, ir savo srityje turintis mažai lygių. Kiekvienam jų gali paskirti ir visą dieną ar bent pusdienį. Ir visi jie – nemokami!

Meno kūrinys Hiršorno modenaus meno muziejaus prieangyje (už nugaros matosi Smithsonian pilis, institucijos štabas)

Meno kūrinys Hiršorno modenaus meno muziejaus prieangyje (už nugaros matosi Smithsonian pilis, institucijos štabas)

Tarp Smithsonian muziejų – Azijos meno, Modernaus meno, Aviacijos ir kosmoso, Amerikos istorijos, Afrikos meno, Indėnų istorijos ir meno, Gamtos istorijos, Portretų, Taikomųjų menų, Pašto, Dizaino. Visa tai pradėjo vienas vienintelis žmogus – mokslininkas Džeimsas Smitsonas. Jo palikimas 1835 m. pagal testamentą atiteko Amerikai, kad įkurtų tokį muziejų. Įdomu, kad Smitsonas buvo britas ir niekad Amerikoje nė nesilankė! Bet XIX a. JAV – ir tada dar naujas Vašingtono miestas – buvo ne tik šalis, o ir idėja. Daugybė žmonių iš Europos, kuriems rūpėjo demokratija, progresas, kuriems nepatiko Europą „sukausčiusios“ monarchijos ir imperijos, aukojo savo laiką, pinigus ir net gyvybes už JAV, už „naujovišką šalį be karaliaus“, 1776 m. drįsusią sukilti dėl laisvės prieš didžiausią pasaulyje Britų Imperiją.

Smithsonioan oro ir kosmoso muziejuje kabo Spirit of Saint Louis lėktuvas, kuriuo Čarlzas Lidbergas pirmasis vienas perskrido Atlantą

Smithsonioan oro ir kosmoso muziejuje kabo Spirit of Saint Louis lėktuvas, kuriuo Čarlzas Lidbergas 1927 m. pirmasis vienas perskrido Atlantą

Tarp atidavusių itin daug – ir JAV Nepriklauosmybės karo didvyris Tadas Kosciuška iš Lenkijos-Lietuvos valstybės, kuriam Amerika atsidėkojo statula prie Baltųjų rūmų.

Paminklas Tadui Kosciuškai

Paminklas Tadui Kosciuškai

Vašingtone – Amerikos karai, kariai ir visi protestai

National Mall atsiremia į Potomako upę, o daugiausia JAV karvedžių – anapus jos. Ten – Pentagonas, dar vienas Vašingtono pastatas, žinomas visame pasaulyje, iš kurio vadovaujama JAV karams. Ten Arlingtonas. Svarbiausios JAV kapinės, kur visų karų veteranai – nuo eilinių karių iki didžiausių herojų – sulaidoti po begalinėmis vienodų baltų antkapių eilėmis, tarp kurių nardo dešimtys voveryčių.

Sniego baltumo Arlingtono kapų eilės

Sniego baltumo Arlingtono kapų eilės

Tik nedaug kapų išskirtiniai. Tarp jų – Nežinomo kareivio kapas, kur per kasvalandinį (kitu metu – kaspusvalandinį) ritualą įspūdingai keičiasi garbės sargyba, prezidento Džono Kenedžio kapas.

Nežinomo kareivio kapo garbės sargyba

Nežinomo kareivio kapo garbės sargyba

Ypatingas ir Semiuelio Hariso antkapis. Puoštas Vyčiu, nes jį pastatė tarpukarinė Lietuva. Mat Semiuelis Harisas – vienintelis JAV karys, žuvęs už Lietuvą: tai įvyko 1920 m., kai jį, atvykusį į Kauną mokyti Lietuvos kariuomenės, nušovė bolševikai. Vėliau, Lietuvą okupavus sovietams, prie to antkapio lietuviai rengdavo protestus – ragindami JAV eiti vaduoti Lietuvos, padėti Lietuvai, kaip Hariso laikais. Vašingtone kiekviena tauta turi panašių istorijų, kiekvienai reikia Vašingtono paramos, kiekviena turi dideles savo emigrantų bendruomenes, kiekvienai kurių atrodo, kad JAV valdžia – ir „pasaulio valdžia“, toksai politinis Kalėdų senelis, galintis duoti viską-viską…

Semiuelio Hariso kapas su Vyčiu

Semiuelio Hariso kapas su Vyčiu

Kiek kartų esu buvęs Vašingtono National Mall, kas kartą mačiau ne po vieną protestą. Daugelis jų – dėl įvykių kur nors toli pasaulyje, su reikalavimais, apie kuriuos išgirsdavau pirmą kartą. Štai 2022 m. Etiopijos amharai prie Kapitolijaus susirinko reikalauti JAV paramos amharams Etiopijos pilietiniame kare prieš tigrajus ir oromus, neva šie vykdo genocidą (tigrajai ir oromai sako tą patį apie amharus…): skambėjo amhariškos kalbos ir lozungai, kurių nei praeiviai, nei JAV politikai šiaip ar taip negalėjo suprasti, o, jei nepažinočiau vėliavų ir nesidomėčiau Afrikos politika, turbūt apskritai nebūčiau supratęs, kas ir už ką ten protestuoja.

Amharų protestas Vašingtone

Amharų protestas Vašingtone

Prie Baltųjų rūmų tuo pat metu haitiečiai, žygiuodami su dainomis, protestavo prieš „rasizmu pagrįstus JAV diplomatinius santykius su Haičiu“. Pilna ir pavienių keistuolių: štai vienas pusnuogis sėdėjo ant žemės išdidžiai užsirašęs „Bado akcija už taiką. Pirma diena“, nors JAV tuo metu nevykdė jokio karo (gal jis protestavo prieš Rusijos karą Ukrainoje?).

Pirmoji bado akcijos diena prie Kapitolijaus...

Pirmoji bado akcijos diena prie Kapitolijaus…

Kitas, pasistatęs prieš Baltuosius rūmus palapinę, per 41(!) protesto metus ją aplipdė visais reikalavimais ir teiginiais, kokius tik per gyvenimą sugalvojo: nuo „JAV Aukščiausias teismas tapo nusikalstama struktūra“ iki „Uždrauskime mirties bausmę visoje šalyje“, nuo „Reikalauju išminties ir sąžiningumo“ iki „Laisvę Navalnui“, nuo „Įrodymai, kad Q-Anon – apgavystė“ iki „Izraelis vykdo palestiniečių etninį valymą“ ir t.t. Dar vienas veikėjas sukinėjo ratus po National Mall aplipdęs savo mikroautobusą piešinėliais, kad didžiausios JAV blogybės – „Donaldas Trampas ir Walmart“.

...ir 41-ieji protestavimo metai prieš Baltuosius rūmus.

…ir 41-ieji protestavimo metai prieš Baltuosius rūmus.

Sustoti, pažiūrėti tuos protestus kartais nemažiau įdomu, nei didingus National Mall pastatus… Ar pasidomėti praeities protestais, išpuoliais. Pavyzdžiui, garsiąją „Turiu svajonę“ kalbą juodaodžių aktyvistas Martinas Liuteris Kingas pasakė ant Abrahamo Linkolno memorialo laiptų. O patį Abrahamą Linkolną 1865 m. nušovė Vašingtono “Ford” teatre.

Prie teatro, kuriame nušovė Linkolną

Netoli teatro, kuriame nušovė Linkolną – namas, kuriame Linkolnas mirė

Vašingtonas – dirbtinė sostinė ar jau tikras miestas?

Pasaulyje yra daugiau „nuo nulio“ pastatytų sostinių: Australijos Kanbera (1927 m.), Brazilijos Brazilija (1960 m.). Bet Vašingtonas tarp jų – pati seniausia (pradėtas 1800 m.).

Aplink National Mall dar gali jausti Vašingtono „dirbtinumą“: ypač iš kavinių, restoranų, parduotuvėlių trūkumo. Prieš 200+ metų statant miestą jų nereikėjo, vieta tvarkingame, taisyklingame parke tam nepalikta: todėl vienas nedaugelio būdų pavalgyti ar atsigerti tyrinėjant Smithsonian muziejų kolekcijas – šimtai spalvingų, muzikėles leidžiančių maisto sunkvežimiukų, kasdien sugužančių į National Mall savais dešrainiais, mėsainiais, ledais ir kokakola užpildyti šios XIX a. architektų paliktos spragos.

Maisto sunkvežimiai kompensuoja kavinių trūkumą aplink National Mall

Maisto sunkvežimiai palei National Mall

Tačiau kuo toliau nuo National Mall, tuo labiau Vašingtonas jau panėšėja į labai tikrą, gyvą miestą: valdžios pastatai, memorialai, muziejai, užleidžia vietą daugiabučiams, patogiai pasiekiamiems metro (JAV tai reta!), Briuselį kažkodėl primenančių sublokuotų namų eilėms, paskui – individualiems namams.

Gyvenamieji namai tolimesniuose Vašingtono rajonuose

Gyvenamieji namai tolimesniuose Vašingtono rajonuose

Ir visgi Vašingtonas unikalus. Jis numatytas kaip „niekieno žemė“, Kolumbijos apygarda, nepriklausanti jokiai valstijai ir pavaldus tiesiogiai JAV valdžiai. Ilgą laiką dėl to vašingtoniečiai net negalėjo rinkti prezidento, o ir dabar jo atstovai parlamente neturi balso teisės! Vienas dažniausiai Vašingtone matomų atsišaukimų (pvz. ant automobilių numerių) – „[No] taxation without representation“ („[Valdžia neturėtų reikalauti iš mūsų] mokesčių, kai nesame [toje valdžioje] niekaip atstovaujami“). Bet Vašingtono siekis tapti valstija vis atsimuša į sieną. Juk jo plotas – kaip trečdalio Vilniaus, be to, garantuotai visuomet rinktų demokratų kandidatus ir, pagal JAV sistemą, turėtų tiek pat senatorių, kiek ir didžiausios JAV valstijos. Senatas tokiu atveju gal „su visam“ atitektų demokratams ir tai sunaikintų delikatų JAV dvipartinį politinį balansą…

Pentagonas. Jis, beje, stovi jau už Vašingtono miesto oficialių ribų, Virdžinijos valstijoje. Miesto ribose tegyvena 700 000 žmonių.

Pentagonas. Jis, beje, stovi jau už Vašintono miesto oficialių ribų, Virdžinijos valstijoje. Miesto ribose tegyvena 700 000 žmonių.

Pasaulio (ir Lietuvos) atstovybių Vašingtone didybė

Vašingtonas yra pasaulinė galia, ir tai matosi visuose jo rajonuose. Vašingtone – daugiau užsienio šalių turi ambasadas nei bet kuriame kitame pasaulio mieste (net 177), nes jokia save gerbianti šalis negali sau leisti neturėti atstovybės JAV. Daugybė tų ambasadų – milžiniškos, senos, įspūdingos. Tarp jų ir seniausia Lietuvos ambasada pasaulyje. Tuos nedidelius rūmus Lietuva įsigijo dar 1924 m. Jie veikė per visą Šaltąjį karą, nes JAV nepripažino Lietuvos okupacijos.

Lietuvos ambasados Vašingtone rūmai

Lietuvos ambasados Vašingtone rūmai. Yra tekę čia net nakvoti, kai vykau su ‘Tikslas – Amerika’ ekspedicija

Aplinkui viskas keitėsi, kaip ir daugelyje JAV miestų. Iš tvarkingo „ambasadų bulvaro“ rajonas ~1970 m. virto skurdžiu ir nesaugiu. Baltaodžius pakeitė juodaodžiai, traukęsi į „federalinį miestą“ nuo skurdo ir diskriminacijos JAV pietuose: 1970 m. jau 71% Vašingtono gyventojų buvo juodaodžiai, kai 1950 m. jų tebuvo 35%. Daugelis ambasadų išsikėlė iš rajono: liko tik tie, kas neturėjo pinigų. Okupuotos Lietuvos diplomatinė tarnyba (gyvenusi iš Latvijos skolinto aukso) ir, anapus siauručio skersgatvio, komunistinė Kuba. Šaltojo karo laikais tas skersgatvis buvo tikras frontas tarp komunizmo ir antikomunizmo! ~2000 m., pamenu, Lietuvos laikraščiuose dar skaitydavau diplomatų pasigodojimus, kad tikra gėda Lietuvai ten turėti ambasadą, reikia keltis į geresnį rajoną, bet pinigų tam neskiriama… O dabar labai džiugu, kad neišsikėlė! Rajonas aplink tą istorinį pastatą ir vėl pasikeitė: ten ėmė keltis turtingi ir „hipsteringi“. Ir visas Vašingtonas pajudėjo ta vaga. Istorija primena daugybės JAV didmiesčių, bet Vašingtone ji išreikšta labiau, nei bet kur kitur.

Lietuvos (kairėje) ir Kubos ambasados

Lietuvos (kairėje) ir Kubos ambasados

Kiekviena save gerbianti institucija, politinė mintis irgi privalo turėti rimtą atstovybę Vašingtone. Vašingtone (ir JAV) nevyko žydų genocidas, bet žydai šiame mieste įkūrė vieną „galingiausių“ pasaulyje Holokausto muziejų. Tautos, kurias žudė komunistai, kol kas smarkiai atsilieka, bet irgi mėgina priminti Vašingtono politikams, gyventojams ir svečiams savo tragedijas: 2007 m. pagaliau pastatytas memorialas 100 mln. pasaulinio komunizmo aukų, 2022 m. netoli Baltųjų rūmų atidarytas kol kas nedidelis, tačiau modernus Komunizmo aukų muziejus, prie kurio plėtros prisideda ir lietuviai.

Komunizmo aukų muziejus netoli Baltųjų rūmų

Komunizmo aukų muziejus netoli Baltųjų rūmų

Bet pačios įspūdingiausios „atstovybės“ Vašingtone yra bažnyčių. Neogotikinė Episkopalinė (anglikonų) katedra, antra pagal dydį JAV bažnyčia. Ir katalikiška Nekaltojo prasidėjimo nacionalinė šventovė, aukščiausias Vašingtono pastatas, neskaičiuojant paminklų ir stiebų (100 m). Pastaroji statyta 97 metus (nuo 1920 m. iki 2017 m.), o įspūdingiausios joje tautinės koplyčios, kurias įkūrė visos katalikų imigrantų į JAV tautos (iš viso ~80 koplyčių). Viena seniausių ir didžiausių Šiluvos Marijos koplyčia, 1966 m. įrengta lietuvių. Jos prasmė toli lenkia religiją: aukštose mozaikose ir Lietuvos pastatai, ir „Vargo mokykla“ spaudos draudimo laikais, ir tautodailės darbai, ir net prieš Kryžiuočius stoję Lietuvos raiteliai. O virš įėjimo – Vytis, šuoliuojantis nuo Kauno karo muziejaus per vandenyną iki Niujorko Laisvės statulos. Ta koplyčia tarsi – vienas milžiniškas lietuviško meno kūrinys, dar viena galinga Lietuvos atstovybė mieste, kuriame kiekvienos tautos garbės (ar, kartais, net išlikimo) reikalas turėti tų atstovybių kuo daugiau ir kuo įsimintesnių.

Šiluvos Marijos koplyčios simbolika

Šiluvos Marijos koplyčios simbolika

Šiluvos Marijos koplyčios viduje (tik nedidelis mozaikų fragmentas)

Šiluvos Marijos koplyčios viduje (tik nedidelis mozaikų fragmentas)

Aplinkui Vašingtoną – svarbiausia JAV istorija ir žalia švelni gamta

Vašingtonas yra širdyje didesnio regiono, nulėmusio JAV (ir pasaulio) istoriją: įdomu buvo visa tai apvažiuoti nuomotu automobiliu.

Išvažiavus iš Vašingtono, iš visų jo priemiesčių (kartu su jais Vašingtone 5,5 mln. gyventojų), gretimose valstijose pasitinka kitokie, daug senesni miestai ir miesteliai, tokie kaip Merilando valstijos sostinė Anapolis, pilnas (JAV tai reta) 200 ar 300 metų pastatų (55 km nuo Baltųjų rūmų).

Anapolis, Merilando sostinė

Anapolis, Merilando sostinė

O Virdžinijos valstijos sostinės Viljamsburgo senamiestis paverstas unikaliu „gyvuoju muziejumi“ Colonial Williamsburg (240 km nuo Baltųjų rūmų): dar tarpukariu turtingiausi amerikiečiai supirko visus jo namus ir sklypus, senuosius restauravo, naujesnius nugriovė, kad miestas atrodytų kaip ~1775 m., JAV revoliucijos išvakarėse. Jį „apgyvendino“ aktoriais: jie vilki ano laikmečio rūbus, jų tiek daug, kad akivaizdžiai matosi tarp turistų ir gali pasijusti grįžęs laiku. Geri aktoriai visiškai „gyvena vaidmenyje“, vyksta nuolatiniai spektakliai.

Colonial Williamsburg interpretatorius (taip vadinami šie aktoriai) įtikinėja lankytojus prisidėti prie Amerikos revoliucijos

Colonial Williamsburg interpretatorius (taip vadinami šie aktoriai) įtikinėja lankytojus prisidėti prie Amerikos revoliucijos

Štai visa centrinė gatvė virto aistringa miestelėnų diskusija apie artėjančias britų pajėgas JAV išsivadavimo kare ir „kaip reikia elgtis“, štai Džordžas Vašingtonas, pirmasis JAV prezidentas, sakė savo atsisveikinimo su politika kalbą, o paskui atsakinėjo į žmonių klausimus netrumpesnėmis kalbomis. Koks pasikaustęs jį vaidinantis aktorius! Jis tarsi tikrai tapęs Vašingtonu: atmintinai žino to laiko politines realijas, statistiką, koks Vašingtono draugas kur tuo metu yra, ir visu tuo remiasi savo argumentuose atsikirsdamas į XXI a. muziejaus lankytojų pastabas („Pone Vašingtone, jūs kalbate apie laisvę, bet jūsų šalyje pusė žmonių vergai“, „Pone Vašingtone, bet kaip vienijant JAV išsaugoti regionines kultūras?“). Taip pat dalyvavome to meto „karinėje treniruotėje“, klausėmės to meto muzikos, ir tai buvo tik maža dalis visko, nes kasdien programa skiriasi (net iki raganų ar piratų teismų, kuriuose gali tapti prisiekusiuoju).

Colonial Williamsburg diena užsibaigė XVIII a. britų karo muzika

Colonial Williamsburg diena užsibaigė XVIII a. britų karo muzika

Toliau nuo didesnių miestų – didžiausių JAV karų mūšio laukai. Amerikos nepriklausomybės karo (1775-1783 m.), kai JAV iškovojo laisvę. JAV Pilietinio karo (1861-1865 m.), kai pietinės valstijos nesėkmingai kovojo už nepriklausomybę nuo šiaurės. JAV Šiaurės sostinę Vašingtoną nuo JAV Pietų sostinės Ričmondo tada skyrė vos 160 km ir pagrindinis frontas, kruviniausi JAV istorijoje mūšiai vyko čia.

Antitamo mūšio vieta - dabartinis vaizdas ir istorinė nuotrauka kai, po mūšio, čia gulėjo karių lavonai

Antitamo mūšio vieta – dabartinis vaizdas ir istorinė nuotrauka kai, po mūšio, čia gulėjo karių lavonai

Kokie ramūs, tiesiog idiliški dabar anų mūšių laukai. Nušienauta Antitamo žolytė, žavūs kalneliai, seni memorialai, kuriuos savo žuvusieisiems pastatė įvairios JAV valstijos: ten galvas paguldė 3600 amerikiečių (108 km nuo Baltųjų rūmų). 100 km nuo Baltųjų rūmų Harpers Ferry miestelis, kuriame Pilietiniame kare buvo apsupti ir pasidavė 12419 JAV karių (didžiausia tokia nesėkmė iki Antrojo pasaulinio karo), dabar gražus istorinis nacionalinis parkas Potomako ir Šenandoa upių santakoje, kurio atstatytų pastatų interjerai primena XIX amžių. Švarų, tvarkingą, malonų pasivaikščioti. Tikrojo XIX amžiaus kraują, purvą ir skurdą terasi nebent iškabintuose muziejų aprašuose. Nors to meto ginčai dar ilgai tęsėsi: štai „Konfederacijos dukterų“ ir “Konfederatų veteranų sūnų” organizacijos 1931 m. pastatė atminimo akmenį už Konfederaciją žuvusiam juodaodžiui Heivardui Šepherdui, o priešiškos minties žmonės vėliau pastatė atminimo lentą juodaodei Perl Taten, kuri aną akmenį kritikavo.

Harpers Ferry senamiestis, oficialiai tapęs nacionaliniu parku

Harpers Ferry senamiestis, oficialiai tapęs nacionaliniu parku

Šenandoa upė davė vardą ir vienam garsiausių JAV nacionalinių parkų. Tarpukariu JAV Vakarų „nacionalinių parkų patirtis“, kur ištisų Europos valstybių dydžio teritorijos visiškai atiduotos gamtai, tačiau lengvai pasiekiamos automobilių keliais, jau masino visų amerikiečių vaizduotę, bet tankiau gyvenamuose JAV Rytuose vietos tokiam parkui nebuvo.

Sugalvota išganinga išeitis: nacionalinio parko kelią (170 km ilgio Skyline Drive) tarpukariu nutiesė „tuščiomis“ žalių kalvų viršūnėmis, o gamtos vaizdai nuo jo atsiveria jau į anapus nacionalinio parko esančias žemumas, Šenandoa upės vingius.

Vienoje Šenandoa nacionalinio parko aikštelių

Vienoje Šenandoa nacionalinio parko aikštelių

Tiesa, nepaisant visų pagyrų jam, Šenandoa nacionalinis parkas, po visos JAV Vakarų didybės, mane nuvylė. Gamta čia paprasta – neaukšti žali kalnai, kloniai, na, tik elnių, erelių gausa žavi. Vaizdai nuo kone šimto pakelės aikštelių įspūdingi, bet labai panašūs vienas į kitą ir nėra smarkiai kitokie, nei vaizdai nuo „eilinio kalnų kelio“. Dalis amerikiečių ten nė neišlipa – pafotografuoja pro automobilio langą ir važiuoja į sekančią aikštelę. Turbūt parkas toks mylimas todėl, kad iki jo nuo Vašingtono gali lengvai nuvažiuoti automobiliu ir vakare grįžti (vos 110 km nuo Baltųjų rūmų). Bet tiems, kam norisi JAV gamtos didybės, manau, neverta gaišti laiko ten, geriau pasilikti daugiau jo JAV Vakarams (Didžiajam kanjonui, Jeloustounui, Jutos nacionaliniams parkams…).

Vaizdas iš kitos Šenandoa parko aikštelės

Vaizdas iš kitos Šenandoa parko Skyline Drive apžvalgos aikštelės

Vašingtone keliauti dieną ar savaitę?

Vašingtonas yra toks miestas, kuriame vieni praleis pusdienį ir dieną ir jau jausis viską matę: Baltuosius rūmus, Kapitolijų, Vašingtono monumentą, ir kas ten dar?..

O kiti ir po savaitės sakys, kad norėtų likti dar: nes Smithsonian muziejams, įspūdingiems JAV valdžios pastatų interjerams, subtilioms istorijoms, nulėmusioms pasaulio likimą, savaitės tikrai neužteks. O jei dar važinėsi aplinkui Vašingtoną (pilietinio karo laukai, Colonial Williamsburg ir t.t.), gali neužtekti ir kelių savaičių.

Memorialo prezidentui Džefersonui viduje

Memorialo prezidentui Džefersonui viduje

Matyt, daug priklauso nuo to, koks tu keliautojas: jei visų pirma myli gamtą ar senovės istoriją – Vašingtonas ne tau, nebent tai būtų stabtelėjimas pusdieniui pakeliui į didinguosius JAV Vakarus.

Užtat jei žaviesi muziejais ir menu, šiuolaikine (XIX-XX a.) istorija – Vašingtonas bus viena įdomiausių vietų Amerikoje, ypač kartu su visomis jo apylinkėmis, ypač jei dar suderinus su Niujorku, Filadelfija, iki kurių kelios valandos kelio.

JAV vėliavos National Mall

JAV vėliavos National Mall

Bet manau net ir tie, kam tai neįdomu, pripažins Vašingtono pasaulinę svarbą, o pirmą kartą atsistojus priešais daugybėje TV laidų, kino filmų, laikraščių puslapių regėtus Baltuosius rūmus kiekvienam per nugarą praeis šioks toks šiurpuliukas…


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai
Aliaska - begalinės Gamtos apsupty

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Jeloustounas – JAV nacionalinių parkų karalius

Jeloustounas – JAV nacionalinių parkų karalius

| 0 komentarų

Jeloustounas – pirmasis pasaulio nacionalinis parkas!

Dar 1870 m., kai kolonistai plūdo į JAV vakarus, valdžia nusprendė: „Jeloustoune niekas negyvens!“. Ir iki pat šiol tas plotas dydžio sulig septintadaliu Lietuvos paliktas gamtai – nors ir puikiai pritaikytas turistams. Būtent iš Jeloustouno po pasaulį išplito nacionalinių parkų idėja.

Daugelis JAV nacionalinių parkų turi kokią vieną „vizitinę kotelę“ (kanjonas, pelkės, dykuma), o Jeloustoune jų pilna. Geizeriai, karštosios versmės, kanjonas, bizonai ir grizliai – tai toks laukinis priešistorinės Amerikos peizažas, į kurį pasinėriau ir aš.

Jeloustouno Didžiojo kanjono krioklys

Jeloustouno Didžiojo kanjono krioklys

Jeloustoune – ketvirtis pasaulio geizerių

Pirmoji asociacija, išgirdus „Jeloustounas“ dar nuo vaikystės – „geizeriai“. Kanjonų, krioklių, miškų ir slėnių juk pilna daug kur pasaulyje: vieni įspūdingesni, kiti mažesni, bet jų daug. O geizeriai, tos į dangų šaunančios natūralios verdančio vandens srovės, pasaulyje tėra vos keliose vietose. Ir ketvirtis viso pasaulio geizerių – Jeloustoune.

Jeloustouno garai

Jeloustouno karštosios versmės

Garsiausias – Senasis ištikimasis (Old Faithful), taip pavadintas dėl to, kad amžinai veržiasi maždaug kas pusantros valandos. Todėl kiekvienas – ir aš – nesunkiai gali pamatyti išsiveržimą, geizeris net paverstas savotišku teatru, aplink sustatytos kėdės žiūrovams. Laukimas – patirties dalis. Štai geizeris paleido dūmų tuntą – gal jau dabar? Štai dūmai kaip tik nuslopo – gal tai ženklas? Kartais geizeris „paerizina“ net mažesnėmis vandens srovelėmis. Bet niekas neparuošia „tikrajam“ išsiveržimui: į 30 metrų aukštį (sulig 8 aukštų namu) šauna net ne vandens fontanas, bet ištisa piramidė, nuo kurios verdančio karščio pavėjui kyla ištisi debesys baltų garų.

Old Faithful veržiasi - tai aukščiau, tai žemiau

Old Faithful veržiasi – tai aukščiau, tai žemiau

Piramidė kyla, kyla, vėliau iš lėto nusileidžia. Vieni žmonės išeina, kiti ateina, kaip ir prieš 100 metų ir gal po 100 metų. Niekada nežinai: daugybė garsiausių pasaulio geizerių „užgeso“: Nevadoje, Naujojoje Zelandijoje (tarp jų aukščiausiasis Vaimangu, šaudavęs net į… 400 m aukštį). Tikslių priežasčių niekas nežino. Gali jie ir vėl pradės šaudyti?

'Gamtos teatre' žmonės laukia Old Faithful išsiveržimo

‘Gamtos teatre’ žmonės laukia Old Faithful išsiveržimo

Kaip, pavyzdžiui, Jeloustouno Steamboat (Garlaivio) geizeris, kuriam „aukščiausio pasaulyje“ titulas priklauso šiandien. 50 metų (nuo 1912 iki 1962 m. jis buvo užgesęs), o nuo 2018 m. vėl rimtai suaktyvėjo. Jis pila į 90 m aukštį – sulig 24 aukštų dangoraižiu. Deja, pamatyti „superisšiveržimo“ nepavyko – tam reikia daug sėkmės. Priešingai Old Faithful, Steamboat neprognozuojamas ir veržiasi retai: vieną kartą gali kas 5 dienas, kitą – kas 15, paskui ir kelis mėnesius neišsiveržti… Man, kaip ir daugeliui Jeloustoune, beliko tenkintis „kasdieniu“ Steamboat vaizdu, kuris irgi „neeilinis“: pučia garų tuntus, į keturių metrų aukštį spjaudo vandens sroves…

Žmogus stebi Steamboat geizerį - gal išsiverš?

Žmogus stebi Steamboat geizerį – gal išsiverš?

Spalvoti Jeloustouno karštųjų versmių slėniai

Tiek Old Faithful, tiek Steamboat supa ištisi geizerių slėniai – Aukštutinis geizerių baseinas ir Noriso geizerių baseinas. Tarp dūmijančių spalvingų duobių ten gali vaikščioti amerikietiškai tvarkingais lentiniais takučiais.

Noriso geizerių baseinas

Noriso geizerių baseinas

Aukštutiniame geizerių baseine viskas šalia ir „sustyguota“: lankytojų centre net rašomos prognozės, kada koks geizeris išsiveš (tiesa, išskyrus Old Faithful, tos prognozės labai apytikslės: 60 min tikslumu ir pan.).

Geizerių išsiveržimo prognozių ekranas

Geizerių išsiveržimo prognozių ekranas

Noriso geizeirų baseinas – kiek labiau laukinis, juk ir jo „žvaigždė“ Steamboat nepasiduoda prognozėms…

O vienas įspūdingiausių Jeloustouno karštųjų versmių laukų geizerių… išvis neturi. Great prismatic spring garuojančios „balos“ žavi ryškiomis spalvomis (bakterijos, įvairiausios cheminės medžiagos), garų gausa.

Grand Prismatic Spring spalvos

Grand Prismatic Spring spalvos

Tai šen, tai ten, atrodo, garuoja visas Jeloustounas. Pilna „eilinių“ karštųjų versmių: vienos bekvapės, kitas pirmiau užuodi, nei pamatai (sieros kvapas).

Bet kur kitur pasaulyje galėtų būti tikras ištisos šalies stebuklas, o Jeloustoune prie „eilinio geizeriuko“ nė nestoji.

Prie šio gražuolio nesustojome

Prie šio gražuolio nesustojome

Jeloustounas iš tikro yra vulkanas – galbūt didžiausias pasaulyje. Gausu “pasaulio pabaigos teorijų”, kad, kai jis išsiverš, geram gabalui JAV ateis galas. Tiesa, tikriausiai tai nebus greitai – Jeloustounas veržiasi maždaug kas milijoną metų.

Įspūdingos žemės spalvos - vanduo, bakterijų kolonijos

Įspūdingos žemės spalvos – vanduo, bakterijų kolonijos

Jeloustouno kanjonas ir gyvūnai

Geizeriai, karštosios versmės – tik dalis Jeloustouno grožio. Jeloustounas turi ir laukinius miškus su aukštais medžiais, kartais nudegančiais į stagarus. Turi jis ir savo „Didįjį kanjoną“, kuris „tikrajam“ Didžiajam kanjonui dydžiu gal neprilygsta, bet primena jį atmosfera: toks žvilgsnis į priešistorinį pasaulį. Tik čia tas pasaulis – daug žalesnis, su aukštais kriokliais, o Arizonoje – raudonas/geltonas, dykuminis.

Aplink Jeloustouno „Didįjį kanjoną“ gausu žvalgymosi aiikštelių, bet geriausia, sakoma, Artist Point.

Didysis Jeloustouno kanjonas

Didysis Jeloustouno kanjonas (žvelgiant iš Artist Point aikštelės)

Dar viena Jeloustouno „žvaigždė“ – gyvūnai, kurių čia niekas nemedžioja ir žmonių jie nebijo. Tai – bizonai, grizliai, elniai, ką jau kalbėti apie visokiausių burundukų gausybę.

Gyvūnai juda po visą parką ir net aplinkui. Nors internete gausu rekomendacijų, tarkime, bizonus stebėti Haideno slėnyje ir Lamaro slėnyje, bet Haideno slėnyje jie tik nutolusiose pievose bolavo – visai netikėtai didžiausią kaimenę aptikome jau kelionės gale, važiuodami link vakarinio išvažiavimo iš parko (o pavienius matėme visame parke).

Bizonai, sutikti vakarinėje Jeloustouno pusėje

Bizonai, sutikti vakarinėje Jeloustouno pusėje

Grizliai jau labiau sėkmės reikalas – jų nesutikome, nors girdėjome žmones kalbant „šiandien mačiau“. Taip jau įprasta: žolėdžių ekosistemose būna ir kokius 250 kartų daugiau, nei plėšrūnų, juk, kad plėšrūnai išgyventų, maisto jiems reikia kasdien.

Dar daugiau įspūdingų žemės spalvų

Dar daugiau įspūdingų žemės spalvų

Kaip keliauti po Jeloustouną?

Kaip ir daugelis JAV nacionalinių parkų (ir apskritai visko JAV), Jeloustounas sutvertas nuosavam (ar išnuomotam) automobiliui: didžiulis, toli nuo visko, užtat keliai puikūs, daugelis svarbiausių vietų – vos keli šimtai metrų nuo didžiulių parkavimo aikštelių. 90% lankytojų toliau niekur ir nenueina – nors ilgesniems žygiams Jeloustoune vietos irgi yra.

Kelias per Jeloustouną pro bizonus

Kelias per Jeloustouną pro bizonus

Nuomotu automobiliu į Jeloustouną atvykome ir mes.

Jeloustounas yra JAV šiaurėje ir todėl yra be galo sezoninis. Tiesą pasakius, žiemą jis išvis užsidaro, o ta žiema trunka nuo lapkričio iki gegužės! Na, beveik užsidaro: parką gali lankyti sniegomobiliais važinėdamas po nevalomus nuo sniego kelius. Beveik viskas, kas yra parko viduje (kavinės, viešbučiai, kempingai ir t.t.) užveria duris. Tiesa, Jeloustoune viso to ir šiaip labai nedaug: tai gamtos karalija. Mes, kaip ir daugelis Jeloustouno lankytojų, parke nenakvojome – apsistojome Kodyje (Vajomingas), viename miestelių prie parko įvažiavimų (kiti – Vest Jeloustounas ir Gardineris Montanoje).

Ežeriukas Noriso geizerių baseine

Ežeriukas Noriso geizerių baseine

Minusas – ryte reikia pavažiuoti iki svarbiausių lankytinų vietų (100 km ir daugiau). Pliusas – daaaug pigiau ir daaaug didesnis visa ko pasirinkimas rytui/vakarui: parduotuvės, restoranai, laukinių vakarų įkvėptos pramogos. Maistą į Jeloustouną iš Kodžio irgi vežėmės savą: parke pasiūla maža.

Dėl užsidarymo žiemai Jeloustouno nepavyko įtraukti į kelionę po JAV nacionalinius parkus 2012 m. balandį, užtat atvykome 2021 m. spalį. Čia irgi buvo, kas gąsdino pūgomis, užsnigtais keliais, blogu oru – ir nors buvo vėsu, daug kas uždaryta, tas metas turi milžinišką pliusą: mažesnės minios, kurios yra pagrindinė priežastis, kodėl yra žmonių, nekenčiančių Jeloustouno.

Jeloustounas spalį - turistų pagrindinėse vietose yra, bet ne superdaug

Jeloustounas spalį – turistų pagrindinėse vietose yra, bet ne superdaug

Nori pirmos eilės „Old Faithful geizerio teatre“ – prašau. Neskaičiuojant pačių populiariausių stotelių išvis būsi vienas. O leidęsis į tolesnius žygius beveik vienas gali būti ir sezono metu.

Turistai Jeloustouno garų fone

Turistai Jeloustouno garų fone

Apskritai beveik vienas esi visame Vajominge (valstija, kurios dalis atiduota Jeloustounui). Ši valstija keturis kartus didesnė už Lietuvą, o gyventojų ten vos 600 000 – mažiausiai iš visų JAV valstijų. Tai – ilgų Interstate magistralių, retų mažų miestelių ir gyvulių rančų valstija, kurią supa panašiai „tuščios“ kitos valstijos (pvz. rečiausiai gyvenama Montana).

Įvažiavimas į Jeloustouną

Įvažiavimas į Jeloustouną

Nuo ten nuvažiuoti kur nors – be galo toli, bet kelionė automobiliu skersai JAV turi didžiulio žavesio. Jei važiuoji toliau – tai į pietus yra Jutos nacionaliniai parkai, į rytus – Velnio bokštas ir paskui Pietų Dakotos grožybės, Rašmoro kalnas, Badlands, na o į vakarus ir vakarinę pakrantė gali pasiekti…

Prie Velnio bokšto Vajominge

Prie Velnio bokšto Vajomingo rytuose

Jeloustounas – pirmoji pasaulyje gamtosaugininkų pergalė

Dabar madinga saugoti gamtą: steigti visokius parkus, riboti statybas… Bet 1870 m., kai įsteigtas Jeloustounas, pasaulis buvo kitas. Gamta buvo svarbi tik tiek, kiek naudinga žmogui, kuris be atvangos medžiojo gyvūnus (bizonai XIX a. buvo beveik išnykę), gręžė išteklius, kirto ir degino „trukdančius“ miškus.

Ir štai toje atmosferoje politikai priėmė sprendimą neliesti Jeloustouno. Tada, kai jokia kita JAV gamtos vieta išvis nebuvo saugoma… Koks įspūdingas Jeloustounas turėjo atrodyti, kad dėl jo keisti visą politikos kryptį? Jau per pirmą pusdienį Jeloustoune supranti, kodėl.

Jeloustouno garai

Jeloustouno garai (Grand Prismatic Spring)

Tas faktas, kad Jeloustounas saugomas jau nuo 1870 m., pridėjo jam papildomos vertės. Juk ten niekad nebuvo kaimų, miestų (ten gyvenę indėnai buvo klajokliai, sekioję bizonų kaimenes). Lietuvos nacionaliniai parkai tiesiog pradėjo saugoti jau civilizuotą erdvę, kad ta civilizacija visiškai neužgožtų gamtos. O Jeloustoune civilizacijos atėjimas sustabdytas apskritai – išskyrus turizmo pavidalu, kas, aišku, su dabartinėmis turistų masėmis, irgi kontroversiška, bet gal gerai, kad „eiliniai žmonės“, nepasiryžę skirti savaičių žygiams, irgi pamato įspūdingiausią Amerikos gamtą.

Automobilių kelias per Jeloustouną

Automobilių kelias per Jeloustouną

Šiaip ar taip, net jei Jeloustouno geizeriai nebūtų sunaikinti, jei ne nacionalinio parko statusas, turizmas čia atrodytų visai kitaip. Kaip? Pažiūrėkite į Niagaros krioklius, kurių “išnaudojimas”, beje, irgi pridėjo palaikymo Jeloustouno nacionalinio parko idėjai. Niagaros kriokliai apsupti miestais, viešbučiais-dangoraižiais su vaizdu į krioklius. Už krioklių išgręžtas tunelis, pristatyta apžvalgos bokštų, takų kur gali palįsti kone po kriokliu. Beveik garantuota, kad ir Jeloustouno geizerių baseinai šiandien būtų kurorto centre, o gal, kaip Naujojoje Zelandijoje, į geizerius dar piltų muilo ar ką panašaus, kad “garantuoti” išsiveržimus nustatytu laiku.


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai
Aliaska - begalinės Gamtos apsupty

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Pietų Dakota – primirštas Amerikos gamtos perlas

Pietų Dakota – primirštas Amerikos gamtos perlas

| 3 komentarai

Pietų Dakota gal nėra ta valstija, kuri daugeliui šautų į galvą pagalvojus „Kas norėtum pamatyti Amerikoje?“. Svajonių sąrašuose ją užgožia Didysis Kanjonas, Niagara, Jeloustounas, JAV juk kupinos gamtos grožybių…

Ir pats Pietų Dakotą aplankiau tik per devintąją kelionę į JAV – ir tai todėl, kad buvo pakeliui. Bet vos užmetęs akį į Pietų Dakotos „kaubojų ir indėnų“ miestelius, laukines tušias prerijas ir gigantomaniškais paminklais paverstus kalnus supratau, kad ši valstija verta daugiau.

Pietų Dakota – viena mažumos JAV valstijų, turinčių unikalią dvasią. Ar gal net dvi dvasias.

Rašmoro kalne iškalti JAV prezidentai

Rašmoro kalne iškalti JAV prezidentai

Pietų Dakotos aukso kasėjų miesteliai

Pietų Dakota susideda iš dviejų dalių: netgi laiko juostos jose skiriasi.

Rytuose – begalinės prerijos. Vasarą – svilinančiai karštos. Žiemą – spėriai užverčiamos sniegu, kartais net keliai uždaromi. Dykas kraštovaizdis.

Visos tikros grožybės – kalnuotuose Pietų Dakotos vakaruose. Didingi kalnai ir kalnų miesteliai žmones traukia jau geri 150 metų.

Centrinė Dedvudo gatvė

Centrinė Dedvudo gatvė

Juos pagimdė aukso karštinė: dešimtys tūkstančių susikrovę visus daiktus į karietas traukė į tokį Dedvudą, statėsi lūšnas, kasė, kasė, kasė, tikėdamiesi rasti tą aukso gyslą, kuri iš nieko akimirksniu juos pavers milijonieriais.

JAV Vakaruose tokių miestelių, tokių istorijų buvo daug. Daugelis jų liūdni, apleisti, gal dar daugiau išvis pranyko be pėdsakų. Bet Dedvudas, nors ir susitraukęs nuo gaal 25000 žmonių ~1877 m. iki 1300 šiais laikais, sugebėjo saikingai žengti koja kojon su laiku: „vesterniški“ jo namai virto jaukiom parduotuvėm, restoranais ir (ypač) kazino (na, bet juk ir XIX a. būdavo lošimai!). Apie Dedvudo didvyrius ir niekdarius net sukurtas serialas „Deadwood“.

Bullock viešbučio fojė - irgi kazino

Bullock viešbučio fojė – irgi kazino

Nakvojau 1895 m. Dedvudo šerifo statytame viešbutyje Bullock, kuris, ne vieną dešimtmetį buvęs apleistas, vėl atvėrė duris. Fojė radau ištisas knygas svečių pasakojimų apie kambariuose ir koridoriuose regėtus vaiduoklius, net nuotraukų – viešbučio savininkai juos siunčia vietinių „Ghost Tours“ organizatoriams. O miesto centrinėje „Nusikaltėlių aikštėje“ (Outlaw Square) vasaromis kasdien vyksta nemokami vaidinimai: susišaudymai, dvikovos ginklais ir t.t.

Ilgą laiką važiavęs per Amerikos „Interstate“ automagistralėmis visa tai vertini daug labiau: pernelyg daug šalies miestelių panašūs vienas į kitą it du vandens lašai. Dedvudas – maloni išimtis, ir aplink tokių „miestelių su dvasia“ daugiau.

Motelis Dedvude

Motelis Dedvude

Ledas (Lead) turi ir didžiulę atvirą duobę-aukso kasyklą (Sanford Lab Homestake). Stardžio (Sturgis) dvasia jau visai kita: tai Amerikos baikerių sostinė, pilna Harley Davidson salonų ir tatuiruočių meistrų. Kasmet rugpjūtį čia vyksta didžiausias baikerių suvažiavimas “Sturgis Motorcycle Rally”, pritraukiantis pusę milijono žmonių.

Buvusi aukso kasykla Lede iškasta rankomis

Buvusi aukso kasykla Lede iškasta rankomis

Pietų Dakotos Juodieji kalnai ir prerijos

Kiekvienas „bazę“ gali rinktis pagal savo skonį, bet įdomūs miesteliai nublanktų, jeigu jų nesuptu ne mažiau įdomi gamta. Apsistojęs bet kuriame jų lengvai gali per dieną nuvažiuoti prie daugybės gamtos grožybių, o vakare pargrįžti.

Miestelius supa Juodieji kalnai (Black Hills).

Vienas gražiausių kalnų – Velnio bokštas – jau Vajominge, į vakarus nuo Pietų Dakotos, bet irgi paprasčiausiai pasiekiamas iš Juodųjų kalnų miestelių (~120 km nuo Dedvudo). Tai 265 m aukščio akmeninė „kolona“, styranti iš pievų ir aukštų medžių peizažo. Gražu ją apeiti, dairantis aukštyn ir žemyn. O didžiausi narsuoliai kopia viršun kone vertikaliomis sienomis: užtrunka apie 6 val. ir 1-2 val. leistis žemyn.

Prie Velnio bokšto Vajominge

Prie Velnio bokšto Vajominge

Į kitą pusę, rytus, prasideda prerijos, bet tarp jų dar stūkso Badlands („Blogųjų žemių“) nacionalinis parkas: toks nelabai žemiškas uolų peizažas. ~160 km nuo Dedvudo. Daug? Retai gyvenamuose JAV šiaurės vakaruose tai – labai mažai. Pietų Dakotoje gyventojų juk nėra net milijono, o plotas – 200 000 kv. km (trys Lietuvos). Mažiau nebus: nuomojiesi automobilį, į tuštoką Interstate greitkelį ir važiuoji. Kitaip čia nepakeliausi.

Badlands parke

Badlands parke

Šitaip automobiliais po Ameriką keliaujama jau nuo tarpukario. Jau tada automobiliniams turistams radosi visokiausių paslaugų. Štai visa Pietų Dakota pilna Wall Drug reklamų: tai buvo mažyčio Wall miestelio vaistinė, šeimyninis verslas, kurio šeimininkai sugalvojo verčiau reklamų serijomis vilioti į naujai atidarytą Rašmoro kalną lekiančius pravažiuojančius turistus. Siūlė jiems nemokamą šaltą vandenį (tų laikų vasaromis tikra prabanga!) ir daug prekių. Dabar Wall Drug išaugo į prekybos-pramogų centrą įrengtą laukinių vakarų stiliumi. Nemokamą šaltą vandenį (kas jo šiais laikais neturi?) papildė 5 centus kainuojanti karšta kava.

Wall Drug viduje

Wall Drug viduje

Automobilis, apytuščiai keliai, pakelės reklamos – Pietų Dakotos dvasios dalis. Ir branduolinių raketų paleidimo aikštelės: Šaltojo karo laikais JAV savąjį arsenalą statė retai gyvenamose Didžiosiose lygumose nes puikiai suprato, kad branduolinio karo atveju sovietai leis savas raketas į JAV raketų paleidimo aikšteles: tad būtų neapdairu jas statyti greta svarbių miestų.

Yra Pietų Dakotoje ir branduolinių raketų muziejus.

Pietų Dakotos prerijos spalį

Pietų Dakotos prerijų kaimas spalį

Pietų Dakotos kalnai virsta gigantomaniškomis statulomis

Visos valstijos JAV turi savo „oficialias pravardes“, kurios rašomos net ant automobilių numerių. Oficiali Pietų Dakotos pravardė – „Rašmoro kalno valstija“ (Mount Rushmore State).

Rašmoro kalnas nuo 1927-1941 m. – ne tiek Dievo, kiek žmogaus kūrinys. Skulptorius Borglumas jį pavertė milžiniška skulptūra – keturių jo nuomone labiausiai nusipelniusių JAV prezidentų biustais. „Tautos tėvas“ Džrodžas Vašingtonas, nepriklausomybės deklaracijos autorius Tomas Džefersonas, pilietinį karą laimėjęs Abrahamas Linkolnas, Panamos kanalą pastatęs Teodoras Ruzveltas…

Promenada su visų JAV valstijų vėliavomis prie Rašmoro kalno

Promenada su visų JAV valstijų vėliavomis prie Rašmoro kalno

Visame pasaulyje analogo tam tiesiog nebuvo. Yra didelių skulptūrų, didelių pastatų – bet kad statulomis būtų paverstas ištisas kalnas? Borglumas kuklumu nepasižymėjo: „Rašmoro kalnas stovės dešimtis tūkstančių metų“ – jis manė – „Todėl būtina ateities kartoms palikti žinutę, kad jos žinotų, kodėl šie žmonės taip pagerbti“.

Bet Borglumas gali būti teisus: Egipto piramidės juk stovi kone 5000 metų, tad kodėl ne Rašmoro kalnas? Laibi paminklai, pastatai griūva, bet kalnai?

Prezidentai Rašomoro kalne

Prezidentai Rašomoro kalne

Rašmoro kalnas kontroversiškas. Vieni čia mato savotišką gamtos išprievartavimą („Kaip galima tikėtis pagražinti natūralų kalną? Juk gamta tobula.“), kiti pyksta, kad keturių baltaodžių veidai „papuošė“ iš indėnų prievarta užkariautas žemes.

Vietiniai indėnai lakotos netoliese dar 1948 m. užsakė kitą kalną netoliese „perdaryti“ į jų vado Pakvaišusio Arklio paminklą (Crazy Horse Memorial). Bet ir tai kontroversiška, ne visi indėnai tam pritaria… Priešingai nei Rašmoro kalno, to projekto nefinansuoja JAV federalinė valdžia, todėl terealizuota tik Pakvaišusio Arklio galva. Tiesa, ir ji jau 27 m aukščio (Rašmoro prezidentai – 18 m), o visa skulptūra – dalis kalno bus perkalta net į Pakvaišusio Arklio žirgą – bus 172 m aukščio.

Rašmoro vartai

Rašmoro vartai

Pietų Dakota – viena indėniškiausių JAV valstijų

Pietų Dakota – viena „indėniškiausių“ JAV valstijų. Indėnai čia sudaro per 8% žmonių (didžiausia tautybė – Lakotos, jų garbei valstija ir pavadinta Dakota).

Daug indėnų gyvena rezervatuose į rytus nuo Juodųjų kalnų. Ne šiaip sau. Tas klajoklių indėnų gentis kolonistai pamažu išvarė į prasčiausias, mažiausiai jiems patiems reikalingas žemes – ir vienos tokių buvo Pietų Dakotoje.

Badlands parkas rudenį

Badlands parkas rudenį. Blogosiomis žemėmis jį pavadino dar indėnai

Kas, jei kolonistams paaiškėdavo, kad žemė visgi reikalinga? Indėnus varydavo toliau! Taip atsitiko ~1890 m., kur, vos pažadėję palikti žemes indėnams, atvykėliai ten rado aukso. Indėnai negalėjo nieko padaryti prieš modernius ginklus. Niekinamų, be vilties paliktų indėnų tarpe iškilo apokaliptinė „šmėklų šokio“ religija: tikėjo, kad tinkamai sušokus tą keistą baisų šokį indėnų pusėn stos šmėklos ir baltaodžiai bus įveikti. Iš tikro kolonistus šokis paveikė tik tiek, kad jie ėmė anų „mistiškų indėnų“ bijoti. O ta baimė bent iš dalies nulėmė Vunded Ni mūšį/žudynes Pietų Dakotoje, kuomet nuginkluodami indėnus išgirdę šūvį (ir išvydę šmėklų šokio šokėjus) JAV kariai išžudė ~90 indėnų (žuvo ir ~30 JAV karių).

Tokios istorijos iš Laukinių vakarų, kurių dvasią dar ir šiandien gali pajusti Pietų Dakotoje. Bent jau valstijos vakaruose.

Ženklas pirmųjų žmonių, perėjusių JAV Laukinius Vakarus iki Ramiojo vandyno - Liuiso ir Klarko - muziejėlyje Čamberleno miestelyje, kad vėl jis atsidarys tik gegužį: Pietų Dakotos turizmas labai sezoniškas

Ženklas pirmųjų žmonių, perėjusių JAV Laukinius Vakarus iki Ramiojo vandyno – Liuiso ir Klarko – muziejėlyje Čamberleno miestelyje, kad vėl jis atsidarys tik gegužį: Pietų Dakotos turizmas labai sezoniškas

„Laukiniai vakarai“, aišku, neapsiriboja Pietų Dakota. Logiškas viešnagės Pietų Dakotoje tęsinys – Jeloustouno nacionalinis paras, kur važiavome ir mes.


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai
Aliaska - begalinės Gamtos apsupty

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,