Išskleisti meniu

Šiaurės Amerika – kelionių vadovai

Niujorkas – pirmoji pasaulio sostinė

Niujorkas – pirmoji pasaulio sostinė

| 5 komentarai

Jeigu yra Pasaulio Sostinė, tai – Niujorkas!

Miestas, kuriame dangoraižiai puošnūs ir seni tarsi Europos katedros. Kur per eilinį pasivaikščiojimą nugirsti gal 20 ar 30 kalbų. Kurio simbolius, lankytinas vietas žino net tie, kurie Niujorke niekados nebuvo ir nebus: Laisvės statula, Manhetenas, Pasaulio prekybos centras, Brodvėjus, Jungtinės Tautos…

Aš Niujorke lankiausi apie 10 kartų – čia ne tik keliavau, bet ir savanoriavau, ir pažįstu daug niujorkiečių. Tad šitas straipsnis – ne tik kelionių vadovas, bet ir pasakojimas „iš miesto vidaus“: Niujorko dvasia, istorija, atmosfera, simboliai, svajonės ir vietos.

Niujorko Times Square, garsėjanti reklamomis

Niujorko Times Square, garsėjanti reklamomis

Niujorko dangoraižiai – lyg ištisi miestai

„Niujorkas – tai dangoraižiai“. Net nepamenu nuo kada mane lydi toks vaizdinys: bet nuo gilios vaikystės, gerokai iki tol, kol pirmąkart aplankiau Niujorką. Iš Holivudo filmų, iš aplinkinių – irgi nebuvusių Niujorke – pasakojimų…

Beveik šimtmetį nuo 1899 m. iki 1973 m. Niujorko dangoraižiai savo dydžiu neturėjo pasaulyje lygių. 1998 m. aukščiu juos pavijo, pralenkė Azija. Bet niekas nepralenks Niujorko dangoraižių savo istorija: ne vienas jų skaičiuoja 100 metų ir daugiau, už jų garsių pavadinimų slypi ištisų kartų istorijos. Ir kelionė į Niujorką nebūtų pilnavertė be pakilimo į bent vieno žymiųjų dangoraižio viršų – tam, kad nuo jo pažvelgtum į kitus, į Niujorko „skyline“ (žodis, neturintis tikslaus lietuviško vertimo).

Niujorko dangoraižio fragmentas

Niujorko dangoraižio fragmentas

Pasirinkimas didžiulis. Gal raketą primenantis Empire State Building, 1931 m. tapęs aukščiausiu pasaulio pastatu ir išlaikęs šį titulą 40 metų. Gal Rokfelerio centras – žemesnis, bet kupinas tarpukario meno kūrinių ir dėka savo vietos atveriantis neprilygstamą vaizdą į Centrinį parką.

Vaizdas į Empire State Building nuo Rokfelerio centro

Vaizdas į Empire State Building nuo Rokfelerio centro

Gal Pasaulio prekybos centras – tas naujasis, pastatytas vietoje to, kurį 2001 m. rugsėjo vienuoliktąją nugriovė lėktuvus į jį nukreipę teroristai. Aišku, teroro aktų, katastrofų, karų pasaulyje daug, ir netgi 2606 Pasaulio prekybos centre žuvę žmonės savo skaičiumi toli nublanksta prieš kokius ten Sirijos ar Jemeno karus, baigiamus pamiršti Jugoslavijos genocidus ar Azijos tsunamius. Betgi čia kažkas užpuolė Niujorką, Pasaulio Sostinę – ir todėl kone kiekvienas pakankamo amžiaus pasaulio žmogus prisimena, ką gi veikė tą dieną, kai degalų pilni lėktuvai trenkėsi į Pasaulio prekybos centro bokštus-dvynius, ir po valandos šie smigo žemyn, užklodami Niujorką nuodingomis dulkėmis. Pasaulio prekybos centro liekanas, sudaužytus žuvusių gaisrininkų automobilius ir gausybę istorijų įdomu išvysti Rugsėjo 11 d. muziejuje po įspūdingu memorialu: „amžinaisiais kriokliais“, tekančiais į nugriautųjų dangoraižių pamatų formos „bedugnes“.

Rugsėjo 11 memorialas Niujorke. Kvadratas su besiliejančiu vandeniu žymi bokštų dvynių, nugriautų teroro akto metu, kontūrus

Rugsėjo 11 memorialas Niujorke

Yra dar šimtai dangoraižių, kurie bet kuriame kitame mieste būtų to miesto simboliai – bet Niujorke daugeliui jų nė vietos kelionių vadovuose neatsiranda. Tokių viršūnėse nerasi apžvalgos aikštelių, bet visada smagu vaikščioti gatvėmis, užversti galvą į meniškas fasadų detales, paskaityti turtingas it ištisų miestų jų istorijas: net devyni Niujorko pastatai yra buvę aukščiausiais visame pasaulyje.

Kai kurie Niujorko dangoraižiai žavi ne architektūra ar vaizdais, bet istorija. Tarp tokių – Jungtinių Tautų štabas, tikras „pasaulio parlamentas“, kuriame atstovaujama ir Lietuva: nuolatinės ekskursijos po jį pristato šią nedaug galių turinčią, bet labai simbolinę instituciją.

Vienas daugelio meno kūrinių JT pastate (daug jų dovanojo įvairios šalys)

Vienas daugelio meno kūrinių JT pastate (daug jų dovanojo įvairios šalys)

Imigrantų Niujorkas – žavi Niujorko didybės dalis

Niujorko centras – Manhetenas – yra didžiulė pailga sala, ir viena žaviausių jo panoramų atsiveria iš laivo. Kas kartą ją matydamas įsivaizduoju milijonus imigrantų, tarp jų gal 200 000 lietuvių, kurie prieš 100 ar 150 metų po sunkios daugiadienės kelionės per Atlanto vandenyną išvysdavo tuos fantastinius Niujorko krantus, Laisvės statulą ir dangoraižius. Daugelis jų buvo iš kaimų, nematę didesnio pastato nei kokių dviejų, na gal trijų ar keturių aukštų. Aukščiausias pastatas visoje Lietuvoje tada buvo 8 aukštų.

Niujorko (pietinio Manhatano) "skyline" iš laivo, keliančio prie Laisvės statulos

Maždaug tokį vaizdą, kokį šioje nuotraukoje fotografuoja turistai iš į Laisvės statulą keliančio laivo, išvysdavo ir imigrantai ~1914 m. – kokių pusės matomų dangoraižių nebuvo, bet ir pusė yra daug

Sakote kas čia tokio, imigrantai? Bet tie imigrantai ir pastatė Niujorką bei JAV, ir būtent jų istorijos matomos kiekviename miesto akmenyje.

Mat iki 1921 m. imigracija į Amerika buvo beveik neribojama, o Niujorkas bent 60 metų buvo pagrindiniai Amerikos vartai. Didingame Elio salos registracijos punkte (šiandien – vienas įdomiausių miesto muziejų ir archyvų) juos suregistruodavo. Jeigu sirgdavo ir buvo neįmanoma išgydyti Elio salos ligoninėje (dabar apleista, bet vyksta ekskursijos), juos deportuodavo – gausu skaudžių istorijų apie amžiams išskirtas šeimas – bet 98% įleisdavo.

Elio salos imigrantų registracijos punktas

Elio salos imigrantų registracijos punktas, dabar imigracijos muziejus – vienas didingų XIX a. Niujorko pastatų. Šalimais – ligoninė, XIX-XX a. sandūroje jos daktarai buvo itin patyrę, nes susidurdavo su viso pasaulio ligomis

Daugelis imigrantų keliaudavo gylyn į žemyną, bet kone kiekvienos pasaulio tautos gabalėlis nusėdo ir Niujorke. Ir lietuvių. Būtent Niujorke stovi Atsimainymo lietuvių bažnyčia, vienas svarbiausių XX a. lietuvių architektų pastatų. Unikalaus Amerikos lietuvių sukurto „modernaus tautinio“ architektūros stiliaus zenitas, kur kiekviena detalė atspindi lietuvybę: nuo koplytstulpio formos bokšto iki Vyčio kryžių ant kiekvieno suolo iki kaimo daržinę primenančių lubų. Yra Niujorke ir dar viena lietuvių bažnyčia, ir seniausios Amerikos lietuvių organizacijos Susivienijimo lietuvių Amerikoje (įkurto 1886 m.) štabas, ir Jogailos paminklas Centriniame parke, kone be perstojo fotografuojamas niujorkiečių praeivių. Iš Niujorko į lemtingą skrydį kilo Darius ir Girėnas – jiems čia ne vienas paminklas, Lituanikos aikštė, o buvusio Floido-Beneto oro uosto pakilimo taku šiandien gali pasivažinėti net automobiliu. Niujorke „Baltą drobulę“ parašė Antanas Škėma (čia ir jo kapas), Fluxus judėjimą pradėjo Jurgis Mačiūnas (jam – atminimo lenta SoHo rajone), kino teatrą įkūrė Jonas Mekas (Anthology Film Archives). Aprašinėdamas su Lietuva susijusias Niujorko vietas „Gabalėlių Lietuvos“ enciklopedijoje, jų radau per 40.

Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčia. Net ir bokštas čia - tarsi didelis lietuviškas koplytstulpis.

Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčia. Net ir bokštas čia – tarsi didelis lietuviškas koplytstulpis.

Ir šitie lietuviški pėdsakai tėra tik smiltys palyginus su tuo, ką po savęs Niujorke paliko italai, airiai, vokiečiai, kinai, žydai, net lenkai – ištisus rajonus pastatė. Štai kartą eidamas pro Little Italy visai netikėtai patekau į itališką gatvės šventę su operinėm dainom, Koreatown pasijutau it grįžęs į Seulą su daugiaaukščiais restoranais ir norebangais (karaokė), o lenkų parduotuvėlėje ir pardavėjų, ir klientų šnekos, ir visi užrašai buvo lenkiški (išskyrus „Tips“ ant kibirėlio).

Italų šventė Little Italy rajone

Italų šventė Little Italy rajone

Kaip atrodydavo skurdus, pavojingas – bet palyginus su Europa ar Azija vis tiek išsvajotas – tų XX a. praždios imigrantų gyvenimas, galima pamatyti Tenement House daugiabutyje-muziejuje, kur tarsi įlipi į laiko mašiną – grįžti į 1880 m, 1920 m. ar 1950 m. imigrantų butus: skurdokus, bet tikrai geresnius ir gražesnius, nei galėjo sau leisti eilinis darbininkas to meto Europoje (vienas butų, beje – litvakų Rogaševskių šeimos).

Tipiniai XIX-XX a. sandūros Niujroko darbininkų daugiabučiai. Daug jų griūva, tampa dangoraižiais, bet dar daug likę

Tipiniai XIX-XX a. sandūros Niujroko darbininkų daugiabučiai. Daug jų griūva, tampa dangoraižiais, bet kai miestas jau tada buvo toks milžiniškas, tikriausiai nė per 100 metų visų nebūtų įmanoma nugriauti. ‘Metaliniai avariniai išėjimai trūkstant erdvės tarnaudavo ir kaip balkonai, vasarą žmonės ten miegodavo’ – viena daugelio istorijų, kurias išgirsti Tenement House

Niujorkas yra tautų katilas – ir tautų kapinės. Jos čia verda ir nyksta. Ir daugelio tų lietuvių, lenkų, italų ar ukrainiečių palikuonys, gimę mišriose santuokuose, kalba jau tik angliškai, o savo kilmę prisimena nebent kaip smagią istoriją atsivertę DNR kilmės tyrimo rezultatus. Gal tik žydai – ir tai tik „radikalieji“ ultraortodoksai – nesimaišo ir tebekalba jidiš, rengiasi tradiciniais rūbais ir turi po keliolika vaikų. Bruklino viduryje, Viljamsburge, jie sukūrė štetlą kur tebesijauti grįžęs šimtu metų atgal.

Niujorko žydų ultraortodoksų (hasidų) rajone Brukline. Pastatai turi didelius balkonus lauke švęsti Sukkot šventę

Niujorko žydų ultraortodoksų (hasidų) rajone Brukline. Pastatai turi didelius balkonus lauke švęsti Sukkot šventę; net įsigiję butą be balokono žydai jį primūrija

Bet nauji imigrantai į Niujorką plūsta greičiau, nei asimiliuojasi ankstesni (jei 1970 m. 18% niujorkiečių buvo gimę svetur, šiandien jau per 40%). Ir jie atvyksta iš įvairiausių žemių: Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos. Eidamas Niujorko gatvėmis nesunkiai gali per dieną išgirsti 10, 20, 30 kalbų, daugelio kurių neatpažinsi. Priešingai nei pietų JAV, Niujorke manęs niekas niekada neklausė „Iš kur tu?“. Jokia kalba, joks dialektas, jokia rasė, religija ar odos spalva čia „netransliuoja“, kad būtum nevietinis: Niujorkietis gali būti bet koks, ir bet kurios „rūšies“ niujorkiečių, tikriausiai, bent jau šimtai (tūkstančių), ir kas tu bebūtum, daugelis galvos, kad ir tu – niujorkietis. Aiškios daugumos Niujorke seniai nėra – stereotipiniai “anglakalbiai baltaodžiai” tesudaro mažiau nei trečdalį žmonių. Niujorko metro, reklamų užrašai ne tik angliški – bet ir ispaniški, kiniški, korėjietiški, rusiški, hindi… Iš tų tautų imigrantai plūsta dabar – kas žino, po 50 metų, jų vaikams prabilus angliškai, bent dalies tų užrašų tikriausiai nebereiks.

Niujorkiečių šeima metro

Manhetenas, gasiosios jo aveniu ir Centrinis parkas

Niujorkas – ir jo legenda – gimė pietiniame (žemutiniame) Manhetene, aplink dabartinį Pasaulio prekybos centrą. Būtent ten atsirado pirmieji pasaulyje reguliarūs krovininių laivų maršrutai. Ten yra legendinis Volstrytas (Wall Street) – gatvė, kurios pavadinimas tapo pasaulio finansų širdies sinonimu. Tiesa, gatvelė gerokai mažesnė, nei tikėjausi ten vykdamas pirmąkart. Ji tokia garsi todėl, kad ten stovi Niujorko akcijų birža.

Pasaulio prekybos centras žemutiniame Manhetene

Pasaulio prekybos centras žemutiniame Manhetene

Joks miestas neturi tiek daug visame pasaulyje žinomų gatvių, kaip Niujorkas. Brodvėjus – elitinių teatrų sinonimas, didelė dalis kurių rodo niujorkiečių itin mėgiamus miuziklus (Brodvėjaus spektaklis – tikra Niujorko patirtis, bet teatromanai ir snobai renkasi pigesnius/paprastesnius, užtat galbūt meniškesnius/išradingesnius „off-Broadway“ ar net „off-off-Broadway“ teatrus). Madison Aveniu – reklamos pramonės sinonimas, o Times aikštė – vieta, kur žmonės savo noru specialiame amfiteatre renkasi tų reklamų pasižiūrėti: jų čia tiek daug, jos tokios spalvingos ir ryškios, dydžio sulig ištisais dangoraižiais. Nuo naujausių Brodvėjaus miuziklų iki kovos su antisemitizmu, nuo turizmo Kinijoje iki laikraščių – kas tik čia nereklamuojama.

Laukiame prie Brodvėjaus teatro

Laukiame prie Brodvėjaus teatro

Visos pastarosios vietos yra šiauriau žemutinio Manheteno. Kai Niujorkas XIX a. sparčiai išaugo iš užkampio kolonijos į didžiausią pasaulio miestą, jo merai it liniuotėmis žemėlapyje be didelės fantazijos braižė vis naujas ir naujas gatves. Tiesias, su taisyklingais stačiakampiais kvartalais, be pavadinimų (tik su numeriais). Tos, kurios eina iš šiaurės į pietus, vadinamos Aveniu, o iš vakarų į rytus – tiesiog gatvėmis (Street); vienintelis Brodvėjus įstrižas. Šitas „logiškas“ miesto žemėlapis, iki pat horizonto besidriekiančios aveniu, nuostabūs saulėlydžiai tarp dangoraižių vakariniuose gatvių galuose tapo dar vienu Niujorko veidu.

Saulėlydis Niujorko gatvės gale

Saulėlydis Niujorko gatvės gale

To begalinio tiesaus gatvyno širdis – Midtown, tarpukarinis Niujorko centras, kur stūkso daugelis įspūdingiausių miesto dangoraižių (Empire State Building, Rokfelerio centras ir t.t.), plyti Brodvėjus ir jo teatrai, deimantų prekybos rajonas, Macy‘s universalinė parduotuvė, veikianti dar nuo 1858 m. ir t.t.

Senieji Niujorko dangoraižiai į viršų siaurėja, nes toks buvo reikalavimas, kad mestų mažesnį šėšėlį į gatvę. Vaizdas iš Centrinio parko.

O Manheteno plaučiai – Centrinis parkas, 3,5 kv. km ploto žalia erdvė su pasivaikščiojimų ir dviračių takais, paminklais, geram ežerui dydžiu prilygstančiu tvenkiniu, gausybe gyvūnų (voverės, meškėnai, žiurkės), pasaulinio garso meno muziejais aplinkui (Metropolitan – klasikinio meno, Gugenheimo ir MOMA – modernaus) ir, aišku, nuostabiais dangoraižių vaizdais. Net ir tokiame superparke vasaros savaitgaliais ankštoka: kai Niujorko aglomeracijoje žmonių – 22 mln., o parkų centre mažoka, nieko keisto).

Piknikai Centriniame Parke

Piknikai Centriniame Parke

„Perteklius“ suka į Niujorko paplūdimius, ypač Coney Island, su pajūrio lentų takeliu ir vienu seniausių pasaulio lunaparkų.

Lentučių takai (Boardwalk) palei jūrą - vienas šiaurės rytų JAV kurortų simbolių. Nuotraukoje - Braitono paplūdimys prie Niujorko. Beje, brangiausi žaidimo "Monopolis" gatvė todėl vadinasi Boardwalk.

Coney Island vienas simbolių – lentučių takas (Boardwalk) palei vandenyną.

Kaip Niujorkas ką tik beveik sunyko – ir vėl atgimė

~1920-1960 m. Niujorkas buvo didžiausias pasaulio miestas. Ir šiandien jis gal tebėra svarbiausias, „atakuojantis“ mus iš Holivudo filmų, žinių, popžvaigždžių dainų tekstų ir jų instagramų. Mažai kas žino, kad dar prieš kelis dešimtmečius žmonės bijojo, kad Niujorko, kokį jį žinome, neliks išvis.

Niujorko Times aikštėje

Niujorko Times aikštėje

Ir tai ne iš piršto laužta. Daugybę šiaurrytinės JAV miestų ištiko tiks likimas – pavyzdžiui, Detroitą. Procesas Niujorke 1970-1980 m. jau buvo įsivažiavęs: milžiniškas nusikalstamumas, masiškai iš miesto į kokį Long Ailandą bėgantys įsibaiminę turtingesni ir darbštūs vietiniai (išsivežantys ir savo mokesčių pinigus). Dėl draudimo, kompensacijų ar tiesiog smagumo deginami ištisi rajonai.

Pietinio Bronkso vaizdas iš Niujorko 'juodųjų laikų'. Niujorko miesto muziejaus nuotrauka

Pietinio Bronkso vaizdas iš Niujorko ‘juodųjų laikų’. Niujorko miesto muziejaus nuotrauka

Sunku net patikėti, kai paieškai internete „South Bronx“ nuotraukų iš ~1980 m.: primena Černobylį ar Hirošimą, vien degėsiai ir griuvėsių laukai. Arba to meto Niujorko metro vaizdų: viskas išdaužyta, apipaišyta, apleista. Rajonas po rajono, gyvenimo sfera po gyvenimo sferos Niujorke ėjo iš pirmojo į trečiąjį pasaulį, iš prabangos į siaubą, iš gyvybės į mirtį.

Niujorko miesto metro 'tamsiaisiais laikais'. Nuotrauka iš Niujorko miesto muziejaus

Niujorko miesto metro ‘tamsiaisiais laikais’. Nuotrauka iš Niujorko miesto muziejaus

Esu girdėjęs daug pasakojimų iš anų laikų: štai Niujorke ~1980 m. koncertavusiam Monrealio lietuvių chorui teko anksčiau užbaigti koncertą, nes dėl banditų įvesta komendanto valanda. Vos dingdavo elektra, gaujos puldavo viską deginti ir plėšti. Pirmąkart keliaudamas po Niujorką dar mačiau kai ką savo akimis: 1998 m. Harlemas, kurio dar koks kas ketvirtas pastatas buvo sudegęs, ar metro sutiktas veikėjas, demonstavęs perpjautą pilvą, kurį esą ten pat, metro, kažkas ir perpjovė (tais laikais Amerikos lietuviai apskritai patarė nevažinėti Niujorko metro).

Ir nors rytinė Harlemo dalis ir šiandien švelniai nejauki, Niujorkas atsitiesė. Ir dar kaip.

Sraigtasparnis virš Laisvės statulos. Gal milijonieriai skrenda į namus kur Hamptonuose, Long Ailando gale, o gal turistai dairosi į dangoraižius iš viršaus

Sraigtasparnis virš Laisvės statulos. Gal milijonieriai skrenda iš darbo Manhetene į namus kur Hamptonuose, Long Ailando gale, o gal turistai dairosi į dangoraižius iš viršaus

Gal dėka policijos, atsitiktiniams patikrinimams masiškai stabdomų įtartinų žmogystų, „fixing broken windows“ (sudaužytų langų taisymo) krimonologinės teorijos, kuri sako, kad nusikalsti skatina netvarkinga aplinka (jei pilna sudegusių namų ar išdaužytų langų – reiškia, niekas už tai nebaudžia ir gali tą patį daryti pats), tad svarbu skubiai viską iškuopti: ant Niujorko metro traukinių dabar nepamatysi nė vieno grafičio, viskas tuoj nuplaunama, uždažoma.

Gal Niujorkas atsitiesė dėka naujų imigrantų, siekiančių amerikietiškos svajonės, atvykusių dirbti, o ne nusikalsti, bet visgi drįstančių apsigyventi nesaugiuose (užtat pigiuose) rajonuose ir juos „atkovoti“ nuo banditų.

Eilė prie Metropolitan meno muziejaus

Eilė prie Metropolitan meno muziejaus

O gal Niujorkas atsitiesė dėka savo amžino įvaizdžio: rusų, kinų, arabų, Lotynų Amerikos naujieji oligarchai, uždirbę savo „pirmuosius milijardus“, ilgai nedvejoja rinkdamiesi kur „priparkuoti“ pinigus „saugiame Vakarų pasaulyje“: kodėl gi ne prabangus butas nuo vaikystės išsvajoto Manheteno dangoraižyje? Apie Niujorko „laikinus vargus“ daugelis turbūt nė nežino.

Nuo 1931 m. Empire State Building Niujorko “augimas į dangų” buvo sustojęs. Kai 2001 m. teroristai nugriovė Pasaulio prekybos centrą, senasis Empire State Building vėl tapo aukščiausiu Niujorko pastatu! Juo išbuvo iki 2012 m. Po dešimties metų, 2021 m., Empire State Building jau tik 7-asis Niujorke – „dangoraižių miestas“ pagaliau vėl stiebiasi aukštyn.

46 m aukščio The Vessel skulptūra, kuria galima laipioti, naujo Hudson Yards dangoraižių rajonėlio centre

46 m aukščio The Vessel skulptūra, kuria galima laipioti, naujo Hudson Yards dangoraižių rajonėlio centre

Įspūdingiausias to „XXI a. Niujorko“ panoramos simbolis – Milijardierių eilė [Billionaire‘s row], aukščiausių pasaulyje daugiabučių – superprabangių „pieštukinių dangoraižių“ – linija tarp Midtown ir Centrinio parko. Jie tokie nuostabiai siauri, kad atrodo tuoj nugrius ant šono: bet šiuolaikinės technologijos leidžia tokius statyti saugiai, o milijardieriai užtat turi daugiau langų ir nuostabių vaizdų į Centrinį parką. Nereikia nė sakyti, kad paprastas mirtingasis į tuos namus „nosies įkišti“ negali. Belieka žiūrėti į juos iš Centrinio parko – vaizdas kaip iš kokios fantastinės akvarelės, ypač per lietų ar rūką. Arba nuo Rokfelerio centro. Arba nuo papėdės, užvertus galvą.

Milijardierių eilė žvelgiant iš Rokfelerio centro. Centrinis parkas jiems už nugaros.

Milijardierių eilė žvelgiant iš Rokfelerio centro. Centrinis parkas jiems už nugaros. Beje, Rokfelerio centro lankstinuke, kur ant nuotraukos surašyta, kokie dangoraižiai matosi, tėra tik vienas iš ‘Milijardierių eilės’ pastatų: taip greitai išaugo šis dangoraižių miškelis

Bet tvarkosi ir „Niujorko apačia“, prieinama kiekvienam. Neįtikėčiausiose vietose kuriami nauji parkai. Vienu tokiu virto buvusi karo bazė Governor saloje (nuostabūs vaizdai į miestą, senos kareivinės). Kitu – apleista paaukštinta geležinkelio linija, dabar vadinama High Lane (dabar tai tikra pėsčiųjų magistralė, kur gali tiek ramiai pasivaikščioti, tiek lėkti išvengdamas visų automobiių ir šviesoforų). Hadsono upėje supilta Little Island dirbtinė sala-parkas, o viršum geležinkelių depų iškilo Hudson Yards projektas su dar viena dangoraižių apžvalgos aikštele ir savo simboliu – Vessel skulptūra, kuria galima laipioti. Viskas sukurta po 2010 m. Ir šiaip gatvėse, parkuose pilna kėdžių su staleliais – atrodo kaip kavinės, bet gali sėsti kas nori. Ir nešiojamus kompiuterius pasistačiusių „dirbančių per atstumą“ ten daugiau, nei valkatų.

Niujorko High Lane (su Hudson Yards dangoraižiais fone)

Niujorko High Lane (su Hudson Yards dangoraižiais fone)

Labai brangus arba… nemokamas Niujorkas

Niujorkas brangus. Labai brangus. Net JAV mastais. Daug pasako tai, kad net Lietuvoje nustatyti skirtingi pinigų kiekiai, kuriuos reikia skirti darbuotojui, komandiruojamam į Niujorką, ir darbuotojui, komandiruojamam į bet kur kitur JAV. Taip, ir kitose šalyse kainos didmiesčiuose ir provincijoje kažkiek skiriasi – bet ne tiek. Būna, kad be šimto eurų Manhetene net hostelio kambario su bendru tualetu negausi. O labiausiai pribloškia parkavimo kainos: Manhetene gali būti ir 10 dolerių už pusvalandį ir čia jau po to, kai susimoki dar 10 dolerių už vienkartinę teisę įvažiuoti tuneliu ar tiltu į Manheteną. Todėl Niujorkas – vienintelis JAV miestas, kur net ir milijonieriai, būna, važinėja metro.

Governor saloje. Kempinge dešinėje nuomojamos palapinės kaina - 700 eurų už naktį.

Governor saloje. Kempinge dešinėje nuomojamos palapinės kaina – 700 eurų už naktį. Vaizdas nuostabus, bet nereiškia, kad paieškojęs negali rasti geriau

Tačiau paradoksas – Niujorke yra ir nemokamų ar pigių pramogų. Pavyzdžiui, daugelyje miestų pasiplaukiojimai upėmis yra brangus malonumas turistams: o Niujorke dangoraižių ar net Laisvės statulos vaizdais nuo vandens gali gerėtis ir nemokamai (Staten Island Ferry), ir už metro bilietėlio kainą (NYC ferry) – nuostolius dengia Niujorko valdžia.

Staten Island Ferry plaukia pro Laisvės statulą

Staten Island Ferry plaukia pro Laisvės statulą

Niujorko viešojo transporto kaina nepriklauso nuo atstumo, tad važiuoti didelius atstumus pigu. Bet visada reikia būti apdairiam: dažnai už beveik tą patį gali sumokėti ir „įprastą“, ir „niujorkietišką“ kainą (pvz. LIRR traukiniai kelis kartus brangesni nei metro, o „NYC Waterway“ laivai – nei „NYC Ferry“)

Norint sutaupyti, valgyti geriausia greito maisto restoranų tinkluose – jų kainos mažai skiriasi nuo likusios JAV dalies, o kartu pažįsti „amerikietišką virtuvę“.

Taip sprendžiamos parkavimo problemos Niujorko centre, ir tai parkavimas kainuoja 30 dolerių už valandą

Taip sprendžiamos parkavimo problemos Niujorko centre, ir tai parkavimas kainuoja 30 dolerių už valandą.

Viešbučius galima rinktis ne Manhetene, bet kituose Niujorko rajonuose ar net Naujajame Džersyje – didelė jo dalis šios valstijos yra Niujorko priemiesčiai. Tik reikia žiūrėti, kad netoliese būtų metro stotelė. Vietos baltaodžiai dar mėgina atkalbėti ir nuo nesaugių „juodaodžių getų“. Esu tokiame nakvojęs (Far Rockaway prie paskutinės metro stoties) ir gavęs švelnios 1980 m. Niujorko patirties: štai pusryčiauju ir matau, kaip vietos vaikai restorane vagia kokakolą. Bet tai irgi Niujorkas – ir afroamerikiečiai nemėgsta, kai svetimi jų kultūroje mato vien nusikalstamumo piktžaizdę. Juk tarpukariu Niujorkas buvo ir pasaulinė juodaodžių sostinė, Harleme vyko tikras jų kultūros Renesansas. Daugybės Niujorko bendruomenių akimis „gentrifikacija“ (kai į rajoną ima keltis turtingieji) yra ne mažiau kontroversiška, nei „getifikacija“ (kai rajone įsivyrauja vargšai ir banditai). Nes rezultatas panašus: iš istorinio rajono „seniesiems gyventojams“ tenka išsikelti kur nors „link paskutinių metro stočių“. Tik antruoju atveju „išgena“ tikri plėšikai, o pirmuoju – „plėšikiški“ turto mokesčiai (nes jie skaičiuojami nuo pakilusios namo vertės) ar nuomos kainos.

Rytinis Harlemas šiandien. Niujorkietis pro vis dar apleistą namą važiuoja hipsterišku riedžiu.

Rytinis Harlemas šiandien. Niujorkietis pro vis dar apleistą namą važiuoja hipsterišku riedžiu. NT vystytojai pietinį Harlemą madingai bando pervadinti SoHa – kad skambėtų kaip seniau atgimęs (kitų nuomone, turtuolių ir snobų sunaikintas) SoHo

Niujorkas išgyvena „įperkamų“ butų badą ir jį sprendžia radikaliomis priemonėmis: kai kuriems turto savininkams draudžiama kelti nuomos kainas, NT vystytojai privalo statyti ir pigius butus. Tai sukelia keisčiausius rezultatus: savininkai apleidžia turtą, nes neapsimoka jo išlaikyti nuomojant valdžios nustatytomis kainomis; norinčių įsigyti priverstinai pastatytus pigius butus tiek daug, kad teisė juos pirkti skirstoma loterijose; o – tai turistui aktualiausia – AirBnB daugmaž uždraustas, kad „neatiminėtum butų iš eilinių darbininkų“ (ne tai, kad visi to laikosi, ir geriausios mano nakvynės Niujorke buvo būtent AirBnB).

Niujorko vaizdas liepos 4 d. (nepriklausomybės dieną) pro mūsų AirBnB buto langą. Šitas kainavo apie 100 eurų

Niujorko vaizdas liepos 4 d. (nepriklausomybės dieną) pro mūsų AirBnB buto langą – dangoraižiai apšviesti JAV vėliavos spalvomis. Nakvynė čia kainavo apie 100 eurų: Niujorko masteliais tai ‘pigiau grybo’

Turtingajam pasauliui būdinga tendencija, kad, jei jau brangu, bent kokybiška, Niujorke nebūtinai galioja. Ten daug kas nesutvarkomai sena. Pavyzdžiui, metro, antras pagal senumą pasaulyje (1868-1904 m.): po Antrojo pasaulinio karo nepastatyta beveik jokių naujų stotelių ar linijų, viskas aprūdiję, lopyta, perlopyta, daugybė rajonų juo nepasiekiami. Na ir, aišku, ne vieną pelę, žiurkę ten sutikome. Gausu ir elgetų, benamių: kai šalia šitiek turtuolių, mėtančių gerus daiktus, taip gyventi įmanoma geriau, nei didžiumoje pasaulio. Pilna ir neadekvačių narkomanų, mojojuojančių ar dainuojačių kažką „savame pasaulyje“, bet pabuvęs Niujorke pradedi nebekreipti į tai dėmesio, kaip ir į kone nuolatines gaisrinių, greitosios pagalbos automobilių, policijos sirenas ar sraigtasparnių birbesį „fone“.

Vaizdas iš metro stoties Niujorke. Ir ne vieną pelę ar žiurkę matėme.

Vaizdas iš metro stoties Niujorke. Ir ne vieną pelę ar žiurkę matėme.

LGBTQIA+ judėjimo gimtinė ir nesustabdomas Niujorko aktyvizmas

JAV yra padalinta į dvi zonas, tarp jų sienos nematomos, bet vos apsidairęs, pakalbėjęs su žmonėmis supranti, kurioje valstybės pusėje esi. „Mėlynoje“ – demokratų partijos rinkėjų – ar „Raudonoje“ – respublikonų. Niujorkas – vienas „mėlyniausių“ JAV kraštų.

Niujorkiečiai. JAV gyventojai kone kiekvienoje gyvenimo srityje pasidalinę į demokratus ir respublikonus. Pavyzdžiui, demokratai kur kas labiau linkę sportuoti, sveikai maitintis, mažiau važinėti automobiliu – tai irgi matosi Niujorko gatvėse

Niujorkiečiai. JAV gyventojai kone kiekvienoje gyvenimo srityje pasidalinę į demokratus ir respublikonus. Pavyzdžiui, demokratai kur kas labiau linkę sportuoti, sveikai maitintis, mažiau važinėti automobiliu – tai irgi matosi Niujorko gatvėse ir Centriniame Parke

Niujorko gatvės „sprogsta“ nuo socialinių reklamų ir atsišaukimų, visokiausių seniau diskriminuotų grupių vėliavų ir simbolių. Jų vis daugėja ir daugėja, jie įvairėja ir įvairėja. „Lesbietės ir gėjai“ išaugo iki LGBT, paskui LGBTQ, LGBTQ+, galiausiai LGBTQIA+. Jų vaivorykštes, kurių gausa per „Pride“ mėnesį vienas kitą mėgina nukonkuruoti kone visi prekių ženklai, papildė naujos simbolinės spalvos, nes, kai kurių bendruomenės narių nuomone, paprasta vaivorykštė buvo nepakankamai „inclusive“ (naujos spalvos atspindi nebaltaodžius LGBTQIA+ narius, translyčius asmenis).

Vyravusius atsišaukimus prieš rasizmą prieš juodaodžius po COVID pandemijos papildė ir ginantys azijiečius, tiesa, visi kalbinti Amerikos lietuviai (daugelis kurių, kaip taisyklė, užkietėję respublikonai) sakė, kad čia „eilinis demokratų melas“, o azijiečiai susiduria su nedaugiau diskriminacijos, nei lietuviai ar vidurio/rytų europiečiai ar kitos Niujorko mažumos, kurių niekas negina, nes jie į „ginamųjų mažumų“ sąrašą (dar?..) neįeina.

Atsišaukimas prieš rasizmą prieš azijiečius Niujorke po COVID

Atsišaukimas prieš rasizmą prieš azijiečius Niujorko priemiestyje po COVID

Ir vis tiek dar nustebau pamatęs, kad Niujorko miesto muziejaus knygynėlyje dauguma knygų yra ne apie Niujorką, o apie įvairių visuomenės grupių teises ir „…izmus“. O tarp vyrų ir moterų tualetų ne viename muziejuje kabo lentelė: „Muziejus sveikina lyčių įvairovę. Visi skatinami naudotis tuo tualetu, kuris labiausiai atitinka jų lytinį identitetą ir saviraišką“. Ir, kadangi galbūt kai kurių žmonių identiteto/saviraiškos neatitinka nei vyrų, nei moterų tualetas, dar pridėta: „Atskiras, nuo lyties nepriklausantis tualetas yra pietiniame šio aukšto gale“. Dar neseniai tų lentelių nebuvo: pokyčių tempai nestoja ir nenuspėsi kur ir kaip toli eis.

Lentelė Niujorko miesto muziejuje

Lentelė Niujorko miesto muziejuje

Bet aktyvizmas – svarbi Niujorko istorijos dalis. Pasaulinis gėjų (dabartinis LGBTQIA+) judėjimas, galima sakyti, gimė prie Stonewall baro Niujorko naktinio gyvenimo rajone Grinviče. Policija – vykdžiusi merų nurodymus „pagerinti Niujorko įvaizdį apvalant jį nuo nemoralumo“ – 1969 m. šturmavo šį barą, suėmė transvestitus, ką lydėjo protestai ir riaušės. 2016 m. toje vietoje pastatytas parkas-paminklas su daugybe vaivorykštinių vėliavų ir dviem apsikabinusiais vyrais, o gidai renka grupes į „Pride Tours“. Yra ir „Stonewall baras“ – aišku, ne tas pats iš 1969 m. Tikrąjį seniai „suvalgė“ amžina ir nesustojanti Niujorko kaita: kaip ir kadaise aukščiausią pasaulyje „Singer“ pastatą, didingą Pensilvanijos traukinių stotį, dar dvi lietuvių bažnyčias ir dar daug ką. Bet – lygiai taip pat niujorkietiškai – kažkas vėliau pamėgino pasinaudoti „Stonewall“ legenda ir užsidirbti, užklijuodamas vardą ant savojo verslo.

Stonewall memorialo fragmentas. Kairė vėliava - ta, naujoji, su trikampiu atspindėti 'mažumoms mažumoje'

Stonewall memorialo fragmentas. Kairė vėliava – ta, naujoji, su trikampiu atspindėti ‘mažumoms mažumoje’

Stebėdamas nespalvotas LGBTQIA+ judėjimo pradininkų nuotraukas prie memorialo nejučia susimąsčiau, ką jie pagalvotų staiga perkelti į šiuos laikus?

Kažin kodėl šių laikų Niujorko „mėlynasis“ elitas ir „wannabe elitas“, uoliai besistengiantis „elgtis politkorektiškai“ ir „cancelinti“ tuos, kurie mąsto „kitaip, nei pridera“, man daaaaaaaaug labiau panašus į 1969 m. Niujorko elitą, mėginusį „cancelinti“ gėjų klubus, nei į pačius 1969 m. gėjus, išdrįsusius ir viešumoje elgtis „kitaip, nei pridera“, ir už tokią savo teisę kovoti…

Coca Cola 'linktelėjimas' LGBT Times aikštėje - vienas daugybės. Šiandien, priešingai nei Stonewall laikais, Niujorke tai seniai nebėra protestas, o priešingai: lojalumo pareiškimas vyraujančiai nuomonei. Toks tik didina pardavimus, valdžios ir elito palankumą – kai tikrieji protestai, tuo tarpu, tik smogia verslui, ir todėl beveik jokie rimti verslininkai nedrįsta eiti į tikrus protestus

Coca Cola ‘linktelėjimas’ LGBT Times aikštėje – vienas daugybės. Šiandien, priešingai nei Stonewall laikais, Niujorke tai seniai nebėra protestas, o priešingai: lojalumo pareiškimas vyraujančiai nuomonei. Toks tik didina pardavimus, valdžios ir elito palankumą – kai tikrieji protestai, tuo tarpu, tik smogia verslui, ir todėl beveik jokie rimti verslininkai nedrįsta eiti į tikrus protestus. Kad įsitikikintum, pakanka pravažiuoti JAV: jeigu Niujorke kone kiekvienas prekės ženklas savo reklamose bando parodyti prielankumą LGBT, tai respublikoniškose valstijose, kur požiūris į LGBT judėjimą neigiamesnis, tokių reklamų labai mažai (nors prekių ženklai tie patys)

Bet jokiame sutrumpinime negali būti begalybė raidžių ir jokioje vėliavoje – begalybė spalvų. Tuo tarpu Niujorke visų bendruomenių seniai nesuskaičiuosi, etninės ar rasinės daugumos jame jau seniai nėra. Tradiciškai dominuojančiais laikyti „ne Lotynų Amerikos kilmės baltaodžiai vyrai“ tesudaro 17% niujorkiečių ir tarp tų juk dar daug gėjai, musulmonai, žydai, imigrantai, neanglakalbiai – mažumos kitomis, nei rasinė, prasmėmis. Gal pagaliau ir visos „kovos prieš diskriminaciją prieš X“, „kovos prieš diskriminaciją prieš Y“, „kovos prieš diskriminaciją prieš Z“ susivienys į vieną bendrą „kovą prieš diskriminaciją/persekiojimą“ – bet kokiu pagrindu. Gal vietoje dabar populiaraus sprendimo „Anksčiau grupės X ir nuomonės Y netoleravom, dabar jau įtrauksim į toleruojamųjų sąrašą. Užtat iš to sąrašo išbrauksim grupę Z ir nuomonę Q“, įsivyraus kur kas universalesnė maksima „Nors ir nesutinku su tuo, ką tu sakai, bet ginsiu iki mirties tavo teisę taip sakyti“? O gal apskritai taps beprasmiška kalbėti apie diskriminaciją, kai odos spalvų, įstatymais pripažįstamų lyčių, seksualinių orientacijų, populiarių gimtųjų kalbų ir tikėjimų bus ne 2 ar 4, o šimtai, daugelis panašių viena į kitą, ir kiekvienas žmogus bus visai individualus visų šitų „atributų“ derinys?

Stonewall aktyvistai 'anais laikais'

Stonewall aktyvistai ‘anais laikais’. Nuotrauka Stonewall memoriale.

Išties Niujorko realybė arčiau tos „į lentynėles nebetelpančios įvairovės“, nei daugelis įsivaizduoja, mintyse vis dar gyvendami kokiais 1990 ar 2000 m.! Bet ateities nenumatysi – ir viskas gali toliau eiti ten, kur ėjo pastaruosius kelis dešimtmečius – su „kultūringam žmogui beveik privaloma elito nuomone“, „oficialiomis ginamomis mažumomis, apie kurias negalima sakyti nieko blogo“, „kritikuotinomis grupėmis, apie kurias negalima sakyti nieko gero“, „begaline niekam nežinomų ir nerūpinčių mažumų pelke, kurios iš viso nevertos New York Times antraštės“ ir t.t.

Kioskai su maistu, dažnai halal, įvairių virtuvių, laikomi įvairių tautybių imigrantų ir paplitę o visą miestą - Niujorko įvairovės pavyzdys

Kioskai su maistu, dažnai halal, įvairių virtuvių, laikomi įvairių tautybių imigrantų ir paplitę o visą miestą – Niujorko įvairovės pavyzdys

Niujorkas – tikrai vis dar Pasaulio Sostinė?..

Niujorkas – Pasaulio Sostinė. Tokia fraze paradėjau šį straipsnį. Bet nepaisant visų naujų dangoraižių kiekvieną kartą apsilankęs Niujorke vis labiau suprantu, kad tai – jau mitas. Ir kasmet vis labiau.

Greitkelis į Niujorką

Greitkelis į Niujorką

Kai 2019 m. stovėjome Bruklino tilto parke Brukline žvelgdami į Manheteną, mano žmona pasakė – „Čia Niujorko centro panorama? Atrodo kaip eilinis Kinijos miestas“. Ir tikrai: buvome neseniai grįžę iš Kinijos, o Niujorkas labai jau priminė Čongčingą. Miestą, kurio net pavadinimo daugelis Lietuvoje nežino, bet ir dangoraižių kiekiais, ir žmonių skaičiais ten jau – beveik Niujorkas. Ir metro linijos geresnės, tankesnės, modernesnės, ir greitieji geležinkeliai neprilygstami. Ir spindinčių reklamų tiek, kad kone kiekviena aikštė – kaip Niujorko „Times“ aikštė!

Mes Niujorko Bruklino tilto parke

Mes Niujorko Bruklino tilto parke

Ir visgi turės praeiti daugybė dešimtmečių ar šimtmetis, kol Čongčingas galės prilygti Niujorkui. Nes Niujorkas buvo pirmasis toks miestas. Pirmasis su dangoraižiais, pirmasis, kuriame žmonės gyveno vienur, o dirbo ir pramogavo kitur, kasdien važinėdami traukiniais. Ir kiekvienais metais, kuriais Niujorkas buvo neabejotina Pasaulio Sostinė, jis gimdė legendas, filmus, knygas, dainas. Franko Sinatros „New York, New York“; metro grotelės, pakėlusios Merlinos Monro sijoną; „Tiffany‘s“ parduotuvė iš „Breakfast at Tiffany‘s“ filmo; „Chelsea“ viešbutis kur Sid Vicious nužudė savo draugę ir nusižudė. Ir tai tik trupinėliai.

Senasis Niujorko metro važiuoja negiliai ir per ventiliacijos groteles į viršų kartais papučia oras, keliantis 'pavojų' moterims su sijonais. Tai amžiams išgarsino Merlina Monro.

Senasis Niujorko metro važiuoja negiliai ir per ventiliacijos groteles į viršų kartais papučia oras, keliantis ‘pavojų’ moterims su sijonais. Tai amžiams išgarsino Merlina Monro.

Gal Azijos miestai ir bėga greičiau už Niujorką, bet Niujorkas maratone startavo gera valanda anksčiau. O tokios istorinės didybės Azijos miestai niekados neturės – plienas ir stiklas irgi gali būti gražūs, bet jie tiesiog kitokie ir daug įprastesni, nei begalinės rudo akmens dangoraižių pilnos Niujorko aveniu.

Wonder Wheel atrakcionas Coney Isalnd, įkvėpęs Vudžio Aleno filmą (vieną daugelio, kuriuos įkvėpė Niujorkas)

Wonder Wheel atrakcionas Coney Isalnd, atidarytas 1920 m., įkvėpęs Vudžio Aleno filmą (vieną daugelio, kuriuos įkvėpė Niujorkas): apžvalgos ratas, kurio kabinos kartais nuvažiuoja iki vidaus


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - 4 dienų maršrutas kelionei
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Naujasis Orleanas – džiazuojantis vudu miestas

Naujasis Orleanas – džiazuojantis vudu miestas

| 0 komentarų

Tie, kas sako, kad visi JAV miestai – vienodi, nebuvo Naujajame Orleane!

Naujasis Orleanas – kitoks, gal net europietiškas. Su nuostabiu ir gyvu senamiesčiu. Su unikaliomis tradicijomis: čia gimė džiazo muzika, čia klesti „paslaptingas“ vudu tikėjimas. Ir su gausybe turistų, į miestą plūstančių jau gerą šimtmetį.

Džiazo muzikantų freska

Džiazo muzikantų freska

Džiazas, vudu ir prancūzai

Naujojo Orleano išskirtinumą nulėmė viena mažytė istorinė detalė. Miestą įkūrė prancūzai. Na, atrodo, kas gi čia tokio – juk dar 1803 m. prancūzai Naująjį Orleaną (ir visą Luizianą) pardavė amerikiečiams.

Tačiau tuo metu jau stovėjo Naujojo Orleano vizitinė kortelė – jo senamiestis, nūnai vadinamas Prancūzų rajonu. Su savo simboliu – metaliniais balkonais. Su Džeksono aikšte ir jaukia europietiška katedra.

Naujojo Orleano širdis - Džeksono aikštė

Naujojo Orleano širdis – Džeksono aikštė

Dar svarbiau, prancūzai paliko savo įstatymus. Pavyzdžiui, daugiau laisvių vergams: tuoktis, puoselėti savo kultūrą, lengviau išsipirkti. Dar Luizianos pardavimo metu gera pusė vietos juodaodžių buvo laisvi ir daugybė jų praturtėjo, netgi įsigijo savų vergų! Šitokiomis aplinkybėmis Naujasis Orleanas tapo tikra XIX a. JAV juodaodžių kultūrine sostine.

Prancūzų rajone

Prancūzų rajone

Būtent juodaodžiai sukūrė abudu Naujojo Orleano dvasios simbolius, išgarsinusius miestą visame pasaulyje. Džiazo muziką ir vudu religiją.

Ir nors Naujasis Orleanas turi jų abiejų muziejus, jų dvasios reikia ieškoti tikrai ne muziejų lentynose. Geriausia tiesiog vaikščioti Prancūzų rajone, Džeksono aikštėje ir dairytis: į gatvės muzikantus, į gatvės būrėjus, į metalinių balkonų papuošimus, į vudu simbolius veve, kuriuos galima piešti tik dalimis. Pajusti miesto atmosferą, kuri čia labai galinga. Atkreipti dėmesį į menkas detales ir pamažu suvokti jų prasmę.

Gatvės būrėjai Naujajame Orleane

Gatvės būrėjai Naujajame Orleane

Naujasis Orleanas nėra Disneilendas, nėra tik paveiksliukas turistams. Džiazas dabar išplitęs po visą pasaulį, gi Naujojo Orleano gyventojai mėgsta ir kitus muzikos stilius: tad, jei neieškosi, gali džiazo mieste ir visai neišgirsti.

O ir vudu Naujajame Orleane savotiškame pogrindyje: vietiniai nesutaria, kiek miestelėnų išpažįsta šią religiją: gal keli procentai, o gal 30 procentų. O ir ką reiškia „išpažįsta“? Daugybė žmonių eina į katalikų mišias, bet „kai prireikia“ užsiiminėja visokiais vudu „burtais“: kad laimėtų, kad pakenktų, kad apsigintų nuo pikto. Net vudu dvasios yra sutapatintos su katalikų šventaisiais – tai padaryta dar prancūzų laikais, kad prancūzams nekeltų įtarimo. O Naujojo Orleano katalikų katedroje rasi ir paslėptų vudu simbolių.

Žmonės Naujajame Orleane

Žmonės Naujajame Orleane

Specialiai važiavome per naktį virš 1000 km iš Floridos, kad aplankytume Naująjį Orleaną per Joninių išvakares – svarbiausią vudu šventę. Švelniai nusivylėme: prie Šv. Jono upės susirinko apie 60 baltai vilkinčių žmonių, pamušė būgnus, pašoko, bet didžioji dalis patys atrodė kaip turistai, žiūrovai ar bent jau istoriniai rekonstruktoriai. Dauguma jų, beje, baltaodžiai. Gal vudu apskritai tokia pasaka Holivudo fantazijų suviliotiems turistams, kurios Naujajame Orleane ne daugiau, nei Lietuvoje pagonybės? O gal tikrasis vudu taip giliai, kad ne eiliniam žmogui lauke prie upės jį išvysti? Tai klausimai į kuriuos Naujajame Orleane gali išgirsti dešimtis skirtingų atsakymų. Kaip ten bebūtų, faktas, kad tai, kas rodoma Holivudo filmuose – vudu lėlės, zombiai – tėra iš konteksto ištraukti ir dramatizuoti vudu elementai. Panašiai kaip egzorcizmas ir apsėdimai krikščionybėje.

Vudu šventės fragmentas

Vudu šventės fragmentas

Vudu ištakos siekia Afriką. Bet sakoma, kad Naujajame Orleane jį išpopuliarino „karalienė“ Mari Laviū [Marie Laveau]. Apie ją žinoma labai mažai ir daugelis to – legendos. Viena legendų(?) – kad jos kapas antras lankomiausias JAV po Elvio Preslio. Galvojau tai tik vietos gidų išmislas: Mari Laviū pats žinojau tik todėl, kad tuo labiau domėjausi, negi ji yra garsi ir ne Naujajame Orleane? Bet kai vėliau Atlantoje sutikau šiaip jau į ezoteriką nelinkusius lietuvius, kurie labiausiai Naujajame Orleane norėjo pamatyti būtent Mari Laviū kapą – suabejojau: gal tikrai? Deja, aš Mari Laviū kapo neaplankiau: dėl vandalizmo St. Louis 1-asias kapines vyskupija užrakino. Dabar pasekėjai dovanas Mari Laviū, kurias dėdavo ant kapo, palikinėja prie kažkada jai priklausiusio namo (sakoma, nūnai ten – nelegalus AirBnB).

Lafayette pirmosios kapinės Naujojo Orleano Misijų rajone

Lafayette pirmosios kapinės Naujojo Orleano Misijų rajone liko vienos populiariausių, kai uždarė tas, kuriose palaidota Mari Laviū

Neatrastas, bet ne mažiau gražus Naujasis Orleanas

Į Naująjį Orleaną priviliotas legendų apie džiazą ir vudu, netikėtai likau net labiau sužavėtas visai kitų miesto aspektų.

Naktinis gyvenimas. Senasis Prancūzų rajonas – ypač Burbonų gatvė – ima siausti, eilės prie barų ir klubų nusidriekia dar nesutemus. O saulei nusileidus viskas išvirsta į tikrą muzikos, rėkiančių, šokančių, džiūgaujančių žmonių – baruose, gatvėse, balkonuose – superfiestą.

Burbonų gatvė sutemus

Burbonų gatvė sutemus

Ir žmonių įvairovė – ko tik nepritraukia Naujasis Orleanas. Įdomiausios aprangos, tatuiruotės, gėjų klubai ir t.t.

Bet tikra supersuperfiesta ateina per karnavalą – Naujojo Orleano Mardi Gras, kai į gatves išrieda krewe (savotiški klubai) paruoštos riedančios platformos su papjė mašė skulptūromis ir muzikantais. Ir – tai unikalu Naujajam Orleanui – mėto žiūrovams dovanas, ypač – spalvotus karoliukus. Jie tapo dar vienu miesto simboliu. Bet tik kai pats juos gavau kaip bilietą į Mardi Gras World (sandėlį, kuriame menininkai ir robotai ruošia platformas ateinančiam karnavalui) pradėjau pastebėti, kiek Naujajame Orleane visur tų karoliukų daug: ant medžių, balkonų, jais mėtosi Prancūzų rajono klubinėtojai… Beje, į Mardi Gras jokių bilietų nėra: tai turbūt vienintelis pasaulyje tokio masto renginys, kur žiūrovai ne moka, o tik gauna.

Mardi Gras World dekoracijos būsimajam Mardi Gras

Mardi Gras World dekoracijos būsimajam Mardi Gras

Panorau į Naująjį Orleaną grįžti per Mardi Gras. Bet ech, kodėl visas pasaulis švenčia tuo pat metu… Juk negaliu persiplėšti… Teks Naujajam Orleanui stoti į bendrą eilę kartu su sugrįžimu į Rio de Žaneiro karnavalą, Salvadoro karnavalu, Venecijos karnavalu…

Esu įpratęs prie JAV miestų, kuriuose reikia džiaugtis, jei bent senamiestyje kažkas išlikę. Tad mane nustebino, kiek daug senų pastatų pilna ir anapus Prancūzų rajono. Tai – ir Misijų rajonas, kurį pastatė turtingi amerikiečiai po miesto nusipirkimo. Ir prancūziški rajonai šiauriau senamiesčio prie Bayou St. John upės. Ir gausybė kapinių: europietiškai puošnių.

Viešbučio fasadas Naujojo Orleano centre

Viešbučio fasadas Naujojo Orleano centre

Girdėjau nuomonių, kad senąjį Naująjį Orleaną išgelbėjo turizmas: dar tarpukariu čia jau masiškai plūdo amerikiečiai ir vietiniai nespėjo savo senų namų „atiduoti buldozeriams“, įrengė ten pelningus restoranus, viešbučius (senų nuotrakų gausu Historic New Orleans Collection).

Naujojo Orleano Prancūzų rajone

Naujojo Orleano Prancūzų rajone

Bet turizmo lazda turi du galus ir dabar jau antrasis labai arti. Prancūzų rajonas virsta muziejumi. Niekur kitur pasaulyje ne muziejuose nemačiau tiek ekskursijų pėsčiomis, kaip vasarą Naujajame Orleane: vienu metu vienoje gatvėje gali sutikti penkis gidus su savo grupėmis, už kampo – dar kelis. Gyventojai pyksta, ginasi plakatais „Prašome nesėsti ant laiptų!“, bijodami moralų gidai patys mėgina „sustatyti savo aveles“ idant paliktų tarpelį praeiviams – bet šaligatviai siauri, apeiti tokią grupę vis tiek sunku. O ir daug tų ekskursijų primena paskaitas: štai dalyvavome „vudu ture“, tai tebuvo du realūs sustojimai: prie vudu reikmenų parduotuvės ir Mari Laviū priklausiusio namo (tiksliau, toliau nuo to namo, nes artimiausią šaligatvį buvo užėmusi kita grupė). Kitur – tiesiog pasakojimai ir polemika. Na, „ekskursija“ populiaresnis dalykas, nei paskaita, tad gidai prisigalvoja temų kur nelabai yra ką parodyti, užtat klausytojus domina ir arbatpinigius gerus duoda (piratai, vaiduokliai ir t.t.).

Populiarios ekskursijos graži reklama - "Dvasių turai"

Populiarios ekskursijos graži reklama – “Dvasių turai”. Ekskursijų pilna visokių: pėsčiomis, karietomis, garlaiviais

Dabar jau sunku patikėti, kad dar 2005 m. Naująjį Orleaną visiškai užsėmė uraganas Katrina, miestas buvo visai apleistas ir pikti liežuviai plakė, kad „jo atstatyti nebeverta“. Tai primena tik apleistas, užžėlęs Six Flags atrakcionų parkas rytiniame miesto gale: jo tikrai niekas neatstatė, o kitur – argi kas praleis progą užsidirbti iš turistų? Tikėjausi rasti uragano Katrina muziejų, bet jis dar nepastatytas: Naujasis Orleanas gyvena toliau.

Orleanietės ar Naujojo Orleano turistės

Orleanietės ar Naujojo Orleano turistės

Naujojo Orleano nuostabių/baugių plantacijų grandinė

Kai kurios iš įdomiausių, svarbiausių Naujojo Orleano vietų yra anapus miesto ribų. Už pelkių, kurios jį supa, ir į kurias kertančius greitkelius, būna, išbėga aligatoriai (tris mačiau nutrenktus). Tai – plantacijos.

Naujasis Orleanas dar prancūzų laikais šitaip išaugo dėl tobulos geografinės vietos: ilgiausios Šiaurės Amerikoje Misispės upės žiotys. Iki traukinių ir sunkvežimių, vienintelis logiškas būdas gabenti krovinius buvo laivai, o Misisipės baseinas dengia kone pusę JAV. Visa medvilnė, cukrus iš aukštupio plaukdavo pro Naująjį Orleaną. O žemė aplink upę buvo aukso vertės: viską, ką išaugini, gali iškart krauti į laivus. Ta žemė išdalinta pailgais sklypais, kad kuo daugiau plantatorių turėjų išėjimą prie upės.

Garlaivis - vienas Naujojo Orleano simbolių. Kadaise jie gabeno krovinius ir keleivius, šiandien - turistus kasdienėse ekskursijose

Garlaivis – vienas Naujojo Orleano simbolių. Kadaise jie gabeno krovinius ir keleivius, šiandien – turistus kasdienėse ekskursijose

Šiandien daugybę tų plantacijų entuziastai pritaikė turizmui. Kiekviena kažkuo išskirtinė, bet dažnoje patirtis susideda iš galimybės laisvai vaikščioti po sodą ir ekskursijos po plantacijos namą, kuriame gyvendavo patys plantatoriai: galima pasiklausyti įvairiausių istorijų iš „anų keistų laikų“. Ne išgalvotų, o užrašytų įvairiuose prisiminimuose – apie santykius tarp šeimininkų ir vergų (jie buvo kur kas įvairesni, nei būtų galima tikėtis), jų gyvenimus, verslus, pamažu nykstančią prancūzų kreolų kultūrą (dar XX a. viduryje trečdalis Luizianos kalbėjo prancūziškai, dabar – tik 5%).

Prie 'Vergų gatvės' Oak alley plantacijoje (baltuose nameliuose gyveno vergai)

Prie ‘Vergų gatvės’ Oak alley plantacijoje (baltuose nameliuose gyveno vergai)

Lauros plantacija yra spalvingo kreoliško (prancūzakalbių) stiliaus, Oak Alley plantacija – labiau nuosaikaus britiško, bet labiausiai garsėja savo šeimininkų puoselėta ąžuolų alėja, populiaria „Instagram“ nuotraukoms. Abiejose pasakojama ir apie šeimininkus, ir apie jų vergus.

Oak Alley plantacijos ąžuolų alėja

Oak Alley plantacijos ąžuolų alėja

Whitney plantacija, tuo tarpu, koncentruojasi išimtinai į vergų gyvenimą ir yra savotiškas memorialas jiems. Visai kitokia atmosfera tvyro Džefersono Deiviso bibliotekoje: tai nėra plantacija, tačiau autentiškas pajūrio namas, kuriame prieš mirtį (be vergų) memuarus rašė vienintelis pilietiniame kare nugalėtos Amerikos Valstijų Konfederacijos prezidentas. Ten irgi vyksta ekskursijos. Tai savotiškas memorialas jam ir Konfederacijai, pietų baltaodžių kultūrai ir svajonėms.

Konfederatų karių kapai Džefersono Deiviso bibliotekos prieigose

Konfederatų karių kapai Džefersono Deiviso bibliotekos prieigose

JAV pilietinio karo (1861-1865 m.) metu Naujasis Orleanas buvo didžiausias Amerikos Valstijų Konfederacijos miestas, tačiau jis krito be šūvio, todėl išliko šitoks autentiškas, kai daugybė jo „konkurentų“ virto griuvėsiais.

Lauros plantacijos rūmai

Lauros plantacijos rūmai

Pats Naujasis Orleanas iš baltaodžių miesto su juodaodžių mažuma (1940 m. – 70% ir 30%) vykstant „rasių kraustymuisi“ pamažu virtu juodaodžių miestu su baltaodžių mažuma (2010 m. – 31% ir 60% – beje, imigrantų Naujajame Orleane labai mažai). Ir tai atsispindi „oficialioje atmintyje“ – prieš šimtmetį pastatytos Amerikos Valstijų Konfederacijos skulptūros 2017 m. nugriautos, nors baltaodis gubernatorius ir prieštaravo. Kaip ir visur pietų JAV, Luizianoje istorijos neperprasi išklausęs tik vieno žmogaus, aplankęs tik vieną muziejų: kitur rasi kitokią informaciją, trečiur – trečiokią. Ir nebūtinai kas nors meluoja: Naujasis Orleanas visada buvo dviejų kultūrų miestas ir jose susiklostė skirtingos kolektyvinės atmintys, skirtingi akcentai, tradicijos, suvokimai. O dar ir laikas bėga, „išorinės politinės srovės“ vieną ar kitą dalyką mėgina „nukreipti tinkama vaga“. Ir XIX a. kiekvienai naujai kartai tampa vis labiau nesuprantamas. O ko nesuprantame užpildome per šiuolaikinį suvokimą ir visai kitokį mąstymą. Prancūzakalbis miestas vidury JAV? Vergų pilnos plantacijos? Juodaodė beraštė vudu karalienė, pati laikiusi septynis vergus? JAV valstijos, laikiusios save atskiromis tautomis, kariavusios dėl nepriklausomybės nuo JAV? To ne tik nebėra, tai šiandien nebesuvokiama.

Generolo Lee postamentas tuščias nuo 2017 m.

Generolo Lee postamentas tuščias nuo 2017 m.

Naująjį Orleaną pamatyti – paprasta, pažinti – sunku

Naujasis Orleanas it svogūnas – turi daug lukštų.

Lengva jame pamatyti tik gražius Prancūzų rajono pastatus ir trankius vakarėlius, gal dar pasiklausius pusiau tikrų gidų pasakojimų gražiose karietose. Tai „pirmas miesto pažinimo lygis“ ir daugelis lieka jame.

„Antras lygis“ – pačiam važiuoti toliau turistų „nubūtų“ vietų, pastebėti detales, klausytis gilesnių pasakojimų – tiesa, jie beveik neišvengiamai priklausys nuo to, kas pasakoja: ar jis vietinis? Koks jo santykis su religija? Demokratas ar respublikonas? Kokios kilmės? Bet pirmąkart tai girdintis dažnai apie tai nemąsto, išklauso ir daugmaž tiki.

Naujojo Orleano prancūzų rajone

Naujojo Orleano prancūzų rajone

Ir „Trečias lygis“ – kai išgirdęs visus pasakojimus, visus kampus tokiomis kontroversiškomis temomis, kaip vudu, JAV pilietinis karas ar vergovė, pats imi juos analizuoti. Tik tada pradedi matyti bendrą miesto vaizdą – ar, tiksliau, vaizdus.

Eiliniam turistui to nereikia. Bet daugybėje miestų istorija daug paprastesnė – o Naujajame Orleane norisi į ją pasinerti giliau, nes ji gili.

Iš balkono baro įsiaudrinę žmonės mėto karoliukus praeiviams

Iš balkono baro įsiaudrinę žmonės mėto karoliukus praeiviams


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - 4 dienų maršrutas kelionei
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

| 2 komentarai

Gvatemala įspūdinga! Visoje Amerikoje mažai šalių, kurių autentiška kultūra ir didinga istorija prilygtų Gvatemalai.

Deja, šią šalį pasaulio sąmonėje beveik visai užgožė kaimyninė Meksika. Kilo daug mitų: esą Gvatemala mažytė, labai skurdi, nesaugi, ten nėra ką veikti.

Praleidęs Gvatemaloje labai turiningas tris savaites, praskleidžiu paslaptingą šydą šios nepakankamai atrastos šalies. Kodėl Gvatemalą verta aplankyti kiekvienam, besidominčiam kultūra, ir ne tik?

Antigva Gvatemala, gražiausias Gvatemalos miestelis, su vulkanu fone

Antigva Gvatemala, gražiausias Gvatemalos miestelis, su vulkanu fone

Majų pasaulio širdis. Atitlano ežeras

Gvatemalos šūkis yra „Majų pasaulio širdis“. Jis be galo taiklus. Sakote, juk majų miestai yra Meksikoje? Tikrai taip, bet Gvatemaloje gal dar įspūdingesni! Bet svarbiausia Gvatemaloje majai nėra tik istorija ar tik menka mažuma. Ir šiandien iki 60% šalies žmonių yra majai. Ir tai matosi: jie kalba savo kalbomis, rengiasi tautiniais drabužiais, aukoja savo dievams – beveik kaip prieš 500 metų, kai atplaukė europiečiai.

Majai tautiniais drabužiais majų turguje (Čičikastenangas)

Majai tautiniais drabužiais majų turguje (Čičikastenangas). Dauguma majų moterų juos vilki, o vyrai tik kai kuriuose regionuose

Apkeliavęs didelę dalį Amerikos žinau, kaip tai reta. Daug kur indėnai išnyko, o jei liko pavieniai jų palikuonys, tai prarado kalbas, tikėjimus, arba pasiliko gyventi tik kur šalies pakraščiuose. Gi Gvatemala yra tikra majų šalis – ne ką mažiau, nei Lietuva lietuvių.

Geriausiai gyvoji majų kultūra išlikusi Gvatemalos vakaruose, debesuotuose aukštikalnėse. O prie Atitlano ežero ji subtiliai susipina su gamta. Viršum ežero stūgso didingi vulkanai. Į daugybę paežerės kaimų nenuvažiuosi jokio keliu – tik maršrutiniais laiveliais, skrodžiančiais ežero bangas.

Atitlano ežero pakrantė su rūke paskendusiu Santa Kruzo kaimu

Atitlano ežero pakrantė su rūke paskendusiu Santa Kruzo kaimu

Atitlano širdis – Santiago miestas su spalvingais majų turgumis, gražiais tradiciniais paveikslais ir vietos dievybe Mašimonu. Kiekvienais metais tas stabas iškilmingai perkeliamas į kitą namą, todėl jo nerasi jokiame žemėlapyje. Belieka klausinėti žmonių. Vis tolome nuo centrinės aikštės su gražia balta bažnyčia, gatvės siaurėjo, kol galiausiai tapo tokios siauros, kad vos praeisi. Atrodė, patekome į kažkieno privatų kiemą. „Kur Mašimonas?“ – klausiame ir parodo vieną kambarį. Aplink stabą susėdę du amžini jo saugotojai, priimantys aukas. Majai tiki, kad Mašimonas pildo norus – suneštas aukas sargai spaudžia prie Mašimono krūtinės.

Vieno iš Mašimonų kopija Čičikastenango muziejuje (dešinėje)

Vieno iš Mašimonų kopija Čičikastenango muziejuje (dešinėje)

Gilyn į Vakarus daugybė majų miestų ir kaimų turi savo Mašimonus ar kitus stabus, spalvingus turgus. Kaip Čičikastenangas, kurio turgus bene garsiausias šalyje ir ant kurio kalno stūgso akmeninis Pascual Abaj stabas, apsuptas žvakelėmis. Jis garbinamas dar nuo laikų prieš Amerikos užkariavimą, tiesa, radikalūs krikščionys nudaužė jo veidą.

Daugelis majų formaliai atsivertė į katalikybę, bet vos užėjęs į Čičikastenango katedrą supranti, kad su tau įprasta bažnyčia ten mažai kas bendro: per visas grindis vietiniai kūrena žvakutes protėviams, o šimtametės katalikų kofradijos (brolijos) tui savus ritualus, drabužius. Mašimonų garbintojai – irgi kofradijos. Sako, jis yra majų dievybės ir šv. Simono mišinys, nors niekas nežino. Daug regiono miestų turi dvigubus pavadinimus: ispanišką-katalikišką ir majišką, pvz. „Todos Santos Kačumatanas“, „San Sebastian Huehuetenangas“

Majai kūrena žvakeles bažnyčios šventoriuje. Tas pats vyksta ir viduje, bet fotografuoti ten griežtai draudžiama, kaip ir daug kur pas majus

Majai kūrena žvakeles bažnyčios šventoriuje. Tas pats vyksta ir viduje, bet fotografuoti ten griežtai draudžiama, kaip ir daug kur pas majus

Bet (dar) nepasiruošę leistis gylyn į majų pasaulį lieka Atitlano kurortuose. Jie skiriasi vienas nuo kito taip, tarsi būtų skirtingose šalyse.

San Pedras – jaunimo su kuprinėmis, ten pilna hostelių, skalbyklų, barų, o jų televizoriuose įjungtas Europos futbolas ar NBA. Ten – ir pagrindinis regiono muziejus.

Aistė prie baro San Pedre prie Atitlano

Aistė prie baro San Pedre prie Atitlano

San Markas – „egzaltuotų“ ezoterikų žemė, į kurią panašios kitur pasauly nemačiau. Atrodo patekai į kokį amžiną ezoterinės muzikos festivalį: besišypsantys pinigų nerenkantys gatvės muzikantai, keisčiausios tatuiruotės. Dešimtys reklamų apie visokiausias jogas, vidinio vaiko gydymą, zen meną, tatuiravimo ceremonijas, kristalų ir akmenų terapijas, tantrinius sielos lyginimus, ekstatinius šokius, „pirmo lygio dvasinę šamanišką seksualinę patirtį, kurioje suprasi, kad „dvasiškmas ir seksualumas yra vienis“ ir išmoksi „prisiimti rizikas, atrasti ir ištyrinėti savo ribas saugioje aplinkoje“. Ai, ir dar grybų festivalis (matyt, ne šampinjonų). Gal ir įdomu būtų ten atvykti kokiai savaitei ir pamatyti, kuo gi gyvena ta dalis pasaulio, kuriems San Markosas – kone jų visatos centras. Bet su majais jau ten nieko bendro: mokytojai, pamokslininkai ir kiti San Markose yra amerikiečiai ar europiečiai, atradę „galingą“ vietą savo praktikoms.

San Marko prie Atitlano gatvelės vaizdas

San Marko prie Atitlano gatvelės vaizdas

Daug kur palei Atitlaną taip – palei pat ežerą labiau kurortas, o aukščiau į kalną yra jau jį aptarnaujantis majų miestelis. Pavyzdžiui, Santa Kruizas.

Laivelyje per Atitlano ežerą. Šis, beje, paskui sugedo - teko dreifuojant laukti atsarginio. Gerai, kad atplaukė, nes laiveliai baigia darbą anksti, prieš tamsą

Laivelyje per Atitlano ežerą. Šis, beje, paskui sugedo – teko dreifuojant laukti atsarginio. Gerai, kad atplaukė, nes laiveliai baigia darbą anksti, prieš tamsą

Taip pat aplink Atitlaną yra šimtai namų ir vilų kalnų šlaituose, pasiekiamų tik nuo ežero (vandens taksi ar savo valtimi). Ten gali „pabėgti nuo visko“. Arba tarpinis variantas, kaip Chaibalito – mažytis kaimas, bet visgi plaukia ir maršrutiniai laivai, veda žygių takai. Arba priešingai – Panachačelis, regiono vartai, į kur daugelis atvyksta autobusu ir persėda į laivą. Ten net aukštų pastatų yra, užtat mažai Atitlano dvasios.

Nuo Atitlano ežero pasiekiamas namas

Nuo Atitlano ežero pasiekiamas namas

Bet galiausiai visų keliautojų keliai Gvatemaloje veda į Tikalį šalies šiaurėje.

Tikalis – apleistų majų miestų karalius

Tikalis yra vienas įspūdingiausių apleistų miestų – ir Amerikoje, ir pasaulyje. Jei stovėtų ne „pamištoje“ Gvatemaloje, o Meksikoje, tikriausiai jis būtų daug garsesnis.

Tikalio šventykla centrinėje aikštėje

Tikalio šventykla centrinėje aikštėje

Iš pradžių netikėjome, kad pusdienio aplankyti neužteks, bet paskui grįžome į Tikalį ir antrą dieną. Iš tiesų, vien be galo įspūdingų, sutvarkytų majų piramidžių, šventyklų, rūmų Tikalyje užtenka visai dienai. O kur dar visa galybė pusiau apaugusių džiunglėmis. Didžioji Tikalio dalis išvis plyti po žeme: prieš 1000 metų tai buvo 60 000 žmonių miestas, kas tiems laikams reta.

Tikalio 'akropolyje'

Tikalio ‘akropolyje’

Tai buvo miestas, pastatytas visiškai be jokio ryšio su Europa, Azija ar Afrika, ir todėl gyvenimas ir architektūra ten tokie skirtingi ir mums „nežemiški“, kad pilna sąmokslo teorijų apie visa tai neva pastačiusius ateivius.

Daugelis svarbių pastatų (kaip šventyklos) – mažyčiai, užtat stovi piramidžių viršūnėse. Būtent supilti tuos didžiulius kalnus ir buvo mestos didžiulės jėgos. Tuo tarpu net valdovai ir elitas gyvendavo mažuose, slegiančiai siauruose kambariuose su visur vienodu akmeniniu suolu šone. Na, daugiau nereikėjo, nes didžioji dalis gyvenimo (net maisto gaminimas) vykdavo lauke.

Virš džiunglių iškilusios Tikalio piramidžių viršūnės - šventyklos

Virš džiunglių iškilusios Tikalio piramidžių viršūnės – šventyklos

Visai neįprastas ir majų raštas, žvelgiantis į atvykėlius nuo daugybės seniai mirusiems valdovams sustatytų stelų: raidės ten kaip kvadratiniai piešinėliai, rašomos zigzagais. Majai vienintelė indėnų tauta, turėjusi tikrą raštą, bet ispanai beveik visas knygas sunaikino ir reikėjo laukti XX a., kol majų raštas vėl iššifruotas: tiesiog jis buvo pernelyg kitoks ir žinios apie Europos ar Azijos kalbas, rašto sistemas ne ką galėjo padėti jo perpratimui.

Prie majų stelos su įrašais

Prie majų stelos su įrašais

Problemų turi ir archeologai, mat majai savo piramides vis aukštindavo: ant vienos pastato kitą, ant tos – trečią, taip vis keldami šventyklą. Neaišku, kurį sluoksnį atidengti: kad pasiektum apačią (seną pastatą), turi nugriauti naujesnį pastatą, bet niekas nežino, ar verta. Kartais padeda likimas – štai koks siaubas turėjo ištikti archeologus, kai netyčia nugriovė piramidę. Bet paskui tikriausiai apniko nemažesnis džiaugsmas, kai pamatė, kokias ankstesnio pastato įėjimą puošusias akmenines “kaukes” atidengė – o kiek tokių skulptūrų tūno po naujesniais piramidžių aukšinimais ir niekad nebus atrasta?

Prie akmeninės kaukės

Prie akmeninės kaukės

Lengviausia Tikalio didybę pajusti Centrinėje aikštėje su ~50 m aukščio piramidių viršūnėse stovinčiomis šventyklomis, šiauriniu ir centriniu “akropoliais”. Į daugelį galima įlipti.

Centrinėje aikštėje

Centrinėje aikštėje

Takai per džiungles veda į kitas didingas vietas, kaip IV šventyklą (aukščiausią Tikalio šventyklą – 70 m – nuo kurios populiaru stebėti saulėtekį) ar Mundo perdido (Prarastą pasaulį) su seniausiais Tikalio pastatais ir piramide. Ar Acanaladuras rūmus, kur gyveno elitas, ar Murcielagos rūmus, kur puikiai išlikęs ir stogas (tai reta). Visi pavadinimai ispaniški ar net graikiški, nes tikrieji nebežinomi.

Tikalio klestėjimo laikais visur buvo miestass, o aplinkui Tikalį plytėjo ūkiai. Bet dar prieš 1000 metų viską prarijo džiunglės.

Majų pastato viduje. Majai nemokėjo statyti skliautų, todėl kambariai privalėjo būti labai siauri, kad neįgriūtų stogas - o sienos storos. Atmosfera slegia

Murcielagos rūmų viduje. Majai nemokėjo statyti skliautų, todėl kambariai privalėjo būti labai siauri, kad neįgriūtų stogas – o sienos storos. Atmosfera slegia

Tikalį ir kitus regiono miestus majai staiga apleido dar ~900 m. “Kodėl” – mistika; kalbama ir apie karus, ir apie genocidą ir (tai viena populiaresnių teorijų) sausrą, o gal kažkokį to derinį, bet aišku, kad tai Tikalį ir majus daro dar paslaptingesniais. Tik tai ir išgelbėjo Tikalį: kadangi miestas buvo jau apleistas, ispanai jo nerado, negriovė “pagoniškų šventyklų”.

Iš lėto, iš lėto archeologai atkovoja naujas ir naujas šventyklas, piramides, kaip neseniai Penktąją šventyklą. Bet tai jau kontroversiška: kiti nori palikti daugiau natūralių džiunglių. Juk jos pilnos gyvūnų: spalvingų drugelių, koačių, agučių, medžiuose siaučiančių ilgakojų beždžionių-koatų, už kilometrų girdimų beždžionių-staugūnų. Čia rašau tik tuos gyvūnus, kuriuos ten pats mačiau savo akim. Štai žiūriu į piramidę – o ten viršūnėje šmirinėja lapiukas. Vietinis sakė, kad kartą ir jaguarą ten matė…

Staugiantis staugūnas

Staugiantis staugūnas

Apleisti majų miestai džiunglių toliuose

Tikalis – tik senosios majų civilizacijos Gvatemaloje viršūnė. Majų miestų Gvatemalos džiungėlse stūksojo gal šimtai ar tūkstančiai, ten gyveno milijonai majų. Atrandami vis nauji ir nauji – ypač dabar, kai lidarai (lazeriniai radarai) leidžiai archeologams iš lėktuvų tarsi rentgeno spinduliais „perkirsti“ džiunglių lapiją.

Kiekvienas toks kalnas - tai piramidė

Kiekvienas toks kalnas – tai piramidė

Neįtikėtina, kiek daug ką džiunglės prarijo! Užlipęs ant aukščiausių majų piramidžių ir apsidairęs aplink visada pamatysi daugybę kalnų ligi horizonto. Bet kalnų Gvatemalos džiunglėse nėra! Kiekvienas „kalnas“ – tai džiunglėmis užaugusi majų piramidė ar šventykla ar mažesnis sugriuvęs pastatas. Ilgai mėginę atkovoti majų miestus iš džiunglių, žmonės pamažu pasidavė – jų tiesiog per daug.

Visgi, keli įspūdingiausi miestai yra bent iš dalies „atsiimti“ iš džiunglių – na, bent kai kurios jų šventyklos, rūmai „išlaisvinti“ nuo medžių, nors ir tebesužaloti jų šaknų.

Majų mūras perkirstas medžių šaknies. Baisu pjauti medžius, nes dabar jie laiko pastatą - nupjovus gali griūti. Čia archeologai surizikavo.

Majų mūras perkirstas medžių šaknies. Baisu pjauti medžius, nes dabar jie laiko pastatą – nupjovus gali griūti. Čia archeologai surizikavo.

Kelionė į tokius miestus dažnai ne mažiau žavi, nei patys miestai. Štai į Agvateką [Aguateca] reikėjo apie pusantros valandos plaukti motoriniu laivu iš Sajachčės miesto – iš pradžių plati Petešbatuno upė vis siaurėjo ir siaurėjo, artėjome prie jos ištakų, tuoj jau laivelis spraudėsi tarp žolių ir žemų šakų. Staiga valtininkas sustojo prie, rodos, eilinio kranto, ir mojo mums eiti – o pats pasiliko žvejoti. Takas per džiungles, atrodė, niekur neves – bet galiausiai atsirėmė į sugriuvusį šiuolaikinį pastatą, kur kadaise buvo Agvatekos lankytojų centras. Supratome – einame ta kryptimi. Palypėjus dar aukštyn pasimatė didikų pastatų griuvėsiai, vėliau rūmai, piramidės, viskas aplink statų tarpeklį. Visoje Agvatekoje buvome vieninteliai turistai.

Agvatekos valdovo rūmai

Agvatekos valdovo rūmai

Panaši patirtis laukė ir Seibalyje [Ceibal] – ten reikėjo plaukti valandą, bet žygis į kalną ilgesnis. Kitų turistų per tris valandas irgi nesutikome. Užtat šiuolaikiniai majai priešais senąsias majų valdovų stelas atlikinėjo savo ritualus. Ilgą laiką turėję slėpti pagonybės išraiškas, jie vėl atranda savo civilizacijos klestėjimo laikų vietas, tikėjimus, eina šlovinti į apleistas protėvių miestus, pasistatė ten naujus akmeninius altorius. Lengva majų tautinę savimonę pažadinti, kai jų istorija tokia didinga!

Majų ritualas Seibalyje

Majų ritualas Seibalyje

Bet sudėtingumu patekti neprilygstamas Miradoras: ten reikia arba žygiuoti dvi-tris dienas į vieną pusę arba samdyti dienai sraigtasparnį (abu dalykai kainuoja panašiai). Tačiau būtent Miradore yra aukščiausia Amerikos piramidė La Danta (72 m). Po to, kai 2006 m. jos viršūnė atkovota nuo džiunglių, kas naktį gretimoje stovykloje, būna, nakvoja ir 100 žygeivių, o sraigtasparnių aikštelėje stovi 5 sraigtasparniai.

La Dantos viršūnėje Miradore viršum džiunglių

La Dantos viršūnėje Miradore viršum džiunglių

Spėjama, kad Miradoras buvo didžiausias majų miestas ir labai senas, klestėjęs dar iki Tikalio, maždaug tada, kai Europoje karaliavo Romos Imperija (nuo 400 m. prieš Kristų iki 200 m. po Kristaus). Bet vos menkutė jo dalis atkovota iš džiuglių nuo 1982 m. Prižiūrėtojas vos apsidairo ir štai jau kelia tiesiog nuo žemės tūkstantmečių senumo niekam nereikalingas majų puodų šukes: visko tiesiog per daug, kad aprėptų ir surinktų nedidelė ~20 JAV archeologų komanda, kasmet čia atskrendanti kasinėjimų sezonui (be šilto vandens). Beje, kaip įprasta majų pasaulyje, tyrinėtojai įkvėpti ne vien mokslo, bet ir mistifikuotų tikėjimų: vadovas – mormonas, o mormonai tiki, kad Centrinės Amerikos miestuose gyveno Jėzus Kristus, tad jie ne mažiau svarbūs, nei biblinės žemės Izraelyje.

Atidengtas meno kūrinys Miradore spėjama atspindi Popol Vuh majų pasaulio sutvėrimo epą. Tai - vienas nedaugelio išlikusių senovės majų kūrinių

Atidengtas meno kūrinys Miradore spėjama atspindi Popol Vuh majų pasaulio sutvėrimo epą. Tai – vienas nedaugelio išlikusių senovės majų kūrinių

Antras geriausiai atidengtas majų miestas Gvatemaloje po Tikalio – Jašcha [Yaxha], irgi pilna piramidžių, šventyklų. Tarp įspūdingiausių vietų ten – vadinamasis Šiaurinis Akropolis – trijų piramidžių kompleksas – ir 216 šventykla, nuo kurios populiaru stebėti saulėlydį. Gerai išlikusi ir žaidimo kamuoliu arena: ginčijamasi, kiek tai buvo majų sportas, kiek – religinis ritualas.

Jašchoje, nuo vienos piramidžių viršūnių stebiu kitas

Jašchoje, nuo vienos piramidžių viršūnių stebiu kitas

Visus šiuos majų miestus specialiai lankėme prieš Tikalį. Ir, jei turite laiko daugiau nei vienam, siūlyčiau taip daryti visiems, maždaug šia tvarka nuo mažiausiai įspūdingo iki įspūdingiausio: Seibalis, Agvateka, Miradoras, Jašcha, Tikalis. Pirmuose miestuose tada dar pribloškia viskas, giliniesi į smulkmenas – skirtingą architektūrą, meną, gamtą. Būdamas vienas džiunglėse dar gali išsigąsti staugūno riaumojimo, džiaugtis beždžionėmis, drugeliais, lapus nešančių skruzdėlių eilėmis, šimtais cikadų išnarų, išsiraičiusiais medžiais. Ir pajusti džiunglių vargą: kando uodai, kažkokie dryžuoti vabzdžiai (visa ranka ištino), o žmona sužinojo ką reiškia įminti į skruzdėlyną.

Susiraitę džiunglių augalai

Susiraitę džiunglių augalai

Na o Jašchoje ar Tikalyje, viską jau perpratę, galėjome tiesiog „atsiduoti“ tų miestų didybei: kai ji šitokia, smulkmenų nebepastebėtum.

Aišku, majų miestų Gvatemaloje yra ir daugiau, daugybė jų pasiekiami tik ilgais žygiais per džiunglių tankmes. Vis atrandami nauji ir nauji – lidarų dėka dabar gali iš lėktuvo „nuskanuoti“ kas slypi po džiunglių medžiais ten, kur tūkstantmetį gal nėjo joks žmogus: tikra revoliucija! Pasirodo, ir Tikalyje būta ne 6000 pastatų, o 10000.

Pusiau atkovota nuo džiunglių La Dantos viršūnė Miradore

Pusiau atkovota nuo džiunglių La Dantos viršūnė Miradore

Prieš kelionę į Gvatemalą siūlyčiau pažiūrėti ir Melo Gibsono filmą „Apokalipto“, atskleidžiantį šiuolaikinėms akims žiauresnę senosios majų kultūros pusę: žmonių aukojimus dievams. Filmas neholivudiškai autentiškas, herojai kalba majų kalba – tiesa, dalis faktų paimta iš kitų Vidurio Amerikos civilizacijų. Gibsonas, beje, buvo Miradoro svečias ir kasinėjimų rėmėjas.

Majų džiunglių širdis – Floreso miestas ežero saloje. Daugelis turistų apsistoja ten, visus majų miestus lanko iš jo. Atmosfera ten primena Atitlano ežero kurortus: barai, pramogos.

Saulėlydis virš Floreso ežero (matomas iš daugybės stogų barų ir viešbučių)

Saulėlydis virš Floreso ežero (matomas iš daugybės stogų barų ir viešbučių)

Kur kas labiau vietinę dvasią patyrėme praleidę pora dienų Sajaščėje, paupio miestelyje, iš kurio arčiausiai Seibalis ir Agvateka. Beveik jokių turistų, keltu upę kertantys majai.

Chaotiški keltai Sajaščėje per siaurą upę: vienas pėstiesiems, vienas motociklams, vienas automobiliams. Upė siaura, bet tilto nėra.

Chaotiški keltai Sajaščėje per siaurą upę: vienas pėstiesiems, vienas motociklams, vienas automobiliams. Upė siaura, judėjimas didelis, bet tilto nėra.

Kelionė skersai Gvatemalą: nuo rojaus upės iki Karibų miestelio

Gvatemala turi dvi širdis, du lankytinų vietų telkinius – tai šiaurinės senovės majų džiunglės (Petenas) ir šiuolaikinis šalies centras – kur Gvatemalos miestas, Atitlano ežeras, gyvoji majų kultūra.

Važiuoti tarp jų atstumas 500 km, bet laiko susigaišta apie 10 valandų. Nes keliai Gvatemaloje prasti. Atokiau nuo miestų pasitinka tikras mažų automobilių siaubas: gulintys superpolicininkai. Tokie aukšti, kad koks kas antras ar kas trečias stipriai daužia į automobilio dugną: ir loterija, ir meistriškumas pasistengti, kad apdaužytų mažiau, pravažiavęs jautiesi atlikęs žygdarbį. Niekur kitur pasaulyje tokių aukštų nemačiau! Galvojame, o kaip važiuoja vietiniai? Apsidairome ir supratame, kad vienintelį lengvąjį automobilį: visi kiti džipai ir pikapai, tad viskas statoma jiems.

Geras kelias netoli Gavtemalos miesto. Kuo arčiau Gvatemalos miestas arba Floresas, tuo keliai geresni

Geras kelias netoli Gavtemalos miesto. Kuo arčiau Gvatemalos miestas arba Floresas, tuo keliai geresni

Kitą kartą kelias, žemėlapyje pažymėtas kaip normalus, kuriuo rodė važiuoti ir GPS sistemos, staiga sunyko iki pravažiuojamo tik visureigiams ir tai ne bet kuriems. Teko daryti milžinišką lankstą.

Nuo Gvatemalos sostinės krašto iki Peteno/Tikalio džiunglių yra du asfaltuoti keliai – vakarinis per Kobaną/Sajaščę ir rytinis per Rio Dulsę (šiek tiek geresnis). Abiejuose yra po vieną ypatingą vietą pakeliui.

Vakariniame kelyje tai Semuk Čampėjus [Semuc Champey], rojaus vaizdus primenanti upė, aplink kurią populiaru pasivaikščioti ir ten maudytis, o greta stūkso turistinis Liankino miestelis. Vakarais tenykščiai turistai keliauja prie Liankino grotų, iš kur apie šeštą vakaro pasicypdamos kasnakt išlekia šimtų tūkstančių šikšnosparnių „eskadrilės“.

Semuk Čampėjaus kriokleliai tinkami maudymusi

Semuk Čampėjaus kriokleliai tinkami maudymusi

Rytiniame kelyje pagrindinė stotelė Rio Dulsė. Tiksliau, plaukimas iš Rio Dulsės maršrutiniu laivu į Livingstoną, keliais nepasiekiamą uostamiestį, kuriame vyrauja unikali garifūnų tauta. Ji atsirado susimaišius pabėgusiems juodaodžiams vergams ir indėnams. Kultūra ten labiau kaip Karibų salose: tranki muzika, šokiai, ryšios spalvos. Tiesa, Livingstonas pasirodė įdomesnis patiems gvatemaliečiams, nei mums. Jiems tai – unikalus jų pačių šalies kampelis, kur viskas kitaip (panašiai būtų, jei Lietuvoje būtų išlikęs koks gyvas žydų štetlas ar vokiečių miestelis). Bet kai esi žmogus iš šalies, aplankęs daug Karibų salų, Livingstonas pasirodė labiau kaip užkampis: tiek Gvatemalos, tiek Karibų pasaulio.

Indėną ir juodaodį vaizduojanti freska Livingstone

Indėną ir juodaodį vaizduojanti freska Livingstone

Visą ratą važiavome nuomotu automobiliu, tačiau Gvatemala turi išvystytą turistinių autobusų (shuttle) tinklą. Jie brangesni už skirtus vietiniams, bet bilietai reklamuojami angliškai, gali surinkti iš viešbučių, o maršrutai jungia turistinius taškus: Atitlanas-Semuk Čampėjus, Floresas-Rio Dulsė ir pan. Užtat vietinių autobusai gražesni: spalvingai perdažyti nurašyti JAV mokykliniai autobusai.

Tačiau daugelis amerikiečių, turinčių Gvatemaloje tik savaitę, renkasi iš Gvatemalos sostinės į Floresą ir atgal skristi: nepigu, bet laiko susitaupo daug. O po miestus ir miestelius paprasčiausia važinėti autorikšomis.

Viešasis transportas tose vietose, kur lengvieji automobiliai nepravažiuoja. Čia tokiu važiuojame į Semuk Čiampėjų iš Liankino

Viešasis transportas tose vietose, kur lengvieji automobiliai nepravažiuoja. Čia tokiu važiuojame į Semuk Čiampėjų iš Liankino

Chaotiška sostinė ir romantiškai apgriuvusi Antigva

Daugelį savo pasakojimų (kelionių vadovų) apie šalis pradedu nuo sostinių, o šitą – užbaigiu. Nes Gvatemalos sostinė (Gvatemalos miestas) tokia neypatinga, kad daug žmonių į ją išvis neužsuka. Gvatemalos oro uoste atvykėlius gaudo ne tiek taksistai į miesto centrą, kiek visokių turistinių autobusų šeimininkai, siūlantys iš karto vežti į Atitlaną ar Antigvą.

Centrinė aikštė Gvatemalos mieste - viena retų įdomesnių vietų

Centrinė aikštė Gvatemalos mieste – viena retų įdomesnių vietų

Antigva, galima sakyti, Gvatemalos miesto senamiestis. Tik jis nutolęs 35 km nuo miesto – kalnų keliu. Nes 1776 m. žemės drebėjimas Antigvą nugriovė – ir visi miestelėnai tada iškelti į naują vietą, ten pastatytas naujasis Gvatemalos miestas. Tačiau pamažu tarp Antigvos griuvėsių vėl ėmė kurtis žmonės: dalį atkūrė, dalį (pvz. „perteklinius“ vienuolynus, bažnyčias) paliko kaip rado.

Klasikinis Antigvos vaizdas - Santa Catalina arka ir Agua vulkanas fone

Klasikinis Antigvos vaizdas – Santa Catalina arka ir Agua vulkanas fone

Taip Antigva tapo unikaliu miestu „tarp gyvybės ir mirties“. Čia, žiūrėk, atkurti istoriniai namai, čia – romantiški griuvėsiai, kaip Šv. Jeronimo vienuolynas, Rekolekcijų vienuolynas ar Jėzuitų bažnyčia. Daug visokių tarpinių variantų: kaip Katedra, kurios priekis atkurtas kaip veikianti bažnyčia, o „perteklinis“ galas paliktas išgriuvęs. Ar Santo Domingo vienuolynas, kur tarp senųjų griuvėsių įrengtas viešbutis, baseinas, muziejai: štai viešbučio numerio durys greta autentiškos kriptos su griaučiais durų.

Antigva - tikros bažnyčių kapinės. Rekolekcijų vienuolyne

Antigva – tikros bažnyčių kapinės. Rekolekcijų vienuolyne

Ir viską supa ugnikalniai. Aukščiausias Agua (virš 3500 m), stypsantis visose Antigvos panoramose. Ir aktyviausias Fuego, kasdien išspjaunantis dūmų tumulą po tumulo, o 2018 m. išsiveržimu pražudęs 190 žmonių.

Eilinis Fuego išsiveržimas - ilgainiui pradedi nekreipti dėmesio

Eilinis Fuego išsiveržimas – ilgainiui pradedi nekreipti dėmesio

Antigva tapo dar viena iš amerikiečių jaunimo, hipsterių numylėtų žemių Gvatemaloje – net vaivorykštinių vėliavų pamatysi. Bet viena pagrindinių „pramonių“ ten – ispanų kalbos mokyklos. Atvažiuoji savaitei-kitai, gauni kasdien individualias pamokas, nakvoji vietinėje šeimoje – tai nebrangu, galimybių daug. Pilna skelbimų „Ieškomas ispanų k. mokytojas“, net į restorano tualetą kartą reikėjo eiti per ispanų kalbos klasę. Daugiausiai tuo domisi amerikiečiai: jiems ispanų yra svarbiausia užsienio kalba, bet sutikome ir besimokančių europiečių. Tik rinktis reikia atsargiai: gali būti, kad ir tavo mokytojui ispanų kalba nebus gimtoji ir išmoksi kalbėti su majų „barbarizmais“. Bet šiaip ispanų kalba Gvatemaloje vienintelė oficiali ir daugelis ją moka: kažkada ją primetė ispanų kolonistai, bet ilgainiui ji liko ir kaip kompromisas: mat majų kalbų yra net 22 ir neaišku, kurią reiktų skelbti oficialia.

Bare ant Antigvos stogo

Bare ant Antigvos stogo

Ispanų kalba bei kultūra dominuoja ir sostinėje Gvatemalos mieste. Jis didelis ir chaotiškas: šiuolaikinis centras yra prie pat oro uosto lėktuvų ūžesį, istorinis centras nakčiai apmiršta ir garsėja nesaugumu. Vienu metu jis buvo taip apleistas, kad miestelėnai pasistatė „naują senamiestį“ – Kajala rajoną – su pseudosenoviniais pastatais, netgi katedra. Gali saugiai vaikščioti ir gyventi „istorinėje dvasioje“…

Kajalos rajone

Kajalos rajone

Vienintelis dalykas, dėl ko tikrai verta užsukti į Gvatemalos miestą – „stiprūs“ muziejai, kaip Popol Vuh majų meno ar Iščel majų tautinių drabužių. Na ir didžiausi prekybos centrai, pigios prekės, užsienio virtuvių restoranai – sostinėje.

Majų laidojimosi urnos Popol Vuh muziejuje

Majų laidojimosi urnos Popol Vuh muziejuje

Draugiška Gvatemalos kultūra nustelbia skurdą ir nesaugumą

Gvatemala nustebino, kokie malonūs, paslaugūs ten žmonės. Padeda, pataria, paklausti kelio palydi iki vietos. Jei netyčia paimi prastesnę prekę, pakeičia geresne, neapgaudinėja su kainomis – išskyrus pačias turistiškiausias vietas (pvz. Atitlano laivininkai). Kai palikau restorane skrybėlę, bėgte atsivijo gatve, kad grąžintų. Ir šiaip viskas pritaikyta klientui: pavyzdžiui, neišgirsi “virtuvė nedirba”, ir anksti ryte tau kone visur paruoš patiekalą ne tik iš pusryčių meniu.

Tai ypač stebino dėl to, kad ši šalis garsėja nesaugumu. Ji bent keturis kartus nesaugesnė už Lietuvą. Bent jau Gvatemalos mieste tai akivaizdu: ginkluoti sargybiniai ne tik prie bankų ar bankomatų, bet ir kiekviename restorane (o daug jų – uždaruose kiemuose), mačiau, net „Coca Cola“ sunkvežimiu vienas ant gėrimų dėžių važiavo su automatu.

„Niekur Lotynų Amerikoje neapvogė, čia apvogė“ – skundėsi vienas pasaulį išmaišęs bendrakeleivis. Taip sunku neprarasti budrumo, kai visi aplink atrodo tokie geri!

Iš mokyklos autobuso perdarytas autobusas

Iš mokyklos autobuso perdarytas autobusas

Gvatemala turi labai stiprią savo dvasią – ne tik istorinę, bet ir šiuolaikinę. Ji spalvinguose eksmokykliniuose autobusuose. Ji kofradijų tradicijose, aprangoje ir stabuose. Ji sunumeruotuose rajonuose ir rajonų gatvėse (visoje šalyje adresų sistema paremta vienoda logika: 3 rajono 5 prospektas 25 namas ir pan.). Ji galingose kiaurai merkiančiose tropinėse liūtyse (lietaus sezonas gali trukti 8 mėnesius ir nepravažiuojamais versti dar daugiau kelių). Ji Pepiano puoduose (virta mėsa), gvatemalietiškuose pusryčiuose (su juodom pupom). Ji spalvinguose majų drabužiuose ir turguose. Ji majų kalbose, kurios prašalaičiui skamba tarsi atbulai paleisti įrašai.

Šiuolaikinio majų meno stilius

Šiuolaikinio majų meno stilius

Taip, Gvatemala skurdoka, ypač anapus didmiesčių ir kurortų. Po miestelius laksto laukiniai šunys, būna, dingsta vanduo, 19% gyventojų beraščiai (2021 m.), parduotuvės reklamuoja „gringų [dėvėtus] rūbus“. Bet tikėjausi blogiau: to liūdnai slegiančio beviltiško skurdo, kaip Afrikoje, tikrai nėra, Gvatemala kyla. Viena vertus, daugelyje miestelių vienintelė vieta pavalgyti yra pigūs šeimyniniai vištienos restoranai pardavinėjantys pigias vištos kojas, kita vertus, garsiausias iš tokių restoranų „Pollo Campero“ išvystė didžiulį 400 restoranų tinklą, sugebėjo išsiplėsti net į JAV bei Europos Sąjungą.

Vaizdas iš balkono viešbutyje Liankine. Dėl jo paėmėme kambarį antrame aukšte, nors rekomendavo pirmą - sakė, kad į antrą gali neužpumpuoti vandens. Iš pradžių vandens neužpumpavo net į rūsį (jo nebuvo ir niekur aplink), o paskui ir antram aukštui užteko

Vaizdas iš balkono viešbutyje Liankine. Dėl jo paėmėme kambarį antrame aukšte, nors rekomendavo pirmą – sakė, kad į antrą gali neužpumpuoti vandens. Iš pradžių vandens neužpumpavo net į rūsį (jo nebuvo ir niekur aplink), o paskui ir antram aukštui užteko

Majai dar kartais žiūri į Europos kultūras „iš apačios“. Sutikome majų, kurių tėvai neišmokė majiškai (dėl didesnių galimybių), o manikiūrininkės norėjo fotografuotis su mano žmonos „balčiausia matyta ranka“.

Bet džiugu, kad laikai keičiasi, majai vis labiau ir labiau supranta savosios civilizacijos didybę, svarbą, ir vertę – ir tame yra pažengę toliau, nei daugelis Amerikos indėnų tautų. Ir kad vis daugiau ir daugiau žmonių tai atranda ne tik Meksikoje, bet ir Gvatemaloje, nes Gvatemala to verta.

Per skandinančią liūtį Tikalyje

Per skandinančią liūtį Tikalyje

Gvatemalos lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Gvatemalą

Gvatemalos lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Gvatemalą

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Panama – super-kontrastai, Amerikos širdis

Panama – super-kontrastai, Amerikos širdis

| 0 komentarų

Panama – įvairiausia šalis, kokią esu regėjęs.

Jos dydis – kaip Lietuvos, o savyje talpina viską nuo pasaulinės reikšmės superdidmiesčio iki “laike įstrigusių” indėnų genčių. Nuo XX a. stebuklo – Panamos kanalo, sujungusio vandenynus – iki nepažengiamų džiunglių su tūkstančiais kaimų, į kuriuos neveda jokie keliai. Nuo nesibaigiančių dviejų vandenynų (Ramiojo ir Atlanto) pakrančių bei salų iki kalnų ir ugnikalnių.

Ispanakalbiai lotynai, juodaodžiai kreolai, pensijon išėję amerikiečiai ir europiečiai, aštuonios indėnų tautos – visi Panamoje šalia, bet visi kažkaip išlieka savimi, kalba savo kalbom, gyvena savose nišose.

Kokie 50 km ir gali pasijusti nukeliavęs į kitą žemyną, netgi į kitą laikmetį. Dar 50 km – ir tu jau dar kitur. Tik Panamoje!

Panamos indėnai iš neprivažiuojamo kaimo luotu per džiungles ir 'skandinančią liūtį' plaukia apsipirkti. Ši nuotrauka daryta nuo tos, kuri - straipsnio viršuje (Panamos didmiesčio)

Panamos indėnai emberos iš neprivažiuojamo kaimo per džiungles ir ‘skandinančią liūtį’ plaukia apsipirkti luotu. Ši nuotrauka daryta vos 40 km nuo tos, kuri – straipsnio viršuje (Panamos didmiesčio ir Panamos kanalo žiočių)

Panamos kanalas – (ne tik) šiuolaikinis pasaulio stebuklas

Panamos kanalas“ – išgirdus “Panama” nuo pat vaikystės man tai pirma asociacija. Dar per geografijos pamokas aiškina, kad jis jungia Atlanto ir Ramųjį vandenynus, jo dėka laivai sutaupo 20 parų. 5% visų pasaulio krovininių laivų praplaukia šiuo kanalu!

Jo didenybė Panamos kanalas. Laivas kerta Agua Clara šliuzus. Nuotrauka neperteikia visų pastatų mastelių

Jo didenybė Panamos kanalas. Laivas kerta Agua Clara šliuzus. Nuotrauka neperteikia visų pastatų mastelių

Na, bet kol neišvydau savom akim atrodė ką jau čia – industrinis statinys ir tiek: valandos-kitos jam pamatyti užteks. Bet Kanalas mane pavergė! Iš trijų savaičių, kurias praleidau Panamoje, kokią savaitę skyriau vietoms, susijusioms su kanalu.

Nes Panamos kanalas nėra tik kažkokia dirbtinė perkasa. Panamos kanalas – tai ir gamta. Daug, daug gamtos. Didžioji kanalo dalis netgi nėra iškasta – didieji laivai plaukia Gatuno ežeru (tvenkiniu), kuris suformuotas užtvenkus Čagreso upę. To ežero (ir apskritai kanalo) pakrantėse šmirinėja agučiai, medžiuose kybo tinginiai, tai – viena geriausių vietų pasaulyje stebėti paukščius. Tiesa, Panamoje to gero pilna visur: nesu didelis paukščių ar drugelių mylėtojas, bet išvydęs tokius pasakiškai spalvingus nori-nenori ilgai juos stebėdavau. O kai dar atskrisdavo jų dešimtys ar šimtai…

Vienas daugybės aplink Panamos kanalą sutiktų žvėrelių (koatis)

Vienas daugybės aplink Panamos kanalą sutiktų žvėrelių (koatis)

Į Atlanto vandenyną palei Panamos kanalą nutįsusi salų grandinė. Dalis jų sujungta Amador sankasa su nuostabiais vaizdais į miestą ir laivus. O tolimesnės, kaip Taboga, jau žygeivių džiaugsmas beveik be automobilių.

Tabogos salos vaizdas nuo Cerro de La Cruz kalno

Tabogos salos vaizdas nuo Cerro de La Cruz kalno (matosi daug laivų, gal plauksiančių kanalu)

Panamos kanalas – tai ir istorija. Jo iškasimas – didžiulis žmonijos triumfas. Idėja kilo dar XV a., bet pirmieji pabandė prancūzai 1880 m. Nepavyko: nuo maliarijos, geltonojo drugio mirė 22000 darbininkų, o kompanija bankrutavo. 1902 m. projektą perėmė amerikiečiai ir 1914 m. kanalas atidarytas – įgalino ne tik patogiai gabenti krovinius iš Azijos į rytų Ameriką ar iš vakarų Amerikos į Europą, bet ir greitai “permesti” JAV Atlanto vandenyno laivyną į Ramųjį vandenyną ar atvirkščiai. Daug tokių istorijų pasakojamos moderniame Panamos kanalo muziejuje Panamos mieste.

Paminklas žuvusiems statybos metu Prancūzijos darbininkams Panamos mieste

Paminklas žuvusiems statybos metu Prancūzijos darbininkams (Panamos mieste)

Tiesą pasakius, Panamos šiandien išvis nebūtų, jei ne kanalas. Iki 1903 m. ši teritorija buvo Kolumbijos užkampis. Jei kas ir siekė jos nepriklausomybės, tai buvo “beviltiški marginalai”. Tačiau tuo metu Kolumbija atsisakė suteikti JAV teisę statyti Panamos kanalą. JAV tada sulošė kaip geras pokerio lošėjas: parėmė Panamos nepriklausomybės judėjimą ir, šiam triumfavus, sudarė sutartį dėl kanalo statybų su jau nepriklausoma Panama.

Už paramą ir kanalo statybą pagal tą sutartį kanalas „amžiams“ atiteko JAV. Ne tiesiog kaip nuosavybė, o kaip JAV kolonija, atskira šalis, „Panamos kanalo zona“ (virš 8 km į abi puses nuo kanalo). Iki pat 1977 m., kai JAV kanalą perdavė Panamai, ten galiojo JAV įstatymai, vartota anglų kalba, netgi buvo rasinė segregacija. Ir tai atsispindi to krašto tarpukarinėje art deco architektūroje (ypač buvusioje Kanalo zonos sostinėje Balboa, kur ir freskomis puoštas Panamos kanalo štabas ant kalno, ir šimtamečiai darbininkų daugiabučiai, ir daug amerikietiškos atmosferos). Ir būtent todėl aplink Panamos kanalą išliko tiek gamtos: iki pat 1999 m. daug kur plytėjo JAV karinės zonos ir bazės, todėl niekas nestatė dangoraižių.

Panamos kanalo štabo rūmai Balboa

Panamos kanalo štabo rūmai Balboa – užrašas fasade vien angliškas

Panamos kanalas lėmė ir Panamos daugiakultūriškumą: būtent jo statyti suvažiavo karibiečiai, europiečiai, kinai ir daugybė čia liko. Be to, 40% Panamos ekonomikos susijusi su Panamos kanalu. Kas ketvirtas pasaulio laivas registruotas Panamoje. Ir net Panamos skrybėlės šį pavadinimą gavo dėl Panamos geografinės padėties: iš tikro jos yra iš Ekvadoro, bet juk visos praplaukia kanalą…

Bet, aišku, Panamos kanalas – tai visų pirma laivai. Milžiniški laivai: iki 427 m ilgio. Apsistojome bute su vaidu į Panamos kanalo įplaukimą – be galo įdomu buvo stebėti, pažinti tuos laivus, skaityti apie juos informaciją specialiose programėlėse (pvz. Marine Radar): iš kur į kur jie plaukia, kiek dienų tai trunka, kam priklauso, ką veža. Retai susimąstome, kokia tai svarbi mūsų pasaulio dalis (juk be jų neturėtume jokių pigių drabužių, elektronikos, bananų ir t.t.): tik prie Panamos kanalo laivai iš „tiesiog transporto“ dėl savo dydžių ir kiekių tampa įdomia turistine pramoga.

Dirbant prie Panamos kanalo vartų visada yra kur pailsinti akis: pažiūrėti, kokie laivai ir kur plaukia

Balkone į Panamos kanalo vartus

Laivai matosi nuo visos Panamos miesto pakrantės, ypač Amador sankasos, plaukiant į Tabogos salą ir nuo jos kalnų, taip pat nuo Ankono kalno, Panamos kanalo štabo. Iš ten atsiveria ir galybė uosto kranų, geležinkelis, oro uostas, greitkeliai: toks transporto mazgas, kokio nemačiau niekur kitur, priminė „Transport Tycoon“ žaidimą: štai praplaukia laivas, kyla lėktuvas, išvažiuoja traukinys. Ir konteineriai, konteineriai, konteineriai…

„Galingiausia“ Panamos kanalo patirtis – šliuzai. Tos vietos, kur superlaivai per tris slenksčius pakeliami iš vandenyno į Gatuno ežerą ir kitoje pusėje nuleidžiami atgal. Didžiausi, pritaikyti turistams su regykla – Agua Clara šliuzai. Ten dirba net komentatorius, komentuojantis praplaukiančius laivus… Ir, aišku, gamtos takai aplinkui.

Panamos kanalas nuo Ancon kalno - matosi šliuzai

Panamos kanalas nuo Ancon kalno – matosi šliuzai

Bet yra ir nemokamų vaizdų į kanalą, kaip Pedro Migelio šliuzai, kur su vaikais paganyti akis į didžiuosius laivus visai dienai atvažiuoja panamiečių šeimos, o prekijai šalia prekiauja gėrimais ir dešrainiais.

Na ir jei kanalo dar būtų negana, šliuzais gali praplaukti ir pats – su specialia ekskursija.

Panamietis Pedro Miguel šliuze stebi laivus

Panamietis Pedro Miguel šliuze stebi laivus

Panamos miestas – visos Centrinės Amerikos sostinė

Panamoje gyventojų tik 3,5 mln., bet pirmąsyk atvykus į Panamos sostinę atrodo, kad turėtų būti bent jau kokie 35 mln. Oro uostas toks milžiniškas, kad pavargsti eiti – 60 vartų, tiesioginiai skrydžiai po visą Lotynų Ameriką, JAV ir net į Europą, Artimuosius Rytus. Pirmus du kartus Panamoje nusileidau ne todėl, kad mano tikslas būtų buvęs po ją keliauti – tiesiog, per Panamą buvo patogiausi, pigiausi persėdimai (į Puerto Riką, Ekvadorą). Persėsdamas antrą kartą, turėjau laiko nuvykti į Panamos miesto centrą – ir tuomet jis mane sudomino taip, kad nusprendžiau į Panamos miestą atskristi trečią kartą – šįsyk jau specialiai, kelionei po Panamą.

Panamos pakrantė

Panamos dangoraižiai

Panamos mieste nėra jokio „trečiojo pasaulio“ ar nesaugumo jausmo, bent vienas kurių tave lydi kone visur Lotynų Amerikoje. Panamos miesto dangoraižių eilė pakrantėje labiau primena Majamį nei kaimynines šalis. Jo Albrook Mall prekybos centras didžiausias Lotynų Amerikoje (tris su puse karto didesnis už Vilniaus Akropolį) – ir net atvykus iš šiuolaikinės Lietuvos įvairiausių stilių drabužių ir prekių gausa ten stebino. Bet, kai Panama pakeliui daugybei laivybos kelių, nieko keisto, kad ji tapo ir svarbiu žemyno apsipirkimo centru.

Albrook Mall fragmentas. Panama šiaip brangesnė nei didžiuma Centrinės Amerikos, bet importinės prekės (drabužiai ir pan.) - vienos pigiausių dėl mažų mokesčių ir paprastumo atgabenti (juk viskas ir šiaip plaukia per Kanalą)

Albrook Mall fragmentas. Panama šiaip brangesnė nei didžiuma Centrinės Amerikos, bet importinės prekės (drabužiai ir pan.) – vienos pigiausių dėl mažų mokesčių ir paprastumo atgabenti (juk viskas ir šiaip plaukia per Kanalą)

Tačiau visų pirma Panamos miestas sužavėjo savo senamiesčiu (Casco Viejo). Jis unikalus: tarp išlaižytų šimtamečių namų, bažnyčių auksiniais altoriais, prabangių restoranų ir stogo barų, boluoja griuvėsiai: net iš įspūdingos Jėzuitų bažnyčios telikusios sienos. Bet griuvėsiai irgi tokie labiau romantiški nei kraupūs. Dar vienas fonas fotografijoms. Niekur kitur pasaulyje nemačiau tiek profesionalių fotografų, kiek Panamos senamiestyje, ir taip kasdien: atrodo, panamiečio jubiliejus – ne jubiliejus, vestuvės – ne vestuvės, jei nepasidaro fotosesijos Casco Viejo, su vaizdais į senuosius pastatus (pvz. Katedrą) arba į vandenyną, įplaukti į kanalą laukiančius laivus (pvz. prie obelisko Kanalo statyboms). O dar yra kontroversiškas naujas kelias aplink senamiestį Cinta Costera, kuris, sako, gadina panoramas nuo senamiesčio, bet užtat dovanoja vaizdus į senamiestį.

Panamos katedra

Panamos katedra

Ir Panamos senamiestis netgi nėra seniausia Panamos miesto dalis. Tas titulas priklauso Senajai Panamai (isp. Panama Viejo), kurią 1671 m. sugriovė pirato Henrio Morgano kariauna ir nuo to laiko ten tik žavūs griuvėsiai: katedra su varpine, vienuolynai ir kita, virtę muziejumi po atviru dangumi. Viskas apleista, apsupta Gamtos, įlankų, kurios dukart per dieną virsta purvo laukais, mat Panamos mieste – vienas didžiausių pasaulyje skirtumų tarp potvynio ir atoslūgio vandens lygio.

Gamtos Panamos mieste yra ir daugiau – ištisas Metropolitano parkas su žygio takais, kur per 40 minučių pasivaikščiojimą išvydau tris agučius, daugybę šimtakojų ir lapus pjaunančių skruzdėlių eiles.

Senoji Panama (Panama Viejo)

Senoji Panama (Panama Viejo)

Panamos miesto istorija primena amerikietiškus kalnelius. Prieš 500 metų tai buvo Ispanijos kolonijų Amerikoje širdis. Mat tais laikais žmonės dar nežinojo būdo patekti iš Atlanto vandenyno į Ramųjį apiplaukiant Pietų Ameriką. Tarkime, prisiplėštą inkų auksą iš Peru gabendavo taip: plukdo į Panamos miestą, čia iškrauna iš laivų ant mulų, mulais gabena iki kito Panamos kranto, ten pakrauna vėl. Aišku, daug turtų nusėsdavo Panamoje. Ir, aišku, tai darė ją trokštamiausiu piratų taikiniu. Prieš ~300 metų Ispanijos Imperija atsisakė nesaugaus kelio per Panamą ir Panamos miestas grimzdo užmarštin.

1855 m. jį į pasaulio akiratį grąžino amerikiečių pastatytas Panamos geležinkelis: brangiausias iki tol geležinkelis pasaulyje. Mat tais laikais amerikiečiai atrado auksą Kalifornijoje, ten masiškai kėlėsi kolonistai: ir, kad ir kaip bebūtų keista, greičiausias kelias iš Niujorko į San Franciską vedė… per Panamą. Nes visas JAV vidurys buvo „Laukiniai vakarai“: be geležinkelių, be normalių kelių, ten keliauti buvo brangu, sunku ir nesaugu: geriau jau plaukti į Panamą, ją kirsti geležinkeliu, ir anapus plaukti atgal į JAV. Šitaip Panamos miestas tapo svarbiausia tarpine „stotimi“ „laukiniams“ Amerikos aukso ieškotojams. Neilgam: 1869 m. geležinkelis pastatytas ir skersai JAV – netekęs klientų Panamos geležinkelis bankrutavo (šiandien jis vėl prikeltas – galima 170 jo tiltų ir pralaidų pravažiuoti pseudoistoriniu turistiniu traukiniu).

Panamos senamiestyje, kur dalis pastatų sugriuvę, dalis išlaižyti ir tarpinių variantų nėra

Panamos senamiestyje

Panamos miestą vėl prikėlė savojo kanalo statyti atvykę prancūzai, atsivežę rafinuotą gyvenimą, operas. Paskui – amerikiečiai. Bet tuo metu turtingi panamiečiai kėlėsi lauk iš Panamos senamiesčio ir ši miesto dalis virto skurdžia, nesaugia dykra, namus užėmus benamiams. Ir tik neseniai, UNESCO pripažinus pasaulio paveldu, vėl atgimė: dabar ji saugoma policininkų, bet kiek negyva. „Stop gentrifikacijai“, „Paveldas be žmonių – ne paveldas“, skelbia plakatai mat ši plinta į gretimus rajonus. Kol kas „senieji nelegalūs gyventojai“ kovą pralaimi: Panamos miestas dabar vienas pasaulio centrų ir koks pasaulio centras apsikęs su sugriuvusiu senamiesčiu?

Turizmo policija Panamos senamiestyje

Turizmo policija Panamos senamiestyje

Visokie prašalaičiai ir toliau į Panamą plukdo ir plukdo naujoves, kurios čia sudygsta labiau, nei kur kitur Lotynų Amerikoje. Aistringų krikščionių sekmininkų religiniais šūkiais išdabinti automobiliai čia kontrastuoja su konservatyviais musulmoniškais kai kurių moterų drabužiais, su pagrindine visos Amerikos Bahajų šventykla ant kalno, irgi tapusia svarbia miesto lankytina vieta. Musulmonai, bahajai sudaro po 1% gyventojų ir tai ne imigrantai, o „pasauliui imlūs“ atsivertę vietiniai.

Policija ir patys panamiečiai radikaliai užkirtinėja kelią Centrinės Amerikos chaosui. Pirkėjams grąsinama baudomis už čekio nepaėmimą parduotuvėje, o AirBnB savininkas Panamos mieste skundėsi visa eile baudų, paskirtų jo klientams už tai, kad, tarkime, namo kieme ėjo važiuojamąja dalimi, arba iš baseino kilo liftu su glaudėmis.

Panamos miesto Bahajų šventykla

Panamos miesto Bahajų šventykla

Bokas del Toro – masių neatrastas pasaulinio lygio kurortas

Bokas del Toro – pagrindinis Panamos kurortas. Ir nors kol kas šis pavadinimas nėra toks pasaulyje garsus, kaip kokio Balio ar Tailando kurortų, manau, jis tikrai vertas tokiu tapti.

Einant taku aplink Carenero salą

Bokas Del Toro Carenero saloje

Tai – toliausias Panamos taškas nuo Panamos miesto. Atstumas – 600 km, bet gali nuvažiuoti per dieną (ar brangokai nuskristi). Tačiau jausmas – it nukeliavus 6000 km ir atgal. Iš pradžių atvykome į Almirante miestelį, iš kurio į Bokas del Toro plaukia laivai. Priminė Afrikos gilumą: skurdas, jokių lankytinų vietų, juodaodžiai vietos gyventojai kalba nebe ispaniškai, o unikalia savo kalba, derinančia angliškas ir afrikietiškas frazes. Kas pėsti, kas dviračiais mėgina „nutverti“ keliautojus idant šie paliktų automobilį būtent jų kiemuose: tai – svarbus pragyvenimo šaltinis.

Automobilio palikimas Almirantėje

Automobilio palikimas Almirantėje

Bet praeina 40 minučių, išlipi Bokas del Toro uostelyje – ir viskas vėl apsiverčia aukštyn kojom. Tokie „idealizuoti Karibai“. Mediniai namai ant polių – viršum Karibų jūros ir įvairiausių dydžių krabų. Dalį jų supirko užsieniečiai, dalis paversta viešbučiais ar AirBnB: viename tokių gyvenome ir tai buvo nuostabi, autentiška patirtis (be kondicionieriaus ir su drieželiais, užtat su hamaku balkone). Restoranai ir barai krante su vaizdu į saulėlydį, keliautojai. Ir šokių klubai, narkotikus gatvėje nuo motociklo siūlęs vietinis… Dauguma vietinių – ispanakalbiai metisai.

Mūsiškis namas virš Karibų jūros

Mūsiškis namas virš Karibų jūros

Tačiau tai tik Bokas del Toro sostinė. Iš ten maršrutiniai laivai ar laivai-taksi per čia ramią, čia pavojingą jūrą plukdo į kitas salas, kaimus ir pasirodo, kad šis nedidelis salynas ne ką mažiau įvairus, nei visa likusi Panama.

Vandens taksi Bokas Del Toro. Gelbėjimosi liemenės retos

Vandens taksi Bokas Del Toro. Gelbėjimosi liemenės retos

Štai Old Bank (Bastimentos saloje) gyvenamas juodaodžių, kalbančių guari-guari kalba, bet atmosfera ten daug linksmesnė, nei Almirantėje: spalvos, gyva kultūra, garsi muzika, jokių automobilių, vaizdai (nuo kranto netikėtai išvydome delfinus). Tiesa, nėra saugu, ypač einant į paplūdimius.

O Carenero salos šiaurinė dalis virtusi savotiška JAV kolonija: milžiniškos amerikiečių vilos su prieplaukomis jų laivams ir jachtoms, kai kurios net su Amerikos vėliavomis. Tos pačios salos pietinė pusė – labai „vietinė“, skurdoka: perėjau kiometrą Carenero pakrante, o jaučiausi tarsi nuėjau iš JAV į Lotynų Ameriką.

Prieplaukos Carenero

Prieplaukos Carenero

Yra Bokas del Toro ir indėnų kaimų, ir atokesnių paplūdimių (pvz. Bluff, į kurį po lietaus tegali nuvykti visureigiu).

Bet didžiausią įspūdį Bokas del Toro paliko Jūros žvaigždžių paplūdimys prie Boka del Drago: skaidrus, skaidrus vanduo, kur gali braidyti tarp dugne tūnančių jūros žvaigždžių, milijonų žuvelių (kai kurios „valgo“ odą nuo tavo kojų), išvydome net rajas, iššokančias iš vandens, į medį it sulėtintame filme lipantį tinginį.

Jūrų žvaigždžių paplūdimyje Panamoje, kur aplinkui kojas plaukioja, rodos, milijonai žuvelių ir pilna jūros žvaigždžių

Jūrų žvaigždžių paplūdimyje

Kaip ir visoje Panamoje, Bokas del Toro temperatūra visus metus beveik nesiskiria (dienom +31, naktim +21, bent pusę dienų lyja).

Beje, dar iki 1990 m. į Bokas del Toro provinciją buvo galima patekti tik važiuojant per Kosta Riką, tai užtrukdavo 2 dienas. Tai pakeitė lietuviai! Įsigytas keltas „Palanga“, anksčiau plaukiodavęs iš Klaipėdos į Smiltynę. Jis – niekaip nepervadintas – dabar per 2 val. perkelia automobilius iš Almirantės į Bokas Del Toro. Kartu su vėliau nusipirkta „Baltija“. Žr. mano videopasakojimą apie tai Youtube.

Keltas 'Palanga' Panamoje

Keltas ‘Palanga’ Panamoje

Boketė: Panamos kalnuose – ir pensininkų rojus

Sako, kad Panamoje yra trys tikrai turistinės vietos: Panamos Miestas, Bokas Del Toro ir kalnuotoji Boketė Bauru ugnikalnio papėdėje. Aplinkui ją gausu krioklelių, žygių takų, bet daugiau nei turistų ten Amerikos ir Europos pensininkų.

Kelias į Boketę Panamoje

Kelias į Boketę Panamoje

Pensija Vakaruose nėra ta liūdna gyvenimo atkarpa, kai belieka skursti laukiant mirties. Pensijos ten didžiulės ir, tiesą pasakius, daugelio svajonė yra išeiti į pensiją kuo greičiau, pagaliau gyventi sau – kur nori ir kaip nori. Kai kurie išeina ir keturiasdešimties ar net trisdešimties. Ir Boketė yra viena svajonių vietų „Pensija – tai tikrasis gyvenimas!“ filosofijos sekėjams.

Krioklys Boketėje

Krioklys Boketėje

Tiesa, man Boketės populiarumą tarp pensininkų suprasti ne taip ir lengva. Iki vandenyno 70 km, iki artimiausio didesnio miesto Davido 40 km. Na taip, yra, gamta, yra žygių takai – bet tai gal aktualiau keliaujantiems, nei persikeliantiems „su visam“, ypač senoliams. Be to, Boketėje dažnai lyja.

Tačiau Boketės mylėtojai vardija tokius privalumus: miestelis yra aukštai, todėl čia visada geras oras, nereikia nei kondicionieriaus, nei šildymo. Klimatą pasirenki pats: gali pirkti namą arba miestelio centre (slėnyje), arba „aukštutinėje Boketėje“, kur dar keliais laipsniais vėsiau. Be to, visų atvykėlių dėka daug kas Boketėje moka angliškai, pilna įvairiausių virtuvių restoranų. Na štai sutikome prancūzą, kuris, pasakojo, įkūręs blyninių tinklą įvairiose pasaulio šalyse, o dabar „pusiau pensijoje“ pats kepa blynus savo blyninėje Boketėje.

Turistės viename Boketės užsienio virtuvės restoranų (be pensininkų, Boketė populiari ir tarp žygeivių)

Turistės viename Boketės užsienio virtuvės restoranų (be pensininkų, Boketė populiari ir tarp žygeivių)

Atvykėliai patinka ne visiems vietiniams: girdėjau skundų pakilusiomis NT kainomis, atvykėlių nusiteikimu, kad visi vietiniai privalo išmokti angliškai, ar iš užsienio atsivežta maniera statyti ištisus uždarus užsieniečių rajonus, į kuriuos vietiniams (ir kitiems prašalaičiams) patekti sunku: „Man lengviau nuskristi į JAV, nei patekti į vietinį amerikiečių rajoną“ – skundėsi tokio gyvenimo būdo nesuprantantis vietinis ir pasakojo toliau: „Kai paklausiau, kokiame restorane valgė, vienas atsakė, kad jis vadinosi „Abierto“, o kitas klausė, ar čia štas miestas vadinasi „Se vende“, juk tiek daug lauke tokių ženklų“ (ispanų k. „Abierto“ reiškia „Atidaryta“, „Se vende“ – „Parduodama“ – aut. past.).

Indėnų kavos plantacijų darbininkų 'daugiabučiai', kuriuos jiems pastato šeimininkai

Indėnų kavos plantacijų darbininkų ‘daugiabučiai’, kuriuos jiems pastato šeimininkai

Keliautojui viena įdomiausių pramogų Boketėje – kavos plantacijos, kurių kiekviena siūlo ekskursijas, ragavimus. Po jų kava nebeatrodo „tik kava“. Beje, Boketės nebūtų be kavos. Ją įkūrė čia atsikėlę gyventi Panamos kanalo statytojai. Pastatė kanalą, užsidirbo, bet grįžti į tėvynes nenorėjo. Įsigijo žemės, pradėjo auginti kavą. Stebėtinai gerai dirbo su rinkodara ir dabar Boketės „botikinių“ plantacijų kava – viena brangiausių pasaulyje. Konkrečiai – Geišos kava. Su Japonija, geišomis, ji neturi nieko bendro: kilo iš Gesos kaimo Etiopijoje. Jos medžiai nenešdavo didelio derliaus, tad etiopai visus išnaikino, bet sėklų spėję įsigyti Panamos kavos augintojai iš peties padirbėjo: pervadino kavą iš „Gesos“ į „Geišos“, išreklamavo, laimėjo visokius konkursus. Galiausiai net etiopai vėl užsimanė auginti tą kavą, bet nebeturėjo sėklų. Teko pirkti jų pas panamiečius…

Boketės kavos plantacijose dirba daug indėnų ngabų, jie vilki tautiniais rūbais ir juos pardavinėja Centro artesanal turgelyje.

Indėnų dirbiniai Boketėje

Indėnų dirbiniai Boketėje

Panamos indėnai ir jų valstybės valstybėje

Keliaudamas po Lotynų Ameriką dažnai tegaliu apgailėti išnykusius indėnus, jų kultūras, ir tų kultūrų liekanas kurios nebeturi ateities. Kadaise tai buvo jų žemynas. Bet atvykę Europos kolonistai viską sugriovė: daugelis indėnų išmirė per žudynes, vergovę, „užvežtas“ ligas, o likusiems beliko išmokti kolonistų kalbas, priimti jų krikščionišką tikėjimą, tuoktis su kolonistais ir gimdyti jiems vaikus. Ir net dabar, praėjus 200 metų nuo nepriklausomybės, Lotynų Amerikos indėnų kultūros toliau nyksta: visoje Lotynų Amerikos elitas kalba ispaniškai arba portugališkai. Norėdami „nebebūti atsilikėliais“, užsidirbti, netgi „gryni“ indėnai ir šiandien daug kur turi pamiršti savo kultūrą, norėdami vaikams gero gyvenimo neperduoda jos palikuonims.

Panama – maloni išimtis. Taip, iš dešimčių jos indėnų tautų kolonistai daugelį irgi sunaikino. Bet dar aštuonios liko ir laikosi tvirtai, kartu sudaro apie 12 proc. Panamos piliečių. Jiems įkurtos keturios komarkos – indėnų autonominiai regionai – kur jau indėnų žodis galutinis, klesti jų kultūra. Ir man, kaip ir daugybei turistų, tos „indėnų šalys“ – tikra kelionės į Panamą pažiba.

Emberų kaimas

Emberų kaimas

Lankėme emberų tautą. Tai – upių indėnai, kuriantys kaimus paupiuose. Išliko tik atokiausios indėnų tautos – taigi, į daugelį emberų kaimų neveda jokie keliai. Teko plaukti motorizuotu luotu – kartu su emberomis, kuriems prireikė ko nusipirkti mieste ar į ligoninę. Čagreso upė srauni, pilna slenksčių, akmenų. Aplinkui – priešistoriniai vaizdai: vienas paskui kita ryškėja emberų kaimai šiaudiniais stogais.

Indėnai pasitinka mūsų luotą.

Indėnai pasitinka mūsų luotą.

„Mūsų“ kaimas buvo trečiasis toje upėje. Tautiniais rūbais vilkintys indėnai pasitiko su savo muzika (pvz. mušamas vėžlio kiautas), šokiais, rankdarbiais, maistu. Ir apie valandos trukmės klausimų-atsakymų sesija, kurios metu noriai pasakojo apie emberų gyvenimą ir kultūrą. Moterys užsideda liemenėles iš monetų tik ypatingomis progomis ar prieš turistus – kai emberos lieka vieni, vaikšto nuogom krūtinėm. Lyderius emberos renka taip: sustoja kandidatai, o kiti kaimiečiai (nuo 12 m.) vorele už jų: už kurio sustoja daugiausiai, tas tampa lyderiu. Populiari pramoga – rankų, veidų dažymas vieni kitiems iš tam tikro vaisiaus išgautais juodais dažais (išdažė ir mus).

Tiems emberų kaimams, kurie netoli Panamos miesto, turizmas tapo pagrindiniu užsiėmimu. Visada kyla klausimas: kiek iš to, ką matau, tik teatras? Šįkart, atrodo, ne tik.

Emberos tautiniais drabužiais

Emberos tautiniais drabužiais. Beje, kaip pasakojo indėnai, medžiagos, iš kurių gaminami moterų rūbai – ne vietinės, o azijietiškos. Tai, kas atkeliavo per kanalą, išstūmė tradiciniu, daug mažiau spalvingus drabužius. Tačiau dėl emberai netapo vienodi su visais kitais: iš užsieninių medžiagų gaminasi labai savito stiliaus rūbus; tai jų naujieji (ar gal šimto metų senumo) tautiniai drabužiai

Kaip pasakojo emberos (ir paliudijo ne kartą ten lankęsi vietiniai), turistinėse vietose palei Čagreso upę jų kultūra kaip tik išlikusi geriausiai: ir jaunimas noriai velkasi tautinius rūbus, mokosi liaudies amatų, kalba savo kalba. Dalis sutiktų indėnų daug metų praleido miestuose, turėjo „įprastus“ darbus, bet nusprendė grįžti į gimtuosius kaimus, prie šaknų.

Nepražengiamose Darieno džiunglėse šalies rytuose, kur daugelio emberų tėvynė ir kur neužklysta beveik joks turistas, yra kitaip: vietiniai vis labiau stengiasi imituoti lotyniškąjį elitą, kiek tik leidžia jų izoliacija, nori ištrūkti.

Panamos indėnų šokiai

Panamos indėnų šokiai

Taip yra todėl, kad Čagreso pakrantėse indėnai mato: indėniška kultūra padeda užsidirbti, jos pažiūrėti atvažiuoja žmonės iš visų pasaulio kraštų, ja domisi, ją giria, už ją moka. Dariene vieninteliai kitataučiai – kiti panamiečiai, o jie dažnai į savo indėnus žiūri iš aukšto.

Beplaukiant atgal užklupo tokia tropinė liūtis, kad vienu metu atrodė, kad jau skęstu, kvėpavau vandens lašais. Kažką panašaus patyriau tik plaukdamas laivu po Igvasu kriokliais. Luotas pildėsi vandens. Bet indėnai patyrę luotininkai, išplaukė.

Ir pas emberas yra krepšinio aikštelė...

Ir pas emberas yra krepšinio aikštelė…

Kitos indėnų tautos visai kitokios. Turizmą puikiai išvystė ir Gunos (Kunos), gyvenantys atokiose salose (vien kad nuvažiuotum į uostą, iš kurio ten plaukiama, reikia visureigio). Bet savo kultūrą jie demonstruoja ne taip noriai: ten daugiausiai keliaujama dėl idiliškų paplūdimių, nakvynių gamtos apsuptyje. Už nuotraukas prašo pinigų, esą mėgina apgaudinėti, į žmones iš išorės žiūri kreivai. Tiesa, visa tai rašau tik pagal panamiečių ar emberų (istorinių gunų priešų) pasakojimus: pats ten nesilankiau.

Dar yra nasai, turintys net savo karalių, ngabės, buglės ir kiti, kurie jau patys nesukūrę turizmo sistemos, programų ir nebent kokie atvykėliai atveža jiems klientų.

Emberų būgnininkai

Emberų būgnininkai

Kaip ten bebūtų, jei grįšiu į Panamą, neabejotinai aplankysiu dar kokią indėnų tautą.

Legendinis Panamerikos plentas

Eilinis Panamos paradoksas: šalis turi Panamos kanalą, pasaulinės reikšmės laivų kelią, bet automobilių kelių joje mažai. Galima sakyti, tėra vienintelis magistralinis kelias! Užtat koks: Panamerikos plentas. Oficialiai jis driekiasi per visą Amerikos žemyną – nuo JAV iki Argentinos. Rimtiems kelionių automobiliais ar motociklais gerbėjams pravažiuoti visą Transamerikos plentą – gyvenimo tikslas. Plentas kerta išilgai ir Panamą. Išsukimai iš „vienintelio kelio“ paprastai ne ilgesni, nei ~100 km. Ten jie atsiremia į vandenyną ar nepražengiamas džiungles: didžioji Panamos dalis išvis nepasieiama keliais. Pravažiavome didžiąją dalį Panamerikos plento ilgio Panamoje, šen bei ten pasukdami į šoną ir taip pažindami kitokią Panamą – be užsienio turistų.

Išvažiuodami iš Panamos miesto į vakarus, visų pirma, aišku, turėjome kirsti Panamos kanalą: Amerikų tiltu, 61 m aukščio tam, kad po juo praplauktų net didžiausi laivai, ir darbo dienomis užsikišusį valandų valandas trunkančiais prieigų kamščiais, nes per visą Panamos kanalą tėra vos trys tiltai ir jokių keltų. Toliau prekybos centras seka prekybos centrą, iki pagaliau palikome Panamos miesto priemiesčius.

Nuostabūs Panamos medžiai

Nuostabūs Panamos medžiai

Tolesnės stotelės.
*El Valjė miestelis ugnikalnio krateryje (nors, jei nežinai, to nepasakytum) su savo „kukliomis pramogomis“: drugelių paviljonu, „kvadratiniais medžiais“ (net ir išvydęs ženklą su nuoroda nesupratau, kad tas medis kvadartinis…).
*Ramiojo vandenyno kurortai – pro juos važiavome jau grįždami iš „stebuklingojo“ Bokas del Toro ir tikriausiai todėl jie pasirodė be galo nykūs. Daugelis atostogautojų ten – panamiečiai, kuriems svarbus nedidelis atstumas nuo Panamos miesto.

Aptūpė panamietiški drugeliai

El Valjė aptūpė panamietiški drugeliai. Jų daug matai ir lauke

*Azuero pusiasalis ir jo prieigos, senosios kolonijinės Panamos atspindys, kur daugelis gyventojų – ispanų kolonistų palikuonys, miestelių centrinėse aikštėse – barokinės bažnyčios (Natos, sako, seniausia visoje Amerikoje), įdomiai švenčiamos krikščioniškos šventės (Dievo Kūno šventė).
*Netoliese prie Aguadulsės miesto yra ir senųjų indėnų pilkapiai: pastatai neprilygsta kokiems majams, inkams, ar actekams (tiesą pasakius, pastatų išvis nėra), bet iškasenos įdomios. Prižiūrėtojas noriai daug papasakojo – aišku, tik ispaniškai, nes anglų k. anapus „turistinių zonų“ mažai.

Sena bažnyčia Azuero pusiasalyje

Sena bažnyčia Azuero pusiasalyje

Ir galiausiai, jau netoli Kosta Rikos sienos, „pagrindiniai“ nusukimai į Boketę, Bokas del Toro.

O jei važiuoji į rytus nuo Panamos miesto, už 200 km baigiasi net ir pats… Panamerikos plentas. Atsirėmęs į Darieno džiungles, kur vienintelė susisiekimo priemonė – motorizuoti luotai. Tikrai taip: nepaisant pavadinimo, Panamerikos plentas nejungia Amerikų. Ten, kur susiduria Šiaurės ir Pietų Amerikos, tarp Panamos ir Kolumbijos, yra 96 km tarpas be jokių kelių. Nors Panama su Kolumbija turi sieną, vienintelis realus būdas nukeliauti tarp šių šalių – lėktuvas.

Ir nors idėjų „užbaigti Panamerikos plentą“ Kolumbija vis iškelia, Panama to nelabai nori. Jau net per be galo tankias, rizikingas Darieno džiungles plūsta iš Kolumbijos nelegalūs imigrantai, narkotikų upės. Kas būtų, jei būtų kelias, tikėtina, korumpuota muitinė? O dar ir visa ekologija: šiais laikais „vienos paskutinių neįsisavintų, nepražengiamų džiunglių“ žavi daug labiau, nei eilinis, tegul ir labai svarbus, plentas.

Panamos įvairovę atspindinčios freskos Panamos mieste

Panamos įvairovę atspindinčios freskos Panamos mieste

Panamos fortai ir liūdnas Kolono miestas

Jau galvojau mačiau visas Panamas. Bet iš tikrųjų „mozaiką užbaigė“ Kolonas – uostamiestis kitame Panamos kanalo gale nuo Panamos miesto – tarsi dar viena, nematyta šalis. Jau nuo kelionės pradžios panamiečiai gąsdino Kolonu: „nelipkit ten iš mašinos, labai nesaugu“. Ir vis tiek, užliūliuotas, nesitikėjau tokio vaizdo. Išgriuvę, išdegę pastatai, ištisi kvartalai, kuriuose vis tiek kažkas gyvena; štai vieno griuvėsio pirmam aukšte kirpykla, kito – restoranas.

Išgriuvęs Kolono miestas

Išgriuvęs Kolono miestas

Net ir Kolono kruizinių laivų uostas (rinkodaros sumetimais pavadintas „Panamos kanalo uostu“) niekuo nepriminė modernių ir patrauklių Karibų “pinigų traukyklų”: aplūžęs, nublukęs, pavieniai restoranėliai, voliojosi negyva pelė. Į kitą Kolono pasididžiavimą – didžiausią pasaulyje Laisvą ekonominę zoną, kur galima užsipirkti prekių be muito (sako, jos bus atiduotos tik oro uoste), patekti nepavyko: savaitgaliais nedirba.

Gražiausias dalykas Kolone – jo autobusai, vadinami „raudonaisiais velniais“ (diablo rojo). Seni JAV mokykliniai autobusai, nagingų Panamos meistrų perdaryti į tikrus meno kūrinius: su istoriniais pastatais, pusnuogėm merginom (darbininkams į autobusą vilioti) ir begale švieselių. O ant vieno mačiau net Bin Ladeno portretą. Kiekvienas autobusas priklauso jo vairuotojui, išspirkusiam teisę važinėti tam tikru maršrutu. Kadaise tokia sistema buvo ir Panamos mieste, bet ten „raudonųjų velnių“ jau beveik nebeliko: miesto valdžiai jie atrodė „trečiojo pasaulio“ reikalas ir ji įkūrė įprastinį autobusų tinklą.

Raudonasis velnias

Raudonasis velnias

Tikrasis kelionės į Koloną tikslas buvo senieji ispanų fortai aplinkui – Portobelo, kur ispanai kraudavo inkų auksą, ir San Lorenzo. Tiesa, ir jie kiek nuvylė: labai nedideli. Bet gal nieko keisto: jų statybos laikais Ispanijos Imperija buvo nenugalima, nepažeidžiama, be konkurentų. Fortai atliko labiau ne gynybinę, o policinę funkciją: gintis nuo plėšikų (piratų). Piratai turėdavo daugiausiai po kelis laivus, tad fortų ir 200 karių saugomos muitinės užteko – bent jau iki tol, kol Ispanija nenusilpo.

Portobelo fortas

Portobelo fortas

Kaip ir kitur Panamoje, su bet kuo, ką sukūrė žmogus, čia pat konkuruoja gamta. Ir San Lorenzo forte ne mažiau svarbi aplinka per keliasdešimt minučių: išvydome koatį, skruzdėlyčių grandines.

Portobelo forte vietiniai repetuoja renginį

Portobelo forte vietiniai repetuoja renginį

Panama – nuo pirmo pasaulio iki ketvirto

Pasaulį pagal išsivystymą logiška skirstyti į keturias zonas. Pirmasis pasaulis – tasai turtingasis, išsilavinęs, saugus ir brangus. Antrasis pasaulis – jau pakankamai pažengęs, bet dar atsiliekantis turtingumu. Trečiasis pasaulis – kur skurdas, nešvara, maža gyvenimo trukmė, beraštystė, ligos. Ir ketvirtasis pasaulis – visokios laike įstrigusios užkampių tautos, kurios gyvena tarsi prieš 100 ar 1000 metų.

Panama – vienintelė maža šalis, kurioje radau visus keturis pasaulius! Keliasdešimties ar kokio 100 km atstumu. Pirmasis pasaulis čia – Panamos miestas, nenusileidžiantis Vakarų Europai ar JAV. Antrasis – tai Boketė, Bokas del Toro ir panašios vietos. Trečiasis – visokie atokūs kaimai ir miesteliai, kaip Almirantė. Ir ketvirtasis – indėnų zonos.

Pirmasis pasaulis - Panamos miestas

Pirmasis pasaulis – Panamos miestas

Keliaudamas iš vieno Panamos pasaulio į kitą, nejučia pagalvoji, kaip jie sugyvena tarpusavy, ką mano viena apie kitą?

Ką, pavyzdžiui, mano emberos indėnai iš kaimo be televizijos ir interneto apie Panamos miesto gyventojus, kurie vedžioja savo šuniukus su rūbeliais, batukais? Ką mano į Panamos miesto dangoraižius ar Bokas del Toro vilas persikėlę „ekspatai“ apie tai, kad už tokio atstumo, kokį amerikiečiai kasdien važiuoja į darbą, jų naujojoje tėvynėje plyti keliais nepasiekiami miestai, į kurių menkas parduotuvėles prekes tenka gabenti tris dienas – ir niekas nė nesistengia ir nenori to pakeisti?

Eilinė fotosesija Panamos senamiestyje

Eilinė fotosesija Panamos senamiestyje

Bet kažkaip Panamoje išsitenka visi. Ji – atsitiktinai nepriklausomybę gavusi niekieno žemė, bet kartu, būdama vienintelė tokia Lotynų Amerikoje, ji ir unikali. „Panamietis“ išsiskiria iš visų: ne rase (ji gali būti pati įvairiausia), ne religija (irgi) ir net ne kalba, bet požiūrio į visa tai ir dar daugiau deriniu.

Panama labai tolerantiška, šimtmetis po šimtmečio ryjanti kultūras, mąstymą, kalbos frazes ir prekes iš įvairių prašalaičių.

Centų monetos. Tai gerai atspindi Panamos valiuta: iš tikrųjų JAV doleris, bet Panamoje jis visur vadinamas „Balboa“ (pagal pavardę europiečio, kuris pirmasis Panamoje išvydo Ramųjį vandenyną). Balboa centų monetos – savos ir labai spalvingos

Centų monetos. Tai gerai atspindi Panamos valiuta: iš tikrųjų JAV doleris, bet Panamoje jis visur vadinamas „Balboa“ (pagal pavardę europiečio, kuris pirmasis Panamoje išvydo Ramųjį vandenyną). Balboa centų monetos – savos ir labai spalvingos (žr. dešinę)

Šiais laikais žodžiai „įvairovė“, „tolerancija“ visame Vakarų pasaulyje tapo dogmomis, kažkokia amžina siekiamybe, diegiama „iš viršaus į apačią“. Tačiau praskleidus, kas už tų žodžių slypi, daugelyje šalių man pasidaro liūdna. „Įvairovė“ dažniausiai apima vos keletą visuomenės grupių, vos keletą jų atributų: visi kiti ir visur kitur privalo „būti kokie reikia“, jų įvairovė netoleruojama. Pavyzdžių milijonai: nuo iš tautinių mažumų atimamų vaikų (už tai, kad augina juos taip, kaip jų kultūroje įprasta) iki religinių simbolių ribojimų (tiek musulmoniškų, tiek krikščioniškų).

Panamoje gi „įvairovė“ nėra tikslas, tai – realybė nuo neatmenamų laikų. Ji tiesiog Yra ir žmonės ją priima visą, nors ir nesišvaisto spalvingais lozungais apie Kovą už ją.

Kavinė 'Negrė' Portobelo mieste. Vakaruose tai būtų ne politkorektiška, bet Panamoje - kodėl gi ne, juk Portobelo garsėja juodaodžių kultūra ir šeimininkė greičiausiai yra juodaodė

Kavinė ‘Negrė’ Portobelo mieste. Vakaruose tai būtų ne politkorektiška, bet Panamoje – kodėl gi ne, juk Portobelo garsėja juodaodžių kultūra ir šeimininkė greičiausiai yra juodaodė

Raudonasis velnias su Bin Ladenu

Ant miesto autobuso šeimininko užsakymu ištapytas Bin Ladenas.

Ta svarbi sąsmauka, didieji jos projektai ir galimybės visad traukė naujus ir naujus „avantiūristus“, kurie pasiliko Panamoje. Kolonistai ir piratai, užkariautojai ir pirkliai, geležinkelio ir kanalo statybininkai. Kinai, „nusėdę“ mažose parduotuvėlėse (atrodo, kas antra Panamos maisto prekių parduotuvė priklauso kokiai „kinų smulkių verslininkų dinastijai“ ir atrodo vienodai). O dabar – užsienio pensininkų, laisvos rinkos, mažų mokesčių ir ofšorinių verslininkų era: Panama tęsia „atviros plakančios Amerikos širdies“ tradicijas.

Žmogus tautiniais drabužiais Albrook Mall

Žmogus tautiniais drabužiais Albrook Mall

Panamos lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Panamą

Panamos lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Panamą

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Pietinės JAV – tikroji, pamirštoji Amerika?

Pietinės JAV – tikroji, pamirštoji Amerika?

| 0 komentarų

To, ką daugelis įsivaizduoja išgirdę „Amerika“, ne(be)įmanoma rasti nei Niujorke, nei Čikagoje, nei Los Andžele. JAV keičiasi viršgarsiniais tempais. Nebepažinsi. 50 ar 100 metų stereotipai negalioja. Netgi daug kas iš to, ką pats mačiau prieš 20 metų, jau sunykę ir persimainę.

Bet JAV dar liko vienas didelis regionas, kur daug kas – kaip po senovei. Kur Biblija, žodžio laisvė, verslo laisvė ir teisė nešiotis ginklą daugeliui šventos – vienodai. Kur paprasti kaimų ir miestelių žmonės dar šimtuskart nusveria hipsterius, o vietoj viso „imigrantų maišymosi katilo“ yra dvi „vietinės“ labai amerikietiškos kultūros: pietiečių baltaodžių ir juodaodžių.

Senieji Čarlstono namai per pietietišką liūtį

Senieji Čarlstono namai per pietietišką liūtį

Tai – didieji JAV Pietūs. Jie neturi didingų nacionalinių parkų, kaip vakarinės valstijos, neturi senųjų dangoraižių, kaip šiaurės rytai. Ten mažiau superverslų ir mažai turistų. Užtat JAV Pietūs pilni tos senosios nostalgiškos Amerikos dvasios.

Vieniems tai ta tikroji, žavioji, jų vaikystės Amerika. Kitiems – pamirština Amerikos gėda.

Nuvykęs pamėginau pažvelgti iš abiejų pusių.

Šiandienos pietietiško gyvenimo būdo dalis - milžiniški pikapai

Milžiniški pikapai – dalis JAV pietų kultūros

Plantacijos: rūmai ir sodai, dvarininkai ir vergai

Plantacijos. Šis paprastas žodis, reiškiantis tiesiog didelį medvilnės ar cukranendrių ūkį, iki šiol skaldo Ameriką. Plantacijos ir pietinių JAV pasididžiavimas, ir gėda.

XIX a. šiaurinės JAV ėjo pramonės ir didmiesčių keliu, kurį statė daugiausiai imigrantai darbininkai, vaikęsi amerikietiškos svajonės.

Tuo tarpu JAV Pietuose viskas ir toliau sukosi aplnink plantacijas. Didingus jų dvarus ir sodus, kilnias tradicijas, ilgas giminių istorijas ir paveldimas žemes. O daugiausiai prakaito ten liejo vergai – tų, kadaise atplukdytų iš Afrikos, palikuonys.

Oak Alley dvaras prie Naujojo Orleano ir jo ąžuolų alėja

Oak Alley dvaras prie Naujojo Orleano ir jo ąžuolų alėja

JAV Pietūs daugeliu atžvilgiu buvo panašesni į Europą nei į JAV Šiaurę. Pavadinimai kiti, bet plantatorių rolė stebėtinai priminė Lietuvos didikų ir bajorų, o vergų rolė – Lietuvos baudžiauninkų. Baudžiauninkai juk irgi ir bajorui priklausė, ir jam dirbti privalėjo, ir juos mušti buvo galima – ir ta dalia taip pat buvo paveldima. Ir vadus nuo valdomųjų skyrė ne tik klasė, bet ir tautybė: ten baltaodžiai ir juodaodžiai, pas mus lenkakalbiai ir lietuviakalbiai. Ir tas „jie mus engė!“ po savęs paliko tokį nesantaikos šleifą, kuris tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje driekiasi iki šiol.

Tiesą pasakius, vaikščiodamas po pietinių JAV plantacijų dvarų rūmus kartais pasijusdavau, lyg vaikščiočiau po kokį Pakruojo ar Kretingos dvarą. Visiškai kitaip, nei kokiame Niujorke ar Čikagoje, į kurių XIX a. dangoraižius, superfabrikus, imigrantų darbininkų milijonus nei Lietuvoje, nei Europoje nieko panašaus nebuvo.

Turistams atverto istorinio JAV Pietų gyvenamojo namo vidus

Turistams atverto istorinio JAV Pietų turtingo laisvo žmogaus gyvenamojo namo vidus

1861 m. JAV Pietūs nutarė atsiskirti nuo dominuojančios Šiaurės kaip nauja valstybė: Amerikos Valstijų Konfederacija. Šiaurė Pietų nepaleido, kilo kruviniausias Amerikos istorijoje karas, žuvo beveik milijonas žmonių. Kadangi Šiaurė laimėjo, šiandien jis vadinamas JAV pilietiniu karu, nors dažnas pietų baltaodis greitai pataisytų – „Tai buvo mūsų nepriklausomybės karas“. Pokariu Šiaurė apgręžė Pietus link ten, kur ėjo pati – link lygių teisių, pramonės. Tiesa, Pietūs tame bėgime Šiaurės niekad taip ir nepavijo.

Konfederatai eina į karą. Paveikslas Konfederacijos prezidento Džefersono Deiviso bibliotekoje Misisipėje

Konfederatai eina į karą. Paveikslas Konfederacijos prezidento Džefersono Deiviso bibliotekoje Misisipėje

Bet jei iki 1861 m. daugelis amerikiečių nelaikė savęs viena tauta (JAV jiems atrodė labiau kaip tarptautinė organizacija, tarsi šiuolaikinė Europos Sąjunga), tai dabar jau ir pietų baltaodžiai negalvotų apie nepriklausomybę: „Mes amerikiečiai“. Ir visgi jiems maga didžiuotis savo istorija, simboliais, paveldu, protėviais. O vienos gražiausių paveldo vietų JAV Pietuose, kaip ir Lietuvoje, yra dvarų rūmai ir sodai.

Neverta mėginti skaičiuoti, kiek dvarų JAV atverti turistams, jų kasmet vis daugėja. Viešbučiai, restoranai, vestuvių erdvės, bet į pačius gražiausius pardavinėjami bilietai vien už pamatymą. Labai verta aplankyti bent kelis tokius: nes tiek jie patys, tiek ten pasakojamos istorijos labai įvairios. Dažnas jų atrodo taip: gali laisvai vaikščioti po iščiustytą sodą, gal dar muziejėlį, o po rūmų vidų vedžioja koks XIX a. rūbais vilkintis gidas, pasakodamas, koks gyvenimas ten virė, apie baldus ir dekoracijas. Dvarininkų dinastijų istorijos dažnai puikiai aprašytos, gi iš daugelio vergų belikę vardai ir kainos turto aprašuose ir pirkimo/pardavimo dokumentuose. Bet save gerbiantis dvaras šiandien mėgina atkurti ir jų gyvenimus, vargus ir džiaugsmus. Daug kur atstatytos „vergų gatvės“ iš medinių namelių (originalūs beveik niekur neišliko).

Atstatytame vergų namelyje Lauros plantacijoje

Atstatytame vergų namelyje Lauros plantacijoje prie Naujojo Orleano. Palyginus su dvarininkais, jie – kuklūs, kita verus, ne blogesni nei tie iš Rumšiškių, kokiuose gyveno Lietuvos valstiečiai. Tuo metu Europoje dar būdavo badmečiai, net laisvi valstiečiai mirdavo iš bado – o Amerika jau buvo tiek ekonomiškai pažengusi, kad net vergai visada turėjo ką valgyti

Žvelgiant juodaodžių pietiečių akimis vergovė buvo tarsi siaubo filmas ar net genocidas. Pasakojant kai kurias „dvarų istorijas“ šiuolaikiniam žmogui nė nereikia aiškinti „kaip baisu“ – faktai kalba už save. Žmonės pardavinėjami aukcionuose: štai išauklėta „namų vergė“ kainavo 1200 dolerių, o 52 metų „senutė“ jau tik 25 dolerius. Sugautas pabėgęs vergas paženklintas šeimininko ženklu įkaitinta geležimi. Už tai, kad išmokė vergą skaityti ar rašyti, į kalėjimus sodinami ar nuplakami vergvaldžiai.

Daugeliui JAV ir pasaulio žmonių kelių tokių istorijų pakanka įspūdžiui susidaryti. Maždaug tiek apie JAV vergovę sužinojau ir per istorijos pamokas Lietuvoje. Tačiau juk dvaruose ir vergų nameliuose šimtmečius virė gyvenimas, milijonai likimų, daugybė kartų, ištisa civilizacija (ar, tiksliau, dvi civilizacijos). Jeigu nori sužinoti daugiau – pietų plantacijos viena retų vietų, kur tai įmanoma.

Vergų pardavimo reklamos - populiarūs muziejų eksponatai

Vergų pardavimo reklamos – populiarūs muziejų eksponatai

Pavyzdžiui, vergai turėdavo ir savo „asmeninius žemės plotus“, kur užaugintom daržovėm galėjo prekiauti. Užsidirbę kai kurie juodaodžiai vergai išsipirkdavo laisvę ir paskui prasigyvenę patys nusipirkdavo vergų. Kai kurie vergvaldžiai su vergėmis susilaukdavo vaikų, bet jų nepripažindavo: taigi, jų pačių sūnūs ir dukros būdavo jų vergais. Daugelis vergvaldžių rūpindavosi vergų maitinimu ir sveikata, samdydavo jiems gerus daktarus: ir tam, kad ilgiau ir geriau dirbtų, ir tam, kad neatneštų į dvarą užkrečiamų ligų.

Stambiausiose plantacijose buvo vergų hierarchija, kur „aukščiausias lygis“ – „namų vergas“, dirbęs dvaro rūmuose – gaudavo gražius rūbus, turėdavo reprezentuoti šeimininką bei kartais tapdavo vergvaldžio draugu. Tada ėjo visokie amatininkai ir žemiausi – laukų vergai, visą dieną triūsdavę po kepinančia saule. Už gerą darbą galėjai būti paaukštintas, už blogą – pažemintas. Tačiau stambių plantacijų apskritai nebuvo daug – nors jos įspūdingiausios ir labiausiai lankomos turistų. Daugelis vergvaldžių šeimų turėdavo tik po vieną vergų šeimą. Tokie vergvaldžiai dirbdavo laukus kartu su savo vergais. Darbo sąlygos skyrėsi, bet, šių dienų akimis, ir vergams, ir „smulkiesiems“ vergvaldžiams jos buvo sunkios: pavyzdžiui, vergų vaikai dirbdavo nuo 5 metų, o vergvaldžių – nuo 10 metų amžiaus.

Dvarininkų nuotraukos ir paveikslai (Lauros dvaras prie Naujojo Orleano)

Stambių dvarininkų nuotraukos ir paveikslai (Lauros dvaras prie Naujojo Orleano). Vergų nuotraukų likę daug mažiau, bet jie būdavo šalia: pvz. vergiukui vaikui galėjo kliūti darbas laikyti vergvaldės sijoną ar vėduoti ją per kepinančias Pietų JAV vasaras

Labai daug kas priklausė nuo vergvaldžio, nuo miesto, nuo valstijos. Tikriausiai kiekvienas teiginys, kurį parašiau aukščiau, aktualus tik daliai dvarų – būtent todėl verta aplankyti ne vieną.

Panaikinus vergovę, kai kurių (matyt, „žiauriųjų“) plantacijų vergai išsilakstė ir šios žlugo, kitose gi vergai pasiliko dirbti – tiesiog už algą.

Kai kurių istorijų niekaip nepaaiškinsi per „vergvaldžiai vien tik išnaudojo vergus“ prizmę: štai viena išsilaisvinusi vergė po mirties savo turtą testamentu paliko buvusiems vergvaldžiams. Ir tomis sąlygomis žmonės buvo žmonės ir klostėsi patys įvairiausi santykiai…

Ąžuolų alėja dvare prie Čarlstono

Ąžuolų alėja plantacijoje prie Čarlstono (į dvaro pastatą užeiti negalima, ten tebegyvena plantatorių palikuonys)

1861 m. net ir daugeliui pietų JAV baltaodžių vergovė atrodė nemorali. Naujus vergus atvežti iš užsienio uždrausta dar 1800 m.: beveik visi vergai buvo jau gimę vergijoj JAV. Buvo „geras tonas“ testamentu vergus paleisti į laisvę ar leisti jiems išsipirkti iki tol. Radosi įstatymų, bent minimaliai gynusių vergų teises: pavyzdžiui, draudžiančių parduoti mamą atskirai nuo vaikų. Dar labiau nuo vergovės gręžėsi jaunoji karta: štai jaunikaitės iš Lauros plantacijos prie Naujojo Orleano memuarai pasakoja apie siaubą išvydus ant vergo kūno randą, kurį kadaise už mėginimą pabėgti išdegino jos senelis, o kitą vietos jaunikaitį tėvai išsiuntė „auklėtis į Prancūziją“, nes pernelyg bičiuliavosi su vergiukais.

Kita vertus, daugelis laisvų pietiečių prieštaravo staigiam ir absoliučiam vergovės panaikinimui. Vyravo nuomonė, kad vergovė tuo metu – „neišvengiamas blogis“, panašiai kaip alkoholis ar neištikimybė, ir situacija gali keistis tik po truputį. Šiaurės JAV vergovę panaikinti buvo paprasta – ten vos keli procentai žmonių buvo vergai, ekonomiką varė pramonė. O kai kuriose pietų JAV apygardose ir net valstijose vergavo dauguma žmonių! To meto baltaodžiai nerimavo: „Kas bus staiga visus paleidus? Neišauklėti, lengvai paveikiami beraščiai, nieko nematę be vienos plantacijos laukų, žmonės rinks valstijos valdžią? Ar jie sugebės bent jau pasirūpinti savimi? Ką valgysime plantacijoms likus be darbo jėgos?“.

JAV Pietų vergovės žemėlapis. Juodai pažymėtose apygardose daugelis žmonių buvo vergai

JAV Pietų vergovės žemėlapis. Juodai pažymėtose apygardose daugelis žmonių buvo vergai

Šiandieniniai pietų baltaodžiai labai pyksta, kai šiauriečiai ar juodaodžiai mėgina visus pietus ar visą Amerikos Valstijų Konfederaciją tapatinti su vergove. „Pas jus, šiaurėje juk irgi buvo vergovė, tik panaikinta kiek anksčiau. Ir JAV „tautos tėvas“ Džordžas Vašingtonas, kurį gerbiate, turėjo 123 vergus“ – sako jie. „Ką, galvojate, jei pietų JAV būtų iškovojusi nepriklausomybę, vergovė čia būtų buvusi amžinai? Juk ji nyko visame žemyne, 1888 m. jos niekur Amerikoje nebeliko. Tiesiog žemės ūkio kraštuose, kaip pietinės JAV, procesas vyko lėčiau“.

Šiaurėje, tuo tarpu, vyrauja nuomonė, kad pilietinis karas vyko beveik vien dėl vergovės: šiauriečiai esą ją norėjo naikinti, o pietų baltaodžiai neįsivaizdavo gyvenimo be vergų.

Garlaiviai Misisipėje - viena romantizuotų JAV Pietų istorijos detalių. Dabar jie negabena medvilnės ar keleivių, tačiau turistams jais vyksta ekskursijos. Viena čia pavadintas pilietinio karo generolo Roberto I. Ly garbei.

Garlaiviai Misisipėje – viena romantizuotų JAV Pietų istorijos detalių. Dabar jie negabena medvilnės ar keleivių, tačiau turistams jais vyksta ekskursijos. Viena čia pavadintas pilietinio karo generolo Roberto I. Ly garbei.

Pietiečiai gi sako, kad tai buvo karas už pietų nepriklausomybę, pietų valstijų teises, už naują valstybę, kurioje pietiečių kultūra nebūtų laikoma antrarūše (o vergovė buvo tik laikinas reiškinys, kaip ir visur Amerikoje). Tas požiūris šiandien vadinamas „Lost Cause“ ir jis puikiai atskleistas filme „Vėjo nublokšti“ (tikroji reikšmė „[A whole civilization] gone with the wind“ – „[Ištisa civilizacija], išskridusi su vėju“).

„Net pilietinio karo metais ir dalyje šiaurinių valstijų buvo vergovė“ – sako pietiečiai – „Vergovę panaikinti šiauriečiai nusprendė tik karui įpusėjus, tikėdamiesi pietų juodaodžius perimti į savo pusę; viskas tik iš išskaičiavimo. Čia panašiai, kaip britai paskelbė apie vergovės Amerikoje panaikinimą tada, kai JAV sukilo dėl nepriklausomybės nuo Britanijos“.

Konfederatų vėliavų parduotuvė reklamuojasi prie kelio

Konfederatų vėliavų parduotuvė reklamuojasi prie kelio

Bet visas JAV elitas iki šiol gyvena šiaurėje. Tarkime, nė vienas iš 10 geriausiai reitinguojamų JAV universitetų nėra Pietuose. Taigi, po pasaulį išplito šiaurietiškas požiūris ir jei ne keli garsūs filmai, pietietiškąjį išvis žinotų tik pietiečiai.

Senieji pietų miestai – Naujasis Orleanas, Čarlstonas ir Savana

Plačiau: Naujasis Orleanas – džiazuojantis vudu miestas

Vienos įspūdingiausių ir geriausiai išlikusių plantacijų yra aplink Naująjį Orleaną: Lauros, Oak Alley.

Pilietinio karo laikais Naujasis Orleanas buvo didžiausias Amerikos Valstijų Konfederacijos miestas: jis stūgso Misisipės žiotyse ir per jį garlaiviais gabenti visi didieji Misisipės baseino derliai. Ir jis pilietinio karo metais krito be šūvio, todėl nesugriautas: nuostabus jo senasis Prancūzų rajonas, kapinės, Sodų rajonas.

Naujojo Orleano Prancūzų rajone

Naujojo Orleano Prancūzų rajone

Viena vertus, Naujasis Orleanas yra tipinis pietų JAV miestas – su gerbiama istorija, su masinės vergovės žaizda, su mažai šiuolaikinių imigrantų (iki 10%) ir daugybe šeimų – tiek baltaodžių, tiek juodaodžių – kurių kartų kartos nuo neatmenamų laikų gyvena ten, Luizianoje.

Bet kartu Naujasis Orleanas ir visai kitoks, nei likę JAV pietūs. Mat Naująjį Orleaną įkūrė ne anglai, o prancūzai – ir, nors 1803 m. nupirko JAV, 5% Luizianos valstijos gyventojų iki šiol kalba prancūziškai. Unikali ir vietos juodaodžių kultūra – Naujajame Orleane itin gajus vudu tikėjimas, čia gimė džiazas. Turi regionas ir savo virtuvę, ir savo mardi gras festivalį, kur krewe komandos dovanoja žiūrovams muziką, įspūdingas skulptūras ir svaido dovanėles. O turistų Naujajame Orleane minių minios, daugelis siaučia Burbonų gatvės baruose ir gėjų klubuose. Konservatyvios pietų JAV negarsėja kaip „klubinėtojų“ rojus, bet Naujasis Orleanas – išimtis.

Naujojo Oreano karnavalo atributai (karnavalai, kiek paprastesni, yra ir kitur aplink pakrantėje)

Naujojo Oreano karnavalo atributai (karnavalai, kiek paprastesni, yra ir kitur aplink pakrantėje)

Taigi, apie Naująjį Orleaną esu parašęs atskirą straipsnį – nes šis miestas tikrai to vertas.

„Klasikinius“ senuosius pietų JAV miestus radau kitoje pakrantėje – tai Čarlstonas ir Savana. Jų centrai kupini puošnių didžiųjų rūmų, o Savana garsėja 22 aikštėm-parkais, supamais gražios XIX a. architektūros. Jas išgelbėjo ir pagarba istorijai, ir turizmas, ir ilgametis skurdas: pietuose žemė niekada nebuvo pakankamai brangi, kad griauti ir perstatyti dangoraižiais, kaip Niujorke.

Senieji namai Čarlstone

Senieji namai Čarlstone

Visi JAV Pietų miestai kupini ir istorijos. Apie pirmąjį iššautą pilietinio karo šūvį Čarlstone (Samterio fortas, kurį, paskelbę nepriklausomybę, perėminėjo konfederatai). Apie Old Exchange valstijos atstovų pasirašytą JAV nepriklausomybės deklaraciją ir rūsyje kalintus nepriklausomybės šalinikus. Kai lankiausi, ten kaip tik vyko „Amerikos Revoliucijos dukterų“ susirinkimas: tai organizacija, kuriai priklauso kovos už JAV nepriklausomybę (~1780 m.) aktyvistų tiesioginės palikuonės. Kaip šiaurinėse JAV populiaru būti įvairių tautinių klubų ir parapijų nariais (tarp jų ir lietuvių klubų, parapijų), nes Šiaurėje daugma arba imigravo į JAV patys, arba atsimena imigrantus tėvus, senelius – tai Pietuose gajos visokios „tikrų amerikiečių“ organizacijos, narystė kuriose įrodo, kad žmogaus giminė gyveno Amerikoje dar tada, kai vyko svarbiausi tautą formavę momentai. Veikia ir „Konfederatų veteranų sūnūs“, „Konfederacijos dukterys“ (dabar jau galėtų persivadinti „proproprovaikaičiai“ ir „proproprovaikaitės“…).

Ekskursija karieta Čarlstone

Ekskursija karieta Čarlstone

Bet įdomiausias pasirodė autentiškas Čarlstono vergų turgus. Sužinojau dar daug naujo: kaip vergų pirkliai ruošdavo „prekes“, padažydami žilus plaukus, pablizgindami odą. Kad vergai pardavime nebuvo tik pasyvūs stebėtojai: kadangi potencialus pirkėjas juos kalbindavo tarsi darbo atrankoje, jie turėdavo galimybę apsimesti prastesniais arba geresniais nei yra – ir taip sumažinti ar padidinti pardavimo šansus. Pavyzdžiui, jei pirkėjas klausdavo, „Ar moki dirbti su medvilne?“, vergams patikdavo, nes medvilnė augo aplink Čarlstoną – reiškia, neparduos į kokias tolimas Naujojo Orleano cukranendrių plantacijas, kur jau niekada negalėtum susitikti su giminėm ir draugais; be to, sklido kalbos, kad ten vergvaldžiai blogi. Taip pat vergai mėgindavo užsitikrinti, kad būtų parduoti kartu su savo šeimomis, o ne atskirai. Vergų pirkliai, savo ruožtu, kartais net mokėdavo vergams dalį jų pačių pardavimo kainos – kad šie būtų suinteresuoti gerai prisistatyti. Tiesa, jei, tarkime, vergas būdavo linkęs bėgti – pirklys privalėdavo pirkėjus apie tai informuoti, tarsi kaip apie “prekės defektą”… Vergai buvo skirstomi į „pirmosios klasės“, „antrosios klasės“. Vos 4,6% visų vergų iš Afrikos nuvežti į JAV – palyginimui, 43% į Karibus, 39% į Braziliją.

Tarp pirkėjų būdavo ir laisvųjų juodaodžių – ne tik tam, kad įsigytų vergų sau, bet ir tam, kad, po ilgų paieškų, išpirktų iš vergovės savo giminaičius. Itin vergai bijodavo vergvaldžio bankroto – juk tai reikšdavo, kad turtas bus išvaržytas, taigi ir vergų kolektyvas. Gerai, jei atsirasdavo koks didelis plantatorius, susiviliojęs reklamomis „Parduodama kartu dirbti įpratusi vergų komanda su savo lyderiu“…

Čarlstono Vergų turgus

Čarlstono Vergų turgus

Didžiausias Naujojo Orleano, Čarlstono, Savanos stebuklas – ten išsaugoti ne pavieniai pastatai, o visas miesto karkasas: vaikštai, dairaisi ir viskas kaip po senovei, eiti tikrai nenuobodu. JAV tokių miestų labai mažai ir todėl jie užgulti turistų. Vietiniai verslininkai verčiasi per galvą ką jiems pasiūlyti – ir greta realių istorinių turų – laivais, karietomis, pėsčiomis, pseudotramvajais – užverčia tokiais, kurie tiesiog gerai parduodami. „Vaiduoklių turas“, „Piratų turas“ (nors piratų ten nelabai buvo) ir pan. Dažnai sunku atskirti realybę nuo fantazijų: pvz. kur baigiasi Holivudo įkvėptos ir gerai parduodamos fantazijos apie Naujojo Orleano vudu ir kur prasideda realybė? Kažkaip atrodo, kad prie tos realybės ir neprisikasiau, nes Joninių išvakarių vudu ceremonija, kurioje vyravo baltaodžiai, atrodė kažkokia mėgėjiška (it istorinė rekonstrukcija), vudu ekskursija buvo labiau kaip paskaita be rodomų vietų, „vudu reikmenų parduotuvė“ iš dalies priminė suvenyrinę turistams…

Ekskursijos pseudotramvajumi metu po Savaną įlipo štai toks piratas. Piratų Savanoje nelabai buvo - užtat yra piratų restoranas, kurį jis reklamuoja. Galėjo susidaryti kitoks įspūdis.

Ekskursijos pseudotramvajumi metu po Savaną įlipo štai toks piratas. Piratų Savanoje nelabai buvo – užtat yra piratų restoranas, kurį jis reklamuoja. Jis veikia 1753 m. pastate, kas JAV mastais labai sena – ir visgi piratų aukso amžius tada jau buvo pasibaigęs.

Birmingamas, Alabama ir kova už pilietines juodaodžių teises

2021 m. Juneteenth (birželio 19-oji) tapo JAV nacionaline švente. Tądien 1865 m. panaikinta vergovė paskutinėje valstijoje – Teksase. Bet tik naivuoliai tiki, kad viskas pasikeitė per naktį. O kas vyko po Juneteenth geriausia suprasti Birmingame (Alabama). Šis miestas įkurtas 1871 m., vergovės ten niekada nebuvo. Įkurtas, kad, Šiaurės pavyzdžiu, taptų pirmuoju pramoniniu miestu JAV Pietuose: su geležinkelių mazgu, anglies kasyklomis, plieno fabrikais.

Didžiulės romėnų ugnies dievo Vulkano statulos – didžiausios ketaus statulos pasaulyje, skirtos parodyti Birmingamo industrinę galią – papėdėje įsikūrusiame muziejuje – ir pasakojimai apie tų laikų darbininkų vargus. Darbas buvo ilgas, sunkus, nuo vaikystės, be atostogų, be saugumo priemonių. Išlaisvinti vergai jį triūsė kartu su naujais imigrantais iš Italijos. Na taip, priešingai nei pas vergvaldį, jie gaudavo algą, turėdavo teisę išeiti iš darbo: bet kad tos algos užtekdavo tik svarbiems poreikiams, o išėjęs iš darbo galėjai rasti nebent kitą panašų. Tiesiog visi nekvalifikuoti darbai pasaulyje tuo metu buvo ne *toks* jau didelis žingsnis į priekį nuo vergovės. Lygiai taip Jungtinėse Valstijose (tiesa, ne Pietuose), skerdyklose ir kasyklose, ~1865-1914 m. triūsė ir šimtai tūkstančių lietuvių: jų akimis ženkliai pasigerino gyvenimą palyginus su pobaudžiavine Lietuva, nors žvelgiant iš dabarties pozicijų, irgi buvo visiški vargšai.

Birmingamo simbolis - Vulkano statula

Birmingamo simbolis – Vulkano statula

Dar mažiau kas pasikeitė tiems vergams, kurie pasiliko plantacijose. Net alga dažnoje jų mokėta ne doleriais, o kuponais, kuriuos turėjai išleisti plantacijos parduotuvėse. Į tą sistemą taip pat pakliuvo ir imigrantai, atvykę pakeisti iš plantacijų pasišalinusius vergus.

Tačiau kur kas reikšmingesni procesai vyko politinėje arenoje. Nukariavusi pietines valstijas, Šiaurė ten paskelbė vykdysianti „Rekonstrukciją“: planą, kurio metu panaikinta vergovė, juodaodžiams suteikta balso teisė, padėta jiems susiderėti dėl algų. Pietų baltaodžiams Rekonstrukcija atrodė tiesiog jų šalies okupacija. Pietus masiškai užplūdo avantiūristai šiauriečiai carpatbagger‘iai ir „darėsi pinigą“ iš pietiečių vargų, karo belaisvių, sugriovimų. Netgi dauguma naujųjų „pietinių valstijų atstovų JAV kongrese“ buvo šiauriečiai.

Po pilietinio karo sugriautas pietų JAV miestas. Nuotrauka iš Čarlstono muziejaus

Po pilietinio karo sugriautas pietų JAV miestas. Nuotrauka iš Čarlstono muziejaus

Visgi, prezidentas Abrahamas Linkolnas mėgino sudaryti susitaikymo įspūdį. Ir 1864 m. rinkimuose kandidatu į viceprezidentus paėmė Endriu Džonsoną. Vienintelį pietietį kuris, Amerikos Valstijų Konfederacijai paskelbus nepriklausomybę, liko dirbti JAV senate, pasisakė už JAV vienybę. Visgi, jis buvo pietų baltaodis, ir jo pažiūros daugeliu klausimu labiau sutapo su Konfederacijos, nei su Linkolno.

1865 m. Linkolną nušovė Konfederacijos šalininkas. Pagal JAV įstatymus viceprezidentas Endriu Džonsonas tapo prezidentu ir iš karto ėmė traukti „stop kraną“ visai Rekonstrukcijai. Ne iš karto pavyko – bet kokiais 1870-1875 m. pietuose jau įsivyravo nauja realybė. Tą realybę atskleidžia Birmingamo pilietinių teisių muziejus. Atskleidžia labiausiai juodaodžių akimis, tačiau faktais, nuotraukomis, videomedžiaga, pavyzdžiais, o ne romantizuotais lozungais.

Nė neketindamas užleisti valstijų parlamentų „beraščiams buvusiems vergams“, pietų baltaodžių politinis elitas prigalvojo visokiausių būdų apriboti jų balsavimą (turto cenzai ir pan.). Galvodamas, kad nėra galimybės abiems skirtingoms rasėms/kultūroms gyventi kartu – bet ir negalėdamas oficialiai diskriminuoti juodaodžių – elitas sugalvojo Segregaciją: visos prekės, paslaugos, buvo prieinamos ir juodaodžiams, ir baltaodžiams vienodai, tačiau skirtingose vietose. Buvo atskiros mokyklos, ligoninės, atskiros vietos autobusuose, atskiri įėjimai kine, atskiri tualetai ir t.t. – Pilietinių teisių muziejuje gausu nuotraukų.

Segreguotos kriauklės spalvotiesiems ir baltiesiems. Nuotrauka iš Birmingemo pilietinių teisių muziejaus

Segreguotos kriauklės spalvotiesiems ir baltiesiems. Nuotrauka iš Birmingemo pilietinių teisių muziejaus

Oficialiai programa skelbė „Skirtingi, bet lygūs“, tačiau realybėje lygybė Birmingame nė iš tolo nepasiekta. Tarkime, kai daugelis rinkėjų buvo baltaodžiai, valdžia buvo suinteresuota proteguoti baltaodžių mokyklas – tad juodaodžių klasės buvo didesnės (1944 m. Birmingame atitinkamai 24 ir 43 moksleiviai klasėje). Autobusuose vietos natūraliai nelygios – gražiausias vaizdas atsiveria nuo pirmų kėdžių; būtent jos buvo rezervuotos baltaodžiams.

Ironiška, bet tiems juodaodžiams, kurie tapo laisvais dar prieš vergovės panaikinimą, tas panaikinimas gyvenimą tik apkartino: anksčiau jie daug kur turėjo beveik tiek teisių, kiek visi laisvi žmonės, o dabar tapo vis labiau diskriminuojami, baltaodžių kaimynų vertinami kaip kažkokia „penktoji kolona“, griaunanti jų kultūrą. Įsikūrė tokių organizacijų, kaip Kukluksklanas, siekęs su šaknim išrauti juodaodžių, katalikų, žydų, „pietiečių kolaborantų“ ir kitų „svetimųjų“ politinę įtaką – ir nesibodėjęs grasinimų, atviro smurto, net žudymų. Tad pietų juodaodžiai – tiek buvę vergai, tiek laisvieji – ėmė masiškai sprukti į nesegreguotą šiaurės JAV (“Didžioji Migracija”), o kai kurie išvyko net į savo protėvių Afriką.

Kita vertus, JAV pamažu tapo galingiausia pasaulio valstybe, ir net ir tokiom sąlygom dalis pietų juodaodžių prasigyveno, tiems turtingiems pradėjo rastis geresnių paslaugų, bet vis tiek tokios pasiūlos, kaip baltiesiems, niekada nebuvo.

Juodaodžių šeima prie automobilio, moteris už vairo. Lietuvoje tais laikais automobilius turėjo tik patys turtingiausieji, o štai JAV ir skurdžiausio šalies regiono labiausiai diskriminuojamose bendruomenėse buvo, kas juos turėjo – tai rodo didelį JAV ekonominį atotrūkį nuo likusio pasaulio. Kai kurie JAV baltaodžiai netgi taip gindavo mintį, neva vergovė galiausiai išėjo juodaodžiams į naudą: „Jeigu jų protėviai nebūtų buvę atvežti į JAV kaip vergai, šiandien afroamerikiečiai gyventų Afrikoje, nepalyginamai skurdžiau, nei Amerikoje“

Juodaodžių šeima prie automobilio tarpukariu, moteris už vairo. Lietuvoje tais laikais automobilius turėjo tik patys turtingiausieji, o štai JAV ir skurdžiausio šalies regiono labiausiai diskriminuojamose bendruomenėse buvo, kas juos turėjo – tai rodo didelį JAV ekonominį atotrūkį nuo likusio pasaulio. Kai kurie JAV baltaodžiai netgi taip gindavo mintį, neva vergovė galiausiai išėjo juodaodžiams į naudą: „Jeigu jų protėviai nebūtų buvę atvežti į JAV kaip vergai, šiandien afroamerikiečiai gyventų Afrikoje, nepalyginamai skurdžiau, nei Amerikoje“

Toks „status quo“ užtruko net iki ~1960 m., kai kilo Pilietinių teisių judėjimas, vedamas Martino Liuterio Kingo. Išgirdę jo ir jo kolegų ugningas kalbas, ilgą laiką ignoravęs situaciją pietuose maždaug „Ai, ten gi Pietūs, ko iš jų tikėtis“, šiauriečių elitas nutarė galutinai ten įtvirtinti savo idealus.

Laukė kova. Nuo Aukščiausiojo teismo koridorių iki Birmingamo miesto autobusų, kur pilietinių teisių aktyvistai specialiai sėsdavosi ne savo rasei skirtoje autobuso pusėje, o autobusų kompanijai nesutikus panaikinti segregacijos, ją išvis boikotavo ir vežiojo vieni kitus į darbą automobiliais.

Waffle House - klasikinis JAV pietų greito maisto tinklas. Šiandien neįsivaizduotum, kad į dalį tokių užkandinių galėtum būti neįleistas, nes jos skirtos kitai rasei - ir kad yra ne taip ir mažai gyvų žmonių, kurie tai prisimena

Waffle House – klasikinis JAV užkandinių tinklas. Šiandien neįsivaizduotum, kad į dalį tokių užkandinių galėtum būti neįleistas, nes jos skirtos kitai rasei – ir kad tai vyko JAV, ir kad yra ne taip ir mažai gyvų žmonių, kurie tai prisimena

Buvo daug barnių, riaušių, šališkų policininkų, ginančių saviškius, bet galiausiai Aukščiausiasis teismas segregaciją uždraudė, o pietūs pamažu pasidavė – ir visi „tik baltiesiems“, „tik spalvotiesiems“ užrašai beliko dabar keistai atrodančiose muziejaus nuotraukose.

~100 km į vakarus nuo Birmingamo Alabamoje stūgso Moundville – toks piliakalnių žiedas, kadaise supiltas Misisipės indėnų civilizacijos. JAV tai buvo viena labiausiai pažengusių indėnų civilizacijų. Ir iš jos teliko tokie piliakalniai – jei nebūtų parašyta, net nebūtum tikras, kad žmonės tai supylė. Savaip ironiška, kad ir pietų baltaodžiai, ir juodaodžiai kovoja čia už teisę būti krašto šeimininkais, bet pirmieji šeimininkai su visa savo kultūra seniai nukeliavo nebūtin…

Moundville piliakalniai

Moundville piliakalniai

Naujieji Pietūs: Atlanta ir JAV pietų pabaiga?

JAV Pietūs nyksta. Po truputį, regionas po regiono. Belieka atvažiuoti į Atlantą, didžiausią Pietų miestą, kuriame vyko „Vėjo nublokštų“ veiksmas. Atlantoje – didžiausias pasaulio oro uostas. Automagistralėje į Atlantą pasitiko ispaniškos, netgi korėjietiškos reklamos: tarsi JAV Šiaurės „tautų katilo“ didmiesčiuose. Dar daugiau Atlantoje vidinių migrantų iš Šiaurės: priviliojo stipri miesto ekonomika.

Tradiciškai JAV pietų baltaodžiai balsuoja už respublikonus, juodaodžiai – už demokratus, bet kadangi pirmųjų Pietuose kažkiek daugiau (priklausomai nuo valstijos, santykis nuo ~55%-40% iki ~75%-20%), respublikonai laimi. Nauji atvykėliai – daug kurių demokratai – svarstykles gali persverti. Štai Džordžijos valstija 2020 m. nubalsavo už demokratus – pirmąkart nuo 1992 m.

Budistai vienuoliai ant Stone Mountain

Budistai vienuoliai ant Stone Mountain prie Atlantos

Ne kokie ten XIX a. dvarai (Atlantoje seniai sudeginti), o didieji šiuolaikiniai verslai ir įvykiai vilioja turistus į Atlantą. CNN štabas, Olimpinio šimtmečio parkas (su paminklais Atlantos olimpiados nugalėtojams) ir turbūt svarbiausias: Coca Cola World. Interaktyvus muziejus, „Coca Cola“ reklamos ir istorija, galimybės ragauti virš šimto „Coca Cola“ produktų ir fanatiški lankytojai, plojantys raudonai apsirengusiai gidei pabandžius pamėgdžioti buteliuko atidarymo garsą. „Coca Cola“ – irgi iš Atlantos. Kiek dar prekių ženklų pasaulyje pavyktų padaryti sau pastatą-reklamą, į kurį lankytojai pirktų nepigius bilietus? Bet 1886 m. Atlantos vaistininko išrasta „Coca Cola“ – Amerikos istorijos dalis ir tikriausiai istoriškiausia, kas dar Atlantoje išliko.

Atlanta – tai Naujieji Pietūs, bet ar tie Naujieji Pietūs dar kuo besiskiria nuo Šiaurės?

Coca Cola World muziejuje

Coca Cola World muziejuje

Na o Floridos rengdamas šį aprašymą apie JAV „giliuosius pietus“ jau ir visai neįtraukiau – tai kitas pasaulis, Lotynų Amerikos elito ir JAV Šiaurės pensininkų žemė – nors savo laiku irgi priklausė Konfederacijai. Virdžinija, kur vyko daugybė svarbiausių pilietinio karo mūšių ir kur buvo Konfederacijos sostinė, savo pažiūromis jau išvis seniai yra Šiaurė. Dabar pakibo ir Džordžija.

Tiesa, išvažiavus anapus Atlantos didmiesčio, viskas vėl pasikeitė. Laukė Stone Mountain kalnas, didingas monolitas, primenantis Australijos Uluru, stypsantis viršum lygių miškų. Atrodo, ištisas meteoras būtų nukritęs į Džordžijos kraštovaizdį – ir ant jo gali užlipti ar pasikelti lynų keltuvu, vaikščioti po tokį mėnulio peizažą dairydamasis į žemę apačioje.

Nuo Stone Mountain viršaus

Nuo Stone Mountain viršaus

Ant Stone Mountain priekio iškalti trys vyrai – didžiausias pasaulyje bareljefas. Tie vyrai – tai Konfederacijos prezidentas Džefersonas Deivisas ir jos didieji generolai Robertas E. Ly ir „Stonewall“ Džeksonas. Jų garbei pavadintos ir vietos gatvės, o kino salėje nuolat rodomas filmas apie pilietinio karo istoriją Džordžijoje – iš tos „senosios“ valstijų teisių pozicijos, tarsi Džordžija būtų atskira šalis.

Jeigu būtų kur Atlantos centre, net ir milžiniškas dydis nebūtų apsaugojęs bareljefo nuo sunaikinimo (šitaip Konfederacijos generolų statulos 2017 m. krito juodaodžių demokratų valdomame Naujajame Orleane). Bet čia priemiestis. Čia dar Senieji Pietūs, baltaodžiai, respublikonai…

Stone Mountain bareljefas

Stone Mountain bareljefas

Kiekvieną vakarą Stone Mountain nutvieskia galingas lazerių šou. Toks superamerikietiškas, superrespublikoniškas: stojiesi išklausyti JAV himno, stojiesi pagerbti JAV veteranus. Bet kartu parodomas ir Martinas Liuteris Kingas bei jo žodžiai – „Lai skamba laisvė nuo Džordžijos Stone Mountain!“. Tai irgi jau didingos JAV istorijos dalis. Ir Kukluksklano kryžių deginimų, kokie vykdavo Stone Mountain XX a. pradžioje, šiandien niekas nebeleistų.

Iš pradžių atrodė keista matyti ant Konfederacijos prezidento ir generolų bareljefų projektuojamą JAV vėliavą, JAV žemėlapį, JAV pajėgų simbolius: juk Konfederacija kariavo prieš JAV, prieš tuos simbolius… Bet paskui supratau, kad tai dėsninga. Pietiečiai šiandien myli JAV. Tiesiog myli JAV taip, kaip jų protėviai mylėjo Konfederaciją ar tiksliau savo valstiją: per istoriją, per savastį, per tai, „kas amžina“. Myli taip, kaip dažnas Europos patriotas myli savo šalį.

Lazerių šou Stone Mountain

Lazerių šou Stone Mountain

Šiaurėje, tuo tarpu, viskas nuolat keičiasi, griūva ir griaunama, o nostalgija – nemadinga. Šiaurietis myli JAV kitaip: kaip savotišką progreso švyturį, kuris nuolat lekia pirmyn ir rodo kelią pasauliui. Tai meilei pernelyg gilus žvilgsnis į istoriją tik kenkia: praeitis juk blogesnė nei dabartis, ja reikia baisėtis, reikia gailėtis, kad ji buvo – o ne ją garbinti ir šlovinti.

Prieš kelionę į pietines valstijas sunku rinkti informaciją

Ruošiantis kelionei po pietines Jungtines Amerikos Valstijas kaip niekur “turtingame pasaulyje” sunku rinkti objektyvią informaciją. Nes JAV yra paskendusi demokratų-respublikonų, baltaodžių-juodaodžių trintyje ir tipinis istorijos mokslas daug kur užleidęs vietą visokiausiems romantizmams: „trinama“ tai, kas nedera prie išankstinės nuostatos ir perdedama tai, kas labiausiai dera. Svarbiausia, kad išvados padėtų šių laikų politinėse kovose…

'Vergų fabrikas' Afrikoje. Taip vadintos vietos, kur Afrikos lyderiai sugaudydavo vergus ir tada parduodavo pirkliams iš Europos ar Amerikos. Ši istorijos dalis 'nepatogi' daugeliui demokratų ir atitinkamose vietose nutylima: siekiant šiandieninių politinių tikslų, tarkime, kad JAV mokėtų kompensacijas už vergovę, nepadeda faktas, kad iš vergovės pelnosi ir Afrikos valstybės

Eksponatas iš Čarlstono Vergų turgaus muziejaus – ‘Vergų fabrikas’ Afrikoje. Taip vadintos vietos, kur Afrikos lyderiai suveždavo savo vergus ir tada parduodavo pirkliams iš Europos ar Amerikos (patys pirkliai vergų negaudydavo; jie tik nusipirkdavo iš afrikiečių vergvaldžių). Ši istorijos dalis ‘nepatogi’ daugeliui demokratų ir atitinkamose vietose nutylima: siekiant šiandieninių politinių tikslų, tarkime, kad JAV mokėtų kompensacijas už vergovę, nepadeda faktas, kad iš vergovės pelnėsi ir Afrikos valstybės. Tuo tarpu labiausiai ‘konfederatiškose’ vietose jau pati vergovė minima tik ‘tarp kitko’, be žiaurių detalių – mat ‘per didelis’ akcentas jai gadina pietiečių baltaodžių politines pastangas saugoti savo paminklus ir simbolius.

Ir jei apie daugelį pasaulio šalių, jų istorijas, gali lengvai išgirsti bent dvi pozicijas – „vietinę“ ir „tarptautinę“, kuriai didžiausią įtaką paprastai turi JAV ir Vakarų pasaulio istorijai – tai JAV to nėra. JAV dominuoja ir pasauliniame angliškame moksle, leidyboje, žiniasklaidoje: tad kitose šalyse tiesiog perspausdinama, išverčiama tai, kas rašoma pačiose JAV.

Tiksliau, kas paplitę JAV Šiaurėje. Būtent Šiaurėje ir „Naujuosiuose Pietuose“ yra beveik visi žymūs JAV universitetai, žiniasklaidos priemonės, verslai. Šiaurės JAV yra pasaulio nuomonės lyderis. O Pietų JAV, „gilieji Pietūs“, kaip ir po senovei – savotiškas užkampis.

Prie paminklo Atlantos olimpiadai

Prie paminklo Atlantos olimpiadai

Tačiau nuvykęs į pačius JAV Pietus jau galėjau rinkti visapusę medžiagą daug paprasčiau. Tik reikia nesitikėti aplankyti vieną kokį istorijos muziejų ir „sužinoti viską“. Visada turi gilintis, kas muziejaus kūrėjai, šeimininkai, ir nueiti į kelis, siejamus su skirtingomis politinėmis grupėmis, rasėmis, nuomonėmis. Daug kas rašoma „tarp eilučių“: pvz. koks „demokratiškas“ kelionių vadovas girs tuos plantacijų dvarus, kur daugiausiai dėmesio skiriama vergų gyvenimams, o „respublikoniškas“ – tuos, kur įspūdingesni pastatai, baldai, sodai (t.y. dvarininkų kultūra). Bet tik tai suvokęs. apsilankęs visur, pamatysi visą vaizdą.

Iš demokratų, juodaodžių pusės istoriją atskleis visos vietos, kurių pavadinimuose rasi žodžius „vergovė“ (slavery) ar „pilietinės teisės“ (civil rights), kaip aukščiau aprašytas Birmingamo muziejus.

Gi norint geriau suprasti respublikonų, baltaodžių poziciją verta paieškoti žemėlapyje žodžių „konfederatų“ (confederate, confederacy), „Lee“, „Jackson“ ir pan. Gera vieta pradėti – Džefersono Deiviso biblioteka Misisipėje. JAV įprasta, kad kiekvienam prezidentui įkuriama tokia biblioteka, kuri kartu yra ir prezidento, ir jo laikmečio muziejus. Džefersonas Deivisas buvo vienintelis Konfederacijos prezidentas ir „Konfederacijos veteranų sūnų“ organizacija įkūrė biblioteką jam: su veteranų kapinaitėmis, su geru filmu apie jo biografiją, supamą tragiškų istorijos vingių.

Stone Mountain

Stone Mountain, kurį supa gatvės ir pastatai pavadinti su Konfederacija susijusiais pavadinimais

Atėjau ten persmelktas JAV žiniasklaidą ir mokslą „uždominavusios“ demokratų idėjos, kad Konfederacija rūpi tik baltaodžiams – ir dar ne šiaip kokiems, o rasistams, homofobams ir dar kokiems „blogiečiams“. Todėl nustebau išvydęs Konfederacijos vėliavas nagrinėjančius juodaodžius, translytį žmogų. Juodaodžių istorijos mėnesio proga Dž. Deiviso biblioteka pastatė stendą, atmenantį juodaodžius Konfederacijos karius.

Juodaodžiai Konfederacijos kariai Džefersono Deiviso bibliotekoje

Juodaodžiai Konfederacijos kariai Džefersono Deiviso bibliotekoje

Šiaip ar taip, JAV pietiečius daug kas vienija. Nepriklausomai nuo rasinio ar lytinio identiteto, amžiaus, visi supratingai linksėjo ir juokėsi, kai gidas po Dž. Deiviso namą pasakojo: „Čia, Biloksyje, mes turime ilgiausią pasaulyje dirbtinį paplūdimį, bet ar kas tai žino? Net orų kanalas mūsų nerodo, o jei pamini, tai sako ne „Misisipės pakrantė“, tačiau „tarp Naujojo Orleano ir Alabamos““…

Misisipė – pati skurdžiausia JAV valstija, ne tiek jau daug turtingesnė net už Lietuvą. Ir kiekvienam misisisipiečiui – o turbūt ir kiekvienam pietiečiui – artimas tas jausmas, kad esi iš „pamiršto užkampio“, iš žemės, apie kurią visi kiti prisigalvoję visokiausių stereotipų ir nesibodėdami juos skleidžia.

Vudu Joninės Naujajame Orleane

Vudu Joninės Naujajame Orleane

JAV Pietūs istorijos vėjuose

JAV pietų istorijos vertinimas juda nuo vieno kraštutinumo prie kito, o „nuomonę diktuoja“ „jankiai“ (JAV Pietuose jankiais vadinami tik šiauriečiai, o ne visi amerikiečiai).

Pilietinio karo laikais Šiaurė žiūrėjo į Pietus kaip į atsilikusį kraštą – plantacijos, luomai, “beveik jokios pramonės ir geležinkelių” – o dar toksai išdrįso griauti JAV vienybę… Po karo visą „pietietišką gyvenimo būdą“ tad rovė su šaknimis.

Vienas šalia kito susispaudę automobiliai NASCARe

Dalis šiandieninės JAV pietų kultūros – NASCAR lenktynės, savotiškas pietų JAV nacionalinis sportas

Paskui pamažu atėjo susitaikymas: Pietūs atsisakė nepriklausomybės siekių, o Šiaurė, gailėdama ano skurdaus krašto, pripažino jų teisę į kitokią kultūrą ir mąstymą, kad jų „narsius karius ir karininkus“ verta gerbti nepaisant to, kad kovojo prieš JAV. Tuo metu pastatyta daug paminklų Konfederacijos lyderiams, muziejų, Konfederacijos simboliai atsidūrė pietinių valstijų vėliavose. „Nebūsim nepriklausomi, bet pagaliau galim didžiuotis, kas esame, didžiuotis savo tėvų ir senelių pasiaukojimu“ – tokia buvo JAV Pietų pozicija ~1900-1950 m.

Bet pastaruoju metu Pietų istorija pamažu vėl tapo Šiaurės – taigi ir viso JAV politinio elito – pykčio taikiniu. Šįsyk dėl vieno vienintelio dalyko – JAV Pietuose ilgiau klestėjusios vergovės. Konfederatų paminklai dėl to verčiami, Konfederacijos vėliavos uždraustos federalinėse žemėse ir jų pamatysi vis mažiau net ir Pietuose. Konfederatų institucijas ir muziejus puola elito palaikomi vandalai. Jos išsilaiko iš privačių rėmėjų, bet remti jas rizikinga, nes gali „gauti boikotą“, būti atleistas iš darbo valdžios įstaigoje ar demokratų valdomoje korporacijoje. Juk į Konfederaciją Šiaurėje vis labiau žiūrima kaip į savotišką Amerikos Nacistinę Vokietiją, kuriai „pateisinimo būti negali“.

Konfederatų karių kapai Džefersono Deiviso bibliotekos prieigose

Konfederatų karių kapai Džefersono Deiviso bibliotekos prieigose su Konfederacijos vėliavomis

Noras ištrinti nemalonią istoriją vietomis pasiekia absurdą: štai neberadau garsiojo turistams atviro Kalhun [Calhoun] dvaro Čarlstone. Pasirodo, 2020 m. pervadintas Viljams [Williams] dvaru kitų jo savininkų garbei. Ne, tarpukariu dvare gyvenusi Sara Kalhun niekuo nenusikalto – tiesiog jos pavardė sutapo su vergovės šalininko Džono Kalhuno, gyvenusio 100 metų anksčiau, pavarde! „Nenorėjau, kad kas nors galvotų, kad dvare gyveno Džonas Kalhunas!“ – pervadinimą argumentavo dabartinis savininkas…

Senas paminklas Savanos aikštėje

Senas paminklas Savanos aikštėje – ne vienas toks, įrašytas net į paveldo sąrašus, griuvo

Kiekvienas žmogus mato istoriją taip, kaip jį patį suformavo dabartis, prisiminimai.

JAV dar gyvi prisiminimai apie itin gajų rasizmą, segregaciją. Ir todėl amerikiečiai linkę dabar jau šitaip nutolusią istoriją matyti išimtinai per to rasizmo, kurį matė patys – ar apie kurį girdėjo iš tėvų, senelių – prizmę.

Mano, kaip lietuvio, istoriniai skausmai kitokie: okupacija, tautinė diskriminacija, masinė cenzūra ir draudimai būti savimi, kelti savas vėliavas ir didžiuotis sava istorija. Gal todėl ir į Pietų JAV istoriją žiūriu kitaip.

JAV Pietuse regiu dvi tautybes – baltaodžių ir juodaodžių. Su savomis istorijomis ir kultūromis, su savo tautiniais romantizmais ir lankytinomis vietomis.

Ir jos abidvi yra pasaulio ir JAV elito nuošalyje, paraštėse. Tokios daug tragedijų patyrusios pėstininkės tolimų generolų valdomose kovose. Jas ši patirtis vienija – bet dar daugiau kas skiria. Ir niekados istorijoje jos neklestėjo abidvi kartu: kai vienai ateidavo kultūrinis pavasaris ar vasara, kitai – ruduo ar žiema. Švytuoklė švytuoja toliau…

Beveik išnykusių JAV Pietų indėnų manekenai Moundville

Beveik išnykusių JAV Pietų indėnų manekenai Moundville

Ar toks mano požiūris teisingas? Nemanau, kad šiuolaikinis žmogus apskritai gali „visiškai teisingai“ suprasti 150-200 metų įvykius. Dabartinė istorija pernelyg nutolusi į priekį nuo kokių 1861 m. Kitos technologijos, kitas suvokimas, kita kultūra, nepažįstame ne tik nieko, kas būtų gyvenęs tais laikais, bet net ir nieko, kas būtų pažinojęs ką nors, gyvenusį tada.

Tad „tikras žinias“ pamažu užgožia ir į lentynėles įkalina labai šiandienės mūsų nuomonės bei tų nuomonių šaukliai.

~1960 m. Coca Cola reklama

~1960 m. Coca Cola reklama

Ypač ten, Šiaurėje, toli nuo Pietų, kur net ir paskutinio dar galimo „gyvo“ ryšio – su vieta, su šeimų legendomis – istorikai, žurnalistai neturi. Aišku, Pietų JAV istorija su Šiaurės JAV istorija turi kažkiek panašumų – bet lygiai taip pat panašumų (tik kitokių) Pietų JAV istorija turi ir su Lietuvos istorija…

Vienintelė vieta, kur dar daug ryšio su JAV Pietų istorija – patys JAV Pietūs. Gyvos atminties fragmentai išlikę dvarų sienose, iš kartos į kartą perduodamose dainose ir vudu tradicijose, visokiose „tikrų amerikiečių“ organizacijose.

Po Amerikos Revoliucijos dukterų susirinkimo Čarlstone

Po Amerikos Revoliucijos dukterų susirinkimo Čarlstone

Ir dabar gal geriausias metas laikas pamatyti JAV Pietus visapusiškai: švytuoklė jau pakankamai pajudėjo, kad jau galėtum lengvai atrasti „pilną“ juodaodžių/demokratų istoriją/požiūrį, bet dar nepakankamai, kad atrasti baltaodžių/respublikonų suvokimo būtų tapę neįmanoma (kaip jau beveik neįmanoma kai kuriose JAV Šiaurės vietose).

 JAV 'Giliųjų pietų' lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Giliuosius JAV Pietus

JAV ‘Giliųjų pietų’ lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Giliuosius JAV Pietus


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - 4 dienų maršrutas kelionei
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,


Dominikos Respublika – (ne tik) saulė ir jūra

Dominikos Respublika – (ne tik) saulė ir jūra

| 2 komentarai

Dominikos Respublika asocijuojasi su ilgomis, tingiomis atostogomis palei Karibų jūrą.

Iš tiesų, Dominikos Respublikos kurortai savo dydžiu ir įvairove visuose Karibuose neturi lygių.

Tačiau Dominikos Respublika yra daug daugiau nei kurortai. Joje – ir vieni seniausių Amerikos miestų, ir aukščiausi Karibų kalnai, ir labai gyva kultūra.

Per beveik mėnesį apvažiavęs visą šalį, pasakoju apie ją nuo sostinės Santo Domingo iki įspūdingiausiųjų kurortų ir paplūdimių, iki kalnų ir urvų, iki paslaptingojo pasienio su Haičiu.

Ojos Indigenas urvas prie Santo Domingo

Ochos Indigenas urvas Santo Dominge

Santo Domingas – seniausias išlikęs Amerikos miestas

Santo Domingo, Dominikos Respublikos sostinės, pažiba – žavus iščiustytas senamiestis. Ech, apie kiek daug miestų gali pasakyti šiuos žodžius! Bet Santo Domingas Amerikoje neturi lygių. Ne, ne dydžiu – Santo Domingo katedra ir bažnyčios – kuklios, namai – daugiausiai dviaukščiai, aikštės savo masteliais labiau primena miestelį nei daugiamilijoninį didmiestį.

Santo Domingo katedra Dominikos Respublikoje

Santo Domingo katedra seniausia visame Amerikos žemyne

Santo Domingui joks Amerikos miestas neprilygsta amžiumi. Tai – seniausias Amerikos miestas, kurį 1496 m. įkūrė Kristupo Kolumbo brolis. Apie daugelį jo pastatų skaitai epitetus “Seniausias” ir visa tai pastatyta prabėgus vos keliasdešimt metų po Amerikos “atradimo”.

Kolumbo sūnaus namas Santo Dominge

Kolumbo sūnaus namas Santo Dominge

Santo Dominge – ir seniausia Amerikos katedra, ir seniausia Amerikos pilis, ir seniausias Amerikos vienuolynas, ir seniausia Amerikos ligoninė (tiesa, pastarieji du pastatai – apgriuvę), ir net paties Kristupo Kolumbo sūnaus namas.

Pats Kristupas Kolumbas, galima sakyti, buvo pirmasis Santo Domingo meras! Iš tikrųjų juk Ispanija Amerikos žemyną užvaldė tik gerokai po Kristupo Kolumbo. Tai, ką jis iš tikro kolonizavo pats Kolumbas Ispanijos Imperijos vardu, buvo būtent Karibų salos, o visų tų valdų širdis – Santo Domingas.

Seniausia Amerikos pilis Santo Dominge

Seniausia Amerikos pilis – Fortaleza Ozama – Santo Dominge, statyta 1502-1508 m.

Kad suvoktum Santo Domingo svarbą ir didybę, turi mintimis nusikelti 520 metų atgal. Tada tai buvo ne šiaip sau “Ispanijos valda Amerikoje”. Tai buvo paskutinis civilizacijos bastionas prieš Nežinios žemę. Apsuptas “mistiškų” kultūrų ir nepažintų žvėrių rūšių. Anapus Santo Domingo ir aplinkinių salų – tik neeištyrinėti, jokiuose žemėlapiuose nepažymėti plotai, ištįsę nežinia kiek į vakarus, šiaurę, pietus. Kelionė iš Europos į Santo Domingą užtrukdavo savaites! Įsivaizduokite: mirdavo Ispanijos karalius, o jo valdiniai Santo Dominge dar ištisas savaites nesužinodavo, kad turi naują karalių: laikais be telegrafų ir telefonų, žinios nesklisdavo greičiau už greičiausią laivą.

Taigi, to meto Santo Domingo negali lyginti su jokiu šiandienos miestu. Šiais laikais nebent kokia kolonija kitoje planetoje būtų šitokia atoki.

Santo Domingo senamiestyje

Santo Domingo senamiestyje

Gal ir mažas tas Santo Domingo senamiestis, bet jei ir toks stovėtų kitoje planetoje, argi nebūtų nuostabu? Europa ir Amerika tais laikais dar buvo it skirtingos planetos…

Dabar visai kiti laikai. Santo Domingo senamiestis pilnas turistų iš visų pasaulio kampelių: Amerikos, Europos, Azijos. Daugelis jų į miestą atvyksta tik dienai: išlipa iš kruizinio laivo arba atvyksta su ekskursija iš kurortų. Visa jų kelionė po Karibus užtrunka vos savaitę ar dvi.

Ta pati vieta po trijų savaičių

Turistai Santo Domingo senamiestyje

Mes pagyvenome Santo Dominge ištisą savaitę. Įdomu įsijausti į miestą, bet kartu atrodė taip, tarsi kruizinis laivas būtų išplaukęs ir mus palikęs. Viskas orientuota į vienadienį smagumą. 4D kinas, per 10 min. parodantis, kaip 1586 m. Santo Domingą užpuolė anglų piratas Frensis Dreikas. Maži muziejėliai: gražaus vietinio akmens larimaro, gintaro (taip, Dominikos Respublika viena nedaugelio šalių ne prie Baltijos jūros, kurios kasa gintarą, ir tai yra svarbus vietinis suvenyras). Dvi aikštės su gražiomis kavinėmis (Ispanijos ir Kolumbo).

Gintaro muziejuje. Kadangi apie indėnų ryšius su gintaru žinoma mažai, muziejuje pasakojama apie kitas tautas - tarp jų paskojama ir lietuivška Jūratės ir Kastyčio legenda, apie Juodkrantės lobį

Gintaro muziejuje. Kadangi apie indėnų ryšius su gintaru žinoma mažai, muziejuje pasakojama apie kitas tautas – tarp jų paskojama ir lietuivška Jūratės ir Kastyčio legenda, apie Juodkrantės lobį

Ir Santo Domingo magija apsiriboja Senamiesčiu. Išėjus anapus jo sienų, darosi nejauku: skurdu, aplūžę, sako, ir pavojinga, o, svarbiausia, nelabai yra ką žiūrėti. Gal tik pakrantės promenada (Malecon) kiek gražesnė, nors ir tai nelabai verta tokio istorinio uosto.

Naktinis gyvenimnas Santo Dominge

Naktinis gyvenimnas Santo Domingo senamiestyje

Taip yra todėl, kad greitai po Kristupo Kolumbo eros, ispanai užkariavo daug didesnius ir turtingesnius Amerikos plotus: Meksiką, Peru ir kitus. Būtent ten persikėlė visa ispanų valdžia ir visas jų dėmesys, o Santo Domingas pasiliko imperijos užkampiu, per ateinančius 500 metų taip ir nenusipelniusiu net didesnės katedros.

Santo Domingo viešasis transportas - tokie aplūžę mikroatousai ir 'concho' - ne mažiau aplūžę maršrutais važinėjantys taksi

Santo Domingo viešasis transportas – tokie aplūžę mikroatousai ir ‘concho’ – ne mažiau aplūžę maršrutais važinėjantys taksi

Tiesa, jau Dominikos Respublikai tapus nepriklausoma, XX a. Santo Domingas mėgino sukurti naują savo simbolį, tokį savąjį Eifelio bokštą. Kolumbo švyturį, kuriame ilsisi legendinio kapitono, Amerikos atradėjo, palaikai (pasak dominikiečių – ispanai sakosi juos pergabenę į Seviliją). Kai kam tas “ant šono paverstas švyturys” atrodo kaip betoninis monstras, bet jis išties pakankamai beprotiškas, kad išties taptų Santo Domingo simboliu.

Kolumbo švyturys

Kolumbo švyturys

Deja, jį ištiko Dominikos Respublikai būdingas likimas. Aplinkinis parkas – apnykęs, netvarkomas, išlaužytas. Pats švyturys, kadaise nutvieksdavęs dangų, seniai naktimis nebejungiamas: esą išnaudodavo tiek elektros, kad aplinkinius rajonus palikdavo be šviesos. Sustoju nufotografuoti įspūdingiausioje vietoje, kur atstiveria koridorius į Kolumbo urną. Staiga privažiuoja turzmo policijos pareigūnas su motociklu ir liepia man slėpti mobilųjį telefoną: “Čia juos vagia, pavojinga!”.

Kolumbo švyturio vidus. Po šios nuotraukos teko slėpti telefoną.

Kolumbo švyturio vidus. Po šios nuotraukos teko slėpti telefoną.

Punta Kana – “viskas įskaičiuota” turistų rojus

Daugeliui turistų Punta Kana ir yra visa Domikos Respublika, kurią jie pamato. Į Punta Kanos oro uostą atskrenda net daugiau keleivių, nei į Santo Domingo. Daugelis jų atvyksta iš JAV, Kanados, Europos savaitei ar dviems, praleidžia jas visas viename Punta Kanos kurorte, ir grįžta namo.

Vienas daugybės vieno superviešbučių (Hard Rock Hotel) pastatų

Vienas daugybės vieno superviešbučių (Hard Rock Hotel) pastatų

Dažniausiai – „all inclusive“ viešbučiuose, tokiuose „Saulės ir jūros Disneilenduose“. Nors šiaip nesu tokių atsotogų mėgėjas, Punta Kanoje kelis tokius „superviešbučius“ išbandžiau ir aš. Ir galiu suprasti, kodėl jie šitaip traukia tuos, kurie tiesiog nori karštame ore atsipalaiduoti. Didžiausieji viešbučiai – tarsi atskiri miestai, kur yra viskas. Į kainą gali įeiti ne šiaip sau pietų ar vakarienės bufetas, o, tarkime aštuoni skirtingų virtuvių a la carte restoranai, kur kiekvieną atsotogų dieną renkiesi vis kitą. Ne šiaip animatoriai, o daugybė koncertų kasdien (eini į kuriuos nori). Kai kurių superviešbučių teritorijos tokios milžiniškos, kad po jas net kursuoja maršrutiniai autobusiukai, o lagaminai, užsakymai į numerius išvežiojami golfo automobiliukais.

Dominikos Respublikos viešbutyje šėlstantys amerikiečiai

Dominikos Respublikos viešbutyje ‘Hard Rock Hotel’ šėlstantys amerikiečiai. Kai prekijas siūlydamas kažkokias ekskursiajs užkalbino viešbučio paplūdimyje amerikiečių porą, jie atsakė tiesiai šviesiai: ‘Niekur iš šio viešbučio nežadame eiti iki parskrisime namo’

Aišku, viešbutis viešbučiui nelygu ir jie smarkiai skiriasi: štai „Hard Rock Hotel“ orientuotas į pramogas (ten gausu bernvakarių, mergvakarių, koridoriai dekoruoti žymiausių pasaulio atlikėjų drabužiais ir muzikos instrumentais, ir net viešbučio numeryje gali „pasileisti“ specialų garso takelį. O „Barcelo Bavaro Palace“ labiau į poilsį: ten visi kambariai arčiau jūros, paplūdimys pridengtas nuo bangų ir t.t. Kiekvienas ką nors suras.

Barcelo Bavaro Palace kambario balkonas su džakuzi (jos būna daugelyje kambarių)

Barcelo Bavaro Palace kambario balkonas su džakuzi (jos būna daugelyje kambarių)

Alternatyva „all inclusive“ viešbučiams – įvairūs butai, kur už vienos nakties „superviešbutyje“ kainą gali gyventi ištisą savaitę. Nauji daugiabučiai kyla ir kyla, aplipdyti pardavimų relamomis. Daug butų parduodama ten žiemosiantiems ar pensiją leisiantiems užsieniečiams (amerikiečiams, kanadiečiams, bet yra net rusiškai besireklamuojančių NT brokerių), bet kiti perkami kaip investicija, nuomojami turistams.

Butų reklama Punta Kanoje

Butų reklama Punta Kanoje

Punta Kana iš tikro sudaryta iš daugybės atskirų „miestelių“, kurių daugelis… privatūs! Juose yra viskas, ko reikia (restoranai, kirpyklos, parduotuvės, daugybėje – net golfo klubai). Bet norėdamas ten įvažiuoti privalai pravažiuoti apsaugos postą, pasiaiškinti, kur keliauji (pvz. „Turiu rezervaciją restorane“, „Čia apsistojau“, „Važiuoju kirptis“). Iš pradžių nejaku – esi įpratęs, kad jei jau kažkur tau kelią pastoja apsauga, tai „prašalaičio“ nepraleis. Paskui pripranti, jei turi bent minimalią priežastį, važiuoji. Skirtingose vietose tikrina skirtingai rimtai: kai kur pamato baltą veidą ir jau kelia šlagbaumą, kai kur pasą tikrina su tos dienos sąrašais.

Vienas daugybės apsaugos postų Punta Kanoje

Vienas daugybės apsaugos postų Punta Kanoje

Kad parvyktume į vieną išsinuomotų butų Punta Kanoje privalėjome kaskart pravažiuoti net tris apsaugos postus: įvažiavimo į „privatų miestelį“ (kokio Vatikano dydžio), į konkretų daugiabučių kompleksą, ir galiausiai į paties daugiabučio kiemą.

Viename daugybės eilinių privačių miestelių. Kad patektum į šį kiemą, turi pravažiuoti tris kontroles su šlagbaumais

Viename daugybės eilinių privačių miestelių. Kad patektum į šį kiemą, turi pravažiuoti tris kontroles su šlagbaumais

Garsiausias iš „privačių uždarų miestų“ – Kap Kana (Cap Cana), supanti jachtų uostą. Pastatai ten primena kokį Viduržemio pakrantės miestelį: net bažnytėlė pastatyta prabangių restoranų apsuptyje! Dangų virš Punta Kanos vis raižo sraigtasparniai.

Kap Kanoje

Kap Kanoje

Likusi Punta Kana visgi toks „turizmo konvejeris“. Tą jaučiau ir ekskursijoje ten populiariais bagiais, daugiau laiko praleisdavusiose suvenyrų parduotuvėse nei lankytinose vietose („stumdo“ viską nuo „antros pagal gerumą pasauly kavos“ iki neva Viagrai prilygstančios mamachuanos), ir stebėdamas amerikiečių vestuves „all inclusive“ viešbučiuose: štai ateina viena svita, atstovi visas eiles viešbučio registratūroje, paskui paplūdimy sutuokia jų jaunavedžius, jūroje pafotografuoja. Ir jau po valandos-kitos ta pati komanda dirba su kitomis identiškomis vestuvėmis identiškoje vietoje su identiškomis nuotraukomis… Vestuvių planuotojų kontora „Hard Rock Hotel“ didesnė už daugelį restoranų.

Bagių vora ekskursijos metu

Bagių vora ekskursijos Punta Kanoje metu

Įspūdingiausia lankytina vieta Punta Kanos apylinkėse man buvo Montana Redonda kalnas, nuo kurio kavinės ir sūpynių atsiveria nuostabūs vaizdai į mėlyną jūra, rusvus ežerus. Į viršų mus užvežė pikapo bagažinėje: tokiame stačiame kelyje tai primena amerikietiškus kalnelius be saugos diržų, bet tikrai smagu.

Pakeliui į Montana Redonda

Pakeliui į Montana Redonda

Antrame pagal dydį šalies mieste Santiage – gražus paminklas nepriklausomybės atkūrimui.

Labai įvairių Dominikos Respublikos kurortų grandinės

Bet Dominikos Respublikos kurortai tikrai neapsiriboja Punta Kana. Jų yra visokiausių, ypač šiaurinėje pakrantėje.

Kabaretė garsėja kaip kaituotojų rojus, o gretima Sosua turi du veidus. Dieninį, kai po vienodas miestelio gatves ir parduotuvėles vaikštinėja vokiečių šeimos su vaikais. Ir naktinį, kai tas pačias vietas užplūsta prostitutės, suteneriai ir jų klientai – paprastai vyresnio amžiaus europiečiai ar amerikiečiai. Atrodo, ištisi jų štabai įsikuria; vos mano žmona nueidavo kur toliau jau mane kalbindavo. Naktinę Sosua tie, kam ji nepatinka, pravardžiuoja So-Sewer…

Sosua pajūrio kavinė

Sosua pajūrio kavinė

Šalia Sosua – Puerto Platos miestas, vienas seniausių Amerikoje. Daugelis turistų ten išlipa iš kruizinių laivų – pasižiūri tvirtovę, nuostabų vaizdą nuo kalno (yra lynų keltuvas), ir plaukia toliau.

Puerto Platos masonų ložė

Puerto Platos masonų ložė

Samanos pusiasalis Dominikos Respublikos šiaurės rytuose garsėja banginių stebėjimu (nuo sausio vidurio iki balandžio pradžios), o du svarbiausi kurortai ten – Las Terrenas palei ilgą smėlėtą paplūdimį ir mažiau jauki „paskutinė kelio stotelė“ Las Galeras. Pastarasis – vienas retų kurortų, labiau orientuotų į nepriklausomus turistus.

Las Terrenas paplūdimys, Samanos pusiasalis

Las Terrenas paplūdimys, Samanos pusiasalis

Paplūdimių Dominikos Respublikoje netrūksta. Prie dažno jų stūkso po kurortą, bet kurortas kurortui nelygu, o pietinis krantas nei paplūdimiais, nei atmosfera neprilygsta šiauriniam. Bajahibė pietiniame krante dar kažkiek jauki, bet Chuan Dolio ar, juoba, Boka Čika jau paliko labai nekokius prisiminimus (pastarasis garsėja sekso turizmu ir nėra labai saugus, jau pirmąjį pusvalandį tiesiog gatvėje pravažiuojantis motociklininkas man siūlė „žolės“ ir kokaino; o nakvynės ten nėra pigesnės, nei kur kas geresniuose kurortuose).

Mamachuana - esą afrodiziakas

Mamachuana – esą afrodiziakas

Dominikos Respublikoje – ir 3 km kalnai

Dominikos Respublika yra Karibuose, bet tai ne kokia mažytė Karibų salelė (jokiu būdu nereikėtų jos painioti su Dominika, kuri išties yra labai maža). Dominikos Respublikoje gyvena net 11 milijonų žmonių, o plotu ji beveik prilygsta Lietuvai.

Tipinis vietinių keliavimo būdas Dominikos Respublikoje

Tipinis vietinių keliavimo būdas Dominikos Respublikoje

Realybėje tas plotas atrodo dar didesnis, nes Dominikos Respublioje trūksta kelių: atrodo, žemėlapyje netolimas atstumas, o tenka važiuoti per sostinę Santo Domingą. Pavyzdžiui, tik per Santo Domingo kraštą gali nuvažiuoti iš Punta Kanos į Las Galeras arba iš šiaurinės pakrantės į šalies pietvakarius. Atstumas tiesiai būtų 80 km, o keliu – 336 km arba 5 val… Šalis mažesnė už Lietuvą, bet visos dienos vos užtena pervažiuoti ją nuo vieno galo iki kito, ypač jei dar kur stoji, todėl, norint patirti Dominikos Respubliką visapusiškai, kelių dienų nepakaks. Tiesa, daba pastatytos ir kelios naujos mokamos magistralės, bet jų irgi trūksta. Aplink miestus beveik nėra aplinkkelių, tad juos kirsdamas stringi kamščiuose.

Taip pat, Dominikos Respublika – kalnuota šalis, o aukščiausias jos kalnas – aukščiausias visuose Karibuose – Duartė – yra net virš 3 km aukščio!

Žygis Dominikos Respublikos kalnuose

Žygis Dominikos Respublikos kalnuose

Dominikos Respublikos kalnai turbūt nėra verti to, kad į šią šalį skristi vien dėl jų, tačiau jie yra puiki vieta paįvairinti atostogas Dominikos Respublikos pakrantėje.

Kalnuose – gražūs vaizdai, žygiai prie krioklelių, parasparniai, bagiai, žirgai. Ir, vietiniai sako, kiek vėsesnis oras – nors man, lietuviui, vis tiek buvo karšta. Pagrindinis kalnų regiono centras – Charabakoa miestas, antrasis – Kostanza.

Kostanza Dominikos Respublikos kalnuose

Kostanza Dominikos Respublikos kalnuose

Šventi Dominikos Respublikos urvai ir indėnai tainai

Labiausiai mane nustebinęs dalykas Dominikos Respublikoje buvo jos urvai. Jų yra tiesiog neįsivaizduojama gausybė: įspūdingi stalagmitai ir stalagtitai styro net ir šalies sostinėje Santo Dominge (Ochos Indigenas), ir prie Punta Kanos kurorto. Daugybėje urvų galima maudytis, po Ochos Indigenas net plaukti laiveliu.

O unikaliausia, kad Dominikos Respublikos urvuose gamta dera su kultūra. Mat tie urvai būdavo šventi tainų indėnams ir jie čia paliko daug piešinių: kai kurie atrodo tokie modernūs, tarsi šiuolaikinių vaikų pietši.

Urvas Dominikos Respublikoje

Urvas Dominikos Respublikoje netoli Punta Kanos, kur galima ir maudytis

Tainų tauta (ar tautos) išnyko greitai po to, kai Kolumbas atrado Ameriką. Dalį jų nužudė ispanai, dalį paėmė į sunkiai pakeliamą vergovę kasti Karibų auksą, bet užvis daugiausiai pražudė europiečių užvežtos ligos. Karibų indėnams tikrąja to žodžio prasme atėjo pasaulio pabaiga.

Tad apie tainus išliko tik tiek žinių, kiek užrašė tie keli europiečių katalikų vienuoliai, kurie visaip mėgino įkalbėti ispanus su jais elgtis geriau. Jiems nesisekė: štai vienuoliai įtikino valdžią paleisti indėnus iš vergovės, bet vos tie apsigyveno laisvėje, smogė epidemija, daugelis išmirė. Ispanų valdžia paaiškino „Reiškia, Dievo valia buvo, kad indėnai vergautų, o mes, paleisdami juos, tą valią pažeidėme“.

Obeliskas su indėnų piešiniais Malecon Santo Dominge

Obeliskas su indėnų piešiniais Malecon Santo Dominge

Bet nuo to, kad tainų kultūros seniai nebeliko, galbūt jų urvų tapyba yra mums tik įdomesnė: daug erdvės spėlionėms. „Keistų“ jų ritualų įsivaizdavimui: sakoma, tapyboje pavaizduoti semiai – dvasios ar dievybės – o ritualų metu tainų vadai vartodavo haliucinogeninį kohoba augalą, taip pat kišdavosi į gerklę specialius įrankius, kad apsivemtų. Mirus galingiausiems vadams kartu su jais būdavo laidojamos ir dar gyvos žmonos – tokie kapai irgi atrandami tuose pačiuose šventuose urvuose.

Bene įspūdingiausias Dominikos Respublikos urvas – Cueva de las Maravillas, kurio milžiniškose „halėse“ gausu ir įspūdingų gamtos, ir paslaptingų tainų kūrinių.

Cueva Maravillas urve, deja, fotografuoti negalima, tad čia antrojo pagal įspūdingumo Ojos Indigenas vaizdas Santo Dominge - požeminiais vandenimis kelia lyninis keltas

Cueva Maravillas urve, deja, fotografuoti negalima, tad čia antrojo pagal įspūdingumo Ojos Indigenas vaizdas Santo Dominge – požeminiais vandenimis kelia lyninis keltas

Link Haičio – priešistorinis ežeras

Dominikos Respublika užima tik kiek daugiau nei pusę salos, vadinamos Hispaniola. Vakarinė jos dalis valdoma Haičio.

Pakalbėjus su dominikiečiais (ar net Dominikos Respublikoje ilgai gyvenančiais europiečiais) atrodo, kad Dominikos Respublika – tai civilizacija, o Haitis – žiaurių barbarų žemė. Galybė Dominikos Respublikos pasieniečių tarsi kokie romėnų legionai budi, kad blogis iš anapus sienos neužpiltų Dominikos Respublikos – bet tas blogis vis tiek skverbiasi…

Salinas druskos kasyklos link Haičio

Salinas druskos kasyklos link Haičio

Išties, šalių skirtumai didžiuliai. Dominikos Respublika gerokai turtingesnė, sėkmingai išvysčiusi turizmą – kai Haitis yra skurdžiausia šalis Amerikoje ir taip nelankoma turistų, kad net kai kurie kelionių vadovai po Karibus Haitį praleidžia išvis. Dominikos Respublika – buvusi ispanų kolonija ir kalba ispaniškai, o Haiitis – buvusi prancūzų kolonija ir turi savo maišytą prancūzų-afrikiečių kalbą. Dominikos Respublika – katalikiška, o Haityje gausu vudu apraiškų (dominikiečiai baisisi visokiais „barbariškais“ Haičio gyvulių aukojimais ir „siaubingais raganavimais“).

Įvažiavimas į Dominikos Respublikos miestelį pasitinka šūkiu, kad šio miestelio viešpats - Jėzus Kristus

Įvažiavimas į Dominikos Respublikos miestelį pasitinka šūkiu, kad šio miestelio viešpats – Jėzus Kristus

Mėgstama sakyti ir, neva, Haitis yra juodaodžių kraštas (nes prancūzai vežėsi daugiau vergų iš Afrikos), o Dominikos Respublikoje žmonės maišyti su baltaodžiais ir indėnais. Bet iš tikro abiejose sienos pusėse vyrauja afrikietiška kilmė. Dominikos Respublikos gatvėje pažiūrėjęs į žmogų niekaip 100% nepasakysi, ar jo šeima šimtmečius gyvena Dominikos Respublikoje, ar tai imigrantas iš Haičio. Na o nieko indėniško nebelikę nei Haityje, nei Dominikos Respublikoje, nors dominikiečiai ir mėgsta didžiuotis savo „indėniška istorija“.

Dominikos Respublikos paplūdimys

Dominikos Respublikos Makao paplūdimys prie Punta Kanos, kur eina ir dominikiečiai

Kolonijiniais laikais Haitis buvo viena svarbiausių ir turtingiausių Prancūzijos kolonijų, o Dominikos Respublika, neskaičiuojant žilos senovės – Kolumbo laikų – Ispanijos Imperijos užkampis. Haitis tapo nepriklausomas pirmiau Dominikos, 1791-1804 m.: pasinaudoję tuo, kad Prancūziją draskė revoliucijos, Haičio vergai nuvertė prancūzų valdžią ir įkūrė pirmąją Amerikoje juodaodžių valstybę. Deja, gražus Haičio laisvės fasadas slėpė ir daug kraujo: Haičio baltaodžius naujoji valdžia tuojau pat išžudė, o Napoleono įkvėptas Haičio vadopvas Desalinesas pasiskelbė imperatoriumi bei okupavo vienintelę savo kaimynę – dabartinę Dominikos Respubliką.

Iš Haičio į Dominikos Respubliką atvykstantis apdaužytas autobusas

Iš Haičio į Dominikos Respubliką atvykstantis apdaužytas autobusas

Dominikos Respublika išsivadavo nuo Haičio tik 1844 m. ir į kaimynę iki šiol žiūri kreivai. Esu įpratęs, kad užsieniečiai nesupranta, kodėl gi dažnas lietuvis taip įsižeidžia pavadintas rusu: „Tos šalys šalia, tai, matyt, panašios, ko čia pykti?“. Dominikos Respublikoje to aiškinti nereikėjo: „apsipažinęs“ vietinis tuoj pats pasakė: „Suprantu, aš irgi iš dominikietis, o ne haitieitis, nors Haitis ir yra greta!“.

Bet didžiausias galvos skausmas dominikiečiams dabar – nelegali migracija iš Haičio. Haitiečių į Dominikos Respubliką plūsta tiek daug, kad jau kas dešimtas Dominikos Respublikos gyventojas – iš Haičio. Trintį kelia jų kitokia kultūra, didesnis nusikalstamumas, žemesnis išsilavinimas (pvz. raštingumas Dominikos Respublikoje yra 94%, kai Haityje 61%).

Medžio suknežinta bakūžė artėjant prie Haičio sienos

Medžio suknežinta bakūžė artėjant prie Haičio sienos

Kaip smarkiai Dominikos Respublika bijo „barbarų antplūdžio“ išvydau savo akimis keliaudamas nuo Haičio sienos iki Santo Domingo: pakeliui teko kirsti net šešis kariuomenės ir policijos postus (maždaug kas keliasdešimt kilometrų). Visų jų vienintelis tikslas buvo pažiūrėti, ar nesame nelegalūs haitiečiai, ar jų nevežame. Išvydę europietiškus veidus, tuoj paleisdavo nė nežiūrėję dokumentų: tai patyręs dažnas amerikietis skundžiasi rasizmu („kodėl tikrinami tik žmonės tamsiausia oda?“), o dominikiečiams atrodo savaime suprantama: „Na, šviesiaodžių haitiečių nebūna, tai kam tokius tikrinti“.

Šiaip ar taip, kas vyksta dabar tik menkniekis palyginus su tuo, ką 1937 m. padarė Dominikos Respublikos diktatorius Truchiljo: pasiuntė į pasienį karius, kuriems nurodė šaudyti visus, kas nesugeba ištarti ispaniškos „R“ raidės (žuvo apie 15 000 nelegalų iš Haičio, kurių kalboje „R“ tariama kitaip). Na, nelegali migracija po to dešimtmečiams buvo sustojusi… Beje, Truchiljo šiaip nebuvo nacis ar rasistas: pats turėjo afrikietiško kraujo, vienintelis Amerikoje kvietė imigruoti nuo nacių bėgančius Europos žydus, kvietė ir imigrantus iš Japonijos. Bet besąlyginė „gynyba nuo haitiečių“, atrodo, teka dominikiečių kraujyje.

Sinagoga Sosua mieste, įkurta Truchiljo nuo holokausto išgelbėtų žydų

Sinagoga Sosua mieste, įkurta Truchiljo nuo holokausto išgelbėtų žydų

Pačiame Haityje kol kas nebuvau. Sustabdė didelės kainos: nakvynės, įvažiavimo. Bet dominikietiškas Haičio demonizavimas tik paaštrino norą ateityje pačiam aplankyti tą šalį: na, juk negali būti ten toksai pragaras? Reikės išvysti savo akimis…

O šį kartą važiavau prie Enrikiljo ežero, žemiausios vietos visuose Karibuose (46 m žemiau jūros lygio), 7 km nuo Haičio sienos. Ten pasijutau grįžęs tarsi į priešistorinius dinozaurų laikus: rėplioja didžiulės iguanos, skrajoja keisčiausi paukščiai, styro nudžiūvę medžiai (juos sunaikino pakilęs ežero vandens lygis). Pakeliui ten buvome vieninteliai vaikščioję įspūdingomis Salinas kopomis.

Enrikiljo ežeras

Enrikiljo ežeras

Tuščia, kitų turistų nebuvo. Dominikos Respublika, atrodo, į Haitį pereina ne iš karto, o palaipsniui. Link Haičio gausėja skurdo: lūšnos, lakstantys nuogi vaikai. Prastėja automobiliai, keliai: 230 km tenka važiuoti 6 val., gausu duobių, apie automagistrales, kaip Santo Domingas-Punta Kana, galėtum tik pasvajoti.

Salinas kopose

Salinas kopose

Dominikos Respublikos kultūra

Dominikos Respublika – tiek kurortai, tiek miestai, tiek kalnai – turi savo atmosferą, kurią sunku sudėti į žodžius, bet jau pirmą dieną ja persismelki.

Tą atmosferą gal net labiau ne matai, o girdi: vietinė muzika plyšauja visur („miestiškoji“ merengė, „kaimiškoji“ bačata bei Puerto Riko įkvėptas regetonas). Ausis plėščiančiu naktinio klubo koncerto garsumu ji, būna, sklinda ir parduotuvėlėse-baruose (colmado), ir parkuose (iš žmonių atsineštų kolonėlių), ir net degalinėse (sako, jos tarnauja ir kaip barai), ir dieną, ir naktį. Kam garsas trukdo miegoti, turėtų nakvoti ne miestuose!

Prie naktinio baro besibūriuojantys žmonės - tik valandų kokios 20:00

Čia, Santo Domingo centre, gyvenome savaitę – muzika vakarais bute girdėdavosi tokiu garsu, kaip per koncertą užėmus vietas kiek toliau kolonėlių

Garsą lydi žibesys: nuo barų iki cabanas: viešbutėlių, kurie tarnauja visų pirma sekso ištroškusioms poroms (pavadinimai „Saldi paslaptis“ ir pan.).

Na ir gausybė smulkmenų. Sudaužyti, bet nežinia kaip važiuojantys automobiliai. Loterijų punktai: jokioje kitoje pasaulio šalyje nemačiau jų šitiek daug, kas kelis šimtus metrų net kaimuose, su rytinių ir vakarinių tiražų skaičiais (net emigrantai iš Dominikos Respublikos į Niujorką, sako, lažinasi iš dominikietiškų loterijų rezultatų). Gyva religija: religiniai šūkiai puošia automobilius, įvažiavimus į miestelius, gatvėse vyksta sekmininkų pamaldos (aišku, su galingomis kolonėlėmis). Nacionalinis sportas beisbolas (sezonas stadionuose – žiemą), ir Dominikos Respublika jame nesuvokiamai gera: kas devintas svarbiausios JAV beisbolo lygos žaidėjas yra savo ir tėvų gyvenimo svajonę išpildęs dominikietis. Net ir atsižvelgiant į skirtingą gyventojų ir lygų žaidėjų skaičių tai tolygu tam, kad NBA žaistų 16 lietuvių.

Eilinis loterijos punktas. Kelių šimtų metrų spinduliu gali būti dar keli

Eilinis loterijos punktas. Kelių šimtų metrų spinduliu gali būti dar keli

Nacionalinė virtuvė: bandera, kuri susideda iš atskirai patiekiamų ryžių, pupų padažo ir mėsos, ir yra tokie įprasti „denios pietūs“, kad kai kur jos net nėra meniu, bet visi žino, kad užsakyti galima. Ir iš Puerto Riko atėjęs mofongo – tokia ryžių ir kitko (pvz. kiaulių odelių) mišrainė, skanesnė, nei skamba. Santo libre koktelis (kaip Cuba libre, tik su „Sprite“ vietoje „Coca Cola“).

Na bet Dominikos Respublikoje yra įvairiausių virtuvių patiekalų ir jie neblogi. Tiesa, ženkliai brangesni, nei vietiniai.

Bandera, skirta pasidaryti pačiam bufete

Bandera, skirta pasidaryti pačiam bufete

Dominikos Respublikos problemos

Pabuvus Dominikos Respublikoje ilgiau kelių dienų, pasieks ir šios šalies problemos. Pavyzdžiui, dominikiečiai turi net atskirą žodį „elektros dingimui“ (Apagón), o jie ištikdavo maždaug kas trečią dieną (pyyp, kondicionierius išsijungia, telefonas nebesikrauna, pyyp po 15 min. – vėl įsijungia). Karštas vanduo – toks švelnus deficitas: daug kur jis šaltas ar labai drungnas. Europiečių akis bado ir gausybė šiukšlių. Eismo taisyklių nesilaikantys vairuotojai – lendantys be eilės, nepersijungaintys ilgųjų šviesų į trumpąsias ir t.t. Uodai.

Bet Didžiausias Dominikos Respublikos minusas keliautojui tikriausiai – kone visuotinai prastas aptarnavimas.

Dominikiečiai šiauriniame krante

Dominikiečiai šiauriniame krante

Pabuvę savaitę jau nustojome tikėtis, kad, tarkime, restorane atneš tą patiekalą, kurį užsakėme. Pripratome, kad pardavėjai ar padavėjai tiesiog užsikniaubę bendrauja „Whatsapp“ su draugais ir meta į užsukusį klientą tokį žvilgsnį „Ko čia dar tu atėjai?“. Kad nesugebės (ar nenorės) atsakinėti į klausimus, užuot aiškinę, kaip patekti nuomojamą butą, daug kartų kartos, „tik mokėkit grynais!“ ir t.t.

Bet vos priprasdavau, tuoj smogdavo toks kuriozas, kad nustebindavo ir mane. Štai vienas padavėjas sau pasiėmė mūsų gražą, o mums grąžino sumą, kurią turėjo pasiimti (ne, tai nebuvo apgavystė: jis paėmė mažiau pinigų, nei turėjo). Štai kitas itin prastai aptarnavęs padavėjęs po valgio ėmė šviesti mano žmonai į rankinuko vidų žibintuvėliu reikalaudamas „tips, tips!“ – nors arbatpinigiai, kaip ir daug kur Dominikos Respublikoje, ten buvo įskaičiuoti į kainą. Štai ryte ekskursijos bagiais atstovas paprašo mūsų neskambinti, o rašyti Whatsapp, atsakymo į tą žinutę neatsiunčia, o paklausus atsakymo vakare parašo „Dar neskaičiau“. Štai net „Subway“ reikėjo aiškinti „sumuštinių meistrui“, iš kokių gi ingredientų susideda „Italian BMT“ sumuštinis bei nustėrti radus, kad nuo dešros nenulupta „skūra“.

Santo Domingo centrinės aikštės kavinėje

Santo Domingo centrinės aikštės kavinėje, kur švietė į žmonos rankinuką

Štai vienoje nakvynės vietoje iš mūsų reikalavo daugiau pinigų, nei rezervacijoje nurodyta suma, rodė kažkokio kito žmogaus užsakymo lapą („Kas čia tokio, kad kitas vardas? Visiems gi kaina ta pati“). Vėliau dar bandė „nustverti“ per didelę ant stalo padėtų pinigų sumą. Apgavystė? Ne, tiesiog eilinis dominikietiškas nesusivokimas situacijoje. Pajutę, kad kažkas ne taip, susirinkome pinigus ir išėjome iš kambario. Vėliau sulaukėme žinutės iš savininko: „Atsiprašome, visi numeriai užimti, nesugebu patvirtinti jūsų užsakymo“ (nors Booking.com rodė laisvus kambarius). Po pusvalandžio – antra žinutė „Atsiprašome, numeriai neužimti, kada atvažiuosite?“. Ir dar po pusvalandžio „Atsiprašome, visgi visi kambariai užimti, o iš jūsų prašė daugiau pinigų, nes sumaišė su kitu klientu“.

Gerai, kad ten ir neapsistojome: ką būtume darę, kai naktį būtų atvykęs tikrasis klientas?

Dažnai susidarydavo toks jausmas, kad turime reikalą ne su profesionaliais pardavėjais ar padavėjais, o su vaikais, žaidžiančiais parduotuvę, restoraną ar viešbutį… Atmestinai daroma ir kitkas: pavyzdžiui, artėjant pagrindine magistrale Santo Domingas-Punta Kana prie La Romanos atstumų lentelės keitėsi šia tvarka: „La Romana – 21 km“, 22 km, 18 km, 19 km, 12 km, 13 km, 14 km. Aišku, panašus „atmestinumo“ jausmas lydi ir kitur Karibuose (tačiau ne žemyninėje Centrinėje ar Pietų Amerikoje: kontrastas didžiulis).

Tradiciniai Dominikos Respublikos stiliaus paveikslai, pardavinėjami Santo Domingo gatvėse

Tradiciniai Dominikos Respublikos stiliaus paveikslai, pardavinėjami Santo Domingo gatvėse

Tiesa, visus šiuos Dominikos Respublikos minusus patirti tik keliaudamas nepriklausomai, išvykęs toliau „all inclusive“ viešbučių išorinių šlagbaumų. Tuose superviešbučiuose ir „uždaruose miestuose“ šeimininkai (tikriausiai, tarptautinės korporacijos) kažkaip sugeba „išmuštruoti“ vietinius darbuotojus: „Hard Rock Hotel“ šie net sveikinasi su praeiviais. Turi būti be galo sunku: tie, kas turi Dominikos Respublikoje verslus ir samdo darbuotojus, labai skundėsi jų darbo kokybe, o dėl darbo teisės subtilybių net apsivogusius darbuotojus sunku atleisti.

Išmuštruoti Hard Rock Hotel virėjai gamindami sušius net rodo šou

Išmuštruoti Hard Rock Hotel virėjai gamindami sušius net rodo šou

Tiesa, aptarnavimas labiau užkliuvo mano žmonai. Aš manau, kad galima priprasti. Na, supranti tiesiog, kad niekas tau nepadės, esi už save atsakingas. Neprieina padavėjas? Eini ir užsakai prie baro. Jei kyla klausimas, ieškai atsakymo internete arba klausi bent kelių darbuotojų paeiliui. Ir t.t. Kita vertus, priprasti galima, bet ar tikrai reikia, kai gausybė šalių, kuriose ir karštis, ir paplūdimiai, ir aptarnavimas geresnis? Juoba, Dominikos Respublika nėra ir tokia pigi (nors ir pigesnė, nei Lietuva).

Eilė prie banko - jos visad milžiniškos

Eilė prie banko – jos visad milžiniškos

Amerikiečiams ar kanadiečiams nėra klausimo, kodėl verta priprasti: Dominikos Respublika (ir apskritai Karibai) – vienos artimiausių karštų žemių Niujorkui, Vašingtonui ar Torontui. Ir todėl amerikiečiai bei kanadiečiai čia skrenda masiškai, kai kurie praleidžia ištisas žiemas ar persikelia šiltai pensijai. Kitiems turistams tai šioks toks minusas: amerikiečiai išlepina vietinius neskaičiuodami pinigų, kainos kyla, gausėja įkyrių prekijų (deja, iš amerikiečių „ištraukti“ pinigus yra paprasta). Na, tiesa, yra ir pliusų: dolerius priima daugelis parduotuvių ir įstaigų, tik, tiesa, prastoku kursu.

Lietuviui, europiečiui, alternatyvų daugiau nei amerikiečiui – ir Dominikos Respublika, turbūt, nebus pirmas pasirinkimas atostogoms: toli, brangoka. Tačiau išbandžius artimesnes šalis, norint patirti ką nors naujo, egzotiškesnio, poilsį derinti su įvairesnėmis pramogomis, kultūrinėmis ar gamtinėmis patirtimis, Dominikos Respublika yra logiškas pasirinkimas.

Konvejeriu vykstančios vestuvės Dominikos Respublikos superviešbutyje

Konvejeriu vykstančios amerikiečių vestuvės Dominikos Respublikos superviešbutyje

Dominikos Respublikos šūkis turistams vilioti tikrai nekuklus: „Domican Republic has it all“ („Dominikos Respublika turi viską“). Ir ji tikrai turi daugiau, nei kitos Karibų šalys. Ir nesvarbu, ar nori tūnoti „all inclusive“ viešbutyje savatę-kitą, ar kiekvieną atostogų dieną praskaidrinti vis nauja patirtimi (parasparniai? Žygiai kalnuose? Šventė su vietiniais?), Dominikos Respublikoje tai galėsi.


Visi kelionių po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Bahamai - Karibų turtuoliai
4. Barbadosas: maža juoda Britanija
5. Dominikos Respublika - (ne tik) saulė ir jūra
6. Jamaika - ją žino visi, pažįsta nedaugelis
7. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
8. Kaimanų salos - rajų miestas, bankų rojus
9. Kuba - mirštančios revoliucijos žemė
10. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
11. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
12. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
13. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Dominikos Respublikos lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Dominikos Respubliką

Dominikos Respublikos lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Dominikos Respubliką

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,