Išskleisti meniu

Ukraina

Černobylis – kelionė, į kurią panašių tiesiog nėra

Černobylis – kelionė, į kurią panašių tiesiog nėra

| 0 komentarų

Kelionė į Černobylį – patirtis, į kurią daugiau niekur panašaus pasaulyje nerasi. Tik ten šitaip sprogo atominė elektrinė. Tik ten apleistas ne vienas kaimas ar miestas – apleista Liuksemburgo dydžio teritorija. Nesugriauta sprogimo, bet nebetinkama gyventi, atiduota atgal gamtai.

Siaubinga ir didinga. Griūvančius namus pradūrę medžiai. Miškais virtusios gatvės. Mokyklose ir butuose palikti žmonių daiktai ir gyvenimai. Nematoma, bet nuolat grasanti radiacija.

O dar 1986 m. ten virė gyvenimas, buvo eilinis “tarybinis miestas”…

Kelionės į Černobylio zoną kitokios. Privaloma važiuoti su gidu, einama su Geigerio skaitikliu: tik jis parodo, ar nuo saugios zonos netyčia nežengei į ten, kur radiacijos dozė gali būti mirtina. Radiacija bekvapė, nematoma, negirdima. Ji visada šalia. Bet kai atvyksti trumpam gali nežengti to klaidingo žingsnio…

Pripetės miesto baseinas Černobylio zonoje

Pripetės miesto baseinas Černobylio zonoje

Kaip atominės elektrinės sprogimas sukūrė garsiausią Ukrainos turistinę vietą

Iki 1986 m. Černobylio zona buvo eilinė Ukrainos dalis, panašiai kaip Ignalinos rajonas. Černobylis – tai rajono centras, panašiai kaip Ignalina Lietuvoje, iki elektrinės nuo ten buvo 17 km: sovietams buvo įprasta klaidinti žmones vadinant atomines elektrines tolimesnių miestų vardais. Artimiausias miestas, specialiai Sovietų pastatytas darbininkams, panašiai kaip Lietuvos Visaginas – vadinosi Pripetė. Ten gyveno ~50 000 žmonių (beveik Alytus). Aplinkui buvo daugybė kaimų, ūkių, o teritorijoje iš viso gyveno ~120 000 žmonių.

Įvažiavimas į Pripiatės miestą (kairėje - ženklas, rodantis, kad vieta radioaktyvi)

Įvažiavimas į Pripiatės miestą (kairėje – ženklas, rodantis, kad vieta radioaktyvi)

1986 m. gegužės 26 d., atliekant bandymą, elektrinė sprogo – pirmą kartą pasaulio istorijoje pasklido šitiek radiacijos. Žmonės buvo “laikinai” iškelti, suvežti likviduotojai iš visos Sovietų Sąjungos (niekas nesuskaičiuos, kiek jų paskui mirė nuo kokio vėžio ir neįrodys, ar būtų juo sirgę jei ne Černobylis). Prieš keliaujant į Černobylį verta pasižiūrėti HBO miniserialą “Černobylis”, puikiai perteikiantį anų laikų įtampą ir atmosferą, ar paskaityti Svetlanos Aleksejevič knygą “Černobylio malda”.

Černobylio likvidatorių mašinų paroda palei Černobylio miestą (dauguma jų užkasta)

Černobylio likvidatorių mašinų paroda palei Černobylio miestą (dauguma jų užkasta)

Avarija likviduota, reaktorius užgesintas. Bet radiacija liko, paversdama visą regioną pavojingu sveikatai ir gyvybei – neaišku kuriam laikui. Iškeltiems žmonėms sovietai pastatė naujus namus ir miestus, o Černobylio Zoną apsupo apsaugos postais. Jie saugojo ne tik prašalaičių sveikatą – bet ir rūpinosi, kad niekas nesuprastų tragedijos masto, Sovietų Sąjungos klaidų. Turizmas tada būtų buvęs neįsivaizduojamas…

Apleistame vaikų darželyje

Apleistame vaikų darželyje

Bet 1991 m. Sovietų Sąjunga žlugo, Ukraina tapo nepriklausoma. Diktatūrą pakeitė lengva anarchija – į Černobylio zoną, gal perlipę sienas ar papirkę sargus, plūdo marodieriai, metalo vagys. Kai kurie iškeltieji, spjovę į pavojų gyvybei, grįžo į savo senuosius namus (samosely) – ir apsigyveno apleistuose gimtuosiuose kaimuose, be elektros, transporto, vandens ir kaimynų. Lindo ir pirmieji “drąsuoliai”, kuriems tai buvo krūta.

Miško name Černobylio zonos kaime - Samoselai galbūt rado panašiai

Miško name Černobylio zonos kaime – Samoselai galbūt rado panašiai

2002 m. Ukraina oficialiai atidarė zoną lankytojams, bet per visus 2004 m. teapsilankė ~800. Nes pati Ukraina dar buvo neatrastas sovietiškas Europos užkampis, ten beveik niekas nekalbėjo anglų kalba – ir informacijos apie ekskursijas į Černobylį taip neskelbė – o rusakalbiai dar neturėjo tiek pinigų ir noro keliauti po buvusią TSRS. Ir biurokratijos patekimui buvo daugiau.

2004 m., pats gerai prisimenu, viena pirmųjų pasaulinių interneto žvaigždžių tapo tokia Jelena Filatova. Ji, neva kažkaip įsmukusi į Černobylio zoną, lakstydavo viena motociklu apleistais keliais ir viską fotografavo bei kėlė į savo anglišką interneto svetainę (“Facebook” ir “Instagram” juk dar nebuvo!). Kaip vėliau paaiškėjo, ši istorija – sufalsifikuota: nuotraukas ji padarė būdama viena pirmų “legalių turisčių” Černobylyje, o keliones motociklu suvaidino (atsirado net gidas, prisiminęs, kaip Jelena visur ekskursijos metu pozuodavo su motociklininko paltu). Bet pasauliui tada dar buvo lengviau patikėti, kad kažkokia graži ukrainietė baikerė “per pažįstamus” įsmuko į uždraustą teritoriją, nei kad į Černobylio zoną galima nukeliauti legaliai.

Klasikinės Černobylio zonos nuotraukos. Mokykloje numesta lėlė ir muzikos sąsiuvinis.

Klasikinės Černobylio zonos nuotraukos. Mokykloje numesta lėlė ir muzikos sąsiuvinis. Aš jų neliečiau – bet netikiu, kad taip ‘atgulė’ atsitiktinai

~2004 m. internetas buvo pilnas ir kitų legendų(?..) – pavyzdžiui, apie “naujuosius rusus”, esą medžiodavusius Černobylio zonoje privisusius žvėris iš sraigtasparnių (kad nereiktų nusileisti radioaktyvioje “uždraustojoje teritorijoje”). Tai buvo laikai, kai internete dar negalėjai rasti “visų atsakymų”, kai turėdavai džiaugtis, jei apie tą ar kitą temą apskritai rasdavai vieną ar dvi geresnes angliškas svetaines. Ir tada jau buvo tų svetainių savininkų sąžinės reikalas, ar jie ten rašys tiesą, ar, kaip vėliau prisipažino Filatova, “istorijas, kuriose daugiau poezijos, nei realybės”…

Černobylio sprogimo, radiacijos debesų baimės siaubas, atmintis dar aitrino pasaulo vaizduotę. Daug kas norėjo sužinoti, kas ten dabar iš tikro (gal išsigimę žvėrys-mutantai? O gal numirtum vos užėjęs? O gal?). Ir Jelenos Filatovos nuotraukos daugeliui pirmąkart suteikė tokią galimybę. Mano norą patekti į Černobylio zoną tikriausiai irgi tikriausiai pirmąkart sužadino būtent jos.

Skelbimas Černobylyje

Skelbimas Černobylio zonoje

Viskas paskui keitėsi labai sparčiai. Su kiekvienais metais turistų vis daugiau: 2019 m. jau buvo beveik 200 000 per metus arba ~500 kasdien! Pirmas lūžio taškas, sako, buvo 2012 m. Europos futbolo čempionatas, kada Černobylin nuvyko savo komandų palaikyti atvykę futbolo sirgaliai, pripasakojo internete, kaip tai unikalu, paprasta ir nepavojinga. Antras lūžio taškas – 2019 m. HBO serialas “Černobylis”. Kas būtų galėjęs įsivaizduoti 1986 m., kad Černobylio zona taps garsiausia Ukrainos lankytina vieta?

Nusigauti į Černobylį darosi vis paprasčiau ir pigiau, tokias ekskursijas siūlančios kelionių agentūros jau skaičiuojamos dešimtimis. Kita vertus, turistai pamato vis mažiau. Zoną vis labiau užgožia medžiai, vis daugiau pastatų griūva, į vis mažiau jų oficialiai leidžiama užeiti vidun (pavojus, kad užkris kokia plyta ar įsmegsi kiaurai grindis, daug didesnis, nei mirti nuo radiacijos). Galbūt viskas vis labiau iš apokaliptinės išgyvenimo patirties virsta į savotišką makabrišką apokalipsės muziejų. Bet iki to muziejaus aišku dar laaabai toli.

Pirmasis sugriuvęs Pripetės pastatas

Pirmasis sugriuvęs Pripetės pastatas

Džiaugiuosi aplankęs Černobylį 2013 m., kai galėjome jaustis tarsi vienineliai turistai visoje zonoje (tais laikais per metus atvykdavo 15 000 žmonių, arba ~40 per dieną, taigi, jokių kitų turistų visą dieną nesutikome). Bet važiuoti į Černobylio zoną niekada nevėlu. Ir nebus geresnio laiko, nei Dabar – nes po metų ar po dešimties bus likę dar mažiau. Be to, net jei aplankysi dabar, juk niekas neuždraus sugrįžti po tų dešimties metų, pamatyti, kaip viskas pasikeitė. Čia juk ne koks prižiūrimas parkas ar muziejus, kurį visokie žolės pjovėjai išlaiko identišką. Precedentų Černobylio zonai nėra ir nebuvo, tad niekas tiksliai nežino, kaip viskas klostysis toliau. Esame istorijos, tikro “apokalipsės eksperimento” liudininkai!

Aš Pripetės miesto baseine

Černobylio zonos lankytinos vietos: nuo sprogusios elektrinės iki apleistos Pripetės

Į mūsų ekskursiją po Černobylį įėjo tokie objektai. Daugelio ekskursijų programos panašios. Jos prasideda ir baigiasi Kijeve. Jei ekskursija privati, galite pakalbėti su gidu, kad būtų įtrauktos tos vietos, kurios jus domina – jei tik ten vykti (dar) galima.

Zona prasideda nuo kontrolės punkto, kuris primena valstybių sieną: ten tikrina pasus, teisę įvažiuoti. Mums važiuojant į zoną buvo savo automobiliu atvykę turistai iš Rusijos, kurie maldavo įleisti, nes taip toli važiavo ir svajojo pamatyti zoną nepriklausomai – bet jiems buvo griežtai atsakyta, kad toliau galima važiuoti tik su ekskursija.

Paminklas apleistiems Černobylio zonos kaimams Černobylio mieste

Paminklas apleistiems Černobylio zonos kaimams Černobylio mieste

Černobylio miestas (1986 m. jame gyveno 12 000 žmonių). Iš čia gyventojai iškelti, bet miestelis vis dar toks “pusiau gyvas”, nes būtent jame dirba ir laikinai gyvena įvairūs zonos prižiūrėtojai, ją tiriantys mokslininkai (iš viso Zonoje ar Zonai dirba iki 3000 žmonių). Tad daug namų nėra apleisti, yra ir veikianti valgykla, viešbutėlis, cerkvė. Įdomus paminklas apleistiems Černobylio zonos kaimams – sustatytos visų jų pavadinimų lentelės. Einant iš vienos pusės jos baltos, o iš kitos – perbrauktos. Tarsi išvažiuotum iš tų miestelių, bet prasmė čia kita…

Černobylio miestas. Šis pastatas lyg apleistas, bet keliai prižiūrėti

Černobylio miestas. Šis pastatas lyg apleistas, bet keliai prižiūrėti

Šalia Černobylio miesto matėme ir paminklą likviduotojams bei likvidavime naudotos technikos pavyzdžius (didžioji jos dalis buvo be galo radioaktyvi ir todėl užkasta).

Anapus Černobylio miesto prasidėjo tikroji “zona”. Tankus miškas, tik keliai pravalyti. Tankmėje užgožti medžių stovi pastatai. Viduje viskas išvartyta, apsilupę. Iš pradžių atrodė, kad viskas – autentiška, gal tik išdaužyta vandalų. Iš tiesų, daug dalykų, kuriuos paliko “laikinai išvežti” namų šeimininkai. Bet be 1986 m. laikraščių nuoplaišų, gali rasti dar daugiau, tarkime, kokių 2007 m. laikraščių, šiuolaikinių degtinės butelių. Akivaizdu, kad zonos ribos – labai skylėtos, o gal ir patys prižiūrėtojai atvažiuoja “pasiausti”…

2007 m. laikraštis - vienas daugybės anachronizmų Zonoje

2007 m. laikraštis – vienas daugybės anachronizmų Zonoje

Tarp įdomių vietų – Pripetės tvenkinio krantas, eksperimentinis žuvų ūkis.

Bet dvi bet kurios ekskursijos pažibos – pati Černobylio atominė elektrinė ir Pripetės miestas.

Černobylio atominė stebėtinai gyva ir tvarkinga. Po sprogimo ji net ne iš karto uždaryta – dar iki 2000 m.nesprogę reaktoriai toliau veikė, o darbuotojai kasdien būdavo traukiniu atvežami iš atokiau nuo radioaktyvių vietų pastatyto naujo Slavutyčiaus miesto. Kai mes lankėmės 2013 m., turkai statybininkai kaip tik statė naują “sarkofagą” virš sprogusio reaktoriaus, nes senasis jau ėmė leisti radiaciją. Sprogimo nuolaužų ar griuvėsių tad elektrinėje tikrai nepamatysi – jos surinktos arba užpiltos.

Černobylio atominė elektrinė

Černobylio atominė elektrinė

Viskas, kas Černobylio zonoje akivaizdžiai sugriuvę, sugriuvę ne nuo paties sprogimo, o todėl, kad greitai po jo apleista (ir paskui vandalų niokota). Ir pagrindinis toks objektas – Pripetės miestas 2 km nuo elektrinės, kur gyveno jos darbininkai. Dabar tas miestas labiau primena mišką – medžiai taip apaugo pastatus, kad jų šakos jau veržiasi vidun pro išdaužytus langus it kokiame siaubo filme. Iš gatvių belikę siauri miško takeliai – jei niekas nevažinėtų, nepraskintų kelio, nebebūtų ir jų. Pripetėje pamatai, kaip po ~30-50 metų atrodytų visi mūsų platumų miestai, jeigu žmonija staiga išnyktų…

Pripetės daugiabučio fragmentas tarp medžių. Langai specialiai atviri

Pripetės daugiabučio fragmentas tarp medžių. Langai specialiai atviri

Įdomiausios vietos, kur ėjome – Pripetės mokykla, pilna išvartytų dujokaukių, pratybų sąsiuvinių. Pripetės atrakcionų parkas, kurio ikoninis apžvalgos ratas, sako, viena radioaktyviausių vietų mieste. Pripetės baseinas – tuščias, baugus aplaužytas, nors jis veikė dar iki 1998 m., juo naudojosi likvidatoriai. Matėme ir pirmąjį Pripetės sovietinį pastatą, kuris pusiau sugriuvo – tada toks dar buvo tik vienas.

Pripetės atrakcionų parkas

Pripetės atrakcionų parkas

Nepaisant apsaugos, su kiekvienais metais vis sunkiau pasakyti, kas autentiška: pvz. teko skaityti, kad dujokaukes mokykloje į krūvą sukrovė kažkokie efektingos nuotraukos norėję lankytojai (na, dujokaukės su radiacija tikrai nesusijusios, bet irgi atrodo apokaliptiškai)… Daugybei Holivudo užgrūdintų “instagramerių” realybės negana, jie bando iš tų rakandų pastatyti “tikresnę” trilerio sceną…

Ekskursija baigėsi patikrinimu, ar netapome radioaktyvūs.

Išeinu pro Geigerio skaitiklį

Išeinu pro radiacijos matuoklį

Po savo kelionės į Černobylį iš namų vis paskaitydavau apie tai, kas vyksta zonoje. Girdėjau, kai kurios vietos – kaip baseinas – dėl pavojaus, kad sugrius, uždarytos. Bet ar tikrai uždarytos visiems – nesilažinčiau. Tarkim, mūsų ekskursijos metu gidas iš pradžių sakė, kad eiti į gyvenamuosius (daugiabučius) namus nebegalima (internete dar buvo ankstesnių turistų darytų gražių nuotraukų nuo tokių daugiabučių viršūnių, iš kur matėsi net atominė elektrinė, vaizdų iš butų). Tačiau žmonai paprašius į tualetą, pasiūlė nueiti į artimiausią daugiabutį namą, į butą pirmame aukšte, tik prigrasino nesiliesti prie galimai radioaktyvaus klozeto… Galbūt priklauso nuo gido, privati ar vieša ekskursija ir kito.

2013 m. per asfaltą prasimušusi žolė

2013 m. per asfaltą prasimušusi žolė

Ekskursijų po Černobylio zoną būna vienadienių ar keliadienių, kurių metu nakvojama zonoje (Černobylyje yra viešbutis). Kai vykau aš, rusiškos buvo pigesnės nei angliškos.

Ilgesnių ekskursijų metu buvo galima susitikti ir su nelegaliai grįžusiais gyventi į Černobylio zoną. Jų nuolat mažėja. 1999 m. buvo 612, 2012 m. – 197.

Eksperimentiniame žuvų ūkyje Pripetėje

Eksperimentiniame žuvų ūkyje Pripetėje

Černobylis – Sovietinė Pompėja

Černobylio zoną – o labiausiai Pripetę – vadina sovietine Pompėja. Iš tikro labai panašu: katastrofa “užfiksavo” akimirką ir, kad ir kiek “besistengė” vandalai, didžioji dalis atmosferos ten yra iš tų 1986 m. Kitos tokios vietos pasaulyje nėra ir nebus.

Laukia Sovietų Sąjungos 60-metis...

Laukia Sovietų Sąjungos 60-metis…

Skirtumas tik tas, kad jei Pompėja užfiksavo 2000 metų senumo civilizacijos, kurios nebesuprantame, akimirką (Romos Imperijos) – ir pati padėjo atkleisti istorijams daug faktų apie romėnų gyvenimą – tai Pripetė užfiksavo tai, ką mūsų regione dar prisimena daugelis, nors daug ko iš to jau nebėra lygiai taip, kaip nebėra šventyklų Jupiteriui. Gegužės 1 d. (1986 m. Pripetei taip ir neatėjusios) plakatų, gazuoto vandens automatų ir t.t.

Kasos aparatas Černobylio zonoje

Kasos aparatas Černobylio zonoje

Bet kam iš buvusios Sovietų Sąjungos Pripetė – savotiškai savas miestas. Tokie patys “standartiniai” namai, tokios pačios “standartinės” mokyklos (nieko keisto, kad miniserialą “Černobylis”, norėdama parodyti “gyvą 1986 m. Pripetę”, HBO filmavo Fabijoniškėse, Vilniuje). Visiškai identišku apžvalgos ratu, koks tapo Pripetės simboliu, vaikystėje pats važinėdavau Palangoje.

Labai nesunku įsivaizduoti, kad tai galėjo būti mūsų miestas, mūsų šalis – juk lygiai taip galėjo sprogti ir Ignalinos elektrinė ir turėtume šitokią apleistą Ignalinos zoną… Reaktoriai panašūs, mentalitetas buvo tas pats. Atsitiktinumas…?…!…

Vienas aukščiausių Pripetės pastatų vis dar aukštai iškilęs virš medžių

Vienas aukščiausių Pripetės pastatų vis dar aukštai iškilęs virš medžių

Na o žmonėms iš “anapus geležinės uždangos” Černobylio zona ir makabriškas langas į jiems svetimą ir “legendinę” Sovietų Sąjungą panašiai, kaip Pompėja – į Romos Imperiją.

Bet Černobylis yra unikali vieta daugeliu prasmių.

Kitos tokių mastelių nelaimės pasaulyje paprastai būna gamtinės – o ši sukelta žmogaus. Ne teoriškai sukelta, ne per kokį ten klimato atšilimą, o labai tiesiogiai sukelta: mygtuko paspaudimu.

Kitų nelaimių metu žmonės žūva iš karto – o čia daugelis mirė paskui, iš lėto, tą dieną dalis nė nesuprato, kokią žalą sveikatai patyrė, kokio masto nelaimę išvydo.

Kitų tiek gyvenimų sužlugdančių nelaimių metu viskas tiesiog sugriaunama (pvz. žemės drebėjimai, vulkanai) – o čia niekas nesugriauta, bet, nepaisant to, visi ilgus metus (ar šimtmečius) statyti miestai, mokyklos, baseinai ir laboratorijos staiga tapo nepanaudojami, beprasmiški, jokiems žmonėms nereikalingi. Išskyrus gal turistams. Vienos ar kelių dienų ekskursijai.

Sovietinė freska

Sovietinė freska

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Vakarų Ukraina – lietuviškos pilys, ukrainietiška viltis

Vakarų Ukraina – lietuviškos pilys, ukrainietiška viltis

| 2 komentarai

Didelė Ukrainos dalis šiandien – begalinės dirbamos žemės, šen bei ten atskirtos vienodų sovietiškų miestelių. Tačiau Vakarų Ukraina (Lvovo apylinkės) – graži išimtis. Artima ji ir mums, lietuviams: būtent Vakarų Ukrainoje LDK valdžia tęsėsi net 200 metų, nuo pat Gedimino laikų iki Liublino unijos. Ten, kur Ukrainos lygumos pamažu virsta Karpatų kalnais, stūkso gausybė lietuviškų pilių, bažnyčių ir rūmų. Kiekvienam skoniui: sugriuvusių, atstatytų ir perstatytų.

Vakarų Ukraina – ir laisvos šiandieninės Ukrainos pagrindas. Kur kiekvienas kalba ir skaito ukrainietiškai, miestų gatvės pavadintos ne rusų komunistų, o kovojusiųjų prieš juos vardais. Kur gausybė vėliavos spalvų, stojimo kariuomenėn reklamų neleidžia pamiršti, kad kažkur toli rytuose kova už Ukrainą verda ir šiandien. Ir prasmingiausia ji vėl atrodo būtent vakarų ukrainiečiams. Straipsnis rašytas prieš 2022 m. Rusijos invaziją į visą Ukrainą – aut. past..

Ir priešais LDK statytą Oleskos pilį plazda ukranietiškos žydrai-geltonos vėliavėlės.

Aplankyti Vakarų Ukrainą – paprasta ir labai nebrangu (skridau per Kijevą į Lvovą savaitgaliui už 70 eurų). Kainų ir kokybės santykis čia puikus, o keliaudami darote ir gerą darbą: padedate Ukrainos ekonomikai, nualintai karo.

Vakarų Ukrainos pilys ir rūmai

Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais Ukrainą valdydavo didikai, įsikūrę pasistatydintose didžiulėse mūrinėse pilyse, kurių tvirtas sienas priešai tegalėdavo įveikti mėnesių apgultimi. Atskridę į Lvovą ir išsinuomavę automobilį per 3 dienas aplankėme dešimt pilių ir rūmų, o dar ir piliakalnių, vienuolynų bei šventovių, kurių dvasiškiai anais laikais “ganydavo” priepilio miestų gyventojus.

Vienos pilių – romantiškai apgriuvusios, lėtai dūlančios šimtmečius nuo pat tada, kai turkai ar kazokai jas apgriovė, o tobulėjančios artilerijos pavojai pavertė nebevertomis atstatyti. Kaip Kremenecio pilis, statyta Vytauto Didžiojo ant kalvos, nuo kurios atsiveria vaizdas į barokinę centrinę miestelio aikštę. Kaip Ostroho, davusio pradžią Ostrogiškių giminei, pilies bokštai ir dveji vartai.

Vaizdas nuo Kremenecio mūrų į aikštę.

Kitas mėginta pritaikyti naujoms reikmėms: Olykos Radvilų rūmai nūnai – psichiatrijos ligoninė, o Klevanės pilyje buvusios lenkų gimnazija, paskui – sovietinių alkoholikų reabilitacijos centras šiandien pastebimos dar mažiau, nei Viduramžių mūrai. Viskas ten apleista, be durų ir langų – tik pačius pastatus susirasti prireiks žemėlapio, nes rodyklių nėra.

Trečios pilys dar anais laikais, kai Ukrainą po Liublino Unijos (1569) perėmė Lenkija, perdarytos į didikų ir bajorų rezidencijas. Galingi mūrai palikti puošmenai, o saugias jų šaudymo angas pakeitė didžiuliai langai, menės, koplyčios. Čia garsėja Galicijos Auksinė pasaga: treji rūmai (Oleskos, Zoločivo ir įspūdingiausieji Pidhircų) per keliolika kilometrų vieni nuo kitų. Dabar jie glaudžia muziejėlius, nors saikingai atkurtos salės tėra tik gabalėliai sovietų išdraskytos didybės.

Apleisti Pidhircų rūmai nuo papėdės kadaise turėjo įspūdingą paveikslų kolekciją (jos teišlikusios nuotraukos, o pačią spėta patraukti nuo sovietų į Kanadą). Rūmai stovi ant tariamos tvirtovės, kuri iš tikro yra tik dėl vaizdo

Autobusas po autobuso su lenkiškais numeriais Auksinėje pasagoje laipina turistų grupes – iki Lenkijos nuo ten arčiau, nei iki Vilniaus, ir jos gyventojai noriau nei lietuviai ieško savo užsienyje pasilikusios istorijos. Tikriausiai pažiūri ir Sviržo rūmus, kurie greta Auksinės pasakos, bet nuolat remontuojami.

Žymiausioji LDK pilis – Lucke. Kieme tarp trijų ant neaukštos kalvos iškilusių bokštų vyko Abiejų Tautų Respublikos maisto šventė. Lietuvos vėliava buvo, bet maistas, rodos, tik ukrainietiškas. Pilyje – varpų, portretų (ir LDK didikų) muziejai. Į Lucką Vytautas Didysis 1429 m. sukvietė Europos valdovus (tarp jų – Šv. Romos imperatorių) spręsti ano meto “didžiųjų problemų”: įvairių tarptautinių konfliktų, stačiatikių ir katalikų skilimo.

Galinga Lucko pilis - gražiausiai sutvarkytas LDK paveldas Ukrainoje.

Tiesa, nepavyko. Katalikų-stačiatikių schizma neišspręsta iki šiol. Vakarų Ukraina – vienintelė Ukrainos dalis, kur vyrauja katalikybė. Senos barokinės jos miestelių katalikų bažnyčios puikiai derėtų ir Vilniuje. Mat jas fundavo tos pačios lietuvių didikų ir bajorų giminės. Kaip daug kas Vakarų Ukrainoje dažna primena ankstyvąjį Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį: veikia, bet joks remontas nedarytas ilgai. Itin graži Olykos bažnyčia, o pats miestelis, kurį Radvilos valdė iki pat 1939 m., ir šiandien pasiekiamas senu akmenimis grįstu traktu, supamu medžių, kurių lajos kadaise teikdavo pavėsį karietomis atvykstantiems šlėktoms. Pas mus tokius pakelės medžius iškirto ir dangas pakeitė (dėl saugumo automobilistams): kartais progresas sunaikina atmosferą.

Tačiau yra Vakarų Ukrainoje ir Počajivo stačiatikių vienuolynas, kuriam suteiktas lavros titulas. Antras pagal svarbą po Kijevo olų lavros Počajivas spindėte spindi ant kalvos it pasakų pilis. Privažiuojant jo kontūrai atrodo it miražas: sunkiai gali patikėti, kad šitokie mūrai ir bokštai, 65 m varpinė, penkiaaukštė seminarija, galingos it pilies sienos gali stovėti 8000 gyventojų turinčiame miestelyje. Sovietinio ateizmo erai pasibaigus, Ukraina nušvito naujais ir restauruotais cerkvių kupolais, ir lavroje buvęs ateizmo muziejus uždarytas.

Počajivo lavra kylant nuo miestelio. Matosi tik maža dalis jos pastatų.

Jėga išprašyti stačiatikybės LDK neketino. Priešingai: atsiųsti valdyti Vakarų Ukrainos lietuviai paprastai patys prabildavo ukrainietiškai, tapdavo stačiatikiais (Lucko pilies statytojas Gedimino sūnus Liubartas pasikrikštijo Demetrijaus vardu). Todėl net patriotiškojoje Vakarų Ukrainoje “lietuvių era” minima geru žodžiu, priešingai nei vėlesnės rusų ir lenkų valdžios, mėginusios primesti ukrainiečiams savo požiūrį ir kalbas. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretai šiandien dabina Lucko pilies apylinkes. Priešingai nei baltarusiai, ukrainiečiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nesisavina, tad kunigaikščių vardai parašyti su lietuviškomis galūnėmis.

Počajivą įkūrė ne lietuviai – bet daugybės mažesnių vienuolynų istorija prasidėjo ar aukso amžių patyrė kaip tik valdant mūsų protėviams: pavyzdžiui, Zymnėje (prie Voluinės Vladimiro). Kiti įkurti seniau (Voluinės Vladimiro) ar vėliau (Mezyriče prie Ostroho, 1612 m. lenkų pastatytas pranciškonams, bet nūnai stačiatikiškas).

Olykos Radvilų miestelio bažnyčia tebeveikia, bet romantiškai aplūžusi.

Ukrainietiškiausia Ukrainos žemė

Vakarų Ukraina yra pati ukrainietiškiausia Ukrainos žemė. Čia daugiau nei 95% gimtoji kalba ukrainiečių ir vos 3% – rusų. Nors nuo Lvovo iki Donecko – beveik dvigubai toliau, nei iki Vilniaus – būtent vakarų ukrainiečiai aktyviausiai dalyvauja Rytuose ginantis nuo rusų.

Viename prabangą imituojančių “nepriklausomybės pradžios eros” pakelės viešbučių restoranų plyšavo daina: “Stepės ir Karpatai! Donbasas ir Juodoji jūra! Tai Ukraina – mano kraštas”. Lvovo ar Voluinės gyventojai papasakotų, kad Rytų Ukraina buvo aprusinta per jėgą, Holodomorą (genocidą, pražudžiusį bent dvigubai tiek žmonių, kiek Holokaustas) ir diskriminaciją. Nors ir tapę rusakalbiais, “rytiečiai” save ir toliau laikė ukrainiečiais ir dalis jų po nepriklausomybės vėl ėmė vis dažniau kalbėti ukrainietiškai. Rusams tai nepatiko ir jie atplėšė anas žemes. Dabar vyksta lemiamas mūšis: ar jas pavyks susigrąžinti, ar jų gyventojai, likę Rusijos valdžioje, per kartą-kitą ims laikyti save rusais. Kad taip būna, ukrainiečiai jau ne kartą įsitikino: juk XIX a. ukrainietiškos buvo ir daugybė dabartinės Rusijos žemių, tada dabartinės Rusijos teritorijoje net 7,4% gyventojų buvo ukrainiečiai. Ilgainiui dauguma asimiliavosi – šiandien liko vos 1,4%, nepaisant visų papildomų sovietinės eros migrantų.

2014 m. gimęs kovos šūkis 'Putin Chuilo' jau tapo 'šiuolaikine tautosaka' ir net perfrazuojamas: čia Lvovo kavinė-galerija reklamuojasi kaip 'Chutin Puilo'. Grafitistai irgi leidžia sau panašiai šmaikštauti.

Vakarų Ukrainą nuo žiauriausių Stalino persekiojimų apgynė istorija: iki Antrojo pasaulinio karo ji buvo valdoma Lenkijos. Dabar čia – vienintelė Ukrainos dalis, kur jautiesi kaip vientisoje tautinėje valstybėje su nuosava vyraujančia kalba ir kultūra. Kaip Lietuvoje ar Lenkijoje. Priešingai nei Kijeve, greta ukrainietiškų suvenyrų pardavėjų turgeliuose nestovi nė vienas, siūlantis pirkti Leninus ar kūjus su pjautuvais. “Tarybinių dievukų” skulptūros Lvove “nuvirto” dar ~1990 m.

Vakarų Ukrainos miestuose kaip niekad gerbiami tie, kas deda galvas už Ukrainą ir jas sudėjo anksčiau. Štai Zoločivo centrinėje aikštėje yra “Maidano didvyrių pakyla” su visų ten žuvusių nuotraukomis. Prie bažnyčių ir šalikelėse – pilkapėliai, susmaigstyti Ukrainos (melsvai-gelsva) ir Ukrainos antisovietinių partizanų (juodai-raudona) vėliavomis. Šios plėvesuoja ir prie savivaldybių tarybų (kartais greta jų – ir Europos Sąjungos 12 žvaigždučių). O štai nuo Žovkvos tarybos žvelgia didžiuliai partizanų vadų Stepono Banderos, Jevheno Konovalecio veidai.

S. Bandera ir J. Konovalecis ant Žovkvos rotušės. Beje, J. Konovalecis buvo tapęs tarpukario Lietuvos piliečiu, nes bendradarbiavo kovoje su lenkais, kai iš jų lietuviai norėjo atsiimti Vilniaus kraštą, o ukrainiečiai - Lvovo kraštą. Dar ne kartą lietuviai ir vakarų ukrainiečiai stovėjo toje pačioje barikadų pusėje prieš Europos didvalstybes.

Bet įspūdingiausi man buvo tikriausiai jau milijonai objektų, išdažytų Ukrainos vėliavos spalvomis. Kiekvieno miestelio pavadinimas prie įvažiavimo, daugybė tvorų ir tvorelių, sienų, stulpų, net kai kurie automobiliai… Sunku įsivaizduoti, kiek iš viso valandų savanoriai prie jų triūsė.

Visgi plakatai, vėliavos ir dažai – laikini dalykai. Pasikeitus valdžiai juos pakeisti itin lengva. Kažką amžinesnio sukurti trukdo sunki ekonominė situacija: Ukrainos BVP vienam gyventojui yra 8 700 JAV dolerių (Lietuvos – 27 100, Rusijos – 24 800), ir karas ekonomiką dar sekina (2014 m. ji smuko 6,8%). Kad ir kiek spauda trimituotų apie tariamai “dideles” ir “veikiančias” Vakarų sankcijas Rusijai, iš tikro didžiausi nuostoliai tenka Ukrainai.

Kiek aptriušęs Zoločivo miestelio senamiestis. Kairėje - kažkas savo balkono turėklus ištapė vėliavos spalvomis ir papuošė Ukrainos herbais - trišakiais.

Miestelių auksinis spindesys ir girtas skurdas

Vakarų Ukrainoje gražūs ir miestelių senamiesčiai. Palyginus su likusia Ukraina, juose mažai sovietinių randų. Ypač žavi man Žovkvos centrinė aikštė ir apylinkės: barokinė bažnyčia, didi cerkvė, rūmai, lauko kavinės paėjus toliau – vienuolynas, medinė UNESCO sąraše esanti cerkvytė, renesansinės sinagogos griuvėsiai.

Viena Žovkvos cerkvių.

Bet šiandienis dažno miestelio vaizdas – skurdokas. XIX a. mūriniams gyvenamiesiems namams verkiant reikia remonto. Keliai ir gatvės Ukrainoje – duobėtesni, nei kur teko važiuoti, išskyrus nebent Moldaviją. Giliausios duobės kai kur pažymimos senomis padangomis, kad ten neįsmegtų ratas. Bet ir ne tokios baisios, sklidinos niekur nenubėgančio vakarykščio lietaus vandens, būdavo, sukeldavo bumptelėjimą į dugną. Ištisas krašto kelių atkarpas tekdavo važiuoti 10 ar 20 km/h, o keliose vietose – sukti galvą, kaip išlaviruoti “nepakabinus” automobilio.

Vakarais aplink barus ir diskotekas šlitinėja išgėrę vietiniai, o tarp Staroselo Ostrogiškių pilies renesansiniais papuošimais dabintų mūrų (į kuriuos rodyklės nerodo) kaimiečiai ganė karvę.

Šios pilies kieme ganoma karvė.

Prasta ekonominė situacija turistams davė ir pliusų. Kritęs grivinos kursas viską atpigino kone stebuklingai. Dviese kavinėse sočiai pavalgydavome (su gėrimais) už 3 eurus. Skanūs “naminiai” ukrainietiški virtinukai su bulvėmis (vareniki) miestelių restoranuose, būdavo, atsiedavo kokius 60 eurocentų. Keturių žvaigždučių viešbučio dvivietis numeris su langais į centrinę Rivnės miesto (dydžiu prilygsta Kaunui) aikštę kainavo 25 eurus, o paprastus (su patogumais) galima gauti nuo 6 eurų. Net suvenyrų, kurių kainos pasaulyje panašios (pvz. magnetukų) pigiau nei ten neteko matyti.

Varenikai pakelės miestelio restorane. Tokiame paprastame, su tikru, lyg naminiu maistu, apstatytame baldais ir technika lyg iš ~2000 m. Lietuvos, ir laikomame vietinės senyvos moteriškės

Lvovas – tarp gražiausių Vidurio Europos miestų

Lvovas (ukrainietiškai – Lvivas) – vienas tų gražiųjų Vidurio Europos miestų, kuriuose pajunti prabėgusių amžių dvasią. Sovietinis griovimas jo didingą senamiestį menkai tesužalojo – mažiau, nei Vilniaus.

Centrinėje aikštėje fasadai – vien menantys Austrijos-Vengrijos laikus, jos centre – didžiulė bokštuota Rotušė, šone – Lvovo muziejus pirklio namuose su žaviu Vilniaus alumnatą primenančiu kiemu, atkurtais apartamentais.

Lvovo centrinėje aikštėje.

Pasivaikščiojimas aplinkui atveria dar daug įdomių vaizdų: didžiules bažnyčias, Operą (bukletuose išdidžiai jos fasadas ir interjeras gretinamas su garsiąja Paryžiaus opera), miesto sienas pakeitusį bulvarą, siauras gatveles.

Senų rajonų aptinki ir kopdamas į Pilies kalną nuo kurio – gražūs senamiesčio vaizdai. Visgi gražiausia panorama – iš Rotušės bokšto, į kurį patenki praėjęs ilgus savivaldybės koridorius, pilnus įdomių Ukrainos pakraščio miesto valdžios sistemos aktualijų.

Lvovo opera man - vienas gražiausių miesto pastatų

Lvove gausu smulkaus meno ir parodų: aklinoje sienoje ištapyti pro langus žvelgiantys pirkliai, senųjų daugiabučių laiptinių nuotraukos. O rotušės bokšto viršūnės turėklus puošia įvairiausių lvoviečių nuotraukos su aprašymais: langų plovėjas, vertėja, kiemsargė, muziejininkas, partizanų veteranas.

Skaitydamas tuos aprašus prisiminiau panašius “įvairovės stendus” Liverpulio muziejuje, kur vaizdo įraše juodaodis reperis repuoja apie susitaikiusias vietos žydų bendruomenes. Kaip įvairiai pasaulis supranta net pačią įvairovę! Tos vakarietiškosios “multikultūrinės” įvairovės, gerokai apvienodinusios Europos didmiesčius, Lvove nėra visiškai – ir nuo to miestas tik autentiškesnis ir įdomesnis.

Lvoviečiai Rotušės bokšto turėkluose.

Tarp nūdienos realijų Lvovo rotušės viršūnėje: lvovietis studentas, žuvęs Maidane, Rytuose galvą padėjęs majoras, pabėgėlė iš Krymo. Rusijos invazija iš namų trauktis privertė maždaug milijoną ukrainiečių ir dažnas jų prieglobstį rado Vakarų Ukrainoje. Kaip ir beveik kiekvieno karo metu, Ukrainoje saugumo ir laisvės situacija skirtinguose šalies regionuose skiriasi kaip diena ir naktis.

Todėl tikrieji pabėgėliai, trokštantys saugumo, nesunkiai gali jį rasti arti, dažniausiai – net savo šalyje. Pernelyg dažnai žodis “pabėgėlis” šiais laikais nuvalkiojamas pavadinti nelegaliems migrantams, kurie tiesiog lekia per pusę pasaulio į turtingesnius kraštus, pakeliui sumokėję nusikaltėliams už neteisėtą pervežimą per sienas.

Lvovo muziejaus kiemas, buvę centrinės aikštės rūmai.

Vis dar paprasta šalis

“Čia – paprasti žmonės” – toliau dainuojama minėtoje dainoje apie Ukrainos vienybę. Vakarų ukrainiečių problemos sudėtingos, bet labai žmogiškos, be aliuzijų į kažkokias kone mistinės “Naujos tvarkos” statybas. Tokią tvarką statė (ar stato) visi, kas per pastarąjį amžių pražygiavo ar žvalgėsi į Ukrainą: vokiečių naciai kūrė tautų/rasių hierarchiją, sovietai komunizmą ir “visuotinę lygybę”, Europos Sąjunga – “žmogaus teisių pasaulį” (tik kad tas žmogaus teises supranta pagal vieną Vakarų Europoje gana neseniai sukurtą kurpalių).

Kauburėlis Ukrainos kariams prie Staroselo kaimo. Nepriėjęs artyn nesužinojau, prieš kurią užsieninę ideologiją kovodami ir kada jie krito.

Visus “naujos tvarkos kūrėjus” vienija bendras bruožas: arogantiškas įsivaizdavimas, kad jų modelis, jų tiesos – kaip taisyklė, labai naujos – tinka visam pasauliui. Tik neva ne visas pasaulis pribrendęs tai suprasti.

O Ukraina, turėdama 40 milijonų gyventojų, neturi vieno savo naratyvo. Tai jos problema – bet kartu ir jos žavesys. Čia nuomonių daug – dauguma nuosaikios, kai kurios “keistos” (Ukrainoje gimė “Femen” judėjimas, kelionės metu televizija rodė anarchistų ir komunistų demonstracijas). Nėra “blogų nuomonių”, už kurias atleistų iš darbo ar mestų iš universiteto. Jei viename regione ta nuomonė “blogesnė”, tai kitame regione ji “geresnė”.

Žovkvos rūmuose šiandien įsikūrusi ir Svoboda partija, kurios vėliava plazda dešiniau. Orientuota į ukrainiečių kalbą, istoriją ir kultūrą ir populiari Vakarų Ukrainoje, tai viena daugelio mąstymo krypčių. Eurointegracija - irgi tik viena krypčių. Šiaip ar taip 'Vakarai' net jų šalininkų Ukrainoje suprantami naivokai, tiesiog kaip 'turtingųjų erdvė' - primena požiūrį Lietuvoje prieš 15 metų

Kai kas įžvelgia pavojus dėl tų “nekontroliuojamų radikalų”. Aš – ne. Pavojai kaip tik atsiranda tuomet, kai kažkas imasi “radikalus kontroliuoti”. Nes tai reiškia, kad vienos idėjos (visai nesvarbu, kurios) jau ima gniaužti kitas. “Radikalas” – reliatyvi sąvoka ir, susidorojus su vienais, “radikalais” apšaukiami vis nuosaikesni ir nuosaikesni oponentai, tuo pačiu toleruojant ir sveikinant “savą” radikalizmą.

Užsieniniai “Naujos tvarkos” statytojai, tokie kaip Putinas, Ukrainoje daro kaip tik šitą. Gausybe žodžio “Radikalas” sinonimų (“Banderovcai”, “Fašistai”…) jie vadina visus, kas nori savaip mąstančios Ukrainos, kuri nebūtų tik detalė jų gigantomaniškuose pasaulio dalybų planuose.

Daugybė Vakarų Ukrainos kaimų namų išmarginti raštais, kaip šis Olykoje.

O pačioje Ukrainoje vyksta tik idėjų konkurencija. Pavojinga ji tampa ten ir tiek, kiek įsikiša užsienio “tvarkdariai”: tarkime, Kryme, Donbase.

Tai kartojasi dešimtmetis po dešimtmečio, tik “tvarkdariai” vis kiti, jų ideologijos – kitos. Žinant šią “Europos pereinamo kiemo” Ukrainos istoriją darosi aišku, kodėl LDK epocha, neturėjusi “oficialios ideologijos”, čia tokia mėgiama. Bet LDK buvo keistas istorinis epizodas. Norėdamas išlikti savimi turi ne tikėtis “gerų užkariautojų”, o stovėti už save pats. Ir Vakarų Ukraina stovi. Dar niekada istorijoje ji nebuvo tokia nepriklausoma taip ilgai.

Straipsniai iš serijos “Lemiami Ukrainos metai”

1. Kijevas Euromaidano revolicijos išvakarėse (2013 m.)
2. Apsilankymas Kijeve karo metu (2014 m.)
3. Vakarų Ukraina: Lietuviškos pilys, Ukrainietiška viltis (2015 m.)


Visi kelionių vadovai po Vidurio Europą (Lietuvos apylinkes)


Bulgarija – grožybės niūrioje šalyje
Čekija – tai ne vien Praha! ir Praha – senovinio Europos miesto etalonas
Estija – laukinė gamta ir modernūs miestai
Latvija – 10 skirtumų nuo Lietuvos ir Ryga – Pabaltijo didmiestis
• Lenkija - Varšuva – atstatytas mūsų karalių miestas ir Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
Rumunija – pasakiškiausia Europos šalis
Vakarų Ukraina – lietuviškos pilys, ukrainietiška viltis

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Apsilankymas Kijeve karo metu

Apsilankymas Kijeve karo metu

| 0 komentarų

Nuo to, kai praeitą (2013 m.) vasarą keliavau po Ukrainą, prabėgo vos metai – bet nutekėjo daug vandens (ir kraujo).

Praeitą savaitgalį buvau grįžęs į Kijevą. Norėjau pakeisti bent vieną tų išsigandusiųjų, kurie atsisakė minčių ten keliauti dėl karo. Išleisti šalyje savo pinigus – puikus būdas be tarpininkų ją paremti. Tai leidžia vietiniams užsidirbti savo kasdieniais darbais ir verslais, šiaip jau netekusiais klientų dėl karo.

Beje, keliauti į Kijevą dabar – geras metas. Dėl kritusio grivinos kurso tai, kas ukrainiečiams normalūs pinigai, lietuviams – juokingos sumos: nakvynę galima gauti ir už keliolika litų; metro bilietas – 38 lietuviški centai. O ir skrydžiai – trys per dieną.

Dvivietis kambarys su šiuo vaizdu į Maidaną prabangiame viešbutyje Ukraina kainuoja 150 Lt.

Nebuvo jokių problemų aplankyti Kijevo įžymybes: Olų ir Vydubyčių vienuolynus, Chimerų namą ir Operos teatrą, Vladimiro, Andriaus, Mykolo cerkves, pagrindines gatves ir aikštes. Įdomu – nors kartu ir šiurpu – buvo pažvelgti, kaip vos per metus pasikeitė didmiestis. Ir pajusti, kaip arti mūsų viskas vyksta: juk į Kijevą lėktuvas skrenda vos 1 val. 10 min.

Aplink Maidaną – memorialai ir vainikai

Po kelionės autobusu ir metro nuo Boryspilio oro uosto paskutinius 10 km iki miesto centro ėjome pėsčiomis. Dar likus 3 km iki Maidano pasirodė pirmasis gėlėmis ir vainikais nukrautas kryžius. Su uniformuoto jaunuolio nuotrauka ir 2014 m. birželio žūties data. Labai simbolinėje vietoje: parke prie legendinio Kijevo Rusios kunigaikščio Askoldo kapo – jį klastingai nužudė Naugardo (dabartinė Rusija) valdovas Olegas.

Vainikai kariams prie Askoldo kapo.

Kuo arčiau centro, šią žiemą buvusio mūšio lauku, tuo naujieji memorialai tankėjo. Kryžiai, akmeniniai paminklai, ištisos “pagarbos lentos” su aukų nuotraukomis… Jų papėdėse suversti nužudytųjų daiktai: nuo asmeninių drabužių, papuošalų iki šalmų, lazdų bei savadarbių skydų, kuriais jie kovojo prieš riaušių policijos “Berkut” kulkas. Žlungantis V. Janukovyčiaus režimas nužudė 104 aktyvistus, tad paminklų pakanka visoms Maidano prieigoms. Praeiviai stabteli, rymo, kalbasi prie jų, peržvelgia “Maidano didvyrių” nuotraukas ir daiktus.

Viskas dar buvo taip neseniai, bet pats Maidanas – vėl švari ir žibanti centrinė aikštė. Palapinių miestelį pakeitė žiemos įvykių bei dabartinių Donbaso fronto kovų nuotraukų paroda. Jose – sugriauti namai, numušti rusų bepiločiai lėktuvai, pas karo belaisvius aptikti Rusijos armijos maisto daviniai ir kario pažymėjimai…

Revoliucijos ir karo nuotraukų paroda Maidane.

Suplėškėjusių Maidano Profsąjungų rūmų pajuodusias langų kiaurymes kone visiškai užkloja plakatai su šūkiais “Šlovė Ukrainai, didvyriams šlovė!” sirpstančių javų fone. Daug panašių skelbimų ir ant reklaminių stulpų, metro stotyse ir vagonuose.

Patriotizmas kyla iš paprastų žmonių

Daugumą šito kuria ne valdžia. Patriotinės nuotaikos, kaip ir Maidano laikais, tebekyla “iš apačios į viršų”. Memorialus aukoms stato, plakatus kabina eiliniai žmonės. Aktyvistai rengia gausybę kitų akcijų: štai karikatūristas Maidano pakraštyje demonstruoja savo išmoningus kūrinius (pvz. “Rusiškas kokteilis: 50% degtinės, 50% kraujo”), o kiti menininkai gretimoje požeminėje perėjoje ištapė aukšto lygio grafitį Ukrainos vienybei: oranžinis Donbaso šachtininko šalmas, žalias Lvovo liūtas, trišakis ir lyg iš dangaus žvelgiantis Putinas su apgaulinga aureole bei kūju ir pjautuvu rankose.

Menas 'United colors of Ukraine' požeminėje perėjoje prie Maidano.

Prie įspūdingų vyriausybės, užsienio reikalų ministerijos pastatų tebeplazda ir Europos Sąjungos vėliavos – taip, lyg Ukraina jau būtų Sąjungos narė. Į Vakarų šalis ukrainiečiai, tarsi pokario Lietuvos partizanai, tebežvelgia su viltimi. Bet Vakarų lyderiams apsiribojant aptakiais ir bereikšmiais Rusijos pasmerkimais Kijeve matosi ir pirmieji nusivylimo aidai. Štai vienoje Maidano karikatūrų JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos vėliavos nupieštos greta. Šios šalys 1994 m. Budapešto memorandumu įsipareigojo ginti Ukrainą mainais už tai, kad Ukraina atsisakė branduolinio ginklo. O dabar dvi jų gana ramiai stebi, kaip trečioji Ukrainą okupuoja ir aneksuoja gabalais.

Pernai dauguma Kijevo atitvarų, tvorelių, tvorų buvo apšiurusios, o dabar žiba melsva ir geltona Ukrainos vėliavos spalvomis. Ševčenkos bulvare išvydome procesą: studentiško amžiaus vyrukai dažo, kiti renka aukas dažams. Iš šalimais stovėjusio paskutinio miesto Lenino teliko postamentas. Sovietinių simbolių Kijeve dar yra: vien 62 m aukščio “Motina Tėvynė”, iškėlusi kūjį su pjautuvu tarp istorinių Kijevo Rusios vienuolynų, ko verta. Bet ir jos skydo piešinį laikinai naktimis pakeisdavo švytintis ukrainietiškas trišakis.

Tvorelių dažymo vėliavos spalvomis akcija.

Prie spontaniškos paramos Ukrainai prisideda ir institucijos: kariuomenės nuotraukos puošia net “Kijevo stebuklo” Šv. Andriaus cerkvės duris, o Mamajevo kazokų kaimo-muziejaus skelbimų lentoje parašyta, kad palaikantieji Ukrainos okupaciją ten nepageidaujami.

Status quo, kai baimindamiesi pykdyti rusakalbius dauguma ukrainiečių tik tylomis pagerbdavo savo identitetą, baigėsi ir Kijeve. TSRS laikais Kijevas smarkiai rusintas, ~1980 m. net naikinti ukrainietiški pranešimai ir iškabos, paliekant vien rusiškus. Bet šiandien Kijeve Vakarietiška bei ukrainietiška tautinė vertybinės kryptys jau smarkiai nusvėrė rusišką tautinį bei sovietinį požiūrius. Andrejevo gatvėje-turguje, kaip ir pernai, dalis prekeivių tebepardavinėja sovietinę simboliką ir matrioškas – bet juos stelbia Ukrainos vėliavos, liaudies meno kopijos. Ir nauja suvenyrų rūšis, kurią pagimdė karas. Magnetukai su Euromaidano gatvių mūšiais, šūkiais “Vieninga Ukraina”, “Dėkui Dievui, aš – ne maskolis”. Tualetinio popieriaus rulonai su Janukovyčiaus ir Putino veidais. Kone visi suvenyrai su V. Putinu “padabinti” ir keiksmažodžiais ar bent jų trumpiniais (“Путiн – хуйло”, “ПТН, ПНХ”) – matyt, kitaip apie jį kalbėti ukrainiečiai, kurių tūkstančiai paguldė galvas rytuose, jau nebegali.

Tualetinis popierius su Putinu suvenyrinėje. Frazė ant tualetinio popieriaus yra dainos pavadinimo Путiн - хуйло trumpinys. Šią dainą pamiršdami tarpusavio priešiškumą kartu atlieka visos Ukrainos - rytų ir vakarų - futbolo klubų fanai.

Aišku, Kijevo rusai irgi yra. Netoli Maidano viena močiutė nuolat šaukė mintis, tokias kaip “Tuoj čia bus Rusija, o tada jau kai gyvensim, tai gyvensim!”. Praeiviai tik nužvelgdavo ir nueidavo tolyn – įdomu, kas būtų, jei panašias, tik prieš Rusiją nukreiptas, kalbas kas nors sakytų Maskvos centre?

Kijevas – toli nuo fronto, bet karo aidai juntami

Bet šiaip Kijevas gyvena savo gyvenimą: parduotuvės, restoranai, muziejai, metro veikia. Šis karas – frontinis lyg senovėje. Ukraina yra didžiausia vien Europoje esanti valstybė ir frontas kol kas ~700 km nuo Kijevo. Bet karo aidus išvysti vos apsidairęs. Plakatai visame mieste ir agitaciniai postai Maidane agituoja stoti į įvairias privačias armijas (“teritorinės gynybos batalionus”). Tokių yra keliasdešimt ir jas savanoriai subūrė 2014 m. balandį, kai Ukrainos porevoliucinei valdžiai pasyviai stebint Rusija ir jos vietiniai talkininkai užiminėjo vieną Ukrainos miestą po kito.

Didžiausiuosius privačius batalionus, tarsi tais laikais, kai Ukrainą valdė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, išlaiko ir apginkluoja turtingieji. Nebe bajorai, o oligarchai. Pavyzdžiui, Putino už akių teisiamas antrasis pagal turtingumą šalies žmogus Ihoris Cholomoiskis, kuriam priklauso ir Ukrainos avialinijos, kuriomis skridome iš Vilniaus, surinkęs net 1000 karių “Dniepro batalioną”. Mažesnius batalionus sukomplektavo eiliniai aktyvistai, kurių pavardės it kokybės ženklas puošia jų reklamas. Batalionai, kaip ir tikra kariuomenė, kovoja fronte, bet jų aukų dėžutės atskiros. Ukrainiečiai mieliau remia savo krašto, miesto ar pažįstamų batalionus, apeidami korupcinį biurokratinį valstybės aparatą.

Teritorinės gynybos bataliono Donbas atstovybė Maidane.

Automobilių su Ukrainos vėliavėlėmis Kijeve daugiau, nei Lietuvoje su trispalvėmis – tik patriotizmą ten skatina liūdnesni įvykiai, nei Pasaulio krepšinio čempionatas. Ukrainos vėliavos kybo ir kai kuriuose languose, balkonuose. Niekur Europoje nesu matęs ir tiek žmonių, vilkinčių tautiniais rūbais: taip apsirėdo ištisos šeimos ir tvarko kasdienius reikalus. Dar keli apsigaubę vėliavomis ar iš gatvės prekeivių nusipirkę dvispalves juosteles. Išgirdę, kad esame iš Lietuvos, žmonės vis klausinėdavo: kaip laikosi Lietuva, ar pas mus dar ramu, ar jau esame pasiruošę eiti į armiją? Jie neabejojo, kad ties Ukraina Putinas nesustos ir Lietuva – tarp artimiausių kitų jo taikinių.

Ukrainietiška dvasia prieš sovietinį palikimą

Lietuva ten gerbiama. D. Grybauskaitė populiarėja it V. Adamkus Gruzijoje 2008 m.: Holodomoro muziejaus prižiūrėtoja spontaniškai ėmė girti mūsų prezidentę. Labiausiai todėl, kad su nepriklausomybės diena Ukrainą ji pasveikino ukrainietiškai. Lietuviams irgi malonu, kai kokia užsienio žvaigždutė ar politikas prabyla lietuviškai – bet tai ne tas pats. Prižiūrėtoja pasakojo: “Mūsų ir buvęs premjeras, ir Janukovyčius kalbėdavo vien rusiškai”, ir dar galėjo pridurti, kad ukrainiečių rašytojai rašo knygas kone vien rusiškai, o dainininkai neatlieka ukrainietiškų dainų (tuo įsitikinau ir pats pramoginiame Hidroparko rajone Dniepro saloje: palyginus su juo Palangos Basanavičiaus gatvė – tikra lietuvybės oazė). Todėl paprastas ukrainietiškas “vitaju” (“labas”), “diakuju” (“ačiū”) ar “do pobačenia” (“viso gero”) iš mūsų, užsieniečių, lūpų kaip jokioje kitoje šalyje pralinksmindavo dažną vietinį.

Karo tema Ukrainoje - ir agitacijoje (kairėje), ir reklamą pakeičiančiuose eilėraščiuose, ir karikatūrose (dešinėje).

Regint ukrainiečių kalbos situaciją sunkiai suvokiami atrodo Rusijos teiginiai, kad kažkaip diskriminuojami rusakalbiai. Rusų kalba Ukrainoje daugeliu atžvilgiu dominuoja. Ukrainiečių kalbos sugrįžimas ~1990 m. į iškabas ir oficialų vartojimą labiau gina ją nuo tolesnio nykimo nei primeta kitakalbiams. Ukrainiečiai visokeriopai stengiasi neatsidurti tarp tautų, nepriklausomybės sulaukusių per vėlai, kad išgelbėtų savo kalbas (airių, baltarusių).

Apsižvalgius Kijeve vis dar atrodo, kad tai, kas sovietiška/rusiška, dažnai ten yra profesionalu, tuo tarpu ukrainietiški/vakarietiški dalykai – masiniai, idėjiniai, mėgėjiški. Rusai visuomet pageidavo, kad taip ir liktų, todėl Ukrainos valdžios paramą ukrainiečių kalbos, kultūros, istorijos puoselėjimui vertindavo kaip “rusakalbių diskriminaciją”, “vakarų Ukrainos minčių primetimą visai šaliai” – ir valdžia jos vengė.

Vienas paprastesnių memorialėlių Maidano prieigose - tiesiog prie tvorelės lipnia juostele priklijuoti lapai su žuvusiojo nuotrauka ir informacija. Maidano aukų atminimo pagerbimas - kartu ir naujas būdas kurti ukrainietiškas Kijevo vietas. Priekyje matosi netvarkingai išdėliotos šaligatvio plytelės - jas Euromaidano revoliucijos metu išlupo barikadoms ir ginklams.

Tad ukrainietišką Kijevo veidą ir kuria eiliniai žmonės – dabar labiau nei bet kada anksčiau. Bet ne jų jėgoms nustelbti sovietinius paminklus. Obeliskas Holodomoro aukoms dydžiu neprilygsta arkai, dedikuotai “amžinai rusų ir ukrainiečių tautų draugystei”. Devyniolika metų entuziastų kruopščiai statytas ukrainietiškas Mamajevo kazokų kaimas – kuklus palyginus su sovietiniu Antrojo pasaulinio karo muziejumi. O naujojo Holodomoro muziejėlio angliški tekstai kažkodėl pasakoja ne apie 7-10 mln. ukrainiečių pražudžiusį 1932-1933 m. sovietinį Holodomoro genocidą, bet apie ~1921 m. pilietinio karo ir komunistinės ekonominės betvarkės sukeltą badą (tąsyk mirė 1,5 mln.) – vakarietis čia neabejotinai pasimes.

Panašiai vyksta ir šis karas: tiek tikrasis, tiek informacinis. Ukrainos savanorių “batalionai” prieš puikiai ginkluotus profesionalus iš Rusijos; nesuderintas ukrainiečių pareigūnų daugžodžiavimas prieš koncentruotą ir aiškią Rusijos propagandinę kampaniją.

Viena iš pagarbos lentų su visomis Euromaidano aukomis Kijeve. Nuo to laiko Rytuose žmonių jau žuvo bent 20 kartų tiek.

Ukrainos ateitis turbūt priklausys nuo to, ar pavyks konvertuoti šiandieninį tautinį atgimimą į politinį Ukrainos identitetą. Lietuva, Latvija ir Estija tai padarė dar 1990 m. Ukrainai nepavyko tada, nepavyko ir 2004 m. per Oranžinę revoliuciją. Dabar – trečias mėginimas.

Straipsniai iš serijos “Lemiami Ukrainos metai”

1. Kijevas Euromaidano revolicijos išvakarėse (2013 m.)
2. Apsilankymas Kijeve karo metu (2014 m.)
3. Vakarų Ukraina: Lietuviškos pilys, Ukrainietiška viltis (2015 m.)

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Kijevas Euromaidano revoliucijos išvakarėse

Kijevas Euromaidano revoliucijos išvakarėse

| 0 komentarų

2013 m. vasarą lankiausi Kijeve. “Euromaidano” protestai dar nevyko. Bet daugybė ženklų rodė nuolatinę konfrontaciją, kuria Kijevas ir visa Ukraina gyvena dešimtmečius. Čia pateikiu savo atsiminimus ir nuotraukas, kurias tada padariau: dalį nufotografuotų vietų “Euromaidanas” pakeitė. Niekas nežino – amžiams ar tik trumpam.

Aplink Maidaną – baltos ir raudona palapinės

“Maidan” tiesiog reiškia “aikštė”. Bet visi kijeviečiai žino, kad “Maidano protestai” reiškia protestus būtent Nepriklausomybės aikštėje. Iš pažiūros joje nėra nieko vakarietiško: pokariu išgriovus dalį Kijevo senamiesčio šią aikštę apsupo stalininių namų pasaga. Pasagos gale – didžiulis viešbutis “Ukraina”. Per “Euromaidano” įvykius jo fojė buvo kraunami žuvusiųjų lavonai.

Viešbutis Ukraina Kijeve. Priešais – Maidanas.

Bet 2013 m. vasarą Maidanas buvo ramus. Vaikštinėjo pėstieji, o fotografai nuomojo senovinius drabužius (populiari Ukrainoje pramoga). Netgi per ramus – nes šiaip ten visuomet kas nors protestuodavo, kaip ir pridera tokioje vertybiškai susiskaldžiusioje šalyje. Tačiau 2013 m. vasarą protestai aikštėje jau buvo uždrausti.

Profsąjungų rūmai, neseniai sudegę per mūšius Maidane, kaip jie atrodė 2013 m vasarą.

Kad įtampa niekur nedingusi nesunku buvo įsitikinti paėjus Chreščiatiku į pietus. Chreščiatikas – stalininis plentas, kirtęs Senamiestį (Vilniuje kažkas panašaus bandyta daryti platinant Vokiečių gatvę). Išprašyti iš Maidano čia buvo persikėlę tuomet kalintos Julijos Tymošenko šalininkai – stovėjo ištisas baltų palapinių miestelis, išdabintas ukrainietiškais šūkiais “Laisvę Julijai” ir pan.

Julijos Tymošenko rėmėjų palapinių miestelis Chreščiatike.

Dar toliau į pietus, T. Ševčenkos gatvėje, stovėjo Lenino paminklas, per “Euromaidano” įvykius aktyvistų nugriautas. Prie jo irgi stūksojo palapinės – raudonos ir vienišos, su nupieštais kūjais ir pjautuvais. Keli komunistai sergėjo paminklą.

Komunistai saugo Lenino paminklą.

Ukraina šiandien susiskaldžiusi į keturias mąstymo kryptis: vakarietišką, sovietinę, ukrainietišką tautinę ir rusišką tautinę. Kijeve, kaip sostinėje, yra įvairių jų; komunistai ir V. Janukovyčiaus regionų partija atstovauja sovietinę bei rusišką tautinę kryptis, J. Tymošenko – ukrainietišką tautinę ir vakarietišką.

Dvi stačiatikių bažnyčios: Maskvos ir Kijevo

Nepriklausomybės aikštė nėra vienintelė Kijevo centre. Už ją nuostabesnė Sofijos aikštė, kurios puošnios cerkvės atskleidžia Ukrainos istoriją, privedusią ir prie dabartinių įvykių. Šv. Mykolo vienuolynas su auksiniais kupolais atrodo itin senas, bet jis pastatytas 1999 m. Tiksliau, atstatytas – senąjį nugriovė sovietai 1936 m. Vietoje vienuolyno sovietai planavo pastatyti didžiulius stalininius valdžios pastatus, bet pastatė tik vieną – užsienio reikalų ministeriją.

Šv. Mykolo vienuolynas Sofijos aikštėje. Nedidelis pilkas kryžius į kairę nuo vartų atmena Holodomorą.

Valstybinio ateizmo nebeliko, bet religija ne ką mažiau susiskaldžiusi nei visa visuomenė: kitoje aikštės pusėje stūgsančiame Sofijos sobore, tūkstantmetėje Ukrainos krikščionybės širdyje, pamaldos nevyksta. Mat beveik pusė Ukrainos stačiatikių pavaldūs Maskvos patriarchui, o didesnioji dalis kartu su savo šalimi paskelbė nepriklausomybę – įkūrė Kijevo patriarchatą. Nei vieni, nei kiti nepasiruošę užleisti Soboro varžovams. Kijevo patriarcho Volodimiro kapas yra šaligatvyje už Soboro vartų, nes 1995 m. laidotuvių procesijai kelią į šventovės kiemą jėga užkirto milicijos “Berkut” daliniai, remdami Maskvos patriarchatą; buvo daug sužeistųjų ir pora žuvusiųjų. Nuo tada panašūs įvykiai Kijeve kartojasi kas devynerius metus, tik vis smarkiau: 2004 m. buvo Oranžinė revoliucija, 2013 m. – “Euromaidanas”.

Dvi skirtingos patirtys sovietmečiu

Sofijos aikštėje kryžius ir kuklios lentos ukrainietiškai ir angliškai primena apie Holodomorą. Tai buvo didžiausias pasaulio istorijoje vienos tautos genocidas. Jo metu (1932-1933 m.) sovietai badu išmarino bent 7-10 milijonų ukrainiečių (atėmė maistą ir uždraudė išvykti). Tačiau atminimas atrodo kone mėgėjiškai, palyginus su gigantomaniškais obeliskais “tarybinei armijai” ar “fašistų nužudytiems tarybiniams žmonėms”. Vėlgi: anuomet šiuos paminklus statė oficiali sovietinė valdžia propagandiniais tikslais ir galėjo nesirūpinti piliečių nuomone, o šiandien Holodomoro atminimo paminklas nepatiktų daliai rusakalbių, kurie Holodomoro kančių patyrė mažiau ir buvo tarp genocido vykdytojų.

Planas rodantis Holodomoro aukas. Mažiausiai aktyvus genocidas buvo rytinėse Donecko ir Luhansko srityse – tose pat, kur daugiausiai rusakalbių; be to, vietoj nužudytų ukrainiečių būdavo atkeliami gyventi rusai. Krymas tuo metu buvo Rusijos TSFR dalis, tad Holodomoras ten nevyko.

Todėl status quo buvo saugomas: paminklėliai komunizmo aukoms mažyčiai ir net kai kurie Leninai buvo paliekami stovėti, kad nepykdyti rusų. Iki, aišku, “Euromaidano” – jo metu dauguma paėmė valdžią į savo rankas ir paminklus bolševikų vadui nugriovė. Centrinėje Ukrainoje. Vakarų Ukrainoje (kur rusų mažai) jų jau seniai nebuvo, o rytų Ukrainoje, matyt, jie dar ilgai stovės – tenykštės daugumos valia kitokia.

Bet žodį “Bolševikas” Kijeve galima pamatyti ir visai naujose reklamose. Mat taip vadinasi… prekybos centras. Todėl, kad čia kadais buvo fabrikas “Bolševikas”. Gal tas šaržuotas bolševikas reklamoje labiau pašiepia bolševizmą nei jam atiduoda pagarbą (jau vien tuo, kad reklamuoja prekybos centrą). Visgi Lietuvoje tai sunkiai įsivaizduojama situacija, o ir Ukrainoje Holodomoro aukų artimiesiems, turbūt, nesuvokiama. Bet Kijevas – ganėtinai rusakalbis miestas, nors ilgainiui ukrainietiškėja keliantis žmonėms iš kaimų ir šalies vakarų.

Prekybos centro Bolševikas reklama.

Dvi kalbos: ukrainiečių ir rusų

Kalbinė situacija Ukrainoje įdomi. Rusais save laiko tik 17% Ukrainos piliečių, bet dar kone antra tiek prisistato kaip ukrainiečių tautybės, bet rusų gimtosios kalbos. Ukraina rusų valdyta ilgiau, nei Lietuva, ir dalis ukrainiečių, ypač pietuose ir rytuose, per daugelį kartų surusėjo. Šiandien bent trijose srityse (Donecko, Luhansko, Krymo) daugumos žmonių gimtoji kalba rusų – bet tik vieninteliame Kryme ir daugumos gyventojų tautybė yra rusai.

Bet ir tai dar ne visa istorija. Sovietmečiu net ukrainakalbiai daugelyje situacijų versti bendrauti rusiškai ir to palikimas iki šiol akivaizdus: dauguma Ukrainos literatūros, žiniasklaidos, muzikos yra rusų kalba – net ir tuose kraštuose, kur rusakalbių mažai (išskyrus pačius Ukrainos vakarus). Tiesa, po nepriklausomybės ukrainiečių kalba tvirtai įsitvirtino iškabose ir valdžios bendravime (išskyrus Ukrainos rytus ir pietus).

Žmogui psichologiškai būdinga graužtis dėl bet kokio pokyčio į, jo požiūriu, neigiamą pusę, taigi bet koks rusų kalbos pasitraukimas iš vienos ar kitos sferos daliai rusakalbių ukrainiečių ir daugumai Ukrainos rusų sukelia nepasitenkinimą. Tačiau šiuo metu Ukrainoje rusų kalbos situacija turbūt stipresnė, nei pačios oficialiosios ukrainiečių kalbos. Apklausos rodo, kad ukrainiečių kalbą kasdien vartoja mažiau, o rusų kalbą – daugiau žmonių, nei tų, kuriems šios kalbos gimtosios (rusų kalba gimtoji 35% šalies žmonių, bet namie ją vartoja ~45%). Paprastai būna atvirkščiai: oficialią kalbą vartoja daugiau žmonių, nei yra pagrindinės tautybės atstovų.

Dvi iškabos evakuotoje Černobylio zonoje. Kairė yra likusi iš laikų prieš 1986 m. sprogimą, ji vien rusiška. Dešinė – šiuolaikinė – vien ukrainietiška. Viešieji užrašai – viena tų sferų, kur ukrainiečių kalba po 1991 m. vėl tapo vyraujančia.

Dabar gi, kaip ir religija bei politinės pažiūros, kalba Ukrainos žmones dalija maždaug per pusę. Ir būtent ta tolygi proporcija įkalinusi Ukrainą nuolatiniame konflikte. Demokratinius rinkimus gali laimėti abi pusės – jų rezultatą nulemia vos keli procentai keičiančiųjų nuomonę. Jei rinkimai demokratiški, oponentai jų rezultatus pripažįsta, tačiau paskui pakanka vieno esminio jiems nepatinkančio naujosios valdžios sprendimo ir protestai vėl kyla su nauja jėga. O protestai čia – palapinių miesteliai, riaušės, muštynės parlamente.

Europos Sąjunga prieš Muitų sąjungą, ukrainiečių kalba prieš rusų kalbą, SSRS genocidas prieš tariamą SSRS didybę, Kijevo patriarchatas prieš Maskvos patriarchatą – tai tik keli iš daugelio klausimų, kuriais aiškią poziciją užėmęs politikas neišvengiamai sulauks paniekos iš maždaug pusės piliečių ir palaikymo iš kitos pusės.

Straipsniai iš serijos “Lemiami Ukrainos metai”

1. Kijevas Euromaidano revoliucijos išvakarėse (2013 m.)
2. Apsilankymas Kijeve karo metu (2014 m.)
3. Vakarų Ukraina: Lietuviškos pilys, Ukrainietiška viltis (2015 m.)

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,