Nuo to, kai praeitą (2013 m.) vasarą keliavau po Ukrainą, prabėgo vos metai – bet nutekėjo daug vandens (ir kraujo).
Praeitą savaitgalį buvau grįžęs į Kijevą. Norėjau pakeisti bent vieną tų išsigandusiųjų, kurie atsisakė minčių ten keliauti dėl karo. Išleisti šalyje savo pinigus – puikus būdas be tarpininkų ją paremti. Tai leidžia vietiniams užsidirbti savo kasdieniais darbais ir verslais, šiaip jau netekusiais klientų dėl karo.
Beje, keliauti į Kijevą dabar – geras metas. Dėl kritusio grivinos kurso tai, kas ukrainiečiams normalūs pinigai, lietuviams – juokingos sumos: nakvynę galima gauti ir už keliolika litų; metro bilietas – 38 lietuviški centai. O ir skrydžiai – trys per dieną.
Dvivietis kambarys su šiuo vaizdu į Maidaną prabangiame viešbutyje Ukraina kainuoja 150 Lt.
Nebuvo jokių problemų aplankyti Kijevo įžymybes: Olų ir Vydubyčių vienuolynus, Chimerų namą ir Operos teatrą, Vladimiro, Andriaus, Mykolo cerkves, pagrindines gatves ir aikštes. Įdomu – nors kartu ir šiurpu – buvo pažvelgti, kaip vos per metus pasikeitė didmiestis. Ir pajusti, kaip arti mūsų viskas vyksta: juk į Kijevą lėktuvas skrenda vos 1 val. 10 min.
Šis straipsnis rašytas 2014 m..
Aplink Maidaną – memorialai ir vainikai
Po kelionės autobusu ir metro nuo Boryspilio oro uosto paskutinius 10 km iki miesto centro ėjome pėsčiomis. Dar likus 3 km iki Maidano pasirodė pirmasis gėlėmis ir vainikais nukrautas kryžius. Su uniformuoto jaunuolio nuotrauka ir 2014 m. birželio žūties data. Labai simbolinėje vietoje: parke prie legendinio Kijevo Rusios kunigaikščio Askoldo kapo – jį klastingai nužudė Naugardo (dabartinė Rusija) valdovas Olegas.
Vainikai kariams prie Askoldo kapo.
Kuo arčiau centro, šią žiemą buvusio mūšio lauku, tuo naujieji memorialai tankėjo. Kryžiai, akmeniniai paminklai, ištisos “pagarbos lentos” su aukų nuotraukomis… Jų papėdėse suversti nužudytųjų daiktai: nuo asmeninių drabužių, papuošalų iki šalmų, lazdų bei savadarbių skydų, kuriais jie kovojo prieš riaušių policijos “Berkut” kulkas. Žlungantis V. Janukovyčiaus režimas nužudė 104 aktyvistus, tad paminklų pakanka visoms Maidano prieigoms. Praeiviai stabteli, rymo, kalbasi prie jų, peržvelgia “Maidano didvyrių” nuotraukas ir daiktus.
Viskas dar buvo taip neseniai, bet pats Maidanas – vėl švari ir žibanti centrinė aikštė. Palapinių miestelį pakeitė žiemos įvykių bei dabartinių Donbaso fronto kovų nuotraukų paroda. Jose – sugriauti namai, numušti rusų bepiločiai lėktuvai, pas karo belaisvius aptikti Rusijos armijos maisto daviniai ir kario pažymėjimai…
Revoliucijos ir karo nuotraukų paroda Maidane.
Suplėškėjusių Maidano Profsąjungų rūmų pajuodusias langų kiaurymes kone visiškai užkloja plakatai su šūkiais “Šlovė Ukrainai, didvyriams šlovė!” sirpstančių javų fone. Daug panašių skelbimų ir ant reklaminių stulpų, metro stotyse ir vagonuose.
Patriotizmas kyla iš paprastų žmonių
Daugumą šito kuria ne valdžia. Patriotinės nuotaikos, kaip ir Maidano laikais, tebekyla “iš apačios į viršų”. Memorialus aukoms stato, plakatus kabina eiliniai žmonės. Aktyvistai rengia gausybę kitų akcijų: štai karikatūristas Maidano pakraštyje demonstruoja savo išmoningus kūrinius (pvz. “Rusiškas kokteilis: 50% degtinės, 50% kraujo”), o kiti menininkai gretimoje požeminėje perėjoje ištapė aukšto lygio grafitį Ukrainos vienybei: oranžinis Donbaso šachtininko šalmas, žalias Lvovo liūtas, trišakis ir lyg iš dangaus žvelgiantis Putinas su apgaulinga aureole bei kūju ir pjautuvu rankose.
Menas 'United colors of Ukraine' požeminėje perėjoje prie Maidano.
Prie įspūdingų vyriausybės, užsienio reikalų ministerijos pastatų tebeplazda ir Europos Sąjungos vėliavos – taip, lyg Ukraina jau būtų Sąjungos narė. Į Vakarų šalis ukrainiečiai, tarsi pokario Lietuvos partizanai, tebežvelgia su viltimi. Bet Vakarų lyderiams apsiribojant aptakiais ir bereikšmiais Rusijos pasmerkimais Kijeve matosi ir pirmieji nusivylimo aidai. Štai vienoje Maidano karikatūrų JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos vėliavos nupieštos greta. Šios šalys 1994 m. Budapešto memorandumu įsipareigojo ginti Ukrainą mainais už tai, kad Ukraina atsisakė branduolinio ginklo. O dabar dvi jų gana ramiai stebi, kaip trečioji Ukrainą okupuoja ir aneksuoja gabalais.
Pernai dauguma Kijevo atitvarų, tvorelių, tvorų buvo apšiurusios, o dabar žiba melsva ir geltona Ukrainos vėliavos spalvomis. Ševčenkos bulvare išvydome procesą: studentiško amžiaus vyrukai dažo, kiti renka aukas dažams. Iš šalimais stovėjusio paskutinio miesto Lenino teliko postamentas. Sovietinių simbolių Kijeve dar yra: vien 62 m aukščio “Motina Tėvynė”, iškėlusi kūjį su pjautuvu tarp istorinių Kijevo Rusios vienuolynų, ko verta. Bet ir jos skydo piešinį laikinai naktimis pakeisdavo švytintis ukrainietiškas trišakis.
Tvorelių dažymo vėliavos spalvomis akcija.
Prie spontaniškos paramos Ukrainai prisideda ir institucijos: kariuomenės nuotraukos puošia net “Kijevo stebuklo” Šv. Andriaus cerkvės duris, o Mamajevo kazokų kaimo-muziejaus skelbimų lentoje parašyta, kad palaikantieji Ukrainos okupaciją ten nepageidaujami.
Status quo, kai baimindamiesi pykdyti rusakalbius dauguma ukrainiečių tik tylomis pagerbdavo savo identitetą, baigėsi ir Kijeve. TSRS laikais Kijevas smarkiai rusintas, ~1980 m. net naikinti ukrainietiški pranešimai ir iškabos, paliekant vien rusiškus. Bet šiandien Kijeve Vakarietiška bei ukrainietiška tautinė vertybinės kryptys jau smarkiai nusvėrė rusišką tautinį bei sovietinį požiūrius. Andrejevo gatvėje-turguje, kaip ir pernai, dalis prekeivių tebepardavinėja sovietinę simboliką ir matrioškas – bet juos stelbia Ukrainos vėliavos, liaudies meno kopijos. Ir nauja suvenyrų rūšis, kurią pagimdė karas. Magnetukai su Euromaidano gatvių mūšiais, šūkiais “Vieninga Ukraina”, “Dėkui Dievui, aš – ne maskolis”. Tualetinio popieriaus rulonai su Janukovyčiaus ir Putino veidais. Kone visi suvenyrai su V. Putinu “padabinti” ir keiksmažodžiais ar bent jų trumpiniais (“Путiн – хуйло”, “ПТН, ПНХ”) – matyt, kitaip apie jį kalbėti ukrainiečiai, kurių tūkstančiai paguldė galvas rytuose, jau nebegali.
Tualetinis popierius su Putinu suvenyrinėje. Frazė ant tualetinio popieriaus yra dainos pavadinimo Путiн - хуйло trumpinys. Šią dainą pamiršdami tarpusavio priešiškumą kartu atlieka visos Ukrainos - rytų ir vakarų - futbolo klubų fanai.
Aišku, Kijevo rusai irgi yra. Netoli Maidano viena močiutė nuolat šaukė mintis, tokias kaip “Tuoj čia bus Rusija, o tada jau kai gyvensim, tai gyvensim!”. Praeiviai tik nužvelgdavo ir nueidavo tolyn – įdomu, kas būtų, jei panašias, tik prieš Rusiją nukreiptas, kalbas kas nors sakytų Maskvos centre?
Kijevas – toli nuo fronto, bet karo aidai juntami
Bet šiaip Kijevas gyvena savo gyvenimą: parduotuvės, restoranai, muziejai, metro veikia. Šis karas – frontinis lyg senovėje. Ukraina yra didžiausia vien Europoje esanti valstybė ir frontas kol kas ~700 km nuo Kijevo. Bet karo aidus išvysti vos apsidairęs. Plakatai visame mieste ir agitaciniai postai Maidane agituoja stoti į įvairias privačias armijas (“teritorinės gynybos batalionus”). Tokių yra keliasdešimt ir jas savanoriai subūrė 2014 m. balandį, kai Ukrainos porevoliucinei valdžiai pasyviai stebint Rusija ir jos vietiniai talkininkai užiminėjo vieną Ukrainos miestą po kito.
Didžiausiuosius privačius batalionus, tarsi tais laikais, kai Ukrainą valdė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, išlaiko ir apginkluoja turtingieji. Nebe bajorai, o oligarchai. Pavyzdžiui, Putino už akių teisiamas antrasis pagal turtingumą šalies žmogus Ihoris Cholomoiskis, kuriam priklauso ir Ukrainos avialinijos, kuriomis skridome iš Vilniaus, surinkęs net 1000 karių “Dniepro batalioną”. Mažesnius batalionus sukomplektavo eiliniai aktyvistai, kurių pavardės it kokybės ženklas puošia jų reklamas. Batalionai, kaip ir tikra kariuomenė, kovoja fronte, bet jų aukų dėžutės atskiros. Ukrainiečiai mieliau remia savo krašto, miesto ar pažįstamų batalionus, apeidami korupcinį biurokratinį valstybės aparatą.
Teritorinės gynybos bataliono Donbas atstovybė Maidane.
Automobilių su Ukrainos vėliavėlėmis Kijeve daugiau, nei Lietuvoje su trispalvėmis – tik patriotizmą ten skatina liūdnesni įvykiai, nei Pasaulio krepšinio čempionatas. Ukrainos vėliavos kybo ir kai kuriuose languose, balkonuose. Niekur Europoje nesu matęs ir tiek žmonių, vilkinčių tautiniais rūbais: taip apsirėdo ištisos šeimos ir tvarko kasdienius reikalus. Dar keli apsigaubę vėliavomis ar iš gatvės prekeivių nusipirkę dvispalves juosteles. Išgirdę, kad esame iš Lietuvos, žmonės vis klausinėdavo: kaip laikosi Lietuva, ar pas mus dar ramu, ar jau esame pasiruošę eiti į armiją? Jie neabejojo, kad ties Ukraina Putinas nesustos ir Lietuva – tarp artimiausių kitų jo taikinių.
Ukrainietiška dvasia prieš sovietinį palikimą
Lietuva ten gerbiama. D. Grybauskaitė populiarėja it V. Adamkus Gruzijoje 2008 m.: Holodomoro muziejaus prižiūrėtoja spontaniškai ėmė girti mūsų prezidentę. Labiausiai todėl, kad su nepriklausomybės diena Ukrainą ji pasveikino ukrainietiškai. Lietuviams irgi malonu, kai kokia užsienio žvaigždutė ar politikas prabyla lietuviškai – bet tai ne tas pats. Prižiūrėtoja pasakojo: “Mūsų ir buvęs premjeras, ir Janukovyčius kalbėdavo vien rusiškai”, ir dar galėjo pridurti, kad ukrainiečių rašytojai rašo knygas kone vien rusiškai, o dainininkai neatlieka ukrainietiškų dainų (tuo įsitikinau ir pats pramoginiame Hidroparko rajone Dniepro saloje: palyginus su juo Palangos Basanavičiaus gatvė – tikra lietuvybės oazė). Todėl paprastas ukrainietiškas “vitaju” (“labas”), “diakuju” (“ačiū”) ar “do pobačenia” (“viso gero”) iš mūsų, užsieniečių, lūpų kaip jokioje kitoje šalyje pralinksmindavo dažną vietinį.
Karo tema Ukrainoje - ir agitacijoje (kairėje), ir reklamą pakeičiančiuose eilėraščiuose, ir karikatūrose (dešinėje).
Regint ukrainiečių kalbos situaciją sunkiai suvokiami atrodo Rusijos teiginiai, kad kažkaip diskriminuojami rusakalbiai. Rusų kalba Ukrainoje daugeliu atžvilgiu dominuoja. Ukrainiečių kalbos sugrįžimas ~1990 m. į iškabas ir oficialų vartojimą labiau gina ją nuo tolesnio nykimo nei primeta kitakalbiams. Ukrainiečiai visokeriopai stengiasi neatsidurti tarp tautų, nepriklausomybės sulaukusių per vėlai, kad išgelbėtų savo kalbas (airių, baltarusių).
Apsižvalgius Kijeve vis dar atrodo, kad tai, kas sovietiška/rusiška, dažnai ten yra profesionalu, tuo tarpu ukrainietiški/vakarietiški dalykai – masiniai, idėjiniai, mėgėjiški. Rusai visuomet pageidavo, kad taip ir liktų, todėl Ukrainos valdžios paramą ukrainiečių kalbos, kultūros, istorijos puoselėjimui vertindavo kaip “rusakalbių diskriminaciją”, “vakarų Ukrainos minčių primetimą visai šaliai” – ir valdžia jos vengė.
Vienas paprastesnių memorialėlių Maidano prieigose - tiesiog prie tvorelės lipnia juostele priklijuoti lapai su žuvusiojo nuotrauka ir informacija. Maidano aukų atminimo pagerbimas - kartu ir naujas būdas kurti ukrainietiškas Kijevo vietas. Priekyje matosi netvarkingai išdėliotos šaligatvio plytelės - jas Euromaidano revoliucijos metu išlupo barikadoms ir ginklams.
Tad ukrainietišką Kijevo veidą ir kuria eiliniai žmonės – dabar labiau nei bet kada anksčiau. Bet ne jų jėgoms nustelbti sovietinius paminklus. Obeliskas Holodomoro aukoms dydžiu neprilygsta arkai, dedikuotai “amžinai rusų ir ukrainiečių tautų draugystei”. Devyniolika metų entuziastų kruopščiai statytas ukrainietiškas Mamajevo kazokų kaimas – kuklus palyginus su sovietiniu Antrojo pasaulinio karo muziejumi. O naujojo Holodomoro muziejėlio angliški tekstai kažkodėl pasakoja ne apie 7-10 mln. ukrainiečių pražudžiusį 1932-1933 m. sovietinį Holodomoro genocidą, bet apie ~1921 m. pilietinio karo ir komunistinės ekonominės betvarkės sukeltą badą (tąsyk mirė 1,5 mln.) – vakarietis čia neabejotinai pasimes.
Panašiai vyksta ir šis karas: tiek tikrasis, tiek informacinis. Ukrainos savanorių “batalionai” prieš puikiai ginkluotus profesionalus iš Rusijos; nesuderintas ukrainiečių pareigūnų daugžodžiavimas prieš koncentruotą ir aiškią Rusijos propagandinę kampaniją.
Viena iš pagarbos lentų su visomis Euromaidano aukomis Kijeve. Nuo to laiko Rytuose žmonių jau žuvo bent 20 kartų tiek.
Ukrainos ateitis turbūt priklausys nuo to, ar pavyks konvertuoti šiandieninį tautinį atgimimą į politinį Ukrainos identitetą. Lietuva, Latvija ir Estija tai padarė dar 1990 m. Ukrainai nepavyko tada, nepavyko ir 2004 m. per Oranžinę revoliuciją. Dabar – trečias mėginimas.
Straipsniai iš serijos “Lemiami Ukrainos metai”
1. Kijevas Euromaidano revolicijos išvakarėse (2013 m.)
2. Apsilankymas Kijeve karo metu (2014 m.)
3. Vakarų Ukraina: Lietuviškos pilys, Ukrainietiška viltis (2015 m.)
