Kinija

Kinija – viena didžiausių pasaulio šalių, kurioje – ir vieni moderniausių pasaulio didmiesčių, ir kai kurios iš svarbiausių Žemėje gamtinių bei istorinių vietų.

Kinija keičiasi kasmet ir keliauti ten dabar paprasčiau, nei bet kada anksčiau. Visgi, palyginus su kelionėmis Europoje ar JAV, visokių kliūčių ir ypatumų dar daug.

Po Kiniją nepriklausomai keliavau keturis kartus ir aplankiau svarbiausias jos lankytinas vietas bei patyriau daugelį Kinijos ir kelionių po ją ypatumų. Dalinuosi išsamiais patarimais, ką būtina žinoti kiekvienam keliautojui po Kiniją: ką pamatyti, kaip gauti vizą, kuo keliauti po šalį, kiek tai kainuos.

Kinijos miestai – gigantiški ir modernūs

Kelionė į Kiniją neišvengiamai prasidės nuo didmiesčio, į kurį atskrisite. Daugelis europiečių skrenda į Pekiną, Šanchajų arba Honkongą, nes skrydžių pasiūla ten didžiausia ir kainos geriausios.

Šie trys Kinijos didmiesčiai – patys svarbiausi Kinijoje ir visi verti dėmesio, bet kartu ir be galo skirtingi.

*Pekinas – Kinijos sostinė, garsėjanti senais pastatais: valdovų rūmais, šventyklomis, Kinų siena pašonėje.

*Šanchajus yra ekonominis Kinijos variklis jau 100 metų: todėl jame – ir aukščiausi šiuolaikiniai dangoraižiai, ir didingi tarpukario pastatai.
*Honkongas iki 1997 m. buvo Britanijos kolonija ir iki šiol ten tvyro ir europietiška dvasia: saugoma apylinkių gamta (kalvos, salos), vietiniai moka angliškai, itin liberali rinka ir demokratiškesnė valdžia.

Tačiau šiais laikais visokiais “…iausiais pasaulyje” moderniais pastatais ir pasiekimais didžiuojasi ir daugybė kitų Kinijos didmiesčių. Jau pusė visų pasaulio pastatų, aukštesnių nei 350 metrų – Kinijoje! Ten – ir didžiausi prekybos centrai, ilgiausi tiltai, didžiausios aikštės. Visi Kinijos didmiesčiai be galo modernūs, spindintys įvairiausiomis šviesomis. Ir Kinijos miestai milžiniški: keliaudamas po Kiniją ne kartą lankysies miestuose, kurių pavadinimų negirdėjai, nors jie – Paryžiaus ar Londono dydžio.

Taip yra todėl, kad daugelis Kinijos megapolių šitaip išaugo vos “ką tik”: 1980-2010 m. iš Kinijos kaimų į didmiesčius persikėlė 400 mln. žmonių ir tai buvo didžiausia migracija pasaulio istorijoje. Tačiau tai reiškia, kad, deja, daugelis Kinijos miestų – nuobodžios skubiai pastatytų aukštų daugiabučių eilės, kurias tolyn iki horizonto vis “pildo” ir “pildo” nenuilstantys kranai. Dažnas miestas nuo fabrikų ir automobilių dūmų skendi smoge (kai lankėmės Pekine, 4 iš 5 dienų Kinijos sostinė buvo padengta smogo). Kinai stengiasi: puošia miestus spalvotais plieno tiltais, o pastatų fasadai tampa ekranais. Bet to nepakanka, kad miestai taptų turistiniais.

Be Pekino, Šanchajaus ir Honkongo, man labiausiai dėmesio verti pasirodė šie Kinijos didmiesčiai:
*Sianas. Senoji Kinijos sostinė, konkuravusi su Roma ir garsėjanti galingiausia pasaulyje Viduramžių miesto siena bei Terakotine armija.
*Makao. Kinijos lošimų sostinė ir buvusi Portugalų kolonija, kur šalia – kazino spindesys ir europietiškos bažnyčios bei fortai.

*Šendženas. ~1980 m. jis buvo Kauno dydžio, bet tada tapo pirmuoju Kinijoje miestu, kur leista privati nuosavybė, ir išaugo iki 12 mln. Garsėja aibe pramogų parkų “visai šeimai” ir apsipirkimo galimybėmis.
*Čongčingas. Kol kas atrastas tik Azijos turistų, šis naujas miestas įdomus savo gamtiniu reljefu, aukščių skirtumais, daugybe restoranų, gražiais tiltais.

Nors dar išvysi skurdo, Kinijos didmiesčiuose jau jautiesi kaip Pirmajame pasaulyje. Prabangių automobilių, kaip “Lamborghini” ar “McLaren” Kinijoje išvysi dažniau, nei Europoje. Visgi, jei nori gyventi paprastai, ar net “šiek tiek prabangiai”, Kinijos miestai – pigesni, nei Europos. “Didžioji trijulė” Šanchajus/Pekinas/Honkongas – šiek tiek pigesni, o gilesni miestai – net kelis kartus. Svarbiausia, kad Kinijoje uždrausta imti iš užsieniečių brangiau, nei vietinių: todėl dažna Azijos praktika, kai tas pats bilietas užsieniečiui kainuoja dvigubai ar trigubai, Kinijoje netaikoma, o ir apgavikų mažai (net kai paimdavau prekę ar valgį nepažiūrėjęs kainos nemėgindavo apgauti).

Viena, kas Kinijos didmiesčiuose dar skiriasi nuo Europos – pagarbos bendriems dalykams trūkumas. “Namai” daugeliui baigiasi ties buto durimis ir laiptinės, liftai net prabangiausiuose daugiabučiuose per kelis metus smarkiai nutriuša.

Kinijos gamta ir jos lankytinos vietos

Kinija yra trečia pagal plotą pasaulio šalis ir jos teritorijoje – gausybė gražiausių pasaulio gamtinių vietų, kurios gal dėl ilgos izoliacijos, gal dėl sunkiai ištariamų pavadinimų dar nesusilaukė deramo užsieniečių dėmesio.

Garsiausi turbūt Himalajai, bet vienos labiausiai pribloškiančių – Džangdziadzie uolos-dangoraižiai bei Trys Jangdzės tarpekliai, kur įprasta plaukti į tradicinį 3-4 dienų kruizą.

Tiesa, „nacionalinis parkas“ Kinijoje reiškia ką kitą, nei Europoje ar JAV. Gamtą kinai tiesiog „pajungia“ turizmui ir pramogoms: pasivaikščiojimo takai – asfaltuoti, nuo vienos įspūdingesnės vietos prie kitos nuolat vežioja autobusai, kai kur „nuotaikai sukurti“ iš garsiakalbių skamba muzika, siūloma visa eilė pramogų: oro balionai ir parasparniai, kupranugariai ir bagiai, virtualios realybės teatrai, liftai, apžvalgos bokštai, lynų keltuvai ir stikliniai tiltai tarp kalnų. Net “McDonald’s” nacionaliniuose parkuose būna.

Kinai visa tai mėgsta, renkasi miniomis, tuo tarpu jei kur yra dar „neįturistinta“ gamtinė vieta, kur tiesiog galima pasivaikščioti po gamtą, tai ten keliautojų labai mažai. Tiesa, „neįturistintų“ vietų daugiau tik rečiau apgyvendintuose šalies vakaruose (Tibete, Činghajuje), tuo tarpu rytuose kone viskas „pajungta“ turizmui.

„Laukinės gamtos“ mėgėjai iš Europos iš pradžių žiūrės skeptiškai, tačiau savaip žavu gamtą patirti daugiau būdų, nei įprasta visur kitur, ir sąlyginai nebrangiai.

Kinijos istoriniai stebuklai – siena, šventyklos

Kinijos civilizacija pasaulyje neturi lygių ir ji atlaikė tūkstantmečius. Antikoje savo dydžiu ir svarba Kinija prilygo Romos Imperijai, Viduramžiais paliko toli už nugaros susiskaldžiusią Europą ir tuomet Kinijoje buvo didžiausi, turtingiausi ir kultūringiausi pasaulio miestai. Tik ~XVIII a. per pramonės revoliuciją Vakarų pasaulis aplenkė Kiniją – bet, tikriausiai, irgi trumpam, nes Kinija vėl kyla.

Deja, pagal tokią turtingą istoriją, istorinių lankytinų vietų Kinijoje mažoka. Daug senųjų kinų pastatų buvo mediniai ir neišliko. Be to, daug ką sugriovė karai ir revoliucijos, kurių paskutinė – “Kultūrinė revoliucija” – vyko 1966 m. Diktatoriaus Mao Dzeduno skatinamas komunistinis jaunimas tada daužė “keturias senybes” – senas tradicijas, kultūrą, papročius, mintis – ir gausybė senovinio meno kūrinių, šventovių, virto dulkėmis.

Tad daugelis to, kas Kinijoje sena, išlikę iš paskutinės – Čingų – dinastijos laikų (1644-1912 m.). Ir to nedaug: beveik nerasi miestų su autentiškais senamiesčiais, nebent pavienius senus pastatus. Kinijoje net ir dabar neįprasta saugoti ištisų kvartalų: senieji Pekino ar Šanchajaus rajonai (hutongai, lilongai) masiškai griaunami, perstatomi dangoraižiais. Saugomi tik svarbiausieji objektai. Tai – varpų ir būgnų bokštai, kadaise pranešdavę miestelėnams svarbias žinias. Tai – šventyklos, priklausančios visai eilei religijų, o ypač budizmui, taoizmui ir konfucianizmui (daugelis kinų vienu metu laikosi jų visų papročių, o dar itin gerbia ir savo protėvius). Tai – miestų sienos ir vartai, nors dauguma jų nugriauta anksčiau.

Viduramžių ir senesnių objektų Kinijoje likę labai mažai ir daugelis – toliau nuo miestų. Tai – Didžioji kinų siena (ją gali pamatyti daug kur šiaurės Kinijoje, nuo Pekino apylinkių iki vakarų dykumų). Tai – Budistinės grotos, kur olose ir ant uolų ištapyti 500-1500 metų senumo religiniai kūriniai ir stovi skulptūros (ypač daug jų prie žymiojo Šilko kelio, kuriuo Kinijos Imperija prekiavo su Europa). Tai – Kinijos imperatorių įkapės, kaip Terakotinė armija. Dar, aišku, yra muziejų kolekcijos, iškasenos.

Stokodami tikrų “senienų”, kinai kuria naujas: sekant senais architektūros stiliais, masiškai statomos šventyklos, Budos skulptūros, miestų sienos, tiltai, ištisi miestų rajonai. Jei prieš 10-20 metų tai būdavo pigios kopijos, dabar viskas daroma labai kokybiškai: net man, architektūros ir istorijos fanui, neretai sunku atskirti, ar pastatas išlikęs, ar atstatytas, ar pastatytas iš naujo.

Na, nuo to priklauso istorinė vertė – bet ne grožis. Šitų “naujo seno” statybų dėka, kinai sukūrė (ar išplėtė) vientisus senoviškai atrodančius rajonus ir miestelius, kokių net Europoje nerasi (pas mus juk mėgstama šen ar ten įterpti kokį nuobodų naują pastatą). Kinai net neturi pasirinkimo: kai istorinių vietų pas juos taip mažai, o turistų – šitaip daug ir daugėja (daugiau, nei bet kurios kitos pasaulio tautos), tai visos “tikros” istorinės vietos tiesiog paskęsta turistų jūroje. Jas išplėtus ar sukūrus naujų, turistai prasisklaido – nors ir tai norėtum, kad prasisklaidytų labiau.

Tarp tokių “pusiau išlikusių, pusiau atstatytų” senovinių miestelių vienas įspūdingiausių – Fenghuangas.

Kinijos vizos – kaip ir kur gauti

Kinijos vizų režimas turi labai daug išimčių. Daliai keliautojų iš Lietuvos į Kiniją vizos nereikia išvis, tai priklauso nuo kelionės vietų ir trukmės.
*Kinijos vizos nereikia keliaujantiems į Honkongą, Makao arba Taivaną.
*Norintieji aplankyti Šendženą ir skrendantys į Honkongą, gali vizą gauti Honkonge.
*Skrendantys į daugelį pagrindinių Kinijos didmiesčių kelioms dienoms ir iš ten išskrendantys į kitas šalis, irgi gali išeiti į tuos miestus be vizos.

Visiems kitiems lietuviams vizų reikia ir jos išduodamos Kinijos ambasadoje Vilniuje. Nusiteikite, kad tam sugaišite laiko. Anketa Kinijos vizai gauti – ilgesnė, nei kokiai nors kitai vizai, kurios gyvenime esu prašęs. Prašoma gausybės konkrečios informacijos, bet į tai, atrodo, nežiūrima rimtai: pavyzdžiui, prašoma visų viešbučių, kuriuose apsistosi, sąrašo, bet į anketą telpa tik penki viešbučiai, be to, niekaip neužkertamas kelias tam, kad žmonės tiesiog rezervuojasi bet kokius atšaukiamus viešbučius, paskui atšaukia ir apsistoja kur nori.

Užpildžius anketą, reikia rezervuotis laiką Kinijos ambasadoje, tačiau tas pats laikas priskiriamas šimtui žmonių: eilė nusidriekė net į lauką ir teko stovėti virš valandos. Tik tam, kad išgirsčiau, jog mano vizai atsineštoje nuotraukoje kirpčiukai pernelyg uždengia kaktą ir turiu eiti pasidaryti naują nuotrauką bei iš naujo atstovėti eilę. Nors tą pirmąją nuotrauką sėkmingai priėmė Kinijos ambasados internetinė sistema, be to, jokiuose reikalavimuose nuotraukoms nieko apie šukuoseną neparašyta…

Kaip ten bebūtų, galiausiai Kinijos vizą gavau. Dabartinė tvarka jau yra supaprastinta: kai į Kiniją keliaudavau pirmus kartus, reikėdavo dar iškvietimo iš Kinijos, taigi, tekdavo papildomai mokėti kelionių agentūrai (bet pačiam eiti į Kinijos ambasadą nereikėjo). Dabar jau kelionių agentūros samdyti nebeapsimoka, nes vis tiek teks eiti į ambasadą “priduoti” pirštų atspaudų.

Kada keliauti į Kiniją – klimatas, sezonai

Kinija milžiniška ir klimatas joje skiriasi radikaliai.
*Šiaurinėje Kinijos pakrantėje (Pekine) žiemos – panašios kaip Lietuvoje, o vasaros – karštesnės.
*Vidurinėje Kinijos pakrantėje (Šanchajuje) žiemos – tarsi Lietuvoje balandžio mėnuo, o nuo gegužės iki pat rugsėjo – karščiau, nei Lietuvoje liepą.
*Pietinėje Kinijos pakrantėje (Honkonge, Šendžene, Makao) žiemos – tarsi Lietuvoje gegužė-birželis, o vasaros – karštos kaip Turkijoje.

Gilyn į Kinijos vakarus klimatas darosi žemyninis: didesni skirtumai tarp vasaros ir žiemos, nakties ir dienos temperatūrų nei tose pat platumose pakrantėje. Siane ar Čongčinge skirtumai dar ne tokie dideli, bet kalnuose (Tibete, Činghajuje) gerokai vėsiau, nei būtų šiaip: ten gali snigti net birželį.

Be to, smarkiai skiriasi oro drėgnumas: pietuose (pvz. Honkonge) – itin drėgna, kitur – sausa. Kinai tą itin pastebi: ne kartą girdėjau pietryčių kinus besiskundžiant sausu oru kitur.

Renkantis laiką kelionei į Kiniją, ne mažiau nei oras svarbūs turizmo srautai. Nes, patikėkite, nenorėtumėte keliauti tada, kai dauguma kinų: valandų valandas tuomet stovėsite eilėse, į kai kurias lankytinas vietas, traukinius nepateksite išvis, lėktuvų kainos bus išaugusios.

Tokie “kritiniai periodai” yra du: vadinamosios nacionalinės atostogos. Mat visi kinai atostogauja vienu metu: savaitę aplink Revoliucijos dieną (spalio pradžioje) bei Kinų naujų metų savaitę (diena kasmet kinta). Užteko pakeliauti per Taivaną per Kinų naujus metus, kad suprasčiau, jog daugiau nieko panašaus daugiau nenoriu: šventimo per minias nelabai mačiau, užtat nakvoti automobilyje neradus viešbučio teko. Kinai, būna, net ištisas dienas stotyse laukia reikiamo traukinio namo, idant aplankytų tėvus (dabar, tiesa, sako, dažniau “refrešina” geležinkelių tinklapį).

Be to, daug “butelio kakliukų” prie turistinių vietų susidaro ir vasaromis. Orui atšalus, daugelyje Vakarų Kinijos lankytinų vietų galite keliauti beveik vienas (net visokios turistinės zonos, greito maisto restoranai – uždaryti). Tačiau rytų Kinijoje vis viena lauks žmonių jūros (juk kinų 1,4 mlrd.!) – tiesiog, jos nebesudarys tokių eilių.

Kaip keliauti po Kiniją – Kinijos geležinkeliai

Vienas naujųjų Kinijos technologinių stebukllų – greitųjų geležinkelių sistema. Ji pastatyta per vos 10 metų ir ne tik yra ilgiausia pasaulyje – Kinija aplenkė Vokietiją, Japoniją ir kitas greitaisiais geležinkeliais garsėjusias šalis jau net dešimt kartų!

Beveik į kiekvieną Kinijos didmiestį veda greitasis geležinkelis, kurio traukiniai važiuoja 250-300 km/h greičiu. Man po Kiniją labiausiai patiko keliauti būtent jais: 3-5 valandos ir įveiki 600 ar 1000 kilometrų, lengvai tą pačią dieną „peršokdamas“ nuo vieno lankytino miesto prie kito.

„Senovinė“ alternatyva – lėtieji traukiniai. Kėdė jame kainuoja pigiau, nei greitajame, tačiau, išskyrus pačius taupiausius keliautojus, lėtąjį traukinį rekomenduočiau nebent naktinei kelionei, tokiu būdu taupant dienos laiką. Kiekvienas naktinis traukinys turi miegamuosius vagonus. Angliškai jų klasės vadinamos „hard sleeper“ ir „soft sleeper“: pirmuosiuose lovos yra trimis aukštais ir kupė be durų, antruosiuose – dviem aukštais ir kupė su durimis („hard sleeper“ kainuos panašiai, kaip kėdė greitajame traukinyje, „soft sleeper“ – brangiau).

Kokią klasę bepasirinktumėte, bus akivaizdu: paleisdama greituosius traukinius, Kinija per keletą metų „peršoko“ gerą 50 metų į priekį ne tik traukinių greičiu. Greitajame Kinijos traukinyje jautiesi kaip pirmajame pasaulyje: modernu, švaru, nerūkoma, rozetės pasikrauti telefonui, atlenkiami staliukai. Gi važiuodamas lėtojo traukinio miegamajame vagone, sunkiai galėjau užmigti nuo cigarečių dūmų, kurie apsupo mano viršutinį gultą, o žmonai trukdė pūstuvas; tualetas ten priminė išmatų krūvą ir t.t.

Greituosiuose traukiniuose irgi yra klasės, bet imti geresnę, nei populiariausia antroji, pasirodė pinigų švaistymas, nes ir antroji puiki. Pirmosios klasės sėdynės kiek platesnės (ji brangesnė ~60%), o verslo klasės sėdynės, tarsi lėktuve, atsilenkia į gultus, be to, gali prieš kelionę apsilankyti verslo klasės salėje, kur nemokami gėrimai ir užkandžiai – tačiau ši klasė brangesnė daugiau nei tris kartus.

Smarkiai skiriasi ir tvarka senose ir naujose traukinių stotyse. Naujos, į kurias važiuoja dauguma greitųjų traukinių ir kurios dažniausiai įsikūrusios priemiesčiuose, primena milžiniškus oro uostus: peronai pirmame aukšte, išvykimo salė – antrame, atvykimo – rūsyje. Keliolika minučių iki išvykstant traukiniui skelbiamas įlaipinimas ir keleiviai leidžiami į peroną. „Senosiose stotyse“ sistema sudėtingesnė: jau nuo pat pradžių reikia iš lauko įeiti į reikiamą ankštą laukiamąją salę (tą, kur parašytas tavo traukinio numeris) ir laukti signalo, kada į požeminę perėją bus išleidžiami būtent to reiso keleiviai.

Visgi, tiek naujose, tiek senose stotyse susiduri su begale Kinijai būdingos biurokratijos. Saugumo patikrinimai (paprastai formalūs) prie įėjimo, bilietų patikrinimai tris kartus (prie įėjimo į stotį, įlaipinant į traukinį, traukinyje), paso tikrinimai… Jau pati įlapinimo procedūra – žmonių eilės, laukiančios, kol juos leis į peroną – pasirodė kiek diktatoriška: kitose šalyse juk kada nori eini į kokį nori peroną…

O prasideda trukdžiai dar įsigijant bilietus: nors bilietų automatai veikia ir angliškai, užsieniečiams jie neprieinami, nes neskanuoja užsienietiškų pasų, o juos rodyti būtina ir perkant bilietus. Internetu iš Kinijos geležinkelių svetainės bilietų irgi nenusipirksite: priima tik kiniškas korteles. Yra begalė internetinių tarpininkų, tačiau jie brangoki: bilietų kaina perkant iš jų gali net ir padvigubėti ar patrigubėti. Todėl aš tarpininkų puslapiuose tik pažiūrėdavau grafikus ir kainas, užrašydavau ant lapelio reikiamus, ir bilietus pirkdavau kasose. Retesnių traukinių bilietus ar bilietus sezono metu verta pirkti iš anksto (pvz. pirmą kelionės dieną), nes eilės prie kasų kartais būna labai didelės, o vietos traukiniuose išparduodamos (pvz. yra tekę eilėje Guangdžou stovėti 40 minučių ir gavau bilietą tik į šeštą traukinį, nes penki pirmesni buvo išparduoti).

Kinijos lėktuvai, autobusai ir autonuoma

Pastaraisiais metais Kinijoje smarkiai pagausėjo vidinių skrydžių, atsirado ir pigių skrydžių oro bendrovės. Tiesa, jų bilietai dažniausiai brangesni, nei Europoje, bet ilgesniuose atstumuose skrydis gali būti ir pigesnis, ir greitesnis nei greitaisis traukinys, Verta tikrinti ne tik skrydžius tarp tų miestų, kurių jums reikia, bet ir tarp gretimų miestų, nes kainos, būna, skiriasi ir tris kartus (pvz. skristi Šanchajus-Landžou man kainavo ~70 eurų, kai Šanchajus-Siningas būtų kainavę per 200 eurų). Traukinių kainos Kinijoje fiksuotos (už tą patį atstumą tokiu pat traukiniu visada mokėsi tiek pat), gi rasti geras skrydžių kainas, kaip ir Europoje, reikia sugebėjimų ir sėkmės (galite tikrinti tinklapyje Skyscanner).

Autobusais Kinijoje važiuodavau tik į miestus, kur neveda geležinkelis: jų grafikus rasti sunkiau, jie gerokai lėtesni. Principas panašus, kaip su traukiniais: ateini į stotį, nusiperki bilietą, atėjus laikui pro tam tikrus vartelius esi „paleidžiamas“ į lauką. Ten dar verta pasiaiškinti, kuris autobusas tavo, nes užrašai – tik kiniški. Autobusai – vienintelė Kinijos viešojo transporto rūšis, kuri man yra vėlavusi (dėl kamščių): traukiniai ir net vietiniai lėktuvai dažnai išvyksta keliomis minutėmis per anksti!

Mano mėgstamiausias kelionių būdas – automobilio nuoma – Kinijoje užsieniečiams sunkiai prieinamas. Kinija nepripažįsta užsienio teisių ir reikia išsilaikyti kiniškas. Laimė, pakanka teorijos egzamino ir jis laikomas anglų kalba. Bet perspektyva praleisti ne vieną dieną kelionės pradžioje tvarkantis biurokratines kiniškų teisių gavimo procedūras neviliojo: tuo dažniausiai užsiima tik užsieniečiai, gyvenantys Kinijoje. O ir pasimokyti teorijos egzaminui tektų: galite gauti klausimą, kiek Kinijoje baudžiamas tas ar kitas eismo taisyklių pažeidimas ir pan. Girdėjau, tik 4% užsieniečių egzaminą išlaiko.

Kaip važinėti po Kinijos miestus

Prieš 10-20 metų Kinijos didmiesčiai turėjo vieną prasčiausių pasaulyje transporto sistemų tarp tokio dydžio miestų, o dabar turi vieną geriausių. Jos pagrindas – metro. Šanchajaus metro, pastatytas per 20 metų, savo ilgiu aplenkė Londoną ar Niujorką, kurių metro sistemos vystytos pusantro šimtmečio… Kone kiekviena lankytina vieta netoliese turi metro stotį ir metro dažniausiai pigesnis, nei Vilniaus autobusai, nors juo nuleki dešimtis ar net virš 100 kilometrų.

Provincijos didmiesčiuose metro linijos irgi masiškai tiesiamos sunkiai suvokiamais tempais: kasmet(!!!) atidaroma 20-30 naujutėlių metro linijų, besidriekiančių ~500 kilometrų su 300 naujų stotelių, kai tuo tarpu kokiame Niujorke suprojektuoti, pastatyti ir atidaryti naujausią metro Antrosios aveniu liniją su trimis stotelėmis užtruko beveik šimtą metų.

Tačiau kol kas provincijos didmiesčiuose metro veda ne visur. Alternatyva – miesto autobusai. Deja, jie labai lėti: štai 8 mln. gyventojų Siane kelionė miesto autobusu užtruko 2 val., Hangdžou (su persėdimu ir paėėjimu iki stotelės) – 3 val. Kamščiai Kinijoje ne tokie bjaurūs, kaip galėtum spėti pagal miestų dydžius (daugybė net ir pasiturinčių kinų automobilių neturi, nes labiau apsimoka važinėti viešuoju transportu), bet vis tiek keliuose pasitaiko „butelio kaklelių“, o atstumai didžiuliai. Laimė, miesto autobusai labai pigūs – tekainuoja 15-40 eurocentų.

Jei norite sužinoti autobusų maršrutus ir rekomendacijas kaip važiuoti iš taško A į tašką B, naudokitės prorgamėle Baidu Maps: tiesa, ji vien kiniška, bet perprasti kaip naudotis tetruko kelias minutes.

Taksi mažesniuose Kinijos miestuose pigus, tačiau sudėtinga vairuotojui pasakyti, kur norite važiuoti.

Kainos, apgavystės ir saugumas Kinijoje

Kinija tebėra pigi šalis, nors svajones nueiti į turgų ir prisipirkti pigių drabužių ar elektronikos realizuoti bus ne taip paprasta: teks derėtis.

Tiesa, kinai užsieniečių „kabinti“ ar apgaudinėti neišmokę. Tik labiausiai užsieniečių pamėgtuose miestuose, kaip Honkongas ar Šanchajus, randasi įkyrių prekeivių ar daug mėginimų derybas su baltaodžiu pradėti nuo daug kartų didesnės kainos, nei tikroji.

Provincijoje netgi būdavo, kad prekeiviai savo prekes siūlo ar elgetos pinigų prašinėja tik iš kinų, o mus tik palydi akimis: kalbos barjeras kartais yra privalumas.

Apskritai, Kinija – labai saugi šalis, ypač mažai joje smurtinių nusikaltimų. Apgavystės irgi retos, bet keletą mėginimų pačiose turistiškiausiose vietose patyrėme (išvilioti neva privalomus „arbatpinigius“ ar nukreipti į parduotuvę vietoje muziejaus).

Prisiminkite, kad Kinijoje arbatpinigiai – visiškai neįprasti, todėl bet kas, jų reikalaujantis, tiesiog mėgina „nutręšti“ kultūros neišmanantį užsienietį.

Kur apsistoti Kinijoje. Kainos ir kokybė

Kas Kinijoje labiausiai pigiau nei Lietuvoje – tai paslaugos. Viešasis transportas, vietinės virtuvės restoranai, viešbučiai (ypač nesezono metu).

Nakvynių kainos ir kokybės santykis geresnis Kinijoje AirBnB butuose, nei viešbučiuose, ypač jei norisi gyventi didmiesčio centre (pvz. didelį butą Siano centre su balkonu į garsiąją miesto sieną gavome už mažiau nei 30 eurų, kai gretimame viešbutyje nedidelis kambarys būtų kainavęs 70 eurų). Tačiau „turistiniuose miesteliuose“ greta lankytinų vietų pilna pigesnių viešbučių „masiniam Kinijos turistui“. Taip pat hostelių: jie Kinijoje siūlo atskirus kambarius, mažai kuo skiriasi nuo viešbučių, išskyrus tai, kad yra „vakarietiškesni“: hosteliuose dažniau moka angliškai, prisiderinama prie užsienio turisto.

Tiesa, rinkdamiesi kur apsistoti, ypač ne pagrindiniuose miestuose, anskčiau ar vėliau greičiausiai susidursite su bėda, kuri yra beveik vien Kinijoje: daugybė apgyvendinimo įstaigų atsisako priimti užsieniečius. Ypač pigiausių. Užsakydami internetu, žiūrėkite, ar neparašyta, kad nepriima užsieniečių, ar yra nekinų parašyti komentarai. Porą kartų šeimininkai mums atšaukė net jau patvirtintą AirBnB užsakymą pasakę, kad užsieniečių priimti negali, o internete skaičiau ir dar keistesnių istorijų, kaip užsieniečiai buvo „išprašyti“ iš juos jau priėmusio viešbučio 12 val. nakties.

Kur pavalgyti Kinijoje. Kainos, kokybė, virtuvė(s)

Restoranų Kinijoje absoliuti duaguma – kiniški. Net prekybos centruose, kur esame įpratę matyti visokiausius restoranus, Kinijoje beveik vien – vietinė virtuvė, išskyrus kelis tarptautinius tinklus („KFC“ ir „McDonald’s“) ir – kai kur – kaimyninių šalių virtuves (sušiai, korėjiečių maistas).

Tiesa, virtuvė kinų restoranuose – daug įvairesnė, nei pagalvotum. Tai, ką mes vadiname „kinų virtuve“, daugiausiai yra kantoniečių (Kinijos pietryčių) virtuvė, nes iš ten emigravo daugiausiai kinų. Patys kinai sako, kad jų šalyje virtuvės – net aštuonios ir kantoniečių tik viena jų. Be visokiausių keistų patiekalų (graužiamos vištos pėdos, įvairios mėsos su kaulais, net gyvi vabzdžiai), yra ir įprastesni mūsų skoniui: baltos kiniškos bandelės, rytais parduodamos metaliniuose puoduose, gausybė makaronų.

Labai įdomūs išbandyti netradiciniai valgymo būdai. Visų pirma, hot pot, kur atnešami žali produktai ir juos verdi pasirinktame skystyje ant savo stalo, o paskui, paruoštus, valgai kartu su pasirinktais nuo atskiros lentynos padažais. Taip pat ma la tang, kur išsirenki iš šaldytuvo ingredientus ir tau iš jų išverda aštroką sriubą. Vienas minusas – angliškų meniu ar angliškai kalbančių padavėjų nesitikėk, todėl „netradicinius valgymo būdus“ (ką iš kur imti, kokie kur produktai ir pan.) perprasti gali būti sunku: pasižiūrėkite Youtube prieš kelionę (ma la tang šiuo atveju patiko labiau, nei hot pot, nes ten visus ingredientus matai savo akimis).

Puiku ir tai, kad viskas pigu, ir Kinijoje neįprasta užsidėti didžiulių pelno maržų ant kai kurių prekių. Todėl daugelyje restoranų gėrimai nekainuoja brangiau, nei parduotuvėse. Nustebau, kad net pigių skrydžių bendrovės “Spring Airlines” lėktuve maistas ir gėrimai kainavo panašiai, kaip ir ant žemės! Tiesa, kai kurios ne vietinės prekės – kava, vynas – savaime brangios visur, taip pat užsieninių restoranų tinklų kainos pasirodė nepigesnės, nei Lietuvoje.

Kinijos sunkumai – kalba

Apskritai, kalba yra vienas didžiausių sunkumų keliautojui Kinijoje. Kinai beveik nekalba niekaip kitaip, kaip kiniškai. Visai neklaba: daugelis pardavėjų, tarkime, nesupras net paklausimo „how much?“. Tiesą pasakius, dažnam kinui jau kinų kalba nėra gimtoji: jų tėvai kalbėjo su jais dešimtimis įvairių dialektų, kurie skiriasi nuo oficialios kinų mandarinų kalbos bent tiek, kiek latvių kalba – nuo lietuvių. Kinai vaikučius veda į visokias “English school”, bet nežinau, ko ten moko, nes visi sutikti kinai, kurie tikrai kalbėjo angliškai, teigė kalbą išmokę patys – iš serialų, Obamos kalbų ar dar ko.

Dažnai manęs klausdavo „Ar nešneki kiniškai?“ tarsi tai būtų savaime suprantama. Kinai matė daug turistų – bet kone visi jie yra kiti kinai. Tik pačiuose pagrindiniuose miestuose, kaip Šanchajus ar Honkongas, baltaodžiai ar net juodaodžiai nėra visiška retenybė. Kitur mane daugybę kartų fotografavo: tiek atsiklausę, tiek ir nepaisydami valdžios iškabintų įspėjimų „prašome nefotografuoti užsieniečių neatsiklausus“. Arba bent prieidavo paspoksoti, paskui grįždavo į savo kėdę restorane. Viena nepažįstamų kinų šeima įdavė palaikyti savo kūdikį, dar kita kinė laužyta kalba prašė, kad mes ją nufotografuotume jos telefonu (nors aplink buvo kitų kinų, kurių paprašyti to paties būtų buvę daug paprasčiau). Net jei kokiame didmiestyje vietiniai gal ir bus matę užsieniečių, tai ten atvykusiems turistams iš Kinijos miestelių ir kaimų dar galite tapti pirmu gyvenime gyvai regėtu baltaodžiu…

Turistinėse vietose kinai sprendžia kalbinį barjerą programėlėmis, kurios, įrašius ar net įkalbėjus kinišką tekstą iškart jį verčia į anglų kalbą. Net Šanchajaus oro uosto pasieniečiams nereikia mokėti nė angliško žodžio: „Žiūrėkite į kamerą“ ir panašias frazes pasako automatinis balsas. Keletą programėlių galite parsisiųsti ir jūs, bet daugelis jų – nieko vertos. Daug prisijuokiau, kai viena jų kinišką patiekalų meniu vertė tokiais beprasmiais žodžių junginiais kaip „medaus lankas pušų bokštas“ ar „tirpstantis pareigūnas C“ (suprask, „su vitaminu C“). O ir su rimtesnėm programom pasitaiko kuriozų: štai atėjus į vieną restoraną, padavėja parodė automatiškai išverstą tekstą savo telefono ekrane: „Kai neturėjome virtuvių, eidavome į hot pot restoranus brangius ir pigius“. Paskui supratau, kad ji norėjo pasakyti, jog tai – hot pot restoranas, įvedė kinišką žodžių „hot pot“ atitikmenį ir gavo pavyzdinį anglišką sakinį, kuriame pavartotas junginys „hot pot“ – jį ir parodė galvodama, kad tai vertimas…

Dar juokingiau (o gal liūdniau), kad kinai vertimo programėles masiškai naudoja ir spausdintiems, netgi akmenyje iškaltiems tekstams, nuorodoms. „Angliški aprašai“ daugelyje muziejų todėl nieko verti – kažkoks žodžių kratinys ir tiek. Visa tai užsieniečiai vadina „chinglish“ ir, be automatinių vertimų, ten rasi begalę kitų kuriozų: angliški žodžiai rašomi be tarpų (nes kinų kalboje nėra tarpų), raidės keičiamos panašiomis (pvz. “c” vietoje “o”) ir t.t.

Apskritai aš mėgstu pats pramokti pagrindinius kitų kalbų žodžius ir susikalbėti su vietiniais. Bet Kinijoje man tai pasirodė neįmanoma. Nes kinų kalba – toninė (svarbu ne tik, ką sakai, bet ir “kokia nata” tari). Kas man atrodo tas pats žodis, kinams atrodo skirtingas, ir jie manęs nesuprasdavo. Pavadinimą “Landžou” stoties bilietų pardavėjas išgirdo kaip “Guangdžou” (matyt, pats nejausdamas, pasakiau “Landžou” su “Guangdžou” žodžio tonais). Todėl visada gerai užrašyti, ko nori – tik kad kinų raštas dar sudėtingesnis už kalbą (dešimtys tūkstančių hieroglifų, kiekvienas kurių reiškia atskirą žodį) – laimė, kinai mokyklose mokomi bent lotynų rašto. Taip pat, verta prisiminti, kad kai paklaus “Iš kur jūs?” reikia atsakyti ne “Lithuania”, bet maždaug “Litauvan”. Lietuvą nemaža dalis kinų žino: kai kas kaip “buvusią sovietinę respubliką”, bet daugybė – dėl krepšinio. Krepšinis Kinijoje labai populiarus, ypač kinai mėgsta žiūrėti NBA: didmiesčiuose net yra NBA parduotuvės per kelis aukštus.

Kinijos verslas ir gyvenimas – labai modernūs

Kinai, statydami naująją Kiniją, daug mokosi ne tik iš Vakarų, tačiau ir iš toliau progreso keliu nuėjusių kaimynų: Japonijos, Pietų Korėjos. Kaip ir šios šalys, Kinija įsimylėjo technologijas. Net visokie vidutinio amžiaus provincijos turgų pardavėjai nepaleidžia iš rankų išmaniųjų telefonų ir žiūri ne vien filmus, bet, mačiau, net elektroninį sportą. Metro stotelėse stovi karaokės („KTV“) kabinos.

Technologijos padeda kelionėje: pavyzdžiui, autobusų stotelėse rodomi laikai, kada atvyks autobusas. Bet kartais užsieniečiui jos sudėtingos: Kinijos rinka pakankamai didelė, kad turėtų savo programėles, tinklapius ir šie nebūtinai „susišneka“ su mūsiškais. Vienas unikalių Kinijos reiškinių – „Wechat“, atitinkantis ir „Facebook“, ir „LinkedIn“, ir „Skype“, ir net „Revolut“. Mokama per „WeChat“ nuskaičius QR kodus: Kinija vienintelė mano matyta šalis, kurioje QR kodai yra rimtai naudojami kone viskam.

Be „WeChat“ kartais net sunkiau keliauti po Kiniją: pvz., į vieną AirBnB butą galėjome patekti tik turėdami „WeChat“, o kai kurių automatų prekes irgi gali apmokėti tik „WeChat“.

Kinijos sunkumai – biurokratija ir ribojimai

Valstybiniame Kinijos sektoriuje modernumo kur kas mažiau, ir nors daug kas privatizuota, valstybinis sektorius dar platus. Ten susidursite su tikru biurokratijos monstru.

Kaip rašiau, pirmoji „kliūtis“ laukė dar Lietuvoje: vizos gavimas.

Biurokratijos gausu ir pačioje Kinijoje: nesuskaičiuosiu, kiek kartų teko rodyti pasus, eiti saugumo patikras (kiekvienoje autobusų, geležinkelio stotyje, policijos postuose prie provincijos kelių, muziejuose…), net fotografuotis (kelyje šen bei ten fotografuojami visi automobiliai, viešbučiuose – svečiai, tiesa užsieniečiams tas netaikoma). Ypač sunku išsikeisti pinigus: daugelis bankų juos keičia tik savo klientams ir užsieniečius siunčia į „Bank of China“, o „Bank of China“ procedūra užtruko iki valandos: teko pildyti anketą, joje rašyti tokius duomenis kaip „mokesčių inspekcijos numeris“ („Ar čia reikalingas asmens kodas?“ „Ne, reikalingas mokesčių mokėtojo numeris Lietuvoje“).

Laimė, išsiimti pinigus iš kortelės paprasčiau: bent jau „Bank of China“ bankomatuose, kurie nemokami. Daugelis kitų bankomatų neaptarnauja „Visa“ ar „MasterCard“, o tik kinišką „UnionPay“. Tik „UnionPay“ tegalima atsiskaityti ir kone visose vietose, išskyrus pačias prabangiausias.

Klausti “Kodėl?” neverta, nors norisi. Kam, pavyzdžiui, muziejaus tarnautojai užsirašyti tavo paso numerį? Kam reikalingi visi saugumo patikrinimai, jei metalo detektoriui pypiant, daugelis tikrintojų tik formaliai sekundei prideda ranką prie tavo krūtinės ir sako “Eik” (o kitą kartą išvis gali būti pasibaigusi tikrintojų pamaina ir postas būti tuščias?). Gal tai keisis, bet atsakymas, turbūt, būtų, “taip įprasta”.

O vienas labiausiai trukdžiusių ribojimų Kinijoje – vadinamoji „Didžioji ugniasienė“, kuri neleidžia iš Kinijos jungtis prie daugybės populiariausių Vakarų pasaulio svetainių: „Google“, „Gmail“, „Facebook“ ir pan. Išeitis – VPN („apgaunantys“ ugniasienę, kad jungiatės ne ten, kur iš tikro). Tačiau ir nemokami, ir mokami VPN veikė prastai, atsijunginėdavo, ypač kompiuteryje. Sumanęs atrašyti el. laiškus sugaišdavau begalę laiko vien kad prisijungčiau prie savo „Gmail“. Prieš vykdami į Kiniją, išsibandykite, instaliuokitės kelias VPN programėles (nebent galėsite būti visą kelionę be blokuojamų svetainių).

Kinijos politika ir ekonomika

Kinija – vienpartinė valstybė ir ten nevyksta demokratiniai rinkimai. Tačiau, be „pavojingas svetainės“ blokuojančios „didžiosios ugniasienės“ ir biurokratijos, kelionės metu su tuo susiduri mažai. Rinka Kinijoje laisva tiek pat laiko, kiek ir Lietuvoje (nuo ~1990 m., o kai kuriuose miestuose ir seniau), ir prieš korupciją neseniai smarkiai užsimota. Oficialiai tai vadinasi „Socializmas su kiniškomis charakteristikomis“, bet „žmogui iš šalies“ jis primena kapitalizmą. Ir ekonomika kasmet auga smarkiai – nors dabar, kai Kinija pamažu tampa “pirmojo pasaulio šalimi”, augimas lėtėja – bent jau didžiausiuose miestuose. Kinijos vakarinė dalis dar smarkiai ekonomiškai atsilikusi.

Tik kūjai su pjautuvais, kaip valdančiosios Komunistų partijos simbolis, dar yra daug kur. Siurrelistiška matyti kūjį su pjautuvu žibantį naujame ekrane (o ne ant kokio gigantomaniško seno „balvono“) greta McDonald’s reklamos.

Honkonge bei Makao, tuo tarpu, ir oficialiai ekonominė sistema yra kapitalistinė, nors juos ir valdo ta pati Kinijos valdžia. “Viena valstybė – dvi sistemos” principas buvo sąlyga, kad europiečiai grąžintų šias buvusias kolonijas kinams. Kinai įsipareigoję dvi sistemas išlaikyti iki XXI a. vidurio – tačiau veikiausiai iki tol sistemos supanašės natūraliai.

Kultūrinis šokas Kinijoje?

Kinijoje vyravęs komunizmas „apkarpė“ daugelį kultūrinių skirtumų su Lietuva ir atsirado daug panašumų – „blato“, „registracijos mieste“ atitikmenys. Kinų tautiniai drabužiai ir vyriškos kaselės, „surištos“ moterų pėdos ir dar daug kas per kelis metus tapo istorija.

Aršiausiais Kultūrinės revoliucijos metais praeitis Kinijoje buvo tiesiog raunama su šaknimis: griaunamos šventyklos ir seni pastatai, draudžiami tradiciniai menai (pvz. Pekino operos buvo leidžiami tik keturi pastatymai, ir tie nauji apie komunizmą).

Dabar Kinijos menai kiek atgimė, praturtėjusių kinų kartos vertina savąsias senienas ir menus, nugriauti pastatai atstatomi ar, vadovaujantis istoriniais stiliais, statomi nauji, o dar ką tik niekinta senoji Kinijos istorija perteikiama aibėje įspūdingų šou – bet, aišku, “atkūrimas” niekada nebus identiškas realybei.

Visgi, Kinija didelė šalis, ilgą laiką buvusi atskira nuo pasaulio (nuo 1949 m. iki ~1980 m. į ją ir iš jos keliauti daugmaž drausta) ir, turėdami beveik pusantro milijardo žmonių, atsivėrę kinai kopijavo kai kuriuos akivaizdžius užsienio papročius, godžiai rijo užsieninius prekės ženklus, tačiau netapo staiga „vakariečiais“, kaip kai kurios Rytų Europos tautos, netapo ir japonais ar korėjiečiais. Liko daugybė kultūrinių smulkmenų, skiriančių Kiniją nuo likusio pasaulio, kuriomis neišvengiamai stebėsis ir keliautojas iš Lietuvos, ir netgi atsiranda naujų:

*Atdaros durys. Net šaltą dieną, sušalę ir apsikūtoję, kinai sėdi savo parduotuvėse ir restoranuose plačiai atlapoję duris. Todėl nuo rudens iki pavasario daug kur šalta: banko viduje, tarkime, termometras rodė +13, o įvairiuose restoranuose, kuriuose valgėme, buvo ir šalčiau. Į pietus nuo Jangdzės upės centrinio šildymo niekur nėra. Net ir viešbučio numerio duris kinai dažnai sėdi atsidarę – privatumas ten nėra tokia vertybė.
*Kiniški išradimai. Seniai praėjo laikai, kai kinai vien kopijavo užsienines prekes. Daugybė prekių ir paslaugų išrastos ar išpopuliarėjo Kinijoje, nors užsienyje mažai žinomos. Skėčių skolykla Šanchajaus metro, įvairūs šildymosi aparatai, pardavimo automatai – loterijos (nežinia, ką gausi), triračiai mikroautomobiliai ir dar daug kas. Išvydus daugelį kildavo klausimas „Kodėl to nėra pas mus?“.

*Kitoks požiūris į mandagumą ir „antrą galą“. Kinai nuolat spjaudosi, bent kelis kartus į dieną išgirsi ką garsiai atsiriaugėjant ir kokį kartą į dieną – nusibezdant. Neretas kinų vaikas apautas kelnėmis su skyle ties užpakaliu: prisėjus išsituštinti, matėme, tupia tiesiog ant šaligatvio nenusimovę kelnių. O žymioje dalyje eilinių turistinių viešbučių tualetų sienos – stiklinės: kiekvienas kambaryje gali matyti, kas vyksta tualete ir duše. Paklaustas, kodėl taip yra, pažįstamas kinas sakė – „juk erotiška“.
*Stumdynės – Kinijoje įprasta stumdytis, lįsti be eilės, apšaukti. Net kai policininkas švilpia atsitraukti nuo traukinio bėgių ar fontano, vos pareigūnas nusisuka, žmonės spraudžiasi artyn.
*Tradicinė medicina – Ji labai stipri: kiekviena vaistinė pilna visokiausių šaknų, maltų grybų ir pan. Kai Kinijoje turėjau problemų su sveikata, buvo labai sunku rasti “tikrų vaistų”, nes mums žinomų prekės ženklų nėra, o paklausti “ką rekomenduojate?” vaistininkai siūlo tradicinę mediciną (deja, ji nepadėjo, todėl liga užtruko ilgiau, nei tokia užtrunka Lietuvoje – kol gavau antibiotikų).

*Rūkymas – Kinijoje daug kur rūkyti negalima, bet mažai kas klauso. Kartą viešbutyje apie 2 val. nakties pažadino aliarmas: “Dėl nelaimės, prašome evakuotis iš terminalo”. Skubiai šokau iš lovos, išėjau koridoriun. Pasirodo, kažkas tiesiog užsirūkė prie dūmų detektoriaus…
*Laimingi skaičiai – Kinijoje jie be galo svarbūs. Kokio trečdalio lankytų viešbučių visi kambarių numeriai prasideda skaičiumi 8 – nes jis laimingas. Kokiame ketvirtadalyje WiFi slaptažodis yra 88888888.

Trumpa Kinijos istorija

Kinija vadinama seniausia pasaulio civilizacija. Vakarų pasaulyje valstybės, civilizacijos, imperijos keitė viena kitą, buvo ištisi istoriniai periodai kaip “Antika” ar “Viduramžiai”. O Kinijoje tūkstantmetis po tūkstantmečio keitėsi tik dinastijos. Kinija buvo per didelė, kad ją okupuotų užsieniečiai, o jei ir ateidavo kokie valdovai mongolai ar mandžiūrai, tai per kelias kartas perimdavo kinų kultūrą ir tapdavo tiesiog dar viena Kinijos dinastija.

Iš pirmo žvilgsnio, kiekvienos dinastijos istorija panaši: atėjimas valdžion per kokią suirutę (kaip sakydavo kinai, “dangus suteikė teisę valdyti”), tada koks šimtmetis klestėjimo, lėtas žlugimas, nauja suirutė (sukilimas, karas), nauja dinastija. Bet kiekviena Kinijos dinastija buvo ir kitokia – vienos dinastijos valdė žiaurumu, kitos – filosofija ar religija, trečios – pinigais ar didybe. Visa tai atsispindi Kinijos vietose ir pavelde, kurias sukūrė tos dinastijos. Pažįstamas kinas sakė nesunkiai galintis skirti skirtingų dinastijų menus ir architektūrą.

Visų pirma (2070-1600 m. pr. Kr.) buvo legendiniai Šia, “pavergę Jangdzę”, tada – Šangai, apie kuriuos žinoma tiek, kad išrado raštą (1600-1046 m. pr. Kr.). Paskui buvo Džou (1046-256 m. pr. Kr.) ir Činai (221-207 pr. Kr.), palikę terakotinę armiją ir žodį “Kinija”. Šios dinastijos buvo žiaurios, o jų “filosofija” vadinta legalizmu: baisios ir dar baisesnės bausmės už kiekvieną nusižengimą. Tačiau tuo metu veikė ir 100 filosofinių mokyklų, tarp kurių ir didieji filosofai Konfucijus (konfucianizmas), Laodzė (taoizmas).

Tiesa, filosofų mintys išplito vėliau, prie Hanų dinastijos (202 m. pr. Kr. – 220 m. po Kr.), Šilko keliu prekiavusios su Romos Imperija (Hanų ir Romos Imperijos tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi prilygo viena kitai). Žiaurumą valdžioje pamažu nukonkuravo išmintis: ne kilmingiausieji, bet egzaminus išlaikiusieji galėdavo tikėtis postų (daugelis dinastijų paskui laikėsi šios tvarkos).

Vėliau atėjo labiausiai romantizuoti Kinijos istorijos periodai. Trys karalystės, pilietinis karas, aprašomas viename garsiausių Kinijos literatūros kūrinių. Ir Tangų dinastija (618-907 po Kr.), kurios imperatoriai domėjosi svečiais kraštais ir tikėjimais, o vienuolis Šuancenas (dar vieno iš žymiausių Kinijos romanų herojus) atvežė budizmą. Kinija nutįso toliau nei kada anksčiau palei Šilko kelią, pastatė nuostabiąsias budistines grotas, o didysis kanalas atvėrė pietų Kiniją. Klestėjo ir kiti menai: populiarus vyrų užsiėmimas buvo kartu rašyti eilėraščius. Tangais sekė ir Songų dinastijos (960-1279 po Kr.), kurių metu išleistos knygos kaip gaminti valgyti, kaip prižiūrėti senelius ir pan. iki šiol perleidinėjamos kaip tebeaktualios.

Tiesa, Songai galiausiai tevaldė pietų Kiniją, nes šiaurės Kiniją užėmė mongolai. Ir nors mongolišką Juanių dinastiją įveikė kinai Mingai (1368-1644 m.), menai pasitraukė į antrą planą. Mingai stengėsi visus priblokšti: sostinės Nankino įtvirtinimais, milžiniškais laivais, nuplaukusiais net į Afriką kėlė pagarbią baimę. Bet paskui režimas švelnėjo, imperatoriai išvis užsidarė tarp Pekino uždraustojo miesto sienų, iki juos nuvertė paskutinioji – Čingų – dinastija (1636-1912 po Kr.). Čingai vadovavosi senąja “Kinija – pasaulio centras” vizija, bet realybė pamažu keitėsi: Europos valstybės Kiniją pralenkė turtais ir galia, aplink Kiniją steigė koloniją po kolonijos, užvertė ją savo prekėmis (pvz. opiumu), o Kinijai pasakius “stop” bemat jėga privertė pasirašyti vis daugiau ir daugiau Kinijai nenaudingų sutarčių, atiduoti žemę po žemės. Čingai bandė prisijungti prie “modernaus pasaulio”, prekiauti, bet juos spaudė ir užsienio priešai, ir padėtimi nepatenkinti vidiniai sukilėliai (vien per Didįjį Taipingų sukilimą 1850-1864 m. žuvo daugiau žmonių, nei per Pirmąjį pasaulinį karą – 20-30 mln.). Galiausiai įvyko revoliucija, bet kapitalistinė Kinijos Respublika gyvavo neilgai – ją 1949 m. galutinai užkariavo komunistai, išskyrus Taivaną.

Kinijos lankytinų vietų žemėlapis

---

Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai

---

Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant

---

Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį

---

Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą

1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

---

Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai

Džangdziadzie nuotraukas matė kiekvienas – bet tik nedaugelis žino, kur tos pasakiškos aukštos uolos yra, ir dar mažiau kas jas aplankė.

Išvydę siurrealistišką Džangdziadzie grožį, žmonės tomis nuotraukomis puošia plakatus, išmaniųjų telefonų ekranus. Jos net įkvėpė ateivių planetos vaizdus filme “Įsikūnijimas” (Avatar).

Nukeliavus į vietą, Džangdziadzie tikrai nenuvylė. Kas nustebino – kiek mažai nekinų ten lankosi. O juk tai – vienas gražiausių visoje planetoje nacionalinių parkų.

Džangdziadzie: kas tai?

Džangdziadzie – Kinijos didmiesčio pavadinimas. Likimas lėmė jam stūksoti be galo įspūdingų peizažų centre. Tie peizažai – tai staigiai viršun tarsi kokie medžiai šaunančios uolos, kai kurios aukštesnės už bet kurį Lietuvos pastatą. Be to dar yra uoliniai kalnai, natūralūs tiltai (uolos su skylėmis), kanjonai.

Maždaug 50 km spinduliu yra net trys atskiros milžiniškos zonos, ir kiekviena viena už kitą įspūdingesnė. Džangdziadzie nacionalinis miškas – tai tos garsiosios uolos-dangoraižiai. Tianmenio kalnas – kiekvienam kinui regėtas kalnas su skyle, pro kurią gali praeiti. Ir Džangdziadzie didysis kanjonas.

Džangdziadzie – viena mylimiausių kinų gamtinių vietų, ir turistų kasmet čia atvyksta milijonai. Kinams “tik gamta” – nuobodoka, tad valdžia jiems kuria naujas ir naujas atrakcijas, visame pasaulyje neturinčias lygių: nuo aukščiausio pasaulyje lauko lifto iki ilgiausio lynų keltuvo ir aukščiausio stiklinio tilto. Gamtą Džangdziadzie gali pažinti moderniai. Ji čia – ir fonas pasaulinio lygio ekstremalioms pramogoms: nuo nusileidimo su sparnais iki miegojimo hamakuose ant tarp uolų ištiestų lynų.

Bet, jos tikriausiai nepažinsi vienumoje, nes net ir lapkritį per rūką žmonių apžvalgos aikštelėse spietėsi tūkstančiai – vos išlįsdavo papildomas kalno lopinėlis iš už debesų, tuoj pasigirdavo džiugus bliovimas ir fotoaparatų spragsėjimas.

Džangdziadzie nacionalinis miškas – it pasakų šalis

Daugelis įspūdingiausių Džangdziadzie nuotraukų fotografuotos būtent Nacionaliniame miške. Čia Džangdziadzie uolas gali patirti dvejopai: iš apačios, sukdamasis jų papėdėse, ar iš viršaus, užkilęs į Tianzi kalną, stebėdamas magiškus peizažus (tiesa, iš viršaus kas nors matosi tik giedromis dienomis).

Tarp tų “viršaus peizažų” viena įspūdingiausių vietų Natūralus tiltas it iš kokio Salvadoro Dali paveikslo, kur medžiai auga žemyn. Apačioje – Trys seserys bei 300 metų aukščio uola palei Dzinbiano upelį.

Nacionalinis miškas – beveik neapeinamai didžiulis (skersmuo – ~15 km, yra keturi įėjimai, iš kurių populiariausias – prie Vulingjuano kurorto). Bet kinai pasirūpino, kad net ir turėdamas Džangdziadzie miške vieną dieną spėtum aplankyti visas svarbiausias jo lankytinas vietas. Po parką kursuoja koks dešimt autobusų maršrutų, be to, veikia trys lynų keltuvai, panoraminis traukinukas ir Bailongo liftas, kuris pats yra lankytina vieta: didžiausias pasaulyje lauko liftas (326 m aukščio).

Norintiems pažinti gamtą įprasčiau, pėsčiomis, dar yra įspūdingų pasivaikščiojimo takų, nors, atrodo, kiekvienais metais vis daugiau ir daugiau jų virsta “moderniomis atrakcijomis”. Tiesa tie takai, kurie likę, kartu – ir vieni tuščiausių; kinams net ir gamtoje norisi technologinių stebuklų, o ne eilinio žygio. Jie fotografuojasi su Įsikūnijimo ateivių statulomis – o tai, kad filmas “Įsikūnijimas” Kinijoje uždraustas, nesutrukdė vienos uolos pervadinti “Įsikūnijimo Aleliuja kalva”.

Technologiniai stebuklai, tiesa, nepigūs. Jau pats bilietas į Džangdžiadzie nacionalinį mišką kainuoja brangiau, nei į kone visas kitas Kinijos lankytinas vietas, o už lynų keltuvus, liftą, traukinuką reikia mokėti atskirai (autobusai įeina į kainą). Laimė, bent jau bilietas į parką kainuoja 4 dienas, kas svarbu, nes per 1 dieną visko nuodugniai neapžiūrėsi, be to, galima palaukti gerensių oro sąlygų. Kad bilieto turistai neperparduotų, tikrinami pirštų atspaudai.

Tianmenio kalnas – įspūdingas turistų konvejeris

Tianemenio kalnas kyla virš paties Džiangdžiadzie miesto. iš Džiangdžiadzie ant Tianmenio kalno kelia ilgiausias pasaulyje lynų keltuvas – net 7,5 km ilgio, kertantis porą slėnių ir tuomet iš pažiūros kone vertikaliai šaunantis aukštyn.

Į Tianmenį perkamas vienas bilietas ir čia nesunkiai gali pasijusti preke ant konvejerio. Lynų kelias, ėjimas laiptais žemyn, tada – eskalatorių serija žemyn, praėjimas pro garsiuosius Tianemenio kalno “vartus” (milžinišką 131 m aukščio skylę), galiausiai – autobusas į pradinį tašką be galo vingiuotu keliu. Arba atvirkščiai: į priekį autobusas, atgal – lynų keltuvas.

Tačiau turistų minios tokios, kad Tianmenio turizmo kompanijai neliko kas daryti, kaip tik įdiegti tokią tvarką, ir dar bilietus pardavinėti kone vien iš anksto (bent sezono metu). Vienintelis “asmeninis pasirinkimas” Tianmenyje – kiek ilgai pasiliksi viršūnėje ir ką ten darysi. Yra 11 km pasivaikščiojimo takų, tarp jų garsusis takas stiklinėmis grindimis viršum “bedugnės”.

Kaip ten bebūtų, net ir atsidūrus ant “konvejerio”, net pro rūką, Tianmenio kalno vartai negalėjo nepriblokšti.

Džangdziadzie didysis kanjonas ir stiklo tiltas

Trečiąją ir tolimiausią Džangdziadzie dalį irgi labiausiai išgarsino technologiniai stebuklai – Aukščiausias pasaulyje stiklinis tiltas, kuriuo eidamas po kojomis gali matyti tarpeklio dugną – ~300 metrų žemiau (sulig Vilniaus TV bokštu). Deja, aš būčiau matęs tik debesis – todėl, nors ir norėjau ten apsilankyti, pasirinkau verčiau duagiau laiko skirti Nacionaliniam miškui ir Tianmenio kalnui.

Tiek į didįjį kanjoną, tiek į jo tiltą būtų reikalingi atskiri bilietai.

Norint aplankyti visus Džangdziadzie rajonus, reikia 4 dienų. Lekiant, galima aplankyti ir per 2 dienas, bet tai greičiausiai reikš, kad Nacionaliniame Džaingdziadzie miške būsi pamatęs ne viską.

Fenghuangas – vienas gražiausių senovinių Azijos miestelių

Džangdziadzie kaip miestas – nuobodus. Tik kalnų peizažas fone suteikia jam išskirtinumo. Tačiau netoliese (Kinijos masteliais) yra vienas gražiausių Kinijos miestelių – Fenghuangas. Dieną tai – istorinis senamiestis “kaip Kinijos Imperijos laikais”, su žavinga upe, dengtais tiltukais, miesto siena ir gynybiniais bokštais, pagodomis, ir namų ant polių eilėmis. O naktį – tikra naktinio gyvenimo Meka, kur dažnas senovinis pastatas žiba įvairiausiomis diskotekinių šviestuvų šviesomis, skamba nuo šokių muzikos ar kiniško popso melodijų, atliekamų gyvų atlikėjų.

Kaip ir kitur Kinijoje, Fenghuange turistų – minios. Ne keista: Europoje turime šimtus, gal tūkstančius gražių senamiesčių – o Kinijoje, kur žmonių – daugiau, nei visoje Europoje – tėra vos keletas šitaip puikiai isšilaikiusių ir grupės ten suguža autobusais iš visos Kinijos, o pirmiau jų – ir prekijai, siūlantys viską nuo keptų vabzdžių iki galimybės fotografuotis senoviniais rūbais. Turistams aibę pramogėlių sugalvojo ir pats miestas: pereiti upę akmenimis, paplaukti valtele. Bendras “miesto turistinis bilietas” atveria visą eilę smulkių lankytinų vietų: giminių namus, gynybinius bokštus, muziejus. Kai kuriose (pvz. Jang giminės namuose) dienos metu vyksta nuolatinės Kinijos kultūros demonstracijos: šokiai, muzikavimas.

Bet dar smagiau tiesiog pasivaikščioti Fenghuango upės pakrantėmis, pasigėrėti romantiškais jo vaizdais, pasėdėti paupio kavinėse ar atsigerti stebint upę nuio aukšto tilto. Ypač naktį, kai visų pastatų stogeliai nutvieskiami tūkstančiais lempelių, iš visų pusių skamba muzika. Arba išsidrėbti sūpynėse, kurios stovi kone kiekvieno paupio viešbučio kiekviename balkonėlyje, ir stebėti pro šalį slenkantį gyvenimą.

Kai kas aplink autentiška, kai kas – gal atstatyta ar net sukurta, bet net man, architektūros gerbėjui, sunku atskirti kur ir kas. Geriau nemąstyti, o tiesiog pasinerti į (idealizuotą) Kinijos Imperijos laikų atmosferą, kurią rasi mažai kur. Aišku, vėlesni amžiai čia paliko savo randų. Juk Fenguangas ir Džangdziadzie – Hunano provincijoje, Mao Dzeduno gimtinėje, ir Kultūrinę revoliucija komunistai chunveibinai čia vykdė itin aršiai: iki šiol Jang giminės namai aprašyti to laikmečio šūkiais, o Mao Dzeduno statulėles dar matėme net autobusų kabinose. Bet Kinijos atgimimas pasirodė smarkesnė jėga, už Kultūrinės revoliucijos griovimus: jau pristatyta gerokai daugiau, nei ana revoliucija sugriovė.

Džangdziadzie pribloškia net ir tuos, kurie nemyli gamtos

Būna žymių vietų, kurias aplankęs realybėje nusivili – ypač Kinijoje, kur dalis vietų nepelnytai išreklamuotos. Tačiau nei Džangdziadzie, nei Fenghuangas – tikrai ne iš tokių. Džiangdziadzie – tarp įspūdingiausių per gyvenimą matytų gamtinių vietų, kurią privalu matyti ne vien gamtos mylėtojams, o Fenghuangas – puiki vieta nuvažiuoti atsipalaiduoti nuo vaikščiojimų po gamtą gražiame mieste: gal “pasikultūrinti”, gal apsipirkti, o gal atšvęsti kartu su kinais, kuriems būsite ne mažiau įdomus, nei pats miestelis.

Tiesa, Džangdžiadzie dar neturi greitojo geležinkelio stoties, o Fenghuangas – geležinkelio stoties apskritai, tad atvykti truputį užtrunka – bet nesudėtinga (autobusas tarp Džangdziadzie ir Fenghuango važiuoja 4 val.). O ir tai greitai pasikeis.

Jei įspūdingos gamtos negana, netoli Džangdziadzie (~380 km) plyti garsieji Jangdzės tarpekliai ir Jičango miestas, iš kurio išplaukia Trijų tarpeklių kruizai (būtent vienu jų oplaukėme, prieš atkeliaudami į Džangdziadzie). Jei norisi ko nors kito – Džangdziadzie yra kone pačiame tankiausiai apgyvendintų Kinijos plotų centre, ir per dieną iš ten traukiniu (per kelias valandas lėktuvu) gali nukeliauti ir į Šanchajų, ir į Pekiną, ir į Honkongą.

---

Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai

---

Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant

---

Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį

---

Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą

1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

---

Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Trys tarpekliai Kinijos Jangdzės upėje – vienas tų nepakartojamų gamtos vaizdų, kuriuos per gyvenimą privalai pamatyti.

Bent jau, jei esi kinas. Ir vien kinų pakanka, kad kasdien į šią “gyvenimo kelionę” kruiziniais laivais išplauktų koks 10 000 žmonių ir tai būtų populiariausias viso pasaulio kruizas upe.

Tiek žmonių neplauktų, jei nebūtų verta. Bet užsieniečių tuose laivuose dar labai mažai – gal ir todėl, kad susigaudyti, kas ir kaip, ne visai paprasta. Išbandžiau trijų tarpeklių kruizą Jangdze ir rašau, kaip jį pasirinkti ir kas ten labiausiai pribloškia.

Trys tarpekliai ir jų kruizas – kas tai

Trys Tarpekliai – tikriausiai pati įspūdingiausia atkarpa didžiosiose pasaulio upėse apskritai – ne vien Jangdzėje. Aplinkiniai kalnai čia stačiai šauna kone kilometrą aukštyn virš upės paviršiaus ir tokie tarpekliai tęsiasi virš 100 kilometrų – o kur dar visos atšakos. Jautiesi, tarsi didingame fjorde ir patirti visa tai gali tik plaukdamas laivu.

Trijų tarpeklių kruizo “scenarijai” yra du – pasroviui ir prieš srovę. Pasroviui kruizas trunka 3 naktis, prieš srovę – 4. Kruizai pasroviui populiaresni, nes juose įspūdingiausi vaizdai (patys trys tarpekliai) laukia pabaigoje ir taip “karūnuoja” kelionę. Plaukiant prieš srovę, juos pamatai jau pirmąją dieną. Todėl trijų tarpeklių kruizų prieš srovę ir pasroviui kainos skiriasi mažai, nepaisant to, kad plaukdamas prieš srovę gauni papildomą nakvynę, maitinimo dieną ir t.t.

Trys tarpekliai nėra vienintelė kruizų pažiba: toje turistų numylėtoje Jangdzės atkarpoje pilna ir kitų lankytinų vietų ir darbštūs kinai nuolat kuria naujas. Daugelis kruizinių laivų kiekvieną dieną prisišvartuoja dviejuose uostuose ir savo keleiviams siūlo ekskursijas į tokias vietas. Yra apie 10 pagrindinių lankytinų vietų ir kiekvienas kruizinis laivas iš jų sustos kokiose 5 – jei nori aplankyti konkrečią vietą, verta palyginti kruizų programas (lankytinų vietų aprašymai – žemiau). Tačiau visi kruiziniai laivai praplaukia pačius tris tarpeklius, o tos vietos, kur stoja ne visi, nėra tokios ir įdomios arba yra kelios panašios vietos.

Kaip išsirinkti ir nusipirkti kruizą į tris tarpeklius

Internete nekiniškai informacijos gausu tik apie vienos kompanijos – “Victoria Cruises” – siūlomus kruizus, mat ši kompanija vienintelė priklauso amerikiečiams ir tik iš tų laivų uostuose matydavau išlipant daug baltaodžių. Mes irgi bandėme patekti į “Victoria Cruises”, bet nepavyko (reikiamą dieną laivas buvo pilnas). Tuo tik džiaugiuosi: sumokėjome mažiau, o būgštavimai, kad tik “Victoria” užtikrins ekskursijas bei informaciją anglų kalba, nepasitvirtino: viskas ir kinų laive praėjo puikiai, nors “nevietiniai” tebuvome penkiese iš kelių šimtų keleivių.

Alternatyvos “Victoria Cruises” yra įvairios:
1.Kiti “penkių žvaigždučių kruizai”. Šiuose laivuose visos kajutės dvivietės ir beveik visos – su balkonais, iš kurių gali privačiai stebėti krantus. Į kainą įeina maitinimas ir apie pusę ekskursijų laivui sustojus krante. Nors laivų bendrovės priklauso kinams, dalis jų (pvz. “China Goddess”, su kuria plaukėme mes) mėgina pritraukti klientus užsieniečius, todėl visa informacija ten skelbiama ir anglų kalba, yra angliški turai. Deja, pačios laivų savininkų kompanijos neretai stokoja normalių angliškų tinklapių, tačiau kruizus galima internetu įsigyti iš kinų agentūrų, turinčių angliškus tinklapius. Pigu nebus: kainos prasideda nuo ~300 eurų už 3 naktis.
2.”Turistiniai laivai”. Šiuose laivuose kajutės būna kelių klasių: šešiavietės, keturvietės, dvivietės; įprasta dalintis kajutę ir su svetimais. Žemiausių klasių bilietai labai pigūs (iki 100 eurų už tris naktis). Maitinimas neįskaičiuotas, ekskursijos kaip kur. Anglų k. internetu šių bilietų ilgai ieškojęs taip ir neradau (o kiniški puslapiai reikalauja kiniškos mokėjimo kortelės). Juos geriausia pirkti vietoje, uoste – tačiau, negali būti garantuotas, kad reikiamą dieną bus bilietų. Todėl, kadangi kelionės grafikas buvo sustyguotas, pasirinkome primokėti ir užsisakyti “tikrą kruizą”. Be to, šiuose laivuose viskas (ir ekskursijos) – tik kiniškai.
3.Maršrutiniai laivai. Iš tikro, tai net nėra kruizas, pro dalį gražiausių vietų plaukiama naktį ir jokių sustojimų nėra – bet labai pigu ir nuo denio vis tiek galima pasigerėti trijų tarpeklių vaizdais. Bilietai perkami tik vietoje, uoste.

Iš viso kasdien į kelionę per tris Jangdzės tarpeklius leidžiasi keliolika laivų – taigi, pasirinkimas milžiniškas.

Čongčingas: Kinijos pigusis Manhetenas

Plaukiau populiaresniuoju maršrutu pasroviui, o jis prasideda iš vieno didžiausių Kinijos miestų Čongčingo (kruizai prieš srovę šiame mieste baigiasi).

Kai kurie turistai Čongčingą tik “pralekia”: iš oro uosto ar traukinių stoties važiuoja tiesiai į laivą. Bet nepasigailėjau šiame mieste praleidęs tris dienas. Už sunkiai lietuviui ištariamo pavadinimo slepiasi vienas beprotiškiausių Kinijos didmiesčių, kaip ant mielių užaugęs nuo provincijos miesto iki 15 mln. gyventojų megapolio! Jautiesi it patekęs į kitą, naują pasaulį: eini per miestą, kurio pavadinimo daugelis europiečių net nežino, o tas miestas – dvigubai didesnis už Londoną ar Paryžių. Minios, dangoraižiai, spindesys tuo abejoti neleidžia, ypač Miesto centriniame verslo rajone.

Apsuptas dviejų upių, miesto centras iš kito kranto savo masteliais ir šviesomis primena Manheteną (ir Čongčingo dydis nelabai atsilieka nuo Niujorko). Dar prisideda reljefas: miestas labai kalvotas. Būna pastatų, kur iš vieno šono patenkama per 8 aukštą, iš kito – per 1 aukštą: šitaip smarkiai mieste varijuoja aukščiai. Itin žavu Čongčingą pamatyti nuo vandens ir net neplaukiantys į Tris tarpeklius keliautojai bent valandai prisijungia prie dviejų upių kruizo pačiame mieste: Jangdzės ir Dzialingo upes nuolat naršo švytintys laivai.

Čongčingas dar tada, kai Kinija buvo skurdi, įspūdingai prisitaikė prie sudėtingo savo reljefo. Miesto elitas, vėliau – ir vidurinioji klasė nebenorėjo viešųjų laiptų kaskadomis tąsyti į savo daugiabučius pirkinių: taigi, dešimtys tūkstančių kaimiečių pasisiūlė būti nešikais. Iki šiol jie zuja nešini miesto gatvėmis dvigubais naščiais bangbang ant sprandų, tempia už save sunkesnius svorius stačiais viešaisais laiptais.

Šiandien aukšti įspūdingai apšviesti tiltai – Čongčingo grožis, bet dar prieš 10 metų nebuvo nė vieno. “Aukštutinių rajonų” gyventojams prisėjus persikelti per Jangdzę, tekdavo leistis žemyn į pakrantę, perplaukti keltu, ir vėl kopti aukštyn. Nuovargius žygius 1987 m. pakeitė kitas unikalus sprendimas – lynų keltuvai, teisiogiai sujungę aukštutines miesto terasas. Kai kurių lynų keltuvų nebėra (pakeitė tiltai), bet paskutinis veikiantis tapo tikru Čongčingo simboliu ir “skraidina” daugiausia eilę atstovėjusius turistus (jau nebe po kelis juanius). Kinijos progresas šitoks spartus, kad per neprabėgus nė vienai kartai tai, kas atsirado kaip būtinybė, tampa turistinėmis atrakcijomis tarsi praeities reliktas.

Azijos turistams Čončgingas jau tapo tikra savaitgalinių kelionių Meka: jis pigesnis už kokį Šanchajų ar Pekiną, bet ne mažiau modernus, kupinas gerų restoranų. Ypač garsėja “hot pot” (kur valgį prisidėjęs norimų ingredientų ant savo stalo verdiesi pats) bei “ma la tang” (kur iš šaldytuvo išsirenki ingredientus ir iš jų tau išverda aštrią sriubą) tipo restoranai. O AirBnB butą su nuostabiu vaizdu gali gauti už 20 eurų nakčiai – tiesa, ne kiekvienas savininkas sutiks priimti užsieniečius (mums pasisekė iš trečio karto). Tiesa, Čongčingas žymus ir savo “pogrindiniu gyvenimu” – gatvėse voliojasi “eskortinių paslaugų” reklamos.

Bet senovinius pastatus Čongčingo centre suskaičiavau tik tris – šimto arhatų šventykla su išraiškingomis Budos pasekėjų skulptūromis, imigrantų iš pietryčių Kinijos salė, senas laikrodžio bokštas. Visa kita statyta, perstatyta, tebestatoma: Čongčingas ir žavi savo gyvybe, veržlumu, naujumu. Tas faktas, kad Antrojo pasaulinio karo metais japonams okupavus didžiuosius Kinijos miestus Čongčingas buvo laikinąja Kinijos sostine beveik niekaip nebesimato.

Užtat gretimame Dazu mieste – vienas senosios Kinijos stebuklų: budistinės statulos, išraižytos olose. Statulų grupių daug, bet įdomiausia yra Baodingo kalne. Belaukdami kruizo, vieną dieną skyrėme važiavimui autobusu į Dazu.

Kruizo preliudija – kaip kinai kinais gąsdina

Atėję į savo kruizinį laivą nustebome: darbuotojos iškart pasiteiravo, ar mes – Žemaičiai. Pasirodo, visame laive užsieniečiai – tik penki. Laivo “upės gidė”, atsakinga už to penketo “ganymą”, išsyk puolė įtikinėti, neva geriausia mums būtų pirkti “pakėlimą” į VVIP ar bent VIP restoraną – “antraip valgysite su daugybe kinų, visur aplink bus kinai, jie stumdysis”… Mandagiai atsisakėme – masinis kinų turizmo aparatas juk – irgi įdomi patirtis. Kinų turistų jau – daugiau nei vokiečių ar amerikiečių, tad kaip jie keliauja?

Vienas skirtumas – daug kas daroma kartu, “kaip visi”. “Upės gidė” atsiprašė, kad niekaip nebus įmanoma išjungti pranešimų kajutėse, “prabylančių” dar 6:30 val. ryto – “juk jie svarbūs visiems”. O anglakalbės gidės ekskursijose nežinodavo kaip elgtis, kai jų vedami amerikiečiai išsiskirstydavo “kas sau”: vieni stodavo ko pirkti, kiti pasileisdavo fotografuoti gražių vaizdų. Kinai taip nedaro. Net kai plaukėme pro gražiausias vietas, daugelis jų spiesdavosi tame pačiame viršutiniame denyje nors iš kitų vaizdas atrodė gražesnis ir žmonių mažiau.

Kitas skirtumas nuo Amerikos kompanijų kruizų – daugiau patoso. Kapitono pasisveikinimo ir atsisveikinimo kalbos, susidaužimai stikliukais su visais keleiviais. Ir mažiau kokybiškų pramogų pačiame laive. Užtat – mažiau ir sugebėjimo pasipinigauti. Noro netrūksta – gėrimų kainos laive 10 kartų didesnės, nei ant kranto – bet kinai, priešingai nei amerikiečiai, nedraudžia atsinešti kiek nori savų gėrimų į kajutę. Iš pažiūros atrodė, kad “papildomų dalykų” nepirko beveik niekas, išskyrus nebent nuotraukas.

Beje, net ir nepirkę jokių “pagerinimų”, vis tiek visuomet būdavome išskirtiniai. Net ir tame “kinų bufete” prie mūsų staliuko nuolat būdavo peiliai ir šakutės, o per renginius sėdėdavome pirmoje eilėje prie staliuko su raidėmis VIP. Kinai negalėdavo nuo mūsų nuleisti akių.

Kruizo pradžia – kinų kultūra Jangdzės krantuose

Čongčingo miesto centro krantus Jangdzės kruizai palieka vakare, kai miestas pats gražiausias ir ryškiausias. Tyliai rymo Raffles City dangoraižiai, žymintys upių santaką, laivas praslenka po visais tiltais į tamsią Kinijos naktį.

Iš civilizacijos niekur neišplauki: Jangdzės krantuose vienas po kito slenka panašūs miestai, maždaug Vilniaus ar Kauno dydžio, kuriuose dangų remia 30 aukštų daugiabučiai. Visi statyti neseniai: miestų senamiesčius 2003 m. pastačius Trijų tarpeklių užtvanką paskandino daugiau nei 100 metrų pakilęs Jangdzės vanduo ir kiekvienas miestas iš naujo pastatytas aukščiau – ten, kur buvo kalvos, o dabar – naujasis upės krantas. Iš viso perkelta 1,3 mln. žmonių!

Vienodus pastatus gražina įspūdingas apšvietimas: štai ant daugiabučių eilės baltų fasadų “rodomi” filmai ar reklamos it ant televizorių. O kiekvieno miesto pažiba – tiltas: aukštas, didingas, statytas iš spalvingo plieno, o ne nuobodaus betono. Smagu visa tai stebėti iš laivo denių ar kajutės balkono.

Svarbiausiuose miestuose visas “kruizinių laivų karavanas” vienas po kito švartuojasi, o autobusų eilės veža jų keleivius į svarbiausias Jangdzės pakrantės lankytinas vietas.

Pavyzdžiui, Fengdu vaiduoklių miestą. Esą statytą prieš 2000 metų. Tačiau vienintelė istorinė vieta ten – Anapusinio pasaulio valdovo šventykla, kurioje – ir anapusinio pasaulio “policininkų”, “teisėjų” demonų statulos bei vaizdžiai parodyta, kaip kankinami nusidėjėliai. Visa kita sugriovė komunistai per Kinijos kultūrinę revoliuciją. Bet Kinija atgimė, atgimė ir Vaiduoklių miestas: įspūdingų šventovių, pagodų, jau pristatyta daugiau, nei kada seniau būta. “Valdžia stato” – sakė gidė.

Neįtikėtina – komunistų partijos valdžia stato šventyklas! Bet šiandieninė Kinija praktiška: pritraukia turistus, jų pinigus – reiškia, verta. Naujausias “stebuklas” – Nefritinio imperatoriaus rūmai greta vaiduoklių miesto: ant kalno – milžiniška Nefritinio imperatoriaus, taoizme – pasaulio valdovo, galva, jo “širdyje” – šventykla, o kranai stato muziejus, aikštes, parduotuvių kompleksus ir, tarp “anapusinio pasaulio imperatoriaus” pragaro ir Nefritinio imperatoriaus rojaus – trečiąjį, žmonių, pasaulį.

Visos Trijų tarpeklių lankytinos vietos plečiasi tiesiog geometrine progresija – kaip ir tokias keliones įperkančių kinų skaičiai. Ko tik jiems nesiūloma už priemoką – gal nuo Nefritinio imperatoriaus kalno nusileisti “ant užpakalio” drambliuku, gal pakilti į Fengdu vaiduoklių miestą nauju lynų keltuvu, gal pirkti nuotraukas su “vaiduoklių valdovais” (kuriuos vaidina tamsesnės odos Kinijos mažumų atstovai). Prieš visa tai gerokai nublanksta senos nemokamos pramogos, džiugindavusios dabartinių kinų tėvus: “jei pereisite šį statų tiltą ir išstovėsite ant šio akmens ant vienos kojos – reiškia, esate geras žmogus”, “pasirinkite, per kurį tiltą eiti: kairysis garantuoja sveikatą, dešinysis – pinigus” (beje, kartu ekskursavusios amerikietės ėjo per pirmą, kinė – per antrą).

Palei Jangdzę lankytinos vietos kuriamos ir nuo nulio, ir iš karto – vienos įspūdingiausių pasaulyje. Žodžių trūksta apibūdinti Trijų karalysčių šou, vieno garsiausių Kinijos romanų “Trijų karalysčių istorija” kasdien kruizinių laivų keleiviams specialiame teatre po atviru dangumi rodomą pastatymą, kur juda ir karo bokštai, ir žiūrovų kėdės, kur vandeniu užpiltoje scenoje – šimtai aktorių ir dešimtys žirgų inscenizuoja mūšius, šaudo artilerija, skraido statulos ir viskas primena Holivudą, tik vyksta gyvai.

Kruizo kulminacija – trys tarpekliai

Būtina kiekvieno kruizinio laivo stotelė – Baltojo imperatoriaus miestas, nes tai – Trijų tarpeklių “vartai”, pribloškiamas įplaukimas į pirmąjį Čutango tarpeklį, atvaizduotas ant 10 juanių banknoto. Tiesa, ant banknoto tarpeklis gilesnis. Negalėjau nemąstyti, kaip įspūdingai turėjo atrodyti tarpekliai iki 2003 m., kai juos užliejo Trijų tarpeklių užtvankos marios, o Baltojo imperatoriaus miestas buvo ne salelėje, tačiau ant aukšto kalno. Bet ir to, kas dabar yra – per akis.

Tiesa, už Čutango tarpeklį stačiomis uolomis įspūdingesnis man pasirodė antrasis Vu tarpeklis, nes jis – gerokai ilgesnis (45 km vietoje 8 km), tad gali ilgai stebėti pro šalį praslenkančius netikėtai aukštus kalnus ir pralekiančius kitus laivus.

Be to, kiekviename Trijų tarpeklių kruize siūloma ir ekskursija mažesniu laivu į Jangdzės intakus ar net intakų intakus: ten tarpekliai kiek mažiau gilūs, tačiau statesni. Sprendžiant iš atsiliepinimų internete, dažnam Jangdzės kruizo keleiviui “Mažieji trys tarpekliai” ar “Mini trys tarpekliai” palieka dar didesnį įspūdį, nei pagrindiniai.

Mažuosiuose tarpekliuose turistams skamba tradicinės regiono dainos, didžiuliai užrašai prie kiekvienos uolos primena, ką reikėtų įsivaizduoti žiūrint į jos siluetą (“Kiaulė meldžiasi bodisatvai Guan Jin” ir pan.). Turizmas ir technologijos ir naikina, ir saugo vietos kultūrą: kažin, ar kokie vietiniai dar vis tradiciškai velka valtis nuogi aukštyn upe, bet jei ne milžiniškos tos tradicijos nuotraukos kruiziniuose laivuose, kažin ar kas apie ją išvis prisimintų. Apsidairęs į aplinkines Mažųjų tarpeklių uolas, dar gali išvysti mistiškus “kabančius karstus”: prieš ~2000 metų vietos gyventojai savo didžiūnus laidodavo įkišdami į išskobtą medį, kurį kažin kaip padėdavo ant uolos atbrailos – tokios nepasiekiamos, kad karstai ten liko gulėti tūkstantmečius.

Kruizo atomazga – didžiausia pasaulio elektrinė

“Trijų tarpeklių” kruizas yra kiek apgaulingas pavadinimas, nes pamatai tik du tarpeklius. Trečiasis – Šilingo tarpeklis – beveik visiškai paskandintas Trijų tarpeklių užtvankos mariose. Bet pati Trijų tarpeklių užtvanka tapo lankytina turistų vieta: štai kalnas pažiūrėti į užtvanką, štai gera vieta stebėti laivų šliuzų darbą, trykšta fontanai, turistų minias kelia eskalatoriai, o už papildomą priemoką galima pačiam nusileisti laivų liftu.

Ekskursija prie užtvankos plaukiant pasroviui – visuomet paskutinė, ir paskui jau tik autobusas palei Šilingo tarpeklio liekanas nuveža į Jičango miestą. Iš ten pasukome į gretimą Džangdziazie nacionalinį mišką, kur Kinijos gamta – gal net dar įspūdingesnė.

Kinijos turistų minios vietomis gal kiek vargino (o juk buvo ne sezonas) ir suprasiu tuos, kurie sakys, kad kai kurios Trijų tarpeklių lankytinos vietos – “dirbtinės”. Tačiau gamta, patys tarpekliai – pribloškiami. Piktų liežuvių pranašystės, kad po užtvankos pastatymo ten nebebus ko plaukti, neišsipildė. Turistų tik daugėja, bet laivuose užteks denių, kad galėtum tuo gėrėtis beveik vienas.

Tačiau pasinerti į tą kiniškų kelionių beprotybę – irgi smagu. Reikia per giliai nemąstyti, tiesiog matyti viską vaiko akimis – ir suprasi, kad Nefritinio imperatoriaus galva kalne tikrai įspūdinga, važiuoti lynų keltuvu smagiau, nei lipti pėsčiomis, o Baltojo imperatoriaus miestas po to, kai bus pabaigtas naujas šviesų šou jo papėdėje, atrodys dar įspūdingiau.

Be to, kinų kruiziniuose laivuose dar gali būti kone vienintelis užsienietis ir į tave nuolat kryps kinų žvilgsniai (kaip mus kas kartą stebėdavo greta pasodintas senukas, kai tik valgydavome!), iš arti pažinsi neįprastus kinų keliavimo “papročius” (leisti laiką atsidarius kajučių duris ar rūkyti nors uždrausta), o bufete galėsi išragauti keistų kinų virtuvės patiekalų.

---

Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai

---

Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant

---

Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį

---

Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą

1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

---

Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai

Sianas per 500 metų buvo Kinijos sostinė. Kinijos, didžiausios Azijos imperijos, svarba pasaulyje prilygusios Romai. Po Romos žlugimo, Sianas be konkurencijos tapo didžiausiu pasaulio miestu.

Tačiau, priešingai nei Romą, Sianą turistai ilgus dešimtmečius buvo pamiršę, o nekasinėti jo praeities lobiai glūdėjo po žeme. Tai pasikeitė: savaitgaliniai keliautojai iš Azijos skrenda tūkstančiais, daugėja ir europietiškų veidų.

Aplankęs galingiausią pasaulyje miesto sieną, garsiąją Siano terakotinių statulų armiją, rašau, ką ten galima pamatyti ir kodėl verta.

Dviejų tūkstančių metų amžiaus suakmenėjusi armija

Sianas jokiais būdais nėra įstrigęs praeityje. Tai – kunkuliuojantis šiuolaikinis megapolis su 8,5 mln. gyventojų (3 kartus daugiau, nei Romoje!). Sianas neturi vientiso senamiesčio, kur galėtum paskęsti tarp senų pastatų, tačiau didžiuojasi ištisomis praeities šlovės salomis – tokiais milžiniškais praeities reliktais, kad jie visame pasaulyje neturi lygių.

Štai pirmasis vieningos Kinijos imperatorius Ši Huangdi netoli Siano pasilaidojo kartu su 8000 karių Terakotine armija. Statulos atkastos 1974 m. iš karto tapo viena svarbiausių senovės pasaulio vietų. Tai – tarsi staiga suakmenėjusi tikra ano laikmečio armija: kiekvieno kario veidas – skirtingas, matosi ano laikmečio ginklai, drabužiai. Kiekviena statula stulbina ir pavieniui (daugelis jų nė neįskilusios!), bet dar labiau – kaip dalis mūšiui išrikiuotos formuotės, paskirstytos po kelias kasinėjimų duobes. Kinai tiki, kad šiame gyvenime užkasti ar sudeginti daiktai taps tikrais „anapus“ – tad galbūt imperatorius, „nusisiuntęs“ sau į pomirtinį gyvenimą kariuomenę, žadėjo užvaldyti ir jį…

Ši Huangdi kape, manoma, yra ir daugiau skulptūrų, bet jis specialiai nekasinėjamas: mat išvilkus Terakotinę armiją į dienos šviesą, bemat nunyko žmogaus dydžio kareivių dažai. Todėl archeologai užgniaužę kvapą laukia geresnių konservavimo technologijų.

Panašių kapų aplink Sianą – daugiau. Pavyzdžiui, antrosios Kinijos dinastijos – Hanų – valdovo Liu Či, kuris pasilaidojo kartu su civilių statulomis. Jis valdė tada, kai Betliejuje gimė Jėzus Kristus, prekiavo su Roma Šilko keliu, kuris ir prasidėjo Siane.

Praeities šlovės ir įvairovės salos – tvirtos

Dar labiau Sianas suklestėjo prie kitos, Tangų (618-907 m. po Kr.), dinastijos, kuomet jis tapo vieninteliu planetoje milijoniniu miestu. Suklestėjo menai, poezija, kai tuo tarpu Europa paniro į tamsiuosius amžius, o tenykščiai miestai sumažėjo iki kaimų.

Deja, iš Tangų Siano daug neliko – tik Didžioji laukinės žąsies pagoda pastatyta Tangų stiliumi. Mat daug Tangų pastatų buvo mediniai, sunyko.

Visgi, prie Varpų ir būgnų bokštų dar gali įsivaizduoti griežtąjį Tangų Sianą. Suskambėdavo būgnai – ir prasidėdavo komendanto valanda, visi miestelėnai privalėdavo nekišti nosies iš savo rajonų. Šiais laikais būgnai irgi nuolat mušami – tačiau labiau turistams džiuginti.

Tangų laikais Šilko keliu į Sianą atkeliavusios įvairiausios kultūros ir tikėjimai irgi tebėra mieste. Siano centre – ne tik Taoistų šventovė ar Guangren Tibeto budistų šventykla, tačiau ir Siano mečetė, labiau primenanti pagodą, nei musulmonų maldos namus (Siano musulmonai – kinai, tiesiog priėmę islamą iš arabų ir persų pirklių).

Netoli būgnų bokšto pilna unikalios kinų musulmonių (hujų) virtuvės restoranų (musulmonų rajonas), o tarp kiniškos kaligrafijos įrašų miesto Stelų miško kaligrafijos muziejuje – ir įrašas, kad dar 635 m. Sianą pasiekė krikščionybė.

Siano siena driekiasi ligi horizonto

Labiausiai Siano centre probloškė Siano miesto siena. Neišvengiamai anksčiau ar vėliau tavo gatvė į ją „atsirems“ Nes ji – stačiai milžiniška. 14 km ilgio, 12 m aukščio ir tokia plati, tarsi kelias. Jos viršus, nuo kurio Kinijos kariai stebėdavo, ar nesiartina priešai, dabar ir yra kelias: juo vaikšto pėstieji, be galo populiaru “palakstyti” išsinuomavus dviratį ar tandemą, o nelaimių atveju ten lekia ir policijos, greitosios automobiliai. Ir net jei nesidriektų miesto sienos viršūne, nebūtų supamas 5948 kuorų ir 98 gynybinių bokštų, tas kelias priblokštų jau vien tuo, koks jis tiesus: pažiūrėjus į bet kurią pusę iki pat horizonto nesimato nei sienos galo, nei posūkio. Nes Siano siena pasisuka tik kas 4 kilometrus. Miesto centrą supa beveik taisyklingu kvadratu ir įrėmina 14 kv. m plotą.

Tiesa, Siano miesto siena statyta vėlyvais Viduramžiais, XVI a., valdant Mingų dinastijai. Tais laikais Kinijos sostinė jau buvo Pekinas ir Sianas tepriminė šešėlį to senovinio Siano, kuris konkuravo su Roma ir Konstantinopoliu. Ano Siano miesto siena buvusi net 26 km ilgio – bet, deja, jos nė atvaizdai neišliko.

Sianas atgimė turistų dėka

Po Viduržamių Sianas ilgam pasitraukė į antrą planą: pagrindiniai Kinijos miestai buvo tie šalia vandenyno, iš kur galėjai prekiauti su pasauliu. Sianas – nuo vandenyno 1000 km.

Tačiau atradus Terakotinę armiją, kinams susidomėjus savo praeitimi ir uždirbus pakankamai, kad galėtų masiškai keliauti, viskas pasikeitė. Po kinų, Sianą atrado ir kiti azijiečiai: Azijoje šitokių istorinių miestų nėra daug. Nėra daug ir visame pasaulyje – todėl mieste – tai reta Kinijos gilumoje toliau pakrantės – mačiau ir ne vieną dešimtį baltaodžių. Ypač daug jų, išsinuomavę dviračius, sukinėjo ratus Siano sienos viršūne.

Ir visgi jų dar pakankamai mažai, kad jie patys taptų ne mažesne atrakcija iš gilesnės provincijos atvykusiems kinams, nei pats Sianas. Štai laukiu eilėje prie Varpų bokšto – priešais stovintis senelis tik išsitraukia išmanųjį telefoną, nusitaiko „asmenukę“ kad tilptų jis pats ir aš, bei nufotografuoja. Gal ir kitur pasauly būna, kad kas tave nufotografuoja – bet slapta; tik Kinijoje patyriau tai darant šitaip atvirai.

Bet turistų nebuvimo pliusai nusveria minusus. Siane niekas neįprato prašyti iš užsieniečių daugiau, nei iš vietinių, ir net įkyrūs visokių prekių siūlytojai kartais savo paslaugas brukdavo tik kinams, o mus aplenkdavo: mąstė, matyt, „vis vien nesusišnekėsime“.

Vieną bandymą apgauti visgi patyrėme: autobusų stotyje, iš kurios kas 6 minutes išvažiuoja autobusai link Tearakotinės armijos (turistų šitiek daug, visi pilni!) uniformuotas „pareigūnas“ mėgino mums nurodyti klaidingą autobusą. Neužkibome – iš vietinių jau buvome girdėję, kad apgavikai Siane pastatė netgi netikrą Terakotinės armijos muziejų, kuriame eksponuojamos (ir pardavinėjamos) originalų kopijos.

Provincijos kinas gal gali ten užsukęs ir nieko neįtarti – juk ir tikrame Terakotinės armijos muziejuje pilna parduotuvių, už daugiatūkstantines sumas pardavinėjančių visokiausius briliantus ir net gintarą (neaišku kaip susijusį su Kinijos istorija, bet labai numylėtą turtingų kinų), o iš muziejaus išeiti galima tik per ištisą parduotuvių ir restoranų miestą, kuriame vakarais dar vyksta ir didingi bei brangūs istoriniai šou.

Galima traukti per dantį – bet, reikia suprasti, kad tik visa šita komercija garantuoja, jog Siano kultūriniai lobiai nesunyks ir nebebus griaunami. Tiesiog neapsimokės. Apsimoka daryti priešingai: aplink Siano centrą viešbučiai, prekybos centrai masiškai statomi sekant senaisiais Kinijos architektūros stiliais, o ne šiuolaikiniu pigiu modernizmu. Visos Didžiosios laukinės žąsies pagodos apylinkės tapusios tokia statybų aikštele, vos radome kelią vidun.

Taigi, Sianas keičiasi. Turistų, jau dabar „sprogdinančių“ miestą, skaičiai dar tik augs, nes dar toli gražu ne visi kinai uždirbo pakankamai, kad aplankytų „savąją Romą“, ir ne visi vakariečiai pakankamai įsidrąsino (ar nusiramino), kad keliautų į Kiniją. Todėl geras laikas aplankyti Sianą – jau dabar, ypač ne sezono metu.

Į Sianą atvykome taip, kaip ilgus šimtmečius atkeliaudavo pirkliai – Šilko keliu, o išvykome į Čongčingą ir tris Jangdzės tarpeklius – jau visai kitokią Kiniją, kur labiausiai žavi ne kultūra, o pribloškiama pasaulinės reikšmės gamta. Greitųjų geležinkelių dėka net ir ilgiausi atstumai – greitai įveikiami.

---

Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai

---

Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant

---

Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį

---

Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą

1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

---

Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Šilko kelias! Kiek romantikos telpa šiuose žodžiuose: ištisus tūkstantmečius kupranugarių vilkstinės juo tarp Europos ir Azijos nešdavo prabangiausias prekes, o iš pirklių turtų pakelėje pastatyti vieni įspūdingiausių pasaulio miestų ir šventovių.

Dažniausiai kelionė į Šilko kelią – tai kelionė į musulmoniškas žemes, Vidurinę Aziją (ypač Uzbekiją), jos mečetes, medreses ir karavansarajus.

Tačiau Šilko kelias prasidėdavo Kinijoje, ir vienos įdomiausių kelio atkarpų – būtent šioje šalyje, įspraustos tarp Himalajų ir Gobio dykumos. Žymi dalis tenykščių turtų “sugulė” į budistines olas: pribloškiamas kalnuose išgremžtas sales su 500, 1000, 1500 metų amžiaus freskomis ir skulptūromis. Tokių olų ten – tūkstančiai ir jokia nuotrauka neperteiks jų atmosferos ir didybės! O viską gynė eilė kiniškų pilaičių ir, aišku, didžioji kinų siena, kuri ir baigiasi Šilko kelyje.

Šimtų kupranugarių karavanus pakeitė tūkstantinės Azijos turistų vilkstinės. Europiečiai regiono dar neatrado, bet jis, kaip įsitikinau, tikrai vertas dėmesio.

Šilko keliu – iš miestų į gamtą

“Šilko kelias” prasidėdavo Siano mieste. Prieš 2000 metų tai buvo Kinijos sostinė. Tuo metu visame pasaulyje tebuvo dvi didžiulės imperijos – Kinijos ir Romos. Ir du kone lygiaverčiai miestai: Roma ir Sianas. Juos ir jungė Šilko kelias, kuriuo abi imperijos mainėsi savo prekėmis. Svarbiausias buvo šilkas, iš Kinijos keliavęs į Europą.

Norint rimtai pažinti Kiniją, Sianą aplankyti tiesiog būtina – tačiau Šilko kelias – tik nedidelė šio miesto istorijos dalis. Kaip kitaip, juk prieš 1500 m. tai buvo didžiausias pasaulio miestas. Užtat miesteliuose toliau į šiaurės vakarus Šilko kelio atmosfera dar tvyro visur aplink.

“Šilko kelias” nebuvo joks kelias – tik kryptis. Kupranugarių karavanai iš miesto į miestą keliaudavo tiesiog per dykumą. Miestuose vieni pirkliai perduodavo prekes kitiems, išmanantiems sekančią atkarpą. Šitaip prekės Romą ar Sianą pasiekdavo išbrangusios daugybę kartų, o pinigai atlikdavo pakelės miestuose.

Dykuma, supanti tuos miestus, iki šiol begalinė. Ir iki šiol ja jojama kupranugariais – tiesa, tai daro tik turistai, tik kaip pusvalandžio ar valandos pramogą. Sulig visu Kinijos šilko keliu nutiestas ir greitasis geležinkelis, kur traukiniai lekia 250 km/h greičiu. Per 5 minutes nuvažiuoja tiek, kiek šilko kelio kupranugarių vilkstinės nueidavo per parą (~21 km)!

Pirmoji didesnė greitojo geležinkelio stotelė už Siano – Landžou, ~2 mln. gyventojų glaudžiantis miestas. Gana eilinis, pilnas aukštų vienodų daugiabučių. Šilko kelio dvasia ten likusi tik gausioje musulmonų mažumoje ir jos mečetėse, restoranuose: juk šilko keliu keliavo ne vien prekės, bet ir idėjos, todėl visus pakelės miestus pasiekė islamas. Musulmonai čia – tokie patys kinai, kaip ir visi kiti: tiesiog jų protėviai kažkada, pasiklausę kokių arabų, persų ar uzbekų pirklių pasakojimų, tapo Mahometo sekėjais.

Tolydžio miestams mažėjant, auga gamtos didybė: tai Gansu provincija, viena atokiausių Kinijoje (gyventojų tankumas čia – ne didesnis, nei Lietuvoje). Prie Džangjė miesto esantis Džangjė geoparkas garsėja unikaliu reiškiniu – įvairiaspalviais dryžuotais kalnais. Dar kokiais 2010 m. jais galėjai gerėtis tarsi Šilko kelio pirklys – leisdamasis į žygį takeliais. Viskas pasikeitė kardinaliai ir staigiai, kaip visa Kinija: palei geoparką išaugo viešbučių ir restoranų miestelis, į vidų patenkama tik nusipirkus bilietą milžiniškame lankytojų (kartu – prekybos) centre, o nuo išlipimo punkto prie punkto vežioja parko autobusai. Šilko keliu praturtėję masiškai patraukė kinų turistai, o didmiesčio kinams modernumas, pramogų įvairovė ne mažiau svarbi, nei pati gamta.

Šilko kelyje gamta ir istorija pritaikyta turistams

Keliaudamas Kinijos šilko keliu turi susitaikyti – vienas niekur, kur įdomu, nebebūsi, o ypač sezono metu. Kita vertus, vietos kultūrą vis tiek patirsi, nes tarp keliautojų – beveik vien kinai. Taigi, ir daugelis vietos restoranų – įvairiausių Kinijos regionų virtuvių, ir pramogos – azijietiškos, kiniškos, ir angliškai kone niekas nemoka (nors pagrindinėse vietose yra anglakalbių gidų).

Tačiau jei nesate tas, kurį žavi kažkokie sudūlėję griuvėsiai su užrašu, skelbiančiu, jog kadaise tai buvo svarbus prekybos postas, Kinijos šilko kelias jums patiks. Svarbiausios vietos čia atstatytos. Tarp jų – Džiajuguano fortas, ties kuriuo baigiasi didžioji kinų siena, besiraitanti 21000 km nuo pat Rytų Kinijos jūros pakrantės netoli Pekino. Būtent ten baigdavosi Kinijos valdos prie Mingų dinastijos, klestėjusios vėlyvaisiais viduramžiais.

Hanai, kurie prekiavo su Romos Imperija, valdė toliau – paskutinis jų įtvirtinimas atstatytas netoli Dunhuango miesto, nors vieta tikriausiai ne visai tiksli. Šalimais – išlikęs tikras Hanų sargybos bokštas. Kai pamatydavo begalinėmis dykumomis artinantis priešą, dūmais perspėdavo fortą. Priešingai daugeliui didžiųjų imperijų (tarp jų – Romos), Kinija nesiekė nuolat plėstis toli toli savo sienų: verčiau gerai įsitvirtino sienomis ir fortais, o “barbariškoms” užsienio žemėms nebent pardavinėjo savo produkciją.

Budistinės Šilko kelio olos – viso pasaulio stebuklas

Dunhuangas – vienas pagrindinių kelionių į Kinijos šilko kelią centrų, o didžiausia apylinkių pažiba – Budistinės olos. Sunku žodžiais apsakyti Mogao grotų (budistinių olų) didybę tuo momentu, kai užeini į vieną jų ir, užvertęs galvą aukštyn, pamatai viduje stūksant 40 m aukščio Budos statulą. Arba dešimtis statulų ir tūkstančius tikrų asmenybių ir mitinių figūrų freskų. Ir kai išgirsti, kad daugybei jų – net ir 1500 metų.

Sausas klimatas, tamsa leido išlikti vieniems nuostabiausių tokio mažiaus darbų. Bergždžia ieškoti nuotraukų internete – nuotraukos tegali apimti vieną ar kitą ankštos olos sieną, bet ne visą tą atmosferą, kai užeini į tamsią erdvę ir privalomas gidas vieną po kitos žibintuvėliu paryškina nuostabiai ištapytas scenas, uolų mecenatus su tūkstančio metų senumo madų drabužiais ir makiažu, ištisus to meto Kinijos miestus, Bodisatvas, Budas ir budizmo demonus. Kai supranti, kad tokios grožybės tave supa iš visų pusių, net viršaus. Beje, gidas puikiai kalbėjo angliškai: juk Mogao olos viena Kinijos turizmo pažibų. Net bilietus ten tenka pirkti iš anksto: “vietoje” neparduodami. Ir kasdien gidai atrakina vis kitas olas, kad turistų ordos nenubūtų tų pačių. Pasirinkimas pribloškiamas: 492 olos su 2100 spalvintų statulų ir 45000 kvadratinių metrų freskų!

Netoli Dunhuango yra ir kitos, Julino grotos. Jos – mažesnės, bet dėl to meno šedevrus galėjome panagrinėti iš arčiau. Daugelį olų finansavo vietinės giminės ir kiekvienoje melsdavosi jų palikuonys. Statyti, perstatyti olas buvo net savotiška vietinė pramoga. Tačiau svarbiausioms detalėms, kaip lubų dekorui, samdydavo meistrus.

Prie Dunhuango pagaliau gali pamatyti ir stereotipinį Šilko kelio vaizdą – milžiniškas smėlio kopas. Iš tikro, jos retos: didžiuma dykumos nykoka, akmenuota. Todėl tos kelios, kurios arti Dunhuango, pačios savaime paverstos eiline turistine zona. Ir dar kokia! Be pasijodinėjimų kupranugariais ar slydimu “ant užpakalio” – ir galimybė važiuoti bagiu, skristi oro balionu, net parasparniai ir ultralengvieji orlaiviai nuolat kyla iš kopų kilimo/tūpimo tako. Jei nenori, kad į batus prikristų smėlio – gali išsinuomoti specialius batų antvožus.

Suprantu, kad daugybei vakariečių gamtos mylėtojų iš tokių vietų norėsis sprukti, bet man jos pasirodė savaip žavios: juk visose šalyse yra šitiek “eilinių” pasivaikščiojimo takų po laukinę gamtą, bet kiek mažai kitur kažko panašaus į tai, kas siūloma Kinijoje: turistui pritaikytos gamtos.

Kinija turi per daug žmonių, kad gamta ten liktų laukinė, ir net jei Šilko kelio provincijos retai gyvenamos, tuščios jų žemės tarnauja kitoms, pilnesnėms žmonių. Ne tik kaip lankytinos vietos turistams, bet ir kaip energijos gamyklos: sunkvežimiai be perstojo veža ir veža naujas vėjo jėgaines. Koks šimtas pravažiavo pro šalį vien kol keliavome. Gansu provincijos šalikelėse – ir tokių “malūnų” fermos, ir saulės jėgainės, “pakinkančios” kaitrias regiono vasaros dienas.

Dar atokesnės Vakarų Kinijos provincijos

Už Dunhuango politinė Kinija tęsiasi dar gerokai virš tūkstančio kilometrų ir ten tolyn driekiasi šilko kelias. Bet kultūriškai ten jau Vidurinė Azija. Tiurkų kalba, musulmonų religija, islamiška architektūra… Sindizango regionas. Tai – kur kas įprastesnis šilko kelias, matytas daugelyje atvirukų. Bet tikriausiai tą Šilko kelią geriau lankyti Vidurinės Azijos šalyse, ypač Uzbekijoje, kur viskas dar įspūdingiau. Tačiau Kiniškoji šilko kelio pusė abejonių nepaliko: kitur nieko panašaus tiesiog nėra.

Nieko panašaus nėra ir į Činghajaus provinciją, į kurią veda vieniša magistralė į pietus nuo Dunhuango. Ten susiduria tibetiečių, mongolų ir kinų kultūros, ten daugeliu atžvilgiu dar – Kinija kaip kadaise – su kalnais, vienuolynais, druskos ežerais, baltaodžių nemačiusiais vietiniais ir skylėmis vietoje tualetų. Ir tikrai ne visos įspūdingiausios gamtinės vietos ten “pakinkytos turizmui”.

---

Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai

---

Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant

---

Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį

---

Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą

1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

---

Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Tibetą Kinija užsieniečiams beveik uždarė: norėdamas keliauti į Tibetą, privalai pirkti brangią ekskursiją su vietos gidu.

Bet patirti tibetiečių kultūrą nepriklausomai dar galima: puikiausia vieta tam – Kinijos Činghajaus provincija, kadaise irgi priklausiusi Tibeto Imperijai. Jos kalnuose – vieni didingiausių tibetiečių vienuolynų, pakelėse plazda maldos vėliavos, kaimuose – dešimtys tūkstančių vienuolių, piligrimų, rudais tautiniais drabužiais vilkinčių senolių ir jakų. Kas ketvirtas pasaulio tibetitietis gyvena Činghajuje ir, nepaisant to, turistai čia gali keliauti visiškai laisvai.

Činghajus nėra tokia Kinija, kokią įsivaizduojate: vietoje didmiesčių ten – stepės ir dykumos, aukšti laukiniai kalnai, druskingi ežerai, išretėjęs oras. Provincijos plotas – 12 kartų didesnis nei Lietuvos, o gyventojų – vos 5,5 mln. Didingos gamtos tuštumoje susiduria tibetiečių, kinų, mongolų ir musulmonų kultūros – niekur kitur nerasi tokio derinio.

Siningas – Činghajaus ir Tibeto vartai

Siningas yra Činghajaus sostinė, Tibeto vartai ir paskutinis didmiestis prieš leidžiantis kelionėn po laukines Tibeto plynaukštės žemes. Čia dar gali jaustis kaip bet kur Kinijoje: besistiebiantys daugiabučiai glaudžia jau per milijoną gyventojų, nauji prekybos centrai žiba įvairiaspalvėmis švieselėmis, pralekia greitieji traukiniai.

Bet kartu viskas ir kitaip: restoranuose gausu riebalingų jako mėsos patiekalų, pilna užrašų tibetiečių kalba, o vieni didingiausių miesto pastatų – mečetės (ypač Dongguan mečetė, kaip ir viskas, žibanti naktį), kur meldžiasi kinai musulmonai, vadinami hujais. Tūkstančiai žmonių gatvėse vilki religiniais rūbais: raudonais Tibeto vienuolių abitais, musulmoniškomis kepuraitėmis ar skarelėmis.

Be to, Siningas pernelyg atokus, kad į jį būtų paprasta atvykti: skrydžiai brangūs. Greičiausiai apsimokės skristi kitur, o į Siningą važiuoti traukiniu: mes skridome į Landžou, greituoju geležinkeliu – tik 1,5 val. kelio nuo Siningo.

O greitai už Siningo ribų visi Kinijos stereotipai griūva. Pasitinka aukšti snieguoti kalnai, paskui – dyka Tibeto plynaukštė, kur, atrodo, važiuoji lyguma, supamas neaukštų kalvelių, bet kad ta lyguma – 3-4 km aukštyje… Kalnų viršūnėse plazda maldos vėliavos – ant jų surašytas budistines maldas ir mantras, tikima, stiprūs kalnų vėjai iš ten nuneš ant visų aplinkinių, paskleisdami jų gėrį ir taiką. Kelio ženklai rašomi dviem, paskui jau – trim kalbom, trim skirtingom rašto sistemom, iš kurių viena (mongolų raštas) rašoma… iš viršaus į apačią.

Tibetiečių vienuolynai ir jų mistinė prasmė

Labiausiai tibetietišką dvasią pajunti tibetiečių vienuolynuose. Didžiausi jų – tai ištisi miestai iš tradicinės tibetietiškos architektūros pastatų, sunkiomis baltomis mūrinėmis sienomis. Juk turi nepraleisti šalčio (žiemą temperatūra krenta ir iki -30). Tarp jų šmirinėja raudonai vilkintys vienuoliai. Tautiniais rūbais pasidabinę piligrimai iš įvairiausių Činghajaus ir Tibeto pakampių melsdamiesi griūva ant pilvo ir vėl pašoka it sportininkai. Išretėjusiame ore tvyro smilkalų kvapas, ūžia maldos ratai (praeiviai juos pasuka, sukalba mantrą, gerinasi karmą).

Pagrindinėse vienuolynų salėse – įspūdingos auksinės Budų skulptūros. Ir “baisesni” simboliai – kaukolės, demonai. Tibeto budizmas pabrėžia mistinę, ezoterinę pasaulio pusę – gal todėl jis toks populiarus šiuolaikiniuose Vakaruose. Ypač akcentuojamas visa ko laikinumas. Kai Kumbumo tibetiečių vienuolyne netoli Siningo prie kruopščiai išdailintais tūkstančiais skulptūrėlių puoštos salės išvydau užrašą “nematerialus Kinijos paveldas”, pamaniau, kad tai eilinė vertimo į anglų kalbą klaida: koks dar nematerialus, jei skulptūra? Bet, pasirodo, visa mistines gyvenimo realijas atvaizduojanti tikroviška skulptūrinė plokštė – iš jakų sviesto! Kasmet ją sunaikina, kitais metais daro iš naujo. Trisdešimt vienuolių du mėnesius lipdo kiekvieną atkarpą.

Kumbume kadaise gyveno 3600 vienuolių, dabar – 400. Komunizmas, valstybinis ateizmas padarė savo. Bet vistiek nustebau, kiek daug tradicijų ir tokiomis sąlygomis išlaikė tibetiečiai: važiuodamas per Činghajų esi nuolat supamas jų religinių ir tautinių simbolių. Dažniausiai religinių ir tautinių vienu metu. Kaip Ladzi kalno šventykla ~3800 m aukštyje.

Činghajaus gamta – plynaukštė, kalnai, druskos ežerai

Tibeto dvasios dalis – aukštikalnės, tuštuma. Plynaukštė, kur ganosi “kailiuotų jaučių” jakų kaimenės, o aplinkiniai “kalneliai” – 4 km ir daugiau virš jūros lygio. Plyti balti ir spalving druskos “ežerai”, didžiausias Kinijoje Činghajaus ežeras. Toje aplinkoje gimė tibetiečių kultūra. Net budistų vienuoliai Tibete – ne vegetarai: kažin ar jų organizmai antraip lengvai pakeltų tokį klimatą.

Ten – Kinija kaip kadaise. Kaip prieš tą visą nepaliaujantį progresą, pastaraisiais dešimtmečiais šalį pavertusį antra galingiausia pasaulio valstybe. Nešildomuose pakelės restoranuose drebėdavome iš šalčio, kol tik kiniškai ir tibetietiškai kalbantys šeimininkai atnešdavo dideles, visiems bendras lėkštes. Ir net viešbučiuose, būna, valdžia šildymą įjungia tik vakarais. Ir net didmiesčių kinai nesulaikė šypsenų išvydę Činghajaus pakelės tualetus: “kaip vaikystėje kaime” – sakė. Dažniausiai tiesiog stovi pastatėlis virš srutų ežero – su skylėmis grindyse, per kurias gali tą “ežerėlį” “papildyti”. Arba, dar geriau: palapinė, kurioje – dvi išmatų krūvos: lankytojai tupiasi vienas šalia kito, be jokių sienelių. Kažkam nepatiko ten tūptis, tai pridergė palapinės kampe…

Bet viskas sparčiai keičiasi net ir Činghajuje. Lankytinos vietos – jau dviejų rūšių. Tos, “laukinės”, be jokių sienų, tvorų ir bilietų. Ir tos, “pritaikytos turistams”, į kurias bilietai pardavinėjami automatais (tereikia nuskaityti QR kodą), išalkusius pavalgydina mėsainių restoranai, o tinginčius leistis į žygį paveža traukinukai.

Štai patirtis prie dviejų garsiausių Činghajaus druskos ežerų skyrėsi kardinaliai. Cakos druskos ežero baltos spalvos seklius vandenis pasieki per ištisą turistinį miestelį: viešbučiai, restoranai, druskos skulptūros. Eini geležinkelio sankasa, dairaisi į baltus tolius anapus metalinių tvorelių, giedrą vakarinį dangų. O Dačaidamo druskos ežero magiškai įvairiaspalvius ežerėlius dar gali aplankyti laisvai, vaikščioti kur nori, gėrėtis skirtingomis spalvų dermėmis.

Pats didžiausias Kinijoje Činghajaus ežeras pakankamai didelis, kad ten būtų galimos abiejų rūšių patirtys (net kito kranto nesimato, banguoja lyg jūra). Nori – stabteli kurorte, kur prišvartuotos “naujųjų kinų jachtos”, nori – susimokėjęs vietiniams žemvaldžiams prie kokios šventyklėlės paežerėje.

O prie vėjo supustyto uolinio peizažo radome jau suvežtas tvoreles. Žada pritaikyti turistams, apmokestinti. Dar pasivaikščiojome laisvai vieni, bet vietiniai sakė – “grįžę po metų, to neberastumėte”. Kiniškas pritaikymas turistams paprastai – ne tik vieno-kito pasivaikščiojimo tako nutiesimas ar bilietų pardavinėjimas. “Pritaikymas turistams” akimirksniu vietovę iš priešistorės perkelia į XXI amžių, su visais to pliusais ir minusais.

Europiečiai Činghajuje – dar nematyta pramoga

Tiesa, laimė, mes net ir turistams jau pritaikytose Činghajaus vietose buvome beveik vieni – nes keliavome ne sezono metu (spalio mėnesį). Minusai – šaltis, vietomis sniegas. Tačiau tik tokiu oru gali suvokti tų vietų atšiaurumą. O kai vietiniai papasakojo, kad vasaromis pagrindines Činghajaus lankytinas vietas jungianti magistralė net užsikiša nuo turistinių automobilių ir autobusų – visai nesigailėjome pasirinkę kelionei spalį.

Tiesa, net ir vasaromis po Činghajų keliauja beveik vien kinai, o žiemą per 4 dienas baltaodžių išvis nemačiau. Todėl vietiniai net iš vietos atsistodavo, kad ateitų paspoksoti į mus. Prie Keluke ežero, garsėjančio migruojančiais paukščiais, net kabojo įspėjimas: “prašome nefotografuoti užsieniečių”. Vietiniai tikino, kad parašytas jau seniai – dabar gal taip niekas nebedarytų. Bet štai po dar kelių dienų sėdžiu pačios provincijos sostinės Siningo restorane, štai prieina vietinis berniukas, atsistoja už kokių 3 metrų, nutaiko į mane išmanųjį telefoną, susifokusuoja, nufotografuoja, ir sprunka pasibildėdamas atgal pas savo tėvus – tikriausiai, jie paprašė parnešti mano nuotrauką…

Vakariečiai Činghajuje susiduria su kai kuriais sunkumais. Viešasis transportas už Siningo apylinkių ten retas, o automobilio nuoma turistams Kinijoje nors jau ir įmanoma, dar reikalauja per daug biurokratinių procedūrų, kad daugelis tuo užsiimtų (reikia išlaikyti Kinijoje vairavimo teorijos egzaminą anglų arba rusų kalba). Išeitis gali būti automobilio su vairuotoju nuoma, kokią pasirinkome mes, apjungianti Činghajų su Kinijos šilko kelio stebuklais. Arba didesnio laiko pašventimas.

Yra ir daugiau sunkumų: anglų kalbos nemoka beveik niekas. “Turistams pritaikytose” vietose rasi užrašų anglų kalba – bet daugelis jų išversti automatinėmis vertimo programomis ir iš jų mažai ką suprasi. Tolstant nuo Siningo randasi kariuomenės ir policijos patikros postų, kuriuose irgi kalbama tik kiniškai.

Tačiau kam kelionė – tai ne sustyguota pramoga, o nuotykis, kam patinka egzotika, laukinė gamta – Činghajus bus ne prasčiausia, bet viena įdomiausių Kinijos vietų.

Iš Činghajaus mes pasukome į šiaurę – link Kinijos šilko kelio stebuklų gretimoje, bet visai kitokioje, Gansu provincijoje (ten – budistinių skulptūrų olos, kinų siena, dykumos ir kailiuoti kupranugariai). Kiti keliautojai iš Činghajaus suka atgal į rytus, “į civilizaciją”, į “įprastinę Kiniją” – pavyzdžiui, senąjį Siano didmiestį. O patys atkakliausi, būna, važiuoja į pietus, į “pagrindinį” Tibetą – juk būtent iš Siningo prasideda garsusis Činghajaus-Tibeto geležinkelis į Lasą – aukščiausias geležinkelis pasaulyje. Tibete – dar įspūdingesnės vietos, nei Činghajuje: Potalos rūmai, Everesto bazinė stovykla. Bet ten ir – visai kitokia kelionė, su privalomais gidais, leidimais, maršrutais.

O panašios “Azijos kryžkelės”, kokia yra Činghajus, turbūt nerasite niekur kitur.

---

Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai

---

Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant

---

Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį

---

Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą

1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

---

Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai