Išskleisti meniu

Kelionė į Tibetą

Mažasis Tibetas – Kinijos Činghajaus provincija

Mažasis Tibetas – Kinijos Činghajaus provincija

| 2 komentarai

Tibetą Kinija užsieniečiams beveik uždarė: norėdamas keliauti į Tibetą, privalai pirkti brangią ekskursiją su vietos gidu.

Bet patirti tibetiečių kultūrą nepriklausomai dar galima: puikiausia vieta tam – Kinijos Činghajaus provincija, kadaise irgi priklausiusi Tibeto Imperijai. Jos kalnuose – vieni didingiausių tibetiečių vienuolynų, pakelėse plazda maldos vėliavos, kaimuose – dešimtys tūkstančių vienuolių, piligrimų, rudais tautiniais drabužiais vilkinčių senolių ir jakų. Kas ketvirtas pasaulio tibetitietis gyvena Činghajuje ir, nepaisant to, turistai čia gali keliauti visiškai laisvai.

Činghajus nėra tokia Kinija, kokią įsivaizduojate: vietoje didmiesčių ten – stepės ir dykumos, aukšti laukiniai kalnai, druskingi ežerai, išretėjęs oras. Provincijos plotas – 12 kartų didesnis nei Lietuvos, o gyventojų – vos 5,5 mln. Didingos gamtos tuštumoje susiduria tibetiečių, kinų, mongolų ir musulmonų kultūros – niekur kitur nerasi tokio derinio.

Kumbumo vienuolyno stupos Činghajuje

Kumbumo vienuolyno stupos Činghajuje

Siningas – Činghajaus ir Tibeto vartai

Siningas yra Činghajaus sostinė, Tibeto vartai ir paskutinis didmiestis prieš leidžiantis kelionėn po laukines Tibeto plynaukštės žemes. Čia dar gali jaustis kaip bet kur Kinijoje: besistiebiantys daugiabučiai glaudžia jau per milijoną gyventojų, nauji prekybos centrai žiba įvairiaspalvėmis švieselėmis, pralekia greitieji traukiniai.

Bet kartu viskas ir kitaip: restoranuose gausu riebalingų jako mėsos patiekalų, pilna užrašų tibetiečių kalba, o vieni didingiausių miesto pastatų – mečetės (ypač Dongguan mečetė, kaip ir viskas, žibanti naktį), kur meldžiasi kinai musulmonai, vadinami hujais. Tūkstančiai žmonių gatvėse vilki religiniais rūbais: raudonais Tibeto vienuolių abitais, musulmoniškomis kepuraitėmis ar skarelėmis.

Siningo Donguan mečetė

Siningo Donguan mečetė

Be to, Siningas pernelyg atokus, kad į jį būtų paprasta atvykti: skrydžiai brangūs. Greičiausiai apsimokės skristi kitur, o į Siningą važiuoti traukiniu: mes skridome į Landžou, greituoju geležinkeliu – tik 1,5 val. kelio nuo Siningo.

Tibetiečių vienuoliai Siningo prekybos centre

Tibetiečių vienuoliai Siningo prekybos centre

O greitai už Siningo ribų visi Kinijos stereotipai griūva. Pasitinka aukšti snieguoti kalnai, paskui – dyka Tibeto plynaukštė, kur, atrodo, važiuoji lyguma, supamas neaukštų kalvelių, bet kad ta lyguma – 3-4 km aukštyje… Kalnų viršūnėse plazda maldos vėliavos – ant jų surašytas budistines maldas ir mantras, tikima, stiprūs kalnų vėjai iš ten nuneš ant visų aplinkinių, paskleisdami jų gėrį ir taiką. Kelio ženklai rašomi dviem, paskui jau – trim kalbom, trim skirtingom rašto sistemom, iš kurių viena (mongolų raštas) rašoma… iš viršaus į apačią.

Keturiomis rašto sistemomis parašytos nuorodos kelyje per plyną Činghajaus plynaukštę

Keturiomis rašto sistemomis parašytos nuorodos kelyje per plyną Činghajaus plynaukštę

Tibetiečių vienuolynai ir jų mistinė prasmė

Labiausiai tibetietišką dvasią pajunti tibetiečių vienuolynuose. Didžiausi jų – tai ištisi miestai iš tradicinės tibetietiškos architektūros pastatų, sunkiomis baltomis mūrinėmis sienomis. Juk turi nepraleisti šalčio (žiemą temperatūra krenta ir iki -30). Tarp jų šmirinėja raudonai vilkintys vienuoliai. Tautiniais rūbais pasidabinę piligrimai iš įvairiausių Činghajaus ir Tibeto pakampių melsdamiesi griūva ant pilvo ir vėl pašoka it sportininkai. Išretėjusiame ore tvyro smilkalų kvapas, ūžia maldos ratai (praeiviai juos pasuka, sukalba mantrą, gerinasi karmą).

Kumbumo Tibeto vienuolyne - tradicinė tibetietiška architektūra

Kumbumo Tibeto vienuolyne – tradicinė tibetietiška architektūra

Pagrindinėse vienuolynų salėse – įspūdingos auksinės Budų skulptūros. Ir “baisesni” simboliai – kaukolės, demonai. Tibeto budizmas pabrėžia mistinę, ezoterinę pasaulio pusę – gal todėl jis toks populiarus šiuolaikiniuose Vakaruose. Ypač akcentuojamas visa ko laikinumas. Kai Kumbumo tibetiečių vienuolyne netoli Siningo prie kruopščiai išdailintais tūkstančiais skulptūrėlių puoštos salės išvydau užrašą “nematerialus Kinijos paveldas”, pamaniau, kad tai eilinė vertimo į anglų kalbą klaida: koks dar nematerialus, jei skulptūra? Bet, pasirodo, visa mistines gyvenimo realijas atvaizduojanti tikroviška skulptūrinė plokštė – iš jakų sviesto! Kasmet ją sunaikina, kitais metais daro iš naujo. Trisdešimt vienuolių du mėnesius lipdo kiekvieną atkarpą.

Maldininkai griūva ant žemės melsdamiesi ir, atsistūmę, vėl šoka viršun

Maldininkai griūva ant žemės melsdamiesi ir, atsistūmę, vėl šoka viršun.

Kumbume kadaise gyveno 3600 vienuolių, dabar – 400. Komunizmas, valstybinis ateizmas padarė savo. Bet vistiek nustebau, kiek daug tradicijų ir tokiomis sąlygomis išlaikė tibetiečiai: važiuodamas per Činghajų esi nuolat supamas jų religinių ir tautinių simbolių. Dažniausiai religinių ir tautinių vienu metu. Kaip Ladzi kalno šventykla ~3800 m aukštyje.

Šventovė ant Ladzi kalno

Šventovė ant Ladzi kalno. Spaudžia tibetietiškas speigas, pūga. Pasižiūrėję temperatūrą Sininge (žemumose) nepasiėmėme tinkamų drabužių – aukščiau ji krenta spėriai.

Činghajaus gamta – plynaukštė, kalnai, druskos ežerai

Tibeto dvasios dalis – aukštikalnės, tuštuma. Plynaukštė, kur ganosi “kailiuotų jaučių” jakų kaimenės, o aplinkiniai “kalneliai” – 4 km ir daugiau virš jūros lygio. Plyti balti ir spalving druskos “ežerai”, didžiausias Kinijoje Činghajaus ežeras. Toje aplinkoje gimė tibetiečių kultūra. Net budistų vienuoliai Tibete – ne vegetarai: kažin ar jų organizmai antraip lengvai pakeltų tokį klimatą.

Činghajaus ežeras

Činghajaus ežeras

Ten – Kinija kaip kadaise. Kaip prieš tą visą nepaliaujantį progresą, pastaraisiais dešimtmečiais šalį pavertusį antra galingiausia pasaulio valstybe. Nešildomuose pakelės restoranuose drebėdavome iš šalčio, kol tik kiniškai ir tibetietiškai kalbantys šeimininkai atnešdavo dideles, visiems bendras lėkštes. Ir net viešbučiuose, būna, valdžia šildymą įjungia tik vakarais. Ir net didmiesčių kinai nesulaikė šypsenų išvydę Činghajaus pakelės tualetus: “kaip vaikystėje kaime” – sakė. Dažniausiai tiesiog stovi pastatėlis virš srutų ežero – su skylėmis grindyse, per kurias gali tą “ežerėlį” “papildyti”. Arba, dar geriau: palapinė, kurioje – dvi išmatų krūvos: lankytojai tupiasi vienas šalia kito, be jokių sienelių. Kažkam nepatiko ten tūptis, tai pridergė palapinės kampe…

Tipiniai Činghajaus tualetai

Tipiniai Činghajaus tualetai

Bet viskas sparčiai keičiasi net ir Činghajuje. Lankytinos vietos – jau dviejų rūšių. Tos, “laukinės”, be jokių sienų, tvorų ir bilietų. Ir tos, “pritaikytos turistams”, į kurias bilietai pardavinėjami automatais (tereikia nuskaityti QR kodą), išalkusius pavalgydina mėsainių restoranai, o tinginčius leistis į žygį paveža traukinukai.

Druskos skulptūros prie Cakos druskos ežero

Druskos skulptūros prie Cakos druskos ežero

Štai patirtis prie dviejų garsiausių Činghajaus druskos ežerų skyrėsi kardinaliai. Cakos druskos ežero baltos spalvos seklius vandenis pasieki per ištisą turistinį miestelį: viešbučiai, restoranai, druskos skulptūros. Eini geležinkelio sankasa, dairaisi į baltus tolius anapus metalinių tvorelių, giedrą vakarinį dangų. O Dačaidamo druskos ežero magiškai įvairiaspalvius ežerėlius dar gali aplankyti laisvai, vaikščioti kur nori, gėrėtis skirtingomis spalvų dermėmis.

Vienas spalvingų druskos ežerėlių

Vienas spalvingų druskos ežerėlių Dačaime

Pats didžiausias Kinijoje Činghajaus ežeras pakankamai didelis, kad ten būtų galimos abiejų rūšių patirtys (net kito kranto nesimato, banguoja lyg jūra). Nori – stabteli kurorte, kur prišvartuotos “naujųjų kinų jachtos”, nori – susimokėjęs vietiniams žemvaldžiams prie kokios šventyklėlės paežerėje.

Maža dalis turistinio miestelio prie Cakos ežero. Kadangi keliavome ne sezono metu, viskas buvo taip tuščia, kad atrodė uždaryta.

Maža dalis turistinio miestelio prie Cakos ežero. Kadangi keliavome ne sezono metu, viskas buvo taip tuščia, kad atrodė uždaryta.

O prie vėjo supustyto uolinio peizažo radome jau suvežtas tvoreles. Žada pritaikyti turistams, apmokestinti. Dar pasivaikščiojome laisvai vieni, bet vietiniai sakė – “grįžę po metų, to neberastumėte”. Kiniškas pritaikymas turistams paprastai – ne tik vieno-kito pasivaikščiojimo tako nutiesimas ar bilietų pardavinėjimas. “Pritaikymas turistams” akimirksniu vietovę iš priešistorės perkelia į XXI amžių, su visais to pliusais ir minusais.

Šios uolos netrukus bus "įturistintos"

Šios uolos netrukus bus “įturistintos”

Europiečiai Činghajuje – dar nematyta pramoga

Tiesa, laimė, mes net ir turistams jau pritaikytose Činghajaus vietose buvome beveik vieni – nes keliavome ne sezono metu (spalio mėnesį). Minusai – šaltis, vietomis sniegas. Tačiau tik tokiu oru gali suvokti tų vietų atšiaurumą. O kai vietiniai papasakojo, kad vasaromis pagrindines Činghajaus lankytinas vietas jungianti magistralė net užsikiša nuo turistinių automobilių ir autobusų – visai nesigailėjome pasirinkę kelionei spalį.

Vieniša maldos vėliava palei tuščia kelią į kalnus Činghajuje

Vieniša maldos vėliava palei tuščia kelią į kalnus Činghajuje

Tiesa, net ir vasaromis po Činghajų keliauja beveik vien kinai, o žiemą per 4 dienas baltaodžių išvis nemačiau. Todėl vietiniai net iš vietos atsistodavo, kad ateitų paspoksoti į mus. Prie Keluke ežero, garsėjančio migruojančiais paukščiais, net kabojo įspėjimas: “prašome nefotografuoti užsieniečių”. Vietiniai tikino, kad parašytas jau seniai – dabar gal taip niekas nebedarytų. Bet štai po dar kelių dienų sėdžiu pačios provincijos sostinės Siningo restorane, štai prieina vietinis berniukas, atsistoja už kokių 3 metrų, nutaiko į mane išmanųjį telefoną, susifokusuoja, nufotografuoja, ir sprunka pasibildėdamas atgal pas savo tėvus – tikriausiai, jie paprašė parnešti mano nuotrauką…

Eilinis pakelės miestelis su vienaukščių restoranų ir parduotuvių eilėmis Činghajuje. Viduje visur šalta, nešildoma net drebiant sniegui

Eilinis pakelės miestelis su vienaukščių restoranų ir parduotuvių eilėmis Činghajuje. Viduje visur šalta, nešildoma net drebiant sniegui

Vakariečiai Činghajuje susiduria su kai kuriais sunkumais. Viešasis transportas už Siningo apylinkių ten retas, o automobilio nuoma turistams Kinijoje nors jau ir įmanoma, dar reikalauja per daug biurokratinių procedūrų, kad daugelis tuo užsiimtų (reikia išlaikyti Kinijoje vairavimo teorijos egzaminą anglų arba rusų kalba). Išeitis gali būti automobilio su vairuotoju nuoma, kokią pasirinkome mes, apjungianti Činghajų su Kinijos šilko kelio stebuklais. Arba didesnio laiko pašventimas.

Jei važiuotum viešuoju transportu, negalėtum sustoti tokiose apžvalgos aikštelėse kaip ši

Jei važiuotum viešuoju transportu, negalėtum sustoti tokiose apžvalgos aikštelėse kaip ši

Yra ir daugiau sunkumų: anglų kalbos nemoka beveik niekas. “Turistams pritaikytose” vietose rasi užrašų anglų kalba – bet daugelis jų išversti automatinėmis vertimo programomis ir iš jų mažai ką suprasi. Tolstant nuo Siningo randasi kariuomenės ir policijos patikros postų, kuriuose irgi kalbama tik kiniškai.

Tačiau kam kelionė – tai ne sustyguota pramoga, o nuotykis, kam patinka egzotika, laukinė gamta – Činghajus bus ne prasčiausia, bet viena įdomiausių Kinijos vietų.

Nepakartojamos Činghajaus ežerų spalvos

Nepakartojamos Činghajaus ežerų spalvos

Iš Činghajaus mes pasukome į šiaurę – link Kinijos šilko kelio stebuklų gretimoje, bet visai kitokioje, Gansu provincijoje (ten – budistinių skulptūrų olos, kinų siena, dykumos ir kailiuoti kupranugariai). Kiti keliautojai iš Činghajaus suka atgal į rytus, “į civilizaciją”, į “įprastinę Kiniją” – pavyzdžiui, senąjį Siano didmiestį. O patys atkakliausi, būna, važiuoja į pietus, į “pagrindinį” Tibetą – juk būtent iš Siningo prasideda garsusis Činghajaus-Tibeto geležinkelis į Lasą – aukščiausias geležinkelis pasaulyje. Tibete – dar įspūdingesnės vietos, nei Činghajuje: Potalos rūmai, Everesto bazinė stovykla. Bet ten ir – visai kitokia kelionė, su privalomais gidais, leidimais, maršrutais.

O panašios “Azijos kryžkelės”, kokia yra Činghajus, turbūt nerasite niekur kitur.


Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai


Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant


Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį


Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą


1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija


Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


    2 komentarai

  1. Sveiki gal planuojant kelionę į Tibetą

    • Niekada nesakau niekada, tačiau rinkdamasis kelionių kryptis įvertinu įvairius pliusus ir minusus.

      Šiuo metu situacija su kelionėmis į Tibetą analogiška situacijai su kelionėmis į Šiaurės Korėją: tai yra, užsieniečiai privalomai lydimi vietos gidų, kas, be kita ko, reiškia ir dideles kainas, ir prastesnę kokybę (mėgstu keliauti ir patirti vietos kultūras nepriklausomai, pasinerti į “tikrą” atmosferą).

      Taigi, prie dabartinės situacijos, tai nėra mano prioritetų sąraše. O Činghajuje turėjau galimybę pamatyti tą pačią tibetiečių kultūrą, vienuolynus nepriklausomai be ribojimų kelionėms. Kultūrine prasme nėra skirtumo – tik tiek, kad, aišku, Činghajuje nėra tokių garsių vietų, kaip Potalos rūmai ar Everestas, bet ir regėti vienuolynai nuostabūs, o klimatas didingai atšiaurus.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *