Taupymas kelionėse

Lietuvoje dar gaji mintis, kad kelionės, ypač tolimos – labiau “elito” užsiėmimas, nes tam reikia labai daug pinigų ar laiko.

Tačiau aš, sutilpdamas į įprastines atostogas ir maždaug vidutinę vilniečio algą, sugebu kiekvienais metais aplankyti ir pažinti po maždaug penkias naujas šalis trijuose žemynuose. Tai nėra kelionės autostopu ar su palapine – prabanga nesimėgauju, tačiau vertinu ir kokybę, todėl paprastai nuomojuosi automobilį, apsistoju viešbučiuose.

Kaip tai pavyksta ir kur klysta tie, kam tai atrodo neįmanoma? Pamėginsiu atskleisti savo patirtį, griaudamas mitus. Galbūt tai padės jums sutaupyti laiko ar pinigų. O jei jūs viską jau seniai žinojote (o galbūt žinote dar daugiau) – sveikinu, esate tikras keliautojas.

Kelionių mitai ir tikrovė

1 mitas. Kelionės labai brangios.

Tiesa: tai išties nėra pats pigiausias hobis, tačiau kartu jis yra vienas retų hobių, kuris nuolat pinga, be to, žinodamas kaip, gali sutaupyti net ir du trečdalius ar daugiau kelionės kainos, gaudamas tą patį.

Dabar galima įsigyti lėktuvo bilietus tokiomis kainomis, kokios prieš 5 ar 10 metų būtų atrodžiusios stebuklingai. Ir kalbu ne vien apie skrydžius į Europą, bet ir apie skrydžius į tolimus kraštus. Pavyzdžiui, dabar lengvai įmanoma nuskristi į JAV už 300 EUR į abi puses, kai tuo tarpu prieš penkerius metus ir 500 EUR buvo gera kaina. Pastarieji lėktuvo bilietai į Puerto Riką ir atgal man kainavo su visais mokesčiais tik 362 EUR, į Braziliją ir atgal – 478 EUR.

Čia nekalbu apie skraidymus su daugybe ilgų “neoficialių” persėdimų, važiavimu autobusu į Varšuvos oro uostą ar tarpinėmis nakvynėmis oro uostuose – kalbu apie patogius bilietus tiesiai iš Vilniaus su oficialiais persėdimais.

Kelionės į egzotiškus kraštus labai brangios atrodo (ir yra) tiems, kas keliauja su agentūromis (žr. grafikus žemiau). Kiekvienos savo kelionės išlaidas aš užsirašau labai tiksliai, ir, viską susumavus, paprastai man beveik identiška kelionė (pagal pamatomus objektus), įskaitant lėktuvo bilietų kainą, atsieina apie trečdalį tos kainos, kurią siūlo agentūros(!). Tai reiškia, už tą pačią sumą galiu keliauti trigubai dažniau, nei tie, kas keliauja su agentūromis.

Ir čia tiek mažesnė kaina yra nė kiek neprarandant kelionės kokybės, lyginant su agentūrų siūlymais (tiesą pasakius, nepriklausomai keliauti tik įdomiau). Viešuoju transportu naudojuosi tik ten, kur jis dažnas ir efektyvus (kitur nuomojuosi automobilį); vietose, kur tai atrodo svarbiausia, samdau gidą; o skrydžius, taupydamas laiką, paprastai perku normalius iš Vilniaus – o ne su galybe ilgų “neoficialių” persėdimų.

Jeigu papildomai taupytumėte dar ir šiose vietose – galėtumėte keliauti ir tik už ketvirtį tos kainos, kurios prašo agentūros už analogišką kelionę, ar dar mažiau. Neabejoju, kad dažnam rimtesniam keliautojui, ypač tiems, kurie keliauja lėtesniu tempu ir turėdami daugiau laiko, net ir mano patiriamos išlaidos atrodo didelės.

Idėjos, kaip sutaupyti kelionei – čia.

Taigi, kad pasitaupius neįmanoma bent kasmet (o gal ir dažniau) leistis į tolimą kelionę uždirbant vidutinę algą – mitas. Jei neturite kitų brangių hobių ir neperkate sau brangių daiktų ar drabužių, tai – nesunkiai įmanoma.

Mano ir agentūros siūlomų kelionių į tuos pačius kraštus palyginimas pagal kainas, trukmę ir aplankomų vietų (patirčių) skaičių. Plačiau – straipsnio apačioje.

2 mitas. Norėdamas keliauti daug, privalai turėti daug atostogų.

Tiesa: Lietuvoje įprastų atostogų gali užtekti 3 tolimoms kelionėms per metus ir dar keletui trumpesnių.

Aš neatostogauju ilgiau, nei įprasta Lietuvoje (paskaičiavus keleto metų vidurkį). Tačiau jau daugybę metų savo atostogas pilnai panaudoju kelionėms – tai yra, nei vienos atostogų dienos nepraleidžiu Lietuvoje.

Be to, kelionėms išnaudoju ir savaitgalius, šventes. Aišku, vien per savaitgalį nukeliauti kur toliau – sunku, neįmanoma ar nelogiška. Todėl keliauju tokiais formatais, apjungdamas atostogas su įprastomis nedarbo dienomis:
1.”Ilgasis savaitgalis” (savaitgalis, gretimas švenčių penktadienis, pirmadienis, ketvirtadienis ar antradienis, su viena darbo diena). Taip praleidžiama tik 1 darbo diena, o kelionei yra 4 dienos. Tokiu formatu keliauju į artimus kraštus.
2.Savaitė su dviem aplinkiniais savaitgaliais. Taip praleidžiamos tik 5 darbo dienos, o kelionė trunka 9 dienas. Geriausia, jei dar pavyksta prijungti ir vieną šventę.
3.Dvi savaitės su dviem aplinkiniais savaitgaliais. Praleidžiama 10 darbo dienų (jei yra švenčių – mažiau), o kelionė trunka 16 dienų.

Viso to rezultatas – kai kuriais metais užsienyje praleidžiu dvigubai daugiau kalendorinių dienų, nei darbo dienų. Tarkime, 2015 m. užsienyje buvau 40 dienų, tačiau į darbą dėl to negalėjau eiti tik 21 dieną – kitkas buvo savaitgaliai ir šventės.

Kadangi skirtingose darbovietėse situacija skirtinga, visiems tinkančio recepto nėra. Dirbant netipiniu darbo grafiku, galimybių susidaryti ilgesnius nei oficialios atostogos tarpus kelionei, prijungiant nedarbo dienas, gali būti ir daugiau.

3 mitas. Per trumpą kelionę daug nepamatysi / nepatirsi

Tiesa: jei iš anksto pasiruoši ir efektyviai išnaudosi kelionės laiką, per savaitę ar dvi galima patirti labai daug.

Dauguma mano kelionių laiko požiūriu gana trumpos (savaitė – dvi savaitės net į kitus žemynus, po Europą- kelios dienos), tačiau kiek per tą laiką pamatau ir patiriu – galite paskaityti “AŽ kelionės ir mintys” aprašymuose.

Tam reikia pasirengti ir derinti laiką. Iki minimumo sumažinti nenaudingą kelionės laiką. Keli pavyzdžiai:

1.Jei šalyje prastas ar vidutiniškas viešasis transportas, nuomojuosi automobilį.
2.Apsistoju ne viename viešbutyje, o įvairiuose skirtingose vietose, kad nereiktų vakarais grįžinėti, o būtų galima važiuoti visuomet į priekį.
3.Stengiuosi niekad nevažiuoti tuo pat keliu du kartus. Jei randu gerų sąlygų, atskrendu ir išskrendu iš skirtingų oro uostų. Jei ne – važiuoju ratu.
4.Derinu laiką taip, kad iš vieno miesto į kitą važiuočiau tokiu metu, kai kitko daryti negalima (pvz. vakare, kai jau sutemo, lankytinos vietos uždarytos).
5.Neimu su savimi registruoto bagažo, o tik kuprinę. Dėl to galiu greičiau išeiti iš oro uosto ir vėliau į jį ateiti. Taip pat nebūtina iš karto važiuoti į viešbutį pasidėti daiktų (tai irgi laiko gaišimas).
6.Iš anksto susirenku informaciją apie lankytinų vietų darbo laikus, viešojo transporto grafikus – kad nereiktų gaišti laiko tam vietoje. Šitam padeda ir kelionių vadovų knygos, internetas.
7.Konkretūs laiko taupymo būdai priklauso ir nuo šalies, į kurią vykstu. Tarkime, Indijoje, kur labai lėti traukiniai, tačiau beveik visi jie turi pigias miegamas vietas, traukiniuose apsimokėjo nakvoti. Taip sutaupiau laiko keliavimui dienos metu. Savo ruožtu, šalyse, kuriose yra ką veikti ir naktį, patarimas važinėti vakarais gali netikti.
8.Taip planuojuos skrydį, kad atskridęs nuo pat pirmos dienos galėčiau gyventi pagal atvykimo šalies laiko juostą ir neprarasčiau laiko aklimatizacijai. Plačiau apie aklimatizaciją rašau čia.

Taip pat mano kelionės yra išimtinai pažintinės, paplūdimiuose neguliu ar apsilankau tik kartą-kitą per kelionę trumpai nusimaudyti. Kitų poreikiai gali būti kitokie. Tačiau šie ir kiti laiko taupymo metodai vis tiek praverčia: jų dėka, galima didesnę kelionės dalį skirti tam, kas teikia džiaugsmą (nesvarbu, ar tai lankytinos vietos, ar paplūdinimiai, ar linksmybės), o ne daiktų krovimuisi, važiavimui pirmyn-atgal ir pan.

Taip pat, keliaujant be agentūros, negaištamas laikas laukiant kol į autobusą susirinks bendrakeleiviai ar lankant tas vietas, kurios ne tokios įdomios tau pačiam.

4 mitas. Be agentūros keliauti į egzotiškas šalis nepavyks

Tiesa: Galima keliauti be agentūros į praktiškai bet kurią šalį, išskyrus Šiaurės Korėją.

Tai – pakankamai saugu ir nesudėtinga. Plačiau apie saugumą kelionėse ir nepagrįstas baimes rašau čia.

Taip pat nepagrįstas pradedančių nepriklausomų keliautojų būgštavimas dėl to, kad jie nemoka vietinės kalbos. Susikalbėjimui dėl dalykų, kurie svarbūs, pilnai pakanka nedidelio skaičiaus žodžių ar sakinių. Be to, visur yra kažkiek mokančių angliškai (tačiau net jei jūs gerai nekalbate ir angliškai, tai irgi ne problema).

Aš prieš keliones kažkiek pramokstu svarbiausių kalbos žodžių ir sakinių, tačiau ir tose kelionėse, kur vietine kalba nekalbėjau nė kiek, o angliškai ten kalba mažai kas (pvz. Kinijoje), problemų neturėjau. Daug ką galima ir susirodyti.

Konkrečios mano kelionių trukmės ir išlaidos

Kad straipsnis nebūtų vien tušti žodžiai, parašau čia savo 2015-2016 m. kelionių, aprašytų ir “AŽ kelionės ir mintys” straipsniuose, galutines kainas ir kiek dienų jose praleidau.

Į sumas įeina visos išlaidos užsienyje, tai yra ir, tarkime, Indijos bei Ukrainos turguose nusipirkti drabužiai (ten pigiau, nei Lietuvoje, todėl kartais apsimoka nusipirkti reikiamų daiktų ateičiai). Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad į kelionių išlaidas įeina ir išlaidos maistui, o jas patirčiau ir būdamas Lietuvoje (kadangi keliauju daugiausiai į pigesnes nei Lietuva šalis, jos paprastai nebūna didesnės, nei namie).

Tai – mano ir mano žmonos išlaidų sumos, padalintos per pusę; kadangi žmona kelionėse išleidžia kiek daugiau nei aš, tikrosios mano išlaidų sumos iš tikro ~10% mažesnės, nei čia parašyta.

Kelionių trukmę visur skaičiuoju pagal tai, kiek “naudingų” dienų praleidau toje šalyje, neskaičiuodamas skrydžio ir persėdimų laiko (tačiau skaičiuodamas praleistas darbo dienas, aišku, įskaičiuoju ir skrydžių laikus).

2016 metų kelionės

Indija:
Lėktuvo bilietai – 443 eurai
Išlaidos vietoje – 268 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 192 EUR)
Viza – 92 eurai
Tačiau lėktuvas pavėlavo virš 3 val. ir gavau iš Finnair 600 eurų kompensaciją, dėl ko kelionė beveik nieko nekainavo (viena paslaugų, kurias teikiu, beje – pretenzijų aviakompanijoms surašymas tokiais atvejais, jei domina – galite kreiptis; plačiau apie tai, kada aviakompanijos privalo kompensuoti)
Kelionės trukmė – 11 dienų, iš kurių 7 darbo (tiesa, dėl vėlavimo vienos dienos Indijoje netekau, liko 10 d.).

Uzbekija:
Lėktuvo bilietai – 407 eurai
Išlaidos vietoje – 407 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 337 EUR)
Viza – 89 eurai
Kelionės trukmė – 10 dienų, iš kurių 5 darbo (2 savaitgaliai + kovo 11 d.)

Juodkalnija ir Bosnija:
Lėktuvo bilietai – 193 eurai
Išlaidos vietoje – 424 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 299 EUR)
Kelionės trukmė – 7 dienos, iš kurių 4 darbo (Joninės + savaitgalis)

Brazilija
Lėktuvo bilietai – 478 eurai
Išlaidos vietoje – 1283 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 1047 EUR)
Kelionės trukmė – 16 dienų, iš kurių 11 darbo (3 savaitgaliai + lapkričio 1 d.)

Taigi, iš viso keliavimas 2016 m. kainavo 3484 eurus, arba 2977 eurus be kelionėse įsigytų daiktų ir maisto (atsižvelgiant į Finnair kompensaciją), užtruko 40 dienų (iš kurių 27 darbo dienos) ir aplankiau 7 šalis 3 žemynuose.

2015 ir 2016 m. mano kelionių kainos

2015 metų kelionės

Honkongas, Makao ir Gvangdžou-Šendženas:
Lėktuvo bilietai – 451 euras
Išlaidos vietoje – 541 euras (atmetus daiktus ir maistą – 370 EUR)
Viza – 89 eurai
Kelionės trukmė – 9 d., iš kurių 4 darbo (2 savaitgaliai + kovo 11 d.)

Ukraina (Lvovas):
Lėktuvo bilietai – 78 eurai
Išlaidos vietoje – 147 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 109 EUR)
Kelionės trukmė – 3 d., iš kurių 1 darbo

Australija:
Lėktuvo bilietai – 1105 eurai
Išlaidos vietoje – 1908 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 1442 EUR)
Kelionės trukmė – 24 d., iš kurių 14 darbo (apėmė Jonines ir liepos 6 d. + 4 savaitgaliai)

Makedonija:
Lėktuvo bilietai – 54 eurai
Išlaidos vietoje – 233 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 185 EUR)
Kelionės trukmė – 4 d., iš kurių 2 darbo

Taigi, iš viso keliavimas 2015 m. kainavo 4606 eurus, arba 3883 eurus be kelionėse įsigytų daiktų ir maisto, užtruko 40 dienų (iš kurių 21 darbo diena) ir aplankiau 6 šalis 3 žemynuose.

Kelionė į Australiją – brangiausia nuo tada, kai taip tiksliai skaičiuoju išlaidas (2011 m.); paprastai kelionės atsieina pigiau.

2015 ir 2016 m. mano kelionių kainos, skaičiuojant į vieną kelionės dieną

Mano kelionių palyginimas su kelionių agentūrų kelionėmis

Įdomumo dėlei, pažiūrėjau, kiek panašios kelionės kainuotų su Lietuvos kelionių agentūromis. Taigi, “Kelionių akademija” siūlo tokias kainas – atkreipsiu dėmesį, kad daugeliu atvejų kelionės kiek trumpesnės, nei mano, ir lankytinų vietų pamatoma mažiau:

*16 dienų Australijoje – nuo 6078 eurų. Už šią sumą aplankoma tik apie trečdalį mano aplankytų vietų. Kelionė su agentūra – trečdaliu trumpesnė, o kainuoja dvigubai brangiau.
*12 dienų Indijoje – nuo 1938 eurų (jei su lankytinom vietom ir vizom). Kelionė pora dienų ilgesnė, nei mano, tačiau aplankomų lankytinų vietų skaičius gana panašus ir dauguma jų sutampa. Kelionė su agentūra – beveik trigubai brangesnė.
*11 dienų Brazilijoje – nuo 3228 eurų. Už šią sumą pamatoma tik apie trečdalį mano aplankytų vietų ir neįeina jokia papildoma lankytina vieta. Kelionė trečdaliu trumpesnė, nei mano, o kainuoja dvigubai brangiau.

Kaip matote, jei norėtumėte pamatyti tiek, kiek pamatau ir patiriu aš, keliaudami su agentūromis, jums tai:
a)Kainuotų bent trigubai brangiau (300%).
b)Užtruktų maždaug 50% ilgiau.

Tai reiškia, jei aš keliaučiau su agentūromis, tiek pat kelionių patirčių, kiek dabar turiu, man atsieitų daugiau, nei visas mano metines pajamas(!), o atostogauti tektų dvigubai ilgiau (nes nebeliktų ir galimybės taikytis prie švenčių, savaitgalių), kas neįmanoma.

Taigi, keliaudamas su agentūromis tikrai galėčiau sau leisti tik vieną kelionę į kitą žemyną per metus, tuo tarpu dar mažiau uždirbantys negalėtų leisti sau keliauti išvis.

Todėl jeigu jūs iki šiol keliaujate į egzotines šalis su agentūromis (arba pažiūrėję agentūrų siūlymus ir jų kainas nusprendžiate nekeliauti toliau Europos) – pasvarstykite, ar nepribrendo laikas keliauti patiems. Viskas bus pigiau ir įdomiau – bent jau kai priprasite.

P.S. Kiekvienai taisyklei yra išimčių. Visa tai, ką rašau, galioja mažiau standartinėms, pažintinėms kelionėms. Jeigu jūs mėgstate keliauti ten, kur ir dauguma lietuvių (pvz. Egiptas ir Turkija) ir jums pakaks nakvynės, maisto, gėrimų ir pramogų “viskas įskaičiuota” tipo viešbučio teritorijoje, su agentūriomis keliauti gali būti pigiau ir patogiau, nei analogišką kelionę “susidurstyti” patiems, ypač akcijų (“Paskutinės minutės” ir pan.) metu.

Kur geriausia pirkti lėktuvo bilietus priklauso nuo aplinkybių. Štai kur ir kada jų ieškau aš:

Skyscanner.net: Jei žinote, kada ir kur norite skristi

*Skyscanner.com yra geriausia, jei jau turite idėjų kur ir kada norite skristi. Pasirenkate iš kur skrendate ir į kur skrendate bei datas – ir jums pateikia geriausius pasiūlymus. Galite pasirinkti, kad viršuje būtų pigiausi pasiūlymai, arba patogiausi skrydžiai. Jei neprivalote skristi būtent tomis datomis, pažiūrėkite ir aplinkines datas. Pagrindinis pliusas: jums rodo visų aviakompanijų pasiūlymus, o taip pat visų agentūrų. Taigi, jums nereikia galvoti, per kur skristi, iš kur pirkti, kokiomis avialinijomis – išsirinkite geriausią siūlymą ir tiek. Minusas – kai kurios Skyscanner nurodomos agentūros nurodytas kainas taiko tik, pavyzdžiui, perkant su tam tikra kortele, arba įkyriai bruka papildomas paslaugas (mokamas). Atsisakykite visų šių paslaugų bei pasirinkite agentūrą, kuri mažiausią kainą duoda su jūsų kortele.

Mano Youtube paaiškinimas, kaip naudotis Skyscanner.com

Nurodžius datas ir skrydžio kryptį, Skyscanner parodo visus įmanomus skrydžius ir visas įmanomas kainas

Skyscanner.com aš naudoju dažniausiai

Azair.com: Jei dėl geros kainos galite daug

*Azair.com yra geriausia tada, kai esate pasirįžęs skristi su tam tikrais nepatogumais ar nuotykiais ir pinigai jums svarbiau nei laikas. Skyscanner.com paprastai rodo tik persėdimus tą pačią dieną, o su Azair.com galite pasirinkti, kad, tarkime, jus tenkina ir būti 2 ar 3 paras tarpiniame oro uoste. Taip greičiausiai išeis pigiau – bent jau patys skrydžiai; tiesa, išleisite pinigų pakeliui, bet juk tai irgi kelionės dalis. Kaip ir Kiwi.com, Azair.com galite pasirinkti apytiksles kelionės datas (pvz. 7-10 dienų kelionė lapkritį-gruodį), tačiau privalote pasirinkti konkrečiai iš kur ir į kur skrendate (nors galite pasirinkti po keletą oro uostų, pvz. “iš Vilniaus arba Kauno” į “Paryžių arba Londoną”). Minusas – Azair.com rodo ne visas aviakompanijas. Tarp lietuvių dar populiari programėlė Azuon – tačiau ji yra mokama. Azair.com daro tą patį, ką Azuon, ir yra nemokama.

Mano Youtube paaiškinimas, kaip naudotis Azair.com

Azair užklausos forma. Reikia panagrinėti ką ir kaip žymėti, bet sužymėjus daug oro uostų, datų ruožą ir kt. tai – galingas paieškos variklis

Pavyzdžiui, norėjau nuvykti į Gran Kanariją, tačiau normalių jungiamųjų skrydžių iš Lietuvos nėra. Panaudojau Azair.com. Radau skrydį į priekį per Milaną (~7 val. ten) ir Lansarotę (1 para ten). Taip pat radau skrydį atgal per Madridą (1 para ten). Aišku, išleidau pinigų nakvynei Lansarotėje, Madride – tačiau aplankiau tris papildomas vietas (Milaną, Lansarotę, Madridą): tai irgi kelionės dalis.

Kiwi.com: Jei reikia idėjų, kur skristi

*Kiwi.com yra geriausia tada, jei nenusprendę, kur norite skristi. Kiwi siūlo ir tiesiog ieškoti skrydžių, bet tai neapsimoka (Skyscanner.com geriau). Užtat Kiwi.com turi unikalią funkciją: įvedate miestą, iš kurio skrendate, apytiksliai kada (pvz. lapkritį-gruodį) bei kiek dienų norite keliauti (pvz. nuo 7 iki 10 dienų) ir jums pateiks idėjas su kainomis. Pažaiskite su funkcijomis: galite pasirinkti, kad, tarkime, rodytų tik kur galima “nulėkti” už pigiau 100 eurų ar pan. Atradę idėjas, geriausiai bilietus pirkite ne per Kiwi.com, o per Skyscanner.com – bus pigiau. Minsuas – Kiwi.com rodo toli gražu ne visus skrydžius, ypač iš nepagrindinių miestų, kaip, deja, ir Vilniaus. Tačiau ir su tiek, kiek rodo, galima pasisemti gerų netikėtų idėjų, kur skristi, kai tų idėjų neturite.

Mano Youtube paaiškinimas, kaip naudotis Kiwi.com

Kiwi.com idėjų sąrašas nustačius, kad iš Vilniaus noriu skristi bet kur. Čia tik jo pradžia ir, pritraukus žemėlapį, pasirodo daugiau taškų

Pavyzdžiui, turiu bilietus į Tailandą ir norėčiau tos kelionės metu pasižiūrėti dar kokią Pietyčių Azijos šalį: daugelyje nebuvau. Į Kiwi.com įvedu, kad noriu skristi iš Bankoko bet kur iki 100 eurų tam tikromis datomis. Gaunu daug pasiūlymų – Kambodža, Laosas, Birma ir pan. Pasirenku labiausiai patinkantį ir einu pirkti į Skyscanner.com

Fly4free.com: Jei norite tik pačių pigiausių idėjų

*Fly4free.com nėra skrydžių paeiškos variklis. Tai – tarsi tinklaraštis, rašantis neįtikėtinai pigias skrydžių idėjas. Nekasdien ir ne į visur – bet ten, kur jos būna ir tada, kai jos būna. Galite sekti ir gal kuri idėja tiks ir jums. Panašių tinklaraščių daug, bet Fly4Free privalumas – yra atskiras skyrelis skrydžiams iš Pabaltijo.

Fly For Free pagrindinis puslapis

Skirtingų aviakompanijų taisyklės dėl bagažo lėktuve skiriasi (tikslias taisykles galite rasti jų puslapiuose), bet esmė – labai panaši.

Pabandžiau surašyti kuo trumpiau viską, ką reikia žinoti apie tai, kaip susipakuoti bagažą į lėktuvą, kad būtų patogiau ir nebūtų “siurprizinių” mokesčių ar prašymų paskutinę minutę viską perpakuoti.

Keturios bagažo rūšys lėktuve

Visas bagažas lėktuvuose skirstomas į keturias kategorijas. Kadangi dalis kategorijų yra mokamos, visada verta sudėti bagažą taip, kad sutilptumėte į kuo mažiau kainuojančias (ar nemokamas) kategorijas. Be to, ne visus daiktus galima vežti visų kategorijų bagaže.

*Registruojamas bagažas (checked-in luggage). Tai bagažas, kurį prieš lipdami į lėktuvą atiduodate į bagažo skyrių. Jis gali būti pats didžiausias. Dažni maksimalaus dydžio ribojimai tokie: lagamino ilgis, plotis ir aukštis kartu sudėjus turi nesudaryti daugiau 156 cm, o svoris neviršyti 20 ar 23 kg. Šiais laikais daugybėje avialinijų ekonominėje klasėje registruojamas bagažas yra mokamas (kainuoja kiekvienas lagaminas). Tačiau kitose avialinijose, ypač jei skrydis tolimas, vienas ar net du lagaminai žmogui gali būti nemokami. Jei registruojamas bagažas yra mokamas, dažnai pirmas lagaminas yra pigesnis už antrą ar trečią. Visuomet mokamas gabaritus viršijantis bagažas (dviračiai, sporto įranga ir pan.), o smarkiai svorį viršijančio bagažo (pvz. lagaminų virš 35 kg) avialinijos gali net nevežti kad ir kiek mokėtumėte, nes, tiesiog, oro uostų darbuotojai nenorėtų tokių sunkių lagaminų kelti į lektuvą. Registruojamo bagažo turiniui yra patys mažiausi ribojimai – tik registruojamame bagaže, tarkime, galima vežti peilius, aštrius daiktus ir kitką, kas gali būti panaudota kaip ginklas. Europos Sąjungoje ir kai kuriose kitose šalyse tik registruojamame bagaže galima vežti ir skysčius (daugiau nei 100 ml). Kita vertus, yra ir dalykų, kurių negalima vežtis registruojamame bagaže, bet galima lėktuvo salone (pvz. ličio baterijos).

Tipinis maksikmalus lagaminas registruojamam bagažui

*Rankinis bagažas (carry-on luggage). Tai bagažas, kurį nešatės su savimi į lėktuvo saloną. Jo dydis labiau ribotas, nei registruojamo bagažo, nes jis privalo tilpti į lentyną lėktuve virš kėdžių. Dažnas ribojimas – 22x35x56 cm, svoris iki 7, 8 arba 10 kg. Daugelyje aviakompanijų kiekvienas keleivis gali įsinešti po vieną rankinio bagažo vienetą, bet kai kurios aviakompanijos tai apmokestina (tačiau vis tiek leidžia įsinešti asmeninį daiktą, žr. žemiau). Didesnio už leistiną bagažo į lėktuvo saloną dažnai neleidžia pasiimti už jokią priemoką – tiesiog liepia jį atiduoti į registruojamą bagažą.

Rankinio bagažo vienetai. Kairėje – maždaug maksimalus rankinio bagažo dydis. Dešinėje – mažesnis nei maksimalus.

*Asmeninis daiktas (personal item). Jį irgi nešatės su savimi į lėktuvo saloną. Pavadinimas – apgaulingas, nes iš tikro tai gali būti ne tik, tarkime, asmeninis kompiuteris ar dokumentų segtuvas, bet ir visas krepšys ar kuprinė. Esmė – kad “daiktas” tilptų po kėde priešais jus. Taigi, mokyklinės ar kiek didesnės kuprinės, panašaus dydžio krepšiai tam tinka. Tiesa, kartais būna nustatyti oficialūs asmeninių daiktų matmenys ar svorio ribojimas (pvz. 22x25x43 cm), bet iš tikro jei “iš akies tinka” dydžio ir svorio paprastai nematuoja, ypač jei registruojatės internetu. Kai kurios avialinijos nemokamai leidžia įsinešti tik asmeninį daiktą, o tos, kurios leidžia vieną rankinio bagažo vienetą, paprastai be jo dar leidžia neštis ir vieną asmeninį daiktą: taigi, realiai nešatės du bagažo vienetus, vieną didesnį, kitą mažesnį.

Tokia kuprinė dar skaičiuojasi kaip asmeninis daiktas. Ten telpa nešiojamas kompiuteris ir kitkas, ko reikia kelionei

*Kas nėra bagažas. Ne visi daiktai, kuriuos turite su savimi lėktuvo salone, apskritai laikomi bagažu. Bagažu nelaikomi tie jūsų drabužiai, kuriuos esate apsirengęs (ir viskas, kas jų kišenėse), taip pat neįgaliajam ar kūdikiui reikalinga įranga, ant kaklo pasikabintas fotoaparatas, neretai ir oro uosto parduotuvėse nusipirktos prekės. Tai, kad apsirengti drabužiai nelaikomi bagažu – itin svarbu. Visuomet skrendu su rūbais su daug didelių kišenių – jų turinys nebus nei matuojamas, nei sveriamas. Ten susidedu ir įvairią techniką (kroviklius), ir daug ką. Be to, jei skrendu iš šaltos šalies į šiltą, susirengiu daug plonų rūbų vieną ant kito, o šiltuose kraštuose juos naudoju atskirai. Realybėje dažnai “nesikabinėja” ir prie visokių rankose nešamų maišelių, knygų, drabužių ir t.t. (t.y. nelaiko jų bagažu) – tiesiog supranta, kad, jei kabinėsis, kur nors įsidėsite, ir tiesiog bus sugaištas laikas.

Mano kelioniniai rūbai su daug kišenių.

Įprastiniai aviakompanijų nemokamo bagažo ribojimai atrodo maždaug taip:
*“Klasikinėse avialinijose” ir daugelyje tolimų skrydžių: 1 registruojamo bagažo vienetas, 1 rankinio bagažo vienetas, 1 asmeninis daiktas.
*Daugumoje “pigių skrydžių bendrovių”, o Amerikoje – daugumoje oro bendrovių apskritai: 1 rankinio bagažo vienetas ir 1 asmeninis daiktas.
*Kai kuriose “pigių skrydžių bendrovėse”: tik 1 asmeninis daiktas.

Visi ribojimai yra keleiviui – t.y. pvz. trijų asmenų šeimai jie dauginasi iš trijų, bet kiekvienas turi neštis ar “priduoti” savo daiktus.

Tai – ekonominės klasės ribojimai. Verslo klasėje įprasta leisti neštis du rankinio ir/ar registruojamo bagažo vienetus keleiviui.

Labai svarbu, kad bagažo atitikimas ribojimams tikrinamas retai ir realiai toleruojamas net ir juos viršijantis bagažas. Tiesa, tai priklauso nuo bagažo tipo.
*Registruojamas bagažas dažniausiai sveriamas, nors ir tai jei viršija tik 1 kg dažniausiai nieko nesako (nes puikiai supranta, kad, jei sakytų, tiesiog perskirstytumėte daiktus kitaip – tad kam gaišti laiką).
*Rankinis bagažas jau sveriamas rečiau (jei prašo dėti ant svarstyklių, paprastai ten, kur priduodamas registruojamas bagažas – tai yra, jei registruojatės internetu, nepriduodate registruojamo bagažo, sumažėja tikimybė ir kad svers jūsų rankinį bagažą).
*Asmeninis daiktas, jei neatrodo iš pažiūros per didelis, paprastai nesveriamas.

Šitaip esu, tarkime, nesunkiai ne kartą prasinešęs 6 kg asmeninį daiktą ir 9 kg rankinį bagažą, kai oficialus reikalavimas avialinijose buvo “vienas rankinio bagažo vienetas ne daugiau 7 kg” ar “vienas rankinio bagažo vienetas ir vienas asmeninis daiktas, kurių abiejų svoris kartu paėmus neviršija 7 kg”. Labai svarbu pernelyg neklausinėti. Vienąkart su tais pačiais daiktais tomis pat avialinijomis skridau du kartus. Pirmąkart paklausiau “Ar nereikia nieko primokėti?” – čia pat pasvėrė daiktus ir apskaičiavo mokestį, be to, liepė rankinį bagažą priduoti kaip registruojamą, nes svoris per didelis. Kitąkart nieko neklausiau – ir mokėti nereikėjo, prasivežiau tą lagaminą kaip rankinį bagažą.

Kaip susikrauti daiktus kuo geriau

Mano patarimai:
*Paprastai mokama už bagažo vienetą. Todėl visada verta viską sutalpinti į kuo mažiau lagaminų ar krepšių – aišku tol, kol neviršijami bagažo matmenys ar svoris. Pavyzdžiui, jei registruojamas bagažas yra mokamas “už vienetą”, tai verta registruoti ne du mažus lagaminus nuo šeimos, o vieną didelį, nes kaina bus ta pati (jei didysis neviršys ribojimų).
*Įsigykite maksimalaus leistino dydžio krepšius – maksimalų asmeninį daiktą, maksimalų rankinį bagažą, maksimalų registruojamą bagažą, ir juos naudokite. Pvz. nors gal norėtumėte pasiimti tik nešiojamą kompiuterį jo krepšyje, kažin, ar verta taip daryti – geriau imti “asmeninio daikto” dydžio kuprinę, kur įsidėsite ir tą patį kompiuterį, ir dar daugiau. Ir pavienis nešiojamas kompiuteris, ir kuprinė skaitysis kaip vienas asmeninis daiktas, o daiktų į kuprinę tilps daugiau.

Daugmaž maksimalus asmeninis daiktas

*Išnaudokite kišenes: ten galite įsidėti ir rūbų, elektronikos bei kitko. Nesvarbu, kad ne visai patogu taip nešti – juk nuskridęs (ar net vos įlipęs į lėktuvą) galėsite viską persidėti kaip norite.
*Net jei ir šilta, galite apsivilkti daugiau drabužių vieną ant kito (lipant į lėktuvą), o paskui nusirengti. Taip tie drabužiai neužims vietos (ir svorio) kuprinėje ar lagamine.
*Sunkius daiktus dėkite ten, kur nedės ant svarstyklių: į kišenes (niekada nedės ant svarstyklių, o ir oficialiai svoris neribojamas), galbūt – į asmeninį daiktą (dažniausiai nedės ant svarstyklių net ir kai svoris ribojamas). Taip liks daugiau vietos svoriui lagaminuose.
*Rinkdamiesi bilietus žiūrėkite ne tik, kurios avialinijos veža pigiau, bet ir žiūrėkite, ar bagažo vežimo sąlygos vienodos, ar nebus, kad, priskaičiavus jūsų bagažą, už pigesnį skrydį sumokėsite daugiau nes, pvz., brangesniame nemokamas bagažas, o pigesniame kainuoja kokius 30 eurų.
*Niekada neklausinėkite oro uosto ar avialinijų darbuotojų “Ar bagažas tinka?”, “Ar nereikia primokėti?” ir pan. Jei paklausite, jums greičiausiai tiksliai pamatuos, pasvers ir pritaikys “oficialius kriterijus”, tuo tarpu jei neklausite, dažniausiai tiks ir kažkiek per didelis ar per sunkus bagažas, nes niekas nei matuos, nei svers (tai negalioja registruojamam bagažui, kuris sveriamas visada).

Ką imti į kelionę?

Šis straipsnis – apie tai, kaip susipakuoti daiktus į kelionę lėktuvu. O apie tai, ką apskritai imti į kelionę, skaitykite čia.

Lietuvoje keliai lengviesiems automobiliams nemokami, tačiau daugelyje aplinkinių valstybių mokami. Kaip žinoti, kurie keliai mokami, kaip susimokėti? Tai nebūtinai taip paprasta, o klaida gali kainuoti nemažai.

Mokamų kelių pasaulyje yra 5 rūšys ir čia aprašau, kaip elgtis kiekvienoje jų.

Mokėjimo punktai

Šiose šalyse mokamos tik kai kurios magistralės. Tose magistralėse kas kažkiek kilometrų yra mokėjimo punktai. Privažiavęs kiekvieną punktą susimoki už atstumą nuo praeito mokėjimo punkto.

Tai – pats paprasčiausias mokėjimo būdas. Kai kuriose šalyse gali neimti mokėjimo kortelių, dėl to verta turėti grynų pinigų. Magistralėse, vedančiose į kitas šalis, kartais priima ir tų kitų šalių valiutą, bet dažnai prastu kursu.

Mokėjimo punktas Argentinoje

Teoriškai įmanoma, žinant, kur mokėjimo punktai juos apvažiuoti kitais keliais, bet praktiškai punktai išdėstyti taip, kad tai būtų sunku, užimtų daug laiko. Realiau yra tiesiog važiuot ne mokama magistrale, o kitais lygiagrečiais keliais, kurie paprastai būna (Google Maps ar GPS galima nurodyti, kad vestų nemokamais keliais).

Vienas dalykas, kurį reikia žinoti: kartais be mokėjimo “grynais” punktų juostų būna atskiros juostos mokėjimui su specialiu įrenginiu, kurį turi vietiniai. Šios juostos pažymėtos specialiais ženklais viršuje. Nevažiuokite tom juostom, nes jūs įrenginio neturite (nebent pvz. važiuotumėte nuomota mašina ir būtumėte jį išsinuomavę), tad ten pravažiavus jus nufotografuos ir atsiųs baudą.

Šiuo atveju virš kiekienos juostos yra ir užrašas “Manual”, reiškiantis, kad galima susimokėti vietoje, ir “Telepass”, reiškiantis, kad reikia turėti specialų prietaisą. Bet kartais virš kurios nors juostos, tarkime, būtų tik “Telepass” – reiškia, vietoj susimokėti negalima. Tikslūs žodžiai, kurie vartojami mokėjimui vietoje ir su įrenginiu kiekvienoje kalboje skiriasi – pasidomėkite.

Mokėjimas su kvitais

Kaip ir mokėjimo punktų atveju, mokamos tik kai kuris magistralės ir galima pasirinkti alternatyvius maršrutus.

Įvažiuojant į magistralę reikia paimti kvitą. Išvažiuojant jį parodyti. Pagal nuvažiuotą atstumą automatiškai paskaičiuos kainą – mokėsite tik kartą.

Labai svarbu kvito nepamesti. Jei pamesite, teks susimokėti už visą atstumą nuo pat magistralės pradžios.

Tokių kelių minusas tas, kad į juos būna mažai įvažiavimų: nes juk prie kiekvieno įvažiavimo būtina statyti kvitų išdavyklas, mokėjimo punktus, o tai kainuoja. Todėl tarkime, netyčia pravažiavus išvažiavimą tenka tokiu keliu važiuoti ir 30 kilometrų į priekį, susimokėti, išvažiuoti, vėl imti kvitą, grįžti į kelią.

Kaip ir keliuose su mokėjimo punktais, dalis juostų gali būti skirtos vairuotojams su mokėjimo įrenginiais. Jei tokio neturite, tų juostų venkite, antraip gali tekti mokėti baudą.

Automatinio mokėjimo įrenginiai

Principas: vairuotojai nusiperka mokėjimo įrenginius, kuriuos klijuoja prie priekinio stiklo ir turi su savimi. Į įrenginius įkeliami pinigai tarsi į mokėjimo kortelę. Įvažiuojant į mokamus kelius, įrenginiai nuskaitomi pirmąkart; išvažiuojant – antrąkart ir nuskaitomi pinigai nuo įrenginių už nuvažiuotą atstumą.

Užsieniečiai retai turi tokius įrenginius ir, jei tik įmanoma, su jais niekada neprasidedu. Sunku išsiaiškinti kas ir kaip, kada dirba jų pardavimo punktai, kaip pasipildyti juos. Gali išsiaiškinti, bet kam gaišti laiką, jei gali tiesiog susimokėti už kelius grynais? Be to, įrenginiai neretai kainuoja papildomai ar nespėji išnaudoti ten įneštos pinigų sumos.

Visgi, yra kelių, kur įrenginius pirkti privaloma, nes kito būdo už juos sumokėti nėra. Pvz. Turkija. Teko išsiaiškinti, kad perkama pašte jo darbo laiku, bandyti paaiškinti ko reikia angliškai nemokančiai paštininkei. Būtume neprasidėję – Turkijoje mokamų magistralių mažai. deja, mokami ir visi tiltai per Bosforo sąsiaurį, kurį reikia kirsti, ir jiems irgi reikia šio įrenginio.

Turkijos mokėjimo įrenginys, kaip privaloma, pakabintas po veidrodėliu

Neturint įrenginio tokiuose kraštuose galima papulti į nepavydėtiną situaciją, kai tik važiuodamas mokamu keliu susipranti, kad jo neturi. Paprastai taip suklydus dar būna galimybių “išsisukti” be baudos: pvz. nusipirkus įrenginį per kelias dienas ir įvedus automobilio numerį ar padarius kur nors pavedimą per nustatytą laiko tarpą. Pasidomėkite.

Kelių vinjetės už magistrales

Kelių vinjetė – tai “nuolatinis bilietas” važiuoti keliais. Jis paprastai klijuojamas prie priekinio automobilio stiklo. Kur toks “nuolatinis bilietas” yra, kito būdo susimokėti už kelius paprastai nebūna.

Prie stiklo priklijuota Čekijos kelių vinjetė

Jeigu nori važinėti magistralėmis – kad ir tik 10 kilometrų – privalai pirkti vinjetę. Dažniausiai minimalus laikotarpis, kuriam gali pirkti vinjetę – savaitė ar dvi savaitės. Taigi, jei tiesiog važiuoji per šalį tranzitu, pirkti vinjetės labai neapsimoka: mokėsi kaip, tarkime, už 14 dienų, o važiuosi tik valandą ar kelias. Tokiu atveju paprastai vinjetės neperku ir tiesiog važiuoju nemokamais keliais. Mokami keliai žymimi specialiais kelio ženklais, svarbu jų nepražiopsoti; turint GPS jis gali pagal nurodymą vesti nemokamais keliais.

Pavyzdžiui, šalyje gali būti, kad visi keliai, pažymėti automagistralės ženklu – mokami. Bet dažniausiai dar būna ir koks papildomas ženklas.

Deja, šalyse, kuriose yra vinječių sistema, mokamų magistralių labai daug ir jas apvažiuoti gali užtrukti. Juk nereikia prie kiekvieno kelio statyti mokėjimo punktų ar čekių išdavimo automatų – tad lengvai gali apmokestinti visas magistrales, kai tuo tarpu kur yra mokėjimo punktų sistema paprastai mokama tik dalis magistralių.

Jei pirksi vinjetę, tai apsimoka daryti vos įvažiavus į šalį. Jos pardavinėjamos anapus pasienio punkto, degalinėse.

Automatiniame vinječių pardavimo punkte Bulgarijoje. Pasirinktas minimalus laikas – 7 d., nors tebuvome 2 d.

Jei neleistinai važiuosi mokamais keliais be vinječių, gali gauti baudą. Vienose šalyse visi automobiliai mokamose magistralėse fotografuojami ir baudos siunčiamos automatiškai. Kitose problemų gali sulaukti tik jei sustabdys policija (ten nuvažiuoti 10 ar 20 kilometrų be vinjetės mokamu keliu gal ir nėra didelė rizika).

Kelių vinjetės už visus kelius

Yra šalių, kur mokami visi keliai ar beveik visi keliai (pvz. visi asfaltuoti keliai). Jose kelių vinjetę reikia nusipirkti iškart anapus muitinės. Faktiškai tai yra kaip įvažiavimo į šalį automobiliu mokestis, nes vien nemokamais keliais po šalį niekaip nepakeliausi.

Jei yra tokia sistema, tiesiog pirkite iš karto vinjetę (gali būti net parduodamos iš anksto internetu).

Rumunijos kelių vinječių pardavimo punktas iš karto anapus Bulgarijos-Rumunijos sienos. Rumunijoje mokami iš esmės visi keliai.

Taip pat skaitykite platesnį straipsnį apie keliones automobiliu.

Lietuvoje derėtis nelabai įprasta, o daugelyje užsienio šalių – taip.

Dėl to daugelis lietuvių, ypač pradedančių keliautojų, kartais pasijunta nejaukiai: kaip čia ir nepermokėti, ir įsigyti daiktą, ir neįžeisti pardavėjo?

Keliavęs po 100+ šalių turiu savo derybų metodus, kuriuos čia rašau.

Ar derėtis iš viso?

Skirtingose šalyse – skirtingi papročiai. Verta jais pasidomėti prieš išvykstant, nes derėtis ten, kur taip nesielgiama, bus tik iššvaistytas laikas (tas pats, kas derėtis su “Maxima” kasininke!), be to, galite įžeisti ir vietinius ar bent jau pasirodyti kvailas. Geriausia tai sužinoti ne iš vieno šaltinio – deja, čia daug klaidingos informacijos.

Bendra taisyklė tokia: kuo neturtingesnė šalis, tuo daugiau kur įprastos derybos. Kadangi žmonės neturtingi, kiekvienas centas jiems rūpi. Tuo tarpu turtingesnėse šalyse (ir Lietuvoje) dėl centų derėtis žmonėms gaila laiko – todėl ten paprastai derybos įprastos tik dėl didesnių pirkinių (pvz. perkant naudotą automobilį ar butą). Tačiau net ir skurdžiose šalyse gali būti neįprasta derėtis dėl pirkinių, kurie ir tenai kasdieniai ir pigūs: pvz. maisto.

Be to, daug kur derėtis galima tik ten, kur kalbi tiesiai su savininku (ar jo šeimos nariu), t.y. smulkiame versle, turguje – jei kalbi tiesiog su didesnės įmonės pardavėju, jis dažnai neturi teisės derėtis.

Mažos smulkių verslininkų parduotuvėlės – derybų vieta

Kartais sakoma, kad jei kaina užklijuota – derėtis negalima, tačiau realybėje, kiek pastebėjau, taip yra ne visur: daug priklauso, ar tai stambus verslas ir pardavėjas tik jo sraigtelis, ar pardavėjas yra ir savininkas, taip pat, kiek brangus pirkinys (kuo brangesnis, arba jei perki ne vieną daiktą – derybos priimtinesnės). Tiesa, jei šalyje yra ir parduotuvių (ar paslaugų vietų), kur kainos parašytos ir tokių, kur ne, kaip taisyklė, daug labiau apsimoka pirkti ten, kur užrašytos: užsieniečiui kitur bus sunku nusiderėti bent iki tokios kainos (ar tiesiog teks gaišti daug laiko). Šitaip, pavyzdžiui, Turkijoje iš turgų daugiau “persikėlėme” į, tarkime, požeminių perėjų parduotuvėles (su užrašytom kainom).

Pirma užduotis šalyje: sužinoti kainas

Prieš ką nors perkant reikia sužinoti, kokios yra rinkos kainos. Kai kurių dalykų kainas galima sužinoti internete (pvz. viešbučių Booking.com ir pan. svetainėse). Kalbant apie prekes, labiausiai pasitarnauja parduotuvės, kuriose kainos užrašytos: ten tikrai žinai, kad tokia yra reali kaina. Galima apeiti ir daugiau pardavėjų, paklausinėti, už kiek parduoda, dar nesileisdžiant į derybas (bet, jei vieta turistinė, gali būti, kad ir trys ar penki pardavėjai sakys “kainą turistams”). Jei keliauju po šalį ilgiau, pasistengiu sužinoti kainas keliuose miestuose.

Taip pat pasidomiu ir panašių dalykų kainomis Lietuvoje: jei tai nėra kažkoks absoliučiai unikalus pirkinys, kokio Lietuvoje išvis nėra, nėra jokios prasmės kažką vežti iš užsienio, jei identiškas dalykas Lietuvoje pigesnis ar kainuoja panašiai (ypač jeigu dar aktuali garantija). Kainas, taikomas, Lietuvoje dažnai gali sužinoti internete ( http://www.kaina24.lt ir pan.).

Kartais, galbūt, tikrinti kainoms nėra laiko, arba nelogiška (pvz. jei kalbame apie paslaugas, kaip ekskursijas) – bet ir šiuo atveju svarbu nepirkti pirmą kelionės dieną, nes per keletą dienų geriau pajusi bendras šalies kainas.

Kai kurie turistai daro tokią klaidą: gauna kainos pasiūlymą, tada siūlo 50% mažiau. Tačiau reikalas toks, kad pirmas pasiūlymas gali būti ir 3000% brangesnis už realų, jei nusiderėsite 50% – permokėsite 1500%! O kitur ir pirminis pasiūlymas gali būti labai artimas realiai kainai – pardavėjas nelabai eis į derybas ir galvosite, kad jis tiesiog užsispyręs, kai iš tikro jis nelabai ir turi kur leisti kainą.

Tokiose vietose, kaip prie Gizos piramidžių nuotraukoje, prekijai itin linkę sakyti daug kartų užkeltas kainas – nes atsiranda, kas, nežinodami realių kainų, jas sumoka, ir taip prekijai jaučiasi it laimėję loterijoje

Kaip eiti į derybas

Žinant rinkos kainas ir radus patinkantį dalyką, verta elgtis vienu dviejų būdų:

–Klausti kainos. Minusas, kad pardavėjas gali pagalvoti, kad kainos nežinote, ir siūlyti labai didelę, skirtą užsieniečiui. Paprastai jos iki normalios nenumušite ir tada dažniausiai geriau eiti pas kitą pardavėją.
–Siūlyti kainą pačiam – rinkos kainą ar nežymiai mažesnę. Bet tam reikia žinoti rinkos kainas, be to, yra nedidelė galimybė prašauti: o gal pardavėjas būtų pasiūlęs dar pigiau (nes pvz. jūs sakėte rinkos kainą miesto centre, o rajone, kur esate dabar, ji mažesnė).

Turistų numylėtas senasis Stambulo didysis turgus. Čia visi prekeiviai siūlė labai aukštas Turkijai kainas ir nesileido į derybas…

…Tuomet nuėjome į šias kur kas mažiau fotogeniškas turgaus prieigas. Kaina iš karto nukrito kartais! Čia prekijai prie turisto neįpratę.

Kaip ten bebūtų, nuo to taško tikriausiai prasidės derybos, kur pardavėjas mėgins siūlyti didesnę kainą, o jūs – mažesnę. Kažkur gal jūsų kainos susitiks. Svarbu nekelti siūlomos kainos pernelyg greitai – kartais pardavėjai taiko tokią derybų taktiką: užuot irgi leidę kainą tiesiog kartoja “Nagi, nagi, pasiūlykit daugiau, toks geras daiktas” – tikisi, kad jūs kelsite kainą, o jie neleis. Šią taktiką galite pamėginti ir jūs, tik atvirkščiai – (užuot siūlęs vis didesnę kainą, kartokite “Brangu”).

Dar viena kainos mušimo taktika – ne tik sakyti mažesnę sumą, bet ir peikti daiktą (pvz. radus kokių defektų, nešvarumų, įbrėžimų, juos parodyti) – suprask, “brangiai vis tiek neparduosi”. Tiesa, tai kultūriškai priimtina ne visur, bent jau jei daikto defektai tik įsivaizduojami.

Verta paklausinėti skirtingų daiktų kainų – net jei noriu ypatingai vieno konkretaus, į jį ypatingai nežiūriu, kad pardavėjas nesuprastų, kaip man jis patinka (dėl to galėtų pakelti kainą). Jei reikia daugiau nei vieno daikto ar paslaugos galiausiai (tik pačioje pabaigoje, išsiaiškinus ir suderėjus kiekvieno atskiro daikto kainą!) paklausti – “O jei pirkčiau visus kartu?”. Gal padarys dar papildomą nuolaidą nuo jau suderėtos.

Derybos dažnai geriausiai sekasi vietine kalba – verta pramokti ja bent skaičius. Taip parodote pardavėjui, kad nesate “vakar atskridęs turistas” ir gaudotės kainose. Klausimai “Ar jūs pirmą kartą šitoje šalyje?” bei “Kada atskridote?” taip pat gali būti skirti sužinoti kiek gaudotės vietos kainų realijose, o klausimai “Iš kur esate?”, “Kur esate apsistoję?” – kiek turite pinigų.

Kartais pasiteisinanti derybų taktika – pasakius “kaip brangu” nueiti šalin. Pardavėjas gali jus vytis, stabdyti. Bet tai reikia daryti ne per anksti – jei tiesiog paklausęs kainos ir išgirdęs atsakymą nueisite, pardavėjas gali galvoti, kad prekė gal tiesiog nedomina. Reikia parodyti dėmesį, bet akivaizdžiai būti sukrėstam kainos, dar bandyti derėtis (nesėkmingai) – štai tada pardavėjas, tikėtina, ir “gaudys”.

Svarbu nepasimauti ant visokių pardavėjų derybinių taktikų, pavyzdžiui, suvaidinto įsižeidimo, pvz. kaip viena Balio pardavėja man sakė “Už tiek nė vandens nenusipirktum”. Visa tai paprastai tik subtilūs būdai iš užsieniečio išvilioti daugiau pinigų (tuo konkrečiu atveju būtum galėjęs nusipirkti daugybę vandens butelių ir kaina buvo reali, tik neturistinė).

Tiesa, nėra prasmės siūlyti iš tikro gerokai žemesnes už rinkos kainas. Taip parodote pardavėjui, kad nesigaudote vietos kainose, esate “žalias” (ir jis gali sakyti bet kokią kainą). Tai, kad pasiūlysite mažesnę pradinę kainą, tikrai nereikš, kad pardavėjas irgi siūlys mažiau. Svarbu jokiu metu nepakelti kainos aukščiau realios.

Analogiškai jūsų “žalumą” išduos ir melas – jei sakysite, neva gretimas pardavėjas parduoda pigiau, jei taip nėra, nes, tikėtina, pardavėjai žinos vienas kito kainas.

Derybų etika sako, kad, jei jau pasiūlėte kainą ir su ja sutiko, turėtumėte pirkti – todėl į kairę į dešinę kainų nesiūlykite, jei daiktas visai nedomina. Kita vertus, vien tai, kad pradėjote derėtis, tikrai nereiškia, kad turite pirkti – jeigu su jūsų kainomis nesutinka, visada galite nueiti šalin.

Kiek verta ir teisinga derėtis?

Net ir turint galimybę derėtis, verta pagalvoti, ar/kiek tai daryti. Mano nuomone, kažin, ar pusės euro nusiderėjimas vertas sugaišto kelionės laiko. Be to, tie pusė euro, tikėtina, daug svarbesni tam skurdžios šalies pardavėjui, iš kurio perkate, nei jums. Tad dėl tokių sumų paprastai nesideru – jei tik matau, kad manęs neapgaudinėja, neprašo daugiau vien todėl, kad esu užsienietis.

Argentinos lietuvių atokiame Eskelio miestelyje valdoma suvenyrų parduotuvė. Ji ir taip buvo neatnaujinusi kainų kartu su infliacija, tad viskas, palyginus su kitur, buvo be galo pigu. O ir lietuvius, įkūrusius ir lietuvių muziejų, norėjosi paremti. Nesiderėjau.

Savo ruožtu, jei susiduriu su apgaviku – tokiu, kuris iš užsieniečio prašo kartais ar net dešimtimis kartų daugiau, nei iš vietinio – iš viso nieko neperku. Daugelis jų iki normalių kainų vis tiek nenuleis ir nėra čia ko remti apgavikiško verslo.

Dalis keliautojų tik dieną prieš kelionę ar – dar blogiau – tik atskridę į šalį pradeda domėtis, kaip nuvažiuoti iš oro uosto į miestą. Tai – klaida, nes čia lengva „papulti į spąstus“, kai būdų nusigauti kur reikia nėra arba jie brangesni už lėktuvo bilietą!

Kaip nusigauti iš oro uosto į miestą (ir, grįžtant, kaip nusigauti iš miesto atgal į oro uostą) pasižiūriu dar prieš pirkdamas bilietą.

Taksi ir pavėžėjimas iš oro uosto

Daug žmonių iš ar į oro uostą važiuoja taksi, bet aš to vengiu. Deja, netgi „padoriose“ Vakarų šalyse tarp taksistų daug apgavikų, o ypač apgavystės pasireiškia važiavime iš oro uosto. Užsieniečiams siūlomos 2, 5, net 10 kartų didesnės kainos ir neinama į derybas. Meluojama apie visokius „fiksuotus tarifus“, „priemokas už paėmimą iš oro uosto“ (kartais tokios yra ir iš tikro). Berods niekur pasaulyje nėra pavykę taksi iš oro uosto nuvažiuoti už tokią pat kainą, kokia būtų šiaip važiuojant tokį atstumą taksi tame mieste. Dažnai kainos skyrėsi kartais ir po kelių nusivylimų ant taksistų „dėjau kryžių“.

Taksi Egipte. Net nupurto pagalvojus, kad reikėtų juo važiuoti iš oro uosto į kokį nutolusį viešbutį

Geresnė situacija – jei šalyje yra „Uber“ ar jo atitikmuo (pasidomėkite). Ten greičiausiai nebandys apgauti, tačiau „Uber“ atitikmeniui gali būti neleidžiama įvažiuoti į oro uostą (ten būti taksistų monopolis) – tokiu atveju jums reikės išeiti iš oro uosto. Gali būti oro uosto antkainis. Be to, kad išsikviestumėte, reikia turėti internetą. Europos Sąjungoje tai paprasta, bet už ES ribų – labai brangu (dėl didelės interneto kainos), nebent pirktumėte vietinę SIM kortelę. Tačiau SIM kortelės oro uoste dažnai brangesnės, nei miesto centre, kartais jų įsigyti ten neįmanoma. Kartais galima išsikviesti “Uber” su oro uosto WiFi – bet ne visada.

Žodžiu, net ir važiuoti „Uber“ iš oro uosto dažnai išeina sudėtingiau / brangiau, nei šiaip, bent jau jei ką tik atskridai į šalį ir ji nėra ES erdvėje.

Viešasis miesto transportas iš oro uosto

Jeigu nesinuomoju automobilio, stengiuosi nuvykti iš oro uosto į centrą viešuoju miesto transportu. Tai paprastai pigu ir patogu.

Tačiau tam reikia planavimo perkant lėktuvo bilietus: pvz. jei atskrendi naktį, viešasis transportas gali nevažiuoti. Taip pat jei skrendi į kokius pigių skrydžių bendrovių oro uostus atokiau nuo miesto centro, ten irgi viešojo transporto gali nebūti. Į šias aplinkybes atsižvelgiu jau pirkdamas bilietą – nusigavimo iš oro uosto kainą reikia pridėti prie bilieto kainos. Sudėjus gali paaiškėti, tarkime, kad pigiau skristi „brangiomis“ avialinijomis ir atvykti dieną, nei „pigiomis“ ir atvykti naktį į nutolusį nuo miesto oro uostą.

Taip pat, jei norite patogiai iš oro uosto nuvažiuoti į viešbutį viešuoju transportu, verta pasirinkti viešbutį kuris yra greta iš oro uosto važiuojančios viešojo transporto linijos stotelės – kad nereiktų persėdinėti.

Jei galima rinktis viešąjį transportą, geriausiai metro – jis greitas, be to, galima prognozuoti jo važiavimo laiką. Blogiau – autobusai.

Vienas miesto viešojo transporto – ypač autobusų – minusas tas, kad sunku išsiaiškinti maršrutus, grafikus. Ypač trečiojo pasaulio šalyse. Padeda kelionių vadovų knygos (pvz. „Lonely Planet“), interneto paieška.

Akių negalintys atitraukti keleiviai autobuse Bimoje, Indonezijoje. Oro uosto darbuotojai buvo priblokšti, kai, paklausę, kaip važiuosim į viešbutį (taip, turistai tokie reti, kad net užkalbino), atsakėme – autobusu. Sako: ‘Oro uosto autobusų nėra’. Sakau: ‘Tai susitabdysim pravažiuojantį’ – būtent tokių rekomendacijų radau. Jie tik parodė ‘cool’. Ir tikrai, jokių problemų nebuvo

Oro uosto autobusai ir traukiniai

Tai specializuoti ekspresiniai autobusai ir traukiniai, kurie važiuoja iš oro uosto į miesto centrą ir pakeliui (beveik) nestoja.

Jie skirti turistams, taigi, brangesni už miesto viešąjį transportą. Tačiau tai vienintelis viešasis transportas iš toliau nuo miestų nutolusių oro uostų.

Traukinys beveik visada geriau už autobusą (lygiai kaip metro už miesto autobusą).

Šanchajuje iš oro uosto gali važiuoti maglevu. Tai – 431 km/h greičiu lekiantis greičiausias pasaulio traukinys. Aišku, brangiau, nei metro, bet tikriausiai vienintelis pasaulyje atvejis, kai kelionė iš oro uosto dar yra ir svarbi patirtis

Kai kuriuose miestuose įmanoma važiuoti ir miesto viešuoju transportu, ir oro uosto autobusais ar traukiniais. Tokiu atveju paprastai miesto transportu bus nežymiai lėčiau (pvz. 10-30 min.) ir žymiai pigiau. Be to, miesto viešasis transportas stos daugiau stotelių – tai gali būti aktualu, jei viešbutis ne ten, kur atvyksta oro uosto autobusas, bet pakeliui.

Gana geras pavyzdys čia Marakešas. Kai ten keliavau, oro uosto autobusas kainavo 30 dirhamų, kai įprastas – 4 dirhamus. Tiesa, įprastinis, kuriuo ir važiavome, stojo atokiau nuo oro uosto įėjimo. Taksistai net nesileido į kalbas, kad jungtų taksometrą.

Iš oro uostų, kur skrydžiai yra retesni, oro uosto autobusų ar traukinių grafikai gali būti priderinti prie tų skrydžių. Tai yra, tarkime, gali būti neįmanoma atvykti į oro uostą, pavyzdžiui, 1 val. iki skrydžio, nes paskutinis oro uosto autobusas išvyks taip, kad būtų 2 val. iki skrydžio. Patikrinkite grafikus, antraip gali tekti važiuoti taksi. Gerai pamenu, kaip garsiai skundėsi viena lietuvė Stokholmo Skavstos oro uoste: planavo atvažiuoti autobusu, bet tikėjosi, kad jų bus daugiau ir į tą priderintą prie skrydžio pavėlavo, tad teko rūpintis, kad pavežtų. O atstumas didelis – vos spėjo.

Nuomotas automobilis

Daugelyje oro uostų galima išsinuomoti automobilį. Paprastai verta užsakyti iš anksto internetu. Kai kurių nuomos kompanijų oro uoste nėra, bet jos automobilį gali atvežti sutartu laiku.

Nuomotis automobilio vien dėl nuvažiavimo iš oro uosto dažniausiai neapsimoka, bet būna ir išimčių (pvz. JAV, kur atstumai didžiuliai, taksi brangūs, patogaus viešojo transporto daugelyje miestų nėra – jei jums riekia ne į miesto centrą, o į kokį priemiestį, gali vertėti išsinuomoti automobilį).

Autonuoma oro uoste San Paule

Jei neapsisprendžiate, nuomotis automobilį ar ne, paprastesnis nuvykimas iš oro uosto gali būti svarbus akstinas apsispręsti. Nes, tarkime, išsinuomotas automobilis gali sutaupyti keliasdešimt eurų važiavimo į/iš oro uosto išlaidų, būti patogus sprendimas, ir paskui dar praversti. Ypač kai nori važiuoti ne į miesto, į kurį atskridai, centrą, o į, tarkime, kitą miestą, atskridai vakare ir pan.

Pėsčiomis iš oro uosto (viešbutis prie oro uosto)

Miestų, kur pėsčiomis gali nueiti iš oro uosto į centrą mažai, ypač su bagažu, nėra daug – nors jei atstumas iki kokių 4 km ir keliauju tik su kuprine, kartais nueinu pėsčiomis, tuo pačiu lengvai susipažindamas su miestu.

Dachlos (Vakarų Sachara) oro uostas yra miesto centre. Iš jo į nakvynės vietą kelis kilometrus nuėjau pėsčias

Bet jeigu skrydis kyla anksti ryte ar leidžiasi vėlai vakare, galiu pasirinkti viešbutį arti oro uosto. Gal tik vienai nakčiai. Tokiu būdu „laimiu“ miego laiko, be to, galiu išvakarėse paprastai nuvykti viešuoju transportu. Tarkime, jei skrydis atvyksta vėlai vakare, tai pernakvoju prie oro uosto, o ryte, pradėjus važiuoti viešajam transportui, vykstu į centrą. Jei skrydis pakyla anksti ryte, tai išvakarėse atvažiuoju viešuoju transportu į viešbutį ir tada galiu keltis vėliau, nes ryte nereiks niekur važiuoti, nereiks “užsimesti” laiko galimiems kamščiams.

Dažnas viešbutis netoli oro uosto siūlo nemokamo nuvežimo į/iš oro uosto paslaugą, tad net ir tų 500 m ar 1 km eiti nereikės.

Vienas minusas – daiktai. Tarkime, jei paskutinei nakčiai pasirenki viešbutį greta oro uosto, o likusias naktis apsistoji miesto centre. Tai tada iš viešbučio miesto centre greičiausiai turėsi išsiregistruoti, tarkime, 12:00 dienos, o į viešbutį prie oro uosto galėsi įsiregistruoti tik, tarkim, 15:00 dienos, bet ir tada greičiausiai dar nenorėsi, nes juk į oro uostą nori atvykti tik vakare.

Čia pliusas – daugelis viešbučių sutinka leisti palikti lagaminus anksčiau įsiregistravimo ar atsiimti juos vėliau. Taip ir darau. Tarkime, 10:00 ryto išeinu pasivaikščioti miesto centre, susikraunu daiktus ir palieku registratūroje. Kokią 20:00, kai važiuosiu į savo viešbutį prie oro uosto, juos paimsiu ir vešiuos kartu.

Singapūre visai dienai viešbutyje saugoti palikti daiktai

Tiesa, panašus sprendimas gali neveikti su AirBnB ir kitokiomis specifinėmis nakvynės vietomis.

Viešbučiai prie oro uosto gali būti šiek tiek brangesni, nei analogiški kitur, bet neretai važiuoti taksi vis tiek atsieitų brangiau, ypač jei užtaikytum “ant apgaviko”, be to, tada sutrumpėtų miego laikas.

Svarbu patikrinti ir iki kada galima registruotis viešbutyje. Jei lėktuvas atskrenda, pavyzdžiui, 23:00, negalima rezervuoti viešbučio, kur įsiregistravimas iki 22:00 ir nepatartina net rezervuoti viešbučio, kur įsiregistravimas iki 24:00 (juk skrydis gali vėluoti) – geriausia, kur registratūra dirba visą parą.

Skambučiai telefonu, o ypač naudojimasis internetu kelionėse – situacija, kur lengviausia prarasti daug pinigų. Užsimiršus, kelios minutės čia gali kainuoti ir šimtus eurų.

Kaip galima užsienyje skambinti ir naudotis intenetu nemokamai ar už centus? Štai atsakymai.

Nesinaudokite savo SIM kortele už ES ribų

Deja, visi Lietuvos mobiliojo ryšio operatoriai skambučius iš užsienio, atsiliepimus užsienyje, SMS iš užsienio ir (ypač) naudojimąsi internetu užsienyje apmokestina itin brangiai.

Todėl užsienyje iš savo SIM kortelės neskambinu, nerašau SMS, o internetą prieš kelionę mobiliajame telefone išjungiu. Kad netyčia neįsijungtų (mano žmonai taip yra atsitikę ir tai kainavo 30 EUR), išjungiu dvigubai: išjungiu „tarptinklinį ryšį“, o kitoje nustatymų vietoje – internetą apskritai.

Išimtis – ES šalys, kur telefonu galiu naudotis kaip Lietuvoje (priklausomai nuo plano, gali būti kažkiek mažiau, bet nežymiai).

Tačiau mano veiklai būtina nuolat turėti telefoną ir internetą ne tik ES. Štai ką darau kitose šalyse.

Wifi – kaip rasti ir gauti

Vienas paprasčiausių būdų prisijungti prie interneto užsienyje – viešieji WiFi. Šiais laikais beveik visi viešbučiai, AirBnB tokius turi – taigi, ryte ir vakare nėra problemų su internetu. Visgi, verta pasitikrinti, ar turi ir jūsiškis. Ir net jei pažymėta, kad turi, pažiūrėkite, koks to WiFi įvertinimas (Booking.com WiFi įvertinimus rašo atskirai) – kai kuriose vietose tariamai esantis WiFi išvis ar beveik neveikia.

Dieną WiFi galima rasti restoranuose, prekybos centruose, oro uostuose.

Jei WiFi užrakintas slaptažodžiu, reikia jo paklausti. Jei man būtinas WiFi, paklausę slaptažodžio iškart jį suveskite, ir tik po to, pamatę, kad veikia, užsakykite maistą restorane (jei neveiks – galima bus eiti kitur).

WiFi slaptažodis dažnai būna parašytas ir viešai – pvz. viešbučio numery. Bet, jei nematai, geriau paklausti

Nors per WiFi įprastai galima tik naršyti internete, o ne skambinti telefonu, tai galima išspręsti – žr. skyrelį „Kaip (beveik) nemokamai paskambinti į Lietuvą (ar kitas šalis)“ žemiau.

Pagrindiniai WiFi minusai:
a)Yra tik kai kur ir negali 100% planuoti, kada turėsi internetą. Ypač skurdesnėse šalyse.
b)Kai kada neva yra, bet neveikia.
c)Net ir kur yra, dažnai priklauso nuo tikslios vietos: pvz. kai kuriuose viešbučio numeriuose yra silpnas.

Šių minusų padeda išvengti vietinė SIM kortelė.

Vietinė SIM kortelė

Jei keliauju į šalį ilgiau nei kelioms dienoms, visuomet įsigyju vietinę išankstinio mokėjimo SIM kortelę. Daugelyje šalių jos labai pigios, tekainuoja kelis eurus, o už tiek gaunamo interneto pakanka bent jau savaitei ar kelioms.

Kai kur jau pirkdamas SIM kortelę įsigyji ir tam tikrą skaičių pokalbių minučių, interneto megabaitų. Kitur reikia kortelę pirkti atskirai ir paskui pasipildyti. Geriausia viską daryti oficialiame salone – tokiu atveju pirksite be antkainio, be to, tikėtina, ir papildymo procedūrą atliks darbuotojai. Paskui prieš išeidamas patikrinu, ar viskas veikia (internetas ir pan.).

Oficialus Maroko telekomo salonas

Prieš eidamas pirkti SIM kortelės, pažiūriu internete, kokie yra planai, nes didelė tikimybė, kad susikalbėti nepavyks (jei darbuotojai nemokės angliškai), darbuotojai nesupras, ko tiksliai tau reikia – turi pats pasakyti plano pavadinimą.

Renkuosi tokį planą, kad:
*Jei įmanoma, galiotų visos kelionės metu (kai kurie planai, tarkim, galioja tik 7 d., nesvarbu, kad dar būtų likę pokalbių ir interneto gigabaitų o kelionė toje šalyje gali trukti ilgiau).
*Užtektų interneto gigabaitų. Tai man svarbiausia. Jei turėsiu savo namie (viešbutyje) wifi, skaičiuoju maždaug 1 GB į 5 d. (bet jums gali reikėti daugiau ar pakakti mažiau – žr. „Kiek interneto gigabaitų reikia“)
*Būtų pokalbių ir SMS minimumas. Visada gali prisieiti kažkur paskambinti šalyje, kurioje esi (į viešbutį ar pan.), kita vertus, aišku, daug skambinti nereikės, tad pakanka keliasdešimties ar šimtų minučių, kas paprastai būna minimumas.
*Tarptautiniai skambučiai į šiuos planus niekada neįeina ir to nesiekiu. Jei reikia skambinti, rašyti SMS į Lietuvą ar dar kur, skambinu per internetą (žr. žemiau).

Brazilijos TIM operatoriaus planai jų interneto puslapyje

Kadangi su daugeliu SIM kortelių gigabaitai yra riboti, jei tik įmanoma, prisijungiu prie WiFi (viešbutyje, restorane ir pan.), taip taupydamas savo gigabaitus. Aišku, be reikalo nesikankinu: jei WiFi labai lėtas, prastas, trūkinėja, tai geriau naudoju savo SIM gigabaitus.

Prireikus SIM pasipildyti, tai dažnai galima padaryti operatoriaus biure, tačiau tai paprastai nebūtina. Galima nusipirkti papildymo korteles arba pasipildyti SMS žinutėmis ar internetu. Jei tik kur “pagaunu” angliškai kalbantį darbuotoją, to paklausiu, arba bandau rasti internete: nes kai prisieis pasipildyti gali ir nepavykti susikalbėti.

Turistinėse šalyse, kurortuose SIM kortelės dažnai pardavinėjamos ir gatvėje, turizmo operatorių salonuose. Tačiau dažnai ten būna didelis antkainis

Nors daugelyje šalių SIM kortelę įsigyti paprasta ir gali net kioske, yra šalių, kur biurokratijos daugiau. Pvz. Brazilijoje procesas ilgas, daug kur reikalauja CPF, kas maždaug atitinka vietinį mokesčių mokėtojo numerį. Dar kitur reikalauja pirštų atspaudų ir pan. Jeigu reikalauja daug duomenų, didelė tikimybė, kad jūsų vardu sudarinėja ne išankstinio apmokėjimo, bet mėnesinę sutartį: jei tik įmanoma, nedarykite to, nes bus papildomos problemos atšaukti, gali nurašinėti pinigus nuo kortelės.

Beje, vietine SIM kortele dažniausiai galėsite naudotis ne tik tame telefone, į kurį ją įdėsite, bet ir bet kuriame kitame telefone ar kompiuteryje. Tereiks pasidalinti internetą naudojant “Mobile hotspot” (liet. “Mobilioji saitvietė” ir pan.) funkcija (kai kurie operatoriai, tiesa, sugeba šią funkciją blokuoti, bet tai reta).

Kiek interneto gigabaitų reikia

Kiek gigabaitų reikia labai priklauso nuo to, ką darote su internetu. Yra trys lygiai.

Visų pirma, 1 gigabaitas yra 1024 megabaitai. O čia rašau, kiek megabaitų kas sunaudoja.

*Elektroniniai laiškai (be priedų). Išnaudoja labai mažai: 1 megabaitas apims daug laiškų.
*Interneto naršymas. Vienas puslapio įkrovimas – 1-2 megabaitai (bet gali būti daugiau, jei tinklapyje daug nuotraukų ar yra garsas ar, juoba, video – žr. žemiau).
*Nuotraukų ir dainų/garsų siuntimas. Viena geros kokybės nuotrauka ar daina – 2-10 megabaitų.
*E-knygų, žemėlapių, programėlių siuntimasis. Įvairiai, bet dažnai ~10-100 megabaitų.
*Video žiūrėjimas ir siuntimas. Vienas filmas gali būti ir 1000-8000 megabaitų.

SIM kortelės įsigijimas salone Brazilijoje

Paprastai video žiūriu ir siunčiu tik prie WiFi – kokį dosnų internetą beturėtum, vienas-kitas ilgesnis video ir jau neturi.

Įprastinių 1 GB 5 dienoms man pakanka gana laisvai rašyti el. laiškus ir naršyt internetą. Galiu internete žiūrėti nuotraukas, bet jų nesiunčiu ir nesisiunčiu failų.

Tačiau kai kuriose šalyse internetas gana brangus ir apimtis mažesnė. Tokiu atveju reikia riboti internetą labiau: iki el. laiškų ir interneto naršymo.

Taip pat turint ribotą internetą verta apriboti mobiliojo telefono ar (jei dalinsies savo internetu į kompiuterį) kompiuterio atnaujinimus, failų (nuotraukų, video) automatinį kopijavimą ir pan. Nes vienas didelis programos atnaujinimas gali “suvalgyti” visą SIM kortelės internetą – o juk pakanka palaukti WiFi.

Kaip (beveik) nemokamai paskambinti į Lietuvą (ar kitas šalis)?

Jei tik įmanoma, skambinu internetu – “Skype”, “Whatsapp” ir panašiom programom.

Tačiau kartais reikia paskambinti ir į mobilų ar laidinį telefoną.

Tokiems atvejams yra kompanijų, kurios “paverčia” skambutį internetu į skambutį telefonu. Tai dažniausiai mokama, bet kainuoja centus. Tokias paslaugas siūlo ir “Skype”, ir lietuvių kompanija “Spykas” bei kitos.

Tiesa, kai šitaip skambini, nerodo tavo įprastinio numerio – tad verta prisistatyti.

SMS žinutes, tuo tarpu, daug kas siūlo siųsti nemokamai iš interneto – SMSdykai.lt ir pan.

Jeigu skambina man, nekeliu ragelio. Verčiau patikrinu telefono numerį – ar nėra kokiame juodajame “spamerių” sąraše – ir jei ne, perskambinu per internetą. Taip išvengiu didelio atsiliepimo mokesčio.

Interneto kavinės

Kadaise prireikus interneto eidavai į interneto kavinę. Dabar to iš esmės nereikia Tačiau kai kuriose šalyse jų dar yra daug ir jos pigios (pvz. Pietų Korėjoje). Jeigu neturite savo kompiuteriu ir reikia padaryti kažką daugiau (pvz. parašyti ilgą laišką), gali būti logiška ten nueiti. Ten internetas bus garantuotas ir greitas. Be to, jei prireiktų ką atsispausdinti, ten irgi gausite.

PC Bange (supermodernioje korėjietiškoje interneto kavinėje)