Išskleisti meniu

Taupymas kelionėse

Kaip aš keliauju nebrangiai, daug ir kokybiškai

Kaip aš keliauju nebrangiai, daug ir kokybiškai

| 9 komentarai

Lietuvoje dar gaji mintis, kad kelionės, ypač tolimos – labiau “elito” užsiėmimas, nes tam reikia labai daug pinigų ar laiko.

Tačiau aš, sutilpdamas į įprastines atostogas ir maždaug vidutinę vilniečio algą, sugebu kiekvienais metais aplankyti ir pažinti po maždaug penkias naujas šalis trijuose žemynuose. Tai nėra kelionės autostopu ar su palapine – prabanga nesimėgauju, tačiau vertinu ir kokybę, todėl paprastai nuomojuosi automobilį, apsistoju viešbučiuose.

Kaip tai pavyksta ir kur klysta tie, kam tai atrodo neįmanoma? Pamėginsiu atskleisti savo patirtį, griaudamas mitus. Galbūt tai padės jums sutaupyti laiko ar pinigų. O jei jūs viską jau seniai žinojote (o galbūt žinote dar daugiau) – sveikinu, esate tikras keliautojas.


Kelionių mitai ir tikrovė


1 mitas. Kelionės labai brangios.

Tiesa: tai išties nėra pats pigiausias hobis, tačiau kartu jis yra vienas retų hobių, kuris nuolat pinga, be to, žinodamas kaip, gali sutaupyti net ir du trečdalius ar daugiau kelionės kainos, gaudamas tą patį.

Dabar galima įsigyti lėktuvo bilietus tokiomis kainomis, kokios prieš 5 ar 10 metų būtų atrodžiusios stebuklingai. Ir kalbu ne vien apie skrydžius į Europą, bet ir apie skrydžius į tolimus kraštus. Pavyzdžiui, dabar lengvai įmanoma nuskristi į JAV už 300 EUR į abi puses, kai tuo tarpu prieš penkerius metus ir 500 EUR buvo gera kaina. Pastarieji lėktuvo bilietai į Puerto Riką ir atgal man kainavo su visais mokesčiais tik 362 EUR, į Braziliją ir atgal – 478 EUR.

Čia nekalbu apie skraidymus su daugybe ilgų “neoficialių” persėdimų, važiavimu autobusu į Varšuvos oro uostą ar tarpinėmis nakvynėmis oro uostuose – kalbu apie patogius bilietus tiesiai iš Vilniaus su oficialiais persėdimais.

Kelionės į egzotiškus kraštus labai brangios atrodo (ir yra) tiems, kas keliauja su agentūromis (žr. grafikus žemiau). Kiekvienos savo kelionės išlaidas aš užsirašau labai tiksliai, ir, viską susumavus, paprastai man beveik identiška kelionė (pagal pamatomus objektus), įskaitant lėktuvo bilietų kainą, atsieina apie trečdalį tos kainos, kurią siūlo agentūros(!). Tai reiškia, už tą pačią sumą galiu keliauti trigubai dažniau, nei tie, kas keliauja su agentūromis.

Ir čia tiek mažesnė kaina yra nė kiek neprarandant kelionės kokybės, lyginant su agentūrų siūlymais (tiesą pasakius, nepriklausomai keliauti tik įdomiau). Viešuoju transportu naudojuosi tik ten, kur jis dažnas ir efektyvus (kitur nuomojuosi automobilį); vietose, kur tai atrodo svarbiausia, samdau gidą; o skrydžius, taupydamas laiką, paprastai perku normalius iš Vilniaus – o ne su galybe ilgų “neoficialių” persėdimų.

Jeigu papildomai taupytumėte dar ir šiose vietose – galėtumėte keliauti ir tik už ketvirtį tos kainos, kurios prašo agentūros už analogišką kelionę, ar dar mažiau. Neabejoju, kad dažnam rimtesniam keliautojui, ypač tiems, kurie keliauja lėtesniu tempu ir turėdami daugiau laiko, net ir mano patiriamos išlaidos atrodo didelės.

Idėjos, kaip sutaupyti kelionei – čia.

Taigi, kad pasitaupius neįmanoma bent kasmet (o gal ir dažniau) leistis į tolimą kelionę uždirbant vidutinę algą – mitas. Jei neturite kitų brangių hobių ir neperkate sau brangių daiktų ar drabužių, tai – nesunkiai įmanoma.

Panašių mano ir agentūros siūlomų kelionių į tuos pačius kraštus palyginimas pagal kainas, trukmę ir aplankomų vietų (patirčių) skaičių

Mano ir agentūros siūlomų kelionių į tuos pačius kraštus palyginimas pagal kainas, trukmę ir aplankomų vietų (patirčių) skaičių. Plačiau – straipsnio apačioje.

2 mitas. Norėdamas keliauti daug, privalai turėti daug atostogų.

Tiesa: Lietuvoje įprastų atostogų gali užtekti 3 tolimoms kelionėms per metus ir dar keletui trumpesnių.

Aš neatostogauju ilgiau, nei įprasta Lietuvoje (paskaičiavus keleto metų vidurkį). Tačiau jau daugybę metų savo atostogas pilnai panaudoju kelionėms – tai yra, nei vienos atostogų dienos nepraleidžiu Lietuvoje.

Be to, kelionėms išnaudoju ir savaitgalius, šventes. Aišku, vien per savaitgalį nukeliauti kur toliau – sunku, neįmanoma ar nelogiška. Todėl keliauju tokiais formatais, apjungdamas atostogas su įprastomis nedarbo dienomis:
1.”Ilgasis savaitgalis” (savaitgalis, gretimas švenčių penktadienis, pirmadienis, ketvirtadienis ar antradienis, su viena darbo diena). Taip praleidžiama tik 1 darbo diena, o kelionei yra 4 dienos. Tokiu formatu keliauju į artimus kraštus.
2.Savaitė su dviem aplinkiniais savaitgaliais. Taip praleidžiamos tik 5 darbo dienos, o kelionė trunka 9 dienas. Geriausia, jei dar pavyksta prijungti ir vieną šventę.
3.Dvi savaitės su dviem aplinkiniais savaitgaliais. Praleidžiama 10 darbo dienų (jei yra švenčių – mažiau), o kelionė trunka 16 dienų.

Viso to rezultatas – kai kuriais metais užsienyje praleidžiu dvigubai daugiau kalendorinių dienų, nei darbo dienų. Tarkime, 2015 m. užsienyje buvau 40 dienų, tačiau į darbą dėl to negalėjau eiti tik 21 dieną – kitkas buvo savaitgaliai ir šventės.

Kadangi skirtingose darbovietėse situacija skirtinga, visiems tinkančio recepto nėra. Dirbant netipiniu darbo grafiku, galimybių susidaryti ilgesnius nei oficialios atostogos tarpus kelionei, prijungiant nedarbo dienas, gali būti ir daugiau.

3 mitas. Per trumpą kelionę daug nepamatysi / nepatirsi

Tiesa: jei iš anksto pasiruoši ir efektyviai išnaudosi kelionės laiką, per savaitę ar dvi galima patirti labai daug.

Dauguma mano kelionių laiko požiūriu gana trumpos (savaitė – dvi savaitės net į kitus žemynus, po Europą- kelios dienos), tačiau kiek per tą laiką pamatau ir patiriu – galite paskaityti “AŽ kelionės ir mintys” aprašymuose.

Tam reikia pasirengti ir derinti laiką. Iki minimumo sumažinti nenaudingą kelionės laiką. Keli pavyzdžiai:

1.Jei šalyje prastas ar vidutiniškas viešasis transportas, nuomojuosi automobilį.
2.Apsistoju ne viename viešbutyje, o įvairiuose skirtingose vietose, kad nereiktų vakarais grįžinėti, o būtų galima važiuoti visuomet į priekį.
3.Stengiuosi niekad nevažiuoti tuo pat keliu du kartus. Jei randu gerų sąlygų, atskrendu ir išskrendu iš skirtingų oro uostų. Jei ne – važiuoju ratu.
4.Derinu laiką taip, kad iš vieno miesto į kitą važiuočiau tokiu metu, kai kitko daryti negalima (pvz. vakare, kai jau sutemo, lankytinos vietos uždarytos).
5.Neimu su savimi registruoto bagažo, o tik kuprinę. Dėl to galiu greičiau išeiti iš oro uosto ir vėliau į jį ateiti. Taip pat nebūtina iš karto važiuoti į viešbutį pasidėti daiktų (tai irgi laiko gaišimas).
6.Iš anksto susirenku informaciją apie lankytinų vietų darbo laikus, viešojo transporto grafikus – kad nereiktų gaišti laiko tam vietoje. Šitam padeda ir kelionių vadovų knygos, internetas.
7.Konkretūs laiko taupymo būdai priklauso ir nuo šalies, į kurią vykstu. Tarkime, Indijoje, kur labai lėti traukiniai, tačiau beveik visi jie turi pigias miegamas vietas, traukiniuose apsimokėjo nakvoti. Taip sutaupiau laiko keliavimui dienos metu. Savo ruožtu, šalyse, kuriose yra ką veikti ir naktį, patarimas važinėti vakarais gali netikti.
8.Taip planuojuos skrydį, kad atskridęs nuo pat pirmos dienos galėčiau gyventi pagal atvykimo šalies laiko juostą ir neprarasčiau laiko aklimatizacijai. Plačiau apie aklimatizaciją rašau čia.

Taip pat mano kelionės yra išimtinai pažintinės, paplūdimiuose neguliu ar apsilankau tik kartą-kitą per kelionę trumpai nusimaudyti. Kitų poreikiai gali būti kitokie. Tačiau šie ir kiti laiko taupymo metodai vis tiek praverčia: jų dėka, galima didesnę kelionės dalį skirti tam, kas teikia džiaugsmą (nesvarbu, ar tai lankytinos vietos, ar paplūdinimiai, ar linksmybės), o ne daiktų krovimuisi, važiavimui pirmyn-atgal ir pan.

Taip pat, keliaujant be agentūros, negaištamas laikas laukiant kol į autobusą susirinks bendrakeleiviai ar lankant tas vietas, kurios ne tokios įdomios tau pačiam.

4 mitas. Be agentūros keliauti į egzotiškas šalis nepavyks

Tiesa: Galima keliauti be agentūros į praktiškai bet kurią šalį, išskyrus Šiaurės Korėją.

Tai – pakankamai saugu ir nesudėtinga. Plačiau apie saugumą kelionėse ir nepagrįstas baimes rašau čia.

Taip pat nepagrįstas pradedančių nepriklausomų keliautojų būgštavimas dėl to, kad jie nemoka vietinės kalbos. Susikalbėjimui dėl dalykų, kurie svarbūs, pilnai pakanka nedidelio skaičiaus žodžių ar sakinių. Be to, visur yra kažkiek mokančių angliškai (tačiau net jei jūs gerai nekalbate ir angliškai, tai irgi ne problema).

Aš prieš keliones kažkiek pramokstu svarbiausių kalbos žodžių ir sakinių, tačiau ir tose kelionėse, kur vietine kalba nekalbėjau nė kiek, o angliškai ten kalba mažai kas (pvz. Kinijoje), problemų neturėjau. Daug ką galima ir susirodyti.


Konkrečios mano kelionių trukmės ir išlaidos


Kad straipsnis nebūtų vien tušti žodžiai, parašau čia savo 2015-2016 m. kelionių, aprašytų ir “AŽ kelionės ir mintys” straipsniuose, galutines kainas ir kiek dienų jose praleidau.

Į sumas įeina visos išlaidos užsienyje, tai yra ir, tarkime, Indijos bei Ukrainos turguose nusipirkti drabužiai (ten pigiau, nei Lietuvoje, todėl kartais apsimoka nusipirkti reikiamų daiktų ateičiai). Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad į kelionių išlaidas įeina ir išlaidos maistui, o jas patirčiau ir būdamas Lietuvoje (kadangi keliauju daugiausiai į pigesnes nei Lietuva šalis, jos paprastai nebūna didesnės, nei namie).

Tai – mano ir mano žmonos išlaidų sumos, padalintos per pusę; kadangi žmona kelionėse išleidžia kiek daugiau nei aš, tikrosios mano išlaidų sumos iš tikro ~10% mažesnės, nei čia parašyta.

Kelionių trukmę visur skaičiuoju pagal tai, kiek “naudingų” dienų praleidau toje šalyje, neskaičiuodamas skrydžio ir persėdimų laiko (tačiau skaičiuodamas praleistas darbo dienas, aišku, įskaičiuoju ir skrydžių laikus).

2016 metų kelionės

Indija:
Lėktuvo bilietai – 443 eurai
Išlaidos vietoje – 268 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 192 EUR)
Viza – 92 eurai
Tačiau lėktuvas pavėlavo virš 3 val. ir gavau iš Finnair 600 eurų kompensaciją, dėl ko kelionė beveik nieko nekainavo (viena paslaugų, kurias teikiu, beje – pretenzijų aviakompanijoms surašymas tokiais atvejais, jei domina – galite kreiptis; plačiau apie tai, kada aviakompanijos privalo kompensuoti)
Kelionės trukmė – 11 dienų, iš kurių 7 darbo (tiesa, dėl vėlavimo vienos dienos Indijoje netekau, liko 10 d.).


Uzbekija
:
Lėktuvo bilietai – 407 eurai
Išlaidos vietoje – 407 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 337 EUR)
Viza – 89 eurai
Kelionės trukmė – 10 dienų, iš kurių 5 darbo (2 savaitgaliai + kovo 11 d.)

Juodkalnija ir Bosnija:
Lėktuvo bilietai – 193 eurai
Išlaidos vietoje – 424 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 299 EUR)
Kelionės trukmė – 7 dienos, iš kurių 4 darbo (Joninės + savaitgalis)

Brazilija
Lėktuvo bilietai – 478 eurai
Išlaidos vietoje – 1283 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 1047 EUR)
Kelionės trukmė – 16 dienų, iš kurių 11 darbo (3 savaitgaliai + lapkričio 1 d.)

Taigi, iš viso keliavimas 2016 m. kainavo 3484 eurus, arba 2977 eurus be kelionėse įsigytų daiktų ir maisto (atsižvelgiant į Finnair kompensaciją), užtruko 40 dienų (iš kurių 27 darbo dienos) ir aplankiau 7 šalis 3 žemynuose.

2015 ir 2016 m. mano kelionių kainos

2015 ir 2016 m. mano kelionių kainos

2015 metų kelionės

Honkongas, Makao ir Gvangdžou-Šendženas:
Lėktuvo bilietai – 451 euras
Išlaidos vietoje – 541 euras (atmetus daiktus ir maistą – 370 EUR)
Viza – 89 eurai
Kelionės trukmė – 9 d., iš kurių 4 darbo (2 savaitgaliai + kovo 11 d.)

Ukraina (Lvovas):
Lėktuvo bilietai – 78 eurai
Išlaidos vietoje – 147 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 109 EUR)
Kelionės trukmė – 3 d., iš kurių 1 darbo

Australija
:
Lėktuvo bilietai – 1105 eurai
Išlaidos vietoje – 1908 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 1442 EUR)
Kelionės trukmė – 24 d., iš kurių 14 darbo (apėmė Jonines ir liepos 6 d. + 4 savaitgaliai)

Makedonija:
Lėktuvo bilietai – 54 eurai
Išlaidos vietoje – 233 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 185 EUR)
Kelionės trukmė – 4 d., iš kurių 2 darbo

Taigi, iš viso keliavimas 2015 m. kainavo 4606 eurus, arba 3883 eurus be kelionėse įsigytų daiktų ir maisto, užtruko 40 dienų (iš kurių 21 darbo diena) ir aplankiau 6 šalis 3 žemynuose.

Kelionė į Australiją – brangiausia nuo tada, kai taip tiksliai skaičiuoju išlaidas (2011 m.); paprastai kelionės atsieina pigiau.

2015 ir 2016 m. mano kelionių kainos, skaičiuojant į vieną kelionės dieną

2015 ir 2016 m. mano kelionių kainos, skaičiuojant į vieną kelionės dieną

Mano kelionių palyginimas su kelionių agentūrų kelionėmis

Įdomumo dėlei, pažiūrėjau, kiek panašios kelionės kainuotų su Lietuvos kelionių agentūromis. Taigi, “Kelionių akademija” siūlo tokias kainas – atkreipsiu dėmesį, kad daugeliu atvejų kelionės kiek trumpesnės, nei mano, ir lankytinų vietų pamatoma mažiau:

*16 dienų Australijoje – nuo 6078 eurų. Už šią sumą aplankoma tik apie trečdalį mano aplankytų vietų. Kelionė su agentūra – trečdaliu trumpesnė, o kainuoja dvigubai brangiau.
*12 dienų Indijoje – nuo 1938 eurų (jei su lankytinom vietom ir vizom). Kelionė pora dienų ilgesnė, nei mano, tačiau aplankomų lankytinų vietų skaičius gana panašus ir dauguma jų sutampa. Kelionė su agentūra – beveik trigubai brangesnė.
*11 dienų Brazilijoje – nuo 3228 eurų. Už šią sumą pamatoma tik apie trečdalį mano aplankytų vietų ir neįeina jokia papildoma lankytina vieta. Kelionė trečdaliu trumpesnė, nei mano, o kainuoja dvigubai brangiau.

Kaip matote, jei norėtumėte pamatyti tiek, kiek pamatau ir patiriu aš, keliaudami su agentūromis, jums tai:
a)Kainuotų bent trigubai brangiau (300%).
b)Užtruktų maždaug 50% ilgiau.

Tai reiškia, jei aš keliaučiau su agentūromis, tiek pat kelionių patirčių, kiek dabar turiu, man atsieitų daugiau, nei visas mano metines pajamas(!), o atostogauti tektų dvigubai ilgiau (nes nebeliktų ir galimybės taikytis prie švenčių, savaitgalių), kas neįmanoma.

Taigi, keliaudamas su agentūromis tikrai galėčiau sau leisti tik vieną kelionę į kitą žemyną per metus, tuo tarpu dar mažiau uždirbantys negalėtų leisti sau keliauti išvis.

Todėl jeigu jūs iki šiol keliaujate į egzotines šalis su agentūromis (arba pažiūrėję agentūrų siūlymus ir jų kainas nusprendžiate nekeliauti toliau Europos) – pasvarstykite, ar nepribrendo laikas keliauti patiems. Viskas bus pigiau ir įdomiau – bent jau kai priprasite.

P.S. Kiekvienai taisyklei yra išimčių. Visa tai, ką rašau, galioja mažiau standartinėms, pažintinėms kelionėms. Jeigu jūs mėgstate keliauti ten, kur ir dauguma lietuvių (pvz. Egiptas ir Turkija) ir jums pakaks nakvynės, maisto, gėrimų ir pramogų “viskas įskaičiuota” tipo viešbučio teritorijoje, su agentūriomis keliauti gali būti pigiau ir patogiau, nei analogišką kelionę “susidurstyti” patiems, ypač akcijų (“Paskutinės minutės” ir pan.) metu.

Komentarai
Straipsnio temos: , , ,


Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti

Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti

| 4 komentarai

Viena nemaloniausių kelionių į užsienį pusių – apgavystės. Vietiniams turistai neretai atrodo lengvas taikinys.

Per keliones į dagiau nei 100 šalių esu susidūręs su daug apgavysčių. Daugelyje šalių įžūliausios kartojasi ir, jas perpratus, lengva išvengti.

Čia rašau kaip neužkibti ant apgavikų kabliuko, o kartu rašau ir savo patirtį. “Kaip likau apgautas” pasakoju situacijas, kuriose, dar būdamas mažiau patyręs, nukentėjau (nes elgiausi kaip nedera), o “kaip išvengiau apgavystės” – analogiškas situacijas, kai apgavikai iš mūsų nieko nepešė.

 


Kaip atpažinti ir išvengti apgavysčių

Kur pasaulyje bebūtumėte, supraskite šitai:

Apgavikų kai kuriose šalyse yra daugiau, nei jūs tikitės ir tai, kad žmogus neatrodo kaip apgavikas dažnai tiesiog reiškia, kad jis – geras apgavikas.

Beveik viskas, ką sako apgavikai – melas, “sukaltas” taip, kaip labiausiai paveikia turistus. Tiek graudžios istorijos, tiek gražios pasakos kam jie naudos jūsų pinigus, tiek “vietinės tradicijos”, pagal kurias neva turite kažką aukoti nepažįstamiesiems – visa tai yra yra melas.

Apgavikai gali vaidinti vargšus, kad jų gailėtumėte – bet jie tokie nėra. Tie žmonės, kurie moka vilioti pinigus iš turistų, savo šalye visuomet yra tarp turtingesnių žmonių. Dalindami pinigus apgavikams jūs nepadedate kovoti su skurdu – jūs tiesiog skatinate vietinius mesti vertę kuriančius darbus ir pereiti prie apgavysčių.

Apgavikai kartais vaidina piktus, įsižeidusius – tai tėra prisiimta rolė, skirta priversti jus pasijusti nepatogiai, kaltus.

Apgavikai dažnai ilgai neatstoja tikėdamiesi, kad susimokėsite “duoklę” už “palikimą ramybėje”. Tačiau nebijokite – galiausiai jie atstos ir patys. Vos tik supras, kad nieko iš jūsų negaus, užuot švaistę laiką jie bėgs ieškoti lengvesnių aukų.

Apgavikai dažniausiai bijo policijos (kam prasidėti?) ir, kraštutiniu atveju, mėginimo ją iškviesti visuomet pakakdavo, kad atstotų (laukti pareigūnų niekad neteko, nes apgavikai “pasiduodavo” anksčiau, maldaudami nekviesti ar “atšaukti” policiją).

Visgi išmintingiausia žinant populiariausias apgavystes vengti tokių situacijų, kur, tikėtina, mėgins jus apgauti. Ypač šalyse, kuriose apgavysčių daug: Afrikoje, Pietų Azijoje, Lotynų Amerikoje (arba pakliuvus tarp emigrantų iš šių šalių).

 


“Dovana iš nepažįstamojo”

Dovanų iš nepažįstamų nebūna. O ypač turistinėse vietose. Jokia dovana, kurią jums staiga įgrūda praeivis, ten nėra dovana: už ją bus reikalaujama pinigų.

Daugelis turistų “pasimauna” ant šios apgavystės – paėmę “dovaną” ir apgavikui reikalaujant pinigų, greitai pasiduoda, geriausiu atveju, kažką nusiderėję (tačiau apgavikas nuo pradžių kaulija sumos, daug kartų didesnės, nei “dovanos” vertė, taigi iš nusiderėjimo – mažai naudos).

Apgavikai dažniausiai “dovanoja” sunaudojamus daiktus (kad nepavyktų grąžinti). Kartais “dovanoja” paslaugas: pvz. ekskursiją po miestą (neva “tiesiog noriu pabendrauti su užsieniečiais”, o paskui “sumokėk!”). Apgavikas gali apsimesti pažįstamu, apeliuoti į sąžinę ar išgalvotas tradicijas. Bet dažniausias jų taktikos elementas: kuo ilgiau neatstoti. Turistai to nepakenčia labiausiai: galvodami, kad neatstos visą dieną, sumoka duoklę už atstojimą (bet iš tikro tokie apgavikai galiausiai net ir nieko negavę atstoja ir eina apgaudinėti kitų).

Kaip likau apgautas:
*Varanasyje, Indijoje, vakare plaukiant Gangu, prie mūsų valties priplaukė kita valtelė. Jos irkluotojas šypsodamasis įdavė žvakę, kurias indai tradiciškai leidžia upe. “Dovana” – tikino paklaustas kainos – “mokėti tikrai nieko nereiks”. Vos paleidus “dovaną” upe, puolė reikalauti pinigų – beveik tiek, kiek iš viso kainavo valandos plaukimas Gangu. “Dovanotojui” neatstojant, žmona davė jam tiek, kiek tas prašė. Apgavikas atsisuko į mane: “Ir tu sumokėk. Gi žvakutes ėmėte dvi”. Pikto žvilgsnio ir gestų užteko, kad atstotų – bet nemažai pinigų jau buvome praradę. Jaučiau gėdą prieš savo valtininką: štai, jis sunkiai dirba, o už valandą irklavimo iš kiekvieno mūsų gavo vos kažkiek daugiau, nei matė, kaip mano žmona atidavė eiliniam apgavikui. Ar nesusigundys ir jis nuo darbo pereiti prie “lengvų pinigų iš apgavysčių”?

Priplaukęs apgavikas "dovanoja" žvakę Varanasyje, Indijoje

Priplaukęs apgavikas “dovanoja” žvakę Varanasyje, Indijoje

Kaip išvengiau apgavystės:
*Eidamas Gambijos kurorto gatve staiga pajutau, kaip ant dešinės rankos praeivis užrišo apyrankę. “Labas, ar prisimeni mane, aš dirbu tavo viešbutyje” – melavo. Puolė pasakoti, kad apyrankė – dovana nuo jo senelio: “dabar esi tikras gambietis”. Padėkojau. Iš karto pradėjo prašyti už “dovaną” konkrečios pinigų “aukos”. Pasiūliau grąžinti apyrankę, bet ta buvo užrišta pernelyg įmantriai, kad pats sugebėčiau atnarplioti. O “dovanotojas” aiškino, kad negali atsiimti, nes tai – nepagarba seneliui. Bet paėjęs šalimais dar bent 5 minutes ir supratęs, kad pinigų tikrai negaus, apyrankę greitu gestu nurišo ir dingo.
*Didžiosios Delio mečetės Indijoje bilietų pardavėjas iš pradžių atrodė malonus žmogus: pardavęs bilietus (už 300 rupijų, kaina užsieniečiams didesnė) palydėjo į mečetę, šį bei tą (nedaug) papasakojo, nufotografavo mus abu. Tik atėjus laikui mums išeiti sako: “Mokėkite 1000 rupijų!”. “Ką?” – klausiam – “Už bilietus jau sumokėjom”. “Ten už bilietus” – sako – “O aš gi dar ekskursiją pravedžiau”. Dėl jokios ekskursijos nesitarėme, jokia ekskursijos kaina niekur nebuvo parašyta. Tačiau buvome Indijoje pirmą dieną ir mano žmona, dar neįgijusi imuniteto apgavystėms, davė pardavėjui dar 300 rupijų. Anas dar vaidino nepatenkintą. Pabuvę Indijoje (2015 m. sausį) supratome, kad ir 300 rupijų – didžiulė suma, už kurią perkamos tikrai ne tokios “ekskursijos”.
*Naujojo Delio džainistų šventykloje Indijoje praeivis staiga ant mūsų su žmona kaklų užmaukšlino gėlių vainikus ir, kažką paburbėjęs, nuėjo. Jausdami, kad netrukus grįš ir reikalaus pinigų, skubiai movėme iš šventyklos su visais vainikais (juk dovana…). Kad įsitikinčiau, jog tai tikrai buvo apgavystė, po kelionės dar paklausiau Indijos mylėtojų forume – patvirtino, kad tai tikrai yra standartinė apgavystė, ir, jei būčiau pasilikęs, už “dovaną” tikrai būtų prašę pinigų..

Gėlių vainikas Delio džainistų šventykloje

Gėlių vainikas Delio džainistų šventykloje

 


“Sugadinote išnuomotą daiktą/automobilį”

Dažniausiai taip nutinka autonuomoje: grąžinant automobilį jums pasako, neva jį įbrėžėte ar pan., ir reikalauja pinigų (arba nusirašo nuo kortelės).

Siekdami to išvengti, dar atsiimdami automobilį atsiėmimo procesą fotografuokite, filmuokite (vėliau galėsite pažiūrėti ir parodyti, kokie pažeidimai buvo jau atsiėmimo metu), o taip pat nuosekliai užpildykite pažeidimų lapą, gaukite ant jo darbuotojo parašą.

Jei nuomą apmokėjote kreditine kortele – kurį laiką grįžęs reguliariai tikrinkite sąskaitą, ar nieko nenurašė papildomai ir, jei taip, iškart skųskitės bankui.

Esu tokią apgavystę patyręs ne tik autonuomoje, tačiau ir viešbutyje – taigi, budriam reikia būti visur, kai paimate savo žinion svetimą turtą.

Kaip likome apgauti:
*Libane buvo vienas pirmų kartų, kai su žmona nuomojomės automobilį. Atsiėmėme jį nenufotografavę ir nenufilmavę. Gerai apžiūrėjome kėbulą ir sužymėjome pažeidimus ant jo lape – tačiau pamiršome žvilgtelti į ratus. Po kelių valandų pastebėjau, kad ratlankis įlenktas. Grąžinant automobilį, darbuotojai tuoj pat atkreipė į tai dėmesį. “Pažiūrėsime, koks pažeidimo rimtumas” – sakė, ir vienas darbuotojų neva pamėgino pravažiuoti mašina. “Pažeidimas nerimtas, kainuos tik 50 dolerių” – sakė [kad pasijustume gerai: juk jau būgštavome dėl didesnių nuostolių], ir iš mūsų palikto 100 dolerių užstato sugrąžino tik 50 dolerių.
*Maltoje autonuoma praėjo gerai: tąsyk pirkome draudimą, o grąžinant automobilį darbuotojas sakė, kad pažeidimų nežiūrės nes yra draudimas. Tačiau jau po daugelio mėnesių tikrindami kortelės, kuria mokėjome už autonuomą, sąskaitą, pamatėme, kad gerokai po grįžimo autonuoma už kažin ką nusirašė papildomus pinigus (tikėtina, neva pažeidėme mašiną). Deja, jau atrodė per vėlu, kad reikalauti banko grąžinti pinigus – pernelyg ilgai netikrinome sąskaitos.

Kaip išvengėme apgavystės:
*Sirijoje irgi tinkamai nefotografavome/nefilmavome automobilio atsiėmimo metu. Grąžinant automobilį autonuomos darbuotojai tiesiu taikymu ėjo prie konkretaus nedidelio įbrėžimo [akivaizdu: žinojo apie jį iš anksto, nes tas įbrėžimas buvo jau prieš išnuomojant]. Reikalavo pinigų. Pasiūlėme kviesti policiją. Iš karto pasakė “ai, nieko tokio” ir paleido.

Nė vienoje paskesnėje kelionėje, kur nuomojamą automobilį atsiėmimo metu demonstratyviai fotografavome ir filmavome, niekas nė nebandė kaulyti pinigų už svetimus pažeidimus.

Šis automobilis buvo smarkiai apibraižytas, tačiau iš pradžių agentūros mums įduotoje kortelėje pažeidimai nebuvo pažymėti. Nufotografavome, pakvietėme žmogų apžiūrėti kartu, jis sužymėjo pažeidimus

Šis automobilis buvo smarkiai apibraižytas, tačiau iš pradžių agentūros mums įduotoje kortelėje pažeidimai nebuvo pažymėti. Nufotografavome, pakvietėme žmogų apžiūrėti kartu, jis sužymėjo pažeidimus

*Jau krovėmės į automobilį daiktus iš nedidelio Juodkalnijos šeimyninio viešbutuko kurorte, kai priėjo susiraukęs jo savininkas: “Trūksta rankšluosčio!”, “Sumokėkite!” – aiškino jis, vėliau prisijungė ir dar piktesnė moteris – gal jo žmona. Kad ir kiek rodėme, kad rankšluosčio neturime, iškraustėme lagaminus, bagažines, savininkas neatlyžo – “Tai gal naktį kur išnešėt! Rankšluosčio tai nėra! Buvo du, liko vienas!”. Aišku, mes nieko nevogėme, tai mokėti atsisakėme. “Jei vagystė, tai skambinkit policijai” – sakom. Savininkas tik ir toliau mus “spaudė”. Tada mes patys paskambinom policijai, telefonu išdėstėm esmę. Vos tai padarėme, šeimininkas tarė: “Gerai, važiuokite”. Išvažiavome. Policiją atšaukėme. Manau, kad tai buvo ne šiaip nesusipratimas, o nuolatinė apgavystė: jei taip apgaunama daug svečių, savininkams būtų labai blogai, jei įsikištų policija, nes institucijos gal atkreiptų dėmesį, kad tame viešbutyje nuolat “dingsta rankšluosčiai” ar dar kas.

 


“Primokėk papildomai, kad vežčiau iki galo”

Sutariate dėl paslaugos (paprastai – nuvežimo), o tuomet, atlikęs trečdalį ar pusę darbo (kartais – visą), apgavikas reikalauja mokėti papildomai: neva ne taip suprato(me) susitarimą, kažkas pasikeitė ir pan. Lengvatikiai turistai dažnai patiki suklydę ir primoka.

Nepasiduokite: nemokėkite daugiau, nei už tą darbo dalį, kurią paslaugos teikėjas realiai įvykdė. Gal jis tada sutiks įvykdyti ir likusią, o jei ne – tai rasite kitą paslaugos teikėją už tikrai pigiau, nei apgaviko prašomas antkainis.

Be to, dar prieš važiuojant verta išsiaiškinti, ar prašoma suma – už kiekvieną žmogų, ar už visą važiavimą, paprašyti vairuotojo pakartoti vietos, kur vykstate, pavadinimą ir t.t.

Kaip likome apgauti:

*Džaipūre, Indijoje, viešbutis įsiūlė mums ekskursiją su autorikša. Registratūroje sutarėme dėl kainos (400 rupijų). Kai rikša atvažiavo ir nuėjome pas vairuotoją, šis staiga pasakė dvigubai didesnę kainą – 800 rupijų (neva viešbutis nežino kainų). Mėginome derėtis: vairuotojas nusileido tik tiek, kad “jei patiks, mokėkite 800, jei nepatiks – 600”. Taupydami laiką, išvažiavome. Ekskursija nebuvo bloga, tačiau, kadangi nepatinka apgavystės, sumokėjome 600 (ir taip gerokai daugiau, nei 400). Vairuotojas dar mėgino kažką rėkti, bet nuėjome priešinga eismui toje gatvėje kryptimi.

(Šioje situacijoje manau reikėjo vos išgirdus didesnę kainą iš karto eiti skųstis viešbučiui – kadangi vairuotojas garantuotai už klientų (mūsų) radimą viešbučiui mokėjo procentą (komisinius), imdamas iš mūsų daugiau, nei viešbučiui sakė imsiąs, jis apgavo ne tik mus, bet ir viešbutį (sumokėjo procentą nuo mažesnės sumos). Todėl manau, kad mums išlipant ir einant link viešbučio, būtų sutikęs su sutarta 400 rupijų kaina, kad tik viešbutis nesužinotų apie jo apgavystes).

*Mombasoje, Kenijoje, sutarėme su autorikša dėl važiavimo į Nialio paplūdimį (Nyali beach) kainos – didesnės, nei moka vietiniai, bet ką jau, galvojame, duosime vietiniams uždirbti. Tačiau kaip tik sąžiningai dirbti vairuotojas ir nemanė: privažiavo prie kažkokio tilto (net ne pusiaukelėje) ir nurodė ten išlipti. “Ai, tai jūs norėjote į Nyali beach, o ne Nyali bridge? Tai mokėkite dvigubai”. Išlipome. Bendrakeleiviai jam davė truputį mažiau pinigų, nei buvo sutarta už visą kelionę, tačiau gerokai daugiau, nei ta dalis kelio, kurią jis nuvežė, taigi, likome smarkiai apgauti. Likusią kelio dalį teko važiuoti autobusu ir vis tiek išėjo brangiau, nei buvome iš pradžių sutarę.

Kaip išvengėme apgavystės

*Ponpėjoje (Mikronezija) sutarėme su valties šeimininku, kad nuplukdys mus į gretimą Lengerio salą ir atgal. Jau plaukiant atgal staiga viduryje vandenyno “užgeso” variklis: “Baigėsi benzinas” – sakė valtininkas laužyta anglų kalba – “ir neturiu pinigų pripilti – duok, kitaip negalėsime parplaukti”. Tame pasakojime logikos skylės akis badyte badė: pinigų jau buvome davę (kodėl nepylė už tuos?), be to, vienintelė degalinė buvo kaip tik Ponpėjos saloje, į kurią mes grįžinėjome – jei pakanka kuro iki jos nuplaukti, tai mums tiko! Pavaidinau, kad nelabai suprantu valtininko laužytos anglų kalbos ir, praradęs viltį ką iškaulyti, jis tiesiog užvedė variklį ir parplukdė į Ponpėją.

Mikronezijos valtininkas, kuris greitai po šios nuotraukos padarymo pamėgino išvilioti pinigų sakydamas, kad baigėsi degalai

*Agroje (Indija) sutarėme su rikša, kad nuveš iki Itimado Dolos kapo, o paskui – į autobusų stotį, iš viso už 80 rupijų. Nusistebėjau ir apsidžiaugiau, nes tai – kaina indams, o ne turistams, iš kurių rikšos visada prašo daugiau. Išlipdami prie Itimado Dolos kapo rikšos vairuotojo buvome paprašyti 10 rupijų avanso – davėme. Deja, kol lankėme kapą, rikša greičiausiai pakalbėjo su kolegomis ir šie pasiūlė mus apgauti. Grįžusiems mums pasakė, kad derėdamasis suklydo ir reali kaina bus 250 rupijų. Rikšai nesileidžiant į kalbas apie sutartas 80 rupijų, tiesiog, nieko daugiau nemokėję, nuėjome priešinga važiavimo krypčiai kryptimi, kad negalėtų vytis ir kaulyti toliau. Taigi, apgavikas pats patyrė nuostolių, nes nuvežė mus didesnį atstumą, nei priklausytų už 10 rupijų. Aišku, nuostolių patyrėme ir mes (lyginant su sutarta kaina), nes tame rajone neradome, kas veš į stotį už 70 rupijų (mokėjome 100 – ir tai gerai paieškoję). Visgi džiaugiuosi, kad nenusileidau apgavikui: gal kitą kartą, užuot apgaudinėjęs, tas rikšos vairuotojas rinksis verčiau pasiimti sutartą kainą ir tiek, užuot rizikavęs negauti ir to.
*Lamu (Kenija) leidomės į tradicinė ekskursiją laivu prie apleisto Gede miesto griuvėsių. “Viskas įskaičiuota” – tikino “kapitonas”. Tačiau beplaukiant užklupo kasdienis atoslūgis, apie kurį kapitonas pasakojo dar vos susitikus. Dėl to dalį kelį grįžti teko motociklais. Užsisodinę po du ant motociklo, mus pavežė vietos kaimiečiai. Kai atvežė ir kapitoną, šis puolė kaulyti: “Motociklininkams aš sumokėsiu 2000 šilingų [~16 EUR], gal galėtumėte duoti jūs?”. Atsakiau: “Taigi žinojote apie atoslūgį, jis kasdien tuo pat metu – ir sakėte, kad viskas įskaičiuota”. Kapitonas tada vylėsi, kad aš būsiu minkštaširdiškesnis nei jis pats: “Taip, žinau, bet vis tiek, gal galėtumėte prisidėti?”. Nieko nedaviau. Tačiau tada kitas motociklininkas atvežė mūsų bendrakeleivius. “Kapitonas” puolė sekti tą pačią pasaką jiems. Bendrakeleiviai davė, ko tas prašė. “Kapitonas” pinigus įsidėjo į kišenę: nė nemanė duoti motociklininkams. Beje, Kenijoje motociklininkai tokį atstumą paveža vos už dešimtadalį tos kainos, kurios iš mūsų pareikalavo kapitonas.

 


Didesnės kainos turistams

Daugelis šalių skurdesnės už Europą ir kainos ten mažesnės. Bet vietiniai, tikėdamiesi, kad tose kainose nesigaudote, bandys jums sakyti “lietuviškas” ar net “britiškas” kainas. Būtina derėtis – tačiau to nepakanka: kaip žinosite, ar pradinė kaina, kurią sako pardavėjas, tik šiek tiek didesnė už tikrą, ar dešimt kartų?

Todėl prieš ką nors pirkdami, paklausinėkite kainų daugelio pardavėjų (dažniausiai kiekvienas turi panašių produktų), pažiūrėkite kokios kainos tose parduotuvėse, kur jos parašytos.

Kai kurie prekeiviai, o ypač taksistai, iš viso nenori nusileisti iki “vietinės kainos”. Tokiu atveju padeda dvi taktikos: pirmoji – nepavykus numušti kainos, nueiti šalin (tikėtina, pardavėjas vysis pats, mušdamas kainą), antroji – užuot klausus “Kiek kainuoja?” pačiam siūlyti logišką kainą (pardavėjai greičiausiai nedrįs jos pakelti kelis kartus, nes supras, kad vietines kainas žinote). Aišku, vis tiek bus pardavėjų, kurie atsisakys derėtis – tuomet eikite pas kitą ir tiek (ypač gerai rasti prekiją, kur kainos surašytos, taksi su taksometru ar pan.). Tačiau kai kurių itin išbrangintų paslaugų geriausia atsisakyti išvis ir naudotis tokiomis, kur kainos parašytos: pvz. važinėti ne taksi, o viešuoju transportu arba nuomotis automobilį.

Lengviausia “vietinę kainą” gauti neturistinėse vietose.

Kai kuriose šalyse turistams lankytinos vietos oficialiai kainuoja daugiau. Galite žiūrėti į tai kaip į valstybinę apgavystę ar diskriminaciją, bet čia jau ką nors padaryti sunkiau. Tiesa, esu girdėjęs istorijų, kad turistai didesnių “turistinių kainų” išvengia pasiūlydami bilietų tikrintojams kyšį (kaip ne kaip, daugelis “dvigubą apmokestinimą” taikančių šalių yra korumpuotos), bet ar taip elgtis moralu – kitas klausimas, nesu taip daręs.

Kaip likau apgautas?

“Permokėjau” per daug kartų, kad visus prisiminčiau: kol dar nebuvau patyręs keliautojas, neretai pirkdavau ką nors nepasidomėjęs aplinkinių kainomis ir vėliau suprasdavau, kad tą patį galėjau nusipirkti perpus pigiau ar už ketvirtį kainos. Čia tik vienas įžūlesnių atvejų:

*Lamu (Kenija) iš vietinių išsiaiškinome, kad plaukimas maršrutiniu laivu iki autobusų stoties kainuoja 100 šilingų. Nuplaukę, padavėme “kapitonui” už du žmones lygiai 200 šilingų. “Kapitonas” niurzgėjo: neva kainuoja po 150. Pasakę, kad žinome tikslią kainą – 100 – nuėjome šalin, “kapitonas” “atsikabino”. Tik kitą dieną, kalbantis su kartu keliavusiais dviem bendrakeleiviais, iš kalbos išėjo štai kas: pasirodo, “kapitonas”, “neišdūręs” mūsų, užsipuolė bendrakeleivius: neva reikia mokėti po 150, o mes išlipome nesusimokėję. Ir bendrakeleiviai davė po 150 už save ir dar po 150 už mus (kapitonas nė nesakė, kad mes jau sumokėjome po 100)! Taigi, iš viso “kapitonas” iš mūsų grupės surinko 800 šilingų, arba po 200 už žmogų (dvigubai daugiau, nei iš vietinių).

Kaip išvengiau apgavystės?

*Kubos Varadero oro uosto parduotuvėje kainos buvo didesnės, nei mieste – bet juk visur oro uostuose taip, man tiko. Susirinkau norimas prekes, nunešiau pas pardavėją. Bet ši pasakė dar kelis kartus didesnę sumą, nei suskaičiavau! “Kaip tai? Juk kainos va tokios” – sakau. “Čia ne kainos, čia – prekių numeriai” – rimtu veidu aiškino ji (tie numeriai – 1,20 ; 5,50 ; 0,99 ir panašūs). Deja, nieko nepešiau: Kuba yra socialistinė šalis, parduotuvės – valstybinės, taigi, pardavėja nesileido į kalbas ir tiesiog nieko man nepardavė (koks jai skirtumas – iš darbo neatleis, algos nepakeis). Supratau, kad tiesiog reikėjo apsipirkti anksčiau: ten, kur pardavėjai mažiau pripratę prie lengvatikių turistų, nei kurorto oro uoste.
*Džaipure (Indija) atėjus išsikeisti pinigų, prekijas pasakė gerokai prastesnį kursą, nei keičiausi diena prieš. “Kaip tai?” – klausiu. “Šiandien euro kursas nukrito!” sako. Apsisukau eiti lauk. Vos pamatęs, kad išeinu, prekijas bemat sutiko iškeisti pinigus “tarpiniu”, o man ir toliau einant pro duris – “vakarykščiu” kursu.
*Bankoke (Tailandas) norėjome važiuoti taksi. Stabdome vieną: “Kainuos 200 batų!”. “Įjunkite taksometrą” – sakome. Iš karto nuvažiavo. Stabdome antrą – tas pats, tik taksistas dar nusijuokė. Trečias jau prašė 300 batų, dar pora tuktukų vairuotojų norėjo po 150. Bet galiausiai atsirado taksistas, kuris taksometrą įjungė: sumokėjome vos 77 batus! Beje, kitus kartus Bankoke taksistą, sutikdavusį įjungti taksometrą, rasdavome greičiau. Įtariu, kad tąsyk buvo sunkiau todėl, kad vilkome nusipirktą lagaminą: taksistams atrodė, kad esame ką tik atvykę nesigaudantys kainose turistai, ir mus “išdurti” bus paprasta.

 


Prastesnės prekės turistams

Pardavėjai supranta, kad jūs – turistas. Jei parduos nekokybiškus daiktus vietiniams, bus problemų – jie skųsis, nebeis pas juos daugiau pirkti. Tačiau jei netinkamą paslaugą suteiks jums, nepatirs jokios žalos: juk jūs grįšite į tėvynę, niekam nepasiskųsite, be to, kadangi dauguma turistų į vieną vietą keliauja tik vieną kartą, tai šiaip ar taip daugiau pas tą prekiją nebepirktumėte.

Todėl dažnai turistams yra įgrūdamos prastos, nekokybiškos, padirbtos prekės, prikalbėjus, kad jos – geros, tikros. Kaina dažnai būna mažesnė, nei analogiškų tikrų prekių namie (todėl turistai susivilioja jas pirkti), tačiau gerokai didesnė nei “netikrų” prekių. Ypač taip “stumdomi” netikri brangakmeniai, meno “šedevrai”, “antikvaras”: neprofesionalui patikrinti tikrumą labai sunku. Todėl neverta kelionėje pirkti kažko, ko nesuprantate, o ką perkate – tikrinkite iš karto (ypač elektroniką ir pan.). Ir tikrinkite visais įmanomais būdais, visas funkcijas: mums įprastas “prekių grąžinimas” ar “prekių pakeitimas” daugelyje šalių neegzistuoja, be to, jei išvyksite į kitą miestą, prekės ir šiaip nepakeistumėte. Nors daugelis pardavėjų sąžiningi, nesąžiningų irgi nemažai, todėl kaip pasitikrinti prekę sužinokite iš neutralių šaltinių (pvz. paskaitykite internete ar klauskite pažįstamų), o ne klausykite pardavėjo.

Brangakmenių, meno dirbinių, senienų todėl kelionėse neperku, bet esu nukentėjęs ir paprastesniuose sandoriuose.

Beje, anglų k. yra geras terminas “spąstai turistams” (tourist trap): tai parduotuvės, restoranai ir kita, už brangiai pardavinėjančios nekokias prekes ir paslaugas turistams; jos puikiai išsilaiko, nes turistai kas kartą ten atvyksta nauji (ir taip pat apsigauna), joms nereikia turėti nuolatinių klientų. Todėl venkite visų vietų, kurios yra “ant turistinio kelio” ir, tikėtina, vis tiek sulauktų klientų net jei tiektų visiškai prastus dalykus: pvz. viešbučiuose, kruiziniuose laivuose. Gidus geriausia samdykite iš anksto ar oficialius, o ne tokius, kurie būriuojasi turistinėse vietose ir įkyriai bruka savo paslaugas: dažnas tokių negali papasakoti apie vietą daugiau nei eilinis žmogus nes, tiesą pasakius, jie dažniausiai ir būna yra eiliniai neišsilavinę žmonės manantys, kad gidu gali būti bet kas.

Kaip likau apgautas

*Santiage (Čilėje) ieškojau kompiuterinio žaidimo “Syberia”. Daugelis pardavėjų atsakė jo neturintys. Vienas pasakė, kad turi, tik reikia atsinešti. Atnešė diską, ant kurio buvo užrašyta “Syberia”. Patikrinau tik grįžęs namo – viduje buvo įrašyti visai kiti žaidimai! Per tą laiką, per kurį pardavėjas neva atsinešinėjo diską, jis tiesiog “klastojo” diską sudarydama įspūdį, kad ten yra “Syberia” žaidimas.
*Kuske (Peru) išrinkau tėvams dovaną: šachmatus, kur kiekviena figūra – inkų ar ispanų kario formos. Parodžiau, kurių šachmatų noriu – pardavėjas davė. Perskaičiavau figūras – trūko vieno pėstininko. “Gerai, tuoj pridėsiu” – sako pardavėjas. Mano akyse perskaičiavo figūras greitai jas mėtydamas į dėžutę – suskaičiavo iki 32, kiek figūrų ir turi būti. Nusipirkau. Atėjus laikui dovaną įteikti pamačiau: trūksta pėstininko! Pardavėjas iš tikrųjų jo taip ir neįdėjo.
(moralas: visada viską tikrinkite pats. Jei pardavėjas yra apgavikas, tai jis mokės sudaryti įspūdį, kad viskas gerai – tarsi fokusininkas. Kuske ant tokio ir užkibau: gal jis kažkurią figūrą sugebėjo nepastebimai įberti/suskaičiuoti du kartus, gal vieną pėstininką specialiai “prametė pro šalį” ar pan.: nesvarbu, kaip padarytas “fokusas”, bet būčiau bemat supratęs klastą, jei būčiau dar kartą jo akivaizdoje figūras perskaičiavęs pats).

Šis pardavėjas Indijoje pardavė kandžių pragraužtus marškinius. Nežinau, ar tai buvo apgaulė: patys indai tikrai nekreiptų dėmesio į vieną skylę. Jiems turbūt nerūpi ir tai, kad jau po pirmų dėvėjimų kone visi indiški drabužiai apiplyšta.

Kaip išvengiau apgavystės

*Kruiziniame laive, plaukiojusiame po Karibus, kaip ir kiekviename kruiziniame laive, vyksta meno aukcionai. Vedėjas kiekvieną prekę užsidegę pristatinėja: “Šis paveikslas rinkoje vertas tūkstančio dolerių, o mes parduodame už tris šimtus!”. Skamba per gerai, kad būtų tiesa? Tikrai. Laimė, kruiziniai laivai plaukia iš JAV, o ne kokios Indijos, todėl akivaizdžių apgavysčių būti negali (nusipirkusieji pigų darbą už brangiai bemat paduotų kruizinių laivų kompaniją į teismą). Todėl tiesa parašyta ant aukciono taisyklių, kurias kiekvienas gauna prieš renginį. Mažomis raidėmis, tarp kitų punktų. Tiesa skamba taip: “Pirkdamas meno kūrinius prisipažįstate, kad nepatikėjote, kad jie yra tinkami investicijai. Bet koks žodžiu sakomas pažadas negalioja, jeigu jis nėra rašytinis”, o taip pat “Kiekvienas paveikslas be skelbiamos pradinės kainos gali turėti aukštesnę tikrą pradinę kainą; jei niekas kainos iki tokio lygio nepakels, tai paveikslą neva nupirks organizatorių samdyti žmonės”. Štai kodėl atrodė, visi taip noriai viską perka! Be manęs, kiek žiūrėjau, niekas taisyklių neskaitė.

Pardavėjas kruizinio laivo meno aukciono metu kursto pirkti paveikslus. Nuo „Šis dailnininkas sukūrė savo stilių“ iki „Šis dalininkas daug aukoja labdarai“.

*Pukete (Tailandas) gražbyliaujantis pardavėjas įsiūlė išorinę mobiliojo telefono bateriją. Patikrinau – lyg ir veikia, telefoną krauna. Grįžęs į viešbutį pabandžiau įkrauti pačią bateriją – nė kiek nesikrauna, nė vienu krovikliu, nė per visą naktį, nė vienu įkrovimo procentu! Kitą dieną nunešiau atgal pardavėjui. Gretimas prekijas vos mus pamatęs mojo ranka: “Turbūt pas jį einate”. O pats kroviklį pardavęs pardavėjas žadėjo: “Tuoj patikrinsim, jei neveiks – duosiu kitą. Išeikite pasivaikščioti, aš pamėginsiu”. Niekur pasivaikščioti nėjau – stebėjau, kaip pardavėjas įjungė pakrauti aparatą, kaip, aišku, aparatas nesikrovė. “Pasivaikščiokite, didelė baterija, todėl kraunasi iš lėto”. Niekur nėjau: o kas, jei pakeis kroviklį į kiek labiau pasikrovusį, bet irgi neveikiantį ir sakys “va, įsikrovė, imkite”? Tuoj supratau, kad įtarinėjau ne be reikalo: pardavėjas pripažino, kad kroviklis neveikia ir padavė naują kroviklį. Bet aš paprašiau, kad patikrintų ir tą. Ir, aišku, tas irgi neveikė! Pardavėjas tikrino kroviklį po kroviklio, ir visi vienaip ar kitaip neveikė (nesikrovė, nekrovė telefono ir pan.). Bandė mane įtikinti visokiais melais: “Kraunasi ilgai nes didelė baterija, paimkite šitą naują namo ir vėl bandykite per naktį”, “Čia reikia pirma iškrauti iki 0 ir tada krausis, parsineškite namo ir bandykite”. Pamatė, kad apie kroviklius šį tą suprantu ir tokiomis nesąmonėmis netikiu. Galiausiai, po geros valandos tokių “bandymų” ir įtikinėjimų, atrado vieną veikiantį kroviklį ir jį davė.
(Šioje situacijoje įtariu, kad pardavėjas, galbūt, kažkur nusiperka defektuotas ir nurašytas prekes ir jas pardavinėja turistams kaip geras. Bet kuriuo atveju, padariau klaidą dar pirkimo metu: reikėjo patikrinti ir kaip baterija kraunasi. Pasisekė, kad pardavėją iš viso radau kai atnešiau grąžinti prekę. Vėliau Tailande visada perkamą elektroniką nuodugniai tikrindavau, ir teisingai elgiausi – dar vieną kartą pasitaikė, kad pamėgino parduoti brokuotą)

 


“To, ko ieškote, nėra. Bet va aš siūlau štai ką”

Šios apgavystės kartais būna labai įmantrios: jums sakoma, kad jūsų ieškoma vieta sudegė, sugriuvo, kad uždaryta dėl išgalvotos nacionalinės šventės. Dažniau viskas paprasčiau: sakoma, kad autobusai nebevažiuoja, tokio maršruto nėra, muziejus nedirba ir t.t. Tikslas – visada vienas: kad, metę ką susiplanavę, eitumėte su apgaviku. Jei jis taksistas – kad važiuotumėte su juo, o ne autobusu. Jei jis gauna komisinius iš viešbučių – kad apsistotumėte ten, o ne kur sumanėte. Jei iš parduotuvių – kad apsipirkinėtumėte, užuot lankęs lankytinas vietas.

Ignoruokite tokius “geradarius pagalbininkus”, kol tiesa neįsitikinote patys. Ypač kreivai žiūrėkite į tokius, kurie prieina “pagelbėti” patys. Ir niekada nesiteiraukite, “kaip yra iš tikrųjų” tų, kurie akivaizdžiai gautų naudą iš to, kad nesužinotumėte tiesos (pvz. daugelyje šalių neverta klausti taksistų “kada atvažiuos autobusas?”).

Geriausia kuo daugiau informacijos susirinkite iš anksto iš kelionių knygų, interneto ir pan.

Kaip išvengėme apgavystės

*Prie Festivalių muziejaus Kubos Santiage įėjimo mus pasitiko kažkoks kubietis: “Muziejus nedirba, bet aš galiu pravesti ekskursiją po senamiestį ir, kai grįšime, muziejus dirbs”. Tačiau juk mano knygoje rašoma, kad darbo laikas – dabar! Užėjome vidun – viskas atrakinta, bilietų kasoje dirba moteris. “Gidas” atsekė iš paskos. Paprašėme kasoje bilietų – pardavėja tik žvilgt į “gidą” ir sako: “Muziejus nedirba”. Bedžiau pirštu į šalia kasos atspausdintą darbo laiką – turi dirbti! Nenoriai, moteris pardavė bilietus. Akivaizdu, kad ji buvo sutarusi su “gidu”: vaidinti, kad muziejus nedirba, ir pasidalinti už ekskursiją turistų “gidui” sumokėtus pinigus.
*Norėdamas nesusidurti su apgavikais Indijoje privalai būti jau iš anksto pasikaustęs žiniomis. Prireikus važiuoti iš Vrindavano į Maturą, paskaičiau “Lonely Planet”, kad tuo maršrutu važinėja autorikšos-autobusai. Bet kaip juos rasti? Paklausėme rikšų-taksi vairuotojų Vrindavano centre: kausimo neva nesuprato, tik siūlė važiuoti Maturon su jais (aišku, už daug brangiau). Priėjome arčiau “Lonely Planet” aprašytos vietos, paklausėme vietinio pardavėjo, kur stoja autorikšos-autobusai – mojo ranka į konkrečią vietą. O ten – pilna autorikšų-taksi. Vairuotojai kabinasi, siūlo važiuoti su jais. Klausinėjame “Kur autorikšos-autobusai?” – vieni tyli, kiti sako, kad tokių nėra, yra tik taksi. Kokių dešimties vairuotojų paklausėme, ir visi, kaip sutarę, melavo! Nepasidavėme. Galiausiai pro šalį važiavo prigrūstas autorikša-autobusas su keliomis laisvomis vietomis: jo vairuotojas pakvietė lipti vidun.
*Išėję iš arabų zonos į žydų zoną Betliejuje, pajudėjome link autobusų stotelės – reikėjo pargrįžti Jeruzalėn. Besibūriuojantys taksistai pavymui šaukė: “Autobusai taip vėlai nevažiuoja, baigė darbą! Teks važiuoti taksi!”. Suklusome. “Meluoja” – pamaniau. Nuėjome į stotelę: grafikai neparašyti, autobusas stovi tik vienas, be vairuotojo. Gal visgi taksistai sakė tiesą? Bet dar tik 19 val., negi tikrai taip anksti baigia darbą? Verta palaukti. Ir tikrai: po kokių 10 minučių atvažiavo autobusas!
*Ilgą laiką maniau, kad “Uber” vairuotojai, kitaip nei taksistai, neapgaudinėja: juk kainą apskaičiuoja programėlė. Mombasoje (Kenija) supratau, kad apgavikų yra ir “Uber”. Iškvietimą priėmęs vairuotojas ten – taip rodė programėlė – nė nejudėjo į mūsų pusę. Bet mašina netrukus privažiavo. Kita. “Lipkite vidun” – kviečia mus iš jos. “Tai kad jūs ne tas Uber vairuotojas, kurį iškvietėme” – sakome. “Koks skirtumas, aš irgi Uber vairuotojas. Atšaukite tą užsakymą, jums tai nieko nekainuos” – tikino. Aišku, jis melavo: “Uber” atšaukimai kainuoja, ir nemažai. Supratęs, kad apgauti nepavyks, “naujasis vairuotojas” nuvažiavo šalin. Kaip tik tą akimirką link mūsų pajudėjo tikrasis “Uber” vairuotojas… Esu įsitikinęs, kad abu vairuotojai buvo susitarę: juk jeigu mus būtų nuvežęs “naujasis vairuotojas”, tai jiems būtų nereikėję mokėti komisinių “Uber”, būtų galėję apgaudinėti sakydami didesnę kainą ir dar, be to, iš mūsų būtų pasiėmę baudą už pirmojo užsakymo atšaukimą. Beje, tai nebuvo vienintelis kartas, kai Kenijoje iškviestasis “Uber” vairuotojas nevažiuodavo mūsų link, tikdamasis užsakymo atšaukimo….

 


“Aukok!!! Ką, tik tiek?”

Daugelis pasaulio šalių skurdesnės už Lietuvą. Be to, išvydę baltaodį, vietiniai net nemano, kad jis iš Rytų Europos: tikisi, kad amerikietis, britas ar norvegas, kurie – dar turtingesni.

Todėl daug kas įsigudrino prašinėti labdaros. Graudžios istorijos dažniausiai išgalvotos: tie, kam tikrai labdaros labiausiai reikia, nė nemoka jos paprašyti, jie gyvena toli nuo miestų ar kurortų. O beveik visą turistų “labdarą” susirenka keliautojų psichologiją perpratę apgavikai.

Maža to, vakariečiai labdarą dalina nepagalvoję, kad kainos lankomoje šalyje – daug mažesnės nei Londone ar Osle, ir duoda tiek, “kad užtektų britui”. “Labdaros reketininkai” tada galvoja, kad visi baltaodžiai privalo duoti tiek – ir jei kas duoda mažiau, tai ne tik, kad nedėkoja, bet pereina prie lengvo reketo: “Ką, tik tiek?”. Kai kurie sugalvoję įmantrių būdų priversti užsienietį pasijusti nepatogiai davus “tik tiek” – dažniausiai jie “leidžia suprasti”, kiek duoda “visi kiti” (aišku, sako tik didžiausias sumas).

“Aukok!” apgavysčių išvengti nėra sudėtinga – neduokite pinigų ir viskas. Norite paremti vietinius? Keliaudami, pirkdami prekes ir paslaugas toje šalyje, jau juos remiate. Remiate tuos vietinius, kurie dirba ir stengiasi, ir taip skatinate norinčiuosius praturtėti irgi dirbti: gal teikti apgyvendinimo paslaugas savo bute, gal prekiauti suvenyrais. Jei norite, kad daugiau jūsų pinigų patektų skurdiems vietiniams, lankykite mažiau turistines vietas, pirkite mažose parduotuvėlėse ir vietos versluose. Jei jau būtinai norėsite ką nors dovanoti – duokite ne tam, kuris prašo iš jūsų (ir surenka aukas iš šimtų kitų turistų), o tam, kuris atrodo skurdžiai, bet nieko neprašo. Maloniai nudžiugs, o ne klaus “Tik tiek???”.

Kaip likome apgauti

*Gambijos rytuose apsistojome pas porą vaikinų vieno jų “tetos viešbutyje”. Atėjus laikui ryte išsiskirti, vienas jų paprašė paaukoti “jų futbolo komandai” ir padavė “aukotojų knygą”. Tiksliau, sąsiuvinį, kuriame surašyti vakariečių vardai ir aukos. Visos – neprotingai didelės, kad nekiltų mintis duoti mažai! Žmona davė kelis eurus, kas Gambijoje – didelė suma, bet vaikinukas neatrodė patenkintas. Kažin, ar mūsų auką įrašė į knygą… Ir abejoju, ar iš viso kas nors ten nueis futbolo komandai. Ir ar ta futbolo komanda išvis yra.

Kaip išvengėme apgavystės

Čia aprašysiu tik tuos atvejus, kai tikrai perpratau, jog prašinėtojai melavo dėl to, kam renka aukas:

*Pardavėjai Kuboje dažnai prašo visokių daiktų: šampūno, tušinukų, ir t.t. “Deficitas, trūksta…” – sako. Vienai pardavėjai pasiūlėme mainyti tušinuką į kokią nors jos prekę, kurios nėra deficitas. “Man turistai ir nemokamai duoda!” – atkirto ji, ir parodė užantyje visą galybę susirinktų tušinukų! Akivaizdu: toks “turistų melžimas” Kuboje – tiesiog būdas nemokamai gauti prekių pardavimui.
*Kuboje, prie Santiago forto įėjimo, trys gražiai apsirengusios mergaitės ėjo nuo turisto prie turisto: “Mes badaujame!”, “Mūsų šeima neturi ko valgyti!” – verkšleno ir kaulijo pesų. Žinodamas Kubos situaciją, iš karto pajutau melą: tai socialistinė šalis ir nors ji skurdi, ten tikrai niekas nebadauja (ten gyvenama panašiai, kaip Lietuvoje sovietų okupacijos laikais). Nieko nedaviau. Tačiau už manęs ėjęs turistas davė. Kubos masteliais – davė daug. Išeidamas iš forto vėl sutikau tas tris mergaites. Jos valgė brangius ledus turistams skirtoje prabangioje forto kavinėje.
*Į dažnos kelionės į Kenijos safarių parkus sudėtį įeina apsilankymas masajų kaime. Ta tauta, kurios atstovai dar vilki tautiniais rūbais ir neva gyvena kaip po senovei, labai žavi turistus. Deja, lankydamasis jų kaimuose, nebesupranti, kiek ten teatras – kiek realybė. Kai kurie kaimai vien už įėjimą ima po 20 dolerių. Mūsiškis oficialiai buvo nemokamas. Pelną jis rinkosi kitaip: supažindinę su skurdžiu savo gyvenimu, masajai ėmė spausti aukoti ar pirkti visokius daiktus. Tokie daiktai, kokius kiti masajai ne kaime pardavinėjo po 500 šilingų (~5 dolerius), kaime kainavo po 2500 (~25 dolerius) ir joks pardavėjas nėjo į derybas. “Mums reikia pinigų vaikų mokyklos uniformoms” – žadėjo tai, kas suminkština širdis (ir atveria pinigines) daugiausiai turistų. Tačiau nereikia būti geru matematiku, kad paskaičiuotum: vienos-dviejų dienų kaimo pajamų pakaktų nupirkti uniformas visiems vaikams. Juk Kenija – pigi šalis, ir gauti keliasdešimt dolerių ten – panašiai, kaip pas mus “išsikaulyti” kelis šimtus. Tad ką masajai daro su tais pinigais? Velniai žino. Kaimas gyvena taip, kaip priešistoriniais laikais, kai pinigų išvis nebuvo: augindamasis sau karves ir avis, be elektros ar vandens, aplink nestovi jokie automobiliai, lauke vaikšto vieni vyrai, o moterys laiko „namų frontą“. Tiksliai nepavyko sužinoti, tačiau gavau užuominų, kad kaimo vyrai pinigus naudoja žalingiems įpročiams (netyčia prisipažino “nerūkome, bet uostome”), vietiniai keniečiai pasakojo ir tai, kad tariamas kaimo skurdas tėra fasadas ir masajai iš tikro gyvena pasiturimus gyvenimus kitur, o ten ateina tik pavaidinti prieš turistus.

Masajų namo viduje

Masajų namo viduje. Nuotrauka daryta su blykste – iš tikro viduje beveik aklina tamsa, tik vyzdžiams išsiplėtus kažką matai (vienintelis šviesos šaltinis – langelis, matomas viršuje, ir laužas)

*Atokiai nuo civilizacijos esančiame Gambijos Džordžtauno (Džadžanburės) mieste pilna keistų lankytinų vietų, neva susijusių su vergove. “Šituose sandėliuose laikyti vergai” – mums pasakojo vietiniai modami į kažkokį apynaujį sandėlį, prie kurio pririštos grandinės (neva taip karančios šimtus metų?). Paskui papasakojo dar vieną legendą: “Jeigu pasiekdavo šitą medį – tiksliau tą medį, kuris šioje vietoje augo seniau – vergai būdavo paleidžiami”. Neaišku, kokia prasmė vergvaldžiams taip daryti, bet aišku, kad prie tos “vergų laisvės medžio kopijos” nuolat budi žmogus ir jis renka aukas už “pasirašymą į vergovės atminimo knygą”. Aišku, toje knygoje prie kiekvieno aukotojo – didžiulės aukos. Ekskursijos metu pasijutę kalti dėl savo imperinės praeities britų turistai šioje vietoje plačiai atveria pinigines. Mūsų gidas neleido to daryti: “Tas žmogus sako, kad renka aukas bendruomenei, o iš tikrųjų visus pinigus pasilieka sau” – paaiškino ir apsižodžiavo su medžio “sargybiniu”. Beje, tas pats gidas kitą dieną ir pasiūlė už auką pasirašyti į “futbolo komandos rėmėjų knygą”…
*Fatehpur Sikryje (Indija) nusisamdėme gidą. Tas gidas pusę laiko skyrė pasakojimui apie sufijų musulmonų šventojo Salimo Čisčio kapą: “Tai pirmasis pasaulio pastatas, pastatytas specialiai norams pildyti”, “Ir Obama čia sugalvojo norus”, “Mano visi trys sugalvoti norai išsipildė ir tai įrodo ši apyrankė” (?). Netrukus supratau, kodėl gi jis taip nori, kad galvotume norus: tam esą privaloma nusipirkti iš vietinio prekijo ir “paaukoti” (t.y. palikti ant kapo) labai brangų medžiagos gabalą iš konkrečių prekijų. Mums pasakius, kad neturime šitiek rupijų, įkalbinėjo palydėti iki bankomato. Vėl atsisakius, “gidas” pastebimai nustojo mumis domėtis ir ekskursija neužilgo “baigėsi”. Vėliau teiravausi Indijos forumuose apie šią tradiciją: viskas apie “pastatą norų pildymui” ar Obamos lankymąsi buvo melas. Taip, musulmonai sufijai turi tradiciją palikinėti kapuose aukas, tačiau tai daro iš pagarbos savo šventiesiems ir to neturėtų daryti kitatikiai ar netikintys. O tai, ką patyriau, greičiausiai tebuvo “gido” ir “prekijų” sąmokslas: prekijai apgautiems užsieniečiams medžiagas siūlė išpūstomis kainomis ir mokėjo turistus apmovusiam “gidui” komisinius

Norus neva pildantis kapas Fatehpur Sikryje - baltas pastatėlis kairėje

Norus neva pildantis kapas Fatehpur Sikryje – baltas pastatėlis kairėje

 


“Mano parduotuvėje – rojus!”

Normalu, kad pardavėjai ir kiti reklamuojasi žadėdami geriausias kainas ar kokybę. Tačiau kai kurie, ypač skurdesnėse šalyse, šią “reklamą” nutempia iki absurdo: neraudonuodami įžūliai meluoja į akis. Žada viešbučio kambarį su tualetu kai jo nėra, žada prekes kurių neturi, žada “pažiūrėti vaizdą nuo stogo”, kai iš tikro tenuveda į savo parduotuvę ir t.t. Jų tikslas – bet kaip jus užkabinti, nes tikisi, kad su jais jau nuėję, gailėdami sugaišto laiko vis tiek ten apsistosite, pavalgysite ar apsipirksite.

Labai įtariai vertinkite bet kurį nepažįstamąjį, kuris priėjęs gatvėje žada “aukso kalnus” ar kažką panašiai vertingo, jei tik seksite iš paskos.

Beje, pasitaiko ir įmantresnių šios apgavystės variantų: priėjusysis ne kažką žada, o prašo iš jūsų ko nors, ką jums duoti lengva ir todėl tikėdamasis, kad lengvai padėsite, seksite paskui. Pvz. jis prašo pakalbėti savo kalba, ar parodyti savo šalies valiutą nes “kolekcionuoja monetas”.

Kaip mus apgaudinėjo

Negaliu pasakyti, ar buvome apgauti, ar ne, nes galiausiai daugeliu atvejų nieko iš apgavikų nepirkome – bet laiko sugaišome.

*Kubos Holgino mieste praeivis pasiūlė apsistoti jo bute. Sako, “pas save bute turiu du kambarius, jūs keturiese, kaip tik”. Ėjome iš paskos – nuvedė į butą. Parodė kambarį. “Kur kitas kambarys?” – klausiam. Išveda laukan. Eina gatve tolyn ir galo nesimato: “Kitam kvartale” – sako.
*Džaipūre (Indija) žmonai reikėjo nusipirkti rankinę. “Nuvešiu jus į drabužių centrą, ten yra ir rankinių” – žadėjo autorikšos vairuotojas. Nuvykę į tą centrą, pamatėme, kad ten vienas po kito baltaodžius turistus laipina tai vienas, tai kitas rikša: atrodo, vieta mokėjo didžiausius komisinius. Užlipę ten ilgai klausėmės liaupsių įvairiems drabužiams, o ištaikius momentą paklausti, ar turi rankinukų, tiesiai šviesiai pasakė – neturi. Vairuotojas atvežė tik dėl to, kad, tikėjosi, pamatę rūbus kažką nusipirksime, ir jam klius komisiniai.

Drabužių centras, į kurį autorikšos vairuotojas atvežė apsipirkti Džaipūre

*Tetuane (Marokas) prie mūsų pristojo vietinis, žadėjęs, kad nuo jo parduotuvės stogo matosi puikus vaizdas į Mediną. Iš pradžių nėjome paskui – tačiau jis neatstojo. “Ką gi” – galvoju – “vaizdas į medinos stogus tikrai turėtų būti įdomus”, nes dar jo nebuvau matęs. Nuėjome į parduotuvę – ji buvo prikišta kilimų, kuriuos čia pat siūlė pirkti vieną po kito. Jokio vaizdo į mediną iš ten nesimatė, apie jį pardavėjai čia pat pamiršo!
*Maroke vienas pardavėjas pasiteiravęs, iš kur mes, apgavo, neva turi draugą Lietuvoje ir paprašė parašyti tam draugui laišką. Nusivedė į savo parduotuvė, davė parkerį ir lapą bei anglišką tekstą išvertimui (maždaug “Labas. Ačiū už dovanas. Sėkmės tau”). Kol tik aš pradėjau rašyti, mano kelionės draugams bruko savo prekes. Vėliau išsiaiškinau, kad tai dažna apgavystė: kokią tautybę būčiau bepasakęs, pardavėjas būtų “turėjęs tautietį draugą” ir pasinaudojęs tuo kaip pretekstu pasikviesti parduotuvėn

 


“Neturiu grąžos”

Kai turistai paduoda tam tikrą didesnę kupiūrą pardavėjas ar paslaugos teikėjas sako, kad neturi grąžos tikėdamasis, kad leisite pasilikti grąžą. Jei kupiūra nėra 500 eurų, dažniausiai visa tai – melas, o jei ir būtų tiesa – norėdamas paprašytų aplinkinių pardavėjų pasmulkinti. Šios apgavystės galima išvengti turint daug smulkių banknotų, o su ja susidūrę tiesiog demonstruokite, kad tikrai nesakysite “grąžą pasilikite” ir pardavėjas gražą bemat suras (bent jau jei iš jūsų dar nieko nebus gavęs).

Kartais pardavėjai būna dar įžūlesni: nieko nesakę, tiesiog neduoda grąžos ar duoda per mažai! Tiesiog skaičiuokite, nesvarbu, koks mielas atrodytų pardavėjas.

Kaip likome apgauti

*Romoje (Italija) už 10 eurų pirkome suvenyrų. Padavėme dvidešimt eurų banknotą. Pardavėjas nedavė grąžos. “Padavėte dešimt eurų!” sako. Pasiginčijome, bet nieko nepešėme.
(Tada buvome mažiau patyrę keliautojai – o dabar manau, kad reikėjo tiesiog kviesti policiją. Čia jau ne šiaip apgavystė, tai iš esmės vagystė. Nesvarbu, kad gal nepavyks įrodyti, kad tikrai padavėte didesnį banknotą – pardavėjas greičiausiai išsigąs policijos, nes jeigu jis šitaip apgaudinėja nuolat (kaip greičiausiai ir yra: niekas nesugalvoja tiesiog kartą gyvenime pavogti 10 eurų), tai tikrai nenorės, kad policija sužinotų apie tokią apgavystę – jei vieną kartą ir išsisuks, antrą ar trečią jau bus gerokai sunkiau (žr. “Sugadinote nuomojamą daiktą”).)

Kaip išvengėme apgavystės

*Honkongo garsiajame Temple Street turguje pirkau dovaną mamai. Ilgai derėjausi dėl vieno veidrodėlio, bet dėl kainos nesutarėm. Nuėjau ieškoti toliau. Kai vėl ėjau pro tą pačią pardavėją, ji pamojo prieiti: “gerai, bus kaina kokios norite”. Padaviau kupiūrą. “Oi, neturiu grąžos” – sako. Puoliau ieškoti kišenėse smulkiau. Demonstratyviai neradau. Pardavėja suprato, kad liksiu nieko nenusipirkęs. Staiga ji atsiddarė stalčių, pilną smulkių banknotų ir monetų, ir padavė grąžą!
*Betiejuje sutarėme su taksistu dėl kainos. Gerokai didesnės, nei mokėtų vietinis, bet ką jau: remiam skurdesnius. Taksistas kelionės metu stengėsi pasirodyti patikimas: išgirdę, kad esame krikščionys, sakė “aš irgi krikščionis, kaip ir jūs” ir t.t.. Išlipant prie Jėzaus gimimo bažnyčios padavėme jam pinigus, jis padavė atgal krūvą monetų. Paskaičiavau – gerokai trūko. Pasakiau. “Viską daviau” – sakė taksistas, “Parodykit, ką gavot! Ką, vadinat mane apgaviku?” – vaidino įtūžusį. Parodžiau. Taksistas padavė daugiau monetų – bet vis tiek trūko. “Dar trūksta!” sakau. Tada jau davė viską, kaip priklauso. Atgal taksi nevažiavome – ėjome pėsti.

 


“Pirkite nemokamą daiktą!”

Tai – vienos įžūliausių apgavysčių. Apgavikai čia apsimeta, kad renka kažkokius oficialius mokesčius, kuriuos mokėti privalote.

Jie naudojasi tuo, kad turistai nežino vietinės tvarkos ir įstatymų. Iš tikro, visame pasaulyje yra visokiausių mokesčių: už kelius, parkavimą, išskridimą iš oro uosto… Todėl turistai nesunkiai patiki, kad yra ir toks mokestis, kokį pasakė apgavikas.

Todėl svarbu prieš keliaujant pasidomėti šalimi, jos tvarka ir, jei kyla abejonė jums skirtu “mokesčiu”, prašykite pagrindimo, paieškokite, ar toks yra, internete, paklausinėkite vietinių (tik jokiu būdu ne žmonių, esančių šalia “reikalautojo”, nes jie gali būti išvien).

Kaip likome apgauti

Vienas dažniausių atvejų, kur esame taip apsigavę: parkavimas. Kai kuriose šalyse nemokamas automobilių aikšteles “apmokestina” vietiniai (pvz. Portugalijoje dažniausiai – imigrantai iš Afrikos). Jie renka pinigus už stovėjimą, nors neturi jokios teisės taip daryti. Kai kurie turistai duoda iš baimės – “neduosiu – gal apibraižys automobilį”. Bet geriau jau neskatinti tokio elgesio ir, jei bijote, pervažiuoti į kitą aikštelę (tačiau, nors esame aikštelių prašinėtojams pinigų nedavę, apibraižę mašinos jie mums kol kas nėra).

Kaip išvengėme apgavystės

*Matanze (Kuba) pastačius automobilį staiga priėjo kubietis: “Čia stovėti negalima, mokėkite baudą!”. Į policininką jis nebuvo panašus, jokių draudžiamų ženklų ten irgi nebuvo. “Rodykite pareigūno pažymėjimą” – sakome. Išsitraukė savo asmens tapatybės kortelę. “Čia gi ne pažymėjimas!” sakome. Supratęs, kad apgauti nepavyko, nukėblino šalin.

 


O kaip apgavo jus?

Paskaičius šitą straipsnį gali pasirodyti baisu: šitiek apgavysčių! Tačiau iš tikro dauguma pasaulio žmonių gana sąžiningi. Deja, ypač turistinėse vietose, neproporcingai daug tenka susidurti su tais nesąžiningaisiais, nes jie apgaudinėja vieną turistą po kito.

Todėl yra svabru dalintis patirtimi, kadangi apgavokų veikimo metodai visur panašūs, o jų taikinys – tų metodų neperpratę kelionių “naujokai”.

Taigi, kviečiu papasakoti, kaip kelionėje apgavo ar mėgino apgauti jus – ir gal kitiems tai padėsi išgelbėti savo pinigus ir laiką.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Kur kiek kainuoja nuskristi? Pigiausi skrydžiai į visur

Kur kiek kainuoja nuskristi? Pigiausi skrydžiai į visur

| 0 komentarų

Kur iš Vilniaus skristi, brangiausia, kur – pigiausia? Tai parodo žemėlapis žemiau. Tai – žemiausios įmanomos kainos nuskristi į kiekvieną iš pasaulio valstybių.

Kur kiek kainuoja nuskristi iš Vilniaus: žemiausios kainos į abi puses

Kainos tikrintos su programos “Skyscanner” funkcija, rodančia pigiausias kainas, kurias įmanoma rasti skrydžiui maždaug artimiausią pusmetį. Skrydžių kainos yra už skrydį į abi puses.

Nors kainos keičiasi, bendros tendencijos kurios šalys pigesnės, kurios – brangesnės nuskristi, išlieka tos pačios.

Pigiausi skrydžiai iki 50 eurų: Kaimyninės šalys (Latvija, Lenkija), Vakarų Europa, Ukraina.

Pigiausi skrydžiai po 51-125 eurus: Tolimesnės Vakarų Europos šalys (Airija, Islandija, Ispanija), Vidurio Europa (Čekija, Austrija, Šveicarija), Rytų Europa (Turkija, Rusija).

Pigiausi skrydžiai po 126-300 eurų: Balkanai (buvusi Jugoslavija, Graikija, Rumunija, Bulgarija), greta Europos esančios Artimųjų Rytų, / Vidurinės Azijos / Šiaurės Afrikos šalys (Iranas, Kazachija, Marokas, Jordanija), JAE, JAV.

Pigiausi skrydžiai po 301-600 eurų: Rytų ir Pietų Azija (Kinija, Indija, Japonija, Tailandas, Vietnamas), Rytų Afrika (Kenija, Etiopija), Artimieji Rytai ir Vidurinė Azija (Egiptas, Omanas, Uzbekija, Tadžikija), Kanada, Brazilija.

Pigiausi skrydžiai po 601-1000 eurų: Australija, Lotynų Amerika (Čilė, Meksika, Argentina), Juodoji Afrika (PAR, Namibija, Tanzanija, Nigerija), mažiau populiarios Azijos šalys (Filipinai, Pietų Korėja, Indonezija, Kambodža, Birma).

Pigiausi skrydžiai po 1001 eurą ir daugiau: Naujoji Zelandija, Okeanija, mažiau populiarios Lotynų Amerikos ir Juodosios Afrikos šalys (Venesuela, Bolivija, Zimbabvė), Grenlandija.

P.S. Pasitaiko ypatingų akcijų, aviakompanijų klaidingai nustatytų kainų ir pan., dėl kurių galima atrasti dar geresnių pasiūlymų, pavyzdžiui, išskrendant iš vieno miesto, o grįžtant į kitą. Tačiau šiame straipsnyje aprašytos įprastinės mažiausios kainos, kurias galima gauti beveik visada (jei nereikia skristi konkrečiomis datomis, o galite skristi ir grįžti bet kada ateinančiais metais).

Komentuoti
Straipsnio temos:


Vilnius, Ryga, Varšuva… – iš kur skristi pigiausia?

Vilnius, Ryga, Varšuva… – iš kur skristi pigiausia?

| 2 komentarai

Išsamiai palyginau, kiek skiriasi geriausi skrydžių pasiūlymai iš Vilniaus, Rygos, Talino, Varšuvos bei Minsko.

Pasirodo, skrydžių į Europą kainos iš Vilniaus geriausios Baltijos šalyse, smarkiai lenkia Minską, tačiau dažniausiai atsilieka nuo Varšuvos. Skrydžiuose į tolimus kraštus Vilnius atrodo kiek prasčiau.

Pigiausi skrydžiai į Vakarų Europą

Visų pirma palyginkime skrydžius į Vakarų Europą – jie vidutiniškai pigiausi. Štai minimalios kainos litais į pasirinktas 10 šalių ir atgal per artimiausius kelis mėnesius:

Pigiausių skrydžių bilietų kainų į Vakarų Europą palyginimas.

Čia daugiausiai lemia pigių skrydžių bendrovės: jų konkurencija didžiulė Varšuvoje, kiek mažesnė Vilniuje ir Rygoje, dar mažesnė Taline, o Minske jų išvis nėra. Kainų skirtumai pakankami, kad minskiečiui apsimokėtų skristi iš Lietuvos, bet dažniausiai nepakankami, kad lietuviui vykti į Varšuvos oro uostus.

Prie geros Vilniaus pozicijos kai kuriomis kryptimis prisidėjo ir neseniai debiutavusios bendrovės Air Lituanica pigūs siūlymai.

Pigiausi skrydžiai į Rytų Europą ir Artimuosius Rytus

Minimalios skrydžių kainos į Rytų Europos, Vidurinės Azijos ir Artimųjų Rytų šalis per artimiausius kelis mėnesius:

Pigiausių skrydžių bilietų kainų į Rytų Europą ir Artimuosius rytus palyginimas.

Pigių skrydžių bendrovės į šiuos kraštus skraido mažiau, tiesioginiai skrydžiai retesni, tad mažas kainas čia vis dažniau lemia konkurencija tarp su persėdimu skraidinančių bendrovių.

Gerą Vilniaus padėtį čia lėmė Ukraine International avialinijų geri siūlymai į kai kurias šalis (Ukrainą, JAE, Kazachiją), taip pat tiesioginiai Wizzair skrydžiai į Izraelį, Gruziją, didelė konkurencija Rusijos (Maskvos) kryptimi.

Minskas ir čia nesužibėjo, bet tiesioginiai Etihad skrydžiai į JAE bei bendra orientacija rytų kryptimi padėjo jam aplenkti Taliną. Tačiau vien tai, kad iš Minsko daugiau tiesioginių skrydžių į rytus nei iš Vilniaus (su Belavia) nereiškia, kad kainos ten geresnės.

Pigiausi skrydžiai į tolimus kraštus

Minimalios skrydžių kainos į Pietų Azijos, Rytų Azijos, Amerikos, Afrikos, Okeanijos šalis per artimiausius kelis mėnesius:

Pigiausių skrydžių bilietų kainų į Tolimus kraštus palyginimas.

Čia tiesioginių reisų jau beveik nėra (išskyrus keletą iš Varšuvos), tad kainas lemia tik konkurencija tarp su persėdimų skraidinančių bendrovių, tokių kaip KLM, Aeroflot, Air France, Iberia ir t.t. Kuo daugiau jos reisų turi į atitinkamą oro uostą, tuo didesnė ir gerų pasiūlymų į tolimus kraštus tikimybė.

Čia be konkurencijos laimi Varšuva, į kurią jau neretai apsimoka (turint laiko) važiuoti žemės transportu: pigiausi pasiūlymai iš Varšuvos nuo pigiausių pasiūlymų iš Vilniaus jau skiriasi vidutiniškai virš 500 Lt, į kai kurias šalis net virš 1000 Lt. Tuo tarpu Vilniaus, Rygos, Talino kainos skiriasi mažiau ir net Minskas sąlyginai nedaug atsilieka – į visur skraido panašus skaičius pagrindinių avialinijų (arba turi bendrojo kodo skrydžius), o nedideli skirtumai esmės neįtakoja.

Visgi, Ryga (o šiek tiek ir Talinas) kainomis Vilnių lenkia (Rygos vidurkis geresnis beveik 100 Lt). Taip yra todėl, kad ten bazuojasi didelės aviakompanijos (pvz. Rygos Air Baltic), jos turi daug sutarčių su pagrindinėmis užsienio aviakompanijomis, suteikiančių galimybę pigiau nusipirkti bilietus į tolimus kraštus skrendant segmentą iki tam tikro didelio oro uosto su vietine aviakompanija (t.y. Air Baltic), o nuo ten – su tarptautine. Lietuva bankrutavus FlyLAL šios galimybės neteko. Kurį laiką bazinės aviakompanijos Lietuvoje nebuvo išvis, o Air Lituanica skrydžių pasiūla ir sutarčių skaičius palyginti mažas. Todėl nors, tarkime, iš Lietuvos yra daug reisų į Jungtinę Karalystę ar Italiją, galimybių pirkti bilietus su persėdimu ten į tolimus kraštus nėra (nebent kombinuotumeis pats) – tuo tarpu latviai tokią galimybę turi.

Kaip lygintos kainos

Iš trijų plačių pasaulio regionų (Vakarų Europos, Rytų Europos/Artimųjų Rytų, bei Tolimųjų kraštų) palyginimui išrinkau po dešimt šalių stengdamasis, kad tai būtų svarbios ir kuo įvairesnės šalys.

Tuomet lyginau pigiausius bilietus, kuriuos į šias šalis per artimiausius kelis mėnesius galima gauti iš minėtų penkių oro uostų (įskaitant bilietus su persėdimais). Šias kainas (į abi puses, litais) sudėjau į lenteles žemiau.

Lyginau naudodamasis Skyscanner Android programėle, kuri automatiškai parodo pigiausią įmanomą skrydžio kainą iš nurodyto oro uosto į kiekvieną šalį per artimiausius kelis mėnesius. Šioje programėlėje nustatydavau, kad esą perka tos šalies klientas, kurioje yra oro uostas (nes nuo pirkimo vietos kainos irgi priklauso).

Beje, panašų (nors ir daug paprastesnį) kainų tyrimą dariau ir 2010 m.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Kaip keliauti pigiai – praktiniai patarimai

Kaip keliauti pigiai – praktiniai patarimai

| 6 komentarai

Pats planuoju savo keliones. Per tą laiką esu pastebėjęs daug niuansų kaip keliauti pigiau. Čia jais pasidalinsiu.

Kada pirkti bilietus?

1.Dauguma skrydžių yra brangiausi likus nedaug laiko iki išskridimo. Taip aviakompanijos daugiausiai pinigų pasiima iš tų, kam skristi būtina.
2.Tačiau pirkti prieš 7 ar 10 mėnesių irgi gali būti ne geriausias sprendimas. Mat aviakompanijos tada sudeda bandomąsias kainas, o jei pardavimai sekasi prasčiau, daro nuolaidas (akcijas). 1-2 mėnesiai iki skrydžio gali būti geras laikas pirkti, bet reguliariai tikrinkite, ar nėra akcijų.
3.”Paskutinė minutė” (kai pirkti pigu prieš pat kelionę) galioja tik poilsiniams skrydžiams (“Novaturas” ir pan.), ypač kelionėms su įskaičiuotais viešbučiais. Nes čia nebūna žmonių, kuriems staiga prireiktų skristi, kaip tik priešingai – paskutinę minute galinčių ir norinčių išeiti atostogų yra mažai.
4.Jei įmanoma, skriskite nestandartiniu metu. Ypač – žiemą. Taip pat, trumpoms kelionėms – ne savaitgaliui (jei savaitgaliui – bent ne per šventes). Sutaupysite ir skrydžiams, ir viešbučiams.

Kur pirkti bilietus?

1.Geriausia patikrinti situaciją bilietų pardavimo portaluose, nes siūlomi įvairių aviakompanijų reisai. Neblogas portalas yra skyscanner.net, jis rodo ir pigių skrydžių bendrovių, ir įprastinius reisus, kaip juos siūlo įvairios agentūros. “Azuon” yra tarptautinė programėlė rodanti įvairius reisus.
2.Visgi net ir visais šiais būdais rasite ne visų aviakompanijų pasiūlymus. Galite patikrinti Vikipedijos straipsnį apie oro uostą, į kurį norite skristi – ten bus parašyta, kokios aviakompanijos į kur iš jo skraido. Tada žiūrėkite atitinkamų aviakompanijų puslapius.
3.Pigių skrydžių bendrovių reisai (Ryanair, Wizzair) dažniausiai bus pigiausi. Bet jei skrendate su persėdimu ir pirmasis skrydis pavėluos antro neteksite (jei nesate apsidraudę; bet jei draudžiatės, skaitykite sąlygas, nes dažnai ten būna pvz. minimalus persėdimo laikas). Be to, už daug ką (lagaminus ir kt.) teks mokėti papildomai, o oro uostas į kurį skrendate gali būti atokiau nuo miesto (patikrinkite nuvykimo iš ten laikus ir kainas).
4.Skrendant į tolimus kraštus bilietai iš pagrindinių Europos oro uostų (pvz. Londono) gali būti gerokai pigesni nei iš Vilniaus. Tokiu atveju gali apsimokėti iki tų pagrindinių oro uostų pirkti atskirus Ryanair/Wizzair bilietus.
5.Kai kuriais atvejais būna pigesni pasiūlymai iš Minsko, Rygos, o ypač Varšuvos (į kuriuos galima nuvažiuoti autobusu/traukiniu/automobiliu). Patikrinkite šiuos variantus.

Kaip planuotis kelionę, kad būtų pigiau?

1.Neturėkite konkrečių planų kuriuo metu norėtumėte vykti, tiesiog sekite kainas (gal bus akcijos). Kadangi akcijos paprastai būna likus gana daug laiko iki skrydžio (1-6 mėn.) nėra taip sudėtinga susiplanuoti tik tuomet.
2.Neplanuokite ir vienintelės tikslios vietos, kurią norėtumėte aplankyti. Siekiant “pagauti” geras kainas geriausia ir neturėti susiplanavus konkretaus miesto ar šalies, kur norite vykti. Pasaulyje daug įdomių vietų, geriau sudaryti tam tikrą sąrašą šalių, kur vykti norėtumėte, ir sekti akcijas. Jei taip darysite daug metų, tikėtina, nukeliausite į daug to sąrašo vietų – tiesiog kiekvienais metais vyksite ten, kur būtent tada labiausiai apsimokės.
3.Galvokite ne vien apie skrydžio kainą. Prie skrydžio kainos iš karto galite pridėti nusigavimo į oro uostus ir atgal kainas, lagamino pervežimo kainą (jei mokama ir jei jį imsite), nakvynės tarpiniuose oro uostuose kainas (jei reikės ir imsite viešbutį) ir pan. Tai – irgi tiesioginės nukeliavimo išlaidos. Tik viską sudėję lyginkite, kuris skrydžio variantas geresnis.
4.Sužinokite, kas jūsų skrydžio bendrovėje mokama papildomai ir pasirūpinkite, kad neprireiktų: kad nereiktų pirkti lėktuve maisto pasiimkite savo, stenkitės neimti abejotino būtinumo daiktų ir nereiks registruoti bagažo (jei tai mokama) ir pan. Kaip taisyklė aviakompanijose visos papildomos paslaugos nesveikai brangios, nes tai yra esminė pigių skrydžių bendrovių verslo dalis.

Kas yra “pigu”?

Čia rašau orientacines “eilines kainas” (tik skrydžių) į įvairias vietas (ir atgal). Tokiomis kainomis galima nuskristi iš Vilniaus (ir atgal) daugmaž visada. Nebloga kaina – mažesnė už šias, labai gera kaina – gerokai mažesnė. Šios kainos galioja tik į kai kuriuos regiono didmiesčius; skrydžiai į kitus didmiesčius kainuos 50%-100% brangiau, į smulkius miestelius ir 200-300% brangiau (bet dažnai galima skristi į “pigiausių kainų” didmiesčius ir važiuoti, arba ieškoti pigių vietinių reisų iš ten į galutinį tašką – tam pasidomėkite, kokios krašte, į kurį skrendate, yra pigių skrydžių bendrovės):

(Kainos į abi puses – iš Vilniaus ir atgal):
Vakarų Europa – 50 EUR
Rytų Europa – 125 EUR
Balkanai – 250 EUR
Artimieji Rytai, Šiaurės Afrika, Vidurinė Azija – 300 EUR
JAV, Kinija – 400 EUR
Indija – 450 EUR
Japonija, P. Korėja, Pietryčių Azija – 550 EUR
Juodoji Afrika – 700 EUR
Pietų Amerika – 800 EUR
Australija – 1000 EUR

Pigus skrydis – dar ne viskas

Pigus skrydis – dar ne viskas; juk kelionės metu reikės mokėti už maistą, viešbučius.

1.Viešbučius apsimoka pirkti kartu su kelione (“kelionių paketą”) jei skrendate į poilsinio turizmo kraštus (Turkija, Egiptas ir pan.) ir ketinate praleisti laiką vienoje vietoje (poilsinė kelionė).
2.Skrendant į poilsinio turizmo kraštus net jei ir nesinaudosite / ne visą laiką naudositės į kainą įeinančių viešbučių paslaugomis gali būti verta pirkti kelionės paketą (su pigiausiu viešbučiu), nes taip pigiau, nei pirkti atskirai skrydį.
3.Kitu atveju iš anksto užsisakyti viešbučius (internetu) apsimoka tik skrendant į turtingas šalis, tuo tarpu “egzotiškuose” kraštuose apsimoka ieškotis viešbučių vietoje, nes ten per internetą dažnai skelbiasi tik keli brangesnieji, be to, vietoje galima derėtis. Tiesa, kai kuriose šalyse reikalaujama oro uoste ar prašant vizos pateikti viešbučio rezervaciją – tačiau dažniausiai pakanka rezervacijos pirmajai nakčiai.
4.”Egzotiškuose” kraštuose vietose (viešbučiuose, restoranuose), kurios atrodo vakarietiškos, tenka mokėti net ir kelis kartus brangiau. Norėdami sutaupyti žiūrėkite, kur valgo ar apsistoja vietiniai (komfortas/higiena, tiesa, gali neatitikti mums įprastų).
5.Turtingose šalyse pigiausias būdas pavalgyti – greitojo maisto restoranai (“McDonald’s”, “Burger King”). Neturtingose šalyse tuo tarpu šie restoranai yra prie brangesnių, nors vis tiek gali būti tarp pigesnių jei žiūrėti vien vakarietiškų higienos standartų maitinimo įstaigas.
6.Pasidomėkite nemokamomis nakvynėmis per CouchSurfing, HospitalityClub ir pan., arba per emigravusius pažįstamus.
7.Turtingose šalyse pigiau nuomotis automobilį (išskyrus jei keliaujate vienas), o neturtingose – keliauti viešuoju transportu. Taksi nevažinėju beveik niekuomet nes ten – dažnos apgavystės.
8.Palyginkite ir šiaip kainas šalyse, į kurias norite vykti vizos, viešbučių, restoranų, transporto. Gali būti, kad, kur brangesnis skrydis, bus pigiau visa kita ir per atostogas išleisite mažiau. Taip būna dažnai, mat pigiausi skrydžiai į brangias Vakarų Europos šalis (jei Norvegijoje pigiausiame restorane valgysite už 13 EUR, tai Irane panašus maistas atsieis 0,3 EUR ar 0,6 EUR).
9.Ieškokite individualių būdų sutaupyti, priklausančių nuo valstybės. Tarkime, Japonijoje, jei važinėsite daug traukiniais tai gali atsieiti perpus pigiau jei pirksite “Japan Rail Pass”, o Indijoje yra galimybė už 1-2 EUR pernakvoti specialiuose traukinių stočių viešbučiuose “retiring rooms” (tiek kainuoja visas kambarys, o ne lova) – tačiau tą reikia žinoti, rezervacijų svetainėse tų viešbučių nėra.
10.Jei eisite į konkrečius renginius ar turistinius objektus, paieškokite internete, ar nėra bilietų su nuolaida.
11.Žiūrėkite, kurią kelionės dieną ką daryti apsimoka labiau Kai kurios pramogos ar viešbučiai kai kuriose labai turistinėse vietose atsieis smarkiai pigiau ne savaitgalių metu – tokius dalykus tuo metu ir bandykite.

Iš patirties žinau, kad geras būdas greitai nustatyti turistams reikalingų paslaugų (viešbučių, restoranų) kainų lygį šalyje yra pažiūrėti “Coca Cola” kainas. Tai geriau nei žymesnis “Big Mac” indeksas, nes McDonald’s yra sąlyginai nedaug šalių (Coca Cola – visur). Taigi, 0,5 l “Coca Cola” buteliukas parduotuvėse Azijoje (išskyrus turtingas šalis kaip Japonija), būna, kainuoja ir iki 0,3 EUR, Lotynų Amerikoje 0,5 EUR, Rytų Europoje ir Juodojoje Afrikoje 0,8 EUR, Vakarų Europoje 1-1,5 EUR, Norvegijoje ir dar daugiau.

Žemos kainos gali padėti sutaupyti ne tik kelionėje! Pavyzdžiui, gali apsimokėti nusipirkti drabužių šalyje, kurioje pigu, ir dėvėti juos Lietuvoje.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , ,


Kiek iš tikrųjų kainuoja jūsų pigus skrydis?

Kiek iš tikrųjų kainuoja jūsų pigus skrydis?

| 0 komentarų

Pastaruoju metu lietuviškame internete išpopuliarėjo bent kelios svetainės, kurių esmė tokia: žmonės giriasi, kaip jie tą ar kitą vietą aplankė už juokingas sumas – litą, dešimt litų, šimtą litų… Internetiniai komentatoriai su savotiška pikdžiuga rašinėja, kaip jie sugeba nuskristi už 80 Lt ten, kur kiti moka 800 Lt.

Tokios bilietų kainos tikrai įmanomos su pigių skrydžių bendrovėmis: Ryanair, Wizzair.

Bet ar tikrai nusipirkę bilietą už, tarkime, 50 lt, už tiek ir keliausite? Seniau pigių skrydžių bendrovės tiesiog klaidindavo: pamenu, kai Wizzair pirmąsyk pradėjo skraidyti į Kauną (reisu Kaunas-Varšuva-Londonas) jų bilietas visada kainuodavo kokį litą, bet bandant jį pirkti pasirodydavo papildomi mokesčiai: kuro, registracijos, oro uosto ir kiti. Perskaičius kokių septynių mokesčių sąrašą tapdavo neaišku, už ką gi mokamas tas pirmasis litas – juk viskas išvardyta atskirai…

Dabar to jau mažiau (uždraudė ES), bet vis dar tebėra. Ryanair prie pradinės bilieto kainos dar prideda sunkiai išvengiamą kortelės mokestį – 20 Lt už skrydį. Skrendate į abi puses – štai jau bilietas kainuoja nebe 80, o 120 Lt. O jei dar ir su persėdimu – prisidės jau visi papildomi 80 Lt. Mokesčio išvengti galima, bet tam reikia pasidaryti specialias korteles, kurios (ir jų išlaikymas) irgi kainuoja papildomai – vertindami, kiek kainuoja jūsų pigūs skrydžiai, išdalinkite šią sumą ir pridėkite prie kelionių kainų.

Visi turbūt žino, kad pigių skrydžių bendrovėse beveik viskas mokama papildomai ir yra tikrai brangu: bagažas, maistas, geresnė vieta, pamiršimas laiku registruotis… Sakote, jums vis viena šių “papildomų paslaugų” neprireiks? Pagalvokite, ar tikrai niekada iki šiol neprireikė. Jeigu prireikė, gali prireikti ir darsyk. Šias sumas taip pat reikia įskaičiuoti į “pigių skrydžių” kainą. Nei Ryanair, nei Wizzair neužsiima labdara. Ryanair dirba labai pelningai ir žmonės, kurie nusiperka pigius bilietus, o paskui dar kelis kartus tiek išleidžia “papildomoms paslaugoms”, kurių kitose aviakompanijose jiems nė neprireiktų (nes ten yra nemokamas bagažo vienetas, nemokama registracija prieš pat skrydį ir kt.), yra viena tų didžiulių pelnų priežasčių.

Dar dažniau pigių skrydžių klientai pamiršta papildomas išlaidas “ant žemės”, kurios bus būtinos dėl pigaus skrydžio. Ryanair dažnai skraido į atokius oro uostus. Jei iš Vilniaus į Karmėlavos oro uostą ir atgal nuvykti ir parvykti kainuoja bent 40 Lt (bet tai irgi ne kas kita, kaip jūsų “pigaus skrydžio” kainos dalis, jei esate vilnietis), tai analogiško atstumo nuvažiavimas viešuoju transportu Skandinavijoje ar Jungtinėje Karalystėje bus nepalyginamai brangesnis, gali kainuoti ir virš 200 Lt (kai tuo tarpu į pagrindinius oro uostus ir atgal galima nuvykti metro už kokius 15 Lt).

Taip pat dažnai pigūs skrydžiai yra reti, nepatogiu grafiku. Pavyzdžiui, išvyksta iš Lietuvos vakare ir/arba grįžta ryte. Ką tai reiškia? O gi papildomą naktį viešbutyje užsienio šalyje. Kadangi ši papildoma naktis nepridės jums papildomo realios kelionės laiko, lyginant su tuo atveju, jei išvyktumėte kitos dienos ryte, o grįžtumėte vakare, tai viskas, ką sumokėsite tokiu atveju už nakvynę tėra papildomi paties nuvykimo šį vietą kaštai. Juos irgi reikia pridėti prie Ryanair kainos tam, kad sužinoti nematomąją kelionės kainą. Jei skrendate Ryanair su persėdimu reikia pridėti ir kaštus tarpiniame oro uoste ir, jei tokį perkate, kelionės jungties draudimą. O jei neperkate – įvertinti riziką, kad pirmasis reisas pavėluos, ir jau teks mokėti ne keliasdešimt, o šimtus litų. Jeigu kartą taip įvyko, išdalinkite šią “baudą” ir pridėkite prie visų likusių “pigių” kelionių kainų, nes su ne pigiais skrydžiais taip nerizikuotumėte.

Pagaliau dėl ilgesnio nusigavimo į vietą ir grįžimo (dėl toliau esančių oro uostų) sugaišite daugiau laiko. Reiškia, reali kelionės trukmė bus mažesnė. O juk pirkdami kelionę perkate ne ką kitą, kaip įdomų laiką užsienyje. Jei šito laiko mažiau – tai ir vienos užsienio mieste ar kurorte praleistos valandos kaina išeis santykinai didesnė. Tai aktualu, jeigu jūsų atsotogos, kaip daugumos mūsų, ribotos, ir dėl to, kad užuot keliavę į galutinį tašką ir atagl po 4 valandas, keliausite po 8 valandas, negalėsite pailginti kelionės trukmės.

Neneigiu, kad su Ryanair galima skristi labai pigiai – pats irgi neretai naudojuosi jų paslaugomis. Bet teigti, kad kelionė jums kainavo 80 Lt vietoje 800 Lt dažnai yra savęs ir kitų klaidinimas, nes tikrasis skirtumas daugeliu atveju gerokai mažesnis.

Pvz. šią žiemą skridau Kaunas-Stokholmas-Kaunas su Ryanair. Bilietai į abi puses kainavo iš viso 70 Lt. Tuo pat metu Estonian Air siūlė Vilnius-Stokholmas-Vilnius už 550 Lt. Tačiau pridėjus prie Ryanair reiso nuvykimo į Kauną ir iš jo, taip pat iš atokiai esančio Skavstos oro uosto į Stokholmą ir atgal išlaidas, o taip pat papildomą naktį Švedijos mastais pigiame viešbutyje (mat Ryanair atvykimas į Stokholmą buvo vakare, o Estonian būtų atskraidinę kitą rytą), reali Ryanair bilieto kaina pasiekė 350 Lt. Vis tiek pigiau už Estonian – bet stebuklų nebėra, atsižvelgiant į gerokai daugiau sugaišto laiko. O juk aš sąžiningai nepirkau jokio maisto lėktuve, neregistravau bagažo, laiku registravausi, nepirkau prioritetinių vietų, kadangi pažįstamas turėjo tam skirtą kortelę sugebėjau išvengti kortelės mokesčio ir t.t. – čia vien papildomi nusigavimo iki vietos ir atgal bei papildomos nakvynės kaštai. Bet kurios “papildomos paslaugos” pirkimas būtų bemat privertęs tikrąją kelionės su Ryanair kainą pavyti ar net aplenkti Estonian.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,