Išskleisti meniu

Taupymas kelionėse

Kaip aš keliauju nebrangiai, daug ir kokybiškai

Kaip aš keliauju nebrangiai, daug ir kokybiškai

| 12 komentarai

Lietuvoje dar gaji mintis, kad kelionės, ypač tolimos – labiau “elito” užsiėmimas, nes tam reikia labai daug pinigų ar laiko.

Tačiau aš, sutilpdamas į įprastines atostogas ir maždaug vidutinę vilniečio algą, sugebu kiekvienais metais aplankyti ir pažinti po maždaug penkias naujas šalis trijuose žemynuose. Tai nėra kelionės autostopu ar su palapine – prabanga nesimėgauju, tačiau vertinu ir kokybę, todėl paprastai nuomojuosi automobilį, apsistoju viešbučiuose.

Kaip tai pavyksta ir kur klysta tie, kam tai atrodo neįmanoma? Pamėginsiu atskleisti savo patirtį, griaudamas mitus. Galbūt tai padės jums sutaupyti laiko ar pinigų. O jei jūs viską jau seniai žinojote (o galbūt žinote dar daugiau) – sveikinu, esate tikras keliautojas.


Kelionių mitai ir tikrovė


1 mitas. Kelionės labai brangios.

Tiesa: tai išties nėra pats pigiausias hobis, tačiau kartu jis yra vienas retų hobių, kuris nuolat pinga, be to, žinodamas kaip, gali sutaupyti net ir du trečdalius ar daugiau kelionės kainos, gaudamas tą patį.

Dabar galima įsigyti lėktuvo bilietus tokiomis kainomis, kokios prieš 5 ar 10 metų būtų atrodžiusios stebuklingai. Ir kalbu ne vien apie skrydžius į Europą, bet ir apie skrydžius į tolimus kraštus. Pavyzdžiui, dabar lengvai įmanoma nuskristi į JAV už 300 EUR į abi puses, kai tuo tarpu prieš penkerius metus ir 500 EUR buvo gera kaina. Pastarieji lėktuvo bilietai į Puerto Riką ir atgal man kainavo su visais mokesčiais tik 362 EUR, į Braziliją ir atgal – 478 EUR.

Čia nekalbu apie skraidymus su daugybe ilgų “neoficialių” persėdimų, važiavimu autobusu į Varšuvos oro uostą ar tarpinėmis nakvynėmis oro uostuose – kalbu apie patogius bilietus tiesiai iš Vilniaus su oficialiais persėdimais.

Kelionės į egzotiškus kraštus labai brangios atrodo (ir yra) tiems, kas keliauja su agentūromis (žr. grafikus žemiau). Kiekvienos savo kelionės išlaidas aš užsirašau labai tiksliai, ir, viską susumavus, paprastai man beveik identiška kelionė (pagal pamatomus objektus), įskaitant lėktuvo bilietų kainą, atsieina apie trečdalį tos kainos, kurią siūlo agentūros(!). Tai reiškia, už tą pačią sumą galiu keliauti trigubai dažniau, nei tie, kas keliauja su agentūromis.

Ir čia tiek mažesnė kaina yra nė kiek neprarandant kelionės kokybės, lyginant su agentūrų siūlymais (tiesą pasakius, nepriklausomai keliauti tik įdomiau). Viešuoju transportu naudojuosi tik ten, kur jis dažnas ir efektyvus (kitur nuomojuosi automobilį); vietose, kur tai atrodo svarbiausia, samdau gidą; o skrydžius, taupydamas laiką, paprastai perku normalius iš Vilniaus – o ne su galybe ilgų “neoficialių” persėdimų.

Jeigu papildomai taupytumėte dar ir šiose vietose – galėtumėte keliauti ir tik už ketvirtį tos kainos, kurios prašo agentūros už analogišką kelionę, ar dar mažiau. Neabejoju, kad dažnam rimtesniam keliautojui, ypač tiems, kurie keliauja lėtesniu tempu ir turėdami daugiau laiko, net ir mano patiriamos išlaidos atrodo didelės.

Idėjos, kaip sutaupyti kelionei – čia.

Taigi, kad pasitaupius neįmanoma bent kasmet (o gal ir dažniau) leistis į tolimą kelionę uždirbant vidutinę algą – mitas. Jei neturite kitų brangių hobių ir neperkate sau brangių daiktų ar drabužių, tai – nesunkiai įmanoma.

Panašių mano ir agentūros siūlomų kelionių į tuos pačius kraštus palyginimas pagal kainas, trukmę ir aplankomų vietų (patirčių) skaičių

Mano ir agentūros siūlomų kelionių į tuos pačius kraštus palyginimas pagal kainas, trukmę ir aplankomų vietų (patirčių) skaičių. Plačiau – straipsnio apačioje.

2 mitas. Norėdamas keliauti daug, privalai turėti daug atostogų.

Tiesa: Lietuvoje įprastų atostogų gali užtekti 3 tolimoms kelionėms per metus ir dar keletui trumpesnių.

Aš neatostogauju ilgiau, nei įprasta Lietuvoje (paskaičiavus keleto metų vidurkį). Tačiau jau daugybę metų savo atostogas pilnai panaudoju kelionėms – tai yra, nei vienos atostogų dienos nepraleidžiu Lietuvoje.

Be to, kelionėms išnaudoju ir savaitgalius, šventes. Aišku, vien per savaitgalį nukeliauti kur toliau – sunku, neįmanoma ar nelogiška. Todėl keliauju tokiais formatais, apjungdamas atostogas su įprastomis nedarbo dienomis:
1.”Ilgasis savaitgalis” (savaitgalis, gretimas švenčių penktadienis, pirmadienis, ketvirtadienis ar antradienis, su viena darbo diena). Taip praleidžiama tik 1 darbo diena, o kelionei yra 4 dienos. Tokiu formatu keliauju į artimus kraštus.
2.Savaitė su dviem aplinkiniais savaitgaliais. Taip praleidžiamos tik 5 darbo dienos, o kelionė trunka 9 dienas. Geriausia, jei dar pavyksta prijungti ir vieną šventę.
3.Dvi savaitės su dviem aplinkiniais savaitgaliais. Praleidžiama 10 darbo dienų (jei yra švenčių – mažiau), o kelionė trunka 16 dienų.

Viso to rezultatas – kai kuriais metais užsienyje praleidžiu dvigubai daugiau kalendorinių dienų, nei darbo dienų. Tarkime, 2015 m. užsienyje buvau 40 dienų, tačiau į darbą dėl to negalėjau eiti tik 21 dieną – kitkas buvo savaitgaliai ir šventės.

Kadangi skirtingose darbovietėse situacija skirtinga, visiems tinkančio recepto nėra. Dirbant netipiniu darbo grafiku, galimybių susidaryti ilgesnius nei oficialios atostogos tarpus kelionei, prijungiant nedarbo dienas, gali būti ir daugiau.

3 mitas. Per trumpą kelionę daug nepamatysi / nepatirsi

Tiesa: jei iš anksto pasiruoši ir efektyviai išnaudosi kelionės laiką, per savaitę ar dvi galima patirti labai daug.

Dauguma mano kelionių laiko požiūriu gana trumpos (savaitė – dvi savaitės net į kitus žemynus, po Europą- kelios dienos), tačiau kiek per tą laiką pamatau ir patiriu – galite paskaityti “AŽ kelionės ir mintys” aprašymuose.

Tam reikia pasirengti ir derinti laiką. Iki minimumo sumažinti nenaudingą kelionės laiką. Keli pavyzdžiai:

1.Jei šalyje prastas ar vidutiniškas viešasis transportas, nuomojuosi automobilį.
2.Apsistoju ne viename viešbutyje, o įvairiuose skirtingose vietose, kad nereiktų vakarais grįžinėti, o būtų galima važiuoti visuomet į priekį.
3.Stengiuosi niekad nevažiuoti tuo pat keliu du kartus. Jei randu gerų sąlygų, atskrendu ir išskrendu iš skirtingų oro uostų. Jei ne – važiuoju ratu.
4.Derinu laiką taip, kad iš vieno miesto į kitą važiuočiau tokiu metu, kai kitko daryti negalima (pvz. vakare, kai jau sutemo, lankytinos vietos uždarytos).
5.Neimu su savimi registruoto bagažo, o tik kuprinę. Dėl to galiu greičiau išeiti iš oro uosto ir vėliau į jį ateiti. Taip pat nebūtina iš karto važiuoti į viešbutį pasidėti daiktų (tai irgi laiko gaišimas).
6.Iš anksto susirenku informaciją apie lankytinų vietų darbo laikus, viešojo transporto grafikus – kad nereiktų gaišti laiko tam vietoje. Šitam padeda ir kelionių vadovų knygos, internetas.
7.Konkretūs laiko taupymo būdai priklauso ir nuo šalies, į kurią vykstu. Tarkime, Indijoje, kur labai lėti traukiniai, tačiau beveik visi jie turi pigias miegamas vietas, traukiniuose apsimokėjo nakvoti. Taip sutaupiau laiko keliavimui dienos metu. Savo ruožtu, šalyse, kuriose yra ką veikti ir naktį, patarimas važinėti vakarais gali netikti.
8.Taip planuojuos skrydį, kad atskridęs nuo pat pirmos dienos galėčiau gyventi pagal atvykimo šalies laiko juostą ir neprarasčiau laiko aklimatizacijai. Plačiau apie aklimatizaciją rašau čia.

Taip pat mano kelionės yra išimtinai pažintinės, paplūdimiuose neguliu ar apsilankau tik kartą-kitą per kelionę trumpai nusimaudyti. Kitų poreikiai gali būti kitokie. Tačiau šie ir kiti laiko taupymo metodai vis tiek praverčia: jų dėka, galima didesnę kelionės dalį skirti tam, kas teikia džiaugsmą (nesvarbu, ar tai lankytinos vietos, ar paplūdinimiai, ar linksmybės), o ne daiktų krovimuisi, važiavimui pirmyn-atgal ir pan.

Taip pat, keliaujant be agentūros, negaištamas laikas laukiant kol į autobusą susirinks bendrakeleiviai ar lankant tas vietas, kurios ne tokios įdomios tau pačiam.

4 mitas. Be agentūros keliauti į egzotiškas šalis nepavyks

Tiesa: Galima keliauti be agentūros į praktiškai bet kurią šalį, išskyrus Šiaurės Korėją.

Tai – pakankamai saugu ir nesudėtinga. Plačiau apie saugumą kelionėse ir nepagrįstas baimes rašau čia.

Taip pat nepagrįstas pradedančių nepriklausomų keliautojų būgštavimas dėl to, kad jie nemoka vietinės kalbos. Susikalbėjimui dėl dalykų, kurie svarbūs, pilnai pakanka nedidelio skaičiaus žodžių ar sakinių. Be to, visur yra kažkiek mokančių angliškai (tačiau net jei jūs gerai nekalbate ir angliškai, tai irgi ne problema).

Aš prieš keliones kažkiek pramokstu svarbiausių kalbos žodžių ir sakinių, tačiau ir tose kelionėse, kur vietine kalba nekalbėjau nė kiek, o angliškai ten kalba mažai kas (pvz. Kinijoje), problemų neturėjau. Daug ką galima ir susirodyti.


Konkrečios mano kelionių trukmės ir išlaidos


Kad straipsnis nebūtų vien tušti žodžiai, parašau čia savo 2015-2016 m. kelionių, aprašytų ir “AŽ kelionės ir mintys” straipsniuose, galutines kainas ir kiek dienų jose praleidau.

Į sumas įeina visos išlaidos užsienyje, tai yra ir, tarkime, Indijos bei Ukrainos turguose nusipirkti drabužiai (ten pigiau, nei Lietuvoje, todėl kartais apsimoka nusipirkti reikiamų daiktų ateičiai). Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad į kelionių išlaidas įeina ir išlaidos maistui, o jas patirčiau ir būdamas Lietuvoje (kadangi keliauju daugiausiai į pigesnes nei Lietuva šalis, jos paprastai nebūna didesnės, nei namie).

Tai – mano ir mano žmonos išlaidų sumos, padalintos per pusę; kadangi žmona kelionėse išleidžia kiek daugiau nei aš, tikrosios mano išlaidų sumos iš tikro ~10% mažesnės, nei čia parašyta.

Kelionių trukmę visur skaičiuoju pagal tai, kiek “naudingų” dienų praleidau toje šalyje, neskaičiuodamas skrydžio ir persėdimų laiko (tačiau skaičiuodamas praleistas darbo dienas, aišku, įskaičiuoju ir skrydžių laikus).

2016 metų kelionės

Indija:
Lėktuvo bilietai – 443 eurai
Išlaidos vietoje – 268 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 192 EUR)
Viza – 92 eurai
Tačiau lėktuvas pavėlavo virš 3 val. ir gavau iš Finnair 600 eurų kompensaciją, dėl ko kelionė beveik nieko nekainavo (viena paslaugų, kurias teikiu, beje – pretenzijų aviakompanijoms surašymas tokiais atvejais, jei domina – galite kreiptis; plačiau apie tai, kada aviakompanijos privalo kompensuoti)
Kelionės trukmė – 11 dienų, iš kurių 7 darbo (tiesa, dėl vėlavimo vienos dienos Indijoje netekau, liko 10 d.).


Uzbekija
:
Lėktuvo bilietai – 407 eurai
Išlaidos vietoje – 407 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 337 EUR)
Viza – 89 eurai
Kelionės trukmė – 10 dienų, iš kurių 5 darbo (2 savaitgaliai + kovo 11 d.)

Juodkalnija ir Bosnija:
Lėktuvo bilietai – 193 eurai
Išlaidos vietoje – 424 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 299 EUR)
Kelionės trukmė – 7 dienos, iš kurių 4 darbo (Joninės + savaitgalis)

Brazilija
Lėktuvo bilietai – 478 eurai
Išlaidos vietoje – 1283 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 1047 EUR)
Kelionės trukmė – 16 dienų, iš kurių 11 darbo (3 savaitgaliai + lapkričio 1 d.)

Taigi, iš viso keliavimas 2016 m. kainavo 3484 eurus, arba 2977 eurus be kelionėse įsigytų daiktų ir maisto (atsižvelgiant į Finnair kompensaciją), užtruko 40 dienų (iš kurių 27 darbo dienos) ir aplankiau 7 šalis 3 žemynuose.

2015 ir 2016 m. mano kelionių kainos

2015 ir 2016 m. mano kelionių kainos

2015 metų kelionės

Honkongas, Makao ir Gvangdžou-Šendženas:
Lėktuvo bilietai – 451 euras
Išlaidos vietoje – 541 euras (atmetus daiktus ir maistą – 370 EUR)
Viza – 89 eurai
Kelionės trukmė – 9 d., iš kurių 4 darbo (2 savaitgaliai + kovo 11 d.)

Ukraina (Lvovas):
Lėktuvo bilietai – 78 eurai
Išlaidos vietoje – 147 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 109 EUR)
Kelionės trukmė – 3 d., iš kurių 1 darbo

Australija
:
Lėktuvo bilietai – 1105 eurai
Išlaidos vietoje – 1908 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 1442 EUR)
Kelionės trukmė – 24 d., iš kurių 14 darbo (apėmė Jonines ir liepos 6 d. + 4 savaitgaliai)

Makedonija:
Lėktuvo bilietai – 54 eurai
Išlaidos vietoje – 233 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 185 EUR)
Kelionės trukmė – 4 d., iš kurių 2 darbo

Taigi, iš viso keliavimas 2015 m. kainavo 4606 eurus, arba 3883 eurus be kelionėse įsigytų daiktų ir maisto, užtruko 40 dienų (iš kurių 21 darbo diena) ir aplankiau 6 šalis 3 žemynuose.

Kelionė į Australiją – brangiausia nuo tada, kai taip tiksliai skaičiuoju išlaidas (2011 m.); paprastai kelionės atsieina pigiau.

2015 ir 2016 m. mano kelionių kainos, skaičiuojant į vieną kelionės dieną

2015 ir 2016 m. mano kelionių kainos, skaičiuojant į vieną kelionės dieną

Mano kelionių palyginimas su kelionių agentūrų kelionėmis

Įdomumo dėlei, pažiūrėjau, kiek panašios kelionės kainuotų su Lietuvos kelionių agentūromis. Taigi, “Kelionių akademija” siūlo tokias kainas – atkreipsiu dėmesį, kad daugeliu atvejų kelionės kiek trumpesnės, nei mano, ir lankytinų vietų pamatoma mažiau:

*16 dienų Australijoje – nuo 6078 eurų. Už šią sumą aplankoma tik apie trečdalį mano aplankytų vietų. Kelionė su agentūra – trečdaliu trumpesnė, o kainuoja dvigubai brangiau.
*12 dienų Indijoje – nuo 1938 eurų (jei su lankytinom vietom ir vizom). Kelionė pora dienų ilgesnė, nei mano, tačiau aplankomų lankytinų vietų skaičius gana panašus ir dauguma jų sutampa. Kelionė su agentūra – beveik trigubai brangesnė.
*11 dienų Brazilijoje – nuo 3228 eurų. Už šią sumą pamatoma tik apie trečdalį mano aplankytų vietų ir neįeina jokia papildoma lankytina vieta. Kelionė trečdaliu trumpesnė, nei mano, o kainuoja dvigubai brangiau.

Kaip matote, jei norėtumėte pamatyti tiek, kiek pamatau ir patiriu aš, keliaudami su agentūromis, jums tai:
a)Kainuotų bent trigubai brangiau (300%).
b)Užtruktų maždaug 50% ilgiau.

Tai reiškia, jei aš keliaučiau su agentūromis, tiek pat kelionių patirčių, kiek dabar turiu, man atsieitų daugiau, nei visas mano metines pajamas(!), o atostogauti tektų dvigubai ilgiau (nes nebeliktų ir galimybės taikytis prie švenčių, savaitgalių), kas neįmanoma.

Taigi, keliaudamas su agentūromis tikrai galėčiau sau leisti tik vieną kelionę į kitą žemyną per metus, tuo tarpu dar mažiau uždirbantys negalėtų leisti sau keliauti išvis.

Todėl jeigu jūs iki šiol keliaujate į egzotines šalis su agentūromis (arba pažiūrėję agentūrų siūlymus ir jų kainas nusprendžiate nekeliauti toliau Europos) – pasvarstykite, ar nepribrendo laikas keliauti patiems. Viskas bus pigiau ir įdomiau – bent jau kai priprasite.

P.S. Kiekvienai taisyklei yra išimčių. Visa tai, ką rašau, galioja mažiau standartinėms, pažintinėms kelionėms. Jeigu jūs mėgstate keliauti ten, kur ir dauguma lietuvių (pvz. Egiptas ir Turkija) ir jums pakaks nakvynės, maisto, gėrimų ir pramogų “viskas įskaičiuota” tipo viešbučio teritorijoje, su agentūriomis keliauti gali būti pigiau ir patogiau, nei analogišką kelionę “susidurstyti” patiems, ypač akcijų (“Paskutinės minutės” ir pan.) metu.

Komentarai
Straipsnio temos: , , ,


Nusikaltimai kelionėse – ką daryti ir kaip saugotis

Nusikaltimai kelionėse – ką daryti ir kaip saugotis

| 1 komentaras

Nusikaltėliai kelionę gali sugadinti kaip reikiant – pavogti pasą, telefoną, pinigus.

Ne vienoje kelionėje nuo nusikaltėlių nukentėjau ir pats. Dalinuosi pasakojimais, kaip tai įvyko ir patariu, kaip apsisaugoti, išvengti užpuolimo ar sumažinti nuostolius jam įvykus.

Saugi ar nesaugi šalis?

Jokioje šalyje negalima galvoti „nieko neatsitiks“, tačiau lygiai taip nelogiška ir visur paranojiškai saugotis, nes perteklinis saugojimasis ir baimė gadina kelionę.

Nustatydamas, saugi šalis ar ne, dažniausiai vadovaujuosi nužudymų statistika. Nes normalios vagysčių ar plėšimų statitsikos daugelyje šalių nėra arba jos neįmanoma lyginti dėl skirtingų įstatymų.

Iš tikro tikimybė būti nužudytam kelionėje – be galo menka, o būti apvogtam, apiplėštam, sužeistam – gerokai didesnė (ir man pačiam taip ne kartą atsitiko). Tačiau jei šalyje negerbiama žmogaus gyvybė ir ten daug nužudymų – kaip taisyklė, daug ir visų kitų nusikaltimų.

Nužudymų statistika pasaulyje: kuo šalys tamsiau mėlynos, tuo ten saugiau, kuo tamsiau raudonos - tuo nesaugiau.

Nužudymų statistika pasaulyje: kuo šalys tamsiau mėlynos, tuo ten saugiau, kuo tamsiau raudonos – tuo nesaugiau. Tiesa, reikia turėti omenyje, kad karo, anarchijos apimtose šalyse (Somalis ir pan.) valdžia nėra net pajėgi suregistruoti visus nužudymus – bet daugelyje šalių nužudymai registruojami tinkamai.

Svarbiausia – niekada neverta kreipti dėmesio į pavienius draugų, pažįstamų ar kokių internetinių „influencerių“ pasakojimus apie saugumą toje šalyje. Jie beveik visada būna dvejopi: „Buvau tik savaitę ir mane jau apvogė – kokia tai, pasirodo, nesaugi šalis!!!“ arba „Aš nesisaugojau ir man nieko neatsitiko; visi, kas sako, kad ten nesaugu – bailiai ir melagiai!!!“.

Iš tikro nėra nei tokių nesaugių šalių, kad apiplėštų kiekvieną turistą, ir nėra tokių saugių, kad išvis nebūtų nusikaltėlių – todėl pavieniai atsitikimai visiškai nieko nereiškia, svarbi tik statistika/tikimybės.


Paliktų daiktų vagystės

Pasidedate daiktą ir nueinate į tualetą, o gal tiesiog nusisukate. Atsisukate ir daikto nėra.

Jei būsite neatsargus, būtent taip prarasti daiktą tikimybė pati didžiausia, tačiau jei būsite atsargus šių vagysčių galite išvengti visišikai.

Situacija – kaip pavogė mano kuprinę

Nairobio (Kenija) Vilson oro uoste einu per saugumo kontrolę. Pasidedu kuprinę, iškraunu kišenes. Praeinu metalo detektorių, pradedu krautis daiktus atgal į kišenes. Pareigūnas nurodo eiti juos susikrauti toliau prie tokio stalelio. Tą padarau. Kai grįžtu prie konvejerio, mano kuprinės nebėra. Niekas nieko nematė, videoįrašų esą nėra. Darbuotojai išveda mane ieškoti kuprinės prie lėktuvų (jos niekur nėra), liepia parašyti telefoną (nepaskambina).

Vienintelis šios istorijos pliusas - galimybė pasivaikščioti po Vilson oro uosto lėktuvų aikšteles. Dėl saugumo Vakaruose to neįsivaizduotum

Vienintelis šios istorijos pliusas – galimybė pasivaikščioti po Vilson oro uosto lėktuvų aikšteles. Dėl saugumo Vakaruose to neįsivaizduotum

Pamokos iš vagystės

*Palikti daiktų be priežiūros negalima net kelioms minutėms.

*Nesaugiose šalyse daiktų negalima palikti netgi situacijose kai, atrodo, be jūsų juos gali pasiekti tik esą patikimi žmonės (pvz. apsaugininkai). Šiuo atveju, kiek vėliau kalbėjau su Kenijos gyventojais, jie buvo įsitikinę, kad mano kuprinę pavogė patys oro uosto darbuotojai.

Vienintelė laukiamoji salė Vilson oro uoste

Vienintelė laukiamoji salė Nairobio Vilson oro uoste.


Kišenvagystės

Vaikštote po miestą. Pasižiūrite – kišenė ar kuprinė atsegta ir nėra telefono, fotoaparato, piniginės ar dar ko.

Kišenes ir kitas daiktų nešiojimo vietas suskirstyčiau į tris saugumo lygius.
*Nesaugiausios kišenės yra tos, kurių net negali pats matyti – pvz. ant užpakalio. Ten nieko nenešioju, nebent kokią servetėlę akiniams valyti. Kišenvagiai dažniausiai vagia iš šių kišenių.
*Vidutinio saugumo kišenės – priekinės kišenės, kurias gali bet kada pamatyti ar uždengti ranka (bet juk ne visada matai). Saugiose šalyse tokiose kišenėse galiu nešioti beveik viską. Kišenvagiai jas puola rečiau, bet puola (pvz. nukreipę dėmesį).

Vidutinio saugumo kišenių galima turėti labai daug - tikrai nereikia nieko dėtis į užpakalines kišenes, ypač nesaugiose šalyse

Vidutinio saugumo kišenių galima turėti labai daug – tikrai nereikia nieko dėtis į užpakalines kišenes, ypač nesaugiose šalyse

*Saugios kišenės – kišenės, kurių įprastu metu niekas negali matyti ir atsegti (pvz. apatiniuose rūbuose, iš vidaus). Tokios kišenės kišenvagiams yra nepasiekiamos. Bet jų minusas – jas sunku pasiekti ir pačiam. Todėl nepatogu ten nešiotis tai, ką tenka trauktis nuolat, tarkime, piniginę ar telefoną. Bet didesnę dalį pinigų, bent vieną kortelę tiesiog privalu nešiotis saugiose kišenėse. O nesaugiose šalyse tenka „eiti į kompromisus“ su patogumu ir saugiose kišenėse nešiotis net dalykus, kurie reikalingi nuolat: taip ten daro visi. Ko tik neprisižiūrėjau Lotynų Amerikoje: ir iš klyno pinigus kasoje traukia, ir iš bato, ir iš po maudymuku pūpso pakištas telefonas…

Kuprinė ar rankinukas yra tas pats, kas nesaugios kišenės, jei nešiojama ant nugaros. Todėl nesaugiose šalyse įprasta net kuprines nešioti priekyje – tuomet pagrindinės kuprinės kišenės yra vidutinio saugumo.

Mano žmona rankinuką nesaugiose šalyse (nuotraukoje - Brazilija) visuomet nešiojasi priekyje

Mano žmona rankinuką nesaugiose šalyse (nuotraukoje – Brazilija) visuomet nešiojasi priekyje

Tikimybė, kad puls kišenvagis, padidėja, jei viešai išsitraukiate daiktą, parodote, kur įsidedate. Todėl nesaugiose šalyse reikia stengtis kuo rečiau trauktis brangius daiktus, pinigines viešumoje; stengtis trauktis taip, kad pamatytų kuo mažiau žmonių.

Kišenvagiai ir plėšikai – skirtingi žmonės. Kišenvagiai veikia slapta, tai dažnai – moterys, vaikai. Todėl, jei pajutote, kad apvaginėja, nereikia bijoti sustabdyti – kišenvagis beveik garantuotai tiesiog paspruks.

Situacija – kaip kišenvagiai ištraukė mano pasą

Manause (Brazilija) lipdamas į autobusą pajutau stūmimą iš nugaros. Galvoju, kažkas tiesiog labai spraudžiasi į autobusą – bet kodėl, juk jis nepilnas? Staiga priekinėje sėdynėje sėdėjęs žmogus man padavė mano pasą. Paėmiau. Priekinė kelnių kišenė, kur laikiau pasą, buvo atsegta. Supratau: mane puolė kišengvagis – tikėjosi telefono ar pinigų, bet radęs „tik“ pasą, čia pat jį išmetė, o viską matęs autobuso keleivis pakėlė ir padavė. Vienas bendrakeleivis vėliau pakomentavo: „Manausas – labai nesaugus miestas“.

Tai ne ta stotelė, bet Manause mane apvogė panašioje, kur stoja daug maršrutų ir prie autobusų rikuojasi eilės

Tai ne ta stotelė, bet Manause mane apvogė panašioje, kur stoja daug maršrutų ir prie autobusų rikuojasi eilės

Pamokos iš šios vagystės

*Svarbiausius dalykus reikia laikyti saugiose (vidinėse ir pan.) kišenėse. Iki tol ten laikydavau tik, tarkime, pinigus, bet nuo to laiko nesaugiose šalyse – ir pasą. Nes nors paso paprastai specialiai niekas nevagia, gali jį pavogti netyčia, kaip šiuo atveju. O tuomet galėjo jį išmesti stotelėje, nebūčiau jo radęs ir kelionė būtų smarkiai apgadinta.

*Kai kas pataria svarbiausių daiktų išvis nesinešioti su savim, ypač nesaugiose šalyse. Mano nuomone, verta daiktus skirstyti – tarkime, dalį pinigų neštis su savimi, dalį palikti viešbutyje; pasą turėti su savimi, o asmens tapatybės kortelę palikti viešbutyje. Bet viską palikti viešbutyje irgi pavojinga (žr. „įsilaužimai“).

*Nesaugiose šalyse, vietose, kur daug žmonių, vaikštau tvirčiau uždėjęs ranką ant priekinių kišenių: pajusčiau, jei kažkas kažką trauktų, bet niekada tokiu atveju ir nebandė traukti, nes kišenvagiai ieško lengvų aukų, kurios, idealiu atveju, kurį laiką po vagystės net nepastebėtų, kad buvo apvogtos.


Įsilaužimai

Paliekate daiktą „saugioje vietoje“: gal viešbučio numeryje, gal automobilyje. Grįžtate – o stiklas išdaužtas ar durys išlaužtos ir daikto nėra. Viešbučiuose būna ir kad niekas neišlaužta, o daiktas dingęs. Kambarinių darbas.

„Niekur nepalikti daiktų“ patarimas būtų nekoks – juk visko su savimi visada nesinešiosite, be to, tai nebūtinai išgelbės, nes juk būna kišenvagių, plėšikų, užpuolikų.

Tačiau svarbu daiktus palikti kuo saugiau. Vietos daiktams palikti būna trejopo saugumo.
1.Pačios nesaugiausios vietos palikti daiktus – vietos, kuriose daiktas matosi daugybei svetimų žmonių. Pavyzdžiui, automobilio salonas, viešbučio numeris pirmame aukšte kai neužtrauktos užuolaidos. Tokiose vietose stengiuosi nepalikti nieko, net ir vidutinio saugumo šalyse. Jei įmanoma, užtraukiu užuolaidas, automobilyje daiktus padedu į bagažinę ir t.t. Neturtingose šalyse privalu taip slėpti net, mūsų akimis, pigius daiktus – senus rūbus ar monetas. Neturtingose šalyse ir tai turi vertę ir dėl to gali daužti langą.

Tipinis motelis. Jei kambarys pirmame aukšte ir neužtrauktos užuolaidos, jis lengvai pasiekiamas iš lauko

Tipinis motelis. Jei kambarys pirmame aukšte ir neužtrauktos užuolaidos, jis lengvai pasiekiamas iš lauko

2.Vidutinio saugumo vietos paliti daiktus – tokios, kur be jūsų gali logiškai patekti ir daiktus pamatyti pavieniai svetimi žmonės (kuo tokių žmonių daugiau – tuo nesaugiau). Dažniausiai tai – viešbučio kambarys, kur raktą turi ir gali užeiti kambarinė, viešbučio tarnautojai. Dar nesaugiau hostelyje, kur kambarys bendras su kitais. Tokiose vietose, bent jau nesaugiose šalyse, reikia nepalikti pinigų, brangių smulkių daiktų (paprasčiausia išnešti), kuo rečiau palikti techniką. Jei paliekate, geriau tai paslėpti, tarkime, kuprinėje. Kambarinei vogti rizikinga ir kiekvienas papildomas žingsnis, kurį jai tektų atlikti (pvz. atsegti kuprinę ir ten ieškoti, o gal ir nieko nerasti) sumažina vagystės tikimybę.

3.Saugiausios vietos palikti daiktus – tokios, kur be jūsų niekas negali net pamatyti daiktų neįsilaužęs. Pavyzdžiui, sedano bagažinė ar viešbučio seifas. Maža tikimybė, kad kas laužtųsi į sedano bagažinę, nes kam gaišti laiką, kai įsilaužėlis nė nežino, kas viduje (nebent būtų tai nužiūrėję, kad ten įsidedi ką labai brangaus – todėl visad stengiuosi, pavyzdžiui, daiktus į mašinos bagažinę dėti kur mato mažiau žmonių).

Situacija – kaip įsilaužė į nuomotą automobilį

Brėmene (Vokietija) palikę automobilį daugiaaukščiame parkinge išėjome pasivaikščioti. Grįžome – langas išdaužtas, nebėra kuprinės, kurią buvome palikę ant galinės sėdynės. Kuprinė – ne mano, aš jos nepalikau, tačiau ten buvo ir mano daiktų. Atvažiavusi policija nieko netyrė, gal parkinge net nėra videokamerų – tik užpildė protokolą

Mūsų automobilis išdaužtu langu (kairėje) ir atvykęs policijos automobilis Brėmene

Mūsų automobilis išdaužtu langu (kairėje) ir atvykęs policijos automobilis Brėmene

Pamokos iš šio įsilaužimo:

*Matomose vietose palikti daiktų negalima net istoriškai saugiose Vakarų Europos šalyse, kaip Vokietija. Nes dabar daugelis seniau saugių šalių susilaukė daug imigrantų iš nesaugių šalių, taigi, saugumas Vakarų Europoje smarkiai krito.

*“Daugiaaukštis parkingas“ ar „Mokamas parkingas“ nereiškia „Saugomas parkingas“. Daugelis jų nesaugomi, net jei kažkur pirmame aukšte ir sėdi darbuotojas – moki tik už teisę pastatyti automobilį. Analogiška situacija galėtų būti ir teatro rūbinėje bei kitur, kur atrodo kaip saugykla, bet „už paliktus daiktus administracija neatsako“.

*Savo daiktus geriausia ir turėti su savimi, pas save, savo kuprinėje ar lagamine. O jei tavo daiktai yra pas bendrakeleivį (kuprinėje, lagamine ir pan.), privalai rūpintis ne tik, kad pats laikytum daiktus saugiai, bet kad tądarytų ir bendrakeleivis.


Plėšimai

Plėšimas – vagystė, kai iš jūsų daiktą atima jėga ir netikėtumu. Pavyzdžiui, išplėšia iš rankų kuprinę ar rankinuką, pargriauna ir plėšia daiktus iš kišenių.

Norint sumažinti plėšimo tikimybę, svarbu rodyti kuo mažiau brangių daiktų, krepšius laikyti tvirtai (pvz. nenešti tiesiog rankoje). Važiuojant automobiliu nesaugiose šalyse užsirakinti, užsidaryti langus (būna, kad staiga atidaro dureles ir pagriebia daiktus).

Situacija, kaip mane apiplėšė:

Rio de Žaneire (Brazilija) stėbėjau garsiojo Karnavalo atidarymo renginį. Aplinkui buvo tūkstančiai žmonių. Nusprendėme išeiti anksčiau. Skynėmės kelią pro visus žmones. Staiga iš priekio vienas vyras griebė mane už rūbų. Nustūmiau jo ranką. Pamačiau, kad labai panašių į jį yra ir daugiau: visi juodaodžiai, maždaug 16-20 metų amžiaus, be karnavalo atributikos. Ir mane puolė kartu, pargriovė. Vienas lipo ant manęs, plėšė kišenes. Staiga nustojo spausti. Galvojau, plėšimas baigėsi, nes plėšikai nenori atkreipti dėmesio, atsistojau. Bet jie pastojo kelią vėl, plėšė kišenes toliau. Žmona matė, kad mane nugriovė, paklausė, kas buvo – sakau, „apiplėšė“. Tada pradėjo jai plėšti rankinuką, ji sukliko. Suvaidino, kad atsitraukė, bet sekė minioje iš paskos. Vos atsipalaidavus, traukė žmonos rankinuką vėl, ji vėl sukliko – atsitraukė galutinai ir mes išėjome į atviresnę erdvę. Apžiūrėjau nuostolius: nukrito akiniai, karnavalo karūna, buvo apvogtos trys kišenės (viena kelnių, dvi liemenės). Viena liemenės kišenė buvo nuplėšta. Dingo namų raktai, gėrimų laikiklis, telefono kroviklis su laidu. Kišenių turiu daug ir tos, kur buvo brangiausi daiktai (telefonas, pinigai, pasas), nepaliestos. Tačiau kelnių kišenė išplėšta ta, kuri yra virš kišenės, kurioje laikau telefoną. Viską matė šimtai žmonių, bet niekas nieko nesakė ir nedarė. Policija stovėjo netoliese, bet nieko nematė, nes užstojo minia.

Apie 15 min po apiplėšimo, atsitraukus į saugesnę vietą. Apatinė liemenės kišenė nuplėšta, nebeliko ir akinių

Aš apie 15 min po apiplėšimo, atsitraukus į saugesnę vietą. Apatinė liemenės kišenė nuplėšta, nebeliko ir akinių

Pamokos:
*Ir dėl plėšimų tikrai verta svarbius daiktus susidėti į gilesnes kišenes, o svarbiausius – į tokias, kurios atsisega tik iš vidaus, diržus ir pan. Jei to nebūčiau padaręs, nuostoliai tikriausiai būtų didesni.

*Minia negarantuoja saugumo, bent jau nesaugiose šalyse (Lotynų Amerikoje, Afrikoje): ten vietiniai būna pripratę prie galybės nusikaltimų, juos ignoruoja, gal bijo nusikaltėlių ar džiaugiasi, kad ne juos užpuolė.

Žmonės centre tikriausiai - plėšikų bendrininkai.

Plėšimas įvyko šioje žmonių pilnoje vietoje. Žmonės centre tikriausiai – plėšikų bendrininkai. Jie nuolat mums mojavo. Kelias link išėjimo buvo pro juos ir beeinant jie keletui akimirkų nukreipė bendrakeleivio dėmesį, kad šis sustotų, o aš, to nepamatęs, nueičiau tolyn. Kaip tik tada mane iš karto ir puolė plėšikai.

*Jei aplinkui yra kitų žmonių, verta rėkti, o ypač – pramokti žodžius vietine kalba („vagis“, „policija!“ ir pan.). Dalis prašalaičių ignoruoja situaciją tik todėl, kad patys nesuvokia, kas vyksta. Be to, tokius šauksmus gali išgirsti policija. Todėl plėšikai, nenorėdami rizikuoti, plėšimą ir nutraukė negavę, ko norėjo.

*Plėšikai, kurie atiminėja daiktus pasinaudodami netikėtumu ir jėga (o ne grasinimais ginklu), paprastai nėra linkę sužeisti ar smurtauti – todėl nereikia bijoti laikyti daiktą įsikibus, kitaip tempti laiką. Laikas – dažniausiai jūsų pusėje. Visos nuo plėšikų nukentėjusių pažįstamų istorijos, kuriose jie tvirtai laikydavo daiktus, paprastai baigdavosi tuo, kad daiktus jie išsaugodavo.

*Pasibaigus plėšimui, neverta atsipalaiduoti – nusikaltėliai išmano psichologiją ir gali sekti siekdami ištaikyti momentą, kada atsiplaiduosite.


Užpuolimai

Prie jūsų prieina ginkluotas žmogus (ar žmonės) ir reikalauja atiduoti pinigus, fotoaparatą, automobilį ar pan.

Kai kas pataria tokiu atveju daiktus atiduoti, bet vertinkite situaciją pats: kiek užpuolikų, kokia tai vieta, kaip vertinate savo galimybes muštynėse. Girdėjau ir istorijų, kad užpuolikams žmonės sėkmingai pasipriešino, daiktus išgelbėjo.

Bet kuriuo atveju, užpuolimui priešintis gali būti sunku (juk visada gali pulti, tarkime, dviese ar keturiese, su pistoletu) tad geriausia to išvengti. Užpuolimai, kaip taisyklė, vyksta tik vietose, kur žmonių mažai, nes užpuolimui reikia laiko. Todėl verta vengti nesaugiose šalyse tuščių gatvių, vengti vaikščioti naktį ir pan.

Nesaugiose šalyse dažnai puola ir automobilius – Brazilijoje ne vienas pažįstamas pasakojo, kaip gatvėse jiems įrėmė ginklus, pagrobė ar liepė atiduoti automobilį. Svarbu važiuoti užsispaudus dureles – bet nuo ginklo nukreipimo per stiklą tai neišgelbės. Todėl reikia vengti situacijų, iš kur negalėtumėte staigiai pabėgti (pvz. jei važiuojate automobiliu – neprivažiuoti pernelyg arti mašinos priekyje). Vengti situacijų, kur jus galėtų užblokuoti – nesaugiausiose šalyse net oficialiai galima naktį nestoti prie raudono šviesoforo signalo, nes ten esate potencialus taikinys.

Pačiam, visa laimė, su tokiais užpuolimais susidurti neteko – gal ir dėl to, kad vengiu tam tikrų vietų ypač tam tikru laiku. Taip pat, užpuolimai yra retesni nei daugelis kitų nusikaltimų – nors apie juos prisiklausyti teko daug nes, tiesiog, užpuolimą patyrusius žmones tai sukrečia daug labiau nei, tarkime, kišenvagystė, jie tai prisimena visą gyvenimą.


Ar verta po nusikaltimo kreiptis į policiją?

Taisyklė tokia: kuo nesaugesnė šalis, tuo paprastai prastesnė, nekompetentingesnė ar korumpuotesnė ten policija. Čia kiaušinio-vištos klausimas: ar šalys tokios nesaugios todėl, kad neturi normalios policijos, ar jos neturi normalios policijos todėl, kad yra tokios nesaugios ir policija neturi laiko „eilinei vagystei“ tirti.

Visgi, jei turite draudimą ir norite atgauti pinigus iš jo, pareiškimą policijai rašyti būtina. Net jei manote, kad esate neapsidraudę, pažiūrėkite savo kredito kortelės (jei turite) taisykles – gal ten įeina draudimas.

Rašau pareiškimą turistų policijos nuovadoje Rio de Žaneire. Turistų policija yra susijusi su įprasta policija, tačiau tenykščiai policininkai paprastai moka apsieiti su turistais, kalba angliškai - todėl, jei tokia yra, verta kreiptis ten

Rašau pareiškimą turistų policijos nuovadoje Rio de Žaneire. Turistų policija yra susijusi su įprasta policija, tačiau tenykščiai policininkai paprastai moka apsieiti su turistais, kalba angliškai – todėl, jei tokia yra, verta kreiptis ten

Galite apsilankyti policijoje ir neturėdami draudimo. Net jei policija ir nevažiuotų ieškoti jūsų daikto, galbūt kito nusikaltimo metu sulaikys vagį, kuris tą daiktą turės. Pavyzdžiui, kai rašiau dėl plėšimo pareiškimą Rio de Žaneiro policijai, mano akivaizdoje indų pora atavo pavogtą telefoną – policija sulaikė tuo metu siautusią telefonų vagilę. Aišku, tokie dalykai veikia tik su svarbiais unikaliais daiktais, kaip automobilis ar telefonas, o ne, tarkim, pinigais, kur įrodyti, kad buvo tavo – neįmanoma.

Kadangi daiktą gali rasti ir vėliau, svarbu tiksliai jį apibūdinti, gal daiktus pažymėti, turėti galimybę telefoną matyti per GPS ir pan.

Kartais įdomu apsilankyti vietinėje policijoje ir todėl, kad daug sužinai apie lankomą šalį, ko šiaip nesužinotum. Tiesa, ta vietinė patirtis, kurią gausite, nebūtinai bus smagi: greičiausiai sugaišite kokias 2-4 valandas kelionės, ypač biurokratiškesnėse šalyse.

Mano pareiškimas Rio de Žaneire iš arčiau

Mano pareiškimas Rio de Žaneire iš arčiau


Apgavikai – baisiau už nusikaltėlius?

Kaip visada, dažnas žmogus dažniausiai bijo dalykų, kurie baisiausiai atrodo per televiziją – nužudymų ar bent jau apiplėšimų sumušus. Bet realybėje daugiausiai nuostolių pridaro paprastesni dalykai, nes, tiesiog, jų daugiau. Daug didesnė tikimybė nukentėti nuo kišenvagystės, nei plėšimo.

O daugiausiai per keliones praradau iš viso ne nuo vagysčių ar plėšimų, o nuo visokių apgavysčių, kurių taikinys daugelyje šalių turistas yra automatiškai – apie jas kitas straipsnis.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Nakvynė užsienyje – kaip, kada ir kur apsistoti

Nakvynė užsienyje – kaip, kada ir kur apsistoti

| 0 komentarų

Nakvynės vietos kelionėje labai svarbios – juk jose kasdien praleiste daug valandų, joms taip pat išleisite ženklią dalį kelionės pinigų.

Aplankęs daugiau nei 100 šalių ir išbandęs visokiausias nakvynės vietas bei būdus joms rezervuoti, rašau, kokius viešbučius kada verta rinktis, o taip pat kaip geriausia, patogiausia ar pigiausia juos pasirinkti ir užsakyti.

Didelis pajūrio viešbutis, kokiuose paprastai apgyvendina turistus iš Lietuvos kelionių organizatoriai. Kušadasis.

Tipinis masinio turizmo viešbutis pajūryje – kelionių organizatoriai apgyvendina tokiuose, bet keliaudamas pats gali rasti daug geriau ir įdomiau.

Svarbiausi kriterijai renkantis viešbutį

Iš esmės viešbučiai skiriasi keturiais dalykais. Įvertinkite juos visus:
*Kaina. Paprasčiausiai suskaičiuojama.
*Vieta. Ar miesto centre? Ar prie viešojo transporto? Ar privažiuojama automobiliu (jei būsite su juo) ir yra kur jį statyti?

Palacio Salvo dangoraižio butas - viena įdomiausių vietų, kur teko nakvoti, pačiame Montevidėjo centre.

Butas Montevidėjo centre sename Palacio Salvo dangoraižyje – viena įdomiausių mano nakvynės vietų. Vieta centre dažnai padeda sutaupyti daug laiko, o ir pinigų: juk daug lankytinų vietų centre. Tačiau nakvynės vietos centre paprastai brangesnės – reikia skaičiuoti.

*Kokybė. Kambario dydis, švara, balkonas ir t.t. Jei renkantės viešbutį internetu ir akivaizdžiai kokybės negalite patikrinti, žr. skyrelį “Kuo vadovautis renkantis viešbutį?”.
*Papildomos paslaugos. Nemokami pusryčiai, atvežimas iš oro uosto, parkavimo aikštelė ir t.t., jei to reikia.

Išsivysčiusiose šalyse visų viešbučių kokybė būna nebloga, todėl galima rinktis pagal vietą ir kainą. Tuo tarpu neturtingose šalyse gali būti labai prastos kokybės viešbučių (nešvara, “įnamiai” ir t.t.) – todėl tiems, kam norisi patogumo, ten verta rinktis atsargiau.

Nutriušęs pigus viešbutis Indijoje

Nutriušęs pigus viešbutis Indijoje

Nakvynės vietų rūšys

Be tradicinių viešbučių yra ir kitokių nakvynės įstaigų:
*Hosteliai (hostel). Nors daug kas mano, kad hosteliai – tai nakvynės namai su milžiniškais dviaukščių lovų pilnais kambariais, daugelis hostelių siūlo ir atskirus kambarius, ir netgi kambarius su patogumais. Tokie kartais net brangesni, nei pigiausių viešbučių, nors vis tiek nebrangūs. Nuo viešbučių hosteliai skiriasi tuo, kad labiausiai skirti kuprinėtojams, dažniau būna pritaikyti vakariečiams, didesnė tikimybė, kad ten bus kalbama ir angliškai. Pagrindinis akcentas hosteliuose – ne į numerį, o į bendras erdves, kur jauku būti, bendrauti.

Hostelis Niujorke. Hosteliai siūlo įvairius kambarius - nuo bendrabučių iki tokių ankštų dviveičių kambarių iki visai nemažų dviviečių kambarių

Hostelis Niujorke. Hosteliai siūlo įvairius kambarius – nuo bendrabučių iki tokių ankštų dviveičių kambarių iki visai nemažų dviviečių kambarių

*Svečių namai / pensionai (guest house, pension). Tokie paprastai turi po kelis numerius ir, priešingai nei daugelio viešbučių, jų registratūros nedirba visą parą, todėl tinkamesni atvykstant anksčiau arba užsisakius iš anksto.
*Apartamentų viešbučiai (apartment hotel, apartments). Viešbučiai, kurių kiekviename numeryje – ir minivirtuvėlė.
*Butai (private apartment, apartment). Turistams nuomojami įprasti butai ar kartais namai (villa, house). Žr. žemiau skyrelį “Viešbutis ar butas / apartamentai”.
*Moteliai (motel). Tradiciškai tai pakelės viešbučiai, kur sustojama keliaujant su automobiliu ir tiesiai iš parkingo galima patekti į numerį. Jei keliaujama be automobilio, visai nepatogūs, nes toli nuo centro, viešojo transporto.

Klasikinis amerikietiškas motelis, kurio pirmame aukšte - įėjimai į numerius tiesiai iš tam numeriui priskirtos parkingo vietos

Klasikinis amerikietiškas motelis, kurio pirmame aukšte – įėjimai į numerius tiesiai iš tam numeriui priskirtos parkingo vietos

*Viešbučiai-kurortai (resort). Didelės teritorijos dažniausiai prie jūros, kuriose yra visko: baseinai, animatoriai, privatūs paplūdimiai, keli restoranai ir dažnas klientas iš viešbučio teritorijos retai beišeina. Dažnai juos labiau apsimoka užsakyti kartu su kelionių organizatorių kelionių paketu (“Novaturas” ir pan.).
*Kempingai (camping). Dažnai tai – vietos palapinei ar kemperiui pasistatyti, bet svetur neretai turi ir namelius keliautojams be palapinių. Palapines ar kemperius statyti galima ir ne kepminge, bet ne visose šalyse / ne visur – tuo verta pasidomėti.

Taip pat kai kuriose šalyse yra ypatingų, tik joms būdingų vietų apsistoti: pvz. riokanai ir kapsulių viešbučiai Japonijoje ar smuklės Naujojoje Zelandijoje. Tokias išbandyti labai rekomenduoju.

Kapsulių viešbutyje Japonijoje

Kapsulių viešbutyje Japonijoje

Pigiausia yra nakvoti išvis be nakvynės vietos – oro uoste, automobilyje. Aišku, tai dažniausiai nepatogu, bet kartais būna netgi patogiausias pasirinkimas. Pvz. jei turi kokias 6 val. iki ankstaus ryto skrydžio, gal tikrai neverta gaišti miego laiko važiavimui iki viešbučio, apsistojimo formalumams, paskui – važiavimui “iš anksto” į oro uostą. Gal geriau tiesiog prisnūsti oro uoste ar, jei turi, automobilyje netoli oro uosto.

Jei teks važiuoti ilgus atstumus, o kelionės laiko mažai, verta pasidomėti naktiniu transportu, kur vakare galėtum įlipti į autobusą, laivą ar traukinį, o ryte išlipti. Pagal patogumą išrikiuočiau šia tvarka: laivo kajutė, traukinio kupė, traukinio plackartas (vagonas su daug lovų), sėdima traukinio vieta, lėktuvo ekonominės klasės vieta prie lango, sėdima laivo vieta, lėktuvo ekonominės klasės vieta per vidurį, sėdima autobuso vieta. Kas be ko, jei tai kajutė ar kupė, patogumas priklauso ir nuo to, ar būsite vieni, ar su kuo nors dalinsitės.

Kazachijos traukinio plackarte

Kazachijos traukinio plackarte

Viešbutis ar butas / apartamentai?

Dar gana neseniai buto ar apartamentų nuoma buvo labiau prieinama ilgalaikei nuomai ar tiems, kurie ieškosi kambario vietoje (“Palangos bobutės” ir jų atitikmenys). Tačiau “Air BnB” platforma tai pakeitė: butus galima išsinuomoti ne sudėtingiau, nei viešbutį. Po “Air BnB” sėkmės butus pradėjo nuomoti net ir viešbučių platformos, pvz. “Booking.com”.

Visgi, butai nėra viešbutis. Yra išimčių, bet pagrindiniai skirtumai tokie:

*Butai dažniausiai didesni, nei viešbučio kambarys. Juose būna ir virtuvėlė, kartais – skalbyklė, kas palengvina buitį.

Tokio dydžio galėtų būti ir viešbučio numeris, bet butas išplanuotas patogiau - daugiau baldų (normalus stalas darbui/valgiui, sofa). Už nugaros - virtuvėlė.

Tokio dydžio galėtų būti ir viešbučio numeris, bet butas išplanuotas patogiau – daugiau baldų (normalus stalas darbui/valgiui, sofa). Už nugaros – virtuvėlė.

*Su butais pasitaiko daugiau nesusipratimų, nei su viešbučiais, nes daugybė jų šeimininkų nėra tokie profesionalai. Štai Kosove atėję į butą nieko neradome, o Tiranoje susitikti mums pasiūlė prie viešbučio, kurio, pasirodo, jau seniai ten nėra, bet vietiniams tai – įprastas orientyras. Daugelyje butų (AirBnB) reikia papildomai susirašinėti su šeimininkais, kai viešbučiuose pakanka užeiti į registratūrą. Taigi su butais daugiau sugaišti laiko.
*Vidutiniškai butai nešvaresni, nei viešbučių kambariai – daug šeimininkų, atrodo, nelabai juos valo keičiantis svečiams.
*Butai gali būti užkrauti šeimininkų daiktais.

Į svečiams nuomojamą kambarį Rygoje žiemai šeimininkas atitempęs savo dviratį

Į svečiams nuomojamą kambarį Rygoje žiemai šeimininkas atitempęs savo dviratį

*Apsistodamas bute, patiri daugiau tos šalies dvasios: patenki į vietinius kiemus, laiptines, susiduri su tokiais niuansais, kaip dingstantis vanduo ar elektra (atitinkamose šalyse).
*Butuose dažnai taikomas papildomas mokestis už valymą, mokamas kartą per apsistojimą. Taigi, ten labiau apsimoka apsistoti, tarkime, savaitę, o viešbutyje – vienai nakčiai.

*Kartais bute gyveni su šeimininkais. Air BnB pradžioje tai buvo “standartas”, bet dabar, panašu, daug daugiau atvejų nuomojami visi butai.

Bendrai paėmus, man atrodo, kad butuose apsimoka apsistoti tada, kai norisi daugiau erdvės (darbui, šeimai), kai apsistojama ilgesniam laikui (t.y. ne vienai nakčiai). Kitu atveju, tinkamesnis pasirinkimas – viešbučiai.

Beje, viešbučiuose irgi galima gauti liukso numerį, kurie didesni – tačiau tokių kainos dažniausiai gerokai aukštesnės, nei butų, nes viešbučiuose tokių numerių mažai. Be to, juose nebūtinai būna virtuvėlė.

Trijų kambarių penthauzo butas centre su tokiais vaizdais Timišoaroje (Ruminija) kainavo 33 eurus. Tuo pat metu tame pat mieste panašiai kainavo eiliniai (ne liukso) viešbučių numeriai, o liuksai buvo gerokai brangesni

Trijų kambarių penthauzo butas centre su tokiais vaizdais Timišoaroje (Ruminija) kainavo 33 eurus. Tuo pat metu tame pat mieste panašiai kainavo eiliniai (ne liukso) viešbučių numeriai, o liuksai buvo gerokai brangesni. Tai buvo ne sezono metas – sezono metu tas pats butas kainuoja 66 eurus.

Viešbučio rezervavimas internetu – kada apsimoka?

Rezervuoti viešbutį internetu ar ieškoti nakvynės vietoje? Abu būdai turi pliusų ir minusų.

Jei rezervuosite, rezervuoti nakvynę geriausia pasaulinėse interneto svetainėse, pvz. Booking.com (orientuojasi į viešbučius) ar Airbnb.com (orientuojasi į butus, privaloma susikurti paskyrą). Platesnis šių platformų sąrašas sekančiame skyrelyje.

Nakvynės vietos rezervavimo iš anksto privalumai:

Rezervuodami iš anksto, garantuojatės tam tikrą kainą. Siurprizų nebebus.

Rezervuodami iš anksto, garantuojantės tam tikrą viešbutį. Jei norite apsistoti *būtent ten* (pvz. visą laiką nakvojate tame pat kurorto viešbutyje ir jums būtų didelis nepatogumas nakvoti kitur), geriau rezervuoti iš anksto.

Butų būna labai unikalių, kaip šis ~130 kv. m butas Skopjės centre, su trimis balkonais, įkvėptas Salvadoro Dali. Kaina - 39 eurai už naktį

Butų būna labai unikalių, kaip šis ~130 kv. m butas Skopjės centre, su trimis balkonais, įkvėptas Salvadoro Dali. Kaina – 39 eurai už naktį. Pagal šitą butą praktiškai susiplanavome kelionę į Balkanus, nes jis laisvas buvo tik kelias dienas, tad planavome taip, kad tuo metu būtume Skopjėje ir, aišku, užsakėme prieš mėnesį

Rezervuodami iš anksto internetu, matote daugelio viešbučių nuotraukas ir galite lyginti. Tačiau tai bus reklaminės geriausių, specialiai paruoštų fotografijai kambarių nuotraukos. Realybė nuo to gali skirtis daug kartų.

Rezervuodami iš anksto, sutaupote daug laiko. Ypač tai aktualu, kai neturite automobilio ar keliaujate į vietas, kur viešbučių mažoka ir jie toli vienas nuo kito. Tokiais atvejais, viešbučių paieškoms (iki radau tinkamą kokybę ir kainą) vietoje esu sugaišęs ir po kelias valandas – o tam kelionės laiko gaila, ypač jei tame viešbutyje nakvosite tik vieną ar dvi naktis.

Registratūra Turkijoje - čia, neužsakius iš anksto, tikslinga derėtis

Registratūra Turkijoje – čia, neužsakius iš anksto, tikslinga derėtis

Viešbučių rezervavimo internete platformos

*Booking.com. Pati populiariausia Vakarų pasaulyje. Verta užsiregistruoti, nes po kelių nakvynių daugelyje viešbučių gausi 10% ar 15% nuolaidas. Daug viešbučių galima rezervuoti ir paskui nemokamai atšaukti jei planai pasikeičia.
*Airnbnb.com. Daugiausiai čia siūlomi butai – tiek “tik lova” pas šeimininkus, tiek kambariai, tiek visi butai. Būtina registracija. Atšaukimas beveik visuomet kainuoja. Kainos iš pradžių rašomos be privalomų mokesčių.
*Agoda.com. Priklauso Booking.com ir pasiūla panaši. Iš pradžių rašo kainą be mokesčių, dažnai reikia sumokėti visą sumą iš karto. Priešingai nei Booking.com, leidžia atsiskaityti Paypal.
*Hotelscombined.com. Lygina pasiūlymus iš kitų svetainių. Taigi, jei kažkurie tarpininkai tą patį viešbutį siūlo pigiau, Hotelscombined.com pamatysite kurie.
*Homestay.com. Kaip “AirBnB” senais laikais: čia daugiausiai nuomojami tik kambariai, gyvensite su šeimininkais, jie dar duos pusryčius.

Kai kuriose šalyse yra “vietinės” rezervavimo platformos, populiarumu lenkiančios tarptautines. Viešbučiai, kurių nėra tarptautinėse sistemose, ten bus vietinėse. Tarkime, Indonezijoje tokia yra Traveloka (http://www.traveloka.com).

Nakvynės ieškojimas vietoje – kaip, kur ir kada

Jei apsispręsite nakvynės ieškoti vietoje tai darykite ten, kur daug viešbučių, arba pasižiūrėjus žemėlapyje, kur jų yra. Galima net pasižiūrėti Booking.com, kad matyti ten siūlomas kainas, ir tada eiti į tuos viešbučius vietoje. Nakvynės ieškojimo vietoje privalumai:

Ieškodami vietoje, galite matyti visus tos vietovės viešbučius. Daugybė viešbučių dar nesiūlo savo paslaugų internete, ypač ne Vakarų valstybėse. Taigi, vietovėje galite būti geresnių ir pigesnių viešbučių, kurių per internetines platformas nerasite išvis. Štai Makao interneto platformose mačiau tik didžiuosius kazino viešbučius, tuo tarpu vietoje radau perpus pigesnį istorinį viešbutį miesto centre. Tiesa, net ir apie viešbučius, kurių neįmanoma užsakyti internete, tačiau esančius labiau turistinėse vietose internete bus galima rasti kažkiek informacijos – pvz. “Tripadvisor”, tad galite pažiūrėti.

Vaizdas pro mūsų Makao viešbučio langą. Matosi kazino viešbutis, kuriame nakvynė būtų kainavusi kelis kartus brangiau. Aišku, mūsų viešbutis senesnis (tarpukario) - bet jei svarbiausia tik vieta ir kaina, tikrai geresnis pasirinkimas. Booking.com ir kitur jo nebuvo.

Vaizdas pro mūsų Makao viešbučio langą. Matosi kazino viešbutis, kuriame nakvynė būtų kainavusi kelis kartus brangiau. Aišku, mūsų viešbutis senesnis (tarpukario) – bet jei svarbiausia tik vieta ir kaina, tikrai geresnis pasirinkimas. Booking.com ir kitur jo nebuvo.

Ieškodami vietoje galite gauti geresnę kainą už tą patį viešbutį. Priešingai Booking.com pažadams, jų kaina – nebūtinai geriausia. Tikėtina, internete pigiau nerasite, tačiau atvykę į vietą kartais galite gauti ir geresnę kainą. Ypač daug internetinė kaina ir ta, kurią galite gauti vietoje, skiriasi skurdžiose šalyse: pvz., teko girdėti, kad Maroke tas pats viešbutis atvykusiam turistui numerį pardavė ir už šeštadalį tos kainos, kuri rodoma Booking.com. Mat skurdžiose šalyse dažnai žiūrima taip: kas užsako internetu – tikėtina, turtingas vakarietis, ir nemąstydamas mokės daug. O vietoje jau galima derėtis. Toks požiūris neapsiriboja trečiuoju pasauliu: štai net Vengrijoje atvykęs nusiderėjau nuo Booking.com kainos, ką jau kalbėti apie Turkiją. Be to, jei atvyksite labai vėlai – jums irgi gali būti pritaikytos nuolaidos (pasiderėjus).

Tiesa, neretai būna ir atvirkščias atvejis: atvažiavus į vietą siūlo prastesnę kainą, nei internete. Bet tai ne bėda: tokiu atveju, jei tik turite internetą, galima tiesiog rezervuoti tą patį viešbutį internete jau tada: juk nėra jokio reikalavimo, kad rezervuotumėte viešbutį internete iš anksto, galite rezervuoti kad ir prieš 10 minučių iki atvykimo. Ne kartą taip esu daręs.

Ieškodami vietoje, galite priimti sprendimą dėl nakvynės paskutinę minutę. Ypač aktualu jei, tarkime, važiuojate automobiliu, ir nežinote, kur apsistosite. Arba miestas jus sužavėjo ir norite pasilikti ilgiau. Nors kai kuriose šalyse ir internetu užsakyti viešbučiai yra atšaukiami, taip yra ne su visais viešbučiais, o AirBnB net “ašaukiami” butai už atšaukimą dalies pinigų vis tiek negrąžina.

Viešbutis istoriniame name Turkijoje

Viešbutis istoriniame name Turkijoje. Užsakymo nuotraukose atrodė gražiai – bet tik nuvykę į vietą pajautėme, kaip ten šalta ir nešildoma.

Kaip ten bebūtų, nepasimaukite ant reklamų. Internete susidursite su daug agresyvios reklamos, skatinančios jus užsakyti viešbutį kuo greičiau. “10 viešbučių jūsų vietovėje jau išparduoti! Paskubėkite!”, “Sparčiai nyksta laisvi kambariai” ir t.t. Galite pagalvoti, kad kai kuriais atvejais rezervavimas yra būtinas ir be to išvis negausite viešbučio. Tačiau nekreipkite dėmesio ir nebijokite, visa tai – tik masalas klientams vilioti. Per visas mano keliones vos keletą kartų buvo taip, kad iš anksto nesirezervavęs nakvynės vietos jos tame mieste negaučiau. Visi šie atvejai vyko per tam tikras šventes: kinų Naujus metus Taivane, musulmonų religinę šventę Kome (Iranas). Visame pasaulyje viešbučių vietų yra didžiulis perteklius ir, išskyrus kelias dienas per metus, jų pakanka visiems (jei koks viešbutis numerių neturėtų, bus kitas greta).

Ieškant viešbučių užsienyje verta pasimokyti žodžio 'viešbutis' ir pan. vietos kalba. Pietų Korėjoje, pavyzdžiui, daug iškabų, kaip dešinioji, yra vietos raštu, o lotynų raštu tik mažesnės arba jų visai nėra

Ieškant viešbučių užsienyje verta pasimokyti žodžio ‘viešbutis’ ir pan. vietos kalba. Pietų Korėjoje, pavyzdžiui, daug iškabų, kaip dešinioji, yra vietos raštu, o lotynų raštu tik mažesnės arba jų visai nėra

Kaip sutaupyti renkantis viešbutį?

*Nekeliaukite į vietovę per pikines dienas, kai viešbučių paklausa didžiausia. Visų pirma, venkite švenčių. Antra (jei galite) – venkite vasaros, sezono meto. Trečia – į kurortus nevykite savaitgaliais, į miestus, kur dauguma keliautojų atvyksta verslo tikslais – darbo dienomis.
*Rinkitės naujai į rezervacijų sistemą įrašytą viešbutį ar (ypač) butą. Iš pradžių kainos mažesnės, bet kiek rizikuojate, nes nėra ir patikimų apžvalgų.

Nuostabus trijų kambarių butas Džakartos prabangiame dangoraižyje kainavo gerokai pigiau už kitus to paties pastato butus. Todėl, kad buvo naujai įrašytas į Air BnB sistemą ir dar neturėjo įvertinimų

Nuostabus trijų kambarių butas Džakartos prabangiame dangoraižyje kainavo gerokai pigiau už kitus to paties pastato butus. Todėl, kad buvo naujai įrašytas į Air BnB sistemą ir dar neturėjo įvertinimų

Kuo vadovautis renkantis viešbutį? (žvaigždutės, atsiliepimai)

Kažkada populiariausias būdas nustatyti, ko tikėtis viešbutyje, būdavo jo įvertinimas žvaigždutėmis (nuo 1 iki 5). Visgi, šis būdas labai apgaulingas. Skiriant oficialius įvertinimus žvaigždutėmis nėra atsižvelgiama į daugelį turistams rūpimų dalykų: viešbučio švarą, kambarių plotą, baldų kiekį, vaizdą pro langą, viešbučio vietą ir t.t. Yra tekę nakvoti 4 ar 5 žvaigždučių viešbučiuose, kuriuose su visu šituo – blogai: mažokas kambarys rūsyje, toli nuo centro…

Tipinis viešbučio kambarys - labai panašus jis gali būti ir 1*, ir 5* žvaigždučių viešbutyje, skirsis tik detalės

Tipinis viešbučio kambarys – labai panašus jis gali būti ir 1*, ir 5* žvaigždučių viešbutyje, skirsis tik detalės

Iš tikro žvaigždutės yra skiriamos praktiškai automatiškai jei viešbutyje yra tam tikri dalykai. Pavyzdžiui, nuo tam tikro žvaigždučių kiekio yra privalomas liftas, nuo dar kito – laikrodžiai registratūroje, rodantys įvairių šalių laiką ir pan. Tikėtina, kad jums daugelio tų dalykų nė nereikės, jų nepastebėsite. Be to, tvarka, kaip skirstomos žvaigždutės, skirtingose šalyse skiriasi.

Be žvaigždučių šiais laikais galite rasti ir daug viešbučių reklaminės medžiagos (nuotraukų, tekstų internete). Tačiau ši meždiaga dažniausiai tendencinga, specialiai parinkta tokia, kur viešbutis atrodo geriausiai.

Todėl šiais laikais bene populiariausia vadovautis atsiliepimais apie viešbučius ir butus, kuriuos buvę klientai parašė internete.

Jei kelionė labai aktyvi ir pažintinė, viešbučiai išvis nelabai svarbu, nes ten tik nakvosi. Bet jei kelionėje ir poilsiauji, dirbi, visai svarbu vaizdas pro langą, nes nemažai laiko praleisi ir numeryje

Jei kelionė labai aktyvi ir pažintinė, viešbučiai išvis nelabai svarbu, nes ten tik nakvosi. Bet jei kelionėje ir poilsiauji, dirbi, visai svarbu vaizdas pro langą, nes nemažai laiko praleisi ir numeryje

Tačiau supraskite, kad atsiliepimai apie didelius viešbučius dažniausiai bus parašyti žmonių, apsistojusių visai kituose numeriuose, nei jūs. O juk numeriai skiriasi smarkiai – kaina, dydžiu, vaizdu pro langą, triukšmingumu, netgi švara. Visiems numeriams bendra nebent viešbučio vieta, darbuotojai (kurie, tiesa, keičiasi), liftai ir koridoriai.

Dėl šios priežasties verta ne tik pažiūrėti įvertinimo balus, bet ir komentarus, kodėl žmogus skyrė tiek balų. Kiek pastebėjau, mažai naudos, tarkime, iš atsiliepimuose parašytos informacijos, neva “WiFi veikia gerai” ar “WiFi veikia blogai” – kadangi WiFi veikimas priklauso nuo to, koks atstumas yra nuo WiFi įrenginio iki jūsų kambario. Todėl yra buvę, kad, daugelio svečių nuomone, “puikus WiFi” mūsų kambaryje visai neveikė, ir kad, tarkime, 6 vidutiniškai Booking.com įvertintas WiFi veikė tiesiog puikiai.

Analogiškai komentaruose išliaupsintas “Nuostabus vaizdas pro langą” ne kartą man yra pasirodęs besąs “Nykus vaizdas į parkingą” – tiesiog juk kiekviename pastate dalies kambarių langai atsivers į “pagrindinę” pusę, dalies – į priešingą.

Viešbučio Nong Khajuje Tailande Booking.com  nuotrauka rodė balkoną su vaizdu į miestą, bet iš mano numerio vaizdas buvo štai toks

Viešbučio Nong Khajuje Tailande Booking.com nuotrauka rodė balkoną su vaizdu į miestą, bet iš mano numerio vaizdas buvo štai toks

Todėl geriausias būdas įsitikinti realybe vis dar – tiesiog dar neužsisakius nueiti į viešbutį ir paprašyti parodyti numerį. Aišku, tai užtrunka laiko (žr. “Užsakyti iš anksto ar vietoje” skyrelį).

Tačiau jei visgi vadovausitės atsiliepimais, vertinkite juos kritiškai. Supraskite, kad, kas aprašyta, nebūtinai bus jūsų numeryje. Taip pat, jei žiūrite tik į vidutinį įvertinimą, užmeskite akį, ir ką rašo tie, kurie įvertina viešbutį prastai: ar tai yra tie dalykai, kurie svarbūs jums (pvz. gal kas nors skųsis prastu televizoriumi, o jums tai neaktualu; gal kam nors trukdė už lango skambantys bažnyčios varpai, o jūs miegate kietai).

Iš nuotraukų to niekaip nepasakysite, bet būtent šiame Kinijos viešbutyje geriausiai iš visų registratūroje kalbėjo angliškai. Įvertinimų komentarai, parašyti užsieniečių, tai irgi atspindi

Iš nuotraukų to niekaip nepasakysite, bet būtent šiame Kinijos viešbutyje geriausiai iš visų registratūroje kalbėjo angliškai. Įvertinimų komentarai, parašyti užsieniečių, tai irgi atspindi

Nors butų įvertinimai būna tikslesni, nei viešbučių ar hostelių (juk butas – vienas ir tas pats visiems klientams), su jais yra kita problema: žmonės linkę butus įvertinti geriau. Taip yra todėl, kad butuose žmonės tiesiogiai susiduria, bendrauja su jų savininkais – paprastai smulkiais verslininkais – ir jaučiasi įpareigoti parašyti ką gero (bent jau jeigu bute neatsitiko nieko tragiško) ir jokiais būdais neparašyti butui vieneto ar dvejeto, o, blogiausiu atveju, nuimti vieną-du balus nuo geriausio įvertinimo.

Todėl jeigu “Air BnB” kažkoks buto aspektas įvertintas ne 5 žvaigždutėm, o 4,5 ar, juoba, 4 – tai reiškia, kad su tuo aspektu bus nemažai bėdų (pvz. butas kurio švara įvertinta 4 bus smarkiai nešvarus: gal vaikštant basam tarp kojų strigs purvai, gal patalynė seniai neskalbta ir pan.). Kai tuo tarpu viešbučio aspektas įvertintas 4 iš 5 ar 8 iš 10 dažniausiai dar bus labai geras, tiesiog netobulas. Sakyčiau, kad buto įvertinimas 9 paprastai atitinka viešbučio 7,5, buto 8 – viešbučio 6, buto 7 – viešbučio 4,5. Jei vertinimo sistema penkiabalė, šiuos skaičius abiem atvejais reiktų dalinti iš dviejų.

Beje, viešbučių vertinimas dar būna specialiai iškreiptas. Pvz. ar žinojote, kad Booking.com minimumas, kurį svetainė skiria viešbučiui jei viską įvertinsite minimaliai, yra ne 1, o 2,5 balo? O jau nuo 5 balų pradeda rašyti, neva viešbutis “patenkinamas”. Prisiminkite, kad visų užsakymų svetainių tikslas – kad tik kuo grečiau, kuo mažiau mąstydamas užsakytumėte. Mąstykite.

Nedideliame Banja Lukos (Bosnija) viešbutyje teko nakvoti virtuvėje. Įvertinimai buvo geri. Įsivaizduoju, galbūt savininkas netyčia išnuomavo geresnius kambarius ir mums liko tik toks

Nedideliame Banja Lukos (Bosnija) viešbutyje teko nakvoti virtuvėje. Įvertinimai buvo geri. Įsivaizduoju, galbūt savininkas netyčia išnuomavo geresnius kambarius ir mums liko tik toks – tačiau užsakymas jau buvo apmokėtas

Ko negalima pamiršti pažiūrėti renkantis viešbutį, kad nepatirtumėte nuostolių?

Rinkdamiesi viešbutį ar butą “nepražiūrėkite” šių dalykų, antraip galite prarasti daug laiko ar pinigų:

1.Jei važiuojate su automobiliu – ar įeina nemokamas parkavimas, ar toks yra šalia. Turėkite omenyje, kad mokamas parkavimas daugelyje didmiesčių kainuoja brangiau, nei Vilniuje, ir kai kuriuose gali atsieiti net virš 10 eurų per valandą.

2.Jei neturėsite automobilio – ar viešbutis yra centre? Jeigu ne centre, ar bent jau prie metro? Jei iki lankytinų vietų teks važiuoti daugelį kilometrų lėtu transportu ar eiti pėsčiomis, sugaišite laiko (arba pinigų, jei važiuosite taksi).

Viešbutis Belgrade buvo neblogas, bet tokiame privačių namų priemiestyje. Su automobiliu gerai - yra parkingas. Be jo, į centrą nusigauti beveik nebūtų galimybių

Viešbutis Belgrade buvo neblogas, bet tokiame privačių namų priemiestyje. Su automobiliu gerai – yra parkingas. Be jo, į centrą nusigauti beveik nebūtų galimybių, nebent brangiai taksi

3.Koks įsiregistravimo ir išsiregistravimo laikas? Būna viešbučių (ir, ypač, butų), kur privalu atvykti labai anksti, ir jie netinka, jei atvyksite vėliau vakare (niekas jūsų nelauks). Savo ruožtu, jei išvykstate pavakarę, geros tos nakvynės vietos, kur galėtumėte pabūti ar bent palaikyti daiktus ilgiau. Čia lengviau susitarti su butų šeimininkais ar smulkiais verslininkais (bet reikia tartis). Bent jau daiktus palaikyti registratūroje gali ir dideli viešbučiai, bet už papildomą valandą ar dvi pasilikimo numeryje jie gali imti didelius mokesčius.

4.Ar nėra jokių paslėptų mokesčių? Kai kurios užsakymo platformos internete rodo gerą kainą, kol nenuspaudi “užsakyti”, o tada prideda visokių papildomų mokesčių (“pagalvės”, “kambario tvarkymo” ir pan.). Kartais brangesnis kambarys, kur į kainą viskas įskaičiuota, gali pasirodyti iš tikro pigesnis, nei neva pigesnis kambarys, kur įskaičiuota ne viskas. Yra tekę matyti net tokią kainodarą, kad buto nuoma neva kainuoja nakčiai 8 eurus, bet pamėginus užsakyti bemat prisideda keliasdešimt eurų visokių mokesčių.

5.Ar viešbutis nėra “blogame rajone”? Lietuviui tai gana sunku suprasti, bet daug šalių (ypač Amerikoje, Afrikoje) yra tam tikri rajonai, kur nusikalstamumas kelis ar net keliasdešimt kartų didesnis, nei kitur (plėšimai, nužudymai, narkoprekyba). Dažnai ten viešbučiai būna pigesni. Nesakau ten neapsistoti – ne kartą apsistojau ir išgyvenau, kai kurie tų rajonų netgi yra istoriniai, įdomūs. Tačiau tiems, kam kelionėse norisi ramybės, geriau tokių vietų vengti.

San Paulo centras - blogas rajonas. Todėl čia išsinuomoti istorinį butą kainavo kaip kitur tame mieste - kambarį be tualeto. Iš pažiūros sunkiai pasakytum: seni, gražūs namai. Bet grįžtant namo nuo metro stotelės elgetos kabinosi net keturis kartus, o kai kurie vietiniai pažįstami net bijojo į rajoną atvažiuoti

San Paulo centras – blogas rajonas. Todėl čia išsinuomoti istorinį butą kainavo kaip kitur tame mieste – kambarį be tualeto. Iš pažiūros sunkiai pasakytum: seni, gražūs namai. Bet grįžtant namo nuo metro stotelės elgetos kabinosi net keturis kartus, o kai kurie vietiniai pažįstami net bijojo į rajoną atvažiuoti

Lyginant kelis skirtingus viešbučius, verta pažiūrėti, ar į kainą įeina pusryčiai – jei kainos, tarkime, skiriasi kokiais 5 eurais, tai jei į brangesnio viešbučio kainą įeina pusryčiai, gali vis tiek apsimokėti jį rinktis, nes kitaip pusryčiai gali kainuoti brangiau.

Taip pat žinokite, kad daugelyje šalių jokių papildomų paslaugų viešbutyje pirkti neapsimoka. Maistas viešbučio restorane vidutiniškai maždaug dvigubai brangesnis, nei už tą pačią kokybę kitur mieste; minibaro produktų kainos gali skirtis ir tris-keturis kartus. Analogiškai “užkeltos” ir parkavimo (jei nėra nemokamo) bei kitos kainos. Todėl, jei norite sutaupyti, ieškokite viešbučio, kur kažkas įeina į kainą, arba susitaikykite su tuo, kad to dalyko atsisakysite ar ieškosite kitur. Tiesa, viskam yra išimčių – yra tekę būti viešbučiuose, kur net minibare kainos normalios. Bet, kadangi tas kainas ar pusryčių kokybę sunku patikrinti iš anksto, geriausia visada turėti omeny, kad greičiausiai kainos ir kokybės santykis nebus geras.

Pusryčių restoranai kartais būna gražūs. Čanakalė, Turkija

Pusryčių restoranai kartais būna gražūs. Čanakalė, Turkija

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Pinigai kelionėse – keitimas, bankomatai, kortelės

Pinigai kelionėse – keitimas, bankomatai, kortelės

| 5 komentarai

Kokią valiutą vežtis į kelionę? Kiek vežtis grynų pinigų, o kiek – mokėjimo kortelėje? Keistis Lietuvoje ar užsienyje? Kaip be jokių papildomų mokesčių išsikeisti pinigus ar išsigryninkti bankomate?

Klausimai paprasti tik iš pirmo žvilgsnio, ir dažnas čia padaro brangiai kainuojančių klaidų.

Gryni pinigai ir jų keitimas

Su grynais pinigais visame pasaulyje paprasčiausia: juos priima visada ir beveik visur.

Jei keliaujate į šalį, kurioje atsiskaitoma eurais, geriausia vežtis sumą, pakankamą bent jau keletui dienų ar savaičių, grynais eurais – ir su daugeliu toliau minimų problemų nesusidursite.

Jei keliaujate į šalį, kur valiuta nėra euras, grynus pinigus teks keisti į vietos valiutą. Liaudies išmintis sako, kad labiausiai apsimoka keisti valiutą jau užsienio šalyje: t. y. vežtis eurus, keistis ten.

Tačiau dėl visa ko patikrinkite ir valiutų kursus Lietuvoje: pagrindines bei aplinkinių šalių valiutas (ypač zlotus) Lietuvos valiutos keityklos kartais keičia gana neblogais kursais. Susiraskite internete oficialų tos valiutos kursą bei palyginkite, kaip smarkiai nuo jo nutolęs valiutos keityklos siūlomas kursas (kiek procentų).

Išsikeitę valiutą, skirtkite kelias minutes įsižiūrėti į banknotus. Ne dėl to, kad neprakištų padirbtų: tiesiog banknotai yra įdomus langas į tą šalį. Jų meniškam apipavidalinimui skiriama daug dėmesio, ant jų yra pavaizduotos svarbiausios šalies vietos ir didvyriai. Nuotraukoje - Kazachijos tengės

Išsikeitę valiutą, skirtkite kelias minutes įsižiūrėti į banknotus. Ne dėl to, kad neprakištų padirbtų: tiesiog banknotai yra įdomus langas į tą šalį. Jų meniškam apipavidalinimui skiriama daug dėmesio, ant jų yra pavaizduotos svarbiausios šalies vietos ir didvyriai. Nuotraukoje – Kazachijos tengės

Pagrindines valiutas galite išsikeisti visuose bankuose (JAV dolerius, Lenkijos zlotus). Mažiau populiarias valiutas siūlo specializuotos valiutos keityklos TopExchange, Currexprime. Tiesa, Lietuvos keityklos retai turi daug užsienio valiutos banknotų, be to, jos už keitimą taiko papildomą mokestį (be to, kad keičia dažniausiai negeru kursu). Jeigu, tarkime, išsikeistumėte 500 eurų, tai tas 1 ar 1,5 eurų mokestis būtų nedidelis – tačiau kadangi paprastai tos keityklos retesnėmis valiutomis turi tik, pavyzdžiui, 20 ar 30 eurų sumą, tai mokestis susidaro ženklus.

Tiesa, už itin mažos sumos keitimą mokesčio kia kurios keityklos neima. Be to, kai kurios keityklos siūlo geresniu kursu iškeisti eurus į užsienio monetas: kartą taip susirinkau porą maišelių metalinių zlotų ir grašių, ir viskas man Lenkijoje kainavo ~8% pigiau.

Jei visgi į užsienį išsivežėte eurus, visose šalyse rasite, kaip juos iškeisti į vietos valiutą. Tačiau jau nuo šalies priklauso, ar tai bus paprasta. Ypač daug valiutos keityklų šalyse, kur populiarūs grynieji pinigai, kur daug emigrantų, siunčiančių pinigus namo. Tačiau kai kuriose kitose šalyse valiutos keityklų itin mažai, jos dirba tik darbo dienomis ir pan.: vykstant į tokias šalis, vien jau dėl patogumo verta turėti su savimi bent kažkiek grynųjų pinigų, pasikeistų Lietuvoje, arba kredito kortelę, iš kurios patogu nusiimti pinigus.

Visose šalyse keityklų yra oro uoste bet ten valiutos kursas paprastai – labai prastas. Dažniausiai verta oro uoste išsikeisti nebent nedidelę sumą (pvz. nuvykimui į viešbutį ir laikui iki atsidarys valiutos keityklos), o daugiau keistis paskui. Panaši situacija ir pasieniuose. Prastoki kursai būna ir labiausiai turistinėse vietose (pvz. kurorte prie pajūrio promenados).

Šioje valiutos keitykloje Rumunijos lėjų pirkimo ir pardavimo skirtumas - vos 1%, o skirtumas iki oficialaus kurso dar mažesnis. Tokie geri kursai būdingi šalims, kur daug emigrantų, todėl ir daug keityklų.

Šioje valiutos keitykloje Rumunijos lėjų pirkimo ir pardavimo skirtumas – vos 1%, o skirtumas iki oficialaus kurso dar mažesnis. Tokie geri kursai būdingi šalims, kur daug emigrantų, todėl ir daug keityklų.

Prieš keisdami valiutą visuomet pasižiūrėkite į kursą, palyginkite kursus keliose keityklose. Taip pat nepamirškite paklausti, ar toje keitykloje netaikomi komisiniai – nes kursas gali būti geras, bet, pavyzdžiui, už pinigų keitimą taikomas 5 EUR mokestis, kas, jei keisitės nedidelę sumą, „sudegins“ daug jūsų pinigų.

Be to, nors Europoje gal atrodo kitaip, pagrindinė pasaulinė valiuta yra JAV doleris, o ne euras. Eurus irgi visur keičia – bet daugybėje ne Europos šalių euras keičiamas žymiai prastesniu kursu, nei JAV doleris. Gali net apsimokėti Lietuvoje išsikeisti eurus į dolerius ir vežtis į kelionę dolerius.

Valiutos keitykla Paragvajuje. Kursai - viršuje kairėje.

Valiutos keitykla Paragvajuje. Kursai – viršuje kairėje. JAV doleriai superkami po 5980, parduodami po 6020. Skirtumas – vos 0,7%. Eurai superkami po 6635, parduodami po 6955. Skirtumas – 4,6%. Kitose Paragvajaus keityklose eurų pirkimo/pardavimo kainų skirtumas buvo dar didesnis, net ir 13%, o dolerių – visuomet nedidelis.

Geriausia į užsienį vežtis naujus, nesutrintus eurų ar dolerių banknotus: yra šalių, kur tai, kas yra normalus banknotas Lietuvoje, vietiniai atsisako keisti (pavyzdžiui, Kenijoje atsisako keisti senus dolerius, Turkijoje atsisakė iškeisti suteptą euro bankontą).

Kartais vietiniai prekijai sutiks iš jūsų paimti eurus, nors euras toje šalyje ir nebūtų galiojanti valiuta. Tačiau beveik visuomet jie tai darys prastesniu kursu, nei gatumėte eurus išsikeitęs keitykloje, todėl taip mokėti neapsimoka. Pvz. Bulgarijoje už parkingą taip teko susimokėti net dvigubai blogesniu kursu, nei tikrasis – deja, buvome priversti, nes neturėjome vietos valiutos.

Kartais jums gali atrodyti, kad blogas kursas ar komisiniai nieko tokio – juk sumos nedidelės. Tačiau pagalvokite – jei kelionėje iš viso išleidžiate 1000 eurų, tai, tarkime, vos 2% prastesnis kursas jau reiškia 40 prarastų eurų.

Beje, yra šalių (nedaug ir jos keičiasi), kur kursas skirtingose keityklose gali skirtis net kelis kartus. Paprastai taip būna, kai valdžia nustato oficialų kursą, kuris neatitinka rinkos sąlygų – tai žmonės (“neoficialios keityklos”) keičia net ir dvigubai geresniu kursu. Tada išeina, kad keičiant oficialiu kursu šalis atrodo labai brangi, o neoficialiu – pigi.

Bankomatai ir jų mokesčiai

Populiari alternatyva valiutos keitykloms – išsiimti pinigus iš kortelės bankomate. Tačiau tai reikia daryti atsargiai, mat visi bankai laukte laukia, kol galės jus apkrauti įvairias mokesčiais. Jei labai nepasiseks, galite prarasti net 10% ir daugiau išimamos sumos! O to būtumėte išvengę, jei būtumėte pasinaudoję gretimu bankomatu ar tiesiog nuspaudę kitą mygtuką. Štai kokie mokesčiai ir kaip jų išvengti:

Eilutė prie bankomato

Eilutė prie bankomato

*Jūsų banko pinigų gryninimo mokestis. Bankas, išdavęs jūsų kortelę, paims tam tikrą procentą nuo išgryninamų pinigų. Išeitis – kortelės, kur bent kažkiek pinigų per mėnesį galima išgryninti nemokamai, pvz. „Revolut“. Deja, nėra tokios kortelės, su kuria galėtumėte nemokamai išsigryninti bet kiek pinigų.

*Banko, kuris valdo bankomatą, mokestis. Šis mokestis priklauso nuo bankomato. Vienuose bankomatuose jo nėra išvis, kituose jis beprotiškai didžiulis (fiksuotas mokestis, pvz. 10 EUR, arba procentinis mokestis, pvz. 2,5% ar 5% nuo visos sumos). Visada verta ieškoti bankomatų, kur šio mokesčio nėra: tokių daugiau mažiau turistinėse vietose. Deja, kai kuriose šalyse visi bankomatai yra apmokestinti (pvz. Tailande): į tokias šalis verta vežtis grynus pinigus arba, jei bankomato mokestis fiksuotas, kuo daugiau pinigų nusiimti per vieną kartą. Didesnė tikimybė, kad mokestis bus mažesnis bankomate banko skyriuje, nei bankomate kur nors turistinėje vietoje.

Koks mokestis bus taikomas, bankomatai paprastai informuoja. Bankomatas čia informuoja, kad taikys 2,5% mokestį. Neišsigryninome: visai šalia buvo bankomatas, kuris mokesčio netaikė. Daugelyje šalių tokių nemažai.

Koks mokestis bus taikomas, bankomatai paprastai informuoja. Bankomatas čia informuoja, kad taikys 2,5% mokestį. Neišsigryninome: visai šalia buvo bankomatas, kuris mokesčio netaikė. Daugelyje šalių tokių nemažai.

*Prastas valiutos keitimo kursas. Jei pinigus išsiimate ne ta valiuta, kuria yra jūsų sąskaita banke (t. y. paprastai – ne eurais) tai valiutą reikės visų pirma „virtualiai“ iškeisti į vietos valiutą. Dauguma bankomatų prieš išduodami pinigus paklaus, ar norite, kad keitimą atliktų bankas – bankomato šeimininkas (t. y. Kad nuo jūsų pinigus nurašytų eurais), ar kad keitimą atliktų jūsų bankas (t. y. Pinigus jau nurašytų vietos valiuta). Klausimas gali būti įvairiai „susuktas“, bet esmė ta pati. Dažniausiai apsimoka rinktis, kad keistų jūsų bankas, nes vietos bankų kursai būna blogi (galite prarasti ir 5%, 7% pinigų vien dėl kurso). O ypač gerai, jei jūsų bankas keičia valiutą oficialiu kursu – pvz. oficialiu kursu keičia „Revolut“, „N26“.

Bankomatas, kaip daugelis, siūlo iškeisti valiutą savo kursu - be to,  kad tas kursas neidealus, už keitimą dar paimtų net 5,5% nuo visos sumos moekstį. Kas be ko, keitimo būtina atsisakyti - pinigai vis tiek bus pakeisti, tik keitimą atliks jūsų bankas kurio sąlygos geresnės.

Bankomatas, kaip daugelis, siūlo iškeisti valiutą savo kursu – be to, kad tas kursas neidealus, už keitimą dar paimtų net 5,5% nuo visos sumos moekstį. Kas be ko, keitimo būtina atsisakyti – pinigai vis tiek bus pakeisti, tik keitimą atliks jūsų bankas kurio sąlygos geresnės. Šiuo atveju, norėdamas, kad pinigų bankomatas nekeistų iš svarų (kuriais yra manos sąskaita) į liras, rekia pasirinkti “Reflect as TL”

Kad viską suprastumėte teisingai, visų pirma bankomate pasirinkite jums suprantamą kalbą (jei mokate angliškai, anglų k. bus daugelyje pasaulio bankomatų).

Atsiskaitymas mokėjimo kortele

Galimybės atsiskaityti mokėjimo kortele pasaulyje varijuoja be galo smarkiai. Kai kuriose šalyse jas priima beveik visur (daugiausiai tai – Vakarų šalys). Kitose šalyse – kaip kur (pvz. tik prabangiose vietose), dar kitose – beveik niekur. Yra šalių, kaip Kinija ar Iranas, kur plačiai priimamos vietinės kredito kortelės, bet ne tarptautinės.

Maža to, pamėginus atsiskaityti kredito kortele šalyse, kur tai mažiau įprasta, nuolat tenka susidurti su pasakymais „Aparatas neveikia“, „Perkate už per mažą sumą“, „Kažkodėl nenuskaito kortelės – duokite kitą“ ir panašiais. Kaip taisyklė, anksčiau ar vėliau tokias frazes išgirsi, kai to nenorėsi labiausiai: užsukęs į degalinę papildyti ištuštėjusį baką, atkeliavęs naktį į viešbutį po ilgo vairavimo ir pan.

Taip pat, atsiskaitymai kortelėmis kai kur (mažai kur) yra apmokestinti arba daroma atvirkščiai – taikoma nuolaida mokant grynais.

Be to, ne vienam pažįstamam po atsiskaitymų užsienyje mokėjimo kortele pavogė mokėjimo kortelės duomenis, apgavikai nurašė pinigus. Nors bankai šias operacijas sustabdė, rezultatai nemalonūs: papildomi rūpesčiai, užblokuota kortelė. O kas, jei žmogus būtų turėjęs visus pinigus toje kortelėje ir neturėtų jų grynais?

Taigi, keliaudamas į užsienį, ypač egzotiškas šalis, vengiu atsiskaitinėti kredito kortele – tai yra nebent „atsarginis planas“ jei nebeliktų grynųjų, o ne atvirkščiai. Tiesa, Vakarų šalyse atsiskaityti mokėjimo kortelėmis patogu ir paprasta – tačiau kitur, nors ir įmanoma, prisirišimas prie mokėjimo kortelės yra tik bereikalingas kelionės apsisunkinimas. Jei jau norite remtis mokėjimo kortelėmis, geriausia turėkite jų bent kelias ir laikykite atskirai: bus vietų, kur be logiškų paaiškinimų vienos ar kitos neims, be to, gali kilti su konkrečia kortele bėdų (pvz. pamesite, “praris” bankomatas ir pan.).

Šie bankomatai prarijo mūsų kortelę. Laimė, greta buvo bankas - kreipėmės ten, kortelę grąžino, bet nurašė pinigus. Teko ilgai ir nuobodžiai aiškintis.

Šie bankomatai prarijo mūsų kortelę. Laimė, greta buvo bankas – kreipėmės ten, kortelę grąžino, bet nurašė pinigus. Teko ilgai ir nuobodžiai aiškintis. Viskas baigėsi gerai.

Tiesa, yra vietų, kur mokėjimo (neretai ir kredito) kortelės faktiškai privalomos. Viena tokių – autonuoma. Nevakarų šalyse, kaip Ukrainoje ar Libane, dar būna, kad užstatą už automobilį paima grynais, tačiau Vakarų šalyse – tik kortele, išduota vairuotojo vardu. JAV mokėjimo kortelės dažnai privalomos net viešbučiuose (irgi užstatui). Todėl kredito kortelę kelionėje gerai turėti, net jei ja ir neplanuojate naudotis, ir turėti joje sąskaitoje pinigų / neišnaudotą kreditą. Be to, tai tarnaus ir kaip atsarginiai pinigai ištikus nenumatytam atvejui (ligai, dėl pavėlavimo į lėktuvą prisiėjus pirkti naujus bilietus ir pan.).

Be to, atsiskaitymas tiesiogiai kortele, palyginus su pinigų gryninimu bankomate, turi ir esminį privalumą: mažesni mokesčiai. Tiesa, jūsų vis tiek gali klausti, kurio banko kursu keisti valiutą – rinkitės tą, kuris apsimoka labiau, paprastai – jūsų „namų“ banko.

Beje, jei naudositės mokėjimo kortele kai kuriose šalyse – privalote apie tai iš anksto informuoti savo banką, kitaip jis, galvodamas, kad kortelės duomenis iš jūsų pavogė, pirkimus blokuos. Tarp tokių šalių – ne tik trečiasis pasaulis, bet ir, tarkime, JAV.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti

Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti

| 11 komentarai

Viena nemaloniausių kelionių į užsienį pusių – apgavystės. Vietiniams turistai neretai atrodo lengvas taikinys.

Per keliones į dagiau nei 100 šalių esu susidūręs su daug apgavysčių. Daugelyje šalių įžūliausios kartojasi ir, jas perpratus, lengva išvengti.

Čia rašau kaip neužkibti ant apgavikų kabliuko, o kartu rašau ir savo patirtį. “Kaip likau apgautas” pasakoju situacijas, kuriose, dar būdamas mažiau patyręs, nukentėjau (nes elgiausi kaip nedera), o “kaip išvengiau apgavystės” – analogiškas situacijas, kai apgavikai iš mūsų nieko nepešė.

 


Kaip atpažinti ir išvengti apgavysčių

Kur pasaulyje bebūtumėte, supraskite šitai:

Apgavikų kai kuriose šalyse yra daugiau, nei jūs tikitės ir tai, kad žmogus neatrodo kaip apgavikas dažnai tiesiog reiškia, kad jis – geras apgavikas.

Beveik viskas, ką sako apgavikai – melas, “sukaltas” taip, kaip labiausiai paveikia turistus. Tiek graudžios istorijos, tiek gražios pasakos kam jie naudos jūsų pinigus, tiek “vietinės tradicijos”, pagal kurias neva turite kažką aukoti nepažįstamiesiems – visa tai yra melas.

Apgavikai gali vaidinti vargšus, kad jų gailėtumėte – bet jie tokie nėra. Tie žmonės, kurie moka vilioti pinigus iš turistų, savo šalye visuomet yra tarp turtingesnių žmonių. Dalindami pinigus apgavikams jūs nepadedate kovoti su skurdu – jūs tiesiog skatinate vietinius mesti vertę kuriančius darbus ir pereiti prie apgavysčių.

Apgavikai kartais vaidina piktus, įsižeidusius – tai tėra prisiimta rolė, skirta priversti jus pasijusti nepatogiai, kaltus.

Apgavikai dažnai ilgai neatstoja tikėdamiesi, kad susimokėsite “duoklę” už “palikimą ramybėje”. Tačiau nebijokite – galiausiai jie atstos ir patys. Vos tik supras, kad nieko iš jūsų negaus, užuot švaistę laiką jie bėgs ieškoti lengvesnių aukų.

Apgavikai dažniausiai bijo policijos (kam prasidėti?) ir, kraštutiniu atveju, mėginimo ją iškviesti visuomet pakakdavo, kad atstotų (laukti pareigūnų niekad neteko, nes apgavikai “pasiduodavo” anksčiau, maldaudami nekviesti ar “atšaukti” policiją).

Visgi išmintingiausia žinant populiariausias apgavystes vengti tokių situacijų, kur, tikėtina, mėgins jus apgauti. Ypač šalyse, kuriose apgavysčių daug: Afrikoje, Pietų Azijoje, Lotynų Amerikoje (arba pakliuvus tarp emigrantų iš šių šalių).

 


“Dovana iš nepažįstamojo”

Dovanų iš nepažįstamų nebūna. O ypač turistinėse vietose. Jokia dovana, kurią jums staiga įgrūda praeivis, ten nėra dovana: už ją bus reikalaujama pinigų.

Daugelis turistų “pasimauna” ant šios apgavystės – paėmę “dovaną” ir apgavikui reikalaujant pinigų, greitai pasiduoda, geriausiu atveju, kažką nusiderėję (tačiau apgavikas nuo pradžių kaulija sumos, daug kartų didesnės, nei “dovanos” vertė, taigi iš nusiderėjimo – mažai naudos).

Apgavikai dažniausiai “dovanoja” sunaudojamus daiktus (kad nepavyktų grąžinti). Kartais “dovanoja” paslaugas: pvz. ekskursiją po miestą (neva “tiesiog noriu pabendrauti su užsieniečiais”, o paskui “sumokėk!”). Apgavikas gali apsimesti pažįstamu, apeliuoti į sąžinę ar išgalvotas tradicijas. Bet dažniausias jų taktikos elementas: kuo ilgiau neatstoti. Turistai to nepakenčia labiausiai: galvodami, kad neatstos visą dieną, sumoka duoklę už atstojimą (bet iš tikro tokie apgavikai galiausiai net ir nieko negavę atstoja ir eina apgaudinėti kitų).

Kaip likau apgautas:
*Varanasyje, Indijoje, vakare plaukiant Gangu, prie mūsų valties priplaukė kita valtelė. Jos irkluotojas šypsodamasis įdavė žvakę, kurias indai tradiciškai leidžia upe. “Dovana” – tikino paklaustas kainos – “mokėti tikrai nieko nereiks”. Vos paleidus “dovaną” upe, puolė reikalauti pinigų – beveik tiek, kiek iš viso kainavo valandos plaukimas Gangu. “Dovanotojui” neatstojant, žmona davė jam tiek, kiek tas prašė. Apgavikas atsisuko į mane: “Ir tu sumokėk. Gi žvakutes ėmėte dvi”. Pikto žvilgsnio ir gestų užteko, kad atstotų – bet nemažai pinigų jau buvome praradę. Jaučiau gėdą prieš savo valtininką: štai, jis sunkiai dirba, o už valandą irklavimo iš kiekvieno mūsų gavo vos kažkiek daugiau, nei matė, kaip mano žmona atidavė eiliniam apgavikui. Ar nesusigundys ir jis nuo darbo pereiti prie “lengvų pinigų iš apgavysčių”?

Priplaukęs apgavikas "dovanoja" žvakę Varanasyje, Indijoje

Priplaukęs apgavikas “dovanoja” žvakę Varanasyje, Indijoje

*Didžiosios Delio mečetės Indijoje bilietų pardavėjas iš pradžių atrodė malonus žmogus: pardavęs bilietus (už 300 rupijų, kaina užsieniečiams didesnė) palydėjo į mečetę, šį bei tą (nedaug) papasakojo, nufotografavo mus abu. Tik atėjus laikui mums išeiti sako: “Mokėkite 1000 rupijų!”. “Ką?” – klausiam – “Už bilietus jau sumokėjom”. “Ten už bilietus” – sako – “O aš gi dar ekskursiją pravedžiau”. Dėl jokios ekskursijos nesitarėme, jokia ekskursijos kaina niekur nebuvo parašyta. Tačiau buvome Indijoje pirmą dieną ir mano žmona, dar neįgijusi imuniteto apgavystėms, davė pardavėjui dar 300 rupijų. Anas dar vaidino nepatenkintą. Pabuvę Indijoje (2015 m. sausį) supratome, kad ir 300 rupijų – didžiulė suma, už kurią perkamos tikrai ne tokios “ekskursijos”.
*Stambule (Turkija) pro šalį ėjęs batų valytojas “pametė” šepetį. Mano žmona pakėlė, padavė. Valytojas, neva iš dėkingumo, puolė valyti jos batus. Netrukus prisistatė “valytojo brolis” ir mėgino valyti batus man. Žinojau, kad čia populiari apgavystė (šepetys išmetamas specialiai), klausiau „Kiek kainuos?“. „No problem“ – sako valytojas, ir čia jau galėjau nujausti problemą (nei bandė siūlyti kainą, kaip normalus prekijas, nei sakė „nemokamai“ – suprask, „paprašysiu paskui“). „Tavo barzda kaip Bredo Pito, o tavo žmona atrodo kaip Andželina Džoli“ – užkalbinėjo dantis. Baigęs valyti žmonai batus, uždainavo kainą: 45 liros. Už tiek Turkijoje visus batus gali nusipirkti! Žmoną lietuviškai įspėjau apie apgavystę ir ji buvo nepėsčia: „10 lirų“ – sako – „Tiek mokėjau už valymą vakar“ (iš tikro batų nesivalėme, bet jau nujautėme Turkijos kainas). Valytojai visaip dar kaulijo: „30 lirų“, „10 lirų kaina gera, bet čia už kiekvieną batą“, “gerai, gerai, 10 už abu… Bet gal dar pridėkit penkis?”. Nenusileidome ir jie atstojo. Turkijoje gyvenanti žmonos draugė vėliau patvirtino, kad 10 lirų išties normali batų valymo kaina. Aišku, vis tiek galima sakyti, kad mus šiek tiek apgavo – juk jei ne „fokusas su krentančiu šepečiu“, žmona nebūtų pirkusi tokios paslaugos išvis.

Aistė su apgavikų nuvalytais batais. Palyginus su tikrais valytojais, darbas kiek atgrubnagiškas, nuvalyti ne visi batai

Aistė su apgavikų nuvalytais batais. Palyginus su tikrais valytojais, darbas kiek atgrubnagiškas, nuvalyti ne visi batai

Kaip išvengiau apgavystės:
*Eidamas Gambijos kurorto gatve staiga pajutau, kaip ant dešinės rankos praeivis užrišo apyrankę. “Labas, ar prisimeni mane, aš dirbu tavo viešbutyje” – melavo. Puolė pasakoti, kad apyrankė – dovana nuo jo senelio: “dabar esi tikras gambietis”. Padėkojau. Iš karto pradėjo prašyti už “dovaną” konkrečios pinigų “aukos”. Pasiūliau grąžinti apyrankę, bet ta buvo užrišta pernelyg įmantriai, kad pats sugebėčiau atnarplioti. O “dovanotojas” aiškino, kad negali atsiimti, nes tai – nepagarba seneliui. Bet paėjęs šalimais dar bent 5 minutes ir supratęs, kad pinigų tikrai negaus, apyrankę greitu gestu nurišo ir dingo.
*Naujojo Delio džainistų šventykloje Indijoje praeivis staiga ant mūsų su žmona kaklų užmaukšlino gėlių vainikus ir, kažką paburbėjęs, nuėjo. Jausdami, kad netrukus grįš ir reikalaus pinigų, skubiai movėme iš šventyklos su visais vainikais (juk dovana…). Kad įsitikinčiau, jog tai tikrai buvo apgavystė, po kelionės dar paklausiau Indijos mylėtojų forume – patvirtino, kad tai tikrai yra standartinė apgavystė, ir, jei būčiau pasilikęs, už “dovaną” tikrai būtų prašę pinigų..

Gėlių vainikas Delio džainistų šventykloje

Gėlių vainikas Delio džainistų šventykloje

 


“Sugadinote išnuomotą daiktą/automobilį”

Dažniausiai taip nutinka autonuomoje: grąžinant automobilį jums pasako, neva jį įbrėžėte ar pan., ir reikalauja pinigų (arba nusirašo nuo kortelės).

Siekdami to išvengti, dar atsiimdami automobilį atsiėmimo procesą fotografuokite, filmuokite (vėliau galėsite pažiūrėti ir parodyti, kokie pažeidimai buvo jau atsiėmimo metu), o taip pat nuosekliai užpildykite pažeidimų lapą, gaukite ant jo darbuotojo parašą.

Jei nuomą apmokėjote kreditine kortele – kurį laiką grįžęs reguliariai tikrinkite sąskaitą, ar nieko nenurašė papildomai ir, jei taip, iškart skųskitės bankui.

Esu tokią apgavystę patyręs ne tik autonuomoje, tačiau ir viešbutyje – taigi, budriam reikia būti visur, kai paimate savo žinion svetimą turtą.

Kaip likome apgauti:
*Libane buvo vienas pirmų kartų, kai su žmona nuomojomės automobilį. Atsiėmėme jį nenufotografavę ir nenufilmavę. Gerai apžiūrėjome kėbulą ir sužymėjome pažeidimus ant jo lape – tačiau pamiršome žvilgtelti į ratus. Po kelių valandų pastebėjau, kad ratlankis įlenktas. Grąžinant automobilį, darbuotojai tuoj pat atkreipė į tai dėmesį. “Pažiūrėsime, koks pažeidimo rimtumas” – sakė, ir vienas darbuotojų neva pamėgino pravažiuoti mašina. “Pažeidimas nerimtas, kainuos tik 50 dolerių” – sakė [kad pasijustume gerai: juk jau būgštavome dėl didesnių nuostolių], ir iš mūsų palikto 100 dolerių užstato sugrąžino tik 50 dolerių.
*Maltoje autonuoma praėjo gerai: tąsyk pirkome draudimą, o grąžinant automobilį darbuotojas sakė, kad pažeidimų nežiūrės nes yra draudimas. Tačiau jau po daugelio mėnesių tikrindami kortelės, kuria mokėjome už autonuomą, sąskaitą, pamatėme, kad gerokai po grįžimo autonuoma už kažin ką nusirašė papildomus pinigus (tikėtina, neva pažeidėme mašiną). Deja, jau atrodė per vėlu, kad reikalauti banko grąžinti pinigus – pernelyg ilgai netikrinome sąskaitos.

Kaip išvengėme apgavystės:
*Sirijoje irgi tinkamai nefotografavome/nefilmavome automobilio atsiėmimo metu. Grąžinant automobilį autonuomos darbuotojai tiesiu taikymu ėjo prie konkretaus nedidelio įbrėžimo [akivaizdu: žinojo apie jį iš anksto, nes tas įbrėžimas buvo jau prieš išnuomojant]. Reikalavo pinigų. Pasiūlėme kviesti policiją. Iš karto pasakė “ai, nieko tokio” ir paleido.

Nė vienoje paskesnėje kelionėje, kur nuomojamą automobilį atsiėmimo metu demonstratyviai fotografavome ir filmavome, niekas nė nebandė kaulyti pinigų už svetimus pažeidimus.

Šis automobilis buvo smarkiai apibraižytas, tačiau iš pradžių agentūros mums įduotoje kortelėje pažeidimai nebuvo pažymėti. Nufotografavome, pakvietėme žmogų apžiūrėti kartu, jis sužymėjo pažeidimus

Šis automobilis buvo smarkiai apibraižytas, tačiau iš pradžių agentūros mums įduotoje kortelėje pažeidimai nebuvo pažymėti. Nufotografavome, pakvietėme žmogų apžiūrėti kartu, jis sužymėjo pažeidimus

*Jau krovėmės į automobilį daiktus iš nedidelio Juodkalnijos šeimyninio viešbutuko kurorte, kai priėjo susiraukęs jo savininkas: “Trūksta rankšluosčio!”, “Sumokėkite!” – aiškino jis, vėliau prisijungė ir dar piktesnė moteris – gal jo žmona. Kad ir kiek rodėme, kad rankšluosčio neturime, iškraustėme lagaminus, bagažines, savininkas neatlyžo – “Tai gal naktį kur išnešėt! Rankšluosčio tai nėra! Buvo du, liko vienas!”. Aišku, mes nieko nevogėme, tai mokėti atsisakėme. “Jei vagystė, tai skambinkit policijai” – sakom. Savininkas tik ir toliau mus “spaudė”. Tada mes patys paskambinom policijai, telefonu išdėstėm esmę. Vos tai padarėme, šeimininkas tarė: “Gerai, važiuokite”. Išvažiavome. Policiją atšaukėme. Manau, kad tai buvo ne šiaip nesusipratimas, o nuolatinė apgavystė: jei taip apgaunama daug svečių, savininkams būtų labai blogai, jei įsikištų policija, nes institucijos gal atkreiptų dėmesį, kad tame viešbutyje nuolat “dingsta rankšluosčiai” ar dar kas.
*Paragvajuje išties apdaužėme išnuomoto automobilio bamperį. Pagal sutartį su autonuoma turėjome draudimą, o maksimali suma, kurios galėjo iš mūsų reikalauti ir kredito kortelėje rezervuotas užstatas – 450 dolerių. Neabejoju, kad realūs nuostoliai dar mažesni, ne viską jie ir remontuos – bet autonuoma aiškino, neva remontas kainuos virš 1000 dolerių, reikalavo papildomų pinigų. Ilgai reikėjo aiškinti, kol “suprato”, kas yra frančizė ir mus paleido – bet 450 dolerių rezervuotą sumą vis tiek nurašė. Laimė, buvome apsidraudę frančizės grąžinimo draudimu per internetą – taigi, pinigus atgavome.

 


“Primokėk papildomai, kad vežčiau iki galo”

Sutariate dėl paslaugos (paprastai – nuvežimo), o tuomet, atlikęs trečdalį ar pusę darbo (kartais – visą), apgavikas reikalauja mokėti papildomai: neva ne taip suprato(me) susitarimą, kažkas pasikeitė ir pan. Lengvatikiai turistai dažnai patiki suklydę ir primoka.

Nepasiduokite: nemokėkite daugiau, nei už tą darbo dalį, kurią paslaugos teikėjas realiai įvykdė. Gal jis tada sutiks įvykdyti ir likusią, o jei ne – tai rasite kitą paslaugos teikėją už tikrai pigiau, nei apgaviko prašomas antkainis.

Be to, dar prieš važiuojant verta išsiaiškinti, ar prašoma suma – už kiekvieną žmogų, ar už visą važiavimą, paprašyti vairuotojo pakartoti vietos, kur vykstate, pavadinimą ir t.t.

Kaip likome apgauti:

*Džaipūre, Indijoje, viešbutis įsiūlė mums ekskursiją su autorikša. Registratūroje sutarėme dėl kainos (400 rupijų). Kai rikša atvažiavo ir nuėjome pas vairuotoją, šis staiga pasakė dvigubai didesnę kainą – 800 rupijų (neva viešbutis nežino kainų). Mėginome derėtis: vairuotojas nusileido tik tiek, kad “jei patiks, mokėkite 800, jei nepatiks – 600”. Taupydami laiką, išvažiavome. Ekskursija nebuvo bloga, tačiau, kadangi nepatinka apgavystės, sumokėjome 600 (ir taip gerokai daugiau, nei 400). Vairuotojas dar mėgino kažką rėkti, bet nuėjome priešinga eismui toje gatvėje kryptimi.

(Šioje situacijoje manau reikėjo vos išgirdus didesnę kainą iš karto eiti skųstis viešbučiui – kadangi vairuotojas garantuotai už klientų (mūsų) radimą viešbučiui mokėjo procentą (komisinius), imdamas iš mūsų daugiau, nei viešbučiui sakė imsiąs, jis apgavo ne tik mus, bet ir viešbutį (sumokėjo procentą nuo mažesnės sumos). Todėl manau, kad mums išlipant ir einant link viešbučio, būtų sutikęs su sutarta 400 rupijų kaina, kad tik viešbutis nesužinotų apie jo apgavystes).

*Mombasoje, Kenijoje, sutarėme su autorikša dėl važiavimo į Nialio paplūdimį (Nyali beach) kainos – didesnės, nei moka vietiniai, bet ką jau, galvojame, duosime vietiniams uždirbti. Tačiau kaip tik sąžiningai dirbti vairuotojas ir nemanė: privažiavo prie kažkokio tilto (net ne pusiaukelėje) ir nurodė ten išlipti. “Ai, tai jūs norėjote į Nyali beach, o ne Nyali bridge? Tai mokėkite dvigubai”. Išlipome. Bendrakeleiviai jam davė truputį mažiau pinigų, nei buvo sutarta už visą kelionę, tačiau gerokai daugiau, nei ta dalis kelio, kurią jis nuvežė, taigi, likome smarkiai apgauti. Likusią kelio dalį teko važiuoti autobusu ir vis tiek išėjo brangiau, nei buvome iš pradžių sutarę.

Kaip išvengėme apgavystės

*Ponpėjoje (Mikronezija) sutarėme su valties šeimininku, kad nuplukdys mus į gretimą Lengerio salą ir atgal. Jau plaukiant atgal staiga viduryje vandenyno “užgeso” variklis: “Baigėsi benzinas” – sakė valtininkas laužyta anglų kalba – “ir neturiu pinigų pripilti – duok, kitaip negalėsime parplaukti”. Tame pasakojime logikos skylės akis badyte badė: pinigų jau buvome davę (kodėl nepylė už tuos?), be to, vienintelė degalinė buvo kaip tik Ponpėjos saloje, į kurią mes grįžinėjome – jei pakanka kuro iki jos nuplaukti, tai mums tiko! Pavaidinau, kad nelabai suprantu valtininko laužytos anglų kalbos ir, praradęs viltį ką iškaulyti, jis tiesiog užvedė variklį ir parplukdė į Ponpėją.

Mikronezijos valtininkas, kuris greitai po šios nuotraukos padarymo pamėgino išvilioti pinigų sakydamas, kad baigėsi degalai

*Agroje (Indija) sutarėme su rikša, kad nuveš iki Itimado Dolos kapo, o paskui – į autobusų stotį, iš viso už 80 rupijų. Nusistebėjau ir apsidžiaugiau, nes tai – kaina indams, o ne turistams, iš kurių rikšos visada prašo daugiau. Išlipdami prie Itimado Dolos kapo rikšos vairuotojo buvome paprašyti 10 rupijų avanso – davėme. Deja, kol lankėme kapą, rikša greičiausiai pakalbėjo su kolegomis ir šie pasiūlė mus apgauti. Grįžusiems mums pasakė, kad derėdamasis suklydo ir reali kaina bus 250 rupijų. Rikšai nesileidžiant į kalbas apie sutartas 80 rupijų, tiesiog, nieko daugiau nemokėję, nuėjome priešinga važiavimo krypčiai kryptimi, kad negalėtų vytis ir kaulyti toliau. Taigi, apgavikas pats patyrė nuostolių, nes nuvežė mus didesnį atstumą, nei priklausytų už 10 rupijų. Aišku, nuostolių patyrėme ir mes (lyginant su sutarta kaina), nes tame rajone neradome, kas veš į stotį už 70 rupijų (mokėjome 100 – ir tai gerai paieškoję). Visgi džiaugiuosi, kad nenusileidau apgavikui: gal kitą kartą, užuot apgaudinėjęs, tas rikšos vairuotojas rinksis verčiau pasiimti sutartą kainą ir tiek, užuot rizikavęs negauti ir to.
*Lamu (Kenija) leidomės į tradicinė ekskursiją laivu prie apleisto Gede miesto griuvėsių. “Viskas įskaičiuota” – tikino “kapitonas”. Tačiau beplaukiant užklupo kasdienis atoslūgis, apie kurį kapitonas pasakojo dar vos susitikus. Dėl to dalį kelį grįžti teko motociklais. Užsisodinę po du ant motociklo, mus pavežė vietos kaimiečiai. Kai atvežė ir kapitoną, šis puolė kaulyti: “Motociklininkams aš sumokėsiu 2000 šilingų [~16 EUR], gal galėtumėte duoti jūs?”. Atsakiau: “Taigi žinojote apie atoslūgį, jis kasdien tuo pat metu – ir sakėte, kad viskas įskaičiuota”. Kapitonas tada vylėsi, kad aš būsiu minkštaširdiškesnis nei jis pats: “Taip, žinau, bet vis tiek, gal galėtumėte prisidėti?”. Nieko nedaviau. Tačiau tada kitas motociklininkas atvežė mūsų bendrakeleivius. “Kapitonas” puolė sekti tą pačią pasaką jiems. Bendrakeleiviai davė, ko tas prašė. “Kapitonas” pinigus įsidėjo į kišenę: nė nemanė duoti motociklininkams. Beje, Kenijoje motociklininkai tokį atstumą paveža vos už dešimtadalį tos kainos, kurios iš mūsų pareikalavo kapitonas.

 


Didesnės kainos turistams

Daugelis šalių skurdesnės už Europą ir kainos ten mažesnės. Bet vietiniai, tikėdamiesi, kad tose kainose nesigaudote, bandys jums sakyti “lietuviškas” ar net “britiškas” kainas. Būtina derėtis – tačiau to nepakanka: kaip žinosite, ar pradinė kaina, kurią sako pardavėjas, tik šiek tiek didesnė už tikrą, ar dešimt kartų?

Todėl prieš ką nors pirkdami, paklausinėkite kainų daugelio pardavėjų (dažniausiai kiekvienas turi panašių produktų), pažiūrėkite kokios kainos tose parduotuvėse, kur jos parašytos.

Kai kurie prekeiviai, o ypač taksistai, iš viso nenori nusileisti iki “vietinės kainos”. Tokiu atveju padeda dvi taktikos: pirmoji – nepavykus numušti kainos, nueiti šalin (tikėtina, pardavėjas vysis pats, mušdamas kainą), antroji – užuot klausus “Kiek kainuoja?” pačiam siūlyti logišką kainą (pardavėjai greičiausiai nedrįs jos pakelti kelis kartus, nes supras, kad vietines kainas žinote). Aišku, vis tiek bus pardavėjų, kurie atsisakys derėtis – tuomet eikite pas kitą ir tiek (ypač gerai rasti prekiją, kur kainos surašytos, taksi su taksometru ar pan.). Tačiau kai kurių itin išbrangintų paslaugų geriausia atsisakyti išvis ir naudotis tokiomis, kur kainos parašytos: pvz. važinėti ne taksi, o viešuoju transportu arba nuomotis automobilį.

Lengviausia “vietinę kainą” gauti neturistinėse vietose.

Kai kuriose šalyse turistams lankytinos vietos oficialiai kainuoja daugiau. Galite žiūrėti į tai kaip į valstybinę apgavystę ar diskriminaciją, bet čia jau ką nors padaryti sunkiau. Tiesa, esu girdėjęs istorijų, kad turistai didesnių “turistinių kainų” išvengia pasiūlydami bilietų tikrintojams kyšį (kaip ne kaip, daugelis “dvigubą apmokestinimą” taikančių šalių yra korumpuotos), bet ar taip elgtis moralu – kitas klausimas, nesu taip daręs.

Kaip likau apgautas?

“Permokėjau” per daug kartų, kad visus prisiminčiau: kol dar nebuvau patyręs keliautojas, neretai pirkdavau ką nors nepasidomėjęs aplinkinių kainomis ir vėliau suprasdavau, kad tą patį galėjau nusipirkti perpus pigiau ar už ketvirtį kainos. Čia tik vienas įžūlesnių atvejų:

*Lamu (Kenija) iš vietinių išsiaiškinome, kad plaukimas maršrutiniu laivu iki autobusų stoties kainuoja 100 šilingų. Nuplaukę, padavėme “kapitonui” už du žmones lygiai 200 šilingų. “Kapitonas” niurzgėjo: neva kainuoja po 150. Pasakę, kad žinome tikslią kainą – 100 – nuėjome šalin, “kapitonas” “atsikabino”. Tik kitą dieną, kalbantis su kartu keliavusiais dviem bendrakeleiviais, iš kalbos išėjo štai kas: pasirodo, “kapitonas”, “neišdūręs” mūsų, užsipuolė bendrakeleivius: neva reikia mokėti po 150, o mes išlipome nesusimokėję. Ir bendrakeleiviai davė po 150 už save ir dar po 150 už mus (kapitonas nė nesakė, kad mes jau sumokėjome po 100)! Taigi, iš viso “kapitonas” iš mūsų grupės surinko 800 šilingų, arba po 200 už žmogų (dvigubai daugiau, nei iš vietinių).

Kaip išvengiau apgavystės?

*Kubos Varadero oro uosto parduotuvėje kainos buvo didesnės, nei mieste – bet juk visur oro uostuose taip, man tiko. Susirinkau norimas prekes, nunešiau pas pardavėją. Bet ši pasakė dar kelis kartus didesnę sumą, nei suskaičiavau! “Kaip tai? Juk kainos va tokios” – sakau. “Čia ne kainos, čia – prekių numeriai” – rimtu veidu aiškino ji (tie numeriai – 1,20 ; 5,50 ; 0,99 ir panašūs). Deja, nieko nepešiau: Kuba yra socialistinė šalis, parduotuvės – valstybinės, taigi, pardavėja nesileido į kalbas ir tiesiog nieko man nepardavė (koks jai skirtumas – iš darbo neatleis, algos nepakeis). Supratau, kad tiesiog reikėjo apsipirkti anksčiau: ten, kur pardavėjai mažiau pripratę prie lengvatikių turistų, nei kurorto oro uoste.
*Džaipure (Indija) atėjus išsikeisti pinigų, prekijas pasakė gerokai prastesnį kursą, nei keičiausi diena prieš. “Kaip tai?” – klausiu. “Šiandien euro kursas nukrito!” sako. Apsisukau eiti lauk. Vos pamatęs, kad išeinu, prekijas bemat sutiko iškeisti pinigus “tarpiniu”, o man ir toliau einant pro duris – “vakarykščiu” kursu.
*Bankoke (Tailandas) norėjome važiuoti taksi. Stabdome vieną: “Kainuos 200 batų!”. “Įjunkite taksometrą” – sakome. Iš karto nuvažiavo. Stabdome antrą – tas pats, tik taksistas dar nusijuokė. Trečias jau prašė 300 batų, dar pora tuktukų vairuotojų norėjo po 150. Bet galiausiai atsirado taksistas, kuris taksometrą įjungė: sumokėjome vos 77 batus! Beje, kitus kartus Bankoke taksistą, sutikdavusį įjungti taksometrą, rasdavome greičiau. Įtariu, kad tąsyk buvo sunkiau todėl, kad vilkome nusipirktą lagaminą: taksistams atrodė, kad esame ką tik atvykę nesigaudantys kainose turistai, ir mus “išdurti” bus paprasta.

 


Prastesnės prekės turistams

Pardavėjai supranta, kad jūs – turistas. Jei parduos nekokybiškus daiktus vietiniams, bus problemų – jie skųsis, nebeis pas juos daugiau pirkti. Tačiau jei netinkamą paslaugą suteiks jums, nepatirs jokios žalos: juk jūs grįšite į tėvynę, niekam nepasiskųsite, be to, kadangi dauguma turistų į vieną vietą keliauja tik vieną kartą gyvenime, tai šiaip ar taip daugiau pas tą prekiją nebepirktumėte.

Todėl dažnai turistams yra įgrūdamos prastos, nekokybiškos, padirbtos prekės, prikalbėjus, kad jos – geros, tikros. Kaina dažnai būna mažesnė, nei analogiškų tikrų prekių namie (todėl turistai susivilioja jas pirkti), tačiau gerokai didesnė nei “netikrų” prekių. Ypač taip “stumdomi” netikri brangakmeniai, meno “šedevrai”, “antikvaras”: neprofesionalui patikrinti tikrumą labai sunku. Todėl neverta kelionėje pirkti kažko, ko nesuprantate, o ką perkate – tikrinkite iš karto (ypač elektroniką ir pan.). Ir tikrinkite visais įmanomais būdais, visas funkcijas: mums įprastas “prekių grąžinimas” ar “prekių pakeitimas” daugelyje šalių neegzistuoja, be to, jei išvyksite į kitą miestą, prekės ir šiaip nepakeistumėte. Nors daugelis pardavėjų sąžiningi, nesąžiningų irgi nemažai, todėl kaip pasitikrinti prekę sužinokite iš neutralių šaltinių (pvz. paskaitykite internete ar klauskite pažįstamų), o ne klausykite pardavėjo.

Brangakmenių, meno dirbinių, senienų todėl kelionėse neperku, bet esu nukentėjęs ir paprastesniuose sandoriuose.

Beje, anglų k. yra geras terminas “spąstai turistams” (tourist trap): tai parduotuvės, restoranai ir kita, už brangiai pardavinėjančios nekokias prekes ir paslaugas turistams; jos puikiai išsilaiko, nes turistai kas kartą ten atvyksta nauji (ir taip pat apsigauna), joms nereikia turėti nuolatinių klientų. Todėl venkite visų vietų, kurios yra “ant turistinio kelio” ir, tikėtina, vis tiek sulauktų klientų net jei tiektų visiškai prastus dalykus: pvz. viešbučiuose, kruiziniuose laivuose. Gidus geriausia samdykite iš anksto ar oficialius, o ne tokius, kurie būriuojasi turistinėse vietose ir įkyriai bruka savo paslaugas: dažnas tokių negali papasakoti apie vietą daugiau nei eilinis žmogus nes, tiesą pasakius, jie dažniausiai ir būna eiliniai neišsilavinę žmonės manantys, kad gidu gali būti bet kas.

Kaip likau apgautas

*Santiage (Čilėje) ieškojau kompiuterinio žaidimo “Syberia”. Daugelis pardavėjų atsakė jo neturintys. Vienas pasakė, kad turi, tik reikia atsinešti. Atnešė diską, ant kurio buvo užrašyta “Syberia”. Patikrinau tik grįžęs namo – viduje buvo įrašyti visai kiti žaidimai! Per tą laiką, per kurį pardavėjas neva atsinešinėjo diską, jis tiesiog “klastojo” diską sudarydama įspūdį, kad ten yra “Syberia” žaidimas.
*Kuske (Peru) išrinkau tėvams dovaną: šachmatus, kur kiekviena figūra – inkų ar ispanų kario formos. Parodžiau, kurių šachmatų noriu – pardavėjas davė. Perskaičiavau figūras – trūko vieno pėstininko. “Gerai, tuoj pridėsiu” – sako pardavėjas. Mano akyse perskaičiavo figūras greitai jas mėtydamas į dėžutę – suskaičiavo iki 32, kiek figūrų ir turi būti. Nusipirkau. Atėjus laikui dovaną įteikti pamačiau: trūksta pėstininko! Pardavėjas iš tikrųjų jo taip ir neįdėjo.
(moralas: visada viską tikrinkite pats. Jei pardavėjas yra apgavikas, tai jis mokės sudaryti įspūdį, kad viskas gerai – tarsi fokusininkas. Kuske ant tokio ir užkibau: gal jis kažkurią figūrą sugebėjo nepastebimai įberti/suskaičiuoti du kartus, gal vieną pėstininką specialiai “prametė pro šalį” ar pan.: nesvarbu, kaip padarytas “fokusas”, bet būčiau bemat supratęs klastą, jei būčiau dar kartą jo akivaizdoje figūras perskaičiavęs pats).

Šis pardavėjas Indijoje pardavė kandžių pragraužtus marškinius. Nežinau, ar tai buvo apgaulė: patys indai tikrai nekreiptų dėmesio į vieną skylę. Jiems turbūt nerūpi ir tai, kad jau po pirmų dėvėjimų kone visi indiški drabužiai apiplyšta.

Kaip išvengiau apgavystės

*Kruiziniame laive, plaukiojusiame po Karibus, kaip ir kiekviename kruiziniame laive, vyksta meno aukcionai. Vedėjas kiekvieną prekę užsidegę pristatinėja: “Šis paveikslas rinkoje vertas tūkstančio dolerių, o mes parduodame už tris šimtus!”. Skamba per gerai, kad būtų tiesa? Tikrai. Laimė, kruiziniai laivai plaukia iš JAV, o ne kokios Indijos, todėl akivaizdžių apgavysčių būti negali (nusipirkusieji pigų darbą už brangiai bemat paduotų kruizinių laivų kompaniją į teismą). Todėl tiesa parašyta ant aukciono taisyklių, kurias kiekvienas gauna prieš renginį. Mažomis raidėmis, tarp kitų punktų. Tiesa skamba taip: “Pirkdamas meno kūrinius prisipažįstate, kad nepatikėjote, kad jie yra tinkami investicijai. Bet koks žodžiu sakomas pažadas negalioja, jeigu jis nėra rašytinis”, o taip pat “Kiekvienas paveikslas be skelbiamos pradinės kainos gali turėti aukštesnę tikrą pradinę kainą; jei niekas kainos iki tokio lygio nepakels, tai paveikslą neva nupirks organizatorių samdyti žmonės”. Štai kodėl atrodė, visi taip noriai viską perka! Be manęs, kiek žiūrėjau, niekas taisyklių neskaitė.

Pardavėjas kruizinio laivo meno aukciono metu kursto pirkti paveikslus. Nuo „Šis dailnininkas sukūrė savo stilių“ iki „Šis dalininkas daug aukoja labdarai“.

*Pukete (Tailandas) gražbyliaujantis pardavėjas įsiūlė išorinę mobiliojo telefono bateriją. Patikrinau – lyg ir veikia, telefoną krauna. Grįžęs į viešbutį pabandžiau įkrauti pačią bateriją – nė kiek nesikrauna, nė vienu krovikliu, nė per visą naktį, nė vienu įkrovimo procentu! Kitą dieną nunešiau atgal pardavėjui. Gretimas prekijas vos mus pamatęs mojo ranka: “Turbūt pas jį einate”. O pats kroviklį pardavęs pardavėjas žadėjo: “Tuoj patikrinsim, jei neveiks – duosiu kitą. Išeikite pasivaikščioti, aš pamėginsiu”. Niekur pasivaikščioti nėjau – stebėjau, kaip pardavėjas įjungė pakrauti aparatą, kaip, aišku, aparatas nesikrovė. “Pasivaikščiokite, didelė baterija, todėl kraunasi iš lėto”. Niekur nėjau: o kas, jei pakeis kroviklį į kiek labiau pasikrovusį, bet irgi neveikiantį ir sakys “va, įsikrovė, imkite”? Tuoj supratau, kad įtarinėjau ne be reikalo: pardavėjas pripažino, kad kroviklis neveikia ir padavė naują kroviklį. Bet aš paprašiau, kad patikrintų ir tą. Ir, aišku, tas irgi neveikė! Pardavėjas tikrino kroviklį po kroviklio, ir visi vienaip ar kitaip neveikė (nesikrovė, nekrovė telefono ir pan.). Bandė mane įtikinti visokiais melais: “Kraunasi ilgai nes didelė baterija, paimkite šitą naują namo ir vėl bandykite per naktį”, “Čia reikia pirma iškrauti iki 0 ir tada krausis, parsineškite namo ir bandykite”. Pamatė, kad apie kroviklius šį tą suprantu ir tokiomis nesąmonėmis netikiu. Galiausiai, po geros valandos tokių “bandymų” ir įtikinėjimų, atrado vieną veikiantį kroviklį ir jį davė.
(Šioje situacijoje įtariu, kad pardavėjas, galbūt, kažkur nusiperka defektuotas ir nurašytas prekes ir jas pardavinėja turistams kaip geras. Bet kuriuo atveju, padariau klaidą dar pirkimo metu: reikėjo patikrinti ir kaip baterija kraunasi. Pasisekė, kad pardavėją iš viso radau kai atnešiau grąžinti prekę. Vėliau Tailande visada perkamą elektroniką nuodugniai tikrindavau, ir teisingai elgiausi – dar vieną kartą pasitaikė, kad pamėgino parduoti brokuotą)

 


“To, ko ieškote, nėra. Bet va aš siūlau štai ką”

Šios apgavystės kartais būna labai įmantrios: jums sakoma, kad jūsų ieškoma vieta sudegė, sugriuvo, kad uždaryta dėl išgalvotos nacionalinės šventės. Dažniau viskas paprasčiau: sakoma, kad autobusai nebevažiuoja, tokio maršruto nėra, muziejus nedirba ir t.t. Tikslas – visada vienas: kad, metę ką susiplanavę, eitumėte su apgaviku. Jei jis taksistas – kad važiuotumėte su juo, o ne autobusu. Jei jis gauna komisinius iš viešbučių – kad apsistotumėte ten, o ne kur sumanėte. Jei iš parduotuvių – kad apsipirkinėtumėte, užuot lankęs lankytinas vietas.

Ignoruokite tokius “geradarius pagalbininkus”, kol tiesa neįsitikinote patys. Ypač kreivai žiūrėkite į tokius, kurie prieina “pagelbėti” patys. Ir niekada nesiteiraukite, “kaip yra iš tikrųjų” tų, kurie akivaizdžiai gautų naudą iš to, kad nesužinotumėte tiesos (pvz. daugelyje šalių neverta klausti taksistų “kada atvažiuos autobusas?”).

Geriausia kuo daugiau informacijos susirinkite iš anksto iš kelionių knygų, interneto ir pan.

Kaip išvengėme apgavystės

*Prie Festivalių muziejaus Kubos Santiage įėjimo mus pasitiko kažkoks kubietis: “Muziejus nedirba, bet aš galiu pravesti ekskursiją po senamiestį ir, kai grįšime, muziejus dirbs”. Tačiau juk mano knygoje rašoma, kad darbo laikas – dabar! Užėjome vidun – viskas atrakinta, bilietų kasoje dirba moteris. “Gidas” atsekė iš paskos. Paprašėme kasoje bilietų – pardavėja tik žvilgt į “gidą” ir sako: “Muziejus nedirba”. Bedžiau pirštu į šalia kasos atspausdintą darbo laiką – turi dirbti! Nenoriai, moteris pardavė bilietus. Akivaizdu, kad ji buvo sutarusi su “gidu”: vaidinti, kad muziejus nedirba, ir pasidalinti už ekskursiją turistų “gidui” sumokėtus pinigus.
*Norėdamas nesusidurti su apgavikais Indijoje privalai būti jau iš anksto pasikaustęs žiniomis. Prireikus važiuoti iš Vrindavano į Maturą, paskaičiau “Lonely Planet”, kad tuo maršrutu važinėja autorikšos-autobusai. Bet kaip juos rasti? Paklausėme rikšų-taksi vairuotojų Vrindavano centre: kausimo neva nesuprato, tik siūlė važiuoti Maturon su jais (aišku, už daug brangiau). Priėjome arčiau “Lonely Planet” aprašytos vietos, paklausėme vietinio pardavėjo, kur stoja autorikšos-autobusai – mojo ranka į konkrečią vietą. O ten – pilna autorikšų-taksi. Vairuotojai kabinasi, siūlo važiuoti su jais. Klausinėjame “Kur autorikšos-autobusai?” – vieni tyli, kiti sako, kad tokių nėra, yra tik taksi. Kokių dešimties vairuotojų paklausėme, ir visi, kaip sutarę, melavo! Nepasidavėme. Galiausiai pro šalį važiavo prigrūstas autorikša-autobusas su keliomis laisvomis vietomis: jo vairuotojas pakvietė lipti vidun.
*Išėję iš arabų zonos į žydų zoną Betliejuje, pajudėjome link autobusų stotelės – reikėjo pargrįžti Jeruzalėn. Besibūriuojantys taksistai pavymui šaukė: “Autobusai taip vėlai nevažiuoja, baigė darbą! Teks važiuoti taksi!”. Suklusome. “Meluoja” – pamaniau. Nuėjome į stotelę: grafikai neparašyti, autobusas stovi tik vienas, be vairuotojo. Gal visgi taksistai sakė tiesą? Bet dar tik 19 val., negi tikrai taip anksti baigia darbą? Verta palaukti. Ir tikrai: po kokių 10 minučių atvažiavo autobusas!
*Lomboke (Indonezija) Bangsalo uoste susiradome „Blue Bird“ kompanijos taksistą – nes, pasak kelionių vadovų, ši kompanija vienintelė, kurios taksistai nuolat naudoja taksometrą. Matyt, būtų tikrai įjungęs taksometrą, bet išgirdęs, kad prašome vežti į perlų fermą už 5 km neapsidžiaugė: „Pirksit perlų? Galiu nuvežti į perlų parduotuvę Matarmo mieste“ (~30 km). „Ne, nenorime – sakome – norime tik į ekskursiją po perlų fermą“. Tada taksistas gąsdino: „Perlų ferma nedirba! Šiandien šventė!“. Pernelyg daug girdėjau apie tokius „XXX nedirba“ melus, tad tiesiog išsikviečiau „GoJek“ (vietinis Uber atitkmuo) ir nuvykau į Perlų fermą: ir iš tikro, Perlų ferma dirbo kaip ir kasdien! Pirmojo taksisto frazė „Perlų ferma nedirba“ reiškė tiesiog „Perlų ferma man nemoka komisinių (o perlų parduotuvė moka)“ arba „Noriu jus vežti toliau ir uždirbti daugiau“.
*Ilgą laiką maniau, kad “Uber” vairuotojai, kitaip nei taksistai, neapgaudinėja: juk kainą apskaičiuoja programėlė. Mombasoje (Kenija) supratau, kad apgavikų yra ir “Uber”. Iškvietimą priėmęs vairuotojas ten – taip rodė programėlė – nė nejudėjo į mūsų pusę. Bet mašina netrukus privažiavo. Kita. “Lipkite vidun” – kviečia mus iš jos. “Tai kad jūs ne tas Uber vairuotojas, kurį iškvietėme” – sakome. “Koks skirtumas, aš irgi Uber vairuotojas. Atšaukite tą užsakymą, jums tai nieko nekainuos” – tikino. Aišku, jis melavo: “Uber” atšaukimai kainuoja, ir nemažai. Supratęs, kad apgauti nepavyks, “naujasis vairuotojas” nuvažiavo šalin. Kaip tik tą akimirką link mūsų pajudėjo tikrasis “Uber” vairuotojas… Esu įsitikinęs, kad abu vairuotojai buvo susitarę: juk jeigu mus būtų nuvežęs “naujasis vairuotojas”, tai jiems būtų nereikėję mokėti komisinių “Uber”, būtų galėję apgaudinėti sakydami didesnę kainą ir dar, be to, iš mūsų būtų pasiėmę baudą už pirmojo užsakymo atšaukimą. Beje, tai nebuvo vienintelis kartas, kai Kenijoje iškviestasis “Uber” vairuotojas nevažiuodavo mūsų link, tikdamasis užsakymo atšaukimo….

 


“Aukok!!! Ką, tik tiek?”

Daugelis pasaulio šalių skurdesnės už Lietuvą. Be to, išvydę baltaodį, vietiniai net nemano, kad jis iš Rytų Europos: tikisi, kad amerikietis, britas ar norvegas, kurie – dar turtingesni.

Todėl daug kas įsigudrino prašinėti labdaros. Graudžios istorijos dažniausiai išgalvotos: tie, kam tikrai labdaros labiausiai reikia, nė nemoka jos paprašyti, jie gyvena toli nuo miestų ar kurortų. O beveik visą turistų “labdarą” susirenka keliautojų psichologiją perpratę apgavikai.

Maža to, vakariečiai labdarą dalina nepagalvoję, kad kainos lankomoje šalyje – daug mažesnės nei Londone ar Osle, ir duoda tiek, “kad užtektų britui”. “Labdaros reketininkai” tada galvoja, kad visi baltaodžiai privalo duoti tiek – ir jei kas duoda mažiau, tai ne tik, kad nedėkoja, bet pereina prie lengvo reketo: “Ką, tik tiek?”. Kai kurie sugalvoję įmantrių būdų priversti užsienietį pasijusti nepatogiai davus “tik tiek” – dažniausiai jie “leidžia suprasti”, kiek duoda “visi kiti” (aišku, sako tik didžiausias sumas).

“Aukok!” apgavysčių išvengti nėra sudėtinga – neduokite pinigų ir viskas. Norite paremti vietinius? Keliaudami, pirkdami prekes ir paslaugas toje šalyje, jau juos remiate. Remiate tuos vietinius, kurie dirba ir stengiasi, ir taip skatinate norinčiuosius praturtėti irgi dirbti: gal teikti apgyvendinimo paslaugas savo bute, gal prekiauti suvenyrais. Jei norite, kad daugiau jūsų pinigų patektų skurdiems vietiniams, lankykite mažiau turistines vietas, pirkite mažose parduotuvėlėse ir vietos versluose. Jei jau būtinai norėsite ką nors dovanoti – duokite ne tam, kuris prašo iš jūsų (ir surenka aukas iš šimtų kitų turistų), o tam, kuris atrodo skurdžiai, bet nieko neprašo. Maloniai nudžiugs, o ne klaus “Tik tiek???”.

Kaip likome apgauti

*Gambijos rytuose apsistojome pas porą vaikinų vieno jų “tetos viešbutyje”. Atėjus laikui ryte išsiskirti, vienas jų paprašė paaukoti “jų futbolo komandai” ir padavė “aukotojų knygą”. Tiksliau, sąsiuvinį, kuriame surašyti vakariečių vardai ir aukos. Visos – neprotingai didelės, kad nekiltų mintis duoti mažai! Žmona davė kelis eurus, kas Gambijoje – didelė suma, bet vaikinukas neatrodė patenkintas. Kažin, ar mūsų auką įrašė į knygą… Ir abejoju, ar iš viso kas nors ten nueis futbolo komandai. Ir ar ta futbolo komanda išvis yra.

Kaip išvengėme apgavystės

Čia aprašysiu tik tuos atvejus, kai tikrai perpratau, jog prašinėtojai melavo dėl to, kam renka aukas:

*Pardavėjai Kuboje dažnai prašo visokių daiktų: šampūno, tušinukų, ir t.t. “Deficitas, trūksta…” – sako. Vienai pardavėjai pasiūlėme mainyti tušinuką į kokią nors jos prekę, kurios nėra deficitas. “Man turistai ir nemokamai duoda!” – atkirto ji, ir parodė užantyje visą galybę susirinktų tušinukų! Akivaizdu: toks “turistų melžimas” Kuboje – tiesiog būdas nemokamai gauti prekių pardavimui.
*Kuboje, prie Santiago forto įėjimo, trys gražiai apsirengusios mergaitės ėjo nuo turisto prie turisto: “Mes badaujame!”, “Mūsų šeima neturi ko valgyti!” – verkšleno ir kaulijo pesų. Žinodamas Kubos situaciją, iš karto pajutau melą: tai socialistinė šalis ir nors ji skurdi, ten tikrai niekas nebadauja (ten gyvenama panašiai, kaip Lietuvoje sovietų okupacijos laikais). Nieko nedaviau. Tačiau už manęs ėjęs turistas davė. Kubos masteliais – davė daug. Išeidamas iš forto vėl sutikau tas tris mergaites. Jos valgė brangius ledus turistams skirtoje prabangioje forto kavinėje.
*Į dažnos kelionės į Kenijos safarių parkus sudėtį įeina apsilankymas masajų kaime. Ta tauta, kurios atstovai dar vilki tautiniais rūbais ir neva gyvena kaip po senovei, labai žavi turistus. Deja, lankydamasis jų kaimuose, nebesupranti, kiek ten teatras – kiek realybė. Kai kurie kaimai vien už įėjimą ima po 20 dolerių. Mūsiškis oficialiai buvo nemokamas. Pelną jis rinkosi kitaip: supažindinę su skurdžiu savo gyvenimu, masajai ėmė spausti aukoti ar pirkti visokius daiktus. Tokie daiktai, kokius kiti masajai ne kaime pardavinėjo po 500 šilingų (~5 dolerius), kaime kainavo po 2500 (~25 dolerius) ir joks pardavėjas nėjo į derybas. “Mums reikia pinigų vaikų mokyklos uniformoms” – žadėjo tai, kas suminkština širdis (ir atveria pinigines) daugiausiai turistų. Tačiau nereikia būti geru matematiku, kad paskaičiuotum: vienos-dviejų dienų kaimo pajamų pakaktų nupirkti uniformas visiems vaikams. Juk Kenija – pigi šalis, ir gauti keliasdešimt dolerių ten – panašiai, kaip pas mus “išsikaulyti” kelis šimtus. Tad ką masajai daro su tais pinigais? Velniai žino. Kaimas gyvena taip, kaip priešistoriniais laikais, kai pinigų išvis nebuvo: augindamasis sau karves ir avis, be elektros ar vandens, aplink nestovi jokie automobiliai, lauke vaikšto vieni vyrai, o moterys laiko „namų frontą“. Tiksliai nepavyko sužinoti, tačiau gavau užuominų, kad kaimo vyrai pinigus naudoja žalingiems įpročiams (netyčia prisipažino “nerūkome, bet uostome”), vietiniai keniečiai pasakojo ir tai, kad tariamas kaimo skurdas tėra fasadas ir masajai iš tikro gyvena pasiturimus gyvenimus kitur, o ten ateina tik pavaidinti prieš turistus.

Masajų namo viduje

Masajų namo viduje. Nuotrauka daryta su blykste – iš tikro viduje beveik aklina tamsa, tik vyzdžiams išsiplėtus kažką matai (vienintelis šviesos šaltinis – langelis, matomas viršuje, ir laužas)

*Atokiai nuo civilizacijos esančiame Gambijos Džordžtauno (Džadžanburės) mieste pilna keistų lankytinų vietų, neva susijusių su vergove. “Šituose sandėliuose laikyti vergai” – mums pasakojo vietiniai modami į kažkokį apynaujį sandėlį, prie kurio pririštos grandinės (neva taip karančios šimtus metų?). Paskui papasakojo dar vieną legendą: “Jeigu pasiekdavo šitą medį – tiksliau tą medį, kuris šioje vietoje augo seniau – vergai būdavo paleidžiami”. Neaišku, kokia prasmė vergvaldžiams taip daryti, bet aišku, kad prie tos “vergų laisvės medžio kopijos” nuolat budi žmogus ir jis renka aukas už “pasirašymą į vergovės atminimo knygą”. Aišku, toje knygoje prie kiekvieno aukotojo – didžiulės aukos. Ekskursijos metu pasijutę kalti dėl savo imperinės praeities britų turistai šioje vietoje plačiai atveria pinigines. Mūsų gidas neleido to daryti: “Tas žmogus sako, kad renka aukas bendruomenei, o iš tikrųjų visus pinigus pasilieka sau” – paaiškino ir apsižodžiavo su medžio “sargybiniu”. Beje, tas pats gidas kitą dieną ir pasiūlė už auką pasirašyti į “futbolo komandos rėmėjų knygą”…
*Fatehpur Sikryje (Indija) nusisamdėme gidą. Tas gidas pusę laiko skyrė pasakojimui apie sufijų musulmonų šventojo Salimo Čisčio kapą: “Tai pirmasis pasaulio pastatas, pastatytas specialiai norams pildyti”, “Ir Obama čia sugalvojo norus”, “Mano visi trys sugalvoti norai išsipildė ir tai įrodo ši apyrankė” (?). Netrukus supratau, kodėl gi jis taip nori, kad galvotume norus: tam esą privaloma nusipirkti iš vietinio prekijo ir “paaukoti” (t.y. palikti ant kapo) labai brangų medžiagos gabalą iš konkrečių prekijų. Mums pasakius, kad neturime šitiek rupijų, įkalbinėjo palydėti iki bankomato. Vėl atsisakius, “gidas” pastebimai nustojo mumis domėtis ir ekskursija neužilgo “baigėsi”. Vėliau teiravausi Indijos forumuose apie šią tradiciją: viskas apie “pastatą norų pildymui” ar Obamos lankymąsi buvo melas. Taip, musulmonai sufijai turi tradiciją palikinėti kapuose aukas, tačiau tai daro iš pagarbos savo šventiesiems ir to neturėtų daryti kitatikiai ar netikintys. O tai, ką patyriau, greičiausiai tebuvo “gido” ir “prekijų” sąmokslas: prekijai apgautiems užsieniečiams medžiagas siūlė išpūstomis kainomis ir mokėjo turistus apmovusiam “gidui” komisinius

Norus neva pildantis kapas Fatehpur Sikryje - baltas pastatėlis kairėje

Norus neva pildantis kapas Fatehpur Sikryje – baltas pastatėlis kairėje

 


“Mano parduotuvėje – rojus!”

Normalu, kad pardavėjai ir kiti reklamuojasi žadėdami geriausias kainas ar kokybę. Tačiau kai kurie, ypač skurdesnėse šalyse, šią “reklamą” nutempia iki absurdo: neraudonuodami įžūliai meluoja į akis. Žada viešbučio kambarį su tualetu kai jo nėra, žada prekes kurių neturi, žada “pažiūrėti vaizdą nuo stogo”, kai iš tikro tenuveda į savo parduotuvę ir t.t. Jų tikslas – bet kaip jus užkabinti, nes tikisi, kad su jais jau nuėję, gailėdami sugaišto laiko vis tiek ten apsistosite, pavalgysite ar apsipirksite.

Labai įtariai vertinkite bet kurį nepažįstamąjį, kuris priėjęs gatvėje žada “aukso kalnus” ar kažką panašiai vertingo, jei tik seksite iš paskos.

Beje, pasitaiko ir įmantresnių šios apgavystės variantų: priėjusysis ne kažką žada, o prašo iš jūsų ko nors, ką jums duoti lengva – tikisi, kad seksite iš paskos norėdami padėti. Pvz. jis prašo pakalbėti savo kalba, ar parodyti savo šalies valiutą nes “kolekcionuoja monetas”.

Kaip mus apgaudinėjo

Negaliu pasakyti, ar buvome apgauti, ar ne, nes galiausiai daugeliu atvejų nieko iš apgavikų nepirkome – bet laiko sugaišome.

*Kubos Holgino mieste praeivis pasiūlė apsistoti jo bute. Sako, “pas save bute turiu du kambarius, jūs keturiese, kaip tik”. Ėjome iš paskos – nuvedė į butą. Parodė kambarį. “Kur kitas kambarys?” – klausiam. Išveda laukan. Eina gatve tolyn ir galo nesimato: “Kitam kvartale” – sako.
*Džaipūre (Indija) žmonai reikėjo nusipirkti rankinę. “Nuvešiu jus į drabužių centrą, ten yra ir rankinių” – žadėjo autorikšos vairuotojas. Nuvykę į tą centrą, pamatėme, kad ten vienas po kito baltaodžius turistus išlaipina tai vienas, tai kitas rikša: atrodo, vieta mokėjo didžiausius komisinius. Užlipę ten ilgai klausėmės liaupsių įvairiems drabužiams, o ištaikius momentą paklausti, ar turi rankinukų, tiesiai šviesiai pasakė – neturi. Vairuotojas atvežė tik dėl to, kad, tikėjosi, pamatę rūbus kažką nusipirksime, ir jam klius komisiniai.

Drabužių centras, į kurį autorikšos vairuotojas atvežė apsipirkti Džaipūre

*Tetuane (Marokas) prie mūsų pristojo vietinis, žadėjęs, kad nuo jo parduotuvės stogo matosi puikus vaizdas į Mediną. Iš pradžių nėjome paskui – tačiau jis neatstojo. “Ką gi” – galvoju – “vaizdas į medinos stogus tikrai turėtų būti įdomus”, nes dar jo nebuvau matęs. Nuėjome į parduotuvę – ji buvo prikišta kilimų, kuriuos čia pat siūlė pirkti vieną po kito. Jokio vaizdo į mediną iš ten nesimatė, apie jį pardavėjai čia pat pamiršo!
*Maroke vienas pardavėjas pasiteiravęs, iš kur mes, apgavo, neva turi draugą Lietuvoje ir paprašė parašyti tam draugui laišką. Nusivedė į savo parduotuvė, davė parkerį ir lapą bei anglišką tekstą išvertimui (maždaug “Labas. Ačiū už dovanas. Sėkmės tau”). Kol tik aš pradėjau rašyti, mano kelionės draugams bruko savo prekes. Vėliau išsiaiškinau, kad tai dažna apgavystė: kokią tautybę būčiau bepasakęs, pardavėjas būtų “turėjęs tautietį draugą” ir pasinaudojęs tuo kaip pretekstu pasikviesti parduotuvėn

 


“Neturiu grąžos”

Kai turistai paduoda tam tikrą didesnę kupiūrą pardavėjas ar paslaugos teikėjas sako, kad neturi grąžos tikėdamasis, kad leisite pasilikti grąžą. Jei kupiūra nėra 500 eurų, dažniausiai visa tai – melas, o jei ir būtų tiesa – norėdamas paprašytų aplinkinių pardavėjų pasmulkinti. Šios apgavystės galima išvengti turint daug smulkių banknotų, o su ja susidūrę tiesiog demonstruokite, kad tikrai nesakysite “grąžą pasilikite” ir pardavėjas gražą bemat suras (bent jau jei iš jūsų dar nieko nebus gavęs).

Kartais pardavėjai būna dar įžūlesni: nieko nesakę, tiesiog neduoda grąžos ar duoda per mažai! Tiesiog perskaičiuokite jums paduotus pinigus paskutiniai, nesvarbu, koks mielas atrodytų pardavėjas.

Kaip likome apgauti

*Romoje (Italija) už 10 eurų pirkome suvenyrų. Padavėme dvidešimt eurų banknotą. Pardavėjas nedavė grąžos. “Padavėte dešimt eurų!” sako. Pasiginčijome, bet nieko nepešėme.
(Tada buvome mažiau patyrę keliautojai – o dabar manau, kad reikėjo tiesiog kviesti policiją. Čia jau ne šiaip apgavystė, tai iš esmės vagystė. Nesvarbu, kad gal nepavyks įrodyti, kad tikrai padavėte didesnį banknotą – pardavėjas greičiausiai išsigąs policijos, nes jeigu jis šitaip apgaudinėja nuolat (kaip greičiausiai ir yra: niekas nesugalvoja tiesiog kartą gyvenime pavogti 10 eurų), tai tikrai nenorės, kad policija sužinotų apie tokią apgavystę – jei vieną kartą ir išsisuks, antrą ar trečią jau bus gerokai sunkiau (žr. “Sugadinote nuomojamą daiktą”).)

Kaip išvengėme apgavystės

*Honkongo garsiajame Temple Street turguje pirkau dovaną mamai. Ilgai derėjausi dėl vieno veidrodėlio, bet dėl kainos nesutarėm. Nuėjau ieškoti toliau. Kai vėl ėjau pro tą pačią pardavėją, ji pamojo prieiti: “gerai, bus kaina kokios norite”. Padaviau kupiūrą. “Oi, neturiu grąžos” – sako. Puoliau ieškoti kišenėse smulkiau. Demonstratyviai neradau. Pardavėja suprato, kad liksiu nieko nenusipirkęs. Staiga ji atsidarė stalčių, pilną smulkių banknotų ir monetų, ir padavė grąžą!
*Betiejuje sutarėme su taksistu dėl kainos. Gerokai didesnės, nei mokėtų vietinis, bet ką jau: remiam skurdesnius. Taksistas kelionės metu stengėsi pasirodyti patikimas: išgirdę, kad esame krikščionys, sakė “aš irgi krikščionis, kaip ir jūs” ir t.t.. Išlipant prie Jėzaus gimimo bažnyčios padavėme jam pinigus, jis padavė atgal krūvą monetų. Paskaičiavau – gerokai trūko. Pasakiau. “Viską daviau” – sakė taksistas, “Parodykit, ką gavot! Ką, vadinat mane apgaviku?” – vaidino įtūžusį. Parodžiau. Taksistas padavė daugiau monetų – bet vis tiek trūko. “Dar trūksta!” sakau. Tada jau davė viską, kaip priklauso. Atgal taksi nevažiavome – ėjome pėsti.
*Balyje (Indonezija) radome keityklą su geru valiutos kursu: parašyta 15799 rupijų už eurą. Panorome išsikeisti 50 eurų, keitėjas atšovė: „šis kursas galioja tik keičiantis 200 eurų ar daugiau, šiaip kursas 15000 rupijų “ (nesąmonė – tuo metu net bankuose, kuriuose šiaip kursas būna prastesnis, keitė 15400 rupijų už eurą). Ką darysi – keičiame 200 eurų. Sudauginame – turi duoti 3159800 rupijų. Suskaičiuoja pirmą milijoną. Perskaičiuojam – viskas ok. Antras milijonas – ok. Trečias milijonas – ok. Tik kažkodėl po to, kai mes viską perskaičuojam, valiutos keitėjas tą pinigų krūvą dar paliečia, pastumia, patraukia – iš viso gal 5 kartus. Tada mėgino užkalbėti dantį: „Kokiame viešbutyje apsistoję?“, „Neturiu smulkių – gal galit duoti 7000 rupijų, aš jums duosiu daugiau stambių“ ir pan. Po visko paėmėme išsikeistą sumą ir ėmėme skaičiuoti vėl. Vos tai pamatęs, keitėjas pasidarė kaip nesavas: „Oi, oi, negaliu keisti, atiduokit atgal rupijas ir pasiimkit eurus, bosas man nepasakė koks tiksliai kursas, bosas mane užmuš“. Paėmėme eurus ir savo 7000 rupijų atgal. Akivaizdu, kad bestumdydamas jau suskaičiuotas pinigų krūvas keitėjas dalį „nubėrė“ kur po stalu: tikėjosi, kad, kai užkalbės dantį, antrą kartą nebeskaičiuosime.

 


“Pirkite nemokamą daiktą!”

Tai – vienos įžūliausių apgavysčių. Apgavikai čia apsimeta, kad renka kažkokius oficialius mokesčius, kuriuos mokėti privalote.

Jie naudojasi tuo, kad turistai nežino vietinės tvarkos ir įstatymų. Iš tikro, visame pasaulyje yra visokiausių mokesčių: už kelius, parkavimą, išskridimą iš oro uosto… Todėl turistai nesunkiai patiki, kad yra ir toks mokestis, kokį pasakė apgavikas.

Todėl svarbu prieš keliaujant pasidomėti šalimi, jos tvarka ir, jei kyla abejonė jums skirtu “mokesčiu”, prašykite pagrindimo, paieškokite, ar toks yra, internete, paklausinėkite vietinių (tik jokiu būdu ne žmonių, esančių šalia “reikalautojo”, nes jie gali būti išvien), prašykite jį sumokėti oficialioje vietoje.

Kaip likome apgauti

Vienas dažniausių atvejų, kur esame taip apsigavę: parkavimas. Kai kuriose šalyse nemokamas automobilių aikšteles “apmokestina” vietiniai (pvz. Portugalijoje dažniausiai – imigrantai iš Afrikos). Jie renka pinigus už stovėjimą, nors neturi jokios teisės taip daryti. Kai kurie turistai duoda iš baimės – “neduosiu – gal apibraižys automobilį”. Bet geriau jau neskatinti tokio elgesio ir, jei bijote, pervažiuoti į kitą aikštelę (beje, nors esame aikštelių prašinėtojams pinigų nedavę, apibraižę mašinos jie mums kol kas nėra).

*Dunhuange (Kinija) po kopas jodinėjome kupranugariu. Viskas oficialu: ten – tarsi pramogų parkas; pirkome bilietą į parką, tada – bilietą jodinėjimui, tarsi atrakcionui. Viskas buvo gerai iki žygis pasibaigė: nulipus, kupranugario vadeliotojas kad ims šaukti “money, money”. Žinodamas, kad Kinijoje arbatpinigiai visiškai neįprasti, nuėjau tolyn, tačiau mano žmona leidosi į kalbas, aiškinosi “Jau pirkome bilietą”. Tuoj prie jos priėjo dar vienas vyras – kinas, bet iš pažiūros turistas: jis stojo į eilę prie kupranugarių iš karto po mūsų ir visą laiką jojo už mūsų. Tas “turistas” parodė kažką parašyta kiniškai mobiliojo telefono ekrane ir aiškino, neva ta programėlė įrodo, kad čia – privalomas mokestis bendruomenei ir jis yra 40 dolerių! 40 dolerių – tai daugiau nei dvigubai brangiau nei žmogui iš viso kainavo pasijodinėjimas! Mano žmona suprato, kad kaina – absurdiška, bet sakė pagalvojusi, kad mokėti reikia – juk taip aiškina ne tik pardavėjas, bet ir turistas. Tad davė ~5 dolerius ir nuėjo šalin – tie vyrai vaidino nepatenkintus. Kinai draugai, su kuriais kartu keliavome, patvirtino mano nuogąstavimus: mokėti tikrai nereikėjo, arbatpinigiai Kinijoje neįprasti, čia tiesiog parko darbuotojai neteisėtai uždarbiauja apgaudinėdami užsieniečius.

Kad čia buvo apgavystė, lengva suprasti ir neturint vietinių draugų. Oficialiose turistinėse vietose po paslaugos suteikimo niekas nerenka papildomų mokesčių į kišenę. Be to, joks tikrų mokesčių rinkėjas neatstos gavęs tik dalį mokesčio. Jeigu atstojo, tai nesidžiaukite “sutaupęs”, o liūdėkite buvęs apgautas: reiškia, tiesiog atidavėte pinigus apgavikui. Šioje situacijoje derėjo elgtis taip: nueiti šalin, o jei apgavikai neatstotų – pasiūlyti kartu eiti į kasą ir, jei yra tikras mokestis, sumokėti tenai. Labai svarbu nepagalvoti, kad vien tai, kad iš jūsų pinigų reikalauja keli žmonės, reiškia, kad jie teisūs: apgavikai dažnai veikia grupėmis.

Apgavikai Dunhuange. Dešinėje - kupranugario vadeliotojas, kairėje - neva priėjęs paaiškinti 'turistas'

Apgavikai Dunhuange. Dešinėje – kupranugario vadeliotojas, kairėje – neva priėjęs paaiškinti ‘turistas’

Kaip išvengėme apgavystės

*Matanze (Kuba) pastačius automobilį staiga priėjo kubietis: “Čia stovėti negalima, mokėkite baudą!”. Į policininką jis nebuvo panašus, jokių draudžiamų ženklų ten irgi nebuvo. “Rodykite pareigūno pažymėjimą” – sakome. Išsitraukė savo asmens tapatybės kortelę. “Čia gi ne pažymėjimas!” sakome. Supratęs, kad apgauti nepavyko, nukėblino šalin.

 


O kaip apgavo jus?

Paskaičius šitą straipsnį gali pasirodyti baisu: šitiek apgavysčių! Tačiau iš tikro dauguma pasaulio žmonių gana sąžiningi. Deja, ypač turistinėse vietose, neproporcingai daug tenka susidurti su tais nesąžiningaisiais, nes jie apgaudinėja vieną turistą po kito.

Todėl yra svabru dalintis patirtimi, kadangi apgavokų veikimo metodai visur panašūs, o jų taikinys – tų metodų neperpratę kelionių “naujokai”.

Taigi, kviečiu papasakoti, kaip kelionėje apgavo ar mėgino apgauti jus – ir gal kitiems tai padėsi išgelbėti savo pinigus ir laiką.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,


Kur kiek kainuoja nuskristi? Pigiausi skrydžiai į visur

Kur kiek kainuoja nuskristi? Pigiausi skrydžiai į visur

| 0 komentarų

Kur iš Vilniaus skristi, brangiausia, kur – pigiausia? Tai parodo žemėlapis žemiau. Tai – žemiausios įmanomos kainos nuskristi į kiekvieną iš pasaulio valstybių.

Kur kiek kainuoja nuskristi iš Vilniaus: žemiausios kainos į abi puses

Kainos tikrintos su programos “Skyscanner” funkcija, rodančia pigiausias kainas, kurias įmanoma rasti skrydžiui maždaug artimiausią pusmetį. Skrydžių kainos yra už skrydį į abi puses.

Nors kainos keičiasi, bendros tendencijos kurios šalys pigesnės, kurios – brangesnės nuskristi, išlieka tos pačios.

Pigiausi skrydžiai iki 50 eurų: Kaimyninės šalys (Latvija, Lenkija), Vakarų Europa, Ukraina.

Pigiausi skrydžiai po 51-125 eurus: Tolimesnės Vakarų Europos šalys (Airija, Islandija, Ispanija), Vidurio Europa (Čekija, Austrija, Šveicarija), Rytų Europa (Turkija, Rusija).

Pigiausi skrydžiai po 126-300 eurų: Balkanai (buvusi Jugoslavija, Graikija, Rumunija, Bulgarija), greta Europos esančios Artimųjų Rytų, / Vidurinės Azijos / Šiaurės Afrikos šalys (Iranas, Kazachija, Marokas, Jordanija), JAE, JAV.

Pigiausi skrydžiai po 301-600 eurų: Rytų ir Pietų Azija (Kinija, Indija, Japonija, Tailandas, Vietnamas), Rytų Afrika (Kenija, Etiopija), Artimieji Rytai ir Vidurinė Azija (Egiptas, Omanas, Uzbekija, Tadžikija), Kanada, Brazilija.

Pigiausi skrydžiai po 601-1000 eurų: Australija, Lotynų Amerika (Čilė, Meksika, Argentina), Juodoji Afrika (PAR, Namibija, Tanzanija, Nigerija), mažiau populiarios Azijos šalys (Filipinai, Pietų Korėja, Indonezija, Kambodža, Birma).

Pigiausi skrydžiai po 1001 eurą ir daugiau: Naujoji Zelandija, Okeanija, mažiau populiarios Lotynų Amerikos ir Juodosios Afrikos šalys (Venesuela, Bolivija, Zimbabvė), Grenlandija.

P.S. Pasitaiko ypatingų akcijų, aviakompanijų klaidingai nustatytų kainų ir pan., dėl kurių galima atrasti dar geresnių pasiūlymų, pavyzdžiui, išskrendant iš vieno miesto, o grįžtant į kitą. Tačiau šiame straipsnyje aprašytos įprastinės mažiausios kainos, kurias galima gauti beveik visada (jei nereikia skristi konkrečiomis datomis, o galite skristi ir grįžti bet kada ateinančiais metais).

Komentuoti
Straipsnio temos: