Taupymas kelionėse

Lietuvoje dar gaji mintis, kad kelionės, ypač tolimos – labiau “elito” užsiėmimas, nes tam reikia labai daug pinigų ar laiko.

Tačiau aš, sutilpdamas į įprastines atostogas ir maždaug vidutinę vilniečio algą, sugebu kiekvienais metais aplankyti ir pažinti po maždaug penkias naujas šalis trijuose žemynuose. Tai nėra kelionės autostopu ar su palapine – prabanga nesimėgauju, tačiau vertinu ir kokybę, todėl paprastai nuomojuosi automobilį, apsistoju viešbučiuose.

Kaip tai pavyksta ir kur klysta tie, kam tai atrodo neįmanoma? Pamėginsiu atskleisti savo patirtį, griaudamas mitus. Galbūt tai padės jums sutaupyti laiko ar pinigų. O jei jūs viską jau seniai žinojote (o galbūt žinote dar daugiau) – sveikinu, esate tikras keliautojas.

Kelionių mitai ir tikrovė

1 mitas. Kelionės labai brangios.

Tiesa: tai išties nėra pats pigiausias hobis, tačiau kartu jis yra vienas retų hobių, kuris nuolat pinga, be to, žinodamas kaip, gali sutaupyti net ir du trečdalius ar daugiau kelionės kainos, gaudamas tą patį.

Dabar galima įsigyti lėktuvo bilietus tokiomis kainomis, kokios prieš 5 ar 10 metų būtų atrodžiusios stebuklingai. Ir kalbu ne vien apie skrydžius į Europą, bet ir apie skrydžius į tolimus kraštus. Pavyzdžiui, dabar lengvai įmanoma nuskristi į JAV už 300 EUR į abi puses, kai tuo tarpu prieš penkerius metus ir 500 EUR buvo gera kaina. Pastarieji lėktuvo bilietai į Puerto Riką ir atgal man kainavo su visais mokesčiais tik 362 EUR, į Braziliją ir atgal – 478 EUR.

Čia nekalbu apie skraidymus su daugybe ilgų “neoficialių” persėdimų, važiavimu autobusu į Varšuvos oro uostą ar tarpinėmis nakvynėmis oro uostuose – kalbu apie patogius bilietus tiesiai iš Vilniaus su oficialiais persėdimais.

Kelionės į egzotiškus kraštus labai brangios atrodo (ir yra) tiems, kas keliauja su agentūromis (žr. grafikus žemiau). Kiekvienos savo kelionės išlaidas aš užsirašau labai tiksliai, ir, viską susumavus, paprastai man beveik identiška kelionė (pagal pamatomus objektus), įskaitant lėktuvo bilietų kainą, atsieina apie trečdalį tos kainos, kurią siūlo agentūros(!). Tai reiškia, už tą pačią sumą galiu keliauti trigubai dažniau, nei tie, kas keliauja su agentūromis.

Ir čia tiek mažesnė kaina yra nė kiek neprarandant kelionės kokybės, lyginant su agentūrų siūlymais (tiesą pasakius, nepriklausomai keliauti tik įdomiau). Viešuoju transportu naudojuosi tik ten, kur jis dažnas ir efektyvus (kitur nuomojuosi automobilį); vietose, kur tai atrodo svarbiausia, samdau gidą; o skrydžius, taupydamas laiką, paprastai perku normalius iš Vilniaus – o ne su galybe ilgų “neoficialių” persėdimų.

Jeigu papildomai taupytumėte dar ir šiose vietose – galėtumėte keliauti ir tik už ketvirtį tos kainos, kurios prašo agentūros už analogišką kelionę, ar dar mažiau. Neabejoju, kad dažnam rimtesniam keliautojui, ypač tiems, kurie keliauja lėtesniu tempu ir turėdami daugiau laiko, net ir mano patiriamos išlaidos atrodo didelės.

Idėjos, kaip sutaupyti kelionei – čia.

Taigi, kad pasitaupius neįmanoma bent kasmet (o gal ir dažniau) leistis į tolimą kelionę uždirbant vidutinę algą – mitas. Jei neturite kitų brangių hobių ir neperkate sau brangių daiktų ar drabužių, tai – nesunkiai įmanoma.

Mano ir agentūros siūlomų kelionių į tuos pačius kraštus palyginimas pagal kainas, trukmę ir aplankomų vietų (patirčių) skaičių. Plačiau – straipsnio apačioje.

2 mitas. Norėdamas keliauti daug, privalai turėti daug atostogų.

Tiesa: Lietuvoje įprastų atostogų gali užtekti 3 tolimoms kelionėms per metus ir dar keletui trumpesnių.

Aš neatostogauju ilgiau, nei įprasta Lietuvoje (paskaičiavus keleto metų vidurkį). Tačiau jau daugybę metų savo atostogas pilnai panaudoju kelionėms – tai yra, nei vienos atostogų dienos nepraleidžiu Lietuvoje.

Be to, kelionėms išnaudoju ir savaitgalius, šventes. Aišku, vien per savaitgalį nukeliauti kur toliau – sunku, neįmanoma ar nelogiška. Todėl keliauju tokiais formatais, apjungdamas atostogas su įprastomis nedarbo dienomis:
1.”Ilgasis savaitgalis” (savaitgalis, gretimas švenčių penktadienis, pirmadienis, ketvirtadienis ar antradienis, su viena darbo diena). Taip praleidžiama tik 1 darbo diena, o kelionei yra 4 dienos. Tokiu formatu keliauju į artimus kraštus.
2.Savaitė su dviem aplinkiniais savaitgaliais. Taip praleidžiamos tik 5 darbo dienos, o kelionė trunka 9 dienas. Geriausia, jei dar pavyksta prijungti ir vieną šventę.
3.Dvi savaitės su dviem aplinkiniais savaitgaliais. Praleidžiama 10 darbo dienų (jei yra švenčių – mažiau), o kelionė trunka 16 dienų.

Viso to rezultatas – kai kuriais metais užsienyje praleidžiu dvigubai daugiau kalendorinių dienų, nei darbo dienų. Tarkime, 2015 m. užsienyje buvau 40 dienų, tačiau į darbą dėl to negalėjau eiti tik 21 dieną – kitkas buvo savaitgaliai ir šventės.

Kadangi skirtingose darbovietėse situacija skirtinga, visiems tinkančio recepto nėra. Dirbant netipiniu darbo grafiku, galimybių susidaryti ilgesnius nei oficialios atostogos tarpus kelionei, prijungiant nedarbo dienas, gali būti ir daugiau.

3 mitas. Per trumpą kelionę daug nepamatysi / nepatirsi

Tiesa: jei iš anksto pasiruoši ir efektyviai išnaudosi kelionės laiką, per savaitę ar dvi galima patirti labai daug.

Dauguma mano kelionių laiko požiūriu gana trumpos (savaitė – dvi savaitės net į kitus žemynus, po Europą- kelios dienos), tačiau kiek per tą laiką pamatau ir patiriu – galite paskaityti “AŽ kelionės ir mintys” aprašymuose.

Tam reikia pasirengti ir derinti laiką. Iki minimumo sumažinti nenaudingą kelionės laiką. Keli pavyzdžiai:

1.Jei šalyje prastas ar vidutiniškas viešasis transportas, nuomojuosi automobilį.
2.Apsistoju ne viename viešbutyje, o įvairiuose skirtingose vietose, kad nereiktų vakarais grįžinėti, o būtų galima važiuoti visuomet į priekį.
3.Stengiuosi niekad nevažiuoti tuo pat keliu du kartus. Jei randu gerų sąlygų, atskrendu ir išskrendu iš skirtingų oro uostų. Jei ne – važiuoju ratu.
4.Derinu laiką taip, kad iš vieno miesto į kitą važiuočiau tokiu metu, kai kitko daryti negalima (pvz. vakare, kai jau sutemo, lankytinos vietos uždarytos).
5.Neimu su savimi registruoto bagažo, o tik kuprinę. Dėl to galiu greičiau išeiti iš oro uosto ir vėliau į jį ateiti. Taip pat nebūtina iš karto važiuoti į viešbutį pasidėti daiktų (tai irgi laiko gaišimas).
6.Iš anksto susirenku informaciją apie lankytinų vietų darbo laikus, viešojo transporto grafikus – kad nereiktų gaišti laiko tam vietoje. Šitam padeda ir kelionių vadovų knygos, internetas.
7.Konkretūs laiko taupymo būdai priklauso ir nuo šalies, į kurią vykstu. Tarkime, Indijoje, kur labai lėti traukiniai, tačiau beveik visi jie turi pigias miegamas vietas, traukiniuose apsimokėjo nakvoti. Taip sutaupiau laiko keliavimui dienos metu. Savo ruožtu, šalyse, kuriose yra ką veikti ir naktį, patarimas važinėti vakarais gali netikti.
8.Taip planuojuos skrydį, kad atskridęs nuo pat pirmos dienos galėčiau gyventi pagal atvykimo šalies laiko juostą ir neprarasčiau laiko aklimatizacijai. Plačiau apie aklimatizaciją rašau čia.

Taip pat mano kelionės yra išimtinai pažintinės, paplūdimiuose neguliu ar apsilankau tik kartą-kitą per kelionę trumpai nusimaudyti. Kitų poreikiai gali būti kitokie. Tačiau šie ir kiti laiko taupymo metodai vis tiek praverčia: jų dėka, galima didesnę kelionės dalį skirti tam, kas teikia džiaugsmą (nesvarbu, ar tai lankytinos vietos, ar paplūdinimiai, ar linksmybės), o ne daiktų krovimuisi, važiavimui pirmyn-atgal ir pan.

Taip pat, keliaujant be agentūros, negaištamas laikas laukiant kol į autobusą susirinks bendrakeleiviai ar lankant tas vietas, kurios ne tokios įdomios tau pačiam.

4 mitas. Be agentūros keliauti į egzotiškas šalis nepavyks

Tiesa: Galima keliauti be agentūros į praktiškai bet kurią šalį, išskyrus Šiaurės Korėją.

Tai – pakankamai saugu ir nesudėtinga. Plačiau apie saugumą kelionėse ir nepagrįstas baimes rašau čia.

Taip pat nepagrįstas pradedančių nepriklausomų keliautojų būgštavimas dėl to, kad jie nemoka vietinės kalbos. Susikalbėjimui dėl dalykų, kurie svarbūs, pilnai pakanka nedidelio skaičiaus žodžių ar sakinių. Be to, visur yra kažkiek mokančių angliškai (tačiau net jei jūs gerai nekalbate ir angliškai, tai irgi ne problema).

Aš prieš keliones kažkiek pramokstu svarbiausių kalbos žodžių ir sakinių, tačiau ir tose kelionėse, kur vietine kalba nekalbėjau nė kiek, o angliškai ten kalba mažai kas (pvz. Kinijoje), problemų neturėjau. Daug ką galima ir susirodyti.

Konkrečios mano kelionių trukmės ir išlaidos

Kad straipsnis nebūtų vien tušti žodžiai, parašau čia savo 2015-2016 m. kelionių, aprašytų ir “AŽ kelionės ir mintys” straipsniuose, galutines kainas ir kiek dienų jose praleidau.

Į sumas įeina visos išlaidos užsienyje, tai yra ir, tarkime, Indijos bei Ukrainos turguose nusipirkti drabužiai (ten pigiau, nei Lietuvoje, todėl kartais apsimoka nusipirkti reikiamų daiktų ateičiai). Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad į kelionių išlaidas įeina ir išlaidos maistui, o jas patirčiau ir būdamas Lietuvoje (kadangi keliauju daugiausiai į pigesnes nei Lietuva šalis, jos paprastai nebūna didesnės, nei namie).

Tai – mano ir mano žmonos išlaidų sumos, padalintos per pusę; kadangi žmona kelionėse išleidžia kiek daugiau nei aš, tikrosios mano išlaidų sumos iš tikro ~10% mažesnės, nei čia parašyta.

Kelionių trukmę visur skaičiuoju pagal tai, kiek “naudingų” dienų praleidau toje šalyje, neskaičiuodamas skrydžio ir persėdimų laiko (tačiau skaičiuodamas praleistas darbo dienas, aišku, įskaičiuoju ir skrydžių laikus).

2016 metų kelionės

Indija:
Lėktuvo bilietai – 443 eurai
Išlaidos vietoje – 268 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 192 EUR)
Viza – 92 eurai
Tačiau lėktuvas pavėlavo virš 3 val. ir gavau iš Finnair 600 eurų kompensaciją, dėl ko kelionė beveik nieko nekainavo (viena paslaugų, kurias teikiu, beje – pretenzijų aviakompanijoms surašymas tokiais atvejais, jei domina – galite kreiptis; plačiau apie tai, kada aviakompanijos privalo kompensuoti)
Kelionės trukmė – 11 dienų, iš kurių 7 darbo (tiesa, dėl vėlavimo vienos dienos Indijoje netekau, liko 10 d.).

Uzbekija:
Lėktuvo bilietai – 407 eurai
Išlaidos vietoje – 407 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 337 EUR)
Viza – 89 eurai
Kelionės trukmė – 10 dienų, iš kurių 5 darbo (2 savaitgaliai + kovo 11 d.)

Juodkalnija ir Bosnija:
Lėktuvo bilietai – 193 eurai
Išlaidos vietoje – 424 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 299 EUR)
Kelionės trukmė – 7 dienos, iš kurių 4 darbo (Joninės + savaitgalis)

Brazilija
Lėktuvo bilietai – 478 eurai
Išlaidos vietoje – 1283 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 1047 EUR)
Kelionės trukmė – 16 dienų, iš kurių 11 darbo (3 savaitgaliai + lapkričio 1 d.)

Taigi, iš viso keliavimas 2016 m. kainavo 3484 eurus, arba 2977 eurus be kelionėse įsigytų daiktų ir maisto (atsižvelgiant į Finnair kompensaciją), užtruko 40 dienų (iš kurių 27 darbo dienos) ir aplankiau 7 šalis 3 žemynuose.

2015 ir 2016 m. mano kelionių kainos

2015 metų kelionės

Honkongas, Makao ir Gvangdžou-Šendženas:
Lėktuvo bilietai – 451 euras
Išlaidos vietoje – 541 euras (atmetus daiktus ir maistą – 370 EUR)
Viza – 89 eurai
Kelionės trukmė – 9 d., iš kurių 4 darbo (2 savaitgaliai + kovo 11 d.)

Ukraina (Lvovas):
Lėktuvo bilietai – 78 eurai
Išlaidos vietoje – 147 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 109 EUR)
Kelionės trukmė – 3 d., iš kurių 1 darbo

Australija:
Lėktuvo bilietai – 1105 eurai
Išlaidos vietoje – 1908 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 1442 EUR)
Kelionės trukmė – 24 d., iš kurių 14 darbo (apėmė Jonines ir liepos 6 d. + 4 savaitgaliai)

Makedonija:
Lėktuvo bilietai – 54 eurai
Išlaidos vietoje – 233 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 185 EUR)
Kelionės trukmė – 4 d., iš kurių 2 darbo

Taigi, iš viso keliavimas 2015 m. kainavo 4606 eurus, arba 3883 eurus be kelionėse įsigytų daiktų ir maisto, užtruko 40 dienų (iš kurių 21 darbo diena) ir aplankiau 6 šalis 3 žemynuose.

Kelionė į Australiją – brangiausia nuo tada, kai taip tiksliai skaičiuoju išlaidas (2011 m.); paprastai kelionės atsieina pigiau.

2015 ir 2016 m. mano kelionių kainos, skaičiuojant į vieną kelionės dieną

Mano kelionių palyginimas su kelionių agentūrų kelionėmis

Įdomumo dėlei, pažiūrėjau, kiek panašios kelionės kainuotų su Lietuvos kelionių agentūromis. Taigi, “Kelionių akademija” siūlo tokias kainas – atkreipsiu dėmesį, kad daugeliu atvejų kelionės kiek trumpesnės, nei mano, ir lankytinų vietų pamatoma mažiau:

*16 dienų Australijoje – nuo 6078 eurų. Už šią sumą aplankoma tik apie trečdalį mano aplankytų vietų. Kelionė su agentūra – trečdaliu trumpesnė, o kainuoja dvigubai brangiau.
*12 dienų Indijoje – nuo 1938 eurų (jei su lankytinom vietom ir vizom). Kelionė pora dienų ilgesnė, nei mano, tačiau aplankomų lankytinų vietų skaičius gana panašus ir dauguma jų sutampa. Kelionė su agentūra – beveik trigubai brangesnė.
*11 dienų Brazilijoje – nuo 3228 eurų. Už šią sumą pamatoma tik apie trečdalį mano aplankytų vietų ir neįeina jokia papildoma lankytina vieta. Kelionė trečdaliu trumpesnė, nei mano, o kainuoja dvigubai brangiau.

Kaip matote, jei norėtumėte pamatyti tiek, kiek pamatau ir patiriu aš, keliaudami su agentūromis, jums tai:
a)Kainuotų bent trigubai brangiau (300%).
b)Užtruktų maždaug 50% ilgiau.

Tai reiškia, jei aš keliaučiau su agentūromis, tiek pat kelionių patirčių, kiek dabar turiu, man atsieitų daugiau, nei visas mano metines pajamas(!), o atostogauti tektų dvigubai ilgiau (nes nebeliktų ir galimybės taikytis prie švenčių, savaitgalių), kas neįmanoma.

Taigi, keliaudamas su agentūromis tikrai galėčiau sau leisti tik vieną kelionę į kitą žemyną per metus, tuo tarpu dar mažiau uždirbantys negalėtų leisti sau keliauti išvis.

Todėl jeigu jūs iki šiol keliaujate į egzotines šalis su agentūromis (arba pažiūrėję agentūrų siūlymus ir jų kainas nusprendžiate nekeliauti toliau Europos) – pasvarstykite, ar nepribrendo laikas keliauti patiems. Viskas bus pigiau ir įdomiau – bent jau kai priprasite.

P.S. Kiekvienai taisyklei yra išimčių. Visa tai, ką rašau, galioja mažiau standartinėms, pažintinėms kelionėms. Jeigu jūs mėgstate keliauti ten, kur ir dauguma lietuvių (pvz. Egiptas ir Turkija) ir jums pakaks nakvynės, maisto, gėrimų ir pramogų “viskas įskaičiuota” tipo viešbučio teritorijoje, su agentūriomis keliauti gali būti pigiau ir patogiau, nei analogišką kelionę “susidurstyti” patiems, ypač akcijų (“Paskutinės minutės” ir pan.) metu.

Kelionių klaidos gali kaip reikiant sugadinti kelionę – paversti ją brangia, neįdomia, nepatogia… Laimė, daugelis keliautojų klysta panašiai – ir žinant „tipines klaidas“ lengva jų nepadaryti.

Čia – visos tipinės kelionių klaidos. Nė viena jų nėra išgalvota: pažįstu ne po vieną žmogų, kurie taip nukentėjo, o kai kurias pirmosiose kelionėse esu padaręs ir pats.

Mokykitės iš svetimų klaidų užuot anksčiau ar vėliau taip suklydę patys!

“Žioplos” klaidos, galinčios sugriauti visą kelionę

Šios klaidos gali atrodyti „žioplos“ – bet nesakyk, „man taip nebus“, nes visada būna pirmas kartas. Daugelis, ką žinau padariusius tokias klaidas, tikrai nėra kelionių „pradinukai“: kaip tik priešingai, dažnai taip suklysta tie keliautojai, kuriems kelionės jau beveik kasdienybė ir todėl jie nustoja skirti dėmesį visko „sutikrinimui“. Vienintelis būdas tikrai išvengti tokių klaidų – nuolat turėti jas mintyje.

Štai kaip žmonės susigadina visą kelionę “žioplom” klaidom:

1.Laiku nepatikrina informacijos apie vizas ar kitus patekimo ribojimus
„Ai, susitvarkysiu viską likus savaitei iki kelionės, juk visada sutvarkau“ tikrai ne visur tinka. Būna šalių, kur pasą dėl vizos reikia siųsti į ambasadą kitoje šalyje. Bet net kai vizos išduodamos elektroniniu būdu, kartais jų svarstymas užtrunka savaites (net jei draugui patvirtino iškart, tau nebūtinai taip bus: tarkim, Australija vieniems tvirtina iš karto, kitiems gali užtrukti ir mėnesį). Kitos panašios klaidos: neišsiaiškina skiepų reikalavimų; mėgina važiuoti su ID kortele kur reikia paso (ar išvis neturi paso). Tokių klaidų per dieną-dvi neištaisysi – taigi, kelionė žlunga. Žr. straipsnius Vizos lietuviams – kas ir kaip ir Skiepai kelionėse – viskas, ką reikia žinoti.

2.Rezervuojasi bilietus ar nakvynes klaidingai datai
Ko tik negirdėjau: nusipirko lėktuvo bilietus tai dienai, bet kitą mėnesį; rezervavo viešbutį tą dieną, bet kitais metais. Dar dažniau tiesiog susimaišoma būsimos kelionės eigoje: kada ketini būti būtent tam mieste. Deja, daugybė tokių rezervacijų neatšaukiamos ar atšaukiamos sudėtingai / brangiai… Tiesiog būtina kas kartą rezervuojantis tikrinti ir pertikrinti datas. Sulyginti su kelionės planu, jau turimom kitom rezervacijom. Taip pat paskutinį kartą patikrinti datas prieš duodant kredito kortelės duomenis: kartais būna, kad data „nušoka“ jau rezervacijos metu, ypač jei dėl kompiuterio strigimo tenka ką nors daryti iš naujo.

3.Nepasidomi kas toje šalyje draudžiama
Kai kurios taisyklės dalija pasaulį tarsi į dvi dalis. Pvz. yra šalys, kur legalus alkoholis, ir yra kur nelegalus. Tas pats pasakytina apie kazino, dronus, fizines bausmes vaikams… O tarkime lengvieji narkotikai ar homoseksualūs lytiniai santykiai išvis – vienur legalūs, o kitur už tai baudžiama mirties bausme! Jei kuris nors iš „kontroversiškų“ dalykų svarbus – verta išsiaiškinti, kokia politika jūsų pasirinktoje šalyje (ir gal geriau keisti kelionės kryptį, o ne rizikuoti pažeidinėti įstatymus). Įstatymai dar ne viskas – svarbu ir požiūris (kai kur įstatymai tik ant popieriaus, o kitus į juos žiūrima labai rimtai). Deja, ne vienas turistas atsidūrė kalėjime ar dar blogiau vien todėl, kad nesidomėjo įstatymais (filmavo dronais kur negalima, vežėsi „žolę“ kur uždrausta, nedeklaravo vežamos didelės pinigų sumos ir pan.). Kad „tavo“ šalyje tai galima ar į tai žiūrimo pro pirštus, visiškai, visiškai nieko nereiškia. Net jei ir nesėsi į kalėjimą, gali patirti didelių nuostolių: pvz. konfiskuos nedeklaruotus pinigus (kur privaloma deklaracija) ar atims draudžiamą įvežti daiktą.

Aprangos kodą paplūdimyje nurodantys ženklai Katare

Klaidos, dėl kurių kelionė pabrangsta ir suprastėja

Štai kokiomis klaidomis keliautojai iššvaisto pinigus nieko naudingo už tai negaudami (dažnai kelionė tik suprastėja):

1.Ieško lėktuvo bilietų konkrečios aviakompanijos svetainėje
Kiekvienos aviakompanijos svetainėje (Ryanair, Wizzair it t.t.) bus tik jos vienos skrydžiai – taigi, pamatysi tik mažą dalį galimybių, laikų, kainų ir greičiausiai nepamatysi geriausio. Geriau ieškoti paieškos sistemose, kaip Skyscanner, Google Flights ar Azair, nelygo ko reikia – ten lyginamos visos aviakompanijos.

Nurodžius datas ir skrydžio kryptį, Skyscanner parodo visus įmanomus skrydžius ir visas įmanomas kainas

2.Rinkdamasis lėktuvo bilietą neatsižvelgia į tai, kas įeina į kainą
Vienas lėktuvo bilietas kainuoja 100 eurų kitas – 120. Pirksi už 100? Bet labai gali būti, kad ten neįeis bagažas, o į brangesnį – įeis. O primokėjus už bagažą kaip tik pirmasis bilietas pasidarys brangesnis (pvz. 100+50=150)… Jei vis tiek keitni skristi su bagažu, tai turi iš karto išsiaiškinti ir kokios bagažo kainos. Tas pats galioja maistui lėktuve ir kt. Lygink kainas, kokios jos bus *tau*, su visom priemokom, kurias vis tiek mokėsi.

3.Neišsiaiškina galutinės kainos (privalomų mokesčių) ar į tai nekreipia dėmesio
Įvairios bilietų, nakvynių pardavimo vietos ir platformos elgiasi skirtingai: vienos išsyk nurodo galutinę kainą, kitos paskui prideda simbolinių mokesčių, o trečios dar prideda tiek, kad kaina kone padvigubėja (kai kurių JAV viešbučių „resort fees“, privalomi mokesčiai už aptarnavimą, mokesčiai už kambario valymą kai apsistoji tik vienai nakčiai ir t.t.). Būtina papildomus mokesčius išsiaiškini iš anksto. Ir jei pamatai, kad vienur prideda „mokesčius“, o kitur neprideda – tai reikia rinktis lyginant galutines kainas, o ne kainas „be mokesčių“.

4.Perka skrydžio bilietus nepamąstę *kur tiksliai* atskrenda lėktuvas
Tokie turistai tiesiog nusiperka bilietą „į šalį“ ir galvoja, kad „kur reikia jau vietoje nuvažiuos“, Bet kai kurios šalys didžiulės arba susitikimas prastas (pvz. skirtingos salos, itin prasti kalnų keliai). Gali ir prarasti daug laiko, ir pinigų. Net kai oro uostas vadinamas miesto vardu dar nereiškia, kad iš jo į tą miestą nuvažiuoti paprasta ar pigu. *Dar prieš perkant bilietą* būtina išsiaiškinti, kokiu būdu žadi nuvykti nuo oro uosto iki reikiamų vietų – nakvynės, lankytinų vietų.

5.Perka suvenyrus kelionės pradžioje
To labai norisi, nes kelionės pradžioje viskas taip nauja, įdomu. Bet kelionės pradžioje nežinai vietos kainų, nežinai prekių pasiūlos. Taigi, kaip taisyklė, nusipirkęs ką pradžioj kelionės, ilgainiui supranti, kad kitur pigiau ir geriau. Be to, daugelyje pasaulio šalių, kur įprasta derėtis, pamatęs, kad nesigaudai kainose ir pasiūloje, pardavėjas dar pakels kainą. Verčiau pirmom dienom klausinėti kainų, žiūrėti kas siūloma, ir tik pabaigoje apsispręsti. Žr. straipsnį “Suvenyrai – ką parsivežti iš kelionių?“.

6.Svarstydami, ar apsimoka keliauti automobiliu, neįskaičiuoja benzino, parkingo, kelių mokesčių
Šitų dalykų kainos pasaulyje varijuoja kaip niekas kitas. Benzino kainas galima palyginti čia. Keliai vienur nemokami, kitur – mokami ir brangūs (reikia ieškoti informacijos apie konkrečią šalį) – ir šitų mokamų kelių arba galima išvengti (jų nedaug), arba beveik neįmanoma. Parkingas irgi: pvz. Brazilijoj net prie prekybos centrų mokamas ir brangus, o yra šalių, kur mokamo parkingo išvis nėra. Taigi, autonuomos kaina dar tikrai ne viskas – jei kyla klausimas nuomotis automobilį ar keliauti kitaip, privalai įvertinti viską.

Baisokos lietuviui parkingo kainos Niujorke – 17 dolerių už valandą

7.Perka papildomą draudimą autonuomoje
Tai niekada neapsimoka dėl daugelio priežasčių:
1.Kaina didžiulė palyginus su įvykio tikimybe. Toks draudimas yra būda autonuomos kompanijai užsidirbti iš patiklių klientų, kurie jau įsipareigoję ten nuomotis.
2.Net ir be papildomo draudimo dažniausiai draudimas galioja – tik kad yra frančizė.
3.Yra puikių alternatyvų internete kur moki mažiau, o gauni tą patį – tai tikrai veikia, pats išbandžiau.
Žr. straipsnį “Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti“.

8.Perka autonuomoje kitas įkyriai brukamas paslaugas
Ko tik nesugalvoja autonuomos darbuotojai. Nuo kokio “mokesčio už kelius plafono”, kuriuo pasinaudojimas “kainuos tiek, kiek mokesčiai už kelius + 10 eurų už dieną” iki nuomojamų GPS aparatų, tarkim, už 40 EUR per dieną… Bet juk tinkamai pasiruošus visko galima išvengti (pvz. instaliuoti GPS žemėlapius į savo telefoną, mokėti už kelius grynais ar, jei neįmanoma, pigiau įsigyti savo plafoną). O jei kažkokia autonuoma kaip brangią papildomą paslaugą siūlys tai, kas tau būtina (tarkim, antras vairuotojas) – gal verta paieškoti autonuomos, kur tai nemokama ar pigiau. Žr. straipsnį “Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti“.

9.Nebando gauti kompensacijos skrydžiui vėlavus
Pagal Europos Sąjungos teisę jei skrydis vėluos 3 val. ir ilgiau lauks iki 600 EUR kompensacija – labai dažnai ji yra net didesnė, nei skrydžio bilieto kaina, tad būsi skridęs nemokamai ar dar tau bus primokėta už tai, kad skridai! Kompensacijas aviakompanijos dažniausiai tikrai išmoka, pats esu gavęs ne kartą. Tačiau tam reikia jų prašyti: jei neprašai, nemoka, ir taip neužpildžius paraiškų, „lygioj vietoj“, tarkim, keturių asmenų šeima gali prarasti ir virš 2000 EUR sumą.

10.Naudojasi savo mobiliu internetu užsienyje (anapus ES)
Anapus ES lietuviškų mobiliojo ryšio tinklų interneto kainos neretai tiesiog nesuvokiamai kosminės – kiekvienas MB, būna, kainuoja ir po 3 ar 7 eurus, o, tarkime, vienos eilinės nuotraukos dydis kokie 5 MB… Gautas el. laiškas gali atsieiti keliolika eurų, trumpas panaršymas internete – šimtus eurų. Žinau, kas palikę įjungtą “lietuvišką” internetą kelionėje prarado tūkstančius eurų, o mano žmonai netyčia nuspaudus interneto įjungimą Kenijoje staiga “išgaravo” keliasdešimt eurų, kai tiesiog atėjo el. laiškai. Išvykstant mobilųjį internetą būtina išjungti, geriausia du kartus (internetą apskritai ir dar atskirai roaming), kad netyčia neįsijungtų. Jei reikia, kiekvienoje šalyje vietoje galima nusipirkti SIM kortelę už kelis ar daugiausiai keliasdešimt eurų ir naršyti beveik neribotai (daugybę gigabaitų). Jei tiek interneto nereikia, alternatyva – Wifi. Žr. straipsnį “Internetas ir ryšys kelionėse “už centus”. Kaip?“.

Oficialus Maroko telekomo salonas, kur kelionei įsigiju SIM kortelę

11.Naudojasi brangiais bankomatais ir kortelėmis
Daugelyje šalių yra ir mokamų bankomatų, ir nemokamų. Jei nusiimsi pinigus iš mokamų, ypač nedidele sumas, susimokėsi didžiulius procentus. Be to, kortelė kortelei nelygi – vienos kortelės leidžia nusiimti pinigų kita valiuta nemokamai (pvz. „Revolut“), kitos ne. Viską sudėjus, kai nusiimi kokius 10 ar 20 eurų nieko nežiūrėdamas ir negalvodamas nuo „bet kurios kortelės“, „bet kuriam banomate“, laisvai gali už paslaugą susimokėti ir dvigubai tiek pinigų, kiek išsiėmei… Beveik visuomet bankomatai prieš nusiimant pinigus parašo, ar taikys mokestį ir kokį. Jei taikys – gali žiūrėti kitą bankomatą, jų gali būti šalia, dažnai šalia stovi mokamas ir nemokamas. Tuos bankus, kurie netaiko mokesčio, reikia įsidėmėti. Žr. straipsnį “Pinigai kelionėse – keitimas, bankomatai, kortelės“.

12.Keičia valiutą neatsižvelgdami į kursą ir komisinius (arba moka savo valiuta)
Kai kuriose šalyse kursas skirtingose keityklose smarkiai skiriasi. O dar yra komisiniai, kurių kartais reikia pasiklausti: suma, kurią paims už keitimą, itin “skausminga” jei keiti mažai pinigų, nes fiksuota. Paprastai neapsimoka keisti pinigų oro uostuose, viešbučiuose ar pan. Taip pat neapsimoka mokėti savo valiuta nei jeigu ir galima, nes ją ima prastu kursu. Žr. straipsnį “Pinigai kelionėse – keitimas, bankomatai, kortelės“.

13.Neišmoksta skaičiuoti kainų vietos valiuta
Kelionės praždioje tai sunku, ypač jei valiuta tokia, kad viskas kainuoja „milijonais“… Bet skaičiuoti būtina, antraip ir įsigysite nepagrįstai brangių dalykų, ir galite būti apgautas (pvz. valiutos keityklose ar duodant gražą), ir darysite „kvailų klaidų“, kaip, tarkime, paliksite arbatpinigių 10 kartų daugiau, nei manėte paliekantis. Beje, svarbu ne tiesiog „pasiversti“ vietos valiutą į eurus, bet lyginti su vietos kainom, pvz. „Šitas kainuoja tiek, kiek kolos buteliukas“ ar pan. Jei šalyje viskas pigiau, nėra tikslo mokėti kaip Lietuvoje.

14.Neskaito kas įeina į kainą
Kaina dar ne viskas – svarbu, ką už ją gauni. Jei į kainą neįeina kas nors, kas jums būtina, tai galiausiai galite susimokėti gerokai daugiau. Pavyzdžiui, jei į autonuomos kainą neįeina neriboti kilometrai, o jūs nuvažiuosite daugiau, nei kokie 150 ar 200 leidžiamų kilometrų per dieną, greičiausiai galiausiai susimokėsite gerokai brangiau, nei jei būtumėte ėmę brangesnę nuomą su neribotais kilometrais. Prieš pasirinkdami gerai įsiskaitykite, į kuriuos kelionių pasiūlymus (ne)įeina maitinimas, transportas, gido paslaugos, bagažo vežimas ir t.t. – ir ar to jums reikia.

15.Nesusigrąžina PVM kai daug perka
Apsipirkdamas už ES ribų daugelyje šalių išvykdamas iš šalies dažnai gali susigrąžinti PVM už visus pirkinius išvykimo oro uoste – jeigu perki nemažai (pvz. drabužius, elektroniką ir pan.), tai gali būti didelė suma, penktadalis vertės. Jei ketini apsipirkti užsienyje, pasidomėkite šiom galimybėm iš karto, nes gali būti, kad jau perkant parduotuvėje tas prekes reikės rinkti tam tikrus dokumentus, įgalinančius susigrąžinti PVM. Tiesa, jei perkate nedaug, galbūt laikas vertingesnis, nei PVM grąžinimas, ir prasidėti neverta.

Klaidos, padarančios turistą apgavikų ar banditų taikiniu

Štai kaip turistai savo pačių klaidomis tampa apgavikų ar net banditų aukomis:

1.Perka prekes ir (ypač) paslaugas neišsiaiškinę kainos
Daugybėje šalių kaina nėra nustatyta ir jei kas perka kainos nepaklausęs tai jam „po visko“ pasako kelis kartus didesnę kainą nei būtų mokėjęs šiaip, nes „Vis tiek jau nusipirko“. Ypač kai atsisakyti pirkti jis jau nebegalės, nes prekė bus sunaudota (pvz. maistas restorane suvalgytas). Todėl visuomet kainų reikia klausti, paprašyti parodyti meniu ir t.t. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

2.Priima „dovaną iš nepažįstamojo“ – ir paskui už ją susimoka
„Nemokama“ ekskursija po Maroko mediną ar tuktuku po Bankoką, „Nemokama“ apyrankė nuo jo senelio Gambijoje, „Nemokama“ žvakė paleisti Gangu Varanasyje, „Nemokama“ fotosesija – ko tik tokie apgavikai neprisigalvoja. O paskui prašo pinigų – ypač kai dovana jau „suvartota“. Neprivalote mokėti ir niekada nemokėkite – taip tik skatinate apgavystes. Bet jei nenorite papulti į tokią nemalonią situaciją, kai nuo jūsų ilgą laiką neatstos ir kažkuo kaltins įkyrus apgavikas, tiesiog supraskite – dovanų iš nepažįstamų gatvėje daugelyje šalių nebūna, ypač daugelyje turistinių šalių. Tai ne dovanos, o apgavystės, verta jų atsisakyti. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

Apgavikės ‘padovanojo’ mano žmonai heną Marakešo centrinėje aikštėje, o paskui reikalavo mokėti keliskart brangiau, nei hena būtų kainavusi normaliame salone.

3.Patiki melu apie „privalomus mokesčius“, „per mažus arbatpinigius“ ir pan.
Jei iš jūsų reikalauja ką nors mokėti, tai darykite tik įsitikinę, kad taip reikia. Nes dažnai apgavikai pasako visokius išgalvotus mokesčius ar nurodo „įprastas aukas“, o daug lengvatikių turistų tuo ir patiki. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

4.Patiki graudžiomis istorijomis
Jei kas nors itin patraukliai pasakoja kokią graudžią istoriją apie tragišką skurdą – ypač kai dar moka tai papasakoti įvairiom kalbom – tai beveik garantuotai apgavystė. Jei įtikina jus – įtikina ir daugybę kitų turistų. Kas moka taip prieiti prie turistų ir geba įtikinti juos aukoti, tikrai negyvena neturtingai, skurdžiose šalyse surenka ir didesnę už vidutinę „algą“. Tikrasis skurdas – toliau nuo ten, kur pasiekia turistai, ir tikri vargšai nemokės sklandžiai ir įtikinamai angliškai papasakoti, kas „sugadino jiems gyvenimą“. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

5.Tiki žmonėmis, kurie suinteresuoti, kad tiesos turistas nesužinotų (ar net tų žmonių klausinėja)
Yra „sąžiningų šalių“, kur tokių apgavysčių beveik nebūna. Bet daugybėje šalių tikrai negalima klausti taksisto, „Kada ir kur stoja autobusas?“ (geriausiu atveju meluos, kad nežino, blogesniu – meluos, kad autobusai nevažiuoja ir būtina važiuoti jo taksi). Negalima klausti viešbutyje, kur konkurentų viešbutis. Visko reikia klausti „neutralių žmonių“, pvz. apie autobusą klausk praeivio ar gretimos parduotuvės pardavėjo. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

6.Nekovoja už savo teises susidūrę su apgavystėmis.
Jus šmeižia, kad ką nors sugadinote, ir reikalauja „padengti žalą“? Neduoda grąžos? Reikalauja mokėti daugiau, nei sutarėte? Nepasiduokite! Apgavikai nėra plėšikai ar žudikai. Jei kovosite už savo teises, kviesite policiją, praktiškai visi apgavikai atstos (man nėra buvę kitaip: pakakdavo vien imti skambinti policijai, kad apgavikai atstotų, policijos atvažiavimo niekada nereikėjo). Nes puikiai supranta, kad jei į jų vietą dažnai važiuos pareigūnai, ims kažką įtarti. Nereikia bijoti, kad „policija bus vietinių pusėje“, „apgavikai supyks ir primuš“. Kam apgavikams papildomos bėdos – paliks jus ramybėj ir apgaus kitą auką, juk pilna žmonių, kurie už save nekovos taip kaip jūs. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

7.Nenusifotografuoja ir nenufilmuoja nuomojamo automobilio jo perėmimo momentu
Kol to nedarydavau, karts nuo karto grąžinant autonuomos vis mėgindavo apgauti, kad neva automobilis apgadintas, nors tie apgadinimai jau būdavo atsiėmimo metu. Taip kartais daro net jei pirkai jų pačių draudimą (sako, kad nedraudiminis įvykis)… Todėl būtina automobilį ne šiaip apfilmuoti, bet ir tai daryti demonstratyviai: kad darbuotojai matytų, kad nufilmavai ir nėra reikalo kabinėtis. Žr. straipsnį Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti

Automobilio apfotografavimas atsiėmimo metu

8.Lipa į atsitiktinį taksi ir moka, kiek paprašo
Yra pasaulyje išimčių, bet, deja, taksistai daugybėje vietų nuo turistų lupa „devynis prakaitus“: girdėjau ir apie permokėjimus dešimtkart. „Uber“ ir analogų laikais turistams paprasčiau gauti vietinę kainą naudojantis jais – ar bent jau prieš stabdant taksi pažiūrėti, kiek kainuotų „Uber“ ar atitikmenimis. Taip pat, kur jis yra, būtina prašyti jungti taksometrą, o kur yra fiksuota važiavimo taksi mieste kaina – ją sužinoti iš neutralių šaltinių. Jei koks vienas taksistas atsisako tokia vežti – ieškoti kito, o ne galvoti, kad “vis tiek nepavyks”.

9.Neskaičiuoja grąžos. Deja, daug šalių paplitusi apgavystė duoti jos per mažai.

10.Nesaugesnėse šalyse saugosi tik tiek, kiek tėvynėje.
Savo elgesį reikia priderinti prie kelionės šalies ir vietos. Yra vietų, kur Lietuvoje įprastas elgesys kaip “Išsitraukti telefoną gatvėje neapsidarius”, “Palikti nevertingus daiktus (pvz. kokį drabužį) automobilyje ant sėdynės”, “Laikyti kuprinę restorane greta savo kojų” ir pan. sukels rimtą riziką nukentėti nuo banditų. Aišku, būna ir atvirkščiai: yra šalių, kur gali palikti rankinuką ir po pusvalandžio jį rasi kur palikęs arba gali nerakinti automobilio ar viešbučio kambario. Bet dažniausiai vis tiek turistai nedrįsta elgtis taip, kaip nesielgtų savo mažiau saugioje tėvynėje – gal ir gerai, nes, būdamas tik turistas, greitai iki galo neperprasi, kas rizikinga, o kas ne. Užtat daug turistų ir nesaugiose šalyse elgiasi taip “neatsargiai”, kaip saugesnėje tėvynėje. Mano paties patirtis su banditais užsienyje ir konkrečias klaidas, kurias dariau, žr. šiame straipsnyje: “Nusikaltimai kelionėse – ką daryti ir kaip saugotis“, o taip pat žr. “Kelionių saugumas – ko verta saugotis, o kas nepavojinga“.

Klaidos, dėl kurių sugaištama daug laiko

Štai klaidos, kurias darydami keliautojai praranda, “sudegina” ištisas kelionės (ar pasiruošimo kelionei) valandas ar net dienas, nespėja padaryti ko įdomaus, o niekas nuo to nebūna geriau:

1.Ketindami keliauti viešuoju transportu, nepatikrina iš anksto maršrutų ir apytikslių grafikų
Tai kad „yra tam pačiam mieste“ nereiškia, kad greit nuvažiuosi viešuoju transportu (ar išvis nuvažiuosi). Reikia pažiūrėti maršrutus, grafikus, planuoti savo kelią pagal juos. Paprasčiau su metro: jis važiuoja dažnai, bet vis tiek, reikia pažiūrėti, ar prie viešbučio bus metro stotelė. Kai keliauji viešuoju transportu, visą kelionės grafiką, nakvynės vietas reikia derinti prie transporto galimybių – o ne išsirinkti vietas vien pagal kainas ir tada tikėtis „kaip nors nuvažiuoti“.

2.Keliaudami automobiliu, nepatikrina iš anksto važiavimo trukmių
Negalima užmetus akį į žemėlapį „iš akies“ spręsti, kiek laiko užtruks kur važiuoti. Kur magistralė, vidutinis greitis gali būti ir 140 km/h, o daugybėje kalnuotų šalių ar šalių su prastais keliais ar užsikimšusiais keliais ir 30 km/h vidutinis greitis jau yra gerai: 4 valandas važiuoji tą atsumą, kur kitur įveiktum per valandą! Ką jau kalbėti, kad jei kelias yra raitytas kalnų serpantinais, tai ir pats atstumas bus didesnis, nei atrodo žemėlapyje. Būsimą maršrutą verta įvesti į Google Maps ir pažiūrėti prognozę, kiek užtruks važiuoti. Antraip teks vairuoti ilgai, laiko kelionės malonumams liks mažiau. Galbūt tokiu atveju reiktų koreguoti kelionės planą atsisakant kai kurių mažiau svarbių nutolusių vietų ir pan. O jei kur tikrai nors skubi (pvz. į oro uostą ar renginį), būtina dar kartą patikrinti kelionės dieną (gali būti kamštis, juos Google Maps rodo – tada būtų galimybė išvykti anksčiau).

3.Keliaudami automobiliu, nepatikrina ar tam automobiliui tinkami keliai
Kuo „reiklesnis“ automobilis, tuo tai aktualiau. Kemperiu nepravažiuosi visur kur gali lengvuoju. Lengvuoju nepravažiuosi kur gali visureigiu. Deja, anapus Europos ribų ne kartą „Google Maps“ mane kreipė tik visureigiais pravažiuojamais keliais – teko grįžti prarantant daug laiko (pvz. taip atsitiko Gvatemaloje). Kai važiuoji prastais keliais garsėjančiose šalyse, geriau priartinti kelią Google Maps palydovo nuotraukose bei, jeigu yra – Google Street View nuotraukose (įskaitant įkeltas žmonių), pažiūrėti, ar kelias grįstas, kokia jo kokybė, ar ten važiuoja ne visureigiai.

Tokie keliai Paragvajuje palijus virsdavo lengvajam automobiliui nepravažiuojamais

4.Klausinėja internete klausimų, atsakymus į kuriuos paprasčiau rasti „Google“
Didelė dalis klausimų „Facebook“ grupėse kelionių tematika yra tokie, kuriems ten išvis ne vieta. Neverta klausinėti „Koks dabar ten oras?“ – tai lengvai ir daug greičiau surasi pats. Neverta klausinėti „Ką pamatyti?“ ir pan. Tai asmeniška. Niekas vis tiek neparašys visko ir kiekvienas rašys atsakymą pagal save – kam patinka gamta, kam miestai, kam aktyvios pramogos, kas keliavo vasarą, kas žiemą… Įdomiausių vietų sąrašus nesunkiai rasite internete – kad ir augustinas.net kelionių vadovuose. Tada jau nuspręskit pats, ką lankyti pagal tai, kas įdomu būtent jums.

5.Ieško „Google“ klausimų, į kuriuos reikia ieškoti atsakymų vietoje
Atvirkščia bėda: jeigu atsakymą žino kas nors, kas kelionėje yra šalia, verta jo ir klausti, o ne ieškoti „Google“. Neverta „Google“ ieškoti „Kada atidarys šį kelią?“, „Kada pagaliau prasidės vėluojantis koncertas?“ ir pan. – tai yra „vietiniai“ dalykai, kuriuos, jei kas nors žino, tai geriausiai žino žmonės vietoje. Nesidrovėkite ir klauskite, net ir kelių žmonių, jei pirmasis nežinos ar abejos!

6.Neparsisiunčia žemėlapių į telefoną iš anksto
Internetas ne visur taip paplitęs ir toks greitas, kaip Lietuvoje – net kokiose JAV daugybėje vietų pakeliui nebus mobilaus interneto signalo. Be to, jis gali būti ir brangesnis. Tad norint naudotis GPS, turi parsisiųsti žemėlapius: yra programėlių, leidžiančių parsisiųsti Open Street Map žemėlapius, yra galimybė parsisiųsti ir „Google Maps“ žemėlapį ir tą reik padaryti prieš kelionę. Antraip gali būti, kad liksi be žemėlapių, gaiši laiką klaidžiodamas ar gaudydamas interneto signalą.

Klaidos, dėl kurių kelionė tampa mažiau maloni

Štai kokias klaidas patarę turistai vėliau skundžiasi kelione – kad pavargo, kažko trūko, buvo parastas viešbutis, paslaugos, blogas kelionės mikroklimatas su bendrakeleiviais ir t.t. Kartais dėl to net kaltina šalį ar ima galvoti, kad tokios kelionės apskritai ne jiems – bet kelionė būtų buvusi daug malonesnė, jei būtų nedariusi tų klaidų.

1.Nepatikrina buto / kambario / numerio svarbių savybių
Viena dažniausių priežasčių skųstis kelione – „prastas viešbutis“. Bent jau tiems, kas keliauja poilsiniais tikslais ir viešbuty praleidžia daug laiko. Kai kurie padaro klaidą neįsigilindami į viešbučio situaciją (atstumą iki paplūdimio ar centro, kambario dydį ir pan.), ar naiviai manydami, kad be kažkokių įprastų patogumų apsieis. Kiti aklai patiki reklamomis, pačių viešbučių parašytais aprašais. Tačiau juk internetas pilnas svečių komentarų – būtina skaityti ir juos. Tiesa, kiekvienam žmogui reikia skirtingų dalykų, tad negalima aklai vadovautis įvertinimo balais: reikia perskaityti ir pačius komentarus, dėl ko viešbutis vertinamas gerai ar blogai ir galvoti, ar tai aktualu jums. Vieniems reikia erdvesnio kambario (pvz. keliaujant su vaikais), virtuvės, patogaus susisiekimo, netriukšmingos gatvės ar wifi – o kitiems tai nebūtina. Žr. straipsnį “Nakvynė užsienyje – kaip, kada ir kur apsistoti”

Šis butas Sarandoje, Albanijoje, sulaukė blogų komentarų dėl žemos balkono sienelės. Man tai kaip tik patiko, nes geriau matosi vaizdas, bet šeima su vaikais nesijaustų atostogų metu ramiai, jei vaikai būtų balkone

2.Netinkamai pasirenka bendrakeleivius
Paprastai būna taip: keliauti kartu tiesiog kviečia draugus, nes „su jais šiaip smagu“. Arba išvis ieško bendrakeleivių internete nes „keliese smagiau“. Bet žmonės mėgsta labai skirtingas keliones ir kas vienam norma, kitam – absoliuti nesąmonė (daugiadienis žygis gamtoj? Vaikščiojimas po miestą iki nakties? Gulėjimas prie baseino All Inclusive tris dienas iš eilės? Kaitavimas, slidinėjimas? Nakvynė prabangiam viešbuty ar pigiam hostely?). Svarbiau ne „koks žmogus tau draugas“ ar „kad jis irgi mėgsta keliauti, tai viskas bus gerai“, svarbu, kad sutaptų kelionių poreikiai ir pomėgiai. Žr. straipsnį “Kaip kelionėje nesusipykti (ir kaip pasirinkti su kuo keliauti)?“.

3.Neaptaria su bendrakeleiviais kelionės planų, biudžetų iš anksto
To nepadarius, kelionės laikas bus gaištamas diskusijoms, o ginčai gali kaip reikiant sugadinti mikroklimatą ar net draugystę. Beje, gali būti, kad aptarinėdami planus suprasite, kad keliauti jums apskritai nepakeliui, kelionę įsivaizduojate visai skirtingai – jei taip, džiugu, kad tai suvoksite dar prieš kelionę. Žr. straipsnį “Kaip kelionėje nesusipykti (ir kaip pasirinkti su kuo keliauti)?“.

4.Nepatikrina klimato kelionės metu, kai tai svarbu
„Nusipirkau bilietus balandį į Turkiją, bet susimąsčiau ar nebus per šalta?“ – tokių klausimų pilnos Facebook grupės. Bus ar nebus priklauso nuo žmogaus. Bet koks kada kur vidutiniškai būna oras, kada sausas ir drėgnas sezonai, kada jūra šilta ir t.t. – tos informacijos gali rasti internete (kad ir kiekviename angliškos Wikipedia straipsnyje yra skyrelis „Climate“). Ir nors metais, kai keliausi, gali būti kiek kitaip, smarkiai nuo vidurkio nesiskirs. Išsiaiškink tai prieš pirkdamas bilietą! Ir, jei tau klimatas labai svarbu, o blogas oras sugadina kelionę, negalvok “Ai, gal nieko, gal visgi bus šilčiau nei vidurkis”.

Temperatūra Asuane, Egipte, kai keliavome rugsėjį. Pavėsyje. Man klimatas nerūpi, nekreipiu dėmesio – bet daugeliui tai svarbu.

5.Pasiima drabužius pagal vieną šalies regioną, kai keliaus po daugiau
Tai, kad pajūryje šilta, nereiškia, kad šalyje nebus kalnų, kuriuose vėsiau. Lietuvoje temperatūra smarkiai nevarijuoja – bet daugybės šalių skirtingose vietose gali skirtis ir keliolika laipsnių, ir dešimtimis. Pvz. kiekvienas papildomas aukščio kilometras “atšaldo” temperatūrą ~7 laipsniais, ypač naktimis. Tad jei būsite ne viename mieste ar kurorte, patikrinkite klimatą daugiau vietų pakeliui.

6.Priskirauna per daug daiktų
Pradedantiesiems keliautojams dažnai atrodo, “o kas jei to prireiks”, jie prisikrauna daug lagaminų, už juos permoka, nuolat tąsosi, o tikrovėje daug ko neprireikia. Kur kas geriau pasiimti šiek tiek per mažai – tikrai išsiteksite, bus patogiau, na o jei vieno kokio papildomo daikto prireiks, bus paprasta įsigyti vietoje (pigesnėse šalyse tai netgi apsimokės, daiktas kartu bus ir suvenyras). Žr. straipsnį “Ką imti į kelionę? Daiktų sąrašas ir patarimai“.

7.Tinkamai nepasirūpina savo namais prieš kelionę
…ir kelionės metu nervinasi, kad neužsuko vandens (gal užpils kaimynus), darbe neperdavė darbų kolegai ir pan. Kad kelionėje būtumėt ramus ir galėtumėt džiaugtis labai svarbu viską padaryti prieš išvykstant. Plačiau skaitykite čia: Kaip paruošti namus prieš kelionę?.

8.Pasiima į kelionę neišmėgintus daiktus, drabužius
Į žygį verta eiti su jau pravaikščiotais batais, naują palapinę pirmą kartą pamėginti pasistatyti dar savo šalyje, geriau neimti į kelionę namie neišmėginto telefono kroviklio ir t.t. Nes visko būna – neišmėginti daiktai dažnai pasirodo ne tokie patogūs, neveikia, kaip tikėjaisi, reiks gaišti laiką ieškant instrukcijų (pvz. ten, kur nėra interneto) ir t.t.

9.Nesistengia gyventi pagal naują laiko juostą
Aklimatizacija (prisitaikymas prie naujos laiko juostos) gali būti labai paprasta jeigu tai darai protingai ir planingai, bet jei visai nesistengi tai pusę kelionės jausies pavargęs, daugybę naudingų valandų pramiegosi, o naktį būsi atsibudęs ir neturėsi ką veikti ir t.t. Kaip aklimatizuotis rašau šiame straipsnyje: “Kaip įveikti aklimatizacijos sunkumus“.

10.Nepasiima reikalingų vaistų.
Kalbu ne apie vaistus kurių tikrai nuolat reikia lėtinėms ligoms gydyti (tokius daugelis prisimena), bet tokių vaistų, kurių tam žmogui “kartais prireikia” – gal nuo viduriavimo, nuskausminamųjų, antibiotikų, “jūros ligos” ir pan. Nes tikrai ne kiekvienoje šalyje gali paprastai jų įsigyti – kam pas mus nereikia recepto kitur gali reikėti; skirsis pavadinimai, veikliosios medžiagos, susigaudyti bus sunku.

11.Perdėtai bijo dalykų, kurių tikimybė be galo maža
Daugelis didžiausių kelionių baimių absoliučiai nepagrįstos – aviakatastrofų, terorizmo ir t.t. Dėl jų keliautojai tik gadinasi nervais kelionę, kai rizikos nėra praktiškai jokios. Užtat apie realius pavojus dažnai nesusimąsto – jie mažesni ir jų galima išvengti, bet neišvengus gali kaip reikiant sugadinti kelionę. Žr. straipsnį “Kelionių saugumas – ko verta saugotis, o kas nepavojinga“.

Klaidos, dėl kurių kelionė tampa mažiau įdomi

Štai kaip klysdami turistai “apsigadina” kelionę prarasdami tas patirtis, kurios galėjo būti “kelionės arkliukas”:

1.Laiku nepasižiūri ar į populiariausias vietas nereikia bilietų pirkti iš anksto
Tai būdinga populiariausioms turistinėms šalims. Pvz. Ispanijoje į kokią Alhambrą kartais reikia pirkti bilietą prieš 3 savaites – antraip negausi, ir tokių vietų yra daugiau. Ir, nors skaičiumi jų nėra daug, tai pačios populiariausios / įspūdingiausios vietos, be kurių kelionė atrodys nepilna. Jei sugalvosi „eisiu rytoj“ – nepateksi – turi aiškintis sąlygas dar prieš kelionę.

2.Bijo kalbinti vietinius ir kitus keliautojus
Apie šalį iš vietinių gali sužinoti itin daug; didelė dalis jų noriai bendrauja (jei moka bendrą kalbą). Todėl situacijose, kai yra galimybė ir mažai ką veikti (pvz. važiuojant viešuoju transportu) verta pabendrauti su vietiniais. O dar svarbiau paklausti, kai kažko nežinai ir vietiniai žino, užuot „blaškiusis“ ir gaišus laiką.

“Kontroversiškos” klaidos (ar tai klaidos?)

Pabaigai sudėjau „kontroversiškas klaidas“ – nors gerai pusei keliautojų tai klaidos, paliekančios kartėlį, yra ir daug keliautojų kurie taip pasielgę nesijaučia nė kiek klydę. Štai kaip jie elgiasi:

1.Nepasidaro nuotraukų svarbiais momentais
Grįžus iš kelionės kartais keliautojai supranta, kad nėra užfiksuotos pačios įdomiausios akimirkos. Tai nebūtinai būna „standartinės“ akimirkos, pvz. prie pagrindinių lankytinų vietų – tokias, jei jiems to reikia, nufotografuoja. Bet tai gali būti, tarkime, kokie unikalūs momentai, su kitais keliautojais patirti nuotykiai. Norėdami gauti idėjų, ką verta fotografuoti, prieš kelionę paskaitykite straipsnį “Kaip kelionėje nusifotografuoti save” ar taip pat “Kaip filmuoti keliones? Patarimai nuo A iki Z“.

Dažnai po kelionių pasigendama nuotraukų, kuriose būtų visa kartu keliavusi šeima ar kompanija – nes, norėdami jas pasidaryti turite arba prašyti kitų žmonių, arba vežtis papildomą techniką. Tam daug kas negaišta laiko, bet kai kurie paskui gailisi neturėdami tokių nuotraukų.

2.Nesusimąstydami naudojasi kelionių organizatorių paslaugomis egzotinėse šalyse
Keliauti su kelionių organizatoriumi bet kur toliau „standartinių“ poilsinių krypčių paprastai kainuoja bent 2-3 ir daugiau kartų(!), nei organizuotis identišką kelionę pačiam. Vieniems žmonėms to tikrai reikia. Bet daugybė žmonių su kelionių organizatoriais keliauja dėl nepagrįstų baimių: kad planavimas antraip užtruks labai ilgai, kad jie nemoka kalbų ir t.t. Iš tikro jei daugelis būtų pabandę keliauti nepriklausomai, kažin ar mokėtų 300% už kelionės planavimą… Čia kalbu tik apie egzotines keliones, o ne apie „standartines poilsines keliones“ kaip Turkija ar Egiptas – ten kartais su kelionių organizatoriais būna net pigiau.

3.Visur rengiasi ir elgiasi taip, kaip įpratę
Kaip „normalu“ rengtis pasaulyje skiriasi kardinaliai. Vienur daug konservatyviau (įvairiose musulmonų šalyse), kitur daug atviriau, dar kitur suvokimas, kas padoru, skiriasi (pvz. rytų Azijoje mažiau padoru bent kiek didesnė iškirptė, bet padoriau supertrumpas sijonas). Tas pats pasakytina apie daugelį visokių elgesio priemonių, gestų. Visada stengiuosi prisiderinti prie vietos normų (ypač ten, kur turistų mažai) – tai ne tik kelia vietinių požiūrį į tave ir turistus, bet ir leidžia įsijausti į vietos kultūrą.

4.Nesidomi kelionės vieta ir nieko apie ją neskaito
Kai kuriems patinka tokios “spontaniškos kelionės”, kai “tave veda aplinkybės”. Bet kiti paskui gailisi, kai, po kokio pusmečio sužino, kad, pasirodo, kelionės vietoje buvo dar viena labai įdomi vieta, kurią būtų labai norėję aplankyti ir to nepadarė, nes apie ją nežinojo. Jeigu jūs iš tokių – pasidomėkite kelionės vieta iš anksto, žinant kaip, tai paprasta. Žr. straipsnį “Kaip susiplanuoti nepriklausomą kelionę?“.

Keliaujant automobiliu viena pagrindinių problemų gali būti parkavimas. Yra šalių, kur viskas paprasta, bet yra tokių, kur tai – labai brangu ir dar sudėtinga rasti.

Čia pasidalinsiu patarimais, kaip neturėti problemų su parkavimu užsienyje.

Kiek kainuoja automobilio stovėjimas (ir kaip sutaupyti)?

Automobilio stovėjimo kainos pasaulyje be galo varijuoja. Net tos pačios šalies skirtinguose miestuose gali skirtis kartais, kaip ir apmokestinimo tvarkos… Aišku, yra bendros pasaulinės tendencijos, kur didesnė tikimybė, kad parkavimas bus brangus ir/arba jo truks:

1.Kuo didesnis miestas, tuo sunkiau su parkavimu.

2.Kuo arčiau centro, tuo sunkiau su parkavimu.

3.Kuo turtingesnė šalis, tuo sunkiau su parkavimu (nes viskas kainuoja brangiau, daugiau žmonių turi automobilius, netaupo ir net trumpus atstumus jais važinėja).

4.Kuo prastesnis viešasis transportas, tuo sunkiau su parkavimu (nes nėra alternatyvų). “Geras viešasis transportas” paprastai yra tik metro – nes tai vienintelis viešasis transportas, kuriuo nuvažiuoti gali būti išties greičiau, nei savo automobiliu.

5.Kuo senesni rajonai, tuo sunkiau su parkavimu (siauros, automobiliams nepritaikytos gatvės ir pan.)

Sunkiausia, kai visi keturi dalykai sutampa: pvz. JAV didmiesčių centruose. Gi neturtingesnėse šalyse net ir didmiesčiuose dažnai galima rasti kur pastatyti automobilį gana patogiai ir pigiai (ar nemokamai).

Baisokos lietuviui parkingo kainos Niujorke – 17 dolerių už valandą. Į miestų, didesnių nei 10 mln. gyv. centrus, geriausia išvis nekišti nosies automobiliu

Kaip sutaupyti laiko ir pinigų parkuojantis

Daugeliu atvejų yra galimybė sutaupyti pinigų ir laiko šiais būdais:

1.Paliekant automobilį kiek toliau miesto centro ir nueinant pėsčiomis (ypač logiška, jei eini į centrą visai dienai). Kartais nė nereikia toli eiti: turtingesnėse šalyse (pvz. JAV) žmonės taip nepratę palikti automobilio bent kiek toliau nuo vietos, kur jiems reikia, kad gali būti taip, kad vienoje gatvėje parkavimas – mokamas ir nepigus, o gretimoje gatvėje – nemokamas ir vis tiek daugelis statys mokamoje gatvėje, o nemokamoje bus vietų…

Kiek toliau nuo centro Filadelfijoje radome nemokamą vietą gatvėje, kad ir ankštą…

2.Didmiesčiuose iškeičiant automobilį į viešąjį transportą. Pvz. net jei šiaip keliaujate nuomotu automobiliu, kelionės pradžios ar pabaigos dienoms, kai būsite didmiestyje, galite jo nesinuomoti, ar galite jį palikti visai dienai anapus centro. Nes parkingas gali atsieiti brangiau nei metro bilietėliai. Kartais net „Uber“ nuvažiuoti pirmyn-atgal gali išeiti pigiau, nei parkingas didmiesčio centre (ypač jei jo reikėtų daugeliui valandų). Pvz. taip darėme Prahoje ar Bostone.

3.Paliekant automobilį ilgam laikui vienoje aikštelėje užuot važiavus per kelias (ypač kai tarp jų nedidelis atstumas). „Verslinėse“ aikštelėse tam būna rimtų nuolaidų (žr. žemiau). Pvz. taip kelioms dienoms automobilį palikome Atėnuose.

Parkavimo kainą už parą – ji gali būti tokia pati, kaip už kokias 4 val. Bet ne visur galima palikti automobilį nakčiai

4.Paliekant automobilį nemokamose „klientų“ vietose, kai esi klientas – pvz. viešbučio ar prekybos centro – ir einant pasivaikščioti nuo ten. Dažnai nemokamas laikas tokiuose parkinguose bus ribotas, bet jo tikrai pakaks daugiau, nei vien apsipirkti.

5.Gilinantis į apmokėjimo sąlygas: net gretimose vietose jos gali smarkiai skirtis. Tai matosi iš ženklų taip pat – įvairių to miesto interneto svetainių, kur nurodomos kainos įvairiose zonose. Tiesa, kartais būna taip, kad, nors kainos geros, vietos ten rasti beveik be šansų.

Parkavimo tipai

Visos pasaulio parkavimo vietos priklauso vienai ar kelioms šių rūšių:

1.Gatvės parkavimas. Jis gali būti nemokamas arba mokamas. Taip pat kai kuriose šalyse įprasta, kad gatvės parkavimo trukmė yra ribota (pvz. iki 2 val.): tokiu būdu skatinama, kad šios patogiausios parkavimo vietos liktų tiems, kas į rajoną atvažiuoja trumpam, o tie, kas, tarkime, ten dirba ar gyvena, tų vietų neužimtų ir statytų parkavimo aikštelėse. Jei pamatysite tokį ženklą, turite nurodyti už stiklo, kada pastatėte automobilį. Kokios egatvėse parkavimas mokamas ir kiek kainuoja dažnai galima rasti informaciją internete, bet kadangi kiekviename mieste jos reikia ieškoti atskirai, labai gaištasi laikas ir kažin, ar patartina tuo užsiimti. Kartais laikas nebūna ribojamas, bet apmokestinimas „progresinis“: r.t. pirma valanda kainuoja mažiau, nei antra, o ši – nei trečia.

Riboto laiko gatvės parkavimas

2.“Verslinės“ parkavimo aikštelės. Jų verslas: už pinigus leidžia statyti automobilį. Dažnai jose paprasčiau rasti vietą, nei gatvėje, tačiau nuo jų iki tikslo reiks toliau eiti, nes jų mažiau. Dar vienas aikštelių pliusas: daugelis jų taiko nuolaidas už parkavimą ilgesnį laiką, taigi, jei norite palikti automobilį visai dienai, išeis geriau, nei „mokamoje“ gatvėje. Įsigilinkite į kainodarą: dažnas variantas, pvz., kad mokama už valandą iki kokios 4 valandos, o 5 valandos jau kainuoja tiek pat, kiek 24 valandos (ar pan.): jei bus taip, gali vertėti pastatyti ilgiau. Nors dažnai įsivaizduojame, kad šios aikštelės saugomos, dažniausiai ten gal net nesuagiau, nei gatvėje, nes mažai praeivių: pvz. mums Vokietijoje tokioje yra išdaužę langą. Taip pat „verslinės“ aikštelės vakarais neretai užsidaro: išsiaiškinkite tai, kad nebūtų taip, kad reikia automobilio, o jis užrakintas. Šiais laikais kai kurias „verslines“ aikštekles galima rezervuoti per įvairias programėles, ten galima palyginti ir jų kainas.

Verslinė parkavimo aikštelė Ispanijoje prie Gibraltaro sienos. Kad netektų gaišti laiko važiuojant per muitinę, automobilį palikome čia ir į Gibraltarą ėjome pėsti

3.Prekybos centrų, restoranų ir kitų verslų aikštelės. Didelė tikimybė, kad jos bus nemokamos net ir arčiau didmeisičų centrų nors bus parašyta „tik klientams“, klientu tapti paprasta nusipirkus kokį gėrimą, o ir nelabai kas į tai žiūrės. Tad dažnai galima palikti šiose aikštelėse ir taip sutaupyti. Tiesa, vietose, kur su automobilių stovėjimu striuka, ir šios aikštelės gali būti mokamos ar jų gali trūkti. Dar gali būti, kad norėdamas nemokėti už aikštelę turi atnešti čekį – nepamirškite jo paimti.

4.Viešbučių aikštelės. Jos gali būti papildomai mokamos arba nemokamos (išsiaiškinkite), bet ten gausite teisę laikyti automobilį tol, kol būsite apsistojęs: taigi, galėsite palikę automobilį prie viešbučio eiti pasivaikščioti, jei viešbutis centre ar arti. Jei viešbučio aikštelė mokama dažnai labiau apsimokės automobilį palikti greta, ypač jei atvažiuojate tik nakčiai (nes viešbučiai dažnai vis tiek ima mokestį už parą).

Nors prie kone visų JAV motelių parkingas – nemokamas, tuo nepasinaudosi norėdamas pasivaikščioti po miestą, nes daugelis jų – toli centro

5.Parkavimo valetai. Lietuvoje tokių nėra, bet kai kuriose šalyse labai populiarūs: tai vyrukai (retai merginos…) kuriems atiduodi automobilio raktus ir jie jį „kažkur pastato“ (gal užstato kitus jiems patikėtus automobilius), o kai grįžti ir paprašai grąžinti tai atiduoda. Iš praždių tokiais naudotis būdavo labai nejauku, ypač nesaugiose Lotynų Amerikos šalyse: bet ten tai įprasta ir nieko neatsitiko. Visgi, valetai turi minusų: sunku gauti aitomobilį greitai, nesi garantuotas, kada, po to, kai paprašysi, tau jį atveš. Dažnoje šalyje greta oficialios parkingo kainos, įprasta valetams duoti arbatpinigių.

Itin ankštuose miestuose verslinės aikštelės gali atrodyti ir taip. Užsakius automobilį, kuris stovi viršuje, valetas turi pirma išvaryti apatinius automobilius, tada nuleisti viršutinį ir atvaryti jį

6.Parkingai su privežimu (shuttle). Tai tam tikra „versinių“ parkingų rūšis: jie skirti aptarnauti kokiai populiariai vietai (dažnai oro uostui), bet yra toliau nuo jos (gali būti net kokie 5 km), kur žemė pigesnė. Taigi, ir pakringai pigesni, tačiau eiti pėsčiomis ar važiuoti viešuoju transportu nuo jų neteks, mat į parkingo kainą įeina (ar už nedidelę priemoką siūlomi) specialūs autobusai į „tikslinę“ vietą. Jei parkuojate prie oro uostų, dažniausiai apsimoka statyti tokiuose parkinguose. Juos turi susirasti iš anksto internete (dažnai gali ir užsakyti internete) – nes vietoje tiesiog važiuodamas link oro uosto nebūtinai juos pamatysi.

Mokėjimo už parkavimą būdai

Išsiaiškinkite, kaip už parkavimą mokėti. Tipiniai būdai:

1.Parkavimo automatas prie kiekvienos parkavimo vietos. Į jį meti centus ir jis ekrane rodo laiką: iki to laiko gali laikyti automobilį.

Parkavimo automatas į kurį reikia mesti monetas

2.Bendras parkavimo automatas gatvės zonai ar parkavimo aikštelei. Susimoki pastatęs automobilį ir arba įvedi automobilio numerį, arba atsispausdini čekį ir padedi už automobilio stiklo.
3.Pinigų surinkėjas. Būdinga neturtingoms šalims: žmogus renka pinigus už parkingą ar tą gatvės zoną. Didesnėse „verslinėse“ aikštelėse jie būna ir turtingose šalyse. Tiesa, atsargiai: dalis tokių žmonių yra apgavikai, jie renka pinigus už nemokamus parkingus. Kai kas vis tiek susimoka, nes bijo, kad apibraižys automobilį – geriausia statyti atokiau tokių žmonių, kad atvažiavimo metu jie nespėtų nieko paprašyti.

Parkingo prižirūėtojas vilioja mašinas į savo parkingą

4.Parkingo talonai. Vienas sudėtingiausių būdų turistui: vietiniai žino, kuriose parduotuvėse ar kioskuose pardavinėjami parkingo talonai. Privalai nusipirkti tokį ir pažymėti ant jo tam tikru būdu, kada pradėjai ten stovėti. Bėda, kad jei mieste esi trumpai, išsiaiškinimas, kur pirkti talonus, nuėjimas į tą parduotuvę sugaiš itin daug laiko – vietiniai, tuo tarpu, gali nusipirkti talonų ateičiai tarsi autobuso bilietėlių.
5.Mokėjimas SMS ir pan. Reikia kažkur skambinti ar siųsti SMS. Čia irgi gali būti bėda turistams, nes dažnai tokios sistemos yra nepanaudojamos turintiems užsieninius numerius. Ne kartą tokiu atveju tiesiog teko nemokėti už parkingą – niekaip nepavyko.

Čia, Anapolyje, JAV, taip ir nepavyko susimokėti SMS

Jei už parkingą gatvėse mokama 4 ar 5 būdais ir jums jie neprieinami, gal galite rasti kokią stovėjimo aikštelę

Bausmės už neteisėtą parkavimą

Bausmes už parkavimą galima gauti dėl įvairių priežasičų, bet pagrindinės:
1.Parkavimas draudžiamas išvis arba tuo metu (žr. ženklus, kai kurie užsienyje gali būti įmantrūs, pvz. draudžiama parkuoti tik tam tikrom dienom).
2.Parkavimas rezervuotas tik kažkam, bet ne jums (dažniausiai „tik gyventojams“) – tokiose vietose lengva paparkuoti per klaidą, nes, atrodo, kad „va, kiek automobilių pastatyta, reiškia, galima“.

Rezervuotas parkingas Lietuvių klubo nariams, o pažeidėjai nutempiami. Bet tokių ženklų lengva nepastebėti

3.Parkavote netinkamai (kai kuriuose šalyse itin rimtai į tai žiūri: net ir nedidelis išlindimas už juostų baudžiamas).
4.Nesusimokėjote kur ir kaip reikia.
5.Baigėsi susimokėjimo laikas. Kai kuriose šalyse baudėjų daug ir yra nubaudę net per kelias minutes…

Baudos kvitas, kurį gavome Ispanijoje nes stovėjome ilgiau, nei sumokėjome (30 eurų bauda)

Skirtingose šalyse baudžiama skirtingai, bet trys pagrindiniai metodai:

1.Bauda. Ją gali reikti sumokėti kokioj įstaigoj ar internetu. Jei atvažiuojate savo automobiliu į kokią tolimą šalį, greičiausiai nieko nebus ir nesusimokėjus, bet visko būna.
2.Surakintas ratas. Reiks skambinti, kad atrakintų ir susimokėti baudą atrakintojams.
3.Automobilio nutempimas. Yra šalių, kur tai daroma labai plačiai, nuolat važinėja nutempėjai. Šitokia bausmė kainuoja ne tik pinigų, bet ir nemažai laiko atsiimti automobilį. Be to, dažnai nutempimas sukelia ir nervų, nes suabejoji: o gal automobilį pavogė. Tad tokiose šalyse reikia parkuoti itin atsargiai.

„Lygioje vietoje“ prarasti pinigų galite ir tiesiog per klaidą įvažiavę į „verslinį“ parkingą, kurio jums nereikia. Kartais tokie parkingai iškart apmokestina už valandą ar net parą ir neišleidžia neapmokėjus. Dėl to reikia važiuoti tik į tokius parkingus, kurių sąlygos jums tinka.

Parkavimo saugumas

Kur bebūtumėte, nepalikite nieko vertingo automobilio viduje. Turėkite omeny, kad kas „vertinga“ yra relaityvu: Vakarų Europoje gal dauš langą tik dėl kuprinės ar telefono, bet yra šalių, kur gali daužti ir dėl numesto drabužio ar apmokėjimui už kelius pasiliktų monetų. Na o yra tokių saugių šalių, kur išvis apie langų daužimus niekas negalvoja, bet geriau jau būti pernelyg atsargiems ir vis tiek saugotis, nes tokių vietų mažai.

Keliaujant automobiliu

Kur geriausia pirkti lėktuvo bilietus priklauso nuo aplinkybių. Štai kur ir kada jų ieškau aš:

Skyscanner.net: Jei žinote, kada ir kur norite skristi

*Skyscanner.com yra geriausia, jei jau turite idėjų kur ir kada norite skristi. Pasirenkate iš kur skrendate ir į kur skrendate bei datas – ir jums pateikia geriausius pasiūlymus. Galite pasirinkti, kad viršuje būtų pigiausi pasiūlymai, arba patogiausi skrydžiai. Jei neprivalote skristi būtent tomis datomis, pažiūrėkite ir aplinkines datas. Pagrindinis pliusas: jums rodo visų aviakompanijų pasiūlymus, o taip pat visų agentūrų. Taigi, jums nereikia galvoti, per kur skristi, iš kur pirkti, kokiomis avialinijomis – išsirinkite geriausią siūlymą ir tiek. Minusas – kai kurios Skyscanner nurodomos agentūros nurodytas kainas taiko tik, pavyzdžiui, perkant su tam tikra kortele, arba įkyriai bruka papildomas paslaugas (mokamas). Atsisakykite visų šių paslaugų bei pasirinkite agentūrą, kuri mažiausią kainą duoda su jūsų kortele.

Mano Youtube paaiškinimas, kaip naudotis Skyscanner.com

Nurodžius datas ir skrydžio kryptį, Skyscanner parodo visus įmanomus skrydžius ir visas įmanomas kainas

Skyscanner.com aš naudoju dažniausiai

Azair.com: Jei dėl geros kainos galite daug

*Azair.com yra geriausia tada, kai esate pasirįžęs skristi su tam tikrais nepatogumais ar nuotykiais ir pinigai jums svarbiau nei laikas. Skyscanner.com paprastai rodo tik persėdimus tą pačią dieną, o su Azair.com galite pasirinkti, kad, tarkime, jus tenkina ir būti 2 ar 3 paras tarpiniame oro uoste. Taip greičiausiai išeis pigiau – bent jau patys skrydžiai; tiesa, išleisite pinigų pakeliui, bet juk tai irgi kelionės dalis. Kaip ir Kiwi.com, Azair.com galite pasirinkti apytiksles kelionės datas (pvz. 7-10 dienų kelionė lapkritį-gruodį), tačiau privalote pasirinkti konkrečiai iš kur ir į kur skrendate (nors galite pasirinkti po keletą oro uostų, pvz. “iš Vilniaus arba Kauno” į “Paryžių arba Londoną”). Minusas – Azair.com rodo ne visas aviakompanijas. Tarp lietuvių dar populiari programėlė Azuon – tačiau ji yra mokama. Azair.com daro tą patį, ką Azuon, ir yra nemokama.

Mano Youtube paaiškinimas, kaip naudotis Azair.com

Azair užklausos forma. Reikia panagrinėti ką ir kaip žymėti, bet sužymėjus daug oro uostų, datų ruožą ir kt. tai – galingas paieškos variklis

Pavyzdžiui, norėjau nuvykti į Gran Kanariją, tačiau normalių jungiamųjų skrydžių iš Lietuvos nėra. Panaudojau Azair.com. Radau skrydį į priekį per Milaną (~7 val. ten) ir Lansarotę (1 para ten). Taip pat radau skrydį atgal per Madridą (1 para ten). Aišku, išleidau pinigų nakvynei Lansarotėje, Madride – tačiau aplankiau tris papildomas vietas (Milaną, Lansarotę, Madridą): tai irgi kelionės dalis.

Kiwi.com: Jei reikia idėjų, kur skristi

*Kiwi.com yra geriausia tada, jei nenusprendę, kur norite skristi. Kiwi siūlo ir tiesiog ieškoti skrydžių, bet tai neapsimoka (Skyscanner.com geriau). Užtat Kiwi.com turi unikalią funkciją: įvedate miestą, iš kurio skrendate, apytiksliai kada (pvz. lapkritį-gruodį) bei kiek dienų norite keliauti (pvz. nuo 7 iki 10 dienų) ir jums pateiks idėjas su kainomis. Pažaiskite su funkcijomis: galite pasirinkti, kad, tarkime, rodytų tik kur galima “nulėkti” už pigiau 100 eurų ar pan. Atradę idėjas, geriausiai bilietus pirkite ne per Kiwi.com, o per Skyscanner.com – bus pigiau. Minsuas – Kiwi.com rodo toli gražu ne visus skrydžius, ypač iš nepagrindinių miestų, kaip, deja, ir Vilniaus. Tačiau ir su tiek, kiek rodo, galima pasisemti gerų netikėtų idėjų, kur skristi, kai tų idėjų neturite.

Mano Youtube paaiškinimas, kaip naudotis Kiwi.com

Kiwi.com idėjų sąrašas nustačius, kad iš Vilniaus noriu skristi bet kur. Čia tik jo pradžia ir, pritraukus žemėlapį, pasirodo daugiau taškų

Pavyzdžiui, turiu bilietus į Tailandą ir norėčiau tos kelionės metu pasižiūrėti dar kokią Pietyčių Azijos šalį: daugelyje nebuvau. Į Kiwi.com įvedu, kad noriu skristi iš Bankoko bet kur iki 100 eurų tam tikromis datomis. Gaunu daug pasiūlymų – Kambodža, Laosas, Birma ir pan. Pasirenku labiausiai patinkantį ir einu pirkti į Skyscanner.com

Fly4free.com: Jei norite tik pačių pigiausių idėjų

*Fly4free.com nėra skrydžių paeiškos variklis. Tai – tarsi tinklaraštis, rašantis neįtikėtinai pigias skrydžių idėjas. Nekasdien ir ne į visur – bet ten, kur jos būna ir tada, kai jos būna. Galite sekti ir gal kuri idėja tiks ir jums. Panašių tinklaraščių daug, bet Fly4Free privalumas – yra atskiras skyrelis skrydžiams iš Pabaltijo.

Fly For Free pagrindinis puslapis

Skirtingų aviakompanijų taisyklės dėl bagažo lėktuve skiriasi (tikslias taisykles galite rasti jų puslapiuose), bet esmė – labai panaši.

Pabandžiau surašyti kuo trumpiau viską, ką reikia žinoti apie tai, kaip susipakuoti bagažą į lėktuvą, kad būtų patogiau ir nebūtų “siurprizinių” mokesčių ar prašymų paskutinę minutę viską perpakuoti.

Keturios bagažo rūšys lėktuve

Visas bagažas lėktuvuose skirstomas į keturias kategorijas. Kadangi dalis kategorijų yra mokamos, visada verta sudėti bagažą taip, kad sutilptumėte į kuo mažiau kainuojančias (ar nemokamas) kategorijas. Be to, ne visus daiktus galima vežti visų kategorijų bagaže.

*Registruojamas bagažas (checked-in luggage). Tai bagažas, kurį prieš lipdami į lėktuvą atiduodate į bagažo skyrių. Jis gali būti pats didžiausias. Dažni maksimalaus dydžio ribojimai tokie: lagamino ilgis, plotis ir aukštis kartu sudėjus turi nesudaryti daugiau 156 cm, o svoris neviršyti 20 ar 23 kg. Šiais laikais daugybėje avialinijų ekonominėje klasėje registruojamas bagažas yra mokamas (kainuoja kiekvienas lagaminas). Tačiau kitose avialinijose, ypač jei skrydis tolimas, vienas ar net du lagaminai žmogui gali būti nemokami. Jei registruojamas bagažas yra mokamas, dažnai pirmas lagaminas yra pigesnis už antrą ar trečią. Visuomet mokamas gabaritus viršijantis bagažas (dviračiai, sporto įranga ir pan.), o smarkiai svorį viršijančio bagažo (pvz. lagaminų virš 35 kg) avialinijos gali net nevežti kad ir kiek mokėtumėte, nes, tiesiog, oro uostų darbuotojai nenorėtų tokių sunkių lagaminų kelti į lektuvą. Registruojamo bagažo turiniui yra patys mažiausi ribojimai – tik registruojamame bagaže, tarkime, galima vežti peilius, aštrius daiktus ir kitką, kas gali būti panaudota kaip ginklas. Europos Sąjungoje ir kai kuriose kitose šalyse tik registruojamame bagaže galima vežti ir skysčius (daugiau nei 100 ml). Kita vertus, yra ir dalykų, kurių negalima vežtis registruojamame bagaže, bet galima lėktuvo salone (pvz. ličio baterijos).

Tipinis maksikmalus lagaminas registruojamam bagažui

*Rankinis bagažas (carry-on luggage). Tai bagažas, kurį nešatės su savimi į lėktuvo saloną. Jo dydis labiau ribotas, nei registruojamo bagažo, nes jis privalo tilpti į lentyną lėktuve virš kėdžių. Dažnas ribojimas – 22x35x56 cm, svoris iki 7, 8 arba 10 kg. Daugelyje aviakompanijų kiekvienas keleivis gali įsinešti po vieną rankinio bagažo vienetą, bet kai kurios aviakompanijos tai apmokestina (tačiau vis tiek leidžia įsinešti asmeninį daiktą, žr. žemiau). Didesnio už leistiną bagažo į lėktuvo saloną dažnai neleidžia pasiimti už jokią priemoką – tiesiog liepia jį atiduoti į registruojamą bagažą.

Rankinio bagažo vienetai. Kairėje – maždaug maksimalus rankinio bagažo dydis. Dešinėje – mažesnis nei maksimalus.

*Asmeninis daiktas (personal item). Jį irgi nešatės su savimi į lėktuvo saloną. Pavadinimas – apgaulingas, nes iš tikro tai gali būti ne tik, tarkime, asmeninis kompiuteris ar dokumentų segtuvas, bet ir visas krepšys ar kuprinė. Esmė – kad “daiktas” tilptų po kėde priešais jus. Taigi, mokyklinės ar kiek didesnės kuprinės, panašaus dydžio krepšiai tam tinka. Tiesa, kartais būna nustatyti oficialūs asmeninių daiktų matmenys ar svorio ribojimas (pvz. 22x25x43 cm), bet iš tikro jei “iš akies tinka” dydžio ir svorio paprastai nematuoja, ypač jei registruojatės internetu. Kai kurios avialinijos nemokamai leidžia įsinešti tik asmeninį daiktą, o tos, kurios leidžia vieną rankinio bagažo vienetą, paprastai be jo dar leidžia neštis ir vieną asmeninį daiktą: taigi, realiai nešatės du bagažo vienetus, vieną didesnį, kitą mažesnį.

Tokia kuprinė dar skaičiuojasi kaip asmeninis daiktas. Ten telpa nešiojamas kompiuteris ir kitkas, ko reikia kelionei

*Kas nėra bagažas. Ne visi daiktai, kuriuos turite su savimi lėktuvo salone, apskritai laikomi bagažu. Bagažu nelaikomi tie jūsų drabužiai, kuriuos esate apsirengęs (ir viskas, kas jų kišenėse), taip pat neįgaliajam ar kūdikiui reikalinga įranga, ant kaklo pasikabintas fotoaparatas, neretai ir oro uosto parduotuvėse nusipirktos prekės. Tai, kad apsirengti drabužiai nelaikomi bagažu – itin svarbu. Visuomet skrendu su rūbais su daug didelių kišenių – jų turinys nebus nei matuojamas, nei sveriamas. Ten susidedu ir įvairią techniką (kroviklius), ir daug ką. Be to, jei skrendu iš šaltos šalies į šiltą, susirengiu daug plonų rūbų vieną ant kito, o šiltuose kraštuose juos naudoju atskirai. Realybėje dažnai “nesikabinėja” ir prie visokių rankose nešamų maišelių, knygų, drabužių ir t.t. (t.y. nelaiko jų bagažu) – tiesiog supranta, kad, jei kabinėsis, kur nors įsidėsite, ir tiesiog bus sugaištas laikas.

Mano kelioniniai rūbai su daug kišenių.

Įprastiniai aviakompanijų nemokamo bagažo ribojimai atrodo maždaug taip:
*“Klasikinėse avialinijose” ir daugelyje tolimų skrydžių: 1 registruojamo bagažo vienetas, 1 rankinio bagažo vienetas, 1 asmeninis daiktas.
*Daugumoje “pigių skrydžių bendrovių”, o Amerikoje – daugumoje oro bendrovių apskritai: 1 rankinio bagažo vienetas ir 1 asmeninis daiktas.
*Kai kuriose “pigių skrydžių bendrovėse”: tik 1 asmeninis daiktas.

Visi ribojimai yra keleiviui – t.y. pvz. trijų asmenų šeimai jie dauginasi iš trijų, bet kiekvienas turi neštis ar “priduoti” savo daiktus.

Tai – ekonominės klasės ribojimai. Verslo klasėje įprasta leisti neštis du rankinio ir/ar registruojamo bagažo vienetus keleiviui.

Labai svarbu, kad bagažo atitikimas ribojimams tikrinamas retai ir realiai toleruojamas net ir juos viršijantis bagažas. Tiesa, tai priklauso nuo bagažo tipo.
*Registruojamas bagažas dažniausiai sveriamas, nors ir tai jei viršija tik 1 kg dažniausiai nieko nesako (nes puikiai supranta, kad, jei sakytų, tiesiog perskirstytumėte daiktus kitaip – tad kam gaišti laiką).
*Rankinis bagažas jau sveriamas rečiau (jei prašo dėti ant svarstyklių, paprastai ten, kur priduodamas registruojamas bagažas – tai yra, jei registruojatės internetu, nepriduodate registruojamo bagažo, sumažėja tikimybė ir kad svers jūsų rankinį bagažą).
*Asmeninis daiktas, jei neatrodo iš pažiūros per didelis, paprastai nesveriamas.

Šitaip esu, tarkime, nesunkiai ne kartą prasinešęs 6 kg asmeninį daiktą ir 9 kg rankinį bagažą, kai oficialus reikalavimas avialinijose buvo “vienas rankinio bagažo vienetas ne daugiau 7 kg” ar “vienas rankinio bagažo vienetas ir vienas asmeninis daiktas, kurių abiejų svoris kartu paėmus neviršija 7 kg”. Labai svarbu pernelyg neklausinėti. Vienąkart su tais pačiais daiktais tomis pat avialinijomis skridau du kartus. Pirmąkart paklausiau “Ar nereikia nieko primokėti?” – čia pat pasvėrė daiktus ir apskaičiavo mokestį, be to, liepė rankinį bagažą priduoti kaip registruojamą, nes svoris per didelis. Kitąkart nieko neklausiau – ir mokėti nereikėjo, prasivežiau tą lagaminą kaip rankinį bagažą.

Kaip susikrauti daiktus kuo geriau

Mano patarimai:
*Paprastai mokama už bagažo vienetą. Todėl visada verta viską sutalpinti į kuo mažiau lagaminų ar krepšių – aišku tol, kol neviršijami bagažo matmenys ar svoris. Pavyzdžiui, jei registruojamas bagažas yra mokamas “už vienetą”, tai verta registruoti ne du mažus lagaminus nuo šeimos, o vieną didelį, nes kaina bus ta pati (jei didysis neviršys ribojimų).
*Įsigykite maksimalaus leistino dydžio krepšius – maksimalų asmeninį daiktą, maksimalų rankinį bagažą, maksimalų registruojamą bagažą, ir juos naudokite. Pvz. nors gal norėtumėte pasiimti tik nešiojamą kompiuterį jo krepšyje, kažin, ar verta taip daryti – geriau imti “asmeninio daikto” dydžio kuprinę, kur įsidėsite ir tą patį kompiuterį, ir dar daugiau. Ir pavienis nešiojamas kompiuteris, ir kuprinė skaitysis kaip vienas asmeninis daiktas, o daiktų į kuprinę tilps daugiau.

Daugmaž maksimalus asmeninis daiktas

*Išnaudokite kišenes: ten galite įsidėti ir rūbų, elektronikos bei kitko. Nesvarbu, kad ne visai patogu taip nešti – juk nuskridęs (ar net vos įlipęs į lėktuvą) galėsite viską persidėti kaip norite.
*Net jei ir šilta, galite apsivilkti daugiau drabužių vieną ant kito (lipant į lėktuvą), o paskui nusirengti. Taip tie drabužiai neužims vietos (ir svorio) kuprinėje ar lagamine.
*Sunkius daiktus dėkite ten, kur nedės ant svarstyklių: į kišenes (niekada nedės ant svarstyklių, o ir oficialiai svoris neribojamas), galbūt – į asmeninį daiktą (dažniausiai nedės ant svarstyklių net ir kai svoris ribojamas). Taip liks daugiau vietos svoriui lagaminuose.
*Rinkdamiesi bilietus žiūrėkite ne tik, kurios avialinijos veža pigiau, bet ir žiūrėkite, ar bagažo vežimo sąlygos vienodos, ar nebus, kad, priskaičiavus jūsų bagažą, už pigesnį skrydį sumokėsite daugiau nes, pvz., brangesniame nemokamas bagažas, o pigesniame kainuoja kokius 30 eurų.
*Niekada neklausinėkite oro uosto ar avialinijų darbuotojų “Ar bagažas tinka?”, “Ar nereikia primokėti?” ir pan. Jei paklausite, jums greičiausiai tiksliai pamatuos, pasvers ir pritaikys “oficialius kriterijus”, tuo tarpu jei neklausite, dažniausiai tiks ir kažkiek per didelis ar per sunkus bagažas, nes niekas nei matuos, nei svers (tai negalioja registruojamam bagažui, kuris sveriamas visada).

Ką imti į kelionę?

Šis straipsnis – apie tai, kaip susipakuoti daiktus į kelionę lėktuvu. O apie tai, ką apskritai imti į kelionę, skaitykite čia.

Lietuvoje keliai lengviesiems automobiliams nemokami, tačiau daugelyje aplinkinių valstybių mokami. Kaip žinoti, kurie keliai mokami, kaip susimokėti? Tai nebūtinai taip paprasta, o klaida gali kainuoti nemažai.

Mokamų kelių pasaulyje yra 5 rūšys ir čia aprašau, kaip elgtis kiekvienoje jų.

Mokėjimo punktai

Šiose šalyse mokamos tik kai kurios magistralės. Tose magistralėse kas kažkiek kilometrų yra mokėjimo punktai. Privažiavęs kiekvieną punktą susimoki už atstumą nuo praeito mokėjimo punkto.

Tai – pats paprasčiausias mokėjimo būdas. Kai kuriose šalyse gali neimti mokėjimo kortelių, dėl to verta turėti grynų pinigų. Magistralėse, vedančiose į kitas šalis, kartais priima ir tų kitų šalių valiutą, bet dažnai prastu kursu.

Mokėjimo punktas Argentinoje

Teoriškai įmanoma, žinant, kur mokėjimo punktai juos apvažiuoti kitais keliais, bet praktiškai punktai išdėstyti taip, kad tai būtų sunku, užimtų daug laiko. Realiau yra tiesiog važiuot ne mokama magistrale, o kitais lygiagrečiais keliais, kurie paprastai būna (Google Maps ar GPS galima nurodyti, kad vestų nemokamais keliais).

Vienas dalykas, kurį reikia žinoti: kartais be mokėjimo “grynais” punktų juostų būna atskiros juostos mokėjimui su specialiu įrenginiu, kurį turi vietiniai. Šios juostos pažymėtos specialiais ženklais viršuje. Nevažiuokite tom juostom, nes jūs įrenginio neturite (nebent pvz. važiuotumėte nuomota mašina ir būtumėte jį išsinuomavę), tad ten pravažiavus jus nufotografuos ir atsiųs baudą.

Šiuo atveju virš kiekienos juostos yra ir užrašas “Manual”, reiškiantis, kad galima susimokėti vietoje, ir “Telepass”, reiškiantis, kad reikia turėti specialų prietaisą. Bet kartais virš kurios nors juostos, tarkime, būtų tik “Telepass” – reiškia, vietoj susimokėti negalima. Tikslūs žodžiai, kurie vartojami mokėjimui vietoje ir su įrenginiu kiekvienoje kalboje skiriasi – pasidomėkite.

Mokėjimas su kvitais

Kaip ir mokėjimo punktų atveju, mokamos tik kai kuris magistralės ir galima pasirinkti alternatyvius maršrutus.

Įvažiuojant į magistralę reikia paimti kvitą. Išvažiuojant jį parodyti. Pagal nuvažiuotą atstumą automatiškai paskaičiuos kainą – mokėsite tik kartą.

Labai svarbu kvito nepamesti. Jei pamesite, teks susimokėti už visą atstumą nuo pat magistralės pradžios.

Tokių kelių minusas tas, kad į juos būna mažai įvažiavimų: nes juk prie kiekvieno įvažiavimo būtina statyti kvitų išdavyklas, mokėjimo punktus, o tai kainuoja. Todėl tarkime, netyčia pravažiavus išvažiavimą tenka tokiu keliu važiuoti ir 30 kilometrų į priekį, susimokėti, išvažiuoti, vėl imti kvitą, grįžti į kelią.

Kaip ir keliuose su mokėjimo punktais, dalis juostų gali būti skirtos vairuotojams su mokėjimo įrenginiais. Jei tokio neturite, tų juostų venkite, antraip gali tekti mokėti baudą.

Automatinio mokėjimo įrenginiai

Principas: vairuotojai nusiperka mokėjimo įrenginius, kuriuos klijuoja prie priekinio stiklo ir turi su savimi. Į įrenginius įkeliami pinigai tarsi į mokėjimo kortelę. Įvažiuojant į mokamus kelius, įrenginiai nuskaitomi pirmąkart; išvažiuojant – antrąkart ir nuskaitomi pinigai nuo įrenginių už nuvažiuotą atstumą.

Užsieniečiai retai turi tokius įrenginius ir, jei tik įmanoma, su jais niekada neprasidedu. Sunku išsiaiškinti kas ir kaip, kada dirba jų pardavimo punktai, kaip pasipildyti juos. Gali išsiaiškinti, bet kam gaišti laiką, jei gali tiesiog susimokėti už kelius grynais? Be to, įrenginiai neretai kainuoja papildomai ar nespėji išnaudoti ten įneštos pinigų sumos.

Visgi, yra kelių, kur įrenginius pirkti privaloma, nes kito būdo už juos sumokėti nėra. Pvz. Turkija. Teko išsiaiškinti, kad perkama pašte jo darbo laiku, bandyti paaiškinti ko reikia angliškai nemokančiai paštininkei. Būtume neprasidėję – Turkijoje mokamų magistralių mažai. deja, mokami ir visi tiltai per Bosforo sąsiaurį, kurį reikia kirsti, ir jiems irgi reikia šio įrenginio.

Turkijos mokėjimo įrenginys, kaip privaloma, pakabintas po veidrodėliu

Neturint įrenginio tokiuose kraštuose galima papulti į nepavydėtiną situaciją, kai tik važiuodamas mokamu keliu susipranti, kad jo neturi. Paprastai taip suklydus dar būna galimybių “išsisukti” be baudos: pvz. nusipirkus įrenginį per kelias dienas ir įvedus automobilio numerį ar padarius kur nors pavedimą per nustatytą laiko tarpą. Pasidomėkite.

Kelių vinjetės už magistrales

Kelių vinjetė – tai “nuolatinis bilietas” važiuoti keliais. Jis paprastai klijuojamas prie priekinio automobilio stiklo. Kur toks “nuolatinis bilietas” yra, kito būdo susimokėti už kelius paprastai nebūna.

Prie stiklo priklijuota Čekijos kelių vinjetė

Jeigu nori važinėti magistralėmis – kad ir tik 10 kilometrų – privalai pirkti vinjetę. Dažniausiai minimalus laikotarpis, kuriam gali pirkti vinjetę – savaitė ar dvi savaitės. Taigi, jei tiesiog važiuoji per šalį tranzitu, pirkti vinjetės labai neapsimoka: mokėsi kaip, tarkime, už 14 dienų, o važiuosi tik valandą ar kelias. Tokiu atveju paprastai vinjetės neperku ir tiesiog važiuoju nemokamais keliais. Mokami keliai žymimi specialiais kelio ženklais, svarbu jų nepražiopsoti; turint GPS jis gali pagal nurodymą vesti nemokamais keliais.

Pavyzdžiui, šalyje gali būti, kad visi keliai, pažymėti automagistralės ženklu – mokami. Bet dažniausiai dar būna ir koks papildomas ženklas.

Deja, šalyse, kuriose yra vinječių sistema, mokamų magistralių labai daug ir jas apvažiuoti gali užtrukti. Juk nereikia prie kiekvieno kelio statyti mokėjimo punktų ar čekių išdavimo automatų – tad lengvai gali apmokestinti visas magistrales, kai tuo tarpu kur yra mokėjimo punktų sistema paprastai mokama tik dalis magistralių.

Jei pirksi vinjetę, tai apsimoka daryti vos įvažiavus į šalį. Jos pardavinėjamos anapus pasienio punkto, degalinėse.

Automatiniame vinječių pardavimo punkte Bulgarijoje. Pasirinktas minimalus laikas – 7 d., nors tebuvome 2 d.

Jei neleistinai važiuosi mokamais keliais be vinječių, gali gauti baudą. Vienose šalyse visi automobiliai mokamose magistralėse fotografuojami ir baudos siunčiamos automatiškai. Kitose problemų gali sulaukti tik jei sustabdys policija (ten nuvažiuoti 10 ar 20 kilometrų be vinjetės mokamu keliu gal ir nėra didelė rizika).

Kelių vinjetės už visus kelius

Yra šalių, kur mokami visi keliai ar beveik visi keliai (pvz. visi asfaltuoti keliai). Jose kelių vinjetę reikia nusipirkti iškart anapus muitinės. Faktiškai tai yra kaip įvažiavimo į šalį automobiliu mokestis, nes vien nemokamais keliais po šalį niekaip nepakeliausi.

Jei yra tokia sistema, tiesiog pirkite iš karto vinjetę (gali būti net parduodamos iš anksto internetu).

Rumunijos kelių vinječių pardavimo punktas iš karto anapus Bulgarijos-Rumunijos sienos. Rumunijoje mokami iš esmės visi keliai.

Taip pat skaitykite platesnį straipsnį apie keliones automobiliu.

Lietuvoje derėtis nelabai įprasta, o daugelyje užsienio šalių – taip.

Dėl to daugelis lietuvių, ypač pradedančių keliautojų, kartais pasijunta nejaukiai: kaip čia ir nepermokėti, ir įsigyti daiktą, ir neįžeisti pardavėjo?

Keliavęs po 100+ šalių turiu savo derybų metodus, kuriuos čia rašau.

Ar derėtis iš viso?

Skirtingose šalyse – skirtingi papročiai. Verta jais pasidomėti prieš išvykstant, nes derėtis ten, kur taip nesielgiama, bus tik iššvaistytas laikas (tas pats, kas derėtis su “Maxima” kasininke!), be to, galite įžeisti ir vietinius ar bent jau pasirodyti kvailas. Geriausia tai sužinoti ne iš vieno šaltinio – deja, čia daug klaidingos informacijos.

Bendra taisyklė tokia: kuo neturtingesnė šalis, tuo daugiau kur įprastos derybos. Kadangi žmonės neturtingi, kiekvienas centas jiems rūpi. Tuo tarpu turtingesnėse šalyse (ir Lietuvoje) dėl centų derėtis žmonėms gaila laiko – todėl ten paprastai derybos įprastos tik dėl didesnių pirkinių (pvz. perkant naudotą automobilį ar butą). Tačiau net ir skurdžiose šalyse gali būti neįprasta derėtis dėl pirkinių, kurie ir tenai kasdieniai ir pigūs: pvz. maisto.

Be to, daug kur derėtis galima tik ten, kur kalbi tiesiai su savininku (ar jo šeimos nariu), t.y. smulkiame versle, turguje – jei kalbi tiesiog su didesnės įmonės pardavėju, jis dažnai neturi teisės derėtis.

Mažos smulkių verslininkų parduotuvėlės – derybų vieta

Kartais sakoma, kad jei kaina užklijuota – derėtis negalima, tačiau realybėje, kiek pastebėjau, taip yra ne visur: daug priklauso, ar tai stambus verslas ir pardavėjas tik jo sraigtelis, ar pardavėjas yra ir savininkas, taip pat, kiek brangus pirkinys (kuo brangesnis, arba jei perki ne vieną daiktą – derybos priimtinesnės). Tiesa, jei šalyje yra ir parduotuvių (ar paslaugų vietų), kur kainos parašytos ir tokių, kur ne, kaip taisyklė, daug labiau apsimoka pirkti ten, kur užrašytos: užsieniečiui kitur bus sunku nusiderėti bent iki tokios kainos (ar tiesiog teks gaišti daug laiko). Šitaip, pavyzdžiui, Turkijoje iš turgų daugiau “persikėlėme” į, tarkime, požeminių perėjų parduotuvėles (su užrašytom kainom).

Pirma užduotis šalyje: sužinoti kainas

Prieš ką nors perkant reikia sužinoti, kokios yra rinkos kainos. Kai kurių dalykų kainas galima sužinoti internete (pvz. viešbučių Booking.com ir pan. svetainėse). Kalbant apie prekes, labiausiai pasitarnauja parduotuvės, kuriose kainos užrašytos: ten tikrai žinai, kad tokia yra reali kaina. Galima apeiti ir daugiau pardavėjų, paklausinėti, už kiek parduoda, dar nesileisdžiant į derybas (bet, jei vieta turistinė, gali būti, kad ir trys ar penki pardavėjai sakys “kainą turistams”). Jei keliauju po šalį ilgiau, pasistengiu sužinoti kainas keliuose miestuose.

Taip pat pasidomiu ir panašių dalykų kainomis Lietuvoje: jei tai nėra kažkoks absoliučiai unikalus pirkinys, kokio Lietuvoje išvis nėra, nėra jokios prasmės kažką vežti iš užsienio, jei identiškas dalykas Lietuvoje pigesnis ar kainuoja panašiai (ypač jeigu dar aktuali garantija). Kainas, taikomas, Lietuvoje dažnai gali sužinoti internete ( http://www.kaina24.lt ir pan.).

Kartais, galbūt, tikrinti kainoms nėra laiko, arba nelogiška (pvz. jei kalbame apie paslaugas, kaip ekskursijas) – bet ir šiuo atveju svarbu nepirkti pirmą kelionės dieną, nes per keletą dienų geriau pajusi bendras šalies kainas.

Kai kurie turistai daro tokią klaidą: gauna kainos pasiūlymą, tada siūlo 50% mažiau. Tačiau reikalas toks, kad pirmas pasiūlymas gali būti ir 3000% brangesnis už realų, jei nusiderėsite 50% – permokėsite 1500%! O kitur ir pirminis pasiūlymas gali būti labai artimas realiai kainai – pardavėjas nelabai eis į derybas ir galvosite, kad jis tiesiog užsispyręs, kai iš tikro jis nelabai ir turi kur leisti kainą.

Tokiose vietose, kaip prie Gizos piramidžių nuotraukoje, prekijai itin linkę sakyti daug kartų užkeltas kainas – nes atsiranda, kas, nežinodami realių kainų, jas sumoka, ir taip prekijai jaučiasi it laimėję loterijoje

Kaip eiti į derybas

Žinant rinkos kainas ir radus patinkantį dalyką, verta elgtis vienu dviejų būdų:

–Klausti kainos. Minusas, kad pardavėjas gali pagalvoti, kad kainos nežinote, ir siūlyti labai didelę, skirtą užsieniečiui. Paprastai jos iki normalios nenumušite ir tada dažniausiai geriau eiti pas kitą pardavėją.
–Siūlyti kainą pačiam – rinkos kainą ar nežymiai mažesnę. Bet tam reikia žinoti rinkos kainas, be to, yra nedidelė galimybė prašauti: o gal pardavėjas būtų pasiūlęs dar pigiau (nes pvz. jūs sakėte rinkos kainą miesto centre, o rajone, kur esate dabar, ji mažesnė).

Turistų numylėtas senasis Stambulo didysis turgus. Čia visi prekeiviai siūlė labai aukštas Turkijai kainas ir nesileido į derybas…

…Tuomet nuėjome į šias kur kas mažiau fotogeniškas turgaus prieigas. Kaina iš karto nukrito kartais! Čia prekijai prie turisto neįpratę.

Kaip ten bebūtų, nuo to taško tikriausiai prasidės derybos, kur pardavėjas mėgins siūlyti didesnę kainą, o jūs – mažesnę. Kažkur gal jūsų kainos susitiks. Svarbu nekelti siūlomos kainos pernelyg greitai – kartais pardavėjai taiko tokią derybų taktiką: užuot irgi leidę kainą tiesiog kartoja “Nagi, nagi, pasiūlykit daugiau, toks geras daiktas” – tikisi, kad jūs kelsite kainą, o jie neleis. Šią taktiką galite pamėginti ir jūs, tik atvirkščiai – (užuot siūlęs vis didesnę kainą, kartokite “Brangu”).

Dar viena kainos mušimo taktika – ne tik sakyti mažesnę sumą, bet ir peikti daiktą (pvz. radus kokių defektų, nešvarumų, įbrėžimų, juos parodyti) – suprask, “brangiai vis tiek neparduosi”. Tiesa, tai kultūriškai priimtina ne visur, bent jau jei daikto defektai tik įsivaizduojami.

Verta paklausinėti skirtingų daiktų kainų – net jei noriu ypatingai vieno konkretaus, į jį ypatingai nežiūriu, kad pardavėjas nesuprastų, kaip man jis patinka (dėl to galėtų pakelti kainą). Jei reikia daugiau nei vieno daikto ar paslaugos galiausiai (tik pačioje pabaigoje, išsiaiškinus ir suderėjus kiekvieno atskiro daikto kainą!) paklausti – “O jei pirkčiau visus kartu?”. Gal padarys dar papildomą nuolaidą nuo jau suderėtos.

Derybos dažnai geriausiai sekasi vietine kalba – verta pramokti ja bent skaičius. Taip parodote pardavėjui, kad nesate “vakar atskridęs turistas” ir gaudotės kainose. Klausimai “Ar jūs pirmą kartą šitoje šalyje?” bei “Kada atskridote?” taip pat gali būti skirti sužinoti kiek gaudotės vietos kainų realijose, o klausimai “Iš kur esate?”, “Kur esate apsistoję?” – kiek turite pinigų.

Kartais pasiteisinanti derybų taktika – pasakius “kaip brangu” nueiti šalin. Pardavėjas gali jus vytis, stabdyti. Bet tai reikia daryti ne per anksti – jei tiesiog paklausęs kainos ir išgirdęs atsakymą nueisite, pardavėjas gali galvoti, kad prekė gal tiesiog nedomina. Reikia parodyti dėmesį, bet akivaizdžiai būti sukrėstam kainos, dar bandyti derėtis (nesėkmingai) – štai tada pardavėjas, tikėtina, ir “gaudys”.

Svarbu nepasimauti ant visokių pardavėjų derybinių taktikų, pavyzdžiui, suvaidinto įsižeidimo, pvz. kaip viena Balio pardavėja man sakė “Už tiek nė vandens nenusipirktum”. Visa tai paprastai tik subtilūs būdai iš užsieniečio išvilioti daugiau pinigų (tuo konkrečiu atveju būtum galėjęs nusipirkti daugybę vandens butelių ir kaina buvo reali, tik neturistinė).

Tiesa, nėra prasmės siūlyti iš tikro gerokai žemesnes už rinkos kainas. Taip parodote pardavėjui, kad nesigaudote vietos kainose, esate “žalias” (ir jis gali sakyti bet kokią kainą). Tai, kad pasiūlysite mažesnę pradinę kainą, tikrai nereikš, kad pardavėjas irgi siūlys mažiau. Svarbu jokiu metu nepakelti kainos aukščiau realios.

Analogiškai jūsų “žalumą” išduos ir melas – jei sakysite, neva gretimas pardavėjas parduoda pigiau, jei taip nėra, nes, tikėtina, pardavėjai žinos vienas kito kainas.

Derybų etika sako, kad, jei jau pasiūlėte kainą ir su ja sutiko, turėtumėte pirkti – todėl į kairę į dešinę kainų nesiūlykite, jei daiktas visai nedomina. Kita vertus, vien tai, kad pradėjote derėtis, tikrai nereiškia, kad turite pirkti – jeigu su jūsų kainomis nesutinka, visada galite nueiti šalin.

Kiek verta ir teisinga derėtis?

Net ir turint galimybę derėtis, verta pagalvoti, ar/kiek tai daryti. Mano nuomone, kažin, ar pusės euro nusiderėjimas vertas sugaišto kelionės laiko. Be to, tie pusė euro, tikėtina, daug svarbesni tam skurdžios šalies pardavėjui, iš kurio perkate, nei jums. Tad dėl tokių sumų paprastai nesideru – jei tik matau, kad manęs neapgaudinėja, neprašo daugiau vien todėl, kad esu užsienietis.

Argentinos lietuvių atokiame Eskelio miestelyje valdoma suvenyrų parduotuvė. Ji ir taip buvo neatnaujinusi kainų kartu su infliacija, tad viskas, palyginus su kitur, buvo be galo pigu. O ir lietuvius, įkūrusius ir lietuvių muziejų, norėjosi paremti. Nesiderėjau.

Savo ruožtu, jei susiduriu su apgaviku – tokiu, kuris iš užsieniečio prašo kartais ar net dešimtimis kartų daugiau, nei iš vietinio – iš viso nieko neperku. Daugelis jų iki normalių kainų vis tiek nenuleis ir nėra čia ko remti apgavikiško verslo.