Išskleisti meniu

Kultūrinės patirtys

Ypatingiausi kelionių būdai

Ypatingiausi kelionių būdai

| 8 komentarai

Daugumoje valstybių keliauju dėl tikslo, o pats važiavimas – nesvarbu, automobiliu ar viešuoju transportu – tėra nusigavimas iš taško A į tašką B.

Tačiau keliauti po kai kurias šalis yra ypatingų būdų, augte įaugusių į tenykštę kultūrą. Jie kaip niekas kitas leidžia pajusti vietinę atmosferą, patys tampa vienais įdomiausių kelionės prisiminimų.

Čia – tos šalys, kurias lankiau tokiais būdais, ir pasakojimai apie juos. Ir visiems, kas ten vyks, rekomenduoju “sekti mano pėdomis”, nes šie keliavimo būdai patys savaime yra didžiulė tų šalių įdomybė ir itin įspūdinga patirtis.

 


Kemperiu per Australiją

Joks žvilgsnis į žemėlapį nepadės suvokti, kokia milžiniška yra Australija. Ji didesnė už visą Europą (neskaitant Rusijos). O juk gyventojų ten 24 milijonai – mažiau, nei vienoje Lenkijoje…

Didžioji Australijos dalis – tušti, tušti plotai ir rodos begaliniai keliai. Tai – Autbekas. Iki artimiausio miesto ten gali būti tūkstančiai kilometrų, iki artimiausio kaimo ar net degalinės 300-400 km. Pasikliauti, kad ten rasi ką veikiant, negali. Darbo laikas – be galo trumpas ir nepastovus, o vakarais net ir atvykę laiku jaukiuosius “pakelės namus” (roadhause) rasdavome uždarytus. Be to, kainos – milžiniškos.

Stiuarto plentas - pagrindinė Šiaurės Teritorijos 'magsitralė'. Tai - vienintelis pasaulyje svarbus dviejų juostų kelias, kuriame greitis oficialiai neribojamas (kai kur - ribojamas iki 130 km/h). Verta lėkti atsargiai, nes plentas kerta neaptvertus gyvulių ūkius - tačiau dienoms matomumas siekia daug kilometrų. Atvažiuojantį sunkvežimį (Autbeke jie - ilgi it traukiniai) išlipęs net girdėti gali iš taip toli. Didžiausia rykštė čia - vairuotojų nuovargis; daug socialinių reklamų skatina pailsėti.

Laimė, mes – kaip ir dauguma australų – keliavome gyvenamuoju automobiliu (kemperiu). Kemperyje visada turėdavome maisto atsargas ir lovą už nugaros.

Laisvė. Nakvodavome tiesiog šalikelėse, o ryte – vėl į kelią. Aikštelės, įrengtos kas 40-80 km, vakarais spindi nuo stovyklaujančių senyvų australų kūrenamų laužų (ausyse dabar skamba populiarios australų dainos žodžiai: “Gyvulių varovai ir svajotojai, poetai ir aborigenai visi sutinka – mes turime teisę kurti laužus pakely“).

Ratuoti turistai laukia saulėlydžio prie Uluru, žymiausio Australijos gamtos peizažo. Važiuojantieji kemperiais turi galimybę išsitraukti lauko kėdutes ir stalelius ir net pastatyti juos ant mašinos stogo

Įdomybės Australijos Autbeke retos (kas 300-500 km), tačiau unikalios; tobulas atlygis po daugybės vairavimo valandų. Uluru uola, požeminis opalų kasėjų miestas Kuber Pedis, Vintono dinozaurų kaulai, Longryčo fermerių žemė.

Šimtus, o vieną dieną net virš tūkstančio, kilometrų įveikti mums būdavo lengviau, nei Europoje: geri keliai, jokių miestelių, eismo, kelių policijos, reti vingiai. Iš viso per 3 savaites nuvažiavome 10000 km. Kasryt pasitikdavo vis kitokia gamta – bėgant mylioms smarkiai pakisdavo ir augalija, ir klimatas, ir net dienos trukmė. Paros būdavo įvairios kaip jokioje kelionėje.

Naktimis aplink – jokių šviesų. Tik spindintis paukščių takas danguje, žvaigždžių begalynė (kas nėra buvęs šitaip toli nuo gyvenviečių to niekada nesupras) ir kengūrų kaimenės. Jų tiek daug, kad atšokuoja net į retuosius miestelius – važiuojant klausimas būna ne “ar šiąnakt pamatysim kengūrą?”, bet “kelias dešimtis kengūrų šiandien išvysime?”.

Kengūra ant kelio. Šalikelėse - spygliuotos fermų tvoros, bet mačiau, kaip kengūros neįtikėtinai prasispraudžia pro jų tarpelius.

Ta laukinės Australijos atmosfera pati savaime pribloškia ne mažiau, nei didžiosios šalies įdomybės. Ir ja nepasidžiaugsi be gyvenamojo automobilio ir laisvės, kurią jis suteikia. Jį turėdamas galėjau pats jaustis gamtos dalimi – kaip ir kengūrų, manęs neribojo laikas, atstumas, alkis: buvau tik aš, kelias, ryškus dangus ir horizontas.

Tiesa, jei gamtiniams reikalams jums būtinas tualetas, o kiekvieną vakarą norite praustis po dušu, jausitės labiau riboti, mat šie dalykai ten reti, kartais juose nebūna vandens ar dirba trumpai. Tokiu atveju geriau turėti didesnį kemperį “su patogumais” (mums užteko tokio su lova ir vieta daiktams susidėti).

Skaityti daugiau:
Australija: išskirtinės gamtos žemynas

 


Traukiniais per Indiją

Po Indiją keliavome geležinkeliais. Jie – tikra klasika, didžiausia pasaulyje transporto įmonė, turinti 1,5 milijono darbuotojų, kasmet parduodanti 8 milijardus bilietų trilijonui kilometrų kelionių. Jie primena seną girgždantį aparatą: lėti (jei vidutinis greitis viršija 55 km/h, traukinys oficialiai vadinamas “supergreitu ekspresu”), stoviniuoja, atsilieka nuo grafikų (mums daugiausiai 3,5 h, bet stočių diktoriai skelbė ir 7 h vėlavimus), nepraneša stotelių pavadinimų (suprasti, kur išlipti, yra atskiras menas) ir naktimis paskęsta visuotiniame knarkime. Bet jie veikia, jie turi savas tradicijas, dėl kurių ilgainiui kiekviena nauja stotis atrodo pažįstama: ant vagonų suklijuotus keleivių sąrašus, vegetariško maisto “davinius”, vienus pigiausių Indijos viešbučių (retiring rooms, ~2-4 eurai už kambarį), atsainias saugumo patikras. Be to, Indijos geležinkeliai yra geriausias būdas pažinti Indijos socialinę piramidę. Mat 600 metrų ilgio traukiniuose būna penkios pagrindinės klasės, ir žmonės, kuriuos sutinki kiekvienoje, skiriasi tarsi būtų iš skirtingų civilizacijų. Išbandėme visas.

Žemiausios klasės keleiviai ruošiasi išlipti

Žemiausioje klasėje (general, second unreserved) grūstis – sunkiai įsivaizduojama, nes vietos nepriskiriamos, o bilietų skaičius neribojamas. Dauguma stovi, taupydami vietą net nepažįstami vyrai sėdi viens kitam ant kelių, o vaikai lipa ant metalinių bagažo lentynų. Bet tikra pekla prasideda stotelėse, kur traukinys testovi 2 minutes. “Tik tu stipriai grūskis, nes antraip įlipančiųjų minia įstums atgal” patarė man už nugaros laukęs toje pat stotyje turėjęs išlipti indas. Po vagonus retkarčiais vaikšto hidžros – moterimis persirengę vyrai, grasantys prie “neaukojančiųjų”, tarkime, prisiglausti. Mums bent vagonas pasitaikė apypadoris: sutiktas keliautojas pasakojo, kad kituose būna net apšlapintos grindys (tualetan juk kelio neprasiskinsi). 650 km kelionė ta klase kainuoja 3 eurus. Ne visi ten taupo: dalis tiesiog nepasirūpinę bilietais iš anksto (likusios klasės užsipildo ir prieš kelis mėnesius, o visokie oficialūs “bilietų atidėjimai” turistams ar ypatingiems atvejams padeda ne visada).

Žemiausios klasės keleiviai Džaipuro stotyje. Daliai tenka taip tarpduryje važiuoti visą atstumą, nes gylyn netelpa. 70 žmonių Indijoje kasdien žūva nukritę ar palindę po traukiniais.

Miegamojoje klasėje (sleeper, faktiškai ketvirtoji klasė) kiekvienas gauna apiplyšusį gultą triaukštėje lovoje. Žiemą buvo šalta, o vasarą vėdintų tik aplūžę ventiliatoriai, ant kurių viršutinėse lovose miegantieji krauna batus. Angliškai vos kalbantys skurdūs bendrakeleiviai stebėjosi, kad toje klasėje išvydo užsieniečius (tiesa, ir patys vėliau sutikome taupančių europiečių). Vienas “zuikis” bandė apgauti, kad jau atvykome į reikiamą stotį (idant galėtų užimti mano gultą), o gretimoje lovoje prie mano žmonos miegojęs vyriškis net mėgino naktį paliesti ją pirštais, bet grotos tarp gultų pasirodė per tankios (nepaisant galybės perspėjimų traukiniuose šitaip nesielgti, grabinėti nepažįstamąsias Indijoje populiaru, tai turi net savo pavadinimą “eveteasing“). Per vagonus nuolat marširuodavo saldžių arbatų (čai) ir kotletų pardavėjai. Neragavau: iš smirdinčių tualetų vis pasigirsdavęs vėmimas buvo nekokia reklama. Įlipdavo ir elgetos: štai moteris po cezario pjūvio nuogu pilvu, dainavusi apie rupijas, vos paeinantis klipata, berniukas, šluotele pašlavęs tas šiukšles, kurias keleiviai, užuot švystelėję pro langą, kažkodėl numetė ant žemės (jam vieninteliam aplinkniai paaukojo). 650 km kelionė miegamąja klase kainuoja 5,5 euro.

Rytas miegamajame vagone nuo mano lovos trečiajame aukšte (jos - geriausios, nes ten galima miegoti visada: gi pirmas aukštas dieną naudojamas kaip kėdės, antrasis - sulenkiamas).

Trečiosios klasės (AC Three-Tier) gultai – irgi triaukščiai, bet čia veikia kondicionierius ir duodama patalynė vos su keliais plaukais ar purvo dėmėmis (švariausia mano matyta Indijoje). Bet labiausiai skiriasi žmonės: elgetų ir prekijų neįleidžia konduktoriai, 14 eurų už 650 km kelionę mokėti išgali tik kultūringesni pasiturintys indai, todėl tualetai kiek švaresni, o po manim miegojęs vyras kalbino angliškai. Tiesa, galiausiai ėmė klausinėti, ar man nereiktų gido.

Antroji klasė (AC Two-tier) už trečiąją geresnė tuo, kad visi gultai – tik dviaukščiai. Be to, yra užuolaidėlės: jomis galima užtraukti arba atvirą “kupė” (jei gultas ne šone), arba atskirai kiekvieną lovą (jei gultas šone): patogu norint persirengti. Deja, antros klasės šilumą ir nubyrantį maistą mėgsta ir pelės: viena net man ant kojos užlipo. Skaičiau, neva čia prieš reikiamą stotį pažadina konduktorius, tačiau, pasirodo, turi būti atvirkščiai. Ketindami išlipti Maturoje aptikome, kad konduktoriaus sulankstoma lovelė užblokavusi vagono duris. Kol anas ją susidėjo, traukinys ir išriedėjo: siūlymu šokti iš važiuojančio nepasinaudojome. O kita stotis tik Delis už 154 km… Mūsų kupė į medaus mėnesį vyko jaunavedžiai: tėvo palydėta nuotaka su hina piešiniais išpuoštomis rankomis (sakoma, kuo ilgiau jie išlieka, tuo labiau vyras myli) ir mandagus vyriškis iš geros šeimos, aiškiai ir visai nesavanaudiškai papasakojęs, kaip gi mums grįžti Maturon. 650 km kelionė šia klase kainuoja 20 eurų.

Pirmojoje klasėje (First AC) – vien tik užrakinamos kupė. Yra dviviečių, bet mums skyrė keturvietę, kurioje nakvojome penkiese, greta inžinieriaus šeimos su vaiku. Tėvas – puikiai angliškai kalbantis patriotiškas inteligentas – keliavo rengti laikinų kelių 10 milijonų piligrimų sutrauksiančioms Ardh Kumbh Mela masinėms maudynėms Gange šventajame Hardivaro mieste. Indijoje išsilavinimas dar sunkiai pasiekiama retenybė (kai kuriuose universitetuose konkursai – 1000 į 1 vietą), ir jis dar garantuoja vietą visuomenės viršūnėje. Tokie intelektualai – malonūs, bendraujantys nebe “apsirėkimais”, o kolonijinių mandagybinių frazių pilna anglų kalba. Tačiau tos inteligentijos be galo mažai: vos maždaug 10 gultų (pusė vagono) traukinyje buvo skirta pirmajai klasei, juk ji kainuoja net 34 eurus už 650 km.

Keleiviai miega ant žemės laukdami traukinių. Toks vaizdas laukia kiekvienoje Indijos geležinkelio stotyje ir net jų prieigose. Tai - kultūrinis dalykas, nes tuo pat metu laukimo salės būna pustuštės

Tuo tarpu antrosios klasės vietų tame pat traukinyje – 64, trečiosios – 272, ketvirtosios – 864, nerezervuotos – teoriškai begalybė. Tai štai tokia ir Indijos socialinė piramidė: kiekvienam inteligentiškam pasiturinčiam indui – dešimtys viduriniosios klasės “prasisiekėlių” (turinčių tiek, kad pas mus “vilktųsi” ties skurdo riba) ir šimtai mažne beraščių kaimų vargšų. Panašiai buvo ir Lietuvoje. Prieš gerus 100-300 metų.

Skaityti daugiau:
Šiaurės Indija: Viduramžiška šalis be taisyklių

 


“Salų šokliu” per Ramųjį vandenyną

Kadaise, daugelį dešimtmečių atgal, tiesioginių lėktuvų skrydžių beveik nebuvo. Lėktuvai pakeliui tūpdavo kartais net po keliolika kartų – užsipilti degalų, išleisti ir priimti keleivių. Štai pirmieji skrydžiai į Vilnių tarpukariu buvo tokie, ir sovietmečiu dar būta daug tokių reisų. Tobulėjant technologijoms, daugėjant keliaujančių žmonių tokie skrydžiai nunyko: lėktuvai ir per pusę pasaulio skrenda nesustodami.

Tačiau vienas toks ypatingas lėktuvų reisas iš praeities glūdumų yra išlikęs – jis nesikeičia jau 50 metų. Ramiajame vandenyne, kur atstumai tarp salų milžiniški, o gyventojų kiekvienoje vos po keliasdešimt tūkstančių. Jis vadinamas “Salų šokliu” (“Island hopper“), ir, kas antrą dieną skrisdamas į vakarus, kas antrą – rytus jis yra vienintelė ištisų valstybių jungtis su likusiu pasauliu. Tam, kad jis tebegalėtų skraidyti, padarytos net išimtys JAV pilotų poilsio taisyklėse.

Mūsų kelionės per Ramųjį Vandenyną planas. Visi skrydžiai nuo Honolulu (HNL) iki Guamo (GUM) - 'Salų šokliu'

Aš “Salų šokliu” skridau visą atstumą nuo Havajų iki Guamo, pakeliui lyg iš autobuso išlipdamas porai dienų 40 km ilgio Madžiūro atole (Maršalo salos), džiunglių saloje Ponpėjuje (Mikronezija) ir Čiuke (Mikronezija).

Į dar vieną salą – didžiausią pasaulio atolą Kvadžaleiną – tegalėjau pažvelgti pro lėktuvo iliuminatorių. Tai – JAV karo bazė ir ten išleidžiami tik kariškiai ar vietos gyventojai.

Mažas Madžūro atolo fragmentas iš 'Salų šoklio' šiam leidžiantis. Dėl nuostabių vaizdų pro langus salų šokliu kartais specialiai skrenda net tie, kam išlipti tarpinėse stotelėse nereikia

Dar prieš pirmąkart įlipant į “Salų šoklį” nustebino žmonės. Baltaodžių – vos pora. Nors žvilgtelėjus į žemėlapį salos, per kurias šokuoja “Salų šoklys”, vietas žemėlapyje galima tikėtis, kad jos – atostogų rojus – iš tikro turistai ten beveik neskrenda: brangu, skurdu, toli, neišreklamuota. Dauguma keleivių, panašu, gyvenime apskritai buvo skridę tik kartą-kitą, jie būriavosi kokios 4 val. iki skrydžio prie užrakintų Honolulu oro uosto stiklinių durų. Kai kurie turėjo tiek lagaminų, kad į automobilio bagažinę sunkiai būtų tilpę – gabenosi namo tai, ko jų salelėse nėra ir nebus. Štai viena moteris skrido su didžiuliu puošniu mediniu kryžiumi (emigrantė į JAV, grįžtanti į giminių laidotuves salose?), kurį netyčia sulaužė – ir čia pat jo atsiprašė. Jei kas nukrisdavo, jie pasikeldavo pėdomis, staigiu judesiu ištraukę jas iš basučių.

Mažosiose salose pakeliui besiledžiantį 'Salų šoklį' pasitinka tokios gaisrinės. Mažosioms šalelėms jas dovanojo JAV - tai vienintelė modernumo apraiška dažname oro uoste.

Paskui nustebino tvarka. Tarsi autobuse lėktuve kabo ant A4 lapo atspausdintas grafikas, kada kuriame oro uoste leidžiamasi ir kylama (iš viso skrydis trunka 14 val 25 min., o atstumas 7000 km). Kiekvienąsyk nusileidus pusė keleivių dėl saugumo trumpam išlaipinama, o kita pusė, jei turi bilietus toliau, lieka sėdėti. Patys oro uostai į kai kurias saleles vos telpa (Madžiūre pakilimo taką net taškė vandenyno bangos), ir jie aptarnauja vien retus “Salų šoklių” reisus. Tad jokių paslaugų viduje nėra, o Čiuke nebuvo nė vienos parduotuvėlės.

Salų šoklys. Reisui naudojami Boeing 737 lėktuvai, kuriais paprastai skraidomi daug mažesni atstumai. Tiesiog didesnio lėktuvo nepavyktų užpildyti

Tai ypač pasijuto, mat valandėlė ten virto septyniomis valandomis. Lėktuvo davikliai sugedo, ir, aišku, viduryje Ramiojo Vandenyno nieko suremontuoti galimybės nebuvo (nors ‘Salų šokliu’ visuomet skrenda ir mechanikas, trūko detalių). Aviakompanija darė, ką galėjo: tačiau pakaitiniam lėktuvui vien atskristi iš Guamo reikėjo 3 val., kurios su visu planavimu ištįso iki 7 val. Keleiviai to laukė sėdėdami ant žolytės netoli pakilimo tako – tik dangaus tolybėse pasirodžius atskrendančio pakaitinio lėktuvo žibintams juos suvarė į vidų.

Čiuke keleiviai lėktuvo laukia ant žolės netoli pakilimo tako. Nepavojinga - vis tiek be salų šoklio niekas nei atskris, nei išskris.

Skaityti daugiau:
Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį

 


Šinkansenais per Japoniją

Šinkansenai – pirmieji pasaulio greitieji traukiniai, paleisti į specialiai jiems skirtas trasas dar 1964 m., šiandien laksto 300 km/h ir didesniais greičiais. Ir nors pastarąjį dešimtmetį greitųjų traukinių linijų nutiesta daug kur (Europoje, Kinijoje), nė viena neprilygsta Šinkansenams.

Šinkansenas atvyksta į Okajamos stotį.

Greičiai gal ir panašūs, bet vieninteliai Šinkansenai važinėja dažnai tarsi metro – kas 10 min., kas 15 min. Kada beateisi į stotį žinai, kad traukinys tuojau atvažiuos, ir vietų visada rasdavome daug. Be to, jie labai punktualūs: kelionės grafiką susidėliojau taip, kad persėsti iš traukinio į traukinį likdavo po keletą minučių, ir visuomet spėdavome.

Kartą dėl apsnigto ruožo Šinkansenai vėlavo 5 minutėmis – ir stotyse, ir pačiame traukinyje nuolat garsiai skambėjo atsiprašinėjimai.

Šinkansenų dėka tai, kas žemėlapyje – milžiniškas atstumas, realybėje – greita vienadienė išvyka. Galėjome, pavyzdžiui, išvažiuoti iš Tokijo 7 val. ryto ir dar neatėjus 10 val. būti Kijote (už 514 km), ir, ten praleidę visą dieną ir vakarą, nakvoti dar už 131 km Himedžyje. 900 km nuo Tokijo iki Hirošimos Šinkansenai nuvažiuoja per 4 val.

Fudzijama, aukščiausias Japonijos kalnas, pro Šinkanseno langą.

Apskritai japonai myli traukinius. Dauguma keliauja jais. Be pagrindinių “Japan Railways” linijų yra daugybė “smulkių” geležinkelių kompanijų, kurios konkuruoja ir su JR, ir tarpusavyje. Tarp tų pačių dviejų miestų būna nutiesta po keletą skirtingų privačių kompanijų bėgių. Net iš Naritos oro uosto į Tokijo centrą veda trejos geležinkelio linijos. Keleivių vežimas, priešingai likusiam pasauliui, Japonijoje – pelningas verslas.

Traukinius japonai irgi inkorporavo į kultūrą. Kiekvienoje didesnėje stotyje klesti ekiben maisto dėžučių parduotuvės. Japonai mėgaujasi tuo šaltu, tačiau tikrai skaniu maistu, stebėdami anapus traukinio lango pralekiančius miestus, gamtą, ilgus tunelius. Ekiben – joks greitas maistas. Kainos – kaip restorane, didžiulis dėmesys skiriamas išdėstymui, pakuotei, kiekviename regione prekiaujama skirtingu maistu. Dėl žymiausių ekiben žmonės net specialiai išlipa papildomose stotyse.

Vienas gausybės skirtingų ekiben iš Tokijo stoties.

O štai garsiai kalbėti traukiniuose, net palikti įjungtą telefono skambėjimo garsą – draudžiama. Japonai vertina tylą. O traukiniai – viena vietų kur jie ilsisi ar miega pakeliui į ar iš darbo (geras ketvirtis žmonių kiekviename traukinyje ar net metro kiekvienu metu miega).

Šinkansenų bilietai brangūs, tačiau užsienio turistai gali nusipirkti į JR įmonių Japonijos traukinius “Japan Rail Pass” nuolatinį bilietą. Jei važinėsite daug, sutaupysite – mes sutaupėme apie 40% to, ką būtume mokėję už atskirus bilietus. Be to, daug paprasčiau: ateini į bet kurią stotį ir važiuoji, be jokių vizitų į kasą (nebent norėtum rezervuoti vietą).

Geležinkelių darbuotoja pardavinėja maistą Šinkanseno keleiviams. Pereidami tarp vagonų visi geležinkeliečiai nusilenkia. Tarp kitų paslaugų prieinamų Šinkansen traukiniuose: gėrimų automatai, rozetės telefonui krautis. Kiekvienoje stotyje (o ir dažname muziejuje, prekybos centre) - įvairiausių dydžių automatiškai užsirakinančios spintelės. Atvažiuoji, pasidedi daiktus, eini į miestą, išvažiuodamas pasiimi.

Keliautojui smagu, kai šalyje turistams yra nuolaidų – juk dažname Azijos krašte būna atvirkščiai: viskas užsieniečiams tik brangiau.

Skaityti daugiau:
Japonija. Moderni! Amžina…

 


Kruiziniu laivu per Karibus

Kruizas ir Karibai tiesiog sutverti vieni kitiems. 34% visų pasaulio kruizų keleivių plaukia į tas mažas šaleles. Kruizas – geriausias būdas jas aplankyti. Nes tos salos labai fotogeniškos nuo vandenyno – kaip jas pamatai išplaukdamas, atplaukdamas. Nes per kokias 8 valandas, kurias viename uoste stovi kruizinis laivas, gali spėti apžiūrėti visą mažytę Karibų šalį. Nes dėl karšto klimato vakarais, laivui palikus uostą, smagu pramogauti atviruose laivo deniuose.

Per septynias kruizo po Karibus dienas mes gana išsamiai apžiūrėjome šešias šalis (JAV Mergelių salas, Barbadosą, Sent Lusiją, Sent Kitsą ir Nevį, Sen Martiną, Sint Martiną), o septintajai, Puerto Rikui, pasilikome porą dienų prieš išplaukiant ir dieną po parplaukimo.

Atviri kruizinio laivo deniai su baseinais, sūkurinėmis voniomis, barais – viena populiariausių jo zonų, kadangi mūsų kruizas, kaip ir dauguma, vyko šiltuose kraštuose

Karibai yra kruizų tėvynė. Ir nors šiais laikais kruizai sparčiai išpopuliarėjo ir kitur, visi kiti regionai stokoja kažkurios iš detalių, dėl kurių kruiziniu laivu plaukti šitaip gera. Tarkim, po Europą patogu keliauti ir kitais būdais; šiaurėje klimatas mažiau tinka sėdėjimui atvirame denyje; jei kruizinis laivas švartuotųsi didmiesčiuose – per aštuonias valandas niekaip nespėtum pamatyti visko, kas ten įdomu.

Be to, ir pačios Karibų šalys trilinkos stengiasi dėl kruizinių laivų keleivių – juk jie šitokia svarbi ekonomikos dalis. Jiems nėra jokių biurokratinių kliūčių: išlipama iš laivo per kelias minutes nė paso nerodant, beveik be formalumų galima išsinuomoti automobilį (grąžinimas – tiesiog palikimas su raktu po sėdyne). Kruizinių laivų keleiviams dirba ir ištisi uosto parduotuvių kompleksai, prie laivų stovėjimo uoste priderinti lankytinų vietų darbo laikai.

Net ir milžiniškas kruizinis laivas gali atrodyti menkas palyginus su kalnais ir kitomis gamtos grožybėmis, kurių gausu Karibų salose.

Kruizų sezonas Karibuose – gruodis-balandis, bet aš plaukiau gegužį, jam pasibaigus. Tai – smagu, tada uostai ne taip užkišti kruizų keleiviais. Sezono metu didžiausiuose uostuose būna, kad stovi net ir po aštuonis laivus – tačiau ir kruizų pasirinkimas tuomet didesnis, nei bet kur kitur. Galite išsirinkti kokį tik norite aplankomų salų, “dienų jūroje” skaičiaus, kruizinių tradicijų (jos priklauso nuo kompanijos), kainos derinį.

Keleiviai nuo kruizinio laivo atviro denio stebi Sent Lusijos sostinę Kastrį. Aukštesni laivo deniai yra sulig 12 ar 14 aukštu - kadangi Karibų salose nėra tokių aukštų pastatų, kasryt į jas atplaukdamas gali viską stebėti tarsi iš judančio dangoraižio. Kad ir pusryčiaudamas.

Niekas taip gerai neatskleidžia Karibų, kaip kruizas. Alternatyvų mažai – keltai jungia tik kai kurias salas, lėktuvų skrydžiai ne pagal atstumą brangūs. Viešbučių ir vilų kainos irgi tinkamesnės turtingiems amerikiečiams. Aptarnavimas salose – prastas, o laive, kur daugiausiai dirba azijiečiai – išties puikus.

Ir turbūt niekas taip gerai neatskleidžia kruizo privalumų, kaip Karibai, kur, pernakvojęs plaukiančiame laive, kasdien gali išsilaipinti vis naujame uoste, įdomiai praleisti dieną, bet vakare nesigailėti, kad nepasilieki toje saloje ilgesniam laikui. Juk ten jau viską matei, juk laukia kitos salos.

Muzikantai pasitinka išlipančius ar grįžtančius į laivą keleivius. Tradiciškai uostų šalys kruizus sutinka ypatingai – juk šitiek daug turistų vienu metu.

Skaityti daugiau:
Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išvysktant
Karibai: spalvingiausios pasaulio salos

 


Automobiliu per Jungtines Valstijas

Sakote, kas gi čia unikalaus keliauti automobiliu? Tačiau JAV yra automobilizmo tėvynė. Automobilis – tarsi kokia amerikiečio kūno dalis.

Magistralės ten puikios ir daugiausiai nemokamos, palei jas kas kelias dešimtis kilometrų – ištisi „paslaugų miesteliai“, siūlantys daugybės tinklų restoranus, motelius, degalines. Labai populiarios „Drive through“ paslaugos, kai ne tik maistą, o ir dar labai daug ką gali nusipirkti tiesiai iš automobilio. Ir „Drive in“ restoranai, kur maistą į automobilį tau atneša, ir „Drive in“ kino teatrai, kur filmas žiūrimas iš automobilio.

Įvažiavimas į magistralę vakarinėje JAV dalyje

Jei važinėti magistralėmis neatrodo pakankamai romantiška, tebelikęs ir senųjų kelių, tokių kaip „Route 66“, tinklas, kuriais Amerikos automobilizacijos aušros eroje autostopu keliaudavo tokie veikėjai, kaip Džekas Keruakas. Dabar tie miesteliai kai kur apleisti, tačiau irgi nestokoja šarmo.

Be to, JAV – rečiau gyvenama nei Europa, tad šalia jos kelių dažnai atsiveria nuostabūs laukinės gamtos vaizdai, ypač Vakaruose. Ir yra gausybė aikštelių stabtelti jais pasigerėti.

Braiso kanjono nacionalinis parkas - vienas iš gamtos stebuklų menkai apgyvendintuose Vakaruose. Po parką, kaip ir po daugelį, reikia važinėti savo automobiliu, o nuo stovėjimo aikštelių driekiasi žygiai pėstėsiems

Benzinui JAV netaikomas akcizas, tad jis – perpus pigesnis nei Europoje. Todėl amerikiečiai važinėja didžiuliais automobiliais, visureigiais, pikapais. Todėl JAV yra normalu gyventi 100 km ir toliau nuo darbo, ir kasdien važinėti pirmyn-atgal. Teises JAV galima įsigyti nuo 16 metų (anksčiau – ir nuo 14) ir, kiek paauglystėje bendraudavau su bendraamžiais amerikiečiais, „sulaukęs 16 tiesiog negali neturėti automobilio“.

Automobilių nuoma JAV taip pat išvystyta geriausiai pasaulyje: lengva (ir palyginus nebrangu, ypač atsižvelgiant į pigesnį benziną) išsinuomoti, iškilus problemai – pasikeisti automobilį. Mat didžiųjų agentūrų nuomos punktai yra kiekviename užkampių miestelyje.

Didelis amerikietiškas autotraukinys po pakelės restoranus vežioja Coca Cola.

Be to, keliauti po JAV kitaip, nei automobiliu – sudėtinga, imlu laikui. Ten nėra greitųjų traukinių, vidiniai skrydžiai ganėtinai brangūs (palyginus su Europa). Miestai dideli ir ištįsę į plotą, daugelyje jų su viešuoju transportu – nekas, užtat net per centrą driekiasi automobilių greitkeliai. Netgi kai vakare atskridome į Čikagą ir reikėjo vykti 455 km į Detroitą, geriausias sprendimas pasirodė Čikagos oro uoste išsinuomoti automobilį ir grąžinti Detroite: skrydis lėktuvu ar kelionė viešuoju transportu keliems žmonėms būtų atsiėję brangiau ir buvę nepatogiau.

Tiesa, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pastaraisiais dešimtmečiais automobilių kultūra JAV šiek tiek nyko. Dėl ekologijos dalis jaunimo stengiasi vengti kelionių juo, taupo kurą (nors jis ir pigus), o kai kurie paaugliai vietoje automobilio tėvų prašo nupirkti geresnę planšetę. Mažėja ir paslaugų automobilininkams: pvz., kadaise 25% visų kino teatrų buvo „Drive in“, dabar – tik 1,5%. Visgi, JAV išlieka automobilizuočiausia didelė valstybė ir keliauti ten nuomotu automobiliu – patogiau ir (palyginus su alternatyvomis) pigiau nei bet kur kitur.

Lauraiderių kolona. Ši amerikietiška subkultūra kiek įmanoma sumažina automobilių ratus ir išlėto važiuoja miesto gatvėmis.

Skaityti daugiau:
Šeši Jungtinių Amerikos Valstijų veidai

 


Visureigiu su stogo palapinėmis per Namibiją

Galvojate, kad safaris po didžiųjų žvėrių pilnus Afrikos nacionalinius parkus galimas tik su grupe?

Tik ne Namibijoje, tik ne vienoje rečiausiai gyvenamų pasaulio valstybių. Pati tikriausia kelionė po Namibiją – išsinuomotu visureigiu su ant stogo išskleidžiamomis palapinėmis.

Visureigis su suskleistomis palapinėmis. Bagažinėje - viskas, ko reikia, nuo atsarginių kuro bakų ilgiems tuštiems keliams iki vandens ir poros atsarginių ratų (laimė, mums nenuleido padangos)

Namibijoje – garsusis Etošos nacionalinis parkas, kur didžiųjų žvėrių tiek, kad juos lengva greitai rasti be jokio eksperto ar gido. Tiesiog važinėdami džipu matėme dešimtis dramblių, žirafų, šimtus ar tūkstančius antilopių, kelis liūtus… Naktimis važinėti nerekomenduojama, o parkuose ir draudžiama (uždaromi stovyklų vartai) – trenktis į didelį žvėrį tikimybė pernelyg didelė. Tačiau dieną su nuomotu džipu esi laisvas kaip vėjas: gyvūnijos teatrus daugybėje vietų pro langus stebėdavome tik mes vieni, be kitų mašinų aplink.

Etošos nacionalinio parko keliuose tenka prasilenkti ir su drambliais

O vakare, išsikėlę stogo palapines kokioje aptvertoje stovykloje, galėjome girdėti žvėrių balsus. Mažesni jų, pavyzdžiui, šakalai, įsigudrina įlįsti ir į stovyklą. Bet ant automobilio stogo jie neužlips…

Visureigis su išskleistomis palapinėmis, paruoštas nakčiai stovykloje

Nepriklausomas safaris, visureigio su palapine ant stogo nuoma galima ir kai kuriose kitose Afrikos šalyse. Bet daugelyje jų patirtis bus ženkliai prastesnė, nei Namibijoje. Visų pirma, ten jūsų nelauks tuštuma. Namibija vienintelė tokia Afrikoje: daugiau nei dvigubai didesnė už Vokietiją ir turinti vos 2 milijonus žmonių. Namibija – tai, rodos, begaliniai tušti ir platūs žvyrkeliai, kuriuose leidžiama važiuoti net 120 km/h greičiu. Juk ten dykumos, juk kas atvažiuos (ar atbėgs, ar atitursens) iš priekio matosi iš tolo… Vairuoti nuo vieno gamtos stebuklo prie kito ten – irgi įdomi patirtis.

Rytas. Stovyklos vartai į žvyrkelius ką tik atsidarė.

Antra, Namibija neužsikrėtė dažnos Afrikos šalies “liga” (pvz. Kenijos, Tanzanijos) lupti nuo užsieniečių “devynis prakaitus”. Štai bilietas į nuostabųjį Etošos nacionalinį parką užsieniečiui kainuoja 5 eurus parai, kai į dažną Kenijos nacionalinį parką – protu sunkiai suvokiamus 60-70 eurų. Kai planavau kelionę į Keniją, pradžioje troškau pakartoti Namibijos patirtį, išsinuomoti visureigį su palapinėmis, tačiau supratau, kad ten tai tiesiog nelogiška. Jei skaičiuoji pinigus, po Keniją geriausia keliauti su ekskursija, nes net ir visureigio pasistatymo kempinge kainos ten milžiniškos (keturiems žmonėms lengvai gali siekti 100 EUR ir daugiau už naktį).

Tiesa, Namibija, kaip ir visa Afrika, stokoja saugumo. Taigi, nakvoti “bet kur”, kad ir kaip viliotų tuščios begalinės pakelės, gal ir nėra geriausia mintis.

Skaityti daugiau:
Namibija: didžiųjų žvėrių valstybė

 


Galimybės keliauti ypatingais būdais pasaulio žemėlapyje

Loading map...

Loading

 


Kiti ypatingi kelionių būdai

Norite daugiau? Žemiau – dar kelios šalys ir įdomūs būdai jas pažinti, palikę man didelį įspūdį. Tiesa, po šias šalis galima (o kartais ir logiškiau) turiningai keliauti ir kitais būdais – bet verta bent kelis kartus pabėginti ir šituos kelionių būdus.

Traukiniais per Kiniją

Kinijos geležinkeliai, kaip ir visa šalis – ant lūžio ribos. Vienoje pusėje – per trumpą laiką pastatytas ilgiausias ir vienas moderniausių pasaulyje greitųjų geležinkelių tinklas su į oro uostus panašiomis stotimis ir supergreitais traukiniais. Kitoje – neretai Sovietų Sąjungą primenantis aptarnavimas: eilės su stumdynėmis, biurokratiškos procedūros ir beprasmiai patikrinimai, darbuotojų perteklius. Jei ir nekeliausite po Kiniją vien traukiniais, verta išmėginti ir juos – nes jų stotys ir traukiniai puikiai atspindi šiandieninę Kiniją.
Plačiau: Gvandžou lankytinos vietos, Pekino lankytinos vietos

Eilės prie bilietų Gvangdžou pietinėje geležinkelio stotyje.

Keltais per Honkongą

Plaukimas po miestus daugelyje vietų iš transporto formos seniai virto pramoga turistams. Aišku, brangia. Todėl labai smagu, kad Honkonge laivai vis dar yra naudojami visų pirma nukeliauti iš taško A į tašką B ir todėl pigūs. Tačiau tikrai nereiškia, kad neįdomūs: nuo jų denių atsiveria nuostabios tiek dangoraižių, tiek žalių atokesnių Honkongo salų panoramos. Nors į daugelį Honkongo vietų galima nuvykti ir traukiniais ir autobusais, tikrai verta prisiderinti ir prie laivų grafikų: tai įdomiau ir ne brangiau.
Plačiau: Honkongo lankytinos vietos

Senieji Centro-Kaulūno keltai 'Star Ferry' - žymiausias keleivinių laivų maršrutas Honkonge.


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Ypatingiausios nakvynės vietos

Ypatingiausios nakvynės vietos

| 0 komentarų

Nakvynės paieškos – būtina kiekvienos kelionės dalis. Dažnai neįdomi ir eilinė: visose pasaulio šalyse viešbučiai, moteliai ar kempingai gana panašūs.

Tačiau kai kuriose šalyse prieinami ypatingi būdai praleisti naktį: ten ne tik pailsi, bet ir susipažįsti su vietos kultūra. Štai “ypatingos nakvynės stiliai”, kuriuos išmėginau per savo keliones į 100 šalių:

 


Kapsulių viešbučiai Japonijoje

Kapsulių viešbučiuose svečiai miega it spintos lentynose. Kiekvienos kapsulės viduje – viskas, ko reikia: patalynė, žadintuvas, rozetė, duodama net pižama. Kai kuriose kapsulėse yra ir radijas, televizorius.

Kapsulės viename iš devynių viešbučio aukštų. .

Tokie viešbučiai atsirado dar 1979 m. ir labiausiai skirti superdarbštiems japonams, nespėjusiems į paskutinį traukinį namo, pernakvoti prieš vėl keliaujant į darbą. Tais laikais moterys Japonijoje beveik nedirbdavo, tad iki šiol dauguma tokių viešbučių priima vien vyrus. Dviviečių kapsulių nebūna išvis.

Kapsulių viešbučio fojė

Apsistojęs viename moderniame kapsulių viešbutyje pasijutau it patekęs į gamyklos konvejerį. Batus padėti ir šlepetes paimti 1 aukšte 91-oje spintelėje; daiktus pasidėti, nusiprausti ir persirengti į pižamą 9 aukšte 826-oje spintelėje; prigulti 8 aukšte 826-oje kapsulėje; ryte vėl persirengti 9 aukšte; pižamą išmesti į dėžę ir raktus grąžinti 1 aukšte, persiauti šlepepetes į batus ir išeiti… Bet patirti tą konvejerį – nepakartojamas jausmas, tarsi papuolus į ankštą kosminę stotį iš fantastikos kūrinių.

Kapsulės vidus. Žadintuvas šioje kapsulėje veikė ne garsu, tačiau vis ryškindami šviesą - kad netrukdyti kitiems

Kapsulių viešbučiai pigesni, nei įprastiniai, nes taupo vietą, kuri Japonijos didmiesčiuose – pati brangiausia.

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 


Mangos (interneto) kavinės Japonijoje

Prieš kokius 10 metų japonai – nuo studentų iki namo grįžti nespėjusių darbininkų – įsigudrino nakvoti interneto kavinėse. Ir tuomet šios virto savotiškais viešbučiais.

Su mūsų jau nunykusiomis interneto kavinėmis jas sieja vien vardas. Japoniškose gali gauti ne kėdę, o kambarėlį minkštomis grindimis miegui, net užklotu. Kataloge siūlomi mažesni, didesni. Yra net bendri dušai, valgio automatai, o visi gėrimai – neriboti ir nemokami.

Interneto (mangos) kavinės kambarys (kairėje) ir durys į kambarius bei mangos biblioteka (dešinėje). Japonai patys ir sėdi, ir miega ant žemės, tad jiems toks minkštų grindų kambarėlis - patogus

Tiesa, interneto kavinių kambarėlių sienos tik dalinės, ne iki lubų (tačiau žvalgytis į gretimus nepadoru). Todėl vos užėjus į patalpą pasijunta kojų tvaikas (kambarėliuose privalu nusiauti), o rūkomuose aukštuose – cigarečių kvapas. Naktimis aidi knarkimas. Norint apsistoti, reikia pildyti japonišką anketą; užsakyti iš anksto neįmanoma, todėl verta šiek tiek pramokti japoniškai.

Nemokamų gėrimų automatai ir mikrobangė pasišildyti maistui - kiekviename aukšte.

Be kompiuterinių programų ir žaidimų kiekvienoje – ištisa mangos (japoniškų komiksų) knygelių biblioteka, todėl jos dar vadinamos “mangos kavinėmis”. Kai kuriose siūlomos ir papildomos pramogos – smiginis, biliardas.

Tūkstančiai japonų interneto kavinėse gyvena nuolat, juk tai net pigiau nei nuomotis kambarį. Ir jose yra viskas ko reikia XIX a. žmogui, kuriam kompiuteris svarbiau nei patogi lova.

Interneto kavinės išorė su reklaminiu ekranu ir registratūroje aprdavinjamais makaronais ramen pasišildymui

Beje, mangos kavinėse moki už žmogų, o ne už kambarį, todėl nors įmanoma imti didesnį kambarį dviems, tai nelabai apsimoka.

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 


Riokanai Japonijoje

Riokanai – japonų numylėti tradiciniai senoviniai viešbučiai. Dauguma jų seni, paveldimi iš kartos į kartą. Seniausiems – po tūkstantį ir daugiau metų(!) tos pačios verslininkų šeimos valdžioje (seniausias įsteigtas 718 metais po Kr. ir dabar jam vadovauja jau 46-osios kartos savininkas; tai – ir seniausias išlikęs pasaulio verslas apskritai). Riokano, kuriame nakvojome, šeimininkas kuklinosi: “Mūsų riokanas dar naujas, vos prieš 70 metų jį įkūrė mano senelis”.

Per tuos 70 metų atliktas nebent kosmetinis remontas, pakeista santechnika. Visa kita riokanuose tarsi įstrigę laike. Kambariai be tualetų, apdaužytos sienos, popierinės durys, miegama kaip po senovei – ant grindų. Atėjus į kambarį laukia lengvas kimono (jukata), kurį svečiai turėtų vilkėti riokane (man skirtasis amžiumi tikriausiai nedaug nusileido riokanui, buvo pragraužtas kandžių).

Riokano kambario vidus.

Lietuvis riokane gali pasijusti apgautas – už ką tiek mokėti, jei šalia yra trigubai moderniau ir trigubai pigiau? Bet japonai neapgaudinėja ir dvigubų kainų iš užsieniečių niekad neprašo. Tiesiog kas užsieniečiui trigubai blogiau japonui gali atrodyti trigubai geriau.

Japonams riokanai – trokštamas ryšys su tradicija, senove, gamta, individualumu. Kiekvienas riokano kambarys turi nuosavą pavadinimą (gyvūnų, augalų garbei), kurio įkvėpimu yra įrengtas. Riokane svečiai pasitinkami asmeniškai (dar namo išorėje kabojo mūsų pavardės), su jais bendrauja pats šeimininkas (tiesa, mūsiškis atrodė kiek išvargintas to darbo). Kai kurie riokanų nepatogumai Japonijoje tokiais nelaikomi: nustebau išvydęs, kad net viešbutyje, turinčiame abudu variantus, kambariai su ir be tualeto kainavo vienodai.

Varvekliai anapus riokano lango. Viduje irgi nebuvo šilta. Aplink Naganą - Japonijos 'sniego kraštas', kur sninga tiek, kad sniego storis gali siekti 3 metrus.

Bet labiausiai riokanai garsėja maistu. Daugelyje į kainą privalomai įeina vakarienė ir pusryčiai, o kituose valgis gali sudaryti ir pusę didelės nakvynės kainos. Tai – kaiseki, aukštoji Japonijos virtuvė, kur ne mažiau nei gausybė smulkių patiekalėlių svarbus jų išdėstymas lėkštėje ir lėkščių išstatymas ant stalo, primenantis gamtą, metų laikus.

Pusryčių ir vakarienės laikai – gana griežti. Riokanai prie klientų nesitaiko – tai klientai turėtų pasidomėję rinktis riokaną, kurio tradicijos jiems priimtinos.

Vakarienė riokane. Užsisakyti nieko negalima: atnešama tai, kas paruošta tą dieną, paprastai - pagal metų laiką. Ryžių Japonijoje visur duodama maždaug tiek, kiek likusių maistų kartu paėmus. Kelionės pradžioje jų atrodydavo per daug, bet vėliau neretai jie būdavo skaniausias produktas. Nes įprasčiausias. Juk likę maistai dažniausiai - žalia žuvis ir jūros gėrybės

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 


Meilės “moteliai” Pietų Korėjoje

Dauguma viešbučių Pietų Korėjoje – visi tie, kurie vadinami “moteliais” – orientuoti į vietines poreles. Mat butai toje šalyje – ankšti, ir kitų žmonių namo kviesti neįprasta: filmus ten einama su draugais pažiūrėti į nuomojamus DVD kambarius, pažaisti kompiuteriu – į interneto kavines. Ir nakčiai vaikinai ir merginos ten susitinka tokiuose moteliuose. Taip ir smagiau, įvairiau, juk moteliai – be galo įvairūs, pilni įvairios įrangos ir interjero detalių: veidrodžiai, ypatingas apšvietimas, šildoma patalynė…

Nors aš keliavau vienas, o visi numeriai – dviviečiai, ir į kainą įeinančių prezervatyvų, kosmetikos ar intymių valiklių, niekad nepanaudojau, nakvoti “moteliuose” vis tiek būdavo ir pigiau, ir patogiau nei retuose “tikrų keliautojų namuose”.

Žibančios meilės motelių reklamos ir vieno jų pseudoromėniškas fasadas.

Be kita ko, kiekviename “motelio” kambaryje stovi po kompiuterį (geresniuose – po du: ir vaikinui, ir merginai). Nors būdavo, kad įsijungęs išvysdavau daug pornografijos, jais galima ir tiesiog naršyti internete, ieškoti informacijos, rašyti laiškus – keliautojui tai daug patogiau, nei gaudyti Wifi signalą ir maigyti mažą telefono ekraną.

Pamaniau, kad Pietų Korėja – ideali šalis medaus mėnesiui. Atvyktų jaunavedžiai kaip aš, be jokių rezervacijų, ir žvalgytųsi po šimtus motelių, kiekvienai nakčiai išsirinkdami vis kitą atmosferą: čia pseudoromėnišką, čia su daugybe intymių lempelių ar šildoma lova, čia su sūkurine vonia, čia su 16 aukšto vaizdu į didmiestį ar jūrą, ir viskas – už 17-45 eurus.

Motelio, kuriame nakvojau Pusane, kambario interjeras.

Tiesa, turi Pietų Korėjos meilės “moteliai” ir du dalykus, kurie ne visiems patiks. Pirmasis – dauguma kambarių prirūkyti. Antrasis – korėjiečių kultūroje neįprasta keisti patalynės užvalkalus, o miegama paprastai su drabužiais (tačiau su tuo susidursite ne tik meilės “moteliuose”).

Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

 


Čunkingo ir Miradoro dvarai Honkonge

Jei kur civilizuotame pasaulyje yra anarchija, tai labiausiai ją galima pajusti Čunkingo ir Miradoro “dvaruose” Honkonge (Chungking Mansions, Mirador Mansions).

Tai – 17 aukštų buvę daugiabučiai, kurių butukai virto indų restoranais, svečių namais, net siuvyklomis. Chaotiški koridoriai, perpildyti liftai – it žmonijos atvirukas. Sutikti kiekvienos didžiųjų rasių žmogų tikimybė čia kone vienoda: Afrikon kiniškas prekes siunčiantys juodaodžiai, kuprinėti baltieji turistai, kinai pardavėjai, indai, dieną-naktį grūste grūdantys praeiviams kokios nors penkto aukšto koridoriuje įsisteigusios užkandinės “VIP korteles”…

Vienas iš trijų prekybos centrų Čunkingo dvarų pirmuose aukštuose. Iš ten atrasti liftus į viršų - ne taip ir lengva

Taip pat tuose dvaruose – ir daugiausia Honkongo viešbučių. Kiekvienas padarytas iš vieno ar poros buvusių butų, išdalintų į stulbinančio mažumo kambarėlius. Juose gyvena trečiojo pasaulio verslininkai, sutaupyti norintys turistai, nelegalai ir kitų įsivaizduojamų ir neįsivaizduojamų kategorijų žmonės – iš viso vien Čunkingo dvaruose apie 4000 gyventojų.

Mūsiškis ~5 m2 kambarys “Miradoro dvaruose”, kuriame vos išsiteko lova, o langelis atsivėrė į šulinio dydžio “kiemą”, honkongiečiams nusistebėjimo nekeltų. Šimtai tūkstančių tokiuose gyvena. Nekilnojamasis turtas – be galo brangus, tad šeimininkai butus išmūrija pertvarų labirintais. Naujuosius kambarėlius siūlo studentams, turistams, jaunoms Kinijos imigrantų šeimoms. Išnuomavęs tokius “sandėliukus” atskirai uždirbi daugiau, nei visą dviejų kambarių butą vienai vidurinės klasės šeimai. Vietinis anekdotas sako: “Jei ant lovos gali užlipti iš abiejų pusių, gyveni prabangiai”.

Geresnysis kambarys Miradoro dvaruose - priešingai nei pirmasis, šis turėjo langą į gatvę. Kai tame pačiame pastate dešimtys 'viešbučių', lengva visur derėtis, susirandant gerų pasiūlymų kiekvienai nakčiai.

Iš dviejų gretimų dvarų garsesni yra Čunkingo (jie net įkvėpė filmą “Chungking Express”), bet atmosfera panaši abiejuose: ankšti liftai, ilgi apšnerkšti koridoriai, iš kurių durys į gausybę smulkių verslų. Pažįstamas honkongietis patarė dėl saugumo verčiau apsistoti Miradoro dvaruose. Vienintelis skirtumas, kurį pajutome: Miradore naktimis trys pavargę apsauginiai prie įėjimo prašydavo surašyti asmens duomenis. Galėdavai rašyti bet ką – paso netikrindavo.

Vienas klaidžių Čunkingo dvarų koridorių - panašiai atrodo ir Honkongo daugiabučių interjerai.

Ir nors Čunkingo ir Miradoro dvarai mažai saugomi, jie gyvuoja, smurtinių nusikaltimų skaičiai ten nė iš tolo nepanašūs į esančius JAV getuose ar Europos imigrantų rajonuose. Dvarai – ne žlugęs vargšų pasaulis, greičiau tai – klestinčio laukinio kapitalizmo arena. Kur į ausį man atvirai šaukdavo “Copy rolex!”, kur visose valiutos keityklose kursai skiriasi (geresni toliau nuo gatvės, kur ne visi drįsta nueiti), kur parduotuvės atsidaro ir užsidaro kokiu nori metu. Ir, svarbiausia, kur įvairiataučiai žmonės sunkiai dirba – turbūt nemokėdami mokesčių, bet ir negaudami bei neprašydami jokios valstybės pagalbos (Honkongas – liberaliausia verslui pasaulio šalis, ir jo įstatymai labai tam tinka).

Skaityti daugiau: Honkongas – šviesų ir jūrų miestas

 


Meilės “moteliai” Brazilijoje

Jei meilės moteliai Pietų Korėjoje – tai truputėlį nešvankūs viešbučiai, tai meilės moteliai Brazilijoje – tikrų tikriausi sekso konvejeriai. Viskas ten orientuota į vieną, ir viskas – su pramoniniu efektyvumu.

Viskas įrengta taip, kad tavęs niekas nepastebėtų: su darbuotojais bendraujama per telefonspynę, įvažiuojama tiesiai į dengtus garažus, iš kurių veda laiptai ar durys į kambarį.

Kambario vidus su specialiai reguliuojamu apšvietimu po lova, stikline vonios-tualeto siena (dešinėje) ir televizoriumi, ant kurio užklijuotas lipdukas su svarbiausias erotiniais kanalais.

Kambaryje be įvairių veidrodžių, lempų, stiklinio vonios kambario, įvairiaspalvių lempų ir pornografiją rodančio televizoriaus radau ir nepermatomą suktuką, per kurį galima paduoti ar paimti daiktus iš lauko, nuo specialaus tik darbuotojams prieinamo balkono. Taip užmokama, taip užsakomi įvairūs sekso žaisliukai iš specialaus meniu. Jeigu išalkai, galima užsakyti ir maisto. Aišku, langų nėra, o ant vartų kabo įrašas „tik nuo 18 metų“.

Brazilijoje meilės reikalai – daug mažesnis tabu, nei pas mus. Viešumoje aistringai bučiuojasi daugybė porų: eilėje prie parduotuvės kasų, paplūdimyje, tiesiog gatvėje… San Paule net ir homoseksualios poros taip daro. Ir, palyginus su “meilės moteliais” Pietų Korėjoje, braziliški kur kas labiau orientuoti “į reikalą”: apsistoti ten kaip turistui buvo mažų mažiausiai keista.

Nuomojamų / parduodamų į kambarį per specialų persukamą nepermatomą langelį produktų katalogas.

Skaityti daugiau:
Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis

 


Australijos pakelės aikštelės

Ilgų ir tiesių Australijos plentų pašonėse – jokių kaimelių. Tik tamsa, spindintis paukščių takas danguje, žvaigždžių begalynė (kas nėra buvęs šitaip toli nuo gyvenviečių to niekada nesupras) ir kengūrų “kaimenės”. Atstumas tarp miestų gali siekti ir 1000 km, tarp viešbučių ar kempingų – 250 ar 400 km, ir tai jų registratūros veikia labai trumpai.

Todėl nakvynei ten kas 40-80 kilometrų padarytos pakelės aikštelės: sustoji ir miegi tiesiog automobilyje (dažnas keliautojas, kaip ir mes, turi kemperį), o ryte tęsi kelionę. Daugybė kelio ženklų ragina ten sustoti, pavargus nevairuoti, mat tai tuose monotoniškuose keliuose – tikra rykštė, baisesnė, nei vairavimas išgėrus.

Ženklas raginantis sustoti pakelės aikštelėje nusnūsti, o ne rizikuoti gyvybe važiuojant pavargus.

Vienos pakelės aikštelės skirtos sunkvežimių vairuotojams, kitos – visiems kitiems. Sustoti visur gali nemokamai. Tiesa, patogumų mažai – tualetas yra ne kiekvienoje, o net jei jis ir yra, bake gali trūkti vandens (Australijos dykumose jis – brangus). Jokių parduotuvių ar kavinių net įsivaizduoti negalėtum, aplink – tik laukinė gamta, ir taip kartais šimtus kilometrų į visas puses. Todėl su savimi vežėmės maisto, gėrimų, dezinfekcinio skysčio. Jautėmės labai laisvi: kada nori atvažiuoji, kada nori išvažiuoji. Tiesa, jei vakarais atrodo būtina nusiprausti, Australijos pakelės aikštelės nelabai patiks.

Gražiai įrengta pakelės aikštelė su vieta piknikui ir vaizdu į, rodos, begalinius dykumos tolius. Šį kartą, kaip ir dar ne vieną, buvome vieninteliai jos svečiai

Pravažiuodami didesnes pakelės aikšteles vakarais matydavome, kaip senyvi australai kūrena laužus. Kai atvykdavome, paprastai visi jau miegodavo, kai išvažiuodavome – daug kas dar miegodavo. Dauguma keliavo lėtesniais tempais, bet įmanoma visaip. Vienos pakelės aikštelės buvo pilnos nakvojančių, kitos – baugiai tuščios: viena štai šalta prie didelio ežero, kita – padengta rūku. Australijoje – saugu, vagims važiuoti 300 ar 1000 km tikriausiai neapsimokėtų, bet vis tiek paieškodavome jaukesnių. Tik, kai spaudžia miegas, “važiuoti ar ne papildomus 60 km” klausimas gali būti sudėtingas.

Saulėlydis Australijos autbeke, kur visi miestai toli ir nėra šviesos taršos. Nuotrauka neredaguota Photoshop, o realybėje viskas dar įspūdingiau.

Beje, pakelės aikštelės yra visoje Australijoje – net ir dažniau gyvenamose erdvėse. Ten jos – lbiau civilizuotos, o kai kuriose net siūloma… nemokama kava.

Skaityti daugiau: Australija – išskirtinės gamtos žemynas

 


Naujosios Zelandijos smuklės

Naujosios Zelandijos miestai – tai vesternus kiek primenančių vienaukščių ar dviaukščių pastatų rinkiniai. Centrinėje gatvėje – Pirmojo pasaulinio karo atminimo salė, kinas, parduotuvėlės.

Ir būtinai – tradicinė medinė smuklė su kambariais be patogumų nakvynei viršuje ir didžiule baro sale, pilna aplinkinių avių augintojų, pirmame aukšte. Jos – vienas Naujosios Zelandijos simbolių,

Temzė, vienas labai tradicinių vesterniškų Naujosios Zelandijos miestelių

Smuklės paprastai dviaukštės, o antrame aukšte – ilgi koridoriai su bendrom patalpom, tualetais, kartais – virtuvėlėmis, svetainėmis, balkonais. Ir daugybe mažų kambarių, kurių svečiai susimoka už kiekvieną žmogų, o ne kambarį. Būdamas kai kuriose tų patalpų gali nesunkiai įsivaizduoti, kad štai išėjus į lauką pamatysi ne automobilius, o arklius su karietomis. Jos sunkiai pasiduoda pokyčiams: iki pat 1971 m. į šias smukles nebūdavo įleidžiamos moterys (sunku patikėti, žinant, kad Naujoji Zelandija pirmoji pasaulyje suteikė moterims balso teisę).

Juk tos smuklės statytos dažniausiai dar XIX a. ir tikrai priimdavo “arklio eros” keliautojus.

Smuklės, kaip ir viskas Nauojoje Zelandijoje, dirba trumpai, todėl norint tokioje apsistoti verta netempti “gylyn į naktį”. Beje, labai panašios smuklės ir Australijoje.

Skaityti daugiau: Naujoji Zelandija – žalia pasaulio provincija

 


Šalys su ypatingomis nakvynės vietomis – pasaulio žemėlapyje

 


Kitos įdomios nakvynės vietos

Šias nakvynės vietas taip pat verta išbandyti, jei norite patirti atitinkamų šalių kultūrą, nors jos ir nėra tokios unikalios, kaip išvardytos aukščiau, arba jomis kiek sunkiau pasinaudoti.

Moteliai JAV

Jie – dažno Holivudo filmo veiksmo fonas. Juose prekiaujama narkotikais, prostitutės pardavinėja seksą, slapstosi (ir kartais šaudosi) nusikaltėliai. Realybėje, aišku, dauguma klientų – eiliniai keliautojai, nors, dėl prastos reputacijos, turtingesni amerikiečiai kai kurių motelių privengia ir stebėjosi, kad ten apsistojau. Kur Amerikoje bebūtų, moteliai atrodo beveik vienodai: pastatas su įėjimais į numerius iš lauko, automobilių aikštelės. Kartais jie vieno aukšto, kartais – dviejų (su išorine laiptine), bet visi – pigesni už daugelį kitų JAV nakvynės vietų ir patogesni, jei nori atvažiuoti vėlokai vakare ir išvažiuoti ryte (tik pusryčių geriau neimkite – jie visi prasti).
Plačiau: Šeši Jungtinių Amerikos valstijų veidai

Eilinis kiek apšepęs JAV motelis

Meilės viešbučiai Japonijoje

Patys moderniausi iš visų meilės viešbučių. Štai mūsų numeryje net stovėjo seksualių kelnaičių pardavimo automatas, o įsiregistruoti reikėjo per kompiuterinę sistemą. Bėda, kad viskas japoniškai – todėl net užsiregistravus per Booking.com teko patirti problemų. Registratūroje juk nieko nebuvo, kad bent susirodyti… Šiaip ne taip išsikvietėme, bet kitos problemos laukė ryte anksti atsikėlus į rytinį traukinį: išorinės numerio durys niekaip rankomis neatsidarė, o paspaudus kažkokį mygtuką paaiškėjo, kad tai, greičiausiai, gaisrinis aliarmas, tad tuoj atbėgo susijaudinę darbuotojai. Kaip ne kaip – įdomi japoniška patirtis, tačiau geriau ją patirti mokantiems puikiai skaityti japoniškai.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Vienas poros automatų meilės viešbučio Nagojoje, Japonijoje kambaryje, iš išorės primenantis šaldytuvą. Ant šio vienintelio buvo angliškos instrukcijos

Ankštieji viešbučiai Japonijos didmiesčiuose

Šie viešbučiai siūlo atskirus kambarius – tačiau erdvės vienam žmogui juose tikriausiai nedaugiau, nei dažname hostelyje. Mat kambariai čia – absoliučiai minimalaus dydžio, pagridninis jų “baldas” – ant žemės ištiestas čiužinys. Aišku, tualetai ir dušai – bendri. Pliusas tiems, kas keliauja vieni – mokama už žmogų, o ne kambarį, taigi, net didmiesčiuose galima apsistoti pigiai, o vis tiek turėsi atskirą kambarį. Tokių viešbučių Osakoje pasirodė daugiau nei Tokijuje.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Dvivietis kambarys Osakos ankštame viešbutyje. Tiksliau - tiesiog kambarys, nes dviviečiai nuo vienviečių nesiskiria. Jis toks mažas, kad be plataus objektyvo sunkiai pavyksta apimti daugiau, nei galinę sieną.


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Smagiausi pramogų parkai ir gyvieji muziejai

Smagiausi pramogų parkai ir gyvieji muziejai

| 0 komentarų

Patekęs į gerą pramogų parką ar gyvąjį muziejų turėtum pasijusti atsidūręs kažkur visai kitur. Vieni jų atkuria konkretų tolimos praeities laikmetį, kiti – fantastines vietoves. Vieni orientuoti į linksmybes (atrakcionus), o kiti, vadinami gyvaisiais muziejais – į supažindinimą su epocha. Tačiau visuose bilietas parduodamas visai dienai, gausu į roles įsijautusių aktorių, o plotai tokie, kad viskam pažinti ir apeiti veiklos gausu.

Svarbiausia, toks pažinimo-pramogų būdas puikiai tinka visai šeimai, kai tuo tarpu įprastiniai muziejai dažniausiai įdomūs tik suaugusiesiems.

Štai geriausi pramogų parkai ir gyvieji muziejai.

 


Polinezijos kultūros centras

Vieta: Havajai, JAV

Polinezijos Kultūros Centras – įspūdingiausias Polinezijos (šiaurrytinė Okeanijos dalis) kultūrų pristatymas. Kiekvienai didžiųjų polinezietiškų žemių – nuo Havajų iki Naujosios Zelandijos – čia pastatytas kaimelis ir tuose kaimeliuose daugybę kartų per dieną vyksta specialūs renginiai. Samoa gyventojai čia rodo, kaip jie lukštena kokoso riešutus ir duoda ragauti savo patiekalų; Naujosios Zelandijos maoriai rituališkai “pasitinka pakeleivius” bei pakvietę juos į salę, šoka liaudies šokius; tongiečiai ritmą muša būgnais bei kviečia žiūrovus “tapti vietiniais” (“go native”) ir daryti tą patį.

Naujosios Zelandijos kultūros demonstracija Polinezijos kultūros centre

Kiek pasigailėjome, kad atvykome tik apie vidurdienį – maniau, kad viską spėsime, bet kur tau. Į šią populiarią atrakciją buvo likę tik brangiausi bilietai. Tad mus lydėjo gidas, ir nors visuomet pasisakau už nepriklausomą keliavimą, šiame margumyne jis tikrai pravertė, nes pamatėme daugiau, nei šiaip būtume išvydę.

Kanojų šokiuose plaukia Fidžis

Ekskursija prasidėjo nuo pagrindinio dienos reginio – Kanojų šokių. Kasdien valandai visi kaimeliai nutraukia savo programas ir į kanalus (kaip gi Polinezija be vandens!) išplaukia improvizuotos kanojos su šokėjais. Kiekvienas laivelis – atskira šalis, kitokie tautiniai rūbai ir liaudies šokiai bei dainos. Įspūdingi buvo Samoa karo šokiai, kurių metu stūgaudami apkūnūs vyrai garsiai ploja sau per krūtinę bei šlaunis, ir, be abejo, maorių haka, pažįstama sporto gerbėjams – juk Naujosios Zelandijos rinktinės ją šoka prieš mačus.

Be šio plaukimo, smulkesni renginiai nuolat vyksta kiekvienos šalies “kaimelyje”. Jie nesikartoja: jei vienur šokiai, tai kitur – kulinarija.

Samoa kaimelio „gyventojas“ sliuogia į palmę kokoso riešutų

Dieninė dalis – tik pusė Polinezijos kultūros centro darbo laiko. Po jos laukė „luau“ vakarienė. Simbolinę įžangą į ją čia sudaro ali‘i įžengimo ceremonija, daina bei po žeme kepto „kalua“ paršelio atidegimas (tokių pat netrukus galima paragauti, kartu su kitais Havajų virtuvės skanėstais). Prie tokios vaizdų gausybės jau spėjome įprasti, nes viskas Polinezijos kultūros centre sustyguota taip, kad nuobodžiauti netenka nė minutę – nemaža dalis iš 1300 įvairiataučių jo darbuotojų be paliovos ką nors veikia tuose septyniolikoje hektarų, pilnų žalių medžių, žydro vandens ir tvarkingų takelių.

Atidengiamas kalua paršelis, vienas Havajų virtuvės patiekalų ir kiekvieno luau širdis

Vakaro kulminacija – didžiulis, masinis gyvas vaidinimas su gausybe specialiųjų efektų, kaip antai į sceną verstis imantys krioklio vandenys ar ugnies rijimas. Visa tai persmelkta galybės šokių, dainų ir paprastu siužetu apie polineziečio gyvenimą. Herojus vis keliauja iš salos į salą, ir kūdikystė jo apsupta vienos kultūros, paauglystė – kitos, o tuokiasi jis pagal trečią, ir šitaip prieš akis einant gyvenimui pralekia ir visa Polinezija.

Plačiau:
Havajai – stebuklinga gamtos didybė

 


Sovereign Hill

Vieta: Balaratas, Viktorija, Australija

Balarate į vakarus nuo Melburno atkasta daugiausiai Australijos aukso, XIX a. vyko tikra jo karštinė. Tad viena miestelio kalva palikta “gyvuoju muziejumi” Sovereign Hill. Kartu su miniomis turistų atkurtose XIX a. gatvėse “savo gyvenimus gyvena” ano meto drabužiais vilkintys aktoriai. Štai kūrikas kūrena kasyklas varančius katilus, fermeriai grėbia šieną avių garde. Visai dienai numatytas sąrašas renginių: aukso gryninimo išlydant, saldainių gamybos, žvakių liejimo ir dažymo (šachtų žvakės būdavo kitokios spalvos, kad kasėjai nesineštų jų namo), šaudymo demonstracijos, “Viktorijos teatro” minispektakliai, galimybė paieškoti aukso upelyje, ekskursijos vienoje keleto atkurtų mažų privačių kasyklėlių.

Sovereign Hill kasyklos katilinė.

Gatvėmis rieda senos Cobb and Co karietos, ant sienų kabo ano meto skelbimai (“Liverpulis-Melburnas per rekordines 69 dienas”, “Antros klasės apgyvendinimas – ponios Karolinos Čisholm bakūžės”…), galima išbandyti seniai pamirštas kėglių ir biliardo atmainas, o parduotuvėlėse įsigyti to laikotarpio gėrimų, žaislų, rankdarbių.

Kasdien XIX a. kareivių būrys, pražygiavęs miestelį, iškelia, kaip anuomet, Britanijos vėliavą, paskelbęs “dienos naujienas” apie numalšintą klaidatikių induistų ir musulmonų sukilimą Indijos kolonijoje. Ant bilieto net atsiprašoma dėl to, kad “aktoriai laikysis XIX a. nusistatymų”. Australija taip persmelkta vakarietiško kultūrinio marksizmo, kad net jos dolerių banknotai vienoje pusėje būtinai turi vyro, kitoje – moters atvaizdus (išskyrus 5 dolerius, ant kurio – tik karalienė). Taigi, eiliniame Sovereign Hill gatvės vaidinime nuskambėjęs pasisakymas “gal ji taip kvailai mąsto, nes yra moteris” kitomis aplinkybėmis kaip reikiant būtų įsiutinęs feministes.

XIX a. parduotuvėlė. Net pardavėjai čia apsirengę ano laikmečio stiliumi.

Vakare Sovereign Hill atsidaro antrąsyk naktiniam šou “Kraujas ant pietų kryžiaus”, pasakojančiam apie Eurekos kasėjų sukilimą. Tūkstančių žmonių minia tą 1854 m. spalio 17 d. sudegino Balarato Eurekos viešbutį, nes šis priklausė esą neteisingai dėl žmogžudystės išteisintam Džeimsui Bentliui. Sukilėliai, prisiekę ištikimybę “Pietų kryžiaus žvaigždyno vėliavai”, buvo sumušti, bet tas epizodas, kaip ir Nedo Kelio istorija, tapo Australijos nacionaliniu mitu. Norėtųsi viską suvesti į laikotarpio dvasią ar Australijos kolonijų “nusikaltėlišką prigimtį”. Kol neprisimeni kad ir Garliavos įvykių. “Eilinių vietos žmonių” kova su “neteisinga tolima valdžia”, matyt, geba įaudrinti mases visur ir visada. O čia ta valdžia buvo už 17000 km, o Pietų kryžiaus vėliava – pirmoji tikrai australiška, be britiško “kryžiaus”, kuris likęs net šiandieninės Australijos vėliavos viršutiniame kairiajame kampe.

Sovereign Hill pargindinė gatvė dieną, kuomet ja vežioja karietos.

Pats “naktinis šou” kainos nepateisino. Reklaminiai siužetai rodo degantį Eurekos viešbutį, karietą, bet tai atskiri epizodai. Išskyrus po sukilimo kasėjams suteiktas papildomas teises apžvelgusį aktorių, šou niekas nevaidina, o jo eiga tokia – įsižiebia kokio namo šviesos, pasigirsta įrašytas jo “gyventojų” pokalbis, įsižiebia šviesos kitur – ir “prabyla” “esantieji” ten. Pasibaigus tokiai scenai, žiūrovai eina (ar pervežami) miesteliu tolyn, kur laukia kitas “veiksmas”.

 


Splendid China (Nuostabioji Kinija)

Vieta: Šendženas, Kinija

“Nuostabioji Kinija” Šendženo mieste – tai visa didžioji Kinija, jos gražiausi pastatai ir ypatingiausios mažumos, “suvilktos” į vieną didelį Šendženo miesto parką.

Gyvasis muziejus susideda iš dviejų dalių. Vienoje jos pusėje tarp kalvelių ir ežerėlių stovi sumažintos Kinijos grožybių kopijos. Primena mini-Europos parką Briuselyje. Tik kad Kinija už Europos Sąjungą 2,5 karto didesnė tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi. Ir “stebuklų” Kinijoje tikrai ne mažiau – tik jiems labai trūksta reklamos. Prie dažno eksponato galvodavau: “Kaip gražu! Kodėl apie tai negirdėjau? Kur yra ši vieta?”. Tarp tokių – budų statulos olose, keistos architektūros mažų tautelių kaimai, kalnų šlaitų gyvenvietės, uolų kūgiai, žavios kiniškos šventovės ar miestų vartai. Aišku, yra “Nuostabiojoje Kinijoje” ir Terakotos armija, Uždraustasis miestas, Potalos rūmai, it gyvatė vingiuojanti Kinų siena.

Viena miniatiūrų 'Nuostabiojoje Kinijoje'.

Antroji “Nuostabiosios Kinijos” pusė – Liaudies kaimas. Kinijos tautinių mažumų stilių namuose čia kasdien pristatomos jų kultūros. Deja, spėjau žvilgtelti tik į vieną programą – ji apsiribojo kinišku pasakojimu.,

Pusvalandžio trukmės viduramžių mūšio fragmentų inscenizacija.

“Visuotiniai” kasdieniai renginiai buvo žavesni: viduramžių kariai, demonstruojantys triukus ir mūšio menus; spektaklis, atskleidžiantis Kinijos liaudies drabužių įvairovę. Ir vakarinis “varjetė”, įkvėptas Olimpiados atidarymų – šokiais, vaidyba, akrobatika, spalvom, šviesom ir trykštančiu vandeniu perteikiama ankstyvoji Kinijos istorija. Ir net ugnies įžiebimas buvo.

Kinų kultūros pasirodymas Šendženo Splendid China parke.

Aišku, liaudies kaimas nepasiena be suvenyrų, restoranų, bet smagiausia po jį vaikščioti vėlų vakarą, kai niekas nebedirba, bet ir žmonių minios išsiskirsčiusios. Galingų žibintų šviesoje atsidūrusios etninės architektūros interpretacijos nebeatrodo pigios.

Nakčiai apšviesta Nuostabioji Kinija Šendžene. Honkonge ryškiausiai žiba reklamos. Gvangdžou ir Šendžene populiaru nutvieksti visą pastatą, dažnai - nuolat besimainančiomis spalvomis.

Plačiau:
Gvangdžou-Šendženas: didžiausias rytdienos miestas

 


Dysney World (Disnėjaus pasaulis)

Vieta: Florida, JAV

Disnėjaus pasaulis Floridoje – tikras “pramogų parko” etalonas. Jo plotas – didesnis nei visas Klaipėdos miestas. Ten šeimos (ir ne tik jos) važiuoja ir ištisai savaitei (yra 27 viešbučiai), ir visada yra ką veikti. Kai kas net nusipirkę butus toje teritorijoje.

Klasikinis Disneilendas – kitaip, Magijos karalystė, su Mikiu, Donaldu, pilimi ir jų atrakcionais – tėra nedidelė Disnėjaus pasaulio dalis. Vienintelė, kuri “nukopijuota” ir kitose vietose – Europoje, Azijoje.

Pačiame Disnėjaus pasaulyje be Magijos karalystės tokių parkų, kur nusiperki bilietą visai dienai ir pasineri į kažkokį pusiau fantastinį pasaulį, yra ir daugiau.

Disnėjaus pasaulio Magijos karalystė.

Epcot (1982 m.) yra “ateities miestas”, kuriame viskas pastatyta pagal ateities technologijas.

Disnėjaus Holivudo Studijos (1989 m.) veikia ir kaip pramogų parkas, ir kaip Disnėjaus filmų filmavimo ir kūrimo erdvė.

Disnėjaus Gyvūnų karalystė (1998 m.) – modernus zoologijos sodas, kuriame kruopščiai atkurtos realios atitinkamų gyvūnų klimatinės zonos.

Kiekvienas parkų susideda iš atskirų smulkesnių teminių zonų, pavyzdžiui Gyvūnų karalystė suskirstyta į žemynus.

Ir tie kiti parkai nėra tik kažkokie “Magijos karalystės” prielipai. Tiesą pasakius, voso keturi patenka į aštuonių labiausiai lankomų pasaulio pramogų parkų aštuntuką. Magijos karalystė, aišku – pirmoji (~20 mln. klientų per metus), Epcot – šeštasis (12 mln.), Gyvūnų karalystė – septintoji (11 mln.), Holivudo studijos – aštuntosios (11 mln.).

Greta šių “sausų parkų”, Disnėjaus pasaulyje dar yra du vandens pramogų parkai, sporto pramogų zona, “senamiestis” (su Cirque du Soleil teatru) ir net… vestuvių paviljonas (Disnėjus JAV seniai nebeatrodo įdomus tik vaikams).

 


Smagiausių pramogų parkų ir gyvųjų muziejų žemėlapis

 


Kiti įdomiausi gyveji muziejai ir pramogų parkai

Visuose žemiau išvardytuose gyvuosiuose muziejuose ir pramogų parkuose taip pat puikiai praleisite visą dieną. Tik, priešingai nei aukščiau įvardytuose gyvuosiuose muziejuose ir pramogų parkuose, tos dienos gali užtekti, kad pamatytumėte mažne viską: veiklos, renginių ten kiek mažiau ar jie kiek mažiau įvairūs ir įspūdingi – tačiau vis viena pribloškiantys.

Korėjos liaudies kaimas Suvone (Pietų Korėja)

Seni namai ir kas valandą vykstantys vaidinimai bei renginiai čia pristato korėjiečių kultūrą, o nebrangūs restoranai – visą korėjiečių virtuvę.
Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

Korėjos liaudies kaimo jojikai.

Paryžiaus Disneilendas (Prancūzija)

Sumažinta “Disnėjaus pasaulio” versija, kurioje – tik “klasikinis Disneilendas” – “Magijos karalystė”.
Plačiau: Paryžiaus lankytinos vietos

 


Pramogų parkai ir gyvieji muziejai Lietuvoje?

Lietuvoje ir apskritai Europoje gyvųjų muziejų ir teminių pramogų parkų tradicija yra gana silpna. Pramogų parkai čia dažniausiai apsiriboja atrakcionais, o istoriniai muziejai, net didžiausi – tai visų pirma autentiški senoviniai daiktai ir pastatai, o ne gyvas tradicijų atkūrimas (toks pasitaiko nebent per specialias šventes, Viduramžių amatų ir pan., ir tai, palyginus su geriausiais gyvaisiais muziejais, jis gana ribotas). Vienas mėginimas Lietuvoje įkurti gyvąjį muziejų – Pakruojo dvaras, tačiau masteliai ten gerokai mažesni nei šiame straipsnyje aprašytuose gyvuosiuose muziejuose.


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Unikaliausios pasaulio sporto šakos

Unikaliausios pasaulio sporto šakos

| 0 komentarų

Atrodo, kas gali būti labiau tarptautinio už sportą? Sportininkai nuolat migruoja (tampa legionieriais), dalyvauja tarptautiniuose čempionatuose ir olimpiadose. Tačiau pasaulyje gausu unikalių, mums visiškai neįprastų sporto šakų. Jos ir praktikuojamos, ir žiūrimos kitaip, bet, nepaisant to, be galo populiarios, įaugusios į vietines kultūras.

Keliaudamas po pasaulį visuomet mėgstu nueiti į populiarios ten sporto šakos stadioną ar areną. Unikaliausios mano patirtys, netikėčiausios sporto šakos ir lygos – žemiau.

 


Elektroninis sportas Pietų Korėjoje

Elektroninis sportas – tai profesionaliai žaidžiami kompiuteriniai žaidimai. Modernių technologijų pavergtoje Pietų Korėjoje jie – kone nacionalinis sportas nuo 2000 m. (kiek žmonių Lietuvoje tais metais išvis mokėjo naudotis kompiuteriu?). Su televizijos transliacijomis, komentatoriais, mokyklomis, lažybų skandalais, milijoninėmis sportininkų algomis, jų žmonų nuotraukomis glamūriniuose žurnaluose.

Seulo Jongsano e-sporto stadione stebėdamas “League of Legends” žaidimo mačą jaučiausi it mokslinės fantastikos filme. Vietoje sporto aikštelės ten – didelis ekranas, kuriame rodoma virtuali komandų dvikova. Žaidėjų penketai sėdi salės šonuose stiklinėse dėžėse prie kompiuterių. Jų veidų mimiką filmuoja operatoriai ir stebi fanai, iš už nugaros patarimus jiems žarsto treneriai.

Sirgaliai fotografuoja Samsung komandos žaidėjus pertraukoje tarp trijų mačų. Žaidėjai - už garso nepraleidžiančio stiklo, kad negirdėtų pasakinėjimų: juk jie savo monitoriuose mato tik dalį 'arenos', o sirgaliams rodoma visa.

Mačiau, kaip tris valandas iki rungtynių eilėje prie bilietų paauglė piešė gražų plakatą savo dievukams, o paskui jį kantriai laikė, kol atkreipė kamerų dėmesį. Matyt, ji kiek senamadiška romantikė – nes bendraamžės taip pat iškeldavo savo planšetinius kompiuterius, prieš tai įžiebusios ekranuose širdeles ir mylimo e-sportininko nick’us. Po mačo nugalėtojų komanda išėjo nusilenkti gerbėjams, o šie kaulijo autografų ant mobiliųjų telefonų dėklų.

E-sportas Pietų Korėjos televizijos ekrane. Taip pat jis, tik dideliame ekrane, rodomas ir e-sporto stadione - tiesiog, jame dar gali matyti ir pačius sportininkus, trenerius, komentatorius, kitus fanus.

Valstybinis “Arirang” TV kanalas jau skelbia e-sportą dalimi tos kultūrinės Korėjos bangos, kuri pavergia Vakarų pasaulį. Gali būti. “Stadione” tyliai dirbo ir du vakariečiai komentatoriai – per eterinę televiziją e-sportą tada rodė tik Korėjoje, bet dešimtys tūkstančių kitataučių angliškai jį stebi internete. Ir labai klydau spėdamas, kad “stadione” būsiu vienintelis baltaodis – tokių regėjau dar gal dešimt. Nepaisant to, kad informaciją “kaip, kur ir kada” rinkausi daug valandų, nes ji – korėjietiška arba smarkiai pasenusi. E-sporto fanai iš Europos ir Amerikos negaili laiko šiai “piligrimystei” – juk čia lyg krepšinio NBA ar futbolo Premjerlyga.

Pranešėjai stadiono priekį prieš mačą pristato e-sportininkus (vėliau tame ekrane ir rodomos varžybos). Kairėje sėdi korėjiečiai, dešinėje - vakariečiai.

Plačiau: Pietų Korėja: šalis, kurioje gimsta rytojus

 


Kupranugarių lenktynės JAE

Ilgą laiką kupranugarių lenktynės buvo tik arabų beduinų bernų pramoga per vestuves ir šventes. Tačiau buvusiems klajokliams tapus naftos milijardieriais geriausių kupranugarių kainos pašoko iki milijonų dolerių.

Staiga pakilus sienelei kupranugariai startuoja itin aršiai: šiame starte vienas išsyk pargriuvo, bet, robotuko balne raginamas, netruko atsikelti. Nuotraukoje matosi tik pusė lenktynių dalyvių.

Prestižinėse Abu Dabio Šeicho Zajedo taurės lenktynėse man prireikė pusvalandžio vien susigaudyti kas ir kaip, mat viskas ten kardinaliai skiriasi nuo vakarietiško sporto: jokių tribūnų nėra, o žiūrovai seka kupranugarius baltais džipais, palaikydami favoritus klaksonais.

Greta pagrindinės Abu Dabio ~6 km ilgio žiedinės trasos driekiasi trys keliai: žiūrovams, TV operatoriams ir kupranugarių savininkams. Pastarieji nėra vien stebėtojai: jie distanciniais pultais valdo robotukus, kurie… joja kupranugariais. Juk kuo lengvesnis jojikas tuo greičiau lekia šis žvėris, tad šeimininkai patys balnuose nebesėdi. Nėra ten ir jokių garsinių pranešimų, reklamų, lankstinukų ar bilietų, o informacija, tarsi anais beduinų laikais, sklinda iš lūpų į lūpas.

Kupranugarių lenktynės geriau nei bet kas kitas atskleidžia sandūrą tarp Persijos įlankos klajokliškos prigimties ir pasakiškų šiandieninių turtų.

Kupranugariai ir jų šeimininkų džipai nutolsta į rytinę dykumą.

Plačiau: Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai

 


Žirgų lenktynės Honkonge

Trečiadienio vakarai Honkonge – ypatingi. Visas Honkongas sužiūra į 55 000 vietų Hepivalio (Laimės slėnio) hipodromą. Nacionalinis sportas žirgų lenktynės čia karaliauja nuo 1846 m. Kas pusvalandį įtampa pasiekia apogėjų: žiūrovai sukopia į tribūnas, o žirgai tekini pasileidžia į trumpą trasą. Artėjant finišui kyla ūžesys, plojimai, riksmai – ne iš meilės raiteliams, o todėl, kad dauguma už juos pastatė pinigus.

Dalis Laimės slėnio hipodromo. Dešinėje - daugiaaukštės klubo narių ložės. Brangią hipodromo žemę supa dangoraižiai.

Honkonge tai vienintelis legalus lošimas ir kasmet jis atneša 15 mlrd. JAV dolerių pajamų, nuo kurių sumokėti mokesčiai sudaro 8% viso liberaliosios šalies biudžeto. Išmėginęs modernią ir paprastą sistemą supratau, kodėl honkongiečiams maga lažintis: viskas automatizuota, lažybų kompiuteriuose gali išsirinkti kone begalę statymo variantų, o stadiono elektroniniuose tablo žiba aibė įvairios statistikos, kurias trimis kalbomis aiškina įtampą aitrinantys komentatoriai.

Visgi man pasirodė, kad smagiai praleistas laikas daugumai svarbesnis už rezultatus ar net pinigus. Daugiaaukščių klubo narių ložių papėdėje būriuojasi minios – kalbasi, klauso koncertų, stebi pravedamus žirgus, geria ir valgo (stadione yra net “McDonald’s”).

Informacinė lenta Hepivalio hipodrome. Iš įprastų tribūnų matosi ne visa trasa, tad tenka pažiūrėti ir šį ekraną. Beje, varžybos rodomos ir daugybėje barų visame Honkonge.

Plačiau: Honkongas: Šviesų ir jūrų miestas

 


Beisbolas Kuboje

Sovietų Sąjungoje iki perestroikos beisbolas buvo kone uždraustas kaip kapitalistinių JAV produktas, bet irgi komunistinėje Kuboje toks draudimas gal būtų sukėlęs kontrrevoliuciją. Beisbolo lyga tiesiog paversta planine-socialistine: visi sportininkai formaliai neprofesionalai, kiekviena provincija turi po lygiai vieną komandą, į užsienį išvykti žaisti Kubos žvaigždėms draudžiama, o nepaklausę amžiams praranda teisę atstovauti rinktinę.

Beisbolo rungtynės Bajame.

Geriausios vietos už tinklo Bajamo miesto stadione mums atsiėjo po 3 eurocentus. Dėl siaunčiančios choleros įeinant stadionan rankas nupylė chloruotu vandeniu. Nors lyga vietinė, rungtynės prasidėjo Kubos himnu: “Pirmyn į mūšį, bajamiečiai, / Tėvynė didžiuodamasi stebi jus”. “Mūšis” tai priešinimasis ispanams nesėkmingame XIX a. nepriklausomybės kare, bet šiandien tai puikiai tinka Bajamo klubo rungtynėms. Namų komanda ir provincija vadinosi Granma – kaip laivas, kuriuo Fidelis Kastro atplaukė kelti revoliucijos.

Tylai vyrauti neleido orkestras, o keli tūkstančiai žiūrovų, nereaguodami nė į šokantį “komandos talismaną” nutriušusiu arklio kostiumu, paplodavo nebent po įspūdingiausių momentų. Net tada, kai bajamiečiai laimėjo 3:2, pasidžiaugta kaip Lietuvoje po eilinio gražaus dėjimo į krepšį. Nors tai įspūdingas rezultatas, nes per kitus du mačus Bajamą čempionai negailestingai triuškino (mačiau tiesiogines transliacijas per televizorius viešbučiuose).

Švieslentė apsupta Fidelio ir Raulio Kastro citatomis: ‘Sportas visiems’, ‘Tegyvuoja socialistinis Kubos sportas’.

Plačiau: Kuba: Mirštančios revoliucijos žemė

 


Australiškas futbolas Melburne

Melburnas – vienas nedaugelio pasaulio miestų, galinčių didžiuotis svarbios sporto šakos išradimu. Čia gimė australiškas futbolas. Mes jo mačią stebėjome ten, kur jo kamuokys spirtas pirmą kartą: Melburno Cricket Ground (MCG) stadione.

Varžybos stadione.

Gal bus netikėta, bet būtent Australiško futbolo lygos finalai yra daugiausiai žiūrovų sutraukiantis klubinio sporto renginys pasaulyje. Pranoksta Bundeslygą, Premjerlygą, NBA, NFL, NHL ir visus kitus Europos ir Amerikos sporto žurnalistų linksniuojamus vardus. Stebėjome eilinį mačą, todėl žiūrovų buvo “tik” 35 tūkstančiai. Kelis kartus daugiau, nei kada istorijoje kokį sporto mačą gyvai stebėjo lietuvių – bet didingasis MCG atrodė tuščias: juk per rekordinius finalus čia yra susipietusi net ir 121 tūkstančio žiūrovo minia.

Milžiniškos ne vien tribūnos, o ir aikštė. Australiškame futbole ji – ovalinė, plotu trigubai lenkianti “mūsiško futbolo” arenas. Kol žaidimas vykdavo vienoje pusėje, kitoje nutūpdavo paukščių būriai. Pusė visų Australiško futbolo lygos komandų yra iš Melburno ir tik neseniai ji ėmė plėstis toliau Viktorijos valstijos. Kokią komandą palaikysi priklauso nuo to, iš kokio miesto rajono esi. Po mačo net buvo uždaryta gatvė į “namų komandos” rajoną, idant minia paprasčiau ten nukeliautų pėsčia.

Futbolininkai gaudo kamuolį. Jį galima arba spirti, arba atmušti kumščiu - bet ne mesti, kaip krepšinyje. Įvartį galima tik įspirti.

Plačiau: Viktorija: Švelnioji Australija

 


Unikaliausių pasaulio sporto varžybų žemėlapis

 


Sportinės patirtys arčiau namų

Įdomių arba netikėtų sportinių patirčių man teko patirti ir Lietuvoje ar aplinkui.

*Motobolas Kretingoje. Kartais net tūkstantinė minia stebi, kaip vietos “Milda” žaidžia šį “futbolą ant motociklų” – palaikymu ji tikriausiai lenkia daugelį Lietuvos krepšinio ir futbolo klubų. Savo komandą turi ir Skuodas, jos abi žaidžia rytų Europos lygoje.

*Ritinio (ripkos) turnyras. Šis Lietuvoje dar Viduramžiais gimęs “piemenėlių sportas” praktikuojamas ne tik tautinės tematikos festivalių metu, tačiau jau pusė amžiaus turi ir savo lygą, kur žaidžiama oficialiai, su uniformomis, teisėjais. Nors reklamos jai trūksta, susirasti ir pažiūrėti varžybas “sporto gurmanui” tikrai verta. Paprastai daugelis komandų suvažiuoja į vieną miestą, kur sužaidžia kelias varžybas (paprastai tai būna mažesnis miestas, kur stadionų nereikia nuomotis – užtat ir žiūrovams ritinis nemokamas).

*Spidvėjus Daugpilyje. Šios motociklų be pavarų dėžės ir stabdžių lenktynės Daugpilyje tokios populiarios, kad tame mieste net vyksta pasaulio čempionato etapai. Įprastu metu paprasčiausia aplankyti vietos “Lokomitiv” komandos varžybas.

*Ledo ritulys Rygoje. Po TSRS žlugimo Lietuvoje ledo ritulys užima tam tikrą sporto podukros vaidmenį (žiūrovai noriai renkasi tik į rinktinės varžybas). Tačiau Latvijoje tai – nacionalinis sportas, ir kiekvienam fanui verta pajusti jo dvasią, pavyzdžiui, Rygos “Dinamo” KHL varžybose. Ten – tūkstančiai aistringų žiūrovų ir puikus šou. Ten ledo ritulį žiemomis lauke masiškai žaidžia vaikai, yra specializuotos parduotuvės, barai.


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,