Išskleisti meniu

Kultūrinės patirtys

Įdomiausios kelionių patirtys

Įdomiausios kelionių patirtys

| 0 komentarų

Kelionėse vieni įspūdingiausių dalykų būna ne tie, kuriuos pamatai, bet tie, kuriuos patiri visais pojūčiais.

Štai 10 patirčių, labiausiai įstrigusių per šimtus mano kelionių, o taip pat nuorodos į smulkesnius sąrašus ir su dešimtimis įdomiausių kiekvienos rūšies kelionių patirčių (tradicijos, pramogos, šventės, keliavimo būdai, valgymo būdai).

Patyrus ką nors naujo verto šių sąrašų straipsniai pildomi.

10 įspūdingiausių kelionių patirčių

1.Rio de Žaneiro karnavalas. Didžiausias šou žemėje! 12 mln. gyventojų mieste staiga koncertai ant kiekvieno kampo, 5-6 milijonai žmonių rengiasi ultrakvailai ar ultraseksualiai, o viską vainikuoja kelias naktis trunkantys sambos mokyklų pasirodymai su šimtais tūkstančių(!) atlikėjų. Net olimpiados atidarymai sunkiai tam prilygsta!

Avangardas įveda mokyklą

Sambos mokyklų pasirodymas


2.Toradžai ir jų laidotuvės. Toradžai mirusius giminaičius jie metus laiko namie ir paskui dar kartais iškasa palaikus. Bet jų gyvenimo viršūnė – laidotuvės, kurios trunka ir savaitę, aukojami dešimtys gyvulių, pastatomi specialūs laidotuvių miesteliai, džiaugiamasi atėjusias turistais. O spalvos, kalbos, architektūra… Unikali tauta, kur supranti, kad galima gyventi visai kitaip, nei tu įpratęs.

Toradžų laidotuvės tradiciniame kaime. Kairėje - šokis, dešinėje - turistai stebi ką tik paaukotą buivolą

Toradžų laidotuvės tradiciniame kaime. Kairėje – šokis, dešinėje – turistai stebi ką tik paaukotą buivolą


3. Saulėlydis prie Gango Varansyje. Vienose didingose krantinėse šventikai ritualais kas vakarą pagerbia šventą upę, kitose be perstojo žiba laužai: liepsnoja lavonai. Nepakartojama patirtis, užgulanti pojūčius!

Saulėlydžio ceremonija Gango pakrantėje

Saulėlydžio ceremonija Gango pakrantėje


4.Geležinkeliu per Indiją. Indijos traukiniai – pats tikriausias šalies socialinis paveikslas. Penkiose jų klasėse – labai skirtingi žmonės ir esu išmėginęs visas.

Pigiausia Indijos geležinkelių klasė

Pigiausia Indijos geležinkelių klasė


5.Kemperiu per Australiją. Kažkas setebuklingo važiuoti valandų valandas ir nesusitikti kitos mašinos, degalinės ar miestelio. Sustoti nakvoti tiesiog šalikelės aikštelėje po žvaigždėmis – po tiek žvaigždynų, kiek didžiojoje dalyje Europos jau beveik šimtmetį niekas nematė.

Pakelės aikštelės reklama begaliniame Australijos kelyje

Pakelės aikštelės reklama begaliniame Australijos kelyje


6.Las Vegaso naktis. Miestas-patirtis. Tai ne tik kazino – tai ir kasdieniai kvapą gniaužiantys Cirque du Soleil pasirodymai, nemokami fontanai ir dirbtinis pesiveržiantis vulkanas, šviesos, šviesos, šviesos…

Las Vegaso naktis

Las Vegaso naktis


7.Londono Vestendas. Garsiausi pasaulio teatrai ir miuziklai, dešimtys ar šimtai spektaklių kasdien: net jei nepatinka teatras, tikiu, Vestende rasite, kas patiks, nes geriausių miuziklų efektai – lyg kine.

Operos fantomas kasdien vaidinamas dešimtmečius


8.Full Moon Party. Kai tik danguje sužimba pilnatis, dešimtys tūkstančių jaunuolių iš viso pasaulio suplūsta į vieną Tailando paplūdimį ir pasineria į beprotybę: muzika, šokiai, seksualūs rūbai, alkoholio kibirai ir šokinėjimas per ugnį. Gal kai kam nuskambės kvailai, bet atmosfera „veža“ net ir “neklubinėtoją”.

Šokinėjimas per ugnį

Šokinėjimas per ugnį


9.JAV amišų kraštas. JAV religinė bendruomenė, savanoriškai pasirinkusi gyventi kaip XIX a.: be elektros, automobilių, vilkėti senoviniais rūbais ir dirbti žemę. Ten jautiesi it patekęs į istorinį filmą. Kontrastai tarp didelių pikapų ir amišų karietų tokie, kad sunkiai gali patikėti savo akimis.

Amišės ant dviračio

Amišės ant dviračių


10.Kruiziniu laivu per Karibus. Tai ne tik geriausias būdas keliauti po Karibus ir per savaitę aplankyti penkias-šešias salas, tai ne tik plaukiojantis 5* viešbutis: tai ištisa ypatinga patirtis su pramogomis, šou, savo tradicijomis. Ištisas plaukiojantis 6000 gyv. miestelis, kurortas ar gabalėlis Amerikos!

Kruizinio laivo denis

Kruizinio laivo denis


Kiti įspūdingų kelionių patirčių sąrašai

Kelionių patirtys – labai įvairios ir jas sunku lyginti viena su kita: pvz. sunku palyginti šventę su valgymo tradicija ar pramoga. Todėl padariau ir daug konkretesnių sąrašų su pribloškiamiausiomis kiekvienos rūšies kelionių patirtimis:

*Spektakliai ir pasirodymai. Kur teatras, akrobatika, šokiai – įspūdingiausi pasaulyje ir tai gali išvysti kasdien.
*Gyvieji muziejai ir pramogų parkai Kur gali nusipirkti svajonių dieną kitokioje aplinkoje: gal sugrįžus į XIX a., gal tarp Disnėjaus herojų. Turistai patenka tarp dešimčių ar šimtų aktorių, įspūdingų rekvizitų ir nuolatinių šou.
*Šventės, festivaliai, ceremonijos Ypatingi kultūriniai papročiai, kuriuos gali pamatyti ar patirti kiekvienas.
*Savičiausios valstybės. Daugelis šalių gana panašios į kaimynines, bet yra šalių, į kurias panašių nėra.
*Kelionių būdai. Po kai kurias šalis tiesiog būtina keliauti tam tikru būdu. Ir, jei keliauji tinkamu būdu, pats tas kelionės būdas (traukiniai, kemperis, dviratis…) gali būti neišdildoma patirtis.
*Nakvynės vietos. Kai kuriose šalyse yra ypatingų, vietinių nakvynės vietų, smarkiai besiskiriančių nuo visiems įprastų viešbučių ar nuomojamų butų. Ten net nakvodamas patiri tą šalį.
*Apsipirkimas. Vietos ir būdai apsipirkti užsienyje, kurie yra daug daugiau nei eilinės parduotuvės ar turgūs.
*Pramogos. Ypatingos, tik konkrečioms šalims būdingos pramogos.
*Valgymas. Netradiciniai, vietiniai būdai valgyti, restoranai.
*Mažumos. Visi žino valstybių kultūras, bet pasaulyje yra tokių netikėtų, ypatingų mažumų, kurių kultūros skiriasi nuo aplinkinio pasaulio net labiau, nei kokios valstybės kultūra. Tose vietose tarsi patenki į fantastinę šalį, kurios beveik niekas nežino ir kurios tu nežinojai esant.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , ,


Savičiausios pasaulio valstybės

Savičiausios pasaulio valstybės

| 0 komentarų

Šiais globalizacijos laikais daug kas pasaulyje tampa panašu ar vienoda: valstybės viena nuo kitos (o ypač – nuo Vakarų) kopijuoja įstatymus, kultūrines vertybes, etiketą. Skirtumus seniau griovė kolonizacija, šiandien – mažai valdoma migracija. Tačiau yra išskirtinių šalių, apsilankymas kuriose – visuomet labai ypatingas. Pasirinkusios nuosavą istorijos tėkmę jos smarkiai skiriasi ne tik nuo Lietuvos, bet ir nuo visų savo kaimynių.

 


Iranas

Religingas ir modernus

1979 m. Irano islamiškoji revoliucija pasaulyje – visiškai unikali. Nors įvyko šaltojo karo metais, ji atmetė ir pasaulinio komunizmo, ir kapitalizmo idealus. Nesuprastas pasaulio Iranas tuomet nuėjo savo musulmonišku keliu. Vos keli unikalios Irano tvarkos pavyzdžiai: čia draudžiamas alkoholis ir kiauliena, dėl santuokos trukmės galima susitarti iš anksto, moterų plaukus privalu pridengti skarelėmis, o metai savitais skaitmenimis skaičiuojami nuo Mahometo. Bet tuo pačiu Iranas – moderni šalis, kurioje raštingumas arti 100%, saugu, gimstamumas per mažas, nėra įkyrių prekijų, gerbiamos mažumos, o automobilių jau pagaminama daugiau nei Italijoje.

Skaityti daugiau:
Iranas: nesuprastas, bet unikalus

Piknikai Isfahano centrinėje aikštėje. Moterys su skarelėmis - Iranas viena nedaugelio šalių, kur tai privaloma

Piknikai Isfahano centrinėje aikštėje. Moterys su skarelėmis – Iranas viena nedaugelio šalių, kur tai privaloma

 


Japonija

Tebekurianti naujas tradicijas

Dauguma pasaulio šalių uoliai saugo savo senąsias liaudies tradicijas, bet šiuolaikiniame mieste jos praradusios tikrąją reikšmę, tapusios “muziejiniais inkliuzais”. O japonai bene vieninteliai turi savą ir “aukštąją” kultūrą – meno, verslo, etiketo, politikos. Jie tebegeba kurti ir plėtoti savas šiuolaikines tradicijas: čia savitos jaunimo subkultūros (haradžiuku, lolitos), menai (anime, manga, vizualiniai romanai), lošimai (pačinko)… Japonai didžiuojasi eidami savo keliu. Imigrantų nebuvimas, prastos užsienio kalbų žinios ir turtingas gyvenimas išgelbėjo juos nuo beatodairiško sekimo užsieniečiais.

Skaityti daugiau:
Japonija. Moderni! Amžina…

Modernių ir senų japoniškų tradicijų sintezė Tokijo Robotų restorane

Modernių ir senų japoniškų tradicijų sintezė Tokijo Robotų restorane

 


Singapūras

Vieno politiko sėkmingas kūrinys

Kai Ly Kuan Jū 1959 m. tapo Singapūro premjeru, tai buvo tautinės nesantaikos kamuojama mažytė kolonija trečiajame pasaulyje, o 1990 m. savo įpėdiniams jis paliko nepriklausomą pasaulinį finansų centrą. Užuot sekęs užsienio ideologijomis, Ly Kuan Jū atrado Singapūrui savo kelią. Daug nusikaltimų čia baudžiama rykštėmis (tai pasirodė efektyviau nei kalėjimai), kiekviename daugiabutyje privalomai gyvena įvairių tautų žmonės (skatinamas tautinis dialogas), mokesčių mažai, bet automobiliai apmokestinami trigubai (skatinama naudotis viešuoju transportu), draudžiama kramtoma guma (skatinama švara). Tokiais unikaliais metodais buvo išspręstos Singapūro bėdos, jis virto Azijos centru.

Skaityti daugiau: Singapūras – kitoks! ateities! miestas!

Dangoraižis-sodas Singapūre

Dangoraižis-sodas Singapūre. Viena naujųjų miesto krypčių – tapti žaliu ir tokių vietų daug.

 


Indija

Pasaulis pasaulyje

Vieniems Indija – šventa šalis, kurios šimtai tikėjimų slepia tai, ką Vakarų pasaulis be reikalo pamiršo. Kitiems tai – tik purvina skurdo žemė, kur “šventos karvės” ėda šiukšles ir geria miestų latakais srūvančias paplavas. Iš tikro Indijoje yra ir tai, ir tai, ir daug daugiau. Kelionė į Indiją – tarsi kelionė toli atgal laiku. Požiūrai į religiją, švarą, mokslą, lytis, vaikus Indijoje panašūs, kaip pas mus prieš šimtmetį ar tris. Lengva pasakyti, kad Indija “atsilikusi”, bet galbūt ji tiesiog eina savo keliu. Juk tai – visai kita civilizacija. Senesnė, nei Europos, ir glaudžianti daugiau žmonių, nei visas Vakarų pasaulis kartu paėmus. Tik Gandžio ir jo bendražygių dėka Indija šiandien – viena valstybė, nes niekada anksčiau ji tokia nebuvo. Paprasčiau ją suvokti kaip ištisą žemyną, įvairove prilygstantį Lotynų Amerikai ar Islamo kraštams. Indų “tauta” – tai šimtai tautybių, iš kurių septynios turi per 50 milijonų žmonių kiekviena.

Skaityti daugiau:
Šiaurės Indija: viduramžiška šalis be taisyklių

Indija – viena skurdžiausių ir kartu viena įspūdingiausių pasaulio šalių. Nuotraukoje – centrinė Delio mečetė

 


Kuba

Mirštančios revoliucijos žemė

Dėl kubiečių karšto temperamento iš šilto Kubos klimato čia įvykusi komunistinė revoliucija dažnam vakariečiui atrodo kažkokia šiltesnė, įdomesnė, nei “niūrioje Rytų Europoje”. Ir jos pasekmės išsilaikė ilgiau: jau 25 metai kaip žuvo TSRS, o broliai Kastro tebevaldo Kubą (nuo pat 1959 m.!). Kubos revoliucija iš lėto miršta: suvokdamas, kad jo šalis antraip pasmerkta skurdui, Raulis Kastro grąžina vis daugiau ir daugiau kapitalizmo elementų. Tačiau visa tai vyksta pamažu ir keistai: Kuboje cirkuliuoja dvejos valiutos (teoriškai “brangesnioji” jų skirta turistams), gatvės pilnos propagandos ir aplūžusių automobilių, deficitas yra net langų stiklai (daugelyje namų yra tik langinės), būtiniausi daiktai kubiečiams dalijami “nemokamai” pagal knygeles.

Skaityti daugiau:
Kuba: mirštančios revoliucijos žemė

Blunkanti propaganda Kuboje

Blunkanti propaganda Kuboje

 


Emyratai Persijos įlankoje

JAE, Kuveitas, Kataras, Bahreinas

Politiniai ir ekonominiai dėsniai ten – kiti. Valstybės pagrindas – ne tauta, o emyro (valdovo) giminė. Jų pakviestieji imigrantų milijonai skaičiumi seniai nustelbė pilietybę turinčią “aristokratiją”. Valdovų išmintingo planavimo, naftos pinigų ir imigrantų rankų darbo dėka bergždžos dykumos buvo “apsodintos” šiuolaikniais pasaulio stebuklais. Jeigu pasakiškai turtingi šachai, faraonai ir sultonai iš Rytų legendų gyventų šiandien, jų kraštai turėtų atrodyti panašiai, kaip Persijos įlankos emyratai.

Skaityti daugiau:
Naftos karalystės: kelionė po Persijos įlanką

Tautiniais rūbais vilkintys dubajiečiai

Tautiniais rūbais vilkintys dubajiečiai

 


Vatikanas

Religinė šalis

Daug kam atrodo nesusipratimas, kad Vatikanas atskira šalis: juk jo pilietybė net nepaveldima, nes ir gimusių vaikų beveik nėra. Daugelis piliečių – kunigai vyrai, o jų valsybės galva – popiežius, išrinktas iš kitų šalių vyskupų… Atrodo kaip nesusipratimas, bet Vatikanas egzistuoja ir yra gerokai svarbesnis, nei pasakytų dydis (tai – mažiausia pasaulio valstybė).
Skaityti daugiau:
Roma – Europos istorija viename mieste

Vatikano muziejus (pastatas) vienas populiariausių pasaulyje, o ant šitos žolės joks turistas ar nevatikianietis iš viso negali patekti. Didelė mažytės valstybės dalis turistams neprieinama.

Vatikano muziejus (pastatas) vienas populiariausių pasaulyje, o ant šitos žolės joks turistas ar nevatikianietis iš viso negali patekti. Didelė mažytės valstybės dalis turistams neprieinama.

 


Savičiausių pasaulio valstybių žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Savičiausios pasaulio valstybės.

 


Kitos labai savitos valstybės

Gal tai nėra “atskiri pasauliai”, kaip valstybės aukščiau, bet šitos šalys irgi turi savo dvasią.

Monakas

Milijonierių valstybėlė palei Viduržemio jūros krantus: gatvės eskalatoriai, Ferrari ir privačių lėktuvų parduotuvės, jachtos. Tai – ir tankiausiai gyvenama valstybė pasaulyje, kur net ir milijonieriams tenka tenkintis gana nedideliais butais.
Plačiau: Europos mikrovalstybės – prabėgusių amžių aidai

Ferrari salonas daugiabučių apsuptyje Monake

Ferrari salonas daugiabučių apsuptyje Monake

Marokas

Maroko medinos – unikalūs miestų centrai, kur neįvažiuosi automobiliu ir iki šiol gyvenama it Viduramžiais, prekės gabenamos asilais.
Plačiau: Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika

Asilas į Feso medinos parduotuves atvežė prekes

Asilas į Feso medinos parduotuves atvežė prekes

Jungtinė Karalystė

Vienintelė Europos šalis, jau daug šimtmečių nepatyrusi nei okupacijų, nei revoliucijų – todėl ten išliko gausybė įdomių ir keistų tradicijų, nuo didžiųjų universitetų iki Londono taksistų ar policininkų iki karališkosios šeimos.

Karalienės sargybiniai tradiciniais rūbais

Karalienės sargybiniai tradiciniais rūbais

Islandija

Šalis toli nuo visko su šiauriausia sostine, ledynais, geizeriais. Atstumas įgalino išlaikyti ir gausias tradicijas, kurių kitur nėra: “vikingų kalba”, į kurią nepriimami jokie skoliniai. Islandai taip pat neturi pavardžių – tik tėvavardžius.
Plačiau: Islandija – keturių stichijų šėlsmas

Islandijos Strokūro geizeris

Islandijos Strokūro geizeris

Pietų Korėja

Pamišusi dėl elektronikos, kur e-sportas – beveik nacionalinis sportas, visur gausu ekranų ir technikos ir tikrąja to žodžio prasme ten gimsta rytojus. Užkariaujanti pasaulį savo korėjietiška banga (k-pop muzika, k-dramos), kurios kūriniai visi turi savo štrichą ir traukia Korėjon papildomų turistų milijonus. Viskas Korėjoje kitaip – švelniai ar vidutiniškai, bet kitaip. Nuo to, kaip užsakoma restorane iki pramogų, tokių kaip ekrano golfas, DVD kambariai ir t.t.
Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

E-sporto mače Pietų Korėjoje

E-sporto mače Pietų Korėjoje

Albanija

Albanija ištisus dešimtmečius buvo užsidariusi nuo likusio pasaulio ir apsistačiusi šimtais tūkstančių bunkerių. Dabar ji atsivėrė, bet per tiek laiko pasidarė kitokia: tokia labiausiai azijietiška Europos šalimi, su eismo betvarke, dar vilkimais tautiniais rūbais, didelėm šeimom ir jaunimo gausa.
Plačiau: Albanija – Azija Europoje

Bunkeris Albanijos rivjeros paplūdimyje

Bunkeris Albanijos Rivjeros paplūdimyje – vienas šimtų tūkstančių toje šalyje.

Bosnija ir Hercegovina

Žiaurūs karai ir genocidas padiktavo unikalią valdymo santvarką, kurioje, pavyzdžiui, vienu metu oficialiai yra trys prezidentai – serbas, kroatas ir bosnis – dviejų rūšių banknotai (kur tas pats nominalas spausdinamas su skirtingų tautybių atvaizdais) ir dar daug keistumų.
Plačiau: Bosnija – trijų žavių kultūrų frontas

Tiltas, skiriantis bosnių ir kroatų rajonus Mostaro mieste. Per Bosnijos karą kroatai jį buvo susprogdinę.

Tiltas, skiriantis bosnių ir kroatų rajonus Mostaro mieste. Per Bosnijos karą kroatai jį buvo susprogdinę.

Tailandas

Vienintelė šalis pietinėje Azijoje, niekada nekolonizuota ir neokupuota europiečių – ir todėl kur kas geriau išlaikiusi tradicijas, religiją, ir kūrusi naujas. Karalius, religija, tauta čia vis dar tebėra kiekvieno tajo moto – nepaisant visų turistų ordų.
Plačiau: Šiaurės Tailandas – neatrasta Tailando siela

Ši skulptūra vienoje tajų šventyklų(!) vaizdžiai parodo, kas, pasak tajų tikėjimo, kitame gyvenime atsitiks moterims, kurios naudos kontraceptikus

Ši skulptūra vienoje tajų šventyklų(!) vaizdžiai parodo, kas, pasak tajų tikėjimo, kitame gyvenime atsitiks moterims, kurios naudos kontraceptikus


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Smagiausios pasaulio pramogos

Smagiausios pasaulio pramogos

| 2 komentarai

Daugelis pramogų panašios visame pasaulyje. Visur gali žaisti boulingą, eiti į kiną ar maudytis ežere. Bet kai kurios pramogos yra tik vienoje šalyje. Arba vienoje šalyje jos visiškai kitokios, nei kitur.

Ir kai keliauji į tą šalį, tikra nuodėmė ten neišbandyti tos pramogos.

Čia tokių “vietinių” pramogų, man įstrigusių labiausiai, sąrašas.

 


Onsenai Japonijoje

Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Tikroji Japonijos užmiesčio pažiba – onsenai, karštosios versmės. Žemė po šia šalimi tiesiog verda. Pila vulkanų lavą ir nuolat dreba. Japonai prie to taip įpratę, kad net kai per kabuki spektaklį prasidėjo nedidelis žemės drebėjimas (5,5 balo), reakcija apsiribojo pagarsėjusiais šnabždesiais. Visgi, ši stichija gali būti labai pavojinga (kaip įsitikinau pats per ankstesnį 2011 m. apsilankymą Tokijuje). Onsenai – gražioji jos pusė.

Japonai taip mėgsta maudynes karštosiose versmėse, kad atvykę į kokį onsenų miestelį maudosi visose iš eilės, nusipirkę specialų dienos abonementą. “Versmių vonių” – gausybė. Jas turi ir dauguma riokanų, viešbučių.

Vienas daugybės vonių pastatų Šibu onsenų kurorte (dešinėje)

Onsenuose privaloma maudytis prieš tai nusiprausus po dušu ir išimtinai nuogiems. Tradiciškai moterys su vyrais tą daro kartu (kanjoku), nors dabar daugelyje onsenų atskirai. Didžiausia klasika – rotemburo, arba onsenai lauke. Ypač žiemą, tarp sniegų. Panirus į be proto karštą onseną kūnas taip sukaista, kad išlipęs šalčio nebejauti.

Vonia, kur maudžiausi, buvo nešildomoje patalpoje, tačiau vis tiek įkišus koją didelio noro lįsti vidun nebuvo – šitaip degina… Paskui, jau sėdint, vos pajudėjus svilinimo jausmas grįždavo, o išlipus svaigo galva, norėjosi tik miego. Ryte paklausiau riokano savininko, kokia vandens temperatūra – sakė, esą tik +42,5, užsieniečiams atskiedė iki šaltesnės, o japonai prie tokios, būna, skundžiasi, kad jiems per šalta…

Onsene kaitinasi... beždžionės

Onsene kaitinasi… beždžionės

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 


Hamamas Maroke

Plačiau: Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika

Hamamas – tai ne šiaip „marokietiška pirtis“, tai patirtis – toks pramoninis prausimasis. Tai, kas hamamais vadinama kokiuose vandens parkuose, toli gražu nėra hamamas, o tik hamamo įkvėpta patalpa.

Hamamas nėra vien pramoga. Tai ir būdas gerai nusiprausti: tikrai ne visi marokiečiai turi galimybę praustis namie. Hamamas – ir vieta pabendrauti.

Klasikiniai hamamai stovi šimtus metų. Šimtus metų kasdien ten atliekama ta pati procedūra. Klasikiniame hamame marokiečiai prausia, šveičia vienas kitą. Vyrai – vyrus, moterys – moteris. Skirtingoms lytims – skirtingi laikai: kartu su vyru ar žmona į tikrą hamamą nenueisi. Bet nesvarbu, nes nepažįstami ten prausia nepažįstamus: tiesiog jei kas nuprausia tave, turėtum pasisiūlyti nuprausti jį.

Poilsis po hamamo paskutiniame kambaryje

Poilsis po hamamo paskutiniame kambaryje

„Žaliam“ į tokį hamamą eiti sunku – nesuprasi, ką kada daryti, nesusikalbėsi. Tad pradžiai apsilankiau modernesniame, kur už priemoką nuprausia ir ką daryti parodo darbuotojas. Prausimas vyko „konvejeriu“. Nusirengi iki glaudžių. Eini po dušu. Sėdies, kad tave išteptų muilu. Eini į garinę pirtį. Eini po dušu. Guliesi ant gulto, kur tave stipriai (net skausmingai) iššveičia kempine – priekį, nugarą, atsisėdus – kojas. Eini po dušu. Tada – į šaltą bendrą vonią. Paskui – į „poilsio“ kambarį pagulėti, nudžiūti. Tada apsirengi ir eini lauk.

Kai kelionių vadovuose skaičiau „Tik nesupraskite klaidingai – jei kitas vyras siūlosi jus nuprausti, tai nieko nepadoraus nereiškia!“, galvojau – „Kokia nesąmonė, kas taip galėtų pagalvoti?“. Bet kai atsidūriau hamame patyriau lengvą kultūrinį šoką. Daugelį darbuotojų sutikęs Lietuvoje tikrai manyčiau, kad jie gėjai (pagal kalbėjimo manierą, rūpinimąsi savo kūnu ir kt.).

Na ir nesi įpratęs, kad kitas vyras tau muiluoja kojas, prisiliečia prie klyno ar šveisdamas ranką priliečia ją prie savojo. O ženklą, kad jau atėjo laikas apsiversti ant kitos pusės duoda pliaukšteldamas per užpakalį.

Ir kultūriniai skirtumai. Maroke homoseksualūs santykiai netgi uždrausti – tačiau visokie prisilietimai, netgi bučiniai tarp vyrų nėra toks tabu, kaip Lietuvoje. Nenustebčiau, tiesa, ir jei į homoseksualumą linkę Maroko vyrai eina dirbti į hamamus – tai daugiausia, ką jie Maroke gali padaryti legaliai.

Beje, yra Maroke ir visokių spa, ypač geruose viešbučiuose. Jie irgi gali vadintis hamamais. Tokiame irgi esu buvęs. Bet nuėjęs ten vienas tiesiog pabuvau patalpoje, ir tiek – ne ta tikroji „pramoninio prausimo“ magija.

Skaityti daugiau: Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika

 


Norebangai (karaokė) Pietų Korėjoje

Karaokė – pramoga, kai gali dainuoti pagal skambančią muziką ir sekdamas ekrane pasirodančius dainos žodžius. Tą žino visi.

Karaokė salono fasadas

Karaokė salono fasadas

Bet Korėjoje ši pramoga – kultūros dalis ir ne ką mažiau populiarus laisvalaikio būdas nei, tarkime, naktiniai klubai ar barai. Karaokės salonų (norebangų) net mažuose miestuose – daugybė, o karaokės kambariai ten plyti per daugybę aukštų. Yra mažyčių kur vos telpi atsisėsti, yra su scenomis šokiams ir valgiams.

Karaokės kambaryje

Karaokės kambaryje

Draugų ar bendradarbių kompanijos, poros ir net pavieniai korėjiečiai išsinuomoja sau tokį kambarį – kas valandai, kas vakarui, kas porai dainų – ir dainuoja, šėlsta. Smagu. Nesunku išbandyti ir turistui, nes be korėjietiškų ar kitų azijietiškų dainų norebanguose gausu ir žymių angliškų.

Dainvaimas ant scenos norebange

Dainuoju ant scenos norebange

Korėja nebūtų Korėja, jei ir karaokės čia nebūtų užėmusios supermodernios technologijos: vien pultą išsianalizuoti su automatiniu vertėju užtruko keliolika minučių: nuo visokiausių papildomų “bytų” iki netikrų plojimų, nuo “už gerą dainavimą” tarsi realybės šou kompiuterio skiriamų taškų (skatinama korėjietiška konkurencija!) iki galimybės ekrane rodyti natas, nuo diskotekinių šviesų iki automatinių (tiesa, su muzika nelabai susijusių) videokllipų ekrane: kokių galimybių tik neprigalvojo korėjiečiai.

Mikrofonai su vienkartiniais antgaliais Čedžu karaokės salone. Korėjoje būta užsikrėtimų karaokėse, kai sergantysis dainavo į mikrofoną, o paskui atėjo sveikasis - dėl to ieškoma būdų, kaip apsisaugoti. Iš darbuotojų prie įėjimo gavome tokius antgalius ir užėję, prieš dainuodami, pasikeitėme senus į naujus

Mikrofonai su distanciniu, kuriuo reguliuojama karaokės sistema

Laimė, norebanguose įprasta, kad laiko šeimininkai duoda daugiau, nei sulygta: pirkome valandą, o iš pradžių pratęsė iki 1:30, vėliau ir iki 1:40, tai laiko viskam užteko ir net balsai prasirėkė.

Korėjiečiams, tuop tarpu, viskas karaokėse paprasta ir sava: kaip mes mokame atidaryti butelį atidarytuvu, taip jie žino, kaip čia elgtis. Tai jų kultūros dalis – kad ir nauja.

Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

 


Čimdžilbangai Pietų Korėjoje

Juos vaidna „korėjietiškomis pirtimis“, bet iš tikro pirtis tik maža čimdžilbangų dalis. Geras čimdžilbangas – kartu ir baseinas, ir spa, ir restoranas, ir pramogų erdvė, ir net hostelis.

Čimdžilbangas - ne tik pirčių ar maudynių, bet ir popilsio kompleksas

Čimdžilbango interjeras

Jame yra ir daugybė pirčių (karštų kambarių), tiesa, europiečiui daugelis jų neatrodys kaip pirtys, nes temperatūra nėra labai karšta. Skirtingose pirtyse ji varijuoja nuo, tarkime, +30 iki +80 (pastarųjų mažiau). Pirtyse būnama apsirengus pirčių drabužiais (paprastai įeina į kainą arba yra nuomojami), kurie dengia beveik visą kūną. Ten ne, kaip įprasta mūsuose, užeinama pasikaitinti ir tada sprunkama, o sėdima, gulima, flirtuojama su savo antrąja puse, bendraujama su draugais. Nustebau, kad daugelis pirtyse žaidžia ar dirba mobiliaisiais telefonais, bet Korėjoje jie beveik kūno dalis.

Pirties viduje. Porelė priešais kartu žiūri filmą

Pirties viduje. Porelė priešais kartu žiūri filmą

Be pirčių gerame čimdžilbange gausu ir nešildomų poilsio erdvių – gultų, fotelių, ar tiesiog vietų tįsoti ant šildimų grindų. Pastarasis variantas – tradicinis; vienintelis baldas – medinės „pagalvės“. Galima žiūrėti televizorius, žaisti kompiuteriais ir kt. Televizoriai gali būti įrengti ir pirtyse.

Poilsio foteliai su televizoriais. Šis čimdžilbangas kiek suvakarietintas, nes paprastai gulima ant žemės

Poilsio foteliai su televizoriais. Šis čimdžilbangas kiek suvakarietintas, nes paprastai gulima ant žemės

Čimdžilbango širdis – maudymosi erdvė (formaliai ji nesiskaito čimdžilbangu, bet visada yra kartu). Priešingai nei kitur čia privaloma būti nuogiems (glaudės, maudymosi kostiumėliai draudžiami, pirčių rūbai irgi). Maudymosi erdvės griežtai vienos lyties: vyrų arba moterų. Jose – įvairios temperatūros baseinai kiekvienam skoniui (pvz. +15, +25, +36, +38, +40, +42, +43, +45), kai kurie su srovėmis. Kai kurie pritaikyti gulėti, kai kurie – gerti gėrimus iš baro, kai kurie – mirkstant žaisti go, žiūrėti televizorių ir pan. Gali būti druskos, ženšenio, alaus vonios.

Nesunku rasti tau patinkančią temperatūrą, eiti iš vieno baseino į kitą. Apskritai, palyginus su Vakarų vandens parkais, čimdžilbanguose itin akcentuojamos temperatūros ir labai gausu skiritngų temperatūrų variantų – tiek pirtyse, tiek baseinuose.

Geras čimdžilbangas naudoja mineralinį vandenį ir giriasi jo gydomosiomis savybėmis.

Čimdžilbangas yra Korėjos „bangų“ (viešųjų kambarių) kultūros dalis: Korėjoje neįprasta kviestis draugus namo ir apskritai ką nors namie veikti, išskyrus privačiausius dalykus (daugelis gyvena labai ankštuose butuose). Čimdžilbangas yra veina erdvių kur galima susitikti su draugais ar draugėmis, leisti laisvalaikį, pakeisti aplinką.

Pirtis, kurioje gulima ant specialių medinių burbuliukų

Pirtis, kurioje gulima ant specialių medinių burbuliukų

Bilietas į čimdžilbangą dažniausiai leidžia jame būti ilgą laiką – pavyzdžiui, 12 valandų. Daugelis čimdžilbangų dirba 24 valndas per parą. O tai reiškia, kad čimdžilbangas yra viena pigiausių Korėjos nakvynės vietų, ypač, jei esi vienas. Itin juos pamėgę, tarkime, girti vyrai, kurie nenori tokie parsirasti namo pas žmonas. Per 12 val. nesunkiai gali išsikaitinti, išsiprausti ir išsimiegoti kur nors pasitiesęs viešą čiužinį ant šildomų grindų. Mėgsta juos ir keliautojai, kuprinėtojai. Kai kurie čimdžilbangai netgi turi savotiškas kapsules nakvynei.

Didžiausiame Seulo čimdžilbange Dragon Hill Spa miegui išvirtę žmonės

Didžiausiame Seulo čimdžilbange Dragon Hill Spa miegui naktį išvirtę žmonės

Čimdžilbangas – ir puiki vieta apsiprausti, susitvakryti, nes geruose gausu įvairiausių dušų (stovimų, sėdimų ir t.t.), prausimosi reikmenų, kosmetikos (plaukų želė, tonikai, pieneliai, skutimosi putos…). Būna čimdžilbanguose ir mokamų spa procedūrų (pvz. masažas), bet tai užima tik mažą dalį patalpų.

Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

 


Gilio grybukų kokteiliai

Vieta: Indonezija

Gilio paplūdimių baruose čia reklamuojami viešai “Magiški grybukai” – kai kurie turistai specialiai ten plaukia jų paragauti. Tai – tokie į „Sprite“ ar „Coca Cola“ „suplakami“ grybai Vakarų pasaulyje (ir Lietuvoje) uždrausti kaip narkotikas. Tiesa, prie jų neįmanoma priprasti – tačiau jie, sakykim, kokioms 6 valandoms pakoreguoja pasaulio suvokimą.

Magiškų grybukų kioskas Gilio Travangano šiaurės rytuose

Magiškų grybukų kioskas Gilio Travangano šiaurės rytuose

Mane, nerūkantį ir niekada gyvenime nebuvusį girtu, grybukai paveikė smarkiau: Travanganas nušvito naujomis įspūdingesnėmis spalvomis, pirmą kartą gyvenime šitaip gerėjausi gamta ir žvaigždynais, pasijutau it kokioje negyvenamoje priešistorinėje saloje. Vyną mėgstančią mano žmoną, tuo tarpu, Travangano grybukai tiesiog supykino, atėmė jėgas. „Plytelių raštai šiek tiek juda, ir viskas“ – sakė. „Kam gi dar šiame rojuje dar ieškoti kažkokių nenatūralių potyrių?“ – pyko ji ant mano noro savo kailiu išbandyti (ir šiame tinklaraštyje aprašyti) viską, kas turistus vilioja į kiekvieną šalį, miestą ar salą.

Rimtesni narkotikai Gilyje viešai nereklamuojami ir tikrai nelegalūs, bet ir jų rasti lengva: ne kartą ir ne du „praeiviai“ gatvėje ar paplūdimyje siūlė pirkti žolės, berods net kokaino: policininkai netoli, bet nieko nedaro. Paradoksalu: Indonezijoje narkodileriams juk numatyta (ir net užsieniečiams vykdoma) mirties bausmė, mūsų lėktuvui leidžiantis Balyje net pilotas du kartus apie tai perspėjo. Bet Giliui padaryta nebyli išimtis. Tai, kaip ir musulmoniškame krašte turistų dėvimi ultraseksualūs apdarai, nesukelia kontroversijų todėl, kad Gilis yra niekieno tėvynė: kai salos apgyvendintos tik neseniai, indoneziečiai jose tokie patys atvykėliai, kaip ir turistai. Kiek jie atmena, tiek Gilis buvo labiau „pašėlusių turistų“, o ne „padorių musulmonų“, žemė. Australai atplaukia į Gilį pailsėti ir pašėlti, indoneziečiai – iš jų užsidirbti. Abiems pusėms gerai, kaip yra.

Išgėrę grybukų kokteilį turistai pradeda 'kelionę' žiūrėdami panašius vaizdus. Kai kurie aplink, atrodo, jau buvo kitame pasaulyje

Išgėrę grybukų kokteilį turistai pradeda ‘kelionę’ žiūrėdami panašius vaizdus. Kai kurie aplink, atrodo, jau buvo kitame pasaulyje, šoko, šėlo

Gerai ir tiems, kurie net į grybukų pusę pažiūrėti nenorėtų. Mačiau paplūdimyje šokantį vyrą ar žvaigždžių pasižiūrėti ant smėlio sugulusią kompaniją – bet jokių ekscesų, muštynių, niekada nesijaučiau nesaugiai. Gilis per toli, kad jį siektų „degradavę narkomanai“ – atskrenda ir paskui atplaukia nebent hipiuojantis, auksinis ar dar koks jaunimas.

Skaityti daugiau: Gilis – malonumų, laisvės ir gamtos rojus

 


Aprašytos vietos žemėlapyje

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Smagiausios pasaulio pramogos.

 


Kitos įspūdingos pramogos

Žemiau aprašytos pramogos gal nėra unikalios visame pasaulyje, bet vis tiek keliaujant į tas šalis labai verta jas ten išbandyti.

Hena pietų šalyse

Daugybėje pietų šalių moterys prisidengusios gerokai labiau, nei mūsų kraštuose, bet rankos visada išlindusios. Gal todėl ten itin daug dėmesio skiriama jų puošimui, o to viršūnė – hena, ypač mėgstama nuotakų: ant rankų padaromi laikini piešiniai.

Mano žmonai daroma hena Mauritanijoje

Mano žmonai daroma hena

Ledo barai Argentinos Patagonijoje

Pietų Amerikoje nėra tikros žiemos. Na, nebent kalnuose. Net tolimiausiuose pietuose, kur ledynai, temperatūra retai būna minusinė. Gal todėl tenykščiai gyventojai susikūrė dirbtinę žiemą – atsirado visa eilė “ledo abrų”, kur duoda šiltus drabužius ir įleidžia pagerti ir pašokti. Ne iš linksmumo – kad būtų šilčiau.
Plačiau: Argentinos Patagonija – ledynai, Andai, vandenynai

Ledo baras Glaciariumo ledynų muziejuje. Nusiperki atskirą bilietą, gauni teisę būti 25 minutes ir šiltą aprangą - bet tik viršui, ne kojoms. Per tą laiką gali gerti kiek nori - ir alkoholio

Ledo baras Glaciariumo ledynų muziejuje. Nusiperki atskirą bilietą, gauni teisę būti 25 minutes ir šiltą aprangą – bet tik viršui, ne kojoms. Per tą laiką gali gerti kiek nori – ir alkoholio

Islandijos karštosios maudyklos

Islandai neturi tokios karštųjų versmių tradicijos, kaip japonai, bet taip toli šiaurėje maudytis karštame vandenyje vis tiek žavu. Pavyzdžiui, pasnigus.
Plačiau: Islandija – keturių stichijų šėlsmas

Žydrosios lagūnos maudykla Islandijoje

Žydrosios lagūnos maudykla Islandijoje

Saulėlydžio barai Tailande

Ištisa praonė: vakarinėje salos pusėje yra barų ir restoranų linija, kur visi kurorto žmonės suirenka stebėti nuostabiausiojo iš visuotinių gamtos spektaklio – saulėlydžio. Į vandenyną su visom salelėm tolumoje ir bangom arčiau.
Plačiau: Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra

Populiariausias Saulėlydžio baras Ko Phan Gan saloje "Amsterdam"

Populiariausias Saulėlydžio baras Ko Phan Ngan saloje

Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartalas

Abejingų jis nepaliks: tos languose besistaipančios prostitutės atrodo kaip iš kito laiko ar kito žemyno, bet tai Europa. Tai laisvoji Olandija.
Plačiau: Amsterdamas – kanalų, dviračių, nuodėmių miestas

Vitrinų su prostitutėmis fotografuoti negalima, taigi, čia tik nekalčiausios Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartalo iškabos - pvz., parduotuvė sadomazochistams (SM)

Vitrinų su prostitutėmis fotografuoti negalima, taigi, čia tik nekalčiausios Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartalo iškabos – pvz., parduotuvė sadomazochistams (SM)

Sūpynių parkai Balyje

Ne, jie neskirti vaikams. Labiau suaugusiems. Ir labiau ne žaisti, o fotografuotis. Kažkas sugalvojo ir, kaip būdinga Indonezijoje, tuoj šalimais, paskui ir toliau radosi dešimtys kopijų. Dabar tai – tokia nauja “turistkultūrinė” tradicija.
Plačiau: Balis – įvairi it visas žemynas sala

Balio sūpynių parkas. Kinė išsinuomojusi specialią netikroviškai ilgą suknelę ir nusisamdžiusi fotografą (parkas tai siūlo). Užlipo keliems pasupimams ant supynių ir pagal komandas sukioja galvą į kairę, į dešinę. Fotografai jau moka paprašyti kiniškai: kur tik tokie nuotraukų parkai, ten gausu kinų. Kai kuriems jų, atrodo, nuotraukos svarbesnės už kelionę

Balio sūpynių parkas. Kinė išsinuomojusi specialią netikroviškai ilgą suknelę ir nusisamdžiusi fotografą (parkas tai siūlo). Užlipo keliems pasupimams ant supynių ir pagal komandas sukioja galvą į kairę, į dešinę. Fotografai jau moka paprašyti kiniškai: kur tik tokie nuotraukų parkai, ten gausu kinų. Kai kuriems jų, atrodo, nuotraukos svarbesnės už kelionę

Žaidimų automatų salonai Japonijoje

Didžiumoje pasaulio – ir Lietuvoje – žaidimų automatai buvo toks ~1990-2000 m. reikalas, kuris paskui nunyko, kai visi įpirko kompiuterius namie. Tik ne Japonijoje. Japonijoje jie kultūros dalis ir jų salonai tebėra 4 ar 6 aukštų, pilni įvairiausių modernių automatų, kurie pas mus taip ir neatėjo – nes mūsiškiai salonai išnyko anksčiau.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Žaidimų automatų salone. Tai - tik pirmas iš šešių aukštų ir tik jo dalis.

Bambukiniai plaustai Šiaurės Tailande

Raftingas, bet kitoks. Ili plaustai labai stabilūs – bet jų vidurinė dalis visuomet gerokai skęsteli ties kriokliais.
Plačiau: Šiaurės Tailandas – neatrasta Tailando siela

Plaukimas bambukiniais plaustais - viena šiaurės Tailando pramogų

Plaukimas bambukiniais plaustais – viena šiaurės Tailando pramogų

Kazino Las Vegase

Pasaulio lošimų sostinė, kur lošimų pasiūla – atrodo begalinė.
Plačiau: Las Vegasas – suaugusiųjų Disneilendas

Lažybų arena Las Vegase

Lažybų arena Las Vegase

Pačinko Japonijoje

Japonai geba ne tik išlaikyti senas, bet ir kurti naujas tradicijas, visiškai kitokias, nei kur kitur pasaulyje. Viena jų – pačinko, unikalus azartinis žaidimas-automatas, kur leidi kamuoliukus ir tuo daugiau laimi, kuo ilgiau jie neiškrinta.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Prie spalvingų pačinko automatų daugiausiai sėdi vyresni japonai

Šuoliai per ugnį Ko Phan Ngane (Tailande)

Atsitiktinumas – į krantą išmetė ilgą jūržolę į nuostabų Ko Phan Ngano salos krantą, kažkas ją padegė ir žmonės ėmė per ją šokinėti. Taip gimė viena beprotiškiausių turistinių pramogų ber kur pasaulyje: barai masiškai organizuoja šokinėjimus per degančias virves, lindimus po jas, o apgirtęs Vakarų jaunimas masiškai tą daro, nusidegina, vėl šokinėja.
Plačiau: Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra

Šokinėjimas per ugnį

Šokinėjimas per ugnį Ko Phan Ngane

Arbatos gėrimo ceremonijos Japonijoje

Amžių tradicija. Ne tranki pramoga, o susikaupimas, Ritualas. Čia svarbu kaip prisėsti ant žemės (seiza), kada suvalgyti tradicinį vagaši saldainį iš ryžių ir pupų, kaip pasimėgaujant sušliurpti paskutinį neįtikėtinai kartaus gėrimo gurkšnį, kaip pasukti puodelį – pradžioje paveikslėliu nuo savęs, atsigerti, tuomet į save.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Prieš arbatos gėrimo ceremoniją

Prieš arbatos gėrimo ceremoniją

Drezinos Pietų Korėjoje

Visą eilę nebenaudojamų geležinkelio atšakų Pietų Korėja atidavė „bėgių parkams“ (Rail Park), kuriuose – galimybė keletą kilometrų nuvažiuoti minama ar net motorine drezina. Pro nuostabius gamtovaizdžius, pro šviesomis ir muzika dekoruotus tunelius, net su VR akiniais, patenkant į „kitą realybę“. Smagi ir įdomi „santuoka“ tarp amžino (gamtos) ir modernaus, atspindinti visą Pietų Korėją. Po to, kai drezinų nuomos išpopuliarėjo, pastatytos net įspūdingos naujos trasos tokioms ekskursijoms – pavyzdžiui, virš paplūdimio.

Minamoje drezinoje

Minamoje drezinoje


Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

Rungčių ruožai Pietų Korėjoje

Pietų Korėjoje be galo populiarūs “rungčių šou”, primenantys “Takeši pilį” (žymiausias – “Running Man”). Norint juos išvandyti, į televiziją nereikia: pakanka užsukti į kokį “Rungčių parką” ir galėsi pažiūrėti, kiek gali iškybot ant skersinio, kokia tavo atmintis ar reakcija spaudinėjant mygtukus, kaip garsiai gali rėkti ir pan.

'Running man' kliūčių ruože

‘Running man’ kliūčių ruože. Čia reikia greitia perkėlinėti svorį nuo vienos kojos ant kitos – ir šiokia tokia treniruotė.

Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

Fotografavimosi muziejai Pietų Korėjoje

Jų “eksponatai” – fonai įspūdingoms nuotraukoms: tikroviškos sienų freskos, dioramos. Kai kurie muziejai turi savo programėles telefonui, įgalinančias nuotraukas vieno mygtuko paspaudimu papuošti virtualiais slibinais, monstrais ir dar kuo. Taip, visokių “Iliuzijų muziejų” yra net Lietuvoje, bet jiems toli iki korėjietiškų muziejų tinklų apimčių ir specializacijos: Meilės muziejus, Kakučių žemė, Išlikimo muziejus, netgi fotografijos muziejumi paverstas apeistas atrakcionų parkas, į kurį įėjimas kainuoja ne pigiau, nei į veikiantį… “Kur fotografuosimės šiandien?”.

Trickeye muziejuje. Nuo lietuivškų Iliuzijų muziejų skiriasi tuo, kad čia pridedami spec. efektai (tikrovėje gyvatės nėra). Ypač efektinga ne nuotraukose, o filmuotoje medžiagoje, nes gyvatė juda, puldinėja.

Trickeye muziejuje. Parsisiuntus programėlę, pabaisą kurią kompiuterinė grafika, vaizdas iš tikro apverstas – belieka vaidinti išsigandusį

Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

VR salonai Pietų Korėjoje

Jei VR salonas jums yra VR akinių nuoma, Korėjoje tai permąstysite. Korėjos VR salonuose – kurių pilna kiekvieniame mieste – kiekvienam žaidimui skirtas atskiras įrenginys, imituojantis atvaizduojamas situacijas. Skrendi su raketine kuprine ir tave stovintį paverčia į priekį ar atgal; šaudai zombius iš besileidžiančio lifto – ir tikrai esi „lifte“, kurio grindys dreba; šaudaisi su draugais dideliame kambaryje, o kai į tave pataiko, suspaudžia krūtinę. Tai tik dalis to, ką pats patyriau pirmame išbandytame Korėjos VR salone. Toks VR ir 4D kino derinys.

Seulo VR salone. Deja, dar modernesnių / įvairesnių aparatų nepavyko nufotografuoti, nes ten buvome dviese

Seulo VR salone. Deja, dar modernesnių / įvairesnių aparatų nepavyko nufotografuoti, nes ten buvome dviese


Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

DVD kambariai Pietų Korėjoje

Už kino bilieto kainą čia išsinuomoji visą kino salę. Tiksliau, salytę su projektoriumi, ekranu, gera garso įranga ir vieta kokiems 2-6 žmonėms. Iš didelės kolekcijos išsirenki filmą ir seansas prasideda kada tik tu esi pasruošęs ir, jei pageidausi, su subtitrais. Puiki vieta pamatyti retesnius korėjietiškus ar azijietiškus filmus su titrais! Čia – Korėja, tad DVD kambarys, kuriame lankėmės, neturėjo kėdžių: sėdima (ar gulima) ant minkštų grindų atsirėmus į pagalves, duodamas pledas užsiklojimui. Be to, priešingai nei tikrame kine, popkornas, ledai, vanduo ir kava įėjo į kainą (tik reikia paprašyti „seubisu“)! Puikus būdas pasižiūrėti filmą su nedidele kompanija kartu pabendraujant, nors turbūt labiausiai DVD kambarius pamėgę įsimylėjėliai… Tiesa, kaip ir tikrame kine, DVD kambariuose filmą paleidžia darbuotojas ir nėra pauzės ar „stop“.

DVD bange

DVD bange


Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Įspūdingiausi pasaulio šou ir reginiai

Įspūdingiausi pasaulio šou ir reginiai

| 2 komentarai

Šitie šou ir pasirodymai negastroliuoja ir neatostogauja. Daugybę metų (kai kurie – dešimtmečius ar šimtmečius) jie yra rodomi tose pačiose vietose daugybės trupių, dažniausiai – kasdien. Ištisos scenos ir arenos pritaikytos specialiai jiems. Todėl nesvarbu kada beatvyktumėte į miestą – visada galėsite juos pamatyti.

Įspūdingiausi šou, kuriuos esu matęs:

 


Las Vegaso naktis

Vieta: JAV

Nemokamų renginių Las Vegase tiek, kad užtenka net labai aktyviam savaitgaliui. Viską finansuoja išsiskirti (ne vien Vegase, bet visame pasaulyje) trokštantys megakurortai. Štai prie “Belaggio” kas valandą pagal muziką šoka 140 m aukščio fontanai, “Mirage” papėdėje vakarais vis “veržiasi” vulkanas, “Circus Circus” apvalioje scenoje nuolat keičiasi artistai, o nuo “Luxor” piramidės viršūnės į dangų šviečia galingiausias pasaulio žibintas (kas vakarą įžiebiamas, deja, sudegina nemažai paukščių).

Belaggio fontanų šou

Visą dieną pravaikščiojome iš kazino į kazino, o tepralošėme tris dolerius automatuose. Tiek daug ten ką veikti ir atrasti be to.

Kai nemokamos Vegaso pramogos yra tokios, už kurias Lietuvoje paklotum keliolika eurų, norintieji parduoti į savo renginius bilietus turi pasiūlyti ką nors superišskirtinio. Ir pasiūlo. Iš aibės kas vakarą rodomų šou išsirinkome Cirque du Soleil pasirodymą Elvio Preslio tematika (Las Vegase nuolat dirba 7 Cirque du Soleil trupės – kiekviena su savo šou). Žodžiais nenupasakosi, reikia tai pamatyti – vaizdas užburiantis. Vėliau lankiausi Cirque Du Soleil ir Vilniuje, bet ne tas pats: juk Las Vegase visa arena specialiai įrengiama vienam spektakliui, kurį – tik jį vieną – ta pati trupė vaidina kas keletą dienų metai iš metų. Pasirodymas nugludintas beveik iki tobulumo – praktinių ar piniginių kliūčių tam Las Vegase nėra.

Prie Mirage megakurorto veržiasi ugnikalnis. Tai - nemokamas reginys.

Beje, Elvis pasirinktas ne šiaip. Jis – Vegaso istorijos dalis, čia vėl atkūręs prigesiusią karjerą. Spindintis dykumų miestas dešimtmečius yra dažna visų žvaigždžių stotelė. O šaligatviuose vakarais uždarbiauja jų antrininkai.

Bet joks gatvės pasirodymas nenustelbtų paties Las Vegaso naktinio vaizdo. Sutemus Las Vegasas sužimba milijardais šviesų – neabejotinai įspūdingiausiai apšviestas miestas, į kokį esu keliavęs. Dieną kazino potuščiai, o sutemus kai kur laisvo stalo nerastum. Las Vegasas niekada nemiega, čia visuomet sezonas. Net kai 1951 m. netoliese buvo daromi branduoliniai bandymai viešbučiai siūlė iš viršutinių aukštų stebėti atominius “grybus”.

Viva Elvis šou. Fragmentas iš oficialaus tinklapio.

Skaityti daugiau: Las Vegasas – suaugusiųjų Disneilendas

 


Londono Vestendas

Vieta: Jungtinė Karalystė

Londono Vestminsterio rajonas – politinė Junginės karalystės širdis. Bet sutemus oficialią atmosferą ten keičia vienas nesibaigiantis vakarėlis: rajone – ir daugybė barų, restoranų “išsinešimui”, ir Londono Vestendo teatrai, rungtyniaujantys su Niujorko Brodvėjaus teatrais dėl geriausių pasaulio miuziklų. Buvau ne viename ir visi – išties puikūs. Jie nugludinti iki tobulumo, nes rodomi kasdien, kartais – po kelis kartus. Įprasta tvarka tokia: spektaklio prodiuseriai išsinuomoja teatrą, ir spektaklį be perstojo rodo, kol jis nenusibosta. Garsiausi, kaip Endriu Loido Vėberio “Operos fantomas”, šitaip pasilieka scenoje ištisus dešimtmečius, o kai dauguma londoniečių juos pamato, vietas senuose puošniuose teatruose (“Jos didenybės teatras” ir pan.) užima turistai. Kai visas teatras pašvęstas vienam spektakliui, dekoracijos irgi “išdirbamos” iki tobulumo – juk jų nereikia kas vakarą demontuoti, paskui montuoti vėl. Tik, prieš pirkdami bilietus, pasižiūrėkite: kai kurios pigios vietos – visai geros, bet iš kai kurių scena vos matosi; šiandieniniai teatrų architektai tokių išvis neprojektuotų.

Operos fantomo fragmentas (fotografuoti renginio metu negalima, tad nuotrauka - iš oficialaus puslapio)

Plačiau: Londonas – Britų Imperija viename mieste

 


Dema El Fna aikštė

Vieta: Marokas

Aikštės, panašios į Marakešo Džema El Fna, visame pasaulyje nėra.

Džema El Fna aikštė saulėlydžio metu

Džema El Fna aikštė saulėlydžio metu

Ši aikštė – tai ir parduotuvė, ir restoranas, bet, svarbiausia – teatras.

Dieną aplink sulčių spaudėjus būriuojasi visokiausių paslaugų teikėjai, kai kurie jų aikštėje tęsia tėvo, senelio pradėtą darbą. Moterys kitoms moterims rankas ir kojas dabina hena, tradiciškai apsirėdę vandens pylėjai gali parduoti šalto vandens iš varinio indo, o fotografai – paskolinti nuotraukai beždžionę ar gyvatę (gyvūnų mylėtojai nesidžiaugia išvydę kokį cypsinčių beždžionėlių narvą).

Nauji ir tradiciniai Džema El Fna prekijai. Dešinėje - šalto vandens pylėjas (šimtametė profesija), kairėje - juodaodis imigrantas, stumdantis marškinėlius vakariečiams turistams

Nauji ir tradiciniai Džema El Fna prekijai. Dešinėje – šalto vandens pylėjas (šimtametė vietinių arabų profesija), kairėje – juodaodis imigrantas, stumdantis marškinėlius vakariečiams turistams

Bet tikrąjį veidą Džema El Fna parodo vakarais. It iš po žemių išdygę virėjai atsistumia vežimus, kuriuos kažin kaip stebuklingai per kokį pusvalandį išlanksto į lauko restoranus. O paskutinį aikštės trečdalį užima tikroji Džema El Fna pažiba: meno ir pramogų rateliai: muzikantai, akrobatai, istorijų pasakotojai, gyvačių kerėtojai, loterijų organizatoriai kiekvienas pradeda šou, o praeiviai gali sėstis žiūrėti (pakanka nedidelės aukos). Kas kitur vyksta teatre ar koncertų salėse Marakeše – tiesiog ant šaligatvio.

Butelių žvejojimo žaidimas - vienas daugelio pramogų ratų Džema El Fna po saulėlydžio

Butelių žvejojimo žaidimas – vienas daugelio pramogų ratų Džema El Fna po saulėlydžio

Dar prisibijantiems panirimo į tą šurmulį – aibė kavinių su vaizdu į Džema El Fna, kur visą vaizdą gali stebėti per saugų atstumą. Tik jei nori geriausių vietų, reikia užsiimti prieš saulėlydį.

Kavinė su vaizdu į Džema El Fna. Apie pietus visos vietos buvo užimtos, bet vieną dar radome. Saulėlydžio metu neradome jau nė vienos su vaizdu į aikštę nė vienoje kavinėje. Kitą dieną atėjome pora valandų prieš saulei nusileidžiant – vietų prie išsvajotojo krašto buvo pilna

Kavinė su vaizdu į Džema El Fna. Apie pietus visos vietos buvo užimtos, bet vieną dar radome. Saulėlydžio metu neradome jau nė vienos su vaizdu į aikštę nė vienoje kavinėje. Kitą dieną atėjome pora valandų prieš saulei nusileidžiant – vietų prie išsvajotojo krašto buvo pilna

Kaip greitai prabėgo kelios valandos ten, stebint čia kokį sulčių spaudėją, čia šokėjų grupę ir bergždžiai bandant „atrasti“ tokias esą aikštėje gyvuojančias profesija, kaip dantų traukėjai (neįperkantiems dantisto – replės miesto aikštėje be jokio nuskausminimo).

Džema El Fna aikštė

Džema El Fna aikštė

Užvis įdomiausia Džema El Fna aikštėje nuo kavinių balkonų pasirodė stebėti visokiausius apgavikus. Niekada nemačiau jų darbo „nuo pradžios iki galo“: kaip sistemingai jie mulkina turistus – ir kaip išradingai kai kurie keliautojai išsisuka.

Štai atvažiuoja „tradicinių šokėjų grupelė“ dvi valandas pašokti. Vos pamato kur fotografuojantį turistą – susirodo kuriam jį užsipulti: „Duok pinigų už nuotrauką!“. Prieina keliese, piktai gestikuliuoja – kai kurie turistai „pasiduoda“ ir susimoka. Kiek beduotų, „šokėjams“ visada nepakanka: kaulija daugiau, seka, kol turistas nueina. Toks „atidirbtas“ veiklos modelis. Kol turistų nėra, jie mėgina uždėti savo kepures-fesus praeiviams ir įtikinti juos „nemokamai“ fotografuotis – o tada kaulija pinigų, jų gavę – kaulija vėl.

Štai henos apgavikės, nukreipusios dėmesį („Saugok telefoną, kad nepavogtų“) pastvėria ranką ir per pora minučių nupiešia tradicinį piešinį – „Mokėsi, kiek norėsi“ – sakė. Paskui ištraukė mėgėjiškai atspausdintą „katalogą“ – neva toks piešinys kainuoja 32 eurus! Vieni sumoka, kiti derasi ir vis tiek permoka, treti žino tikras kainas ir moka kiek pridera, na o ketvirti pasitraukia – tada heną jiems skubiai nuvalo.

Džema El Fna tradiciniai šokėjai-mulkintojai Marakeše

Džema El Fna tradiciniai šokėjai-mulkintojai Marakeše užsipuolę turistus (kairėje)

Skaityti daugiau: Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis

 


Tailando superšou

Vieta: Tailandas

Jei nori, kad renginys užgniaužtų kvapą, tiesiog privalai nueiti į vieną iš Tailando superšou. Po tokį turi didieji kurortai (Puketas, Pataja) ir sostinė Bankokas, jiems pastatyti atskiri teatrai, ir jie vyksta kasdien. Ugnimis, vandeniu, šimtais aktorių, robotais, net drambliais scenoje čia perteikiama tajų kultūra. Sunku pasakyti, kas tai per meno forma: truputis šokio, cirko, vaidinimo, iliuzionizmo, dainų, bet tikrasis koziris – scenografija.

Labiausiai patiko “Kaan” Patajoje (stipriausias scenarijus, išradingiausios dekoracijos). Puketo “Phantasea” investicijos didžiausios (ištisas žibantis kaimas aplink, daugiausiai dramblių), tačiau pasirodymas chaotiškas, stokojantis aiškios idėjos.

Kaan šou fragmentas. Kai viskas juda (laivas plaukia per sceną) ir t.t. - viskas dar įspūdingiau

Kaan šou fragmentas. Kai viskas juda (laivai plaukia per sceną, artistams šokant ir rodant triukus) ir t.t. – viskas dar įspūdingiau. Gal todėl šou metu nė nedraudžiama fotografuoti: vis tiek nuotraukos visko neperteiks

O Bankoko “Siam Niramit” priminė staiga kelioms minutėms atgijusių paveikslų seriją: “Lanos karalystė senovėje”, “Tailando pietūs senovėje”, “Budistinis pragaras”. Kai kiekviename tų paveikslų vaidina dešimtys aktorių, gyvūnų, judančių daiktų – patikėkite, pribloškia.

Skaityti daugiau: Tailandas – šalis visiems, bet ne visų

 


Kečakas ir Balio šokiai

Vieta: Balis, Indonezija

Balio tautinių šokių priskaičiuojama keliolika. Visi jie labai skirtingi, unikalūs ir dažnas keliautojas į Balį ne vieną vakarą paskiria pasižiūrėti vis kitą ir kitą šokį. Tai paprasta: kasdien turistams jie šokami dešimtyse skirtingų salos vietų, tereikia nusipirkti bilietą.

Balio šokiai, tiesą pasakius, ir buvo ta priežastis, kodėl turistai kadaise atrado Balį. Dar apie Pirmojo pasaulinio karo metus kolonistai olandai siūlė trijų dienų vizito Balyje programą. Europos džentelmenai sakydavo, kad ilgai plaukia laivu dėl įspūdingos vietinės kultūros ir šokių, bet svarbiausia dažnam buvo tai, kad tradicinį legongą balietės paauglės šokdavo pusnuogės. Toje „belle epoque“ tai buvo arčiausiai pornografijos, ką baltaodis aristokratas per gyvenimą galėdavo išdrįsti svajoti pamatyti.

Balietiškų šokių herojai

Balietiškų šokių herojai

Tarpukariu į Balį (ypač Ubudo miestą) jau kone masiškai traukė vakarų menininkai, sužavėti gilesnės balietiškos kultūros. Ir visai tuo pačiu metu kiti baltaodžiai Kutos paplūdimyje pastatė pirmuosius poilsio bungalus.

Taip iki pat šių dienų sala liko tarsi padalinta. Vieniems turistams Balis yra karštis, laisvė, pramogos, ir tokių centras yra Kutos kurortų linija. Kitiems Balis – tai menas, šokiai, religija, kultūra, ir jų „sostinė“ yra Ubudo regionas.

Tiesa, Balio menas, kuriuo taip džiaugiasi antrieji, galima sakyti, bendras baliečių ir vakarų menininkų kūrinys. Mat iki XX a. baliečiai išvis nesuprato žodžio „menas“, jiems visa tai buvo gyvenimo ir tikėjimo dalis: paveikslai – tik šventykloms puošti, šokiai – dievams pašlovinti. O vakariečiai „pamokė“, kaip viską padaryti akiai patraukliau, parduoti. Gimė ištisos naujos meno formos.

Jangerio šokis

Jangerio šokis

Šiandien Balio šokių (kurie primena ir teatro vaidinimus) priskaičiuojama keliolika ir daugeliui turistų jie kelionės į Balį pažiba: vieni eina Ubude kas vakarą į kito šokio pasirodymą, kitiems pakanka į jų viešbutį atvežto pagrindinių Balio šokių popuri. Nesu šokių gerbėjas – paprastai užtenka kartą pamatyti šalies liaudies šokį ir viskas. Bet žiūrint balietiškus pagauna azartas atrasti vis naujus: jie tokie skirtingi.

Tiesa dalis tų „tradicinių“ šokių atrodo visai kitaip, nei prieš 100 metų. Nekalbu vien apie tai, kad svarbiausiojo legongo merginos nebešoka nuogomis krūtinėmis. Daugelis turistų to nė neįtaria – bet dažną šiandieninį „balietišką šokį“ apskritai įkvėpė Europos ar Amerikos menininkai.

Šiuolaikinė legongo šokėjų apranga (Garuda Višnu Kenčana parkas)

Šiuolaikinė legongo šokėjų apranga (Garuda Višnu Kenčana parkas)

Pavyzdžiui, populiariausias iš visų Balio šokių – kečakas, turistams dar vadinamas „ugnies šokiu“. Tai – vaidinimas pagal hinduistų epą Ramajaną, kurio metu grupė vyrų yra ir „muzikos instrumentai“ (kuria atmosferą įvairiais tempais ir intonacijomis kartodami „čak, čak, čak, kečak, kečak“), ir „dekoracijos“ (suformuoja sienas, kambarius, kuriuose veikia kaukėti aktoriai). Be galo įspūdinga, nieko panašaus gyvenime nebuvau matęs! Bet sukūrė kečaką vokiečių dailininkas Valteris Spiesas ~1930 m., sumanęs „apjungti“ balietiškus transo pasiekimo ritualus su Ramajanos vaidinimais.

Kečakas: Ramajanos aktoriai centre, dalis vyrų-skanduotojų priekyje

Kečakas: Ramajanos aktoriai centre, dalis vyrų-skanduotojų priekyje

Antras pagal populiarumą šokis-vaidinimas barongas, kur dviejų žmonių valdomas „kaimo sargybinis“ Barongas stoja į kovą su demonu rangda. Siužete daug magijos, todėl tradiciškai po „spektaklio“ būdavo aukojama višta „dievams nuraminti“. Aišku, to nebepamatysi.

Kai kurie kritikai sako: „vakariečiai pasiėmė ištisą Balio kultūrą ir iš jos paliko tik meną“. Bet gimė naujos be galo įdomios saviraiškos formos. Tai ne tik Balio, o ir visos žmonijos paveldas.

Skaityti daugiau: Balis – įvairi it visas žemynas sala

 


Brodvėjaus teatrai

Vieta: Niujorkas, JAV

Turbūt garsiausias pasaulyje teatrų rajonas. 41 teatras, kiekvienas talpina 500 ar daugiau žiūrovų, ir kiekvienas kasdien rodo spektaklius – paprastai vis tuos pačius, nugludintus iki tobulumo ir su įvairiais specialiais efektais.

Beje, jei Brodvėjus atrodytų per komercinis, Niujorke dar yra off-Brioadway (mažesni teatrai) ir off-off-Broadway (visokie eksperimentiniai). O Brodvėjaus teatro rajoną geriausiai simbilizuoja Times aikštė, esanti jo centre – vieta, kur žmonės specialiai eina pasižiūrėti reklamų, nes jų ten šitiek daug ir jos taip spindi. Daug tų reklamų – Brodvėjaus spektaklių: gali pasirinkti, čia pat pirkti bilietą.

Times aikštė Niujorke - vieta, kur turistai specialiai susirenka pažiūrėti reklamų, čia spindinčių ant kiekvieno pastato

Times aikštė Niujorke

 


Dubajaus fontanai

Vieta: JAE

Aukščiausio pasaulyje pastato Burž Chalifa papėdėje trykštantys didžiausi pasaulio fontanai nustebino dukart – iš viršūnės jų vaizdas įdomus, žiūrint iš apačios net šiurpuliukai nugara lakstė. 275 m ilgio čiurkšlių serija pagal melodiją kas pusvalandį šoka į 150 m aukštį (aukščiau, nei Vilniaus Europos dangoraižis).

Didžiausių pasaulio fontanų fragmentas. Už nugaros – naujo Verslo uosto rajono dangoraižiai.

Skaityti daugiau: Dubajus – naujoji pasaulio sostinė

 


Įdomiausių šou žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Įspūdingiausi pasaulio šou ir reginiai.

 


Kiti unikalūs pasaulio šou

Kiti ypatingi pasirodymų žanrai, kuriuos gali pamatyti konkrečiose užsienio šalyse:

Tango šou Argentinoje

Buenos Airėse – bent keliolika tango teatrų, kas naktį surengiančių tango pasirodymus, apimančius šokį, teatrą ir vakarienę. Tai – puikus būdas atsiplaiduoti ir kartu pažinti Argentinos kultūrą, kuri ir pagimdė šį šokį, tarpukariu su trenksmu “paėmusį” visą pasaulį.
Plačiau: Buenos Airės – nusigyvenęs pietų Paryžius

Tango spektaklis

Tango spektaklis Buenos Airėse

Dervišų šokis Turkijoje

Tai ne šiaip šokis, o religinis ritualas: kiekviena aprangos detalė, muzikos garsas, šokių eiliškumas čia turi prasmę, o sukdamiesi aplink savo ašį dervišai kyla dievop. Deja, Kemalis Atatiurkas dar prieš šimtmetį dervišus uždraudė. Dabar tai jau tik – kasdieniai pasirodymai turistams: Stambule, Antalijoje, Kapadokijoje. Ir vis tiek įspūdingas langas į šimtametę turkų kultūrą.

Plačiau: Turkija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Dervišų šokis Stambule. Jų pasirodymai vyksta ir Kapadokijoje, kurortuose, o garsiausi - Konjoje, kur palaidotas dervišų ordino įkūrėjas Mevlana

Dervišų šokis Stambule

Robotų restoranas Tokijuje

Robotų restoranas, tiksliau, kabaretas – labai nauja, bet labai įspūdinga ir labai japoniška pramoga, kur priešais lankytojus inscenizuojamos robotų kovos, papildytos senais ir naujais Japonijos kultūros atributais – visokiuose “kas įdomiausia Japonijoje?” sąrašuose ji jau skina laurus.

Japonija. Moderni! Amžina…

Robotų restorano pasirodymo fragmentas. Jame gražiai suplaktos senos ir naujos japonų tradicijos: nindzės ir samurajai, anime įkvėptos karingos merginos, mitologiniai pabaisos jokajai.

Ping pong šou Tailande

Ping pong šou, ping pong šou” – vakarais šią frazę Patonge ir Patajoje girdėsi dažniau, nei “taksi” ir “tuk tuk”. Įkyrūs prekijai bruks nešvankius piešinėlius “kas jūsų laukia”. Nutarėme nueiti – juk šitokie šou tikra šiuolaikinio Tailando tradicija, neaprašius to kelionių vadovas būtų nepilnas! Prekijas pavėdėjo į barą atokiau gatvės. Ant scenos besiraičiusios merginos tuojau perėjo prie cirko triukų su savo lytiniais organais: pūtė jais balionus, rašė klientų vardus, traukė cigarečių dūmus, kišo ten skutimosi peiliukus (kaip ir kardų rijimas, išsitreniravus tai nepavojinga). Nereikia nė sakyti, kad ir ping pongo (stalo teniso) kamuoliukus artistės ten “paduoda” ne su rakete…

Tailandas – šalis visiems, bet ne visų

Vienas gausybės kvieslių į ping pong šou Puketo centrinėje Banglos gatvėje

Vienas gausybės kvieslių į ping pong šou Puketo centrinėje Banglos gatvėje. Įsidėmėkite, kad visi šou mokami, o jei sako “nemokamas”, bus privalomi brangūs gėrimai ir pan.

Naktiniai šviesų-lazerių-vandens šou Singapūre

Singapūras, ypač jo Sentosos sala, garsėja savo naktiniais “automatiniais” šou, kur (beveik) nėra aktorių, užtat įspūdį kuria lazeriai, šviesos, garsai ir vandens srovės. Kiekvieną vakarą bent keli jų stulbina žiūrovus.

Plačiau: Singapūras – kitoks! ateities! miestas!

Gervių-robotų, kurių sparnai - iš vandens srovių, meilės istorija Steampunk stiliumi Sentosos saloje. Beje, nemokama.

Gervių-robotų, kurių sparnai – iš vandens srovių, meilės istorija Steampunk stiliumi Sentosos saloje. Beje, nemokama.

Makao naktis

Lošimų apimtimis Makao jau aplenkė Las Vegasą. Pramogų, nemokamų vaizdinių apimtimis Makao dar toli iki savo “Amerikos brolio”, bet ir čia jau yra nuostabių šou (“House of Dancing Water”, sakyčiau, Las Vegasą net pranoksta) bei kasdienių nemokamų grožybių.

Plačiau: Makao – naujai sena pramogų sostinė

Drakono iškilimas – vienas nemokamų vaizdinių, kuriuos Makao kazino kasdien kuria praeiviams

Transvestitų šou Tailande

“Ladyboy” arba “katoei” Tailande laikomi tarsi trečia lytimi. Tai vyrai, kurie rengiasi kaip moterys – o šiais laikais dar ir daro įvairias plastines operacijas (pvz. krūtų didinimo). Transvestitų šou Tailande (ypač Patajoje) pastatyti ištisi teatrai ir šou vyksta daug kartų per dieną. Nors šokių ar muzikos kokybe daug kas skundžiasi (gal nepakanka visiems talentingų transvestitų), šou turi savo genijus, kurie, tiesa, net nepasirodo scenoje: plastikos chirurgai. Pagal lyties keitimo operacijas Tailandas pirmauja pasaulyje.
Tailandas – šalis visiems, bet ne visų

Transvestitų šou Patajoje

Transvestitų šou Patajoje. Iš tikro jame nėra nieko nešvankaus, ir vietiniai ten vedasi net mažus vaikučius. Jei tau nepasakytų, turbūt nė neuprastum, kad čia – transvestitai

Mormonų tabernakulio choras JAV

“Geriausio Amerikos choro” koncertai vietiniams – tarsi mišios; išgirdę “Aleliuja” visi be išimties atsistojo, iš tribūnų Velykinį pasirodymą stebėjo bažnyčios prezidentas ir dvylikos apaštalų kvorumo nariai. Mormonams religija – neatskiriama gyvenimo dalis, Solt Leik Sitis – jų švenčiausias miestas, o aplink Tabernakulį – švenčiausia jo vieta. Į šventyklą nemormonai neįleidžiami, todėl tabernakulio choro pasirodymai – vienas būdų geriau pažinti tą didžiausią Vakarų pasaulyje užgimusią religiją, mastais jau lenkiančią judaizmą.

Mormonų tabernakulio choras Jutoje

Mormonų tabernakulio choras Jutoje


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Ypatingiausios mažumos ir bendruomenės

Ypatingiausios mažumos ir bendruomenės

| 1 komentaras

Pasaulyje yra tūkstančiai tautybių, tikėjimų, filosofijų, subkultūrų. Dažniausiai greta gyvenančios žmonių grupės elgiasi panašiai, o populiarios naujos idėjos išplinta po visą pasaulį.

Tačiau pasaulyje yra ypatingų uždarų bendruomenių. Jos gyvena įprasto pasaulio apsuptyje, tačiau turi savas, visiškai kitokias tradicijas, tikėjimus. Aplinkiniai šiuos žmones laiko keistuoliais ar fanatikais, kartais niekina – tačiau jiems tai nerūpi, jie ir toliau išlieka savimi. Įrodydami, kad nebūtina gyventi taip, kaip dauguma.

Šis straipsnis – apie įdomiausius tokius rajonus ir miestelius, kuriuose kitur retos mažumos sudaro gyventojų daugumą ir tabi jų nustatyta tvarka vyrauja. Ten galima lengvai pasijusti patekus į kitą pasaulį iš fantastinio romano ar istorinės knygos.

 


Toradžai

Vieta: Indonezija (Sulavesio sala)

Toradžų tautos (Indonezijoje) vardo gal negirdėjote, bet bent kartą gyvenime „kraupote“ nuo netyčia internete rastų jų ritualų nuotraukų. Pavyzdžiui, mirusius giminaičius metus ir ilgiau jie laiko namuose. Per 5-7 dienas trunkančias laidotuves masiškai aukoja gyvulius. Kas trejus metus visus protėvių kūnus ištraukia iš kapų, perrengia, nešioja po gimtinę.

Gaila, kad šios „siaubingos istorijos“ užgožia ne mažiau įdomias kitas toradžų kultūros puses: unikalią tradicinę architektūrą, daugybės rūšių antkapius, tau tau skulptūras.

Toradžų laidotuvės tradiciniame kaime. Kairėje - šokis, dešinėje - turistai stebi ką tik paaukotą buivolą

Toradžų laidotuvės tradiciniame kaime. Kairėje – šokis, dešinėje – turistai stebi ką tik paaukotą buivolą

Toradžų kultūros ypatingumas tiesiog užgniaužia kvapą ir verčia atvėpti žandikaulį. Mažai pasaulyje netgi neprikalsuomų šalių, kurios šitaip išsiskirtų. Ir keliauti toradžų krašte – daug paprasčiau, nei iš pradžių maniau. Toradžai myli turistus, svečiai iš toli jų šeimoms – didžiulė garbė. Ir ne, toradžai nėra „džiunglių gentis“, tai šiuolaikiška tauta. Labai reta šiuolaikiška tauta, kuri, nors turi automobilius, internetą, išmaniuosius telefonus, hipsteriškus „barber shop‘us“, sugebėjo išlaikyti tradicijas, iš kartos į kartą perduodamas nuo neatmenamų laikų – atsilaikiusi prieš visus kolonistus ir misionierius, kuriems jie tebuvo „pasaulio užkampių atsilikėliai“. Toradžų gyvenimo centre, kaip ir per amžius – mirtis.

Iš visų mano kelionių būtent toradžų krašte man dažniausiai pasąmonėje kirbėjo jausmas „negi čia rimtai?“.

Kabantis karstas su kaukole

Kabantis karstas su kaukole

Nuo pat pirmos valandos toradžų krašte supranti atsidūręs kitame pasaulyje. Kaltos tos „pasakų namelių“ tongkonanų stogų eilės, kylančios virš kiekvieno kaimo ir miestelio. Vienoje kiemo pusėje – didieji šeimos namai, kitoje – ryžių kluonai. To paties tik toradžams būdingo stiliaus.

Toradžų kapai stulbina dar labiau, nei namai. Namai – daugmaž vienodi, o kapai – be galo įvairūs. Vieni atgula kalnų šlaituose pakabintuose karstuose, kuriuos tegalima pasiekti kabančiomis bambukinėmis kopėčiomis (buivolo formos karstas – vyro, kiaulės – moters). Kitiems 3 mėnesius kietose uolienose sunkiai kalamos angos medinėmis durimis (kiekvienoje telpa 3-8 lavonai). Tretiems – puošnūs kapai-pastatai, primenantys tradicinius toradžų namus. Ketvirti mirę padedami į natūralias olas. O „Vaikų, kuriems dar neišaugę dantys“ kapeliai – medžiuose išpjautos skylės, „kad vaiko kūnelis įaugtų į medį“. Tik vargšai ir atsivertusieji į islamą kasami į žemę – nors pirmieji dar gali viltis, kad kada nors koks palikuonis praturtės ir pastatys virš jo kapo simbolinį namą. Iš daugybės karstų, kapų kyšo kaulai ir kaukolės. Jų niekas neslepia. Priešingai: kai lavonas supūva, giminaičiai specialiai padeda kaukolę, kad matytųsi, už tokią teisę dar rituališkai paaukoję kiaulę. Priešais kapinynus – svarbiausių giminės asmenų statulos, vadinamos tau tau. Medinės ar akmeninės, labai tikroviškos, gaminamos 3 mėnesius ir kainuojančios 1000 eurų. Tik tas mirusysis, kurio laidotuvėse paaukoti bent 24 buivolai, turi teisę į tau tau papuoštą kapą.

Lemo laidojimo uolos tau tau eilės

Lemo laidojimo uolos tau tau eilės

Bet toradžų krašto “gyviausia” patirtis, kad ir kaip keistai beskambėtų – jų laidotuvės. Per laidotuves kaimas „atgyja“, virsta tokiu didmiesčiu. Į turtingiausias suguža šimtai žmonių, aplinkinės gatvės užgrūdamos automobiliais ir motociklais it arenos prieigos per krepšinio mačą Lietuvoje. Prekijai net pasistato laikinas parduotuves, alaus kioskus. Samdytos trupės rateliu aplink karstą šoka, dainuoja. Lankyti mirusiojo šeimynykščių eina specialiais rūbais vilkinčių kaimo moterų, vyrų paradai. Įspūdingiausiose iš mano lankytų laidotuvių buvo laidojama moteris, taigi, moterys nešė simbolinius „plaukus“ – dešimčių metrų ilgio audeklą. Vyrą simbolizuotų pinigų kapšas. Simbolizmas ten visur, visur: pavyzdžiui, moters karstas kai kuriuose kaimuose kiaulės formos (nes ji prižiūrėjo kiaules), vyro – buivolo formos.

Ištempiama paaukotų buivolų mėsa

Ištempiama paaukotų buivolų mėsa

Viskas trunka penkias dienas, savaitę, būna, net mėnesį: kuo turtingesnis, aukštesnio luomo mirusysis, tuo daugiau. Įvairios laidotuvių dienos turi įvairias prasmes: procesijų diena, kur visas grožis ir spalvos. Ir aukojimo diena, kada viešai skerdžiami ir į gabalus sutraukomi buivolai. „Kas ką gaus, priklauso nuo statuso“ – sakė gidas – „5% toradžų yra vergai, jiems – prastesni pjausniai ir jie laidojami be ceremonijų. 5% – aukšto luomo, 30% – antrojo, 60% – trečiojo luomo ir visi turi skirtingas teises, nors krikščionybės laikais ir nemėgstama apie tai kalbėti“. Ar galima įsivaizduoti šiuolaikinę, tebeklestinčią kultūrą, tolimesnę visoms Vakarų pasaulio vertybėms!

Tokius vaizdus randa Google įvedus į paiešką Manene Toraja

Tokius vaizdus randa Google įvedus į paiešką Manene Toraja: kaimo lavonų iškasimo šventę

Skaityti daugiau:
Toradžai – kraupiausiai žavi tauta

 


Vale do Amenhecer (Saulėtekio slėnis)

Vieta: Brazilija

Brazilija 1960 m. pakeitė sostinę. Vietoje garsiojo Rio de Žaneiro pakrantėje ja tapo Brazilijos miestas, išdygęs per trejus metus tuščiose pievose. Tai turėjo būti ateities miestas, tvarkingas ir suplanuotas iki smulkmenų. Nors jį statė komunistai-ateistai, likimo ironija: miestą štabu pasirinko net trys sektomis vadinamos religinės bendruomenės. Mat, be kita ko, Šv. Jonas Boskas esą būtent ten išpranašavo iškilsiant naują civilizaciją.

Saulėtekio slėnio (Vale do Amanhecer) bendruomenėje pasijutau lyg ta civilizacija būtų jau iškilusi. Viskas tame miestelyje kitaip: žmonės rengiasi keistais, it iš senų fantastikos filmų rekvizitų paimtais drabužiais, gatvėse atlieka prašalaičiams nesuprantamus ritualus: eidami grupelėmis dainuoja, niurna kažkokius užkalbėjimus greta medžių.

Ritualas Vale do Amenhecer miestelyje. Panašių grupelių regėjome dešimtis, ir visos viena už kitą spalvingesnės ir įspūdingesnės

Ilgai netruko, kol anglakalbiai tikintieji pasisiūlė mus pavedžioti po bendruomenę (vienas jų – belgas, kiek supratau kadaise irgi čia atvykęs kaip turistas). Papasakojo, kad Saulėtekio slėnis vadovaujasi Tijos Neivos mokymais, kuriuos ši gavo iš dvasių. Tų dvasių yra visokių, ir ryšius su jomis pasekėjai palaiko visokius (ką atspindi skirtingi drabužiai). Pavyzdžiui, “senųjų juodaodžių” (Brazilijos vergų) dvasios yra geraširdės, o štai į vokiečių Antrojo pasaulinio karo daktarų dvasias verta kreiptis kai yra problemų su sveikata (man vokiečių Antrojo pasaulinio karo daktarai, ypač pasitraukę į Braziliją, kelia kitokias asociacijas, bet, užbėgdami tokioms mintims už akių, mūsų „gidai“ paaiškino, kad tai daktarų, kurie gydė sužeistus karius, vėlės). Dar yra su baltaodžiais maišytų indėnų sielos (jų pagalbos prašoma stipriai mušant save), indėnės princesės, Jėzus ir, pats svarbiausias, indėnų valdovas, kuris, pasak Saulėtekio slėnio pasekėjų, kitą savo gyvenimą nugyveno kaip Jonas Krikštytojas.

Piramidė Vale do Amenhecer miestelyje

Vyko naujokų mokymai, todėl mūsų į šventyklą neturėjo įleisti – bet pasakius, kad tą dieną turime daug nuvažiuoti ir popiečio nesulauksime, padarė išimtį. O šventykloje „pacientai“ (taip vadinami jos lankytojai) iš registratūros siunčiami į įvairius skyrius, kur juos gydo reikalingos dvasios. Pas kiekvienos rūšies dvasias – vis kiti ritualai, apreikšti Tijai Neivai. Tikėjimas turi ~120 tūkstančių pasekėjų. Tai – viena vos kelių pasaulio religijų, kurias pradėjo moterys (tiesa, Brazilijos sektų nariai žodžio „religija“ visuomet kratosi, vadindami savo tikėjimą „doktrina“, nes „laukiami ir kitatikiai“). Tija Neiva, beje, buvo pirmoji Brazilijoje moteris sunkvežimio vairuotoja, prie Brazilijos miesto apsigyveno kai ten sugedo jos mašina (tai dvasios jai nurodė esant ženklą), ir dar jai gyvai esant į jos namelį (dabar muziejų) plūdo išganymo siekiančių žmonių minios.

Vale de Amanhecer tikintieji eina iš ‘šventyklos’

Atokiau nuo šventyklos plyti kita šventa ritualų vieta – Dovydo žvaigždės formos ežeras. Ten – ir piramidė, ir daugybė įvairių figūrų. Jos – it kartoninės, tarsi iš lunaparko, ir Europoje daryti tokias religines „skulptūras“ atrodytų nepagarbu. Tačiau Lotynų Amerikoje viskas kitaip, svarbiau mintis ir forma, o ne švari prabanga. Šiaip ar taip, palyginus su favela joms už nugaros, Vale do Amanhecer parkas – tikra tvarkos oazė.

Dovydo žvaigždės formos ežero apylinkės

Skaityti daugiau:
Brazilija: ateities miestas iš praeities

 


Šuto Orizaris (didžiausias čigonų taboras)

Vieta: Makeodnija

Makedonija maža šalis (2 mln. gyventojų), Skopjė – Vilniaus dydžio. Bet nukeliavęs kelis ar keliasdešimt kilometrų į šalį dažnai atsiduri it kitame pasaulyje. Mat skirtinguose rajonuose ir miestuose vyrauja skirtingos tautybės ir religijos (ir mažumų asimiliuoti nesistengiama).

Vienas keisčiausių Makedonijos pasaulių – Šuto Orizaris, liaudiškai Šūtka, – didžiausias planetoje čigonų taboras. Oficialiai ten 20 000 žmonių, neoficialiai – 50 000 (mat bėgdami nuo karų suplūdo aplinkinių šalių čigonai).

Didžiausias pasaulio čigonų taboras Šuto Orizaris Skopjėje, Makedonijoje.

Ten oficiali čigonų kalba, politiniai plakatai siūlo perrinkti į parlamentą Amdį Bajramą (tik pradinę mokyklą baigusį, bet gamyklą privatizavusį čigoną milijonierių). Gatvės išdabintos čigonų čakromis (pasaulinis čigonų simbolis, panašus į jų klajokliškų vežimų ratą), o šalia purvino skurdo – didžiuliai spalvingi namai su kolonomis ar liūtų statulomis.

Šūtka – ne nusikaltėlių priebėga ar lūšnynas, o tiesiog tautinės mažumos rajonas. Vietiniai dirba – restoranėliuose parduoda burekus (Balkanų bandelės su sūriu), o į čigonų gatvės turgų apsipirkti suvažiuoja žmonės iš visos Skopjės. Pirkome ir mes – labai pigu (pvz. kava – 14 eurocentų). Nemažai pardavėjų moka vokiškai – uždarbiaudavo Vakaruose. Grįžo į Šūtką, nes čia labiausiai pasaulyje gali jaustis lyg tėvynėje.

Čigonų gatvės turgus Šuto Orizaryje. Dešinėje virš vartelių - čigonų čakros.

Šūtkoje nėra muziejų ar šou su bilietais – tradicijos gyvuoja neformaliai ir vienadienis turistas tepamatys mažą dalį. Todėl prieš lankantis rekomenduoju pažiūrėti dokumentinį filmą “Shutka Book of Records”, parodantį vietos tikėjimus, gatvės vestuves, muzikantų ir muzikos įrašų savininkų lenktyniavimą, žąsų kovas ir kita.

Per valandą Šūtkoje tik vienas vaikas paprašė išmaldos. Miestų centruose kūdikiais nešinų elgetaujančių čigonių daugiau. Čigonai sudaro 2,7% Makedonijos žmonių, Skopjėje – beveik 5%, ir jie visada šalia. Kelionės metu prisižiūrėjau daug ko: štai čigonas su anūku sostinės centre į arkliu kinkytą vėžimą iš konteinerių krauna gėrybes “pridavimui”, štai kiti savadarbiais automobiliais-pjūklais pjausto medžius.

Čigonas automobiliu-pjūklu veža medžio gabalą. Tokių automobilių Makedonijos gatvėse matydavome kasdien, jų šeimininkai samdomi malkų pripjovimui.

Jų vertybės kitos – garbę teikia turtas, siekiama greitos naudos. Todėl, užuot siuntę vaikus “laiko švaistyti” į mokyklas, savo patirtį perdavę tėvai ragina atžalas kuo greičiau uždarbiauti (inteligentiškas Skopjės muziejininkas pasakojo, kad tiems čigoniukams, kurie mokyklas visgi lanko, neduodama namo parsinešti knygų, nes tėvai jas sukūrena šildymui). Tačiau Šūtkoje pirmąkart pajutau, kad tai visgi yra kultūra, kuri savaip žavi.

Skaityti daugiau:
Makedonija: senutėje žemėje – naujausia Europos tauta

 


Jeruzalės žydų ultraortodoksų rajonas

Vieta: Šventoji žemė

Daugelis žydų, suvažiavę į Izraelį, susiliejo į vieną naciją: šiandien vis sunkiau atskirsi, kuris žydas kilęs iš Lietuvos, kuris – iš Ispanijos, kuris – iš Vokietijos.

Bet viena žydų grupė į bendrą Izraelio žydų katilą integruotis nė nesiruošia. Tai – haredžiai, dar vadinami ultraortodoksais. Jų nuomone, judaizmas nesuderinamas su šiuolaikiniu pasauliu, tad jie savanoriškai gyvena panašiai kaip prieš šimtą metų. Jų rajonai, tokie kaip Jeruzalės Mea Šarim, jeigu ne automobiliai, primintų XIX a. Rytų Europos štetlus (žydiškus miestelius). Knygos knygynuose ten – apie rabinus ir jų mintis, lauko reklamos – religinio turinio (pvz. “mūsų metodas padės įsiminti Torą greičiau”). Vyrai vaikšto juodais lietpalčiais ir skrybėlėmis, moterų mada primena istorinių filmų masuočių aktores. Namie haredžiai neturi televizorių, o 50% vyrų nedirba, visą laiką studijuodami Torą (tiesa, tai – nauja mada: iki Antrojo pasaulinio karo jie tai darydavo vakarais, atidirbę amatininkais ar smulkiais verslininkais). Vaikų jie turi ir po keliolika (vidutiniškai – po devynis), todėl gyvena labai skurdžiai ir susigrūdę. Pasaulietinio mokslo nevertina. Kaip kadaise Lietuvos žydai, daug jų tebekalba jidiš, mat šventoji hebrajų kalba, anot jų, skirta Dievui.

Skelbimas Mea Šarim rajone, ragininantis moteris dėvėti konservatyvius drabužius: ilgus sijonus, ilgas rankoves. Į to nepaisančias savanoriai dorovės sargai, būna, mėto ir akmenis. Atkreipkite dėmesį, kad žodyje 'God' ('Dievas') praleista raidė 'o'. Specialiai. Įsakymą 'Neminėk Dievo vardo be reikalo' haredžiai supranta labai plačiai

Pasivaikščioti po Mea Šarim buvo viena tų keistų ir ypatingų Šventosios žemės patirčių, kurioms analogų kitur nėra. Buvo ketvirtadienio vakaras, haredžiai išėjo į gatves: juk nuo saulės laidos penktadienį iki saulės laidos šeštadienį Izraelį apims šabas, kai jie privalo taip ilsėtis, kad negali net valgyti pasigaminti, tam reikia ruoštis. Per šabą Mea Šarim uždaromas automobiliams, o į per klaidą užklydusius gojus (nejudėjus) praeivius – taip pasakojo gana religingas pašnekovas litvakas, kurį sutikome rajone – vaikai mėto akmenis, butelius, suaugę reikalauja išeiti.

Haredžiai Mea Šarim. Šiame rajone ir pavalgėme - buvo pigiausia vakarienė Izraelyje

Šabo dauguma žydų laikosi kur kas rimčiau, nei lietuviai sekmadienio: nuo penktadienio sutemų iki šeštadienio sutemų Izraelyje net nevažinėja autobusai, traukiniai (tai buvo viena pagrindinių priežasčių nuomotis automobilį). Tačiau paklausti apie haredžius, pasaulietiški žydai vadina juos fanatikais. Vaikštinėdamas po Mea Šarim savo akimis mačiau, kaip haredžių grupelė protestuodama ir tyliai stebima kitų rajono gyventojų šūkavo kažkokius lozungus. Šie taip įpykdė pasaulietiškais rūbais vilkėjusį praeivį, kad jis tiesiog visų akivaizdoje vienam protestuotojų spyrė, paskui jį pastūmė. Tas nesigynė, jo negynė ir viską matę policininkai: priešingai, jie haredžius išvaikė (tiesa, paskui šie vėl susirinko ten pat).

Haredžiai Mea Šarim.

Deja, protesto esmės nesupratau. Tačiau nemažai haredžių yra antisionistai, ir kontraversiškiausi jų teiginiai tokie. Pirmasis: Izraelis yra blogis. Esą, žydų valstybę turėjo teisę sukurti tik Dievas, o ne žydai-sionistai; maža to, haredžių siaubui, dabartiniame Izraelyje dominuoja nereligingieji. Tokie haredžiai ragina ignoruoti valdžią, nebalsuoti, net neimti socialinio draudimo išmokų. Antrasis, dar labiau visuomenę pykdantis kai kurių haredžių teiginys: holokaustą savo tautai “užtraukė” žydai neharedžiai, kadangi jie, XIX-XX a. sandūroje palaipsniui atsisakydami senojo tikėjimo, sulaužė sandorą su Dievu, ir Dievas už tokį masinį “atsimetimą” nubaudė visą savo Išrinktąją Tautą. Kartais dar ir čia kliūva sionistams – neva jie tik stebėjo holokaustą laukdami, kol išsigandę išgyvenę žydai pabėgs į Šventąją žemę, taip išpildydami sionistų svajonę įsteigti Izraelį.

Mažiau radikalūs haredžiai patys dalyvauja Izraelio politikoje, tačiau tokie pasauliečiams kelia gal net dar didesnį rūpestį, nes jų įtaka auga geometrine progresija. Dėl milžiniško gimstamumo jau ketvirtis visų Izraelio žydų vaikų – haredžiai, nors šiaip haredžiai sudaro tik 10% izraeliečių. Ir dar nuo haredžių tikėjimo beveik niekas neatsimeta… Kol kas Izraelio valdžia kiek riboja haredžių religiją, pvz. Aukščiausiasis teismas uždraudė haredžių rajonų autobusuose priverstinai moteris sodinti gale, o vyrus – priekyje. Bet kiek toks sekuliarizmas išliks ateityje – nežinia.

Prie raudų sienos žydai (tiek haredžiai, tiek ir ne) švenčia bar micvą.

Kaip ten bebūtų, aš gerbiu haredžius. Daugiausia jų prisirišimo prie savų tradicijų dėka žydai ir išsilaikė tūkstantmečius neasimiliavęsi, kas nepavyko beveik jokiai kitai diasporai. Man patinka, kad haredžiai nei patys perima užsieninių tradicijų, nei mėgina primesti savų idėjų visam pasauliui.

Skaityti daugiau:
Šventoji žemė: Jėzus, Izraelis ir Palestina

 


Solt Leik Sičio šventyklos aikštė

Vieta: Juta, JAV

Mūsuose mormonus įprasta laikyti sekta. Bet pasauyje jų jau didesnis skaičius nei žydų ir dauguma jutiečių – mormonai. Dar XIX a. persekiotojų išvaryti iš turtingųjų valstijų jie arklių kinkomais vežimais patraukė į šią tada “niekieno žemę”, “laukinius vakarus”. Iki pat šiandien nuostabieji Jutos kalnai ir slėniai tebėra pilni tos unikalios kultūros.

O Jutos ir viso mormonų tikėjimo širdis – Solt Leik Sitis. Gi pastarojo – Šventyklos aikštė, tikras mormonų Vatikanas, kur kiekvienas pastatas jiems turi didžiulę reikšmę, o turistų (piligrimų) ją aplanko daugiau, nei visus garsiuosius Jutos nacionalinius parkus.

Pati svarbiausia – 1893 m. Šventykla, esą Saliamono šventyklos kopija. Nuo jos bokšto žvelgia auksinė angelo Moronio statula. Vidun neužeisi – net ne visi mormonai tą gali padaryti. Šventykloje jie tik atlieka svarbiausias apeigas (tuokiasi, krikštijasi), o mišios (su vandeniu vietoje vyno) laikomos kukliuose Susitikimų namuose. Šventyklų pasaulyje jau per 140, bet Solt Leik Sičio – tai mormonų Meka ar Švento Petro bazilika.

Solt Leik Sičio šventykla (centre), tabernakulis (kairėje) ir didžioji auditorija (dešinėje). Vaizdas iš senojo viešbučio.

Kaip atrodo jos vidus išvydau makete lankytojų centre. Daugiaaušktis, prabangus, pilnas įvairių simbolinių salių skirtingiems tikslams. Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios (toks oficialus mormonų pavadinimas) štabas yra gretimame dangoraižyje, o buvusiame prabangiame viešbutyje nuolat rodomas puikiai pastatytas filmas apie šios religijos gimimą. Netoliese – didžiausia pasaulyje auditorija (20 000 vietų) – ten vyksta visuotiniai mormonų susitikimai. Ant stogo veši sodas, o viduje gausu mormoniškos dailės: ryškiaspalvių bibliškų scenų meksikietiškų piramdžių fone. Absoliučiai viskas čia nemokama, net asmeninės ekskursijos. Reik manyti, tai siūloma siekiant gerinti bažnyčios įvaizdį, bet savo tikėjimo Solt Leik Sityje niekas nepiršo.

Mormonų dailė - labai spalvinga

Seniausias pastatas aikštėje – 1867 m. ovalus tabernakulis. Tai – visoje JAV žymaus mormonų choro namai. Teko laimė išvysti jo pasirodymą kitą rytą, per Velykas. Tarp žiūrovų buvo ir mormonų prezidentas bei Dvylikos apaštalų kvorumo narys. Per koncerto repeticiją vos užgiedojus “Aleliuja” visa salė staiga atsistojo – sunku įsivaizduoti ką nors panašaus Lietuvoje ne mišių metu. Pranešėjai atsiprašydami prašė žiūrovų per patį koncertą taip nedaryti – mat šis bus tiesiogiai transliuojamas į visą Ameriką, o stojimasis sukelia didelį triukšmą. Be savo ypatingų tradicijų mormonai tiki ir Biblija, todėl parengė stiprią programą, tinkamą bet kuriam krikščioniui.

Mormonų tabernakulio choras vadinamas geriausiu Amerikos choru.

Aplink Šventyklos aikštę – istorinė Solt Leik Sičio širdis. Keli ankstyvo XX a. dangoraižiai, prabangūs anuomečiai namai. Po sunkios kelionės girgždančiais vežimais Brihamas Jangas ištarė “Čia toji vieta!”, pakvietė visus mormonus ir kūrė teokratiją. Ant teatro tebekaba jo frazė “Šalia religijos žmonėms reikia ir pramogų”, o ant Siono banko, kaip ir ant Šventyklos, puikuodavosi užrašas “Šventumas Viešpačiui. Viešpaties namai”.

1896 m. mormonų šaliai nusprendus tapti JAV valstija religiją nuo valdžios teko atskirti, kaip ir atsisakyti poligamijos – ji liko tik keliuose “fundamentalistiniuose” kaimuose, kurie buvo pernelyg atokūs, kad aplankyčiau. Dabar turtingoje Jutoje vis gausėja imigrantų, o mormonų procentas mąžta (šiuo metu ~60%). Tačiau multikultūrinėje Amerikoje ir tiek yra daug: Juta – vienintelė JAV valstija, kur daugiau nei pusė gyventojų išpažįsta vieną tikėjimą. O Solt Leik Sičio šventyklos aikštėje lengvai pamiršti, kad Jutoje yra nemormonų.

Skaityti daugiau:
Juta: gamtos ir tikėjimo didybė

 


JAV amišų kraštas

Vieta: Pensilvanija ir Ohajas, JAV

Modernioje Amerikoje ~300 000 žmonių pasirinkę gyventi kaip XIX a.: važinėja karietomis vietoje automobilių, dalis – neįsivedę elektros, dirba ūkiuose ar fizinius darbus, o vaikus moko tik svarbiausių dalykų.

Tai – amišai. Krikščionys, laikantys, kad didelė dalis XX a. išradimų griauna tradicines vertybes ir todėl jų reikia atsisakyti. Nes modernus transportas įgalino važiuoti toli ir žmonės mažiau laiko praleidžia su šeimomis bei sava bendruomene, o tai amišams – vertybė.

Tai ne kostiuminės dramos scena - tai amišai, pastatę greta arklius ir vežimus, žaidžia kamuoliu. Be kompiuterių, televizorių ir kito tai - viena svarbiausių pramogų

Tai ne kostiuminės dramos scena – tai amišai, pastatę greta arklius ir vežimus, žaidžia kamuoliu. Be kompiuterių, televizorių ir kito tai – viena svarbiausių pramogų

Visi amišai kilę iš vokiečių imigrantų, atvykusių į Pensilvaniją dar XVIII a. todėl, kad Pensilvanijoje buvo itin toleruojamos religinės mažumos. Kadangi ši bendruomenė tokia uždara, iki šiol jie kalba senu vokiečių kalbos dialektu.

Prašalaitis sunkiai patirs tikrą amišų gyvenimą. Didingų pastatų jie neturi, netgi bažnyčių (susirenka mišioms kas kartą į kitos šeimos namus). Bet žvalgantis po Lankasterio apylinkes Pensilvanijoje karts nuo karto tarp automobilių siurrealistiškai pravažiuos karieta, pakelėse matysi gausybę tamsių namų ir ūkių be elektros. Be to, šiais laikais ten gausu ir vietų turistams, pristatančių amišų gyvenimą – nes jie domina vis daugiau ir daugiau žmonių. Kur kitur pamatysi, kaip XIX a. ir XXI a. susiduria taip tiesiogiai? O Ohajuje yra ir amišų muziejus, amišų prekybos centras, pilnas visokių be elektros veikiančių daiktų.

Amišės ant dviračio

Amišės ant dviračio

Dar XX a. viduryje antropologai skubėjo aprašyti amišų kultūrą, manydami, kad ji tuoj išnyks. Tačiau nuo to laiko amišų skaičius dėl milžiniškų šeimų (~7 vaikai) padidėjo dešimtis kartų. Trūkstant Pensilvanijoje žemės tradiciniam ūkininkavimui, amišai jau net keliasi ištisomis bendruomenėmis į kitas valstijas.

Priparkuotos amišų karietos

Priparkuotos amišų karietos

 


Masajų kaimai

Vieta: Kenija

Be gamtos vaizdų, dažname safaryje dar galima aplankyti Masajų kaimą (manjatą). Labai įdomu, nes ši tauta, sudaranti 2% šalies žmonių, tapo tikru Kenijos simboliu. Ne tik todėl, kad gyvena aplink daugelį pagrindinių nacionalinių parkų. Labiau todėl, kad paskutiniai dar vilki tautiniais rūbais, o tie jų, kurie nelankė mokyklų (šiandien lanko visi vaikai) išsitampę ausis. Ir jų gyvulių kaimenes užpuolusius liūtus jie dar medžioja lankais (gamtosauginikų laimei, vis daugiau masajų supranta, kad tikrosios pajamos – ne iš naminių gyvulių, o iš pažiūrėti laukinių žvėrių atvykusių turistų – ir liūtus verta saugoti)…

Masajų įšventinimo į vyrus šokis

Masajų įšventinimo į vyrus šokis. Tūžmigai dainuodami jie artėjo tiesiai į mus, vėliau šokinėjo. “Kas aukščiausiai iššoka, gali tikėtis mainais į žmoną duoti mažiau karvių” – pasakojo. Dabar, tiesa, kurie eina į mokyklą, sakė, žmoną išsirenka patys, o nebe tėvai

Apsilankius masajų kaime, braidant po mėšlą, prisėdus kone aklinai tamsioje prikioje be kamino, iš kurios laužo dūmai išeina nebent pro mažutėlį langelį („toks mažas, kad uodų nepriskristų“), o kartu su vaikais gyveno mamos nežindomi ir todėl parsivesti ėriukai, sunku buvo patikėti, kad greta – XXI amžius. „Kuo pas jus medžioja žmonės?“, „Ar mėsą valgote kasdien?“ klausinėjo mūsų masajai, nors atsakymus jau turėjo įtarti, nes šitaip į namus kviečiasi šimtus europiečių turistų. Mus vadino estais – nes, sakė, pažįsta gidą iš Estijos.

Likau nesupratęs, kiek viso to tikra, kiek – teatras. Masajai – tie, pasistatę laikinus kaimus netoli turistų stovyklų – uždirba pasakiškus Kenijai pinigus. Suvenyrai, už kuriuos prie nacionalinio parko vartų prekijai prašo, tarkime, 500 šilingų, kaime pardavinėjami po 2000 ar 2500 (ir nesiderama). Kai kuriuose masajų kaimuose vien už įėjimą reikalauja 20 dolerių nuo žmogaus ir dar prašinėjama aukoti papildomai… Prie Kenijos kainų ir algų tai tas pats, kas Lietuvoje būtų iš kiekvieno turisto eiliniam žmogeliui „numelžti“ šimtus dolerių.

Masajų namo viduje

Masajų namo viduje. Nuotrauka daryta su blykste – iš tikro viduje beveik aklina tamsa, tik vyzdžiams išsiplėtus kažką matai (vienintelis šviesos šaltinis – langelis, matomas viršuje, ir laužas)

Kur nueina tie pinigai? Velniai žino. Kaimas gyvena taip, kaip priešistoriniais laikais, kai pinigų išvis nebuvo: augindamasis sau karves ir avis, be elektros ar vandens, aplink nestovi jokie automobiliai, lauke vaikšto vieni vyrai, o moterys laiko „namų frontą“.

Masajai turistams pasakoja, ką šie nori girdėti. Mums žadėjo: „už tuos pinigus pirksim vaikams mokyklines uniformas“. Tik kad su tokiom kainom per dieną surinktų pakankamai pinigų viso kaimo vaikų uniformoms…

Masajų kaimo „vado sūnus“, su draugais parodęs „įšventinimo į vyrus šokį“, perėjo prie ugnies įžiebimo trinant vieną medį į kitą demonstravimo. Ta ugnimi pridegė vieno turisto cigaretę. Turistas ją čia pat pasiūlė dovanų kitiems masajams. Vienas prasitarė: „mes nerūkome, mes tik uostome“. Chmm… „Tabaką“ – pridėjo.

Prekeiviai prekiauja nuo pasiruoštų stalų masajų kaime

Prekeiviai prekiauja nuo pasiruoštų stalų masajų kaime. Už nugaros – vienas kaimo namų. Suaugusių gyvena 200, bet namų nedaug – jie gyvena susispaudę


Skaityti daugiau:
Kenijos safarių parkai – pirmykštis gyvūnų pasaulis

 


Maspalomas ir jo kopos

Vieta: Ispanija (Kanarų salos)

Maspalomas kopos neabejotinai yra gamtos stebuklas, vienas plačiausių Ispanijos paplūdimių kur

Bet kelionių vadovai paprastai nutyli kitą jų pusę: Maspalomas – ir tikra Europos netradicinio seksualumo asmenų sostinė, o kopos – pasaulyje lygių neturinti amžinų orgijų zona.

Netradicinio seksualumo klubų reklamos ant Cita prekybos centro

Netradicinio seksualumo klubų reklamos

Ir jų kiekiai ten neįsivaizduojami. Štai nuėjome su žmona per patį vidurdienį valandai į kopas. Pirmas vaizdas: ant kalno masturbuojasi ekshibicionistas. Kitas tą patį daro po krūmu, stebėdamas praeivius. Keli pradėjo mus sekti, trindami glaudes. Štai vienas pasipuošęs lytinį organą raiščiu. Atokiau sustojęs besimasturbuojančių vyrų ratas – atrodo, apsupę kažkokią besimylinčią porelę. Dar vienas nuo kopos dairosi su žiūronais.

Tai daugiausiai ne šiaip nudistai, o sekso čia ir dabar ieškantieji

Tai daugiausiai ne šiaip nudistai, o sekso čia ir dabar ieškantieji

Žmona nusprendė kopose atokiau nuo visų „herojų“ pasideginti, o aš – lipti ant kopos, pasigerėti jūros ir kalnų vaizdais. Juokais pasakėme: „jei kas bus, šaukime vienas kitą“ – bet negalvojom, kad prireiks. Na, juk esam tolerantiški, jie gal netradicinio seksualumo žmonės, bet juk nieko per prievartą nedarys… Bet tepraėjo 10 minučių, kai išgirdau žmonos „Augustinai!“. Galvojau, gal kas užkalbino, išgąsdino. Buvo blogiau: vienas veikėjas, ėjęs pro šalį, sustojo prie mano žmonos puolė masturbuotis, į piktus žvilgsnius nereagavo ir tik jai mane pašaukus nėrė šalin. To jau buvo gana – išėjome arčiau jūros.

Vyrų ratelis Maspalomas kopose, svingerių-ekshibicionistų-grupinio sekso zonoje

Vyrų ratelis Maspalomas kopose, svingerių-ekshibicionistų-grupinio sekso zonoje

Nėra taip, kad visos Maspalomas kopos būtų tokios: prie pat jūros to paprastai nepamatysi (tiesa, yra gėjų nudistų paplūdimys). Užtat tik eik taku gilyn į kopas, ar juoba nuo jo nuklysk, pasidairyk aplink – ir ko tik neprisižiūrėsi. Internete galima rasti neoficialių žemėlapių, kur kopos nuspalvintos spalvomis: „gėjai nuo 25 iki 55“, „gėjai virš 55“, „biseksualai“, „heteroseksualai – svingeriai ir grupinis seksas“ ir pan. Nežinau, kiek tame tiesos: „jaunų gėjų“ zonoje, tarkime, irgi mačiau daug nuogų senukų, lydinčių vienas kitą akimis (o ypač žiūrėjusių į mane, kaip vieną jauniausių praeivių).

Maspalomas kopų 'zonų' planas iš interneto

Maspalomas kopų ‘zonų’ planas iš interneto

Siurrealistiška, kad per tas pačias kopas nieko nežinodamos eina ir eilinės poros, šeimos. Mačiau, viena močiutė su anūke tik šypsosi į ūsą – galiu įsivaizduoti, ką jos ką tik matė. Bet pats siurrealistiškiausias vaizdas užlipus ant kopų prie jūros: į vieną pusę jūra, šeimos, jėgos aitvarai, į kitą… Na, iš toli matosi ne viskas, susispietusi vyrų grupelė atrodo tik vyrų grupelė – bet juk jau žinai, kas vyksta.

Maspalomas „netradicinio seksualumo“ erdvės tikrai neapsiriboja kopomis. Maspalomas prekybos centruose „Yumbo“, „Citta“ – dešimtys gėjų, svingerių ir panašių klubų, padavėjais eiliniuose baruose po ~22 val. dirba vyrai nuogais užpakaliais, muzikuoja transvestitai. Mieste yra ir gėjų bei svingerių viešbučiai ir dar daug ko: seksualinės mažumos čia ne tik kad yra norma – vietomis mes, „eilinė heteroseksuali šeima“, buvome menkutė mažuma.

Gėjų 'bunkeris' Maspalomas - vienas dešimčių ar šimtų

Gėjų ‘bunkeris’ Maspalomas – vienas dešimčių ar šimtų toių klubų

Skaityti daugiau:
Gran Kanarija – Kanarų salų širdis

 


Aprašytos vietos žemėlapyje

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Ypatingiausios mažumos ir bendruomenės.

 


Kitos įspūdingos mažumų vietos

Žemiau aprašytose vietose gal nepasijusite it patekę į kokį filmą, bet įspūdžiai irgi garantuoti.

Kastro gėjų rajonas San Franciske (JAV)

Mes su žmona, heteroseksuali pora, šiame rajone patys pasijutome seksualine mažuma. Visur plazda vaivorykštės, vyrai vaikšto susikabinę už rankučių, žiba parduotuvių iškabos tokios kaip “Ar tavo mama žino?”, o kavinėse aptarnauja “stereotipiniai” gėjai. Kastro – pirmasis pasaulyje gėjų rajonas ir jis susikūrė tada, kai iš Antrojo pasaulinio karo frontų Ramiajame vandenyne parplukdyti homoseksualius santykius praktikavę kariai gėdydamiesi nenorėjo grįžti į gimtuosius miestelius, tad pasiliko San Franciske.
Plačiau: San Franciskas – aukso amžiaus didybės miestas

JAV juodaodžių getai

XX a. antroje pusėje JAV vyko “rasių kraustymasis”, kuomet į kai kuriuos rajonus susikėlė juodaodžiai, o baltaodžiai iš ten “paspruko” į priemiesčius. Dabar tokie rajonai vadinami getais: juose klesti narkomanija, nusikalstamumas, daug senų namų apleisti ar sudegę (bet dar matosi, kad jų būta gražių: juk tai kadaise buvo svarbūs rajonai, netgi miestų centrai). Baltaodžiai amerikiečiai rekomenduos jums ten nieku gyvu nevykti, bet apsilankymas tikriausiai paliks galingą įspūdį – nors ir slogų. Vienas garsiausių JAV juodaodžių getų – Detroitas, neseniai bankrutavęs miestas.

Detroito Grand Boulevard. Iš šių keturių namų tik antrasis iš dešinės dar tikėtina gyvenamas. Tokie apleistų, sudegusių, išgriautų namų rajonai - dažnas getų vaizdas

JAV indėnų kraštas (navahų ir hopių rezervatai)

Jungtinėse Valstijose yra už Lietuvą didesnė žemė, kurioje indėnai dar tvarkosi patys. Bergždžiose, bet gražiose dykumose – keli iš eilės rezervatai, kurių didžiausias Navahų. Ir nors dabartiniai indėnai smarkiai nutolę nuo tų stereotipinių ir romantizuotųjų – vaikšto apsirengę paprastais rūbais, o neretai yra prasigėrę ir neturi darbo – čia geriausia dar likusi vieta pajusti tą “Laukinių vakarų dvasią”.
Plačiau: JAV indėnų žemės: rezervatas, didesnis už Lietuvą

Navahų teritorijoje

Navahų teritorijoje

Menonitų kolonijos Paragvajuje

Paragvajuje gausu keistų imigrantų kolonijų – ir Australijos komunistų statyta „Naujoji Australija“, ir vokiečių nacių kurta „Naujoji Germanija“ (abi apnykusios), o labiausiai į akį krenta menonitai – itin religingi vokiečiai, pasirinkę gyventi panašiai, kaip XIX a. imigravę jų protėviai: jie rengiasi rūbais tarsi iš istorinių dramų, kalba protėvių atsivežta vokiečių kalba, augina po keturis ar šešis vaikus. Tiesa, technologijomis naudojasi: įdomu buvo pamatyti tokią „XIX a. šeimą“ lipančią į apynaujį Mercedes’ą.
Plačiau: Paragvajus – Lotynų Amerikos klasika

Vakarienė menonitų restorane. Vokiškas maistas, ekrane – Frankfurto „Eintracht“ rungtynės. Tiek daug blondinų vienoje vietoje seniai kur bemačiau, o juk čia Lotynų Amerika, juk tie vokiečiai emigravo iš Vokietijos prieš daugiau nei 100 metų, bet išlaikė „gryną kraują“

Vakarienė menonitų restorane. Vokiškas maistas, ekrane – Frankfurto „Eintracht“ rungtynės. Tiek daug blondinų vienoje vietoje seniai kur bemačiau, o juk čia Lotynų Amerika, juk tie vokiečiai emigravo iš Vokietijos prieš daugiau nei 100 metų, bet išlaikė „gryną kraują“

Urų tauta Peru

Urai gyvena pintose iš šiaudų salose, plaukiojančiose Titikakos ežere. Ant tų salų stovi pinti nameliai, pinti tvarteliai jūrų kiaulytėms (ten – maistas), o turistai atplukdomi tikrais laivais. Išgirsta urų pasakojimus apie jų gyvenimą. Deja, kai turistų šitiek, viskas atrodo savotiškas teatras – tad nors urų gyvenimas labai unikalus, aplankyti juos – ne tas pats, kas kokią menkai žinomą mažumą pasaulio užkampiuose.
Plačiau: Peru – Inkų imperijos širdis

Pinta indėnų urų sala Titikakos ežere

Pinta indėnų urų sala Titikakos ežere


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Ypatingiausi būdai valgyti

Ypatingiausi būdai valgyti

| 0 komentarų

Kur skaniausiai pasaulyje pavalgyti, kokie įdomiausi pasaulio patiekalai?

Atsakyti į šį klausimą nė nebandysiu. Patiekalų, virtuvių tiesiog per daug, daug kas priklauso ir nuo virėjo, vietos, laiko.

Verčiau pasiūlysiu ypatingiausius valgymo būdus. Tai nėra konkretūs restoranai: tai greičiau restoranų rūšys, labai paplitusios tam tikroe šalyse ir įaugusios į jų kultūrą.

Šiais laikais pavienių tokių restoranų galima atrasti visame pasaulyje, keletas rūšių atėjo ir į Lietuvą. Visgi, kaip taisyklė, svetur yra tik dalelytė to, ką galima patirti šių valgymo būdų tėvynėse.

 


Rodizio Brazilijoje

Rodizio restoranuose nereikia nieko užsakinėti, o kaina – visiems vienoda. Susimokėjęs už tokį “bilietą” tiesiog sėdi prie staliuko ir stebi, kaip padavėjai laksto nešiodami įvairiausius patiekalus. “Įdėti šito?” – klausinėja. Ir gali prašyti kurio nori patiekalo kiek nori. Išdalinęs patiekalą, padavėjas grįžta pas virėją imti naujo…

Tai – puikus būdas paragauti daugelio patiekalų. Įdomu ir tiesiog sėdėti ir laukti, ką dar įdomaus paruoš virėjai. Juk eiliniame restorane daugelio pasiūlymų nė nepamatai – renkiesi iš meniu. Geriausiu atveju, ten būna atspausdintos patiekalų nuotraukos: specialiai paruoštos, retušuotos… O “rodizio” matai, ką tau iš tikrųjų, jei paprašysi, įdės lėkštėn.

Rodizio padavėjai nešioja mėsos iešmus, nuo kurių čia pat gali atpjauti kiek reikia mėsos

Rodizio padavėjai nešioja mėsos iešmus, nuo kurių čia pat gali atpjauti kiek reikia mėsos

“Tikrajame” braziliškame rodizio daugiausiai padavėjai nešioja mėsą: vištieną, kiaulieną, jautieną, avieną, visaip paruoštą, su visokiais padažais… Brazilija juk garsėja gera mėsa – tačiau ji ir brangi. Tačiau dabar brazilai rodizio pritaikė net užsienio virtuvėms: yra rodizio picerijos (nešiojami picų gabaliukai), rodizio sušinės.

Rodizio minusas – galite apsivalgyti. O besilaikantiems dietos, deja, šis valgymo būdas visai neapsimoka – kaina paskaičiuota pagal ryjančius nemažai.

Rodizio restoranų pilna visa Brazilija, tačiau daugelis jų į šį “režimą” pereina tik konkrečiu dienos metu – paprastai, vakare, kartais – ne kiekvieną savaitės dieną.

Skaityti daugiau:
Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis

 


Automatiniai restoranai Japonijoje

Japonijos miestuose stinga vietos ir be galo populiari automatika. Geriausiai tą patirsite automatiniuose restoranuose. Užsakymus jose priima automatas. Seni automatai išspausdina čekius, kuriuos reikia paduoti virėjui, naujesni – perduoda informaciją automatiškai.

Modernus maisto automatas.

Virėjas paprastai – ir vienintelis automatinio restorano darbuotojas. Jis ir atneša maistą. Tai – nesunku, mat restoranuose sėdima ne prie staliukų, o aplink centrinį “virėjo koridorių”.

Kėdės prieš virėjo koridorių.

Nemokate japoniškai? Ne problema. Prie dažno restorano lauke išdėliotos plastikinės visų viduje siūlomų patiekalų kopijos (ištisa Tokijo Kapabašio gatvė pilna tokių maisto kopijų pardavėjų).

Plastmasinis maistas prie Japonijos restorano įėjimo.

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 


Suši konvejeriai Japonijoje

Kaip suderinti jaukų sėdėjimą restorane su bufeto galimybe pasiimti pačiam ko nori? Japonai turi atsakymą! Tai – suši konvejeriai.

Šiose sušinėse gyvų padavėjų beveik nereikia, mat visi sušiai važiuoja konvejeriais pro kiekvieną staliuką. Kaina priklauso nuo lėkštės spalvos. Suvalgius sušius, lėkštelės kraunamos į bokštą ir vos užmetus į ją akį lengva paskaičiuoti galutinę kainą.

Suši konvejerio restoranas Osakoje

Jei, visgi, jūsų norimi sušiai nesisuka ant konvejerio, šiuoklaikinėse “konvejerinėse sušinėse” galite per prie staliuko esantį kompiuterį “paprašyti” sušių sukėjo, kad susuktų trūkstamus sušius.

Sukrautos krūvon skirtingų spalvų lėkštelės, pagal kurias padavėjas vos užmetęs akį paskaičiuoja kainą

Sukrautos krūvon skirtingų spalvų lėkštelės, pagal kurias padavėjas vos užmetęs akį paskaičiuoja kainą

Atrodo, šitaip modernu, turėtų būti ir labai brangu? Tik ne Japonijoje. Japonijoje modernumas – pigus ir visuotinis. Brangiausios tos sušinės, kuriose aptarnauja padavėjai, o kainos net nesurašytos, nes jos priklauso nuo to, už kiek tą rytą restoranėlio savininkas nusipirko turguje žuvies.

Sušio konvejerio užsakymo kompiuteris prie kiekvieno stalelio

Sušio konvejerio užsakymo kompiuteris prie kiekvieno stalelio

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 


Tradiciniai restoranai Pietų Korėjoje

Ne iš pirmo ir net ne iš penkto apsilankymo tradiciniame Pietų Korėjos restorane supratau, kaip tiksliai ten elgtis: nuo pat restorano pasirinkimo iki valgymo, viskas tiesiog kitaip.

Meniu prašyti nereikia – jis kabo ant sienos (parašytas vien korėjietiškai, tad verta pramokti). Nusprendęs restorane valgyti, pasirenki kur sėsti: prie vakarietiškų kėdžių/stalų ar korėjietiškai – nusiavęs ant žemės prie vos keliasdešimties centimetrų aukščio staliukų. Įrankius (pagaliukus ir šaukštą) išsiimi iš stalčiuko stalo šone arba dėžutės. Ant stalo susirandi bloknotą, kurio kiekviename lape mažomis korėjietiškomis raidėmis surašytas visas meniu. Turi atsiplėšti vieną lapą ir ant jo surašyti, kiek kurio patiekalo vienetų atnešti, bei paduoti padavėjui. Susimokėti daug kur įprasta iš karto, o pabandžius palikti arbatpinigių su grąža išbėga net į gatvę.

Pagaliau gavus maistą, Pietų Korėjos restoranuose labiausiai pribloškia garnyrų gausa… Vis neša ir neša lėkšteles: kiekvienas garnyras patiekiamas atskiroje, tad stalas kraute jomis nukraunamas (geruose restoranuose būna net ir 21 lėkštė!). Marinuotos daržovės (kimči), blynai, jūros gėrybės, sriuba – kas tik nebūna tarp garnyrų. Jeigu koks garnyras bevalgant baigiasi, jis nemokamai papildomas: mokėti reikia tik už pagrindinį patiekalą. Pigesniuose restoranuose garnyrų atsineši, vandens pasipildai pats iš viešo bufeto (net jei šiaip tame restorane aptarnauja padavėjai).

Bulgogi mėsa. Kaip ir visi korėjietiški patiekalai, patiekiama su užkandžių lėkštutėmis, tarp 'užkandžių' kartais būna net sriuba.

Beje, pagrindinį patiekalą turi išsirinkti dar prieš išsirinkdamas vieną daugybės korėjietiškų restoranų. Mat daugybė jų specializuojasi tik vienoje rūšyje: kas makaronuose ir sriubose, kas – košėse, kas – korėjietiškuose blynuose, kas – korėjietiškuose koldūnuose, kas – jūrų gėrybėse, kas – troškiniuose, kas – šunienoje.

Populiarūs barbekiu restoranai, kur maistas kepamas ar verdamas tiesiog ant stalo (savo vdiuryje turinčio viryklę): pats turi suprasti, ką dėti ant keptuvės, kada primažinti ugnį (bet baltaodžiams padavėjai dažnai parodo).

Daugelyje meniu – tik po kokius šešis patiekalus, staliukai sustatyti tankiai, erdvės – mažai. Dalis restoranų net meniu neturi, nes gamina tik… vienos rūšies patiekalą: ateinu štai į vieną, atsisėdu, ir netaręs nė žodžio jau gaunu dakgalbi. Ir patiekalus daro, ir nešioja dažnai – patys savininkai, kurie ten ir gyvena, ir miega. Gali jaustis kaip patekęs pas juos namo.

Per vidurį stalo kepa korėjietiška mėsa

Per vidurį stalo kepa korėjietiška mėsa

Ne kiekvienas korėjietiškas restoranas visiškai atitinka šias taisykles – pavyzdžiui, daugelyje restoranų nebėra “korėjietiško sėdėjimo ant žemės”, kai kuriuose paprašius duoda ir vakarietiškas “meniu knygutes”. Tačiau net ir per trumpą kelionę į Korėją neišvengiamai susidursi su dalykais, kuriuos čia įvardijau. O kai kurios “korėjitiškos tradicijos” persmelkusios netgi Korėjos “užsienio virtuvės” restoranus: štai ir prie picos gali būti atnešamos garnyro lėkštutės (marinuoti agurkai ar jalapenai), teko valgyti burgerinėje be meniu (tiekia tik vienos rūšies burgerius) ir pan.

Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus, Korėjiečių virtuvė – patiekalai ir tradicijos

 


Greito maisto tinklai JAV

Jei greitas maistas asocijuojasi visų pirma su “McDonald’s”, JAV gausite pakeisti nuomonę. Tai – tikras greito maisto rojus, ir kiekviename mažame miestelyje, kiekvienoje pakelės aikštelėje, netgi kaimuose ten – bent po kelių greito maisto tinklų restoranus. Kai kurie tinklai paplitę per visas Jungtines Valstijas, kiti po visą Ameriką ar visą pasaulį (tiesa, Lietuvoje jų – nedaug). Kiti tinklai veikia tik tam tikruose JAV regionuose ar valstijose – tačiau tenai vis tiek turi šimtus restoranų.

Amerikiečių lyderystė čia nesuvokiama. Visi 16 didžiausių pasaulio greito maisto tinklų, turinčių nuo 4 700 iki 50 000 restoranų, bazuojasi JAV. O iš 64 pasaulio greito maisto tinklų, turinčių po 1000 ar daugiau restoranų, net 44 – amerikiečių. Daugelio jų pavadinimai mums negirdėti, maistas neragautas – o Amerikoje tai be galo garsūs prekių ženklai, dirbantys pagal metų metus ar dešimtmečių dešimtmečius gludintus verslo modelius, tiksliai perduodamus vietos verslininkams pagal knygos storio frančizės sutartis.

Istorinio stiliaus McDonald's restoranas

Istorinio stiliaus McDonald’s restoranas. Kažkada (~1970 m.) visi McDonald’s atrodė šitaip, o dabar tokių rasi tik JAV

Jei sakysite, kad greitas maistas – visas panašus – mažai jo teragavote. Net ir smarkiai besiskiriančių jo rūšių – gausybė: yra burgerių tinklai, picerijų tinklai, vištienos šlaunelių tinklai, makaronų tinklai, sumuštinių tinklai, bandelių tinklai, teksasietiškos virtuvės (buritos, načios, takos) tinklai ir t.t.

Be to, kai net tos pačios rūšies maisto tinklų tiek daug, visi ieško ir kaip išsiskirti: kas verslo modeliu (pvz. “Sonic Drive In” siūlo specialias valgymui automobilyje skirtas parkavimo vietas), kas – maistu ar rinkodara. Paragauti verta. Bus greitai, nebrangu ir nereikės palikti arbatpinigių (kas kitur Amerikoje kone privaloma). Ir, galbūt, bus skanu – savąjį tinklą ir patiekalą rasite ne iš karto, bet jų tiesiog per daug, kad niekas neįtiktų.

Skaityti daugiau: JAV – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

 


Malatang Kinijoje

Malatang restoranuose nėra meniu – maistą pasirenki pats iš šaldytuvo. Tada paduodi virėjai, pasakai aštrumą (“neaštru” vis tiek bus aštroka, nes malatang kilęs iš aštria virtuve garsėjančio Čongčingo regiono) ir tau iš viso to padaro sriubą.

Susimoki arba pagal visų ingredientų svorį (pigesniuose malatang, kur krauniesi viską į vieną indą), arba ingredientai jau guli lėkštelėse ir kiekviena paimta lėkštelė turi savo kainą.

Malatang restoranas. Paimi krepšelį kairėje, krauni "gėrybes" nuo lentynų dešinėje ir paduodi virėjui, kad iš jų išvirtų sriubą. Moki arba pagal svorį, arba kiekviena lėkštelė turi savo kainą.

Malatang restoranas. Paimi krepšelį kairėje, krauni “gėrybes” nuo lentynų dešinėje ir paduodi virėjui, kad iš jų išvirtų sriubą. Moki arba pagal svorį, arba kiekviena lėkštelė turi savo kainą.

Iš visų “netradicinių” valgymo būdų man turbūt keisčiausia, kad neišplito malatang – juk pasaulyje šitiek kinų restoranų. Bet net pačioje Kinijoje malatang atradau tik netyčia į jį užėjęs ir tik pažįstamo kino išaiškinimas padėjo suprasti, kas ir kaip. Atrkeipęs dėmesį, restoranų su atviruose šaldytuvuose išdėstytomis dažovėmis bei mėsomis pamačiau ir daugiau ir dar ne kartą ten ėjau.

Malatang sriuba

Malatang sriuba

Skaityti daugiau: Kinija

 


Hot Pot Kinijoje

Hibridas tarp restorano ir parduotuvės.

Jums atneša žalius produktus, tačiau kartu ir puodą su išsirinktu skysčiu (pvz. net “krokodilo kraujas”), kuriame galite visa tai išsivirti. Jūsų stalelis veikia ir kaip viryklė.

Būna ir dvigubų (“jin ir jang”) puodų, kur vienoje pusėje aštrus virimo skystis, kitame – neaštrus, kad galėtumėte virtis abiejuose.

Verdama dvejopai – arba visus žalius produktus suberti į puodą iš karto, arba (dažniau daroma taip) iš lėto merkti po vieną gabaliuką, apvirus dėtis į burną. Taip, tai lėtas procesas – bet į hot pot einama ir pabendrauti.

Dar įprasta atsinešti nuo atskiro stalo visokiausių padažų ir pagardų ir valgyti kartu.

Iš pirmo karto, tinkamai išsivirti nepavyko: vidus liko žalias. Geriausia pirmą kartą ten eiti su vietiniu, kuris parodytų, kas ir kaip. Antrą kartą apsilankius kartu su kinu, kuris viską parodė, tai buvo skaniausias valgis Kinijoje.

Sakoma, kad hot pot sukūrė mongolai, kurie kažkada virdavosi savo šalmuose.

Hot Pot ant stalo: viršuje dešinėje esančiame bliūde maistas verda (šis virimo būdas vadinamas jin-jang, nes vienas skystis yra aštresnis, kitas - mažiau aštrus). Žalia mėsa imama iš lėkštelės ir, išvirta, dedama į savo lėkštelę ant susirinkto garnyro

Hot Pot ant stalo: viršuje dešinėje esančiame bliūde maistas verda (šis virimo būdas vadinamas jin-jang, nes vienas skystis yra aštresnis, kitas – mažiau aštrus). Žalia mėsa imama iš lėkštelės ir, išvirta, dedama į savo lėkštelę ant susirinkto garnyro

 


Naktiniai maisto turgūs Taivane ir Rytų Azijoje

Rytų Azijoje (ypač Taivane) jei užsimanėte valgyti naktį – ne problema. Net vidurnaktį, net 4 val. ryto veikia naktiniai maisto turgūs: prekijai nuo lauko prekystalių ten pardavinėja ką tik paruoštus karštus patiekalus, kuriuos pėsti ar dviračiais atvykę klientai čia pat valgo ant palaikių kėdžių.

Kai pažvelgdavau į naktiniuose turguose verdantį gyvenimą, kaskart gaudavau nustebti: iš kur ten tiek alkanų žmonių tokiu metu? Tačiau kai pirmą kartą 2 val. nakties valgyti Taivane prisiėjo pačiam supratau, kad į maisto turgus žmonės eina ne vien iš reikalo ar žemų kainų: maistas ten ir tikrai skanus.

Džilino naktinis turgus Taivane. Daugybė virėjų skirtinguose 'kioskuose' gamina maistą, o pirkėjai čia pat ima ir valgo

Tuo tarpu Taivano “normaliuose” restoranuose daug patiekalų, bent jau man, pasirodė pretenzingesni ir nelabai skanūs. Ne vieną lietuvį, užvalgiusį tokiuose, girdėjau skundžiantis, kad “Lietuvoje kinų patiekalai skanesni nei pačioje Kinijoje”. Šiems žmonėms rekomenduoju aplankyti naktinį turgų, kad ir kaip nehigieniškai kartais atrodytų valgyti apšiukšlintoje gatvėje ar aikštėje. Būtent ten yra toji paprasta eilinių kinų virtuvė, kokia dažnai tiekiama ir kinų restoranuose užsienyje.

Maisto turgus Pietų Korėjoje.

Skaityti daugiau: Taivanas: dvilypė turtingoji Kinija

 


Vietos ypatingiausiems valgymo būdams žemėlapyje

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Ypatingiausi būdai valgyti.

 


Kiti įdomūs valgymo būdai

Esant progai, būtinai pabandykite ir šiuos valgymo būdus:

Kaiseki Japonijos riokanuose

Tai – aukštoji Japonijos virtuvė, kur ne mažiau nei gausybė smulkių patiekalėlių svarbus jų išdėstymas lėkštėje ir lėkščių išstatymas ant stalo, primenantis gamtą, metų laikus. Geriausia jos paragauti riokanuose, kur be pusryčių ir vakarienės į kainą įeina ir nakvynė, o tvarka griežta ir labai tradicinė.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Vakarienė riokane. Užsisakyti nieko negalima: atnešama tai, kas paruošta tą dieną, paprastai - pagal metų laiką.

Ekiben Japonijoje

Ekiben – maisto dėžutės, kurių maistas valgomas traukiniuose. Kiekvienoje stotyje yra ištisos ekiben parduotuvės. Japonai mėgaujasi tuo šaltu, tačiau tikrai skaniu maistu, stebėdami anapus traukinio lango pralekiančius miestus, gamtą, ilgus tunelius. Ekiben – joks greitas maistas. Kainos – kaip restorane, didžiulis dėmesys skiriamas išdėstymui, pakuotei, kiekviename regione prekiaujama skirtingu maistu. Dėl žymiausių ekiben žmonės net specialiai išlipa papildomose stotyse.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Vienas gausybės skirtingų ekiben iš Tokijo stoties.

Restoranų kambariai buvusios Sovietų Sąjungos pietuose

Uzbekijoje, Azerbaidžane ir kitur aplink įprasta, kad, atėjęs į restoraną ne vienas, gauni ne staliuką, o visą kambarį su stalu per vidurį. Ten jums, be to ką užsakėte, atneša begalę visokių užkandžių (tik sutarkite dėl kainos iš karto). Geresniuose restoranuose galite ir užsakyti muziką – žodžiu, jaustis tarsi švęsdami vestuves, nors tiesiog atėjote su šeima papietauti.

Restorano antras aukštas Uzekijoje. Dešinėje - durelės į paskirus kambarėlius, kiekviename kurių - po vieną staliuką valgymui

Restorano antras aukštas Uzekijoje. Dešinėje – durelės į paskirus kambarėlius, kiekviename kurių – po vieną stalą valgymui su kėdėmis aplink

Kiniški pusryčių bufetai

Kinijoje pusryčiauti įprasta tokiuose, kur, susimokėjęs fiksuotą sumą, gali imti kiek nori visokiausių kiniškų bandelių.

Kiniškos bandelės

Kiniškos bandelės

Por Kilo Brazilijoje

Daugelyje Brazilijos restoranų moki ne už patiekalą, tačiau už maisto kilogramą, it parduotuvėse. Valgį į lėkštę ten įsidedi pats tarsi nuo švediško stalo. Ir visai nesvarbu, ar prisikrausi jautienos, ar salotų. Kilogramo kaina vienoda, ji visuomet dideliais skaičiais parašoma dar prie įėjimo, kur taip pat žiba ir žodžiai “Por kilo” (portugališkai – “Už kilogramą”). Prie kasos viską, ką susirinkote, privalėsite pasverti. Iš to svorio bus automatiškai atimtas lėkštės svoris, o likusi suma padauginta iš kilogramo kainos. “Por kilo” restoranai ypač palankūs tiems, kas mėgsta brangią mėsą ir mažai valgo pigių daržovių. Be to, ten galima išragauti daug patiekalų, neįsipareigojant valgyti kažkurio vieno.

Por kilo restorano maistas


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,