Pasaulyje yra tūkstančiai tautybių, tikėjimų, filosofijų, subkultūrų. Dažniausiai greta gyvenančios žmonių grupės elgiasi panašiai, o populiarios naujos idėjos išplinta po visą pasaulį.
Tačiau pasaulyje yra ypatingų uždarų bendruomenių. Jos gyvena įprasto pasaulio apsuptyje, tačiau turi savas, visiškai kitokias tradicijas, tikėjimus. Aplinkiniai šiuos žmones laiko keistuoliais ar fanatikais, kartais niekina – tačiau jiems tai nerūpi, jie ir toliau išlieka savimi. Įrodydami, kad nebūtina gyventi taip, kaip dauguma.
Šis straipsnis – apie įdomiausius tokius rajonus ir miestelius, kuriuose kitur retos mažumos sudaro gyventojų daugumą ir tabi jų nustatyta tvarka vyrauja. Ten galima lengvai pasijusti patekus į kitą pasaulį iš fantastinio romano ar istorinės knygos.
Toradžai
Vieta: Indonezija (Sulavesio sala)
Toradžų tautos (Indonezijoje) vardo gal negirdėjote, bet bent kartą gyvenime „kraupote“ nuo netyčia internete rastų jų ritualų nuotraukų. Pavyzdžiui, mirusius giminaičius metus ir ilgiau jie laiko namuose. Per 5-7 dienas trunkančias laidotuves masiškai aukoja gyvulius. Kas trejus metus visus protėvių kūnus ištraukia iš kapų, perrengia, nešioja po gimtinę.
Gaila, kad šios „siaubingos istorijos“ užgožia ne mažiau įdomias kitas toradžų kultūros puses: unikalią tradicinę architektūrą, daugybės rūšių antkapius, tau tau skulptūras.
Toradžų laidotuvės tradiciniame kaime. Kairėje – šokis, dešinėje – turistai stebi ką tik paaukotą buivolą
Toradžų kultūros ypatingumas tiesiog užgniaužia kvapą ir verčia atvėpti žandikaulį. Mažai pasaulyje netgi neprikalsuomų šalių, kurios šitaip išsiskirtų. Ir keliauti toradžų krašte – daug paprasčiau, nei iš pradžių maniau. Toradžai myli turistus, svečiai iš toli jų šeimoms – didžiulė garbė. Ir ne, toradžai nėra „džiunglių gentis“, tai šiuolaikiška tauta. Labai reta šiuolaikiška tauta, kuri, nors turi automobilius, internetą, išmaniuosius telefonus, hipsteriškus „barber shop‘us“, sugebėjo išlaikyti tradicijas, iš kartos į kartą perduodamas nuo neatmenamų laikų – atsilaikiusi prieš visus kolonistus ir misionierius, kuriems jie tebuvo „pasaulio užkampių atsilikėliai“. Toradžų gyvenimo centre, kaip ir per amžius – mirtis.
Iš visų mano kelionių būtent toradžų krašte man dažniausiai pasąmonėje kirbėjo jausmas „negi čia rimtai?“.
Kabantis karstas su kaukole
Nuo pat pirmos valandos toradžų krašte supranti atsidūręs kitame pasaulyje. Kaltos tos „pasakų namelių“ tongkonanų stogų eilės, kylančios virš kiekvieno kaimo ir miestelio. Vienoje kiemo pusėje – didieji šeimos namai, kitoje – ryžių kluonai. To paties tik toradžams būdingo stiliaus.
Toradžų kapai stulbina dar labiau, nei namai. Namai – daugmaž vienodi, o kapai – be galo įvairūs. Vieni atgula kalnų šlaituose pakabintuose karstuose, kuriuos tegalima pasiekti kabančiomis bambukinėmis kopėčiomis (buivolo formos karstas – vyro, kiaulės – moters). Kitiems 3 mėnesius kietose uolienose sunkiai kalamos angos medinėmis durimis (kiekvienoje telpa 3-8 lavonai). Tretiems – puošnūs kapai-pastatai, primenantys tradicinius toradžų namus. Ketvirti mirę padedami į natūralias olas. O „Vaikų, kuriems dar neišaugę dantys“ kapeliai – medžiuose išpjautos skylės, „kad vaiko kūnelis įaugtų į medį“. Tik vargšai ir atsivertusieji į islamą kasami į žemę – nors pirmieji dar gali viltis, kad kada nors koks palikuonis praturtės ir pastatys virš jo kapo simbolinį namą. Iš daugybės karstų, kapų kyšo kaulai ir kaukolės. Jų niekas neslepia. Priešingai: kai lavonas supūva, giminaičiai specialiai padeda kaukolę, kad matytųsi, už tokią teisę dar rituališkai paaukoję kiaulę. Priešais kapinynus – svarbiausių giminės asmenų statulos, vadinamos tau tau. Medinės ar akmeninės, labai tikroviškos, gaminamos 3 mėnesius ir kainuojančios 1000 eurų. Tik tas mirusysis, kurio laidotuvėse paaukoti bent 24 buivolai, turi teisę į tau tau papuoštą kapą.
Lemo laidojimo uolos tau tau eilės
Bet toradžų krašto “gyviausia” patirtis, kad ir kaip keistai beskambėtų – jų laidotuvės. Per laidotuves kaimas „atgyja“, virsta tokiu didmiesčiu. Į turtingiausias suguža šimtai žmonių, aplinkinės gatvės užgrūdamos automobiliais ir motociklais it arenos prieigos per krepšinio mačą Lietuvoje. Prekijai net pasistato laikinas parduotuves, alaus kioskus. Samdytos trupės rateliu aplink karstą šoka, dainuoja. Lankyti mirusiojo šeimynykščių eina specialiais rūbais vilkinčių kaimo moterų, vyrų paradai. Įspūdingiausiose iš mano lankytų laidotuvių buvo laidojama moteris, taigi, moterys nešė simbolinius „plaukus“ – dešimčių metrų ilgio audeklą. Vyrą simbolizuotų pinigų kapšas. Simbolizmas ten visur, visur: pavyzdžiui, moters karstas kai kuriuose kaimuose kiaulės formos (nes ji prižiūrėjo kiaules), vyro – buivolo formos.
Ištempiama paaukotų buivolų mėsa
Viskas trunka penkias dienas, savaitę, būna, net mėnesį: kuo turtingesnis, aukštesnio luomo mirusysis, tuo daugiau. Įvairios laidotuvių dienos turi įvairias prasmes: procesijų diena, kur visas grožis ir spalvos. Ir aukojimo diena, kada viešai skerdžiami ir į gabalus sutraukomi buivolai. „Kas ką gaus, priklauso nuo statuso“ – sakė gidas – „5% toradžų yra vergai, jiems – prastesni pjausniai ir jie laidojami be ceremonijų. 5% – aukšto luomo, 30% – antrojo, 60% – trečiojo luomo ir visi turi skirtingas teises, nors krikščionybės laikais ir nemėgstama apie tai kalbėti“. Ar galima įsivaizduoti šiuolaikinę, tebeklestinčią kultūrą, tolimesnę visoms Vakarų pasaulio vertybėms!
Tokius vaizdus randa Google įvedus į paiešką Manene Toraja: kaimo lavonų iškasimo šventę
Skaityti daugiau:
Toradžai – kraupiausiai žavi tauta
Vale do Amenhecer (Saulėtekio slėnis)
Vieta: Brazilija
Brazilija 1960 m. pakeitė sostinę. Vietoje garsiojo Rio de Žaneiro pakrantėje ja tapo Brazilijos miestas, išdygęs per trejus metus tuščiose pievose. Tai turėjo būti ateities miestas, tvarkingas ir suplanuotas iki smulkmenų. Nors jį statė komunistai-ateistai, likimo ironija: miestą štabu pasirinko net trys sektomis vadinamos religinės bendruomenės. Mat, be kita ko, Šv. Jonas Boskas esą būtent ten išpranašavo iškilsiant naują civilizaciją.
Saulėtekio slėnio (Vale do Amanhecer) bendruomenėje pasijutau lyg ta civilizacija būtų jau iškilusi. Viskas tame miestelyje kitaip: žmonės rengiasi keistais, it iš senų fantastikos filmų rekvizitų paimtais drabužiais, gatvėse atlieka prašalaičiams nesuprantamus ritualus: eidami grupelėmis dainuoja, niurna kažkokius užkalbėjimus greta medžių.
Ritualas Vale do Amenhecer miestelyje. Panašių grupelių regėjome dešimtis, ir visos viena už kitą spalvingesnės ir įspūdingesnės
Ilgai netruko, kol anglakalbiai tikintieji pasisiūlė mus pavedžioti po bendruomenę (vienas jų – belgas, kiek supratau kadaise irgi čia atvykęs kaip turistas). Papasakojo, kad Saulėtekio slėnis vadovaujasi Tijos Neivos mokymais, kuriuos ši gavo iš dvasių. Tų dvasių yra visokių, ir ryšius su jomis pasekėjai palaiko visokius (ką atspindi skirtingi drabužiai). Pavyzdžiui, “senųjų juodaodžių” (Brazilijos vergų) dvasios yra geraširdės, o štai į vokiečių Antrojo pasaulinio karo daktarų dvasias verta kreiptis kai yra problemų su sveikata (man vokiečių Antrojo pasaulinio karo daktarai, ypač pasitraukę į Braziliją, kelia kitokias asociacijas, bet, užbėgdami tokioms mintims už akių, mūsų „gidai“ paaiškino, kad tai daktarų, kurie gydė sužeistus karius, vėlės). Dar yra su baltaodžiais maišytų indėnų sielos (jų pagalbos prašoma stipriai mušant save), indėnės princesės, Jėzus ir, pats svarbiausias, indėnų valdovas, kuris, pasak Saulėtekio slėnio pasekėjų, kitą savo gyvenimą nugyveno kaip Jonas Krikštytojas.
Piramidė Vale do Amenhecer miestelyje
Vyko naujokų mokymai, todėl mūsų į šventyklą neturėjo įleisti – bet pasakius, kad tą dieną turime daug nuvažiuoti ir popiečio nesulauksime, padarė išimtį. O šventykloje „pacientai“ (taip vadinami jos lankytojai) iš registratūros siunčiami į įvairius skyrius, kur juos gydo reikalingos dvasios. Pas kiekvienos rūšies dvasias – vis kiti ritualai, apreikšti Tijai Neivai. Tikėjimas turi ~120 tūkstančių pasekėjų. Tai – viena vos kelių pasaulio religijų, kurias pradėjo moterys (tiesa, Brazilijos sektų nariai žodžio „religija“ visuomet kratosi, vadindami savo tikėjimą „doktrina“, nes „laukiami ir kitatikiai“). Tija Neiva, beje, buvo pirmoji Brazilijoje moteris sunkvežimio vairuotoja, prie Brazilijos miesto apsigyveno kai ten sugedo jos mašina (tai dvasios jai nurodė esant ženklą), ir dar jai gyvai esant į jos namelį (dabar muziejų) plūdo išganymo siekiančių žmonių minios.
Vale de Amanhecer tikintieji eina iš ‘šventyklos’
Atokiau nuo šventyklos plyti kita šventa ritualų vieta – Dovydo žvaigždės formos ežeras. Ten – ir piramidė, ir daugybė įvairių figūrų. Jos – it kartoninės, tarsi iš lunaparko, ir Europoje daryti tokias religines „skulptūras“ atrodytų nepagarbu. Tačiau Lotynų Amerikoje viskas kitaip, svarbiau mintis ir forma, o ne švari prabanga. Šiaip ar taip, palyginus su favela joms už nugaros, Vale do Amanhecer parkas – tikra tvarkos oazė.
Dovydo žvaigždės formos ežero apylinkės
Skaityti daugiau:
Brazilija: ateities miestas iš praeities
Vudu kaimai ir miestai
Vieta: Beninas
Didžioji juoaodžių afrikiečių dalis ilgainiui tapo musulmonais ar krikščionimis. Tačiau Benine ir aplink pagonybė vis dar labai stipri, tikra. Ištisi kaimai ir miesteliai čia tiki ne šiaip sau į pagonybę, bet į “žiaurųjį” vudu, kurį liūdnai išgarsino Holivudas, ir kuris su vergais iškeliavo į Ameriką.
Legbos – vaisingumo dievybės – statula šventajame Vidos vudu miške
Aišku, Holivudas spalvas sutirštino. Bet Benine supratau, kodėl vudu taip lengvai pritaikomas Vakarų siaubo filmams. Gyvulių aukojimai. Šokiai, kurių metu žmonėms apsėda dievybės ir protėvių dvasios, o prie kai kurių prisilietęs, tikima, mirsi. Žmonių veidus papuošę randai – jie simbolizuoja, kad tą žmogų apsėda atitinkama dievybė. Fetišų turgūs, kur perkami “ligas gydantys” ir “užkeikimus nuimantys” talismanai ir fetišai – pavyzdžiui, negyvos pelės, paaukoti skirtas kačiukas ar liūto galva. Šventyklos, į kurias nešamos aukos. Visa tai matėme savo akimis, o netolimoje istorijoje – ir masiniai žmonių aukojimai, vergų prekyba, muziejuose – iš paaukotų žmonių kaukolių pagaminti padargai.
Beninietiški veido randai
Tiesa, susidurti su tikru Benino vudu pavyko ne iš karto. Kaip daugelis, keliavome į kasmetinę vudu šventę sausio mėnesį – bet šios oficialioji pasirodė panašesnė į kokį folkloro festivalį. Tiesa, jau ten išvydome dvasių apsėstus spalvingus egungunus, kurie “ateina iš miško” kaimo vyresniemsiems papasakoti ką iš dangaus matė per tuos metus.
Ir milžiniškus šiaudinius kūgius primenančius zangbetus, kurie kaimuose veikė tarsi “tradicinė policija”, o nusikaltėlius gąsdina ir legendomis apie save: esą jie yra užkeikti, zangbetų viduje nėra žmogaus ir kartą zangbetą apvertus ten, matėme, tikrai nieko nebuvo.
Zangbetas
Bet geriausi dalykai Benine ateina neplanuotai. Netoli Abomėjaus rūmų mus pasivijęs motociklininkas-gidas iš pradžių kelia įtarimą. „Nuvešiu jus į naktinę vudu ceremoniją, vudu kaimą, vudu bažnyčią“ – sako ir priduria – „Turizmo informacijoje man sakė, kad į miestą atvyko turistų pora“. Na, buvom toj „informacijoj“, bet visi ten kalbėjo tik prancūziškai, greitai movėm lauk…
Tačiau motociklininkas mus įtikina angliškai. Suderame dėl kainų. Ir apturime pačią įdomiausią parą Benine!
Tą naktį negrįstais tamsiais skersgatviais nuveža iki kažkokio kiemo, kur skambant būgnams prietemoje šoka spalvingiausiai apsirengę žmonės. „Juos apsėdusios dievybės-dvasios: kiekviena dievybė turi savo šokį, savo rūbą“ – pasakoja mums. Štai ruda žemės dvasia, štai mėlyna vandens dvasia, štai vaisingumo dvasia Legba su dviem mediniais peniais…
Naktinėje vudu ceremonijoje
Kitą rytą – vudu kaimas. Legbos penių altorius prie kaimo vartų. Ant medinių stabų-dvasių šventikas spjaudo vandenį, kalba užkeikimus. Kokia problema beateitų į kaimą, vudu turi atsakymą: ką ir kuriai dvasiai paaukoti. Kokakolos? Avino kraujo? „Vudu yra gėris, o visi Holivudo stereotipai – tai ne vudu, tai raganavimas; vudu galia ir ritualai kaip tik gina nuo raganų“ – sako motociklininkas-gidas, pats įšventintas į šį tikėjimą.
Šventiko ritualai vudu kaime
Paskui – vudu bažnyčia, chameleono formos. „Visoje Afrikoje tokia yra tik čia“ – pasakoja motociklininkas-gidas. Kitos vudu šventyklėlės mažytės, primena kokius lauko tualetus, o čia vietinis karalius 1957 m., įkvėptas krikščionių, nutarė ir savo tikėjime pastatyti ką nors didingo. Šalimais – šventų susitikimų laukas, bet ten gali žengti tik įšventintieji. Išvystame tik simbolius ant išorinės tvoros.
Vudu bažnyčia
Galiausiai – fetišų turgus. Prekystaliai tokiuose primena pigų siaubo filmą: beždžionių ir liūtų galvos, išmėsinėtos žiurkės greta kačiukų lavonėlių, spalvingų paukštelių liekanos ir krokodilų skerdenos… Paliko žmona? Susirgai maliarija? O gal kas nors prakeikė? Vudu šventikas tau tiksliai nurodys, ką jam parnešti iš artimiausio fetišų turgaus, atliks su tuo reikiamus ritualus – ir lieps taip „pašventintą“ gyvūno liekaną palikti kur kryžkelėje. Šitaip problemas sprendžia net daug Benino krikščionių ir musulmonų!
Fetišų prekijas
Skaityti daugiau:
Beninas – vudu, vergovė, Afrikos ghrožis
Atono kalnas
Vieta: Graikija
Ar žinojote, kad Europoje yra respublika, kurioje niekas nevalgo mėsos ir į kurią neįleidžiamos moterys? Tai – šventasis Atono kalnas. Stačiatikių Vatikanas. Paskutinė Europos vieta, “įstrigusi” Viduramžiuose, kur gamta, ramybė ir tikėjimas vis dar triumfuoja prieš visokeriopą progresą.
Atono vienuoliai sostinėje Karijese
Atonas formaliai priklauso Graikijai, bet daugeliu atžvilgiu tai lyg atskira šalis. Ji turi savo įstatymus (kurie mažai keitėsi nuo Viduramžių), per 2000 piliečių, davusių įžadus viename iš 20 Atono vienuolynų ir vizas – diamonitirion leidimus – kurių išduodama itin mažai. Įleidžiami vos 10 nestačiatikių per dieną. Vienu jų tapau ir aš.
Atono vienuolynai – stačiai įspūdingi! Kai kurie jų senesni nei 1000 metų. Didingi senoviniai daugiaaukščiai rūmai, stūksantys aukštai ant pakrantės uolų tarsi galingiausios pasakų pilys.
Simono Petro vienuolynas Atone
Bet dar ypatingesnis ten gyvenimo ritmas, kurį, nakvodamas tuose vienuolynuose, patyriau savo kailiu. Rytas. Pažadina trankūs garsai iš vienuolyno kiemo: mediniai „gongai“ semantronai, varpai. Vienuose vienuolynuose tai prasideda 4 val. nakties. Kituose laikrodis dar nė 2 val. nakties nebūna išmušęs. Šiaip ne taip įveikę miego gniaužtus, vienuoliai juodais abitais ir piligrimai klibinkščiuoja į pagrindines vienuolynų cerkves, blausiai apšviestas plevenančia ritualinių žvakių šviesa (jokios elektros). Sėdasi į auštus medinius krėslus palei sienas. Laukia orthros – tris valandas trunkantis “dienos pasveikinimas”. Ritualinės vyriškų chorų giesmės mainosi su monotoniškais graikiškais Biblijos tekstais. Pagal atėjūnui nežinomą tvarką vienuoliai stojasi iš suolų, vaikšto po cerkvę, bučiuoja ikonas, uždega ir gesina žvakes, perkelia jas iš vietos į vietą, mojuoja žarijomis besisvaidančiais smilkytuvais. Vakarais, aplink saulėlydį – panaši padėka Dievui už dieną maldos už saugią naktį: apodeipnonas (~1,5 val. trukmės).
Šv. Povilo vienuolyno kambaryje atsikėlęs prieš 2 val. ryto orthros
Dienos metu vienuoliai juodais abitais kimba ir į labai žemiškus darbus. Augina daržoves ir gamina maistą, stovi už prekystalių parduotuvėse ir vairuoja pikapus neasfaltuotais Atono keliais. Į pašlaičių vienuolynus stačiais laiptais ir kalnų takais iš prieplaukų gena nešulinių mulų voreles. Kaip ir prieš 100 ar 500 metų, tik taip į tuos vienuolynus užgabenamas maistas ir kitos būtinybės. Kiekviename vienuolyne anksčiau ar vėliau padirbėti pakvietė ir mus, piligrimus. Ruošėme rytdienos vakarienei daržoves, šalinome lupynas, atskyrinėjome stiebus nuo lapų. Kiek daug maisto vienuolynui reikia! Darbas neprailgo, nes dirbome kartu su vienuoliais, savanoriais, darbuotojais, kitais piligrimais – proga pakalbėti. Štai tie kipriečiai jau daug metų kasmet atostogas leidžia Atone; štai tas ukrainietis IT specialistas atvyko dirbti į vienuolyną, nes ketino tapti vienuoliu, bet dabar turi “internetinį romaną” su mergina ir ruošėsi išvykti; štai tie trys broliai Australijos graikai kadaise užsuko į vienuolyną kaip piligrimai-keliautojai – ir taip susižavėjo, kad vienas po kito tapo vienuoliais… Tokie “vyriški pokalbiai” – Atono patirties dalis.
Vienas garso kėlimo prietaisų prie vienuolyno cerkvės. Vatopedžio vienuolynas.
Valgoma nedaug – kai kuriuose vienuolynuose tik kartą į dieną.
Nakčiai visų vienuolynų vartai uždaromi – tarsi Viduramžių miestu. Kai kurie užsiveria „kartu su saulėlydžiu“, kai kurie – ir 4 val. vakaro. Visi – įskaitant ten nakvojančius piligrimus – privalo ateiti į vienuolyną iki tol. Dar kokia valanda ir suskamba varpas: nuo tada draudžiama išeiti net į vienuolyno kiemą… Atonas nakčiai apmiršta taip, kaip jokia pasaulio šalis, gamta lieka visai be žmonių. Dėl beveik aklinos tamsos Šventajame Kalne regėjau daugiau žvaigždžių ir žvaigždynų, nei bet kur kitur Europoje. Tą magišką nakties dangų (ir dar daug ką) stebėdavau iš balkonų, kurie man buvo vienas nuostabiausių dalykų Atone. Kiekvienas vienuolynas turi gausybę tokių terasų – ir visos jos įrengtos taip, kad gražiausiai matytųsi kalnai ir jūra. Kad vienuoliai galėtų medituoti stebėdami gamtą.
Naujosios sketės uoste nešuliniai gyvūnai laukia, kol laivas atplukdys krovinį
Skaityti daugiau:
Atonas – paskutinė Viduramžių vienuolių respublika
Šuto Orizaris (didžiausias čigonų taboras)
Vieta: Makeodnija
Makedonija maža šalis (2 mln. gyventojų), Skopjė – Vilniaus dydžio. Bet nukeliavęs kelis ar keliasdešimt kilometrų į šalį dažnai atsiduri it kitame pasaulyje. Mat skirtinguose rajonuose ir miestuose vyrauja skirtingos tautybės ir religijos (ir mažumų asimiliuoti nesistengiama).
Vienas keisčiausių Makedonijos pasaulių – Šuto Orizaris, liaudiškai Šūtka, – didžiausias planetoje čigonų taboras. Oficialiai ten 20 000 žmonių, neoficialiai – 50 000 (mat bėgdami nuo karų suplūdo aplinkinių šalių čigonai).
Didžiausias pasaulio čigonų taboras Šuto Orizaris Skopjėje, Makedonijoje.
Ten oficiali čigonų kalba, politiniai plakatai siūlo perrinkti į parlamentą Amdį Bajramą (tik pradinę mokyklą baigusį, bet gamyklą privatizavusį čigoną milijonierių). Gatvės išdabintos čigonų čakromis (pasaulinis čigonų simbolis, panašus į jų klajokliškų vežimų ratą), o šalia purvino skurdo – didžiuliai spalvingi namai su kolonomis ar liūtų statulomis.
Šūtka – ne nusikaltėlių priebėga ar lūšnynas, o tiesiog tautinės mažumos rajonas. Vietiniai dirba – restoranėliuose parduoda burekus (Balkanų bandelės su sūriu), o į čigonų gatvės turgų apsipirkti suvažiuoja žmonės iš visos Skopjės. Pirkome ir mes – labai pigu (pvz. kava – 14 eurocentų). Nemažai pardavėjų moka vokiškai – uždarbiaudavo Vakaruose. Grįžo į Šūtką, nes čia labiausiai pasaulyje gali jaustis lyg tėvynėje.
Čigonų gatvės turgus Šuto Orizaryje. Dešinėje virš vartelių - čigonų čakros.
Šūtkoje nėra muziejų ar šou su bilietais – tradicijos gyvuoja neformaliai ir vienadienis turistas tepamatys mažą dalį. Todėl prieš lankantis rekomenduoju pažiūrėti dokumentinį filmą “Shutka Book of Records”, parodantį vietos tikėjimus, gatvės vestuves, muzikantų ir muzikos įrašų savininkų lenktyniavimą, žąsų kovas ir kita.
Per valandą Šūtkoje tik vienas vaikas paprašė išmaldos. Miestų centruose kūdikiais nešinų elgetaujančių čigonių daugiau. Čigonai sudaro 2,7% Makedonijos žmonių, Skopjėje – beveik 5%, ir jie visada šalia. Kelionės metu prisižiūrėjau daug ko: štai čigonas su anūku sostinės centre į arkliu kinkytą vėžimą iš konteinerių krauna gėrybes “pridavimui”, štai kiti savadarbiais automobiliais-pjūklais pjausto medžius.
Čigonas automobiliu-pjūklu veža medžio gabalą. Tokių automobilių Makedonijos gatvėse matydavome kasdien, jų šeimininkai samdomi malkų pripjovimui.
Jų vertybės kitos – garbę teikia turtas, siekiama greitos naudos. Todėl, užuot siuntę vaikus “laiko švaistyti” į mokyklas, savo patirtį perdavę tėvai ragina atžalas kuo greičiau uždarbiauti (inteligentiškas Skopjės muziejininkas pasakojo, kad tiems čigoniukams, kurie mokyklas visgi lanko, neduodama namo parsinešti knygų, nes tėvai jas sukūrena šildymui). Tačiau Šūtkoje pirmąkart pajutau, kad tai visgi yra kultūra, kuri savaip žavi.
Skaityti daugiau:
Makedonija: senutėje žemėje – naujausia Europos tauta
Jeruzalės žydų ultraortodoksų rajonas
Vieta: Šventoji žemė
Daugelis žydų, suvažiavę į Izraelį, susiliejo į vieną naciją: šiandien vis sunkiau atskirsi, kuris žydas kilęs iš Lietuvos, kuris – iš Ispanijos, kuris – iš Vokietijos.
Bet viena žydų grupė į bendrą Izraelio žydų katilą integruotis nė nesiruošia. Tai – haredžiai, dar vadinami ultraortodoksais. Jų nuomone, judaizmas nesuderinamas su šiuolaikiniu pasauliu, tad jie savanoriškai gyvena panašiai kaip prieš šimtą metų. Jų rajonai, tokie kaip Jeruzalės Mea Šarim, jeigu ne automobiliai, primintų XIX a. Rytų Europos štetlus (žydiškus miestelius). Knygos knygynuose ten – apie rabinus ir jų mintis, lauko reklamos – religinio turinio (pvz. “mūsų metodas padės įsiminti Torą greičiau”). Vyrai vaikšto juodais lietpalčiais ir skrybėlėmis, moterų mada primena istorinių filmų masuočių aktores. Namie haredžiai neturi televizorių, o 50% vyrų nedirba, visą laiką studijuodami Torą (tiesa, tai – nauja mada: iki Antrojo pasaulinio karo jie tai darydavo vakarais, atidirbę amatininkais ar smulkiais verslininkais). Vaikų jie turi ir po keliolika (vidutiniškai – po devynis), todėl gyvena labai skurdžiai ir susigrūdę. Pasaulietinio mokslo nevertina. Kaip kadaise Lietuvos žydai, daug jų tebekalba jidiš, mat šventoji hebrajų kalba, anot jų, skirta Dievui.
Skelbimas Mea Šarim rajone, ragininantis moteris dėvėti konservatyvius drabužius: ilgus sijonus, ilgas rankoves. Į to nepaisančias savanoriai dorovės sargai, būna, mėto ir akmenis. Atkreipkite dėmesį, kad žodyje 'God' ('Dievas') praleista raidė 'o'. Specialiai. Įsakymą 'Neminėk Dievo vardo be reikalo' haredžiai supranta labai plačiai
Pasivaikščioti po Mea Šarim buvo viena tų keistų ir ypatingų Šventosios žemės patirčių, kurioms analogų kitur nėra. Buvo ketvirtadienio vakaras, haredžiai išėjo į gatves: juk nuo saulės laidos penktadienį iki saulės laidos šeštadienį Izraelį apims šabas, kai jie privalo taip ilsėtis, kad negali net valgyti pasigaminti, tam reikia ruoštis. Per šabą Mea Šarim uždaromas automobiliams, o į per klaidą užklydusius gojus (nejudėjus) praeivius – taip pasakojo gana religingas pašnekovas litvakas, kurį sutikome rajone – vaikai mėto akmenis, butelius, suaugę reikalauja išeiti.
Haredžiai Mea Šarim. Šiame rajone ir pavalgėme - buvo pigiausia vakarienė Izraelyje
Šabo dauguma žydų laikosi kur kas rimčiau, nei lietuviai sekmadienio: nuo penktadienio sutemų iki šeštadienio sutemų Izraelyje net nevažinėja autobusai, traukiniai (tai buvo viena pagrindinių priežasčių nuomotis automobilį). Tačiau paklausti apie haredžius, pasaulietiški žydai vadina juos fanatikais. Vaikštinėdamas po Mea Šarim savo akimis mačiau, kaip haredžių grupelė protestuodama ir tyliai stebima kitų rajono gyventojų šūkavo kažkokius lozungus. Šie taip įpykdė pasaulietiškais rūbais vilkėjusį praeivį, kad jis tiesiog visų akivaizdoje vienam protestuotojų spyrė, paskui jį pastūmė. Tas nesigynė, jo negynė ir viską matę policininkai: priešingai, jie haredžius išvaikė (tiesa, paskui šie vėl susirinko ten pat).
Haredžiai Mea Šarim.
Deja, protesto esmės nesupratau. Tačiau nemažai haredžių yra antisionistai, ir kontraversiškiausi jų teiginiai tokie. Pirmasis: Izraelis yra blogis. Esą, žydų valstybę turėjo teisę sukurti tik Dievas, o ne žydai-sionistai; maža to, haredžių siaubui, dabartiniame Izraelyje dominuoja nereligingieji. Tokie haredžiai ragina ignoruoti valdžią, nebalsuoti, net neimti socialinio draudimo išmokų. Antrasis, dar labiau visuomenę pykdantis kai kurių haredžių teiginys: holokaustą savo tautai “užtraukė” žydai neharedžiai, kadangi jie, XIX-XX a. sandūroje palaipsniui atsisakydami senojo tikėjimo, sulaužė sandorą su Dievu, ir Dievas už tokį masinį “atsimetimą” nubaudė visą savo Išrinktąją Tautą. Kartais dar ir čia kliūva sionistams – neva jie tik stebėjo holokaustą laukdami, kol išsigandę išgyvenę žydai pabėgs į Šventąją žemę, taip išpildydami sionistų svajonę įsteigti Izraelį.
Mažiau radikalūs haredžiai patys dalyvauja Izraelio politikoje, tačiau tokie pasauliečiams kelia gal net dar didesnį rūpestį, nes jų įtaka auga geometrine progresija. Dėl milžiniško gimstamumo jau ketvirtis visų Izraelio žydų vaikų – haredžiai, nors šiaip haredžiai sudaro tik 10% izraeliečių. Ir dar nuo haredžių tikėjimo beveik niekas neatsimeta… Kol kas Izraelio valdžia kiek riboja haredžių religiją, pvz. Aukščiausiasis teismas uždraudė haredžių rajonų autobusuose priverstinai moteris sodinti gale, o vyrus – priekyje. Bet kiek toks sekuliarizmas išliks ateityje – nežinia.
Prie raudų sienos žydai (tiek haredžiai, tiek ir ne) švenčia bar micvą.
Kaip ten bebūtų, aš gerbiu haredžius. Daugiausia jų prisirišimo prie savų tradicijų dėka žydai ir išsilaikė tūkstantmečius neasimiliavęsi, kas nepavyko beveik jokiai kitai diasporai. Man patinka, kad haredžiai nei patys perima užsieninių tradicijų, nei mėgina primesti savų idėjų visam pasauliui.
Skaityti daugiau:
Šventoji žemė: Jėzus, Izraelis ir Palestina
Solt Leik Sičio šventyklos aikštė
Vieta: Juta, JAV
Mūsuose mormonus įprasta laikyti sekta. Bet pasauyje jų jau didesnis skaičius nei žydų ir dauguma jutiečių – mormonai. Dar XIX a. persekiotojų išvaryti iš turtingųjų valstijų jie arklių kinkomais vežimais patraukė į šią tada “niekieno žemę”, “laukinius vakarus”. Iki pat šiandien nuostabieji Jutos kalnai ir slėniai tebėra pilni tos unikalios kultūros.
O Jutos ir viso mormonų tikėjimo širdis – Solt Leik Sitis. Gi pastarojo – Šventyklos aikštė, tikras mormonų Vatikanas, kur kiekvienas pastatas jiems turi didžiulę reikšmę, o turistų (piligrimų) ją aplanko daugiau, nei visus garsiuosius Jutos nacionalinius parkus.
Pati svarbiausia – 1893 m. Šventykla, esą Saliamono šventyklos kopija. Nuo jos bokšto žvelgia auksinė angelo Moronio statula. Vidun neužeisi – net ne visi mormonai tą gali padaryti. Šventykloje jie tik atlieka svarbiausias apeigas (tuokiasi, krikštijasi), o mišios (su vandeniu vietoje vyno) laikomos kukliuose Susitikimų namuose. Šventyklų pasaulyje jau per 140, bet Solt Leik Sičio – tai mormonų Meka ar Švento Petro bazilika.
Solt Leik Sičio šventykla (centre), tabernakulis (kairėje) ir didžioji auditorija (dešinėje). Vaizdas iš senojo viešbučio.
Kaip atrodo jos vidus išvydau makete lankytojų centre. Daugiaaušktis, prabangus, pilnas įvairių simbolinių salių skirtingiems tikslams. Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios (toks oficialus mormonų pavadinimas) štabas yra gretimame dangoraižyje, o buvusiame prabangiame viešbutyje nuolat rodomas puikiai pastatytas filmas apie šios religijos gimimą. Netoliese – didžiausia pasaulyje auditorija (20 000 vietų) – ten vyksta visuotiniai mormonų susitikimai. Ant stogo veši sodas, o viduje gausu mormoniškos dailės: ryškiaspalvių bibliškų scenų meksikietiškų piramdžių fone. Absoliučiai viskas čia nemokama, net asmeninės ekskursijos. Reik manyti, tai siūloma siekiant gerinti bažnyčios įvaizdį, bet savo tikėjimo Solt Leik Sityje niekas nepiršo.
Mormonų dailė - labai spalvinga
Seniausias pastatas aikštėje – 1867 m. ovalus tabernakulis. Tai – visoje JAV žymaus mormonų choro namai. Teko laimė išvysti jo pasirodymą kitą rytą, per Velykas. Tarp žiūrovų buvo ir mormonų prezidentas bei Dvylikos apaštalų kvorumo narys. Per koncerto repeticiją vos užgiedojus “Aleliuja” visa salė staiga atsistojo – sunku įsivaizduoti ką nors panašaus Lietuvoje ne mišių metu. Pranešėjai atsiprašydami prašė žiūrovų per patį koncertą taip nedaryti – mat šis bus tiesiogiai transliuojamas į visą Ameriką, o stojimasis sukelia didelį triukšmą. Be savo ypatingų tradicijų mormonai tiki ir Biblija, todėl parengė stiprią programą, tinkamą bet kuriam krikščioniui.
Mormonų tabernakulio choras vadinamas geriausiu Amerikos choru.
Aplink Šventyklos aikštę – istorinė Solt Leik Sičio širdis. Keli ankstyvo XX a. dangoraižiai, prabangūs anuomečiai namai. Po sunkios kelionės girgždančiais vežimais Brihamas Jangas ištarė “Čia toji vieta!”, pakvietė visus mormonus ir kūrė teokratiją. Ant teatro tebekaba jo frazė “Šalia religijos žmonėms reikia ir pramogų”, o ant Siono banko, kaip ir ant Šventyklos, puikuodavosi užrašas “Šventumas Viešpačiui. Viešpaties namai”.
1896 m. mormonų šaliai nusprendus tapti JAV valstija religiją nuo valdžios teko atskirti, kaip ir atsisakyti poligamijos – ji liko tik keliuose “fundamentalistiniuose” kaimuose, kurie buvo pernelyg atokūs, kad aplankyčiau. Dabar turtingoje Jutoje vis gausėja imigrantų, o mormonų procentas mąžta (šiuo metu ~60%). Tačiau multikultūrinėje Amerikoje ir tiek yra daug: Juta – vienintelė JAV valstija, kur daugiau nei pusė gyventojų išpažįsta vieną tikėjimą. O Solt Leik Sičio šventyklos aikštėje lengvai pamiršti, kad Jutoje yra nemormonų.
Skaityti daugiau:
Juta: gamtos ir tikėjimo didybė
JAV amišų kraštas
Vieta: Pensilvanija ir Ohajas, JAV
Modernioje Amerikoje ~300 000 žmonių pasirinkę gyventi kaip XIX a.: važinėja karietomis vietoje automobilių, dalis – neįsivedę elektros, dirba ūkiuose ar fizinius darbus, o vaikus moko tik svarbiausių dalykų.
Tai – amišai. Krikščionys, laikantys, kad didelė dalis XX a. išradimų griauna tradicines vertybes ir todėl jų reikia atsisakyti. Nes modernus transportas įgalino važiuoti toli ir žmonės mažiau laiko praleidžia su šeimomis bei sava bendruomene, o tai amišams – vertybė.
Tai ne kostiuminės dramos scena – tai amišai, pastatę greta arklius ir vežimus, žaidžia kamuoliu. Be kompiuterių, televizorių ir kito tai – viena svarbiausių pramogų
Visi amišai kilę iš vokiečių imigrantų, atvykusių į Pensilvaniją dar XVIII a. todėl, kad Pensilvanijoje buvo itin toleruojamos religinės mažumos. Kadangi ši bendruomenė tokia uždara, iki šiol jie kalba senu vokiečių kalbos dialektu.
Prašalaitis sunkiai patirs tikrą amišų gyvenimą. Didingų pastatų jie neturi, netgi bažnyčių (susirenka mišioms kas kartą į kitos šeimos namus). Bet žvalgantis po Lankasterio apylinkes Pensilvanijoje karts nuo karto tarp automobilių siurrealistiškai pravažiuos karieta, pakelėse matysi gausybę tamsių namų ir ūkių be elektros. Be to, šiais laikais ten gausu ir vietų turistams, pristatančių amišų gyvenimą – nes jie domina vis daugiau ir daugiau žmonių. Kur kitur pamatysi, kaip XIX a. ir XXI a. susiduria taip tiesiogiai? O Ohajuje yra ir amišų muziejus, amišų prekybos centras, pilnas visokių be elektros veikiančių daiktų.
Amišės ant dviračio
Dar XX a. viduryje antropologai skubėjo aprašyti amišų kultūrą, manydami, kad ji tuoj išnyks. Tačiau nuo to laiko amišų skaičius dėl milžiniškų šeimų (~7 vaikai) padidėjo dešimtis kartų. Trūkstant Pensilvanijoje žemės tradiciniam ūkininkavimui, amišai jau net keliasi ištisomis bendruomenėmis į kitas valstijas.
Priparkuotos amišų karietos
Masajų kaimai
Vieta: Kenija
Be gamtos vaizdų, dažname safaryje dar galima aplankyti Masajų kaimą (manjatą). Labai įdomu, nes ši tauta, sudaranti 2% šalies žmonių, tapo tikru Kenijos simboliu. Ne tik todėl, kad gyvena aplink daugelį pagrindinių nacionalinių parkų. Labiau todėl, kad paskutiniai dar vilki tautiniais rūbais, o tie jų, kurie nelankė mokyklų (šiandien lanko visi vaikai) išsitampę ausis. Ir jų gyvulių kaimenes užpuolusius liūtus jie dar medžioja lankais (gamtosauginikų laimei, vis daugiau masajų supranta, kad tikrosios pajamos – ne iš naminių gyvulių, o iš pažiūrėti laukinių žvėrių atvykusių turistų – ir liūtus verta saugoti)…
Masajų įšventinimo į vyrus šokis. Tūžmigai dainuodami jie artėjo tiesiai į mus, vėliau šokinėjo. “Kas aukščiausiai iššoka, gali tikėtis mainais į žmoną duoti mažiau karvių” – pasakojo. Dabar, tiesa, kurie eina į mokyklą, sakė, žmoną išsirenka patys, o nebe tėvai
Apsilankius masajų kaime, braidant po mėšlą, prisėdus kone aklinai tamsioje prikioje be kamino, iš kurios laužo dūmai išeina nebent pro mažutėlį langelį („toks mažas, kad uodų nepriskristų“), o kartu su vaikais gyveno mamos nežindomi ir todėl parsivesti ėriukai, sunku buvo patikėti, kad greta – XXI amžius. „Kuo pas jus medžioja žmonės?“, „Ar mėsą valgote kasdien?“ klausinėjo mūsų masajai, nors atsakymus jau turėjo įtarti, nes šitaip į namus kviečiasi šimtus europiečių turistų. Mus vadino estais – nes, sakė, pažįsta gidą iš Estijos.
Likau nesupratęs, kiek viso to tikra, kiek – teatras. Masajai – tie, pasistatę laikinus kaimus netoli turistų stovyklų – uždirba pasakiškus Kenijai pinigus. Suvenyrai, už kuriuos prie nacionalinio parko vartų prekijai prašo, tarkime, 500 šilingų, kaime pardavinėjami po 2000 ar 2500 (ir nesiderama). Kai kuriuose masajų kaimuose vien už įėjimą reikalauja 20 dolerių nuo žmogaus ir dar prašinėjama aukoti papildomai… Prie Kenijos kainų ir algų tai tas pats, kas Lietuvoje būtų iš kiekvieno turisto eiliniam žmogeliui „numelžti“ šimtus dolerių.
Masajų namo viduje. Nuotrauka daryta su blykste – iš tikro viduje beveik aklina tamsa, tik vyzdžiams išsiplėtus kažką matai (vienintelis šviesos šaltinis – langelis, matomas viršuje, ir laužas)
Kur nueina tie pinigai? Velniai žino. Kaimas gyvena taip, kaip priešistoriniais laikais, kai pinigų išvis nebuvo: augindamasis sau karves ir avis, be elektros ar vandens, aplink nestovi jokie automobiliai, lauke vaikšto vieni vyrai, o moterys laiko „namų frontą“.
Masajai turistams pasakoja, ką šie nori girdėti. Mums žadėjo: „už tuos pinigus pirksim vaikams mokyklines uniformas“. Tik kad su tokiom kainom per dieną surinktų pakankamai pinigų viso kaimo vaikų uniformoms…
Masajų kaimo „vado sūnus“, su draugais parodęs „įšventinimo į vyrus šokį“, perėjo prie ugnies įžiebimo trinant vieną medį į kitą demonstravimo. Ta ugnimi pridegė vieno turisto cigaretę. Turistas ją čia pat pasiūlė dovanų kitiems masajams. Vienas prasitarė: „mes nerūkome, mes tik uostome“. Chmm… „Tabaką“ – pridėjo.
Prekeiviai prekiauja nuo pasiruoštų stalų masajų kaime. Už nugaros – vienas kaimo namų. Suaugusių gyvena 200, bet namų nedaug – jie gyvena susispaudę
Kenijos safarių parkai – pirmykštis gyvūnų pasaulis
Maspalomas ir jo kopos
Vieta: Ispanija (Kanarų salos)
Maspalomas kopos neabejotinai yra gamtos stebuklas, vienas plačiausių Ispanijos paplūdimių kur
Bet kelionių vadovai paprastai nutyli kitą jų pusę: Maspalomas – ir tikra Europos netradicinio seksualumo asmenų sostinė, o kopos – pasaulyje lygių neturinti amžinų orgijų zona.
Netradicinio seksualumo klubų reklamos
Ir jų kiekiai ten neįsivaizduojami. Štai nuėjome su žmona per patį vidurdienį valandai į kopas. Pirmas vaizdas: ant kalno masturbuojasi ekshibicionistas. Kitas tą patį daro po krūmu, stebėdamas praeivius. Keli pradėjo mus sekti, trindami glaudes. Štai vienas pasipuošęs lytinį organą raiščiu. Atokiau sustojęs besimasturbuojančių vyrų ratas – atrodo, apsupę kažkokią besimylinčią porelę. Dar vienas nuo kopos dairosi su žiūronais.
Tai daugiausiai ne šiaip nudistai, o sekso čia ir dabar ieškantieji
Žmona nusprendė kopose atokiau nuo visų „herojų“ pasideginti, o aš – lipti ant kopos, pasigerėti jūros ir kalnų vaizdais. Juokais pasakėme: „jei kas bus, šaukime vienas kitą“ – bet negalvojom, kad prireiks. Na, juk esam tolerantiški, jie gal netradicinio seksualumo žmonės, bet juk nieko per prievartą nedarys… Bet tepraėjo 10 minučių, kai išgirdau žmonos „Augustinai!“. Galvojau, gal kas užkalbino, išgąsdino. Buvo blogiau: vienas veikėjas, ėjęs pro šalį, sustojo prie mano žmonos puolė masturbuotis, į piktus žvilgsnius nereagavo ir tik jai mane pašaukus nėrė šalin. To jau buvo gana – išėjome arčiau jūros.
Vyrų ratelis Maspalomas kopose, svingerių-ekshibicionistų-grupinio sekso zonoje
Nėra taip, kad visos Maspalomas kopos būtų tokios: prie pat jūros to paprastai nepamatysi (tiesa, yra gėjų nudistų paplūdimys). Užtat tik eik taku gilyn į kopas, ar juoba nuo jo nuklysk, pasidairyk aplink – ir ko tik neprisižiūrėsi. Internete galima rasti neoficialių žemėlapių, kur kopos nuspalvintos spalvomis: „gėjai nuo 25 iki 55“, „gėjai virš 55“, „biseksualai“, „heteroseksualai – svingeriai ir grupinis seksas“ ir pan. Nežinau, kiek tame tiesos: „jaunų gėjų“ zonoje, tarkime, irgi mačiau daug nuogų senukų, lydinčių vienas kitą akimis (o ypač žiūrėjusių į mane, kaip vieną jauniausių praeivių).
Maspalomas kopų ‘zonų’ planas iš interneto
Siurrealistiška, kad per tas pačias kopas nieko nežinodamos eina ir eilinės poros, šeimos. Mačiau, viena močiutė su anūke tik šypsosi į ūsą – galiu įsivaizduoti, ką jos ką tik matė. Bet pats siurrealistiškiausias vaizdas užlipus ant kopų prie jūros: į vieną pusę jūra, šeimos, jėgos aitvarai, į kitą… Na, iš toli matosi ne viskas, susispietusi vyrų grupelė atrodo tik vyrų grupelė – bet juk jau žinai, kas vyksta.
Maspalomas „netradicinio seksualumo“ erdvės tikrai neapsiriboja kopomis. Maspalomas prekybos centruose „Yumbo“, „Citta“ – dešimtys gėjų, svingerių ir panašių klubų, padavėjais eiliniuose baruose po ~22 val. dirba vyrai nuogais užpakaliais, muzikuoja transvestitai. Mieste yra ir gėjų bei svingerių viešbučiai ir dar daug ko: seksualinės mažumos čia ne tik kad yra norma – vietomis mes, „eilinė heteroseksuali šeima“, buvome menkutė mažuma.
Gėjų ‘bunkeris’ Maspalomas – vienas dešimčių ar šimtų toių klubų
Skaityti daugiau:
Gran Kanarija – Kanarų salų širdis
Aprašytos vietos žemėlapyje
Kitos įspūdingos mažumų vietos
Žemiau aprašytose vietose gal nepasijusite it patekę į kokį filmą, bet įspūdžiai irgi garantuoti.
Kastro gėjų rajonas San Franciske (JAV)
Mes su žmona, heteroseksuali pora, šiame rajone patys pasijutome seksualine mažuma. Visur plazda vaivorykštės, vyrai vaikšto susikabinę už rankučių, žiba parduotuvių iškabos tokios kaip “Ar tavo mama žino?”, o kavinėse aptarnauja “stereotipiniai” gėjai. Kastro – pirmasis pasaulyje gėjų rajonas ir jis susikūrė tada, kai iš Antrojo pasaulinio karo frontų Ramiajame vandenyne parplukdyti homoseksualius santykius praktikavę kariai gėdydamiesi nenorėjo grįžti į gimtuosius miestelius, tad pasiliko San Franciske.
Plačiau: San Franciskas – aukso amžiaus didybės miestas
JAV juodaodžių getai
XX a. antroje pusėje JAV vyko “rasių kraustymasis”, kuomet į kai kuriuos rajonus susikėlė juodaodžiai, o baltaodžiai iš ten “paspruko” į priemiesčius. Dabar tokie rajonai vadinami getais: juose klesti narkomanija, nusikalstamumas, daug senų namų apleisti ar sudegę (bet dar matosi, kad jų būta gražių: juk tai kadaise buvo svarbūs rajonai, netgi miestų centrai). Baltaodžiai amerikiečiai rekomenduos jums ten nieku gyvu nevykti, bet apsilankymas tikriausiai paliks galingą įspūdį – nors ir slogų. Vienas garsiausių JAV juodaodžių getų – Detroitas, neseniai bankrutavęs miestas.
Detroito Grand Boulevard. Iš šių keturių namų tik antrasis iš dešinės dar tikėtina gyvenamas. Tokie apleistų, sudegusių, išgriautų namų rajonai - dažnas getų vaizdas
JAV indėnų kraštas (navahų ir hopių rezervatai)
Jungtinėse Valstijose yra už Lietuvą didesnė žemė, kurioje indėnai dar tvarkosi patys. Bergždžiose, bet gražiose dykumose – keli iš eilės rezervatai, kurių didžiausias Navahų. Ir nors dabartiniai indėnai smarkiai nutolę nuo tų stereotipinių ir romantizuotųjų – vaikšto apsirengę paprastais rūbais, o neretai yra prasigėrę ir neturi darbo – čia geriausia dar likusi vieta pajusti tą “Laukinių vakarų dvasią”.
Plačiau: JAV indėnų žemės: rezervatas, didesnis už Lietuvą
Navahų teritorijoje
Menonitų kolonijos Paragvajuje
Paragvajuje gausu keistų imigrantų kolonijų – ir Australijos komunistų statyta „Naujoji Australija“, ir vokiečių nacių kurta „Naujoji Germanija“ (abi apnykusios), o labiausiai į akį krenta menonitai – itin religingi vokiečiai, pasirinkę gyventi panašiai, kaip XIX a. imigravę jų protėviai: jie rengiasi rūbais tarsi iš istorinių dramų, kalba protėvių atsivežta vokiečių kalba, augina po keturis ar šešis vaikus. Tiesa, technologijomis naudojasi: įdomu buvo pamatyti tokią „XIX a. šeimą“ lipančią į apynaujį Mercedes’ą.
Plačiau: Paragvajus – Lotynų Amerikos klasika
Vakarienė menonitų restorane. Vokiškas maistas, ekrane – Frankfurto „Eintracht“ rungtynės. Tiek daug blondinų vienoje vietoje seniai kur bemačiau, o juk čia Lotynų Amerika, juk tie vokiečiai emigravo iš Vokietijos prieš daugiau nei 100 metų, bet išlaikė „gryną kraują“
Urų tauta Peru
Urai gyvena pintose iš šiaudų salose, plaukiojančiose Titikakos ežere. Ant tų salų stovi pinti nameliai, pinti tvarteliai jūrų kiaulytėms (ten – maistas), o turistai atplukdomi tikrais laivais. Išgirsta urų pasakojimus apie jų gyvenimą. Deja, kai turistų šitiek, viskas atrodo savotiškas teatras – tad nors urų gyvenimas labai unikalus, aplankyti juos – ne tas pats, kas kokią menkai žinomą mažumą pasaulio užkampiuose.
Plačiau: Peru – Inkų imperijos širdis
Pinta indėnų urų sala Titikakos ežere
Lusono kalnų tautos (Filipinai)
Filipinus kolonizavo ispanai, vėliau – amerikiečiai, bet, sakoma, jie taip ir galutinai neužkariavo Lusono salos kalnų tautų. Ten liko aibė „keistų“ tradicijų – nuo glaudes primenančių tautinių rūbų iki laidojimo prie uolų prikabintuose karstuose iki daugybės vietinių kalbų ir ryžių dievo statulų. Daug kaimų pasiekiami tik pėsčiųjų žygiais. Tiesa, palyginus su kai kuriom Indonezijos tautom, civilizacija į Luzono kalnus jau atėjusi, daug kas ir sunykę, įaugę į chaotiškus purvinus miestelius – bet daug kas ir likę.
Plačiau: Lusonas – ryžių terasos, Manila, Filipinų širdis
Tradicinis laidojimas (Bontoko muziejaus eksponatai)
Kitos įdomiausios pasaulio vietos
Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai
Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.
Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.
Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!
Komentarai
Naujausi komentarai