Išskleisti meniu

Tailandas

Tailandas – šalis visiems, bet ne visų

Tailandas – šalis visiems, bet ne visų

| 18 komentarai

Tailande rasite viską – nesvarbu, ko ieškote! Išskirtinę kultūrą, įspūdingą istoriją, didingą gamtą, apsipirkimo rojų ir, rodos, begalybę amžiais karštų salų ir paplūdimių.

Tailandas kupinas įspūdingų lankytinų vietų (šventyklas, senovinių miestų griuvėsius, milžiniškas uolas ar koralus). Bet kelionė į Tailandą visų pirma yra patirtis: šventės, šou, egzotiški gyvūnai, turtinga virtuvė, miestų chaosas, unikalios tradicijos. Daugelis šią šalį aplanko, bet nedaugelis perpranta. Pats pasirenki, kiek tavo patirtis Tailande bus turistinė, o kiek vietinė: smagu ir taip, ir taip.

Per savo keliones pažinau Tailandą iš abiejų pusių. Šis straipsnis – tai kelionė nuo turistiškiausių šalies pakraščių gilyn į jos širdį.

Svarbiausia Tailando šventykla - Smaragdinio Budos Bankoke. Tik keli iš daugelio jos pastatų

Svarbiausia Tailando šventykla – Smaragdinio Budos Bankoke. Čia – tik keli iš daugelio jos pastatų

Tailande salų ir kurortų – per daug, kad prisimintum

Skaityti plačiau: Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra

Domiuosi geografija ir galiu išvardyti daugelio šalių lankytinas vietas, bet salų (tajų k. ko) Tailande tiek, kad net prisiminti kuri kuriame salyne – beviltiška. Iš viso 1430! Dviejuose skirtinguose vandenynuose: Indijos ir Ramiajame.

Iš nuotraukų sunkiai atskirsi vieną nuo kitos. Bet kuri pakrantė – tarsi rojaus panorama. Birus gelsvas smėliukas, žaluma, amžinas ~30 laipsnių karštis, kai trumpomis rankovėmis gali vaikščioti kas naktį, o vanduo vos už orą vėsesnis.

Vienas paplūdimių Ko Samui (netoli Didžiojo Budos)

Vienas paplūdimių Ko Samui (netoli Didžiojo Budos). Kiekviena kelionių knyga apie Tailandą sprogsta nuo paplūdimių aprašymų, bet net neaišku pagal ką rinktis, nes turistinėse salose kone kiekvienas kurorto paplūdimys prilygsta patiems geriausiems pietų Europoje

Daugybėje Tailando salų rasi krioklelius, po kuriais galima turkštis it po dušais, pakrantės “bungalų” eiles (pačiame paplūdimyje stovintys nuomojami nameliai su patogumais), “saulėlydžio” barus, į kuriuos turistai renkasi stebėti, kaip jūron panyra saulė. Kainos, palyginus su likusiu Tailandu, salose aukštos, bet vis tiek nebrangiau, nei Lietuvoje. Nes Tailandas – labai pigi šalis ir net ypatingos pramogos ten įperkamos daugeliui atvykėlių.

Šitoks salų “rojus” dažnam europiečiui ir yra visas Tailandas. Ar, tiksliau, salos rojus: įsimylėjęs kurią vieną, dažnas lieka jai ištikimas. Jei mėgsta “laukines atostogas”, renkasi kokią mažą ir turistų nenubūtą salelę, o jei pramogas ir įvairovę – vieną tų didžiųjų.

Populiariausias Saulėlydžio baras Ko Pha Ngano saloje "Amsterdam"

Populiariausias Saulėlydžio baras Ko Pha Ngan saloje “Amsterdam”. Saulei nusileidus, įžiebiami buteliai-fakelai

Gal prabangiąją Ko Samui.

O gal linksmąją Ko Pha Ngan, kurią per kiekvieną pilnatį sudrebina “Full Moon Party“, “didžiausias pasaulio vakarėlis”: dešimtys tūkstančių “širdyje laisvų” jaunuolių (ir ne tik) iš viso pasaulio suguža į Had Rino paplūdimį, kad šėltų “be ribų”: šoktų, išsidažę švytinčiais dažais apnuogintus kūnus gertų kokteilius iš smėlio kibirėlių, “pametę galvas” šokinėtų per liepsnojančias šokdynes (tokios tradicijos!). Tailandiečių ten – nedaug, bet tai irgi – labai tailandietiška patirtis. Tik Tailando laisvės dvasioje ir karštų naktų apsuptyje prieš kelis dešimtmečius hipių grupelės pradėti vakarėliai išaugo į pasaulinę beprotybę – neuždrausti ir neapriboti už žalą gamtai, triukšmą, nepadorumą, nesaugumą…

Šokinėjimas per ugnį

Šokinėjimas per ugnį per Full Moon Party. Prie šio vakaro verta priderinti kelionės datą: net jei nesate ‘vakarėlių žmogus’, čia yra ką pažiūrėti, smagi atmosfera. Ko Pangano saloje vakarėlių vyksta ir daugiau (jaunaties, priešpilnio, džiunglių, krioklio…), bet kiti labiau “standartiniai”: su vienu organizatorium, didžėjum.

Unikalūs Tailando papročiai stulbina kiekvieną

Tailandas – viena vos keleto pasaulio šalių, kurios niekada nesugebėjo užkariauti ir savo valios primesti jokie Europos kolonistai. Todėl netgi labiausiai turistinėse vietose nenutolsi nuo egzotiškų tajų papročių.

Dar pirmą dieną Tailande mano akį patraukė spalvingi “žaisliniai nameliai” palei kiekvieną Tailando pastatą – net tarptautinius viešbučius ar biurus. Dvasių namai. Tajai šventai tiki – kiekviename sklype gyvena dvasios. Prieš ten ką nors statydamas, privalai suręsti namelį joms. Ir paskui kas rytą nešti ten aukas, kad neužsirūstintų. Jei statai didelį pastatą – tai malonėk ir dvasioms pastatyti “rūmelius”…

Dangoraižio darbuotojai atnešė rytines aukas dvasių namui papėdėje

Dangoraižio darbuotojai atnešė rytines aukas dvasių namui papėdėje. Viena dažniausia aukų – braškinė “Fanta” ar vietiniai atitikmenys, kurią rasi beveik prie kiekvieno dvasių namo (joks tajas tiksliai nepaaiškino kodėl – išskyrus “taip įprasta”)

Kiekvienoje gyvenamoje saloje – ir gausybė budistinių šventyklų (wat). Netgi naujutėlės, statomos kur atokiame kaime, priblokš ne mažiau, nei Europos Viduramžių bažnyčios: nes tajai labai religingi ir pinigų aukoms negaili. Užuot mėginus aplėkti visas šventyklas, geriausia išsirinkti kelias ir skirti dėmesio detalėms: milžiniškoms Budų skulptūroms, vaškiniams vienuoliams (anapilin iškeliavusių žymių dvasiškių “kopijoms”, prieš kurias vietiniai klūpo), stupomis (“kalneliais” su Budos relikvijomis), freskomis puoštoms maldų salėms viharoms ir vienuolių salėms ubosotams, nagomis vadinamų mitinių žuvų-gyvačių laiptams, visokioms bereikšmėms skulptūrėlėms, pastatytoms tiesiog dėl grožio (gyvūnų, dinozaurų…). Pažiūrėti ritualus.

Tailando Ko Samui salos Wat Plai Laem šventyklos vienas pastatų. Kiekviena tajų šventykla - ištisas pasatatų kompleksas

Tailando Ko Samui salos Wat Plai Laem šventyklos vienas pastatų. Kiekviena tajų šventykla – ištisas pasatatų kompleksas

Sulaukus Tailande pirmojo vakaro, apstulbino gatvės maisto gausa. Mat tajai nesigamina valgyti namie: perka jau “gatavą” tūkstančiuose “maisto turgų”. Vieni prekijai tiekia jūros gėrybes, kiti makaronus, treti – keptus vabzdžius(!), ketvirti – “geltonus”, “žalius”, “raudonus” ar “musulmoniškus” karius, penkti – tradicinius kotletukus ant iešmelių, kuriuos it konvejeriu kepa kokioje virtuve paverstoje motociklo priekaboje. Nosį vietom užgula aštrus dūmų, žuvies ar durianų vaisių kvapas ir iš pradžių neatrodo higieniškai, bet su pilvu esminių problemų neturėjau.

Vakarui pasiruošę maisto turgaus prekijai Ajutajoje. Pavienių maisto prekijų yra ir šiaip siaurose gatvelėse, už tai užsieniečiai skundžiasi, kad sunku išsinuomoti butą su orkaite - vietiniams jos nereikia

Vakarui pasiruošę maisto turgaus prekijai Ajutajoje. Pavienių maisto prekijų yra ir šiaip siaurose gatvelėse, už tai užsieniečiai skundžiasi, kad sunku išsinuomoti butą su orkaite – vietiniams jos nereikia. Net eilinėse 7-11 parduotuvėse (maždaug “Narvesen” atitikmuo) – gausus šilto maisto pasirinkimas.

Kiti nustebimai atėjo lėčiau. Vienas, penki, dešimt masažo salonų iš eilės – na gerai, gal tiesiog tokia gatvė pasitaikė. Bet kai tų salonų jau suskaičiuoji šimtus, kai pamatai, kad masažą siūlo ir prekybos centro parkinge, ir turguje ant kėdžių tarp prekystalių, kai paskaitai, kad galimas net masažas tualete kol “atlieki reikalus”… Labai pigu, tačiau kiek skausminga: čia ne koks “spa”, o tikras tajiškas masažas, kur raumenis tau spaudo ir tampo nesicackindami. Eidamas pro visus masažistus dieną, nesuprasdavau iš ko jie gyvena: darbuotojai (ar darbuotojos) ant šaligatvio nesėkmingai kalbino praeivius. Bet vakarais net eilės susidaro. Dažnam tajui masažas, kaip ir “gatvės restoranų” maistas – ne koks retas “pasilepinimas”, o eilinio vakaro kasdienybė.

Masažų reklamos Patajoje. Prie durų sėdintys vieno masao darbuotojai paprastai - tos pačios lyties (dažniausiai moterys), tačiau tikrai nereikia galvoti, kad visos masažinės - viešnamiai

Masažų reklamos Patajoje. Prie durų sėdintys vieno masao darbuotojai paprastai – tos pačios lyties (dažniausiai moterys), tačiau tikrai nereikia galvoti, kad visos masažinės – viešnamiai

Kita kasdienybė – nacionalinis sportas Muai Tai, kuriame kumščiais, pėdomis, keliais ir alkūnėmis kovotojai mušasi skambant muzikai ir rankų gestais besilažinančių žiūrovų riksmams. Kiekviename miestelyje – savas “stadionas”, mikroautobusai per garsiakalbius kviečia į kovas, pakelėse siūlomos muai tai pamokos ir net kurortų kavinėse tarp staliukų, būna, stovi ringai, vyksta kovos, pasimušti kviečiami net turistai.

Muai Tai varžybos Bankoke. Tailande, jei yra muai tai stadionas, tai kadien ar kas kelias dienas nustatytu laiku ten vyksta varžybos, po 8 ar 10 mačų per vakarą

Muai Tai varžybos Bankoke. Tailande, jei yra muai tai stadionas, tai kadien ar kas kelias dienas nustatytu laiku ten vyksta varžybos, po 8 ar 10 mačų per vakarą

Daugybė Tailande ir tatuiruotojų, piešinius ant odos badančių it žiloje senovėje – bambukais. Užtat pažvelgęs į kalendorių, greičiau pagalvosi atsidūręs ateityje. Mat kas pas mus 2023 m., Tailande – 2566 metai. Laikas skaičiuojamas nuo Budos mirties. Ir net jei “Google” ieškai Lietuvos naujienų, straipsnių datas tau rodys parašytas tajiškai.

Tailandas vakarietiškai (farangiškai): kaip keliauti

Patirtys, o ne konkrečios lankytinos vietos – kelionės į Tailandą pažiba. Bet, jei kas nori Tailande Tailando išvengti – gali. Didesnėse Tailando salose ir kurortuose pilna ir vakarietiškų viešbučių, restoranų. Ir korėjietiškų, ir kiniškų, ir japoniškų, net rusiškų ir žydiškų (priklausomai nuo to, kokie turistai tą kurortą pamėgę).

Tajiškos vietos nuo vakarietiškų jos skiriasi detalėmis. Štai tajiškose privalai nusiauti – net parduotuvėse, viešbučių registratūrose. Tiesa, jei liksite su batais – vietiniai tikriausiai žiūrės pro pirštus.

Vakariečio laikomo viešbučio rojus kitiems vakariečiams Ko Pha Ngan saloje

Vakariečio laikomo viešbučio rojus kitiems vakariečiams Ko Pha Ngan saloje

Tailande į daug ką žiūrima pro pirštus. Svajojate keliauti motociklu, bet neturite teisių? Nieko tokio: Tailando “gatvės nuomotojai” jų nė neprašo, o policija užsieniečių dažniausiai nestabdo! Aišku, pavojinga – tačiau juk rizikuojate tik savo sveikata. Laisvė rinktis. Tailande ta laisvė žavi – nors kitus gali ir bauginti.

Tajams motociklas - ir šeimos transporto priemonė

Tajams motociklas – ir šeimos transporto priemonė

Keliauti per Tailandą pigiausia – motociklu. Plaukti per Tailando salas – maršrutiniais laivais. Tačiau įdomaus transporto rūšių Tailande begalės. “Ilgauodegiai laivai” (longtail boats) – tokios ilgos medinės valtys su gale pritaisytu automobilio varikliu. Tuktukai (Tailandas – šių motorinių triračių tėvynė). Songtevai – pikapai ar sunkvežimiai, kur keleiviai sėdi dviem eilėm kėbulo šonuose, o netilpę stovi ant laiptelio gale. Tailando salose jie – kaip taksi, o kai kur žemyne – kaip autobusai. Normalaus viešojo transporto Tailande beveik nėra, ypač salose, o “taksi” kurortuose geriau nesikliauti: apgaudinėja. Automobilio dienos nuoma Ko Samui saloje atsiėjo maždaug tiek, kiek su taksi nuvažiuoti iki restorano tame pačiame salos kampe ir atgal namo.

Songtevai - puiki vieta stebėti žmones, kurie sėdi priešais

Songtevai – puiki vieta stebėti žmones, kurie sėdi priešais. Čia priešais mus, iš kairės į dešinę – moteris pasipuošusi tanaka (tradicinis Tailando makiažas: storu sluoksniu ant veido užtepamas kremas), farangas ir transvestitas.

Aišku, išpūstas turistines kainas mokėjome dar ne kartą. Skirtingos kainos turistams muziejuose yra daug kur pasaulyje, bet Tailando turistiniuose regionuose toks “užsieniečių melžimas” smarkiai ištobulintas: netgi dažnas privatus verslininkas turi nustatęs vienokią kainą tajui, kitokią – “užsieniečiui”. Ir nė už ką neparduos prekės užsieniečiui už tą kainą, parašytą tajiškais rašmenimis ar tajiškame meniu. Tai labai kontroversiška: mat Tailande baltaodžiai nėra tik šiaip turistai: šimtai tūkstančių jų, vadinamų farangais į tą rojų persikėlė gyventi “su visam”. “Mes čia dirbame, mokame mokesčius, kaip ir tajai, kodėl turime mokėti dvigubai ar trigubai?” – skundžiasi jie. Skundžiasi ir rasine diskriminacija (tikras siaubas vakariečiui): juk pasų niekas neprašo, tad kokie kinų turistai nesunkiai gauna vietines kainas. Labiausiai įtūžę farangai sukūrė net tinklapius, renkančius informaciją, kur negeltonodžiai diskriminuojami ir skatinančius tas vietas boikotuoti. Daugiausiai tokių vietų, aišku – Tailando kurortuose ir salose.

Daug vakariečių Tailande ne atostogauja, o dirba. Arba, neretai, dirba "iš Tailando", pardavinėdami savo paslaugas į turtingas Vakarų šalis, gaudami Vakarų uždarbius, o gyvendami pagal Tailando kainas

Daug vakariečių Tailande ne atostogauja, o dirba. Arba, neretai, dirba “iš Tailando”, pardavinėdami savo paslaugas į turtingas Vakarų šalis, gaudami Vakarų uždarbius, o gyvendami pagal Tailando kainas

Bet farangai pasilieka Tailande, nes pliusai smarkiai nusveria minusus. Kone kiekvienas Tailando vakarietiškas baras, restoranas ar viešbutėlis turi savo farangą šeimininką. “Verslą čia daryti lengva – kas, kad pajamos nedidelės” – pasakojo vienas britas. O vyresnio amžiaus tajė į Tailandą grįžo iš emigracijos Olandijoje: “Ten išlaidos ~1100 EUR į mėnesį, o dar kiek atima valdžia ir išdalina nelegalams iš Sirijos” – pasakojo – “Tailande pakanka 400 EUR”. Tajai dar neseniai patys buvo skurdi tauta ir puikiai supranta trečiojo pasaulio mentalitetą (“duosi – imančių tik daugės”), todėl Tailandas nieko nešelpia: imigrantai Tailande laukiami tik tie, kurie daug dirba (birmiečiai, laosiečiai) arba turi pinigų (farangai), bedarbių šalyje tėra 0,9%. Tailande dar “viskas paprasta”: nėra vakarietiškos politkorekcijos (ir tuo pačiu tajai nė nesitiki, kad farangai perpras tajiškąsias mandagumo taisykles), sudėtingų ekologinių, darbo teisės ar saugumo reikalavimų. Ir tie, kuriuos Europoje ar Amerikoje tai slegia, tūkstančiais su visam kraustosi į Tailandą.

Kuprinėtojai - kitas Tailando farangų veidas

Kuprinėtojai – kitas Tailando farangų veidas. Tai jaunuoliai, į Pietryčių Aziją atvykstantys trims mėnesiams, o gal metams ir tempiantys savo gyvenimą kuprinėse nuo hostelio iki hostelio. Kiekvienas populiaresnis Tailando miestas turi jiems hostelių rajoną. Šie kuprinėtojai, beje, plaukia į “Full Moon Party”, atrodo, kiekvieno kuprinėtojo svajonių naktį

Tailandas prisitaikė prie jų geriau, nei bet kuri nevakarietiška šalis: štai kone visos rozetės – universalios (niekam nereikia adapterio), įkurta speciali turistų policija, kurioje dirba ir Tailande gyvenantys užsieniečiai (ji padeda spręsti kultūrinių skirtumų sukeltas bėdas), veikia aibė “visa run” agentūrų kurios, pasibaigus turistinei vizai ar teisei būti šalyje, perveža per valstybės sieną ir vėl atgal, kad užsienietis gautų naują štampą. Aišku, tai kainuoja; nepigiai kainuoja Tailande ir pinigų išsiėmimas bankomate (geriausia vežtis ir keistis grynus eurus): tačiau net ir susimokėjus, Tailande gali gyventi pigiau, nei Vakaruose.

Krabio regionas – magiškai stačios uolos

Tailando salos yra dviejų rūšių. Didelės, gyvenamos, kuriose žvejų kaimai perstatyti, perstatomi ar bus perstatyti į kurortus. Ir mažos, kuriose išlipti tegali nubridęs ar plaukte nuplaukęs nuo giliau jūroje sustojusio laivo, nes jokių prieplaukų nėra. “Mažylės”, plytinčios Ao Phang Nga nacionaliniame parke – netoli Krabio – vienos įstabiausių visoje Azijoje. Tai tarsi iš dugno išsišovusios uolos – pasvirusios, platėjančios, rodos tuoj griūsiančios (bet stūksančios šimtmečius).

Džeimso Bondo sala Ao Ohang Nga parke, išgarsinta filmo "Žmogus auksiniu ginklu", kuriame čia bazę turėjo Džeimso Bondo priešininkas

Džeimso Bondo sala Ao Phang Nga parke, išgarsinta filmo “Žmogus auksiniu ginklu”, kuriame čia bazę turėjo Džeimso Bondo priešininkas

Maža to, tų salų viduje yra slapti užutėkiai hongai, kuriuos gali pasiekti tik natūraliais tuneliais (tokiais ankštais, kad praplaukti įmanoma tik kajakais, tik per kasdienį atoslūgį). Populiarios tokios ekskursijos: laivu nuplaukiama iki nacionalinio parko, tada persėdama į kajakus ir, palaimingai atsigulęs, plūduriuoji per olas ir hongus.

Magiškai stačios uolos plyti ir žemyne. Tokios nepražengiamos, kad į Railajaus pusiasalį tegalima nuplaukti ilgauodegiu laivu, mat vienintelį sausumos praėjimą uždengia aklina uola. Ten – tikra laipiotojų uolomis Meka. Ir olų tyrinėtojų – stalagmitų, stalagtitų.

Ilgauodegis laivas apiplaukia nepražengiamas uolas plaukdamas iš Ralajaus į Ao Nangą

Ilgauodegis laivas apiplaukia nepražengiamas uolas plaukdamas iš Ralajaus į Ao Nangą

Šalimais – patogus Ao Nango kurortas (jei būtų Pietų Europoje, sakytum “oho, koks platus smėlėtas paplūdimys!”, bet Tailande greitai išlempi) ir Krabio miestas. Neišvaizdus, kaip dauguma Tailando miestų. Mediniai namai ten griūva sugraužti termitų, nepalikdami nieko seno. Savivaldybės mėgina taisyti padėtį smulkiąja architektūra: dramblio formos šviesoforai, gyvačių formos žibintai, puošnūs miesto laikrodžiai kokiame automobilių žiede…

Puketas ir Pataja: didieji Tailando kurortai

Didžiausia Tailando sala – Puketas, bet ten nesijauti kaip saloje – ji visai šalia kranto, yra tiltas. Ir tarptautinis oro uostas, į kurį kasmet atskrenda beveik 10 milijonų turistų. Jie pasklinda po aibę kurortų ir kurortėlių. Į senąją salos širdį Puketo miestą užsuka pasigėrėti kinų-malajų pirklių pastatais, į Patongą – šėlti per naktį.

Puketo Senamiestis. Europiečiams, išlepintiems senamiesčių, gana paprastas: nedideli seni namai, kuriuos supa aukštesni nauji

Puketo Senamiestis. Europiečiams, išlepintiems senamiesčių, gana paprastas: nedideli seni namai, kuriuos supa aukštesni nauji

Dėl teisės vadintis didžiausiu Tailando kurortu Puketas konkuruoja su Pataja (Bankoko pašonėje).

Poilsis tokių kurortinių miestų centruose – kitoks, nei salose. Paplūdimiuose ten nebūsi vienas, gatvėse – judrus eismas ir kamščiai. Užtat greta – pasaulinio lygio prekybos centrai ir nepranokstama pramogų gausybė.

Poilsiauti ten verta kondominiumuose. Angliškai tai reiškia tiesiog “daugiabutis”, bet Tailando šiuolaikiniai daugiabučiai nuo mūsiškių skiriasi kaip diena ir naktis. Kiekviename – po baseiną, treniruoklių salę (gyventojams ir svečiams – nemokamą). Geresniuose – erdvės dirbti kur nors viršutiniame aukšte, sodeliai pasėdėjimui ant stogo.

Bendra darbo erdvė Patajos kondominiumo "The Base" viršutiniame aukšte

Bendra darbo erdvė Patajos kondominiumo “The Base” viršutiniame aukšte

Tajams butukas – tik vieta grįžti “po visko” pamiegoti (dažna svetainė ten net neturi langų, kad neprikaitintų). Užtat puikiai prižiūrimos bendros daugiabučio erdvės – it buto tęsinys.

Kondominiumus nuomodavomės per Air BnB ir jie labai populiarūs tarp atvykstančių Tailandan ilgėliau (mėnesiui ar keliems). Beje, teoriškai Air BnB Tailande neteisėtas ir kondominiumų liftuose kabėdavo grėsmingi užrašai “Nuomoti padieniui nelegalu”. Bet, kaip ir daugelis draudimų, Tailande šis niekam nerūpi, niekas neįskųs. Konfrontacijos vengimas – vienas kertinių Tailando kultūros akmenų.

Tokie baseinai, kaip šis The Base kondominiume Patajoje, labai populiarūs ir vadinami Infinity Pool - nes maudantis juose, jų krašto nesimato ir, kaip šiuo atveju, atrodo, kad baseinas pereina į jūrą

Tokie baseinai, kaip šis The Base kondominiume Patajoje, labai populiarūs ir vadinami Infinity Pool – nes maudantis juose, jų krašto nesimato ir, kaip šiuo atveju, atrodo, kad baseinas pereina į jūrą

Tailande net egzotiškiausi gyvūnai – naminiai

Vienos mėgstamiausių pramogų didesniuose Tailando kurortuose ir miestuose – pramogos su gyvūnais. “Beždžionių mokyklos”, “Gyvačių fermos”, “Tigrų karalystės”, “Dramblių stovyklos”… Tai – dar vienas Tailando unikalumas: net didieji pavojingieji žvėrys čia prijaukinti ir turistai prileidžiami labai arti. Ne tik pažiūrėti cirką menantį šou, bet ir paglostyti tigrą, imti į glėbį gyvatę, rankomis šerti žirafą, išsinuomoti beždžionę ir, aišku, jodinėti drambliais

Tigrų glostymas - viena turistų mėgstamiausių pramogų Tailande. Beje, tigrai šiurkštesni, nei gali pasirodyti

Tigrų glostymas – viena turistų mėgstamiausių pramogų Tailande. Ištisi ‘parkai’ Tiger Kingdom sukurti su viena viena pagrindine pramoga mintyje – tigro ar liūto paglostymu. Beje, tigrai šiurkštesni, nei gali pasirodyti. Bent jau suaugę. Už mažo tigriuko paglostymą reikia mokėti priemoką, už didelio tigro – irgi (matyt, kad nuotraukose atrodytum “kietesnis”), o “pigiausi” tigrai paaugliai (kaip šioje nuotraukoje).

Vakariečiai gyvūnų mylėtojai grūmoja tajams: “kaip žiauru lipti ant dramblio!”. Bet Tailande drambliai – kaip pas mus arkliai: prijaukinti daug šimtmečių, naudoti ūkio darbams, karui. Šiose veiklose dramblius pakeitė mašinos, todėl “dramblininkai” (kurie neretai net užauga kartu su konkrečiu jiems tėvų dovanotu drambliuku) kurį laiką vos sudūrė galą su galu. Iki juos (ir jų dramblius) išgelbėjo turizmas. Jei manote, kad galima joti arkliu – tai nėra jokių priežasčių, kodėl Tailande neišbandyti “žygio drambliais”.

Žygis drambliais šiauriniame Tailande

Žygis drambliais šiauriniame Tailande. Dramblys neša du žmones balne ant nugaros (keleivius) ir vieną, vairuotoją, ant sprando. Iš viso drambliui sveika pakelti maždaug 200 kg svorį

Karštasis Tailandas tiesiog sprogsta nuo gyvūnijos! Smagu stebėti, kaip apie kai kurias lankytinas vietas būriuojasi laukinės beždžionės: mušasi, valgo it žmonės, “apiplėšinėja” šiukšliadėžes ir, kartais, turistus… Driežai net į viešbučio numerius prasispraudžia, o vieną aptikau lovoje. Vos paliksi kokį maistą ir jį bemat užplūs vabzdžiai, o suvalgę ar išgėrę vėl išsiskirstys (net stiklinėje ant dugno paliktą kolą “išlaižė”). Tiesa, didelių laukinių žvėrių (tigrų, dramblių) nematėme: šalis gyvenama beveik triskart tankiau už Lietuvą, ir “laukinių tuščių plotų” tarp miestelių tiesiog per mažai.

Beždžionė Bankoko Marine Park vedama iš beždžionių bokso šou fotografuotis su turistais. Visokie išmoningi šou, kaip ir glostymas bei galimybės prieiti arti - kertiniai Tailando gyvūnų rodymo industrijos akmenys

Beždžionė Bankoko Marine Park vedama iš beždžionių bokso šou. Visokie išmoningi šou, kaip ir glostymas bei galimybės prieiti artyn – kertiniai Tailando pramogų su gyvūnais akmenys

Prostitučių gatvės ir tarptautinės poros

Tiek Puketas, tiek Pataja turi savo pramogų gatvę. Labai specifinę. Temsta, pasigirsta gyva muzika, sužiba šviesos. Tačiau pažvelgi į besienius barus – o ten ant stalų šoka pusnuogės merginos. Vyresnės ir negražesnės ko tai lūkuriuoja, viltingai stebėdamos praeivius. Arba garsiai kviečia vidun. Prostitutės. Jų Tailande – 300 000 (~1% visų moterų) ir jos – viena Tailando vizitinių kortelių. Prostitucija Tailande nėra smerkiama, kaip Vakaruose, ir dauguma klientų – vietiniai: ~95% tajų vyrų, pasak apklausų, bent kartą miegojo su prostitute. Ir pati prostitucija kitokia, nei mūsuose: mergina dažniausiai “išsinuomojama” visai nakčiai ar net kelioms paroms, sumokant dar ir jos barui “už darbuotojos laisvadienį”. Klientai – ypač vakariečiai – su prostitutėmis net keliauja po Tailandą, o kai kurie jas galiausiai išsiveža į savo šalis.

Patajos pagrindinė-pramoginė Walking Street

Patajos pagrindinė-pramoginė Walking Street

Nustebino, kiek šimtų tokių porų mačiau Tailando gatvėse, net provincijos miestuose: baltaodis vyras ir tajė moteris (neretai 10-20 metų jaunesnė). Amžiaus skirtumas Tailande nėra toks svarbus, kaip Vakaruose, todėl čia sau “vėlyvą meilę” randa tie, kuriuos Vakaruose visuomenė jau nurašė.

“Koks skirtumas tarp tajės prostitutės ir tajės žmonos?” – tai klausimas iš vieno “Dažniausi klausimai apie tajų kultūrą” tipo straipsnio. Ir jis nėra toks jau kvailas, mat daugelis tajų merginų iš vyro tikisi išlaikymo ar net savotiškos “algos”, o uošviai už dukrą dar reikalauja kraičio. “Jei neduoda pinigų, reiškia nemyli” – galvoja tradiciškai mąstančios tajės.

Farangai su tajėm žmonom ar draugėm Hilton viešbučio stogo restorane Patajoje

Farangai su tajėm žmonom ar draugėm Hilton viešbučio stogo restorane Patajoje. Kainos ten aukštos – tačiau tik tiek, kiek Vakarų Europoje ar JAV būna eiliniuose restoranuose. Vidurinės klasės britas ar australas čia gali pasijusti milijonieriumi.

Nemėgstu rašyti apie šalį cituodamas kitus keliautojus ar užsieniečius “kultūros ekspertus”. Nes niekada nežinai, ar ką jie rašo – tiesa, ar tiesiog išankstiniai stereotipai. Taigi, verčiau pasiskaičiau knygą, parašytą tajės moters savo tautietėms, turinčioms vakariečius vaikinus: kas gi tajams neįprasta europiečių kultūroje? Kaip visišką keistenybę knygos autorė kartoja: “Vakaruose meilė ir pinigai yra laikomi atskirais dalykais”. O skyrelyje “kaip prisipažinti jo tėvams, kad esi prostitutė”(!) patariama sušvelninti situaciją pasižadant: “po santuokos nustosiu dirbti”.

Įprastas baras Patajoje

Įprastas atviras baras Patajoje. Dar dieną jame lūkuriuoja prostitutės, kurios “prisijungia” prie bet kurio vieno atėjusio vyro, o kai kuriuose – atvirai šoka ant stalų. Kadangi buvau su žmona, mane ignoruodavo. Tokių barų yra kiekviename Tailando kurorte, bet Patajoje ir Patonge – daugiausiai. Prostitutės – daugiausia savanorės, sužavėtos darbo kurorte ir galimų pinigų; netgi tėvai tokiam pasirinkimui dažniausiai neprieštarauja, bent jau jei patys nėra “iš elito”, kuriam taikomi kiek kitokie moralės standartai. Beje, Tailande prostitucija – nelegali, bet niekam nerūpi: jokioje kitoje valstybėje jos nemačiau tiek daug ir tokios atviros

Bet tie vakariečiai, kurie moters ieško Tailande, dažniausiai to ir nori. Pavargę nuo “nepriklausomų vakariečių žmonų”, vyresniame amžiuje jie trokšta kažko ramesnio, “kaip kadais”. Vakarietiškų algų ir pensijų vis dar pakanka sužavėti tajes iš kaimų. Angliškuose farangų tinklaraščiuose apie Tailandą beveik nerasi kitur įprastų feministinių postringavimų. “Viršų ima” praktiški patarimai: kiek kainuoja prostitutės, kaip su jomis bendrauti, kaip suprasti ar nemeluoja tau rašydamos “kol siunti man pinigus, aš nedirbu”… Sąžiningos tajės tokiuose santykiuose irgi laimi: pasak minėtos knygos tajėms, vakariečiai vyrai vis viena emociškiau reiškia meilę, rečiau būna neištikimi, labiau atsižvelgia į moters nuomonę nei tradiciškai mąstantys tajai, kurie esą įpratę prie dar labiau “ekonominių” (“vyras moka, moteris paklūsta”) šeimos santykių.

Spindintis Puketo naktinis klubas

Spindintis Puketo naktinis klubas

Ping pong šou – vaginų cirkas

Puketo pramoginė Banglos gatvė – linksma, ne niūri. Ji plati, šviesi, šeimos net vaikus atsiveda – juk Pukete atostogauja visi. O štai Pataja ir jos “Pasivaikščiojimų gatvė” (Walking Street) iš sekso turizmo pelnosi dar atviriau. Net jos prieigose palei paplūdimį – ištisos prostitučių eilės. Ir taip nuo pat Vietnamo karo, kai čia pailsėti nuo mūšių atvykdavo JAV kariai ir mažas žvejų kaimas greitai virto tarptautiniu kurortu.

Ping pong šou, ping pong šou” – vakarais šią frazę Patonge ir Patajoje girdėsi dažniau, nei “taksi” ir “tuk tuk”. Įkyrūs prekijai bruks nešvankius piešinėlius “kas jūsų laukia”. Susigundėme nueiti – juk šitokie šou tikra Tailando tradicija! Prekijas pavėdėjo į barą atokiau gatvės. Ant scenos besiraičiusios merginos tuojau perėjo prie triukų su savo lytiniais organais: kišo ten skutimosi peiliukus, pūtė jais balionus, rašė klientų vardus, traukė cigarečių dūmus. Nereikia nė sakyti, kad ir ping pongo (stalo teniso) kamuoliukus artistės ten “paduoda” ne su rakete…

Vienas gausybės kvieslių į ping pong šou Puketo centrinėje Banglos gatvėje. Įsidėmėkite, kad visi šou mokami, o jei sako "nemokamas", bus privalomi brangūs gėrimai ir pan

Pora gausybės kvieslių į ping pong šou Puketo centrinėje Banglos gatvėje. Įsidėmėkite, kad visi šou mokami, o jei sako “nemokamas”, bus privalomi brangūs gėrimai ir pan.

Šią tradiciją jau net dažnas užgrūdintas farangas tinklaraštininkas smerkia. “Žemina moteris” – sako. Vėlgi – kultūriniai skirtumai. Tajams – daug kartų įsitikinau – lyties organai nėra tokia “privati paslaptis”, kaip mums. Štai Tailandas pirmauja pasaulyje pagal santuokinę neištikimybę (“argi gali vyras būti ištikimas?” – ten rimtai klausiama). Yra “penių šventyklos”, kur gyvenančioms dvasioms aukojami tūkstančiai “penių”: nuo tradicinių medinių iki primenančių vibratorius. Su panašiais žaidžia net maži vaikai, liaudies šventėse vaikus tokiais smaigsto močiutės. O dar XX a. pradžioje dažna Tailando moteris vaikščiodavo nuoga krūtine (tik imituodama Vakarus valdžia nurodė prisidengti). Tad ir į ping pong šou galbūt reikėtų žiūrėti kaip į bet kurį cirką, kuriame treniruotos artistės demonstruoja tai, ko eilinis žmogus nesugebėtų.

Ši skulptūra vienoje tajų šventyklų(!) vaizdžiai parodo, kas, pasak tajų tikėjimo, kitame gyvenime atsitiks moterims, kurios naudos kontraceptikus

Ši skulptūra vienoje tajų šventyklų(!) vaizdžiai parodo, kas, pasak tajų tikėjimo, kitame gyvenime atsitiks moterims, kurios naudos kontraceptikus

Transvestitai – Tailando tradicija, bet jų šou – nuvilia

Dar vienas Tailando ypatumas – transvestitai. Tailande jie vadinami ladyboy ar katoei ir kartais laikomi “trečia lytimi”. Tai sena, visuotinė tradicija: leidibojus mačiau ir dirbančius miestelių restoranuose ar parduotuvėse, ir šokančius tarp moterų provincijos šventėje. Transvestitų gausa – dar vienas stereotipas apie Tailandą (įsigąsdinę vakariečiai internete net klausinėja “Ar mano tajė mergina tikrai mergina?”). Todėl iš pradžių atvykus į transvestitų sostinę vadinamą Patają net pasirodė, kad stereotipas klaidingas: transvestitų kurį laiką nepastebėjau. Bet tik štai viena, kita, trečia “graži moteris” prabyla vyrišku balsu, štai jau grynas vyras su suknele songtevu važiuoja… Po savaitės Tailande nebeabejojau: turbūt jokioje kitoje pasaulio šalyje tai nė iš tolo nėra taip dažna ir priimtina, net “liberaliuosiuose Vakaruose”. Nemažai vakariečių vyrų net specialiai važiuoja į Tailandą ieškotis sau į porą transvestito, internete pilna reklamų “susirask šaunų ladyboy“. “Vakaruose visus dėliojame į lentynėles; o aš nelaikau savęs gėjumi, bet nelaikau ir heteroseksualu” – sakė vienas toks “ladyboy” gerbėjas.

Viena populiariausių masinių Tailando pramogų turistams – Transvestitų šou. Vien Patajoje stūkso trys atskiri transvestitų teatrai, kiekviename kurių – po keturis-penkis šou kasdien. Kas kartą kiekviename rodomas tas pats spektaklis, o ir tarpusavyje jie panašūs: kam mąstyti ką naujo, kai žiūrovai keičiasi. Mūsiškiame (“Alcazar“) kiekvienas šokis buvo skirtas kokiai didelei užsienio šaliai, nudžiugindamas tos šalies turistus (Rusijai, Kinijai, Pietų Korėjai, Japonijai…). Tiesa, gausių plojimų transvestitai nesulaukė: nuolat strigo technika, šokiai – nesusinchronizuoti, dainuojama “pro šalį” nuo fonogramos… Apie kokį transvestitų šou beskaičiau atsiliepimus, visur skundžiamasi tomis pat bėdomis. Tikriausiai, kai tų šou šitiek, talentingų “ladyboy” visiems nebeužtenka ir tenka imti bet ką…

Transvestitų šou Patajoje

Transvestitų šou Patajoje. Iš tikro jame nėra nieko nešvankaus ir vietiniai ten vedasi net mažus vaikučius. Tiesą pasakius, jei nebūtų paskelbta, kad ten visi aktoriai gimę vyrais, stebėdamas juos iš toli, gal nė nesuprastum: kai kurie tikriausiai ir pilnai lytį pasikeitę (Tailande “ladyboy” tebevadinami ir pasikeitę lytį vyrai). Tikrieji transvestitų šou talentai nė nepasirodo scenoje – tai tajų plastikos chirurgai, lyties keitimo operacijomis pirmaujantys pasaulyje

Tailando superšou – iššaukianti meno forma

Jei nori, kad renginys užgniaužtų kvapą, tiesiog privalai nueiti į vieną iš Tailando superšou. Po tokį turi didieji kurortai (Puketas, Pataja) ir sostinė Bankokas, jiems pastatyti atskiri teatrai, ir jie vyksta kasdien. Ugnimis, vandeniu, šimtais aktorių, robotais, net drambliais scenoje čia perteikiama tajų kultūra. Sunku pasakyti, kas tai per meno forma: truputis šokio, cirko, vaidinimo, iliuzionizmo, dainų, bet tikrasis koziris – scenografija.

Labiausiai patiko “Kaan” Patajoje (stipriausias scenarijus, išradingiausios dekoracijos). Puketo “Phantasea” investicijos didžiausios (ištisas žibantis kaimas aplink, daugiausiai dramblių), tačiau pasirodymas chaotiškas, stokojantis aiškios idėjos.

Kaan šou fragmentas. Kai viskas juda (laivas plaukia per sceną) ir t.t. - viskas dar įspūdingiau

Kaan šou fragmentas. Kai viskas juda (laivai plaukia per sceną, artistams šokant ir rodant triukus) ir t.t. – viskas dar įspūdingiau. Gal todėl šou metu nė nedraudžiama fotografuoti: vis tiek nuotraukos visko neperteiks

O Puketo “Siam Niramit” priminė staiga kelioms minutėms atgijusių paveikslų seriją: “Lanos karalystė senovėje”, “Tailando pietūs senovėje”, “Budistinis pragaras”. Kai kiekviename tų paveikslų vaidina dešimtys aktorių, gyvūnų, judančių daiktų – patikėkite, pribloškia.

Bankokas – visas Tailandas viename chaose

Skaityti plačiau: Bankokas – rytietiška pasaulio turizmo sostinė

Jokia kita sostinė taip nedominuoja prieš visą savo šalį, kaip Tailando Bankokas. Jame gyvena 14 mln. žmonių, kai antrasis pagal dydį miestas Čiangmajus neprilygsta net Vilniui (~400 tūkst.).

Bankoko panorama iš mūsų išsinuomoto buto balkono 41 aukšte

Bankoko panorama iš mūsų išsinuomoto buto balkono 41 aukšte. Kitur pasaulyje tokie aukšti pastatai su balkonais – retenybė

Jei ką Tailande pamiršai nuveikti ir dar lankysies Bankoke – galėsi padaryti ten. Nes ten – visų Tailando kraštų virtuvės, visos pramogos, visos prekės, visos tradicijos, geriausi Muai Tai kovotojai (Radžamnerno stadionas) ir universaliausias gyvūnų parkas, kur nuo ryto iki vakaro – tai gyvūnų, tai žmonių vaidinimai (Marine Park).

Ir Bankokas siūlo, ko nėra kitur: įspūdingiausių Tailando šventyklų pilnas senamiestis – baltoji Wat Arun, svarbiausioji karališkoji Wat Phra Kaew (kur saugoma didžiausia Tailando šventenybė – Smaragdinio Budos statulėlė), Wat Pho, garsėjanti didžiausia šalyje gulinčio Budos statula (15 m aukščio, 43 m ilgio).

Wat Arun šventykla Bankoke

Wat Arun šventykla Bankoke

Tik kaimiškos gamtos Bankoke nerasi. Nes Bankokas yra totalinio chaoso miestas. Kur nėra aiškaus centro. Kur dangoraižiai dygsta be jokio plano. Kur virš pagrindinių gatvių statomos mokamos magistralės, bet automobilių kamščiai vis tiek ilgesni ir baisesni, nei regėjau kur kitur pasaulyje. Kur “dangaus traukiniai” Skytrain zuja ties septintais gretimų namų aukštais, bet skirtingos metro linijos valdomos skirtingų savininkų (todėl persėsti tarp jų nepatogu ir brangu, ir, būna, geriau apsimoka važiuoti taksi). Kurio Nana rajonas vienu metu ir religingų musulmonų zona, ir raudonųjų žibintų kvartalas: burkomis vilkinčios moterys ten vaikšto pro sekso žaisliukų prekystalių eiles. Kur State Tower dangoraižio, garsėjančio savo prabangiu Michelin restoranu ir baru ant stogo, papėdėje turgaus prekeiviai, okupavę šaligatvį, stumdo pigius maistus ir siūlo nuomotis rūbus: senus, nudrizgusius, bet formaliai atitinkančius dreskodą “State Tower” viršūnėje.

Vienas daugybės Bankoko kontrastų: dangoraižiai su prabangos reklamomis prieš nutriušusius senus namus

Vienas daugybės Bankoko kontrastų: dangoraižiai su prabangos reklamomis prieš nutriušusius senus namus

Bankokiečiai išradingai sprendžia savojo miesto bėdas. Ties svarbiausiomis sankryžomis įsikuria motociklininkų štabai (win), tik ir laukiantys, ką čia apvežti aplink kamščius ar nuo metro stotelės ligi namų. Čao Prajos upėje tebeklesti laivyba: plaukia krovininės baržos ir maršrutiniai laivai.

Praplaukti jais – gražu ir pigu, tik verta pasisaugoti. Visi Bankoko vandenys – siaubingai nešvarūs: ten pilamos paplavos, plaukioja šiukšlės, dalis namų tradiciškai stovi ant polių virš upės (spėkite, kur gamtinius reikalus atlieka jų šeimininkai). Dar baisiau gausybėje Bankoko kanalų. Tenykščiuose laivuose keleiviai nuolat laiko specialias celofanines skraistes, kad tik neaptaškytų veido. Internetas kupinas istorijų, kad baisią ligą tesukėlė vos keli lašeliai…

Vienas keliolikos keltų per Čao Prajos upę. Kadangi maršrutiniai laivai stoja vienoje pusėje, jei reikia į kitą - teks dar keltis keltu, nes tiltų mažai

Vienas keliolikos keltų per Čao Prajos upę. Kadangi maršrutiniai laivai stoja vienoje pusėje, jei reikia į kitą – teks dar keltis keltu, nes tiltų mažai

Vakarais plebėjiškus laivus upėje pakeičia spindintys vakarienės kruizai kur klausydamiesi dainų turistai ir tajai kemša pilvus. Galintys sau leisti dar daugiau kyla į dešimtis Dangoraižių stogų barų. Žvelgiant iš ten į temstantį miestą nesunku akimirkai pamiršti, kad apačioje – visai kita kultūra.

Bet štai nueik į Šririradž ligoninės muziejų, kur mokytojos vaikučius veda pažiūrėti apsigimusių kūdikių formaline ir pagrindinio eksponato – mirties bausme nuteisto vaikų kepenis valgydavusio kanibalo Si Vi pajuodijusios mumijos stiklinėm akim – ir suprasi: viskas Bankoke tiesiog kitaip.

Stogo baras Bayoke II pastato viršūnėje. Ten - ir galimybė išeiti į besisukantį balkoną.

Stogo baras Bayoke II pastato viršūnėje. Ten – ir galimybė išeiti į besisukantį balkoną.

Tailando vertybės – karalius, religija, tauta

Savo vertybėmis Bankokas – ir net visas Tailandas – savaip primena XIX a. Europą. Modernus Siamo muziejus, mėginantis atsakyti, kokios gi tos “kiekvieno tajaus vertybės”, vienareikšmiškai skelbia: “Karalius, religija, tauta”. Dar galėtų pridėti – šeima ir nuolankumas kiekvienam, visuomenės hierarchijoje esančiam aukščiau: tėvams, bosui…

Tai tikrai ne tušti lozungai. Kiekvieną rytą Bankoko gatvėse išvysi šimtus oranžiniai vilkinčių budistų vienuolių, renkančių į kibirėlius aukas. Ir praeiviai klaupiasi, aukoja nupirktus “lauknešėlius”. Prekijai dovanoja dalį prekių, tikėdamiesi geresnės reinkarnacijos. Beveik kiekvienas vyras bent kartą gyvenime pabūna vienuoliu: sunku (galima valgyti tik kartą-du į dieną), bet ir be galo garbinga. “Užleiskite vietą vienuoliams” – skelbia ženklai Bankoko “Dangaus traukiniuose”; “Pirmosios klasės keleiviams ir vienuoliams” – užrašyta prie prioritetinių oro uostų linijų. Taksistai visuomet vežioja vienuolius nemokamai, o “Thai Airways” skraidina su 90% nuolaida. Kone kiekvienas tajas apsikarstęs vienuolių šventintais amuletais, gal pirktais amuletų turguje, o lauke pilna skelbimų “Nenaudokite Budos papuošimui, nesitatuiruokite Budos” – kad turistai nenaudotų jų šventvagiškai, iš Tailando net uždrausta išvežti Budos statulėles.

Nuolatinis ritualas prie Smaragdinio Budos šventyklos - religinės dainos

Nuolatinis ritualas prie Smaragdinio Budos šventyklos – religinės dainos

Sakoma, kad tajų religija – budizmas, bet realybėje gal reikėtų sakyti “tajų tikėjimas”, kuris apima ir visas “vietos dvasias”, ir dar hinduistų dievybes (prisimenamas, kai reikia paprašyti ko materialaus). Prie garsiausios Bankoko “hinduistinės” šventovės – Eravano – tajai nuolat užsako ritualinius šokius, perka Brahmanui aukas ir klaupiasi ten, po “dangaus traukinių” linijomis, dangoraižių ir prekybos centrų papėdėje (beje, Eravano šventovę 1956 m . įkūrė vieno aplinkinių pastatų vystytojai, kad “užkardytų kelią nelaimingiems atsitikimams statybose”!).

Bankoko Eravano šventykla po Dangaus traukinių linijomis

Bankoko Eravano šventykla po Dangaus traukinių linijomis. Kai šias linijas statė, aplinkiniai gyventojai protestavo – užstos saulę, bus garsas. Tačiau iš tikro pastatų palei linijas kainos tik išaugo: nes lengvai viešuoju transportu pasiekiamos vietos Bankoke – retenybė

Šventovių tame Bankoko prabangios prekybos rajone Siam stoties – dar keturios, o oficialus rajono reklaminis šūkis – “Valgyk! Melskis! Apsipirkinėk!”. Kaip ir meilė, taip ir tikėjimas Tailande labiau nei kur kitur persipynęs su pinigais. Štai keli pavyzdžiai Tailando šventyklose prie aukų dėžučių regėtų užrašų: “Aukokite medicininei įrangai ir nesėkmės virs sėkme!”, “Kas gimė šuns metais yra įtakojamas vienuoliktąjį gimimo mėnesį ir didžiosios gyvatės metais ir turi išvyti piktąją dvasią aukodamas po vieną batą už gyvenimo metus”, “Žmogus, kuriam nesiseka, turi išvyti nesėkmės aukodamas. Auka turi būti lygi tam skaičiui, kelintais metais jis yra gimęs, pridėjus po vieną batą už kiekvienus gyvenimo metus”. Tajai aukoja, tajai savo religija neabejoja: visoje šalyje, paskutinio gyventojų surašymo duomenimis, tėra 2925 netikintieji.

Suchotajaus "Miesto stulpas" (Lak Muang). Kiekvienas save gerbiantis Tailando miestas tokį turi: laikoma, kad tame stulpe gyvena miesto dvasia, jai nešamos aukos

Suchotajaus “Miesto stulpas” (Lak Muang). Kiekvienas save gerbiantis Tailando miestas tokį turi: laikoma, kad tame stulpe gyvena miesto dvasia, jai nešamos aukos

Dieviškasis Tailando karalius ir šimtai jo rūmų

Daugelyje šventovių, be visų dievų ir dvasių – didžiulė karaliaus nuotrauka. Šūkiai “Tegyvuoja karalius” ir jo, vilkinčio puošniais senoviniais drabužiais, atvaizdai dengia ištisus daugiaaukščius, eiliniai žmonės vilki karalių šlovinančius marškinėlius ir net mobiliųjų telefonų ekranus ar priekinius automobilių stiklus dabina jo nuotraukomis. Tiesa, dažniau buvusiojo (Ramos IX), o ne dabartinio (Ramos X). Anas karalius Tailandą valdė 70 metų, prie jo valdžios šalis praturtėjo, pritraukė turistus. Prieš “Siam Niramit” šou privalomai rodytas filmas apie Ramą IX jį net tiesiai šviesiai prilygino Supermenui (taip, tam holivudiniam). Abejoti tokiais teiginiais negalima: atsidursi kalėjime. Tai – vienas vos kelių klausimų, ties kuriais tajų tolerancija baigiasi (kitas toks – narkotikai).

"Vakarienės kruizas" praplaukia pro dangoraižį su karaliaus nuotrauka Bankoke

“Vakarienės kruizas” praplaukia pro dangoraižį su karaliaus nuotrauka Bankoke

Tailando karalius neturi daug politinių galių, bet jis – neabejotina tautos galva. Kitur tokią pagarbą valdovui sunaikino revoliucijos, okupacijos, pralaimėti karai – o Tailande viskas liko kaip po senovei. Karalius – beveik Dievas.

Tailande nėra ribos tarp švento ir nešvento. Aukos vienodai nešamos ir budistų vienuolių, ir žymių generolų paminklams, ir, aišku, visų karalių, kurių kiekvienas vadinasi Rama – pagal mitinį hinduistų valdovą.

Ir karvedžių skulptūroms - braškinės "Fanta" auka

Ir karvedžių skulptūroms – braškinės “Fanta” auka

Po visą Tailandą pabirę karaliaus rūmai – dar viena Tailando pažiba. Turistai, tiesa, įleidžiami tik į sodus, kartais – tarnų koridorius (kas, kad karalius negyvena, o jeigu atvažiuos?). Bet įspūdingiausiuose Bankoko apylinkių rūmuose ir to užtenka. Visi rūmai statyti maždaug XX a. pradžioje ir tenai sumišusi tradicinė tajiška bei europietiška architektūros: iš visų pusių apsupti Europos kolonijų, tajų valdovai plėšėsi tarp noro “likti savimi” ir kartu pasirodyti europiečiams “pakankamai civilizuotais”, kad anie neužpultų.

Vakarietiški rūmai tajišku stogu (vienas Didžiųjų rūmų pastatų Bankoke)

Vakarietiški rūmai tajišku stogu (vienas Didžiųjų rūmų pastatų Bankoke)

Didžiųjų rūmų komplekse Bankoko centre yra net Čakri Maha Prasat pastatas, kurio sienos – europietiškos, stogas – tajiškas. Didingi Dusit rūmai jau linksta į Europos pusę, Phra Ram Ratchaniwet (Petburio priemiestyje) išvis atrodo it perkelti iš kokios Vokietijos (netgi statulos graikų dievams interjere!), o Mrigadajavanas Hua Hin pakrantėje – įdomus Vakarų art deco tarpukario architektūros ir tajų tradicijų hibridas (stovi ant polių!).

Kariškiai atlieka kasrytinį ritualą prieš Phra Ram Ratchaniwet rūmus

Kariškiai atlieka kasrytinį ritualą prieš Phra Ram Ratchaniwet rūmus ir karaliaus skulptūrą. Šie rūmai seniai nebenaudojami – turistai net leidžiami vidun, ten nėra baldų.

Karališka prabanga spinduliuoja ir Karališkos baržos, ypatingomis progomis išplaukiančios į Čao Prajos upę (kitu laiku jos Bankoko Karališkų baržų muziejuje), karališki vežimai (Bankoko Nacionaliniame muziejuje). Pagarbą karaliui demonstruoti privalo ir turistai – rengdamiesi ne atvirai. Rūmuose ar jų soduose negali matytis jokio odos lopinėlio, išskyrus delną ir veidus. Aprangos ribojimų yra ir šventyklose, bet jie švelnesni: ten pakanka, kad šortai ar sijonas dengtų kelius, o rankovės – pečius. Užtat šventyklose teks nusiauti, kai kur – net basam vaikščioti purvinu grindiniu tarp šventyklų pastatų, net per lietų.

Karališkas vežimas Bankoko nacionaliniame muziejuje

Karališkas vežimas Bankoko nacionaliniame muziejuje

Tailando “fiureris” – tautos kūrėjas

Vienintelis kartas, kai Tailando karalius tikrai atsidūrė antrajame plane, buvo maždaug Antrojo pasaulinio karo metais. Monarchą nustelbė fašistas diktatorius Plekas Pibunsonkramas. Per istorijos pamokas Lietuvoje tai pamirštama, bet Pibunsonkramo Tailandas buvo ketvirtoji pagal dydį Ašies valstybė: kariavo Vokietijos, Japonijos ir Italijos pusėje. Tik priešingai nei Hitleris ar Musolinis, Pibunsonkramas stebuklingai išliko net pralošęs karą.

1944 m., nujaučiant pralaimėjimą, jis pasitraukė iš valdžios. Naujoji Tailando valdžia skelbė: “Mes niekad ir nenorėjome kariauti, čia Pibunsonkramas kariavo, o jis nuverstas”, ir pavargę karo nugalėtojai Tailando pasigailėjo, neokupavo. Sutarė su nauja valdžia, kad Pibunsonkramą ši teis. Teisė. Tik išteisino. Ir 1948 m. Pibunsonkramas vėl grįžo į valdžią.

Pergalės paminklas Bankoke

Pergalės paminklas Bankoke atmena, kaip 1941 m. Tailandas, kovodamas vokiečių ir japonų pusėje, nugalėjo Prancūziją: atsiėmė iš jos Kambodžos ir Laoso provincijas, kurias prancūzai buvo nukariavę XIX a. pabaigoje. Nors galiausiai Tailandas karą pralaimėjo ir tas žemes teko vėl atiduoti prancūzams, Pergalės paminklas tebėra pats aukščiausias Bankoke

Daug kas to, ką šiandien matai Tailande – Pibunsonkramo nuopelnas. Pats žodis “Tailandas” – Pibunsonkramo sugalvotas! (iki tol šalis vadinosi Siamu). Tajai sveikinasi “suatdi ka” tik todėl, kad taip nurodė Pibunsonkramas. Nuo pat fašistinės eros prieš kiekvieną filmą kino teatre, kiekviename parke 18:00 nuskamba himnas (beje, Pibunsonkramo parinktas) – ir tajai stojasi, sustingsta vietose. Garsiausias tajiškas patiekalas pad thai (saldoki makaronai su krevetėmis) irgi Pibunsonkramo “pasiūlymas tautai”: nes krevetės buvo pigesnės nei mėsa, o makaronai – nei ryžiai. Karo metais – svarbu. O Tailando kinai (jų šalyje 15%) nuo Pibunsonkramo laikų “perkrikštyti” tajiškais vardais ir pavardėmis.

Tradicinio tajų teatro khon herojų kaukės. Dabar šis teatras, kuriame vaidinta išimtinai indų epas Ramajana, Tailande virtęs Ramakien, beveik nunykęs: bankoko vakarienės kruizas žadėjo, neva laukia spektaklis, tačiau teišėjo keli kaukėti aktoriai ir pasivaikščiojo kelias minutes

Tradicinio tajų teatro khon herojų kaukės. Dabar šis teatras, kuriame vaidinta išimtinai indų epas Ramajana, Tailande virtęs Ramakien, beveik nunykęs: bankoko vakarienės kruizas žadėjo, neva laukia spektaklis, tačiau teišėjo keli kaukėti aktoriai ir pasivaikščiojo kelias minutes

Ir tauta Tailande – tai tajai, be jokių ten politkorekcinių lankstymųsi. Siamo muziejuje pastatyta tokia “tajiškumo piramidė”, kur dalykai nuo tajiškiausių (Rama) išrikiuoti iki mažiausiai tajiškų. Tarp tų “tolimiausiųjų” – “musulmonas vyras”, “karenų tautybės moteris”, “kinų darbininkas”. Įsivaizduokite, koks būtų pasipiktinimas, jei kokiame lietuvybės muziejuje ant žemiausio laiptelio stovėtų “žydų pirklys” – bet Tailande vien tokia reakcija būtų nesuvokiamas pasityčiojimas iš tajiškumo. Ir vaikui akivaizdu, kad tajų tauta – tai tajai. Vieninteliai nekolonizuoti Pietryčių Azijoje! Vieninteliai per Antrąjį pasaulinį karą nepraradę teritorijų, nors kariavo pralaimėtojų pusėje! Beje, tajų pasaulyje daugiau, nei prancūzų, anglų ar italų.

Tiltas per Kvajaus upę, išgarsintas to paties pavadinimo filmo. Šis geležinkelis pravardžiuotas mirties geležinkeliu, nes Antrojo pasaulinio karo metais jį statė vakariečių belaisviai.

Tiltas per Kvajaus upę Kačanaburyje, išgarsintas to paties pavadinimo filmo. Šis geležinkelis pravardžiuotas mirties geležinkeliu, nes Antrojo pasaulinio karo metais jį statė vakariečių belaisviai ir tūkstančiai žuvo. Dabar Kačanaburio miestą lanko visi, besidomintys kinu ar karu ir kai keletą kartų per dieną tiltu važiuoja traukinys (nuotrauka), turi važiuoti be galo lėtai, nes žmonės stovi ant bėgių

Vakarai susitaikė su Pibunsonkramo grįžimu. Vakarams Pibunsonkramas buvo reikalingas. Nes Aziją siaubė naujas, dar neregėtas siaubas: komunizmas. Valstybės krito viena po kitos kaip domino kauliukai, žmonės žudyti milijonais (vien Kambodžoje komunistai per ketverius metus išžudė iki ketvirčio visų piliečių). Tajai susitelkė: armija, karalius, neradikalieji žmonės – ir atsilaikė prieš komunistus, kaip kadaise prieš kolonistus.

Pibunsonkramas baigė taip, kaip ir pradėjo – kariniu perversmu. Iki pat šiol kariniai perversmai – Tailando kasdienybė. Kai keliavau į Tailandą pirmąkart, valdžią buvo nuvertęs toks Prajutas Čamoča. Štai, žiūrėk, visų TV kanalų visos transliacijos nutrūksta, įsižiebia užrašas “Nacionalinė taikos ir tvarkos taryba”, ir prabyla Prajutas (beje, su angliškais subtitrais – net čia Tailandas derinasi prie farangų). Nuo 1932 m. Tailandas turėjo 20 konstitucijų, nes kone kiekviena valdžia parašo savą. Nuolat kartojasi šitoks ciklas: “liaudis” išrenka kokius kairiuosius populistus, o “elito” remiama armija juos nuverčia, po kelių metų – vėl “grąžina demokratiją”. “Liaudies aktyvistai” vadinami raudonmarškiniais, “armijos šalininkai” – geltonmarškiniais ir šių grupių kruvini susirėmimai kartais palieka dešimtis lavonų. Aišku, ir raudonmarškiniai, ir geltonmarškiniai klaupiasi prieš karalių. Jo valdžia perversmams nepavaldi.

Karaliaus nuotraukų linija Hua Hino kurorto gatvėje

Karaliaus nuotraukų linija Hua Hino kurorto gatvėje

Tailando talentingiems ekscentrikams nėra lygių

Grandioziškumas Tailande neapsiriboja karaliumi ar politikais. Dažnas didesnis miestas ten turi bent vieną ekscentriką, visą savo laiką ir pinigus kišantį į kokį “gyvenimo projektą”, “šniūrais” traukiantį turistinius autobusus. Nieko keisto: rimtesni turistai jau persisotinę senovinėmis šventyklomis, paplūdimiais, valstybiniais muziejais – o kiekvienas toks “veikėjas” sukūręs kažką visiškai unikalaus.

Štai Čiang Rajaus miestas Tailando šiaurėje turi net tris tokius “talentingus keistuolius”. Garsiausias jų – dailininkas Čalemčajus Kositpipatas, kurio Baltoji šventykla Budizmo tiesas perteikia simboliškai: prisirišimą simbolizuoja iš bedugnės kylančios rankos, bereikalingą šaukimąsi didvyrių užuot kliovusis savo jėgomis – visokie anime herojai, Neo iš Matricos, Bušas su Bin Ladenu…

Čiang Rajaus baltoji šventykla

Čiang Rajaus baltoji šventykla. Autorius čia mėgino sukurti naują architektūrinį stilių, imantį įkvėpimo iš Tailando istorijos, bet jos nekopijuojantį. Tai tik pradžia – savininkas statys aštuonis tokius puošnius paties išgalvoto stiliaus pastatus, tarp jų krematoriumą

“Baltoji šventykla” vadinama rojumi, o kitapus miesto stūksantis Tavanio Dučanio “Juodasis namas” – pragaru: be didelės tvarkos ten suversti kaulai, kailiai, nudirtos gyvūnų odos ir, aišku, drožti peniai.

Prieš abu užmojais nublanksta Oub Cham muziejus, kur vietinių didikų palikuonis pastatė specialų namą savo antikvaro kolekcijai. Nors jei stovėtų šitoks kompleksas Lietuvoje – su dirbtine ola, su statulomis-fontanais kieme – tai apie jį žinotume visi.

Nong Khajaus mieste negali nepriblokšti Sala Keoku, įspūdingiausias pasaulyje mano regėtas skulptūrų parkas, kurį pastatė religinę sektą įkūręs savamokslis menininkas Luang Pu Bunlua Sulilatas.

Pora Sala Keoku skulptūrų

Pora Sala Keoku skulptūrų

Patajoje, tuo tarpu, ekscentrikai taškosi labiau pinigais, nei laiku ir talentu: milijonieriaus Leko Virjapanto Tiesos šventovė (105 m aukščio drožinėtas medinis pastatas, kurį užbaigti planuojama 2050 m.), kito milijonieriaus Panjos Čotitavano Ban Suchavadi, kuriam išvis trūksta apibūdinimų. Jo gyvenami rūmai, bet statyti kartu ir turistams. Yra šventykla, yra “valgyk kiek nori” bufetas, yra blizgančios freskos, aibė “europinių” skulptūrų (net Kristus ir Merlin Monro pakeltu sijonu!), nemokamas ryžių užpilas, o fantastiškai puošnioje didžiojoje salėje – auksiniai Budos ir auksinės vištos, mat tas milijonierius prasigyveno iš vištų fermų, nuolat reklamuojamų milžiniškuose ekranuose.

Europoje tokie rūmai sukeltų panieką, pavydą: “Ko čia tas milijonierius švaistosi auksais, verčiau kam paaukotų”. O Tailande tai normalu: žmonės net perka brangius bilietus, kad pasigerėtų Ban Suchavadi prabanga, ten pasimelstų. Būti turtingu Tailande šlovinga: žmogus to nusipelnė per praėjusius gyvenimus.

Ban Suchavadi interjeras

Ban Suchavadi interjeras

Net dažnas Tailando kaimas turi savo ekscentrikus, ypač tarp vienuolių. Štai vienas vienuolis nurodė būti palaidotas ant vėžlio – ir kaimiečiai stato vėžlio formos mauzoliejų. Kol tas nepabaigtas, vienuolio kūnas – nekremuotas.

Kitas vienuolis turistinėje Ko Samui saloje išvis pasakė: “Manęs nedeginkit, nelaidokit, padėkit lavoną šventykloje”. Ir “sėdi” tas papuvęs lavonas dabar lyg statula Vienuolio mumijos šventykloje, ir klaupias prieš jį žmonės, aukas neša (ypač saulės akinius, kad uždengtų akiduobes). O vakariečiai važiuoja pažiūrėti: toje saloje svarbesnių lankytinų vietų nėra.

Tajai klaupiasi prieš vienuoliuo mumiją. Įkritusios akiduobės uždengos saulės akiniais, tad populiaru jam paaukoti naujus akinius - tokių palei mumiją guli krūvelė

Tajai klaupiasi prieš vienuolio mumiją (už stiklo).

Čiang Majus ir autentiška Tailando šiaurė

Skaityti plačiau: Šiaurės Tailandas – neatrasta Tailando siela

Kol poilsiautojai ir pramogautojai džiaugiasi Tailando salomis, kurortais ir Bankoku, tie, kas save vadina “tikrais keliautojais” dažniausiai sako: “Mums labiausiai patiko šiaurė”. Ypač Čiang Majaus miestas ir aplinkinė gamta.

Kalnų kaimas Šiaurės Tailande, į kurį tenka važiuoti tajiškai stačiais keliais (silpnesnio variklio automobiliai vos užvažiuoja)

Kalnų kaimas Šiaurės Tailande, į kurį tenka važiuoti tajiškai stačiais keliais (silpnesnio variklio automobiliai vos užvažiuoja)

Turistų ten mažiau (juk vandenyno nėra). Bet pakankamai, kad būtų vakarietiškų viešbučių ir hostelių, kad vietiniai bent kažkiek mokėtų angliškai, o kelionių agentūros būtų parengusios aibę ekskursijų turistams: po senąsias šventyklas (įspūdingiausia – Wat Phra That ant Doi Sutep kalno), po aplinkinę gamtą.

Kainos ten žemesnės, patirtys – autentiškesnės. Štai už 1000 batų (~27 eurai) pirkome visos dienos ekskursiją: įspūdingas žygis drambliais šiems brendant upe, vėliau – plaukimas tradiciniais bambukiniais plaustais. Tuo tarpu Pukete už tą patį 1000 batų gavome tik pasiūlymą… prajoti drambliu mažą ratuką ant asfalto aplink Phantasea miestelį.

Bambukiniu plaustu praplaukiame pro dramblius

Bambukiniu plaustu praplaukiame pro dramblius. Vieną jų turistas prausia (vėliau šis jį apipurškė straubliu), kitais jojama

Mėgsta keliautojai Čiangmajuje išbandyti ir tajų kultūrą: tajiškų patiekalų gaminimo pamokas, pokalbius su vienuoliais, per kuriuos šie praktikuojasi anglų kalbą. “Mūsiškis” pasakojo vienuolyne apsigyvenęs dar dvylikos, atvyko iš Birmos. Pinigų neprašė, atversti į budizmą irgi nemėgino.

Tailando šiaurėje turistus vilioja ir Čiang Rajus (žr. skyrelį apie ekscentrikus aukščiau). Ir kalnai, jų Kalnų gentys, nors kas ten įdomaus, nesupratau: tiesiog skurdūs nutautėjusių tautinių mažumų kaimai. Labiausiai kalnų gentis išgarsino “ilgakaklės karenų moterys”, nuo mažens “ilginančios kaklus” žiedais. Tačiau mes nematėme nė vienos tokios, toli gražu net ne kiekviename karenų kaime jų yra, o ir tos daugiausiai – imigrantės iš Birmos.

Senosios Tailando sostinės – griuvėsių fanų Meka

Pakeliui iš Bankoko į Tailando šiaurę – abidvi senosios Tailando sostinės. Ajutaja yra beveik Bankoko priemiestis, Suchotajus – jau arčiau Čiang Majaus.

Trys iš daugybės stupų Ajutajoje

Trys iš daugybės stupų Ajutajoje

Jos nėra tokios senos, kaip kokie Romos ar Graikijos griuvėsiai, bet atrodo panašiai, mat buvo staiga apleisti dėl karų (Ajutaja) ar karalių valios. Tik meno stiliai labai saviti: pasvirusios niekam nereikalingos šventyklos, medžiais užaugusios Budų galvos.

Ajutaja – gyvas miestas, bet tarp šiuolaikinio chaoso vis išnyra senovė: Viduramžių stupa viduryje transporto žiedo, šventyklos liekanos pakelėje, skulptūros. Suchotajuje panašūs reliktai stūkso viduryje laukų, ant kalvų.

Medžio šaknų "praryta" Budos galva - vienas Ajutajos simbolių

Medžio šaknų “praryta” Budos galva – vienas Ajutajos simbolių

Abiejuose miestuose yra “centriniai archeologiniai parkai”, kur įėjimas mokamas, bet ne mažiau smagu ir atrasti šimtus net žemėlapiuose nepažymėtų ir neapmokestintų griuvėsių apylinkėse. Dviračiu, motociklu, automobiliu… Atstumai nemaži: juk Ajutaja, kol jos nesugriovė birmiečiai, buvo vienas didžiausių pasaulio miestų (sakoma, milijoninis).

Isanas, kur turistų dar prašo kartu fotorgafuotis

Jei galvojate, kad visas Tailandas – jau turistinė šalis, persigalvosite aplankę Isaną. Tai regionas sulig ketvirčiu Tailando. Viskas ten kaip po senovei: dauguma žmonių dirba gana nederlingame žemės ūkyje, vaikai migruoja į miestus, kad uždirbtų lėšų šeimai. Gyventojų – 22 mln., turistų – vos 200 000 per metus!

Vienuoliai renka aukas Dansajaus miestelyje

Vienuoliai renka aukas Dansajaus miestelyje

Ten toks Tailandas, koks buvo kadaise. Jokių “dvigubų kainų” užsieniečiams, parkavimas net didmiesčių centruose gausus ir nemokamas. Užtat nėra ir angliškų užrašų, angliškai nekalba net viešbučiuose. O tajų kalba labai sunki, nes toninė: reikšmę turi ne tik, kokias raides sakai, bet ir kokia “nata”. Man, neturinčiam klausos, taip ir nepavyko pramokti, tad Isanas buvo vienas nedaugelio užsienio kraštų, kur nesusišnekėjau beveik nė kiek. Tajams anglų kalba, beje, ne lengvesnė ir net tie, kurie moka, dažnai nesuprasi, ką mėgina pasakyti, “nukanda galūnes”, vienus priebalsius keičia kitais. Štai vienas norėjo pasakyti “Dabar perlipsime į kitą autobusą” (“We change our bus“), o pasakė “We train our baht” (Mes traukinys savo batus) – vakariečiai tik juokdamiesi skėsčiojo pečiais: “Mes pirkome bilietus autobusui, ne traukiniui”, “Mums nereikia keistis pinigų”. Net angliški užrašai gatvėse su aibe kurioziškų klaidų: nemokėdami lotynų rašto, tajai perrašydami net pakeičia raides į panašias: “attention” virsta “affenfion”, “u-turn” – “u tunr” ir t.t.

Lankytinos vietos Isane paprastos, bet žavios. Mekongo upė, dvyliktoji pagal ilgį pasaulyje, su savo pakrantės miesteliais, pakrantės promenadomis (Nong Chajus, Čiang Chanas). Apleistos Kmerų Imperijos šventyklos, tokios kaip Phanom Rung, po kurias romantiškai slampinėsi beveik vienas (kiti turistai tajai net paprašė kartu nusifotografuoti: pamatyti baltaodį jiems nauja).

Pimajus, viena Isano kmerų šventyklų

Pimajus, viena Isano kmerų šventyklų

Vietoje masinės “pramogų su gyvūnais industrijos” Isane – kaimai, kurių kaimiečiai nuo seno įpratę gyventi kartu su tam tikrais žvėrimis ir dabar linksmina turistus. Prie Surino lankėme Dramblių kaimą (beje, mėgina statyti “Dramblių pasaulį”, bet statybos užstrigusios), netoli Kon Keno – Karališkų kobrų kaimą.

Isaną, kaip ir visą Tailandą anapus didmiesčių ir kurortų, geriausia pažinti nuomotu automobiliu. Ne tik dėl sunkiai perprantamo viešo transporto, bet ir dėl to, kad tik taip turi laisvę sustoti prie kokio milžiniško pakelės Budos, prie “dvasių namų” parduotuvės, prie gražaus vaizdo į upę ar kalvas.

Vienas daugelio laivų-restoranų Mekongo pakrantės miestelyje Nong Chajuje

Vienas daugelio laivų-restoranų Mekongo pakrantės miestelyje Nong Chajuje

O labiausiai pribloškia tradicinės kasmetinės Isano šventės. Pagrįstos senais tikėjimais ir ritualais, bet kartu ir linksmos kiekvienam (viskas toje “Šypsenų žemėje” turi būti linksma, sanuk).

Sudalyvavome kasmetinėje Phi Ta Kon Dan Sajaus miestelyje. Tris dienas dieną-naktį nerimstančiame festivalyje. Štai 4 val. ryto šventikai kviečia upelio dvasią. Štai “dvasios” ateina: įspūdingi persirengėliai, priklausantys daugybei Phi Ta Kon klubų ir visus metus besiruošiantys šitam “karnavalui”. Štai gatvėmis nešiojami vienuoliai, štai šventės pažiba – 3 val. trukmės paradas su begale “dvasių mašinų”. Paskui – šokiai, šviesos, trys scenos (viena net šventyklos kieme), tarsi per kokį muzikos festivalį. Į dangų šaudomos “bambukinės raketos” (garsas ir šliūžė per dangų tikrai primena kosmodromą), puikavimasis nešvankiais kostiumais ir rankdarbiais. Persirengėliai niekad nepasitraukia, jų tik daugėja, skamba jų pavymui prisirištos skardinės…

Phi Ta Kon dvasios, užplūstančios Dansajaus miestelį

Phi Ta Kon dvasios, užplūstančios Dansajaus miestelį

Pernelyg paprasta pasakyti, kad Isanas – tai tikrasis Tailandas, mat iš tikro dauguma isaniečių – laosiečiai. Isanas greičiau – lyg sankryža tarp turistinio Tailando ir skurdesnių, bet kartu autentiškensių, mažiau nuvalkiotų kitų Pietryčių Azijos šalių: Laoso, Kambodžos, Birmos. Važiuodamas Tailande palei Mekongą, kitame krante net Laoso sostinę Vientianą gali pamatyti. Tik verta apsipurkšti nuo uodų: nors Tailande maliarija išnaikinta, skurdesnėse kaimynėse ji – dar gaji…

Mekongo upė. Kitame krante - Laosas

Mekongo upė. Kitame krante – Laosas

Tailandas – Aukso vidurys

Kai kuriems keliautojams norisi kirsti Mekongą, norisi patirti tą, gilesnę Pietryčių Aziją. Bet daugeliui Tailandas – aukso vidurys. “Kitur Pietryčių Azijoje įdomu kartą apsilankyti, o į Tailandą norisi grįžti ir grįžti” – ne kartą girdėjau ir puikiai suprantu šią mintį.

Tailandas jau nebėra “trečias pasaulis”, bet dar nėra ir “pirmas”. Transporte, viešbučiuose, restoranuose ir kitur viena šalia kitos Tailande tarsi plyti moderni “Japonija“, ir pigi “Indija” – ir dažniausiai gali rinktis abu variantus. Japonišką autobusą su wifi ir diskotekų žibintais ar indišką kelionę sukvežimio kėbule. Bet kurios pasaulio virtuvės restoranus japonams priklausančiame prekybos centre ar maisto turgų, kur tarp prekystalių pinigų prašo bekojai ar apdegę elgetos išluptom akim, o nosį “pjauna” autentiški aštrūs kvapai. Gali rinktis ir viską, kas tarp šių dviejų kraštutinumų.

Tiuninguotas Tailando autobusas. Viduje naktim žybsi diskotekų žibintai. Viskas Tailande turi būti "sanuk" (linksma)

Tiuninguotas Tailando autobusas. Viduje naktim žybsi diskotekų žibintai. Viskas Tailande turi būti “sanuk” (linksma)

Nedaug yra šalių, kuriose rastų ką veikti kiekvienas – nesvarbu, koks jo kelionės tikslas. Senukai ir šeimos čia gali tįsoti per dienas paplūdimiuose, “vakarėlių liūtai” šėlti per naktis, “kultūros rijikai” jaustis priblokšti pasinėrę į šitaip globalizacijos nesugadintą svetimą kultūrą, žygeiviai smagiai minti dviračiais per kalnų kaimus. Turtingieji gali maudytis 5* viešbučių ir restoranų prabangoje, o taupieji – atostogauti kelis kartus pigiau, nei Lietuvoje (išskyrus skrydžio bilietą). Keliaujantys nepriklausomai nesunkiai susiplanuos bet kokią kelionę, o norintieji organizuotų ekskursijų jas ras ant kiekvieno kampo.

Ne tik, kad visa tai yra Tailande – Tailande visa tai yra pasaulinio lygio!

Tailando lankytinų vietų žemėlapis. Žvaigždutės rodo mano nuomonę apie tai, kurios išskirtiniausios. Galbūt šis žemėlapis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Tailandą

Tailando lankytinų vietų žemėlapis. Žvaigždutės rodo mano nuomonę apie tai, kurios išskirtiniausios. Galbūt šis žemėlapis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Tailandą


Visi mano kelionių po Tailandą aprašymai-vadovai

1. Tailandas - šalis visiems, bet ne visų (ĮŽANGA)
2. Bankokas - rytietiška pasaulio turizmo sostinė
3. Tailando kurortai - karštis, pramogos, kultūra
4. Šiaurės Tailandas - neatrasta Tailando siela
5. Full Moon Party - beprotiškiausia Tailando naktis

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Šiaurės Tailandas – neatrasta Tailando siela

Šiaurės Tailandas – neatrasta Tailando siela

| 4 komentarai

“Kelionė į Tailandą” daugeliui – poilsis jo tropinėse salose ir kurortuose, gal – su trumpu stabtelėjimu Bankoke.

Suprantu, kodėl: tas turistinis Tailandas – tiesiog nuostabus. Tačiau aš nebūčiau aš, jei poros savaičių Tailande nebūčiau paskyręs be reikalo pamirštoms jo vietoms – šalies šiaurei ir šiaurės rytams.

Manau, tikrai verta kiekvienam ten bent trumpam išvysti kitokį Tailandą. Kartu su tajais šėlti šimtametėse miestelių šventėse, aplankyti laukinius kalnus ir kalnų gentis, pasinerti į kultūrines tradicijas, o gal naršyti šventyklų griuvėsius kurių apsuptyje vietiniai vienuoliai gali paprašyti kartu nusifotografuoti – nes nėra gyvai matę baltaodžio.

Taip, Tailande dar yra ir tokių vietų. Juk Tailande gyventojų daugiau, nei Britanijoje ar Prancūzijoje, o daugelis turistų neišklysta iš pakrančių…

Mes neatrastą Tailandą išmaišėme per tris savaites – nuo kurortų iki Čiang Majaus, bet ne tiesiai, o lankais, kampais, aplankant visokiausią Tailandą.

Aukas renkantys budistų vienuoliai būna kone kiekvienoje Tailando šiaurės šventėje

Aukas renkantys budistų vienuoliai būna kone kiekvienoje Tailando šiaurės šventėje. Daug šių vienuolių, beje, tokiais tapo tik trumpam laikui, pvz. savaitei. Laikoma, kad kiekvienas vyras turi tai išbandyti

Jei norite sužinoti ir apie kitas Tailando vietas, paskaitykite bendrą straipsnį apie Tailandą.

Čiang Majus – patogus langas į Tailando kultūrą

Pasakojimą pradėsiu nuo pabaigos, kelionės tikslo – Čiang Majaus miesto. Daugeliui šis miestas aktualiausias, nes jį vienintelį šiaurės Tailande aplanko žymesnė dalis keliautojų – ir būtent jis iš viso Tailando jiems labiausiai pranoksta lūkesčius.

Plaukimas bambukiniais plaustais - viena šiaurės Tailando pramogų

Plaukimas bambukiniais plaustais – viena šiaurės Tailando pramogų

Jau neapsiverstų liežuvis pavadinti Čiang Majaus “neatrastu”. Čiang Majuje užsieniečių – tūkstančiai, bet visgi nepakankamai, kad užgožtų tajus, kaip nutiko daugelyje pajūrio kurortų. Turistų Čiang Majuje tiek, kad aptarnavimo personalas jau išmoko angliškai, kad dešimtys turistinių agentūrų kasdien renka autobusus į aibę pramogų ir ekskursijų – bet kartu netiek, kad viskas būtų smarkiai išbrangę. Kai kurių pramogų kainos Čiang Majuje ir kurortuose skiriasi dešimtis kartų…

Už dienos ekskursiją su žygiu drambliais Čiang Majuje sumokėjau tiek, kiek Tailando kurortuose būtų kainavę prajoti ratuką drambliu ant asfalto

Už dienos ekskursiją su žygiu drambliais Čiang Majuje sumokėjau tiek, kiek Tailando kurortuose būtų kainavę prajoti ratuką drambliu ant asfalto

Negalėčiau pasakyti, kad Čiang Majus gražus, kaip miestas – nors pagrindinės jo šventyklos pribloškia savo auksuota prabanga, ypač auksinė Doi Sutep ant kalno ir Wat Phra Singh kvadratiniame kanalais įrėmintame miesto centre.

Doi Sutep kalno šventykla Čiang Majuje

Doi Sutep kalno šventykla Čiang Majuje

Veikiau Čiang Majus – puiki bazė patyrinėti šiaurinį Tailandą. Tajiškai. Leistis į žygį su drambliais – nepakartojamas jausmas sėdėti šitaip aukštai, kai dramblys brenda upe tarsi keliu, sustoja užkrimsti lapų. Plaukti Bambukiniais plaustais gelsvomis upėmis pro besiturškiančius dramblius, po mediniais tiltukais, per upės slenksčius – ties kuriais kūnas iki pilvo panyra ir vanduo atgaivina nuo karščio. O gal tiesiog pasivaikščioti švelniais aplinkiniais kalnais, kurie regėti iš daugelio miesto vietų. Šias pramogas galima apjungti į vienadienę ekskursiją, o kartu – prijungti gausybę kitų pramogų, nuo keturračio motociklo iki pėsčiųjų žygių. Arba tigro glostymo “Tiger Kingdom” tigrų narvuose (net maži tigriukai šiurkštesni, nei tikėjausi!).

Tigrų glostymas - viena turistų mėgstamiausių pramogų Tailande. Beje, tigrai šiurkštesni, nei gali pasirodyti

Tigrų glostymas Tiger Kingdom. Nusipirkęs bilietą, gali fotografuotis su pasirinkto amžiaus tigrais. Tokio amžiaus – vieni pigiausių. Mažučiai brangūs, nes mieli, didžiausi – nes efektingesnė nuotrauka su milžinišku tigru.

Čiang Majus – ir puikus tramplinas panirti į tajų kultūrą. Čia – ir pokalbiai su vienuoliais Budistų šventyklose (mes dalyvavome Wat Suan Dok), ir tajų virtuvės kursai, ir, aišku, gausybė masažų – ant kėdutės tarp turgaus prekijų, prekybos centre, o gal prabangiame spa. Labiausiai išgardėjo kalinių masažas, atliekamas tuoj į laisvę išeisiančių moterų. Tai prasidėjo kaip kalinių grąžinimo į visuomenę projektas, bet sulaukė tokių puikių vakariečių atsiliepimų, kad dabar jau visi masažo salonai ėmė reklamuotis, kad pas juos dirba “buvusios kalinės”.

Masažuotojai pasistatė savo kėdes Čiang Majaus šeštadienio turguje

Masažuotojai pasistatė savo kėdes Čiang Majaus šeštadienio turguje

Čiang Majus ir – bene puikiausia Tailande vieta apsipirkti. Pasiūla – milžiniška, kainos – žemos. Kaip ir visur Tailande, labiausiai apsimoka pirkti kiniškas prekes “be prekės ženklų” – tačiau Čiang Majuje atsirado ir grynai į turistus orientuoti turgūs, kur vyrauja įvairūs rankdarbiai, suvenyrai. Jie vyksta dukart per savaitę: Šeštadienio turgus – Wua Lai kelyje, Sekmadienio turgus – Račadamnoeno kelyje.

Gatvės maistas Čiang Majaus šeštadienio turguje

Gatvės maistas Čiang Majaus šeštadienio turguje

Pabuvojęs Čiang Majuje penkias dienas suprantu, kodėl jis šitoks numylėtas vakariečių, bet visgi – kelionė iki Čiang Majaus paliko dar didesnį įspūdį, nei pats miestas.

Isanas – pamirštasis Tailandas

Į Čiang Majų mes keliavome ne traukiniu ar lėktuvu, o nuomotu automobiliu. Ir ne tiesia magistrale, o 2500 km lanku (tikslus maršrutas – straipsnio apačioje). Viskas prasidėjo Isanu – regionu, kuriame gyvena ketvirtis visų Tailando žmonių, bet turistų teapsilanko keli šimtai tūkstančių per metus.

Phi Ta Khon šventės ir dalyviai, ir lankytojai - beveik vien tajai, nors ši šventė įspūdinga kiekvienam

Phi Ta Khon šventės ir dalyviai, ir lankytojai – beveik vien tajai, nors ši šventė įspūdinga kiekvienam

Palyginus su už nugaros pasilikusiais 14 mln. gyventojų Bankoku, Patajos kurortu, ten – it kita šalis. Tik muitinės nereikia kirsti. Isane kitokia kalba (panašesnė į laosiečių, nei tajų), kitokia ekonomika (vyrauja žemės ūkis). Bet didžiausias skirtumas – jokių turistų. Ypač ne sezono metu. Tik didžiuosiuose miestuose dar išvysdavome po kokį baltaodį su savo taje žmona – bet ir tai tik vieninteliame vakarietiškame miesto bare. Žmona nevilkės jokių mikrosijonėlių ir nedemonstruos nuogo pilvo, kaip Tailando kurortuose, o vyras, tikėtina, liktų žmonos ir jos giminių nesuprastas, jei neaukotų vietiniai šventyklai ir vienuoliams (matėme daugybę aukojančių vakariečių). O pigiuose, bet kokybiškuose “eiliniuose” užkampių viešbučiuose kabodavo skelbimai, kada susimokėti už mėnesį. Tikriausiai, daugiau migrantų, nei turistų.

Nauja Khon Keno miesto šventykla

Nauja Khon Keno miesto šventykla

Isanas savo veidą atskleidė pamažu. Daugelio Isano miestų, kuriuos lankiau, ir šiandien nuotraukose neatskirčiau. Bet tie miestai – tai ne pastatai, tie miestai – veiksmas, o jis visur – vienodai egzotiškas. Gatvės maistas – nuo motociklų priekabų pardavinėjami aštraus kvapo keisčiausi maistai. Budistų šventyklos, statybininkų vis plečiamos aukštesniais, labiau ištapytais ir ryškiau išauksuotais pastatais: isaniečiai neturtingi, bet kas rytą aukas renkantiems vienuoliams visad ką įdės. Didvyrių skulptūros, kurių papėdėse tajai deda simbolines atnašas. “Miesto stulpas” (lak muang) kur nors centre – jame, tikima, gyvena miesto dvasia. Atviri turgūs ir turgūs po stogu (“prekybos centrai”), kur tarp prekių gali atsigulti pigiam masažui.

Sukhotajaus miesto stulpas ir aukos jam (kairėje)

Sukhotajaus miesto stulpas ir aukos jam (kairėje)

Taip, kai kas iš to yra ir kurortuose, bet kitaip: pakrantėse daug kas išdailinta, pritaikyta turistams, brangu, dirbtina. O Isane neberasi jokių kultūrinių šou, o muziejai neverti dėmesio. Užtat čia gali dalyvauti gyvame ir tikrame šiandieninio Tailando gyvenime. Dalyvauti nėra paprasta: kita kalba, raštas (angliškai niekas nemoka nė paprasčiausių žodžių). Į klausimus “Kodėl jie taip daro?”, “Kas čia per keistas pastatas?” atsakymų tekdavo ieškoti ilgai, kai kurių taip ir nesuradau. Ir praktinė kelionės pusė nelengva – taip, turguose matai, kokį maistą ruošia – bet niekada nežinai, kokia tai mėsa, įpils padažo ar ne, aštru ar ne (dažniausiai taip – net aš, aštraus maisto mylėtojas, būdavo, kartais tegalėdavau suvalgyti pusę patiekalo).

Viena Sala Keoku skulptūrų

Viena skulptūrų Sala Keoku religinių skulptūrų parke Nong Khajuje. Žmogui iš kitos kultūros labai sunku suprasti tokių dalykų prasmes.

Tačiau ką atradome Isane paskui atpirko visus sunkumus.

Kmerų šventyklos ir gyvūnų augintojų kaimai

Artimiausios Tailando pakrantei Isano lankytinos vietos – Kmerų šventyklų griuvėsiai. Viduramžiais Pietryčių Azijoje vyravo Kmerų Imperija, o žymiausia jos šventykla – Angkor Vatas – yra didžiausias religinis statinys pasaulyje. Panašias – tik, aišku, mažesnes – Kmerų šventyklas turėjo ir kiti miesteliai. Smagu pasivaikščioti po tuos kompleksus, jų bokštus prasadus – kur kadaise stovėdavo hinduistų dievų stabai, o Kmerams atsivertus į budizmą – budos.

Phimajaus kmerų šventyklos parasadas

Phimajaus kmerų šventyklos parasadas

Didžiausią įspūdį paliko Phanom Rungas, nes stovi miške, ant kalno, į jį veda ilgas romantiškas senas akmeninis takas ir tiltas su nagomis – mistinėmis žuvimis-gyvatėmis, puošiančiomis kone kiekvieną Tailando šventyklą. Phimajus, tuo tarpu, apsuptas šiuolaikinio Isano chaoso – tiesa, netoliese auga Didžiausias Tailando banjanas, labiau primenantis medžių, suaugusių lajomis, mišką.

Maža dalis Phimajaus banjano. Ištisas parkas stūkso jo paunksmėje, su suoliukais pasėdėti ir t.t.

Maža dalis Phimajaus banjano. Ištisas parkas stūkso jo paunksmėje, su suoliukais pasėdėti ir t.t.

O Phimajaus miestas dar turi senų medinių namų. Kaip pasakojo vietinis, tokie namai sparčiai nyksta, juos skurdžiame Isane nuperka ir į savo miestus išsiveža Tailando elitas. Mat jie suręsti iš tikmedžio, kurio negraužia kirvarpos: tuo tarpu dabar tikmedį Tailande kirsti uždrausta, naujų namų taip nepastatysi, todėl visi šiuolaikiniai Tailando “medinukai” – laikini. Ko jau ko, o smulkių vabzdžių, gyvūnų tropiniame Isane be galo daug: vien driežų vakare dažname viešbutyje sutikdavome kelis, vieną – savo lovoje.

Phimajaus medinukas

Phimajaus medinukas

Gausu ir stambių gyvūnų, bet Isanas pernelyg tankiai gyvenamas, kad čia galėtum kur gėrėtis laukine gamta. Gyvūnai prijaukinti, pakinkyti ūkiui. Svarbiausias kaime – buivolas, vis dar dirbantis daugelį darbų. Bet “gyvūnų karalius” – dramblys. Tik kad technologijos iš jų atėmė darbo vietas: nebereikia tampyti tikmedžio rąstų. Surino dramblių kaimo kaimiečiai, nuo seno vertęsi dramblių auginimu, prajodymu, kaip ir daugelis Tailando dramblininkų atsigręžė į turistus: leidžia jais jodinėti, kasdien demonstruoja dramblių šou (dramblių šokiai, dramblių krepšinis, galimybė gultis drambliui ant kelio, nusipirkti jo straubliu nupieštą paveikslą, jį pašerti). Toliau į šiaurę aplankėme Karaliaus kobros kaimą kelis kartus į dieną demonstruoja šokius su kobromis, “žmogaus ir kobros kovas”.

Dramblių kaimo drambliukas, kaip kasdien, tapo paveikslą. Paveikslai tada parduodami turistams. Atsirado du orėję pirkti savo vaikams, tad drambliukui teko tapyti antrą.

Dramblių kaimo drambliukas, kaip kasdien, tapo paveikslą. Paveikslai tada parduodami turistams. Atsirado du orėję pirkti savo vaikams, tad drambliukui teko tapyti antrą.

Pastangų daug ir, be abejo, kaimai iš to Isano mastais gyvena neblogai. Bet nėra net ko lyginti su Tailando kurortais ar Bankoku, kur tokie gyvūnai paversti ištisa pramone, o norintieji pasižiūrėti nesutelpa į tūkstančių vietų amfiteatrus. Isane gi savadarbiuose kaimiečių lauko teatruose dramblius stebėjo apie 20 žmonių (daugiausia – tajai), kobrų šou – mes keliese. Dramblių kaimas šalia stato naują “Dramblių pasaulį” – kažką panašaus į tai, kas būna kurortuose, tik tokį pigesnį, su kartoniniais pseudoromėniškais vartais. Statybų data skelbė, kad turėjo būti pastatytas pernai – bet darbų pabaigos nesimatė. O ir kai pastatys, kas iš to? Kažin, ar daug turistinių autobusų čia užsuks, kai atstumas nuo artimiausių kurortų – 7 val. į vieną pusę.

Čia kada nors bus (o gal jau yra) Dramblių pasaulis

Čia kada nors bus (o gal dabar jau ir yra) Dramblių pasaulis

Ir visgi manau, kad kada turistai atras Isaną – laiko klausimas.

Iki to dar labai toli. Kon Keno mieste aplankiau pažįstamą, vedusį taję. Labiausiai jis norėjo mums parodyti “Vėžlio šventyklą” savo žmonos kaime. “Kaime gyveno labai gerbiamas vienuolis, jis mirė ir paprašė būti palaidotas ant vėžlio. Kaimiečiai dabar stato vėžlio formos šventyklą, o vienuolio palaikai jau virš metų laukia kremavimo. Dabar va laužą jau sudėjo, šventyklą tuoj pabaigs”. Kiek daug Isano kaimų išgirstum dar neįtikitėnesnes istorijas! Bet neišgirsi, nes kaimiečiai nekalba angliškai, tu – tajiškai. Ir apie garbųjį vienuolį, ir apie “vėžlio šventyklą” internete nieko angliškai nerasi, o gal nerasi išvis. Pažįstamo žmona pripildžiusi bendrus namus to vienuolio amuletais, netgi mums vieną padovanojo – bet jokių vienuolio minčių tikriausiai niekada neišgirsiu ir net pažįstamas apie jį tegalėjo pasakyti: “Šis vienuolis – vieno kaimo “šventasis”. Kiti kaimai turi savus.”

Vėžlio šventykla, dar kvepėjusi dažais. Tailande gyvenančiam pažįstamam ji priminė T. Prečeto 'Discworld'

Vėžlio šventykla, dar kvepėjusi dažais. Tailande gyvenančiam pažįstamam ji priminė T. Prečeto ‘Discworld’

Pasukome tolyn į šiaurę. Keliai Isane – kaip ir visame Tailande – geri, magistraliniai, o parkingas net didmiesčiuose nemokamas ir jo pilna (ne kiekvienas įperka automobilį). Nebent landūs ir motociklai trukdo savo gausa. Ir sunkvežimiai, kurių vairuotojai dirba nesuvokiamus viršvalandžius ir neužmiega tik energetinių gėrimų dėka. Mažos jų skardinėlės parduodamos visur. “Red Bull” juk – irgi Tailando išradimas. Ir “Red Bull” net nėra populiariausias energetinis gėrimas Tailande – tiesiog vienintelis, eksportuojamas į Vakarus.

Pikapo keleiviai užsidengę veius, kad neįdegtų - Tailande gražiausia šviesi oda

Pikapo keleiviai užsidengę veius, kad neįdegtų – Tailande gražiausia šviesi oda

Bet žavesnė ten atmosfera. Dvasių namų, Budų, nagų skulptūrų krautuvėlės šalikelėse. Sutemus – žibantys auksiniai šventyklų špiliai ant pakelės kalvų. Ar koks rymantis gulintis milžiniškas Buda. Juk Tailandas – vienintelė pasaulyje budistinė šalis, kurios daugybę šimtmečių nebuvo kolonizavę ar okupavę kitatikiai ir nevaldė komunistai. O Isanas – pati tradiciškiausia Tailando žemė. Religija ir “tikrovė” ten nėra du atskiri dalykai. Dvasios, karma – tokia pati tikrovės dalis, kaip ir žmonės ar pastatai. Net kai 2018 m. šiaurės Tailando oloje įstrigo vaikų futbolo komanda (ta istorija skambėjo visame pasaulyje), tajai masiškai meldė olos dvasios juos paleisti. O atsisėsti kalbant su vienuoliu tajams tiesiog įaugę į kraują – juk negali kelti galvos aukščiau už šventą žmogų.

Vaškinės žymių praeities vienuolių figūros vienoje šventyklų

Vaškinės žymių praeities vienuolių figūros vienoje šventyklų

Mekongo pakrantė – paupio kurortai

Isanas – ir Tailandas – baigiasi ten, kur teka Mekongas – dvyliktoji pagal ilgį viso pasaulio upė. “Tik vienintelėje Mekongo pakrantėje Isane yra vakariečių turistų” – skaičiau. Nong Khai miesto paupio promenada su kavinukėmis, nagų formos žibintais tikrai primena turistinį pajūrio kelią – bet ir ten iš keliautojų sutikau tik porą senų vokiečių. Vieni sėdėjome ir didžiuliame plaukiojančiame restorane, stebėdami, kaip nuo Laoso ateina tiesiog regima lietaus siena: dingsta saulė, kyla vėjas, šnioja liūtis. Tropikai. Baisiau buvo, kad kartu neatskristų ir maliariniai uodai (Tailande maliarija išnaikinta, bet ne Laose) – tačiau to tikimybė labai maža.

Nagų paminklai Nong Khajaus paupio promenadoje

Nagų paminklai Nong Khajaus paupio promenadoje

Nong Khajusirgi turėjo ekscentriškai architekūrai pasišventusį “šventąjį” – “sektantą” Luang Pu Suililatą. Jo sukurtas Sala Keoku mistinių skukptūrų parkas (1978 m.) – turbūt įspūdingiausias, kokį regėjau kur pasaulyje. Savamoksliai jo statybininkai surentė 25 m aukščio Budą, demonus ir didžiausiąjį šedevrą – simboliais persunktą Gyvenimo ratą, kuriame “suakmenėjusios” jaunystė ir senatvė, džiaugsmai ir skausmai, “galutinis gyvenimo tikslas”, žingsnis ir kryptis į nušvitimą. Pralindęs siauru tuneliu po ratą gali pasivaikščioti pats. Suililatas, beje, prieš tai panašų parką sukūrė gretimame Laose – bet ten atėjus į valdžią komunistams, teko bėgti. Jis žuvo nusivertęs nuo vienos savo skulptūrų ir jo mumija dabar guli viename Sala Keoku pastatų…

Sala Keoku gyvenimo rato pabaiga. Figūra - kairėje moja į centrą, kuriame - Buda, ir 'herojus' žengia žingsnius link tapimo Buda

Sala Keoku gyvenimo rato pabaiga. Figūra – kairėje moja į centrą, kuriame – Buda, ir ‘herojus’ žengia žingsnius link tapimo Buda

Važiuodami aukštyn palei Mekongą gerėjomis nuostabiais vaizdais į jo slėnį (ypač nuo Wat Pha Tak Sue šventyklos), kriokleliais. Iš Si Čiang Majaus miesto paupio promenados matosi netgi Laoso sostinė Vientianas iškart anapus Mekongo. Tai – vienintelė pasaulio sostinė, kurios centrą mačiau net nebuvęs toje šalyje.

Karts nuo karto pravažiuodavome policijos postus – bet vos pamatę baltus mūsų veidus, liepdavo važiuoti tolyn. Vienintelis kartas, kai pažįstamą tajų nubaudė policija, buvo, kai važiavo su taje žmona – tada jau yra su kuo susikalbėti savo kalba, paprašyti kyšio (korupcija Tailande nemaža, bet jos priežastys kitos nei Lietuvoje: kažkada Tailande valstybės tarnautojams nebuvo mokamos algos ir buvo įprasta, kad jie jas susirenka “arbatpinigiais”. Tvarka pasikeitė, o kultūra liko).

Mekongas nuo Wat Pha Tak Sue šventyklos. Vienuoliai net stiklinį išsikišusį tiltą pastatė ir renka už jį pinigus

Mekongas nuo Wat Pha Tak Sue šventyklos. Vienuoliai net stiklinį išsikišusį tiltą pastatė ir renka už jį pinigus

Buvimas atvykėliu Isane turi vien pliusų – priešingai nei Tailando kurortuose, kur už daug ką turistai moka dvigubai (Isane skirtingų kainų nemačiau). Tiesa, “vakarietiškų” paslaugų Isane nerasi išvis, arba jos vis tiek bus brangios: pvz. taip ir neradome, kur mano žmonai už normalią kainą nusidepiliuoti kojas (tajėms to nereikia).

Čiang Khanas, su medinių parduotuvėlių eilėmis ir jau gerokai siauresniu praėjimu palei Mekongą, buvo paskutinis mums miestas palei Mekongą. Vėl tuščias – sako, tajai užplūsta apsipirkti vakarais, o buvo dar diena. Skubėjome į Dansajų miestelį, tą mažą tašką žemėlapį, kur patyrėme vieną įspūdingiausių Tailande savaitgalių.

Čiang Khano gatvė. Upė teka lygiagrečiai už pastatų dešinėje.

Čiang Khano gatvė. Upė teka lygiagrečiai už pastatų dešinėje.

Phi Ta Khon – Tailando švenčių karalienė

Jei planuojate kelionę į Šiaurės Tailandą, būtinai pažiūrėkite kalendorių. Kone kiekvieną šiaurės Tailando regioną sykį į metus sudrebina neregėtų mastų visuotinė šventė, į kur suplūdę dešimtys tūkstančių tajų “pametę galvas” daro keisčiausius dalykus: šaudo į dangų bambukines raketas (Jasotono miestas, gegužė), jodinėja drambliais (Surino miestas, lapkritis), leidžia į orą dangaus žibintus, pilstosi vandeniu, laukia virš Mekongo pasirodant “nagų liepsnų” (Nong Khajus ir ryčiau, spalis), gamina ir nešioja nuostabias vaško skupltūras (Ubon Račatanio miestas, vasara).

Phi Ta Khon šventės parado fragmentas

Phi Ta Khon šventės parado fragmentas. Viena įspūdingiausių šiaurės Tailando patirčių

Visą savo kelionę į Tailandą derinome prie žymiausios iš tų švenčių – Phi Ta Khon, dar vadinamos dvasių festivaliu, ir nepasigailėjome. Prasidėjo viskas kaip kilni religinė ceremonija. Ketvirtą valandą ryto baltai vilkintys šventikai žygiavo procesija, šaukdami vietinio upelio dvasią: užkalbėjimai, gongai, fejerverkų šūviai, lazeriniai vaizdai.

Rytinė dvasios šaukimo procesija Phi Ta Khon šventėje

Rytinė dvasios šaukimo procesija Phi Ta Khon šventėje

Švintant, šventyklos vartai atsidarė ir kiemą užplūdo “dvasios”: panašiais, bet labai įvairiais stiliais vilkintys persirengėliai, šoko ir šėlo, pavergdami visų dėmesį. Nė nepastebėjau, kur dingo šventikų procesija… Tikslios istorijos, kaip atsirado Phi Ta Khon, neradau, bet turbūt iš miestelio jaunuolių pokšto prieš šimtmetį ar kelis: “kvietėte dvasias, šventikai? Štai mes!”.

Phi Ta Khon šventės 'dvasios' eina miesteliu

Phi Ta Khon šventės ‘dvasios’ eina miesteliu

Religinė šventės pusė irgi tęsėsi – miestelio centre tajai vienuoliams aukojo specialiai nupirktus “lauknešėlius” – bet linksmybės greitai paskandino visą rimtumą. Centrinė gatvė tuoj virto turgumi, persirengėliai plūdo šimtais, turistai (daugiausiai tajai – juk kurortai toli) – tūkstančiais. Dažno vietinio rankose sužibo mediniai peniai, seksą imituojančios lėlės, o kostiumus dabino visokios krūtys ir vaginos: Phi Ta Khon – ir vaisingumo šventė, o Tailande požiūris į tai kas padoru – daug laisvesnis. Štai pasiėmusi kokia močiutė žaislinį penį ir smaigsto juo praeivius vaikus…

Phi Ta Khon dvasia mediniu peniu mosuoja prieš merginą

Phi Ta Khon dvasia mediniu peniu mosuoja prieš merginą

Pirmosios dienos kulminacija – visų persirengėlių paradas, kuriame – ir milžiniškos karnavalo platformos it kokiame Rio De Žaneiro karnavale. Phi Ta Khon klubai visus metus ruošiasi, gaminasi kostiumus ir mašinas šioms dviems dienoms. Jau prieš valandą teko užsiimti vietą stovėjimui palei gatvę, paradas truko tris valandas – bet buvo tikrai verta.

Phi Ta Khon parade - ir pikapai, kurių bagažinėse - nuo galvos iki kojų purve 'išsimaudę' žmonės bei purvo kubilai papildomoms maudynėms

Phi Ta Khon parade – ir pikapai, kurių bagažinėse – nuo galvos iki kojų purve ‘išsimaudę’ žmonės bei purvo kubilai papildomoms maudynėms

Užėjus tamsai, religinė šventės kilmė jau visai pasimiršo, Dansajus virto tarsi nemokamu muzikos festivaliu. Trys scenos – viena net miestelio šventyklos kieme (ten šoko apynuogės moterys). Gatvėse – muzika, plyšaujanti iš pikapų, ir nuolatinis metalo džeržgesys. Dvasių garsai: persirengėliai paskui save velka skardines. Kostiumų jie nenusivilko net naktį, tad šokome kartu su jais. Vakariečių ten jau nebuvo išvis. Vietiniams prireikė laiko, kol įsidrąsino pakalbinti: “Iš kur jūs?”, “Gražiai šokat”. Moterys kalbino žmoną, vyrai mane: padorumo supratimas ten keli šviesmečiai nuo pašėlusių Tailando kurortų.

Persirengėliai eina šokti

Persirengėliai eina šokti

Ir visa tai – tik pirma Phi Ta Khon diena. Laukė dar dvi. Antrąją – per miestą nešami ir į orą mėtomi vienuoliai, vyko kaukių festivalis, bambukinių raketų šūviai į dangų. Didžiulis “kosmodromas” joms suręstas, o išvydus pirmąjį startą iš tolėliau sunkiai galėjau patikėti savo akimis: garsas ir vaizdas tikrai priminė, kad kažkur netoli į kosmosą paleista raketa. Priėjus artyn pamačiau, kad viskas daug paprasčiau ir nežinia, ar labai saugu: kai kurios “raketos” sudegė ant žemės, kitos pakrypusios lėkė į gretimą pievą.

Trečia diena – labiau religinė, budistiniai pamokslai. Nemokėdami tajų kalbos, palikome Dansajų.

Šventei einant link pabaigos vieno Phi Ta Khon klubų nariai nusiėmę kaukes prie miesto šventyklos pozuoja šventės lankytojams

Šventei einant link pabaigos vieno Phi Ta Khon klubų nariai nusiėmę kaukes prie miesto šventyklos pozuoja šventės lankytojams. Tokie klubai – Phi Ta Khon pagrindas ir kiekvieno klubo nariai tarpusavyje apsirengia vienodai. Tai suteikia Phi Ta Khon žavesio, palyginus su karnavalais: nėra tokios kakafonijos, eina ne pavienės ‘dvasios’, bet ištisi ‘vienos rūšies dvasių būriai’

Sukhotajus – griuvėsių bokštai vidury laukų

Už Dansajaus miestelio Isanas pasibaigė. Tenykštės lankytinos vietos jau geriau žinomos, o aplinkiniuose miestuose galima rasti hostelių rajonus, kurių baruose sėdi prancūzų ir britų jaunimas.

Tačiau paėėk toliau – ir liksi vienas. Romantiškiausiai gali pasivaikščioti po Sukhotajų. Kadaise tai buvo didmiestis, Tailando sostinė, bet 1583 m. karalius įsakė jį apleisti, visus žmones iškelti: ir viskas liko kaip buvo tada. Laikas bėgo, mediniai gyvenamieji namai supuvo ir sunyko, o mūrinės šventyklos liko stūksoti laukuose ir miškuose, primindamos buvusią didybę. Įspūdingiausias pagrindinis Sukhotajaus istorinis parkas apima Wat Mahat Hat, Wat Sa Si šventyklas, tvenkinius. Kaip įprasta Tailando parkams vakarais, mums vaikštinėjant, nuskambėjo Tailando himnas ir tajai sustingo vietose.

Sukhotajaus Wat Mahathat

Sukhotajaus Wat Mahathat

Į šiaurę nuo ten yra Wat Si Čum ir milžiniška Budos skulptūra, Wat Phrapai Luang sunykusios didybės liekanos.

Mes automobiliu (galima ir dviračiu, motociklu) važiavome ir toliau, lipome ant Wat Saphan Hin kalno šventyklos, nuo kurios – ir vaizdas į Sukhotajaus apylinkių miškus. Į skirtingas Sukhotajaus šventyklas bilietai – atskiri, tačiau Wat Saphan Hin tiesiog nebuvo bilietų pardavėjo: sezono metu tikriausiai neapsimoka samdyti.

Suchotajuje sugriuvusioje šventykloje išlikusi restauruota Budos skulptūra

Suchotajuje sugriuvusioje Wat Si Čum šventykloje išlikusi restauruota Budos skulptūra

O galima ir išvis tiesiog mesti žemėlapis ir GPS į šalį ir važinėti keliukais aplink Sukhotajų, ir vienas po kito prieš akis išnirs šimtamečiai griuvėsiai – tokie, kuriuos tu aplankysi vienintelis per visą dieną. Ir jokių bilietų ten netikrina niekas niekada.

O tarp šventyklų verta pasistiprinti Sukhotajaus makaronais – vienas skaniausių patiekalų duagybėje Tailando regioninių virtuvių, kokį ragavau.

Sukhotajaus makaronai

Sukhotajaus makaronai

Čiang Rajus ir Tailando kalnai

Čiang Rajaus mieste irgi pasitiko romantiškai žavūs pastatai – tik visai nauji. Žymiausia ir labiausiai pribloškianti – Čalemčajaus Kositpato Baltoji šventykla, suvienijanti tajų tradicijas, vakarų kultūrą ir gilesnes autoriaus vizijas. Freskose šventyklos viduje anapus Budos – ir Bušas su Bin Ladenu, ir net Betmenas su Hello Kitty – jie simbolizuoja žmonijos polinkį susikurti įsivaizduojamus didvyrius užuot stengusis negandas įveikti pačiai.

Čiang Rajaus Baltoji šventykla

Čiang Rajaus Baltoji šventykla

Kompleksas plečiasi: statomas ir krematoriumas, muziejus su prasmingais Kositpipato tapybos darbais, jau stovi auksinis tualetas: Kositpipatas nenorėjo, kaip Tailande įprasta, statyti auksinės šventyklos, nes materializmas su tikėjimu jam nesiderina: išties, Tailande jis vietomis net komiškas – ko verti vien šventyklose pardavinėjami balandžiai, prekijų specialiai sugaunami tam, kad koks “gerą darbą padaryti norintis” budistas juos išpirktų, paleistų laisvėn.

Auksaspalviai Čiang Majaus baltosios šventyklos tualeto rūmai

Auksaspalviai Čiang Majaus baltosios šventyklos tualeto rūmai

Miesto centre Kositpipatas pastatė nuostabų laikrodį, kelis kartus per vakarą džiuginantį šviesų ir garsų minišou. Kaip ir šventyklos, neišeina jo priskirti kokiam vienam architektūros stiliui. Šiaurės Tailando miesteliai verčiasi per galvą siekdami nors kokio išskirtinumo.

Čiang Rajaus miesto laikrodis (kairėje). Dažnas vienodas Šiaurės Tailando miestas mėgina gauti bent jau tokius akcentus

Čiang Rajaus miesto laikrodis (kairėje). Dažnas vienodas Šiaurės Tailando miestas mėgina gauti bent jau tokius akcentus

Kitoje Čiang Rajaus pusėje nuo Baltosios šventyklos kitas menininkas Tavanis Dučanis pasistatė savą pastatų kompleksą, vadinamą Juoduoju namu. Be aiškios tvarko sudėliojo žvėrių kaulus, kailius, odas, skulptūras milžiniškais peniais. O miesto centre – Oub Cham muziejus, kurį pastatė, dirbtine ola ir fontanu išpuošė vietos valdovų palikuonis istorijos mokytojas – nepaveldėjęs sosto, nes jo protėvių Lanos karalystė dar XIX a. įjungta į Tailandą. Tad jis bent jau surinko Lanos turtų kolekciją ir pastatė jai muziejų. Kitur visu tuo žavėtumeis – bet po Baltosios šventyklos Juodasis namas ir Oub Cham muziejus atrodo tokie paprasti…

vienas juodojo namo pastatų. Kartoninė nuotrauka - menininko-autoriaus. Panašiai įsiamžinti Tailande įprasta - Baltojoje šventykloje jo autoriaus atvaizdas ne vienas

vienas juodojo namo pastatų. Kartoninė nuotrauka – menininko-autoriuas. Panašiai įsiamžinti Tailande įprasta – Baltojoje šventykloje jo autoriaus atvaizdas ne vienas

Čiang Rajų supa kalnai – neaukšti, 1-2 km, bet visgi laukiniai, atokūs. Juose gyvena kalnų gentys – apie milijonas žmonių. “Kalnų gentys” gerokai įspūdingiau skamba kelionių agentūrų bukletuose nei realybėje – tai tiesiog tautinės mažumos, iš pažiūros nesiskiriančios nuo tajų. Jų skurdžiuose kaimuose turistai vedami pažiūrėti pririštų kiaulių, o tualetų lauke – bet tai egzotika nebent kaime nebuvusiam vakariečiui. Vienintelė įdomesnė “gentis” – karenai kurių moterys ilginasi kaklus įsistatydamos vis papildomus žiedus. Bet toli gražu ne dauguma karenių taip daro – tų ilgakaklių aš išvis nemačiau, nors buvau karenų kaime. Kalnų genčių muziejus Čiang Rajuje dar nykesnis už jų kaimus: paberta kažkokių daiktų, seni aprašai: pasaulio žemėlapyje dar puikuojasi Sovietų Sąjunga ir Jugosalvija.

Žygis į karenų kaimą įdomesnis už patį kaimą

Žygis į karenų kaimą įdomesnis už patį kaimą

Įdomesnis man pasirodė Doi Mae Salong miestelis, įkurtas kinų kapitalistų, 1949 m. pralaimėjusių Kinijos pilietinį karą komunistams. Ištisa jų armija, šen bei ten kontratakuodama, karo pabaigoje pasitraukė per Kinijos sieną į Birmą. Kai komunizmas įsigalėjo ir Birmoje, teko sprukti į Tailandą, kur atokiuose kalnuose (bet kuo arčiau Kinijos) ir įkūrė miestelį. Tajams jie dar padėjo įveikti savos komunistus, tada pagaliau sudėjo ginklus – tačiau iki šiol miestelyje kiniška dvasia, kovų datas atmenantis muziejėlis, žymaus generolo kapas.

Doi Mae Salong miestelis

Doi Mae Salong miestelis

Atgal į įprastą Tailandą

Kai iš Šiaurės Tailando kalnų mūsų automobilis vis įsižiebiant stabdžių kaitimo lemputei nusileido į Čiang Majų, šį miestą pamačiau visai kitokiomis akimis, nei tie dešimtys tūkstančių savaitgaliui iš Tailando kurortų ten atskrendančių turistų. Jiems Čiang Majus – autentiškos tajų kultūros viršūnė. Aš tuo tarpu visų pirma pastebėjau turistų minias, ekskursijų agentūrų vitrinas, McDonald’s ir Subway restoranus, prekybos centrus, Wifi miesto autobuse. Buvau nuo viso to gerokai atpratęs.

Čiang Majiečiai eina iš prekybos centro su vakarietiškais prekių ženklais

Čiang Majiečiai eina iš prekybos centro su vakarietiškais prekių ženklais

Ech, kaip skiriasi pirmasis įspūdis priklausomai nuo to, ką patyrei prieš tai, net jeigu ir tik dvi savaites prieš!

Grąžinome automobilį Čiang Majuje – Tailandą taip kirsti automobiliu nebrangu, nes daugelis autonuomos agentūrų neužsikelia kainos jei grąžini kitame mieste, nei paimi. Ir, praleidę ten penkias dienas, grįžome į kurortus lėktuvu. Danguje spindėjo jau beveik pilnas mėnulis ir laukė Full Moon Party, šitokia kardinaliai skirtinga šventė nuo Phi Ta Khono, bet nemažiau – ir nelabiau – smagi.

Perspėjami vakariečiams prie Čiang Majaus oro uosto, kad Buda nederėtų puošti namų ar jo tatuiruotis - tai šventas simbolis. Dėl vakariečių pomėgio Budas statyti dėl grožio netgi uždrausta iš Tailando eksportuoti Budos statulėles

Perspėjiami vakariečiams prie Čiang Majaus oro uosto, kad Buda nederėtų puošti namų ar jo tatuiruotis – tai šventas simbolis. Dėl vakariečių pomėgio Budas statyti dėl grožio netgi uždrausta iš Tailando eksportuoti Budos statulėles

Įsitikinau – šiaurės Tailandą būtina patirti kiekvienam, kas keliauja į Tailandą. Jau nuo jūsų priklauso, ar ta patirtis bus savaitgalio viešnagė Čiang Majuje, ar prijungsite dar ir “atokesnius” Sukhotajų ir Čiang Rajų, gal dar Mekongo pakrantę. O gal skirsite savaites Tailando kalnams ar netgi Isanui. Bet kol nematėte bent dalies šalies šiaurės – nematėte Tailando.

Šiaurės Tailando lankytinų vietų žemėlapis. Pažymėti visi šiame straipsnyje minimi miestai ir vietos, o mėlyna linija rodo mūsų kelionės nuo Patajos į šiaurės Tailandą maršrutą

Šiaurės Tailando lankytinų vietų žemėlapis. Pažymėti visi šiame straipsnyje minimi miestai ir vietos, o mėlyna linija rodo mūsų kelionės nuo Patajos į šiaurės Tailandą maršrutą


Visi mano kelionių po Tailandą aprašymai-vadovai

1. Tailandas - šalis visiems, bet ne visų (ĮŽANGA)
2. Bankokas - rytietiška pasaulio turizmo sostinė
3. Tailando kurortai - karštis, pramogos, kultūra
4. Šiaurės Tailandas - neatrasta Tailando siela
5. Full Moon Party - beprotiškiausia Tailando naktis

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra

Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra

| 3 komentarai

Tailando kurortai ir salos… Jų yra šimtai, prie dviejų jūrų. Kaip išsirinkti, ko kiekviename tikėtis?

Užuot poilsiavęs viename, pats pervažiavau keliolika kurortų. Jie skiriasi tarsi būtų skirtingose šalyse; tik išsirinkus jums tinkamą atostogos Tailande paliks puikius įspūdžius.

Šiame straipsnyje aprašau visus kurortus ir jų lankytinas vietas. O pradedu nuo visiems jiems būdingų pliusų ir minusų. Jei Tailande dar nebuvote, juos perskaitę suprasite, ar atostogos Tailande – jums.

Superšou teatras (tiksliau, ištisas miestelis) netoli Patongo. Turistų ten užtenka, kad kasdien pasižiūrėti šou atvyktų koks tūkstantis

Superšou teatras. Visokie šou – gyvūnų, cirko, liaudies kultūros ir net “nešvankūs” – vienas didžiųjų Tailando kurortų kozirių. Visame pasaulyje geriausiems mažai lygių

Taip pat skaitykite bendrą straipsnį apie Tailandą ir jo kultūrą.

Kodėl verta atostogauti Tailande?

Ar atostogos Tailande – apskritai jums? Štai kuo pasižymi Tailandas:

*Pigu ir kokybiška. Už geras kainas Tailande gali surasti puikią kokybę, švarą, įvairiausių virtuvių patiekalus, modernius prekybos centrus, puikų aptarnavimą ir t.t. Prekių ir paslaugų pasiūla – didesnė, nei daugelyje pasaulio šalių. O jei pasiruošęs eiti į kompromisus su švara ir patogumu – gali rasti ir visai juokingas kainas labiau vietiniams skirtuose kurortuose, viešbučiuose, kavinėse.
*Klimatas. Visus metus – apie +30 laipsnių. Mes keliavome lietingo sezono metu – tačiau net ir per jį kai kurie kurortai tik nedaug lietingesni už lietuvišką vasarą, o tas lietus šiltas.

Tailando Ko Pha Ngan paplūdimys liūčių sezono metu. Saulė kaip švietė, taip šviečia (išskyrus trumpas, bet stiprias liūtis), tik turistų mažiau

Tailando Ko Pha Ngan paplūdimys liūčių sezono metu. Saulė kaip švietė, taip šviečia (išskyrus trumpas, bet stiprias liūtis), tik turistų mažiau. Bet net ir per sezono įkarštį tokių tuščių paplūdimių Tailande gali rasti – tik jau nebe pagrindiniuose kurortuose.

*Kurortų įvairovė. Nori apsistoti beveik negyvenamoje saloje, o gal atostogauti didmiestyje ant jūros kranto? Ilsėtis atokiame paplūdimyje pasaulyje mažai analogų turinčių uolų apsuptyje, o gal šėlti didžiausiame pasaulyje paplūdimio vakarėlyje? Labiau nei bet kuri kita tokio dydžio pasaulio šalis, Tailandas siūlo viską – tik reikia tinkamai pasirinkti kurortą.
*Vietos kultūra. Tailandas – savita, užsienio okupacijų nepatyrusi šalis, kur istorija tekėjo kita vaga. Ir netgi pilniausiuose turistų kurortuose išvysi gausybę vietos tradicijų: šimtus “dvasių namelių”, kone fanatišką pagarbą karaliui, auksu spindinčias budistines šventoves, naktinius maisto turgus su keisčiausiais patiekalais ir t.t.

Dažname kurorte gausu tajų kultūros pristatymų - šokių, kovos menų (krabi-krabong) ir t.t.

Dažname kurorte gausu tajų kultūros pristatymų – šokių, kovos menų (krabi-krabong) ir t.t.

*Laisvė ir pramogų įvairovė. Tailande nėra daugybės Europai būdingų draudimų ar kultūrinių tabu. Todėl čia galimos įvairiausios pramogos su gyvūnais (glostyti tigrą, joti drambliu, stebėti beždžionių boksą), daugybė nakvynės vietų stovi pačiame paplūdimyje (gamtosauga neakcentuojama), kaip niekur paplitusi prostitucija ir visokios su “antru galu” susijusios pramogos ir t.t. Aišku, jei nori, gali viso to nematyti – pasiūla priklauso ir nuo pasirinkto kurorto. Stebėti saulėlydį į vandenyną – irgi smagus Tailando ritualas, ir nekontroversiškas.
*Prisitaikymas prie turisto. Nuo neblogų anglų k. ar net rusų k. žinių (lyginant su kitom Azijos šalim) iki tokių smulkmenų, kaip universalios rozetės kiekviename viešbutyje ar nuomojamame bute – kur niekam (nei europiečiui, nei britui, nei amerikiečiui) nereikia adapterių.

Didesniuose kurortuose Tailande veikia net speciali turistų policija, kurios dalis tarnautojų-savanorių - imigrantai iš Europos. Jie būna tarpininkais ir vertėjais tarp tajų policininkų ir į nemalonų atsitikimą patekusių turistų

Didesniuose kurortuose Tailande veikia net speciali turistų policija, kurios dalis tarnautojų-savanorių – imigrantai iš Europos. Jie būna tarpininkais ir vertėjais tarp tajų policininkų ir į nemalonų atsitikimą patekusių turistų

Jei norite daugiau informacijos apie Tailandą, paskaitykite ir bendrą straipsnį apie Tailandą ir jo kultūrą.

Tailando kurortų minusai (ir kaip juos apeiti)

Prieš keliaudami į Tailandą, turėkite omenyje, kad yra ten ir minusų – bet daugelį kliūčių galima apeiti:

*Dvigubos kainos. Užsieniečiams Tailando kurortuose už daug ką tenka mokėti brangiau, nei vietiniams – kai kur (lankytinose vietose) oficialiai, kai kur – tiesiog prekijas niekad neparduos baltaodžiui už tajaus kainą. Visgi, nusiderėti daug kur galima.
*Sudėtingas ir brangus transportas. Viešojo transporto daugelyje kurortų iš esmės nėra, arba jis retas ir nepatogus. Turistai skatinami naudotis taksi (paprastai vadinamaisiais songtevais – mažais sunkvežimukais, kur keleiviai sėdi kėbule – arba triračiais tuktukais). Viešumoje tie taksi vadinami “tuktukų mafija”, nes jie kurortuose – labai brangūs, net palyginus su Europa. Uberio Tailande nebėra, o jo pakaitalas “Grab” nepigesnis, nei taksi: štai Ko Samui saloje pažiūrėjau, kad pirmyn-atgal suvažinėti 2,5 km atstumą kainuotų apie 20 eurų. Apie 20 eurų kainavo ir automobilio nuoma dienai ir taip apvažiavome visą salą… Būtent išsinuomoti automobilį iš vietinių agentūrų norint pakeliauti aplink kurortus ir yra geriausias pasirinkimas. O jei keliauji vienas arba dviese – motociklą (~5 eurai parai). Alternatyva – važiuoti su ekskursijomis.

Įprastinė transporto priemonė Tailande - songtevai. Jie tarnauja ir kaip autobusai, ir kaip taksi - bet 'autobusai' būna toli gražu ne visuose kurortuose

Įprastinė transporto priemonė Tailande – songtevai. Jie tarnauja ir kaip autobusai, ir kaip taksi – bet ‘autobusai’ būna toli gražu ne visuose kurortuose

*Įkyruoliai ir apgavikai. Tailandas – ne Marokas, bet pabuvus Tailando kurortuose ilgiau, ausyse skambės šūksniai “Taksi”, “Taxi boat”, “Ping pong šou” ir pan., rėkiami pavymui. Deja, susigundžiusieji eiti paskui prekijus dar neretai ir apgaunami. Svarbiausia dar prieš keliaujant į Tailando kurortus įsidėmėti pagrindines apgavystes: pavyzdžiui, didelė dalis vandens motociklų nuomotojų apgaudinėja prašydami pinigų už neva apdaužytą motociklą, tuktukų vairuotojai, jei nenusiderate, reikalauja sunkiai protu suvokiamų sumų, o jei pasako, kad veš pigiai – tai veža ne kur jums reikia, o pas prekeivius, mokančius komisinius, ir t.t. Ypač svarbu niekam nepalikti už užstatą paso: išsigandęs, kad paso neatgaus, dažnas turistas paskui nesiginčijęs susimoka už svetimus pažeidimus ant išsinuomotos transporto priemonės. Tajai itin nemėgsta konfrontacijos, todėl aplinkiniai dažnai tautiečius apgavikus toleruoja, arba, užuot juos sustabdę tiesiog uždeda lentelę “Neplaukite iš šio uosto, kainos – plėšikiškos”!
*Bankomatų mokesčiai. Jie nemaži ir jų neišvengsi, o kortelių beveik niekur neima. Todėl geriausia vežtis grynus eurus pasikeitimui – keityklų daug, kursas normalus.

Turistai Tailande dažnai gąsdinami ir beždžionėmis-vagilėmis, bet, žinant kaip elgtis, jų stebėjimas gali būti ir labai įdomus (beje, jų yra ne visuose kurortuose)

Turistai Tailande dažnai gąsdinami ir beždžionėmis-vagilėmis, bet, žinant kaip elgtis, jų stebėjimas gali būti ir labai įdomus (beje, jų yra ne visuose kurortuose)

*Vėlavimas. Nė karto mūsų į užsakytas ekskursijas nepaėmė laiku.
*Saugumas. Nusikaltimų Tailande nėra daug, bet jo laisvė reiškia ir tai, kad į saugumo reikalavimus žiūrima pro pirštus. Ne kartą kaip reikiant stebėjausi. Štai per dramblių pasirodymą turistas paragintas gultis drambliams ant kelio – na, gal ir išdresuoti jie nenuminti, bet juk gyvūnai, visada yra rizika, niekur kitur pasaulyje nieko panašaus nemačiau. O kitą kartą, vos mūsų laivas išplaukė iš uosto, vienas gidas sakė – “Dabar jau galite nusirengti gelbėjimosi liemenes. Krantas toli, pareigūnai mūsų nebemato, baudos neskirs”. O dvi dienas prieš šalimais netikėta audra buvo apvertusi turistų laivą – žuvo 47. “Mano draugas ten nardo, lavonų ieško” – vėliau atviravo tas pats gidas. Tačiau toks požiūris gali ir patikti: jei nuomositės motociklą, niekas nė neprašys parodyti teisių (bet turėkite omenyje, kad daugybė motociklus vairuojančių tajų teisių irgi neturi, būna, važinėja net vaikai. Nuolat nuskamba istorijos, kaip koks užsienietis Tailande su motociklu padėjo galvą, “paliko” koją ar ranką).

Ar daug pasaulio vietų galėtum važiuoti štai taip? Turistinė ekskursija Ko Samui saloje.

Ar daug pasaulio šalių galėtum važiuoti štai taip? Turistinė ekskursija Ko Samui saloje.

Platesnė informacija apie šiuos dalykus – bendrame straipsnyje apie Tailandą ir jo kultūrą.

Kurį Tailando kurortą rinktis?

Atostogų patirtis skirtinguose Tailando kurortuose skirsis kardinaliai ir visi turi savo gerbėjų.

Vieniems labiausiai patinka kurortai-didmiesčiai, kaip Pataja ar Puketo Patongas. Tai – triukšmingi miestai prie vandenyno, itin spindintys savo prekių, paslaugų ir pramogų pasiūla. Milžiniški prekybos centrai ir turgūs, aibė visokiausių virtuvių restoranų, o taip pat tik Tailande taip gausiai prieinamos pramogos: gyvūnų šou, tautiniai šokiai, nebrangūs masažai, superšou, viešnamiai, transvestitų šou. Viskas – ranka (pėsčiomis) pasiekiama. Tačiau yra visi didmiesčio minusai: intensyvus eismas ir kamščiai, smalkės, gana menki (pagal miestų dydį) paplūdimiai ir mažai viešbučių ant jūros kranto.

Patajos įlanka su Patajos ženklu

Pataja – didžiausias Tailando kurortas-didmiestis

Kitiems idealus poilsis Tailande – tai kokia atoki, kone negyvenama sala, kurios be jo Lietuvoje niekas nė nežino, o ten darytos žydro vandenyno, geltono smėlio, palmių nuotraukos ir be Photoshop primena rojų.

Tiems, kam patinka “tarpinis variantas”, pasirinkimas irgi didelis: nuo vidutinio dydžio salų (Ko Samui, Ko Pha Ngan) iki atokesnių “kaimiškų” žemyninių pajūrio kurortų (Khao Lak ir pan.) arba vidutinio dydžio kurortų, primenančių esančius palei Viduržemio jūrą (pvz. Ao Nangas Krabio regione). Visur – milžiniška ekskursijų pasiūla, įvairios pramogos.

Paplūdimio baras Ko Samui saloje

Paplūdimio baras Ko Samui saloje

Be to, dalis Tailando kurortų turi savo ypatingus kozirius. Štai Krabio regione – pasaulyje mažai lygių turinčios stačios uolos bei įspūdingos olos. Ko Pha Ngan sala garsėja paplūdimio vakarėliais “be tabu” Full Moon Party – irgi garsiausiais pasaulyje. Pataja ir Patongas turi sekso turizmo Mekų reputaciją.

Visuose Tailando kurortuose rasite ir vietinės kultūros, bet jei norite į ją pasinerti “iki ausų” ir viską gauti dar pigiau, verta rinktis tajišką kurortą, kur vakariečių mažai, pavyzdžiui, Čaaną.

Motociklas-kavinė Tailando kurorte. Važiuodamas į darbo vietą, pardavėjas vis pamaišo ties sankryžomis ką verda, paskui pardavinės. Daugiausiai patiems tajams - dideliai daliai turistų tai atrodo pernelyg nehigieniška

Motociklas-kavinė Tailando kurorte. Važiuodamas į darbo vietą, pardavėjas vis pamaišo ties sankryžomis ką verda, paskui pardavinės. Daugiausiai patiems tajams – dideliai daliai turistų tai atrodo pernelyg nehigieniška

Prieš rinkdamiesi Tailando kurortą, pagalvokite ir kaip į jį pateksite – kai kurie yra netoli oro uostų, bet į kai kurias salas keliauti užtruks visą dieną į vieną pusę ir paskui tiek pat atgal.

Žemiau – visų pagrindinių Tailando kurortų ir jų lankytinų vietų aprašymai.

Pataja – aistringas kurortas-didmiestis

Pataja – didžiausias Tailando kurortas. Jausmas ten – labiau kaip didmiestyje prie jūros. Ne jūra dėmesio centre – paplūdimys gana siauras. Užtat pramogų – neįtikėtina gausybė.

Infinity Pool ant Patajos daugiabučio (condominium) dangoraižio. Tokie dangoraižiai, kuriuose - ir gražios bendros erdvės - viena geresnių veitų apsistoti kurortuose-didmiesčiuose. Jei nereikia, kad gyventum prie pat paplūdimio.

Infinity Pool ant Patajos daugiabučio (condominium) dangoraižio. Tokie dangoraižiai, kuriuose – ir gražios bendros erdvės – viena geresnių veitų apsistoti kurortuose-didmiesčiuose. Jei nereikia, kad gyventum prie pat paplūdimio.

Labiausiai Patają išgarsino sekso turizmas. Būtent tada, kai šiame žvejų kaime nuo Vietnamo karo besiilsinčius JAV karius ėmė vilioti prostitutės, ir gimė Pataja. Iki šiol Patajos centrinė gatvė “Walking Street” pilna barų su lūkuriuojančiomis prostitumis ir vyrų, kviečiančių aplankyti ping pong šou – savotišką seksualizuotą cirką, kur moterys savo lyties organus naudoja peiliukams susikišti ar cigaretės dūmui traukti. Sako, didžiąją dalį visko ten valdo rusų mafija. Žymi dalis turistų – irgi rusai, o kai lankėmės keli jų buvo skandalingai suimti, nes nelegaliai teikė kitiems rusams sekso pamokas. Gausu rusiškų meniu, rusai durininkai šaukė “ei rebiata” mus kviesdami į visokius “rusių merginų barus” – jei baltaodis, tikėtina, rusas. Yra net reklamų su raudonomis žvaigždėmis. Pigesnės “gatvinės” tajės prostitutės lūkuriuoja Walking Street prieigose palei jūrą.

Tipiškas atviras baras, kur lūkuriuoja prostitutės, o klientai, atėję pakalbėti, gali kurią išsivesti sumokėję, be kita ko, mokestį barui 'už išsivedimą'. Tokių yra daugybėje Tailando kurortų, bet itin jie gausūs Patajoje.

Tipiškas atviras baras, kur lūkuriuoja prostitutės, o klientai, atėję pakalbėti, gali kurią išsivesti sumokėję, be kita ko, mokestį barui ‘už išsivedimą’. Tokių yra daugybėje Tailando kurortų, bet itin jie gausūs Patajoje. Kadangi buvau su žmona, prie manęs niekas neprieidavo, bet vienišus vyrus prostitutės greitai apspisdavo.

Taip pat Patajoje populiarūs transvestitų šou – “ladyboy” Tailande kartais net laikomi trečia lytimi ir net gatvėje jų tikrai pamatysi. Pradžioje galvojome “kur?”, bet štai viena moteris prakalba vyrišku balsu, štai kita… Pagrindiniai trys šou, vykstantys kasdien po kelis kartus, tarpusavyje labai panašūs: net numerių pavadinimai kai kur sutampa. Kokybė nekokia ir internete tuo skundžiamasi visur. Dingo elektra, šokiai nesinchronizuoti, fonograma – prastos kokybės. Žmonės ten eina pasigerėti ne menu, bet plastikos chirurgų pasiekimais. Pirmoje eilėje sėdinčius vyrus transvestitai net lietė savo dirbtinėmis krūtinėmis.

Tačiau šiandienė Pataja turi ką pasiūlyti kiekvienam, net šeimoms – aišku, yra gausybė gyvūnų šou, superšou Kaan – kuriame be galo įspūdingi spec. efektai, scena vaikštantys milžiniški robotai. Taip pat plaukiojantis turgus: tradiciškai Tailande prekijai tokiuose prekiaudavo iš valčių, tačiau vėliau šie turgūs nunyko ir dabar atstatyti turistams: primena tradicinės architektūros prekybos centrą su keletu pramogų (pasiplaukiojimas valtimi, beždžionių šou…) ir įėjimo mokesčiu. Ir, aišku, tiek masažų ir tatuiruočių salonų, kad, tikriausiai, visose Pabaltijo šalyse kartu paėmus tiek nėra (o kainų net panašių nerasi nė iš tolo).

Kaan šou fragmentas Patajoje

Kaan šou fragmentas Patajoje

Nieko seno Patajoje nėra ir negali būti, bet kai kurios jos lankytinos vietos – tarp įdomesnių Tailande. Pavyzdžiui, Tiesos šventovė, 105 m aukščio mediniai rūmai, kurią pastatė vienas ekscentriškas milijonierius, apjungdamas įvairias rytų religijas. Arba Ban Suchavadi – kito milijonieraus gyvenamieji rūmai, kartu pastatyti ir kaip atrakcija turistams: akys ant kaktos iššoka ten išvydus sidabru blizgančias vištas (mat milijonierius praturtėjo iš vištų), Jėzų Kristų, veikiančią šventyklą, Noišvanšteino pilies freskas ir dar bala žino ką: bet tajus toks turto demonstravimas žavi.

“Tikresnis” – Budos kalnas, kurio Buda išgraviruotas lazeriu ir paauksuotas. Dar “tikresnė” – Budistinio pragaro šventykla, kur atvaizduojami kitame gyvenime nusidėjėlių lauksiantys kankinimai (nesitikėtum tokių žiaurių vaizdų šventykloje!) Deja, pastarosios trys vietos – už Patajos ribų, tad ten lengva nusigauti tik išsinuomavus savo transportą arba su ekskursija (kurių daug).

Paauksuotas Buda kalne prie Patajos

Paauksuotas Buda kalne prie Patajos

Lankytinos vietos Patajoje, į kurias gali net nueti pėsčias iš miesto centro, paprastesnės: Wat Phra Yai šventykla ant kalno su gražiu vaizdu į miestą, kurorto simboliu tapęs Patajos ženklas (primena “Hollywood”), Mažasis Siamas (daugybės Tailando ir ne tik pastatų sumažintos kopijos). Tiesa, dėl karščio net ir kelių kilometrų eiti būna, nesinori.

Sumažinta garsioji Bankoko Wat Arun šventykla Mažajame Siame

Sumažinta garsioji Bankoko Wat Arun šventykla Mažajame Siame

Laimė, tai, kad Pataja netoli Bankoko, ją pamėgę ir tajai, reiškia, kad čia, priešingai daugeliui Tailando kurortų, yra normalus ir nebrangus viešasis transportas. Tiesa, jis gana neįprastas: maršrutiniai songtevai (pikapai, kur keleiviai sėdi kėbule). Įlipi, susimoki fiksuotą kainą už važiavimą vienam žmogui, ir pavažiuoji iki tol, kol songtevas pasuka kur tau nereikia, tada padaužai metalą, kad vairuotojas išgirstų, išlipi, ir lauki sekančio songtevo reikiama kryptimi. Gali prisieiti kartą-du persėsti, ypač važiuojant tolyn nuo centro (nes maršrutai neparašyti ar nebūtinai parašyti teisingi), bet vis tiek išeis daug pigiau, nei taksi. Svarbu iš anksto sužinoti tuometinę važiavimo kainą (man lankantis buvo 10 batų) ir išlipant vairuotojui paduoti lygiai tokią sumą – nė vienas nebandė apgauti, kad reikia daugiau, nes matė, kad tvarką žinome (gal esame vieni tūkstančių europiečių, gyvenančių Patajoje, vaikštančių su savo tajėmis žmonomis?). Tiesa, kai važiavome pirmą kartą ir klausėme “Ar važiuojate į The Base ir kiek kainuos?”, paėmė šešis kartus daugiau – nes išgirdęs tokį klausimą, vairuotojas iškart pasisiūlo būti taksistu – važiuoja maršrutu, kol gali, o tada, išprašęs keleivius, nuveža kur reikia jus. Šiuo atveju tas “kur reikia” tebuvo keli šimtai metrų į šalį.

Tiesos šventovė prie Patajos

Tiesos šventovė prie Patajos

Ir atvažiuoti į Patają labai paprasta: nuo Bankoko oro uosto vos pora valandų kelio tiesioginiu autobusu.

Puketas – visų rūšių kurortai – vienoje saloje

Puketas yra didžiausia Tailando sala. Tačiau ten nesijauti kaip saloje, nes į ją nutiestas tiltas, o gyventojų ir turistų – šimtai tūksytančių. Visa tai – net ne vienas kurortas, o daug, ir jie skirtingi.

Patongo (Puketas) Bangla gatvė - viena garsiausių Tailando turistinių gatvių

Patongo (Puketas) Bangla gatvė – viena garsiausių Tailando turistinių gatvių

Didžiausias – Patongas – tarsi truputėlį sumažinta Patajos versija. Daug mašinų, smalkės, pagrindinėje (Bangla) gatvėje – prostitutės ir ping pong šou, daug rusų (žr. aprašymą apie Patają aukščiau). Visgi, ta pagrindinė gatvė – jaukesnė, nei Patajoje, pašvęsta ne vien sekso turizmui, Patongo paplūdimys – platesnis. Bet ir kainos didesnės: čia nesitikėk pigių songtevų, tenka važinėti labai brangiu taksi, arba nuomotis motociklą/automobilį. O, jei nepakanka tiesiog gulėti paplūdimyje, važinėti teks daug, nes svarbiausios pramogos ir įdomybės pasklidusios po visą Puketo salą.

Senasis Puketo miestas, įsteigtas dar portugalų ir pilnas senų europietiškų namų. Tajams žavu, nes kituose jų kurortuose išvis nerasi nieko seno – bet mums, pratusiems prie daug didesnių senamiesčių, nesinorėjo ten vaikščioti ilgiau valandos-dviejų.

Senajame Puketo mieste

Senajame Puketo mieste

Kur kas įspūdingiau yra nuoplaukti į Ao Phang Nga uolas, daugybę stačių salų, viena kurių pasitarnavo kaip filmavimo aikštelė Džeimsui Bondui. Kai kurios tų salų dar turi atskirus vandens telkinius per vidurį, kuriuos galima pasiekti tik tuneliais (hongais), plaukimas kuriais irgi – populiari pramoga. Geriausia nusipirkti dienos ekskursiją, į kurią įeis ir gražiausios uolos (aišku, Džeimso Bondo sala), ir plaukimas hongu. Ir gal dar pasimaudymas atokioje saloje. Tada ryte paims nuo viešbučio, vakare grąžins.

Ao Phang Nga uolos

Ao Phang Nga uolos

Taip pat turistų mėgstami ir superšou, pvz. Phantasea – ištisas miestelis jam pastatytas, o vakaro kulminacija – specialiai įrengtame teatre, kur į sceną lipa net gausybė dramblių.

Daugelis mažesnių Puketo kurortų gana panašūs vienas į kitą, todėl lankyti juos visus nėra prasmės: ilsėtis išsirinkite vieną.

Plaukimas į Hongą

Plaukimas į Hongą Ao Phang Nga

Krabis (Ao Nangas) – magiškai stačios uolos

Krabio regione – viena įspūdingiausių Tailande (o gal ne Azijoje ar pasaulyje) pakrančių – stebuklingai stačios uolos, kylančios iš vandenyno. Tokios stačios, kad, pavyzdžiui, Railajaus kurortas, nors yra žemyne, o ne saloje, pasiekiamas tik tradiciniu “ilgauodegiu laivu” – nes eiti pėsčiom per uolas ar nutiesti per jas kelią pasirodė neįmanoma.

Ilgauodegis laivas apiplaukia nepražengiamas uolas plaukdamas iš Ralajaus į Ao Nangą

Ilgauodegis laivas apiplaukia nepražengiamas uolas plaukdamas iš Ralajaus į Ao Nangą

Railajus, o ir visas Krabio regionas – laipiotojų uolomis Meka. Įprastesnis kurortas – Ao Nangas, iš kurio į Railajų plaukia laivai. Jis atrodo taip, kad galėtų būti ir kokioje Turkijoje ar Ispanijoje: jūra, platus paplūdimys, kelias, tada – viešbučiai. Yra ten ir “McDonald’s”, “Subway”. Toks tarpinis variantas tarp kurortų-didmiesčių (Patajos) ir kurortų-salų (Ko Samui ar Ko Pha Ngan).

Be Railajaus, Krabio apylinkų koziris – Ao Phang Nga parkas, į kurį iš Ao Nango plukdoma kaip ir iš Puketo visai dienai (žr. aukščiau skyrelyje apie Puketą).

Stalagmitai ir stalagtitai Railajuje

Stalagmitai ir stalagtitai Railajuje

Dar galima nuvykti į fosilijų paplūdimį, kurio akmenys – tai prieš milijoną metų suakmenėjusios geldelės. Unikali vieta (pasaulyje tėra vos kelios): bet nepriblokš iš pirmo žvilgsnio, kol neįsižiūrėsi geriau.

Beje, pats Krabio miestas net nėra kurortas. Todėl svarbu nesuklysti ir neužsisakyti viešbučio ten, jei planuojate poilsiauti paplūdimyje.

Turistai karstosi Railajaus uolomis

Turistai karstosi Railajaus uolomis

Khao Lakas – žemaaukščiai kurortai atgimė po cunamio

Khao Lakas – tai mažų kurortų grandinė į šiaurę nuo Puketo. Jie maži visom prasmėm – viešbučiai čia – mažaaukščių pastatų rinkiniai, neužgožiantys aplinkinės gamtos. 2004 m. tai kainavo Khao Lakui labai daug: didysis Indijos Vandenyno cunamis nušlavė ištisus kurortus ir būtent čia buvo daugiausiai aukų Tailande. Dabar iš to cunamio daromas verslas: prisisteigė visokių cunamio muziejų. Daugelis – privatūs ir prasti, apsiribojantys tomis pačiomis sugriovimų nuotraukomis. Užtat brangūs, arba, jei nemokami, lankytojai “kaulijami” paaukoti cunamio aukoms ar našlaičiams. Garantuoju, kad daugelį tų pinigų “kaulytojai” tiesiog įsideda į kišenę: cunamis įvyko prieš tiek metų, kad kone visi našlaičiai jau seniai suaugo, bet manipuliuoti jausmais visada lengviau. Mačiau net siuvyklą, kuri vadinasi “Tsunami Tailor”!

Įdomiausias cunamio memorialas – tikrasis – yra Ban Nam Khaem kaime (cunamis pražudė apie pusę jo žmonių). Ten rasi daug aukų vardų, nuotraukų – tarp jų be galo daug europiečių.

Cunamio memorialas Khao Lake

Cunamio memorialas Khao Lake

Bet šiaip Khao Lakas atgimė: kaip ir prieš, ir per cunamį čia labiau skandinavų turistų Meka. Dėl šios priežasties per 2004 m. cunamis buvo pirmoji šitiek švedų gyvybių nusinešusi katastrofa nuo Poltavos mūšio – vien švedų žuvo 543!

Skandinavams patinka Khao Lakas, nes čia gamtos daugiau nei civilizacijos – ir visgi civilizacija nėra toli. Netoliese – didelės džiunglės, į kurias vyksta ekskursijos.

"Free to Look" cunamio pasekmių nuotraukų galerija (bet paskui prašo aukų)

“Free to Look” cunamio pasekmių nuotraukų galerija (bet paskui prašo aukų)

Ko Samui – brangioji Tailando sala

Ko Samui salą pamėgę Vakarų Europos turtuoliai. Kiek snobiški. Itališkame restorane italas šeimininkas tik susiraukė išgirdęs klausimą, ar nesiūlo picos: “Čia gi restoranas, ne picerija”.

Visgi, čia Tailandas, todėl ir pigesnius naktinius turgus nesunkiai rasite.

Pagrindinis kurortas – Čavengas. Lankytinų vietų Ko Samui mažai. Be tų, esančių visose salose – krioklelių su galimybe maudytis papėdėje (Na Muang kriokliai), dramblių žygių – yra Vienuolio mumijos šventykla, kur žmonės meldžiasi pasodintam vienuolio lavonui (sako, jis pats taip norėjo, kad būtų).

Vienuolio mumija vienuolio mumijos šventykloje

Vienuolio mumija vienuolio mumijos šventykloje

Kitų nesinori rekomeduoti – pvz. senelio ir senelės uolos, neva primenančios varpą ir makštį, ir todėl apsuptos galybės suvenyrų pardavėjų ir aplaipiotos turistų. Man jos pasirodė tiesiog desperatiškas mėginimas rasti Ko Samui nors kokių įdomybių. Na, bet visai savaitei ar dviems atvykstantis poilsiautojas šiaip ar taip aplankys visas vietas ir Senelio ir senelės uolos paplūdimio ir restoranų rutiną jam praskaidrins. Labiau verta aplankyti Wat Plai Laem šventyklą – nauja, bet įspūdinga.

Senelio ir senelės uolos. Beje, Railajaus kurorte dar yra penių šventykla, į kurią neva paskendusios indų princesės dvasiai vietiniai neša penius

Senelio ir senelės uolos. Beje, Railajaus kurorte dar yra penių šventykla, į kurią neva paskendusios indų princesės dvasiai vietiniai neša penius

Nakvoti Ko Samui galima tiek viešbučiuose, tiek bungaluose ant jūros kranto.

Ko Pha Ngan – vakarėlių gamtoje sala

Ko Pha Ngan visame Vakarų pasaulyje garsėja savo Full Moon Party vakarėliais. Kiekvieno mėnesio vieną naktį, per pilnatį, dešimtatūkstantinės minios čia šėlsta be ribų, vilkėdami menkais drabužėliais šoka pagal Hat RIno kurorto paplūdmio kavinių muziką, geria kokteilius iš smėlio kibirėlių, šokinėja per ugnį, dažosi kūnus fluorescenciniais dažais, paskui laukia saulėtekio.

Šokinėjimas per ugnį

Šokinėjimas per ugnį Full Moon Party

Full Moon party atmosferos nenupasakosi – reikia patirti. Tūkstančiai europiečių jaunuolių į Tailandą keliauja visų pirma dėl šių vakarėlių, sudalyvauti ten – kone ritualas.

Visa Ko Pha Ngan sala gyvena Full Moon Party ritmu, tačiau vakarėlių ten privisę ir kitu metu: Jaunaties, Džiunglų, Krioklio… Tiesa, daugelis jų yra labiau tradiciniai – su vienu didžėjumi, scena. Ne per Full Moon Party, sala aptuštėja, iki prieš kitą Full Moon Party vėl keltais pradeda plūsti vakariečiai. Daugelis turistų čia – iš anglakalbių šalių, taip pat prancūzai, žydai. Rytų europiečiai Full Moon Party dar neatrado.

Full Moon Party dalyviai, išsidažę fluorescentiniais dažais

Full Moon Party dalyviai, išsidažę fluorescentiniais dažais

Aišku, Ko Pha Ngan yra ir įprastinių Tailando salų pramogų – kalvos, gražūs vaizdai į jūrą, geltono smėliuko paplūdimiai. Ir bungalai, kuriuose gali nakvoti faktiškai paplūdimyje.

Hua Hinas ir tajiški kurortai aplink

Kitoje įlankos pusėje nuo Patajos stūkso Hua Hino kurortas, labiau garsus tarp pačių tajų nei vakariečių. Mat čia nuo seno poilsiaudavo Tailando aukštuomenė ir pats karalius. Apylinkėse todėl gausu rūmų, iš kurių įspūdingiausi – tarpukariu statyti Mrigadajavano rūmai, derinantys vakarietišką art deco su tajiškais architektūros stiliais. Hua Hino traukinių stotyje – atskiras paviljonas karaliui, įrengtas naujas Radžabakti parkas (su gigantiškomis septynių karalių skulptūromis), o karaliaus nuotraukų, kurių Tailando viešosiose erdvėse ir šiaip gausu, čia – daugiau nei kur kitur.

Hua Hino traukinių stoties karaliaus paviljonas. Didelių karaliaus nuotraukų gausu visur Tailande

Hua Hino traukinių stoties karaliaus paviljonas. Didelių karaliaus nuotraukų gausu visur Tailande

Aišku, laikai, kai karalius Rama VI čia važiuodavo gydytis savo ligų jau seniai praeityje, o dabartinis Rama X atostogas leidžia Vokietijoje. Dabar ir Hua Hinas jau atrastas vakariečių – nors tajiško chaoso čia vis dar pilna. Miesto centrinė gatvė, kai lankiausi, dar buvo atsukta “nuo jūros” ir net buvo sunku suprasti, kaip išeiti į paplūdimį, nes pakrantė priklausė žvejams, ne turistams – tačiau pranešimai jau skelbė, kad viskas bus griaunama ir perstatoma. Žvejai kabinėjo gatvę protestais: ir angliškais, tikėdamiesi užsieniečių palaikymo.

Jei norite paatostogauti tikrai tajiškai, dar liko alternatyvų – juk Tailando pakrantė – 3219 km ilgio! Į pietus nuo Hua Hino – Pračuap Kiri Kanas, kurio paplūdimys, beje, įrėmintas gražiomis uolomis. Gal ne Krabio regionas – bet užtat ir turistų mažiau.

Pračuap Kiri Kano paplūdimys

Pračuap Kiri Kano paplūdimys

Į šiaurę nuo Hua Hino pats tajiškiausias kurortas – Čaanas. Jo centre – ne viešbučiai vakariečiams, o pseudosenoviniai pastatai, kuriuose tajai “stumdo” atvykėliams kambarius (dauguma paprasti). Gatvėse ilgai vakarais skamba muzika. Kažkuo primena Palangą prieš 15-20 metų – tik viskas gerokai tankiau, triukšmingiau, ir jūra – šalia pat namų. Daugiausia sutaupyste, jei pakaks bute ventiliatoriaus vietoje kondicionieriaus, tupyklos vietoje unitazo.

Čaano kurortas

Čaano kurortas

Išsinuomavus automobilį ar motociklą, tame regione galima pamatyti daugiau tajiškų kultūriškų vietų – pvz. Phetburio miestą, kuriame – garsi Khao Luang šventykla olose, bei dar vieni Račinaveto karaliaus rūmai pastatyti vokiečio architekto tarsi Vokietijoje.

Atokios Tailando salos ir Tailando pietiniai krantai

Į pietus nuo Puketo driekiasi ištisa salų grandinė. Nuo Puketo galima nuplaukti iki pat Malaizijos nė karto nesustojus žemyne. Kai kurios salos – žymesnės (kaip Ko Phi Phi, išgarsinta filmo “Paplūdimys”), bet daugybė jų – negyvenamos ar beveik negyvenamos.

Negaliu rekomenduoti konkrečių ir beveik niekas negali. Jei kažkur keliautų daugelis, tai jau nebūtų atokios salos. Be to, meilė konkrečiai salai, kaip ir konkrečiam žmogui – labai subjektyvus dalykas. Kas vienam – rojus žemėje, kitam – tiesiog nykuma.

Ilgauodegis laivas apiplaukia nepražengiamas uolas plaukdamas iš Ralajaus į Ao Nang

Ilgauodegis laivas apiplaukia nepražengiamas uolas plaukdamas į Railaujų. Priekyje, kur mažiausiai taškosi, sukrauti lagaminai. Į daugybę atokesnių Tailando kurortų gali patekti tik tokiu laivu, taigi, tenka lagaminus gabenti taip, vėliau su jais rankose išbristi į paplūdimį (prieplaukos būna nebūtinai)

Todėl norėdami apsistoti atokesnėje saloje, geriausiai patyrinėkite vietovę patys, pažiūrėkite, kur jausitės geriausiai.

Piečiausia Tailando žemyninė dalis, beje, turistų irgi visiškai neatrasta. Labiausiai tam trukdo vietos malajų karas už nepriklausomybę vykstantis trijose pietinėse provincijose. Manau, kad baimė perdėta: nors malajai musulmonai, o tajai budistai, konfliktas nėra religinis, ir malajai neužsiima terorizmu, nesitaiko į vakariečius ar turistus. Jų taktika – panašesnė, kaip Lietuvos partizanų pokariu: taikinys – tajų kariai, naujakuriai ir kolaborantai.

Beje, musulmonų daug daugelyje Tailando pakrančių. Tačiau tie musulmonai – tajai ir nepriklausomybės nesiekia. Nuo seno taip susiklostė, kad Tailando žvejų bendruomenės priėmė islamą: todėl dažname kurorte rasi mečetę.

Musulmonai eina Tailando pakrantės keliu

Musulmonai eina Tailando pakrantės keliu

10 dalykų, kuriuos būtina padaryti Tailando kurortuose

Kur be atostogautumėte, padarykite šitai. Viską padariau ir nesigailiu.

*Stebėkite saulėlydį iš saulėlydžio baro salos ar kurorto vakaruose.

Turistai stebi saulėlydį Ko Pha Ngan saloje

Turistai stebi saulėlydį Ko Pha Ngan saloje

*Paragaukite naktinio turgaus maisto.
*Išbandykite tajišką masažą.
*Išbandykite vietinį transportą: praplaukite ilgauodegiu laivu ir pravažiuokite songtevu.

Vairuotojas užvedinėja ilgauodegį laivą. Jo esmė - labai paprasta: ant medinės valties - automobilio variklis. Uodega ilga, kad variklis neperšlaptų - juk jis neskirtas laivui.

Vairuotojas užvedinėja ilgauodegį laivą. Jo esmė – labai paprasta: ant medinės valties – automobilio variklis. Uodega ilga, kad variklis neperšlaptų – juk jis neskirtas laivui.

*Pasinaudokite galimybe prieiti arčiau Tailando gyvūnų nei galėsite kur kitur (tigrų, beždžionių, dramblių).
*Nueikite į Muai Tai (Tailando bokso) kovas – jos reklamuojamos visose kurortuose, išskyrus atokiausias salas.

Muai tai kovos tiesiog eiliniame Patajos restorane. Barų ir restoranų, vietoje gyvos muzikos turinčių ringą Tailando kurortuose - ne vienas ir ne du.

Muai tai kovos tiesiog eiliniame Patajos restorane. Barų ir restoranų, vietoje gyvos muzikos turinčių ringą Tailando kurortuose – ne vienas ir ne du.

*Apsistokite bungale pačiame paplūdimyje ir/ar kondominiume: moderniame daugiabutyje su baseinu ant stogo, treniruolių sale ir kt.
*Nueikite į kultūrinį šou su liaudies šokiais, kovos menais, o, jei atostogaujate didžiuosiuose kurortuose – vieną iš Tailando superšou (Kaan Patajoje, Phantasea Pukete).
*Patyrinėkite didžiausią kurorto budistų šventyklą, stebėkite ten žmones.

Didysis Buda Ko Samui saloje. Kaip ir dažna šventykla, ši - gana nauja, tačiau spinduliuojanti tokia didybe, kokią Europoje kurdavo tik prieš 100 ar daugiau metų

Didysis Buda Ko Samui saloje. Kaip ir dažna šventykla, ši – gana nauja, tačiau spinduliuojanti tokia didybe, kokią Europoje kurdavo tik prieš 100 ar daugiau metų

*Išsivaduokite bent trumpam iš griežčiausių moralės rėmų ir išdrįskite padaryti ką nors, kas Tailande – padoru ar toleruojama, nors Lietuvoje – nepadoru ar net uždrausta. Gal ping pong šou, gal pravažiuokite motociklu be teisių.

Ir, pagaliau, Pastebėkite smulkmenas. Biurų tarnautojai, rytais atnešantys aukas į dvasių namelius, stūksančius prie kiekvieno pastato. Prekybos centrų apsaugininkai, atiduodantys pagarbą klientams it kariai. Prostitutė, skubiai viešumoje nusimovusi kelnaites prieš išeidama nakčiai su vakariečiu klientu. Prieš turistinį šou nuskambantis karališkasis himnas. Gatvėse maisto aukas renkantys ryškiaspalviai vienuoliai. Didžiulės “odos balinimo kremų” reklamos ir tajai, užsidengę veidus it kokie banditai – taip smarkiai jie nenori nudegti, nes tamsi oda ten šitaip negraži (ką jie mano apie besideginančius baltaodžius?). Daug šių dalykų mačiau tik Tailando kurortuose, kur skirtinga istorijos vaga nulėmė kitokias (ir puikiai išsilaikiusias) vertybes – ir nė milijonai turistų to nepakeitė.

Vienuoliai atėjo į Patajos plaukiojantį turgų

Vienuoliai atėjo į Patajos plaukiojantį turgų

Tailando kurortų žemėlapis ir jų lankytinos vietos. Galbūt tai padės susiplanuoti jums atostogas Tailande ar kelionę į Tailando kurortus.

Tailando kurortų žemėlapis ir jų lankytinos vietos. Galbūt tai padės susiplanuoti jums atostogas Tailande ar kelionę į Tailando kurortus.


Visi mano kelionių po Tailandą aprašymai-vadovai

1. Tailandas - šalis visiems, bet ne visų (ĮŽANGA)
2. Bankokas - rytietiška pasaulio turizmo sostinė
3. Tailando kurortai - karštis, pramogos, kultūra
4. Šiaurės Tailandas - neatrasta Tailando siela
5. Full Moon Party - beprotiškiausia Tailando naktis

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Bankokas – rytietiška pasaulio turizmo sostinė

Bankokas – rytietiška pasaulio turizmo sostinė

| 4 komentarai

Bankokas – populiariausias tarp turistų pasaulio miestas! Aplenkė Paryžių, Londoną, Romą, Niujorką…

Palyginus su Vakarų didmiesčiais, Bankokas visiškai kitoks. Jis nė neturi aiškaus centro. Totalinis chaosas, kontrastai tarp purvinų upių ir dangoraižių stogų barų, tarp šaligatvių prekijų ir japoniškų prekybos centrų, tarp tuktukų ir “dangaus traukinių”, tarp vienuolių ir prostitučių – jo žavesio dalis.

Neįprastos ir Bankoko lankytinos vietos: rytietiškos, auksu spindinčios, persmelktos unikalia Tailando kultūra. Bankoko niekada neužkariavo jokia užsienio imperija ir trys Europoje primištos vertybės – “Karalius, religija, tauta” – Tailando sostinėje tave supa nuolatos.

Bankoke praleidau dvi intensyvias savaites ir rajonas po rajono atskleisiu, ką pamatyti – ir patirti – Azijos turizmo sostinėje.

Bankoko panorama iš vieno daugybės dangoraižių

Bankoko panorama iš vieno daugybės dangoraižių

Taip pat skaitykite ir bendrą straipsnį apie Tailandą ir jo kultūrą.

Bankoko senamiestis – šventyklų ir rūmų didybė

Bankoko širdis – Ratanakosin rajonas. Amžiumi jis negali prilygti Europos senamiesčiams, mat iki Tailandas į Bankoką perkėlė sostinę (1782 m.) ten tebuvo kaimas. Tačiau didybe Ratanakosinas gali lygintis su Paryžiumi ar Londonu. Net dabartinis Tailando istorijos periodas Tailande vadinamas Ratanakosino periodu.

Ratanakosine – svarbiausios Bankoko (ir Tailando) šventyklos bei karalių rūmai. Visų pirma. Didieji rūmai milžiniškas pastatų kompleksas. Nors kone Dievui prilyginamas Tailando karalius ten jau 100 metų kaip nebegyvena, didžioji komplekso dalis turistams uždaryta – bet ir to, kas atidaryta pakanka per akis. Įspūdingiausia Smaragdinio Budos šventykla. Tajams svarbiausia, nes ten laikomas “Smaragdinis Buda” (mažytė, bet labai svarbi statulėlė), o turistams – nes viskas taip didinga: auksinės stupos, žalių pabaisų skulptūros, dievaičio Ramos gyvenimą pasakojančios spalvingos freskos…

Smaragdinio Budos šventykloje. Tajų šventyklos - ištisi pastatų kompleksai

Smaragdinio Budos šventykloje. Tajų šventyklos – ištisi pastatų kompleksai

Antra pagal svarbą šventovė Wat Pho garsėja milžiniška gulinčio Budos skulptūra. Verta dėmesio ir Auksinio kalno šventykla – nes nuo viršaus atsiveria gražūs Bankoko vaizdai.

Beje, į visas Bankoko šventyklas gali patekti tik tinkamai apsirengęs: kad nesimatytų pečių, kelių. Pagrindinėse duoda (ar nuomoja) sarongus (tradicinis vietinis rūbas), tačiau geriau ir patogiau po Ratanakosiną vaikščioti taip, kad persirenginėti nereiktų. Karaliaus rūmuose reikalavimai aprangai dar griežtesni: negali būti jokių šortų ir trumpų rankovių.

Sarongai, kuriuos liepia susijuosti karalių rūmuose

Sarongai, kuriuos liepia susijuosti karalių rūmuose

Ratanakosine stūkso ir du svarbiausi Bankoko muziejaiNacionalinis muziejus ir Siamo muziejus. Nacionalinis muziejus – tradicinis, pilnas visų Tailando istorijos laikotarpių meno kūrinių, žadą atimančių “karališkų vežimų” kurias karalius ir Budų statulos per šventes išvežamas į gatves. O Siamo muziejus modernus: vaizdu, garsais, pavieniais daiktais ten mėginama atsakyti į klausimą, “kas yra tajiškumas”. Kitose šalyse tokių vietų autoriai, būna, klysta, rašo turistams nesuprantama kalba. Bet Tailandas prie turistų pripratęs jau daug dešimtmečių ir Siamo muziejus gali sudominti net tą, kas muziejų nemėgsta.

Senasis Tailando menas Nacionaliniame muziejuje. Kartais ten vyksta nemokamos neblogos ekskursijos.

Senasis Tailando menas Nacionaliniame muziejuje. Kartais ten vyksta nemokamos neblogos ekskursijos.

O patys keisčiausi Bankoko muziejai yra Šririradž ligoninėje anapus upės nuo Ratanakosino. Jų ten net šeši ir juose – apsigimę kūdikiai formaline, mirties bausme nuteistų žudikų pajuodusios mumijos, parazitai, nužudymo įrankiai, sumaitotų aukų nuotraukos… Tailando kultūra tiesiog kitokia ir kas Europoje tabu – ten visai normalu. Anapus upės ir baltoji Wat Arun šventovė, dekoruota netgi įmūrytomis lėkštėmis – itin gražiai atrodo per saulėlydį.

Wat Arun šventykla Bankoke

Wat Arun šventykla Bankoke

Khao San kelias – vakariečių jaunimo pramogoms

Populiariausiu tarp turistų pasaulio miestu Bankokas tapo daugiausiai kinų dėka. Mes, europiečiai, esame išlepę nuo daugybės gražių istorinių didmiesčių, į kuriuos galime nuvykti savaitgaliui ar keturioms dienoms. Kinams pasirinkimas mažesnis: Azijoje Bankokas vienas nedaugelio miestų, taip gerai atlaikęs karus, revoliucijas, žemės drebėjimus.

Tačiau iki Bankoką atrado kinai, jis jau dešimtmečius aitrino vaizduotę vakarų “kuprinėtojams“: taupiems jaunuoliams, atvykusiems į Pietryčių Aziją ieškoti gyvenimo nuotykio.

Ir Khao San kelias – iki šiol jų gyvenimo būdo širdis. Jo pigiuose hosteliuose susipažįsta, susidraugauja, net įsimyli prancūzai ar anglai, o paskui vakaroja gausybėje naktinių barų (prieš susiplanuodami kelionę į garsiausią Tailando vakarėlį – Full Moon Party).

Kuprinėtojai Khao San kelyje

Kuprinėtojai Khao San kelyje

Khao San kelią nūnai pamėgo ir kitokie, vyresni ir mažiau taupantys turistai: tiesiog ten viskas pritaikyta vakariečio skoniui. Yra daug galimybių paragauti vietinių tradicijų, bet kartu nepamiršti savųjų pomėgių. Mat daugelyje kitų Bankoko rajonų net barą, kaip mes jį suprantame, rasti sunku: patys tajai “pasisėdėjimų” ten nelabai supranta – jei geria, tai ir valgo.

Čao Prajos upė – purvas ir romantika

Į Bankoko “senamiestį” Ratanakosiną ir Khao San kelią visuomet atvykdavome taip, kaip nuo pat Bankoko įkūrimo atkeliaudavo vietiniai: plaukte Čao Prajos upe. Bankokas turi metro, bet į istronę miesto širdį traukiniai dar neveža. Gal tik geriau: plaukimas maršrutiniu laivu romantiškas, pigus, ir visgi aplenkiantis neregėto baisumo Bankoko kamščius. Pro šalį pakrantėje sklendžia paupio kavinės ir skurdžių namai ant polių, auksiniai šventyklų špiliai, prasilenki su krovininių baržų junginiais ir keltininkais, skersai upės plukdančiais ten, kur trūksta tiltų..

Keltas per Čao Prają. Tokių veikia keliolika, nes tiltai yra ne visur

Keltas per Čao Prają. Tokių veikia keliolika, nes tiltai yra ne visur

Jei ne dangoraižiai – galėtum sakyti “viskas kaip prieš 100 metų”. O ir tie dangoraižiai tajiški: padabinti karaliaus nuotraukomis, jį šlovinančiais šūkiais…

Čao Prajos paupio rajonas į pietus nuo Ratanakosino turi ir daug europietiškų pastatų: Prancūzijos, Portugalijos ambasados, bažnyčios ir katedra. Mat ten XIX a. kūrėsi Europos diplomatai, pirkliai. Priešingai nei daug kur Azijoje, čia buvo svečiai, o ne valdovai – taip niekada ir neužkariavo Tailando. Ir jų pastatus apsupo azijietiški: Harūn musulmonų rajonėlis, kinų rajonas, panašus į vieną didelį turgų.

Senoji Bankoko gaisrinė statyta XIX a., kai Tailando karaliai mėgino imituoti vakarietišką pastatų stilių, ypač ten, kur gyveno dauguma vakariečių paupyje. Dabar ji apleista.

Senoji Bankoko gaisrinė statyta XIX a., kai Tailando karaliai mėgino imituoti vakarietišką pastatų stilių, ypač ten, kur gyveno dauguma vakariečių paupyje. Dabar ji apleista.

Čao Praja ir purvina lyg prieš šimtmetį: mačiau, kaip net brangaus “vakarietiško” restorano šeimininkai upėn pila paplavas. Plaukioja šiukšlės, paupio trobų “kanalizacija” irgi viską pila tiesiai ten. Rekomenduojama gink dieve saugotis, kad kokio praplaukiančio katerio bangos neaptaškytų veido. Tačiau neįtikėtina, bet Čao Praja tiesiog pertekusi žuvimis – pažvelk į bet kurį lopinėlį ir tuoj jas išvysi, netgi nuo kranto.

Saulei sutemus upė persimaino: paupio kavinėse prasideda vakarienių bufetai su koncertais ir liaudies šokiais turistams, o dar daugiau tokių – spindinčiuose Čao Prajos kruizuose. Laivai vos sutalpina norinčiuosius: vien pavadinimu “Čao Prajos princesė” – penki laivai.

Bufetas vakarienės kruize. Apskritai bufetai siūlomi daug kur Bankoke kaip 'priedas' prie vaidinimo ar kitokių pramogų. Dažniausiai geri bufetai.

Bufetas vakarienės kruize. Apskritai bufetai siūlomi daug kur Bankoke kaip ‘priedas’ prie vaidinimo ar kitokių pramogų. Dažniausiai geri bufetai.

Satonas ir prabangieji gyvenamieji dangoraižiai

Pietinis Čao Prajos kruizų ir maršrutinių laivų kelionės galas – Satonas, vienas šiuolaikinių miesto centrų (kartais rašo Sathorn – Tailande įprasi, kad tas pačias vietas iš tajų rašto į lotynų raštą vietiniai kas kartą perrašo skirtingai).

Satoną iš tolo atpažinsi iš State Tower dangoraižio klasicistinių baliustradų. “Jeigu senovės Graikijoje būtų statę dangoraižius, būtų atrodę taip” – girdėjau gerą mintį. State Tower architektas baigė liūdnai (pradėjo statyti kitą panašų dangoraižį “Sathorn Unique” netoliese, vėliau buvo suimtas, o Sathorn Unique iki šiol – apleistų vietų mėgėjus traukiantys “griaučiai”). Bet State Tower viršūnės viešbutis ir baras ant stogo (dangoraižių barai – tikra Bankoko tradicija), jo Michelin** restoranas – tikras Bankoko prabangos simbolis.

State Tower (dešinėje) ir Bankoko katedra

State Tower (dešinėje) ir Bankoko katedra

Mums permokėti už gėrimus viršūnėje nė nereikėjo, nes 41 “State Tower” aukšte išsinuomavome butą. ~100 kv. m butas su nuostabiu vaizdu ir balkonu atsiėjo ~45 eurus už naktį. Vėliau, grįžinėdami iš Bankoko, Paryžiuje už tokią sumą įpirkome tik ankštą viešbčio kambarėlį kažkur priemiestyje… Aišku, ir Bankoke nakvynės verta paieškoti, neimti pirmos pasitaikiusios. Darykite kaip aš: susiraskite patinkančius dangoraižius, “Air BnB” juos pritraukite (zoom) ir pamatysite visus butų siūlymus tame name. Beveik visų to paties dangoraižio būtų išplanavimas – vienodas, o kainos skiriasi net dvigubai… Tačiu jei visgi norėtumėte pasikelti į dangoraižio viršūnės barą – jų Bankoke daugybė, palyginkite vaizdus, kainas, aukščius, rajonus… Mes buvome Baiyoke 2 pastato, kuriame, priešingai daugeliui, nėra privalomos formalios aprangos.

State Tower balkonų eilė iš mūsų balkono - į priekį atsiveriantį vaizdą galite pamatyti pirmojoje šio straipsnio nuotraukoje. Beje, už balkono – vienintelis buto langas: taupant brangią vėsą, Tailande toks išplanavimas įprastas, kad didžioji dalis buto patalpų neturi langų ir net dieną ten būnama su elektra.

State Tower balkonų eilė iš mūsų balkono – į priekį atsiveriantį vaizdą galite pamatyti pirmojoje šio straipsnio nuotraukoje. Beje, už balkono – vienintelis buto langas: taupant brangią vėsą, Tailande toks išplanavimas įprastas, kad didžioji dalis buto patalpų neturi langų ir net dieną ten būnama su elektra.

State Tower – kaip ir daugelio Bankoko dangoraižių – papėdė nėra kažkokia prabangos oazė: ten pigūs “gatvės maistai”, kuriais Bankokas garsėja, prekijai, drabužių nuoma (“mūsų apranga tinka State Tower Sky Bar” – šaukia nuomotoja, ir verslas einasi), drėgmės suėsti eilinių tajų daugiabučiai. Toks jau tas Bankokas: skurdas ir turtas, paprastumas ir prabanga – visad šalia. Kažkada gal kai kas keisis: valdžia žada iš pagrindinių gatvių pašalinti šaligatvius okupavusius prekijus: “Bankokas jau – turtingas didmiestis – ir niekur turtinguose didmiesčiuose tokių dalykų nėra”. Prekijai pyksta – “mes Bankoko veidas, tūkstančiai čia ir skrenda ragauti gatvės maisto”. Jį valgo ir kone visi bankokiečiai, mat namie maisto gamintis neįprasta. Higiena gatvėje gal ir netobuliausia, bet ne taip blogai, kaip atrodo: pavyzdžiui, visi ledukai atvežti centralizuotai, o ne “krano vandens”.

Restoranas "State Tower" papėdėje

Restoranas “State Tower” papėdėje

Kaip galbūt atrodys visi Bankoko centrai ateityje jau šiandien galima išvysti Asiatique (trys Čao Prajos upės prieplaukos nemokamu laivu į pietus nuo Satono). Buvę eksportinio uosto sandėliai ten virto prabangiu prekybos ir restoranų rajonu. Yra ir “gatvės maisto turgus” – bet toks išvalytas, tvarkingas, net vakarietiškas. Ten pardavinėja ir kraštutinai tajiškus patiekalus (kam nors keptų vabzdžių?), tačiau kainos jau – beveik kaip Lietuvoje. Bankokas, atrodo, ties tokiu lūžiu, kaip koks Tokijas 1970 m. – jau pilna modernių, šiuolaikinių, “pasaulinio lygio” vietų, bet vis dar gali rasti ir tūkstančius tradicinių, kur “laikas sustojęs”. Aišku, ne Asiatique.

Asiatique labai vakarietiškai pardavinėjami ir durianai, Tailande vadinami vaisių karaliais, bet dėl aštraus kvapo daug kur net uždrausti. Man jų skonis nepatiko.

Asiatique labai vakarietiškai pardavinėjami ir durianai, Tailande vadinami vaisių karaliais, bet dėl aštraus kvapo daug kur net uždrausti. Man jų skonis nepatiko.

Siamo aikštė – šventyklos, prekyba ir dangaus traukiniai

Pats brangiausias Bankoko rajonas – Siamo aikštė, kur susikerta abidvi miesto dangaus traukinių (Skytrain) linijos. Prislėgtas tų didelių nesibaigiančių geležinkelio tiltų rajonas atrodo savaip niūriai, net distopiškai – bet kartu ir moderniai, tarsi iš mokslinės fantastikos filmo. Tas geležinkelis – keturių aukštų. Ketvirtame jo aukšte (sulig vienuoliktais aplinkinių pastatų aukštais) – viršutinė linija, trečiame – apatinė, antrame – pėsčiųjų takas ir parduotuvės (ten gali vaikščioti po tą rajoną nenulipdamas žemyn, vengdamas perėjų ir šviesoforų), pirmame – gatvė.

Siamo aikštėje – prabangiausi Bankoko prekybos centrai, vienu metu tapę dažniausiai “Instagram” fotografuojamais pasaulio objektais (bankokiečiams labai svarbu pasirodyti). Tačiau tenai ir gyviausios Bankoko šventyklos, dieną naktį pilnos maldininkų. Ypač Eravano šventykla kur tajai laukia gyvoje eilėje idant galėtų vietinę šokėjų trupę nusamdyti ritualiniam šokiui prieš Brahmos statulą.

Eravano šventykla po Dangaus traukinių linijomis

Eravano šventykla po Dangaus traukinių linijomis

Taip, Brahmos, o ne Budos. Dauguma tokių šventovių – hinduistinės, kitos išvis skirtos “sklypo dvasioms”. Jas pastatė gretimų pastatų savininkai: Tailande įprasta vengiant nesėkmių greta naujo pastato įkurti ir šitokią šventovę, nešti jai aukas. Tajai nesuprastų klausimo “juk esate budistai, kodėl meldžiatės hinduistų dievams ir pagoniškoms dvasioms?”. Čia kaip pas mus horoskopai – lyg ir nesusiję su religija, bet daug kas tiki. Sėkmės ar turtų paprašyti hinduistų dievybės paprasčiau nei asketiško Budos….

Ir niekur šis tajų “tautinis religingumas” neatrodo neįprasčiau, nei Bankoko Siamo aikštės prabangos ir supermodernių traukinių apsuptyje.

"Valgyk, melskis, apsipirkinėk" - toks oficialus Siamo aikštės rajono šūkis

“Valgyk, melskis, apsipirkinėk” – toks oficialus Siamo aikštės rajono šūkis

Nuo Siamo aikštės, prislėgtas dangaus traukinių linijos, driekiasi Suchumvitas – prospektas, numylėtas “ekspatų” (turtingų Tailande gyvenančių užsieniečių, kurie dirba tarptautinėse įmonėse ar patys sau). Dauguma užsienio virtuvių restoranų, pramogų – ten. Ten – ir vienintelė didmiesčio žalia erdvė Lumpinio parkas (Bankokas – mažiausiai žalias pasaulio miestas). Smagu ten pasiirstyti valtelėmis: nes tik nuo tvenkinio gali stebėti platesnę Bankoko panoramą; visur kitur artimesni pastatai užstoja tolimesnius, o pagrindinėse gatvėse “dangaus traukiniai” – ir saulę bei dangų. Beje, Lumpinio parke gyvena net laukiniai varanai.

Bankoko dangoraižiai plaukiant išsinuomotu vandens dviračiu Lumpinio parko tvenkinyje

Bankoko dangoraižiai plaukiant išsinuomotu vandens dviračiu Lumpinio parko tvenkinyje

Pratunamas – pigių prekių Meka

Šiauriau nuo prabangiosios Siamo aikštės ir Suchumvito – pigesnis Bankoko centras. Pratunamas. Jo “ašis”, kaip po senovei – kanalas Khlongas. Anksčiau visas Bankokas buvo tokiais išvagotas (tik paskui, įkalbėti Europos pirklių, karaliai nurodė tiesti gatves). Khlongas – vienintelis, kuriuo dar plaukioja maršrutiniai laivai. Kitokie, nei Čao Prajoje: turistus stelbia eiliniai tajų darbininkai, įšokti reikia per kelias sekundes (ktiaip nuplauks!) ir lipti per kėdes pirmyn, vanduo dar purvinesnis.

Maršrutinis laivas Bankoko kanale. Tai nuo kanalų ir prasidėjo bankokas - tik vėliau, dalį užpylus, atrsirado gatvės

Maršrutinis laivas Bankoko kanale – Khlonge.

Palei tą kanalą gyveno vienas garsiausių Tailando vakariečių Džimas Tomsonas, išpopuliarinęs tajišką šilką. Nors jo medinius namus, atsivežtus iš kitų Tailando dalių ir prtaikytus vakarietiškam skoniui, dažnas liaupsina, man jie nė iš tolo neprilygo tajiškoms įdomybėms.

Pratunamas – pigaus apsipirkimo centras. Pigios prekės – tikras Tailando koziris. Nes kas brangu, paženklinta “gerais prekių ženklais” Tailande – ne ką pigiau nei Lietuvoje. Užtat tos pigiosios kiniškos prekės – ir pigesnės, ir pasirinkimas daug didesnis. Štai koks Pantip Mall, šešių aukštų elektronikos turgus, kur pardavinėjama viskas nuo laidų iki sudėtingiausių kompiuterių.

Pratunamas su karalių šlovininčiu plakatu

Pratunamas su karalių šlovininčiu plakatu

Ir greta kiti prekybos centrai, ypač drabužių. Štai viename vien siuvyklų “cosplay” mėgėjams dešimtys – gali pasisiūti kokio nori japonų animacijos herojaus kostiumą. Šitokia didžiulė rinka viskam Bankokas, kad pasiūla, atrodo, kone begalinė. Nelabai mėgstu kelionėse apsipirkinėti, bet pirkau daug: tiesiog, labai apsimoka, į kai kuriuos daiktus net panašių Lietuvoje nėra. Priešingai nei pačioje Kinijoje, Bankoke prekijai bent kažkiek moka angliškai.

Savaitgaliais Bankoke atsiranda dar viena apsipirkimo Meka – Čatučako turgus, besireklamuojantis kaip didžiausias pasaulyje (prie Dangaus traukinio stotelės Mo Čit). Bet jame tos pačios prekės kainuos brangiau, nei Pratuname. Kita vertus, galite rasti išskirtinių, meniškų prekių, kurių Pratuname nebus.

Čatučako turguje

Čatučako turguje

Bankoko Raudonųjų žibintų kvartalai

Daugelis Bankoko “barų rajonų” centruose (išskyrus gal Khao San kelią) kartu yra ir Raudonųjų žibintų kvartalai turistams.

Tailande prostitucija nelegali, bet, kaip ir prieš daugelį niekam žalos nedarančių pažeidimų, tajų policija prieš ją “užmerkia akis”. Ji priimtina ir kultūriškai (~95% tajų vyrų yra miegoję su prostitute, prostitucija užsiimti dukroms kartais pasiūlo net tėvai). Todėl daugybė vakariečių turistų į Bankoką keliauja “romantiškų nuotykių”: dar lėktuve šalia manęs sėdėję vyresnio amžiaus britai dalijosi mintimis apie savo buvusias ir būsimas tajes merginas. Riba tarp “merginos” ir prostitutės gana neaiški, nes prostitutės paprastai samdomos nakčiai ar net savaitei, o daliai jų net pavyksta ištekėti už vakariečių. Aišku, toli gražu ne visos iš tūkstančių tajės-vakariečių šeimų, kurias pamatysite Bankoko gatvėse, prasidėjo taip, bet beveik visose moterį (ir dažnai jos tėvus) išlaiko vyras.

Pagrindiniai Bankoko raudonųjų žibintų kvartalai trys: Soi Cowboy, Patpongas ir Nana Plaza. Čia juos išvardijau nuo “nekalčiausio” (iš bėdos tinkančio net su šeima pasisėdėti bare ir pažiūrėti futbolą) iki “stipriausio”, į kur patenkama pro apsaugą.

Soi Cowboy rajonas Bankoke, pasakojame, pradėtas kažkoko juodaodžio amerikiečio, vadinto kaubojumi.

Soi Cowboy rajonas Bankoke, pasakojame, pradėtas kažkoko juodaodžio amerikiečio, vadinto kaubojumi.

Didžiuma prostitucijos Bankoke prasideda besieniuose baruose, kur jaunos tajės “akimis šaudo” praeivius (kartais šoka ant stalų), o vienišam vyriškiui užėjus vidun čia pat sėdasi šalia, apkabina, leidžiasi graibomos. Buvau su žmona, tad prie manęs “nelindo”. Lindo tik visokių šou siūlytojai – ypač Ping pong šou, kur moterys demonstruoja cirko triukus su savo lyties organų raumenimis. Tai įdomu kaip reiškinys, tačiau kokybiškos vaidybos, šokių nesitikėk, be to, reikia būti atsargiems, nes ten dažnos apgavystės (jei “nemokama” – bus privaloma pirkti brangius gėrimus ir pan., prašys arbatpinigių). Tačiau tiek aš, tiek pažįstami, būdami atsargūs apgavysčių išvengė, sumokėjo tik kiek sutarta – visi, kas internete skalambija, jog “būtinai apgaus”, klysta.

Visas Bankokas pilnas tokių kontrastų. Vienas raudonųjų žibintų rajonų Nana iš esmės yra religingų musulmonų rajone - ir burkomis vilkinčios musulmonės ankštose gatvėse nuolat susiduria su daug laisviau apsirengusiomis merginomis

Visas Bankokas pilnas tokių kontrastų. Vienas raudonųjų žibintų rajonų Nana iš esmės yra religingų musulmonų rajone – ir burkomis vilkinčios musulmonės ankštose gatvėse nuolat susiduria su daug laisviau apsirengusiomis merginomis

Didžiausiame Raudonųjų žibintų kvartale Patponge yra ir gėjų zona: netyčia ten užklydau. Nekreipdamas dėmesio į mano žmoną, vienas vyrukas jau vedėsi paskui į kažkokį klubą žadėdamas “vaikinai geriau nei merginos”. Visi gėjų klubai, tiesa, irgi pastatyti specialiai vakariečiams, mat Tailande gėjų kultūros nėra, ta sąvoka atsirado neseniai. Užtat ten yra sena ir net kaimuose visiškai toleruojama “ladyboy“, arba transvestitų, kultūra.

O “transvestitų kabaretai” yra ne vien Raudonųjų žibintų kvartaluose, ten tajai vedasi ir vaikus. Be to, kad žinai, jog šoka Tailande trečia lytimi vadinami transvestitai – nieko labai ypatingo ir verto dėmesio. Nieko ir nepadoraus.

Spalvingumas, šviesos Bankoke - įprastas dalykas ir, priešingai vakarams, nesiasocijuoja su vaikais. Daugybė tarpmiestinių ir turistinių autobusų atrodo šitiap.

Spalvingumas, šviesos Bankoke – įprastas dalykas ir, priešingai vakarams, nesiasocijuoja su vaikais. Daugybė tarpmiestinių ir turistinių autobusų atrodo šitiap.

Bankoką reikia ne pamatyti, o patirti

Bankokas – patyrimų miestas. Jeigu važiuosite ten kaip į kokią Romą ar Paryžių, žiūrėsite tik pastatus ir gražius vaizdus – nepatirsite nė pusės to, ką Bankokas gali pasiūlyti.

Bankoko gatvė

Bankoko gatvė

Didžiosios, garsiausiai reklamuojamos Bankoko pramogos – tikrai vertos dėmesio, nors ir nepigios. Viena tokių – Marine Park, kuriame reikia praleisti visą dieną, nes kiekvieną valandą vyksta vis kiti šou su gyvūnais ir žmonėmis. Ko vertas vien “šnipų karas”, kur vietoje scenos atkurta ištisai tropinė sala (“blogiečių bazė”) ir “gyvai” lydimi beveik holivudinių spec. efektų, sprogimų, ugnių, prieš akis Džeimso Bondo tipo “šnipai” ją puola. Arba “absurdo komedija” “kaubojų miestelis”, arba kalbančių papūgų šou. Svarbu nepavėluoti, ateiti atidarymo metu: valandą įstrigę kamščiuose praleidome bene garsiausią šou (beždžionių boksą).

Šnipų karo fragmentas Marine Park. Priekyje sėdėti pavojinga - gerokai aptaško.

Šnipų karo fragmentas Marine Park. Priekyje sėdėti pavojinga – gerokai aptaško.

Jei norite tajiškesnės patirties, jūsų dėmesiui Muai Tai (“Tailando boksas”) – nacionalinis sportas, keturias iš septynių savaitės dienų prikaustantis tajų dėmesį Radžamnern stadione. Iš pradžių labiausiai žiūrėsite boksininkus, bet paskui vis labiau dėmesį atkreips žiūrovai – besilažinantys su bukmekeriais vien jiems suprantamais rankų gestais ir staugiantys už tą kovotoją, už kurį pastatė pinigus.

Radžamnerno stadionas. Aišku, ir su karaliaus atvaizdu. Prieš kovas - filmukas apie jį.

Radžamnerno stadionas. Aišku, ir su karaliaus atvaizdu. Prieš kovas – filmukas apie jį.

Tačiau kad visais penkiais pojūčiais patirtumėte Tailandą nereikia didelių pinigų. Pakanka išeiti anksti ryte į gatves ir pasižiūrėti, kaip oranžiniai vilkintys vienuoliai renka aukas, kaip net pardavėjai klaupiasi, atiduoda prekes. Nueiti į pokalbį su vienuoliu šventykloje. Pasimėgauti tajų virtuve, kur visi skoniai išreikšti itin stipriai (saldumas, aštrumas, rūgštumas…): gal Phat Tai makaronais su krevetėmis, gal masaman kariu. O gal dienai “įstoti” į tajiško maisto gamybos mokyklą. Pasidaryti kiek skausmingą tajišką masažą, kurio salonų tikrąja to žodžio prasme pilna visur ir kainuoja jis juokingai (tik eiti reikia ten, kur rašo “massage”, o ne kur “spa”, ir nekreipti dėmesio į galimą kaulijimą “tiiip” – Tailande arbatpinigius palieka nebent nesusipratę amerikiečių turistai).

Vienuolis rytinėje aukų rinkimo misijoje

Vienuolis rytinėje aukų rinkimo misijoje

Ir yra bent viena sritis, kur, netgi jei mėgintume užsidaryti “prabangių gyvenamųjų dangoraižių ir japoniškų prekybos centrų burbule”, nori-nenori patirsite Bankoką. Transportas. Tarp kamščių nardantys mototaksistai, nusigriebę savo “štabuose” win vėluojančius žmogelius. Sudėtingi persėdimai iš dangaus traukinio į metro (reikia pirkti naują bilietą). Tylėjimas laivuose, kad į burną neįtikštų purvinas vanduo. Nuolatiniai šauksmai “laivas taksi!” prie kiekvienos prieplaukos ir “tuktukas!” palei gatves (nevažiavome jais nė karto: vos pamatę baltą veidą, prašo neįtikėtinų kainų ir nesidera iki realių, o jei sako “vešiu už 10 batų”, reiškia, veš į komisinius mokančią parduotuvę). Ir taksi stabdymas – kai stabdai vieną po kito ir kokie keturi atsisako jungti taksometrą, nes, pavyzdžiui, esi su krepšiu ir atrodai kaip nesigaudantis turistas (bet važiuoti be taksometro – kvaila; visuomet prašo dvigubų-trigubų kainų). Gal Bankokas daugeliu atžvilgiu jau pirmojo pasaulio miestas, bet transportas – ne vienas jų.

Vienas nuobodžiaujančių tuktukinikų, kalbinusių mus važiuoti su juo. Bet vos pasiūlai normalią kainą, kokią gautum taksi - bemat nusijuokęs atstoja: geriau jau pagulės, nei sutiks turistus vežti už tiek

Vienas nuobodžiaujančių tuktukinikų, kalbinusių mus važiuoti su juo. Bet vos pasiūlai normalią kainą, kokią gautum taksi – bemat nusijuokęs atstoja: geriau jau pagulės, nei sutiks turistus vežti už tiek

Bankoko priemiesčiai įdomumu prilygsta centrams

Bankoko oro uostas – Tailando ir visos Pietryčių Azijos vartai. Daugelis keliauotojų į Pietryčių Aziją mieste praleidžia bent kelias dienas, o paskui skrenda į Tailando kurortus, į Tailando šiaurę, į Kambodžą ar Vietnamą. Tačiau yra vietų, kurias galima iš Bankoko aplankyti per dienos išvyką, o vakare grįžti – traukiniu (bus lėčiau, bet autentiškiau ir pigiau), (mikro)autobusu (šie važinėja nuolat ir greitai, bet veža ne iki Bankoko centro).

Šios merginos pasitiko visus keleivius Bankoko oro uoste

Šios merginos pasitiko visus keleivius Bankoko oro uoste

Pati žymiausia – Ajutaja, senoji Tailando sostinė. Tai kai ją sugriovė birmiečiai Siamo karaliai persikėlė į Bankoką. Ajutaja, sakoma, buvo milijoninis miestas, vienas didžiausių pasaulyje, stebinęs visus šventyklomis, stupomis, rūmais, Budų statulomis. Griuvėsiai liko, šiandien jie stūkso tarp šiuolaikinių pastatų. Į pagrindinius reikia pirkti bilietus, tačiau mažiau žymių net norėdamas neišvengtum: jie kone šalia kiekvienos gatvės, net gatvių vidury. Nori-nenori lygini Ajutają su Roma: Ajutaja buvo panašaus dydžio, kaip Senovės Roma, o griuvėsių išliko daugiau, nes sugriauta vėliau.

Vienas šimtų Ajutajos griuvėsių

Vienas šimtų Ajutajos griuvėsių

Karo ir kino istorijos mėgėjai traukia į Kančanaburį, prie jo garsiojo tilto per Kvajaus upę. Kodėl jis toks žymus net sunku paaiškinti. Jį išgarsino filmas “Tiltas per Kvajaus upę” apie britų karininką, kartu su savo būriu patekusį nelaisvėn, atvežtą tilto statybvietėn, bei pamažu perėjusį į priešų japonų pusę. Tik tiek, kad tas siužetas – išgalvotas, filmas filmuotas Šri Lankoje, ir net “Kvajaus upė” tada vadinosi kitaip (ją pervadino Tailando valdžia, taip “priderindama prie filmo”). Kaip ten bebūtų, istorija, kad geležinkelį Bankokas-Birma statė tūkstančių belaisvių, kad jų mirė tiek daug, jog geležinkelis pramintas “mirties geležinkeliu” – tikra. Ir vakariečių belaisvių kapinės Kančanaburio centre – tikros (net vieną lietuvišką pavardę radau). Todėl Kančanaburis – puiki vieta puikiam Mirties geležinkelio centrui ir daug prastesniam JEATH karo muziejui. Nors minios turistų, specialiai ant tilto laukiančio retai pravažiuojančio traukinio, atrodo keistokai.

Tiltas per Kvajų Kančanaburyje su iškyšomis turistams stovėti, kai važiuoja traukinys

Tiltas per Kvajų Kančanaburyje su iškyšomis turistams stovėti, kai važiuoja traukinys. Kiti lipa į patį traukinį: vos atvažiavome į stotį prieš tiltą, geležinkelio tarnautojai bemat uždėjo lipdukus ‘specialsu vagonas’ – skirtas žmonėms, kuriems nereikia niekur važiuoti, bet jie tiesiog nori kirsti garsų tiltą sėdėdami traukinyje

Bankokas yra didelės įlankos gale, o šonuose – vieni svarbiausių Tailando kurortų Pataja ir Hua Hinas, į kuriuos irgi galima nuvykti dienai, nors verta ilgesniam laikui.

Bankoko priemiesčiuose – ir daug gražių karaliaus rūmų (it tiesiai iš Vokietijos perkelti Phra Ram Ratčanivet Petburyje, tarpukariniai Mrigadajavano Čaane). Petburio vieninteliai, į kuriuos galima užeiti: kitur nekilmingieji tegali pasivaikščioti po sodą.

Čaano Mrigadajavano rūmai, suderinę tarpuakrio art deco architektūrą su vietinėmis statybos ant polių tradicijomis

Bankoko Mrigadajavano rūmai, suderinę tarpuakrio art deco architektūrą su vietinėmis statybos ant polių tradicijomis

Bankoko priemiesčiuose gausu ir šventyklų, o įspūdingiausia irgi Petburyje: Tam Khao Luang ola, kurioje be didžiulių stalagmitų ir stalagtitų – ir gausybė auksinių Budų. Tačiau Tailande ne mažiau įdomu nei svarbiausias lankyti ir keisčiausias šventyklas, o viena tokių – Budistų pragaro šventykla Čonburyje, kur statulų serijos atkuria, kaip, sekančiame gyvenime atgimę į blogesnį pasaulį, kentės visokiausi nusidėjėliai. Kai kurios skulptūros Europoje apskritai negalėtų stovėti viešumoje (pavyzdžiui, basliu prievartaujama kruvina moteris), bet Tailande supratimas apie padorumą kitoks! Greta kiekvienos skulptūrų kompozicijos – aukų dėžutės ir, kai kur, net reikalingos aukos apskaičiavimo metodai.

Pragaro šventykla Čonburyje

Pragaro šventykla Čonburyje

Neįprasti ir Bankoko priemiesčių turgūs. Tradicija – plaukiojantys turgūs, kaip Damnoen Saduak, kur klientai išsinuomoja valtį ir iš lėto valtininko plukdomi pro prekijų eiles (įžūlesni pristraukia tuos laivelius kabliais, bet būgštavimai, kad ramus valandos pasiplaukiojimas pavirs į nuolatinį pardavėjų įkyrų puolimą, nepasiteisino). Dar keistesnis Maeklongo turgus ant geležinkelio bėgių: vos tik nuskamba pranešimas apie atriedantį traukinį ir prekijai it viesulas sparčiai surenka didesnes, sulenkia stogelius, o mažesnes prekes suguldo ant žemės taip, kad traukinio sąstatas prariedėtų tarp jų. Tikras kasdienis realybės spektaklis! Prieš ten keliaujant būtina patikrinti traukinių grafikus: jie kursuoja retai.

Maeklongo turguje

Maeklongo turguje

Bankoke galima, kas kitur neįmanoma

Bankoke gali patirti dar daug ką, ko negali beveik niekur kitur – bus ką veikti ne vienai savaitei. Ir taip iki smulkmenų.

Pavyzdžiui, pievoje numesti seni lėktuvai, kuriuose apsigyveno žmonės.

Bankoko 'lėktuvų kapinės'

Bankoko ‘lėktuvų kapinės’

Amuletų turgus senamiestyje, kur tajai užsiperka kuo “veiksmingesnių” atributų, tokių kaip Džatuchan Ramatem amuletas, dėl kurio šalis pakvaišo: taip grūdosi prie jų, kad netgi buvo aukų.

Fašistiniai paminklai, nes Bankokas – vienintelė Vokietijos pusėje kariavusios valstybės sostinė, kurios Antrojo pasaulinio karo metais nei užėmė Sąjungininkai, nei įvedė kokią “denacifikacijos” versiją. Iki šiol parkuose, būna, visi sustingsta pasiklausyti per garsiakalbius leidžiamo himno, prekybos centrų apsaugininkai it kariai atiduoda pagarbą ir dar daug panašių menkniekių gali atrasti.

Paminklas pergalei 1941 m. prieš Prancūziją

Paminklas Tailando pergalei 1941 m. prieš Prancūziją, nūnai geriausiai matomas iš Dangaus traukinių linijos. Aišku, paskui Antrojo pasaulinio karo eiga apsisuko, ir Prancūzijos sąjungininkai įveikė Tailandą – bet paminklas liko

Gaidžių peštynės (kažkur priemiesčiuose – ir dviejų savaičių tam pritrūko). Miesto stulpo (lak muang) šventykla, kurioje, laikoma, gyvena Bankoko dvasia ir masiškai nešamos aukos. Cabbages and Condoms restoranas, kur visas dekoras – iš sargių. Ekscentriški projektai, kaip Patajos Tiesos šventovė, dramblio formos Eravano muziejus ar Čonburio Ban Suchavadi, kur milijonieriai švaistosi pinigais šiuolaikine didybe ir prabanga nustelbdami praeities meistrus – ir visa tai rodo turistams.

Tiesos šventovė Patajoje - iš medžio drožiamas milžiniškas pastatas, kurio statyba, manoma, užtruks virš 50 metų

Tiesos šventovė Patajoje – iš medžio drožiamas milžiniškas pastatas, kurio statyba, manoma, užtruks virš 50 metų. Kūrėjas – jau velionis verslininkas Lekas Viriapantas.

Viskam tam reiktų praleisti Bankoke mėnesį. Tačiau ir keleto dienų pakaks atrasti tam, kas ypatingiausia ir kas jums pačiam svarbiausia. Gal pajusti, kaip atrodo miestas, kurio vertybės per šimtmetį mažai keitėsi (“Karalius. Religija. Tauta”) – palyginus su visa revoliucingąja Europa. Gal pasidžiaugti, kad kainos Bankoke – kaip Vilniuje prieš 15 metų. Gal užmesti akį į svarbiausius Azijoje raudonųjų žibintų kvartalus, gal įsijausti į visą to miesto laisvę ir chaosą, su keliaaukščiais keliais, be tvarkos visur išmėtytais dangoraižiais, žmonių miniomis, šaligatvius nusėdusiais prekijais. Gal stebėti žmones: nuo “auksinio jaunimo” moderniais telefonais iki elgetų išluptomis akimis ar šliaužiančių šaligatvių ir stumiančių priešais save bliūdelį aukoms, viskas čia šalia: tarsi į vieną miestą būtų apjungta Japonija ir Indija. Ilgainiui Bankokas siekia būti vien tik naująja Japonija – pavyzdžiui, iš miesto ekonominių centrų pamažu vejami gatvės maisto prekeiviai – bet anos nevaldomo, taršaus chaoso atmosferos užteks dar ilgam.

Vakarui pasiruošę maisto turgaus prekijai Ajutajoje. Pavienių maisto prekijų yra ir šiaip siaurose gatvelėse, už tai užsieniečiai skundžiasi, kad sunku išsinuomoti butą su orkaite - vietiniams jos nereikia

Vakarui pasiruošę maisto turgaus prekijai Ajutajoje. Pavienių maisto prekijų yra ir šiaip siaurose gatvelėse, už tai užsieniečiai skundžiasi, kad sunku išsinuomoti butą su orkaite – vietiniams jos nereikia. Net eilinėse 7-11 parduotuvėse (maždaug “Narvesen” atitikmuo) – gausus šilto maisto pasirinkimas.

Gal stabtelti pakeliui į Tailando salas ar į aplinkines šalis, o gal visas atostogas paskirti Bankokui ir jo priemiesčiams. Ką veikti irgi bus, tik reiks įsigyventi: Bankokas ne toks miestas, kurį įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Man užtruko bent kelias dienas.


Visi mano kelionių po Tailandą aprašymai-vadovai

1. Tailandas - šalis visiems, bet ne visų (ĮŽANGA)
2. Bankokas - rytietiška pasaulio turizmo sostinė
3. Tailando kurortai - karštis, pramogos, kultūra
4. Šiaurės Tailandas - neatrasta Tailando siela
5. Full Moon Party - beprotiškiausia Tailando naktis

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,