Igvasu krioklių nesutalpinsi į žodžius ar sakinius. Igvasu – tai ištisas krentančio vandens pasaulis, po kurį galima bastytis valandų valandas, nueiti daugybę kilometrų, bet kiekvienas naujas žvilgsnis į krioklius vis tiek priblokš. Nes visos panoramos ten skirtingos, nes kiekviena iš 150-300 vandens srovių, į kurias prieš krisdama iš 82 metrų aukščio skyla galinga Igvasu upė – labai savita.

O kur dar žmonių nesibaiminantys gyvūnėliai: smalsūs koačiai, saulutėje besikaitinantys įvairiausi driežai, iš medžių žmones stebinčios beždžionės ir čiurliai, nakvojantys pačiuose kriokliuose…

Per kelias dienas aplankiau Igvasu krioklius iš visų pusių: Brazilijos ir Argentinos; viršaus ir apačios; pėsčiomis ir laiveliu. Taip pat – produktyviausią pasaulyje Itaipu hidroelektrinę, tikrą betoninį žmonijos iššūkį gamtai, ir gretimus miestelius. Štai kas įdomiausia tame krentančio vandens pasaulyje.

Velnio gerklė, kur nuteka pusė viso Igvasu krioklių vandens (vaizdas iš Brazilijos)

Igvasu iš Brazilijos: panoraminis žygis pakrante

Igvasu upe ties kriokliais driekiasi Brazilijos ir Argentinos siena. Nors dauguma krioklių – Argentinoje, geriausias panoraminis jų vaizdas – iš kito kranto, t.y. Brazilijos. Kai išlipęs iš autobuso ėmiau žingsniuoti takeliu prie krioklių, pradžioje jie atrodė milžiniški, tačiau ne stebuklingi. Bet juk iki krioklių buvo likę virš kilometro, o ir srovių matėsi tik maža dalis… Priartėjus pusiaukelę jau nekilo abejonių, kad Igvasu kriokliai daugiau nei verti jiems suteikto vieno septynių pasaulio gamtos stebuklų vardo.

Žygio kulminacija – Velnio gerklė tako gale, kur kriokliai krenta iš visų pusių, nusinešdami pusę visos Igvasu upės vandens. Brazilai į „gerklės“ apačią pastatė taką ant polių. Jo gale kriokliai tiesiog užgožė pojūčius: per tą krentančio vandens garsą buvo sunku susikalbėti, o akinius ir kameros objektyvą teko nuolat valyti nuo lašelių. Tačiau kūną aptaškymas atgaivino, nuėmė karštį, kuris prie Igvasu visus metus kone triuškinantis.

Takas į Velnio gerklę iš Brazilijos (maždaug ties puse krioklių aukščio)

Brazilijoje vaizdų į krioklius pakanka kelioms valandoms. Norėdami padidinti apžvalgos aikštelių skaičių brazilai dar pastatė bokštą su liftu prie pat Velnio gerklės. Pasiūlė ir nepakartojamų krioklio patirčių, prieinamų tik turtingiausiems: pačiame nacionaliniame parke stūkso senoviškas Belmond viešbutis, kurio svečiai gauna teisę po nacionalinį parką vaikščioti net po jo uždarymo (~350 eurų už dvivietį numerį). Kitas pasiūlymas – devynių minučių skrydis virš krioklių sraigtasparniu (~200 dolerių). Mes pataupėme: apsistojome paprastame viešbutyje prie kelio į krioklius. Visgi kriokliai yra lygių visame pasaulyje neturinti vieta, traukianti turistus iš visur, todėl užkeltų kainų (gėrimų, valgio) išvengti sunku, ypač prie krioklių ir viešbučių. Geriausiai apsirūpinti viskuo ten, kur tai daro vietiniai: pavyzdžiui, prekybos centruose. Deja, pamiršome įsigyti purškalą nuo uodų, kuris svarbus dėl paplitusios dengė karštligės (kovoti su ja skatino net reklamos gatvėse ir ant autobusų) – laimė, uodai nesukandžiojo.

Brazilijos apžvalgos bokštas palei krioklį. Šioje nuotraukoje, kaip ir daug kur, ant krioklio purslų išryškėjo graži vaivorykštė

Igvasu iš Argentinos: džiunglių takeliai ir ranka pasiekiami kriokliai

Argentinos pusėje jokie bokštai nestovi ir kavinių su vaizdais į krioklius nėra. Tenykštis Igvasu krantas – laukinės džiunglės, pilnos pasivaikščiojimo takų. Eidamas žemutiniu taku (Circuito inferior, 1,7 km) krioklius regėjau daugiausia iš apačios. Aukštutinis takas (Circuito superior, 1,8 km) driekėsi viršuje, kur upė persiverčia per keterą. Nuo visų Argentinos takų kriokliai – beveik ranka pasiekiami, vietomis taškantys it galingas purkštuvas (Brazilijoje tai galima patirti tik vienoje vietoje).

Įspūdingiausias tarp tų betarpiškų žygių link krioklių – Velnio gerklės takas (Garganta del Diablo, 2,2 km), į kurio pradžią veža specialus traukinukas. Tai – tiltelis virš Igvasu upės anapus krioklių, o ši atrodė tokia rami rami, tarsi ne ji vos už kokio kilometro dovanotų žmonijai vieną įspūdingiausių gamtos vaizdų. Net žuvytės lėtai plaukiojo, laukdamos kąsnio iš turistų… Tik tolumoje matėsi „dūmai“. Tai – krioklio purslai, ir jie kilo iš Velnio gerklės. Priėjus artyn tiesiog užgniaužė kvapą. Jaučiau, kaip vanduo virsta ir po kojomis, ir iš visų šonų: neįsivaizduojama gamtos galybė.

Vaizdo iš Argentinos į Velnio gerklę fragmentas. Nuotraukose įspūdingiau atrodo vaizdai iš Brazilijos, nors realybėje tikriausiai – iš Argentinos. Mat Argentinoje pribloškia krioklių artumas, o kad suvoktum jų dydį privalai apsidairyti – fotografijomis to neperteiksi

Argentinos Igvasu krioklių nacionaliniame parke – ir daug galimybių tiesiog pažinti gamtą, Atlanto džiungles kurios, kadaise dydžiu prilygusios Amazonijai, nūnai beveik visai iškirstos (teliko septyni procentai buvusių jų plotų). Džiunglių takeliuose išvydome daug driežų (ir visai didelių), beždžiones, skruzdėles, pjaustančias medžių lapus ir velkančias jų gabalėlius į skruzdėlynus, idant galėtų augintis sau grybus.

Igvasu krioklių neįmanoma įsivaizduoti ir be koačių – įkyrokų rainauodegių meškėnų giminaičių, kurie, kai savo ilgomis nosimis neuostinėja pievų, kaulija maisto iš turistų arba… būriais juos puola. Patys matėme, kaip rodos iš niekur pasirodęs keturiolikos koačių būrys žaliajame take per džiungles staiga atėmė maišą iš korėjiečių porelės: vienas įsikabino į jį, pragraužė, ir netrukus jau visa giminė dorojo sausainėlius.

Korėjos turistai laukia galimybės atsiimti koačiams nereikalingus daiktus, tokius kaip vandens butelis

Bet unikaliausi Igvasu gyventojai – čiurliai. Jie vieninteliai gyvena pačiuose kriokliuose. Susisuka lizdus už visos tos vandens masės. Stebint sunku patikėti, kaip tie maži paukšteliai sugeba gyvi praskristi per krioklį, bet toks dušas – jų kasdienybė. Svarbiausia: už krioklių neatskrenda plėšrūnai, ratus sukantys ereliai.

Krioklio galią Argentinoje pajutau ir savo kūnu. Kaip ir tūkstančiai žmonių kasdien, plaukiau laiveliu po kriokliais. Aišku, jis plukdo tik į mažesnių krioklių prieigas, o ne Velnio gerklę. Bet ir ten pasijutau skęstantis: ore buvo tiek lašų, kad negebėjau įkvėpti oro neužpildydamas jais kvėpavimo takų. Rūbai, aišku, peršlapo tarsi būtų ką tik skalbti: takelis nuo laivelių prieplaukos pilnas drabužius gręžiančių turistų.

Iš Argentinos atplaukęs laivelis lenda į krioklio purslus (vaizdas iš Brazilijos)

Deja, minties plaukti į San Martino salą tarp krioklių teko atsisakyti – upės vandens lygis tam netiko. Jis nuolat kinta, o per liūčių sezoną Igvasu taip paplūsta, kad uždaromi net ir artimesnieji pasivaikščiojimo takai (kai kurie jų taip suniokojami, kad vandeniui nuslūgus perstatomi iš naujo – apgriuvusių tiltelių liekanų mačiau visur).

Brazilijos ir Argentinos sienos loterija

Dauguma turistų, kaip ir aš, nori pamatyti krioklius ir iš Brazilijos, ir iš Argentinos. Tačiau kirsti sieną nėra visai paprasta. Visų pirma, iš Brazilijos Foz do Igvasu miesto centro teko autobusu važiuoti į argentinietiškojo Puerto Igvasu centrą. Pirmasis trukdis: brazilams ir argentiniečiams neprivaloma pasirodyti muitinėse, o lietuviai ten nenuėję susidurtų su problemomis. Paprašytas vairuotojas išleido prie muitinės, bet bilieto, su kuriuo būtume galėję lipti į kitą autobusą po visų formalumų, nedavė. Be to, nuo brazilų iki argentiniečių pasieniečių teko maždaug 3 km eiti pėsčiomis.

Tiltelis Argentinoje per Igvasu upę į Velnio gerklę. Virš salos upėje matosi kylanti krioklio migla.

Nuo stočių iki krioklių tenka važiuoti vietiniu transportu. Brazilijoje jis pigesnis nei Argentinoje, todėl pastarojoje verslūs taksistai sugalvojo rinkti žmones autobusų stotelėje ir nuvežti už tą pačią kainą.

Sugrįžti iš Argentinos turėjo būti kiek paprasčiau, mat Argentinos muitinėje privalo išlipti visi. Ir autobuso vairuotojas supratingesnis pasitaikė: prieš paleisdamas pas brazilus davė bilietą. Čia sėkmė baigėsi: sekančio autobuso teko laukti beveik valandą, stebint kaip pamažu vis temstant pasieniečiai tikrina senų ilganosių sunkvežimių vairuotojus. Pralėkė ir daug turistinių autobusų: užsakius tokią ekskursiją sieną kirsti paprasčiau, bet tai brangiau, be to, mažiau laisvės. Tyrinėti Igvasu nacionalinių parkų takelius labai jau smagu pačiam, savais tempais, vis prisėdant ant kokio akmens pasigerėti gamtos didybe.

Tokiose vietose, kaip ši (Brazilijos apžvalgos bokšto viršus) norisi pastovėti ir ilgiau

Itaipu: didžiausia elektrinė vietoj didžiausių krioklių

Igvasu kriokliais kiekvieną sekundę prateka 1750 litrų vandens: šešiskart daugiau, nei Nemunu Kaune. Kokio įspūdingumo tada turėtų būti galingiausi pasaulyje Gvairos kriokliai – 13000 litrų per sekundę vandens sienos (43 Nemunai)! Vietovardis „Salto de Guaira“ Pietų Amerikos žemėlapyje įrašytas 200 km į šiaurę nuo Igvasu. Tenykštė upė – nebe vidutiniška Brazilijos mastais Igvasu, bet septintoji pagal vandeningumą pasaulyje Parana, į kurią Igvasu ir įteka.

Deja, to vaizdo nemačiau ir niekada nebeišvysiu. Gvairos krioklių nebėra. 1982 m. Brazilija ir Paragvajus juos paskandino, pastatydami milžinišką Itaipu užtvanką. Trokšdami išvysti paskutinius Gvairos krioklių vaizdus tais metais žuvo 40 žmonių – tilteliai neatlaikė minių svorio. Tie žmonės paskendo kriokliuose, o patys kriokliai per 14 dienų – Itaipu mariose.

Itaipu užtvankos fragmentas. Vanduo, kadaise tekėjęs Gvairos kriokliais, dabar teka čia matomais baltais vamzdžiais ir suka turbinas. Kadangi iš nuotraukos sunku suvokti visa ko mastelius, pasakysiu, kad vos dviem iš šių vamzdžių kas sekundę prateka tiek vandens, kiek per visus Igvasu krioklius kartu paėmus

Itaipu hidroelektrinės vardan apsemta ir daug miškų, kaimų, kuriuose per amžius gyveno indėnai. Tačiau yra kita medalio pusė: tai daugiausiai energijos per metus (90 TWh) pagaminanti elektrinė visame pasaulyje, apšviečianti penkiasdešimties milijonų žmonių namus, parduotuves, gamyklas… Ir brazilai ja didžiuote didžiuojasi. Aplink pastatė savotišką pramogų parką, kuriame – ir gyvūnai, ir pasivažinėjimo elektromobiliu galimybės. Jei Lietuvoje elektromobiliai yra pseudoekologija (juk jų suvartojama elektra vis viena gaminama taršioje Elektrėnų elektrinėje) tai Brazilijoje Itaipu jėgainės dėka tikrai gali važinėti mažai teršdamas gamtą.

Jei, aišku, pamiršim visus užtvindytus plotus…

Apie Gvairos krioklius joks Itaipu gidas nė žodeliu neužsimena, o Itaipu “pramogų parke” įvairiomis kalbomis rodomas pristatomasis filmas savo tonu ir patosu priminė tarybines kronikas. Komentatorius bėrė statistiką: Itaipu jėgainėje tiek metalo, kiek 380 Eifelio bokštų, betono kiek 210 Marakanos stadionų, žemių iškasta tarsi būtų pastatyti 8,5 Eurotunelio.

Itaipu valdymo skydas. Teoriškai dešinė kambario pusė – Paragvajuje, kairė – Brazilijoje. Remiantis Itaipu valdymo tarptautine sutartimi, brazilams ir paragvajiečiams darbininkams turi būti skirta vienoda pinigų suma, bet kadangi Paragvajuje mažesni mokesčiai, už tą pačią sumą paragvajiečių nusamdoma daugiau

Itaipu betoninis monstras – lyg žmonijos proto atsakas tyrai gamtos galiai. Jis – toks milžiniškas, kad specialios ekskursijos metu žvelgdamas tolyn koridoriais nematydavau jų pabaigų, o pažvelgęs žemyn į tuščiųjų užtvankos ertmių gylį, ne visada suprasdavau, kur dugnas. Tarsi tai būtų ne realybė, o kokio fantastinio filmo specialieji efektai. Žvelgiant iš šalies, nuo apžvalgos aikštelės, net sunku suvokti visa ko tikruosius mastelius: atrodo, užtvanka kaip užtvanka, kol palyginimui nepasižiūri, kokio dydžio yra turistus vežiojantys dviaukščiai autobusai bei šešių aukštų administracinis pastatas.

Deja, galbūt įspūdingiausio vaizdo neišvydau: latakai, nuleidžiantys perteklinį vandenį, atidaromi tik įpusėjus liūčių sezonui. Pasak užtvankos įmonės direktoriaus, būtent šie latakai pakeitė paskandintus Gvairos krioklius: vandens kiekiai panašūs.

„Begalinis“ drėgnas koridorius palei daugiatones Itaipu turbinas

Prie vandens galybės – du kurortai

Turistų skaičius prie Igvasu taip išaugo, kad Brazilijos Foz do Iguasu miestas (260 000 gyv.) iš Itaipu jėgainės darbininkų gyvenvietės pavirto kurortu. Ypač pietinė jo dalis, palei Krioklių (Cataratas) gatvę.

Suprasdami, kad atskrendantys į kurortą turistai norės ir daugiau pramogų, nei kriokliai bei elektrinė, vietos verslininkai nesnaudžia. Jau oro uoste reklamuojasi vaškinių figūrų muziejus, dinozaurų parkas. Išbandžiau braziliškiausią iš naujųjų pramogų: Paukščių parką, kurio aptvarai pilni sparnuočių iš visų Brazilijos (ir ne tik) pakampių. Nuo kai kurių spalvingumo akys raibsta (pvz. šaižiabalsių tukanų), į dalį paukštidžių galima ir užeiti.

Paukščių parke yra ir drugelių paviljonas. Bet šį, dar įspūdingesnį balose geriančių drugelių vaizdą regėjau Argentinos Igvasu nacionaliniame parke

Kai kuriose kitose vietose kainos ir kokybės santykis daug prastesnis. Štai ties purvinai rudos Igvasu ir švarios Paranos upių santaka, kur susikerta trys valstybės (Brazilija, Argentina, Paragvajus) brazilai stato kažkokį gyvąjį muziejų „Marco 3 Fronteras“. Ir nors jo pseudosenoviniai pastatai tik dabar įgyja formas ir dauguma darbuotojų yra statybininkai, už įėjimą jau renkamas keturių eurų mokestis (vien už pažvelgimą į santaką, kurią dar užstoja apgriuvusi kavinė).

Argentinos miestelis Puerto Igvasu irgi tapo kurortu, nors jis gerokai mažesnis (80 000 gyv.). Trečiasis miestas regione – paragvajietiškas Siudad Del Estė [Ciudad del Este]. Dėl mažesnių mokesčių brazilai dažnais autobusais ten važiuoja apsipirkti (elektronikos, baldų), bet turistus į tą chaotišką laukinio kapitalizmo žemę gali pritraukti nebent papildomas štampas pase. Ant Draugystės tilto, jungiančio abi šalis, siaučia plėšikai. Šiaip Foz do Iguasu jaučiausi saugiau, nei Brazilijos didmiesčiuose, bet ir ten viešbučių papėdėse naktimis pasirodo neadekvatūs, tikriausiai narkotikų pavartoję žmonės.

Igvasu upė (kairėje) įteka į Paranos upę. Nuotrauka daryta iš Brazilijos, priekyje kairėje – Argentina, anapus Paranos – Paragvajus. Keltas plaukia iš Argentinos į Paragvajų, nes tiltas tarp šių dviejų šalių čia nenutiestas

Kelionė į Igvasu – krioklių turizmas

Nors kainos ir išaugusios, o nuvykti ten reikia laiko (greičiausiai – skrydžio iš Rio De Žaneiro ar San Paulo, nes pakeliui mažai ką lankyti), Igvasu tikrai pateisina lūkesčius.

Dauguma kitų pasaulio krioklių – tik pavienės vandens srovės. Nors ir būtų labai galingos, kaip Niagara, joms pažinti pakanka žvilgsnio iš vos keleto skirtingų taškų. O Igvasu yra ne krioklys, bet ištisas krioklynas.

Vaizdas į Belmond viešbutį Brazilijoje nuo aukštutinio tako Argentinoje. Jei krioklio iš pirmo žvilgsnio nematote žinokite – nuotraukoje jis tikrai yra, ir ne kamputyje.

Ir kelionė į Igvasu netelpa į įprastines kategorijas. Pavadinsiu ją naujadaru – krioklių turizmas. Stebėjimas ir tyrinėjimas vandens srovių, salelių tarp jų, upių, čia užliejamų, čia vėl iškylančių medžių. Ir gerėjimasis visais šiais gamtos stebuklais. Panašiai kaip, tarkime, kalnų turizmas – gerėjimasis kalnais ir vaizdais žemyn. Tik jei įspūdingų kalnynų pasaulyje yra daugybė, ir jie užima plotus sulig ištisomis šalimis (Andai, Himalajai, Pamyras, Alpės…), tai toks krioklių turizmas galimas vos keliose vietose ir, nuskandinus Gvairą, tikriausiai tik Igvasu jis šitoks įspūdingas.

Prieš skrydį iš Foz do Igvasu slapčia vyliausi gauti vietą lėktuve prie lango ir dar atsisveikinti su kriokliais iš dangaus – deja, nepavyko. Manęs laukė visai kitoks vandens pasaulis, bet irgi – Brazilijos vizitinė kortelė. Upės ten daug platesnės – bet jos nekrenta, o ramiai teka per džiungles, vešančias ne vien nacionaliniuose parkuose. Tai – Amazonija.


Visi straipsniai iš kelionės po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės