Išskleisti meniu

Argentina

Argentina – tropikų ir ledynų tango

Argentina – tropikų ir ledynų tango

| 1 komentaras

Argentina – tai vieni nustabiausių pasaulio kraštovaizdžių. Nuo tropinių Igvasu krioklių iki įspūdingiausių pasaulio ledynų, nuo vienų aukščiausių pasaulio kalnų iki laukinių žvėrių pilnų pievų. O kur dar kadaise turtingi Argentinos miestai, kultūra.

Bet pamatyti, suprasti visą Argentiną – nelenkugva. Tai – milžiniška, aštunta pagal dydį pasaulio šalis. Skrydis iš sostinės Buenos Airių į jos pakraščius užtrunka 3 valandas, tarsi per visą Europą, o automobiliu vien važiuoti reikia kelias paras.

Praleidau Argentinoje daugiau nei mėnesį ir aplankiau daugelį svarbiausių lankytinų vietų. Šiame straipsnyje informacija apie Argentiną, jos kultūrą, lankytinas vietas ir praktinius reikalus – vienoje vietoje.

Didingi Argentinos didmiesčių pastatai mena laikus, kai Argentina buvo viena iš turtingiausių pasaulio šalių

Didingi Argentinos didmiesčių pastatai mena laikus, kai Argentina buvo viena iš turtingiausių pasaulio šalių

Argentinos gamta – nuo tropikų iki ledynų

Argentina – gigantiška, gigantiška ir jos gamtos įvairovė.

Unikaliausia Argentinos žemė neabejotinai yra Patagonija – milžiniškas ir tuščias pietinis gyvenamo pasaulio pakraštys. „Tuščias“ jis tik nuo žmonių: ilguose tiesiuose keliuose dešimtis kilometrų gali nesutikti kitos mašinos, bet kelią perbėgs ištisos laukinių žvėrių kaimenės – gvanakai, keistieji šarvuočiai, nandu, milžiniški graužikai maros, lapės, kiškiai. O atokius Atlanto vandenyno paplūdimius nugulę tūkstančiai ruonių ir jūrų liūtų, šimtai tūkstančių pingvinų. Ir, jei metų laikas bus tinkamas, nuo aukštų pakrantės uolų lengvai pastebėsi delfinus, orkas, išplaukiančius į krantą jūrų liūtų medžioklei, net banginius – ypač Valdeso nacionaliniame parke.

Gvanakų kaimenės dalis šalikelėje

Gvanakų kaimenės dalis šalikelėje

Visa ko masteliai Patagonijoje didesni. Nuo beveik nuolatinių stipriausių gyvenamo pasaulio vėjų ežerai banguoja tarsi jūros (įspūdingiausi – aplink Bariločę). Atstumai iki artimiausių miestelių ar net degalinių skaičiuojami šimtais kilometrų. Danguje naktį sužiba stebuklinga galybė žvaigždžių (juk nėra jokių dirbtinių šviesų!). O miestelių muziejėlių kuklias sales puošia didžiausi pasaulio dinozaurų skeletai (Argentinoje iškasama 10% planetos dinozaurų).

Argentinos ežerų regionas aplink Bariločės kurortą

Argentinos ežerų regionas aplink Bariločės kurortą

Bet užvis įspūdingiausias gamtos stebuklas – pačioje Patagonijos pabaigoje. Patagonijos ledynai, ypač Perito Moreno: vienintelis toks pasaulio ledynas, kurio amžiną slinkimą ir tirpsmą galima stebėti nuo lengvai prieinamų pasivaikščiojimo takų, suolelių.

Perito Moreno ledynas žvelgiant nuo pasivaikščiojimo tako

Perito Moreno ledynas žvelgiant nuo pasivaikščiojimo tako

Perito Moreno ledynas, mano nuomone, neabejotinai patenka tarp 10 įspūdingiausių pasaulio gamtos vietų, bet vis tiek nesu tikras ar jis – įspūdingiausia vieta Argentinoje. Mat kitoje šalies pusėje ošia Igvasu kriokliai, stebuklingas dešimčių krioklių ir krioklelių pasaulis, kuriame nesunkiai gali praleisti ne vieną dieną: gėrėtis kriokliais nuo aibės pasivaikščiojimo takų, bokštelių, iš sraigtasparnio, iš laivo, iš Argentinos ir iš gretimos Brazilijos. Gamta ten visai kitokia – vešlios džiunglės, tropikai.

Igvasu vaizdas iš Brazilijos pusės, dešinėje - Argentina

Igvasu vaizdas iš Brazilijos pusės, dešinėje – Argentina

Šiaurės Vakarų Argentina – dar kitokia: gelsvos stepės ir dykumos, peraugančios į Andų kalnus, už kuriuos aukštesni pasaulyje – tik Himalajai.

Ir pagaliau Argentinos pampos aplink Buenos Aires, Lietuvą primenančios derlingos lygumos, kur tradicines karvių ir jaučių rančas vis labiau keičia sojų pasėlių plotai. Nieko ten labai įspūdingo, išskyrus kaimo turizmo „estancijose“ galimybes (romantizuota, bet nepigu). Bet dauguma argentiniečių gyvena ten. Ir legendinių Argentinos kaubojų gaučų, ant arklių ganančių savo galvijų kaimenes, dar pamatysi.

Gaučas šalikelėje

Gaučas šalikelėje

Buenos Airės ir Argentinos miestai

Beveik galima sakyti, kad Argentina turi tik vieną tikrą miestą – Buenos Aires. Užtat kokį! Iš 44 milijonų Argentinos žmonių, 14 milijonų – trečdalis – gyvena Buenos Airėse.

Pastatai Argentinoje vertinami tarsi meno kūriniai, juos net pasirašo architektai, iškaldami savo vardus

Argentinos parlamentas. Pastatai Argentinoje vertinami tarsi meno kūriniai, juos net pasirašo architektai, iškaldami savo vardus

Prieš 100 metų Buenos Airės buvo vienas dešimties didžiausių ir turtingiausių pasaulio miestų, todėl iki šiol stebina didingais ano meto teatrais, turtuolių kapinėmis, puošniais it katedros dangoraižiais, čia gimusia tango kultūra. Buenos Airės tada kopijavo Paryžių – bulvarų platumu ir pastatų masteliais Paryžių net pranoko ir iki šiol yra populiariausias tarp turistų Pietų Amerikos miestas.

Vienas išsaugotų Buenos Airių interjerų - Kolumbo teatras, nuolat kupinas turistų. XIX-XX a. sandūroje teatrai Lotynų Amerikoje buvo kiekvieno turtingo didmiesčio pasididžiavimas ir vieni kitus stengėsi pranokti

Vienas gražiausių Buenos Airių interjerų – Kolumbo teatras, nuolat kupinas turistų. XIX-XX a. sandūroje teatrai Lotynų Amerikoje buvo kiekvieno turtingo didmiesčio pasididžiavimas ir vieni kitus stengėsi pranokti

Tiesa, nuo Paryžiaus ir Europos visi Argentinos miestai skiriasi tuo, kad paveldas ten nesaugomas. Įprasta nugriauti kokius turtingų XIX a. argentiniečių rūmus ir pastatyti nuobodų daugiabutį. Tad labai trūksta vietų, kur galėtum pažvelgęs matyti didingą miesto istoriją: didžių pastatų daug, bet jie stovi pavieniui ar grupelėmis, geriausiu atveju – keli iš eilės.

Didingas pastatas (centre) ir nuobodus daugiaaukštis (kairėje)

Didingas pastatas (centre) ir nuobodus daugiaaukštis (kairėje)

Argentiniečiai menkai vertina senovę, turtingieji palieka „nugyventus“ namus ir keliasi į naujus ir naujus rajonus. Bent jau tiek, kad “senovė”, kuri lieka, be galo autentiška: viskas nuo butų durų ir liftų iki baldų dažname bute nekeista dešimtmečius.

Seno viešbučio vidus Rufino mieste

Seno viešbučio vidus Rufino mieste

Didžiausi Argentinos miestai – aplink Buenos Aires. Daugelis jų – kaip Rosarijas – it sumažintos Buenos Airės: nuostabūs pastatai ir nykūs daugiabučiai keičia vienas kitą, gatvės tiesios ir kone begalinės, pavadintos vis tų pačių didvyrių vardais (Kristupas Kolumbas, Argentinos išvaduotojas San Martinas, Argentinos laivyno įkūrėjas admirolas Braunas, prezidentas Peronas…). O atstumas nuo vienos vietos iki kitos matuojamas kvartalais: nes visi jie kvadratiniai, taisyklingi. Daugiausiai istorijos – šalies Šiaurės Vakarų miestuose (Salta, Kordoba) – ten bažnyčias statė dar vieni pirmųjų ispanų kolonistų.

Rosarijo centras

Rosarijo centras

Kuo toliau į pietus, Patagoniją, tuo miestai retėja, mažėja. Darosi įprasta, kad daugelis miestelio gatvių – net neasfaltuotos. Patagonijoje pirmieji miestai atsirado XIX a. antroje pusėje, tad kokių 1890 m. namas ten gali būti „pirmojo miesto namo muziejus“. Daugelis tenykščių miestų pavadinti visokiausių Ispanijos Imperijos ir indėnų sąskaita Argentiną įkūrusių ir plėtusių generolų ir pulkininkų vardais ir įdomūs tik kiek, kiek juose gali pavalgyti, prigulti, įsipilti degalų ar nusipirkti gerti (jei tik rasi kokią įstaigą padabintą užrašu „abierto“, nes ten įprasta dirbti ir kelias valandas per parą: vietiniai žino kada). Apsilankyti – įdomu, bet kaip toje nykumoje tarp sulaukėjusių šunų gyventi – įsivaizduoju sunkiai.

Vienintelis viešbutis, restoranas, ir parduotuvė Bacha Karakoleso pakelės kaime - jo gyvenimo centras. Artimiausi kiti kaimai - už šimtų kilometrų. Kainos čia - didelės, todėl verta pasiplanuoti nakvoti ar pavalgyti kiek didesniuose kaimuose, kur yra konkurencija. Degalų verta piltis visur - nes niekada nežinai, ar artimiausia degalinė (ir ta už kokio 100 ar 200 km) veiks

Vienintelis viešbutis, restoranas, ir parduotuvė Bacha Karakoleso pakelės kaime – jo gyvenimo centras. Artimiausi kiti kaimai – už šimtų kilometrų. Kainos čia – didelės, todėl verta pasiplanuoti nakvoti ar pavalgyti kiek didesniuose kaimuose, kur yra konkurencija. Degalų Patagonijoje verta piltis visur – nes niekada nežinai, ar artimiausia degalinė (ir ta už kokio 100 ar 200 km) veiks

Argentinos klimatas ir kurortai

Argentinoje, kaip visame pietų pusrutulyje, žiema būna birželį-rugpjūtį, o vasara – gruodį-vasarį.

Šiaurinės Argentinos klimatas – gerokai karštesnis nei Lietuvoje. Šiaurės Vakaruose žiemos beveik tokios karštos, kaip Lietuvos gegužė, o vasara primena Turkijos vasaras. Buenos Airėse tik keliais laipsniais vėsiau.

Paplūdimys Argentinoje

Paplūdimys Argentinoje. Šis žmonėms neprieinamas, nes čia gyvena ruoniai (įsžiūrėjus galima pamatyti ir šioje nuotraukoje)

Nepaisant tokio oro, šiaurinė Argentina netapo užsieniečių poilsio Meka. Net patys turtingi argentiniečiai neretai renkasi poilsiauti Urugvajuje. Visgi, savą kurortų ruožą Argentina turi, ir dar kokį.

Mar del Plata – argentinietiško kurorto sinonimas – turi daugiau gyventojų, nei Vilnius, o vasarą jos prekybos centrus primenantys paplūdimiai prisigrūda neįsivaizduojamai. Užtat ir pramogų, prekybos Mar del Platoje vasarą – it viename svarbiausių pasaulio miestų – o ir žiemai ji nemiršta.

Mar Del Platos kazino kompleksas

Mar Del Platos kazino kompleksas

Aplink Mar del Platos kurortą-didmiestį daugybė mažesnių – nuo skirtų turtuoliams (neasfaltuotomis gatvėmis, nes turtuoliams su džipais to nereikia) iki jaunimo Vilja Geselio, šeimų Miramaro.

Kaip ir Argentinos miestai, kurortai į pietus retėja, mąžta – darosi per šalta. Patagonijoje jau joks argentinietis maudytis į jūrą nelys. Žiemos net pačiuose Argentinos pietuose ne tokios šaltos, kaip Lietuvoje (temperatūra paprastai nekrenta žemiau -10, išskyrus kalnus), bet ir vasaros – ne tokios karštos (giliau Patagonijoje temperatūra retai siekia ir kokius +25). O labiausiai Patagonijoje šaldo kone nuolatinis vėjas (ypač vasaromis): kas pas mus skaitytųsi uraganas vietiniams – gana eilinė diena.

Argentinos kurortuose svarbios aplinkinės gyvūnų kolonijos. Šie jūrų liūtai gyvena Mar Del Platoje, gausu ir pingvinų, papūgų kolonijų, dešimtmečius gyvenančių ten pat

Argentinos kurortuose svarbios aplinkinės gyvūnų kolonijos. Šie jūrų liūtai gyvena Mar Del Platoje, gausu ir pingvinų, papūgų kolonijų, dešimtmečius gyvenančių ten pat

Argentinos kultūra ir maistas

Beveik visi argentiniečiai yra europiečių palikuonys. Indėnų tuščiose pampose daug negyveno, o ir tų, kurie buvo, daugybę argentiniečiai išžudė per Dykumos (Patagonijos) užkariavimą XIX a. pabaigoje, todėl šiandien indėnų Argentinoje rasi tik pasieniuose su kaimyninėmis šalimis. Juodaodžių vergų į Argentiną irgi neatvežta daug, ir jų genai karta iš kartos “ištirpo”. Todėl Argentinoje gali jaustis labiau kaip Viduržemio jūros pakrantėje. Tarkime Ispanijoje, kurios kolonija iki 1811 m. buvo Argentina. Neispaniškai net susikalbėti sunku.

Cueva de las Manos, kur dešimt tūkstančių metų indėnai tapė savo rankas - viena retų žymių indėniškų vietų Argentinoje. Rimtesnio už šį paveldo yra tik šiaurės vakaruose, kur siekė Inkų Imperijos valdos ir indėnai nebuvo tik paprasti klajokliai-medžiotojai

Cueva de las Manos, kur dešimt tūkstančių metų indėnai tapė savo rankas – viena retų žymių indėniškų vietų Argentinoje. Rimtesnio už šį paveldo yra tik šiaurės vakaruose, kur siekė Inkų Imperijos valdos ir indėnai nebuvo tik paprasti klajokliai-medžiotojai

Aišku, virš 200 nepriklausomybės metų Argentinai suteikė unikalų prieskonį. Radosi, išplito Argentinos simboliai: aistringas tango šokis, demonstruojamas gausybėje tango teatrų, karti ir stipri matės arbata, gurkšnojama argentiniečių pakelėse, pagarba libertadorams, išvadavusiems Argentiną ir visą žemyną nuo ispanų jungo (Argentinos “pirmasis libertadoras” – San Martinas), asado (mėsos kepimo) ritualas. Argentina garsėte garsėja galvijų mėsa, kuri čia itin kokybiška ir pigi.

Tango spektaklis

Tango spektaklis

Argentina – katalikiška (bažnyčia netgi nėra oficialiai atsieta nuo valdžios) ir įspūdingos krikščioniškos vietos čia dar kuriamos. Bet kartu Argentinos šalikelės nusėtos šventyklėlėmis jokios bažnyčios nepripažintiems “šventiesiems”, tokiems kaip Gaučito Gilas ar Negyvėlė Korėja (Difunta Correa). Gaučito Gilas buvo Argentinos “Robinas Hudas”; nuteistas myriop, budeliui jis tarė: “Kai, mane nužudęs, grįši į miestą, sužinosi, kad man buvo suteikta malonė, o tavo sūnus smarkiai sirgs. Bet, jei melsiesi man, sūnus pagis”. Taip ir buvo: Gaučitui įvykdyta mirties bausmė, o budelis mieste rado malonės raštą, sergantį sūnų; atgailaudamas jis meldėsi Gaučitui ir sūnus pasveiko. Negyvėlės Korėjos mitas dar keistesnis: esą ji mirė, bet jos vaikas išgyveno žįsdamas lavoną.

Pakelės šventyklėlės Gaučito Gilui fragmentas

Pakelės šventyklėlės Gaučito Gilui fragmentas

Visa tai kūrė ne tik ispanų kolonistų palikuonys, o ir imigrantų milijonai: XIX-XX a. sandūroje Argentina imigracijos tempais nusileido tik JAV. Itin daug atvyko italų – kartu atsivežė picą, makaronus, nors šie maistai Argentinos virtuvėje ir kiek pasikeitė. Atvyko ir ~30000 lietuvių, kitos tautos iš Vidurio ir Rytų Europos. Tų imigrantų anūkai, proanūkiai itin didžiuojasi kilme, kiekviename didesniame mieste vyksta imigrantų šventės, kurių metu pardavinėjami tų šalių patiekalai, demonstruojami šokiai. Daug Argentinos lietuvių, gimusių Argentinoje, vis tiek puikiai kalba lietuviškai – Argentinoje svarbu išlaikyti kilmę.

Eskelio lietuvių muziejus Patagonijoje. Kompleksą sudaro ir lietuviška kaimo turizmo sodyba, kurios pastatai vadinasi Lietuvos miestų vardais, yra daug lietuviškų simbolių. Tai – tik viena Argentinos lietuviškų vietų

Atmetus tai, kas Argentinoje išvis savita, Argentina kultūriškai labiau Europa, nei Lotynų Amerika, ir vystėsi panašia kryptimi: X, Y, Z kartos, hipiai ir kitokie “neformalai”, “vakarietiškos kokybės” viešbučiai ir “vakarietiškos prabangos” restoranai su garsiais šefais ir t.t.

Gatvės karikatūristas Argentinoje. Daugelyje Lotynų Amerikos šalių panašių gatvės menininkų nėra arba mažai, arba siūlo liaudies dirbinius

Gatvės karikatūristas Argentinoje. Daugelyje Lotynų Amerikos šalių panašių gatvės menininkų nėra arba mažai, arba siūlo liaudies dirbinius

Kaip keliauti Argentinoje – autonuoma, lėktuvai, autobusai

Argentina – viena tolimiausių valstybių nuo Lietuvos. Pigiai ten nenuskrisi – visgi, tarp Pietų Amerikos šalių, skrydžiai į Buenos Aires būna vieni pigesnių.

Argentina – aštunta pagal dydį pasaulio šalis ir atstumai ten – didžiuliai. Nuo Buenos Airių iki ledynų ~3000 km, arba kaip nuo Viniaus iki Madrido. Nuo Buenos Airių iki Igvasu krioklių yra 1300 km – kaip nuo Vilniaus iki Kroatijos.

Romantiškas kelionės automobiliu per Argentiną vaizdas. Dabar, tiesa, žvyrkelių pagrindiniuose keliuose mažai - bet nusukimai į lankytinas vietas dar tokie

Romantiškas kelionės automobiliu per Argentiną vaizdas. Dabar, tiesa, žvyrkelių pagrindiniuose keliuose mažai – bet nusukimai į lankytinas vietas dar tokie

Važiuoti tuos atstumus – smagu, romantiška: kiekvieną dieną – vis kitokia gamta, aplinka. Kone kasdien į panašų žygį automobiliais ir motociklais leidžiasi visokiausios įvairiausių keliautojų ekspedicijos, su savo tinklapiais ir savo lipdukais, kuriuos klijuoja pakelės degalinėse, moteliuose, muziejuose – ištisos jų sienos ten tokiais nuklijuotos. Nuvažiuoti 1000 km Argentinoje, ypač Patagonijoje, paprasčiau, nei Europoje: nėra gyventojų, miestelių, kitų mašinų, judi daug greičiau (oficialūs limitai 110 km/h, bet pikapais “apsiginklavę” vietiniai tuščiuose keliuose jų neklauso). Tik žvėrių reikia saugotis, ypač naktimis.

Praeities ekspedicijų lipdukai ant pakelės muziejaus. Čia - tik koks dešimtadalis

Praeities ekspedicijų lipdukai ant pakelės muziejaus. Čia – tik koks dešimtadalis

Tačiau važiavimas vis tiek užima laiko. Išsinuomoti automobilį vienoje Argentinos pusėje, o grąžinti kitoje – labai brangu, todėl tenka apvažiuoti visą ratą. Pavyzdžiui, mūsiškis ratas iš Buenos Airių iki ledynų 40 keliu palei Andus, o atgal 3 keliu palei vandenyną užtruko apie tris savaites.

40 keliu į pietus. 40 kelias toks garsus, kaip 66 JAV kelias; jis driekiasi nuo pat Argentinos šiaurės iki pietų

40 keliu į pietus. 40 kelias toks garsus, kaip 66 JAV kelias; jis driekiasi nuo pat Argentinos šiaurės iki pietų

Daugelis pagrindinių kelių dabar asfaltuoti (vietomis – geri, vietomis – pilni it meteoritų išdužtų duobių, upeliais po lietaus virstančių sunkvežimių išmaltų vėžių). Tačiau nusukimai į lankytinas vietas gali būti prastais žvyrkeliais (ypač Patagonijoje), kur akmenukai daužys ar net lies nevisureigio dugną (štai kodėl Argentinoje šitiek visureigių!). Dėl šito, taip pat dėl pomėgio parkuoti automobilius “atrėmus”, Argentinos automobiliai labai apdaužyti – net mūsų išsinuomotasis turėjo nudaužtą veidrodėlį, neveikiančią lempą, girgždančią sankamą, keistus garsus leidžiantį variklį ir t.t. Argentinoje tai normalu, nes ten nėra techninės apžiūros. Todėl keliuose galima pamatyti ir tokių 50 ar 70 metų senumo trantų, kurie išvis nesuprasi, kaip važiuoja: prarūdijusios skylės duryse, segtukais užkabintas (kad neatsidarytų) kapotas, nuimtas bagažinės dugnas ir t.t. Kai paminėjome, kad mums išnuomojo techniškai netvarkingą automobilį, vietiniai nesuprato – juk toks normalus atrodo. Kai jau visai nebevažiuoja ar susidaužo, argentiniečiai automobilį tiesiog “numeta” kur šalikelėje – jos pilnos tokių “griaučių”.

Savo automobilį galėdavome rasti ir štai taip

Savo automobilį galėdavome rasti ir štai taip

Alternatyva ilgam važiavimui – vidiniai skrydžiai. Internete dar pilna informacijos, kad jie – labai brangūs ir išties, kai 2016 m. pirmąkart svarsčiau kelionę į Argentiną, pažiūrėjęs perskridinimų kainas minties atsisakiau – vos keli skrydžiai būtų kainavę gerokai brangiau, nei skrydžiai Vilnius-Argentina-Vilnius. Taip buvo todėl, kad Argentinos avialinijos užsieniečiams tuos pačius bilietus pardavinėdavo brangiau, nei vietiniams. Dabar konkurencija išaugo, atsirado pigių skrydžių aviakompanijos ir viskas kitaip: lėktuvu skristi Argentinoje gal dar kiek brangiau nei Europoje, bet nebežymiai.

Pro lėktuvo langą Argentinoje gali pamatyti įspūdingų vaizdų - ledynus, Andus, besileidžiant Igvasu - galbūt krioklius. Tiesa, šis Igvasu vaizdas - iš specialaus sraigtasparnio

Pro lėktuvo langą Argentinoje gali pamatyti įspūdingų vaizdų – ledynus, Andus, besileidžiant Igvasu – galbūt krioklius. Tiesa, šis Igvasu vaizdas – iš specialaus sraigtasparnio

Tarptautiniai skrydžiai Pietų Amerikoje – vis dar brangūs. Sumanius į vieną kelionę sujungti Argentiną ir Braziliją, mums labiau apsimokėjo skristi iš Rio de Žaneiro į pasienio miestą prie Igvasu krioklių, pereiti sieną, ir tada iš pasienio miesto Argentinos pusėje skristi į Buenos Aires – taip gerokai pigiau, nei tiesioginis Rio-Buenos Airių skrydis, o dar ir Igvasu pamatai.

Lėktuvas leidžiasi Buenos Airių Chorchės Niuberio oro uoste, esančiame beveik miesto centre. Iš ten - daugelis skrydžių į kitus Argentinos miestus. Priekyje - Kristaus prisikėlimą smbolizuojanti statula Tierra Santa Biblijos tematikos pramogų parke

Lėktuvas leidžiasi Buenos Airių Chorchės Niuberio oro uoste, esančiame beveik miesto centre. Iš ten – daugelis skrydžių į kitus Argentinos miestus. Priekyje – Kristaus prisikėlimą smbolizuojanti statula Tierra Santa Biblijos tematikos pramogų parke

Viešasis transportas Argentinoje gana “silpnas”, o Patagonijoje jo beveik išvis nėra. Vienintelis miestas su metro – Buenos Airės, kitur tenka kliautis sunkiai išsiaiškinamais ir apmokamais autobusais (daug kur negali pirkti bilietėlio, turi pirkti miesto kortelę, ją pildytis), kurie net nebūtinai yra (pvz. gerokai nustebome sužinoję, kad į Igvasu oro uostą iš miestelio centro nėra jokio autobusų maršruto – tik vienas privatus neoficialus mikroautobusas, kuris neturi grafiko ir nuvežė laiku tik todėl, kad susidarė grupelė). Tarpmiestiniai autobusai logiški tik ten, kur miestai didesni. Argentina prieš gerą šimtmetį turėjo vieną didžiausių pasaulyje geležinkelių tinklų, kurį iki šiol primena didingos traukinių stotys – bet, kaip ir daug kas Argentinoje, jos geležinkeliai pamažu “nusivažiavo”, nebuvo gerinami, keleivinių reisų vis mažėjo ir dabar traukiniu logiška važiuoti jau mažai kur.

Paskutinė Agrentinos geležinkelio tinklo traukinių stotis Eskelyje dabar naudojama tik retiems turistiniams reisams

Paskutinė Agrentinos geležinkelio tinklo traukinių stotis Eskelyje dabar naudojama tik retiems turistiniams reisams

Net daugelyje miesteliūkščių yra turizmo informacija, bet tai kas kita, nei mes įpratę. Informacinės medžiagos ten beveik nerasi, užtat gausu darbuotojų, kurių kone visi kalba tik ispaniškai.

Argentinos kainos ir amžinas ekonomikos smukimas

Kone kiekvienas argentinietis, su kuriuo apie jo šalį išsišnekėdavome giliau, galiausiai paminėdavo, kad XX a. pradžioje Argentina buvo viena turtingiausių pasaulio šalių – turtais lenkė Vakarų Europą, nusileido (nežymiai) tik JAV.

Argentinos praeities didybė atsispindi Buenos Airių pastatuose

Argentinos praeities didybė atsispindi Buenos Airių pastatuose

Taip išties buvo. Bet tada kažkas atsitiko ir nuo kokių 1950 m. Argentina iš lėto, bet užtikrintai “važiuoja žemyn” ar, tiksliau, neauga tokiais tempais, kaip likęs pasaulis. Periodiškai Argentiną ištinka krizės – per vieną didžiausių, 2001 m. krizę, prasiskolinusi ir skolas atsisakiusi grąžinti Argentina pirmą kartą istorijoje tapo skurdesne už Lietuvą. Dabar jau Lietuva turtingesnė už Argentiną tiek, kiek Jungtinė Karalystė – už Lietuvą. 2010 m. turtingumu Argentiną aplenkė Turkija, 2013 m. – Rumunija, 2016 m. – jau ir Iranas. Kitų Lotynų Amerikos gyventojų teigimu, argentiniečiai tebėra “pasikėlę” ir manosi esą geresni už kaimynus, nors jau jų šalis net nėra turtingiausia Pietų Amerikoje.

Valdeso nacionaliniame parke kabinamos Argentinos vėliavos

Valdeso nacionaliniame parke kabinamos Argentinos vėliavos

Dėl šito Argentinoje lengviau nei daug kur pamatyti “praėjusių laikų didybę”. Argentinoje daug ilgiau, nei Europoje, nekeičiami seni baldai, automobiliai. O kadangi Argentina prieš 70 ar 100 metų buvo turtinga, kadangi jos nesugriovė jokie karai, jokios okupacijos, gerų baldų, automobilių, interjerų Argentinoje buvo gausu – ir daug kas išliko. Užtat trūksta šiuolaikinių modernių dalykų – pavyzdžiui, stiklinių dangoraižių.

Las Violetas kavinė Buenos Airėse buvo apleista, bet neseniai suremontuota

Las Violetas kavinė Buenos Airėse buvo apleista, bet neseniai suremontuota

Kai Argentiną ištinka eilinė krizė ir Argentinos pesas nuvertėja, ji staiga tampa labai pigia šalimi. Kai keliavome 2019 m., Argentina buvo dvigubai pigesnė už Lietuvą, mat pesas kasmet netekdavo pusės savo vertės. Kainos irgi kyla: Argentinoje beveik nerasi spausdintų kainų meniu – kainos įrašomos ir nuolat perrašomos pieštuku, kreidele, perklijuojamos su lipdukais. Visgi, kainos dažnai “nespėja” su valiutos kurso kritimu ir kartais susidaro kurioziška situacija, kai tą patį daiktą vienur gali nusipirkti už dešimtadalį ar ketvirtį tos kainos, už kurią jis parduodamas kitoje panašioje parduotuvėje (ne, turistai nėra apgaudinėjami, Argentinoje derėtis neįprasta – tiesiog, vienur kaina pakeista seniai, kitur – ką tik).

Parduotuvė mažame mieste

Parduotuvė mažame mieste

Infliacija Argentinoje dabar jau užprogramuota. Indėlių palūkanos siekia 60%, darbo sutartyse iš karto numatoma, kiek kils algos (ir kyla smarkiai), kituose susitarimuose irgi įrašoma, pavyzdžiui, kad už butą mokėsi sumą X pirmais metais, 50% brangiau antrais metais ir t.t. 2019 m. už vieną eurą galėjai gauti ~50 pesų, kai 2017 m. – 20 pesų, 2011 m. – 6 pesus, tuo tarpu iki 2001 m. pesas buvo pririštas prie JAV dolerio santykiu vienas pesas – vienas JAV doleris…

Keliaujant po Argentiną, peso kursas krito tiesiog akyse: kitose šalyse apsimoka, radus gerą kursą, išsikeisti daug pinigų iš karto, bet ne Argentinoje. Kas buvo “geras kursas” kelionės pradžioje, jos pabaigoje (po mėnesio) jau buvo labai blogas kursas. “Infliacija kyla liftu, o algos kopėčiomis” – populiarų argentinietišką pokštą mums sakė vietinis.

Kanjonas prie Cuava de los Manos Argentinoje. Lankytinų vietų kainos, parašytos turimoje kelių metų senumo Lonely Planet knygoje, nuo dabartinių skyrėsi kartais

Kanjonas prie Cueva de los Manos Argentinoje. Lankytinų vietų kainos, parašytos turimoje kelių metų senumo Lonely Planet knygoje, nuo dabartinių skyrėsi kartais

Visgi tais momentais, kai Argentinos “amžina krizė” kiek aprimsta ir infliacija aplenkia peso kurso kritimą, Argentina netrunka per pora metų tapti gana brangia šalimi (bent jau tokia brangia, kaip Lietuva). Viskas priklauso nuo to, kada keliauji. Tiesa, mėsa ir vynas visada lieka gana pigūs ir kokybiški.

Dar vienas niuansas – Argentinoje “tikras valiutos kursas” ir “oficialus valiutos kursas” dažniausiai nesutampa! Tikrąjį nustato rinka, o oficialų paskelbia valdžia “iš lempos”, jis gerokai prastesnis turistams. Jei keisi banke arba atiskaitinėsi kortele – bus taikomas oficialus kursas; taip gali permokėti ir dvigubai, trigubai, Argentina dažnai atrodys labai brangi šalis. Vienintelis būdas gauti “tikrą kursą” – keistis pinigus pas “gatvės keitikus”, kurių pilna šūkauja “Keitimas!”. Tik saugokitės padirbtų banknotų! Šitie “du kursai” kaip rekiant “užknisa”, nes atima daug galimybių: sunkiau rezervuotis viešbutį ir pan.

Šarvuotis, vienas keisčiausių Argentinos gyvūnų. Čia jis priėjo visai arti, bet dažniau netikėtai iš krūmų iššokdavo priešais automobilį - laimė, nesuvažinėjome

Šarvuotis, vienas keisčiausių Argentinos gyvūnų. Čia jis priėjo visai arti, bet dažniau netikėtaiiš krūmų iššokdavo priešais automobilį – laimė, nesuvažinėjome

Dar viena Argenitnos “piniginė keistenybė” – cubierto mokestis už naudojimąsi indais restoranuose (kai kurie jau reklamuojasi jo neimantys, kitur jis visai didelis). Ketvirtoji keistenybė: arbatpinigiai. Eiliniuose restoranuose jų neįprasta palikti, užtat brangesniuose jų kaulija įkyriai kaip niekur: “Čia, žinokit, arbatpinigiai neįskaičuoti”, “O arbatpinigiai?” ir pan.

Asado čirška restorane matant klientams

Restorane, kuriame paskui reikalaus arbatpinigių, čirška asado mėsa – Argentinoje kepsniai irgi skaitosi savotiškas prabangos dalykas, bet jie ten pigesni, nei bet kur kitur pasaulyje – bent jau kol pesas nuvertėjęs

Argentinos politinės kovos ir Peron dvasia

Dėl savo šalies ekonominio žlugimo argentiniečiai su kuriais bendravau, kaltino tris dalykus. Pirma – korupciją. Antra – biurokratiją. Ir trečia – pašalpų kultūrą, kai milijonai žmonių karta iš kartos nedirba ir jiems viską apmoka mokesčių mokėtojai.

Pašalpų kultūra atsirado kartu su prezidentu Chuanu Peronu ir jo žmona Eva, romantizuota ir išgarsinta visame pasaulyje miuzikle Evita. Kairieji šią porą vadino fašistais, dešinieji – komunistais, galiausiai prigijo terminas “peronizmas”, kuris apvienijo visa tai, kas tuo metu pasaulyje buvo populiaru: komunistinius “kovos prieš kapitalą” lozungus, demokratinį balso teisės moterims suteikimą, nacių karo vadų slėpimą, kurį Peronas suprato ir kaip žmogaus teisių reikalą (“nužudyti karo pralaimėtojus, kaip Niurnbergo procese – viduramžiška”). Svarbiausias peronizmo ramstis visgi buvo pagalba “bemarškiniais” (descamisados) vadintiems vargšams, labai populistinė – kartais Evitos fondas tikrąja to žodžio prasme svaidydavo jiems dovanas, neva asmenines, bet nupirktas už mokesčių mokėtojų pinigus.

Miuzikle Evita minima Casa Rosada (Argentinos prezidentūra), iš kurios balkono Peronai sakydavo kalbas šimtams tūkstančių gerbėjų. Centrinė Buenos Airių aikštė priešais iki šiol pertverta metalinėmis tvoromis - žmonių susirinkimai ten ne visad būna taikūs ir policija visad pasiruošusi

Miuzikle Evita minima Casa Rosada (Argentinos prezidentūra), iš kurios balkono Peronai sakydavo kalbas šimtams tūkstančių gerbėjų. Centrinė Buenos Airių aikštė priešais iki šiol pertverta metalinėmis tvoromis – žmonių susirinkimai ten ne visad būna taikūs ir policija visad pasiruošusi

Peronizmas iki šiol suskaldęs Argentiną ir kone kas antras jos vadovas būna peronistas, kas antras – neperonistas. Ir tų, ir tų rėmėjai eina į gatves su mušamaisiais instrumentais, paišo grafitį po grafičio, o politiniame lygyje kovojama dėl gatvių pavadinimų, net banknotų dizaino. Pavyzdžiui, 2012 m. peronistai ant 100 pesų banknoto vietoje indėnų žemes užkariavusio generolo Chulijo Rokos atvaizdavo Evą Peron, o 2018 m. vėl valdžioje atsidūrę neperonistai banknotą padarė neutralų: nupiešė gvanaką.

Virš 'plačiausios pasaulio gatvės' Buenos Airėse pastaroji peronistų valdžia iškėlė tokį Evitos, sakančios kalbą, atvaizdą

Virš ‘plačiausios pasaulio gatvės’ Buenos Airėse pastaroji peronistų valdžia iškėlė tokį Evitos, sakančios kalbą, atvaizdą. Priekyje – ratinis tramvajus, arba specialūs ilgi autobusai, kuriems išskirtos keturios gatvės juostos – pastarųjų valdžių mėginimas pigiau nei metro linijomis išspręsti įsisenėjusias transporto problemas

Klesti ir daug kitų radikalių ideologijų – Buenos Airėse matėme komunistų, net čavistų (Venesuelos Hugo Čaveso gerbėjų) protestus, pilna grafičių su komunistiniais lozungais. Argentinos nuomonių įvairovę nesunkiai gali pamatyti… suvenyrų parduotuvėse, kur vienas greta kito sudėti atvirukai su žymiausių argentiniečių atvaizdais. Katalikų popiežiumi Pranciškumi. Komunistu Če Gevara. Peronizmo “bendraautore” Evita Peron. Ir Diego Maradona, Lajoneliu Mesiu – meilė futbolui vienija visas Argentinos ideologijas ir net prie visų krizų bilietą į milžiniškus stadionus gauti sunku ir brangu.

Argentinos 'didvyriai' (Maradona, Evita ir tango kūrėjas Gardelis) žvelgia iš balkono garsiajame Buenos Airių Kaminito menininkų rajone. Yra dar ir popiežius

Argentinos ‘didvyriai’ (Maradona, Evita ir tango kūrėjas Gardelis) žvelgia iš balkono garsiajame Buenos Airių Kaminito menininkų rajone. Yra dar ir popiežius

Vienas didžiausių Argentinos politinių skaudulių, irgi vienijančių visas ideologijas – Malvinų (Falklando) salos. Tos poliarinės salos – viena paskutinių Britanijos kolonijų – teturi 3000 gyventojų, beveik visi kurių yra britų kilmės, o jų protėviai atvyko į tuomet negyvenamas salas dar XIX a. Bet, pasak argentiniečių, tos salos dar nuo seno priklausė Ispanijai, taigi, Argentinai XIX a. pradžioje tapus nepriklausoma, turėtų priklausyti Argentinai, o visi britų palikuonys ten – neteisėti kolonistai. 1982 m. argentiniečiai užėmė Malvinus jėga tikėdamiesi, kad dekolonizacija užsiėmę ir “pasaulinės armijos” nebeturintys britai juos tiesiog atiduos – bet Britaniją valdžiusi “geležinė ledi” Margaret Tečer siuntė per pusę pasaulio lėktuvus, skandino pasenusius Argentinos laivus ir, didelėmis pastangomis, salas atsiėmė atgal (žuvo 633 argentiniečiai ir 255 britai). Dabar ir maži Argentinos miesteliai statosi ir statosi naujus ir naujus memorialus karui ir Malvinams – rodykles į Malvinų salas, atstumus iki jų (nors nuvažiuoti keliu šiaip ar taip būdų neįmanoma), šūkius “Malvinai buvo ir per amžius bus argentiniečių” ir aibę viešų žemėlapių, kurių dėka po kelionės į Argentiną Malvinų salų kontūrus įsimins net visiškas geografijos profanas.

Atstumo iki Malvinų salų ženklas Pinamaro kurorto paplūdimyje

Atstumo iki Malvinų salų ženklas Pinamaro kurorto paplūdimyje

Antrasis akivaizdus Argentinos skaudulys – dingusieji (desparecidos), apie 30 000 paskutinės iš daugybės Argentinos karinių diktatūrų (1976-1983 m.) aukų, paminimų tūkstančiuose nuotraukų, vardų sąrašų daugelyje Argentinos miestų (“Nešvarusis karas”). Diktatūra atsirado, kai armija nuvertė peronistų (trečiosios Chuano Perono žmonos Izabelės) režimą. Tuo metu po Lotynų Ameriką siautė sovietų propaguojamos komunistinės idėjos, komunistai buvo nuvertę valdžią Kuboje, tad Argentinos diktatoriai nutarė suduoti jiems smūgį pirmieji: įtariamus komunistus tiesiog “pradangindavo”. Daugelio jų taip ir nerado – įtariama, kad jų kūnus sumetė į plačiąją La Platos upę palei Buenos Aires. Dingusiųjų vaikai, tuo tarpu, vėliau atsirado – kažkieno jau įvaikinti. Beje, tai ta pati diktatūra, kuri pradėjo ir Malvinų karą.

Memorialas dingusiems Buenos Airėse

Memorialas dingusiems Buenos Airėse su visų jų vardais bei daugiau meno kūrinių aplink

Nunca Mas (“Niekada daugiau!”) skelbia aibė šūkių ant grafičių ir oficialių paminklų, bet man, atvykėliui iš Europos, toks “užsidegimas” Malvinų ir dingusiųjų klausimais buvo puikiausias įrodymas, kokia iš tikro nepaliesta skaudžių tragedijų yra Argentina – karų, genocidų, terorizmo, stichinių nelaimių. Palyginus su 44 mln. Argentinos žmonių, net 30 tūkstančių nėra tiek daug – palyginkite su dešimtimis milijonų Antrojo pasaulinio karo, sovietinio ir nacionalsocialistinio genocidų aukų Europoje. O dar ir žymi dalis pražudytų argentiniečių išties dalyvavo antivalstybinėje veikloje, vykdė rimtus nusikaltimus: plėšimus, pagrobimus, žudymus; nekaltų, “ne vietoje ir nelaiku pasitaikiusių” dar mažiau – aišku, irgi tūkstančiai…

'Jankiai nepraeis - Venesuela, laikykis' skelbia čavistų grafitis Argentinoje

‘Jankiai nepraeis – Venesuela, laikykis’ skelbia čavistų grafitis Argentinoje. Politiniai grafičiai ten – gana tvarkingi ir tai yra priimtina agitacijos forma, kaip plakatai

Argentinos saugumas ir socialinė atskirtis

Argentiniečiai sako, kad Argentinoje nesaugu (“Ne Europa – tiesa, ir ne Irakas”). Vietiniai kuprines nešiojasi priekyje, gąsdina šiukštu nepalikti nieko automobilio salone. Tiesa, tai galioja tik Buenos Airėms ir didmiesčiams. “Patagonijoje Buenos Airių gyventoją atpažinsi pagal tai, kad važiuodamas visada užsirakina automobilį” – pasakojo vietinis – “O kai Patagonijos viešbutyje paklausiau, ar automobilių aikštelė saugoma, manęs nesuprato”.

Kita vertus, kadangi buvau ką tik apiplėštas Brazilijoje, Argentinoje atrodė saugu: nėra piktų nepilnamečių gaujų gatvėse, mažiau gatvėse gyvenančių benamių, narkomanų. Aišku, jei būčiau atskridęs tiesiai iš Lietuvos, gal būtų atrodę kitaip.

Turtingesnieji su vakariniais drabužiais viename daugelio 'vakarienės šou' su tango pasirodymu

Turtingesnieji su vakariniais drabužiais viename daugelio ‘vakarienės šou’ su tango pasirodymu

Nepaisant visų peronistų pašalpų, Argentina netapo lygybės šalimi. Argentinos muilo operose rodomi rūmų turtuoliai ir lūšnynų vargšai gal kiek šaržuoti – realybėje vidurinė klasė irgi didžiulė. Bet yra Argentinoje ir ultrabrangių rajonų bei restoranų, ir ištisi raudonaplyčiai nelegalių namų lūšnynai villa miseria išaugę aplink didmiesčius. Pasak vietinių, būtent iš ten žmonės, gyvenantys iš valdžios pašalpų, vagiantys elektrą ir vandenį, dar eina prisidurti “medžiodami” turistų pinigines ir fotoaparatus. Pažįstami pasakojo istorijas, kaip su ginklu apiplėšė taksistu apsimetęs argentinietis ir pan. – bet, vėlgi, tos istorijos nebuvo tokios gausios, kaip Brazilijoje.

Villa Miseria žvelgiant nuo gretimos magistralės

Villa Miseria žvelgiant nuo gretimos magistralės

Toliau į pietus, elgetos pranyksta išvis.

Argentinos biurokratija ir nusikalstamumas

„Kai tik reikia kokio valdžios parašo, reikia važiuoti į vieną įstaigą, į kitą“ – mįslingai sakė pažįstami argentiniečiai ir tada dar nesupratau, kas gi ta Argentinos biurkoratija – atrodė kad ir Lietuvoje tas pats. Jei būčiau keliavęs tik savaitę ar tik po Buenos Aires, taip ir būčiau likęs nesupratęs. Bet smulkmena po smulkmenos “akys atsivėrinėjo”. Argentinoje mokant kortele reikia rašyti paso numerį. Argentinoje net tarp šalies provincijų yra savotiškos “muitinės”, kur gali “kratyti” bagažinę. Prie Argentinos bankų ir valdžios įstaigų nusidriekusios sovietmetį primenančios eilės.

Argentinietiška biurokratija neapleidžia ir Patagonijoje. Governador Gregoreso motelyje - kaip kiekviename - pildome svečių knygą, kurioje reikia rašyti ir amžių, ir namų adresą, ir net šeiminę padėtį. Tiesa, niekas netikrina - gali rašyti bet ką, bet rašyti turi.

Argentinietiška biurokratija neapleidžia ir viešbučiuose. Kiekviename yra svečių knyga, kurioje reikia surašyti aibę detalių apie save – ir amžių, ir namų adresą, ir net šeiminę padėtį. Tiesa, niekas netikrina – gali rašyti bet ką, bet rašyti turi. Mums neprisiminus paso numerio, vietinis net nusijuokė – argentiniečiams jo reikia visur, jie jį prisimena

Bet galutinai pakeičiau nuomonę kai teko susidrurti su Argentinos policija, mat dingo mobilusis telefonas. Niekur pasaulyje nemačiau nekompetentingesnės ir biurokratiškesnės policijos.

Atėjęs į skyrių, kur, kaip rašoma, kalbama angliškai, gavome užpildyti pareiškimą. Paklausėme, ar neįmanoma surasti telefono per tinklą, nes jis – neišjungtas. Atsakymas pribloškė: „Net kai žmonės turi programėles, kurios tiksliai parodo telefono koordinates, tai nepadeda. Sužinome tik kokiame pastate yra telefonas, bet kas žino, pirmame ar antrame aukšte?“. Pareigūnai tada grįžo prie tarpusavio plepalų (aišku, ne apie darbą).

Atkurtas dinozauro skeletas viename Patagonijos muziejų

Atkurtas dinozauro skeletas viename Patagonijos muziejų

Supratau – policija Argentinoje nė piršto nepajudina, kad tirtų vagystes net jei viskas padėta ant lėkštutės! Kaip tada policininkai leidžia savo darbo laiką? Netrukus supratau.

Man liepė laukti nuovadoje ir atvažiavo dar du pareigūnai. Įsisodino mus į policijos automobilį, nuvežė į savo nuovadą už kokių 2 km („Gal veža į įvykio vietos komisariatą“ – dar mėginau kurtis sau paaiškinimus).

Patagonijos miestelis. Tokiuose niekas nevyksta - ir nusikaltimai. Nebent paims brangiai už maistą, nes žinos, kad 200 km iki artimiausio kito alkanas turbūt nevažiuosi.

Patagonijos miestelis. Tokiuose niekas nevyksta – ir nusikaltimai. Nebent paims brangiai už maistą, nes žinos, kad 200 km iki artimiausio kito alkanas turbūt nevažiuosi.

Kartu nusivežė ir mūsų pareiškimą, rodė kolegoms. Įvykiu nė kiek nesidomėjo nė vienas jų – užtat visiems labai rūpėjo, kad pareiškimas atitiktų biurokratinius reikalavimus. Paprašė patikslinti mano adresą Argentinoje, parašyti draudimo kompanijos pavadinimą.

Galiausiai, praėjus jau kokioms 2 valandoms, pakvietė į tokią kabiną, kur viską per telekonferenciją sudiktavo nuo nulio dar kitai pareigūnei. „Aš policininkas toks ir toks, pažymėjimo numeris toks ir toks“, paskui skaitė mano pareiškimą, o kita pareigūnė viską vėl iš naujo rašė, šen bei ten įterpdama tokius klausimus kaip „Koks, koks tavo pažymėjimo numeris?“ ar „O kas tai yra Air BnB? Čia reikia rašyti viešbutį, kur apsistojęs!“.

Jėzus nešantis žmonijos nuodėmes Chunin de Los Andes ežerų kruorto Kryžiaus kelyje. Tai - naujas parkas. Argentinoje religinės vietos nuolat auga

Jėzus nešantis žmonijos nuodėmes Chunin de Los Andes ežerų kruorto Kryžiaus kelyje. Tai – naujas parkas. Argentinoje religinės vietos nuolat auga

Ryšys nuolat strigo. Nutrūko – mane išprašė iš kabinos. Kol atsiras vėl ir tęsime – „biurokratinį akmenį“ reikėjo nuvilkti iki galo. Dar duoti pirštų atspaudus, parašą. Tada printeris atspausdino moters ispaniškai sursašytą pareiškimą… „Augustinas ?emaitis, Argentinos pilietis“… „Aš Lietuvos pilietis“ – sakau (juk dar taip ilgai pareigūnas diktavo „Lituania“!). „Sistema neleidžia keisti“ – man paaiškina. Toliau pareiškimo nė neskaičiau.

O technika moderni, moderni… Tik ją užsakiusių mąstymas – akmens amžiaus. Užuot persiuntus el. paštu, diktuoti viską per telekonferenciją? Užuot viską apiforminus iš pirmos nuovados, vežti policijos automobiliu į antrą tik tam, kad iš jos skambinti vaizdo ryšiu į trečią? Kažkas, turbūt, gavo gerą „atkatą“ iš technikos tiekėjo.

Argentinoje policijos nuovadą iš tolo atpažinsi pagal gausybę aplink stovinčių mašinų užplombuotomis durimis (ant plombos parašyta - 'nacionalizuota') ir sudaužytų mašinų - atrodo, visas jas policininkai atsitempia sau, jei tik pajėgia; kur miestas toli, jos paliekamos avarijos vietoje per amžius

Argentinoje policijos nuovadą iš tolo atpažinsi pagal gausybę aplink stovinčių mašinų užplombuotomis durimis (ant plombos parašyta – ‘nacionalizuota’) ir sudaužytų mašinų – atrodo, visas jas policininkai atsitempia sau, jei tik pajėgia; kur miestas toli, jos paliekamos avarijos vietoje per amžius

Galiausiai beje, telefoną atgavau. Ne per policiją, aišku. Skambinėjom, skambinėjom kelias valandas, kol kažkas pakėlė, sakė radęs gatvėje. Policija, tiesa, biurokratinei atitikčiai reikalavo pareiškime nurodyti ir mano telefono numerį – bet, nors kartojau, kad telefonas įjungtas, praleistų skambučių iš policijos neradau. Nenorėdamas vėl papulti į biurkoratijos mašiną, policijos neinformavau ir apie atgavimą. Kam? Telefonu toliau sėkmingai naudojuosi – niekas jo nei ieškojo, nei blokavo IMEI.

Sugaišau 2,5 valandos. Pareigūnai, kartu paėmus, gal kiek mažiau, nes daug laiko tiesiog šnekučiavosi tarpusavy. Ir visgi, ir per 1,5 val. tie septyni(!) su manimi dirbę pareigūnai galėjo padaryti daaaaaug daugiau…

Į parkavimo aikštelę užsukusi lapė - kaip ir daug Argentinos gyvūnų, žmonių ji nebijojo

Į parkavimo aikštelę užsukusi lapė – kaip ir daug Argentinos gyvūnų, žmonių ji nebijojo

Argentina pavergė net skeptiką

Argentina mano sieloje paliko labai stiprų gerą poskonį. Nesitikėjau. Prieš keliaujant atrodė, kitos Lotynų Amerikos šalys daug egzotiškesnės, autentiškesnės – o Argentina “tokia jau beveik Europa”. Brangi, įprasta. Na ir lankytinos vietos – nesu tas užkietėjęs gamtos fanas, kuris gali džiaugtis daugiadieniu žygiu per pievas, miškus, ir kalvas. O kalnus, vandenyną, ežerus, net ledynus juk kažkur jau mačiau.

Besisukantis restoranas Argentinos ežerų regione: graži Pietų Amerikos gamta čia sutinka europietišką modernumą

Besisukantis restoranas Argentinos ežerų regione: graži Pietų Amerikos gamta čia sutinka europietišką modernumą

Na, bet į daug kitų Lotynų Amerikos šalių (pvz. Peru, Meksiką, Braziliją, Čilę) jau keliavau seniau, be to, skrydžiai į Argentiną palyginus su kitomis Pietų Amerikos šalimis pigūs, ten tvarkinga, sąlyginai saugu, iš ten gali dirbti per internetą – tad mėnesio odisėjai pasirinkau šią šalį.

Vienas daugybės pingvinų paplūdimių Argentinoje, kur jie peri kiaušinius

Vienas daugybės pingvinų paplūdimių Argentinoje, kur jie peri kiaušinius

Tačiau Argentina praskleidė paslaptis ir supratau, kad daug ko apie šią šalį nežinome. Nesitikėjau, kad laukinių žvėrių tiek daug. Kad ledynai tokie dideli, kad prie jų galima prieiti taip arti. Kad kriokliai tokie milžiniški ir visa stelbiantys. Kad ežerų kraštas toks laukinis.

Lūžinėjantis Patagonijos Spegacinio ledyno 'frontas'

Lūžinėjantis Patagonijos Spegacinio ledyno ‘frontas’

Patiko ir tango – nors nemėgstu šokio. Ir skanioji mėsa, nors šiaip nevalgau kepsnių. O kur dar visos “smulkmenos” – pakelės šventyklėlės, dinozaurų kaulai, neužgožti žvaigždynai danguje, didingi didmiesčių pastatai ir vėjo nugairinti miesteliai, lietuviška istorija, tūkstantkilometrės kelionės vienišais žaviais keliais…

Seni automobiliai, kurie pas mus būtų antikvaras - tiek važiuojantys, tiek nebe - dar viena įdomi Argentinos smulkmena

Seni automobiliai, kurie pas mus būtų antikvaras – tiek važiuojantys, tiek nebe – dar viena įdomi Argentinos smulkmena

Nieko keisto, kai šalis patinka dėl to, ką ir taip myli: kai gurmaną pribloškia virtuvė, poilsiautoją – kurortai, o “klubinėtoją” – naktinis gyvenimas.

Bet kai šalis sugeba pavergti tuo, kas šiaip kelionėse tau nėra prioritetas – tai jau yra kitas lygis. Ir Argentina yra to lygio šalis.

Argentinos lankytinų vietų žemėlapis

Argentinos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Argentiną

Argentinos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Argentiną


Visi mano kelionių po Argentiną aprašymai

1. Argentina - tropikų ir ledynų tango (bendra informacija apie Argentiną)
2. Buenos Airės - nusigyvenęs pietų Paryžius
3. Argentinos Patagonija - kalnai, ledynai, vandenynai
4. Argentinos antroji širdis - pampos ir kurortai
5. Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
6. Argentinos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

Taip pat skaitykite straipsnius apie kaimynines Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Čilę, bei lietuvišką paveldą Argentinoje, lietuvišką paveldą Urugvajuje


Kelionių vadovai po Argentiną žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Ugnies Žemė – pietinis pasaulio galas!

Ugnies Žemė – pietinis pasaulio galas!

| 0 komentarų

Ugnies Žemė – pasaulio galas! Čia – piečiausi pasaulio miestai, piečiausi keliai. Paskutiniai Andų kalnai čia panyra į šaltą vandenyną.

Ugnies Žemėje prasideda ir baigiasi „gyvenimo kelionės“. Ji – kelio pabaiga tiems, kas važiuoja kemperiais ar motociklais „per visą Ameriką“. Ir kelio pradžia beveik visiems, plaukiantiems į Antarktidą.

Ugnies Žemė – vėsi, bet romantiška ir savaip didinga. Daugelis čia tik stabteli „atsižymėti“, bet džiaugiuosi praleidęs Ugnies Žemėje virš savaitės.

Ušuajos, piečiausio pasaulio miesto, peizažas

Ušuajos, piečiausio pasaulio miesto, peizažas

Kas ta Ugnies žemė ir ar tikrai ji piečiausia?

Ugnies Žemė (ispaniškai Tierra del Fuego) – tai sala, dydžiu beveik prilygstanti visai Lietuvai. Salos rytus valdo Čilė, o vakarus – Argentina. Ji – taip toli į pietus, kad klimatas, švelniai tariant, vėsus. Keliavau jau beveik vasarą (ji Ugnies Žemėje – kai Europoje žiema), tačiau pagrindinį kelią užsnigo, daugelį dienų temperatūra kildavo tik šiek tiek virš nulio. O užvis žvarbiausi čia vėjai – kaip pasiseks, bet ir uraganinis vėjas čia visai normalus reiškinys.

Tuoj bus vasara...

Tuoj bus vasara…

Argentina čia vilioja žmones visokiom mokesčių lengvatom pramonei, bet susiviliojusių nėra tiek daug – iš viso gyvena 200 000 žmonių. Didžiausias miestas Rio Grandė – ~100 000 gyventojų – nykus užkampis, pinas nedidelių namų ir su vos keliais reisais per dieną iš vietinio oro uosto.

Užtat Ušuajos vardą žino kiekvienas, bent kiek mylintis geografiją ir keliones. Tai – piečiausias pasaulio miestas. Todėl brangiausias Argentinoje, pritraukiantis minias turistų… Aišku, kaip kiekvienas toks titulas, šis – nėra neginčytinas. Nuo kokio dydžio gyvenvietę laikysime miestu? Ušuajoje gyvena 80 000 žmonių. Jeigu miestu vadinsime vietovę virš 100 000 gyventojų, tada „piečiausio“ titulas atiteks Čilės Punta Arenasui, o jei pakaks 1 000 – Čilės Puerto Viljamsui. Bet abu jie – šalia Ugnies Žemės, nors į Puerto Viljamsą „gerais laikais“ iš Ušuajos plaukia laivai.

Nuostabūs vaizdai einant pėsčiom į Ušuajos oro uostą

Nuostabūs vaizdai einant pėsčiom į Ušuajos oro uostą

Ugnies Žemė it „susidvejinusi“. Rytinė jos pusė, kur Rio Grandė – milžiniškos lygumos, kurių estancijose (ūkiuose) ganosi karvių bandos, žirgai ir laigo laukinių gvanakų kaimenės. Šių kupranugarių giminaičių čia matydavau ne ką mažiau, nei antilopių Afrikos savanose! Bet keliautojus labiau traukia Ugnies Žemės vakarai. Pietinis Andų kalnų galas, savo snieguotomis viršūnėmis supantis Ušuajos miestą. Gražiausi kalnų ir sąsiaurių vaizdai – Ugnies Žemės [Tierra del Fuego] nacionaliniame parke, kuriame – ir oficiali per visą ilgą Argentinos pakrantę besidriekiančio 3 kelio pabaiga (jo ilgis – virš 3000 km), žygių takai, didžiulės bebrų užtvankos.

Ugnies Žemės nacionaliniame parke

Ugnies Žemės nacionaliniame parke – Lapatajos vietovė kelio pabaigoje

Kalnai laukiniai, žavūs, bet visgi tie, kurie Ugnies Žemėje, kaip „žemės pietiniame gale“, tikisi įspūdingiausių ledynų, kiek nusivilia – „pagrindiniai“ Argentinos ledynai, bene gražiausi visame pasaulyje, yra šiauriau, Argentinos Patagonijoje. Tačiau Ugnies Žemėje nesiliauja žavėti tas „pasaulio pabaigos“ jausmas, kurį kuria ne tik gamta, bet ir patys keliautojai…

Keliautojai Ušuajos centre

Keliautojai Ušuajos centre

Ušuaja – gyvenimo kelionės per Ameriką pabaiga…

Ušuaja vieniems – jų “gyvenimo kelionės” Galas, kitiems – Pradžia. Tos kelionės labai skirtingos, bet kur kitur pasaulyje pasakęs “aš taip keliavau” sulauksi nuostabos kupino “oho! Tikrai??? Taip išvis įmanoma???”, bet Ušuajoje tai jau – masinis turizmas, tikra pramonė.

Ušuaja yra Kelionės Galas tūkstančiams kemperistų ir motociklininkų, kurie leidžiasi skersai visa Ameriką į šį “pasaulio kraštą” tarsi į kokį laimės žiburį. Kas – nuo pat Aliaskos, kas bent nuo kokio Niujorko ar “Pietų Amerikos pradžios” Kolumbijos. “Apsiginklavę” blogais, vlogais, Instagram ir Youtube kanalais, išdabinę savo transporto priemones piešiniais, šūkiais ir klijuodami pakelės degalinėse “ekspedicijos lipdukus”.

Pakeliui jie buvo visokių Amerikos kaimų vienadienės žvaigždės, nematyt-neregėti Keliautojai, kiekvienas važiavo vis kitu keliu. O Ušuajoje staiga tapo vienais iš daugelio, “turistų mase”, virš kurios taip norėjo iškilti… Aikštelėje palei Biglio sąsiaurį net kemperių (ar į kemperius perdarytų sunkvežimių) su Europos šalių numeriais mačiau dešimtis!

Kemperiai aikštelėje prie Biglio sąsiaurio

Kemperiai aikštelėje prie Biglio sąsiaurio

Akis užkliuvo už “veno” lenkiškais numeriais. Juo keliavusi porelė papasakojo tokią eilinę eilinę Ušuajoje istoriją: “Savo gyvenimuose padarėme metų pertrauką ir leidomės į šią kelionę. Kemperį atsiplukdėme iš Vokietijos į Niujorką, užtruko apie mėnesį. Tada važiavome žemyn per visą Ameriką, tik Centrinę Ameriką “aplenkėme” laivu, nes tarp Panamos ir Kolumbijos nėra kelių. Ušuaja – jau mūsų kelio pabaiga, bet teks grįžti iki Urugvajaus, kad išplukdytume kemperį atgal į Europą”.

Toks lyg automobilinis Šv. Jokūbo kelias

Prie ekspedicijų lipdukais aplipdyto kelio ženklo

Prie ekspedicijų lipdukais aplipdyto kelio ženklo

Ušuaja – vieninteliai Antarktidos vartai!

Priešais pat populiariausią “kemperių nakvynės aikštelę” Ušuajos centre – kruizinių laivų uostas. Atskridę beveik tiesiai iš Europos ir Amerikos didmiesčių ir susimokėję dešimttūkstantines sumas į juos lipa tie, kam Ušuaja – Kelionės Pradžia. Ušuaja – pagrindinis – tiksliau, beveik vienintelis – pasaulio uostas iš kurio leidžiamasi į keliones Antarktidon.

Ušuajos kemperių aikštelė ir kruizinių laivų uostas

Ušuajos kemperių aikštelė ir kruizinių laivų uostas

Dešimtmetis-kitas atgal Ušuajos turistiniame uoste švartuodavosi tik vienas-kitas senas tarybinis ledlaužis, o Antarktidon jais leidęsi “turtingi nuotykių ieškotojai” turėdavo tenkintis “rusų jūreivio” gyvenimo sąlygomis. Dabar tokių “laivų-senolių” temačiau kelis, juos visai užgožė naujutėliai “ekspediciniai kruiziniai laivai”. 100-400 keleivių (jei daugiau, neleistų išlipti Antarktidoje), “poliarinė laivo kategorija”, kajutės su balkonais ar bent dideliais langais, šviesios paskaitų apie gamtą salės, visokiausi “papildomi smagumai” nuo kajakų iki sraigtasparnių iki minipovandeninių laivų. Būdavo, kad pro buto Ušuajoje langą tokių laivų vienu metu matydavau šešis!

Sraigtasparnis ant kruizinio laivo

Sraigtasparnis ant kruizinio laivo

Nuo Ušuajos iki Antarktidos pusiasalio – apie 1000 km, ekspediciniai laivai tą vėjuotą Dreiko sąsiaurį kerta per 2-3 dienas, o visa kelionė į Antarktidą – su beveik savaite žygių, pingvinų/ruonių/ledkalnių stebėjimo – gali tilpti į “atostogines” dvi savaites. Gi nuo Naujosios Zelandijos ar Australijos iki Antarktidos – net 2600 km, nuo Pietų Afrikos – 3000 km, dvi savaites truktų vien suplaukioti pirmyn-atgal… Tad Ugnies Žemė ir gretimi kraštai – vienintelė pasaulio vieta, iš kur galimi “masiniai” kruizai Antarktidon!

Lipame į savo laivą Ušuajoje

Lipame į savo laivą Ušuajoje

Visi “svečiai iš tolių” Ušuają pakeitė iš pagrindų. Argentiniečiai skundžiasi, kad tai – brangiausias jų šalies miestas (europiečio akim vis tiek nelabai brangus). Jo centrinėse gatvėse daugiau parduotuvių žygeiviams nei kur kitur, gausu įvairių restoranų.

Ugnies Žemės indėnai ir kaliniai kyla iš istorijos miglų

Ugnies Žemė šitokia atoki, kad jos niekada neužkariavo europiečiai – ispanai, portugalai ar britai. Kai Argentina ir Čilė iškovojo nepriklausomybę, tai dar buvo „niekieno teritorija“. Tiksliau indėnų selknamų, jamanų tautų. Jie tame šaltyje gyvendavo beveik nuogi, tad šildydavosi išsitepdami taukais ir kūrendami laužus, kuriuos matydami europiečių jūrininkai praminė salą Ugnies Žeme.

Seniausi Ušuajos namai apie XIX-XX a. sandūros

Seniausi Ušuajos namai apie XIX-XX a. sandūros

Galiausiai Ugnies Žemę nukariavo jau nepriklausomomis tapusios Čilė ir Argentina XIX-XX a. sandūroje, pastatė pirmuosius miestelius. Tačiau su indėnais jos elgėsi ne geriau, nei Europos imperijos: tos kultūros sunyko per kelis dešimtmečius, nebėra nė vieno grynakraujo indėno. Bet, kadangi Ugnies Žemė užkariauta jau paplitus fotoaparatams, turime įspūdingų jų tradicijų nuotraukas. Šių laikų žmones labiausiai žavi – ir baugina – Hain ritualas, kurio metu selknamų vyrai išsipaišydavo siaubingomis dvasiomis ir eidavo gąsdinti vaikų ir moterų. Berniukai turėdavo „atstovėti“ nebijodami ir taip būdavo „pripažįstami“ vyrais. Jiems pasakydavo, kad dvasių iš tikro nėra, ir nuo tada jau jie patys galėdavo jom persirengti ir gąsdinti kitus. O moterims tiesos niekad nepasakydavo – jos gyvenimus nugyvendavo tikėdamos, kad iš miškų „pareina“ tos siaubingos dvasios, nuo kurių jas gina vyrai…

Tos nuotraukos puošia kiekvieną Ugnies Žemės muziejų, pakelėse pilna dvasiomis „tapusių“ selknamų skulptūrų.

Prie Hain ritualui persirengusių selknamų skulptūrų

Prie Hain ritualui persirengusių selknamų skulptūrų

Taip pat pilna ir kalinių skulptūrų. Mat Ušuajoje 1902-1947 m. gyvavo kalėjimas, o gyvenimo sąlygos ten, pabėgę kaliniai, ir iki šiol 5 km ruože tebepūškuojantis kalėjimo siaurukas, turistams pramintas „Pasaulio galo traukiniu“ (Tren del fin del mundo), irgi tapo vietos legendų dalimi. Kaip ir “Ugnies žemės Titanikas” laivas “Monte Cervantes”, nuskendęs šalia Ušuajos 1930 m. (visi liko gyvi, o miestelėnai priėmė juos į namus!). Į kurį miestelio muziejų be nueisi, kurio gido beklausysi – tas istorijas girdėsi ir girdėsi.

Pasaulio galo traukinys išvažiuoja

Pasaulio galo traukinys išvažiuoja iš Nacionalinio parko stoties

O šiandieniniai žmonės Ugnies Žemėje jaučiasi „svetimi“. Labiausiai tą suvoki užėjęs net vasarą į bet kokį pastatą: šildymas pleškina iki kokių +25 laipsnių viduje! Taip „kūrenasi“ prekybos centro parduotuvės, taksistai, miesto autobusų vairuotojai, restoranai, o kai užėjome į ir taip karštą AirBnB butą, mums tuoj pat parodė, kaip pasišildyti dar labiau… Persikėlę čia gyventi iš kokių Buenos Airių ar Čilės Santiago nori anos „šilto komforto zonos“.

Viena vertus, labai jauku nuo „galingo vėjo“ pasislėpti karštame viduje. Kita vertus, kai nuolat vaikščiodavom su striukėmis, priešvėjiniais paltais, termoapatiniais ir šaltiems žygiams pritaikytais batais – užėję į kokį piečiausią pasaulio prekybos centrą Paseo del Fuego bemat nemaloniai sukaisdavome. Toks antipodas tiems kraštams, kuriuose visad labai karšta, o žmonės viduje „laiko kondicionierius ant maksimumo“…

Išlipus iš po Ušuają vežiojančio autobuso šiltesnę dieną

Išlipus iš po Ušuają vežiojančio autobuso šiltesnę dieną

Apie pingvinus, Malvinus ir Argentinos Antarktidą

Pasaulio žemėlapiuose Ugnies Žemė – piečiausias Argentinos taškas. Bet tik ne Argentinoje išleistuose žemėlapiuose! Juose Ugnies žemė – tik Argentinos vidurys, o Argentina driekiasi iki pat Pietų ašigalio! Tas Antarktidos gabalas esą irgi Ugnies Žemės provincijos dalis. Tiksliau, provincija vadinasi Ugnies Žemės, Pietų Atlanto Salų ir Argentinos Antarktidos provincija!

Jei pretenzijas į Antarktidą Argentina (kartu su kitom pasaulio šalim) daugmaž sustabdė, tai “Pietų Atlanto salos” čia iki šiol – labai skaudus reikalas. Jas valdo Britanija, ten gyvena britai, bet Argentina laiko savo dalimi, 1982 m. mėgino užkariauti – tačiau tą karą pralošė. Pasaulis didžiausias tų salų žino kaip Folklando salas, bet Argentinoje tai – Malvinų salos ir Malvinų karas.

Freska Malvinų karo tema Ušuajoje

Freska Malvinų karo tema Ušuajoje

Užsieniniuose istorijos vadovėliuose tai tik nedidelis vietinis karas. Bet Ugnies Žemėje tai kone – centrinė XX a. istorijos ašis. Kiekviename mieste – memorialai Malvinams, kiekviename muziejuje – Malvinų skyriai. Ušuaja vadinasi „Malvinų sostine“, Rio Grandė – „gedėjimo dėl Malvinų sostine“, nes Rio Grandės vigilijose uždegamos ne žvakutės, bet statinės. Visur pilna šūkių („Malvinai visados priklauso Argentinai ir Ugnies Žemei“), atsitiktinėse vietose stovi nuorodos su atstumu nuo tos vietos iki Malvinų, net Ušuajos oro uostas vadinasi “Argentinos Malvinų tarptautinis oro uostas”. O Malvinų kontūrus greitai įsimins net tas keliautojas po Ugnies Žemę, kuris visai nesidomi geografija – šitiekoje grafičių, freskų, plakatų jie atvaizduoti…

Malvinų atsišaukimas pakeliui į Ušuajos oro uostą

Malvinų atsišaukimas pakeliui į Ušuajos oro uostą

Kaip skirtingai istorija ir geografija matosi iš skirtingų pasaulio vietų!

Na, bent jau Antarktidos ir Malvinų simbolį – pingvinus – Ugnies Žemėje gali pamatyti irgi, šiek tiek paplaukęs į artimiausią jų koloniją…

Kaip atvykti į Ugnies Žemę?

Argentinietiška Ugnies Žemės pusė – ir tankiau gyvenama, ir lengviau pasiekiama. Tiesa, ne keliu – nors formaliai 3 Argentinos kelias kerta visą Ugnies Žemę, tam, kad čia atvyktum iš likusios Argentinos, turi visų pirma įvažiuoti į Čilę, tada persikelti keltu, tada įvažiuoti atgal į Argentiną. Todėl, kaip daugelis, nors žemyninę Argentiną apvažiavau automobiliu, Ugnies Žemę pasiekiau lėktuvu.

Medinis tiltas prie 3 kelio pabaigos Ugnies Žemės nacionaliniame parke

Medinis tiltas prie 3 kelio pabaigos Ugnies Žemės nacionaliniame parke

Ketinau skristi į Ušuają, bet reisą atšaukė, naujų bilietų nebuvo beveik savaitei į priekį. Nes vyko populiarios grupės koncertas, o kai Ugnies Žemė tokia sunkiai pasiekiama, skrydžių bilietus gerbėjai bemat išpirko… Teko skristi į Rio Grandę. Tokiam pasaulio krašte niekas nėra garantuota, bet Ušuaja – arčiausiai garantuoto, ką gali rasti.

Čilės pusėje Porveniras pasiekiamas keltu iš Punta Arenaso, į kurį skrydžių daug.

Keliautojai Ušuajos centre

Keliautojai Ušuajos centre

Keliauti po Ugnies Žemę patogiausia nuomotu automobiliu, nors „pagrindinėje linijoje“ yra ir šioks toks viešasis transportas (mikroautobusai). Jei automobilį nuomojiesi vienoje šalyje, o nori aplankyti abi, paprastai reikia primokėti.

Pakako gražių vaizdų ir Argentinos pusėje – didžiulis Fangano ežeras, kelias per kalnus tarp jo ir Ušuajos. Visgi, priešingai stereotipams, Ugnies Žemė nėra “ledynų kraštas”: vietinis Martialio ledynas nublanksta prieš Perito Moreno Argentinos Patagonijoje.

Vaizdai į Fangano ežerą prieš nusileidžiant į Ušuają

Vaizdai į Fangano ežerą prieš nusileidžiant į Ušuają

Kuo išskirtinė Ugnies Žemė?

Ugnies Žemė tiesiog kitoks kraštas!

Vieni čia liūdi dėl savo „gyvenimo kelionės“ pabaigos: reiks parplukdyti kemperį, grįžti namo, ieškotis darbo su slapta viltimi kada nors „didįjį žygį“ pakartoti – gal kur Afrikoje.

Kiti dar tik laukia „gyvenimo kelionės“ pradžios – „marinuoja“ dienas hostelyje vildamiesi, gal atsiras išsvajotas pigesnis “last minute” pasiūlymas įlipti į kokį kruizo Antarktidon laivą.

Last minute siūlymai į Antarktidos kruizus Ušuajos kelionių agentūros lange

Last minute siūlymai į Antarktidos kruizus Ušuajos kelionių agentūros lange

Treti atlekia trumpam „atsižymėti“ į pasaulio galą, pasigėrėti kalnais – bet dažnas jų ne mažiau fotografuojasi ir prie kemperių-sunkvežimių ar antarktinių laivų, svajodamas „o gal kada nors?“.

Bet visiems Ušuaja – romantiška, kitokia vieta. Iki apsilankiau Ušuajoje nė nebuvau susimąstęs, kiek smarkiai gali pakeisti miesto dvasią vien tik taškas žemėlapyje, kuriame tas miestas stovi! Atimk „tašką žemėlapyje“ – ir vietų, panašių į Ugnies Žemę – su panašiu oru, panašiais snieguotais kalnais – pasaulyje bus šimtai ar tūkstančiai, bet dabar Ugnies Žemė – viena tų „privalomų tikro keliautojo svajonių“, Pietinis Pasaulio Galas.

Kemperis-sunkvežimis, baigęs kelionę, ir Antarktidos kruizinis laivas, kuris tuoj ją pradės

Kemperis-sunkvežimis, baigęs kelionę, ir Antarktidos kruizinis laivas, kuris tuoj ją pradės


Visi mano kelionių po Argentiną aprašymai

1. Argentina - tropikų ir ledynų tango (bendra informacija apie Argentiną)
2. Buenos Airės - nusigyvenęs pietų Paryžius
3. Argentinos Patagonija - kalnai, ledynai, vandenynai
4. Argentinos antroji širdis - pampos ir kurortai
5. Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
6. Argentinos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

Taip pat skaitykite straipsnius apie kaimynines Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Čilę, bei lietuvišką paveldą Argentinoje, lietuvišką paveldą Urugvajuje


Kelionių vadovai po Argentiną žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Argentinos antroji širdis – pampos ir kurortai

Argentinos antroji širdis – pampos ir kurortai

| 0 komentarų

Argentina turi dvi gyvas širdis: sostinę Buenos Aires ir aplinkines pampas, kuriose – ir garsiausi Argentinos kurortai, ir derlingiausios pievos, ir svarbi pramonė.

Argentiniečiams tai – vienos mėgstamiausių vietų poilsiui, bet užsienio turistai jas dažniausiai praleidžia, iš Buenos Airių skrenda tiesiai į Patagoniją ar Igvasu krioklius ar Ugnies Žemę.

Taip, Buenos Airės, Patagonija ar Igvasu gal įspūdingiau akiai – bet Argentinos pampose argentinietiškos dvasios ir energijos net daugiau.

Tradicinis pampų gyvulių rančos namas, dabar - Gaučų muziejus

Tradicinis pampų gyvulių rančos namas, dabar – Gaučų muziejus

Šitas straipsnis – apie kelionę į Argentinos pampas ir jų lankytinas vietas. Bendras straipsnis apie Argentiną, jos kultūrą, praktinius patarimus keliaujant į Argentiną yra čia.

Pampos, kur gimė Argentinos kultūra

Argentinos pampos – tai didžiulės lygumos, pievos. Anksčiau jos visos priklausė milžiniškoms rančoms, laisvai ganiusioms gyvulius. Todėl argentinietiška mėsa išgarsėjo kaip labai skani ir jos visuomet pakako net skurdžiausiems.

Jei Buenos Airių “romantiškasis herojus” yra melancholiškas tango šokėjas, tai aplinkinių pampų – stačiokiškas gaučas. Toks pusiau laukinis raitelis, lasu tramdantis gyvulių kaimenes. Argentinos kaubojus.

Gyvulių kaimenės Pampose

Gyvulių kaimenės Pampose

Dabar laikai keičiasi, vis daugiau pampų užsėjama eksportinėmis sojomis, vis daugiau gyvulių auga kaip kitur – aptvaruose. Bet Argentina tebegarsėja mėsa, ir tradiciškai vilkintys gaučai vis išjoja šalia duobėto kelio, jungiančio kvadratinių kvartalų miestelius, tarp grūdų elevatorių ir senų sunkvežimių.

Gaučas dabar – ir turistinis Argentinos simbolis. San Antonia de Areco miestelyje yra Gaučų muziejus senoje jaukioje rančoje, o daug kitų rančų (vadinamų stotimis – estancias) veikia kaip improvizuoti viešbučiai, siūlantys ištisą paletę kaimo pramogų – jojimas, kaimiški pusryčiai/pietūs/vakarienė ir t.t. Tiesa, rasti kas ir kaip sunku (įprastuose angliškuose puslapiuose to neužsakysi), kainos didelės, be pinigų reikia ir laiko.

Atkurta tradicinė gaučių užeiga Gaučų muziejuje

Atkurta tradicinė gaučių užeiga Gaučų muziejuje

Pampų didmiesčiai: Rosarijas ir Kordoba

Kaip ir seniau, taip ir šiandien Argentinos žemės ūkio produkcija kraunama į laivus Rosarijuje (1,2 mln. gyv.). Dar labiau nei Buenos Airės, Rosarijas – kontrastų miestas, kur XX a. pradžios šlovės eros didybė stūkso greta niūrių daugiabučių eilių. Labiausiai Rosarijas didžiuojasi, kad ten pirmąkart iškelta Argentinos vėliava, o toje vietoje – įspūdingas memorialas vėliavai, tarnaujantis ir kaip apžvalgos bokštas, ir kaip Amerikos vėliavų galerija.

Rosarijo paminklas vėliavai

Rosarijo paminklas vėliavai

Bet turistams pritraukti to nepakanka, ir Rosarijas labiau nei kiti Argentinos didmiesčiai – argentiniečių darbininkų miestas. Mažai turistų užsuka ir į antrąjį pagal dydį Argentinos miestą Kordobą, garsėjantį didingu seniausiu Argentinoje universitetu ir studentišku gyvenimu senamiestyje.

Kordobos katedra

Kordobos katedra

Žavesni mistiškieji kalnai aplinkui Korodbą. Juose – Ongamiros slėnis, pilnas visokių mistiškų religinių kultų reklamų, žadančių kontaktą su ateiviais – o prie slėnio gale plytinčių Ongamiros uolų pora argentiniečių tiesiog gulėjo apsikrovę akmenimis ir meldėsi uoloms. Ten – ir “Argentinos Rosvelas” Capilla del Monte, ir San Marcos Sierra hipių miestelis su pirmuoju pasaulyje hipių muziejumi, kuriame didžiuodamasis savo įdomybių kolekciją – nuo Evos Peron rašto iki Bitlų įrašų – parodė čia “nusėdęs” senas hipis.

Link Ongamiros olų

Link Ongamiros olų

Mar Del Plata – Argentinos superkurortas, didesnis už Vilnių

Argentinos “vasaros sostinė” Mar Del Plata yra vienas didžiausių kurortų pasaulyje. Vien gyventojų ten daugiau nei Vilniuje (620 000), be to, tame mieste yra 13% visų Argentinos viešbučių numerių (daugiau, nei Buenos Airėse).

Bet kone visi svečiai ten – argentiniečiai. Buenos Airių gyventojams tiesiog privalomas ritualas vasarą nuvykti ~300 km į pietryčius, Mar Del Platą, išsinuomoti savaitei-kitai butą ar viešbučio kambarį viename gausybės daugiaaukščių.

Mar Del PLata pažvelgus atgal nuo molo

Mar Del Plata pažvelgus atgal nuo molo

Mar Del Plata nėra tas idiliškas pajūrio kurortas su gražiais laukiniais paplūdimiais kurį reklamuoja kelionių agentūrų bukletuose. Mar Del Plata – tai tarsi Palanga padauginta iš dešimt ar dvidešimt. Vietoj keliaaukščių pastatų – penkiolikaaukščiai. Vietoj tiesiog prigrūstų paplūdimių – paplūdimiai, primenantys prekybos centrą ar, tiksliau, “poilsio fabriką”, su milžiniškais parkingais, parduotuvėm, restoranais ir sunumeruotais vienodais aukštais betoniniais gelbėtojų bokštais, kur užuot pasitiesęs rankšluostį gali dienai išsinuomoti ant smėlio pastatytą “paplūdimio namelį”. O vietoj vienos Basanavičiaus gatvės – daugybė panašių. Vietoj mažų restoranų – milžiniški bufetai, kur staliukas prigrūstas prie staliuko.

Pats didžiausias poilsio fabrikas - pietinis Mar Del Platos paplūdimys. Paplūdimio nė nesimato - jį užstoja balti aukšti pastatai, kur ir gelbėtojai, ir paslaugos/prekyba. Pirmame aukšte - milžiniškos tuščios automobilių aikštelės

Pats didžiausias poilsio fabrikas – pietinis Mar Del Platos paplūdimys. Paplūdimio nė nesimato – jį užstoja balti aukšti pastatai, kur ir gelbėtojai, ir paslaugos/prekyba. Pirmame aukšte – milžiniškos tuščios automobilių aikštelės

Bet nesunku suprasti, kodėl argentiniečiai Mar Del Platą įsimylėję. Šitiek veiklos, šitiek žmonėjimosi, aukščiausio lygio pasaulinės žvaigždės: net kai lankiausi ne sezono metu, tarkime, koncertavo Vudis Alenas [Woody Allen]. Tikras poilsis žmogui, kurį laukinė gamta vargina!

Gamtos, tiesa, yra, tik nelaukinės. Ilgi aukšti krantai pasivaikščiojimui su savo parkais. Molas su gražiais jūros vaizdais ir didžiulė jūrų liūtų kolonija jo šone, sakoma, mintanti iškritusiu žvejų laimikiu: įdomu stebėti tuos čia vienas ant kito išdrimbančius, čia kelias sekundes simboliškai vienas kitą gąsdinančius gyvūnus, dienų dienas tįsančius ten pat. Prie visko gali privažiuoti automobiliu – tikras tinginio rojus.

Mar Del Platos jūrų liūtai iš arčiau

Mar Del Platos jūrų liūtai iš arčiau

Mar Del Platoje – ir XIX a. kurorto didybė

Mar Del Plata gimė XIX-XX amžių sandūroje, kai ją pasiekė geležinkelis iš Buenos Airių ir pirmąsyk Argentinos elitas galėjo plūsti atostogoms į šiuos gražius paplūdimius. Tada tai buvo kitoks miestas: turtingiausieji statėsi ištaigingas vilas, o tik turtingieji – mažesnius, kuklesnius vasarnamius, dabar vadinamus Mar Del Platos architektūriniu stiliumi.

Torreon de Monje, statytas milijonieriaus Tornkvisto - vienas Mar Del Platos simbolių

Torreon de Monje, statytas milijonieriaus Tornkvisto – vienas Mar Del Platos simbolių

Paėjus kiek toliau nuo centro, dar gali surasti tų rūmų, o ištaigingiausi, kaip Torreon de Monje tiesiog stulbina savo užmojais. Ne mažiau įspūdingas ir pilies bokštą primenantis Mar Del Platos vandens bokštas, katedra, ar kazino kompleksas prie Kolumbo aikštės it perkeltas iš kokios Italijos.

Mar Del Platos kazino kompleksas

Mar Del Platos kazino kompleksas

Bet laikai keitėsi, apie 1950-1960 m. jau daugelis argentiniečių galėjo sau leisti atostogas pajūryje. Verslininkai masiškai supirkinėjo, griovė mažuosius namus, keitė juos 10, 15 aukštų viešbučiais ir daugiabučiais. Visas Mar Del Platos centras toks: sulipdyti didžiuliai pastatai palei ne ką mažesnes ilgas tiesias kalvotas gatves. Supermasiniam kurortui tinka!

Tiesi Mar Del Platos gatvė supama šonais sulipusių aukštų daugiabučių

Tiesi Mar Del Platos gatvė supama šonais sulipusių aukštų daugiabučių

Iš pradžių galvojau, kad tuose pastatuose nieko įdomaus, bet pažvelgęs į vidų pakeičiau nuomonę, mat interjerai, laiptinės, liftai – viskas likę kaip kokiais 1960 m., nepakeista. Saikingai gražiuose fojė budi durininkai. Tik darbo dienomis. Jie – labiau simbolis, nei dėl saugumo.

Mar Del Platos vandens bokštas

Mar Del Platos vandens bokštas

Mažesnieji Argentinos kurortai – turtuoliams, jaunimui, šeimoms

Mar Del Platai tapus masiniu kurortu, tie, kam atostogauti norisi ramiau, iš lėto persikėlė kitur. ~100 km į vakarus ir 200 km į rytus nuo Mar Del Platos pakrantė pavirto į vieną ilgą kurortų ruožą. Miramaras save tituluoja “vaikų miestu” (ten poilsiauja šeimos), Playa Escondida garsėja nudistų paplūdimiu, Pinamaras kažkiek primena “Mar Del Platą kadaise”: su medžiais, mažesniais pastatais. Vilja Geselis [Villa Gesel] yra jaunimo kurortas, garsėjantis palei visą paplūdimį besidriekiančiu lentiniu pasivaikščiojimo taku, o Carilo ir Mar de Los Pampas – ekskliuzyviniai Argentinos turtuolių miesteliai, stūgsantys tiesiog miške. Tiesa, ne tokie, kaip tikėtųsi lietuvis, pamatęs vilų nuomos kainas – net gatvės negrįstos, duobėtos. Bet, kiek pasakojo vietiniai, Argentinos turtuoliai nekenčia asfalto – juk turi džipus, pikapus, net arklius.

Vilja Geselio pajūrio lentų takas

Vilja Geselio pajūrio lentų takas

Tiesa, didelė dalis Argentinos turtingųjų apskritai nebeatostogauja Argentinoje – keliauja vasaroms į Punta Del Estę Urugvajuje, tapusią tikra Lotynų Amerikos milijonierių ir žvaigždžių Meka. Šilumos Mar Del Platos ruože netrūksta – bet kiek trūksta saugumo (Mar Del Platoje daugelis vaikšto kuprines nešiodami iš priekio), prestižiškai madingų paplūdimių.

Centrinė Mar Del Platos gatvė su policijos bokšteliu

Centrinė Mar Del Platos prekybinė gatvė su policijos bokšteliu

Argentinos kurortų yra ir piečiau pajūryje – Patagonijoje. Tačiau kuo toliau į pietus, tuo vėsiau, tuo toliau važiuoti nuo Buenos Airių, tad, kaip į El Kondorą išsyk už Buenos Airių provincijos ribos, labiau teužklysta pavieniai argentiniečiai, ir žmonyną ten ima stelbti gamta, o ne atvirkščiai.

Uolos ir didžiausia pasaulyje papūgų kolonija aplink Balneario El Condor

Uolos ir didžiausia pasaulyje papūgų kolonija aplink Balneario El Condor

La Plata, turėjusi pranokti Buenos Aires

Pati Argentinos sostinė Buenos Airės stūkso ant kranto, bet arčiau nei Mar Del Platos pajūrio juostoje nėra gerų paplūdimių, taigi, nėra ir kurortų. Ten stūkso pramoniniai miestai, iš kurių ypatingiausias – La Plata. Buvo laikai, kai Buenos Airių provincija buvo tokia turtinga ir galinga, kad beveik valdė visą Argentiną. Kitiems argentiniečiams tai nepatiko ir po 1880 m. karo jie atėmė iš Buenos Airių provincijos Buenos Airių miestą. Visgi, Buenos Airių provincija parako dar turėjo: nusprendė pasistatyti neprastesnę sostinę – La Platos miestą.

La Platos katedra

La Platos katedra

Dydžiu La Plata (0,7 mln. gyv.) niekad neprilygo Buenos Airėms (14 mln. gyv.), bet užmojais kartkartėm pranoko. La Platos gotikinė katedra net Europoje turėtų mažai lygių (bent iš išorės ir pagal dydį – vidus gana nuobodus), taip pat ir La Platos muziejus, kuriame – milžiniškos išnykusių gyvūnų kaulų kolekcijos (vis neapleidžia minits: “negi tokie gyveno?”).

Dinozauro skeletas La Platos muziejuje

Dinozauro skeletas La Platos muziejuje

O kur dar miesto išplanavimas! Pakanka jo planą pažiūrėti: it koks abstraktaus meno kūrinys. Čia tiesios, čia įstrižos gatvės, sueinančios į 4, 6, 8 gatvių sankryžas ir “apvažiuojamus parkus”. Ir gausybė didžių pastatų: kiekviena provincijos valdžios įstaiga nusipelno rūmų.

La Platos rotušė

La Platos rotušė

La Platos pajūryje – daug proziškesnis Beriso darbininkų miestas. Jo pastatai atrodo nuobodžiai, kol neatkreipi dėmesio į čia vieną, čia kitą freską įvairiausių Europos tautų motyvais. Štai Graikų klubas, Armėnų klubas, Kroatų klubas, Lenkų klubas, Italų klubas… Yra net du lietuvių klubai! Berisas vadinamas “provincijos imigrantų sostine”, čia mėnesį kasmet vyksta imigrantų šventės – šokiai, tautiniai patiekalai, dainos. Tik kad tie imigrantai… nustojo imigruoti Antrojo pasaulinio karo metais ir beveik visi seniai mirę! Dabar savo tautas atstovauja jų anūkai ir proanūkiai. Pirmąkart mačiau miestą, kur net lietuvių proanūkiai, dabar dar tik 20-40 metų amžiaus, taip rimtai žiūri į lietuvių kilmę, tradicijas – kai kurie net lietuviškai puikiai kalba, nors tik gal vienas ar du jų seneliai buvo lietuviai.

Bareljefas Lietuva Beriso lietuvių klubo fasade

Bareljefas Lietuva Beriso lietuvių klubo fasade

Kol kitų miestų jaunimas dievina sportą ar kompiuterinius žaidimus, berisiečiams, atrodo, svarbiausia tautinės tradicijos: šokti kokios Europos šalies šokį, dainuoti chore, imigrantų šventės pradžioje simboliškai atkartoti savo senelių ir prosenelių gyvenimo istorijas “išlipant iš imigrantų laivo”, nešti šventės liepsną. Labiausiai “maišyti” berisiečiai tiesiog pasirenka tą klubą, kurį lanko jų draugai (štai vienas sutiktų lietuvių klubo “Mindaugas” aktyvistų lietuviško kraujo neturi išvis) – bet daugelis nenori praleisti imigrantų šventės tarp žiūrovų.

Beriso graikų klubas

Beriso graikų klubas

Pamirštuose pampų pietuose – ir apleisti miestai

Kita Buenos Airių provincijos pusė nuo La Platos skiriasi kaip diena ir naktis. Gyventojai ten praretėja, lieka tik reti miesteliai ir laukai. Bet argentiniečius traukia ir tos žemės. Paprastos kalvos aplink Tandilį – artmiausi Buenos Airėms “kalnai”. Ten argentiniečiai keliauja pasivaikščioti, pagyventi jaukiuose nameliuose, pavalgyti skanaus vietinio saliamio, bet užsieniečiams, kuriems – ir didieji Andai “ranka pasiekiami”, ten nelabai yra ką veikti (geriausiai įsiminiau beveik į pat mūsų namelį ateidavusias laukines Pietų Amerikos lapes).

Užtat karštųjų versmių kurortas Epekuenas paliko daug didesnį – ir slogesnį įspūdį. Ten tarsi kokia Hirošima, koks karo sugriautas miestelis, tik kad to karo niekada nebuvo…

Sugriautame Epekueno mieste

Sugriautame Epekueno mieste

Tarpukariu, Argentinos aukso amžiuje, palei Epekueno ežerą pastatyta didžiausia spa visoje Amerikoje. Tačiau apie 1978 m. druskingojo ežero vanduo pradėjo netikėtai kilti. Žmonės gynėsi statydami dambas, bet 1985 m. vandenys “nugalėjo” ir jas, užliedami visą miestelį. Miestelėnai dar tikėjosi, kad vanduo nuslūgs, kad galės grįžti, bet “piktasis ežeras” tik kilo ir kilo, pasiekė pastatų antrus aukštus, neatlaikę vandens spaudimo pastatai vienas po kito susmego. 2009 m. ežero vanduo vėl nuseko – bet iš miesto beliko griuvėsių laukas.

Atmosfera čia unikali, plotai didžiuliai. Bažnyčios liekanos. Mėnulis-statula (viskas kas liko iš gero kurorto restorano). Garsusis “didžiausias Amerikos spa”. Kapinės, kuriuose artimieji kryžiaus kelius ėjo, kad gautų leidimą ištraukti artimųjų palaikus kylant ežero vandenims. Kažin kaip nesugriuvusi didinga skerdykla mirusių medžių miške. Ir griuvėsiai, griuvėsiai, griuvėsiai… Traukinių stotis apleista, bėgiai nurinkti – belikęs muziejus. Nustebau, kaip menkai žinoma ši viena anapus Argentinos – pats ją radau netikėtai, detektyviškai sekdamas čia kadaise gyvavusio lietuvių viešbučio “Residencial Lituania” istoriją.

Prie apleistos tarpukariu statytos skerdyklos

Prie apleistos tarpukariu statytos skerdyklos

Bet tikriausiai taip yra todėl, kad Epekuenas – pampose. Būtų prie Buenos Airių didmiesčio – turistai atvyktų iš ten. Būtų prie Andų, Patagonijoje, Ugnies Žemėje – virstų smagia kelionės į “pasaulio kraštą” ar “pasaulio stogą” dalimi. Bet pampos nėra nei pasiekiamos ir civilizuotos, kaip pasaulinis didmiestis, nei skambiai atokios, kaip Patagonija… Ir visgi jos įdomios.

Turistinės – bet ne pasaulinės – vietos

Pasaulyje yra dviejų rūšių populiarios turistinės vietos. Tokios, kurios traukia viso pasaulio turistus, ir tokios, kurios ne mažiau gausiai traukia vietinius.

Pirmosios dažnai yra tikri stebuklai: gamtos, istorijos. Bet kultūros mėgėjams antrosios net įdomesnės: ten gali pabūti tarp vietinių, nėra visokių į užsieniečius nutaikytų apgavysčių ir kitų blogybių, bet kartu pakanka viešbučių, restoranų, paslaugų.

Šie paplūdimio nameliai, padengę beveik visą smėlį, vasaros metu nuomojami poilsiautojams

Šie paplūdimio nameliai, padengę beveik visą smėlį, vasaros metu nuomojami poilsiautojams

Argentinos pampos ir kurortai yra būtent tarp antrųjų turistinių vietų, todėl tai puiki vieta pažinti tikrąją, neišdailintą Argentinos kultūrą ir gyvenimą.

Argentinos pampų ir kurortų lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Argentinos kurortus ar pampas

Argentinos pampų ir kurortų lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Argentinos kurortus ar pampas


Visi mano kelionių po Argentiną aprašymai

1. Argentina - tropikų ir ledynų tango (bendra informacija apie Argentiną)
2. Buenos Airės - nusigyvenęs pietų Paryžius
3. Argentinos Patagonija - kalnai, ledynai, vandenynai
4. Argentinos antroji širdis - pampos ir kurortai
5. Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
6. Argentinos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

Taip pat skaitykite straipsnius apie kaimynines Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Čilę, bei lietuvišką paveldą Argentinoje, lietuvišką paveldą Urugvajuje


Kelionių vadovai po Argentiną žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Argentinos Patagonija – ledynai, Andai, vandenynai

Argentinos Patagonija – ledynai, Andai, vandenynai

| 2 komentarai

Patagonija – piečiausia planetos vieta, po kurią gali laisvai keliauti. Kelionė į Patagoniją tebėra toks pasakiškas nuotykis.

Ypač automobiliu, savarankiškai, ilgais tuščiais keliais, kai sustoji kur nori: gal pasigėrėti stebuklingai ryškiais žvaigždynais, gal spalvingais ežerais, kuriuose tūžmingi Patagonijos vėjai pakelia vandenynams prilygstančias bangas, gal pingvinų, ruonių, gvanakų kolonijomis.

Argentinos Patagoniją dideliu ratu pravažiavome per tris savaites.

Šitas straipsnis – apie kelionę į Argentinos Patagoniją ir Argentinos Patagonijos lankytinas vietas. Bendras straipsnis apie Argentiną, jos kultūrą, praktinius patarimus keliaujant į Argentiną yra čia.

Gvanakai didžiausiame Patagonijos gyvūnų Valdeso nacionaliniame parke

Gvanakai didžiausiame Patagonijos gyvūnų Valdeso nacionaliniame parke

Žymusis Argentinos 40 kelias – ekspedicija į tuštumą

Žymi dalis keliautojų į Patagoniją pasirenka pamatyti tik vieną jos kąsnelį: nuskrenda lėktuvu iš Buenos Airių ir grįžta. Dažniausiai skrenda iki ledynų, kartais – iki Bariločės ežerų ar žvėrių pilno Valdeso nacionalinio parko.

Galima tai suprasti – Patagonijoje atstumai skaičiuojami ne valandomis, o paromis, gi atostogos – ribotos…

Argentinos ežerų regionas aplink Bariločės kurortą. Vaizdas iš vadinamojo 'Mažojo žiedo' vaizdingo maršruto apžvalgos aikštelės

Argentinos ežerų regionas aplink Bariločės kurortą. Vaizdas iš vadinamojo ‘Mažojo žiedo’ vaizdingo maršruto apžvalgos aikštelės

Mes irgi pravažiavome ir visas žymiausias Patagonijos lankytinas vietas. Bet pasakojimą apie Patagoniją reikia pradėti nuo pradžių, nuo jos esmės.

Kai važiuoji šimtus kilometrų į pietvakarius nuo Argentinos didmiesčių, Patagonija apsupa iš lėto. Vieną dieną aplink – dar derlingos jaučių pilnos argentinietiškos pievos, kitą – jau pageltusios žolės, vėliau – tokie rudenėjantys miškeliai, paskui medžių išvis nelieka, galiausiai – ir krūmų. Miesteliai vis retesni, retesni – mintį „apsistosiu, kur norėsiu“ tenka pamiršti, nes greit supranti, kad net kur pavalgyti gali rasti tik kas 100 km ir ne kiekviena degalinė turės benzino. Vėliau kaimai dar retesni. Visi jie panašūs: kvadratiniai kvartalai, tų pačių Argentinos didvyrių vardais pavadintos gatvės.

Pamačius ženklą 'degalinė' iš tolo, atrodo tuoj galėsi sustoti, atsigaivinti. Tada pamatai atstumą - 130 km. Tada sustoji tiesiog kelyje - juk vis tiek niekas nevažiuos, o jei važiuos, pamatysi iš labai toli.

Pamačius ženklą ‘degalinė’ iš tolo, atrodo tuoj galėsi sustoti, atsigaivinti. Tada pamatai atstumą – 130 km. Tada sustoji tiesiog kelyje – juk vis tiek niekas nevažiuos, o jei važiuos, pamatysi iš labai toli.

„Pastatas be galo senas, šimto metų“ – gyrėsi vieno nutriušusio viešbučio šeimininkas pakeliui į Patagoniją. Patagonijoje tokių beveik nėra. Pirmieji kaimai ir miesteliai Patagonijoje pastatyti XIX a. ir iki šiol pirmųjų kolonistų anūkai ar proanūkiai dar gano gyvulius milžiniškose paveldimose rančose.

Pirmoji „oficiali“ Patagonijos provincija – Neukenas. Kelias nuo Buenos Airių ir Rosarijo didmiesčių čia įsilieja į garsųjį 40 kelią, ~5000 km vingiuojantį per Argentiną nuo pat jos šiaurės iki Patagonijos galo.

Šalikele joja Argentinos simbolis gaučai, iki šiol ganantys gyvulius su arkliais

Šalikele joja Argentinos simbolis gaučai, iki šiol ganantys gyvulius su arkliais

Kaip JAV 66 kelias, Argentinos 40 kelias – dažno keliautojo svajonė. Tai – kelias į pietinį gyvenamo pasaulio kraštą, kuriuo važiuodamas iš lėto stebi, kaip išnyksta civilizacija: miestai, pakelės namai, automobiliai. Visa ko masteliai darosi didesni ir didesni. Pavyzdžiui, vietomis 40 kelias gali kokius 30 ar 40 km driektis per lygumą be menkiausio kalnelio ir vingio. Pavieniai pikapai lekia it patrakę, bet turistas negali – kelio duobės retos, bet irgi epinių mąstelių, tarsi meteoritas būtų trenkęs.

Patagonija – didžiausių dinozaurų tėvynė

Patagonijoje gyveno ir patys didžiausi kada nors egzistavę sausumos gyvūnai. Iš visų pasaulio dinozaurų kaulų, net 10% randama Argentinoje, o užvis daugiausiai – prie Neukeno, Patagonijos vartų. Aplinkinių miestelių „savivaldybių muziejai“, kuriuose nesitikėtum rasti nieko įdomaus, slepia viso pasaulio paleontologijos stebuklus. Vila El Čokono muziejuje – bene didžiausio kada iškasto mėsėdžio dinozauro skeletas (jis pakrikštytas gigantozauru), Plaza Uinkulo [Plaza Huincul] – bene didžiausio dinozauro apskritai (argentinozauras). Tiesa, nensutebčiau, jei bus atrasta dar didesnių dinozaurų: ir šie juk iškasti 1993 m. ir 1989 m., o tiek Patagonijos dar neištyrinėta. Palei Vila El Čokono tvenkinį šiaip ne taip radome net dinozaurų pėdsakus, įmintus prieš kokius 100 mln. metų. Patagonijoje viskas keičiasi taip iš lėto…

Argentinozauro skeletas - muziejus buvo uždarytas, bet pavyko nufotografuoti per langą. Tiesa, tokie įspūdingi stovintys skeletai nėra tikri - tik kopijos. Bet tuose pat muziejuose guli ir tikri kaulai. Tiesiog, visų to paties individo kaulų iškasti nepavyksta, nes tam, kad susidarytų fosilijos, reikia labai retų gamtinių aplinkybių

Argentinozauro skeletas – muziejus buvo uždarytas, bet pavyko nufotografuoti per langą. Tiesa, tokie įspūdingi stovintys skeletai nėra tikri – tik kopijos. Bet tuose pat muziejuose guli ir tikri kaulai. Tiesiog, visų to paties individo kaulų iškasti nepavyksta, nes tam, kad susidarytų fosilijos, reikia labai retų gamtinių aplinkybių

Retų pakelės degalinių, užeigų ar muziejų duris puošia begalinės įvairiausių šalių ekspedicijų lipdukų kolekcijos. Ne, keliautojų 40 kelyje nėra daug – ten apskritai vairuotojų beveik nėra. Tiesiog daugeliui vairuotojų ar motociklininkų, kurie juo pravažiuoja, tai nėra šiaip kelionė, o tikras gyvenimo nuotykis – vertas savo pavadinimo ir simbolio, specialiai pasigamintos atributikos ar net tinklapio.

Mūsų ekspedicija irgi tęsėsi. Už Neukeno dinozaurų krašto lygumos virto kalneliais, paskui – visai aukštais kalnais, dykumų karštis atvėso. Andai, antras pagal aukštį pasaulio kalnynas.

Praeities ekspedicijų lipdukai ant pakelės muziejaus. Čia - tik koks dešimtadalis

Praeities ekspedicijų lipdukai ant pakelės muziejaus. Čia – tik koks dešimtadalis

Argentinos ežerų kraštas – atšiaurioji Šveicarija

Kai vėliau, kitoje Patagonijos pusėje, britė keliautoja manęs paklausė, kas gi gražiausia Argentinos ežerų krašte – net nesugalvojau, ką pasakyti, nors man tas kraštas labai patiko. Gražiausi – patys ežerai, kalnai, dangus. Galimybė visa tai stebėti iš begalės skirtingų apžvalgos aikštelių. Banalu, bet tikra.

Gerėjausi tais vaizdais garsiojo 40 kelio atkarpoje, vadinamoje Septynių ežerų keliu, nes 100 km atstume tarp Andų San Martino ir Vila de Angostura paežerės kurortų jis kalnais pravingiuoja pro septynis žavius ežerus. Dar gražesni vaizdai laukė Mažajame žiede aplink Bariločės kurortą. Arba pakilus vienu iš lynų keltuvų ant dar aukštesnių kalnų.

Vaizdas į Nahuel Huapi ežerą nuo Teleferico Cerro Otto lynų keltuvo viršūnės

Vaizdas į Nahuel Huapi ežerą nuo Teleferico Cerro Otto lynų keltuvo viršūnės

Argentinos ežerų krašto kurortai traukia argentiniečius kaip magnetas – pavyzdžiui, per išleistuves ištisos klasės ten važiuoja. 40 keliui artėjant prie jo, tušti kalnai patagoniškai lėtai peraugo į tikrą turizmo rojų. Apsistojus pirmojo kurorto – Andų Chunino [Junin de los Andes] – menkame hostelyje galvoje skambėjo klausimas „Čia kurortas?“. Beveik visos gatvės neasfaltuotos, jokių pramogų išskyrus žvejybą (sutikta amerikiečių pora specialiai dėl jos atvyko į Chuniną – deja, nesu žvejybos mėgėjas). Vienintelė specialiai sukurta lankytina vieta – Kryžiaus kelio parkas su įspūdingomis biblinėmis skulptūromis. Moderniomis, netradicinėmis. Lotynų Amerikoje religinės vietos nėra vien istorija, jos kuriamos iki šiol.

40 km nuo Džunino laukęs Andų San Martinas jau kitoks – gatvės tvarkingos, restoranėliai, suvenyrinės. Tik dirbo mažai kas – nevisai sezonas.

Andų San Martinas

Andų San Martinas

Bet užvis didžiausias kurortas – Bariločė kitapus Septynių ežerų kelio, faktiškai jau didmiestis. Jo garbei net visas ežerų kraštas kartais vadinamas „Bariloče“, nors, kaip ir dera Patagonijai, jis toks milžiniškas, kad per dieną net sunkiai jį visą kirsi 40 keliu.

Europietišku stiliumi XX a. viduryje pastatytas Bariločės centras

Europietišku stiliumi XX a. viduryje pastatytas Bariločės centras

Argentiniečiai savąjį ežerų kraštą vadina „Argentinos Šveicarija“. Gamta išties panaši. Tik, po to, kai įspūdingos akvarelinės saulėlydžio spalvos užleidžia vietą nakčiai, vaikštinėdamas savojo paežerės kurorto pakrantės promenada supranti skirtumą: kitoje ežero pusėje – jokių švieselių. Tamsu nors į akį durk. Patagonija juk taip retai gyvenama, kad net prie didžiausių ežerų, būna, stovi tik po vieną miestelį.

Saulėtekis Bariločės kurorte

Saulėtekis Bariločės kurorte

Bariločės miestas, tiesa, iš pastangų būti „antra Šveicarija“, vietomis ima panašėti į kvailoką Europos parodiją. Šveicariška architektūra perstatyta miesto centrinė aikštė – dar žavi. Šokolado parduotuvės (tokio dydžio, kad Šveicarijoje tokių tikrai nemačiau) dar irgi randa savo klientų. Bet štai net trys skirtingose vietose regėti fotografai, siūlantys už pinigus nusifotografuoti su savo senbernarais (juk Šveicarija, o senbernarai šveicariški šunys!) kėlė šypseną. O kur dar kiekvienoje suvenyrų parduotuvėje pardavinėjamos gnomų statulėlės ir… matrioškos. Argentiniečiams, turbūt, visa „šaltoji Europa“ atrodo vienas ir tas pats, tai čia pat suplaka Šveicariją, Norvegiją (gnomai) ir Rusiją (matrioškos). Ir dar Italiją: pasikėlus Cerro Otto lynų keltuvu greta besisukančio restorano laukė Mikelandželo skulptūrų prastos kokybės kopijų paroda. Kodėl?.. Na, bet, kai pagalvoji, Europoje daugelis poilsiaujančių Bariločėje per gyvenimą neapsilankys. O nekeliaujantys europiečiai irgi nežino skirtumų tarp įvairių Pietų Amerikos šalių.

Turistai fotografuojasi su senbernaru Cerro Otto lynų keltuvo viršūnėje

Turistai fotografuojasi su senbernaru Cerro Otto lynų keltuvo viršūnėje

Anapus Bariločės laukė dar viena nuostabi 40 kelio atkarpa, bet kalnai žemėjo, ežerai retėjo. El Bolsono miestelis, kadaise numylėtas hipių ir iki šiol besididžiuojantis menininkų turgeliu aplink centrinę aikštę.

Kitą kartą į miestą, dydžiu prilygusį Bariločei, atvykome tik po dar 3500 km kelio.

El Bolsono hipių turgus

El Bolsono hipių turgus

Menkus giliosios Patagonijos miestelius kūrė ir lietuviai

Oficialiai Argentinos ežerų regionas nesibaigia dar šimtus kilometrų į pietus nuo Bariločės, bet tas kraštas jau visai kitoks.

Jo širdis – Eskelio miestas – teturi 32000 gyv., o gerokai retesni turistai ten apsistoja ne dideliuose viešbučiuose, bet mediniuose, vien žvyrkeliu pasiekiamuose nameliuose (cabanas). Sezonai du: vasarą keliaujama pasivaikščioti ir pasiplaukioti į UNESCO pripažintą Las Alceres nacionalinį parką, garsėjantį vienais seniausių pasaulio medžių, žiemą – paslidinėti. Menkų trasų keltuvai turėtų veikti visus metus, bet, šiaip netaip užkilę vingiuotu žvyrkeliu iki jų, neradome nė gyvos dvasios, tik užrašą „uždaryta dėl vėjo“.

Žvyrkelis aukštyn link Eskelio slidinėjimo trasų

Žvyrkelis aukštyn link Eskelio slidinėjimo trasų

Vėjas košė baisus. Kuo piečiau Patagonijon, tuo jis dažnesnis, stipresnis. 40-49 pietų platumas, kur stovi Eskelis, jūreiviai vadindavo „riaumojančiomis keturiasdešimtosiomis“. O mūsų dar laukė „tūžmingos penkiasdešimtosios“ (50-59), kuriose – patsai pietinis Patagonijos galas. Patagonijoje taip vėjuota todėl, kad tose platumose aplink visą pasaulį nėra daugiau žemynų – Afrika pasibaigia ties 33 platuma, Australija ties 37, Naujoji Zelandija ties 47, o Argentina driekiasi iki pat 55-osios.

Pora stebi vieną pakelės ežerų iš apžvalgos aikštelės Patagonijos ežerų krašte

Pora stebi vieną pakelės ežerų iš apžvalgos aikštelės Patagonijos ežerų krašte

Eskelis – pietvakariausias Argentinos geležinkelio sistemos taškas. „Paskutinė siauruko stotis“ virto menku muziejėliu. Labai reti lietuviai, kurie važiuoja per Eskelį, visų pirma užsuka į daug netikėtesnį – lietuvių muziejų-sodybą. Nedidukas lietuviškas nuomojamų namelių kaimas su Andų kalnais fone atrodo tiesiog siurrealistiškai. Pilna lietuviškų simbolių, kiekvienas namelis vadinamas kokio Lietuvos miesto pavadinimu, parduotuvėlėje – lietuviški suvenyrai ir maistas iš lietuviškos ekologiškos fermos. Viską sukūrė vietos lietuvis Lukoševičius. Beje, jis gimęs Argentinoje, nė nešneka lietuviškai, jo žmona nelietuvė – bet Sąjūdžio laikais platino Argentinoje informaciją apie Lietuvos laisvę, o 1998 m. apsilankęs Lietuvoje, susitikęs su nematytais giminėmis, pasijuto taip priblokštas, kad Patagonijos tyruose nutarė pastatyti kažką panašaus į labai Rumšiškes, kuriose rado perkeltą savo giminės namą. Nuotraukos ir pasakojimai (ispaniški) iš tos pirmos „kelionės į tėvynę“ – irgi muziejuje.

Eskelio lietuvių muziejus

Eskelio lietuvių muziejus, pastatytas pagal giminės namą Lieuvoje

Eskelio lietuvių muziejų įdomu pamatyti ir argentiniečiams, ir lietuviams: gausu Argentinos lietuvių gyvenimo nuotraukų, senų daiktų, įdomių faktų (pvz. apie lietuvius, įsteigusius Patagonijoje miestą ar lietuvę, išrinktą mis Argentina).

Lietuviška sodyba. Pastatas Trakai (dešinėje) su Andais fone

Lietuviška sodyba. Pastatas Trakai (dešinėje) su Andais fone

Kai atvykome į Eskelį sakėme, „Koks mažas miestelis, ar ką ten rasime?!“, o dar po kelių dienų kelionės tolyn į pietus jau sakydavome –„Čia bus didelis miestas, net kaip Eskelis“. Kita stotelė – tasai lietuvio Izidoriaus Šlapelio šeimos įkurtas Sarmientas – jau glaudė tik 8000 žmonių. Iš pradžių kiek nusivyliau: miestas rodėsi „toks kaip visi“ tik dar atokesnis, dar skurdesnis. Bet pamažu surinkau detales iš praeities miglų: Šlapeliams – ir daug vietovardžių, ir skulptūra, ir žymi dalis miesto muziejaus ekspozicijos. Nutrūktgalvio lakūno Kazimiero Šlapelio „žygdarbiai“ įkvėpė ištisus skyrius miestelio istorijos knygoje ir saldainių fabrikėlio reklamą (jis mėtė iš lėktuvo saldainius vaikams). Niekur kitur pasaulyje (išskyrus buvusią LDK) nėra miestų, prie kurių įkūrimo šitiek prisidėjo lietuviai. Nes kai lietuviai pradėjo masiškai emigruoti (XIX a. pabaigoje), beveik visas gyvenamas pasaulis jau buvo apstatytas miestais. Išskyrus Patagoniją.

Kazimiero Šlapelio skulptūra Sarmiente

Kazimiero Šlapelio skulptūra Sarmiente

Tolimojoje Patagonijoje žmones stelbia gyvūnai

Anapus Eskelio palei 40 kelią išvydau pirmąjį gvanaką (kupranugario giminaitį), o jau netrukus šalikelės pasidarė tokios “gyvos” kaip koks Afrikos nacionalinis parkas: ištisos gvanakų kaimenės, didžiuliai paukščiai nandu. Iš civilizacijos beliko SOS telefonai su saulės baterijų stulpais kas kažkiek dešimčių kilometrų, dar retesnės “geltonos žvaigždės”, Argentinoje žyminčios vietas kur kas nors žuvo kelyje, ir kuklesnės nei kitur raudonos šalikelės šventyklėlės nekanonizuotiems “argentiniečių liaudies švetiesiems” Gaučito giliui, Negyvėlei Korėjai. O automobilių tiek mažai, kad dar neseniai valstybinės reikšmės 40 kelias šimtus kilometrų šioje atkarpoje net nebuvo asfaltuotas. Dabar „40 žvyrkelis“ išlikęs tik 70 kilometrų ruože ir iš lėto trumpėja toliau – greitai liks tik pakelės parduotuvėlėse brangiai parduodamuose atvirukuose.

Gvanakų kaimenė Patagonijoje. Žvėrių čia ne mažiau, nei Afrikoje - vienintelė priežastis, kodėl kelionė žiūrėti žvėrių čia ne tokia populiari - jų įvairovė gerokai mažesnė. Pačioje piečiausioje Argentinos žemyno provincijoje - Santa Kruze - vienam žmogui tenka net 7 gvanakai. Juos galima medžioti, valgyti - mėsa skani

Gvanakų kaimenė Patagonijoje. Žvėrių čia ne mažiau, nei Afrikoje – vienintelė priežastis, kodėl kelionė žiūrėti žvėrių čia ne tokia populiari – jų įvairovė gerokai mažesnė. Pačioje piečiausioje Argentinos žemyno provincijoje – Santa Kruze – vienam žmogui tenka net 7 gvanakai. Juos galima medžioti, valgyti – mėsa skani

Tačiau pasuk bet kur į šoną – ir „tuščio žvyrkelio romantika“ tavo. Jeigu išdrįsi pasukti. Nes jei neturi džipo ar pikapo, tie žvyrkeliai kelia švelnią baimę. Dideli akmenys ten nuolat atšokinėja į mašinos apačią – sakoma, pramuša ir benzino bakus, o vietiniai dėl to juos specialiai tvirtina (abejojome, ar mūsų išsinuomotas aptrankytas kledaras būtų kaip nors tvirtintas). Be to, žvyrkeliai vietomis taip pablogėja, kad, jei tavo ratai – išvažinėtose vėžėse, tai tarp tų vėžių esančios akmenų krūvos liečia automobilio dugną (nebent žvyrkelis būtų ką tik atnaujintas, kas reta). Gali apsisukti – bet būsi be reikalo važiavęs dešimtis kilometrų.

Pasuki pro ženklą „Lankytina vieta X – 50 km“ ir nežinai, kas laukia: gal prasidursi padangą ten, kur nėra ryšio ir pakeleivių, gal apdaužysi nuomotą mašiną ir teks aiškintis su draudimu.

Neblogas žvyrkelis. Jį perkerta gvardaganadas - tokios grotos ant žemės skirtos tam, kad galvijai neišlėktų iš rančos, per kurią driekiasi kelias

Neblogas žvyrkelis. Jį perkerta gvardaganadas – tokios grotos ant žemės skirtos tam, kad galvijai neišlėktų iš rančos, per kurią driekiasi kelias

Kelias vietas dėl visa ko praleidome, bet į UNESCO pripažintą Cueva de las Manos (Rankų ola) užsukti privalėjome. Tai – mistiška vieta, kur apie dešimt tūkstančių metų iki Patagoniją kolonizuojant baltaodžiams indėnai dažais išpurkšdavo savo rankų atspaudus. Gal tiesiog savotiškas beraščių indėnų grafitis. Bet yra dar ir keistesnių piešinių (“gimdymo alegorija?”), aplink – gražus kanjonas. Ką visa tai reiškia, indėnų nebepaklausi: kai ~1880 m. Argentina įvykdė „Dykumos užkariavimą“, vietinius indėnus išžudė, o ir jie, neturėję rašto, kažin ar ką prisiminė. Todėl Cueva de Los Manos atmosfera pritraukia kiekvieną retą ekspediciją 40 keliu.

Cueva de Los Manos rankos. Tai - tik tapytos uolos fragmentas

Cueva de Los Manos rankos. Tai – tik tapytos uolos fragmentas

Be kita ko, tai buvo vienintelė dienos lankytina vieta. Tolimojoje Patagonijoje tokie atstumai. Rytą ir dieną važiuoji galvodamas apie tą vietą, baimindamasis, kad lietus nepaverstų išsukimo nepravažiuojamu. Vakare privalai nuvažiuoti dar šimtus kilometrų iki viešbučio – kad kokia įdomi lankytina vieta tavęs lauktų ir kitą dieną. Kai skaitai gal skamba nuobodžiai. Bet iš tikro ta kelionė kur nėra civilizacijos – irgi neprilygstama Patagonijos esmė. Prie interneto nebuvimo reikia priprasti (negali pažiūrėti darbo laikų, lankytinų vietų), bet didesnių miestų greitai ima nė nebereikėti. Juk viskas yra ir mažyčiuose, tik darbo laikai labai trumpi. Kartą iš parduotuvės gal 13 val. išvarė (“užsidarome”), viename miestelyje iš 4 restoranų teveikė vienas, o nusikirpti išvis Patagonijoje nepavyko: nuolat skambėjo “dirbame paeiliui, kirpimas – tik pirmadieniais” ir pan.

Giliosios Patagonijos eilinio vakaro romantika

Tipinė kelionės po Patagoniją istorija. 16:40 pajudėjome nuo Cueva de Los Manos uolų piešinių. Galvojome, pavalgysime artimiausiame miestelyje Bacha Karakolese, gal net pernakvosime. Žvyrkelio būta tokio prasto, kad 50 km kratėmės iki 18:20. Išsvajotas „miestelis“ Lietuvoje net žemėlapiuose pažymėtas nebūtų. Keli namai vidury begalinio lauko, košia vėjas. Vaikšto sulaukėję šunys. Mobiliojo ryšio nėra.

Bacho Karakolesas

Bacho Karakolesas

Šviesos dega tik „Hotel“ palei apleistą degalinę. Viduje – ankšta parduotuvė, ant prekystalių kažkaip sutalpinta viskas nuo vandens ir alkoholio iki benzininių pjūklų ir šautuvų. Pardavėjas šnekučiuojasi su dviem kaimo vyrais. Stovi pora staliukų. „Ar turite meniu?“ – paklausiu ispaniškai. Pardavėjas pakviečia savo dukrą. „Turime makaronų“. Ir užgieda kainą kaip prabangiame Buenos Airių restorane. Mandagiai atsisakome. Dukra nusišypso – dirbti nereiks.

Nusiperkame čipsų su kola (brangu, bet ne tiek) ir važiuojame toliau. Iki kito miestelio – 226 km, bet tas – didesnis.

Tokios ir panašios gali būti vienintelės parduotuvės 200 km spinduliu

Tokios ir panašios gali būti vienintelės parduotuvės 200 km spinduliu

Tuštuma, tamsa. Tik kiškiai ir lapės bėgioja per kelią. Štai toli, toli sužiba šviesos. Reiškia, gal už 5 km kitas automobilis: viskas matosi, kelias tiesus, medžių nėra. Prasilenkiame. Pora kilometrų ir kelią kerta lapė. Dar keli – ir priešais mašiną kilniai praeina trys gvanakai, dar šiek tiek ir iš tamsos iššoka kiškis. Kitas automobilis – tik už 30 kilometrų. O dar tik 20 val.

Aplink – gyvūnijos pasaulis: žibintų apšviestos erdvės pakraščiuose žiba kiškių akutės, pilkos ausytės. Pasiūlau žmonai sustoti pasigėrėti žvaigždėmis. Ji instinktyviai ieško išsukimo, aikštelės, kurių nėra. „Stok kelyje“ – sakau. „Negalima“ – sako – „Gi trukdysime kitiems vairuotojams“. Gali žmogus išvažiuoti iš civilizacijos, bet kur kas sunkiau bent trumpam išvyti civilizaciją iš žmogaus…

Deja, žvaigždžių nufotografuoti nepavyko, tad čia - debesų nuotrauka, kurių spalvos Patagonijoje irgi gali būti gerokai įspūdingesnės, ypač per saulėtekį ir saulėlydį. Nuotrauka nė kiek neretušuota, viskas taip matosi ir plika akimi.

Deja, žvaigždžių nufotografuoti nepavyko, tad čia – debesų nuotrauka, kurių spalvos Patagonijoje irgi gali būti gerokai įspūdingesnės, ypač per saulėtekį ir saulėlydį. Nuotrauka nė kiek neretušuota, viskas taip matosi ir plika akimi.

Sustojame, išjungiame šviesas, išlipame, pažiūrime į dangų. Vaizdas užgniaužia kvapą. Žvaigždynų žvaigždynai, ryškus it galingų teleskopų nutraukose paukščių takas. Visas skliautas nusagstytas milijonais žvaigždžių, iki pat žemės. Nes visur aklina tamsa. Matome tą patį, ką matydavo indėnai, ištapę Cueva de Las Manos ir ko daugelis gyvenančių civilizacijoje nebepamato niekada. Nebent planetariume ar kino teatre.

(Neatsi)žavėję spaudžiame per tamsą tolyn, iki Governador Gregoreso. Gyventojų – 2500. Tikras Miestas. Per kapišonus ir akinius plėšiantį vėją nukėbliname iki motelio registrtaūros, apsistojame. Viduje šilta. Audra ūbauja visą naktį. 52 km/h, ryte 59 km/h. Patagonijos masteliais vėjas dar apysilpnis…

Argentinietiška biurokratija neapleidžia ir Patagonijoje. Governador Gregoreso motelyje - kaip kiekviename - pildome svečių knygą, kurioje reikia rašyti ir amžių, ir namų adresą, ir net šeiminę padėtį. Tiesa, niekas netikrina - gali rašyti bet ką, bet rašyti turi.

Argentinietiška biurokratija neapleidžia ir Patagonijoje. Governador Gregoreso motelyje – kaip kiekviename – pildome svečių knygą, kurioje reikia rašyti ir amžių, ir namų adresą, ir net šeiminę padėtį. Tiesa, niekas netikrina – gali rašyti bet ką, bet rašyti turi.

Kitą dieną važiuosime 335 km iki didžiausio Patagonijos stebuklo. Ledynų.

Patagonijos ledynai – pasaulio stebuklas

Kelionė į Patagoniją daugeliui tai – kelionė į Patagonijos ledynus. „Ko čia lietuviams žiūrėti ledynus“, „Aš jau mačiau ledynus Alpėse“ – man sakė skeptikai. Bet tie ledynai su Argentinos ledynais turi tiek pat bendro, kiek Aukštojo kalva su Monblanu. Patagonijos ledo laukas yra didžiausias pasaulyje (išskyrus Antarktidą ir Grenlandiją, bet ten sunku nukeliauti). O dar svarbiau, kad Perito Moreno ledynas – vienintelis, kurį gali stebėti iš arti, iš priekio, nuo natūralių „balkonų“, tarsi teatro sceną. Matyti, kaip ta nuolat slenkanti ledo upė pasiekia „liepto galą“, tirpsta, atlūžta milžiniškais gabalais ir krenta į didžiausio Argentinos ežero įvairiaspalvius vandenis. Pagauna tikras azartas! Išgirsti „triokšt“ – ieškai akimis kur. Bet jei jau išgirdai, būna vėlu: pamatai tik kulminaciją, kaip krentančiuos ledo uolos sukelia ežere bangas. Tarsi 11 metrų baudinį mėginantis uždengti futbolo vartininkas, tu privalai atspėti, kur žiūrėti… Taip sėdėdami tai vienam, tai kitam „balkone“, vaikščiodami panoraminiais takais nė nepastebėjome, kaip Perito Moreno nacionaliniame parke praleidome didžiąją dienos dalį. Ir vis tiek atrodo – tik nusisuksi, tik nueisi, ir praleisi didžiausią dienos… Nueiname į miško taką. Triokšt! Kone garsiausias dienoje…

Perito Moreno ledynas

Perito Moreno ledynas

Kitą dieną plaukėme laivu prie dviejų tolimesnių ledynų – Upsalos, nuolat „besispjaudančio“ ledkalniais, ir paties aukščiausio Spegacinio (aukštis – 100 m: lenkia aukščiausius Lietuvos bažnyčių bokštus, o juk tai ne bokštas, tačiau siena). Tas gana stabiluis, tad galima priplaukti arčiau. Ir visgi stebėti ledynus iš pergrūsto laivo denio – ne tas pats. Tą buvau daręs ir kitur, tarkime, gretimoje Čilės Patagonijoje. O štai į Perito Moreno ledyno patirtį panašios nėra niekur. Drąsiai rašau ją tarp 10 įspūdingiausių planetos gamtinių patirčių, greta Igvasu krioklių kitame Argentinos gale.

Nuo Upsalos ledyno atskilęs ledkalnis, aukščio sulig mūsų laivu

Nuo Upsalos ledyno atskilęs ledkalnis, aukščio sulig mūsų laivu

Tiems turistams, kurie prie ledynų atskrenda kelioms dienoms iš Buenos Airių, El Kalafatės miestelis, „ledynų kurortas“, jiems atrodo menka gyvenvietė vidury niekur, kurioje tiesiog pernakvoji ir užsakai visos dienos ekskursijas į gamtą. O mums, nuo Bariločės be paliovos važiavusiems 4 dienas per tikrą nieką, El Kalafatė atrodė kone nuodėmingai dekadentiškas didmiestis. Visokios hipsteriškos burgerinės ir picerijos, komerciniai muziejai (žaislų ir pan.) ir nauja mada – ledo barai, vienas kitą mėginantys perspjauti reklauojama temperatūra: viename ji -10, kitas jau giriasi -13… Viduje toks ledo pasaulėlis: ledo skulptūros, iš ledo užšaldytos „stiklinės“ į kurias tau pila gėrimus. Skamba garsi muzika, visi šoka. Nuo šalčio, ne nuo muzikos.

Ledo baras Glaciariumo ledynų muziejuje. Nusiperki atskirą bilietą, gauni teisę būti 25 minutes ir šiltą aprangą - bet tik viršui, ne kojoms. Per tą laiką gali gerti kiek nori - ir alkoholio

Ledo baras Glaciariumo ledynų muziejuje. Nusiperki atskirą bilietą, gauni teisę būti 25 minutes ir šiltą aprangą – bet tik viršui, ne kojoms. Per tą laiką gali gerti kiek nori – ir alkoholio

Atrodo lėkšta, bet juk visa Lotynų Amerika neturi tikros žiemos (išskyrus Andų viršūnes). Patagonijos pietinis galas, kaip El Kalafatė – šalčiausia, ką jie turi ne kalnuose, nors ir ten žiemomis temperatūra krenta tik iki maždaug -3, o visų laikų rekordas -17. Ir turistai – kurių dauguma iš Lotynų Amerikos (laive prie ledynų gidui paklausus, ar reikia pasakoti angliškai, ranką pakėliau aš vienas) – važiuoja į El Kalafatę ne tik didingų ledynų, bet ir to tik užsienio filmuose matyto Žiemos jausmo. Net Kalėdų eglė ten, rodos, stovi visus metus, tik nepapuošta…

Žiūrovai viename Ledynų nacionalinio parko balkonų laukia kol kris dar viena ledyno atplaiša

Žiūrovai viename Ledynų nacionalinio parko balkonų laukia kol kris dar viena ledyno atplaiša

Apsilankius Glaciariume – stebėtinai kokybiškame Ledynų muziejuje – man labiau norėjosi dar ir dar daugiau tikrų ledynų patirčių. Išvysti tai, kas rodome filme: kaip Perito Moreno ledynas atslenka iki kito krantą ir tada staiga katastrofiškai subyra visas jo priekis. Pavaikščioti ledyno paviršiumi, pažvelgti į šimtuose nuotraukų užfiksuotas ledo olas, ledynų gyslas. Bet ne viskas įmanoma, ne viskas paprasta. Ten – kitas pasaulis, kiti dėsniai. Toks ledynmetis. Jo nepažįstantyts turistai išvydę eilinį ledyno lūžimą verkšlena: „kaip liūdna“, įsivaizduodami, kad tas tirpsmas – negrįžtama globalinio atšilimo pasekmė. Iš Glaciariumo išeina jau pasikaustę gerokai daugiau žinių: Perito Moreno ledynas nesitraukia, tai amžinas ciklas: kalnuose sninga, naujas sniegas seną suspaudžia į ledą, ledas slenka į žemumas, žemumose nuo karščio tirpsta, vanduo garuoja, paskui vėl sninga. Vienas ciklas gali trukti tūktantmečius. Patagonijos masteliai…

Spegacinio ledynas. Skirtingas ledo spalvas lemia skirtingas tankis.

Spegacinio ledynas. Skirtingas ledo spalvas lemia skirtingas tankis.

Ledynų kraštas – Patagonijos pabaiga. Toliau – tik Ugnies Žemės sala, Malvinų (Falklando) salos, valdomos Britanijos, bet Argentinos laikomos savomis. Kiek daug memorialų, kelio ženklų, automobilių lipdukų, transparantų su šūkiais Patagonijoje primena tą nesėkmintą 1982 m. argentiniečių mėginimą salas „atsiimti“! O juk jose – tik 3000 žmonių. Toliau į pietus salos retėja, mažta, darosi negyvenamos. Paskui – tik Antarktida. Dalis jos Argentinos žemėlapiuose irgi piešiama kaip priklausanti Argentinai, bet tuo net argentiniečiai netiki.

Atsišaukimai apie Malvinus Malvinų karo muziejuje Rio Galjegose

Atsišaukimai apie Malvinus Malvinų karo muziejuje Rio Galjegose

Mes kirtome susiaurėjusį Pietų Amerikos žemyną iki Atlanto vandenyno kranto ir pasukome atgal, aukštyn. Prieš 100 metų karavanui kirsti Pietų Ameriką čia reikėdavo 1,5 mėn., mums pakako keleto valandų asfaltuotu keliu. Nelijo. Bijojome, kad jei visą naktį lis, iš savo didelio, bet tik įkalne pasiekiamo El Kalafatės viešbučio išvis neišvažiuosime: Patagonijos miesteliuose nėra drenažo, gatvės greitai virsta upėmis ir ežerais.

Įvairiaspalvis ledyninis Argentino ežeras

Įvairiaspalvis ledyninis Argentino ežeras prie El Kalafatės

Patagonijos pakrantė stebina jūrų gyvūnais

Į Patagonijos galą veda du keliai. 40-asis, kuriuo atvykome, per kalnus ir lygumas, ir 3 kelias palei Atlanto krantus – juo grįžome.

3 kelyje Patagonijos romantikos mažiau. Miestai vis dar reti – bet kai kurie jų gana dideli. Rio Galjegosas [Rio Gallegos] – 80 000 gyv., Argentinos naftos pramonės centras Komodoro Rivadavja – 140 000 gyv. (didžiausas Patagonijos miestas). Į Patagonijos pakrantės didmiesčius važiuoja išųtisos sunkvežimų vilkstinės, išmušusios 3 kelyje gilesnes, nei dar kur pasaulyje regėjau, vėžes asfalte (lietui jas pavertus upėmis darosi tikrai nesaugu).

Sunkvežimių išmuštos duobės 3 kelyje

Sunkvežimių išmuštos duobės 3 kelyje. Itin sunku važiuoti per lietų, kai vėžės tampa upeliais

Tarp Patagonijos pakrantės lankytinų vietų – Rio Galjegoso potvynis, vienas didžiausių pasaulyje. Kasdien du kartus estuarijos vanduo nuslūgsta iki 14 metrų, ir paskui vėl pakyla. Pažiūrėjau internete potvynio-atoslūgio laikus, nuėjau į pakrantę du kartus: tikrai keista po 6 val. ten, kur buvo platus paplūdimys, išvysti ramų, neaudringą vandenyną – tarsi visados ten būtų tyvuliavęs. Atoslūgį “pramiegojusios” bendrakeleivės matė tik potvynį ir nesuprato, kuo ten taip žavėjausi.

Rio Galjegosas per atoslūgį. Per potvynį laivas būna vandeny

Rio Galjegosas per atoslūgį. Per potvynį laivas būna vandeny

Patagonijos pakrantė atmena ir didžiuosius Europos atradėjus: Magelanas, Dreikas, Darvinas – visi ten tyrinėjo. San Chuljano uoste pastatyta laivo, kuriuo pirmą kartą apipilauktas pasaulis, kopija stebina savo mažumu. Bet taip, tokie menki buvo tie laivai, kuriais padaryti šitokie žygdarbiai! „Jų įgulas sudarė 50 buvusių kalinių, krantuose gyveno tik retos indėnų gentys – kai kurios taikios, kai kurios karingos“ – girdi pasakojimą ir supranti, kad dabartinė Patagonijos atšiauri (tiksliau, atpieti) atmosfera tik menkniekis palyginus su tuo, kas supo Magelaną.

Magelano laivo kopijoje. Privalomas gidas papasakoja įdomių sitorijų - štai priekyje stovėdavo didelė uždengiama žvakė, kurią atidengdavo, kad parodyti pavojų kitiems laivams (kol tų dar buvo), štai į nelaisvę paimti indėnai, kurių tik vienas pasiekė Ispaniją (ir ten jį nužudė ispanai), štai Ispanijos karaliui vežtas gvanakas ir karvė, laikyta dėl pieno kol nugaišo. Ko tik netilpo į tą mažą laivą.

Magelano laivo kopijoje. Privalomas gidas papasakoja įdomių sitorijų – štai priekyje stovėdavo didelė uždengiama žvakė, kurią atidengdavo, kad parodyti pavojų kitiems laivams (kol tų dar buvo), štai į nelaisvę paimti indėnai, kurių tik vienas pasiekė Ispaniją (ir ten jį nužudė ispanai), štai Ispanijos karaliui vežtas gvanakas ir karvė, laikyta dėl pieno kol nugaišo. Ko tik netilpo į tą mažą laivą.

Patagonijos pakrantė atmena ir XIX a. Velso kolonistus, kurie čia įkūrė ištisus miestelius ir savo arbatinėse už “pilną padengimą” (arbata su saldumynais) plėšia tikrai britiškas kainas. Ji atmena netgi prieš dešimtis milijonų metų ten augusius vešlius miškus, kurių kamienai tebeguli Nacionaliniame suakmenėjusiame miške – tiesa, visas medienos ląsteles ten pakeitė akmens ląstelės, bet išvaizda – tokia pati.

Nacionalinis suakmenėjęs miškas, pasiekiamas prastu 50 km žvyrkeliu nuo posūkio 3 kelio 2074-ajame jo kilometre

Nacionalinis suakmenėjęs miškas, pasiekiamas prastu 50 km žvyrkeliu nuo posūkio 3 kelio 2074-ajame jo kilometre

Bet tikroji Patagonijos pakrantės pažiba, įkvėpusi ir čia plaukusio Čarlzo Darvino evoliucijos teoriją – pakrančių gyvūnai. Šimtų tūkstančių pingvinų, tūkstančių ruonių ir jūrų liūtų kolonijos. Šimtmečius jos klesti tuose pat paplūdimiuose, net pažymėtos žemėlapiuose. Paprasta nuvažiuoti, užsiėmus vietą stebėti tingų tų gyvūnų gyvenime krante: štai ruoniai voliojasi, štai pingvinas stovi prie lizdo ir laukia kol nupūs plunksnas bei jis vėl galės migruoti žiemai į šiltesnius Brazilijos krantus. Vos įšokę į jūrą, visi tie žvėrys bemat tampa guvūs, greiti…

Pingvinai numeta plunksnas ir ruošiasi ilgoms plaukimo dienoms

Pingvinai numeta plunksnas ir ruošiasi ilgoms plaukimo dienoms

Norintys viską pamatyti vienoje vietoje traukia į Valdeso pusiasalio nacionalinį parką, Pietų Amerikos atsaką Afrikos Kriugeriui ar Masai Marai. Tik Afrikos gyvūnai mums labiau pažįstami, įprastesni: visuose zoosoduose pilna liūtų ar žirafų. Gi Amerikos fauna – unikali. Jaučiausi it kokiame kompiuteriniame žaidime stebėdamas arti šmirinėjančius „tankus“ šarvuočius, vandenyne plaukiantį didžiausių pasaulio delfinų orkų „laivyną“… Orkos, būna, išplaukia į krantą, kad nusičiuptų kokį sultingą ruonį ar jūrų liūtą. Tai įvyksta tik Valdese ir pamatyti tai – nedidelis stebuklas. Kai kurie “apsėsti” turistai su milžiniškais teleobjektyvais dienų dienas to laukia…

Turistai Valdese stebi orkas tikėdamiesi, kad puls jūrų liūtus. Tądien nepuolė.

Turistai Valdese stebi orkas tikėdamiesi, kad puls jūrų liūtus. Tądien nepuolė.

Liūdnas sugrįžimas – iš Patagonijos į civilizaciją

Patagonija už automobilio stiklo išnyko pamažu. Smulkios detalės – vis karštesnė vidudienio saulė, į priekinį automobilio stiklą vėl pradėję taškytis vabzdžiai, niekučius ant miesto šaligatvių pardavinėjantys imigrantai iš Afrikos – liudijo mus vėl sugrįžtant į „eilinę“ Argentiną.

Šiaurinė Patagonijos riba, tradiciškai laikoma, Argentinoje driekiasi Rio Negro upe. Netoli jos, El Kondor kurorto pašonėje, gyvūnijos pasaulio atsisveikinimas – pakrantės uolas apgyvendinusi didžiausia pasaulio papūgų kolonija.

El Kondor uolos ir papūgų kolonija jose (aktyviausia per saulėlydį, bet ne tokia aktyvi, kaip galima tikėtis pagal papūgų skaičių)

El Kondor uolos ir papūgų kolonija jose (aktyviausia per saulėlydį, bet ne tokia aktyvi, kaip galima tikėtis pagal papūgų skaičių)

Kertame tiltą Viedmoje – ir viskas. Aplink – didžiausia, turtingiausia Argentinoje Buenos Airių provincija. Asfaltuoti keliai, dažni pramoniniai miestai. Pranyksta laukiniai gyvūnai. Civilizacija vėl čia.

Esu labiau kultūros mylėtojas, nei gamtos. Bet po kelionių į tokius pirmykščius kraštus, kaip Patagonija, grįžęs vis tiek gailiuosi tos didžiai didingos ir didingai didžios tuštumos, kuri nėra tuštuma. Žmones nustelbusių gyvūnų. Miestų šviesas nustelbusių žvaigždžių. Suvokimo, kad gal 10, gal 30 kilometrų į visas puses tu – vienintelis žmogus. To niekaip neįmanoma sulyginti su „eiliniu“ pasivaikščiojimu kokioje pievoje ar miškelyje.

Perito Moreno ledynas ir žemė, kurioje yra visi balkonai su vaizdu į jį

Perito Moreno ledynas ir žemė, kurioje yra visi balkonai su vaizdu į jį

Ir Patagonija nėra vien tik „didelė dyka gamtos zona“. Ji dar glaudžia savyje kai kuriuos iš pasaulio stebuklų, kurie būtų įspūdingi net jei būtų apsupri civilizacijos. Bariločės ežerus. Valdeso pusiasalį. Ir, aišku, Perito Moreno ledyną.

Patagonijos lankytinų vietų žemėlapis

Patagonijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Argentinos Patagoniją

Patagonijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Argentinos Patagoniją


Visi mano kelionių po Argentiną aprašymai

1. Argentina - tropikų ir ledynų tango (bendra informacija apie Argentiną)
2. Buenos Airės - nusigyvenęs pietų Paryžius
3. Argentinos Patagonija - kalnai, ledynai, vandenynai
4. Argentinos antroji širdis - pampos ir kurortai
5. Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
6. Argentinos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

Taip pat skaitykite straipsnius apie kaimynines Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Čilę, bei lietuvišką paveldą Argentinoje, lietuvišką paveldą Urugvajuje


Kelionių vadovai po Argentiną žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Buenos Airės – nusigyvenęs pietų Paryžius

Buenos Airės – nusigyvenęs pietų Paryžius

| 2 komentarai

Buenos Airės… Jei noriu sužinoti, kiek žavus miestas, pažiūriu, kokio dydžio jis buvo prieš 100 metų: žaviausių pastatų ir menų eroje. Buenos Airėms čia mažai lygių: tai buvo trečias pagal dydį visos Amerikos miestas, aštuntas visame pasaulyje. Ir vienas turtingiausių.

Buenos Airės vadintos pietų Paryžiumi, bet miesto elitui to nepakako. Jie Paryžių norėjo pranokti: pastatų didingumu, teatrų ir kavinių puošnumu, tiesų bulvarų platumu.

Paryžiui nenusileido ir Buenos Airių bohema, sukūrusi tango šokį, kuris dešimtyse šokio teatrų kas vakarą ligi šiol džiugina miestelėnus ir turistus.

Tie laikai negrįžtamai prabėgę. Jau geri 70 metų kaip Buenos Airės „važiuoja žemyn“, turtais konkuruoja nebe su Paryžiumi ar Londonu, bet su Minsku ar Teheranu. Bet ta nostalgiška „geresnių laikų dvasia“ tebetvyro – pastatuose, muziejuose, tango teatruose, net lietuvių imigrantų palikuonyse, kurių seneliai Buenos Airėse dar rado turtingą gyvenimą.

Tango spektaklis

Eilinis tango spektaklis, šokiu perteikiantis ir nostalgijos buvusiems laikams dvasią

Šitas straipsnis – apie kelionę į Buenos Aires ir jį lankytinas vietas. Bendras straipsnis apie Argentiną, jos kultūrą, praktinius patarimus keliaujant į Argentiną yra čia.

Buenos Airių centre – praklestėjusi didybė

Daugelyje miestų žaviausias yra centras, senamiestis. Bet kur Buenos Airių centras? Dešimtis kilometrų driekiasi seni didingi pastatai, bulvarai. Juk dar tarpukariu mieste gyveno 5 milijonai žmonių.

Miesto širdys yra dvi. Jo simbolis – Obeliskas. Jis – toks paprastas baltas stulpas, užtat jo aplinka – tikras XX a. pradžios Buenos Airių ambicijų veidrodis! „Plačiausia pasaulio gatve“ vadinama Liepos 9 d. gatvė, kurioje 18 važiavimo juostų (keturios jų – autobusų, po tris į kiekvieną pusę – skirta nusukimams ir net turi pavadinimus kaip atskiros gatvės). Per vieną žalią pėsčiųjų šviesoforo signalą ją gali tik bėgte perbėgti… Tai – pirmasis Buenos Airių smūgis Paryžiui: gatvė – kaip Eliziejaus laukai, tik dvigubai platesnė!

Kertama 9 de Julio gatvė ties obelisku

Kertama 9 de Julio gatvė ties obelisku

Šalimais – antrasis smūgis Paryžiui. Kolumbo teatras, tikriausiai puošniausias teatras, kokį kur gyvenime mačiau. Visos medžiagos – iš Europos, architektūros stiliai – irgi, kaip ir kompozitoriai, kurių biustai puošia „žemišką prozą“ ir „meniškai dangišką poeziją“ turinčių priminti teatro aukštų palubes.

Kolumbo teatro fojė interjeras

Kolumbo teatro fojė interjeras

Nes Buenos Airėse beveik visi žmonės – europiečių kilmės. Ir prieškario elitas čia statė supereuropietišką miestą – kaip Europoje, tik geresnį. Gal arogantiškiausias „spjūvis Europai“ – Palacio Barolo dangoraižis (1923 m.). Puošnus it kokie Europos karalių rūmai, bet aukštesnis už visus to meto Europos dangoraižius. Įkvėptas Dantės „Dieviškosios komedijos“ ir su paruoštu mauzoliejumi rašytojo Dantės palaikams. Nes Europai – Argentinos elitas tikėjo – galas, ir tada Buenos Airės gelbės jos kultūrą ir simbolius.

Palacio Barolo

Palacio Barolo

Juk Europą griovė pasauliniai karai ir komunizmas, o Argentina buvo viso to nuošalyje. Ji ėmė trupėti iš lėto ir daugelis argentiečių sunkiai gali paaiškinti kaip ir kada (sako: „korupcija“, „blogi politikai“ – bet negi galėjo tai staigiai pablogėti?). Dalis mini maždaug 1950 metus ir pirštais beda į Casa Rosada, „Rožinius rūmus“ pagrindinėje Buenos Airių aikštėje, kur dirba Argentinos prezidentai.

Casa Rosada, nuolat saugoma pareigūnų ir atitveriama paruoštomis tvoromis jei tik kyla protestas

Casa Rosada

Pastatą – ir istoriją, ties kuria, galbūt, Argentina pasuko žemyn – išgarsino Endriu Loido Vėberio miuziklas „Evita“. Apie prezidentą Chuaną Peroną ir jo žmoną Ev(it)ą. Užsienio kairieji juos vadino fašistais, dešinieji – komunistais, kol galiausiai jų charizmatiškai šeimyninei valdžiai prigijo „nuosavas“ terminas – peronizmas. Fanatiška Chuano ir (ypač) Evos kalbų pasiklausyti aikštę užplūsdavusių skurdžių „bemarškinių“ parama leido Chuanui nacionalizuoti stambųjį kapitalą, o Evitai per savo vardo fondą dalinti mokesčių mokėtojų pinigus tarsi savus. Pasak vietinių, su kuriais bendravau, Peronai taip apie 10 milijonų žmonių “išėmė” iš darbo rinkos: jiems išmokos geriau, nei algos. Užuot toliau kūrę ekonomikos progresą, dirbantys argentiniečiai dabar privalo išlaikyti šiuos „dykaduonius“.

Nuolatinė tvorelė kerta gatves link Casa Rosada - belieka policijai užkirsti paskutinį atvirą priėjimą ir joks protestas artyn neprieis

Nuolatinė tvorelė kerta gatves link Casa Rosada – belieka policijai užkirsti paskutinį atvirą priėjimą ir joks protestas artyn neprieis

Buenos Airių Plaza do Mayo aikštė, kurioje stovi Casa Rosada – antroji miesto širdis. Ar antiširdis, pertverta metalinėmis tvoromis, kurias policija čia pat perstumia, vienas ar kitas aikštės dalis uždaro. Mat aikštė numylėta visokiausių protestuotojų. Peronistai, komunistai, čavistai, profsąjungos, prieš dešimtmečius nužudytų politinių kalinių artimieji ir kas tik ne su savo vėliavomis marširuoja į aikštę ir iš jos daužydami metalinius puodus (kai gyvenau tame rajone aštuonias dienas – aikštėje ir aplink vyko bent keturi protestai).

Komunistų protestas. Protestai paprastai būna arba stovimi, arba - dažniau - žygiuojami, kai būtys žmonių suka ratus kokiomis gatvėmis ir net per televiziją rodo, kur jie tuo metu yra

Komunistų protestas – jų idėjos Argentinoje dar populiarios. Protestai paprastai būna arba stovimi, arba – dažniau – žygiuojami, kai būtys žmonių suka ratus kokiomis gatvėmis ir net televizijos titruose rašo, kur jie tuo metu yra.

Buenos Airių nykimas atsispindi pastatuose net aplink centrinę aikštę. Jie – dvejopi. Puošnūs iš to „aukso amžiaus“. Arba visiškai nykūs daugiabučiai, kone sovietiniai. Pokariu pamažu išgaravo pinigai ir norai kurti kažką gražaus, bet reikėjo apgyvendinti tūkstančius iš kaimų į sostinę atsikeliančių žmonių. Daug pastatų-gražuolių išgriauta, pakeista didesniais nykuoliais. Ta pati plačioji Liepos 9 d. (9 de Julio) gatvė, kai pradėta statyti 1925 m. metais, perkirto daugybę nuostabių rajonų, šimtai gražiausų „aukso eros“ pastatų virto dulkėmis. Aišku, miesto elitas tikėjosi pastatyti aplink dar gražesnius – bet aukso amžius praėjo, ir plačioji gatvė – pabaigta tik ~1960 m. – šiandien stokoja tikriesiems Eliziejaus laukams būdingos gražios architektūros. Atrodo gerokai per plati nykiems aplinkiniams namams, juk jie turėtų būti dvigubai puošnesni, didesni ir didingesni, nei Paryžiuje….

9 de Julio gatvėje. Kairėje - seni didingi pastatai, dešinėje - eiliniai, per vidurį - policijos kranas, iš kurio, tikriausiai, matosi abi gatvės pusės

9 de Julio gatvėje. Kairėje – seni didingi pastatai, dešinėje – eiliniai, per vidurį – policijos kranas, iš kurio, tikriausiai, matosi abi gatvės pusės ir visos juostos

Paryžietišką didybę Buenos Airėse galima rasti, bet kad ją jaustum „visur aplink“ vietų mažai. Viena tokių – Roque Saenz Pena gatvė, jungianti Plaza do Mayo su Obelisku. Graži ir prekybinė Florida gatvė, jos prabangus Galerias Pacificas prekybos centras su Buenos Airių menininkų 1945 m. freskomis puoštu kupolu: darbininkais, viliokėmis, mitiniais personažais.

Galerias Pacificas tapytasis kupolas

Galerias Pacificas tapytasis kupolas

Bet praeities Buenos Airių centre nebūtina ieškoti keliose iščiustytose “tarptautinėse lankytinose vietose”! Tiesiog užeik į bet kurį seną pastatą, gal net viešbutį ar, juoba, AirBnB – ir atsidursi 1920 ar 1930 metuose. Liftai šimto metų, nė vieno buto durys nekeistos, nebent koks kosmetinis remontas laiptinėj padarytas. Baldai, santechnika daug kur irgi alsuoja prabanga – tik ne šiuolaikine, o tarpukario ar pokario laikų. Ekonomikai važiuojant žemyn nebuvo pinigų ką keisti – be to, turtingiausi iš centro išsikėlė.

Seno daugiabučio vidus. Liftas, kurio dvejas duris - pačios kabinos ir išorines grotas - reikia darinėti rankomis. Seni turėklai, grindys, sunkios durys į lauko koridorių iš kurio - panašios į butus

Seno daugiabučio vidus. Liftas, kurio dvejas duris – pačios kabinos ir išorines grotas – reikia darinėti rankomis. Seni turėklai, grindys, sunkios durys į lauko koridorių iš kurio – panašios į butus

Ko Buenos Airėse beveik visai nepamatysi – šiuolaikinių, modernių architektų-žvaigždžių pastatų, stiklinių dangoraižių. Vienintelis „šūvis į tą pusę“ – Puerto Madero rajonas, pastatytas per vienintelį trumpą pakilimo atokvėpį pastaraisiais Argentinos dešimtmečiais – apie 1989-2001 m. Tiesa, tas „atokvėpis“ buvo finansuojamas skolintais pinigais ir 2001 m. Argentinai jų negebėjus grąžinti smogė dar neregėta krizė. Bet Puerto Madero tebestovi, su gerokai brangesniais restoranais nei kitur mieste (ir daug neišnuomotų erdvių). Ten visai gali jaustis kaip Europoje.

Puerto Madero. Dešinėje - brangiems restoranams pritaikyti seni uosto sandėliai. Kairėje - nauji dangoraižiai.

Puerto Madero. Dešinėje – brangiems restoranams pritaikyti seni uosto sandėliai. Kairėje – nauji dangoraižiai. Abu krantus jungia architekto Santiago Kalatravos sukurtas ‘Moters tiltas’

Palyginus su likusia Lotynų Amerika, europietiška dvasia visame Buenos Airių centre. Aišku, Buenos Airėse nesaugiau, nei Europoje, daugiau elgetų, o ypač automobilių stiklų valytojų, nosinaičių ir kojinaičių pardavėjų sankryžose ir traukiniuose. Jei į Buenos Aires pirmąkart būčiau atvykęs tiesiai iš Europos, gal įspūdis būtų kitoks. Bet kadangi į miestą atvykau po mėnesio Rio de Žaneire, San Paule, Paragvajuje ir Urugvajuje – man Buenos Airės buvo tikra Europa.

Buenos Airių žmonės ir atrodo, ir rengiasi kaip europiečiai

Buenos Airių žmonės ir atrodo, ir rengiasi kaip europiečiai

Buenos Airėse skurdas, turtas ir pramogos – greta

Buenos Airių centras apsuptas be galo skirtingais rajonais, kurių kiekvienas akį traukia savaip. Visuose gyvena tokie patys argentiniečiai: nėra imigrantų zonų, nes Argentinoje mažai tų imigrantų (ir daugelis tų, kurie yra – iš gretimų ispanakalbių Lotynų Amerikos šalių). Nėra ir rasinių ar religinių getų. Užtat socialiniai skirtumai – milžiniški.

Praeik Puerto Madero prabangiąja paupio promenadą iki galo ir dar šiek tiek paskui, iki didingosios Retiro traukinių stoties, ir atsiremsi į Villa 13, vieną daugybės villa miseria – pažodžiui „apgailėtinų rajonų“, liaudiškai – lūšnynų. Nelegaliai žemę užėmę tūkstančiai skurdžių ten pasistatė mūrinius namus, vagia elektrą ir vandenį, bei, pasak vietinių, eina medžioti į centrą turistų piniginių ir fotoaparatų – bet valdžia nuo Perono laikų bijo ar tingi ką daryti. Tik apstatė Villa 13 aukštom tvorom, kad miesto įvaizdį ne taip gadintų – bet nuo geležinkelio, nuo greitkelio puikiai matosi vis tiek.

Magistralė driekiasi pro lūšnyną

Magistralė driekiasi pro lūšnyną

Į pietus nuo centro plyti San Telmas, miegantis dieną ir prabundantis naktį, kuomet žibantys jo klubai ir restoranai (net naktim nėra problemos rasti veikiančią virtuvę) į istorinių pastatų pirmus aukštis traukia „auksinį jaunimą“, o tango teatrai – turistus.

Tikras kelionės į Buenos Aires ritualas yra sudalyvauti tokiame „vakarienės šou“, kur apie 21 val. patiekiamas maistas, o nuo kokios 22 iki vidurnakčio į sceną išeina šokėjai. Pasirinkimas – milžiniškas: nuo klasikinių šokių iki „tango spektaklių“, šokiu ir dainomis perteikiančių Argentinos istoriją. Pigiausių ir brangiausių kainos skiriasi apie 20 kartų. Ir čia tik „paprastų bilietų kainos“: dar yra visokiausių VIP vietų, skirtingų lygių vakarienių, atvežimo ir nuvežimo paslaugų, tango pamokų (viso to užsakyti nebūtina – daug tango teatrų siūlo ir „tik šou“ bilietą be vakarienės).

Tango teatro vidus. Buenos airiečiai giriasi, kad jų mieste daugiau teatrų nei kur kitur pasaulyje

Tango teatro vidus. Buenos airiečiai giriasi, kad jų mieste daugiau teatrų nei kur kitur pasaulyje

Patys argentiniečiai tango džiaugiasi kitaip, pigiau: šoka patys rajonų milongose, gerai įvaldę visokiausius “pakvietimo trims šokiams” ženklus.

Tango, sakoma, gimė dar piečiau San Telmo, Bokos rajone, ir savo gyvavimą pradėjo kaip nepadorus (šitaip susiglaudus šokti!) visokių padugnių ir gangsterių užsiėmimas, ir tik paskui, į žanrą atkreipus dėmesį garsiems kompozitoriams, kaip Astorui Piacolai, tango tapo Argentinos kultūros vizitine kortele.

Tango iš pogrindžio barų perėjo į prabangias pokylių sales ir viso pasaulio šokių mokyklas bei arenas, bet Boka liko tokia panaši į anuos laikus, kad daugelis kelionių vadovų šiukštu rekomenduoja ten nekišti nosies. Išskyrus Kaminitą, „gatvelę“, kurios apleistus pastatus ~1960 m. spalvingai nudažęs dailninkas Kinkela Martinas pavertė savotišku Buenos Airių Monmartru (ar Užupiu). Tokia oficiali istorija. Realybėje Kaminitas nepalieka abejingų, bet tik daliai jis – „gatvelė iš pasakų“, kitiems – tiesiog spąstai turistams, lunaparkas neturtingo rajono vidury ar pan. Kai pirmąkart lankiausi vakarėjant (Kaminite viskas anksti užsidaro), nejaukumo man buvo kiek daugiau, nei žavesio. Dieną buvo geriau, bet vietoj išreklamuotų gatvės tango šokėjų sutikau daug šiaip jau retų Buenos Airėse įkyrių pardavėjų. Bet Boka, kaip ir kiekvienas senas rajonas, turi ir gilesnę dvasią: conventillo namai aplink kiemus, kur kadaise “argentinietiškos svajonės” siekė imigrantai iš Europos, keliese dalindamiesi ta pačia lova. Ar tarp namų įspraustas vienas garsiausių pasaulyje Bombonera stadionas, kur namų mačus žaidžia mėlynai-geltoni rajono “vėliavnešiai” “Boca Juniors” klubas. Visus 57000 vietų užpildo klubo nariai su abonementais, jokių varžovų sirgalių tame pragare…

Kaminito

Kaminito

Daug mažiau garsi, bet ne mažiau žavi “senųjų Buenos Airių” tradicija – Fileteado Porteno, kaligrafiškai užrašyti, taisyklingi, simetriškai “pergamentuose” įrėminti “grafičiai”, pradėti piešti daug dešimtmečių iki tol, kol visoks gatvės menas išplito Amerikoje ar Britanijoje… Sakoma, kad jie gimė kaip reklamos ant arklių vežimų (vėliau – kavinių, parduotuvių, autobusų), mat mokestis už reklamą buvo apskaičiuojamas pagal raidės dydį, taigi, fileteadorai įsigudrino rašyti mažesnes raides, bet dėmesį atkreipti papuošimais.

Fileteado Porteno kaip suvenyras

Fileteado Porteno kaip suvenyras

Buenos Airių elitas dar apie 1871 m. išsikraustė iš miesto pietų į miesto šiaurę – mat siautė geltonojo drugio epidemija ir norėjosi gyventi kuo toliau nuo visokių šlapynių. Tenykščiai Rekoletos ir Palermo rajonai nuo tada smarkiai pasikeitė, ir stebuklingus milijonierių rūmus (kaip Palacio Paz) bei didelį Palermo parką užgožė nykūs daugiabučiai, bet dar yra viena vieta, kur gali būti – tikrąja to žodžio prasme – apsuptas XIX a. Buenos Airių elito. Rekoletos kapinės. Mirusiųjų – turtingiausiųjų mirusiųjų – miestas. Kiekviena giminė čia turi savo koplyčią – įvairiausių architektūrinių stilių, su giliu rūsiu karstams ir žymiausiu – arba naujausiu – negyvėliu palaidotuoju viršuje. Tos koplyčios vadinamos brangiausiu Argentinos nekilnojamuoju turtu, paveldimos iš kartos į kartą (pavyzdžiui, teisė spręsti, ką koplyčioje laidoti, paliekama šeimos pirmagimiui). O giminės šakai nusigyvenus, parduodamos už šimtatūkstantines sumas. Štai vienoje koplyčioje nudaužyta šeimos pavardė – „koplyčia parduota“ – paaiškino gidė. Buvę šeimininkai turės išsivežti savo protėvių kūnus – gal kremuoti ar laidoti kur pigiau – o naujieji savininkai galės didžiuotis tapę Buenos Airių elito dalimi. Gal paliks puošniąją koplyčią nepaliestą, o gal nugriaus ir perstatys – todėl nors dauguma koplyčių yra puošnių XIX a. stilių, yra ir labai modernių.

Viena daugybės Rekoletos gatvių. Kaip ir gyvųjų mieste jos - ilgos ir tiesios

Viena daugybės Rekoletos kapinių gatvių. Kaip ir gyvųjų mieste jos – ilgos ir tiesios

Buenos Airėse tiek senos didybės, kad ji niekad netilps į jokias ekskursijas ar kelionių vadovus. Daugybę kartų užėjęs į “eilinę nebrangią kavinę ar piceriją” rasdavau 100 metų ir senesnį interjerą. Ir kapines Buenos Airės turi ir kitas, dešimt kartų didesnes – Čakaritos kapines. Ten laidodavosi skurdesni miestelėnai – bet niekada nebūčiau to atspėjęs pagal senųjų koplyčių-mauzoliejų neobarokinę, art nouveau, ar deco didybę! O kur dar “didieji mauzoliejai-šventyklos”, kur laidodavosi profsąjungos ar imigrantų tautos. Armijos mauzoliejus, policijos mauzoliejus, net Boca Juniors futbolininkų mauzoliejus… Deja, viskas nyksta: daugelis bronzinių lentų (kurias argentiniečiai prikabina mirties metinių progomis) pavogtos, iškeistos į narkotikus, kapai išlaužti, karstai išmėtyti, vitražai išdaužyti… Buenos Airės jau kitos, o nauji velioniai Čakaritoje laidojami begalinėse vienodų požeminių nišų karstams eilėse.

Čakaritos kapinės (didžiausias nuotraukoje - imigrantų iš Ispanijos bendras mauzoliejus)

Čakaritos kapinės (didžiausias nuotraukoje – imigrantų iš Ispanijos bendras mauzoliejus)

Galvoji, “ech, kad tiek nuostabių pastatų būtų Lietuvoje” – o štai Buenos Airių jaunimui tai atrodo įprasta, savaime suprantama. Jie siaučia šiuolaikiniuose hipsteriškuose baruose, ypač Palerme, jį perstačiusių nekilnojamojo turto vystytojų padalintame į zonas reklaminiais vardais – “Palermo-Hollywood”, “Palermo-Soho”…

Begalinėse gatvėse – laiko dulkėmis padengtos grožybės

Geriausiai tikrąjį Buenos Airių dydį pajunti važiuodamas į vakarus nuo Buenos Airių centro – tiesiomis, rodos begalinėmis gatvėmis. Atrodo, viskas nauja – bet štai pamatai eiliniame kvartale kokį nuostabų pastatą-pilį, seną kino teatrą ar kavinę „Las Violetas“ su tarpukario vitražais ir supranti, kad visi tie rajonai stovėjo jau prieš 100 metų, tada, kai daugelis šiuolaikinio pasaulio didmiesčių buvo mažyčiai.

Vakarinė miesto dalis galbūt – tikrosios „gyvosios“ Buenos Airės: nei turtingos, nei perdėm skurdžios, kur verda gyvenimas, stovi nuostabus parlamentas, o kiekvieną pirmadienį vyksta La Bomba del Tiempo būgnų fiesta.

La Bomba Del Tiempo. Buenos Airės garsėja ir naktiniu gyvenimu

La Bomba Del Tiempo. Buenos Airės garsėja ir naktiniu gyvenimu. Ne vien pramogom ir gėrimu bet ir, tarkime, valgymu: jokių problemų naktį rasti veikiančią virtuvę

Po ilgosiom gatvėm driekiasi metro linijos – seniausio Lotynų Amerikos metro ir vieno pirmųjų pasaulyje, įkurto 1913 m. Dar vienas buvusios Buenos Airių šlovės atspindys! Senutės stotys primena tokius tarpukario geležinkelio peronus. Naujų metro linijų beveik nėra: 1960 m., Argentinos ekonomikai pasukus žemyn, sustojo ir metro plėtra. Todėl į daug rajonų (tarp jų pvz. Kaminitą) galima nuvykti tik lėtais autobusais, kas tokio dydžio mieste reiškia ištisas prarastas valandas. Visokeriopai gerindama situaciją miesto valdžia autobusus į pagrindinius maršrutus pasiuntė kas dvi minutes. Atrodo komiškai: štai trys to pat maršruto autobusai važiuoja vorele – pirmas pilnas, du tušti – paskui kuris laikas nė vieno autobuso. Sekundžių tikslumu kelių transporto nesuplanuosi…

Buenos Airių metro

Buenos Airių metro

Buenos Airių priemiesčiuose – ir Lietuvos dvasia

Oficialiai Buenos Airėse gyvena tik 2,9 mln. žmonių, bet realiai – 14 mln. Daugelis nakvoja „priemiesčiuose“, kurie seniai įaugo į miestą, pailguose “čoriso namuose”, kurių tik siauras fasadas atsiveria į gatvę. Metro ten taip ir nenutiestas. Išganymas vietiniams – traukiniai. Savo aukso eroje, Argentina turėjo vieną penkių ilgiausių pasaulyje geležinkelių tinklų – 47000 km. Ir nors laikai kai iš didingųjų Buenos Airių stočių galėjai traukiniais nuvykti į bet kurį civilizuotą šalies tašką praėjo, aplinkui miestą esančios linijos tarnauja ir toliau, kasdien atveždamos iš priemiesčių darbininkus.

Retiro stotis, iš kurios driekiasi linijos į šiaurinius priemiesčius. Buenos Airių klestėjimo laikotarpiu traukinių stotys, kaip ir teatrai, buvo tikras miesto pasididžiavimas

Retiro stotis, iš kurios driekiasi linijos į šiaurinius priemiesčius. Buenos Airių klestėjimo laikotarpiu traukinių stotys, kaip ir teatrai, buvo tikras miesto pasididžiavimas

Nevietiniam tie priemiesčiai – nuobodūs. Vieno, dviejų aukštų panašių namų linijos. Man, kaip lietuviui, įdomesni pietiniai priemiesčiai Avežaneda, Lanusas, mat ten tarpukariu kūrėsi imigrantai iš Lietuvos. Į Buenos Aires jų atvyko gyventi gal 15 ar 25 tūkstančiai: Argentina buvo ženkliai turtingesnė už Lietuvą. Šiandien, iš skerdyklų, kuriose triūsė jų seneliai, belikus puošniems vartams, dažnas tų imigrantų palikuonis siekia Lietuvos paso. Ne kad grįžtų į Lietuvą, o kad jam atsidarytų durys į kokią išsvajotą Ispaniją. Nors, jei Lietuva nepriklausytų Europos Sąjungai ir lietuviškas pasas neatvertų visos ES, manau, daug daugiau „grįžtų“ ir Lietuvon – dabar Lietuvoje didesnės algos, nėra begalinės infliacijos, saugiau.

Lietuviškų šokių repeticija šeštadienį Buenos Airių lietuvių centre. Tautinė kultūra Buenos Airėse svarbi ir kiekvienas savaitgalis skiriamas kokiai nors tautinei mažumai, kuri Buenos Airių centrinėje aikštėje gali pristatyti savo maistą, kultūrą, šokius. Tarp jų - lietuviai.

Lietuviškų šokių repeticija šeštadienį Buenos Airių lietuvių centre. Tautinė kultūra Buenos Airėse svarbi ir kiekvienas savaitgalis skiriamas kokiai nors tautinei mažumai, kuri Buenos Airių centrinėje aikštėje gali pristatyti savo maistą, kultūrą, šokius. Tarp jų – lietuviai.

Tačiau lietuvybė pietiniuose Buenos Airių priemiesčiuose gyva, yra net lietuviškai mokančio jaunimo (nors su kiekviena karta ir vis mažiau). Vakarojimas vyksta šeštadieniais: vos pasakėme esantys iš Lietuvos – durys kaip mat atsivėrė, galėjome pasigėrėti įdomia lietuviška architektūra Lietuvių centre, tarpukario Lietuvą pristačiusių atvirukų kolekcija Susivienijime lietuvių Argentinoje. Viską aprašiau savosvetainėje apie lietuvišką paveldą užsienyje „Gabalėliai Lietuvos“.

Buenos Airių lietuvių centras, puoštas Gedimino stulpais

Buenos Airių lietuvių centras, puoštas Gedimino stulpais

Sunkiau buvo su lietuvių bažnyčia – lietuvybe alsuojantis jos interjeras per mišias atsiveria, bet į gretimą lietuvių muziejų patekti pasirodė „aukštasis pilotažas“ – parapijoje šeimininkauja nebe lietuviai, nebe lietuvis ir kunigas, ir vietoj džiaugsmingo lietuviško „O, jūs iš Lietuvos! Sėskit, sėskit, pašnekėsim“ skambėjo ispaniškas „Gal galite ateiti po poros dienų?“ (po poros dienų, beje – vėl tas pats, kol neradau, kas patarpininkautų).

Buenos Airių lietuvių bažnyčia. Kairėje - vienuolynas ir muziejus, dešinėje - mokykla

Buenos Airių lietuvių bažnyčia. Kairėje – vienuolynas ir muziejus, dešinėje – mokykla

Vienintelis tikrai „turistinis“ Buenos Airių priemiestis – Tigrė Paranos upės deltoje. Aštuntoji pagal ilgį pasaulio upė ten išsišakojusi į begalę upelių ir tuo labirintu iš gražaus priemiesčio plukdo laiveliai, o turtingi buenos airiečiai plaukia į savo atokias vilas. Kai kurie tuose aptvertuose rajonuose gyvena nuolat, retai kada beužsukdami į miestą.

Bet klestinčios Buenos Airės – tik salos tarp jau praklestėjusių. Į Tigrę važiavau Pakrantės traukiniu (tren de la costa): iš pradžių jis tarnavo pramonei, vėliau su trenksmu „pritaikytas turistams“. Bet keleivių gretos vis seko ir seko. Daugelis stočių dabar – tuščios, lyg apleistos: be klientų užsidarė restoranai, kavinukės, parduotuvės.

Tigrės kanalas, kur populiaru pasiplaukioti, o kai kurie žmonės iš čia išplaukia į savo nutolusius atokius namus kažkur Paranos deltos salose

Tigrės kanalas, kur populiaru pasiplaukioti, o kai kurie žmonės iš čia išplaukia į savo nutolusius atokius namus kažkur Paranos deltos salose

Arba Tierra Santa pakeliui į Tigrę. Idėja įdomi ir labai tinkanti Lotynų Amerikai: gyvasis muziejus, paremtas Biblija. Dioramos perteikia Senąjį ir Naująjį testamentus, per vidurį Golgotos kalnas, iš kurio kas valandą išnyra milžniška Kristaus statula (prisikėlimas), o visokios automatizuotos figūros atkuria Paskutinę vakarienę, Kristaus gimimą, net Pasaulio sutvėrimą… Ir visgi daug kas atrodo pigiai, kičiškai (iš kažkur atsiradusi mečetė, kurios vienintelis panašumas į tikrą – reikalavimas nusiauti batus; vienuolėmis ar romėnų kariais apsirengę valytojai ir gidai). Žmonės balsuoja kojomis: parkas teveikia penktadieniais-sekmadieniais, ir penktadienį aš buvau vienas kokių keliolikos lankytojų (darbuotojų, viltingai stebėjusių nuo savo „artimųjų rytų virtuvės restoranėlių“ ar „biblinių suvenyrų parduotuvėlių“ tuščią parką, buvo daugiau). Įsivaizduoju, kaip puikiai panašų parką pastatytų amerikiečiai, net kinai (tuo Kinijoje ne kartą įsitikinau)…

Dalis Tierra Santa priminė kičą, bet Golgotos kalva tikrai pasirodė skoningai įspūdinga - ypač vakarėjant

Dalis Tierra Santa priminė kičą, bet Golgotos kalva tikrai pasirodė skoningai įspūdinga – ypač vakarėjant

Buenos Airės – vis dar Miestas iš didžiosios M

Negali sakyti, kad Buenos Airės sunyko, nusivažiavo. Šiandienės Buenos Airės turtingesnės, nei tarpukariu, ir turistų jas lanko daugiau. Tiesiog Buenos Airių, kaip ir visos Argentinos, kilimas buvo daug lėtesnis, nei didžiojoje pasaulio dalyje. Ir kai kažką naujo Buenos Airės pastatydavo prieš 100 ar 130 metų, tai žavėdavo visą pasaulį. O kai ką naujo pasiūlo šiais laikais – tai atrodo lėkšta, pigu, neišskirtina, gal tinkama kokios užkampių valstybės sostinei, bet ne Argentinos.

Bet turistai vis tiek plūsta į Buenos Aires – daugiausiai pamatyti to, kas buvo prieš 100 ar 130 metų. Deja, vientiso tų laikų miesto išvysti nepavyks – per daug sugriauta. Bet kai miestas šitoks milžiniškas, kai jo su žeme niekad nesulygino joks karas, jis kupinas atradimų. Netgi žmogus, kuris gyvenimą praleido Buenos Airėse, niekad nepažins jų visų.

Vienas senųjų Buenos Airių teatrų virto knygynu El Ateneo Grand Splendid

Vienas senųjų Buenos Airių teatrų virto knygynu El Ateneo Grand Splendid

P.S. Vieną garsiausių Astoro Piacolos tango kūrinių “Marija iš Buenos Airių” pirmąkart girdėjau 10 metų atgal Lietuvoje ir tada jis man nepaliko didelio įspūdžio. Nes Buenos Airės tada mano sąmonėje dar tebuvo kažkoks eilinis Lotynų Amerikos miestas: tikriausiai nuobodokas, su daug vienodų pastatų ir lūšnynų, ir viena kita gražia bažnyčia centre. Kūrinys pasirodė kaip kažkoks egzotiškas pasakojimas apie pasaulio užkampio prostitutes. Bet kai, praleidęs Buenos Airėse savaitę, išgirdau tą patį kūrinį tango spektaklio metu, dainininkei užtraukus “de Buenos Aires” kas kartą jaučiau lengvą šiurpuliuką. Kiek daug istorijos, kiek kultūros, kiek ištisų gyvenimų tame miesto pavadinime! Tarsi žodžiuose “Paryžius“, “Londonas“, “Roma“, “Niujorkas“… Buenos Airės irgi – Miestas iš didžiosios M.


Visi mano kelionių po Argentiną aprašymai

1. Argentina - tropikų ir ledynų tango (bendra informacija apie Argentiną)
2. Buenos Airės - nusigyvenęs pietų Paryžius
3. Argentinos Patagonija - kalnai, ledynai, vandenynai
4. Argentinos antroji širdis - pampos ir kurortai
5. Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
6. Argentinos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

Taip pat skaitykite straipsnius apie kaimynines Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Čilę, bei lietuvišką paveldą Argentinoje, lietuvišką paveldą Urugvajuje


Kelionių vadovai po Argentiną žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis

Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis

| 2 komentarai

Igvasu krioklių nesutalpinsi į žodžius ar sakinius. Igvasu – tai ištisas krentančio vandens pasaulis, po kurį galima bastytis valandų valandas, nueiti daugybę kilometrų, bet kiekvienas naujas žvilgsnis į krioklius vis tiek priblokš. Nes visos panoramos ten skirtingos, nes kiekviena iš 150-300 vandens srovių, į kurias prieš krisdama iš 82 metrų aukščio skyla galinga Igvasu upė – labai savita.

O kur dar žmonių nesibaiminantys gyvūnėliai: smalsūs koačiai, saulutėje besikaitinantys įvairiausi driežai, iš medžių žmones stebinčios beždžionės ir čiurliai, nakvojantys pačiuose kriokliuose…

Per kelias dienas aplankiau Igvasu krioklius iš visų pusių: Brazilijos ir Argentinos; viršaus ir apačios; pėsčiomis ir laiveliu. Taip pat – produktyviausią pasaulyje Itaipu hidroelektrinę, tikrą betoninį žmonijos iššūkį gamtai, ir gretimus miestelius. Štai kas įdomiausia tame krentančio vandens pasaulyje.

Velnio gerklė, kur nuteka pusė viso Igvasu krioklių vandens (vaizdas iš Brazilijos)

Igvasu iš Brazilijos: panoraminis žygis pakrante

Igvasu upe ties kriokliais driekiasi Brazilijos ir Argentinos siena. Nors dauguma krioklių – Argentinoje, geriausias panoraminis jų vaizdas – iš kito kranto, t.y. Brazilijos. Kai išlipęs iš autobuso ėmiau žingsniuoti takeliu prie krioklių, pradžioje jie atrodė milžiniški, tačiau ne stebuklingi. Bet juk iki krioklių buvo likę virš kilometro, o ir srovių matėsi tik maža dalis… Priartėjus pusiaukelę jau nekilo abejonių, kad Igvasu kriokliai daugiau nei verti jiems suteikto vieno septynių pasaulio gamtos stebuklų vardo.

Žygio kulminacija – Velnio gerklė tako gale, kur kriokliai srūva iš visų pusių, nusinešdami pusę visos Igvasu upės vandens. Brazilai į „gerklės“ apačią pastatė taką ant polių. Jo gale kriokliai tiesiog užgožė pojūčius: per tą krentančio vandens garsą sunku susikalbėti, o akinius ir kameros objektyvą teko nuolat valyti nuo lašelių. Tačiau kūną aptaškymas atgaivino, apmalšino karštį, kuris prie Igvasu visus metus kone triuškinantis.

Takas į Velnio gerklę iš Brazilijos (maždaug ties puse krioklių aukščio)

Brazilijoje vaizdų į krioklius pakanka kelioms valandoms. Norėdami padidinti apžvalgos aikštelių skaičių brazilai dar pastatė bokštą su liftu prie pat Velnio gerklės. Pasiūlė ir nepakartojamų, bet brangių krioklio patirčių: pačiame nacionaliniame parke stūkso senoviškas Belmond viešbutis, kurio svečiai gauna teisę po nacionalinį parką vaikščioti net po jo uždarymo (~350 eurų už dvivietį numerį). Kitas pasiūlymas – devynių minučių skrydis virš krioklių sraigtasparniu (~100 eurų perkant ne per tarpininkus).

Žvilgsnis iš sraigtasparnio į krioklius, purslų stulpus, išties pribloškia, nors pabaigoje ir norisi rėkti „taip trumpai?“. O viešbučiui pataupėme: apsistojome paprastame viešbutyje prie kelio į krioklius. Visgi kriokliai yra lygių visame pasaulyje neturinti vieta, traukianti turistus iš visur, todėl užkeltų kainų (gėrimų, valgio) išvengti sunku, ypač prie krioklių ir viešbučių. Geriausiai apsirūpinti viskuo ten, kur tai daro vietiniai: pavyzdžiui, prekybos centruose. Deja, pamiršome įsigyti purškalą nuo uodų, kuris svarbus dėl paplitusios dengė karštligės (kovoti su ja skatino net reklamos gatvėse ir ant autobusų) – laimė, uodai nesukandžiojo.

Brazilijos apžvalgos bokštas palei krioklį. Šioje nuotraukoje, kaip ir daug kur, ant krioklio purslų išryškėjo graži vaivorykštė

Igvasu iš Argentinos: džiunglių takeliai ir ranka pasiekiami kriokliai

Argentinos pusėje jokie bokštai nestovi ir kavinių su vaizdais į krioklius nėra. Tenykštis Igvasu krantas – laukinės džiunglės, pilnos pasivaikščiojimo takų. Eidamas žemutiniu taku (Circuito inferior, 1,7 km) krioklius regėjau daugiausia iš apačios. Aukštutinis takas (Circuito superior, 1,8 km) driekėsi viršuje, kur upė persiverčia per keterą. Nuo visų Argentinos takų kriokliai – beveik ranka pasiekiami, vietomis taškantys it galingas purkštuvas (Brazilijoje tai galima patirti tik vienoje vietoje).

Įspūdingiausias tarp tų betarpiškų žygių link krioklių – Velnio gerklės takas (Garganta del Diablo, 2,2 km), į kurio pradžią veža specialus traukinukas. Tai – tiltelis virš Igvasu upės anapus krioklių, o ši atrodė tokia rami rami, tarsi ne ji vos už kokio kilometro dovanotų žmonijai vieną įspūdingiausių gamtos vaizdų. Net žuvytės lėtai plaukiojo, laukdamos kąsnio iš turistų… Tik tolumoje matėsi „dūmai“. Tai – krioklio purslai, ir jie kilo iš Velnio gerklės. Priėjus artyn tiesiog užgniaužė kvapą. Jaučiau, kaip vanduo virsta ir po kojomis, ir iš visų šonų: neįsivaizduojama gamtos galybė.

Vaizdo iš Argentinos į Velnio gerklę fragmentas. Nuotraukose įspūdingiau atrodo vaizdai iš Brazilijos, nors realybėje tikriausiai – iš Argentinos. Mat Argentinoje pribloškia krioklių artumas, o kad suvoktum jų dydį privalai apsidairyti – fotografijomis to neperteiksi

Argentinos Igvasu krioklių nacionaliniame parke – ir daug galimybių tiesiog pažinti gamtą, Atlanto džiungles, kurios, kadaise dydžiu prilygusios Amazonijai, nūnai beveik visai iškirstos (teliko septyni procentai buvusių jų plotų). Džiunglių takeliuose išvydome daug driežų (ir visai didelių), beždžiones, skruzdėles, pjaustančias medžių lapus ir velkančias jų gabalėlius į skruzdėlynus, idant galėtų augintis sau grybus.

Igvasu krioklių neįmanoma įsivaizduoti ir be koačių – įkyrokų rainauodegių meškėnų giminaičių, kurie, kai savo ilgomis nosimis neuostinėja pievų, kaulija maisto iš turistų arba… būriais juos puola. Patys matėme, kaip, rodos, iš niekur pasirodęs keturiolikos koačių būrys žaliajame take per džiungles staiga atėmė maistą iš korėjiečių porelės: vienas įsikabino į maišą, pragraužė, ir netrukus jau visa giminė dorojo sausainėlius.

Korėjos turistai laukia galimybės atsiimti koačiams nereikalingus daiktus, tokius kaip vandens butelis

Bet unikaliausi Igvasu gyventojai – čiurliai. Jie vieninteliai gyvena pačiuose kriokliuose. Susisuka lizdus už visos tos vandens masės. Stebint sunku patikėti, kaip tie maži paukšteliai sugeba gyvi praskristi per krioklį, bet toks dušas – jų kasdienybė. Svarbiausia: už krioklių neatskrenda plėšrūnai, ratus sukantys ereliai.

Krioklio galią Argentinoje pajutau ir savo kūnu. Kaip ir tūkstančiai žmonių kasdien, plaukiau laiveliu po kriokliais. Aišku, jis plukdo tik į mažesnių krioklių prieigas, o ne Velnio gerklę. Bet ir ten pasijutau skęstantis: ore buvo tiek lašų, kad negebėjau įkvėpti oro neužpildydamas jais kvėpavimo takų. Rūbai, aišku, peršlapo tarsi būtų ką tik skalbti: takelis nuo laivelių prieplaukos pilnas drabužius gręžiančių turistų.

Iš Argentinos atplaukęs laivelis lenda į krioklio purslus (vaizdas iš Brazilijos)

Deja, minties plaukti į San Martino salą tarp krioklių teko atsisakyti – upės vandens lygis tam netiko. Jis nuolat kinta, o per liūčių sezoną Igvasu taip paplūsta, kad uždaromi net ir artimesnieji pasivaikščiojimo takai (kai kurie jų taip suniokojami, kad vandeniui nuslūgus perstatomi iš naujo – apgriuvusių tiltelių liekanų mačiau visur).

Brazilijos ir Argentinos sienos loterija

Dauguma turistų, kaip ir aš, nori pamatyti krioklius ir iš Brazilijos, ir iš Argentinos. Tačiau kirsti sieną nėra visai paprasta. Visų pirma, iš Brazilijos Foz do Igvasu miesto centro teko autobusu važiuoti į argentinietiškojo Puerto Igvasu centrą. Pirmasis trukdis: brazilams ir argentiniečiams neprivaloma pasirodyti muitinėse, o lietuviai ten nenuėję susidurtų su problemomis. Paprašytas vairuotojas išleido prie muitinės, bet bilieto, su kuriuo būtume galėję lipti į kitą autobusą po visų formalumų, nedavė. Be to, nuo brazilų iki argentiniečių pasieniečių teko maždaug 3 km eiti pėsčiomis.

Tiltelis Argentinoje per Igvasu upę į Velnio gerklę. Virš salos upėje matosi kylanti krioklio migla.

Nuo stočių iki krioklių tenka važiuoti vietiniu transportu. Brazilijoje jis pigesnis nei Argentinoje, todėl pastarojoje verslūs taksistai sugalvojo rinkti žmones autobusų stotelėje ir nuvežti už tą pačią kainą.

Sugrįžti iš Argentinos turėjo būti kiek paprasčiau, mat Argentinos muitinėje privalo išlipti visi. Ir autobuso vairuotojas supratingesnis pasitaikė: prieš paleisdamas pas brazilus davė mums bilietą. Čia sėkmė baigėsi: sekančio autobuso teko laukti beveik valandą, stebint kaip pamažu vis temstant pasieniečiai tikrina senų ilganosių sunkvežimių vairuotojus. Pralėkė ir daug turistinių autobusų: užsakius tokią ekskursiją sieną kirsti paprasčiau, bet tai brangiau, be to, mažiau laisvės. Tyrinėti Igvasu nacionalinių parkų takelius labai jau smagu pačiam, savais tempais, vis prisėdant ant kokio akmens pasigėrėti gamtos didybe.

Tokiose vietose, kaip ši (Brazilijos apžvalgos bokšto viršus) norisi pastovėti ir ilgiau

Itaipu: didžiausia elektrinė vietoj didžiausių krioklių

Igvasu kriokliais kiekvieną sekundę prateka 1750 litrų vandens: šešiskart daugiau, nei Nemunu Kaune. Kokio įspūdingumo tada turėtų būti galingiausi pasaulyje Gvairos kriokliai – 13000 litrų per sekundę vandens sienos (43 Nemunai)! Vietovardis „Salto de Guaira“ Pietų Amerikos žemėlapyje įrašytas 200 km į šiaurę nuo Igvasu. Tenykštė upė – nebe vidutiniška Brazilijos mastais Igvasu, bet septintoji pagal vandeningumą pasaulyje Parana, į kurią Igvasu ir įteka.

Deja, to vaizdo nemačiau ir niekada nebeišvysiu. Gvairos krioklių nebėra. 1982 m. Brazilija ir Paragvajus juos paskandino, pastatydami milžinišką Itaipu užtvanką. Trokšdami išvysti paskutinius Gvairos krioklių vaizdus tais metais žuvo 40 žmonių – tilteliai neatlaikė minių svorio. Tie žmonės paskendo kriokliuose, o patys kriokliai per 14 dienų – Itaipu mariose.

Itaipu užtvankos fragmentas. Vanduo, kadaise tekėjęs Gvairos kriokliais, dabar teka čia matomais baltais vamzdžiais ir suka turbinas. Kadangi iš nuotraukos sunku suvokti visa ko mastelius, pasakysiu, kad vos dviem iš šių vamzdžių kas sekundę prateka tiek vandens, kiek per visus Igvasu krioklius kartu paėmus

Itaipu hidroelektrinės vardan apsemta ir daug miškų, kaimų, kuriuose per amžius gyveno indėnai. Tačiau yra kita medalio pusė: tai daugiausiai energijos per metus (90 TWh) pagaminanti elektrinė visame pasaulyje, apšviečianti penkiasdešimties milijonų žmonių namus, parduotuves, gamyklas… Ir brazilai ja didžiuote didžiuojasi. Aplink pastatė savotišką pramogų parką, kuriame – ir gyvūnai, ir pasivažinėjimo elektromobiliu galimybės. Jei Lietuvoje elektromobiliai yra pseudoekologija (juk jų suvartojama elektra vis viena gaminama taršioje Elektrėnų elektrinėje) tai Brazilijoje Itaipu jėgainės dėka tikrai gali važinėti mažai teršdamas gamtą.

Jei, aišku, pamiršim visus užtvindytus plotus…

Apie Gvairos krioklius joks Itaipu gidas nė žodeliu neužsimena, o Itaipu “pramogų parke” įvairiomis kalbomis rodomas pristatomasis filmas savo tonu ir patosu priminė tarybines kronikas. Komentatorius bėrė statistiką: Itaipu jėgainėje tiek metalo, kiek 380 Eifelio bokštų, betono kiek 210 Marakanos stadionų, žemių iškasta tarsi būtų pastatyti 8,5 Eurotunelio.

Itaipu valdymo skydas. Teoriškai dešinė kambario pusė – Paragvajuje, kairė – Brazilijoje. Remiantis Itaipu valdymo tarptautine sutartimi, brazilams ir paragvajiečiams darbininkams turi būti skirta vienoda pinigų suma, bet kadangi Paragvajuje mažesni mokesčiai, už tą pačią sumą paragvajiečių nusamdoma daugiau

Itaipu betoninis monstras – lyg žmonijos proto atsakas tyrai gamtos galiai. Jis – toks milžiniškas, kad specialios ekskursijos metu žvelgdamas tolyn koridoriais nematydavau jų pabaigų, o pažvelgęs žemyn į tuščiųjų užtvankos ertmių gylį, ne visada suprasdavau, kur dugnas. Tarsi tai būtų ne realybė, o kokio fantastinio filmo specialieji efektai. Žvelgiant iš šalies, nuo apžvalgos aikštelės, net sunku suvokti visa ko tikruosius mastelius: atrodo, užtvanka kaip užtvanka, kol palyginimui nepasižiūri, kokio dydžio yra turistus vežiojantys dviaukščiai autobusai bei šešių aukštų administracinis pastatas.

Deja, galbūt įspūdingiausio vaizdo neišvydau: latakai, nuleidžiantys perteklinį vandenį, atidaromi tik įpusėjus liūčių sezonui. Pasak užtvankos įmonės direktoriaus, būtent šie latakai pakeitė paskandintus Gvairos krioklius: vandens kiekiai panašūs.

„Begalinis“ drėgnas koridorius palei daugiatones Itaipu turbinas

Prie vandens galybės – du kurortai

Turistų skaičius prie Igvasu taip išaugo, kad Brazilijos Foz do Iguasu miestas (260 000 gyv.) iš Itaipu jėgainės darbininkų gyvenvietės pavirto kurortu. Ypač pietinė jo dalis, palei Krioklių (Cataratas) gatvę.

Suprasdami, kad atskrendantys į kurortą turistai norės ir daugiau pramogų, nei kriokliai bei elektrinė, vietos verslininkai nesnaudžia. Jau oro uoste reklamuojasi vaškinių figūrų muziejus, dinozaurų parkas. Išbandžiau braziliškiausią iš naujųjų pramogų: Paukščių parką, kurio aptvarai pilni sparnuočių iš visų Brazilijos (ir ne tik) pakampių. Nuo kai kurių spalvingumo akys raibsta (pvz. šaižiabalsių tukanų), į dalį paukštidžių galima ir užeiti.

Paukščių parke yra ir drugelių paviljonas. Bet šį, dar įspūdingesnį balose geriančių drugelių vaizdą regėjau Argentinos Igvasu nacionaliniame parke

Argentinos miestelis Puerto Igvasu irgi tapo kurortu, nors jis gerokai mažesnis (80 000 gyv.), o atmosfera kažkuo primena Druskininkus: saugesnis, šviesesnis, bet visgi iki turtingų Vakarų dar kažko truputį trūksta. Trečiasis miestas regione – paragvajietiškas Siudad Del Estė [Ciudad del Este]. Dėl mažesnių mokesčių brazilai dažnais autobusais ten važiuoja apsipirkti (elektronikos, baldų), bet turistus į tą chaotišką laukinio kapitalizmo žemę, miestą-turgų, gali pritraukti nebent papildomas štampas pase. Arba Mondajaus kriokliai – šiaip įspūdingi, bet prieš Igvasu smarkiai nublankstantys ir todėl neįtikėtinai neatrasti: net į „Google“ įrašius „Paragvajaus kriokliai“ visų pirma rasi paaiškinimus, kad Paragavjus netoli Igvasu.

Mondajaus kriokliai prie Siudad Del Estės

Mondajaus kriokliai prie Siudad Del Estės

Ant Draugystės tilto, jungiančio Braziliją ir Paragvajų, sakoma, siaučia plėšikai. Šiaip Foz do Iguasu jaučiausi saugiau, nei Brazilijos didmiesčiuose, bet ir ten viešbučių papėdėse naktimis pasirodo neadekvatūs, tikriausiai narkotikų pavartoję žmonės.

Kur suteka Igvasu ir Paranos upės, sueina ir visų trijų valstybių sienos. Kiekviena valstybė ten sukūrė savą lankytiną vietą. Ech, kaip skiriasi atmosfera visose jose, kaip puikiai ji atspindi kiekvieną šalį! Brazilijoje ten – nedidelis lunaparkas, supamas nelabai tvarkingų rajonų ir (vakarais) tamsos (tik policijos švyturėliai mirgėjo).

Vaizdas į Paranos (kairėje) ir Igvasu (dešinėje) upių santaką iš Argentinos. Brazilija - priekyje dešinėje, Paragvajus - kairėje pusėje.

Vaizdas į Paranos (kairėje) ir Igvasu (dešinėje) upių santaką iš Argentinos. Brazilija – priekyje dešinėje, Paragvajus – kairėje pusėje.

Argentinoje ties santaka – suvenyrų turgelis, gyva muzika, suoliukai, ryškūs žibintai, paupio promenada iki pat miestelio centro. Švaru, tvarkinga.

Paragvajuje, priešingame Paranos krante – keltų prieplauka ir apžvalgos aikštelė, į kurią trūksta rodyklių ir kurioje nėra turistų. Pėsčias nenueisi, kaip nuvažiuoti autobusu išsiaiškinti sunku.

Restoranas Argentinoje. Argentinoje lauke žmonės laisvai vaikšto ir sutemus - priešingai nei Brazilijoje, kur tokių mažiau

Restoranas Argentinoje. Argentinoje lauke žmonės laisvai vaikšto ir sutemus – priešingai nei Brazilijoje, kur tokių mažiau

Kelionė į Igvasu – krioklių turizmas

Nors kainos ir išaugusios, o nuvykti ten reikia laiko (greičiausiai – skrydžio iš Rio De Žaneiro, San Paulo ar Buenos Airių, nes pakeliui mažai ką lankyti), Igvasu tikrai pateisina lūkesčius.

Dauguma kitų pasaulio krioklių – tik pavienės vandens srovės. Nors ir būtų labai galingos, kaip Niagara, joms pažinti pakanka žvilgsnio iš vos keleto skirtingų taškų. O Igvasu yra ne krioklys, bet ištisas krioklynas.

Vaizdas į Belmond viešbutį Brazilijoje nuo aukštutinio tako Argentinoje. Jei krioklio iš pirmo žvilgsnio nematote žinokite – nuotraukoje jis tikrai yra, ir ne kamputyje.

Ir kelionė į Igvasu netelpa į įprastines kategorijas. Pavadinsiu ją naujadaru – krioklių turizmas. Stebėjimas ir tyrinėjimas vandens srovių, salelių tarp jų, upių, čia užliejamų, čia vėl iškylančių medžių. Ir gėrėjimasis visais šiais gamtos stebuklais. Panašiai kaip, tarkime, kalnų turizmas – gėrėjimasis kalnais ir vaizdais žemyn. Tik jei įspūdingų kalnynų pasaulyje yra daugybė, ir jie užima plotus sulig ištisomis šalimis (Andai, Himalajai, Pamyras, Alpės…), tai toks krioklių turizmas galimas vos keliose vietose ir, nuskandinus Gvairą, tikriausiai tik Igvasu jis šitoks įspūdingas.

Prieš skrydį iš Foz do Igvasu slapčia vyliausi gauti vietą lėktuve prie lango ir dar atsisveikinti su kriokliais iš dangaus – deja, nepavyko. Manęs laukė visai kitoks vandens pasaulis, bet irgi – Brazilijos vizitinė kortelė. Upės ten daug platesnės – bet jos nekrenta, o ramiai teka per džiungles, vešančias ne vien nacionaliniuose parkuose. Tai – Amazonija.

Igvasu kriokliai iš sraigtasparnio

Igvasu kriokliai iš sraigtasparnio


Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje


Kelionių vadovai po Braziliją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.


Visi mano kelionių po Argentiną aprašymai

1. Argentina - tropikų ir ledynų tango (bendra informacija apie Argentiną)
2. Buenos Airės - nusigyvenęs pietų Paryžius
3. Argentinos Patagonija - kalnai, ledynai, vandenynai
4. Argentinos antroji širdis - pampos ir kurortai
5. Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
6. Argentinos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

Taip pat skaitykite straipsnius apie kaimynines Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Čilę, bei lietuvišką paveldą Argentinoje, lietuvišką paveldą Urugvajuje


Kelionių vadovai po Argentiną žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,