La Platos lankytinos vietos

Argentina turi dvi gyvas širdis: sostinę Buenos Aires ir aplinkines pampas, kuriose – ir garsiausi Argentinos kurortai, ir derlingiausios pievos, ir svarbi pramonė.

Argentiniečiams tai – vienos mėgstamiausių vietų poilsiui, bet užsienio turistai jas dažniausiai praleidžia, iš Buenos Airių skrenda tiesiai į Patagoniją ar Igvasu krioklius ar Ugnies Žemę.

Taip, Buenos Airės, Patagonija ar Igvasu gal įspūdingiau akiai – bet Argentinos pampose argentinietiškos dvasios ir energijos net daugiau.

Tradicinis pampų gyvulių rančos namas, dabar – Gaučų muziejus

Šitas straipsnis – apie kelionę į Argentinos pampas ir jų lankytinas vietas. Bendras straipsnis apie Argentiną, jos kultūrą, praktinius patarimus keliaujant į Argentiną yra čia.

Pampos, kur gimė Argentinos kultūra

Argentinos pampos – tai didžiulės lygumos, pievos. Anksčiau jos visos priklausė milžiniškoms rančoms, laisvai ganiusioms gyvulius. Todėl argentinietiška mėsa išgarsėjo kaip labai skani ir jos visuomet pakako net skurdžiausiems.

Jei Buenos Airių “romantiškasis herojus” yra melancholiškas tango šokėjas, tai aplinkinių pampų – stačiokiškas gaučas. Toks pusiau laukinis raitelis, lasu tramdantis gyvulių kaimenes. Argentinos kaubojus.

Gyvulių kaimenės Pampose

Dabar laikai keičiasi, vis daugiau pampų užsėjama eksportinėmis sojomis, vis daugiau gyvulių auga kaip kitur – aptvaruose. Bet Argentina tebegarsėja mėsa, ir tradiciškai vilkintys gaučai vis išjoja šalia duobėto kelio, jungiančio kvadratinių kvartalų miestelius, tarp grūdų elevatorių ir senų sunkvežimių.

Gaučas dabar – ir turistinis Argentinos simbolis. San Antonia de Areco miestelyje yra Gaučų muziejus senoje jaukioje rančoje, o daug kitų rančų (vadinamų stotimis – estancias) veikia kaip improvizuoti viešbučiai, siūlantys ištisą paletę kaimo pramogų – jojimas, kaimiški pusryčiai/pietūs/vakarienė ir t.t. Tiesa, rasti kas ir kaip sunku (įprastuose angliškuose puslapiuose to neužsakysi), kainos didelės, be pinigų reikia ir laiko.

Atkurta tradicinė gaučių užeiga Gaučų muziejuje

Pampų didmiesčiai: Rosarijas ir Kordoba

Kaip ir seniau, taip ir šiandien Argentinos žemės ūkio produkcija kraunama į laivus Rosarijuje (1,2 mln. gyv.). Dar labiau nei Buenos Airės, Rosarijas – kontrastų miestas, kur XX a. pradžios šlovės eros didybė stūkso greta niūrių daugiabučių eilių. Labiausiai Rosarijas didžiuojasi, kad ten pirmąkart iškelta Argentinos vėliava, o toje vietoje – įspūdingas memorialas vėliavai, tarnaujantis ir kaip apžvalgos bokštas, ir kaip Amerikos vėliavų galerija.

Rosarijo paminklas vėliavai

Bet turistams pritraukti to nepakanka, ir Rosarijas labiau nei kiti Argentinos didmiesčiai – argentiniečių darbininkų miestas. Mažai turistų užsuka ir į antrąjį pagal dydį Argentinos miestą Kordobą, garsėjantį didingu seniausiu Argentinoje universitetu ir studentišku gyvenimu senamiestyje.

Kordobos katedra

Žavesni mistiškieji kalnai aplinkui Korodbą. Juose – Ongamiros slėnis, pilnas visokių mistiškų religinių kultų reklamų, žadančių kontaktą su ateiviais – o prie slėnio gale plytinčių Ongamiros uolų pora argentiniečių tiesiog gulėjo apsikrovę akmenimis ir meldėsi uoloms. Ten – ir “Argentinos Rosvelas” Capilla del Monte, ir San Marcos Sierra hipių miestelis su pirmuoju pasaulyje hipių muziejumi, kuriame didžiuodamasis savo įdomybių kolekciją – nuo Evos Peron rašto iki Bitlų įrašų – parodė čia “nusėdęs” senas hipis.

Link Ongamiros olų

Mar Del Plata – Argentinos superkurortas, didesnis už Vilnių

Argentinos “vasaros sostinė” Mar Del Plata yra vienas didžiausių kurortų pasaulyje. Vien gyventojų ten daugiau nei Vilniuje (620 000), be to, tame mieste yra 13% visų Argentinos viešbučių numerių (daugiau, nei Buenos Airėse).

Bet kone visi svečiai ten – argentiniečiai. Buenos Airių gyventojams tiesiog privalomas ritualas vasarą nuvykti ~300 km į pietryčius, Mar Del Platą, išsinuomoti savaitei-kitai butą ar viešbučio kambarį viename gausybės daugiaaukščių.

Mar Del Plata pažvelgus atgal nuo molo

Mar Del Plata nėra tas idiliškas pajūrio kurortas su gražiais laukiniais paplūdimiais kurį reklamuoja kelionių agentūrų bukletuose. Mar Del Plata – tai tarsi Palanga padauginta iš dešimt ar dvidešimt. Vietoj keliaaukščių pastatų – penkiolikaaukščiai. Vietoj tiesiog prigrūstų paplūdimių – paplūdimiai, primenantys prekybos centrą ar, tiksliau, “poilsio fabriką”, su milžiniškais parkingais, parduotuvėm, restoranais ir sunumeruotais vienodais aukštais betoniniais gelbėtojų bokštais, kur užuot pasitiesęs rankšluostį gali dienai išsinuomoti ant smėlio pastatytą “paplūdimio namelį”. O vietoj vienos Basanavičiaus gatvės – daugybė panašių. Vietoj mažų restoranų – milžiniški bufetai, kur staliukas prigrūstas prie staliuko.

Pats didžiausias poilsio fabrikas – pietinis Mar Del Platos paplūdimys. Paplūdimio nė nesimato – jį užstoja balti aukšti pastatai, kur ir gelbėtojai, ir paslaugos/prekyba. Pirmame aukšte – milžiniškos tuščios automobilių aikštelės

Bet nesunku suprasti, kodėl argentiniečiai Mar Del Platą įsimylėję. Šitiek veiklos, šitiek žmonėjimosi, aukščiausio lygio pasaulinės žvaigždės: net kai lankiausi ne sezono metu, tarkime, koncertavo Vudis Alenas [Woody Allen]. Tikras poilsis žmogui, kurį laukinė gamta vargina!

Gamtos, tiesa, yra, tik nelaukinės. Ilgi aukšti krantai pasivaikščiojimui su savo parkais. Molas su gražiais jūros vaizdais ir didžiulė jūrų liūtų kolonija jo šone, sakoma, mintanti iškritusiu žvejų laimikiu: įdomu stebėti tuos čia vienas ant kito išdrimbančius, čia kelias sekundes simboliškai vienas kitą gąsdinančius gyvūnus, dienų dienas tįsančius ten pat. Prie visko gali privažiuoti automobiliu – tikras tinginio rojus.

Mar Del Platos jūrų liūtai iš arčiau

Mar Del Platoje – ir XIX a. kurorto didybė

Mar Del Plata gimė XIX-XX amžių sandūroje, kai ją pasiekė geležinkelis iš Buenos Airių ir pirmąsyk Argentinos elitas galėjo plūsti atostogoms į šiuos gražius paplūdimius. Tada tai buvo kitoks miestas: turtingiausieji statėsi ištaigingas vilas, o tik turtingieji – mažesnius, kuklesnius vasarnamius, dabar vadinamus Mar Del Platos architektūriniu stiliumi.

Torreon de Monje, statytas milijonieriaus Tornkvisto – vienas Mar Del Platos simbolių

Paėjus kiek toliau nuo centro, dar gali surasti tų rūmų, o ištaigingiausi, kaip Torreon de Monje tiesiog stulbina savo užmojais. Ne mažiau įspūdingas ir pilies bokštą primenantis Mar Del Platos vandens bokštas, katedra, ar kazino kompleksas prie Kolumbo aikštės it perkeltas iš kokios Italijos.

Mar Del Platos kazino kompleksas

Bet laikai keitėsi, apie 1950-1960 m. jau daugelis argentiniečių galėjo sau leisti atostogas pajūryje. Verslininkai masiškai supirkinėjo, griovė mažuosius namus, keitė juos 10, 15 aukštų viešbučiais ir daugiabučiais. Visas Mar Del Platos centras toks: sulipdyti didžiuliai pastatai palei ne ką mažesnes ilgas tiesias kalvotas gatves. Supermasiniam kurortui tinka!

Tiesi Mar Del Platos gatvė supama šonais sulipusių aukštų daugiabučių

Iš pradžių galvojau, kad tuose pastatuose nieko įdomaus, bet pažvelgęs į vidų pakeičiau nuomonę, mat interjerai, laiptinės, liftai – viskas likę kaip kokiais 1960 m., nepakeista. Saikingai gražiuose fojė budi durininkai. Tik darbo dienomis. Jie – labiau simbolis, nei dėl saugumo.

Mar Del Platos vandens bokštas

Mažesnieji Argentinos kurortai – turtuoliams, jaunimui, šeimoms

Mar Del Platai tapus masiniu kurortu, tie, kam atostogauti norisi ramiau, iš lėto persikėlė kitur. ~100 km į vakarus ir 200 km į rytus nuo Mar Del Platos pakrantė pavirto į vieną ilgą kurortų ruožą. Miramaras save tituluoja “vaikų miestu” (ten poilsiauja šeimos), Playa Escondida garsėja nudistų paplūdimiu, Pinamaras kažkiek primena “Mar Del Platą kadaise”: su medžiais, mažesniais pastatais. Vilja Geselis [Villa Gesel] yra jaunimo kurortas, garsėjantis palei visą paplūdimį besidriekiančiu lentiniu pasivaikščiojimo taku, o Carilo ir Mar de Los Pampas – ekskliuzyviniai Argentinos turtuolių miesteliai, stūgsantys tiesiog miške. Tiesa, ne tokie, kaip tikėtųsi lietuvis, pamatęs vilų nuomos kainas – net gatvės negrįstos, duobėtos. Bet, kiek pasakojo vietiniai, Argentinos turtuoliai nekenčia asfalto – juk turi džipus, pikapus, net arklius.

Vilja Geselio pajūrio lentų takas

Tiesa, didelė dalis Argentinos turtingųjų apskritai nebeatostogauja Argentinoje – keliauja vasaroms į Punta Del Estę Urugvajuje, tapusią tikra Lotynų Amerikos milijonierių ir žvaigždžių Meka. Šilumos Mar Del Platos ruože netrūksta – bet kiek trūksta saugumo (Mar Del Platoje daugelis vaikšto kuprines nešiodami iš priekio), prestižiškai madingų paplūdimių.

Centrinė Mar Del Platos prekybinė gatvė su policijos bokšteliu

Argentinos kurortų yra ir piečiau pajūryje – Patagonijoje. Tačiau kuo toliau į pietus, tuo vėsiau, tuo toliau važiuoti nuo Buenos Airių, tad, kaip į El Kondorą išsyk už Buenos Airių provincijos ribos, labiau teužklysta pavieniai argentiniečiai, ir žmonyną ten ima stelbti gamta, o ne atvirkščiai.

Uolos ir didžiausia pasaulyje papūgų kolonija aplink Balneario El Condor

La Plata, turėjusi pranokti Buenos Aires

Pati Argentinos sostinė Buenos Airės stūkso ant kranto, bet arčiau nei Mar Del Platos pajūrio juostoje nėra gerų paplūdimių, taigi, nėra ir kurortų. Ten stūkso pramoniniai miestai, iš kurių ypatingiausias – La Plata. Buvo laikai, kai Buenos Airių provincija buvo tokia turtinga ir galinga, kad beveik valdė visą Argentiną. Kitiems argentiniečiams tai nepatiko ir po 1880 m. karo jie atėmė iš Buenos Airių provincijos Buenos Airių miestą. Visgi, Buenos Airių provincija parako dar turėjo: nusprendė pasistatyti neprastesnę sostinę – La Platos miestą.

La Platos katedra

Dydžiu La Plata (0,7 mln. gyv.) niekad neprilygo Buenos Airėms (14 mln. gyv.), bet užmojais kartkartėm pranoko. La Platos gotikinė katedra net Europoje turėtų mažai lygių (bent iš išorės ir pagal dydį – vidus gana nuobodus), taip pat ir La Platos muziejus, kuriame – milžiniškos išnykusių gyvūnų kaulų kolekcijos (vis neapleidžia minits: “negi tokie gyveno?”).

Dinozauro skeletas La Platos muziejuje

O kur dar miesto išplanavimas! Pakanka jo planą pažiūrėti: it koks abstraktaus meno kūrinys. Čia tiesios, čia įstrižos gatvės, sueinančios į 4, 6, 8 gatvių sankryžas ir “apvažiuojamus parkus”. Ir gausybė didžių pastatų: kiekviena provincijos valdžios įstaiga nusipelno rūmų.

La Platos rotušė

La Platos pajūryje – daug proziškesnis Beriso darbininkų miestas. Jo pastatai atrodo nuobodžiai, kol neatkreipi dėmesio į čia vieną, čia kitą freską įvairiausių Europos tautų motyvais. Štai Graikų klubas, Armėnų klubas, Kroatų klubas, Lenkų klubas, Italų klubas… Yra net du lietuvių klubai! Berisas vadinamas “provincijos imigrantų sostine”, čia mėnesį kasmet vyksta imigrantų šventės – šokiai, tautiniai patiekalai, dainos. Tik kad tie imigrantai… nustojo imigruoti Antrojo pasaulinio karo metais ir beveik visi seniai mirę! Dabar savo tautas atstovauja jų anūkai ir proanūkiai. Pirmąkart mačiau miestą, kur net lietuvių proanūkiai, dabar dar tik 20-40 metų amžiaus, taip rimtai žiūri į lietuvių kilmę, tradicijas – kai kurie net lietuviškai puikiai kalba, nors tik gal vienas ar du jų seneliai buvo lietuviai.

Bareljefas Lietuva Beriso lietuvių klubo fasade

Kol kitų miestų jaunimas dievina sportą ar kompiuterinius žaidimus, berisiečiams, atrodo, svarbiausia tautinės tradicijos: šokti kokios Europos šalies šokį, dainuoti chore, imigrantų šventės pradžioje simboliškai atkartoti savo senelių ir prosenelių gyvenimo istorijas “išlipant iš imigrantų laivo”, nešti šventės liepsną. Labiausiai “maišyti” berisiečiai tiesiog pasirenka tą klubą, kurį lanko jų draugai (štai vienas sutiktų lietuvių klubo “Mindaugas” aktyvistų lietuviško kraujo neturi išvis) – bet daugelis nenori praleisti imigrantų šventės tarp žiūrovų.

Beriso graikų klubas

Pamirštuose pampų pietuose – ir apleisti miestai

Kita Buenos Airių provincijos pusė nuo La Platos skiriasi kaip diena ir naktis. Gyventojai ten praretėja, lieka tik reti miesteliai ir laukai. Bet argentiniečius traukia ir tos žemės. Paprastos kalvos aplink Tandilį – artmiausi Buenos Airėms “kalnai”. Ten argentiniečiai keliauja pasivaikščioti, pagyventi jaukiuose nameliuose, pavalgyti skanaus vietinio saliamio, bet užsieniečiams, kuriems – ir didieji Andai “ranka pasiekiami”, ten nelabai yra ką veikti (geriausiai įsiminiau beveik į pat mūsų namelį ateidavusias laukines Pietų Amerikos lapes).

Užtat karštųjų versmių kurortas Epekuenas paliko daug didesnį – ir slogesnį įspūdį. Ten tarsi kokia Hirošima, koks karo sugriautas miestelis, tik kad to karo niekada nebuvo…

Sugriautame Epekueno mieste

Tarpukariu, Argentinos aukso amžiuje, palei Epekueno ežerą pastatyta didžiausia spa visoje Amerikoje. Tačiau apie 1978 m. druskingojo ežero vanduo pradėjo netikėtai kilti. Žmonės gynėsi statydami dambas, bet 1985 m. vandenys “nugalėjo” ir jas, užliedami visą miestelį. Miestelėnai dar tikėjosi, kad vanduo nuslūgs, kad galės grįžti, bet “piktasis ežeras” tik kilo ir kilo, pasiekė pastatų antrus aukštus, neatlaikę vandens spaudimo pastatai vienas po kito susmego. 2009 m. ežero vanduo vėl nuseko – bet iš miesto beliko griuvėsių laukas.

Atmosfera čia unikali, plotai didžiuliai. Bažnyčios liekanos. Mėnulis-statula (viskas kas liko iš gero kurorto restorano). Garsusis “didžiausias Amerikos spa”. Kapinės, kuriuose artimieji kryžiaus kelius ėjo, kad gautų leidimą ištraukti artimųjų palaikus kylant ežero vandenims. Kažin kaip nesugriuvusi didinga skerdykla mirusių medžių miške. Ir griuvėsiai, griuvėsiai, griuvėsiai… Traukinių stotis apleista, bėgiai nurinkti – belikęs muziejus. Nustebau, kaip menkai žinoma ši viena anapus Argentinos – pats ją radau netikėtai, detektyviškai sekdamas čia kadaise gyvavusio lietuvių viešbučio “Residencial Lituania” istoriją.

Prie apleistos tarpukariu statytos skerdyklos

Bet tikriausiai taip yra todėl, kad Epekuenas – pampose. Būtų prie Buenos Airių didmiesčio – turistai atvyktų iš ten. Būtų prie Andų, Patagonijoje, Ugnies Žemėje – virstų smagia kelionės į “pasaulio kraštą” ar “pasaulio stogą” dalimi. Bet pampos nėra nei pasiekiamos ir civilizuotos, kaip pasaulinis didmiestis, nei skambiai atokios, kaip Patagonija… Ir visgi jos įdomios.

Turistinės – bet ne pasaulinės – vietos

Pasaulyje yra dviejų rūšių populiarios turistinės vietos. Tokios, kurios traukia viso pasaulio turistus, ir tokios, kurios ne mažiau gausiai traukia vietinius.

Pirmosios dažnai yra tikri stebuklai: gamtos, istorijos. Bet kultūros mėgėjams antrosios net įdomesnės: ten gali pabūti tarp vietinių, nėra visokių į užsieniečius nutaikytų apgavysčių ir kitų blogybių, bet kartu pakanka viešbučių, restoranų, paslaugų.

Šie paplūdimio nameliai, padengę beveik visą smėlį, vasaros metu nuomojami poilsiautojams

Argentinos pampos ir kurortai yra būtent tarp antrųjų turistinių vietų, todėl tai puiki vieta pažinti tikrąją, neišdailintą Argentinos kultūrą ir gyvenimą.

Argentinos pampų ir kurortų lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Argentinos kurortus ar pampas

Visi mano kelionių po Argentiną aprašymai

1. Argentina - tropikų ir ledynų tango (bendra informacija apie Argentiną)
2. Buenos Airės - nusigyvenęs pietų Paryžius
3. Argentinos Patagonija - kalnai, ledynai, vandenynai
4. Argentinos antroji širdis - pampos ir kurortai
5. Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
6. Ugnies Žemė – pietinis pasaulio galas!
7. Argentinos virtuvė - patiekalai ir tradicijos
Taip pat skaitykite straipsnius apie kaimynines Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Čilę, bei lietuvišką paveldą Argentinoje, lietuvišką paveldą Urugvajuje

Kelionių vadovai po Argentiną žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!