Išskleisti meniu

Pietų Amerika – kelionių vadovai

Argentinos Patagonija – ledynai, Andai, vandenynai

Argentinos Patagonija – ledynai, Andai, vandenynai

| 0 komentarų

Patagonija – piečiausia planetos vieta, po kurią gali laisvai keliauti. Kelionė į Patagoniją tebėra toks pasakiškas nuotykis.

Ypač automobiliu, savarankiškai, ilgais tuščiais keliais, kai sustoji kur nori: gal pasigerėti stebuklingai ryškiais žvaigždynais, gal spalvingais ežerais, kuriuose tūžmingi Patagonijos vėjai pakelia vandenynams prilygstančias bangas, gal pingvinų, ruonių, gvanakų kolonijomis.

Argentinos Patagoniją dideliu ratu pravažiavome per tris savaites.

Šitas straipsnis – apie kelionę į Argentinos Patagoniją ir Argentinos Patagonijos lankytinas vietas. Bendras straipsnis apie Argentiną, jos kultūrą, praktinius patarimus keliaujant į Argentiną yra čia.

Gvanakai didžiausiame Patagonijos gyvūnų Valdeso nacionaliniame parke

Gvanakai didžiausiame Patagonijos gyvūnų Valdeso nacionaliniame parke

Žymusis Argentinos 40 kelias – ekspedicija į tuštumą

Žymi dalis keliautojų į Patagoniją pasirenka pamatyti tik vieną jos kąsnelį: nuskrenda lėktuvu iš Buenos Airių ir grįžta. Dažniausiai skrenda iki ledynų, kartais – iki Bariločės ežerų ar žvėrių pilno Valdeso nacionalinio parko.

Galima tai suprasti – Patagonijoje atstumai skaičiuojami ne valandomis, o paromis, gi atostogos – ribotos…

Argentinos ežerų regionas aplink Bariločės kurortą. Vaizdas iš vadinamojo 'Mažojo žiedo' vaizdingo maršruto apžvalgos aikštelės

Argentinos ežerų regionas aplink Bariločės kurortą. Vaizdas iš vadinamojo ‘Mažojo žiedo’ vaizdingo maršruto apžvalgos aikštelės

Mes irgi pravažiavome ir visas žymiausias Patagonijos lankytinas vietas. Bet pasakojimą apie Patagoniją reikia pradėti nuo pradžių, nuo jos esmės.

Kai važiuoji šimtus kilometrų į pietvakarius nuo Argentinos didmiesčių, Patagonija apsupa iš lėto. Vieną dieną aplink – dar derlingos jaučių pilnos argentinietiškos pievos, kitą – jau pageltusios žolės, vėliau – tokie rudenėjantys miškeliai, paskui medžių išvis nelieka, galiausiai – ir krūmų. Miesteliai vis retesni, retesni – mintį „apsistosiu, kur norėsiu“ tenka pamiršti, nes greit supranti, kad net kur pavalgyti gali rasti tik kas 100 km ir ne kiekviena degalinė turės benzino. Vėliau kaimai dar restesni. Visi jie panašūs: kvadratiniai kvartalai, tų pačių Argentinos didvyrių vardais pavadintos gatvės.

Pamačius ženklą 'degalinė' iš tolo, atrodo tuoj galėsi sustoti, atsigaivinti. Tada pamatai atstumą - 130 km. Tada sustoji tiesiog kelyje - juk vis tiek niekas nevažiuos, o jei važiuos, pamatysi iš labai toli.

Pamačius ženklą ‘degalinė’ iš tolo, atrodo tuoj galėsi sustoti, atsigaivinti. Tada pamatai atstumą – 130 km. Tada sustoji tiesiog kelyje – juk vis tiek niekas nevažiuos, o jei važiuos, pamatysi iš labai toli.

„Pastatas be galo senas, šimto metų“ – gyrėsi vieno nutriušusio viešbučio šeimininkas pakeliui į Patagoniją. Patagonijoje tokių beveik nėra. Pirmieji kaimai ir miesteliai Patagonijoje pastatyti XIX a. ir iki šiol pirmųjų kolonistų anūkai ar proanūkiai dar gano gyvulius milžiniškose paveldimose rančose.

Pirmoji „oficiali“ Patagonijos provincija – Neukenas. Kelias nuo Buenos Airių ir Rosarijo didmiesčių čia įsilieja į garsųjį 40 kelią, ~5000 km vingiuojantį per Argentiną nuo pat jos šiaurės iki Patagonijos galo.

Šalikele joja Argentinos simbolis gaučai, iki šiol ganantys gyvulius su arkliais

Šalikele joja Argentinos simbolis gaučai, iki šiol ganantys gyvulius su arkliais

Kaip JAV 66 kelias, Argentinos 40 kelias – dažno keliautojo svajonė. Tai – kelias į pietinį gyvenamo pasaulio kraštą, kuriuo važiuodamas iš lėto stebi, kaip išnyksta civilizacija: miestai, pakelės namai, automobiliai. Visa ko masteliai darosi didesni ir didesni. Pavyzdžiui, vietomis 40 kelias gali kokius 30 ar 40 km driektis per lygumą be menkiausio kalnelio ir vingio. Pavieniai pikapai lekia it patrakę, bet turistas negali – kelio duobės retos, bet irgi epinių mąstelių, tarsi meteoritas būtų trenkęs.

Patagonija – didžiausių dinozaurų tėvynė

Patagonijoje gyveno ir patys didžiausi kada nors egzistavę sausumos gyvūnai. Iš visų pasaulio dinozaurų kaulų, net 10% randama Argentinoje, o užvis daugiausiai – prie Neukeno, Patagonijos vartų. Aplinkinių miestelių „savivaldybių muziejai“, kuriuose nesitikėtum rasti nieko įdomaus, slepia viso pasaulio paleontologijos stebuklus. Vila El Čokono muziejuje – bene didžiausio kada iškasto mėsėdžio dinozauro skeletas (jis pakrikštytas gigantozauru), Plaza Uinkulo [Plaza Huincul] – bene didžiausio dinozauro apskritai (argentinozauras). Tiesa, nensutebčiau, jei bus atrasta dar didesnių dinozaurų: ir šie juk iškasti 1993 m. ir 1989 m., o tiek Patagonijos dar neištyrinėta. Palei Vila El Čokono tvenkinį šiaip ne taip radome net dinozaurų pėdsakus, įmintus prieš kokius 100 mln. metų. Patagonijoje viskas keičiasi taip iš lėto…

Argentinozauro skeletas - muziejus buvo uždarytas, bet pavyko nufotografuoti per langą. Tiesa, tokie įpūdingi stovintys skeletai nėra tikri - tik kopijos. Bet tuose pat muziejuose guli ir tikri kaulai. Tiesiog, visų to paties individo kaulų iškasti nepavyksta, nes tam, kad susidarytų fosilijos, reikia labai retų gamtinių aplinkybių

Argentinozauro skeletas – muziejus buvo uždarytas, bet pavyko nufotografuoti per langą. Tiesa, tokie įpūdingi stovintys skeletai nėra tikri – tik kopijos. Bet tuose pat muziejuose guli ir tikri kaulai. Tiesiog, visų to paties individo kaulų iškasti nepavyksta, nes tam, kad susidarytų fosilijos, reikia labai retų gamtinių aplinkybių

Retų pakelės degalinių, užeigų ar muziejų duris puošia begalinės įvairiausių šalių ekspedicijų lipdukų kolekcijos. Ne, keliautojų 40 kelyje nėra daug – ten apskritai vairuotojų beveik nėra. Tiesiog daugeliui vairuotojų ar motociklininkų, kurie juo pravažiuoja, tai nėra šiaip kelionė, o tikras gyvenimo nuotykis – vertas savo pavadinimo ir simbolio, specialiai pasigamintos atributikos ar net tinklapio.

Mūsų ekspedicija irgi tęsėsi. Už Neukeno dinozaurų krašto lygumos virto kalneliais, paskui – visai aukštais kalnais, dykumų karštis atvėso. Andai, antras pagal aukštį pasaulio kalnynas.

Praeities ekspedicijų lipdukai ant pakelės muziejaus. Čia - tik koks dešimtadalis

Praeities ekspedicijų lipdukai ant pakelės muziejaus. Čia – tik koks dešimtadalis

Argentinos ežerų kraštas – atšiaurioji Šveicarija

Kai vėliau, kitoje Patagonijos pusėje, britė keliautoja manęs paklausė, kas gi gražiausia Argentinos ežerų krašte – net nesugalvojau, ką pasakyti, nors man tas kraštas labai patiko. Gražiausi – patys ežerai, kalnai, dangus. Galimybė visa tai stebėti iš begalės skirtingų apžvalgos aikštelių. Banalu, bet tikra.

Gerėjausi tais vaizdais garsiojo 40 kelio atkarpoje, vadinamoje Septynių ežerų keliu, nes 100 km atstume tarp Andų San Martino ir Vila de Angostura paežerės kurortų jis kalnais pravingiuoja pro septynis žavius ežerus. Dar gražesni vaizdai laukė Mažajame žiede aplink Bariločės kurortą. Arba pakilus vienu iš lynų keltuvų ant dar aukštesnių kalnų.

Vaizdas į Nahuel Huapi ežerą nuo Teleferico Cerro Otto lynų keltuvo viršūnės

Vaizdas į Nahuel Huapi ežerą nuo Teleferico Cerro Otto lynų keltuvo viršūnės

Argentinos ežerų krašto kurortai traukia argentiniečius kaip magnetas – pavyzdžiui, per išleistuves ištisos klasės ten važiuoja. 40 keliui artėjant prie jo, tušti kalnai patagoniškai lėtai peraugo į tikrą turizmo rojų. Apsistojus pirmojo kurorto – Andų Chunino [Junin de los Andes] – menkame hostelyje galvoje skambėjo klausimas „Čia kurortas?“. Beveik visos gatvės neasfaltuotos, jokių pramogų išskyrus žvejybą (sutikta amerikiečių pora specialiai dėl jos atvyko į Chuniną – deja, nesu žvejybos mėgėjas). Vienintelė specialiai sukurta lankytina vieta – Kryžiaus kelio parkas su įspūdingomis biblinėmis skulptūromis. Moderniomis, netradicinėmis. Lotynų Amerikoje religinės vietos nėra vien istorija, jos kuriamos iki šiol.

40 km nuo Džunino laukęs Andų San Martinas jau kitoks – gatvės tvarkingos, restoranėliai, suvenyrinės. Tik dirbo mažai kas – nevisai sezonas.

Andų San Martinas

Andų San Martinas

Bet užvis didžiausias kurortas – Bariločė kitapus Septynių ežerų kelio, faktiškai jau didmiestis. Jo garbei net visas ežerų kraštas kartais vadinamas „Bariloče“, nors, kaip ir dera Patagonijai, jis toks milžiniškas, kad per dieną net sunkiai jį visą kirsi 40 keliu.

Europietišku stiliumi XX a. viduryje pastatytas Bariločės centras

Europietišku stiliumi XX a. viduryje pastatytas Bariločės centras

Argentiniečiai savąjį ežerų kraštą vadina „Argentinos Šveicarija“. Gamta išties panaši. Tik, po to, kai įspūdingos akvarelinės saulėlydžio spalvos užleidžia vietą nakčiai, vaikštinėdamas savojo paežerės kurorto pakrantės promenada supranti skirtumą: kitoje ežero pusėje – jokių švieselių. Tamsu nors į akį durk. Patagonija juk taip retai gyvenama, kad net prie didžiausių ežerų, būna, stovi tik po vieną miestelį.

Saulėtekis Bariločės kurorte

Saulėtekis Bariločės kurorte

Bariločės miestas, tiesa, iš pastangų būti „antra Šveicarija“, vietomis ima panašėti į kvailoką Europos parodiją. Šveicariška architektūra perstatyta miesto centrinė aikštė – dar žavi. Šokolado parduotuvės (tokio dydžio, kad Šveicarijoje tokių tikrai nemačiau) dar irgi randa savo klientų. Bet štai net trys skirtingose vietose regėti fotografai, siūlantys už pinigus nusifotografuoti su savo senbernarais (juk Šveicarija, o senbernarai šveicariški šunys!) kėlė šypseną. O kur dar kiekvienoje suvenyrų parduotuvėje pardavinėjamos gnomų statulėlės ir… matrioškos. Argentiniečiams, turbūt, visa „šaltoji Europa“ atrodo vienas ir tas pats, tai čia pat suplaka Šveicariją, Norvegiją (gnomai) ir Rusiją (matrioškos). Ir dar Italiją: pasikėlus Cerro Otto lynų keltuvu greta besisukančio restorano laukė Mikelandželo skulptūrų prastos kokybės kopijų paroda. Kodėl?.. Na, bet, kai pagalvoji, Europoje daugelis poilsiaujančių Bariločėje per gyvenimą neapsilankys. O nekeliaujantys europiečiai irgi nežino skirtumų tarp įvairių Pietų Amerikos šalių.

Turistai fotografuojasi su senbernaru Cerro Otto lynų keltuvo viršūnėje

Turistai fotografuojasi su senbernaru Cerro Otto lynų keltuvo viršūnėje

Anapus Bariločės laukė dar viena nuostabi 40 kelio atkarpa, bet kalnai žemėjo, ežerai retėjo. El Bolsono miestelis, kadaise numylėtas hipių ir iki šiol besididžiuojantis menininkų turgeliu aplink centrinę aikštę.

Kitą kartą į miestą, dydžiu prilygusį Bariločei, atvykome tik po dar 3500 km kelio.

El Bolsono hipių turgus

El Bolsono hipių turgus

Menkus giliosios Patagonijos miestelius kūrė ir lietuviai

Oficialiai Argentinos ežerų regionas nesibaigia dar šimtus kilometrų į pietus nuo Bariločės, bet tas kraštas jau visai kitoks.

Jo širdis – Eskelio miestas – teturi 32000 gyv., o gerokai retesni turistai ten apsistoja ne dideliuose viešbučiuose, bet mediniuose, vien žvyrkeliu pasiekiamuose nameliuose (cabanas). Sezonai du: vasarą keliaujama pasivaikščioti ir pasiplaukioti į UNESCO pripažintą Las Alceres nacionalinį parką, garsėjantį vienais seniausių pasaulio medžių, žiemą – paslidinėti. Menkų trasų keltuvai turėtų veikti visus metus, bet, šiaip netaip užkilę vingiuotu žvyrkeliu iki jų, neradome nė gyvos dvasios, tik užrašą „uždaryta dėl vėjo“.

Žvyrkelis aukštyn link Eskelio slidinėjimo trasų

Žvyrkelis aukštyn link Eskelio slidinėjimo trasų

Vėjas košė baisus. Kuo piečiau Patagonijon, tuo jis dažnesnis, stipresnis. 40-49 pietų platumas, kur stovi Eskelis, jūreiviai vadindavo „riaumojančiomis keturiasdešimtosiomis“. O mūsų dar laukė „tūžmingos penkiasdešimtosios“ (50-59), kuriose – patsai pietinis Patagonijos galas. Patagonijoje taip vėjuota todėl, kad tose platumose aplink visą pasaulį nėra daugiau žemynų – Afrika pasibaigia ties 33 platuma, Australija ties 37, Naujoji Zelandija ties 47, o Argentina driekiasi iki pat 55-osios.

Pora stebi vieną pakelės ežerų iš apžvalgos aikštelės Patagonijos ežerų krašte

Pora stebi vieną pakelės ežerų iš apžvalgos aikštelės Patagonijos ežerų krašte

Eskelis – pietvakariausias Argentinos geležinkelio sistemos taškas. „Paskutinė siauruko stotis“ virto menku muziejėliu. Labai reti lietuviai, kurie važiuoja per Eskelį, visų pirma užsuka į daug netikėtesnį – lietuvių muziejų-sodybą. Nedidukas lietuviškas nuomojamų namelių kaimas su Andų kalnais fone atrodo tiesiog siurrealistiškai. Pilna lietuviškų simbolių, kiekvienas namelis vadinamas kokio Lietuvos miesto pavadinimu, parduotuvėlėje – lietuviški suvenyrai ir maistas iš lietuviškos ekologiškos fermos. Viską sukūrė vietos lietuvis Lukoševičius. Beje, jis gimęs Argentinoje, nė nešneka lietuviškai, jo žmona nelietuvė – bet Sąjūdžio laikais platino Argentinoje informaciją apie Lietuvos laisvę, o 1998 m. apsilankęs Lietuvoje, susitikęs su nematytais giminėmis, pasijuto taip priblokštas, kad Patagonijos tyruose nutarė pastatyti kažką panašaus į labai Rumšiškes, kuriose rado perkeltą savo giminės namą. Nuotraukos ir pasakojimai (ispaniški) iš tos pirmos „kelionės į tėvynę“ – irgi muziejuje.

Eskelio lietuvių muziejus

Eskelio lietuvių muziejus, pastatytas pagal giminės namą Lieuvoje

Eskelio lietuvių muziejų įdomu pamatyti ir argentiniečiams, ir lietuviams: gausu Argentinos lietuvių gyvenimo nuotraukų, senų daiktų, įdomių faktų (pvz. apie lietuvius, įsteigusius Patagonijoje miestą ar lietuvę, išrinktą mis Argentina).

Lietuviška sodyba. Pastatas Trakai (dešinėje) su Andais fone

Lietuviška sodyba. Pastatas Trakai (dešinėje) su Andais fone

Kai atvykome į Eskelį sakėmė, „Koks mažas miestelis, ar ką ten rasime?!“, o dar po kelių dienų kelionės tolyn į pietus jau sakydavome –„Čia bus didelis miestas, net kaip Eskelis“. Kita stotelė – tasai lietuvio Izidoriaus Šlapelio šeimos įkurtas Sarmientas – jau glaudė tik 8000 žmonių. Iš pradžių kiek nusivyliau: miestas rodėsi „toks kaip visi“ tik dar atokesnis, dar skurdesnis. Bet pamažu surinkau detales iš praeities miglų: Šlapeliams – ir daug vietovardžių, ir skulptūra, ir žymi dalis miesto muziejaus ekspozicijos. Nutrūktgalvio lakūno Kazimiero Šlapelio „žygdarbiai“ įkvėpė ištisus skyrius miestelio istorijos knygoje ir saldainių fabrikėlio reklamą (jis mėtė iš lėktuvo saldainius vaikams). Niekur kitur pasaulyje (išskyrus buvusią LDK) nėra miestų, prie kurių įkūrimo šitiek prisidėjo lietuviai. Nes kai lietuviai pradėjo masiškai emigruoti (XIX a. pabaigoje), beveik visas gyvenamas pasaulis jau buvo apstatytas miestais. Išskyrus Patagoniją.

Kazimiero Šlapelio skulptūra Sarmiente

Kazimiero Šlapelio skulptūra Sarmiente

Tolimojoje Patagonijoje žmones stelbia gyvūnai

Anapus Eskelio palei 40 kelią išvydau pirmąjį gvanaką (kupranugario giminaitį), o jau netrukus šalikelės pasidarė tokios “gyvos” kaip koks Afrikos nacionalinis parkas: ištisos gvanakų kaimenės, didžiuliai paukščiai nandu. Iš civilizacijos beliko SOS telefonai su saulės baterijų stulpais kas kažkiek dešimčių kilometrų, dar retesnės “geltonos žvaigždės”, Argentinoje žyminčios vietas kur kas nors žuvo kelyje, ir kuklesnės nei kitur raudonos šalikelės šventyklėlės nekanonizuotiems “argentiniečių liaudies švetiesiems” Gaučito giliui, Negyvėlei Korėjai. O automobilių tiek mažai, kad dar neseniai valstybinės reikšmės 40 kelias šimtus kilometrų šioje atkarpoje net nebuvo asfaltuotas. Dabar „40 žvyrkelis“ išlikęs tik 70 kilometrų ruože ir iš lėto trumpėja toliau – greitai liks tik pakelės parduotuvėlėse brangiai parduodamuose atvirukuose.

Gvanakų kaimenė Patagonijoje. Žvėrių čia ne mažiau, nei Afrikoje - vienintelė priežastis, kodėl kelionė žiūrėti žvėrių čia ne tokia populiari - jų įvairovė gerokai mažesnė. Pačioje piečiausioje Argentinos žemyno provincijoje - Santa Kruze - vienam žmogui tenka net 7 gvanakai. Juos galima medžioti, valgyti - mėsa skani

Gvanakų kaimenė Patagonijoje. Žvėrių čia ne mažiau, nei Afrikoje – vienintelė priežastis, kodėl kelionė žiūrėti žvėrių čia ne tokia populiari – jų įvairovė gerokai mažesnė. Pačioje piečiausioje Argentinos žemyno provincijoje – Santa Kruze – vienam žmogui tenka net 7 gvanakai. Juos galima medžioti, valgyti – mėsa skani

Tačiau pasuk bet kur į šoną – ir „tuščio žvyrkelio romantika“ tavo. Jeigu išdrįsi pasukti. Nes jei neturi džipo ar pikapo, tie žvyrkeliai kelia švelnią baimę. Dideli akmenys ten nuolat atšokinėja į mašinos apačią – sakoma, pramuša ir benzino bakus, o vietiniai dėl to juos specialiai tvirtina (abejojome, ar mūsų išsinuomotas aptrankytas kledaras būtų kaip nors tvirtintas). Be to, žvyrkeliai vietomis taip pablogėja, kad, jei tavo ratai – išvažinėtose vėžėse, tai tarp tų vėžių esančios akmenų krūvos liečia automobilio dugną (nebent žvyrkelis būtų ką tik atnaujintas, kas reta). Gali apsisukti – bet būsi be reikalo važiavęs dešimtis kilometrų.

Pasuki pro ženklą „Lankytina vieta X – 50 km“ ir nežinai, kas laukia: gal prasidursi padangą ten, kur nėra ryšio ir pakeleivių, gal apdaužysi nuomotą mašiną ir teks aiškintis su draudimu.

Neblogas žvyrkelis. Jį perkerta gvardaganadas - tokios grotos ant žemės skirtos tam, kad galvijai neišlėktų iš rančos, per kurią driekiasi kelias

Neblogas žvyrkelis. Jį perkerta gvardaganadas – tokios grotos ant žemės skirtos tam, kad galvijai neišlėktų iš rančos, per kurią driekiasi kelias

Kelias vietas dėl visa ko praleidome, bet į UNESCO pripažintą Cueva de las Manos (Rankų ola) užsukti privalėjome. Tai – mistiška vieta, kur apie dešimt tūkstančių metų iki Patagoniją kolonizuojant baltaodžiams indėnai dažais išpurkšdavo savo rankų atspaudus. Gal tiesiog savotiškas beraščių indėnų grafitis. Bet yra dar ir keistesnių piešinių (“gimdymo alegorija?”), aplink – gražus kanjonas. Ką visa tai reiškia, indėnų nebepaklausi: kai ~1880 m. Argentina įvykdė „Dykumos užkariavimą“, vietinius indėnus išžudė, o ir jie, neturėję rašto, kažin ar ką prisiminė. Todėl Cueva de Los Manos atmosfera pritraukia kiekvieną retą ekspediciją 40 keliu.

Cueva de Los Manos rankos. Tai - tik tapytos uolos fragmentas

Cueva de Los Manos rankos. Tai – tik tapytos uolos fragmentas

Be kita ko, tai buvo vienintelė dienos lankytina vieta. Tolimojoje Patagonijoje tokie atstumai. Rytą ir dieną važiuoji galvodamas apie tą vietą, baimindamasis, kad lietus nepaverstų išsukimo nepravažiuojamu. Vakare privalai nuvažiuoti dar šimtus kilometrų iki viešbučio – kad kokia įdomi lankytina vieta tavęs lauktų ir kitą dieną. Kai skaitai gal skamba nuobodžiai. Bet iš tikro ta kelionė kur nėra civilizacijos – irgi neprilygstama Patagonijos esmė. Prie interneto nebuvimo reikia priprasti (negali pažiūrėti darbo laikų, lankytinų vietų), bet didesnių miestų greitai ima nė nebereikėti. Juk viskas yra ir mažyčiuose, tik darbo laikai labai trumpi. Kartą iš parduotuvės gal 13 val. išvarė (“užsidarome”), viename miestelyje iš 4 restoranų teveikė vienas, o nusikirpti išvis Patagonijoje nepavyko: nuolat skambėjo “dirbame paeiliui, kirpimas – tik pirmadieniais” ir pan.

Giliosios Patagonijos eilinio vakaro romantika

Tipinė kelionės po Patagoniją istorija. 16:40 pajudėjome nuo Cueva de Los Manos uolų piešinių. Galvojome, pavalgysime artimiausiame miestelyje Bacha Karakolese, gal net pernakvosime. Žvyrkelio būta tokio prasto, kad 50 km kratėmės iki 18:20. Išsvajotas „miestelis“ Lietuvoje net žemėlapiuose pažymėtas nebūtų. Keli namai vidury begalinio lauko, košia vėjas. Vaikšto sulaukėję šunys. Mobiliojo ryšio nėra.

Bacho Karakolesas

Bacho Karakolesas

Šviesos dega tik „Hotel“ palei apleistą degalinę. Viduje – ankšta parduotuvė, ant prekystalių kažkaip sutalpinta viskas nuo vandens ir alkoholio iki benzininių pjūklų ir šautuvų. Pardavėjas šnekučiuojasi su dviem kaimo vyrais. Stovi pora staliukų. „Ar turite meniu?“ – paklausiu ispaniškai. Pardavėjas pakviečia savo dukrą. „Turime makaronų“. Ir užgieda kainą kaip prabangiame Buenos Airių restorane. Mandagiai atsisakome. Dukra nusišypso – dirbti nereiks.

Nusiperkame čipsų su kola (brangu, bet ne tiek) ir važiuojame toliau. Iki kito miestelio – 226 km, bet tas – didesnis.

Tokios ir panašios gali būti vienintelės parduotuvės 200 km spinduliu

Tokios ir panašios gali būti vienintelės parduotuvės 200 km spinduliu

Tuštuma, tamsa. Tik kiškiai ir lapės bėgioja per kelią. Štai toli, toli sužiba šviesos. Reiškia, gal už 5 km kitas automobilis: viskas matosi, kelias tiesus, medžių nėra. Prasilenkiame. Pora kilometrų ir kelią kerta lapė. Dar keli – ir priešais mašiną kilniai praeina trys gvanakai, dar šiek tiek ir iš tamsos iššoka kiškis. Kitas automobilis – tik už 30 kilometrų. O dar tik 20 val.

Aplink – gyvūnijos pasaulis: žibintų apšviestos erdvės pakraščiuose žiba kiškių akutės, pilkos ausytės. Pasiūlau žmonai sustoti pasigerėti žvaigždėmis. Ji instinktyviai ieško išsukimo, aikštelės, kurių nėra. „Stok kelyje“ – sakau. „Negalima“ – sako – „Gi trukdysime kitiems vairuotojams“. Gali žmogus išvažiuoti iš civilizacijos, bet kur kas sunkiau bent trumpam išvyti civilizaciją iš žmogaus…

Deja, žvaigždžių nufotografuoti nepavyko, tad čia - debesų nuotrauka, kurių spalvos Patagonijoje irgi gali būti gerokai įspūdingesnės, ypač per saulėtekį ir saulėlydį. Nuotrauka nė kiek neretušuota, viskas taip matosi ir plika akimi.

Deja, žvaigždžių nufotografuoti nepavyko, tad čia – debesų nuotrauka, kurių spalvos Patagonijoje irgi gali būti gerokai įspūdingesnės, ypač per saulėtekį ir saulėlydį. Nuotrauka nė kiek neretušuota, viskas taip matosi ir plika akimi.

Sustojame, išjungiame šviesas, išlipame, pažiūrime į dangų. Vaizdas užgniaužia kvapą. Žvaigždynų žvaigždynai, ryškus it galingų teleskopų nutraukose paukščių takas. Visas skliautas nusagstytas milijonais žvaigždžių, iki pat žemės. Nes visur aklina tamsa. Matome tą patį, ką matydavo indėnai, ištapę Cueva de Las Manos ir ko daugelis gyvenančių civilizacijoje nebepamato niekada. Nebent planetariume ar kino teatre.

(Neatsi)žavėję spaudžiame per tamsą tolyn, iki Governador Gregoreso. Gyventojų – 2500. Tikras Miestas. Per kapišonus ir akinius plėšiantį vėją nukėbliname iki motelio registrtaūros, apsistojame. Viduje šilta. Audra ūbauja visą naktį. 52 km/h, ryte 59 km/h. Patagonijos masteliais vėjas dar apysilpnis…

Argentinietiška biurokratija neapleidžia ir Patagonijoje. Governador Gregoreso motelyje - kaip kiekviename - pildome svečių knygą, kurioje reikia rašyti ir amžių, ir namų adresą, ir net šeiminę padėtį. Tiesa, niekas netikrina - gali rašyti bet ką, bet rašyti turi.

Argentinietiška biurokratija neapleidžia ir Patagonijoje. Governador Gregoreso motelyje – kaip kiekviename – pildome svečių knygą, kurioje reikia rašyti ir amžių, ir namų adresą, ir net šeiminę padėtį. Tiesa, niekas netikrina – gali rašyti bet ką, bet rašyti turi.

Kitą dieną važiuosime 335 km iki didžiausio Patagonijos stebuklo. Ledynų.

Patagonijos ledynai – pasaulio stebuklas

Kelionė į Patagoniją daugeliui tai – kelionė į Patagonijos ledynus. „Ko čia lietuviams žiūrėti ledynus“, „Aš jau mačiau ledynus Alpėse“ – man sakė skeptikai. Bet tie ledynai su Argentinos ledynais turi tiek pat bendro, kiek Aukštojo kalva su Monblanu. Patagonijos ledo laukas yra didžiausias pasaulyje (išskyrus Antarktidą ir Grenlandiją, bet ten sunku nukeliauti). O dar svarbiau, kad Perito Moreno ledynas – vienintelis, kurį gali stebėti iš arti, iš priekio, nuo natūralių „balkonų“, tarsi teatro sceną. Matyti, kaip ta nuolat slenkanti ledo upė pasiekia „liepto galą“, tirpsta, atlūžta milžiniškais gabalais ir krenta į didžiausio Argentinos ežero įvairiaspalvius vandenis. Pagauna tikras azartas! Išgirsti „triokšt“ – ieškai akimis kur. Bet jei jau išgirdai, būna vėlu: pamatai tik kulminaciją, kaip krentančiuos ledo uolos sukelia ežere bangas. Tarsi 11 metrų baudinį mėginantis uždengti futbolo vartininkas, tu privalai atspėti, kur žiūrėti… Taip sėdėdami tai vienam, tai kitam „balkone“, vaikščiodami panoraminiais takais nė nepastebėjome, kaip Perito Moreno nacionaliniame parke praleidome didžiąją dienos dalį. Ir vis tiek atrodo – tik nusisuksi, tik nueisi, ir praleisi didžiausią dienos… Nueiname į miško taką. Triokšt! Kone garsiausias dienoje…

Perito Moreno ledynas

Perito Moreno ledynas

Kitą dieną plaukėme laivu prie dviejų tolimesnių ledynų – Upsalos, nuolat „besispjaudančio“ ledkalniais, ir paties aukščiausio Spegacinio (aukštis – 100 m: lenkia aukščiausius Lietuvos bažnyčių bokštus, o juk tai ne bokštas, tačiau siena). Tas gana stabiluis, tad galima priplaukti arčiau. Ir visgi stebėti ledynus iš pergrūsto laivo denio – ne tas pats. Tą buvau daręs ir kitur, tarkime, gretimoje Čilės Patagonijoje. O štai į Perito Moreno ledyno patirtį panašios nėra niekur. Drąsiai rašau ją tarp 10 įspūdingiausių planetos gamtinių patirčių, greta Igvasu krioklių kitame Argentinos gale.

Nuo Upsalos ledyno atskilęs ledkalnis, aukščio sulig mūsų laivu

Nuo Upsalos ledyno atskilęs ledkalnis, aukščio sulig mūsų laivu

Tiems turistams, kurie prie ledynų atskrenda kelioms dienoms iš Buenos Airių, El Kalafatės miestelis, „ledynų kurortas“, jiems atrodo menka gyvenvietė vidury niekur, kurioje tiesiog pernakvoji ir užsakai visos dienos ekskursijas į gamtą. O mums, nuo Bariločės be paliovos važiavusiems 4 dienas per tikrą nieką, El Kalafatė atrodė kone nuodėmingai dekadentiškas didmiestis. Visokios hipsteriškos burgerinės ir picerijos, komerciniai muziejai (žaislų ir pan.) ir nauja mada – ledo barai, vienas kitą mėginantys perspjauti reklauojama temperatūra: viename ji -10, kitas jau giriasi -13… Viduje toks ledo pasaulėlis: ledo skulptūros, iš ledo užšaldytos „stiklinės“ į kurias tau pila gėrimus. Skamba garsi muzika, visi šoka. Nuo šalčio, ne nuo muzikos.

Ledo baras Glaciariumo ledynų muziejuje. Nusiperki atskirą bilietą, gauni teisę būti 25 minutes ir šiltą aprangą - bet tik viršui, ne kojoms. Per tą laiką gali gerti kiek nori - ir alkoholio

Ledo baras Glaciariumo ledynų muziejuje. Nusiperki atskirą bilietą, gauni teisę būti 25 minutes ir šiltą aprangą – bet tik viršui, ne kojoms. Per tą laiką gali gerti kiek nori – ir alkoholio

Atrodo lėkšta, bet juk visa Lotynų Amerika neturi tikros žiemos (išskyrus Andų viršūnes). Patagonijos pietinis galas, kaip El Kalafatė – šalčiausia, ką jie turi ne kalnuose, nors ir ten žiemomis temperatūra krenta tik iki maždaug -3, o visų laikų rekordas -17. Ir turistai – kurių dauguma iš Lotynų Amerikos (laive prie ledynų gidui paklausus, ar reikia pasakoti angliškai, ranką pakėliau aš vienas) – važiuoja į El Kalafatę ne tik didingų ledynų, bet ir to tik užsienio filmuose matyto Žiemos jausmo. Net Kalėdų eglė ten, rodos, stovi visus metus, tik nepapuošta…

Žiūrovai viename Ledynų nacionalinio parko balkonų laukia kol kris dar viena ledyno atplaiša

Žiūrovai viename Ledynų nacionalinio parko balkonų laukia kol kris dar viena ledyno atplaiša

Apsilankius Glaciariume – stebėtinai kokybiškame Ledynų muziejuje – man labiau norėjosi dar ir dar daugiau tikrų ledynų patirčių. Išvysti tai, kas rodome filme: kaip Perito Moreno ledynas atslenka iki kito krantą ir tada staiga katastrofiškai subyra visas jo priekis. Pavaikščioti ledyno paviršiumi, pažvelgti į šimtuose nuotraukų užfiksuotas ledo olas, ledynų gyslas. Bet ne viskas įmanoma, ne viskas paprasta. Ten – kitas pasaulis, kiti dėsniai. Toks ledynmetis. Jo nepažįstantyts turistai išvydę eilinį ledyno lūžimą verkšlena: „kaip liūdna“, įsivaizduodami, kad tas tirpsmas – negrįžtama globalinio atšilimo pasekmė. Iš Glaciariumo išeina jau pasikaustę gerokai daugiau žinių: Perito Moreno ledynas nesitraukia, tai amžinas ciklas: kalnuose sninga, naujas sniegas seną suspaudžia į ledą, ledas slenka į žemumas, žemumose nuo karščio tirpsta, vanduo garuoja, paskui vėl sninga. Vienas ciklas gali trukti tūktantmečius. Patagonijos masteliai…

Spegacinio ledynas. Skirtingas ledo spalvas lemia skirtingas tankis.

Spegacinio ledynas. Skirtingas ledo spalvas lemia skirtingas tankis.

Ledynų kraštas – Patagonijos pabaiga. Toliau – tik Ugnies Žemės sala, Malvinų (Falklando) salos, valdomos Britanijos, bet Argentinos laikomos savomis. Kiek daug memorialų, kelio ženklų, automobilių lipdukų, transparantų su šūkiais Patagonijoje primena tą nesėkmintą 1982 m. argentiniečių mėginimą salas „atsiimti“! O juk jose – tik 3000 žmonių. Toliau į pietus salos retėja, mažta, darosi negyvenamos. Paskui – tik Antarktida. Dalis jos Argentinos žemėlapiuose irgi piešiama kaip priklausanti Argentinai, bet tuo net argentiniečiai netiki.

Atsišaukimai apie Malvinus Malvinų karo muziejuje Rio Galjegose

Atsišaukimai apie Malvinus Malvinų karo muziejuje Rio Galjegose

Mes kirtome susiaurėjusį Pietų Amerikos žemyną iki Atlanto vandenyno kranto ir pasukome atgal, aukštyn. Prieš 100 metų karavanui kirsti Pietų Ameriką čia reikėdavo 1,5 mėn., mums pakako keleto valandų asfaltuotu keliu. Nelijo. Bijojome, kad jei visą naktį lis, iš savo didelio, bet tik įkalne pasiekiamo El Kalafatės viešbučio išvis neišvažiuosime: Patagonijos miesteliuose nėra drenažo, gatvės greitai virsta upėmis ir ežerais.

Įvairiaspalvis ledyninis Argentino ežeras

Įvairiaspalvis ledyninis Argentino ežeras prie El Kalafatės

Patagonijos pakrantė stebina jūrų gyvūnais

Į Patagonijos galą veda du keliai. 40-asis, kuriuo atvykome, per kalnus ir lygumas, ir 3 kelias palei Atlanto krantus – juo grįžome.

3 kelyje Patagonijos romantikos mažiau. Miestai vis dar reti – bet kai kurie jų gana dideli. Rio Galjegosas [Rio Gallegos] – 80 000 gyv., Argentinos naftos pramonės centras Komodoro Rivadavja – 140 000 gyv. (didžiausas Patagonijos miestas). Į Patagonijos pakrantės didmiesčius važiuoja išųtisos sunkvežimų vilkstinės, išmušusios 3 kelyje gilesnes, nei dar kur pasaulyje regėjau, vėžes asfalte (lietui jas pavertus upėmis darosi tikrai nesaugu).

Sunkvežimių išmuštos duobės 3 kelyje

Sunkvežimių išmuštos duobės 3 kelyje. Itin sunku važiuoti per lietų, kai vėžės tampa upeliais

Tarp Patagonijos pakrantės lankytinų vietų – Rio Galjegoso potvynis, vienas didžiausių pasaulyje. Kasdien du kartus estuarijos vanduo nuslūgsta iki 14 metrų, ir paskui vėl pakyla. Pažiūrėjau internete potvynio-atoslūgio laikus, nuėjau į pakrantę du kartus: tikrai keista po 6 val. ten, kur buvo platus paplūdimys, išvysti ramų, neaudringą vandenyną – tarsi visados ten būtų tyvuliavęs. Atoslūgį “pramiegojusios” bendrakeleivės matė tik potvynį ir nesuprato, kuo ten taip žavėjausi.

Rio Galjegosas per atoslūgį. Per potvynį laivas būna vandeny

Rio Galjegosas per atoslūgį. Per potvynį laivas būna vandeny

Patagonijos pakrantė atmena ir didžiuosius Europos atradėjus: Magelanas, Dreikas, Darvinas – visi ten tyrinėjo. San Chuljano uoste pastatyta laivo, kuriuo pirmą kartą apipilauktas pasaulis, kopija stebina savo mažumu. Bet taip, tokie menki buvo tie laivai, kuriais padaryti šitokie žygdarbiai! „Jų įgulas sudarė 50 buvusių kalinių, krantuose gyveno tik retos indėnų gentys – kai kurios taikios, kai kurios karingos“ – girdi pasakojimą ir supranti, kad dabartinė Patagonijos atšiauri (tiksliau, atpieti) atmosfera tik menkniekis palyginus su tuo, kas supo Magelaną.

Magelano laivo kopijoje. Privalomas gidas papasakoja įdomių sitorijų - štai priekyje stovėdavo didelė uždengiama žvakė, kurią atidengdavo, kad parodyti pavojų kitiems laivams (kol tų dar buvo), štai į nelaisvę paimti indėnai, kurių tik vienas pasiekė Ispaniją (ir ten jį nužudė ispanai), štai Ispanijos karaliui vežtas gvanakas ir karvė, laikyta dėl pieno kol nugaišo. Ko tik netilpo į tą mažą laivą.

Magelano laivo kopijoje. Privalomas gidas papasakoja įdomių sitorijų – štai priekyje stovėdavo didelė uždengiama žvakė, kurią atidengdavo, kad parodyti pavojų kitiems laivams (kol tų dar buvo), štai į nelaisvę paimti indėnai, kurių tik vienas pasiekė Ispaniją (ir ten jį nužudė ispanai), štai Ispanijos karaliui vežtas gvanakas ir karvė, laikyta dėl pieno kol nugaišo. Ko tik netilpo į tą mažą laivą.

Patagonijos pakrantė atmena ir XIX a. Velso kolonistus, kurie čia įkūrė ištisus miestelius ir savo arbatinėse už “pilną padengimą” (arbata su saldumynais) plėšia tikrai britiškas kainas. Ji atmena netgi prieš dešimtis milijonų metų ten augusius vešlius miškus, kurių kamienai tebeguli Nacionaliniame suakmenėjusiame miške – tiesa, visas medienos ląsteles ten pakeitė akmens ląstelės, bet išvaizda – tokia pati.

Nacionalinis suakmenėjęs miškas, pasiekiamas prastu 50 km žvyrkeliu nuo posūkio 3 kelio 2074-ajame jo kilometre

Nacionalinis suakmenėjęs miškas, pasiekiamas prastu 50 km žvyrkeliu nuo posūkio 3 kelio 2074-ajame jo kilometre

Bet tikroji Patagonijos pakrantės pažiba, įkvėpusi ir čia plaukusio Čarlzo Darvino evoliucijos teoriją – pakrančių gyvūnai. Šimtų tūkstančių pingvinų, tūkstančių ruonių ir jūrų liūtų kolonijos. Šimtmečius jos klesti tuose pat paplūdimiuose, net pažymėtos žemėlapiuose. Paprasta nuvažiuoti, užsiėmus vietą stebėti tingų tų gyvūnų gyvenime krante: štai ruoniai voliojasi, štai pingvinas stovi prie lizdo ir laukia kol nupūs plunksnas bei jis vėl galės migruoti žiemai į šiltesnius Brazilijos krantus. Vos įšokę į jūrą, visi tie žvėrys bemat tampa guvūs, greiti…

Pingvinai numeta plunksnas ir ruošiasi ilgoms plaukimo dienoms

Pingvinai numeta plunksnas ir ruošiasi ilgoms plaukimo dienoms

Norintys viską pamatyti vienoje vietoje traukia į Valdeso pusiasalio nacionalinį parką, Pietų Amerikos atsaką Afrikos Kriugeriui ar Masai Marai. Tik Afrikos gyvūnai mums labiau pažįstami, įprastesni: visuose zoosoduose pilna liūtų ar žirafų. Gi Amerikos fauna – unikali. Jaučiausi it kokiame kompiuteriniame žaidime stebėdamas arti šmirinėjančius „tankus“ šarvuočius, vandenyne plaukiantį didžiausių pasaulio delfinų orkų „laivyną“… Orkos, būna, išplaukia į krantą, kad nusičiuptų kokį sultingą ruonį ar jūrų liūtą. Tai įvyksta tik Valdese ir pamatyti tai – nedidelis stebuklas. Kai kurie “apsėsti” turistai su milžiniškais teleobjektyvais dienų dienas to laukia…

Turistai Valdese stebi orkas tikėdamiesi, kad puls jūrų liūtus. Tądien nepuolė.

Turistai Valdese stebi orkas tikėdamiesi, kad puls jūrų liūtus. Tądien nepuolė.

Liūdnas sugrįžimas – iš Patagonijos į civilizaciją

Patagonija už automobilio stiklo išnyko pamažu. Smulkios detalės – vis karštesnė vidudienio saulė, į priekinį automobilio stiklą vėl pradėję taškytis vabzdžiai, niekučius ant miesto šaligatvių pardavinėjantys imigrantai iš Afrikos – liudijo mus vėl sugrįžtant į „eilinę“ Argentiną.

Šiaurinė Patagonijos riba, tradiciškai laikoma, Argentinoje driekiasi Rio Negro upe. Netoli jos, El Kondor kurorto pašonėje, gyvūnijos pasaulio atsisveikinimas – pakrantės uolas apgyvendinusi didžiausia pasaulio papūgų kolonija.

El Kondor uolos ir papūgų kolonija jose (aktyviausia per saulėlydį, bet ne tokia aktyvi, kaip galima tikėtis pagal papūgų skaičių)

El Kondor uolos ir papūgų kolonija jose (aktyviausia per saulėlydį, bet ne tokia aktyvi, kaip galima tikėtis pagal papūgų skaičių)

Kertame tiltą Viedmoje – ir viskas. Aplink – didžiausia, turtingiausia Argentinoje Buenos Airių provincija. Asfaltuoti keliai, dažni pramoniniai miestai. Pranyksta laukiniai gyvūnai. Civilizacija vėl čia.

Esu labiau kultūros mylėtojas, nei gamtos. Bet po kelionių į tokius pirmykščius kraštus, kaip Patagonija, grįžęs vis tiek gailiuosi tos didžiai didingos ir didingai didžios tuštumos, kuri nėra tuštuma. Žmones nustelbusių gyvūnų. Miestų šviesas nustelbusių žvaigždžių. Suvokimo, kad gal 10, gal 30 kilometrų į visas puses tu – vienintelis žmogus. To niekaip neįmanoma sulyginti su „eiliniu“ pasivaikščiojimu kokioje pievoje ar miškelyje.

Perito Moreno ledynas ir žemė, kurioje yra visi balkonai su vaizdu į jį

Perito Moreno ledynas ir žemė, kurioje yra visi balkonai su vaizdu į jį

Ir Patagonija nėra vien tik „didelė dyka gamtos zona“. Ji dar glaudžia savyje kai kuriuos iš pasaulio stebuklų, kurie būtų įspūdingi net jei būtų apsupri civilizaicjos. Bariločės ežerus. Valdeso pusiasalį. Ir, aišku, Perito Moreno ledyną.

Patagonijos lankytinų vietų žemėlapis

Patagonijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Argentinos Patagoniją

Patagonijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Argentinos Patagoniją

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Buenos Airės – nusigyvenęs pietų Paryžius

Buenos Airės – nusigyvenęs pietų Paryžius

| 0 komentarų

Buenos Airės… Jei noriu sužinoti, kiek žavus miestas, pažiūriu, kokio dydžio jis buvo prieš 100 metų: žaviausių pastatų ir menų eroje. Buenos Airėms čia mažai lygių: tai buvo trečias pagal dydį visos Amerikos miestas, aštuntas visame pasaulyje. Ir vienas turtingiausių.

Buenos Airės vadintos pietų Paryžiumi, bet miesto elitui to nepakako. Jie Paryžių norėjo pranokti: pastatų didingumu, teatrų ir kavinių puošnumu, tiesų bulvarų platumu.

Paryžiui nenusileido ir Buenos Airių bohema, sukūrusi tango šokį, dešimtyse šokio teatrų kas vakarą ligi šiol džiuginantį miestelėnus ir turistus.

Tie laikai negrįžtamai prabėgę. Jau geri 70 metų kaip Buenos Airės „važiuoja žemyn“, turtais konkuruoja nebe su Paryžiumi ar Londonu, bet su Minsku ar Teheranu. Bet ta nostalgiška „geresnių laikų dvasia“ tebetvyro – pastatuose, muziejuose, tango teatruose, net lietuvių imigrantų palikuonyse, kurių seneliai Buenos Airėse dar rado turtingą gyvenimą.

Tango spektaklis

Eilinis tango spektaklis, šokiu perteikiantis ir nostalgijos buvusiems laikams dvasią

Buenos Airių centre – praklestėjusi didybė

Daugelyje miestų žaviausias yra centras, senamiestis. Bet kur Buenos Airių centras? Dešimtis kilometrų driekiasi seni didingi pastatai, bulvarai. Juk dar tarpukariu mieste gyveno 5 milijonai žmonių.

Miesto širdys yra dvi. Jo simbiolis – Obeliskas. Jis – toks paprastas baltas stulpas, užtat jo aplinka – tikras XX a. pradžios Buenos Airių ambcijų veidrodis! „Plačiausia pasaulio gatve“ vadinama Liepos 9 d. gatvė, kurioje 18 važiavimo juostų (keturios jų – autobusų, po tris į kiekvieną pusę – skirta nusukimams ir net turi pavadinimus kaip atskiros gatvės). Per vieną žalią pėsčiųjų šviesoforo signalą ją gali tik bėgte perbėgti… Tai – pirmasis Buenos Airių smūgis Paryžiui: gatvė – kaip Eliziejaus laukai, tik dvigubai platesnė!

Kertama 9 de Julio gatvė ties obelisku

Kertama 9 de Julio gatvė ties obelisku

Šalimais – antrasis smūgis Paryžiui. Kolumbo teatras, tikriausiai puošniausias teatras, kokį kur gyvenime mačiau. Visos medžiagos – iš Europos, architektūros stiliai – irgi, kaip ir kompozitoriai, kurių biustai puošia „žemišką prozą“ ir „meniškai dangišką poeziją“ turinčių priminti teatro aukštų palubes.

Kolumbo teatro fojė interjeras

Kolumbo teatro fojė interjeras

Nes Buenos Airėse beveik visi žmonės – europiečių kilmės. Ir prieškario elitas čia statė supereuropietišką miestą – kaip Europoje, tik geresnį. Gal arogantiškiausias „spjūvis Europai“ – Palacio Barolo dangoraižis (1923 m.). Puošnus it kokie Europos karalių rūmai, bet aukštesnis už visus to meto Europos dangoraižius. Įkvėptas Dantės „Dieviškosios komedijos“ ir su palikta vieta rašytojo Dantės palaikams. Nes Europai, Argentinos elitas tikėjo, galas, ir tada Buenos Airės gelbės jos kultūrą ir simbolius.

Palacio Barolo

Palacio Barolo

Juk Europą griovė pasauliniai karai ir komunizmas, o Argentina buvo viso to nuošalyje. Ji ėmė trupėti iš lėto ir daugelis argentiečių sunkiai gali paaiškinti kaip ir kada (sako: „korupcija“, „blogi politikai“ – bet negi galėjo tai staigiai pablogėti?). Dalis mini maždauig 1950 metus ir pirštais beda į Casa Rosada, „Rožinius rūmus“ pagrindinėje Buenos Airių aikštėje, kur dirba Argentinos prezidentai.

Casa Rosada, nuolat saugoma pareigūnų ir atitveriama paruoštomis tvormis jei tik kyla protestas

Casa Rosada

Pastatą – ir istoriją, ties kuria, galbūt, Argentina pasuko žemyn – išgarsino Endriu Loido Vėberio miuziklas „Evita“. Apie prezidentą Chuaną Peroną ir jo žmoną Ev(it)ą. Užsienio kairieji juos vadino fašistais, dešinieji – komunistais, kol galiausiai jų charizmatiškai šeimyninei valdžiai prigijo „nuosavas“ terminas – peronizmas. Fanatiška Chuano ir (ypač) Evos kalbų pasiklausyti aikštę užplūsdavusių skurdžių „bemarškinių“ parama leido Chuanui nacionalizuoti stambųjį kapitalą, o Evitai per savo vardo fondą dalinti mokesčių mokėtojų pinigus tarsi savus. Pasak vietinių, su kuriais bendravau, Peronai taip apie 10 milijonų žmonių “išėmė” iš darbo rinkos: jiems išmokos geriau, nei algos. Užuot toliau kūrę ekonomikos progresą, dirbantys argentiniečiai dabar privalo išlaikyti šiuos „dykaduonius“.

Nuolatinė tvorelė kerta gatves link Casa Rosada - belieka policijai užkirsti paskutinį atvirą priėjimą ir joks protestas artyn neprieis

Nuolatinė tvorelė kerta gatves link Casa Rosada – belieka policijai užkirsti paskutinį atvirą priėjimą ir joks protestas artyn neprieis

Buenos Airių Plaza do Mayo aikštė, kurioje stovi Casa Rosada – antroji miesto širdis. Ar antiširdis, pertverta metalinėmis tvoromis, kurias policija čia pat perstumia, vienas ar kitas aikštės dalis uždaro. Mat aikštė numylėta visokiausių protestuotojų. Peronistai, komunistai, čavistai, profsąjungos, prieš dešimtmečius nužudytų politinių kalinių aukos ir kas tik ne su savo vėliavomis ir daužomais metaliniais puodeliais marširuoja į aikštę, iš jos (buvau Buenos Airėse aštuonias dienas – aikštėje ir aplink vyko bent keturi protestai).

Komunistų protestas. Protestai paprastai būna arba stovimi, arba - dažniau - žygiuojami, kai būtys žmonių suka ratus kokiomis gatvėmis ir net per televiziją rodo, kur jie tuo metu yra

Komunistų protestas – jų idėjos Argentinoje dar populiarios. Protestai paprastai būna arba stovimi, arba – dažniau – žygiuojami, kai būtys žmonių suka ratus kokiomis gatvėmis ir net per televiziją rašo, kur jie tuo metu yra.

Buenos Airių nykimas atsispindi pastatuose net aplink centrinę aikštę. Jie – dvejopi. Puošnūs iš to „aukso amžiaus“. Arba visiškai nykūs daugiabučiai, kone sovietiniai. Pokariu pamažu išgaravo pinigai ir norai kurti kažką gražaus, bet reikėjo apgyvendinti tūkstančius iš kaimų į sostinę atsikeliančių žmonių. Ir daug pastatų-gražuolių išgriauta, pakeista didesniais nykuoliais. Ta pati plačioji Liepos 9 d. (9 de Julio) gatvė, kai pradėta statyti 1925 m. metais, perkirto daugybę nuostabių rajonų, šimtai gražuaisų „aukso eros“ pastatų virto dulkėmis. Aišku, miesto elitas tikėjosi pastatyti aplink dar gražesnius – bet aukso amžius praėjo, ir plačioji gatvė – pabaigta tik ~1960 m. – šiandien stokoja tikriesiems Eliziejaus laukams būdingos gražios architektūros. Atrodo gerokai per plati nykiams aplinkiniams namams, juk jie turėtų būti dvigubai puošnesni, didesni ir didingesni, nei Paryžiuje….

9 de Julio gatvėje. Kairėje - seni didingi pastatai, dešinėje - eiliniai, per vidurį - policijos kranas, iš kurio, tikriausiai, matosi abi gatvės pusės

9 de Julio gatvėje. Kairėje – seni didingi pastatai, dešinėje – eiliniai, per vidurį – policijos kranas, iš kurio, tikriausiai, matosi abi gatvės pusės ir visos juostos

Paryžietišką didybę Buenos Airėse galima rasti, bet kad ją jaustum „visur aplink“ vietų mažai. Viena tokių – Roque Saenz Pena gatvė, jungianti Plaza do Mayo su Obelisku. Graži ir prekybinė Florida gatvė, jos prabangus Galerias Pacifico prekybos centras su Buenos Airių menininkų 1945 m. freskomis puoštu kupolu: darbininkais, viliokėmis, mitiniais personažais.

Galerias Pacificas tapytasis kupolas

Galerias Pacificas tapytasis kupolas

Bet praeities Buenos Airių centre nebūtina ieškoti keliose iščiustytose “tarptautinėse lankytinose vietose”! Tiesiog užeik į bet kurį seną pastatą, gal net viešbutį ar, juoba, AirBnB – ir atsidursi 1920 ar 1930 metuose. Liftai šimto metų, nė vieno buto durys nekeistos, nebent koks kosmetinis remontas laiptinėj padarytas. Baldai, santechnika daug kur irgi alsuoja prabanga – tik ne šiuolaikine, o tarpukario ar pokario laikų. Ekonomikai važiuojant žemyn nebuvo pinigų ką keisti – be to, turtingiausi iš centro išsikėlė.

Seno daugiabučio vidus. Liftas, kurio dvejas duris - pačios kabinos ir išorines grotas - reikia darinėti rankomis. Seni turėklai, grindys, sunkios durys į lauko koridorių iš kurio - panašios į butus

Seno daugiabučio vidus. Liftas, kurio dvejas duris – pačios kabinos ir išorines grotas – reikia darinėti rankomis. Seni turėklai, grindys, sunkios durys į lauko koridorių iš kurio – panašios į butus

Ko Buenos Airėse beveik visai nepamatysi – šiuolaikinių, modernių architektų-žvaigždžių pastatų, stiklinių dangoraižių. Vienintelis „šūvis į tą pusę“ – Puerto Madero rajonas, pastatytas per vienintelį trumpą pakilimo atokvėpį pastaraisiais Argentinos dešimtmečiais – apie 1989-2001 m. Tiesa, tas „atokvėpis“ buvo dėl skolų ir 2001 m. Argentinai jų negebėjus grąžinti smogė dar neregėta krizė. Bet Puerto Madero tebestovi, su gerokai brangesniais restoranais nei kitur mieste (ir daug neišnuomotų erdvių). Ten visai gali jaustis kaip Europoje.

Puerto Madero. Dešinėje - brangiems restoranams pritaikyti seni uosto sandėliai. Kairėje - nauji dangoraižiai.

Puerto Madero. Dešinėje – brangiems restoranams pritaikyti seni uosto sandėliai. Kairėje – nauji dangoraižiai. Abu krantus jungia architekto Santiago Kalatravos sukurtas ‘Moters tiltas’

Palyginus su likusia Lotynų Amerika, taip gali jaustis ir visame Buenos Airių centre. Aišku, Buenos Airėse nesaugiau, nei Europoje daugiau elgetų, o ypač automobilių stiklų valytojų, nosinaičių pardavėjų sankryžose ir traukiniuose. Jei į Buenos Aires būčiau atvykęs tiesiai iš Europos, tikriausiai nerašyčiau dabar to. Bet kadangi į miestą atvykau po mėnesio Rio de Žaneire, San Paule, Paragvajuje ir Urugvajuje – man Buenos Airės buvo tikra Europa.

Buenos Airių žmonės ir atrodo, ir rengiasi kaip europiečiai

Buenos Airių žmonės ir atrodo, ir rengiasi kaip europiečiai

Buenos Airėse skurdas, turtas ir pramogos – greta

Buenos Airių centras apsuptas be galo skirtingais rajonais, kurių kiekvienas savaip traukia akį. Visuose gyvena tokie patys argentiniečiai: nėra imigrantų zonų, nes Argentinoje mažai tų imigrantų (ir daugelis tų, kurie yra – iš gretimų ispanakalbių Lotynų Amerikos šalių). Nėra ir rasinių ar religinių getų. Užtat socialiniai skirtumai – milžiniški.

Praeik Puerto Madero prabangiąja paupio promenadą iki galo ir dar šiek tiek paskui, iki didingosios Retiro traukinių stoties, ir atsiremsi į Villa 13, vieną daugybės villa miseria – pažodžiui „apgailėtinų rajonų“, liaudiškai – lūšnynų. Nelegaliai žemę užėmę tūkstančiai skurdžių ten pasistatė mūrinius namus, vagia elektrą ir vandenį, bei, pasak vietinių, eina medžioti į centrą turistų piniginių ir fotoaparatų – bet valdžia nuo Perono laikų bijo ar tingi ką daryti. Tik apstatė Villa 13 aukštom tvorom, kad miesto įvaizdį ne taip gadintų – bet nuo geležinkelio, nuo greitkelio puikiai matosi vis tiek.

Magistralė driekiasi pro lūšnyną

Magistralė driekiasi pro lūšnyną

Į pietus nuo centro plyti San Telmas, miegantis dieną ir prabundantis naktį, kuomet žibantys jo klubai ir restoranai (net naktį nebuvo problemos rasti veikiančią virtuvę) į istorinių pastatų pirmus aukštis traukia „auksinį jaunimą“, o tango teatrai – turistus.

Tikras kelionės į Buenos Aires ritualas yra sudalyvauti tokiame „vakarienės šou“, kur apie 21 val. patiekiamas maistas, o nuo kokios 22 iki vidurnakčio į sceną išeina šokėjai. Pasirinkimas – milžiniškas: nuo klasikinių šokių iki „tango spekatklių“, šokiu ir dainomis perteikiančių Argentinos istoriją. Pigiausių ir brangiausių kainos skiriasi apie 20 kartų. Ir čia tik „paprastų bilietų kainos“: dar yra visokiausių VIP vietų, skirtingų lygių vakarienių, atvežimo ir nuvežimo paslaugų, tango pamokų (viso to užsakyti nebūtina, tango teatrų dauguma siūlo ir „tik šou“ bilietą be vakarienės).

Tango teatro vidus. Buenos airiečiai giriasi, kad jų mieste daugiau teatrų nei kur kitur pasaulyje

Tango teatro vidus. Buenos airiečiai giriasi, kad jų mieste daugiau teatrų nei kur kitur pasaulyje

Tango, sakoma, gimė dar piečiau San Telmo, Bokos rajone, ir savo gyvavimą pradėjo kaip nepadorus (šitaip susiglaudus šokti!) visokių padugnių ir gangsterių užsiėmimas, ir tik paskui, į žanrą atkreipus dėmesį garsiems kompozitoriams, kaip Astorui Piacolai, tango tapo Argentinos kultūros vizitine kortele.

Tango iš pogrindžio barų perėjo į prabangias balių sales ir viso pasaulio šokių mokyklas bei arenas, bet Boka liko tokia panaši į anuos laikus, kad daugelis kelionių vadovų šiukštu rekomenduoja ten nekišti nosies. Išskyrus Kaminitą, „gatvelę“, kurios apleistus pastatus ~1960 m. spalvingai nudažęs pavertė savotišku Buenos Airių Monmartru (ar Užupiu). Tokia oficiali istorija – realybėje Kaminitas nepalieka abejingų, bet tik daliai jis – „gatvelė iš pasakų“, kitiems – tiesiog spąstai turistams, lunaparkas neturtingo rajono vidury ar pan. Kai pirmąkart lankiausi vakarėjant (Kaminite viskas anksti užsidaro), nejaukumo man buvo kiek daugiau, nei žavesio. Dieną buvo geriau, bet vietoj išreklamuotų gatvės tango šokėjų sutikau daug šiaip jau retų Buenos Airėse įkyrių pardavėjų. O tango šokėjams nereikia ir Kaminito, jie it gatvės muzikantai aukas renka ir kitur.

Kaminito

Kaminito

Buenos Airių elitas dar apie 1871 m. išsikraustė iš miesto pietų į miesto šiaurę – mat siautė geltonojo drugio epidemija ir norėjosi gyventi kuo toliau nuo visokių šlapynių. Tenykščiai Rekoletos ir Palermo rajonai nuo tada smarkiai pasikeitė, ir stebuklingus milijonierių rūmus (kaip Palacio Paz) bei didelį Palermo parką užgožė nykūs daugiabučiai, bet dar yra viena vieta, kur gali būti – tikrąja to žodžio prasme – apsuptas XIX a. Buenos Airių elito. Rekoletos kapinės. Mirusiųjų – turtingiausiųjų mirusiųjų – miestas. Kiekviena giminė čia turi savo koplyčią – įvairiausių architektūrinių stilių, su giliu rūsiu karstams ir žymiausiu – arba naujausiu – negyvėliu palaidotuoju viršuje. Tos koplyčios vadinamos brangiausiu Argentinos nekilnojamuoju turtu, paveldimos iš kartos į kartą (pavyzdžiui, teisė spręsti, ką koplyčioje laidoti, paliekama šeimos pirmagimiui). O giminės šakai nusigyvenus, parduodamos už šimtatūkstantines sumas. Štai vienoje koplyčioje nudaužyta šeimos pavardė – „koplyčia parduota“ – paaiškino gidė. Buvę šeimininkai turės išsivežti savo protėvių kūnus – gal kremuoti ar laidoti kur pigiau – o naujieji savininkai galės didžiuotis tapę Buenos Airių elito dalimi. Gal paliks puošniąją koplyčią nepaliestą, o gal nugriaus ir perstatys – todėl nors dauguma koplyčių yra puošnių XIX a. stilių, yra ir labai modernių.

Viena daugybės Rekoletos gatvių. Kaip ir gyvųjų mieste jos - ilgos ir tiesios

Viena daugybės Rekoletos kapinių gatvių. Kaip ir gyvųjų mieste jos – ilgos ir tiesios

Begalinėse gatvėse – laiko dulkėmis padengtos grožybės

Geriausiai tikrąjį Buenos Airių dydį pajunti važiuodamas į vakarus nuo Buenos Airių centro – tiesiomis, rodos begalinėmis gatvėmis. Atrodo, viskas nauja – bet štai pamatai eiliniame kvartale kokį nuostabų pastatą-pilį, seną kino teatrą ar kavinę „Las Violetas“ su tarpukario vitražais ir supranti, kad visi tie rajonai stovėjo jau prieš 100 metų, tada, kai daugelis šiuolaikinio pasaulio didmiesčių buvo mažyčiai.

Vakarinė miesto dalis galbūt – tikrosios „gyvosios“ Buenos Airės: nei turtingos, nei perdėm skurdžios, kur verda gyvenimas, stovi nuostabus parlamentas, o kiekvieną pirmadienį vyksta La bomba del tiempo būgnų fiesta.

La Bomba Del Tiempo. Buenos Airės garsėja ir naktiniu gyvenimu

La Bomba Del Tiempo. Buenos Airės garsėja ir naktiniu gyvenimu. Ne vien pramogom ir gėrimu bet ir, tarkime, valgymu: joių problemų naktį rasti veikiančią virtuvę

Po ilgosiom gatvėm driekiasi netrumpesnės metro linijos – seniausio Lotynų Amerikos metro ir vieno pirmųjų pasaulyje, įkurto 1913 m. Dar vienas buvusios Buenos Airių šlovės atspindys! Senųjų metro linijų stotys primena tokius tarpukario geležinkelio peronus. Naujų metro linijų beveik nėra: 1960 m., Argentinos ekonomikai pasukus žemyn, sustojo ir metro plėtra. Todėl į daug rajonų (tarp jų pvz. Kaminitą) galima nuvykti tik lėtais autobusais, kas tokio dydžio mieste reiškia ištisas prarastas valandas. Visokeriopai gerindama situaciją miesto valdžia autobusus į pagrindinius maršrutus pasiuntė kas dvi minutes. Atrodo komiškai: štai trys to pat maršruto autobusai važiuoja vorele – pirmas pilnas, du tušti – štai kuris laikas nė vieno autobuso. Sekundžių tikslumu kelių transporto nesuplanuosi…

Buenos Airių metro

Buenos Airių metro

Buenos Airių priemiesčiuose – ir Lietuvos dvasia

Oficialiai Buenos Airėse gyvena tik 2,9 mln. žmonių, bet realiai – 14 mln. Daugelis nakvoja „priemiesčiuose“, kurie seniai įaugo į miestą. Metro ten taip ir nenutiestas. Išganymas vietiniams – traukiniai. Savo aukso eroje, Argentina turėjo vieną penkių ilgiausių pasaulyje geležinkelių tinklų – 47000 km. Ir nors laikai kai iš didingųjų Buenos Airių stočių galėjai traukiniais nuvykti į bet kurį civilizuotą šalies tašką praėjo, aplinkui miestą esančios linijos tarnauja ir toliau, atveždamos iš priemiesčių darbininkus.

Retiro stotis, iš kurios driekiasi linijos į šiaurinius priemiesčius. Buenos Airių klestėjimo laikotarpiu traukinių stotys, kaip ir teatrai, buvo tikras miesto pasididžiavimas

Retiro stotis, iš kurios driekiasi linijos į šiaurinius priemiesčius. Buenos Airių klestėjimo laikotarpiu traukinių stotys, kaip ir teatrai, buvo tikras miesto pasididžiavimas

Nevietiniam tie priemiesčiai – nuobodūs. Vieno, dviejų aukštų panašių namų linijos. Lietuviui įdomesni pietiniai priemiesčiai Avežaneda, Lanusas, mat ten tarpukariu kūrėsi imigrantai iš Lietuvos. Į Buenos Aires jų atvyko gyventi gal 15 ar 25 tūkstančiai: Argentina buvo ženkliai turtingesnė už Lietuvą. Šiandien, iš skerdyklų, kuriose triūsė jų seneliai, belikus puošniems vartams, dažnas tų imigrantų palikuonis siekia Lietuvos paso. Ne kad grįžtų į Lietuvą, o kad jam atsidarytų durys į kokią išsvajotą Ispaniją. Nors, jei Lietuva nepriklausytų Europos Sąjungai ir lietuviškas pasas neatvertų visos ES, manau, daug daugiau „grįžtų“ ir Lietuvon – dabar Lietuvoje didesnės algos, nėra begalinės infliacijos, saugiau.

Lietuviškų šokių repetciija šeštadienį Buenos Airių lietuvių centre. Tatinė kultūra Buenos Airėse svarbi ir kiekvienas savaitgalis skiriamas kokiai nors tautinei mažumai, kuri Buenos Airių centrinėje aikštėje gali pristatyti savo maistą, kultūrą, šokius. Tarp jų - lietuviai.

Lietuviškų šokių repetciija šeštadienį Buenos Airių lietuvių centre. Tautinė kultūra Buenos Airėse svarbi ir kiekvienas savaitgalis skiriamas kokiai nors tautinei mažumai, kuri Buenos Airių centrinėje aikštėje gali pristatyti savo maistą, kultūrą, šokius. Tarp jų – lietuviai.

Tačiau lietuvybė pietiniuose Buenos Airių priemiesčiuose gyva, yra net lietuviškai mokančio jaunimo (nors su kiekviena karta ir vis mažiau). Vakarojimas vyksta šeštadieniais: vos pasakėme esantys iš Lietuvos – durys kaip mat atsivėrė, galėjome pasigerėti įdomia lietuviška architektūra Lietuvių centre, tarpukario Lietuvą pristačiusių atvirukų kolekcija Susivienijime lietuvių Argentinoje. Viską aprašiau savosvetainėje apie lietuvišką paveldą užsienyje „Gabalėliai Lietuvos“.

Buenos Airių lietuvių centras, puoštas Gedimino stulpais

Buenos Airių lietuvių centras, puoštas Gedimino stulpais

Sunkiau buvo su lietuvių bažnyčia – lietuvybe alsuojantis jos interjeras per mišias atsiveria, bet į gretimą lietuvių muziejų patekti pasirodė „aukštasis pilotažas“ – parapijoje šeimininkauja nebe lietuviai, nebe lietuvis ir kunigas, ir vietoj džiaugsmingo lietuviško „O, jūs iš Lietuvos! Sėskit, sėskit, pašnekėsim“ skambėjo ispaniškas „Gal galite ateiti po poros dienų?“ (po poros dienų, beje – vėl tas pats, kol neradau, kas patarpininkautų).

Buenos Airių lietuvių bažnyčia. Kairėje - vienuolynas ir muziejus, dešinėje - mokykla

Buenos Airių lietuvių bažnyčia. Kairėje – vienuolynas ir muziejus, dešinėje – mokykla

Vienintelis tikrai „turistinis“ Buenos Airių priemiestis – Tigrė Paranos upės deltoje. Aštuntoji pagal ilgį pasaulio upė ten išsišakojusi į begalę upelių ir tuo labirintu iš gražaus priemiesčio plukdo laiveliai, o turtingi buenos airiečiai plaukia į savo atokias vilas. Kai kurie ten gyvena nuolat, retai kada beužsukdami į miestą.

Bet klestinčios Buenos Airės – tik salos tarp jau praklestėjusių. Į Tigrę važiavau Pakrantės traukiniu (tren de la costa): iš pradžių jis tarnavo pramonei, vėliau su trenksmu „pritaikytas turistams“. Bet keleivių gretos vis seko ir seko. Daugelis stočių dabar – tuščios, lyg apleistos: be klientų užsidarė restoranai, kavinukės, parduotuvės.

Tigrės kanalas, kur populiaru pasiplaukioti, o kai kurie žmonės iš čia išplaukia į savo nutolusius atokius namus kažkur Paranos deltos salose

Tigrės kanalas, kur populiaru pasiplaukioti, o kai kurie žmonės iš čia išplaukia į savo nutolusius atokius namus kažkur Paranos deltos salose

Arba Tierra Santa pakeliui į Tigrę. Idėja įdomi ir labai tinkanti Lotynų Ameirkai: gyvasis muziejus, paremtas Biblija. Idėja puiki: dioramos perteikai Senąjį ir Naująjį testamentus, per vidurį Golgotos kalbas, iš kurio kas valandą išnyra milžniška Kristaus figūra (prisikėlimas), o visokios automatizuotos figūros atkuria Paskutinę vakarienę, Kristaus gimimą, net Pasaulio sutvėrimą… Ir visgi daug kas atrodo pigiai, kičiškai (iš kažkur atsiradusi mečetė, kurios vienintelis panašumas į tikrą – reikalavimas nusiauti batus; vienuolėmis ar romėnų kariais apsirengę valytojai ir gidai). Žmonės balsuoja kojomis: parkas teveikia penktadieniais-sekmadieniais, ir penktadienį aš buvau vienas kokių keliolikos lankytojų (darbuotojų, viltingai stebėjusių nuo savo „artimųjų rytų virtuvės restoranėlių“ ar „biblinių suvenyrų parduotuvėlių“ tuščią parką, buvo daugiau). Įsivaizduoju, kaip puikiai panašų parką pastatytų amerikiečiai, net kinai (tuo Kinijoje ne kartą įsitikinau)…

Dalis Tierra Santa priminė kičą, bet Golgotos kalva tikrai pasirodė skoningai įspūdinga - ypač vakarėjant

Dalis Tierra Santa priminė kičą, bet Golgotos kalva tikrai pasirodė skoningai įspūdinga – ypač vakarėjant

Buenos Airės – vis dar Miestas iš didžiosios M

Negali sakyti, kad Buenos Airės sunyko, nusivažiavo. Šiandienės Buenos Airės turtingesnės, nei tarpukariu, ir turistų jas lanko daugiau. Tiesiog Buenos Airių, kaip ir visos Argentinos, kilimas buvo daug lėtesnis, nei didžiojoje pasaulio dalyje. Ir kai kažą naujo Buenos Airės pastatydavo prieš 100 ar 130 metų, tai žavėdavo visą pasaulį. O kai ką naujo pasiūlo šiais laikais – tai atrodo lėkšta, pigu, neišskirtina, gal tinkama kokios užkampių valstybės sostinei, bet ne Argentinos.

Bet turistai vis tiek plūsta į Buenos Aires – daugiausiai pamatyti to, kas buvo prieš 100 ar 130 metų. Deja, vientiso tų laikų miesto išvysti nepavyks – per daug sugriauta. Bet kai miestas šitoks milžiniškas, kai jo su žeme niekad nesulygino joks karas, jis kupinas atradimų. Netgi žmogus, kuris gyvenimą praleido Buenos Airėse, niekad nepažins jų visų.

Vienas senųjų Buenos Airių teatrų virto knygynu El Ateneo Grand Splendid

Vienas senųjų Buenos Airių teatrų virto knygynu El Ateneo Grand Splendid

P.S. Vieną garsiausių Astoro Piacolos tango kūrinių “Marija iš Buenos Airių” pirmąkart girdėjau 10 metų atgal Lietuvoje ir tada jis man nepaliko didelio įspūdžio. Nes Buenos Airės tada mano sąmonėje dar tebuvo kažkoks eilinis Lotynų Amerikos miestas: tikriausiai nuobodokas, su daug vienodų pastatų ir lūšnynų, ir viena kita gražia bažnyčia centre – atrodė, kažkoks egzotiškas pasakojimas apie pasaulio užkampio prostitutes. Bet kai, praleidęs Buenos Airėse savaitę, išgirdau tą patį kūrinį tango spektaklio metu, daininkei užtraukus “de Buenos Aires” kas kartą jaučiau lengvą šiurpuliuką. Kiek daug istorijos, kiek kultūros, kiek ištisų gyvenimų tame miesto pavadinime! Tarsi žodžiuose “Paryžius“, “Londonas“, “Roma“, “Niujorkas”, “Sankt Peterurgas“… Buenos Airės irgi – Miestas iš didžiosios M.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Argentina – tropikų ir ledynų tango

Argentina – tropikų ir ledynų tango

| 0 komentarų

Argentina – tai vieni nustabiausių pasaulio kraštovaizdžių. Nuo tropinių Igvasu krioklių iki įspūdingiausių pasaulio ledynų, nuo vienų aukščiausių pasaulio kalnų iki laukinių žvėrių pilnų pievų. O kur dar kadaise turtingi Argentinos miestai, kultūra.

Bet pamatyti, suprasti visą Argentiną – nelengva. Tai – milžiniška, aštunta pagal dydį pasaulio šalis. Skrydis iš sostinės Buenos Airių į jos pakraščius užtrunka 3 valandas, tarsi per visą Europą, o automobiliu vien važiuoti reikia kelias paras.

Praleidau Argentinoje daugiau nei mėnesį ir aplankiau daugelį svarbiausių lankytinų vietų. Šiame straipsnyje informacija apie Argentiną, jos kultūrą, lankytinas vietas ir praktinius reikalus – vienoje vietoje.

Didingi Argentinos didmiesčių pastatai mena laikus, kai Argentina buvo viena iš turtingiausių pasaulio šalių

Didingi Argentinos didmiesčių pastatai mena laikus, kai Argentina buvo viena iš turtingiausių pasaulio šalių

Argentinos gamta – nuo tropikų iki ledynų

Argenina – gigantiška, gigantiška ir jos gamtos įvairovė.

Unikaliausia Argentinos žemė neabejotinai yra Patagonija – milžiniškas ir tuščias pietinis gyvenamo pasaulio pakraštys. „Tuščias“ jis tik nuo žmonių: ilguose tiesiuose keliuose dešimtis kilometrų gali nesutikti kitos mašinos, bet kelią perbėgs ištisos laukinių žvėrių kaimenės – gvanakai, keistieji šarvuočiai, nandu, milžiniški graužikai maros, lapės, kiškiai. O atokius Atlanto vandenyno paplūdimius nugulę tūkstančiai ruonių ir jūrų liūtų, šimtai tūkstančių pingvinų. Ir, jei metų laikas bus tinkamas, nuo aukštų pakrantės uolų lengvai pastebėsi delfinus, orkas, išplaukiančius į krantą jūrų liūtų medžioklei, net banginius – ypač Valdeso nacionaliniame parke.

Gvanakų kaimenės dalis šalikelėje

Gvanakų kaimenės dalis šalikelėje

Visa ko masteliai Patagonijoje didesni. Nuo beveik nuolatinių stipriausių gyvenamo pasaulio vėjų ežerai banguoja tarsi jūros (įspūdingiausi – aplink Bariločę). Atstumai iki artimiausių miestelių ar net degalinių skaičiuojami šimtais kilometrų. Danguje naktį sužiba stebuklinga galybė žvaigždžių (juk nėra jokių dirbtinių šviesų!). O miestelių muziejėlių kuklias sales puošia didžiausi pasaulio dinozaurų skeletai (Argentinoje iškasama 10% planetos dinozaurų).

Argentinos ežerų regionas aplink Bariločės kurortą

Argentinos ežerų regionas aplink Bariločės kurortą

Bet užvis įspūdingiausias gamtos stebuklas – pačioje Patagonijos pabaigoje. Patagonijos ledynai, ypač Perito Moreno: vienintelis toks pasaulio ledynas, kurio amžiną slinkimą ir tirpsmą galima stebėti nuo lengvai prieinamų pasivaikščiojimo takų, suolelių.

Perito Moreno ledynas žvelgiant nuo pasivaikščiojimo tako

Perito Moreno ledynas žvelgiant nuo pasivaikščiojimo tako

Perito Moreno ledynas, mano nuomone, neabejotinai patenka tarp 10 įspūdingiausių pasaulio gamtos vietų, bet vis tiek nesu tikras ar jis – įspūdingiausia vieta Argentinoje. Mat kitoje šalies pusėje ošia Igvasu kriokliai, stebuklingas dešimčių krioklių ir krioklelių pasaulis, kuriame nesunkiai gali praleisti ne vieną dieną: gėrėtis kriokliais nuo aibės pasivaikščiojimo takų, bokštelių, iš sraigtasparnio, iš laivo, iš Argentinos ir iš gretimos Brazilijos. Gamta ten visai kitokia – vešlios džiunglės, tropikai.

Igvasu vaizdas iš Brazilijos pusės, dešinėje - Argentina

Igvasu vaizdas iš Brazilijos pusės, dešinėje – Argentina

Šiaurės Vakarų Argentina – dar kitokia: gelsvos stepės ir dykumos, peraugančios į Andų kalnus, už kuriuos aukštesni pasaulyje – tik Himalajai.

Ir pagaliau Argentinos pampos aplink Buenos Aires, Lietuvą primenančios derlingos lygumos, kur tradicines karvių ir jaučių rančas vis labiau keičia sojų pasėlių plotai. Nieko ten labai įspūdingo, išskyrus kaimo turizmo „estancijose“ galimybes (romantizuota, bet nepigu). Bet dauguma argentiniečių gyvena ten. Ir legendinių Argentinos kaubojų gaučų, ant arklių ganančių savo galvijų kaimenes, dar pamatysi.

Gaučas šalikelėje

Gaučas šalikelėje

Buenos Airės ir Argentinos miestai

Beveik galima sakyti, kad Argentina turi tik vieną tikrą miestą – Buenos Aires. Užtat kokį! Iš 44 milijonų Argentinos žmonių, 14 milijonų – trečdalis – gyvena Buenos Airėse.

Pastatai Argentinoje vertinami tarsi meno kūriniai, juos net pasirašo architektai, iškaldami savo vardus

Argentinos parlamentas. Pastatai Argentinoje vertinami tarsi meno kūriniai, juos net pasirašo architektai, iškaldami savo vardus

Prieš 100 metų Buenos Airės buvo vienas dešimties didžiausių ir turtingiausių pasaulio miestų, todėl iki šiol stebina didingais ano meto teatrais, turtuolių kapinėmis, puošniais it katedros dangoraižiais, čia gimusia tango kultūra. Buenos Airės tada kopijavo Paryžių – bulvarų platumu ir pastatų masteliais Paryžių net pranoko ir iki šiol yra populiariausias tarp turistų Pietų Amerikos miestas.

Vienas išsaugotų Buenos Airių interjerų - Kolumbo teatras, nuolat kupinas turistų. XIX-XX a. sandūroje teatrai Lotynų Amerikoje buvo kiekvieno turtingo didmiesčio pasididžiavimas ir vieni kitus stengėsi pranokti

Vienas gražiausių Buenos Airių interjerų – Kolumbo teatras, nuolat kupinas turistų. XIX-XX a. sandūroje teatrai Lotynų Amerikoje buvo kiekvieno turtingo didmiesčio pasididžiavimas ir vieni kitus stengėsi pranokti

Tiesa, nuo Paryžiaus ir Europos visi Argentinos miestai skiriasi tuo, kad paveldas ten nesaugomas. Įprasta nugriauti kokius turtingų XIX a. argentiniečių rūmus ir pastatyti nuobodų daugiabutį. Tad labai trūksta vietų, kur galėtum pažvelgęs matyti didingą miesto istorija: didžių pastatų daug, bet jie stovi pavieniui ar grupelėmis, geriausiu atveju – keli iš eilės.

Didingas pastatas (centre) ir nuobodus daugiaaukštis (kairėje)

Didingas pastatas (centre) ir nuobodus daugiaaukštis (kairėje)

Argentiniečiai menkai vertina senovę, turtingieji palieka „nugyventus“ namus ir keliasi į naujus ir naujus rajonus. Bent jau tiek, kad “senovė”, kuri lieka, be galo autentiška: viskas nuo butų durų ir liftų iki baldų dažname bute nekeista dešimtmečius.

Seno viešbučio vidus Rufino mieste

Seno viešbučio vidus Rufino mieste

Didžiausi Argentinos miestai – aplink Buenos Aires. Daugelis jų – kaip Rosarijas – it sumažintos Buenos Airės: nuostabūs pastatai ir nykūs daugiabučiai keičia vienas kitą, gatvės tiesios ir kone begalinės, pavadintos vis tų pačių didvyrių vardais (Kristupas Kolumbas, Argentinos išvaduotojas San Martinas, Argentinos laivyno įkūrėjas admirolas Braunas, prezidentas Peronas…). O atstumas nuo vienos vietos iki kitos matuojamas kvartalais: nes visi jie kvadratiniai, taisyklingi. Daugiausiai istorijos – šalies Šiaurės Vakarų miestuose (Salta, Kordoba) – ten bažnyčias statė dar vieni pirmųjų ispanų kolonistų.

Rosarijo centras

Rosarijo centras

Kuo toliau į pietus, Patagoniją, tuo miestai retėja, mažėja. Darosi įprasta, kad daugelis miestelio gatvių – net neasfaltuotos. Patagonijoje pirmieji miestai atsirado XIX a. antroje pusėje, tad kokių 1890 m. namas ten gali būti „pirmojo miesto namo muziejus“. Daugelis tenykščių miestų pavadinti visokiausių Ispanijos Imperijos ir indėnų sąskaita Argentiną įkūrusių ir plėtusių generolų ir pulkininkų vardais ir įdomūs tik kiek, kiek juosegali pavalgyti, prigulti, įsipilti degalų ar nusipirkti gerti (jei tik rasi kokią įstaigą padabintą užrašu „abierto“, nes ten įprasta dirbti ir kelias valandas per parą: vietiniai žino kada). Apsilankyti – įdomu, bet kaip toje nykumoje tarp sulaukėjusių šunų gyventi – įsivaizduoju sunkiai.

Vienintelis viešbutis, restoranas, ir parduotuvė Bacha Karakoleso pakelės kaime - jo gyvenimo centras. Artimiausi kiti kaimai - už šimtų kilometrų. Kainos čia - didelės, todėl verta pasiplanuoti nakvoti ar pavalgyti kiek didesniuose kaimuose, kur yra konkurencija. Degalų verta piltis visur - nes niekada nežinai, ar artimiausia degalinė (ir ta už kokio 100 ar 200 km) veiks

Vienintelis viešbutis, restoranas, ir parduotuvė Bacha Karakoleso pakelės kaime – jo gyvenimo centras. Artimiausi kiti kaimai – už šimtų kilometrų. Kainos čia – didelės, todėl verta pasiplanuoti nakvoti ar pavalgyti kiek didesniuose kaimuose, kur yra konkurencija. Degalų Patagonijoje verta piltis visur – nes niekada nežinai, ar artimiausia degalinė (ir ta už kokio 100 ar 200 km) veiks

Argentinos klimatas ir kurortai

Argentinoje, kaip visame pietų pusrutulyje, žiema būna birželį-rugpjūtį, o vasara – gruodį-vasarį.

Šiaurinės Argentinos klimatas – gerokai karštesnis nei Lietuvoje. Šiaurės Vakaruose žiemos beveik tokios karštos, kaip Lietuvos gegužė, o vasara primena Turkijos vasaras. Buenos Airėse tik keliais laipsniais vėsiau.

Paplūdimys Argentinoje

Paplūdimys Argentinoje. Šis žmonėms neprieinamas, nes čia gyvena ruoniai (įsžiūrėjus galima pamatyti ir šioje nuotraukoje)

Nepaisant tokio oro, šiaurinė Argentina netapo užsieniečių poilsio Meka. Net patys turtingi argentiniečiai neretai renkasi poilsiauti Urugvajuje. Visgi, savą kurortų ruožą Argentina turi, ir dar kokį.

Mar del Plata – argentinietiško kurorto sinonimas – turi daugiau gyventojų, nei Vilnius, o vasarą jos prekybos centrus primenantys paplūdimiai prisigrūda neįsivaizduojamai. Užtat ir pramogų, prekybos Mar del Platoje vasarą – it viename svarbiausių pasaulio miestų – o ir žiemai ji nemiršta.

Mar Del Platos kazino kompleksas

Mar Del Platos kazino kompleksas

Aplink Mar del Platos kurortą-didmiestį daugybė mažesnių – nuo skirtų turtuoliams (neasfaltuotomis gatvėmis, nes turtuoliams su džipais to nereikia) iki jaunimo Vilja Geselio, šeimų Miramaro.

Kaip ir Argentinos miestai, kurortai į pietus retėja, mąžta – darosi per šalta. Patagonijoje jau joks argentinietis maudytis į jūrą nelys. Žiemos net pačiuose Argentinos pietuose ne tokios šaltos, kaip Lietuvoje (temperatūra paprastai nekrenta žemiau -10, išskyrus kalnus), bet ir vasaros – ne tokios karštos (giliau Patagonijoje temperatūra retai siekia ir kokius +25). O labiausiai Patagonijoje kone nuolatinis vėjas (ypač vasaromis): kas pas mus skaitytųsi uraganas vietiniams – gana eilinė diena.

Argentinos kurortuose svarbios aplinkinės gyvūnų kolonijos. Šie jūrų liūtai gyvena Mar Del Platoje, gausu ir pingvinų, papūgų kolonijų, dešimtmečius gyvenančių ten pat

Argentinos kurortuose svarbios aplinkinės gyvūnų kolonijos. Šie jūrų liūtai gyvena Mar Del Platoje, gausu ir pingvinų, papūgų kolonijų, dešimtmečius gyvenančių ten pat

Argentinos kultūra ir maistas

Beveik visi argentiniečiai yra europiečių palikuonys. Indėnų tuščiose pampose daug negyveno, o ir tų, kurie buvo, daugybę argentiniečiai išžudė per Dykumos (Patagonijos) užkariavimą XIX a. pabaigoje, todėl šiandien indėnų Argentinoje rasi tik pasieniuose su kaimyninėmis šalimis. Juodaodžių vergų į Argentiną irgi neatvežta daug, ir jų genai karta iš kartos “ištirpo”. Todėl Argentinoje gali jaustis labiau kaip Viduržemio jūros pakrantėje. Tarkime Ispanijoje, kurios kolonija iki 1811 m. buvo Argentina – neispaniškai net susikalbėti sunku.

Cueva de las Manos, kur dešimt tūkstančių metų indėnai tapė savo rankas - viena retų žymių indėniškų vietų Argentinoje. Rimtesnio už šį paveldo yra tik šiaurės vakaruose, kur siekė Inkų Imperijos valdos ir indėnai nebuvo tik paprasti klajokliai-medžiotojai

Cueva de las Manos, kur dešimt tūkstančių metų indėnai tapė savo rankas – viena retų žymių indėniškų vietų Argentinoje. Rimtesnio už šį paveldo yra tik šiaurės vakaruose, kur siekė Inkų Imperijos valdos ir indėnai nebuvo tik paprasti klajokliai-medžiotojai

Aišku, virš 200 nepriklausomybės metų Argentinai suteikė unikalų prieskonį. Radosi, išplito Argentinos simboliai: aistringas tango šokis, demonstruojamas gausybėje tango teatrų, karti ir stipri matės arbata, gurkšnojama argentiniečių pakelėse, pagarba libertadorams išvadavusiems Argentiną ir visą žemyną nuo ispanų jungo (Argentinos “pirmasis libertadoras” – San Martinas), asado (mėsos kepimo) ritualas. Argentina garsėte garsėja galvijų mėsa, kuri čia itin kokybiška ir pigi.

Tango spektaklis

Tango spektaklis

Argentina – katalikiška (bažnyčia netgi nėra oficialiai atsieta nuo valdžios) ir įspūdingos krikščioniškos vietos čia dar kuriamos. Bet kartu Argentinos jos šalikelės nusėtos šventyklėlėmis jokios bažnyčios nepripažintiems “šventiesiems”, tokiems kaip Gaučito Gilas ar Negyvėlė Korėja (Difunta Correa). Gaučito Gilas buvo Argentinos “Robinas Hudas”; nuteistas myriop, budeliui jis tarė: “Kai, mane nužudęs, grįši į miestą, sužinosi, kad man buvo suteikta malonė, o tavo sūnus smarkiai sirgs. Bet, jei melsiesi man, sūnus pagis”. Taip ir buvo: Gaučitui įvykdyta mirties bausmė, o budelis mieste rado malonės raštą, sergantį sūnų; atgailaudamas jis meldėsi Gaučitui ir sūnus pasveiko. Negyvėlės Korėjos mitas dar keistesnis: esą ji mirė, bet jos vaikas išgyveno žindydamas lavoną.

Pakelės šventyklėlės Gaučito Gilui fragmentas

Pakelės šventyklėlės Gaučito Gilui fragmentas

Visa tai kūrė ne tik ispanų kolonistų palikuonys, o ir imigrantų milijonai: XIX-XX a. sandūroje Argentina imigracijos tempais nusileido tik JAV. Itin daug atvyko italų – kartu atsivežė picą, makaronus, nors šie maistai Argentinos virtuvėje ir kiek pasikeitė. Atvyko ir ~30000 lietuvių, kitos tautos iš Vidurio ir Rytų Europos. Tų imigrantų anūkai, proanūkiai itin didžiuojasi kilme, kiekviename didesniame mieste vyksta imigrantų šventės, kurių metu pardavinėjami tų šalių patiekalai, demonstruojami šokiai. Daug Argentinos lietuvių, gimusių Argentinoje, vis tiek puikiai kalba lietuviškai – Argentinoje svarbu išlaikyti kilmę.

Eskelio lietuvių muziejus Patagonijoje. Kompleksą sudaro ir lietuviška kaimo turizmo sodyba, kurios pastatai vadinasi Lietuvos miestų vardais, yra daug lietuviškų simbolių. Tai – tik viena Argentinos lietuviškų vietų

Atmetus tai, kas Argentinoje išvis savita, Argentina kultūriškai labiau Europa, nei Lotynų Amerika, ir vystėsi panašia kryptimi: X, Y, Z kartos, hipiai ir kitokie “neformalai”, “vakarietiškos kokybės” viešbučiai ir “vakarietiškos prabangos” restoranai su garsiais šefais ir t.t.

Gatvės karikatūristas Argentinoje. Daugelyje Lotynų Amerikos šalių panašių gatvės menininkų nėra arba mažai, arba siūlo liaudies dirbinius

Gatvės karikatūristas Argentinoje. Daugelyje Lotynų Amerikos šalių panašių gatvės menininkų nėra arba mažai, arba siūlo liaudies dirbinius

Kaip keliauti Argentinoje – autonuoma, lėktuvai, autobusai

Argentina – viena tolimiausių valstybių nuo Lietuvos. Pigiai ten nenuskrisi – visgi, tarp Pietų Amerikos šalių, skrydžiai į Buenos Aires būna vieni pigesnių.

Argentina – aštunta pagal dydį pasaulio šalis ir atstumai ten – didžiuliai. Nuo Buenos Airių iki ledynų ~3000 km, arba kaip nuo Viniaus iki Madrido. Nuo Buenos Airių iki Igvasu krioklių yra 1300 km – kaip nuo Vilniaus iki Kroatijos.

Romantiškas kelionės automobiliu per Argenitną vaizdas. Dabar, tiesa, žvyrkelių pagrindiniuose keliuose mažai - bet nusukimai į lankytinas vietas dar tokie

Romantiškas kelionės automobiliu per Argenitną vaizdas. Dabar, tiesa, žvyrkelių pagrindiniuose keliuose mažai – bet nusukimai į lankytinas vietas dar tokie

Važiuoti tuos atstumus – smagu, romantiška: kiekvieną dieną – vis kitokia gamta, aplinka. Kone kasdien į panašų žygį automobiliais ir motociklais leidžiasi visokiausios įvairiausių keliautojų ekspedicijos, su savo tinklapiais ir savo lipdukais, kuriuos klijuoja pakelės degalinėse, moteliuose, muziejuose – ištisos jų sienos ten tokiais nuklijuotos. Nuvažiuoti 1000 km Argentinoje, ypač Patagonijoje, paprasčiau, nei Europoje: nėra gyventojų, miestelių, kitų mašinų, judi daug greičiau (oficialūs limitai 110 km/h, bet pikapais “apsiginklavę” vietiniai tuščiuose keliuose jų neklauso). Tik žvėrių reikia saugotis, ypač naktimis.

Praeities ekspedicijų lipdukai ant pakelės muziejaus. Čia - tik koks dešimtadalis

Praeities ekspedicijų lipdukai ant pakelės muziejaus. Čia – tik koks dešimtadalis

Tačiau važiavimas vis tiek užima laiko. Išsinuomoti automobilį vienoje Argentinos pusėje, o grąžinti kitoje – labai brangu, todėl tenka apvažiuoti visą ratą. Pavyzdžiui, mūsiškis ratas iš Buenos Airių iki ledynų 40 keliu palei Andus, o atgal 3 keliu palei vandenyną užtruko apie tris savaites.

40 keliu į pietus. 40 kelias toks garsus, kaip 66 JAV kelias; jis driekiasi nuo pat Argentinos šiaurės iki pietų

40 keliu į pietus. 40 kelias toks garsus, kaip 66 JAV kelias; jis driekiasi nuo pat Argentinos šiaurės iki pietų

Daugelis pagrindinių kelių dabar asfaltuoti (vietomis – geri, vietomis – pilni it meteoritų išdužtų duobių, upeliais po lietaus virstančių sunkvežimių išmaltų vėžių). Tačiau nusukimai į lankytinas vietas gali būti prastais žvyrkeliais (ypač Patagonijoje), kur akmenukai daužys ar net lies nevisureigio dugną (štai kodėl Argentinoje šitiek visureigių!). Dėl šito, taip pat dėl pomėgio parkuoti automobilius “atrėmus”, Argentinos automobiliai labai apdaužyti – net mūsų išsinuomotasis turėjo nudaužtą veidrodėlį, neveikiančią lempą, girgždančią sankamą, keistus garsus leidžiantį variklį ir t.t. Argentinoje tai normalu, nes ten nėra techninės apžiūros. Todėl keliuose galima pamatyti ir tokių 50 ar 70 metų senumo trantų, kurie išvis nesuprasi, kaip važiuoja: prarūdijusios skylės duryse, segtukais užkabintas (kad neatsidarytų) kapotas, nuimtas bagažinės dugnas ir t.t. Kai paminėjome, kad mums išnuomojo techniškai netavrkingą automobilį, vietiniai nesuprato – juk toks normalus atrodo. Kai jau visai nebevažiuoja ar susidaužo, argentiniečiai automobilį tiesiog “numeta” kur šalikelėje – jos pilnos tokių “griaučių”.

Savo automobilį galėdavome rasti ir štai taip

Savo automobilį galėdavome rasti ir štai taip

Alternatyva ilgam važiavimui – vidiniai skrydžiai. Internete dar pilna informacijos, kad jie – labai brangūs ir išties, kai 2016 m. pirmąkart svarsčiau kelionę į Argentiną, pažiūrėjęs perskridinimų kainas minties atsisakiau – vos keli skrydžiai būtų kainavę gerokai brangiau, nei skrydžiai Vilnius-Argentina-Vilnius. Taip buvo todėl, kad Argentinos avialinijos užsieniečiams tuos pačius bilietus pardavinėdavo brangiau, nei vietiniams. Dabar konkurencija išaugo, atsirado pigių skrydžių aviakompanijos ir viskas kitaip: lėktuvu skristi Argentinoje gal dar kiek brangiau nei Europoje, bet nebežymiai.

Pro lėktuvo langą Argentinoje gali pamatyti įspūdingų vaizdų - ledynus, Andus, besileidžiant Igvasu - galbūt krioklius. Tiesa, šis Igvasu vaizdas - iš specialaus sraigtasparnio

Pro lėktuvo langą Argentinoje gali pamatyti įspūdingų vaizdų – ledynus, Andus, besileidžiant Igvasu – galbūt krioklius. Tiesa, šis Igvasu vaizdas – iš specialaus sraigtasparnio

Tarptautiniai skrydžiai Pietų Amerikoje – vis dar brangūs. Sumanius į vieną kelionę sujungti Argentiną ir Braziliją, mums labiau apsimokėjo skristi iš Rio de Žaneiro į pasienio miestą prie Igvasu krioklių, pereiti sieną, ir tada iš pasienio miesto Argentinos pusėje, skristi į Buenos Aires – taip gerokai pigiau, nei tiesioginis Rio-Buenos Airių skrydis, o dar ir Igvasu pamatai.

Lėktuvas leidžiasi Buenos Airių Chorchės niuberio oro uoste, esančiame beveik miesto centre. Iš ten - daugelis skrydžių į kitus Argentinos miestus. Priekyje - Kristaus prisikėlimą smbolizuojanti statula Tierra Santa Biblijos tematikos pramogų parke

Lėktuvas leidžiasi Buenos Airių Chorchės niuberio oro uoste, esančiame beveik miesto centre. Iš ten – daugelis skrydžių į kitus Argentinos miestus. Priekyje – Kristaus prisikėlimą smbolizuojanti statula Tierra Santa Biblijos tematikos pramogų parke

Viešasis transportas Argentinoje gana “silpnas”, o Patagonijoje jo beveik išvis nėra. Vienintelis miestas su metro – Buenos Airės, kitur tenka kliautis sunkiai išsiaiškinamais ir apmokamais autobusais (daug kur negali pirkti bilietėlio, turi pirkti miesto kortelę, ją pildytis), kurie net nebūtinai yra (pvz. gerokai nustebome sužinoję, kad į Igvasu oro uostą iš miestelio centro nėra jokio autobusų maršruto – tik vienas privatus neoficialus mikroautobusas, kuris neturi grafiko ir nuvežė laiku tik todėl, kad susidarė grupelė). Tarpmiestiniai autobusai logiški tik ten, kur miestai didesni. Argentina prieš gerą šimtmetį turėjo vieną didžiausių pasaulyje geležinkelių tinklų, kurį iki šiol primena didingos traukinių stotys – bet, kaip ir daug kas Argentinoje, jos geležinkeliai pamažu “nusivažiavo”, nebuvo gerinami, keleivinių reisų vis mažėjo ir dabar traukiniu logiška važiuoti jau mažai kur.

Paskutinė Agrentinos geležinkelio tinklo traukinių stotis Eskelyje dabar naudojama tik retiems turistiniams reisams

Paskutinė Agrentinos geležinkelio tinklo traukinių stotis Eskelyje dabar naudojama tik retiems turistiniams reisams

Argentinos kainos ir amžinas ekonomikos smukimas

Kone kiekvienas argentinietis, su kuriuo apie jo šalį išsišnekėdavome giliau, galiausiai paminėdavo, kad XX a. pradžioje Argentina buvo viena turtingiausių pasaulio šalių – turtais lenkė Vakarų Europą, nusileido (nežymiai) tik JAV.

Argentinos praeities didybė atsispindi Buenos Airių pastatuose

Argentinos praeities didybė atsispindi Buenos Airių pastatuose

Taip išties buvo. Bet tada kažkas atsitiko ir nuo kokių 1950 m. Argentina iš lėto, bet užtikrintai “važiuoja žemyn” ar, tiksliau, neauga tokiais tempais, kaip likęs pasaulis. Periodiškai Argentiną ištinka krizės – per vieną didžiausių, 2001 m. krizę, prasiskolinusi ir skolas atisakiusi grąžinti Argentina pirmą kartą istorijoje tapo skurdesnė už Lietuvą. Dabar jau Lietuva turtingesnė už Argentiną tiek, kiek Jungtinė Karalystė – už Lietuvą. 2010 m. turtingumu Argentiną aplenkė Turkija, 2013 m. – Rumunija, 2016 m. – jau ir Iranas. Kitų Lotynų Amerikos gyventojų teigimu, argentiniečiai tebėra “pasikėlę” ir manosi esą geresni už kaimynus, nors jau jų šalis net nėra turtingiausia Lotynų Amerikoje.

Valdeso nacionaliniame parke kabinamos Argentinos vėliavos

Valdeso nacionaliniame parke kabinamos Argentinos vėliavos

Dėl šito Argentinoje lengviau nei daug kur pamatyti “praėjusių laikų didybę”. Argentinoje daug ilgiau, nei Europoje, nekeičiami seni baldai, automobiliai. O kadangi Argentina prieš 70 ar 100 metų buvo turtinga, kadangi jos nesugriovė jokie karai, jokios okupacijos, gerų baldų, automobilių, interjerų Argentinoje buvo gausu – ir daug kas išliko. Užtat trūksta šiuolaikinių modernių dalykų – pavyzdžiui, stiklinių dangoraižių.

Las Violetas kavinė Buenos Airėse buvo apleista, bet neseniai suremontuota

Las Violetas kavinė Buenos Airėse buvo apleista, bet neseniai suremontuota

Kai Argentiną ištinka eilinė krizė ir Argentinos pesas nuvertėja, ji staiga tampa labai pigia šalimi. Kai keliavome 2019 m., Argentina buvo dvigubai pigesnė už Lietuvą, mat pesas kasmet neteko pusės savo vertės. Kainos irgi kyla – Argentinoje beveik nerasi spausdintų kainų meniu – kainos įrašomos ir nuolat perrašomos pieštuku, kreidele, perklijuojamos su lipdukais. Visgi, kainos dažnai “nespėja” su valiutos kurso kritimu ir kartais susidaro kurioziška situacija, kai tą patį daiktą vienur gali nusipirkti už dešimtadalį ar ketvirtį tos kainos, už kurią jis parduodamas kitoje panašioje parduotuvėje (ne, turistai nėra apgaudinėjami, Argentinoje derėtis neįprasta – tiesiog, vienur kaina pakeista seniai, kitur – ką tik).

Parduotuvė mažame mieste

Parduotuvė mažame mieste

Infliacija Argentinoje dabar jau užprogramuota. Indėlių palūkanos siekia 60%, darbo sutartyse iš karto numatoma, kiek kils algos (ir kyla smarkiai), kituose susitarimuose irgi įrašoma, pavyzdžiui, kad už butą mokėsi sumą X pirmais metais, 50% brangiau antrais metais ir t.t. 2019 m. už vieną eurą galėjai gauti ~50 pesų, kai 2017 m. – 20 pesų, 2011 m. – 6 pesus, tuo tarpu iki 2001 m. pesas buvo pririštas prie JAV dolerio santykiu vienas pesas – vienas doleris…

Keliaujant po Argentiną, peso kursas krito tiesiog akyse: kitose šalyse apsimoka, radus gerą kursą, išsikeisti daug pinigų iš karto, bet ne Argentinoje. Kas buvo “geras kursas” kelionės pradžioje, jos pabaigoje (po mėnesio) jau buvo labai blogas kursas. “Infliacija kyla liftu, o algos kopėčiomis” – populiarų argentinietišką pokštą mums sakė vietinis.

Kanjonas prie Cuava de los Manos Argentinoje. Lankytinų vietų kainos, parašytos turimoje kelių metų senumo Lonely Planet knygoje, nuo dabartinių skyrėsi kartais

Kanjonas prie Cuava de los Manos Argentinoje. Lankytinų vietų kainos, parašytos turimoje kelių metų senumo Lonely Planet knygoje, nuo dabartinių skyrėsi kartais

Visgi tais momentais, kai Argentinos “amžina krizė” kiek aprimsta ir infliacija aplenkia peso kurso kritimą, Argentina netrunka per pora metų tapti gana brangia šalimi (bent jau tokia brangia, kaip Lietuva). Viskas priklauso nuo to, kada keliauji. Tiesa, mėsa ir vynas visada lieka gana pigūs ir kokybiški.

Buvo laikai, kai Argentinoje valiutą keistis labiausiai apsimokėjo pas “gatvės keitikus”, nes oficialus kursas buvo prastesnis, nei tikras – bet dabar to nebėra, nors “keitimas!” šūkaujančių vyrukų, neva kišančių ir kaip niekad Argentinoje paplitusius padirbtus banknotus, turistinėse vietose daug.

Šarvuotis, vienas keisčiausių Argentinos gyvūnų. Čia jis priėjo visai arti, bet dažniau netikėtaiiš krūmų iššokdavo priešais automobilį - laimė, nesuvažinėjome

Šarvuotis, vienas keisčiausių Argentinos gyvūnų. Čia jis priėjo visai arti, bet dažniau netikėtaiiš krūmų iššokdavo priešais automobilį – laimė, nesuvažinėjome

Visokių “piniginių keistenybių” Argentinoje dar liko. Pirmoji – mokėti kortele kai kur 10-20% brangiau, nei grynais (arba mokėti grynais 10-20% pigiau, nei kortele). Kadangi bankų mokesčiai už kortelės priėmimą mažesni, reikia manyti, pardavėjai atsilygina už tai, kad gali nedeklaruoti ir nemokėti PVM. Beje, nemokėti PVM viešbučiai kartais gali ir oficialiai – jeigu paslaugas perka užsienietis užsienine mokėjimo kortele: tiesa, dalis viešbučių randa priežasčių šitos tvarkos netaikyti, todėl, jei tai svarbu, geriausia klausti nuvažiavus į viešbutį. Trečioji keistenybė – cubierto mokestis už naudojimąsi indais restoranuose (kai kurie jau reklamuojasi jo neimantys, kitur jis visai didelis). Ketvirtoji keistenybė: arbatpinigiai. Eiliniuose restoranuose jų neįprasta palikti, užtat brangesniuose jų kaulija įkyriai kaip niekur: “Čia, žinokit, arbatpinigai neįskaičuoti”, “O arbatpinigiai?” ir pan.

Asado čirška restorane matant klientams

Restorane, kuriame paskui reikalaus arbatpinigių, čirška asado mėsa – Argentinoje kepsniai irgi skaitosi savotiškas prabangos dalykas, bet jie ten pigesni, nei bet kur kitur pasaulyje – bent jau kol pesas nuvertėjęs

Argentinos politinės kovos ir Peron dvasia

Dėl savo šalies ekonominio žlugimo argentiniečiai su kuriais bendravau, kaltino tris dalykus. Pirma – korupciją. Antra – biurokratiją. Ir trečia – pašalpų kultūrą, kai milijonai žmonių karta iš kartos nedirba ir jiems viską apmoka mokesčių mokėtojai.

Pašalpų kultūra atsirado kartu su prezidentu Chuanu Peronu ir jo žmona Eva, romantizuota ir išgarsinta visame pasaulyje miuzikle Evita. Kairieji šią porą vadino fašistais, dešinieji – komunistais, galiausiai prigijo terminas “peronizmas”, kuris apvienijo visa tai, kas tuo metu pasaulyje buvo populiaru: komunistinius “kovos prieš kapitalą” lozungus, demokratinį balso teisės moterims suteikimą, nacių karo vadų slėpimą, kurį Peronas suprato ir kaip žmogaus teisių reikalą (“nužudyti karo pralaimėtojus, kaip Niurnbergo procese – viduramžiška”). Svarbiausias peronizmo ramstis visgi buvo pagalba “bemarškiniais” (descamisados) vadintiems vargšams, labai populistinė – kartais Evitos fondas tikrąja to žodžio prasme svaidydavo jiems dovanas, neva asmenines, bet nupirktas už mokesčių mokėtojų pinigus.

Miuzikle Evita minima Casa Rosada (Argentinos prezidentūra), iš kurios balkono Peronai sakydavo kalbas šimtams tūkstančių gerbėjų. Centrinė Buenos Airių aikštė priešais iki šiol pertverta metalinėmis tvoromis - žmonių susirinkimai ten ne visad būna taikūs ir policija visad pasiruošusi

Miuzikle Evita minima Casa Rosada (Argentinos prezidentūra), iš kurios balkono Peronai sakydavo kalbas šimtams tūkstančių gerbėjų. Centrinė Buenos Airių aikštė priešais iki šiol pertverta metalinėmis tvoromis – žmonių susirinkimai ten ne visad būna taikūs ir policija visad pasiruošusi

Peronizmas iki šiol suskaldęs Argentiną ir kone kas antras jos vadovas būna peronistas, kas antras – neperonistas. Ir tų, ir tų rėmėjai eina į gatves su mušamaisiais instrumentais, paišo grafitį po grafičio, o politiniame lygyje kovojama dėl gatvių pavadinimų, net banknotų dizaino. Pavyzdžiui, 2012 m. peronistai ant 100 pesų banknoto vietoje indėnų žemes užkariavusio generolo Chulijo Rokos atvaizdavo Evą Peron, o 2018 m. vėl valdžioje atsidūrę neperonistai banknotą padarė neutralų: nupiešė gvanaką.

Virš 'plačiausios pasaulio gatvės' Buenos Airėse pastaroji peronistų valdžia iškėlė tokį Evitos, sakančios kalbą, atvaizdą

Virš ‘plačiausios pasaulio gatvės’ Buenos Airėse pastaroji peronistų valdžia iškėlė tokį Evitos, sakančios kalbą, atvaizdą. Priekyje – ratinis tramvajus, arba specialūs ilgi autobusai, kuriems išskirtos keturios gatvės juostos – pastarųjų valdžių mėginimas pigiau nei metro linijomis išspręsti įsisenėjusias transporto problemas

Klesti ir daug kitų radikalių ideologijų – Buenos Airėse matėme komunistų, net čavistų (Venesuelos Hugo Čaveso gerbėjų) protestus, pilna grafičių su komunistiniais lozungais. Argentinos nuomonių įvairovę nesunkiai gali pamatyti… suvenyrų parduotuvėse, kur vienas greta kito sudėti atvirukai su žymiausių argentiniečių atvaizdais. Katalikų popiežiumi Pranciškumi. Komunistu Če Gevara. Peronizmo “bendraautore” Evita Peron. Ir Diego Maradona, Lajoneliu Mesiu – meilė futbolui vienija visas Argentinos ideologijas ir net prie visų krizų bilietą į milžiniškus stadionus gauti sunku ir brangu.

Argentinos 'didvyriai' (Maradona, Evita ir tango kūrėjas Gardelis) žvelgia iš balkono garsiajame Buenos Airių Kaminito menininkų rajone. Yra dar ir popiežius

Argentinos ‘didvyriai’ (Maradona, Evita ir tango kūrėjas Gardelis) žvelgia iš balkono garsiajame Buenos Airių Kaminito menininkų rajone. Yra dar ir popiežius

Vienas didžiausių Argentinos politinių skaudulių, irgi vienijančių visas ideologijas – Malvinų (Falklando) salos. Tos poliarinės salos – viena paskutinių Britanijos kolonijų – teturi 3000 gyventojų, beveik visi kurių yra britų kilmės, o jų protėviai atvyko į tuomet negyvenamas salas dar XIX a. Bet, pasak argentiniečių, tos salos dar nuo seno priklausė Ispanijai, taigi, Argentinai XIX a. pradžioje tapus nepriklausoma, turėtų priklausyti Argentinai, o visi britų palikuonys ten – neteisėti kolonistai. 1982 m. argentiniečiai užėmė Malvinus jėga tikėdamiesi, kad dekolonizacija užsiėmę ir “pasaulinės armijos” nebeturintys britai juos tiesiog atiduos – bet Britaniją valdžiusi “geležinė ledi” Margaret Tečer siuntė per pusę pasaulio lėktuvus, skandino pasenusius Argentinos laivus ir, didelėmis pastangomis, salas atsiėmė atgal (žuvo 633 argentiniečiai ir 255 britai). Dabar ir maži Argentinos miesteliai statosi ir statosi naujus ir naujus memorialus karui ir Malvinams – rodykles į Malvinų salas, atstumus iki jų (nors nuvažiuoti keliu šiaip ar taip būdų neįmanoma), šūkius “Malvinai buvo ir per amžius bus argentiniečių” ir aibę viešų žemėlapių, kurių dėka po kelionės į Argentiną Malvinų salų kontūrus įsimins net visiškas geografijos profanas.

Atstumo iki Malvinų salų ženklas Pinamaro kurorto paplūdimyje

Atstumo iki Malvinų salų ženklas Pinamaro kurorto paplūdimyje

Antrasis akivaizdus Argentinos skaudulys – dingusieji (desparecidos), apie 30 000 paskutinės iš daugybės Argentinos karinių diktatūrų (1976-1983 m.) aukų, paminimų tūkstančiuose nuotraukų, vardų sąrašų daugelyje Argentinos miestų (“Nešvarusis karas”). Diktatūra atsirado, kai armija nuvertė peronistų (trečiosios Chuano Perono žmonos Izabelės) režimą. Tuo metu po Lotynų Ameriką siautė sovietų propaguojamos komunistinės idėjos, komunistai buvo nuvertę valdžią Kuboje, tad Argentinos diktatoriai nutarė suduoti jiems smūgį pirmieji: įtariamus komunistus tiesiog “pradangindavo”. Daugelio jų taip ir nerado – įtariama, kad jų kūnus sumetė į plačiąją La Platos upę palei Buenos Aires. Dingusiųjų vaikai, tuo tarpu, vėliau atsirado – kažkieno jau įvaikinti. Beje, tai ta pati diktatūra, kuri pradėjo ir Malvinų karą.

Memorialas dingusiems Buenos Airėse

Memorialas dingusiems Buenos Airėse su visų jų vardais bei daugiau meno kūrinių aplink

Nunca Mas (“Niekada daugiau!”) skelbia aibė šūkių ant grafičių ir oficialių paminklų, bet man, atvykėliui iš Europos, toks “užsidegimas” Malvinų ir dingusiųjų klausimais buvo puikiausias įrodymas, kokia iš tikro nepaliesta skaudžių tragedijų yra Argentina – karų, genocidų, terorizmo, stichinių nelaimių. Palyginus su 44 mln. Argentinos žmonių, net 30 tūkstančių nėra tiek daug – palyginkite su dešimtimis milijonų Antrojo pasaulinio karo, sovietinio ir nacionalsocialistinio genocidų aukų Europoje. O dar ir žymi dalis pražudytų argentiniečių išties dalyvavo antivalstybinėje veikloje, vykdė rimtus nusikaltimus: plėšimus, pagrobimus, žudymus; nekaltų, “ne vietoje ir nelaiku pasitaikiusių” dar mažiau – aišku, irgi tūkstančiai…

'Jankiai nepraeis - Venesuela, laikykis' skelbia čavistų grafitis Argentinoje

‘Jankiai nepraeis – Venesuela, laikykis’ skelbia čavistų grafitis Argentinoje. Politiniai grafičiai ten – gana tvarkingi ir tai yra priimtina agitacijos forma, kaip plakatai

Argentinos saugumas ir socialinė atskirtis

Argentiniečiai sako, kad Argentinoje nesaugu (“Ne Europa – tiesa, ir ne Irakas”). Vietiniai kuprines nešiojasi priekyje, gąsdina šiukštu nepalikti nieko automobilio salone. Tiesa, tai galioja tik Buenos Airėms ir didmiesčiams. “Patagonijoje Buenos Airių gyventoją atpažinsi pagal tai, kad važiuodamas visada užsirakina automobilį” – pasakojo vietinis – “O kai Patagonijos viešbutyje paklausiau, ar automobilių aikštelė saugoma, manęs nesuprato”.

Kita vertus, kadangi buvau ką tik apiplėštas Brazilijoje, Argentinoje atrodė saugu: nėra piktų nepilnamečių gaujų gatvėse, mažiau gatvėse gyvenančių benamių, narkomanų. Aišku, jei būčiau atskridęs tiesiai iš Lietuvos, gal būtų atrodę kitaip.

Turtingesnieji su vakariniais drabužiais viename daugelio 'vakarienės šou' su tango pasirodymu

Turtingesnieji su vakariniais drabužiais viename daugelio ‘vakarienės šou’ su tango pasirodymu

Nepaisant visų peronistų pašalpų, Argentina netapo lygybės šalimi. Argentinos muilo operose rodomi rūmų turtuoliai ir lūšnynų vargšai gal kiek šaržuoti – realybėje vidurinė klasė irgi didžiulė. Bet yra Argentinoje ir ultrabrangių rajonų bei restoranų, ir ištisi raudonaplyčiai nelegalių namų lūšnynai villa miseria išaugę aplink didmiesčius. Pasak vietinių, būtent iš ten žmonės, gyvenantys iš valdžios pašalpų, vagiantys elektrą ir vandenį, dar eina prisidurti “medžiodami” turistų pinigines ir fotoaparatus. Pažįstami pasakojo istorijas, kaip su ginklu apiplėšė taksistu apsimetęs argentinietis ir pan. – bet, vėlgi, tos istorijos nebuvo tokios gausios, kaip Brazilijoje.

Villa Miseria žvelgiant nuo gretimos magistralės

Villa Miseria žvelgiant nuo gretimos magistralės

Toliau į pietus, elgetos pranyksta išvis.

Argentinos biurokratija ir nusikalstamumas

„Kai tik reikia kokio valdžios parašo, reikia važiuoti į vieną įstaigą, į kitą“ – mįslingai sakė pažįstami argentiniečiai ir tada dar nesupratau, kas gi ta Argentinos biurkoratija – atrodė kad ir Lietuvoje tas pats. Jei būčiau keliavęs tik savaitę ar tik po Buenos Aires, taip ir būčiau likęs nesupratęs. Bet smulkmena po smulkmenos “akys atsivėrinėjo”: Argentinoje mokant kortele reikia rašyti paso numerį, Argentinoje net tarp šalies provincijų yra savotiškos “muitinės”, kur gali “kratyti” bagažinę, prie Argentinos bankų ir valdžios įstaigų šen bei ten nusidriekusios sovietmetį primenančios eilės.

Argentinietiška biurokratija neapleidžia ir Patagonijoje. Governador Gregoreso motelyje - kaip kiekviename - pildome svečių knygą, kurioje reikia rašyti ir amžių, ir namų adresą, ir net šeiminę padėtį. Tiesa, niekas netikrina - gali rašyti bet ką, bet rašyti turi.

Argentinietiška biurokratija neapleidžia ir viešbučiuose. Kiekviename yra svečių knyga, kurioje reikia surašyti aibę detalių apie save – ir amžių, ir namų adresą, ir net šeiminę padėtį. Tiesa, niekas netikrina – gali rašyti bet ką, bet rašyti turi. Mums neprisiminus paso numerio, vietinis net nusijuokė – argentiniečiams jo reikia visur, jie jį prisimena

Bet galutinai pakeičiau nuomonę kai teko susidrurti su Argentinos policija, mat dingo mobilusis telefonas. Niekur pasaulyje nemačiau nekompetentingesnės ir biurokratiškesnės policijos.

Atėjęs į skyrių, kur, kaip rašoma, kalbama angliškai, gavome užpildyti pareiškimą. Paklausėme, ar neįmanoma surasti telefono per tinklą, nes jis – neišjungtas. Atsakymas pribloškė: „Net kai žmonės turi programėles, kurios tiksliai parodo telefono koordinates, tai nepadeda. Sužinome tik kokiame pastate yra telefonas, bet kas žino, pirmame ar antrame aukšte?“. Pareigūnai tada grįžo prie tarpusavio plepalų (aišku, ne apie darbą).

Atkurtas dinozauro skeletas viename Patagonijos muziejų

Atkurtas dinozauro skeletas viename Patagonijos muziejų

Supratau – policija Argentinoje nė piršto nepajudina, kad tirtų vagystes net jei viskas padėta ant lėkštutės! Kaip tada policininkai leidžia savo darbo laiką? Netrukus supratau.

Man liepė laukti nuovadoje ir atvažiavo dar du pareigūnai. Įsisodino mus į policijos automobilį, nuvežė į savo nuovadą už kokių 2 km („Gal veža į įvykio vietos komisariatą“ – dar mėginau kurtis sau paaiškinimus).

Patagonijos miestelis. Tokiuose niekas nevyksta - ir nusikaltimai. Nebent paims brangiai už maistą, nes žinos, kad 200 km iki artimiausio kito alkanas turbūt nevažiuosi.

Patagonijos miestelis. Tokiuose niekas nevyksta – ir nusikaltimai. Nebent paims brangiai už maistą, nes žinos, kad 200 km iki artimiausio kito alkanas turbūt nevažiuosi.

Kartu nusivežė ir mūsų pareiškimą, rodė kolegoms. Įvykiu nė kiek nesidomėjo nė vienas jų – užtat visiems labai rūpėjo, kad pareiškimas atitiktų biurokratinius reikalavimus. Paprašė patikslinti mano adresą Argentinoje, parašyti draudimo kompanijos pavadinimą.

Galiausiai, praėjus jau kokioms 2 valandoms, pakvietė į tokią kabiną, kur viską per telekonferenciją sudiktavo nuo nulio dar kitai pareigūnei. „Aš policininkas toks ir toks, pažymėjimo numeris toks ir toks“, paskui skaitė mano pareiškimą, o kita pareigūnė viską vėl iš naujo rašė, šen bei ten įterpdama tokius klausimus kaip „Koks, koks tavo pažymėjimo numeris?“ ar „O kas tai yra Air BnB? Čia reikia rašyti viešbutį, kur apsistojęs!“.

Jėzus nešantis žmonijos nuodėmes Chunin de Los Andes ežerų kruorto Kryžiaus kelyje. Tai - naujas parkas. Argentinoje religinės vietos nuolat auga

Jėzus nešantis žmonijos nuodėmes Chunin de Los Andes ežerų kruorto Kryžiaus kelyje. Tai – naujas parkas. Argentinoje religinės vietos nuolat auga

Ryšys nuolat strigo. Nutrūko – mane išprašė iš kabinos. Kol atsiras vėl ir tęsime – „biurokratinį akmenį“ reikėjo nuvilkti iki galo. Dar duoti pirštų atspaudus, parašą. Tada printeris atspausdino moters ispaniškai sursašytą pareiškimą… „Augustinas ?emaitis, Argentinos pilietis“… „Aš Lietuvos pilietis“ – sakau (juk dar taip ilgai pareigūnas diktavo „Lituania“!). „Sistema neleidžia keisti“ – man paaiškina. Toliau pareiškimo nė neskaičiau.

O technika moderni, moderni… Tik ją užsakiusių mąstymas – akmens amžiaus. Užuot persiuntus el. paštu, diktuoti viską per telekonferenciją? Užuot viską apiforminus iš pirmos nuovados, vežti policijos automobiliu į antrą tik tam, kad iš jos skambinti vaizdo ryšiu į trečią? Kažkas, turbūt, gavo gerą „atkatą“ iš technikos tiekėjo.

Argentinoje policijos nuovadą iš tolo atpažinsi pagal gausybę aplinks tovinčių mašinų užplombuotomis durimis (ant plombos parašyta - 'nacionalizuota') ir sudaužytų mašinų - atrodo, visas jas policininkai atsitempia sau, jei tik pajėgia; kur miestas toli, jos paliekamos avarijos vietoje per amžius

Argentinoje policijos nuovadą iš tolo atpažinsi pagal gausybę aplinks tovinčių mašinų užplombuotomis durimis (ant plombos parašyta – ‘nacionalizuota’) ir sudaužytų mašinų – atrodo, visas jas policininkai atsitempia sau, jei tik pajėgia; kur miestas toli, jos paliekamos avarijos vietoje per amžius

Galiausiai beje, telefoną atgavau. Ne per policiją, aišku. Skambinėjom, skambinėjom kelias valandas, kol kažkas pakėlė, sakė radęs gatvėje. Policija, tiesa, biurokratinei atitikčiai reikalavo pareiškime nurodyti ir mano telefono numerį – bet, nors kartojau, kad telefonas įjungtas, praleistų skambučių iš policijos neradau. Nenorėdamas vėl papulti į biurkoratijos mašiną, policijos neinformavau ir apie atgavimą. Kam? Telefonu toliau sėkmingai naudojuosi – niekas jo nei ieškojo, nei blokavo IMEI.

Sugaišau 2,5 valandos. Pareigūnai, kartu paėmus, gal kiek mažiau, nes daug laiko tiesiog šnekučiavosi tarpusavy. Ir visgi, ir per 1,5 val. tie septyni(!) su manimi dirbę pareigūnai galėjo padaryti daaaaaug daugiau…

Į parkavimo aikštelę užsukusi lapė - kaip ir daug Argentinos gyvūnų, žmonių ji nebijojo

Į parkavimo aikštelę užsukusi lapė – kaip ir daug Argentinos gyvūnų, žmonių ji nebijojo

Argentina pavergė net skeptiką

Argentina mano sieloje paliko labai stiprų gerą poskonį. Nesitikėjau. Prieš keliaujant atrodė, kitos Lotynų Amerikos šalys daug egzotiškesnės, autentiškesnės – o Argentina “tokia jau beveik Europa”. Brangi, įprasta. Na ir lankytinos vietos – nesu tas užkietėjęs gamtos fanas, kuris gali džiaugtis daugiadieniu žygiu per pievas, miškus, ir kalvas. O kalnus, vandenyną, ežerus, net ledynus juk kažkur jau mačiau.

Besisukantis restoranas Argentinos ežerų regione: graži Pietų Amerikos gamta čia sutinka europietišką modernumą

Besisukantis restoranas Argentinos ežerų regione: graži Pietų Amerikos gamta čia sutinka europietišką modernumą

Na, bet į daug kitų Lotynų Amerikos šalių (pvz. Peru, Meksiką, Braziliją, Čilę) jau keliavau seniau, be to, skrydžiai į Argentiną palyginus su kitomis Pietų Amerikos šalimis pigūs, ten tvarkinga, sąlyginai saugu, iš ten gali dirbti per internetą – tad mėnesio odisėjai pasirinkau šią šalį.

Vienas daugybės pingvinų paplūdimių Argentinoje, kur jie peri kiaušinius

Vienas daugybės pingvinų paplūdimių Argentinoje, kur jie peri kiaušinius

Tačiau Argentina praskleidė paslaptis ir supratau, kad daug ko apie šią šalį nežinome. Nesitikėjau, kad laukinių žvėrių tiek daug. Kad ledynai tokie dideli, kad prie jų galima prieiti taip arti. Kad kriokliai tokie milžiniški ir visa stelbiantys. Kad ežerų kraštas toks laukinis.

Lūžinėjantis Patagonijos Spegacinio ledyno 'frontas'

Lūžinėjantis Patagonijos Spegacinio ledyno ‘frontas’

Patiko ir tango – nors nemėgstu šokio. Ir skanioji mėsa, nors šiaip nevalgau kepsnių. O kur dar visos “smulkmenos” – pakelės šventyklėlės, dinozaurų kaulai, neužgožti žvaigždynai danguje, didingi didmiesčių pastatai ir vėjo nugairinti miesteliai, lietuviška istorija, tūkstantkilometrės kelionės vienišais žaviais keliais…

Seni automobiliai, kurie pas mus būtų antikvaras - tiek važiuojantys, tiek nebe - dar viena įdomi Argentinos smulkmena

Seni automobiliai, kurie pas mus būtų antikvaras – tiek važiuojantys, tiek nebe – dar viena įdomi Argentinos smulkmena

Nieko keisto, kai šalis patinka dėl to, ką ir taip myli: kai gurmaną pribloškia virtuvė, poilsiautoją – kurortai, o “klubinėtoją” – naktinis gyvenimas.

Bet kai šalis sugeba pavergti tuo, kas šiaip kelionėse tau nėra prioritetas – tai jau yra kitas lygis. Ir Argentina yra to lygio šalis.

Argentinos lankytinų vietų žemėlapis

Argentinos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Argentiną

Argentinos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Argentiną

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Urugvajus – Europos atplaiša Lotynų Amerikoje

Urugvajus – Europos atplaiša Lotynų Amerikoje

| 0 komentarų

Urugvajus – ne ta Lotynų Amerika iš knygų ir serialų. Didžiausias pirmas nustebimas, laukiantis Urugvajuje atvykėlio – kokia neegzotiška tai šalis. Beveik Europa!

Indėnų Urugvajuje nėra išvis, skurdo ir nusikaltimų – mažai, keliai – geri, kainos – didesnės, nei Lietuvoje. Prabangų restoraną ten rasi daug greičiau, nei kokią netvarkingą užeigėlę, o brangią pajūrio vilą – nei lūšną.

Bet pabūk Urugvajuje ilgiau ir šalis atsiskleis kitaip. Urugvajus kartu – ir tikras pasaulio užkampis. Geraja prasme. Kur kaubojai-gaučai gano gyvulius begalinėse pievose, mėsa skani ir natūrali, važinėja daug 40-70 metų amžiaus automobilių, o tušti smėlėti paplūdimiai siekia horizontą.

Urugvajus – tarsi nuo Europos atplyšusi sala, nudreifavusi iki pat pasaulio krašto, kur mažai žmonių.

Montevidėjo simbolis - tarpukariu statytas Palacio Salvo dangoraižis (kairėje) ir paminklas libertadorui Chosė Artigui Montevidėjo centrinėje aikštėje

Montevidėjo simbolis – tarpukariu statytas Palacio Salvo dangoraižis (kairėje) ir paminklas libertadorui Chosė Artigui Montevidėjo centrinėje aikštėje

Montevidėjas – didingų pastatų pilna sostinė

Žemėlapyje Urugvajus atrodo mažas tik todėl, kad yra šalia milžiniškų Brazilijos ir Argentinos. Iš tikro Urugvajus – tris kartus didesnis už Lietuvą. O jo sostinė Montevidėjas turi tris kartus daugiau gyventojų, nei Vilnius (~1,5 mln.).

Montevidėjaus senamiestyje jaučiausi kaip kokioje Vienoje. Gražūs ir didingi XX a. pradžios pastatai, gatvės muzikantai ir mimai, anglakalbiai turistai, savo knygas praeiviams siūlantys „pradedantys rašytojai“, gausybė meno muziejų – Urugvajus turėjo ne pagal svarbą daug žymių dailininkų ir menininkų.

Gatvės menininkai siūlo savo kūrybą

Gatvės menininkai siūlo savo kūrybą Montevidėjo senamiestyje

Impresionistas Figaris, dideles figūras iš mažų piešęs Gurvičus, pats garsiausias Blanesas, romantiškai vaizdavęs XIX a. Urugvajų…

Ir dar Uosto turgus, iš vidaus toks panašus į seną Europos traukinių stotį, kad net gidai įtikinėja legenda, neva interjeras iš Anglijos „atsiųstas Bolivijos geležinkeliams, bet boliviečiai neturėjo pinigų už jį susimokėti“. Vietoje pigių rankdarbių ar suvenyrų, kokius rastum panašiame turguje Paragvajuje ar Peru, ten laukia vieni brangiausių Montevidėjo restoranų ir patiekalų.

Uosto turguje

Uosto turguje

Bet paeik nuo senamiesčio į vakarus, į Montevidėjo centrą, pažvelk aukštyn ir suprasi, kad Montevidėjas – (ir) Amerikos miestas. Kai Europoje šešių aukštų pastatas dar skaitydavosi aukštas, Montevidėjuje – kaip JAV – jau statyti dangoraižiai. Todėl ten gausu senovinių stilių aukštuolių, puoštų kolonomis, kupolais. Neprilygstamas tarp jų – miesto simbolis Palacio Salvo. „Pamatęs Eifelio bokšto kontūrus supranti, kad tai – Paryžius; pamatęs Gizos piramidžių – kad Kairas. O pamatęs Palacio Salvo formą supranti – Montevidėjas“ – pasakojo vietinis.

Butas netoli Palacio Salvo viršūnės

Butas netoli Palacio Salvo viršūnės

Realybėje, aišku, Montevidėjas nėra tiek pažįstamas pasauliui, kad jo ilgas pavadinimas išvis asocijuotųsi su kokiu simboliu. Bet Palacio Salvo išties vertas pripažinimu prilygti ikoniškiausiems planetos pastatams.

Montevidėjo pastatų didybė primena, kad 1920-1950 m. Urugvajus buvo toks turtingas, kaip Vakarų Europa.

Montevidėjo centre

Montevidėjo centre

Deja, pokariu Urugvajaus ekonomika pradėjo buksuoti. Net sunku pasakyti, kada: nebuvo jokių karų, okupacijų: viskas tiesiog kilo gerokai lėčiau, nei didžiumoje likusio pasaulio. Ir štai dabar net Lietuva už Urugvajų turtingesnė, ir Čilė.

Todėl Montevidėjo centre pamatysi ir neigiamą Lotynų Amerikos pusę: įkyrius benamius, narkomanus, nesaugumą. Visgi ne vienas urugvajietis gyrėsi, kad jų sostinė – saugiausia Lotynų Amerikoje, kad ir naktį gali vaikščioti po miestą (jei nedemonstruoji brangių daiktų ar telefonų). Lankęsis kitose žemyno šalyse, o ypač Brazilijoje galiu patikėti: ten visų šių problemų gerokai daugiau. Sutemus San Paulo centras išmiršta, o po Montevidėją vaikšto net šeimos su vaikais. Brazilijoje daugiabučių laiptinių dvigubas duris tau atrakina tik jei įtikini durininką, o Montevidėjuje net Palacio Salvo durys visada atviros, durininkas – tik dėl vaizdo.

Vienas Montevidėjo benamių. Po Brazilijos jų atrodė mažai - tik vienas, kai nedavėme pinigų, angliškai iškeikė. Bet vėliau Argentinoje benamių atrodė dar mažiau.

Vienas Montevidėjo benamių. Po Brazilijos jų atrodė mažai – tik vienas, kai nedavėme pinigų, angliškai iškeikė. Bet nuvykus į Argentiną pasirodė, kad ten benamių dar mažiau.

Prabėgusių laikų didybė nyko: Lotynų Amerikoje nėra paveldosaugos, tad kai kurie didingi pastatai nugriauti, pakeisti paprastais ir nuobodžiais, kokius labiau tikėtumeis sutikti Afrikoje ar komunistinėje šalyje.

Montevidėjo centro panoramoje gražius pastatus nustelbia eiliniai

Montevidėjo centro panoramoje gražius pastatus nustelbia eiliniai

Bet ta didybė, kuri Urugvajuje išliko – labai autentiška. Kai ekonomika nekilo, pinigų pertstayti senus namus irgi trūko (dalis – apleisti, kiti – gyvenami skurdesnių urugvajiečių ir viduje viskas likę kaip po senovei). Praėjusių amžių didybę išvysi net automobiliuose: pagal keliais riedančių didžiulių 1950 m. ar 1970 m. gamintų automobilių skaičius su Urugvajumi galėtų konkuruoti nebent Kuba ir Argentina.

Šis automobilis dar važiuoja Montevidėjo gatvėmis

Šis automobilis dar važiuoja Montevidėjo gatvėmis. Urugvajuas gatvių antikvaras retaui kada būna kruopščiai restauruotas – dažniausiai tiesiog neišmestas

Urugvajus – šalis, kurios neturėjo būti?

Tik ar yra Montevidėjuje kas urugvajietiška? Atsakyti sunkiau, nei tikėtumeis, nes Urugvajus – valstybė, kurios neturėjo būti. Iki Urugvajaus įsteigimo visoje šalyje tegyveno vos 75 000 žmonių – europiečiai kolonistai ir afrikiečiai vergai. Ir net vietinis libertadoras (valstybės išvaduotojas) Chosė Artigas Ispanijos Imperijos pajėgas įveikė kovodamas ne už Urugvajaus, o už kur kas didesnės jungtinės Pietų Amerikos valstybės (kurios dalimi būtų buvęs ir Urugvajus) nepriklausomybę.

Artigas garsiausio Urugvajaus dailininko Blaneso kūryboje (Blaneso muziejus)

Artigas garsiausio Urugvajaus dailininko Blaneso kūryboje (Blaneso muziejus)

Pietų Amerika tapo nepriklausoma, bet sienas tarp naųjųjų valstybių nustatyti sekėsi sunkiau. Į Urugvajų pretenzijas reiškė ir Argentina, ir Brazilija – iki priėjo saliamoniško sprendimo: padaryti Urugvajų nepriklausomu ir neutraliu. Libertadoras Artigas tuo taip pasibaisėjo, kad iki mirties atmetinėjo kvietimus grįžti į Urugvajų. Urugvajus „atgavo“ tik jo palaikus, kuriuos palaidojo požeminiame mauzoliejuje po Montevidėjo Nepriklausomybės aikšte, dieną-naktį sergimus garbės sargybos. Valstybės didvyris, kuris nė nenorėjo tokios valstybės…

Įspūdingas nuolat garbės sargybos saugomas Artigo mauzoliejus po žeme

Įspūdingas nuolat garbės sargybos saugomas Artigo mauzoliejus po žeme

Aišku, 200 Urugvajaus istorijos metų pagimdė ir grynai urugvajietiškas legendas. Pagrindinė, aišku, futbolas. Įspūdingame art deco stiliaus Montevidėjo Šimtmečio stadione (dabar – ir futbolo muziejus) 1930 m. įvyko pirmasis pasaulyje Pasaulio futbolo čempionatas – kurį ir laimėjo Urugvajus. Šį pasiekimą dar pakartojo 1950 m. Brazilijoje.

Futbolo stadionas, kuriame įvyko pirmasis Pasaulio futbolo čempionato finalas

Montevidėjo Šimtmečio stadionas, kuriame įvyko pirmasis Pasaulio futbolo čempionato finalas

Iki šiol Urugvajus – mažiausia šalis, laimėjusi svarbiausią pasaulio futbolo trofėjų. Tiesą, tai buvo seniai ir futbolas buvo kitas: 1930 m. čempionate galėjo dalyvauti visos norinčios komandos, o daugelis Europos rinktinių jį ignoravo (šitaip toli plaukti!). Kažin, ar Urugvajus begalėtų laimėti pasaulio čempionatą šiais laikais – bet tos skambios praeities rinktinių pergalės virto tikru Urugvajaus herojiniu epu.

Antrasis Urugvajaus „herojinis epas“ – daug keistesnis. Pasakojimas apie 1972 m. Anduose sudužusį lėktuvą su Urugvajaus jaunimo regbio komanda. Be galo atšiauriomis sąlygomis, nepaisydami sužeidimų, šalčio, išretėjusio oro, sniego lavinų, 16 iš 45 žmonių išgyveno 72 dienas išradingai „iš nieko“ konstruodami sau miegmaišius, sniego tirpintuvus ar akinius nuo saulės ir valgydami mirusių draugų lavonus. Praradęs viltį, pasaulis jų nebeieškojo, jie turėjo patys pereiti Andus, kad primintų pasauliui apie save.

Montevidėjo senamiestyje

Montevidėjo senamiestyje

Urugvajiečiams ta komanda įkūnija jų šalies dvasią, kovingumą. Net nesuskaičiuočiau, kiek kartų iš visiškai skirtingų šaltinių girdėjau tą istoriją: štai net dokumentinis filmas apie Urugvajaus futbolą šalies rinktinių gebėjimą įveikti didesnes šalis kažkaip siejo su to Anduose sudužusio lėktuvo keleivių gebėjimu įveikti kalnus. Ir daugybė urugvajiečių netrunka paminėti, kad tuo lėktuvu skrido ir koks draugas, giminaitis, draugo draugas ar giminaičio giminaitis. Montevidėjuje įkurtas net labai įdomus Andų katastrofos muziejus.

Didingas Montevidėjo pašto vidus

Didingas Montevidėjo pašto vidus. Urugvajuje itin rimtai žiūrima į architektūrą – pastatus architektai pasirašo it dailininkai paveikslus (būna iškaltas jų vardas)

Trečiasis Urugvajaus „herojinis epas“ tebėra rašomas. Apie prezidentą Chosė Muchiką, valdžiusį 2010-2015 m. – tokį vietinį Šustauską, atsisakiusį kostiumo, prezidento rezidencijos ir net algos, važinėdavusį į darbą iš skurdžios kaimo fermos. Dar jis pagarsėjęs tuo, kad 12 m. kalėjo už dalyvavimą kraštutinių kairiųjų teroristų veikloje, o tapęs prezidentu staiga įteisino abortus, gėjų santuokas ir marihuaną. Marihuaną, tiesa, formaliai gali nusipirkti tik Urugvajaus piliečiai (net Muchika nenorėjo „narkoturistų“ iš Brazilijos) – bet ne kartą vietiniai benamiai mane „kabino“, kad perpirkčiau „žolę“ iš jų. O parduotuvės angliškai reklamuoja marihuanos sėklas.

Kraštutinės kairiosios mintys Urugvajuje - dar populiarios. Komunistinio jaunimo grafitis

Kraštutinės kairiosios mintys Urugvajuje – dar populiarios. Komunistinio jaunimo grafitis

Atmetus tas įspūdingas istorijas, Montevidėjas – ir visas Urugvajus – primena kaimyninę Argentiną. Ispanų kalba (net tarmė ta pati), ant šaligatvių gurkšnojama matė (stipri argentinietiška arbata), tango, puiki mėsa ir barbekiu vakaronės (asado). Net vėliava labai panaši.

Vaikščiodamas Urugvajaus miestų gatvėmis sutiksi šimtus ant šaligatvio matę gurkšnojančių žmonių

Vaikščiodamas Urugvajaus miestų gatvėmis sutiksi šimtus ant šaligatvio matę gurkšnojančių žmonių

Pažvelgęs giliau, rasi skirtumų: be visų argentinietiškų patiekalų, Urugvajaus restoranai siūlo ir „nacionalinį“ čivitą (toks burgeris su kiaušiniu), o Montevidėjas didžiuojasi ilgiausiu pasaulyje karnavalu – trunka 40 dienų, apima ir būgnininkų trupes kandombe, ir komedijas-parodijas murga (aplink vasarį; kitu metu belieka tik ne itin įspūdingas Karnavalo muziejus).

Montevidėjo Karnavalo muziejuje

Montevidėjo Karnavalo muziejuje

Na, ir kainos Urugvajuje – kone dvigubai didesnės nei Argentinoje, Brazilijoje ar didžiumoje Lotynų Amerikos. Nenorėdamas prarasti turistų, Urugvajus priėmė precedentų neturintį įstatymą: jei turistai moka savo šalyse išduotomis mokėjimo kortelėmis, jiems restoranuose, viešbučiuose, autonuomoje netaikomas PVM. Nuo, tarkime, restorano meniu parašytų kainų, beveik 20% automatiškai sugrįžta į sąskaitą. Urugvajus turbūt – vienintelė pasaulio šalis, kurioje turistas gali “išsisukti” pigiau, nei vietinis (daugybėje šalių kaip tik užsienio turistams taikomi papildomi antkainiai).

Atidengtas čivitas, mums kainavęs penktadaliu pigiau, nei meniu kaina

Atidengtas čivitas, mums kainavęs penktadaliu pigiau, nei meniu kaina

Urugvajaus kurortai – turtingiausi Lotynų Amerikoje

Išvažiuoti iš Montevidėjo palei vandenyną į rytus užtrunka taip ilgai, tarsi tai būtų 4-5 mln. gyventojų miestas. Nes Montevidėjas tįso ir tįso į tą pusę: ten, palei 22 km ilgio žavią pasivaikščiojimų krantinę (rambla) ir šen bei ten įsiterpusius paplūdimius kūrėsi šių laikų Montevidėjaus elito rajonai.

Montevidėjo krantinė populiari vaikščiojimui ar bėgiojimui, bet besitikėjusiems ten rasti daug kavinių ar barų teko nusivilti

Montevidėjo krantinė populiari vaikščiojimui ar bėgiojimui, bet besitikėjusiems ten rasti daug kavinių ar barų teko nusivilti

Praždioje ten buvo kurortai, kur montevidėjiečiai tik vasarodavo. Vėliau, išplitus automobiliams, vasarnamius pakeitė vilos ir dangoraižiai ir turingesnieji apsigyveno „su visam“. Dabartiniai Urugvajaus kurortai prasideda už Montevidėjo, išsidėstę palei mokamą Interbalneario („Tarpkurortinė“) magistralę.

Urugvajaus kurortų linija vadinama pagal patį žymiausią iš jų – Punta Del Este. Tai – tikra Lotynų Amerikos elito žaidimų aikštelė, kur „garbės reikalas“ atostogauti visokioms telenovelių žvaigždutėms ir lotynų muzikos atlikėjams, o pasirodyti regiono paparaciams (taigi, ir Lotynų Amerikos gerbėjams) kartais užsuka net pasaulinės įžymybės, kaip Naomi Kempbel, Džordžas Klūnis, Šakira, Ispanijos karališkoji šeima.

Kyšulys prie Punta Del Estės

Kyšulys prie Punta Del Estės

Kainos vietomis – sunkiai suvokiamos, reklamos skelbia naujus ir naujus „ekskliuzyvinus butus“ (vieną dangoraižį neseniai pastatė ir Donaldo Trampo šeima). Punta Del Estės pakrantė – paplūdimiai, aukštų daugiabučių linijoje atsispindinti besileidžianti saulė – tikrai žavi. Bet klausimas „už ką tiek mokėti?“ plevena ore – juk ir dar gražesnių kurortų Lotynų Amerikoje yra daugybė.

Lotynų amerikiečiams Punta Del Estės koziris – saugumas. Ten nereikia, kaip Rio de Žaneire, nuolat bijoti, kad kokios favelos banditai surengs eilinį paplūdimio reidą, nugriebdami šalia besideginančių poilsiautojų krepšius ir drabužius. Saugumas pritraukė turtinguosius, turtingieji – prestižines parduotuves, viešbučius ir restoranus, šie – dar daugiau turtingųjų.

Net saulei nusileidus Punta Del Estėje gali laisvai gurkšnoti matę pakrantėje, žvejoti, buriuoti...

Net saulei nusileidus Punta Del Estėje gali laisvai gurkšnoti matę pakrantėje, žvejoti, buriuoti…

Tiesa, dabar turtingiausieji ilsisi jau nebe pačioje Punta del Estėje, o toliau į rytus (Chosė Ignacio ir pan.), kur nakvynės kainos skaičiuojamos ir tūkstančiais dolerių.

Ten, rytuose, paplūdimiai vadinami „laukiniais“ (brava), arba atviro vandenyno. Į rytus nuo Punta Del Estės kyšulio, tuo tarpu, paplūdimiai vadinami upės paplūdimiais. Tiesa, tariama La Platos upė čia – jau 200 km pločio, jos kito kranto nesimato net Montevidėjuje. Kiti geografai ją vadina ne upe, tačiau įlanka. Vienas skirtumas – kuo gylyn į žemyną palei upę, tuo rudesnis paplūdimių vanduo.

Punta Del Estės laukiniai paplūdimiai nuo jos centre esančio kyšulio

Punta Del Estės laukiniai paplūdimiai nuo jos centre esančio kyšulio

Įdomiausi, seniausi kurortai – būtent prie „upės“, Punta Del Estės vakaruose. Pavyzdžiui, Piriapolis, dar tarpukariu pastatytas alchemiją įsimylėjusio verslininko Pirijos. Tenykštis viešbutis „Argentina“ kadaise – didžiausias Pietų Amerikoje. Gatvės ir tarpukarine baliustrada nuo jūros atskirta krantinė išdėstytos pagal kažkokius mums nebesuprantamus energetinius ir geometrinius principus, ir net Pirijos pilis (dabar – miesto muziejus) keista: toks pusiau kvadratas, pusiau piramidė. Dar yra taip ir nebaigta statyti Pirijos bažnyčia, vietinės faunos zoologijos sodas su kapibaromis, jaguarais, pekariais ir kita Urugvajaus gyvūnija (beje, nemokamas).

Pirijos rūmai Piriapolyje

Pirijos rūmai Piriapolyje

Dar beprotiškesnis pastatas stūkso tarp Piriapolio ir Punta Del Estės Casapueblo. Jį vietinis menininkas Karlosas Paezas Vilaro statė 36 metus be jokių projektų lipdydamas baltą aukštą ant balto aukšto. Kaip ir visa Punta Del Estė, Casapueblo smarkiai komercializuota (faktiškai perki bilietus į Vilaro paveikslų galeriją-pardavimą, yra kavinė, viešbutis), bet saulėlydžiai nuostabūs.

Casapueblo prie Punta del Estės kurorto

Casapueblo prie Punta del Estės kurorto

Egzotiškiausias gabalėlis Lietuvos

Nuo 75 000 1811 m. iki 3,5 mln. šiandien Urugvajaus gyventojų skaičius pakilo daugiausiai imigrantų dėka, kurie atvyko ~1870-1930 m. triūsti rančose, skerdyklose, fabrikuose. Didelė dalis – į Sero [Cerro] rajoną Motevidėjaus vakaruose, iki šiol išlaikiusį tokią anarchišką, skurdžią prieškario darbininkų rajono dvasią ir smarkiai besiskiriantį nuo visos rytų Montevidėjo prabangos. Vienintelė tikra lankytina vieta ten – sena tvirtovė kalno viršūnėje.

Greta italų, rusų, graikų ir kitų, Urugvajuje atsikliuvo ir iki 10 000 lietuvių. Taip gimė viena neįtikėtiniausių ir egzotiškiausių lietuvių bendruomenių. Šalyje 12500 km nuo Lietuvos kuri ilgą laiką turėjo mažiau gyventojų, nei pati Lietuva, ~1930 m. atsikliuvę lietuviai sukūrė sau tikrą tėvynės gabalėlį: lietuviškus pastatus, skulptūras, freskas… Aš jį tyrinėjau savo internetinei lietuviško paveldo enciklopedijai „Gabalėliai Lietuvos“, bet tai verta išvysti kiekvienam.

Urugvajaus lietuvių bažnyčios vidus

Urugvajaus lietuvių bažnyčios vidus

Užėjęs į išoriškai kuklią Sero lietuvių bažnyčią, pasijunti tarsi barokinėje Vilniaus senamiesčio šventovėje. Tik visas menas – ne vien religinis, o ir tautinis: vitažuose Vytis, trispalvė, Kauno, Vilniaus herbai, Gedimino pilis ir dar gausybė kitų simbolių; freskose – tautiniai raštai ir t.t. 1954 m. kai, prisidėjus JAV lietuviams, pastatyta bažnyčia, visa tai buvo labai svarbu: juk Lietuva buvo okupuota ir jos laisvinimas užsienio lietuviams turėjo kone religinę prasmę.

Lietuviškas menas Urugvajaus lietuvių bažnyčioje

Lietuviškas menas Urugvajaus lietuvių bažnyčioje

Montevidėjo lietuviai tada išrūpino ir Lietuvos aikštę netoli centro. Nors lietuvių bažnyčioje mišios šiuo metu vyksta tik ispaniškai, Sero lietuvių klubo durys tebėra atviros kasdien norintiems išmokti kalbos, užsiimti šokiais, dainavimu, veikia baras. Ir lietuviškai kalbančio jaunimo dar yra: sutikome net žmogų, puikiai kalbantį lietuviškai, nors į Urugvajų iš Lietuvos imigravo tik du iš aštuonių jo prosenelių.

Montevidėjo lietuvių aikštė

Montevidėjo lietuvių aikštė

Tiesa, Urugvajus dabar – emigrantų, o ne imigrantų šalis. Ir dažnas Urugvajaus lietuvis pasuka į Ispaniją arba „atgal į tėvynę Lietuvą“, kurioje nei jis pats, nei jo tėvai ar net seneliai nebūna gyvenę.

Urugvajaus lietuvių klubą puošianti freska

Urugvajaus lietuvių klubą puošianti freska

Iš fabrikų, į kuriuos atvyko tie seneliai ar proseneliai, Sero belikę griuvėsiai. Urugvajaus kairieji, kuriuos rėmė nemaža dalis lietuvių darbininkų, atėjo į valdžią. Bet kažkas iš esmės nepasikeitė. Tiksliau, keitėsi daug kas – štai Sero tvirtovė kalno viršūnėje virto muziejumi, dauigelis dabar įperka automobilius. Bet keitėsi ne tiek, kiek Europoje.

Skerdyklos griuvėsiai prie Sero

Skerdyklos griuvėsiai prie Sero

Kolonija ir jaukūs Urugvajaus miesteliai

Anapus Montevidėjo ir kurortų, Urugvajus perauga į idiliškas lygumas pilnas karvių ir vynuogynų, šen bei ten „praskaidrinamas“ kokio miestelio, nė vienas kurių nėra didesnis už Panevėžį, kuriuose viskas dirba trumpai, o vietinio rekomenduota „gatvė, kur pilna restoranų“ reiškia kone vienintelę gatvę, kur apskritai gali pavalgyti.

Žymiausias tų mažųjų miestelių – Kolonija del Sakramentas. Ne vien dėl savo gražaus senamiesčio, dėl kurio dar prieš 300 metų konkuravo Ispanija ir Portugalija.

Kolonijos del Sakramento senamiesčio gatvelė

Kolonijos del Sakramento senamiesčio gatvelė

Tiesiog Kolonija – ir Urugvajaus vartai. Ten atplaukia dauguma keltų iš Argentinos. Ir jais atvyksta ne vien dienai ar savaitgaliui „pakeisti aplinką“ plaukiantys argentiniečiai, bet ir kone visi Urugvajų lankantys vakariečiai. Nes skrydžiai į Urugvajų brangūs – dažnai pigiau skristi į Argentiną ir plaukti.

Tiesa, pats kelto bilietas kainuoja brangiau nei dažnas „Ryanair“ ar „Wizzair“ skrydis, o ir tvarka panaši – reik atvykti anksčiau, registruotis, priduoti bagažą, eiti pro pasieniečius, muitininkus.

Kapibaros - tiesa, ne Urugvajaus užmiestyhe, o gyvūnų parke prie Piriapolio

Kapibaros – tiesa, ne Urugvajaus užmiestyje, o gyvūnų parke prie Piriapolio

Be bilietų į Koloniją, iš Buenos Airių plaukia ir kiek brangesnis tiesioginis keltas į Montevidėją – viršijantis 100 km/h, jis vaidnamas greičiausiu keltu pasaulyje, o, gal siekiant pabrėžti kelto prabangą, visiems keleiviams jo viduje privaloma dėvėti antbačius. Bet bent į vieną pusę važiuojant verta pamatyti ir Koloniją.

Praieties miglų istorijų mėgėjams ten – Real De San Karlos priemiestis, kuriame vietos verslininkai pastatė didingus viešbučius, baskų pelotos salę ir koridos areną – tik kad po 1912 m. Urugvajaus valdžia uždraudė koridą. Dabar ten daug kas apleista ar pritaikyta naujoms reikmėms.

Real de San Carlos koridos stadionas

Real de San Carlos koridos stadionas

Urugvajus – sala, atskilusi nuo Europos

Taip, Urugvajus – tarsi nuo Europos atskilusi sala, kartu su savo gyventojais nudreifavusi į pasaulio kraštą. Kai kas ten liko „kaip kadais Europoje“, kai kas – perimta iš Amerikos (ypač Argentinos), bet per 200 metų jau gimė ir kai kas visai naujo.

Tuo pačiu Urugvajus palaimingai pamiršo Europą. Dailininko Chosė Gurvičiaus – iš Lietuvos atvykusio žydo – muziejuje rašoma, neva jis „emigravo iš Lietuvos 1927 m., Antrojo pasaulinio karo pradžioje“. Apsiriko gerais 13 metų su ta karo pradžia… Bet kas Urugvajui tas Antrasis pasaulinis karas, kai Urugvajus ne tik, kad jame nedalyvavo išvis, bet ir visos Lotynų Amerikos šalys jame arba nedalyvavo išvis, arba prisijungė tik simboliškai karo baigčiai jau pasidarius aiškiai.

Chosė Gurvičiaus darbas

Chosė Gurvičiaus darbas. Jo stilius – iš mažų daiktų sudedamos didelės figūros

Visgi, Urugvajus nenori būti „vien Amerika“ ir, palyginus Urugvajų su panašiai skambančio pavadinimo Paragvajumi, daug urugvajiečių, sakoma, kiek įsižeidžia. Pabuvojęs abiejose šalyse, suprantu kodėl – nors ir negaliu sakyti, kad Urugvajus visomis prasmėmis aukščiau ar net kad man labiau patiko, pripratusiems prie vakarietiško komforto ir gyvenimo būdo, tikrai atrodys taip.

Urugvajaus lankytinų vietų žemėlapis

Urugvajaus lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Gal jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Urugvajų

Urugvajaus lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Gal jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Urugvajų

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Paragvajus – Lotynų Amerikos klasika

Paragvajus – Lotynų Amerikos klasika

| 2 komentarai

Paragvajus nėra pirma į galvą šaunanti šalis nusprendus keliauti į Lotynų Ameriką. Jis nedidelis, jis toli.

Bet būtent Paragvajuje be galo stipri ta senoji Lotynų Amerikos dvasia, kurią žemyne rasti vis sunkiau.

Paragvajuje rasi ir indėniškai kalbėti mokančią gyventojų daugumą ir XIX a. Europos rūbais vilkinčius kolonistų palikuonis. Į visokiausių šventųjų ir generolų ilgais vardais pavadintus miestus čia tebeveda vėjo nugairinti ir liūčių skandinami neasfaltuoti keliai. Alma kriokliai, stūkso senos barokinės bažnyčios ir dar senesnių griuvėsiai.

Taip, pasaulio stebuklų Paragvajuje nėra, UNESCO pasaulio paveldo objektai tik keli, o vietoje vandenyno krantų – paupio kurortai. Bet užtat nėra ir turistų minių bei jas sekančių banditų ir apgavikų. Turto ir skurdo skirtumai irgi taip nebado akių.

Apleistos Paragvajaus Jėzuitų redukcijos - unikalios indėnų ir Europos vienuolių bendrai valdytos valstybėlės - pagrindinė Paragvajaus kultūrinė įdomybė

Apleistos Paragvajaus Jėzuitų redukcijos – unikalios indėnų ir Europos vienuolių bendrai valdytos valstybėlės – pagrindinė Paragvajaus kultūrinė įdomybė

Siudad Del Estė – Paragvajaus vartai, pamiršti kriokliai

Į Paragvajaus sostinę nuskristi brangu ir nepatogu, tad tikrieji šalies vartai, per kuriuos atvykau ir aš – Siudad Del Este miestas Brazilijos ir Argentinos pasienyje. Iš 1,2 mln. turistų, kasmet aplankančių Paragvajų, net 1 mln. yra brazilai ir argentiniečiai, ypač ieškantys pigių prekių. Vos perėję tiltą į Siudad Del Estę nusiperka kokį neapmuitintą iPhone ir grįžta juo džiaugtis.

Siudad Del Estės centras

Siudad Del Estės centras

Vos 180 000 žmonių kasmet į Paragvajų atkeliauja iš toliau, bet ir jiems kelionės pradžioje labiausiai apsimoka „sekti daugeliu“: skristi į San Paulą, tada Foz do Igvasu, tada kirsti sieną. Ir, palikus apsipirkinėtojų minias, važiuoti daug toliau Siudad Del Estės.

Vien elektronikos turgus Siudad Del Este. Argentinoje ir Brezilijoje itin dideli muitai elektronikai - taigi, perkant daugiau, apsimoka skristi į pasienį, pereiti į Paragvajų, ir naują daiktą parsivežti iš ten

Vien elektronikos turgus Siudad Del Estėje – ir toli gražu ne vienintelis, į kurį turistus šaukia kviesliai. Argentinoje ir Brezilijoje itin dideli muitai elektronikai – taigi, perkant daugiau, apsimoka skristi į pasienį, pereiti į Paragvajų, ir naują daiktą parsivežti iš ten

Nes Siudad Del Estė miestas įkurtas 1957 m. ir primena didžiulį turgų (pasienyje) ar prekybos centrą (kiek atokiau). Gražios architektūros ten ieškoti neverta. Tačiau net ne kiekvienas turistas Paragvajuje žino apie Mondajaus krioklius esančius beveik Siudad Del Estėje.

Jei tokie kriokliai būtų Europoje, tikriausiai šimtmečius juos lankytų turistai. Bet Mondajaus krioklių vieta labai nedėkinga: jie yra vos 20 km nuo Igvasu krioklių tarp Brazilijos ir Argentinos, kurie ne tik žemyne, bet ir pasaulyje lygių neturi. Bendrakeleivį net buvo sunkoka įkalbinti išlipti prie Mondajaus: praleidus porą dienų Igvasu, nebesinorėjo dar vieno įspūdingo (bet gerokai kuklesnio) krioklio.

Mondajaus kriokliai prie Siudad Del Estės

Mondajaus kriokliai prie Siudad Del Estės

Igvasu yra taip arti sienos (31 km nuo pasienio punkto), kad jie netgi aprašomi kelionių vadovuose po Paragavajų tarsi būtų Paragvajuje. Išties, net jei keliauji tik po Paragvajų, tiesiog nuodėmė dienai-dviems nekirsti sienos į Braziliją ar Argentiną prie Igvasu krioklių. O prie Mondaujaus krioklio sustatyti liftai, keltuvai nebeveikia, išdraskyti: taip ir nepavyko jų paversti turistų traukos tašku ir, nors keliavome vasarą, kai prie Igvasu – eilės ir minios, visą laiką prie Mondajaus buvome vieninteliai lankytojai.

Liftas kažkada leisdavo turistus žemyn prie Mondaus krioklių apačios. Bilietų kasoje nusileidimo kaina dar parašyta (užsieniečiams - didesnė), bet pasiteiravus pardavėjas nukirto 'neveikia'

Liftas kažkada leisdavo turistus žemyn prie Mondaus krioklių apačios. Bilietų kasoje nusileidimo kaina dar parašyta (užsieniečiams – didesnė), bet pasiteiravus pardavėjas nukirto ‘neveikia’

Beje, jei ne politikų sprendimai, Paragvajus šiandien tebeturėtų krioklį, pranokstantį visus pasaulio krioklius! Gvairos kriokliai (apie 200 km į šiaurę nuo Siudad Del Estės) buvo septynis kartus vandeningesni už Igvasu – bet politikai pasirinko pastatyti hidroelektrinę ir 1982 m. paskandino krioklius marių dugne. Itaipu hidroelektrinė, beje, yra galingiausia pasaulyje, tenkina net 70% Paragvajaus elektros poreikių – taigi, Gvairos užliejimas nebūtinai buvo eknominė klaida, tačiau, manau, didėjant turizmo, ekologijos reikšmei, paragvajiečiai graušis nagus.

Itaipu užtvankos fragmentas. Vanduo, kadaise tekėjęs Gvairos kriokliais, dabar teka čia matomais baltais vamzdžiais ir suka turbinas. Kadangi iš nuotraukos sunku suvokti visa ko mastelius, pasakysiu, kad vos dviem iš šių vamzdžių kas sekundę prateka tiek vandens, kiek per visus Igvasu krioklius kartu paėmus

Dabar jų šalis daugeliui atrodo tinkama tik apsipirkimui, o juk galėjo būti tikras gamtos mylėtojų perlas! Juk galėjo milijonai turistų plūsti į Gvairą, ir jau Igvasu tebūtų podukros vietoje. „Paguoda“ gali būti nebent apsilankymas Itaipu elektrinėje – tokioje distopiškai milžiniškoje, su begaliniais koridoriais ir betono mase, perkirtusia aštuntą pagal ilgį pasaulio upę Paraną.

„Begalinis“ drėgnas koridorius palei daugiatones Itaipu turbinas

Ir vis tiek: vos pamatęs Gvairos krioklių nuotraukas ir videoįrašus supratau, kad tai yra ta išnykusi pasaulio vieta, kurios labiausiai gaila, kad niekada nebepamatysiu „gyvai“.

Jėzuitų misijos – kitokie indėnų griuvėsiai

Paragvajus – atokus, apsuptas kitų valstybių, bet jo istorija – viena įdomesnių ir keistesnių Pietų Amerikoje.

Čia gyvenę indėnai nesukūrė didžių civilizacijų, bet užtat ir atvykę Europos kolonistai jų taip žiauriai nenaikino. Vietoje aukso plėšikų, atvyko inteligentai jėzuitų vienuoliai. Į krikščionybę atsivertusiems indėnams gvaraniams jie padėjo pasistatyti miestus, suorganizuoti armiją ir gintis nuo į vergovę juos grobdavusių brazilų bandeirantų. Ir, svarbiausia, išskyrus religiją, Jėzuitai nenaikino indėnų kultūros: pagrindinė kalba buvo gvaranių (o ne ispanų), Jėzuitai jai net pritaikė lotynų raštą.

Jėzuitų misijoje - ne tik bažnytėlė (dešinėje), bet ir apsaugos bokštas

Jėzuitų misijoje – ne tik bažnytėlė (dešinėje), bet ir apsaugos bokštas

Apie tas Jėzuitų misijas, vadinamas redukcijomis, išlikę gausybė romantiškų istorijų: esą tai buvo tikra nepripažinta indėnų valstybė su išsirinktais vadais, kuriai Jėzuitai nevadovavo – o tik savotiškai konsultavo. Pirmoji pasaulyje teritorija, kur raštingumas pasiekė 100% (Jėzuitai itin rūpinosi indėnų mokymusi), dirbti pakakdavo 6 val. per dieną. Paragvajaus Jėzuitų misijų šlovės aidai pasiekė net Europą, net antireliginių pažiūrų to meto filosofai Volteras, Ruso jas laikė tikru progreso švyturiu. Tai priblėso, bet neišblėso galutinai: Holivudas pastatė filmą “Misija”.

Kiekvienos Jėzuitų redukcijos gyvenimas sukosi aplink milžinišką centrinę aikštę

Kiekvienos Jėzuitų redukcijos gyvenimas sukosi aplink milžinišką centrinę aikštę

Aukščiausiame savo taške, redukcijose gyveno apie 140 000 žmonių, bet 1768 m. viskas staiga baigėsi: Ispanijos karalius išvijo Jėzuitus iš savo teritorijų ir, netekę užnugario, misijų indėnai teatsilaikė keletą dešimtmečių: dalį jų vergovėn išvežė brazilai, dalį išžudė kiti indėnai, prisiklausę istorijų apie Jėzuitų paslėptus lobius, likusieji misijas apleido.

Tad Paragvajaus Jėzuitų misijos šiandien – tik romantiški griuvėsiai: La Santissima Trinidad de Parana, Jesus de Travangue, San Cosme y Damian. Bažnyčiose nukirstais stogais dar rasi puošnias krikščioniškas statulas, frizus, sukurtus indėnų menininkų ir amatininkų. Tebeįžvelgsi ir milžinišką lygią centrinę aikštę – kiekvienos misijos širdį – supamą indėnų „daugiabučių“. Ir nesunkiai įsivaizduosi, kaip aikštės centre stovėdavo kryžius ir šventojo globėjo statula, kaip po ryto mišių giedodami giesmes indėnai eidavo dirbti laukų: čia atsiskirdavo vienas, čia kitas, kol galiausiai keli paskutiniai pasiekdavo savo tolimiausius laukus. Paskui visi bendrai dalindavosi darbo vaisiais, perteklių eksportuodavo, tuo keldami pavydą ir gandus apie paslėptus turtus…

Apleista statula Jėzuitų bažnyčioje. Išlikusiose bažnyčiose, gal, rasi įspūdingesnių (nebūtinai Paragvajuje), bet griuvėsiuose atmosfera kažkokia kitokia. Ir matyti antkapinę plokštę su išlikusiu vardu bestogėje niekieno bažnyčioje kažkaip niūriau, nei gerai prižiūrėtoje

Apleista statula Jėzuitų bažnyčioje. Išlikusiose bažnyčiose, gal, rasi įspūdingesnių (nebūtinai Paragvajuje), bet griuvėsiuose atmosfera kažkokia kitokia. Ir matyti antkapinę plokštę su išlikusiu vardu bestogėje niekieno bažnyčioje kažkaip niūriau, nei gerai prižiūrėtoje. Tarsi atvaizduotas žmogus būtų miręs dukart – kaip žmogus, ir kaip statula

Išvysti, kaip puošniai drožinėti buvo Jėzuitų bažnyčių interjerai, dar yra viena vieta – Jaguarono Šv. Buenaventūros bažnyčia netoli sostinės Asunsjono, išoriškai eilinis didelis namas, o viduje – įspūdingas meno kūrinys, netelpantis į europietiškus architektūros stilių rėmus.

Viena Paragvajuje liko kaip Jėzuitų laikais. Gvaranių kalba. Jokia kita indėnų kalba jokioje Lotynų Amerikos šalyje nėra suprantama visuotinai – o gvaraniškai moka 90% paragvajiečių, koks 10% – tik gvaraniškai. Gvaranių kalba – ir oficiali. Tiesa, antroji oficiali Paragvajaus kalba – kolonistų ispanų. Besitikėjusiam pamatyti „paskutinę indėnų valstybę“ man teko kiek nusivilti: kone visi užrašai ten – vien ispaniški, tik Jėzuitų misijose ir muitinėse šis bei tas simboliškai parašyta ir gvaraniškai.

Jaguarono Jėzuitų bažnyčios medinis vidus

Jaguarono Jėzuitų bažnyčios medinis vidus

Bet išsaugotąja gvaranių kalba paragvajiečiai didžiuojasi, jos mokoma mokyklose. Ji tarnauja kaip koks slaptas kodas, kai reikia, kad niekas kitas nesuprastų: sakoma, kad 1933 m. karą prieš Boliviją Paragvajus laimėjo dėl to, kad paragvajiečių šnipai lengvai suprato Bolivijos karininkų per radiją aptariamas strategijas (ispanų k.), gi Bolivijos šnipai irgi girdėjo Paragvajaus kariuomenės radijo pašnekesnius, tik kas iš to – paragvajiečiai šnekėjosi gvaranių kalba.

Aišku, Jėzuitai paliko ir katalikybę. Paragvajus tiki. Sekmadieniais daug kas nedirba, automobiliai dabinami religiniais vaizdais. Bet net tokių įspūdingų bažnyčių, kokias turėjo Jėzuitai, paragvajiečiai nepasistatė – pagrindinė sostinės Asunsjono katedra primena Lietuvos miestelio bažnyčią, o “švenčiausia šalies vieta” (kiekviena Lotynų šalis turbūt tokią turi) – Kaakupės Stebuklingosios Mergelės Marijos katedra – didesnė, bet nykoka.

Kaakupės bažnyčia, traukianti tūkstančius piligrimų, kartu su šventu miesto šaltiniu

Kaakupės bažnyčia, traukianti tūkstančius piligrimų, kartu su šventu miesto šaltiniu

Keistos imigrantų kolonijos ir begaliniai Paragvajaus toliai

Po Jėzuitų, XVIII-XIX a. sandūroje, Paragvajus pasiliko viena labiausiai išsivysčiusių Lotynų Amerikos šalių. Jis vienas pirmųjų paskelbė nepriklausomybę nuo Ispanijos (1811 m.), jame atidarytas pirmasis Pietų Amerikos geležinkelis, jo armija apsiginklavo moderniausiais ginklais.

Deja, Paragvajaus diktatorių ambicijos pasirodė per didelės, tarsi kokio Hitlerio. 1864 m. diktatorius Lopezas ėmė kariauti su… Brazilija, Argentina ir Urugvajumi vienu metu. Prie tokios dydžio persvaros jokie Paragvajaus ginklai nepadėjo: karo būta vieno kruviniausių pasaulio istorijoje, žuvo apie pusę milijono žmonių, Paragvajus sutriuškintas, neteko daugybės žemių, daugiau nei pusės žmonių, 85% vyrų…

Tik apleisti vagonai liko iš Paragvajaus geležinkelių

Tik apleisti vagonai liko iš Paragvajaus geležinkelių

Taip niekada Paragvajus galutinai ir neatsigavo, liko viena skurdžiausių Lotynų Amerikos šalių. Mėgino stotis ant kojų pakviesdamas atvykti imigrantus. Begalinės atokios Paragvajaus stepės pritraukė turbūt keisčiausią pasaulyje imigrantų derinį, kurie, vedini idealistinių tikslų, neištirpo Paragvajaus tautų katile, statė savo kaimus ir miestelius. Ir tų imigrantų palikuonių bendruomenės šiandien – viena Paragvajaus pažibų tiems, kam eilinės turistinės vietos jau pabodo.

Paragvajuje – ir Australijos komunistų statyta „Naujoji Australija“, ir vokiečių nacių kurta „Naujoji Germanija“ (abi apnykusios), o labiausiai į akį krenta menonitai – itin religingi vokiečiai, pasirinkę gyventi panašiai, kaip XIX a. imigravę jų protėviai: jie rengiasi rūbais tarsi iš istorinių dramų, kalba protėvių atsivežta vokiečių kalba, augina po keturis ar šešis vaikus. Tiesa, technologijomis naudojasi: įdomu buvo pamatyti tokią „XIX a. šeimą“ lipančią į apynaujį Mercedes’ą.

Vakarienė menonitų restorane. Vokiškas maistas, ekrane – Frankfurto „Eintracht“ rungtynės. Tiek daug blondinų vienoje vietoje seniai kur bemačiau, o juk čia Lotynų Amerika, juk tie vokiečiai emigravo iš Vokietijos prieš daugiau nei 100 metų, bet išlaikė „gryną kraują“

Vakarienė menonitų restorane. Vokiškas maistas (vienintelį kartą valgiau Lotynų Amerikoje raugintus agurkus), ekrane – Frankfurto „Eintracht“ rungtynės. Tiek daug blondinų vienoje vietoje seniai kur bemačiau, o juk čia Lotynų Amerika, juk tie vokiečiai emigravo iš Vokietijos prieš daugiau nei 100 metų, bet išlaikė „gryną kraują“

Daugiausia tokių bendruomenių gyvena Gran Čake – begaliniuose Paragvajaus „laukiniuose vakaruose“, sudarančiuose 60% šalies teritorijos, bet glaudžiančiuose tik 2% jos žmonių. Tačiau jų yra ir kitur palei šimtus kilometrų nuo vieno didmiesčio iki kito besidriekiančius kelius. Visas Paragvajus gyvenamas retai: plotu ši šalis lenkia Vokietiją, o gyventojų – tik 7 mln.

Kelias į Vakarus, į visuomet ryškų Paragvajaus saulėlydį

Kelias į Vakarus, į visuomet ryškų Paragvajaus saulėlydį

Mažai šviesų reiškia gražius saulėlydžius ir žvaigždėtą Pietų dangų, tačiau šiaip Paragvajaus gamta gana proziška, lygi. Garsiausias šalyje Ybykujaus nacionalinis parkas priminė eilinį mišką, kiek kalvotesnį, nei Lietuvoje, o jo krioklelių nė nepavyko pasiekti – medžiai kažin kada užvirtę taką. Šalies neturistiškumas turi ir pliusų, ir minusų.

Ybykujaus nacionalinis parkas nuo apžvalgos aikštelės

Ybykujaus nacionalinis parkas nuo apžvalgos aikštelės

Po Paragvajų patogiausia keliauti automobiliu (viešasis transportas nėra patogus), tačiau čia koją kiša itin prasti Paragvajaus keliai. Pagrindiniame trikampyje tarp Siudad Del Estės, Enkarnasjono ir sostinės Asunsjono jie dar normalūs (tiesa, mokami). Dažnas miestas turi bent vieną grįstą į jį vedantį kelią, bet ką daryti, jei ten reikia atvažiuoti iš kitos pusės, arba nori pamatyti atokesnę lankytiną vietą? Likę Paragvajaus keliai “grįsti purvu” – raudono molio, su mediniais tiltais, po dažnų liūčių tuoj pat tampantys nepravažiuojamais. Lauki nesulauki akmenų dangos – ji rodo arti esant miestelį. Bet gali pasisekti mažiau, prastas kelias virsti į tragišką su jo viduryje tyvuliuojančiais “ežerėliais”. Tik skrybėlėti gaučai joja, gyvulius gena. Kažkur ten ir automobilio bamperį pametėme…

Tipinis Paragvajaus kelias toliau nuo pagrindinių

Tipinis Paragvajaus kelias toliau nuo pagrindinių

Paragvajaus kurortai, turtas ir tikrovė

Paragvajiečiai neturi vandenyno ar jūros, tad poilsiauja prie ežerų ar upių. 45 km į rytus nuo Asunsijono stūgso San Bernardinas – vokiečių įkurtas miestelis (centre – vokiškas viešbutis Hotel del Lago), vasaromis, kalbama, virstantis jaunimo pasilinksminimų zona. Kai lankėmės mes, jis buvo tuščias, o menki paplūdimėliai priminė kokius Žaliuosius ežerus prie Vilniaus.

Kas kita – Enkarnasjonas tarp visų Jėzuitų misijų pietuose ir jo paupio paplūdimys. Upė, kaip ir šalis, vadinasi Paragvajus. Ten, stebėdamas dangoraižius Argentinos pusėje, jaučiausi tarsi Jungtinėse Valstijose: viskas tvarkinga, gražu, palei upę pilna visokiausių restoranų: nuo greito maisto tinklų (McDonald’s ir pan.) iki prabangių.

Enkarnasjono paupio paplūdimys. Anapus - Argentina

Enkarnasjono paupio paplūdimys. Anapus – Argentina

Tiesa, su ta prabanga Paragvajuj sunku. „Prabangus“ ten tiesiog reiškia, kad moki daug (daug Paragvajaus mastais – Lietuvoje tiek mokėtum daugelyje vidutinių restoranų). Kiek beragavau – maisto kokybė tarsi pačiam namie pasiruošus (kai nesi patyręs virėjas). Skaniau buvo „pakelės užeigoje“, į kurią užsukome paragauti tradicinių empanadų (paplotėlių su įkepta mėsa), marinaros. Ir kelis kartus pigiau. „Prabangiame Asunsjono restorane“ padavėjas, gal prisižiūrėjęs Holivudo filmų, bandė reikalauti „tip, tip, tiiiiip“ (šiaip arbatpinigiai Paragvajuje neįprasti), kai tuo tarpu tos pakelės užeigos šeimininkai dar padovanojo desertų – turbūt pirmąkart istorijoje ten sustojo turistas.

Keliaudamas Paragvajuje gali pats pasirinkti, kiek mokėti: geresniuose viešbučiuose ir restoranuose mokėsi kiek Lietuvoje, o pigesniuose – ir perpus ar ketvirtį tos kainos. Būtent dėl pastarųjų Paragvajus vadinamas viena pigiausių pasaulio šalių. Bet tų pigiųjų vietų nerasi „Tripadvisor“, „Lonely Planet“ ar net „Booking.com“ – Paragvajuje viešbučių gausu kiekviename miestelyje (ir svečių namų hospedaje, labiau pasimylėti norinčioms poroms skirtų motel), tačiau pamėginęs rezervuoti per internetą pagalvosi, kad daugelyje miestų viešbučių neva nėra išvis. Turi atvykti “gyvai”. Ypač verta ieškoti ten, kur susikerta pagrindiniai keliai.

Terere - tradicinis Paragvajaus gėrimas. Vietiniai nešiojasi didžiulius jo indus ir gurkšnoja. Jis panašus į matę, tik šaltas - smarkiai tonizuoja

Terere – tradicinis Paragvajaus gėrimas. Vietiniai nešiojasi didžiulius jo indus ir gurkšnoja. Jis panašus į matę, tik šaltas – smarkiai tonizuoja. Paragauti turistui ne taip paprasta, nes pardavėjai, būna, siūlosi tik įpilti į indą, kurį pats jau turi turėti – bet negi pirksi tererės indą dėl paragavimo

Beje, norint taupyti, geriau keistis valiutą iš dolerių – eurų kursas daug kur prastas, o bankomatai taiko mokesčius.

Asunsjonas – pageltęs diktatorių miestas

Paragvajaus sostinė Asunsjonas, kaip ir visa šalis, persmelkta ta senąja, romantizuota „lotyniška dvasia“ – dainingo pasaulio užkampio, kuriame mainosi geltona (senų vienaukščių pastatų), chaki (karo) ir juoda (pastatus apėdusios dėgmės) spalvos, šen bei ten ryškiai užspalvintos politinės agitacijos šūkiais (vietoj rinkiminių plakatų).

Čia romantiškai, čia niūriai senas Asunsjonas

Čia romantiškai, čia niūriai senas Asunsjonas

Įspūdingiausias pastatas ten – Prezidento rūmai, saugomi karių. Nedaug atsilieka Parlamento rūmai, priešais kuriuos plytinčioje centrinėje Ginklų aikštėje mums lankantis buvo išdygęs ištisas kartoninių namelių ir palapinių miestelis (protestuotojai).

Paragvajaus prezidentūra

Paragvajaus prezidentūra

Netoliese – medeliai „dingusiems be žinios“ diktatoriaus Alfredo Štriosnerio oponentams (valdė 1954-1989 m., kvietė Paragvajuje slėptis nacių karo nusikaltėlius, tarp jų daktarą Mengelę ir, pasak sąmokslo teorijos, priglaudė net patį Hitlerį), o Nepriklausomybės namuose, kur rinkdavęsi intelektualai 1811 m. paskelbė Paragvajaus nepriklausomybę – atminimo lenta pačiam Štriosneriui.

Asunsjono katedros kuklus vidus

Asunsjono katedros kuklus vidus

Apskritai Asunsjonas glaudė nesuvokiamai daug diktatorių – vien nuo 1902 m. iki 1954 m., per 52 metus, prezidentas pasikeitė 41 kartą. Daug ekscentrikų valdė šią šalį: be avantiūristo Lopezo ir Štriosnerio, dar Francija, uždraudęs baltaodžiams tuoktis su baltaodžiais, kad maišytųsi rasės (išties, grynų rasių Paragvajuje praktiškai nėra, išskyrus vokiečius menonitus; dauguma gyventojų daugiausiai turi baltaodžių kraujo, bet bent truputį indėnų). Francijos namas – irgi Asunsjono lankytina vieta. Ir daugiau lankytinų vietų tie diktatoriai pasatė – primojo Lotynų Amerikos geležinkelio stotis (dabar paversta muziejumi – iki 1999 m. važinėję traukiami garvežių, Paragvajaus geležinkeliai „sustabdė ratus“, o apleisti vagonai iki šiol riogso išrikiuoti netoli stoties), botanikos-zoologijos sodas, buvęs Lopeso dvaro parku. Nuvykau ten pamatyti vietinės faunos – nes laukinėje gamtoje jos nėra daug. Gražūs į kiaules panašūs pekariai, įdomūs tapyrai – tik kapibaros, didžiausio pasaulio graužiko, sodas neturėjo. “Kapibara?” – nesuprato prižiūrėtojai – “Eikite geriau žiūrėti liūtų, dramblių”. Kai kurie žymiausių diktatorių ilsisi Nacionaliniame panteone – Lopesas jį statė kaip koplyčią, bet pasistatė sau kapą.

Nacionalinis panteonas

Nacionalinis panteonas

Asunsjono klimatas – drėgnas. Ir per kiekvieną liūtį gamta netrunka pasiglemžti miestą. Asunsjone, kaip ir kituose Paragvajaus miestuose, daug kur nėra gatvių drenažo, tad vos palijus, gatvės tikrąja to žodžio prasme virsta upėmis, kuriomis, it kokie vandens motociklai taškydamos vandenį aukštai į šalis, „plaukia“ mašinos. Dar vienas senosios Lotynų Amerikos vaizdas…

Upėmis virtusios Asunsjono gatvės

Upėmis virtusios Asunsjono gatvės

Senąją Lotynų Ameriką mena ir Rekoletos kapinės. Lotynų Amerikos sostinės ir jų elito šeimos, atrodo, konkuruoja kapinėmis ir kriptų grožiu – ir Asunsjonas čia atrodo geriau, nei galėtum tikėtis pagal jo dydį ir atokumą.

Rekoletos kapinės. Viduje, tiesa, budi sargas ir iškart po šios nuotraukos padarymo uždraudė fotografuoti

Rekoletos kapinės. Viduje, tiesa, budi sargas ir iškart po šios nuotraukos padarymo uždraudė fotografuoti

Dar viena neparagvajietiškai gera vieta – Itau meno muziejus, apimantis viską – ir indėnų liaudies meną, ir krikščioniškas statulas (tokias kitokias nuo mums įprastų), ir šiuolaikinį meną, ir alegorinius Paragvajaus dailininkų darbus. Ir jis nemokamas. Pasidarė gaila, kad Lietuvoje nieko panašaus – pristatančio visą lietuvišką meną – neturime.

Tik neispaniškų užrašų nesitikėk. Paragvajiečiams atrodo, kad ispaniškai moka visas pasaulis – nė nenustebdavo, kai prabildavome ir mes.

Paragvajaus menas Itau meno muziejuje

Paragvajaus menas Itau meno muziejuje

Paragvajus – šalis tiems, kas myli atradimus

Kelionės į Paragvajų negalėčiau rekomenduoti tiems, kam kelionių esmė – pasaulio stebuklai, puošiantys „100 įdomiausių pasaulio vietų“ tipo sąrašus. Ir tiems, kas nori leisti atostogas geruose kurortuose.

Tačiau tiems, kam svarbesnė šalies dvasia, ką erzina turistų minios ir visos paskui jas sekančios blogybės (aukštos kainos, nesaugumas) – tiems Paragvajus pats tas.

Paragvajuje irgi gali pamatyti senovinius griuvėsius – ir naršyti juos beveik vienas, o ne su turistais iš dešimčių autobusų, kaip Meksikoje ar Peru. Paragvajuje irgi gali pamatyti krioklius – ir niekas neužstos jų vaizdo, kaip Brazilijoje ar Argentinoje. Ir Paragvajuje dar gali džiaugtis kelionės atradimais, o tavo užsienietiškas veidas dar pritrauks daugiau norinčių pakalbėti vietinių nei norinčių apgauti turistą.

Paragvajaus lankytinų vietų žemėlapis

Paragvajaus lankytinų vietų žemėlapis su įvertinimais. Gal jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Paragvajų

Paragvajaus lankytinų vietų žemėlapis su įvertinimais. Gal jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Paragvajų

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Rio de Žaneiras – gamta ir linksmybės

Rio de Žaneiras – gamta ir linksmybės

| 0 komentarų

Rio de Žaneiras! Platūs geltono smėlio paplūdimiai. Tarsi tiesiai iš žemės gelmių išdygę aštrūs aukšti žali kalnai. Dangoraižių eilės palei jūrą ir chaotiškos favelos ant šlaitų.

Panoramų, gražesnių už Rio de Žaneiro, pasaulyje mažai. Ir nors tai yra 12 milijonų gyventojų glaudžiantis miestas, labiausiai jame žavi būtent gamta. Dauguma pastatų, net garsioji Kristaus atpirkėjo statula, perkelti į eilinę lygumą atrodytų nykiai. Bet didingoje kalnuotoje Rio de Žaneiro pakrantėje ir skurdžiausi rajonai, ir nykiausi daugiabučiai – romantiškai žavūs.

O kai saulė nusileidžia ir gražiąsias Rio de Žaneiro panoramas uždengia tamsa, miestas pakyla į tikrą fiestą. Gyva muzika pasipila iš visų paplūdimio kavinių, sambos mokyklos ištisus mėnesius repetuoja karnavalui, o futbolo fanai kyla į kovą tribūnose. Būdamas Rio de Žaneire dienomis galėjau gerėtis gamta, o kiekvieną vakarą – vis kitokia braziliška kultūra.

Klasikinė Rio de Žaneiro panorama nuo Korkovado (Kristaus skulptūros) kalno

Rio paplūdimiuose – savos taisyklės

Rio de Žaneirą galima pavadinti didžiausiu pasaulio kurortu. Gyvenimas čia sukasi aplink paplūdimius, ir vietiniai į juos eina ne mažiau mielai, nei turistai. Net dviejų iš Rio de Žaneiro paplūdimių pavadinimų muzikos dėka žinomi visame pasaulyje – Kopakabana ir Ipanema.

Poilsiautojai šeštadienį, „paplūdimio dieną“, Ipanemoje

Abudu panašūs: banguota jūra, smėlio juosta, paplūdimio kavinės, plati gatvė, prestižinių dangoraižių eilė. ~1950 m. Rio de Žaneiro grietinėlė rinkdavosi Kopakabanoje, ~1970 m. ji persikėlė į Ipanemą, bet skirtumų rasti sunku. Turistui sudėtinga atskirti ir įvairias neformalias paplūdimių zonas, kurios paprastai įvardijamos pagal gelbėtojų postų numerius. Prie vienų postų poilsiauja šeimos su vaikais, kitur diskutuoja intelektualai, dar kitur – vieni į kitų treniruotus kūnus žvalgosi gėjai. Visa tai išduoda nebent subtilios detalės (pvz. paplūdimio kavinė „Rainbow“ / „Vaivorykštė“), bet vien išgirdę, prie kelinto gelbėtojų posto saulutėje kaitinasi rio de žaneirietis, kiti miestelėnai jau daug apie jį sužino.

Kopakabanos rajonas vakarėjant

Paplūdimiuose verda gyvenimas. Vyrai sportuoja – lyg ir tinklinį, tačiau kamuolį vien spardo it futbole (nebūtų Brazilija). Moterys kaitinasi su tokias menkais bikiniais, kad net kitų Brazilijos miestų gyventojams atrodo nepadoru. Nesibaigiančios pardavėjų eilės siūlo viską nuo maisto iki drabužių ir kamuolių. Meniškesni elgetos stato smėlio pilis ir renka už šį meną praeivių aukas. Tykšta didelės bangos, bet ne vasarą maudosi mažai kas: nors, tiesa, Palangoje niekada nebūna net tokio šilto vandens, kaip giliausią Rio de Žaneiro žiemą. Bet maudymasis tėra tik maža Rio de Žaneiro paplūdimių kultūros dalis; netgi tie paplūdimiai arčiau Centro, kaip Botafogas ar Flamengas, kur dėl taršos beveik nesimaudoma, vasaromis susilaukia lankytojų.

Turint laiko, verta aplankyti kiekvieną paplūdimį – vien jau dėl vaizdų į Rio kalnus ir įlankas, kurie visur vis kitokie, bet visur įspūdingi. O jei paplūdimių pasivaikščiojimams pritrūktų, dar yra Rodrigo de Freiteso lagūnos (ežero) pakrantės prie Ipanemos, irgi atveriančios nuostabius vaizdus.

Poreilė glamonėjasi ant liepto prie Rodrigo de Freiteso lagūnos. Visame Rio de Žaneire įprasta demonstruoti meilę atvirai

Poreilė glamonėjasi ant liepto prie Rodrigo de Freiteso lagūnos. Visame Rio de Žaneire įprasta demonstruoti meilę atvirai, o ypač – per Karnavalą. 9 mėnesiai po jo, vietiniai sakė, net gimstamumas išauga.

Pats ilgiausias Rio de Žaneiro paplūdimys prasideda už Ipanemos – Tižuka [Barra de Tijuca]. Į jos aukštus įtvirtintus daugiabučius miesto turtingieji kėlėsi pastaraisiais dešimtmečiais, ir tai jau visai kitoks rajonas: be restoranų ir parduotuvėlių pirmuose aukštuose, skirtas ne pėstiesiems, o automobiliams, kuriais važiuojama pramogauti į didžiuosius prekybos centrus. Pailsėti žmonės iš kitur ten nevažiuoja ir dauguma paplūdimių kavinių buvo uždarytos. Būtent Tižukoje vyko didžioji dalis 2016 m. Olimpiados rungčių (ir krepšinis). Olimpinis parkas dabar aptvertas ir tuščias.

Rio de Žaneiro kalnai – neprilygstamas fonas miestui

Rio de Žaneiro paplūdimius ir rajonus skiria kalnai. Ne šiaip sau kalnai, o stačios uolos, į dalį kurių įlipti gali tik su specialia įranga ir rimtu fiziniu pasirengimu (toks laipiojimas – populiarus).

Laimė, eiliniams keliautojams Rio de Žaneiras pastatė lynų keltuvus, liftus, traukinukus, kelius…

Dviejų lynų keltuvų junginys skrenda virš „bedugnės“ ant įspūdingų formų Cukraus kalno (alternatyvų ten patekti nėra, ir net kroviniai keliami tuo pačiu keltuvu).

Flamengo paplūdimio panorama

Cukraus kalno vaizdas nuo Flamengi paplūdimio. Jis – žemesnis už Korkovado, todėl debesuotą dieną pasirinkome kilti į jį

Dar gražesni vaizdai atsiveria nuo paties garsiausio, Korkovado kalno, kuris primena bažnyčios bokštą, o Kristaus atpirkėjo statula viršuje – kryžių. Kai Rio de Žaneiras šitoks didelis, laiminantis Kristus iš tolimesnių rajonų gali pasirodyti mažesnis, nei tikėtasi, bet stovint (ar atsigulus specialiose vietose) ant kalno, jo papėdėje, statula atrodo pribloškiamai didelė. Ji statyta tarpukariu, tad yra saikinga, tačiau, nepaisant to, ne mažiau paveiki.

Laiminantis Kristus, Rio de Žaneiro simbolis ir vienas naujųjų septynių pasaulio stebuklų.

Nuo statulos papėdės matosi visas miestas, visi jo paplūdimiai ir visi žemesni kalnai. Vienas minusas – gražusis Kristaus atpirkėjo statulos kompleksas įrengtas tada, kai automobilius mažai kas turėjo ir turizmas buvo menkas, tad užkilti į viršų gana sudėtinga (tenka du-tris kartus perlipti į kitą transporto priemonę) ir brangu.

Ant baliustradų prie Kristaus atpirkėjo statulos pas turistus atėjo mažytė beždžionėlė marmozetė. Kai kurie kalnai Rio de Žaneire – tikros gamtos oazės

Užvis įspūdingiausi (bet ir brangiausi) Rio de Žaneiro vaizdai – iš sraigtasparnio, kurie iš dviejų aikštelių nuolat kyla į septynių trukmių ir brangumų skrydžius: Ipanema, Kopakabana, Cukraus kalnas, Jėzaus statula… Kelios minutės, bet paliekančios įspūdį visam gyvenimui.

Rio de Žaneiras iš sraigtasparnio. Arčiau - Ipanema, toliau - Kopakabana, tolumoje - Cukraus kalnas

Rio de Žaneiras iš sraigtasparnio. Arčiau – Ipanema, toliau – Kopakabana, tolumoje – Cukraus kalnas

Favelos – nuo beviltiškų iki madingų

Dauguma kitų gražiausių Rio de Žaneiro vaizdų yra visiškai nemokami, o jais gėrisi… patys skurdžiausi miestelėnai. Taip jau susiklostė, kad XX a. viduryje miestą užplūdę atvykėliai iš skurdžių Brazilijos šiaurės rytų valstijų, neradę prieinamo būsto, nelegalius namus sau dažniausiai susiręsdavo ant tuščių kalnų šlaitų. Šitaip gimė favelos – lūšnynai.

Priešingai daugeliui miestų, kur skurdieji gyvena atokiuose priemiesčiuose, Rio de Žaneiro favelos visada bado turtingųjų akis. Viena yra kalne tarp Centro ir Kopakabanos, kita – tarp Kopakabanos ir Ipanemos, trečia – tarp Ipanemos ir Tižukos…

Tipinis Rio de Žaneiro vaizdas: apačioje turtingas rajonas, viduryje (tarp kalvų) – favela, o pačios aukščiausios vietos sunkiai pasiekiamos ir todėl paliktos miškui

Favelos atėmė iš Rio de Žaneiro Holivudo garsenybių numylėto miesto statusą, mat miestą užplūdo nešvara, nusikaltimai. Tiesa, ryšys tarp favelų ir „asfalto“ (turtingųjų rajonų) kartais naudingas abiems pusėms: faveliečiai dirba mažai apmokamus darbus, tarkime, viešbučių kambarinėmis. Bet kiti faveliečiai žemyn leidžiasi vogti, plėšti (ypač daiktus reikia saugoti paplūdimiuose). Nuo plėšikų Rio de Žaneire nukentėjau ir aš: puolė miesto centre, dieną, šešiese, pagriovė ant žemės, plėšė kišenes. Viską matė dešimtys žmonių – ir nieko nedarė, visi pripratę.

Dar neseniai visas Rio de Žaneiro favelas tikrąja to žodžio prasme valdė narkomafija: kontroliavo vienintelius įvažiavimus (atvykstant policijai, mafijai tarnaudavę vaikai perspėdavo fejerverkais), laisvai gatvėse prekiaudavo narkotikais („apsipirkti“ atvažiuodavo ir turtingas jaunimas). Ruošdamasi Rio de Žaneiro Olimpiadai valdžia svarbiausias favelas atsiėmė (tai prilygo vidaus karui su daugybe žuvusių pareigūnų, mafijozų ir prašalaičių). Vadinamoji „pacifikacija“ (nuraminimas) patiko ne visiems faveliečiams, nes dabar reikia laikytis painių įstatymų (darbų saugos, gaisro saugos), mokėti mokesčius (tiesa, tai vis tiek daro tik nedaugelis). „Biblijai – taip, Konstitucijai – ne“ – toks vienoje favelų matytas grafitis puikiai apibrėžia dažno „doro“ faveliečio nuomonę apie pacifikaciją.

Vidigalio favela. Policijos pacifikuota – aišku, nusikaltėliai neikur nedingo, mačiau net viešai gatvėje automatu nešiną jaunuolį. Bet jie nebėra vienintelė favelos valdžia.

Susilaukusi protestų, kad Olimpiadai ruošiamasi eilinių piliečių sąskaita, valdžia stengėsi, kad infrastruktūros gerinimai, skirti turistams, būtų naudingi ir skurdžiausiesiems. Viena tokių vietų – Mirante da Paz liftas: gretimos favelos gyventojai juo gali grįžti namo iš Ipanemos, o turistai nuo viršaus – pasigerėti nemokamais vaizdais. Deja, nepanašu, kad suderinti abu dalykus būtų pavykę: nors liftas atrodo moderniai, buvome vieninteliai turistai tarp faveliečių – užsukus į apžvalgos aikštelę paaiškėjo kodėl: ten viskas nudrengta, prišiukšlinta, voliojosi net išmatos.

Iš Mirante da Paz atsiveria du vaizdai – į Ipanemą ir į favelą. Šitas įdomesnis, nes vaizdų į Ipanemą yra ir gražesnių. Tuo tarpu favelos, ilgą laiką „kultūringai ignoruotos“ kaip miesto piktžaizdė, vis labiau domina turistus kaip unikali Rio de Žaneiro pajūrio dalis, iš kurios kilo žymi dalis Rio kultūros

Dar nuvažiavome iki naujo lynų kelio, kuris statytas kaip viešasis transportas favelos Complexo do Alemão gyventojams; jiems jis turėjo būti nemokamas, o turistams už pinigus leisti gerėtis Rio priemiesčių vaizdais. Deja – 2011 m., prieš pasaulio futbolo čempionatą, už 50 mln. eurų pastatytas keltuvas vos pora mėnesių po olimpiados 2016 m. sustingo amžiams – nutrauktas finansavimas. Toks likimas ištiko dar ne vieną čempionato/olimpiados projektą.

Turistų laukiantys motociklininkai su atšvaitinėmis liemenėmis Vidigalio favelos papėdėje

Turistų laukiantys motociklininkai su atšvaitinėmis liemenėmis Vidigalio favelos papėdėje. Greta yra kainoraštis – gali užvežti ne tik viršun (smagu lėkti vingiuotom gatvėm su vėju), bet ir į bet kurį kitą miesto rajoną.

Visgi, keletas favelų, apvaduotos nuo narkomafijos, pakilo iš skurdo liūno, ir tokios gentrifikacijos pažiba – Vidigalis. Ant fotogeniško kalno tarp Ipanemos ir Tižukos stovintis siaurų gatvių rajonėlis iš pirmo žvilgsnio išvis jau primena turistinį rajoną: įeinančius pasitinka angliški užrašai, siūlantys užvežti aukštyn (Brazilijoje neportugališki skelbimai – labai reti), pilna daugmaž tvarkingų viešbučių ir restoranų (kai kuriuos labai rekomenduoja net kelionių vadovų knygos), pačioje viršūnėje su vaizdu – hipsteriškas burgerių baras (pardavinėja net marškinėlius su užrašais „Mano vardas – favela“), o turistų ramybę saugo, atrodo, ištisas policijos batalionas. Tik šiukšlių gerokai daugiau ir, atokiau nuo policijos, automatu ginkluotą paauglį dar mačiau – bet, kaip sakė vietiniai, jei nefotografuosi – nieko turistams nedarys, nes iš turistų uždirba visa favela. Apsistoti Vidigalyje – vis dar pigiausia Rio pajūryje (praeities šleifas), bet turbūt jau greitai tai bus tiesiog madinga. O juk dar prieš keletą metų turistus griežtai gąsdindavo nekišti nosies į Vidigalį be gido…

Bet favelų Rio de Žaneire – šimtai, ir toms toliau nuo gražiųjų pakrantės kalvų pasisekė mažiau. Idant galėtų užsidirbti, jų gyventojams tenka laipioti per greitkelių tvoras, rizikuoti gyvybėmis siūlant pravažiuojantiems vairuotojams visokius sausainėlius.

Daiktų pardavėjai automobilių kamštyje palei favelą

Garsiai reklamuojamos nepigios ekskursijos po favelas paprastai veda ne ten, o į tas, „ramiąsias“ favelas, kaip Vidigalis. Vieniems užsieniečiams ekskursijos labai patinka, kitiems atrodo kažkoks nesusipratimas („kelionė pamatyti skurdą“). Išmėginęs manau, kad geriau, užuot ėjus į tokią ekskursiją, tiesiog pažiūrėti gerą dokumentinį filmą apie favelas (pvz. „Welcome to Rio“) ir pavaikščioti ten pačiam, nusipirkti vieną kitą prekę skurdžiuose kioskuose: ir pačiam pigiau, ir pinigai pasieks tuos kam labiau reikia, ir pamatysi ne mažiau. Gal ekskursijų būna ir geresnių, bet mūsiškėje angliškai vos kalbantis gidas daugiausiai rodė visokius Vidigalyje augančius medžius („čia avokadas, čia bananas, čia vėl avokadas“).

Kavinė Vidigalio Favelos viršūnėje

Kavinė Vidigalio Favelos viršūnėje

O šiaip dauguma “eilinių” Rio de Žaneiriečių gyvena nei favelose, nei paplūdimių rajonuose. Miestas kone be galo ištįsęs į šiaurės rytus, kur “darbininkų rajonas” seka “darbininkų rajoną”, o kas rytą lėta, dešimtmečius normaliai negerinama miesto traukinių sistema jie važiuoja į pagrindinius rajonus, vakarais, atstovėję ilgas eiles metro stotelėse – atgal. Ten jau neužsuka jokie turistai, nėra ko. “Sveiki atvykę į Rio!” – pavymui man šaukė vietiniai, gal pirmąkart išvydę savo stotelėje užsieniečius. Užsieniečiai po Rio dažniau keliauja “Uber” – jis ten toks nebrangus ir patogus, kad keliaujant keliese dažnai net pigiau, nei viešu transportu.

Rio de Žaneiro centrą verta lankyti konkrečiu metu

Rio de Žaneiras taip asocijuojasi su paplūdimiais, kad lengva pamiršti, jog portugalai šį miestą įkūrė ne prie paties vandenyno, o prie įlankos, natūralaus uosto. Galvojo, kad ta įlanka – upė (miesto pavadinimas reiškia „Sausio upė“). Tenai iki šiol – Rio de Žaneiro centras. Kaip ir visur Brazilijoje, senamiestis nėra prestižinis rajonas, bet, jei nekreipti dėmesio į daugybę benamių ir narkomanų (tai paprasčiausia šurmuliuojant darbo dienai), bei istorinius pastatus užgožusius XX a. vidurio daugiaaukščius, ten yra kuo pasigerėti.

Rio de Žaneiro istorinis teatras, supamas naujų pastatų. Po teatrą vyksta ekskursijos, Europos didmiesčius kopijavę operos teatrai buvo tikras XX a. pradžios Brazilijos didmiesčių pasididžiavimas

Rio de Žaneiro istorinis teatras, supamas naujų pastatų. Po teatrą vyksta ekskursijos, Europos didmiesčius kopijavę operos teatrai buvo tikras XX a. pradžios Brazilijos didmiesčių pasididžiavimas

Tarp gražiausių pastatų – Candellaria Mergelės Marijos bažnyčia (šimtmetį statyta prabangiausia Brazilijos imperijos šventykla), Portugališkos literatūros skaitykla (tikra XIX a. mokslo šventovė), Centrinis teatras (būna ekskursijos), Senoji katedra, Šv. Benedikto vienuolynas (daugiausiai dėl interjero).

Portugalų literatūros skaitykla

Eidami į pietus nuo centro pro modernią katedrą, patekome į Lapa rajoną, kurio simbolis – buvęs akvedukas, nūnai tapęs tramvajų, kylančių į Santa Tereza rajoną ant kalno, trasa. Dabar tai – menininkų, muzikantų kvartalai. Tačiau atėję po pietų, ten radome kaip niekur Rio de Žaneire daug narkomanų ir benamių, o dauguma kavinių buvo užvėrusios sunkias žaliuzes. Bent jau 125 m Selarono laiptais pasigerėjome – juos įrengė čilietis menininkas 1990-2013 m. (tikriausiai būtų ir toliau gražinęs rajoną, bet 2013 m. ant tų pačių laiptų jis, prieš tai susilaukęs grasinimų, rastas negyvas).

Selarono laiptai Rio de Žaneire

O šiaip Brazilijoje nusprendus aplankyti kokį rajoną (išskyrus pačius prestižiškiausius) verta pasidomėti, kada geriausia ten eiti. Kada ten „vyksta veiksmas“, sueina minios eilinių žmonių ir praskiedžia vietinius „gatvės gyventojus“. Istoriniuose centruose tai – darbo metas, Lapoje ir Santa Terezoje – vakarai. Tiesa, sutemus į tuos rajonus nebevykome – visi vakarai jau buvo suplanuoti, veiklos Rio de Žaneire vakarais – ne mažiau nei dienomis.

Lapos akvedukas ir rajonas ant kalno

Lapos akvedukas ir rajonas ant kalno

Muzika ir sportas: Rio de Žaneiras atgyja sutemus

Pirmąjį vakarą Rio de Žaneire pasiklausėme bosa novos melodijų. Sunkiau, nei atrodo: muzikos stilius, tapęs tikru Brazilijos prekės ženklu („Merginą iš Ipanemos“ iki šiol groja net mūsų radijo stotys, o autoriaus Tomo Žobimo garbei pavadintas Rio oro uostas), pačiame Rio de Žaneire seniai nebepopuliarus. Kiekvieną dieną jo gyvos muzikos vakarai, kiek ieškojau informacijos, vyksta tik viename Ipanemos bare („Vinicius“), ir ten susirinko beveik vien senukai (įskaitant dainininkus ir muzikantus).

Brazilams ~1960 m. kurta bosa nova – praeities muzika, kaip mums koks Šabaniauskas ar Dolskis, ir naujos jų kartos klauso vis naujų stilių. Tačiau Vakarų šiuolaikinė Brazilijos muzika nepasiekė, vakariečių fantazijoje Rio de Žaneiras liko naivokos bosa novos žemė.

Bosa novos vakaras

Kito garsaus braziliško stiliaus – Rio de Žaneiro karnavalų išgarsintos sambos – toli ieškoti nereikėjo. Jis, tarsi klasika, populiarus visuomet, ir daugiau nei pusmetis iki karnavalo sambos „mokyklos“ (t.y. klubai) kiekvieną savaitę rengia viešas repeticijas (tiksliau – pasirodymus/šokių naktis). Dauguma sambos mokyklų – iš favelų; štai važiuoji pro kokią favelą vėlų šeštadienio vakarą, ir ant kelio puola vaikai, ragindami ten sustoti ir pažiūrėti sambos. Mes aplankėme Salgeiro sambos mokyklą: pasirodymas be galo ugningas, tiesa, kamerinis, be visų superspalvingų karnavalinių platformų. Rėmėjų reklamų gausa rodė, kad samba rio de žaneiriečiams – ne tik šokis, bet ir sportas, juk kasmetis karnavalas – sambos konkursas, kuriame reikia palaikyti saviškius. Kiekviena mokykla karnavalui sukuria himną, ir savo „repeticijų“ metu moko jo lankytojus tarsi kokia politinė partija kala visiems savo programą.

Salgeiro sambos mokyklos repeticija

Rio De Žaneiro karnavalo pagrindiniai pasirodymai vyksta sambodrome prie miesto centro, yra ten ir „Sambos miestas“ kur visos mokyklos turi savo atstovybes. Nekarnavalo metu Sambos miestas „miegojo“, bet didingos platformos ir sambos mokyklos repeticijos atminimas įkvėpė grįžti į Rio antrą kartą specialiai dėl karnavalo ir žodžių neturiu apsakyti tam, ką pamačiau – miestas iš labai gražaus, bet, visgi, miesto, virsta kažkokia beprotybės zona (šimtai gatvės koncertų ir paradų, milijonai persirengėlių, seksualūs rūbai), o sambodromo pasirodymų mąsteliai primena kokio fantastinio filmo specialiuosius efektus. Pribloškiamo įspūdžio nėra su kuo palyginti visame pasaulyje.

Viena įspūdingų platformų. Šios mokyklos pasirodymas simbolizavo literatūrinę dviejų garsių jau mirusių Brazilijos rašytojų dvikovą danguje

Menkutis fragmentas Rio de Žaneiro karnavalo: viena iš platformų, kurių per vakarą būna apie 50. Pasirodo 30 000 šokėjų iš 7 sambos mokyklų, o visas pasirodymas trunka apie 8-9 valandas nuo vakaro iki ryto (kiekviena sambos mokykla žygiuoja virš valandos, demonstruodama savo kostiumus, būgnus ir, aišku, platformas, ir pasirodymu perteikdama kokią nors gilią temą). Ir tokių pasirodymų sambodrome būna ne vienas

Dar vieną vakarą aplankėme Brazilijos futbolo šventovę – Marakanos stadioną. Vietinė Fluminense komanda priėmė svečius iš Salvadoro miesto – Vittoria. Brazilija – gaingiausia pasaulyje futbolo šalis – ir futbolas čia tikra šventė: prieš kelias valandas aplink stadioną dainuodami renkasi sirgaliai, girdisi petardų šūviai (susprogdina, ko neleido įsinešti?), svečiai atvyksta autobusais su klubo vėliavomis. Riba tarp „ultrų“ ir „neultrų“ ištirpusi: rungtynių metu dainavo, grojo, praleidus įvarčius griebėsi už galvų, keikėsi, ar verkė kone visi. „Ultros“ išsiskiria radikalumu, o ne užsidegimu: jų klubai ne tik mušasi, bet net ir šaudosi tarpusavyje, vėliau savo salėse kabina žuvusių „kankinių“ nuotraukas.

Tiesa, iš 75 tūkstančių Marakanos vietų užimta buvo tik 20 tūkstančių (lankytojų ir pajamų statistiką skaidrumo dėlei privaloma viešai skelbti ekrane). Ir čia geriau, nei vidurkis: šituo Brazilija panaši į Lietuvą, sportą jie labiau mėgsta žiūrėti per televizorių, nei stadione ir smarkiai atsilieka nuo vakarų europiečių.

Mačas apytuštėje Marakanoje (dauguma žiūrovų sėdi tribūnoje kairėje, kurios čia nesimato)

Savaitgalių vakarais tūkstančius lankytojų pritraukia ir Šiaurės rytų tradicijų centras. Iš tiesų tai – didelis turgus, šeštadieniais ir sekmadieniais veikiantis kiaurą parą; toks populiarus, kad net parduodami įėjimo bilietai. Be prekijų ten – pora scenų su muzikantais ir daug restoranų. Aplinkui klientų ieškosi prostitutės, kai kurios – beveik nuogos (Brazilijoje prostitucija legali).

Lankytojai Šiaurės rytų tradicijų centre

Rio valstija: nuo vasaros sostinės iki aukso uosto

Rio de Žaneiras iki 1960 m. buvo Brazilijos sostinė. Pradžioje – Portugalijos kolonijos. Vėliau, kitų šalių kolonijoms Amerikoje sukilus dėl laisvės, Portugalijos karaliai suprato, kad Brazilijos nebeapgins ir sužaidė meistriškai: suteikė Brazilijos Imperijai nepriklausomybę, tačiau į imperatoriaus sostą pasodino savo giminaičius.

Šitaip portugalai valdovai imperatoriavo iki 1889 m., kai, panaikinę vergovę, buvo nuversti. Jie mėgino gyventi europietiškai ir tą „europiečių valdomos Amerikos valstybės“ skonį dar galima pajusti kalnų priemiestyje Petropolyje, imperatorių vasaros rezidencijoje. Ten – didinga neogotikinė katedra, vilos (atminimo lentos primena, kokie žymūnai kur gyveno) ir rūmai – menkesni, nei galima tikėtis, visgi dar buvo laikai, kai gražiausi ir didingiausi dalykai buvo prieinami tik Europoje.

Brazilijos imperatorių vasaros rezidencija Petropolyje

Rio de Žaneiras tada buvo ir svarbiausias uostas, iš kurio plukdydavo Minas Žeraiso auksą. Kaip tada jis atrodė galima įsivaizduoti nuvažiavus į Paratį (36 000 gyv.), „aukso uostą“ iki to laiko, kai Rio de Žaneirą pasiekė pirmasis kelias per kalnus. Praradęs savo pagrindinę misiją, Paratis sustingo laike: tiesias jo gatves tebesupa maži balti nameliai ir XVIII a. bažnytėlės. Viena buvusi baltaodžių, viena rudaodžių, viena juodaodžių. Kai lankėmės, kaip ir per kiekvieną pilnatį, Paračio gatveles užliejo siurealistiškas potvynis, o prekeiviai turistams pastatė laikinus tiltelius.

Tų turistų nemažai, nes Paratis yra pusiaukelėje tarp Rio de Žaneiro ir San Paulo važiuojant vaizdingąja Žaliąja pakrante. Kai Brazilija tokia milžiniška, atstumas nuo didmiesčių lemia labai daug. Palei Paratį – daugybė salelių, į kurias plukdo laivai.

Patvinusi Paračio gatvelė

Rio de Žaneiras abejingų nepaliks

Kartais būna, kad labiausiai išreklamuotos pasaulio vietos nuvilia: lūkesčiai būna milžiniški, o visos pagyros gali pasirodyti buvusios tiesiog geras turizmo rinkodaros įdirbis. Tačiau garsiausia Brazilijos vieta Rio de Žaneiras šio vardo nusipelnė. Tai tikrai vienas gražiausių pasaulio miestų.

Svarbiausia, tai retas miestas, kuris paliks didžiulį įspūdį ir gamtos mylėtojams, ir kultūros ar naktinio gyvenimo fanams.

Karnavalo metu milijonai Rio de Žaneiro gyventojų ima rengtis beprotiškai, ultraseksualiai, net idiotiškai - bet miestui viskas tinka!

Karnavalo metu milijonai Rio de Žaneiro gyventojų ima rengtis beprotiškai, ultraseksualiai, net idiotiškai – bet miestui viskas tinka!


Visi straipsniai iš kelionės po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,