Išskleisti meniu

Pietų Amerika – kelionių vadovai

Pietų Amerika – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Pietų Amerika – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

| 0 komentarų

Pietų Amerika. Viena galutinių keliautojų svajonių: tolima, egzotiška, visom prasmėm karšta. Su didžiausiomis džiunglėmis, upėmis, ledynais, kriokliais, egzotiškais indėnų griuvėsiais ir tradicijomis.

Tačiau dažną keliautoją gąsdina brangūs skrydžiai, nesaugumas.

Aplankęs daugelį Pietų Amerikos valstybių pristatau šį žemyną iš visų pusių: įdomiausios šalys, lankytinos vietos, praktiniai patarimai kaip nuskristi ir kaip keliauti po Pietų Ameriką, kultūra, saugumas ir kita.

Pagrindinių Pietų Amerikos keliautojams įdomių regionų ir vietų žemėlapis

Pagrindinių keliautojams įdomių Pietų Amerikos regionų ir vietų žemėlapis

k

Kiti "AŽ kelionės" straipsniai apie žemynus: Afrika | Australija | Azija | Pietų Amerika

Pietų Amerikos gamta

Pietų Amerikos žemyno koziris – gamta. Ypač – menkai civilizacijos paliestos teritorijos, prilygstančios kokiam trečdaliui Europos, kur gyvūnai, augalai nustelbia žmoniją ir dešimtis kilometrų aplink gali nebūti jokio kito žmogaus – tik didingiausia gamta. Kiekviena šių teritorijų driekiasi per daugiau nei vieną šalį ir todėl, norint jas aplankyti, nėra būtina keliauti į konkrečia valstybę. Šios teritorijos:

Amazonija, užimanti trečdalį Pietų Amerikos žemyno, yra didžiausios pasaulyje džiunglės ir didžiausia pasaulyje upių sistema. Ten gyvena bent 10% visų planetos gyvūnų ir augalų rūšių. Pamatyti gyvūnus per tankias džiungles nėra taip paprasta. Tačiau pačios džiunglės, besišakojančios milžiniškos upės ir jų santakos (kur susilieja skirtingų spalvų vandenys), kilometriniai jų potvyniai, ilgos kelionės lėtais upėlaiviais prisirišus hamaką – viso to niekur kitur pasaulyje nerasi. Didžioji dalis Amazonijos yra Brazilijoje, kur Manauso miestas tapęs tikrais Amazonijos vartais. Tačiau po savą gabalą Amazonijos turi dauguma žemyno šalių (Peru, Venesuela, Kolumbija, Gajana, Surinamas, Prancūzų Gviana, Ekvadoras).

Amazonės krantai

Amazonės krantai

Patagonija – pietinis viso gyvenamo pasaulio pakraštys, kur žmonija pamažu užleidžia vietą vėjuotai ir šaltai gamtai. Patagonijos pietuose jau gali jaustis beveik kaip Antarktidoje: į ežerus stumiasi ir tirpsta vieni didžiausių pasaulio ledynų, pingvinų daugiau nei žmonių. Be pingvinų dar gyvena aibė kitų tik Amerikoje sutinkamų žvėrių – gvanakų, nandu, šarvuočių – ir jų tiek daug, kad piečiau Patagonijoje kasdien važiuodamas keliu dykuose laukuose išvysdavau šimtus. Patagonija priklauso Čilei ir Argentinai.

Perito Moreno ledynas Argentinos Patagonijoj

Perito Moreno ledynas Argentinos Patagonijoje

Andai – antri pagal aukštumą pasaulio kalnai po Himalajų, stebinantys vulkanų kūgiais, nuostabiomis kalnų panoramomis, daugybe kurių gali gerėtis nuo vandens: iš Ramiojo vandenyno, milžiniškų Andų ežerų. Anduose gausu atokių vietų, bet kelionė į Andus kartu ir kultūrinė patirtis, mat Anduose verda ir gyvenimas. Aukščiuose, į kuriuos Europoje įkopia tik alpinistai (3-5 km) ten rangosi keliai, važinėja traukiniai, stovi miestai ir didmiesčiai, vyksta tarptautiniai futbolo mačai ir net laivyba ežeruose. Andai driekiasi per visą Pietų Ameriką ir pusė žemyno valstybių valdo savąjį Andų fragmentą: Čilė, Bolivija, Peru, Argentina, Ekvadoras, Kolumbija.

Andų kalnai

Bene populiariausia Pietų Amerikos gamtinė lankytina vieta – ir tikrai viena nuostabiausių pasaulyje – tiesa, yra už visų šių trijų teritorijų. Tai – galingieji Igvasu kriokliai, patys savaime sudarantys ištisą krioklių pasaulėlį, kurį gali patirti visokeriopai: pėsčiom, iš bokštų, iš laivo, iš sraigtasparnio.

Igvasu kriokliai (nuotrauka iš Brazilijos pusės)

Igvasu kriokliai (nuotrauka iš Brazilijos pusės)

Ne mažiau populiari ir Rio de Žaneiro pakrantė. Nors Rio – didmiestis, būtent gamta (įspūdingi kalnai, pakrantės) suteikia jam didžiąją dalį jo žavesio.

Rio de Žaneiro pakrantė

Rio de Žaneiro pakrantė

Tarp mažesnių, bet vis tiek nuostabių regionų – Pantanalis, didžiausias pasaulio pelkynas, itin žavintis amerikinių gyvūnų gausa.

Kapibara, didžiausias pasaulio graužikas ir vienas gausybės tik Amerikoje sutinkamų gyvūnų. Panatanalyje (nuotraukoje) jų kasdien gali pamatyti šimtus

Kapibara, didžiausias pasaulio graužikas ir vienas gausybės tik Amerikoje sutinkamų gyvūnų. Panatanalyje (nuotraukoje) jų kasdien gali pamatyti šimtus

Pietų Amerikos indėnų griuvėsiai

Pietų Amerikos Andų gamtą papildo Andų (Inkų) civilizacijos griuvėsiai kalnuose ir slėniuose. Inkų Imperija buvo didžiausia Pietų Amerikos imperija, plotu prilygusi Romos Imperijai. Inkų Imperiją galiausiai užkariavo, nugriovė, išplėšė Europos kolonistai, bet nuo to šiandien jos (ir jos pirmtakių) paveldas tik žavesnis, nes paslaptingesnis.

Maču Pikču, garsiausia indėniška vieta Pietų Amerikoje

Maču Pikču, garsiausia indėniška vieta Pietų Amerikoje

Inkų civilizacija išsivystė visiškai nepriklausomai nuo Europos ir todėl buvo visai kitokia: vietoje rašto pynė mazgelius, vietoje jojikų žinutes nešė bėgūnai. Tačiau ji buvo labai išsivysčiusi: turėjo gerų kelių sistemą, jungusią didelius, stebėtinai sunkiomis sąlygomis pastatytus akmeninius miestus, pilnus šventyklų, sandėlių, tvirtovių ir terasų, įgalinusių auginti kukurūzus net stačiuose Andų kalnuose.

Šiandien viskas prieinama turistams: žygiai inkų keliais ir pintais tiltais, įspūdingos sugriuvusių miestų panoramos. Garsiausia jų – Maču Pikču, bet ten pilna turistų, nors ir yra kvotos. Ne mažiau smagu atrasti kitus griuvėsius – tik šiek tiek mažiau įspūdingus, bet daug daug tuštesnius.

Buvusios Inkų Imperijos širdis – Peru, bet Imperija apėmė ir Boliviją, dalį Argentinos.

Likusioje Pietų Amerikoje indėnai gyveno paprastesnėmis gentimis, o pačiuose pietuose buvo klajokliai, tad ten jų paliktas paveldas gerokai menkesnis, nors savaip žavus: uolų piešiniai ir pan.

Cueva de Los Manos rankos. Tai - tik tapytos uolos fragmentas

Cueva de Los Manos Argentinoje indėnų rankomis tapyta uola

Pietų Amerikos kultūra

Šiuolaikinė Pietų Amerikos kultūra užkariavusi pasaulį: lotynų šokiai ir muzikos ritmai, muilo operos…

Ji – aistringai tolima, bet kartu ir artima europiečiui, todėl suprantama. Nes didžioji jos dalis “paveldėta” iš Ispanijos ir Portugalijos, kuros dar XV a. dalinos Pietų Ameriką. Ten, kur buvo Portugalijos valdos, dabar – Brazilija ir kalbama portugališkai. Visose kitose didesnėse Pietų Amerikos šalyse kalbama ispaniškai, nes tai buvo Ispanijos kolonijos. Visur vyraujanti religija – katalikybė ir pietų amerikiečiai gerokai uolesni katalikai nei juos kažkada apkrikštiję europiečiai (neveltui ir popiežiumi išrinktas argentinietis).

Dar labiau nei kur Europoje išauksuota katalikų bažnyčia Rio de Žaneire

Dar labiau nei kur Europoje išauksuota katalikų bažnyčia Rio de Žaneire

Senieji Pietų Amerikos gyventojai indėnai vienur išnaikinti, kitur tam tikruose regionuose tebėra, bet jų kultūros ir kalbos nustumtos į antrą planą – ir toliau nyksta, stelbiamos ispanakalbio ar portugalakalbio elito ir iš Europos atvežtų tradicijų.

Ant supintų Titikakos ežero salų gyvenantys urų indėnai - viena retų tvirtai savo tradicijas išlaikiusių indėnų tautų, bet ir tai klausimas, kiek viso to dabar tikra, kiek - dėl turistų

Ant supintų Titikakos ežero salų gyvenantys urų indėnai – viena retų tvirtai savo tradicijas išlaikiusių indėnų tautų, bet ir tai klausimas, kiek viso to dabar tikra, kiek – dėl turistų

Pietų Amerikoje nebepasinersi į autentišką vietos kultūrą, kaip gali Azijoje ar Afrikoje, bet indėnai neabejotinai paliko Pietų Amerikos kultūroje gilų įspaudą. Paliko ir juodaodžiai, kuriuos į daugelį Pietų Amerikos valstybių kolonistai atvežė kaip vergus. Tame kultūrų mišinyje ir gimė vienos įspūdingiausių pasaulio tradicijų. Pavyzdžiui, Brazilijos karnavalai – viena vertus, krikščioniška Gavėnios pradžia, kita vertus, aistra, aprangomis, sambos muzika labiau primenantys kokią genties šventę. Bet masteliais – Olimpiados atidarymą.

Rio de Žaneiro karnavalas pritraukia milijonus žmonių, iš kurių dešimtys tūkstančių dalyvauja pagrindiniame sambos mokyklos šou. Nuotraukoje - tik viena iš keliasdešimties per vakarą pasirodančių platformų, o tokių pasirodymų daug ir kiekvienas užtrunka iki kokių 8 valandų. Įspūdingiausias šou žemėje!

Rio de Žaneiro karnavalas pritraukia milijonus žmonių, iš kurių dešimtys tūkstančių dalyvauja pagrindiniame sambos mokyklos šou. Nuotraukoje – tik viena iš keliasdešimties per vakarą pasirodančių platformų, o tokių pasirodymų daug ir kiekvienas užtrunka iki kokių 8 valandų. Įspūdingiausias šou žemėje!

Visos Pietų Amerikos šalys, buvusios Ispanijos kolonijomis, kultūriškai savaip panašios, bet skirtumus lemia tai, kiek šalyje indėnų kilmės žmonių: kuo jų daugiau, tuo labiau kultūra nutolusi nuo ispaniškosios. Bolivijoje, Peru, Paragvajuje indėnų kultūros įtaka didžiausia.

Argentinoje ir Urugvajuje, tuo tarpu, beveik visi žmonės – baltaodžiai kolonistų ir imigrantų palikuonys, tad ten jautiesi beveik kaip Europoje.

Afrikos kilmės žmonių daugiausiai yra Brazilijoje.

Tango spektaklis

Tango šokis Argentinoje ir Urugvajuje – viena daugelio šiuolaikinių Petų Amerikos tradicijų, gimusių jau tame žemyne ir išplitusių kitur

Pietų Amerikos kolonijos vienos pirmųjų paskelbė nepriklausomybę nuo Europos imperijų – tai įvyko dar XIX a. pradžioje – ir nuo to laiko susiformavo naujų vietos tradicijų. Aistringai švenčiamos nepriklausomybės dienos, vietinė virtuvė ir šokiai, pagarba libertadorams – žemyno išvaduotojams, vedusiems vietines armijas prieš Ispanijos pajėgas. Jų garbei pavadinta, tikriausiai, milijonai gatvių, šimtai miestų, ir daugelis Pietų Amerikos šalių turi savo panteoną su savo pagrindiniu libertadoru viršūnėje (Argentinoje – San Martinas, Čilėje – Bernardo O’Higinsas, Urugvajuje – Artigas ir pan.) bei daugybe tik kiek mažiau pagerbtų generolų, pulkininkų to panteono viduryje ir apačioje.

Urugvajaus sostinės centrinė aikštė su libertadoro Artigo paminklu dešinėje. Paties Artigo kapas, amžinai saugomas garbės sargybos - požemyje po paminklu

Urugvajaus sostinės centrinė aikštė su libertadoro Artigo paminklu dešinėje. Paties Artigo kapas, amžinai saugomas garbės sargybos – požemyje po paminklu

Pietų Amerikos miestai

Pietų Amerikos miestuose žaviausi yra senamiesčiai, kuriuose kolonijinių valstybių vienuolių ordinai statė didingas visus priblokšti turėjusias barokines katedras ir vienuolynus, o turtingi kolonistai – savo rūmus.

Kusko katedra Peru

Kusko katedra Peru

Ne mažiau įspūdingi gali būti ir ~1900-1940 m. “naujieji” didmiesčių centrai, kuriuos pasistatė jau nepriklausomybę gavusios Pietų Amerikos šalys. Su puošniais daugiaaukščiais, teatrais, muziejais. Kai kurie Pietų Amerikos miestai tada buvo tarp turtingiausių pasaulyje ir grožiu pranoko Europos didmiesčius. Ypač Buenos Airės, bet ir San Paulas, Rio de Žaneiras, Montevidėjas.

Aikštė, šalia kurios stovi pirmoji San Paulo bažnyčia ir paminklas San Paulo kūrėjams

Viena San Paulo centrinių aikščių

Deja, Pietų Amerikoje neįprasta saugoti paveldą, todėl seni pastatai griaunami, statomi nuobodūs nauji. Mažai belikę Pietų Amerikos didmiesčiuose vietų, kur gali “pasinerti į praeitį” tarsi Europos senamiesčiuose nematydamas jokių stiklinių ar betoninių naujų pastatų. Tai paprasčiau kai kuriuose mažesniuose miestuose: tuose, kurie prieš 100 ar 200 metų buvo turtingais savo laikmečio didmiesčiais, bet tada išseko gretimų kasyklų auksas ar deimantai, ir miesteliai “įstrigo laike”, nieko naujo ten statyti neapsimokėjo. Tokių yra, pvz., Brazilijos Minas Žeraiso valstijoje.

Diamantinos miestelis Brazilijos Minas Žeraiso valstijoje

Diamantinos miestelis Brazilijos Minas Žeraiso valstijoje

Gyventi ne tik senuose pastatuose, bet ir apskritai miesto centre Pietų Amerikoje – joks prestižas. Tai ir tai, kad Pietų Amerika nėra turtinga, lėmė, kad ten gerokai geriau nei Europoje išsaugoti pastatų interjerai. Turtingi žmonės išsikėlė į priemiesčius, o likę gyventi centruose neišgali pasikeisti nei durų, nei baldų. To nesunaikino ir okupacijos, karai: tiesiog nuo pat išsivadavimo, Pietų Amerikoje jie beveik nevyko. Tad apsistojęs kokiame Pietų Amerikos miesto centro viešbutyje ar AirBnB, bemat pasineri į 50, 100, o, jei pasiseks, ir 150 metų istoriją (aišku, prabangos nesitikėk, bet kaip įdomu kilti 100 metų liftu ar kokiame pigiame viešbutyje rasti nutriušusioje lentynoje XIX a. knygas, tiesiog šiaip padėtas!).

Vienas senųjų Buenos Airių teatrų virto knygynu El Ateneo Grand Splendid

Vienas senųjų Buenos Airių teatrų virto knygynu El Ateneo Grand Splendid, bet interjeras nesunaikintas

XX a. viduryje Pietų Amerikos didmiesčiai apaugo lūšnynais, kiekvienoje šalyje vadinamais kitaip (Brazilijoje – favelos, Argentinoje – villa miseria ir t.t.). Juos savom rankom svetimoje žemėje nelegaliai pasistatė kaimiečiai, troškę gyventi mieste, bet neturėję tam pinigų. Valdžia lūšnynus toleruoja – toleruoja net ir tai, kad jų gyventojai vagia elektrą, vandenį ir kita. O jei valdžioje kairieji, valdžia ir pati daug ką dovanoja lūšnyniečiams tikėdamasi, kad, keičiantis kartom, jie pasikeis. Bet akis badanti socialinė atskirtis, į kurią net panašios Europos miestuose nerasi, niekur nenyksta. Į lūšnynus turistams eiti nerekomenduojama dėl nesaugumo, o ir nalabai yra ko (nors dabar jau yra lūšnynų, pamažu virtsančių menininkų rajonais, Brazilijoje populiarios ekskursijos po favelas).

Rio de Žaneiro favela

Rio de Žaneiro favela

Pietų Amerikos kurortai

Pietų Amerika turi ilgus ilgus saulėtus – čia nuostabiai uolėtus, čia idiliškai smėlėtus – krantus, tačiau, priešingai nei Pietryčių Azija, ji negarsėja pasauliniais kurortais. Didžiulis atstumas nuo Europos, nesaugumas, ne tokios ir mažos kainos daro savo.

Labiausiai tarptautinis turizmas išvystytas šiaurės rytų Brazilijoje, bet kurortų (balneario) juosta driekiasi palei visus žemyno krantus. Kai kurie jų yra milžiniški, nes ten masiškai atostogauja gretimų didmiesčių gyventojai (panašiai, kaip Palanga gyvena iš vilniečių ar kauniečių). Keliauti ten gali tik nepriklausomai (beveik niekas nesiūlo atostogų paketų), bet jei nukeliausi, išsinuomosi kokį kambarį daugiabutyje, tai galėsi pasinerti ir į vietos kultūrą bei turizmo papročius. Tarp tokių “vasaros sostinių” yra Mar Del Plata Argentinoje, Vinja Del Mar Čilėje ir kt. Aplinkui jas – mažesni kurortai kiekvienam skoniui.

Mar Del Platos kazino kompleksas

Mar Del Platos kurortas Argentinoje

Urugvajaus Punta Del Estė, tuo tarpu, tampa ir visos Pietų Amerikos vasaros sostine, sutraukia televonvelių aktorius ir lotyniškos muzikos dainininkus. Tik ir kainos atitinkamos.

Visgi įspūdingiausias Pietų Amerikos “kurortas” – Rio de Žaneiras. Žinau, kad tai ne kurortas, o didmiestis – bet jis turi tiek paplūdimių, tokią poilsio ir pramogų kultūrą, kad lengvai “nukerta” visus kurortus. Ir pakrantė nuostabi.

Rio de Žaneiras iš sraigtasparnio. Arčiau - Ipanema, toliau - Kopakabana, tolumoje - Cukraus kalnas

Rio de Žaneiras iš sraigtasparnio.

Tačiau patys rio de žaneiriečiai dažnai iš jo bėga į “kurortesnius” kurortus, kurių aplink du didžiausius Brazilijos didmiesčius pilna: nuo salų be automobilių iki pramogų Mekų iki Balneario Kamboriu, kuris dangoraižiais lenkia visus Pietų Amerikos didmiesčius. Ten – saugiau nei Rio.

Aplankyti Brazilijos regionai ir kaip jie suskirstyti į straipsnius

Ilha do Mel (salos be automobilių) pakrantėje

Pietų Amerikos klimatas

Pietų Amerika yra karštas žemynas – tačiau ne visa.

Ten, kur Pietų Ameriką kerta pusiaujas (žemyno šiaurėje), visus metus temperatūra yra vienoda, amžina vasara. Jei tai žemumos – temperatūra yra vidutiniškai virš +30 dienomis, jeigu Andų kalnai – ji priklauso nuo aukščio. Su kiekvienu 1000 m aukščio prarandami 6-7 laipsniai, taigi, kokioje Kolumbijos sostinėje Bogotoje, stovinčioje Anduose 2640 m aukštyje (bet netoli pusiaujo) kiaurus metus dienos temperatūra yra 18-19 laipsnių.

Toks vienodas pusiaujo klimatas yra šiaurės Brazilijoje, Venesueloje, Kolumbijoje, Ekvadore, Peru, Gajanoje, Suriname, Prancūzų Gvianoje. Iš šių šalių kalnus turi (taigi, ir vėsesnį orą) Peru, Ekvadoras ir Kolumbija.

Ekvadoro sostinėje Kite - visada ~+21 laipsnis dieną ir +13 naktį

Ekvadoro sostinėje Kite – visada ~+21 laipsnis dieną ir +13 naktį

Kuo toliau Pietų Amerikoje į pietus, tuo labiau ryškėja metų laikai – tiesa, jie atvirkšti, nei Lietuvoje (žiema būna nuo birželio iki rugpjūčio, vasara – nuo gruodžio iki vasario). Be to, ir ne tokie stiprūs – net pačiame Pietų Amerikos pietiniame gale žiemomis temperatūra paprastai krenta tik iki minus kelių laipsnių, rečiau – iki minus keliolikos, ir tik Andų kalnuose būna žvarbuma “kaip Lietuvoje” ar baisesnė. Apskritai ryškesnė žiema ir vasara visame Pietų Amerikos žemyne yra tik Argentinoje ir Čilėje, kažkiek dar – Urugvajuje ir pačiuose Brazilijos pietuose.

Rio de Žaneire, Brazilijos pietuose, lietuviui oro ir vandens temperatūra tinkama maudytis kiaurus metus (vanduo virš +20), bet vietiniams žiemą jau šaltoka.

Rio de Žaneire, Brazilijos pietuose, lietuviui oro ir vandens temperatūra tinkama maudytis kiaurus metus (vanduo virš +22), bet vietiniams žiemą jau šaltoka

Keliaujant į Andų kalnus, problemų gali sukelti deguonies trūkumas – turistiniuose viešbučiuose net būna deguonies aparatų, nors man niekad nieko panašaus neprireikė.

Didelėje dalyje Pietų Amerikos svarbūs ir liūčių bei sausasis sezonai – lietingumas jų metu skiriasi daugybę kartų, o didžiosios upės, tokios kaip Amazonė, gali patvinti kelis kartus. Jei nemėgstate lietaus prieš keliaudami pažiūrėkite vietų, kurias lankysite, lietingumą.

Vaizdas pro viešbučio langą į aukščiausią pasaulyje laivybai tinkamą ežerą Titikaką Peru ir Bolivijos pasienyje. Aukštis 3812 m. viešbutyje buvo papildomas deguonis

Vaizdas pro viešbučio langą į aukščiausią pasaulyje laivybai tinkamą ežerą Titikaką Peru ir Bolivijos pasienyje. Aukštis 3812 m. viešbutyje buvo papildomas deguonis

Pietų Amerikos ekonomika ir kainos

Šiandien visa Pietų Amerika yra neturtingesnė už Lietuvą ir beveik visa – pigesnė. Kiek neturtingesnė ir kiek pigesnė, priklauso nuo vietos. Argentina, Čilė ar Urugvajus pragyvenimo lygiu nedaug atsilieka nuo Lietuvos: ten gražūs tvarkingi miestai, sutvarkyta turistinė infrastruktūra. Neturtingumą išduoda tik lūšnynai (lengva jų nepastebėti), daugiau elgetų ar prastesni keliai.

Argeninos praeities didybė atsispindi XX a. pradžios pastatų dydyje ir puošnume - Europoje analogų sunkiai rasi

Buenos Airių praeities didybė atsispindi XX a. pradžios pastatų dydyje ir puošnume – Europoje analogų sunkiai rasi

Peru, Brazilijoje ekonominė situacija prastesnė, bet ir ten yra tvarkingų vietų.

San Paulo benamiai, kadangi lyja, persikėlė ten, kur pastatų atsikišimai kiek užstoja lietų. Gamtos sąlygos verčia juos nuolat 'migruoti'

San Paulo benamiai guli kur bažnyčios stogas uždengia lietų.

Tuo tarpu Bolivija ar Paragvajus jau – beveik trečiasis pasaulis, kur baisūs žvyrkeliai po lietaus plaukia upėmis, nes nėra drenažo. Kita vertus, skurdesnėse vietose ir turistų mažiau, vietiniai ne taip pripratę kaulyti iš jų pinigų, viskas gerokai autentiškiau.

O juk buvo laikai, kai kai kurios Pietų Amerikos šalys buvo tarp turtingiausių pasaulyje: iš pradžių Peru ir Bolivija (~XVI a.), paskui – Argentina ir Urugvajus (XX a. pradžioje). Tas “prabėgusių amžių didybės” jausmas Pietų Amerikoje toks nostalgiškas, bet ir žavus. Nuostabios katedros ir rūmai čia (išskyrus kelis turtingesnius miestus ir šalis) neiščiustyti, kaip Europoje, jų fasaduose matai prabėgusių šimtmečių paliktus randus. Yra didžiulis kontrastas tarp praeities didybės ir niūresnės dabarties (tuo Pietų Amerika skiriasi nuo, tarkime, Afrikos, kuri visais laikais buvo pasaulio užkampis).

Paragvajaus prezidentūra

Paragvajaus prezidentūra, dabar supama aplūžusios aplinkos

Tiesa, turtuolių Pietų Amerikoje yra ir dabar. Ir visuose didmiesčiuose rasi puikius prekybos centrus, tokius brangius restoranus, kad ir lietuviams jie labai brangūs. Nes Pietų Amerikoje didžiulė socialinė atskirtis. Daugelis šalių turi savo “aukštąjį luomą”, pažįstamą iš muilo operų, kuris gyvena taip turtingai, kaip Vakarų Europa, yra ne mažiau išsilavinęs, persmelktas vakarietiškos kultūros (bet galutinai neatsisakęs savos).

Bendrai, Pietų Amerikoje paprastai kainos tame pat mieste skiriasi labiau, nei Lietuvoje: brangiausios vietos gali būti gerokai brangesnės, nei Lietuvoje, o pigiausios – pigesnės.

Prabangus restoranas Edificio Italia viršūnėje. Mes, pirkę pigesnį bilietą, galėjome būti tik lauko apžvalgos aikštelėje ir į šį restoraną tik žiūrėti pro langus.

Prabangus restoranas San Paulo dangoraižio viršūnėje. Mes, pirkę pigesnį bilietą, galėjome būti tik lauko apžvalgos aikštelėje ir į šį restoraną tik žiūrėti pro langus.

Kaip nuvykti į Pietų Ameriką ir keliauti po ją

Keliauti į Pietų Ameriką yra brangu, nes ji labai toli – iš visų žemynų, tik Australija toliau nuo Lietuvos. Į kai kurias Pietų Amerikos sostines vien skrydis pirmyn-atgal kainuos nemažiau 1000 eurų.

Laimė, skrydžiai į kai kuriuos didesnius Pietų Amerikos miestus paprastai yra pigesni, nei į kitur. Tarp tokių – San Paulas, kartais – Rio de Žaneiras, Buenos Airės, Lima. Net jei norėtumėte keliauti į kitus Pietų Amerikos miestus ar kitas šalis, paprastai labiausiai apsimoka visų pirma nuskristi į kažkurį iš šių pagrindinių miestų, o jau iš jų skristi ar nusigauti kitais būdais į vietą. Pavyzdžiui, jei lankyste Patagoniją, paprastai verta pirkti bilietą iš Vilniaus į Buenos Aires, o tada jau vidinį skrydį Argentinoje; o jei vykstate prie Igvasu krioklių, verta skristi į San Paulą ir jau iš ten į Igvasu.

Lėktuvas leidžiasi Buenos Airių Chorchės Niuberio oro uoste, esančiame beveik miesto centre. Iš ten - daugelis skrydžių į kitus Argentinos miestus. Priekyje - Kristaus prisikėlimą smbolizuojanti statula Tierra Santa Biblijos tematikos pramogų parke

Lėktuvas leidžiasi Buenos Airių Chorchės Niuberio oro uoste, esančiame beveik miesto centre. Priekyje – Kristaus prisikėlimą smbolizuojanti kas valandą iš žemės iškylanti statula Tierra Santa Biblijos tematikos pramogų parke: Pietų Amerikoje, kur religija nėra praeitis, kuriamos ir modernios religinės vietos

Keliauti po pačią Pietų Ameriką patogiausia vidiniais skrydžiais – atstumai dideli net kai abu miestai toje pat šalyje. Iki labai neseniai skrydžiai Pietų Amerikos viduje buvo labai brangūs: suskraidyti ten-atgal kokioje Argentinoje užsieniečiui kainuodavo nedaug pigiau, nei į Lotynų Ameriką ir atgal. Dabar jau kai kuriose Pietų Amerikos šalyse vidiniai skrydžiai tik kažkiek brangesni, nei Europoje. Visgi, skrydžiai tarp skirtingų Pietų Amerikos šalių dar yra brangūs.

Alternatyva skrydžiams – autobusai. Jie kiek pigesni nei Lietuvoje (pagal atstumą), bet dėl milžiniškų atstumų vis tiek nepigūs, be to, lėti. Traukiniai gi daug kur nunykę (keleiviniai reisai uždaryti), kitur geležinkeliai nė nepastatyti.

Kita alternatyva – autonuoma. Verta gerai pasidomėti, kur kokie keliai, nes Pietų Amerikoje daug žemėlapiuose pažymėtų kelių pravažiuojami tik džipais, ypač po lietaus (paprastai jie veda ne į didmiesčius, bet į lankytinas vietas).

Tipinis Paragvajaus kelias toliau nuo pagrindinių

Tipinis Paragvajaus kelias toliau nuo pagrindinių

Pirkti organizuotą kelionę iš Lietuvos į Pietų Ameriką paprastai labai neapsimoka – pačiam galima susiorganizuoti tokios pat kokybės kelionę už pusę ar trečdalį kainos.

Jei keliausite po Pietų Ameriką ilgiau, didelę nusigavimo ten kainą kažkiek kompensuos pigesni viešbučiai, maistas vietoje (jei nemėginsite to, kas skirta “aukštiesiems luomams”).

Keliauti po Pietų Amerikos miestus sudėtingiau, nei tikėtumeis: kai šalys skurdžios, metro daug kur nepastatytas arba pasiekia toli gražu ne kiekvieną įdomų rajoną. Autobusų maršrutus ir grafikus, tuo tarpu, surpasti gali būti sunku. Jei šalyje yra Uber keliaujant keliese gali apsimokėti naudotis juo – taksistai neretai mėgina apgauti.

Ratinis tramvajus - nuo viso kito eismo atskirti autobusai - dažno Pietų Amerikos miesto mėginimas pigiai išspręsti transporto problemą. Kiti stato lynų keltuvus ar dar ką. Sėkmė būna vidutiniška, metro neprilygsta

Ratinis tramvajus – nuo viso kito eismo atskirti autobusai – dažno Pietų Amerikos miesto mėginimas pigiai išspręsti transporto problemą. Kiti stato lynų keltuvus ar dar ką. Sėkmė būna vidutiniška, metro neprilygsta.

Ką valgyti ir kur apsistoti Pietų Amerikoje?

Pietų Amerika kartu ir egzotiškas, ir neegzotiškas žemynas. Net skurdesnėse šalyse ten lengva rasti Europos virtuvę ar amerikietiškus greito maisto restoranų tinklus – tačiau verta išmėginti ir vietinę virtuvę, vietines valgymo tradicijas (pvz. Brazilijoje rodizio, kai patiekalai nešiojami ratu ir kiekvienas svečias gali įsidėti ko nori). Europos virtuvės restoranai gali kainuoti panašiai, kaip Lietuvoje (skurdesnėse šalyse) ar brangiau (turtingesnėse), kai vietinės užeigos, tikėtina, bus gerokai pigesnės ir įdomesnės.

Su apsistojimu situacija panaši, kaip Europoje, išskyrus šiuos niuansus:
*Motelis (Motel) daugybėje Pietų Amerikos šalių – tai ne vieta šalia greitkelio kur nakvoja ratuoti turistai, o vieta, kur porelės gauna ramią valandą ar naktį pasimylėti. Visas interjeras į tai orientuotas, dažnas motelis be langų, užtat siūloma užsisakyti įvairių sekso žaisliukų ir pan. Šiais laikais moteliai, siekdami pasididinti pelną, noriai priima ir turistus (ir kainos/kokybės santykis ten dažnai geras), bet ten būsite retas svečias iš užsienio.
*Daugybės viešbučių dar neįmanoma užsakyti per internetą, ypač mažesniuose miestuose ir netokiose turistinėse šalyse. Reikia ieškoti vietoje. Tarkime, patikrinus internete kokį vidutinio dydžio Paragvajaus miestą ten nerodys jokių viešbučių, o realybėje ten bus penki ar šeši viešbučiai.

Taip pat žr. “Pietų Amerikos ekonomika ir kainos” aukščiau.

Motelio kambarys Brazilijoje

Motelio kambarys Brazilijoje

Pietų Amerikos saugumas (nesaugumas)

Norą keliauti į Pietų Ameriką be kainų gali “atmušti” šio žemyno nesaugumas. Tiesa tokia: pagal nužudymų skaičių 100000 žmonių, Pietų Amerika – pats nesaugiausias pasaulio žemynas, lenkiantis net Afriką. Analogiškai smarkiai gausiau nei pas mus Pietų Amerikoje vagių, plėšikų: ir pats ne kartą nuo jų nukentėjau, o iš vietinių girdėjau daug baisesnių istorijų apie pagrobimus, apiplėšimus įsmeigus ginklą ir t.t.

Nesaugumas skirtingose Pietų Amerikos šalyse skirtingas. Nesaugiausia yra Venesueloje ir Brazilijoje, saugiausia – Čilėje, Argentinoje, Urugvajuje. Tačiau net ir pastarosiose šalyse nesaugiau nei Lietuvoje.

Stiprios policijos pajėgos Rio De Žaneire. Vien policija Brazilijoje nušauna daugiau nusikaltėlių, nei Lietuvoje žūva žmonių apskritai - bet, aišku, nusikaltėliai pražudo dar kelis kartus daugiau

Stiprios policijos pajėgos Rio De Žaneire. Vien policija Brazilijoje nušauna daugiau nusikaltėlių, nei Lietuvoje nužudoma žmonių apskritai – bet, aišku, nusikaltėliai pražudo dar kelis kartus daugiau. Saugiau vis tiek tik ten, kur stebi policija ir niekas jai neužstoja – mane apiplėšė už kokio 100 metrų nuo šių pareigūnų

Aišku, nereikia įsibaiminti per daug: kad ir kokia Pietų Amerika nesaugi, tikimybė, kad užpuls būtent jus per jūsų trumpas 2 ar 3 savaičių atostogas nėra labai didelė. Svarbu būti atsargiam. Vietiniams atsargumas įaugęs į kraują: turtingesni namus įsitvirtina elektrifikuotom tvorom ir sargais, o ir eiliniai žmonės nuolat žvalgosi per petį, pinigus laiko kelnaitėse ar batuose, bei pamoko fotoaparatą ar telefoną išsitraukusį praeivį tuč tuojau jį slėpti ir t.t. (viską mačiau savo akimis daugybę kartų). Mums toks atsargumas gali atrodyti paranojiškas, bet Pietų Amerikoje taip nėra: nesaugesnėse jos vietose mažai žmonių, kurie metus ištveria neapvogti ar neapiplėšti. Kai mane patį apiplėšė, laikiausi beveik visų saugumo priemonių, 11 val. dienos judriame Rio de Žaneiro centre – užpuolė šešiese ir viskas. Vienintelė saugumo priemonė, kurios nesilaikiau – fotografavau telefonu. Jį pamatę plėšikai pamėgino atimti.

Taip pat verta žinoti, kad saugumas labai priklauso nuo vietos ir laiko. Nesaugu eiti vienam į daug lūšnynų, o vakare, kai viskas užsidaro, ir daugelio didmiesčių centrai tampa tuščiomis ir pavojingomis zonomis (nes ten mažai kas begyvena, tik dirba). Saugiau yra turtingų žmonių rajonuose, taip pat mažesniuose miesteliuose. Ir vis tiek ne taip saugu, kaip Lietuvoje.

San Paulo centre savaitgalį ar vakare vyrauja benamiai ir narkomanai

San Paulo centre savaitgalį ar vakare vyrauja benamiai ir narkomanai

Prieš keliaudami į Pietų Ameriką, daug lietuvių manęs teiraujasi ir “kaip su ligomis?”. Išties, daug Pietų Amerikos žemių – ypač Amazonija – yra visokiuose “pavojingų šalių sąrašuose”, siūloma skiepytis. Tačiau pasižiūrėjus statistiką pasidaro akivaizdu, kad, palyginus su Afrika, tikimybė užsikrėsti baisiausiomis ligomis, pvz. maliarija, – beveik nulinė. Tarkime, mirusių nuo maliarijos Brazilijoje per metus – 0,04 iš 100 000 žmonių, kai, palyginimui, turistų irgi pamėgtoje Gambijoje – 14,07, arba 500 kartų(!) didesnė tikimybė. Brazilijoje mažesnė tikimybė mirti nuo maliarijos, nei Lietuvoje – nuo gripo. Ir tarp užsikrėtusių Pietų Amerikoje paprastai visi – džiunglių gyventojai, einantys naktį į lauko tualetus džiunglėse ir pan. Keliaudamas į daugelį Pietų Amerikos šalių nuo nieko iš kelioninių ligų dar nebuvau skiepijęsis ir problemų nepatyriau.

Visi mano kelionių vadovai po Pietų Ameriką žemėlapyje!

Čia galite lengvai pasiekti visus mano kelionių aprašymus-vadovus po Pietų Amerikos šalis.

Paspaudus ant raudonų žymeklių žemėlapyje (ir iššokusios nuotraukos) jūsų laukia kelionių vadovai po visą šalį.

Paspaudus ant žalių žymeklių – išsamesni kelionių vadovai po atitinkamus didžiųjų šalių regionus.

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Bogota – gyva vėsi Kolumbijos sostinė

Bogota – gyva vėsi Kolumbijos sostinė

| 6 komentarai

Bogota, Kolumbijos sostinė, turi nekokią reputaciją. Žmonių grobimai, sprogdinimai, kokaino upės… „Būk ten labai atsargus“ – skambėjo perspėjimai, kai nusprendėme skristi į Bogotą.

Kita vertus, televizijos kanaluose, televizijoje, internete vis dažniau mačiau pasakojimus apie kitokią Bogotą. Atgimstančią, įveikusią narkomafiją, sparčiai turtėjančią vieną visos Lotynų Amerikos sostinių, kurios auksus ir meną atranda net baikščiausi amerikiečių turistai.

Praleidęs Bogotos aukštumų vėsoje daugiau nei savaitę supratau, kad abu požiūriai teisingi: tarp tų dviejų Bogotų tarsi vyksta nematoma kova ir neaišku, kuri laimės.

Vienuolės eina pro grafitį, vadinantį prezidentą žudiku

Vienuolės eina pro grafitį, vadinantį prezidentą žudiku

Bogotos senamiesčio kontrastai

Bogotos senamiestis įkūnija abi Bogotas. Jo žemi pastatai, jo žavios bažnyčios ir vienuolynai suremontuoti, išdažyti.

Dalis aplink Chorro de Quevedo aikštę pilna viešbučių, hostelių, restoranų, barų ir skalbyklų – viskas turistams ar jaunimui. Pačią aikštę pamėgę istorijų pasakotojai (ispaniškai).

Chorro de Quevedo rajone

Chorro de Quevedo rajone

Dalis aplink centrinę Bolivaro aikštę kitokia: pilna pigių kolumbietiško maisto restoranų (visi susispietę aplink esą XIX a. įkurtą “orginalų” Puerta Falsa), gyva ryte ir ištuštėjanti nusileidus saulei.

Bolivaro aikštė. Dešinėj - katedra, priekyje - Aukščiausiasis teismas, kuris pastatytas vietoje sudeginto 1985 m. per komunistų antpuolį (tada žuvo pusė teisėjų)

Bolivaro aikštė. Dešinėj – katedra, priekyje – Aukščiausiasis teismas, kuris pastatytas vietoje sudeginto 1985 m. per komunistų antpuolį (tada žuvo pusė teisėjų)

Bogotos Senamiestyje pilna iki dantų ginkluotų pareigūnų, o kartą ir praeinantį 50 karių su automatais būrį mačiau. Jausmas dvejopas: saugo, gal saugu. Bet jei jau reikia saugoti, reiškia, nesaugu – juk pareigūnų žvilgsnis ne beribis. Rio de Žaneire mane apiplėšė netoli pareigūnų – tiesiog tuo metu jie ton pusėn nežiūrėjo.

Menas Bogotos gatvėje

Menas Bogotos gatvėje

Kaip ten bebūtų, Bogotoje nieko nepraradome, tik sutaupėme. Juk tai – pigiausia Amerikos žemyno sostinė. Ir net kokio gražaus senamiesčio restorano balkone gėrėdamasis į kalnus atsiremiančių gatvių vaizdais galėjau pavalgyti už kelis eurus. Neplanavau kažko pirkti, bet išvydęs kainas senamiesčio parduotuvėse (kurios čia neoficialiai suskirstytos į rajonus pagal prekes, pvz. “elektronikos remonto gatvė”, “armijos stiliaus drabužių gatvė”) šiek tiek apsigalvojau. Gaila, kad tegalėjau skristi tolyn su rankiniu bagažu: Bogotos gatvėse gausu labai pigių ir gražių meno kūrinių.

Tamale, tipinis Bogotos maistas.

Tamale, tipinis Bogotos maistas. Pusryčiams jis užsigeriamas karštu šokoladu

Bogotos senamiestį kerta pagrindinė Carrera 7 pėsčiųjų gatvė. Joje daugelis senesnių pastatų perstatyti naujais aukštesniais – bet tai tikra dienomis atgyjanti miesto širdis, su visokiausiais prekijais nuo pardavinėjančių pigius hot dogus iki meną “iš makulatūron atiduotų nuvertėjusių Venesuelos banknotų”. Yra kažkiek elgetų (nors iš paties Senamiesčio jie tarsi “išstumi”), “Menas už maistą” pardavėjų. Jau pirmą dieną išgirdau pirmą pasiūlymą pirkti narkotikų, marichuanitos, kokaino: tai Kolumbijoje nelegalu, bet, kadangi narkotikai čia tokia didelė problema ir sistema nelabai ką stabdo, sakoma, tarp amerikiečių narkomanų populiarus “narkoturizmas” į Kolumbiją pavartoti pigiau ir saugiau, nei namie.

Gatvės prekeiviai centrinėje gatvėje

Taip pat Kolumbijoje populiaru pirkti pigius brangakmenius (bet daug jų padirbti). Kažkoks vietos verslininkas sugalvojo amerikiečių jaunimėlį “užkabinti” “storašiknėmis skruzdėlėmis”: prie kiekvienos turistinės Bogotos vietos pastatyta po žmogų su vienodomis angliškomis reklamomis “Big ass ants. Aphrodisiac”. Neragavau.

"Storašiknių skruzdėlių" reklama

“Storašiknių skruzdėlių” reklama

Bogotos centras – bažnyčios ir muziejai

Bogotos senamiestis pilnas senų gražių pastatų, ypač bažnyčių. Katedra, Šv. Pranciškaus (Francisco) bažnyčia, žavinti savo interjeru, bei Santa Clara vienuolyno bažnyčia, kurios vidus toks žavus, kad ji paversta muziejumi, į kurį parduodami bilietai.

Santa Clara bažnyčios vidus

Santa Clara bažnyčios vidus

Tiesa, gražių bažnyčių yra visur Lotynų Amerikoje. Tikroji Bogotos centro pažiba – Bogotos Aukso muziejus, neperdedant vienas garsiausių meno muziejų visame pasaulyje. Dar 1934 m., tada, kai pasaulis nesuprato senovės indėnų meno vertės, Kolumbijos bankas pradėjo supirkinėti auksinius indėniškus dirbinius: papuošalus, ritualinius daiktus ir kitą. Senieji Kolumbijos indėnai iki pasirodant europiečiams buvo tikri auksakalystės meistrai ir sukaupta įspūdinga kolekcija: pribloškia tiek “ypatingiausių dirbinių” unikalus stilius (šiuolaikiniam žmogui kartais gali atrodyti, kad kokie išmoningo siaubo filmo herojai ten pavaizduoti), tiek “eilinių papuošalų” kiekis: ateini į kokią salę ir iš visų pusių spindi dešimtys, kartais šimtai beveik vienodų auksinių dirbinių (iš viso muziejus turi 55000 dirbinių, iš kurių 6000 yra salėse). Dabar už milijonų milijonus nesukauptum tokios kolekcijos, todėl konkurentų šiam muziejui neatsiras: gi ~1934 m. metu už antikvarinius aukso dirbinius bankas mokėjo vos du-tris kartus brangiau, nei juos išlydžius kainuotų pats auksas, ir savininkai vis vien juos parduodavo džiaugdamiesi, koks tai puikus sandoris. Bogotos Aukso muziejus turistus vilioja jau nuo pokario ir tapo savotišku Bogotos sinonimu.

Aukso muziejaus eksponatas

Aukso muziejaus eksponatas

Bet, Bogotai atgimstant iš žiaurumų liūno, pristeigta ir daugiau muziejų. Botero muziejus, kur eksponuojami šio garsiausio Kolumbijos dailininko darbai: jo stilius irgi unikalus, jis kiekvieną žmogų – net istorines asmenybes – tapo kaip storulį. Botero toks įtakingas, kad net senojoje Santa Clara vienuolyno bažnyčioje-muziejuje, greta seno autentiško religinio meno, pastatytas ir jo paveikslas su storu žaliu Kristumi. Bet niekur Bogotoje nėra Botero darbų daugiau, nei Botero muziejuje, kuris dar sujungtas su kitais meno muziejais, demonstruojančiais visų epochų meną.

Botero paveikslas iš Botero muziejaus

Botero paveikslas iš Botero muziejaus

Kiek nuvylė kito garsaus Kolumbijos sūnaus – rašytojo “magiškojo realisto” Gabrielio Garsijos Markeso – atminimas. Jo vardu pavadintas centras neturi su rašytoju daug bendro, o rašytojo muziejaus Kolumbijos sostinėje nėra. Keista žinant, kad net oficialus visos Kolumbijos šūkis turistams privilioti – “Kolumbija yra magiškasis realizmas”…

Gatvės scena Bogotos centre

Gatvės scena Bogotos centre

Nuvylė ir Nacionalinis muziejus, įrengtas buvusiame kalėjime – na, eksponatų daug, bet mažai konteksto.

Savotišku muziejumi yra ir visas Bogotos senamiestis: pilna meniškų grafičių, o taip pat įvairių “žalių žmogeliukų”, atspindinčių “paprastus žmones”. Jos pridėliotos visur tartum kokie Vilniaus angelai.

Grafitis ir vienas Bogotos žalių žmogeliukų (ant stogo)

Grafitis ir vienas Bogotos žalių žmogeliukų (ant stogo)

Dvi Bogotos: skurdūs pietūs ir turtinga šiaurė

Kaip padalintas senamiestis, panašiai – ir visa Bogota. Į šiaurę nuo senamiesčio – turtingesni rajonai. Ten – prabangūs daugiabučiai, kurių kiekvienas aukštas – tai atskiras butas į kurį atvykstama įkišus raktą tiesiog lifte. Ir gyvenama paprastai su tarnais. Taip buvo įprasta kone visoje Lotynų Amerikoje, bet įvairiose kitose šalyse kairiųjų valdžios, darbo teisės reformos tą paprotį “išgujo”. Ne Kolumbijoje: visi vietos lietuviai, kuriuos čia sutikau, turėjo nuolatinius ar laikinus tarnus. “Kodėl butas, ne namas?” – klausiau įpratęs, kad, tarkime, JAV turtingesnio žmogaus į butą varu neįvarysi. “Taip saugiau” – buvo vienas iš atsakymų. Juk daugiabučių pirmuose aukštuose budi sargai, norėdamas aplankyti ką nors privalai visų pirma praeiti jų kontrolę: jei neįtikinsi, net į spygliuota ar elektrifikuota viela aptvertą kiemą neįleis.

Nuo Senamiesčio žvelgiant į šiaurę, link turtingesnių rajonų daugiabučių

Nuo Senamiesčio žvelgiant į šiaurę, link turtingesnių rajonų daugiabučių

“Turtingoji Bogota” turi net savo senamiestį – Usakeną [Usaquen]. Kadaise tai buvo atskiras miestas, su savo gražiais senais namais ir bažnyčia. Tuose namuose dabar – brangesni (ir prabangesni) restoranai nei tikrajame Bogotos senamiestyje, “tarptautiniai” viešbučiai. Ir jaukiau.

Usakenas

Usakenas

Į šiaurę nuo Bogotos centro (tiesa, nelabai toli) gyvena ir buvusio Bogotos mero, Kolumbijos universiteto rektoriaus lietuvio Antano Mockaus, pagarsėjusio netradiciniais sprendimais, šeima. Tiesą pasakius, jo darbai turbūt yra ta priežastis, dėl ko Bogota Lietuvos spaudoje buvo linksniuojama dažniausiai: juk joks kitas lietuvis tikriausiai nevaldė 7 mln. žmonių miesto, ką jau kalbėti apie miesto valdymą šalyje, kurioje į merus tuo metu tiek sukilę komunistai, tiek mafijozai šaudė tarsi į taikinius (o jau net ir eiliniai žmonės turi gausybę pasakojimų apie patirtus užpuolimus, pagrobimus anais laikais).

Kolumbijos dailininko paveikslas, atspindintis Kolumbijos konfliktą

Botero darbas, atspindintis Kolumbijos konfliktą

Antano Mockaus mama Nijolė Šivickas buvo garsi skulptorė, jos namas iki šiol yra pilnas jos skulptūrų tarsi muziejus – namą galima aplankyti (žr. straipsnį apie Bogotą “Gabalėliai Lietuvos”),

Nijolės Šivickas darbai (kairėje esantis yra jos namuose)-538x303

Nijolės Šivickas darbai (kairėje esantis yra jos namuose)-538×303

Pietinė Bogotos centro dalis, kur gyvenome, vietiniai sakė, irgi nelabai saugi: išties, išėjus pasivaikščioti vakare jausmas buvo nekoks. Mat kažkur ties ten, ties Calle 7 gatve Senamiestis pamažu pereina į pietinius Bogotos rajonus. Kai reikėjo iš ryto važiuoti į Villavicencio, ieškojome užsisakymui nakvynės būtent Bogotos pietuose, kad nereikėtų ryte važiuoti per miestą – radome labai mažai ką. Važiuodami iš ryto supratome, kodėl: daug rajonų ten primena lūšnynus, o “geresnieji” vis tiek chaotiški tarsi kokio Egipto miestas. Visiška priešingybė šiaurei: kas išgali keliauti turbūt ten nakvoti nenori, tai kam viešbučiai.

Pietinės Bogotos vaizdas. Netinkuotos raudonos plytos Pietų Ameirkoje - skurdo, "lūšnynų" ženklas (tiesa, lūšnynai nebūtinai tinkamas žodis, nes tai nėra lūšnos)

Pietinės Bogotos vaizdas. Netinkuotos raudonos plytos Pietų Amerikoje – skurdo, “lūšnynų” ženklas (tiesa, lūšnynai nebūtinai tinkamas žodis, nes tai nėra lūšnos)

Bogotos gatvės yra be pavadinimų, tačiau taisyklingai numeruotos. Iš vakarų į rytus eina Calle (“gatvės”), o iš šiaurės į pietus – Carrera (“prospektai”). Calle numeriai nuo 1 auga iki iki 200 ir toliau, o į pietus nuo 1 sur auga iki ~80 sur. Taigi, jei prie gatvės pavadinimo yra žodis “Sur” arba skaičius nedidelis – tai bus Bogotos pietūs. Na o koks skaičius 60 ar 150 – jau gerai. Bogotiečiai akimirksniu pagal numerius nuspėja, kokio saugumo rajonas…

Nepaisant 7 mln. gyventojų, Bogota neturi savo metro: kliaujasi “ratiniu tramvajum”, autobusais su specialiomis juostomis. Taip pat labai myli dviratininkus: sekmadieniais jiems uždaromos ištisos gatvės.

Bogota slėnyje

Bogota slėnyje

Bogota – amžinai vėsus kalnų miestas

Bogota yra Andų kalnuose – 2600 m aukštyje. Tai – vienas aukščiausių pasaulio miestų ir trečia pagal aukštį pasaulio sostinė (po irgi Lotynų Amerikos La Paso (Bolivija) ir Kito (Ekvadoras)). Skirtingi žmonės į tą aukštį reaguoja skirtingai: Aistei, mano žmonai, būdavo sunku lipti laiptais ir į kalną, ji uždusdavo, prašydavo palaukti. Aš irgi tai jaučiau – bet man neatrodė toks didelis skirtumas, kaip jai, palyginus su Lietuva fizinės galimybės pasikeitė tik šiek tiek.

Kas paveikė mus abu – saulė. Tik pamėgink tokiame aukštyje pamiršti pasitepti kremu nuo saulės – atrodo vėsu, atrodo vėjas, atrodo lauke tik trumpai, o žiūrėk būsi kaip reikiant nuspirgintas.

Daug Bogotos centro gatvių yra tokios įkalnės

Daug Bogotos centro gatvių yra tokios įkalnės

Kadangi Bogota yra netoli pusiaujo, temperatūra kiaurus metus čia vienoda, nesikeičia ir dienos-nakties ilgumas. Tačiau kadangi miestas yra aukštai, tai tas nuolatinis oras yra gerokai šaltesnis, nei ties pusiauju įprasta: vidutinė temperatūra dieną yra 19-20 laipsnių, o naktį – vos 8-10 laipsnių. Klimatas toks, kad Bogotoje paprastai nėra nei šildymo, nei kondicionierių – teoriškai neturėtų būti nei per karšta, nei per šalta. Karšta namie nebuvo, bet kai reikėdavo dirbti vakarais mūsų bute rankos gerokai stingdavo, reikėdavo daug prisirengti – juoba, buto sienos plonytės ir tikrąja to žodžio prasme skylėtos. Tos skylės skirtos ventiliacijai – bogotiečiai mano, kad šilumos izoliacija prie jų klimato išvis nereikalingas dalykas, tad kam daryti uždaromas sklendes.

Pigaus tradicinio restorano prie Bogotos katedros balkone

Pigaus tradicinio restorano prie Bogotos katedros balkone

Dar aukštesni už patį miestą kalnai stypso iš karto į rytus nuo jo – beveik iš Senamiesčio, praėjus pro Kolumbijos išvaduotojo Simono Bolivaro namą, gali lynų keltuvu ar funikulieriumi pasikelti ant Montserrate kalno. Ten, nuo 3152 m, atsiveria gražūs vaizdai į visą miestą, į Centrą, į skurdžių rajonus, išdažytus miesto iniciatyva taip, kad primintų vaivorykštę, tolumoje. Ten yra ir žymi bažnyčia bei daug restoranų – ir prabangūs, ir toks pigių restoranų turgus. Keli takai pasivaikščioti.

Nuo Montserrate kalno

Nuo Montserrate kalno

Neblogas vaizdas atsiveria ir iš 50 aukštų Colpatria dangoraižio pačiame mieste, vieno vos kelių tikrų dangoraižių Bogotoje.

Druskos katedra – Kolumbijos stebuklas

Garsiausia Bogotos vieta, tiesą pasakius, net nėra Bogotoje – bet paprasčiausia ten nuvažiuoti būtent iš Bogotos. Tai – Druskos katedra 42 km į šiaurę Zipakiros mieste. Sunku ją ir apibūdinti – tai ne pastatas, o visa eilė požeminių erdvių buvusioje druskos kasykloje, iki 200 metrų po žeme. Tuščiose iškasus druską likusiose milžiniškose erdvėse paeiliui padarytos Kristaus gyvenimą menančios koplyčios – labai meniškos, simbolinės, be jokių ten statulų, tik kryžiai, įvairios šviesos. Gale – pačios katedros erdvė.

Druskos katedroje Zipakiroje

Druskos katedroje Zipakiroje

Kadaise viskas prasidėjo nuo šachtininkų sau įsirengtos požeminės koplyčios, kuri 1932 m. virto bažnyčia (priminė Veličkos druskos kasyklas Lenkijoje). Bet ši bažnyčia tapo nestabili, buvo uždaryta. Tuo metu ji jau buvo tapusi pakankamu Kolumbijos simboliu, kad Kolumbija be tokios druskos bažnyčios nebegalėtų gyventi – ir 1991-1995 m. pastatė šį naują kompleksą.

Viena koplyčių. Iš pirmo žvilgsnio europiečiui pozavimas atrodo kiek šventvagiškas - bet gal Lotynų Amerikoje, kur religija daug mažiau atskirta nuo gyvenimo į tą 'nepasiekiamo šventumo' lygį, tai normalu

Viena koplyčių. Iš pirmo žvilgsnio europiečiui pozavimas atrodo kiek šventvagiškas – bet gal Lotynų Amerikoje, kur religija daug mažiau ‘pakelta’ virš gyvenimo į tą ‘nepasiekiamo šventumo’ lygį, galbūt tai normalu

Jame – ne vien bažnyčia, o ir visas požeminis pramogų parkas, primenantis kokios Palangos Basanavičiaus gatvės pramogas: su 3D filmu, neaišku kaip susijusiu Tutanchamono muziejumi, daug iš druskos pagamintų statulėlių ir smaragdų parduotuvių ir t.t.

Požeminis ežeras-veidrodis 'lunaparko' zonoje

Požeminis ežeras-veidrodis ‘lunaparko’ zonoje

Čijos miestas pakeliui į Zipakirą garsėja savo “superrestoranais” kurių akcentas ne tik maistas, bet interjeras, pramogos, koncertai. Didžiausias ir garsiausias toks – Andres Karne de Res į kurį susidaro ištisi automobilių kamščiai iš Bogotos.

Andres Carne de Res interjeras (vienos daugelio salių)

Andres Carne de Res interjeras (vienos daugelio salių): kol atneš maistą, gali tyrinėti visas menkas detales

Kas dar Kolumbijoje be Bogotos?

Bogota yra ne tik Kolumbijos didžiausias miestas, sostinė, bet ir jos vartai – iš čia ne taip ir sunku ne taip ir brangiai atskristi iš Europos. Tad daugelis, kas keliauja į Kolumbiją, pamato ir Bogotą.

Tačiau Bogota – tik mažytė Kolumbijos dalis. Medeljinas, antras pagal dydį Kolumbijos miestas, tarp turistų gal dar mėgstamesnis. Ką jau kalbėti apie Kolumbijos rytų džiungles, šiaurinius kurortus, salas Karibuose ir dar daug ką kitą.

Quevedo aikštėje

Quevedo aikštėje

Visgi, Bogota nėra iš tų miestų, kuriuose nesinori ilgai užsibūti: tai – savaip įdomus, pigus, vietomis gražus, (beveik) unikalus savo aukščiu ir klimatu didmiestis.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Medeljinas – laukinis Eskobaro miestas atgimė

Medeljinas – laukinis Eskobaro miestas atgimė

| 2 komentarai

Medeljinas, Kolumbija. Sunkiai pasaulyje rasti miestą su blogesne reputacija! Čia siautė garsusis narkobaronas Pablas Eskobaras: jis iššaudė, išpjovė, išsprogdino, sakoma, 50000 žmonių, nuo politikų iki vargetų, nuo žurnalistų iki praeivių. O kur dar Medeljine žmones grobę komunistai, savigynos būrių “atsitiktinės kulkos” – 1991 m. tai buvo nesaugiausias miestas pasaulyje!

Tad labai nustebau perskaitęs, kad Medeljinas dabar – vienas populiaresnių miestų kelionėms Lotynų Amerikoje: Lonely Planet drįsta jį rekomenduoti ne tik eiliniams turistams, bet net gyvenimui dirbant per atstumą. Paviešėjęs Medeljine pats, nebesistebiu: miestas pasikeitė, bet tamsi praeitis iki šiol suteikia jam ypatingą noir atspalvį.

Štai koks Pablo Eskobaro Medeljinas yra šiandien.

Prekybos centras Medelino centre

Prekybos centras Medeljino centre

Medeljino centras ir užmiršta(?) praeitis

Eskobaro laikais Medeljino centras buvo žudynių laukas. Ryte išėjęs niekas nežinojo, ar grįš namo, ir kiekvienas pakankamo amžiaus medeljinietis gali papasakoti apie žuvusius klasiokus, kursiokus ar kaimynus, o, jei nepasisekė smarkiau – šeimos narius. “Man tai labai pasisekė, mano šeimai nieko neatsitiko” – pasakojo Medeljine užaugusi vietos lietuvė, o paskui iš kalbos išėjo, kad, pavyzdžiui, automobilį prie namų atėmė grasindami pistoletais. Tai Medeljine (buvo) “nieko”.

Medeljino centro panorama. Daugiabučiai (čia ne prabangūs), į kalną kyla lūšnynai

Medeljino centro panorama. Daugiabučiai (čia ne prabangūs), į kalną kyla lūšnynai

Eskobaras pradėjo nuo savo “priešų”: kitų mafijozų, policininkų, politikų, žurnalistų. Net teisingumo ministrą nužudė. O galiausiai, tapęs vienu turtingiausių pasaulio žmonių, paskelbė karą visai šaliai: dėjo bombas kaip teroristas, net reisinį lėktuvą su 101 keleiviu susprogdino. Jis tikėjosi, kad išgąsdinta šalis pasiduos, jo neteis ir neišduos JAV. Ir jam ilgai sekėsi, bet galiausiai šalis įtūžo taip, kad jau ir baimę perlipo, kaip kokie kovotojai su Godzila iš filmų, ir 1993 m. nušovė Eskobarą kažkur ant Medeljino stogų.

Casa de la Memoria muziejus skirtas 'sunkių Medelino laikų' atiminimui: jame daug baisių faktų, bet ten negyvenusiam žmogui sunku viską tiksliai suprasti, mažai konteksto. Įdomiausia gal fasado freska.

Casa de la Memoria muziejus skirtas ‘sunkių Medelino laikų’ atiminimui: jame daug baisių faktų, bet ten negyvenusiam žmogui sunku viską tiksliai suprasti, mažai konteksto. Įdomiausia gal fasado freska.

Medeljino centre nepamatysi paminklų aukoms: žudynės ir išpuoliai buvo tokia kasdienybė, kad jie turėtų stovėti ant kiekvieno kampo. Medeljinas nori pamiršti. Tik Eskobaro išsprogdinta Taikos balandžio statula liko. Tada žuvo 28 žmonės. Meras norėjo “išvalyti nuolaužas”, kad nesimatytų liūdnos praeities, bet paprieštaravo skulptūros autorius Fernandas Botero. Jis – “teigiamas miesto simbolis”, garsiausias Medeljino menininkas. Jo unikalaus stiliaus (visi žmonės, gyvūnai tapomi ar lipdomi kaip mieli storuliukai) kupini visi miesto muziejai, ištisa Botero aikštė Medeljino centre pilna jo skulptūrų. Ir jo žodis šį tą reiškia.

Susprogdintas taikos balandis (kairėje) ir Botero padovanotas naujas - su ta sąlyga, jei ir senas liks nenugriautas

Susprogdintas taikos balandis (kairėje) ir Botero padovanotas naujas – su ta sąlyga, jei ir senas liks nenugriautas

Daugiausiai jo tapybos Antiokijos muziejuje. Ten ir jo keliskart nutapyta Pablo Eskobaro mirtis.

Botero nutapyta Pablo Eskobaro mirtis

Botero nutapyta Pablo Eskobaro mirtis

Momentas, kai Medeljinas šovė aukštyn, o Medeljino centro veidą pakeitė modernūs projektai, kurių ir sostinė Bogota gali pavydėti. Viena nesaugiausių Cisneros aikštė virto Šviesų aikšte [Parque de las Luces]: pastatyta per 300 kolonų-žibintų, nutvieskiančių naktį.

Parque de las Luces žibintai Medeline

Parque de las Luces žibintai Medeline. Visa tai medeljiniečiai vadina “demokratine architektūra”: investicijos daromos ten, kur jos galėtų tarnauti eiliniams žmonėms, siekiant, kad eiti įstatymo keliu būtų ‘cool’: pvz. pastatyta daug modernios architektūros nemokamų bibliotekų – daugiausia lūšnynuose

Tiesa, kažkokios senovės Medeljino centre nėra – tai XIX-XX a. sandūros miestas, gimęs kartu su Kolumbijos kavos pramone jo aplinkiniuose kalnuose. Centras toks chaotiškas, “glitus”: su šiukšlėm, pigių prekių parduotuvėlėmis, šventų paveikslėlių ir piratinių pornofilmų stendais vienas šalia kito prie Candelaria bažnyčios, išsirengusiom prostitutėm prie Botero aikštės, vidury dienos viltingai lydinčiomis žvilgsniu vietinius ir jas nužiūrinėjančius sekso turistus iš JAV. Ir su linksmais vietiniais, besididžiuojančiais savo miestu ir Antiokijos provincija net labiau nei Kolumbija, su tipinio vietos patiekalo bandeja paisa restoranais (tai – kalorijų bomba iš ryžių, pupų, kelių rūšių mėsų ir dešrų, beskonės it kartonas kukurūzų duonos arepos).

Medelino prostitutės prie Botero aikštės

Medelino prostitutės prie Botero aikštės

Medeljinas labai gyvas, švelniai laukinis miestas. Ir ne, Medeljinas staiga netapo Dubajumi ar Londonu: jis vis dar pilnas benamių, ir net besileidžiantį tiesiog gatvėje narkotikus matėme. Problemos čia pat, jos didelės, bet ne tokios, kad po Medeljino centrą nevyktų ekskursijos turistams. Kaip sakė mūsų AirBnB šeimininkas, “Medeljine saugu, plėšikai plėšdami šaunamųjų ginklų nebenaudoja”.

Skulptūra miesto centre atspindinti jo istoriją

Skulptūra miesto centre atspindinti jo istoriją

Aš Medeljine net ir gyvenau miesto centre ir, nors iš pradžių grotomis uždengtos parduotuvės, vaistinės ar kirpyklos, elektrifikuotomis tvoromis įtvirtinti gyvenamieji namai jaukumo nekėlė, prisitaikyti įmanoma, o kainos – labai žemos.

Grotomis įtvirtinta parduotuvė netoli Medelino centro

Grotomis įtvirtinta parduotuvė netoli Medelino centro

Du Medelinai: šiaurės lūšnynai ir pietų turtuolynai

Anapus centro, gaima sakyti, yra du Medeljinai. Miestas ištįsęs slėnyje tarp kalnų į pietus ir į šiaurę.

Pietuose – Poblado – į kalnus kyla gyvenamieji dangoraižiai, dar aukščiau – milijonų vertos aukštuomenės vilos. Būtent Poblado apsistoja beveik visi keliautojai į Medeljiną, o rajono centras (Poblado skveras, Lleras skveras) pilnas įvairiausių virtuvių restoranų, barų ir naktinių klubų gatvių. Atmosfera vietomis primena kokį Balį, vietiniai ir užsieniečiai kartu džiaugiasi “amžinu Medeljino pavasariu” (kiaurus metus temperatūra ten maždaug +27 dieną, +17 naktį).

Vakaras prie Poblado skvero

Vakaras prie Poblado skvero

Visai kitoks vaidas važiuojant pagrindine pirmąja metro linija į šiaurę. Pirmą dieną Medeljine važiavau būtent ten ir galvojau – “Na, tokio liūdno miesto visoje Lotynų Amerikoje dar nemačiau”. Visur – vien vadinamieji lūšnynai: prie geležinkelio, “lipantys” į kalnus. Jei apačioje dar kai kur viskas atrodo apynormaliai, tai “lipant aukštyn” visų pirma galutinai dingsta pastatų tinkas, atidengdamas tipines Lotynų Amerikos lūšnynų raudonas plytas, paskui – ir grįstos gatvės, plytinius namus keičia lūšnelės, dar aukščiau miestas virsta kaimu, kur aplink palaikes lūšnas ganomos pavienės ožkos, kol galiausiai žmonija galutinai užleidžia vietą miškui. Bent kol kas – ateity gal ir ten išaugs lūšnynai.

Nuolatinis vaizdas pro metro langus važiuojant į šiaurę

Nuolatinis vaizdas pro metro langus važiuojant į šiaurę

Paradoksas: Medeljino pietuose kuo aukščiau, tuo žmonės turtingesni, o šiaurėje – kuo aukščiau, tuo skurdesni!

Taip atrodo lūšnynai aukščiau kalne

Taip atrodo lūšnynai aukščiau kalne

Tačiau ir Medeljino lūšnynai keičiasi, ir ten miesto valdžia pila milijonus, kad gyventojams būtų gyventi patogiau. “Pavyzdinis lūšnynas” yra Komuna 13: kadaise pats pavojingiausias. Dabar tai savotiškas “lūšnynų Disneilendas”. Kasdien ten vyksta dešimtys ekskursijų vien anglų kalba. Įprastai tokie “turai po lūšnynus” kiek kontroversiški: na ką, turtingi vakariečiai eina pažiūrėti skurdo? Bet kad 13 Komunoj to “lotyniško” skurdo nebe labai ir pamatai. Kai valdžia pravaikė narkomafiją, įtvirtino saugumą, pastatė nemokamus eskalatorius paprastam pakilimui ir užplūdo turistai, vietiniai sugebėjo griebti “jautį už ragų”. Atidarė daugybę kavinukių, restoranų, suvenyrų ir meniškų niekučių parduotuvėlių: jų tankumas ten toks, kaip kokiame Paryžiaus Monmartre. Kiti turistams muzikuoja, šoka breiką, gidauja – renka pinigus, bet tikrai ne “elgetiškai įkyriai”, kaip miesto centre.

13 komunoje

13 komunoje

Sveikas kapitalizmas. Gal tokiam greitam Medeljino lūšnynų atgimimui padeda tai, kad daugybė dabartinių Medeljino lūšnynų gyventojų kadaise visai gerai gyveno Kolumbijos kaimuose – kol jų iš ten neišvijo komunistai ar narkomafijozai. Tie žmonės nebuvo nusikaltėliai, prasigėrę ar narkomanai: daug jų yra darbštūs, tik kruvina aplinka ilgai neleido jiems dirbti ir užsidirbti. Tai keičiasi, galimybių vėl yra.

Meniškų suvenyrų parduotuvėje Komuna 13

Meniškų suvenyrų parduotuvėje Komuna 13

Tiesa, nors pašėlti Komunoje 13 gali ir be jokios ekskursijos, vietiniai patarė bent pirmą sykį geriau eiti su ja: ne todėl, kad kas užpultų *ten*, bet todėl, kad nežinant lengva išklysti į aplinkines, vis dar nesaugias teritorijas. Kai kuriose Medeljino vietose lengva patikėti, kad jis visas jau tapo kitu miestu – bet kaita vyksta po truputį, rajonas po rajono.

Vaizdai nuo Komuna 13 viršūnės

Vaizdai nuo Komuna 13 viršūnės

Medeljino pažiba – jo transportas, lynų keltuvai

Medeljiniečiai labai didžiuojasi savo transporto sistema, o didžiausia jos pažiba – Metro cable lynų keltuvai, kurie čia nėra brangi pramoga turistams, o susisiekimo priemonė, įgalinusi lūšnynų gyventojus centrą pasiekti patogiai per keliasdešimt minučių, o ne kelias valandas trenkimosi prigrūstais autobusais vingiuotais ir nelygiais lūšnynų keliais. Ten, kur pastatomos lynų keltuvų stotys, lūšnynai “prisikelia”: spiečiasi įvairios paslaugos nuo ledainių iki odontologų.

Lynų keltuvo stotis

Lynų keltuvo stotis.

Bet lynų keltuvus pamėgo ir turistai, ir lengva suprasti, kodėl: jie atskleidžia nuostabius Medelino slėnio, aplinkinių kalnų vaizdus, leidžia saugiai pažvelgti į pačius įvairiausius miesto rajonus. Populiariausias lynų keltuvas – tiksliau, dviejų keltuvų serija, iš viso beveik 7 km ilgio – veža į Arvi parką, didelę gamtos oazę viršum skurdaus šiaurinio Medeljino.

Arvi parkas, pasikėlus paeiliui dviem lynų keltuvais

Arvi parkas, pasikėlus paeiliui dviem lynų keltuvais

Tiesa, gražūs vaidai iš ten nelabai atsiveria, nes lynų keltuvas veža toli nuo skardžio. Gražesni vaizdai nuo Nutibara kalvos prie miesto centro.

Medeljine – ir vienintelis Kolumbijos metro. Jis – ne po žeme, o ant tokių didžiulių stovų, nardo tarp Medeljino bažnyčių, turgų, brutalistinių valdžios pastatų ir raudonaplyčių lūšnynų. Papildo tą miesto švelniai distopinę “laukinio kapitalizmo” atmosferą, su jo prostitutėmis ir benamiais, niekučių prekiautojais iš vagonėlių ir grotuotų parduotuvių.

Medelino metro miesto centre

Medelino metro miesto centre

Ir su nemokamomis ekskursijomis (už arbatpinigius): tikriausiai jokiame kitame mieste jų nėra šitiek daug, gal koks šimtas, didelė dalis – po 13 komuną. Kai išlipome San Chavier metro stotyje, vienu metu grupes ten rinko net trys gidai – ir taip kiekvieną valandą. Kažkas sugalvoja kaip užsidirbti ir kiti darbštūs medeljiniečiai ima kopijuoti. Didelės dalies tokių ekskursijų metu yra vienas tabu: gidai nemini Pablo Eskobaro vardo. Nenori, kad aplinkiniai galvotų, kad jį gidai šlovina, pristato Medeljiną tik kaip Eskobaro miestą. Medeljiniečiai didžiuojasi Medeljinu ir nori paskandinti liūdną jo istoriją amžinoje kaitoje. Jau “Netfix” serialo “Narcos” visiems užtenka: dabar randasi jaunimo, kuris net vilki marškinėliais su Eskobaro vardu, tarsi tai būtų buvęs koks miesto vardą garsinęs didvyris… O juk jis pražudė daugiau žmonių už daugelį diktatorių ar teroristų, daugiau už kokį ten Lukašenką ar Osama Bin Ladeną. “Netflix” niekada nepadarytų serialo, kur koks istorinis veikėjas, pražudęs daugybę žmonių Vakaruose (Hitleris ar Bin Ladenas), būtų parodytas kaip visai simpatiškas pagrindinis herojus – tai kodėl galima apie kolumbiečių teroristą? Kita vertus, jei ne “Narcos”, turbūt turistų Medeljinas sulauktų mažiau…

Komuna 13 gidas ekskursijos metu

Komuna 13 gidas ekskursijos metu

Beje, buvo Medeljine ir sena lietuvių bendruomenė, 1957 m. ji pasistatė vienintelius Kolumbijoje Lietuvių namus su įspūdingais vitražais su Vyčiais. Ten skambėdavo lietuvių dainos, vyko šventės ir tautiniai šokiai, o lietuviai kunigai laikydavo lietuviškas mišias. Deja, tie namai “išslydo” lietuviams iš rankų. Ne visai gražiais, medeljinietiškai laukiniais būdais: dabar ten sandėlis, o gretima aikštė nebesivadina Lietuvos vardu. Pro langų žaliuzes iš lauko dar galima įžvelgti vitražus su Vyčiu.

Botero aikštėje

Botero aikštėje

Toks jau tas Medeljinas: net senas teatras čia gali virsti griuvėsiais, kad iškiltų koks dangoraižis.

Bet būtent tuo Medeljinas šiandien ir žavi jo lankytojus, kurie skaičiais gal jau lenkia keliautojus į daug senesnę ir tradiciškesnę sostinę Bogotą: gyvumu, kaita ir laukine dvasia, kur “viskas galima”. Baisiomis istorijomis, pasakojamomis sąlyginai saugioje atmosferoje. Na ir amžinai šiltu, bet ne superkarštu oru.

Tipinė eilinio lūšnyno gatvė maždaug pusiaukelėje į kalną

Tipinė eilinio lūšnyno gatvė maždaug pusiaukelėje į kalną. Fotografuota pro lynų keltuvo langą – tai geras ir saugus būdas pamatyti daug tokių rajonų. Iš pradžių galvojau, kad fotografuoti nebus saugu, bet medeljiniečiai tikino, kad saugu, ir net kartu kabinoje važiavę vietiniai traukė telefonus: viešasis transportas Medeljine sąlyginai tvarkingas

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Salvadoras – auksinė Brazilijos vergų sostinė

Salvadoras – auksinė Brazilijos vergų sostinė

| 2 komentarai

Salvadoro – senosios Brazilijos sostinės – gatvelėse, kaip niekur susipina tragedijos ir džiaugsmas, grožis ir siaubas, auksas ir skurdas.

Jo barokinis senamiestis net Europoje turėtų mažai konkurentų. Jo bažnyčios dar labiau perkrautos auksais. 214 metų iš čia valdyta visa Brazilija.

Vergovinė Brazilija. Ir dauguma Salvadoro žmonių – juodaodžių vergų palikuonys. Ir Salvadoras yra lyg visų Amerikos žemyno juodaodžių sostinė. Širdis jų šokių, muzikos, kovos menų, pagoniškai-krikščioniškų religijų: pakanka išeiti į tas gatveles ir viską tuoj pamatai.

Bet kartu Salvadoras – pats nesaugiausias iš didžiųjų Brazilijos miestų. Nuo kokio kalno pažvelgęs į tolius dažnai matydavau vien lūšnynus (favelas). O karinėmis uniformomis vilkintys policijos batalionai tik kelis pagrindinius rajonus tesugeba nuo banditų apvalyti. Kol esi jų akiplotyje – tol saugus. Gal.

Salvadorą drįsome aplankyti tik į Braziliją nuskridę trečiąjį kartą. Bet vos išvydęs muzikalų jo senamiestį ir pakrantes iškart supratau: į šį miestą būtina nuvykti dar per pirmąją kelionę į Braziliją! Bent jau tiems, ką žavi kultūra ir istorija.

Šv. Pranciškaus bažnyčia - viena garsiausių Salvadore

Šv. Pranciškaus bažnyčia – viena garsiausių Salvadore

Salvadoro Pelourinjo – svarbiausias Amerikos senamiestis?

Amerikos – ir Brazilijos – didmiesčiai negarsėja senamiesčiais. Nesaugomi pastatai ten virsta griuvėsiais ir – geriausiu atveju – buvusius laikus teprimena kokios kelios bažnyčios ar rūmai, apsupti nykių daugiabučių.

Rasti Amerikoje senamiestį, kur visi pastatai 100, 200 ar 400 metų – reta sėkmė. O tai, kad išliko Salvadoro senamiestis – tiesiog stebuklas. Nes Salvadoras ne koks ten užkampių miestas aukštikalnėse. Būtent iš Salvadoro portugalų vietininkai valdė visą Braziliją. Ir nors daug vergų prakaitu uždirbtų turtų jie išplukdė į Lisaboną, iš pirmo žvilgsnio ne mažiau jų nusėdo Salvadore.

Salvadoro senamiestyje

Salvadoro senamiestyje Pelourinjo. Beje, rajono pavadinimas Pelourinjo reiškia ‘Gėdos stulpas’, nes ten prie gėdos stulpo būdavo baudžiami vergai. Kaip visada, Salvadore grožis slepia ir baisias istorijas.

Kiekvienas namas – puošnus, gražus. Aikštės, gatvės – didingos: norėjosi vaikščioti ir vaikščioti užvertus galvą (aišku, atsargiai dairantis). O bažnyčios! Ko vertas vien Šv. Pranciškaus interjeras, kur sunkiai įžvelgsi vietą, nepadengtą auksu! Net Marijos Rožančinės juodaodžių vergų bažnyčia išpuošta tarsi katedra, pilna juodaodžių šventųjų statulų.

Šv. Pranciškaus bažnyčios auksinis vidus

Šv. Pranciškaus bažnyčios auksinis vidus

Salvadoro senamiestį išgelbėjo… skurdas. Sostinė 1763 m. perkelta į Rio de Žaneirą, vergovinės cukraus plantacijos nunyko, o pramonė miestą aplenkė. Ir salvadoriečiai neturėjo pinigų perstatyti gražiuosius Pelourinjo namus į dangoraižius. Jie trūnijo, apgriuvo, bet dar sulaukė ~1990 m., kai į Salvadorą pagaliau atsisuko turistai. Nuostabiuosius namus ir rūmelius vieną po kito supirko viešbutėlių (pousada), Bahjos virtuvės restoranų (žuvienė „peixada“, avinžirniai su jūros gėrybėmis „acaraje“) šeimininkai. Akmenimis grįstos gatvelės sutvarkytos. Jomis dabar vaikšto, šimtamečiais liftais ir funikulieriais į senamiesčio kalną keliasi turistai. O Mercado Modelo turguje prie uosto prekes seniai išstūmė suvenyrai.

Elevador Lacerda liftas į Pelourinjo staytas 1873 m.

Elevador Lacerda liftas į Pelourinjo staytas 1873 m.

Salvadoras tiesiog sprogsta nuo gyvos juodaodžių kultūros

XVIII a., kai daugelyje pasaulio miestų ir šalių dar būdavo karai ir badmečiai, cukrumi ir auksu pertekusios Brazilijos sostinėje net juodaodžiai vergai galėjo puoselėti savo kultūrą – laisvu nuo vergavimo laiku.

Ir ne, ta kultūra nėra „uždaryta į muziejus“ ar „suspausdinta į istorijos knygas“. Ji gyva iki dabar! Pasivaikštai kelias valandas Pelourinjo – ar tiesiog prisėdi kurios nors aikštės lauko kavinėje – ir viską išvysti savo akimis.

Grafičiais puošta pasirodymų erdvė vienoje Salvadoro centro kavinių

Grafičiais puošta pasirodymų erdvė vienoje Salvadoro centro kavinių

Štai viena daugybės trupių „šoka“ kapoeirą. Iš tikro tai kovos menas – jį išradę vergai užmaskavo kaip šokį tam, kad nekeltų vergvaldžių baimės. „Mušasi“ ar treniruojasi pagal muziką.

Štai per visą gatvę skamba būgnai. Štai moterys pina kaseles. Štai ir vidurdienį iš vienos, iš kitos kavinės plyšauja gyva muzika – kokia juodaodžių kultūra be melodingų ritmų?

Pardavėjos tradiciniais Bahijos valstijos (kurios sostinė yra Salvadoras) juodaodžių drabužiais. Šie drabužiai taip įaugo į Brazilijos kultūrą, kad net Rio de Žaneiro karnavaluose kiekviena sambos mokykla turi turėti ištisą grupę "bahiečių moterų"

Pardavėjos tradiciniais Bahijos valstijos (kurios sostinė yra Salvadoras) juodaodžių drabužiais. Šie drabužiai taip įaugo į Brazilijos kultūrą, kad net Rio de Žaneiro karnavaluose kiekviena sambos mokykla turi turėti ištisą grupę "bahiečių moterų"

Kandomblė – krikščioniškai-pagoniška religija kiekviename Salvadoro rajone

Štai piktąsias dvasias iš praeivių vaiko baltai vilkintys kandomblės „šventikai“: padaužydami šakelėmis, apmėtydami popkornu ar išpaišydami ant rankos ar kojos baltus simbolius – daugybė vyrų, moterų taip išdabinti.

Salvadoras yra kandomblės religijos širdis, o ši religija – kaip ir kapoeira – puikus pavyzdys tų kompromisų, į kuriuos, puoselėdami savo kultūrą, turėjo eiti Brazilijos vergai. Negalėdami viešai garbinti pagoniškų Afrikos dvasių, jie jas sutapatino su katalikų šventaisias. Pasikrikštijo, pripažino vieną Dievą – bet ir toliau bendrauja su dvasiomis (orišomis), „tarpininkaujančiomis“ tarp Dievo ir jų. Neša orišoms aukas, prašo jų pagalbos. Kiekviena oriša turi mėgiamas spalvas, aukas, kiekvienas žmogus turi savo orišą…

Kandomblės ženklais išpaišytų kūnų Salvadore itin daug. Tiesa, daug taip pasidabinusių - turistai. Kai kuriems kandomblistams nepatinka, kad jie, nesuprasdami prasmės, naudoja šiuos simbolius tarsi kokį makiažą - bet 'gatvės paišytojų' pasiūla milžiniška

Kandomblės ženklais išpaišytų kūnų Salvadore itin daug. Tiesa, daug taip pasidabinusių – turistai. Kai kuriems kandomblistams nepatinka, kad jie, nesuprasdami prasmės, naudoja šiuos simbolius tarsi kokį makiažą – bet ‘gatvės paišytojų’ pasiūla milžiniška

Pagrindinės „afrikietiškos“ kandomblės apeigos iki šiol vyksta menkai pažymėtuose terreiro, kuriuos rasti sunku. Bet eina kandomblistai ir į bažnyčią, o labiausiai myli Bonfimo viešpaties bažnyčią. Tai – vienintelė mano regėta katalikų bažnyčia, kur daugiau mišių penktadieniais, nei sekmadieniais – nes orišoms patinka penktadieniai. Mišios kaip mišios, kunigas katalikas – bet bažnyčios prieigose dvasias vaiko kandomblistai ir klesti prekyba specialiais Bonfimo viešpaties raiščiais. Tikima, kad juo aprišus ranką (ar pakabinus prie bažnyčios) ir sugalvojus norą šis išsipildys, kai raištis nukris.

Dvasias vaikantys kandomblistai (apsirengę baltai, kairėje) prie Bonfimo bažnyčios

Dvasias vaikantys kandomblistai (apsirengę baltai, kairėje)

Sakoma, kad Brazilijoje kandomblistų šimtai tūkstančių, sakoma, kad ir milijonai – suskaičiuoti labai sunku. „Aš ne kandomblistas“ – sakė man vienas salvadorietis, o netrukus pripažino irgi kabinęs raištį Bonfime – „Ir tai suveikė, nes gavau darbą“. Gatvės pilnos tradicinio kandomblinio būrimo iš kriauklelių reklamų – ir manau buriasi ne vien kandomblistai, ne vien juodaodžiai.

Raiščiai priršti prie Bonfimo bažnyčios

Raiščiai priršti prie Bonfimo bažnyčios

Kodėl amerikiečiai emigruoja į Salvadorą

Rasės Salvadore irgi sumišusios, kaip visoje Brazilijoje: bet vidutinis salvadorietis tamsesnio gymio, nei daugelio kitų miestų gyventojai. Juodaodžiais save laiko 28%, maišytais 52%, baltaodžiais – tik 19%.

Bet, priešingai nei kitur Brazilijoje, būtent juodaodžių – o ne europiečių – kultūra Salvadore griežia pirmu smuiku.

Akaraže, tradicinis Bahijos patiekalas, primenantis falafelius su aštriais pagardais

Akaraže, tradicinis Bahijos patiekalas, primenantis falafelius su aštriais pagardais

Net nežinau, ar visame pasaulyje yra kita tokia vieta! Ech, kiek daug juodaodžių miestų Amerikos žemyne yra skurdūs užkampiai („getai“), iš kurių nusikaltėliai seniai išstūmė turistus ir menininkus! Kiti (Karibuose) – tiesiog kurortai, „parduodantys“ saulę ir jūrą, bet ne kultūrą. Ji ten primiršta, išskyrus vieną kitą elementą, kurie patys dažniausiai “importiniai” (jamaikietiškas regis? Amerikietiškas hip hopas?).

Salvadoro kultūriniu unikalumu gali pasidžiaugti kiekvienas. Bet labiausiai tuo džiaugiasi kiti juodaodžiai. Pavyzdžiui, iš JAV. Gal sunku patikėti, bet šimtai ar tūkstančiai jų emigravo į Salvadorą. Ir pats ne vieną „anglakalbį juodaodį salvadorietį“ sutikau senamiesčio gatvėse. Ir ne vieną dokumentinį filmą žiūrėjau apie šią keistą „migraciją iš JAV“. Jie iškeičia turtingesnį gyvenimą liūdnuose JAV getuose į skurdesnį, bet linksmą ir „savą“ kur aplūžusiame istoriniame Salvadoro pastate. O turtingi juodaodžiai JAV vyrai ieškosi Brazilijoje antros pusės – panašiai kaip baltaodžiai amerikiečiai pamėgę tam Rytų Europą.

Pardavinėjamas tradicinis menas

Pardavinėjamas tradicinis menas

Gali kilti klausimas, kodėl tie afroamerikiečiai neemigruoja į Afriką, iš kur kilo jų protėviai? Tą lengvai supratau nuvažiavęs į rytinius Salvadoro rajonus aplink beveik trijų Vilniaus Akropolių dydžio „Shopping Salvador“ prekybos centrą. Arba į miesto pietus, palei didingus ilgus paplūdimius.

Salvador Shopping supančiame verslo rajone. Čia net nebuvo įprastų dvigubų vartų į namus ir jokių valkatų gatvėse

Salvador Shopping supančiame verslo rajone. Čia net nebuvo įprastų dvigubų vartų į namus ir jokių valkatų gatvėse – atrodė ne mažiau saugu už daugelį Rio vietų

Gal Salvadore ir daugiau baisių favelų, nei Rio de Žaneire ar San Paule. Pirmus kartus važiuojant plačiomis miestą kertančiomis magsitralėmis išties buvo baugoka ir liūdna – kur akis užmeti, ten favelos (lūšnynai). Bet visgi Salvadoras yra Brazilija. Ketvirtas ar šeštas pagal dydį Brazilijos miestas su 4 mln. žmonių. Ir, kaip įprasta Brazilijoje, jame greta „trečio pasaulio“ yra „pirmas pasaulis“: milžiniški prekybos centrai, modernios privačios ligoninės, lygūs keliai, metro, visokiausių virtuvių restoranai. Nė kiek neblogiau nei Europoje ar JAV (tik pigiau).

Virš plataus kelio Salvadore iškilusi favela (dešinėje)

Virš plataus kelio Salvadore iškilusi favela (dešinėje)

Afrikoje to nėra. O amerikiečiai – nesvarbu, kokios kilmės ar odos spalvos – prie to pripratę. Ir Salvadore jie gali gauti afrikietišką kultūrą be poreikio visa galva pasinerti į trečiojo pasaulio skurdą, atsisakyti vartotojiškų malonumų.

Ir net Maiklas Džeksonas čia nufilmavo savo klipą. Kartu su Salvadoro būgnų trupe “Olodum”, kurios repeticijos nuo tada – populiarūs tarp užsieniečių koncertai. O balkone, iš kurio klipe dainavo Džeksonas, galima nusifotografuoti – aišku, mokamai.

Maiklo Džeksono balkonas Salvadore

Maiklo Džeksono balkonas Salvadore

Dešimt kartų nesaugiau už Lietuvą

Esu įpratęs, kai nusikaltimais gąsdina „Lonely Planet“ ar visokios URM svetainės. Kai kalbu su vietiniais, jie paprastai būna ramesni: juk pripratę gyventi nesaugumo apsupti, jiems tai kasdienybė, standartas, etalonas. Tačiau apie Salvadorą net daugybė pažįstamų brazilų sakė „Būkite Salvadore labai atsargūs“, „Geriau nekeliaukite vieni, samdykite gidą“. Ir mūsų gidas Pantanalyje aiškino „Mano svajonė aplankyti Salvadorą, bet prisibijau“. Tas pats žmogus, kuris pernai, pasakojo, nuvažiavo nuo Pantanalio iki Amazonijos nakvodamas savo automobilyje.

Pelourinjo apysaugis, bet jo prieigų rajonai, sakoma, - nebūtinai. Griuvėsiai Pelourinjo papėdėje.

Pelourinjo apysaugis, bet jo prieigų rajonai, sakoma, – nebūtinai. Griuvėsiai Pelourinjo papėdėje.

Žiūriu statistiką. 100 000 žmonių Bahijos valstijoje, kurios sostinė yra Salvadoras, teko 56 nužudymai. Palyginimui, Lietuvoje – 5 nužudymai. Aišku, panašus ir plėšimų, vagysčių, prievartavimų santykis. Taigi. Salvadore nei Lietuvoje nesaugiau dešimt kartų!

Iš tiesų, nuskridęs į Salvadorą iš Resifės – kito nesaugiųjų Brazilijos šiaurės rytų miesto – iškart pajutau skirtumą. Kažkokie tipai nuolat seka akimis, it laukdami klaidos (gal paliksi kokį telefoną ant kavinės stalo?). Kiti „keistuoliai“ (gal narkomanai) kalbina. Pamėginus palikti automobilį, prisistato kažkokie veikėjai ir prašo didžiulių pinigų – nusideri, bet suvoki, kad tai nėra parkavimo mokestis, o duoklė „gatvių mafijai“ už mašinos neapibraižymą.

Turistai su vien salvadorietiškais suvenyrais

Turistai su vien salvadorietiškais suvenyrais

Į tokius menkniekius greta stovinti policija nekreipia dėmesio, turi didesnių bėdų. Važinėja šarvuočiais po tris, penkis. Nešiojasi automatus. Vilki karinių spalvų neperšaunamomis liemenėmis. Jos Salvadore gerokai daugiau, nei bet kur kitur Brazilijoje. Tokia beveik armija. Užrašai „policia militar“ (karinė policija). Kažkas nuolat vyksta: štai matome, kad sulaikė įtariamąjį, tvirtai gniauždami pistoletus.

Karo policijas stebi centrinę Terreiro do Jesus aikštę

Karo policijas stebi centrinę Terreiro do Jesus aikštę

Ir visgi Salvadore viskas man buvo gerai. Nėra pasaulyje (ir Brazilijoje) tokio nesaugaus miesto, kad būtinai apvogtų – keliautojui visur didesnė tikimybė, kad viskas praeis saugiai. Bet saugotis būtina. Aišku, nenešioti nieko akivaizdžiai brangaus, nepalikti automobilyje ant sėdynių. Tai įprasta. Bet taip pat reikia vengti ištisų rajonų. Senamiestis (Pelourinho) ginamas ištisų policijos batalionų, pareigūnai it kokie manekenai stovi aikščių kampuose stebėdami gatves. Kol esi jų akivaizdoje, nieko neatsitiks. Bet kas būna vos iš tos akivaizdos pasitraukus patyriau savo kailiu Rio de Žaneire, kai ant manęs sušoko banditai.

Salvadoriečiai laukia saulėlydžio

Salvadoriečiai laukia saulėlydžio

O ir apskritai Salvadore, toks jausmas, yra ne „keli vengtini blogi rajonai“, bet atvirkščiai. Keli geri rajonai, stebimi policijos, kur viskas tvarkinga (pinigus už parkingą renka savivaldybės darbuotojai, o prekijai vilki „licencijuotas pardavėjas“ uniformomis ir išgirdę „ne“ pasitraukia šalin). Tiesa, kone visos lankytinos vietos tose tvarkos oazėse. Net atskiras „Turistų apsaugos departamentas“ yra. Tarp tų kelių rajonų geriau važinėti pagrindinėmis magistralėmis, nes daug kitų kelių driekiasi per favelas.

Pelourinjo, gražioji ir sutvarkyta Salvadoro oazė

Pelourinjo, gražioji ir sutvarkyta Salvadoro oazė

Salvadoro karnavalas – Rio karnavalo priešingybė

Garsiausias iš Brazilijos karnavalų, aišku, Rio de Žaneiro, bet karnavalus turi daugelis miestų – ir jie labai skirtingi. Salvadoras giriasi, kad jo karnavalas didžiausias – nes jis driekiasi 3 kilometrus (aišku, čia tik pagrindinė trasa – renginių gausu po visą miestą).

Keliavau į Salvadorą ne karnavalo metu, bet jo nuotraukas, melodijas, vaizdus ir aprangas patyriau Karnavalo namuose (tikrai modernus muziejus – net šokių videopamoka į bilietą įeina).

Vieni tradicinių Salvadoro karnavalo dalyvių - 'Gandžio sūnūs'. Jų statulėlės Karnavalo namuose

Vieni tradicinių Salvadoro karnavalo dalyvių – ‘Gandžio sūnūs’. Jų statulėlės Karnavalo namuose

Ir jei iki tol galvojau, kad, jei dar kada tektų laimė grįžti į Braziliją karnavalo metu, tai vėl norėčiau patirti Rio karnavalo svaigulį – tai dabar suabejojau: o gal įdomiau būtų tąsyk patirti karnavalą ir Salvadore?

Prie Karnavalo namų

Prie Karnavalo namų

Salvadore nėra sambos mokyklų. Karnavalo paradas – tai tarsi vienas didelis koncertas. Įvairiausių muzikos stilių muzikantai važiuoja ultratiuninguotais sunkvežimiais (trio electrico), grodami nuo jų platformų (vienas muzikantas ar grupė – vienas sunkvežimis). Didžiausi fanai, brangiai iš muzikanto nusipirkę specialius bilietus ir marškinėlius, seka paskui savo muzikantą įsikabinę į prie sunkvežimo pritvirtintas virves. Dar piniguotesni (ar mažiau norintys šėlti) stebi iš VIP zonų, kurias pravažiuoja kiekvienas sunkvežimis. Draugų komanijos nuomojasi tai nakčiai butus, iš kurių matosi karnavalo maršrutas. Dar kiti, vadinami „spragėsiais“, siaučia gatvėse šokinėdami tarp sunkvežimių – čia prieina prie vieno muzikanto; čia prie kito, prie tų, kurie patinka labiau, užsibūna ilgiau. Ir muzikantams, ir gerbėjams reikia ištvermės: „superkoncertas“ trunka 6-7 val.

Salvadoro karnavalo vaizdo įrašo fragmentas iš Karanvalo muziejaus

Salvadoro karnavalo vaizdo įrašo fragmentas iš Karanvalo muziejaus

Aišku, mėnesis iki karnavalo būna gausu repeticijų scenose – kaip ir visur Brazilijoje, karnavalas nėra nakties ar savaitgalio renginys, o labiau sezonas, savo trukme nenusileidžiantis Kalėdų-Naujų metų sezonui.

Norint muzikos karnavalo laukti nereikia. Gyva muzika vidury dienos Pelourinjo.

Norint muzikos karnavalo laukti nereikia. Gyva muzika vidury dienos Pelourinjo.

Paplūdimiai ir juos nustelbianti Kultūra

Visa karnavalo eisena – pakrantėse. Nuo Barra švyturio ir forto, iš kur populiaru vakarais stebėti besileidžiančią saulę (viena vos kelių vietų Brazilijoje, kur saulė leidžiasi į jūrą) iki Ondinos. Ne karnavalo metu, čia gražu prasieiti, verda gyvenimas. Aišku, reikia saugotis.

Barra švyturys, nuo kurio populiaru stebėti saulėlydžius virš Visų Šventųjų įlankos. Tai - viena nedaugelio vietų Brazilioje, kur saulė leidžiasi į jūrą.

Barra švyturys, nuo kurio populiaru stebėti saulėlydžius virš Visų Šventųjų įlankos. Tai – viena nedaugelio vietų Brazilioje, kur saulė leidžiasi į jūrą.

Toliau į rytus – Rio Vermeljo pajūrio rajonas, garsėjantis savo bohemiška pakrantės aikšte. Dar toliau – begaliniai paplūdimių ruožai, kartais beveik laukinių, kartais pilnų kėdžių ir stalų. Įprastas laisvalaikis tarsi iš sulėtinto filmo. Sėdi visą šeštadienį kokia porelė ant tokių kėdžių, geria alaus butelį po butelio. Valandai nueina į jūrą, vėl grįžta ir džiaugiasi lėtai džiaugsmingu Salvadoro gyvenimu.

Salvadoro paplūdimyje

Salvadoro paplūdimyje

Ir nors Salvadoro paplūdimiai galėtų būti ne vienos šalies pažiba, tik ne Brazilijos – Brazilija turi ir geresnių. Salvadoro esmių esmė – jo istorija ir kultūra. Gyva kultūra, perduodama iš kartos į kartą. Kai jos šitiek, jokie nusikaltėliai ir skurdas nesugeba palaužti Salvadoro žavesio.

Iš visų Brazilijos miestų tik į Rio de Žaneirą keliauja daugiau žmonių. Beveik joks kitas pasaulio toks nesaugus didmiestis išvis nėra turistų pažiba. Ir tai daug ką pasako.


Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje


Kelionių vadovai po Braziliją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Resifė ir Olinda – Brazilijos autentika

Resifė ir Olinda – Brazilijos autentika

| 0 komentarų

Resifė ir Olinda tikrai nėra garsiausi Brazilijos miestai.

Bet ieškant autentiškos Brazilijos Residė ir Olinda įdomus pasirinkimas: čia senų pastatų „neprarijo“ dangoraižiai, paplūdimiai tuštoki, karnavalas dar neatrastas (bet įdomus), o tuo pačiu verda „tikras“ milijonų žmonių gyvenimas.

Spalvingoji Olinda – olandiškas Resifės senamiestis

Iš tikro Resifė ir Olinda – vienas miestas su dviem istorijom. Braziliją – ir Resifę – dar XVI a. kolonizavo Portugalija, su Ispanija pasidalijusi Lotynų Ameriką.

Portugališkos azuležo plytelės viename daugelio sumuziejintų vienuolynų

Portugališkos azuležo plytelės viename daugelio sumuziejintų vienuolynų

Tuo metu tik šios dvi galybės turėjo laivynus ir galimybes užvaldyti kitus žemynus. Bet ilgainiui tokių imperijų atsirado ir daugiau – Britai, Prancūzai, Olandai. Jie nepripažino ispanų ir portugalų teisės valdyti „viską, kas ne Europoje“. Ir olandai pamėgino atsiriekti sau gabalą Brazilijos – 1637 m. užėmė Olindą.

Šis miestelis – ar, tiksliau, dabar jau Resifės senamiestis – kitoks, nei visi Brazilijos miestai. Savo XVII a. ryškiaspalvių namelių eilėmis jis labiau primena Olandijos kolonijas kur Karibų salose. Yra jaukus, išlaižytas: mažai Brazilijai būdingų elgetų, užtat gausu menininkų ir amatininkų turgelių.

Olindos senamiestis

Olindos senamiestis

Gražiausi Olindos pastatai – bažnyčios ir vienuolynai, kaip Šv. Pranciškaus. Darbo laikai, tiesa, keistoki: negali tikėtis, kad veiks būtent kai ateisi, nebent pasiseks. Katedra nuosaikiai paprasta (nes perstatyta), bet vaizdai nuo jos ir Katedros aikštės labai gražūs: įspūdingas kontrastas tarp Olindos ir Resifės tolumoje.

Vaizdai žemyn nuo Olindos kalno

Vaizdai žemyn nuo Olindos kalno

Bet turbūt įdomiausia Olindos tradicija – jos karnavalas. Pasaulyje gerai žinome Rio de Žaneiro karnavalą, jo sambos paradus, tačiau savais karnavalais didžiuojasi kone kiekvienas Brazilijos miestas – ir jie kitokie. Olindoje gatvėmis nešamos „Didžiosios lėlės“ – milžiniškų žmonių formos. Ne karnavalo metu jos eksponuojamos Didžiųjų lėlių muziejuje.

Olindos karnavalo "Didžiosios lėlės"

Olindos karnavalo “Didžiosios lėlės” jų muziejuje

Resifė – didesnė, bet ne tokia grakšti Olindos sesė

Resifė – tarsi Olindos sesė, bet ne dvynė. XVII a. ten užgožia XIX a. ir XX a. – centrinėje Marco Zero aikštėje didingų to laikmečio pastatų puslankis.

Resifės Marco Zero aikštė

Resifės Marco Zero aikštė

Resifės „pats centras“ – Resifės sala, aplink Arsenalo aikštę – atrodo, mėgina imituoti Olindą – irgi gražiai sutvarkyta. Ir net „Olindos lėlių ambasada“ įkurta – tik ten eksponuojamos turistams patrauklesnės Vakarų garsenybių lėlės. Ir net savas „Didžiųjų lėlių muziejus“ – tik, kadangi Resifės karnavale (taip, jis atskiras) didžiųjų lėlių tradicijos išvis nėra, tai tos „Didžiosios Resifės lėlės“ – tiesiog karnavaliniais Resifės drabužiais aprengti manekenai.

Resifė kartu su Olinda didžiuojasi Frevo muzika, kuri čia skamba karnavalo metu ir skiriasi nuo kitur populiarios sambos.

Resifės 'didžiųjų lėlių' muziejus

Resifės ‘didžiųjų lėlių’ muziejus

Dėl savo centro saloje, jį supančių „vandens kelių“, molų, Resifę brazilai vadina Brazilijos Venecija – bet kaip ir su kitomis Venecijomis, didelių vilčių dėl to turėti nereiktų: ne vanduo yra Resifės ir Olindos unikalumas.

Išėjus iš Resifės salos į vakarus, aplink Respublikos aikštę, miestas jau darėsi panašesnis į daug Brazilijos didmiesčių: gražių pastatų dar kažkiek lieka, bet juos supa nuobodūs ir aplūžę vėlyvo XX amžiaus didingi puošnūs pastatai, gausu elgetų. Į Capela Dourada bažnyčią vos praeiti galėjome per benamius (nieko neturiu prieš benamius: tiesiog Brazilijoje labai daug jų – narkomanai – ir niekada negali būti tikras, kad koks apkvaitęs nuo narkotikų veikėjas staiga neiškels peilio ar net mačetės; deja, tokius vaizdus mačiau ne kartą ir nesuprasi, kas būna jų galvose)…

Benamiai prie Capela Dourada įėjimo

Benamiai prie Capela Dourada įėjimo

Tačiau tikėjausi dar blogiau. Apie Brazilijos šiaurės rytus, kuriuose yra ir Resifė, daugelis kitų brazilų visi kaip vienas aiškina – „baisu, nesaugu“. Tai patvirtina ir statistika: nužudymų Pernambuko valstijoje, kurios sostinė Resifė, trigubai daugiau, nei San Paule. Tačiau nesijaučiau smarkiai kitiap, nei Rio de Žaneire. Nelabai skyrėsi ir gyventojų sudėtis: nors sakoma, kad šiaurės rytai – juodaodžių vergų palikuonių žemė, Brazilija pastaraisiais šimtmečiais pernelyg maišėsi, kad išliktų kažkokie gryni regionai. O ir Šiaurės Rytai nevienalyčiai: Resifė vienas saugiausių miestų tame regione.

Nustebau Resifėje išvydęs antrą pagal dydį Brazilijos prekybos centrą Recife Shopping. Vien McDonald‘s ten penki! Ir taip, tas centras nėra toks iščiustytas ir persotintas prekių ženklais, kaip panašūs centrai turtingame San Paule, bet jis milžiniškas, pilnas pinigų turinčių ir leidžiančių žmonių.

Resifės centras

Resifės centras

Bet tokia jau ta Brazilija. Ji – ir joks jos miestas – nėra trečias pasaulis. Beveik kiekviename didmiestyje – ir šiaurėje, ir pietuose – yra ir trečio, ir pirmo pasaulio fragmentai, kartais nutolusiuose rajonuose, o kartais juos skiria tik siauros gatvelės. Ir Resifė – ne išimtis.

Boa Viagem ir kiti Pernambuko paplūdimiai

Koks Brazilijos miestas be paplūdimių?! Turtingoje Resifės dalis ištįsusi 17 kilometrų į pietus nuo centro palei smėliukingą Boa Viagem paplūdimį. Jaučiausi ten kaip dideliam kurorte: dideli daugiabučiai ir viešbučiai, pajūrio promenada su kaipirinją siūlančiais lauko barais. Tačiau brazilams paplūdimys nėra kažkas, ką jie patiria tik per atostogas – tai – kiekvienos savaitės poilsio dalis. Savaitgaliais, vakarais. Baras pakrantės gatvėje, plastmasinės kėdės ant smėlio, gulėjimas ant patiesalų, mirkimas valandą-kitą jūroje gaudant bangas…

Leidimasis Resifėje virš Boa Viagem paplūdimio

Leidimasis Resifėje virš Boa Viagem paplūdimio

Bet Boa Viagem potuštis. Sako, ir dėl ryklių baimės – kasmet jie ten „suėda“ kokius pora maudalių.

Didžiausias Pernambuko kurortas Porto dos Galinjas stūkso dar toliau į pietus, 60 km nuo Resifės. Kai kiekviena Brazilijos pakrantė gausiai apdovanota paplūdimiais buvo sunkoka suprasti, kodėl gi tūkstantinės minios spietėsi to vienaukščio miesto gatvėse, siauručiuose jo paplūdimiuose (buvo vietų, kur nesušlapęs kojų net eiti pajūriu negalėtum, nes bangos, prarijusios tą menkutį smėlio ruožą, jau plakėsi tiesiai į pakrantės restorano sieną).

Porto dos Galinjas paplūdimyje

Porto dos Galinjas paplūdimyje

Bet yra tradicija, yra pramogos, yra atmosfera. Palūdimys ir karšta karšta jūra (vandens tempeatūra nuo 26 iki 29 laipsnių) gal yra kone visur rytų Brazilijoje, tai brazilams nėra tokia „reta vertyvė“ kaip lietuviams. Užtat kas šalia tos jūros – skiriasi. Vienur – favelos ir skurdūs rajonai – ten žmonės iš šalies prisibijo kišti nosį. Kitur – aukšti daugiabučiai ir tai labiau – tų daugiabučių gyventojų zona. Na o trečiose vietose – restoranų, pramogų kupini kurortai, kur pasijauti tarsi Europoje (tik kainos mažesnės).

Ne pats paplūdimys, o tai, kas prie jo, lemia turistų srautus…

Porto dos Galinjas pėsčiųjo promenadoje

Porto dos Galinjas pėsčiųjo promenadoje

Brenandas, Resifės menininkas

Kiekvienas apdovanotas didis didmiestis turi bent vieną savo supermenininką, kurio ypatingas stilius ir kūriniai tapę to miesto veidu ne mažiau, nei jo senamiestis. Na, kaip Barselona Gaudį. Resifė turi Fransiską Brenandą [Francisco Brennand].

Jo stilius gali atrodyti keistas – keraminės skulptūros, kritikų (o gal ir šalininkų) nuomone primena vyriškus lyties organus. Bet jis neabejotinai unikalus. Ir net ant molo priešais pat Resifės centrinę Marco Zero aikštę stūkso pats aukščiausias – 32 m aukščio – jo kūrinys, Krištolo bokštas, ir jo skulptūrų parkas.

Resifės Krištolo bokšto viršūnė

Resifės Krištolo bokšto viršūnė

Bet didžiausia jo kolekcija priemiesčiuose, Fransisko Brenardo keramikos biure. Vaikštant po tą jo tėvų plytelių fabriką, kurį Fransiskas Brenardas pavertė amžinu savo muziejumi, kilo mintis – tai gal tas Brenardas per gyvenimą nepardavė nė vieno darbo, kad viskas liko ten? Nes tikriausiai nesu matęs vieno menininko muziejaus su daugiau eksponatų…

Bet tikriausiai jis buvo labai produktyvus. O gal tiesiog darbus darė ne vienas – užsukęs už kampo viename eksfabriko angare pamačiau, kaip ištisas cechas amatininkų dirbina panašius keraminius kūrinius. Atrodo, Brenardas net ne menininkas, tai prekės ženklas, unikaliai persipynęs su Resife!

Brenardo keramikos biure (muziejuje)

Brenardo keramikos biure (muziejuje)

Ar verta vykti į Resifę ir Olindą?

Resifę aplankiau keliaudamas po Braziliją trečiąjį kartą.

Keliauti į Braziliją trečiąjį kartą verta, nes ši šalis – pusė visos Pietų Amerikos. Ir pagal plotą, ir pagal gyventojų skaičių – taigi, jei keliautumėte į Pietų Ameriką ne kartą ir norėtumėte būti jai teisingas, kas antra kelionė į šį žemyną turėtų būti į Braziliją. Tada išties Resifė ir Olinda – dar vienas unikalus Brazilijos (ir visos Pietų Amerikos) kampelis.

Viename Olindos vienuolynų

Viename Olindos vienuolynų

Tačiau daugelis žmonių visgi žiūri kitaip ir Brazilija jiems – tik viena iš 12 Pietų Amerikos šalių, ir šią šalį aplanko daugiausiai kartą gyvenime.

Jei taip, tikriausiai, Resifė ir Olinda nėra tos „būtinos lankyti vietos“. Brazilija turi ir įspūdingesnių miestų bei senamiesčių (Salvadoras, Minas Žeraisas), ir geresnių kurortų (Santa Katarina, Rio de Žaneiras), ir didingesnės gamtos (Igvasu, Amazonija, Pantanalis). Nekeista, kad Resifėje užsienio turistų – labai mažai, o spalvingomis Olindos gatvelėmis labiausiai džiaugiasi savo šalį pažinti norintys brazilai.

Porto dos Galinjas merginos važiuoja tradiciniu nuomojamu bagiu. Tai - tipinė pramoga Brazilijos kurortuose.

Porto dos Galinjas merginos važiuoja tradiciniu nuomojamu bagiu. Tai – tipinė pramoga Brazilijos kurortuose.

Bet jeigu Rio de Žaneirą, Salvadorą, Igvasu krioklius, Amazoniją ir Minas Žeraisą jau lankėte ir dar Brazilijos negana – gal atėjo laikas Resifei, autentiškam ir labai braziliškam kraštui.


Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje


Kelionių vadovai po Braziliją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Ekvadoras – pusiaujo kalnynai ir ne tik!

Ekvadoras – pusiaujo kalnynai ir ne tik!

| 0 komentarų

Ekvadoras nustebino!

Ekvadorą dydžiu ir šlove gožte užgožia jo kaimynės. Tačiau tiesa ta, kad daugelį jas garsinančių Pietų Amerikos stebuklų turi ir Ekvadoras.
m
Ekvadore – ir Andų kalnai, ir Amazonijos džiunglės, ir puošnūs kolonijiniai ispanų miestai, ir kurortai, ir indėnų kultūra. Ir tai pasiekiama paprasčiau nei daugelyje kitų šalių.

Be to, Ekvadoras turi ir to, ko neturi niekas kitas – pavyzdžiui, Galapagų salas ar vėsumą ties pusiauju.

Kuenka - vienas gražių kolonijinių Ekvadoro senamiesčių

Kuenka – vienas gražių kolonijinių Ekvadoro senamiesčių Andų kalnuose

Ekvadoras – didesnė šalis, nei tikiesi

Žemėlapyje Ekvadoras atrodo mažytis – bet tik todėl, kad aplinkinės Pietų Amerikos šalys *tokios* didžiulės. Iš tikro Ekvadoro plotas – kaip Italijos, gyventojų – 17 mln.!

Ekvadoras susideda iš keturių visiškai skirtingų regionų. Vardiju iš rytų į vakarus:

Andų kalnuose Ekvadore (pakeliui iš Kuenkos į Gvajakilį)

Andų kalnuose Ekvadore (pakeliui iš Kuenkos į Gvajakilį)

*Amazonijos džiunglės. Tankūs miškai, gausybė gyvūnų ir augalų, atokių indėnų genčių, džiunglių ložės, naftos gręžiniai. Nors Ekvadoras neturi išėjimo į pačią Amazonės upę, Amazonijos džiunglės driekiasi toli už jos.

*Andų kalnai. Aukščiausiojo – Čimborazo – aukštis net 6263 m, o apie 4000 m aukštyje dar verda gyvenimas, stovi miesteliai ir kaimai. Anduose – gražiausi seni miestai, bažnyčios, katedros, taip pat ir Ekvadoro sostinė Kitas. Anduose – ir gausu indėnų kultūros bei nuostabių vaizdų, pasivaikščiojimo takų, šiltųjų versmių, krioklių, didingų ežerų, snieguotų vulkanų viršūnių.

Pakelės vaizdai Ekvadore

Indėnai eina palei kelią Anduose, vedantį link Kilotoa ežero

*Ramiojo vandenyno pakrantė. Garsumu jie smarkiai atsilieka nuo Karibų ar Brazilijos paplūdimių, bet turi Ekvadoras ir kurortų, ir žuvies patiekalų, ir pakrantės miestų, kurių didžiausias – 2 mln. gyventojų Gvajakilis. O pakrantės lygumos tikros Ekvadoro maitintojos: ten auga bananai, cukranendrės ir kita.

*Galapagų salos. 700 km nuo Ekvadoro pakrantės nutolęs vulkaninis salynas, garsėjantis savo gamta, milžiniškais vėžliais ir paukščiais bei tuo, kad Čarlzas Darvinas, visa tai pamatęs, sugalvojo evoliucijos teoriją.

Gvajaso upės pakrantė Gvajakilyje - ši upė netoli čia įteka į Ramųjį vandenyną

Gvajaso upės pakrantė Gvajakilyje – ši upė netoli čia įteka į Ramųjį vandenyną

Nereikia turėti iliuzijų pamatyti *visą Ekvadorą* per savaitę ar dvi. Intensyviai keliavome dešimt dienų, bet pamatėme tik gerą pusę pagrindinių šalies įdomybių. Tikimės sugrįžti!

Kitas – puošnioji sostinė, viena aukščiausių pasaulyje

Aukščiu Andų kalnai nusileidžia tik Himalajams, bet tam tikra prasme juos ir lenkia. Himalajuose gyvenimo daug mažiau, o Anduose pilna visko: didmiesčių ir žemės ūkio, greitkelių ir geležinkelių. Tiesa, ne pačiose kalnų viršūnėse, o slėniuose tarp jų – bet kad tie debesuoti slėniai irgi ~3000 m aukštyje.

Anduose stūkso ir Kitas, Ekvadoro sostinė ir vienas gražiausių Pietų Amerikos miestų.

Kito senamiestyje

Kito senamiestyje

Jį 1520 m. įkūrė ispanai, kurie kolonizavo ir nuo ~1540 iki ~1820 valdė visą Ekvadorą. Pristatė įstabių barokinių bažnyčių, vienuolynų ir tik kiek mažiau puošnių eilinių gyvenamųjų namų. Priešingai didelei Amerikos miestų daliai, labai mažai kas sugriauta: Kito senamiestis tebeatrodo panašiai, kaip prieš 100 ar 200 metų. Smagu ten pasivaikščioti gėrintis architektūra, užsukant į vieną ar kitą bažnyčią pasidžiaugti visais auksais. Tiesa, tai yra Pietų Amerika: daugiau nei Europoje elgetų, nusikaltėlių, nors ir ne tiek, kiek kai kuriose kitose šalyse.

Ispanų kultūra tuose miestuose susiliejo su indėniška: indėnai buvo apkrikštyti, prasimaišę su baltaodžiais prabilo ispaniškai, bet net bažnyčių mene gali išvysti indėniškų detalių: pavyzdžiui, indėniškais rūbais vilkintį ir populiarų Ekvadoro indėnų patiekalą – jūros kiaulytę – valgantį Jėzų. Toks indėniškai katalikiškas menas vadintas Kito mokykla ir savo laiku ispanų vertintas ne mažiau, nei didžiųjų Europos dailininkų šedevrai.

Guapulo mergelės bažnyčia Kito rytuose

Guapulo mergelės bažnyčia Kito rytuose

Kai Ekvadorą nuo Ispanijos išvadavo „libertadorai“ (nuo 1820 m.) tokie kaip daugybei gatvių ir pagrindiniam oro uostui savo vardą palikęs maršalas Sukrė (Mariscal Sucre), Kitas pasirinktas šalies sostine. Viliodmas naujakurius iš viso Ekvadoro miestas ištįso per ilgą slėnį tarp kalnų ir jau glaudžia ~2 mln. žmonių. Nustebino, kokie modernūs kai kurie jo rajonai: nors Ekvadoras viena skurdesnių Lotynų Amerikos šalių, žibantys Kito prekybos centrai ir Lietuvoje gėdos nepadarytų, nemažai žmonių moka angliškai. Prieš keliaudamas tikėjausi, kad Ekvadoras bus panašus „civilizacijos užkampis“, kaip Paragvajus – bet anaiptol.

Jau nepriklausomas Ekvadoras prieš gerą šimtmetį pastatė ir Nacionalinės priesaikos baziliką: visa tauta jai rinko pinigus, ir ji primena didžiąsias Prancūzijos katedras. Unikalu, kad galima visur laipioti – ir į abu bokštus, ir palėpe, ir specialiom kopėčiom į špilį.

Nacionalinės priesaikos bazilika ir Kitas nuo centrinio špilio

Nacionalinės priesaikos bazilika ir Kitas nuo centrinio špilio

Apskritai, ko jau ko Ekvadoras nestokoja, tai nuostabių vaizdų iš aukštai! Kai Kitas, kaip ir daugelis Andų miestų – slėnyje – tai vos pavažiavęs kalnais aukštyn jau regi įspūdingas miesto panoramas. Tarp garsiausių – TeleferiQo lynų keltuvas, kuriuo gali užkilti net į 3945 m aukštį. Sako, kad giedrą dieną nuo ten matosi daugybės vulkanų viršūnės – deja, kai lankiausi, diena nebuvo giedra.

Kitas nuo TeleferiQo viršutinės stotelės

Kitas nuo TeleferiQo viršutinės stotelės

Pusiaujas, aukštybės, oro trūkumas ir unikalus Kito klimatas

Pats Kitas – 2850 m aukštyje. Jis – šalia pusiaujo (ispanų kalba „Ekvadoro Respublika“ reiškia tiesiog „Pusiaujo Respublika“), taigi, temperatūra ten pastovi. Bet, kai jis taip aukštai – tas pastovumas tai ne įprastinis +30 laipsnių “pusiaujo karštis”, o kiaurus metus ~+15 (dienomis – ~+21, naktimis – ~+9). Taigi, Kite niekur nemačiau nei šildymo, nei kondicionieriaus! TeleferiQo viršūnėje – dar apie 6 laipsniais šalčiau. Metų laikų nėra, skiriasi tik drėgmė: mažiausiai lyja birželį-rugpjūtį.

Bažnyčia Kito senamiestyje. Ekvadore įprastas toks dekoras - labai puošnus fasadas ir gana plynos likusios sienos

Bažnyčia Kito senamiestyje. Ekvadore įprastas toks dekoras – labai puošnus fasadas ir gana plynos likusios sienos

Atskridus į Kitą lėktuvu kai kuriems pasireiškia kalnų „simptomai“: pavyzdžiui, skauda galvą (ypač po pirmos nakties), retsykiais trūksta oro. Mano žmona juos jautė, aš – ne. Tačiau nuo fizinio krūvio greičiau uždūsta tikriausiai visi (pvz. bėgant į kalną). Ilgainiui kažkiek priprantama. Beje, slėgis Kite panašus, kaip lėktuvų viduje – taigi, leidžiantis Kito oro uoste neužgula ausų, nes tiesiog slėgis nesikeičia.

Tipinis Kito vaizdas į 4 km kalną, į kurį kelią TeleferiQo

Tipinis Kito vaizdas į 4 km kalną, į kurį kelią TeleferiQo

Kito gyventojai vadina miestą „Pasaulio viduriu“. Dėl pusiaujo. Dėl to, kad Ekvadore – pačios aukščiausios pasaulyje pusiaujo vietos. Ir dėl to, kad Pasaulio viduriu šią vietą vadino indėnai, kurie savąjį miestą nugriovė nenorėdami atiduoti ispanams.

Kito šiaurėje ties pusiauju pastatytas Pasaulio vidurio (Mitad Del Mundo) miestelis, kuriame – paminklas, kiek apšepę muziejai, gausybė suvenyrų parduotuvių bei restoranų, ant žemės nubrėžta „pusiaujo linija“ (fotografavimuisi apsižergus) ir net bažnyčia, kurioje galima vestuves surengti taip, kad abudu sutuoktiniai iki pat bučinio sėdėtų skirtinguose pusrutuliuose…

Mitad Del Mundo miesto vaizdas nuo jo paminklo viršaus. Geltona linija esą skiria pietų ir šiaurės pusrutulius, ji kerta pusiau ir specialiai pastatytą bažnyčią

Mitad Del Mundo miesto vaizdas nuo jo paminklo viršaus. Geltona linija esą skiria pietų ir šiaurės pusrutulius, ji kerta pusiau ir specialiai pastatytą bažnyčią

Greta – privatus Inti Nan muziejus kuriame istorijas apie indėnus ir pusiaują (tiek tikras, tiek mitus) ir angliškai pasakoja geri gidai. Beje, pusiaujo linija, pažymėta šiame muziejuje – visai kita, nei Pasaulio vidurio miestelyje! O GPS rodo, kad pusiaujas išvis eina gretimos gatvės viduriu…

Na, svarbu, kad jis – kažkur ten!..

Tradicinė nuotrauka aplink "vieną iš" pusiaujų Kito šiaurėje

Tradicinė nuotrauka aplink “kitą iš pusiaujų” Kito šiaurėje – Inti Nan muziejuje. Vilkime tradiciniu Ekvadoro suvenyru – megztuku su lamomis; teko nusipirkti kai, atvykus iš Brazilijos, dėl vėjų Ekvadore pasirodė šalčiau, nei tikėjomės

Kilotoa ežeras, krioklių kelias ir laukiniai Andai

Išvažiuojant iš Kito į pietus malonūs nustebimai tęsiasi – iš sostinės per Andų slėnį vedė aštuonių juostų magistralė (tiesa, mokama), atverdama nuostabias panoramas.

Tačiau tai nereiškia, kad modernybė „prarijo Andus“. Belieka pasukti į šalį – ir magistrales keičia siauri keliai, dar giliau į kalnus – negrįsti vieškeliai.

Magistralė iš Kito į pietus su nuostabiais vaizdais

Magistralė iš Kito į pietus su nuostabiais vaizdais

Vienas gražiausių nusukimų – Kilotoa kilpa. Populiaru čia leistis į žygius ar važiuoti dviračiu, bet įmanoma ir automobiliu, ypač pietinėje pusėje. Aplinkui kelius gausu tautiniais rūbais vilkinčių indėnių (netgi Kite kai kurios moterys rengiasi tradiciškai) ir liūdnais žvilgsniais pakeleivius nulydinčių šunų.

Kilotoa ežeras - viena garsiausių Ekvadoro Andų lankytinų vietų

Kilotoa ežeras – viena garsiausių Ekvadoro Andų lankytinų vietų

Pakelės kaimuose moterys čirškina cielas jūros kiaulytes (vietinis greitas maistas!), o Tigua kaimas garsėja unikalia meno tradicija: spalvingais vietinių indėnų paveikslais ant avies odos, kuriuose atvaizduojamas ne tik indėnų gyvenimas ar mitai/vaizduotė, bet ir pasauliniai įvykiai žvelgiant iš to atokaus kaimo (rugsėjo 11 d. teroro aktai, Hugo Čavesas su Evo Moralesu…). Gausu tuo prekiaujančių galerijų.

Indėnų paveikslai

Indėnų paveikslai Tigua

Na o Kilotoa kilpos pažiba – Kilotoa ežeras vulkano krateryje (3914 m aukštyje), kurį galima apeiti žygio taku viršuje ar net nusileisti prie jo. Pakeliui – kiek “žemesnio kalibro”, bet vis vien nebloga Rio Toači kanjono apžvalgos aikštelė.

Kitas geras nusukimas – į Krioklių kelią Banjos-Pujo (Ruta de las Cascadas). Jis itin populiarus tarp dviratininkų: nes čia visuomet leidžiamasi (nuo Andų į džiungles), o lankytinas vietas (dauguma jų – vaizdai į krioklius) vieną nuo kitos skiria humaniški atstumai. Itin daug krioklių, kurių garsiausias El Pailon del Diablo, aukščiausias Ekvadore (61 m), su siauromis landomis už jo ar po juo. Vietovės labai pritaikytos turistams: geri pasivaikščiojimo takai, pakabinami tiltai su nuostabiais vaizdais, aukštos sūpynės „lėkimui“ virš tarpeklių, zipline‘ai…

Lendu slegiamas uolų prie krioklio

Lendu slegiamas uolų prie Pailon del Diablo krioklio

Krioklių kelio pradžia – nykokas Banjos miestelis – garsėja karštomis versmėmis, ypač Termas de Virgen baseinais, kur esą apsireiškė mergelė Marija. Nuostabu maudytis didelio krioklio papėdėje, bet kartu ir supranti, kokį kelią nuėjo Ekvadoras: ~1958 m. įrengtos ir tuo metu, tikriausiai, žavėjusios visus maudyklos, žmonai pasirodė pernelyg atgrasios, kad maudytųsi ten išvis (šalti pajuodę dušai, nėra rakinamų spintelių saugiai pasidėti daiktams ir t.t.). Ir šiaip, tarsi įrengti keli baseinai: bet visi mirko viename, nes tik ten normali temperatūra. Kiti – šalti arba verdantys. Na, aplinkui yra modernesnių maudyklų, bet ten nėra krioklių…

Karštosios Banjos versmės

Karštosios Banjos versmės

Ekvadoras turi ką pasiūlyti visiems ir tiems, kam norisi dar rimtesnių iššūkių, nei žygių takeliai ar dviračių keliai – kopimai į 5000 m, 6000 m ir aukštesnius ugnikalnius. Ten jau jokių kaimų nėra.

Kuenka – hipsteriškas barokinis miestas

Kuenka Ekvadoro Andų slėnio pietuose – tarsi Kito veidrodinis atspindys. Gražios tiesios gatvės ir aikštės, puošnios bažnyčios ir vienuolynai, nuostabūs vaizdai į miestą nuo kalnų (ypač Mirador del Turi).

Kuenka nuo Mirador del Turi

Kuenka nuo Mirador del Turi

Tik, priešingai nei Kitas, Kuenka mažai peraugo senamiestį: gyventojų – tik 300 000 (trečias pagal dydį šalies miestas).

Ir dvasia kita. Mažiau valkatų, nesaugumo jausmo. Daugiau „hipsteriškos dvasios“: tarsi iš kokios Europos perkeltų restoranų, barų, hostelių ir viešbučių. Gausu reklamų „butas mėnesiui“: Kuenkoje mėgstama apsistoti ilgam, pavyzdžiui, mokytis ispanų kalbos ar iš šio pigaus, bet gražaus miesto dirbti internetu (ypač amerikiečiams: sutampa laiko juosta).

Vakarienė Kuenkoje, restoranams užleistame buvusios kunigų seminarijos kieme prie miesto katedros

Vakarienė Kuenkoje, restoranams užleistame buvusios kunigų seminarijos kieme prie miesto katedros

Didžiausias Kuenkos koziris prieš Kitą – klimatas. Ji – 2560 m aukštyje, taigi, oras čia laipsniu-kitu šiltesnis (~+22 dienom, ~+11 naktim). Jei Kite šildymo trūkumas reikšdavo, kad, tarkime, naktimis namie visad būdavo švelniai vėsoka, tai Kuenkoje visuomet „pats tas“.

Kuenkos regionas garsėja kaip Panamos skrybėlių gimtinė (ne, jos neatsirado Panamoje) – ypač jų gausu aplinkinių kaimų turguose, tokių, kaip Sigsigas.

Kuenkos senamiestyje

Kuenkos senamiestyje

Netoli Kuenkos ir Ingapirka – didžiausi inkų griuvėsiai Ekvadore. Iki visokio Peru Maču Pikču toli, juk inkai Ekvadorą valdė tik ~50 metų – bet pasivaikščioti, regėti taisyklingą inkų mūrą žavu.

O Kuenkos Pumapungo muziejuje tarp visų indėnų tradicijų ir viena baugiausių: tsantsos, arba sutrauktos žmonių galvos, kurias iš priešų lavonų iki pat XX a. gamindavo šuarų gentis (šiais laikais taip sutraukia tik gyvūnų tinginių galvas).

Ingapirkos inkų griuvėsiai

Ingapirkos inkų griuvėsiai

Kiti Andų miesteliai ir kelias į Gvajakilį

Keliai aplink Kuenką jau prastesni, nes gerokai senesni. Tai – garsusis Panamerikos kelias, oficialiai besidriekiantis nuo JAV-Meksikos sienos iki Buenos Airių, o neoficialiai – nuo Aliaskos iki Patagonijos. Tai – pirmasis asfaltuotas plentas, suvienijęs Amerikos žemyną (išskyrus nedidelį tarpą Panamoje) dar tarpukariu-pokariu. Pravažiuoti juo „nuo pradžios iki galo“ – dažno automobilininko ar baikerio gyvenimo svajonė.

Didžiausias vairavimo iššūkis – nusileisti nuo Andų. 4000 m nusileidimas – iššūkis prastai prižiūrėtiems nuomojamo automobilio stabdžiams. Kitas pavojus čia – debesys. Jiems „prarijus kelią“ nesimato beveik nieko, judama labai lėtai.

Panamerikos keliu per debesis

Pansamerikos keliu per debesis

Ech, kad jie dažniau tuos kelius atidengtų! Ne tik dėl saugumo, o ir nuostabių vaizdų. Kaip buvo džiugu, kad Kachaso nacionalinį parką pakeliui nuo Kuenkos iki Gvajakilio galėjau išvysti „giedrai“.

Atrodo, kiekvienas Ekvadoro Andų kelias gražus – kitokių nebūna. To negalima pasakyti apie miestus. Daugelis jų pasirodė nykesni už Kitą ar Kuenką: visur yra pavienių gražių pastatų ar bažnyčių, gražių grafičių, bet jie apsupti paprastesnių, naujesnių namų, „turginių“ parduotuvių ir gatvės prekeivių su niekučiais, taip pat skurdo.

Grafitis Ekvadore

Grafitis Ekvadore

Nakvojant pakeliui iš Kito į Kuenką kokioje Riobamboje ar Latakungoje iš bėdos užteks ką veikti pusdienį, bet ne ilgiau (pavyzdžiui, Latakungoje verta paragauti čugčukaros – keisto vietinio „patiekalų rinkinio“ iš tokių ingredientų kaip kiaulės odos, popkornai ir t.t.; daugybė restoranų ten tiekia vien čugčukarą).

Čugčukara

Čugčukara

Šiaip Ekvadoro virtuvė tokia paprasta. Mėgiamas patiekalas – kukurūzų burbuolė su sūriu (ir vienas pigiausių).

Gvajakilis – didžiausias Ekvadoro miestas prie vandenyno

Kaip beveik jokia kita šalis Ekvadoras turi du lygiaverčius didmiesčius ir neaišku, kuris svarbesnis. Net daugybė skrydžių į Ekvadorą iš Europos leidžiasi juose abiejuose paeiliui – sostinėje Kite ir paskui Gvajakilyje.

Gvajakilis – didžiausias Ekvadoro miestas, nors Kitą lenkia nežymiai: 2,7 mln. gyv.

Gvajakilio centre, tarp vos keleto likusių senų didingų pastatų

Gvajakilio centre, tarp vos keleto likusių senų didingų pastatų

Kitas ir Gvajakilis – visiškos priešingybės, tarsi stovėtų skirtingose šalyse. Kitas – kalnuose, o Gvajakilis – uostamiestis prie pat Ramiojo vandenyno krantų (temperatūra čia ~+31 dieną, ~+22 naktį kiaurus metus). Pasak ekvadoriečių, Kitas – religijos ir tradicijų, o Gvajakilis – darbo ir poilsio miestas. Kitas – politinis šalies centras, Gvajakilis – ekonominis. Gvajakilyje kostiumų ar puošnių suknelių mačiau daugiau nei tautinių rūbų.

Be keleto senų didingų pastatų, Gvajakilio centras – modernus. Jo naujoji širdis – 1999 m. įrengta Krantinė 2000 (Malecon 2000) pasivaikščiojimams, su paminklais (Simonas Bolivaras susitinka Chosė de San Martiną) ir brangokomis kavinėmis.

Bolivaras susitinka su San Martinu (paminklas Malecon 2000). Šie du Pietų Ameirkos libertadorai judėjo iš skirtingų pusių, perimdami miestą po miesto iš ispanų valdžios

Bolivaras susitinka su San Martinu (paminklas Malecon 2000). Šie du Pietų Amerikos libertadorai judėjo iš skirtingų pusių, perimdami miestą po miesto iš ispanų valdžios

Senoji širdis – Seminarijos aikštė prie katedros, garsėjanti ne savo pastatais, o… iguanomis. Jas čia populiaru šerti tarsi balandžius, pakviestos maistu jos noriai lipa ant pečių.

Gvajakilio Seminarijos aikštės iguanos

Gvajakilio Seminarijos aikštės iguanos

Gvajakilio senamiesčiu laikomas Las Penas rajonas ant kalvos, kurios viršūnėje – uostą gynusi tvirtovė ir švyturys (gražūs vaizdai). Tiesa, toli tam senamiesčiui iki Kito didybės: nedideli jo nameliai primena tuos, kokie šiaip jau stovi Pietų Amerikos lūšnynuose, tik kad yra gerai sutvarkyti, padažyti.

Las Penas rajone Gvajakilyje

Las Penas rajone Gvajakilyje

Gvajakilis labiau žiūri į ateitį. „Ateitiškai“ atrodo ir jo viešasis transportas – viršum miesto ir plačios Gvajaso upės „skrendantys“ lynų vagonai. Ir „daugiaaukštės kapinės“ – kolumbariumai, kur ne tiesiog karstų nišos viena virš kitos, bet prie viršutinių reikia dar palypėti laiptais.

Ir „Dirbtinė Venecija“ Ekvadoro verslininkų pastatyta Samborondono priemiestyje. Ji labai žavi vietiniams, ypač prakutusiems (ten nėra skurdžiųjų ir jausmas tarsi turtingoje šalyje), bet turistai, aišku, į Ekvadorą keliauja visų pirma ne to.

Lynų keltuvas virš gatvės Gvajakilyje

Lynų keltuvas virš gatvės Gvajakilyje. Kitur lynų vagonai statomi pakėlimui į kalnus, o čia – tiesiog, kad viešasis transportas nestrigtų kamščiuose. Alternatyva metro.

Galapagų salos ir Ekvadoro džiunglės – kodėl jų dar nemačiau

Tiek kol kas spėjau pamatyti Ekvadore.

Yra daugiau: nuo Gvajakilio į pietus ir šiaurę driekiasi kurortai, tarp jų vakariečius (ypač serferius) žavinti Montanita.

Šiuolaikiškos ekvadorietės

Šiuolaikiškos ekvadorietės

Yra Galapagų salos. Svarsčiau ten keliauti, bet kol kas šią mintį atidėjau. Kainos didžiulės: užsieniečiams skrydžiai specialiai išbranginti ir nuskristi į salas iš Kito ir atgal gali kainuoti panašiai, kaip iš Vilniaus į Niujorką ir atgal. Be to, reikia pirkti brangius nacionalinio parko bilietus (oficiali „superkainų“ priežastis: stengiamasi riboti turizmą, kad Galapagų salų išreklamavimas nekenktų jų ekosistemai). O gyvūniją Pietų Amerikoje galima pamatyti (ir esu matęs) ir paprasčiau, pigiau: Brazilijos Panatanalyje, Argentinos Valdeso pusiasalyje. Na, kai kurie gyvūnai skirsis, bet daug ir sutaps ar bus panašūs (pvz. Valdeso pusiasalyje irgi yra pingviniukai, ruoniai).

Yra Ekvadore ir džiunglės– bet jau buvau buvęs Brazilijos Amazonijoje, kur džiunglių upės dar didesnės, tad jų į planą irgi neįtraukiau.

Krioklys Krioklių kelyje. Pavažiavus juo toliau, nusileidžiama į džiungles.

Diablo Krioklys Krioklių kelyje. Pavažiavus šiuo keliu toliau, nusileidžiama į džiungles.

Tikiuosi sugrįžti į Ekvadorą, aplankyti daugiau: šalis pranoko lūkesčius, turbūt pranoktų juos ir vietos, kurių dar nelankiau.

Kaip nuvykti į Ekvadorą ir keliauti po jį?

Supratau ir tą priežastį, kodėl Ekvadorą atradę gana mažai europiečių. Ekvadoras galėtų būti puikus „pirmasis langas“ į Pietų Ameriką, į jos Andus ir džiungles, į jos gyvūnus ir pakrantes, į indenų kultūrą ir inkų mūrus: viskas sąlyginai nedideliu atstumu.

Kuenkos panorama

Kuenkos panorama

Bet tada, kai europiečiai prisiruošia aplankyti Ekvadorą, jie jau būna daug ką iš to matę. Nes daugelis ima svarstyti apie kelionę į Ekvadorą tik jau po to, kai aplanko garsesnes Braziliją, Argentiną ir Peru.

Taip yra todėl, kad skrydžiai į Ekvadorą iš Europos – brangūs (brangesni, nei į daugybę Pietų Amerikos šalių). Taupydamas ir pats skridau ne iš Europos į Kitą, o visų pirma į Braziliją, į Ekvadorą tik iš ten. Tačiau, aišku, jei būčiau dukart nebuvęs Brazilijoje, būčiau kėlęs klausimą: „Tai kam skristi į tą Ekvadorą, gal geriau pakeliauti po Braziliją, kad jau į ją atskrendi“. Ir keliavęs daugiau po Braziliją…

Mitad Del Mundo etnografijos muziejaus Kite indėno statula. Indėnų kultūros Ekvadore dar labai gyvos ir juos dažnai pamatysi vilkint tautiniais rūbais net miestų gatvėse (kiekvienos tautybės, regiono tautiniai rūbai - kiti)

Mitad Del Mundo etnografijos muziejaus Kite indėno statula. Indėnų kultūros Ekvadore dar labai gyvos ir juos dažnai pamatysi vilkint tautiniais rūbais net miestų gatvėse (kiekvienos tautybės, regiono tautiniai rūbai – kiti)

Tiesa, taip yra ir dėl įvaizdžio: nepatyrus Ekvadoro, kai kam gal atrodo, kad čia tik „eilinė skurdi Lotynų Ameirkos šalis, kur sunku keliauti ir mažai ką pamatyti“, o taip tikrai nėra.

Jau nuvykus į Ekvadorą keliauti paprasta ir patogu. Pilna modernių ir pigių tarpmiestinių autobusų, viešbučių ir hostelių turistams, angliškai kalbama – Pietų Amerikos mastais – neblogai. Itin gera šalis „kuprinėtojams“, kurie keliauja vieni su kuprinėmis, susipažįsta kur hostelių poilsio kambariuose.

Graži kavinė prie žygio tako į Pailon del Diablo krioklį. Tokių daug

Graži kavinė prie žygio tako į Pailon del Diablo krioklį. Tokių daug

Beje, Ekvadoro valiuta – doleris: vietiniai taip nusivylė begalinės infliacijos ištikta Ekvadoro sukre, kad kai prezidentas vienašališkai „laikinai“ įsivedė JAV dolerį, niekas nebenori jo panaikinti. Čia kaip su euru Lietuvoje: viena vertus, ekonomiškai gal būtų logiškiau turėti savo valiutą (dėl naudos eksportui), bet žmonėms taip žavu turėti kišenėje tuos „patikimus turtingo pasaulio banknotus“…

Kavinė Kuenkos senamiestyje

Kavinė Kuenkos senamiestyje

Ekvadoras iš naftos ir skolintų pinigų „stato“ turizmo pilį. Turistams atkūrė beveik sunykusius šalies geležinkelius, kuriais iš lėto kylant į Andus atsiveria unikalūs vaizdai (nėra įprastų keleivinių traukinių – bet yra gausybė ilgų ekskursijų geležinkeliais). Vis plečiamas greitkelių tinklas.

Tad tikiu, kad, jei skrydžių kainos kada nukris, Ekvadorą atras ir europiečiai – panašiai, kaip jį jau atrado amerikiečiai.

Turistinio Ekvadoro traukinio paveikslas

Turistinio Ekvadoro traukinio paveikslas

Ekvadoro lankytinų vietų žemėlapis su mano įvertinimais. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Ekvadorą.

Ekvadoro lankytinų vietų žemėlapis su mano įvertinimais. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Ekvadorą.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Pantanalis – Pietų Amerikos žvėrynas

Pantanalis – Pietų Amerikos žvėrynas

| 0 komentarų

Kelionė į gyvūnų parkus daugeliui asocijuojasi su Afrikos savanomis. Tačiau tokių „žvėrynų“, kur per dieną lengvai pamatai 100 ar 300 žvėrių, yra ir Pietų Amerikoje, o bene turtingiausias jų – Brazilijos Pantanalis.

Ir nors dramblių ar žirafų ten nerasi, tenykščiai gyvūnai sužavėjo ne mažiau. Savo keistumu. Dalies jų nesutiksi net Europos zoosoduose.

500 kg svorio tapyras. Didžiausias pasaulio graužikas kapibara. Jaguaras, vienas didžiųjų katinių. Šarvuočiai, pekariai, koačiai, agučiai, anakondos, ocelotai, skruzdėdos ir begalė spalvingiausių paukščių, drugelių, bei milžiniški vorai. Na ir dar „paprastesnės“ beždžionės kapucinai, elniai, „minikrokodilai“ kaimanai, ūdros.

Ir, priešingai Afrikai, Pantanalyje viską matai ne tik pro automobilio langą: saugu leistis į žygius pėsčiam.

Klasikinis Pantanalio vaizdas - sezoniniai ežerai. Sausu metų laiku daug kur nenuplauksi, drėgnu - nenuvažiuosi.

Klasikinis Pantanalio vaizdas – sezoniniai ežerai. Sausu metų laiku daug kur nenuplauksi, drėgnu – nenuvažiuosi.

Pantanalio gyvūnijos vaizdų Amerikoje niekas nepranoksta

Pasakius „Brazilijos gamta“, daugeliui pirmiausiai į galvą šauna Amazonija: toms gilioms it jūros upėms ir begalinėms džiunglėms išties nėra lygių, gal 30% visų pasaulio gyvūnų rūšių gyvena ten. Bet Amazonijoje tų žvėrių beveik nematėme: užstojo tankūs medžiai.

Žygyje per Pantanalį

Žygyje per Pantanalį

Pantanalis kitoks. Tai – didžiausias pasaulio pelkynas ir daug kur gali pažvelgti į atvirus tolius.

Tie rudi keisti kupstukai – tai žolę graužiančios ar balose mirkstančios kapibaros, kurių Pantanalyje gausu tarsi karvių fermos lauke.

Mirkstanti kapibara

Mirkstanti kapibara

Tie iš ežerėlių styrantys stagarai – tai atsivėsinimui iškištos kaimanų nugaros ar išsižiuojusios galvos: atrodo eilinėje baloje gali gyventi tūkstančiai jų kol (pats tą mačiau) išvalgę visas žuvis nepradeda ėsti vieni kitų. Žuvis garsiai triauškia ir ūdrų šeimynėlės, braido paukščiai: visi kažkaip sutelpa menkučiame plote. Ypač per sausras, kai ežerėliai nusenka.

Jei prieisi labai arti, gyvūnai pasitrauks (vieninteliai pekariai, vietiniai pasakojo, kartais puola), bet žiūrėti į juos iš už keliolikos metrų, net fotografuoti – tikrai įmanoma, nekreips dėmesio.

Čia ne akmenukai, čia - kaimanai. Ežeras nuseko ir jiems teko susispausti itin tankiai: valgė vieni kitus

Čia ne akmenukai, čia – kaimanai. Ežeras nuseko ir jiems teko susispausti itin tankiai: valgė vieni kitus

Kaip keliaujama į Pantanalį

Į Pantanalį galima įvažiuoti arba iš pietų, arba iš šiaurės: tuos įvažiavimus skiria 1000 km kelio ruožas, tad pasirinkti reikia dar prieš keliaujant į regioną. Įvažiavimas iš šiaurės – daug populiaresnis, mat ten Brazilijos valdžia ~1970 m. statė Transpantaneira vieškelį. Šis turėjo driektis skersai viso Pantanalio it kokia negrįsta magistralė, bet darbai nutrūko pasiekus Porto Džofrės kaimiūkštį, kurio apylinkėse gyvena daugiau jaguarų, nei jame žmonių.

Transpantaneira vieškelio pradžia

Transpantaneira vieškelio pradžia

Tais laikais, turbūt, atrodė, kad Transpantaneira – visiška klaida ir Brazilijos mokesčių mokėtojų pinigų iššvaistymas. Kol kelio neatrado turistai. Čia tiesiog važiuodamas automobiliu pasidarai sau safarį. Jau vien per pirmąją valandą važiuodami šiuo keliu išvydome kapibaras, kaimanus, ūdras. Eismo beveik nebuvo: lengva sustoti, išlipti, fotografuoti.

Pigiausi būdai keliauti Transpantaneira – būtent automobiliu, pvz. išsinuomavus Kujaboje, artimiausiame dideliame mieste. Teoriškai gali net anksti ryte išvažiuoti į Transpantaneirą, o vakare jau vėl būti Kujaboje – ir nakvoti gana pigiuose Kujabos viešbučiuose.

Transpantaneiros apylinkės pilnos termitynų

Transpantaneiros apylinkės pilnos termitynų

Pantanalio ložes išmėginti būtina

Tačiau „pantanališkiausias“ būdas pažinti Pantanalį – Pantanalio ložės. Nakvynė čia kokius penkis kartus brangesnė, nei Kujaboje, bet tiesiog negalima lyginti. Pantanalio ložėse dieną-naktį esi gamtos apsuptyje. Į nakvynės kainą paprastai įeina pilnas maitinimas (pusryčiai, pietūs, vakarienė – nes kur gi kitur ten ką nusipirktum?) bei kokia ~2 val. ekskursija per dieną. Čia jau kiekviena ložė turi savo „kozirius“: jojimas žirgais, plaukimas laivu, žygis į apžvalgos bokštą ir pan.

Apžvalgos bokštas prie Poso Alegre ložės

Apžvalgos bokštas prie Poso Alegre ložės

Tiesa, iš įprastinių viešbučių užsakymo sistemų gali būti sunku suprasti, kas tiksliai ložėje įskaičiuota į kainą ir kiek kainuotų, tarkime, papildoma ekskursija – dėl to geriausia susisiekti su ložėmis.

Lankiau dvi ložes. Rio Claro ložė specializuojasi ekskursijomis laivu pailgu it upė Rio Claro ežeru: pakrantėse regėjome dešimtis kapibarų, ežere – kaimanų ir ūdrų; ložės „laivininkas“ gyvūnus šeria, paskatindamas juos įspūdingai šokti iš vandens.

Rio Claro ložės laivas prieš išplaukiant saulėlydžiui

Rio Claro ložės laivas prieš išplaukiant saulėlydžiui

Labiau patiko Poso Alegre ložė. Savo teritorijoje ji turi apžvalgos bokštą, bet žaviausias ten ne žygis prie jo, tačiau šimtai į pačią ložę užklystančių gyvūnų. Gali sau tįsoti hamake ir stebėti jų gyvenimą. Štai nuo medžio ant medžio viena po kitos peršoka beždžionių kapucinų šeima, štai praeina nandu, štai jau koačių būrys „išdykauja“ išversdamas vandens bidoną ar nugvelbęs kokį arbūzą, ar lipa į neatsargiai paliktą pikapą, štai praeina graužikas agutis.

Į Poso Alegre ložę atėjo nandu

Į Poso Alegre ložę atėjo nandu

Pabuvęs Pantanalyje, bet neužsukęs į gerąsias jo ložes, pamatysi tik kokį trečdalį visko.

Guli hamake ir tik gyvūnai vaikšto pro šalį...

Guli hamake ir tik gyvūnai vaikšto pro šalį (Poso Alegre ložė)…

Metai, metų laikai, paros laikai – Pantanalis nuolat mainosi

Pantanalis nuolat keičiasi ir persikeičia.

Yra du sezonai. Liūčių – kai balos virsta dideliais ežerais, augalai suveša ir net pats Transpantaneiros kelias kartais tampa pravažiuojamas tik visureigiais. Ir sausasis – kai atsigerti lieka įmanoma vos kai kur, gresia gaisrai, o gyvūnams maisto palieka ir savanoriai.

Saulėlydis Pantanalyje

Saulėlydis Pantanalyje

Nuo sezono priklauso, kurioje ložėje daugiau gyvūnų, kokios ekskursijos siūlomos (buvome kai sausa: viena vertus, tai reiškė, kad Rio Claro ložės laivas negalėjo praplaukti nusekusia ežero dalimi, kita vertus – Poso Alegre visureigis galėjo pasiekti nutolusį ežerėlį, kur atsigaivinti atėjo pekarių būrys; jei tik prilyja labiau, privažiavimas ten apsemiamas, net visureigiai nepravažiuoja).

Pekarių banda (ekskursija iš Poso Alegre ložės į vietą, kur įmanoma patekti tik pačiu sausiausiu metu, koks kaip tik buvo tada)

Pekarių banda

Tarp turistų Pantanalyje populiaresnis sausasis metų laikas ir tada kai kurias ložes reikia užsakyti gerokai iš anksto. Galima rasti informacijos, kad liūčių periodas lapkritis-kovas, o sausasis – balandis-spalis; bet kaip pasiseks. Mes keliavome gruodžio pradžioje, o nėsyk nelijo, vanduo buvo nusekęs kaip niekad. Taip pat, net ir pradėjus lyti, Pantanalis nepasikeičia per naktį: vandens lygis kyla po truputį, aukščiausias būna pačioje liūčių sezono pabaigoje ir paskui slūgsta po truputį iki pat liūčių sezono išvakarių. Kadangi metais, kai keliavome, liūtys prasidėjo tik gruodžio viduryje, gruodžio pradžia ir buvo tas “žemiausio vandens metas”.

Į Poso Alegre ložę užklydęs koatis

Į Poso Alegre ložę užklydęs koatis

Ne mažiau svarbus už sezonus ir dienos ritmas: vienus gyvūnus, kaip tapyrus ar skruzdėdas, geriausiai išvysti naktį (arba temstant, arba švintant), o kitus nesunkiai pamatysi ir dienos metu. Dėl pirmųjų Pantanalyje keldavomės anksti, kad jau kokią 5 val. išeitume į žygį. Nėra prasmės Pantanalį pamatyti tik konkrečiu metu.

Saulėtekio žygyje jau prašvitus susitikome vietinius ant arklių

Saulėtekio žygyje jau prašvitus susitikome vietinius ant arklių

Privačios ekskursijos – brangu, bet išsamu

Pats brangiausias būdas pažinti Pantanalį – privačios ekskursijos. Lyginant su autonuoma ir tieisogiai užskayta nakvyne ložėse, išeina dar apie dvigubai brangiau.

Ekskursijos, šiaip jau, veža į tas pačias Pantanalio ložes, bet paima nuo oro uosto ar viešbučio Kujaboje, o visą laiką kartu važiuoja gidas (galima rasti anglakalbių). Jas siūlančių kompanijų – kelios dešimtys.

Spalvingas Pantanalio paukštelis

Spalvingas Pantanalio paukštelis

Be įprastinio ekskursijos privalumo – kad viskas už tave suplanuota be portugalų k. žinių – čia Pantanalyje dar keli. Visų pirma, automobilis ir patyręs vairuotojas: jei keliauji sausu sezono metu, to nereikia (vieškelis kaip vieškelis), bet jei smarkiai paliję, reikalingas visureigis, o tokį pačiam išsinuomoti brangiau ir sunkiau, be to, ne kiekvienas, kas moka vairuoti, moka, tarkime, drąsiai kirsti gilią it ežerėlis balą (Paragvajuje tokioje esame palikę ir automobilio bamperį).

Antra, gidai gerai išmano gyvūnų ir sezono situaciją (pvz. kurioje ložėje gyvūnų daugiau), bendrauja tarpusavyje, gali turėti automobilius su naktiniu apšvietimu naktiniams safariams: visgi, verta atsiklausti.

Tapyras naktį iš automobilio su specialiomis lempomis apšvietimui

Tapyras naktį iš automobilio su specialiomis lempomis apšvietimui

Ekskursijų pasiūla prasideda nuo 2 naktų / 3 dienų iki savaitės ir ilgesnių. Ilgiausios ir brangiausios paprastai vadinamos „Jaguarų turais“: nes (be įprastinių ložių ir pramogų) veža iki pat Porto Džofrės, iš kur laivu plaukiama į plotus, kuriuose dažnai ant kranto gali pamatyti šiuos didžiausius Pantanalio plėšrūnus. Tas „dažnai“, kaip paskojo ties tuo dirbantys, kokie trys kartai per dieną – o būna dienų, kai jų neišvysti. Apskritai gyvūnų Pantanalyje per tą patį laiką pamatai kiek mažiau, nei Afrikos nacionalinuose parkuose – ypač didžiųjų gyvūnų. Gal todėl čia ekskursijos ilgesnės: juk niekas nesidžiaugtų gatvęs vienos dienos jaguarų turą, per kurį nepamatė jaguarų…

Atplaukia ūdra

Atplaukia ūdra

Nors daugelis užsieniečių renkasi būtent ekskursijas, šiaip jau sausu metų laiku tikriausiai neblogesnė mintis važiuoti į ložes automobiliu, kaip daro daugelis brazilų (beje, ložės ir pačios gali suorganizuoti atsivežimą).

Tiesa, tarp pačių brazilų Pantanalis išvis nėra labai popouliarus: kad ir nėra matę šitiek gyvūnų vienoje vietoje, kiekvienas šiaip jau kartą-kitą per gyvenimą sutikęs koačius ar pekarius ar beždžiones, taigi, mokėti didelius pinigus dėl tų pačių gyvūnų jiems neatrodo verta dėmesio.

Elnias Pantanalyje

Elnias Pantanalyje

Kiek gi gyvūnų yra Pantanalyje? Per tris dienas ir dvi naktis (ne „jaguarų turą“) Pantanalyje išvydome:
Po šimtą ir daugiau – kapibarų, kaimanų.
Po dešimt ir daugiau – beždžionių-kapucinų, nandu, koačių, pekarių, elnių, ūdrų.
Keletą – agučių, lapių.
Po vieną – tapyrą, milžinišką vorą, vėžlį.
Nepamatėme – skruzdėdų, jaguarų, ocelotų, pumų, anakondų, šarvuočių.

Medis Pantanalyje

Medis Pantanalyje

Aišku, kitiems žmonėms gali pasisekti skirtingai – bet tai kažkiek atspindi gyvūnų pamatymo Pantanalyje tikimybes.

Na, ir dar Pantanalyje mačiau šimtus karvių, dešimtis arklių, kelias kiaules – priešingai nei Afrikos nacionaliniai parkai, didelė Pantanalio dalis yra milžiniškos tarsi ištisi Lietuvos rajonai Brazilijos ūkininkų ganyklos. Bet laukinė ir nelaukinė gamta viena kitai stebėtinai netrukdo: karvės, arkliai, kapibaros, elniai, beždžionės – viskas šalia; tokių milžiniškų plėšrūnų, kad medžiotų jaučius ar žirgus, Pantanalyje tiesiog nėra. O dalis ūkininkų pastaraisiais dešimtmečiais savo ūkiuose įsteigė ir ložes turistams. Jų gyvenimas vienišas – net vaikai negali gyventi kartu su jais, nes, pagal Brazilijos įstatymus, jiems reikia eiti į mokyklą, o Pantanalyje tokių nėra.

Pantanalio ganyklų panorama iš Poso Alegre apžvalgos bokšto

Pantanalio ganyklų panorama iš Poso Alegre apžvalgos bokšto

Taip pat Pantanalyje gausu žuvų, tad, žvejybos sezono metu, čia plūsta Brazilijos žvejai. Medžioklė gi visoje Brazilijoje uždrausta.

Kaip nuvykti į Pantanalį, Kujaba ir Čapada Guimaraes

Brazilija – milžiniška šalis. Tarkime, jei šiaurinis Pantanalis būtų Lietuva, tai didieji Brazilijos miestai – Rio de Žaneiras ir San Paulas – būtų ten, kur Bulgarija ar Turkija. Atstumas keliu 1700-2000 km.

Į ložę atklydęs agutis

Į ložę atklydęs agutis

Nuvažiuoti automobiliu ar autobusu įmanoma – bet kai pakeliui mažai žavių vietų (arba reikia važiuoti per aplinkui) nutariau, kad neverta, ir iš San Paulo skridau. Nors skrydžiai Brazilijoje kiek brangesni, nei panašaus atstumo „Ryanair“ ir „Wizzair“ išlepintoje Europoje, kainos nėra milžiniškos.

Pantanalio „vartai“, per kuriuos skridau aš – Kujabos didmiestis. Nors gyventojų ten 1 mln., o miestas įkurtas dar XVIII a. aukso kasėjų, žiūrėti ten nelabai yra ką. Daugybė senųjų namų yra nugriauta, o 1968 m. kujabiečiai sugebėjo nugriauti net… savo barokinę katedrą. Pastatė iš naujo, moderniai ir nykiai. Nepalyginsi Kujabos su autentiškais Minas Žeraiso valstijos aukso miesteliais.

Perstatyta Pokonės miesto bažnyčia

Perstatyta Pokonės miesto bažnyčia

Bet Kujaba nėra vien Pantanalio vartai – į kitą pusę nuo jos plyti Šapada do Guimaraes nacionalinis parkas, graži miškinga plynaukštė, žavinti ne tiek gyvūnais, kiek gražiais gamtovaizdžiais, ypač žvelgiant žemyn į žemumas. Viena gražiausių – Geodezinio centro apžvalgos aikštelė, kurioje, be kita ko, yra viso Pietų Amerikos žemyno centras (Kujabos mieste irgi yra „centras“, bet jis apskaičiuotas dar ne GPS laikais).

Geodezinio centro apžvalgos aikštelės vaizdas Šapada Guimaraes

Geodezinio centro apžvalgos aikštelės vaizdas Šapada Guimaraes

Mato Groso valstijoje yra ir daugiau ko gražaus, bet kai valstija dydžio sulig pustrečios Vokietijos, ne viską paprasta aplankyti net iš regiono sostinės Kujabos. „Mato Groso“ reiškia „Tankus miškas“, tiesa, to miško Mato Grose vis mažiau ir mažiau: jis kertamas, jį pakeičia pelningos sojų plantacijos, gerokai praturtinusios valstiją. Tačiau Mato Groso pakraščiuose, ypač šiauriniuose, dar gausu tikrų džiunglių, kurias valdo indėnų gentys ir kelionėms ten reikia specialaus leidimo. Ten Mato Grosas pereina į Amazoniją.

Pakeliui į Šapada Guimaraes

Pakeliui į Šapada Guimaraes

Pietų Pantanalio lankymui dar galima skristi į Kampo Grandę, kitos – Mato Groso do Sul – valstijos sostinę. Pietuose mažiau galimybių, bet Pantanalį ten galima derinti su Bonito, kur galima nardyti visokiose olose.

Pantanalyje ir aplink iš viso praleidau keturias dienas. Dar norėčiau kada grįžti – gal sutikti jaguarą, o gal tiesiog ilsėtis Poso Alegre ložės hamake stebėdamas praeinančius gyvūnus. Šiaip ar taip, Pantanalis – unikali vieta ir Brazilijoje, ir Amerikoje, ir pasaulyje: niekur kitur laukinėje gamtoje nerasi taip lengvai pasiekiamo šitokio (ar panašaus) gyvūnų derinio. Į Pantanalį nuvykau tik per savo trečiąją kelionę į Braziliją – bet puikiai suprasiu ir tuos, kuriems Pantanalis – viena pirmų vietų, kurią jie trokš aplankyti Brazilijoje.


Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje


Kelionių vadovai po Braziliją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,