Pietų Amerika – kelionių vadovai

Pietų Amerika. Viena galutinių keliautojų svajonių: tolima, egzotiška, visom prasmėm karšta. Su didžiausiomis džiunglėmis, upėmis, ledynais, kriokliais, egzotiškais indėnų griuvėsiais ir tradicijomis.

Tačiau dažną keliautoją gąsdina brangūs skrydžiai, nesaugumas.

Aplankęs daugelį Pietų Amerikos valstybių pristatau šį žemyną iš visų pusių: įdomiausios šalys, lankytinos vietos, praktiniai patarimai kaip nuskristi ir kaip keliauti po Pietų Ameriką, kultūra, saugumas ir kita.

k

Kiti "AŽ kelionės" straipsniai apie žemynus: Afrika | Australija | Azija | Pietų Amerika

Pietų Amerikos gamta

Pietų Amerikos žemyno koziris – gamta. Ypač – menkai civilizacijos paliestos teritorijos, prilygstančios kokiam trečdaliui Europos, kur gyvūnai, augalai nustelbia žmoniją ir dešimtis kilometrų aplink gali nebūti jokio kito žmogaus – tik didingiausia gamta. Kiekviena šių teritorijų driekiasi per daugiau nei vieną šalį ir todėl, norint jas aplankyti, nėra būtina keliauti į konkrečia valstybę. Šios teritorijos:

Amazonija, užimanti trečdalį Pietų Amerikos žemyno, yra didžiausios pasaulyje džiunglės ir didžiausia pasaulyje upių sistema. Ten gyvena bent 10% visų planetos gyvūnų ir augalų rūšių. Pamatyti gyvūnus per tankias džiungles nėra taip paprasta. Tačiau pačios džiunglės, besišakojančios milžiniškos upės ir jų santakos (kur susilieja skirtingų spalvų vandenys), kilometriniai jų potvyniai, ilgos kelionės lėtais upėlaiviais prisirišus hamaką – viso to niekur kitur pasaulyje nerasi. Didžioji dalis Amazonijos yra Brazilijoje, kur Manauso miestas tapęs tikrais Amazonijos vartais. Tačiau po savą gabalą Amazonijos turi dauguma žemyno šalių (Peru, Venesuela, Kolumbija, Gajana, Surinamas, Prancūzų Gviana, Ekvadoras).

Patagonija – pietinis viso gyvenamo pasaulio pakraštys, kur žmonija pamažu užleidžia vietą vėjuotai ir šaltai gamtai. Patagonijos pietuose jau gali jaustis beveik kaip Antarktidoje: į ežerus stumiasi ir tirpsta vieni didžiausių pasaulio ledynų, pingvinų daugiau nei žmonių. Be pingvinų dar gyvena aibė kitų tik Amerikoje sutinkamų žvėrių – gvanakų, nandu, šarvuočių – ir jų tiek daug, kad piečiau Patagonijoje kasdien važiuodamas keliu dykuose laukuose išvysdavau šimtus. Patagonija priklauso Čilei ir Argentinai.

Andai – antri pagal aukštumą pasaulio kalnai po Himalajų, stebinantys vulkanų kūgiais, nuostabiomis kalnų panoramomis, daugybe kurių gali gerėtis nuo vandens: iš Ramiojo vandenyno, milžiniškų Andų ežerų. Anduose gausu atokių vietų, bet kelionė į Andus kartu ir kultūrinė patirtis, mat Anduose verda ir gyvenimas. Aukščiuose, į kuriuos Europoje įkopia tik alpinistai (3-5 km) ten rangosi keliai, važinėja traukiniai, stovi miestai ir didmiesčiai, vyksta tarptautiniai futbolo mačai ir net laivyba ežeruose. Andai driekiasi per visą Pietų Ameriką ir pusė žemyno valstybių valdo savąjį Andų fragmentą: Čilė, Bolivija, Peru, Argentina, Ekvadoras, Kolumbija.

Bene populiariausia Pietų Amerikos gamtinė lankytina vieta – ir tikrai viena nuostabiausių pasaulyje – tiesa, yra už visų šių trijų teritorijų. Tai – galingieji Igvasu kriokliai, patys savaime sudarantys ištisą krioklių pasaulėlį, kurį gali patirti visokeriopai: pėsčiom, iš bokštų, iš laivo, iš sraigtasparnio.

Ne mažiau populiari ir Rio de Žaneiro pakrantė. Nors Rio – didmiestis, būtent gamta (įspūdingi kalnai, pakrantės) suteikia jam didžiąją dalį jo žavesio.

Tarp mažesnių, bet vis tiek nuostabių regionų – Pantanalis, didžiausias pasaulio pelkynas, itin žavintis amerikinių gyvūnų gausa.

Pietų Amerikos indėnų griuvėsiai

Pietų Amerikos Andų gamtą papildo Andų (Inkų) civilizacijos griuvėsiai kalnuose ir slėniuose. Inkų Imperija buvo didžiausia Pietų Amerikos imperija, plotu prilygusi Romos Imperijai. Inkų Imperiją galiausiai užkariavo, nugriovė, išplėšė Europos kolonistai, bet nuo to šiandien jos (ir jos pirmtakių) paveldas tik žavesnis, nes paslaptingesnis.

Inkų civilizacija išsivystė visiškai nepriklausomai nuo Europos ir todėl buvo visai kitokia: vietoje rašto pynė mazgelius, vietoje jojikų žinutes nešė bėgūnai. Tačiau ji buvo labai išsivysčiusi: turėjo gerų kelių sistemą, jungusią didelius, stebėtinai sunkiomis sąlygomis pastatytus akmeninius miestus, pilnus šventyklų, sandėlių, tvirtovių ir terasų, įgalinusių auginti kukurūzus net stačiuose Andų kalnuose.

Šiandien viskas prieinama turistams: žygiai inkų keliais ir pintais tiltais, įspūdingos sugriuvusių miestų panoramos. Garsiausia jų – Maču Pikču, bet ten pilna turistų, nors ir yra kvotos. Ne mažiau smagu atrasti kitus griuvėsius – tik šiek tiek mažiau įspūdingus, bet daug daug tuštesnius.

Buvusios Inkų Imperijos širdis – Peru, bet Imperija apėmė ir Boliviją, dalį Argentinos.

Likusioje Pietų Amerikoje indėnai gyveno paprastesnėmis gentimis, o pačiuose pietuose buvo klajokliai, tad ten jų paliktas paveldas gerokai menkesnis, nors savaip žavus: uolų piešiniai ir pan.

Pietų Amerikos kultūra

Šiuolaikinė Pietų Amerikos kultūra užkariavusi pasaulį: lotynų šokiai ir muzikos ritmai, muilo operos…

Ji – aistringai tolima, bet kartu ir artima europiečiui, todėl suprantama. Nes didžioji jos dalis “paveldėta” iš Ispanijos ir Portugalijos, kuros dar XV a. dalinos Pietų Ameriką. Ten, kur buvo Portugalijos valdos, dabar – Brazilija ir kalbama portugališkai. Visose kitose didesnėse Pietų Amerikos šalyse kalbama ispaniškai, nes tai buvo Ispanijos kolonijos. Visur vyraujanti religija – katalikybė ir pietų amerikiečiai gerokai uolesni katalikai nei juos kažkada apkrikštiję europiečiai (neveltui ir popiežiumi išrinktas argentinietis).

Senieji Pietų Amerikos gyventojai indėnai vienur išnaikinti, kitur tam tikruose regionuose tebėra, bet jų kultūros ir kalbos nustumtos į antrą planą – ir toliau nyksta, stelbiamos ispanakalbio ar portugalakalbio elito ir iš Europos atvežtų tradicijų.

Pietų Amerikoje nebepasinersi į autentišką vietos kultūrą, kaip gali Azijoje ar Afrikoje, bet indėnai neabejotinai paliko Pietų Amerikos kultūroje gilų įspaudą. Paliko ir juodaodžiai, kuriuos į daugelį Pietų Amerikos valstybių kolonistai atvežė kaip vergus. Tame kultūrų mišinyje ir gimė vienos įspūdingiausių pasaulio tradicijų. Pavyzdžiui, Brazilijos karnavalai – viena vertus, krikščioniška Gavėnios pradžia, kita vertus, aistra, aprangomis, sambos muzika labiau primenantys kokią genties šventę. Bet masteliais – Olimpiados atidarymą.

Visos Pietų Amerikos šalys, buvusios Ispanijos kolonijomis, kultūriškai savaip panašios, bet skirtumus lemia tai, kiek šalyje indėnų kilmės žmonių: kuo jų daugiau, tuo labiau kultūra nutolusi nuo ispaniškosios. Bolivijoje, Peru, Paragvajuje indėnų kultūros įtaka didžiausia.

Argentinoje ir Urugvajuje, tuo tarpu, beveik visi žmonės – baltaodžiai kolonistų ir imigrantų palikuonys, tad ten jautiesi beveik kaip Europoje.

Afrikos kilmės žmonių daugiausiai yra Brazilijoje.

Pietų Amerikos kolonijos vienos pirmųjų paskelbė nepriklausomybę nuo Europos imperijų – tai įvyko dar XIX a. pradžioje – ir nuo to laiko susiformavo naujų vietos tradicijų. Aistringai švenčiamos nepriklausomybės dienos, vietinė virtuvė ir šokiai, pagarba libertadorams – žemyno išvaduotojams, vedusiems vietines armijas prieš Ispanijos pajėgas. Jų garbei pavadinta, tikriausiai, milijonai gatvių, šimtai miestų, ir daugelis Pietų Amerikos šalių turi savo panteoną su savo pagrindiniu libertadoru viršūnėje (Argentinoje – San Martinas, Čilėje – Bernardo O’Higinsas, Urugvajuje – Artigas ir pan.) bei daugybe tik kiek mažiau pagerbtų generolų, pulkininkų to panteono viduryje ir apačioje.

Pietų Amerikos miestai

Pietų Amerikos miestuose žaviausi yra senamiesčiai, kuriuose kolonijinių valstybių vienuolių ordinai statė didingas visus priblokšti turėjusias barokines katedras ir vienuolynus, o turtingi kolonistai – savo rūmus.

Ne mažiau įspūdingi gali būti ir ~1900-1940 m. “naujieji” didmiesčių centrai, kuriuos pasistatė jau nepriklausomybę gavusios Pietų Amerikos šalys. Su puošniais daugiaaukščiais, teatrais, muziejais. Kai kurie Pietų Amerikos miestai tada buvo tarp turtingiausių pasaulyje ir grožiu pranoko Europos didmiesčius. Ypač Buenos Airės, bet ir San Paulas, Rio de Žaneiras, Montevidėjas.

Deja, Pietų Amerikoje neįprasta saugoti paveldą, todėl seni pastatai griaunami, statomi nuobodūs nauji. Mažai belikę Pietų Amerikos didmiesčiuose vietų, kur gali “pasinerti į praeitį” tarsi Europos senamiesčiuose nematydamas jokių stiklinių ar betoninių naujų pastatų. Tai paprasčiau kai kuriuose mažesniuose miestuose: tuose, kurie prieš 100 ar 200 metų buvo turtingais savo laikmečio didmiesčiais, bet tada išseko gretimų kasyklų auksas ar deimantai, ir miesteliai “įstrigo laike”, nieko naujo ten statyti neapsimokėjo. Tokių yra, pvz., Brazilijos Minas Žeraiso valstijoje.

Gyventi ne tik senuose pastatuose, bet ir apskritai miesto centre Pietų Amerikoje – joks prestižas. Tai ir tai, kad Pietų Amerika nėra turtinga, lėmė, kad ten gerokai geriau nei Europoje išsaugoti pastatų interjerai. Turtingi žmonės išsikėlė į priemiesčius, o likę gyventi centruose neišgali pasikeisti nei durų, nei baldų. To nesunaikino ir okupacijos, karai: tiesiog nuo pat išsivadavimo, Pietų Amerikoje jie beveik nevyko. Tad apsistojęs kokiame Pietų Amerikos miesto centro viešbutyje ar AirBnB, bemat pasineri į 50, 100, o, jei pasiseks, ir 150 metų istoriją (aišku, prabangos nesitikėk, bet kaip įdomu kilti 100 metų liftu ar kokiame pigiame viešbutyje rasti nutriušusioje lentynoje XIX a. knygas, tiesiog šiaip padėtas!).

XX a. viduryje Pietų Amerikos didmiesčiai apaugo lūšnynais, kiekvienoje šalyje vadinamais kitaip (Brazilijoje – favelos, Argentinoje – villa miseria ir t.t.). Juos savom rankom svetimoje žemėje nelegaliai pasistatė kaimiečiai, troškę gyventi mieste, bet neturėję tam pinigų. Valdžia lūšnynus toleruoja – toleruoja net ir tai, kad jų gyventojai vagia elektrą, vandenį ir kita. O jei valdžioje kairieji, valdžia ir pati daug ką dovanoja lūšnyniečiams tikėdamasi, kad, keičiantis kartom, jie pasikeis. Bet akis badanti socialinė atskirtis, į kurią net panašios Europos miestuose nerasi, niekur nenyksta. Į lūšnynus turistams eiti nerekomenduojama dėl nesaugumo, o ir nalabai yra ko (nors dabar jau yra lūšnynų, pamažu virtsančių menininkų rajonais, Brazilijoje populiarios ekskursijos po favelas).

Pietų Amerikos kurortai

Pietų Amerika turi ilgus ilgus saulėtus – čia nuostabiai uolėtus, čia idiliškai smėlėtus – krantus, tačiau, priešingai nei Pietryčių Azija, ji negarsėja pasauliniais kurortais. Didžiulis atstumas nuo Europos, nesaugumas, ne tokios ir mažos kainos daro savo.

Labiausiai tarptautinis turizmas išvystytas šiaurės rytų Brazilijoje, bet kurortų (balneario) juosta driekiasi palei visus žemyno krantus. Kai kurie jų yra milžiniški, nes ten masiškai atostogauja gretimų didmiesčių gyventojai (panašiai, kaip Palanga gyvena iš vilniečių ar kauniečių). Keliauti ten gali tik nepriklausomai (beveik niekas nesiūlo atostogų paketų), bet jei nukeliausi, išsinuomosi kokį kambarį daugiabutyje, tai galėsi pasinerti ir į vietos kultūrą bei turizmo papročius. Tarp tokių “vasaros sostinių” yra Mar Del Plata Argentinoje, Vinja Del Mar Čilėje ir kt. Aplinkui jas – mažesni kurortai kiekvienam skoniui.

Urugvajaus Punta Del Estė, tuo tarpu, tampa ir visos Pietų Amerikos vasaros sostine, sutraukia televonvelių aktorius ir lotyniškos muzikos dainininkus. Tik ir kainos atitinkamos.

Visgi įspūdingiausias Pietų Amerikos “kurortas” – Rio de Žaneiras. Žinau, kad tai ne kurortas, o didmiestis – bet jis turi tiek paplūdimių, tokią poilsio ir pramogų kultūrą, kad lengvai “nukerta” visus kurortus. Ir pakrantė nuostabi.

Tačiau patys rio de žaneiriečiai dažnai iš jo bėga į “kurortesnius” kurortus, kurių aplink du didžiausius Brazilijos didmiesčius pilna: nuo salų be automobilių iki pramogų Mekų iki Balneario Kamboriu, kuris dangoraižiais lenkia visus Pietų Amerikos didmiesčius. Ten – saugiau nei Rio.

Pietų Amerikos klimatas

Pietų Amerika yra karštas žemynas – tačiau ne visa.

Ten, kur Pietų Ameriką kerta pusiaujas (žemyno šiaurėje), visus metus temperatūra yra vienoda, amžina vasara. Jei tai žemumos – temperatūra yra vidutiniškai virš +30 dienomis, jeigu Andų kalnai – ji priklauso nuo aukščio. Su kiekvienu 1000 m aukščio prarandami 6-7 laipsniai, taigi, kokioje Kolumbijos sostinėje Bogotoje, stovinčioje Anduose 2640 m aukštyje (bet netoli pusiaujo) kiaurus metus dienos temperatūra yra 18-19 laipsnių.

Toks vienodas pusiaujo klimatas yra šiaurės Brazilijoje, Venesueloje, Kolumbijoje, Ekvadore, Peru, Gajanoje, Suriname, Prancūzų Gvianoje. Iš šių šalių kalnus turi (taigi, ir vėsesnį orą) Peru, Ekvadoras ir Kolumbija.

Kuo toliau Pietų Amerikoje į pietus, tuo labiau ryškėja metų laikai – tiesa, jie atvirkšti, nei Lietuvoje (žiema būna nuo birželio iki rugpjūčio, vasara – nuo gruodžio iki vasario). Be to, ir ne tokie stiprūs – net pačiame Pietų Amerikos pietiniame gale žiemomis temperatūra paprastai krenta tik iki minus kelių laipsnių, rečiau – iki minus keliolikos, ir tik Andų kalnuose būna žvarbuma “kaip Lietuvoje” ar baisesnė. Apskritai ryškesnė žiema ir vasara visame Pietų Amerikos žemyne yra tik Argentinoje ir Čilėje, kažkiek dar – Urugvajuje ir pačiuose Brazilijos pietuose.

Keliaujant į Andų kalnus, problemų gali sukelti deguonies trūkumas – turistiniuose viešbučiuose net būna deguonies aparatų, nors man niekad nieko panašaus neprireikė.

Didelėje dalyje Pietų Amerikos svarbūs ir liūčių bei sausasis sezonai – lietingumas jų metu skiriasi daugybę kartų, o didžiosios upės, tokios kaip Amazonė, gali patvinti kelis kartus. Jei nemėgstate lietaus prieš keliaudami pažiūrėkite vietų, kurias lankysite, lietingumą.

Pietų Amerikos ekonomika ir kainos

Šiandien visa Pietų Amerika yra neturtingesnė už Lietuvą ir beveik visa – pigesnė. Kiek neturtingesnė ir kiek pigesnė, priklauso nuo vietos. Argentina, Čilė ar Urugvajus pragyvenimo lygiu nedaug atsilieka nuo Lietuvos: ten gražūs tvarkingi miestai, sutvarkyta turistinė infrastruktūra. Neturtingumą išduoda tik lūšnynai (lengva jų nepastebėti), daugiau elgetų ar prastesni keliai.

Peru, Brazilijoje ekonominė situacija prastesnė, bet ir ten yra tvarkingų vietų.

Tuo tarpu Bolivija ar Paragvajus jau – beveik trečiasis pasaulis, kur baisūs žvyrkeliai po lietaus plaukia upėmis, nes nėra drenažo. Kita vertus, skurdesnėse vietose ir turistų mažiau, vietiniai ne taip pripratę kaulyti iš jų pinigų, viskas gerokai autentiškiau.

O juk buvo laikai, kai kai kurios Pietų Amerikos šalys buvo tarp turtingiausių pasaulyje: iš pradžių Peru ir Bolivija (~XVI a.), paskui – Argentina ir Urugvajus (XX a. pradžioje). Tas “prabėgusių amžių didybės” jausmas Pietų Amerikoje toks nostalgiškas, bet ir žavus. Nuostabios katedros ir rūmai čia (išskyrus kelis turtingesnius miestus ir šalis) neiščiustyti, kaip Europoje, jų fasaduose matai prabėgusių šimtmečių paliktus randus. Yra didžiulis kontrastas tarp praeities didybės ir niūresnės dabarties (tuo Pietų Amerika skiriasi nuo, tarkime, Afrikos, kuri visais laikais buvo pasaulio užkampis).

Tiesa, turtuolių Pietų Amerikoje yra ir dabar. Ir visuose didmiesčiuose rasi puikius prekybos centrus, tokius brangius restoranus, kad ir lietuviams jie labai brangūs. Nes Pietų Amerikoje didžiulė socialinė atskirtis. Daugelis šalių turi savo “aukštąjį luomą”, pažįstamą iš muilo operų, kuris gyvena taip turtingai, kaip Vakarų Europa, yra ne mažiau išsilavinęs, persmelktas vakarietiškos kultūros (bet galutinai neatsisakęs savos).

Bendrai, Pietų Amerikoje paprastai kainos tame pat mieste skiriasi labiau, nei Lietuvoje: brangiausios vietos gali būti gerokai brangesnės, nei Lietuvoje, o pigiausios – pigesnės.

Kaip nuvykti į Pietų Ameriką ir keliauti po ją

Keliauti į Pietų Ameriką yra brangu, nes ji labai toli – iš visų žemynų, tik Australija toliau nuo Lietuvos. Į kai kurias Pietų Amerikos sostines vien skrydis pirmyn-atgal kainuos nemažiau 1000 eurų.

Laimė, skrydžiai į kai kuriuos didesnius Pietų Amerikos miestus paprastai yra pigesni, nei į kitur. Tarp tokių – San Paulas, kartais – Rio de Žaneiras, Buenos Airės, Lima. Net jei norėtumėte keliauti į kitus Pietų Amerikos miestus ar kitas šalis, paprastai labiausiai apsimoka visų pirma nuskristi į kažkurį iš šių pagrindinių miestų, o jau iš jų skristi ar nusigauti kitais būdais į vietą. Pavyzdžiui, jei lankyste Patagoniją, paprastai verta pirkti bilietą iš Vilniaus į Buenos Aires, o tada jau vidinį skrydį Argentinoje; o jei vykstate prie Igvasu krioklių, verta skristi į San Paulą ir jau iš ten į Igvasu.

Keliauti po pačią Pietų Ameriką patogiausia vidiniais skrydžiais – atstumai dideli net kai abu miestai toje pat šalyje. Iki labai neseniai skrydžiai Pietų Amerikos viduje buvo labai brangūs: suskraidyti ten-atgal kokioje Argentinoje užsieniečiui kainuodavo nedaug pigiau, nei į Lotynų Ameriką ir atgal. Dabar jau kai kuriose Pietų Amerikos šalyse vidiniai skrydžiai tik kažkiek brangesni, nei Europoje. Visgi, skrydžiai tarp skirtingų Pietų Amerikos šalių dar yra brangūs.

Alternatyva skrydžiams – autobusai. Jie kiek pigesni nei Lietuvoje (pagal atstumą), bet dėl milžiniškų atstumų vis tiek nepigūs, be to, lėti. Traukiniai gi daug kur nunykę (keleiviniai reisai uždaryti), kitur geležinkeliai nė nepastatyti.

Kita alternatyva – autonuoma. Verta gerai pasidomėti, kur kokie keliai, nes Pietų Amerikoje daug žemėlapiuose pažymėtų kelių pravažiuojami tik džipais, ypač po lietaus (paprastai jie veda ne į didmiesčius, bet į lankytinas vietas).

Pirkti organizuotą kelionę iš Lietuvos į Pietų Ameriką paprastai labai neapsimoka – pačiam galima susiorganizuoti tokios pat kokybės kelionę už pusę ar trečdalį kainos.

Jei keliausite po Pietų Ameriką ilgiau, didelę nusigavimo ten kainą kažkiek kompensuos pigesni viešbučiai, maistas vietoje (jei nemėginsite to, kas skirta “aukštiesiems luomams”).

Keliauti po Pietų Amerikos miestus sudėtingiau, nei tikėtumeis: kai šalys skurdžios, metro daug kur nepastatytas arba pasiekia toli gražu ne kiekvieną įdomų rajoną. Autobusų maršrutus ir grafikus, tuo tarpu, surpasti gali būti sunku. Jei šalyje yra Uber keliaujant keliese gali apsimokėti naudotis juo – taksistai neretai mėgina apgauti.

Ką valgyti ir kur apsistoti Pietų Amerikoje?

Pietų Amerika kartu ir egzotiškas, ir neegzotiškas žemynas. Net skurdesnėse šalyse ten lengva rasti Europos virtuvę ar amerikietiškus greito maisto restoranų tinklus – tačiau verta išmėginti ir vietinę virtuvę, vietines valgymo tradicijas (pvz. Brazilijoje rodizio, kai patiekalai nešiojami ratu ir kiekvienas svečias gali įsidėti ko nori). Europos virtuvės restoranai gali kainuoti panašiai, kaip Lietuvoje (skurdesnėse šalyse) ar brangiau (turtingesnėse), kai vietinės užeigos, tikėtina, bus gerokai pigesnės ir įdomesnės.

Su apsistojimu situacija panaši, kaip Europoje, išskyrus šiuos niuansus:
*Motelis (Motel) daugybėje Pietų Amerikos šalių – tai ne vieta šalia greitkelio kur nakvoja ratuoti turistai, o vieta, kur porelės gauna ramią valandą ar naktį pasimylėti. Visas interjeras į tai orientuotas, dažnas motelis be langų, užtat siūloma užsisakyti įvairių sekso žaisliukų ir pan. Šiais laikais moteliai, siekdami pasididinti pelną, noriai priima ir turistus (ir kainos/kokybės santykis ten dažnai geras), bet ten būsite retas svečias iš užsienio.
*Daugybės viešbučių dar neįmanoma užsakyti per internetą, ypač mažesniuose miestuose ir netokiose turistinėse šalyse. Reikia ieškoti vietoje. Tarkime, patikrinus internete kokį vidutinio dydžio Paragvajaus miestą ten nerodys jokių viešbučių, o realybėje ten bus penki ar šeši viešbučiai.

Taip pat žr. “Pietų Amerikos ekonomika ir kainos” aukščiau.

Pietų Amerikos saugumas (nesaugumas)

Norą keliauti į Pietų Ameriką be kainų gali “atmušti” šio žemyno nesaugumas. Tiesa tokia: pagal nužudymų skaičių 100000 žmonių, Pietų Amerika – pats nesaugiausias pasaulio žemynas, lenkiantis net Afriką. Analogiškai smarkiai gausiau nei pas mus Pietų Amerikoje vagių, plėšikų: ir pats ne kartą nuo jų nukentėjau, o iš vietinių girdėjau daug baisesnių istorijų apie pagrobimus, apiplėšimus įsmeigus ginklą ir t.t.

Nesaugumas skirtingose Pietų Amerikos šalyse skirtingas. Nesaugiausia yra Venesueloje ir Brazilijoje, saugiausia – Čilėje, Argentinoje, Urugvajuje. Tačiau net ir pastarosiose šalyse nesaugiau nei Lietuvoje.

Aišku, nereikia įsibaiminti per daug: kad ir kokia Pietų Amerika nesaugi, tikimybė, kad užpuls būtent jus per jūsų trumpas 2 ar 3 savaičių atostogas nėra labai didelė. Svarbu būti atsargiam. Vietiniams atsargumas įaugęs į kraują: turtingesni namus įsitvirtina elektrifikuotom tvorom ir sargais, o ir eiliniai žmonės nuolat žvalgosi per petį, pinigus laiko kelnaitėse ar batuose, bei pamoko fotoaparatą ar telefoną išsitraukusį praeivį tuč tuojau jį slėpti ir t.t. (viską mačiau savo akimis daugybę kartų). Mums toks atsargumas gali atrodyti paranojiškas, bet Pietų Amerikoje taip nėra: nesaugesnėse jos vietose mažai žmonių, kurie metus ištveria neapvogti ar neapiplėšti. Kai mane patį apiplėšė, laikiausi beveik visų saugumo priemonių, 11 val. dienos judriame Rio de Žaneiro centre – užpuolė šešiese ir viskas. Vienintelė saugumo priemonė, kurios nesilaikiau – fotografavau telefonu. Jį pamatę plėšikai pamėgino atimti.

Taip pat verta žinoti, kad saugumas labai priklauso nuo vietos ir laiko. Nesaugu eiti vienam į daug lūšnynų, o vakare, kai viskas užsidaro, ir daugelio didmiesčių centrai tampa tuščiomis ir pavojingomis zonomis (nes ten mažai kas begyvena, tik dirba). Saugiau yra turtingų žmonių rajonuose, taip pat mažesniuose miesteliuose. Ir vis tiek ne taip saugu, kaip Lietuvoje.

Prieš keliaudami į Pietų Ameriką, daug lietuvių manęs teiraujasi ir “kaip su ligomis?”. Išties, daug Pietų Amerikos žemių – ypač Amazonija – yra visokiuose “pavojingų šalių sąrašuose”, siūloma skiepytis. Tačiau pasižiūrėjus statistiką pasidaro akivaizdu, kad, palyginus su Afrika, tikimybė užsikrėsti baisiausiomis ligomis, pvz. maliarija, – beveik nulinė. Tarkime, mirusių nuo maliarijos Brazilijoje per metus – 0,04 iš 100 000 žmonių, kai, palyginimui, turistų irgi pamėgtoje Gambijoje – 14,07, arba 500 kartų(!) didesnė tikimybė. Brazilijoje mažesnė tikimybė mirti nuo maliarijos, nei Lietuvoje – nuo gripo. Ir tarp užsikrėtusių Pietų Amerikoje paprastai visi – džiunglių gyventojai, einantys naktį į lauko tualetus džiunglėse ir pan. Keliaudamas į daugelį Pietų Amerikos šalių nuo nieko iš kelioninių ligų dar nebuvau skiepijęsis ir problemų nepatyriau.

Visi mano kelionių vadovai po Pietų Ameriką žemėlapyje!

Čia galite lengvai pasiekti visus mano kelionių aprašymus-vadovus po Pietų Amerikos šalis.

Paspaudus ant raudonų žymeklių žemėlapyje (ir iššokusios nuotraukos) jūsų laukia kelionių vadovai po visą šalį.

Paspaudus ant žalių žymeklių – išsamesni kelionių vadovai po atitinkamus didžiųjų šalių regionus.

Komentuoti

Andai – aukščiausi pasaulio kalnai anapus Azijos… Ir niekur kitur jie nėra tokie įvairūs, kaip Argentinoje!

Vienu garsiausių pasaulio kelių – 5000+ km ilgio Argentinos 40-uoju – čia važiavome ir jūros lygyje, ir 5 km aukštyje. Asfaltu ir vos pravažiuojamu žvyru. Pro indėnų kaimus ir pro vynuogių plantacijas. Pro laukinius gvanakus ir naminių karvių rančas. Per drėgnas „beveik džiungles“, per išdžiūvusius druskos ežerus ir sausas vėjuotas dykumas…

Akonkagvos kalnas – Andų širdis

Kai kurie keliautojai Argentinos Andus pravažiuoja išsyk, nuo šiaurės iki pietų. Bet aš pasirinkau „skelti“ į dvi keliones: vieną kartą į pietus, o kitą kartą į šiaurę nuo pačios aukščiausios Andų viršūnės – Akonkagvos kalno.

6961 m aukščio Akonkagva aukštesnė už viską šioje žemėje, išskyrus Himalajų ir aplinkines viršukalnes! Pradedantys alpinistai džiaugiasi, kad į šitokį aukštį gali įkopti per „eilinį žygį“, įsigiję pigų leidimą. Akonkagva – ne Everestas – specialių priemonių, šerpų, dešimttūkstantinių sumų nereikia! Bet vargas tiems, kas ją nuvertina: sėkmingai įkopia tik trečdalis, pradėjusių žygį, o kai kurie ir padeda galvas… Netoli Akonkagvos papėdės plyti ištisos Andinistų kapinės. Iš pradžių palei tą simbolinį kalnelį alpinistai laidoti „iš reikalo“ – šitaip sunku ir brangu buvo „išsiųsti lavonus namo“. O dabar jau dažno kalnų mylėtojo paskutinė valia atgulti ten, tarp likimo brolių, po antkapiu, kur vietoj gėlių kažkas paliks kalnų batus ar kirtiklius…

Dar iki alpinistų tose kapinaitėse laidoti geležinkelio statybininkai, kurių „gyvenimo darbas“ Transandinis geležinkelis 1910 m. prakirto Andus, pirmąsyk sujungdamas Argentiną su Čile. Bet geležinkelis žuvo kaip ir šimtai ar tūkstančiai jo kūrėjų: tik aplūžę bėgiai boluoja palei Andus kertantį -ąjį kelią, joks traukinys ten nuo pat 1977 m. nevažiavo… Nes tada Argentina ir Čilė susipyko. Ir Andų Kristaus statulos, 1904 m. pastatytos 3832 m aukštyje kad simbolizuotų taiką tarp abiejų šalių, neišvydome: kelia, atrodo, buvo nuplautas.

Daug ko Argentinoje nebėra. Kadaise ši šalis buvo tarp pasaulio turtingiausių, o paskui grimzdo vis giliau ir giliau į skurdo liūną. Paandės apmirusiuose „kurortuose“ kaip Barealis sunkoka buvo rasti ir nakvynę, ir kur pavalgyti: dirba viskas trumpai, informacija internete smarkiai pasenusi, šeimininkai-verslininkai „žongliruoja“ keliais darbais, verslais. Kai pašaukia vienas jų – kitas „užrakinamas“.

Šiaip ne taip Barealyje radome restoraną-piceriją, be ženklų, išdaužytais langais, bet veikiantį, užkrimtome sūriu turtingos argentinietiškos picos. Radome ir namelį apsistoti – aplaupytais čiužiniais, pripustytą smėlio. Be namelių, ten populiarūs kupolai – bet tokie nepermatomi, tarsi „glampingo“ parodija… Ir visada turi būti pasiruošęs argentinietiškai biurokratijai: štai į taką prie Akokagvos bilietų nepardavė, liepė užsakyti internetu (nors toje vietoje nėra mobilaus ryšio), o apmokėti vėliau mieste kasoje grynais, ir čia tik vienas pavyzdėlis…

Kas ten tikrai amžina, neprilygstama, nenugalima – tai Andų vaizdai! Jie čia prieš akis visada – kaip ir ryškios žvaigždės naktimis. Nes giedra ten nuolatos: vėjas pučia iš Vakarų ir debesys „stringa“ Čilėje, užsikabinę už Andų. Tad Akonkagvą – priešingai daugeliui legendinių pasaulio kalnų – gali pamatyti kada be atkeliautum! Belieka pasirinkti tinkamą paros metą: link Akonkagvos važiavome ryte, kai saulė šviečia tiesiai į ją ir jos mažesnius „brolius milžinus“. Pakeliui pažiūrėjome natūralų Inkų tiltą, sraunias raftingo upes…

Kelias gražus, tvarkingas, lygus, bet pavojų pamiršti neleidžia geltonos žvaigždės: Argentinoje po vieną tokią išbraižoma kiekvienai kelių aukai. Netoli užsukimo prie tako į gražiausią Akonkagvos vaizdą – 19 žvaigždžių. Autobuso katastrofa…

Mendosa – vynuogynų turtai ir mistinių dykumų skurdas

Akonkagva tokia didžiulė, kad matosi ne tik nuo prie Andų besiglaudžiančio 40 kelio, bet ir iš Mendosos ketvirtojo pagal dydį Argentinos milijoninio miesto, ir jį supančių vynuogynų, vyno ragavimo „punktų“, kuriuos turistai metodiškai lanko dviračiais ir net specialiais autobusais. Mendosa (o tiksliau jos priemiestis Maipu) – neabejotina Argentinos vyno sostinė!

Mendosos pėsčiųjų gatvėse ir didingose universalinėse parduotuvėse sunkiai tikisi, kas laukia greitai išvažiavus iš miesto. Tušti keliai, greitai virstantys žvyrkeliais. Dykumos. Lūšnynus primenantys iš molio drėbti kaimai – tai skurdžiausi Argentinos regionai. Visur šmėruoja pakelės „altoriai“ Argentinos „liaudies šventiesiems“. Daugumos jų centre – kūdikį žindančio moters lavono statulėlė. O aplink – plastikiniai vandens buteliai. Pilni. Nes tai ne šiukšlės, o aukos Negyvėlei Korėjai (Difunta Correa).

Mat Negyvėlė Korėja, pasak labiausiai paplitusio legendos varianto, išėjo su kūdikiu į paandės dykumas ieškoti savo į Argentinos pilietinį karą ~1840 m. paimto vyro. Pasiklydo, mirė iš troškulio. Bet – stebuklas! – pienas jos krūtinėje neišdžiūvo ir kūdikis išgyveno čiulpdamas lavono krūtį. Milijonai argentiniečių tuo tiki, sunkvežimių vairuotojai stoja melstis prie altorėlių, bet net mane nustebino ką radau Valjesito kaime, kur esą rastas Negyvėlės Korėjos lavonas. Ištisas kalnas ten nusėtas namų maketais, automobilių numeriais, vaikų nuotraukomis – viskuo, ko meldė argentiniečiai, ir Korėja išpildė. Aišku, ir nuotraukos su Argentinos pergale 2022 m. Pasaulio futbolo čempionate pakabintos!

Įsijautus į tų vietų atokumą, bergždumą, supančios gamtos dydį ir žmogaus menkumą, ir amžinai žemyn riedančią ekonomiką, nesunku suprasti, kodėl tokių „liaudies šventųjų“ ten gausu. Stebuklas kartais atrodo labiau tikėtinas, nei kad kas nors pasikeistų be jo!

Indėniški ir drėgni Argentinos Šiaurės Vakarai

Tolyn į šiaurę nuo Akonkagvos viskas keičiasi – aišku, iš lėto, nes atstumai čia skaičiuojami kelionės dienomis. Dykumose sukasi „smėlio viesulai“, paskui 40-ą kelią ima supti didžiuliai kaktusai – cardones – šitaip gąsdindavę ispanų kolonistus – paskui didelės druskos lygumos kaip Salinas Grandes.

Asfaltą be jokių perspėjimų pakeičia žvyras, jo kokybė gali kristi netikėtai. „Paskambinkite policijai ir paklauskite, ar 40-o kelio atkarpos, kuriomis norite važiuoti, pravažiuojamos“ – rašo kelionių vadovų knygose. Skambinti neteko, nes prie aukščiausio Argentinos miestelio San Antonio de Los Kobreso (3775 m) mus sustabdę pareigūnai patys įspėjo – prie aukščiausio 40-o kelio taško Abra del Acay (4972 m aukštyje) galime privažiuoti, bet toliau riedėti šiukštu nebandykime. Ne vienam „overlanderiui“ ten teko suktis, važiuoti per aplinkui. Ir eina kalbos, kad ta atkarpa buvo uždaryta jau kelis metus…

Argentinos Šiaurės Vakaruose visi keliai – laikini! Mat vėjai ten pučia nebe iš Vakarų, o iš Rytų, ir debesys „stringa“ Argentinos pusėje, Junguose vadinamuose drėgnuose kalnuose. Važiuojant jais link Saltos miesto laukė tirštesnis rūkas, nei kada gyvenime regėjau, laukė tiesiog per kelią tekantys upeliai su kriokliais. O štai kai grįžinėjome nuo spalvomis garsėjančio Serranias de Hornocal spalvoto kraštovaizdžio, smogė tokia liūtis ir kruša, kad vienintelį kelią atgal tiesiog… išplovė. Kai apėjau pėsčiom nejudantį automobilių kamštį išvydau vaizdą, po kurio sau pasakiau – „visą naktį čia nepravažiuosime“. Atrodė, tarsi milžiniška upė per kelią pasileido, tarsi reiktų tilto, o jo nėra. Priėjus pernelyg arti, vietiniai liepė trauktis – ta upė nuolat plovė vis naujus ir naujus krantus.

Bet išvažiavome gal po valandos. Radosi kas ėmėsi kastuvų, sukasė naują kelią „iki kitos liūties“, o ir lietus baigėsi, stebėtinai greitai išdžiovindamas kebradą. Andų upės galingos ir tūžmingos, bet trumpalaikės!

Bet Jungose lyja keliskart daugiau nei Lietuvoje (ypač vasarą) ir žmogus – tik gamtos žaislas. Ir dažnai dėsnis toks: žingsnis pirmyn, du atgal… Kadaise Argentinos Šiaurės Vakarai garsėjo „Padebesų traukiniu“ (Tren a las Nubes), veždavusiu iš Saltos ir San Antoniją ar net į Čilę per Polvarilos viaduką 4200 m aukštyje… Iš viso maršruto beliko keliasdešimt kilometrų ruožas San Antonio de Los Kobres-Polvarila. Pasiliko ir Pačamamai – Žemei motinai – besimeldžiantys „iš maršruto ištrintų“ teritorijų žmonės, kad traukinys ir turistų pinigai grįžtų į jų kaimus.

Balti veidai Argentinos Šiaurės Vakaruose pamažu išnyksta, juos pakeičia indėnai. Priešingai likusiai Argentinai, čia valdė Inkų imperija, po savęs paliko Tilkaros tvirtovę, kelių tinklą, ir gausybę palikuonių. Ilgus metus niekinti, Argentinos indėnai atgimsta: plazda indėnų vėliavos, jų kultūrą atspindi freskos ant jaukių kavinių, barų ir hostelių tokiuose miesteliuose kaip Tilkara ar Purmamarka ar Kačis. Meniu argentinietišką jautieną nustelbia lamiena.

Praeities, aišku, neištrinsi: štai Tilkaros tvirtovė atstatyta negrabiai, visai nesuprantant indėnų kultūrų, paminklas archeologams ten – meksikietiškos piramidės formos… Ir skurdo daug: anapus „turistinių kelių“ miesteliai gerokai liūdnesni (kaip Humahuaka). Bet kažkaip Argentinos Šiaurės Vakaruose jaučiausi geriau, gyviau nei Akonkagvos prieigose.

Argentinos Šiaurės Vakarai panašesni į ispaniškai-indėniškąją Boliviją, nei likusią Argentiną. Regiono širdis – kepinantis ir drėgnas Saltos miestas – garsėja Aukštumų archeologijos muziejuje demonstruojamomis inkų mumijomis: aukščiausių Andų kalnų viršūnėse paaukotais vaikais. Garsėja jis ir penjos muzika, tokiu argentinietišku kantri, kurio norėdami paklausyti garsioje Casona del Molino vietoje laukėme virš valandos eilėje: kaip tango Buenos Airėse, taip penja Saltoje, Buenos Airių jaunimėlis lekia jos klausyti… Garsėja Salta ir ispanų kolonijine architektūra – kitur Argentinoje to labai mažai, nes likusią Argentiną statė ne tiek ispanai ir indėnai, kiek vėlesni imigrantai iš Europos.

Bet Bolivijoje viskas dar ekstremaliau. Indėnų kultūra išlikusi gyvesnė. Kalnai dar aukštesni. Kai kelionės po Argentiną pabaigoje aplankėme San Antonijo de Los Kobresą, atrodė – koks nesveikai aukštas miestas, miegoti buvo sunkiau trūkstant deguonies (mano išmanusis laikrodis rodė naktį deguonį kraujyje kritus žemiau 80%), galvą skaudėjo, einant ar juoba lipant aukštyn trūko oro: kalnų ligos lengva forma… Ekstremalūs ir oro viražai: naktį buvo +8, tą pačią dieną +22, ir tik pabandyk pamiršti pasitepti kremu nuo saulės.

O štai Bolivijoje laukė nakvynės ir 4350 m aukščiuose, o tie San Antonijo 3775 m buvo visiška norma, net žemuma! Argentina turi aukščiausią Andų viršūnę, bet Bolivijoje milijonai gyvena tokiuose aukščiuose, kur Argentinoje stūkso nebent vos privažiuojami kaimai.

40 keliu iki pietinio pasaulio galo

Į priešingą pusę – pietus – nuo Akonkagvos – laukė visiškai kita „istorija“. Klimatas pamažu šalo, šalo – kremą nuo saulės teko keisti striukėmis.

Sausos atokios žemės ten leido išlikti dinozaurų fosilijoms, suakmenėjusių medžių miškams ir tūkstančių metų senumo uolų tapybai.

Paskui atvykome į žalią Bariločės kurortą, kurį supa vieni gražiausių pasaulio ežerų. Ten tokia butaforinė Europa: Šveicarijos kalnų architektūra, šokoladai, niufaundlendai ir… matrioškos suvenyrų parduotuvėse. Argentiniečiai save vadina „Pietų Amerikos europiečiais“ ir jiems tokia aplinka – prabangi svajonė.

Anapus Bariločės, kiekvienas kitas miestelis atrodė vis menkesnis, vis mažiau civilizacijos paveiktas, vis galingesnio šalto vėjo gairinamas. Galiausiai ir keliasdešimties žmonių kaimas jau būdavo didžiausias „miestas“ šimtų kilometrų atstumu, aplinkui ganėsi didžiulės gvanakų kaimenės, o danguje spindėjo daugiau žvaigždžių nei kada įsivaizduotum jei buvai tik Europoje. Degalų pylimąsi, nakvynes čia reikėjo kruopščiai planuoti: net kito automobilio galėjai nesusitikti ir valandą-kitą.

Dažną tų miestelių kūrė imigrantai iš Europos, kuriems Argentina XIX a. dovanojo „niekieno žemių“ Patagonijos vėjuose. Tarp tokių buvo ir lietuviai, kūrę Sarmiento miestą, o Eskelio mieste stūkso lietuviškas kaimas-muziejus. Vėliau į Patagoniją traukėsi ir hipiai (Bolsonas), nes argi rasi tam liūdnai romantiškesnę vieną? O šiandien ją numylėję žygeiviai, pavyzdžiui, Anduose ties Čaltenu.

Galutinis kelionės 40 keliu į pietus tikslas daugeliui – nebe kalnai, o ledynai tarp jų. Ypač Perito Moreno, vienas garsiausių pasaulyje, kurį nuo pasivaikščiojimo tako galėjom beveik ranka pasiekti, stebėdami lėtą jo tirpimą. El Kalafatės mieste prie jo turistų jau tikra gausybė – tik daugelis atskrenda lėktuvu iš Buenos Airių. Ir tie, kurie visą 40 kelią pervažiavo automobiliais, kemperiais, motociklais klijuodami pakeliui ekspedicijų lipdukus gali pasijusti tikri didvyriai.

Anapus El Kalafatės, kur 40-as kelias pasuka link Atlanto vandenyno, jie vėl lieka vieni. Kelio pabaiga – netoli Rio Galjegoso miesto, garsėjančio vienais didžiausių pasaulyje potvyinių ir atoslūgių: kur naktį mačiau esant akmenuotą lygumą, grįžęs dieną radau tekant upę. Jei tokia vieta būtų netoli kokio didmiesčio, daug kas važiuotų pažiūrėti, bet su Patagonijos masteliais tik atkakaliausi ratuoti keliautojai ją pasiekia.

Kaip ten bebūtų Argentinos Patagonija – jau visai kitokia žemė ir Andų kalnai ten – tik fonas atšiauriai didybei. Yra ir kitų kelių, kitų maršrutų. Todėl apie Patagoniją parašiau atskirą straipsnį, kuriame ir daugiau informacijos apie Patagonijos Andus.

Andų pietinė pabaiga – ne pabaiga?!

Andai Argentinoje nesibaigia Patagonija. Jų galas, sakoma, Ugnies Žemės saloje. Toje pačioje, kurioje piečiausias pasaulio kelias, geležinkelis, miestas, prekybos centras ir dar galai žino kas.

Bet kiti sako, kad Andai nepasibaigia nė ten, kad panyra į vandenyną ties Dreiko sąsiauriu ir vėl iškyla jau Antarktidos pusiasalyje. Ten jokiu keliu nebenuvažiuosi – ten plaukėme laivu. Ten – lyg kita planeta: be valstybių, be uostų, be žmonių – tik ledkalniai, pingvinai, ruoniai, banginiai. Argentina laiko, kad ta Antarktidos dalis priklauso jai, žymi ją savo žemėlapiuose, bet niekas to nepripažįsta… Bet tai jau irgi kita istorija.

Kur benubrėžtum jų pabaigą, Andai – ilgiausia tokia kalnų grandinė ir vienintelė, palei (per) kurią keliaudamas automobiliu gali pasiekti šitokius aukščius ir „pervažiuoti“ kone visą pasaulio geografiją, geologiją, visą Amerikos kultūrinę įvairovę… Vien Argentinoje jau kiek pamatai, o Andų šalių Pietų Amerikoje – bent septynios.

---

Visi mano kelionių po Argentiną aprašymai

1. Argentina - tropikų ir ledynų tango (bendra informacija apie Argentiną)
2. Buenos Airės - nusigyvenęs pietų Paryžius
3. Argentinos Patagonija - kalnai, ledynai, vandenynai
4. Argentinos antroji širdis - pampos ir kurortai
5. Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
6. Ugnies Žemė – pietinis pasaulio galas!
7. Argentinos virtuvė - patiekalai ir tradicijos
Taip pat skaitykite straipsnius apie kaimynines Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Čilę, bei lietuvišką paveldą Argentinoje, lietuvišką paveldą Urugvajuje

---

Kelionių vadovai po Argentiną žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentuoti

Bolivija pribloškė! Stebuklingos ežerų ir kalnų spalvos, aukščiausi pasaulio miestai, nuostabūs „tikri“ senamiesčiai, atgimusi indėnų kultūra. Ir keliauti po šią šalį buvo netikėtai lengva!

Kodėl Bolivija neturi analogų pasaulyje? Kas Bolivijoje gražiausia? Kaip po ją keliauti? Ir kodėl ji atrasta mažiau, nei kitos Pietų Amerikos šalys? Viską ir daugiau atsakau šiame viename straipsnyje.

La Pazas – stebuklinga aukščiausia pasaulio sostinė

Ko tikėtis iš Bolivijos greit supranti jau sostinėje La Paze! Tai – ekstremalus miestas, į kurį panašių pasaulyje tiesiog nėra. Jis stūkso tokiame aukštyje, į kurį Europoje įkopia tik alpinistai – apie 4 km. Už artimiausią kitą milijoninį miestą – Ekvadoro sostinę Kitą – La Pazas “arčiau dangaus” visu kilometru!

La Paze aukštį nuolat jauti. Ir tik nuo tavo tvirtumo priklausys, ar Andų didybė, kaip mane, masins čia pasilikti kuo ilgiau, ar, kaip mano žmoną, išretėjęs oras palauš ir vers skaičiuoti dienas iki tol, kada pagaliau nusileis žemyn.

Žavioji La Pazo pusė – tai snieguotos kalnų viršūnės aplink, kalnų ežerai. Nuostabūs Mėnulio (Luna) ir Dvasių (Animas) slėniai beveik La Pazo miesto ribose. 5421 m Čakaltajos kalnas, glaudęs aukščiausią pasaulio slidinėjimo kurortą – kol jo neištirpdė klimato kaita. Prie aukštikalnių stebuklų, iki kurių kitur pasauly būtų reikėję daugiadienių žygių, čia galėjau atvažiuoti viešuoju transportu, taksi ar kasdieninėmis dešimčių agentūrų ekskursijomis.

O kokia paties La Pazo įvairovė! Žemiausi jo rajonai (turtingasis verslų ir ambasadų Irpavis) – 3200 m aukštyje, aukščiausi (indėniškas El Alto priemiestis) – 4150 m, o senamiestis maždaug per vidurį (~3600 m). Tai reiškia, kad skirtingose to paties miesto dalyse tuo pat metu oras skiriasi 6-7 laipsniais. Dažnai būdavo, kad apačioj – tropinio masto liūtis, viršuj – vėsi sausra. „Tai vienintelis pasaulio miestas, kuriame yra trys klimatai!“ – gyrėsi sutiktas lapazietis. Ir gal vienintelis miestas, turintis šitiek nuostabių vaizdų – nuo apžvalgos aikštelių, stogų kavinių ir pro butų langus matai kalnus, tarpeklius, uolas.

La Pazas nėra tik ekstremali gamta! Šis miestas taip pat turi pačią maloniausią viešojo transporto sistemą, kokia tik kur pasauly teko naudotis. Vietoje metro čia – teleferikai, lynų keltuvai. Jų linijos išvagojusios visą miestą.

Kitur – net turtingiausiose šalyse – viešuoju transportu keliauji tik „iš bėdos“, nes reikia, nes pigiau, nes kamščiai… O La Paze mes, kaip daugelis sutiktų keliautojų, specialiai važinėjome visomis teleferiko linijomis, gerėdamiesi nuostabiausiais miesto vaizdais: centro ir jo bažnyčių, slenkančių El Alto šlaitų, snieguotų 5000-6000 m viršukalnių, iš tolių artėjančių galingų liūčių, ryškių saulėlydžių, nesibaigiančių statybų, naktinių žibintų, elektros laidų šunmazgių, “raganų” turgų ir jatirių (šamanų) kūrenamų laužų.

Štai teleferikas kyla aukštai aukštai virš miesto, štai jau sklendžia viršum bulvaro tarp Miraflores rajono dangoraižių, štai lekia virš freskomis ištapytų miesto kapinių, štai tarsi kokiam siurrealistiniam paveiksle tiesiog paneria po tarpeklį kertančiais automobilių tiltais… Iš apačios išgirsti tai tolimas policijos sirenas, tai pardavėjų šauksmus užeiti į jų smulkius verslus ar picerijas.

Tačiau net atmetus visą grožį, teleferikas, kaip viešasis transportas, neturi lygių. Čia visi keleiviai turi sėdynes (niekas nestovi), nereikia žinoti jokių grafikų (kabinos sukasi nuolat, įlipi vos atėjęs), čia iš tolo matai kur driekiasi linijos. Ir dar draugiška gamtai: varoma elektra, trečdalis energijos gaunama iš ant kabinų sumontuotų saulės baterijų. Turbūt vienintelė viešojo transporto rūšis, dėl kurios svarstyčiau mieste atsisakyti nuosavo automobilio! Ir, iš tikro, privačių automobilių La Paze mažai kaip niekur, net keliuose dominuoja maršrutiniai mikroautobusai, senutėliai “Dodge” autobusai ar taksi. „Mašinas žmonės turi“ – sakė vietinė – „Bet važinėja nebent savaitgaliais, į darbą patogiau viešuoju transportu“.

La Pazo teleferikų sistema – vienintelė tokia pasaulyje. Kitur yra nebent pavienės trumpos linijos… Bolivija, skurdžiausia Lotynų Amerikos šalis, „nušluostė nosį“ net pirmam pasauliui.

Smagiausia: žvelgdama ateitin, Bolivija neišsižada savo dvasios. Bolivijoje labiau nei kur kitur Amerikoje išlikusi indėnų kultūra – indėnų aimarų, kečujų tautos sudaro apie 40% žmonių. Ir jos atgimsta. Štai nuo ~2010 m. turtingi aimarai La Paze (ypač El Alto priemiestyje) pradėjo statyti unikalius „rūmus“ – čoletus. Kiekvienas čoletas pilnas indėniškų simbolių – andų kryžiai, languotos viphalos… Taip pat kiekviename atsispindi jį sukūrusios šeimos istorija, verslas: štai importavusieji prekes iš Kinijos čolete įdėjo pagodos elementų, japoniškos elektronikos pardavėjai pasisėmė idėjų iš „Transformerių“, batsiuvių čoleto fasade – bato forma, o kilusių nuo Ujūnio regiono namuose gali įžvelgti flamingų snapus. Ir kiekvienas čoletas visa savo esme atspindi aimarų pasaulėvaizdį: pirmame aukšte šeimininkų verslai (mankapača, „požeminis pasaulis“), antrame – didinga nuomojama salė aimarų šventėms, paskui – vaikų butai (akapača, „gyvenamasis pasaulis“) ir galiausiai ant stogo atskiras šeimininkų namas, kad būtų arčiau alachpačos, dievų pasaulio.

Kitur pasaulyje turtuoliai stato arba „stiklines dėžutes“, drąsesni dar imituoja praeities architektūrą, o štai Bolivijos architektas Fredis Mamanis sukūrė savą prasmingą Neoandinį stilių, juo seka visa eilė mokinių. Jie suteikė anksčiau nykiam raudonų plytų El Altui savą veidą, dėl kurio dabar čia kasdien vyksta gausybė architektūrinių ekskursijų „čoletų keliais“. Juk tik patys garsiausi pasaulio architektai, kaip Antonijo Gaudis, susilaukia šitokio turistų dėmesio – ir daugelis tokių “starchitektų” seniai mirę! O dar jei pasakyčiau, kad F. Mamanis nė nestudijavo architektūros – tiesiog, dar būdamas vaikas, padėdavo savo indėnui tėvui mūryti vienodus skurdžius raudonaplyčius namus ir visuomet liūdėjo, kad aimarai neturi savo architektūros, kuri atspindėtų jų tautos dvasią…

Po ilgų diksriminacijos šimtmečių aimarės („čolitos“) vėl didžiuojasi dėvėdamos poleras (daugiasluoksnius sijonus) ir „atsigriebdamos“ su jais daro viską – ir turguose prekiauja, ir į vestuves eina, ir į kalnus kopia, ir net WWE stiliaus čolitų imtynes organizuoja, kurių mačai pritraukia turistus iš viso pasaulio, La Pazas ne tik saugo ką turi savito, jis, tarsi koks Tokijas ar Seulas, sugeba kurti kažką naujo, unikalaus – vienu metu ir savo, ir modernaus! La Pazas kažkuo priminė ir Berlyną – toks patriušęs, parūdijęs, bet žavintis jaunatviška gyvybe, traukiantis kuprinėtus pašėlusius jaunuolius iš nutolusių žemynų.

O netoliese – Tivanakas. Apleistas indėnų miestas, pilnas akmeninių šamanų statulų. 600-1000 m. dar iki garsiosios Inkų Imperijos ir Maču Pikču tai buvo visų Andų religinis centras – į ritualus čia plūdusiems piligrimams tos statulos “atgydavo” nuo haliucinogenų. Laikais iki Boliviją užkariavo ispanai indėnų tradicijos buvo dar “keistesnės”: kūdikiams formuodavo kaukoles tarsi japonai bonsus, o vietoje rašto žinias perduodavo virvutėmis su reikšmę turinčiais mazgeliais. Tai buvo didinga civilizacija, išsivysčiusi visiškai atskirai nuo Europos.

Savaitės La Pazui neužteko – prasitęsėm dar keturioms dienoms – bet norėčiau ten grįžti dar gerokai ilgiau.

Kalnų liga – Bolivijos rykštė

La Pazas – ir apskritai Bolivija – nusipelno daug daugiau turistų, daug daugiau dėmesio… Daugelis tų, kurie visgi atkeliauja, maždaug 20-40 metų amžiaus, be vaikų, nakvoja hosteliuose ir išgyvena „gyvenimo nuotykį“. „Aš keliauju aplink pasaulį!“ – nė nesuskaičiuosiu, kiek kartų Bolivijoje girdėjau šią kitur retą sparnuotą frazę. Daugelis (ir mes) Boliviją „jungė“ su kitom Pietų Amerikos šalim. Dviejų mėnesių kelionė čia – trumpa. Kiti keliauja ir metus, du.

Kodėl? Atsakymas vėl – aukštis. La Pazo oro uostas – aukščiausias tarptautinis oro uostas pasaulyje. Tai reiškia, kad čia skrendant lėktuvams reikia daugiau kuro. Avialinijoms neapsimoka ir reisų į užsienį labai mažai. Trumpoms atostogoms atvykti sunku, brangu, nepatogu. Mes įvažiavome į Boliviją per žemės sieną iš Argentinos, o išskridome iš Santa Kruzo, vienintelio žemumose esančio šalies didmiesčio, tapusio šiokiais tokiais „oro vartais“ šiai primirštai šaliai.

Bet skrydžiai ne didžiausia problema! Tokiuose aukščiuose kalnų liga – beveik garantuota. Aš, nors pakeliui aklimatizavausi, vis tiek „susilaukiau“ lengvos jos formos: galvos skausmas, greitas nuovargis, oro trūkumas, rankų tirpimas ir pan. Truko kelias dienas – paskui organizmas prisitaikė, vaistų neprireikė. Bet ne viskas visiems susitvarko: lipti į kalną vis tiek liko sunkiau, nei žemumose, o naktimis, būdavo, nubusdavau ir negalėdavau užmigti – atrodė, kad dūstu. Miego apnėja – nors šiaip problemų su miegu neturiu visiškai, užmiegu ir kai karšta, ir kai šalta, ir prie garso, šviesos. Užtat užmigus laukdavo ryškesni nei kur kitur sapnai… Man tai pasireiškė tik aukščiuose, didesniuose nei 4000 m – taigi, La Paze miegodavau normaliai. Bet mano žmona ir La Paze naktimis dusdavo – ir tik mažesniame nei ~3000 m aukštyje miegodavo kietai. Žmonai pasireiškė ir daugiau problemų: širdies skausmas, ypač fizinio aktyvumo metu, silpnumas, supergreitas nuovargis. Ir tos problemos nyko tik labai iš lėto, pavartojus vaistų (vitamino B), o galutinai niekad nepraėjo. Tad džiaugdamasis La Pazo panoramomis vis sulaukdavau klausimo „Kada važiuosim žemyn?“. Aišku, būna ir daug blogiau: plaučių edema, smegenų edema. Šios “ignoruojamos” gali pasibaigti mirtimi – tiesa, tai pavojingiausia alpinistams, o La Paze medicinos pagalba, papildomas deguonis visada šalia.

Aklimatizacija (aukščio – ypač nakvynės – kėlimas iš lėto, o ne skrydis į La Pazą iš karto) padeda, bet ne visiems ir ne vienodai. Net jei pokyčio nejauti, jis tikrai yra: šiaip jau nesu sportiškas Isla del Sol salos kalnuotame take tarp Saulės šventyklos ir Jumanio ėjau tolyn tada, kai visi kiti lekuodami sustingo vietoje. Nes aš Bolivijos aukščiuose jau leidau trečiąją savaitę, o bendražygiai atvykę neseniai… O juk tas takas – 3900 m, nes Isla del Sol sala plyti aukščiausiame pasaulyje dideliame ežere – Titikakoje.

Ten atvykau vienai dienai iš La Pazo (šalia), bet kiti saloje ar Kopakabanos miestelyje pasirenka praleisti ir savaitę. Kaip visą Boliviją, jį galima matyti dvejopai. Iš pirmo žvilgsnio – chaotiškas, skurdokas, šiukšlių ir valkataujančių šunų pilnas miestelis, kurio gatvių įkalnės nuvargina anksčiau laiko. Iš antro žvilgsnio – miestelis nestokojantis įdomių keliautojų, paslaptingų inkų akmenų ir “gyvų” tradicijų: “švenčiausioje Bolivijoje” Kopakabanos Marijos bažnyčioje čia nuolat laiminami… gėlėmis apkaišyti automobiliai. Šalia katalikų kunigo ritualų, iš visos Bolivijos suplūdę vairuotojai čia pat atlieka ir pagoniškus, skirtus žemei-motinai Pačamamai: šlaksto mašinas grynu alkoholiu, išgeria ir patys.

Ak, tas amžinas “Pasaulio stogo” jausmas! Jis – ir romantiškas žavesys, ir priežastis, kodėl į Boliviją drįsta keliauti mažai vyresnių ar šeimų su vaikais – nors turbūt be reikalo, juk Bolivijoje tokiuose aukščiuose gyvena milijonai. Tyrimai rodo, kad „neprisitaikymo prie kalnų“ pavojus nepriklauso nuo amžiaus. Nepabandęs nežinosi, priims tave Pačamama ar ne į savo “paskutinę tvirtovę”…

Ujūnis – visų (ne)įmanomų spalvų peizažai viens šalia kito

Ujūnis! Ir gražiausia Bolivijos vieta, ir didžiausias jos iššūkis. Bet daugelis keliautojų, išdrįsusių kirsti Bolivijos sienas, nesustoja ir ties šia riba: it kokie “gamtos piligrimai” prisijungia prie trijų-keturių dienų maršrutų džipais prie nuostabiausios Bolivijos gamtos, kur laukia nakvynės 4150-4300 m aukščiuose…

Kai rašau apie mažai žinomas “superines” vietas, mėgstu jų vietas palyginti su geriau žinomais “analogais”. Bandar Seri Begavanas – Brunėjaus Venecija, Čongčingas – Kinijos Niujorkas… Bet kad Ujūnis nė iš tolo nepanašus į nieką išvis!

Visų pirma, didžiausias pasaulyje druskos laukas – dydžio sulig šeštadaliu Lietuvos. Baltas-baltas ir lygus-lygus kaip gal joks kitas paviršius mūsų planetoje – net lengvieji automobiliai gali važinėti jo dugnu. Tokiose druskos lygumose siekiama planetos greičio rekordų (nes joks kelias tam nėra pakankamai platus ir tiesus pakankamai ilgai). Mūsų džipas lėkė 100 km/h, o “krantai” kaip neartėjo, taip neartėjo! Čia vyko ir Dakaro ralis. Nors kasdien į druskos lauką išsileidžia šimtai ekskursinių džipų, vos ilgiau pavažiavęs į jo baltus tolius lieki vienas. Gali gerėtis nuostabiais saulėlydžiais, saulėtekiais ar – kaip daugelis turistų – “gaminti” Instagramines nuotraukas su tik čia įmanomom optinėm apgaulėm. Aišku, jei nelyja ir liūtis nepaverčia druskos lauko milžinišku ežeru! Bet kiti kaip tik ir trokšta lietaus: juk taip nuostabiai tada sekliame vandenyje atsispindi dangus, kaktusų pilnos druskos lauko “salos” kaip kaktusų pilnas Inkahuasis….

Ir visgi Druskos laukas – tik Ujūnio krašto vartai! Kiek gaila tų keliautojų, kurie apsiribojo vienadiene ekskursija baltojoje lygumoje. Nes anapus jos – visa spalvų vaivorykštė! Įvairiausių siurrealistinių spalvų ežerai, žali vandenų augalai, balta druska, tamsiai pilkas verdantis vulkaninis purvas ir pilkšvi dūmai, geltonas smėlis, rudos uolos – ir viskas šalia vienas kito, vis kitais deriniais, tokiose “stotelėse” kaip Spalvotasis ežeras (Laguna Colorada), Žaliasis ir baltasis ežerai, Žydrasis ežeras (Laguna Celeste), Salvadoro Dali dykuma, Ryto saulės “geizeriai” (Sol de Manana)… Pavadinimai čia ne iš piršto laužti! Netikite? Atsidarykite “Google Maps” nuotrauką iš palydovo ir įsitikinsit patys, kiekvienas ežeras kitos spalvos!

O kur dar “stebuklingai” ore kybantis “Medis iš akmens”, San Antonio de Lipez apleistas kelių šimtų metų senumo ispanų miestas 4758 m aukštyje su legendomis apie vaiduoklius ir šmirinėjančiomis viskašomis, “Dievo ir Pačamamos pamiršti” indėnų kaimai, nuostabūs vaizdai žemyn iš viena už kitą aukštesnių apžvalgos aikštelių – ir dangų raižantys ugnikalniai aplink… Ir dar tiek pūkuotų lamų, kiek Afrikos gyvūnų parkuose antilopių. Žaviausia jas buvo stebėti tiesiog mirkstant Čalvirio karštosiose versmėse. Jos čia – ir pagrindinis mėsos šaltinis.

Džipas kartais važiuodavo kažkuo, panašiu į kelią, kartais tiesiog kirsdavo kebradas – išdžiūvusias upes (“kaip gerai, kad nelyja!”) – o kartais “prasižymėdavo” sau naują kelią pats. Be turistinių automobilių, kartais prasilenkdavom su mikroautobusais ir sunkvežimiais: veža darbininkus ir žaliavas iš kasyklų. Ne šiaip sau tos spalvos – rodos, visa cheminių elementų lentelė ten glūdi po žeme! Dabar “ant bangos” litis – jis būtinas elektromobilių baterijoms, o Ujūnio regione yra didžiausi pasaulyje jo klodai. Jei Bolivija “tinkamai sužais savo kortom”, gal ji taps elektromobilių eros Saudo Arabija…

O kol kas tame krašte viskas labai spartietiška… Maži viešbučių kambarėliai be langų, kad būtų šilta. Elektra įjungiama kelioms valandoms per dieną. Privati vonia įeina tik į brangesnes ekskursijas. Restoranų nėra – kiekviena ekskursija vežasi savo virėją. Įdomiausi viešbučiai pastatyti iš… druskos plytų.

Džipu aukščiausiai užvažiavome iki beveik 5000 m. Kai pagalvoji – aukščiausias Vakarų Europos kalnas Monblanas tik 4806 m, o ten reikia kopti 2-3 dienas…

Potosis – turtingiausio pasaulio kalno spindesys ir siaubas

Bolivijos herbe – ir vėliavos centre – atvaizduotas Cerro Rico kalnas legendiniame Potosio mieste. Tas kalnas nėra nei aukščiausias, nei švenčiausias šalyje. Bet jei ne jis, kitokia būtų ne tik Bolivijos, bet gal ir viso pasaulio istorija! Nes Cerro Rico glaudė savyje tiek sidabro, kad “finansavo” visą Ispanijos Imperiją. Kasmetiniai iš čia gabenami “sidabro ešelonai” būdavo svarbiausias piratų taikinys: tokį pagrobus, visą didžiausią pasaulio imperiją galėjo ištikti krizė. Ir Potosyje nukaldinti sidabriniai pinigai tapo pirmąja “pasauline valiuta”.

Bet juodoji Cerro Rico pusė – dar juodesnė. Kalbama apie 8 milijonus kalne esą mirusių indėnų ir juodaodžių vergų. Matyt, skaičiai perdėti. Bet kad Cerro Rico šachtininkai garbina “velnią” (Tio – Dėdė) – nes Dievas požemių nepasiekia – ir neša jo statuloms aukas – faktas. Ir kad iki šiol triūsia taip, kaip prieš šimtmečius, susiskirstę į šimtus kooperatyvų, sprogdindami. Pažiūrėkite filmą “Devil’s Miner”…

Viską mačiau savo akim. Poros valandų pasivaikščiojimas po kasyklą buvo vienas sunkiausių gyvenime. Galva nuolat trankėsi į žemas tamsių koridorių lubas (gerai, kad turėjau šalmą). Gerklę aitrino visokiausios nuodingos dujos, nuo kurių šachtininkai miršta kokių 40 (patarė eiti su kauke – bet 4200 m aukštyje ėmė trūkti oro). Teko ir šliuožti ant užpakalio į žemesnę šachtą vengiant “bedugnių” iš abiejų pusių, ir nuolat bėgti slėptis į šoninius užėjimus nuo lekiančių kasyklų vagonėlių be stabdžių. Iš tolių nuolat girdėdavosi dinamito sprogimai. Galiausiai paprašė padėti stumti vagoną. Išvargau taip, kad paskutinio “žygio” – sliuogimo virve aukštyn pasižiūrėti kasėjų kambario – jau nebegalėjau įveikti. O šachtininkai ten ne šiaip vaikšto – jie dirba, stumdo vagonėlius visą dieną, susitikus vagonėliams iš priešingų pusių vieną jų nuverčia, tada vėl užkelia ant bėgių. Kai kurie – nepilnamečiai. Patys šachtininkai pasakojo, kad „energijos gauna“ prisikišę už žandų kokos lapų (jie čia legalūs ir tradiciniai) – matydami, kad man sunku, primygtinai siūlė ir man.

Žmona, kurią jau tada “žudė” aukštis, pasirinko naujesnę kasyklą – 4100 m aukštyje. Ten bent šliuožti ar slėptis nuo atriedančių vagonų neteko. Kadangi mažiau lietėsi prie sienų, tai ir drabužiai taip nepradviso, kaip maniškiai (nepaisant to, kad jie buvo paslėpti po viršutiniais kombinezonais.

Bet Cerro Rico papėdėje stūksantis Potosio senamiestis – nuostabus! Iš kalno sidabro klodų čia pastatytos nuostabios bažnyčios, vienuolynai (Šv. Teresės), rūmai ir, aišku, “garsiausiu Bolivijos muziejumi” virtusi Monetų kalykla. Bolivija moka senamiesčius saugoti: niekas čia neišgriauta, neužstatyta “dėžutėmis”, remontai atliekami autentiškai. Kažkuo priminė kokių 1993 m. Vilnių – ir mados, ir trupantys Viduramžių grožiai, ir Dievą šlovinantis barokas. Aukštimatis rodė virš 4 km – tai yra aukščiausias pasaulyje didmiesčio senamiestis.

Sukrė – baltasis miestas ir “gringų kelias”

Kai kiti keliautojai Bolivijoje pasakodavo kur nors užtrukę neplanuotai ilgai, paprastai tas miestas būdavo Sukrė. Baltas baltas jo senamiestis tarsi “teleportuotas” iš laiko prieš 100 ar 200 metų, kai Sukrė buvo Bolivijos sostinė. Iš “aukščiausios valdžios” čia belikęs Aukščiausiasis teismas, bet kilni politinio centro didybė tebetvyro ore, miesto kapinėse ir muziejuose – tokiuose kaip puikūs Laisvės namai kuriuose 1825 m. vietinis elitas paskelbė Bolivijos nepriklausomybę nuo Ispanijos arba Kolonijinis meno muziejus, kurio kolekcijoje – ir Sukrėje gyvenusio tarpukario lietuvio dailininko Jono Rimšos (Juan Rimsa) darbai.

Šiandien senųjų Sukrės rūmų – ir net Šv. Pranciškaus bažnyčios – stogai užleisti restoranams, kavinėms, hipsteriškiems barams. Ten būriuojasi, naujas pažintis mezga tipiniai Bolivijos keliautojai, užgrūdinti romantiškai “sudėtingos” Lotynų Amerikos. Vieni su “Pacena” alum ar boliviško singanio kokteiliais pasakoja savo praeito ar užpraeito mėnesio nuotykius – o kitiems tai tuoj tampa idėjomis ateičiai.

Bolivijoje pažintis megzti gal buvo lengviau, nei bet kur kitur – nes kone visi keliautojai čia to nori. “Be plano” atvykęs jaunimas įsilieja į “gringų srovę”, tekančia ta pačia kryptim. Ko bepaklausdavom Ujūnyje, kur važiuos toliau, sakydavo – “Į Potosį”. O iš Potosio – “Į Sukrę”. Šitaip vis neplanuotai susitikdavome tuos pačius žmones jau kitame mieste… Tiesa, ilgainiui ta upė prasišakoja. Nes, keliaudami mėnesių mėnesius “išėję iš vieno darbo ir dar neradę kito”, Europos ar Australijos kuprinėtojai gali sau leisti kokiam miestui “suviliojus” ten nusėsti ilgam. Pavyzdžiui, ima Sukrėje mokytis šokti tango arba kalbėti ispaniškai. Ką pasiūlyti “nuotykio ieškotojams” boliviečiai sugalvoja!

Sukrėje pirmąkart išvydau ir boliviškus šokius – kiek jų daug, kokie skirtingi, kokios įvairios aprangos ir čia “Espacio Origenes” jie šokami kasdien! Bet tai buvo tik pirmas kąsnis to, kas dar laukė ir kur patekti vos išgirdus apie tai greitai pasidaro kiekvieno “kuprinėtojo” svajonė. Oruro karnavalas.

Oruro karnavalas – viena įspūdingiausių žemės švenčių, kurios niekas nežino

“Oruro karnavalas – antras pagal dydį Lotynų Amerikoje po Rio de Žaneiro!” – skelbia reklamos ir visi sutikti boliviečiai kaip vienas aiškina, tai – tikra Bolivijos grožio viršūnė. Iš pradžių buvau skeptiškas – na, kiek pasaulyje tų “aštuntųjų pasaulio stebuklų”, ir kiekvienas juos mato savo tėvynėje… Juk jei Oruro karnavalas būtų *toks* įspūdingas, jau būčiau apie jį seniai daug girdėjęs, juk domiuosi šventėmis… Bet kaip tik keliavom karnavalo metu – tad pasirinkom susimokėti 5 kartus didesnę nei įprasta sumą už viešbučius Orure tą savaitgalį ir išvysti savo akimis.

Oi, nepasigailėjom! Tegul kalba skaičiai: dvi dienas-naktis(!) be sustojimo čia 50000 muzikantų ir šokėjų įspūdingom kaukėm ir aprangom atlieka visą eilę spalvingų Bolivijos tautinių šokių.

Priešingai seksualizuotiems ar komercializuotiems karnavalams, Orure pagrindinė prasmė tebėra religinė. Pagrindinis šeštadienis čia vadinamas „piligrimystės diena“, o visi šokėjai ir muzikantai – piligrimai. Jie keliauja paskutinius 4 kilometrus iki Šachtų Marijos (Virgen del Socavon) šventovės, o jų šokiai ir muzika – tarsi auka Marijai.

Auka nemaža: juk Oruras stūkso 3735 m aukštyje, o daugybė piligrimų atvykę iš žemiau, kai kurie – iš boliviečių diasporos JAV ir kitur. Kokiais negalavimais tik nesiskundė pakalbinti atvykėliai, bet tik vos kelis mačiau nutraukiančius savąją piligrimystę, kiti sutelkę valią šoko, grojo, dainavo iki galo… Juk tai auka! Metai iš metų ta pati, vienoda, bet jos visos kartu tokios įvairios…

Stebėdamas visa tai iš vienos maršrutą apsupusių tribūnų mačiau tarsi stebuklą. Begalinės piligrimų minios, spalvingiausiais drabužiais, kai kurios net su šviesom, ugnim, eina to paties tikslo link. Per dvi dienas praleidau tribūnose gal 30 valandų ir nenusibodo. Įsijaučiau į tokią įdomią, bet mažai žinomą Bolivijos kultūrą, pradėjau atpažinti jos šokius – kurių 52 milžiniškos trupės atliko 23. Tobas, kurio dalyviai persirengia indėnų kariais. Diablada su šv. Mykolu, velniais ir velnėmis. Morenada, atspindinti ūkininkus ir vynuoges mindančius juodaodžius vergus. Negritai su savo ritmišku švilpavimu. Suri Sukuri – strudčių medžiotojų šokis su plunksnų karūnomis ant galvų. Inkai, perpasakojantys Inkų Imperijos žlugimo istoriją. Lamerada, atspindinti kaip lamų augintojai eidavo parduoti vilnų. Kiekviename šokyje – eilė skirtingų herojų, kiekvienas su savo stiliumi, judesiais, prasme…

Ketvirtadienį aukas neša ūkininkai (Anata Andina), penktadienį į vakarą ima rinktis piligrimų grupės, šeštadienį – pagrindinė piligrimystė, sekmadienį „kartojamas šeštadienis“ – tik be kaukių ir ne šventu, o linksmybių tikslu. Tada pirmadienį – šokio spektakliai, antradienį jau pavargusiame nuo karnavalo mieste prie namų ir verslų žmonės kūrena aukas Žemei Motinai – Pačamamai. Pagoniškos ir krikščioniškos tradicijos Bolivijoje visad greta.

Priešingai daugeliui karnavalų, „eiliniai žmonės“ (nepiligrimai) Orure nepersirenginėja, kaukių nesideda – tai daro tik dalyviai. Tačiau štai „putų kare“ dalyvauja beveik visi… Ir vaikai, ir jų tėvai, ir senutės auksiniais dantim, ir net neįgalusis iš ratukų, mačiau, nusipirkę putų flakonus, purškė vienas kitą „iš pasalų“… Tokie karai apie 3 dienas vyksta visur Bolivijoje, o kai kuriuose miestuose jie net „žiauresni“ nei Orure: štai Santa Kruze mačiau, laistėsi ir dažais, ir guminėm žarnom, ir mėtėsi vandens pilnais balionais, o po miestą važinėjo tankais paversti pikapai, iš kurių bagažinių „kovotojai“ mėtė vandens, dažų ir putų ginklus į praeivius, o praeiviai atgal. Orure – švelnesnė versija, bet šūvio į nugarą ar net į veidą lauk iš bet kur, ypač jei pats nešiesi flakonėlį ir taip visiems parodai, kad esi vienas „karių“!

Net nesuprantama, kaip toks renginys žinomas tiek mažai… Bet čia su visa Bolivija šitaip! Ji toks “pati sau pasaulis”, jos tradicijos, man viena skaniausių Pietų Amerikoje Bolivijos virtuvė žinoma tik Bolivijos gyventojams ir emigrantams iš tenai.

Gal dėl skurdo, aukščio, skrydžių trūkumo kelionių agentūroms sunku ją “parduoti”. Bet už tai tik maloniau tiems, kurie visgi ją atranda. Boliviečiai “neišpaikinti” turizmo, paslaugūs, mažiau apgavysčių ir nusikaltimų nei kai kuriuose populiaresniuose Lotynų Amerikos kraštuose.

Vienas populiariausių šokių tarp jaunimo – kaporalai, „mulatai vergų prižiūrėtojai“ su aistros ir energijos užtaisu. Politkorekcija, „žudanti“ ir Lietuvos užgavėnių tradicijas, į Boliviją irgi dar neatėjo, o kaporalus šokti atvyksta net ir boliviečiai iš JAV ir jų įkalbinti amerikiečiai draugai. Visi kartu švenčia, o ne ieško priekabių.

Pasibaigus karnavalui Oruras akimirksniu tapo toks liūdnas, nykus… Man, nes aš mačiau jį tom dienom, kai jis tampa “Bolivijos sostine”. Bet jei ir keliauji kitu metu, Oruran verta užsukti: bent kad pažiūrėtum karnavalo kaukes, puošiančias kone kiekvieną miesto muziejų (pvz. Sokavono Marijos) ir net oro uostą.

Kaip keliauti po Boliviją? Autobusai, ekskursijos, lėktuvai…

Iš namų atrodė, kad keliauti po Boliviją nebus lengva: informacija apie maršrutus, kainas ribota. Kiekviena autobusų kompanija turi savo grafikus, maršrutus, savo kasas didžiulėse autobusų stotyse – niekur niekas nesusiteminta bet nereikia viso to analizuoti, transporto pilna ir jis tave susiranda pats! Pakanka ateiti į vieną milžiniškų autobusų stočių ir jau prieigose tave pasitinka “La Pazas!!!”, “Sukrė!!!”, “Ujūnis!!!” ir kitus pavadinimus iš Bolivijos žemėlapio rėkiantys autobusų kompanijų pasiuntiniai. Boliviečiai verslūs žmonės, bemat “stveria galimybę” – kas už pinigėlį siūlo atverti savo namų tualetą, kas “susikala” kioskelį – turistui patogu.

Didieji autobusai, vadinami flotas, konkuruoja patogumu: kai kurie turi lovomis virstančias kėdes, tarsi lėktuvų verslo klasė, net maitinimą! Boliviją išvagoję ir mikroautobusų maršrutai iš vairuotojų kooperatyvų privačių mažųjų stočių ir trufi – maršrutiniai lengvieji automobiliai, “kursuojantys” po miestus ir tarp kaimų.

Viskas pigu, tik labai lėta: pagrindiniai keliai jau asfaltuoti, bet vingiuoja aplink kalnus taip, kad, tarkim, 480 km iš Sukrės į Santa Kruzą autobusas gali važiuoti 11 valandų. O dar netikėta Bolivijos rykštė, apie kurią rašo visos kelionių vadovų knygos ir net įspėja ambasados – kelių blokados. Bolivijoje tai populiariausia protesto forma. Nepatinka valdžios sprendimas – blokuoju kelią! Eilės prie degalinių – blokuoju kelią! Kai didelė dalis Bolivijos – nepražengiamos aukštikalnės ar džiunglės – iš kiekvieno miesto teišeina vos po kelis kelius ir tokios blokados bemat paralyžiuoja šalį, versdamos valdžią ateiti prie derybų stalo. Tai taip dažną, veikia net nuolatinis interaktyvus valdžios tinklapis, rodantis, kurie keliai užblokuoti protestuotojų, kurie – nuplauti lietaus ar užversti griūčių. Prieš eidami į autobusų stotį pasitikrindavome.

“Būkite pasiruošę keisti planus ir strigti” – rašoma įspėjimuose. Deja, mūsų kelionės metu 12 dienų buvo užblokuotas trečias pagal dydį Kočabambos miestas – tad jį iš kelionės plano teko “išbraukti”, kaip ir Bolivijos Maču Pikču vadinamus Inkalaktos inkų griuvėsius šalimais.

Kelių blokadas kirsti pavyko tik lėktuvais. Tai – brangiausias, bet ir greičiausias ir užtikrinčiausias būdas keliauti po Boliviją: pagrindinėje linijoje Santa Kruzas-Kočabamba-La Pazas skraidoma keliolika kartų per dieną.

Senos knygos rašo apie romantiškus Bolivijos traukinius, bet tų keleivinių traukinių beveik nelikę – o garsiausia “traukinių vieta” – “Traukinių kapinės” prie Ujūnio druskos lygumos.

Autonuoma Bolivijoje, tuo tarpu, pasirodė beveik neprieinama: ir labai brangi, ir dar kilometražas ribotas tiek, kad išsinuomavęs automobilį tegalėtum už tą kainą važinėti po miestus.

Užtat Bolivijos miestų senamiesčiai tiesiog plyšta Ekskursijų agentūrų – La Paze, Ujūnyje jų konkuruoja šimtai. Kiekviena organizuoja ekskursijas į visas įspūdingiausias vietas – vienai dienai, kelioms, su paėmimu iš viešbučio ir parvežimu atgal. Tai tarsi autonuoma su vairuotoju – vienur važiuoji be kitų, kitur nedidelėje grupėje iš 4-5 turistų. Taip, pavyzdžiui, važiavome Tupiza-Ujūnis pakeliui aplankydami visus įstabiausius ežerus: į kainą įėjo nakvynės, maitinimas.

Dar kitos ekskursijos, kaip po La Pazą – pėsčiomis. Kai Bolivijoje algos mažos, gidui apsimoka vesti net ir tik vieną klientą – šitaip užuot išgirdęs “grupė nesusirinko!”, po La Pazo čoletus su gide vaikščiojau vienas, galėjau daug klausinėti apie versliškųjų aimarų vestuvių čoletų salėse tradicijas – “Visi svečiai atneša bent po dvi dėžes alaus, bet patys per vestuves gali išgerti tik po butelį, o likusį alų reikia pirkti atgal iš šeimininkų” ir pan.

Nakvynei ir maistui Bolivijos gringų kely bei didmiesčiuose gausu ir hostelių, ir gražių AirBnB butų, ir visokių burgerinių-picerijų – bet atokiau pagrindinių maršrutų lieka tik bolivietiškas maistas su Argentinos virtuvės inkliuzais.

Santa Kruzas ir europietiškos Bolivijos džiunglės

Indėniškos aukštikalnės – stereotipinė, nuostabiausia, unikaliausia Bolivija. Bet iš tikro jos tesudaro trečdalį šalies! Likusi Bolivija – retai gyvenamos karštos ir šlapios Amazonės džiunglės bei čako lygumos. Ten stūkso ir turtingiausias Bolivijos miestas – Santa Kruzas (Santa Cruz de la Sierra).

Tiesa, daugelis santakruziečių išvis nelabai nori girdėti “Bolivijos miestas”… Žaliai-baltai-žalių Santa Kruzo vėliavų ten daugiau, nei Bolivijos – o šiaip jau “privalomas” indėnų Viphalas net ne prie visų valdžios pastatų pamatysi. “Autonomija! Laisvė!” – surašyti šūkiai Santa Kruzo centrinėje aikštėje.

Galiu juos suprasti! Jokioje kitoje pasaulio šalyje didžiausias ir antras pagal dydį miestai nesiskiria taip smarkiai, kaip La Pazas ir Santa Kruzas. La Pazas 4 km aukštyje, Santa Kruzas – 400 m. Kai skridome tarp La Pazo ir Santa Kruzo, tuo pat metu La Paze buvo +14, o Santa Kruze – +37 laipsniai. La Paze vyrauja indėnai, o suispanėjęs Santa Kruzas į juos žiūri “iš aukšto”. La Pazas balsuoja už kairiuosius, Santa Kruzas – už dešiniuosius. La Pazas “pakenčiamai saugus” net vėlai vakare, o Santa Kruze restoranai mus įleidę užsirakindavo, daugiabučiuose budėjo sargai, vietiniai patarė temstant nevaikščioti miesto centre. La Pazas pilnas nuostabių gamtovaizdžių ir pastatų, o Santa Kruzas – lygus tiesių gatvių ir taisyklingų aplinkkelių (anillo) miestas, beveik nuo nulio “išdygęs” XX a. aplink mažytį senamiestį.

Užtat Santa Kruzas plaka verslo ritmu. La Paze prekybos centrai “mirę”, o Santa Kruzo Ventura Mall nepadarytų gėdos Europai. Daugybė pasaulinių prekės ženklų Bolivijoje į aukštikalnes nė nebandė eiti, bet Santa Kruze įsitvirtino puikiai. “Bolivijoje nėra Starbucks” – man tvirtai sakė gidė La Paze. Bet Santa Kruze kone dešimt “Starbucks” kavinių! “Nebuvau Santa Kruze” – pripažino ji – “Ten iškepčiau”. “Santa Kruze daugybė nacių [rasistų]” – pasakojo vietinis Sukrėje. Dvi Bolivijos pusės viena kitos nepažįsta ir nenori pažinti…

Europos kolonistų ir kreolų libertadorų nubraižytos sienos, dirbtinai sulipdžiusios Boliviją – didžiausia šios šalies tragedija. Santa Kruzas ir La Pazas nuolat traukia virvę į savo puses – ir kartais traukia žiauriai.

Ilgus šimtmečius trukusi dar ispanų kolonistų pradėta indėnų diskriminacija baigėsi ~2006 m. prezidentu išrinkus pirmą indėną Evo Moralesą – aišku, iš aukštikalnių. Bet tada jau Santa Kruzas ėmė skųstis – kodėl čia mokyklų programos užgrūdamos “nereikalingomis” indėnų kalbomis, kodėl valdo visokie “neišsimokslinę kokos augintojai”? E. Moralesui 2019 m. abejotinais metodais užsinorėjus pasilikti valdžioje ilgiau nei leidžia konstitucijos raidė, Santa Kruzo gubernatorius Luisas Fernando Kamačo pasirūpino tam užkirsti kelią. Moralesui priverstinai atsistatydinus Kamačas demonstratyviai atnešė į vyriausybę Bibliją ir paskelbė, kad štai ji vėl atėjo į tuos rūmus ir “Pačamama ten niekada negrįš”… Bet 2020 m. vėl išrinkti Moraleso šalininkai, Kamačas suimtas už perversmą. Man keliaujant 2024 m. Santa Kruzas buvo išdabintas šūkiais “Laisvę Kamačui!”, o La Pazas – “Taip, perversmas buvo!” ir “30 metų kalėjimo Kamačui!”. Asmenybės, konflikto frontai nuolat mainosi – bet Bolivija buvo ir bus psichologiškai padalinta.

Kaip ten bebūtų, turistui Bolivijos žemumos daug mažiau įdomios, mažiau savitos. Visgi, “Gringų kelias” ir čia turi stotelių: Samaipatos miestelis “jaukiame” 1800 m aukštyje, greta kurio stūkso El Fuerte uola, senovės indėnų tautų “išgremžta” į tokių pusiau pastatą, pusiau altorių. Pavyzdžiui, išgremžtos nišos, kuriose būdavo laikomos mumijos, padėdavusios ginti Samaipatą… Nors Samaipata vos 125 km nuo Santa Kruzo ir net 730 km nuo La Pazo, sutikau keliautojų, kurie ten važiavo autobusu iš La Pazo, o į “nuobodų” Santa Kruzą neužsuko išvis… Samaipata turi viską, kas būdinga “jaunus nuotykiautojus” traukiantiems Bolivijos miesteliams ir didmiesčių rajonams: kelionių agentūros, organizuoti maršrutiniai taksi prie visų apylinkės lankytinų vietų, freskomis ištapytos jaukios kavinės ir meniški autoriniai suvenyrai. Prie Santa Kruzo tą “vakarietišką tvarką” lengviau palaikyti.

Į kitą pusę nuo Santa Kruzo atkakliausi turistai keliauja prie apleistų didingų Jėzuitų misijų, krikštydavusių džiunglių indėnus, ir į Menonitų kolonijas. Tarp menonitų staiga pasijutau patekęs atgal į Europą – 300 metų atgal. Menonitai – itin konservatyvūs vokiečiai krikščionys, kurie prieš daug šimtmečių pabėgo iš tėvynės dėl religinių persekiojimų. Iki pat šiol jie rengiasi senoviniais rūbais, atsisako kai kurių technologijų, dirba beveik vien žemės ūkyje ir tuokiasi tik vieni su kitais bei gimdo gausybę vaikų. Dėl tikėjimo jie neina į jokius kompromisus – vos kokia šalis pradeda jį bent kiek riboti, ieško naujų žalių plotų savo ūkiams, gal kitam žemyne. Dabar Bolivija jiems tikras “Eldoradas”: čia jie gauna autonomiją, teisę auklėti vaikus savaip. Tad jie čia plūsta net iš turtingosios Kanados. Dar 2010 m. Bolivijoje gyveno 60 000 menonitų, 2023 m. – jau 150 000. Ištisi Santa Kruzo Los Pozos turgaus rajonai tapę menonitų prekybinėmis zonomis…

O koks jausmas vėl būti žemumose? Atskridus į Santa Kruzą iš La Pazo iškart pajutau malonų deguonies perteklių, o žmona vėl galėjo bėgi, lipti laiptais. Bet štai prisėdus kavinėje supo musės, o Botanikos sode ir Pietų Amerikos gyvūnų zoologijos sode – uodai, kurie dar ir dengė karštinę platina… O Bolivijos aukštikalnėse jų nėra, jiems per aukštai! Prie gero taip greit priprantama, kad net neatkreipdavom dėmesio, kol negrįžom į žemumas… Visur yra pliusų ir minusų!

Bolivija – neatrasta stebuklinga šalis

Praleidau Bolivijoje gerą mėnesį – o išvykti nesinorėjo.

Daug liko nepamatyta – atokūs Amazonijos džiunglių miesteliai, šlapi jungų kalnai, Kočabamba ir Inkalakta.

Bet – o taip būna daug rečiau – norėjosi sugrįžti ilgesniam laikui ir į tas pačias vietas. Dar bent pora savaičių La Paze, po kelias dienas Samaipatoj, Sukrėj, Isla del Sol, Potosyje, Ujūnyje…

Ir šiaip daug kas Bolivijoje gerai – ar bent jau nėra tų blogio šmėklų, kurios iškilusios virš daugybės kitų šalių.

Nėra karo ir piktų kaimynų šmėklos. “Jei Europą nukariaus rusai, visada galite atvykti čia, Bolivijoj visada bus saugu” – tikino bendrakeleivis La Pazo teleferike.

Nėra kraštutinių kairiųjų šmėklos. Bolivijoje kairieji labai stiprūs, bet čia jie, tarsi XX a. pradžios lietuvių tautos patriarchai, labiau susirūpinę savų užguitų tautų kultūriniu-ekonominiu atgimimu, o ne kokiu ten venesuelietišku/kubietišku “atimk ir padalink” ar “importine” politkorekcine cenzūra. Jie padarė aibę gerų sprendimų – kaip La Pazo teleferikas, ir atvėręs neturtingiems indėnams greitą kelią į darbus La Pazo centre, ir tapęs miesto simboliu, apie kurį “sklando legendos” visuose Lotynų Amerikos hosteliuose, ir parodęs kelią kitiems Lotynų Amerikos didmiesčiams, kurie ima jį kopijuoti. O infliacija – tas daugybės Pietų Amerikos šalių siaubas – Bolivijoje buvo mažesnė net nei Lietuvoje. Pinigų jie be atvangos nespausdina…

Nėra kultūros nykimo ir globalizacijos šmėklos. Vietinės tradicijos Bolivijoje ant kojų stojasi vis tvirčiau, netgi gimsta naujos.

Aišku, nėra šalių be dūmų – ir tas rusenantis aukštikalnių/žemumų konflikto laužas tikrai gali išvirsti į rimtą gaisrą… Ekonomika kol kas labai augo, bet kelią dar reikia nueiti didelį – o kas jei ličio kasybos miražas ir toliau skęs tame vidiniame konflikte?

Tačiau kol kas visos žarijos užgesinamos, ir eilinės kelio blokados olandų ar vokiečių keliautojų porelėms virsta eiliniu nuotykiu. “Mūsų autobusas staiga privažiavo vietą, kur ant kelio buvo suversti akmenys” – raportavo aplink pasaulį keliaujantis korėjietis, su kuriuo susipažinom laukdami kol 7 ryto atsivers Argentinos-Bolivijos muitinė – “Teko paeiti pėsčiom, bet anapus blokados pasitiko kitas autobusas ir nuvykom į La Pazą”.

Ech, kiek tokių pasakojimų kuprinėtojai parsiveš iš savo “gyvenimo kelionės”. “Lindau į pavojingiausias sidabro kasyklas Potosyje!”, “Nakvojau 4300 m aukštyje – tokiam aukšty vis prabundi nuo dusulio, bet nieko, išsimiegojau!”, “Vaikščiojau po raganų turgų, kuriame pardavinėja lamų gemalus, kuriuos statybininkai privalo užkasti po pamatais – ir vietiniai mane tikino, kad statant dangoraižius taip užkasami ir žmonės!”, “Apsistojau viešbuty, statytame iš grynos druskos!”, “Kariavau putų šautuvais, vandens bombom ar pilsčiausi dažais su nepažįstamaisiais miesto gatvėse!”, “Keliavau ‘skraidančiu metro’ virš aukščiausio pasaulio miesto!”, “Ėjau į imtynes, kur indėnės kovoja vilkėdamos tautiniais rūbais!”, “Pietavau Michelin žvaigždutės vertame dano ševo restorane ‘Gustu’ La Paze už pigiau nei JAV kainuotų burgeris”.

Visa tai dabar – ir mano gyvenimo istorijos dalis.

Žmona dar galėtų papildyti: “Lipau prie taip aukštai esančio ežero, kad grįžus prireikė deguonies baliono”, “Dariausi tyrimus didžiausiame pasaulyje aukštikalnių medicinos institute”. Kai viskas baigiasi, ir tai tampa įdomiu prisiminimu.

Komentarai

Ugnies Žemė – pasaulio galas! Čia – piečiausi pasaulio miestai, piečiausi keliai. Paskutiniai Andų kalnai čia panyra į šaltą vandenyną.

Ugnies Žemėje prasideda ir baigiasi „gyvenimo kelionės“. Ji – kelio pabaiga tiems, kas važiuoja kemperiais ar motociklais „per visą Ameriką“. Ir kelio pradžia beveik visiems, plaukiantiems į Antarktidą.

Ugnies Žemė – vėsi, bet romantiška ir savaip didinga. Daugelis čia tik stabteli „atsižymėti“, bet džiaugiuosi praleidęs Ugnies Žemėje virš savaitės.

Kas ta Ugnies žemė ir ar tikrai ji piečiausia?

Ugnies Žemė (ispaniškai Tierra del Fuego) – tai sala, dydžiu beveik prilygstanti visai Lietuvai. Salos rytus valdo Čilė, o vakarus – Argentina. Ji – taip toli į pietus, kad klimatas, švelniai tariant, vėsus. Keliavau jau beveik vasarą (ji Ugnies Žemėje – kai Europoje žiema), tačiau pagrindinį kelią užsnigo, daugelį dienų temperatūra kildavo tik šiek tiek virš nulio. O užvis žvarbiausi čia vėjai – kaip pasiseks, bet ir uraganinis vėjas čia visai normalus reiškinys.

Argentina čia vilioja žmones visokiom mokesčių lengvatom pramonei, bet susiviliojusių nėra tiek daug – iš viso gyvena 200 000 žmonių. Didžiausias miestas Rio Grandė – ~100 000 gyventojų – nykus užkampis, pinas nedidelių namų ir su vos keliais reisais per dieną iš vietinio oro uosto.

Užtat Ušuajos vardą žino kiekvienas, bent kiek mylintis geografiją ir keliones. Tai – piečiausias pasaulio miestas. Todėl brangiausias Argentinoje, pritraukiantis minias turistų… Aišku, kaip kiekvienas toks titulas, šis – nėra neginčytinas. Nuo kokio dydžio gyvenvietę laikysime miestu? Ušuajoje gyvena 80 000 žmonių. Jeigu miestu vadinsime vietovę virš 100 000 gyventojų, tada „piečiausio“ titulas atiteks Čilės Punta Arenasui, o jei pakaks 1 000 – Čilės Puerto Viljamsui. Bet abu jie – šalia Ugnies Žemės, nors į Puerto Viljamsą „gerais laikais“ iš Ušuajos plaukia laivai.

Ugnies Žemė it „susidvejinusi“. Rytinė jos pusė, kur Rio Grandė – milžiniškos lygumos, kurių estancijose (ūkiuose) ganosi karvių bandos, žirgai ir laigo laukinių gvanakų kaimenės. Šių kupranugarių giminaičių čia matydavau ne ką mažiau, nei antilopių Afrikos savanose! Bet keliautojus labiau traukia Ugnies Žemės vakarai. Pietinis Andų kalnų galas, savo snieguotomis viršūnėmis supantis Ušuajos miestą. Gražiausi kalnų ir sąsiaurių vaizdai – Ugnies Žemės [Tierra del Fuego] nacionaliniame parke, kuriame – ir oficiali per visą ilgą Argentinos pakrantę besidriekiančio 3 kelio pabaiga (jo ilgis – virš 3000 km), žygių takai, didžiulės bebrų užtvankos.

Kalnai laukiniai, žavūs, bet visgi tie, kurie Ugnies Žemėje, kaip „žemės pietiniame gale“, tikisi įspūdingiausių ledynų, kiek nusivilia – „pagrindiniai“ Argentinos ledynai, bene gražiausi visame pasaulyje, yra šiauriau, Argentinos Patagonijoje. Tačiau Ugnies Žemėje nesiliauja žavėti tas „pasaulio pabaigos“ jausmas, kurį kuria ne tik gamta, bet ir patys keliautojai…

Ušuaja – gyvenimo kelionės per Ameriką pabaiga…

Ušuaja vieniems – jų “gyvenimo kelionės” Galas, kitiems – Pradžia. Tos kelionės labai skirtingos, bet kur kitur pasaulyje pasakęs “aš taip keliavau” sulauksi nuostabos kupino “oho! Tikrai??? Taip išvis įmanoma???”, bet Ušuajoje tai jau – masinis turizmas, tikra pramonė.

Ušuaja yra Kelionės Galas tūkstančiams kemperistų ir motociklininkų, kurie leidžiasi skersai visa Ameriką į šį “pasaulio kraštą” tarsi į kokį laimės žiburį. Kas – nuo pat Aliaskos, kas bent nuo kokio Niujorko ar “Pietų Amerikos pradžios” Kolumbijos. “Apsiginklavę” blogais, vlogais, Instagram ir Youtube kanalais, išdabinę savo transporto priemones piešiniais, šūkiais ir klijuodami pakelės degalinėse “ekspedicijos lipdukus”.

Pakeliui jie buvo visokių Amerikos kaimų vienadienės žvaigždės, nematyt-neregėti Keliautojai, kiekvienas važiavo vis kitu keliu. O Ušuajoje staiga tapo vienais iš daugelio, “turistų mase”, virš kurios taip norėjo iškilti… Aikštelėje palei Biglio sąsiaurį net kemperių (ar į kemperius perdarytų sunkvežimių) su Europos šalių numeriais mačiau dešimtis!

Akis užkliuvo už “veno” lenkiškais numeriais. Juo keliavusi porelė papasakojo tokią eilinę eilinę Ušuajoje istoriją: “Savo gyvenimuose padarėme metų pertrauką ir leidomės į šią kelionę. Kemperį atsiplukdėme iš Vokietijos į Niujorką, užtruko apie mėnesį. Tada važiavome žemyn per visą Ameriką, tik Centrinę Ameriką “aplenkėme” laivu, nes tarp Panamos ir Kolumbijos nėra kelių. Ušuaja – jau mūsų kelio pabaiga, bet teks grįžti iki Urugvajaus, kad išplukdytume kemperį atgal į Europą”.

Toks lyg automobilinis Šv. Jokūbo kelias…

Ušuaja – vieninteliai Antarktidos vartai!

Priešais pat populiariausią “kemperių nakvynės aikštelę” Ušuajos centre – kruizinių laivų uostas. Atskridę beveik tiesiai iš Europos ir Amerikos didmiesčių ir susimokėję dešimttūkstantines sumas į juos lipa tie, kam Ušuaja – Kelionės Pradžia. Ušuaja – pagrindinis – tiksliau, beveik vienintelis – pasaulio uostas iš kurio leidžiamasi į keliones Antarktidon.

Dešimtmetis-kitas atgal Ušuajos turistiniame uoste švartuodavosi tik vienas-kitas senas tarybinis ledlaužis, o Antarktidon jais leidęsi “turtingi nuotykių ieškotojai” turėdavo tenkintis “rusų jūreivio” gyvenimo sąlygomis. Dabar tokių “laivų-senolių” temačiau kelis, juos visai užgožė naujutėliai “ekspediciniai kruiziniai laivai”. 100-400 keleivių (jei daugiau, neleistų išlipti Antarktidoje), “poliarinė laivo kategorija”, kajutės su balkonais ar bent dideliais langais, šviesios paskaitų apie gamtą salės, visokiausi “papildomi smagumai” nuo kajakų iki sraigtasparnių iki minipovandeninių laivų. Būdavo, kad pro buto Ušuajoje langą tokių laivų vienu metu matydavau šešis!

Nuo Ušuajos iki Antarktidos pusiasalio – apie 1000 km, ekspediciniai laivai tą vėjuotą Dreiko sąsiaurį kerta per 2-3 dienas, o visa kelionė į Antarktidą – su beveik savaite žygių, pingvinų/ruonių/ledkalnių stebėjimo – gali tilpti į “atostogines” dvi savaites. Gi nuo Naujosios Zelandijos ar Australijos iki Antarktidos – net 2600 km, nuo Pietų Afrikos – 3000 km, dvi savaites truktų vien suplaukioti pirmyn-atgal… Tad Ugnies Žemė ir gretimi kraštai – vienintelė pasaulio vieta, iš kur galimi “masiniai” kruizai Antarktidon!

Visi “svečiai iš tolių” Ušuają pakeitė iš pagrindų. Argentiniečiai skundžiasi, kad tai – brangiausias jų šalies miestas (europiečio akim vis tiek nelabai brangus). Jo centrinėse gatvėse daugiau parduotuvių žygeiviams nei kur kitur, gausu įvairių restoranų.

Ugnies Žemės indėnai ir kaliniai kyla iš istorijos miglų

Ugnies Žemė šitokia atoki, kad jos niekada neužkariavo europiečiai – ispanai, portugalai ar britai. Kai Argentina ir Čilė iškovojo nepriklausomybę, tai dar buvo „niekieno teritorija“. Tiksliau indėnų selknamų, jamanų tautų. Jie tame šaltyje gyvendavo beveik nuogi, tad šildydavosi išsitepdami taukais ir kūrendami laužus, kuriuos matydami europiečių jūrininkai praminė salą Ugnies Žeme.

Galiausiai Ugnies Žemę nukariavo jau nepriklausomomis tapusios Čilė ir Argentina XIX-XX a. sandūroje, pastatė pirmuosius miestelius. Tačiau su indėnais jos elgėsi ne geriau, nei Europos imperijos: tos kultūros sunyko per kelis dešimtmečius, nebėra nė vieno grynakraujo indėno. Bet, kadangi Ugnies Žemė užkariauta jau paplitus fotoaparatams, turime įspūdingų jų tradicijų nuotraukas. Šių laikų žmones labiausiai žavi – ir baugina – Hain ritualas, kurio metu selknamų vyrai išsipaišydavo siaubingomis dvasiomis ir eidavo gąsdinti vaikų ir moterų. Berniukai turėdavo „atstovėti“ nebijodami ir taip būdavo „pripažįstami“ vyrais. Jiems pasakydavo, kad dvasių iš tikro nėra, ir nuo tada jau jie patys galėdavo jom persirengti ir gąsdinti kitus. O moterims tiesos niekad nepasakydavo – jos gyvenimus nugyvendavo tikėdamos, kad iš miškų „pareina“ tos siaubingos dvasios, nuo kurių jas gina vyrai…

Tos nuotraukos puošia kiekvieną Ugnies Žemės muziejų, pakelėse pilna dvasiomis „tapusių“ selknamų skulptūrų.

Taip pat pilna ir kalinių skulptūrų. Mat Ušuajoje 1902-1947 m. gyvavo kalėjimas, o gyvenimo sąlygos ten, pabėgę kaliniai, ir iki šiol 5 km ruože tebepūškuojantis kalėjimo siaurukas, turistams pramintas „Pasaulio galo traukiniu“ (Tren del fin del mundo), irgi tapo vietos legendų dalimi. Kaip ir “Ugnies žemės Titanikas” laivas “Monte Cervantes”, nuskendęs šalia Ušuajos 1930 m. (visi liko gyvi, o miestelėnai priėmė juos į namus!). Į kurį miestelio muziejų be nueisi, kurio gido beklausysi – tas istorijas girdėsi ir girdėsi.

O šiandieniniai žmonės Ugnies Žemėje jaučiasi „svetimi“. Labiausiai tą suvoki užėjęs net vasarą į bet kokį pastatą: šildymas pleškina iki kokių +25 laipsnių viduje! Taip „kūrenasi“ prekybos centro parduotuvės, taksistai, miesto autobusų vairuotojai, restoranai, o kai užėjome į ir taip karštą AirBnB butą, mums tuoj pat parodė, kaip pasišildyti dar labiau… Persikėlę čia gyventi iš kokių Buenos Airių ar Čilės Santiago nori anos „šilto komforto zonos“.

Viena vertus, labai jauku nuo „galingo vėjo“ pasislėpti karštame viduje. Kita vertus, kai nuolat vaikščiodavom su striukėmis, priešvėjiniais paltais, termoapatiniais ir šaltiems žygiams pritaikytais batais – užėję į kokį piečiausią pasaulio prekybos centrą Paseo del Fuego bemat nemaloniai sukaisdavome. Toks antipodas tiems kraštams, kuriuose visad labai karšta, o žmonės viduje „laiko kondicionierius ant maksimumo“…

Apie pingvinus, Malvinus ir Argentinos Antarktidą

Pasaulio žemėlapiuose Ugnies Žemė – piečiausias Argentinos taškas. Bet tik ne Argentinoje išleistuose žemėlapiuose! Juose Ugnies žemė – tik Argentinos vidurys, o Argentina driekiasi iki pat Pietų ašigalio! Tas Antarktidos gabalas esą irgi Ugnies Žemės provincijos dalis. Tiksliau, provincija vadinasi Ugnies Žemės, Pietų Atlanto Salų ir Argentinos Antarktidos provincija!

Jei pretenzijas į Antarktidą Argentina (kartu su kitom pasaulio šalim) daugmaž sustabdė, tai “Pietų Atlanto salos” čia iki šiol – labai skaudus reikalas. Jas valdo Britanija, ten gyvena britai, bet Argentina laiko savo dalimi, 1982 m. mėgino užkariauti – tačiau tą karą pralošė. Pasaulis didžiausias tų salų žino kaip Folklando salas, bet Argentinoje tai – Malvinų salos ir Malvinų karas.

Užsieniniuose istorijos vadovėliuose tai tik nedidelis vietinis karas. Bet Ugnies Žemėje tai kone – centrinė XX a. istorijos ašis. Kiekviename mieste – memorialai Malvinams, kiekviename muziejuje – Malvinų skyriai. Ušuaja vadinasi „Malvinų sostine“, Rio Grandė – „gedėjimo dėl Malvinų sostine“, nes Rio Grandės vigilijose uždegamos ne žvakutės, bet statinės. Visur pilna šūkių („Malvinai visados priklauso Argentinai ir Ugnies Žemei“), atsitiktinėse vietose stovi nuorodos su atstumu nuo tos vietos iki Malvinų, net Ušuajos oro uostas vadinasi “Argentinos Malvinų tarptautinis oro uostas”. O Malvinų kontūrus greitai įsimins net tas keliautojas po Ugnies Žemę, kuris visai nesidomi geografija – šitiekoje grafičių, freskų, plakatų jie atvaizduoti…

Kaip skirtingai istorija ir geografija matosi iš skirtingų pasaulio vietų!

Na, bent jau Antarktidos ir Malvinų simbolį – pingvinus – Ugnies Žemėje gali pamatyti irgi, šiek tiek paplaukęs į artimiausią jų koloniją…

Kaip atvykti į Ugnies Žemę?

Argentinietiška Ugnies Žemės pusė – ir tankiau gyvenama, ir lengviau pasiekiama. Tiesa, ne keliu – nors formaliai 3 Argentinos kelias kerta visą Ugnies Žemę, tam, kad čia atvyktum iš likusios Argentinos, turi visų pirma įvažiuoti į Čilę, tada persikelti keltu, tada įvažiuoti atgal į Argentiną. Todėl, kaip daugelis, nors žemyninę Argentiną apvažiavau automobiliu, Ugnies Žemę pasiekiau lėktuvu.

Ketinau skristi į Ušuają, bet reisą atšaukė, naujų bilietų nebuvo beveik savaitei į priekį. Nes vyko populiarios grupės koncertas, o kai Ugnies Žemė tokia sunkiai pasiekiama, skrydžių bilietus gerbėjai bemat išpirko… Teko skristi į Rio Grandę. Tokiam pasaulio krašte niekas nėra garantuota, bet Ušuaja – arčiausiai garantuoto, ką gali rasti.

Čilės pusėje Porveniras pasiekiamas keltu iš Punta Arenaso, į kurį skrydžių daug.

Keliauti po Ugnies Žemę patogiausia nuomotu automobiliu, nors „pagrindinėje linijoje“ yra ir šioks toks viešasis transportas (mikroautobusai). Jei automobilį nuomojiesi vienoje šalyje, o nori aplankyti abi, paprastai reikia primokėti.

Pakako gražių vaizdų ir Argentinos pusėje – didžiulis Fangano ežeras, kelias per kalnus tarp jo ir Ušuajos. Visgi, priešingai stereotipams, Ugnies Žemė nėra “ledynų kraštas”: vietinis Martialio ledynas nublanksta prieš Perito Moreno Argentinos Patagonijoje.

Kuo išskirtinė Ugnies Žemė?

Ugnies Žemė tiesiog kitoks kraštas!

Vieni čia liūdi dėl savo „gyvenimo kelionės“ pabaigos: reiks parplukdyti kemperį, grįžti namo, ieškotis darbo su slapta viltimi kada nors „didįjį žygį“ pakartoti – gal kur Afrikoje.

Kiti dar tik laukia „gyvenimo kelionės“ pradžios – „marinuoja“ dienas hostelyje vildamiesi, gal atsiras išsvajotas pigesnis “last minute” pasiūlymas įlipti į kokį kruizo Antarktidon laivą.

Treti atlekia trumpam „atsižymėti“ į pasaulio galą, pasigėrėti kalnais – bet dažnas jų ne mažiau fotografuojasi ir prie kemperių-sunkvežimių ar antarktinių laivų, svajodamas „o gal kada nors?“.

Bet visiems Ušuaja – romantiška, kitokia vieta. Iki apsilankiau Ušuajoje nė nebuvau susimąstęs, kiek smarkiai gali pakeisti miesto dvasią vien tik taškas žemėlapyje, kuriame tas miestas stovi! Atimk „tašką žemėlapyje“ – ir vietų, panašių į Ugnies Žemę – su panašiu oru, panašiais snieguotais kalnais – pasaulyje bus šimtai ar tūkstančiai, bet dabar Ugnies Žemė – viena tų „privalomų tikro keliautojo svajonių“, Pietinis Pasaulio Galas.

---

Visi mano kelionių po Argentiną aprašymai

1. Argentina - tropikų ir ledynų tango (bendra informacija apie Argentiną)
2. Buenos Airės - nusigyvenęs pietų Paryžius
3. Argentinos Patagonija - kalnai, ledynai, vandenynai
4. Argentinos antroji širdis - pampos ir kurortai
5. Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
6. Ugnies Žemė – pietinis pasaulio galas!
7. Argentinos virtuvė - patiekalai ir tradicijos
Taip pat skaitykite straipsnius apie kaimynines Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Čilę, bei lietuvišką paveldą Argentinoje, lietuvišką paveldą Urugvajuje

---

Kelionių vadovai po Argentiną žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentuoti

Bogota, Kolumbijos sostinė, turi nekokią reputaciją. Žmonių grobimai, sprogdinimai, kokaino upės… „Būk ten labai atsargus“ – skambėjo perspėjimai, kai nusprendėme skristi į Bogotą.

Kita vertus, televizijos kanaluose, televizijoje, internete vis dažniau mačiau pasakojimus apie kitokią Bogotą. Atgimstančią, įveikusią narkomafiją, sparčiai turtėjančią vieną visos Lotynų Amerikos sostinių, kurios auksus ir meną atranda net baikščiausi amerikiečių turistai.

Praleidęs Bogotos aukštumų vėsoje daugiau nei savaitę supratau, kad abu požiūriai teisingi: tarp tų dviejų Bogotų tarsi vyksta nematoma kova ir neaišku, kuri laimės.

Bogotos senamiesčio kontrastai

Bogotos senamiestis įkūnija abi Bogotas. Jo žemi pastatai, jo žavios bažnyčios ir vienuolynai suremontuoti, išdažyti.

Dalis aplink Chorro de Quevedo aikštę pilna viešbučių, hostelių, restoranų, barų ir skalbyklų – viskas turistams ar jaunimui. Pačią aikštę pamėgę istorijų pasakotojai (ispaniškai).

Dalis aplink centrinę Bolivaro aikštę kitokia: pilna pigių kolumbietiško maisto restoranų (visi susispietę aplink esą XIX a. įkurtą “orginalų” Puerta Falsa), gyva ryte ir ištuštėjanti nusileidus saulei.

Bogotos Senamiestyje pilna iki dantų ginkluotų pareigūnų, o kartą ir praeinantį 50 karių su automatais būrį mačiau. Jausmas dvejopas: saugo, gal saugu. Bet jei jau reikia saugoti, reiškia, nesaugu – juk pareigūnų žvilgsnis ne beribis. Rio de Žaneire mane apiplėšė netoli pareigūnų – tiesiog tuo metu jie ton pusėn nežiūrėjo.

Kaip ten bebūtų, Bogotoje nieko nepraradome, tik sutaupėme. Juk tai – pigiausia Amerikos žemyno sostinė. Ir net kokio gražaus senamiesčio restorano balkone gėrėdamasis į kalnus atsiremiančių gatvių vaizdais galėjau pavalgyti už kelis eurus. Neplanavau kažko pirkti, bet išvydęs kainas senamiesčio parduotuvėse (kurios čia neoficialiai suskirstytos į rajonus pagal prekes, pvz. “elektronikos remonto gatvė”, “armijos stiliaus drabužių gatvė”) šiek tiek apsigalvojau. Gaila, kad tegalėjau skristi tolyn su rankiniu bagažu: Bogotos gatvėse gausu labai pigių ir gražių meno kūrinių.

Bogotos senamiestį kerta pagrindinė Carrera 7 pėsčiųjų gatvė. Joje daugelis senesnių pastatų perstatyti naujais aukštesniais – bet tai tikra dienomis atgyjanti miesto širdis, su visokiausiais prekijais nuo pardavinėjančių pigius hot dogus iki meną “iš makulatūron atiduotų nuvertėjusių Venesuelos banknotų”. Yra kažkiek elgetų (nors iš paties Senamiesčio jie tarsi “išstumi”), “Menas už maistą” pardavėjų. Jau pirmą dieną išgirdau pirmą pasiūlymą pirkti narkotikų, marichuanitos, kokaino: tai Kolumbijoje nelegalu, bet, kadangi narkotikai čia tokia didelė problema ir sistema nelabai ką stabdo, sakoma, tarp amerikiečių narkomanų populiarus “narkoturizmas” į Kolumbiją pavartoti pigiau ir saugiau, nei namie.

Taip pat Kolumbijoje populiaru pirkti pigius brangakmenius (bet daug jų padirbti). Kažkoks vietos verslininkas sugalvojo amerikiečių jaunimėlį “užkabinti” “storašiknėmis skruzdėlėmis”: prie kiekvienos turistinės Bogotos vietos pastatyta po žmogų su vienodomis angliškomis reklamomis “Big ass ants. Aphrodisiac”. Neragavau.

Bogotos centras – bažnyčios ir muziejai

Bogotos senamiestis pilnas senų gražių pastatų, ypač bažnyčių. Katedra, Šv. Pranciškaus (Francisco) bažnyčia, žavinti savo interjeru, bei Santa Clara vienuolyno bažnyčia, kurios vidus toks žavus, kad ji paversta muziejumi, į kurį parduodami bilietai.

Tiesa, gražių bažnyčių yra visur Lotynų Amerikoje. Tikroji Bogotos centro pažiba – Bogotos Aukso muziejus, neperdedant vienas garsiausių meno muziejų visame pasaulyje. Dar 1934 m., tada, kai pasaulis nesuprato senovės indėnų meno vertės, Kolumbijos bankas pradėjo supirkinėti auksinius indėniškus dirbinius: papuošalus, ritualinius daiktus ir kitą. Senieji Kolumbijos indėnai iki pasirodant europiečiams buvo tikri auksakalystės meistrai ir sukaupta įspūdinga kolekcija: pribloškia tiek “ypatingiausių dirbinių” unikalus stilius (šiuolaikiniam žmogui kartais gali atrodyti, kad kokie išmoningo siaubo filmo herojai ten pavaizduoti), tiek “eilinių papuošalų” kiekis: ateini į kokią salę ir iš visų pusių spindi dešimtys, kartais šimtai beveik vienodų auksinių dirbinių (iš viso muziejus turi 55000 dirbinių, iš kurių 6000 yra salėse). Dabar už milijonų milijonus nesukauptum tokios kolekcijos, todėl konkurentų šiam muziejui neatsiras: gi ~1934 m. metu už antikvarinius aukso dirbinius bankas mokėjo vos du-tris kartus brangiau, nei juos išlydžius kainuotų pats auksas, ir savininkai vis vien juos parduodavo džiaugdamiesi, koks tai puikus sandoris. Bogotos Aukso muziejus turistus vilioja jau nuo pokario ir tapo savotišku Bogotos sinonimu.

Bet, Bogotai atgimstant iš žiaurumų liūno, pristeigta ir daugiau muziejų. Botero muziejus, kur eksponuojami šio garsiausio Kolumbijos dailininko darbai: jo stilius irgi unikalus, jis kiekvieną žmogų – net istorines asmenybes – tapo kaip storulį. Botero toks įtakingas, kad net senojoje Santa Clara vienuolyno bažnyčioje-muziejuje, greta seno autentiško religinio meno, pastatytas ir jo paveikslas su storu žaliu Kristumi. Bet niekur Bogotoje nėra Botero darbų daugiau, nei Botero muziejuje, kuris dar sujungtas su kitais meno muziejais, demonstruojančiais visų epochų meną.

Kiek nuvylė kito garsaus Kolumbijos sūnaus – rašytojo “magiškojo realisto” Gabrielio Garsijos Markeso – atminimas. Jo vardu pavadintas centras neturi su rašytoju daug bendro, o rašytojo muziejaus Kolumbijos sostinėje nėra. Keista žinant, kad net oficialus visos Kolumbijos šūkis turistams privilioti – “Kolumbija yra magiškasis realizmas”…

Nuvylė ir Nacionalinis muziejus, įrengtas buvusiame kalėjime – na, eksponatų daug, bet mažai konteksto.

Savotišku muziejumi yra ir visas Bogotos senamiestis: pilna meniškų grafičių, o taip pat įvairių “žalių žmogeliukų”, atspindinčių “paprastus žmones”. Jos pridėliotos visur tartum kokie Vilniaus angelai.

Dvi Bogotos: skurdūs pietūs ir turtinga šiaurė

Kaip padalintas senamiestis, panašiai – ir visa Bogota. Į šiaurę nuo senamiesčio – turtingesni rajonai. Ten – prabangūs daugiabučiai, kurių kiekvienas aukštas – tai atskiras butas į kurį atvykstama įkišus raktą tiesiog lifte. Ir gyvenama paprastai su tarnais. Taip buvo įprasta kone visoje Lotynų Amerikoje, bet įvairiose kitose šalyse kairiųjų valdžios, darbo teisės reformos tą paprotį “išgujo”. Ne Kolumbijoje: visi vietos lietuviai, kuriuos čia sutikau, turėjo nuolatinius ar laikinus tarnus. “Kodėl butas, ne namas?” – klausiau įpratęs, kad, tarkime, JAV turtingesnio žmogaus į butą varu neįvarysi. “Taip saugiau” – buvo vienas iš atsakymų. Juk daugiabučių pirmuose aukštuose budi sargai, norėdamas aplankyti ką nors privalai visų pirma praeiti jų kontrolę: jei neįtikinsi, net į spygliuota ar elektrifikuota viela aptvertą kiemą neįleis.

“Turtingoji Bogota” turi net savo senamiestį – Usakeną [Usaquen]. Kadaise tai buvo atskiras miestas, su savo gražiais senais namais ir bažnyčia. Tuose namuose dabar – brangesni (ir prabangesni) restoranai nei tikrajame Bogotos senamiestyje, “tarptautiniai” viešbučiai. Ir jaukiau.

Į šiaurę nuo Bogotos centro (tiesa, nelabai toli) gyvena ir buvusio Bogotos mero, Kolumbijos universiteto rektoriaus lietuvio Antano Mockaus, pagarsėjusio netradiciniais sprendimais, šeima. Tiesą pasakius, jo darbai turbūt yra ta priežastis, dėl ko Bogota Lietuvos spaudoje buvo linksniuojama dažniausiai: juk joks kitas lietuvis tikriausiai nevaldė 7 mln. žmonių miesto, ką jau kalbėti apie miesto valdymą šalyje, kurioje į merus tuo metu tiek sukilę komunistai, tiek mafijozai šaudė tarsi į taikinius (o jau net ir eiliniai žmonės turi gausybę pasakojimų apie patirtus užpuolimus, pagrobimus anais laikais).

Antano Mockaus mama Nijolė Šivickas buvo garsi skulptorė, jos namas iki šiol yra pilnas jos skulptūrų tarsi muziejus – namą galima aplankyti (žr. straipsnį apie Bogotą “Gabalėliai Lietuvos”),

Pietinė Bogotos centro dalis, kur gyvenome, vietiniai sakė, irgi nelabai saugi: išties, išėjus pasivaikščioti vakare jausmas buvo nekoks. Mat kažkur ties ten, ties Calle 7 gatve Senamiestis pamažu pereina į pietinius Bogotos rajonus. Kai reikėjo iš ryto važiuoti į Villavicencio, ieškojome užsisakymui nakvynės būtent Bogotos pietuose, kad nereikėtų ryte važiuoti per miestą – radome labai mažai ką. Važiuodami iš ryto supratome, kodėl: daug rajonų ten primena lūšnynus, o “geresnieji” vis tiek chaotiški tarsi kokio Egipto miestas. Visiška priešingybė šiaurei: kas išgali keliauti turbūt ten nakvoti nenori, tai kam viešbučiai.

Bogotos gatvės yra be pavadinimų, tačiau taisyklingai numeruotos. Iš vakarų į rytus eina Calle (“gatvės”), o iš šiaurės į pietus – Carrera (“prospektai”). Calle numeriai nuo 1 auga iki iki 200 ir toliau, o į pietus nuo 1 sur auga iki ~80 sur. Taigi, jei prie gatvės pavadinimo yra žodis “Sur” arba skaičius nedidelis – tai bus Bogotos pietūs. Na o koks skaičius 60 ar 150 – jau gerai. Bogotiečiai akimirksniu pagal numerius nuspėja, kokio saugumo rajonas…

Nepaisant 7 mln. gyventojų, Bogota neturi savo metro: kliaujasi “ratiniu tramvajum”, autobusais su specialiomis juostomis. Taip pat labai myli dviratininkus: sekmadieniais jiems uždaromos ištisos gatvės.

Bogota – amžinai vėsus kalnų miestas

Bogota yra Andų kalnuose – 2600 m aukštyje. Tai – vienas aukščiausių pasaulio miestų ir trečia pagal aukštį pasaulio sostinė (po irgi Lotynų Amerikos La Paso (Bolivija) ir Kito (Ekvadoras)). Skirtingi žmonės į tą aukštį reaguoja skirtingai: Aistei, mano žmonai, būdavo sunku lipti laiptais ir į kalną, ji uždusdavo, prašydavo palaukti. Aš irgi tai jaučiau – bet man neatrodė toks didelis skirtumas, kaip jai, palyginus su Lietuva fizinės galimybės pasikeitė tik šiek tiek.

Kas paveikė mus abu – saulė. Tik pamėgink tokiame aukštyje pamiršti pasitepti kremu nuo saulės – atrodo vėsu, atrodo vėjas, atrodo lauke tik trumpai, o žiūrėk būsi kaip reikiant nuspirgintas.

Kadangi Bogota yra netoli pusiaujo, temperatūra kiaurus metus čia vienoda, nesikeičia ir dienos-nakties ilgumas. Tačiau kadangi miestas yra aukštai, tai tas nuolatinis oras yra gerokai šaltesnis, nei ties pusiauju įprasta: vidutinė temperatūra dieną yra 19-20 laipsnių, o naktį – vos 8-10 laipsnių. Klimatas toks, kad Bogotoje paprastai nėra nei šildymo, nei kondicionierių – teoriškai neturėtų būti nei per karšta, nei per šalta. Karšta namie nebuvo, bet kai reikėdavo dirbti vakarais mūsų bute rankos gerokai stingdavo, reikėdavo daug prisirengti – juoba, buto sienos plonytės ir tikrąja to žodžio prasme skylėtos. Tos skylės skirtos ventiliacijai – bogotiečiai mano, kad šilumos izoliacija prie jų klimato išvis nereikalingas dalykas, tad kam daryti uždaromas sklendes.

Dar aukštesni už patį miestą kalnai stypso iš karto į rytus nuo jo – beveik iš Senamiesčio, praėjus pro Kolumbijos išvaduotojo Simono Bolivaro namą, gali lynų keltuvu ar funikulieriumi pasikelti ant Montserrate kalno. Ten, nuo 3152 m, atsiveria gražūs vaizdai į visą miestą, į Centrą, į skurdžių rajonus, išdažytus miesto iniciatyva taip, kad primintų vaivorykštę, tolumoje. Ten yra ir žymi bažnyčia bei daug restoranų – ir prabangūs, ir toks pigių restoranų turgus. Keli takai pasivaikščioti.

Neblogas vaizdas atsiveria ir iš 50 aukštų Colpatria dangoraižio pačiame mieste, vieno vos kelių tikrų dangoraižių Bogotoje.

Druskos katedra – Kolumbijos stebuklas

Garsiausia Bogotos vieta, tiesą pasakius, net nėra Bogotoje – bet paprasčiausia ten nuvažiuoti būtent iš Bogotos. Tai – Druskos katedra 42 km į šiaurę Zipakiros mieste. Sunku ją ir apibūdinti – tai ne pastatas, o visa eilė požeminių erdvių buvusioje druskos kasykloje, iki 200 metrų po žeme. Tuščiose iškasus druską likusiose milžiniškose erdvėse paeiliui padarytos Kristaus gyvenimą menančios koplyčios – labai meniškos, simbolinės, be jokių ten statulų, tik kryžiai, įvairios šviesos. Gale – pačios katedros erdvė.

Kadaise viskas prasidėjo nuo šachtininkų sau įsirengtos požeminės koplyčios, kuri 1932 m. virto bažnyčia (priminė Veličkos druskos kasyklas Lenkijoje). Bet ši bažnyčia tapo nestabili, buvo uždaryta. Tuo metu ji jau buvo tapusi pakankamu Kolumbijos simboliu, kad Kolumbija be tokios druskos bažnyčios nebegalėtų gyventi – ir 1991-1995 m. pastatė šį naują kompleksą.

Jame – ne vien bažnyčia, o ir visas požeminis pramogų parkas, primenantis kokios Palangos Basanavičiaus gatvės pramogas: su 3D filmu, neaišku kaip susijusiu Tutanchamono muziejumi, daug iš druskos pagamintų statulėlių ir smaragdų parduotuvių ir t.t.

Čijos miestas pakeliui į Zipakirą garsėja savo “superrestoranais” kurių akcentas ne tik maistas, bet interjeras, pramogos, koncertai. Didžiausias ir garsiausias toks – Andres Karne de Res į kurį susidaro ištisi automobilių kamščiai iš Bogotos.

Kas dar Kolumbijoje be Bogotos?

Bogota yra ne tik Kolumbijos didžiausias miestas, sostinė, bet ir jos vartai – iš čia ne taip ir sunku ne taip ir brangiai atskristi iš Europos. Tad daugelis, kas keliauja į Kolumbiją, pamato ir Bogotą.

Tačiau Bogota – tik mažytė Kolumbijos dalis. Medeljinas, antras pagal dydį Kolumbijos miestas, tarp turistų gal dar mėgstamesnis. Ką jau kalbėti apie Kolumbijos rytų džiungles, šiaurinius kurortus, salas Karibuose ir dar daug ką kitą.

Visgi, Bogota nėra iš tų miestų, kuriuose nesinori ilgai užsibūti: tai – savaip įdomus, pigus, vietomis gražus, (beveik) unikalus savo aukščiu ir klimatu didmiestis.

Komentarai

Medeljinas, Kolumbija. Sunkiai pasaulyje rasti miestą su blogesne reputacija! Čia siautė garsusis narkobaronas Pablas Eskobaras: jis iššaudė, išpjovė, išsprogdino, sakoma, 50000 žmonių, nuo politikų iki vargetų, nuo žurnalistų iki praeivių. O kur dar Medeljine žmones grobę komunistai, savigynos būrių “atsitiktinės kulkos” – 1991 m. tai buvo nesaugiausias miestas pasaulyje!

Tad labai nustebau perskaitęs, kad Medeljinas dabar – vienas populiaresnių miestų kelionėms Lotynų Amerikoje: Lonely Planet drįsta jį rekomenduoti ne tik eiliniams turistams, bet net gyvenimui dirbant per atstumą. Paviešėjęs Medeljine pats, nebesistebiu: miestas pasikeitė, bet tamsi praeitis iki šiol suteikia jam ypatingą noir atspalvį.

Štai koks Pablo Eskobaro Medeljinas yra šiandien.

Medeljino centras ir užmiršta(?) praeitis

Eskobaro laikais Medeljino centras buvo žudynių laukas. Ryte išėjęs niekas nežinojo, ar grįš namo, ir kiekvienas pakankamo amžiaus medeljinietis gali papasakoti apie žuvusius klasiokus, kursiokus ar kaimynus, o, jei nepasisekė smarkiau – šeimos narius. “Man tai labai pasisekė, mano šeimai nieko neatsitiko” – pasakojo Medeljine užaugusi vietos lietuvė, o paskui iš kalbos išėjo, kad, pavyzdžiui, automobilį prie namų atėmė grasindami pistoletais. Tai Medeljine (buvo) “nieko”.

Eskobaras pradėjo nuo savo “priešų”: kitų mafijozų, policininkų, politikų, žurnalistų. Net teisingumo ministrą nužudė. O galiausiai, tapęs vienu turtingiausių pasaulio žmonių, paskelbė karą visai šaliai: dėjo bombas kaip teroristas, net reisinį lėktuvą su 101 keleiviu susprogdino. Jis tikėjosi, kad išgąsdinta šalis pasiduos, jo neteis ir neišduos JAV. Ir jam ilgai sekėsi, bet galiausiai šalis įtūžo taip, kad jau ir baimę perlipo, kaip kokie kovotojai su Godzila iš filmų, ir 1993 m. nušovė Eskobarą kažkur ant Medeljino stogų.

Medeljino centre nepamatysi paminklų aukoms: žudynės ir išpuoliai buvo tokia kasdienybė, kad jie turėtų stovėti ant kiekvieno kampo. Medeljinas nori pamiršti. Tik Eskobaro išsprogdinta Taikos balandžio statula liko. Tada žuvo 28 žmonės. Meras norėjo “išvalyti nuolaužas”, kad nesimatytų liūdnos praeities, bet paprieštaravo skulptūros autorius Fernandas Botero. Jis – “teigiamas miesto simbolis”, garsiausias Medeljino menininkas. Jo unikalaus stiliaus (visi žmonės, gyvūnai tapomi ar lipdomi kaip mieli storuliukai) kupini visi miesto muziejai, ištisa Botero aikštė Medeljino centre pilna jo skulptūrų. Ir jo žodis šį tą reiškia.

Daugiausiai jo tapybos Antiokijos muziejuje. Ten ir jo keliskart nutapyta Pablo Eskobaro mirtis.

Momentas, kai Medeljinas šovė aukštyn, o Medeljino centro veidą pakeitė modernūs projektai, kurių ir sostinė Bogota gali pavydėti. Viena nesaugiausių Cisneros aikštė virto Šviesų aikšte [Parque de las Luces]: pastatyta per 300 kolonų-žibintų, nutvieskiančių naktį.

Tiesa, kažkokios senovės Medeljino centre nėra – tai XIX-XX a. sandūros miestas, gimęs kartu su Kolumbijos kavos pramone jo aplinkiniuose kalnuose. Centras toks chaotiškas, “glitus”: su šiukšlėm, pigių prekių parduotuvėlėmis, šventų paveikslėlių ir piratinių pornofilmų stendais vienas šalia kito prie Candelaria bažnyčios, išsirengusiom prostitutėm prie Botero aikštės, vidury dienos viltingai lydinčiomis žvilgsniu vietinius ir jas nužiūrinėjančius sekso turistus iš JAV. Ir su linksmais vietiniais, besididžiuojančiais savo miestu ir Antiokijos provincija net labiau nei Kolumbija, su tipinio vietos patiekalo bandeja paisa restoranais (tai – kalorijų bomba iš ryžių, pupų, kelių rūšių mėsų ir dešrų, beskonės it kartonas kukurūzų duonos arepos).

Medeljinas labai gyvas, švelniai laukinis miestas. Ir ne, Medeljinas staiga netapo Dubajumi ar Londonu: jis vis dar pilnas benamių, ir net besileidžiantį tiesiog gatvėje narkotikus matėme. Problemos čia pat, jos didelės, bet ne tokios, kad po Medeljino centrą nevyktų ekskursijos turistams. Kaip sakė mūsų AirBnB šeimininkas, “Medeljine saugu, plėšikai plėšdami šaunamųjų ginklų nebenaudoja”.

Aš Medeljine net ir gyvenau miesto centre ir, nors iš pradžių grotomis uždengtos parduotuvės, vaistinės ar kirpyklos, elektrifikuotomis tvoromis įtvirtinti gyvenamieji namai jaukumo nekėlė, prisitaikyti įmanoma, o kainos – labai žemos.

Du Medelinai: šiaurės lūšnynai ir pietų turtuolynai

Anapus centro, gaima sakyti, yra du Medeljinai. Miestas ištįsęs slėnyje tarp kalnų į pietus ir į šiaurę.

Pietuose – Poblado – į kalnus kyla gyvenamieji dangoraižiai, dar aukščiau – milijonų vertos aukštuomenės vilos. Būtent Poblado apsistoja beveik visi keliautojai į Medeljiną, o rajono centras (Poblado skveras, Lleras skveras) pilnas įvairiausių virtuvių restoranų, barų ir naktinių klubų gatvių. Atmosfera vietomis primena kokį Balį, vietiniai ir užsieniečiai kartu džiaugiasi “amžinu Medeljino pavasariu” (kiaurus metus temperatūra ten maždaug +27 dieną, +17 naktį).

Visai kitoks vaidas važiuojant pagrindine pirmąja metro linija į šiaurę. Pirmą dieną Medeljine važiavau būtent ten ir galvojau – “Na, tokio liūdno miesto visoje Lotynų Amerikoje dar nemačiau”. Visur – vien vadinamieji lūšnynai: prie geležinkelio, “lipantys” į kalnus. Jei apačioje dar kai kur viskas atrodo apynormaliai, tai “lipant aukštyn” visų pirma galutinai dingsta pastatų tinkas, atidengdamas tipines Lotynų Amerikos lūšnynų raudonas plytas, paskui – ir grįstos gatvės, plytinius namus keičia lūšnelės, dar aukščiau miestas virsta kaimu, kur aplink palaikes lūšnas ganomos pavienės ožkos, kol galiausiai žmonija galutinai užleidžia vietą miškui. Bent kol kas – ateity gal ir ten išaugs lūšnynai.

Paradoksas: Medeljino pietuose kuo aukščiau, tuo žmonės turtingesni, o šiaurėje – kuo aukščiau, tuo skurdesni!

Tačiau ir Medeljino lūšnynai keičiasi, ir ten miesto valdžia pila milijonus, kad gyventojams būtų gyventi patogiau. “Pavyzdinis lūšnynas” yra Komuna 13: kadaise pats pavojingiausias. Dabar tai savotiškas “lūšnynų Disneilendas”. Kasdien ten vyksta dešimtys ekskursijų vien anglų kalba. Įprastai tokie “turai po lūšnynus” kiek kontroversiški: na ką, turtingi vakariečiai eina pažiūrėti skurdo? Bet kad 13 Komunoj to “lotyniško” skurdo nebe labai ir pamatai. Kai valdžia pravaikė narkomafiją, įtvirtino saugumą, pastatė nemokamus eskalatorius paprastam pakilimui ir užplūdo turistai, vietiniai sugebėjo griebti “jautį už ragų”. Atidarė daugybę kavinukių, restoranų, suvenyrų ir meniškų niekučių parduotuvėlių: jų tankumas ten toks, kaip kokiame Paryžiaus Monmartre. Kiti turistams muzikuoja, šoka breiką, gidauja – renka pinigus, bet tikrai ne “elgetiškai įkyriai”, kaip miesto centre.

Sveikas kapitalizmas. Gal tokiam greitam Medeljino lūšnynų atgimimui padeda tai, kad daugybė dabartinių Medeljino lūšnynų gyventojų kadaise visai gerai gyveno Kolumbijos kaimuose – kol jų iš ten neišvijo komunistai ar narkomafijozai. Tie žmonės nebuvo nusikaltėliai, prasigėrę ar narkomanai: daug jų yra darbštūs, tik kruvina aplinka ilgai neleido jiems dirbti ir užsidirbti. Tai keičiasi, galimybių vėl yra.

Tiesa, nors pašėlti Komunoje 13 gali ir be jokios ekskursijos, vietiniai patarė bent pirmą sykį geriau eiti su ja: ne todėl, kad kas užpultų *ten*, bet todėl, kad nežinant lengva išklysti į aplinkines, vis dar nesaugias teritorijas. Kai kuriose Medeljino vietose lengva patikėti, kad jis visas jau tapo kitu miestu – bet kaita vyksta po truputį, rajonas po rajono.

Medeljino pažiba – jo transportas, lynų keltuvai

Medeljiniečiai labai didžiuojasi savo transporto sistema, o didžiausia jos pažiba – Metro cable lynų keltuvai, kurie čia nėra brangi pramoga turistams, o susisiekimo priemonė, įgalinusi lūšnynų gyventojus centrą pasiekti patogiai per keliasdešimt minučių, o ne kelias valandas trenkimosi prigrūstais autobusais vingiuotais ir nelygiais lūšnynų keliais. Ten, kur pastatomos lynų keltuvų stotys, lūšnynai “prisikelia”: spiečiasi įvairios paslaugos nuo ledainių iki odontologų.

Bet lynų keltuvus pamėgo ir turistai, ir lengva suprasti, kodėl: jie atskleidžia nuostabius Medelino slėnio, aplinkinių kalnų vaizdus, leidžia saugiai pažvelgti į pačius įvairiausius miesto rajonus. Populiariausias lynų keltuvas – tiksliau, dviejų keltuvų serija, iš viso beveik 7 km ilgio – veža į Arvi parką, didelę gamtos oazę viršum skurdaus šiaurinio Medeljino.

Tiesa, gražūs vaidai iš ten nelabai atsiveria, nes lynų keltuvas veža toli nuo skardžio. Gražesni vaizdai nuo Nutibara kalvos prie miesto centro.

Medeljine – ir vienintelis Kolumbijos metro. Jis – ne po žeme, o ant tokių didžiulių stovų, nardo tarp Medeljino bažnyčių, turgų, brutalistinių valdžios pastatų ir raudonaplyčių lūšnynų. Papildo tą miesto švelniai distopinę “laukinio kapitalizmo” atmosferą, su jo prostitutėmis ir benamiais, niekučių prekiautojais iš vagonėlių ir grotuotų parduotuvių.

Ir su nemokamomis ekskursijomis (už arbatpinigius): tikriausiai jokiame kitame mieste jų nėra šitiek daug, gal koks šimtas, didelė dalis – po 13 komuną. Kai išlipome San Chavier metro stotyje, vienu metu grupes ten rinko net trys gidai – ir taip kiekvieną valandą. Kažkas sugalvoja kaip užsidirbti ir kiti darbštūs medeljiniečiai ima kopijuoti. Didelės dalies tokių ekskursijų metu yra vienas tabu: gidai nemini Pablo Eskobaro vardo. Nenori, kad aplinkiniai galvotų, kad jį gidai šlovina, pristato Medeljiną tik kaip Eskobaro miestą. Medeljiniečiai didžiuojasi Medeljinu ir nori paskandinti liūdną jo istoriją amžinoje kaitoje. Jau “Netfix” serialo “Narcos” visiems užtenka: dabar randasi jaunimo, kuris net vilki marškinėliais su Eskobaro vardu, tarsi tai būtų buvęs koks miesto vardą garsinęs didvyris… O juk jis pražudė daugiau žmonių už daugelį diktatorių ar teroristų, daugiau už kokį ten Lukašenką ar Osama Bin Ladeną. “Netflix” niekada nepadarytų serialo, kur koks istorinis veikėjas, pražudęs daugybę žmonių Vakaruose (Hitleris ar Bin Ladenas), būtų parodytas kaip visai simpatiškas pagrindinis herojus – tai kodėl galima apie kolumbiečių teroristą? Kita vertus, jei ne “Narcos”, turbūt turistų Medeljinas sulauktų mažiau…

Beje, buvo Medeljine ir sena lietuvių bendruomenė, 1957 m. ji pasistatė vienintelius Kolumbijoje Lietuvių namus su įspūdingais vitražais su Vyčiais. Ten skambėdavo lietuvių dainos, vyko šventės ir tautiniai šokiai, o lietuviai kunigai laikydavo lietuviškas mišias. Deja, tie namai “išslydo” lietuviams iš rankų. Ne visai gražiais, medeljinietiškai laukiniais būdais: dabar ten sandėlis, o gretima aikštė nebesivadina Lietuvos vardu. Pro langų žaliuzes iš lauko dar galima įžvelgti vitražus su Vyčiu.

Toks jau tas Medeljinas: net senas teatras čia gali virsti griuvėsiais, kad iškiltų koks dangoraižis.

Bet būtent tuo Medeljinas šiandien ir žavi jo lankytojus, kurie skaičiais gal jau lenkia keliautojus į daug senesnę ir tradiciškesnę sostinę Bogotą: gyvumu, kaita ir laukine dvasia, kur “viskas galima”. Baisiomis istorijomis, pasakojamomis sąlyginai saugioje atmosferoje. Na ir amžinai šiltu, bet ne superkarštu oru.

Komentarai

Salvadoro – senosios Brazilijos sostinės – gatvelėse, kaip niekur susipina tragedijos ir džiaugsmas, grožis ir siaubas, auksas ir skurdas.

Jo barokinis senamiestis net Europoje turėtų mažai konkurentų. Jo bažnyčios dar labiau perkrautos auksais. 214 metų iš čia valdyta visa Brazilija.

Vergovinė Brazilija. Ir dauguma Salvadoro žmonių – juodaodžių vergų palikuonys. Ir Salvadoras yra lyg visų Amerikos žemyno juodaodžių sostinė. Širdis jų šokių, muzikos, kovos menų, pagoniškai-krikščioniškų religijų: pakanka išeiti į tas gatveles ir viską tuoj pamatai.

Bet kartu Salvadoras – pats nesaugiausias iš didžiųjų Brazilijos miestų. Nuo kokio kalno pažvelgęs į tolius dažnai matydavau vien lūšnynus (favelas). O karinėmis uniformomis vilkintys policijos batalionai tik kelis pagrindinius rajonus tesugeba nuo banditų apvalyti. Kol esi jų akiplotyje – tol saugus. Gal.

Salvadorą drįsome aplankyti tik į Braziliją nuskridę trečiąjį kartą. Bet vos išvydęs muzikalų jo senamiestį ir pakrantes iškart supratau: į šį miestą būtina nuvykti dar per pirmąją kelionę į Braziliją! Bent jau tiems, ką žavi kultūra ir istorija.

Salvadoro Pelourinjo – svarbiausias Amerikos senamiestis?

Amerikos – ir Brazilijos – didmiesčiai negarsėja senamiesčiais. Nesaugomi pastatai ten virsta griuvėsiais ir – geriausiu atveju – buvusius laikus teprimena kokios kelios bažnyčios ar rūmai, apsupti nykių daugiabučių.

Rasti Amerikoje senamiestį, kur visi pastatai 100, 200 ar 400 metų – reta sėkmė. O tai, kad išliko Salvadoro senamiestis – tiesiog stebuklas. Nes Salvadoras ne koks ten užkampių miestas aukštikalnėse. Būtent iš Salvadoro portugalų vietininkai valdė visą Braziliją. Ir nors daug vergų prakaitu uždirbtų turtų jie išplukdė į Lisaboną, iš pirmo žvilgsnio ne mažiau jų nusėdo Salvadore.

Kiekvienas namas – puošnus, gražus. Aikštės, gatvės – didingos: norėjosi vaikščioti ir vaikščioti užvertus galvą (aišku, atsargiai dairantis). O bažnyčios! Ko vertas vien Šv. Pranciškaus interjeras, kur sunkiai įžvelgsi vietą, nepadengtą auksu! Net Marijos Rožančinės juodaodžių vergų bažnyčia išpuošta tarsi katedra, pilna juodaodžių šventųjų statulų.

Salvadoro senamiestį išgelbėjo… skurdas. Sostinė 1763 m. perkelta į Rio de Žaneirą, vergovinės cukraus plantacijos nunyko, o pramonė miestą aplenkė. Ir salvadoriečiai neturėjo pinigų perstatyti gražiuosius Pelourinjo namus į dangoraižius. Jie trūnijo, apgriuvo, bet dar sulaukė ~1990 m., kai į Salvadorą pagaliau atsisuko turistai. Nuostabiuosius namus ir rūmelius vieną po kito supirko viešbutėlių (pousada), Bahjos virtuvės restoranų (žuvienė „peixada“, avinžirniai su jūros gėrybėmis „acaraje“) šeimininkai. Akmenimis grįstos gatvelės sutvarkytos. Jomis dabar vaikšto, šimtamečiais liftais ir funikulieriais į senamiesčio kalną keliasi turistai. O Mercado Modelo turguje prie uosto prekes seniai išstūmė suvenyrai.

Salvadoras tiesiog sprogsta nuo gyvos juodaodžių kultūros

XVIII a., kai daugelyje pasaulio miestų ir šalių dar būdavo karai ir badmečiai, cukrumi ir auksu pertekusios Brazilijos sostinėje net juodaodžiai vergai galėjo puoselėti savo kultūrą – laisvu nuo vergavimo laiku.

Ir ne, ta kultūra nėra „uždaryta į muziejus“ ar „suspausdinta į istorijos knygas“. Ji gyva iki dabar! Pasivaikštai kelias valandas Pelourinjo – ar tiesiog prisėdi kurios nors aikštės lauko kavinėje – ir viską išvysti savo akimis.

Štai viena daugybės trupių „šoka“ kapoeirą. Iš tikro tai kovos menas – jį išradę vergai užmaskavo kaip šokį tam, kad nekeltų vergvaldžių baimės. „Mušasi“ ar treniruojasi pagal muziką.

Štai per visą gatvę skamba būgnai. Štai moterys pina kaseles. Štai ir vidurdienį iš vienos, iš kitos kavinės plyšauja gyva muzika – kokia juodaodžių kultūra be melodingų ritmų?

Kandomblė – krikščioniškai-pagoniška religija kiekviename Salvadoro rajone

Štai piktąsias dvasias iš praeivių vaiko baltai vilkintys kandomblės „šventikai“: padaužydami šakelėmis, apmėtydami popkornu ar išpaišydami ant rankos ar kojos baltus simbolius – daugybė vyrų, moterų taip išdabinti.

Salvadoras yra kandomblės religijos širdis, o ši religija – kaip ir kapoeira – puikus pavyzdys tų kompromisų, į kuriuos, puoselėdami savo kultūrą, turėjo eiti Brazilijos vergai. Negalėdami viešai garbinti pagoniškų Afrikos dvasių, jie jas sutapatino su katalikų šventaisias. Pasikrikštijo, pripažino vieną Dievą – bet ir toliau bendrauja su dvasiomis (orišomis), „tarpininkaujančiomis“ tarp Dievo ir jų. Neša orišoms aukas, prašo jų pagalbos. Kiekviena oriša turi mėgiamas spalvas, aukas, kiekvienas žmogus turi savo orišą…

Pagrindinės „afrikietiškos“ kandomblės apeigos iki šiol vyksta menkai pažymėtuose terreiro, kuriuos rasti sunku. Bet eina kandomblistai ir į bažnyčią, o labiausiai myli Bonfimo viešpaties bažnyčią. Tai – vienintelė mano regėta katalikų bažnyčia, kur daugiau mišių penktadieniais, nei sekmadieniais – nes orišoms patinka penktadieniai. Mišios kaip mišios, kunigas katalikas – bet bažnyčios prieigose dvasias vaiko kandomblistai ir klesti prekyba specialiais Bonfimo viešpaties raiščiais. Tikima, kad juo aprišus ranką (ar pakabinus prie bažnyčios) ir sugalvojus norą šis išsipildys, kai raištis nukris.

Sakoma, kad Brazilijoje kandomblistų šimtai tūkstančių, sakoma, kad ir milijonai – suskaičiuoti labai sunku. „Aš ne kandomblistas“ – sakė man vienas salvadorietis, o netrukus pripažino irgi kabinęs raištį Bonfime – „Ir tai suveikė, nes gavau darbą“. Gatvės pilnos tradicinio kandomblinio būrimo iš kriauklelių reklamų – ir manau buriasi ne vien kandomblistai, ne vien juodaodžiai.

Kodėl amerikiečiai emigruoja į Salvadorą

Rasės Salvadore irgi sumišusios, kaip visoje Brazilijoje: bet vidutinis salvadorietis tamsesnio gymio, nei daugelio kitų miestų gyventojai. Juodaodžiais save laiko 28%, maišytais 52%, baltaodžiais – tik 19%.

Bet, priešingai nei kitur Brazilijoje, būtent juodaodžių – o ne europiečių – kultūra Salvadore griežia pirmu smuiku.

Net nežinau, ar visame pasaulyje yra kita tokia vieta! Ech, kiek daug juodaodžių miestų Amerikos žemyne yra skurdūs užkampiai („getai“), iš kurių nusikaltėliai seniai išstūmė turistus ir menininkus! Kiti (Karibuose) – tiesiog kurortai, „parduodantys“ saulę ir jūrą, bet ne kultūrą. Ji ten primiršta, išskyrus vieną kitą elementą, kurie patys dažniausiai “importiniai” (jamaikietiškas regis? Amerikietiškas hip hopas?).

Salvadoro kultūriniu unikalumu gali pasidžiaugti kiekvienas. Bet labiausiai tuo džiaugiasi kiti juodaodžiai. Pavyzdžiui, iš JAV. Gal sunku patikėti, bet šimtai ar tūkstančiai jų emigravo į Salvadorą. Ir pats ne vieną „anglakalbį juodaodį salvadorietį“ sutikau senamiesčio gatvėse. Ir ne vieną dokumentinį filmą žiūrėjau apie šią keistą „migraciją iš JAV“. Jie iškeičia turtingesnį gyvenimą liūdnuose JAV getuose į skurdesnį, bet linksmą ir „savą“ kur aplūžusiame istoriniame Salvadoro pastate. O turtingi juodaodžiai JAV vyrai ieškosi Brazilijoje antros pusės – panašiai kaip baltaodžiai amerikiečiai pamėgę tam Rytų Europą.

Gali kilti klausimas, kodėl tie afroamerikiečiai neemigruoja į Afriką, iš kur kilo jų protėviai? Tą lengvai supratau nuvažiavęs į rytinius Salvadoro rajonus aplink beveik trijų Vilniaus Akropolių dydžio „Shopping Salvador“ prekybos centrą. Arba į miesto pietus, palei didingus ilgus paplūdimius.

Gal Salvadore ir daugiau baisių favelų, nei Rio de Žaneire ar San Paule. Pirmus kartus važiuojant plačiomis miestą kertančiomis magsitralėmis išties buvo baugoka ir liūdna – kur akis užmeti, ten favelos (lūšnynai). Bet visgi Salvadoras yra Brazilija. Ketvirtas ar šeštas pagal dydį Brazilijos miestas su 4 mln. žmonių. Ir, kaip įprasta Brazilijoje, jame greta „trečio pasaulio“ yra „pirmas pasaulis“: milžiniški prekybos centrai, modernios privačios ligoninės, lygūs keliai, metro, visokiausių virtuvių restoranai. Nė kiek neblogiau nei Europoje ar JAV (tik pigiau).

Afrikoje to nėra. O amerikiečiai – nesvarbu, kokios kilmės ar odos spalvos – prie to pripratę. Ir Salvadore jie gali gauti afrikietišką kultūrą be poreikio visa galva pasinerti į trečiojo pasaulio skurdą, atsisakyti vartotojiškų malonumų.

Ir net Maiklas Džeksonas čia nufilmavo savo klipą. Kartu su Salvadoro būgnų trupe “Olodum”, kurios repeticijos nuo tada – populiarūs tarp užsieniečių koncertai. O balkone, iš kurio klipe dainavo Džeksonas, galima nusifotografuoti – aišku, mokamai.

Dešimt kartų nesaugiau už Lietuvą

Esu įpratęs, kai nusikaltimais gąsdina „Lonely Planet“ ar visokios URM svetainės. Kai kalbu su vietiniais, jie paprastai būna ramesni: juk pripratę gyventi nesaugumo apsupti, jiems tai kasdienybė, standartas, etalonas. Tačiau apie Salvadorą net daugybė pažįstamų brazilų sakė „Būkite Salvadore labai atsargūs“, „Geriau nekeliaukite vieni, samdykite gidą“. Ir mūsų gidas Pantanalyje aiškino „Mano svajonė aplankyti Salvadorą, bet prisibijau“. Tas pats žmogus, kuris pernai, pasakojo, nuvažiavo nuo Pantanalio iki Amazonijos nakvodamas savo automobilyje.

Žiūriu statistiką. 100 000 žmonių Bahijos valstijoje, kurios sostinė yra Salvadoras, teko 56 nužudymai. Palyginimui, Lietuvoje – 5 nužudymai. Aišku, panašus ir plėšimų, vagysčių, prievartavimų santykis. Taigi. Salvadore nei Lietuvoje nesaugiau dešimt kartų!

Iš tiesų, nuskridęs į Salvadorą iš Resifės – kito nesaugiųjų Brazilijos šiaurės rytų miesto – iškart pajutau skirtumą. Kažkokie tipai nuolat seka akimis, it laukdami klaidos (gal paliksi kokį telefoną ant kavinės stalo?). Kiti „keistuoliai“ (gal narkomanai) kalbina. Pamėginus palikti automobilį, prisistato kažkokie veikėjai ir prašo didžiulių pinigų – nusideri, bet suvoki, kad tai nėra parkavimo mokestis, o duoklė „gatvių mafijai“ už mašinos neapibraižymą.

Į tokius menkniekius greta stovinti policija nekreipia dėmesio, turi didesnių bėdų. Važinėja šarvuočiais po tris, penkis. Nešiojasi automatus. Vilki karinių spalvų neperšaunamomis liemenėmis. Jos Salvadore gerokai daugiau, nei bet kur kitur Brazilijoje. Tokia beveik armija. Užrašai „policia militar“ (karinė policija). Kažkas nuolat vyksta: štai matome, kad sulaikė įtariamąjį, tvirtai gniauždami pistoletus.

Ir visgi Salvadore viskas man buvo gerai. Nėra pasaulyje (ir Brazilijoje) tokio nesaugaus miesto, kad būtinai apvogtų – keliautojui visur didesnė tikimybė, kad viskas praeis saugiai. Bet saugotis būtina. Aišku, nenešioti nieko akivaizdžiai brangaus, nepalikti automobilyje ant sėdynių. Tai įprasta. Bet taip pat reikia vengti ištisų rajonų. Senamiestis (Pelourinho) ginamas ištisų policijos batalionų, pareigūnai it kokie manekenai stovi aikščių kampuose stebėdami gatves. Kol esi jų akivaizdoje, nieko neatsitiks. Bet kas būna vos iš tos akivaizdos pasitraukus patyriau savo kailiu Rio de Žaneire, kai ant manęs sušoko banditai.

O ir apskritai Salvadore, toks jausmas, yra ne „keli vengtini blogi rajonai“, bet atvirkščiai. Keli geri rajonai, stebimi policijos, kur viskas tvarkinga (pinigus už parkingą renka savivaldybės darbuotojai, o prekijai vilki „licencijuotas pardavėjas“ uniformomis ir išgirdę „ne“ pasitraukia šalin). Tiesa, kone visos lankytinos vietos tose tvarkos oazėse. Net atskiras „Turistų apsaugos departamentas“ yra. Tarp tų kelių rajonų geriau važinėti pagrindinėmis magistralėmis, nes daug kitų kelių driekiasi per favelas.

Salvadoro karnavalas – Rio karnavalo priešingybė

Garsiausias iš Brazilijos karnavalų, aišku, Rio de Žaneiro, bet karnavalus turi daugelis miestų – ir jie labai skirtingi. Salvadoras giriasi, kad jo karnavalas didžiausias – nes jis driekiasi 3 kilometrus (aišku, čia tik pagrindinė trasa – renginių gausu po visą miestą).

Keliavau į Salvadorą ne karnavalo metu, bet jo nuotraukas, melodijas, vaizdus ir aprangas patyriau Karnavalo namuose (tikrai modernus muziejus – net šokių videopamoka į bilietą įeina).

Ir jei iki tol galvojau, kad, jei dar kada tektų laimė grįžti į Braziliją karnavalo metu, tai vėl norėčiau patirti Rio karnavalo svaigulį – tai dabar suabejojau: o gal įdomiau būtų tąsyk patirti karnavalą ir Salvadore?

Salvadore nėra sambos mokyklų. Karnavalo paradas – tai tarsi vienas didelis koncertas. Įvairiausių muzikos stilių muzikantai važiuoja ultratiuninguotais sunkvežimiais (trio electrico), grodami nuo jų platformų (vienas muzikantas ar grupė – vienas sunkvežimis). Didžiausi fanai, brangiai iš muzikanto nusipirkę specialius bilietus ir marškinėlius, seka paskui savo muzikantą įsikabinę į prie sunkvežimo pritvirtintas virves. Dar piniguotesni (ar mažiau norintys šėlti) stebi iš VIP zonų, kurias pravažiuoja kiekvienas sunkvežimis. Draugų komanijos nuomojasi tai nakčiai butus, iš kurių matosi karnavalo maršrutas. Dar kiti, vadinami „spragėsiais“, siaučia gatvėse šokinėdami tarp sunkvežimių – čia prieina prie vieno muzikanto; čia prie kito, prie tų, kurie patinka labiau, užsibūna ilgiau. Ir muzikantams, ir gerbėjams reikia ištvermės: „superkoncertas“ trunka 6-7 val.

Aišku, mėnesis iki karnavalo būna gausu repeticijų scenose – kaip ir visur Brazilijoje, karnavalas nėra nakties ar savaitgalio renginys, o labiau sezonas, savo trukme nenusileidžiantis Kalėdų-Naujų metų sezonui.

Paplūdimiai ir juos nustelbianti Kultūra

Visa karnavalo eisena – pakrantėse. Nuo Barra švyturio ir forto, iš kur populiaru vakarais stebėti besileidžiančią saulę (viena vos kelių vietų Brazilijoje, kur saulė leidžiasi į jūrą) iki Ondinos. Ne karnavalo metu, čia gražu prasieiti, verda gyvenimas. Aišku, reikia saugotis.

Toliau į rytus – Rio Vermeljo pajūrio rajonas, garsėjantis savo bohemiška pakrantės aikšte. Dar toliau – begaliniai paplūdimių ruožai, kartais beveik laukinių, kartais pilnų kėdžių ir stalų. Įprastas laisvalaikis tarsi iš sulėtinto filmo. Sėdi visą šeštadienį kokia porelė ant tokių kėdžių, geria alaus butelį po butelio. Valandai nueina į jūrą, vėl grįžta ir džiaugiasi lėtai džiaugsmingu Salvadoro gyvenimu.

Ir nors Salvadoro paplūdimiai galėtų būti ne vienos šalies pažiba, tik ne Brazilijos – Brazilija turi ir geresnių. Salvadoro esmių esmė – jo istorija ir kultūra. Gyva kultūra, perduodama iš kartos į kartą. Kai jos šitiek, jokie nusikaltėliai ir skurdas nesugeba palaužti Salvadoro žavesio.

Iš visų Brazilijos miestų tik į Rio de Žaneirą keliauja daugiau žmonių. Beveik joks kitas pasaulio toks nesaugus didmiestis išvis nėra turistų pažiba. Ir tai daug ką pasako.

---

Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

---

Kelionių vadovai po Braziliją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai