Andai – aukščiausi pasaulio kalnai anapus Azijos… Ir niekur kitur jie nėra tokie įvairūs, kaip Argentinoje!

Vienu garsiausių pasaulio kelių – 5000+ km ilgio Argentinos 40-uoju – čia važiavome ir jūros lygyje, ir 5 km aukštyje. Asfaltu ir vos pravažiuojamu žvyru. Pro indėnų kaimus ir pro vynuogių plantacijas. Pro laukinius gvanakus ir naminių karvių rančas. Per drėgnas „beveik džiungles“, per išdžiūvusius druskos ežerus ir sausas vėjuotas dykumas…

Akonkagvos kalnas – Andų širdis

Kai kurie keliautojai Argentinos Andus pravažiuoja išsyk, nuo šiaurės iki pietų. Bet aš pasirinkau „skelti“ į dvi keliones: vieną kartą į pietus, o kitą kartą į šiaurę nuo pačios aukščiausios Andų viršūnės – Akonkagvos kalno.

6961 m aukščio Akonkagva aukštesnė už viską šioje žemėje, išskyrus Himalajų ir aplinkines viršukalnes! Pradedantys alpinistai džiaugiasi, kad į šitokį aukštį gali įkopti per „eilinį žygį“, įsigiję pigų leidimą. Akonkagva – ne Everestas – specialių priemonių, šerpų, dešimttūkstantinių sumų nereikia! Bet vargas tiems, kas ją nuvertina: sėkmingai įkopia tik trečdalis, pradėjusių žygį, o kai kurie ir padeda galvas… Netoli Akonkagvos papėdės plyti ištisos Andinistų kapinės. Iš pradžių palei tą simbolinį kalnelį alpinistai laidoti „iš reikalo“ – šitaip sunku ir brangu buvo „išsiųsti lavonus namo“. O dabar jau dažno kalnų mylėtojo paskutinė valia atgulti ten, tarp likimo brolių, po antkapiu, kur vietoj gėlių kažkas paliks kalnų batus ar kirtiklius…

Dar iki alpinistų tose kapinaitėse laidoti geležinkelio statybininkai, kurių „gyvenimo darbas“ Transandinis geležinkelis 1910 m. prakirto Andus, pirmąsyk sujungdamas Argentiną su Čile. Bet geležinkelis žuvo kaip ir šimtai ar tūkstančiai jo kūrėjų: tik aplūžę bėgiai boluoja palei Andus kertantį -ąjį kelią, joks traukinys ten nuo pat 1977 m. nevažiavo… Nes tada Argentina ir Čilė susipyko. Ir Andų Kristaus statulos, 1904 m. pastatytos 3832 m aukštyje kad simbolizuotų taiką tarp abiejų šalių, neišvydome: kelia, atrodo, buvo nuplautas.

Daug ko Argentinoje nebėra. Kadaise ši šalis buvo tarp pasaulio turtingiausių, o paskui grimzdo vis giliau ir giliau į skurdo liūną. Paandės apmirusiuose „kurortuose“ kaip Barealis sunkoka buvo rasti ir nakvynę, ir kur pavalgyti: dirba viskas trumpai, informacija internete smarkiai pasenusi, šeimininkai-verslininkai „žongliruoja“ keliais darbais, verslais. Kai pašaukia vienas jų – kitas „užrakinamas“.

Šiaip ne taip Barealyje radome restoraną-piceriją, be ženklų, išdaužytais langais, bet veikiantį, užkrimtome sūriu turtingos argentinietiškos picos. Radome ir namelį apsistoti – aplaupytais čiužiniais, pripustytą smėlio. Be namelių, ten populiarūs kupolai – bet tokie nepermatomi, tarsi „glampingo“ parodija… Ir visada turi būti pasiruošęs argentinietiškai biurokratijai: štai į taką prie Akokagvos bilietų nepardavė, liepė užsakyti internetu (nors toje vietoje nėra mobilaus ryšio), o apmokėti vėliau mieste kasoje grynais, ir čia tik vienas pavyzdėlis…

Kas ten tikrai amžina, neprilygstama, nenugalima – tai Andų vaizdai! Jie čia prieš akis visada – kaip ir ryškios žvaigždės naktimis. Nes giedra ten nuolatos: vėjas pučia iš Vakarų ir debesys „stringa“ Čilėje, užsikabinę už Andų. Tad Akonkagvą – priešingai daugeliui legendinių pasaulio kalnų – gali pamatyti kada be atkeliautum! Belieka pasirinkti tinkamą paros metą: link Akonkagvos važiavome ryte, kai saulė šviečia tiesiai į ją ir jos mažesnius „brolius milžinus“. Pakeliui pažiūrėjome natūralų Inkų tiltą, sraunias raftingo upes…

Kelias gražus, tvarkingas, lygus, bet pavojų pamiršti neleidžia geltonos žvaigždės: Argentinoje po vieną tokią išbraižoma kiekvienai kelių aukai. Netoli užsukimo prie tako į gražiausią Akonkagvos vaizdą – 19 žvaigždžių. Autobuso katastrofa…

Mendosa – vynuogynų turtai ir mistinių dykumų skurdas

Akonkagva tokia didžiulė, kad matosi ne tik nuo prie Andų besiglaudžiančio 40 kelio, bet ir iš Mendosos ketvirtojo pagal dydį Argentinos milijoninio miesto, ir jį supančių vynuogynų, vyno ragavimo „punktų“, kuriuos turistai metodiškai lanko dviračiais ir net specialiais autobusais. Mendosa (o tiksliau jos priemiestis Maipu) – neabejotina Argentinos vyno sostinė!

Mendosos pėsčiųjų gatvėse ir didingose universalinėse parduotuvėse sunkiai tikisi, kas laukia greitai išvažiavus iš miesto. Tušti keliai, greitai virstantys žvyrkeliais. Dykumos. Lūšnynus primenantys iš molio drėbti kaimai – tai skurdžiausi Argentinos regionai. Visur šmėruoja pakelės „altoriai“ Argentinos „liaudies šventiesiems“. Daugumos jų centre – kūdikį žindančio moters lavono statulėlė. O aplink – plastikiniai vandens buteliai. Pilni. Nes tai ne šiukšlės, o aukos Negyvėlei Korėjai (Difunta Correa).

Mat Negyvėlė Korėja, pasak labiausiai paplitusio legendos varianto, išėjo su kūdikiu į paandės dykumas ieškoti savo į Argentinos pilietinį karą ~1840 m. paimto vyro. Pasiklydo, mirė iš troškulio. Bet – stebuklas! – pienas jos krūtinėje neišdžiūvo ir kūdikis išgyveno čiulpdamas lavono krūtį. Milijonai argentiniečių tuo tiki, sunkvežimių vairuotojai stoja melstis prie altorėlių, bet net mane nustebino ką radau Valjesito kaime, kur esą rastas Negyvėlės Korėjos lavonas. Ištisas kalnas ten nusėtas namų maketais, automobilių numeriais, vaikų nuotraukomis – viskuo, ko meldė argentiniečiai, ir Korėja išpildė. Aišku, ir nuotraukos su Argentinos pergale 2022 m. Pasaulio futbolo čempionate pakabintos!

Įsijautus į tų vietų atokumą, bergždumą, supančios gamtos dydį ir žmogaus menkumą, ir amžinai žemyn riedančią ekonomiką, nesunku suprasti, kodėl tokių „liaudies šventųjų“ ten gausu. Stebuklas kartais atrodo labiau tikėtinas, nei kad kas nors pasikeistų be jo!

Indėniški ir drėgni Argentinos Šiaurės Vakarai

Tolyn į šiaurę nuo Akonkagvos viskas keičiasi – aišku, iš lėto, nes atstumai čia skaičiuojami kelionės dienomis. Dykumose sukasi „smėlio viesulai“, paskui 40-ą kelią ima supti didžiuliai kaktusai – cardones – šitaip gąsdindavę ispanų kolonistus – paskui didelės druskos lygumos kaip Salinas Grandes.

Asfaltą be jokių perspėjimų pakeičia žvyras, jo kokybė gali kristi netikėtai. „Paskambinkite policijai ir paklauskite, ar 40-o kelio atkarpos, kuriomis norite važiuoti, pravažiuojamos“ – rašo kelionių vadovų knygose. Skambinti neteko, nes prie aukščiausio Argentinos miestelio San Antonio de Los Kobreso (3775 m) mus sustabdę pareigūnai patys įspėjo – prie aukščiausio 40-o kelio taško Abra del Acay (4972 m aukštyje) galime privažiuoti, bet toliau riedėti šiukštu nebandykime. Ne vienam „overlanderiui“ ten teko suktis, važiuoti per aplinkui. Ir eina kalbos, kad ta atkarpa buvo uždaryta jau kelis metus…

Argentinos Šiaurės Vakaruose visi keliai – laikini! Mat vėjai ten pučia nebe iš Vakarų, o iš Rytų, ir debesys „stringa“ Argentinos pusėje, Junguose vadinamuose drėgnuose kalnuose. Važiuojant jais link Saltos miesto laukė tirštesnis rūkas, nei kada gyvenime regėjau, laukė tiesiog per kelią tekantys upeliai su kriokliais. O štai kai grįžinėjome nuo spalvomis garsėjančio Serranias de Hornocal spalvoto kraštovaizdžio, smogė tokia liūtis ir kruša, kad vienintelį kelią atgal tiesiog… išplovė. Kai apėjau pėsčiom nejudantį automobilių kamštį išvydau vaizdą, po kurio sau pasakiau – „visą naktį čia nepravažiuosime“. Atrodė, tarsi milžiniška upė per kelią pasileido, tarsi reiktų tilto, o jo nėra. Priėjus pernelyg arti, vietiniai liepė trauktis – ta upė nuolat plovė vis naujus ir naujus krantus.

Bet išvažiavome gal po valandos. Radosi kas ėmėsi kastuvų, sukasė naują kelią „iki kitos liūties“, o ir lietus baigėsi, stebėtinai greitai išdžiovindamas kebradą. Andų upės galingos ir tūžmingos, bet trumpalaikės!

Bet Jungose lyja keliskart daugiau nei Lietuvoje (ypač vasarą) ir žmogus – tik gamtos žaislas. Ir dažnai dėsnis toks: žingsnis pirmyn, du atgal… Kadaise Argentinos Šiaurės Vakarai garsėjo „Padebesų traukiniu“ (Tren a las Nubes), veždavusiu iš Saltos ir San Antoniją ar net į Čilę per Polvarilos viaduką 4200 m aukštyje… Iš viso maršruto beliko keliasdešimt kilometrų ruožas San Antonio de Los Kobres-Polvarila. Pasiliko ir Pačamamai – Žemei motinai – besimeldžiantys „iš maršruto ištrintų“ teritorijų žmonės, kad traukinys ir turistų pinigai grįžtų į jų kaimus.

Balti veidai Argentinos Šiaurės Vakaruose pamažu išnyksta, juos pakeičia indėnai. Priešingai likusiai Argentinai, čia valdė Inkų imperija, po savęs paliko Tilkaros tvirtovę, kelių tinklą, ir gausybę palikuonių. Ilgus metus niekinti, Argentinos indėnai atgimsta: plazda indėnų vėliavos, jų kultūrą atspindi freskos ant jaukių kavinių, barų ir hostelių tokiuose miesteliuose kaip Tilkara ar Purmamarka ar Kačis. Meniu argentinietišką jautieną nustelbia lamiena.

Praeities, aišku, neištrinsi: štai Tilkaros tvirtovė atstatyta negrabiai, visai nesuprantant indėnų kultūrų, paminklas archeologams ten – meksikietiškos piramidės formos… Ir skurdo daug: anapus „turistinių kelių“ miesteliai gerokai liūdnesni (kaip Humahuaka). Bet kažkaip Argentinos Šiaurės Vakaruose jaučiausi geriau, gyviau nei Akonkagvos prieigose.

Argentinos Šiaurės Vakarai panašesni į ispaniškai-indėniškąją Boliviją, nei likusią Argentiną. Regiono širdis – kepinantis ir drėgnas Saltos miestas – garsėja Aukštumų archeologijos muziejuje demonstruojamomis inkų mumijomis: aukščiausių Andų kalnų viršūnėse paaukotais vaikais. Garsėja jis ir penjos muzika, tokiu argentinietišku kantri, kurio norėdami paklausyti garsioje Casona del Molino vietoje laukėme virš valandos eilėje: kaip tango Buenos Airėse, taip penja Saltoje, Buenos Airių jaunimėlis lekia jos klausyti… Garsėja Salta ir ispanų kolonijine architektūra – kitur Argentinoje to labai mažai, nes likusią Argentiną statė ne tiek ispanai ir indėnai, kiek vėlesni imigrantai iš Europos.

Bet Bolivijoje viskas dar ekstremaliau. Indėnų kultūra išlikusi gyvesnė. Kalnai dar aukštesni. Kai kelionės po Argentiną pabaigoje aplankėme San Antonijo de Los Kobresą, atrodė – koks nesveikai aukštas miestas, miegoti buvo sunkiau trūkstant deguonies (mano išmanusis laikrodis rodė naktį deguonį kraujyje kritus žemiau 80%), galvą skaudėjo, einant ar juoba lipant aukštyn trūko oro: kalnų ligos lengva forma… Ekstremalūs ir oro viražai: naktį buvo +8, tą pačią dieną +22, ir tik pabandyk pamiršti pasitepti kremu nuo saulės.

O štai Bolivijoje laukė nakvynės ir 4350 m aukščiuose, o tie San Antonijo 3775 m buvo visiška norma, net žemuma! Argentina turi aukščiausią Andų viršūnę, bet Bolivijoje milijonai gyvena tokiuose aukščiuose, kur Argentinoje stūkso nebent vos privažiuojami kaimai.

40 keliu iki pietinio pasaulio galo

Į priešingą pusę – pietus – nuo Akonkagvos – laukė visiškai kita „istorija“. Klimatas pamažu šalo, šalo – kremą nuo saulės teko keisti striukėmis.

Sausos atokios žemės ten leido išlikti dinozaurų fosilijoms, suakmenėjusių medžių miškams ir tūkstančių metų senumo uolų tapybai.

Paskui atvykome į žalią Bariločės kurortą, kurį supa vieni gražiausių pasaulio ežerų. Ten tokia butaforinė Europa: Šveicarijos kalnų architektūra, šokoladai, niufaundlendai ir… matrioškos suvenyrų parduotuvėse. Argentiniečiai save vadina „Pietų Amerikos europiečiais“ ir jiems tokia aplinka – prabangi svajonė.

Anapus Bariločės, kiekvienas kitas miestelis atrodė vis menkesnis, vis mažiau civilizacijos paveiktas, vis galingesnio šalto vėjo gairinamas. Galiausiai ir keliasdešimties žmonių kaimas jau būdavo didžiausias „miestas“ šimtų kilometrų atstumu, aplinkui ganėsi didžiulės gvanakų kaimenės, o danguje spindėjo daugiau žvaigždžių nei kada įsivaizduotum jei buvai tik Europoje. Degalų pylimąsi, nakvynes čia reikėjo kruopščiai planuoti: net kito automobilio galėjai nesusitikti ir valandą-kitą.

Dažną tų miestelių kūrė imigrantai iš Europos, kuriems Argentina XIX a. dovanojo „niekieno žemių“ Patagonijos vėjuose. Tarp tokių buvo ir lietuviai, kūrę Sarmiento miestą, o Eskelio mieste stūkso lietuviškas kaimas-muziejus. Vėliau į Patagoniją traukėsi ir hipiai (Bolsonas), nes argi rasi tam liūdnai romantiškesnę vieną? O šiandien ją numylėję žygeiviai, pavyzdžiui, Anduose ties Čaltenu.

Galutinis kelionės 40 keliu į pietus tikslas daugeliui – nebe kalnai, o ledynai tarp jų. Ypač Perito Moreno, vienas garsiausių pasaulyje, kurį nuo pasivaikščiojimo tako galėjom beveik ranka pasiekti, stebėdami lėtą jo tirpimą. El Kalafatės mieste prie jo turistų jau tikra gausybė – tik daugelis atskrenda lėktuvu iš Buenos Airių. Ir tie, kurie visą 40 kelią pervažiavo automobiliais, kemperiais, motociklais klijuodami pakeliui ekspedicijų lipdukus gali pasijusti tikri didvyriai.

Anapus El Kalafatės, kur 40-as kelias pasuka link Atlanto vandenyno, jie vėl lieka vieni. Kelio pabaiga – netoli Rio Galjegoso miesto, garsėjančio vienais didžiausių pasaulyje potvyinių ir atoslūgių: kur naktį mačiau esant akmenuotą lygumą, grįžęs dieną radau tekant upę. Jei tokia vieta būtų netoli kokio didmiesčio, daug kas važiuotų pažiūrėti, bet su Patagonijos masteliais tik atkakaliausi ratuoti keliautojai ją pasiekia.

Kaip ten bebūtų Argentinos Patagonija – jau visai kitokia žemė ir Andų kalnai ten – tik fonas atšiauriai didybei. Yra ir kitų kelių, kitų maršrutų. Todėl apie Patagoniją parašiau atskirą straipsnį, kuriame ir daugiau informacijos apie Patagonijos Andus.

Andų pietinė pabaiga – ne pabaiga?!

Andai Argentinoje nesibaigia Patagonija. Jų galas, sakoma, Ugnies Žemės saloje. Toje pačioje, kurioje piečiausias pasaulio kelias, geležinkelis, miestas, prekybos centras ir dar galai žino kas.

Bet kiti sako, kad Andai nepasibaigia nė ten, kad panyra į vandenyną ties Dreiko sąsiauriu ir vėl iškyla jau Antarktidos pusiasalyje. Ten jokiu keliu nebenuvažiuosi – ten plaukėme laivu. Ten – lyg kita planeta: be valstybių, be uostų, be žmonių – tik ledkalniai, pingvinai, ruoniai, banginiai. Argentina laiko, kad ta Antarktidos dalis priklauso jai, žymi ją savo žemėlapiuose, bet niekas to nepripažįsta… Bet tai jau irgi kita istorija.

Kur benubrėžtum jų pabaigą, Andai – ilgiausia tokia kalnų grandinė ir vienintelė, palei (per) kurią keliaudamas automobiliu gali pasiekti šitokius aukščius ir „pervažiuoti“ kone visą pasaulio geografiją, geologiją, visą Amerikos kultūrinę įvairovę… Vien Argentinoje jau kiek pamatai, o Andų šalių Pietų Amerikoje – bent septynios.

---

Visi mano kelionių po Argentiną aprašymai

1. Argentina - tropikų ir ledynų tango (bendra informacija apie Argentiną)
2. Buenos Airės - nusigyvenęs pietų Paryžius
3. Argentinos Patagonija - kalnai, ledynai, vandenynai
4. Argentinos antroji širdis - pampos ir kurortai
5. Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
6. Ugnies Žemė – pietinis pasaulio galas!
7. Argentinos virtuvė - patiekalai ir tradicijos
Taip pat skaitykite straipsnius apie kaimynines Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Čilę, bei lietuvišką paveldą Argentinoje, lietuvišką paveldą Urugvajuje

---

Kelionių vadovai po Argentiną žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Ekvadoras nustebino!

Ekvadorą dydžiu ir šlove gožte užgožia jo kaimynės. Tačiau tiesa ta, kad daugelį jas garsinančių Pietų Amerikos stebuklų turi ir Ekvadoras.
m
Ekvadore – ir Andų kalnai, ir Amazonijos džiunglės, ir puošnūs kolonijiniai ispanų miestai, ir kurortai, ir indėnų kultūra. Ir tai pasiekiama paprasčiau nei daugelyje kitų šalių.

Be to, Ekvadoras turi ir to, ko neturi niekas kitas – pavyzdžiui, Galapagų salas ar vėsumą ties pusiauju.

Ekvadoras – didesnė šalis, nei tikiesi

Žemėlapyje Ekvadoras atrodo mažytis – bet tik todėl, kad aplinkinės Pietų Amerikos šalys *tokios* didžiulės. Iš tikro Ekvadoro plotas – kaip Italijos, gyventojų – 17 mln.!

Ekvadoras susideda iš keturių visiškai skirtingų regionų. Vardiju iš rytų į vakarus:

*Amazonijos džiunglės. Tankūs miškai, gausybė gyvūnų ir augalų, atokių indėnų genčių, džiunglių ložės, naftos gręžiniai. Nors Ekvadoras neturi išėjimo į pačią Amazonės upę, Amazonijos džiunglės driekiasi toli už jos.

*Andų kalnai. Aukščiausiojo – Čimborazo – aukštis net 6263 m, o apie 4000 m aukštyje dar verda gyvenimas, stovi miesteliai ir kaimai. Anduose – gražiausi seni miestai, bažnyčios, katedros, taip pat ir Ekvadoro sostinė Kitas. Anduose – ir gausu indėnų kultūros bei nuostabių vaizdų, pasivaikščiojimo takų, šiltųjų versmių, krioklių, didingų ežerų, snieguotų vulkanų viršūnių.

*Ramiojo vandenyno pakrantė. Garsumu jie smarkiai atsilieka nuo Karibų ar Brazilijos paplūdimių, bet turi Ekvadoras ir kurortų, ir žuvies patiekalų, ir pakrantės miestų, kurių didžiausias – 2 mln. gyventojų Gvajakilis. O pakrantės lygumos tikros Ekvadoro maitintojos: ten auga bananai, cukranendrės ir kita.

*Galapagų salos. 700 km nuo Ekvadoro pakrantės nutolęs vulkaninis salynas, garsėjantis savo gamta, milžiniškais vėžliais ir paukščiais bei tuo, kad Čarlzas Darvinas, visa tai pamatęs, sugalvojo evoliucijos teoriją.

Nereikia turėti iliuzijų pamatyti *visą Ekvadorą* per savaitę ar dvi. Intensyviai keliavome dešimt dienų, bet pamatėme tik gerą pusę pagrindinių šalies įdomybių. Tikimės sugrįžti!

Kitas – puošnioji sostinė, viena aukščiausių pasaulyje

Aukščiu Andų kalnai nusileidžia tik Himalajams, bet tam tikra prasme juos ir lenkia. Himalajuose gyvenimo daug mažiau, o Anduose pilna visko: didmiesčių ir žemės ūkio, greitkelių ir geležinkelių. Tiesa, ne pačiose kalnų viršūnėse, o slėniuose tarp jų – bet kad tie debesuoti slėniai irgi ~3000 m aukštyje.

Anduose stūkso ir Kitas, Ekvadoro sostinė ir vienas gražiausių Pietų Amerikos miestų.

Jį 1520 m. įkūrė ispanai, kurie kolonizavo ir nuo ~1540 iki ~1820 valdė visą Ekvadorą. Pristatė įstabių barokinių bažnyčių, vienuolynų ir tik kiek mažiau puošnių eilinių gyvenamųjų namų. Priešingai didelei Amerikos miestų daliai, labai mažai kas sugriauta: Kito senamiestis tebeatrodo panašiai, kaip prieš 100 ar 200 metų. Smagu ten pasivaikščioti gėrintis architektūra, užsukant į vieną ar kitą bažnyčią pasidžiaugti visais auksais. Tiesa, tai yra Pietų Amerika: daugiau nei Europoje elgetų, nusikaltėlių, nors ir ne tiek, kiek kai kuriose kitose šalyse.

Ispanų kultūra tuose miestuose susiliejo su indėniška: indėnai buvo apkrikštyti, prasimaišę su baltaodžiais prabilo ispaniškai, bet net bažnyčių mene gali išvysti indėniškų detalių: pavyzdžiui, indėniškais rūbais vilkintį ir populiarų Ekvadoro indėnų patiekalą – jūros kiaulytę – valgantį Jėzų. Toks indėniškai katalikiškas menas vadintas Kito mokykla ir savo laiku ispanų vertintas ne mažiau, nei didžiųjų Europos dailininkų šedevrai.

Kai Ekvadorą nuo Ispanijos išvadavo „libertadorai“ (nuo 1820 m.) tokie kaip daugybei gatvių ir pagrindiniam oro uostui savo vardą palikęs maršalas Sukrė (Mariscal Sucre), Kitas pasirinktas šalies sostine. Viliodmas naujakurius iš viso Ekvadoro miestas ištįso per ilgą slėnį tarp kalnų ir jau glaudžia ~2 mln. žmonių. Nustebino, kokie modernūs kai kurie jo rajonai: nors Ekvadoras viena skurdesnių Lotynų Amerikos šalių, žibantys Kito prekybos centrai ir Lietuvoje gėdos nepadarytų, nemažai žmonių moka angliškai. Prieš keliaudamas tikėjausi, kad Ekvadoras bus panašus „civilizacijos užkampis“, kaip Paragvajus – bet anaiptol.

Jau nepriklausomas Ekvadoras prieš gerą šimtmetį pastatė ir Nacionalinės priesaikos baziliką: visa tauta jai rinko pinigus, ir ji primena didžiąsias Prancūzijos katedras. Unikalu, kad galima visur laipioti – ir į abu bokštus, ir palėpe, ir specialiom kopėčiom į špilį.

Apskritai, ko jau ko Ekvadoras nestokoja, tai nuostabių vaizdų iš aukštai! Kai Kitas, kaip ir daugelis Andų miestų – slėnyje – tai vos pavažiavęs kalnais aukštyn jau regi įspūdingas miesto panoramas. Tarp garsiausių – TeleferiQo lynų keltuvas, kuriuo gali užkilti net į 3945 m aukštį. Sako, kad giedrą dieną nuo ten matosi daugybės vulkanų viršūnės – deja, kai lankiausi, diena nebuvo giedra.

Pusiaujas, aukštybės, oro trūkumas ir unikalus Kito klimatas

Pats Kitas – 2850 m aukštyje. Jis – šalia pusiaujo (ispanų kalba „Ekvadoro Respublika“ reiškia tiesiog „Pusiaujo Respublika“), taigi, temperatūra ten pastovi. Bet, kai jis taip aukštai – tas pastovumas tai ne įprastinis +30 laipsnių “pusiaujo karštis”, o kiaurus metus ~+15 (dienomis – ~+21, naktimis – ~+9). Taigi, Kite niekur nemačiau nei šildymo, nei kondicionieriaus! TeleferiQo viršūnėje – dar apie 6 laipsniais šalčiau. Metų laikų nėra, skiriasi tik drėgmė: mažiausiai lyja birželį-rugpjūtį.

Atskridus į Kitą lėktuvu kai kuriems pasireiškia kalnų „simptomai“: pavyzdžiui, skauda galvą (ypač po pirmos nakties), retsykiais trūksta oro. Mano žmona juos jautė, aš – ne. Tačiau nuo fizinio krūvio greičiau uždūsta tikriausiai visi (pvz. bėgant į kalną). Ilgainiui kažkiek priprantama. Beje, slėgis Kite panašus, kaip lėktuvų viduje – taigi, leidžiantis Kito oro uoste neužgula ausų, nes tiesiog slėgis nesikeičia.

Kito gyventojai vadina miestą „Pasaulio viduriu“. Dėl pusiaujo. Dėl to, kad Ekvadore – pačios aukščiausios pasaulyje pusiaujo vietos. Ir dėl to, kad Pasaulio viduriu šią vietą vadino indėnai, kurie savąjį miestą nugriovė nenorėdami atiduoti ispanams.

Kito šiaurėje ties pusiauju pastatytas Pasaulio vidurio (Mitad Del Mundo) miestelis, kuriame – paminklas, kiek apšepę muziejai, gausybė suvenyrų parduotuvių bei restoranų, ant žemės nubrėžta „pusiaujo linija“ (fotografavimuisi apsižergus) ir net bažnyčia, kurioje galima vestuves surengti taip, kad abudu sutuoktiniai iki pat bučinio sėdėtų skirtinguose pusrutuliuose…

Greta – privatus Inti Nan muziejus kuriame istorijas apie indėnus ir pusiaują (tiek tikras, tiek mitus) ir angliškai pasakoja geri gidai. Beje, pusiaujo linija, pažymėta šiame muziejuje – visai kita, nei Pasaulio vidurio miestelyje! O GPS rodo, kad pusiaujas išvis eina gretimos gatvės viduriu…

Na, svarbu, kad jis – kažkur ten!..

Kilotoa ežeras, krioklių kelias ir laukiniai Andai

Išvažiuojant iš Kito į pietus malonūs nustebimai tęsiasi – iš sostinės per Andų slėnį vedė aštuonių juostų magistralė (tiesa, mokama), atverdama nuostabias panoramas.

Tačiau tai nereiškia, kad modernybė „prarijo Andus“. Belieka pasukti į šalį – ir magistrales keičia siauri keliai, dar giliau į kalnus – negrįsti vieškeliai.

Vienas gražiausių nusukimų – Kilotoa kilpa. Populiaru čia leistis į žygius ar važiuoti dviračiu, bet įmanoma ir automobiliu, ypač pietinėje pusėje. Aplinkui kelius gausu tautiniais rūbais vilkinčių indėnių (netgi Kite kai kurios moterys rengiasi tradiciškai) ir liūdnais žvilgsniais pakeleivius nulydinčių šunų.

Pakelės kaimuose moterys čirškina cielas jūros kiaulytes (vietinis greitas maistas!), o Tigua kaimas garsėja unikalia meno tradicija: spalvingais vietinių indėnų paveikslais ant avies odos, kuriuose atvaizduojamas ne tik indėnų gyvenimas ar mitai/vaizduotė, bet ir pasauliniai įvykiai žvelgiant iš to atokaus kaimo (rugsėjo 11 d. teroro aktai, Hugo Čavesas su Evo Moralesu…). Gausu tuo prekiaujančių galerijų.

Na o Kilotoa kilpos pažiba – Kilotoa ežeras vulkano krateryje (3914 m aukštyje), kurį galima apeiti žygio taku viršuje ar net nusileisti prie jo. Pakeliui – kiek “žemesnio kalibro”, bet vis vien nebloga Rio Toači kanjono apžvalgos aikštelė.

Kitas geras nusukimas – į Krioklių kelią Banjos-Pujo (Ruta de las Cascadas). Jis itin populiarus tarp dviratininkų: nes čia visuomet leidžiamasi (nuo Andų į džiungles), o lankytinas vietas (dauguma jų – vaizdai į krioklius) vieną nuo kitos skiria humaniški atstumai. Itin daug krioklių, kurių garsiausias El Pailon del Diablo, aukščiausias Ekvadore (61 m), su siauromis landomis už jo ar po juo. Vietovės labai pritaikytos turistams: geri pasivaikščiojimo takai, pakabinami tiltai su nuostabiais vaizdais, aukštos sūpynės „lėkimui“ virš tarpeklių, zipline‘ai…

Krioklių kelio pradžia – nykokas Banjos miestelis – garsėja karštomis versmėmis, ypač Termas de Virgen baseinais, kur esą apsireiškė mergelė Marija. Nuostabu maudytis didelio krioklio papėdėje, bet kartu ir supranti, kokį kelią nuėjo Ekvadoras: ~1958 m. įrengtos ir tuo metu, tikriausiai, žavėjusios visus maudyklos, žmonai pasirodė pernelyg atgrasios, kad maudytųsi ten išvis (šalti pajuodę dušai, nėra rakinamų spintelių saugiai pasidėti daiktams ir t.t.). Ir šiaip, tarsi įrengti keli baseinai: bet visi mirko viename, nes tik ten normali temperatūra. Kiti – šalti arba verdantys. Na, aplinkui yra modernesnių maudyklų, bet ten nėra krioklių…

Ekvadoras turi ką pasiūlyti visiems ir tiems, kam norisi dar rimtesnių iššūkių, nei žygių takeliai ar dviračių keliai – kopimai į 5000 m, 6000 m ir aukštesnius ugnikalnius. Ten jau jokių kaimų nėra.

Kuenka – hipsteriškas barokinis miestas

Kuenka Ekvadoro Andų slėnio pietuose – tarsi Kito veidrodinis atspindys. Gražios tiesios gatvės ir aikštės, puošnios bažnyčios ir vienuolynai, nuostabūs vaizdai į miestą nuo kalnų (ypač Mirador del Turi).

Tik, priešingai nei Kitas, Kuenka mažai peraugo senamiestį: gyventojų – tik 300 000 (trečias pagal dydį šalies miestas).

Ir dvasia kita. Mažiau valkatų, nesaugumo jausmo. Daugiau „hipsteriškos dvasios“: tarsi iš kokios Europos perkeltų restoranų, barų, hostelių ir viešbučių. Gausu reklamų „butas mėnesiui“: Kuenkoje mėgstama apsistoti ilgam, pavyzdžiui, mokytis ispanų kalbos ar iš šio pigaus, bet gražaus miesto dirbti internetu (ypač amerikiečiams: sutampa laiko juosta).

Didžiausias Kuenkos koziris prieš Kitą – klimatas. Ji – 2560 m aukštyje, taigi, oras čia laipsniu-kitu šiltesnis (~+22 dienom, ~+11 naktim). Jei Kite šildymo trūkumas reikšdavo, kad, tarkime, naktimis namie visad būdavo švelniai vėsoka, tai Kuenkoje visuomet „pats tas“.

Kuenkos regionas garsėja kaip Panamos skrybėlių gimtinė (ne, jos neatsirado Panamoje) – ypač jų gausu aplinkinių kaimų turguose, tokių, kaip Sigsigas.

Netoli Kuenkos ir Ingapirka – didžiausi inkų griuvėsiai Ekvadore. Iki visokio Peru Maču Pikču toli, juk inkai Ekvadorą valdė tik ~50 metų – bet pasivaikščioti, regėti taisyklingą inkų mūrą žavu.

O Kuenkos Pumapungo muziejuje tarp visų indėnų tradicijų ir viena baugiausių: tsantsos, arba sutrauktos žmonių galvos, kurias iš priešų lavonų iki pat XX a. gamindavo šuarų gentis (šiais laikais taip sutraukia tik gyvūnų tinginių galvas).

Kiti Andų miesteliai ir kelias į Gvajakilį

Keliai aplink Kuenką jau prastesni, nes gerokai senesni. Tai – garsusis Panamerikos kelias, oficialiai besidriekiantis nuo JAV-Meksikos sienos iki Buenos Airių, o neoficialiai – nuo Aliaskos iki Patagonijos. Tai – pirmasis asfaltuotas plentas, suvienijęs Amerikos žemyną (išskyrus nedidelį tarpą Panamoje) dar tarpukariu-pokariu. Pravažiuoti juo „nuo pradžios iki galo“ – dažno automobilininko ar baikerio gyvenimo svajonė.

Didžiausias vairavimo iššūkis – nusileisti nuo Andų. 4000 m nusileidimas – iššūkis prastai prižiūrėtiems nuomojamo automobilio stabdžiams. Kitas pavojus čia – debesys. Jiems „prarijus kelią“ nesimato beveik nieko, judama labai lėtai.

Ech, kad jie dažniau tuos kelius atidengtų! Ne tik dėl saugumo, o ir nuostabių vaizdų. Kaip buvo džiugu, kad Kachaso nacionalinį parką pakeliui nuo Kuenkos iki Gvajakilio galėjau išvysti „giedrai“.

Atrodo, kiekvienas Ekvadoro Andų kelias gražus – kitokių nebūna. To negalima pasakyti apie miestus. Daugelis jų pasirodė nykesni už Kitą ar Kuenką: visur yra pavienių gražių pastatų ar bažnyčių, gražių grafičių, bet jie apsupti paprastesnių, naujesnių namų, „turginių“ parduotuvių ir gatvės prekeivių su niekučiais, taip pat skurdo.

Nakvojant pakeliui iš Kito į Kuenką kokioje Riobamboje ar Latakungoje iš bėdos užteks ką veikti pusdienį, bet ne ilgiau (pavyzdžiui, Latakungoje verta paragauti čugčukaros – keisto vietinio „patiekalų rinkinio“ iš tokių ingredientų kaip kiaulės odos, popkornai ir t.t.; daugybė restoranų ten tiekia vien čugčukarą).

Šiaip Ekvadoro virtuvė tokia paprasta. Mėgiamas patiekalas – kukurūzų burbuolė su sūriu (ir vienas pigiausių).

Gvajakilis – didžiausias Ekvadoro miestas prie vandenyno

Kaip beveik jokia kita šalis Ekvadoras turi du lygiaverčius didmiesčius ir neaišku, kuris svarbesnis. Net daugybė skrydžių į Ekvadorą iš Europos leidžiasi juose abiejuose paeiliui – sostinėje Kite ir paskui Gvajakilyje.

Gvajakilis – didžiausias Ekvadoro miestas, nors Kitą lenkia nežymiai: 2,7 mln. gyv.

Kitas ir Gvajakilis – visiškos priešingybės, tarsi stovėtų skirtingose šalyse. Kitas – kalnuose, o Gvajakilis – uostamiestis prie pat Ramiojo vandenyno krantų (temperatūra čia ~+31 dieną, ~+22 naktį kiaurus metus). Pasak ekvadoriečių, Kitas – religijos ir tradicijų, o Gvajakilis – darbo ir poilsio miestas. Kitas – politinis šalies centras, Gvajakilis – ekonominis. Gvajakilyje kostiumų ar puošnių suknelių mačiau daugiau nei tautinių rūbų.

Be keleto senų didingų pastatų, Gvajakilio centras – modernus. Jo naujoji širdis – 1999 m. įrengta Krantinė 2000 (Malecon 2000) pasivaikščiojimams, su paminklais (Simonas Bolivaras susitinka Chosė de San Martiną) ir brangokomis kavinėmis.

Senoji širdis – Seminarijos aikštė prie katedros, garsėjanti ne savo pastatais, o… iguanomis. Jas čia populiaru šerti tarsi balandžius, pakviestos maistu jos noriai lipa ant pečių.

Gvajakilio senamiesčiu laikomas Las Penas rajonas ant kalvos, kurios viršūnėje – uostą gynusi tvirtovė ir švyturys (gražūs vaizdai). Tiesa, toli tam senamiesčiui iki Kito didybės: nedideli jo nameliai primena tuos, kokie šiaip jau stovi Pietų Amerikos lūšnynuose, tik kad yra gerai sutvarkyti, padažyti.

Gvajakilis labiau žiūri į ateitį. „Ateitiškai“ atrodo ir jo viešasis transportas – viršum miesto ir plačios Gvajaso upės „skrendantys“ lynų vagonai. Ir „daugiaaukštės kapinės“ – kolumbariumai, kur ne tiesiog karstų nišos viena virš kitos, bet prie viršutinių reikia dar palypėti laiptais.

Ir „Dirbtinė Venecija“ Ekvadoro verslininkų pastatyta Samborondono priemiestyje. Ji labai žavi vietiniams, ypač prakutusiems (ten nėra skurdžiųjų ir jausmas tarsi turtingoje šalyje), bet turistai, aišku, į Ekvadorą keliauja visų pirma ne to.

Galapagų salos ir Ekvadoro džiunglės – kodėl jų dar nemačiau

Tiek kol kas spėjau pamatyti Ekvadore.

Yra daugiau: nuo Gvajakilio į pietus ir šiaurę driekiasi kurortai, tarp jų vakariečius (ypač serferius) žavinti Montanita.

Yra Galapagų salos. Svarsčiau ten keliauti, bet kol kas šią mintį atidėjau. Kainos didžiulės: užsieniečiams skrydžiai specialiai išbranginti ir nuskristi į salas iš Kito ir atgal gali kainuoti panašiai, kaip iš Vilniaus į Niujorką ir atgal. Be to, reikia pirkti brangius nacionalinio parko bilietus (oficiali „superkainų“ priežastis: stengiamasi riboti turizmą, kad Galapagų salų išreklamavimas nekenktų jų ekosistemai). O gyvūniją Pietų Amerikoje galima pamatyti (ir esu matęs) ir paprasčiau, pigiau: Brazilijos Panatanalyje, Argentinos Valdeso pusiasalyje. Na, kai kurie gyvūnai skirsis, bet daug ir sutaps ar bus panašūs (pvz. Valdeso pusiasalyje irgi yra pingviniukai, ruoniai).

Yra Ekvadore ir džiunglės– bet jau buvau buvęs Brazilijos Amazonijoje, kur džiunglių upės dar didesnės, tad jų į planą irgi neįtraukiau.

Tikiuosi sugrįžti į Ekvadorą, aplankyti daugiau: šalis pranoko lūkesčius, turbūt pranoktų juos ir vietos, kurių dar nelankiau.

Kaip nuvykti į Ekvadorą ir keliauti po jį?

Supratau ir tą priežastį, kodėl Ekvadorą atradę gana mažai europiečių. Ekvadoras galėtų būti puikus „pirmasis langas“ į Pietų Ameriką, į jos Andus ir džiungles, į jos gyvūnus ir pakrantes, į indenų kultūrą ir inkų mūrus: viskas sąlyginai nedideliu atstumu.

Bet tada, kai europiečiai prisiruošia aplankyti Ekvadorą, jie jau būna daug ką iš to matę. Nes daugelis ima svarstyti apie kelionę į Ekvadorą tik jau po to, kai aplanko garsesnes Braziliją, Argentiną ir Peru.

Taip yra todėl, kad skrydžiai į Ekvadorą iš Europos – brangūs (brangesni, nei į daugybę Pietų Amerikos šalių). Taupydamas ir pats skridau ne iš Europos į Kitą, o visų pirma į Braziliją, į Ekvadorą tik iš ten. Tačiau, aišku, jei būčiau dukart nebuvęs Brazilijoje, būčiau kėlęs klausimą: „Tai kam skristi į tą Ekvadorą, gal geriau pakeliauti po Braziliją, kad jau į ją atskrendi“. Ir keliavęs daugiau po Braziliją…

Tiesa, taip yra ir dėl įvaizdžio: nepatyrus Ekvadoro, kai kam gal atrodo, kad čia tik „eilinė skurdi Lotynų Ameirkos šalis, kur sunku keliauti ir mažai ką pamatyti“, o taip tikrai nėra.

Jau nuvykus į Ekvadorą keliauti paprasta ir patogu. Pilna modernių ir pigių tarpmiestinių autobusų, viešbučių ir hostelių turistams, angliškai kalbama – Pietų Amerikos mastais – neblogai. Itin gera šalis „kuprinėtojams“, kurie keliauja vieni su kuprinėmis, susipažįsta kur hostelių poilsio kambariuose.

Beje, Ekvadoro valiuta – doleris: vietiniai taip nusivylė begalinės infliacijos ištikta Ekvadoro sukre, kad kai prezidentas vienašališkai „laikinai“ įsivedė JAV dolerį, niekas nebenori jo panaikinti. Čia kaip su euru Lietuvoje: viena vertus, ekonomiškai gal būtų logiškiau turėti savo valiutą (dėl naudos eksportui), bet žmonėms taip žavu turėti kišenėje tuos „patikimus turtingo pasaulio banknotus“…

Ekvadoras iš naftos ir skolintų pinigų „stato“ turizmo pilį. Turistams atkūrė beveik sunykusius šalies geležinkelius, kuriais iš lėto kylant į Andus atsiveria unikalūs vaizdai (nėra įprastų keleivinių traukinių – bet yra gausybė ilgų ekskursijų geležinkeliais). Vis plečiamas greitkelių tinklas.

Tad tikiu, kad, jei skrydžių kainos kada nukris, Ekvadorą atras ir europiečiai – panašiai, kaip jį jau atrado amerikiečiai.

Peru – Inkų žemė. Kelionių bukletai neperdeda: Inkų imperijos miestai Maču Pikču, Kuskas ar Pisakas, it stebuklingai išmūryti aukštikalnėse, visame pasaulyje neturi analogų.

Tačiau Inkai buvo tik paskutinis etapas vienos seniausių pasaulio civilizacijų, tūkstantmečius valdžiusios Andų kalnyną, nubraižiusios Naskos linijas, stačiusios tvirtoves ir kelius. Tai turbūt ir unikaliausia civilizacija, nes ji nepalaikė ryšių su kitomis ir todėl daug ką darė savaip. Vietoje rašto rišdavo reikšmę turėjusius mazgelius, vietoje raitelių žinias nešiodavo bėgikai.

Ispanų kolonizacija tai sunaikino, bet ant griuvėsių irgi pastatė daug gražaus: didžiules barokines katedras, vienuolynus ir aikščių arkadas. Abi epochas vienija Andų kalnai. Tokiuose aukščiuose, į kuriuos kitur teįkopia alpinistai (3300-5100 m), Peru jau daugybę amžių stovi miestai, keliai ir net vyksta laivyba.

Lima: vargšų senamiestis ir nauji turtuolių rajonai

Peru sostinė Lima – vienas didžiausių Lotynų Amerikos miestų (~9 mln. gyv.). Ištisą žiemą jis praleidžia paskendęs vėsiame rūke, kylančiame nuo šaltosios Humbolto srovės gaivinamo vandenyno. Saulė čia neaušta. Todėl Lima pasirodė pilka ir niūroka.

Jei ne tas ant miesto nusileidęs debesis, Limos senamiestis turėtų spindėti. Juk tai – viena milžiniškos Ispanijos kolonijinės imperijos sostinių, kuriai Madridas negailėjo iš indėnų prigrobto aukso. Centrinėje aikštėje – didžiulė katedra, aplink – irgi barokiniai namai. Tik, priešingai Europai, Peru senamiesčiai – neprestižinė vieta: chaotiška, skurdoka, vakarais ištuštėjanti ir nesaugi. Dėl to pastatai labiau aplūžę. Bet taip kur kas geriau išsaugotas tikrasis, “neišlaižytas”, paveldas.

Štai gyvenome viešbutyje, tariamai projektuotame Gustavo Eifelio. Europoje tokį būtų seniai nupirkęs koks “Kempinski” ir iš seno pastato tepalikęs fasadą. O nebrangaus Limos viešbučio savininkai niekada negalėjo sau leisti panašios rekonstrukcijos. Jie tik šen bei ten paremontuoja aplink įspūdingus koridorius stiklinėmis lubomis išsidėsčiusius kambarius. Bendrose patalpose – seni baldai, XIX-XX a. knygos. Ne kruopščiai supirktas antikvaras, o dešimtmečių dešimtmečiais natūraliai sukauptas turtas.

Gal Amerika ir “Naujasis pasaulis”, bet daug kas ten seniau nei mūsuose, ir pokyčiai lėtesni. Naujausias šalies žemėlapis, kurį pavyko nusipirkti kioske – 1976 m. leidimo (ir per visą kelionę tik vienoje vietoje išvydau, kad nuo to laiko pastatytas papildomas kelias). Daug lemia skurdas: plano permaketavimui taip pat trūksta lėšų kaip ir moraliai pasenusių baldų pakeitimui. Bet dažnas tų senų daiktų neprastesnis už naujus ir atmosfera jų apsuptyje net žavesnė. Tai privertė susimąstyti, ar ne per daug mes visko išmetame, vadovaudamiesi visokiais trumpalaikiais mados vėjais. Aišku, pas mus labai daug sunaikino ir okupacijos – to Peru nebuvo nuo 1821 m. nepriklausomybės.

Tarp Limos senamiesčio įdomybių – kitos bažnyčios, kaip Šv. Pranciškaus vienuolynas su kaulų pilnomis katakombomis.

Limos turtingųjų centre – Miraflorese – senų daiktų turbūt mažiau. Naujas ir prekybos centras “Larcomar“. Jis neturi stogo – koridoriai it amfiteatras atsiveria į Ramųjį vandenyną. Juk Limoje visad šilta. Kai 2010 m. temperatūra nukrito iki +9, įvesta nepaprastoji padėtis.

Trečioji Lima – tai menininkų pamiltas Barankas [Barranco], su nedideliais XIX a. namais, aukštu pasivaikščiojimų taku ant pakrantės uolų ir laiptais žemyn link paplūdimių.

Aplinkui Limą – “jaunieji miestai”, tiksliau – lūšnynai. Jų palaikius namus įprasta dabinti įvairių politikų reklamomis, bet kam beatėjus į valdžią situacija negerėja.

Tarp rajonų neturintieji automobilių važinėja perpildytais neaiškių maršrutų autobusiukais. Lima buvo didžiausias Pietų Amerikos miestas, stokojantis metro (tiesa, 2014 m. viena linija atidaryta).

Peru pakrantė: kolonijiniai miestai ir Inkų aidai

Pakeliui iš sostinės į pietus daug miestų atrodo it sumažinta Lima: Činča [Chincha], Ika [Ica]. Visoje Ispanijos Amerikoje, plotu XVIII a. beveik prilygusioje šių dienų Rusijai, miestai buvo statomi pagal vieną kurpalių: daugybė kvadratinių kvartalų, vienas kurių centre užleistas parkeliui, vadinamam Ginklų aikšte (Plaza de Armas). Ten per priešų apgultis miestelėnams dalindavo ginklus, ten stovi didžiausios ir seniausios bažnyčios.

Ika dar garsėja Hvakačinos kopa, ant kurios važiuojama pasiausti bagiais, o Pisko pakrantės miestelis (mums lankantis atstatinėtas po žemės drebėjimo) – to paties pavadinimo alkoholiniu gėrimu.

Ispanai, atplaukę iš užjūrių, didžiausius miestus statė pakrantėse, kad būtų patogiau išplukdyti Amerikos turtus. Inkai, tuo tarpu, valdydavo iš Andų kalnų. Neturėdami nei žirgų, nei rato jie pusės Romos Imperijos dydžio žemes kontroliavo remdamiesi siaurais, bet puikiai įrengtais keliais, kurie it arterijos net šiandien vagoja atokias Peru provincijas. Kas 10-45 km būdavo pastatyti miesteliai, vadinami tambais: žygiuojančios armijos ten pernakvodavo, o pranešimus nešantys bėgūnai perduodavo juos dar nenuvargusiems kolegoms, bėgsiantiems sekantį ruožą (šitaip “konvejerio principu” žinios sklisdavo daug greičiau). Tambo Colorado pakeliui iš Inkų sostinės Kusko link vandenyno sauso klimato dėka išlikusios net dažų liekanos.

Naskos linijos – religija ar ateiviai?

Europiečių žinios apie Amerikos istoriją paprastai prasideda nuo ten, kur šį žemyną atranda jų protėviai. Todėl taip gerai ir žinome Inkus. Juk kaip tik šią imperiją jos šlovės viršūnėje išvydo (ir sugriovė) konkistadoras Fransiskas Pisaras. Inkų imperija buvo didžiausia kada gyvavusi Andų valstybė, tačiau ji gimė vos 100-200 metų iki pasirodant ispanams. Inkai nepastatė visų kelių ir tambų nuo nulio – jie daug ką perėmė iš senesnių valstybių (kaip romėnai iš graikų ar barbarai iš romėnų). Kaip ir Europoje, pirmosios Andų valstybės atsirado dar ~1000-2000 m. pr. Kr., vėliau epocha keitė epochą, vienos imperijos – kitas.

Ta pamiršta Andų istorija skirstoma į tris “horizontus” ir du “tarpinius laikotarpius”. “Horizontų” metu Andus valdydavo viena-dvi didelės valstybės (Inkų era – trečiasis toks horizontas), o tarpiniais laikotarpiais – daug mažų. “Mažos” nereiškia “prastos”, nes būtent vienos pirmojo tarpinio laikotarpio valstybėlių palikimas šiandien labiausiai žavi į mistiką linkusius Peru lankytojus.

Tai – Naskos linijos. Milžiniškos figūros, prieš 2000 metų išraižytos žemės paviršiuje: 800 linijų, 300 geometrinių raštų, 70 gyvūnų ir augalų. Turistams šiandien jos dar įspūdingesnės, nei buvo statytojams: juk jie gali linijomis gėrėtis iš vienas po kito oran kylančių apžvalginių skrydžių. Tiems, kurių galvų nesusuka pilotų viražai (lėktuvą guldo kone ant šono), kirba klausimas “Kam tos linijos?”. Tikriausiai dėl religijos. Bet jei tikrąją tiesą Inkai dar gal žinojo, užkariavimų audros ją pasiuntė į amžiną užmarštį, todėl visada bus “alternatyvių paaiškinimų”, tarp kurių – magai ir ateiviai. Gidai aitrina vaizduotę, vieną figūrų net įvardindami “astronautu”. Man tokia kriptoistorija šiek tiek atsiduoda kolonijiniu požiūriu – neva “indėnai patys savo protu nieko sudėtingo nebūtų galėję suprojektuoti”.

Naskos kultūra dar paliko Čaučilos kapines kurių atvertuose kapuose – griaučiai su dar regimais mėsų gabalais. Ten – sausiausia pasaulyje Atakamos dykuma. Ir toks klimatas puikiai saugo tai, kas mirę. Tačiau gyvenimui reikia vandens, ir jį senovės indėnai atsigabendavo pasistatę ištisas požemines sistemas. Kantaloko vamzdžiai tebeveikia ir šiandien, pasiekiami akmenimis sutvirtintais platėjančiais šuliniais. O tarp baltų Kahuačio sienų naskiečiai, manoma, švęsdavo šventes.

Arekipa – didmiestis pakeliui į kalnus

Dar 400 km piečiau kelias nuo pajūrio pasuko į Andus. Pusiaukelėje, 2335 m aukštyje – Arekipa, antrasis pagal dydį Peru miestas (800 000 gyv.), kalvotas ir supamas snieguotų vulkanų. Jo UNESCO pripažintame senamiestyje – barokinės katedra ir Jėzuitų bažnyčia (Jėzuitai buvo pakviesti indėnams apkrikštyti ir savo darbą padarė: pagonybės Peru beveik nebėra), Ginklų aikštė su parduotuvių ir kavinių pilnomis arkadomis, Santa Katalinos vienuolynas, kurio storasieniuose pastatuose kadaise šventumo siekdavo turtingų šeimų dukterys.

Arekipoje prasidėjo artimesnė pažintis su aukštikalnių kultūra. Apylinkių laukuose gyvena guanakai ir vikunijos, o fermose ganosi jųdviejų “naminės” veislės lamos ir alpakos. Andų civilizacijai tai būdavo ir maistas, ir nešuliniai gyvuliai. Parduotuvėse prekiaujama kokos lapais, esą dar Inkams padėdavusiems ištverti išretėjusį orą (parsivežti tokį suvenyrą į Lietuvą būtų nelegalu). Deguonies trūkumo aš nejaučiau – bet greitai lipdamas į bokštą pavargau greičiau, nei įprastai.

Netikėčiausias Inkų tradicjas atskleidė Andų kapų muziejus, kurio vienintelis tikras eksponatas – stiklinis šaldytuvas su paauglės mergaitės, pramintos Chuanita, lavonėliu. Ją, kaip ir daugybę kitų vaikų, XVI a. inkai paaukojo aukštikalnėse, viename iš keturių jų imperijos kraštų. Ten nuo puvimo jau gelbėjo nuolatinis šaltis.

Titikaka – aukščiausias pasaulio ežeras

Už Arekipos ženklai palei Carretera Interoceanica kelio serpantinus rodė vis didesnį ir didesnį aukštį. Rekordas buvo 4528 m. Beveik toks pat aukštis, kokiame atsidurtum užkopęs į Monblaną – aukščiausią Alpių viršūnę. Persivertę per priešakinę Andų juostą truputį nusileidome – Titikakos ežeras plyti 3800 m virš jūros lygio.

Susivokti sunku, mat ten – plynaukštė (altiplano). Plačios lygios pievos, aplinkui – bukos “kalvos”, iš tikro siekiančios 5 km ir daugiau. Kažkur tarp jų – aukščiausia pasaulio gyvenvietė La Rinkonada [La Rinconada] (5100 m – ten nekilome). Kaip aukštai esi priminė viešbučiuose siūlomi deguonies balionai, kai kuriems įskaudusios galvos.

Titikaka vadinama “aukščiausiu pasaulio ežeru”, bet tirpstančio sniego kriokleliais suneštų ežerėlių pasitaiko ir aukščiau. Tačiau Titikaka tarsi jūra, kurios kito kranto kai kur nesimato, o išėjimo į tikrą vandenyną per karus netekusi kaimyninė Bolivija šiame ežere net laiko savo laivyną.

Titikaka pilna gyvenamų salų. Nuplaukėme į dvi – Takilę, kurios vyrai garsėja kaip puikūs ryškių raštų mezgėjai ir urų tautybės plaukiojančių salų kaimą
. Pastarosios “salos” – surištos iš šiaudų, ant jų – šiaudiniai nameliai ir tvarteliai jūrų kiaulytėms. Peru jos – mėgstamas patiekalas, esantis ir restoranų meniu (cuy). Salų gyventojai pasitinka turistus, demonstruoja savo tradicijas – atrodo, kad tai seniai tapę jų pagrindiniu užsiėmimu, todėl mintyse nuolat kirbėjo klausimas, kiek iš to, ką matau – tik spektaklis.

Grynakraujų indėnų Andų plynaukštėse daug, jie tebekalba kečujų kalbomis, kaip ir Inkai. Apskritai Peru indėnų yra 32%, baltaodžių – 20%, o dauguma gyventojų maišytos rasės metisai – 45%. Pastarieji beveik visi įsilieję į ispanakalbę kultūrą ir net išsikėlusios į pakrančių miestus indėnų šeimos su vaikais bendrauja ispaniškai: 1960 m. kečujiškai kalbėdavo ~35% perujiečių, dabar – tik 13%. Tačiau Peru didžiulė šalis (kaip 20 Lietuvų ar 4 Vokietijos), ir Anduose tebėra kaimų, kurių gyventojai išvis ispaniškai nemoka.

Šalia Titikakos – Siljustanio bokštai, kuriuose laidota Inkų nukariautos kolų kultūros aukštuomenė. Toliau, pasukus stebėtinai tiesiu (žinant jo aukštį) keliu į Kuską indėnų paveldas, kaip Pikilaktos miesto [Pikillacta] griuvėsiai (Vario civilizacijos, valdžiusios pusę Andų per antrąjį horizontą), vis labiau stelbė kolonijinį. Nors pastarasis niekur neišnyko – kaip Šv, Petro bažnyčia Andahualiljo [Andahuaylillas] miestelyje, “Andų Siksto koplyčia” tokiomis nuostabiai ištapytomis lubomis, kad sunku patikėti, kokiame užkampyje esi. Skleisti krikščionybę pačioje pagoniškų Inkų tradicijų širdyje buvo turbūt svarbiausia ir sunkiausia. Pavyko: kolonistų ekonomiendoms priskirti indėnai netrukus atsivertė ir net patys dalyvavo tolimesniame krikščionybės skleidime – tapė paveikslus, supažindinančius beraščius tautiečius su Kristaus žinia. Taip gimė Kusko tapybos mokykla, su rausvai-gelsvomis spalvomis ir be perspektyvos; jos darbų pilna vietos vienuolynuose ir muziejuose.

Aišku, nieko toliau gimtinės neregėję indėnai krikščionybę interpretavo ir savaip. Apaštalai per paskutinę vakarienę vietiniuose paveiksluose kartais valgo jūrų kiaulytes. Sakoma, kad per Kuską kasmet nešiojamos šventųjų statulos stebėtinai primena Inkų procesijas, kai minios taip pat garbindavo mirusių valdovų mumijas.

Kuskas ir kvapą gniaužiantis “Inkų šventasis slėnis”

Kuskas buvo Inkų imperijos sostinė. Ispanai jį pavertė sava Andų širdimi ir kolonijinis senamiestis nuo daugumos Peru miestų skiriasi tik savojo baroko puošnumu ir kasdieniu Inkų kultūros pristatymu (su tautiniais šokiais bei Inti Raymi saulėgrįžos festivalio fragmentais).

Užtat Kusko apylinkių “šventajame slėnyje”, ~100 km spinduliu – visi įspūdingiausi Inkų statiniai ir miestai. Laikas nuo jų “nurinko” tik stogus ir ryškius dažus. Gaila ir to: tegalima įsivaizduoti, kaip atrodė anie mūrai – ryškiai raudonai-balti – žydro Andų dangaus ir rudų kalnų fone.

Iki žymiausio Inkų miesto – Maču Pikču – 112 km. Turistinis miestelis slėnyje prie jo pasiekiamas geležinkeliu (ištvermingiausi eina pėsčiomis senuoju inkų keliu, o automobilių plentų nėra išvis), paskui autobusai veža serpantinu į kalną. Trumpas takas – ir atsiveria “atvirukinis” vaizdas į miestą, į dar vieną paslaptį. Mat savo tobuliausią inžinerijos pasiekimą Inkai apleido patys – ispanai apie jį nė nesužinojo. Vėl jis atrastas tik prie nepriklausomos Peru 1911 m.

Kaip dažnas Inkų miestas, Maču Pikču turi lygią ceremonijų aikštę (tarp aštrių kalnų vien išlyginti žemę – didis pasiekimas), kukurūzų sandėlius prie įėjimo (prasidėjus šventei papildomų atsargų įvežti būdavo nepriimtina). Vanduo atiteka vamzdžiais iš aukštesnių šaltinių, o visi pastatai – iš tiksliai iš anksto nugludintų akmenų, kiekvienas kurių “pagamintas” tai vienai vietai, kurioje taip įsikabina, kad nereikia skiedinio.

Labiausiai pribloškia pati Maču Pikču padėtis 2430 m aukštyje tarp didžiulių kalnų. Bet atmosferą gadino turistų minios. Artimesniame Kuskui “Inkų žiede” yra vietų, kur pasijunti net baugiai vienišas. Labiausiai pribloškė Pisakas [Pisac] – ten kalnų takeliais ir tuneliais tarp inkų mūrų vaikščiojom beveik vieni. Žavus ir Olantaitambas [Ollantaytambo], rodosi, vertikaliai pastatytas palei uolą, bei Saksahuamanas [Saksaywaman] (manyta, kad tvirtovė, bet gal šventykla).

Visa tai – griuvėsiai. Marasas (balti baseinai, kuriuose išgarinus vandenį pasilieka druska) – vienintelė kelionės metu regėta senovės Andų civilizacijų pastatyta vieta, kuri ir šiandien naudojama pagal paskirtį.

Aplink Inkų miestus – akmenimis sutvirtintos terasos, kuriose auginti kukurūzai. Kaip savo “Pasaulio istorijoje” rašo Džiofris Blainis [Geoffrey Blainey], būtent jiems indėnai turėtų būti labiausiai dėkingi už savo civilizacijas. Kukurūzai maistingesni ir reikalauja mažiau priežiūros nei europiniai ar azijiniai javai. Kai žemės ūkyje triūsti reikėdavo trumpiau, darbininkų užteko ir prekių pervežimui (be rato ir žirgų tai buvo sunkiau), ir mūrijimui aukštikalnėse. Morajuje inkai, spėjama, turėjo net “eksperimentinių terasų”, atrodančių it graikų teatrai – agronomai stebėdavo, kaip augalai auga skirtingai apšviestose pusėse.

Andų civilizacija žlugusi, bet paslaptingai žavi

Mano kelionė į Peru buvo pažintis su viena didžiųjų pasaulio civilizacijų. Ją pradėjau dar Madride (per šį miestą vis dar patogiausia skristi į visas buvusias Ispanijos valdas), Amerikos muziejuje. Nuostabiausi Andų dirbiniai, suvežti konkistadorų – tai ne “pirmykščių kultūrų” archeologinės iškasenos, o Europos ir Azijos šedevrams prilygstantys unikalūs meno stiliai.

Deja, Andų civilizacija žlugo – ir nuo kardo, ir nuo ligų. Išlikę jos mūrai, žemėje išraižytos figūros, inžineriniai stebuklai tik kelia klausimus, dažnam kurių aiškaus atsakymo nėra.

Viena aišku: tiems, kam išnykusių kultūrų griuvėsiai romantiški ar žavūs, Peru – viena įdomiausių vietų kelionei, greta Italijos, Graikijos, Egipto ir Meksikos. O iš pažiūros nesvetingi, bet vietos indėnų puikiai prisijaukinti kalnai – puikiausias fonas apleistiems miestams ir šventovėms.