Meksika

Didžioji Meksikos dalis – šiaurės Meksika – beveik nelankoma keliautojų. Kiekvienas kelias, kiekvienas pakelės miestelis alsuoja baisiomis istorijomis apie kartelių žiaurumus. ir tik nelegalai link išsvajotų JAV čia žygiuoja voromis.

Tačiau gamtos grožybės čia prilygsta JAV gamtos stebuklams. Yra net kanjonas, didesnis už Didįjį kanjoną…

Automobiliu apsukome šiaurės Meksiką, nuo sostinės Meksiko beveik iki JAV sienos ir atgal – ir to sauso, dykumėto krašto dvasią sudėjau į šį straipsnį.

Nuo turistų minių – į mirusiųjų šalį

Išvažiavus iš sostinės Meksiko į šiaurę, peizažas ir atmosfera greitai persimainė. Iš pradžių dar laukė garsusis Teotihuakanas, tūkstantmečių paslaptingų piramidžių miestas – paskutinė vieta, kur „skendome žmonių jūrose“, nors ir tai tik dieną, užplūdus iš sostinės vienadieniams turistiniams autobusams.

Dar už 110 km Tuloje garsiųjų grėsmingų toltekų civilizacijos skulptūrų papėdėse jau kartais pasilikdavom visai vieni.

Dar už 200 km – San Migelis de Aljendė ir Gvanachuatas, paskutiniai turizmo „avanpostai“ prieš Meksikos laukinius vakarus. Jaukus An Migelio senamiestis jau dešimtmečius pavergia JAV senjorų širdis: čia jie apsigyvena su visam arba bent žiemoja. „Pirmąją pensininkų kartą“ atviliojo galimybė gaunant amerikietiškas pensijas gyventi „kaip karaliui“. Tos žemos kainos seniai pranyko, bet ne San Migelio trauka: dabar jis vilioja įvaizdžiu, iščiustytais kolonijiniais namais, rūmais ir bažnyčiom, stogų restoranų prabanga, amerikietiška hipsterine švara ir tvarka. Tik spalvos ir oras – meksikietiški. Tokia idealizuota Meksika – šitokia priešinga tam, kas laukė toliau į šiaurę…

Gvanachuatas jau parodė tamsesnį ir tikresnį Meksikos veidą. Požeminiai keliai, nusausintomis upėmis vingiuojantys po puošniaisiais senamiesčio mūrais, alsuoja tamsa. O Mumijų muziejų reikia pamatyti, kad patikėtum. Mumijos ten ne kokių senovės faraonų, o tiesiog iš vietos kapinių! Mat Meksikoje už kapą giminės turi mokėti nuomą, jei nemoka – kaulai ištraukiami ir suverčiami į bendrą „kaulidę“. Bet štai Gvanachuate kriptose rado ne kaulus, o sudžiūvusias pajuodusias mumijas. Sustatė jas atrėmę į sienas, fotografai dėliojo į meniškas kompozicijas savo nuotraukoms, o režisierius F. Kurielis pastatė filmą, kur jos – atgijusios – kovojo su garsiuoju superherojum-lučadoru „El Santo“. Pažiūrėję tą kultinį filmą meksikiečiai ėmė dalinti kyšius kapinių prižiūrėtojams, kad leistų išvysti mumijas, ir galiausiai savivaldybė nutarė uždirbti atidarydama muziejų. „Ši moteris buvo palaidota gyva, bandė išsivaduoti, todėl rankos sudėtos šitaip“ – pasakoja prižiūrėtojas – „Šitas nudurtas, todėl krūtinėj skylė ir oda ten pajuodijusi labiau nuo kraujo“, „Čia mažiausia pasaulio mumija, ką tik gimęs vaikelis – ir jis mirė, ir motina, jį gimdydama – ta motina guli štai čia“. Pajuodijusios mumijos – galingas „memento mori“ – o kam neužtenka šalia dar siaubo kambarys, dar mirusių vaikų nuotraukos. Jas linksmai žiūri tėvelių atsivesti penkiamečiai, septynmečiai „pypliai“ – šis muziejus Meksikoje laikomas „šeimynine pramoga“. Prie išėjimo, aišku, „mirtiškų“ suvenyrų parduotuvė.

„Neskoninga“? Ne Meksikoje! Mirtis čia užima ypatingą, kitokią vietą. Aguaskalientese šiauriau Gvanachuato laukė Nacionalinis mirties muziejus, kuriame – visas „mirtinas“ Meksikos menas. Kaukolės, velniai besimylintys su giltinėm, mirties medžiai, lavonų paveikslai. Tokių kūrinių istorija gili – panašius kūrė indėnai ir atėjusi ispaniška katalikybė ne tik to nepakeitė, bet ir pati tuo persisėmė. Katalikiška Visų šventųjų diena virto spalvingu „Dia de los Muertes“… Viena šios šventės tradicijų – „tekstinės kaukolės“ (calavera literaria) – tokius eilėraščius rašai ir draugams, ir įžymybėms, ten it nekrologe papasakoji kaip tas žmogus mirė. Kas nors daug rūko? Sueiliuok, kaip jis besikankindamas mirė nuo plaučių vėžio, ir nusiųsk jam savąjį šedevrą Dia de los Muertes proga. Laikraščiai tokias “dedikuoja” politikams…

Nejauku? Bet šiaurės Meksikoje – kaip visur pasauly – bijoti reikia ne mirusiųjų, o gyvųjų.

Kaip važiavome per nematomas mafijos valstybes

„Kur Meksikoje nesaugu?“ – paklausę to vietinių, išgirdavome vis ką kita. Nes situacija nuolat keičiasi, nematomi narkomafijos gaujų frontai nuolat juda. Kas vakar buvo dar „pakenčiamas miestas“ šiandien gali būti „užkeikta zona“ iš siaubo trilerių, aprašyta kaip „turistams uždrausta“ užsienio reikalų ministerijų perspėjimuose ir naujausiuose „Lonely Planet“ tipo knygų leidimuose.

Mūsų kelionės metu viena vietų, apie kurią gąsdino labiausiai, buvo Sakateko valstija. „Į šiaurę galit važiuoti, bet apvažiuokit Sakateką, visą valstiją“ – sakė Meksike, o paieška ispaniškajame internete parodė kodėl. Per Sakateką ėjo kelias į JAV, esminis narkotikų eksporte, ir dėl jo vyko rimtas gaujų susirėmimas. Vienas liūdniausių miestų pakeliui – Fresniljas, kuriame dingdavo vidutiniškai vienas žmogus per dieną. Mamoms belikdavo spėlioti ar jų sūnūs nužudyti, ar prievarta paimti gaujų „kareiviais“, o kartą kartelio smogikai puolė atiminėti pravažiuojančių vairuotojų mašinas ir čia pat padeginėti, kad degėsiai užkirstų kelius konkurentų karteliams. Aišku, dingimas ar autoplėšimai – tik „ledkalnio viršūnė“ – Meksikos „raudonojoje spaudoje“ ir atitinkamuose tinklapiuose kasdien skaitydavau naujienas, kaip ant tiltų „perspėjimui“ mafija kur pakabino lavonus ar paliko prie kokios savivaldybės dešimčių nukirstų kojų, rankų bei galvų “komplektą”. Dažnai tokias žinias skaitydavau iš tų miestų, kuriuos ką tik pravažiavome ar netrukus kirsime.

Deja, kelių į šiaurę Meksikoje nedaug – ko reikia narkoprekeiviams, reikia ir šiauryn važiuojantiems „keistuoliams turistams“. Beliko vadovautis patarimu važiuoti tik dienom, tik mokamais keliais. O jų kainos primena „duokles“: už pavažiavimą kokius 150 km susimoki 25 EUR, už 300 km ir 50 EUR. Vien už kelią! O sutaupai kartais tik kokį pusvalandį, nes kai kurie mokami keliai net nėra magistralės. Bet moki už saugumą…

Nieko tikrai siaubingo pakeliui nematėme – nors per šiaurės Meksiką nuvairavome iš viso virš 6000 km. Net ir ten didžiausia tikimybė, kad viskas bus gerai. Tik tornadus primenantys “smėlio viesulai” neįpratusią akį gal kiek gąsdins…

Aišku, situaciją suvoki iš smulkmenų. Pilna visokiausių policijų, kariuomenės. Džipų vilkstinės su kulkosvaidžiais ir kulkosvaidininkais, šarvuočiai. Jei būčiau skaičiavęs, karinių automobilių šiaurės Meksikoje mačiau kelis šimtus, visi tarsi paruošti frontui, bet iš tikro vidaus karui… Tik ar jis vyksta ar viskas sutarta?.. Žemėlapiai pilni ne tik altorių Šventajai Mirčiai, bet ir “narkomafijos globėjui” Jėzui Malverdei. Degalinių tualetuose už grotų paslėptos muilo dėžutės.

Turėtum jaustis saugiau? Anaiptol. Meksikoje užsieniečiui net didesnė tikimybė nukentėti ne nuo mafijos, o nuo policijos. Karteliai, sako, turistų privengia (nereiškia, kad nepuls smulkesni vagys, plėšikai ar kiti banditai). O daugelis ilgiau čia gyvenančių užsieniečių turi galybę pasakojimų apie tai, kaip juos reketavo ar net apvogė Meksikos pareigūnai, o su tokiu reketu susidūrėme ir mes: dar sostinėje Meksike pareigūnai, liepę užsukti į kažkokį skersgatvį, reikalavo iš mūsų 200 eurų kyšio už išgalvotą pažeidimą, gąsdindami visokiom nemaloniom pasekmėm (kai suprato, kad suprantame “kas ir kaip”, po keliolikos minučių patys atstojo ir nuvažiavo gaudyti mažiau Meksiką perpratusių aukų).

Nesaugumą liudijo ir gausybė dingusių asmenų nuotraukų, bergždžių teisingumo reikalavimų, išklijuotų ant pakelės miestų elektros stulpų ar kelio mokėjimo punktų. Toks vaizdas vis kartojosi ir kartojosi it koks dežavu: augalotas vyras iš savo pikapo stebi kelią, gatvę ar įvažiavimą į prastesnį miesto rajoną. Sako, tai narkokartelių „žvalgai“, bet įrodymų neturiu.

Kuo šiauryn važiavome, tuo labiau pakelės panašėjo į… Švento Jokūbo kelią. Tik nešini kuprinėlėmis į šiaurę pavieniui ir būriais žygiavo ne piligrimai, o nelegalūs migrantai: pavieniai vyrai ir ištisos giminės. Daugelis iš tų šimtų tūkstančių eina skersai visą Meksiką iš Centrinės Amerikos ir dar toliau. Ir visų jų tikslas išsvajotosios JAV. Pakeliui jiems tenka sumokėti daug kyšių, duoklių, o moterys neretai Meksikoje ir išprievartaujamos. Juk nepasiskųs.

Važiuojant automobiliu pavojai kiti. “Netikėtos” duobės. Visos šiaurės Meksikos pakelės – tikras padangų kapinynas. „Vidury niekur“ ratus keičiantys vairuotojai. O juk tai vienas pavojingiausių dalykų ten sustoti… „Kad tik mums netektų…“.

Deja! Mūsų padanga sprogo ištuštėjusiam nemokamam kely kur neveikė joks mobilusis ryšys. Paaiškėjo, kad autonuoma įdėjo netinkamą domkratą, o jokie reti pravažiuojantys vairuotojai nedrįso stoti padėti nemokamame kelyje (visi šiaurės Meksikoje žino, kad vaidindamos automobilio gedimą aukas dažnai susistabdo pagrobėjų gaujos). Laimė, padėjo gretimo kaimo gyventojai. Ir pinigų atsisakė. Ratų taisymo sistema ten gerai „įsukta“ – autonuomos duotą mažesnį atsarginį ratą artimiausiame miestelyje servise greitai pakeitė atgal į didesnį, ir tinkamą padangą pardavė. Iš pradžių galvojome, kad „dienos nebėra“, bet per visą situaciją praradom tik kokias 40 min, per visą dieną sėkmingai sukorėme 740 km (tokie šiaurės Meksikoje atstumai!).

Ir šiaurės Meksikoje yra gausybė gerų, paslaugių, darbščių žmonių. Nuo to tik dar liūdniau, kad jiems tenka gyventi viso to reketo, kartelių ir (taip) policijos priespaudoje.

Šiaurės Meksikos dykumų miestai ir JAV įtaka

Šiaurės Meksika – tokia laukinių vakarų dykuma. Aukščiai toliau vandenyno nemaži (~2000 m), tad dienos karštos, bet naktys vėsios. Kiekvieno miesto centre – įspūdinga rusva katedra puošniu „čurigeresko“ stiliaus fasadu bei „Plaza de Armas“ – ginklų aikštė, į kurią kadaise, užpuolus priešams, miestelėnai būdavo šaukiami susirinkti ginklų. Nuo tos aikštės atsišakoja visa eilė gatvių. Jei miestas lygumoje – gatvės tiesios, jei tarp kalnų – viską diktuoja reljefas.

Vieni senamiesčiai, kaip Sakateko miesto, gražūs – nes apsupti kalnų, nes pilni iš brangiųjų metalų kasybos kolonijiniais laikais pelnų pastatytų didingų pastatų. Kiti – kaip Čihuahua ar koks Toreonas – nykesni, „pravalyti“ žemės drebėjimų ar griovimui nusiteikusių architektų, katedras ten supa visokios „architektūrinės dėžutės“.

Kuo arčiau valstybių siena, tuo viskas panašiau į JAV. Daugiau amerikinių prekės ženklų, „prekybos parkų“, vis sunkiau įsivaizduoti gyvenimą be automobilio. Jei parodytum trečio pagal dydį Meksikos miesto Monterėjus nuotrauką, gal spėčiau, kad fotografuota JAV: dangoraižiai, keliaaukščiai keliai… Tik kalnai aplink aukšti, nuostabūs. Ir kainos, važiuojant tolyn sostinės Meksiko iš pradžių vis besileidusios, arčiau JAV vėl pasuka stačiai aukštyn. Palei pačią sieną – liūdniausiai pagarsėję nusikalstamumu miestai, kaip Tichuana ar Siudad Chuaresas, iš kur „diriguojami“ narkotikų ir nelegalų srautai.

Bet JAV-Meksikos sienos nesiekėme. Mūsų – ir daugelio turistų, kurie dar užklystą į tą regioną – tikslas buvo į vakarus nuo Čihuahua – Vario kanjonas.

Vario kanjono grožis ir siaubas

„Vario kanjonas didesnis ir gilesnis už JAV Didįjį kanjoną“ – skelbia bukletai. Ir iš tiesų jis be galo įspūdingas. Tiesa, jei Didysis kanjonas – vienas, tai Vario kanjonas iš tikro – šešių kanjonų „tinklas“. Didžiausiųjų net dugną sunku pamatyti nuo pakelės aikštelių. Viena geriausių vietų tam pasirodė Divisadero esantis Barrancas del Cobre nuotykių parkas, bet net ir ten dugno nuo šlaito nematai – teko keltis ant arčiau kanjono vidurio iškilusios uolos specialiu lynų keltuvu.

Vario kanjono miesteliai, ypač Krilis (Creel), primena kurortus: restoranai, šviesos naktį, su garsia muzika važinėjantys meksikiečių pikapai. „Čia saugu“ – tikino viešbučio šeimininkas. Bet turistus sutikome beveik vien meksikiečius. Užsieniečiai čia dažniausiai drįsta atvykti vienu metodu – El Chepe traukiniu, kurio vaizdingas geležinkelis kerta kanjoną. „Nepriklausomi keliautojai“ kaip mes tokie reti, kad viešbučio šeimininkas nesvarstydamas tokios galimybės vakare siūlėsi „paimti iš traukinių stoties“, o net pamatęs, kad atvažiavome automobiliu, užsimiršęs ryte klausė, „ar rytoj išvažiuosime traukiniu?“…

„Nepriklausomi žygiai“ čia, sako, pavojingi. Ne dėl to, kad nuo uolos nukrisi. Vario kanjone auginami narkotikai ir gilyn ėję turistai pasakoja sutikę ginkluotų kartelių atstovų. Esą tarpeklio apačioje jie net aplink automobilių kelią, Batopilas kaimą, automatais mosuoja. Mes ten nevažiavome – trūko laiko. Ir viršuj įdomybių pakako: indėnai raramuriai, kurie, užuot vaikščioję, bėgioja, žavūs miškai ir nuostabūs vaizdai žemyn.

Čihuahua valstija keturis kartus didesnė už Lietuvą ir kas „arti“ ten suvokiama kitaip. Vario kanjono kaimų restoranuose pilna karšto tąsaus menonitų sūrio – nes to paties turistinio regiono dalimi laikomos ir menonitų kolonijos prie Kautemoko (Cuauhtemoc) miesto ~150 km šiauriau. Tai – unikali vokiečių religinė bendruomenė, kuri prieš daug šimtmečių pasitraukė iš Vokietijos, bet išlaikė ir savo kalbą ir tikėjimą. Menonitų muziejaus ekskursijoje vaizdžia išgirdome, kaip jie klajojo po pasaulį: iš pradžių traukėsi į Prūsiją, vėliau XVIII a. Rusiją, šios carams įvedus privalomą karinę tarnybą XIX a. pabaigoje bėgo į Kanadą, o šiai įvedus privalomą valstybinį švietimą – tarpukariu – į Meksiką. Dabar, sako, dėl nusikalstamumo pamažu traukiasi į Boliviją, kur menonitų skaičius auga. Apie 75 000 jų vis dar gyvena Meksikoje, ypač Čihuahua, ten ištisi kaimai vokiški-krikščioniški. Tradicinių rūbų nebedėvi ir muziejuje matytų dukroms beveidžių lėlių (“kad nesusikurtų grožio idealo”) nebedovanoja, bet kalbą ir tikėjimą išlaikė neįtikėtinai puikiai.

Šiaurės Meksikoje nėra jokių šalį išgarsinusių piramidžių. Didžiosios indėnų civilizacijos „užsibaigdavo“ Meksiko apylinkėmis. Didžiausias „paslaptingas praeities stebuklas“ šiaurėje – Pakimės [Paquime] iš molio drėbtas miestas, kur atšiauriame dykumų klimate indėnai gyvendavo pusiau po žeme. Ties Meksikos šiaure didžiosios actekų, toltekų, Teotihuakano civilizacijos užleisdavo vietą technologiškai labiau atsilikusioms šiuolaikinių JAV indėnų tautoms, Pakimėje dar gyvenusioms sėsliai, bet dar toliau į šiaurę klajojusioms be nuolatinių tėvynių.

Apleisti laukiniai vakarai pakeliui atgal

Sausos Šiaurės Meksikos dykumos, įspūdingi kalnai toliuose atviliojo net garsiausius Holicudo režisierius, kurie čia filmavo savo vesternus. Paseo de Viejo Oeste prie Durango miesto kinas niekada nesibaigia. Buvusi filmavimo aikštelė virto zona „vesterniškoms“ asmenukėms prie visokių saliūnų, to meto kostiumais vilkinčių aktorių ar karietose. Gali išsidažyti veidą indėniškai, lankyti „žiaurų“ indėnų kaimą su nukankintų žmonių maketais, pasmeigtom kaukolėm, klyksmais. O savaitgaliais parkas „atgyja“, į centrinę gatvę suguža dešimtys „laukinių vakarų“ žmonių.

„Tokie vaidinimai – tik Meksikoje“ – pakomentavo žmona, išvydusi siužetą. Jis paprastas – indėnai ir atėjūnai, šerifas ir kekšės, visi mušasi, šaudosi, žudosi. Vienas žmogus kankinasi pakariamas, kitam perduriamas pilvas, trečiam perpjaunama gerklė – daug, daug dirbtinio kraujo ir atrodo taip tikroviškai, kad vaikai verkė. Finale banditus iššaudžiusį šerifą nušovė kažkoks „svarbus žmogus“ su pinigais, tiesiog atjojęs į miestą.

Kaip meksikietiška! Anapus „Paseo del Viejo Oeste“ ir šiandien laukiniai vakarai. Mafijos gaujos į internetą talpina vaizdus, kaip sikarijai „paleidžia aukai žarnas“, nupjauna veidą ir užsideda jį tarsi kaukę, išpjauna ir suvalgo širdį ir t.t. Kitur pasauly savo nusikaltimus banditai slepia, o šiaurės Meksikoje – priešingai! Policija jų kišenėje, nenubaus – užtat kitos gaujos gali stoti “skersai kelio”, o nuo to apsaugos tik baimė. Atrodo, realybė šiaurės Meksikoje dar žiauresnė už vesternus! Ir čia kalbu tik apie tai, kas nufilmuota, nufotografuota, ką publikavo patys banditai… Visokiuose forumuose „grįžtantys šeimų lankyti“ JAV meksikiečiai dalijasi daugiau nemalonių pasakojimų – štai vieni teigė, kad vos kirtę Meksikos sieną, važiuoja pas banditus sumokėti „už apsaugą kelyje“, neva gauja duoda kažkokį raštą ir tada jų neplėšia, o kitus grįžtančius emigrantus su dovanom dažnai plėšia… Bet kas tiesa, kas legendos? O gal tuos pačius „už apsaugą mokančius“ kažkas tiesiog apgauna, išrašydamas beprasmį popieriuką?..

Bet kiek tą pajusi – priklausys nuo pasirinkto kelio.

Nuo Durango pasukome atgal. Pro trečiąjį pagal dydį Meksikos miestą Monterėjų su plačiom amerikietiškom gatvėm, prekių ženklais, supamą didingų kalnų. Tai viena „salų“, kur laukiniai vakarai trumpam prasisklaido. Hipsteriškas spalvingas senamiestis, pramonės muziejumi ir parku paverstas pirmasis Meksikoje plieno fabrikas, naktį dangų nutvieskiantis galingu žaliu lazeriu nutvieskiantis “Komercijos švyturys”… Bet senesnėje literatūroje rasi, kad “Monterėjus – nesaugiausias miestas”. Smurtas šiaurės Meksikos valstijas šluoja bangomis, gerai pataikyti per atoslūgį…

Paskui, ratu apsukant Sakateką – Real de Catorce, 2728 m aukštyje stūkstantis vienas aukščiausių Meksikos miestelių, į kurį patenki per ilgą siaurą seną tunelį. Jį „pagimdė“ ~1800 m. sidabro kasyklos, tada čia gyveno 15000 žmonių, o XX a. beliko 1000. Atrodė miestelis išnyks visai – bet štai romantiškai apleisti didingi jo namai pritraukė turistus, jis virto tokiu menišku kurortu vidury niekur. Mašinos paliekamos nesaugomose aikštelėse, tarp trankios muzikos kavinių žmonės vaikšto ir vakarais. Meksikiečiai pasakoja, kad ir tokios vietos turi „tamsiąją pusę“, verslininkai ar politikai turbūt moka duoklę gaujoms, kad „atstotų“. Bet turistas tai jaučia nebent per didesnes kainom.

Paskutinė stotelė – San Luis Potosio senamiestis, su Leonoros Karington, garsiausios moters siurrealistės, muziejumi. Gal žinotume ją kaip kokį Salvadorą Dali, jei būtų gyvenusi kur JAV ar Europoje, o ne „užkampinėje“ šiaurės Meksikoje, bet nuo to tik įdomiau ją atrasti!

Nepatyręs šiaurės Meksikos negali sakyti matęs visą Meksiką… Juk Meksika tikrai ne tik paplūdimiai, piramidės ar Jukatano džiunglės – didžioji jos dalis visiškai priešinga, tai – aukštai virš jūros lygio plytinčios dieną deginančios, o naktį vėsios dykumos, smėlėtų vėjų sūkurių nugairinti miestai… Tačiau nusikalstamumas, bloga reputacija lemia, kad tai pamato tik nedaugelis turistų.

---

Visi mano kelionių po Meksiką vadovai

---

1. Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis
2. Meksikas – baisus didingas metropolis
3. Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės
4. Šiaurės Meksika – Meksikos laukiniai vakarai

Komentuoti

Jukatane – geriausi Meksikos kurortai ir nuostabiausios piramidės! Naktinio gyvenimo sostinė Kankunas, „pasaulio stebuklas“ Čičen Ica, džiunglės ir karščiai, unikali majų kultūra.

“Kelionė į Meksiką” daugeliui iš tikrųjų – tik kelionė į Jukataną… Per kelias keliones apvažiavęs jį visą, Jukataną sudėjau į šį kelionių vadovą.

Kankunas ir geriausi Meksikos kurortai

Vos pamatęs Kankuną pro lėktuvo langą bemat suvokiau, kodėl tai vienas garsiausių pasaulio kurortų. Jo vieta tiesiog nepakartojama! Visi didieji viešbučiai stūkso 20 km ilgio „nerijoje“ tarp Atlanto vandenyno ir Ničuptės lagūnos. Paplūdimys – visada šalia, saulėtekiai – iš vandenyno, saulėlydžiai – į lagūną…

Tačiau „nusileidę ant Meksikos žemės“, gal praleidę Kankuno nerijoje vienas-kitas atostogas, daugelis susiranda sau mėgstamesnių kurortų. Kankunas lieka „rojus“ tik tiems, kas myli didelius „all inclusive“ viešbučius. Nes kai daugelio turistų gyvenimas, pramogos ir vakarienės verda „už viešbučių kompleksų vartų“, Kankune mažai „atvirų visiems“ restoranų ar lankytinų vietų, atstumai tarp jų milžiniški. Visi Kankuno paplūdimiai – teoriškai visiems, bet tik retai kur į juos gali patekti ne per viešbutį. O Ničuptės lagūnoje negalima maudytis – ji pilna krokodilų.

Padėtį kiek gelbsti puikus viešasis transportas – kai nerijoje tik vienas kelias, nereikia mąstyti, ar maršrutas tinkamas, autobusai važinėja kas kelias minutes ir net naktim…

Kur pasuka kiti keliautojai, nusileidę Kankuno oro uoste? Variantų galybė ir kasmet jų vis daugiau! Nes Kintana Ro valstija, kurioje stovi Kankunas – savotiškas „džiunglių Dubajus“. Kaip Dubajuje be paliovos užstatomos dykumos, čia – viešbučiais ir daugiabučiais virsta iškirstos džiunglės. Tiesą pasakius, dar iki 1970 m. Kankuno nebuvo išvis – visas miestas pastatytas „nuo nulio“ kai Meksikos valdžia rado „tobulą vietą kurortui“!

Kankuno nerijos viešbučiams aptarnauti jau „žemyne“ dar tada pastatytas „darbininkų miestas“. Jis – 3-4 km nuo paplūdimių, bet kai turistinis Kankunas beprotiškai išbrango, viešbučiai “pasisėjo” ir ten. Juose atostogauja taupūs bei tie, kam kasdienės maudynės nebūtinos (ar pakanka baseino), kam Kankunas tėra „pradinė bazė“ kelionei po Jukataną. Bet šiaip to „Kankuno centro“ nelabai kam rekomenduočiau: be garsaus pavadinimo tai „eilinis Meksikos miestas“ su viena-kita vieta pramogoms ir galimybe per pusvalanduką pasiekti Kankuno neriją. Dar 1990 m. Kankune gyveno 167000 žmonių (mažiau nei Klaipėdoje), o 2020 m. jau 888000 (daugiau nei Vilniuje).

Daug geresnį įspūdį paliko šiuo metu sparčiausiai „dygstantis“ kurortas Plaja del Karmenas 60 km į pietus nuo Kankuno – dar 1995 m. čia gyveno 17 000 žmonių, 2020 m. – jau 300 000! Jo pramoginė Quinta Avenida gatvė, rodosi, niekad nesibaigia: visur skoningi restoranai ir barai, gyva muzika, parduotuvės, ir smagu eiti pėsčiam, nes automobiliai ten draudžiami. Iki viešų, atvirų paplūdimių – vos kvartalas; tikras nepriklausomų keliautojų rojus!

Bet daug kam ir Plaja del Karmenas gerokai per triukšmingas, jo viešbučiai per dideli. Tuos traukia Isla Mucheres [Mujeres] ar dar labiau „laukinė“ Isla Holboš [Holbox] salos. Aišku, tas „laukinumas“ visada laikinas: Jukatane tai, kas prieš 10 metų buvo „neatrastas rojus“, dabar jau gali būti kone „naujojo Kankuno pradžia“. Ir nors koks šūkis „Saloje daugelis važinėja ne automobiliais, o golfo vežimėliais“ skamba gražiai, kai tų benzininių vežimėlių šimtai ar tūkstančiai, birbesys, trukdymas vaikščiojimui ir net smogas gali erzinti nemažiau, nei nuo meksikiečių numylėtų didelių pikapų.

Bet Meksikos pakrantės – ilgos, ir kuo toliau vadinamąja „Majų Rivjera“ į pietus, tuo mažiau turistų. Magistralę pakeičia paprastas kelias, išnyksta didieji reklaminiai stendai. „Neatrastas vietas“ juk turi ir atrasti pats! Ne viskas, kas išreklamuota, pateisino lūkesčius. Štai mokamas Akumalio paplūdimys pasirodė nė iš tolo to nevertas, tik kojas į uolas nusidaužai. O Kozumelyje yra vienas didžiausių pasaulyje kruizinių laivų uostų; kai čia atplaukiau vienu tų laivų, pasijutau papuolęs į “spąstus kruizinių laivų kelieiviams”: „rimtų“ lankytinų vietų nėra, vietiniai kainas kruizų keleiviams „užkėlę“ iki lubų, bet laiko keliauti „į Jukataną“ irgi nėra, nes laivas juk vienam uoste stovi trumpai.

Paskutinis „supermasinis“ kurortas į pietus – Tulumas. Irgi „dar neseniai“ buvo tiesiog kaimelis, bet jo likimą nulėmė čia stūksančios majų piramidės. Jos toli gražu nėra didžiausios Jukatane – bet vienintelės romantiškai kyla virš vandenyno kranto! Tad visas gretimas Tulumo paplūdimys bemat virto „Zona Hotelera“, ilgiu besivejančia Kankuną.

Į visas puses nuo Tulumo virsta džiunglių medžiai, auga daugiabučiai, kuriuose ilgam apsistoja visokie dirbantys nuotoliu amerikiečiai. Veletos rajone, kur nakvojome, dar nė daugelis kelių nenutiesta, lengvuoju automobiliu vos viešbutį privažiavome. Iki paplūdimio nuo ten – kilometrai, bet štai atsidarinėja modernūs apartamentų viešbučiai, prabangūs restoranai, o pro purvynus ir statybines atliekas vaikštinėja suknelėmis pasipuošusios turistės. Tarsi visi slapta susitarė vaidinti, kad kurortas – jau pastatytas! Na, bet bus pastatytas! Ir greičiau, nei galėtum tikėtis. Tačiau anapus jo tuoj pat vėl bus kertamos džiunglės, vėl stiebsis nauji rajonai… Jukatano atvykėliams vis negana!

Dabar „Naujojo Tulumo“ dalia pranašaujama Bakalarui toli į pietus, mat jis stūkso greta nuostabiai žydro-žydro ežero. Tiesa, priešingai vandenyno paplūdimiams, ežero pakrantės – privačios. Man tai smarkiai sugadino Bakalaro dvasią, nes čia laisvai palei ežerą nepasivaikščiosi, gali nebent leistis į standartines ekskursijas laivu: braidžiojimas, vaizdai į Piratų kanalą kur kadaise, kai visa šita pakrantė tebuvo „niekieno džiunglės“, slėpdavosi legendiniai jūrų banditai.

Majų Rivjeros sezonai, klimatas ir pramogos

Jukatanas tapo Meksikos turizmo sostine labiausiai dėl klimato. Čia vasara kiaurus metus! Kankune karščiausia rugpjūtį (dienom +34, naktim +25), bet kad net sausį nedaug vėsiau (dienom +28, naktim +20).

Visgi, kelionių sezonai Jukatane yra. Visų pirma, pusę metų šitus karštus Karibų krantus apgula uraganų sezonas. Jie gali smogti nuo birželio iki lapkričio. Ir nors dažno Jukatano miesto istorijoje rasi pasakojimus „X metais kurortą nugriovė uraganas“, baimintis turistui neverta, nes tikrai pavojingi uraganai užklumpa gal kokį kartą į dešimtmetį ar kelis, turi labai nepasisekti, kad šitaip būtų sugadintos atostogos! „Nesezono“ metu kai kas gali būti pigiau (pvz. autonuoma), bet yra ir kitų minusų. Kovą-rugsėjį paplūdimius „užpila“ dvokiančios „žolės“ sargasai (geriausi viešbučiai mėgina su jais kautis, bet ne visada laiku ir pakankamai). O lapkritį nemažai lyja. Nors uragano kelionės metu tikimybė maža, kiek didesnė tikimybė, kad atvyksite „po uragano“ ir tas ar kitas dalykas neveiks – atstatymas po didžiausių kataklizmų užtrunka mėnesius (per vieną kelionę ir aš radau apniokotus Kankuno paplūdimius).

Bet „aukščiausias“ Majų Rivjeros turizmo taškas – Spring Break arba JAV studentų atostogos. Tiksli savaitė priklauso nuo universiteto, bet šitas „pašėlęs ritualals“ visiems išpuola kovą. Reikalas toks: JAV galima legaliai gerti alkoholį nuo 21 metų, o Meksikoje – nuo 18 m. Tai abiturientai ir bakalauro studentai ištisom klasėm ir kursais per atostogas lekia Meksikon ir patiria čia gausybę „pirmų kartų“. Vyresnieji, nenorintys dalyvauti tame šėlsme (ar net jo matyti), kaip maro vengia kelionių į Jukataną kovą. Bet net jei ir nori pašėlti, tai gali daryti visada: Amerikos jaunimo pramogos siūlomos kiaurus metus, nuo „hiphopo tūsų plaukiančiame laive“ iki milžiniškų Kankuno naktinių klubų, „susispietusių“ Kankuno nerijos „kampe“.

Ne kovą viskas ne taip prigrūsta, švariau, pigiau. Tačiau ir tada šėlsmo masteliai sunkiai prilygstami: seksualios aprangos, praeiviams šokančios gogo šokėjos, o atstovėjus eilę prie bilietų į bet kurį didžiųjų Kankuno naktinių klubų – neribotas alkoholis įeina į kainą! Rezultatus įsivaizduojate.

Žymiausias čia Coco Bongo. Nesu didelis „klubinėtojas“, bet jo magiją nesunkiai pasineria patys įvairiausi žmonės, mat tai nėra “tik klubas”, jis sukūrė visiškai naują pramogos žanrą „klubas-cirkas“! Šokių pagal didžėjaus muziką intarpus čia nuolat keičia akrobatai, žymiausių pop žvaigždžių antrininkų pasirodymai ir dar daugiau. Štai virš visų “klubinėtojų” skraido „300 spartiečių“ ar Karibų jūros piratai, štai išeina dainuoti “Maiklas Džeksonas” ar “Fredis Merkuris”, štai sproginėja balionai ir krenta konfeti, štai kokia turistė pakviečiama šokti vienoje pakylų ir galingi ventiliatoriai pakelia jos sijoną, štai pasirodo “Kaukė” iš filmo “Mask”. Būtent šitas filmas įkvėpė įkurti “Coco Bongo”, mat viena filmo scena vyksta “mafijai priklausančiame Kankuno klube Coco Bongo”. Klubą scenaristai buvo išgalvoję – bet Kankuno verslininkai tuoj padėtį ištaisė…

Coco Bongo yra ir Kankuno „pramogų zonoje“, ir Plaja del Karmene. Pastarojo 5-oji aveniu savo naktiniu gyvenimu manau jau pranoko Kankuną: Kankuno klubai didesni, bet „naktinio gyvenimo rajonas“ mažas, o Plaja del Karmene kilometrus gali eiti apsuptas gyvos muzikos, šmaikščių tekilos ir meskalio barų reklamų („Tekila pigiau nei psichologas!“), šou. Tulumo centre irgi muzika viešbučio kambaryje aidėjo „giliai į naktį“ taip, tarsi gretimam kambary visu garsu plyšautų magnetofonas. Jei norisi poilsio ir garsai trukdo – labai svarbu vengti apsistoti vis gausėjančiuose „naktinio gyvenimo rajonuose“!

Bet „draugiškų šeimai“ pramogų Jukatano „Majų Rivjeroje“ – irgi per akis. Neprilygstamas čia Xcaret pramogų parkas. Bilietai nepigūs, bet galioja visai dienai, o ten laukia ir plaukimas ilgomis požeminėmis upėmis, ir jaguarų sala, ir atkurtos tikros piramidė(lė)s, ir pasirodymai su žirgais. Ir vakarinė „kulminacija“ – ilgas vaidinimas, „galingai“ parodantis Meksikos kultūra, istoriją: nuo tradicinių indėnų sporto šakų (pvz. Pelota purepeča, žaidžiama su degančiu kamuoliu), iki minispektaklio apie Meksikos užkariavimą, iki visų regionų muzikos. Bet daugiausiai plojimų, aišku, sulaukė tradiciniai muzikantai mariačiai, be kurių Meksikoje neapsieina vestuvės ar išsvajoti mergaičių 15 metų „jubiliejai“.

Aplink Xcaret dabar tarsi Floridos „Disnėjaus pasaulyje“ – ištisa grandinė analogiškų parkų, apjungiančių maudynes, poilsį ir aktyvias pramogas „iščiustytoje“ Jukatano gamtoje, vandens atrakcionus, gyvūnus, meksikietiškus šokius bei muziką (Xel-Ha, Xenses, Xochimilco, Xavage). Ir kokybė, švara, išbaigtumas – kaip pas Disnėjų!

Kankunas ir Majų Rivjera tapo vienu svarbiausių pasaulio kurortinių ruožų, tad pritraukė ir didžiųjų užsienio korporacijų dėmesį. Čia rasi visokių vaškinių figūrų muziejų, Riplio „oditoriumą“. Tai yra viena nedaugelio pasaulyje vietų, kur diena iš dienos vyksta nuolatinis “Cirque du Soleil” vaidinimas specialiai tam pastatytame teatre. Turistų tam užtenka, kasdien iš JAV, Kanados, Europos atskrenda nauji!

Daugybei turistų maloniausia patirtis būna ne „superparkuose“, bet viename senotų – šventųjų majų šaltinių, kurių duobėmis išvagotas visas Jukatano peizažas. Daugybėje jų šiandien galima maudytis, nardyti. Svarbu išsirinkti tinkamą. Gilų? Požeminį? Su gelbėjimosi liemene? Su virvėmis laikymuisi?

Man didelį įspūdį paliko ir temaskalis, „meksikietiška pirtimi“ kartais pavadinama majų ceremonija.

Majų piramidės ir Jukatano džiunglės

Jukatanas nestokotų turistų dėmesio net tada, jei būtų ne prie vandenyno ir klimatas būtų šaltas! Nes būtent Jukatane – įspūdingiausios senosios piramidės. Viską sukūrė majai, labiausiai technologiškai pažengusi indėnų tauta. Gal sausra, gal karai ar dar kas lėmė, kad daugelį savo senųjų miestų jie apleido dar prieš kokį tūkstantmetį. Kai atvyko užkariautojai ispanai, piramides jau buvo pasiglemžusios džiunglės – tad kolonistai jų nerado, nenugriovė. Griuvėsius aptiko – ir iki šiol aptinka – tik archeologai XX a. Prakasę „džiunglių kalnus“ jie rado piramides, šventyklas, rūmus, ir taip „į dienos šviesą“ išvilkotos įstabiausias Meksikos vietos. Stebina ir pastatų dydis, ir mums neįprastos formos, ir gausybė išlikusio meno, skulptūrų, bareljefų. Tų kūrinių temos, tiesa, švelniai baugina: kaukolės, mirtis. Žmonių aukojimai. Ta civilizacija gyveno visiškai kitaip ir daug kas iki šiol mums paslaptis – bet tai tik dar labiau žavi, tik dar labiau skatina visokias legendas apie „prarastas majų žinias“ ir majų išpranašautas apokalipses. Ar po majų „žaidimo kamuoliu“ paaukodavo visą pralaimėjusią komandą, ar nugalėtojų kapitoną („nes garbinga“), o gal nieko neaukodavo nes „majai buvo taikūs“? Niekas nežino, net skirtingi gidai tose pat vietose pasakos skirtingai!

Deja, tų miestų grožis kartu tapo ir jų prakeiksmu. Į populiariausius pastarosios kelionės metu privalėjau ateiti dar prieš 8 ryto, kad bent kelias akimirkas turėčiau neapsuptas turistų minių – nors garsiausioje Čičen Icoje, nepaisant milžiniškos kainos užsieniečiams, net tai sunkiai padėjo. O, pamenu, kai keliavau po Meksiką pirmą kartą dar galėjau visur laipioti majų piramidėmis… Paskui viename po kito miestuose tai uždrausta (po pandemijos – beveik visur). Nes kažkas nusivertė, nes kažkas usžiėmė vandalizmu. Gal galvojo po pandemijos vėl leisti – bet kad kai uždraudė, turistų nesumažėjo – tai kam ten sargams tiek stebėti, dirbti.

Sakysite, nėra ko laipioti piramidėm? Bet majų piramidės – tai ne Egipto. Majų piramidės – tai tiesiog platformos, kurių viršūnėse stovi šventyklos ar rūmai. Vaikščiodamas aplink jas tik apačioje matai jas tik kaip paminklus – bet juk svarbiausi pastatai viršūnėse, kurių viduje irgi yra bareljefai, kiti grožiai. O kur dar visi vaizdai į džiungles nuo viršaus! Čia tas pats kaip jeigu Paryžiuje neįleistų į Versalį ar Eifelio bokštą, galėtum tik pavaikščioti aplinkui…

Tiesa, majų miestų Jukatane tiek daug, kad kiekvienam „pertekusiam turistais“ yra kitas pusiau atrastas ir neatrastas turistų (juk visų kelionės trukmė ribota!). Tai tie, kurie mažesni, į kuriuos nuo Meksikos kurortų nesuvažinėsi per dieną ar išvis nenuvyksi be savo transporto.

Visi majų miestai savaip panašūs vienas į kitą, tad nėra tikslo imti ekskursiją po daug jų (gidai pasakos tuos pačius dalykus). Ir, jei aplankėte kelis įspūdingiausius miestus, nebeverta keliauti į „eilinius“: bus tas pats, tik mažiau. Kaip gyveno majai, kokie pastatai yra kiekviename „piramidžių mieste“, plačiau rašau kitame straipsnyje – paskaitykite prieš pirmą apsilankymą.

Taigi, kokie Jukatano „piramidžių miestai“ įspūdingiausi? Štai:
*Čičen Ica – garsiausias, pripažintas vienu „septynių naujųjų pasaulio stebuklų“. Labiausiai „atkastas“ – čia džiunglės visai prakirstos, atkurtos tuščios aikštės, kaip kadaise buvo visur.
*Ušmalis – irgi be galo įspūdingas, bet toliau nuo Kankuno, tad ramesnis turistų atžvilgiu. O greta Ušmalio dar yra Puuko kelias – kelių mažesnių majų miestų rinkinys (Labna, Sajilas, Kaba). Pastaruosiuose išvis kartais būdavom vieninteliai turistai, o jie irgi įspūdingi!

*Kalakmulis – džiunglėse „tebepaskendęs“ miestas, kur virš medžių stypso piramidės – aukščiausios Meksikos majų miestuose. Iki jo važiuoti toli, nieko aplinkui nėra. Pastarąjį kartą lankantis 2024 m., dar buvo galima laipioti į piramides, o nuo viršaus džiunglių vaizdas – užburiantis.
*Tulumas – vienas populiariausių, bet ne dėl to, kad piramidės didžiausios, o todėl, kad stovi ant vandenyno kranto. Ir įspūdingas vaizdas, ir visi kurortai šalia.
*Koba – irgi paskendusi džiunglėse, kaip Kalakmulis, tačiau greta kurortų, garsėja viena aukščiausių piramidžių.

Dar daugiau įspūdingų majų miestų yra aplink Jukataną – Gvatemaloje, Belize bei Meksikos Čiapaso valstijoje.

Jukatano miestai, kultūra, istorija

Jei Jukatano rytai iki „kurortų revoliucijos“ buvo tušti, tai vakarinėje dalyje ir ispanai kolonijiniais laikais pastatė daug didingų miestų. Merida buvo Jukatano sostinė, o pats Jukatanas iki 1848 m. buvo atskira šalis, gyvenusi iš henekeno (pluoštinės agavos) plantacijų.

Dabar daugelis tų plantacijų virtusios griuvėsiais, keletas – virtusios prabangiais viešbučiais. Traukia turistus, mėgstančius atsidurti anapus įprastų turistų kelių ir minių.

Bet šiaip turistų vakariniame Jukatane – stebėtinai mažai. Net Progreso kurortas, kurio paplūdimys gražesnis ir ilgesnis už daugelį Majų Rivjeroje ir kurio jūros tiltas – ilgiausias pasaulyje (6 kilometrai – tiesa, ten patekti gali tik atplaukę su kruizais), buvo pilnas beveik vien meksikiečių. Turbūt todėl, kad ten viskas statyta jau seniai, ten nėra vietos „all inclusive“ kompleksams, tad kelionių organizatoriai tokias vietas aplenkia lanku.

Bet tie, kam įdomiau kultūra, vis labiau atranda Meridą, jos apylinkes, didingom sienom nuo piratų aptvertą Kampečės miestą.

Jukatanas galėjo ir likti atskira šalim. Bet sutrukdė „kastų karas“: 1847 m. sukilo majai – gyventojų dauguma. Kai majai užėmė viską, išskyrus Meridos ir Kampečės miestus, valdžią turėję ispanų kolonistų palikuonys paprašė Meksikos pagalbos – bet mainais į ją teko atsisakyti Jukatano nepriklausomybės…

Ispanakalbė Meksika triumfavo, majų kultūra liko „antrarūšė“, bet ji atrandama iš naujo. Daugybėje mažesnių miestų vietiniai tarpusavy tebekalba majiškai. O Felipe Carillo Puerto mieste aplankėme kryžių, kuris, sakoma, anksčiau kalbėdavo, ir būtent jis paragino majus 1847m. sukilti prieš Jukatano valdžią. Tik iš pirmo žvilgsnio Jukatanas – krikščioniškas, pagonybės „dvasios“ giliai ieškoti nereikia!

Ar Jukatane saugu?..

Jukatano kurortuose sulaukiau dešimčių siūlymų įsigyti viską nuo žolės iki kokaino – ne klubuose, tiesiog gatvėse, net vidury dienos. Teoriškai nelegalu, praktiškai valdžia tai toleruoja. Svarbu, kad prekiautų ta mafijos gauja, kuri „turi tam teisę“. Kai pamėgina prekiauti „ne tie, kam lesitina“, prasideda susišaudymai: 2021 m. iš laivo išsilaipinę sikarijai (smogikai) narkoprekeivius-konkurentus sušaudė tiesiog Kankuno „Ritz“ viešbučio paplūdimyje turistų akivaizdoje, tais pat metais Plaja del Karmen „atsidūrę tarp dviejų ugnių” jau žuvo ir turistai, ir tokie įvykiai nuolat kartojasi.

Visgi, Jukatane tai – labiau išimtys. Meksikos gaujų (kartelių) karai kasmet palieka daugiau lavonų, nei daugelis “tikrų karų”, tačiau valdžia iš paskutiniųjų stengiasi, kad į pelningiausius Jukatano kurortus tų mūšių aidai neatsklistų. Kalbama ir apie slaptus valdžios ir kartelių susitarimus, kad šie “neliestų turistų”, ir apie tai, kad turistai patys Meksikos karteliams naudingi (tiek narkotikų išperka! Tiek pinigų palieka duokles karteliams mokančiuose restoranuose, klubuose, viešbučiuose!).

Su kuo daugelis turistų susiduria kone neišvengiamai – tai apgavystės. Ko tik negirdėjau, kokių tik įžūlybių nepatyriau pats! Apgavikų spiečiai apspito jau Kankuno oro uoste panorėjus nuvažiuoti į viešbutį. “Apgavysčių čempionai” – įkyrūs taksistai, vienas per kitą staugiantys važiuoti su jais. Net sutarus kainą, nuvežę į vietą dažnai “nuomonę pakeičia” – “Čia aš sakiau doleriais, ne pesais”, “Čia buvo kaina vienam žmogui”. Net kelionių vadovai amerikiečiams pataria geriau važiuoti autobusu! Bet kad ir čia nepaprasta išlikti neapgautam – štai kažkokie veikėjai aiškino neva “be bilieto negalima įeiti į oro uosto autobusų stotį”, o bilietą reikia pirkti iš jų (aišku, už brangiau), kiti veikėjai įkyriai siūlė “nuvežti iki kito oro uosto terminalo” (už brangiai), kai iki jo 300 metrų, o “šatlas” – nemokamas…

Dar bjauresnės istorijos – iš autonuomos. Net “garsiausios” pasaulinės autonuomos Jukatane visokiuose “Trustpilot” įvertintos 1 ar 2 ir netrukus supratau kodėl. Užsakymo internete kaina mums atvykus “negaliojo”, apmokėtas draudimas “į kainą neįėjo” ir t.t. – užprotestavus, derėjosi kaip turguje, bet vis tiek nenorėjo duoti sutartos kainos, tik pakankamą, kad neapsimokėtų eiti pas konkurentus… Kiti keliautojai pasakojo dar bjauresnes istorijas – štai iš vienų “pavogė atsarginį ratą” ir autonuoma reikalavo už tai didelės kompensacijos. “Pavogė” neišlaužę jokios spynelės – ir taip būna daugeliui. Variantai du: arba autonuoma rato neįdeda išvis (nepamiršk patikrinti!), arba autonuomos darbuotojai kurią naktį atsirakina bagažinę atsarginiu raktu (nuomodami automobilį juk klausia “kur apsistojote?” – aišku, mes tiesos nerašėme…). Pasėdėjęs autonuomoje ilgiau išgirdau kitų klientų riksmus ir barnius “Kaip drįstate?”. Visokiuose interneto komentaruose galite prisiskaityti dar ne tiek. Be “padidintos kainos”, mūsų neapgavo: kaip visuomet, turbūt padėjo tai, kad dėl visko klausinėjome, atsiimdami automobilį viską tikrinome, filmavome, fotografavome. Apgaudinėti jie labiausiai mėgsta “kvailus gringus”, kuriems “doleriai auga ant medžių”, kurie nesidera, viskuo (pasi)tiki, tarsi būtų kokioj Floridoj, ir yra pasirįžę negaišti laiko “dėl kelių šimtų dolerių” (juk tai gal pusė nakties kainos normaliam Kankuno “all inclusive”).

Deja, tokie turistai iš Amerikos ir “išlepino” Jukatano žmones. “Amerikiečiai sako, kad Meksikos policininkai nedori, kad reketuoja kyšių iš turistų” – skaičiau vieno meksikiečio rimtą komentarą – “Bet kai turistai švaisto šimtus dolerių už nieką, tai normalu, kad reikalauja – policininkai ne nedori, jie tiesiog protingi!”. Už ką „reketuoja kyšių“? Ko tik neprisiklausėm. Nuo išgalvotų pažeidimų iki gal realių, bet tokių, kur, jei padarytų ne „pinigingas turistas“, niekas nė nekreiptų dėmesio. Štai vienas sutiktasis Isla Mujeres atviravo: „Mano draugas pasirodė išgėręs viešoj vietoj – bemat uždarė areštinėn maksimaliam 3 dienų terminui ir reikalavo tūkstančių dolerių, kad paleistų anksčiau (o žmogui buvo skrydis, tai sumokėjo)“.

Daugelis apgavysčių, su kuriom pats susidūriau Jukatane, gerokai paprastesnės. „Įmušta į čekį“ prekė, kurios nepirkau; pritaikytas kitas, nei parašyta, valiutos kursas ir pan. Labai svarbu klausinėti kiekvienos kainos ar net to, kas „savaime suprantama“ – apgavystės greitai prasidėdavo tada, kai nustodavome demonstratyviai rodyti, kad „skaičiuojame kiekvieną pesą“.

Kur apsistoti, pavalgyti, kaip keliauti po Jukataną

Po teisybei, net ir išvengus apgavysčių, kelionė į Jukataną tikrai nebus pigi. Pati Meksika „gražiai sužaidusi laisvės per pandemiją korta“, po COVID smarkiai išpopuliarėjo tarp amerikiečių, išbrango, o Jukatanas – bene brangiausia jos dalis.

Kankuno „All inclusive“ tikrai brangesni nei daugelyje kitų populiarių pasaulio turistinių pakrančių. „Eilinių viešbučių“ kainos prilygsta Europai, o kokybė nevisai (pvz. sunku buvo gauti patikimą internetą, daugely viešbučių WiFi nuolat strigo). Panašiai su restoranais. Deja, teko patirti ir „Montezumos kerštą“ – apsinuodijimą – ir ne po gatvės maisto, o po „All Inclusive“. Bet šiaip rankų plovimo galimybių, higienos galimybių Jukatane daugiau nei kadaise.

Pigesni tradiciniai meksikietiški maistai antochitai (takos, buritos ir pan.), amerikietiški greito maisto tinklai. O brangiausia viskas ten kur orientuojamasi į „pinigų neskaičiuojančius turistus“. Ir dar amerikiečiai „išlepino su arbatpinigiais“ – kai palikome „ne tiek, kiek palieka amerikiečiai“ vienas padavėjas net atvirai skundėsi.

Transportas Jukatane labai įvairus. Pagrindiniuose kurortuose gausu pasiūlymų vienadienėms ekskursijoms į pagrindines vietas, kaip Čičen Icą – tokios ekskursijos gali išeiti net pigiau, nei organizuotis pačiam, bet svarbu išsiaiškinti, kas įeina į kainą.

Pigiausias būdas keliauti po Jukataną – colecitvos vadinami maršrutiniai mikroautobusai. Bet jų maršrutai trumpi (ilgam nuotoliui reikia persidinėti), o grafikus rasti sunku. Taip pat juose nėra vietos pasidėti dideliam bagažui.

Patogiau – patogieji ADO autobusai, bet kainos net didesnės nei panašų nuotolį nuvažiuoti Lietuvoje. Išliaupsintas Tren Maya – naujai pastatytas 1000+ km geležinkelis, sujungęs svarbiausius kurortus ir turistines vietas – nesuviliojo. Kainos – didžiausios turistui, o patogumo mažai, nes traukinių stotys (priešingai nei autobusų) – toli nuo miestų centrų ir lankytinų vietų.

Autonuoma populiari, nes į atokesnius ir turistų neužgrūstus majų „piramidžių miestus“ gali patekti tik taip, o jei keliaujate keliese ir „nepasimaunate“ ant apgavysčių, keliauti automobiliu ir pigiausia. Didžiąją Jukatano dalį apvažiavome automobiliu, jo neturėjome tik kurortuose (Kankune patogus viešasis transportas veikia visą parą, o Plaja del Karmen „kur svarbu“ gali nueiti pėsčias).

Jukatanas – geriausia Meksikos vieta kelionei?

Kankuno oro uostas skrydžių į Europą kiekiais nusileidžia tik sostinei Meksikui. Daugelis turistų atskrenda į Kankuną ir iš jo išskrenda. Jukatanas pakankamai didelis ir turtingas lankytinų vietų, kad vien čia praleisti savaitę ar dvi – net ir tokiu atveju, jeigu visą tą laiką aktyviai keliautumėte. O daugelis juk didžiąją dalį laiko leidžia viename kurortų, išvyksta tik trumpam prie svarbiausių majų piramidžių, tai tokiems Jukatano pakaks daugybei kelionių.

Tačiau „kombinuoti“ Jukataną su likusia Meksika irgi galima – taip irgi keliavau. Ir perskrisdamas Meksikas-Kankunas, ir automobiliu. Tik verta tokiai kelionei skirti daugiau laiko.

Tiesa, po Jukatano likusi Meksika gali ir nuvilti. Niekur kitur Meksikoje nėra tiek ir tokių gerų kurortų, pramogų parkų kaip Jukatano Majų Rivjeroje. Jokia kita Meksikos indėnų civilizacija nepaliko po savęs nė iš tolo tiek įspūdingų piramidžių miestų ir meno, kaip majai. Daugelyje Meksikos regionų ir šaltesnės žiemos, vandenynas – toli. Likusi Meksika ir gerokai mažiau saugi (tiesa, pigesnė ir mažiau „persunkta“ apgavysčių tvaiku).

Visgi, Jukatano visiems norintiems nebeužtenka, ir visur Meksikos pakrantėse verslininkai mėgina gimdyti „naujus Jukatanus“. Vietovės, kurių „dar neseniai“ beveik niekas nežinojo, virto tarptautiniais kurortais – kaip Pietų Žemutinė Kalifornija (Los Cabos), Puerto Valjarta ir t.t.

Bet Jukatanas buvo pirmasis ne šiaip sau! Ir, jei gali Jukataną įpirkti, jei gali „atmušti“ masinio turizmo neigiamas puses, jis vis dar – „stipriausia“ Meksikos dozė.

---

Visi mano kelionių po Meksiką vadovai

---

1. Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis
2. Meksikas – baisus didingas metropolis
3. Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės
4. Šiaurės Meksika – Meksikos laukiniai vakarai

Komentuoti

Meksikas – vienas didžiausių pasaulio miestų. 22 milijonai žmonių slėnyje tarp kalnų!

Kiek sluoksnių – it koks svogūnas – turi Meksikas! Kokie jie skirtingi ir kaip arti jie viens kito!

Smengantys kolonijiniai rūmai greta šiukšlinų lūšnynų. Amerikiečiai skaitmeniniai klajokliai šalia narkomafijos, banditų ir policininkų-reketininkų. Superbrangūs elitiniai restoranai tarp gatvės turgaus takerijų. Barokinės bažnyčios netoli altorių „Šventajai mirčiai“. Ispaniškai dainuojantys mariačiai, plunksnom apsikaišę indėnų šokėjai, į “kovas” stojantys kaukėti „lučadorai“… O visur po žeme – „užkastos“ actekų piramidės.

Praleidęs Meksike dvi savaites, susidūriau su visom šio miesto pusėm.

Meksiko centras: chaotiška didybė ir freskų spalvos

Ko jau ko netrūksta Meksike, tai didingos architektūros! Atsistojęs plačioje centrinėje aikštėje Zocalo, pažvelgęs į milžinišką barokinę Meksiko katedrą ar Prezidentūrą, jaučiausi tarsi kokioje Europos sostinėje… Buvo panašiai: iš Meksiko valdyta visa Naujoji Ispanija, svarbiausia europiečių kolonija Amerikoje.

Didybė aikštė nė iš tolo nesibaigia! Paeik į šiaurę – ir pasieksi puošnaus baroko Domininkonų bažnyčią, į vakarus – Bellas Artes teatrą, pastatytą jau po Meksikos nepriklausomybės, „naują Paryžių“ Meksike stačiusio diktatoriaus Porfirio Diaso laikais (~1877-1911 m.). Jo vestibiulis tiek sklidinas garsiausių freskų, kad net jeigu einantys į garsiuosius teatro tautinių šokių spektaklius norėdami ten “prasieiti” privalo pirkti atskirą bilietą…

Juk freskos – spalvingiausias iš Meksikos veidų, „meksikietiškiausia“ meno forma. Dėkoti reikia „Trims didiesiems“ freskų tapytojams – Diego Rivierai, Davidui Sikjerosui ir Klementei Orosko – kurie
~1920-1960 m. visur pritapė jų tiek, kad kiekviename iš svarbiausių Meksiko pastatų gali sustoti kokiam pusvalandžiui tyrinėdamas kokios nuostabiai detaliai ištapytos sienos istorines, kultūrines, alegorines prasmes. Kiekvienas žmogus freskose – tikra asmenybė, kiekvienas medis ar pastatas ne šiaip nupieštas. Štai aplink vieną Diego Rivieros freską „Sapnas apie sekmadienį Alamedos parke“ – įkurtas atskiras muziejus. Apie kiekvieną freskos gabalėlį prirašyta daugiau nei apie ištisą paveikslą eiliniame meno muziejuje…

Tiesa – su Meksikso didvyriais – tokiais kaip prancūzų imperialistus išvijęs liliputas prezidentas Benitas Chuaresas – Meksiko freskose petys į petį stoja ir ištisos eilės Leninų, Bakuninų, Marksų… Daugelis freskų tapytos tarpukariu, kai kraštutinė kairė dar daug kam atrodė „kelias į priekį“. Po 1910 m. revoliucijos Meksikas šaukte šaukėsi klasių kovos, bet ji taip ir neįsižiebė…

„Klasių skirtumai“ Meksikoje iki šiol – aštrūs aštrūs, tik jų ribos „pratirpusios“. Štai kai eidavome nuo Zocalo iki savojo buto septyni kvartalai šiauryn, vos anapus Dominikonų bažnyčios atmosfera staiga persimainydavo: mažiau šviesos, daugiau benamių, apleisti namai, šiukšlini šaligatviai… Parduotuvės ir gatvės „takerijos“ vos sutemus nuleidžia sunkias metalines langines, tik drąsiausi dar prekiauja – bet iš už grotų… Kaip sakė vietiniai, dar paeik šiauryn ir lauks „nesaugiausias Meksikos rajonas“ Tepito „kur net dieną nereiktų kišti nosies“, o mūsų butas, pasirodo, „ties riba, bet dar nebijokit“…

Žemėlapyje tos ribos nepažymėtos, bet ilgiau pabuvęs Meksike imi suprasti, kas juose „išduoda“ „nekokį rajoną“. „Google Maps“ rodo altorių „Šventajai mirčiai“ [Santa Muerte], kur tai kaukolėtai figūrai meldžiasi „visuomenės užribio“ žmonės? O gal Jėzui Malverdei [Jesus Malverde] – „šventajam narkomafijos globėjui“, kurio, aišku, nepripažįsta jokia bažnyčia? Ieškok viešbučio kitur! Nors dažnai ir norėdamas tokiuose rajonuose jo nerastum…

Gyvoji Meksiko kultūra – mariačiai, lučadorai ir raganiai

“Turistinės grožybės” su “pavojingu skurdu” susiduria ties Peru gatve. Bet aplink tą gatvę plaka ir dvi “gyvosios Meksiko kultūros” širdys.

Į pirmą jų kelią randa daugelis turistų, kad ir kaip juos gąsdintų vietiniai („apgaus“, „apvogs“). Garibaldžio aikštė, amžinai skambanti tradicinės Meksikos mariačių muzikos ritmais. Nors toms romantiškai kaimiškoms dainoms nereikia ir tos aikštės – mariačių mieste tiek, kad, atrodo, bet kurioj centro kavinėj prisėsk, ir nespėjus atnešti maisto jau „prisistatys“ muzikantas su gitara, ar ištisa jų grupė. Priešingai vakarų „gatvės muzikantams“, jie groja prie tavo staliuko “asmeniškai” ir tik tada, jei susimoki: vieni turistai tuo skundžiasi („net Garibaldžio aikštėje mažai mariačių girdėjau, nes niekas šalimais jų nesamdė“), bet man tai kaip tik patiko: nėra spaudimo susimokėti už muziką, jei jos tuo metu tau nereikia.

Tuo tarpu antroji meksikietiškos gyvosios kultūros širdis žinoma mažiau kam, bet mane pribloškė dar labiau. Tai – Koliziejaus arena, kurioje vyksta luča librės kovos. Muzikuoja kiekviena šalis, o lučadorai – grynai Meksikos reiškinys! Kaukėti kovotojai, ringe vaidinantys akrobatines kovas. Tik iš pirmo žvilgsnio panašu į amerikietiškas imtynes (prowrestling), nes tradicijos čia visai kitos: mažiau spektaklio, daugiau skrajojimo, o kovotojai-herojai gyvena kažkokiame fantastiniame pasaulyje su savo taisyklėmis. Jie prieš fanus nenusiima kaukių – daugybės jų vardai nežinomi, o garsiausias lučadoras El Santo net palaidotas su kauke! Tik pralaimėjęs kovą „kaukė prieš kaukę“ lučadoras netenka savo kaukės ir paslapties visiems laikams – tai „luča librės visatoje“ didžiausia negarbė. Praradęs kaukę, galės lažintis tik iš plaukų nuskutimo (irgi pažeminimas)…

Koliziejaus arenoje luča librė verda nuo 1943 m. Tada pasaulis skerdėsi, Meksike klestėjo taika, o šios kovos iš „trumpo cirko“ prieš kokį spektaklį virto ištisa Meksikos tradicija… Bet šiandien luča librės „širdis“ yra už bet kurią bet kurio sporto Lietuvos areną didesnė 16 000 vietų „Arena Mexico“, kur lučadorai kaunasi daug kartų į savaitę.

Dar kita „gyva“ Meksikos tradicija – raganiai, raganos (brujas), visokie jų laiminimai, užkeikimai, užkeikimų nuėmimai. Būrėjai ir indėniškom plunksom apsikaišę laimintojai apspitę visą Zocalo. Įdomu buvo juos stebėti nuo vienos daugybės kavinių-terasų didingų paaikščio rūmų viršuje. Tiesa, meksikietiški takai ten kainavo šešis kartus daugiau nei gatvės takerijose vos keli kvartalai Tepito link…

Policininkai-reketininkai ir amerikiečių darbo nuotoliu Meka

Mechiko centre daug policijos dažnai zuja policija. Iš pradžių atrodė, gal tos vietos saugesnės… Bet paskui vos patys netapome… policininkų aukomis!

Tai įvyko prie Meksiko oro uosto, vos išsinuomojus automobilį. Pradėjo sekti pareigūnai su motociklais, bet užuot stabdę, liepė važiuoti iš paskos, sustoti kažkur skersgatvyje. Ten aiškino, neva „viršijom greitį“ (neviršijom, jokių įrodymų nepateikė), gąsdino, kad „atims teises ir reiks atsiimti miesto centre rytoj“, o galiausiai rėžė tai, dėl ko visas tas šou ir prasidėjo: „ten bauda bus 400 eurų, bet mums jei duosit grynais užteks 200 eurų“. Apie šią apgavystę girdėjome – policininkai „už negražias akis“ baudžia ir baudžia tūkstančius turistų… Vaidinome, kad nemokame ispaniškai, skambinsime konsului ir pan. (na, juk nepagrasinsi „skambinsim policijai!“). Galiausiai policmafijozai „atsikabino“. Ko tik paskui negirdėjom iš kitų turistų – štai vieną pareigūnai žadėjo patalpinti 3 dienoms į kalėjimą nes „gėrė alkoholį viešoj vietoj“. Aišku, iš karto siūlė sprendimą – didelį kyšį.

Savo kailiu patyriau, kuo Meksiko gyventojai skundžiasi seniai – policija, deja, čia tarsi dar viena mafijos grupuotė, ne tik kad netiria nusikaltimų, sėdi „mafijos kišenėje“, bet dar ir pati reketuoja! Kai iš manęs “Uber” vairuotojas Meksike pavogė mobilųjį telefoną, policininkė tiesiai šviesiai pasakė, kad jo neieškos…

Šitam kontekste man be galo sunku suprasti, kodėl Meksiką taip pamilę amerikiečiai. Čia jie keliasi „su visam“, dirba nuotoliu. Na, aš pats dirbu nuotoliu nuo 2017 m. iš viso pasaulio ir Meksikas tam atrodo viena netinkamesnių vietų… Visos problemos su saugumu, nuolatiniu smogu ir kamščiais (nepaisant daugiaaukščių kelių), „silpnu“ internetu, kondicionierių stoka (neva “aukštai, tai nereikia”, bet karšta). O dar Meksikas ir tikrai brangus – už nakvynes, maistą (išskyrus takus ar kesadiljas gatvės kioske), tenka mokėti kaip Europoje.

Bet kad patys amerikiečiai meksikiečius ir išlepino. Amerikiečiai lengvai „pasimauna“ ant tokių apgavysčių, tad apgavikai (pvz. tie policininkai) jas kartoja ir kartoja. Amerikiečiai palieka milžiniškus arbatpinigius, paskui kekvienas padavėjas iš „šviesiaodžio“ tokių ir tikisi. Amerikiečiai lengva ranka moka dešimtis eurų už pietus ar šimtus eurų už nakvynę („Kaip pigu, kaip pigu, Meksike butas kainuoja kaip Niujorke motelio kambarys“) – tad Meksikos viešbučiai ar higieniškesni restoranai ir sukėlė kainas iki tiek. Na, yra „10% pigiau nei JAV“ ir jau amerikiečiai, nebuvę niekur giliau Lotynų Amerikoje, džiaugiasi…

Tie, kas turi ką pasiūlyti amerikiečiams (būstų, restoranų šeimininkai, suvenyrų pardavėjai) – irgi džiūgauja, bet kiti meksikiečiai skundžiasi „prarandantys savo miestą“. Jiems tenka išsikelti iš į nesaugesnius rajonus, nes namų savininkai verčiau nuomoja juos per AirBnB mokesniems amerikiečiams. Prieš keliaudamas visada daug pasižiūriu dokumentinių filmų, analitinių laidų apie vietas, kur keliausiu – ir apie jokią kitą vietą filmuose nemačiau tiek keliamų kontroversijų dėl dirbančių iš ten nuotoliu, kaip apie Meksiką. Nes joks kitas didmiestis nėra skurdesnės šalies sostinė šalia pat turtingos 300 mln. gyv. šalies. “Dėl AirBnB aš praradau namus, dėl AirBnB aš praradau namus! Kur buvo peluqueria dabar barber shop’as!” – ispaniškai traukė gatvės muzikantas, rinkdamas pinigus iš teksto nesuvokiančių JAV naivuolių.

O iš tikrųjų viską nulėmė… 2020-2021 m. COVID pandemija. Meksika viena pirmųjų regione pilnai „atvėrė sienas“ amerikiečiams, nereikalavo skiepų. Daugybė amerikiečių spjovė į savo „karantinuotus“ ofisus ir nusibodusius namus: lėkė dirbti nuotoliu iš Meksiko, kur šilčiau, laisva, tuomet dar pigiau nei dabar – bet arti sugrįžti „jei ką“. Jie papasakojo apie savo „genialų atradimą“ draugams, parodė socialiniuose tinkluose draugų draugams, šie ir po pandemijos sekė jų pėdomis. Ir štai Meksikas amerikiečiams tapo „darbui nuotoliu tinkamiausio didmiesčio“ sinonimu, „juk šitiek tautiečių ten smagiai šiltai dirba“…

Bet esu įsitikinęs, jei būtų pakeliavę po pasaulį plačiau, 95% jų tikrai nedirbtų iš Meksiko…

Meksiko Amerikiečių kolonijos: Roma, Kondesa

Gal todėl amerikiečiai taip nenusivilia Meksiku, kad čia gyvendami jie… to Meksiko nemato? Mato kiekvienas tik savąją “American Colony”, o jų čia jau kelios. Vaikščiodamas Romos, Kondesos rajonų jaukiomis medžių pauksmėmis anglų kalbos girdėdavau ne mažiau, nei ispanų. XX a. pradžios Porifriato laikų elito dvarai ir tarpukario daugiabučiai čia virto prabangiais steikų restoranais, iki ryto dirbančiuose baruose tekilą ir meskalį stumia alus ir vynas, angliški meniu tapo norma, o butų nuomos kainos išaugo “aukščiau stogo”. “Kur buvo peluqueria, dabar barber shop’as” – prisiminiau tą dainą… Pataisyčiau – “kur buvo peluqueria, dabar šuniukų spa”. Net “šunų kirpyklos ant ratų” prie parkų atvažiuoja, šuniukų vedžiotojai tuoj joms priveda klientų.

Amerikiečių kolonijos plinta ir nors “realybė” – elgetos, narkomanai – visada už keleto kvartalų, daugelis “ilgalaikių svečių” nekiša nosies iš savųjų burbulų. “Meksike saugiau nei Amerikoje” – giriasi jie. Mat Amerikiečių kolonijos – policijos teritorija. O mėlynai-raudoni švyturėliai visiems atvykėliams daug “jaukesni” nei juodieji kartelių visureigiai. Kad ir duokles renkasi vienodai…

Anapus Romos ir Kondesos driekiasi Polankas – tarp modernių jo dangoraižių visi prabangiausi prekės ženklai ir įspūdingasis garsių dailininkų vardų kupinas Soumaya muziejus. Karloso Slimo dovana miestui. Vienu metu jis buvo turtingiausiu pasaulio žmogumi! Ir jis irgi gyvena Meksike.

Meksiko “ekonominė širdis” nuolatos juda į vakarus ir dabar jau, sakoma, pasiekė Santa Fe, naująją dangoraižių kalvą aplinkui didžiausią Meksikos prekybos centrą. Dabar didysis verslas keliasi tenai, gatvėmis zuja kostiumuotas ir kostiumėliuotas “biurų planktonas”, čia vadinamas godinezais. Jie Meksike laikomi subkultūra, nes “darbas tvarkingam ofise nuo 8 iki (…)” čia tebėra išimtis, o ne visuotinė norma.

Gi viską valdantis didysis elitas seniai gyvena “įtvirtintuose rajonuose”, pro kuriuos supančias elektrifikuotas sienas apsauginiai be reikalo jokio prašalaičio neįleis.

Čapultepekas ir actekų sostinė po žeme

Kitur pasaulyje miestus lengva skirstyti rajonais – yra senamiestis, yra nauji rajonai. Yra brangūs, yra pigūs. Meksike viskas labiau „susilieję“. Pavažiavęs nuo centro į vakarus modernia dangoraižių apsupta Paseo de la Reforma su svarbiausiais šalies paminklais (Nepriklausomybės angelas) pasieki vėl senus Čapultepeko rūmus parke, statytus dar kolonijiniais laikais. Juose gyveno imperatorius Maksimilianas II, kurį į Meksikos sostą jėga mėgino pasodinti prancūzai…

Šalimais – ir Antropoligijos muziejus, tiesiog sprogte sprogstantį nuo visų senųjų Meksikos civilizacijų menų ir amatų: man tai vienas įspūdingiausių muziejų apskritai! Šalimais išvydau dar vieną „gyvos indėniškos kultūros“ ritualą – voladorus, kurie, sukdamiesi it dervišai, prisirišę virvėmis už kojų leidžiasi žemyn nuo aukšto stulpo…

Iki tapo Meksiku, šis miestas vadinosi Tenočtitlanu. Ši indėnų actekų imperijos sostinė glaudė 200 000 žmonių – vienas didžiausių pasaulio miestų tuo metu. Bet iš to neliko nė žymės! ~1519 m. atvykę ispanai ne tik perstatė piramides bažnyčiomis ir rūmais, tačiau net kraštovaizdį pakeitė iš pagrindų! Tenočtitlanas stovėjo milžiniško kaip dešimtadalis Lietuvos ežero saloje. O ispanai tą ežerą „užkasė“ ir dabar miestas lygumoje.

Bet Meksike viskas – sluoksniais – ir įsižiūrėjęs tai matai. Daug senų pastatų susmegę, kreivi, o žemės drebėjimai čia itin „mirtini“ (1985 m. žuvo 5000-10000 žmonių) – „ežero dugno“ gruntas visiškai netvirtas. O Meksiko centro tiesios ispaniškos gatvės čia švelniai pakyla, čia nusileidžia – po asfaltu pūpso šventųjų piramidžių liekanos…

Tik svarbiausioji Tenočtitlano šventykla (Templo Mayor) vėl atkasta – panorėję “vėl atrasti savąją istoriją”, meksikiečiai nepagailėjo viršum jos stovėjusių ispaniškų namų. Ten sužinai kaip actekai dievams aukodavo žmones, kad „saulė suktųsi“, išplėšdavo širdis, kūnus mesdavo nuo piramidės. Bet juk viso miesto nenugriausi, tad didžioji dalis istorijos taip ir liks užkasta…

Jei nori pamatyti daugiau, privalai važiuoti anapus Meksiko priemiesčių. Geriausia – į Teotihuakano priemiestį, į kurį kasdien išvyksta dešimtys ekskursijų. Ten išlikęs indėnų miestas iš laikų dar prieš actekus, 2000 metų atgal, su vienomis didžiausių pasaulio piramidžių ir kilometrinėmis saulės kepinamomis alėjomis tarp jų… Kai ten keliavau pirmą kartą, dar galėjau į jas užlipti, bet dabar tai uždrausta. Masinio turizmo minusai! Laimė, bent liko skrydžio oro balionu virš piramidžių magiškoji patirtis… Aišku, senovėje jos buvo dar įspūdingesnės, nes spalvotos, nes dekoruotos visokių žvėrių snukiais – Antropologijos muziejuje gali pamatyti, kaip atrodė anais laikais.

Meksiko transporto chaosas ir tolimesni rajonai

Masinis turizmas turi ir pliusų – ekskursijų pasiūla didžiulė. Nuo nemokamų (už arbatpinigius) pėsčiom po centrą iki hop-on-hop-off autobusų iki kasdienių išvykų į įvairiausius tolimesnius rajonus ir priemiesčius.

O įdomybių toliau nuo centro Mechike gausu. Kojoakano priemiestyje gyveno garsioji dalininkė Frida Kahlo (yra jos muziejus), jos vyras freskų maetsro Diego Riviera, nuo Stalino pasprukęs Levas Trockis (ten ir nužudytas Stalino pakalikų)… Dabar šis rajonas – dar viena „gentrifikuota“ zona, kurio brangoko turgaus apylinkės pilnos Meksiko „vidurinės ir aukštesnės“ klasės atstovų.

Nacionalinis universitetas ir Olimpinis stadionas žavi įspūdingomis lauko freskomis, Gvadalupės Mergelės bazilika – švenčiausia visos Meksikos vieta – amžinai lūžta nuo piligrimų, atmenančių, kaip Mergelė Marija apsireiškė indėnės pavidalu.

Ir net paskutinius didžiųjų ežerų fragmentus gali ten rasti. Sočimilko [Xochimilco] kanalai, į kuriuos su tekila ir alum, takais ir kesadiljom specialiais laivais be paliovos išplaukinėja meksikiečių šeimos, draugų kompanijos ir vienas-kitas gerokai permokėjęs turistas.

Deja, pasiekti viešuoju transportu viską kiek sudėtingiau, nes Meksike jis toks chaotiškai „durstytas-sudurstytas“ iš skirtingų transporto rūšių, kurių kiekviena turi savo simbolius, maršrutų paskelbimo, apmokėjimo būdus, kainas. Metro, “lengvasis geležinkelis” „ratinis tramvajus“, mažesni autobusai, troleibusai… Ir dažnai tenka persėsti iš vieno į kitą. Žaviausi – lynų keltuvai (Cablebus ir Mexicable sistemų), tiesa, iš jų matai ne Meksiko centro grožį, bet daug „proziškesnius“ priemiesčius, kai kurie kurių kartais vadinami lūšnynais. Tuos palaikius baltų plytų namus ~1950-1970 m. spėriai pasistatė žmonės, plūdę į Meksiko miestą iš kaimų, staiga paversdami Meksiką vienu didžiausių pasaulio miestų.

Meksikas – pirmasis globalinis miestas?

„Meksikas buvo pirmasis globalinis miestas“ – netoli plačiosios centrinės aikštės Zocalo man sakė vietos gyventojas – „Čia dar prieš 500 metų susitiko visi žemynai“.

Iš tiesų! Naujoji Ispanija buvo pagrindinė europiečių kolonija Amerikoje. Bet iš Meksiko valdyta ne tik ji, o ir Filipinai Azijoje. Azijos prekes ispanai plukdydavo per Ramųjį Vandenyną Meksikan, čia registruodavo, ir tik tuomet per Atlantą siųsdavo Kordobos link. „Užvežė“ ispanai ir vergų iš Afrikos – dar tuomet, kai dabartinėse JAV ar Kanadoje dar išvis gyveno beveik vien indėnai.

Tiesa, kai visas Meksikos indėnų auksas buvo seniai išvogtas, kai Ispanijos Imperija žlugo, Meksika ilgam „pasitraukė į antrą planą“ globaliajame teatre. Priešingai įvairiems JAV, Australijos, dabar ir Europos miestams, Meksikoje naujų imigrantų buvo mažai, o senosios tautos – indėnų, europiečių palikuonių, afrikiečių vergų – karta po kartos per šimtmečius „susiliejo“ į vieną „metisų rasę“.

Ir visgi nors kai kurie Meksiko gyventojai giriasi „visi mes – maišyto kraujo“, iš istorijos miglų net šiame didmiestyje „prasišauna“ visokiausios tradicijos – ir ispaniškos, ir indėniškos, ir bendros, ir jau naujos, visiškai meksikietiškos. O Meksiko kaip „amerikiečių skaitmeninių klajoklių“ centro statusas suteikia miestui naujų (ar seniai prarastų) tarptautinių spalvų.

Nežinau, ar norėsite čia pasilikti ilgam – Meksika didelė, įspūdingų vietų joje daug. Bet Meksikas neabejotinai yra šalies vartai, ir stabtelti čia kelioms dienoms kelionės pradžioje ar pabaigoje, pasigėrėti architektūra, freskomis, luča libre, mariačiais, muziejais – tikrai verta.

---

Visi mano kelionių po Meksiką vadovai

---

1. Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis
2. Meksikas – baisus didingas metropolis
3. Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės
4. Šiaurės Meksika – Meksikos laukiniai vakarai

Komentarai

Meksikoje stebina du dalykai.

Pirmasis – praeities didybė. Seniai išnykusių civilizacijų apleisti piramidžių miestai ligi šiol dabina jos laukus ir džiungles. Už indėnų auksą ispanų kolonistų išmūrytos barokinės bažnyčios net Europoje puošnumu turi mažai lygių.

Antrasis – dabarties “tamsumas”. Mirtis meksikiečiams – ir pramoga, ir menas, ir net religija, o ypatingas ritualizuotas žiaurumas – jos gatvių kasdienybė.

Bet pažvelgus giliau, abu šie dalykai susiję. Šiandieninė Meksika yra autentiškiausias senųjų Amerikos kultūrų tęsinys. Tokią Meksiką kelionės metu išvysta tie, kas nori pamatyti daugiau nei vien karštus pakrantės kurortus, ir tokią ją išvydau aš, praleidęs ten kelis mėnesius.

Meksikos piramidės

Kone kiekvieno Meksiką lankančio turisto lankytinų vietų sąraše – bent vienas iš garsiųjų Meksikos piramidžių miestų. Visus juos pastatė čia klestėjusios indėnų civilizacijos. Geriausiai žinome actekus – bet tik todėl, kad ši imperija kaip tik buvo šlovės viršūnėje, kai indėnus užpuolė ir sutriuškino ispanai. Iš tikro actekai po savęs mažai ką paliko, o visas grožybes pastatė ankstesnės valstybės.

Didžiausios Meksikos piramidės – tai šventyklos. Kiekvieną jų karūnuodavo nedidelis namelis, kur, įkopę tokiais stačiais laiptais, kad net šiandieniniams aukštesniems žmonėms lipti sunku, tegalėdavo užeiti šventikai. Mažesnių “piramidžių” viršūnėse stūksodavo rūmai: akmeniniuose valdovų kambarėliuose vietos mažai, visa energija skirta “dirbtiniam kalnui”, kad rūmai iškiltų viršum miesto.

Senovės Meksika niekad nebuvo vientisa šalis. Kiekvienu momentu ten gyvavo daugybė civilizacijų, jos keitė viena kitą, turėjo savo architektūrinius stilius. Viena garsiausių pastatė Teotihuakaną prie Mechiko, su ištisa piramidžių alėja – jis net actekams, jau pamiršusiems jo istoriją, atrodė baugiai paslaptingas. Sapotekai išlyginę kalno viršūnę sukūrė Monte Albaną, toltekai – Tulą, garsėjančią skulptūromis, mištekai – Mitlą.

Meksikos rytinėse džiunglėse klestėję majai – dar kita civilizacija. Jų piramidės puošniausios, jų kalendorius tiksliausias, jie vieninteliai turėjo tikrą raštą (nors ir primenantį paveikslėlius). Ir jų miestų daug, sustatytų aplink požeminius vandens telkinius cenotus: Čičen Ica proskynoje, Ušmalis (Uxmal), Palenkė viduryje džiunglių, dar mažai atrastas, bet didžiausiom piramidėm stulbinantis Kalakmulis (Calakmul). Ir Tulumas, garsus ne tiek savo didybe, kiek romantiška vieta ant vandenyno kranto.

Be šių pagrindinių vietovių gausu mažesnių ar labiau sugriuvusių, tokių kaip Čolulos – didžiausia pasaulyje piramidė (400×400 metrų), kol neužeini į vidų labiau primenanti kalną (viršūnėje net pastatyta bažnyčia), Sajilas, Labna, Kaba (šios trys netoli Ušmalio sudaro Puko kelią).

Be piramidžių likę ir kitokių pastatų: observatorijos, “žaidimo kamuoliu” (populiaraus sporto, kažkiek primenančio krepšinį) stadionai. Tačiau gyveno senovės meksikiečiai mediniuose namuose, kurie sudūlėjo, todėl, palyginus su graikais ar romėnais, kur kas sunkiau žvelgiant į griuvėsius įsivaizduoti, kaipgi atrodė tenykštis gyvenimas iki Kolumbo. Jei spręsti pagal likusius piešinius, jis buvo žiaurus, nuolat vykdavo aukojimai, reikalingi “kad saulė nenukristų iš dangaus”: net “žaidimo kamuoliu” komandos, būdavo, prarasdavo gyvybę, bet gidai lig šiol nesutaria, ar paaukojami būdavo pralaimėjusieji, ar laimėjusieji (“nes garbinga”), ar kaip kur…

Seniausia Meksikos civilizacija, kurios liekanos pasiekė šias dienas – olmekai, gyvavę panašiu metu, kaip Antikos civilizacijos Europoje. Jų didelius akmenis primenančios galvų skulptūros eksponuojamos La Ventoje Meksikos įlankos pakrantėje.

Meksikos miestai, žmonės ir kultūra

Šiais laikais gyvenami Meksikos miestai su piramidėmis neturi nieko bendro. Atvykę ispanai pastatė savas gyvenvietes. Daugelio jų centre – kvadratinė aikštė-parkas, vadinama zocalo ar Plaza de Armas. Joje – itin puošni barokinė bažnyčia ar katedra. Senamiesčiuose pramaišiui seni ir nauji namai (paveldas nelabai saugomas). Aplinkui – vienaukštės parduotuvės, restoranai. Toliau – netinkuotų plytų lūšnynai, pastatyti XX a. viduryje iš kaimų priplūdusių meksikiečių, tačiau juose nėra nieko įdomaus ir eilinis keliautojas į Meksiką jų tiesiog nemato.

Didžiausias, lygių neturintis miestas – sostinė Mechikas (~22 mln. gyventojų). Jame – ir nemažai XX a. grožybių: juk ten vyko olimpiada, o didžiuosius pastatus ištapė monumentalių freskų meistrai tokie kaip Diego Riviera (tokius kūrinius ketinę padaryti Meksikos nacionaliniu menu). Mechikas didžiuojasi ir puikiu ikikolumbinio meno muziejumi (Antropologijos muziejus), tačiau actekų sostinės Tenočtitlano griuvėsiai ir ją puošęs ežeras atsidūrė giliai po šiandieniniu didmiesčiu.

Kiti Meksikos miestai gerokai mažesni, bet dėl to tik geriau išsilaikę. Puošniausia kolonijinė architektūra – Oachakoje, Taske, Gvanachuate. Visur dauguma gyventojų – metisai, turintys ir indėniško, ir baltojo kraujo, tačiau kalbantys ispanų kalba.

Grynų indėnų yra ~10% – daugiausia jų pietryčiuose, kur gyvena majų palikuonys ir dar girdisi majų kalbos. Čiapaso valstijoje net klestėjo indėniškas Sapatistų karinis judėjimas, vedamas kaukėto subkomandantės Markoso, siekęs apdėti metisų miestus mokesčiais seniesiems šeimininkams indėnams. Atmosfera anuose skurdžiuose kraštuose kitokia nei Meksikos širdyje: vietoje autobusų ten žmones vežioja pikapai-furgonai, o džiunglėse vienoje vietoje kelią grandine mums blokavo indėnai, už jos patraukimą reikalaudami pinigų.

Tačiau ryčiausias Meksikos galas – Kankuno kurortas ir jo nerija – jau vėl kitoks. Ten – saulėje besikaitinančių turistų žemė, itin pamėgta amerikiečių, mat temperatūra visad gera, o kainos – žemos. Visi žino, kad į JAV yra pasitraukę net 9 milijonai meksikiečių, bet migracija vyksta ir atvirkščia kryptimi: Meksikoje apsigyveno milijonai amerikiečių, dauguma jų “užsieniečių kolonijomis” pasipildžiusiuose miestuose, tokiose kaip Kankunas, San Migel de Aljendė ar Meksiko rajonai Roma ir Kondesa – kur daug Meksikos pliusų ir mažai minusų.

Nuo Kankuno į pietus tarsi koks “džiunglių Dubajus” nesustabdoma tįsta Majų Rivjera: kur dar prieš dešimtmetį-kitą tebuvo romantiškas pakrantės kaimas, šianden “praskynus medžius” gali stūksoti Kauno ar Vilniaus dydžio kurortas, su pramogų parkais, prabangiais restoranais, daugiabučiais, timeshare pir pramogų rajonu su iki išnaktų plyšaujančia muzika amerikiečių pašėlusiam jaunimui. Jis čia “pirmus gyvenimo kartus” kolekcionuoja kiekvieną kovą, per universitetų vasaros atostogas, nes JAV alkoholis studentams dar nelegalus, o Meksikoje gali gerti nuo 18… Plaja del Karmeno, Tulumo kas ten atostogavo seniai tikrai nebeatpažins, o “naujieji Tulumai” galbūt dygsta prie ryškiaspalvio Bakalaro ežero, Isla Mujeres ar Isla Holbox salose.

Didžioji dalis Kankuno lankytojų “į šalies gilumą” važiuoja daugiausiai iki Čičen Icos – žvilgtelti į piramides ir grįžti. Daug kas iš to, ką jie mano esant “tikra Meksika”, yra tik amerikiečių romantizuoti Meksikos vaizdiniai. Pavyzdžiui, Meksikos virtuvė daug turtingesnė nei meksikiečių restoranuose svetur: be takų ir kesadiljų čia ir gringos, moljetes, tortos, flautai, ir kiekviename regione rasi vis daugiau ką. Iš tikrosios Meksikos virtuvės geriausiai įsiminė tamsių pupų garnyras, siūlomas prie kone kiekvieno patiekalo. Ir dainininkai mariačiai, vaikštinėjantys po restoranus siūlydamiesi už pesus pagroti.

Kai kurios kitos Meksikos tradicijos išvis mažai žinomos, kaip lučadorai – kovotojai-aktoriai spalvingomis kaukėmis, kurie, net pasistatę ringą viename kaime, mačiau, linksmino įsiaudrinusius vietos gyventojus – tačiau neprilygstamiausia patirtis buvo apsilankyti lučadorų šventovėje Meksiko Koliziejaus arenoje. Arba temaskalis, “meksikietiška pirtis”, bet iš tikro labiau – indėnų “apsivalymo” ritualas (verta patirti mažiau “suturistintą” jo formą). Arba voladorai – įlipę į aukštą stulpą, jie nusileidžia žemyn sukdamiesi prisirišę už kojos virve…

Meksika – milžiniška, ir labai įvairi! Jos rytuose – Jukatano pusiasalyje – džiunglės. Mažiau atrastoje jos šiaurėje – Laukinių Vakarų dykumos ir Vario kanjonas, dydžiu esą pranokstantis net JAV Didįjį kanjoną. Meksikos pakrantės – karštos kiaurus metus, bet Meksikos visas “vidurys” stūkso aukščiau (~2 km aukštyje), tad ten kiek vėsiau, o Vario kanjone žiemom net pasninga.

Kaip keliauti po Meksiką?

Nekeista, kad turistų skaičiai Meksikoje auga kaip ant mielių! Ypač po COVID pandemijos, kai amerikiečiai ėmė iš čia dirbti nuotoliu, kai “amerikiečių kolonijos” išplito net po seniau “labai vietinius” miestus, o visa eilė kurortų anksčiau primirštose karštosiose pakrantėse auga į “naujus Kankunus” (Cabo San Lucas Žemutinėje Pietų Kalifornijoje, Puerto Valjarta).

Tam tikra prasme tą Meksiką, kurią jų pirmtakai įsimylėjo, turistai jau ir sunaikino. Kai keliavau pirmąkart, Meksika buvo pigi, galėjau laipioti stačiaisiais laiptais po visas paslaptingąsias piramides, gėrėdamasis indėnų dievų atvaizdais ir vaizdais žemyn. Dabar gi butų nuomos ar restoranų kainos “vietinių siaubui” – kaip Europoje. Tik gatvės maistas, tik nesaugūs neturistiniai miestai dar pigesni… Ir beveik į visas piramides lipti draudžiama – kas bus jei lips tokios minios – o į garsiausius “apleistus miestus” turi ateiti 8 ryto, kad bent keliasdešimt minučių pamatytum juos vienas be minių. Čičen Icoje nepadėjo ir tai. Laimė, dar yra “neatrastų vietų”, bet tokiais tempais kiek jos dar liks neatrastos?

O užvis bjauriausia – apgavystės “turistinėse zonose”. Ko tik nepatyriau, ko tik negirdėjau iš kitų keliautojų. Nuo “įmuštų” nepirktų prekių iki autonuomos pavogto atsarginio rato. Į policiją kreiptis neverta – jie garsėja kaip didžiausi apgavikai, iš mūsų (ir daugybės klabintų turistų) reikalavo milžiniško kyšio už pačių policininkų išsigalvotą nusižengimą! Jei tvirtai laikysies, neapgaus, bet nemalonu ir, deja, tai “lengva ranka” pinigus taškančių turistų pasekmė.

Blogiausia Meksikoje su taksi – net kelionių vadovai rekomenduoja važiuoti iš Kankuno oro uosto autobusu, apgaudinėja kaip išmano. Sakysit geriau “Uber”? Atrodė gerai, kol vienas “Uber” vairuotojas Mechike pavogė mano telefoną…

Autonuoma? Taip apvažiavom didžiąją dalį Meksikos. Bet be galo daug apgavysčių, agentūrų įvertinimai internetinėse sistemose 1 ar 2 – tačiau mums pavyko apgavysčių išvengti, nes ilgai demonstratyviai viską fotografavome. Nuomotu automobiliu keliauti patogiausia, bet brangu – itin brangūs mokami keliai, bet vietiniai primygtinai rekomenduoja važiuoti jais, ypač šalies šiaruėje. Ne dėl kokybės (net mokami keliai – “padangų kapinės”), bet dėl saugumo: mažiau “pakelės pagrobėjų”.

Viešasis transportas? Autobusai (ADO ir pan.) brangūs, bet patogūs. Pigesni – bet mažiau patogūs – mikroautobusai colectivo. Iš pagrindinių turistinių vietų gali išeiti pigiau ir paprasčiau užsisakyti dienos ekskursijas (pvz. iš Kankuno į Čičen Icą). Čia vienas retų “masinio turizmo” pliusų kitiems turistams – net ypatingiausioms pramogoms, kaip koks skrydis oro balionu virš Teotihuakano piramidžių, grupės kasdien susirenka, ir ne po vieną… Tiesa, nepaisant amerikiečių “ordų”, anglų kalbos Meksikoje nėra tiek ir daug: net kai kuriuose garsiausių muziejų aprašai – tik ispaniški.

Daugelio Meksikos apraiškų nenori matyti ne tik turistai, bet ir vietiniai. Štai viešbučių kambarių langai įprastai “atsiveria” į koridorius. Registratūros darbuotojai nustebdavo mums paprašius vaizdo į gatvę. Šiaip ar taip, nuo ten tvyrančio smogo per naktį kartais įskausdavo gerklę.

Ir net po Meksiką didesnius atstumus daug kas renkasi keliauti lėktuvais.

Meksikos mafija ir flirtas su mirtimi

Labiausiai Meksikos įvaizdį pasaulyje gadina nusikaltėliai. Istorijos iš narkomafijos grupuočių, primenančių “pogrindines valstybes”, karų ir egzekucijų, negali nepriblokšti. Aukų kasmet – 20 000. Pasaulio žiniasklaidą pasiekia tik siaubingų istorijų ledkalnio viršūnė: šešios Akapulke išsyk išžagintos ispanės (surišus jų vyrus), 43 “dingę” studentai protestuotojai (jų žmogžudystes pas narkomafijozus esą užsakė vietos meras, kad politiniai oponentai nekvaršintų galvos), “perspėjimui” miestų centruose paliekamos nupjautos apie narkomafiją rašiusių tinklaraštininkų galvos, nudiriama oda, badomos akys… Vietinis advokatas, geranoriškai pavežiojęs mus po Mechiką, sakė, kad dažnas Meksikos teisininkų darbas – derėtis dėl išpirkų su pagrobėjais (į policiją tokiais atvejais nesikreipiama). O pakelės socialinė reklama skatina nemokėti “netikriems pagrobėjams”, mat skambinti ir meluoti “Mes pagrobėm jūsų sūnų” Meksikoje – populiaru tarsi “Jūsų sūnus papuolė į avariją” Lietuvoje.

Karinių automobilių, tankečių šiaurės Meksikoje mačiau daugiau net nei “karštuose pasaulio taškuose”: viskas paruošta “vidaus karui” su banditais, nors bet kuris meksikietis pasakys, kad “iš tikro valdžia ir karteliai veikia išvien”…

Daugelis istorijų į tarptautinę spaudą nė nepatenka, nebent pažeidusi nerašytą(?) susitarimą su politikais mafija “netyčia” nužudo kokį amerikietį. Bet vietinėje spaudoje aplink kiekvieną pravažiuotą miestą, ypač Šiaurės Meksikoje, perskaitydavau, kad štai prie savivaldybės paliko mašiną su lavonais bagažinėje “perspėjimui”, štai Keratare pakabino lavonus ant viaduko, štai Fresniljas nesaugiausias, ten dingsta po žmogų per dieną. “O į Sakateką jau tikrai nedrįskite važiuoti, apsukite visą valstiją ratu!” – gąsdino vietiniai. Nuvažiavome, nieko neatsitiko, viskas – šanso klausimas, bet tas šansas čia labiau kaip kur “netoli fronto”.

Didingas, beveik ritualinis žiaurumas, be kurio neįsivaizduojama Meksikos mafija – dalis gilios kultūrinės tradicijos. Jokioje kitoje šalyje nemačiau kasdieniame gyvenime šitiek aliuzijų į mirtį. Pradėsiu nuo nekalčiausių ir žaviausių: Vėlinės (Dia de Los Muertos) Meksikoje švenčiamos tris dienas ar baugių statulėlių, “užgožiančių” bet kurią suvenyrinę.

Kioskuose pardavinėja itin populiarią “Raudonąją spaudą” – laikraščius ir žurnalus, kurių “vinis” – žiauriai sumaitotų lavonų nuotraukos. Jų žurnalistai klausydamiesi policijos radijų lenktyniauja su teisėsaugininkais: nori pirmieji pamatyti narkomafijozų darbelius ar avarijų pasekmes bei nufotografuoti iš kuo arčiau. Jokie įstatymai Meksikoje to neriboja. Tiesa, ir tai spaudai “smogė” internetas: savo žiaurumų vaizdus ten kelia… pati mafija. Policija Meksikoje visai neveikli, sėdi “mafijos kišenėje”, tad jie nieko nebijo ir laisvai gąsdina kitus (kas bus jei nemokėsi duoklės ar “stosi skersai kelio”). Tai – apskritai žiauriausi dalykai, kokius esu radęs gyvenime internete, ir net nesugebėjau jų pažiūrėti iki galo. Mafijozai paleidžia žarnas gyvai aukai, “actekų stiliumi” nudiria aukos veidą ir užsideda ant savojo lyg kaukę, išpjauna ir suvalgo širdį…

Labiausiai pribloškianti akistata su mirtimi Meksikoje – Gvanachuato mumijų muziejus. “Panteone” ant kalvos sukrautos ne kokios actekų mumijos, tačiau iš vietinių kapinių surinkti kažkodėl nesupuvę lavonai. Tų numirėlių, kurių šeimos laiku nesusimokėdavo mokesčių už “kapo nuomą”. Istorinės reikšmės Gvanachuato mumijos neturi, bet turistai vis tiek plūsta miniomis (vedini vaikais) žiūrėti tokių eksponatų kaip mažiausia pasaulio mumija, vaikų mumijos su karūnomis, gyvos palaidotos moters mumija… Mirtis meksikiečiams – ir pramoga.

Visgi keisčiausia tūlam lietuviui Meksikos tradicija tikriausiai – Šventoji Mirtis (Santa Muerte). Jai dedikuotus altorius pasistato dažnas visuomenės paribyje esantis žmogus (gėjai, elgetos, padirbtų prekių pardavėjai). Dar pridėkime Chėsų Malverdę (Jesus Malverde) – “šventąjį narkomafijos globėją” (kurio, aišku, joks popiežius nekanonizavo), net žemėlapiuose žymimas raganų (bruja) “kontoras” – ir bus visai sunku patikėti, kad pagrindinė religija Meksikoje visgi – katalikybė, ir, kaip rodo milžiniškos šventovės Gvadalupės mergelei (indėnės pavidalu apsireiškusiai Marijai) Mechike, į tai žiūrima rimtai. Tačiau priešingai daugeliui Lotynų Amerikos šalių, krikščionybė Meksikoje nuolat susidurdavo su iššūkiais, dažnai – labai tiesioginiais (pvz. ateistais prezidentais, kurie taip “atskyrė bažnyčią nuo valdžios”, kad kunigai net buvo netekę teisės balsuoti rinkimuose).

Tamsi ar šviesi Meksika?

Tai, kas Europoje yra “tamsioji visuomenės pusė” Meksikoje – neatskiriama kasdienybės dalis. Ar tai būtų kaukolių kopijos ir nacistinės svastikos eilinėse turistinių suvenyrų parduotuvėse, ar aibė šalikelių “motelių” tokiais pavadinimais kaip “Orgazmas”, kur klientus aptarnauja teisėtos prostitutės (ir neretai labai jaunos: daugelyje Meksikos valstijų seksas su 12 metų vaikais – jau teisėtas).

Ta “tamsioji pusė” Meksikai – jokia naujovė. Ji paveldėta iš senųjų Amerikos civilizacijų (tiesa, savaip modifikuota). Tų pačių, kurių “žiaurios tradicijos” šitaip šiurpino baltaodžius kolonistus. Ir tų pačių, kurių paliktos piramidės šiandien taip džiugina baltaodžius turistus.

Meksika iki Kolumbo buvo ne tiesiog atskira civilizacija, tačiau kitas pasaulis, visai neturėjęs ryšių su Europa, Azija ar Afrika. Todėl ten absoliučiai viskas buvo kitaip – ne tik architektūra, menai ar raštas, bet ir suvokimas, kas “šviesu”, o kas “tamsu”. Ir nors ispanų kolonistai tą pasaulį sugriovė, įdiegė krikščionybę, būtent Meksikoje indėniškos civilizacijos atspindžių išliko daugiausiai. Ne vien dūlančių piramidžių šlaituose, bet ir populiariojoje kultūroje.

Ar juos pažinti, ar pažvelgti į visapusišką Meksiką – kiekvieno turisto pasirinkimas. Mano nuomone, tai tikrai įdomiau (nors gal ir mažiau komfortiška) nei tūnoti “saugiame autobuso ir viešbučio burbule”.

---

Visi mano kelionių po Meksiką vadovai

---

1. Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis
2. Meksikas – baisus didingas metropolis
3. Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės
4. Šiaurės Meksika – Meksikos laukiniai vakarai

Komentarai