Meksikoje stebina du dalykai.
Pirmasis – praeities didybė. Seniai išnykusių civilizacijų apleisti piramidžių miestai ligi šiol dabina jos laukus ir džiungles. Už indėnų auksą ispanų kolonistų išmūrytos barokinės bažnyčios net Europoje puošnumu turi mažai lygių.
Antrasis – dabarties “tamsumas”. Mirtis meksikiečiams – ir pramoga, ir menas, ir net religija, o ypatingas ritualizuotas žiaurumas – jos gatvių kasdienybė.
Bet pažvelgus giliau, abu šie dalykai susiję. Šiandieninė Meksika yra autentiškiausias senųjų Amerikos kultūrų tęsinys. Tokią Meksiką kelionės metu išvysta tie, kas nori pamatyti daugiau nei vien karštus pakrantės kurortus, ir tokią ją išvydau aš, praleidęs ten kelis mėnesius.
Meksikos piramidės
Kone kiekvieno Meksiką lankančio turisto lankytinų vietų sąraše – bent vienas iš garsiųjų Meksikos piramidžių miestų. Visus juos pastatė čia klestėjusios indėnų civilizacijos. Geriausiai žinome actekus – bet tik todėl, kad ši imperija kaip tik buvo šlovės viršūnėje, kai indėnus užpuolė ir sutriuškino ispanai. Iš tikro actekai po savęs mažai ką paliko, o visas grožybes pastatė ankstesnės valstybės.
Didžiausios Meksikos piramidės – tai šventyklos. Kiekvieną jų karūnuodavo nedidelis namelis, kur, įkopę tokiais stačiais laiptais, kad net šiandieniniams aukštesniems žmonėms lipti sunku, tegalėdavo užeiti šventikai. Mažesnių “piramidžių” viršūnėse stūksodavo rūmai: akmeniniuose valdovų kambarėliuose vietos mažai, visa energija skirta “dirbtiniam kalnui”, kad rūmai iškiltų viršum miesto.
Senovės Meksika niekad nebuvo vientisa šalis. Kiekvienu momentu ten gyvavo daugybė civilizacijų, jos keitė viena kitą, turėjo savo architektūrinius stilius. Viena garsiausių pastatė Teotihuakaną prie Mechiko, su ištisa piramidžių alėja – jis net actekams, jau pamiršusiems jo istoriją, atrodė baugiai paslaptingas. Sapotekai išlyginę kalno viršūnę sukūrė Monte Albaną, toltekai – Tulą, garsėjančią skulptūromis, mištekai – Mitlą.
Meksikos rytinėse džiunglėse klestėję majai – dar kita civilizacija. Jų piramidės puošniausios, jų kalendorius tiksliausias, jie vieninteliai turėjo tikrą raštą (nors ir primenantį paveikslėlius). Ir jų miestų daug, sustatytų aplink požeminius vandens telkinius cenotus: Čičen Ica proskynoje, Ušmalis (Uxmal), Palenkė viduryje džiunglių, dar mažai atrastas, bet didžiausiom piramidėm stulbinantis Kalakmulis (Calakmul). Ir Tulumas, garsus ne tiek savo didybe, kiek romantiška vieta ant vandenyno kranto.
Be šių pagrindinių vietovių gausu mažesnių ar labiau sugriuvusių, tokių kaip Čolulos – didžiausia pasaulyje piramidė (400×400 metrų), kol neužeini į vidų labiau primenanti kalną (viršūnėje net pastatyta bažnyčia), Sajilas, Labna, Kaba (šios trys netoli Ušmalio sudaro Puko kelią).
Be piramidžių likę ir kitokių pastatų: observatorijos, “žaidimo kamuoliu” (populiaraus sporto, kažkiek primenančio krepšinį) stadionai. Tačiau gyveno senovės meksikiečiai mediniuose namuose, kurie sudūlėjo, todėl, palyginus su graikais ar romėnais, kur kas sunkiau žvelgiant į griuvėsius įsivaizduoti, kaipgi atrodė tenykštis gyvenimas iki Kolumbo. Jei spręsti pagal likusius piešinius, jis buvo žiaurus, nuolat vykdavo aukojimai, reikalingi “kad saulė nenukristų iš dangaus”: net “žaidimo kamuoliu” komandos, būdavo, prarasdavo gyvybę, bet gidai lig šiol nesutaria, ar paaukojami būdavo pralaimėjusieji, ar laimėjusieji (“nes garbinga”), ar kaip kur…
Seniausia Meksikos civilizacija, kurios liekanos pasiekė šias dienas – olmekai, gyvavę panašiu metu, kaip Antikos civilizacijos Europoje. Jų didelius akmenis primenančios galvų skulptūros eksponuojamos La Ventoje Meksikos įlankos pakrantėje.
Meksikos miestai, žmonės ir kultūra
Šiais laikais gyvenami Meksikos miestai su piramidėmis neturi nieko bendro. Atvykę ispanai pastatė savas gyvenvietes. Daugelio jų centre – kvadratinė aikštė-parkas, vadinama zocalo ar Plaza de Armas. Joje – itin puošni barokinė bažnyčia ar katedra. Senamiesčiuose pramaišiui seni ir nauji namai (paveldas nelabai saugomas). Aplinkui – vienaukštės parduotuvės, restoranai. Toliau – netinkuotų plytų lūšnynai, pastatyti XX a. viduryje iš kaimų priplūdusių meksikiečių, tačiau juose nėra nieko įdomaus ir eilinis keliautojas į Meksiką jų tiesiog nemato.
Didžiausias, lygių neturintis miestas – sostinė Mechikas
Kiti Meksikos miestai gerokai mažesni, bet dėl to tik geriau išsilaikę. Puošniausia kolonijinė architektūra – Oachakoje, Taske, Gvanachuate. Visur dauguma gyventojų – metisai, turintys ir indėniško, ir baltojo kraujo, tačiau kalbantys ispanų kalba.
Grynų indėnų yra ~10% – daugiausia jų pietryčiuose, kur gyvena majų palikuonys ir dar girdisi majų kalbos. Čiapaso valstijoje net klestėjo indėniškas Sapatistų karinis judėjimas, vedamas kaukėto subkomandantės Markoso, siekęs apdėti metisų miestus mokesčiais seniesiems šeimininkams indėnams. Atmosfera anuose skurdžiuose kraštuose kitokia nei Meksikos širdyje: vietoje autobusų ten žmones vežioja pikapai-furgonai, o džiunglėse vienoje vietoje kelią grandine mums blokavo indėnai, už jos patraukimą reikalaudami pinigų.
Tačiau ryčiausias Meksikos galas – Kankuno kurortas ir jo nerija – jau vėl kitoks. Ten – saulėje besikaitinančių turistų žemė, itin pamėgta amerikiečių, mat temperatūra visad gera, o kainos – žemos. Visi žino, kad į JAV yra pasitraukę net 9 milijonai meksikiečių, bet migracija vyksta ir atvirkščia kryptimi: Meksikoje apsigyveno milijonai amerikiečių, dauguma jų “užsieniečių kolonijomis” pasipildžiusiuose miestuose, tokiose kaip Kankunas, San Migel de Aljendė ar Meksiko rajonai Roma ir Kondesa – kur daug Meksikos pliusų ir mažai minusų.
Nuo Kankuno į pietus tarsi koks “džiunglių Dubajus” nesustabdoma tįsta Majų Rivjera: kur dar prieš dešimtmetį-kitą tebuvo romantiškas pakrantės kaimas, šianden “praskynus medžius” gali stūksoti Kauno ar Vilniaus dydžio kurortas, su pramogų parkais, prabangiais restoranais, daugiabučiais, timeshare pir pramogų rajonu su iki išnaktų plyšaujančia muzika amerikiečių pašėlusiam jaunimui. Jis čia “pirmus gyvenimo kartus” kolekcionuoja kiekvieną kovą, per universitetų vasaros atostogas, nes JAV alkoholis studentams dar nelegalus, o Meksikoje gali gerti nuo 18… Plaja del Karmeno, Tulumo kas ten atostogavo seniai tikrai nebeatpažins, o “naujieji Tulumai” galbūt dygsta prie ryškiaspalvio Bakalaro ežero, Isla Mujeres ar Isla Holbox salose.
Didžioji dalis Kankuno lankytojų “į šalies gilumą” važiuoja daugiausiai iki Čičen Icos – žvilgtelti į piramides ir grįžti. Daug kas iš to, ką jie mano esant “tikra Meksika”, yra tik amerikiečių romantizuoti Meksikos vaizdiniai. Pavyzdžiui, Meksikos virtuvė daug turtingesnė nei meksikiečių restoranuose svetur: be takų ir kesadiljų čia ir gringos, moljetes, tortos, flautai, ir kiekviename regione rasi vis daugiau ką. Iš tikrosios Meksikos virtuvės geriausiai įsiminė tamsių pupų garnyras, siūlomas prie kone kiekvieno patiekalo. Ir dainininkai mariačiai, vaikštinėjantys po restoranus siūlydamiesi už pesus pagroti.
Kai kurios kitos Meksikos tradicijos išvis mažai žinomos, kaip lučadorai – kovotojai-aktoriai spalvingomis kaukėmis, kurie, net pasistatę ringą viename kaime, mačiau, linksmino įsiaudrinusius vietos gyventojus – tačiau neprilygstamiausia patirtis buvo apsilankyti lučadorų šventovėje Meksiko Koliziejaus arenoje. Arba temaskalis, “meksikietiška pirtis”, bet iš tikro labiau – indėnų “apsivalymo” ritualas (verta patirti mažiau “suturistintą” jo formą). Arba voladorai – įlipę į aukštą stulpą, jie nusileidžia žemyn sukdamiesi prisirišę už kojos virve…
Meksika – milžiniška, ir labai įvairi! Jos rytuose – Jukatano pusiasalyje – džiunglės. Mažiau atrastoje jos šiaurėje – Laukinių Vakarų dykumos ir Vario kanjonas, dydžiu esą pranokstantis net JAV Didįjį kanjoną. Meksikos pakrantės – karštos kiaurus metus, bet Meksikos visas “vidurys” stūkso aukščiau (~2 km aukštyje), tad ten kiek vėsiau, o Vario kanjone žiemom net pasninga.
Kaip keliauti po Meksiką?
Nekeista, kad turistų skaičiai Meksikoje auga kaip ant mielių! Ypač po COVID pandemijos, kai amerikiečiai ėmė iš čia dirbti nuotoliu, kai “amerikiečių kolonijos” išplito net po seniau “labai vietinius” miestus, o visa eilė kurortų anksčiau primirštose karštosiose pakrantėse auga į “naujus Kankunus” (Cabo San Lucas Žemutinėje Pietų Kalifornijoje, Puerto Valjarta).
Tam tikra prasme tą Meksiką, kurią jų pirmtakai įsimylėjo, turistai jau ir sunaikino. Kai keliavau pirmąkart, Meksika buvo pigi, galėjau laipioti stačiaisiais laiptais po visas paslaptingąsias piramides, gėrėdamasis indėnų dievų atvaizdais ir vaizdais žemyn. Dabar gi butų nuomos ar restoranų kainos “vietinių siaubui” – kaip Europoje. Tik gatvės maistas, tik nesaugūs neturistiniai miestai dar pigesni… Ir beveik į visas piramides lipti draudžiama – kas bus jei lips tokios minios – o į garsiausius “apleistus miestus” turi ateiti 8 ryto, kad bent keliasdešimt minučių pamatytum juos vienas be minių. Čičen Icoje nepadėjo ir tai. Laimė, dar yra “neatrastų vietų”, bet tokiais tempais kiek jos dar liks neatrastos?
O užvis bjauriausia – apgavystės “turistinėse zonose”. Ko tik nepatyriau, ko tik negirdėjau iš kitų keliautojų. Nuo “įmuštų” nepirktų prekių iki autonuomos pavogto atsarginio rato. Į policiją kreiptis neverta – jie garsėja kaip didžiausi apgavikai, iš mūsų (ir daugybės klabintų turistų) reikalavo milžiniško kyšio už pačių policininkų išsigalvotą nusižengimą! Jei tvirtai laikysies, neapgaus, bet nemalonu ir, deja, tai “lengva ranka” pinigus taškančių turistų pasekmė.
Blogiausia Meksikoje su taksi – net kelionių vadovai rekomenduoja važiuoti iš Kankuno oro uosto autobusu, apgaudinėja kaip išmano. Sakysit geriau “Uber”? Atrodė gerai, kol vienas “Uber” vairuotojas Mechike pavogė mano telefoną…
Autonuoma? Taip apvažiavom didžiąją dalį Meksikos. Bet be galo daug apgavysčių, agentūrų įvertinimai internetinėse sistemose 1 ar 2 – tačiau mums pavyko apgavysčių išvengti, nes ilgai demonstratyviai viską fotografavome. Nuomotu automobiliu keliauti patogiausia, bet brangu – itin brangūs mokami keliai, bet vietiniai primygtinai rekomenduoja važiuoti jais, ypač šalies šiaruėje. Ne dėl kokybės (net mokami keliai – “padangų kapinės”), bet dėl saugumo: mažiau “pakelės pagrobėjų”.
Viešasis transportas? Autobusai (ADO ir pan.) brangūs, bet patogūs. Pigesni – bet mažiau patogūs – mikroautobusai colectivo. Iš pagrindinių turistinių vietų gali išeiti pigiau ir paprasčiau užsisakyti dienos ekskursijas (pvz. iš Kankuno į Čičen Icą). Čia vienas retų “masinio turizmo” pliusų kitiems turistams – net ypatingiausioms pramogoms, kaip koks skrydis oro balionu virš Teotihuakano piramidžių, grupės kasdien susirenka, ir ne po vieną… Tiesa, nepaisant amerikiečių “ordų”, anglų kalbos Meksikoje nėra tiek ir daug: net kai kuriuose garsiausių muziejų aprašai – tik ispaniški.
Daugelio Meksikos apraiškų nenori matyti ne tik turistai, bet ir vietiniai. Štai viešbučių kambarių langai įprastai “atsiveria” į koridorius. Registratūros darbuotojai nustebdavo mums paprašius vaizdo į gatvę. Šiaip ar taip, nuo ten tvyrančio smogo per naktį kartais įskausdavo gerklę.
Ir net po Meksiką didesnius atstumus daug kas renkasi keliauti lėktuvais.
Meksikos mafija ir flirtas su mirtimi
Labiausiai Meksikos įvaizdį pasaulyje gadina nusikaltėliai. Istorijos iš narkomafijos grupuočių, primenančių “pogrindines valstybes”, karų ir egzekucijų, negali nepriblokšti. Aukų kasmet – 20 000. Pasaulio žiniasklaidą pasiekia tik siaubingų istorijų ledkalnio viršūnė: šešios Akapulke išsyk išžagintos ispanės (surišus jų vyrus), 43 “dingę” studentai protestuotojai (jų žmogžudystes pas narkomafijozus esą užsakė vietos meras, kad politiniai oponentai nekvaršintų galvos), “perspėjimui” miestų centruose paliekamos nupjautos apie narkomafiją rašiusių tinklaraštininkų galvos, nudiriama oda, badomos akys… Vietinis advokatas, geranoriškai pavežiojęs mus po Mechiką, sakė, kad dažnas Meksikos teisininkų darbas – derėtis dėl išpirkų su pagrobėjais (į policiją tokiais atvejais nesikreipiama). O pakelės socialinė reklama skatina nemokėti “netikriems pagrobėjams”, mat skambinti ir meluoti “Mes pagrobėm jūsų sūnų” Meksikoje – populiaru tarsi “Jūsų sūnus papuolė į avariją” Lietuvoje.
Karinių automobilių, tankečių šiaurės Meksikoje mačiau daugiau net nei “karštuose pasaulio taškuose”: viskas paruošta “vidaus karui” su banditais, nors bet kuris meksikietis pasakys, kad “iš tikro valdžia ir karteliai veikia išvien”…
Daugelis istorijų į tarptautinę spaudą nė nepatenka, nebent pažeidusi nerašytą(?) susitarimą su politikais mafija “netyčia” nužudo kokį amerikietį. Bet vietinėje spaudoje aplink kiekvieną pravažiuotą miestą, ypač Šiaurės Meksikoje, perskaitydavau, kad štai prie savivaldybės paliko mašiną su lavonais bagažinėje “perspėjimui”, štai Keratare pakabino lavonus ant viaduko, štai Fresniljas nesaugiausias, ten dingsta po žmogų per dieną. “O į Sakateką jau tikrai nedrįskite važiuoti, apsukite visą valstiją ratu!” – gąsdino vietiniai. Nuvažiavome, nieko neatsitiko, viskas – šanso klausimas, bet tas šansas čia labiau kaip kur “netoli fronto”.
Didingas, beveik ritualinis žiaurumas, be kurio neįsivaizduojama Meksikos mafija – dalis gilios kultūrinės tradicijos. Jokioje kitoje šalyje nemačiau kasdieniame gyvenime šitiek aliuzijų į mirtį. Pradėsiu nuo nekalčiausių ir žaviausių: Vėlinės (Dia de Los Muertos) Meksikoje švenčiamos tris dienas ar baugių statulėlių, “užgožiančių” bet kurią suvenyrinę.
Kioskuose pardavinėja itin populiarią “Raudonąją spaudą” – laikraščius ir žurnalus, kurių “vinis” – žiauriai sumaitotų lavonų nuotraukos. Jų žurnalistai klausydamiesi policijos radijų lenktyniauja su teisėsaugininkais: nori pirmieji pamatyti narkomafijozų darbelius ar avarijų pasekmes bei nufotografuoti iš kuo arčiau. Jokie įstatymai Meksikoje to neriboja. Tiesa, ir tai spaudai “smogė” internetas: savo žiaurumų vaizdus ten kelia… pati mafija. Policija Meksikoje visai neveikli, sėdi “mafijos kišenėje”, tad jie nieko nebijo ir laisvai gąsdina kitus (kas bus jei nemokėsi duoklės ar “stosi skersai kelio”). Tai – apskritai žiauriausi dalykai, kokius esu radęs gyvenime internete, ir net nesugebėjau jų pažiūrėti iki galo. Mafijozai paleidžia žarnas gyvai aukai, “actekų stiliumi” nudiria aukos veidą ir užsideda ant savojo lyg kaukę, išpjauna ir suvalgo širdį…
Labiausiai pribloškianti akistata su mirtimi Meksikoje – Gvanachuato mumijų muziejus. “Panteone” ant kalvos sukrautos ne kokios actekų mumijos, tačiau iš vietinių kapinių surinkti kažkodėl nesupuvę lavonai. Tų numirėlių, kurių šeimos laiku nesusimokėdavo mokesčių už “kapo nuomą”. Istorinės reikšmės Gvanachuato mumijos neturi, bet turistai vis tiek plūsta miniomis (vedini vaikais) žiūrėti tokių eksponatų kaip mažiausia pasaulio mumija, vaikų mumijos su karūnomis, gyvos palaidotos moters mumija… Mirtis meksikiečiams – ir pramoga.
Visgi keisčiausia tūlam lietuviui Meksikos tradicija tikriausiai – Šventoji Mirtis (Santa Muerte). Jai dedikuotus altorius pasistato dažnas visuomenės paribyje esantis žmogus (gėjai, elgetos, padirbtų prekių pardavėjai). Dar pridėkime Chėsų Malverdę (Jesus Malverde) – “šventąjį narkomafijos globėją” (kurio, aišku, joks popiežius nekanonizavo), net žemėlapiuose žymimas raganų (bruja) “kontoras” – ir bus visai sunku patikėti, kad pagrindinė religija Meksikoje visgi – katalikybė, ir, kaip rodo milžiniškos šventovės Gvadalupės mergelei (indėnės pavidalu apsireiškusiai Marijai) Mechike, į tai žiūrima rimtai. Tačiau priešingai daugeliui Lotynų Amerikos šalių, krikščionybė Meksikoje nuolat susidurdavo su iššūkiais, dažnai – labai tiesioginiais (pvz. ateistais prezidentais, kurie taip “atskyrė bažnyčią nuo valdžios”, kad kunigai net buvo netekę teisės balsuoti rinkimuose).
Tamsi ar šviesi Meksika?
Tai, kas Europoje yra “tamsioji visuomenės pusė” Meksikoje – neatskiriama kasdienybės dalis. Ar tai būtų kaukolių kopijos ir nacistinės svastikos eilinėse turistinių suvenyrų parduotuvėse, ar aibė šalikelių “motelių” tokiais pavadinimais kaip “Orgazmas”, kur klientus aptarnauja teisėtos prostitutės (ir neretai labai jaunos: daugelyje Meksikos valstijų seksas su 12 metų vaikais – jau teisėtas).
Ta “tamsioji pusė” Meksikai – jokia naujovė. Ji paveldėta iš senųjų Amerikos civilizacijų (tiesa, savaip modifikuota). Tų pačių, kurių “žiaurios tradicijos” šitaip šiurpino baltaodžius kolonistus. Ir tų pačių, kurių paliktos piramidės šiandien taip džiugina baltaodžius turistus.
Meksika iki Kolumbo buvo ne tiesiog atskira civilizacija, tačiau kitas pasaulis, visai neturėjęs ryšių su Europa, Azija ar Afrika. Todėl ten absoliučiai viskas buvo kitaip – ne tik architektūra, menai ar raštas, bet ir suvokimas, kas “šviesu”, o kas “tamsu”. Ir nors ispanų kolonistai tą pasaulį sugriovė, įdiegė krikščionybę, būtent Meksikoje indėniškos civilizacijos atspindžių išliko daugiausiai. Ne vien dūlančių piramidžių šlaituose, bet ir populiariojoje kultūroje.
Ar juos pažinti, ar pažvelgti į visapusišką Meksiką – kiekvieno turisto pasirinkimas. Mano nuomone, tai tikrai įdomiau (nors gal ir mažiau komfortiška) nei tūnoti “saugiame autobuso ir viešbučio burbule”.
15 komentarai
Ar saugu eilinam turistui, ar geriau be gido palydos nevaikstineti ir visuomet laikytis su grupe?
Tikrai galima Meksikoje vaikščioti vienam. Aišku, yra mažiau saugu nei Lietuvoje. Kai kurių rajonų (lūšnynų) rekomenduotina vengti, taip pat atsargiau elgtis naktį. Bet didžiuma nužudymų Meksikoje – vieni narkomafijozai žudo kitus, nors, aišku, kartais nukenčia ir turistai.
Gal galite pasakyti kokio rajono reikėtų vengti ir kada naktį, tipo iki 23 val.?
Meksika – milžiniška šalis, joje daug miestų. Tai joje daugybė gerų ir blogų rajonų, visų neišvardysi. Tas pats ir sostinėje Mechike, kuriame ~20 mln. gyventojų. Reikia žiūrėti į kokį rajoną planuojate eiti ir tada jau ieškoti informacijos apie tą rajoną. Kai sutemsta, darosi nesaugiau, bet kuo vėliau, tuo dar nesaugiau – na, taip turbūt visame pasaulyje. Kuo vėliau, tuo mažiau žmonių gatvėse, daugiau girtų ir pan.
Galvoju apsistoti Meksikos istorijos centre, Kandesoje arba Zona La Rosa, kaip girdėjau ten ramūs rajonai?
Mechiko istorinis centras vakare gali būti nesaugus.
Labai idomiai aprasyta & daug ziniu pateikta! Super!
Dėkui!
Tikrai tik baltas pavydas, bet aš rimtai jums pavydžiu tiek keliauti.:) tik noriu gauti info apie kažkokią šalį, beveik viską randu šitam tinklarašty. 🙂 labai labai faina tiek matyti pasaulio!
Dėkui!
Labas Augustinai planuoju vykti naujiems metams i Mexico Cancun , gal turetum kokiu patarimu ? ka aplankyti ? beja ieskausi masinu nuomos ka siulo autorental biski brangoka gal zinai vietiniu autonuomu tenais ? beja pats kiek laiko buvai Meksikoje ir kokiam gale ?
Labas,
Žemėlapis, ką esu aplankęs, yra straipsnio apačioje: pervažiavau gerą pusę Meksikos.
Pirmoje kelionėje – nuomotu automobiliu iš Mechiko į Kankuną, pakeliui aplankant visus ikikolumbinius griuvėsius ir kitas vietas (Toluką, Taską, Pueblą, Verakruzą, Oachaką, Palenkę, Čičen Icą ir t.t.). Tada perskridau vidiniu skrydžiu Kankunas-Gvadalachara ir iš ten parvykau į Mechiką irgi automobiliu.
Antroje kelionėje buvau tik Kozumelio saloje.
Jei „bazuositės“ tik Kankune, verta aplankyti Čičen Icą, Tulumą. Jei važiuotumėte toliau, tai priklauso nuo atstumo – įdomu Usmalis, Palenkė, jei tarp rečiau lankomų vietų – Sajilas. Čia jei kalbėti apie lankytinas vietas – jei labiau domina paplūdimiai, jų yra daug kur. Kozumelis, mano nuomone, nevertas dėmesio, palyginus su likusia Meksika – nei paplūdimių, nei gamtos, nei majų griuvėsių prasme.
Deja, Meksika turistui nėra *labai* pigi – turistiniuose regionuose vietiniai pripratę prie turtingų amerikiečių ir plėšia labai dideles kainas, ypač už tokius dalykus, kaip autonuoma, taksi ir pan. Su tuo susidūriau Kozumelyje: irgi galvojau, gal su vietinėm agentūrom nuomotis bus pigiau, bet iš tikro jų siūlymai buvo dar prastesni nei internete: kaina didesnė ar panaši, o garantijų mažiau (pvz. avarijos atveju tektų dengti visą auatomobilio kainą, o ne tik frančizę ir, žinant Meksiką, labai tikėtina, kad būtų bandę „prikabinti“ kažkieno kito darytus apdaužymus). Nutariau, kad su tokiom „pirmo aukšto agentūrom“ geriau neprasidėti: tik gaištasi laikas, bent jau jei esi baltaodis ir bendrauji su jais angliškai, ką jie automatiškai laiko turtingu amerikiečiu ir, tikriausiai, sako atitinkamas kainas. Gal kažkur ir galima rasti pigiai, susiderėti, bet gaila skirti ištisą dieną ar dvi kelionės ėjimui nuo agentūros prie agentūros kas kartą suvokiant, kad eilinį kartą tau kaina kelis kartus didesnė (nebent per pandemiją būtų lengviau derėtis). Geriau naudotis Skyscanner, Rentalcars ir pan. (čia yra mano videoįrašas, kaip rasti geriausią autonuomą internete: https://www.youtube.com/watch?v=QSWw9g4a218&t=80s ).
Sveiki, kur patartumet nuvaziout i papludymius Meksikoj, kad butu netoli Mexico city? Keliauju viena, noriu pamatyt daugiau gamtos.Praleisiu apie menesi laiko Mexikoj ir ausku kokiu saugiu vietu, miestu parekomenduotumet.Greicuausuai apsistociau kokios 3 ar 4 vietose po savaite ar ilgeliau.labai patinka maudytis juroje.dekui labai uz patarimus.
Sveika,
Mechikas yra gana toli nuo jūros. Iki artimiausių krantų apie 300-400 km, 4-5 val. kelio automobiliu. T.y. nebus arti. Artimiausias garsus kurortas – Akapulkas į pietus nuo Mechiko. Meksika nėra saugi šalis, svarbiau ne tiek miestas, kiek ką veiksi tame mieste, kaip elgsiesi (vengti lūšnynų, naktinių pasivaikščiojimų, daiktų palikimo automobilyje ir pan.). Gamta irgi įspūdingesnė toliau nuo Mechiko, bet didesniu 4-5 val. kelio į vieną pusę spinduliu galima rasti Parangaricutiro, kur išsiveržė vulkanas ir užliejo regioną lava (dabar iš lavos styro bažnyčia) ir kt. Šiaip Meksika labiau žavi kultūra nei gamta, nors tai susiję – majų griuvėsiai nebūtų tokie žavūs, jei nestovėtų džiunglėse, Tulumas – jei nestovėtų pakrantėje ir pan. Tačiau vėlgi, prie Meksiko gamta paprastesnė, ten Teotihuakanas – garsiausias indėnų miestas su itin aukštom piramidėm – bet jis yra paprastame lauke. Jei norite labiau gamtos, patarčiau nuvykti ir į kitas Meksikos dalis, kaip Jukatanas, žemutinė Kalifornija, Vario kanjonas ir kt. Bet tai jau labai toli Mechiko.
Aciu labai uz patarimus!kol kas aplankiau Mexico city, piramides, Puerto Escondido ir trauksiu i Chiapas.geru jums kelioniu tai pat!