Išskleisti meniu

Baisiausios vietos

Niūriausios pasaulio vietos

Niūriausios pasaulio vietos

| 0 komentarų

Per šimtus savo kelionių regėjau ne tik gražių, nuostabių vietų, bet ir kraupių, menančių karus, tragedijas, žmonių sunkumus, verčiančių susimąstyti.

Čia – 10 giliausiai sukrėtusių vietų.


Dešimt niūriausių pasaulio vietų

1.Černobylio zona. Po Černobylio elektrinės sprogimo 2600 kv. km dydžio teritorija tapo tokia radioaktyvi, kad visi žmonės iškeldinti. Buvusius žmonių miestus, kaimus ir gyvenimų prisiminimus čia ryja miškas, o ekskursijos vedamos tik su Geigerio skaitikliais: daug kas užnuodyta radiacija. Supranti, kaip viskas trapu, kiek gali kainuoti „nedidelė“ klaida ir kaip tikriausiai atrodytų visa planeta po žmonijos išnykimo.

Apleistoje Pripetės (prie Černobylio) mokykloje

Apleistoje Pripetės (prie Černobylio) mokykloje


2.Aralo jūra. Ketvirtas pagal dydį planetos ežeras, sovietų „mokslininkų“ paverstas dykuma. Buvę uostamiesčiai virto beviltiškumo bastionais, kur pasikeitė klimatas, o vėjai pusto nuodingas medžiagas, nuo kurių miršta kas dešimtas vaikas. Jokios pasaulio ekologinės katastrofos vaizdas neprilygsta begaliniam Aralo jūros dugnui su rūdijančiais laivais: kad suvoktum, kaip baisu, čia nereikia lyginti temperatūrų ar statistikų, čia viską akimirksniu pamatai pats.

Aralo jūros dugnas, virtęs dykuma, ir laivai ant jo

Aralo jūros dugnas, virtęs dykuma, ir laivai ant jo


3.Aušvico koncentracijos stovykla. Didžiausias XX a. „mirties fabrikas“, kur nacistinė Vokietija pražudė gal milijoną jiems neįtikusių žmonių. Aukų batai, krematoriumai, paprasti raudoni pastatai su žiauria žiauria niūria istorija.

Aušvico vieta, kur buvo šaudomi žmonės

Aušvico vieta, kur buvo šaudomi žmonės


4.Kaliningrado sritis. Atrodo, ramūs prasigėrę rusiški kaimeliai ir miesteliai. Bet kad čia niekad nebuvo Rusija. Gyveno vokiečiai, lietuviai, jie žiauriai išvaryti, išžudyti. Niekur kitur pasaulyje šiais laikais istorija nebuvo ištrinta iš gyvenimo ir žemėlapio taip skaudžiai: ne tik žmonės išnaikinti, bažnyčios paverstos griuvėsiais, bet ir visi pavadinimai, net upėvardžiai pakeisti. Dar bjauriau, kad, priešingai nei apie holokaustą, apie sovietinius genocidus didžioji pasaulio dalis visiškai pamiršo.

Apleistas didingas pastatas Įsrūtyje, Karaliaučiaus sritis

Apleistas didingas pastatas Įsrūtyje, Karaliaučiaus sritis


5.Betliejus. Atskyrimo siena Visus palestiniečių miestus Izraelis pavertė dideliais kalėjimais: apstatė sienomis, didesnėmis už Berlyno sieną, kurių kirtimas – žeminantis ir ne visiems prieinamas. Vienas miestų-kalėjimų – Betliejus, kuriame gimė Kristus.

Atskyrimo siena Betliejuje

Atskyrimo siena Betliejuje


6.Agdamas ir sunaikinti Karabacho miestai. Agdamas yra didžiausias šiais laikais sunaikintas miestas. Buvo Panevėžio dydžio, bet per Karabacho karą (~1994 m.) išvarę azerbaidžaniečius jį griuvėsiais pavertė armėnai. Dabar jis primena distopinį filmą: pavienės automobilių vilkstinės ištaškyto asfalto keliais važiuoja pro begalines griuvėsių eiles. Ir visa tai – ne tolima istorija. Kai visa tai vyko, aš jau buvau gimęs. Ir 2020 m. vyksta vėl iš naujo: dabar jau azerbaidžaniečiai bando atsiimti ir vėl apgyvendinti Agdamą bei kitus analogiškus miestus, bet nenustebsiu, jei tuo pačiu ir išvarytų armėnus iš jų miestų: tokie masiniai kitataučių išvarinėjimai Karabache vyko dar prieš 100 metų ir juos vykdo abi pusės.

Išgriautame Agdamo mieste

Išgriautame Agdamo mieste (2014 m. nuotrauka)


7.Indijos miestų šiukšlės. Šiukšliniausi pasaulyje. Šiukšlių kalnuose gyvena žiurkės ir net kiaulės, o pabodus jie padegami, taip dar labiau užteršiant ir taip tragiškai užterštą orą. Žmonės šlapinasi viešai turguose, o ką išmetėme į viešbučio šiukšliadėžę ryte radome vidury gatvės: kambarinė tiesiog išpylė pro laukujes duris. Kiek daug istorijų dar galėčiau papasakoti!

Šventajame Indijos varanasio mieste - šiukšlių laukas, jo kiaulės ir nusišlapinti sustojęs dviratininkas

Šventajame Indijos varanasio mieste – šiukšlių laukas, jo kiaulės ir nusišlapinti sustojęs dviratininkas


8.Sacharos kaimų atokumas Sacharos dykumoje net XXI a. gausu kaimų, kur neveda jokie keliai, nėra telefonų ar elektros, jojama kupranugariais ir asilais. Atrodo, grįžti tūkstančius metų atgal su visomis problemomis.

Važiuojant džipu per Mauritanijos dykumą

Važiuojant džipu per Mauritanijos dykumą


9.Poliarinė naktis Svalbarde Šiauriausioje pasaulio šalyje Svalbarde keturis mėnesius diena, keturis – naktis. Saulė net nepriartėja prie horizonto, nė kiek neprašvinta, o temperatūra sukasi apie -20. Žemė taip įšalusi, kad net laidoti ten nelaidojama, o gimdyti skrendama į Norvegiją. Ne kiekvienas psichologiškai sugeba gyventi.

Pūga Svalbarde

Pūga Svalbarde poliarinėje naktyje


10.Detroitas ir kiti JAV getai. ~1960 m. vykęs „rasių kraustymasis“ daugelio senų didžių JAV miestų centrus pavertė juodaodžių getais, kur itin nesaugu, daugelis didingų pastatų, bažnyčių, netgi dangoraižių apleisti. Vienas liūdniausių pavyzdžių – Detroitas, iš vieno turtingiausių JAV miestų virtęs vienu skurdžiausių ir netekęs dviejų trečdalių žmonių. Detroite – tikri XX a. pradžios griuvėsiai, vis griūvantys ir beviltiškai liepsnojantys! Ir tai – JAV, turtingiausia pasaulio didelė šalis…

Meno projektu virtęs sugriuvęs namas Detroite. Neužilgo po mūsų apsilankymo jis sudegė (padegtas)

Meno projektu virtęs sugriuvęs namas Detroite. Neužilgo po mūsų apsilankymo jis sudegė (padegtas)

 


Visi baisiausių pasaulio vietų sąrašai

Sunku tarpusavyje lyginti genocidų vietas su ekstremaliomis gyvenimos sąlygomis ar ekologines katastrofas su sunykusiais miestais. Viskas baisu, nejauku – bet baisu savaip.. Todėl parengiau ir atskirus skirtingų tipų “tamsiojo turizmo” vietų sąrašus:

*Žmonių išsekinta gamta. Baisiausios ekologinės katastrofos, sunaikinusios ištisus kvadratinius kilometrus mūsų planetos: radiacija, dykumėjimas, šiukšlės ir dar daug kas.
*Ekstremalios vietos, kuriose, nepaisydami visko, gyvena žmonės. -70 temperatūros, uraganiniai vėjai, dykumų tolybės, 4 mėnesių trukmės naktis – reikia ypatingų žmonių, kad ten gyventi, ir ypatingo prisitaikymo, kuris žavi.
*Akistata su mirtimi. Didžiojoje pasaulio dalyje mirties bijoma, ji – savotiškas tabu. Bet yra vietų, kur lavonai laikomi viešai, iš kaulų net daromi meno kūriniai. Mums, lietuviams, jos ypač nejaukios.
*Nuosmukio vietos. Didžiosios pasaulio dalies ekonomika nuolat kyla ir kyla, kiekviena karta gyvena turtingiau. Bet yra miestų ir ištisų šalių, kadaise klestėjusių, bet nuvažiavusių žemyn. Tokiose vietose akį baugiai rėžia kontrastas tarp trupančios didybės ir niūrios dabarties.
*Genocidų ir katastrofų vietos. Ten, kur žuvo tūkstančiai ar net milijonai nekaltų žmonių.
*Karų vietos. Kur praeities konfliktai iki šiol neduoda ramybės žmonėms: perskiria šeimas, graso atsinaujinti ir t.t.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Baisiausios mirties vietos

Baisiausios mirties vietos

| 6 komentarai

Lieuvoje mirtis yra “po devyniais užraktais”, jos bijoma. Lavonų nuotraukų neberasi laikraščiuose ar televizijoje, velioniai greitai sudeginami ar užkasami.

Vietos, kur pilna lavonų, kaulų ir kitų pasibaigusių gyvenimų ženklų mums primena siaubo filmus. Bet yra kultūrų ir vietų, kur tai – visiškai normalu. Čia – “baisiausios” lietuviui vietos, kur stoji akis į akį su mirtimi (visas aplankiau pats).

Pastaba: apie baisiausias genocidų ir nelaimių vietas – atskiras straipsnis.

 


Gvanachuato mumijų muziejus

Vieta: Meksika

Jokioje kitoje šalyje nemačiau kasdieniame gyvenime šitiek aliuzijų į mirtį kiek Meksikoje. Pradėsiu nuo nekalčiausių: Vėlinės Meksikoje švenčiamos tris dienas, o švytinčios karstų parduotuvės kiekviename miestelyje veikia kiaurą parą.

Sankryžose prekeiviai pardavinėja itin populiarią “Raudonąją spaudą” – laikraščius ir žurnalus, kurių “vinis” – žiauriai sumaitotų lavonų nuotraukos. Jų žurnalistai klausydamiesi policijos radijų lenktyniauja su teisėsaugininkais: nori pirmieji pamatyti narkomafijozų darbelius ar avarijų pasekmes bei nufotografuoti iš kuo arčiau. Jokie įstatymai Meksikoje to neriboja; “Dar niekas nėra mūsų padavęs į teismą” – dokumentiniame filme gyrėsi liūdnai pagarsėjusio savaitraščio “Alarma!” vyr. redaktorius. Beje, kitokių, meniškesnių, negyvėlių nuotraukų parodą mačiau net Mechiko meno muziejuje.

Skeletai suvenyrų parduotuvėje

Bet labiausiai pribloškianti akistata su mirtimi Meksikoje – Gvanachuato mumijų muziejus. “Panteone” ant kalvos sukrautos ne kokios actekų mumijos, tačiau iš vietinių kapinių surinkti kažkodėl nesupuvę lavonai. Tų numirėlių, kurių šeimos laiku nesusimokėdavo mokesčių už “kapo nuomą”. Istorinės reikšmės Gvanachuato mumijos neturi, bet turistai vis tiek plūsta miniomis (vedini vaikais) žiūrėti tokių eksponatų kaip mažiausia pasaulio mumija, vaikų mumijos su karūnomis, gyvos palaidotos moters mumija… Mirtis meksikiečiams – ir pramoga.

Viena Gvanachuato mumijų. Fotografuoti jas buvo laisvai galima (priešingai, tarkime, net kokiam Ermitažui, kur vienintelę laikomą Egipto mumiją, kad ir suvyniotą, fotografuoti draudžiama).

Skaityti daugiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

 


Sedlecės kaulų koplyčia

Vieta: Čekija

Neįtikėčiausia gal net visos Čekijos vieta – Sedlecės kaulų koplyčia. Jos vidaus stiliaus niekaip nesutalpinsi į architektūros stilių rėmus – nes viskas padaryta iš žmonių kaulų! Viskas – sietynas, altorius, įėjimo puošyba, kryžiai, baisusis Švarcenbergų šeimos herbas su turko akį kertančiu varnu, o keturiuose kampuose – keturios kaulų piramidės.

Sedlecės kaulų koplyčioje

Sedlecės kaulų koplyčioje

Viduramžių Čekijoje daug miestelių turėjo tokias „kaulų koplyčias“ – apačioje krauti kaulai, viršuje už miestelio mirusiuosius melsdavosi miestelio gyvieji. Daug tokių kaulų vėliau sulaidota (tarp jų – prie Kutna Horos Šv. Barboros bažnyčios), bet Sedlecėje nueita priešinga kryptimi – Švarcenbergai pasamdė liaudies menininką Františeką Rintą, kad kaulus išdėliotų meniškai. Praėjo dar šimtmetis ir šiandienėje turistinėje Čekijoje tai – viena svarbiausių lankytinų vietų. Klausyklos, suolai dingo – užtat įkurta parduotuvėlė, kur netgi parduodami marškinėliai su kaukolėmis, kaukolė išdėliota ant gretimo šaligatvio, o siaubo mėgėjams rengiami „naktiniai turai“ po koplyčią.

Švarcenbergų herbas išdėliotas iš tikrų žmonių kaulų Sedlece

Švarcenbergų, koplyčios kūrėjų, herbas išdėliotas iš tikrų žmonių kaulų Sedlece. Jis atvaizduoja varną, kertantį akį turkui (apačioje dešinėje)

Skaityti daugiau: Čekija – tai ne vien Praha!

 


Toradžų kapinės

Vieta: Indonezija (Sulavesis)

Toradžų tautos Indonezijoje kapai stulbina dar labiau, nei namai. Namai – daugmaž vienodi, o kapai – be galo įvairūs. Vieni atgula kalnų šlaituose pakabintuose karstuose, kuriuos tegalima pasiekti kabančiomis bambukinėmis kopėčiomis (buivolo formos karstas – vyro, kiaulės – moters). Kitiems 3 mėnesius kietose uolienose sunkiai kalamos angos medinėmis durimis (kiekvienoje telpa 3-8 lavonai). Tretiems – puošnūs kapai-pastatai, primenantys tradicinius toradžų namus. Ketvirti mirę padedami į natūralias olas. O „Vaikų, kuriems dar neišaugę dantys“ kapeliai – medžiuose išpjautos skylės, „kad vaiko kūnelis įaugtų į medį“. Tik vargšai ir atsivertusieji į islamą kasami į žemę – nors pirmieji dar gali viltis, kad kada nors koks palikuonis praturtės ir pastatys virš jo kapo simbolinį namą.

Kabantis karstas su kaukole

Kabantis Toradžų karstas su kaukole

Priešais kapinynus – svarbiausių giminės asmenų statulos, vadinamos tau tau. Medinės ar akmeninės, labai tikroviškos, gaminamos 3 mėnesius ir kainuojančios 1000 eurų. Tik tas mirusysis, kurio laidotuvėse paaukoti bent 24 buivolai, turi teisę į tau tau papuoštą kapą.

Tau Tau virš Londos laidojimo olos

Tau Tau virš Londos laidojimo olos

Iš daugybės karstų, kapų kyšo kaulai ir kaukolės. Jų niekas neslepia. Priešingai: kai lavonas supūva, giminaičiai specialiai padeda kaukolę, kad matytųsi, už tokią teisę dar rituališkai paaukoję kiaulę. Pirmą kartą toks vaizdas švelniai šokiravo, bet po kelių dienų toradžų krašte kaukolės, kaulai, baugios tau tau skulptūros tapo tokia įprasta aplinkos dalimi, kaip ir namai, medžiai, kalnai. Lietuvoje kur gūdžiame miške išvydęs kaukolę krūpteltum, ją radę vaikai gal gąsdintų vienas kitą: o pas toradžus štai guli šimtmečius atvirai kaulai ir niekas jų neima. „Prašome neimti kaulų ir kaukolių – parsinešus namo, gali vaidentis“ – skelbiama stende turistams.

Ant karsto sudėtos kaukolės. Patys toradžai, beje, tiki vaiduokliais. Vaikai nenori miegoti pietiniuose kambariuose, kur laikomi numirėliai, o į kapines kai kuriuose kaimuose neinama, nebent su proga, paaukojus gyvulių

Ant karsto sudėtos kaukolės Kete Kesu kaimo kapinėse. Patys toradžai, beje, tiki vaiduokliais. Vaikai nenori miegoti pietiniuose kambariuose, kur laikomi numirėliai, o į kapines kai kuriuose kaimuose neinama, nebent su proga, paaukojus gyvulių

Skaityti daugiau: Toradžai – kraupiausiai žavi tauta

 


Baisiausių mirties vietų žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Baisiausios mirties vietos.

 


Kitos baisios mirties vietos

Merapio ugnikalnio prieigos (Indonezija)

Vieno aktyviausių pasaulio ugnikalnio šlaituose gyvenusių žmonių kaimus 2010 m. užliejo pelenai, lava. Muziejėlyje gali pamatyti sukepusius kompiuterius ar grotuvus, lavonų nuotraukas. Tai nebuvo genocidas, o gamtinė nelaimė: bet atmosfera ten primena žudynių vietą. Daug kas liudija pranykusius gyvenimus.
Plačiau: Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala.

Kas liko iš daiktų po Merapio išsiveržimo, pražudžiusio kelis šimtus

Kas liko iš daiktų po Merapio išsiveržimo, pražudžiusio kelis šimtus

Bankoko teismo medicinos muziejus (Tailandas)

Tarp eksponatų – ir pajuodijusi vaikų žudiko mumija, ir cunamių aukų nuotraukų galerija, ir visokie apsigimimai: “į vatą” muziejus nieko nevynioja, čia ne Vakarų pasaulis, kur viskas turi būti politkorektiška.
Plačiau: Bankokas – rytietiška pasaulio turizmo sostinė.

Romos kapucinų kapai

Vieta: Italija

Romos kapucinų vienuoliai pageidaudavo, kad po mirties jų kaulai būtų sudėlioti į įvairius meno kūrinius. Tai galite pamatyti čia.
Plačiau: Roma – Europos istorija viename mieste

Limos katakombos

Vieta: Peru

Kaukolės ir kaulai čia sudėstyti į geometrines figūras.
Plačiau: Peru – Inkų imperijos širdis


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Liūdniausios žlugusios pasaulio vietos

Liūdniausios žlugusios pasaulio vietos

| 5 komentarai

Visa tai – vietos, kurios per pastaruosius 50-100 metų klestėjo, tačiau vėliau žlugo, virsdamos savo didybės šešėliu. Ne dėl karų ir ne dėl katastrofų, o dėl kur kas proziškesnių dalykų: ekonominės, politinės ar tautinės kaitos.

 


Detroitas

Vieta: Mičiganas, JAV

Detroitas amerikiečiams – žlugusio miesto sinonimas. Visas didmiestis – vienas ištisas „juodaodžių getas“, kur nusikalstamumas – milžiniškas ir kur eiliniai amerikiečiai tau pataria nekišti nosies.

Bet Detroitas – ne lūšnynas iš palaikių namų. Tai Motorų miestas, automobilių tėvynė, kur Henris Fordas įrengė pirmąjį pasaulio konvejerį. Anuometę prabangą mena tarpukario dangoraižiai – puošnūs tarsi senamiesčio rūmai, be jokio plyno stiklo ir betono. Tik vieni gražuoliai apleisti, kiti – jau seniai likę tik nuotraukose.

Ištuštėjęs Detroito centras. Pastatai kairėje - apleisti

Ištuštėjusį centrą supa begalinės apgriuvusių ir sudegintų namelių dykros. Datos jų frontonuose mena 1930 ar 1950 metus, kai Detroite gyveno du milijonai, kai jis vis pretenduodavo rengti Olimpiadą. Šiandien beliko 650 000 žmonių.

Detroitas – siurrealistinė vieta, kur amerikietišką svajonę pakeitė afrikietiška desperacija. Man miestas paliko didžiulį įspūdį: slogų, bet galingą.

Metro trasa ant polių - vienas daugelio nesėkmingų mėginimų atgaivinti Detroito centrą. Iš didelių projektų pastatyta tik viena 5 km linija ir ta pati tokia neefektyvi, kad vieną keleivį kilometrą nugabenti miestui kainuoja 3 eurus, o užpildymas tėra 10%. Nuotraukoje traukinys suka aplink tuščią sklypą. Kai statytas metro, ten dar stovėjo didingas Statler viešbutis

Į Detroitą atvykome šeštadienį ir centras buvo tuštutėlis. Tarsi kokio Lietuvos rajoninio miestelio. Tik masteliai kiti – 40 aukštų Kadilako pastatas, kadais aukščiausias pasaulyje už Niujorko ribų. Didinga 1902 m. apygardos rotušė, apklijuota skelbimais „parduodama“. Ją baikščiai fotografavo grupelė turistų, besistengusių laikytis greta vienas kito.

Žymus Heidelbergo projekto namas, apkarstytas gyvūnų lėlėmis. 2014 m. jis sudegė - Detroito padegėjai negaili ir menininkų kūrybos. Po mano apsilankymo 2012 m. jau supleškino aštuonis Heidelbergo namus

Jokių kamščių Motorų mieste seniai nebūna. Automobilį palikome viename parkingų, tarsi žaizdos išvagojusių miestą. Kur šiandien plyti tokios aikštelės, kadaise į dangų stiebėsi dangoraižiai. Niekas nenorėjo ten gyventi, prekiauti ar dirbti – tad jie buvo susprogdinti. Savo akimis mačiau, kaip sprogdinimui ruošia dar vieną keliasdešimtaukštį. Nuomoti plotus automobiliams stovėti už 40 dolerių per dieną apsimoka labiau, nei biurus ar butus. Aišku, ne savaitgaliais.

„Domino’s Pizza“, kur pietavome, ieškojo išvežiotojų. Skelbime didelėmis raidėmis rašė: „Reikalingas neteistas žmogus“. Rasti tokių netaip lengva: Detroite 100 000 gyv. kasmet tenka 48 nužudymai (Niujorke – 6), 2137 žiaurūs nusikaltimai (Niujorke – 623), o kur dar visos vagystės. Reklamas parduotuvių vitrinose lydi ir šūkiai „Pinigai naktimis nelaikomi“.

Amerika dirba miestų centruose, bet gyvena begaliniuose privačių namų rajonuose aplinkui. Detroito nameliai nuvytę dar labiau nei miesto centras.

Toks dangoraižis - Hudson's prekybos centras - stovėjo ten, kur priekyje - automobilių aikštelė

Dar prieš išvykdamas abejojau, ar išvysiu tai, ką mačiau. Internete rašyta, kad 2010 m. Detroito mero nurodymu sugriauta 10000 apleistų namų. Bet kur tau – tai tik menka dalis sunykusio Detroito. Tarp tuščių sklypelių bolavo gausybė griuvėsių: čia tik langai išdaužyti, čia jau viskas susmegę. O juk kadaise tai buvo tvarkingos namų eilutės ant brangios miesto žemės. Dabar mačiau skelbimą: „Namas su keturiais miegamaisiais. 4000 dolerių“.

Geriau paskubėtų parduoti, mat apleisti namai čia ilgai nelieka. Juos padegti – populiari vietos jaunimo pramoga per Helovyną. Net Didžiajame Bulvare (Grand Boulevard), Paryžiaus įkvėpimu puslankiu 1913 m. apjuosusiame miestą, žymi dalis senųjų kolonuotų namų, glaudusių pasiturinčias šeimas, virtę baisiais degėsiais.

Detroito Grand Boulevard. Iš šių keturių namų tik antrasis iš dešinės dar tikėtina gyvenamas. Laukymių šioje kadaise brangioje gatvėje nebuvo - tad kairiau matomas tuščias sklypas atsirado sudegus ar sugriuvus dar vienam namui

Skaityti daugiau:
Detroitas – getu virtusi automobilių sostinė

 


Čikagos lietuvių rajonas

Vieta: Ilinojus, JAV

Iki maždaug 1980 m. tai buvo “lietuvių auksinė mylia”, “Lietuva už Lietuvos ribų”: su didžiulėmis lietuvių bažnyčiomis, mokyklomis, vienuolynu, dešimtimis lietuviškų restoranų ir parduotuvių, įsteigtomis patriotiškų pokario pabėgėlių. Iš 40000 žmonių 35000 buvo lietuviai – kaip Marijampolėje.

Švč. Mergelės Marijos gimimo lietuviška bažnyčia

Švč. Mergelės Marijos gimimo lietuviška bažnyčia

Tačiau ~1965 m. JAV prasidėjo rasių kraustymasis, ir rajoną pamažu perėmė juodaodžiai, o lietuviai, kaip dauguma baltaodžių, pamažu išsikėlė į priemiesčius ir, prasisklaidę tarp kitataučių, karta iš kartos pamažu nutautėjo. ~2010 m. užsidarė paskutinieji lietuvių restoranai. Dar liko bažnyčia, mozaikos Lietuvos istorijai, paminklas Dariui ir Girėnui, Lietuvos alėja – bet tai tėra praeities reliktai, lietuvių rajonas mirė ir kito tokio nei Čikagoje, nei kitur nelietuvoje neatsirado.

Apleistas lietuvių baras Market parke

Apleistas lietuvių baras Market parke

Po rajoną ilgai vaikščiojau “Tikslas – Amerika” ekspedicijos metu. Labiausiai pribloškė Marijos gimimo lietuvių bažnyčia. Ją pokariu pastačiusiems dipukams ne mažiau svarbi nei religija buvo tautinė prasmė, bet, aišku, vien tautinių detalių bažnyčioje negalėtų būti. Subtiliai išlaviruota: vitražuose – Lietuvos miestų vaizdai (bet daugiausiai – bažnyčių, nors yra ir pilys), vienoje mozaikoje – Mindaugo karūnavimas (na, juk pirmas Lietuvos valdovas katalikas…), kitoje – lietuvių pergalė prieš rusus prie Dauguvos (pavadinimas – „Kazimiero stebuklas“, nes, sakoma, tada Šv. Kazimieras parodė lietuviams kur perbristi Dauguvą).

Šv. Kazimiero stebuklo mozaika ant bažnyčios

Šv. Kazimiero stebuklo mozaika ant bažnyčios

Bažnyčia vienas paskutinių dar veikiančių lietuviškų dalykų ten, Mišios iš jos internetu transliuojamos po visas JAV. Ne kartą mums Amerikos lietuviai sakė: „Kai uždarė lietuvių bažnyčią mūsų mieste, į Mišias nebeinu – geriau pasižiūriu lietuviškas Mišias iš Market parko“.

Ne mažiau didingas ir gretimas Kazimieriečių vienuolynas, tiesa, jo saulė leidžiasi vakarop. Tą ordiną įkūrė lietuvė Marija Kaupaitė, kad mokytų lietuviukus (šalia – didžiulė mokykla), slaugytų lietuvius (šalia – ligoninė) ir „aukso amžiuje“ jis, mums pasakojo vienuolyne dirbanti Daina Čyvas, turėjo apie 600 vienuolių, bet dabar jauniausiai – 65 metai ir teliko 51. Tokių lietuvių vienuolių ordinų buvo daug, bet iš jų „darbą atėmė“ JAV valdžia: kai atsirado visiems nemokamas mokslas, skurdiems tėvams nebereikėdavo vaikų vesti pas vienuoles. Jaunimas nebematydavo vienuolių kaip nuolatinių bendruomenės pagalbininkių ir vis mažiau mergaičių norėjo stoti į vienuolynus. Tą pačią istoriją girdėjome Broktone, Putname, Pitsburge – visur, kur klestėjo lietuvių moterų vienuolynai.

Lithuanian Plaza“ gatvės pavadinimas

„Lithuanian Plaza“ gatvės pavadinimas

Kazimierietės savo istoriją nori baigti gražia, palikti kai ką po savęs. Vienuolyno patalpos ir toliau tarnaus labdarai, jose šį rugpjūtį įsteigtas ir viešas muziejus: buvo įdomu paskaityti, kaip lietuvės sugebėjo sukurti tokią milžinišką organizaciją, kuri „aukso amžiuje“ padėjo ne vien lietuviams. O Mariją Kaupaitę vienuolės tikisi pamatyti šventąja – iki tol jos sarkofagas saugomas puošnioje vienuolyno koplyčioje.

Nors atskiros Market parko vietos – gyvos ir didingos, pasivaikščiojimas Lithuanian Plaza gatve paliko ir slogų įspūdį: daug kas apleista, sunykę. Kai kurie žmonės patarė į rajoną nevažiuoti, kiti bent jau – nesitraukti fotoaparato, iš dabartinių vietos gyventojų lūpų girdėjosi keiksmažodžiai, net aplinkinė gatvė skambėjo nuo šeimos barnio, o gal smurto artimoje aplinkoje… Jei tokioje situacijoje galima įžvelgti pliusų, tai nebent tokį, kad, kai rajonas toks prastas ir tenykščių pastatų niekam nereikia, viskas ten išlieka: prieš 10 metų užsidariusių kavinių lietuviškos iškabos, Vyčiai, dažytos trispalvės. Pavyzdžiui, „Gintaro klubo“, apdainuoto Kernagio dainoje „Gastrolės Amerikoje“, užrašas.

Memorialas Dariui ir Girėnui Market Parke

Memorialas Dariui ir Girėnui Market Parke

Bet vietiniai lietuviai čia romantikos nemato, jiems tik gaila, gal net gėda: „Kam tuos griuvėsius fotografuojate“ – būna, pasako. Kone kiekvienas vyresnio amžiaus Čikagos lietuvis mums turėjo liūdnų pasakojimų iš tų laikų: kaip „naujieji rajono gyventojai“ juodaodžiai įsibrovė į jo namus, sumušė ar nužudė lietuvį, kaip teko pigiai parduoti gražų namą, staiga tapusį niekam nereikalingu, nes „rajonas pasikeitė“ (kad suprastum frazę „rajonas pasikeitė“ turi pats būti apsilankęs daugelyje panašių rajonų, kurios patys amerikiečiai vadina „getais).

Šv. Kazimiero seserų vienuolynas

Šv. Kazimiero seserų vienuolynas

Paskui, apsidairius, ar joks nelietuvis negirdi, dažnai sekdavo ir pasakojimai apie kitokią juos žeidžiančią neteisybę – kaip JAV valdžia palaiko juodaodžius, skiria jiems nemokamai iš mokesčių mokėtojų pinigų namus (neretai esą – lietuvių rajonuose), leidžia stoti į universitetus neišlaikius egzaminų. Taip tarsi atlygina už praeities skriaudas – tačiau juk jokie lietuvių protėviai neturėjo vergų ar kolonijų Afrikoje, jie patys kentėjo baudžiavą, priespaudas, genocidą, daugelis imigravo į JAV visiškai neturtingi, nė nemokėdami angliškai. „Nepaisant to, dabar lietuviai Amerikoje yra diskriminuojami vien todėl, kad jų odos spalva tokia pati balta, kaip britų palikuonių. Lietuvių vaikams keliama aukštesnė kertelė stoti į universitetus, jie negauna mažumoms priklausančios paramos…“ – taip šnekėjo pašnekovai.“

Apleistas lietuvių gyventas namas Market Parke

Apleistas lietuvių gyventas namas Market Parke

Skaityti daugiau:
Čikaga – amerikietiškos svajonės miestas

 


Kolmanskupė

Vieta: Namibija

Kolmanskupė – 1954 m. apleistas turtingas deimantų kasėjų miestelis.

Amžiams pasilikusį tarpukarį ten pamažu valgo dykuma: gražiuose vadovų namų interjeruose smėlis, būna, jau siekia pirmo aukšto lubas.

Tai buvo labai turtingas miestas, kuriame gyveno vokiečiai ir gyvenimo lygis ten priminė Vokietiją. Yra ir didelė ligoninė (turėjusi pirmąjį pietų pusrutulio rentgeno aparatą), kultūros namai su teatru ir kėgelbanu, bėgiai ledui išvežioti (šaldytuvų juk nebuvo).

Smėlis užpila Kolmanskupę

Smėlis užpila Kolmanskupę

Skaityti daugiau:
Namibija – didžiųjų žvėrių valstybė

 


Brazilijos didmiesčių centrai

Vieta: Brazilija

Planuodamas kelionę, planavau apsistoti San Paulo centre – viešbutį radau pigų, šalimais – graži Luz stotis. Tačiau San Paulo gyventojai griežtai patarė nakvoti kur kitur. Pasiskaičiau daugiau – tas rajonas liaudyje vadinamas krakolandija: viena iš zonų, kur gatvėse (ar, tiksliau, įsivaizduojamame kaifo pasaulyje) gyvena(?) narkomanų pulkai.

Kelionių vadovai pataria į istorinį centrą važiuoti tik darbo dienomis, kol dar šviesu. Tuo metu rajonas pilnas ten dirbančių žmonių, tad ne toks pavojingas. Tačiau San Paule buvome tik savaitgalį. „Iki sekmadienio pietų gal dar bus viskas gerai“ – patarė buto, kuriame gyvenome, šeimininkas. Tačiau tąryt turėjome susitikimą, ir Katedros stotelėje išlipome tik apie penktą valandą po pietų, saulei jau sukant vakarop.

San Paulo centras. Abudu nufotografuoti daugiaaukščiai – apleisti. Dešinėje grafiti, tikriausiai kritikuojantis vaikų dalyvavimą ginkluotose kovose

Geras ar blogas rajonas laukia viršuje San Paule supranti nė neiškišęs nosies iš metro požemių. Visi bilietų kasų langai mieste – šarvuoti, tačiau bloguose rajonuose anksčiau ar vėliau koks „lomkių“ kamuojamas narkomanas vis tiek pamėgina laimę: o gal didžiulis užrašas „BLINDADO“ („šarvuotas“) – melagingas. Todėl tokiose stotelėse, kaip Katedros, visi bilietų kasų stiklai – sueižėję nuo banditų smūgių ar šūvių.

Vos pakilau eskalatoriumi, kilo mintis apsisukti ir grįžti. San Paulo centras priminė kažkokį postapokaliptinį pasaulį: paprastų žmonių tik vienas-kitas, o visi likę tarsi kokio baisaus zombių viruso paveikti: vaikšto svirduliuodami, daro protu nepaaiškinamus gestus, gulinėja ant šaligatvių. Katedra graži, didinga, joje vyko mišios. Tik tikinčiųjų mažai teatėjo, nors puošnų įėjimo portalą nuo narkomanų ir saugojo apsaugininkai.

Šv. Benedikto vienuolynas (1914 m.)

Kas ten eis? San Paulo Centre mažai kas begyvena (nekalbu apie benamius), o atvažiuoti į šį rajoną praleisti laisvalaikio būtų kraupiai keista. Beveik visos parduotuvės ir restoranai savaitgaliams užsidaro. Net McDonald’s buvo paslėptas už tvirtų metalinių žaliuzių.

O pastatai ten gražūs… Dangoraižiai Amerikoje pradėti statyti gerokai seniau, nei Europoje, ir daug jų puošnūs tarsi rūmai. Deja, dalis apleisti. Prie vieno gražiausių – beaux arts stiliaus Edificio Martinelli (1934 m.) – nė nepriėjome artyn. Žingsniavome siaura pėsčiųjų gatve,kai tiesiai priešais vieninteliai du kiti žmonės sukonfliktavo tarpusavyje: vienas išsitraukė peilį, kitas į jį, nueinantį, keikdamasis metė butelį (nepataikė). Nesinorėjo pro tokį eiti, apsisukome.

Šis apleistas daugiaaukštis visas paverstas lindyne. Šitaip užėmusius namą benamius ir narkomanus išvaryti labai sunku. Dėl to kitur San Paule, matėme, laikinai negyvenami namai net aptveriami papildomomis elektrifikuotomis-dygliuotomis tvoromis: kad, gink Dieve, joks piktavalis ten neapsigyventų. San Paulo centre spindi tik bažnyčios (kairėje) ir valdžios pastatai.

Patraukėme pro Šv. Benedikto vienuolyną ir pėsčiųjų viaduką – vieną San Paulo simbolių – iki miesto teatro. Karts nuo karto nosį užguldavo baisus šlapimo tvaikas (narkomanai juk tualetų neturi). Ištisos benamių kolonijos gyveno ir ant teatro laiptų. Įjungusi švyturėlius, budėjo policija, bet kol savo akimis nepamato vagystės ar smurto, nieko padaryti ji negali, nes pažeistų narkomanų žmogaus teises. Net į narkotikus krakolandijoje, sakoma, tarnybos jau žiūri pro pirštus: tam pasitarnauja ir narkomafijos kyšiai, ir narkomafijos palaikomi „žmogaus teisių aktyvistai“. Būtent vadovaujantis „žmogaus teisėmis“ prieš kelis dešimtmečius miesto gatvėse ir leista gyventi visiems norintiems (pasak vietinių, tai ir pražudė miesto istorinį Centrą).

Tik paprastų dirbančių žmonių, nebegalinčių nė ramiai nueiti į teatrą, teisių niekas negina. Norintiems aplankyti didingą San Paulo koncertų salę (1938 m.) internete skaičiau patarimų po renginio skubiai šmurkštelėti į metro stotį, pavažiuoti vieną stotelę, ir jau ten galvoti, ką daryti toliau.

San Paulo miesto teatras. Benamiai – dešinėje ir kairėje, policija – kairėje

Po pusantros valandos palikdamas Centrą metro lengviau atsipūčiau. Niekur kitur pasaulyje anksčiau neteko būti vietoje, kur žmonės narkotikų „suėstomis smegenimis“ – ne reta išimtis, bet visuotinė norma. Tai aš pats ten akivaizdžiai iškritau iš konteksto, ir tai nepadėjo jaustis saugiai.

Skaityti daugiau:
San Paulas – turtas ir skurdas betono džiunglėse

 


Liūdniausiai žlugusių pasaulio vietų žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Liūdniausios žlugusios pasaulio vietos.

 


Kitos žlugusios pasaulio vietos

Šios vietos žlugusios gal ne taip smarkiai ar totaliai, kaip aprašytos aukščiau, bet čia apsilankyti irgi niūriai įspūdinga.

Ibra ir Omano dykumų miestai

Omanas buvo viena iš vos keleto ne europiečių imperijų, turėjo valdų Afrikoje ir dabartiniame Pakistane. Iš ten atsivežtus turtus omaniečiai investuodavo į didingus namus tokiuose dykumų miesteliuose kaip Ibra. Kolonijoms nunykus, Ibra, kur temperatūra dažnai viršija +40, tapo mažai reikalinga ir daugybė namų apleisti, bet pro langų kiaurymes dar gali matyti buvusią didybę.
Plačiau: Omanas – atgimusi dykumų imperija

Didybė už apleistų namo Ibroje sienų

Didybė už apleistų namo Ibroje sienų

Buenos Airės

Argentina Antrojo pasaulinio karo metais buvo viena turtingiausių pasaulio šalių, o Buenos Airės pateko į didžiausių pasaulio miestų penketuką. Čia dygo dangoraižiai, didingi teatrai ir plačiausi pasaulio bulvarai. Tačiau nuo to laiko Argentinos ekonomika iš lėto važiuoja žemyn. Praeities didybė kontrastuoja su šių laikų skurdu.
Plačiau: Buenos Airės – nusigyvenęs pietų Paryžius

Argeninos praeities didybė atsispindi XX a. pradžios pastatų dydyje ir puošnume - Europoje analogų sunkiai rasi

Buenos Airių praeities didybė atsispindi XX a. pradžios pastatų dydyje ir puošnume – Europoje analogų sunkiai rasi

Uzbekija

Uzbekija – keistas kraštas, kuriame gerą tūkstantmetį viskas iš lėto “rieda žemyn”. Prieš ~1000 metų čia gyveno išmintingiausi pasaulio mokslininkai (Avicena, Al Chorezmis). Prieš ~600 Timūras valdė milžinišką imperiją apsuptas lygių neturėjusios Samarkando didybės. Prieš ~400 metų statybininkai jau mūrijo gerokai kuklesnes Bucharos medreses, prieš ~150 – tik Chivos vergų prekybos miestelį dykumos oazėje, kurį lyg žaislą “Didžiajame kolonijiniame žaidime” prigriebti stengėsi rusai ir britai. Ir pagaliau prieš ~60 metų – sovietinių tremtinių upės, išdžiūvusi Uzbekijos jūra… Kas buvo pasaulio centru, tapo jo užkampiu.
Plačiau:Uzbekija – sovietiškas šilko kelias

Sovietinis GAZ važiuoja pro kanalą, pavogusį vandenį iš Aralo jūros

Sovietinis GAZ važiuoja pro kanalą, pavogusį vandenį iš Aralo jūros

Havana (Kuba)

Havana 300 metų atgal buvo turtingiausias Amerikos uostas. Žlugus Ispanijos Imperijai neteko dalies svarbos, bet dar ilgai klestėjo, traukė Amerikos turistus. Viskas baigėsi, kai valdžią Kuboje paėmė komunistai: ekonomika žlugo ir miestas įstrigo ~1950 metuose. Su senoviniais automobiliais, neapšviestomis įžymybėmis, kartonu uždengtais išdužusiais Kapitolijaus langais, griūvančiais barokiniais namais, taupymu, taupymu.
Plačiau: Kuba – Mirštančios revoliucijos žemė

Pusiau apleisti pastatai Havanos centre.


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , ,


Baisiausios karų ir konfliktų vietos

Baisiausios karų ir konfliktų vietos

| 0 komentarų

Karai ateina ir praeina. Deja, jie baigiasi ne visur. Yra vietų, kur frontai tiesiog įšąla amžiams, todėl sugriauti miestai negali būti atstatomi, o šeimos ir draugai pasilieka išskirti. Vietinių žmonių skausmas ten – kone begalinis.

 


Agdamas, sugriautas miestas

Vieta: Kalnų Karabachas

Agdamas – kadaise Panevėžio dydžio (~100 000 gyv.) – didžiausias pasaulyje miestas-vaiduoklis. 1993 m. jis tapo azerbaidžaniečių-armėnų konflikto įkaitu. Dauguma gyventojų buvo azerbaidžaniečiai, taigi, miestą okupavusios armėniškos Kalnų Karabacho pajėgos visus gyventojus išvijo, daugumą namų susprogdino. Tada frontas įstrigo ir Agdamą iki šiol valdo armėnai: jie neturi pakankamai žmonių Agdamo atgaivinimui, o azerbaidžaniečiams grįžti neleidžia.

Tiesa, ~3 000 armėnų įsikūrė tarp kilometrinių griuvėsių eilių. Ištaškytu gatvių asfaltu slenkantys reti jų automobiliai panėšėja į apokalipsę išgyvenusiųjų kolonijas mokslinės fantastikos filmuose.

Agdamas, didžiausias pasaulyje sunaikintas miestas. Tokie griuvėsiai tęsiasi daugybę kilometrų

Priešinga kryptimi sunkvežimis po sunkvežimio veža tankus. Taikos sutarties nėra, Azerbaidžane Karabacho klausimas panašiai skaudus, kaip Vilniaus tarpukario Lietuvoje, ir kas mėnesį fronte tebežūva po karį. “Gyvuose” Kalnų Karabacho miestuose gausu chaki spalvos uniformų: armija prilygsta 16% visų šalies žmonių.


Skaityti daugiau: Armėnija: amžinasis krikščionybės avangardas

 


Betliejus ir “Atskyrimo siena”

Vieta: Palestina

4 milijonai palestiniečių, gyvenančių žemėse, Izraelio okupuotose 1967 m., neturi net pilietybės. Izraelis vieną po kitos nusavino jų žemes, kirto jiems brangius alyvmedžius. Dauguma gyventojų pamažu suvaryti į vos 10% Šventosios žemės ploto, tankius “arabiškus miestus”. Prieš dešimtmetį tuos miestus Izraelis aptvėrė tvoromis ar milžiniškomis betoninėmis sienomis, palyginus su kuriomis Berlyno siena atrodo buvusi mažytė. Palestiniečiai gali išvykti tik su leidimais, kuriuos gauti ne taip jau lengva. Dauguma geriausių kelių okupuotoje Palestinoje faktiškai rezervuoti žydams ir turistams (palestiniečių automobilių numeriai – kitokie, tad paprasta jų neįleisti).

Vienas palestiniečiams paliktų miestų – Betliejus, Jeruzalės priemiestis, kuriame gimė Jėzus Kristus. Nepriklausomam keliautojui patekti į jį užtrunka. Nuomotą automobilį teko palikti Jeruzalėje: jau vien autonuomos agentūrą, leidžiančią lankyti Rytų Jeruzalę ir okupuotų teritorijų zonas B ir C, suradome ne iš karto, o į Betliejų (okupuotų teritorijų zoną A) važiuoti žydų nuomos agentūros neleidžia (gi arabų nuomos agentūros nedirba oro uoste).

Didžiulė žydų 'Atskyrimo siena' (arabai ją vadina 'Apartheido siena') žvelgiant iš Betliejaus. Nuotrauka sunkiai perteikia jos dydį, bet palyginkite su mikroautobusu degalinėje dešinėje. Už šios sienos atkarpos - trims religijoms šventas Rachelės kapas, paliktas žydų pusėje kaip pusiau anklavas

Todėl teko patirti tą patį, su kuo kas vakarą susiduria leidimus dirbti Jeruzalėje gavę betliejiečiai. Autobusas, pilnas juodadarbių nudriskusiomis rankomis, atvežė tik iki patikrinimo punkto, įėjimo į miestą-kalėjimą. Didžiulio it muitinė, tačiau kur kas niūresnio ir baugesnio. Nesunku buvo pasijusti, lyg kartu su bevardžiais nepažįstamais būčiau sodinamas atlikti laisvės atėmimo bausmės, arba įeinantis į aptvertą Antrojo pasaulinio karo laikų getą. Paskui nuskurusių žmogelių minią, stebimas karių nuo aukštų apžvalgos bokštų, kirtau tuščią erdvę tarp dviejų milžiniškų betoninių sienų, grūdausi prie sukamų durų iš metalo virbų, tarp kurių storesnis žmogus vos įtelpa (jos skirtos suspausti kūną, kad matytųsi, kas nešama kišenėse), galiausiai – paskutinė atkarpa ilgu tamsiu raitytu tuneliu. Grįžtant iš Betliejaus teko peršviesti savo daiktus it oro uoste, rodyti pasą nuobodžiaujančiam kariui, “lindėjusiam” mobiliajame telefone.

Dabar – taikus metas. Kai politinė valia pasikeičia, patikrinimai sustiprinami: poste kasdien pakeliui į darbą tenka laukti ir po kelias valandas, arba postas išvis uždaromas ir “atviro režimo kolonija” virsta “uždaro režimo kalėjimu”. Gaza, didžiausias Palestinos miestas, šitaip uždarytas jau daug metų.

Centrinė Betliejaus Ėdžių aikštė - vietoje, kur stovi bažnyčia priešais, gimė Jėzus Kristus. Nors buvo sausio 12 d., Kalėdų eglutė tebestovėjo, gatvės buvo apkarstytos papuošimais. Kalėdų metas čia kaip niekur ilgas, mat Kalėdas Betliejus švenčia triskart per metus: gruodžio 24 d. katalikų ir protestantų, sausio 6 d. stačiatikių, sausio 18 d. - armėnų

Kadaise Betliejus buvo krikščioniškas miestas. Neapsikentę okupacijos sąlygų ir užmezgę ryšius su piligrimais, daug krikščionių emigravo, o likusiuosius Izraelis “atskiedė” iš kitur suvarytais musulmonais. Šiandien dauguma betliejiečių išpažįsta islamą. Kai ~16:30 lankiau centrinę Ėdžių aikštę, Kristaus gimimo bažnyčia jau buvo užrakinta, užtat muedzinas iš švytinčios gretimos mečetės šaukė vidun melstis. Krikščionių Šventojoje žemėje sumažėjo tragiškai: Izraelio įsteigimo išvakarėse 1948 m., 18% palestiniečių buvo krikščionys (Betliejuje – 85%), šiandien – tik 1,5% (Betliejuje – 35%). Pasigirsta nuogąstavimų, kad švenčiausios krikščionių vietos artimiausiais dešimtmečiais virs savotiškais muziejais, reikalingais tik piligrimams ir turistams.

O ten, kur neužstoja Siena, betliejiečiai nuolat regi vis plečiamus žydų naujakurių miestelius. Juose gyvenimas geras, tenykščiai žmonės turi pilietybę ir laisvę judėti po Šventąją žemę. Nepaisant to, kad jie atsikėlė gyventi per pastaruosius dešimtmečius, kai dažna Betliejaus šeima regione praleido daugybę kartų…

Žydų naujakurių miestelis Har Homa, žvelgiant iš Betliejaus. Tokios gyvenvietės statomos ant kalnų, kas konflikte teikia privalumą prieš žemumose gyvenančius palestiniečius. Har Homa pastatyta 1991 m. ir ten jau gyvena 25 tūkstančiai žmonių. 'Už' jo statybos pasmerkimą JTO balsavo 134 šalys, 'prieš' - vos 3 (įskaitant Izraelį), bet situacijos 'ant žemės' tai nepakeitė, neigiamų pasekmių Izraeliui nesukėlė. Panašių Izraelį smerkiančių rezoliucijų JT ir jos organai beveik vienbalsiai priėmė ne vieną šimtą.


Skaityti daugiau: Šventoji žemė: Jėzus, Izraelis ir Palestina

 


Famagusta (Varoša)

Vieta: Kipras

Pilnuose Kipro kurorto Aja Napos paplūdimiuose ir baruose sunkiai galėtum suvokti, kad vos už 8 niekingų kilometrų patruliuoja Jungtinių Tautų “žydrieji šalmai”. Nuo pat 1974 m. karo jie čia skiria dvi nesutaikomas Kipro tautas: graikai pietuose, turkai šiaurėje. Kiprą padalinusi ir ilga, it kirmėlė išsiraizgiusi apleista žemė – Atilos linija. Joje trūnija net sostinės Nikozijos oro uostas, bet garsiausioji auka – Varoša, vienas pirmųjų Viduržemio kurortų, Aja Napos protėvis. 1965 m. jos daugiaaukščiai pajūrio viešbučiai džiugino Holivudo žvaigždes – šiandien jie tuštutėliai. Žuvusį kurortą nuo turkų teskiria kariuomenės tvora, o graikams jis matosi tik per galingus nemokamus žiūronus iš specialių apžvalgos aikštelių.

Varoša nuo apžvalgos aikštelės graikų pusėje. Visa, kas tilpo į šį kadrą ir daug to, kas netilpo - prieinama tik patruliuojantiems kariškiams.

Po pagrindine tokia aikštele – muziejėlis. Ten – turkų okupuotų Kipro miestų sąrašai, vaikų piešiniai ir eilėraštukai (“Brangieji broliai, turkai mus vis kankina, mūsų namus naikina, cerkves griauna ir daro dar daug blogo”), paveikslai, maketai. Tautiniai akcentai keičiami europiniais: “Turkai niokoja Europos kultūrą”, “Šiaurė turėtų besąlygiškai susijungti su Pietų Kipru, nes Europos teisė dabar garantuoja visų lygybę”. Įtaigiame įvairiakalbiame filmuke Varošos prieškario ir dabartinius vaizdus keičia kitos Šiaurės Kipro įžymybės. Gali susidaryti įspūdį, kad visa turkų žemė dabar tokia, kaip Varoša – apleista ir niekam nereikalinga, bet vėl suklestėsianti vos ją palies graikiška ranka.

Iš tikro, aišku, taip nėra: tukrų Kipras šiandien išivystęs panašiai, kaip graikų Kipras, irgi pritraukia daug turistų – tik yra pigesnis. Ir Famagusta, be Varošos, turi dar gyvą turkišką senamiestį, iš kurio irgi galima per tvorą ar nuo paplūdimio pažiūrėti į tą aptvertą tuščią turistinį rajoną, kuriame, sakoma, dar daug metų po karo degdavo paliktos šviesos. Tačiau tas turistinis rajonas liko amžinas Kipro konflikto simbolis, ištisas prabngus, bet jau pasenęs kurortas, kuris kažin, (ar) kada bus vėl apgyvendintas.


Skaityti daugiau: Kitokia kelionė į Kiprą

 


Panmundžomas ir Imdžingakas (Korėjų frontas)

Vieta: Šiaurės ir Pietų Korėjų pasienis

Virš Pietų Korėjos nuolat tvyrančią grėsmę lengviausiai suvokiau fronte, kur prasideda Šiaurės Korėja. Ten tvyro amžina tyli įtampa – juk taikos sutartis nepasirašyta. Kapitalizmo ir demokratijos “garbės sargyba”, užėmusi tekvando pozas, nejudėdama žvelgia į Šiaurę, per žiūronus stebima Liaudies armijos kareivio. Pagal karinę drausmę, prisilaikydami aprangos “cenzūros” turistai įžygiuoja į namelį, kuriame (kartais) derasi abi Korėjos. Pusė jo – Šiaurėje, pusė – Pietuose.

Trys pietiečių sargybiniai ir mėlyni derybų nameliai, o priešais - Šiaurės Korėja. Tai Panmundžomas, garsiausia sustingusio fronto vieta. Čia vykstama tik su ekskursijomis, bet ne visos ekskursijos į demilitarizuotą zoną čia apsilanko. Turizmas ribojamas: rezervavau prieš 2 savaites ir tai norimą dieną visos vietos jau buvo užimtos. Čia - viena vos poros vietų Panmundžome, kur buvo galima fotografuoti

Demilitarizuota pasienio zona – lyg siurrealistinis absurdo teatras. Pietų Korėja čia pastatė 100 m vėliavos stiebą, šiauriečiai atsakė 160 m. Vietiniai kaimiečiai gyvena Jungtinių Tautų priežiūroje.

Bet piečiau, Imdžingako parke, suvoki, kaip viskas skausminga. Nuo specialios pakylos tarp karuselių ir monumentų pietiečiai mėgina išvysti bent lopinėlį Šiaurės Korėjos dangaus (prie pat sienos jiems patekti negalima – į Panmundžomo ekskursijas priimami tik užsienio turistai). “Geležinė uždanga” išskyrė šimtus tūkstančių šeimų – tėvus su vaikais, brolius su seserim – ir tik neseniai šiauriečiai leido kelis parodomuosius senukų susitikimus. Nepatekę tarp laimingųjų nukabinėję spygliuotą DMZ tvorą begalėmis linkėjimų, nuotraukų, eilėraščių, o šiauriečiams protėviams apeigos atliekamos pasienio altoriuje.

Spygliuota tvora, apkarstyta žinutėmis Imdžingake. Tai - ne valstybių siena, iki jos dar keli kilometrai.


Skaityti daugiau: Pietų Korėja: šalis, kurioje gimsta rytojus

 


Aprašytos vietos žemėlapyje:

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Baisiausios karų ir konfliktų vietos.

 


Kitos skausmingos įšalusių konfliktų vietos

Žemiau aprašytose vietsoe gal subjaurota mažiau likimų, nei prieš tai buvusiose, ir tamsumas nėra toks akivaizdus, bet, žinant jų istoriją, galima pajusti slogią atmosferą.

Chor Virapas ir Araratas (Turkija/Armėnija)

Araratas yra Armėnijos vėliavoje ir yra jų tautos simbolis, tačiau patekti prie šio kalno armėnai negali. Nes jis liko Turkijoje. Kadaise aplink jį gyveno armėnai, tačiau turkai juos ištrėmė. Kadangi Armėnija ir Turkija nepalaiko diplomatinių santykių, armėnai negali keliauti į Turkiją. Todėl jie susirenka pasižiūrėti į Araratą iš artimiausios vietos, iš kur gali – Chor Virapo armėnų vienuolyno dar Armėnijoje. Iš ten matosi ir Armėnijos/Turkijos siena. O apsukrūs prekijai apgaudinėja siūlydami pirkti balandžius, kurie neva nuneš jūsų žinią į Araratą (iš tikro “parduoti” jie grįžta pas prekeivį).
Plačiau: Armėnija – amžinasis krikščionybės avangardas.

Ararato kalnas pro Chor Virapo vienuolyno mūrus

Ararato kalnas pro Chor Virapo vienuolyno mūrus. Lyguma driekiasi uždarytoji Turkijos-Armėnijos siena

Višegradas (Bosnija)

Iki Bosnijos karo (1992-1995 m.) tai buvo bosniškas miestas. Karo metu, bosniai išžudyti ir išvaryti, o dabar čia gyvena serbai. Daug bosnių grįti bijo ar nenori. Tūkstančiai kitų čia pat nužudyti – numesti nuo miesto simboliu tapusiu tilto. Atminimo lentų, paminklų tam nerasi: karas baigėsi, bet bosnių-serbų konfliktas ne, Višegradas priskirtas serbiškai Bosnijos daliai ir vieninteliai paminklai ten, bosnių liūdesiui – serbų kariams. Tačiau prieš tai pasiskaitęs, pažvelgi į miestą visai kitaip: ne tik į tiltą, bet ir į sanatoriją Vilina Vlas, kuri karo metais veikė kaip serbų “prievartavimo stovykla” (ten laikytos bosnių žmonos ir dukros), ar naujai statomą “serbišką senamiestį”, kuriame – ir Putino portretai.
Plačiau: Bosnija – trijų žavių kultūrų frontas.

Višegrade kylantis serbiškas miestelis Andričgradas su nauja cerkve (kairėje) ir garsusis tiltas (dešinėje)

Galipolis (Turkija)

Šiame pailgame pusiasalyje vyko vienas kruviniausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių: per nepilnus metus žuvo 300 000 karių. Australai ir prancūzai mėgino okupuoti Stambulą, bet galiausiai patys bergždžiai įsitvirtino keliuose paplūdimiuose. Mūšis apaugo mitais tiek Turkijoje, tiek Australijoje. Galipolio pusiasalis paverstas tikru Pirmojo pasaulinio karo atminimo parku: pilnas paminklų, kapų, aiškinamųjų lentų apie mūšius kuriuose dėl futbolo aikštės dydžio teritorijos galėdavo žūti tūkstančiai. Australai čia važiuoja it į piligrimines keliones.
Plačiau: Turkijos Ėgėjo pakrantė – kurortai ir senovė

Australų kapinės Galipolyje. Jie žuvo mėgindami paimti Stambulą. Per visą istoriją Stambulo miestas krito vos kelis kartus

Australų kapinės Galipolyje

Kajakiojus (Turkija)

Iki 1923 m. graikų ir turkų tautų gyvenamų teritorijų siena atrodė visai kitaip: dabartinės Turkijos krantuose būta graikiškų miestų, o turkai gyveno ir Graikijoje. Graikai pamėgino atimti iš Turkijos graikų gyvenamus miestus. Nepavyko. Taikos sutartyje numatyta, kad graikai bus ištremti iš Turkijos, o turkai – iš Graikijos. Graikų buvo daugiau (1,2 mln., kai turkų 400 000), taigi turkų nepakako apgyvendinti visiems graikų paliktiems Turkijos miestams ir kai kurie, kaip Kajakiojus, liko apleisti tarsi paminklas tam karui ir didžiulių mastų “abipusei tremčiai”.

Apleistas graikų miestelis Kajakojus

Apleistas Turkijos graikų miestelis Kajakojus



Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Baisiausios genocidų ir žudynių vietos

Baisiausios genocidų ir žudynių vietos

| 0 komentarų

Karts nuo karto kur nors žmonijoje kyla mintis išnaikinti dalį kitų žmonių – kurią nors tautybę, socialinę klasę, religiją, miestą. Žūva Šimtai tūkstančių, milijonai, net dešimtys milijonų. Tokios milžiniškos žudynės nepraeina be pėdsakų, jų vietos amžiams pradvelkia anuo skausmu.

 


Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritis

Vieta: Rusija

Užemę tuometę Rytų Prūsiją sovietai ne tik išžudė ar išvijo buvusius gyventojus. Jie nužudė ir jų atminimą. Į rusiškus, nieko bendro su vietove neturinčius pavadinimus pervadinti ne tik miestai, bet net upės (tai pasaulio istorijoje beveik negirdėta). Komunistų, gegužės pirmosios, pionierių garbei.

Išnyko tiek vokiški, tiek lietuviški pavadinimai. Juk tai buvo Mažoji Lietuva, pirmųjų lietuviškų knygų žemė. Išžudyta bent 300 tūkstančių žmonių, iš kurių 130 tūkstančių – lietuviai. Išvaryta milijonas.

Tarp prastų rusiškų kelių likęs apleistas didžiulis vokiškas pastatas.

Išlikę pastatai daugiausiai sulyginti su žeme. Net neblogai išlikusi Karaliaučiaus pilis specialiai sunaikinta – jos vietoje iškilo eilinę sovietinį daugiabutį primenantys “Sovietų rūmai”, kuriems taip ir nerastas tinkamas panaudojimas. Vietoje senųjų gražių paminklų ant postamentų suvilkti tarybiniai tankai.

Pats Karaliaučiaus (Kaliningrado) centras. Kur buvo gražiausi senamiesčio pastatai dabar – sovietiniai daugiabučiai. Pastatas dešinėje – Sovietų rūmai, tik išoriškai paremontuoti, pakeitę miesto pilį.

Tačiau šen bei ten Karaliaučiaus srityje pro įnirtingas pastangas viską pamiršti prasišauna gabalėliai praeities. Tai kokia apleista ar cerkve paversta bažnyčia, tai koks senas gražus tvirto mūro vokiečių ar lietuvių sumūrytas pastatas. Visa ta praeities tvarka ir grožis smarkiai kontrastuoja su niūria dabartimi: duobėtomis gatvėmis, besišlaistančiais girtuokliais.

Sugriauta bažnyčia aplipdyta sovietiniais ir negrabiai rekonstruotais vokiškais pastatais.

Kadaise Karaliaučius buvo vienas pasaulio kultūrinių centrų. “Išvalius” senuosius vietos gyventojus – tik tolimas Rusijos užkampis.

 


Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla

Vieta: Lenkija

Aušvicas buvo vienas pagrindinių nacistinės Vokietijos “mirties fabrikų”. Žmonės čia naikinti kone konvejeriu it kiaulės skerdykloje. Dauguma aukų – žydai, kurių bendruomenes Europoje nacistinė Vokietija siekė sunaikinti.

Toks “vokiškai tvarkingas” žudymas stokojo kai kurių sadistinių ekscesų, būdingų komunistams, tačiau kaip tik tas labiausiai ir pribloškia. Aušvice sukurta sistema žudymui – tarsi sistema autobanų statybai. Efektyvi, nevkvestionuojama, tyliai įgyvendinama.

Aušvico koncentracijos stovykla. Už spygliuotų vielų - tvakingi raudonaplyčiai nameliai.

Štai tvarkingai sudėlioti iš nužudytųjų surinkti drabužiai. Štai “didingas” šūkis “Darbas išlaisvina” viršum vartų.

Juk tie, kas galėjo dirbti, prieš mirdami dar privalėdavo atidirbti. Juk Aušvice žudyta ekonomiškai ir žydų darbo jėgos vokiečiai nešvaistė…

Prie šios sienos šaudyti Aušvico kaliniai.

Holokaustas – žydų žudymai – nacistinėje Vokietijoje vyko daug kur. Tačiau būtent Aušvicas tapo svarbiausiu jų simboliu. Izraelio valdžia netgi privalomai čia atskraidina kiekvieną savo šalies moksleivį.

 


Hirošimos atominės bombos smūgio vieta

Vieta: Japonija

Įvedus “Hirošima” į Google paiešką, kone visi vaizdai, kuriuos išvysite – atominės bombos grybai, miesto griuvėsiai. Būtent Hirošimoje 1945 m. amerikiečiai pirmąkart kare panaudojo atominę bombą, pražudydami per 100 tūkstančių žmonių. Hiršimos miestas šiandien – gražus, bet jo atstatyti nauji pastatai slepia istorinį skausmą.

Jį primena centre likę parodų rūmų griuvėsiai (“atominės bombos kupolas”) ir muziejus. Įsivaizduojantiems, kad atominė bomba – tai visų pirma liekamieji radiacijos reiškiniai, čia tenka keisti nuomonę. Ta, numestoji ant Hirošimos, žudė ir žalojo žmones staiga, ir dar baisiau, nei Černobylio avarija. Ypač jei buvai lauke, mažai apsirengęs…

Hirošimos parodų rūmų griuvėsiai. Tai arčiausiai sprogimo vietos stovėjęs, tačiau nuolaužų lauku nevirtęs pastatas. Tiesa, visi, kas buvo viduje - žuvo.

Tarp eksponatų – vienai mergaitei nukritę nagai, išsaugoti jos tėvo. Dėmė vietoje, kurioje sėdėjo eilinė tragedijos auka (akmenis aplinkui akimirksniu išblukino sprogimo šviesa). Moters nugaros nuotrauka su išdegintu jos vilkėto kimono raštu. Ir galybė baisių istorijų. Bombos sprogimą patyrusių hibakušų karta miršta, tad garsiai jas pasakoja “išgyvenusiųjų pasekėjai” – žmonės, specialiai praleidę ilgą laiką su konkrečiu hibakuša, mokydamiesi būtent jo išgyvenimo istoriją.

Einančių vaikų, nuo kurių krenta drabužių draiskanos ir oda, skulptūra. Nuotraukose užfiksuoti ir panašūs realūs vaizdai, bet perfotografuoti nelabai norėjosi, to nedarė ir šiaip jau visur fotoaparatais spragsintys japonai. Sprogimo metu daug vaikų dirbo lauke griaudami pastatus, kad išgriautos linijos trukdytų plisti bombardavimų sukeltai ugniai. Neprireikė: amerikiečiai sugebėjo Hirošimą nugriauti vienu karo veiksmu, be gaisro

Aplinkui – gražus memorialas aukoms. Amžinoji (matyt, tikrai) ugnis, kurią užgesins kai pasaulyje nebeliks atominių bombų. Kenotafas mirusiesiems, kurie niekada nebus suskaičiuoti. Iš popieriaus išlankstytos gervės (origamis) vienai žuvusių mergaičių.

Skaityti daugiau:
Japonija. Moderni! Amžina…

 


Karlagas ir Steplagas

Vieta: Kazachija

Žiauriausią XX a. Lietuvos istorijos periodą dažnai vadiname “Tremtys į Sibirą”. Tačiau iš tikro net apie 80 000 lietuvių (kas penktas tremtinys) gyvuliniais vagonais išvežti ne į Sibirą, o į nedaug mažiau atšiaurias Kazachijos stepes. Ten veikė didžiulės Gulagų – sovietinių koncentracijos ir prievartinio darbo stovyklų – sistemos.

Gulago štabas Dolinkoje

Gulago štabas Dolinkoje. Aišku, tokių atminimo vietų Kazachijoje daug mažiau, nei sovietinių paminklų, bet gerai, kad jos atsirado

Vien Karlago lageriui buvo pavaldžios žemės, didesnės už Lietuvą, po kurias “išmėtyti” ištisi lagerio miesteliai. Kiekviename – šimtai ar tūkstančiai kalinių, priverstų triūsti tokius pavojingus, sunkius ir kenksmingus sveikatai darbus, kad jų niekas sveiku protu nebūtų sutikęs imtis. Mirtingumas siekdavo 30% per metus ir daugiau.

Paminklas lietuviams tremtiniams Kingyre, prie Žezkazgano. Lietuviai paminklus saviškiams pradėjo statyti dar ~1990 m. (iš tų laikų - nugriuvęs kryžius), vėliau plėtė. Šie paminklai apaugo ir kitų tautų paminklais (dešinėje)

Paminklas lietuviams tremtiniams Kingyre, prie Žezkazgano. Lietuviai paminklus saviškiams pradėjo statyti dar ~1990 m. (iš tų laikų – nugriuvęs kryžius), vėliau plėtė. Šie paminklai apaugo ir kitų tautų paminklais (dešinėje)

Būtent Kazachija dabar yra šalis, kur tą liūdną mūsų istorijos dalį pažinti lengviausia. Juk į Rusiją (Sibirą) reikia vizų, Rusijoje tremties vietos dar tolimesniuose užkampiuose, į kai kuriuos jų užsieniečiai dar ir šiandien neįleidžiami. Ir juoduosius Sovietų istorijos puslapius rusai mėgina pamiršti ir slėpti.

Šachtininkų kultūros rūmai - vienas dar Stalino laikais tremtinių sumūrytų Karagandos pastatų

Šachtininkų kultūros rūmai – vienas dar Stalino laikais tremtinių sumūrytų Karagandos pastatų

Tuo tarpu Karlago lagerio žemės – vos 260 km (~3,5 val. traukiniu) nuo sostinės Astanos. Tenai stūkso gyvas Karagandos miestas (400 000 gyv.). Kaip ir daugelio tokių pramoninių Kazachijos miestų nykius daugiabučius ir socialistinėmis skulptūromis puoštus valdžios pastatus prievarta sumūrijo tremtiniai. Ten yra ir gulago muziejus, ir paminklai tremtiniams: kiekvienas vis kitai sovietų kankintai tautai. Juk daugybė kitų tautų kentėjo dar labiau, nei lietuviai: buvo ištremtas kiekvienas jų žmogus (čečėnai, ingušai, Volgos vokiečiai, Rusijos korėjiečiai ir t.t.). Kai kurių pražuvo kas antras tautietis, o likę prarado savo kalbas, kultūrą.

Spasko “tautų kapinės”. Kairėje – latvių, per vidurį – vienas lietuvių paminklų. Pakako vien išlipti iš autobuso stotelėje (labiau – šalikelėje, kur stoja du autobusai per dieną), kad pajusčiau stepės atšiaurumą (didžiulis vėjas!) ir nykumą (nieko aplink, tik karo bazė buvusiam gulage, jokių augalų) – nors jau buvo balandis

O užvis labiausiai nukentėjo patys kazachai. Sovietai uždraudė jų klajokliškas tradicijas, suvarė į kolūkius, o tada atėmė jų maistą. Šitaip per dvejus metus badu išmarinta trečdalis visų kazachų. 1926 m. Sovietų Sąjungoje gyveno 4 mln. kazachų, 1937 m. – tik 2,7 mln., nepaisant milžiniško gimstamumo. 1959 m., po visų žudymų, tremčių, ir masinės kolonizacijos, kazachai savo tėvynėje besudarė 30% žmonių. Ir pasaulis šį genocidą pamiršo. Kazachai niekada neturėjo didžiulės diasporos, kuri būtų galėjusi visiems jį priminti…

Griūvanti Rudnyko gyvenvietė

Griūvanti Rudnyko gyvenvietė prie Žezkazgano, statyta tremtinių rankomis, o dabar niekam nebereikalinga.

Steplagas ir Karlagas nėra viena vieta ar dvi vietos. Tai – ištisa serija liūdnų miestų ir miestelių, kuriuos statė tremtiniai, griuvėsių, taršių fabrikų ir šachtų su, šen bei ten, paminklais ir muziejais tremtiniams, jų kapinėmis. Atstumai tarp vietų skaičiuojami dešimtimis ir šimtais kilometrų. Bet šitai, dykos šaltos stepės, naktinės kelionės traukiniu, irgi – Kazachijos gulagų patirties dalis. Juk tai dėl atšiauraus klimato, milžiniškų atstumų sovietai tas vietas ir pasirinko savo genocidams.

Skaityti daugiau:
Kazachija – kalnai, gulagai ir dangoraižiai

 


Holodomoro muziejus Kijeve

Vieta: Ukraina

Holodomoras buvo didžiausias pasaulio istorijoje vienos tautos genocidas. Jo metu (1932-1933 m.) sovietai badu išmarino bent 7-10 milijonų ukrainiečių (atėmė maistą ir uždraudė išvykti). Holodomoro metu nužudyta apie dvigubai daugiau ukrainiečių, nei per holokaustą – žydų.

Tačiau Holodomoro muziejėlis stebina ne aukų skaičiais, ne tragiškais eksponatais. Jis pribloškia savo… menkumu. Žinant Holodomoro siaubą baisu, kaip menkai tėra prisimenami tie milijonai aukų net savo nepriklausomoje tėvynėje. Sovietai holodomorą visaip trynė iš istorijos, o jų surusintoje Ukrainoje net po visų revoliucijų aukų atminimas sunkiai skinasi kelią.

Muziejėlis atrodo kone mėgėjiškai, palyginus su gigantomaniškais obeliskais “tarybinei armijai” ar “fašistų nužudytiems tarybiniams žmonėms”. Auomet šiuos paminklus statė oficiali sovietinė valdžia propagandiniais tikslais ir galėjo nesirūpinti piliečių nuomone, o šiandien Holodomoro atminimo paminklas nepatiktų daliai rusakalbių, kurie Holodomoro kančių patyrė mažiau ir buvo tarp genocido vykdytojų.

Planas rodantis Holodomoro aukas. Mažiausiai aktyvus genocidas buvo rytinėse Donecko ir Luhansko srityse – tose pat, kur daugiausiai rusakalbių; be to, vietoj nužudytų ukrainiečių būdavo atkeliami gyventi rusai. Krymas tuo metu buvo Rusijos TSFR dalis, tad Holodomoras ten nevyko.

Todėl status quo buvo saugomas: paminklėliai komunizmo aukoms mažyčiai ir net kai kurie Leninai buvo paliekami stovėti, norint nepykdyti rusų. Iki, aišku, “Euromaidano” – jo metu dauguma paėmė valdžią į savo rankas ir paminklus bolševikų vadui nugriovė. Centrinėje Ukrainoje. Vakarų Ukrainoje (kur rusų mažai) jų jau seniai nebuvo, o rytų Ukrainoje, matyt, jie dar ilgai stovės – tenykštės daugumos valia kitokia. Galbūt ir Holodomoro atminimo kūrimui ateis eilė.

Tačiau kol kas obeliskas Holodomoro aukoms dydžiu neprilygsta net arkai, dedikuotai „amžinai rusų ir ukrainiečių tautų draugystei“. Holodomoro muziejėlio angliški tekstai kažkodėl pasakoja ne apie 7-10 mln. ukrainiečių pražudžiusį 1932-1933 m. sovietinį Holodomoro genocidą, bet apie ~1921 m. pilietinio karo ir komunistinės ekonominės betvarkės sukeltą badą (tąsyk mirė 1,5 mln.) – vakarietis čia neabejotinai pasimes. Jam didesnį įspūdį paliks Rusijos žiniasklaidos propagandiniai genocido neigimo teiginiai…

Skaityti daugiau:
Kijevas Euromaidano revoliucijos išvakarėse

Apsilankymas Kijeve karo metu

 


Navahų ir hopių indėnų rezervatai

Vieta: JAV (Arizonos, Jutos, Kolorado, Naujosios Meksikos valstijos)

Indėnus mėgstama romantizuoti. Ir Lietuvoje seniau buvo populiarios Karlo Majaus apysakos vaikams apie vadą Vinetu. Bet jas rašydamas K. Majus net nebuvo lankęsis Amerikoje, o ir vandens nuo to XIX amžiaus nutekėjo begalės.

Kelionė į didžiausią išlikusį indėnišką JAV regioną sudaužė iliuzijas tiems iš mūsų, kas jų turėjo. Šiandien indėnai vilki paprastais rūbais, daug jų skurdūs ir prasigėrę, o nuo atvykėlių slepiama tradicinė religija atrodo kaip kažkoks dar vos alsuojantis rudimentas.

Monumentų slėnis. Vienintelis dalykas, kas tvirtai sieja šiuos laikus su didžia praeitimi - gamta. Tačiau daugelis indėnų tautų buvo išvytos iš savo istorinių regionų.

Indėnai neteko ne tiesiog tėvynės, indėnai neteko viso žemyno. Ir JAV rezervatuose, kur šis bei tas tebėra išsaugota, geriausiai suvoki kiek – prarasta negrįžtamai. Tikrų indėnų iš esmės nebėra. Dalis jų išžudyta, dalis – ištremta ir pertremta, dalį išguldė iš Europos ar Afrikos atvežtos ligos, dalį taip paveikė užsieninės kultūros, kad pamiršo savąją.

Vieną indėnų greta buvęs žmogus pamėgino jį užkalbinti ispaniškai: juk tokių veido bruožų paprastai būna imigrantai iš Lotynų Amerikos. Šis pavyzdys gerai parodo, kokie užgožti šiandieninėse JAV yra vietos indėnai, tebesudarantys vos 1% valstybės gyventojų (palyginimui lotynų amerikiečiai – 17%).

Turistai vaikšto po apleistą indėnų kaimą Mesa Verdėje. Panašių yr air gyvenamų, bet, saugodami privatumą, indėnai ten fotografuoti neleidžia

Ir aš lankiausi ne šiaip rezervate, o Navahų tautoje – bene geriausiai išlaikiusiame savo kultūrą. Juk navahai yra didžiausia JAV indėnų tautybė. Jų 300 000, bet jų rezervatams priklauso plotas, didesnis nei visa Lietuva ir besidriekiantis per tris valstijas (Jutą, Naująją Meksiką, o daugiausiai – Arizoną). Navahams pasisekė, nes tai ir yra jų tikroji tėvynė. Daugybę kitų indėnų tautų (“genčių”) XIX a. ištrėmė iš gimtinių, suvarė į mažus nederlingus sklypus. Bet navahų žemės ir šiaip buvo prastos, niekas jų nesigviešė. Tiesa, kartą jie buvo priversti pėsčiom nužygiuoti 500 kilometrų ryčiau, bet pati JAV valdžia netrukus atšaukė šį nepopuliarų planą.

Mesos pakraštys beprasidedant smėlio audrai. Daugiausia tokias dykas žemes kolonistai paliko indėnams. Tiesa, 'paliko' irgi tik teoriškai, nes rezervatai turi tik ribotą autonomiją.

Tačiau išlikti savimi nelengva ir navahams. Pavyzdžiui, jau trečdaliui navahų gimtoji kalba yra anglų. Tiesa, kitur situacija daug liūdnesnė: vos 10% “senųjų amerikiečių” tebemoka savo tautų kalbas. Hopių kultūra, kurių rezervatas iš visų pusių apspuptas navahų valdų, apnykusi dar labiau.

Skaityti daugiau:
JAV indėnų žemės: rezervatas, didesnis už Lietuvą

 


Baisiausių genocidų ir žudynių vietų žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Baisiausios genocidų ir žudynių vietos.

 


Kitos genocidų, žudynių ir katastrofų vietos

Pastarosiose gal žuvo mažiau milijonų, žudyta “paprasčiau”. Tačiau kiekvieno žmogaus mirtis – tragedija, o tūkstančių – tūkstančiai tragedijų.

Srebrenica (Bosnija)

Jei atrodo, kad “mūsų laikais” Europoje genocidai negali vykti, Srebrenica grąžins į realybę. Serbų pajėgos čia 1995 m. nužudė 8000 bosnių vyrų ir tai buvo tik vienas daugelio tokių epizodų Bosnijos kare. Našlės ir dukros būdavo prievartaujamos. Teoriškai apginti bosnius žadėjo Jungtinės Tautos – bet Srebrenicoje kaip niekur kitur pasirodė, kad ši institucija “bedantė” ir veikia tik tada, kai žudikai jos patys paiso (ko serbai nedarė). Dabar Srebrenicoje sukurtas memorialas iš daugybės vienodų baltų stulpų. Tačiau gyvų bosnių aplinkui nebėra: gyvena serbai, o daug namų apleista.
Plačiau: Bosnija – trijų žavių kultūrų frontas.

Srebrenicos memorialas

Srebrenicos memorialas


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Vietos, kuriose labiausiai išniekinta gamta

Vietos, kuriose labiausiai išniekinta gamta

| 0 komentarų

Kiekvienais metais pasaulis – modernesnis ir toliau pažengęs. Bet kartais už tai sumoka gamta, o keliose pasaulio vietose žmonės gamtą išsekino labai smarkiai.

Tai – mano pasakojimas apie regėtas pasaulio vietas, kuriose gamta baisiausiai paveikta žmonijos veiklos. Kai kurios jų net patiems žmonėms tapo nebereikalingos.

 


Išdžiūvusi Aralo jūra

Vieta: Uzbekija ir Kazachija

Muinakas (Uzbekija) kadaise buvo klestintis uostamiestis prie Aralo jūros – ketvirto pagal dydį pasaulyje ežero, didesnio, nei visa Lietuva. Šiandien buvęs konservų fabrikas griūva, didis žvejybinis laivynas rūdija. Mat nebeliko jūros. Sovietams ~1960 m. nukreipus į ją tekėjusių Amu Darjos ir Syr Darjos upių vandenis medvilnės laukams drėkinti, Aralas senka nebe metais, o mėnesiais. Keleto metų senumo knygose rašoma, kad tikrasis jūros krantas – 100 km, naujesnėse – kad 200 km nuo Muinako. Net vienu metu populiarios ekskursijos visureigiais Aralo dugnu iki dabartinio kranto kažin, ar dar teberengiamos.

Aralo jūros dugno toliai.

Kelis dešimtmečius muinakiečiai bandė “nepaleisti jūros”, kasė žvejybiniams traleriams laivybos kanalus nuo uosto iki vis tolstančio kranto, bet ~1984 m. pasidavė. Sovietai Aralo jūros galą numatė gerokai anksčiau: rusų klimatologas Aleksandras Vojeikovas ją pavadino “gamtos klaida, betiksliu garintuvu”. Ir siūlė, kaip Sovietų Sąjungoje buvo įprasta, “pakinkyti gamtą žmogui” – panaudoti vandenį geriau. Visą vakarų Uzbekiją nuo tada vagoja į medvilnės plantacijas nukreipti kanalai. Iš Amu Darjos ties žiotimis lieka tik mažas upokšnis.

Drėkinimo projektas, pavertęs dykumas derlingomis, sovietinėse kino kronikose demonstruotas kaip didis triumfas, įgalinęs Uzbekijos TSR 1988 m. tapti didžiausia pasaulio medvilnės eksportuotoja.

Uzbekijoje dažnas miestas turi didingus skelbimus apie savo pradžią. Ant įvažiavimo į Muinaką vis dar pavaizduota žuvis

Žaliesiems (ir ne tik jiems) Aralo jūros sunaikinimas, jos pavertimas Aralkumų dykuma – baisiausia pasaulio ekologinė katastrofa. Ji skaudžiai atsiliepė vietos žmonėms: pranyko darbo vietos, klimatas tapo atšiauresnis, ir, svarbiausia, nuodingi nuo Aralo pučiantys vėjai taip žaloja muinakiečių sveikatą, kad regione miršta kas penkioliktas vaikas. Mat buvusiame jūros dugne nusėdo visokie medvilnei tręšti naudoti pesticidai – nebelikus vandens, vėjai juos pusto ant gyvenviečių. Pastarosiose daugiau nei pusė butų atrodo apleisti, gyventojų sumažėjo penkis ar net dešimt kartų.

Labiausiai Muinake pribloškė vienišas vaizdas nuo Aralo kranto skardžio į, rodos, begalinę dykumą. Kur anksčiau plaukiojo žuvys, šiandien ganosi ožiai, karvės. Gretimose Laivų kapinėse baigia sunykti Aralo laivynas, prieš 50 metų sužvejodavęs iki šeštadalio Sovietų Sąjungos žuvų (iš viso jūroje plaukiojo šimtai laivų, prie Muinako atvilkta keliolika).

Apleisti Aralo laivai.


Skaityti daugiau: Uzbekija: sovietiškas šilko kelias

 


Černobylio apleista zona ir Pripetė

Vieta: Ukraina

Po Černobylio atominės elektrinės sprogimo iš 2600 kvadratinių kilometrų zonos evakuoti visi žmonės. Černobylio miestas atrodo niūriai: aplink jo kuklius memorialus gyvena tik keli šimtai laikinų darbuotojų ir mokslininkų, nes nuolat gyventi čia tebėra draudžiama.

Bet beviltiškiausia sprogimo auka – Pripetės miestas, visiškai apleistas, kadaise, tarsi Visagino brolis-dvynys, statytas Černobylio atominės jėgainės darbuotojams ir turėjęs 40000 gyventojų. Dabar jis – lyg sovietinė Pompėja. Amžiams įstrigo 1986 metai: paruoštos gegužės 1 dienos dekoracijos (šventė miestui taip ir neatėjo), visi užrašai – vien rusiški.

Pripetės baseinas. Atomininkai buvo Sovietų Sąjungos elitas, ir jiems pastatytas didžiulis baseinas, kokių kitur nebūdavo.

Ant grindų voliojasi kažkur iškeldintų pripetiečių daiktai. Ne tik jie: primėtyta ir naujų laikraščių, išgertų alkoholio butelių. Turizmas čia griežtai ribojamas – ekskursijos brangios, lydimos gido su Geigerio skaitikliu. Bet, atrodo, kažkas įsigudrina radioaktyviuose namuose net kelti balius…

Netikėčiausia, kaip smarkiai Pripetę atsiėmė gamta. Miesto gatvės virto tankiais miškais, šakos pro išdaužytus langus lenda į pastatus. Tuose apleistų kaimų namuose, kurių neišgriovė likvidatoriai, esą gyvena vilkai, kuriuos naujieji rusai medžioja iš sraigtasparnių (nematėme). Gamtai Černobylio radiacija nėra tokia jau žalinga: tikėtina, apsigimimų ir ligų daugiau, bet tai kompensuoja beveik uždrausta žmonių veikla.

Priptės mokyklos koridorius. Viskas ten apiplyšę, nudūlėję ir aitrina fantastų vaizduotę: juk, tikėtina, taip po 30 metų atrodytų visa planeta, jeigu išnyktų žmonija

Ekskursijos metu patenkama į visus ypatingesnius visuomeninius pastatus, privažiavome ir prie nauju sarkofagu dengtos elektrinės. Į zoną įvažiuojama pro radiacijos tikrinimo punktą – tarsi muitinę.

Po apsilankymo Černobylio zonoje lengva prakeikti atominę energetiką, bet, aišku, reikia suprasti ir tai, kad nėra būdų turėti šiuolaikinį modernų gyvenimą visiškai nepaveikus gamtos. Tik tas poveikis skirtingas. Atominė energija šiaip švari, bet jei įvyksta nelaimė, pasekmės būna žiaurios (tiesa, tokios katastrofos tebuvo dvi). Tuo tarpu, tarkime, šiluminės jėgainės katastrofomis negrąso, tačiau gamtą teršia nuolat (žr. Pekino smogas).

Taip ir neatidarytas Pripetės atrakcionų parkas. Jame ne visur galima vaikščioti: kai kuriose vietose leisdavosi Černobylio avarijos likvidavime dalyvavę sraigtasparniai ir jos - ypač radioaktyvios. Pro asfaltą jau prasikalė žolė.

 


Pekino smogas

Vieta: Kinija

Pusketvirtos dienos iš penkių, kurias buvau Pekine, tvyrojo smogas. Toks, kad saulė ne ryškesnė už mūsų mėnulį vakarėjant – į ją galėjau žiūrėti plika akimi. Toks, kad kitoje didžiausios pasaulio aikštės – Tiananmenio – pusėje stovinčių pastatų tiesiog nesimatė. Kai jis pagaliau išsisklaidė išvydome kitokį miestą. Ryškų. To nesugebėsi įvertinti, kol nepraleisi smoge kelių parų. Net kiekviena Pekino vieta dvilypė: kartais nykiai pilka, kartais splavinga.

Žymiojo Pekino Uždraustojo miesto šonas skendi smoge

Visa “pigių kiniškų prekių pramonė” pavertė Pekiną vienu užterščiausių pasaulio miestų. Greta orų prognozės laikraščiai praneša ir smogo prognozę, o turtingi pekiniečiai, baimindamiesi dėl savo vaikų, ieško būdų palikti miestą ar išvis Kiniją.

Technologijos Kinijoje ultramodernios, bet socialine prasme tai kelionė laike. Pekinas – lyg XIX a. Londonas. Šimtai tūkstančių naujų miestelėnų plūsta į fabrikus, palikdami šeimas kaimuose, kurias teaplankys per visuotines Naujųjų metų atostogas, ir tai ne visi. 400 milijonų kinų per 30 metų persikėlė į miestus – daugiau, nei iš viso yra gyventojų JAV ir beveik tiek, kiek Europos Sąjungoje. Darbas bus sunkus ir ilgas – bet lengvesnis, nei ūkiuose. Fabrikai taršūs, apie ekologiją tešaukia pavieniai aktyvistai – juk ir Londone anuomet tvyrojo smogas, poetiškai vadintas rūku.

Didžioji Kinų siena smoge. Tai - populiariausia jos atkarpa Badalinge, netoli Pekino


Skaityti daugiau: Pekinas: XXI a. Roma?

 


“Kengūrų kapinės” Australijos keliuose

Vieta: Australija

Kiekvienas rytas atokiose Australijos žemėse atskleisdavo baisų vaizdą: kai kurie keliai atrodydavo lyg kengūrų genocido laukai (lavonai – kas kelis šimtus metrų).

Šokuojančius gyvūnėlius naktimis ištraiško autotraukiniai, kurių ilgis Australijoje beveik neribojamas (3, 4 priekabos). Staiga stabdyti jų vairuotojai negalėtų – tad apsiginkluoja “antikengūriniais” buferiais idant žūvantys gyvūnėliai nepažeistų sunkvežimo.

Maitą rydavo ereliai – tie, kurių teritorijoje yra kelias, vos 30% maisto tebesusimedžioja. O gyvvūnų mylėtojai važinėja tikrindami nutrenktų patelių sterbles. Žuvusios mamos kūno minkštumas dažnai apsaugo ten gyvenantį jauniklį. Tačiau paliktas vienas jis žūtų. Todėl kone kiekviename miestelyje yra “našlaičių kengūriukų namai” (jie auga maišeliuose), kelio ženkluose skelbiami telefonai, kuriais reikia pranešti apie sužeistą gyvūniją.

Tačiau kai atokiuose Australijos keliuose kartais tepravažiuoja po automobilį per kelias valandas, dauguma jauniklių miršta nesulaukę pagalbos, nes gyventi atviroje dykumoje jų kūneliai dar būna nepasirengę.

Čia 'karo keliuose' - tiksliau, 'medžioklės keliuose' - aukomis tapo ir pora kengūrų, ir jų maitą rijęs erelis.


Skaityti daugiau: Kvinslandas: Australijos dvasia

 


Indijos šiukšlės

Vieta: Indija

Visos Indijos grožybės tėra salos paklaikusiame ir kaip niekur purviname nūdienos mieste. Dauguma Indijos miestų centrų rajonų svetur būtų vadinami lūšnynais.

Juose – visiškai nubūti pastatai. Indai išoriškam įvaizdžiui dėmesio beveik neskiria. Niekas netvarko nuplyšusių baldų, sudriskusių drabužių ar nubyrėjusių reklamų.

Siaura aplūžusi gatvė Delio centre anksti rytą (vakarais miestai nurimsta, viskas užsidaro)

Bet labiausiai stebina šiukšlių kiekiai. Indams, turbūt, vakariečiai dar atrodo išprotėję dėl ekologijos. Patys indai visas šiukšles meta ten, kur eina ar važiuoja: pakelės sėte nusėtos atliekomis, parkai – lyg maži sąvartynai, palei gatves teka paplavų latakai. Senos šiukšlių krūvos padegamos: tokie laužai viduryje gatvių siunčia į dangų purvinus dūmus, keldami smogą.

Konteineriai reti ir ignoruojami: ką palikome viešbučio šiukšliadėžėje, kitą dieną aptikome gretimos gatvės viduryje. Vėliau benamiai – jų Indijoje beveik tiek, kiek Lietuvoje žmonių – atliekas degina pasišildymui, juodindami orą plastmasės ir gumos dūmais.

Indas sustojo nusišlapinti Varanasyje. Tai Indijoje daroma visur - net turguose. Nors gausu iš sienų styrančių pisuarų, mačiau, kaip vyrai šlapinasi per kelis metrus nuo jų

Šiukšlės – ir pagrindinis gyvūnų maistas. Jokioje pasaulio šalyje miestuose jų nemačiau šitiek daug, ir jie ramūs, žmonių visiškai nebijo. Tai (nuo dažniausiai iki rečiausiai matytų) – voverės, šunys, karvės, beždžionės, katės, kiaulės, pelės, avys, ožkos, šikšnosparniai, žiurkės, asilai.

Net viešbučių kambariai – purvini ir, iš pažiūros, tvarkomi gal kartą į mėnesį, tokia ir patalynė.

Kiaulės ėda šiukšles Džaipuro centre. Ši atliekų krūva - jų namai (ten jas sutikome ne kartą). Matėme, kaip gretimi gyventojai grėbliu sviedė 'naujo maisto' vienai kiaulių į snukį


Skaityti daugiau: Šiaurės Indija: viduramžiška šalis be taisyklių

 


Vietų, kuriose labiausiai išniekinta gamta, žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Vietos, kuriose labiausiai išniekinta gamta.

 


Kitos vietos, kur labiausiai išniekinta gamta

Šiose vietose gamtos sunaikinimas nėra toks totalinis, kad, rodos, kur akis užmato – viskas sunykę. Bet ir vietinis žmogaus įsikišimas į gamtą verčia susimąstyti.

Itaipu marios

Kur tyvuliuoja šitos marios kadaise sruvo didžiausi pasaulyje Gvairos kriokliai: ne šiaip sau didžiausi, o lenkę visus konkurentus kelis kartus. Vardan Itaipu hidroelektrinės kriokliai buvo paskandinti – galbūt svarbiausia žmonių sunaikinta gamtinė lankytina vieta. Žiūrėkite į Itaipu marias atsinešę krioklių nuotraukas ar video – ir tikrai pajusite gailestį.
Plačiau: Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis

Itaipu hidroelektrinė, patvenkusi Paranos upę ir gamtinę galią pavergusi žmogui. Itaipu marios - už jos.

Itaipu hidroelektrinė, patvenkusi Paranos upę ir gamtinę galią pavergusi žmogui. Itaipu marios – už jos.

Bingamo duobė

Viena didžiausių pasaulyje atvirų kasyklų atrodo kaip išprievartauta žemė. Labai sunku suvokti jos dydį – atrodo, apačioje mažyčiai žmogeliai ar daikteliai, o, pasirodo, ten milžiniški sunkvežimai, didesni už bet ką, kas rieda viešaisiais keliais.
Plačiau: Juta – gamtos ir tikėjimo didybė

Bingamo duobės šonas

Bingamo duobės šonas

Sumgaitas

Šis Azerbaidžano miestas pavadinamas užterščiausiu pasaulyje dėl ten veikusios taršios sovietų pramonės. Nežinia, kiek šiuose teiginiuose tiesos, bet jausmas mieste labai nykus – apleistos gamyklos, ruda Kaspijos jūros pakrantė neprideda gražios atmosferos.

Gero viešbučio nykus paplūdimys Sumgaite

Gero viešbučio nykus paplūdimys Sumgaite


Plačiau:Azerbaidžanas – liepsnojanti naftos tėvynė


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , ,