Baisiausios vietos

Per šimtus savo kelionių regėjau ne tik gražių, nuostabių vietų, bet ir kraupių, menančių karus, tragedijas, žmonių sunkumus, verčiančių susimąstyti.

Čia – 10 giliausiai sukrėtusių vietų.

---

Dešimt niūriausių pasaulio vietų

1.Černobylio zona. Po Černobylio elektrinės sprogimo 2600 kv. km dydžio teritorija tapo tokia radioaktyvi, kad visi žmonės iškeldinti. Buvusius žmonių miestus, kaimus ir gyvenimų prisiminimus čia ryja miškas, o ekskursijos vedamos tik su Geigerio skaitikliais: daug kas užnuodyta radiacija. Supranti, kaip viskas trapu, kiek gali kainuoti „nedidelė“ klaida ir kaip tikriausiai atrodytų visa planeta po žmonijos išnykimo.

---

2.Aralo jūra. Ketvirtas pagal dydį planetos ežeras, sovietų „mokslininkų“ paverstas dykuma. Buvę uostamiesčiai virto beviltiškumo bastionais, kur pasikeitė klimatas, o vėjai pusto nuodingas medžiagas, nuo kurių miršta kas dešimtas vaikas. Jokios pasaulio ekologinės katastrofos vaizdas neprilygsta begaliniam Aralo jūros dugnui su rūdijančiais laivais: kad suvoktum, kaip baisu, čia nereikia lyginti temperatūrų ar statistikų, čia viską akimirksniu pamatai pats.

---

3.Aušvico koncentracijos stovykla. Didžiausias XX a. „mirties fabrikas“, kur nacistinė Vokietija pražudė gal milijoną jiems neįtikusių žmonių. Aukų batai, krematoriumai, paprasti raudoni pastatai su žiauria žiauria niūria istorija.

---

4.Kaliningrado sritis. Atrodo, ramūs prasigėrę rusiški kaimeliai ir miesteliai. Bet kad čia niekad nebuvo Rusija. Gyveno vokiečiai, lietuviai, jie žiauriai išvaryti, išžudyti. Niekur kitur pasaulyje šiais laikais istorija nebuvo ištrinta iš gyvenimo ir žemėlapio taip skaudžiai: ne tik žmonės išnaikinti, bažnyčios paverstos griuvėsiais, bet ir visi pavadinimai, net upėvardžiai pakeisti. Dar bjauriau, kad, priešingai nei apie holokaustą, apie sovietinius genocidus didžioji pasaulio dalis visiškai pamiršo.

---

5.Betliejus. Atskyrimo siena Visus palestiniečių miestus Izraelis pavertė dideliais kalėjimais: apstatė sienomis, didesnėmis už Berlyno sieną, kurių kirtimas – žeminantis ir ne visiems prieinamas. Vienas miestų-kalėjimų – Betliejus, kuriame gimė Kristus.

---

6.Agdamas ir sunaikinti Karabacho miestai. Agdamas yra didžiausias šiais laikais sunaikintas miestas. Buvo Panevėžio dydžio, bet per Karabacho karą (~1994 m.) išvarę azerbaidžaniečius jį griuvėsiais pavertė armėnai. Dabar jis primena distopinį filmą: pavienės automobilių vilkstinės ištaškyto asfalto keliais važiuoja pro begalines griuvėsių eiles. Ir visa tai – ne tolima istorija. Kai visa tai vyko, aš jau buvau gimęs. Ir 2020 m. vyksta vėl iš naujo: dabar jau azerbaidžaniečiai bando atsiimti ir vėl apgyvendinti Agdamą bei kitus analogiškus miestus, bet nenustebsiu, jei tuo pačiu ir išvarytų armėnus iš jų miestų: tokie masiniai kitataučių išvarinėjimai Karabache vyko dar prieš 100 metų ir juos vykdo abi pusės.

---

7.Indijos miestų šiukšlės. Šiukšliniausi pasaulyje. Šiukšlių kalnuose gyvena žiurkės ir net kiaulės, o pabodus jie padegami, taip dar labiau užteršiant ir taip tragiškai užterštą orą. Žmonės šlapinasi viešai turguose, o ką išmetėme į viešbučio šiukšliadėžę ryte radome vidury gatvės: kambarinė tiesiog išpylė pro laukujes duris. Kiek daug istorijų dar galėčiau papasakoti!

---

8.Sacharos kaimų atokumas Sacharos dykumoje net XXI a. gausu kaimų, kur neveda jokie keliai, nėra telefonų ar elektros, jojama kupranugariais ir asilais. Atrodo, grįžti tūkstančius metų atgal su visomis problemomis.

---

9.Poliarinė naktis Svalbarde Šiauriausioje pasaulio šalyje Svalbarde keturis mėnesius diena, keturis – naktis. Saulė net nepriartėja prie horizonto, nė kiek neprašvinta, o temperatūra sukasi apie -20. Žemė taip įšalusi, kad net laidoti ten nelaidojama, o gimdyti skrendama į Norvegiją. Ne kiekvienas psichologiškai sugeba gyventi.

---

10.Detroitas ir kiti JAV getai. ~1960 m. vykęs „rasių kraustymasis“ daugelio senų didžių JAV miestų centrus pavertė juodaodžių getais, kur itin nesaugu, daugelis didingų pastatų, bažnyčių, netgi dangoraižių apleisti. Vienas liūdniausių pavyzdžių – Detroitas, iš vieno turtingiausių JAV miestų virtęs vienu skurdžiausių ir netekęs dviejų trečdalių žmonių. Detroite – tikri XX a. pradžios griuvėsiai, vis griūvantys ir beviltiškai liepsnojantys! Ir tai – JAV, turtingiausia pasaulio didelė šalis…

 

---

Gražiausių pasaulio gamtos vietų žemėlapis

Tas gražiausias gamtos vietas, kurios pažymėtos žemėlapyje, bet neaprašytos aukščiau, rasite aprašytas sąrašuose žemiau.

 

---

Visi baisiausių pasaulio vietų sąrašai

Sunku tarpusavyje lyginti genocidų vietas su ekstremaliomis gyvenimos sąlygomis ar ekologines katastrofas su sunykusiais miestais. Viskas baisu, nejauku – bet baisu savaip.. Todėl parengiau ir atskirus skirtingų tipų “tamsiojo turizmo” vietų sąrašus:

*Žmonių išsekinta gamta. Baisiausios ekologinės katastrofos, sunaikinusios ištisus kvadratinius kilometrus mūsų planetos: radiacija, dykumėjimas, šiukšlės ir dar daug kas.
*Ekstremalios vietos, kuriose, nepaisydami visko, gyvena žmonės. -70 temperatūros, uraganiniai vėjai, dykumų tolybės, 4 mėnesių trukmės naktis – reikia ypatingų žmonių, kad ten gyventi, ir ypatingo prisitaikymo, kuris žavi.
*Akistata su mirtimi. Didžiojoje pasaulio dalyje mirties bijoma, ji – savotiškas tabu. Bet yra vietų, kur lavonai laikomi viešai, iš kaulų net daromi meno kūriniai. Mums, lietuviams, jos ypač nejaukios.
*Nuosmukio vietos. Didžiosios pasaulio dalies ekonomika nuolat kyla ir kyla, kiekviena karta gyvena turtingiau. Bet yra miestų ir ištisų šalių, kadaise klestėjusių, bet nuvažiavusių žemyn. Tokiose vietose akį baugiai rėžia kontrastas tarp trupančios didybės ir niūrios dabarties.
*Genocidų ir katastrofų vietos. Ten, kur žuvo tūkstančiai ar net milijonai nekaltų žmonių.
*Karų vietos. Kur praeities konfliktai iki šiol neduoda ramybės žmonėms: perskiria šeimas, graso atsinaujinti ir t.t.

Komentuoti

Daugybės pačių įspūdingiausių pasaulio vietų ir patirčių nebėra! Nuo didžiausių pasaulio krioklių iki galingiausio geizerio, nuo greičiausio keleivinio lėktuvo iki didžiausio sterblinio plėšrūno.

Čia nerašau apie kokius ten „septynis pasaulio stebuklus“, kurie sugriuvo šimtai ar tūkstančiai metų atgal. Rašau tik apie tai, kas egzistavo pakankamai neseniai, kad būtų išlikę nuotraukose ar video.

Kai kurias tų vietų net mačiau aš pats, bet niekas daugiau nebepamatys, nes jų nebėra. Daugelio kitų nemačiau ir nepatyriau – bet labai norėčiau grįžti į netolimą praeitį, kad tai išvysčiau savo akimis… O ką jūs labiausiai norėtumėte pamatyti, jei galėtumėte grįžti į praeitį?

Singer dangoraižis (ir kiti XX a. pradžios Niujorko dangoraižiai)

Vieta: Niujorkas, JAV

1908 m. tai buvo aukščiausias pasaulio dangoraižis. Ne tik aukščiausias, bet ir vienas įspūdingiausių – jo architektūros stilius puošnumu labiau priminė Europos katedras, nei verslo dangoraižius. Ne ką mažiau įspūdingas buvo ir interjeras. Net nepasakytum, kad tai – “Singer” siuvimo mašinų kompanijos štabas.

Jei stovėtų šiandien, “Singer” pastatas neabejotinai būtų Niujorko ikona. Bet JAV – ne Europa, paveldas ten nevertinamas. 1967-1969 m., išstovėjęs 53 metus, “Singer” pastatas nugriautas. Jo vietoje pastatytas didesnę sklypo dalį užimantis, taigi, pelningesnis “One Liberty Plaza” – deja, architektūrine prasme tai tėra eilinė juoda “dėžutė”, kuri galėtų stovėti bet kur pasaulyje ir visai netraukia akies.

Iki pat 2001 m., kai rugsėjo 11 d. griuvo Niujorko Pasaulio prekybos centras, “Singer” pastatas buvo aukščiausiu pasaulyje nugriautu pastatu.

Kartu su “Singer” pastatu, Niujorkas prarado daugiau ankstyvųjų dangoraižių.

Sterblinis vilkas

Vieta: Australija

Kai kalbame apie “išnykusias gyvūnų rūšis”, paprastai yra du variantai:
*Rūšis išnykusi taip seniai, kad nei kas jos pamena, nei yra išlikę nuotraukų ar vaizdo įrašų. T.y. dinozaurai, mamutai ir t.t.
*Išnyksta rūšis, labai jau panaši į kitas rūšis, kurios tebėra. Negamtininkas net nemato skirtumo. Tarkim, ~1970 m. išnyko japoniškas jūrų liūtas, bet tik 2003 m. net mokslinininkai apskritai susivokė, kad tai buvo atskira rūšis – o ne tas pats Kalifornijos jūrų liūtas, kurių pilna iki šiol.

Todėl tas nykimas daug kam atrodo toks tolimas, hipotetinis: “Na juk nėra jokių gyvūnų, kurie dabar būtų išnykę”.

Įspūdingiausia / liūdniausia išimtis – sterblinis vilkas (thylacine), gyvenęs Tasmanijoje. Į šį gyvūną, jo pražiotus nasrus nieko nė iš tolo panašaus nėra. Maža to, tai buvo didžiausias sterblinis plėšrūnas, toli dydžiu lenkęs dabar didžiausią sterblinį velnią. Ir gyveno jis tikrai neseniai – paskutinis nugaišo 1936 m. Tai reiškia, kad yra jo nuotraukos, vaizdo įrašai.

Dėl savo ypatingumo sterbliniai vilkai žadina australų vaizduotę – vieni nuolat sako neva pamatę dar gyvą sterblinį vilką kur nors Australijos dykumų pakelėse, kiti siūlo “atkurti” juos pasinaudojant DNR.

“Concorde“ lėtuvas

Tai – vienas labai retų atvejų, kai žmonijos technologijos žengė atgal. Nuo 1976 m. iki 2003 m. metų kiekvienas civilis (na gerai, turintis pinigų civilis) galėjo skristi viršgarsiniu greičiu (2179 km/h, daugiau nei dvigubai greičiau, nei dabartiniai keleiviniai lėktuvai), skristi taip aukštai, iš kur matėsi, kad žemė apvali. Skrendant į Vakarus, „aplenkti saulę“ (leistis anksčiau, nei pakyli). Tai siūlė lėktuvas „Concorde“, kuriuo vykdyti reisai iš Londono ir Paryžiaus į Niujorką – tokie transatlantiniai skrydžiai teužtrukdavo ~3 val.

„Concorde“ turėjo pakeisti visą transporto istoriją: tikėtasi, kad visi ilgo nuotolio lėktuvai pamažu taps viršgarsiniai, taigi, visi skrydžiai sutrumpės dar perpus (panašiai, kaip jie kartą jau sutrumpėjo apie 1960 m., kai išplito reaktyviniai varikliai). Deja, taip neįvyko: skrisdamas viršgarsiniu greičiu lėktuvas skleidžia labai didelį garsą, trukdantį žmonėms ant žemės, todėl kone visos šalys uždraudė skraidyti „Concorde“ virš jų, palikdamos jiems tik reisus per Atlanto vandenyną (nes skristi per Ramųjį jie negalėjo dėl per didelio atstumo), o iš šių tik keliuose buvo pakankama rinka iš turtingų žmonių.

Taigi, „Concorde“ skraidė vos 14 vienetų, daugelis užsakovų jų atsisakė, jų gamyba nutraukta, o galiausiai 2003 m. ir jie patys nurašyti – be jokio pakaitalo.

Teisybės dėlei, „Concorde“ galima pamatyti – „nurašyti“ lėktuvai stovi muziejuose, pvz. Barbadose. Bet juk esmė ne pamatymas, o skrydis – o tai nebeįmanoma.

Berlyno siena

Vieta: Vokietija

Tai vienintelis dalykas šiame sąraše kur, turbūt, reikia pasakyti – “gerai, kad nebėra”. Jei dabar ta siena dar stovėtų, tai vis tiek tikriausiai nebūčiau matęs nei jos, nei beveik jokių kitų vietų, aprašytų šiame tinklapyje.

Visgi, Berlyno siena niūriai įspūdinga. 1961 m. sovietai ją pastatė per keletą dienų, taip atkirsdami Rytų Berlyną (valdytą komunistų) nuo Vakarų Berlyno (demokratinio) – kad rytų vokiečiai iš savo “komunistinio rojaus” nebėgtų į “kapitalistinį pragarą” (Rytų Vokietijoje dėl tokios migracijos jau trūko darbuotojų). Aišku, noro bėgti tai nesustabdė – bet su siena tai buvo be galo sunku ir rizikinga, tad 1961-1989 m. tai sėkmingai pavyko tik 5000 žmonių (per 150 žuvo ar buvo nužudyti mėgindami pereiti sieną).

Oficialiai Berlyno siena vadinta “antifašistine” – esą Vakarų Vokietija – fašistinė. Jos ilgis buvo apie 140 km, aplink buvo 55000 minų, 302 sargybos bokštai. Idant siena būtų pastatyta, sovietai griovė ištisus rajonus – mat reikėjo ne vienos sienos, tai buvo dviejų sienų linija su tarpu per vidurį, kuriame bėgančiųjų laukė minos, sargybos bokštai.

Dabar Rytų ir Vakarų Berlynas vėl susijungę – tai įvyko 1989 m., kai įtūžę žmonės nugriovė Berlyno sieną. Palikti vos keli jos fragmentai (išpaišyti grafičiais), o daug nuolaužų išsiuntinėta po visą pasaulį kaip eksponatai muziejams ar papuošimai parkams, kartu menantys liūdną Šaltojo karo istoriją.

Panašiausias į šią sieną dalykas, kurį gali pamatyti ir šiandien – sienos, kuriomis Izraelis aptvėrė palestiniečių miestus (pvz. Betliejų).

Gvairos kriokliai

Vieta: Brazilija ir Paragvajus

Igvasu kriokliais kiekvieną sekundę prateka 1750 litrų vandens: šešiskart daugiau, nei Nemunu Kaune. Niagaros kriokliais – ~2400 litrų (8 Nemunai). Viktorijos kriokliais – 1088 litrai (4 Nemunai).

Kokio įspūdingumo tada turėtų būti galingiausi pasaulyje Gvairos kriokliai – 13000 litrų per sekundę vandens sienos (43 Nemunai)! Čia nuo 114 m šlaito krito ne šiaip koks upelis, o septintoji pagal dydį pasaulio upė – Parana.

Deja, to vaizdo nemačiau ir niekada nebeišvysiu. Gvairos krioklių nebėra. 1982 m. Brazilija ir Paragvajus juos paskandino, pastatydami milžinišką Itaipu užtvanką. Trokšdami išvysti paskutinius Gvairos krioklių vaizdus tais metais žuvo 40 žmonių – tilteliai neatlaikė minių svorio. Tie žmonės paskendo kriokliuose, o patys kriokliai per 14 dienų – Itaipu mariose.

Tai neabejotinai yra svarbiausias žmonijos sunaikintas gamtos stebuklas.

Vaimangu geizeris

Vieta: Naujoji Zelandija

Geizeriai, kuriuos pasaulyje dažniausiai lanko turistai, šaudo vandenį į 10-50 metrų. Strokuras Islandijoje – 15-20 m, Old Faithful JAV Jeloustoune – 32-56 m – mačiau, buvo be galo įspūdinga, tiesiog tokia vandens piramidė. Aukščiausias pasaulyje šiuo metu yra Steamboat (Garlaivio) geizeris Jeloustoune – tačiau jis “šaudo” retai, o kartais ilgiems metams nurimsta išvis, taigi, negali eiti ir būtinai išvysti išsiveržimą (nepavyko ir man). Jo aukštis -91-122 m.

Bet koks įspūdingas tada turėjo būti Vaimangu geizeris Naujojoje Zelandijoje, aukščiausias pasaulio geizeris, koks tik kada egzistavo! Jis šaudė net į 460 m aukštį – aukščiau, nei Vilniaus TV bokštas! Šaudė kas 36 valandas. Keli žmonės net žuvo, nes stovėjo per arti.

Tačiau geizeriai neprognozuojami ir 1908 m. Vaimangu geizeris staiga nurimo su visam. Jis gyvavo 22 metus, mat išsiveržimai prasidėjo 1886 m., kai išsiveržė Taraveros vulkanas ir tikriausiai kažkaip pakeitė požeminių vandenų struktūrą, “sutverdamas” Vaimangu geizerį. Bet žemė seismiškai aktyviose zonose nuolat kinta – ir tolesni pokyčiai geizerį užgesino. O gal jis kada vėl “įsijungs”? Būna, kad geizeriai atgimsta.

Didieji transatlantiniai dirižabliai

Tai buvo trumpas laikas pasaulio istorijoje, maždaug tarpukariu. Keliauti, bent jau turtingiesiems, tolimus atstumus darėsi įprasta dirižabliais. Anų laikų dirižablių tikrai nepalyginsi su retais dabartiniais reklaminiais. Didžiausiųjų dydis buvo tarsi “Titaniko”! Didžiąją dalį sudarė dujų balionai – tačiau viduje buvo ir keleivių salonai. Irgi didžiuliai, kelių aukštų, su kajutėmis, valgyklomis, poilsio kambariais, bibliotekomis: juk dirižablis iš Vokietijos į JAV skrido apie dvi paras.

Dirižabliai atrodė kelionių ateitis – net Niujorko “Empire State Building” pastatytas taip, kad prie jo galėtų švartuotis dirižabliai. Tačiau transatlantinių dirižablių istorija pasuko į pabaigą su “Hindenburg” katastrofa (1937 m.) – šis dirižablis sudegė besišvartuodamas Niujorke. Kadangi dirižablių dujos labai degios, nuspręsta, kad jie tiesiog per pavojingi keleiviams – ir juos išstūmė lėktuvai. Tačiau lėktuvai jau visai kitokia kelionių patirtis: greičiau skrendi, bet turi tik kėdę, o dirižabliai buvo toks tarpas tarp lėktuvų ir laivų – tiek pagal greitį, tiek pagal erdvę keleiviams. Ir, svarbiausia, ne tik, kad dirižabliai nebeskraido – nė vienas tų didžiųjų dirižablių net neišliko. Jokiame muziejuje, niekur.

Nieko keisto, kad jie tokie populiarūs steampunk literatūroje!

Prieškarinės Pasaulinės parodos (Expo)

Vieta: Prancūzija, JAV, Didžioji Britanija ir kt.

Nuo XIX a. vykstančios Pasaulinės parodos (EXPO) – unikalus renginys, kai viso pasaulio šalys vienoje milžiniškoje teritorijoje įsirengia savo ekspozicijas ir demonstruoja savo pasiekimus.

Jos vyksta ir šiais laikais, bet šiuolaikinės didybe sunkiai galėtų prilygti toms, kurios vyko XIX-XX a. sandūroje. Parodas rengusios didžiosios imperijos pastatydavo joms milžiniškus kompleksus iš tikrų rūmų, kurių stilius padarydavo įtaką viso pasaulio architektūrai. Deja, beveik visa tai virto dulkėmis: nors rūmai, kupolai, bokštai atrodydavo it skirti šimtmečiams, vieni jų nugriauti iš karto po parodų, kiti – po kelių dešimtmečių.

Anas parodas mena tik pavieniai likę pastatai, tokie, kaip Paryžiaus Eifelio bokštas (statytas 1889 m. Paryžiaus EXPO). Beje, pagal pirminį planą jis irgi turėjo būti po 20 metų (1909 m.) nugriautas…

Aišku, Expo parodos – tai ne tik pastatai. Jei pavyktų į jas grįžti laiku, labiau nei bet kurioje kitoje vienoje pasaulio vietoje išvystum visų to laikmečio visuomenės troškimų, kultūros, madų, menų, džiaugsmų, vilčių ir baimių paveikslą.

Daugybė didžiausių žmonijos atradimų pirmą kartą pademonstruoti pasaulinėse parodose – juk tada tai buvo viena retų galimybių susitikti pasaulio mokslininkams, išradėjams ir eilinių žmonių “masėms”. 1876 m. Filadelfijos parodoje Belas demonstravo telefoną, 1893 m. Čikagos parodoje pastatytas pirmasis apžvalgos ratas bei indaplovė, 1904 m. Sent Luise žmonės pirmą kartą išvydo rentgeno aparatą ir ragavo ledų iš vaflių, 1939 m. Niujorke pirmąsyk pademonstruota televizija. Kokios turėjo būti žmonių reakcijos?

Buvo ten ir dalykų, kurie šiandien būtų tokie kontroversiški, kad tikriausiai, net filmuose apie tas parodas nebūtų drįstama jų pilnai parodyti: pavyzdžiui, savotiškus zoologijos sodus primindavusios žmonių iš kolonijų „parodos“, liliputų cirkai ir pan.

 

---

Kitos vietos

Priešingai nei tai, kas aprašyta aukščiau, šios vietos gal nebuvo “…iausios pasaulyje”, bet buvo labai gražios / įspūdingos ir jų neliko.

JAV lietuvių bažnyčios

JAV lietuviai pastatė apie 100 bažnyčių – ~1910 m. metu koks penktadalis viso pasaulio lietuivų bažnyčių buvo JAV. Daugybė jų įspūdingos, dydžiu sulig Lietuvos katedrom ar didesnės – juk Amerikoje lietuviai uždirbdavo daugiau ir galėdavo daugiau aukoti. Deja, Amerikoje toks paveldas nesaugomas, o vyskupijos ilgainiui tautines bažnyčias uždaro, sujungia su kitom tautom. Šitaip daug iš didžiausių, seniausių, įspūdingiausių lietuvių bažnyčių netgi nugriauta.

Bamijano Budos Afganistane

Tai buvo didžiausi pasaulyje Budos paminklai – iškalti uolose dar ~600 m. po Kr. iš gretimo šilko kelio duodamų pelnų. Jų aukštis – 38 m ir 55 m. Juos 2001 m. nugriovė Afganistaną valdęs Talibano judėjimas. Tai musulmonų judėjimas ir Budos jiems buvo stabai. Statulos sušaudytos iš artilerijos – beliko jų formos.

“Titanikas”

Turbūt daugiausiai legendomis apipintas laivas – tiek jo dydis, tiek prabanga. Tiesa, dydis žavėjo tik tada, 1912 m. – dabartiniai kruiziniai laivai gali būti kelis kartus didesni. Ir, matyt, “Titanikas” yra vienintelis objektas šiame sąraše, kuris apskritai prisimenamas tik dėl to, kad sunyko. Na, daug buvo tų transatlantinių laivų ir jei ne nuskendimas, “Titanikas” turbūt tiesiog jau seniai būtų kur pamirštas ir supjaustytas. Bet dabar jis yra legenda ir neatsisakyčiau galimybės grįžti laiku ir pamatyti jį iš vidaus.

Pasaulio prekybos centras Niujorke

Šie du pastatai nuo 1973 m. iki 2001 m. buvo Niujorko simboliu. Vienas jų trumpai buvo aukščiausias pasaulio pastatas. Jie nugriauti per 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro išpuolį teroristams nukreipus į juos lėktuvus – kas iš vyresnių neprisimena, ką veikė tada, kai tai įvyko, ir viso pasaulio televizijos ėmė rodyti tą patį? Aš dar spėjau nuvykti į PPC 1998 m. Tiesa, vietoje nugriautų bokštų pastatytas naujas – aukštesnis ir, turbūt, įspūdingesnis, na bet Niujorko panorama niekad nebus kokia buvo.

Palmyros bokštiniai kapai Sirijoje

Iš visų pasaulio romėnų miestų, vienas įspūdingiausių man Palmyra. Gal jo vieta – vidury dykumos – priduoda savo. O pačioje Palmyroje, kai ten lankiausi 2008 m., vienas įspūdingiausių dalykų man buvo bokštiniai kapai, kur laidojosi romėnai. Galima užeiti į vidų, į vietą, kur darydavo puotas. Buvo galima. Per Sirijos pilietinį karą šiuos kapus 2015 m. sunaikino Islamo valstybė.

Rožinės ir baltos terasos Naujojoje Zelandijoje

Šios terasos priminė Turkijos Pamukalę, bet buvo dviejų spalvų – vienos baltos, o kitos – rožinės. Jos spėjo tapti savotiška lankytina vieta tada dar retiems turistams, kurie keliaudavo į tą regioną XIX a. populiaraus gydymo mineraliniais vandenimis. Todėl liko jų nuotraukų, nors sunaikintos jos dar 1886 m. – išsiveržus Taraveros ugnikalniui. Beje, tai tas pats ugnikalnio išsiveržimas, kuris “paleido” Vaimangu geizerį…

Buhenas ir senovės Egipto tvirtovės

Senovės Egiptas valdė Nilo slėnį, o pietuose ėjo jo siena su Nubija. Ta siena buvo įtvirtinta galingomis tvirtovėmis – seniausiomis taip gerai išlikusiomis pasaulyje. Garsiausia – Buheno tvirtovė, paskutinį kartą perstatyta prieš 3200 m., bet iš tikro dar daug senesnė. Deja, pastačius Asuano užtvanką, tvirtovė paskandinta. Buvo aplink ir daugiau svarbaus paveldo, kuriam kilo pavojus – įvairios šventyklos, tarp jų Abu Simbelis. Pasaulis susivienijo ir daugelį tų vietų “pakėlė aukščiau” ar išvis išvežė iš Egipto dar prieš kylant vandenims – bet Buhenui jėgų neužteko.

Karaliaučius

1945 m. Karaliaučių užkariavę rusai ne tik pervadino Kaliningradu, bet ir faktiškai nugriovė bei pastatė iš naujo, iš naujo subraižydami gatves, kvartalus, užstatė nuobodžiais sovietiniais daugiabučiais – net nugriovę pilį vietoj jos pastatė sovietinį daugiaaukštį. Tik senose nuotraukose matau, koks nuostabus tai buvo miestas, tikras vakarietiškas didmiestis į kurį iš Lietuvos galėtum suvažinėti per dieną. O dar ir su lietuviška istorija, juk ten išleistos pirmos lietuviškos knygos. Deja, Karaliaučiaus jau nebėra, jo žmonių irgi nebėra – visi išblaškyti, išžudyti, pakeisti rusais. Tai – didžiausias šitaip per metus iš pagrindų pakeistas Europos miestas. Dabar tai – eilinis Rusijos miestas. Net angliškoje Vikipedijoje yra atskiri straipsniai “Karaliaučius” ir “Kaliningradas” – nes tai du skirtingi miestai, su skirtingu planu, pastatais, žmonėmis – kad ir toje pat vietoje.

Kaulūno aptvertasis miestas

Tai buvo vienintelė „turtingame pasaulyje“ vieta be joių įstatymų. Viskas prasidėjo 1898 m., kuomet Kinija Kaulūną atidavė Didžiąjai Britanijai kaip Honkongo dalį, tačiau sau pasiliko šį „aptvertąjį miestą“, iš visų pusių apsuptą Britanijos valdomų žemių. Tada tai buvo Kinijos fortas (iš to ir pavadinimas). Kai Kinijoje 1948 m. įsigalėjo komunistai, jie nustojo kaip nors prižiūrėti savo eksklavą – tačiau Britanija, laikydamasi sutarties su Kinija, taip pat negalėjo jos perimti. Taigi, buvęs kinų fortas virto tankiausiai pasaulyje gyvenama vieta, čia apsigyveno 50000 žmonių. Be jokių statybos leidimų ar priežiūros pastatai stiebėsi į viršų, suaugo į vieną milžinišką pastatą, o gatvės ir skersgatviai virto vidiniais koridoriais. Vienintelė atvira vieta buvo stogai. Į Aptvertąjį miestą traukėsi visi, kam nepatiko kontrolė: nuo banditų ir narkoprekeivių iki kazino ir prostitučių iki dantistų, kurie čia teikė pigias – bet nebūtinai higieniškas – paslaugas. Nieko panašaus į tai pasaulyje nebuvo ir nėra, bet 1994 m., gerėjant Kinijos ir Britanijos santykiams, bei ruošiantis Honkongo grąžinimui, aptvertasis miestas tapo Honkongo dalimi ir buvo nugriautas – beliko parkas.

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai

Lieuvoje mirtis yra “po devyniais užraktais”, jos bijoma. Lavonų nuotraukų neberasi laikraščiuose ar televizijoje, velioniai greitai sudeginami ar užkasami.

Vietos, kur pilna lavonų, kaulų ir kitų pasibaigusių gyvenimų ženklų mums primena siaubo filmus. Bet yra kultūrų ir vietų, kur tai – visiškai normalu. Čia – “baisiausios” lietuviui vietos, kur stoji akis į akį su mirtimi (visas aplankiau pats).

Pastaba: apie baisiausias genocidų ir nelaimių vietas – atskiras straipsnis.

 

---

Gvanachuato mumijų muziejus

Vieta: Meksika

Jokioje kitoje šalyje nemačiau kasdieniame gyvenime šitiek aliuzijų į mirtį kiek Meksikoje. Pradėsiu nuo nekalčiausių: Vėlinės Meksikoje švenčiamos tris dienas, o švytinčios karstų parduotuvės kiekviename miestelyje veikia kiaurą parą.

Sankryžose prekeiviai pardavinėja itin populiarią “Raudonąją spaudą” – laikraščius ir žurnalus, kurių “vinis” – žiauriai sumaitotų lavonų nuotraukos. Jų žurnalistai klausydamiesi policijos radijų lenktyniauja su teisėsaugininkais: nori pirmieji pamatyti narkomafijozų darbelius ar avarijų pasekmes bei nufotografuoti iš kuo arčiau. Jokie įstatymai Meksikoje to neriboja; “Dar niekas nėra mūsų padavęs į teismą” – dokumentiniame filme gyrėsi liūdnai pagarsėjusio savaitraščio “Alarma!” vyr. redaktorius. Beje, kitokių, meniškesnių, negyvėlių nuotraukų parodą mačiau net Mechiko meno muziejuje.

Bet labiausiai pribloškianti akistata su mirtimi Meksikoje – Gvanachuato mumijų muziejus. “Panteone” ant kalvos sukrautos ne kokios actekų mumijos, tačiau iš vietinių kapinių surinkti kažkodėl nesupuvę lavonai. Tų numirėlių, kurių šeimos laiku nesusimokėdavo mokesčių už “kapo nuomą”. Istorinės reikšmės Gvanachuato mumijos neturi, bet turistai vis tiek plūsta miniomis (vedini vaikais) žiūrėti tokių eksponatų kaip mažiausia pasaulio mumija, vaikų mumijos su karūnomis, gyvos palaidotos moters mumija… Mirtis meksikiečiams – ir pramoga.

Skaityti daugiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

 

---

Sedlecės kaulų koplyčia

Vieta: Čekija

Neįtikėčiausia gal net visos Čekijos vieta – Sedlecės kaulų koplyčia. Jos vidaus stiliaus niekaip nesutalpinsi į architektūros stilių rėmus – nes viskas padaryta iš žmonių kaulų! Viskas – sietynas, altorius, įėjimo puošyba, kryžiai, baisusis Švarcenbergų šeimos herbas su turko akį kertančiu varnu, o keturiuose kampuose – keturios kaulų piramidės.

Viduramžių Čekijoje daug miestelių turėjo tokias „kaulų koplyčias“ – apačioje krauti kaulai, viršuje už miestelio mirusiuosius melsdavosi miestelio gyvieji. Daug tokių kaulų vėliau sulaidota (tarp jų – prie Kutna Horos Šv. Barboros bažnyčios), bet Sedlecėje nueita priešinga kryptimi – Švarcenbergai pasamdė liaudies menininką Františeką Rintą, kad kaulus išdėliotų meniškai. Praėjo dar šimtmetis ir šiandienėje turistinėje Čekijoje tai – viena svarbiausių lankytinų vietų. Klausyklos, suolai dingo – užtat įkurta parduotuvėlė, kur netgi parduodami marškinėliai su kaukolėmis, kaukolė išdėliota ant gretimo šaligatvio, o siaubo mėgėjams rengiami „naktiniai turai“ po koplyčią.

Skaityti daugiau: Čekija – tai ne vien Praha!

 

---

Toradžų kapinės

Vieta: Indonezija (Sulavesis)

Toradžų tautos Indonezijoje kapai stulbina dar labiau, nei namai. Namai – daugmaž vienodi, o kapai – be galo įvairūs. Vieni atgula kalnų šlaituose pakabintuose karstuose, kuriuos tegalima pasiekti kabančiomis bambukinėmis kopėčiomis (buivolo formos karstas – vyro, kiaulės – moters). Kitiems 3 mėnesius kietose uolienose sunkiai kalamos angos medinėmis durimis (kiekvienoje telpa 3-8 lavonai). Tretiems – puošnūs kapai-pastatai, primenantys tradicinius toradžų namus. Ketvirti mirę padedami į natūralias olas. O „Vaikų, kuriems dar neišaugę dantys“ kapeliai – medžiuose išpjautos skylės, „kad vaiko kūnelis įaugtų į medį“. Tik vargšai ir atsivertusieji į islamą kasami į žemę – nors pirmieji dar gali viltis, kad kada nors koks palikuonis praturtės ir pastatys virš jo kapo simbolinį namą.

Priešais kapinynus – svarbiausių giminės asmenų statulos, vadinamos tau tau. Medinės ar akmeninės, labai tikroviškos, gaminamos 3 mėnesius ir kainuojančios 1000 eurų. Tik tas mirusysis, kurio laidotuvėse paaukoti bent 24 buivolai, turi teisę į tau tau papuoštą kapą.

Iš daugybės karstų, kapų kyšo kaulai ir kaukolės. Jų niekas neslepia. Priešingai: kai lavonas supūva, giminaičiai specialiai padeda kaukolę, kad matytųsi, už tokią teisę dar rituališkai paaukoję kiaulę. Pirmą kartą toks vaizdas švelniai šokiravo, bet po kelių dienų toradžų krašte kaukolės, kaulai, baugios tau tau skulptūros tapo tokia įprasta aplinkos dalimi, kaip ir namai, medžiai, kalnai. Lietuvoje kur gūdžiame miške išvydęs kaukolę krūpteltum, ją radę vaikai gal gąsdintų vienas kitą: o pas toradžus štai guli šimtmečius atvirai kaulai ir niekas jų neima. „Prašome neimti kaulų ir kaukolių – parsinešus namo, gali vaidentis“ – skelbiama stende turistams.

Skaityti daugiau: Toradžai – kraupiausiai žavi tauta

 

---

Baisiausių mirties vietų žemėlapis

 

---

Kitos baisios mirties vietos

Merapio ugnikalnio prieigos (Indonezija)

Vieno aktyviausių pasaulio ugnikalnio šlaituose gyvenusių žmonių kaimus 2010 m. užliejo pelenai, lava. Muziejėlyje gali pamatyti sukepusius kompiuterius ar grotuvus, lavonų nuotraukas. Tai nebuvo genocidas, o gamtinė nelaimė: bet atmosfera ten primena žudynių vietą. Daug kas liudija pranykusius gyvenimus.
Plačiau: Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala.

Bankoko teismo medicinos muziejus (Tailandas)

Tarp eksponatų – ir pajuodijusi vaikų žudiko mumija, ir cunamių aukų nuotraukų galerija, ir visokie apsigimimai: “į vatą” muziejus nieko nevynioja, čia ne Vakarų pasaulis, kur viskas turi būti politkorektiška.
Plačiau: Bankokas – rytietiška pasaulio turizmo sostinė.

Romos kapucinų kapai

Vieta: Italija

Romos kapucinų vienuoliai pageidaudavo, kad po mirties jų kaulai būtų sudėlioti į įvairius meno kūrinius. Tai galite pamatyti čia.
Plačiau: Roma – Europos istorija viename mieste

Limos katakombos

Vieta: Peru

Kaukolės ir kaulai čia sudėstyti į geometrines figūras.
Plačiau: Peru – Inkų imperijos širdis

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai

Visa tai – vietos, kurios per pastaruosius 50-100 metų klestėjo, tačiau vėliau žlugo, virsdamos savo didybės šešėliu. Ne dėl karų ir ne dėl katastrofų, o dėl kur kas proziškesnių dalykų: ekonominės, politinės ar tautinės kaitos.

 

---

Detroitas

Vieta: Mičiganas, JAV

Detroitas amerikiečiams – žlugusio miesto sinonimas. Visas didmiestis – vienas ištisas „juodaodžių getas“, kur nusikalstamumas – milžiniškas ir kur eiliniai amerikiečiai tau pataria nekišti nosies.

Bet Detroitas – ne lūšnynas iš palaikių namų. Tai Motorų miestas, automobilių tėvynė, kur Henris Fordas įrengė pirmąjį pasaulio konvejerį. Anuometę prabangą mena tarpukario dangoraižiai – puošnūs tarsi senamiesčio rūmai, be jokio plyno stiklo ir betono. Tik vieni gražuoliai apleisti, kiti – jau seniai likę tik nuotraukose.

Ištuštėjusį centrą supa begalinės apgriuvusių ir sudegintų namelių dykros. Datos jų frontonuose mena 1930 ar 1950 metus, kai Detroite gyveno du milijonai, kai jis vis pretenduodavo rengti Olimpiadą. Šiandien beliko 650 000 žmonių.

Detroitas – siurrealistinė vieta, kur amerikietišką svajonę pakeitė afrikietiška desperacija. Man miestas paliko didžiulį įspūdį: slogų, bet galingą.

Į Detroitą atvykome šeštadienį ir centras buvo tuštutėlis. Tarsi kokio Lietuvos rajoninio miestelio. Tik masteliai kiti – 40 aukštų Kadilako pastatas, kadais aukščiausias pasaulyje už Niujorko ribų. Didinga 1902 m. apygardos rotušė, apklijuota skelbimais „parduodama“. Ją baikščiai fotografavo grupelė turistų, besistengusių laikytis greta vienas kito.

Jokių kamščių Motorų mieste seniai nebūna. Automobilį palikome viename parkingų, tarsi žaizdos išvagojusių miestą. Kur šiandien plyti tokios aikštelės, kadaise į dangų stiebėsi dangoraižiai. Niekas nenorėjo ten gyventi, prekiauti ar dirbti – tad jie buvo susprogdinti. Savo akimis mačiau, kaip sprogdinimui ruošia dar vieną keliasdešimtaukštį. Nuomoti plotus automobiliams stovėti už 40 dolerių per dieną apsimoka labiau, nei biurus ar butus. Aišku, ne savaitgaliais.

„Domino’s Pizza“, kur pietavome, ieškojo išvežiotojų. Skelbime didelėmis raidėmis rašė: „Reikalingas neteistas žmogus“. Rasti tokių netaip lengva: Detroite 100 000 gyv. kasmet tenka 48 nužudymai (Niujorke – 6), 2137 žiaurūs nusikaltimai (Niujorke – 623), o kur dar visos vagystės. Reklamas parduotuvių vitrinose lydi ir šūkiai „Pinigai naktimis nelaikomi“.

Amerika dirba miestų centruose, bet gyvena begaliniuose privačių namų rajonuose aplinkui. Detroito nameliai nuvytę dar labiau nei miesto centras.

Dar prieš išvykdamas abejojau, ar išvysiu tai, ką mačiau. Internete rašyta, kad 2010 m. Detroito mero nurodymu sugriauta 10000 apleistų namų. Bet kur tau – tai tik menka dalis sunykusio Detroito. Tarp tuščių sklypelių bolavo gausybė griuvėsių: čia tik langai išdaužyti, čia jau viskas susmegę. O juk kadaise tai buvo tvarkingos namų eilutės ant brangios miesto žemės. Dabar mačiau skelbimą: „Namas su keturiais miegamaisiais. 4000 dolerių“.

Geriau paskubėtų parduoti, mat apleisti namai čia ilgai nelieka. Juos padegti – populiari vietos jaunimo pramoga per Helovyną. Net Didžiajame Bulvare (Grand Boulevard), Paryžiaus įkvėpimu puslankiu 1913 m. apjuosusiame miestą, žymi dalis senųjų kolonuotų namų, glaudusių pasiturinčias šeimas, virtę baisiais degėsiais.

Skaityti daugiau:
Detroitas – getu virtusi automobilių sostinė

 

---

Čikagos lietuvių rajonas

Vieta: Ilinojus, JAV

Iki maždaug 1980 m. tai buvo “lietuvių auksinė mylia”, “Lietuva už Lietuvos ribų”: su didžiulėmis lietuvių bažnyčiomis, mokyklomis, vienuolynu, dešimtimis lietuviškų restoranų ir parduotuvių, įsteigtomis patriotiškų pokario pabėgėlių. Iš 40000 žmonių 35000 buvo lietuviai – kaip Marijampolėje.

Tačiau ~1965 m. JAV prasidėjo rasių kraustymasis, ir rajoną pamažu perėmė juodaodžiai, o lietuviai, kaip dauguma baltaodžių, pamažu išsikėlė į priemiesčius ir, prasisklaidę tarp kitataučių, karta iš kartos pamažu nutautėjo. ~2010 m. užsidarė paskutinieji lietuvių restoranai. Dar liko bažnyčia, mozaikos Lietuvos istorijai, paminklas Dariui ir Girėnui, Lietuvos alėja – bet tai tėra praeities reliktai, lietuvių rajonas mirė ir kito tokio nei Čikagoje, nei kitur nelietuvoje neatsirado.

Po rajoną ilgai vaikščiojau “Tikslas – Amerika” ekspedicijos metu. Labiausiai pribloškė Marijos gimimo lietuvių bažnyčia. Ją pokariu pastačiusiems dipukams ne mažiau svarbi nei religija buvo tautinė prasmė, bet, aišku, vien tautinių detalių bažnyčioje negalėtų būti. Subtiliai išlaviruota: vitražuose – Lietuvos miestų vaizdai (bet daugiausiai – bažnyčių, nors yra ir pilys), vienoje mozaikoje – Mindaugo karūnavimas (na, juk pirmas Lietuvos valdovas katalikas…), kitoje – lietuvių pergalė prieš rusus prie Dauguvos (pavadinimas – „Kazimiero stebuklas“, nes, sakoma, tada Šv. Kazimieras parodė lietuviams kur perbristi Dauguvą).

Bažnyčia vienas paskutinių dar veikiančių lietuviškų dalykų ten, Mišios iš jos internetu transliuojamos po visas JAV. Ne kartą mums Amerikos lietuviai sakė: „Kai uždarė lietuvių bažnyčią mūsų mieste, į Mišias nebeinu – geriau pasižiūriu lietuviškas Mišias iš Market parko“.

Ne mažiau didingas ir gretimas Kazimieriečių vienuolynas, tiesa, jo saulė leidžiasi vakarop. Tą ordiną įkūrė lietuvė Marija Kaupaitė, kad mokytų lietuviukus (šalia – didžiulė mokykla), slaugytų lietuvius (šalia – ligoninė) ir „aukso amžiuje“ jis, mums pasakojo vienuolyne dirbanti Daina Čyvas, turėjo apie 600 vienuolių, bet dabar jauniausiai – 65 metai ir teliko 51. Tokių lietuvių vienuolių ordinų buvo daug, bet iš jų „darbą atėmė“ JAV valdžia: kai atsirado visiems nemokamas mokslas, skurdiems tėvams nebereikėdavo vaikų vesti pas vienuoles. Jaunimas nebematydavo vienuolių kaip nuolatinių bendruomenės pagalbininkių ir vis mažiau mergaičių norėjo stoti į vienuolynus. Tą pačią istoriją girdėjome Broktone, Putname, Pitsburge – visur, kur klestėjo lietuvių moterų vienuolynai.

Kazimierietės savo istoriją nori baigti gražia, palikti kai ką po savęs. Vienuolyno patalpos ir toliau tarnaus labdarai, jose šį rugpjūtį įsteigtas ir viešas muziejus: buvo įdomu paskaityti, kaip lietuvės sugebėjo sukurti tokią milžinišką organizaciją, kuri „aukso amžiuje“ padėjo ne vien lietuviams. O Mariją Kaupaitę vienuolės tikisi pamatyti šventąja – iki tol jos sarkofagas saugomas puošnioje vienuolyno koplyčioje.

Nors atskiros Market parko vietos – gyvos ir didingos, pasivaikščiojimas Lithuanian Plaza gatve paliko ir slogų įspūdį: daug kas apleista, sunykę. Kai kurie žmonės patarė į rajoną nevažiuoti, kiti bent jau – nesitraukti fotoaparato, iš dabartinių vietos gyventojų lūpų girdėjosi keiksmažodžiai, net aplinkinė gatvė skambėjo nuo šeimos barnio, o gal smurto artimoje aplinkoje… Jei tokioje situacijoje galima įžvelgti pliusų, tai nebent tokį, kad, kai rajonas toks prastas ir tenykščių pastatų niekam nereikia, viskas ten išlieka: prieš 10 metų užsidariusių kavinių lietuviškos iškabos, Vyčiai, dažytos trispalvės. Pavyzdžiui, „Gintaro klubo“, apdainuoto Kernagio dainoje „Gastrolės Amerikoje“, užrašas.

Bet vietiniai lietuviai čia romantikos nemato, jiems tik gaila, gal net gėda: „Kam tuos griuvėsius fotografuojate“ – būna, pasako. Kone kiekvienas vyresnio amžiaus Čikagos lietuvis mums turėjo liūdnų pasakojimų iš tų laikų: kaip „naujieji rajono gyventojai“ juodaodžiai įsibrovė į jo namus, sumušė ar nužudė lietuvį, kaip teko pigiai parduoti gražų namą, staiga tapusį niekam nereikalingu, nes „rajonas pasikeitė“ (kad suprastum frazę „rajonas pasikeitė“ turi pats būti apsilankęs daugelyje panašių rajonų, kurios patys amerikiečiai vadina „getais).

Paskui, apsidairius, ar joks nelietuvis negirdi, dažnai sekdavo ir pasakojimai apie kitokią juos žeidžiančią neteisybę – kaip JAV valdžia palaiko juodaodžius, skiria jiems nemokamai iš mokesčių mokėtojų pinigų namus (neretai esą – lietuvių rajonuose), leidžia stoti į universitetus neišlaikius egzaminų. Taip tarsi atlygina už praeities skriaudas – tačiau juk jokie lietuvių protėviai neturėjo vergų ar kolonijų Afrikoje, jie patys kentėjo baudžiavą, priespaudas, genocidą, daugelis imigravo į JAV visiškai neturtingi, nė nemokėdami angliškai. „Nepaisant to, dabar lietuviai Amerikoje yra diskriminuojami vien todėl, kad jų odos spalva tokia pati balta, kaip britų palikuonių. Lietuvių vaikams keliama aukštesnė kertelė stoti į universitetus, jie negauna mažumoms priklausančios paramos…“ – taip šnekėjo pašnekovai.“

Skaityti daugiau:
Čikaga – amerikietiškos svajonės miestas

 

---

Kolmanskupė

Vieta: Namibija

Kolmanskupė – 1954 m. apleistas turtingas deimantų kasėjų miestelis.

Amžiams pasilikusį tarpukarį ten pamažu valgo dykuma: gražiuose vadovų namų interjeruose smėlis, būna, jau siekia pirmo aukšto lubas.

Tai buvo labai turtingas miestas, kuriame gyveno vokiečiai ir gyvenimo lygis ten priminė Vokietiją. Yra ir didelė ligoninė (turėjusi pirmąjį pietų pusrutulio rentgeno aparatą), kultūros namai su teatru ir kėgelbanu, bėgiai ledui išvežioti (šaldytuvų juk nebuvo).

Skaityti daugiau:
Namibija – didžiųjų žvėrių valstybė

 

---

Brazilijos didmiesčių centrai

Vieta: Brazilija

Planuodamas kelionę, planavau apsistoti San Paulo centre – viešbutį radau pigų, šalimais – graži Luz stotis. Tačiau San Paulo gyventojai griežtai patarė nakvoti kur kitur. Pasiskaičiau daugiau – tas rajonas liaudyje vadinamas krakolandija: viena iš zonų, kur gatvėse (ar, tiksliau, įsivaizduojamame kaifo pasaulyje) gyvena(?) narkomanų pulkai.

Kelionių vadovai pataria į istorinį centrą važiuoti tik darbo dienomis, kol dar šviesu. Tuo metu rajonas pilnas ten dirbančių žmonių, tad ne toks pavojingas. Tačiau San Paule buvome tik savaitgalį. „Iki sekmadienio pietų gal dar bus viskas gerai“ – patarė buto, kuriame gyvenome, šeimininkas. Tačiau tąryt turėjome susitikimą, ir Katedros stotelėje išlipome tik apie penktą valandą po pietų, saulei jau sukant vakarop.

Geras ar blogas rajonas laukia viršuje San Paule supranti nė neiškišęs nosies iš metro požemių. Visi bilietų kasų langai mieste – šarvuoti, tačiau bloguose rajonuose anksčiau ar vėliau koks „lomkių“ kamuojamas narkomanas vis tiek pamėgina laimę: o gal didžiulis užrašas „BLINDADO“ („šarvuotas“) – melagingas. Todėl tokiose stotelėse, kaip Katedros, visi bilietų kasų stiklai – sueižėję nuo banditų smūgių ar šūvių.

Vos pakilau eskalatoriumi, kilo mintis apsisukti ir grįžti. San Paulo centras priminė kažkokį postapokaliptinį pasaulį: paprastų žmonių tik vienas-kitas, o visi likę tarsi kokio baisaus zombių viruso paveikti: vaikšto svirduliuodami, daro protu nepaaiškinamus gestus, gulinėja ant šaligatvių. Katedra graži, didinga, joje vyko mišios. Tik tikinčiųjų mažai teatėjo, nors puošnų įėjimo portalą nuo narkomanų ir saugojo apsaugininkai.

Kas ten eis? San Paulo Centre mažai kas begyvena (nekalbu apie benamius), o atvažiuoti į šį rajoną praleisti laisvalaikio būtų kraupiai keista. Beveik visos parduotuvės ir restoranai savaitgaliams užsidaro. Net McDonald’s buvo paslėptas už tvirtų metalinių žaliuzių.

O pastatai ten gražūs… Dangoraižiai Amerikoje pradėti statyti gerokai seniau, nei Europoje, ir daug jų puošnūs tarsi rūmai. Deja, dalis apleisti. Prie vieno gražiausių – beaux arts stiliaus Edificio Martinelli (1934 m.) – nė nepriėjome artyn. Žingsniavome siaura pėsčiųjų gatve,kai tiesiai priešais vieninteliai du kiti žmonės sukonfliktavo tarpusavyje: vienas išsitraukė peilį, kitas į jį, nueinantį, keikdamasis metė butelį (nepataikė). Nesinorėjo pro tokį eiti, apsisukome.

Patraukėme pro Šv. Benedikto vienuolyną ir pėsčiųjų viaduką – vieną San Paulo simbolių – iki miesto teatro. Karts nuo karto nosį užguldavo baisus šlapimo tvaikas (narkomanai juk tualetų neturi). Ištisos benamių kolonijos gyveno ir ant teatro laiptų. Įjungusi švyturėlius, budėjo policija, bet kol savo akimis nepamato vagystės ar smurto, nieko padaryti ji negali, nes pažeistų narkomanų žmogaus teises. Net į narkotikus krakolandijoje, sakoma, tarnybos jau žiūri pro pirštus: tam pasitarnauja ir narkomafijos kyšiai, ir narkomafijos palaikomi „žmogaus teisių aktyvistai“. Būtent vadovaujantis „žmogaus teisėmis“ prieš kelis dešimtmečius miesto gatvėse ir leista gyventi visiems norintiems (pasak vietinių, tai ir pražudė miesto istorinį Centrą).

Tik paprastų dirbančių žmonių, nebegalinčių nė ramiai nueiti į teatrą, teisių niekas negina. Norintiems aplankyti didingą San Paulo koncertų salę (1938 m.) internete skaičiau patarimų po renginio skubiai šmurkštelėti į metro stotį, pavažiuoti vieną stotelę, ir jau ten galvoti, ką daryti toliau.

Po pusantros valandos palikdamas Centrą metro lengviau atsipūčiau. Niekur kitur pasaulyje anksčiau neteko būti vietoje, kur žmonės narkotikų „suėstomis smegenimis“ – ne reta išimtis, bet visuotinė norma. Tai aš pats ten akivaizdžiai iškritau iš konteksto, ir tai nepadėjo jaustis saugiai.

Skaityti daugiau:
San Paulas – turtas ir skurdas betono džiunglėse

 

---

Saudo Arabijos senamiesčiai

Vieta: Saudo Arabija

Vienas romantiškiausių ir žaviausių dalykų Saudo Arabijos platybėse man – dykumų miestelių senamiesčiai. Jais Saudo Arabija nesigiria, apie juos prieš kelionę išvis nieko nežinojau. Nes jie – visiškai apleisti, griūvantys, nė vieno sveiko namo! Kai kur tik sienos belikusios, kai kur, atrodo, šeimininkai tik vakar išsikėlė. Vaikštai visiškai vienas siauromis gatvelėmis. Medinės durys baugiai plazda vėjyje. Į daugelį namų gali užeiti, užlipti trupančiais laiptais, pamąstyti apie šimtmečius ten virusius gyvenimus. Tikras digerių rojus! Vaizdas šiek tiek primena siaubo filmą ar istorijas apie pasaulį po apokalipsės. Mintyse gimė ištisi scenarijai, ypač ten vaikštant vakarais – o kas jei pakliūtum į tokį apleistą miestą, tarsi į Bleiro raganos mišką, ir kur beeitum jis niekada nesibaigtų?

Ušaikeras, 200 km nuo Rijado, sena piligrimų stotelė pakeliui į Meką, dar kažkiek pareklamuotas – nors ir ten jei kryptingai eini nuo centro, visų pirma dingsta suremontuoti namai, paskui išnyksta griuvėsius tarsi Potiomkino kaimai slepiančios sienos, galiausiai ir durys ar spynos ant namų, o pačiame gale jau ir iš namų belikusios sienos, ir taip miestas nejučia perauga į dykumą.

O štai gretima Šakra buvo totalus atradimas: tiesiog užsisakėme viešbutį pakeliui iš Rijado, o pasirodo tas viešbutis – tai bokštas senamiesčio vidury su nuostabiais vaizdais į didžiulį apleistą rajoną. Apie tą senamiestį internete beveik jokios informacijos nėra, nors valdžia ten kažką mėgino tvarkyti: iškabino užrašus „Šiame name gyveno ir mirė XXX“ ir pan. Tai buvo pirmas mums toks senamiestis, tad dar bergždžiai mėginome klausti viešbučio šeimininko “O kada ir kodėl šitas rajonas apleistas?”. Jis nė nesuprato klausimo – kaip mes nesuprastume jei mūsų klaustų “O kodėl Vilniaus senamiestis vis dar gyvenamas?”. Saudo Arabijoje savaime suprantama, kad seni namai, kaip seni baldai, “išmetami”, apleidžiami.

Tiesą pasakius, daug kur anapus Europos paveldas nesaugomas: tik kitur (pvz. Amerikoje) tai reiškia, kad, tiesiog, seni namai griaunami ir pakeičiami naujais. O kodėl Saudo Arabijoje nauji rajonai pastatyti *šalia*, o ne *vietoj* nereikalingų senamiesčių? Atrodo, paaiškinimas toks: ~1960 m. Saudo Arabijai sparčiai turtėjant iš naftos, vietiniai gavo pinigų naujiems, moderniems namams. Dykuma begalinė – tad, užuot griovę savo senus namus, naujus statydavo naujuose sklypuose. Tuo tarpu savo senus namus išnuomodavo: tuo metu į Saudo Arabiją kaip tik plūdo imigrantai, dirbę statybose, naftos pramonėje ir kitur – trūko gyvenamojo ploto. Bet dar po kelių dešimtmečių ir tie imigrantai apgyvendinami kitur – ir tada senamiesčiai galutinai apleisti.

Tuo „atsiverianti uždrausta karalystė“ Saudo Arabija labiausiai žavi: čia pilna vietos atradimams!

Skaityti daugiau:
Saudo Arabija – (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė

 

---

Liūdniausiai žlugusių pasaulio vietų žemėlapis

 

---

Kitos žlugusios pasaulio vietos

Šios vietos žlugusios gal ne taip smarkiai ar totaliai, kaip aprašytos aukščiau, bet čia apsilankyti irgi niūriai įspūdinga.

Ibra ir Omano dykumų miestai

Omanas buvo viena iš vos keleto ne europiečių imperijų, turėjo valdų Afrikoje ir dabartiniame Pakistane. Iš ten atsivežtus turtus omaniečiai investuodavo į didingus namus tokiuose dykumų miesteliuose kaip Ibra. Kolonijoms nunykus, Ibra, kur temperatūra dažnai viršija +40, tapo mažai reikalinga ir daugybė namų apleisti, bet pro langų kiaurymes dar gali matyti buvusią didybę.
Plačiau: Omanas – atgimusi dykumų imperija

Buenos Airės

Argentina Antrojo pasaulinio karo metais buvo viena turtingiausių pasaulio šalių, o Buenos Airės pateko į didžiausių pasaulio miestų penketuką. Čia dygo dangoraižiai, didingi teatrai ir plačiausi pasaulio bulvarai. Tačiau nuo to laiko Argentinos ekonomika iš lėto važiuoja žemyn. Praeities didybė kontrastuoja su šių laikų skurdu.
Plačiau: Buenos Airės – nusigyvenęs pietų Paryžius

Uzbekija

Uzbekija – keistas kraštas, kuriame gerą tūkstantmetį viskas iš lėto “rieda žemyn”. Prieš ~1000 metų čia gyveno išmintingiausi pasaulio mokslininkai (Avicena, Al Chorezmis). Prieš ~600 Timūras valdė milžinišką imperiją apsuptas lygių neturėjusios Samarkando didybės. Prieš ~400 metų statybininkai jau mūrijo gerokai kuklesnes Bucharos medreses, prieš ~150 – tik Chivos vergų prekybos miestelį dykumos oazėje, kurį lyg žaislą “Didžiajame kolonijiniame žaidime” prigriebti stengėsi rusai ir britai. Ir pagaliau prieš ~60 metų – sovietinių tremtinių upės, išdžiūvusi Uzbekijos jūra… Kas buvo pasaulio centru, tapo jo užkampiu.
Plačiau:Uzbekija – sovietiškas šilko kelias

Havana (Kuba)

Havana 300 metų atgal buvo turtingiausias Amerikos uostas. Žlugus Ispanijos Imperijai neteko dalies svarbos, bet dar ilgai klestėjo, traukė Amerikos turistus. Viskas baigėsi, kai valdžią Kuboje paėmė komunistai: ekonomika žlugo ir miestas įstrigo ~1950 metuose. Su senoviniais automobiliais, neapšviestomis įžymybėmis, kartonu uždengtais išdužusiais Kapitolijaus langais, griūvančiais barokiniais namais, taupymu, taupymu.
Plačiau: Kuba – Mirštančios revoliucijos žemė

Atėnų centras (Graikija)

Atėnų centre riaušės – įprastas reikalas bet kokia proga. Vienerias mačiau aš pats. Visuotinis streikas, uždaryti oro uostai, metro nevažiuoja. Miesto centrą apėmė protestai. Anarchistų ir komunistų kompanijos, išdaužiusios langus, padegusios visas visas šiukšliadėžes, sulaužiusios šviesoforus ir išvarčiusios lauko tualetus. Policijos bataljonai, žaidžiantys su riaušininkais “kates ir peles”. Ašarinių dujų kvapas ore, nuo jo man įskaudo gerklę. Vietiniai praeiviai prisitaikę geriau: dengiasi veidus, turi kaukes, žurnalistai į darbą atėję su dujokaukėmis. Visos įstaigos, viešbučiai, parduotuvės įsitvirtinusios galingomis it sienos metalinėmis langinėmis – ir vis tiek riaušininkai bent komunistiniais grafičiais išpaišo, kokius marmurinius papuošimus suskaldo. Remontuoti ten – bergždžias reikalas, tik iki kitų riaušių, nes kas Graikijoje benuktiktų – Atėnų centrą jos tikrai apims (mano regėtas streikas ir protestai surengti “pagerbiant aukas, žuvusias geležinkelių katastrofoje šiaurės Graikijoje”). O netoliese – visa senovės graikų civilizacijos didybė. Sunku suprasti, kad esi tame pačiame mieste…
Plačiau: Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa

Epekuenas (Argentina)

Kadaise tai buvo didžiausias Amerikos žemyne toks mineralinių vandenų kurortas. Bet sūrus ežeras, kurortą pagimdęs, jį ir prarijo. Ežero vanduo vis kilo ir kilo, pylimų nebepakako – 1985 m. apsėmė visą miestą. Ir nors miestelėnai tikėjosi, kad vanduo nuseks ir jie galės grįžti, jų siaubui jis tik kilo toliau ir, neatlaikę jo spaudimo, namai vienas po kito griuvo… Bet vanduo vėl nuseko ~2009 m. ir senka toliau. Jis atidengė siaubingą peizažą, primenantį pasaulį po branduolinio karo – nė vieno sveiko namo. Miestelis virto muziejumi, kur pasivaikščioti unikali patirtis.
Plačiau: Argentinos antroji širdis – pampos ir kurortai

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai

Karai ateina ir praeina. Deja, jie baigiasi ne visur. Yra vietų, kur frontai tiesiog įšąla amžiams, todėl sugriauti miestai negali būti atstatomi, o šeimos ir draugai pasilieka išskirti. Vietinių žmonių skausmas ten – kone begalinis.

 

---

Betliejus ir “Atskyrimo siena”

Vieta: Palestina

4 milijonai palestiniečių, gyvenančių žemėse, Izraelio okupuotose 1967 m., neturi net pilietybės. Izraelis vieną po kitos nusavino jų žemes, kirto jiems brangius alyvmedžius. Dauguma gyventojų pamažu suvaryti į vos 10% Šventosios žemės ploto, tankius “arabiškus miestus”. Prieš dešimtmetį tuos miestus Izraelis aptvėrė tvoromis ar milžiniškomis betoninėmis sienomis, palyginus su kuriomis Berlyno siena atrodo buvusi mažytė. Palestiniečiai gali išvykti tik su leidimais, kuriuos gauti ne taip jau lengva. Dauguma geriausių kelių okupuotoje Palestinoje faktiškai rezervuoti žydams ir turistams (palestiniečių automobilių numeriai – kitokie, tad paprasta jų neįleisti).

Vienas palestiniečiams paliktų miestų – Betliejus, Jeruzalės priemiestis, kuriame gimė Jėzus Kristus. Nepriklausomam keliautojui patekti į jį užtrunka. Nuomotą automobilį teko palikti Jeruzalėje: jau vien autonuomos agentūrą, leidžiančią lankyti Rytų Jeruzalę ir okupuotų teritorijų zonas B ir C, suradome ne iš karto, o į Betliejų (okupuotų teritorijų zoną A) važiuoti žydų nuomos agentūros neleidžia (gi arabų nuomos agentūros nedirba oro uoste).

Todėl teko patirti tą patį, su kuo kas vakarą susiduria leidimus dirbti Jeruzalėje gavę betliejiečiai. Autobusas, pilnas juodadarbių nudriskusiomis rankomis, atvežė tik iki patikrinimo punkto, įėjimo į miestą-kalėjimą. Didžiulio it muitinė, tačiau kur kas niūresnio ir baugesnio. Nesunku buvo pasijusti, lyg kartu su bevardžiais nepažįstamais būčiau sodinamas atlikti laisvės atėmimo bausmės, arba įeinantis į aptvertą Antrojo pasaulinio karo laikų getą. Paskui nuskurusių žmogelių minią, stebimas karių nuo aukštų apžvalgos bokštų, kirtau tuščią erdvę tarp dviejų milžiniškų betoninių sienų, grūdausi prie sukamų durų iš metalo virbų, tarp kurių storesnis žmogus vos įtelpa (jos skirtos suspausti kūną, kad matytųsi, kas nešama kišenėse), galiausiai – paskutinė atkarpa ilgu tamsiu raitytu tuneliu. Grįžtant iš Betliejaus teko peršviesti savo daiktus it oro uoste, rodyti pasą nuobodžiaujančiam kariui, “lindėjusiam” mobiliajame telefone.

Dabar – taikus metas. Kai politinė valia pasikeičia, patikrinimai sustiprinami: poste kasdien pakeliui į darbą tenka laukti ir po kelias valandas, arba postas išvis uždaromas ir “atviro režimo kolonija” virsta “uždaro režimo kalėjimu”. Gaza, didžiausias Palestinos miestas, šitaip uždarytas jau daug metų.

Kadaise Betliejus buvo krikščioniškas miestas. Neapsikentę okupacijos sąlygų ir užmezgę ryšius su piligrimais, daug krikščionių emigravo, o likusiuosius Izraelis “atskiedė” iš kitur suvarytais musulmonais. Šiandien dauguma betliejiečių išpažįsta islamą. Kai ~16:30 lankiau centrinę Ėdžių aikštę, Kristaus gimimo bažnyčia jau buvo užrakinta, užtat muedzinas iš švytinčios gretimos mečetės šaukė vidun melstis. Krikščionių Šventojoje žemėje sumažėjo tragiškai: Izraelio įsteigimo išvakarėse 1948 m., 18% palestiniečių buvo krikščionys (Betliejuje – 85%), šiandien – tik 1,5% (Betliejuje – 35%). Pasigirsta nuogąstavimų, kad švenčiausios krikščionių vietos artimiausiais dešimtmečiais virs savotiškais muziejais, reikalingais tik piligrimams ir turistams.

O ten, kur neužstoja Siena, betliejiečiai nuolat regi vis plečiamus žydų naujakurių miestelius. Juose gyvenimas geras, tenykščiai žmonės turi pilietybę ir laisvę judėti po Šventąją žemę. Nepaisant to, kad jie atsikėlė gyventi per pastaruosius dešimtmečius, kai dažna Betliejaus šeima regione praleido daugybę kartų…

Skaityti daugiau: Šventoji žemė: Jėzus, Izraelis ir Palestina

 

---

Famagusta (Varoša)

Vieta: Kipras

Pilnuose Kipro kurorto Aja Napos paplūdimiuose ir baruose sunkiai galėtum suvokti, kad vos už 8 niekingų kilometrų patruliuoja Jungtinių Tautų “žydrieji šalmai”. Nuo pat 1974 m. karo jie čia skiria dvi nesutaikomas Kipro tautas: graikai pietuose, turkai šiaurėje. Kiprą padalinusi ir ilga, it kirmėlė išsiraizgiusi apleista žemė – Atilos linija. Joje trūnija net sostinės Nikozijos oro uostas, bet garsiausioji auka – Varoša, vienas pirmųjų Viduržemio kurortų, Aja Napos protėvis. 1965 m. jos daugiaaukščiai pajūrio viešbučiai džiugino Holivudo žvaigždes – šiandien jie tuštutėliai. Žuvusį kurortą nuo turkų teskiria kariuomenės tvora, o graikams jis matosi tik per galingus nemokamus žiūronus iš specialių apžvalgos aikštelių.

Po pagrindine tokia aikštele – muziejėlis. Ten – turkų okupuotų Kipro miestų sąrašai, vaikų piešiniai ir eilėraštukai (“Brangieji broliai, turkai mus vis kankina, mūsų namus naikina, cerkves griauna ir daro dar daug blogo”), paveikslai, maketai. Tautiniai akcentai keičiami europiniais: “Turkai niokoja Europos kultūrą”, “Šiaurė turėtų besąlygiškai susijungti su Pietų Kipru, nes Europos teisė dabar garantuoja visų lygybę”. Įtaigiame įvairiakalbiame filmuke Varošos prieškario ir dabartinius vaizdus keičia kitos Šiaurės Kipro įžymybės. Gali susidaryti įspūdį, kad visa turkų žemė dabar tokia, kaip Varoša – apleista ir niekam nereikalinga, bet vėl suklestėsianti vos ją palies graikiška ranka.

Iš tikro, aišku, taip nėra: tukrų Kipras šiandien išivystęs panašiai, kaip graikų Kipras, irgi pritraukia daug turistų – tik yra pigesnis. Ir Famagusta, be Varošos, turi dar gyvą turkišką senamiestį, iš kurio irgi galima per tvorą ar nuo paplūdimio pažiūrėti į tą aptvertą tuščią turistinį rajoną, kuriame, sakoma, dar daug metų po karo degdavo paliktos šviesos. Tačiau tas turistinis rajonas liko amžinas Kipro konflikto simbolis, ištisas prabngus, bet jau pasenęs kurortas, kuris kažin, (ar) kada bus vėl apgyvendintas.

Skaityti daugiau: Kitokia kelionė į Kiprą

 

---

Panmundžomas ir Imdžingakas (Korėjų frontas)

Vieta: Šiaurės ir Pietų Korėjų pasienis

Virš Pietų Korėjos nuolat tvyrančią grėsmę lengviausiai suvokiau fronte, kur prasideda Šiaurės Korėja. Ten tvyro amžina tyli įtampa – juk taikos sutartis nepasirašyta. Kapitalizmo ir demokratijos “garbės sargyba”, užėmusi tekvando pozas, nejudėdama žvelgia į Šiaurę, per žiūronus stebima Liaudies armijos kareivio. Pagal karinę drausmę, prisilaikydami aprangos “cenzūros” turistai įžygiuoja į namelį, kuriame (kartais) derasi abi Korėjos. Pusė jo – Šiaurėje, pusė – Pietuose.

Demilitarizuota pasienio zona – lyg siurrealistinis absurdo teatras. Pietų Korėja čia pastatė 100 m vėliavos stiebą, šiauriečiai atsakė 160 m. Vietiniai kaimiečiai gyvena Jungtinių Tautų priežiūroje.

Bet piečiau, Imdžingako parke, suvoki, kaip viskas skausminga. Nuo specialios pakylos tarp karuselių ir monumentų pietiečiai mėgina išvysti bent lopinėlį Šiaurės Korėjos dangaus (prie pat sienos jiems patekti negalima – į Panmundžomo ekskursijas priimami tik užsienio turistai). “Geležinė uždanga” išskyrė šimtus tūkstančių šeimų – tėvus su vaikais, brolius su seserim – ir tik neseniai šiauriečiai leido kelis parodomuosius senukų susitikimus. Nepatekę tarp laimingųjų nukabinėję spygliuotą DMZ tvorą begalėmis linkėjimų, nuotraukų, eilėraščių, o šiauriečiams protėviams apeigos atliekamos pasienio altoriuje.

Skaityti daugiau: Pietų Korėja: šalis, kurioje gimsta rytojus

 

---

Aprašytos vietos žemėlapyje:

 

---

Kitos skausmingos įšalusių konfliktų vietos

Žemiau aprašytose vietsoe gal subjaurota mažiau likimų, nei prieš tai buvusiose, ir tamsumas nėra toks akivaizdus, bet, žinant jų istoriją, galima pajusti slogią atmosferą.

Chor Virapas ir Araratas (Turkija/Armėnija)

Araratas yra Armėnijos vėliavoje ir yra jų tautos simbolis, tačiau patekti prie šio kalno armėnai negali. Nes jis liko Turkijoje. Kadaise aplink jį gyveno armėnai, tačiau turkai juos ištrėmė. Kadangi Armėnija ir Turkija nepalaiko diplomatinių santykių, armėnai negali keliauti į Turkiją. Todėl jie susirenka pasižiūrėti į Araratą iš artimiausios vietos, iš kur gali – Chor Virapo armėnų vienuolyno dar Armėnijoje. Iš ten matosi ir Armėnijos/Turkijos siena. O apsukrūs prekijai apgaudinėja siūlydami pirkti balandžius, kurie neva nuneš jūsų žinią į Araratą (iš tikro “parduoti” jie grįžta pas prekeivį).
Plačiau: Armėnija – amžinasis krikščionybės avangardas.

Višegradas (Bosnija)

Iki Bosnijos karo (1992-1995 m.) tai buvo bosniškas miestas. Karo metu, bosniai išžudyti ir išvaryti, o dabar čia gyvena serbai. Daug bosnių grįti bijo ar nenori. Tūkstančiai kitų čia pat nužudyti – numesti nuo miesto simboliu tapusiu tilto. Atminimo lentų, paminklų tam nerasi: karas baigėsi, bet bosnių-serbų konfliktas ne, Višegradas priskirtas serbiškai Bosnijos daliai ir vieninteliai paminklai ten, bosnių liūdesiui – serbų kariams. Tačiau prieš tai pasiskaitęs, pažvelgi į miestą visai kitaip: ne tik į tiltą, bet ir į sanatoriją Vilina Vlas, kuri karo metais veikė kaip serbų “prievartavimo stovykla” (ten laikytos bosnių žmonos ir dukros), ar naujai statomą “serbišką senamiestį”, kuriame – ir Putino portretai.
Plačiau: Bosnija – trijų žavių kultūrų frontas.

Galipolis (Turkija)

Šiame pailgame pusiasalyje vyko vienas kruviniausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių: per nepilnus metus žuvo 300 000 karių. Australai ir prancūzai mėgino okupuoti Stambulą, bet galiausiai patys bergždžiai įsitvirtino keliuose paplūdimiuose. Mūšis apaugo mitais tiek Turkijoje, tiek Australijoje. Galipolio pusiasalis paverstas tikru Pirmojo pasaulinio karo atminimo parku: pilnas paminklų, kapų, aiškinamųjų lentų apie mūšius kuriuose dėl futbolo aikštės dydžio teritorijos galėdavo žūti tūkstančiai. Australai čia važiuoja it į piligrimines keliones.
Plačiau: Turkijos Ėgėjo pakrantė – kurortai ir senovė

Kajakiojus (Turkija)

Iki 1923 m. graikų ir turkų tautų gyvenamų teritorijų siena atrodė visai kitaip: dabartinės Turkijos krantuose būta graikiškų miestų, o turkai gyveno ir Graikijoje. Graikai pamėgino atimti iš Turkijos graikų gyvenamus miestus. Nepavyko. Taikos sutartyje numatyta, kad graikai bus ištremti iš Turkijos, o turkai – iš Graikijos. Graikų buvo daugiau (1,2 mln., kai turkų 400 000), taigi turkų nepakako apgyvendinti visiems graikų paliktiems Turkijos miestams ir kai kurie, kaip Kajakiojus, liko apleisti tarsi paminklas tam karui ir didžiulių mastų “abipusei tremčiai”.

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti

Karts nuo karto kur nors žmonijoje kyla mintis išnaikinti dalį kitų žmonių – kurią nors tautybę, socialinę klasę, religiją, miestą. Žūva Šimtai tūkstančių, milijonai, net dešimtys milijonų. Tokios milžiniškos žudynės nepraeina be pėdsakų, jų vietos amžiams pradvelkia anuo skausmu.

 

---

Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritis

Vieta: Rusija

Užemę tuometę Rytų Prūsiją sovietai ne tik išžudė ar išvijo buvusius gyventojus. Jie nužudė ir jų atminimą. Į rusiškus, nieko bendro su vietove neturinčius pavadinimus pervadinti ne tik miestai, bet net upės (tai pasaulio istorijoje beveik negirdėta). Komunistų, gegužės pirmosios, pionierių garbei.

Išnyko tiek vokiški, tiek lietuviški pavadinimai. Juk tai buvo Mažoji Lietuva, pirmųjų lietuviškų knygų žemė. Išžudyta bent 300 tūkstančių žmonių, iš kurių 130 tūkstančių – lietuviai. Išvaryta milijonas.

Išlikę pastatai daugiausiai sulyginti su žeme. Net neblogai išlikusi Karaliaučiaus pilis specialiai sunaikinta – jos vietoje iškilo eilinę sovietinį daugiabutį primenantys “Sovietų rūmai”, kuriems taip ir nerastas tinkamas panaudojimas. Vietoje senųjų gražių paminklų ant postamentų suvilkti tarybiniai tankai.

Tačiau šen bei ten Karaliaučiaus srityje pro įnirtingas pastangas viską pamiršti prasišauna gabalėliai praeities. Tai kokia apleista ar cerkve paversta bažnyčia, tai koks senas gražus tvirto mūro vokiečių ar lietuvių sumūrytas pastatas. Visa ta praeities tvarka ir grožis smarkiai kontrastuoja su niūria dabartimi: duobėtomis gatvėmis, besišlaistančiais girtuokliais.

Kadaise Karaliaučius buvo vienas pasaulio kultūrinių centrų. “Išvalius” senuosius vietos gyventojus – tik tolimas Rusijos užkampis.

 

---

Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla

Vieta: Lenkija

Aušvicas buvo vienas pagrindinių nacistinės Vokietijos “mirties fabrikų”. Žmonės čia naikinti kone konvejeriu it kiaulės skerdykloje. Dauguma aukų – žydai, kurių bendruomenes Europoje nacistinė Vokietija siekė sunaikinti.

Toks “vokiškai tvarkingas” žudymas stokojo kai kurių sadistinių ekscesų, būdingų komunistams, tačiau kaip tik tas labiausiai ir pribloškia. Aušvice sukurta sistema žudymui – tarsi sistema autobanų statybai. Efektyvi, nevkvestionuojama, tyliai įgyvendinama.

Štai tvarkingai sudėlioti iš nužudytųjų surinkti drabužiai. Štai “didingas” šūkis “Darbas išlaisvina” viršum vartų.

Juk tie, kas galėjo dirbti, prieš mirdami dar privalėdavo atidirbti. Juk Aušvice žudyta ekonomiškai ir žydų darbo jėgos vokiečiai nešvaistė…

Holokaustas – žydų žudymai – nacistinėje Vokietijoje vyko daug kur. Tačiau būtent Aušvicas tapo svarbiausiu jų simboliu. Izraelio valdžia netgi privalomai čia atskraidina kiekvieną savo šalies moksleivį.

 

---

Hirošimos atominės bombos smūgio vieta

Vieta: Japonija

Įvedus “Hirošima” į Google paiešką, kone visi vaizdai, kuriuos išvysite – atominės bombos grybai, miesto griuvėsiai. Būtent Hirošimoje 1945 m. amerikiečiai pirmąkart kare panaudojo atominę bombą, pražudydami per 100 tūkstančių žmonių. Hiršimos miestas šiandien – gražus, bet jo atstatyti nauji pastatai slepia istorinį skausmą.

Jį primena centre likę parodų rūmų griuvėsiai (“atominės bombos kupolas”) ir muziejus. Įsivaizduojantiems, kad atominė bomba – tai visų pirma liekamieji radiacijos reiškiniai, čia tenka keisti nuomonę. Ta, numestoji ant Hirošimos, žudė ir žalojo žmones staiga, ir dar baisiau, nei Černobylio avarija. Ypač jei buvai lauke, mažai apsirengęs…

Tarp eksponatų – vienai mergaitei nukritę nagai, išsaugoti jos tėvo. Dėmė vietoje, kurioje sėdėjo eilinė tragedijos auka (akmenis aplinkui akimirksniu išblukino sprogimo šviesa). Moters nugaros nuotrauka su išdegintu jos vilkėto kimono raštu. Ir galybė baisių istorijų. Bombos sprogimą patyrusių hibakušų karta miršta, tad garsiai jas pasakoja “išgyvenusiųjų pasekėjai” – žmonės, specialiai praleidę ilgą laiką su konkrečiu hibakuša, mokydamiesi būtent jo išgyvenimo istoriją.

Aplinkui – gražus memorialas aukoms. Amžinoji (matyt, tikrai) ugnis, kurią užgesins kai pasaulyje nebeliks atominių bombų. Kenotafas mirusiesiems, kurie niekada nebus suskaičiuoti. Iš popieriaus išlankstytos gervės (origamis) vienai žuvusių mergaičių.

Skaityti daugiau:
Japonija. Moderni! Amžina…

 

---

Karlagas ir Steplagas

Vieta: Kazachija

Žiauriausią XX a. Lietuvos istorijos periodą dažnai vadiname “Tremtys į Sibirą”. Tačiau iš tikro net apie 80 000 lietuvių (kas penktas tremtinys) gyvuliniais vagonais išvežti ne į Sibirą, o į nedaug mažiau atšiaurias Kazachijos stepes. Ten veikė didžiulės Gulagų – sovietinių koncentracijos ir prievartinio darbo stovyklų – sistemos.

Vien Karlago lageriui buvo pavaldžios žemės, didesnės už Lietuvą, po kurias “išmėtyti” ištisi lagerio miesteliai. Kiekviename – šimtai ar tūkstančiai kalinių, priverstų triūsti tokius pavojingus, sunkius ir kenksmingus sveikatai darbus, kad jų niekas sveiku protu nebūtų sutikęs imtis. Mirtingumas siekdavo 30% per metus ir daugiau.

Būtent Kazachija dabar yra šalis, kur tą liūdną mūsų istorijos dalį pažinti lengviausia. Juk į Rusiją (Sibirą) reikia vizų, Rusijoje tremties vietos dar tolimesniuose užkampiuose, į kai kuriuos jų užsieniečiai dar ir šiandien neįleidžiami. Ir juoduosius Sovietų istorijos puslapius rusai mėgina pamiršti ir slėpti.

Tuo tarpu Karlago lagerio žemės – vos 260 km (~3,5 val. traukiniu) nuo sostinės Astanos. Tenai stūkso gyvas Karagandos miestas (400 000 gyv.). Kaip ir daugelio tokių pramoninių Kazachijos miestų nykius daugiabučius ir socialistinėmis skulptūromis puoštus valdžios pastatus prievarta sumūrijo tremtiniai. Ten yra ir gulago muziejus, ir paminklai tremtiniams: kiekvienas vis kitai sovietų kankintai tautai. Juk daugybė kitų tautų kentėjo dar labiau, nei lietuviai: buvo ištremtas kiekvienas jų žmogus (čečėnai, ingušai, Volgos vokiečiai, Rusijos korėjiečiai ir t.t.). Kai kurių pražuvo kas antras tautietis, o likę prarado savo kalbas, kultūrą.

O užvis labiausiai nukentėjo patys kazachai. Sovietai uždraudė jų klajokliškas tradicijas, suvarė į kolūkius, o tada atėmė jų maistą. Šitaip per dvejus metus badu išmarinta trečdalis visų kazachų. 1926 m. Sovietų Sąjungoje gyveno 4 mln. kazachų, 1937 m. – tik 2,7 mln., nepaisant milžiniško gimstamumo. 1959 m., po visų žudymų, tremčių, ir masinės kolonizacijos, kazachai savo tėvynėje besudarė 30% žmonių. Ir pasaulis šį genocidą pamiršo. Kazachai niekada neturėjo didžiulės diasporos, kuri būtų galėjusi visiems jį priminti…

Steplagas ir Karlagas nėra viena vieta ar dvi vietos. Tai – ištisa serija liūdnų miestų ir miestelių, kuriuos statė tremtiniai, griuvėsių, taršių fabrikų ir šachtų su, šen bei ten, paminklais ir muziejais tremtiniams, jų kapinėmis. Atstumai tarp vietų skaičiuojami dešimtimis ir šimtais kilometrų. Bet šitai, dykos šaltos stepės, naktinės kelionės traukiniu, irgi – Kazachijos gulagų patirties dalis. Juk tai dėl atšiauraus klimato, milžiniškų atstumų sovietai tas vietas ir pasirinko savo genocidams.

Skaityti daugiau:
Kazachija – kalnai, gulagai ir dangoraižiai

 

---

Holodomoro muziejus Kijeve

Vieta: Ukraina

Holodomoras buvo didžiausias pasaulio istorijoje vienos tautos genocidas. Jo metu (1932-1933 m.) sovietai badu išmarino bent 7-10 milijonų ukrainiečių (atėmė maistą ir uždraudė išvykti). Holodomoro metu nužudyta apie dvigubai daugiau ukrainiečių, nei per holokaustą – žydų.

Tačiau Holodomoro muziejėlis stebina ne aukų skaičiais, ne tragiškais eksponatais. Jis pribloškia savo… menkumu. Žinant Holodomoro siaubą baisu, kaip menkai tėra prisimenami tie milijonai aukų net savo nepriklausomoje tėvynėje. Sovietai holodomorą visaip trynė iš istorijos, o jų surusintoje Ukrainoje net po visų revoliucijų aukų atminimas sunkiai skinasi kelią.

Muziejėlis atrodo kone mėgėjiškai, palyginus su gigantomaniškais obeliskais “tarybinei armijai” ar “fašistų nužudytiems tarybiniams žmonėms”. Auomet šiuos paminklus statė oficiali sovietinė valdžia propagandiniais tikslais ir galėjo nesirūpinti piliečių nuomone, o šiandien Holodomoro atminimo paminklas nepatiktų daliai rusakalbių, kurie Holodomoro kančių patyrė mažiau ir buvo tarp genocido vykdytojų.

Todėl status quo buvo saugomas: paminklėliai komunizmo aukoms mažyčiai ir net kai kurie Leninai buvo paliekami stovėti, norint nepykdyti rusų. Iki, aišku, “Euromaidano” – jo metu dauguma paėmė valdžią į savo rankas ir paminklus bolševikų vadui nugriovė. Centrinėje Ukrainoje. Vakarų Ukrainoje (kur rusų mažai) jų jau seniai nebuvo, o rytų Ukrainoje, matyt, jie dar ilgai stovės – tenykštės daugumos valia kitokia. Galbūt ir Holodomoro atminimo kūrimui ateis eilė.

Tačiau kol kas obeliskas Holodomoro aukoms dydžiu neprilygsta net arkai, dedikuotai „amžinai rusų ir ukrainiečių tautų draugystei“. Holodomoro muziejėlio angliški tekstai kažkodėl pasakoja ne apie 7-10 mln. ukrainiečių pražudžiusį 1932-1933 m. sovietinį Holodomoro genocidą, bet apie ~1921 m. pilietinio karo ir komunistinės ekonominės betvarkės sukeltą badą (tąsyk mirė 1,5 mln.) – vakarietis čia neabejotinai pasimes. Jam didesnį įspūdį paliks Rusijos žiniasklaidos propagandiniai genocido neigimo teiginiai…

Skaityti daugiau:
Kijevas Euromaidano revoliucijos išvakarėse
Apsilankymas Kijeve karo metu

 

---

Navahų ir hopių indėnų rezervatai

Vieta: JAV (Arizonos, Jutos, Kolorado, Naujosios Meksikos valstijos)

Indėnus mėgstama romantizuoti. Ir Lietuvoje seniau buvo populiarios Karlo Majaus apysakos vaikams apie vadą Vinetu. Bet jas rašydamas K. Majus net nebuvo lankęsis Amerikoje, o ir vandens nuo to XIX amžiaus nutekėjo begalės.

Kelionė į didžiausią išlikusį indėnišką JAV regioną sudaužė iliuzijas tiems iš mūsų, kas jų turėjo. Šiandien indėnai vilki paprastais rūbais, daug jų skurdūs ir prasigėrę, o nuo atvykėlių slepiama tradicinė religija atrodo kaip kažkoks dar vos alsuojantis rudimentas.

Indėnai neteko ne tiesiog tėvynės, indėnai neteko viso žemyno. Ir JAV rezervatuose, kur šis bei tas tebėra išsaugota, geriausiai suvoki kiek – prarasta negrįžtamai. Tikrų indėnų iš esmės nebėra. Dalis jų išžudyta, dalis – ištremta ir pertremta, dalį išguldė iš Europos ar Afrikos atvežtos ligos, dalį taip paveikė užsieninės kultūros, kad pamiršo savąją.

Vieną indėnų greta buvęs žmogus pamėgino jį užkalbinti ispaniškai: juk tokių veido bruožų paprastai būna imigrantai iš Lotynų Amerikos. Šis pavyzdys gerai parodo, kokie užgožti šiandieninėse JAV yra vietos indėnai, tebesudarantys vos 1% valstybės gyventojų (palyginimui lotynų amerikiečiai – 17%).

Ir aš lankiausi ne šiaip rezervate, o Navahų tautoje – bene geriausiai išlaikiusiame savo kultūrą. Juk navahai yra didžiausia JAV indėnų tautybė. Jų 300 000, bet jų rezervatams priklauso plotas, didesnis nei visa Lietuva ir besidriekiantis per tris valstijas (Jutą, Naująją Meksiką, o daugiausiai – Arizoną). Navahams pasisekė, nes tai ir yra jų tikroji tėvynė. Daugybę kitų indėnų tautų (“genčių”) XIX a. ištrėmė iš gimtinių, suvarė į mažus nederlingus sklypus. Bet navahų žemės ir šiaip buvo prastos, niekas jų nesigviešė. Tiesa, kartą jie buvo priversti pėsčiom nužygiuoti 500 kilometrų ryčiau, bet pati JAV valdžia netrukus atšaukė šį nepopuliarų planą.

Tačiau išlikti savimi nelengva ir navahams. Pavyzdžiui, jau trečdaliui navahų gimtoji kalba yra anglų. Tiesa, kitur situacija daug liūdnesnė: vos 10% “senųjų amerikiečių” tebemoka savo tautų kalbas. Hopių kultūra, kurių rezervatas iš visų pusių apspuptas navahų valdų, apnykusi dar labiau.

Skaityti daugiau:
JAV indėnų žemės: rezervatas, didesnis už Lietuvą

 

---

Baisiausių genocidų ir žudynių vietų žemėlapis

 

---

Kitos genocidų, žudynių ir katastrofų vietos

Pastarosiose gal žuvo mažiau milijonų, žudyta “paprasčiau”. Tačiau kiekvieno žmogaus mirtis – tragedija, o tūkstančių – tūkstančiai tragedijų.

Srebrenica (Bosnija)

Jei atrodo, kad “mūsų laikais” Europoje genocidai negali vykti, Srebrenica grąžins į realybę. Serbų pajėgos čia 1995 m. nužudė 8000 bosnių vyrų ir tai buvo tik vienas daugelio tokių epizodų Bosnijos kare. Našlės ir dukros būdavo prievartaujamos. Teoriškai apginti bosnius žadėjo Jungtinės Tautos – bet Srebrenicoje kaip niekur kitur pasirodė, kad ši institucija “bedantė” ir veikia tik tada, kai žudikai jos patys paiso (ko serbai nedarė). Dabar Srebrenicoje sukurtas memorialas iš daugybės vienodų baltų stulpų. Tačiau gyvų bosnių aplinkui nebėra: gyvena serbai, o daug namų apleista.
Plačiau: Bosnija – trijų žavių kultūrų frontas.

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai