Daugybės pačių įspūdingiausių pasaulio vietų ir patirčių nebėra! Nuo didžiausių pasaulio krioklių iki galingiausio geizerio, nuo greičiausio keleivinio lėktuvo iki didžiausio sterblinio plėšrūno.

Čia nerašau apie kokius ten „septynis pasaulio stebuklus“, kurie sugriuvo šimtai ar tūkstančiai metų atgal. Rašau tik apie tai, kas egzistavo pakankamai neseniai, kad būtų išlikę nuotraukose ar video.

Kai kurias tų vietų net mačiau aš pats, bet niekas daugiau nebepamatys, nes jų nebėra. Daugelio kitų nemačiau ir nepatyriau – bet labai norėčiau grįžti į netolimą praeitį, kad tai išvysčiau savo akimis… O ką jūs labiausiai norėtumėte pamatyti, jei galėtumėte grįžti į praeitį?

Singer dangoraižis (ir kiti XX a. pradžios Niujorko dangoraižiai)

Vieta: Niujorkas, JAV

1908 m. tai buvo aukščiausias pasaulio dangoraižis. Ne tik aukščiausias, bet ir vienas įspūdingiausių – jo architektūros stilius puošnumu labiau priminė Europos katedras, nei verslo dangoraižius. Ne ką mažiau įspūdingas buvo ir interjeras. Net nepasakytum, kad tai – “Singer” siuvimo mašinų kompanijos štabas.

Jei stovėtų šiandien, “Singer” pastatas neabejotinai būtų Niujorko ikona. Bet JAV – ne Europa, paveldas ten nevertinamas. 1967-1969 m., išstovėjęs 53 metus, “Singer” pastatas nugriautas. Jo vietoje pastatytas didesnę sklypo dalį užimantis, taigi, pelningesnis “One Liberty Plaza” – deja, architektūrine prasme tai tėra eilinė juoda “dėžutė”, kuri galėtų stovėti bet kur pasaulyje ir visai netraukia akies.

Iki pat 2001 m., kai rugsėjo 11 d. griuvo Niujorko Pasaulio prekybos centras, “Singer” pastatas buvo aukščiausiu pasaulyje nugriautu pastatu.

Kartu su “Singer” pastatu, Niujorkas prarado daugiau ankstyvųjų dangoraižių.

Sterblinis vilkas

Vieta: Australija

Kai kalbame apie “išnykusias gyvūnų rūšis”, paprastai yra du variantai:
*Rūšis išnykusi taip seniai, kad nei kas jos pamena, nei yra išlikę nuotraukų ar vaizdo įrašų. T.y. dinozaurai, mamutai ir t.t.
*Išnyksta rūšis, labai jau panaši į kitas rūšis, kurios tebėra. Negamtininkas net nemato skirtumo. Tarkim, ~1970 m. išnyko japoniškas jūrų liūtas, bet tik 2003 m. net mokslinininkai apskritai susivokė, kad tai buvo atskira rūšis – o ne tas pats Kalifornijos jūrų liūtas, kurių pilna iki šiol.

Todėl tas nykimas daug kam atrodo toks tolimas, hipotetinis: “Na juk nėra jokių gyvūnų, kurie dabar būtų išnykę”.

Įspūdingiausia / liūdniausia išimtis – sterblinis vilkas (thylacine), gyvenęs Tasmanijoje. Į šį gyvūną, jo pražiotus nasrus nieko nė iš tolo panašaus nėra. Maža to, tai buvo didžiausias sterblinis plėšrūnas, toli dydžiu lenkęs dabar didžiausią sterblinį velnią. Ir gyveno jis tikrai neseniai – paskutinis nugaišo 1936 m. Tai reiškia, kad yra jo nuotraukos, vaizdo įrašai.

Dėl savo ypatingumo sterbliniai vilkai žadina australų vaizduotę – vieni nuolat sako neva pamatę dar gyvą sterblinį vilką kur nors Australijos dykumų pakelėse, kiti siūlo “atkurti” juos pasinaudojant DNR.

“Concorde“ lėtuvas

Tai – vienas labai retų atvejų, kai žmonijos technologijos žengė atgal. Nuo 1976 m. iki 2003 m. metų kiekvienas civilis (na gerai, turintis pinigų civilis) galėjo skristi viršgarsiniu greičiu (2179 km/h, daugiau nei dvigubai greičiau, nei dabartiniai keleiviniai lėktuvai), skristi taip aukštai, iš kur matėsi, kad žemė apvali. Skrendant į Vakarus, „aplenkti saulę“ (leistis anksčiau, nei pakyli). Tai siūlė lėktuvas „Concorde“, kuriuo vykdyti reisai iš Londono ir Paryžiaus į Niujorką – tokie transatlantiniai skrydžiai teužtrukdavo ~3 val.

„Concorde“ turėjo pakeisti visą transporto istoriją: tikėtasi, kad visi ilgo nuotolio lėktuvai pamažu taps viršgarsiniai, taigi, visi skrydžiai sutrumpės dar perpus (panašiai, kaip jie kartą jau sutrumpėjo apie 1960 m., kai išplito reaktyviniai varikliai). Deja, taip neįvyko: skrisdamas viršgarsiniu greičiu lėktuvas skleidžia labai didelį garsą, trukdantį žmonėms ant žemės, todėl kone visos šalys uždraudė skraidyti „Concorde“ virš jų, palikdamos jiems tik reisus per Atlanto vandenyną (nes skristi per Ramųjį jie negalėjo dėl per didelio atstumo), o iš šių tik keliuose buvo pakankama rinka iš turtingų žmonių.

Taigi, „Concorde“ skraidė vos 14 vienetų, daugelis užsakovų jų atsisakė, jų gamyba nutraukta, o galiausiai 2003 m. ir jie patys nurašyti – be jokio pakaitalo.

Teisybės dėlei, „Concorde“ galima pamatyti – „nurašyti“ lėktuvai stovi muziejuose, pvz. Barbadose. Bet juk esmė ne pamatymas, o skrydis – o tai nebeįmanoma.

Berlyno siena

Vieta: Vokietija

Tai vienintelis dalykas šiame sąraše kur, turbūt, reikia pasakyti – “gerai, kad nebėra”. Jei dabar ta siena dar stovėtų, tai vis tiek tikriausiai nebūčiau matęs nei jos, nei beveik jokių kitų vietų, aprašytų šiame tinklapyje.

Visgi, Berlyno siena niūriai įspūdinga. 1961 m. sovietai ją pastatė per keletą dienų, taip atkirsdami Rytų Berlyną (valdytą komunistų) nuo Vakarų Berlyno (demokratinio) – kad rytų vokiečiai iš savo “komunistinio rojaus” nebėgtų į “kapitalistinį pragarą” (Rytų Vokietijoje dėl tokios migracijos jau trūko darbuotojų). Aišku, noro bėgti tai nesustabdė – bet su siena tai buvo be galo sunku ir rizikinga, tad 1961-1989 m. tai sėkmingai pavyko tik 5000 žmonių (per 150 žuvo ar buvo nužudyti mėgindami pereiti sieną).

Oficialiai Berlyno siena vadinta “antifašistine” – esą Vakarų Vokietija – fašistinė. Jos ilgis buvo apie 140 km, aplink buvo 55000 minų, 302 sargybos bokštai. Idant siena būtų pastatyta, sovietai griovė ištisus rajonus – mat reikėjo ne vienos sienos, tai buvo dviejų sienų linija su tarpu per vidurį, kuriame bėgančiųjų laukė minos, sargybos bokštai.

Dabar Rytų ir Vakarų Berlynas vėl susijungę – tai įvyko 1989 m., kai įtūžę žmonės nugriovė Berlyno sieną. Palikti vos keli jos fragmentai (išpaišyti grafičiais), o daug nuolaužų išsiuntinėta po visą pasaulį kaip eksponatai muziejams ar papuošimai parkams, kartu menantys liūdną Šaltojo karo istoriją.

Panašiausias į šią sieną dalykas, kurį gali pamatyti ir šiandien – sienos, kuriomis Izraelis aptvėrė palestiniečių miestus (pvz. Betliejų).

Gvairos kriokliai

Vieta: Brazilija ir Paragvajus

Igvasu kriokliais kiekvieną sekundę prateka 1750 litrų vandens: šešiskart daugiau, nei Nemunu Kaune. Niagaros kriokliais – ~2400 litrų (8 Nemunai). Viktorijos kriokliais – 1088 litrai (4 Nemunai).

Kokio įspūdingumo tada turėtų būti galingiausi pasaulyje Gvairos kriokliai – 13000 litrų per sekundę vandens sienos (43 Nemunai)! Čia nuo 114 m šlaito krito ne šiaip koks upelis, o septintoji pagal dydį pasaulio upė – Parana.

Deja, to vaizdo nemačiau ir niekada nebeišvysiu. Gvairos krioklių nebėra. 1982 m. Brazilija ir Paragvajus juos paskandino, pastatydami milžinišką Itaipu užtvanką. Trokšdami išvysti paskutinius Gvairos krioklių vaizdus tais metais žuvo 40 žmonių – tilteliai neatlaikė minių svorio. Tie žmonės paskendo kriokliuose, o patys kriokliai per 14 dienų – Itaipu mariose.

Tai neabejotinai yra svarbiausias žmonijos sunaikintas gamtos stebuklas.

Vaimangu geizeris

Vieta: Naujoji Zelandija

Geizeriai, kuriuos pasaulyje dažniausiai lanko turistai, šaudo vandenį į 10-50 metrų. Strokuras Islandijoje – 15-20 m, Old Faithful JAV Jeloustoune – 32-56 m – mačiau, buvo be galo įspūdinga, tiesiog tokia vandens piramidė. Aukščiausias pasaulyje šiuo metu yra Steamboat (Garlaivio) geizeris Jeloustoune – tačiau jis “šaudo” retai, o kartais ilgiems metams nurimsta išvis, taigi, negali eiti ir būtinai išvysti išsiveržimą (nepavyko ir man). Jo aukštis -91-122 m.

Bet koks įspūdingas tada turėjo būti Vaimangu geizeris Naujojoje Zelandijoje, aukščiausias pasaulio geizeris, koks tik kada egzistavo! Jis šaudė net į 460 m aukštį – aukščiau, nei Vilniaus TV bokštas! Šaudė kas 36 valandas. Keli žmonės net žuvo, nes stovėjo per arti.

Tačiau geizeriai neprognozuojami ir 1908 m. Vaimangu geizeris staiga nurimo su visam. Jis gyvavo 22 metus, mat išsiveržimai prasidėjo 1886 m., kai išsiveržė Taraveros vulkanas ir tikriausiai kažkaip pakeitė požeminių vandenų struktūrą, “sutverdamas” Vaimangu geizerį. Bet žemė seismiškai aktyviose zonose nuolat kinta – ir tolesni pokyčiai geizerį užgesino. O gal jis kada vėl “įsijungs”? Būna, kad geizeriai atgimsta.

Didieji transatlantiniai dirižabliai

Tai buvo trumpas laikas pasaulio istorijoje, maždaug tarpukariu. Keliauti, bent jau turtingiesiems, tolimus atstumus darėsi įprasta dirižabliais. Anų laikų dirižablių tikrai nepalyginsi su retais dabartiniais reklaminiais. Didžiausiųjų dydis buvo tarsi “Titaniko”! Didžiąją dalį sudarė dujų balionai – tačiau viduje buvo ir keleivių salonai. Irgi didžiuliai, kelių aukštų, su kajutėmis, valgyklomis, poilsio kambariais, bibliotekomis: juk dirižablis iš Vokietijos į JAV skrido apie dvi paras.

Dirižabliai atrodė kelionių ateitis – net Niujorko “Empire State Building” pastatytas taip, kad prie jo galėtų švartuotis dirižabliai. Tačiau transatlantinių dirižablių istorija pasuko į pabaigą su “Hindenburg” katastrofa (1937 m.) – šis dirižablis sudegė besišvartuodamas Niujorke. Kadangi dirižablių dujos labai degios, nuspręsta, kad jie tiesiog per pavojingi keleiviams – ir juos išstūmė lėktuvai. Tačiau lėktuvai jau visai kitokia kelionių patirtis: greičiau skrendi, bet turi tik kėdę, o dirižabliai buvo toks tarpas tarp lėktuvų ir laivų – tiek pagal greitį, tiek pagal erdvę keleiviams. Ir, svarbiausia, ne tik, kad dirižabliai nebeskraido – nė vienas tų didžiųjų dirižablių net neišliko. Jokiame muziejuje, niekur.

Nieko keisto, kad jie tokie populiarūs steampunk literatūroje!

Prieškarinės Pasaulinės parodos (Expo)

Vieta: Prancūzija, JAV, Didžioji Britanija ir kt.

Nuo XIX a. vykstančios Pasaulinės parodos (EXPO) – unikalus renginys, kai viso pasaulio šalys vienoje milžiniškoje teritorijoje įsirengia savo ekspozicijas ir demonstruoja savo pasiekimus.

Jos vyksta ir šiais laikais, bet šiuolaikinės didybe sunkiai galėtų prilygti toms, kurios vyko XIX-XX a. sandūroje. Parodas rengusios didžiosios imperijos pastatydavo joms milžiniškus kompleksus iš tikrų rūmų, kurių stilius padarydavo įtaką viso pasaulio architektūrai. Deja, beveik visa tai virto dulkėmis: nors rūmai, kupolai, bokštai atrodydavo it skirti šimtmečiams, vieni jų nugriauti iš karto po parodų, kiti – po kelių dešimtmečių.

Anas parodas mena tik pavieniai likę pastatai, tokie, kaip Paryžiaus Eifelio bokštas (statytas 1889 m. Paryžiaus EXPO). Beje, pagal pirminį planą jis irgi turėjo būti po 20 metų (1909 m.) nugriautas…

Aišku, Expo parodos – tai ne tik pastatai. Jei pavyktų į jas grįžti laiku, labiau nei bet kurioje kitoje vienoje pasaulio vietoje išvystum visų to laikmečio visuomenės troškimų, kultūros, madų, menų, džiaugsmų, vilčių ir baimių paveikslą.

Daugybė didžiausių žmonijos atradimų pirmą kartą pademonstruoti pasaulinėse parodose – juk tada tai buvo viena retų galimybių susitikti pasaulio mokslininkams, išradėjams ir eilinių žmonių “masėms”. 1876 m. Filadelfijos parodoje Belas demonstravo telefoną, 1893 m. Čikagos parodoje pastatytas pirmasis apžvalgos ratas bei indaplovė, 1904 m. Sent Luise žmonės pirmą kartą išvydo rentgeno aparatą ir ragavo ledų iš vaflių, 1939 m. Niujorke pirmąsyk pademonstruota televizija. Kokios turėjo būti žmonių reakcijos?

Buvo ten ir dalykų, kurie šiandien būtų tokie kontroversiški, kad tikriausiai, net filmuose apie tas parodas nebūtų drįstama jų pilnai parodyti: pavyzdžiui, savotiškus zoologijos sodus primindavusios žmonių iš kolonijų „parodos“, liliputų cirkai ir pan.

 

---

Kitos vietos

Priešingai nei tai, kas aprašyta aukščiau, šios vietos gal nebuvo “…iausios pasaulyje”, bet buvo labai gražios / įspūdingos ir jų neliko.

JAV lietuvių bažnyčios

JAV lietuviai pastatė apie 100 bažnyčių – ~1910 m. metu koks penktadalis viso pasaulio lietuivų bažnyčių buvo JAV. Daugybė jų įspūdingos, dydžiu sulig Lietuvos katedrom ar didesnės – juk Amerikoje lietuviai uždirbdavo daugiau ir galėdavo daugiau aukoti. Deja, Amerikoje toks paveldas nesaugomas, o vyskupijos ilgainiui tautines bažnyčias uždaro, sujungia su kitom tautom. Šitaip daug iš didžiausių, seniausių, įspūdingiausių lietuvių bažnyčių netgi nugriauta.

Bamijano Budos Afganistane

Tai buvo didžiausi pasaulyje Budos paminklai – iškalti uolose dar ~600 m. po Kr. iš gretimo šilko kelio duodamų pelnų. Jų aukštis – 38 m ir 55 m. Juos 2001 m. nugriovė Afganistaną valdęs Talibano judėjimas. Tai musulmonų judėjimas ir Budos jiems buvo stabai. Statulos sušaudytos iš artilerijos – beliko jų formos.

“Titanikas”

Turbūt daugiausiai legendomis apipintas laivas – tiek jo dydis, tiek prabanga. Tiesa, dydis žavėjo tik tada, 1912 m. – dabartiniai kruiziniai laivai gali būti kelis kartus didesni. Ir, matyt, “Titanikas” yra vienintelis objektas šiame sąraše, kuris apskritai prisimenamas tik dėl to, kad sunyko. Na, daug buvo tų transatlantinių laivų ir jei ne nuskendimas, “Titanikas” turbūt tiesiog jau seniai būtų kur pamirštas ir supjaustytas. Bet dabar jis yra legenda ir neatsisakyčiau galimybės grįžti laiku ir pamatyti jį iš vidaus.

Pasaulio prekybos centras Niujorke

Šie du pastatai nuo 1973 m. iki 2001 m. buvo Niujorko simboliu. Vienas jų trumpai buvo aukščiausias pasaulio pastatas. Jie nugriauti per 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro išpuolį teroristams nukreipus į juos lėktuvus – kas iš vyresnių neprisimena, ką veikė tada, kai tai įvyko, ir viso pasaulio televizijos ėmė rodyti tą patį? Aš dar spėjau nuvykti į PPC 1998 m. Tiesa, vietoje nugriautų bokštų pastatytas naujas – aukštesnis ir, turbūt, įspūdingesnis, na bet Niujorko panorama niekad nebus kokia buvo.

Palmyros bokštiniai kapai Sirijoje

Iš visų pasaulio romėnų miestų, vienas įspūdingiausių man Palmyra. Gal jo vieta – vidury dykumos – priduoda savo. O pačioje Palmyroje, kai ten lankiausi 2008 m., vienas įspūdingiausių dalykų man buvo bokštiniai kapai, kur laidojosi romėnai. Galima užeiti į vidų, į vietą, kur darydavo puotas. Buvo galima. Per Sirijos pilietinį karą šiuos kapus 2015 m. sunaikino Islamo valstybė.

Rožinės ir baltos terasos Naujojoje Zelandijoje

Šios terasos priminė Turkijos Pamukalę, bet buvo dviejų spalvų – vienos baltos, o kitos – rožinės. Jos spėjo tapti savotiška lankytina vieta tada dar retiems turistams, kurie keliaudavo į tą regioną XIX a. populiaraus gydymo mineraliniais vandenimis. Todėl liko jų nuotraukų, nors sunaikintos jos dar 1886 m. – išsiveržus Taraveros ugnikalniui. Beje, tai tas pats ugnikalnio išsiveržimas, kuris “paleido” Vaimangu geizerį…

Buhenas ir senovės Egipto tvirtovės

Senovės Egiptas valdė Nilo slėnį, o pietuose ėjo jo siena su Nubija. Ta siena buvo įtvirtinta galingomis tvirtovėmis – seniausiomis taip gerai išlikusiomis pasaulyje. Garsiausia – Buheno tvirtovė, paskutinį kartą perstatyta prieš 3200 m., bet iš tikro dar daug senesnė. Deja, pastačius Asuano užtvanką, tvirtovė paskandinta. Buvo aplink ir daugiau svarbaus paveldo, kuriam kilo pavojus – įvairios šventyklos, tarp jų Abu Simbelis. Pasaulis susivienijo ir daugelį tų vietų “pakėlė aukščiau” ar išvis išvežė iš Egipto dar prieš kylant vandenims – bet Buhenui jėgų neužteko.

Karaliaučius

1945 m. Karaliaučių užkariavę rusai ne tik pervadino Kaliningradu, bet ir faktiškai nugriovė bei pastatė iš naujo, iš naujo subraižydami gatves, kvartalus, užstatė nuobodžiais sovietiniais daugiabučiais – net nugriovę pilį vietoj jos pastatė sovietinį daugiaaukštį. Tik senose nuotraukose matau, koks nuostabus tai buvo miestas, tikras vakarietiškas didmiestis į kurį iš Lietuvos galėtum suvažinėti per dieną. O dar ir su lietuviška istorija, juk ten išleistos pirmos lietuviškos knygos. Deja, Karaliaučiaus jau nebėra, jo žmonių irgi nebėra – visi išblaškyti, išžudyti, pakeisti rusais. Tai – didžiausias šitaip per metus iš pagrindų pakeistas Europos miestas. Dabar tai – eilinis Rusijos miestas. Net angliškoje Vikipedijoje yra atskiri straipsniai “Karaliaučius” ir “Kaliningradas” – nes tai du skirtingi miestai, su skirtingu planu, pastatais, žmonėmis – kad ir toje pat vietoje.

Kaulūno aptvertasis miestas

Tai buvo vienintelė „turtingame pasaulyje“ vieta be joių įstatymų. Viskas prasidėjo 1898 m., kuomet Kinija Kaulūną atidavė Didžiąjai Britanijai kaip Honkongo dalį, tačiau sau pasiliko šį „aptvertąjį miestą“, iš visų pusių apsuptą Britanijos valdomų žemių. Tada tai buvo Kinijos fortas (iš to ir pavadinimas). Kai Kinijoje 1948 m. įsigalėjo komunistai, jie nustojo kaip nors prižiūrėti savo eksklavą – tačiau Britanija, laikydamasi sutarties su Kinija, taip pat negalėjo jos perimti. Taigi, buvęs kinų fortas virto tankiausiai pasaulyje gyvenama vieta, čia apsigyveno 50000 žmonių. Be jokių statybos leidimų ar priežiūros pastatai stiebėsi į viršų, suaugo į vieną milžinišką pastatą, o gatvės ir skersgatviai virto vidiniais koridoriais. Vienintelė atvira vieta buvo stogai. Į Aptvertąjį miestą traukėsi visi, kam nepatiko kontrolė: nuo banditų ir narkoprekeivių iki kazino ir prostitučių iki dantistų, kurie čia teikė pigias – bet nebūtinai higieniškas – paslaugas. Nieko panašaus į tai pasaulyje nebuvo ir nėra, bet 1994 m., gerėjant Kinijos ir Britanijos santykiams, bei ruošiantis Honkongo grąžinimui, aptvertasis miestas tapo Honkongo dalimi ir buvo nugriautas – beliko parkas.

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Berlynas kaip joks kitas Europos miestas trykšte trykšta gyvybe, šviesom ir muzika. Čia – Europos jaunimo sostinė, kur susirinkusios visos rasės, tautos ir subkultūros netgi nykiausias ir apleisčiausias gamyklas geba paversti “supersuperinėmis” vakarėlių zonomis…

Tačiau šitas Berlynas gimė ką tik. Buvo daug Berlynų. Visi labai svarbūs. Ir visi staiga išnyko. Bet visų jų didybės liekanos tebeslypi kažkur anapus barų ir kebabinių kėdžių – ir kiekvienas gali jas rasti!

Buvo Berlynas didinga, puošni Vokietijos Imperijos sostinė su vienais geriausių pasaulio muziejų ir puošniausių pastatų – bet 1918 m. Imperija griuvo. Buvo nacių Berlynas, kurį Hitleris žadėjo paversti pasaulio centru – bet Antrasis pasaulinis karas 1945 m. visą jį sutrynė į griuvėsius. Buvo Padalintasis Berlynas, kai vienoje Sienos pusėje klestėjo demokratija, o kitoje valdė žiaurūs komunistai, aptvėrę savo pusę tarsi kalėjimą: pabėgti per Berlyno sieną buvo mirtina svajonė. 1989 m. siena griuvo ir daugelis berlyniečių savo svajonę įgyvendino – išvažiavo. Miestas tapo nebereikalinga tuščių daugiabučių dykuma… Dabar prisikėlė – eilinį kartą vėl kitoks.

Bet viskas susiję. Jei ne tos spalvingos istorijos nuolaužos, kažin ar visi hipsteriai ir reiveriai Berlyną būtų taip pamilę.

Berlyno centras: imperinis miestas

Gražiausias (įprastine prasme) Berlyne – miesto centras. Tai nėra ankštas “Senamiestis”, kokį mes jį įpratę matyti, mat Berlynas Viduramžiais nebuvo svarbus miestas. Jis išaugo tik Prūsijai vienijant Vokietiją tapęs jos sostine. Ir dauguma didingiausių pastatų centre statyti tokie didingi ir puošnūs, kad būtų verti naujosios imperijos, ketinusios dalintis pasaulį su britais ir prancūzais.

Ne mažiau pribloškia ir monumentai, tokie kaip Brandenburgo vartai (1791 m.), iš tikrųjų niekad nenaudoti miesto gynyboje, ar Pergalės kolona (1873 m., atmenanti Vokietijos vienijimo karus).

Vokietijos politinė širdis – Reichstagas (bundestagas). Pusę šimtmečio 1945-1989 m. jis praleido apleistas palei kapitalizmo ir komunizmo frontą, o šiandien, padabintas stikliniu kupolu, vėl glaudžia Vokietijos parlamentą.

XIX a. imperijoms labai buvo svarbus ir eilinių žmonių švietimas. Kad jie suvoktų, kiek jų “narsūs tautiečiai” pasaulio tolybėse “gerų dalykų” atrado. Taigi, Imperija Šprė upės salą Berlyne pavertė Muziejų sala, kurios didinguose pastatuose – viskas nuo tapybos iki tikrų iš Babilono atgabentų miesto vartų.

Rytų Berlynas – didelis miegamasis rajonas virto dideliu “tūsų” širdimi

1945 m. okupavę Rytų Berlyną sovietai daugelį “imperinių” rajonų išgriovė ir pastatė naują “socialistinį miestą”. Pasidairęs į pastatus Rytų Berlyne pasijauti lyg atsidūręs toli Europos rytuose, kokiame Rusijos užkampyje. Beveik pačiame centre ten – dūlantys miegamieji rajonai iš blokinių daugiabučių. Šen bei ten koks senesnis pastatas – bet irgi nykus, nes buvo projektuotas stovėti kur kiemo užkampy, o dabar, išgriovus viską aplinkui, atsidūręs palei kokį svarbų prospektą…

Dar kokiais 2005 m. tūkstančių butų Rytų Berlyne stovėjo tušti ir niekam nereikalingi – po Vokietijų susijungimo 1989 m. rytų berlyniečiai, vos gavę galimybę, persikėlė gyventi į Vakarų Vokietiją arba bent jau į šiuolaikiškesnius būstus. Negyvenami butai tapo tokiu dideliu Berlyno savivaldybės galvos skausmu, kad net Lietuvos laikraščiai rašydavo apie tą problemą.

Ech, kaip sunku tuo patikėti šiandien! Iš praždių ištuštėjusį Rytų Berlyną atrado menininkai kuriems trupanti tarybinė pramonė, virš gatvių besidriekiantys vamzdžiai ir be jokių ribojimų paišomi grafičiai atrodė romantiškai įkvėpiantys. Senuose bunkeriuose suskambo alternatyvi muzika, studijas steigė tapytojai ir fotografai, “niekam nereikalinguose cechuose” pradėjo veikti savadarbiai naktiniai klubai. Visokiausių subkultūrų minios traukė to lankyti ir iki šiol Berlyne gal daugiau nei kur kitur Europoje gali išvysti visokių keisčiausių “mama lieptų taip nesirengti” aprangos stilių, tatuiruotes, šukuosenas.

Bet paskui “neformalus” pasekė ir masinė kultūros pramonė, ir visokie startuoliai, ir kietuoliai. Berlynas tapo “cool”, “geil”, “güzel”! Kai Berlyną lankiau 2013 m., dar rašiau – “Rytų Berlyną sunku pamilti”. Sugrįžęs 2022 m. pamilau. Tuščius laukus per tą laiką užpildė modernūs stiklo ir plieno daugiaaukščiai, tuščius šaligatvius net žiemą buvo okupavę viso pasaulio virtuvių restoranų ir trankių barų staliukai, tuščias grafičiais išterliotas sienas papuošė keisčiausių klubų ir renginių reklamos.

Ir net Alexanderplatz, toji sovietų “išprievartauta” Berlyno centrinė aikštė, kur buldozeriais išgriovę visą Vokietijos Imperijos didybę komunistai “prištampavo” vienodų daugiabučių, dabar jau atrodo visai žavi! Ne dėl pastatų – dėl gyvybės. Šitiek žmonių, šitiek gatvės muzikos, šitiek (alternatyvių) madų, šitiek šviesų vakare!

Butai senuosiuose tarybiniuose daugiabučiuose vėl ištirpo – ir už juos mokama tarsi už prabangos rojų. Ne, jie, net ir renovuoti, atrodo liūdnokai – tikroji prabanga yra gyventi Berlyne, kur “viskas vyksta!”.

Bet, kaip visuomet Berlyne, praeities atmosferos gali paragauti su kaupu. Prospekte, kruis tebesivadina Karlo Markso Alėja. Stalininio stiliaus, pilkais, slegiančiais, tačiau puošniais fasadais. Statyta kaip pagrindinė Rytų Berlyno ir visos komunistinės Rytų Vokietijos arterija. Stovint po jos medžiais hipsterinė Berlyno dabartis atrodo kažkur toli toli…

Netoli Karlo Markso alėjos – “tamsiausia” Berlyno vieta. Štazi muziejus. Milžiniškas štabas, kuriame veikė ši KGB atitinkanti Rytų Vokietijos spectarnyba. Tik preciziškai sekė ji dar didesnį procentą žmonių, nei KGB Sovietų Sąjungoje. Ir griūvant komunizmui rytų vokiečiai šturmavo Štazi archyvus, ieškodami informacijos apie save. Laimė, vokiečiai tvarkingi, patalpų jie nesugriovė ir iki pat šiol jos – tokios, kokias paliko paskutinis direktorius.

Totalitarinis Berlyno paveldas

Nepaisant to, kad yra viena labiau nuo komunizmo nukentėjusių tautų (sovietai išžudė ~2 mln. vokiečių civilių, išprievartavo šimtus tūkstančių moterų), vokiečiai nekeičia visų gatvių pavadinimų, negriauna sovietinių “pergalės” paminklų. Jų, milžiniškų, yra du – vienas Tirgartene, kitas – Treptoverio parke. Pastarajame neva pastatyta po sarkofagą visoms 16 tuomečių tarybinių respublikų (ir Lietuvos TSR), bet “lietuviškasis” niekuo nesiskiria nuo likusių. Memorialą puošia gausybė Stalino citatų. Net Rusijoje tokių mažai berasi. Viską sutvarkė, suremontavo Vokietijos valdžia. Ir tai viena nedaugelio Berlyno vietų, kur nemačiau jokių grafičių – turbūt valyti dažnai tenka, kai Berlyne šitiek rusų išprievartautų vokiečių moterų palikuonių, šitiek pabėgėlių iš Ukrainos. Naivus aprašas prie paminklo skelbia, kad šiuolaikinė Vokietija, savo lėšomis suremontuodama(!) paminklą, “siekė susitaikymo su Rusija ir kitomis postsovietinėmis tautomis”. Tarsi tos “postsovietinės tautos” džiaugtųsi tuo paminklu, pačios tokius pat pas save seniai nugriovusios…

To šaknys – propagandos kampanijoje, kurią ne tik sovietai, bet ir vakarų Sąjungininkai pokariu vykdė Vokietijoje. Ji ne tik išmokė vokiečius nekęsti nacių (denacifikacija) tačiau – o tai kur kas kontroversiškiau – paskatino traktuoti visus Sąjungininkus “išvaduotojais”. O juk tarp Sąjungininkų buvo ne vien demokratiškosios JAV, Jungtinė Karalystė ar Prancūzija, o ir Sovietų Sąjunga, baisiausias to meto totalitarinis režimas, pražudęs daugiau žmonių, nei visos fašistinės-nacistinės diktatūros kartu paėmus. Tačiau iki pat šiol vokiečiai nesugeba su vienoda atjauta žvelgti į komunizmo ir nacizmo aukas. Iki pat šiol Rytų Berlyne tebėra populiari ir VDR Komunistų partija (tiesa, persivadinusi tiesiog “Linke” – “Kairė”).

Jokiame kitame Vakarų Europos mieste neregėjau ir negirdėjau tiek prosovietinių, prorusiškų dalykų, kiek Berlyne. Nuo Rusų muziejaus, kur pasakojama apie “vokiečių pražudytus rusų karius”, bet beveik nieko apie tai, kiek karių ir civilių pražudė rusai. Iki šiuolaikinių Karlo Markso seminarų reklamų su kūjais ir pjautuvais. Tokia mintis Berlyne tiesiog ore tvyro: “Vokiečiai/naciai buvo blogi, rusai/komunistai buvo tik nekaltos vokiečių aukos, ir dabar vokiečiai turi amžinai atgailauti remdami bet kokius jų veiksmus”. Kartais atrodydavo, kad net Minske ar Sankt Peterburge žmonės kritiškiau žiūri į Sovietų Sąjungos rolę, nei Berlyne!

Na gerai, suprasčiau dar, jei vokiečiai kažkaip atleistų rusams už skriaudas jiems patiems, nes “patys vokiečiai pradėjo karą”. Aišku, ir tai tokia savo seneles ir proseneles niekinanti užmarštis dvelktų absurdu: juk milijonai nužudytų, išžagintų vokiečių buvo civiliai, daug jų nebuvo naciai, su naciais siejo tik bendra tautybė… Bet kai Berlyno muziejuose ir atminimo lentose “negalima” plačiai rašyti net apie kitų nekaltų tautų, kurias Hitleris dalinosi su Stalinu, aukas – jei tik tas aukas nužudė ne vokiečiai, o rusai – tai jau labai “neskanu”. Deja, kuo ilgiau buvau Berlyne, tuo labiau neapleido jausmas, kad kažkokio ruso kario, pakeliui į Berlyną 1944 m. žudžiusio ir plėšusio lietuvius, lenkus ir kitus, gyvybė čia vertinama nesuskaičiuojamą kartų daugiau, nei visų tų aukų gyvybės. Po to, kai bendrakeleivis 2022 m. nuėjo į eilinę kavinę, o vokietis šeimininkas, išgirdęs, kad esame iš Lietuvos, ėmė pasakoti, kad kare palaiko Rusiją, nes ji vėl kovoja su Vakarų imperializmu, jau ir “neutraliais” Berlyno barais, įkurtais kokių ten meksikiečių imigrantų, darėsi sunku džiaugtis. Aišku, ta “sovietiškiausio Vakarų Europos miesto” atmosfera pritraukė ir daug rusų – jie sudaro ~3% berlyniečių. Vieną iš kartų, kai lankiausi Berlyne, viešbučio darbuotojas rusas, išvydęs lietuvišką pasą, “persijungė” į rusų kalbą ir puolė klausinėti “Kaip tai jūs prastai mokat rusiškai? Taigi Lietuvoje net parlamente visi posėdžiai vyksta rusiškai!”.

Nors menantieji nacizmą, priešingai nei menantieji komunizmą, jau sparčiai atgula kapuose, ta atmintis iki šiol formuoja Vokietijos politiką. Štai šiandienos Vokietijoje antisemitizmo mažiau nei daugelyje kitų valstybių – tačiau prie visų sinagogų, vis plečiamų žydų muziejų mačiau dieną-naktį budint policininkus. “Sunaikinta įvairovė” – per vieną mano apsilankymų visame Berlyne pasitikdavo tokie nacių laikotarpį atmenantys laikini paminklai.

Nacistinė architektūra, visgi, turi savo gerbėjų – tegul jie ir nesireiškia taip garsiai, kaip įvairaus modernizmo šalininkai. Ji – kažkuo panaši į stalininę, tik, sakyčiau, dar didingesnė, nepaisant to, kad ir paprastesnė. Didybė kuriama masteliais, o ne puošnumu. Tarp jos pavyzdžių – Berlyno olimpinis stadionas, kuriam, tiesa, ruošiantis 2006 m. Pasaulio futbolo čempionatui uždėta moderni “karūna”.

“Šventa įvairovė”: naujoji Berlyno ideologija

Šiaip ar taip dabartinėje Vokietijoje įvairovė idealizuojama nepaisant nieko, o bet kokia kritika jai “maišoma su žemėmis” it koks nacizmo atgimimas. Lygiai taip, kaip nacių laikais idealizuota priešingybė – tautinis grynumas, o bet kokia kritika jam maišyta su žemėmis kaip bolševizmas ar kosmopolitizmas… Kaip tada kitataučiai, nepaisant logiškų argumentų, “varyti lauk”, taip dabar, nepaisant logiškų argumentų, milijonais kviečiami iš įvairiausių Afrikos ar Azijos kraštų, teikiant politinį prieglobstį net be realaus pagrindo. Visuomet gaila, kai panašiai įsivyrauja “vienintelis teisingas požiūris”…

Bet, kaip ir su sovietiniais simboliais, berlyniečiai, atrodo, visokeriopai siekia “išpirkti kaltę” elgdamiesi priešingai nei ~1940 m. Kad atleistų patys sau – nes likęs pasaulis Berlynui jau seniai atleido…

Taip, totalitariniai režimai “ravėjo” Berlyną nuo jiems nepageidaujamų žmonių ir taip, tai buvo labai žiauru. Bet, kita vertus, galbūt toksai radikalizmas, “neapykanta kaimynui” apskritai galėjo sudygti tik ten, kur buvo tautinė įvairovė? Kad ir kiek multikultūralizmas būtų idealizuojamas šiandienos Vokietijoje – tautiškai margos visuomenės statistiškai daug nestabilesnės, būtent jose kyla dauguma pasaulio konfliktų, pogromų, genocidų ir kitų neapykantos proveržių…

Pokariu, po denacifikacijos, buvo sunku įsivaizduoti, kad Berlyne vėl kada galėtų vykti žudymai tautiniu ar religiniu pagrindu. Tačiau, specialiai užauginus “įvairovę”, tokie išpuoliai ir konfliktai grįžo į realybę (terorizmo pavidalu).

Įvairovė pasaulio mastu (skirtingos kultūros skirtingose šalyse) bus visuomet, ir tokia įvairovė yra visokeriopai naudinga, tačiau įvairovė viename mieste, kaip prieškario Berlyne ir kaip šiandienos Berlyne – labai jau problemiškas, nevienareikšmis dalykas. Galbūt siekis, kad visi labai skirtingų kultūrų žmonės visuotinai draugiškai sugyventų kaimynystėje, lygiai taip pat prieštaraujantis žmonijos prigimčiai, kaip ir jau pamirštas Rytų Berlyno valdžios troškimas pastatyti komunizmą? Na, Berlyne, aišku, net tokios minties negalėčiau kelti, kaip ir daugybės kitų… “Ribos” “laisvės mieste” kartais net arčiau, nei daugelyje kitų.

Kaip ten bebūtų, suprantu kodėl ERASMUS studentui toji Berlyno įvairovė tiesiog nuostabiai žavi. Visų šalių maistas! Visų šalių muzika! Visų šalių šokiai! Visų šalių vaikinai ir merginos! Linksmiausiuose rajonuose – už kiekvieno kampo. Kas bus ateity, kitam rajone – ne tiek svarbu. Tada jau gyvensi kitur.

Nugriautoji Siena ir Vakarų Berlynas

Iš garsiausio Berlyno statinio – Berlyno sienos – šiandien telikęs politiniais grafičiais apipaišytas fragmentas Rytų pusės galerija. Griūvant komunizmui 1989 m. žmonės entuziastingai išgriovė tą nekenčiamą statinį. Juk net 139 žuvo, mėgindami pabėgti iš komunistiniu kalėjimu tapusios Rytų Vokietijos į laisvesnius Vakarus.

Aišku, Rytų Vokietijos valdžia aiškino priešingai. Neva pas juos buvo rojus, o Vakarų Vokietijoje – kapitalistinis pragaras. Tačiau Berlyno siena (oficialiai: “Antifašistinė siena”) – didžiausias jų melo įrodymas. Mat kol jos nebuvo, žmonės “balsavo kojomis” – tiek daug jų persikėlė iš Rytų Berlyno į Vakarų Berlyną, kad Rytų Vokietijai ėmė trūkti darbininkų. Štai tada 1961 m. per savaitę tarybiniai kariai ir pastatė tą 155 km ilgio betoninę sieną, “uždarydami kalėjimą”. Net metro linijas perkasė, “pernelyg arti sienos” stovėjusių namų langus užmūrijo (juk kai kas bandydavo šokti per Sieną pro juos).

Vakarų Berlynas tapo kapitalizmo sala, iš visų pusių apsupta (ir aptverta) komunizmo jūros. Jam išsilaikyti padėjo tik amerikiečių suorganizuotas “oro tiltas” – būtiniausių dalykų skraidinimas. Tokiomis sąlygomis miestas negalėjo normaliai gyvuoti ir Vakarų Vokietija sava sostine paskelbė Boną. Daug Vakarų Berlyno pastatų palei naująją sieną riogsojo nenaudojami, įskaitant Reichstagą. Dabar dauguma jų suremontuoti, o tuščios, sovietų išgriautos erdvės užstatytos šiuolaikiškai: nuo modernių Potsdamo aikštės dangoraižių iki Holokausto memorialo.

Vietomis išgriautų erdvių dar likę, o atminimo lentos primena, kas ten buvo anksčiau. Štai bažnyčios prie Bernauer gatvės memorialo bokštas išstovėjo iki pat 1985 m., o sovietų kariai iš varpinės mėgdavo žvalgytis į Vakarų pusę. Visgi, galiausiai šventovę jie susprogdino. Dabar toje vietoje – tik menka koplyčia. Bažnyčios nereikia, mat Rytų Vokietijoje, priešingai daugeliui ekskomunistinių šalių, sovietams pavyko išplatinti ateizmą: dauguma žmonių ten – netikintieji.

Garsiausia buvusios sienos vieta – Checkpoint Charlie, arba “Perėjimo punktas C”. Ten, kur kadaise buvo viena keleto vietų, kur, su labai sunkiai gautais leidimais, kai kurie žmonės galėdavo kirsti Rytų/Vakarų sieną – nedidelis muziejus, dar vienos sugriautos bažnyčios metaliniai kontūrai.

Nors Vakarų Berlyno niekas specialiai negriovė dėl ideologijos, ir jo karas nepasigailėjo. Todėl daug pastatų ten – paprasti, skubiai sumūryti pokariu. Tik šen bei ten pamatai kokią didingą bažnyčią, rūmus ar tiltą. Tik tada supranti, kad iki karo Berlynas tikriausiai grožiu nenusileido Paryžiui. Štai iš Kaizerio Vilhelmo bažnyčios teliko bokštas – užtat koks didelis (113 m), koks puošnus. Jis tapo paminklu senajam Berlynui, vienam įspūdingiausių Europos miestų, teišlikusiam atvirukuose ir bombų kažkaip išvengusiuose fragmentuose. Kaip ir Oberbaumo tiltas, Šarlotenburgo rūmai…

Keistumas – Berlyno privalumas?

Dabar Berlynas – labiau keistas ir gyvas nei gražus. Bet grožis nebėra būtinas, kad miestas trauktų turistus ar “įdomesnėje vietoje” gyventi nusprendusius hipsterius. Žmonės keliauja daug ir gražių miestų Europoje kiekvienas pamato dešimtis. O Berlynas – tik vienas.

Vienintelis toks įvairus. Nekalbu apie tautinę įvairovę – jos dabar kupina visa Vakarų Europa. Kalbu apie istorinę įvairovę. Nėra pasaulyje kito miesto, kur dalis senųjų gyventojų būtų praleidę Šaltąjį Karą kapitalizmo pusėje, o dalis – komunizmo. Kur netoli sovietinio paminklo galėtum išvysti modernius korporacijų biurų pastatus – tų pačių metų statybos. Kur pro tas pačias grafičiais išpaišytas sienas vaikščiojo šitiek šnipų ir agentų. Dėl kurio vos nekilo atominis karas. Kuris per 100 metų tris kartus buvo tapęs svarbios valstybės sostine, lėmusia milijonų likimus, ir tris kartus – žlugusiu ar net sugriautu miestu, kurio likimą sprendė svetimi.

Tokios “sūpynės”, aišku, lėmė, kad net šių laikų istorija Berlyne nėra akivaizdi: nauji vėjai juk “nutrina” senuosius. Berlyne tikrai nebeišvysi nė vienos svastikos, o reikšmingiausi pasaulio istorijai miesto pastatai – Kaizerių rūmai, Hitlerio Reicho kanceliarija ar Berlyno siena – pasikeitus politinėms aplinkybėms specialiai nugriauti (tiesa, rūmai, vėl pasikeitus aplinkybėms, 2020 m. iš dalies atstatyti). Todėl tuos, kam maga viską “gauti ant lėkštutės”, Berlynas tikriausiai nuvils. Užtat jeigu patinka ieškoti istorijos giliau pasikapsčius – tai puikus miestas.

Štai tas kalnas miesto šone supiltas iš Antrojo pasaulinio karo griuvėsių – jais užpilta nebaigta statyti milžiniška nacių karių mokykla, o nūnai apleistą bokštą “kalno” viršuje naudojo JAV šnipai. Štai tame didžiuliame pastate veikė Luftvafės ministerija, Hermanas Gėringas iš jo siuntė lėktuvus bombarduoti Londono.

Tokių istorijų gali papasakoti apie žymią dalį Berlyno. Tačiau tik retą jų primena aiškios atminimo lentos.

Na, bet daugeliui Berlyno svečių ir nereikia tų lentų. Jie čia trokšta elektroninės muzikos ir meilės, trumpalaikio šokių šėlsmo. Kiek dar metų gyvuos šitas Berlynas? Koks kitas Berlynas gims vietoj jo? Ar ateities digeriai ieškos niekam nebereikalingo šiuolaikinio meno apleistuose šiuolaikiniuose naktiniuose klubuose panašiai, kaip šių dienų digeriai ieško pamirštų karo, komunizmo ar nacizmo liekanų?

Kitame mieste tokios mintys nekiltų. Bet Berlyne, kai tave visur aplink supa griuvėsiai dalykų, kurie dar neseniai buvo statyti amžiams, netrunki virsti amžinybės skeptiku.

---

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus