Išskleisti meniu

Berlyno siena

Įspūdingiausios vietos, kurių nebėra (bet turime nuotraukas)

Įspūdingiausios vietos, kurių nebėra (bet turime nuotraukas)

| 9 komentarai

Daugybės pačių įspūdingiausių pasaulio vietų ir patirčių nebėra! Nuo didžiausių pasaulio krioklių iki galingiausio geizerio, nuo greičiausio keleivinio lėktuvo iki didžiausio sterblinio plėšrūno.

Čia nerašau apie kokius ten „septynis pasaulio stebuklus“, kurie sugriuvo šimtai ar tūkstančiai metų atgal. Rašau tik apie tai, kas egzistavo pakankamai neseniai, kad būtų išlikę nuotraukose ar video.

Kai kurias tų vietų net mačiau aš pats, bet niekas daugiau nebepamatys, nes jų nebėra. Daugelio kitų nemačiau ir nepatyriau – bet labai norėčiau grįžti į netolimą praeitį, kad tai išvysčiau savo akimis… O ką jūs labiausiai norėtumėte pamatyti, jei galėtumėte grįžti į praeitį?

Singer dangoraižis (ir kiti XX a. pradžios Niujorko dangoraižiai)

Vieta: Niujorkas, JAV

1908 m. tai buvo aukščiausias pasaulio dangoraižis. Ne tik aukščiausias, bet ir vienas įspūdingiausių – jo architektūros stilius puošnumu labiau priminė Europos katedras, nei verslo dangoraižius. Ne ką mažiau įspūdingas buvo ir interjeras. Net nepasakytum, kad tai – “Singer” siuvimo mašinų kompanijos štabas.

Jei stovėtų šiandien, “Singer” pastatas neabejotinai būtų Niujorko ikona. Bet JAV – ne Europa, paveldas ten nevertinamas. 1967-1969 m., išstovėjęs 53 metus, “Singer” pastatas nugriautas. Jo vietoje pastatytas didesnę sklypo dalį užimantis, taigi, pelningesnis “One Liberty Plaza” – deja, architektūrine prasme tai tėra eilinė juoda “dėžutė”, kuri galėtų stovėti bet kur pasaulyje ir visai netraukia akies.

Singer pastatas ir jo interjeras (jau griovimo metu)

Singer pastatas ir jo interjeras (jau griovimo metu)

Iki pat 2001 m., kai rugsėjo 11 d. griuvo Niujorko Pasaulio prekybos centras, “Singer” pastatas buvo aukščiausiu pasaulyje nugriautu pastatu.

Kartu su “Singer” pastatu, Niujorkas prarado daugiau ankstyvųjų dangoraižių.

Tarpukario Niujorko panorama su Singer pastatu, kuris čia vis dar aukščiausias. Pastatas į dešinę nuo Singer irgi buvo nugriautas

Tarpukario Niujorko panorama su Singer pastatu, kuris čia vis dar aukščiausias. Pastatas į dešinę nuo Singer irgi buvo nugriautas

Sterblinis vilkas

Vieta: Australija

Kai kalbame apie “išnykusias gyvūnų rūšis”, paprastai yra du variantai:
*Rūšis išnykusi taip seniai, kad nei kas jos pamena, nei yra išlikę nuotraukų ar vaizdo įrašų. T.y. dinozaurai, mamutai ir t.t.
*Išnyksta rūšis, labai jau panaši į kitas rūšis, kurios tebėra. Negamtininkas net nemato skirtumo. Tarkim, ~1970 m. išnyko japoniškas jūrų liūtas, bet tik 2003 m. net mokslinininkai apskritai susivokė, kad tai buvo atskira rūšis – o ne tas pats Kalifornijos jūrų liūtas, kurių pilna iki šiol.

Todėl tas nykimas daug kam atrodo toks tolimas, hipotetinis: “Na juk nėra jokių gyvūnų, kurie dabar būtų išnykę”.

Įspūdingiausia / liūdniausia išimtis – sterblinis vilkas (thylacine), gyvenęs Tasmanijoje. Į šį gyvūną, jo pražiotus nasrus nieko nė iš tolo panašaus nėra. Maža to, tai buvo didžiausias sterblinis plėšrūnas, toli dydžiu lenkęs dabar didžiausią sterblinį velnią. Ir gyveno jis tikrai neseniai – paskutinis nugaišo 1936 m. Tai reiškia, kad yra jo nuotraukos, vaizdo įrašai.

Dėl savo ypatingumo sterbliniai vilkai žadina australų vaizduotę – vieni nuolat sako neva pamatę dar gyvą sterblinį vilką kur nors Australijos dykumų pakelėse, kiti siūlo “atkurti” juos pasinaudojant DNR.

Sterblinis vilkas

Sterblinis vilkas

“Concorde“ lėtuvas

Tai – vienas labai retų atvejų, kai žmonijos technologijos žengė atgal. Nuo 1976 m. iki 2003 m. metų kiekvienas civilis (na gerai, turintis pinigų civilis) galėjo skristi viršgarsiniu greičiu (2179 km/h, daugiau nei dvigubai greičiau, nei dabartiniai keleiviniai lėktuvai), skristi taip aukštai, iš kur matėsi, kad žemė apvali. Skrendant į Vakarus, „aplenkti saulę“ (leistis anksčiau, nei pakyli). Tai siūlė lėktuvas „Concorde“, kuriuo vykdyti reisai iš Londono ir Paryžiaus į Niujorką – tokie transatlantiniai skrydžiai teužtrukdavo ~3 val.

Concorde lėktuvas

Concorde lėktuvas

„Concorde“ turėjo pakeisti visą transporto istoriją: tikėtasi, kad visi ilgo nuotolio lėktuvai pamažu taps viršgarsiniai, taigi, visi skrydžiai sutrumpės dar perpus (panašiai, kaip jie kartą jau sutrumpėjo apie 1960 m., kai išplito reaktyviniai varikliai). Deja, taip neįvyko: skrisdamas viršgarsiniu greičiu lėktuvas skleidžia labai didelį garsą, trukdantį žmonėms ant žemės, todėl kone visos šalys uždraudė skraidyti „Concorde“ virš jų, palikdamos jiems tik reisus per Atlanto vandenyną (nes skristi per Ramųjį jie negalėjo dėl per didelio atstumo), o iš šių tik keliuose buvo pakankama rinka iš turtingų žmonių.

Taigi, „Concorde“ skraidė vos 14 vienetų, daugelis užsakovų jų atsisakė, jų gamyba nutraukta, o galiausiai 2003 m. ir jie patys nurašyti – be jokio pakaitalo.

Teisybės dėlei, „Concorde“ galima pamatyti – „nurašyti“ lėktuvai stovi muziejuose, pvz. Barbadose. Bet juk esmė ne pamatymas, o skrydis – o tai nebeįmanoma.

Concorde Barbadoso muziejuje

Concorde Barbadoso muziejuje

Berlyno siena

Vieta: Vokietija

Tai vienintelis dalykas šiame sąraše kur, turbūt, reikia pasakyti – “gerai, kad nebėra”. Jei dabar ta siena dar stovėtų, tai vis tiek tikriausiai nebūčiau matęs nei jos, nei beveik jokių kitų vietų, aprašytų šiame tinklapyje.

Visgi, Berlyno siena niūriai įspūdinga. 1961 m. sovietai ją pastatė per keletą dienų, taip atkirsdami Rytų Berlyną (valdytą komunistų) nuo Vakarų Berlyno (demokratinio) – kad rytų vokiečiai iš savo “komunistinio rojaus” nebėgtų į “kapitalistinį pragarą” (Rytų Vokietijoje dėl tokios migracijos jau trūko darbuotojų). Aišku, noro bėgti tai nesustabdė – bet su siena tai buvo be galo sunku ir rizikinga, tad 1961-1989 m. tai sėkmingai pavyko tik 5000 žmonių (per 150 žuvo ar buvo nužudyti mėgindami pereiti sieną).

Oficialiai Berlyno siena vadinta “antifašistine” – esą Vakarų Vokietija – fašistinė. Jos ilgis buvo apie 140 km, aplink buvo 55000 minų, 302 sargybos bokštai. Idant siena būtų pastatyta, sovietai griovė ištisus rajonus – mat reikėjo ne vienos sienos, tai buvo dviejų sienų linija su tarpu per vidurį, kuriame bėgančiųjų laukė minos, sargybos bokštai.

Berlyno siena. Prakirstas laukas vidury miesto, pati siena, apšviesta ir užminuota teritorija, tvora iš kitos pusės

Berlyno siena. Prakirstas laukas vidury miesto, pati siena, apšviesta ir užminuota teritorija, tvora iš kitos pusės. Dabar tos teritorijos užstatytos ir vėl

Dabar Rytų ir Vakarų Berlynas vėl susijungę – tai įvyko 1989 m., kai įtūžę žmonės nugriovė Berlyno sieną. Palikti vos keli jos fragmentai (išpaišyti grafičiais), o daug nuolaužų išsiuntinėta po visą pasaulį kaip eksponatai muziejams ar papuošimai parkams, kartu menantys liūdną Šaltojo karo istoriją.

Panašiausias į šią sieną dalykas, kurį gali pamatyti ir šiandien – sienos, kuriomis Izraelis aptvėrė palestiniečių miestus (pvz. Betliejų).

Likęs Berlyno sienos fragmentas

Likęs Berlyno sienos fragmentas

Gvairos kriokliai

Vieta: Brazilija ir Paragvajus

Igvasu kriokliais kiekvieną sekundę prateka 1750 litrų vandens: šešiskart daugiau, nei Nemunu Kaune. Niagaros kriokliais – ~2400 litrų (8 Nemunai). Viktorijos kriokliais – 1088 litrai (4 Nemunai).

Kokio įspūdingumo tada turėtų būti galingiausi pasaulyje Gvairos kriokliai – 13000 litrų per sekundę vandens sienos (43 Nemunai)! Čia nuo 114 m šlaito krito ne šiaip koks upelis, o septintoji pagal dydį pasaulio upė – Parana.

Deja, to vaizdo nemačiau ir niekada nebeišvysiu. Gvairos krioklių nebėra. 1982 m. Brazilija ir Paragvajus juos paskandino, pastatydami milžinišką Itaipu užtvanką. Trokšdami išvysti paskutinius Gvairos krioklių vaizdus tais metais žuvo 40 žmonių – tilteliai neatlaikė minių svorio. Tie žmonės paskendo kriokliuose, o patys kriokliai per 14 dienų – Itaipu mariose.

Tai neabejotinai yra svarbiausias žmonijos sunaikintas gamtos stebuklas.

Nedidelė dalis Gvairos krioklių

Nedidelė dalis Gvairos krioklių

Vaimangu geizeris

Vieta: Naujoji Zelandija

Geizeriai, kuriuos pasaulyje dažniausiai lanko turistai, šaudo vandenį į 10-50 metrų. Strokuras Islandijoje – 15-20 m, Old Faithful JAV Jeloustoune – 32-56 m – mačiau, buvo be galo įspūdinga, tiesiog tokia vandens piramidė. Aukščiausias pasaulyje šiuo metu yra Steamboat (Garlaivio) geizeris Jeloustoune – tačiau jis “šaudo” retai, o kartais ilgiems metams nurimsta išvis, taigi, negali eiti ir būtinai išvysti išsiveržimą (nepavyko ir man). Jo aukštis -91-122 m.

Bet koks įspūdingas tada turėjo būti Vaimangu geizeris Naujojoje Zelandijoje, aukščiausias pasaulio geizeris, koks tik kada egzistavo! Jis šaudė net į 460 m aukštį – aukščiau, nei Vilniaus TV bokštas! Šaudė kas 36 valandas. Keli žmonės net žuvo, nes stovėjo per arti.

Tačiau geizeriai neprognozuojami ir 1908 m. Vaimangu geizeris staiga nurimo su visam. Jis gyvavo 22 metus, mat išsiveržimai prasidėjo 1886 m., kai išsiveržė Taraveros vulkanas ir tikriausiai kažkaip pakeitė požeminių vandenų struktūrą, “sutverdamas” Vaimangu geizerį. Bet žemė seismiškai aktyviose zonose nuolat kinta – ir tolesni pokyčiai geizerį užgesino. O gal jis kada vėl “įsijungs”? Būna, kad geizeriai atgimsta.

Vaimangu geizerio šūvis

Vaimangu geizerio šūvis

Didieji transatlantiniai dirižabliai

Tai buvo trumpas laikas pasaulio istorijoje, maždaug tarpukariu. Keliauti, bent jau turtingiesiems, tolimus atstumus darėsi įprasta dirižabliais. Anų laikų dirižablių tikrai nepalyginsi su retais dabartiniais reklaminiais. Didžiausiųjų dydis buvo tarsi “Titaniko”! Didžiąją dalį sudarė dujų balionai – tačiau viduje buvo ir keleivių salonai. Irgi didžiuliai, kelių aukštų, su kajutėmis, valgyklomis, poilsio kambariais, bibliotekomis: juk dirižablis iš Vokietijos į JAV skrido apie dvi paras.

Dirižablis "Hindenburg" virš Niujorko

Dirižablis “Hindenburg” virš Niujorko

Dirižabliai atrodė kelionių ateitis – net Niujorko “Empire State Building” pastatytas taip, kad prie jo galėtų švartuotis dirižabliai. Tačiau transatlantinių dirižablių istorija pasuko į pabaigą su “Hindenburg” katastrofa (1937 m.) – šis dirižablis sudegė besišvartuodamas Niujorke. Kadangi dirižablių dujos labai degios, nuspręsta, kad jie tiesiog per pavojingi keleiviams – ir juos išstūmė lėktuvai. Tačiau lėktuvai jau visai kitokia kelionių patirtis: greičiau skrendi, bet turi tik kėdę, o dirižabliai buvo toks tarpas tarp lėktuvų ir laivų – tiek pagal greitį, tiek pagal erdvę keleiviams. Ir, svarbiausia, ne tik, kad dirižabliai nebeskraido – nė vienas tų didžiųjų dirižablių net neišliko. Jokiame muziejuje, niekur.

Nieko keisto, kad jie tokie populiarūs steampunk literatūroje!

Dirižablio restorane keleiviai žiūri į apačią

Dirižablio restorane keleiviai žiūri į apačią

Prieškarinės Pasaulinės parodos (Expo)

Vieta: Prancūzija, JAV, Didžioji Britanija ir kt.

Nuo XIX a. vykstančios Pasaulinės parodos (EXPO) – unikalus renginys, kai viso pasaulio šalys vienoje milžiniškoje teritorijoje įsirengia savo ekspozicijas ir demonstruoja savo pasiekimus.

Jos vyksta ir šiais laikais, bet šiuolaikinės didybe sunkiai galėtų prilygti toms, kurios vyko XIX-XX a. sandūroje. Parodas rengusios didžiosios imperijos pastatydavo joms milžiniškus kompleksus iš tikrų rūmų, kurių stilius padarydavo įtaką viso pasaulio architektūrai. Deja, beveik visa tai virto dulkėmis: nors rūmai, kupolai, bokštai atrodydavo it skirti šimtmečiams, vieni jų nugriauti iš karto po parodų, kiti – po kelių dešimtmečių.

Vieni rūmų-paviljonų 1889 m. Paryžiaus Pasaulinėje parodoje

Vieni rūmų-paviljonų 1889 m. Paryžiaus Pasaulinėje parodoje

Anas parodas mena tik pavieniai likę pastatai, tokie, kaip Paryžiaus Eifelio bokštas (statytas 1889 m. Paryžiaus EXPO). Beje, pagal pirminį planą jis irgi turėjo būti po 20 metų (1909 m.) nugriautas…

Aišku, Expo parodos – tai ne tik pastatai. Jei pavyktų į jas grįžti laiku, labiau nei bet kurioje kitoje vienoje pasaulio vietoje išvystum visų to laikmečio visuomenės troškimų, kultūros, madų, menų, džiaugsmų, vilčių ir baimių paveikslą.

Daugybė didžiausių žmonijos atradimų pirmą kartą pademonstruoti pasaulinėse parodose – juk tada tai buvo viena retų galimybių susitikti pasaulio mokslininkams, išradėjams ir eilinių žmonių “masėms”. 1876 m. Filadelfijos parodoje Belas demonstravo telefoną, 1893 m. Čikagos parodoje pastatytas pirmasis apžvalgos ratas bei indaplovė, 1904 m. Sent Luise žmonės pirmą kartą išvydo rentgeno aparatą ir ragavo ledų iš vaflių, 1939 m. Niujorke pirmąsyk pademonstruota televizija. Kokios turėjo būti žmonių reakcijos?

Buvo ten ir dalykų, kurie šiandien būtų tokie kontroversiški, kad tikriausiai, net filmuose apie tas parodas nebūtų drįstama jų pilnai parodyti: pavyzdžiui, savotiškus zoologijos sodus primindavusios žmonių iš kolonijų „parodos“, liliputų cirkai ir pan.

Čikagos pasaulinės parodos miestelis, apšviestas nakčiai. Viskas paskui nugriauta.

Čikagos pasaulinės parodos (1893 m.) miestelis, apšviestas nakčiai. Viskas paskui nugriauta.

 


Kitos vietos

Priešingai nei tai, kas aprašyta aukščiau, šios vietos gal nebuvo “…iausios pasaulyje”, bet buvo labai gražios / įspūdingos ir jų neliko.

JAV lietuvių bažnyčios

JAV lietuviai pastatė apie 100 bažnyčių – ~1910 m. metu koks penktadalis viso pasaulio lietuivų bažnyčių buvo JAV. Daugybė jų įspūdingos, dydžiu sulig Lietuvos katedrom ar didesnės – juk Amerikoje lietuviai uždirbdavo daugiau ir galėdavo daugiau aukoti. Deja, Amerikoje toks paveldas nesaugomas, o vyskupijos ilgainiui tautines bažnyčias uždaro, sujungia su kitom tautom. Šitaip daug iš didžiausių, seniausių, įspūdingiausių lietuvių bažnyčių netgi nugriauta.

Vietoje, kur stovėjo Šenandoriaus, vadinto Amerikos Vilniumi, Šv. Jurgio bažnyčia

Vietoje, kur stovėjo Šenandoriaus, vadinto Amerikos Vilniumi, Šv. Jurgio bažnyčia

Bamijano Budos Afganistane

Tai buvo didžiausi pasaulyje Budos paminklai – iškalti uolose dar ~600 m. po Kr. iš gretimo šilko kelio duodamų pelnų. Jų aukštis – 38 m ir 55 m. Juos 2001 m. nugriovė Afganistaną valdęs Talibano judėjimas. Tai musulmonų judėjimas ir Budos jiems buvo stabai. Statulos sušaudytos iš artilerijos – beliko jų formos.

Bamijano Budų statulos

Bamijano Budų statulos

“Titanikas”

Turbūt daugiausiai legendomis apipintas laivas – tiek jo dydis, tiek prabanga. Tiesa, dydis žavėjo tik tada, 1912 m. – dabartiniai kruiziniai laivai gali būti kelis kartus didesni. Ir, matyt, “Titanikas” yra vienintelis objektas šiame sąraše, kuris apskritai prisimenamas tik dėl to, kad sunyko. Na, daug buvo tų transatlantinių laivų ir jei ne nuskendimas, “Titanikas” turbūt tiesiog jau seniai būtų kur pamirštas ir supjaustytas. Bet dabar jis yra legenda ir neatsisakyčiau galimybės grįžti laiku ir pamatyti jį iš vidaus.

Titanikas

Titanikas

Pasaulio prekybos centras Niujorke

Šie du pastatai nuo 1973 m. iki 2001 m. buvo Niujorko simboliu. Vienas jų trumpai buvo aukščiausias pasaulio pastatas. Jie nugriauti per 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro išpuolį teroristams nukreipus į juos lėktuvus – kas iš vyresnių neprisimena, ką veikė tada, kai tai įvyko, ir viso pasaulio televizijos ėmė rodyti tą patį? Aš dar spėjau nuvykti į PPC 1998 m. Tiesa, vietoje nugriautų bokštų pastatytas naujas – aukštesnis ir, turbūt, įspūdingesnis, na bet Niujorko panorama niekad nebus kokia buvo.

Pasaulio prekybos centro dangoraižių nuotrauka

Pasaulio prekybos centro dangoraižių nuotrauka

Palmyros bokštiniai kapai Sirijoje

Iš visų pasaulio romėnų miestų, vienas įspūdingiausių man Palmyra. Gal jo vieta – vidury dykumos – priduoda savo. O pačioje Palmyroje, kai ten lankiausi 2008 m., vienas įspūdingiausių dalykų man buvo bokštiniai kapai, kur laidojosi romėnai. Galima užeiti į vidų, į vietą, kur darydavo puotas. Buvo galima. Per Sirijos pilietinį karą šiuos kapus 2015 m. sunaikino Islamo valstybė.

Bokštinis kapas Palmyroje (Sirija)

Bokštinis kapas Palmyroje (Sirija)

Rožinės ir baltos terasos Naujojoje Zelandijoje

Šios terasos priminė Turkijos Pamukalę, bet buvo dviejų spalvų – vienos baltos, o kitos – rožinės. Jos spėjo tapti savotiška lankytina vieta tada dar retiems turistams, kurie keliaudavo į tą regioną XIX a. populiaraus gydymo mineraliniais vandenimis. Todėl liko jų nuotraukų, nors sunaikintos jos dar 1886 m. – išsiveržus Taraveros ugnikalniui. Beje, tai tas pats ugnikalnio išsiveržimas, kuris “paleido” Vaimangu geizerį…

Rožinės terasos Naujojoje Zelandijoje

Rožinės terasos Naujojoje Zelandijoje

Buhenas ir senovės Egipto tvirtovės

Senovės Egiptas valdė Nilo slėnį, o pietuose ėjo jo siena su Nubija. Ta siena buvo įtvirtinta galingomis tvirtovėmis – seniausiomis taip gerai išlikusiomis pasaulyje. Garsiausia – Buheno tvirtovė, paskutinį kartą perstatyta prieš 3200 m., bet iš tikro dar daug senesnė. Deja, pastačius Asuano užtvanką, tvirtovė paskandinta. Buvo aplink ir daugiau svarbaus paveldo, kuriam kilo pavojus – įvairios šventyklos, tarp jų Abu Simbelis. Pasaulis susivienijo ir daugelį tų vietų “pakėlė aukščiau” ar išvis išvežė iš Egipto dar prieš kylant vandenims – bet Buhenui jėgų neužteko.

Buheno tvirtovė

Buheno tvirtovė

Karaliaučius

1945 m. Karaliaučių užkariavę rusai ne tik pervadino Kaliningradu, bet ir faktiškai nugriovė bei pastatė iš naujo, iš naujo subraižydami gatves, kvartalus, užstatė nuobodžiais sovietiniais daugiabučiais – net nugriovę pilį vietoj jos pastatė sovietinį daugiaaukštį. Tik senose nuotraukose matau, koks nuostabus tai buvo miestas, tikras vakarietiškas didmiestis į kurį iš Lietuvos galėtum suvažinėti per dieną. O dar ir su lietuviška istorija, juk ten išleistos pirmos lietuviškos knygos. Deja, Karaliaučiaus jau nebėra, jo žmonių irgi nebėra – visi išblaškyti, išžudyti, pakeisti rusais. Tai – didžiausias šitaip per metus iš pagrindų pakeistas Europos miestas. Dabar tai – eilinis Rusijos miestas. Net angliškoje Vikipedijoje yra atskiri straipsniai “Karaliaučius” ir “Kaliningradas” – nes tai du skirtingi miestai, su skirtingu planu, pastatais, žmonėmis – kad ir toje pat vietoje.

Karaliaučius. Iš visų pastatų praktiškai nieko nelikę

Karaliaučius. Iš visų pastatų praktiškai nieko nelikę


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Straipsnio temos: , , , , , , ,


    9 komentarai

  1. Gozo (Malta) Žydrasis langas – apsilankiau ten jau po to, kai jo nebeliko..

    Telšių Žvėrinčius – gaila, nebespėjau aplankyti jo, ir kaip sakoma, Žemaitijos simboliu buvusio meškino Timofėjaus.

    Černobylio zona, Pripetė – ją aplankyti spėjau, bet dabar, po to, kai ten buvo okupavusios rusų invazinės pajėgos, vyko kovos, o ir šiaip karas nepasibaigęs, kažin kada begrįš turizmas, ir kažin kiek tos vietos jau bus pasikeitusios.. Per pastarąjį karą ir daugiau vietų sugriauta ir sudeginta, pvz. istorijos ir kraštotyros muziejus Ivankove, Kijevo srityje, kur buvo saugomi garsios ukrainiečių dailininkės Marijos Primačenko paveikslai.

    Įvairių skulptūrų griovimai, bandant atsiriboti nuo režimų, taip pat atminimo lentų šalinimai. Kažkiek bent simboliškai būtų galima palikti dėl “prikolo” (gal net kažkaip papildant), miesto stiliaus įvairovei palaikyti ir turistams rodyti, bent jau jei jose nevaizduojama uždraustų simbolių, nusikaltėliais pripažintų ar represines struktūras atstovavusių asmenų ar pan. Lietuvoj tai būtų paskutinės nuimtos sovietinių laikų skulptūros, Sankt Peterburge – pakabinta ir po kelių mėnesių dėl vandalų išpuolių nuimta Manerheimo lenta, JAV griaunamos konfederatų skulptūros.

    • Dėkui už papildomas idėjas.

      Dėl Černobylio – kol kas (2022 04 03) sunku ką nors pasakyti, kaip kur kas pasisuks. Bet dabartinėje situacijoje nemanau, kad kas iš esmės prarasta ar sunaikinta, išskyrus nebent pavienius pastatus – ir, jei Ukraina išsilaikys ir išlaikys Černobylio zonos kontrolę, tikiu, kad ji vėl anksčiau ar vėliau atsidarys, o su rusų invazija susijusios vietos tik bus papildomos istorijos detalės, apie kurias ekskursijose po Černobylio zoną pasakos Ukrainos gidai (ta vieta ir šiaip juk žiaurus “tamsiojo turizmo” objektas…). Jei tikrai bus taip (norėtųsi viltis…), tai būtų įdomu ten sugrįžti, tuo pačiu paremti ir Ukrainos turizmo pramonę, kuri bus smarkiai nukentėjusi.

      Aišku, galima sakyti, kad pati Černobylio zona jau prarasta nuo 1986 m., visgi, tokiems objektams turiu atskirą straipsnį, į kurį įeina ir Černobylis, Aralo jūra ir kt. – “Vietos, kuriose labiausiai išniekinta gamta”. Tai yra vietos, kurių liekanas dar gali pamatyti, nors ir tokias kupinas sunykimo ir liūdesio. Tuo tarpu šitame straipsnyje yra vietos, dalykai, patirtys, kurių jau nebėra išvis, nebėra ir griuvėsių – yra tik nuotraukos ir videoįrašai.

      Rašant tokius straipsnius, visada atmintin pirma ateina naujausi įvykiai, “praradimai”, neseniai nuskambėję žiniasklaidoje, nes girdėjai apie tai neseniai. Kasmet kas nors prarandama (dėl gamtinių nelaimių, gaisrų ir t.t.), bet į šitą straipsnį stengiausi dėti tik tai, kad, jeigu būtų išlikę, šiandien galėtų traukti žmonių dėmesį iš viso pasaulio – ar bent jau lietuvių turistų (JAV lietuvių bažnyčios) – ar kas buvo “pasaulio stebuklai”.

      Buvau Ivankive, bet net nežinojau apie tokį muziejų – kol 2022 m. nepranešta, kad jį sugriovė rusai. Panašiai ir su daugeliu paminklų, buvau kai kuriuose miestuose iki jie buvo nugriauti, bet nė jų nepastebėjau. Miestai kažką praranda, kai jų nelieka, bet šiaip jau tai “eiliniai paminklai”, nėra kažkokie “…iausi pasaulyje”, į ką panašaus daugiau nėra, kurių pasižiūrėti būtų važiuodavę žmonės specialiai iš kitų miestų ir šalių.

      Galvoju gal, nebent, reikėtų įtraukti kaip vieną objektą, pvz. “Nugriauti konfederatų paminklai”. Tačiau vis tiek “pagrindinei” nuotraukai reikėtų bent vieno kažkokio įspūdingo objekto. Panašiai ir su kitų kategorijų nugriautais paminklais (sovietiniais Vidurio Europoje, hitleriniais Vokietijoje, antisovietiniais Rusijoje, ikisovietiniais komunistų užkariautuose kraštuose). Kaip ir nežinau jokio konkretaus paminklo kurį tikrai labai norėčiau pamatyti (architektūriniais, meniniais sumetimais) – nors jo jau nebėra.

      O tu gal turi tokių paminklų, kuriuos labai norėtum pamatyti, bet jų nebėra, nes buvo nugriauti?

  2. Šiame sąraše pasigedau Alepo ir Hasankeyf. Ačiū, kad rašote, labai įdomu paskaityti👌

    • Dėkui! Dėl Alepo – kiek randu informacijos, pagrindinės vietos, kaip Alepo citadelė ar Alepo muziejus ar Baron viešbutis, išlikusios. Pagrindiniai griovimai koncentravosi kai kuriuose rajonuose. Bet juk kone kiekvieno miesto istorijoje buvo karai – taip pat ir Vilniuje ar Kaune ne vienas didingas pastatas prarastas per Antrąjį pasaulinį karą ar pokario sovietinius griovimus. Tada reiktų traukti į sąrašą kone kiekvieną “senojo pasaulio” miestą… Kad sąrašas netaptų begalinis, pasirinkau įtraukti nebent tokius miestus, kaip Karaliaučius, kur iš esmės viskas buvo sugriauta, t.y. realiai neliko viso istorinio miesto išskyrus nebent vieną-kitą pastatą. Alepe situacija, atrodo, žymiai geresnė.

      Dėl Hasankeyfo – šio miestelio istorijos / sunykimo fakto nežinojau – dėkui, kad parašėte, iš tiesų įdomu.

  3. Mariupolį laikas įtraukti ir Charkovą

  4. Labai įdomus straipsnis! Tik pridėčiau keletą pastabų. Pirma – “Concorde” lėktuvai ekonomiškai nebuvo naudingi, bet galutinį tašką jų istorijoje vis tik padėjo 2000 m. avarija Paryžiuje – t.y. prie visko dar prisidėjo ir (ne)saugumo faktorius. Antra – dirižablių dujos taupumo sumetimais dažnai buvo keičiamos pigesnėmis, bet degesnėmis (pvz. vandeniliu) – tai ir privedė prie Hindenburgo katastrofos ir dirižablių eros pabaigos (taip ir norisi pagalvoti “O kas, jei visi būtų laikęsi taisyklių…” – gal ir šiandien kelionės dirižabliais būtų įprastas dalykas).
    Iš dingusių vietų nostalgijos dar pridėčiau Didžiąją Vilniaus sinagogą, Baltuosius stulpus (šiuos lyg ir ruošiamasi atstatyti) ir 1900 m. Paryžių su visais tais statiniais, kurie po pasaulinės parodos buvo nugriauti

    • Dėkui! Įspūdingiausių “prarastų” Lietuvos vietų dešimtuką esu sudaręs anglų kalba čia, tarp jų – ir Didžioji Vilniaus sinagoga: http://www.truelithuania.com/top-10-sites-destroyed-under-occupation-5153 .

      Taip, Pasaulinių parodų miesteliai – ir ne tik Paryžiaus – iš tiesų didelis praradimas, nes dažnai jie (ypač seniausių parodų) buvo statomi tikrai įspūdingi, bet nugriauti. Be to, turėjo būti nepakartojama ir tų parodų atmosferą, tikras laikmečio atspindys. Gera tavo mintis – dabar papildžiau straipsnį nauju įrašu „Prieškarinės pasaulinės parodos“.

      Dėl „Concorde“ lėktuvo avarijos – tai buvo nebent vienas pretekstų. Avarija įvyko 2000 m., o skrydžiai nutraukti tik 2003 m. Daugelio tipų lėktuvai yra patyrę avarijų ir ne po vieną. „Concorde“ tai buvo pirmoji katastrofa po kelių dešimtmečių veiklos be jokių avarijų. Aišku, kai sudužo 1 iš 14 lėktuvų – atrodo daug, bet kai kalba eina apie vieną atvejį, jokios statistikos ar tendencijų vesti negalima. Juoba, avarijos pagrindinė priežastis buvo ant pakilimo tako atsidūręs pašalinis objektas. Ir „Concorde“ skrydžiai nebuvo sustabdyti aviacijos priežiūros institucijų (kaip tarkim, prieš kelis metus buvo sustabdyti „Boeing 737MAX“ skrydžiai – nors net ir šio tipo lėktuvai vėliau sutvarkyti taip, kad vėl skraido). Tokių abejonių „Concorde“ saugumu nebuvo. Po avarijos „Concorde“ skraidė dar trejus metus – tikrai ilgai. Kita vertus, visiems buvo aišku, kad „Concorde“ negali skraidyti amžinai, įprastas orlaivio tarnavimo laikas yra iki keliasdešimties metų. Technika seno, vis labiau didėjo skirtumas tarp jų neekonomiškumo ir naujų lėktuvų ekonomiškumo (taigi, ir ekologiškumo), taip pat ir patogumo. Realiai tam, kad išliktų viršgarsinis skraidymas, reikėjo naujo modelio lėktuvų, kurie pakeistų „Concorde“ – tikėtina, didesnių, kažkiek ekonomiškesnių, bei didesnio skrydžio nuotolio – bet, su visom aplinkybėm (uždraustais viršgarsiniais skrydžiais virš žemynų) nebeapsimokėjo tokių kurti, visi projektai atšaukti.

      • Augustinas Žemaitis, taip, vienas iš pretekstų. Man tada irgi pasirodė keista, kad dėl vienos avarijos oficialiai “nuimami” visi “Concorde” lėktuvai (tada – t.y. dar tokiais priešinternetiniais 2000-aisiais), juolab, kad tos avarijos priežastis buvo žinoma – ir, kaip tu visai teisingai pastebi – tai nebuvo kažkokia paties lėktuvo kliauda ar, tuo labiau, visų “Concorde” lėktuvų. Taip, dar trejus metus jie skraidė.

        Dar buvo kažkokie labai trumpai gyvavę rūmai Kaune – pastatyti tarpukariu, labai prabangūs. Bet juos susprogdino besitraukdami (?) vokiečiai. Kažkur skaičiau, bet nei šaltinio, nei kokios nors užuominos dabar neberandu. Bijau, kad ir nuotraukų nėra išlikusių.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Berlynas – visas XX amžius viename mieste

Berlynas – visas XX amžius viename mieste

| 2 komentarai

Berlynas nėra gražus, išlaižytas miestas. Kadaise jis toks buvo – tačiau praūžė karai, diktatūros ir net vokiečiai į savo sugriautą sostinę ilgą laiką žiūrėjo kreivai. Dabar Berlynas atgimė.

Menininkus, jaunimą čia pritraukė ne ta romantiškoji istorija, su valdovų pilimis ir Antikos griuvėsiais – o naujesnės, niūresnės realijos. Tik Berlyne tave supa pasekmės visų ideologijų, suformavusių šiuolaikinį pasaulį.

Amžiaus pradžioje Berlynas buvo Vokietijos, kylančios vienos galingiausių imperijų sostinė. Tuomet vokiečių tyrinėtojai ir archeologai atsiuntė į Berlyno muziejus viso pasaulio gėrybes, o kaizeriai statė vis didingesnius ir didingesnius rūmus ir bažnyčias.

Reichstagas, kur nuo 1894 m. rinkosi Vokietijos Imperijos parlamentas

Tarpukariu iš Berlyno valdytas Trečiasis reichas. Hitleris planavo šį miestą paversti naująja pasaulio sostine. Ir nors vokiečiai gėdydamiesi uoliai stengiasi iš to laikmečio prisiminti vien žiaurumus, paieškojęs dar gali rasti daug įvairesnių jo liekanų.

Po Antrojo pasaulinio karo sugriautasis Berlynas atsidūrė ties pačiu karščiausiu Šaltojo karo frontu. Berlyno siena padalino miestą į dvi dalis: kapitalistinę ir komunistinę. Demokratiškai laisvą ir tokią, nuo kurios slaptųjų tarnybų persekiojimo žmonės spruko kaip įmanydami ir viskuo rizikuodami.

Ir pagaliau XX a. pabaigoje, vėl suvienijus Vokietiją, gimęs šiuolaikinis Berlynas, svarbiausios ES valstybės širdis, šuorais traukianti į save linksmintis nusiteikusį jaunimą.

Grafičiai Berlyne netoli išlikusio Berlyno sienos fragmento.

Berlyno centras: imperinis miestas

Gražiausias (įprastine prasme) Berlyne – miesto centras. Tai nėra ankštas “Senamiestis”, kokį mes jį įpratę matyti, mat Berlynas Viduramžiais nebuvo svarbus miestas. Jis išaugo tik Prūsijai vienijant Vokietiją tapęs jos sostine. Ir dauguma didingiausių pastatų centre statyti tokie didingi ir puošnūs, kad būtų verti naujosios imperijos, ketinusios dalintis pasaulį su britais ir prancūzais.

Ne mažiau didingi ir monumentai, tokie kaip Brandenburgo vartai (1791 m.), iš tikrųjų niekad nenaudoti miesto gynyboje, ar Pergalės kolona (1873 m., atmenanti Vokietijos vienijimo karus).

Brandenburgo vartai. Kai pastatyti, ties jais rinkti muitai už prekių įvežimą į miestą. Šaltojo karo metais jie tapo vartais tarp Rytų ir Vakarų Berlyno

Vokietijos politinė širdis – Reichstagas (bundestagas). Ilgą laiką jis stovėjo apleistas palei kapitalizmo ir komunizmo frontą, o šiandien, padabintas stikliniu kupolu, vėl glaudžia Vokietijos parlamentą.

XIX a. imperijoms labai buvo svarbus ir eilinių žmonių švietimas. Kad jie suvoktų, kiek “gerų dalykų” atrado, matė ir surinko jų tautiečiai, galėtų tuo pasidžiaugti. Tam viena Šprė upės sala Berlyne paversta Muziejų sala, kurios didinguose pastatuose – viskas nuo tapybos iki tikrų iš Babilono atgabentų miesto vartų.

Prancūzų ir vokiečių bažnyčių beveik identiški kupolai Berlyno centre. XVIII a. daug prancūzų protestantų paliko savo katalikišką šalį išvykdami į protestantišką Vokietiją

Rytų Berlynas – didelis miegamasis rajonas

1945 m. okupavę Rytų Berlyną sovietai daugelį “imperinių” rajonų išgriovė ir pastatė naują “socialistinį miestą”. Todėl Rytų Berlynas primena Sovietų Sąjungą. Bevieik pačiame centre ten – dūlantys miegamieji rajonai iš blokinių daugiabučių.

Dar prieš dešimtmetį šimtai tūkstančių butų juose stovėjo tušti ir niekam nereikalingi – po Vokietijų susijungimo 1989 m. rytų berlyniečiai, vos gavę galimybę, persikėlė gyventi į Vakarų Vokietiją arba bent jau į šiuolaikiškesnius būstus. Negyvenami butai tapo tokiu dideliu Berlyno savivaldybės galvos skausmu, kad net Lietuvos laikraščiai rašydavo apie tą problemą.

Sovietinis rajonas Rytų Berlyne su kino teatru 'Internacionalas'. Gretimas kinas tebesivadina 'Maskva'.

Šiandien situacija visiškai kita. Visgi Berlynas – Vokietijos sostinė, todėl jis pritraukė daug imigrantų ir studentų ir dabar mieste jau – butų stygius. Tokiom aplinkybėm ir Rytų Berlynas nebeatrodo šitoks bjaurus: dažnam geriau jau gyventi tuose daugiabučiuose, nei mokėti beprotiškas nuomos kainas kitur.

Tačiau Rytų Berlyną sunku pamilti. Tik viena jo gatvė, tebesivadinanti Karlo Markso vardu – gražesnė už kitas. Mat ji – stalininio stiliaus, pilkais, slegiančiais, tačiau puošniais fasadais. Statyta kaip pagrindinė Rytų Berlyno ir visos komunistinės Rytų Vokietijos arterija.

Karlo Markso gatvė Rytų Berlyne.

Netoli jos – “tamsiausia” Berlyno vieta. Štazi muziejus. Milžiniškas štabas, kuriame veikė ši KGB atitinkanti Rytų Vokietijos spectarnyba. Tik preciziškai sekė ji dar didesnį procentą žmonių, nei KGB Sovietų Sąjungoje. Ir griūvant komunizmui rytų vokiečiai šturmavo Štazi archyvus, ieškodami informacijos apie save. Laimė, vokiečiai tvarkingi, patalpų jie nesugriovė ir iki pat šiol jos – tokios, kokias paliko paskutinis direktorius.

Štazi štabas (dabar muziejus) Rytų Berlyne.

Totalitarinis Berlyno paveldas

Nepaisant to, kad yra viena labiau nuo komunizmo nukentėjusių tautų (sovietai išžudė ~2 mln. vokiečių civilių, išprievartavo šimtus tūkstančių moterų), vokiečiai nekeičia visų gatvių pavadinimų, negriauna sovietinių “pergalės” paminklų. Jų, milžiniškų, yra du – vienas Tirgartene, kitas – Treptoverio parke. Pastarajame neva yra po sarkofagą visoms 16 tuomečių tarybinių respublikų (ir Lietuvos TSR), bet “lietuviškasis” niekuo nesiskiria nuo likusių.

Pokariu Sąjungininkai vykdė stiprią propagandos kampaniją. Ji ne tik išmokė vokiečius nekęsti nacių (denacifikacija) tačiau – o tai kur kas kontraversiškiau – paskatino traktuoti visus Sąjungininkus “išvaduotojais”. O juk tarp Sąjungininkų buvo ne vien demokratiškosios JAV, Jungtinė Karalystė ar Prancūzija, o ir Sovietų Sąjunga, baisiausias to meto totalitarinis režimas, pražudęs daugiau žmonių, nei visos fašistinės-nacistinės diktatūros kartu paėmus. Tačiau iki pat šiol vokiečiai nesugeba su vienoda atjauta žvelgti į komunizmo ir nacizmo aukas. Iki pat šiol Rytų Berlyne tebėra populiari VDR Komunistų partija (tiesa, persivadinusi tiesiog “Linke” – “Kairė”).

Vienas iš Berlyno sovietinių paminklų, 'padabintų' kūjais su pjautuvais.

Nors menantieji nacizmą, priešingai nei menantieji komunizmą, jau sparčiai atgula kapuose, ta atmintis iki šiol formuoja Vokietijos politiką. Štai šiandienos Vokietijoje antisemitizmo mažiau nei daugelyje kitų valstybių – tačiau prie visų sinagogų, vis plečiamų žydų muziejų dieną-naktį budi policininkai. “Sunaikinta įvairovė” – man lankantis visame Berlyne pasitikdavo tokie nacių laikotarpį atmenantys laikini paminklai.

Nacistinė architektūra, visgi, turi savo gerbėjų – tegul jie ir nesireiškia taip garsiai, kaip įvairaus modernizmo šalininkai. Ji – kažkuo panaši į stalininę, tik, sakyčiau, dar didingesnė, nepaisant to, kad ir paprastesnė. Didybė kuriama masteliais, o ne puošnumu. Tarp jos pavyzdžių – Berlyno olimpinis stadionas, kuriam, tiesa, ruošiantis Europos futbolo čempionatui uždėta moderni “karūna”.

Berlyno Olimpinis stadionas.

“Šventa įvairovė”: naujoji Berlyno ideologija

Šiaip ar taip dabartinėje Vokietijoje įvairovė idealizuojama nepaisant nieko, o bet kokia kritika jai “maišoma su žemėmis” it koks nacizmo atgimimas. Lygiai taip, kaip nacių laikais idealizuota priešingybė – tautinis grynumas, o bet kokia kritika jam maišyta su žemėmis kaip bolševizmas ar kosmopolitizmas… Kaip tada kitataučiai, nepaisant logiškų argumentų, “varyti lauk”, taip dabar, nepaisant logiškų argumentų, milijonais kviečiami iš įvairiausių Afrikos ar Azijos kraštų. Visuomet gaila, kai panašiai įsivyrauja “vienintelis teisingas požiūris”…

Taip, totalitariniai režimai “ravėjo” Berlyną nuo jiems nepageidaujamų žmonių ir taip, tai buvo labai žiauru. Kita vertus, tautinė įvairovė ir buvo prielaida visam tam! Kad ir kiek multikultūralizmas būtų idealizuojamas šiandienos Vokietijoje – tautiškai margos visuomenės visuomet nestabilesnės, būtent jose kyla dauguma pasaulio konfliktų, pogromų, genocidų ir kitų neapykantos proveržių.

Pokariu, po denacifikacijos, buvo sunku įsivaizduoti, kad Berlyne vėl kada galėtų vykti žudymai tautiniu ar religiniu pagrindu. Tačiau, specialiai užauginus “įvairovę”, tokie išpuoliai ir konfliktai grįžo į realybę (terorizmo pavidalu).

Holokausto memorialas Berlyne, pastatytas 2004 m. suvienijus Berlyną. Šį, didįjį, skirtą žydams, vėliau papildė mažesni, skirti čigonams bei gėjams

Įvairovė pasaulio mastu (skirtingos kultūros skirtingose šalyse) bus visuomet, ir tokia įvairovė yra visokeriopai naudinga, tačiau įvairovė viename mieste, kaip prieškario Berlyne ir kaip šiandienos Berlyne – labai jau problemiškas dalykas. Ar nėra siekis, kad labai skirtingų kultūrų žmonės draugiškai sugyventų kaimynystėje, lygiai taip pat prieštaraujantis žmonijos prigimčiai, kaip ir jau pamirštas Rytų Berlyno valdžios troškimas pastatyti komunizmą?

Nugriautoji Siena ir Vakarų Berlynas

Iš garsiausio Berlyno statinio – Berlyno sienos – šiandien telikęs politiniais grafičiais apipaišytas fragmentas Rytų pusės galerija. Griūvant komunizmui 1989 m. žmonės entuziastingai išgriovė tą nekenčiamą statinį. Juk net 139 žuvo, mėgindami pabėgti iš komunistiniu kalėjimu tapusios Rytų Vokietijos į laisvesnius Vakarus.

Aišku, Rytų Vokietijos valdžia aiškino priešingai. Neva pas juos buvo rojus, o Vakarų Vokietijoje – kapitalistinis pragaras. Tačiau Berlyno siena (oficialiai: “Antifašistinė siena”) – didžiausias jų melo įrodymas. Mat kol jos nebuvo, žmonės “balsavo kojomis” – tiek daug jų persikėlė iš Rytų Berlyno į Vakarų Berlyną, kad Rytų Vokietijai ėmė trūkti darbininkų. Štai tada 1961 m. per savaitę tarybiniai kariai ir pastatė tą 155 km ilgio betoninę sieną, “uždarydami kalėjimą”. Net metro linijas perkasė, “pernelyg arti sienos” stovėjusių namų langus užmūrijo (juk kai kas bandydavo šokti per sieną pro juos).

Berlyno sienos fragmentas Bernauerio gatvėje. Pati siena - tik dalis visos konstrukcijos, kurią sudarė ir atviri plotai, skirti šaudyti į emigrantus

Vakarų Berlynas tapo kapitalizmo sala, iš visų pusių apsupta (ir aptverta) komunizmo jūros. Jam išsilaikyti padėjo tik amerikiečių suorganizuotas “oro tiltas” – būtiniausių dalykų skraidinimas. Tokiomis sąlygomis miestas negalėjo normaliai gyvuoti ir Vakarų Vokietija sava sostine paskelbė Boną. Daug Vakarų Berlyno pastatų palei naująją sieną riogsojo nenaudojami, įskaitant Reichstagą. Dabar dauguma jų suremontuoti, o tuščios, sovietų išgriautos erdvės užstatytos šiuolaikiškai: nuo modernių Potsdamo aikštės dangoraižių iki Holokausto memorialo.

Vietomis išgriautų erdvių dar likę, o atminimo lentos primena, kas ten buvo anksčiau. Štai bažnyčios prie Bernauer gatvės memorialo bokštas išstovėjo iki pat 1985 m., o sovietų kariai iš varpinės mėgdavo žvalgytis į Vakarų pusę. Visgi, galiausiai šventovę jie susprogdino. Dabar toje vietoje – tik menka koplyčia. Bažnyčios nereikia, mat Rytų Vokietijoje, priešingai daugeliui ekskomunistinių šalių, sovietams pavyko išplatinti ateizmą: dauguma žmonių ten – netikintieji.

Modernus pastatas 'Sony Center' Potsdamo aikštėje.

Garsiausia buvusios sienos vieta – Checkpoint Charlie, arba “Perėjimo punktas C”. Ten, kur kadaise buvo viena keleto vietų, kur, aišku, tik su labai sunkiai gautais leidimais, kai kurie žmonės galėdavo kirsti Rytų/Vakarų sieną – nedidelis muziejus, dar vienos sugriautos bažnyčios metaliniai kontūrai.

Nors Vakarų Berlyno niekas specialiai negriovė dėl ideologijos, ir jo karas nepasigailėjo. Todėl daug pastatų ten – paprasti, skubiai sumūryti pokariu. Tik šen bei ten pamatai kokią didingą bažnyčią, rūmus ar tiltą. Tik tada supranti, kad iki karo Berlynas tikriausiai grožiu nenusileido Paryžiui. Štai iš Kaizerio Vilhelmo bažnyčios teliko bokštas – užtat koks didelis (113 m), koks puošnus. Jis tapo paminklu senajam Berlynui, vienam įspūdingiausių Europos miestų, teišlikusiam atvirukuose ir bombų kažkaip išvengusiuose fragmentuose. Kaip ir Oberbaumo tiltas, Šarlotenburgo rūmai

Puošnus prieškarinis Oberbaumo tiltas Berlyne, statytas 1898 m. Vokietijos imperijai esant aukščiausiame taške.

Keistumas – Berlyno privalumas?

Dabar Berlynas – labiau keistas nei gražus. Bet grožis nebėra būtinas, kad miestas trauktų turistus ar “įdomesnėje vietoje” gyventi nusprendusius hipsterius. Žmonės keliauja daug ir gražių miestų Europoje kiekvienas pamato dešimtis. O Berlynas – tik vienas.

Vienintelis toks įvairus. Nekalbu apie tautinę įvairovę – jos dabar kupina visa Vakarų Europa. Kalbu apie istorinę įvairovę. Nėra pasaulyje kito miesto, kur dalis senųjų gyventojų būtų praleidę Šaltąjį Karą kapitalizmo pusėje, o dalis – komunizmo. Kur netoli sovietinio paminklo galėtum išvysti modernius korporacijų biurų pastatus – tų pačių metų statybos. Kur pro tas pačias grafičiais išpaišytas sienas vaikščiojo šitiek šnipų ir agentų. Dėl kurio vos nekilo atominis karas. Kuris per 100 metų tris kartus buvo tapęs svarbios valstybės sostine, lėmusia milijonų likimus, ir du kartus – žlugusiu ar net sugriautu miestu, kurio likimą sprendė svetimi.

Eiliniai gyvenamieji namai ir geležinkelio linija Vakarų Berlyne. Pokariu Vakarų Berlynas atstytas kiek gražesniais pastatais, nei Rytų Berlynas, tačiau su istorija jį sieja nebent tų pastatų formos, šlaitiniai stogai: jokie papuošimai anuo sunkmečiu neatkurti

Tokios “sūpynės”, aišku, lėmė, kad net šių laikų istorija Berlyne nėra akivaizdi: nauji vėjai juk “nutrina” senuosius. Berlyne tikrai nebeišvysi nė vienos svastikos, o reikšmingiausi pasaulio istorijai miesto pastatai – Kaizerių rūmai, Hitlerio Reicho kanceliarija ar Berlyno siena – pasikeitus politinėms aplinkybėms specialiai nugriauti (tiesa, rūmai, vėl pasikeitus aplinkybėms – iš dalies atstatomi). Todėl tuos, kam maga viską “gauti ant lėkštutės”, Berlynas tikriausiai nuvils. Užtat jeigu patinka ieškoti istorijos giliau pasikapsčius – tai puikus miestas.

Štai tas kalnas miesto šone supiltas iš Antrojo pasaulinio karo griuvėsių – jais užpilta nebaigta statyti milžiniška nacių karių mokykla, o nūnai apleistą bokštą “kalno” viršuje naudojo JAV šnipai. Štai tame didžiuliame pastate veikė Luftvafės ministerija, Hermanas Gėringas iš jo siuntė lėktuvus bombarduoti Londono.

Šarlotenburgo rūmai Vakarų Berlyne, priešingai dauigeliui pastatų, pokariu pilnai suremontuoti.

Tokių istorijų gali papasakoti apie žymią dalį Berlyno. Tačiau tik retą jų primena aiškios atminimo lentos.


Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
Londonas: Britų imperija viename mieste
Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Praha – senovinio Europos miesto etalonas
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


    2 komentarai

  1. Bet labai teisingai aprašyta. Buvau skeptiškai nusiteikusi dėl Vokietijos miestų, nes galvojau, kad daug yra labai panašių ir visi visai nieko. Neplanavau aš to Berlyno pamatyti, bet tiesiog reikėjo vykti dėl asmeninių priežasčių, nu ir ką…. esu abstulbusi. Keistumas dera su grožiu, senovė ir modernumas kartu, paprastumas žmonių veiduose, bet ir elegancija. Tai nėra Roma, Barselona ar Paryžius. Bet Berlyne mane aplankė jausmas, kad esu pačiam svarbiausiam mieste Europoje. Ir tas jausmas labai geras.

    • Galima tik įsivaizduoti, koks Berlynas galėtų būti, jei būtų nesugriautas per Antrąjį pasaulinį karą, arba jeigu po jo būtų buvęs atstatytas, panašiai, kaip Gdanskas… Tada, manau, labai gali būti, kad turistų srautais konkuruotų su Roma, Paryžiumi.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *