Karts nuo karto kur nors žmonijoje kyla mintis išnaikinti dalį kitų žmonių – kurią nors tautybę, socialinę klasę, religiją, miestą. Žūva Šimtai tūkstančių, milijonai, net dešimtys milijonų. Tokios milžiniškos žudynės nepraeina be pėdsakų, jų vietos amžiams pradvelkia anuo skausmu.

 


Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritis

Vieta: Rusija

Užemę tuometę Rytų Prūsiją sovietai ne tik išžudė ar išvijo buvusius gyventojus. Jie nužudė ir jų atminimą. Į rusiškus, nieko bendro su vietove neturinčius pavadinimus pervadinti ne tik miestai, bet net upės (tai pasaulio istorijoje beveik negirdėta). Komunistų, gegužės pirmosios, pionierių garbei.

Išnyko tiek vokiški, tiek lietuviški pavadinimai. Juk tai buvo Mažoji Lietuva, pirmųjų lietuviškų knygų žemė. Išžudyta bent 300 tūkstančių žmonių, iš kurių 130 tūkstančių – lietuviai. Išvaryta milijonas.

Tarp prastų rusiškų kelių likęs apleistas didžiulis vokiškas pastatas.

Išlikę pastatai daugiausiai sulyginti su žeme. Net neblogai išlikusi Karaliaučiaus pilis specialiai sunaikinta – jos vietoje iškilo eilinę sovietinį daugiabutį primenantys „Sovietų rūmai“, kuriems taip ir nerastas tinkamas panaudojimas. Vietoje senųjų gražių paminklų ant postamentų suvilkti tarybiniai tankai.

Pats Karaliaučiaus (Kaliningrado) centras. Kur buvo gražiausi senamiesčio pastatai dabar – sovietiniai daugiabučiai. Pastatas dešinėje – Sovietų rūmai, tik išoriškai paremontuoti, pakeitę miesto pilį.

Tačiau šen bei ten Karaliaučiaus srityje pro įnirtingas pastangas viską pamiršti prasišauna gabalėliai praeities. Tai kokia apleista ar cerkve paversta bažnyčia, tai koks senas gražus tvirto mūro vokiečių ar lietuvių sumūrytas pastatas. Visa ta praeities tvarka ir grožis smarkiai kontrastuoja su niūria dabartimi: duobėtomis gatvėmis, besišlaistančiais girtuokliais.

Sugriauta bažnyčia aplipdyta sovietiniais ir negrabiai rekonstruotais vokiškais pastatais.

Kadaise Karaliaučius buvo vienas pasaulio kultūrinių centrų. „Išvalius“ senuosius vietos gyventojus – tik tolimas Rusijos užkampis.

 


Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla

Vieta: Lenkija

Aušvicas buvo vienas pagrindinių nacistinės Vokietijos „mirties fabrikų“. Žmonės čia naikinti kone konvejeriu it kiaulės skerdykloje. Dauguma aukų – žydai, kurių bendruomenes Europoje nacistinė Vokietija siekė sunaikinti.

Toks „vokiškai tvarkingas“ žudymas stokojo kai kurių sadistinių ekscesų, būdingų komunistams, tačiau kaip tik tas labiausiai ir pribloškia. Aušvice sukurta sistema žudymui – tarsi sistema autobanų statybai. Efektyvi, nevkvestionuojama, tyliai įgyvendinama.

Aušvico koncentracijos stovykla. Už spygliuotų vielų - tvakingi raudonaplyčiai nameliai.

Štai tvarkingai sudėlioti iš nužudytųjų surinkti drabužiai. Štai „didingas“ šūkis „Darbas išlaisvina“ viršum vartų.

Juk tie, kas galėjo dirbti, prieš mirdami dar privalėdavo atidirbti. Juk Aušvice žudyta ekonomiškai ir žydų darbo jėgos vokiečiai nešvaistė…

Prie šios sienos šaudyti Aušvico kaliniai.

Holokaustas – žydų žudymai – nacistinėje Vokietijoje vyko daug kur. Tačiau būtent Aušvicas tapo svarbiausiu jų simboliu. Izraelio valdžia netgi privalomai čia atskraidina kiekvieną savo šalies moksleivį.

 


Hirošimos atominės bombos smūgio vieta

Vieta: Japonija

Įvedus „Hirošima“ į Google paiešką, kone visi vaizdai, kuriuos išvysite – atominės bombos grybai, miesto griuvėsiai. Būtent Hirošimoje 1945 m. amerikiečiai pirmąkart kare panaudojo atominę bombą, pražudydami per 100 tūkstančių žmonių. Hiršimos miestas šiandien – gražus, bet jo atstatyti nauji pastatai slepia istorinį skausmą.

Jį primena centre likę parodų rūmų griuvėsiai („atominės bombos kupolas“) ir muziejus. Įsivaizduojantiems, kad atominė bomba – tai visų pirma liekamieji radiacijos reiškiniai, čia tenka keisti nuomonę. Ta, numestoji ant Hirošimos, žudė ir žalojo žmones staiga, ir dar baisiau, nei Černobylio avarija. Ypač jei buvai lauke, mažai apsirengęs…

Hirošimos parodų rūmų griuvėsiai. Tai arčiausiai sprogimo vietos stovėjęs, tačiau nuolaužų lauku nevirtęs pastatas. Tiesa, visi, kas buvo viduje - žuvo.

Tarp eksponatų – vienai mergaitei nukritę nagai, išsaugoti jos tėvo. Dėmė vietoje, kurioje sėdėjo eilinė tragedijos auka (akmenis aplinkui akimirksniu išblukino sprogimo šviesa). Moters nugaros nuotrauka su išdegintu jos vilkėto kimono raštu. Ir galybė baisių istorijų. Bombos sprogimą patyrusių hibakušų karta miršta, tad garsiai jas pasakoja „išgyvenusiųjų pasekėjai“ – žmonės, specialiai praleidę ilgą laiką su konkrečiu hibakuša, mokydamiesi būtent jo išgyvenimo istoriją.

Einančių vaikų, nuo kurių krenta drabužių draiskanos ir oda, skulptūra. Nuotraukose užfiksuoti ir panašūs realūs vaizdai, bet perfotografuoti nelabai norėjosi, to nedarė ir šiaip jau visur fotoaparatais spragsintys japonai. Sprogimo metu daug vaikų dirbo lauke griaudami pastatus, kad išgriautos linijos trukdytų plisti bombardavimų sukeltai ugniai. Neprireikė: amerikiečiai sugebėjo Hirošimą nugriauti vienu karo veiksmu, be gaisro

Aplinkui – gražus memorialas aukoms. Amžinoji (matyt, tikrai) ugnis, kurią užgesins kai pasaulyje nebeliks atominių bombų. Kenotafas mirusiesiems, kurie niekada nebus suskaičiuoti. Iš popieriaus išlankstytos gervės (origamis) vienai žuvusių mergaičių.

Skaityti daugiau:
Japonija. Moderni! Amžina…

 


Holodomoro muziejus Kijeve

Vieta: Ukraina

Holodomoras buvo didžiausias pasaulio istorijoje vienos tautos genocidas. Jo metu (1932-1933 m.) sovietai badu išmarino bent 7-10 milijonų ukrainiečių (atėmė maistą ir uždraudė išvykti). Holodomoro metu nužudyta apie dvigubai daugiau ukrainiečių, nei per holokaustą – žydų.

Tačiau Holodomoro muziejėlis stebina ne aukų skaičiais, ne tragiškais eksponatais. Jis pribloškia savo… menkumu. Žinant Holodomoro siaubą baisu, kaip menkai tėra prisimenami tie milijonai aukų net savo nepriklausomoje tėvynėje. Sovietai holodomorą visaip trynė iš istorijos, o jų surusintoje Ukrainoje net po visų revoliucijų aukų atminimas sunkiai skinasi kelią.

Muziejėlis atrodo kone mėgėjiškai, palyginus su gigantomaniškais obeliskais „tarybinei armijai“ ar „fašistų nužudytiems tarybiniams žmonėms“. Auomet šiuos paminklus statė oficiali sovietinė valdžia propagandiniais tikslais ir galėjo nesirūpinti piliečių nuomone, o šiandien Holodomoro atminimo paminklas nepatiktų daliai rusakalbių, kurie Holodomoro kančių patyrė mažiau ir buvo tarp genocido vykdytojų.

Planas rodantis Holodomoro aukas. Mažiausiai aktyvus genocidas buvo rytinėse Donecko ir Luhansko srityse – tose pat, kur daugiausiai rusakalbių; be to, vietoj nužudytų ukrainiečių būdavo atkeliami gyventi rusai. Krymas tuo metu buvo Rusijos TSFR dalis, tad Holodomoras ten nevyko.

Todėl status quo buvo saugomas: paminklėliai komunizmo aukoms mažyčiai ir net kai kurie Leninai buvo paliekami stovėti, norint nepykdyti rusų. Iki, aišku, „Euromaidano“ – jo metu dauguma paėmė valdžią į savo rankas ir paminklus bolševikų vadui nugriovė. Centrinėje Ukrainoje. Vakarų Ukrainoje (kur rusų mažai) jų jau seniai nebuvo, o rytų Ukrainoje, matyt, jie dar ilgai stovės – tenykštės daugumos valia kitokia. Galbūt ir Holodomoro atminimo kūrimui ateis eilė.

Tačiau kol kas obeliskas Holodomoro aukoms dydžiu neprilygsta net arkai, dedikuotai „amžinai rusų ir ukrainiečių tautų draugystei“. Holodomoro muziejėlio angliški tekstai kažkodėl pasakoja ne apie 7-10 mln. ukrainiečių pražudžiusį 1932-1933 m. sovietinį Holodomoro genocidą, bet apie ~1921 m. pilietinio karo ir komunistinės ekonominės betvarkės sukeltą badą (tąsyk mirė 1,5 mln.) – vakarietis čia neabejotinai pasimes. Jam didesnį įspūdį paliks Rusijos žiniasklaidos propagandiniai genocido neigimo teiginiai…

Skaityti daugiau:
Kijevas Euromaidano revoliucijos išvakarėse

Apsilankymas Kijeve karo metu

 


Navahų ir hopių indėnų rezervatai

Vieta: JAV (Arizonos, Jutos, Kolorado, Naujosios Meksikos valstijos)

Indėnus mėgstama romantizuoti. Ir Lietuvoje seniau buvo populiarios Karlo Majaus apysakos vaikams apie vadą Vinetu. Bet jas rašydamas K. Majus net nebuvo lankęsis Amerikoje, o ir vandens nuo to XIX amžiaus nutekėjo begalės.

Kelionė į didžiausią išlikusį indėnišką JAV regioną sudaužė iliuzijas tiems iš mūsų, kas jų turėjo. Šiandien indėnai vilki paprastais rūbais, daug jų skurdūs ir prasigėrę, o nuo atvykėlių slepiama tradicinė religija atrodo kaip kažkoks dar vos alsuojantis rudimentas.

Monumentų slėnis. Vienintelis dalykas, kas tvirtai sieja šiuos laikus su didžia praeitimi - gamta. Tačiau daugelis indėnų tautų buvo išvytos iš savo istorinių regionų.

Indėnai neteko ne tiesiog tėvynės, indėnai neteko viso žemyno. Ir JAV rezervatuose, kur šis bei tas tebėra išsaugota, geriausiai suvoki kiek – prarasta negrįžtamai. Tikrų indėnų iš esmės nebėra. Dalis jų išžudyta, dalis – ištremta ir pertremta, dalį išguldė iš Europos ar Afrikos atvežtos ligos, dalį taip paveikė užsieninės kultūros, kad pamiršo savąją.

Vieną indėnų greta buvęs žmogus pamėgino jį užkalbinti ispaniškai: juk tokių veido bruožų paprastai būna imigrantai iš Lotynų Amerikos. Šis pavyzdys gerai parodo, kokie užgožti šiandieninėse JAV yra vietos indėnai, tebesudarantys vos 1% valstybės gyventojų (palyginimui lotynų amerikiečiai – 17%).

Turistai vaikšto po apleistą indėnų kaimą Mesa Verdėje. Panašių yr air gyvenamų, bet, saugodami privatumą, indėnai ten fotografuoti neleidžia

Ir aš lankiausi ne šiaip rezervate, o Navahų tautoje – bene geriausiai išlaikiusiame savo kultūrą. Juk navahai yra didžiausia JAV indėnų tautybė. Jų 300 000, bet jų rezervatams priklauso plotas, didesnis nei visa Lietuva ir besidriekiantis per tris valstijas (Jutą, Naująją Meksiką, o daugiausiai – Arizoną). Navahams pasisekė, nes tai ir yra jų tikroji tėvynė. Daugybę kitų indėnų tautų („genčių“) XIX a. ištrėmė iš gimtinių, suvarė į mažus nederlingus sklypus. Bet navahų žemės ir šiaip buvo prastos, niekas jų nesigviešė. Tiesa, kartą jie buvo priversti pėsčiom nužygiuoti 500 kilometrų ryčiau, bet pati JAV valdžia netrukus atšaukė šį nepopuliarų planą.

Mesos pakraštys beprasidedant smėlio audrai. Daugiausia tokias dykas žemes kolonistai paliko indėnams. Tiesa, 'paliko' irgi tik teoriškai, nes rezervatai turi tik ribotą autonomiją.

Tačiau išlikti savimi nelengva ir navahams. Pavyzdžiui, jau trečdaliui navahų gimtoji kalba yra anglų. Tiesa, kitur situacija daug liūdnesnė: vos 10% „senųjų amerikiečių“ tebemoka savo tautų kalbas. Hopių kultūra, kurių rezervatas iš visų pusių apspuptas navahų valdų, apnykusi dar labiau.

Skaityti daugiau:
JAV indėnų žemės: rezervatas, didesnis už Lietuvą

 


Loading map...

Loading