Kas pirmiausiai šauna į galvą išgirdus “Korėja”? Galbūt išmaniosios technologijos. Išties kompiuterizacija ten primena mokslinę fantastiką. Bet ji ir reali, artima, patogi. Ne keistas eksperimentas, o mūsų visų rytojus, vis labiau masinantis Azijos ir pasaulio jaunimo vaizduotę.

Korėjoje rytojus tebegimsta ir tiesiogine prasme. Lietuvoje dar tvyro gili naktis, kai saulės spinduliai paglosto žalias Korėjos kalvas ir keturių religijų šventoves, o tenykštės giminės prisimena tūkstantmetes tradicijas: nenuvalkiotas, neišplitusias po pasaulį.

Devynias dienas vienas keliavau po Pietų Korėją ir pasistengiau išvysti ją įvairią: “skaitmeninius” milžinmiesčius ir kalnų šventyklėles, kaukių šokius ir elektroninį sportą. Ir, aišku, amžiams(?) įstrigusį frontą su Šiaurės Korėja.

Futuristiniai Korėjos didmiesčiai

Pietų Korėją pamilau iš lėto. Žingsniuodamas pirmą dieną nuo Andongo autobusų stoties pro Lietuvos miegamuosius rajonus primenančių daugiabučių eiles net abejojau, ar bus čia ką tą savaitę veikti. Juk miestas skelbiamas “Korėjos dvasine kultūros sostine”, o gatvės tokios vienodos.

Korėjos miestai tankūs – šalis vos didesnė už Lietuvą, o gyventojų – 48 milijonai. Deja, ir beveidžiai – kaltas Korėjos karas (1950-1953 m.). Net tie keli “senoviniai” ryškiaspalviai kompleksai atstatyti neseniai, kone nuo nulio, ieškant savasties. Vienas įspūdingiausių tokių – “Mažoji kinų siena”, Suvoną supanti XVIII a. Hvasiongo tvirtovė.

Hvasongo tvirtovė Suvone statyta XVIII a., atstatyta ~1970 m., apjungia rytietišką tradiciją su naujom to meto technologijom. Nuo 6 km sienos atsiveria gražūs miesto vaizdai, o ypač nuostabūs keli tvirtovės vartai.

Bet miestų dvasia – ne ten. Ji – tūkstančiuose kišeninių restoranėlių su vos kelių rūšių turtingos, bet mažai žinomos korėjiečių virtuvės patiekalais (tik makaronai, tik akvariumuose dar plaukiojančios jūros gėrybės, tik šuniena…). Ji – visą parą veikiančiose tamsiose kompiuterinėse, kurių minkštuose krėsluose išsidrėbę vaikinai, merginos, porelės seniai gyvena virtualiuose pasauliuose. Ji – DVD kambariuose, kur draugai žiūri filmus, kad netektų grūstis atokiuose priemiesčių butuose. Ji – viešose pirtyse, kuriose ir nakvojama, parkingo bokštuose kur automobiliai be vairuotojų taupant vietą užkeliami liftais, gausiai reklamuojamose ištaigingose prekybos centrų “santuokų salėse”, naktiniuose maisto turguose ir dar daug kur. Korėjos miestai – tai žmonės ir minios, o ne akmenys ir mūrai.

Bulgogi mėsa. Kaip ir visi korėjietiški patiekalai, patiekiama su užkandžių lėkštutėmis, tarp 'užkandžių' kartais būna net sriuba.

Korėjos dangoraižiai aukšti, bet nepribloškiantys. Vienas svarbiausių pasaulio uostamiesčių Pusanas (3,5 mln. gyv.) buvo maloni išimtis: iš jo Hėundės ir ypač Kvangalio paplūdimių regėjau kvapą gniaužiančią miesto didybę. O Seulas (25 mln. gyv.) priminė begalinę betono ir šviesų jūrą, iš kurios it salos kyla neapgyvendinti kalnai. Trečias pagal dydį miestas Tegu (2,5 mln.) jau buvo it nesibaigiančių panašių gatvių tinklas, kurio įžymybė gydomųjų žolelių turgus kažin kokio įspūdžio nepaliko.

Nuo bado iki spindesio – per vieną kartą

Korėją iš Rytų ir Vakarų spaudžia didesnės šalys, pakaitomis ją puldinėjusios ir valdžiusios: Kinija ir Japonija. Pastarieji du pavadinimai, ištarti bet kur pasaulyje, iškart padvelkia rytų egzotika, menais ir filosofija, o Korėja dažnam vakariečiui – tik kažkoks beveidis Šaltojo Karo frontas. Korėjiečiams dėl to liūdna ir jie labai nori įrodyti, kad bent jau už japonus prastesni nėra.

Ir korėjiečių savigarbos pagaliau nebesmukdo skurdas. Kone neįmanomas Pietų Korėjos šūvis iš “trečiojo pasaulio” į turtingiausiųjų gretas pavadintas “Stebuklu prie Hano upės”. Šiandien pragyvenimo lygis čia lenkia Italiją ar Ispaniją. O juk 2001 m. Pietų Korėja dar buvo skurdesnė už Graikiją, 1989 m. – ir už Sovietų Sąjungą, 1980 m. – net už Pietų Afrikos Respubliką, 1974 m. – už Zambiją. Kai žiūri į gražiai apsirengusius senelius moderniame Korėjos miestų metro, net sunku pagalvoti, kad vaikystėje dauguma jų patyrė nepriteklius, badą.

Gražusis Kvangano tiltas, esantis priešais Pusano Kvangalio paplūdimį, yra miesto aplinkkelis, jis kasnakt įspūdingai apšviečiamas.

Visgi gyvenime stebuklų nebūna: remiantis IQ tyrimais, Pietų Korėjos gyventojai – vidutiniškai protingiausi pasaulyje, todėl pasibaigus japonų okupacijai (1910-1945 m.) ir ją sekusiai diktatūrai šalis ir susigrąžino vietą tarp pasaulio lyderių. ~1980 m. pasaulį užkariavo korėjiečių prekės – tada pigios, o dabar dėl patentų korėjiečių “Samsung” varžosi su “Apple”.

Korėjos užmiestyje – tyra senovė

Nepriklausomai keliauti toje didžiulėje rinkoje buvo labai patogu: neturėjau išankstinių rezervacijų, grafikų, bet šimtuose viešbučių visad rasdavau vietų, autobusų netekdavo laukti ilgiau valandos ir net naktim lengvai pavalgydavau, atsigerdavau. Be to, nėra biurokratijos: vizų nereikia, viešbučiuose paso neprašinėja…

Ir 00:30 Pusano naktiniame turguje prekeiviai gamina karštą maistą.

Yra vienas “bet”: Korėjos miestai neturi senamiesčių, kuriuose lengvai žingsniuodamas išvystum visas grožybes. Atstumai ten didžiuliai, greitkelius primenančių gatvių perėjos – retos. Iki įdomiausių vietų – budistų šventyklų, etnografinių kaimų – tekdavo ilgai važiuoti metro ar autobusais, o nuo paskutinės stotelės dar patirti nedidelį žygį.

Bet ten, užmiestyje, yra visai kitokia Korėja. Rami, tyra ir… tuščia. Vos 15 km nuo Andongo tarp senovinės Pjongsano mokyklos ir Haho etnografinio kaimo driekiasi turistinis takas su kalvų vaizdais, suoleliais – sekmadienį eidamas juo 4 km nemačiau nė vieno žmogaus.

Įprastinė Korėjos gamta nuo Haho-Pjongsano tako.

Miestas, jo neonai ir išmanieji ekranai, įkūnija korėjiečių troškimus, ir vos 4% kaimiečių jaunesni nei 30. Kai Korėjoje – moterų trūkumas (dėl mergaičių abortų), jiems tenka “importuotis” žmonas per Vietnamo ar Filipinų pažinčių tarnybas – dar neseniai kas ketvirta Korėjos santuoka buvo tokia (nors vyrai paskui ir skundžiasi buvę apgauti, o žmonos – išnaudojamos). Didžiajam Korėjos pasididžiavimui – tautiniam grynumui – kilo pavojus, bet valstybinis “Arirang” kanalas rado išeitį skelbdamas: “Korėja – vienarasė šalis”.

Tradiciniai namai hanokai daug kur apmūryti, paversti sandėliukais, nesaugomi, tad užmiesčio dvasios korėjiečiai ieško specialiose vietose.

Korėjos liaudies kaimas prie Suvono – populiariausias. Tai – muziejus, “korėjietiškos Rumšiškės” su suvilktais nameliais, bet daug gyvesnis: kasdien šurmuliuoja vaidinimai (tradicinės vedybos, karo jojikai, ekvilibristai, liaudies dainos), o didžiulis lauko restoranas siūlo visą Korėjos virtuvės asortimentą.

Korėjos liaudies kaimo jojikai.

Bet “etnografiniai kaimai” Korėjoj – dvejopi. Haho prie Andongo – tikras, ramesnis ir tebegyvenamas – nors turizmas ten seniai išstūmė žemdirbystės verslą. Džiaugiuosi, kad mačiau abu.

Šamanizmas. “Antras galas” – nieko gėdingo.

Lietuvoje turėjome dvi religijas (pagonybę ir katalikybę), o jau, žiūrėk, tos epochos itin skiriasi. Gi Pietų Korėja pakeitė net keturis tikėjimus – daugiausiai pasaulyje.

Seniausiąjį dabar vadina šamanizmu. Mažai kas skelbiasi jį išpažįstantys, bet pokalbiams su dvasiomis vis vien kviečiasi ryškiaspalves šamanes. Ir Haho mačiau, kaip jaunos korėjietės spontaniškai meldėsi “dvasių gyvenamai” guobai.

Vakariečius labiau stebina šamanistiškas požiūris į “antrą galą”. Tarp Haho medinių baidyklių (čangsung), nuo piktų dvasių saugančių kaimą, dailidės buvo padirbę ir milžiniškus penius. “O Dieve, žiūrėk, čia penis, kas tai galėjo išdrožti?” pasibaisėjusios angliškai šnekučiavosi dvi turistės.

Įprastiniai mediniai čangsungai.

Korėjos kaimai didžiuojasi savo kaukėtais šokiais-spektakliais, pagal tą patį scenarijų vaidinamais, būna, ir virš 1000 metų. Haho kaukės – garsiausios – ir korėjietiškų kaukių muziejus ten yra. Lankiausi sekmadienį, kad išvysčiau ir patį vaidinimą, o jo siužetas toks:
1.Du kovojantys “liūtai” išveja iš scenos piktąsias dvasias.
2.Po sceną ratais lėkdamas piktas jautis šlapinasi ant žiūrovų. “Medžiotojas” jį užmuša ir išpjauna penį. Žiūrovai ploja.
3.Į sceną išeina “dama” ir nusišlapina. Jos šlapimo pauosto “budistų vienuolis” ir seksualiai susijaudina.
4.Viską stebėję “kilmingieji” skleidžia paskalas, kol priėjęs “medžiotojas” jiems pasiūlo magiškąjį “jaučio penį”, dėl kurio visi susipeša.

Budistų vienuolis kaukių šokyje. Jį stebi ir vaikai.

Korėjiečiams čia – nieko “nešvankaus”. Ir šitas požiūris toli siekia. Dauguma viešbučių (kažkodėl vadinamų “moteliais”) Pietų Korėjoje orientuoti į vietines poreles. Bet nors keliavau vienas, o visi numeriai – dviviečiai, ir į kainą įeinančių prezervatyvų, kosmetikos ar intymių valiklių niekad nepanaudojau, nakvoti vis tiek būdavo ir pigiau, ir patogiau nei retuose “tikrų keliautojų namuose”.

Pamaniau, kad Pietų Korėja – ideali šalis medaus mėnesiui. Atvyktų jaunavedžiai kaip aš, be jokių rezervacijų, ir žvalgytųsi po šimtus motelių, kiekvienai nakčiai išsirinkdami vis kitą atmosferą: čia pseudoromėnišką, čia su daugybe intymių lempelių ar šildoma lova, čia su sūkurine vonia, čia su 16 aukšto vaizdu į didmiestį ar jūrą, ir viskas – už 60-150 Lt.

Motelio, kuriame nakvojau Pusane, kambario interjeras.

Budistinės šventyklos – Korėjos pažiba

Keistasis kaukių šokis buvo ne kas kita, kaip šamanistinis pasityčiojimas iš jo kūrimo metu naujos budistinės elito kultūros, esą veidmainiškai šlovinusios susilaikymą nuo žemiškų malonumų siekimo.

Apie V a. po Kristaus į Korėją atėję budistų vienuoliai susikrovė įtaką ir turtus. Jų iškilios šventovės kalnuose tarp miškų ir upelių iki šiandien yra tarp Korėjos grožybių. Kaip Hėinsos šventykla, kur saugoma Tripitaka Koreana – 80 000 tūkstančio metų senumo medinių lentelių, kuriomis iki šiandien spausdinama šventaknygė. Garbingiausioje aukštumoje pastatyta saugykla – senosios architektūros šedevras, išlaikantis reikiamą drėgmę ir šviesą – tik vienas šventyklos pastatų. Kaip ir kitose šventyklose dar yra maldų salė, vienuolynas ir, aišku, vartai su keturiais baisiais sargybiniais. Ir viešbutis: vakariečiai labai pamėgo “budistinės nakvynės” patirtį.

Hėinsos šventyklos maldų salė. Spalvingi popieriniai žibintai virš kiemo - pasiruošimas Budos gimtadienio šventei. Jų Korėjoje regėjau tiek daug, kaip šviečiančių girliandų prieš Kalėdas.

Kjongdžu, Korėją suvienijusios, budizmą priėmusios Šilų dinastijos (57 pr. Kr. – 935 po Kr.) sostinė – bene žymiausias šalies “miestelis” (~260 000 gyv.). Priemiesčiuose čia stūkso didinga Bulguksos šventykla. Bet mediniai pastatai daug perstatinėti, tad seniausi čia akmeniniai laiptai, pagodos ir kvapą gniaužiantis VIII a. oloje iškalto Siokguramo Budos vaizdas.

Net nesitiki, kad tai statulai (kaip ir panašiam miesto muziejuje matytam menui) šitiek amžių. Dar Kjongdžu pilna valdovų pilkapių, ir Anabdži parkas, kur atstatyti Šilų rūmų paviljonai ypač nuostabiai vakarais atsispindi tvenkinyje. Pažiūrėjęs filmą specialiame nemokamame kine supratau, kad ir tai tik – menki praeities didybės atspindžiai.

Korėjiečiai su fotoaparatais sulaukė, kol įsijungs romantiškas Anabdži parko apšvietimas.

Konfucianizmas – proto kultas ir hierarchija

Gražiausios budistų šventyklos ne šiaip sau stūkso tolimose atokybėse: tik ten jos išvengė XIV a. griovimo. Tame amžiuje iškilo Čosongų dinastija, smerkusi “švaistūnišką šventenybių kaupimą”. Oficialia ideologija tapo kinų filosofo Konfucijaus raštai.

Protas ir žinios jau nuo tada gerbiami labiau už jėgą ar kilmę. Visoje Korėjoje pristeigta šimtai Konfucijaus raštų “akademijų” – Siovonų. Ir pradinių mokyklėlių mokytis tarptautinio kinų rašto. Tik išsimokslinęs – ir išlaikęs sudėtingą egzaminą apėmusį Konfucijaus moralę ir net eilėraščio kūrimą – galėjai gauti valstybės tarnybą. Tik giminė, per pastarąsias tris kartas pagimdžiusi bent vieną šitokį šviesų sūnų, skaitėsi kilminga (jangban).

Haho apylinkės irgi gavo saviškį Pjongsano siovoną (1613 m.). Kukloki jo tradiciniai vienaaukščiai namai stūkso kalno šlaite. Šonuose “studentų bendrabučiai”, centre – paskaitų salė, aukštumoje – šventovė, kurioje saugoma politiko Sjongo Njongo Ju memorialinė plokštė. Kai kurie Konfucijaus šalininkai ginčija tikėjimo religingumą, bet korėjietiškojo “neokonfucianizmo” protėvių šlovinimo apeigas sunku vadinti pasaulietinėmis.

Pjongsano siovono priekinis pastatas. Sienos tik pilkos ar rudos, nes ryškios spalvos naudotos tik šventykloms ir karalių rūmams. Kaip ir visuose tradiciniuose korėjiečių namuose stogai atsikišę: saugo nuo lietaus ir vasarinės saulės (žiemą, kai saulė žemiau, netrukdo jai patekti į kambarius).

Ir nors Siovonai XIX a. uždaryti ir tik 0,2% save vadina konfucianistais, Korėjos kultūra persismelkusi Konfucijumi labiau nei bet kuri kita. Konfucianistams žmonės negali būti lygūs, bet kiekvienas turi teisių ir pareigų. Vadovų-pavaldinių, tėvų-vaikų, vyresniųjų-jaunesniųjų, vyrų-žmonų porose antrieji turi gerbti pirmuosius ir jais sekti, o pirmieji antraisiais – rūpintis ir aprūpinti.

“Stebuklas prie Hano upės” būtų mažiau magiškas, jei korėjiečiai nebūtų įspūdingai lojalūs savo darbovietei (bosui), nedirbtų ten kankinančių viršvalandžių (apie kuriuos susimąstyti verčia monotoniškai judanti 22 m aukščio “plaktukininko” statula Seule). Užtat, pavyzdžiui, pietaudamas su kolegomis viršininkas visuomet už visus sumoka, o kartais net padeda išsirinkti antrąją pusę. Ir protas Korėjoje tebešlovinamas.

Būtent Čosongai atkėlė sostinę į Seulą, ten pastatė penkis didingus rūmų kompleksus, gražiausi kurių – 60 ha Kjongbuko ir Čangdoko, aštuonerius vartus, Čongjo šventovę “mėlyno kraujo” protėviams pagerbti, aukštą siaurą akmeninę Vongaksa pagodą. Kai kas išlikę, daugiau kas – atstatyta ar atstatoma, bet Seulo širdis – XX-XXI a.

Korėjietiška garbės sargyba su spalvingomis vėliavomis kas valandą keičiasi Kjongbuko rūmuose Seule. Tradicinis ritualas, taip besiskiriantis nuo savo atitikmenų Vakaruose, atmena griežtą konfucianistinę tvarką. Pagerbiant istoriją rūmų teritorija išvalyta nuo XX a. pastatų, tačiau iškart už vartų - modernūs daugiaaukščiai.

Virš miestų – neoniniai kryžiai

Ir visgi tūkstančiai virš didmiesčių ir miestelių naktimis žibančių įvairiaspalvių neoninių kryžių neleidžia net abejoti, kad šiandieninėje Korėjoje vyrauja krikščionybė. Ji išplito XX a., demokratiškai įveikė persekiojimus – Pietų Korėja vienintelė krikščioniška šalis, kurioje krikščionybė niekad nebuvo valstybinė religija. Išsilavinęs Korėjos elitas – krikščionys, ir krikščionybė čia nešė socialinės lygybės, moterų teisių, kovos su diktatūra žinią.

Bažnyčia Korėjoje – gyva bendruomenė, o ne pastatas. Bažnyčios pastatai kuklūs, įsiliejantys į bendrą miesto panoramą, supami čia betoninių daugiabučių, čia parduotuvių ar autoservisų. Pažvelgdavęs pro stiklines duris vidun nė karto neišvydau jokių brangių šventų paveikslų, aukso spindesio. Užtat Korėja – antra pasaulyje po JAV pagal į užsienį išvykstančių misionierių skaičių, ir jaunuolių su abitais gatvėse nemažai.

Seulo katedra - viena seniausių šalyje bažnyčių (statyta 1898 m.), bet ir čia vietoj meno vertybių daug plokščiaekranių monitorių - kad ir už kolonų sėdintieji matytų kunigą, giesmių numerius.

Technologijos įaugo į korėjiečių kraują

Kur tik pažvelgsi Korėjoje – aukštosios technologijos: ekranėliai rodo, kur tiksliai kitas metro traukinys, televizija – vien didelės raiškos, į išmaniuosius telefonus, planšetes ar nešiojamus kompiuterius nuolat įsikniaubę žmonės: metro, autobusuose, net vaikščiodami…

Visgi pasirodė, kad nuo Korėjos net labiau skiriamės ne technologijomis, o požiūriu į jas. Kai paklausdavau korėjiečių kelio dažniausiai jie išsitraukdavo išmanųjį įrenginį ir rodydavo viską jame – kaip prieiti iki stotelės, kada į ją atvyksta reikiamas autobusas. Ir pas mus daug kas turi išmaniuosius telefonus, ir Lietuvos viešajam transportui tokios programėlės yra – tik kiek lietuvių jomis pasinaudotų? Geriausiu atveju iš atminties atgamintų maršruto numerį ir rankos mostu parodytų kur eiti. Pabuvus Korėjoje atrodo, kad požiūris į kompiuteriją pas mus – kaip į automobilius 1995 m., kai visi juos jau turėjo, bet laikė metaliniuose garažuose toli namų retoms išvykoms.

Pusano panorama iš Pusano bokšto. Priešais - Lotte preybos centras, jie Pietų Korėjoje labai dideli.

Ir ne tik Lietuvoje, bet visuose Vakaruose. Štai visuose pigiuose Korėjos motelių kambariuose stovi po asmeninį kompiuterį, brangesniuose – po du. Vakaruose net penkių žvaigždučių viešbučiuose jų nerasi. Visuomet galvodavau: Kodėl? Kelionės vakarais jie praversdavo: susiplanuoti rytdieną, susitikrinti grafikus ir darbo laikus, pasitikrinti ir parašyti paštą. Kai paskutiniame kambaryje Seule tebuvo nemokamas bevielis internetas (kurį gavęs Europoje džiaugčiausi) jaučiausi nepatogiai: maigyti telefono ekranėlį, prieš tai suvedinėjus ilgą slaptažodį ir “gaudžius” stipresnį signalą – ne tas pats. Panašiai kaip “tupykla” vietoje įprastinio unitazo – o juk šiuolaikiniam žmogui kompiuterio reikia dažniau, nei tualeto.

Vakaruose ne kartą esu atsidūręs situacijoje, kai išsikrovė mobilusis telefonas ar kamera. O Korėjoje rozetės yra kone visur: prie restoranų staliukų, stotyse, ir net tame traukinio vagone, kuriame žemiausios klasės keleiviai sėdi ant grindų.

Kaip įprasta Korėjoje visi žmonės šiame vagone naudojosi telefonais ar kompiuteriais, išskyrus vyresnę porą priešais. Tačiau vos jiems pasakiau, kad esu iš Lietuvos, vyras išsitraukė telefoną ir puolė naršyti internete. Parodė man trispalvę, aš linktelėjau, jis nusiramino - išgirdo teisingai.

Korėjiečiams toks vagonas – tai ne atsilikimas. Ir namie bei daugelyje restoranų jie laiką leidžia ant šildomų grindų. Nepatinka – rinkitės autobusus: ten sėdynės itin plačios ir patogios. Bet su kai kuriomis tradicijomis teks susitaikyti: korėjiečiai nenaudoja užvalkalų (patalynę ne skalbia, o vėdina), spjaudosi, prirūko viešbučio kambarius ir net mediniuose lauko paviljonuose nusiauna (pats nemėgstu vaikščioti su batais, bet už pavėlavimą nusiauti vis viena kartą “gavau velnių”).

Keliavau labai korėjitiškai. Vienintelis bagažas – 4 kg kuprinė, užtat svarbiausieji dalykai – išmaniajame telefone: kelionių vadovai, žodynai, žemėlapiai, užrašai, aibė Korėjai skirtų programėlių… Bet vis tiek neišlaikydavau ekranėlin įsmeigtų akių tiek, kiek jie.

Korėjos kultūrinė banga šluoja pasaulį

~2000 m. it cunamis Aziją, vėliau – Afriką ir Lotynų Ameriką nušlavė Korėjos Banga (halju). Būti korėjofilu tapo toks pat “lygis”, kaip japonofilu. Tik jeigu Japonijos ir Kinijos gerbėjai dažnai domisi šimtametėmis tradicijomis – origamiu ir bonsais, manga ir karatė, feng šui ir kun fu – tai madingosios Korėjos grožybės sukurtos neseniai.

Jos – Korėjos muilo operos ir K-popsas, kurio formulė dar vienodesnė, nei lietuviškojo: 5 arba 6 merginų arba vaikinų grupės (visada vienos lyties), suburtos industriniu principu: iš keliasdešimties “pradinių” patrauklių paauglių per intensyvias ilgametes treniruotes daugumai atkritus “produktas” paleidžiamas į viešumą.

Ir net Korėjos liaudies kaime greta amatininkų stovi ir šiuolaikinių žvaigždučių muliažai – kad kinų ir japonų turistai “nusifotografuotų greta” tų, dėl kurių sugalvojo atostogauti Korėjoje.

Seulo Gangnamo rajonas. Jį pasaulyje išgarsino daina Gangnam Style, tapusi k-popso langu į Vakarus. Seule Gangnamas žinomas jau seniai: iššaukiančiai apsirengusių jaunuolių minios ir prabangūs automobiliai čia nardė tarp klubų ir kavinių visuose daugiaaukščių aukštuose.

Bene seniausias “pasaulinis” Korėjos kultūros produktas – tekvondo, nuo 2000 m. olimpinis sportas. Ir nors šio kovos meno mokomi visi Korėjos kariai, jam – vos 50 metų ir jis išrastas vien tam, kad korėjiečiams nebereiktų muštis kiniškai ar japoniškai.

Net korėjietiškam sportui reikia proto

Kone visos šalys turi TV serialus, popmuziką, o Azijoje – ir kovos menus. Unikalesnis pasirodė kitas korėjietiškas reiškinys – e-sportas. Tai profesionaliai žaidžiami kompiuteriniai žaidimai: su rėmėjais, milijoninėmis algomis, sirgaliais, fanklubais, žvaigždžių žmonų nuotraukomis “glamūriniuose” žurnaluose. Nuo 2000 m. metų (kiek Lietuvos žmonių tada išvis mokėjo naudotis kompiuteriu?) e-sportą rodo Korėjos televizija, bet norėjau pabūti dar arčiau. Nuėjau į “Samsung Galaxy Blue” ir “CJ Entus Blaze” komandų “League of Legends” susirėmimą Jongsano e-sporto stadione.

Išgirdęs žodį “stadionas” lauki ne to, ką randi ten, paskutiniajame devynaukštės I’Park Mall elektronikos parduotuvės aukšte. Erdvios salės priekyje – ne sporto aikštelė, o didelis ekranas, kuriame rodoma virtuali komandų dvikova. Žaidėjų penketai sėdi salės šonuose prie kompiuterių. Jų veidų mimiką filmuoja operatoriai ir stebi fanai, iš už nugaros patarimus jiems žarsto treneriai.

Sirgaliai fotografuoja Samsung komandos žaidėjus pertraukoje tarp trijų mačų. Žaidėjai - už garso nepraleidžiančio stiklo, kad negirdėtų pasakinėjimų: juk jie savo monitoriuose mato tik dalį 'arenos', o sirgaliams rodoma visa.

Mačiau, kaip tris valandas iki rungtynių eilėje prie bilietų paauglė piešė gražų plakatą savo dievukams, o paskui jį kantriai laikė, kol atkreipė kamerų dėmesį. Matyt, ji kiek senamadiška romantikė – nes bendraamžės taip pat iškeldavo savo planšetinius kompiuterius, prieš tai įžiebusios ekranuose širdeles ir mylimo e-sportininko nick’us. Bet labiausiai azijietišką “dievukų kultūrą” patyriau po mačo, kai nugalėtojų komanda išėjo nusilenkti gerbėjams, o šie per lietų dar ilgai ją laikė lauke, prašė autografų ant išmaniųjų telefonų dėklų.

Valstybinis “Arirang” TV kanalas jau skelbia e-sportą naująja halju. Gali būti. “Stadione” tyliai dirbo ir du vakariečiai komentatoriai – per televiziją e-sportą rodo tik Korėjoje, bet dešimtys tūkstančių kitataučių angliškai jį stebi internete. Ir labai klydau spėdamas, kad “stadione” būsiu vienintelis baltaodis – tokių regėjau dar gal dešimt. Nepaisant to, kad informaciją “kaip, kur ir kada” rinkausi daug valandų, nes ji – korėjietiška arba smarkiai pasenusi. E-sporto fanai iš Europos ir Amerikos negaili laiko šiai “piligrimystei” – juk čia lyg krepšinio NBA ar futbolo Premjerlyga.

Pora aukštų žemiau esporto stadiono Ipark Mall yra daug tokių santuokų salių, kiekviena - kitokio stiliaus, spalvų. Vestuvės korėjiečiams svarbios ir prabangius jų rūmus reklamuoja gausybė iškabų visuose miestuose.

Per televiziją Korėjoje dar mačiau go, kiniškų šachmatų, Hearthstone partijų transliacijas, ir net tarp įprastinių sporto šakų dominuoja tikslumo, o ne jėgos reikalaujančios: bilijardas, golfas. Dar, tiesa, rodo beisbolą: be komandinio sporto iš “didžiojo šešeto”, matyt, neapsieina nė viena šalis.

Demilitarizuota zona: paskutinysis geležinės uždangos fragmentas

Sulaižytas ar dažytas šukuosenas halju dievukams tenka nusiskusti: šalies kariuomenėje visi vyrai tarnauja du metus. Kai pusę Korėjos žemės ir trečdalį piliečių valdo totalitarinė komunistinė nuskurdinta Šiaurė, nuolant grąsanti invazija, Pietų Korėjos armija, kartu su sukarintais daliniais dydžiu prilygstanti JAV ir Rusijos karinėms pajėgoms kartu sudėjus (5 200 000) – ne prabanga, o būtinybė. “Išmaniosiose” miestų gatvėse pilna karių: uniformuotų, bet neginkluotų, gal atostogaujančių. Kai kurie net susiėmę už rankučių su merginomis.

Tikrąją grėsmę lengviausiai suvokiau fronte, kur prasideda Šiaurės Korėja. Ten tvyro amžina tyli įtampa – juk taikos sutartis nepasirašyta. Kapitalizmo ir demokratijos “garbės sargyba”, užėmusi tekvando pozas, nejudėdama žvelgia į Šiaurę, per žiūronus stebima Liaudies armijos kareivio. Pagal karinę drausmę, prisilaikydami aprangos “cenzūros” turistai įžygiuoja į namelį, kuriame (kartais) derasi abi korėjos. Pusė jo – Šiaurėje, pusė – Pietuose.

Trys pietiečių sargybiniai ir mėlyni derybų nameliai, o priešais - Šiaurės Korėja. Tai Panmundžomas, garsiausia sustingusio fronto vieta. Čia vykstama tik su ekskursijomis, bet ne visos ekskursijos į demilitarizuotą zoną čia apsilanko. Turizmas ribojamas: rezervavau prieš 2 savaites ir tai norimą dieną visos vietos jau buvo užimtos.

Demilitarizuota pasienio zona – lyg siurrealistinis absurdo teatras. Pietų Korėja čia pastatė 100 m vėliavos stiebą, šiauriečiai atsakė 160 m. Vietiniai kaimiečiai gyvena Jungtinių Tautų priežiūroje.

Bet piečiau, Imdžingako parke, suvoki, kaip viskas skausminga. Nuo specialios pakylos tarp karuselių ir monumentų pietiečiai mėgina išvysti bent lopinėlį Šiaurės Korėjos dangaus (prie pat sienos jiems patekti negalima). “Geležinė uždanga” išskyrė šimtus tūkstančių šeimų – tėvus su vaikais, brolius su seserim – ir tik neseniai šiauriečiai leido kelis parodomuosius senukų susitikimus. Nepatekę tarp laimingųjų nukabinėję spygliuotą DMZ tvorą begalėmis linkėjimų, nuotraukų, eilėraščių, o šiauriečiams protėviams apeigos atliekamos pasienio altoriuje.

Spygliuota tvora, apkarstyta žinutėmis Imdžingake. Tai - ne valstybių siena, iki jos dar keli kilometrai.

Korėjos kare, kai komunistinė Šiaurė, lydima kinų, bandė užimti ir Pietų Korėją, žuvo 3 milijonai žmonių, bet didingame memoriale-muziejuje Seule šiauriečio ir pietiečio brolių skulptūros apsikabinusios. Gidė šabloniškai pasakojo “Korėjos ateitį”, kai iš jos – suvienytos – traukiniai važiuos tiesiai Europon, bet čia pat pridūrė “man tai nereikia tų šiauriečių”.

Karo memoriale-muziejuje televizorius nuolat rodo ir Dokdo saleles, į kurias pretenzijas reiškia Japonija. Vos ėmęs žvalgytis po jų muliažus sulaukiau pasiūlymo mane nufotografuoti. Nespėjau nė sureaguoti, kai tam samdytas darbuotojas įdavė dvi vėliavėles, permetė kaspiną su tekstu (“Dokdo – korėjiečiams”?) ir ėmė “pleškinti”. Kažkodėl prisiminiau 1929 m., kai lietuviai, inscenizavę pagoniškas apeigas, įkalbėjo Tautų Sąjungos atstovą japoną J. Sugimurą ant Rambyno lietuviškai “pasižadėti” sugrąžinti Vilnių. Bet, priešingai Vilniaus ar abiejų Korėjų konfliktams, Dokdo ginčas pasirodė komiškas. Mat salelių plotas vos 18 hektarų (kaip Kauno zoologijos sodo), jose niekas niekad negyveno, jas valdo Pietų Korėja ir Japonija nė nemėgina to pakeisti. Jei oponentai būtų ne ekskolonistai japonai – turbūt korėjiečiai elgtųsi santūriau.

Karo memoriale turistė paversta Dokdo rėmėja.

Vieni vengė, kiti vaišino

Konfliktai – politiniai, o gyvenime korėjiečiai – draugiški, bet angliškai kalba labai sunkiai – ypač už Seulo ar Pusano. Be kelių korėjietiškų frazių keliautojui verta išmokti korėjiečių raštą – tik šitaip aptikdavau visas viešbučių reklamas, perskaitydavau meniu ir rodykles – lotynų raštas būna tik kai kur. Būgštauti nereikia: korėjiečiai laiko, kad jų raidės lengviausios, ir turbūt nemeluoja, nes jų forma parodo tarimą.

Gal gėdydamiesi užsienio kalbų (ne)mokėjimo nuo manęs, net korėjietiškai pasisveikindavusio, keli žmonės spruko lyg nuo prekybos agento. Kai kurie kiti buvo neįtikėtinai paslaugūs: pora moterų, pakvietusių slėptis nuo lietaus po jų skėčiais, e-sporto fanas, aiškinęs man patekimo į stadioną vingrybes, ar mergina, ant suolelio pavaišinusi savo gamintu maistu. Atrodė, pokalbis su kitos rasės žmogum Korėjoje yra kažkas ypatingo – vieni jo vengia, kiti siekia.

Pietų Korėja – labai saugi šalis, nors vakarais kai kurios gatvės ir nejaukios dėl apgirtusių žmonių. Bet pagrindiniai prospektai niekad neištuštėja, o vakarais būna net perpildyti. Tačiau eilės Gangname ar prie Seulo bokšto (kur nė neturėjau šansų pasiekti lifto) nenuliūdino. Seulas – kaip ir visa Korėja – ne stovi, bet gyvena. Tik stebėdamas šį vyksmą, pats į jį įsiliedamas gali iš tikrųjų džiaugtis ta šalimi. Kai pavyko – o keliaujant vienam tai lengviau – buvo tikrai smagu, ir Pietų Korėja pasirodė viena tų šalių, kuriose galėčiau ir gyventi.

Tautiniais rūbais vilkintys korėjiečiai Haho kaime. Ir etnografinėse vietose tai, kas gyva, dažniausiai nustelbia tai, kas stovi

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Korėjos turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.