Išskleisti meniu
Atonas – paskutinė Viduramžių vienuolių respublika

Atonas – paskutinė Viduramžių vienuolių respublika

| 4 komentarai

Ar žinojote, kad Europoje yra respublika, kurioje niekas nevalgo mėsos ir į kurią neįleidžiamos moterys? Tai – šventasis Atono kalnas. Stačiatikių Vatikanas. Paskutinė Europos vieta, “įstrigusi” Viduramžiuose, kur gamta, ramybė ir tikėjimas vis dar triumfuoja prieš visokeriopą progresą.

Į Atoną galima patekti tik su specialiu leidimu, kurių išduodama labai mažai: įleidžiami vos 10 nestačiatikių per dieną. Vienu jų tapau ir aš.

Kelionė į Atoną tikrai nėra “eilinis turizmas”. Atone teko ir keltis 1:50 ryto suskambus vienuolyno gongams, ir žygiuoti tarp vienuolynų kalvų šlaitais, ir padėti su virtuvės darbais. Ir tuo pačiu pasinerti į save ir į Viską.

Einant taku iš vieno vienuolyno į kitą

Einant taku iš vieno vienuolyno į kitą

Kas yra Atonas? Ar tai atskira šalis?

Atonas formaliai priklauso Graikijai, bet daugeliu atžvilgiu tai lyg atskira šalis, vadinama Šventuoju Kalnu (Άγιο Όρος). Ji turi savo vizas (diamonitirion leidimus), įstatymus (kurie mažai keitėsi nuo Viduramžių) ir per 2000 piliečių, davusių įžadus viename Atono vienuolynų.

Atono vienuoliai

Atono vienuoliai

O tie vienuolynai – stačiai įspūdingi! Kai kurie jų senesni nei 1000 metų. Didingi senoviniai daugiaaukščiai rūmai, stūksantys aukštai ant pakrantės uolų tarsi galingiausios pasakų pilys. Kelių dienų, kurias piligrimui leidžiama būti Atone, niekaip nebūtų užtekę aplankyti visiems ar net daugeliui vienuolynų, bet ir žvelgiant pro langus iš maršrutinio laivo (pagrindinis transportas Atone) jie tiesiog užgniauždavo kvapą.

Vienas Atono vienuolynų žvelgiant iš laivo

Vienas Atono vienuolynų žvelgiant iš laivo

Kiekvienas Atono vienuolynas – tai lyg ištisas miestas. Kiekvienas turi atskirą tvarką; jie net kalba skirtingom kalbom (graikų, rusų, serbų, bulgarų, rumunų). Bet savo “laike įstrigusią” vienuolių šalį jie apie 1000 metų valdo visi bendrai ir taikiai per savo atstovus Šventojo Kalno sostinėje Karijese.

Prie Šv. Povilo vienuolyno pagrindinio pastato

Prie Šv. Povilo vienuolyno pagrindinio pastato

Kuo išskirtinis Atonas?

Kuo išskirtinis Atonas?

Visų pirma, į Atoną neįleidžiamos jokios moterys ir net, sakoma, kai kurių gyvūnų patelės! Moterims belieka minikruizai “aplink Atoną”, kurių metu, nepriplukdomos arčiau 500 m nuo kranto, jos gali akies krašteliu išvysti Atono vienuolynų didybę. Taigi, ir man žmoną teko kelioms dienoms palikti krante…

Ouranopolis. Uostas iš kur išplaukia dauguma laivų į Atoną.

Ouranopolis. Uostas iš kur išplaukia dauguma laivų į Atoną.

Patekti į “zoną be moterų” buvo be galo keista. “Jaučiuosi, tarsi į armiją būtume pašaukti” – bendrakeleivis pasidalino mintimis kai sėdėjome “vyriškame” laive iš “tikrosios Graikijos” į Atoną. O aš iki pat savo viešnagės Atone pabaigos, eidamas į tualetus, pasąmoningai dairydavausi ženklų, kad tikrai einu į vyrų tualetą. Aišku, jų nebuvo; ne tik vienuolynuose, o ir Karijese ar pagrindiniame Atono uoste Dafnėje. Moterų nėra nei tarp vienuolių, nei tarp piligrimų-keliautojų, nei tarp kokių valytojų, pardavėjų ar laivų kapitonų – Atonas yra vienos lyties šalis.

'Vyriškame' laive į Atoną

‘Vyriškame’ laive į Atoną

Tiesa, jei, tai išgirdę, jau įsivaizduojate konfliktus ir testosterono audras, turėsiu nuvilti: Atone radau tik draugiškumą, mandagumą. O geriausias tos religingo švelnumo atmosferos įrodymas man – visi valkataujantys Atono katinai: nė vienas jų nesišalina žmonių! Nes vienuoliai juos glosto, maitina, myli…

Senyvas vienuolis Dafnėje maitina kačiukus

Senyvas vienuolis Dafnėje maitina kačiukus

Ir išvis – jokia pasaulio šalis pagarba gyvūnams neprilygsta Atonui. Nes Atone uždrausta medžioklė ir nevalgoma mėsa (tik, kartais, žuvis)!

Šiandien tai gal net atrodys “modernu”, bet tokia tvarka Atone yra nuo kadų kadais. Taigi Atonas, galima sakyti, yra seniausias pasaulyje gamtos rezervatas! Tuo žaviau buvo leistis į žygius nuo vienuolyno prie vienuolyno siaurais akmenuotais vienuolių keliukais, įspraustais tarp 2000 m aukščio Atono viršukalnės, Ėgėjo jūros, supamais žalių augalų, upelių, krioklių…

Pakeliui tarp Dafnės uosto ir Kseropotamou vienuolyno

Pakeliui tarp Dafnės uosto ir Kseropotamou vienuolyno

Beje – Atono vienuoliai labai sveiki: kaip parodė 1994-2007 m. tyrimas, čia mažai susirgimų prostatos, plaučių ir žarnyno vėžiais, širdies ligomis, Alzhaimerio liga. Ar taip yra dėl mitybos? Ramybės? Susilaikymo ir šeimos neturėjimo? Gamtos artumo? Kol kas neišsiaiškinta, tad galite spėlioti pagal savo pažiūras.

Atono sostinėje Karijese

Atono sostinėje Karijese maišosi vienuoliai, piligrimai ir darbininkai. Čia jie laukia autobusų po vienuolynus.

Kaip gyvenama Atone? Dienos pasveikinimai 2 val. ryto ir vienas valgis per dieną

Keliaudamas Atone privalėjau nakvoti kaip atonietis – vienuolynuose. Tad jų gyvenimo būdą ne šiaip pamačiau – jį pajaučiau, supratau ir išgyvenau.

Vienuolynuose tvarka įvairuoja, bet ir savaip panaši. Nakčiai visų vienuolynų vartai uždaromi – tarsi Viduramžių miestu. Kai kurie užsiveria „kartu su saulėlydžiu“, kai kurie – ir 4 val. vakaro. Visi – įskaitant ten nakvojančius piligrimus – privalo ateiti į vienuolyną iki tol. Dar kokia valanda ir suskamba varpas: nuo tada draudžiama išeiti net į vienuolyno kiemą…

Vakarui ištuštėjęs Vatopedžio vienuolyno kiemas

Vakarui ištuštėjęs Vatopedžio vienuolyno kiemas

Atonas nakčiai apmiršta taip, kaip jokia pasaulio šalis, gamta lieka visai be žmonių. Dėl beveik aklinos tamsos Šventajame Kalne regėjau daugiau žvaigždžių ir žvaigždynų, nei bet kur kitur Europoje. Tą magišką nakties dangų (ir dar daug ką) stebėdavau iš balkonų, kurie man buvo vienas nuostabiausių dalykų Atone. Kiekvienas vienuolynas turi gausybę tokių terasų – ir visos jos įrengtos taip, kad gražiausiai matytųsi kalnai ir jūra. Kad vienuoliai galėtų medituoti stebėdami gamtą.

Šv. Povilo vienuolyno balkone

Šv. Povilo vienuolyno svečių aukšto balkone

Rytas. Pažadina trankūs garsai iš vienuolyno kiemo: mediniai „gongai“ semantronai, varpai. Vienuose vienuolynuose tai prasideda 4 val. nakties. Kituose laikrodis dar nė 2 val. nakties nebūna išmušęs.

Vienas garso kėlimo prietaisų prie vienuolyno cerkvės. Vatopedžio vienuolynas.

Vienas garso kėlimo prietaisų prie vienuolyno cerkvės. Vatopedžio vienuolynas.

Šiaip ne taip įveikę miego gniaužtus, vienuoliai juodais abitais ir piligrimai klibinkščiuoja į pagrindines vienuolynų cerkves, blausiai apšviestas plevenančia ritualinių žvakių šviesa (jokios elektros). Sėdasi į auštus medinius krėslus palei sienas. Laukia orthros – tris valandas trunkantis “dienos pasveikinimas”. Ritualinės vyriškų chorų giesmės mainosi su monotoniškais graikiškais Biblijos tekstais. Pagal atėjūnui nežinomą tvarką vienuoliai stojasi iš suolų, vaikšto po cerkvę, bučiuoja ikonas, uždega ir gesina žvakes, perkelia jas iš vietos į vietą, mojuoja žarijomis besisvaidančiais smilkytuvais. Kur besėdėdavau, matydavau tik visa ko fragmentus, nes vienuolynų cerkvių architektai statydami savuosius šedevrus nesistengė, kad viskas kuo puikiausiai matytųsi (juk net ir eilinėse cerkvėse dalis apeigų vyksta už uždaro ikonostaso, tikintiesiems nematant). Vienuoliai ir taip viską žino, jie taip pasitinka kiekvieną aušrą. Mėnėsis po mėnesio, dešimtmetis po dešimtmečio…

Vakarais, aplink saulėlydį – panaši padėka Dievui už dieną maldos už saugią naktį: apodeipnonas (~1,5 val. trukmės). Kaip pasakojo stačiatikiai piligrimai, orthros ir apodeipnon – tai ritualai, bet ne mišios. Piligrimų mišiose Vatopedyje dalyvavome atskirai.

Vienuolyno cerkvė su prietaisu kviesti į ją (Šv. Povilo vienuolynas). Cerkvės viduje fotografuoti negalima, o filmuoti draudžiama visame Atone.

Vienuolyno cerkvė su semantronu kviesti į ją (Šv. Povilo vienuolynas). Prietaisas išpopuliarėjo, kai Osmanų Imperija buvo uždraudusi krikščionių bažnyčioms skambinti varpais. Cerkvės viduje fotografuoti negalima, o filmuoti draudžiama visame Atone. Anapus cerkvės – galinga pilies lygio siena

Dienos metu vienuoliai juodais abitais kimba ir į labai žemiškus darbus. Augina daržoves ir gamina maistą, stovi už prekystalių parduotuvėse ir vairuoja pikapus neasfaltuotais Atono keliais. Į pašlaičių vienuolynus stačiais laiptais ir kalnų takais iš prieplaukų gena nešulinių mulų voreles. Kaip ir prieš 100 ar 500 metų, tik taip į tuos vienuolynus užgabenamas maistas ir kitos būtinybės.

Naujosios sketės uoste nešuliniai gyvūnai laukia, kol laivas atplukdys krovinį

Naujosios sketės uoste nešuliniai gyvūnai laukia, kol laivas atplukdys krovinį

Kiekviename vienuolyne anksčiau ar vėliau padirbėti pakvietė ir mus, piligrimus. Ruošėme rytdienos vakarienei daržoves, šalinome lupynas, atskyrinėjome stiebus nuo lapų. Kiek daug maisto vienuolynui reikia! Darbas neprailgo, nes dirbome kartu su vienuoliais, savanoriais, darbuotojais, kitais piligrimais – proga pakalbėti. Štai tie kipriečiai jau daug metų kasmet atostogas leidžia Atone; štai tas ukrainietis IT specialistas atvyko dirbti į vienuolyną, nes ketino tapti vienuoliu, bet dabar turi “internetinį romaną” su mergina ir ruošėsi išvykti; štai tie trys broliai Australijos graikai kadaise užsuko į vienuolyną kaip piligrimai-keliautojai – ir taip susižavėjo, kad vienas po kito tapo vienuoliais… Tokie “vyriški pokalbiai” – Atono patirties dalis.

Su piligrimais iš Kipro ruošiu maistą Vatopedžio vienuolyno virtuvėje. Maistas, rodos, nesibaigia - vos sutvarkai vieną milžinišką maišą, tuoj ant stalo išpilamas kitas

Su piligrimais iš Kipro ir bendrakeleiviu ruošiu maistą Vatopedžio vienuolyno virtuvėje. Maistas, rodos, nesibaigia – vos sutvarkai vieną milžinišką maišą, tuoj ant stalo išpilamas kitas

Atono vienuolynai ir panašūs, ir skirtingi. Štai kiprietiškas Vatopedis garsėja svetingumu, ten radau dešimtis piligrimų ir ~120 įvairiataučių vienuolių, ten keliamasi ir vartai užsidaro vėliau, maitinama tris kartus per dieną.

O graikiškame Šv. Povilo vienuolyne [Αγίου Παύλου] vienintelis dienos valgis laukė ~13:30 ir vienuoliams porąsyk neįtiko, kaip laikau kojas refektorijuje (valgomajame) ir koplyčioje: ar per daug ištiesęs, ar per daug sukryžiavęs. Gal ir dėl to ten buvome vieninteliai nakvojantys piligrimai. Ir vienuolių gerokai mažiau – 36 vyrai tiesiog paskendo milžiniškame pastate, prieš eilę amžių statytame bent keliems šimtams. Visą rytą koridoriuose nesutikome nė vieno vienuolio. Mums dar davė šiek tiek vaisių, duonos ir alyvuogių – kad numalšintume alkį vakare ir ryte, bet patys vienuoliai didžiąją metų dalį valgo tik kartą į dieną.

Šv. Povilo vienuolyno kambaryje atsikėlęs prieš 2 val. ryto orthros

Šv. Povilo vienuolyno kambaryje atsikėlęs prieš 2 val. ryto orthros

Yra ir dar griežtesnių regulų: Simono Petro vienuolyne, kiti piligrimai pasakojo, reikia pavalgyti per 10 minučių ir refektorijuje draudžiama kalbėti, svečių priimama nedaug, tad tvarką prižiūrėti paprasta… Skiriasi ne tik tvarkos, bet ir ko tikimasi iš piligrimų. Štai Vatopedžio vienuolyne piligrimai valgė tuo pat metu kaip vienuoliai, skambant šventiems tekstams ir su bendra malda, o informacinė lenta kambaryje skelbė, kad “Visi piligrimai privalo dalyvauti visose religinėse apeigose”. Tačiau šiaip Vatopedyje piligrimai jautėsi laisviau: net ir trumpom rankovėm vienas vaikščiojo, nors ir negalima. Tuo tarpu Šv. Povilo vienuolyne prie įėjimo į cerkvę kabėjo užrašas: “Nestačiatikiai būti cerkvėje gali tik ne apeigų metu”; tiesa, vienuolis svečių vadovas leido eiti į orthros ir apodeipnon, bet liepė ten sėdėti prie durų. Žodžiu, Vatopedyje jautiesi labiau kaip tokiame “stačiatikybės muziejuje”: daug pamatai, sužinai, bet šiaip, būdamas tik svečias, gali gyventi kaip įpratęs (aišku, proto ribose). Šv. Povilo vienuolyne visad suvoki esąs ypatingoje Dievo garbinimo vietoje – ir visa tavo elgsena turi įsiderinti į tą šlovinimo ritmą.

Visų venuolynų tvarkų neišvardysiu, visos tos informacijos ir internete nėra. Juk vienuolynų 20, jie dar turi savo nutolusius padalinius – sketes, kalbama, kad kai kurie Atono vienuoliai išvis vos ne olose gyvena kaip atsiskyrėliai…

Mėnesiena paryčiais iš Šv. Povilo vienuolyno balkono. Jau po trijų valandų orthros.

Mėnesiena paryčiais iš Šv. Povilo vienuolyno balkono. Jau po trijų valandų orthros.

Kaip atvykti ir keliauti po Atoną?

Kelionę į Atoną reikia planuoti iš anksto. Visų pirma, privalai gauti leidimą-vizą, vadinamą diamonitirion. Kadangi piligrimų skaičius smarkiai ribotas (ne daugiau 10 nestačiatikių ir 100 stačiatikių per dieną), tai leidimo reikia prašyti labai iš anksto. Ypač per stačiatikių šventes bei sezono metu – vasarą, kai, sako, ir kelių mėnesių gali neužtekti. Aš keliavau ankstyvą pavasarį, diamonitirion paprašiau prieš tris mėnesius.

Antras žingsnis: susitarti su vienuolynais dėl nakvynių. Atone gali praleisti iki trijų naktų (bet yra būdų jau būnant vietoje viešnagę prasitęsti dar bent dviems naktims). Vieni visą tą laiką praleidžia vieno vienuolyno ramybėje (ar net grįžta ten metai iš metų). Kiti, kaip aš, kiekvieną naktį nakvoja vis kitur, pažindami visokiausius Atono veidus.

Prie Kseropotamou vienuolyno

Prie Kseropotamou vienuolyno

Nustebino, kaip Atone viskas tvarkinga, net iščiustyta. Tikėjausi nakvynės kokioje šaltoje 50 metų neremontuotoje salėje su daugybe lovų – na, bent jau kaip Šv. Jokūbo kelio valstybiniuose alberguose. “Dėl visa ko” ir tualetinio popieriaus pasiėmiau, svarsčiau ir apie striukę užsiklojimui…

Bet kiekviename vienuolyne gaudavome po atskirą kambarį mums dviems su bendrakeleiviu be pašalinių piligrimų, su rozetėmis, patalyne. Tualetas ir dušai laukė bendri – bet švarūs, su šiltu vandeniu, muilu. Nors šiaip Graikijos stačiatikių vienuolynuose vyrauja “tupimi” tualetai, piligrimams įrengti ir sėdimi.

Bendros erdvės Šv. Povilo vienuolyno piligrimų aukšte

Bendros erdvės Šv. Povilo vienuolyno piligrimų aukšte

Nepasakytum, kad pastatai šitokie seni: visuose vienuolynuose, kur buvau, vyko remontai, niekas “neužleidžiama”. Viskas taip pasakiškai išlaižyta, kad kartais net atrodydavo, tarsi tai būtų koks disneilendiškas gyvasis muziejus… Sunku pasakyti, kada statytas vienuolynas, nes jie it statomi be galo. Tai žaviai matosi pažvelgus į kranus, kuriuose kiekvienas prašalaitis gali nemokamai įsipilti geriamo vandens: ant vienų rasdavau parašytą įrengimo datą “2000”, ant kitų “1870” ir ankstesnes.

Atono vienuolynuose ir aplink gausu tokių geriamo vandens fontanų

Atono vienuolynuose ir aplink gausu tokių geriamo vandens fontanų. Čia data – 1817 m.

Į Atoną atvykstama tik maršrutiniu laivu iš “tikrosios Graikijos” pasienio miestelių – Jeriso [Ierissos] arba Ouranopolio. Jie – netoli Chalkidikės kurortų. Plaukiau iš Ouranopolio. Į laivą įleido tik parodžius diamonitirion, kurį, internete iš anksto sutvarkęs formalumus, atsiėmiau Ouranopolyje.

Į šiaurinius Atono vienuolynus galima nuplaukti tiesiai daugeliu laivų, bet toliau į pietus plaukia tik kai kurie. Kiti laivai kelionę baigia Dafnėje, pagrindiniame Atono uoste – ten reikia persėsti. O jeigu tavo vienuolynas pusiasalio gilumoje ar kitame krante, teks keliauti autobusais. Dafnė-Karijas yra nuolatinis maršrutas, o iš Karijo po vienuolynus po vidurdienio išvežioja autobusai-taksi. Jie turi grafiką (kartą per dieną), bet už juos moki lyg už taksi: yra tik viso važiavimo kaina, ji išdalinama visiems keleiviams. Pasiseka jei tądien ta kryptim važiuoja beveik pilnas autobusas! Į mūsiškį atėjo 7 žmonės iš 10, neblogai. Laivų gi aiškios kainos, bet neaiškus grafikas: rytuose jis priklauso ir nuo banguotumo, o vakaruose buvo, kad laivas stabtelėjo prieplaukoje ir 15 minučių anksčiau grafiko. Be to, laivai prieplaukose stoja tik tada, kai kas nors paprašo: jei nori įlipti pakeliui, turi užsakyti sustojimą telefonu. Šiaip telefonu, artėjant laikui, verta perklausti daugelio dalykų – ar niekas nepasikeitė.

Atono krantas su Dafnės vaizdu tolumoje. Jūra visur aplink, bet maudytis Atone draudžiama

Atono krantas su Dafnės vaizdu tolumoje. Jūra visur aplink, bet maudytis Atone draudžiama

Romantiškiausias būdas keliauti tarp vienuolynų – pėsčiomis. Pėsčiom gali eiti ir automobilių vieškeliais, ir senaisiais vienuolių takeliais. Dideli aukščių keitimaisi (juk pats Atono kalnas – 2033 m aukščio). Bet sudėtingo alpinizmo nėra. Ne visi takeliai gerai sužymėti (praverčia GPS). Startuoti gali tik atsidarius vienuolyno vartams, o finišuoti – prieš jiems užsiveriant.

Atėjęs į nakvynės vienuolyną prisistatai svečių vadovui, jis nuveda į kambarius piligrimų aukšte, duoda raktus, paaiškina vienuolyno programą. Pasako, kada orthros, mišios, apodeipnon, valgis, gal – kokia ekskursija po vienuolyną ar kiekvieno vienuolyno pasididžiavimo – jo relikvijų – garbinimas (Kristaus kryžiaus dalis, Marijos diržas, Jono Krikštytojo ranka ir pan.). Jei kas neaišku, reikia klausti – internete bent angliškai rasi tikrai mažai ką, nors jis Atone daug kur ir veikia.

Vienuolyno programa

Vienuolyno programa

Atone privalai mokėti tik už du dalykus: leidimą-vizą (diamonitirion) ir transportą (tiesa, nors tais laivais ar autobusais nukeliauji tik po kokius 10-20 km, moki tarsi vyktum gerus 50-100 km). Patiems vienuolynams mokėti nieko nereikia: jie didžiuojasi svetingumu, piligrimus apnakvindina, maitina už dyką. Galima nebent palikti auką ar padėti vienuolynui darbu. Dar gali išleisti pinigų suvenyrų parduotuvėlėse kai kuriuose vienuolynuose ar sostinėje Karijese. Karijese yra ir restoranėlių – bet valgyti juose nėra prasmės, juk viską gausi vienuolyne. Net jei esi įpratęs valgyti daugiau ar nesveikiau, gražu ir prasminga pamėginti pramisti saikingai vienuoliškai.

Nuo uosto iki Šv. Povilo vienuolyno (tolumoje) kartu su prekėmis vienuolynas parsivežė pikapo bagažinėje

Nuo uosto iki Šv. Povilo vienuolyno (tolumoje) kartu su prekėmis vienuolynas parsivežė pikapo bagažinėje

Beje, į vienuoliškus valgius įeina net… alkoholis. Iki 40-45% tradicinis gėrimas tsipouro, kurį prieš 600 metų ir išrado Atono vienuoliai. Dienomis, kai galima žuvis, laukė įvairios jūros gėrybės – kalmarai. Šiaip nemėgstu jų, bet paruošti buvo gerai.

Vatopedžio vienuoyno suvenyrų parduotuvėlėje - ir alkoholis

Vatopedžio vienuoyno suvenyrų parduotuvėlėje – ir alkoholis

Atono istorija: kaip Europoje išliko vienuolių respublika?

Atono kalnas Šventuoju tapo pamažu, dar prieš daugiau nei 1000 metų. Vis daugiau ir daugiau vienuolių čia rasdavo ramybę, grožį, įsikurdavo suvisam. XI a. jau stovėjo 46 vienuolynai, jie apjungė žemes ir jėgas į savotišką naują šalį.

Jokios istorijos audros jų nenuplovė į Viduržemio jūros vandenis. Ir 1204-1254 m. teritoriją užkariavę katalikai-kryžininkai, ir 1423-1913 m. valdžiusi Osmanų Imperija, ir net 1941-1944 m. okupavusi nacistinė Vokietija nekišo nagų prie Atono stačiatikių vienuolių. Sako, Hitleris asmeniškai garantavo jų laisvę. Gal todėl, kad jie, susirūpinę tik atsiskyrėlišku Dievo garbinimu, niekad nesikišo į jokią politiką… Šitaip Atonas išliko.

Simono Petro vienuolynas, vienas garsiausių Atone, primena net Potalos rūmus Tibete

Simono Petro vienuolynas, vienas garsiausių Atone, primena net Potalos rūmus Tibete

Kai Atoną perėmė nepriklausoma Graikija (1913 m.), ji irgi garantavo jo autonomiją. Ir net stodama į Europos Sąjungą išsiderėjo Atonui išimtį – na, juk ES lyčių lygybės teisė ir laisvas asmenų judėjimas tikrai neleistų egzistuoti “zonai be moterų”…

Ne, Atono istorija nestovėjo vietoje. Daug kas keitėsi. Pavyzdžiui, šiuo metu daugelis vienuolynų yra graikiški, tik vienas – rusiškas (Šv. Pantaleimono), vienas – bulgariškas (Zografo), vienas – serbiškas (Hilandaro), o viena sketė – rumuniška (Prodromos). Bet, tarkime, XV amžiuje daugumoje vienuolynų dominavo kitataučiai: penki vienuolynai buvo serbiški, du bulgariški, du albaniški, po vieną rusišką ir kartvelišką ir tik keturi grynai graikiški. Tai pasikeitė natūraliai keičiantis vienuolių kartoms.

Vienuolynas žvelgiant iš maršrutinio laivo (priešais sėdi vienuolis)

Vienuolynas žvelgiant iš maršrutinio laivo (priešais sėdi vienuolis, kaip ir iki pusės keleivių)

Atono aukso amžiuje XIX a. gale Atone gyveno 5000 rusų vienuolių ir tik 4000 graikų. Todėl 1913 m. Rusija net mėgino sakyti, kad iš Osmanų atkariautas Atonas turėtų priklausyti ne Graikijai, o Rusijai! Net karo laivus buvo atsiuntusi, suėmė ~1000 carui neįtikusių vienuolių onomatodoksų ir išplukdė Odeson ekskomunikuoti. Na, jei rusams tada būtų pavykę užimti Šventąjį Kalną, tikriausiai šiandien Atonas tarnautų tik kaip kokia nors uždara Rusijos laivyno bazė. Nes jau po kelerių metų Rusijoje įsigalėjo komunistai, persekiojo religiją, vienuolynus uždarė, cerkves griovė – tai ir Atone akmens ant akmens jie būtų nepalikę…

Atono sostinėje Karijese

Atono sostinėje Karijese

Bet vienu metu net atrodė, kad Atonas išnyks ir laisvojoje Graikijoje. Kokiais 1950-1960 m. naujokų noviciatuose beveik nebebuvo, o senieji vienuoliai seno ir mirė. Bet XX a. antroje pusėje prasidėjo atgimimas: gyvenimas Atone tarp senų mūrų, kalnų, jūros ir rankraščių bibliotekų vėl vilioja vis daugiau vyrų. Novicijai kitokie, nei anksčiau: daugybė jų moka angliškai, daugybė atvyksta iš tolimų, gal net ne stačiatikiškų šalių (pvz. JAV), dalis užaugo nereligingose šeimose. “Tipinis vienuolis”, kokius sutikdavau Atone, kokių 30-50 metų amžiaus, tikrai ne 70-90 m., kaip daugybėje Vakarų vienuolynų. Atono atgimimui pagelbėjo ir komunizmo griūtis: vienuolių iš buvusio “Rytų bloko” dabar tiek daug, kad daug užrašų Atone parašyti ir rusiškai, rumuniškai, kai kurie – net kartveliškai.

Įvairiakalbiai užrašai Atone

Įvairiakalbiai užrašai Atone. Beje, visi, kas tampa Atono vienuoliais, tampa ir Graikijos piliečiais, o visi vienuolynai formaliai pavaldūs Konstantinopolio patriarchui.

Tiesa, tie ~2000 šiandienių Atono vienuolių, net ir kartu su visais pagalbininkais ir piligrimais, paskęsta didžiųjų vienuolynų viduramžiškuose mūruose, statytuose gal dešimčiai kartų daugiau žmonių. Būdavo po kai kuriuos vienuolynus vaikštau valandą-kitą – ir susitinku kokius pora žmonių, it vaiduoklių mieste… Yra Atone ir apleistų pastatų, kaip Atono akademija, XVIII-XIX a. išmokslinusi žymią dalį Graikijos elito: po jos griuvėsius vaikščiojome vienut vienutėliai. Bet daugelyje vietų tiesiog atmosfera pasikeitė: vietoje gyvenimo „susispaudus“ – milžiniškos erdvės kiekvienam vienuoliui ir svečiui. Tarsi patalpos bendros, bet, bent nesezonu, beveik turėdavome ištisą aukštą sau.

Apleistoje Atono akademijoje prie Vatopedžio vienuolyno

Apleistoje Atono akademijoje prie Vatopedžio vienuolyno. Tik cerkvė ten sveika – joms Graikijoje neleidžiama griūti

Keliaudamas po Atoną, nejučia mintyse lyginau piligrimystę ten su Šv. Jokūbo keliu. Gal todėl, kad buvau šiuo ką tik praėjęs. Bet panašumų tikrai daug. Ir ten, ir čia tu visiems esi Piligrimas – nesvarbu kokiais tikslais atvykai, kokio tikėjimo esi. Ir ten, ir čia gali vaikščioti nuostabiausiais peizažais tarp nakvynių su kitais piligrimais. Tiek ten, tiek čia daug vietos mąstymui, kelionei į save. Ir Atonas, ir Jokūbo kelias sparčiai nyko – bet pastaruoju metu it Lozoriai prisikėlė iš mirusiųjų, sužavėjo jaunąsias kartas.

Pakeliui iš Koutloumousi vienuolyno į Karijesą

Pakeliui iš Koutloumousi vienuolyno į Karijesą

Tik Jokūbo kelias – katalikiškas, o Atonas – stačiatikiškas (bet ir ten, ir ten, laukiami visų tikėjimų piligrimai). Tik Jokūbo keliu eini viena kryptimi, o Atone maršrutus pasirenki pats.

Tik jei Jokūbo kelyje nakvoji daugiausiai kukliuose šiuolaikiniuose alberguose ar pensionuose, tai Atone – vien romantiškai didinguose senoviniuose Viduramžių vienuolynuose su pasakiškų vaizdų balkonais.

Leidimas į Atoną

Leidimas į Atoną

Ir, svarbiausia, Jokūbo kelias sezono metu vietomis plyšta nuo žygeivių – šen bei ten, deja, dvasingumas jau skęsta materializme. O Atonas dar ne toks populiarus ir, jei patekimas į jį liks ribojamas, svečiai ten niekada neužgoš vienuolių. Tačiau tikriausiai verta paskubėti: nes net jei Atonas netaps masiniu reiškiniu, kai piligrimystės Atone idėją pasigaus masės, eilės prie diamonitirion leidimų gali nusidriekti ir keleriems metams į priekį…

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,

    4 komentarai

  1. O kaip jie neisnyksta be moteru? 🙈

    • Į Atono vienuolynus įstoja nauji vienuoliai, atvykę iš įvairių stačiatikiškų šalių (“tikrosios” Graikijos, Serbijos, Rusijos, Sakartvelo, Rumunijos, Moldavijos, Ukrainos ir kt.). Vieni vienuoliai miršta, bet įstoja kiti.

  2. O iš ko tie vienuolynai išsilaiko, jei ten veik viskas nemokama? ar vykdo kokią nors ūkinę veiklą?

    • Jie vykdo ūkinę veiklą, patys vienuoliai kai ką gamina ir augina.

      Bet taip pat Atonas išsilaiko ir iš aukų. Graikija religinga tauta, yra kas paaukoja vienuolynams daug lėšų. Panašiai kaip buvo ir, tarkime, su didžiaisias Lietuvos vienuolynais prieš kelis šimtus metų.

      Taip pat vienuolynams yra paaukota nekilnojamojo turto ne tik Atono pusiasalyje, o iš to turto jie gali gauti pajamų.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *