Išskleisti meniu

Įdomiausios pasaulio vietos

Įdomiausios pasaulio vietos – 100 šalių patirtis

Įdomiausios pasaulio vietos – 100 šalių patirtis

| 0 komentarų

Tai – kitoks įdomiausių pasaulio vietų sąrašas, nei dauguma. Visas jis pagrįstas mano paties asmenine patirtimi ir įspūdžiais nukeliavus į 100 šalių ir jame bus keli šimtai vietų. Toliau keliaujant, sąrašas plečiamas, bet, kadangi žymią dalį įdomiausių vietų jau esu matęs, jis nebepatrigubės.

Puikiai suprantu, kad ne visiems žmonėms įdomūs tie patys dalykai. Vienus traukia gamta, kitus miestai, trečius – kultūra ar istorinės vietos. Todėl mano įdomiausių pasaulio vietų sąrašas yra suskirstytas į penkis skyrius ir daug posyrių pagal lankytinų vietų rūšis ir, tikiu, kiekvienas atras tai, kas jam įdomiausia.


Įdomiausių pasaulio vietų sąrašo skyriai


Įdomiausi miestai

Kur yra geriausi pasaulio muziejai, gražiausi pastatai, romantiškiausios gatvelės, karščiausias naktinis gyvenimas ar kurortinės pramogos.

Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai


Gražiausia gamta

Įspūdingiausi kriokliai, kalnai, vulkanai, ežerai, miškai, džiunglės ar vietos gyvūnams stebėti.

Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija


Kultūrinės patirtys

Jeigu jums patinka užsienio šalis ne tik pamatyti, bet ir patirti – čia geriausios pasaulyje idėjos tam.

Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos


Istorinės vietos

Įdomiausi ir autentiškiausi sunykusių civilizacijų griuvėsiai, Viduramžių pilys ir rūmai.

Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai


Baisiausios vietos

Tos, liūdiniausios, bet suteikiančios daug peno apmąstymams: karų, genocidų, sunaikintos gamtos vietos, apleisti miestai ir t.t.

Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


P.S. Sąrašo dalys dar nėra pilnai užpildytos: kadangi vietų aprašysiu kelis šimtus, tai užtrunka.

Jei kuri garsi vieta nėra sąraše gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs (visada galite paklausti komentaruose – pakomentuosiu kiekvieną savo pasirinkimą). Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Komentuoti
Ypatingiausios mažumos ir bendruomenės

Ypatingiausios mažumos ir bendruomenės

| 1 komentaras

Pasaulyje yra tūkstančiai tautybių, tikėjimų, filosofijų, subkultūrų. Dažniausiai greta gyvenančios žmonių grupės elgiasi panašiai, o populiarios naujos idėjos išplinta po visą pasaulį.

Tačiau pasaulyje yra ypatingų uždarų bendruomenių. Jos gyvena įprasto pasaulio apsuptyje, tačiau turi savas, visiškai kitokias tradicijas, tikėjimus. Aplinkiniai šiuos žmones laiko keistuoliais ar fanatikais, kartais niekina – tačiau jiems tai nerūpi, jie ir toliau išlieka savimi. Įrodydami, kad nebūtina gyventi taip, kaip dauguma.

Šis straipsnis – apie įdomiausius tokius rajonus ir miestelius, kuriuose kitur retos mažumos sudaro gyventojų daugumą ir tai jų nustatyta tvarka vyrauja. Ten galima lengvai pasijusti patekus į kitą pasaulį iš fantastinio romano ar istorinės knygos.

 


Vale do Amenhecer (Saulėtekio slėnis)

Vieta: Brazilija

Brazilija 1960 m. pakeitė sostinę. Vietoje garsiojo Rio de Žaneiro pakrantėje ja tapo Brazilijos miestas, išdygęs per trejus metus tuščiose pievose. Tai turėjo būti ateities miestas, tvarkingas ir suplanuotas iki smulkmenų. Nors jį statė komunistai-ateistai, likimo ironija: miestą štabu pasirinko net trys sektomis vadinamos religinės bendruomenės. Mat, be kita ko, Šv. Jonas Boskas esą būtent ten išpranašavo iškilsiant naują civilizaciją.

Saulėtekio slėnio (Vale do Amanhecer) bendruomenėje pasijutau lyg ta civilizacija būtų jau iškilusi. Viskas tame miestelyje kitaip: žmonės rengiasi keistais, it iš senų fantastikos filmų rekvizitų paimtais drabužiais, gatvėse atlieka prašalaičiams nesuprantamus ritualus: eidami grupelėmis dainuoja, niurna kažkokius užkalbėjimus greta medžių.

Ritualas Vale do Amenhecer miestelyje. Panašių grupelių regėjome dešimtis, ir visos viena už kitą spalvingesnės ir įspūdingesnės

Ilgai netruko, kol anglakalbiai tikintieji pasisiūlė mus pavedžioti po bendruomenę (vienas jų – belgas, kiek supratau kadaise irgi čia atvykęs kaip turistas). Papasakojo, kad Saulėtekio slėnis vadovaujasi Tijos Neivos mokymais, kuriuos ši gavo iš dvasių. Tų dvasių yra visokių, ir ryšius su jomis pasekėjai palaiko visokius (ką atspindi skirtingi drabužiai). Pavyzdžiui, “senųjų juodaodžių” (Brazilijos vergų) dvasios yra geraširdės, o štai į vokiečių Antrojo pasaulinio karo daktarų dvasias verta kreiptis kai yra problemų su sveikata (man vokiečių Antrojo pasaulinio karo daktarai, ypač pasitraukę į Braziliją, kelia kitokias asociacijas, bet, užbėgdami tokioms mintims už akių, mūsų „gidai“ paaiškino, kad tai daktarų, kurie gydė sužeistus karius, vėlės). Dar yra su baltaodžiais maišytų indėnų sielos (jų pagalbos prašoma stipriai mušant save), indėnės princesės, Jėzus ir, pats svarbiausias, indėnų valdovas, kuris, pasak Saulėtekio slėnio pasekėjų, kitą savo gyvenimą nugyveno kaip Jonas Krikštytojas.

Piramidė Vale do Amenhecer miestelyje

Vyko naujokų mokymai, todėl mūsų į šventyklą neturėjo įleisti – bet pasakius, kad tą dieną turime daug nuvažiuoti ir popiečio nesulauksime, padarė išimtį. O šventykloje „pacientai“ (taip vadinami jos lankytojai) iš registratūros siunčiami į įvairius skyrius, kur juos gydo reikalingos dvasios. Pas kiekvienos rūšies dvasias – vis kiti ritualai, apreikšti Tijai Neivai. Tikėjimas turi ~120 tūkstančių pasekėjų. Tai – viena vos kelių pasaulio religijų, kurias pradėjo moterys (tiesa, Brazilijos sektų nariai žodžio „religija“ visuomet kratosi, vadindami savo tikėjimą „doktrina“, nes „laukiami ir kitatikiai“). Tija Neiva, beje, buvo pirmoji Brazilijoje moteris sunkvežimio vairuotoja, prie Brazilijos miesto apsigyveno kai ten sugedo jos mašina (tai dvasios jai nurodė esant ženklą), ir dar jai gyvai esant į jos namelį (dabar muziejų) plūdo išganymo siekiančių žmonių minios.

Vale de Amanhecer tikintieji eina iš ‘šventyklos’

Atokiau nuo šventyklos plyti kita šventa ritualų vieta – Dovydo žvaigždės formos ežeras. Ten – ir piramidė, ir daugybė įvairių figūrų. Jos – it kartoninės, tarsi iš lunaparko, ir Europoje daryti tokias religines „skulptūras“ atrodytų nepagarbu. Tačiau Lotynų Amerikoje viskas kitaip, svarbiau mintis ir forma, o ne švari prabanga. Šiaip ar taip, palyginus su favela joms už nugaros, Vale do Amanhecer parkas – tikra tvarkos oazė.

Dovydo žvaigždės formos ežero apylinkės

Skaityti daugiau:
Brazilija: ateities miestas iš praeities

 


Šuto Orizaris (didžiausias čigonų taboras)

Vieta: Makeodnija

Makedonija maža šalis (2 mln. gyventojų), Skopjė – Vilniaus dydžio. Bet nukeliavęs kelis ar keliasdešimt kilometrų į šalį dažnai atsiduri it kitame pasaulyje. Mat skirtinguose rajonuose ir miestuose vyrauja skirtingos tautybės ir religijos (ir mažumų asimiliuoti nesistengiama).

Vienas keisčiausių Makedonijos pasaulių – Šuto Orizaris, liaudiškai Šūtka, – didžiausias planetoje čigonų taboras. Oficialiai ten 20 000 žmonių, neoficialiai – 50 000 (mat bėgdami nuo karų suplūdo aplinkinių šalių čigonai).

Didžiausias pasaulio čigonų taboras Šuto Orizaris Skopjėje, Makedonijoje.

Ten oficiali čigonų kalba, politiniai plakatai siūlo perrinkti į parlamentą Amdį Bajramą (tik pradinę mokyklą baigusį, bet gamyklą privatizavusį čigoną milijonierių). Gatvės išdabintos čigonų čakromis (pasaulinis čigonų simbolis, panašus į jų klajokliškų vežimų ratą), o šalia purvino skurdo – didžiuliai spalvingi namai su kolonomis ar liūtų statulomis.

Šūtka – ne nusikaltėlių priebėga ar lūšnynas, o tiesiog tautinės mažumos rajonas. Vietiniai dirba – restoranėliuose parduoda burekus (Balkanų bandelės su sūriu), o į čigonų gatvės turgų apsipirkti suvažiuoja žmonės iš visos Skopjės. Pirkome ir mes – labai pigu (pvz. kava – 14 eurocentų). Nemažai pardavėjų moka vokiškai – uždarbiaudavo Vakaruose. Grįžo į Šūtką, nes čia labiausiai pasaulyje gali jaustis lyg tėvynėje.

Čigonų gatvės turgus Šuto Orizaryje. Dešinėje virš vartelių - čigonų čakros.

Šūtkoje nėra muziejų ar šou su bilietais – tradicijos gyvuoja neformaliai ir vienadienis turistas tepamatys mažą dalį. Todėl prieš lankantis rekomenduoju pažiūrėti dokumentinį filmą “Shutka Book of Records”, parodantį vietos tikėjimus, gatvės vestuves, muzikantų ir muzikos įrašų savininkų lenktyniavimą, žąsų kovas ir kita.

Per valandą Šūtkoje tik vienas vaikas paprašė išmaldos. Miestų centruose kūdikiais nešinų elgetaujančių čigonių daugiau. Čigonai sudaro 2,7% Makedonijos žmonių, Skopjėje – beveik 5%, ir jie visada šalia. Kelionės metu prisižiūrėjau daug ko: štai čigonas su anūku sostinės centre į arkliu kinkytą vėžimą iš konteinerių krauna gėrybes “pridavimui”, štai kiti savadarbiais automobiliais-pjūklais pjausto medžius.

Čigonas automobiliu-pjūklu veža medžio gabalą. Tokių automobilių Makedonijos gatvėse matydavome kasdien, jų šeimininkai samdomi malkų pripjovimui.

Jų vertybės kitos – garbę teikia turtas, siekiama greitos naudos. Todėl, užuot siuntę vaikus “laiko švaistyti” į mokyklas, savo patirtį perdavę tėvai ragina atžalas kuo greičiau uždarbiauti (inteligentiškas Skopjės muziejininkas pasakojo, kad tiems čigoniukams, kurie mokyklas visgi lanko, neduodama namo parsinešti knygų, nes tėvai jas sukūrena šildymui). Tačiau Šūtkoje pirmąkart pajutau, kad tai visgi yra kultūra, kuri savaip žavi.

Skaityti daugiau:
Makedonija: senutėje žemėje – naujausia Europos tauta

 


Jeruzalės žydų ultraortodoksų rajonas

Vieta: Šventoji žemė

Daugelis žydų, suvažiavę į Izraelį, susiliejo į vieną naciją: šiandien vis sunkiau atskirsi, kuris žydas kilęs iš Lietuvos, kuris – iš Ispanijos, kuris – iš Vokietijos.

Bet viena žydų grupė į bendrą Izraelio žydų katilą integruotis nė nesiruošia. Tai – haredžiai, dar vadinami ultraortodoksais. Jų nuomone, judaizmas nesuderinamas su šiuolaikiniu pasauliu, tad jie savanoriškai gyvena panašiai kaip prieš šimtą metų. Jų rajonai, tokie kaip Jeruzalės Mea Šarim, jeigu ne automobiliai, primintų XIX a. Rytų Europos štetlus (žydiškus miestelius). Knygos knygynuose ten – apie rabinus ir jų mintis, lauko reklamos – religinio turinio (pvz. “mūsų metodas padės įsiminti Torą greičiau”). Vyrai vaikšto juodais lietpalčiais ir skrybėlėmis, moterų mada primena istorinių filmų masuočių aktores. Namie haredžiai neturi televizorių, o 50% vyrų nedirba, visą laiką studijuodami Torą (tiesa, tai – nauja mada: iki Antrojo pasaulinio karo jie tai darydavo vakarais, atidirbę amatininkais ar smulkiais verslininkais). Vaikų jie turi ir po keliolika (vidutiniškai – po devynis), todėl gyvena labai skurdžiai ir susigrūdę. Pasaulietinio mokslo nevertina. Kaip kadaise Lietuvos žydai, daug jų tebekalba jidiš, mat šventoji hebrajų kalba, anot jų, skirta Dievui.

Skelbimas Mea Šarim rajone, ragininantis moteris dėvėti konservatyvius drabužius: ilgus sijonus, ilgas rankoves. Į to nepaisančias savanoriai dorovės sargai, būna, mėto ir akmenis. Atkreipkite dėmesį, kad žodyje 'God' ('Dievas') praleista raidė 'o'. Specialiai. Įsakymą 'Neminėk Dievo vardo be reikalo' haredžiai supranta labai plačiai

Pasivaikščioti po Mea Šarim buvo viena tų keistų ir ypatingų Šventosios žemės patirčių, kurioms analogų kitur nėra. Buvo ketvirtadienio vakaras, haredžiai išėjo į gatves: juk nuo saulės laidos penktadienį iki saulės laidos šeštadienį Izraelį apims šabas, kai jie privalo taip ilsėtis, kad negali net valgyti pasigaminti, tam reikia ruoštis. Per šabą Mea Šarim uždaromas automobiliams, o į per klaidą užklydusius gojus (nejudėjus) praeivius – taip pasakojo gana religingas pašnekovas litvakas, kurį sutikome rajone – vaikai mėto akmenis, butelius, suaugę reikalauja išeiti.

Haredžiai Mea Šarim. Šiame rajone ir pavalgėme - buvo pigiausia vakarienė Izraelyje

Šabo dauguma žydų laikosi kur kas rimčiau, nei lietuviai sekmadienio: nuo penktadienio sutemų iki šeštadienio sutemų Izraelyje net nevažinėja autobusai, traukiniai (tai buvo viena pagrindinių priežasčių nuomotis automobilį). Tačiau paklausti apie haredžius, pasaulietiški žydai vadina juos fanatikais. Vaikštinėdamas po Mea Šarim savo akimis mačiau, kaip haredžių grupelė protestuodama ir tyliai stebima kitų rajono gyventojų šūkavo kažkokius lozungus. Šie taip įpykdė pasaulietiškais rūbais vilkėjusį praeivį, kad jis tiesiog visų akivaizdoje vienam protestuotojų spyrė, paskui jį pastūmė. Tas nesigynė, jo negynė ir viską matę policininkai: priešingai, jie haredžius išvaikė (tiesa, paskui šie vėl susirinko ten pat).

Haredžiai Mea Šarim.

Deja, protesto esmės nesupratau. Tačiau nemažai haredžių yra antisionistai, ir kontraversiškiausi jų teiginiai tokie. Pirmasis: Izraelis yra blogis. Esą, žydų valstybę turėjo teisę sukurti tik Dievas, o ne žydai-sionistai; maža to, haredžių siaubui, dabartiniame Izraelyje dominuoja nereligingieji. Tokie haredžiai ragina ignoruoti valdžią, nebalsuoti, net neimti socialinio draudimo išmokų. Antrasis, dar labiau visuomenę pykdantis kai kurių haredžių teiginys: holokaustą savo tautai “užtraukė” žydai neharedžiai, kadangi jie, XIX-XX a. sandūroje palaipsniui atsisakydami senojo tikėjimo, sulaužė sandorą su Dievu, ir Dievas už tokį masinį “atsimetimą” nubaudė visą savo Išrinktąją Tautą. Kartais dar ir čia kliūva sionistams – neva jie tik stebėjo holokaustą laukdami, kol išsigandę išgyvenę žydai pabėgs į Šventąją žemę, taip išpildydami sionistų svajonę įsteigti Izraelį.

Mažiau radikalūs haredžiai patys dalyvauja Izraelio politikoje, tačiau tokie pasauliečiams kelia gal net dar didesnį rūpestį, nes jų įtaka auga geometrine progresija. Dėl milžiniško gimstamumo jau ketvirtis visų Izraelio žydų vaikų – haredžiai, nors šiaip haredžiai sudaro tik 10% izraeliečių. Ir dar nuo haredžių tikėjimo beveik niekas neatsimeta… Kol kas Izraelio valdžia kiek riboja haredžių religiją, pvz. Aukščiausiasis teismas uždraudė haredžių rajonų autobusuose priverstinai moteris sodinti gale, o vyrus – priekyje. Bet kiek toks sekuliarizmas išliks ateityje – nežinia.

Prie raudų sienos žydai (tiek haredžiai, tiek ir ne) švenčia bar micvą.

Kaip ten bebūtų, aš gerbiu haredžius. Daugiausia jų prisirišimo prie savų tradicijų dėka žydai ir išsilaikė tūkstantmečius neasimiliavęsi, kas nepavyko beveik jokiai kitai diasporai. Man patinka, kad haredžiai nei patys perima užsieninių tradicijų, nei mėgina primesti savų idėjų visam pasauliui.

Skaityti daugiau:
Šventoji žemė: Jėzus, Izraelis ir Palestina

 


Solt Leik Sičio šventyklos aikštė

Vieta: Juta, JAV

Mūsuose mormonus įprasta laikyti sekta. Bet pasauyje jų jau didesnis skaičius nei žydų ir dauguma jutiečių – mormonai. Dar XIX a. persekiotojų išvaryti iš turtingųjų valstijų jie arklių kinkomais vežimais patraukė į šią tada “niekieno žemę”, “laukinius vakarus”. Iki pat šiandien nuostabieji Jutos kalnai ir slėniai tebėra pilni tos unikalios kultūros.

O Jutos ir viso mormonų tikėjimo širdis – Solt Leik Sitis. Gi pastarojo – Šventyklos aikštė, tikras mormonų Vatikanas, kur kiekvienas pastatas jiems turi didžiulę reikšmę, o turistų (piligrimų) ją aplanko daugiau, nei visus garsiuosius Jutos nacionalinius parkus.

Pati svarbiausia – 1893 m. Šventykla, esą Saliamono šventyklos kopija. Nuo jos bokšto žvelgia auksinė angelo Moronio statula. Vidun neužeisi – net ne visi mormonai tą gali padaryti. Šventykloje jie tik atlieka svarbiausias apeigas (tuokiasi, krikštijasi), o mišios (su vandeniu vietoje vyno) laikomos kukliuose Susitikimų namuose. Šventyklų pasaulyje jau per 140, bet Solt Leik Sičio – tai mormonų Meka ar Švento Petro bazilika.

Solt Leik Sičio šventykla (centre), tabernakulis (kairėje) ir didžioji auditorija (dešinėje). Vaizdas iš senojo viešbučio.

Kaip atrodo jos vidus išvydau makete lankytojų centre. Daugiaaušktis, prabangus, pilnas įvairių simbolinių salių skirtingiems tikslams. Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios (toks oficialus mormonų pavadinimas) štabas yra gretimame dangoraižyje, o buvusiame prabangiame viešbutyje nuolat rodomas puikiai pastatytas filmas apie šios religijos gimimą. Netoliese – didžiausia pasaulyje auditorija (20 000 vietų) – ten vyksta visuotiniai mormonų susitikimai. Ant stogo veši sodas, o viduje gausu mormoniškos dailės: ryškiaspalvių bibliškų scenų meksikietiškų piramdžių fone. Absoliučiai viskas čia nemokama, net asmeninės ekskursijos. Reik manyti, tai siūloma siekiant gerinti bažnyčios įvaizdį, bet savo tikėjimo Solt Leik Sityje niekas nepiršo.

Mormonų dailė - labai spalvinga

Seniausias pastatas aikštėje – 1867 m. ovalus tabernakulis. Tai – visoje JAV žymaus mormonų choro namai. Teko laimė išvysti jo pasirodymą kitą rytą, per Velykas. Tarp žiūrovų buvo ir mormonų prezidentas bei Dvylikos apaštalų kvorumo narys. Per koncerto repeticiją vos užgiedojus “Aleliuja” visa salė staiga atsistojo – sunku įsivaizduoti ką nors panašaus Lietuvoje ne mišių metu. Pranešėjai atsiprašydami prašė žiūrovų per patį koncertą taip nedaryti – mat šis bus tiesiogiai transliuojamas į visą Ameriką, o stojimasis sukelia didelį triukšmą. Be savo ypatingų tradicijų mormonai tiki ir Biblija, todėl parengė stiprią programą, tinkamą bet kuriam krikščioniui.

Mormonų tabernakulio choras vadinamas geriausiu Amerikos choru.

Aplink Šventyklos aikštę – istorinė Solt Leik Sičio širdis. Keli ankstyvo XX a. dangoraižiai, prabangūs anuomečiai namai. Po sunkios kelionės girgždančiais vežimais Brihamas Jangas ištarė “Čia toji vieta!”, pakvietė visus mormonus ir kūrė teokratiją. Ant teatro tebekaba jo frazė “Šalia religijos žmonėms reikia ir pramogų”, o ant Siono banko, kaip ir ant Šventyklos, puikuodavosi užrašas “Šventumas Viešpačiui. Viešpaties namai”.

1896 m. mormonų šaliai nusprendus tapti JAV valstija religiją nuo valdžios teko atskirti, kaip ir atsisakyti poligamijos – ji liko tik keliuose “fundamentalistiniuose” kaimuose, kurie buvo pernelyg atokūs, kad aplankyčiau. Dabar turtingoje Jutoje vis gausėja imigrantų, o mormonų procentas mąžta (šiuo metu ~60%). Tačiau multikultūrinėje Amerikoje ir tiek yra daug: Juta – vienintelė JAV valstija, kur daugiau nei pusė gyventojų išpažįsta vieną tikėjimą. O Solt Leik Sičio šventyklos aikštėje lengvai pamiršti, kad Jutoje yra nemormonų.

Skaityti daugiau:
Juta: gamtos ir tikėjimo didybė

 


JAV amišų kraštas

Vieta: Pensilvanija, JAV

Modernioje Amerikoje ~300 000 žmonių pasirinkę gyventi kaip XIX a.: važinėja karietomis vietoje automobilių, dalis – neįsivedę elektros, dirba ūkiuose ar fizinius darbus, o vaikus moko tik svarbiausių dalykų.

Tai – amišai. Krikščionys, laikantys, kad didelė dalis XX a. išradimų griauna tradicines vertybes ir todėl jų reikia atsisakyti. Nes modernus transportas įgalino važiuoti toli ir žmonės mažiau laiko praleidžia su šeimomis bei sava bendruomene, o tai amišams – vertybė.

Amišo karieta (dešinėje) prasilenkia su automobiliu

Amišo karieta (dešinėje) prasilenkia su automobiliu

Visi amišai kilę iš vokiečių imigrantų, atvykusių į Pensilvaniją dar XVIII a. todėl, kad Pensilvanijoje buvo itin toleruojamos religinės mažumos. Kadangi ši bendruomenė tokia uždara, iki šiol jie kalba senu vokiečių kalbos dialektu.

Prašalaitis sunkiai patirs tikrą amišų gyvenimą. Didingų pastatų jie neturi, netgi bažnyčių (susirenka mišioms kas kartą į kitos šeimos namus). Bet žvalgantis po Lankasterio apylinkes Pensilvanijoje karts nuo karto tarp automobilių siurrealistiškai pravažiuos karieta, pakelėse matysi gausybę tamsių namų ir ūkių be elektros. Be to, šiais laikais ten gausu ir vietų turistams, pristatančių amišų gyvenimą – nes jie domina vis daugiau ir daugiau žmonių. Kur kitur pamatysi, kaip XIX a. ir XXI a. susiduria taip tiesiogiai?

Dar XX a. viduryje antropologai skubėjo aprašyti amišų kultūrą, manydami, kad ji tuoj išnyks. Tačiau nuo to laiko amišų skaičius dėl milžiniškų šeimų (~7 vaikai) padidėjo dešimtis kartų. Trūkstant Pensilvanijoje žemės tradiciniam ūkininkavimui, amišai jau net keliasi ištisomis bendruomenėmis į kitas valstijas.

 


Aprašytos vietos žemėlapyje

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Ypatingiausios mažumos ir bendruomenės.

 


Kitos įspūdingos mažumų vietos

Žemiau aprašytose vietsoe gal nepasijusite it patekę į kokį filmą, bet įspūdžiai irgi garantuoti.

Kastro gėjų rajonas San Franciske (JAV)

Mes su žmona, heteroseksuali pora, šiame rajone patys pasijutome seksualine mažuma. Visur plazda vaivorykštės, vyrai vaikšto susikabinę už rankučių, žiba parduotuvių iškabos tokios kaip “Ar tavo mama žino?”, o kavinėse aptarnauja “stereotipiniai” gėjai. Kastro – pirmasis pasaulyje gėjų rajonas ir jis susikūrė tada, kai iš Antrojo pasaulinio karo frontų Ramiajame vandenyne parplukdyti homoseksualius santykius praktikavę kariai gėdydamiesi nenorėjo grįžti į gimtuosius miestelius, tad pasiliko San Franciske.
Plačiau: San Franciskas – aukso amžiaus didybės miestas

JAV juodaodžių getai

XX a. antroje pusėje JAV vyko “rasių kraustymasis”, kuomet į kai kuriuos rajonus susikėlė juodaodžiai, o baltaodžiai iš ten “paspruko” į priemiesčius. Dabar tokie rajonai vadinami getais: juose klesti narkomanija, nusikalstamumas, daug senų namų apleisti ar sudegę (bet dar matosi, kad jų būta gražių: juk tai kadaise buvo svarbūs rajonai, netgi miestų centrai). Baltaodžiai amerikiečiai rekomenduos jums ten nieku gyvu nevykti, bet apsilankymas tikriausiai paliks galingą įspūdį – nors ir slogų. Vienas garsiausių JAV juodaodžių getų – Detroitas, neseniai bankrutavęs miestas.

Detroito Grand Boulevard. Iš šių keturių namų tik antrasis iš dešinės dar tikėtina gyvenamas. Tokie apleistų, sudegusių, išgriautų namų rajonai - dažnas getų vaizdas

JAV indėnų kraštas (navahų ir hopių rezervatai)

Jungtinėse Valstijose yra už Lietuvą didesnė žemė, kurioje indėnai dar tvarkosi patys. Bergždžiose, bet gražiose dykumose – keli iš eilės rezervatai, kurių didžiausias Navahų. Ir nors dabartiniai indėnai smarkiai nutolę nuo tų stereotipinių ir romantizuotųjų – vaikšto apsirengę paprastais rūbais, o neretai yra prasigėrę ir neturi darbo – čia geriausia dar likusi vieta pajusti tą “Laukinių vakarų dvasią”.
Plačiau: JAV indėnų žemės: rezervatas, didesnis už Lietuvą

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Įdomiausi Artimųjų rytų civilizacijų griuvėsiai

Įdomiausi Artimųjų rytų civilizacijų griuvėsiai

| 0 komentarų

Artimuosiuose Rytuose atsirado pirmieji miestai. Ir nors iš tos žiliausios senovės mažai kas beliko (įspūdingiausi pastatai, tokie kaip Babilono sodai, virto dulkėmis), vėlesnių Artimųjų Rytų civilizacijų – egiptiečių, persų, nabatėjų – pastatyti didingi miestai ir šiandien stebina milijonus lankytojų.

 


Gizos piramidės

Vieta: Egiptas

Tai – vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Ne, ne daugybės naujų taip pavadintų sąrašų, o iš tų, tikrųjų, žavėjusių keliautojus dar prieš 2000 metų. Didžiąją to laikmečio dalį didžiausioji, Cheopso piramidė dar buvo ir aukščiausias planetos pastatas. Ir nors jos 150 metrų aukštis šiandien menkas (net Vilniaus TV boktštas dvigubai aukštesnis) tvirtumu toms trikampėms akmenų krūvoms prilygtų labai nedaug šiandienių pastaų.

Mat didžioji Gizos piramidžių dalis – pilnavidurės, tik keli slapti koridoriai driekiasi jų viduje, vesdami prie faraonų kapų. Piramidės – didžiausi pasaulio antkapiai. Ir jos pergyveno ne tik statybas užsakiusius faraonus, jų senąją Egipto imperiją, tačiau ir egiptiečius apskritai (dabar aplink gyvena arabai). Ir nežinia ką dar pergyvens.

Apie kai kurias žymiausias vietas sakoma, kad jas būtina aplankyti kuo skubiau, nes išnyks. Piramidėms tas turbūt negresia, net norėdamas jas sunkiai sugriautum. Jos – neprilygstamas senovės pasaulio simbolis, žavėjęs ir žavėsiantis ištisas įvairiausių tautybių žmonių kartas, ir net pasaulio lyderius, tokius, kaip Napoleonas.

 


Petra

Vieta: Jordanija

Jei galvojate, kad visi senovės miestų griuvėsiai – savaip panašūs, tai Petroje nuomonę pakeisite. Šis nabatėjų civilizacijos senovės miestas Petra pietų Jordanijoje – unikalus, tarsi iš kito pasaulio.

Vienas Petros priešistorinio miesto kapų Jordanijoje.

“Rožinis miestas, perpus tiek senas kiek pats laikas” – taip jį 1812 m. praminė atradę šveicarai, amžiams įrašydami į romantiškas keliautojų fantazijas. Eidamas į jį pagrindiniu keliu tarp dviejų aukštų uolų, regėdamas jose iškaltus puošnius it rūmų fasadus (iš tikro ten – kapai), tikrai gali pasijausti kaip maginės fantastikos kūrinyje ar pasakoje.

Slegiantis pagrindinis įvažiavimo kelias į Petrą.

Manoma, kad iš nabatėjų kilo arabai. VII a. priėmę islamą jie užkariavo kaip niekad didelius ir turtingus plotus (nuo Ispanijos iki Indijos), tad Jordaniją pamiršo. Jei kokį miestą sugriaudavo žemės drebėjimas – jis nebebūdavo atstatomas, o aplinkinėse dykumose liko gyventi tik klajokliai beduinai.

Kapas oloje Petroje.



Skaityti daugiau: Jordanija – dykuma, persunkta istorijos

 


Persepolis

Vieta: Iranas

Persepolis kadais (550-330 m. pr. Kr.) buvo didžiausios pasaulyje imperijos – Persijos – valdovų rūmai.

Persepolis iš viršaus. Kolonos remdavo milžiniškų kilimais išklotų menių stogus.

Persepolį sudegino (ir Persiją nukariavo) Aleksandras Makedonietis. Ironiška, bet kaip tik todėl, kad tūkstantmečius buvo niekam nereikalingi, griuvėsiai puikiai išsilaikė. Iš tolo kolonos ant didžiulės lygios platformos primena Romos ar Graikijos civilizacijas. Iš arti – viskas kitaip. Kapiteliai čia – bulių, liūtų ir žmonių galvos. Bet įspūdingiausi – bareljefai, tiksliai perteikiantys kas čia vykdavo prieš tūkstantmečius. Dešimčių imperijos tautų atstovai neša duokles: štai juodaodžiai nubiai su dramblio kaulu, graikai su vynu, aštriakepuriai skitai, babiloniečiai, indai…

Viršum Persepolio ir aplink olose iškalti valdovų kapai.

Iš kairės į dešinę: bareljefas, valdovo kapas ir Persepolio vartai

Skaityti daugiau: Iranas – nesuprastas, bet unikalus

 


Įdomiausių Artimųjų rytų civilizacijų griuvėsių žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Įdomiausi Artimųjų rytų civilizacijų griuvėsiai.

 


Kiti labai įdomūs Artimųjų Rytų civilizacijų griuvėsiai

Šiose vietose išlikę mažiau statinių, nei aprašytose aukščiau – bet pakankamai, kad į jos vis tiek būtų bet kurios kelionės į atitinkamus kraštus sudėtinė dalis, bent jau jei jus domina senovės paveldas.

Pasargadai (Iranas)

Buvusi Persijos Imperijos sostinė VI a. pr. Kr. Iš jos valdė Kyras Didysis. Vienišas Kyro kapas – žymiausia Pasargadų vieta, nes daug kas kita čia sugriuvę. Tačiau galima aptikti seniausio pasaulio sodo liekanų ir daugiau.
Plačiau: Iranas – nesuprastas, bet unikalus

Kyro kapas Pasargaduose

Kyro kapas Pasargaduose

Ugaritas (Sirija)

Ugaritas garsėja kaip vieta, kur išrasta pirmoji abėcėlė (rašto sistema, kur raidė žymi vieną garsą). Miestas klestėjo XII-XV a. pr. Kr., o dabar iš jo likusios tik geriausių atveju žmogaus ūgio sienos. Kita vertus, ne daug tokio amžiaus miestų, kurie būtų išlikę ir tiek.
Plačiau: Rekviem Sirijai – kelionės į Sirija atsiminimai

Įėjimas į Ugarito archeologinę vietovę, paženklintas Hafezo (kairėje) ir Bašaro Al Asadų veidais.

Maris (Sirija)

XVIII-XXII a. pr. Kr. Mesopotamijos civilizacijos miestas – vienintelis toks Sirijoje. Išlikusios pastatų apačios (maždaug žmogaus ūgio ar kiek didesnės), Zigurato – valdžios centro – liekanos.
Plačiau: Rekviem Sirijai – kelionės į Sirija atsiminimai

Mesopotamijos civilizacijos Mario miesto pamatai.


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , ,


Baisiausios įšalusių konfliktų vietos

Baisiausios įšalusių konfliktų vietos

| 0 komentarų

Karai ateina ir praeina. Deja, jie baigiasi ne visur. Yra vietų, kur frontai tiesiog įšąla amžiams, todėl sugriauti miestai negali būti atstatomi, o šeimos ir draugai pasilieka išskirti. Vietinių žmonių skausmas ten – kone begalinis.

 


Agdamas, sugriautas miestas

Vieta: Kalnų Karabachas

Agdamas – kadaise Panevėžio dydžio (~100 000 gyv.) – didžiausias pasaulyje miestas-vaiduoklis. 1993 m. jis tapo azerbaidžaniečių-armėnų konflikto įkaitu. Dauguma gyventojų buvo azerbaidžaniečiai, taigi, miestą okupavusios armėniškos Kalnų Karabacho pajėgos visus gyventojus išvijo, daugumą namų susprogdino. Tada frontas įstrigo ir Agdamą iki šiol valdo armėnai: jie neturi pakankamai žmonių Agdamo atgaivinimui, o azerbaidžaniečiams grįžti neleidžia.

Tiesa, ~3 000 armėnų įsikūrė tarp kilometrinių griuvėsių eilių. Ištaškytu gatvių asfaltu slenkantys reti jų automobiliai panėšėja į apokalipsę išgyvenusiųjų kolonijas mokslinės fantastikos filmuose.

Agdamas, didžiausias pasaulyje sunaikintas miestas. Tokie griuvėsiai tęsiasi daugybę kilometrų

Priešinga kryptimi sunkvežimis po sunkvežimio veža tankus. Taikos sutarties nėra, Azerbaidžane Karabacho klausimas panašiai skaudus, kaip Vilniaus tarpukario Lietuvoje, ir kas mėnesį fronte tebežūva po karį. “Gyvuose” Kalnų Karabacho miestuose gausu chaki spalvos uniformų: armija prilygsta 16% visų šalies žmonių.


Skaityti daugiau: Armėnija: amžinasis krikščionybės avangardas

 


Betliejus ir “Atskyrimo siena”

Vieta: Palestina

4 milijonai palestiniečių, gyvenančių žemėse, Izraelio okupuotose 1967 m., neturi net pilietybės. Izraelis vieną po kitos nusavino jų žemes, kirto jiems brangius alyvmedžius. Dauguma gyventojų pamažu suvaryti į vos 10% Šventosios žemės ploto, tankius “arabiškus miestus”. Prieš dešimtmetį tuos miestus Izraelis aptvėrė tvoromis ar milžiniškomis betoninėmis sienomis, palyginus su kuriomis Berlyno siena atrodo buvusi mažytė. Palestiniečiai gali išvykti tik su leidimais, kuriuos gauti ne taip jau lengva. Dauguma geriausių kelių okupuotoje Palestinoje faktiškai rezervuoti žydams ir turistams (palestiniečių automobilių numeriai – kitokie, tad paprasta jų neįleisti).

Vienas palestiniečiams paliktų miestų – Betliejus, Jeruzalės priemiestis, kuriame gimė Jėzus Kristus. Nepriklausomam keliautojui patekti į jį užtrunka. Nuomotą automobilį teko palikti Jeruzalėje: jau vien autonuomos agentūrą, leidžiančią lankyti Rytų Jeruzalę ir okupuotų teritorijų zonas B ir C, suradome ne iš karto, o į Betliejų (okupuotų teritorijų zoną A) važiuoti žydų nuomos agentūros neleidžia (gi arabų nuomos agentūros nedirba oro uoste).

Didžiulė žydų 'Atskyrimo siena' (arabai ją vadina 'Apartheido siena') žvelgiant iš Betliejaus. Nuotrauka sunkiai perteikia jos dydį, bet palyginkite su mikroautobusu degalinėje dešinėje. Už šios sienos atkarpos - trims religijoms šventas Rachelės kapas, paliktas žydų pusėje kaip pusiau anklavas

Todėl teko patirti tą patį, su kuo kas vakarą susiduria leidimus dirbti Jeruzalėje gavę betliejiečiai. Autobusas, pilnas juodadarbių nudriskusiomis rankomis, atvežė tik iki patikrinimo punkto, įėjimo į miestą-kalėjimą. Didžiulio it muitinė, tačiau kur kas niūresnio ir baugesnio. Nesunku buvo pasijusti, lyg kartu su bevardžiais nepažįstamais būčiau sodinamas atlikti laisvės atėmimo bausmės, arba įeinantis į aptvertą Antrojo pasaulinio karo laikų getą. Paskui nuskurusių žmogelių minią, stebimas karių nuo aukštų apžvalgos bokštų, kirtau tuščią erdvę tarp dviejų milžiniškų betoninių sienų, grūdausi prie sukamų durų iš metalo virbų, tarp kurių storesnis žmogus vos įtelpa (jos skirtos suspausti kūną, kad matytųsi, kas nešama kišenėse), galiausiai – paskutinė atkarpa ilgu tamsiu raitytu tuneliu. Grįžtant iš Betliejaus teko peršviesti savo daiktus it oro uoste, rodyti pasą nuobodžiaujančiam kariui, “lindėjusiam” mobiliajame telefone.

Dabar – taikus metas. Kai politinė valia pasikeičia, patikrinimai sustiprinami: poste kasdien pakeliui į darbą tenka laukti ir po kelias valandas, arba postas išvis uždaromas ir “atviro režimo kolonija” virsta “uždaro režimo kalėjimu”. Gaza, didžiausias Palestinos miestas, šitaip uždarytas jau daug metų.

Centrinė Betliejaus Ėdžių aikštė - vietoje, kur stovi bažnyčia priešais, gimė Jėzus Kristus. Nors buvo sausio 12 d., Kalėdų eglutė tebestovėjo, gatvės buvo apkarstytos papuošimais. Kalėdų metas čia kaip niekur ilgas, mat Kalėdas Betliejus švenčia triskart per metus: gruodžio 24 d. katalikų ir protestantų, sausio 6 d. stačiatikių, sausio 18 d. - armėnų

Kadaise Betliejus buvo krikščioniškas miestas. Neapsikentę okupacijos sąlygų ir užmezgę ryšius su piligrimais, daug krikščionių emigravo, o likusiuosius Izraelis “atskiedė” iš kitur suvarytais musulmonais. Šiandien dauguma betliejiečių išpažįsta islamą. Kai ~16:30 lankiau centrinę Ėdžių aikštę, Kristaus gimimo bažnyčia jau buvo užrakinta, užtat muedzinas iš švytinčios gretimos mečetės šaukė vidun melstis. Krikščionių Šventojoje žemėje sumažėjo tragiškai: Izraelio įsteigimo išvakarėse 1948 m., 18% palestiniečių buvo krikščionys (Betliejuje – 85%), šiandien – tik 1,5% (Betliejuje – 35%). Pasigirsta nuogąstavimų, kad švenčiausios krikščionių vietos artimiausiais dešimtmečiais virs savotiškais muziejais, reikalingais tik piligrimams ir turistams.

O ten, kur neužstoja Siena, betliejiečiai nuolat regi vis plečiamus žydų naujakurių miestelius. Juose gyvenimas geras, tenykščiai žmonės turi pilietybę ir laisvę judėti po Šventąją žemę. Nepaisant to, kad jie atsikėlė gyventi per pastaruosius dešimtmečius, kai dažna Betliejaus šeima regione praleido daugybę kartų…

Žydų naujakurių miestelis Har Homa, žvelgiant iš Betliejaus. Tokios gyvenvietės statomos ant kalnų, kas konflikte teikia privalumą prieš žemumose gyvenančius palestiniečius. Har Homa pastatyta 1991 m. ir ten jau gyvena 25 tūkstančiai žmonių. 'Už' jo statybos pasmerkimą JTO balsavo 134 šalys, 'prieš' - vos 3 (įskaitant Izraelį), bet situacijos 'ant žemės' tai nepakeitė, neigiamų pasekmių Izraeliui nesukėlė. Panašių Izraelį smerkiančių rezoliucijų JT ir jos organai beveik vienbalsiai priėmė ne vieną šimtą.


Skaityti daugiau: Šventoji žemė: Jėzus, Izraelis ir Palestina

 


Famagusta (Varoša)

Vieta: Kipras

Pilnuose Kipro kurorto Aja Napos paplūdimiuose ir baruose sunkiai galėtum suvokti, kad vos už 8 niekingų kilometrų patruliuoja Jungtinių Tautų “žydrieji šalmai”. Nuo pat 1974 m. karo jie čia skiria dvi nesutaikomas Kipro tautas: graikai pietuose, turkai šiaurėje. Kiprą padalinusi ir ilga, it kirmėlė išsiraizgiusi apleista žemė – Atilos linija. Joje trūnija net sostinės Nikozijos oro uostas, bet garsiausioji auka – Varoša, vienas pirmųjų Viduržemio kurortų, Aja Napos protėvis. 1965 m. jos daugiaaukščiai pajūrio viešbučiai džiugino Holivudo žvaigždes – šiandien jie tuštutėliai. Žuvusį kurortą nuo turkų teskiria kariuomenės tvora, o graikams jis matosi tik per galingus nemokamus žiūronus iš specialių apžvalgos aikštelių.

Varoša nuo apžvalgos aikštelės graikų pusėje. Visa, kas tilpo į šį kadrą ir daug to, kas netilpo - prieinama tik patruliuojantiems kariškiams.

Po pagrindine tokia aikštele – muziejėlis. Ten – turkų okupuotų Kipro miestų sąrašai, vaikų piešiniai ir eilėraštukai (“Brangieji broliai, turkai mus vis kankina, mūsų namus naikina, cerkves griauna ir daro dar daug blogo”), paveikslai, maketai. Tautiniai akcentai keičiami europiniais: “Turkai niokoja Europos kultūrą”, “Šiaurė turėtų besąlygiškai susijungti su Pietų Kipru, nes Europos teisė dabar garantuoja visų lygybę”. Įtaigiame įvairiakalbiame filmuke Varošos prieškario ir dabartinius vaizdus keičia kitos Šiaurės Kipro įžymybės. Gali susidaryti įspūdį, kad visa turkų žemė dabar tokia, kaip Varoša – apleista ir niekam nereikalinga, bet vėl suklestėsianti vos ją palies graikiška ranka.

Iš tikro, aišku, taip nėra: tukrų Kipras šiandien išivystęs panašiai, kaip graikų Kipras, irgi pritraukia daug turistų – tik yra pigesnis. Ir Famagusta, be Varošos, turi dar gyvą turkišką senamiestį, iš kurio irgi galima per tvorą ar nuo paplūdimio pažiūrėti į tą aptvertą tuščią turistinį rajoną, kuriame, sakoma, dar daug metų po karo degdavo paliktos šviesos. Tačiau tas turistinis rajonas liko amžinas Kipro konflikto simbolis, ištisas prabngus, bet jau pasenęs kurortas, kuris kažin, (ar) kada bus vėl apgyvendintas.


Skaityti daugiau: Kitokia kelionė į Kiprą

 


Panmundžomas ir Imdžingakas (Korėjų frontas)

Vieta: Šiaurės ir Pietų Korėjų pasienis

Virš Pietų Korėjos nuolat tvyrančią grėsmę lengviausiai suvokiau fronte, kur prasideda Šiaurės Korėja. Ten tvyro amžina tyli įtampa – juk taikos sutartis nepasirašyta. Kapitalizmo ir demokratijos “garbės sargyba”, užėmusi tekvando pozas, nejudėdama žvelgia į Šiaurę, per žiūronus stebima Liaudies armijos kareivio. Pagal karinę drausmę, prisilaikydami aprangos “cenzūros” turistai įžygiuoja į namelį, kuriame (kartais) derasi abi Korėjos. Pusė jo – Šiaurėje, pusė – Pietuose.

Trys pietiečių sargybiniai ir mėlyni derybų nameliai, o priešais - Šiaurės Korėja. Tai Panmundžomas, garsiausia sustingusio fronto vieta. Čia vykstama tik su ekskursijomis, bet ne visos ekskursijos į demilitarizuotą zoną čia apsilanko. Turizmas ribojamas: rezervavau prieš 2 savaites ir tai norimą dieną visos vietos jau buvo užimtos. Čia - viena vos poros vietų Panmundžome, kur buvo galima fotografuoti

Demilitarizuota pasienio zona – lyg siurrealistinis absurdo teatras. Pietų Korėja čia pastatė 100 m vėliavos stiebą, šiauriečiai atsakė 160 m. Vietiniai kaimiečiai gyvena Jungtinių Tautų priežiūroje.

Bet piečiau, Imdžingako parke, suvoki, kaip viskas skausminga. Nuo specialios pakylos tarp karuselių ir monumentų pietiečiai mėgina išvysti bent lopinėlį Šiaurės Korėjos dangaus (prie pat sienos jiems patekti negalima – į Panmundžomo ekskursijas priimami tik užsienio turistai). “Geležinė uždanga” išskyrė šimtus tūkstančių šeimų – tėvus su vaikais, brolius su seserim – ir tik neseniai šiauriečiai leido kelis parodomuosius senukų susitikimus. Nepatekę tarp laimingųjų nukabinėję spygliuotą DMZ tvorą begalėmis linkėjimų, nuotraukų, eilėraščių, o šiauriečiams protėviams apeigos atliekamos pasienio altoriuje.

Spygliuota tvora, apkarstyta žinutėmis Imdžingake. Tai - ne valstybių siena, iki jos dar keli kilometrai.


Skaityti daugiau: Pietų Korėja: šalis, kurioje gimsta rytojus

 


Aprašytos vietos žemėlapyje:

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Baisiausios įšalusių konfliktų vietos.

 


Kitos skausmingos įšalusių konfliktų vietos

Žemiau aprašytose vietsoe gal subjaurota mažiau likimų, nei prieš tai buvusiose, ir tamsumas nėra toks akivaizdus, bet, žinant jų istoriją, galima pajusti slogią atmosferą.

Chor Virapas ir Araratas (Turkija/Armėnija)

Araratas yra Armėnijos vėliavoje ir yra jų tautos simbolis, tačiau patekti prie šio kalno armėnai negali. Nes jis liko Turkijoje. Kadaise aplink jį gyveno armėnai, tačiau turkai juos ištrėmė. Kadangi Armėnija ir Turkija nepalaiko diplomatinių santykių, armėnai negali keliauti į Turkiją. Todėl jie susirenka pasižiūrėti į Araratą iš artimiausios vietos, iš kur gali – Chor Virapo armėnų vienuolyno dar Armėnijoje. Iš ten matosi ir Armėnijos/Turkijos siena. O apsukrūs prekijai apgaudinėja siūlydami pirkti balandžius, kurie neva nuneš jūsų žinią į Araratą (iš tikro “parduoti” jie grįžta pas prekeivį).
Plačiau: Armėnija – amžinasis krikščionybės avangardas.

Ararato kalnas pro Chor Virapo vienuolyno mūrus

Ararato kalnas pro Chor Virapo vienuolyno mūrus. Lyguma driekiasi uždarytoji Turkijos-Armėnijos siena

Višegradas (Bosnija)

Iki Bosnijos karo (1992-1995 m.) tai buvo bosniškas miestas. Karo metu, bosniai išžudyti ir išvaryti, o dabar čia gyvena serbai. Daug bosnių grįti bijo ar nenori. Tūkstančiai kitų čia pat nužudyti – numesti nuo miesto simboliu tapusiu tilto. Atminimo lentų, paminklų tam nerasi: karas baigėsi, bet bosnių-serbų konfliktas ne, Višegradas priskirtas serbiškai Bosnijos daliai ir vieninteliai paminklai ten, bosnių liūdesiui – serbų kariams. Tačiau prieš tai pasiskaitęs, pažvelgi į miestą visai kitaip: ne tik į tiltą, bet ir į sanatoriją Vilina Vlas, kuri karo metais veikė kaip serbų “prievartavimo stovykla” (ten laikytos bosnių žmonos ir dukros), ar naujai statomą “serbišką senamiestį”, kuriame – ir Putino portretai.
Plačiau: Bosnija – trijų žavių kultūrų frontas.

Višegrade kylantis serbiškas miestelis Andričgradas su nauja cerkve (kairėje) ir garsusis tiltas (dešinėje)


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Ypatingiausi būdai valgyti

Ypatingiausi būdai valgyti

| 0 komentarų

Kur skaniausiai pasaulyje pavalgyti, kokie įdomiausi pasaulio patiekalai?

Atsakyti į šį klausimą nė nebandysiu. Patiekalų, virtuvių tiesiog per daug, daug kas priklauso ir nuo virėjo, vietos, laiko.

Verčiau pasiūlysiu ypatingiausius valgymo būdus. Tai nėra konkretūs restoranai: tai greičiau restoranų rūšys, labai paplitusios tam tikroe šalyse ir įaugusios į jų kultūrą.

Šiais laikais pavienių tokių restoranų galima atrasti visame pasaulyje, keletas rūšių atėjo ir į Lietuvą. Visgi, kaip taisyklė, svetur yra tik dalelytė to, ką galima patirti šių valgymo būdų tėvynėse.

 


Rodizio Brazilijoje

Rodizio restoranuose nereikia nieko užsakinėti, o kaina – visiems vienoda. Susimokėjęs už tokį “bilietą” tiesiog sėdi prie staliuko ir stebi, kaip padavėjai laksto nešiodami įvairiausius patiekalus. “Įdėti šito?” – klausinėja. Ir gali prašyti kurio nori patiekalo kiek nori. Išdalinęs patiekalą, padavėjas grįžta pas virėją imti naujo…

Tai – puikus būdas paragauti daugelio patiekalų. Įdomu ir tiesiog sėdėti ir laukti, ką dar įdomaus paruoš virėjai. Juk eiliniame restorane daugelio pasiūlymų nė nepamatai – renkiesi iš meniu. Geriausiu atveju, ten būna atspausdintos patiekalų nuotraukos: specialiai paruoštos, retušuotos… O “rodizio” matai, ką tau iš tikrųjų, jei paprašysi, įdės lėkštėn.

“Tikrajame” braziliškame rodizio daugiausiai padavėjai nešioja mėsą: vištieną, kiaulieną, jautieną, avieną, visaip paruoštą, su visokiais padažais… Brazilija juk garsėja gera mėsa – tačiau ji ir brangi. Tačiau dabar brazilai rodizio pritaikė net užsienio virtuvėms: yra rodizio picerijos (nešiojami picų gabaliukai), rodizio sušinės.

Rodizio minusas – galite apsivalgyti. O besilaikantiems dietos, deja, šis valgymo būdas visai neapsimoka – kaina paskaičiuota pagal ryjančius nemažai.

Rodizio restoranų pilna visa Brazilija, tačiau daugelis jų į šį “režimą” pereina tik konkrečiu dienos metu – paprastai, vakare, kartais – ne kiekvieną savaitės dieną.

Skaityti daugiau:
Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis

 


Por kilo Brazilijoje

Daugelyje Brazilijos restoranų moki ne už patiekalą, tačiau už maisto kilogramą, it parduotuvėse. Valgį į lėkštę ten įsidedi pats tarsi nuo švediško stalo. Ir visai nesvarbu, ar prisikrausi jautienos, ar salotų. Kilogramo kaina vienoda, ji visuomet dideliais skaičiais parašoma dar prie įėjimo, kur taip pat žiba ir žodžiai “Por kilo” (portugališkai – “Už kilogramą”).

Por kilo restorano maistas

Prie kasos viską, ką susirinkote, privalėsite pasverti. Iš to svorio bus automatiškai atimtas lėkštės svoris, o likusi suma padauginta iš kilogramo kainos.

“Por kilo” restoranai ypač palankūs tiems, kas mėgsta brangią mėsą ir mažai valgo pigių daržovių. Be to, ten galima išragauti daug patiekalų, neįsipareigojant valgyti kažkurio vieno.

Skaityti daugiau:
Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis

 


Automatiniai restoranai Japonijoje

Japonijos miestuose stinga vietos ir be galo populiari automatika. Geriausiai tą patirsite automatiniuose restoranuose. Užsakymus jose priima automatas. Seni automatai išspausdina čekius, kuriuos reikia paduoti virėjui, naujesni – perduoda informaciją automatiškai.

Modernus maisto automatas.

Virėjas paprastai – ir vienintelis automatinio restorano darbuotojas. Jis ir atneša maistą. Tai – nesunku, mat restoranuose sėdima ne prie staliukų, o aplink centrinį “virėjo koridorių”.

Kėdės prieš virėjo koridorių.

Nemokate japoniškai? Ne problema. Prie dažno restorano lauke išdėliotos plastikinės visų viduje siūlomų patiekalų kopijos (ištisa Tokijo Kapabašio gatvė pilna tokių maisto kopijų pardavėjų).

Plastmasinis maistas prie Japonijos restorano įėjimo.

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 


Suši konvejeriai Japonijoje

Kaip suderinti jaukų sėdėjimą restorane su bufeto galimybe pasiimti pačiam ko nori? Japonai turi atsakymą! Tai – suši konvejeriai.

Šiose sušinėse gyvų padavėjų beveik nereikia, mat visi sušiai važiuoja konvejeriais pro kiekvieną staliuką. Kaina priklauso nuo lėkštės spalvos. Suvalgius sušius, lėkštelės kraunamos į bokštą ir vos užmetus į ją akį lengva paskaičiuoti galutinę kainą.

Suši konvejerio restoranas Osakoje

Jei, visgi, jūsų norimi sušiai nesisuka ant konvejerio, šiuoklaikinėse “konvejerinėse sušinėse” galite per prie staliuko esantį kompiuterį “paprašyti” sušių sukėjo, kad susuktų trūkstamus sušius.

Sukrautos krūvon skirtingų spalvų lėkštelės, pagal kurias padavėjas vos užmetęs akį paskaičiuoja kainą

Sukrautos krūvon skirtingų spalvų lėkštelės, pagal kurias padavėjas vos užmetęs akį paskaičiuoja kainą

Atrodo, šitaip modernu, turėtų būti ir labai brangu? Tik ne Japonijoje. Japonijoje modernumas – pigus ir visuotinis. Brangiausios tos sušinės, kuriose aptarnauja padavėjai, o kainos net nesurašytos, nes jos priklauso nuo to, už kiek tą rytą restoranėlio savininkas nusipirko turguje žuvies.

Sušio konvejerio užsakymo kompiuteris prie kiekvieno stalelio

Sušio konvejerio užsakymo kompiuteris prie kiekvieno stalelio

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 


Šeimyninės užeigos Pietų Korėjoje

Pietų Korėjoje labiausiai pribloškia garnyrų gausa – aštrūs kopūstai kimči, visokios daržovės ir jūrų gėrybės…. Maža to, kiekvienas garnyras patiekiamas nuosavoje mažoje lėkštelėje, tad stalas kraute jomis nukraunamas. Jeigu koks garnyras bevalgant baigiasi, jis nemokamai papildomas: mokėti reikia tik už pagrindinį patiekalą. Beje, ir sriuba Pietų Korėjoje – ne pirmas patiekalas, o vienas iš garnyrų.

Bulgogi mėsa. Kaip ir visi korėjietiški patiekalai, patiekiama su užkandžių lėkštutėmis, tarp 'užkandžių' kartais būna net sriuba.

Pagrindinį patiekalą turi išsirinkti dar prieš išsirinkdamas vieną daugybės korėjietiškų šeimyninių užeigų. Mat kiekviena jų specializuojasi tik vienoje rūšyje: kas makaronuose, kas jūrų gėrybėse, kas – šunienoje… Kiekviename meniu – tik po kokius šešis patiekalus, erdvės – mažai. Ir patiekalus daro, ir nešioja dažnai – patys savininkai. Gali jaustis kaip patekęs pas juos namo, net nusiauti kai kuriose užeigose privaloma. O štai čepsėti ten – gero tono ženklas (reiškia, skanu).

Beje, dauguma meniu parašyti vien korėjietiškai. Taigi, nepramokus bent jau jų rašto, užduotis pasirinkti restoraną – ne iš lengvųjų…

Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

 


Greito maisto tinklai JAV

Jei greitas maistas asocijuojasi visų pirma su “McDonald’s”, JAV gausite pakeisti nuomonę. Tai – tikras greito maisto rojus, ir kiekviename mažame miestelyje, kiekvienoje pakelės aikštelėje, netgi kaimuose ten – bent po kelių greito maisto tinklų restoranus. Kai kurie tinklai paplitę per visas Jungtines Valstijas, kiti po visą Ameriką ar visą pasaulį (tiesa, Lietuvoje jų – nedaug). Kiti tinklai veikia tik tam tikruose JAV regionuose ar valstijose – tačiau tenai vis tiek turi šimtus restoranų.

Amerikiečių lyderystė čia nesuvokiama. Visi 16 didžiausių pasaulio greito maisto tinklų, turinčių nuo 4 700 iki 50 000 restoranų, bazuojasi JAV. O iš 64 pasaulio greito maisto tinklų, turinčių po 1000 ar daugiau restoranų, net 44 – amerikiečių. Daugelio jų pavadinimai mums negirdėti, maistas neragautas – o Amerikoje tai be galo garsūs prekių ženklai, dirbantys pagal metų metus ar dešimtmečių dešimtmečius gludintus verslo modelius, tiksliai perduodamus vietos verslininkams pagal knygos storio frančizės sutartis.

Istorinio stiliaus McDonald's restoranas

Istorinio stiliaus McDonald’s restoranas. Kažkada (~1970 m.) visi McDonald’s atrodė šitaip, o dabar tokių rasi tik JAV

Jei sakysite, kad greitas maistas – visas panašus – mažai jo teragavote. Net ir smarkiai besiskiriančių jo rūšių – gausybė: yra burgerių tinklai, picerijų tinklai, vištienos šlaunelių tinklai, makaronų tinklai, sumuštinių tinklai, bandelių tinklai, teksasietiškos virtuvės (buritos, načios, takos) tinklai ir t.t.

Be to, kai net tos pačios rūšies maisto tinklų tiek daug, visi ieško ir kaip išsiskirti: kas verslo modeliu (pvz. “Sonic Drive In” siūlo specialias valgymui automobilyje skirtas parkavimo vietas), kas – maistu ar rinkodara. Paragauti verta. Bus greitai, nebrangu ir nereikės palikti arbatpinigių (kas kitur Amerikoje kone privaloma). Ir, galbūt, bus skanu – savąjį tinklą ir patiekalą rasite ne iš karto, bet jų tiesiog per daug, kad niekas neįtiktų.

Skaityti daugiau: Šeši Jungtinių Amerikos Valstijų veidai

 


Naktiniai maisto turgūs Taivane ir Rytų Azijoje

Rytų Azijoje (ypač Taivane) jei užsimanėte valgyti naktį – ne problema. Net vidurnaktį, net 4 val. ryto veikia naktiniai maisto turgūs: prekijai nuo lauko prekystalių ten pardavinėja ką tik paruoštus karštus patiekalus, kuriuos pėsti ar dviračiais atvykę klientai čia pat valgo ant palaikių kėdžių.

Kai pažvelgdavau į naktiniuose turguose verdantį gyvenimą, kaskart gaudavau nustebti: iš kur ten tiek alkanų žmonių tokiu metu? Tačiau kai pirmą kartą 2 val. nakties valgyti Taivane prisiėjo pačiam supratau, kad į maisto turgus žmonės eina ne vien iš reikalo ar žemų kainų: maistas ten ir tikrai skanus.

Džilino naktinis turgus Taivane. Daugybė virėjų skirtinguose 'kioskuose' gamina maistą, o pirkėjai čia pat ima ir valgo

Tuo tarpu Taivano “normaliuose” restoranuose daug patiekalų, bent jau man, pasirodė pretenzingesni ir nelabai skanūs. Ne vieną lietuvį, užvalgiusį tokiuose, girdėjau skundžiantis, kad “Lietuvoje kinų patiekalai skanesni nei pačioje Kinijoje”. Šiems žmonėms rekomenduoju aplankyti naktinį turgų, kad ir kaip nehigieniškai kartais atrodytų valgyti apšiukšlintoje gatvėje ar aikštėje. Būtent ten yra toji paprasta eilinių kinų virtuvė, kokia dažnai tiekiama ir kinų restoranuose užsienyje.

Maisto turgus Pietų Korėjoje.

Skaityti daugiau: Taivanas: dvilypė turtingoji Kinija

 


Vietos ypatingiausiems valgymo būdams žemėlapyje

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Ypatingiausi būdai valgyti.

 


Kiti įdomūs valgymo būdai

Esant progai, būtinai pabandykite ir šiuos valgymo būdus:

Kaiseki Japonijos riokanuose

Tai – aukštoji Japonijos virtuvė, kur ne mažiau nei gausybė smulkių patiekalėlių svarbus jų išdėstymas lėkštėje ir lėkščių išstatymas ant stalo, primenantis gamtą, metų laikus. Geriausia jos paragauti riokanuose, kur be pusryčių ir vakarienės į kainą įeina ir nakvynė, o tvarka griežta ir labai tradicinė.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Vakarienė riokane. Užsisakyti nieko negalima: atnešama tai, kas paruošta tą dieną, paprastai - pagal metų laiką.

Ekiben Japonijoje

Ekiben – maisto dėžutės, kurių maistas valgomas traukiniuose. Kiekvienoje stotyje yra ištisos ekiben parduotuvės. Japonai mėgaujasi tuo šaltu, tačiau tikrai skaniu maistu, stebėdami anapus traukinio lango pralekiančius miestus, gamtą, ilgus tunelius. Ekiben – joks greitas maistas. Kainos – kaip restorane, didžiulis dėmesys skiriamas išdėstymui, pakuotei, kiekviename regione prekiaujama skirtingu maistu. Dėl žymiausių ekiben žmonės net specialiai išlipa papildomose stotyse.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Vienas gausybės skirtingų ekiben iš Tokijo stoties.

Hot pot Kinijoje

Hibridas tarp restorano ir parduotuvės. Jums atneša žalius produktus, tačiau kartu ir puodą su išsirinktu skysčiu (pvz. net “krokodilo kraujas”), kuriame galite visa tai išsivirti. Jūsų stalelis veikia ir kaip viryklė. Deja, tinkamai išsivirti nepavyko: vidus liko žalias. Geriausia pirmą kartą ten eiti su vietiniu, kuris parodytų, kas ir kaip.

Restoranų kambariai buvusios Sovietų Sąjungos pietuose

Uzbekijoje, Azerbaidžane ir kitur aplink įprasta, kad, atėjęs į restoraną ne vienas, gauni ne staliuką, o visą kambarį su stalu per vidurį. Ten jums, be to ką užsakėte, atneša begalę visokių užkandžių (tik sutarkite dėl kainos iš karto). Geresniuose restoranuose galite ir užsakyti muziką – žodžiu, jaustis tarsi švęsdami vestuves, nors tiesiog atėjote su šeima papietauti.

Restorano antras aukštas Uzekijoje. Dešinėje - durelės į paskirus kambarėlius, kiekviename kurių - po vieną staliuką valgymui

Restorano antras aukštas Uzekijoje. Dešinėje – durelės į paskirus kambarėlius, kiekviename kurių – po vieną stalą valgymui su kėdėmis aplink


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Įspūdingiausi pasaulio krokliai

Įspūdingiausi pasaulio krokliai

| 1 komentaras

Kriokliai – krentančio vandens sienos – turi daug žavesio. Jie – tikra gamtos galybė, skleidžianti riaumojantį garsą ir apsupti miglos. Nieko keisto, kad didžiausi kriokliai – ir viena labiausiai pamėgtų turistų vietų.

Įspūdingiausi pasaulio kriokliai pagal “AŽ Kelionės ir mintys”:

 


Igvasu kriokliai

Vieta: Brazilija ir Argentina

Igvasu krioklių nesutalpinsi į žodžius ar sakinius. Igvasu – tai ištisas krentančio vandens pasaulis, po kurį galima bastytis valandų valandas, nueiti daugybę kilometrų, bet kiekvienas naujas žvilgsnis į krioklius vis tiek priblokš. Nes visos panoramos ten skirtingos, nes kiekviena iš 150-300 vandens srovių, į kurias prieš krisdama iš 82 metrų aukščio skyla galinga Igvasu upė – labai savita.

O kur dar žmonių nesibaiminantys gyvūnėliai: smalsūs koačiai, saulutėje besikaitinantys įvairiausi driežai, iš medžių žmones stebinčios beždžionės ir čiurliai, nakvojantys pačiuose kriokliuose…

Tokiose vietose, kaip ši (Brazilijos apžvalgos bokšto viršus) norisi pastovėti ir ilgiau

Igvasu upe ties kriokliais driekiasi Brazilijos ir Argentinos siena. Nors dauguma krioklių – Argentinoje, geriausias panoraminis jų vaizdas – iš kito kranto, t.y. Brazilijos. Kai išlipęs iš autobuso ėmiau žingsniuoti takeliu prie krioklių, pradžioje jie atrodė milžiniški, tačiau ne stebuklingi. Bet juk iki krioklių buvo likę virš kilometro, o ir srovių matėsi tik maža dalis… Priartėjus pusiaukelę jau nekilo abejonių, kad Igvasu kriokliai daugiau nei verti jiems suteikto vieno septynių pasaulio gamtos stebuklų vardo.

Žygio kulminacija – Velnio gerklė tako gale, kur kriokliai krenta iš visų pusių, nusinešdami pusę visos Igvasu upės vandens. Brazilai į „gerklės“ apačią pastatė taką ant polių. Jo gale kriokliai tiesiog užgožė pojūčius: per tą krentančio vandens garsą buvo sunku susikalbėti, o akinius ir kameros objektyvą teko nuolat valyti nuo lašelių. Tačiau kūną aptaškymas atgaivino, nuėmė karštį, kuris prie Igvasu visus metus kone triuškinantis.

Takas į Velnio gerklę iš Brazilijos (maždaug ties puse krioklių aukščio)

Brazilijoje vaizdų į krioklius pakanka kelioms valandoms. Norėdami padidinti apžvalgos aikštelių skaičių brazilai dar pastatė bokštą su liftu prie pat Velnio gerklės. Pasiūlė ir nepakartojamų krioklio patirčių, prieinamų tik turtingiausiems: pačiame nacionaliniame parke stūkso senoviškas Belmond viešbutis, kurio svečiai gauna teisę po nacionalinį parką vaikščioti net po jo uždarymo (~350 eurų už dvivietį numerį). Kitas pasiūlymas – devynių minučių skrydis virš krioklių sraigtasparniu (~200 dolerių).

Argentinos pusėje jokie bokštai nestovi ir kavinių su vaizdais į krioklius nėra. Tenykštis Igvasu krantas – laukinės džiunglės, pilnos pasivaikščiojimo takų. Eidamas žemutiniu taku (Circuito inferior, 1,7 km) krioklius regėjau daugiausia iš apačios. Aukštutinis takas (Circuito superior, 1,8 km) driekėsi viršuje, kur upė persiverčia per keterą. Nuo visų Argentinos takų kriokliai – beveik ranka pasiekiami, vietomis taškantys it galingas purkštuvas (Brazilijoje tai galima patirti tik vienoje vietoje).

Įspūdingiausias tarp tų betarpiškų žygių link krioklių – Velnio gerklės takas (Garganta del Diablo, 2,2 km), į kurio pradžią veža specialus traukinukas. Tai – tiltelis virš Igvasu upės anapus krioklių, o ši atrodė tokia rami rami, tarsi ne ji vos už kokio kilometro dovanotų žmonijai vieną įspūdingiausių gamtos vaizdų. Net žuvytės lėtai plaukiojo, laukdamos kąsnio iš turistų… Tik tolumoje matėsi „dūmai“. Tai – krioklio purslai, ir jie kilo iš Velnio gerklės. Priėjus artyn tiesiog užgniaužė kvapą. Jaučiau, kaip vanduo virsta ir po kojomis, ir iš visų šonų: neįsivaizduojama gamtos galybė.

Vaizdo iš Argentinos į Velnio gerklę fragmentas. Nuotraukose įspūdingiau atrodo vaizdai iš Brazilijos, nors realybėje tikriausiai – iš Argentinos. Mat Argentinoje pribloškia krioklių artumas, o kad suvoktum jų dydį privalai apsidairyti – fotografijomis to neperteiksi

Argentinos Igvasu krioklių nacionaliniame parke – ir daug galimybių tiesiog pažinti gamtą, Atlanto džiungles kurios, kadaise dydžiu prilygusios Amazonijai, nūnai beveik visai iškirstos (teliko septyni procentai buvusių jų plotų). Džiunglių takeliuose išvydome daug driežų (ir visai didelių), beždžiones, skruzdėles, pjaustančias medžių lapus ir velkančias jų gabalėlius į skruzdėlynus, idant galėtų augintis sau grybus.

Igvasu krioklių neįmanoma įsivaizduoti ir be koačių – įkyrokų rainauodegių meškėnų giminaičių, kurie, kai savo ilgomis nosimis neuostinėja pievų, kaulija maisto iš turistų arba… būriais juos puola. Patys matėme, kaip rodos iš niekur pasirodęs keturiolikos koačių būrys žaliajame take per džiungles staiga atėmė maišą iš korėjiečių porelės: vienas įsikabino į jį, pragraužė, ir netrukus jau visa giminė dorojo sausainėlius.

Korėjos turistai laukia galimybės atsiimti koačiams nereikalingus daiktus, tokius kaip vandens butelis

Bet unikaliausi Igvasu gyventojai – čiurliai. Jie vieninteliai gyvena pačiuose kriokliuose. Susisuka lizdus už visos tos vandens masės. Stebint sunku patikėti, kaip tie maži paukšteliai sugeba gyvi praskristi per krioklį, bet toks dušas – jų kasdienybė. Svarbiausia: už krioklių neatskrenda plėšrūnai, ratus sukantys ereliai.

Krioklio galią Argentinoje pajutau ir savo kūnu. Kaip ir tūkstančiai žmonių kasdien, plaukiau laiveliu po kriokliais. Aišku, jis plukdo tik į mažesnių krioklių prieigas, o ne Velnio gerklę. Bet ir ten pasijutau skęstantis: ore buvo tiek lašų, kad negebėjau įkvėpti oro neužpildydamas jais kvėpavimo takų. Rūbai, aišku, peršlapo tarsi būtų ką tik skalbti: takelis nuo laivelių prieplaukos pilnas drabužius gręžiančių turistų.

Iš Argentinos atplaukęs laivelis lenda į krioklio purslus (vaizdas iš Brazilijos)


Skaityti daugiau: Igvasu: nusotabiausias krioklių pasaulis

 


Niagaros kriokliai

Vieta: Ontarijas (Kanada) ir Niujorko valstija (JAV)

Sunku rasti žodžių apibūdinti tų dviejų baltų krentančio vandens sienų galiai. Jais kiekvieną akimirką prateka 14 kartų daugiau vandens, nei Nemune ties Druskininkais. Ir nors pasaulyje yra galingesnių krioklių, jokie kiti nėra pasiekiami taip paprastai, iš visų pusių. Jie skiria JAV nuo Kanados ir didžiausia abiejų valstybių miestai – Niujorkas ir Torontas – visiškai netoli.

Todėl dar XIX a. prie Niagaros plūdo turistai, abipus krioklių išaugo ištisi kurortai. Be daugybės vaizdų į krioklius (iš JAV pusės – nuo keteros, iš Kanados pusės – iš priekio) ten apstu visokiausių pramogų. Nors dalis krioklių vandens “paimama” elektros gamybai, pagal JAV ir Kanados sutartį dienomis ir per turizmo sezoną tai ribojama – šitokie svarbūs čia keliautojai.

Pasagos Niagaros kriokliai

Visgi, Niagaros kriokliai yra ir vienas dažniausiai plakamų turistinių objektų. Vieniems žavėtis jais trukdo per dideli lūkesčiai, kitiems – turistų minios. Patraukiant per dantį populiarią madą prie Niagaros krioklių praleisti medaus mėnesį, dar tarpukariu išpopuliarėjo frazė (neva Oskaro Vaildo), kad Niagaros kriokliai yra “antrasis didelis kiekvienos amerikietės nuotakos nusivylimas”.

Tačiau labiausiai Niagaros krioklius puola gamtos mėgėjai – dėl to, kad jie apsupti civilizacijos, pastatų. Bet man tai – tik privalumas, nes dėl tokio peizažo Niagara unikali. Pasaulio kalnuose ar džiunglėse didelių krioklių – daugybė. Bet tik viena vienintelė Niagara pilasi miesto centre. Nuo kiekvieno tilto, bokšto, krantinės ar dangoraižio pamatai vis kitą krioklių vaizdą, o naktį jie apšviečiami įvairiaspalvėmis šviesomis.

Pasagos Niagaros kriokliai iš viršaus (nuo JAV pusės)

 


Islandijos kriokliai

Vieta: Islandija

Vandeningiausi Europos kriokliai pilasi Islandijoje. Detifosas yra vieninteliai iš matytų mūsų žemyne, kur gali pajusti tikrą “vandens galią”, o ne tik gerėtis aukščiu, iš kurio jis krenta. Nuo Detifoso kiekvieną sekundę krinta beveik tiek vandens, kiek prateka Nemunu ties Druskininkais. Atmosferą kuria ir atšiauri aplinkinė gamta: jokių medžių, beveik jokių gyventojų ir nors lankiausi rugpjūtį, košė stingdantis vėjas.

Detifoso krioklys

Islandijoje krioklių ir daugiau ir jie – labai įvairūs. Skógafoss žavėjo ramybe ir didele vaivorykšte. Seljalandsfoss yra galimybė užeiti vandens srovei už nugaros. Srovė atrodė it tekanti iš kokio milžiniško čiaupo, o pakeliui ją į šalis pustė stiprūs islandiški vėjai. Įspūdingi ir Gulfoss, Godafoss kriokliai – važiuodamas aplink Islandiją prie krioklių galėjau stabčioti ir stabčioti.

Skógafoss krioklys Islandijoje

Seljalandsfoss krioklys žvelgiant nuo tako už jo


Skaityti daugiau: Islandija: keturių stichijų šėlsmas

 


Įspūdingiausių pasaulio krioklių žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Įspūdingiausi pasaulio krokliai.

 


Kiti labai įspūdingi pasaulio kriokliai

Šitie kriokliai gal ir neužgniaužia kvapo ištisoms valandoms – kaip aukščiau išvardytieji. Bet sustoti prie jų, pažvelgti į jų almančius vandenis vis tiek yra nepakartojama patirtis, kurią rekomenduočiau visiems, vykstantiems į atitinkamus kraštus.

Langfosas (Norvegija)

Kad pamatytum šį krioklį, pakanka važiuoti keliu, nes krioklio vandenys prateka po kelio apačia. Tačiau sustokite, apsidairykite, pasigerėkite, menki atrodo automobiliukai, važiuodami pro šitą krioklį!

Langfoso krioklys teka į Norvegijos fjordą (anapus kelio)

Akakos krioklys (Havajai, JAV)

135 metrų vertikalus krytis į bedugnę.
Plačiau: Havajai – stebuklinga gamtos didybė

Siauro ir aukšto Akakos krioklio vandenys


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , ,


Įdomiausi imperijų amžiaus didmiesčiai

Įdomiausi imperijų amžiaus didmiesčiai

| 3 komentarai

1750-1950 m. didžiosios imperijos dalijosi pasaulį, o jų didmiesčiai augo neįtikėtinais tempais – į kai kuriuos greitai sugužėjo ištisi milijonai gyventojų. Statiniai buvo įvairesni ir didingesni nei bet kada anksčiau – bet puošnūs it Viduramžių katedros. Nauji bulvarai, traukinių stotys, pirmieji dangoraižiai, net gamyklos – viskas buvo gražu. Nenuostabu, kad iki šiol pramonės revoliucijos eros miestai yra bene labiausiai mėgiami turistų. Dauguma jų dar ir šiandien – svarbūs ekonomikos centrai, traukiantys galybę imigrantų iš buvusių imperijų. Gaila, kad dažname tokių miestų jį pastačiusios tautos nebesudaro gyventojų daugumos.

Šie “pasauliniai didmiesčiai”, išplėtoti imperijų epochoje, man labiausiai prie širdies:

 


Londonas

Vieta: Jungtinė Karalystė

XIX a. iš Londono valdyta imperija, kurioje niekad nenusileisdavo saulė. To laikotarpio Britanija driekėsi per visas laiko juostas, per visus žemynus ir buvo didžiausia kada nors egzistavusi valstybė.

Vindzoro pilis. Tai - didžiausia pasaulyje gyvenama pilis, nes joje ligi šiol kartais dienas leidžia Anglijos karalienė

Londonas XIX a. tapo didesniu miestu, nei bet koks miestas bet kada anksčiau pasaulyje. Nepaisant Antrojo pasaulinio karo sugriovimų, laikmečio didybė iki šiol atsispindi Londono pastatuose: didžiuliame parlamente, neogotikinėse traukinių stotyse, Vestendo teatruose, teismuose, universalinėje Harrod’s parduotuvėje. Net buvusiuose priemiesčiuose, kur kadaise glausdavosi pėsčiom į Londoną dirbti fabrikuose pėsčiomis atėję kaimų vargšai, o šiandien gyvena azijiečiai ir afrikiečiai iš jau buvusių Britų kolonijų. Nors imperija subyrėjo, Londonas išliko svarbus pasaulio centras.

Londono birža - nuo pat imperinių laikų Londono finansinė širdis (ir viena pasaulio finansinių širdžių)

Tauerio tiltas, netoli kurio atplaukdavo į kolonijas nukreipti laivai. Grinvičo observatorija, pagal kurią nustatytas iki šiol galiojantis “nulinis laikas”. Šimtai smuklių keistais pavadinimais, kur rinkdavosi eiliniai darbininkai ir legendų prototipai – Džeko skerdiko, Šerloko Holmso…

'Eiliniai', kelionių vadovų neišgarsinti Viktorijos eros Londono viešieji pastatai. Iš kairės - Karališkieji teismai, Katalikų katedra, St. Pancras geležinkelio stotis

Apie Londono dominavimą XIX a. pasaulyje daug pasako tai, kad šios Londono legendos tapo viso pasaulio legendomis. Ir net visiškai geografija ar istorija nesidomintis apie Londoną žinos nemažai.

Anglijos parlamentas Londone, iš kur valdyta visa Britų imperija

Imperijų amžius tebeatsispindi ne tik Londono pastatuose, bet ir tradicijose: iš tų laikų raudonieji dviaukščiai autobusai, policininkų šalmai, juodieji taksi. Naujoves Londonas priima lėtai, o ir jas įvelka į tradicijų rūbą.

Karalienės sargybiniai po eilinės ceremonijos palieka postus prie Vindzoro pilies

Skaityti daugiau:
Londonas: Britų Imperija viename mieste

 


Paryžius

Vieta: Prancūzija

Paryžius laikomas romantikos ir meilės miestu. Galbūt todėl, kar priešingai nei Londoną, jį labiausiai garsino iš visos Europos čia vykę menininkai ir filosofai, o ne verslininkai ir pramonininkai.

Šv. Širdies bažnyčia ant Monmartro kalvos

Pasaulyje mažai lygių turi Paryžiaus meno muziejai. Revoliucijos metu nuverstų karalių klasikinė kolekcija saugoma Luvro rūmuose, modernus menas – Pompidu centre, o miesto “aukso amžiaus” eros (XIX a.) darbai – Orsi buvusioje traukinių stotyje.

Paryžiaus Panteonas, XIX a. pastatytas nusipelniusių prancūzų laidojimui

Bet ne ką mažiau puikus XIX a. muziejus yra pats Paryžius. Tame amžiuje miestas buvo iš esmės nugriautas ir perstatytas iš naujo, kad švytėtų kaip didžiosios Prancūzijos imperijos sostinė. Net senoji Dievo motinos katedra buvo smarkiai rekonstruota, romantizuota.

Eifelio bokštas. Smulkioji prekyba turistams po juo - iš esmės vien iš buvusių kolonijų kilusių žmonių užsiėmimas

Senamiesčio tad Paryžius beveik neturi: viduramžiškas gatves pakeitė tiesūs platūs bulvarai, nutiesti taip, kad sudarytų ašis, kurių galuose ties horizontu visad žiba koks didingas pastatas: Triumfo arka, Eifelio bokštas… Visi jie puikiai atpažįstami bet kur pasaulyje.

Viena Paryžiaus urbanistinių ašių iš Eifelio bokšto

Skaityti daugiau:
Paryžius: prieškario Europos žavesys

 


Niujorkas

Vieta: Niujorko valstija, JAV

Niujorkas yra Amerikos, turbūt viso Vakarų pasaulio širdis, didžiausias jo miestas.

Niujorko panorama

Tarpukariu, Europą nusiaubus Pirmajam pasauliniam karui, jis tapo didžiausiu pasaulio miestu. Ir jo architektai nepasitenkino tiesiog pastatydami “Amerikos Londoną” ar “Amerikos Paryžių”. Vietoje penkių ar šešių aukštų namų jie statė dešimčių aukštų, o 1931 m. Empire State Building tapo pirmuoju pastatu, viršijusiu 100 aukštų. Europoje niekas jo neaplenkė iki pat šiol…

Seni ir įstabūs Niujorko dangoraižiai

Seni ir įstabūs Niujorko dangoraižiai

Niujorkas buvo miestas, kokio pasaulis neregėjo, ne tik dėl dangoraižių, kurių už JAV ribų dar ilgai niekas nestatė, bet ir dėl imigrantų. Kokių tik pasaulio šalių imigrantų nepasitiko simboliška Laisvės statula! Atvyko ir šimtai tūkstančių lietuvių, daug jų ir nusėdo Niujorke.

Elio salos imigrantų registracijos punktas

Elio salos imigrantų registracijos punktas, dabar imigracijos muziejus – vienas didingų XIX a. Niujorko pastatų. pro čia imigravo ir šimtai tūkstančių lietuvių.

Nepaisant visus viliojusios laisvės ir kapitalizmo, dangoraižiai čia statyti gražūs ir puošnūs: XIX a. net verslininkai architektūrai netaupė. 1908-1931 m. vidutiniškai kas 4 metus Niujorke būdavo pastatomas naujas aukščiausias visame pasaulyje pastatas. Deja, vėliau kai kurie jų virto dulkėmis, nes paveldo saugoti JAV neįprasta. Tačiau Niujorkas išliko Niujorku.

Goodyear dirižablis skrenda pro laisvės statulą

Ir net labiau nei bet kuris kitas miestas šiame sąraše, Niujorkas ir šiandien – viena pasaulio sostinių, dar vis sėkmingai konkuruojantis su Azijos didmiesčiais. Todėl greta senų dangoraižių – ir naujas žibesys.

Times Square, kur žmonės savo noru sėda pažiūrėti reklamų

Times Square, kur žmonės savo noru sėda pažiūrėti reklamų. Ši aikštė, priešingai vaizdui, nėra nauja – reklamos čia žiba jau per 100 metų, tik jos keičiasi ir jų daugėja

 


Čikaga

Vieta: Ilinojus, JAV

Čikagai sukurta begalė epitetų. “Dangoraižių miestas”, lenktynėse į aukštį lenkdavęs Niujorką. “Dvidešimtojo amžiaus gimtinė” – net nesusimąstome, kiek mūsų kasdienybės detalių gimė ~1900 m. Čikagoje: nuo parduotuvinės mėsos iki liftų. “Amerikos lietuvių sostinė“, kur prieškariu mūsų gyveno daugiau, nei bet kuriame Lietuvos mieste. Amerikos lenkų, ukrainiečių, dar galybės tautybių centras, “rajonų miestas”, kurio kiekvienas pakraštys alsuodavo kokios tolimos Europos šalies aidais.

Gal keista, bet Čikagos centre jaučiau, kad mane supa pasaulio istorija. Taip, Čikaga neturi gotikinių ar barokinių bažnyčių, bet ar pas mus jų šitaip daug? Net Vilniaus senamiestis gana mažas ir jo namai mažyčiai. O Čikagos centrinė “Kilpa” (Loop) net XXI a. masteliais – sunkiai pranokstama. Daugybei čionykščių pastatų jau apie 100 metų ir jie alsuoja ta gražesnių “Amerikietiškos svajonės” laikų dvasia. Kai Čikaga buvo penktasis pagal dydį pasaulio miestas. Kai biurų dangoraižiai statyti puošniai it karalių rūmai – kaip “Chicago Tribune” pastatas, pilnas kolonų, verslą šlovinančių citatų ir nuo garsiausių pasaulio pastatų atgabentų plytų. Arba seniausia pasaulio opcionų birža, karūnuota triaukšte deivės Cereros skulptūra.

Čikagos centras. Artimesni dangoraižiai - seni, už nugaros stovi naujesni stikliniai

Tarp senų ir naujų dangoraižių oro koridoriumi kartą prabirbė sraigtasparnis. Nuolat žviegė “Elevated” traukiniai, kurių trasos 1892 m. iškeltos viršum gatvių. Kiek daug kartų klausė to spengiančio garso! Rymojo seni ir modernūs meno kūriniai, kuriuos pradėjo pirkti XIX a. mecenatai.

Tai - ne rūmai, o Chicago Tribune laikraščio administracinio daugiaaukščio apačia Čikagos pagrindinėje gatvėje, pravardžiuojamoje 'Šlovingąja mylia'.

Čikagos “Kilpa” vienodai žavi visus turistus – jos didybė tautybės neturi. Bet už “Kilpos” ribų europiečiai turistai staiga išsiskirsto, ieškodami kažko artimesnio savo šaknims. Žymiausias Čikagos lietuvių rajonas – Marquette Park, ~1960 m. glaudęs 30 tūkstančių lietuvių – tebesididžiuoja masyvia patriotinėms mozaikomis puošta bažnyčia, Lietuvos gatve. O juk tokių rajonų buvo daug, puošnių lietuviškų bažnyčių – keturiolika! Deja, lietuviai seno, jų vaikai nutautėjo, jų rajonai virto juodaodžių getais. Ir nors tebealsuoja lietuviški muziejai bei mokyklos, tą lietuvybės dvasią, kokia klestėjo pokariu ar tarpukariu, kai į paminklo Čikagos lietuviams Dariui ir Girėnui atidengimą atėjo 60 tūkstančių žmonių, tebeprimena tik milžiniški antkapių laukai Čikagos lietuvių kapinėse.

Šv. Kryžiaus neobarokinė lietuvių bažnyčia Čikagoje įršayta net į kelionių vadovus po Čikagą. Statyta 1913 m. Lietuviškos mišios nebevyksta

Skaityti daugiau:
Čikaga – amerikietiškos svajonės miestas

 


Sankt Peterburgas

Vieta: Rusija

Sankt Peterburgą pastatyti užsakė caras Petras I XVIII a. pirmoje pusėje – kad Rusija turėtų sostinę, vertą Europos imperijos. Miestas ir jo priemiesčiai prisipildė vini už kitus įspūdingesnių rūmų ir kupoluotų cerkvių bei gražių eilnių namų. Tai buvo carų miestas, ir jo istorija žengė koja kojon su visa imperijų amžiaus istorija.

Peterhofo carų rūmai ir fontanai Sankt Peterburge.

Rusija plėtėsi į pietus, rytus ir vakarus, XVIII a. pabaigoje užkariavo ir Lietuvą – taip Sankt Peterburgas tapo sostine ir lietuviams, ten važiavo mūsų iškiliausi menininkai ir mokslininkai.

Ermitažo vidus.

Iki pat šiol Sankt Peterburgas laikomas inteligentų miestu. Po komunizmo žlugimo Sankt Peterburgo gyventojai balsavo už senojo pavadinimo susigrąžinimą (vietoje sovietinio “Leningradas”), nors labiau susovietinta aplinkinė sritis nusprendė pasilikti “Leningrado sritimi”. Rusijos imperijos liaudies muziejuje Sankt Peterburge tebeeksponuojami XIX a. imperijos tautų rankandai, tarp jų – lietuvių. Buvę carų rūmai – Ermitažas – virto meno muziejumi, kuriame – rusų supirkti ir per karus prisiplėšti viso pasaulio senųjų menininkų darbai, kuriuos rinkti imperijų amžiuje buvo ypač madinga.

Sankt Peterburgas kartais pavadinamas ir “Šiaurės Venecija”, mat jis pilnas kanalų ir tiltų per juos, o priešais miestą stovi kitas miestas, paverstas jūrų tvirtove – Kronštatas.

Kanalas ir Prisikėlimo cerkvė.

Skaityti daugiau:
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis

 


Maskva

Vieta: Rusija

Maskvoje Stalinas kūrė naują imperinį miestą, Sovietinės valstybės sostinę. Daug senybių – puošnios didžiulės cerkvės – virto dulkėmis ir užleido vietą didelėms aikštėms bei didesniems pastatams. Maskva plėtėsi sparčiai, tapo didžiausiu Europos miestu.

Nors didžiojoje pasaulio dalyje XX a. pradžioje jau buvo madinga projektuoti moderniai, Stalinas “savąją Maskvą” liepė statyti įkvėptas senovinių stilių: baroko, gotikos, klasicizmo. Tik masteliai buvo jau šiuolaikiški, milžiniški.

Raudonoji aikštė

Todėl Maskvoje galima atrasti septynis senoviškai atrodančius dangoraižius, o pirmosios Maskvos metro stotys puošnumu gali priminti Europos katedrų navas.

Žlugus komunizmui Maskva nebuvo apgręžta 180 laipsnių – senieji stabai, tokie kaip Lenino mauzoliejus Raudonojoje aikštėje, liko, nors ir prarado dalį populiarumo. Tačiau buvo atkurta ir kai kas iš senesnės, carinės Maskvos – pavyzdžiui, atstatytos cerkvės.

Carinių laikų universalinė parduotuvė Maskvoje

 


Budapeštas

Vieta: Vengrija

Budapeštas, priešingai daugeliui gražiausių 1750-1950 m. eros miestų, nebuvo didelės imperijos sostinė. Atvirkščiai: savo svarbą jis įgijo vienai tokių imperijų – Austrijai – pamažu griūvant. Prispausti tautinių nesutarimų austrai buvo priversti didžiausiajai savo mažumų – vengrams – suteikti lygias teises. Šalis tapo Austrija-Vengrija, o Budapeštas – vengriškosios jos dalies širdimi.

Budapešto pirtys

Budapešto pirtys, įkurtos turkų, bet išsilaisvinusių vengrų perstatytos šlovingu XIX a. stiliumi

Teises išsikovoję patriotiški vengrai neketino sustoti versdami savo didmiestį vienu gražiausių ir didingiausių Europoje. Naujosios miesto dalies – Pešto – didžios gatvės pildėsi ne tik puošniais daugiabučiais, bet ir milžiniškais projektais. Po viena jų pirmoji visoje žemyninėje Europoje metro linija (1894 m.) veža prie romantiškos “Viduramžių” pilies, iš tikro pastatytos 1896 m. švenčiant Vengrijos tūkstantmetį. Neogotikinis Vengrijos parlamentas (1904 m.) – vienas didžiausių tokių pastatų pasaulyje, pastatytas, kad prilygtų (ar pranoktų) britų parlamentą Londone. Sena iš turkų perimta Budapešto tradicija – pirtys – irgi buvo perstatytos į neobarokinius rūmus.

Pažvelgus į Budapešto parlamento vidų sunku pasakyti, kad jis įrengtas XX a. Tačiau vengrai Budapešte mėgino sukurti tai, ko neturėjo: senoviškai atrodantį miestą, primenantį Europos imperijos sostinę

Peštas tikrai pranoko senamiestį – Budą – kitame Dunojaus krante, bet ir į tą kalną įdomu užlipti bei pasivaikščioti. Dar vienas labai gražus miesto vaizdas atsiveria plaukiant Dunojumi – ši upė šiandien, kaip ir XIX a., pilna laivų, o pakrantės kaip niekad gražiai apšviestos.

Didvyrių aikštė (1990 m.) Budapešte

Didvyrių aikštė (1990 m.) Budapešte

 


Ryga

Vieta: Latvija

Šiandien Ryga panašaus dydžio kaip Vilnius ir Talinas. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ji buvo vienas iš didžiausių visos Rusijos imperijos miestų, atsilikęs tik nuo Sankt Peterburgo ir Maskvos. Rygą sparčiai išaugino industralizacija ir todėl ~1870-1914 m. statyti rajonai mieste – didžiuliai.

Garsi Alberto gatvė Rygoje. Dešinysis pastatas - iš art nouveau pradžios laikų, kai dar buvo kažkiek istorijos imitacijų, o kairysis - tautinio romantizmo stiliaus

Naujųjų fabrikų darbininkai ir šeimininkai gyveno ne tik mediniuose daugiabučiuose, bet ir šimtuose art nouveau stiliaus architektūros daugiaaukščių. Tai buvo XX a. pradžios architektų mėginimas sukurti naują, tačiau gražų stilių. Fasadus jie puošė augalais, o Rygoje dar ir detalėmis iš latvių mitologijos – juk vyko latvių tautinis atgimimas.

Jugendo stiliaus fasadas iš arčiau.

Nauji pastatai aplink tiesias Rygos gatves kone ištisai šešiaaukščiai – kas tais laikais Rytų Europoje dar nebuvo norma. Į miestą atvykstant įvairiataučiams žmonėms iš visos Rusijos imperijos dygo ir bažnyčios, cerkvės, sinagogos, o elitas kėlėsi į žavių medinių vilų priemiesčius (ar bent jau turėjo ten vasarnamius).

Art nouveau stiliaus laiptinė name, kuriame yra art nouveau muziejus. Ji - atvira lankytojams.

Visa tai sudaro Rygos žavesį, o tarpukariu, Latvijai tapus nepriklausoma, prie to prisijungė nauji, tautai svarbūs simboliniai pastatai: didžiulės karių kapinės, prarandamą kaimo realybę atspindintis muziejus po atviru dangumi.

Skaityti daugiau:
Ryga: Pabaltijo didmiestis

 


Šiame straipsnyje aprašyti miestai žemėlapyje:

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Įdomiausi imperijų amžiaus didmiesčiai.

 


Kiti imperijų eros miestai

Norite daugiau? Štai dar eilė imperijų eros (1750-1950 m.) miestų, palikusių man milžinišką įspūdį. Juose tasai didybės amžius gal atsispindi tik dalyje rajonų – bet vis vien pribloškiamai.

San Franciskas (JAV)

San Franciskas garsėja savo didingais XX a. pradžios tiltais (kone pasauliniu tiltų etalonu), “Viktorijos tipo” sublokuotų namų eilėmis, unikaliais per 100 metų skaičiuojančiais lynų vagonais. Miestas užgimė per XIX a. Aukso karštinę, bet atstatytas po 1906 m. žemės drebėjimo.
Plačiau: San Franciskas – aukso amžiaus didybės miestas

Lynų vagonas (Cable car) - unikali Imperijų amžiaus transporto priemonė, likusi tik San Franciske. Vagonėlius tempia požemyje besisukantys lynai

Berlynas (Vokietija)

Vienos didžiausių imperijų – Vokietijos – sostinė neabejotinai patektų tarp pačių įspūdingiausių, jei ne ją sugriovęs Antrasis pasaulinis karas ir pusę miesto okupavę sovietai. Tačiau pavienių praeities didybės ženklų – nacistinės architektūros, kaizerio laikų rūmų, tiltų ir bažnyčių – ten dar liko.
Plačiau: Berlynas – visas XX a. viename mieste

Puošnus prieškarinis Oberbaumo tiltas Berlyne, statytas 1898 m. Vokietijos imperijai esant aukščiausiame taške.

Stokholmas (Švedija)

Imperijų laikais Švedija buvo nedidelė šalis – tačiau dėl to jos architektai ir kūrėjai tik labiau siekė įkvėpimo istorijoje, pastatydami nuostabius muziejus, prabangius daugiabučius ir romantišką rotušę, kurioje teikiami Nobelio apdovanojimai.
Plačiau: Stokholmas – Švedijos sostinė keturiolikoje salų

Stokhomo rotušė - tautinio romantizmo stiliaus pastatas. Jos langų, stogo formos įkvėptos pastatų iš 'tų didingų Švedijos laikų', tik masteliai - dar didesni

Viena (Austrija)

Viena garsėja gražiomis kapinėmis, lunaparku, socialistiniais eksperimentais ir nacistiniais priešlėktuviniais pabūklais. Juk Imperijų amžiuje Viena buvo ne tiesiog vokiškas miestas ar Austrijos sostinė – tai buvo viena pasaulio meno širdžių, kur gyveno žymiausi kompozitoriai ir gimė architektūros stiliai ir kurios troško užkariautojai.

Vienos naujieji rūmai

Vienos naujieji rūmai

Barselona (Ispanija)

Ar vienas architektas gali padaryti miestą vertą tokio straipsnio? Galbūt ne, bet Antonijo Gaudžio šedevrai suteikė Ispanijos ekonominiam centrui Barselonai tą paskutinį štrichą, dėl kurio ten tikrai verta važiuoti savaitgaliui. Tie pasakiški pastatai įkūnija ~1900 m. Europos imperijų siekį priblokšti, kartu pasiimant, kas geriausio, iš kitur.

Gaudžio projektuotos Šv. Šeimynos bažnyčios vidus Barselonoje

Gaudžio projektuotos Šv. Šeimynos bažnyčios vidus Barselonoje

Madridas (Ispanija)

XIX a. Ispanijos imperijai saulė leidosi, tačiau apsidairęs Madride to nepasakytum: jo prospektus supa vieni didingiausių, puošniausių ir aukščiausių ~1900 m. statytų pastatų Europoje. Nors tai – gerokai senesnis miestas, jo XIX-XX a. rajonai – vieni įspūdingiausių.

Madrido Gran Via, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios įspūdingi rajonai

Madrido Gran Via, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios įspūdingi rajonai

Naujasis Delis (Indija)

Imperijų laikais svarbiausia pasaulio kolonija buvo Indija. Tai ieškodamas kelio į ją Kolumbas atrado Ameriką. Sugebėjusi užimti Indiją, galingiausia pasaulio imperija – Britai – pastatė ten jos vertą sostinę: Naująjį Delį. Britiška didybė čia susipynė su indiškais architektūros stiliais.
Plačiau: Indija – viduramžiška šalis be taisyklių

Indosaracėnų stiliaus britų statytos ministerijos Naujajame Delyje, kaip ir visi Šiaurės Indijos miestai, žiemomis apglėbtos smogo.

Havana (Kuba)

Havana europiečiams atradus Ameriką greitai tapo turtingiausiu jos miestu, per kurio uostą ispanai gabeno didžiumą Amerikos turtų (ir dalis jų nusėdo Havanos pastatuose). Deja, per komunizmo dešimtmečius daug kas sunyko ir apgriuvo – tačiau dabar restauruojama, be to, kai kuriems žmonėms aplūžusi – o ne išlaižyta – senovė – tik žavesnė.
Plačiau: Kuba – mirštančios revoliucijos žemė.

Pusiau apleisti pastatai Havanos centre.

Vašingtonas (JAV)

JAV sostinė Vašingtonas ir gimė imperijų eroje. Įkurtas 1791 m., jis tapo milžiniškos JAV valstybės širdimi. Ilgainiui čia pastatyti ne tik valdžios rūmai, bet ir didingiausi Amerikos memorialai, didžiausi muziejai (visi nemokami). Todėl Vašingtonas – neabejotinai viena svarbiausių JAV vietų “kultūriniams” turistams.

Vašingtono kapitolijus - JAV parlamentas

Vašingtono kapitolijus – JAV parlamentas. Vienas daugybės didingų specialiai šiam miestui statytų pastatų


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai
Straipsnio temos: , , ,