Išskleisti meniu

Įdomiausios pasaulio vietos

Įdomiausios pasaulio vietos – 100 šalių patirtis

Įdomiausios pasaulio vietos – 100 šalių patirtis

| 0 komentarų

Tai – kitoks įdomiausių pasaulio vietų sąrašas, nei dauguma. Visas jis pagrįstas mano paties asmenine patirtimi ir įspūdžiais nukeliavus į 100 šalių ir jame bus keli šimtai vietų. Toliau keliaujant, sąrašas plečiamas, bet, kadangi žymią dalį įdomiausių vietų jau esu matęs, jis nebepatrigubės.

Puikiai suprantu, kad ne visiems žmonėms įdomūs tie patys dalykai. Vienus traukia gamta, kitus miestai, trečius – kultūra ar istorinės vietos. Todėl mano įdomiausių pasaulio vietų sąrašas yra suskirstytas į penkis skyrius ir daug posyrių pagal lankytinų vietų rūšis ir, tikiu, kiekvienas atras tai, kas jam įdomiausia.


Įdomiausių pasaulio vietų sąrašo skyriai


Įdomiausi miestai

Kur yra geriausi pasaulio muziejai, gražiausi pastatai, romantiškiausios gatvelės, karščiausias naktinis gyvenimas ar kurortinės pramogos.

Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai


Gražiausia gamta

Įspūdingiausi kriokliai, kalnai, vulkanai, ežerai, miškai, džiunglės ar vietos gyvūnams stebėti.

Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija


Kultūrinės patirtys

Jeigu jums patinka užsienio šalis ne tik pamatyti, bet ir patirti – čia geriausios pasaulyje idėjos tam.

Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos


Istorinės vietos

Įdomiausi ir autentiškiausi sunykusių civilizacijų griuvėsiai, Viduramžių pilys ir rūmai.

Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai


Baisiausios vietos

Tos, liūdiniausios, bet suteikiančios daug peno apmąstymams: karų, genocidų, sunaikintos gamtos vietos, apleisti miestai ir t.t.

Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


P.S. Sąrašo dalys dar nėra pilnai užpildytos: kadangi vietų aprašysiu kelis šimtus, tai užtrunka.

Jei kuri garsi vieta nėra sąraše gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs (visada galite paklausti komentaruose – pakomentuosiu kiekvieną savo pasirinkimą). Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Komentuoti
Žaviausi modernūs Azijos didmiesčiai

Žaviausi modernūs Azijos didmiesčiai

| 0 komentarų

Šiuolaikiniai Azijos didmiesčiai – patys moderniausi pasaulyje ir labiausiai perpildyti žmonių ir dangoraižių.

Juose mažai paskirų įdomybių – užtat kvapą gniaužia visuma: nepailstančios žmonių upės, neužmieganti gyvybė, ryškūs neonai, visiškai skirtinga kultūra.

 


Tokijas

Vieta: Japonija

Tokijas – didžiausas pasaulio miestas (37 mln. gyv. – kaip 13 Lietuvų!). Ir jo dydžiui aprašyti žodžių nepakanka. Tai – fantastiškas metropolis, kur automobilių keliai gali būti trijų aukštų, kur tarp namų it kokie amerikietiški kalneliai nardo greitieji traukiniai, kur degalinėse žarnos, taupant vietą, kabo nuo lubų. Kur kavinės ir restoranai įsikūrę ir penktuose ar dešimtuose pastatų aukštuose. Kur automobiliai parkinguose kraunami į stirtas specialiais liftais, kad užimtų mažiau vietos. Ir nuo centro iki miesto pakraščio tenka važiuoti gerą valandą geležinkeliu, į kurio traukinį tave įtalpins grūdėjas.

Tipiškas Tokijo vaizdas: žibančios reklamos viršuje ir minios apačioje. Tokijas atstaytas aukštais siaurais namais be jokio vyriausiojo architekto priežiūros. Todėl jis chaotiškas, bet probloškiantis masteliais.

Tokijui – 600 metų, tačiau jame nerasi nieko seno. 1923 m. miestą sugriovė žemės drebėjimas, 1945 m. – amerikiečių bombardavimai. Tada Japonija pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą. Taip galutinai pasibaigė ta sudievinto imperatoriaus, beatodairiško karingumo, samurajų kardų ir garbės savižudybių epocha. Iš pelenų pokariu pakilęs Tokijas – jau naujosios, technologijų ir modernumo Japonijos, veidas.

Anime ir elektronikos reklamos Akihabaroje.

Beveik visi tokijiečiai – japonai: tai ne multikultūrinis chaosas, o garsiai plakanti, turtinga ir saugi vienos didžios kultūros širdis. Japoniškas požiūris persismelkia visur, ne tik tęsiamos senos tradicijos, bet ir nuolat gimsta naujos: saviti meno stiliai, lošimai (pačinko), daugiaaukščiai karaokė klubai, net jaunimo subkultūros.

Unikalaus robotų restorano pasirodymo fragmentas. Jame gražiai suplaktos senos ir naujos japonų tradicijos: nindzės ir samurajai, anime įkvėptos karingos merginos, mitologiniai pabaisos jokajai.

Tokijas turi daugybę centrų, ir kiekviename jų atmosfera kitokia, renkasi kitokie žmonės. Jaunimo Šibuja, “rožinis” subkultūrų Haradžiuku, verslo Vakarų Šindzukus, kiek nepadorus pramoginis Rytų Šindzukus, užsieniečių Ropongis, valdžios Nihonbašis, prabangios prekybos Ginza, elektronikos ir anime Akihabara, sumo Riogokus, religijos Asakusa, modernių pramogų Odaiba…

Roboto Gundamo žibanti statula prie prekybos centro Odaiboje.

Tokijas – Miestų Miestas, į kurį panašių nėra ir dar ilgai nebus. Kai iš Tokijo skridau namo per Paryžių, Prancūzijos sostinė man atrodė tarsi mažas miestelis – jausmas panašus, kaip iš to paties Paryžiaus grįžus į Vilnių.

Asakusos Sensodzi šventykloje kūrenami smilkalai.

Skaityti daugiau:
Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis

 


Honkongas

Nors 1997 m. Honkongą Jungtinė Karalystė atidavė Kinijai, ši įsipareigojo išlaikyti jame kapitalistinę sistemą. Ir “kapitalistinė” čia per švelnus žodis: tai laisviausia pasaulio rinka, kur tik neseniai atsirado minimali alga ir tėvystės atostogos (trijų dienų), o mokesčių ir valstybinių paslaugų beveik nėra. Net Honkongo dolerius spausdinantys bankai, viešasis transportas ir “Miesto gražinimo agentūra” čia siekia pelno.

Honkongo centro vaizdas iš Kaulūno pakrantės - turbūt gražiausia gyvenime mano regėta naktinė panorama.

Joks “vyriausiasis architektas” nekontroliuoja Honkongo plėtros, čia stato beveik kas ką nori. Ir nepaisant to iš kito kranto tasai švytintis chaosas – viena gražiausių naktinių pasaulio panoramų, o buvimas jo viduje, vaikščiojimas daugiaaukščiais planuose nesužymėtais šaligatviais – sunkiai pakartojamas jausmas.

Vienas Honkongo gatvių turgų Monkoko rajone. Monkokas vadinamas 'tankiausiai gyvenama vieta žemėje', bet manau šios žinios gerokai pasenusios: naujesnės Honkongo vietos panašiai užgrūstos aukštesniais daugiabučiais.

Be to, kad ir kaip skambėtų neįtikėtinai, vos 24% Honkongo žemės užstatyta – likusi į privačias rankas neatiduota ir ten gyvenimas teka sena vaga, su salomis be automobilių, budistų vienuolynais, šimtamečiais Kinijos giminių kaimais. Honkonge net važiuodamas paprastu metro, miesto autobusu ar maršrutiniu laivu kiekvienoje stotelėje gali patekti į kitą pasaulį: nuo kalvoto miško iki penkiasdešimtaukščių daugiaaukščių priemiesčio.

Po Lin vienuolynas Lantau saloje

Iš vandenų nyrančios žaliosios kalvos – tokia pati Honkongo esmė, kaip ir dangoraižių neonai. Honkongas – vis dar jūrų miestas, su ketvirtu didžiausiu planetos konteineriniu uostu, maršrutiniais laivais, žuvies patiekalų gausybe ir viską smelkiančia drėgme.

Tai O žvejų kaimas visiškai netoli nuo Honkongo centro, bet atmosfera ten visai kitokia.

Skaityti daugiau:
Honkongas: šviesų ir jūrų miestas

 


Singapūras

Singapūras – tai disciplinuotas miestas-valstybė, iš Trečiojo pasaulio ilgamečio premjero Ly Kvan Jū mintimis pakeltas iki Azijos finansų sostinės.

Singapūro panorama.

Singapūras nekopijavo Europos ar Amerikos, o sumanė savą tvarką: švaros vardan čia uždraustos kramtomosios gumos, mokesčiai už automobilius daug kartų viršija jų kainą, už smulkius nusikaltimus baudžiama rykštėmis, o dialogas tarp tautybių skatinamas nustačius privalomas kvotas, kiek kiekviename daugiabutyje kurios tautybės žmonių gyvens.

Valstybinių daugiabučių dangoraižių rajonai, kuriuose butus galima tik nuomotis 99 metams, o ne pirkti – retai matomas Singapūro veidas, bet kiekvieno jo žmogaus kasdienybė.

Istoriškai malajiškas, britų kolonistų apgyvendintas kinais ir indais, Singapūras dabar tampa tarptautiniu aukštųjų technologijų miestu: čia laukiami visų tautų imigrantai – tačiau tik išsilavinę ir galintys prisidėti prie tolesnio modernaus Singapūro kūrimo.

Tradicinis kinų rajonas Singapūre.

 


Gvangdžou ir Šendženas

Vieta: Kinija

Pasaulyje tėra trisdešimt miestų, glaudžiančių po dešimtį ar daugiau milijonų gyventojų. Ir du iš jų yra vienas šalia kito pietryčių Kinijoje – Gvangdžou ir Šendženas. Abu jau pakilę iš skurdo, statosi superdangoraižius ir visai teisingai trokšta pasaulinės šlovės.

Ilgai laukti neteks. Kai tarpą tarp šių dviejų miestų padengs augančios viduriniosios klasės vilos jie susijungs į didžiausią pasaulio miestą, su 50 milijonų gyventojų lengvai išstumsiantį dabartinį karalių Tokiją.

Džučiango dangoraižių rajono 'vartai'. Kaip šitokiam miestui 'verslo centras' atrodo nedidelis - kol neprisimeni, kad kone viskas pastatyta per 5 metus.

Gvangdžou ir Šendženas šitokie modernūs todėl, kad jie buvo Kinijos langas į pasaulį, pirma vieta, kur po komunizmo teroro dešimtmečių atkurta laisva rinka.

“Pigią prekybą” dabar jau keičia prabangos prekės. Užsienio turistams vilioti į Šendženą įkurta aibė pramogų parkų, tokių kaip “Nuostabioji Kinija” – visa Kinija viename lauke, su miniatiūromis ir tradicijų spektakliais.

Nakčiai apšviesta Nuostabioji Kinija Šendžene. Honkonge ryškiausiai žiba reklamos. Gvangdžou ir Šendžene populiaru nutvieksti visą pastatą, dažnai - nuolat besimainančiomis spalvomis.

Gvangdžou atkreipia dėmesį į save spalvomis: jo tiltų apšvietimas nuolat mainosi, sveikindamas plaukiančius turistinius laivus. Tiesa, jie kursuoja tik vakarais: dieninis miesto vaizdas dar stokoja žavesio.

Kantono bokštas (tolumoje) iš Perlų upės kruizo. Pastatai dešinėje - daugiabučiai. Palėpės ne tik apšviestos, bet ir gražios: kupolų, piramidžių formos. Upėje - du laivai iš Perlų upės kruizų flotilės.

Taigi, kol kas Gvangdžou-Šendženą į šį sąrašą įrašiau iš dalies “avansu”: aukščiausi dangoraižiai dar statomi, įdomių vietų kiek mažoka. Bet neabejoju, kad nepraeis nė penkmetis, ir Gvangdžou-Šendženo vieta šiame sąraše jau niekas nebeabejos. Juk per tiek laiko šiuolaikinėje Kinijoje pastatomas ne vienas dangoraižis, o ištisi dangoraižių rajonai, ištisos geležinkelių sistemos ir net užkampių miestai virsta pasauliniais didmiesčiais…

Senovės liekanos Gvangdžou. Daug jų sugriauta per Kinijos 'kultūrinę revoliuciją', bet dabar atstatoma.

Skaityti daugiau:
Gvangdžou-Šendženas: didžiausias Azijos miestas

 


Žaviausių modernių Azijos didmiesčių žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Žaviausi modernūs Azijos didmiesčiai.

 


Kiti labai žavūs modernūs Azijos didmiesčiai

Šie miestai taip pat alsuoja modernumu, dydžiu bei gyvybe ir užgniauš kvapą:

Seulas (Pietų Korėja)

Pastaraisiais metais Seulas tiesiog suklestėjo. Nes būtent iš čia pasaulį užliejo “Korėjos kultūros banga”. K-dramos (labai konkretaus stiliaus korėjiečių serialai) ir k-popsas (muzika). Elektroninis sportas ir tekvando imtynės. Visa tai – net Seule dar nauja, bet jau spėjo priversti milijonus jaunuolių žavėtis Korėja. Ir tie korėjofilai keliauja į Seulą tarsi į piligrimystę pamatyti jiems taip imponuojančios šiuolaikinės kultūros širdį.
Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kur gimsta rytojus.

Seulo Gangnamo rajonas. Jį pasaulyje išgarsino daina Gangnam Style, tapusi k-popso langu į Vakarus. Seule Gangnamas žinomas jau seniai: iššaukiančiai apsirengusių jaunuolių minios ir prabangūs automobiliai čia nardė tarp klubų ir kavinių visuose daugiaaukščių aukštuose.

Sidnėjus (Australija)

Australijos nelaikome Azija, bet Sidnėjus vis labiau ją primena, nes čia azijiečiai imigruoja masiškai. Panašus Sidnėjus į Aziją tuo, kad jame mažai istorinių pastatų, tačiau ir tai, kas sukurta XX a., sužavi turistus: garsusis Uosto tiltas, Operos rūmai. Sidnėjus žavi ir savo gyvybe. Ir vandenimis: pačiame miesto viduryje – milžiniška įlanka, kuria keleivius į darbus plukdo maršrutiniai laivai.
Plačiau: Sidnėjus ir Kanbera – dvi Australijos sostinės.

Circular Quay, pagrindinė Sidnėjaus prieplauka, į kur suplaukia visi maršrutiniai laivai

Osaka (Japonija)

Jei Tokijas jau atrodo pernelyg atrastas turistų, važiuokite į Osaką. Šiame antrame pagal dydį Japonijos mieste gyventojų ~22 mln. – taigi, čia rasite visą Tokijo bruzdesį, susigrūdimą, šviesas, modernius dangoraižius ir pramogų įvairovę. Tačiau turistų beveik neišvysite. Visos Osakos pramogos bei jų reklamos čia labai japoniškos: nuo istorinių iki modernių, tačiau irgi tapusių tradicinėmis.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina….

Osakos Šin Sekai rajonas – pilnas jau tradicinėmis spėjusių tapti elektroninių Japonijos pramogų: nuo ‘retro’ žaidimų automatų iki bokšto, kurio viršuje gyvena XX a. sugalvotas dievas Bilikenas


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , ,


Paslaptingiausi priešistoriniai griuvėsiai

Paslaptingiausi priešistoriniai griuvėsiai

| 0 komentarų

Dar iki pirmųjų civilizacijų, kurių pavadinimus žinome, žmonės statė pastatus. Dauguma tokių griuvėsių žavi labiausiai dėl to, kokie jie seni – pilna net mistifikacijų, o sensacinėje spaudoje pasitaiko klausimai “Ir kaip gi ta sena, primityvi kultūra galėjo tai pastatyti?”.

Tačiau Akmens amžiuje buvo sukurti ir pirmieji dalykai, kurie iki šiol įdomūs ir netikėti. Jau ne tik todėl, kad priešistoriniai, bet ir savo ypatinga išvaizda ar kompozicija.

Ir savo paslaptimis, kurios, tikriausiai, niekados nebus atskleistos.

 


Velykų salos statulos

Vieta: Čilė

Velykų sala – viena didžiųjų pasaulio paslapčių. Jos masyvios senos akmeninės skulptūros moai, atsukusios nugaras vandenynui, visoje planetoje neturi analogų.

O juk tai – atokiausia pasaulio žemė! Virš 2000 kilometrų skiria ją nuo artimiausios gyvenamos salos, o iki žemyno reikia skristi 5 valandas. Atrodo stebuklas, kad čia kažin kaip beveik prieš 1000 metų atsikraustė “akmens amžiaus” žmonės. Šansų sugrįžti jie turbūt neturėjo, todėl ištisus amžius Velykų sala jiems buvo visas pasaulis.

Velykų salos moai - pagrindinė priežastis, kodėl ši sala taip masina turistus.

Užtat koks pasaulis! Su sudėtinga religija, savitais meno stiliais, net rašto sistema. Kitur visa tai turėdavo tik didžiosios civilizacijos, o ne izoliuotos salų gentys…

Velykų salos kultūra žlugo ne mažiau keistai, nei gimė. 1888 m. atvykę Čilės kolonistai visus moai rado išvartytus. Negi saliečiai staiga sugriovė, ką kūrė jų protėviai? Kam iš viso buvo reikalingos tos statulos? Saloje gyvenę žmonės mažai ką begalėjo atvykėliams paaiškinti, net savo rašto nebemokėjo skaityti. Romantiški rašytojai ir istorikai nuo tada nepaliauja rašyti hipotezių pilnas knygas, o dešimtys tūkstančių turistų kasmet atskrenda pamatyti Velykų salą savo akimis.

Ahu Tongariki.

Moai statulų išlikę ~887, visos – panašaus stiliaus: iki 10 metrų aukščio, sveriančios iki 80 tonų, su rausvomis “skrybėlėmis” pukao, akimis. Dauguma stovi išrikiuotos eilutėmis ant pakylų, vadinamų ahu. Daugiausiai – net 15 – stovi ant Ahu Tongariki. Visos statulos nukaldintos Rano Raraku skaldykloje. Ten – daugybė nebaigtų akmeninių kūnų, įskaitant pačią didžiausią, 21 m aukščio ir 270 tonų svorio, bei vienintelę klūpančią moai

Teorijų, kas visa tai paskatino, protingi pasaulio mokslininkai prigalvojo tiek, tarsi Velykų sala būtų buvusi milžiniška pasaulio istoriją lėmusi imperija – o iš tikro net “aukso amžiuje” ten gyveno vos kokie 10 tūkstančių žmonių. Negalėdami patikėti, kokią civilizaciją sukūrė šitokia gentis, kai kurie mistikai kėlė hipotezes, kad Velykų sala esanti vienintelė nepaskendusi Atlantidos dalis.

Taip ir nebaigtos moai statulos Rano Raraku skaldykloje.

Skaityti daugiau: Velykų sala – paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

 


Hal Saflienio požemis

Vieta: Malta

Malta garsėja seniausiais išlikusiais pasaulio pastatais (~5000 metų amžiaus). Tiesa, tos šventyklos – smarkiai apgriuvusios, telikusios jų sienos.

Bet išvysti, kaip jos atrodė, dar vis įmanoma. Mat jų kopiją senovės maltiečiai įrengė po žeme. 1902 m. požeminių vandens cisternų kasėjai turėjo be galo nustebti, kai po gyvenamuoju namu aptiko šitaip puikiai išlikusį daugiatūkstantmetį Hal Saflienio požemį.

Čia, manoma, buvo laidojami žmonės – prieš tai supūdžius, kad liktų kaulai. Vieta gležna ir be galo branginama, tad turistų skaičiai griežtai ribojami iki vos 60 per parą: pirkome bilietus internetu prieš mėnesį. Tikrai verta – jei šventyklų griuvėsiai įdomūs todėl, kad labai seni, tai keliaaukštis Hal Saflienio požemis gniaužia kvapą ir pats savaime. Čia žemė išsaugojo viską kaip prieš 5000 metų: nenuskilę aštrūs kampai, ryškūs dažai, siaurėjančios lubos. Niekur kitur pasauly neišvysi tokio gyvo tokios žilos senovės vaizdo.

Jei užsiregistruoti pavėluosite, teks pasitenkinti ant žemės esančių šventyklų aplankymu. Kadaise, tikriausiai, jos buvo net įspūdingenės už Hal Saflienį – tačiau dabar jų mūrai nugriuvę, vos aukštesni už žmogų.

Agar Čimo šventyklos megalitai.

Skaityti daugiau: Malta: arabų kryžuočių sala

 


Sardinijos nuragai

Vieta: Italija

Nuragai – tai prieš 3000-4000 metų statyti masyvūs pilkų akmenų pastatai Sardinijos saloje. Kiekvienas jų – tai ištisas buvęs kaimas-tvirtovė. Roma dar tebuvo savo kūdikystėje, kai Sardinijos gyventojai žvelgdavo į apylinkes nuo štai tokių dirbtinių kalnų.

Svarbiausia – kai kurie jų išsilaikę tikrai puikiai. Vieni seniausių pasaulio statinių, kuriuos dar vis įdomu pamatyti ne tik archeologui.

Šv. Antano nuragas (Nuraghe Santu Antine)

Galima užeiti į vidų, vaikščioti koridoriais, laipioti iš aukšto į aukštą, užlipti ant siaurų stogų, ant kurių kadaise, tikriausiai, nuragų gynėjai laukdavo priešų. Iš viso nuragų – net 7000, daugiausiai salos šiaurės vakarinėje dalyje – bet dauguma jų labiau apgriuvę. Iš toliau nė neatskirsi, kur kalva, o kur – šitokia priešistorinė tvirtovė.

Nurago viduje.

Įspūdingiausi tarp geriau išsilaikiusiųjų – trikampis Nuraghe Santu Antine (Šv. Antano nuragas), kurio ankšti akmeniniai koridoriai dabar apšviesti, ir keturkampis Nuraghe Barumini (Baruminio nuragas), kur dar įmanoma išvysti, kokie dideli iš tikro būdavo nuragai: akmeninė tvirtovė tebuvo dirbtinio kalno viršus, kurį supo siaurų gatvelių-koridorių tinklas su gyvenamaisiais ir kitokiais kambariais.

Baruminio nuragas (Nuraghe Barumini) žvelgiant nuo jo viršūnės

Skaityti daugiau: Sardinija: ramioji Italijos sala

 


Nan Madolas

Vieta: Mikronezija (Ponpėjos sala)

Nan Madolas vadinamas „Ramiojo vandenyno Venecija“. „Venecija“ šiandien nuvalkiotas žodis – turime jas Šiaurės, Rytų, Amerikos ir dar kokias tik nori. Nan Madolas kitoks: tai ne ramus miestelis su kanalais, bet kvadratinį kilometrą užimančio V a. Saudeleurų dinastijos valdžios centro, iš kur anuomet valdytas ne tik Ponpėja, griuvėsiai. Ne kanalai čia iškasti, bet visos mažne 100 salų – dirbtinės, išmūrytos ant kieto koralinio dugno.

Važiuodami į Nan Madolą pasijutome tarsi būtume tarpukario keliautojai. Anais laikais su tuo, ką patyrėme, tekdavo susidurti visur už Europos ribų: siekdamas išvysti egzotiškuosius pasaulio stebuklus turėdavai derinti su vietiniais šeichais, radžomis ar genčių vadais… XXI a. turizmo paprastumas, kai viską sužinai iš interneto, randi pagal tikslius žemėlapius ir nusiperki spausdintą bilietą su spalvingu informaciniu bukletėliu, į Mikroneziją nė neketina ateiti.

Į Nan Madolą reikia bristi per šį purviną vandenį

Paskutinius dar pravažiuojamus kilometrus iki Nan Madolo vedė žvyrkelis, paskui – tik išvažinėtos vėžės pro namelius ir savo vadą paršiukų maitinančią kiaulę. Pasiklausę vietinių pasukome į reikiamą šoninį keliuką. To keliuko savininkas čia turėjo iš mūsų paimti po dolerį – bet jis, matyt, kažkur išvykęs… Kelias netruko pasibaigti ties viena aplūžusia sodyba džiunglių viduryje – greta namo sėdėjo moteris, o jos vyras ar sūnus rinko jau po tris dolerius. Jie – žemės sklypo tarp kelio ir Saudeleurų griuvėsių šeimininkai. Kaip ir kitur Mikronezijoje, Ponpėjoje visa žemė, netgi ir pats Nan Madolas – privati. Ši įžymybė, kurią norint sausuma pasiekti tenka susimokėti trims žemvaldžiams, niekaip nesugebantiems, o turbūt ir nesistengiantiems susikooperuoti ir pardavinėti vieno bilieto, kalbama, dėl to net neįtraukta į UNESCO sąrašą. Nan Madolas – bene svarbiausias pasaulio istorinis objektas, dar nesantis tame nuolat besipučiančiame paveldo rinkinyje.

Per džiungles vedęs takelis atsirėmė į vanens „kanalą“. Anapus – jau Nan Madolo rūmai. Reikėjo bristi. Bent jau dugnas kietesnis ir kojos nesmigo. Šiltutėlis vanduo siekė vos šlaunų vidurį – bet vėliau bus potvynis, todėl viešbučio kateris čionai atplaukti turėjo tik tuomet, kai nebebus taip seklu. Užtat vos persikėlę kiton pusėn išvydome iš tolių atirkluojamą mažesnę valtelę, pilną vietinių žmonių. Tai – Madolenihmo savivaldybės vado, Nan Madolo savininko, atstovai. Jie surinko paskutinę mokesčio už apsilankymą dalį – dar po tris dolerius – ir nuplaukė savo keliais.

Spėjami Saudeleurų dinastijos kapai vienoje geriausiai išsilaikiusių akmeninių salų

Akmenine siena apjuostos salos centre – spėjamas Saudeleurų kapas su stogeliu. Architektūra – paprasta, be raižinių ar lipdinių, bet jau vien pats didžiulių akmeninių mūrų, atplukdytų iš kitų salų, vaizdas čia, Ramiojo vandenyno viduryje, pakankamai įspūdingas, kad suteiktų Nan Madolui tokią paslapties aurą, kokia gaubia ir Velykų Salos statulas. Bet priešingai pastarosioms, Nan Madolas – nekomercializuotas, vis dar “pasislėpęs” toli nuo turistinių kelių, nepakankamai tyrinėtas archeologų. Ir net šiandieniniai ponpėjiečiai į jį žiūri su baime. Po Nan Madolą vaikščiojom vieni, supami tik šmirinėjančių pelių…

Nan Madolu nespėjau ilgai pasidžiaugti. Bridau į kitą dirbtinę salą ir ten į griuvėsius susilaužiau kojos pirštą. Tačiau ligoninėje apie Nan Madolą – ar vietinių požiūrį į jį – sužinojau dar daugiau, nei tarp pačių grivėsių. Kitas pacientas išgirdęs, kur susižeidžiau, kalbėjo apie piktąsias dvasias – esą būtent jos lėmė mano traumą. Ypač jis kamantinėjo, ką aš veikiau Nan Madole ir negi tikrai nieko iš ten nepaėmiau – viskas, kas ten pakeliama, turi būti ten ir palikta, o jei išvežama – privalo būti nuvežta atgal. „Nan Madolą net ir pastatė piktosios dvasios“, – tęsė pasakojimą jau ligoninės registratorius. Paskui jis nuoširdžiai pasipiktino to akmeninio griuvėsių miesto šeimininku: kaip jis gali tik surinkti pinigus ir paleisti turistus vaikščioti vienus piktųjų dvasių apsėstoje vietoje? Apytiksliai trisdešimetis ponpėjietis ligi tol manė, kad vadas už tuos tris dolerius skiria ir „palydą“. Gal kada praeityje taip ir būdavo. Paklausiau, ar patys mikroneziečiai lankosi Nan Madole – anas pacientas iškart pasakęs, kad ne, piktas išėjo.

Pasiimti pinigų atplaukia žemvaldžio atstovai

Štai taip. Nan Madolas jokiais būdais nėra akmens amžiaus griuvėsis šiuolaikinio pasaulio apsupty. Toks jausmas, kad visi tikėjimai, buvę jį statant – dar gyvi. O tikriausiai aplinkinių baimės tik išaugo.

Skaityti daugiau: Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis

 


Stounhendžas ir Evburis

Vieta: Anglija

Stounhendžas – tikriausiai garsiausias pasaulyje priešistorinis statinys. Todėl turbūt nustebsite, kad aš ilgai svarsčiau, ar ši vieta, kur, spėjama, vardan žvaigždžių stebėjimo suvilti didžiuliai akmenys, verta šito sąrašo.

Manau, kad Stonhendžas šitoks garsus visų pirma dėl to, kad yra Britanijoje, netoli Londono, todėl turistai jį atrado dar prieš šimtmečius. Jei tokie patys akmenys riogsotų kur trečiajame pasaulyje – tikriausiai, apie juos žinotume gerokai mažiau.

Stounhendžas Anglijoje

Kaip ten bebūtų, Stounhendžas, kad ir apsuptas turistų ir kelių, turi savo dvasią, ypač kai žinai jo amžių (4000-5000 metų), kai vaizduotę įaudrina skaityta literatūra. Dar svarbiau, kad panašių mistiškų vietų, dėl kurių paskirties diskutuojama, Pietvakarių Anglijoje yra ir daugiau.

Štai Evburyje panašūs akmenys supa ištisą kaimą – ir, kai lankiausi vakarop, buvau ten vienintelis turistas, nereikėjo pirkti ir jokio bilieto.

Evburis Anglijoje

Kai kuriuos Pietvakarių Anglijos šlaitus dabina kreidos piešiniai – kai kurie, galbūt, priešistoriniai, kiti – klastotės. Dar yra Glastonberio kalnas, kur įvairūs mistikai įsivaizduoja buvus karaliaus Artūro Avaloną.

Visa tai sudėjus į krūvą, priešistorinių paslapčių mėgėjui Pietvakarių Anglija – viena svarbiausių vietų pasaulyje.

 


Įdomiausi priešistoriniai griuvėsiai pasaulio žemėlapyje

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Paslaptingiausi priešistoriniai griuvėsiai.

 


Kitos įdomios priešistorinės vietos

Norite daugiau? Šiose priešistorinių civilizacijų liekanose jus taip pat sups paslapčių atmosfera:

Senegambijos (Vasu) akmenų ratai (Gambija ir Senegalas)

Gambija ir Senegalas. Vandinami “Afrikos Stounhendžu”, iš tikro šie ~100 ratų yra gerokai naujesni už savo “brolį” Europoje – statyti jau tada, kai Europoje klestėjo didžios imperijos: prieš 1000-2000 metų. Tačiau Afrikoje civilizacija vėlavo ir iki šiol vėluoja: atmosfera aplinkui šiuos ratus – gal ne kaip prieš 1000, bet bent kaip prieš 100 metų, kai arkliai dar stelbė automobilius.
Plačiau:Gambijos lankytinos vietos

Vienas iš Vasu akmeninių ratų.

Niūgreindžas (Airija)

5000 metų amžiaus statinys – balta siena apjuostas kalnas. Nesutariama, kas tai – kapas ar šventovė. Tačiau aišku, kad įėjimas į vienintelį ilgą priešistorinio meno pilną koridorių priderintas prie saulės: tamsų jo interjerą ji apšviečia tik 17 minučių per žiemos saulėgrįžą (bilietai patekti į vidų būtent tą momentą dalinami loterijos būdu dar rugsėjį).

Niūgreindžas Airijoje.


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Įspūdingiausi senovės miestai

Įspūdingiausi senovės miestai

| 0 komentarų

Tai – miestai, kuriuos pastatė galingiausi senovės pasaulio valdovai ir nesugriovė šiuolaikiniai! Kai vyko jų statybos, globalizacijos tempai dar buvo menki – todėl kiekvieno žemyno, kiekvienos šalies miestai atrodė visiškai kitaip.

Štai didingiausi mano lankyti senovės miestai, kurių praeities šlovė ir šiandien tebeatsispindi jų senamiesčiuose:

 


Roma

Vieta: Italija

Roma – amžinasis miestas. Čia – ne šiaip sau šūkis turistams.

Kiti miestai klesti laikinai – o paskui keliauja užmarštin, sumenksta iki miestelių. Tik ne Roma. Roma jau virš 2000 m. – vienas pasaulio centrų.

Kiekvienoje Romos gatvėje – nenutrūkstamos istorijos didybė. Greta didingų Romos Imperijos griuvėsių, šventyklų pagonių dievams – gausybė puošnių barokinių bažnyčių, paminklų, fontanų ir Naujųjų laikų monumentų.

Viena centrinių Romos kalvų - Kapitolijaus. Apačioje - romėniškos kolonos, viršuje - jau Viduramžiškas didingas pastatas.

Dar prieš ~2000 metų Roma, manoma, buvo milijoninis miestas. Vienintelis toks pasaulyje. Gyvenimo būdas ten, kiek tik leido technologijos, priminė šiandieninį – žmonės gyveno daugiabučiuose, eidavo į parduotuves, pramogaudavo teatruose ar sporto varžybose.

Antikinis Marcelijaus teatras Viduramžiais perstatytas į daugiabutį.

Kad sutalpintų šitokią žmonių gausybę, Romos pastatai buvo stačiai milžiniški. Tokie milžiniški, kad net laikas bei po plytą juos nešioję neišsilavinę Viduramžių žmonės negebėjo visko sugriauti. Šen bei ten Romoje boluoja ne pavieniai griuvėsiai, tačiau ištisi gerai išsilaikiusių pastatų kompleksai. Pirtys, amfiteatrai, akvedukai, turgūs, šventyklos…

Karakalos pirčių kompleksas. Pirtys buvo populiari romėnų laisvalaikio forma

Romos Imperija 476 m. po Kr. pražuvo. “Ją nukariavo barbarai” – skelbiama istorijos vadovėliuose. Tai nebuvo kažkokia vienkartinė tragedija, o ilgas procesas. Ir tie barbarai buvo ne užkariautojai, o imigrantai: juos Roma priėmė, nevarė, nors, aišku, paskui dėl šito pati smarkiai nukentėjo. Tačiau barbarai miestą ne vien griovė, jie žvelgė į Romą ir kaip į idealą. Patys perėmė didelę dalį romėnų kultūros. Svarbiausia – jie tapo krikščionimis (krikščionybė tuo metu jau buvo romėnų pagrindinė religija).

VIII a. Santa Maria de Cosmedin bazilika Romoje. Nors tie laikai vadinami tamsiaisiais amžiais, Romos imperija ką tik buvo žlugusi, statybos Romoje niekad nebuvo nutrūkusios.

Kadangi Romoje gyveno popiežius, šis miestas Viduramžiais įgijo gal net daugiau įtakos, nei imperijos laikais. Juk į krikščionybę atsivertė ne tik buvusiose romėnų žemėse apsigyvenę barbarai, tačiau ir visos likusios Europos, o vėliau – ir Amerikos, Australijos – tautos.

Tais susiskaldymo ir konfliktų laikais popiežius turėjo daugiau galios, nei dažnas karalius ar imperatorius. Pastarieji keliaudavo Romon audiencijų. Ir remdavo Amžinąjį miestą savo pinigais. Tada pastatyta gausybė bažnyčių – rodos, po vieną kiekvienoje Senamiesčio gatvėje, viena už kitą įspūdingesnės. Iki pat šiol Romoje yra Vatikanas – atskira popiežiaus valstybė, iš kur “Urbi et Orbi” popiežius kreipiasi į pasaulį.

Šv. Petro aikštė - Vatikano ir pasaulio katalikų širdis. Dar įspūdingesni turtai - Vatikano muziejuje

Popiežius išgelbėjo Romą nuo sugriovimo per Antrąjį pasaulinį karą – nė viena pusė nenorėjo bombarduodama netyčia jo pražudyti…

Skaityti daugiau:
Roma: Europos istorija viename mieste

 


Stambulas

Vieta: Turkija

Stambulas – vienas įdomiausių pasaulio miestų. Kuo tik jis nebuvo per savo 1700 metų istoriją!

Stambulo senamiesčio panorama iš Galatos bokšto

Tris kartus – didžiausias pasaulio miestas. Vienintelis, iš kurio valdyta ir krikščioniška, ir musulmoniška imperijos. Abidvi – galingiausios Europoje.

Stambule sunku net apytiksliai nuspėti, ką pamatysi už kito gatvės kampo. Bažnyčią su nuostabiom freskom ar gigantišką mečetę, rytietiškus ar vakarietiškus rūmus, romėnišką sieną ar Viduramžių bokštą, chaotišką turgų ar modernų prekybos centrą.

Stambulo Topkapi rūmų vartai.

Ir viskas didinga. Ir viskas atsispindi Bosforo sąsiauryje, skiriančiame Europą nuo Azijos. Juk Stambulas stovi abiejuose žemynuose!

Visų pirma, Romos imperatoriai į Stambulą (tada – Konstantinopolį) perkėlė imperijos valdžią. Imperijai skilus šis miestas tapo Bizantijos (Rytų Romos Imperijos) sostine – Konstantinopoliu. Būtent šiame mieste susiformavo stačiatikybė, ištobulintas ikonų, mozaikų menas, pastatytos didžiulės bažnyčios, kaip Šv. Sofijos soboras, mūrai, akvedukai, pergalės kolonos, požeminės cisternos vandeniui kaupti, iš Egipto atvežti obeliskai. Čia rezidavo stačiatikių patriarhcas, prekiaudavo visų Europos tautų pirkliai. Daug kas dekoruota gražiomis mozaikomis ir kiek dar archeologinių vertybių glūdi po žeme.

Jėzaus mozaika iš Romos/Bizantijos laikų. Stambule (Konstantinopolyje) tebedirba pagrindinis viso pasaulio stačiatikių patriarchas.

XVI a. miestą užkariavo musulmonai ir jis netruko tapti didžiausios musulmoniškos imperijos – Osmanų Imperijos – centru. Osmanų Imperijos sultonas 562 metus skaitėsi visų pasaulio musulmonų galva – kaip popiežius katalikų. Todėl niekur pasaulyje nerasi pastatyta šitiek didingų gražių mečečių kiek Stambule. Jos čia senos senos, grakščiais aukštais apvaliais minaretais, dideliais kiemais ir jaukiomis kapinaitėmis, nuostabiais interjerais pilnais kaligrafinių užrašų (dvi, kurias tiesiog būtina pamatyti Mėlynoji mečetė ir Suleimano mečetė). Išlikę, aišku, ir sultonų rūmai su haremais…

Stambulas – miestas ant dviejų žemynų (Europos ir Azijos) ribos, ir tūkstantmetė tiek Europos, tiek Azijos istorija iki šiol puikiai matosi jo gatvėse.

Mėlynosios mečetės kupolo vidus.

Skaityti daugiau:
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė

 


Isfahanas

Vieta: Iranas

Isfahanas – didingiausia iš senųjų Irano (Persijos) sostinių. Garsiausia čia yra centrinė aikštė – antra pagal dydį pasaulyje po Pekino Tiananmenio (160×508 m). Tik už pastarąją daug įspūdingesnė – nes visi pastatai čia statyti prieš 400 metų, pagal vieną planą. Dvi didžiulės mečetės, rūmai su terasa, portalas. Ratu zuja karietos, iraniečių giminės ant žolytės piknikauja, o aplink, aišku, turgus. Nėsyk neišlįsdamas iš jo skliautuotų gatvių nuėjau 2 km iki Susirinkimų mečetės – dar vieno Isfahano stebuklo.

Dalis didžiosios Isfahano aikštės

Isfahanas garsus ir grakščiais tiltais. Visa eilė jų kerta išdžiūvusią Zajenderudo upę: štai dviaukštis tiltas, štai tiltas su paviljonu, iš kurio šachas po liūčių stebėdavo per išsausėjusiu dugnu vėl pasruvusį vandenį.

Visą Isfahano grožį XVIII a. pastatė viena Safavidų valdovų dinastija. Miestas labai persiškas. Štai galingųjų šachų rūmai – tik mažas paviljonas su sosto mene, kurioje valdovas priimdavo svečius. Užtat pastatėlis apsuptas nuostabaus sodo su fontanais. Rūmai-sodas – dar viena persiška tradicija, besitęsianti nuo Antikos.

Chadžu tiltas per Zajanderudą; iš puošnios menės (dešiniau) šachas stebėdavo vandens tėkmę. Man lankantis nereikėjo nei jos, nei paties tilto: sausros, pramonė ir žemės ūkis upę išdžiovino. Dugnas sueižėjęs, o valtys rūdija greta jau želiančių augalų.

Nors visuomet musulmoniškas, Isfahanas nestokoja įvairovės. Jame – ir armėnų rajonas, freskų pilna 1664 m. katedra, ir zoroastristų tylos bokšto, kur ši religinė mažuma Viduramžiais palikdavo pūti lavonus, liekanos.

Susirinkimų mečetės Isfahane kiemas. Masyvūs plytelėmis puošti pastatai su arkinėmis nišomis ivanais, mažais minaretais ant stogų - tik vienas daugelio Irano miestų veidų

Trūksta vieno: vakarietiškų veidų. Turistų daug, bet beveik visi – iraniečiai ir arabai. Nėra apgavikų, įkyrių prekių siūlytojų, kurie apspinta daugumoje žymių rytų miestų. Jei ne politika, Isfahanas tikrai galėtų būti savaitgalinio turizmo Meka, kaip Roma, Stambulas, Paryžius. Džiugu, kad pamačiau jį kol dar tokiu netapo.

Čehel Sotun rūmai Isfahane. Irano rūmai - tai parkai su gana nedideliais, tačiau puošniais pastatais

Skaityti daugiau:
Iranas: nesuprastas, bet unikalus

 


Kijotas

Vieta: Japonija

Kijotas – vienintelis tokio dydžio Rytų Azijos miestas, kurio nesugriovė nei karai, nei revoliucijos.

Gerbdami miesto senovę, daug japonų jame apsirengia kimono (kas neturi – išsinuomoja). Ir oriai leidžiasi į gausybę miesto senovinių šventyklų – 500 ar 1000 metų amžiaus.

Kijoto senamiestis Higašijamos rajone.

Dauguma jų – budistinės. Vidaus prietemoje – gausybė Budos ir bodisatvų skulptūrų (Sandzusangen-do viena šalia kitos išrikiuota per tūkstantį). Šalimais – daugiaaukštės rytietiškos pagodos su špiliuose saugomais žiupsneliais Budos pelenų.

Kijoto Kinkakudži šventyklos auksinis paviljonas harmonijoje su aplinkiniu sodu - vienas garsiausių Kijoto ir Japonijos vaizdų.

Kita dalis – šintoistinės šventovės. Šintoizmas – senoji pagoniška japonų religija teigianti, kad pasaulyje gyvena begalybė kami (verčiama ir kaip “dievai”, ir kaip “dvasios”) – kalnuose, medžiuose, net daiktuose. Priešais jų šventoves tikintieji varpeliu išsikviečia ten gyvenančius kamius, meldžia jų pagalbos plojimais. Šintoizmo simbolis – torii vartai, nuo kurių prasideda kiekviena šventovė. Žaviausioje Kijoto šventovėje – dievo Inario – torii net 10 tūkstančių. It mūsiškiame Kryžių kalne juos sukalė prašymų ar padėkų turėję žmonės ir net korporacijos.

Takas į šventą inari kalną uždengtas tiek torii, kad atrodo tarsi tunelis, besidriekiantis daugybę kilometrų. Pakeliui - gražūs vaizdai į miestą, šventyklėlėmis apstatyti 'kamių gyvenami' medžiai ir Inarį simbolizuojančios lapių statulos.

Budizmas ir šintoizmas sugyvena taikiai: šventyklos ir šventovės stovi greta, o tie patys žmonės ritualus atlieka ir pas tuos, ir pas anus. Religija Japonijoje – labiau kaip paslauga, nei kaip vienintelis gyvenimo kelias.

Dauguma šventųjų Kijoto vietų žavi ne dydžiu ar prabanga, o nuostabia aplinka. Ir net siogūnų – karo vadų, 1603-1869 m. faktiškai valdžiusių Japoniją vietoje imperatoriaus – rūmai – labai minimalistiniai. Jokių baldų (sėdėta ant žemės), šviesias sienas puošia tik pavieniai gyvūnų, augalų ar kinų išminčių piešiniai.

Vieni siogūnų Nidžo rūmų vidinių vartų. Vartai tradiciškai - tarp gražiausių Japonijos pastatų detalių

Užtat šventyklas ir rūmus supa medžiais apaugusios kalvos, japoniški sodai, kuriuose augalų nedaug, tačiau jie kruopščiai išraityti ilgamečiu darbu. Japonų meilė gamtai puikiai atsispindi Kijote.

Arašijamos bambukų giraitė Kijote, kur į dangų šauna tikstančiai bambukų.

Kijote pasineriama ir į gyvąsias tradicjas. Tokias kaip arbatos gėrimo ceremonijos, kuriose svarbu kaip prisėsti ant žemės (seiza), kada suvalgyti tradicinį vagaši saldainį iš ryžių ir pupų, kaip pasimėgaujant sušliurpti paskutinį neįtikėtinai kartaus gėrimo gurkšnį, kaip pasukti puodelį – pradžioje paveikslėliu nuo savęs, atsigerti, tuomet į save.

Kijote išlikę ir daugiausiai geišų. Priešingai įspūdžiui, kurį į Vakarus “eksportavo” JAV kariškiai, jos – ne prostitutės, o labiau menininkės, klientus linksminančios muzika ir šokiais. Klasikinių geišų stilizuotai baltai dažytais veidais mažėja (nuo ~80 000 prieš 100 metų iki ~1 000 dabar): reta kuri šiuolaikinė paauglė nori tapti maiko – geišystės mokine (ta “pameistrystė” primena vergovę).

Maiko - geišos mokinės - pasirodymas Kijote. Maiko rengiasi puošniau nei geišos, ypač sudėtingos jų šukuosenos. Ši maiko pirmametė, todėl nusidažiusi tik vieną lūpą. Tokius, tiesa, trumpus, pasirodymus rengia vietos tradicijų muziejus, o taip pat jų galima išvysti per festivalius. Nes nusamdyti geišą asmeniškai kainuotų labai brangiai.

Skaityti daugiau:
Japonija. Moderni! Amžina…

 


Praha

Vieta: Čekija

Kas besudarinėtų įspūdingiausių Europos senamiesčių sąrašus, Praha beveik visuomet puikuojasi jų viršuje. Logiška, nes tai yra svarbus miestas – ir tada, ir prieš 500 metų. Ir, svarbiausia, per Antrąjį pasaulinį karą Prahos niekas nesugriovė, nes nacistinė Vokietija išlaikė savo valdžią joje iki pat paskutiniųjų karo dienų ir kapituliacijos.

Todėl Prahoje – daugybė didingiausių Viduramžių pastatų, tokių kaip Šv. Vito katedra ar Karlo tiltas, apstatytas puošniomis barokinėmis skulptūromis. Jie ištvėrė šimtmečius beveik nepakitę.

O dar svarbiau – originali ir visa aplinka, visi eiliniai daugiabučiai Senamiesčio namai atrodo kaip po senovei. Kur beapsidairysi – Viduramžių statyba. Jokia kita Europos sostinė neliko tokia autentiška.

Nieko nusotabaus, kad vos griuvo Geležinė uždanga ir vakariečiai galėjo laisvai keliauti po Rytų Europą, Praha tapo populiariausiu turistiniu Rytų Europos miestu. Ilgą laiką vakariečiai dar bijojo leistis į keliones gilyn į Rytų Europą, tačiau Prahą aplankė kone kiekvienas keliautojas.

 


Siena

Vieta: Italija

Siena – vienas geriausiai pasaulyje išsilaikiusių Viduramžių miestų. Viduramžių antroje pusėje (XI-XVI a.) Siena buvo atskira turtinga respublika. Aplink nepravažiuojamai siauras gatveles čia pastatyti aukšti namai, kurie stovi iki šiol. Miesto širdis – didinga vėduoklės formos aikštė su aukšta puošnia Rotuše.

Tačiau įspūdingiausia šiame mieste tikriausiai tai, kad, kur bepažiūrėsi, jei nekreipsi dėmesio į turistų minias, pasirodys, kad esi Viduramžiuose. Nei karai, nei visokie architektai-modernistai čia neišgriovė senųjų pastatų, “kad būtų patogiau”.

Todėl nors Viduramžiais tikriausiai pasaulyje buvo ir įspūdingesnių miestų, nei Siena, šiandien jai mažai lygių. Mat kitur buvo išplatintos gatvės, dalis namų pakeista naujais ir iš Viduramžių dvasios beliko pavieniai pastatai, didingos bažnyčios. O Siena ja tebėra persmelkta visa.

 


Įspūdingiausi senovės miestai pasaulio žemėlapyje

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Įspūdingiausi senovės miestai.

 


Kiti įspūdingi senovės miestai

Žemiau išvardyti senovės miestai yra arba labiau nukentėję nuo griovimų (todėl jų senamiesčiuose neįmanoma taip totaliai pasinerti į istoriją). Tačiau visuose juose išlikę pakankama galybė didingų senų pastatų, kad tūkstančiai, o kai kur – ir milijonai turistų kasmet trauktų pasigerėti Antikos ar Viduramžių valdovų sukurta didybe. Ir tikrai galima rasti vietų, kur iš visų pusių sups vien šimtų metų senumo rūmai, šventovės ar kiti pastatai.

Samarkandas (Uzbekija)

Samarkandą kaip savo sostinę pastatė Čingischano palikuonis Timūras ir mūrijo ją taip, kad priblokštų pasaulį savo turtais. Iki pat šiandien anie didžiūnų mauzoliejai, medresės ir mečetės it koks nunykusios civilizacijos palikimas kyla virš kur kas paprastesnių ir mažesnių šiuolaikinių namų. O Samarkando Registano aikštė – galbūt gražiausia pasaulyje.
Plačiau: Uzbekija – Sovietiškas šilko kelias

Samarkando Registano aikštės medresės - žymiausias Vidurinės Azijos vaizdas

Agra (Indija)

Agra garsėja visų pirma Tadž Mahalu, tačiau panašių į jį mauzoliejų-šedevrų mieste – dar keletas. O kur dar Fatehpur Sikris, ištisas autentiškai išlikęs XVI a. miestas Agros pašonėje. Viską sukūrė mogolai – vieni galingiausių visų laikų Indijos valdovų.
Plačiau: Šiaurės Indija – Viduramžiška šalis be taisyklių

Tadžmahalas Agroje - garsiausias Indijos ir vienas garsiausių pasaulio pastatų.

Džaipuras (Indija)

Džaipuras vietomis primena miestą iš pasakų apie turtingus rytų princus ir maharadžas. Kai kurie iš jo rūmų ir Indijos didžiūnų kapų atrodo tiesiog pernelyg puošti ir raityti, kad būtų nežaisliniai. Tačiau Džaipuras – tikras XVIII a. Indijos valdovų palikimas.
Plačiau: Šiaurės Indija: Viduramžiška šalis be taisyklių

Džaipuro miesto rūmai. Aukštasis pastatas dešiniau lankytojams uždarytas - ten ir šiandien gyvena maharadžos šeima.

Pekinas (Kinija)

Pekinas XV-XVII a. buvo didžiausias pasaulio miestas, Viduramžiais – galingiausios pasaulio valstybės sostinė. Taip, būtent Kinija, o ne kuri Europos šalis, tada neturėjo lygių pasaulyje. Deja, labai daug ką sugriovė XX a. Kiniją užvaldę komunistai, griūva tradiciniai senieji Pekino rajonai “hutongai” ir šiandien. Tačiau įspūdingiausių senovinių vietų tikrai niekas negriaus: kvadratinio kiloemtro dydžio Uždraustojo miesto (Kinijos valdovų rūmų), būgnų bokšto (kur atkurdami Viduramžių tradicijas iki šiol muša būgnininkai), Dangaus šventyklos ir t.t.
Plačiau: Pekinas – XXI a. Roma?

Vienas Pekino Dangaus šventyklos pavilionų

Venecija (Italija)

Venecija – neabejotinai vienas įspūdingiausių pasaulio miestų. Nors Veneciją labiausiai išgarsino tai, kad vietoje pagrindinių gatvių ten – upės, o vietoje automobilių – valtys ir kateriai, iš tikro ir savo senais architektūros šedevrais – rūmais, bažnyčiomis – Venecija turi mažai lygių pasaulyje. Juk Venecija Viduramžiais buvo be galo turtingas miestas-valstybė.

Venecijos valdovų (dožų) rūmai

Dubrovnikas (Kroatija)

Dubrovnikas kadaise buvo miestas-valstybė, metęs iššūkį Venecijai. Jo didžiule siena aptverto senamiesčio siaurutėse gatvelėse be automobilių išties gali jaustis panašiai, kaip Venecijoje. Tik kanalų nėra.
Plačiau: Kroatija – Viduržemis kaip kadaise

Raudoni Dubrovniko stogai ir Lokrumo sala nuo senamiesčio sienų

San Marinas

San Marinas – paskutinis Viduramžių miestas, kuris iki šiol tebėra atskira valstybė. Taigi, jame gali ne tik pasigerėti senamiesčiu ant kalno ar trimis pilimis-bokštais, bet ir pajusti žiupsnelį tos Viduramžių dvasios, kai dažnas Europos miestas kartu buvo ir įtvirtinta valstybė. Beje, San Marinas įkurtas dar kai gyvavo Romos Imperija (301 m. po Kr.) ir tai – seniausia Europos valstybė.
Plačiau: Europos mikrovalstybės – prabėgusių amžių aidai

Viena San Marino pilių

Viena San Marino pilių – Guaita, esanti ir valstybės herbe


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,


Ypatingiausi kelionių būdai

Ypatingiausi kelionių būdai

| 8 komentarai

Daugumoje valstybių keliauju dėl tikslo, o pats važiavimas – nesvarbu, automobiliu ar viešuoju transportu – tėra nusigavimas iš taško A į tašką B.

Tačiau keliauti po kai kurias šalis yra ypatingų būdų, augte įaugusių į tenykštę kultūrą. Jie kaip niekas kitas leidžia pajusti vietinę atmosferą, patys tampa vienais įdomiausių kelionės prisiminimų.

Čia – tos šalys, kurias lankiau tokiais būdais, ir pasakojimai apie juos. Ir visiems, kas ten vyks, rekomenduoju “sekti mano pėdomis”, nes šie keliavimo būdai patys savaime yra didžiulė tų šalių įdomybė ir itin įspūdinga patirtis.

 


Kemperiu per Australiją

Joks žvilgsnis į žemėlapį nepadės suvokti, kokia milžiniška yra Australija. Ji didesnė už visą Europą (neskaitant Rusijos). O juk gyventojų ten 24 milijonai – mažiau, nei vienoje Lenkijoje…

Didžioji Australijos dalis – tušti, tušti plotai ir rodos begaliniai keliai. Tai – Autbekas. Iki artimiausio miesto ten gali būti tūkstančiai kilometrų, iki artimiausio kaimo ar net degalinės 300-400 km. Pasikliauti, kad ten rasi ką veikiant, negali. Darbo laikas – be galo trumpas ir nepastovus, o vakarais net ir atvykę laiku jaukiuosius “pakelės namus” (roadhause) rasdavome uždarytus. Be to, kainos – milžiniškos.

Stiuarto plentas - pagrindinė Šiaurės Teritorijos 'magsitralė'. Tai - vienintelis pasaulyje svarbus dviejų juostų kelias, kuriame greitis oficialiai neribojamas (kai kur - ribojamas iki 130 km/h). Verta lėkti atsargiai, nes plentas kerta neaptvertus gyvulių ūkius - tačiau dienoms matomumas siekia daug kilometrų. Atvažiuojantį sunkvežimį (Autbeke jie - ilgi it traukiniai) išlipęs net girdėti gali iš taip toli. Didžiausia rykštė čia - vairuotojų nuovargis; daug socialinių reklamų skatina pailsėti.

Laimė, mes – kaip ir dauguma australų – keliavome gyvenamuoju automobiliu (kemperiu). Kemperyje visada turėdavome maisto atsargas ir lovą už nugaros.

Laisvė. Nakvodavome tiesiog šalikelėse, o ryte – vėl į kelią. Aikštelės, įrengtos kas 40-80 km, vakarais spindi nuo stovyklaujančių senyvų australų kūrenamų laužų (ausyse dabar skamba populiarios australų dainos žodžiai: “Gyvulių varovai ir svajotojai, poetai ir aborigenai visi sutinka – mes turime teisę kurti laužus pakely“).

Ratuoti turistai laukia saulėlydžio prie Uluru, žymiausio Australijos gamtos peizažo. Važiuojantieji kemperiais turi galimybę išsitraukti lauko kėdutes ir stalelius ir net pastatyti juos ant mašinos stogo

Įdomybės Australijos Autbeke retos (kas 300-500 km), tačiau unikalios; tobulas atlygis po daugybės vairavimo valandų. Uluru uola, požeminis opalų kasėjų miestas Kuber Pedis, Vintono dinozaurų kaulai, Longryčo fermerių žemė.

Šimtus, o vieną dieną net virš tūkstančio, kilometrų įveikti mums būdavo lengviau, nei Europoje: geri keliai, jokių miestelių, eismo, kelių policijos, reti vingiai. Iš viso per 3 savaites nuvažiavome 10000 km. Kasryt pasitikdavo vis kitokia gamta – bėgant mylioms smarkiai pakisdavo ir augalija, ir klimatas, ir net dienos trukmė. Paros būdavo įvairios kaip jokioje kelionėje.

Naktimis aplink – jokių šviesų. Tik spindintis paukščių takas danguje, žvaigždžių begalynė (kas nėra buvęs šitaip toli nuo gyvenviečių to niekada nesupras) ir kengūrų kaimenės. Jų tiek daug, kad atšokuoja net į retuosius miestelius – važiuojant klausimas būna ne “ar šiąnakt pamatysim kengūrą?”, bet “kelias dešimtis kengūrų šiandien išvysime?”.

Kengūra ant kelio. Šalikelėse - spygliuotos fermų tvoros, bet mačiau, kaip kengūros neįtikėtinai prasispraudžia pro jų tarpelius.

Ta laukinės Australijos atmosfera pati savaime pribloškia ne mažiau, nei didžiosios šalies įdomybės. Ir ja nepasidžiaugsi be gyvenamojo automobilio ir laisvės, kurią jis suteikia. Jį turėdamas galėjau pats jaustis gamtos dalimi – kaip ir kengūrų, manęs neribojo laikas, atstumas, alkis: buvau tik aš, kelias, ryškus dangus ir horizontas.

Tiesa, jei gamtiniams reikalams jums būtinas tualetas, o kiekvieną vakarą norite praustis po dušu, jausitės labiau riboti, mat šie dalykai ten reti, kartais juose nebūna vandens ar dirba trumpai. Tokiu atveju geriau turėti didesnį kemperį “su patogumais” (mums užteko tokio su lova ir vieta daiktams susidėti).

Skaityti daugiau:
Australija: išskirtinės gamtos žemynas

 


Traukiniais per Indiją

Po Indiją keliavome geležinkeliais. Jie – tikra klasika, didžiausia pasaulyje transporto įmonė, turinti 1,5 milijono darbuotojų, kasmet parduodanti 8 milijardus bilietų trilijonui kilometrų kelionių. Jie primena seną girgždantį aparatą: lėti (jei vidutinis greitis viršija 55 km/h, traukinys oficialiai vadinamas “supergreitu ekspresu”), stoviniuoja, atsilieka nuo grafikų (mums daugiausiai 3,5 h, bet stočių diktoriai skelbė ir 7 h vėlavimus), nepraneša stotelių pavadinimų (suprasti, kur išlipti, yra atskiras menas) ir naktimis paskęsta visuotiniame knarkime. Bet jie veikia, jie turi savas tradicijas, dėl kurių ilgainiui kiekviena nauja stotis atrodo pažįstama: ant vagonų suklijuotus keleivių sąrašus, vegetariško maisto “davinius”, vienus pigiausių Indijos viešbučių (retiring rooms, ~2-4 eurai už kambarį), atsainias saugumo patikras. Be to, Indijos geležinkeliai yra geriausias būdas pažinti Indijos socialinę piramidę. Mat 600 metrų ilgio traukiniuose būna penkios pagrindinės klasės, ir žmonės, kuriuos sutinki kiekvienoje, skiriasi tarsi būtų iš skirtingų civilizacijų. Išbandėme visas.

Žemiausios klasės keleiviai ruošiasi išlipti

Žemiausioje klasėje (general, second unreserved) grūstis – sunkiai įsivaizduojama, nes vietos nepriskiriamos, o bilietų skaičius neribojamas. Dauguma stovi, taupydami vietą net nepažįstami vyrai sėdi viens kitam ant kelių, o vaikai lipa ant metalinių bagažo lentynų. Bet tikra pekla prasideda stotelėse, kur traukinys testovi 2 minutes. “Tik tu stipriai grūskis, nes antraip įlipančiųjų minia įstums atgal” patarė man už nugaros laukęs toje pat stotyje turėjęs išlipti indas. Po vagonus retkarčiais vaikšto hidžros – moterimis persirengę vyrai, grasantys prie “neaukojančiųjų”, tarkime, prisiglausti. Mums bent vagonas pasitaikė apypadoris: sutiktas keliautojas pasakojo, kad kituose būna net apšlapintos grindys (tualetan juk kelio neprasiskinsi). 650 km kelionė ta klase kainuoja 3 eurus. Ne visi ten taupo: dalis tiesiog nepasirūpinę bilietais iš anksto (likusios klasės užsipildo ir prieš kelis mėnesius, o visokie oficialūs “bilietų atidėjimai” turistams ar ypatingiems atvejams padeda ne visada).

Žemiausios klasės keleiviai Džaipuro stotyje. Daliai tenka taip tarpduryje važiuoti visą atstumą, nes gylyn netelpa. 70 žmonių Indijoje kasdien žūva nukritę ar palindę po traukiniais.

Miegamojoje klasėje (sleeper, faktiškai ketvirtoji klasė) kiekvienas gauna apiplyšusį gultą triaukštėje lovoje. Žiemą buvo šalta, o vasarą vėdintų tik aplūžę ventiliatoriai, ant kurių viršutinėse lovose miegantieji krauna batus. Angliškai vos kalbantys skurdūs bendrakeleiviai stebėjosi, kad toje klasėje išvydo užsieniečius (tiesa, ir patys vėliau sutikome taupančių europiečių). Vienas “zuikis” bandė apgauti, kad jau atvykome į reikiamą stotį (idant galėtų užimti mano gultą), o gretimoje lovoje prie mano žmonos miegojęs vyriškis net mėgino naktį paliesti ją pirštais, bet grotos tarp gultų pasirodė per tankios (nepaisant galybės perspėjimų traukiniuose šitaip nesielgti, grabinėti nepažįstamąsias Indijoje populiaru, tai turi net savo pavadinimą “eveteasing“). Per vagonus nuolat marširuodavo saldžių arbatų (čai) ir kotletų pardavėjai. Neragavau: iš smirdinčių tualetų vis pasigirsdavęs vėmimas buvo nekokia reklama. Įlipdavo ir elgetos: štai moteris po cezario pjūvio nuogu pilvu, dainavusi apie rupijas, vos paeinantis klipata, berniukas, šluotele pašlavęs tas šiukšles, kurias keleiviai, užuot švystelėję pro langą, kažkodėl numetė ant žemės (jam vieninteliam aplinkniai paaukojo). 650 km kelionė miegamąja klase kainuoja 5,5 euro.

Rytas miegamajame vagone nuo mano lovos trečiajame aukšte (jos - geriausios, nes ten galima miegoti visada: gi pirmas aukštas dieną naudojamas kaip kėdės, antrasis - sulenkiamas).

Trečiosios klasės (AC Three-Tier) gultai – irgi triaukščiai, bet čia veikia kondicionierius ir duodama patalynė vos su keliais plaukais ar purvo dėmėmis (švariausia mano matyta Indijoje). Bet labiausiai skiriasi žmonės: elgetų ir prekijų neįleidžia konduktoriai, 14 eurų už 650 km kelionę mokėti išgali tik kultūringesni pasiturintys indai, todėl tualetai kiek švaresni, o po manim miegojęs vyras kalbino angliškai. Tiesa, galiausiai ėmė klausinėti, ar man nereiktų gido.

Antroji klasė (AC Two-tier) už trečiąją geresnė tuo, kad visi gultai – tik dviaukščiai. Be to, yra užuolaidėlės: jomis galima užtraukti arba atvirą “kupė” (jei gultas ne šone), arba atskirai kiekvieną lovą (jei gultas šone): patogu norint persirengti. Deja, antros klasės šilumą ir nubyrantį maistą mėgsta ir pelės: viena net man ant kojos užlipo. Skaičiau, neva čia prieš reikiamą stotį pažadina konduktorius, tačiau, pasirodo, turi būti atvirkščiai. Ketindami išlipti Maturoje aptikome, kad konduktoriaus sulankstoma lovelė užblokavusi vagono duris. Kol anas ją susidėjo, traukinys ir išriedėjo: siūlymu šokti iš važiuojančio nepasinaudojome. O kita stotis tik Delis už 154 km… Mūsų kupė į medaus mėnesį vyko jaunavedžiai: tėvo palydėta nuotaka su hina piešiniais išpuoštomis rankomis (sakoma, kuo ilgiau jie išlieka, tuo labiau vyras myli) ir mandagus vyriškis iš geros šeimos, aiškiai ir visai nesavanaudiškai papasakojęs, kaip gi mums grįžti Maturon. 650 km kelionė šia klase kainuoja 20 eurų.

Pirmojoje klasėje (First AC) – vien tik užrakinamos kupė. Yra dviviečių, bet mums skyrė keturvietę, kurioje nakvojome penkiese, greta inžinieriaus šeimos su vaiku. Tėvas – puikiai angliškai kalbantis patriotiškas inteligentas – keliavo rengti laikinų kelių 10 milijonų piligrimų sutrauksiančioms Ardh Kumbh Mela masinėms maudynėms Gange šventajame Hardivaro mieste. Indijoje išsilavinimas dar sunkiai pasiekiama retenybė (kai kuriuose universitetuose konkursai – 1000 į 1 vietą), ir jis dar garantuoja vietą visuomenės viršūnėje. Tokie intelektualai – malonūs, bendraujantys nebe “apsirėkimais”, o kolonijinių mandagybinių frazių pilna anglų kalba. Tačiau tos inteligentijos be galo mažai: vos maždaug 10 gultų (pusė vagono) traukinyje buvo skirta pirmajai klasei, juk ji kainuoja net 34 eurus už 650 km.

Keleiviai miega ant žemės laukdami traukinių. Toks vaizdas laukia kiekvienoje Indijos geležinkelio stotyje ir net jų prieigose. Tai - kultūrinis dalykas, nes tuo pat metu laukimo salės būna pustuštės

Tuo tarpu antrosios klasės vietų tame pat traukinyje – 64, trečiosios – 272, ketvirtosios – 864, nerezervuotos – teoriškai begalybė. Tai štai tokia ir Indijos socialinė piramidė: kiekvienam inteligentiškam pasiturinčiam indui – dešimtys viduriniosios klasės “prasisiekėlių” (turinčių tiek, kad pas mus “vilktųsi” ties skurdo riba) ir šimtai mažne beraščių kaimų vargšų. Panašiai buvo ir Lietuvoje. Prieš gerus 100-300 metų.

Skaityti daugiau:
Šiaurės Indija: Viduramžiška šalis be taisyklių

 


“Salų šokliu” per Ramųjį vandenyną

Kadaise, daugelį dešimtmečių atgal, tiesioginių lėktuvų skrydžių beveik nebuvo. Lėktuvai pakeliui tūpdavo kartais net po keliolika kartų – užsipilti degalų, išleisti ir priimti keleivių. Štai pirmieji skrydžiai į Vilnių tarpukariu buvo tokie, ir sovietmečiu dar būta daug tokių reisų. Tobulėjant technologijoms, daugėjant keliaujančių žmonių tokie skrydžiai nunyko: lėktuvai ir per pusę pasaulio skrenda nesustodami.

Tačiau vienas toks ypatingas lėktuvų reisas iš praeities glūdumų yra išlikęs – jis nesikeičia jau 50 metų. Ramiajame vandenyne, kur atstumai tarp salų milžiniški, o gyventojų kiekvienoje vos po keliasdešimt tūkstančių. Jis vadinamas “Salų šokliu” (“Island hopper“), ir, kas antrą dieną skrisdamas į vakarus, kas antrą – rytus jis yra vienintelė ištisų valstybių jungtis su likusiu pasauliu. Tam, kad jis tebegalėtų skraidyti, padarytos net išimtys JAV pilotų poilsio taisyklėse.

Mūsų kelionės per Ramųjį Vandenyną planas. Visi skrydžiai nuo Honolulu (HNL) iki Guamo (GUM) - 'Salų šokliu'

Aš “Salų šokliu” skridau visą atstumą nuo Havajų iki Guamo, pakeliui lyg iš autobuso išlipdamas porai dienų 40 km ilgio Madžiūro atole (Maršalo salos), džiunglių saloje Ponpėjuje (Mikronezija) ir Čiuke (Mikronezija).

Į dar vieną salą – didžiausią pasaulio atolą Kvadžaleiną – tegalėjau pažvelgti pro lėktuvo iliuminatorių. Tai – JAV karo bazė ir ten išleidžiami tik kariškiai ar vietos gyventojai.

Mažas Madžūro atolo fragmentas iš 'Salų šoklio' šiam leidžiantis. Dėl nuostabių vaizdų pro langus salų šokliu kartais specialiai skrenda net tie, kam išlipti tarpinėse stotelėse nereikia

Dar prieš pirmąkart įlipant į “Salų šoklį” nustebino žmonės. Baltaodžių – vos pora. Nors žvilgtelėjus į žemėlapį salos, per kurias šokuoja “Salų šoklys”, vietas žemėlapyje galima tikėtis, kad jos – atostogų rojus – iš tikro turistai ten beveik neskrenda: brangu, skurdu, toli, neišreklamuota. Dauguma keleivių, panašu, gyvenime apskritai buvo skridę tik kartą-kitą, jie būriavosi kokios 4 val. iki skrydžio prie užrakintų Honolulu oro uosto stiklinių durų. Kai kurie turėjo tiek lagaminų, kad į automobilio bagažinę sunkiai būtų tilpę – gabenosi namo tai, ko jų salelėse nėra ir nebus. Štai viena moteris skrido su didžiuliu puošniu mediniu kryžiumi (emigrantė į JAV, grįžtanti į giminių laidotuves salose?), kurį netyčia sulaužė – ir čia pat jo atsiprašė. Jei kas nukrisdavo, jie pasikeldavo pėdomis, staigiu judesiu ištraukę jas iš basučių.

Mažosiose salose pakeliui besiledžiantį 'Salų šoklį' pasitinka tokios gaisrinės. Mažosioms šalelėms jas dovanojo JAV - tai vienintelė modernumo apraiška dažname oro uoste.

Paskui nustebino tvarka. Tarsi autobuse lėktuve kabo ant A4 lapo atspausdintas grafikas, kada kuriame oro uoste leidžiamasi ir kylama (iš viso skrydis trunka 14 val 25 min., o atstumas 7000 km). Kiekvienąsyk nusileidus pusė keleivių dėl saugumo trumpam išlaipinama, o kita pusė, jei turi bilietus toliau, lieka sėdėti. Patys oro uostai į kai kurias saleles vos telpa (Madžiūre pakilimo taką net taškė vandenyno bangos), ir jie aptarnauja vien retus “Salų šoklių” reisus. Tad jokių paslaugų viduje nėra, o Čiuke nebuvo nė vienos parduotuvėlės.

Salų šoklys. Reisui naudojami Boeing 737 lėktuvai, kuriais paprastai skraidomi daug mažesni atstumai. Tiesiog didesnio lėktuvo nepavyktų užpildyti

Tai ypač pasijuto, mat valandėlė ten virto septyniomis valandomis. Lėktuvo davikliai sugedo, ir, aišku, viduryje Ramiojo Vandenyno nieko suremontuoti galimybės nebuvo (nors ‘Salų šokliu’ visuomet skrenda ir mechanikas, trūko detalių). Aviakompanija darė, ką galėjo: tačiau pakaitiniam lėktuvui vien atskristi iš Guamo reikėjo 3 val., kurios su visu planavimu ištįso iki 7 val. Keleiviai to laukė sėdėdami ant žolytės netoli pakilimo tako – tik dangaus tolybėse pasirodžius atskrendančio pakaitinio lėktuvo žibintams juos suvarė į vidų.

Čiuke keleiviai lėktuvo laukia ant žolės netoli pakilimo tako. Nepavojinga - vis tiek be salų šoklio niekas nei atskris, nei išskris.

Skaityti daugiau:
Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį

 


Šinkansenais per Japoniją

Šinkansenai – pirmieji pasaulio greitieji traukiniai, paleisti į specialiai jiems skirtas trasas dar 1964 m., šiandien laksto 300 km/h ir didesniais greičiais. Ir nors pastarąjį dešimtmetį greitųjų traukinių linijų nutiesta daug kur (Europoje, Kinijoje), nė viena neprilygsta Šinkansenams.

Šinkansenas atvyksta į Okajamos stotį.

Greičiai gal ir panašūs, bet vieninteliai Šinkansenai važinėja dažnai tarsi metro – kas 10 min., kas 15 min. Kada beateisi į stotį žinai, kad traukinys tuojau atvažiuos, ir vietų visada rasdavome daug. Be to, jie labai punktualūs: kelionės grafiką susidėliojau taip, kad persėsti iš traukinio į traukinį likdavo po keletą minučių, ir visuomet spėdavome.

Kartą dėl apsnigto ruožo Šinkansenai vėlavo 5 minutėmis – ir stotyse, ir pačiame traukinyje nuolat garsiai skambėjo atsiprašinėjimai.

Šinkansenų dėka tai, kas žemėlapyje – milžiniškas atstumas, realybėje – greita vienadienė išvyka. Galėjome, pavyzdžiui, išvažiuoti iš Tokijo 7 val. ryto ir dar neatėjus 10 val. būti Kijote (už 514 km), ir, ten praleidę visą dieną ir vakarą, nakvoti dar už 131 km Himedžyje. 900 km nuo Tokijo iki Hirošimos Šinkansenai nuvažiuoja per 4 val.

Fudzijama, aukščiausias Japonijos kalnas, pro Šinkanseno langą.

Apskritai japonai myli traukinius. Dauguma keliauja jais. Be pagrindinių “Japan Railways” linijų yra daugybė “smulkių” geležinkelių kompanijų, kurios konkuruoja ir su JR, ir tarpusavyje. Tarp tų pačių dviejų miestų būna nutiesta po keletą skirtingų privačių kompanijų bėgių. Net iš Naritos oro uosto į Tokijo centrą veda trejos geležinkelio linijos. Keleivių vežimas, priešingai likusiam pasauliui, Japonijoje – pelningas verslas.

Traukinius japonai irgi inkorporavo į kultūrą. Kiekvienoje didesnėje stotyje klesti ekiben maisto dėžučių parduotuvės. Japonai mėgaujasi tuo šaltu, tačiau tikrai skaniu maistu, stebėdami anapus traukinio lango pralekiančius miestus, gamtą, ilgus tunelius. Ekiben – joks greitas maistas. Kainos – kaip restorane, didžiulis dėmesys skiriamas išdėstymui, pakuotei, kiekviename regione prekiaujama skirtingu maistu. Dėl žymiausių ekiben žmonės net specialiai išlipa papildomose stotyse.

Vienas gausybės skirtingų ekiben iš Tokijo stoties.

O štai garsiai kalbėti traukiniuose, net palikti įjungtą telefono skambėjimo garsą – draudžiama. Japonai vertina tylą. O traukiniai – viena vietų kur jie ilsisi ar miega pakeliui į ar iš darbo (geras ketvirtis žmonių kiekviename traukinyje ar net metro kiekvienu metu miega).

Šinkansenų bilietai brangūs, tačiau užsienio turistai gali nusipirkti į JR įmonių Japonijos traukinius “Japan Rail Pass” nuolatinį bilietą. Jei važinėsite daug, sutaupysite – mes sutaupėme apie 40% to, ką būtume mokėję už atskirus bilietus. Be to, daug paprasčiau: ateini į bet kurią stotį ir važiuoji, be jokių vizitų į kasą (nebent norėtum rezervuoti vietą).

Geležinkelių darbuotoja pardavinėja maistą Šinkanseno keleiviams. Pereidami tarp vagonų visi geležinkeliečiai nusilenkia. Tarp kitų paslaugų prieinamų Šinkansen traukiniuose: gėrimų automatai, rozetės telefonui krautis. Kiekvienoje stotyje (o ir dažname muziejuje, prekybos centre) - įvairiausių dydžių automatiškai užsirakinančios spintelės. Atvažiuoji, pasidedi daiktus, eini į miestą, išvažiuodamas pasiimi.

Keliautojui smagu, kai šalyje turistams yra nuolaidų – juk dažname Azijos krašte būna atvirkščiai: viskas užsieniečiams tik brangiau.

Skaityti daugiau:
Japonija. Moderni! Amžina…

 


Kruiziniu laivu per Karibus

Kruizas ir Karibai tiesiog sutverti vieni kitiems. 34% visų pasaulio kruizų keleivių plaukia į tas mažas šaleles. Kruizas – geriausias būdas jas aplankyti. Nes tos salos labai fotogeniškos nuo vandenyno – kaip jas pamatai išplaukdamas, atplaukdamas. Nes per kokias 8 valandas, kurias viename uoste stovi kruizinis laivas, gali spėti apžiūrėti visą mažytę Karibų šalį. Nes dėl karšto klimato vakarais, laivui palikus uostą, smagu pramogauti atviruose laivo deniuose.

Per septynias kruizo po Karibus dienas mes gana išsamiai apžiūrėjome šešias šalis (JAV Mergelių salas, Barbadosą, Sent Lusiją, Sent Kitsą ir Nevį, Sen Martiną, Sint Martiną), o septintajai, Puerto Rikui, pasilikome porą dienų prieš išplaukiant ir dieną po parplaukimo.

Atviri kruizinio laivo deniai su baseinais, sūkurinėmis voniomis, barais – viena populiariausių jo zonų, kadangi mūsų kruizas, kaip ir dauguma, vyko šiltuose kraštuose

Karibai yra kruizų tėvynė. Ir nors šiais laikais kruizai sparčiai išpopuliarėjo ir kitur, visi kiti regionai stokoja kažkurios iš detalių, dėl kurių kruiziniu laivu plaukti šitaip gera. Tarkim, po Europą patogu keliauti ir kitais būdais; šiaurėje klimatas mažiau tinka sėdėjimui atvirame denyje; jei kruizinis laivas švartuotųsi didmiesčiuose – per aštuonias valandas niekaip nespėtum pamatyti visko, kas ten įdomu.

Be to, ir pačios Karibų šalys trilinkos stengiasi dėl kruizinių laivų keleivių – juk jie šitokia svarbi ekonomikos dalis. Jiems nėra jokių biurokratinių kliūčių: išlipama iš laivo per kelias minutes nė paso nerodant, beveik be formalumų galima išsinuomoti automobilį (grąžinimas – tiesiog palikimas su raktu po sėdyne). Kruizinių laivų keleiviams dirba ir ištisi uosto parduotuvių kompleksai, prie laivų stovėjimo uoste priderinti lankytinų vietų darbo laikai.

Net ir milžiniškas kruizinis laivas gali atrodyti menkas palyginus su kalnais ir kitomis gamtos grožybėmis, kurių gausu Karibų salose.

Kruizų sezonas Karibuose – gruodis-balandis, bet aš plaukiau gegužį, jam pasibaigus. Tai – smagu, tada uostai ne taip užkišti kruizų keleiviais. Sezono metu didžiausiuose uostuose būna, kad stovi net ir po aštuonis laivus – tačiau ir kruizų pasirinkimas tuomet didesnis, nei bet kur kitur. Galite išsirinkti kokį tik norite aplankomų salų, “dienų jūroje” skaičiaus, kruizinių tradicijų (jos priklauso nuo kompanijos), kainos derinį.

Keleiviai nuo kruizinio laivo atviro denio stebi Sent Lusijos sostinę Kastrį. Aukštesni laivo deniai yra sulig 12 ar 14 aukštu - kadangi Karibų salose nėra tokių aukštų pastatų, kasryt į jas atplaukdamas gali viską stebėti tarsi iš judančio dangoraižio. Kad ir pusryčiaudamas.

Niekas taip gerai neatskleidžia Karibų, kaip kruizas. Alternatyvų mažai – keltai jungia tik kai kurias salas, lėktuvų skrydžiai ne pagal atstumą brangūs. Viešbučių ir vilų kainos irgi tinkamesnės turtingiems amerikiečiams. Aptarnavimas salose – prastas, o laive, kur daugiausiai dirba azijiečiai – išties puikus.

Ir turbūt niekas taip gerai neatskleidžia kruizo privalumų, kaip Karibai, kur, pernakvojęs plaukiančiame laive, kasdien gali išsilaipinti vis naujame uoste, įdomiai praleisti dieną, bet vakare nesigailėti, kad nepasilieki toje saloje ilgesniam laikui. Juk ten jau viską matei, juk laukia kitos salos.

Muzikantai pasitinka išlipančius ar grįžtančius į laivą keleivius. Tradiciškai uostų šalys kruizus sutinka ypatingai – juk šitiek daug turistų vienu metu.

Skaityti daugiau:
Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išvysktant
Karibai: spalvingiausios pasaulio salos

 


Automobiliu per Jungtines Valstijas

Sakote, kas gi čia unikalaus keliauti automobiliu? Tačiau JAV yra automobilizmo tėvynė. Automobilis – tarsi kokia amerikiečio kūno dalis.

Magistralės ten puikios ir daugiausiai nemokamos, palei jas kas kelias dešimtis kilometrų – ištisi „paslaugų miesteliai“, siūlantys daugybės tinklų restoranus, motelius, degalines. Labai populiarios „Drive through“ paslaugos, kai ne tik maistą, o ir dar labai daug ką gali nusipirkti tiesiai iš automobilio. Ir „Drive in“ restoranai, kur maistą į automobilį tau atneša, ir „Drive in“ kino teatrai, kur filmas žiūrimas iš automobilio.

Įvažiavimas į magistralę vakarinėje JAV dalyje

Jei važinėti magistralėmis neatrodo pakankamai romantiška, tebelikęs ir senųjų kelių, tokių kaip „Route 66“, tinklas, kuriais Amerikos automobilizacijos aušros eroje autostopu keliaudavo tokie veikėjai, kaip Džekas Keruakas. Dabar tie miesteliai kai kur apleisti, tačiau irgi nestokoja šarmo.

Be to, JAV – rečiau gyvenama nei Europa, tad šalia jos kelių dažnai atsiveria nuostabūs laukinės gamtos vaizdai, ypač Vakaruose. Ir yra gausybė aikštelių stabtelti jais pasigerėti.

Braiso kanjono nacionalinis parkas - vienas iš gamtos stebuklų menkai apgyvendintuose Vakaruose. Po parką, kaip ir po daugelį, reikia važinėti savo automobiliu, o nuo stovėjimo aikštelių driekiasi žygiai pėstėsiems

Benzinui JAV netaikomas akcizas, tad jis – perpus pigesnis nei Europoje. Todėl amerikiečiai važinėja didžiuliais automobiliais, visureigiais, pikapais. Todėl JAV yra normalu gyventi 100 km ir toliau nuo darbo, ir kasdien važinėti pirmyn-atgal. Teises JAV galima įsigyti nuo 16 metų (anksčiau – ir nuo 14) ir, kiek paauglystėje bendraudavau su bendraamžiais amerikiečiais, „sulaukęs 16 tiesiog negali neturėti automobilio“.

Automobilių nuoma JAV taip pat išvystyta geriausiai pasaulyje: lengva (ir palyginus nebrangu, ypač atsižvelgiant į pigesnį benziną) išsinuomoti, iškilus problemai – pasikeisti automobilį. Mat didžiųjų agentūrų nuomos punktai yra kiekviename užkampių miestelyje.

Didelis amerikietiškas autotraukinys po pakelės restoranus vežioja Coca Cola.

Be to, keliauti po JAV kitaip, nei automobiliu – sudėtinga, imlu laikui. Ten nėra greitųjų traukinių, vidiniai skrydžiai ganėtinai brangūs (palyginus su Europa). Miestai dideli ir ištįsę į plotą, daugelyje jų su viešuoju transportu – nekas, užtat net per centrą driekiasi automobilių greitkeliai. Netgi kai vakare atskridome į Čikagą ir reikėjo vykti 455 km į Detroitą, geriausias sprendimas pasirodė Čikagos oro uoste išsinuomoti automobilį ir grąžinti Detroite: skrydis lėktuvu ar kelionė viešuoju transportu keliems žmonėms būtų atsiėję brangiau ir buvę nepatogiau.

Tiesa, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pastaraisiais dešimtmečiais automobilių kultūra JAV šiek tiek nyko. Dėl ekologijos dalis jaunimo stengiasi vengti kelionių juo, taupo kurą (nors jis ir pigus), o kai kurie paaugliai vietoje automobilio tėvų prašo nupirkti geresnę planšetę. Mažėja ir paslaugų automobilininkams: pvz., kadaise 25% visų kino teatrų buvo „Drive in“, dabar – tik 1,5%. Visgi, JAV išlieka automobilizuočiausia didelė valstybė ir keliauti ten nuomotu automobiliu – patogiau ir (palyginus su alternatyvomis) pigiau nei bet kur kitur.

Lauraiderių kolona. Ši amerikietiška subkultūra kiek įmanoma sumažina automobilių ratus ir išlėto važiuoja miesto gatvėmis.

Skaityti daugiau:
Šeši Jungtinių Amerikos Valstijų veidai

 


Visureigiu su stogo palapinėmis per Namibiją

Galvojate, kad safaris po didžiųjų žvėrių pilnus Afrikos nacionalinius parkus galimas tik su grupe?

Tik ne Namibijoje, tik ne vienoje rečiausiai gyvenamų pasaulio valstybių. Pati tikriausia kelionė po Namibiją – išsinuomotu visureigiu su ant stogo išskleidžiamomis palapinėmis.

Visureigis su suskleistomis palapinėmis. Bagažinėje - viskas, ko reikia, nuo atsarginių kuro bakų ilgiems tuštiems keliams iki vandens ir poros atsarginių ratų (laimė, mums nenuleido padangos)

Namibijoje – garsusis Etošos nacionalinis parkas, kur didžiųjų žvėrių tiek, kad juos lengva greitai rasti be jokio eksperto ar gido. Tiesiog važinėdami džipu matėme dešimtis dramblių, žirafų, šimtus ar tūkstančius antilopių, kelis liūtus… Naktimis važinėti nerekomenduojama, o parkuose ir draudžiama (uždaromi stovyklų vartai) – trenktis į didelį žvėrį tikimybė pernelyg didelė. Tačiau dieną su nuomotu džipu esi laisvas kaip vėjas: gyvūnijos teatrus daugybėje vietų pro langus stebėdavome tik mes vieni, be kitų mašinų aplink.

Etošos nacionalinio parko keliuose tenka prasilenkti ir su drambliais

O vakare, išsikėlę stogo palapines kokioje aptvertoje stovykloje, galėjome girdėti žvėrių balsus. Mažesni jų, pavyzdžiui, šakalai, įsigudrina įlįsti ir į stovyklą. Bet ant automobilio stogo jie neužlips…

Visureigis su išskleistomis palapinėmis, paruoštas nakčiai stovykloje

Nepriklausomas safaris, visureigio su palapine ant stogo nuoma galima ir kai kuriose kitose Afrikos šalyse. Bet daugelyje jų patirtis bus ženkliai prastesnė, nei Namibijoje. Visų pirma, ten jūsų nelauks tuštuma. Namibija vienintelė tokia Afrikoje: daugiau nei dvigubai didesnė už Vokietiją ir turinti vos 2 milijonus žmonių. Namibija – tai, rodos, begaliniai tušti ir platūs žvyrkeliai, kuriuose leidžiama važiuoti net 120 km/h greičiu. Juk ten dykumos, juk kas atvažiuos (ar atbėgs, ar atitursens) iš priekio matosi iš tolo… Vairuoti nuo vieno gamtos stebuklo prie kito ten – irgi įdomi patirtis.

Rytas. Stovyklos vartai į žvyrkelius ką tik atsidarė.

Antra, Namibija neužsikrėtė dažnos Afrikos šalies “liga” (pvz. Kenijos, Tanzanijos) lupti nuo užsieniečių “devynis prakaitus”. Štai bilietas į nuostabųjį Etošos nacionalinį parką užsieniečiui kainuoja 5 eurus parai, kai į dažną Kenijos nacionalinį parką – protu sunkiai suvokiamus 60-70 eurų. Kai planavau kelionę į Keniją, pradžioje troškau pakartoti Namibijos patirtį, išsinuomoti visureigį su palapinėmis, tačiau supratau, kad ten tai tiesiog nelogiška. Jei skaičiuoji pinigus, po Keniją geriausia keliauti su ekskursija, nes net ir visureigio pasistatymo kempinge kainos ten milžiniškos (keturiems žmonėms lengvai gali siekti 100 EUR ir daugiau už naktį).

Tiesa, Namibija, kaip ir visa Afrika, stokoja saugumo. Taigi, nakvoti “bet kur”, kad ir kaip viliotų tuščios begalinės pakelės, gal ir nėra geriausia mintis.

Skaityti daugiau:
Namibija: didžiųjų žvėrių valstybė

 


Galimybės keliauti ypatingais būdais pasaulio žemėlapyje

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Ypatingiausi kelionių būdai.

 


Kiti ypatingi kelionių būdai

Norite daugiau? Žemiau – dar kelios šalys ir įdomūs būdai jas pažinti, palikę man didelį įspūdį. Tiesa, po šias šalis galima (o kartais ir logiškiau) turiningai keliauti ir kitais būdais – bet verta bent kelis kartus pabėginti ir šituos kelionių būdus.

Traukiniais per Kiniją

Kinijos geležinkeliai, kaip ir visa šalis – ant lūžio ribos. Vienoje pusėje – per trumpą laiką pastatytas ilgiausias ir vienas moderniausių pasaulyje greitųjų geležinkelių tinklas su į oro uostus panašiomis stotimis ir supergreitais traukiniais. Kitoje – neretai Sovietų Sąjungą primenantis aptarnavimas: eilės su stumdynėmis, biurokratiškos procedūros ir beprasmiai patikrinimai, darbuotojų perteklius. Jei ir nekeliausite po Kiniją vien traukiniais, verta išmėginti ir juos – nes jų stotys ir traukiniai puikiai atspindi šiandieninę Kiniją.
Plačiau: Gvandžou lankytinos vietos, Pekino lankytinos vietos

Eilės prie bilietų Gvangdžou pietinėje geležinkelio stotyje.

Keltais per Honkongą

Plaukimas po miestus daugelyje vietų iš transporto formos seniai virto pramoga turistams. Aišku, brangia. Todėl labai smagu, kad Honkonge laivai vis dar yra naudojami visų pirma nukeliauti iš taško A į tašką B ir todėl pigūs. Tačiau tikrai nereiškia, kad neįdomūs: nuo jų denių atsiveria nuostabios tiek dangoraižių, tiek žalių atokesnių Honkongo salų panoramos. Nors į daugelį Honkongo vietų galima nuvykti ir traukiniais ir autobusais, tikrai verta prisiderinti ir prie laivų grafikų: tai įdomiau ir ne brangiau.
Plačiau: Honkongo lankytinos vietos

Senieji Centro-Kaulūno keltai 'Star Ferry' - žymiausias keleivinių laivų maršrutas Honkonge.


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Ypatingiausios nakvynės vietos

Ypatingiausios nakvynės vietos

| 0 komentarų

Nakvynės paieškos – būtina kiekvienos kelionės dalis. Dažnai neįdomi ir eilinė: visose pasaulio šalyse viešbučiai, moteliai ar kempingai gana panašūs.

Tačiau kai kuriose šalyse prieinami ypatingi būdai praleisti naktį: ten ne tik pailsi, bet ir susipažįsti su vietos kultūra. Štai “ypatingos nakvynės stiliai”, kuriuos išmėginau per savo keliones į 100 šalių:

 


Kapsulių viešbučiai Japonijoje

Kapsulių viešbučiuose svečiai miega it spintos lentynose. Kiekvienos kapsulės viduje – viskas, ko reikia: patalynė, žadintuvas, rozetė, duodama net pižama. Kai kuriose kapsulėse yra ir radijas, televizorius.

Kapsulės viename iš devynių viešbučio aukštų. .

Tokie viešbučiai atsirado dar 1979 m. ir labiausiai skirti superdarbštiems japonams, nespėjusiems į paskutinį traukinį namo, pernakvoti prieš vėl keliaujant į darbą. Tais laikais moterys Japonijoje beveik nedirbdavo, tad iki šiol dauguma tokių viešbučių priima vien vyrus. Dviviečių kapsulių nebūna išvis.

Kapsulių viešbučio fojė

Apsistojęs viename moderniame kapsulių viešbutyje pasijutau it patekęs į gamyklos konvejerį. Batus padėti ir šlepetes paimti 1 aukšte 91-oje spintelėje; daiktus pasidėti, nusiprausti ir persirengti į pižamą 9 aukšte 826-oje spintelėje; prigulti 8 aukšte 826-oje kapsulėje; ryte vėl persirengti 9 aukšte; pižamą išmesti į dėžę ir raktus grąžinti 1 aukšte, persiauti šlepepetes į batus ir išeiti… Bet patirti tą konvejerį – nepakartojamas jausmas, tarsi papuolus į ankštą kosminę stotį iš fantastikos kūrinių.

Kapsulės vidus. Žadintuvas šioje kapsulėje veikė ne garsu, tačiau vis ryškindami šviesą - kad netrukdyti kitiems

Kapsulių viešbučiai pigesni, nei įprastiniai, nes taupo vietą, kuri Japonijos didmiesčiuose – pati brangiausia.

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 


Mangos (interneto) kavinės Japonijoje

Prieš kokius 10 metų japonai – nuo studentų iki namo grįžti nespėjusių darbininkų – įsigudrino nakvoti interneto kavinėse. Ir tuomet šios virto savotiškais viešbučiais.

Su mūsų jau nunykusiomis interneto kavinėmis jas sieja vien vardas. Japoniškose gali gauti ne kėdę, o kambarėlį minkštomis grindimis miegui, net užklotu. Kataloge siūlomi mažesni, didesni. Yra net bendri dušai, valgio automatai, o visi gėrimai – neriboti ir nemokami.

Interneto (mangos) kavinės kambarys (kairėje) ir durys į kambarius bei mangos biblioteka (dešinėje). Japonai patys ir sėdi, ir miega ant žemės, tad jiems toks minkštų grindų kambarėlis - patogus

Tiesa, interneto kavinių kambarėlių sienos tik dalinės, ne iki lubų (tačiau žvalgytis į gretimus nepadoru). Todėl vos užėjus į patalpą pasijunta kojų tvaikas (kambarėliuose privalu nusiauti), o rūkomuose aukštuose – cigarečių kvapas. Naktimis aidi knarkimas. Norint apsistoti, reikia pildyti japonišką anketą; užsakyti iš anksto neįmanoma, todėl verta šiek tiek pramokti japoniškai.

Nemokamų gėrimų automatai ir mikrobangė pasišildyti maistui - kiekviename aukšte.

Be kompiuterinių programų ir žaidimų kiekvienoje – ištisa mangos (japoniškų komiksų) knygelių biblioteka, todėl jos dar vadinamos “mangos kavinėmis”. Kai kuriose siūlomos ir papildomos pramogos – smiginis, biliardas.

Tūkstančiai japonų interneto kavinėse gyvena nuolat, juk tai net pigiau nei nuomotis kambarį. Ir jose yra viskas ko reikia XIX a. žmogui, kuriam kompiuteris svarbiau nei patogi lova.

Interneto kavinės išorė su reklaminiu ekranu ir registratūroje aprdavinjamais makaronais ramen pasišildymui

Beje, mangos kavinėse moki už žmogų, o ne už kambarį, todėl nors įmanoma imti didesnį kambarį dviems, tai nelabai apsimoka.

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 


Riokanai Japonijoje

Riokanai – japonų numylėti tradiciniai senoviniai viešbučiai. Dauguma jų seni, paveldimi iš kartos į kartą. Seniausiems – po tūkstantį ir daugiau metų(!) tos pačios verslininkų šeimos valdžioje (seniausias įsteigtas 718 metais po Kr. ir dabar jam vadovauja jau 46-osios kartos savininkas; tai – ir seniausias išlikęs pasaulio verslas apskritai). Riokano, kuriame nakvojome, šeimininkas kuklinosi: “Mūsų riokanas dar naujas, vos prieš 70 metų jį įkūrė mano senelis”.

Per tuos 70 metų atliktas nebent kosmetinis remontas, pakeista santechnika. Visa kita riokanuose tarsi įstrigę laike. Kambariai be tualetų, apdaužytos sienos, popierinės durys, miegama kaip po senovei – ant grindų. Atėjus į kambarį laukia lengvas kimono (jukata), kurį svečiai turėtų vilkėti riokane (man skirtasis amžiumi tikriausiai nedaug nusileido riokanui, buvo pragraužtas kandžių).

Riokano kambario vidus.

Lietuvis riokane gali pasijusti apgautas – už ką tiek mokėti, jei šalia yra trigubai moderniau ir trigubai pigiau? Bet japonai neapgaudinėja ir dvigubų kainų iš užsieniečių niekad neprašo. Tiesiog kas užsieniečiui trigubai blogiau japonui gali atrodyti trigubai geriau.

Japonams riokanai – trokštamas ryšys su tradicija, senove, gamta, individualumu. Kiekvienas riokano kambarys turi nuosavą pavadinimą (gyvūnų, augalų garbei), kurio įkvėpimu yra įrengtas. Riokane svečiai pasitinkami asmeniškai (dar namo išorėje kabojo mūsų pavardės), su jais bendrauja pats šeimininkas (tiesa, mūsiškis atrodė kiek išvargintas to darbo). Kai kurie riokanų nepatogumai Japonijoje tokiais nelaikomi: nustebau išvydęs, kad net viešbutyje, turinčiame abudu variantus, kambariai su ir be tualeto kainavo vienodai.

Varvekliai anapus riokano lango. Viduje irgi nebuvo šilta. Aplink Naganą - Japonijos 'sniego kraštas', kur sninga tiek, kad sniego storis gali siekti 3 metrus.

Bet labiausiai riokanai garsėja maistu. Daugelyje į kainą privalomai įeina vakarienė ir pusryčiai, o kituose valgis gali sudaryti ir pusę didelės nakvynės kainos. Tai – kaiseki, aukštoji Japonijos virtuvė, kur ne mažiau nei gausybė smulkių patiekalėlių svarbus jų išdėstymas lėkštėje ir lėkščių išstatymas ant stalo, primenantis gamtą, metų laikus.

Pusryčių ir vakarienės laikai – gana griežti. Riokanai prie klientų nesitaiko – tai klientai turėtų pasidomėję rinktis riokaną, kurio tradicijos jiems priimtinos.

Vakarienė riokane. Užsisakyti nieko negalima: atnešama tai, kas paruošta tą dieną, paprastai - pagal metų laiką. Ryžių Japonijoje visur duodama maždaug tiek, kiek likusių maistų kartu paėmus. Kelionės pradžioje jų atrodydavo per daug, bet vėliau neretai jie būdavo skaniausias produktas. Nes įprasčiausias. Juk likę maistai dažniausiai - žalia žuvis ir jūros gėrybės

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 


Meilės “moteliai” Pietų Korėjoje

Dauguma viešbučių Pietų Korėjoje – visi tie, kurie vadinami “moteliais” – orientuoti į vietines poreles. Mat butai toje šalyje – ankšti, ir kitų žmonių namo kviesti neįprasta: filmus ten einama su draugais pažiūrėti į nuomojamus DVD kambarius, pažaisti kompiuteriu – į interneto kavines. Ir nakčiai vaikinai ir merginos ten susitinka tokiuose moteliuose. Taip ir smagiau, įvairiau, juk moteliai – be galo įvairūs, pilni įvairios įrangos ir interjero detalių: veidrodžiai, ypatingas apšvietimas, šildoma patalynė…

Nors aš keliavau vienas, o visi numeriai – dviviečiai, ir į kainą įeinančių prezervatyvų, kosmetikos ar intymių valiklių, niekad nepanaudojau, nakvoti “moteliuose” vis tiek būdavo ir pigiau, ir patogiau nei retuose “tikrų keliautojų namuose”.

Žibančios meilės motelių reklamos ir vieno jų pseudoromėniškas fasadas.

Be kita ko, kiekviename “motelio” kambaryje stovi po kompiuterį (geresniuose – po du: ir vaikinui, ir merginai). Nors būdavo, kad įsijungęs išvysdavau daug pornografijos, jais galima ir tiesiog naršyti internete, ieškoti informacijos, rašyti laiškus – keliautojui tai daug patogiau, nei gaudyti Wifi signalą ir maigyti mažą telefono ekraną.

Pamaniau, kad Pietų Korėja – ideali šalis medaus mėnesiui. Atvyktų jaunavedžiai kaip aš, be jokių rezervacijų, ir žvalgytųsi po šimtus motelių, kiekvienai nakčiai išsirinkdami vis kitą atmosferą: čia pseudoromėnišką, čia su daugybe intymių lempelių ar šildoma lova, čia su sūkurine vonia, čia su 16 aukšto vaizdu į didmiestį ar jūrą, ir viskas – už 17-45 eurus.

Motelio, kuriame nakvojau Pusane, kambario interjeras.

Tiesa, turi Pietų Korėjos meilės “moteliai” ir du dalykus, kurie ne visiems patiks. Pirmasis – dauguma kambarių prirūkyti. Antrasis – korėjiečių kultūroje neįprasta keisti patalynės užvalkalus, o miegama paprastai su drabužiais (tačiau su tuo susidursite ne tik meilės “moteliuose”).

Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

 


Čunkingo ir Miradoro dvarai Honkonge

Jei kur civilizuotame pasaulyje yra anarchija, tai labiausiai ją galima pajusti Čunkingo ir Miradoro “dvaruose” Honkonge (Chungking Mansions, Mirador Mansions).

Tai – 17 aukštų buvę daugiabučiai, kurių butukai virto indų restoranais, svečių namais, net siuvyklomis. Chaotiški koridoriai, perpildyti liftai – it žmonijos atvirukas. Sutikti kiekvienos didžiųjų rasių žmogų tikimybė čia kone vienoda: Afrikon kiniškas prekes siunčiantys juodaodžiai, kuprinėti baltieji turistai, kinai pardavėjai, indai, dieną-naktį grūste grūdantys praeiviams kokios nors penkto aukšto koridoriuje įsisteigusios užkandinės “VIP korteles”…

Vienas iš trijų prekybos centrų Čunkingo dvarų pirmuose aukštuose. Iš ten atrasti liftus į viršų - ne taip ir lengva

Taip pat tuose dvaruose – ir daugiausia Honkongo viešbučių. Kiekvienas padarytas iš vieno ar poros buvusių butų, išdalintų į stulbinančio mažumo kambarėlius. Juose gyvena trečiojo pasaulio verslininkai, sutaupyti norintys turistai, nelegalai ir kitų įsivaizduojamų ir neįsivaizduojamų kategorijų žmonės – iš viso vien Čunkingo dvaruose apie 4000 gyventojų.

Mūsiškis ~5 m2 kambarys “Miradoro dvaruose”, kuriame vos išsiteko lova, o langelis atsivėrė į šulinio dydžio “kiemą”, honkongiečiams nusistebėjimo nekeltų. Šimtai tūkstančių tokiuose gyvena. Nekilnojamasis turtas – be galo brangus, tad šeimininkai butus išmūrija pertvarų labirintais. Naujuosius kambarėlius siūlo studentams, turistams, jaunoms Kinijos imigrantų šeimoms. Išnuomavęs tokius “sandėliukus” atskirai uždirbi daugiau, nei visą dviejų kambarių butą vienai vidurinės klasės šeimai. Vietinis anekdotas sako: “Jei ant lovos gali užlipti iš abiejų pusių, gyveni prabangiai”.

Geresnysis kambarys Miradoro dvaruose - priešingai nei pirmasis, šis turėjo langą į gatvę. Kai tame pačiame pastate dešimtys 'viešbučių', lengva visur derėtis, susirandant gerų pasiūlymų kiekvienai nakčiai.

Iš dviejų gretimų dvarų garsesni yra Čunkingo (jie net įkvėpė filmą “Chungking Express”), bet atmosfera panaši abiejuose: ankšti liftai, ilgi apšnerkšti koridoriai, iš kurių durys į gausybę smulkių verslų. Pažįstamas honkongietis patarė dėl saugumo verčiau apsistoti Miradoro dvaruose. Vienintelis skirtumas, kurį pajutome: Miradore naktimis trys pavargę apsauginiai prie įėjimo prašydavo surašyti asmens duomenis. Galėdavai rašyti bet ką – paso netikrindavo.

Vienas klaidžių Čunkingo dvarų koridorių - panašiai atrodo ir Honkongo daugiabučių interjerai.

Ir nors Čunkingo ir Miradoro dvarai mažai saugomi, jie gyvuoja, smurtinių nusikaltimų skaičiai ten nė iš tolo nepanašūs į esančius JAV getuose ar Europos imigrantų rajonuose. Dvarai – ne žlugęs vargšų pasaulis, greičiau tai – klestinčio laukinio kapitalizmo arena. Kur į ausį man atvirai šaukdavo “Copy rolex!”, kur visose valiutos keityklose kursai skiriasi (geresni toliau nuo gatvės, kur ne visi drįsta nueiti), kur parduotuvės atsidaro ir užsidaro kokiu nori metu. Ir, svarbiausia, kur įvairiataučiai žmonės sunkiai dirba – turbūt nemokėdami mokesčių, bet ir negaudami bei neprašydami jokios valstybės pagalbos (Honkongas – liberaliausia verslui pasaulio šalis, ir jo įstatymai labai tam tinka).

Skaityti daugiau: Honkongas – šviesų ir jūrų miestas

 


Meilės “moteliai” Brazilijoje

Jei meilės moteliai Pietų Korėjoje – tai truputėlį nešvankūs viešbučiai, tai meilės moteliai Brazilijoje – tikrų tikriausi sekso konvejeriai. Viskas ten orientuota į vieną, ir viskas – su pramoniniu efektyvumu.

Viskas įrengta taip, kad tavęs niekas nepastebėtų: su darbuotojais bendraujama per telefonspynę, įvažiuojama tiesiai į dengtus garažus, iš kurių veda laiptai ar durys į kambarį.

Kambario vidus su specialiai reguliuojamu apšvietimu po lova, stikline vonios-tualeto siena (dešinėje) ir televizoriumi, ant kurio užklijuotas lipdukas su svarbiausias erotiniais kanalais.

Kambaryje be įvairių veidrodžių, lempų, stiklinio vonios kambario, įvairiaspalvių lempų ir pornografiją rodančio televizoriaus radau ir nepermatomą suktuką, per kurį galima paduoti ar paimti daiktus iš lauko, nuo specialaus tik darbuotojams prieinamo balkono. Taip užmokama, taip užsakomi įvairūs sekso žaisliukai iš specialaus meniu. Jeigu išalkai, galima užsakyti ir maisto. Aišku, langų nėra, o ant vartų kabo įrašas „tik nuo 18 metų“.

Brazilijoje meilės reikalai – daug mažesnis tabu, nei pas mus. Viešumoje aistringai bučiuojasi daugybė porų: eilėje prie parduotuvės kasų, paplūdimyje, tiesiog gatvėje… San Paule net ir homoseksualios poros taip daro. Ir, palyginus su “meilės moteliais” Pietų Korėjoje, braziliški kur kas labiau orientuoti “į reikalą”: apsistoti ten kaip turistui buvo mažų mažiausiai keista.

Nuomojamų / parduodamų į kambarį per specialų persukamą nepermatomą langelį produktų katalogas.

Skaityti daugiau:
Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis

 


Australijos pakelės aikštelės

Ilgų ir tiesių Australijos plentų pašonėse – jokių kaimelių. Tik tamsa, spindintis paukščių takas danguje, žvaigždžių begalynė (kas nėra buvęs šitaip toli nuo gyvenviečių to niekada nesupras) ir kengūrų “kaimenės”. Atstumas tarp miestų gali siekti ir 1000 km, tarp viešbučių ar kempingų – 250 ar 400 km, ir tai jų registratūros veikia labai trumpai.

Todėl nakvynei ten kas 40-80 kilometrų padarytos pakelės aikštelės: sustoji ir miegi tiesiog automobilyje (dažnas keliautojas, kaip ir mes, turi kemperį), o ryte tęsi kelionę. Daugybė kelio ženklų ragina ten sustoti, pavargus nevairuoti, mat tai tuose monotoniškuose keliuose – tikra rykštė, baisesnė, nei vairavimas išgėrus.

Ženklas raginantis sustoti pakelės aikštelėje nusnūsti, o ne rizikuoti gyvybe važiuojant pavargus.

Vienos pakelės aikštelės skirtos sunkvežimių vairuotojams, kitos – visiems kitiems. Sustoti visur gali nemokamai. Tiesa, patogumų mažai – tualetas yra ne kiekvienoje, o net jei jis ir yra, bake gali trūkti vandens (Australijos dykumose jis – brangus). Jokių parduotuvių ar kavinių net įsivaizduoti negalėtum, aplink – tik laukinė gamta, ir taip kartais šimtus kilometrų į visas puses. Todėl su savimi vežėmės maisto, gėrimų, dezinfekcinio skysčio. Jautėmės labai laisvi: kada nori atvažiuoji, kada nori išvažiuoji. Tiesa, jei vakarais atrodo būtina nusiprausti, Australijos pakelės aikštelės nelabai patiks.

Gražiai įrengta pakelės aikštelė su vieta piknikui ir vaizdu į, rodos, begalinius dykumos tolius. Šį kartą, kaip ir dar ne vieną, buvome vieninteliai jos svečiai

Pravažiuodami didesnes pakelės aikšteles vakarais matydavome, kaip senyvi australai kūrena laužus. Kai atvykdavome, paprastai visi jau miegodavo, kai išvažiuodavome – daug kas dar miegodavo. Dauguma keliavo lėtesniais tempais, bet įmanoma visaip. Vienos pakelės aikštelės buvo pilnos nakvojančių, kitos – baugiai tuščios: viena štai šalta prie didelio ežero, kita – padengta rūku. Australijoje – saugu, vagims važiuoti 300 ar 1000 km tikriausiai neapsimokėtų, bet vis tiek paieškodavome jaukesnių. Tik, kai spaudžia miegas, “važiuoti ar ne papildomus 60 km” klausimas gali būti sudėtingas.

Saulėlydis Australijos autbeke, kur visi miestai toli ir nėra šviesos taršos. Nuotrauka neredaguota Photoshop, o realybėje viskas dar įspūdingiau.

Beje, pakelės aikštelės yra visoje Australijoje – net ir dažniau gyvenamose erdvėse. Ten jos – lbiau civilizuotos, o kai kuriose net siūloma… nemokama kava.

Skaityti daugiau: Australija – išskirtinės gamtos žemynas

 


Naujosios Zelandijos smuklės

Naujosios Zelandijos miestai – tai vesternus kiek primenančių vienaukščių ar dviaukščių pastatų rinkiniai. Centrinėje gatvėje – Pirmojo pasaulinio karo atminimo salė, kinas, parduotuvėlės.

Ir būtinai – tradicinė medinė smuklė su kambariais be patogumų nakvynei viršuje ir didžiule baro sale, pilna aplinkinių avių augintojų, pirmame aukšte. Jos – vienas Naujosios Zelandijos simbolių,

Temzė, vienas labai tradicinių vesterniškų Naujosios Zelandijos miestelių

Smuklės paprastai dviaukštės, o antrame aukšte – ilgi koridoriai su bendrom patalpom, tualetais, kartais – virtuvėlėmis, svetainėmis, balkonais. Ir daugybe mažų kambarių, kurių svečiai susimoka už kiekvieną žmogų, o ne kambarį. Būdamas kai kuriose tų patalpų gali nesunkiai įsivaizduoti, kad štai išėjus į lauką pamatysi ne automobilius, o arklius su karietomis. Jos sunkiai pasiduoda pokyčiams: iki pat 1971 m. į šias smukles nebūdavo įleidžiamos moterys (sunku patikėti, žinant, kad Naujoji Zelandija pirmoji pasaulyje suteikė moterims balso teisę).

Juk tos smuklės statytos dažniausiai dar XIX a. ir tikrai priimdavo “arklio eros” keliautojus.

Smuklės, kaip ir viskas Nauojoje Zelandijoje, dirba trumpai, todėl norint tokioje apsistoti verta netempti “gylyn į naktį”. Beje, labai panašios smuklės ir Australijoje.

Skaityti daugiau: Naujoji Zelandija – žalia pasaulio provincija

 


Šalys su ypatingomis nakvynės vietomis – pasaulio žemėlapyje

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Ypatingiausios nakvynės vietos.

 


Kitos įdomios nakvynės vietos

Šias nakvynės vietas taip pat verta išbandyti, jei norite patirti atitinkamų šalių kultūrą, nors jos ir nėra tokios unikalios, kaip išvardytos aukščiau, arba jomis kiek sunkiau pasinaudoti.

Moteliai JAV

Jie – dažno Holivudo filmo veiksmo fonas. Juose prekiaujama narkotikais, prostitutės pardavinėja seksą, slapstosi (ir kartais šaudosi) nusikaltėliai. Realybėje, aišku, dauguma klientų – eiliniai keliautojai, nors, dėl prastos reputacijos, turtingesni amerikiečiai kai kurių motelių privengia ir stebėjosi, kad ten apsistojau. Kur Amerikoje bebūtų, moteliai atrodo beveik vienodai: pastatas su įėjimais į numerius iš lauko, automobilių aikštelės. Kartais jie vieno aukšto, kartais – dviejų (su išorine laiptine), bet visi – pigesni už daugelį kitų JAV nakvynės vietų ir patogesni, jei nori atvažiuoti vėlokai vakare ir išvažiuoti ryte (tik pusryčių geriau neimkite – jie visi prasti).
Plačiau: Šeši Jungtinių Amerikos valstijų veidai

Eilinis kiek apšepęs JAV motelis

Meilės viešbučiai Japonijoje

Patys moderniausi iš visų meilės viešbučių. Štai mūsų numeryje net stovėjo seksualių kelnaičių pardavimo automatas, o įsiregistruoti reikėjo per kompiuterinę sistemą. Bėda, kad viskas japoniškai – todėl net užsiregistravus per Booking.com teko patirti problemų. Registratūroje juk nieko nebuvo, kad bent susirodyti… Šiaip ne taip išsikvietėme, bet kitos problemos laukė ryte anksti atsikėlus į rytinį traukinį: išorinės numerio durys niekaip rankomis neatsidarė, o paspaudus kažkokį mygtuką paaiškėjo, kad tai, greičiausiai, gaisrinis aliarmas, tad tuoj atbėgo susijaudinę darbuotojai. Kaip ne kaip – įdomi japoniška patirtis, tačiau geriau ją patirti mokantiems puikiai skaityti japoniškai.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Vienas poros automatų meilės viešbučio Nagojoje, Japonijoje kambaryje, iš išorės primenantis šaldytuvą. Ant šio vienintelio buvo angliškos instrukcijos

Ankštieji viešbučiai Japonijos didmiesčiuose

Šie viešbučiai siūlo atskirus kambarius – tačiau erdvės vienam žmogui juose tikriausiai nedaugiau, nei dažname hostelyje. Mat kambariai čia – absoliučiai minimalaus dydžio, pagridninis jų “baldas” – ant žemės ištiestas čiužinys. Aišku, tualetai ir dušai – bendri. Pliusas tiems, kas keliauja vieni – mokama už žmogų, o ne kambarį, taigi, net didmiesčiuose galima apsistoti pigiai, o vis tiek turėsi atskirą kambarį. Tokių viešbučių Osakoje pasirodė daugiau nei Tokijuje.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Dvivietis kambarys Osakos ankštame viešbutyje. Tiksliau - tiesiog kambarys, nes dviviečiai nuo vienviečių nesiskiria. Jis toks mažas, kad be plataus objektyvo sunkiai pavyksta apimti daugiau, nei galinę sieną.


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,