Išskleisti meniu

Įdomiausios pasaulio vietos

Įdomiausios pasaulio vietos – 100 šalių patirtis

Įdomiausios pasaulio vietos – 100 šalių patirtis

| 0 komentarų

Tai – kitoks įdomiausių pasaulio vietų sąrašas, nei dauguma. Visas jis pagrįstas mano paties asmenine patirtimi ir įspūdžiais nukeliavus į 100 šalių ir jame bus keli šimtai vietų. Toliau keliaujant, sąrašas plečiamas, bet, kadangi žymią dalį įdomiausių vietų jau esu matęs, jis nebepatrigubės.

Puikiai suprantu, kad ne visiems žmonėms įdomūs tie patys dalykai. Vienus traukia gamta, kitus miestai, trečius – kultūra ar istorinės vietos. Todėl mano įdomiausių pasaulio vietų sąrašas yra suskirstytas į penkis skyrius ir daug posyrių pagal lankytinų vietų rūšis ir, tikiu, kiekvienas atras tai, kas jam įdomiausia.


Įdomiausių pasaulio vietų sąrašo skyriai


Įdomiausi miestai

Kur yra geriausi pasaulio muziejai, gražiausi pastatai, romantiškiausios gatvelės, karščiausias naktinis gyvenimas ar kurortinės pramogos.

Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai


Gražiausia gamta

Įspūdingiausi kriokliai, kalnai, vulkanai, ežerai, miškai, džiunglės ar vietos gyvūnams stebėti.

Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija


Kultūrinės patirtys

Jeigu jums patinka užsienio šalis ne tik pamatyti, bet ir patirti – čia geriausios pasaulyje idėjos tam.

Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos


Istorinės vietos

Įdomiausi ir autentiškiausi sunykusių civilizacijų griuvėsiai, Viduramžių pilys ir rūmai.

Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai


Baisiausios vietos

Tos, liūdiniausios, bet suteikiančios daug peno apmąstymams: karų, genocidų, sunaikintos gamtos vietos, apleisti miestai ir t.t.

Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


P.S. Sąrašo dalys dar nėra pilnai užpildytos: kadangi vietų aprašysiu kelis šimtus, tai užtrunka.

Jei kuri garsi vieta nėra sąraše gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs (visada galite paklausti komentaruose – pakomentuosiu kiekvieną savo pasirinkimą). Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Komentuoti
Ypatingiausi būdai valgyti

Ypatingiausi būdai valgyti

| 0 komentarų

Kur skaniausiai pasaulyje pavalgyti, kokie įdomiausi pasaulio patiekalai?

Atsakyti į šį klausimą nė nebandysiu. Patiekalų, virtuvių tiesiog per daug, daug kas priklauso ir nuo virėjo, vietos, laiko.

Verčiau pasiūlysiu ypatingiausius valgymo būdus. Tai nėra konkretūs restoranai: tai greičiau restoranų rūšys, labai paplitusios tam tikroe šalyse ir įaugusios į jų kultūrą.

Šiais laikais pavienių tokių restoranų galima atrasti visame pasaulyje, keletas rūšių atėjo ir į Lietuvą. Visgi, kaip taisyklė, svetur yra tik dalelytė to, ką galima patirti šių valgymo būdų tėvynėse.

 


Rodizio Brazilijoje

Rodizio restoranuose nereikia nieko užsakinėti, o kaina – visiems vienoda. Susimokėjęs už tokį “bilietą” tiesiog sėdi prie staliuko ir stebi, kaip padavėjai laksto nešiodami įvairiausius patiekalus. “Įdėti šito?” – klausinėja. Ir gali prašyti kurio nori patiekalo kiek nori. Išdalinęs patiekalą, padavėjas grįžta pas virėją imti naujo…

Tai – puikus būdas paragauti daugelio patiekalų. Įdomu ir tiesiog sėdėti ir laukti, ką dar įdomaus paruoš virėjai. Juk eiliniame restorane daugelio pasiūlymų nė nepamatai – renkiesi iš meniu. Geriausiu atveju, ten būna atspausdintos patiekalų nuotraukos: specialiai paruoštos, retušuotos… O “rodizio” matai, ką tau iš tikrųjų, jei paprašysi, įdės lėkštėn.

“Tikrajame” braziliškame rodizio daugiausiai padavėjai nešioja mėsą: vištieną, kiaulieną, jautieną, avieną, visaip paruoštą, su visokiais padažais… Brazilija juk garsėja gera mėsa – tačiau ji ir brangi. Tačiau dabar brazilai rodizio pritaikė net užsienio virtuvėms: yra rodizio picerijos (nešiojami picų gabaliukai), rodizio sušinės.

Rodizio minusas – galite apsivalgyti. O besilaikantiems dietos, deja, šis valgymo būdas visai neapsimoka – kaina paskaičiuota pagal ryjančius nemažai.

Rodizio restoranų pilna visa Brazilija, tačiau daugelis jų į šį “režimą” pereina tik konkrečiu dienos metu – paprastai, vakare, kartais – ne kiekvieną savaitės dieną.

Skaityti daugiau:
Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis

 


Por kilo Brazilijoje

Daugelyje Brazilijos restoranų moki ne už patiekalą, tačiau už maisto kilogramą, it parduotuvėse. Valgį į lėkštę ten įsidedi pats tarsi nuo švediško stalo. Ir visai nesvarbu, ar prisikrausi jautienos, ar salotų. Kilogramo kaina vienoda, ji visuomet dideliais skaičiais parašoma dar prie įėjimo, kur taip pat žiba ir žodžiai “Por kilo” (portugališkai – “Už kilogramą”).

Por kilo restorano maistas

Prie kasos viską, ką susirinkote, privalėsite pasverti. Iš to svorio bus automatiškai atimtas lėkštės svoris, o likusi suma padauginta iš kilogramo kainos.

“Por kilo” restoranai ypač palankūs tiems, kas mėgsta brangią mėsą ir mažai valgo pigių daržovių. Be to, ten galima išragauti daug patiekalų, neįsipareigojant valgyti kažkurio vieno.

Skaityti daugiau:
Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis

 


Automatiniai restoranai Japonijoje

Japonijos miestuose stinga vietos ir be galo populiari automatika. Geriausiai tą patirsite automatiniuose restoranuose. Užsakymus jose priima automatas. Seni automatai išspausdina čekius, kuriuos reikia paduoti virėjui, naujesni – perduoda informaciją automatiškai.

Modernus maisto automatas.

Virėjas paprastai – ir vienintelis automatinio restorano darbuotojas. Jis ir atneša maistą. Tai – nesunku, mat restoranuose sėdima ne prie staliukų, o aplink centrinį “virėjo koridorių”.

Kėdės prieš virėjo koridorių.

Nemokate japoniškai? Ne problema. Prie dažno restorano lauke išdėliotos plastikinės visų viduje siūlomų patiekalų kopijos (ištisa Tokijo Kapabašio gatvė pilna tokių maisto kopijų pardavėjų).

Plastmasinis maistas prie Japonijos restorano įėjimo.

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 


Suši konvejeriai Japonijoje

Kaip suderinti jaukų sėdėjimą restorane su bufeto galimybe pasiimti pačiam ko nori? Japonai turi atsakymą! Tai – suši konvejeriai.

Šiose sušinėse gyvų padavėjų beveik nereikia, mat visi sušiai važiuoja konvejeriais pro kiekvieną staliuką. Kaina priklauso nuo lėkštės spalvos. Suvalgius sušius, lėkštelės kraunamos į bokštą ir vos užmetus į ją akį lengva paskaičiuoti galutinę kainą.

Suši konvejerio restoranas Osakoje

Jei, visgi, jūsų norimi sušiai nesisuka ant konvejerio, šiuoklaikinėse “konvejerinėse sušinėse” galite per prie staliuko esantį kompiuterį “paprašyti” sušių sukėjo, kad susuktų trūkstamus sušius.

Sukrautos krūvon skirtingų spalvų lėkštelės, pagal kurias padavėjas vos užmetęs akį paskaičiuoja kainą

Sukrautos krūvon skirtingų spalvų lėkštelės, pagal kurias padavėjas vos užmetęs akį paskaičiuoja kainą

Atrodo, šitaip modernu, turėtų būti ir labai brangu? Tik ne Japonijoje. Japonijoje modernumas – pigus ir visuotinis. Brangiausios tos sušinės, kuriose aptarnauja padavėjai, o kainos net nesurašytos, nes jos priklauso nuo to, už kiek tą rytą restoranėlio savininkas nusipirko turguje žuvies.

Sušio konvejerio užsakymo kompiuteris prie kiekvieno stalelio

Sušio konvejerio užsakymo kompiuteris prie kiekvieno stalelio

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 


Šeimyninės užeigos Pietų Korėjoje

Pietų Korėjoje labiausiai pribloškia garnyrų gausa – aštrūs kopūstai kimči, visokios daržovės ir jūrų gėrybės…. Maža to, kiekvienas garnyras patiekiamas nuosavoje mažoje lėkštelėje, tad stalas kraute jomis nukraunamas. Jeigu koks garnyras bevalgant baigiasi, jis nemokamai papildomas: mokėti reikia tik už pagrindinį patiekalą. Beje, ir sriuba Pietų Korėjoje – ne pirmas patiekalas, o vienas iš garnyrų.

Bulgogi mėsa. Kaip ir visi korėjietiški patiekalai, patiekiama su užkandžių lėkštutėmis, tarp 'užkandžių' kartais būna net sriuba.

Pagrindinį patiekalą turi išsirinkti dar prieš išsirinkdamas vieną daugybės korėjietiškų šeimyninių užeigų. Mat kiekviena jų specializuojasi tik vienoje rūšyje: kas makaronuose, kas jūrų gėrybėse, kas – šunienoje… Kiekviename meniu – tik po kokius šešis patiekalus, erdvės – mažai. Ir patiekalus daro, ir nešioja dažnai – patys savininkai. Gali jaustis kaip patekęs pas juos namo, net nusiauti kai kuriose užeigose privaloma. O štai čepsėti ten – gero tono ženklas (reiškia, skanu).

Beje, dauguma meniu parašyti vien korėjietiškai. Taigi, nepramokus bent jau jų rašto, užduotis pasirinkti restoraną – ne iš lengvųjų…

Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

 


Greito maisto tinklai JAV

Jei greitas maistas asocijuojasi visų pirma su “McDonald’s”, JAV gausite pakeisti nuomonę. Tai – tikras greito maisto rojus, ir kiekviename mažame miestelyje, kiekvienoje pakelės aikštelėje, netgi kaimuose ten – bent po kelių greito maisto tinklų restoranus. Kai kurie tinklai paplitę per visas Jungtines Valstijas, kiti po visą Ameriką ar visą pasaulį (tiesa, Lietuvoje jų – nedaug). Kiti tinklai veikia tik tam tikruose JAV regionuose ar valstijose – tačiau tenai vis tiek turi šimtus restoranų.

Amerikiečių lyderystė čia nesuvokiama. Visi 16 didžiausių pasaulio greito maisto tinklų, turinčių nuo 4 700 iki 50 000 restoranų, bazuojasi JAV. O iš 64 pasaulio greito maisto tinklų, turinčių po 1000 ar daugiau restoranų, net 44 – amerikiečių. Daugelio jų pavadinimai mums negirdėti, maistas neragautas – o Amerikoje tai be galo garsūs prekių ženklai, dirbantys pagal metų metus ar dešimtmečių dešimtmečius gludintus verslo modelius, tiksliai perduodamus vietos verslininkams pagal knygos storio frančizės sutartis.

Istorinio stiliaus McDonald's restoranas

Istorinio stiliaus McDonald’s restoranas. Kažkada (~1970 m.) visi McDonald’s atrodė šitaip, o dabar tokių rasi tik JAV

Jei sakysite, kad greitas maistas – visas panašus – mažai jo teragavote. Net ir smarkiai besiskiriančių jo rūšių – gausybė: yra burgerių tinklai, picerijų tinklai, vištienos šlaunelių tinklai, makaronų tinklai, sumuštinių tinklai, bandelių tinklai, teksasietiškos virtuvės (buritos, načios, takos) tinklai ir t.t.

Be to, kai net tos pačios rūšies maisto tinklų tiek daug, visi ieško ir kaip išsiskirti: kas verslo modeliu (pvz. “Sonic Drive In” siūlo specialias valgymui automobilyje skirtas parkavimo vietas), kas – maistu ar rinkodara. Paragauti verta. Bus greitai, nebrangu ir nereikės palikti arbatpinigių (kas kitur Amerikoje kone privaloma). Ir, galbūt, bus skanu – savąjį tinklą ir patiekalą rasite ne iš karto, bet jų tiesiog per daug, kad niekas neįtiktų.

Skaityti daugiau: Šeši Jungtinių Amerikos Valstijų veidai

 


Naktiniai maisto turgūs Taivane ir Rytų Azijoje

Rytų Azijoje (ypač Taivane) jei užsimanėte valgyti naktį – ne problema. Net vidurnaktį, net 4 val. ryto veikia naktiniai maisto turgūs: prekijai nuo lauko prekystalių ten pardavinėja ką tik paruoštus karštus patiekalus, kuriuos pėsti ar dviračiais atvykę klientai čia pat valgo ant palaikių kėdžių.

Kai pažvelgdavau į naktiniuose turguose verdantį gyvenimą, kaskart gaudavau nustebti: iš kur ten tiek alkanų žmonių tokiu metu? Tačiau kai pirmą kartą 2 val. nakties valgyti Taivane prisiėjo pačiam supratau, kad į maisto turgus žmonės eina ne vien iš reikalo ar žemų kainų: maistas ten ir tikrai skanus.

Džilino naktinis turgus Taivane. Daugybė virėjų skirtinguose 'kioskuose' gamina maistą, o pirkėjai čia pat ima ir valgo

Tuo tarpu Taivano “normaliuose” restoranuose daug patiekalų, bent jau man, pasirodė pretenzingesni ir nelabai skanūs. Ne vieną lietuvį, užvalgiusį tokiuose, girdėjau skundžiantis, kad “Lietuvoje kinų patiekalai skanesni nei pačioje Kinijoje”. Šiems žmonėms rekomenduoju aplankyti naktinį turgų, kad ir kaip nehigieniškai kartais atrodytų valgyti apšiukšlintoje gatvėje ar aikštėje. Būtent ten yra toji paprasta eilinių kinų virtuvė, kokia dažnai tiekiama ir kinų restoranuose užsienyje.

Maisto turgus Pietų Korėjoje.

Skaityti daugiau: Taivanas: dvilypė turtingoji Kinija

 


Vietos ypatingiausiems valgymo būdams žemėlapyje

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Ypatingiausi būdai valgyti.

 


Kiti įdomūs valgymo būdai

Esant progai, būtinai pabandykite ir šiuos valgymo būdus:

Kaiseki Japonijos riokanuose

Tai – aukštoji Japonijos virtuvė, kur ne mažiau nei gausybė smulkių patiekalėlių svarbus jų išdėstymas lėkštėje ir lėkščių išstatymas ant stalo, primenantis gamtą, metų laikus. Geriausia jos paragauti riokanuose, kur be pusryčių ir vakarienės į kainą įeina ir nakvynė, o tvarka griežta ir labai tradicinė.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Vakarienė riokane. Užsisakyti nieko negalima: atnešama tai, kas paruošta tą dieną, paprastai - pagal metų laiką.

Ekiben Japonijoje

Ekiben – maisto dėžutės, kurių maistas valgomas traukiniuose. Kiekvienoje stotyje yra ištisos ekiben parduotuvės. Japonai mėgaujasi tuo šaltu, tačiau tikrai skaniu maistu, stebėdami anapus traukinio lango pralekiančius miestus, gamtą, ilgus tunelius. Ekiben – joks greitas maistas. Kainos – kaip restorane, didžiulis dėmesys skiriamas išdėstymui, pakuotei, kiekviename regione prekiaujama skirtingu maistu. Dėl žymiausių ekiben žmonės net specialiai išlipa papildomose stotyse.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Vienas gausybės skirtingų ekiben iš Tokijo stoties.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Įspūdingiausi pasaulio krokliai

Įspūdingiausi pasaulio krokliai

| 1 komentaras

Kriokliai – krentančio vandens sienos – turi daug žavesio. Jie – tikra gamtos galybė, skleidžianti riaumojantį garsą ir apsupti miglos. Nieko keisto, kad didžiausi kriokliai – ir viena labiausiai pamėgtų turistų vietų.

Įspūdingiausi pasaulio kriokliai pagal “AŽ Kelionės ir mintys”:

 


Igvasu kriokliai

Vieta: Brazilija ir Argentina

Igvasu krioklių nesutalpinsi į žodžius ar sakinius. Igvasu – tai ištisas krentančio vandens pasaulis, po kurį galima bastytis valandų valandas, nueiti daugybę kilometrų, bet kiekvienas naujas žvilgsnis į krioklius vis tiek priblokš. Nes visos panoramos ten skirtingos, nes kiekviena iš 150-300 vandens srovių, į kurias prieš krisdama iš 82 metrų aukščio skyla galinga Igvasu upė – labai savita.

O kur dar žmonių nesibaiminantys gyvūnėliai: smalsūs koačiai, saulutėje besikaitinantys įvairiausi driežai, iš medžių žmones stebinčios beždžionės ir čiurliai, nakvojantys pačiuose kriokliuose…

Tokiose vietose, kaip ši (Brazilijos apžvalgos bokšto viršus) norisi pastovėti ir ilgiau

Igvasu upe ties kriokliais driekiasi Brazilijos ir Argentinos siena. Nors dauguma krioklių – Argentinoje, geriausias panoraminis jų vaizdas – iš kito kranto, t.y. Brazilijos. Kai išlipęs iš autobuso ėmiau žingsniuoti takeliu prie krioklių, pradžioje jie atrodė milžiniški, tačiau ne stebuklingi. Bet juk iki krioklių buvo likę virš kilometro, o ir srovių matėsi tik maža dalis… Priartėjus pusiaukelę jau nekilo abejonių, kad Igvasu kriokliai daugiau nei verti jiems suteikto vieno septynių pasaulio gamtos stebuklų vardo.

Žygio kulminacija – Velnio gerklė tako gale, kur kriokliai krenta iš visų pusių, nusinešdami pusę visos Igvasu upės vandens. Brazilai į „gerklės“ apačią pastatė taką ant polių. Jo gale kriokliai tiesiog užgožė pojūčius: per tą krentančio vandens garsą buvo sunku susikalbėti, o akinius ir kameros objektyvą teko nuolat valyti nuo lašelių. Tačiau kūną aptaškymas atgaivino, nuėmė karštį, kuris prie Igvasu visus metus kone triuškinantis.

Takas į Velnio gerklę iš Brazilijos (maždaug ties puse krioklių aukščio)

Brazilijoje vaizdų į krioklius pakanka kelioms valandoms. Norėdami padidinti apžvalgos aikštelių skaičių brazilai dar pastatė bokštą su liftu prie pat Velnio gerklės. Pasiūlė ir nepakartojamų krioklio patirčių, prieinamų tik turtingiausiems: pačiame nacionaliniame parke stūkso senoviškas Belmond viešbutis, kurio svečiai gauna teisę po nacionalinį parką vaikščioti net po jo uždarymo (~350 eurų už dvivietį numerį). Kitas pasiūlymas – devynių minučių skrydis virš krioklių sraigtasparniu (~200 dolerių).

Argentinos pusėje jokie bokštai nestovi ir kavinių su vaizdais į krioklius nėra. Tenykštis Igvasu krantas – laukinės džiunglės, pilnos pasivaikščiojimo takų. Eidamas žemutiniu taku (Circuito inferior, 1,7 km) krioklius regėjau daugiausia iš apačios. Aukštutinis takas (Circuito superior, 1,8 km) driekėsi viršuje, kur upė persiverčia per keterą. Nuo visų Argentinos takų kriokliai – beveik ranka pasiekiami, vietomis taškantys it galingas purkštuvas (Brazilijoje tai galima patirti tik vienoje vietoje).

Įspūdingiausias tarp tų betarpiškų žygių link krioklių – Velnio gerklės takas (Garganta del Diablo, 2,2 km), į kurio pradžią veža specialus traukinukas. Tai – tiltelis virš Igvasu upės anapus krioklių, o ši atrodė tokia rami rami, tarsi ne ji vos už kokio kilometro dovanotų žmonijai vieną įspūdingiausių gamtos vaizdų. Net žuvytės lėtai plaukiojo, laukdamos kąsnio iš turistų… Tik tolumoje matėsi „dūmai“. Tai – krioklio purslai, ir jie kilo iš Velnio gerklės. Priėjus artyn tiesiog užgniaužė kvapą. Jaučiau, kaip vanduo virsta ir po kojomis, ir iš visų šonų: neįsivaizduojama gamtos galybė.

Vaizdo iš Argentinos į Velnio gerklę fragmentas. Nuotraukose įspūdingiau atrodo vaizdai iš Brazilijos, nors realybėje tikriausiai – iš Argentinos. Mat Argentinoje pribloškia krioklių artumas, o kad suvoktum jų dydį privalai apsidairyti – fotografijomis to neperteiksi

Argentinos Igvasu krioklių nacionaliniame parke – ir daug galimybių tiesiog pažinti gamtą, Atlanto džiungles kurios, kadaise dydžiu prilygusios Amazonijai, nūnai beveik visai iškirstos (teliko septyni procentai buvusių jų plotų). Džiunglių takeliuose išvydome daug driežų (ir visai didelių), beždžiones, skruzdėles, pjaustančias medžių lapus ir velkančias jų gabalėlius į skruzdėlynus, idant galėtų augintis sau grybus.

Igvasu krioklių neįmanoma įsivaizduoti ir be koačių – įkyrokų rainauodegių meškėnų giminaičių, kurie, kai savo ilgomis nosimis neuostinėja pievų, kaulija maisto iš turistų arba… būriais juos puola. Patys matėme, kaip rodos iš niekur pasirodęs keturiolikos koačių būrys žaliajame take per džiungles staiga atėmė maišą iš korėjiečių porelės: vienas įsikabino į jį, pragraužė, ir netrukus jau visa giminė dorojo sausainėlius.

Korėjos turistai laukia galimybės atsiimti koačiams nereikalingus daiktus, tokius kaip vandens butelis

Bet unikaliausi Igvasu gyventojai – čiurliai. Jie vieninteliai gyvena pačiuose kriokliuose. Susisuka lizdus už visos tos vandens masės. Stebint sunku patikėti, kaip tie maži paukšteliai sugeba gyvi praskristi per krioklį, bet toks dušas – jų kasdienybė. Svarbiausia: už krioklių neatskrenda plėšrūnai, ratus sukantys ereliai.

Krioklio galią Argentinoje pajutau ir savo kūnu. Kaip ir tūkstančiai žmonių kasdien, plaukiau laiveliu po kriokliais. Aišku, jis plukdo tik į mažesnių krioklių prieigas, o ne Velnio gerklę. Bet ir ten pasijutau skęstantis: ore buvo tiek lašų, kad negebėjau įkvėpti oro neužpildydamas jais kvėpavimo takų. Rūbai, aišku, peršlapo tarsi būtų ką tik skalbti: takelis nuo laivelių prieplaukos pilnas drabužius gręžiančių turistų.

Iš Argentinos atplaukęs laivelis lenda į krioklio purslus (vaizdas iš Brazilijos)


Skaityti daugiau: Igvasu: nusotabiausias krioklių pasaulis

 


Niagaros kriokliai

Vieta: Ontarijas (Kanada) ir Niujorko valstija (JAV)

Sunku rasti žodžių apibūdinti tų dviejų baltų krentančio vandens sienų galiai. Jais kiekvieną akimirką prateka 14 kartų daugiau vandens, nei Nemune ties Druskininkais. Ir nors pasaulyje yra galingesnių krioklių, jokie kiti nėra pasiekiami taip paprastai, iš visų pusių. Jie skiria JAV nuo Kanados ir didžiausia abiejų valstybių miestai – Niujorkas ir Torontas – visiškai netoli.

Todėl dar XIX a. prie Niagaros plūdo turistai, abipus krioklių išaugo ištisi kurortai. Be daugybės vaizdų į krioklius (iš JAV pusės – nuo keteros, iš Kanados pusės – iš priekio) ten apstu visokiausių pramogų. Nors dalis krioklių vandens “paimama” elektros gamybai, pagal JAV ir Kanados sutartį dienomis ir per turizmo sezoną tai ribojama – šitokie svarbūs čia keliautojai.

Pasagos Niagaros kriokliai

Visgi, Niagaros kriokliai yra ir vienas dažniausiai plakamų turistinių objektų. Vieniems žavėtis jais trukdo per dideli lūkesčiai, kitiems – turistų minios. Patraukiant per dantį populiarią madą prie Niagaros krioklių praleisti medaus mėnesį, dar tarpukariu išpopuliarėjo frazė (neva Oskaro Vaildo), kad Niagaros kriokliai yra “antrasis didelis kiekvienos amerikietės nuotakos nusivylimas”.

Tačiau labiausiai Niagaros krioklius puola gamtos mėgėjai – dėl to, kad jie apsupti civilizacijos, pastatų. Bet man tai – tik privalumas, nes dėl tokio peizažo Niagara unikali. Pasaulio kalnuose ar džiunglėse didelių krioklių – daugybė. Bet tik viena vienintelė Niagara pilasi miesto centre. Nuo kiekvieno tilto, bokšto, krantinės ar dangoraižio pamatai vis kitą krioklių vaizdą, o naktį jie apšviečiami įvairiaspalvėmis šviesomis.

Pasagos Niagaros kriokliai iš viršaus (nuo JAV pusės)

 


Islandijos kriokliai

Vieta: Islandija

Vandeningiausi Europos kriokliai pilasi Islandijoje. Detifosas yra vieninteliai iš matytų mūsų žemyne, kur gali pajusti tikrą “vandens galią”, o ne tik gerėtis aukščiu, iš kurio jis krenta. Nuo Detifoso kiekvieną sekundę krinta beveik tiek vandens, kiek prateka Nemunu ties Druskininkais. Atmosferą kuria ir atšiauri aplinkinė gamta: jokių medžių, beveik jokių gyventojų ir nors lankiausi rugpjūtį, košė stingdantis vėjas.

Detifoso krioklys

Islandijoje krioklių ir daugiau ir jie – labai įvairūs. Skógafoss žavėjo ramybe ir didele vaivorykšte. Seljalandsfoss yra galimybė užeiti vandens srovei už nugaros. Srovė atrodė it tekanti iš kokio milžiniško čiaupo, o pakeliui ją į šalis pustė stiprūs islandiški vėjai. Įspūdingi ir Gulfoss, Godafoss kriokliai – važiuodamas aplink Islandiją prie krioklių galėjau stabčioti ir stabčioti.

Skógafoss krioklys Islandijoje

Seljalandsfoss krioklys žvelgiant nuo tako už jo


Skaityti daugiau: Islandija: keturių stichijų šėlsmas

 


Įspūdingiausių pasaulio krioklių žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Įspūdingiausi pasaulio krokliai.

 


Kiti labai įspūdingi pasaulio kriokliai

Šitie kriokliai gal ir neužgniaužia kvapo ištisoms valandoms – kaip aukščiau išvardytieji. Bet sustoti prie jų, pažvelgti į jų almančius vandenis vis tiek yra nepakartojama patirtis, kurią rekomenduočiau visiems, vykstantiems į atitinkamus kraštus.

Langfosas (Norvegija)

Kad pamatytum šį krioklį, pakanka važiuoti keliu, nes krioklio vandenys prateka po kelio apačia. Tačiau sustokite, apsidairykite, pasigerėkite, menki atrodo automobiliukai, važiuodami pro šitą krioklį!

Langfoso krioklys teka į Norvegijos fjordą (anapus kelio)

Akakos krioklys (Havajai, JAV)

135 metrų vertikalus krytis į bedugnę.
Plačiau: Havajai – stebuklinga gamtos didybė

Siauro ir aukšto Akakos krioklio vandenys


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , ,


Įdomiausi imperijų amžiaus didmiesčiai

Įdomiausi imperijų amžiaus didmiesčiai

| 0 komentarų

1750-1950 m. didžiosios imperijos dalijosi pasaulį, o jų didmiesčiai augo neįtikėtinais tempais – į kai kuriuos greitai sugužėjo ištisi milijonai gyventojų. Statiniai buvo įvairesni ir didingesni nei bet kada anksčiau – bet puošnūs it Viduramžių katedros. Nauji bulvarai, traukinių stotys, pirmieji dangoraižiai, net gamyklos – viskas buvo gražu. Nenuostabu, kad iki šiol pramonės revoliucijos eros miestai yra bene labiausiai mėgiami turistų. Dauguma jų dar ir šiandien – svarbūs ekonomikos centrai, traukiantys galybę imigrantų iš buvusių imperijų. Gaila, kad dažname tokių miestų jį pastačiusios tautos nebesudaro gyventojų daugumos.

Šie “pasauliniai didmiesčiai”, išplėtoti imperijų epochoje, man labiausiai prie širdies:

 


Londonas

Vieta: Jungtinė Karalystė

XIX a. iš Londono valdyta imperija, kurioje niekad nenusileisdavo saulė. To laikotarpio Britanija driekėsi per visas laiko juostas, per visus žemynus ir buvo didžiausia kada nors egzistavusi valstybė.

Vindzoro pilis. Tai - didžiausia pasaulyje gyvenama pilis, nes joje ligi šiol kartais dienas leidžia Anglijos karalienė

Londonas XIX a. tapo didesniu miestu, nei bet koks miestas bet kada anksčiau pasaulyje. Nepaisant Antrojo pasaulinio karo sugriovimų, laikmečio didybė iki šiol atsispindi Londono pastatuose: didžiuliame parlamente, neogotikinėse traukinių stotyse, Vestendo teatruose, teismuose, universalinėje Harrod’s parduotuvėje. Net buvusiuose priemiesčiuose, kur kadaise glausdavosi pėsčiom į Londoną dirbti fabrikuose pėsčiomis atėję kaimų vargšai, o šiandien gyvena azijiečiai ir afrikiečiai iš jau buvusių Britų kolonijų. Nors imperija subyrėjo, Londonas išliko svarbus pasaulio centras.

Londono birža - nuo pat imperinių laikų Londono finansinė širdis (ir viena pasaulio finansinių širdžių)

Tauerio tiltas, netoli kurio atplaukdavo į kolonijas nukreipti laivai. Grinvičo observatorija, pagal kurią nustatytas iki šiol galiojantis “nulinis laikas”. Šimtai smuklių keistais pavadinimais, kur rinkdavosi eiliniai darbininkai ir legendų prototipai – Džeko skerdiko, Šerloko Holmso…

'Eiliniai', kelionių vadovų neišgarsinti Viktorijos eros Londono viešieji pastatai. Iš kairės - Karališkieji teismai, Katalikų katedra, St. Pancras geležinkelio stotis

Apie Londono dominavimą XIX a. pasaulyje daug pasako tai, kad šios Londono legendos tapo viso pasaulio legendomis. Ir net visiškai geografija ar istorija nesidomintis apie Londoną žinos nemažai.

Anglijos parlamentas Londone, iš kur valdyta visa Britų imperija

Imperijų amžius tebeatsispindi ne tik Londono pastatuose, bet ir tradicijose: iš tų laikų raudonieji dviaukščiai autobusai, policininkų šalmai, juodieji taksi. Naujoves Londonas priima lėtai, o ir jas įvelka į tradicijų rūbą.

Karalienės sargybiniai po eilinės ceremonijos palieka postus prie Vindzoro pilies

Skaityti daugiau:
Londonas: Britų Imperija viename mieste

 


Paryžius

Vieta: Prancūzija

Paryžius laikomas romantikos ir meilės miestu. Galbūt todėl, kar priešingai nei Londoną, jį labiausiai garsino iš visos Europos čia vykę menininkai ir filosofai, o ne verslininkai ir pramonininkai.

Šv. Širdies bažnyčia ant Monmartro kalvos

Pasaulyje mažai lygių turi Paryžiaus meno muziejai. Revoliucijos metu nuverstų karalių klasikinė kolekcija saugoma Luvro rūmuose, modernus menas – Pompidu centre, o miesto “aukso amžiaus” eros (XIX a.) darbai – Orsi buvusioje traukinių stotyje.

Paryžiaus Panteonas, XIX a. pastatytas nusipelniusių prancūzų laidojimui

Bet ne ką mažiau puikus XIX a. muziejus yra pats Paryžius. Tame amžiuje miestas buvo iš esmės nugriautas ir perstatytas iš naujo, kad švytėtų kaip didžiosios Prancūzijos imperijos sostinė. Net senoji Dievo motinos katedra buvo smarkiai rekonstruota, romantizuota.

Eifelio bokštas. Smulkioji prekyba turistams po juo - iš esmės vien iš buvusių kolonijų kilusių žmonių užsiėmimas

Senamiesčio tad Paryžius beveik neturi: viduramžiškas gatves pakeitė tiesūs platūs bulvarai, nutiesti taip, kad sudarytų ašis, kurių galuose ties horizontu visad žiba koks didingas pastatas: Triumfo arka, Eifelio bokštas… Visi jie puikiai atpažįstami bet kur pasaulyje.

Viena Paryžiaus urbanistinių ašių iš Eifelio bokšto

Skaityti daugiau:
Paryžius: prieškario Europos žavesys

 


Niujorkas

Vieta: Niujorko valstija, JAV

Niujorkas yra Amerikos, turbūt viso Vakarų pasaulio širdis, didžiausias jo miestas.

Niujorko panorama

Tarpukariu, Europą nusiaubus Pirmajam pasauliniam karui, jis tapo didžiausiu pasaulio miestu. Ir jo architektai nepasitenkino tiesiog pastatydami “Amerikos Londoną” ar “Amerikos Paryžių”. Vietoje penkių ar šešių aukštų namų jie statė dešimčių aukštų, o 1931 m. Empire State Building tapo pirmuoju pastatu, viršijusiu 100 aukštų. Europoje niekas jo neaplenkė iki pat šiol…

Seni ir įstabūs Niujorko dangoraižiai

Seni ir įstabūs Niujorko dangoraižiai

Niujorkas buvo miestas, kokio pasaulis neregėjo, ne tik dėl dangoraižių, kurių už JAV ribų dar ilgai niekas nestatė, bet ir dėl imigrantų. Kokių tik pasaulio šalių imigrantų nepasitiko simboliška Laisvės statula! Atvyko ir šimtai tūkstančių lietuvių, daug jų ir nusėdo Niujorke.

Elio salos imigrantų registracijos punktas

Elio salos imigrantų registracijos punktas, dabar imigracijos muziejus – vienas didingų XIX a. Niujorko pastatų. pro čia imigravo ir šimtai tūkstančių lietuvių.

Nepaisant visus viliojusios laisvės ir kapitalizmo, dangoraižiai čia statyti gražūs ir puošnūs: XIX a. net verslininkai architektūrai netaupė. 1908-1931 m. vidutiniškai kas 4 metus Niujorke būdavo pastatomas naujas aukščiausias visame pasaulyje pastatas. Deja, vėliau kai kurie jų virto dulkėmis, nes paveldo saugoti JAV neįprasta. Tačiau Niujorkas išliko Niujorku.

Goodyear dirižablis skrenda pro laisvės statulą

Ir net labiau nei bet kuris kitas miestas šiame sąraše, Niujorkas ir šiandien – viena pasaulio sostinių, dar vis sėkmingai konkuruojantis su Azijos didmiesčiais. Todėl greta senų dangoraižių – ir naujas žibesys.

Times Square, kur žmonės savo noru sėda pažiūrėti reklamų

Times Square, kur žmonės savo noru sėda pažiūrėti reklamų. Ši aikštė, priešingai vaizdui, nėra nauja – reklamos čia žiba jau per 100 metų, tik jos keičiasi ir jų daugėja

 


Čikaga

Vieta: Ilinojus, JAV

Čikagai sukurta begalė epitetų. “Dangoraižių miestas”, lenktynėse į aukštį lenkdavęs Niujorką. “Dvidešimtojo amžiaus gimtinė” – net nesusimąstome, kiek mūsų kasdienybės detalių gimė ~1900 m. Čikagoje: nuo parduotuvinės mėsos iki liftų. “Amerikos lietuvių sostinė“, kur prieškariu mūsų gyveno daugiau, nei bet kuriame Lietuvos mieste. Amerikos lenkų, ukrainiečių, dar galybės tautybių centras, “rajonų miestas”, kurio kiekvienas pakraštys alsuodavo kokios tolimos Europos šalies aidais.

Gal keista, bet Čikagos centre jaučiau, kad mane supa pasaulio istorija. Taip, Čikaga neturi gotikinių ar barokinių bažnyčių, bet ar pas mus jų šitaip daug? Net Vilniaus senamiestis gana mažas ir jo namai mažyčiai. O Čikagos centrinė “Kilpa” (Loop) net XXI a. masteliais – sunkiai pranokstama. Daugybei čionykščių pastatų jau apie 100 metų ir jie alsuoja ta gražesnių “Amerikietiškos svajonės” laikų dvasia. Kai Čikaga buvo penktasis pagal dydį pasaulio miestas. Kai biurų dangoraižiai statyti puošniai it karalių rūmai – kaip “Chicago Tribune” pastatas, pilnas kolonų, verslą šlovinančių citatų ir nuo garsiausių pasaulio pastatų atgabentų plytų. Arba seniausia pasaulio opcionų birža, karūnuota triaukšte deivės Cereros skulptūra.

Čikagos centras. Artimesni dangoraižiai - seni, už nugaros stovi naujesni stikliniai

Tarp senų ir naujų dangoraižių oro koridoriumi kartą prabirbė sraigtasparnis. Nuolat žviegė “Elevated” traukiniai, kurių trasos 1892 m. iškeltos viršum gatvių. Kiek daug kartų klausė to spengiančio garso! Rymojo seni ir modernūs meno kūriniai, kuriuos pradėjo pirkti XIX a. mecenatai.

Tai - ne rūmai, o Chicago Tribune laikraščio administracinio daugiaaukščio apačia Čikagos pagrindinėje gatvėje, pravardžiuojamoje 'Šlovingąja mylia'.

Čikagos “Kilpa” vienodai žavi visus turistus – jos didybė tautybės neturi. Bet už “Kilpos” ribų europiečiai turistai staiga išsiskirsto, ieškodami kažko artimesnio savo šaknims. Žymiausias Čikagos lietuvių rajonas – Marquette Park, ~1960 m. glaudęs 30 tūkstančių lietuvių – tebesididžiuoja masyvia patriotinėms mozaikomis puošta bažnyčia, Lietuvos gatve. O juk tokių rajonų buvo daug, puošnių lietuviškų bažnyčių – keturiolika! Deja, lietuviai seno, jų vaikai nutautėjo, jų rajonai virto juodaodžių getais. Ir nors tebealsuoja lietuviški muziejai bei mokyklos, tą lietuvybės dvasią, kokia klestėjo pokariu ar tarpukariu, kai į paminklo Čikagos lietuviams Dariui ir Girėnui atidengimą atėjo 60 tūkstančių žmonių, tebeprimena tik milžiniški antkapių laukai Čikagos lietuvių kapinėse.

Šv. Kryžiaus neobarokinė lietuvių bažnyčia Čikagoje įršayta net į kelionių vadovus po Čikagą. Statyta 1913 m. Lietuviškos mišios nebevyksta

Skaityti daugiau:
Čikaga – amerikietiškos svajonės miestas

 


Sankt Peterburgas

Vieta: Rusija

Sankt Peterburgą pastatyti užsakė caras Petras I XVIII a. pirmoje pusėje – kad Rusija turėtų sostinę, vertą Europos imperijos. Miestas ir jo priemiesčiai prisipildė vini už kitus įspūdingesnių rūmų ir kupoluotų cerkvių bei gražių eilnių namų. Tai buvo carų miestas, ir jo istorija žengė koja kojon su visa imperijų amžiaus istorija.

Peterhofo carų rūmai ir fontanai Sankt Peterburge.

Rusija plėtėsi į pietus, rytus ir vakarus, XVIII a. pabaigoje užkariavo ir Lietuvą – taip Sankt Peterburgas tapo sostine ir lietuviams, ten važiavo mūsų iškiliausi menininkai ir mokslininkai.

Ermitažo vidus.

Iki pat šiol Sankt Peterburgas laikomas inteligentų miestu. Po komunizmo žlugimo Sankt Peterburgo gyventojai balsavo už senojo pavadinimo susigrąžinimą (vietoje sovietinio “Leningradas”), nors labiau susovietinta aplinkinė sritis nusprendė pasilikti “Leningrado sritimi”. Rusijos imperijos liaudies muziejuje Sankt Peterburge tebeeksponuojami XIX a. imperijos tautų rankandai, tarp jų – lietuvių. Buvę carų rūmai – Ermitažas – virto meno muziejumi, kuriame – rusų supirkti ir per karus prisiplėšti viso pasaulio senųjų menininkų darbai, kuriuos rinkti imperijų amžiuje buvo ypač madinga.

Sankt Peterburgas kartais pavadinamas ir “Šiaurės Venecija”, mat jis pilnas kanalų ir tiltų per juos, o priešais miestą stovi kitas miestas, paverstas jūrų tvirtove – Kronštatas.

Kanalas ir Prisikėlimo cerkvė.

Skaityti daugiau:
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis

 


Maskva

Vieta: Rusija

Maskvoje Stalinas kūrė naują imperinį miestą, Sovietinės valstybės sostinę. Daug senybių – puošnios didžiulės cerkvės – virto dulkėmis ir užleido vietą didelėms aikštėms bei didesniems pastatams. Maskva plėtėsi sparčiai, tapo didžiausiu Europos miestu.

Nors didžiojoje pasaulio dalyje XX a. pradžioje jau buvo madinga projektuoti moderniai, Stalinas “savąją Maskvą” liepė statyti įkvėptas senovinių stilių: baroko, gotikos, klasicizmo. Tik masteliai buvo jau šiuolaikiški, milžiniški.

Raudonoji aikštė

Todėl Maskvoje galima atrasti septynis senoviškai atrodančius dangoraižius, o pirmosios Maskvos metro stotys puošnumu gali priminti Europos katedrų navas.

Žlugus komunizmui Maskva nebuvo apgręžta 180 laipsnių – senieji stabai, tokie kaip Lenino mauzoliejus Raudonojoje aikštėje, liko, nors ir prarado dalį populiarumo. Tačiau buvo atkurta ir kai kas iš senesnės, carinės Maskvos – pavyzdžiui, atstatytos cerkvės.

Carinių laikų universalinė parduotuvė Maskvoje

 


Budapeštas

Vieta: Vengrija

Budapeštas, priešingai daugeliui gražiausių 1750-1950 m. eros miestų, nebuvo didelės imperijos sostinė. Atvirkščiai: savo svarbą jis įgijo vienai tokių imperijų – Austrijai – pamažu griūvant. Prispausti tautinių nesutarimų austrai buvo priversti didžiausiajai savo mažumų – vengrams – suteikti lygias teises. Šalis tapo Austrija-Vengrija, o Budapeštas – vengriškosios jos dalies širdimi.

Budapešto pirtys

Budapešto pirtys, įkurtos turkų, bet išsilaisvinusių vengrų perstatytos šlovingu XIX a. stiliumi

Teises išsikovoję patriotiški vengrai neketino sustoti versdami savo didmiestį vienu gražiausių ir didingiausių Europoje. Naujosios miesto dalies – Pešto – didžios gatvės pildėsi ne tik puošniais daugiabučiais, bet ir milžiniškais projektais. Po viena jų pirmoji visoje žemyninėje Europoje metro linija (1894 m.) veža prie romantiškos “Viduramžių” pilies, iš tikro pastatytos 1896 m. švenčiant Vengrijos tūkstantmetį. Neogotikinis Vengrijos parlamentas (1904 m.) – vienas didžiausių tokių pastatų pasaulyje, pastatytas, kad prilygtų (ar pranoktų) britų parlamentą Londone. Sena iš turkų perimta Budapešto tradicija – pirtys – irgi buvo perstatytos į neobarokinius rūmus.

Pažvelgus į Budapešto parlamento vidų sunku pasakyti, kad jis įrengtas XX a. Tačiau vengrai Budapešte mėgino sukurti tai, ko neturėjo: senoviškai atrodantį miestą, primenantį Europos imperijos sostinę

Peštas tikrai pranoko senamiestį – Budą – kitame Dunojaus krante, bet ir į tą kalną įdomu užlipti bei pasivaikščioti. Dar vienas labai gražus miesto vaizdas atsiveria plaukiant Dunojumi – ši upė šiandien, kaip ir XIX a., pilna laivų, o pakrantės kaip niekad gražiai apšviestos.

Didvyrių aikštė (1990 m.) Budapešte

Didvyrių aikštė (1990 m.) Budapešte

 


Ryga

Vieta: Latvija

Šiandien Ryga panašaus dydžio kaip Vilnius ir Talinas. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ji buvo vienas iš didžiausių visos Rusijos imperijos miestų, atsilikęs tik nuo Sankt Peterburgo ir Maskvos. Rygą sparčiai išaugino industralizacija ir todėl ~1870-1914 m. statyti rajonai mieste – didžiuliai.

Garsi Alberto gatvė Rygoje. Dešinysis pastatas - iš art nouveau pradžios laikų, kai dar buvo kažkiek istorijos imitacijų, o kairysis - tautinio romantizmo stiliaus

Naujųjų fabrikų darbininkai ir šeimininkai gyveno ne tik mediniuose daugiabučiuose, bet ir šimtuose art nouveau stiliaus architektūros daugiaaukščių. Tai buvo XX a. pradžios architektų mėginimas sukurti naują, tačiau gražų stilių. Fasadus jie puošė augalais, o Rygoje dar ir detalėmis iš latvių mitologijos – juk vyko latvių tautinis atgimimas.

Jugendo stiliaus fasadas iš arčiau.

Nauji pastatai aplink tiesias Rygos gatves kone ištisai šešiaaukščiai – kas tais laikais Rytų Europoje dar nebuvo norma. Į miestą atvykstant įvairiataučiams žmonėms iš visos Rusijos imperijos dygo ir bažnyčios, cerkvės, sinagogos, o elitas kėlėsi į žavių medinių vilų priemiesčius (ar bent jau turėjo ten vasarnamius).

Art nouveau stiliaus laiptinė name, kuriame yra art nouveau muziejus. Ji - atvira lankytojams.

Visa tai sudaro Rygos žavesį, o tarpukariu, Latvijai tapus nepriklausoma, prie to prisijungė nauji, tautai svarbūs simboliniai pastatai: didžiulės karių kapinės, prarandamą kaimo realybę atspindintis muziejus po atviru dangumi.

Skaityti daugiau:
Ryga: Pabaltijo didmiestis

 


Šiame straipsnyje aprašyti miestai žemėlapyje:

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Įdomiausi imperijų amžiaus didmiesčiai.

 


Kiti imperijų eros miestai

Norite daugiau? Štai dar eilė imperijų eros (1750-1950 m.) miestų, palikusių man milžinišką įspūdį. Juose tasai didybės amžius gal atsispindi tik dalyje rajonų – bet vis vien pribloškiamai.

San Franciskas (JAV)

San Franciskas garsėja savo didingais XX a. pradžios tiltais (kone pasauliniu tiltų etalonu), “Viktorijos tipo” sublokuotų namų eilėmis, unikaliais per 100 metų skaičiuojančiais lynų vagonais. Miestas užgimė per XIX a. Aukso karštinę, bet atstatytas po 1906 m. žemės drebėjimo.
Plačiau: San Franciskas – aukso amžiaus didybės miestas

Lynų vagonas (Cable car) - unikali Imperijų amžiaus transporto priemonė, likusi tik San Franciske. Vagonėlius tempia požemyje besisukantys lynai

Berlynas (Vokietija)

Vienos didžiausių imperijų – Vokietijos – sostinė neabejotinai patektų tarp pačių įspūdingiausių, jei ne ją sugriovęs Antrasis pasaulinis karas ir pusę miesto okupavę sovietai. Tačiau pavienių praeities didybės ženklų – nacistinės architektūros, kaizerio laikų rūmų, tiltų ir bažnyčių – ten dar liko.
Plačiau: Berlynas – visas XX a. viename mieste

Puošnus prieškarinis Oberbaumo tiltas Berlyne, statytas 1898 m. Vokietijos imperijai esant aukščiausiame taške.

Stokholmas (Švedija)

Imperijų laikais Švedija buvo nedidelė šalis – tačiau dėl to jos architektai ir kūrėjai tik labiau siekė įkvėpimo istorijoje, pastatydami nuostabius muziejus, prabangius daugiabučius ir romantišką rotušę, kurioje teikiami Nobelio apdovanojimai.
Plačiau: Stokholmas – Švedijos sostinė keturiolikoje salų

Stokhomo rotušė - tautinio romantizmo stiliaus pastatas. Jos langų, stogo formos įkvėptos pastatų iš 'tų didingų Švedijos laikų', tik masteliai - dar didesni

Viena (Austrija)

Viena garsėja gražiomis kapinėmis, lunaparku, socialistiniais eksperimentais ir nacistiniais priešlėktuviniais pabūklais. Juk Imperijų amžiuje Viena buvo ne tiesiog vokiškas miestas ar Austrijos sostinė – tai buvo viena pasaulio meno širdžių, kur gyveno žymiausi kompozitoriai ir gimė architektūros stiliai ir kurios troško užkariautojai.

Vienos naujieji rūmai

Vienos naujieji rūmai

Barselona (Ispanija)

Ar vienas architektas gali padaryti miestą vertą tokio straipsnio? Galbūt ne, bet Antonijo Gaudžio šedevrai suteikė Ispanijos ekonominiam centrui Barselonai tą paskutinį štrichą, dėl kurio ten tikrai verta važiuoti savaitgaliui. Tie pasakiški pastatai įkūnija ~1900 m. Europos imperijų siekį priblokšti, kartu pasiimant, kas geriausio, iš kitur.

Gaudžio projektuotos Šv. Šeimynos bažnyčios vidus Barselonoje

Gaudžio projektuotos Šv. Šeimynos bažnyčios vidus Barselonoje

Madridas (Ispanija)

XIX a. Ispanijos imperijai saulė leidosi, tačiau apsidairęs Madride to nepasakytum: jo prospektus supa vieni didingiausių, puošniausių ir aukščiausių ~1900 m. statytų pastatų Europoje. Nors tai – gerokai senesnis miestas, jo XIX-XX a. rajonai – vieni įspūdingiausių.

Madrido Gran Via, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios įspūdingi rajonai

Madrido Gran Via, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios įspūdingi rajonai

Naujasis Delis (Indija)

Imperijų laikais svarbiausia pasaulio kolonija buvo Indija. Tai ieškodamas kelio į ją Kolumbas atrado Ameriką. Sugebėjusi užimti Indiją, galingiausia pasaulio imperija – Britai – pastatė ten jos vertą sostinę: Naująjį Delį. Britiška didybė čia susipynė su indiškais architektūros stiliais.
Plačiau: Indija – viduramžiška šalis be taisyklių

Indosaracėnų stiliaus britų statytos ministerijos Naujajame Delyje, kaip ir visi Šiaurės Indijos miestai, žiemomis apglėbtos smogo.

Havana (Kuba)

Havana europiečiams atradus Ameriką greitai tapo turtingiausiu jos miestu, per kurio uostą ispanai gabeno didžiumą Amerikos turtų (ir dalis jų nusėdo Havanos pastatuose). Deja, per komunizmo dešimtmečius daug kas sunyko ir apgriuvo – tačiau dabar restauruojama, be to, kai kuriems žmonėms aplūžusi – o ne išlaižyta – senovė – tik žavesnė.
Plačiau: Kuba – mirštančios revoliucijos žemė.

Pusiau apleisti pastatai Havanos centre.

Vašingtonas (JAV)

JAV sostinė Vašingtonas ir gimė imperijų eroje. Įkurtas 1791 m., jis tapo milžiniškos JAV valstybės širdimi. Ilgainiui čia pastatyti ne tik valdžios rūmai, bet ir didingiausi Amerikos memorialai, didžiausi muziejai (visi nemokami). Todėl Vašingtonas – neabeotinai viena svarbiausių JAV vietų “kultūriniams” turistams.

Vašingtono kapitolijus - JAV parlamentas

Vašingtono kapitolijus – JAV parlamentas. Vienas daugybės didingų specialiai šiam miestui statytų pastatų


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , ,


Žaviausi modernūs Azijos didmiesčiai

Žaviausi modernūs Azijos didmiesčiai

| 0 komentarų

Šiuolaikiniai Azijos didmiesčiai – patys moderniausi pasaulyje ir labiausiai perpildyti žmonių ir dangoraižių.

Juose mažai paskirų įdomybių – užtat kvapą gniaužia visuma: nepailstančios žmonių upės, neužmieganti gyvybė, ryškūs neonai, visiškai skirtinga kultūra.

 


Tokijas

Vieta: Japonija

Tokijas – didžiausas pasaulio miestas (37 mln. gyv. – kaip 13 Lietuvų!). Ir jo dydžiui aprašyti žodžių nepakanka. Tai – fantastiškas metropolis, kur automobilių keliai gali būti trijų aukštų, kur tarp namų it kokie amerikietiški kalneliai nardo greitieji traukiniai, kur degalinėse žarnos, taupant vietą, kabo nuo lubų. Kur kavinės ir restoranai įsikūrę ir penktuose ar dešimtuose pastatų aukštuose. Kur automobiliai parkinguose kraunami į stirtas specialiais liftais, kad užimtų mažiau vietos. Ir nuo centro iki miesto pakraščio tenka važiuoti gerą valandą geležinkeliu, į kurio traukinį tave įtalpins grūdėjas.

Tipiškas Tokijo vaizdas: žibančios reklamos viršuje ir minios apačioje. Tokijas atstaytas aukštais siaurais namais be jokio vyriausiojo architekto priežiūros. Todėl jis chaotiškas, bet probloškiantis masteliais.

Tokijui – 600 metų, tačiau jame nerasi nieko seno. 1923 m. miestą sugriovė žemės drebėjimas, 1945 m. – amerikiečių bombardavimai. Tada Japonija pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą. Taip galutinai pasibaigė ta sudievinto imperatoriaus, beatodairiško karingumo, samurajų kardų ir garbės savižudybių epocha. Iš pelenų pokariu pakilęs Tokijas – jau naujosios, technologijų ir modernumo Japonijos, veidas.

Anime ir elektronikos reklamos Akihabaroje.

Beveik visi tokijiečiai – japonai: tai ne multikultūrinis chaosas, o garsiai plakanti, turtinga ir saugi vienos didžios kultūros širdis. Japoniškas požiūris persismelkia visur, ne tik tęsiamos senos tradicijos, bet ir nuolat gimsta naujos: saviti meno stiliai, lošimai (pačinko), daugiaaukščiai karaokė klubai, net jaunimo subkultūros.

Unikalaus robotų restorano pasirodymo fragmentas. Jame gražiai suplaktos senos ir naujos japonų tradicijos: nindzės ir samurajai, anime įkvėptos karingos merginos, mitologiniai pabaisos jokajai.

Tokijas turi daugybę centrų, ir kiekviename jų atmosfera kitokia, renkasi kitokie žmonės. Jaunimo Šibuja, “rožinis” subkultūrų Haradžiuku, verslo Vakarų Šindzukus, kiek nepadorus pramoginis Rytų Šindzukus, užsieniečių Ropongis, valdžios Nihonbašis, prabangios prekybos Ginza, elektronikos ir anime Akihabara, sumo Riogokus, religijos Asakusa, modernių pramogų Odaiba…

Roboto Gundamo žibanti statula prie prekybos centro Odaiboje.

Tokijas – Miestų Miestas, į kurį panašių nėra ir dar ilgai nebus. Kai iš Tokijo skridau namo per Paryžių, Prancūzijos sostinė man atrodė tarsi mažas miestelis – jausmas panašus, kaip iš to paties Paryžiaus grįžus į Vilnių.

Asakusos Sensodzi šventykloje kūrenami smilkalai.

Skaityti daugiau:
Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis

 


Honkongas

Nors 1997 m. Honkongą Jungtinė Karalystė atidavė Kinijai, ši įsipareigojo išlaikyti jame kapitalistinę sistemą. Ir “kapitalistinė” čia per švelnus žodis: tai laisviausia pasaulio rinka, kur tik neseniai atsirado minimali alga ir tėvystės atostogos (trijų dienų), o mokesčių ir valstybinių paslaugų beveik nėra. Net Honkongo dolerius spausdinantys bankai, viešasis transportas ir “Miesto gražinimo agentūra” čia siekia pelno.

Honkongo centro vaizdas iš Kaulūno pakrantės - turbūt gražiausia gyvenime mano regėta naktinė panorama.

Joks “vyriausiasis architektas” nekontroliuoja Honkongo plėtros, čia stato beveik kas ką nori. Ir nepaisant to iš kito kranto tasai švytintis chaosas – viena gražiausių naktinių pasaulio panoramų, o buvimas jo viduje, vaikščiojimas daugiaaukščiais planuose nesužymėtais šaligatviais – sunkiai pakartojamas jausmas.

Vienas Honkongo gatvių turgų Monkoko rajone. Monkokas vadinamas 'tankiausiai gyvenama vieta žemėje', bet manau šios žinios gerokai pasenusios: naujesnės Honkongo vietos panašiai užgrūstos aukštesniais daugiabučiais.

Be to, kad ir kaip skambėtų neįtikėtinai, vos 24% Honkongo žemės užstatyta – likusi į privačias rankas neatiduota ir ten gyvenimas teka sena vaga, su salomis be automobilių, budistų vienuolynais, šimtamečiais Kinijos giminių kaimais. Honkonge net važiuodamas paprastu metro, miesto autobusu ar maršrutiniu laivu kiekvienoje stotelėje gali patekti į kitą pasaulį: nuo kalvoto miško iki penkiasdešimtaukščių daugiaaukščių priemiesčio.

Po Lin vienuolynas Lantau saloje

Iš vandenų nyrančios žaliosios kalvos – tokia pati Honkongo esmė, kaip ir dangoraižių neonai. Honkongas – vis dar jūrų miestas, su ketvirtu didžiausiu planetos konteineriniu uostu, maršrutiniais laivais, žuvies patiekalų gausybe ir viską smelkiančia drėgme.

Tai O žvejų kaimas visiškai netoli nuo Honkongo centro, bet atmosfera ten visai kitokia.

Skaityti daugiau:
Honkongas: šviesų ir jūrų miestas

 


Singapūras

Singapūras – tai disciplinuotas miestas-valstybė, iš Trečiojo pasaulio ilgamečio premjero Ly Kvan Jū mintimis pakeltas iki Azijos finansų sostinės.

Singapūro panorama.

Singapūras nekopijavo Europos ar Amerikos, o sumanė savą tvarką: švaros vardan čia uždraustos kramtomosios gumos, mokesčiai už automobilius daug kartų viršija jų kainą, už smulkius nusikaltimus baudžiama rykštėmis, o dialogas tarp tautybių skatinamas nustačius privalomas kvotas, kiek kiekviename daugiabutyje kurios tautybės žmonių gyvens.

Valstybinių daugiabučių dangoraižių rajonai, kuriuose butus galima tik nuomotis 99 metams, o ne pirkti – retai matomas Singapūro veidas, bet kiekvieno jo žmogaus kasdienybė.

Istoriškai malajiškas, britų kolonistų apgyvendintas kinais ir indais, Singapūras dabar tampa tarptautiniu aukštųjų technologijų miestu: čia laukiami visų tautų imigrantai – tačiau tik išsilavinę ir galintys prisidėti prie tolesnio modernaus Singapūro kūrimo.

Tradicinis kinų rajonas Singapūre.

 


Gvangdžou ir Šendženas

Vieta: Kinija

Pasaulyje tėra trisdešimt miestų, glaudžiančių po dešimtį ar daugiau milijonų gyventojų. Ir du iš jų yra vienas šalia kito pietryčių Kinijoje – Gvangdžou ir Šendženas. Abu jau pakilę iš skurdo, statosi superdangoraižius ir visai teisingai trokšta pasaulinės šlovės.

Ilgai laukti neteks. Kai tarpą tarp šių dviejų miestų padengs augančios viduriniosios klasės vilos jie susijungs į didžiausią pasaulio miestą, su 50 milijonų gyventojų lengvai išstumsiantį dabartinį karalių Tokiją.

Džučiango dangoraižių rajono 'vartai'. Kaip šitokiam miestui 'verslo centras' atrodo nedidelis - kol neprisimeni, kad kone viskas pastatyta per 5 metus.

Gvangdžou ir Šendženas šitokie modernūs todėl, kad jie buvo Kinijos langas į pasaulį, pirma vieta, kur po komunizmo teroro dešimtmečių atkurta laisva rinka.

“Pigią prekybą” dabar jau keičia prabangos prekės. Užsienio turistams vilioti į Šendženą įkurta aibė pramogų parkų, tokių kaip “Nuostabioji Kinija” – visa Kinija viename lauke, su miniatiūromis ir tradicijų spektakliais.

Nakčiai apšviesta Nuostabioji Kinija Šendžene. Honkonge ryškiausiai žiba reklamos. Gvangdžou ir Šendžene populiaru nutvieksti visą pastatą, dažnai - nuolat besimainančiomis spalvomis.

Gvangdžou atkreipia dėmesį į save spalvomis: jo tiltų apšvietimas nuolat mainosi, sveikindamas plaukiančius turistinius laivus. Tiesa, jie kursuoja tik vakarais: dieninis miesto vaizdas dar stokoja žavesio.

Kantono bokštas (tolumoje) iš Perlų upės kruizo. Pastatai dešinėje - daugiabučiai. Palėpės ne tik apšviestos, bet ir gražios: kupolų, piramidžių formos. Upėje - du laivai iš Perlų upės kruizų flotilės.

Taigi, kol kas Gvangdžou-Šendženą į šį sąrašą įrašiau iš dalies “avansu”: aukščiausi dangoraižiai dar statomi, įdomių vietų kiek mažoka. Bet neabejoju, kad nepraeis nė penkmetis, ir Gvangdžou-Šendženo vieta šiame sąraše jau niekas nebeabejos. Juk per tiek laiko šiuolaikinėje Kinijoje pastatomas ne vienas dangoraižis, o ištisi dangoraižių rajonai, ištisos geležinkelių sistemos ir net užkampių miestai virsta pasauliniais didmiesčiais…

Senovės liekanos Gvangdžou. Daug jų sugriauta per Kinijos 'kultūrinę revoliuciją', bet dabar atstatoma.

Skaityti daugiau:
Gvangdžou-Šendženas: didžiausias Azijos miestas

 


Žaviausių modernių Azijos didmiesčių žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Žaviausi modernūs Azijos didmiesčiai.

 


Kiti labai žavūs modernūs Azijos didmiesčiai

Šie miestai taip pat alsuoja modernumu, dydžiu bei gyvybe ir užgniauš kvapą:

Seulas (Pietų Korėja)

Pastaraisiais metais Seulas tiesiog suklestėjo. Nes būtent iš čia pasaulį užliejo “Korėjos kultūros banga”. K-dramos (labai konkretaus stiliaus korėjiečių serialai) ir k-popsas (muzika). Elektroninis sportas ir tekvando imtynės. Visa tai – net Seule dar nauja, bet jau spėjo priversti milijonus jaunuolių žavėtis Korėja. Ir tie korėjofilai keliauja į Seulą tarsi į piligrimystę pamatyti jiems taip imponuojančios šiuolaikinės kultūros širdį.
Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kur gimsta rytojus.

Seulo Gangnamo rajonas. Jį pasaulyje išgarsino daina Gangnam Style, tapusi k-popso langu į Vakarus. Seule Gangnamas žinomas jau seniai: iššaukiančiai apsirengusių jaunuolių minios ir prabangūs automobiliai čia nardė tarp klubų ir kavinių visuose daugiaaukščių aukštuose.

Sidnėjus (Australija)

Australijos nelaikome Azija, bet Sidnėjus vis labiau ją primena, nes čia azijiečiai imigruoja masiškai. Panašus Sidnėjus į Aziją tuo, kad jame mažai istorinių pastatų, tačiau ir tai, kas sukurta XX a., sužavi turistus: garsusis Uosto tiltas, Operos rūmai. Sidnėjus žavi ir savo gyvybe. Ir vandenimis: pačiame miesto viduryje – milžiniška įlanka, kuria keleivius į darbus plukdo maršrutiniai laivai.
Plačiau: Sidnėjus ir Kanbera – dvi Australijos sostinės.

Circular Quay, pagrindinė Sidnėjaus prieplauka, į kur suplaukia visi maršrutiniai laivai

Osaka (Japonija)

Jei Tokijas jau atrodo pernelyg atrastas turistų, važiuokite į Osaką. Šiame antrame pagal dydį Japonijos mieste gyventojų ~22 mln. – taigi, čia rasite visą Tokijo bruzdesį, susigrūdimą, šviesas, modernius dangoraižius ir pramogų įvairovę. Tačiau turistų beveik neišvysite. Visos Osakos pramogos bei jų reklamos čia labai japoniškos: nuo istorinių iki modernių, tačiau irgi tapusių tradicinėmis.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina….

Osakos Šin Sekai rajonas – pilnas jau tradicinėmis spėjusių tapti elektroninių Japonijos pramogų: nuo ‘retro’ žaidimų automatų iki bokšto, kurio viršuje gyvena XX a. sugalvotas dievas Bilikenas


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , ,


Paslaptingiausi priešistoriniai griuvėsiai

Paslaptingiausi priešistoriniai griuvėsiai

| 0 komentarų

Dar iki pirmųjų civilizacijų, kurių pavadinimus žinome, žmonės statė pastatus. Dauguma tokių griuvėsių žavi labiausiai dėl to, kokie jie seni – pilna net mistifikacijų, o sensacinėje spaudoje pasitaiko klausimai “Ir kaip gi ta sena, primityvi kultūra galėjo tai pastatyti?”.

Tačiau Akmens amžiuje buvo sukurti ir pirmieji dalykai, kurie iki šiol įdomūs ir netikėti. Jau ne tik todėl, kad priešistoriniai, bet ir savo ypatinga išvaizda ar kompozicija.

Ir savo paslaptimis, kurios, tikriausiai, niekados nebus atskleistos.

 


Velykų salos statulos

Vieta: Čilė

Velykų sala – viena didžiųjų pasaulio paslapčių. Jos masyvios senos akmeninės skulptūros moai, atsukusios nugaras vandenynui, visoje planetoje neturi analogų.

O juk tai – atokiausia pasaulio žemė! Virš 2000 kilometrų skiria ją nuo artimiausios gyvenamos salos, o iki žemyno reikia skristi 5 valandas. Atrodo stebuklas, kad čia kažin kaip beveik prieš 1000 metų atsikraustė “akmens amžiaus” žmonės. Šansų sugrįžti jie turbūt neturėjo, todėl ištisus amžius Velykų sala jiems buvo visas pasaulis.

Velykų salos moai - pagrindinė priežastis, kodėl ši sala taip masina turistus.

Užtat koks pasaulis! Su sudėtinga religija, savitais meno stiliais, net rašto sistema. Kitur visa tai turėdavo tik didžiosios civilizacijos, o ne izoliuotos salų gentys…

Velykų salos kultūra žlugo ne mažiau keistai, nei gimė. 1888 m. atvykę Čilės kolonistai visus moai rado išvartytus. Negi saliečiai staiga sugriovė, ką kūrė jų protėviai? Kam iš viso buvo reikalingos tos statulos? Saloje gyvenę žmonės mažai ką begalėjo atvykėliams paaiškinti, net savo rašto nebemokėjo skaityti. Romantiški rašytojai ir istorikai nuo tada nepaliauja rašyti hipotezių pilnas knygas, o dešimtys tūkstančių turistų kasmet atskrenda pamatyti Velykų salą savo akimis.

Ahu Tongariki.

Moai statulų išlikę ~887, visos – panašaus stiliaus: iki 10 metrų aukščio, sveriančios iki 80 tonų, su rausvomis “skrybėlėmis” pukao, akimis. Dauguma stovi išrikiuotos eilutėmis ant pakylų, vadinamų ahu. Daugiausiai – net 15 – stovi ant Ahu Tongariki. Visos statulos nukaldintos Rano Raraku skaldykloje. Ten – daugybė nebaigtų akmeninių kūnų, įskaitant pačią didžiausią, 21 m aukščio ir 270 tonų svorio, bei vienintelę klūpančią moai

Teorijų, kas visa tai paskatino, protingi pasaulio mokslininkai prigalvojo tiek, tarsi Velykų sala būtų buvusi milžiniška pasaulio istoriją lėmusi imperija – o iš tikro net “aukso amžiuje” ten gyveno vos kokie 10 tūkstančių žmonių. Negalėdami patikėti, kokią civilizaciją sukūrė šitokia gentis, kai kurie mistikai kėlė hipotezes, kad Velykų sala esanti vienintelė nepaskendusi Atlantidos dalis.

Taip ir nebaigtos moai statulos Rano Raraku skaldykloje.

Skaityti daugiau: Velykų sala – paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

 


Hal Saflienio požemis

Vieta: Malta

Malta garsėja seniausiais išlikusiais pasaulio pastatais (~5000 metų amžiaus). Tiesa, tos šventyklos – smarkiai apgriuvusios, telikusios jų sienos.

Bet išvysti, kaip jos atrodė, dar vis įmanoma. Mat jų kopiją senovės maltiečiai įrengė po žeme. 1902 m. požeminių vandens cisternų kasėjai turėjo be galo nustebti, kai po gyvenamuoju namu aptiko šitaip puikiai išlikusį daugiatūkstantmetį Hal Saflienio požemį.

Čia, manoma, buvo laidojami žmonės – prieš tai supūdžius, kad liktų kaulai. Vieta gležna ir be galo branginama, tad turistų skaičiai griežtai ribojami iki vos 60 per parą: pirkome bilietus internetu prieš mėnesį. Tikrai verta – jei šventyklų griuvėsiai įdomūs todėl, kad labai seni, tai keliaaukštis Hal Saflienio požemis gniaužia kvapą ir pats savaime. Čia žemė išsaugojo viską kaip prieš 5000 metų: nenuskilę aštrūs kampai, ryškūs dažai, siaurėjančios lubos. Niekur kitur pasauly neišvysi tokio gyvo tokios žilos senovės vaizdo.

Jei užsiregistruoti pavėluosite, teks pasitenkinti ant žemės esančių šventyklų aplankymu. Kadaise, tikriausiai, jos buvo net įspūdingenės už Hal Saflienį – tačiau dabar jų mūrai nugriuvę, vos aukštesni už žmogų.

Agar Čimo šventyklos megalitai.

Skaityti daugiau: Malta: arabų kryžuočių sala

 


Sardinijos nuragai

Vieta: Italija

Nuragai – tai prieš 3000-4000 metų statyti masyvūs pilkų akmenų pastatai Sardinijos saloje. Kiekvienas jų – tai ištisas buvęs kaimas-tvirtovė. Roma dar tebuvo savo kūdikystėje, kai Sardinijos gyventojai žvelgdavo į apylinkes nuo štai tokių dirbtinių kalnų.

Svarbiausia – kai kurie jų išsilaikę tikrai puikiai. Vieni seniausių pasaulio statinių, kuriuos dar vis įdomu pamatyti ne tik archeologui.

Šv. Antano nuragas (Nuraghe Santu Antine)

Galima užeiti į vidų, vaikščioti koridoriais, laipioti iš aukšto į aukštą, užlipti ant siaurų stogų, ant kurių kadaise, tikriausiai, nuragų gynėjai laukdavo priešų. Iš viso nuragų – net 7000, daugiausiai salos šiaurės vakarinėje dalyje – bet dauguma jų labiau apgriuvę. Iš toliau nė neatskirsi, kur kalva, o kur – šitokia priešistorinė tvirtovė.

Nurago viduje.

Įspūdingiausi tarp geriau išsilaikiusiųjų – trikampis Nuraghe Santu Antine (Šv. Antano nuragas), kurio ankšti akmeniniai koridoriai dabar apšviesti, ir keturkampis Nuraghe Barumini (Baruminio nuragas), kur dar įmanoma išvysti, kokie dideli iš tikro būdavo nuragai: akmeninė tvirtovė tebuvo dirbtinio kalno viršus, kurį supo siaurų gatvelių-koridorių tinklas su gyvenamaisiais ir kitokiais kambariais.

Baruminio nuragas (Nuraghe Barumini) žvelgiant nuo jo viršūnės

Skaityti daugiau: Sardinija: ramioji Italijos sala

 


Nan Madolas

Vieta: Mikronezija (Ponpėjos sala)

Nan Madolas vadinamas „Ramiojo vandenyno Venecija“. „Venecija“ šiandien nuvalkiotas žodis – turime jas Šiaurės, Rytų, Amerikos ir dar kokias tik nori. Nan Madolas kitoks: tai ne ramus miestelis su kanalais, bet kvadratinį kilometrą užimančio V a. Saudeleurų dinastijos valdžios centro, iš kur anuomet valdytas ne tik Ponpėja, griuvėsiai. Ne kanalai čia iškasti, bet visos mažne 100 salų – dirbtinės, išmūrytos ant kieto koralinio dugno.

Važiuodami į Nan Madolą pasijutome tarsi būtume tarpukario keliautojai. Anais laikais su tuo, ką patyrėme, tekdavo susidurti visur už Europos ribų: siekdamas išvysti egzotiškuosius pasaulio stebuklus turėdavai derinti su vietiniais šeichais, radžomis ar genčių vadais… XXI a. turizmo paprastumas, kai viską sužinai iš interneto, randi pagal tikslius žemėlapius ir nusiperki spausdintą bilietą su spalvingu informaciniu bukletėliu, į Mikroneziją nė neketina ateiti.

Į Nan Madolą reikia bristi per šį purviną vandenį

Paskutinius dar pravažiuojamus kilometrus iki Nan Madolo vedė žvyrkelis, paskui – tik išvažinėtos vėžės pro namelius ir savo vadą paršiukų maitinančią kiaulę. Pasiklausę vietinių pasukome į reikiamą šoninį keliuką. To keliuko savininkas čia turėjo iš mūsų paimti po dolerį – bet jis, matyt, kažkur išvykęs… Kelias netruko pasibaigti ties viena aplūžusia sodyba džiunglių viduryje – greta namo sėdėjo moteris, o jos vyras ar sūnus rinko jau po tris dolerius. Jie – žemės sklypo tarp kelio ir Saudeleurų griuvėsių šeimininkai. Kaip ir kitur Mikronezijoje, Ponpėjoje visa žemė, netgi ir pats Nan Madolas – privati. Ši įžymybė, kurią norint sausuma pasiekti tenka susimokėti trims žemvaldžiams, niekaip nesugebantiems, o turbūt ir nesistengiantiems susikooperuoti ir pardavinėti vieno bilieto, kalbama, dėl to net neįtraukta į UNESCO sąrašą. Nan Madolas – bene svarbiausias pasaulio istorinis objektas, dar nesantis tame nuolat besipučiančiame paveldo rinkinyje.

Per džiungles vedęs takelis atsirėmė į vanens „kanalą“. Anapus – jau Nan Madolo rūmai. Reikėjo bristi. Bent jau dugnas kietesnis ir kojos nesmigo. Šiltutėlis vanduo siekė vos šlaunų vidurį – bet vėliau bus potvynis, todėl viešbučio kateris čionai atplaukti turėjo tik tuomet, kai nebebus taip seklu. Užtat vos persikėlę kiton pusėn išvydome iš tolių atirkluojamą mažesnę valtelę, pilną vietinių žmonių. Tai – Madolenihmo savivaldybės vado, Nan Madolo savininko, atstovai. Jie surinko paskutinę mokesčio už apsilankymą dalį – dar po tris dolerius – ir nuplaukė savo keliais.

Spėjami Saudeleurų dinastijos kapai vienoje geriausiai išsilaikiusių akmeninių salų

Akmenine siena apjuostos salos centre – spėjamas Saudeleurų kapas su stogeliu. Architektūra – paprasta, be raižinių ar lipdinių, bet jau vien pats didžiulių akmeninių mūrų, atplukdytų iš kitų salų, vaizdas čia, Ramiojo vandenyno viduryje, pakankamai įspūdingas, kad suteiktų Nan Madolui tokią paslapties aurą, kokia gaubia ir Velykų Salos statulas. Bet priešingai pastarosioms, Nan Madolas – nekomercializuotas, vis dar “pasislėpęs” toli nuo turistinių kelių, nepakankamai tyrinėtas archeologų. Ir net šiandieniniai ponpėjiečiai į jį žiūri su baime. Po Nan Madolą vaikščiojom vieni, supami tik šmirinėjančių pelių…

Nan Madolu nespėjau ilgai pasidžiaugti. Bridau į kitą dirbtinę salą ir ten į griuvėsius susilaužiau kojos pirštą. Tačiau ligoninėje apie Nan Madolą – ar vietinių požiūrį į jį – sužinojau dar daugiau, nei tarp pačių grivėsių. Kitas pacientas išgirdęs, kur susižeidžiau, kalbėjo apie piktąsias dvasias – esą būtent jos lėmė mano traumą. Ypač jis kamantinėjo, ką aš veikiau Nan Madole ir negi tikrai nieko iš ten nepaėmiau – viskas, kas ten pakeliama, turi būti ten ir palikta, o jei išvežama – privalo būti nuvežta atgal. „Nan Madolą net ir pastatė piktosios dvasios“, – tęsė pasakojimą jau ligoninės registratorius. Paskui jis nuoširdžiai pasipiktino to akmeninio griuvėsių miesto šeimininku: kaip jis gali tik surinkti pinigus ir paleisti turistus vaikščioti vienus piktųjų dvasių apsėstoje vietoje? Apytiksliai trisdešimetis ponpėjietis ligi tol manė, kad vadas už tuos tris dolerius skiria ir „palydą“. Gal kada praeityje taip ir būdavo. Paklausiau, ar patys mikroneziečiai lankosi Nan Madole – anas pacientas iškart pasakęs, kad ne, piktas išėjo.

Pasiimti pinigų atplaukia žemvaldžio atstovai

Štai taip. Nan Madolas jokiais būdais nėra akmens amžiaus griuvėsis šiuolaikinio pasaulio apsupty. Toks jausmas, kad visi tikėjimai, buvę jį statant – dar gyvi. O tikriausiai aplinkinių baimės tik išaugo.

Skaityti daugiau: Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis

 


Stounhendžas ir Evburis

Vieta: Anglija

Stounhendžas – tikriausiai garsiausias pasaulyje priešistorinis statinys. Todėl turbūt nustebsite, kad aš ilgai svarsčiau, ar ši vieta, kur, spėjama, vardan žvaigždžių stebėjimo suvilti didžiuliai akmenys, verta šito sąrašo.

Manau, kad Stonhendžas šitoks garsus visų pirma dėl to, kad yra Britanijoje, netoli Londono, todėl turistai jį atrado dar prieš šimtmečius. Jei tokie patys akmenys riogsotų kur trečiajame pasaulyje – tikriausiai, apie juos žinotume gerokai mažiau.

Stounhendžas Anglijoje

Kaip ten bebūtų, Stounhendžas, kad ir apsuptas turistų ir kelių, turi savo dvasią, ypač kai žinai jo amžių (4000-5000 metų), kai vaizduotę įaudrina skaityta literatūra. Dar svarbiau, kad panašių mistiškų vietų, dėl kurių paskirties diskutuojama, Pietvakarių Anglijoje yra ir daugiau.

Štai Evburyje panašūs akmenys supa ištisą kaimą – ir, kai lankiausi vakarop, buvau ten vienintelis turistas, nereikėjo pirkti ir jokio bilieto.

Evburis Anglijoje

Kai kuriuos Pietvakarių Anglijos šlaitus dabina kreidos piešiniai – kai kurie, galbūt, priešistoriniai, kiti – klastotės. Dar yra Glastonberio kalnas, kur įvairūs mistikai įsivaizduoja buvus karaliaus Artūro Avaloną.

Visa tai sudėjus į krūvą, priešistorinių paslapčių mėgėjui Pietvakarių Anglija – viena svarbiausių vietų pasaulyje.

 


Įdomiausi priešistoriniai griuvėsiai pasaulio žemėlapyje

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Paslaptingiausi priešistoriniai griuvėsiai.

 


Kitos įdomios priešistorinės vietos

Norite daugiau? Šiose priešistorinių civilizacijų liekanose jus taip pat sups paslapčių atmosfera:

Senegambijos (Vasu) akmenų ratai (Gambija ir Senegalas)

Gambija ir Senegalas. Vandinami “Afrikos Stounhendžu”, iš tikro šie ~100 ratų yra gerokai naujesni už savo “brolį” Europoje – statyti jau tada, kai Europoje klestėjo didžios imperijos: prieš 1000-2000 metų. Tačiau Afrikoje civilizacija vėlavo ir iki šiol vėluoja: atmosfera aplinkui šiuos ratus – gal ne kaip prieš 1000, bet bent kaip prieš 100 metų, kai arkliai dar stelbė automobilius.
Plačiau:Gambijos lankytinos vietos

Vienas iš Vasu akmeninių ratų.

Niūgreindžas (Airija)

5000 metų amžiaus statinys – balta siena apjuostas kalnas. Nesutariama, kas tai – kapas ar šventovė. Tačiau aišku, kad įėjimas į vienintelį ilgą priešistorinio meno pilną koridorių priderintas prie saulės: tamsų jo interjerą ji apšviečia tik 17 minučių per žiemos saulėgrįžą (bilietai patekti į vidų būtent tą momentą dalinami loterijos būdu dar rugsėjį).

Niūgreindžas Airijoje.


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,