Per pustrečios savaitės aplankiau penkias Amerikas, o namo išvykau iš šeštosios: Čikagos. Šitas JAV veidas geriausiai žinomas: turtai ir dangoraižiai, milijardiniai verslai, šimtų tautų ir tautelių imigrantai.

Visi epitetai, sukurti Čikagai, jai puikiai tinka. „Dangoraižių miestas“, lenktynėse į aukštį lenkdavęs Niujorką. „Dvidešimtojo amžiaus gimtinė“ – net nesusimąstome, kiek mūsų kasdienybės detalių gimė ~1900 m. Čikagoje: nuo parduotuvinės mėsos iki liftų. „Amerikos lietuvių sostinė„, kur prieškariu mūsų gyveno daugiau, nei bet kuriame Lietuvos mieste. Amerikos lenkų, ukrainiečių, dar galybės tautybių centras, „rajonų miestas“, kurio kiekvienas pakraštys alsuodavo kokios tolimos Europos šalies aidais.

Čikagos centras. Artimesni dangoraižiai - seni, už nugaros stovi naujesni stikliniai

Čikagos dangoraižiai alsuoja istorija

Su Čikagos centru pažintis laukė tamsiai. Tiesias plačias gatves supa didžiuliai pastatai – seni puošnūs ir nauji stikliniai. Tarp jų oro koridoriumi kartą prabirbė sraigtasparnis. Nuolat žviegė „Elevated“ traukiniai, kurių trasos 1892 m. iškeltos viršum gatvių. Kiek daug kartų klausė to spengiančio garso!

Gal keista, bet Čikagos centre jaučiau, kad mane supa pasaulio istorija. Taip, Čikaga neturi gotikinių ar barokinių bažnyčių, bet ar pas mus jų šitaip daug? Net Vilniaus senamiestis gana mažas ir jo namai mažyčiai. O Čikagos centrinė „Kilpa“ (Loop) net XXI a. masteliais – sunkiai pranokstama. Daugybei čionykščių pastatų jau apie 100 metų ir jie alsuoja ta gražesnių „Amerikietiškos svajonės“ laikų dvasia. Kai Čikaga buvo penktasis pagal dydį pasaulio miestas.

Tai - ne rūmai, o Chicago Tribune laikraščio administracinio daugiaaukščio apačia Čikagos pagrindinėje gatvėje, pravardžiuojamoje 'Šlovingąja mylia'.

Užvertęs galvą aukštyn vis pasijusdavau priblokštas. Seniausios pasaulyje opcionų biržos daugiaaukštis karūnuotas triaukšte deivės Cereros skulptūra (1930 m.), „Chicago Temple“ biurų dangoraižio (1924 m.) stogas virsta į bažnyčios bokštą (mat jame veikia ir metodistų šventykla). Įkišau nosį į „Chicago Tribune“ dienraščio būstinę (1925 m.) – senovinį dangoraižio vestibiulį puošia žiniasklaidą šlovinančios citatos („Vien tik spaudai – kad ir kokia netikusi ji kartais būtų – pasaulis yra skolingas už visus žmonijos triumfus, kuomet protas ir humaniškumas įveikė klaidas ir priespaudą.“). Keista regėti šitokia senovine didybe alsuojančius biurus, o ne rūmus ar bažnyčias. Bet juk Čikaga dar 1870 m. sukosi verslininkų ir pramonininkų ritmu, kai Europoje galo nesimatė karaliams ir bajorams.

1870 m. Čikagos, tiesa, nebemačiau, mat 1871 m. miestas sudegė. Atgimė it Feniksas – gaisrą atlaikęs 42 m vandens bokštas, tada buvęs aukščiausiu Šlovingojoje mylioje, dabar atrodo it žaisliukas. Pakilau į vieną jį pranokusių dangoraižių, 100 aukštų Džono Hankoko centrą. Ten po kojomis driekėsi užburiantis begalinių šviesų kilimas. Kaip įprasta Amerikos miestui dangoraižių kalvą supa žemų priemiesčių jūra. Garsieji etniniai rajonai. Kažkur ten – ir Amerikos lietuvybės širdys, lietuvių muziejus ir bažnyčios (kadaise buvo 14, šiandien likusios vos kelios), lietuviškų teatrų liekanos ir vis rečiau sutinkami cepelinų restoranai.

Naktinė Čikaga iš Džono Hankoko centro

Šiuolaikiniai Čikagos perlai

Rytą pradėjau pusvalanduką pasėdėdamas Granto parke – Čikagos „Kilpos“ plaučiuose, nepaisant visų verslininkų norų amžiams pašvęstuose būti gamtos oaze. Parką kerta prospektai, supa dangoraižių eilės, ir vis tiek fauna ten lyg užmiestyje – prie manęs netruko prieiti kiškutis.

Granto parkas remiasi į didžiulį Mičigano ežerą, kurio, it jūros, kito kranto nesimato. Kadaise tas ežeras sėmė ir parką, dar vėliau jis buvo užterštas, iki Valdo Adamkaus, tada JAV Aplinkos apsaugos agentūros regiono vyr. administratorius, pastangomis buvo išvalytas. Iš likusių trijų pusių „Kilpą“ rėmina pakeliamaisiais tiltais perdengta Čikagos upė. Jos tekėjimo kryptis kadaise pakeista, kad miesto purvą neštų gilyn į žemyną.

Čikagos upė - aišku, supama dangoraižių

Po Antrojo pasaulinio karo Čikaga perdavė pasaulio pirmūnės estafetę Azijai, bet „Kilpa“ – priešingai nei Detroitas – netgi labai gyva. Nauji dangoraižiai kartais vis pastatomi, kaip „Willis bokštas„, 1973-1998 m. aukščiausias pasaulyje (442 metrai), brutalistiniai „Marina Bay“ daugiabučiai su jachtų prieplauka (1964 m.) ar naujoji Donaldo Trampo turtuolių apartamentų kolonija (2009 m., 423 metrai). Man nauji pastatai atrodė nuobodesni. Juk kiekvienas miestas šiandien stiebiasi į dangų, o prieškarinių art deco ir beaux arts stilių aukštuolių yra vos keliuose.

Tarp dangoraižių – daug šiuolaikinio meno. „Debesų vartai“ it milžiniškas veidrodinis vikšras atspindi pastatus ir dangų. Savo dalelę paliko ir Miro, Šagalas. Spindi tearai ir kupoluota biblioteka. Ją padovanojo užsieniečiai po didžiojo Čikagos gaisro, kad čikagiečiai vėl galėtų skaityti knygas. Jie nė nepagalvojo, kad vienas didžiausių Amerikos miestų iki gaisro… išvis neturėjo bibliotekos. Čikaga buvo pramonės, ne kultūros žemė. Bet tie laikai seniai praėjo, o kultūrinius objektus, kaip Fyldzo gamtos istorijos muziejų, fundavo būtent senstantys pramonininkai.

Debesų vartai atspindi senuosius Čikagos dangoraižius, supančius Grant parką

Čikagos „Kilpa“ vienodai žavi visus turistus – jos didybė tautybės neturi. Bet už „Kilpos“ ribų europiečiai turistai staiga išsiskirsto, ieškodami kažko artimesnio savo šaknims. Aš patraukiau į pietus, kur tarp taisyklingai tiesių gatvių būta daugybės lietuvių rajonų.

Mirštantis Čikagos lietuvių miestelis

Neabejotinai žymiausias lietuvių rajonas pasaulyje – Marquette parkas. Tai buvo unikali vieta, tikra Lietuva už Lietuvos ribų. Apie 1960 m. iš 45 000 rajono gyventojų (tiek, kiek Marijampolėje) apie 30 000 buvo lietuviai. Daug dipukų, nuo sovietų represijų pabėgusio elito. Jie pritapo ir Amerikoje, užėmė svarbias pareigas, gyveno pasiturinčiai. Tai buvo lietuvių Šlovingoji mylia.

Virš rajono tebekyla Mergelės Marijos gimimo bažnyčia – didžiausia lietuvių šventovė bet kur užsienyje. Šalia plazdena trispalvė, o mozaikos rusvo mūro sienose (pavyzdžiui, „Mindaugo karūnavimas“) kelia abejonę, Dievui ar prarastai Tėvynei dedikuota ši šventovė. Mišios čia – tik lietuviškos. Bet vidaus, turbūt irgi persmelkto ilgesiu, neleido išvysti užraktas.

Mergelės Marijos gimimo lietuvių bažnyčia Marquette Park Čikagoje

Netoliese, toje pat Lithuanian Plaza gatvėje – siena ištapyta trispalve ir Vyčiu, priešais bažnyčią – kavinė „Antano kampas“. Užkaltais langais ir su skelbimu „išnuomojama“. Iš dešimčių čia buvusių lietuvių restoranų, kredito unijų, kelionių agentūrų, parduotuvių ir kirpyklų neliko nieko. Beveik nebėra ir lietuvių. Unikalus Amerikos lietuvių „miestas“ ~1970 m. atsidūrė ne vietoje ir ne laiku.

Į pietus nuo Marketės tada driekėsi juodaodžių rajonai. Į darbo kupiną Čikagą šie suplūdo XX a. pradžioje bėgdami nuo vis dar gajaus rasizmo pietuose. Oficialios segregacijos Vėjų mieste nebuvo, bet faktiškai miesto centras buvo baltas, o pietūs – juodi. 1970 m. kilęs pilietinių teisių judėjimas paskatino juoduosius judėti šiauryn. Grupė jų įsteigė palapinių miestelį tiesiog Marketės parke. Jiems tai buvo eilinis baltųjų rajonas pakeliui į miesto centrą. Pakilo nusikalstamumas, nešvara, kilo rasiniai nesutarimai ir lietuviai nenoriai ėmė trauktis. Viskas truko ne vieną dešimtmetį, ~2000 metus rajonas dar šiek tiek alsavo lietuvybe, bet dabar iš jos beliko keli seneliai. Net vienai cepelininei rinka jau per maža, o juodaodžiai lietuviško maisto taip ir nepamėgo.

Uždarytas vienas ilgiausiai atsilaikiusių lietuvių restoranas 'Antano kampas' (kairėje). Šiaip Marquette Park atrodo kaip eilinis Čikagos ar bet kurio JAV didmiesčio rajonas už centro ribų: vienaukščių-dviaukščių namų eilės palei tiesias gatves.

Tas pats mažasis tautų kraustymasis, kaip ir kituose JAV didmiesčiuose. Ironiška, bet susiskirstymas rasėmis neišnyko – tik pasislinko. Marketės parkas dabar – juodaodžių rajonas. Viena mergina, mačiau, vilkėjo trispalviais rūbais (geltona-žalia-raudona). Sutapimas. Juk tai (kartu su juoda) ir Afrikos spalvos.

Ilgiausiai atlaikė religija. Be bažnyčios dar ir moterų vienuolynas. Jo įkūrėjos, sesers iš Ramygalos Marijos Kaupas (Kaupaitės) garbei pavadinta gretima gatvė. Tiesa, tai tik antrasis, „garbės“ pavadinimas (tokius Čikagoje turi daug gatvių). Parko kampe mačiau paminklą Dariui ir Girėnui, į kurio atidarymo iškilmes 1935 m. susirinko 60 000. Į žūties metines teateina keli šimtai.

Paminklas Dariui ir Girėnui Marquette Parke

Lietuviškas paveldas pasklidęs po visą Čikagą

S. Darius ir S. Girėnas skrydžiui ruošėsi kitame Čikagos rajone – Bridžporte. Nė vienas rajonas Čikagoje ar apskritai užsienyje neprilygo Marquette Park, bet lietuvių rajonų Čikagoje buvo daugybė, kiekvieno jų centre – po lietuvišką bažnyčią, pastatytą iš menkų darbininkų algų. Jų čia buvo daugiau nei bet kuriame Lietuvos mieste iki pat 1995 m., kuomet atgautose Vilniaus šventovėse imtos laikyti lietuviškos mišios. Bridžporto Šv. Jurgio buvo seniausia, bet jos didingas neogotikinis bokštas rajono nebepuošia. Bažnyčia uždaryta 1990 m. ir nugriauta. Senus laikus mena tik gatvės pavadinimas „Lituanica“.

Įspūdingiausia išlikusi lietuvių šventovė – 1913 m. Šv. Kryžiaus, įtraukta net į Čikagos kelionių vadovus. Lietuviškas mišias čia pakeitė ispaniškos, o puošnų neobarokinį fasadą aptrankė laikas. Gretimoje aikštėje vyko ispanakalbių imigrantų vaikų šventė, lietuvybe dvelkiantis vidus užrakintas. Ano meto mada vietoj metalinių atminimo lentų iškalti sunkiai sunaikinamus užrašus leido suprasti, kad bent vietą radau tinkamą: archaiška ikijablonskine lietuvių kalba buvo parašyta „Lietuviu Rymo kataliku bažnyčia“.

Šv. Kryžiaus bažnyčia Čikagoje

Čia, Back of the Yards rajone, buvo ir garsiosios Čikagos skerdyklos, industrializavusios mėsos pramonę, kuriose lietuvius skerdėjus skaičiumi lenkė tik lenkai. Šiandien jos jau nugriautos, apylinkėse dūlėja masyvūs apleisti pramoniniai pastatai. Kaip greitai Amerikoje viskas keičiasi!

Ano meto lietuviai atgulę kapinėse. Šv. Kazimiero lietuvių kapinės atrodė tarsi čia būtų palaidotas didelis miestas. Visur lietuviški užrašai. Kapinėse laidojami ir meksikiečiai, bet jų plokštelės nė iš tolo neprilygsta akmeniniams lietuviškiems antkapiams. Sutikome automobilyje rymančią seną Čikagos lietuvę iš dar kito lietuvių rajonėlio aplink tebealsuojančią Marijos nekalto prasidėjimo bažnyčią. Pasakojo, kad dažnai atvyksta čia pamąstyti, o jos aplinka jau pasikeitusi, kaimynai meksikiečiai vis švenčia. Nuvežė mane parodyti kenotafo Romui Kalantai, papasakojo apie įvairius palaidotuosius aplink: šitas buvo aktorius, o čia vienuolių kapai. Klausė, ar Kaune Jėzuitų bažnyčia jau baigta remontuoti – Lietuvoje buvo seniai.

Romo Kalantos kenotafas Čikagoje, supamas senųjų lietuvių antkapių

Visų Čikagos lietuvių rajonų apvažiuoti nespėjome, ką jau kalbėti apie visas Amerikos kultūras ir regionus, o jau vykome į Čikagos O’Hare oro uostą. Bet ir amerikiečiams savoje šalyje dar daug siurprizų. Ji per didelė ir per įvairi, kad pažintum ją visą. Amerikoje keliauti paprasta – tiesa, brangu. Bet manau kada nors dar pratęsiu pažintį ten sugrįžęs.


Visi straipsniai iš kelionės po Jungtines Valstijas

ĮŽANGA: Šeši Jungtinių Amerikos Valstijų veidai
1. Detroitas: Getu virtusi automobilių sostinė
2. Las Vegasas: Suaugusiųjų Disneilendas
3. Juta: Tikėjimo ir gamtos didybė
4. JAV indėnų žemės: Rezervatas, didesnis už Lietuvą
5. Naujoji Meksika: Molio miestai, lotyniška dvasia
6. Čikaga: Amerikietiškos svajonės miestas