Detroitas amerikiečiams – žlugusio miesto sinonimas. Visas didmiestis – vienas ištisas “juodaodžių getas”, kur nusikalstamumas – milžiniškas ir kur eiliniai amerikiečiai tau pataria nekišti nosies.

Bet Detroitas – ne lūšnynas iš palaikių namų. Tai Motorų miestas, automobilių tėvynė, kur Henris Fordas įrengė pirmąjį pasaulio konvejerį. Anuometę prabangą mena tarpukario dangoraižiai – puošnūs tarsi senamiesčio rūmai, be jokio plyno stiklo ir betono. Tik vieni gražuoliai apleisti, kiti – jau seniai likę tik nuotraukose.

Detroito dangoraižiai. Iš kairės į dešinę: Cadillac Building, apleistas Book Tower ir puikiai suremontuotas Guardian Building, kuriame dirba savivaldybė

Ištuštėjusį centrą supa begalinės apgriuvusių ir sudegintų namelių dykros. Datos jų frontonuose mena 1930 ar 1950 metus, kai Detroite gyveno du milijonai, kai jis vis pretenduodavo rengti Olimpiadą. Šiandien beliko 650 000 žmonių.

Detroitas – siurrealistinė vieta, kur amerikietišką svajonę pakeitė afrikietiška desperacija. Man miestas paliko didžiulį įspūdį: slogų, bet galingą.

Amerikoje viskas keičiasi

Amerika įvairialypė, bet ten nėra kone amžinų kraštų, saugančių savo tūkstantmetes kultūras. Būna, kad miestai ir valstijos neatpažįstamai pasikeičia ir per vienos kartos gyvenimą. Jei 1912 m. statytas Chrysler administracinis pastatas turėtų akis, papasakotų ne mažiau, nei senosios Europos katedros.

Apie pakilimą, kai pirmąsyk istorijoje padorias algas gaudavę automobilių pramonės darbininkai statėsi sau jaukių namelių eiles. Apie plėtrą, kai ~1920 m. didingiems dangoraižiams neišsienkant miesto centre įkurtas Naujasis centras tarp “senamiesčio” ir fabrikų. Apie kaitą, kai ~1960 m. senuosius rajonus išvagojo platūs greitkeliai ir juodaodžiai kėlėsi į Detroitą, o baltaodžiai – į priemiesčius. Ir apie žlugimą, kai ~1970 m. vienas po kito aplinkiniai namai tapo niekam nebereikalingi.

Naujasis Detroito centras. Chysler administracinis pastatas - tas baltas dešinėje - kadaise buvo antrasis pagal dydį biurų pastatas pasaulyje. Konkurentai Fisher 1929 m. atsakė didesniu ir puošnesniu (priekyje). Automobilių koncernų dabar čia nė su žiburiu nerasi, bet pastatams pasisekė: jie tebeturi nuomininkus.

Nenykstanti segregacija ir tai, kas nutylima

Detroite juodaodžių – daugiausiai JAV (82%), bet kaip ir “juodosios” kitų miestų dalys jis kultūros centru netapo. Pakrikštytos “getais” tokios vietos liūdnai garsėja nesaugumu, skurdu. Akivaizdžiausia priežastis: tarp juodaodžių itin paplitęs nusikalstamumas. ~40% JAV kalinių ir apie pusė žudikų – juodaodžiai, nors jie sudaro tik ~13% gyventojų. Bent sykį gyvenime už grotų atsisėda kas trečias afroamerikietis, o kiekvienu momentu bausmę atlikinėja kas dvidešimtas. Viso to prielaidos gali būti labai giliai. Ričardas Hernešteinas ir Čarlzas Murėjus knygoje “The Bell Curve” aprašo tyrimų rezultatus: vidutinis afroamerikiečių IQ yra ~5 punktais žemesnis nei Lotynų Amerikos kilmės amerikiečių, ~15 nei JAV baltaodžių ir net ~20 nei Amerikos japonų ar kinų. Vidutinio septyniolikmečio afroamerikiečio intelektas – kaip trylikamečio baltaodžio. Tai atsispindi ir mokymosi bei egzaminų rezultatuose, o vėliau – pajamose (intelekto ir uždarbio sąsaja pastebima visose šalyse). Net gausybė privilegijų juodaodžiams stoti į universitetus ar gauti gerus darbus nepadeda teisėtai suvienodinti pragyvenimo lygio.

Amerikoje inteligentiškas baltasis visa tai žino, bet garsiai nesako. Politiškai nekorektiška. Mintis jie išreiškia kojomis – išsikeldami iš juodųjų rajonų ir miestų. Tai net turi surimuotą pavadinimą: White flight (“baltųjų pabėgimas”). Ironiška, bet šią rasinio pasidalijimo erą paskatino įstatymas, skirtas segregacijai panaikinti. Kai XX a. viduryje suvienytos juodųjų ir baltųjų mokyklos, staigaus pokyčio nebuvo, nes žmonės leido vaikus ten pat, kur iki tol. Užuot palikus situaciją keistis palaipsniui, 1964 m. priimtas radikalus sprendimas: priverstinai vežti vaikus į toliau nuo jų namų esančias mokyklas tam, kad kiekvienoje jų mokinių rasinė proporcija atitiktų vyraujančią regione.

Ištuštėjęs Detroito centras. Pastatai kairėje - apleisti

Rezultatas – liūdnas. Juoduosiuose JAV regionuose tokios tapo ir visos valstybinės mokyklos. Mat juodaodžių vaikai terorizuodavo baltaodžiukus ir šių tėvams liko dvi išeitys. Viena jų – privati ar religinė mokykla. Kita – persikėlimas į priemiesčius, kur baltaodžių dauguma. Juk mokykliniai autobusai per regionų ribas neveža. To pasekmė: tikroji segregacija JAV švietime tik padidėjo, atsirado nauji “getai”. Dar įdomiau: žymi dalis labiausiai “priverstinį vežimą” rėmusių politikų patys savo vaikus siuntė į privačias mokyklas. Puikus JAV rasinės situacijos atspindys: kalbėdami dauguma yra idealistai, bet kai reikia rūpintis savo šeimomis spėriai tampa realistais.

Detroitas – didžiausias Baltųjų pabėgimo ir Geto gimimo paveikslas. Paskutinę vinį įkalė rasinės riaušės 1967 m. (dar vadinamos juodaodžių sukilimu) ir pirmasis juodaodis meras Koulmanas Jangas [Coleman Young], kone varu varęs baltaodžius už 8 mylios – gatvės, kuria driekiasi šiaurinė Detroito riba. Dabar ji – ir nematoma rasių siena. Simboliškai “8 mylia” vadinosi ir filmas su Eminemu, iš juodaodžių mušto paauglio tapusio pirmąją baltaode hiphopo superžvaigžde. Taip jis įveikė 8 mylią, bet tai tėra išimtis: dažnas JAV didmiestis turi savo “8 mylią” ir dauguma vietinių laikosi “savo rasės pusėje”. Baltaodžiai skundžiasi, kad “juodaodžių zonose” tampa nusikaltimų aukomis, tuo tarpu juodaodžiai sako, kad “baltaodžių zonose” juos automatiškai įtarinėja policija.

Detroito Grand Boulevard. Iš šių keturių namų tik antrasis iš dešinės dar tikėtina gyvenamas. Laukymių šioje kadaise brangioje gatvėje nebuvo - tad kairiau matomas tuščias sklypas atsirado sudegus ar sugriuvus dar vienam namui

Savaitgaliais mirštantis Detroito centras

Į Detroitą atvykome šeštadienį ir centras buvo tuštutėlis. Tarsi kokio Lietuvos rajoninio miestelio. Tik masteliai kiti – 40 aukštų Kadilako pastatas, kadais aukščiausias pasaulyje už Niujorko ribų. Didinga 1902 m. apygardos rotušė, apklijuota skelbimais “parduodama”. Ją baikščiai fotografavo grupelė turistų, besistengusių laikytis greta vienas kito.

Jokių kamščių Motorų mieste seniai nebūna. Automobilį palikome viename parkingų, tarsi žaizdos išvagojusių miestą. Kur šiandien plyti tokios aikštelės, kadaise į dangų stiebėsi dangoraižiai. Niekas nenorėjo ten gyventi, prekiauti ar dirbti – tad jie buvo susprogdinti. Savo akimis mačiau, kaip sprogdinimui ruošia dar vieną keliasdešimtaukštį. Nuomoti plotus automobiliams stovėti už 40 dolerių per dieną apsimoka labiau, nei biurus ar butus. Aišku, ne savaitgaliais.

Detroito centras su tuščia rotuše, išgriauta aikštele tarp pastatų kairėje, ir menkai prižiūrėtomis gatvėmis.

“Domino’s Pizza”, kur pietavome, ieškojo išvežiotojų. Skelbime didelėmis raidėmis rašė: “Reikalingas neteistas žmogus”. Rasti tokių netaip lengva: Detroite 100 000 gyv. kasmet tenka 48 nužudymai (Niujorke – 6), 2137 žiaurūs nusikaltimai (Niujorke – 623), o kur dar visos vagystės. Reklamas parduotuvių vitrinose lydi ir šūkiai “Pinigai naktimis nelaikomi”.

Po Detroitą vaikštinėjome su senomis nuotraukomis – jos būtinos, kad suprastum žlugimo mastą. Štai vienoje automobilių aikštelėje kadaise stovėjo didžiausias Amerikoje 33 aukštų 205 000 kv. m “Hudson’s” prekybos centras (pastatytas 1954 m., susprogdintas 1998 m.).

Toks dangoraižis - Hudson's prekybos centras - stovėjo ten, kur priekyje - automobilių aikštelė

Netoliese Detroito metro kažkodėl žiedu apsuka pievelę – sename atviruke išvysti, kad ten dar prieš kelerius metus stovėjo šimtametis “Statler” viešbutis, kuriame nakvojo legendinis magas Haris Hudinis, kai Detroite paskutinį kartą lipo ant scenos.

Palyginus su senomis nuotraukomis, visa šiandieninė Detroito panorama atrodo it po iliuzionisto triuko. Bet priešingai nei magija, griovimas palieka pėdsakus. Prie “Statler” tebestovi keturaukštis, apdegintas viešbučio griovėjų (apleistas – negi remontuosi). Apnuogintas ugniasienes “tebepuošia” seniai dulkėmis virtusių kaimyninių pastatų įspaudai.

Metro trasa ant polių - vienas daugelio nesėkmingų mėginimų atgaivinti Detroito centrą. Iš didelių projektų pastatyta tik viena 5 km linija ir ta pati tokia neefektyvi, kad vieną keleivį kilometrą nugabenti miestui kainuoja 3 eurus, o užpildymas tėra 10%. Nuotraukoje traukinys suka aplink nebeegzistuojantį Statler viešbutį

Bet Detroitas nepasidavė, skolintais pinigais graibėsi šiaudo. Į centrą gyvybės turėjo įpūsti kelių dangoraižių remontas – tokių kaip Apygardos savivaldybės valdomas “Guardian Building“, kurio spalvingas tarpukario (1928 m.) interjeras pramintas “Finansų katedra”. Jame yra ir vienintelė Detroito centre matyta suvenyrų parduotuvė.

Vėl veikia ir baltas neorenesansinis Westin Book Cadillac viešbutis, tebegyvas ir 1977 m. panoramą papildęs penkiagubas “Renaissance Center“. Ir “Detroit Tigers” beisbolininkai centre pasistatė stadioną, mėgindami sugrąžinti centrui pramogų. Bet Detroito “Renesansas” – tai visuomet žingsnis į priekį, du atgal. Kiekvienam “prikeltam” dangoraižiui tenka keli nugriauti. Dar kiti tūno skaistykloje tarp remonto ir sprogdintojų bombų. Tarp tokių nuostabiausias pasirodė 38 aukštų “Book Tower” su Beaux Arts stiliaus 11 aukštų karūna (statytas 1926 m.): jo fasado kruopščiomis puošmenomis būčiau galėjęs gerėtis ilgai.

Guardian Building fojė. Meno kūrinys gale rodo Mičiganą, išdidžiai stovintį visa ko centre. Tarpukario automobilių baronams, chromuotais plentų kreiseriais užtvindžiusiais pasaulį, taip, matyt, tikrai atrodė. Suvenyrų parduotuvėje įsigijau nuotraukų albumą 'Detroito griuvėsiai' - pasirodo, dažno apleisto dangoraižio sienos slepia panašią prabangą, tik aptrūnijusią (rekomenduoju paieškoti Google 'Michigan Theater' apie parkingu paverstas teatro sales).

Liepsnojantys Detroito gyvenamieji rajonai

Amerika dirba miestų centruose, bet gyvena begaliniuose privačių namų rajonuose aplinkui. Detroito nameliai nuvytę dar labiau nei miesto centras.

Dar prieš išvykdamas abejojau, ar išvysiu tai, ką mačiau. Internete rašyta, kad 2010 m. Detroito mero nurodymu sugriauta 10000 apleistų namų. Bet kur tau – tai tik menka dalis sunykusio Detroito. Tarp tuščių sklypelių bolavo gausybė griuvėsių: čia tik langai išdaužyti, čia jau viskas susmegę. O juk kadaise tai buvo tvarkingos namų eilutės ant brangios miesto žemės. Dabar mačiau skelbimą: “Namas su keturiais miegamaisiais. 4000 dolerių”.

Žalioje pievelėje kadaise stovėjo privatūs namai. Tasai sudegęs tikriausiai dabar irgi nugriautas, kad nebadytų akių

Geriau paskubėtų parduoti, mat apleisti namai čia ilgai nelieka. Juos padegti – populiari vietos jaunimo pramoga per Helovyną. Net Didžiajame Bulvare (Grand Boulevard), Paryžiaus įkvėpimu puslankiu 1913 m. apjuosusiame miestą, žymi dalis senųjų kolonuotų namų, glaudusių pasiturinčias šeimas, virtę baisiais degėsiais.

Suprasdami, kad valdžia iki jų neprisikapstys, vietos menininkai pamėgino savaip “pagražinti” kelias apleistas gatves: apkarstė fasadus buvusių šeimininkų paliktais daiktais. Pramintas Heidelbergo projektu šis kvartalas turi savitą atmosferą, bet labiau skurdo ir nostalgijos, o ne grožio.

Žymus Heidelbergo projekto namas, apkarstytas gyvūnų lėlėmis. 2014 m. jis sudegė - Detroito padegėjai negaili ir menininkų kūrybos. Po mano apsilankymo 2012 m. jau supleškino aštuonis Heidelbergo namus

Detroitas traukiasi. Štai išjungiami žibintai atokesniuose rajonuose. Uždaroma 50 iš 107 miesto parkų – likusiųjų niekas nebeprižiūrės. Naikinamas viešojo transporto maršrutas po maršruto. Ištisus kvartalus supirkinėja ūkininkai, šluoja nuo žemės buvusios didybės liekanas ir augina daržoves. “Urbanistinė žemdirbystė”.

Vieną parką Detroitas visgi pasišovęs palikti – Belle Isle salą Didžiojo Bulvaro gale, iš kurios matosi ir Detroito centras, ir Kanada. Iš ten, toli, net apleisti dangoraižiai dieną taip akių nebadė. Panašų vaizdą regėdavo ir viduriniosios klasės amerikiečiai, kai prieš penkiasdešimt metų čia dar ateidavo pasivaikščioti.

Detroitas iš Belle Isle neatrodė liūdniau, nei gretimas Kanados Vindzoro miestas. Dangoraižių grupė su apvaliu aukštuoliu per vidurį - tai po miesto žlugimo pastatytas 'Renesanso centras'. Korupcija paženklinti projektai, skirti Detroito atgaivinimui, galiausiai tiesiog privedė miestą prie bankroto.

Griuvėsiais virtusi automobilių pramonė

Dar šiauriau, pilnai apsuptas Detroito – Hailand Parkas [Highland Park]. “Ką baisaus priemiesčių gyventojai sako apie Detroitą, tą detroitiečiai pasakoja apie Hailand Parką” – skaičiau internete detroitiečio mintis. Tai – buvusi “Ford” kompanijos širdis. XX a. pradžioje didžiosios įmonės statė tokius “nuosavus miestus” kad aplink štabą turėtų ir politinę galią.

Milžiniška “Modelio T” gamykla apleista. Plytinė, su gigantiškais langais, kadaise apšviesdavusiais tūkstančius plušančių darbininkų. Tušti, išdegę ir jų daugiabučiai, ir viršininkų “dvarai”. “Modelis T” buvo pirmasis pasaulyje masinės gamybos automobilis, iš Amerikos gatvių išstūmęs arklius. Ten gimė automobilizmas, moderni pramonė, kurios dėka Henris Fordas įrašytas į žymųjį Maiklo Garto 100 įtakingiausių visų laikų žmonių šimtuką. Bet bergždžiai ieškotum paminklų ar muziejų – čia Detroitas, čia istorija gyva tik atmintyje, paties atsineštose nuotraukose ir griuvėsiuose.

Ford Model T gamykla Hailand parke kadaise pagamindavo 10000 automobilių per dieną (tuo metu daugiau nei pusė visų pasaulio automobilių buvo Ford T). Čia - tik mažytis jos fragmentas

Piquette gatvėje prie Naujojo Centro, kur spietėsi konkurentų (o seniau ir paties Fordo) gamyklos, panašūs vaizdai. Didžiulis “Fisher Body” fabrikas apipaišytas, išdaužytais langais. Gretimas “Studebaker” 2005 m. taip supleškėjo, kad nė vienos stovinčios sijos nebeliko. Mylios ilgio smengantis “Packard” gamyklų kompleksas kitoje miesto pusėje atrodo liūdniausiai. Ir paskutiniai ten pagaminti automobiliai iš gatvių jau persikelia į kolekcijas.

Detroite kaip niekur kitur prasminga “Google Street View” funkcija rodanti, kaip viskas atrodė prieš kelis metus. Kas 2007-2009 m. buvo apypadoriai namai dabar dažnai – griuvėsiai, o vietoj tų laikų griuvėsių boluoja šiukšlinos pievelės.

Buvę Hailand Parko darbininkų daugiabučiai: norėdama sukurti gerą atmosferą, Ford juos statė puošnius. Analogiškas šiems apleistiems tikriausiai stovėjo ir pievelėje dešinėje.

(Ne)gyvenamuosius rajonus stebėjome tik pro mašinos stiklą: trečiąjį pasaulį primenanti aplinka su retsykiais praeinančiais it apkvaitusiais žmogeliais išlipti neviliojo, be to, ten labiausiai pribloškia ne kiekvienas paskiras degėsis, tačiau tai, kad ir už kilometro, ir už dešimties viskas atrodo vienodai apokaliptiškai. Apleistas gamyklas, Belle Isle parką bei stotį pafotografuodavau ir išlipęs: ten – nė gyvos dvasios, tad ir pavojaus turbūt nėra. O štai Centre ignoruodamas amerikiečių patarimus vaikščiojau ilgai. Pora vietinių buvo priėję “persimesti keliais žodžiais” (nieko pikto), o vieną rėkaujančią grupelę dėl visa ko apėjau didesniu lanku. Bet problemų nekilo. Per savo keliones pastebėjau, kad jos dažniau atsiranda ten, kur nesitiki. Nes jei nesijauti saugiai, esi žymiai atsargesnis ir tai, matyt, padeda.

Paskendusi lietuvybės sala

Viena labiausiai atmintin įsirėžusių patirčių man Detroite – apsilankymas Šv. Antano lietuvių bažnyčioje. Kai 1920 m. iškilo masyvūs jos mūrai Detroitas buvo kitas miestas, o aplinkiniuose rajonuose gyveno gausybė autofabrikuose dirbusių lietuvių. Priešais bažnyčią ant puošnaus buvusio klubo tebeparašyta “Lithuanian Hall”, bet jis jau seniai parduotas biurams. Šiandien nebėra ir bažnyčios – paskutinės mišios laikytos 2013 m.

Detroito Lietuvių namams likimas buvo gailestingas: su lietuviais jie nebeturi nieko bendro, bet bent jau suremontuoti

Aš lankiausi 2012 m., per verbų (Amerikoje – palmių) sekmadienį. Lietuviška giesmė “Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?” skambėjo labai simboliškai. Ir dėl parapijos, apie kurios likimą visi jau žinojo, ir dėl viso Detroito miesto.

Mišių dalyviai buvo vyresnio amžiaus, vienam – net 102. Jaunesnieji jau gimę JAV, bet greit po karo, lietuvių pabėgėlių šeimose, todėl auklėti taip, kad Tėvynė jiems – tik okupuotoji Lietuva. Tądien, kaip ir kas sekmadienį, jie suvažiavo iš priemiesčių į senąją Detroito lietuvybės širdį. Mišios vyko eiliniame kambaryje, kadaise tarnavusiame kaip lietuviškos mokyklėlės klasė. Mat pagrindinė bažnyčios salė – antrame aukšte ir jau nebe kiekvienas parapijietis galėjo ten užlipti.

Mokyklos jau seniai nebeliko, jaunimas išsibėgiojo – iš Lietuvos atsiųstam kunigui patarnavo nebe lietuviai. Amerikietė vienuolė vis įterpdavo angliškas giesmes – keletą jų mokėjau, tad giedojau kartu. Nustebau, kad tą dariau beveik vienintelis – dauguma, nepaisant už Atlanto praleistų gyvenimų, giedojo tik lietuviškas.

Detroito Lietuvių bažnyčios vidus

Bet lietuvių kalba jie bendravo amerikietiškai. Ekstravertiškai. Prieš mišias nebuvo jokios pagarbios lietuviškos tylos – žmonės šnekučiavosi lyg restorane ar lauke. Paskui ir mus viena moteris užkalbino, ir visas patalpas parodė taip, kaip Lietuvoje parodytų tik senas draugas. Valgomąjį, kuriame bendruomenė skanauja sekmadieninius pietus, muziejėlį su margučiais, tautiniais rūbais, himnu, ir begalę kitų dešimtmečius kruopščiai rinktų lietuvybės atplaišų: lietuvių kunigų nuotraukas, Sausio 13-osios aukų sąrašus… Ir didžiąją viršutinę salę atrakino – pasakojo, kad ankstyvuoju pokariu suplūdus dipukams net jos nepakakdavo ir mišių tekdavo klausytis lauke.

Tie laikai nežinia kur prabėgę, bet bažnyčios uždarymo gaila: juk ji Amerikoje ne tik religinių apeigų vieta, bet ir bendravimo klubas, ir – dažnai – paminklas konkrečiai mažumai. Todėl vyskupams jas uždarinėjant visuomet kyla konfliktai su parapijas puoselėjusiais lietuviais, lenkais, slovakais ar vokiečiais. Bet negirdėjau, kad kas būtų protestavęs prieš Šv. Antano šventovės uždarymą: matyt suprato, kad mieste, iš kurio dauguma išsikėlė, ir lietuvių bažnyčiai vietos nebeliko. Priemiesčiuose liko kita, amerikietiškai moderni.

Daug Amerikos lietuvių parapijų, klubų turi panašius 'lietuvybės kambarius'

The Henry Ford – amerikietiškai patrauklus muziejus

Aplinkinių miestų gyventojams Detroitas neegzistuoja. Net tie, kam ten tenka dirbti, žino tik greitkelius iki darbovietės ir atgal. Nė didžiosios 18 aukštų apleistos “Michigan Central Station” geležinkelio stoties, prie kurios pasiūlėme susitikti, pažįstami Mičigano lietuviai nežinojo.

Užtat visi puikiai žino “The Henry Ford” – automobilių magnato Detroito priemiesčiuose įkurtą didžiausią Amerikos muziejų. Jis kolekcionavo viską, kas turėjo atspindėti jo laikmetį ateities kartoms. Eksponatai – nuo senų automobilių iki JAV prezidentų daiktų, nuo “Titaniko” prabangos detalių iki Amerikos kaimo namų (ta lauko sekcija, vadinama “Greenfield village”, tiesa, ankstyvą pavasarį dar neveikė). Lietuvoje viskas būtų išskaidyta į dešimtis ekspozicijų ir “memorialinių butų”, kuriuose kiekvienam užbėgusiam retam lankytojui tektų po kelis darbuotojus. Gal taip ir būtų gražiau. Bet štai Henrio Fordo muziejuje šeimos spiete spiečiasi ilgose eilėse prie brangių bilietų: nes žino, kad ten galės įdomiai praleisti visą dieną nesvarbu, kas kam įdomu. Valdžios išlaikymo jam nereikia.

Apleista puošni Detroito traukinių stotis, statyta 1914 m. ir buvusi aukščiausia pasaulyje. 1988 m. ji uždaryta - dabar keleiviams į Detroitą pakanka vienaukščio pastatėlio, mažesnio net už kokių Telšių stotį.

Beje, muziejaus bilietų pardavėja, sužinojusi, iš kur mes, paminėjo, kad jos tėvai iš Lietuvos. Po rytinių mišių atrodė keista, kad antrosios kartos emigrantė nemoka nė žodžio lietuviškai, bet pavardė, įrašyta lentelėje ant jos krūtinės, rodė ją esant žydę. Litvakų Amerikoje nemažai, bet jie save sieja su kitais žydais, o ne lietuviais; taigi tėvai nemato prasmės savo vaikų mokyti lietuviškai ar lietuvių kultūros.

Jie puoselėja savas žydiškas tradicijas, o iš kitų labiausiai domina tos, kurios padeda siekti aukštumų esamame politiniame klimate (Amerikoje tarp tokių – anglų kalba). Žydams 2000 m. mažumose nenutautėti padėjo religija: sinagogose visad skambėdavo hebrajų kalba, ir santuoka būdavo sudaroma su kitais žydais. Lietuviškos parapijos panašiai per 100 metų palaikė lietuvybę Amerikoje.

Įdomus tęsinys prieškario situacijos, kuomet po Lietuvos miestų saule gyveno visiškai skirtingos tautos. Vakarams būdingos sampratos, kad tautą vienija gyvenamoji vieta, o ne etninė kilmė, atrodo, nereikėjo nei vieniems, nei kitiems. Bet emigrantų vaikai ar vaikaičiai, užaugę JAV, kartais jau žvelgia “vakarietiškai” ir dairosi į “kilmės tėvynes” nepaisydami savo tautybės.

Vienas JAV prezidentų automobilių The Henry Ford

Mažumų viešieji ryšiai – it verslo

Dierborno priemiestis, kuriame nuo 1929 m. stovi “The Henry Ford” – šiandien gyvenamas arabų. Siurrealistiškai atrodė ant buvusių bažnyčių bokštų špilių kryžius pakeitę mėnuliukai. JAV tokių keistybių – daug. Musulmonų šalyje jau 3 milijonai, bet jų kultūros savaip prisibijoma. Jie siejami su terorizmu, nors JAV nužudymų statistikoje jų išpuoliai – tik lašas jūroje.

Amerikoje mažuma mažumai nelygi. Apie vienas ir pasakytas kritiškesnis žodis suvokiamas kaip kažkoks “..izmas” ar “…fobija”, už kurį net atleidžiama iš darbo ar šalinama iš universiteto. Apie kitas mažumas kalbėti galima laisvai – jų kultūras ir paveldą saugo ar griauna vien “nematoma rinkos ranka”. O apie trečias jau pasisakęs teigiamai gali likti ne taip suprastas. Viską ten, kaip versle, lemia įvaizdžio kūrimas: tik dešimtmečiai darbo kai kurių mažumų turėtą “piktadarių įvaizdį” pakeitė “aukų įvaizdžiu”.

Bet mažumų miestuose, rajonuose ir gyvenvietėse visi įvaizdžiai sunyksta. Detroitas ar Dierbornas tebuvo pirmos dvi tokios vietos kelionėje – jų laukė dar daug, tik (sub)kultūros jau kitos. Sekanti stotelė – Las Vegasas, lošimų sostinė.

An Arboro miestas ~50 km nuo Detroito centro, garsėjantis savo universitetu. Būnant tarp šių tvarkingų namelių su 'hipsteriškais' restoranais nesimatė jokių Detroito ženklų. Čia - jau kita 'nematomos sienos' pusė


Visi straipsniai iš kelionės po Jungtines Valstijas

ĮŽANGA: Šeši Jungtinių Amerikos Valstijų veidai
1. Detroitas: Getu virtusi automobilių sostinė
2. Las Vegasas: Suaugusiųjų Disneilendas
3. Juta: Tikėjimo ir gamtos didybė
4. JAV indėnų žemės: Rezervatas, didesnis už Lietuvą
5. Naujoji Meksika: Molio miestai, lotyniška dvasia
6. Čikaga: Amerikietiškos svajonės miestas