Išskleisti meniu
Detroitas – Getu virtusi automobilių sostinė

Detroitas – Getu virtusi automobilių sostinė

| 17 komentarai

Detroitas amerikiečiams – žlugusio miesto sinonimas. Visas didmiestis – vienas ištisas “juodaodžių getas”, kur nusikalstamumas – milžiniškas ir kur eiliniai amerikiečiai tau pataria nekišti nosies.

Bet Detroitas – ne lūšnynas iš palaikių namų. Tai Motorų miestas, automobilių tėvynė, kur Henris Fordas įrengė pirmąjį pasaulio konvejerį. Anuometę prabangą mena tarpukario dangoraižiai – puošnūs tarsi senamiesčio rūmai, be jokio plyno stiklo ir betono. Tik vieni gražuoliai apleisti, kiti – jau seniai likę tik nuotraukose.

Detroito dangoraižiai. Iš kairės į dešinę: Cadillac Building, apleistas Book Tower ir puikiai suremontuotas Guardian Building, kuriame dirba savivaldybė

Ištuštėjusį centrą supa begalinės apgriuvusių ir sudegintų namelių dykros. Datos jų frontonuose mena 1930 ar 1950 metus, kai Detroite gyveno du milijonai, kai jis vis pretenduodavo rengti Olimpiadą. Šiandien beliko 650 000 žmonių.

Detroitas – siurrealistinė vieta, kur amerikietišką svajonę pakeitė afrikietiška desperacija. Man miestas paliko didžiulį įspūdį: slogų, bet galingą.

Amerikoje viskas keičiasi

Amerika įvairialypė, bet ten nėra kone amžinų kraštų, saugančių savo tūkstantmetes kultūras. Būna, kad miestai ir valstijos neatpažįstamai pasikeičia ir per vienos kartos gyvenimą. Jei 1912 m. statytas Chrysler administracinis pastatas turėtų akis, papasakotų ne mažiau, nei senosios Europos katedros.

Apie pakilimą, kai pirmąsyk istorijoje padorias algas gaudavę automobilių pramonės darbininkai statėsi sau jaukių namelių eiles. Apie plėtrą, kai ~1920 m. didingiems dangoraižiams neišsienkant miesto centre įkurtas Naujasis centras tarp “senamiesčio” ir fabrikų. Apie kaitą, kai ~1960 m. senuosius rajonus išvagojo platūs greitkeliai ir juodaodžiai kėlėsi į Detroitą, o baltaodžiai – į priemiesčius. Ir apie žlugimą, kai ~1970 m. vienas po kito aplinkiniai namai tapo niekam nebereikalingi.

Naujasis Detroito centras. Chysler administracinis pastatas - tas baltas dešinėje - kadaise buvo antrasis pagal dydį biurų pastatas pasaulyje. Konkurentai Fisher 1929 m. atsakė didesniu ir puošnesniu (priekyje). Automobilių koncernų dabar čia nė su žiburiu nerasi, bet pastatams pasisekė: jie tebeturi nuomininkus.

Nenykstanti segregacija ir tai, kas nutylima

Detroite juodaodžių – daugiausiai JAV (82%), bet kaip ir “juodosios” kitų miestų dalys jis kultūros centru netapo. Pakrikštytos “getais” tokios vietos liūdnai garsėja nesaugumu, skurdu. Akivaizdžiausia priežastis: tarp juodaodžių itin paplitęs nusikalstamumas. ~40% JAV kalinių ir apie pusė žudikų – juodaodžiai, nors jie sudaro tik ~13% gyventojų. Bent sykį gyvenime už grotų atsisėda kas trečias afroamerikietis, o kiekvienu momentu bausmę atlikinėja kas dvidešimtas. Viso to prielaidos gali būti labai giliai. Ričardas Hernešteinas ir Čarlzas Murėjus knygoje “The Bell Curve” aprašo tyrimų rezultatus: vidutinis afroamerikiečių IQ yra ~5 punktais žemesnis nei Lotynų Amerikos kilmės amerikiečių, ~15 nei JAV baltaodžių ir net ~20 nei Amerikos japonų ar kinų. Vidutinio septyniolikmečio afroamerikiečio intelektas – kaip trylikamečio baltaodžio. Tai atsispindi ir mokymosi bei egzaminų rezultatuose, o vėliau – pajamose (intelekto ir uždarbio sąsaja pastebima visose šalyse). Net gausybė privilegijų juodaodžiams stoti į universitetus ar gauti gerus darbus nepadeda teisėtai suvienodinti pragyvenimo lygio.

Amerikoje inteligentiškas baltasis visa tai žino, bet garsiai nesako. Politiškai nekorektiška. Mintis jie išreiškia kojomis – išsikeldami iš juodųjų rajonų ir miestų. Tai net turi surimuotą pavadinimą: White flight (“baltųjų pabėgimas”). Ironiška, bet šią rasinio pasidalijimo erą paskatino įstatymas, skirtas segregacijai panaikinti. Kai XX a. viduryje suvienytos juodųjų ir baltųjų mokyklos, staigaus pokyčio nebuvo, nes žmonės leido vaikus ten pat, kur iki tol. Užuot palikus situaciją keistis palaipsniui, 1964 m. priimtas radikalus sprendimas: priverstinai vežti vaikus į toliau nuo jų namų esančias mokyklas tam, kad kiekvienoje jų mokinių rasinė proporcija atitiktų vyraujančią regione.

Ištuštėjęs Detroito centras. Pastatai kairėje - apleisti

Rezultatas – liūdnas. Juoduosiuose JAV regionuose tokios tapo ir visos valstybinės mokyklos. Mat juodaodžių vaikai terorizuodavo baltaodžiukus ir šių tėvams liko dvi išeitys. Viena jų – privati ar religinė mokykla. Kita – persikėlimas į priemiesčius, kur baltaodžių dauguma. Juk mokykliniai autobusai per regionų ribas neveža. To pasekmė: tikroji segregacija JAV švietime tik padidėjo, atsirado nauji “getai”. Dar įdomiau: žymi dalis labiausiai “priverstinį vežimą” rėmusių politikų patys savo vaikus siuntė į privačias mokyklas. Puikus JAV rasinės situacijos atspindys: kalbėdami dauguma yra idealistai, bet kai reikia rūpintis savo šeimomis spėriai tampa realistais.

Detroitas – didžiausias Baltųjų pabėgimo ir Geto gimimo paveikslas. Paskutinę vinį įkalė rasinės riaušės 1967 m. (dar vadinamos juodaodžių sukilimu) ir pirmasis juodaodis meras Koulmanas Jangas [Coleman Young], kone varu varęs baltaodžius už 8 mylios – gatvės, kuria driekiasi šiaurinė Detroito riba. Dabar ji – ir nematoma rasių siena. Simboliškai “8 mylia” vadinosi ir filmas su Eminemu, iš juodaodžių mušto paauglio tapusio pirmąją baltaode hiphopo superžvaigžde. Taip jis įveikė 8 mylią, bet tai tėra išimtis: dažnas JAV didmiestis turi savo “8 mylią” ir dauguma vietinių laikosi “savo rasės pusėje”. Baltaodžiai skundžiasi, kad “juodaodžių zonose” tampa nusikaltimų aukomis, tuo tarpu juodaodžiai sako, kad “baltaodžių zonose” juos automatiškai įtarinėja policija.

Detroito Grand Boulevard. Iš šių keturių namų tik antrasis iš dešinės dar tikėtina gyvenamas. Laukymių šioje kadaise brangioje gatvėje nebuvo - tad kairiau matomas tuščias sklypas atsirado sudegus ar sugriuvus dar vienam namui

Savaitgaliais mirštantis Detroito centras

Į Detroitą atvykome šeštadienį ir centras buvo tuštutėlis. Tarsi kokio Lietuvos rajoninio miestelio. Tik masteliai kiti – 40 aukštų Kadilako pastatas, kadais aukščiausias pasaulyje už Niujorko ribų. Didinga 1902 m. apygardos rotušė, apklijuota skelbimais “parduodama”. Ją baikščiai fotografavo grupelė turistų, besistengusių laikytis greta vienas kito.

Jokių kamščių Motorų mieste seniai nebūna. Automobilį palikome viename parkingų, tarsi žaizdos išvagojusių miestą. Kur šiandien plyti tokios aikštelės, kadaise į dangų stiebėsi dangoraižiai. Niekas nenorėjo ten gyventi, prekiauti ar dirbti – tad jie buvo susprogdinti. Savo akimis mačiau, kaip sprogdinimui ruošia dar vieną keliasdešimtaukštį. Nuomoti plotus automobiliams stovėti už 40 dolerių per dieną apsimoka labiau, nei biurus ar butus. Aišku, ne savaitgaliais.

Detroito centras su tuščia rotuše, išgriauta aikštele tarp pastatų kairėje, ir menkai prižiūrėtomis gatvėmis.

“Domino’s Pizza”, kur pietavome, ieškojo išvežiotojų. Skelbime didelėmis raidėmis rašė: “Reikalingas neteistas žmogus”. Rasti tokių netaip lengva: Detroite 100 000 gyv. kasmet tenka 48 nužudymai (Niujorke – 6), 2137 žiaurūs nusikaltimai (Niujorke – 623), o kur dar visos vagystės. Reklamas parduotuvių vitrinose lydi ir šūkiai “Pinigai naktimis nelaikomi”.

Po Detroitą vaikštinėjome su senomis nuotraukomis – jos būtinos, kad suprastum žlugimo mastą. Štai vienoje automobilių aikštelėje kadaise stovėjo didžiausias Amerikoje 33 aukštų 205 000 kv. m “Hudson’s” prekybos centras (pastatytas 1954 m., susprogdintas 1998 m.).

Toks dangoraižis - Hudson's prekybos centras - stovėjo ten, kur priekyje - automobilių aikštelė

Netoliese Detroito metro kažkodėl žiedu apsuka pievelę – sename atviruke išvysti, kad ten dar prieš kelerius metus stovėjo šimtametis “Statler” viešbutis, kuriame nakvojo legendinis magas Haris Hudinis, kai Detroite paskutinį kartą lipo ant scenos.

Palyginus su senomis nuotraukomis, visa šiandieninė Detroito panorama atrodo it po iliuzionisto triuko. Bet priešingai nei magija, griovimas palieka pėdsakus. Prie “Statler” tebestovi keturaukštis, apdegintas viešbučio griovėjų (apleistas – negi remontuosi). Apnuogintas ugniasienes “tebepuošia” seniai dulkėmis virtusių kaimyninių pastatų įspaudai.

Metro trasa ant polių - vienas daugelio nesėkmingų mėginimų atgaivinti Detroito centrą. Iš didelių projektų pastatyta tik viena 5 km linija ir ta pati tokia neefektyvi, kad vieną keleivį kilometrą nugabenti miestui kainuoja 3 eurus, o užpildymas tėra 10%. Nuotraukoje traukinys suka aplink nebeegzistuojantį Statler viešbutį

Bet Detroitas nepasidavė, skolintais pinigais graibėsi šiaudo. Į centrą gyvybės turėjo įpūsti kelių dangoraižių remontas – tokių kaip Apygardos savivaldybės valdomas “Guardian Building“, kurio spalvingas tarpukario (1928 m.) interjeras pramintas “Finansų katedra”. Jame yra ir vienintelė Detroito centre matyta suvenyrų parduotuvė.

Vėl veikia ir baltas neorenesansinis Westin Book Cadillac viešbutis, tebegyvas ir 1977 m. panoramą papildęs penkiagubas “Renaissance Center“. Ir “Detroit Tigers” beisbolininkai centre pasistatė stadioną, mėgindami sugrąžinti centrui pramogų. Bet Detroito “Renesansas” – tai visuomet žingsnis į priekį, du atgal. Kiekvienam “prikeltam” dangoraižiui tenka keli nugriauti. Dar kiti tūno skaistykloje tarp remonto ir sprogdintojų bombų. Tarp tokių nuostabiausias pasirodė 38 aukštų “Book Tower” su Beaux Arts stiliaus 11 aukštų karūna (statytas 1926 m.): jo fasado kruopščiomis puošmenomis būčiau galėjęs gerėtis ilgai.

Guardian Building fojė. Meno kūrinys gale rodo Mičiganą, išdidžiai stovintį visa ko centre. Tarpukario automobilių baronams, chromuotais plentų kreiseriais užtvindžiusiais pasaulį, taip, matyt, tikrai atrodė. Suvenyrų parduotuvėje įsigijau nuotraukų albumą 'Detroito griuvėsiai' - pasirodo, dažno apleisto dangoraižio sienos slepia panašią prabangą, tik aptrūnijusią (rekomenduoju paieškoti Google 'Michigan Theater' apie parkingu paverstas teatro sales).

Liepsnojantys Detroito gyvenamieji rajonai

Amerika dirba miestų centruose, bet gyvena begaliniuose privačių namų rajonuose aplinkui. Detroito nameliai nuvytę dar labiau nei miesto centras.

Dar prieš išvykdamas abejojau, ar išvysiu tai, ką mačiau. Internete rašyta, kad 2010 m. Detroito mero nurodymu sugriauta 10000 apleistų namų. Bet kur tau – tai tik menka dalis sunykusio Detroito. Tarp tuščių sklypelių bolavo gausybė griuvėsių: čia tik langai išdaužyti, čia jau viskas susmegę. O juk kadaise tai buvo tvarkingos namų eilutės ant brangios miesto žemės. Dabar mačiau skelbimą: “Namas su keturiais miegamaisiais. 4000 dolerių”.

Žalioje pievelėje kadaise stovėjo privatūs namai. Tasai sudegęs tikriausiai dabar irgi nugriautas, kad nebadytų akių

Geriau paskubėtų parduoti, mat apleisti namai čia ilgai nelieka. Juos padegti – populiari vietos jaunimo pramoga per Helovyną. Net Didžiajame Bulvare (Grand Boulevard), Paryžiaus įkvėpimu puslankiu 1913 m. apjuosusiame miestą, žymi dalis senųjų kolonuotų namų, glaudusių pasiturinčias šeimas, virtę baisiais degėsiais.

Suprasdami, kad valdžia iki jų neprisikapstys, vietos menininkai pamėgino savaip “pagražinti” kelias apleistas gatves: apkarstė fasadus buvusių šeimininkų paliktais daiktais. Pramintas Heidelbergo projektu šis kvartalas turi savitą atmosferą, bet labiau skurdo ir nostalgijos, o ne grožio.

Žymus Heidelbergo projekto namas, apkarstytas gyvūnų lėlėmis. 2014 m. jis sudegė - Detroito padegėjai negaili ir menininkų kūrybos. Po mano apsilankymo 2012 m. jau supleškino aštuonis Heidelbergo namus

Detroitas traukiasi. Štai išjungiami žibintai atokesniuose rajonuose. Uždaroma 50 iš 107 miesto parkų – likusiųjų niekas nebeprižiūrės. Naikinamas viešojo transporto maršrutas po maršruto. Ištisus kvartalus supirkinėja ūkininkai, šluoja nuo žemės buvusios didybės liekanas ir augina daržoves. “Urbanistinė žemdirbystė”.

Vieną parką Detroitas visgi pasišovęs palikti – Belle Isle salą Didžiojo Bulvaro gale, iš kurios matosi ir Detroito centras, ir Kanada. Iš ten, toli, net apleisti dangoraižiai dieną taip akių nebadė. Panašų vaizdą regėdavo ir viduriniosios klasės amerikiečiai, kai prieš penkiasdešimt metų čia dar ateidavo pasivaikščioti.

Detroitas iš Belle Isle neatrodė liūdniau, nei gretimas Kanados Vindzoro miestas. Dangoraižių grupė su apvaliu aukštuoliu per vidurį - tai po miesto žlugimo pastatytas 'Renesanso centras'. Korupcija paženklinti projektai, skirti Detroito atgaivinimui, galiausiai tiesiog privedė miestą prie bankroto.

Griuvėsiais virtusi automobilių pramonė

Dar šiauriau, pilnai apsuptas Detroito – Hailand Parkas [Highland Park]. “Ką baisaus priemiesčių gyventojai sako apie Detroitą, tą detroitiečiai pasakoja apie Hailand Parką” – skaičiau internete detroitiečio mintis. Tai – buvusi “Ford” kompanijos širdis. XX a. pradžioje didžiosios įmonės statė tokius “nuosavus miestus” kad aplink štabą turėtų ir politinę galią.

Milžiniška “Modelio T” gamykla apleista. Plytinė, su gigantiškais langais, kadaise apšviesdavusiais tūkstančius plušančių darbininkų. Tušti, išdegę ir jų daugiabučiai, ir viršininkų “dvarai”. “Modelis T” buvo pirmasis pasaulyje masinės gamybos automobilis, iš Amerikos gatvių išstūmęs arklius. Ten gimė automobilizmas, moderni pramonė, kurios dėka Henris Fordas įrašytas į žymųjį Maiklo Garto 100 įtakingiausių visų laikų žmonių šimtuką. Bet bergždžiai ieškotum paminklų ar muziejų – čia Detroitas, čia istorija gyva tik atmintyje, paties atsineštose nuotraukose ir griuvėsiuose.

Ford Model T gamykla Hailand parke kadaise pagamindavo 10000 automobilių per dieną (tuo metu daugiau nei pusė visų pasaulio automobilių buvo Ford T). Čia - tik mažytis jos fragmentas

Piquette gatvėje prie Naujojo Centro, kur spietėsi konkurentų (o seniau ir paties Fordo) gamyklos, panašūs vaizdai. Didžiulis “Fisher Body” fabrikas apipaišytas, išdaužytais langais. Gretimas “Studebaker” 2005 m. taip supleškėjo, kad nė vienos stovinčios sijos nebeliko. Mylios ilgio smengantis “Packard” gamyklų kompleksas kitoje miesto pusėje atrodo liūdniausiai. Ir paskutiniai ten pagaminti automobiliai iš gatvių jau persikelia į kolekcijas.

Detroite kaip niekur kitur prasminga “Google Street View” funkcija rodanti, kaip viskas atrodė prieš kelis metus. Kas 2007-2009 m. buvo apypadoriai namai dabar dažnai – griuvėsiai, o vietoj tų laikų griuvėsių boluoja šiukšlinos pievelės.

Buvę Hailand Parko darbininkų daugiabučiai: norėdama sukurti gerą atmosferą, Ford juos statė puošnius. Analogiškas šiems apleistiems tikriausiai stovėjo ir pievelėje dešinėje.

(Ne)gyvenamuosius rajonus stebėjome tik pro mašinos stiklą: trečiąjį pasaulį primenanti aplinka su retsykiais praeinančiais it apkvaitusiais žmogeliais išlipti neviliojo, be to, ten labiausiai pribloškia ne kiekvienas paskiras degėsis, tačiau tai, kad ir už kilometro, ir už dešimties viskas atrodo vienodai apokaliptiškai. Apleistas gamyklas, Belle Isle parką bei stotį pafotografuodavau ir išlipęs: ten – nė gyvos dvasios, tad ir pavojaus turbūt nėra. O štai Centre ignoruodamas amerikiečių patarimus vaikščiojau ilgai. Pora vietinių buvo priėję “persimesti keliais žodžiais” (nieko pikto), o vieną rėkaujančią grupelę dėl visa ko apėjau didesniu lanku. Bet problemų nekilo. Per savo keliones pastebėjau, kad jos dažniau atsiranda ten, kur nesitiki. Nes jei nesijauti saugiai, esi žymiai atsargesnis ir tai, matyt, padeda.

Paskendusi lietuvybės sala

Viena labiausiai atmintin įsirėžusių patirčių man Detroite – apsilankymas Šv. Antano lietuvių bažnyčioje. Kai 1920 m. iškilo masyvūs jos mūrai Detroitas buvo kitas miestas, o aplinkiniuose rajonuose gyveno gausybė autofabrikuose dirbusių lietuvių. Priešais bažnyčią ant puošnaus buvusio klubo tebeparašyta “Lithuanian Hall”, bet jis jau seniai parduotas biurams. Šiandien nebėra ir bažnyčios – paskutinės mišios laikytos 2013 m.

Detroito Lietuvių namams likimas buvo gailestingas: su lietuviais jie nebeturi nieko bendro, bet bent jau suremontuoti

Aš lankiausi 2012 m., per verbų (Amerikoje – palmių) sekmadienį. Lietuviška giesmė “Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?” skambėjo labai simboliškai. Ir dėl parapijos, apie kurios likimą visi jau žinojo, ir dėl viso Detroito miesto.

Mišių dalyviai buvo vyresnio amžiaus, vienam – net 102. Jaunesnieji jau gimę JAV, bet greit po karo, lietuvių pabėgėlių šeimose, todėl auklėti taip, kad Tėvynė jiems – tik okupuotoji Lietuva. Tądien, kaip ir kas sekmadienį, jie suvažiavo iš priemiesčių į senąją Detroito lietuvybės širdį. Mišios vyko eiliniame kambaryje, kadaise tarnavusiame kaip lietuviškos mokyklėlės klasė. Mat pagrindinė bažnyčios salė – antrame aukšte ir jau nebe kiekvienas parapijietis galėjo ten užlipti.

Mokyklos jau seniai nebeliko, jaunimas išsibėgiojo – iš Lietuvos atsiųstam kunigui patarnavo nebe lietuviai. Amerikietė vienuolė vis įterpdavo angliškas giesmes – keletą jų mokėjau, tad giedojau kartu. Nustebau, kad tą dariau beveik vienintelis – dauguma, nepaisant už Atlanto praleistų gyvenimų, giedojo tik lietuviškas.

Detroito Lietuvių bažnyčios vidus

Bet lietuvių kalba jie bendravo amerikietiškai. Ekstravertiškai. Prieš mišias nebuvo jokios pagarbios lietuviškos tylos – žmonės šnekučiavosi lyg restorane ar lauke. Paskui ir mus viena moteris užkalbino, ir visas patalpas parodė taip, kaip Lietuvoje parodytų tik senas draugas. Valgomąjį, kuriame bendruomenė skanauja sekmadieninius pietus, muziejėlį su margučiais, tautiniais rūbais, himnu, ir begalę kitų dešimtmečius kruopščiai rinktų lietuvybės atplaišų: lietuvių kunigų nuotraukas, Sausio 13-osios aukų sąrašus… Ir didžiąją viršutinę salę atrakino – pasakojo, kad ankstyvuoju pokariu suplūdus dipukams net jos nepakakdavo ir mišių tekdavo klausytis lauke.

Tie laikai nežinia kur prabėgę, bet bažnyčios uždarymo gaila: juk ji Amerikoje ne tik religinių apeigų vieta, bet ir bendravimo klubas, ir – dažnai – paminklas konkrečiai mažumai. Todėl vyskupams jas uždarinėjant visuomet kyla konfliktai su parapijas puoselėjusiais lietuviais, lenkais, slovakais ar vokiečiais. Bet negirdėjau, kad kas būtų protestavęs prieš Šv. Antano šventovės uždarymą: matyt suprato, kad mieste, iš kurio dauguma išsikėlė, ir lietuvių bažnyčiai vietos nebeliko. Priemiesčiuose liko kita, amerikietiškai moderni.

Daug Amerikos lietuvių parapijų, klubų turi panašius 'lietuvybės kambarius'

The Henry Ford – amerikietiškai patrauklus muziejus

Aplinkinių miestų gyventojams Detroitas neegzistuoja. Net tie, kam ten tenka dirbti, žino tik greitkelius iki darbovietės ir atgal. Nė didžiosios 18 aukštų apleistos “Michigan Central Station” geležinkelio stoties, prie kurios pasiūlėme susitikti, pažįstami Mičigano lietuviai nežinojo.

Užtat visi puikiai žino “The Henry Ford” – automobilių magnato Detroito priemiesčiuose įkurtą didžiausią Amerikos muziejų. Jis kolekcionavo viską, kas turėjo atspindėti jo laikmetį ateities kartoms. Eksponatai – nuo senų automobilių iki JAV prezidentų daiktų, nuo “Titaniko” prabangos detalių iki Amerikos kaimo namų (ta lauko sekcija, vadinama “Greenfield village”, tiesa, ankstyvą pavasarį dar neveikė). Lietuvoje viskas būtų išskaidyta į dešimtis ekspozicijų ir “memorialinių butų”, kuriuose kiekvienam užbėgusiam retam lankytojui tektų po kelis darbuotojus. Gal taip ir būtų gražiau. Bet štai Henrio Fordo muziejuje šeimos spiete spiečiasi ilgose eilėse prie brangių bilietų: nes žino, kad ten galės įdomiai praleisti visą dieną nesvarbu, kas kam įdomu. Valdžios išlaikymo jam nereikia.

Apleista puošni Detroito traukinių stotis, statyta 1914 m. ir buvusi aukščiausia pasaulyje. 1988 m. ji uždaryta - dabar keleiviams į Detroitą pakanka vienaukščio pastatėlio, mažesnio net už kokių Telšių stotį.

Beje, muziejaus bilietų pardavėja, sužinojusi, iš kur mes, paminėjo, kad jos tėvai iš Lietuvos. Po rytinių mišių atrodė keista, kad antrosios kartos emigrantė nemoka nė žodžio lietuviškai, bet pavardė, įrašyta lentelėje ant jos krūtinės, rodė ją esant žydę. Litvakų Amerikoje nemažai, bet jie save sieja su kitais žydais, o ne lietuviais; taigi tėvai nemato prasmės savo vaikų mokyti lietuviškai ar lietuvių kultūros.

Jie puoselėja savas žydiškas tradicijas, o iš kitų labiausiai domina tos, kurios padeda siekti aukštumų esamame politiniame klimate (Amerikoje tarp tokių – anglų kalba). Žydams 2000 m. mažumose nenutautėti padėjo religija: sinagogose visad skambėdavo hebrajų kalba, ir santuoka būdavo sudaroma su kitais žydais. Lietuviškos parapijos panašiai per 100 metų palaikė lietuvybę Amerikoje.

Įdomus tęsinys prieškario situacijos, kuomet po Lietuvos miestų saule gyveno visiškai skirtingos tautos. Vakarams būdingos sampratos, kad tautą vienija gyvenamoji vieta, o ne etninė kilmė, atrodo, nereikėjo nei vieniems, nei kitiems. Bet emigrantų vaikai ar vaikaičiai, užaugę JAV, kartais jau žvelgia “vakarietiškai” ir dairosi į “kilmės tėvynes” nepaisydami savo tautybės.

Vienas JAV prezidentų automobilių The Henry Ford

Mažumų viešieji ryšiai – it verslo

Dierborno priemiestis, kuriame nuo 1929 m. stovi “The Henry Ford” – šiandien gyvenamas arabų. Siurrealistiškai atrodė ant buvusių bažnyčių bokštų špilių kryžius pakeitę mėnuliukai. JAV tokių keistybių – daug. Musulmonų šalyje jau 3 milijonai, bet jų kultūros savaip prisibijoma. Jie siejami su terorizmu, nors JAV nužudymų statistikoje jų išpuoliai – tik lašas jūroje.

Amerikoje mažuma mažumai nelygi. Apie vienas ir pasakytas kritiškesnis žodis suvokiamas kaip kažkoks “..izmas” ar “…fobija”, už kurį net atleidžiama iš darbo ar šalinama iš universiteto. Apie kitas mažumas kalbėti galima laisvai – jų kultūras ir paveldą saugo ar griauna vien “nematoma rinkos ranka”. O apie trečias jau pasisakęs teigiamai gali likti ne taip suprastas. Viską ten, kaip versle, lemia įvaizdžio kūrimas: tik dešimtmečiai darbo kai kurių mažumų turėtą “piktadarių įvaizdį” pakeitė “aukų įvaizdžiu”.

Bet mažumų miestuose, rajonuose ir gyvenvietėse visi įvaizdžiai sunyksta. Detroitas ar Dierbornas tebuvo pirmos dvi tokios vietos kelionėje – jų laukė dar daug, tik (sub)kultūros jau kitos. Sekanti stotelė – Las Vegasas, lošimų sostinė.

An Arboro miestas ~50 km nuo Detroito centro, garsėjantis savo universitetu. Būnant tarp šių tvarkingų namelių su 'hipsteriškais' restoranais nesimatė jokių Detroito ženklų. Čia - jau kita 'nematomos sienos' pusė


Visi straipsniai iš kelionės po Jungtines Valstijas

ĮŽANGA: Šeši Jungtinių Amerikos Valstijų veidai
1. Detroitas: Getu virtusi automobilių sostinė
2. Las Vegasas: Suaugusiųjų Disneilendas
3. Juta: Tikėjimo ir gamtos didybė
4. JAV indėnų žemės: Rezervatas, didesnis už Lietuvą
5. Naujoji Meksika: Molio miestai, lotyniška dvasia
6. Čikaga: Amerikietiškos svajonės miestas

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,

    17 komentarai

  1. Ačiū, įdomus aprašymas. Kai kuriuos faktus jau žinojau (statistiką, istoriją, pokyčių dinamiką), bet čia labai įdomu paskaityt konkretesnes detales. Dėl juodaodžių problemų turiu kiek kitokią nuomonę, t.y. nusikalstamumo, IQ, pajamų linkčiau ieškoti ne rasinėse/genetinėse savybėse, o skurde. Kitose šalyse irgi yra panašiai, skursta ir nusikalsta neproporcingai smarkiai būtent mažumos, o tų mažumų kilmės šalyse neproporcingai nusikalsta dar kitos mažumos. JAV gana dažnai – kur skurdas, ten proporcingai daug juodaodžių (Detroitas, apskritai miestų centrai, tokios pietinės valstijos kaip Misisipė). Buvimas mažuma (tautine, kalbine, religine, pagal odos spalvą) labai dažnai yra rizikos faktorius, kad ne tik startuosi prastesnėmis turtinėmis ir pan. sąlygomis nei dauguma, bet ir susiformuos abipusio nepakantumo santykis – tau atrodys, kad geriau gyvenanti dauguma yra piktybiniai engėjai, o tu jiems atrodysi kaip nepajėgus nieko kurti, o tik griauti. TKai skiriamuoju bruožu tampa odos spalva, tai viskas tampa dar ryškiau. Tikrai ne visi žmonės pakankamai psichiškai stiprūs ir kantrūs, kad atkakliai lįstų ten, kur žino, kad nėra labai pageidaujami, sunkiau nei kiti įrodinėtų savo vertę, sugertų visas neigiamas pašaipas ir t.t. Galbūt, norint apibendrinamų išvadų apie prigimtinį polinkį į vienokį ar kitokį elgesį, tiksliau būtų lyginti panašesnės pajamų grupės žmones, pvz. JAV getų juoduosius lyginti su JAV provincijos “redneckais” ar treilerių vadinamaisiais “white trash” – kurie iš jų dažniau žiauriai nusikalsta, patenka į kalėjimus ir pan. Galima lyginti ir su imigrantais iš Amerikos ispanakalbių šalių ar azijiečiais (beje, man toks įspūdis, kad pastarieji tikrai integruojasi sėkmingiau, turbūt tai irgi, tiek dėl jų pačių požiūrio, tiek dėl to, kad ir į juos dėl vienų ar kitų priežasčių dauguma žiūri palankiau. Neužsisukęs “ydingas ratas”). O dėl “kaip ir “juodosios” kitų miestų dalys jis kultūros centru netapo” – kaip yra su Naujuoju Orleanu? Aš kažkaip visada galvojau, kad jo kultūroje juodaodžiai nemenką įtaka turėjo.

    • Galbūt parašiau kiek neaiškiai. Tai, kad žemos pajamos yra svarbus veiksnys nusikalstamumui, aš pritariu.

      Minima “The Bell Curve” knyga irgi neteigia, kad nusikalstamumas yra žemo IQ pasekmė.

      “The Bell Curve” tyrimo rezultatai kaip tik yra tokie, kad intelektas smarkiai koreliuoja su žmogaus pajamomis. Taigi, jei vidutinis kažkokios žmonių grupės IQ bus žemesnis, tai, ceteris paribus, ir vidutinės pajamos bus žemesnės. O, kaip pats sakei, būtent socialinė nelygybė (bent jau vienoje šalyje) įtakoja nusikalstamumą.

      Taip, verta tarpusavyje lyginti įvairias JAV mažumas ir tai yra daroma. Įvardytų trijų JAV bendruomenių (juodaodžių, lotynų amerikiečių, rytų azijiečių) pajamų lygių tarpusavio santykis panašus, kaip IQ vidurkių santykis. Rytų azijiečiai iš tikro akademiniais ir kitais pasiekimais lenkia net baltaodžius, nepaisant to, kad baltaodžiai sudaro daugumą (vėlgi, koreliuoja su IQ vidurkiais). Analogiškai puikiai ekonomiškai laikosi ir JAV žydų mažuma (kurios IQ vidurkiai aukštesni nei daugumos kitų baltaodžių).

      Taip, sutinku dėl visko, ką parašei, kodėl susidaro skirtingų grupių priešprieša. Tačiau verta pastebėti ir tai, kad mažuma mažumai nelygi. Dalis to, kad nusikaltimai ar skurdas asocijuojami su mažumomis, galbūt yra pasekmė ir to, kad didžioji dalis pasaulio mažumų yra kilusi iš mažiau išsivysčiusių šalių, nei daugumos – ir jų situacija, net po migracijos, lieka artimesnė istorinėms tėvynėms. Ten, kur mažumos kilusios iš artimų/panašių šalių, nėra smarkios koreliacijos tarp priklausymo mažumai ir pajamų, nusikalstamumo ir kt. (pvz. Lietuvos lietuvių-lenkų-rusų atvejis). Ten, kur yra atvirkščiai (pvz. kolonistų palikuonys ar kinai imigrantai Afrikoje), žemos pajamos ir nusikalstamumas mažumose kaip tik mažiau paplitęs, nei daugumoje.

      Atkreipsiu dėmesį ir į tai, kad visame pasaulyje intelekto vidurkiai smarkiai koreliuoja su ekonomine šalių padėtimi (panašų tyrimą aprašau straipsnyje “Valstybių turtingumą labiausiai lemia gybentojų intelektas” – jame miniu ir daugiau detalių, aktualių ir šiai temai). Šiuo atveju jei mažumos iš labai skirtingų kraštų susirenka vienoje šalyje, jose paprastai tęsiasi skirtumai tarp pragyvenimo lygių, kokie yra “ilgalaikiai skirtumai” (neįtakoti karų, nelamių, naftos ir pan.) tarp jų istorinių tėvynių (nors socialinė rūpyba, kvotos ir pan. skirtumus vienos šalies viduje sumažina).

      Aišku, yra ir gerokai daugiau dalykų, įtakojančių nusikalstamumą, nei žemos pajamos (ar įtakojančių pačias žemas pajamas) – kultūra, tėvų/senelių kartos pavyzdys (požiūriai į darbą, gyvenimą iš pašalpų, išsilavinimą, įstatymą) ir kt. Pastarieji veiksniai, išplitę tam tikroje bendruomenėje, irgi sunkiai išnyksta.

      Naujasis Orleanas taip pat šiandien panašus į getą. Žmogžudysčių skaičius 100 000 gyventojų ten net didesnis, nei Detroite. Tačiau esi teisus, kad unikalios juodaodžių kultūros apraiškų, tokių kaip vudu, ten irgi tikrai yra. Tai buvo ir vienas meistų, kurį norėjau aplankyti šios kelionės “po JAV mažumų regionus” metu, tačiau, dėl laiko stokos ir atokumo nuo kitų vietų, neaplankiau.

  2. Tai ir klausimas, nuo kurio galo reiktų spręsti problemą, kad žmonės su žemu IQ nepajėgūs pasiaukštinti pajamų, o žemos pajamos nesudaro galimybių keltis IQ. Iš to rato savarankiškai išsiveržia tik pavieniai individai

    Buvimas mažuma apskritai yra savotiška stigma; lietuviai buvo įgiję nekokią reputaciją Anglijoje, pačioje Lietuvoje šnairuojama į rusus, Rusijoje įtartinai žiūri į kaukaziečius. Būtent mažumoms dažnai lemta užpildyt tą žemiausio visuomenės laiptelio rolę, kuriam nebeišeina užtikrinti gyvenimiškų poreikių teisės aktų leidžiamomis priemonėmis. Tarp kitko, kur nėra mažumų, ten vis tiek kam nors tenka atsistot ant to laiptelio, pvz. Kaune, lietuviškesniam mieste už Vilnių, nusikaltėliais belieka būti tiems patiems lietuviams. Dėl to man įdomūs skandinavų šalių modeliai, bei visi naujieji eksperimentai su bazinėm pajamom. Tarpukariu Lenkijoj lietuviam buvo labai daug barjerų – politinis angažuotumas buvo kur kas svarbesnis už istorinį, kultūrinį, religinį artimumą, net politinius formos panašumus (abi šalis tais pačiais metais užvaldė autoritarininkai, gana anksti Europos mastu). Belieka spėlioti, kaip paskutiniai įvykiai ilgainiui paveiks rusų padėtį Ukrainoje ir ukrainiečius Rusijoje.

    Dėl Naujojo Orleano – labiau galvojau apie džiazą ir pan., menus. Tikiu, kad ten po Katrinos praūžimo paliko nebelabai kaip.

    • Dėl IQ – intelektas visgi nėra erudicija, jo neįmanoma paprastai tiesiog pasikelti. Tai yra žymia dalimi paveldima, kaip ir daug kitų žmogaus savybių. Aišku, teko skaityti įvairių teorijų (pvz. tokia, kad galbūt tam tikrai giminei iš kartos į kartą siekiant mokslo, intelektas su kiekviena karta auga sparčiau), bet šioje vietoje, kaip rašiau, reikia atskirti “tikėjimą iš troškimo” ar politikavimą nuo mokslo, ką padaryti panašiose srityse kartais nelengva (tą rašiau nurodyto straipsnio apačioje). Todėl svarbu moksline metodologija grįsti tyrimai; jeigu žinai kitų gerų – pasidalink nuorodomis.

      Dėl trinities tarp daugumos ir mažumų: galbūt yra dvi jos rūšys. Viena – politinė-istorinė: praeities įvykių, karų šmėklos (lietuvių-lenkų-rusų trikampyje to daug) – ji bėgant laikui/kartoms gali spręstis. Kita (sunkiau sprendžiama) “natūrali”, susijusi su skirtinga “bazine kultūra”, vyraujančiais sugebėjimais ir pan. Ji būdinga šalims kurių bendruomenės itin skirtingos, tarp jų JAV. Aišku, gali būti ir abi trintys kartu, antroji beveik neišvengiamai pagimdo ir pirmąją, bet ne atvirkščiai (JAV baltaodžių-juodaodžių santykiuose, manau, yra abi).

      Nemanau, kad lenkai ar rusai Lietuvoje užima tą padėtį (nusikaltimų atžvilgiu), kaip juodaodžiai JAV. Ir Šalčininkai, ir Visaginas tėra eiliniai provincijos miestai, jie nė iš tolo taip “neiškrenta iš konteksto”, kaip Detroitas. Vienintelis panašesnis pavyzdys Lietuvoje galbūt – čigonai ir taboras, bet čia irgi įdomu atkreipti dėmesį, kad tai yra mažuma, kurios “istorinės kilmės šalis” (Indija) gyvena skurdžiausiai tarp visų didesniųjų Lietuvos mažumų “istorinės kilmės šalių”.

      Dėl visų modelių su didelėm socialinėm išmokom nedirbantiesiems yra sunkiai sprendžiamos problemos – viena didesnių susijusi su šios diskusijos tema: jeigu piliečiai gauna žymias pajamas nepaisant to, kad nedirba, jiems nepasimoka imtis mažai apmokamų darbų, ir šias nišas užima imigrantai. Tai skatina naujų mažumų susidarymą ir gali sudaryti savotišką kastų/luomų visuomenę: piliečiai, gaunantys pinigus vien už tai, kad yra piliečiai, ir imigrantai (įskaitant nelegalus), faktiškai piliečiams tai uždirbantys. Panašių apraiškų Vakaruose yra ir dabar, kur socialinės išmokos didelės: Ispanijoje ilgą laiką tuo pačiu metu ir didžiulis piliečių nedarbas, ir masinė „juodadarbių“ imigracija (o tuos juodadarbius dažnai de facto nuo daugumos piliečių atskiria ir religija, gimtoji kalba, rasė). Plačiau šitą analizuoju straipsnyje Imigracija kairiuoju požiūriu: ar tikrai ji mažina nelygybę?, kur ir bendrai ieškau atsakymų apie socialinės padėties/lygybės įtaką savijautai.

  3. Vytautai, visiskai blogai destai mintis. Sakai, kad visur nusikalsta butent mazumos. Nieko panasaus.
    Tarkime Poetu Afrikos respublikoje baltaodziai yra mazuma, dar kitose valstybese baltaodziai yra mazuma. Nieko jie nenusikalsta daugiau.

    Arba JAV, Kanadoje mazuma yra kokie nors kinai, korejieciai. Niekuo jie nenusiskalsta daugiau.

    Viskas koreliuoja su IQ – baltieji ar kinai net budami mazumose niekur pasaulyje nenusiskalsta labiau nei daugumos.

    Tavo politkorektiskas leftistinis bandymas nepavyko visiskai.

  4. Man tai būtų sunku pasakyti nuo ko IQ priklauso labiausiai – kiek veikia įgimti sugebėjimai, kiek aplinkos faktoriai. Esu skaitęs tyrimais pagrįstų publikacijų (kelias nuorodas pridedu apačioj), kuriose pastebima, jog JAV juodaodžių IQ per paskutinius dešimtmečius ėmė vytis baltųjų, daromos išvados, kuriose tai siejama su raštingumo įgūdžiais (literacy) ir tikinama, kad ateityje skirtumas mažės, ypač jei sąlygos toliau vienodės. Aišku, tyrimų egzistuoja daug daugiau, ir visų nesu skaitęs, ten stengiuos vertinti atsargiai.

    Pagal 2015 m. duomenis Visagine nusikaltimų gyventojų skaičiui palyginus labai nedaug, Šalčininkų r. padėtis tuo tarpu ryški šalies mastu – manau, kad čia gali lemti skurdas (Visagine darbo užmokestis 2012 m. nusileido tik Vilniui ir Klaipėdai, gyventojai neturi “skurdo paveldo”, t.y. čia veikė AE, kur dirbo neblogai apmokami specialistai, o ją uždarius spec. įstatymu buvo suteiktos soc. garantijos, o kai kurie tiesiog išvyko) – nuorodas irgi pridedu apačioj, jei įdomu. Tiesa, man aktualiau atrodytų palyginti nusikaltimus/skurdą pagal tautybę Vilniuje, Klaipėdoje, tik tam turbūt reiktų labai daug laiko norint atrasti statistikos ar tyrimų apie organizuotai veikusių nusikaltėlių paskutiniame XX a. dešimtmetyje kilmę, pasiskirstymą tautybėmis pagal gyv. seniūniją (ir būstų/nuomos kainas atitinkamose vietovėse), galų gale, nuteistųjų skaičių pagal tautybę (radau tik 2009 m. tyrimą dėl su narkotikais susijusių veikų, kur nurodoma, kad 13,8 proc. buvo rusai, lyginant su 4,9 proc. populiacijoje). Bazinės socialinės išmokos man įdomios ir nusikalstamumo mažinimo kontekste. Pritariu, kad jos turi trūkumų (pats ir dar daugiau išvardinčiau); jei tikrai susiklostytų situacija, kad šalia jas gaunančių piliečių gyventų masė negaunančių skurdžių nepiliečių (bedarbių ir juodadarbių), tada vargu ar padėtis pagerėtų. Visgi, jei apie eksperimentą svarsto tokios skaičiuoti lyg ir mokančios šalys kaip Šveicarija ir Suomija (kuriose geriau nei Ispanijoje ir su išsilavinimu, darbo našumu bei nedarbu, korupcijos lygiu, t.y. yra vilties, kad visuomenė pasiekusi kažkokį brandos lygį), tai juk negaila, tegu daro, o mes pažiūrėsim.

    Komentatoriui anti_nelegalu_invazija: rašydamas apie mažumų disproporciją nusikalstant nesiekiau absoliutinti – tam pačiam komentare paminėjau JAV azijiečius, kaip kitokį atvejį. Apie Pietų Afrikos ir kai kurių kitų šalių baltųjų mažumas man žinoma, apie jas vėlesnėj diskusijoj rašė ir Augustinas. Kaip matėt, diskutavom ir apie nusikalstamumo ir skurdo sąryšį – turbūt žinot, jog tai turtingos mažumos, kurių padėčiai turėjo paveldas iš laikų, kai jos turėjo visišką politinę valdžią; dalį tos mažumos sudaro ir iš užsienio atvykę specialistai, gaunantys didelį atlygį, įgūdžius įgiję šalyje, kur tokių galimybių buvo daugiau. JAV azijiečių namų ūkių pajamos irgi gerokai didesnės nei juodaodžių; ankstesniuose komentaruose jau aptarėm daugybę kultūrinių veiksnių, dėl kurių galėjo susiklostyti taip, kaip yra. Pavyzdžių, kurie padėtų įvertinti, kaip sekasi nenusikalsti baltiesiems, kai jie atsiduria skurde ir tampa mažuma pagal odos spalvą, niekas nepateikėm, užtat žinom, kad baltieji, skurstantys tose šalyse, kur jų yra ne mažuma, nusikalsti tikrai nesibaido. Žodžiu, čia tiesiog aptrypčiojom koreliacijas tarp rasės, IQ, pajamų (skurdo) ir nusikalstamumo; kas liko neaišku, tai kokiu mastu skurdas, gyvenimo sąlygos, kultūrinės aplinkybės gali turėti įtaką IQ koeficientui; net ir palaikant teoriją, kad IQ lemia išskirtinai genai, tektų pripažinti, kad tai ne tie patys genai, kurie lemia odos spalvą (nes su dideliu ir mažu IQ pasitaiko individų iš visų grupių), bet kažkurie kiti genai, kurie, taip jau nutiko, labiau paplito vienoj ar kitoj grupėj.

    O dėl “politkorektiško leftistinio”.. Nesieju savęs su šitais dalykais (nepritariu nei ultraradikaliai kairei, nei dešinei), be to, manau, kad politkorektiškiem nepatiktų tas mano sakinys, kuris užkliuvo irjum pačiam/pačiai. Kaip ir rašė Augustinas, svarbu vengti politikavimo ir tikėjimo “iš troškimo”, dėl to man ir patinka jo puslapy diskutuoti – čia nesišvaistoma etiketėm, kurios argumentacijai nieko neduoda, nebijoma argumentų, kurie neduokdie pasirodys palankūs kažkokiai politinei krypčiai. Nežinau, kokia prasmė įtarinėti vykstant kažkokius mistiškus bandymus. 🙂

    http://citeseerx.ist.psu.edu/viewdoc/download;jsessionid=51B9B9D32920619D362A7BC34BDF00BD?doi=10.1.1.186.2540&rep=rep1&type=pdf

    https://core.ac.uk/download/files/77/287566.pdf

    http://tools.medicine.yale.edu/kidd/www/440.pdf

    http://www.ird.lt/nvzrgis/map/

    http://www.socialiniszemelapis.lt/index.php?1262538155

    http://www.teise.org/data/2010-2-pociene-dobrynina.pdf

    • Dėkui už nuorodas. Teoriją, kad iš kartos į kartą siekiant mokslo, ilgainiui iš kartos į kartą IQ auga, žinau ir ji atrodo įdomi. Tokiu atveju tam tikrų bendruomenių mažesni IQ vidurkiai galėtų būti paaiškinami tuo, kad jų istorinėse tėvynėse ilgus šimtmečius nebuvo populiaru siekti mokslo, nebuvo civilizacijų. Bet čia yra ir „vištos-kiaušinio“ klausimas. Kodėl taip išėjo, kad atitinkamose pasaulio dalyse nebuvo civilizacijų, mokslinių pasiekimų ir jas taip nesunkiai užkariavo iš tolybių atvykę svetimieji? Atvejais, kai didelė valstybė užkariauja mažą – viskas aišku, lemia skaičiai. Bet kolonializmo epochoje dažnai būdavo atvirkščiai: mažos valstybės nukariaudavo daug didesnes.

      Tas pats ir vienoje nuorodų aprašytoje IQ koreliacijoje su raštingumu (jeigu ji egzistuoja tai, galbūt, kaip „koreliacijos su išsimokslinimu“ dalis). Ar raštingesnių bendruomenių IQ tikrai tampa aukštesnis (ar bent jau testuose atsispindi kaip aukštesnis), ar žmonės su aukštesniu IQ labiau linkę išmokti gerai skaityti ir rašyti ir atitinkamai bendruomenėse su aukštais IQ vidurkiais raštingumas anksčiau tampa norma (nes labiau tokie žmonės linkę siekti mokslo plačiąja prasme, rinkti ir suprasti tą informaciją kurią gali teikti raštas, be to, išmokti rašyti ir skaityti jiems paprasčiau; ir, savo ruožtu, didesnio vidutinio IQ dėka tokios bendruomenės turi geresnę vidutinę ekonominę padėtį, o tai didina raštingumo poreikį)? Ar geriau skaitantys/rašantys žmonės geriau sprendžia IQ testus, ar priešingai – aukštesnį IQ turintys žmonės vidutiniškai geriau rašo/skaito? Diagramoje pavaizduota, kad esant baltųjų raštingumui 97% IQ prilygo 100, o pakilus raštingumui beveik iki 100% – 115 (įtaka tikrai ne vien tų rašyti išmokusių 3%).

      Tuo tarpu prielaida, keliama „raštingumo ir IQ sąsajos tyrime“, kad skirtingus IQ testų rodiklius nulemia net ne skirtingi realūs sugebėjimai, o tik kai kurių žmonių netinkamas testų supratimas dėl nemokėjimo gerai skaityti, manau yra mažiausiai įtikima, kylanti iš „wishful thinking“ prielaidos / aksiomos, kad skirtingų grupių intelekto vidurkiai „turi būti“ vienodi / panašūs. Tačiau tokia prielaida keista atsižvelgiant į tai, kad visų kitų nepastovių žmonių savybių (nuo ūgio iki turtingumo, nuo veido bruožų iki įgimto imuniteto ligoms) paplitimas smarkiai varijuoja ir tarp skirtingų grupių (tautų ir pan.). Be to, jei nesakysime, kad visų žmonių intelektas apskritai vienodas, tai tada bent kažkiek skirsis ir beveik bet kokių parinktų žmonių grupių intelekto vidurkiai (o istorijos eigoje susiformavusių daugmaž endogamiškų grupių, tokių kaip tautybės ar rasės, atveju – skirsis smarkiau). Labiausiai “wishful thinking” primena tai, kad tekste akivaizdžiai linkstama prie įvardytos išvados, nors išvados iš tos pačios koreliacijos gali būti ir visiškai kitokios (arba atvirkštinis priežastingumas, arba realus IQ pokytis nuo išsilavinimo, galbūt “iš kartos į kartą”).

      Taip pat pastebėtina, kad jei IQ iš kartos į kartą priklauso nuo išsilavinimo, tai kaita labai lėta. Tarkime, nors Kuboje, kur politinė sistema buvo komunistinė ir Fidelis Kastro 1961 m. paleido visuotinę “Raštingumo kampaniją” skubiai pakeldamas raštingumą iki 96% (tiesa, dar revoliucijos išvakarėse Kuba raštingumu buvo tarp Lotynų Amerikos lyderių) vidutinis IQ vis tiek gerokai žemesnis nei Rytų Europoje ar Kinijoje ir panašus į etnine/rasine sudėtimi panašios (bet visai kitokios socialinės sanklodos) Brazilijos.

      Kita susijusi hipotezė, kurią rašiau Namibijos aprašyme analizuodamas skirtingų vietos bendruomenių (vokiečių, kinų, juodaodžių) verslo ypatybes – kad skirtumus galėjo lemti skirtingas sudėtingumas gauti maistą praeityje. Kaip taisyklė, kuo sudėtingesnis klimatas istorinėje tėvynėje (yra metų laikai) – tuo aukštesnis vidutinis IQ (taip Šiaurės Europoje aukštesnis nei Pietų Europoje, ten – nei Šiaurės Afrikoje, o ten – nei Juodojoje Afrikoje; panašūs skirtumai Azijoje tarp Rytų ir Pietų/Pietryčių Azijos). Taigi metų laikai (ir jų sąlygotas poreikis planuoti maisto gavimą ir taupymą) galėjo Šiaurėje per pirmuosius žmonijos tūkstantmečius skatinti tiesioginę genetinę atranką (mažiau išmintingi dažniau greit mirdavo iš bado, o išmintingesni pasidaugindavo), o per istorinius šimtmečius – ir kultūros formavimąsi. Kultūra jau lemia ne tiek IQ, kiek kitus dalykus, tokius kaip, tarkime, pagarba darbštumui, punktualumui, taupumui, žinioms: metų laikus turinčiuose kraštuose šias savybes turintys žmonės galėdavo daug labiau prasigyventi (palyginus su jų neturinčiais), ir tai galėjo pakelti kultūrinę pagarbą tam. Tuo tarpu, šiandieninėje gamybos/paslaugų visuomenėje darbštumas, punktualumas, žinios, taupumas gerina galimybes užsidirbti visur, kas irgi galimai sąlygoja šias savybes gerbiančių bendruomenių turtingumą.
      Tokiu atveju tam tikra koreliacija su odos spalva būtų paaiškinama tuo, kad tamsesnę odą irgi ilgainiui nulėmė kaitri saulė, kuri lemia ir paprastesnį prasimaitinimą kiaurus metus (agrarinėje visuomenėje).

      Aišku, reikia suprasti ir tai, kad IQ tėra rinkinys skirtingų savybių, kurias tiesiog įprasta testuoti tuose pačiuose testuose. Kiekvienos tų savybių svarba pajamoms, jų koreliacija su kilme gali skirtis. Todėl čia reikia daugiau platesnių tyrimų. Šiaip žymi dalis tyrimų, kuriuos teko skaityti, yra labiau analizės kitų tyrimų rezultatų (tyrimų, kurie buvo daryti visai kitais tikslais, skirtingu metu / imtimis, ir tiesiogiai juos palyginti sunku, nors, kol nėra geriau, jie yra įdomūs). Nėra specialiai darytų mokslinių tyrimų (su specialiai kviestais atlikti konkrečių vienodų testų įvairių šalių, tautybių gyventojais); pastariesiems, aišku, reiktų finansavimo, o į šį potencialų minų lauką nelabai kas nori eiti.

      Todėl nors pats IQ skirtumų faktų buvimas / santykis atrodo gana patikimai įrodytas, suvokimas apie tų skirtumų konkrečius dydžius ar juoba kaitą manau dar daug tikslintinas / tirtinas, o teorijos apie skirtumų kilmę tėra hipotezių lygmenyje. Galima nebent lyginti su kitomis žmogaus savybėmis, kurių skirtumai mažiau kontraversiški nes akivaizdžiai be tyrimų matomi – pavyzdžiui, ūgiu (kurio vidurkiai taip pat varijuoja skirtingose tautose). Pastarosios būna nulemtos įvairių veiksnių (ir genetinių, bet ne vien) – manau esant tikėtina, kad panašiai įvairūs veiksniai lemia ir intelektą.

      Dėl rusų / lenkų nusikalstamumo. Dėkui už duomenis – neturėjau šitų. Iš esmės, kaip tikėjausi, smarkiai (daug kartų) „iš konteksto iškrenta“ čigonų nusikalstamumas. Rusų nusikalstamumas ne taip iškrinta, tačiau ir jis netikėtai didelis (nors, tiesa, kaip parodė surašymas, rusų kiek daugiau Lietuvoje, nei 2009 m. manyta, bet esmės nekeičia). Įdomu, ar duomenys sutaptų platesniame kontekste (už narkotikų ribų).

      Tačiau visgi, išskyrus galbūt taborą, getų ar pusiau getų, juo labiau etninių, kaip matosi iš tavo pateikto žemėlapio (konkrečiai jo versijos „nusikaltimai savivaldybėse 100000 gyv.“), Lietuvoje nėra. Vilnius, Kaunas, Klaipėda ir Šiauliai kasmet mainosi vietomis „nusikaltimų savivaldybėse 100000 gyv.“ statistikoje, nepaisant to, kad etninis šių miestų „margumas“ labai skiriasi. Šalčininkai stovi žemiau vidurkio, bet nusikalstamumas ten toks pats, kaip ir lietuviškose savivaldybėse Šiaurės Lietuvoje, o taip pat didmiesčiuose, ir tik ~33% didesnis nei daugumoje kaimiškų savivaldybių. Su turtingumu aiškios koreliacijos irgi nematau. Čia pvz. 2012 m. vidutiniai atlyginimai https://www.manofinansai.lt/lt/komentarai-ziniasklaidoje/241/finansines-situacijos-zemelapis-atskleide-didelius-lietuvos-savivaldybiu-skirtumus , o tavo nurodytame puslapyje galima pažiūrėti planą pagal nusikalstamumą tų pačių metų. Koreliacijos nesimato. Tikiu, kad gilesnė statistinė analizė atrastų tam tikrų minimalių krimonologams svarbių koreliacijų, bet svarbu, kad nieko nenuginčijamai akivaizdaus nėra – priešingai nei JAV, Pietų Afrikoje ir kitose demografiškai įvairesnėse valstybėse, kur statistikos skirtumai vien juos pacitavus įspūdingi (pvz. Detroite įvyksta per 100 kartų (10000%) daugiau nužudymų 100000 gyv. kasmet nei saugiausiame JAV didmiestyje – čia, aišku, kraštutinis pavyzdys, bet ir lyginant su JAV vidurkiu Detroitas skiriasi 14 kartų, arba 1400%).

  5. Taip, man irgi visada logiška atrodė teorija, kad visuomenė, kuriai tenka didesni klimato iššūkiai, turėtų būt linkusi intensyviau vystyti technologijas savo adaptacijai (galbūt tuo pačiu greičiau ir “augtų” intelektas keičiantis kartom, ir abu procesai papildytų vienas kitą). Tai turėtų veikti iki tam tikros ribos, pvz. itin atšiauriose vietose gyvenančios tautos pernelyg užsiėmusios kasdieniu “survival”, negalėjo nei skirti atliekamo dėmesio, nei resursų kurti esminiam techniniam proveržiam (įdomu, kiek tai galiotų itin karštų regionų gyventojam). Tačiau man šios teorijos užbaigta neleidžia vadinti tai, kad vis dėlto ne visi regionai, buvę Europai giminingame klimate, technologiškai vystėsi lygiavertiškai, o ir ne visi karštam klimate technologiškai buvo nepajėgūs. Tai, kad “smulkutės” Europos šalys kolonizacijų metu “pasisklaidė” ne tik Afrikoj, bet ir šaltesnėj Azijoj, pvz. Kinijoj, t.y. organizuotose regionuose, kurie buvo ir gausūs gyventojais, ir turėjo savo išradimų, ir, kaip suprantu, ir dabar nenusileidžia IQ ir nesiskundžia darbštumu, rodo, kad esama ir daugiau kažkokių veiksnių. Kitas momentas – Amerika; tu daugiau ten keliavęs, tai būtų įdomu sužinot, ar tikrai galima daryt išvadą, jog karštesnio klimato indėnai (statę miestus) technologiškai buvo pažengę toliau už tuos, kurie turėjo metų laikus (Šiaurės Amerikos indėnus, palapinių gyventojus) – kažin, kokie veiksniai ten pas juos buvo. Taip pat įdomu, kaip su pietine Afrikos dalim, kuri lyg irgi turi sezonus.

    Pritariu, kad wishful thinking blogai, ir kad tyrimuose irgi jų pasitaiko. Skirtingas testų supratimas dėl pvz. subkultūros skirtumų (galbūt apskritai (ne)įpratimas prie tokio pobūdžio užduočių) išties įtaką turėti gali, tačiau tai nereiškia, kad tai vienintelis ar svarbiausias veiksnys, ir jei tą vengiama įvardyti, tuomet tai jau įtartina šališkumu. Ypač liūdna, kai kai kurie tyrimai, regis, netgi sukuriami kaip įrankiai pro-kairiosioms ar pro-dešiniosioms jėgoms.

    Šalčininkai įdomūs tuo, kad juose, atrodo, nelabai išnaudojamas fizinis artumas sostinei/pasieniui, buvimas “tarpine” (kas, atrodytų, sudaro daug galimybių užimtumui ir pajamom – legaliai ar kažkiek šešėlyje, kaip vietoms, esančioms arčiau Kaliningrado) – tai galimybės, kurių nematau Šiaurės Lietuvos savivaldybėse.

    Sutinku, kad Detroite kitas mastelis, bet JAV kitaip ir su ginklų kontrole; iš to, ką esu skaitęs, man apskritai susidaręs įspūdis, jog “Naujajame pasaulyje” “civilinis” nusikalstamumas yra žiauresnis, nei pas mus (JAV šaudynės mokyklose ir vengtini kvartalai), Brazilijos favelos, Venesuela ar Kolumbija, kur pilna ginkluotų apsauginių ir šarvuotų mašinų, o apiplėšt gali tiesiog kamšty, Meksikos narkogaujų kovos su kariuomene. Mūsų pusėj vandenyno jei jau prasideda, tai “visaverčiai” politinio/karinio/separatistinio pobūdžio konfliktai, kaip Sirija, Libija, ar Rusijos elgesys Ukrainoje, ar (taip pat politinio pobūdžio, kad ir dangstantis religija) teroro aktai.

    • Įdomu pastebėti, kad tais atvejais, kai „blogesnio klimato“ gyventojai atsilikdavo nuo „geresnio klimato“ gyventojų, pirmieji gyvendavo be miestų, o antrieji turėdavo miestus. Galbūt tiesiog „nemiestiškas“ gyvenimo modelis neleidžia ekonomiškai ir technologiškai vystytis (kaip, tarkime, neleido XX a. komunizmas, kur irgi nepriklausomai nuo IQ ir net praeities pasiekimų šalys būdavo pasmerkiamos skurdui, kaip VDR ar Šiaurės Korėja).

      Galėtų būti logiška, nes didžiausios „investicijos į ateitį“ būdavo daromos miestuose, mokslas, prekyba, technologijos vystydavosi ten, tik miestuose galėdavo dalintis išmintimi daug išmintingų žmonių (juk būdų per atstumą palaikyti kokybišką ryšį tada buvo mažai), būdavo sukauptos knygos (vis dar brangiai perrašomos ir retos) ir t.t. Todėl „bemiesčiai“ kraštai sunkiai galėjo pasiekti panašų progreso lygį.

      Aišku, čia irgi galima klausti, kas pirma – višta (technologijos) ar kiaušinis (miestai).

      Tačiau įdomu, kad tame pačiame „Senajame pasaulyje“ didžiųjų civilizacijų (ir „miestiškų“ civilizacijų) vietos tolydžio šiaurėjo. Prieš ~4000 metų tai buvo Mesopotamija, Egiptas, Indo slėnis; prieš ~2000-1000 metų – Romos Imperija, Pietų Kinija, Bizantija, prieš ~500-100 metų centrai pamažu pasislinko į Londoną, Amsterdamą, Paryžių, Tokiją, Berlyną, net Sankt Peterburgą. Visais atvejais už to meto didžiąsias civilizacijas atšiauresnio klimato zonose jau būdavo tik „bemiestės“ kultūros – tos pačios, kurios, vėliau priėmus „miestišką“ gyvenimo būdą, pranokdavo buvusias „didžiąsias civilizacijas“ (jei nebūdavo išnaikinamos).

      Kodėl? Tegali būti hipotezės, kurios nebūtinai teisingos:

      a)Kaip pats rašai, už kažkurios klimato ribos tampa sunku sukurti civilizaciją. Tačiau tiksli riba galėjo skirtis, vis „stumtis“ tobulėjant technologijoms (tiksliau, tapdavo įmanoma išlaikyti miestišką gyvenimą vis prastesniame klimate). Kalbant apie ankstyviausias civilizacijas, joms galbūt dar buvo būtinos ir didelės upės, kurios vėliau tapo nebūtinomis.

      b)Gal ir IQ skirtumai seniau buvo kitokie, nes jei teigtume, kad jis ilgainiui atšiauriuose kraštuose augo (neaišku, kokiais tempais), tai galbūt prieš 2000 ar 4000 metų nebuvo tiek užaugęs.

      c)Buvo ir tam tikri klimato pokyčiai visais laikais, nors jie ne visai vienakrypčiai ir galbūt ne visai koreliuojantys su aukščiau minėtom tendencijom (t.y. buvo tai šiltėjimas, tai šaltėjimas).

      Tai štai, galbūt Amerikoje jos „atradimo“ metu iš esmės tiesiog situacija buvo tokia, kaip Senajame pasaulyje ~2000 metų atgal? Tai yra, „Didžiosios civilizacijos“ dar buvo tik šiltesnėse zonose (nors irgi ne ant pat pusiaujo, o jei arčiau pusiaujo, tai sudėtingesnio klimato aukštikalnėse), o šaltesnėse zonose (tiek dabartinėse JAV/Kanadoj, tiek Čilėj/Argentinoj) gyveno „klajoklių barbarų“ atitikmenys?

      Kaip ten bebūtų faktas, kad Mesopotamijos ir Andų civilizacijos buvo miestiškos, o likusi Amerika buvo bemiestė ar net klajokliška. PAR taip pat iki pat geografinių atradimų eros vyravo klajokliai bušmėnai.

      Technologinis skirtumas tarp „Senojo“ ir „Naujojo“ pasaulių gal išties prilygo tūkstantmečiams, „Naujasis“, tarkime, neturėjo įprastinio rašto ar rato, įvairių ginklų ir nors buvo, ką darė geriau už „Senąjį“, viską susumavus akivaizdu, kad „Senasis“ smarkiai technologiškai pirmavo.

      Tokį skirtumą manau nulemti galėjo skirtingi žmonių skaičiai ir ryšiai. Dabartinis itin spartus technologinis progresas vyksta dėl didelės pasaulio populiacijos ir ryšių tarp jų: bet kokį atradimą čia pat gali naudoti visi žmonės tolimesniems atradimams ir t.t. (o tų žmonių – daugiau, nei bet kada seniau, taigi, daugiau ir talentingų tai ar kitai sričiai, dagiau ir išsilavinusių). Ilgus šimtmečius to nebuvo. Jei „Senajame“ pasaulyje dar buvo daugiau žmonių ir daugiau ryšių, tai „Naujajame“ – daug mažiau.

      Dėl Kinijos – jos dalinimasis „komercinėmis“ įtakos zonomis (net ne kolonizacija) manau tikrai neatitiko to, kas įvyko Afrikoje, Australijoje ar Amerikoje.

      Dėl Šaličininkų rajono ryšių su sostine neišnaudojimo, manau čia tikrai turi įtakos faktas, kad ten lenkai sudaro daugumą. Sostinė labiausiai tempia aplinkinius regionus į viršų per „suburbanizaciją“, tai yra pasiturinčių vilniečių kėlimąsi į priemiesčius; o galbūt nelenkai nėra taip linkę keltis į vietoves, kuriose daugumą sudaro lenkai (tam tarpe dėl tikro ar įsivaizduojamo būsimo nesusišnekėjimo su kaimynais ar pan.). Naujojoje Vilnioje, kur irgi lietuviai mažuma, kiek suprantu panaši situacija, nors iš ten turbūt į Vilniaus centrą dar paprasčiau atvažiuoti, nei iš kokių Zujūnų ar Kairėnų. Teko dar girdėti skundų LLRA savivaldybių tariamu suburbanizacijos stabdymu (neva nenori, kad lietuviai praskiestų jų elektoratą), nors nežinau, kiek tame tiesos, o kiek – sąmokslo teorijų.

      O dėl tariamai didelio nusikalstamumo JAV, tai čia yra „aviakatastrofų efektas“. Kaip apie aviakatastrofas visur praneša ir todėl jų žmonės ima visai nepagrįstai bijoti kaip neva didesnio pavojaus nei automobilių nelaimių (nors yra atvirkščiai), tai panašiai su tom keliom masinėm JAV žudynėm. Jos, reikia suprasti, vyksta 300 mln. gyventojų šalyje. Tai yra visai Vakarų Europai dydžiu prilygstanti teritorija; ir, nors ir mažiau, panašių atvejų būna ir Vakarų Europoje (tiek, kiek nužudė A. Breivikas, jei gerai pamenu, niekas JAV nėra nužudęs vienų ginkluotų žudynių metu – galbūt teisė nešiotis ginklą čia kaip tik išeina į naudą, nes JAV sunku įsivaizduoti, kad galėtų kažkas nušauti 80 žmonių nesulaukęs šūvio atgal anksčiau).
      Tikroji statistika tokia: JAV nužudymų 100 000 gyventojų yra beveik perpus mažiau, nei Lietuvoje (atitinkamai 3.8 ir 6.8).

      Tačiau, kaip kalbėjome aukščiau, JAV situacija labai varijuoja, ir „getuose“ nužudymų statistika labiau primena esančią Juodosios Afrikos šalyse (pvz. Detroite 43.5, Naujajame Orleane 38.7; plg. Pietų Afrika 31.9, Lesotas 38), tuo tarpu kitokios demografinės sudėties miestuose, miesteliuose ir kaimuose situacija dažniausiai atitinka Vakarų Europą (vos ~1 nužudymas 100 tūkst. gyv.). T.y. santykiai tarp nusikalstamumų skirtingose JAV zonose nemažai koreliuoja su santykiais tarp nusikalstamumų tų grupių, kurios gyvena tose zonose, kilmės tėvynėse. Nuo to – o ne nuo bendro nusikalstamumo lygio – bent jau JAV priklauso vengtinų kvartalų buvimas. Rytų Europoje vidutiniškai mažiau saugu nei JAV, bet vengtinų rajonų ar miestų nėra, todėl ir tas nesaugumas mažiau matomas, nes tolygiai pasiskirstęs.

      Lotynų Amerikoje esi teisus, žiaurių nusikaltimų tikrai daugiau, nei Europoje ir nei JAV (išskyrus getus), tačiau su Juodąja Afrika panašu; atitinkamai JAV lotynų rajonuose (irgi pavadinamuose „getais“) situacija irgi nekokia. Čia planas šalių pagal nužudymų lygį: https://en.wikipedia.org/wiki/List_of_countries_by_intentional_homicide_rate#/media/File:Map_of_world_by_intentional_homicide_rate.svg .

      Tuo tarpu įtūžę šauliai, kaip ir musulmonai teroristai, JAV tėra išimtys, kurios nors garsiai nuskamba, bet statistikos iš esmės neįtakoja. Juk iš viso JAV nužudymų per metus virš 12 tūkstančių, tai nė 1% (kas būtų ~120 žmonių) nesudaro tos kelios garsiai pagarsėjusios masinės šaudynės.

  6. Kinijoj vargu ar galėjo vykti viskas tokiu pat mastu, kaip Afrikoj (kinais vergais taip neprekiavo, kaip afrikiečiais), bet pats faktas, kad atplaukė/atkako ne kinai į Europą, o atvirkščiai, ir ne šiaip atplaukė, o įsitvirtino regione ilgam, kelia kažkokių klausimų apie vystymosi panašumus/skirtumus.

    Ten turėjau omeny žiauresnį nusikalstamumą, o ne didesnį, nes išskirtinai liūdna Lietuvos statistika (tokia ji ir su autoavarijom, savižudybėm, alkoholio vartojimu) man žinoma. Tiesiog čia mažiau tokio masto nusikaltimų, kai viešoje vietoje (mokslo įstaigoje, kino teatre, karinėje bazėje) gali nukentėti krūva tiesiog ten pasitaikiusių žmonių. Tokie dalykai šiurpina ir primena aviakatastrofų baisumą dar ir tuo, kad auka neturi jokios kontrolės (nebent visiškai imtų vengti socialinio gyvenimo). Važiuodamas mašina, ypač jei esi vairuotojas, bent dalinai vis tiek valdai situaciją – stebi situaciją kely, laikaisi saugaus greičio, be to, yra nemenka viltis išgyventi (pats esu išgyvenęs vieną avariją kaip keleivis). Lėktuve – visiškai atsiduodi nepažįstamo piloto gebėjimams (o kaip parodė vienas šiurpus nesenas incidentas – ir geranoriškumui..), žinai, kad lėktuvui nukritus išgyventi itin mažai šansų kad ir ką bedarytum, ir kad paaiškėjus, jog kažkas dedasi, lauktų kupinos bejėgiško siaubo paskutinės minutės. Panašiai ir su šaudynių aukomis – kiek tekę skaityti ir JAV dalyvių, ir Breiviko ataką išgyvenusių, košmariškumo ir bejėgystės jausmai atrodė panašūs, o pagalbos laukimas labai prailgo; žinoma, sutinku, kad JAV mažiau šansų, jog iš keliasdešimt žmonių nepasitaikys ginkluotų – net tokioj izoliuotoj saloj kaip Breiviko atveju, turbūt būtų buvę daugiau kažkokios apsaugos.

    • Turbūt ne taip supratau sąvoką „žiauresnis nusikalstamumas“, nes galvojau, kad bet koks nužudymas automatiškai laikytinas žiauriu nusikaltimu.

      Tiesa, vienareikšmiškai pasakyti, kad tokių masinių šaudynių JAV statistiškai daugiau nei pas mus, sudėtinga; nes reiktų lyginti jų skaičių 100000 gyv., o ne „skaičių iš viso“, juk JAV yra virš 100 kartų daugiau žmonių nei Lietuvoje. Tai jei JAV būna vienerios ar pora tokių šaudynių per metus, tai iš esmės atitinka tą patį, jei Lietuvoje būtų vienerios per 100 ar 50 metų. Ir per pastaruosius dešimtmečius bent vienerios tokios žudynės išties įvyko Lietuvoje (Draučių žudynės 1998 m.).

      Kodėl yra tas „aviakatastrofų efektas“ turbūt įvardijai tinkamai, be to dar yra ir tai, kad žūva iš karto daug žmonių, todėl tai (kartu su tavo įvardytu „baisumo efektu“) paverčia faktą „tinkamu žinioms“ ne tik toje šalyje, tačiau dažnai ir visame pasaulyje (tuo tarpu apie įvykius kai žūva vienas-du žmonės, kaip būna eilinėse žmogžudystėse ar autoavarijose, praneša tik kur kas mažesnio masto žiniasklaida). Na ir žmogus, tarkim, sužino (iš žiniasklaidos) per metus apie 4 aviakatastrofas (kuriose atsidurti, kaip pats rašai, labai baisu) ir kokias 4 dideles autoavarijas (tarkime, į kurias papuolė jo pažįstami ar kurias matė gatvėje, ar kur žuvo kokia įžymybė), tai pasąmoningai tikimybės atrodo visai kitokios, nei yra iš tikro, nes giliai nemąstoma, kad tos 4 aviakatastrofos – iš esmės visos rimtesnės aviakatastrofos, kurios įvyko tais metais visame pasaulyje, o iš avarijų jis težino apie neįsivaizduojamai menką dalį.

  7. Turėjau omeny nusikaltimo sunkumo laipsnį pagal BK, bet netikėtumo efektą, emocinį poveikį kurį palieka masiškumo faktas, bendra situacija, nesuvokiamas motyvas – ypač jei tos šaudynės įvyksta rizikinga nelaikomoj aplinkoj – “vidury baltos dienos”; mokyklų, pvz. Columbine atveju – netgi tokioj aplinkoj, kurios išvengti auka apskritai turi ribotas galimybes. Pasiruošus iš anksto žudoma atsitiktinius, dažnai negalinčius pasipriešinti žmones, be to, aplinkiniams pavojingu būdu, kas atrodo itin bauginamai, ciniškai, beprasmiškai. Kitąsyk tai visiškai netikėta ne tik pasipainiojusiom aukom, bet ir žudiko aplinkai (kaip 2014 Isla Vista šaudynėse). Man atrodo, čia svarbu tai, kad varomoji tų veiksmų jėga dažnai būna ne konkreti platesnė politinio/religinio pobūdžio žinia nuo tam tikros organizacijos (kaip kai kurių sprogdinimų atveju) ar įprasti kriminaliniai motyvai, o tiesiog gryna asmens individualių psichologinių problemų, kurių nebeišeina išspręsti, išraiška. Lietuvoj tokio “tunnel vision” irgi apstu, tik veikiausiai jis prasiveržia kitom formom, pvz. savižudybėm. Dėl Draučių tragedijos priežastingumo nežinau – visokių versijų yra (dėl vasario 16 išvakarių ir Lenkijos prezidento viešnagės). Sutinku, kad JAV mastai kitokie, bet traktuot, kad ten per metus tik pora atvejų, irgi neišeina (“There were 372 mass shootings in the US in 2015, killing 475 people and wounding 1,870” – http://www.bbc.com/news/world-us-canada-34996604 , aišku, čia neabejotinai ir kriminalai patenka). Šiaip ar taip, jei tokia statistika pastovi, grubiai imant Lietuvoj turėtų įvykt kasmet po vieną “Svainiją”.

    • Būtų įdomu, jei kas palygintų JAV ir Lietuvą (o gal visos Rytų Europą, kad būtų didesnė statistinė masė, nes nusikalstamumas Rytų Europoje taip smarkiai nevarijuoja) nusistačius objektyvų apibrėžimą, kas yra tas „masinis šaudymas“. Kalbėjau apie „1 ar 2 atvejus JAV per metus“ ir „Draučių atvejį“ turėdamas omenyje maždaug tokį apibrėžimą: „Atvejai, kai nužudomi iš karto ar greitai vienas po kito 5 ir daugiau žmonių, jei aukos pasirenkamos atsitiktinai ar tokiais pagrindais kaip darbovietė, mokykla, politinė partija, tautybė, religija ir pan. (t.y. šaudoma ne į pavojų keliančius nusikaltėlius)“ . Tokie atvejai kaip tik ir gana plačiai nuskamba žiniasklaidoje, todėl juos paprasčiau susekti, jų ir labiausiai bijoma.

      Pagal pateiktą BBC citatą „There were 372 mass shootings in the US in 2015, killing 475 people and wounding 1,870” tai “mass shooting” apibrėžimas daug švelnesnis nei šis ar nei Svainijos atvejis. Pagal BBC apibrėžimą pateiktoje nuorodoje “A mass shooting is defined as a single shooting incident which kills or injures four or more people, including the assailant.” Minimumas tėra bent 4 sužeistieji (žuvę nebūtini), įskaitant patį šaulį, visiškai nesirišant prie priežasčių ar aplinkybių – t.y. įeina ir, žinant JAV specifiką, greičiausiai liūto dalį sudaro, gaujų tarpusavio susišaudymai, o ne netikėti užpuolimai, tokie kaip Columbine. Pagal tą statistiką net ir vidutiniškai per vieną “mass shooting” JAV yra nušaunama tik po vieną žmogų, o sužeidžiami (neapibrėžiant sužeidimų lygio) penki.

      Jei kalbėti vien apie “shooting” tikiu, kad Lietuvoje bus mažiau “mass shooting” pagal šį apibrėžimą dėl mažiau ginklų buvimo, bet panašūs dalykai (įskaitant nužudymus) daromi kitais įrankiais (kaip pvz. pernai Kražiuose nužudytos keturios moterys).

      Čia jau kita diskusija: kiek “mirtinesnių” ginklų prieinamumas didina nusikalstamumą (ar nusikaltimų žiaurumą), o kiek tiesiog priverčia rinktis kitas priemones. Panašiai, kaip su savižudybėmis: JAV didžiausias procentas savižudžių nusišauna (dėl šaunamųjų ginklų prieinamumo), Lietuvoje kariasi, tačiau bendrai paėmus, Lietuvoje žudomasi dažniau (pats ginklų neprieinamumas neskatina išvis nesižudyti). Net ir masiniai žudymai šalyse, kuriose šaunamieji ginklai nėra taip paplitę būna padaromi kitomis priemonėmis, kaip tarkim 2008 m. Akihabaros žudynės Japonijoje, kur žudikas pradžioje įvažiavo į minią su sunkvežimiu, vėliau išlipęs badė visus su durklu (7 nužudyti).

  8. Pataisymas: *ne sunkumo laipsnį

  9. Puikus straipsnis. Ne veltui rašytas ketverius metus, jei teisingai supratau iš teksto. 🙂

    • Dėkui. Keliauta 2012 m., straipsnis pradėtas rašyti 2013 m., baigtas 2016 m. – taip kad esi teisus smile emoticon:-) . Per tą laiką sudegė ne vienas papildomas namas, lietuvių bažnyčia uždaryta, Detroitas bankrutavo – todėl vertėjo straipsnį vis naujinti. Žodžiu, toks “antidubajus” – Dubajuje per keletą metų supranti, kad viskas pasikeitė, nes pristatyta tiek daug naujo, o čia – viskas pasikeitė, nes dar didesnė dalis grožybių sunyko. Vienintelė kita vieta, kurią aprašant neretai teko naudoti frazes “to jau nebėra”: http://augustinas.net/rekviem-sirijai-keliones-i-sirija-atsiminimai-4979

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *