Naujoji Meksika – molio miestai, lotyniška dvasia

Esame įpratę manyti, kad JAV neturi gilios istorijos, bet Naujojoje Meksikoje šį požiūrį tenka keisti. Čia iš prabėgusių šimtmečių – moliniai namai bei bažnyčios, valstijos sostinė Santa Fe, o taip pat indėnų kaimai, vadinami pueblais. Kai kurie jų gyvuoja ir po tūkstantį metų: Naujosios Meksikos indėnų niekas netrėmė į rezervatus.

Ir žodis “Meksika” valstijos pavadinime – ne atsitiktinis. Net 45% jos gyventojų – lotynų amerikiečiai. Ne vien imigrantai – Naujoji Meksika iki 1848 m. Teksaso karo priklausė Meksikai ir kai kurių vietinių šeimų genealoginiai medžiai tebesiekia anuos laikus. Ispanakalbių kultūra čia – kaip niekur kitur JAV sava.

Naujosios Meksikos baltieji smėlynai

Prie senųjų gyventojų ilgainiui prisijungė įvairūs “keistuoliai” – nuo ateivių ieškotojų iki radikalių ekologų. Dažnas toks naujakurys (ar jų protėviai) atvyko žymiuoju 66 keliu, dar viena Amerikos legenda. Ir apsigyveno dažnai dykuose, bet vietomis labai įdomiuose Naujosios Meksikos peizažuose.

Savo kelionių metu pamėginau pažinti visus šiuos Naujosios Meksikos veidus.

Tarpeklis į šiaurę nuo Taoso. Apačioje teka Rio Grandė

Paslaptingi misionierių ir indėnų kaimai

Jau pirmas Naujosios Meksikos miestelis į kurį nukeliavau – Taosas – atspindėjo visą valstiją. Kompaktiškas iš molio drėbtas centras. Daug ispanakalbių metisų, vadinamų lotynais arba hispanikais.

Ir, aišku molinės katalikų bažnytėlės į išorę prasišaunančiomis medinėmis sijomis, laikančiomis stogą. Tokias turi daugybė miestelių ir kaimų – miesionieriai jas statė indėnams dar tada, kai čia buvo Meksika. Garsiausia – El Santuario de Chimayó kasmet pritraukianti 300 000 katalikų piligrimų.

Molinė Naujosios Meksikos bažnytėlė

Dalyje Naujosios Meksikos kaimų ligi šiol gyvena beveik vien indėnai. Vadinami pueblais, jie turi tokią savivaldą, kaip rezervatai, tik mažiau žemės. Pasisekė tiems, kurių pakraščių sklypus valdžia išpirko automagistralėms statyti: ne dėl sumokėtos kainos, bet todėl, kad dabar jų lošimo namus lanko pakeleiviai. Santa Ana Pueblo savo kazino dėka vadinamas turtingiausia indėnų žeme.

Turizmas – dar vienas jų verslas, bet į Acoma pueblą išgirdę kainą (40 dolerių žmogui) nėjome. O į žymųjį pueblą Taoso pašonėje neįleido. Vietinis policininkas nepakėlė šlagbaumo – kasmetis ramybės periodas. Tik mažytis kazino ten visuomet laukia klientų.

Taoso miestelio centras

Naujoji Meksika – keistuolių valstija

Be ispanakalbių metisų Naujoji Meksika pritraukė ir gerą būrį žmonių, kuriuos kitur vadintų keistuoliais: Vandenio eros šauklių, fanatiškų “žaliųjų”, hipių, NSO stebėtojų ar pirmojo privataus kosmodromo statytojų. Atstumai dideli, tad Rosvelo (kur 1947 m. esą sudužo ateivių laivas) nelankėme. Tik antrojoje kelionėje pravažiavome ir Truth or Consequences miestelį, kur neva susikerta galingos geomagnetinės žemės linijos ir kurio pavadinimas, reiškiantis “Tiesa arba Pasekmės” yra sukurtas pagal radijo laidą – mat pastarosios didžėjus pažadėjo sekančią transliaciją iš pirmojo JAV miesto, kuris šitaip pasivadins. Taip būna tik Amerikoje…

Prie Taoso užsukome į “žemėlaivių” (“earthships”) kaimą. Gamtosaugos fanatikai šių namų laikančiąsias sienas stato iš panaudotų padangų, vidines pertvaras – iš tuščių skardinių. Vanduo čia panaudojamas keturis kartus (buičiai, vidaus gėlėms, tualetui, lauko gėlėms). Idėjos kūrėjas ir “apaštalas” Maiklas Reinoldsas savo projektus reklamuoja konferencijose visame pasaulyje, o vietinis aktyvistas išsamiai viską pasakoja, rodo filmus. Pasirodo, tokių gyvenviečių valstijoje – jau ne viena, o Naujoji Meksika pasirinkta dėl klimato ir todėl, kad įstatymai čia leidžia statyti iš atliekų. Pasekėjai aplink patys “mūrija” pikapais atvežtas padangas. Viename “žemėlaivių” galima net apsistoti.

Žemėlaiviai prie Taoso

Beje, Taosas garsėja ir paranormaliu reiškiniu. Dalis miestelio gyventojų teigia girdintys keistą, nepaaiškinamą garsą, pramintą “Hum”, nuo kurio niekaip negali pabėgti. “Hum” vadinasi net vietinio žurnalo skiltis. Man jo išgirsti nepavyko.

Santa Fe: molinė Naujosios Meksikos sostinė

Naujosios Meksikos sostinė Santa Fe (67 947 gyv.) mus pasitiko netikėtomis krentančiomis snaigėmis (balandžio mėn.). Platuma čia – lyg Afrikos, bet aukštis – 2 km ir dienos-nakties temperatūros skiriasi beveik 20 laipsnių. Tai – išblizgintas molio miestas. Čia pilna meno galerijų, o viešbutyje pasiteiravęs, kur galima rasti “McDonald’s” ar “Subway” likau nesuprastas. Centre jų nėra arba anksti užsidaro: Santa Fe gyvena turtingieji ir vakarienėms valgo brangų gurmanišką maistą.

Dėl nuo namo vertės priklausančių turto mokesčių seniesiems gyventojams teko kraustytis lauk. Molis patiko pasiturintiems amerikiečiams: nauji individualių namų rajonai priemiesčiuose statomi tokiais pat fasadais. Istorija tikrai verta pagarbos: Santa Fe ispanai įkūrė 1607 m. JAV mastais tai – labai seniai, juk tik tais metais britai įsteigė pirmąją koloniją Amerikoje.

Naujas 'molinis' pastatas Santa Fe

“McDonald’s” radome kiek už centro. Viduje sėdėjo, regis, nuo narkotikų apsvaigęs storas juodaodis ir dainavo. Lotynui padavėjui priėjus jo išprašyti “dainininkas” išsiplūdo visais hiphopo dainose girdėtais keiksmais. Vaizdas priminė filmus apie gatvės gaujas, rodėsi, tuoj jau ginklą išsitrauks. Bet ne – išėjo, pagrasinęs pardavėją vis tiek užmušti. Bežengiant lauk kelnės nusmuko visiškai. Po sekundės netoliese sėdėjusi atsitiktinė baltaodė senutė juokdamasi ėmė mūsų klausinėti, ar matėme tą vaizdą. Gatvės banditai ir ekstravertai. Amerika.

Albukerkė: lotyniškas dykumų didmiestis su oro balionais

Vilniaus dydžio Albukerkė – didžiausias Naujosios Meksikos miestas, bet kartu ir mažiausiai autentiškas. Centre – nuobodūs XX a. vidurio daugiaaukščiai, tik mažytis senamiestis saugo “molio eros” unikalumą. Centrinė aikštė čia primena Taosą ar Santa Fe, su tradicine bažnytėle.

Nuobodokas Albukerkės vaizdas

Albukerkė didžiuojasi lotyniška kultūra. Juk čia ji yra sava, o ne atvežta nelegalių migrantų. Nacionalinis lotynų kultūros centras, tiesa, apsiriboja vietinės reikšmės meno kūriniais. Išskyrus Torreoną: šio bokštelio vidų vietos menininkas Frederikas Vigilas ištisą dešimtmetį tapė 4000 kv. m ploto freska, kuria atskleidė JAV lotynų istoriją. Tai artimiausia Viduramžių “totaliniam menui” ką mačiau šiuolaikinėje Amerikoje.

O vakare prie viešbučio netikėtai išvydau eilinių čikanų (JAV meksikiečių) hobį: lauraiderių (lowrider) subkultūrą. Vyrai ir ryškiai prisidažiusios merginos, pasikeitę savo automobilių ratus į kuo mažesnius, ilga kolona iš lėto važinėja gatvėmis – pirmyn, apsisuka, atgal, vėl iš naujo… Turėtų jaustis panašiai, kaip stovėdami kamščiuose. Kai kurių važiuoklės perdarytos rimčiau: mašinos šokinėja pagal melodiją, vyksta jų “šokių konkursai”. Taip lauraideriai tarsi suvienija JAV būdingą meilę automobiliams su lotynų amerikiečių polinkiu į šventes ir šokius.

Lauraideriai keliauja Albukerkės gatvėmis

Į Albukerkę paskui sugrįžau dar sykį: spalio pradžioje, kuomet mieste vyksta Oro balionų fiesta – didžiausia pasaulyje oreivių šventė. Visą savaitę kas rytą oran pakyla šimtai ar net 1000 balionų, kai kurie keisčiausių formų, svečiai gali vaikščioti tarp jų ir džiaugtis pakilimais, tarsi muzikos festivalyje pilna laikinų kavinių, parduotuvių, kitų pramogų. Net atvykus iš oro balionų nestokojačios Lietuvos buvo labai įdomi patirtis.

Albukerkės oro balionų fiestos metu

66 kelias – tik romantiška istorija

Kas yra negirdėjęs 66 kelio? Jis apdainuotas ir filmuotas, net cigaretės taip vadinasi. Šiandien sunku suprasti, kodėl būtent šis toks garsus, pravardžiuojamas “Pagrindine Amerikos gatve” ar “Keliu-motina”. 66 kelias, kertantis Albukerkę ir visą Naująją Meksiką atrodo labai ilgas (4000 km nuo Čikagos iki Los Andželo). Tik kad… iš tikro jo net nėra. Tai šimtų kelių ir keliukų rinkinys. Kaip Vilnius-Paryžius, Vilnius-Roma ar Vilnius-Pekinas.

Dar viena Amerikos vieta, kur prieš keliaudamas tiesiog privalai peržiūrėti senus atvirukus. XX a. pradžioje asfaltuotų kelių JAV buvo mažai; tokie projektai, kaip 66-asis, pagaliau sujungė naciją į visumą, atvėrė šalį tūkstančiams miestelių, kaimų ir kaubojų fermų. Juo į vakarus nuo dulkių audrų (Dust Bowl) bėgo derlius praradę ūkininkai, Ameriką automobilizavus keliavo “laisvi it vėjas” autostopininkai, pakelėse vešėjo moteliai ir barai.

Galupo miesto El Morro kino teatras, įkurtas 1928 m., greitai po Route 66 atidarymo netoliese

Automobilizacija, pagimdžiusi 66 kelio legendą, ją ir nužudė: mašinų vis gausėjant, dviejų juostų plentas, besidriekiantis per šimtus gyvenviečių, pasirodė lėtas ir nepatogus. Prezidento Eizenhauerio laikais (~1960 m.) JAV išvagojo greitkeliai, palikdami 66-ąjį tik vietiniam susisiekimui ir romantikams. 1985 m. 66 kelias oficialiai ištrintas iš žemėlapių.

Žinodamas šią praeitį plačioje Galupo [Gallup] pagrindinėje gatvėje palei geležinkelį galėjau įsivaizduoti 1950 m. Ševroletus, Fordus ir Kraislerius. Bet šiandien miesto šlovė jau praeityje, nedaug mašinų čia važiuoja, jį garsinančias freskas mažai kas pasižiūri. Galupo barus užplūdę ne pakeleiviai, o nusigėrinėjantys navahų rezervato indėnai (rezervate – prohibicija, alkoholis draudžiamas). Blogai tik iš pirmo žvilgsnio: kiti 66 kelio pakelės kaimai išvis apleisti. Šiuolaikiniai JAV greitkeliai miestelius aplenkia, o visas paslaugas keliautojai gauna didžiuliuose pakelės paslaugų centruose, kiekviename kurių – visų žymiausių tinklų restoranai ir moteliai.

Indėnus vaizduojančios Galupo freskos

Be to, didžiuosius atstumus amerikiečiai dažniausiai skraido lėktuvais.

Naujosios Meksikos pietūs ir baltieji smėlynai

66 kelias kerta Albukerke iš rytų į vakarus, bet daug įdomiau laiką galime praleisti pasukus 25 magistrale į pietus. ~400 km į pietus ten plyti Baltieji smėlynai. Smėliukas ten tikrai baltas baltas, o ne gelsvas. Tos baltos kopos – iki horizonto. Galima jomis laipioti čiuožinėti rogutėmis, ypač gražu per saulėlydį.

Baltuosiuose Alamogordo smėlynuose

Beje, ta pačia pietų kryptimi ne per toliausiai nuo smėlynų yra ir Rinkono kaimas, kuriame stovi paminklas Šiluvos Marijai (“Our Lady of Šiluva, Lithuania”). Jį ten pastatė kunigas Justinas Klumbis – lietuvis, pasitraukęs į JAV nuo sovietų okupacijos, po Antrojo pasaulinio karo buvęs savotišku misionieriumi tame tuo metu dar labai atokiame JAV regione, klebonavęs vienoje tų senų “misijinių” bažnyčių. Dar vienas netipinis, nuo kitų tautiečių atskilęs žmogus Naujoje Meksikoje…

Šiluvos Marija vidury Naujosios Meksikos dykumos su indėniška sapnų gaudykle ant kaklo

Naujosios Meksikos turistinis žemėlapis ir mano nuomonė apie Naujosios Meksikos kelionės metu matytas lankytinas vietas. Gal tai padės jums susiplanuoti savo kelionę

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Lietuviškos JAV vietos

JAV lietuviški pastatai, paminklai, rajonai - be galo įspūdingi ir svarbūs. JAV gyvena iki milijono lietuvių ir jie ten sukūrė daug labai svarbaus. Esu sudaręs lietuviškų JAV vietų žemėlapį "Tikslas - Amerika", enciklopediją ir surengęs daug ekspedicijų informacijos rinkimui apie tas vietas - ekspedicijų dienoraščiai irgi čia.

Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2022 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!