Išskleisti meniu

Marokas

Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis

Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis

| 0 komentarų

Marakešas! Patys pavadinimas dvelkia egzotika. O už to pavadinimo – rausvas arabiškas miestas, daugeliui keliautojų tampantis pirmaisiais vartais į kitokį, neeuropietišką pasaulį.

Ankštos Marakešo senamiesčio gatvelės sprogsta nuo rytietiškų turgų. Jo centrinė aikštė pilna egzotiškų šokėjų, fokusininkų, būrėjų, apgavikų. Virš tradicinių rūmų – riadų – iš minaretų skamba šauksmai melstis.

Bet kartu turistų ten tiek daug, kad pavargę nuo egzotikos jie gali akimirksniu šmurkštelti į kitokį – “savo” – pasaulį. Su barais ir naktiniais klubais, su pigiomis ekskursijomis į kalnus ir dykumas, su meniškais hosteliais ir prabangiais viešbučiais.

Ir tai nieko naujo: jau kone šimtmetis Marakešas „užveda“ Vakarų pasaulio menininkus ir svajoklius.

Turistai gėrisi Marakešu nuo stogo kavinės

Turistai gėrisi Marakešu nuo stogo kavinės

Šis straipsnis yra apie Marakešą. Bendrai apie Maroką, jo kultūrą ir keliones į Maroką skaitykite čia.

Marakešo senamiestis – medina

Marakešo širdis yra jo senamiestis – medina. Vienas begalinis chaosas:, motociklai, turistai, čadromis vilkinčios vietinės, apgavikai, asilai, arkliai, kačių pulkai, šunys, šiukšlių kalnai – viskas kažkaip išsitenka tokiose siaurose gatvėse, kad kai kur net dviems žmonėms sunku prasilenkti.

Marakešo medinoje sutemus

Marakešo medinoje sutemus

Tokį siaurų gatvelių ir šimtamečių rūmų rajoną turi kiekvienas save gerbiantis Maroko miestas, bet pakanka trumpai žvilgtelti ir supranti – Marakešo medina kitokia.

Marakešo medina lekia motociklas

Marakešo medina lekia motociklas

Marakešo medinoje motociklų šimtus kartų daugiau nei asilų ir netgi galima privažiuoti automobiliais. Kitos medinos ~8 val. vakaro „užmiega“, o Marakešo šurmuliuoja ir po vidurnakčio. Jos parduotuvėlėse vietines prekes papildė suvenyrų turistams gausa, o vietinius restoranus bei gyvenamuosius namus keičia ir keičia turistiniai: rytietiški išvaizda, bet vakarietiški turiniu. Švara, anglų kalba, vakarietiškos kainos.

Idiliška Marakešo medina. Skersgatvio gale - turistai

Idiliška Marakešo medina. Skersgatvio gale – turistai

Kitaip sakant, Marakešo medina daug labiau prisitaikiusi prie turistų. Ji – toks tarpas tarp kitos Maroko supermedinos Feso ir Venecijos.

Marakešo medinos kavinėje

Marakešo medinos kavinėje

Džema El Fna – aikštė, į kurią panašių pasaulyje nėra

Bet Marakešo medina tikrai neprarado savo dvasios! Toliau nuo turistinių takų yra ten ir tradicinės odos raugyklos, ir visokiausi amatų cechiukai. Bet labiausiai Marakešo dvasia gyva Džema El Fna aikštėje į kurią panašios visame pasaulyje nėra.

Džema El Fna aikštė saulėlydžio metu

Džema El Fna aikštė saulėlydžio metu

Ši aikštė – tai ir parduotuvė, ir restoranas, ir teatras. Vienas jos simbolių – sulčių spaudėjai, siūlantys neįtikėtinai pigias (gal pigiausias pasaulyje) ir skanias sultis (ypač apelsinų). Marakeše neverta klausti „ar sultys natūralios?“. Aišku, kad natūralios, neskiestos, nesaldintos…

Vienas Džema El Fna sulčių spaudėjų vienoduose, netikrais vaisiais puoštuose kioskuose

Vienas Džema El Fna sulčių spaudėjų vienoduose, netikrais vaisiais puoštuose kioskuose

Aplink sulčių spaudėjus būriuojasi visokiausių paslaugų teikėjai, kai kurie jų aikštėje tęsia tėvo, senelio pradėtą darbą. Moterys kitoms moterims rankas ir kojas dabina hena, tradiciškai apsirėdę vandens pylėjai gali parduoti šalto vandens iš varinio indo, o fotografai – paskolinti nuotraukai beždžionę ar gyvatę (gyvūnų mylėtojai nesidžiaugia išvydę kokį cypsinčių beždžionėlių narvą).

Nauji ir tradiciniai Džema El Fna prekijai. Dešinėje - šalto vandens pylėjas (šimtametė profesija), kairėje - juodaodis imigrantas, stumdantis marškinėlius vakariečiams turistams

Nauji ir tradiciniai Džema El Fna prekijai. Dešinėje – šalto vandens pylėjas (šimtametė vietinių arabų profesija), kairėje – juodaodis imigrantas, stumdantis marškinėlius vakariečiams turistams

Bet tikrąjį veidą Džema El Fna parodo vakarais. It iš po žemių išdygę virėjai atsistumia vežimus, kuriuos kažin kaip stebuklingai per kokį pusvalandį išlanksto į lauko restoranus. O paskutinį aikštės trečdalį užima tikroji Džema El Fna pažiba: meno ir pramogų rateliai: muzikantai, akrobatai, istorijų pasakotojai, gyvačių kerėtojai, loterijų organizatoriai kiekvienas pradeda šou, o praeiviai gali sėstis žiūrėti (pakanka nedidelės aukos). Kas kitur vyksta teatre ar koncertų salėse Marakeše – tiesiog ant šaligatvio.

Butelių žvejojimo žaidimas - vienas daugelio pramogų ratų Džema El Fna po saulėlydžio

Butelių žvejojimo žaidimas – vienas daugelio pramogų ratų Džema El Fna po saulėlydžio

Dar prisibijantiems panirimo į tą šurmulį – aibė kavinių su vaizdu į Džema El Fna, kur visą vaizdą gali stebėti per saugų atstumą. Tik jei nori geriausių vietų, reikia užsiimti prieš saulėlydį.

Kavinė su vaizdu į Džema El Fna. Apie pietus visos vietos buvo užimtos, bet vieną dar radome. Saulėlydžio metu neradome jau nė vienos su vaizdu į aikštę nė vienoje kavinėje. Kitą dieną atėjome pora valandų prieš saulei nusileidžiant – vietų prie išsvajotojo krašto buvo pilna

Kavinė su vaizdu į Džema El Fna. Apie pietus visos vietos buvo užimtos, bet vieną dar radome. Saulėlydžio metu neradome jau nė vienos su vaizdu į aikštę nė vienoje kavinėje. Kitą dieną atėjome pora valandų prieš saulei nusileidžiant – vietų prie išsvajotojo krašto buvo pilna

Kaip greitai prabėgo kelios valandos ten, stebint čia kokį sulčių spaudėją, čia šokėjų grupę ir bergždžiai bandant „atrasti“ tokias esą aikštėje gyvuojančias profesija, kaip dantų traukėjai (neįperkantiems dantisto – replės miesto aikštėje be jokio nuskausminimo).

Džema El Fna aikštė

Džema El Fna aikštė

Marakešo įkyruoliai ir apgavikai

Užvis įdomiausia Džema El Fna aikštėje nuo kavinių balkonų pasirodė stebėti visokiausius apgavikus. Niekada nemačiau jų darbo „nuo pradžios iki galo“: kaip sistemingai jie mulkina turistus – ir kaip išradingai kai kurie keliautojai išsisuka.

Štai atvažiuoja „tradicinių šokėjų grupelė“ dvi valandas pašokti. Vos pamato kur fotografuojantį turistą – susirodo kuriam jį užsipulti: „Duok pinigų už nuotrauką!“. Prieina keliese, piktai gestikuliuoja – kai kurie turistai „pasiduoda“ ir susimoka. Kiek beduotų, „šokėjams“ visada nepakanka: kaulija daugiau, seka, kol turistas nueina. Toks „atidirbtas“ veiklos modelis. Kol turistų nėra, jie mėgina uždėti savo kepures-fesus praeiviams ir įtikinti juos „nemokamai“ fotografuotis – o tada kaulija pinigų, jų gavę – kaulija vėl.

Džema El Fna tradiciniai šokėjai-mulkintojai Marakeše

Džema El Fna tradiciniai šokėjai-mulkintojai Marakeše užsipuolę turistus (kairėje)

Stebėjau ir „henos apgavikes“, kurios prieš tai mulkino mano žmoną. Nukreipusios jos dėmesį („Saugok telefoną, kad nepavogtų“) pastvėrė ranką ir per pora minučių nupiešė tradicinį piešinį – „Mokėsi, kiek norėsi“ – sakė. Paskui ištraukė mėgėjiškai atspausdintą „katalogą“ – neva toks piešinys kainuoja 32 eurus! Laimė, žmona buvo Maroke jau dariusis heną ir žinojo tikras kainas – pasiūlė 5 eurus. Apgavikės, aišku, turėjo standartinių frazių: „Ten buvo kitokia hena, čia geresnė ir brangesnė“ ir pan. Bet vos suprato daugiau 5 eurų negausiančios pasidavė: „Gerai, gerai, penki eurai“. Juk jei kaip sąžiningos aikštės henos piešėjos tik lauktų klienčių, būtų negavusios nė tiek!

Henos apgavikės mulkina mano žmoną. Na, ji iš tikro norėjo pasidaryti heną, ir, kadangi žinojo kainas, tai sumokėjo už paslaugą gana realią kainą – tad gal ir nebuvo apgauta. Daugybė kitų turistų nukenčia labiau

Henos apgavikės mulkina mano žmoną. Na, ji iš tikro norėjo pasidaryti heną, ir, kadangi žinojo kainas, tai sumokėjo už paslaugą gana realią kainą – tad gal ir nebuvo apgauta. Daugybė kitų turistų nukenčia labiau

Nuo kavinės aukštumos mačiau kaip tuodvi moterys taip pat mausto vis naujas ir naujas turistes. Vienos duodavo kartą ir toliau puolamos duodavo dar; viena heną demonstratyviai nusivalė ir atsitraukė.

Apgavikai tik sudaro grėsmingą įspūdį, kad jų daug, jie tave supa, iš pykčio gal net trenks: iš tikro vos turistai tvirtu žingsniu nueidavo toliau, apgavikai eidavo ieškoti naujų aukų, linksmai besišnekučiuodami tarpusavyje. Jų „darbas“ – apgavystės ir vaidyba, o ne apiplėšimai ar turto prievartavimas smurtu.

Marakešo žmonės

Marakešo žmonės

Deja, šitokių apgavikų pilnas visas Marakešas, ypač jo medina. Knygoje apie Marakešo medinos darbus paminėtas ir „elgeta“, vaidinantis visokias negalias. Ir tų neįgaliųjų(?) irgi daug: štai tėvai atrėmė į sieną neįgalų savo vaiką, štai trys aklieji(?) rėkauja prašydami išmaldos. Ir elgetos prisitaikę prie turistų: išvydęs vakariečius, vienas puolė prastai dainuoti „vaka vaka ė ė ė, Šakira, Šakira“ ir ištiesė ranką išmaldai…

Suskambus muedzinų šauksmui maldai, marakešiečiai meldžiasi tiesiai prieš mečetę

Suskambus muedzinų šauksmui maldai, marakešiečiai meldžiasi tiesiai prieš mečetę

Bet dar blogiau visokie „gidai“. Tik atrodyk nesusigaudantis aplinkoj ir tuoj atsiras geraširdis marakešietis, kuris parodys kelią (neretai į komisinius mokančią parduotuvę), kalbins, lįs į draugus, o galiausiai už viską paprašys kosminės sumos. Daugelis, užuot dėję į kojas, derasi ir susimoka „už nieką“. „Gidams“ tai toks pats darbas, kaip tiems Džema El Fna sukčiams.

Turistų minios - geri taikiniai "gidams". Ypač kai daug tų turistų tai pirmoji išvyka už "sąžiningo Vakarų pasaulio" ar sąlyginai sąžiningos Kinijos

Turistų minios – geri taikiniai “gidams”. Ypač kai daug tų turistų tai pirmoji išvyka už “sąžiningo Vakarų pasaulio” ar sąlyginai sąžiningos Kinijos

Sunkiau Marakeše nei kitur Maroke rasti ir sąžiningą taksistą, vežantį su taksometru. Tai – vienas turizmo minusų. O kur dar visi „eiliniai pardavėjai“. Atrodo, kas čia tokio, jei kažkas pasiūlo prekes ir atsisakius mandagiai nueina. Bet kai prisėdau ant suoliuko prie Sadžių kapų keturioms minutėms ir per tą laiką maždaug kas minutę viena po kitos priėjo keturios pardavėjos, siūlančios lygiai tokius pat papuošalus – pradėjau galvoti kitaip.

Marakešo medinos pardavėjų eilės

Marakešo medinos pardavėjų eilės

Na ir dar „oficialus turistų melžimas“ – tai, kas nemokama ar pigu vietiniams, turistams – brangu: kitur Maroke to beveik nėra, o Marakeše – pilna. Pvz. užeiti į Menaros sodų paviljoną (viduje nieko nėra) – 5 eurai. Marokiečiams – nemokama.

Menaros soduose. Paviljonas - centre. Mokamas turistams vidus gerokai nusiledižia nemokamai aplinkai

Menaros soduose. Paviljonas – centre. Mokamas turistams vidus gerokai nusiledižia nemokamai aplinkai

Įspūdingiausios Marakešo medinos vietos

Marakešas įkurtas ~1070 m., kelis šimtmečius jis buvo Maroko sostinė. Miestas buvo toks svarbus, kad pats žodis „Marokas“ atsirado nuo žodžio „Marakešas“. Ir todėl Marakešo medinoje – vieni įspūdingiausių Maroko pastatų.

Kutubijos mečetė, kurios galingas kvadratinis minaretas įkvėpė ir garsiąją Sevilijos varpinę. Deja, Maroke į musulmonų religines erdves kitatikiai neįleidžiami, tad ją tegali pažiūrėti iš išorės. Marakeše manęs neįleido net į musulmonų kapines…

Kutubijos mečetė Marakeše

Kutubijos mečetė Marakeše

Badi rūmai – tiksliau, jų griuvėsiai, nes iš Marakešo į Meknesą sostinę nusprendęs perkelti Maroko sultonas XVII a. iš ten išsivežė ir visus šių rūmų papuošimus. Beliko plynos sienos, bet jau vien rūmų dydis palieka įspūdį.

Bahjos rūmai – gerokai naujesni (XIX a.), bet kur kas puikiau išlikę, priklausę įtakingai Marakešo šeimai, o vėliau naudoti 1912-XXX m. Maroką užvaldžiusių prancūzų vietininko.

Bahjos rūmų kieme

Bahjos rūmų kieme

Sadžių kapai, kur laidoti vienos svarbiausių Maroko dinastijų valdovai. Jų palikuonys kapus buvo užmūriję – bet pamačius juos aerofotografijoje, puošnios patalpos atidarytos vėl.

Marokas nestulbina muziejais: brangius bilietus (turistams brangiau nei vietiniams) perki tik tam, kad patektum į vidų, jokių eksponatų ten nėra. O puošnias sienas užstoja turistų minios. Kad galėčiau pusę minutės žvilgtelti į pagrindinę Sadžių kapų patalpą, reikėjo laukti eilėje 20 minučių…

Eilė prie Sadžių kapų

Eilė prie Sadžių kapų

Todėl Marakešo medinoje žavu atrasti irgi įdomias, bet ne tokias populiarias vietas. Pavyzdžiui, Marakešo žydų kapines – didžiausias Maroke – ar sinagogą-žydų muziejų buvusiame žydų rajone meloje. Maroke žydų gyveno daugiau, nei Lietuvoje – o dabar beveik neliko. Ne, holokaustas Maroke nevyko – žydai tiesiog masiškai emigravo į turtingesnį Izraelį. Įdomios ir odos raugyklos, kur dirbama kaip Viduramžiais, braidant išmatų ar dažų baseinuose. Deja, jos nubūtos apgavikų/kaulytojų. Su „geranoriškais savo darbovietę norinčiais parodyti vedliais“ iš karto reikia tartis dėl kainos, nes pinigų tikrai reikalaus.

Marakešo žydų kapinės

Marakešo žydų kapinės

Slaptas gyvenimas už storų medinos sienų

Daugeliui turistų medinos šurmulys anksčiau ar vėliau truputį pabosta, ima slėgti; nervina visi prekijai, visos purvinos pigios užkandinės, kur, atrodo, vieninteliai patiekalai – tažin troškinys ir kuskusas.

Turistės ir vietiniai Marakešo medinoje.

Turistės užklydusios Marakešo medinos nebe visai turistinėje zonoje.

Daugelyje rytų ar pietų (ir to paties Maroko) miestų belieka su tuo susitaikyti. Todėl ten važiuoja tik „kultūros rijikai“, kuriems pasinerti į svetimą kultūrą ir yra kelionės esmė. O į Marakešą traukia ir pramogautojai, draugų kompanijos, miestų nemėgstantys žygeiviai, net bernvakariams ar mergvakariams ten yra pasiūlymų.

Todėl, kad net medinoje yra kur pasitraukti. Paseki tavo rankosna įspraustame lankstuke parodytu planu, atidarai kokias neišvaizdžias duris, užlipi laiptais, o ten – kitas pasaulis. Baras, garsi vakarietiška muzika, romantiškos žvakės, visi klientai – Europos jaunimėlis. Alkoholis liejasi laisvai – nors šiaip musulmoniškame Maroke jo net nusipirksi mažai kur.

Naktinis baras vieno medinos pastatų viršuje. Viduje klientai - tik vakariečiai

Naktinis baras vieno medinos pastatų viršuje. Viduje klientai – tik vakariečiai

Atidarai kitas „duris į niekur“ – o ten turistinis riadas: tokie rūmai su kiemeliu, kur kiekvienas kambarys pritaikytas priimti turistams. Kai kuriuos riadus gali išsinuomoti visus, kiti nuomojami kambariais, treti veikia kaip hosteliai (viename kambaryje – po daug svečių). Daugelis, be miegamųjų, turi gražias bendras erdves, stogą, kiemą. Prieš kelis dešimtmečius viską pradėjo europiečiai, supirkinėję senus riadus ir remontavę jų įspūdingus meniškus interjerus. Bet riadų paklausa taip išaugo, kad mūsiškis, kaip pripažino šeimininkas, ką tik pastatytas: marakešiečiai stato naujus riadus, imituodami senąją architektūrą, baldus, masyvius spalvoto metalo šviestuvus. Tik sudeda viduje angliškų knygų, vakarietiškus tualetus. Ir neperka maldos kilimėlių, nežymi ant lubų krypties į Meką: vis tiek beveik niekas iš apsistojančiųjų Alachui nesimeldžia.

Bendra patalpa mūsiškiame tradiciniame riade

Bendra patalpa mūsiškiame tradiciniame riade

Už trečių „slaptų durų“ – hamamas, pritaikytas turistams, kur kalbama angliškai (Marakeše tai nėra visuotina – anglų kalba populiarumu atsilieka nuo arabų, prancūzų, gal net berberų – bet anglų kalbos Marakeše daugiau nei kitur Maroke).

Aišku, kad žinotum, kurias duris atidaryti, turi būti pasiskaitęs, išgirdęs rekomendacijų. „Kvietėjais“ kliautis rizikinga. Ir turi būti susitaikęs, kad už vakarietišką stilių ir kokybę Marakeše gali tekti susimokėti kaip Paryžiuje ar Londone.

Į ranką įspraustas lankstukas, kviečiantis į naktinį barą

Į ranką įspraustas lankstukas, kviečiantis į naktinį barą

Daug rodyklių tik į panoramines kavines. Tokių šimtai: paprasta ant medinos namo stogo suvilkti kėdes ir staliukus ir pakviesti gražių vaizdų ištroškusius turistus pailsėti nuo turgaus šurmulio apačioje. Deja, daugelis panoraminių terasų nė velnio ne panoraminės: tradiciškai aptvertos aukštomis sienomis, siūlo vaizdą į kokius šiukšlėmis užpiltus gretimus stogus. Bet užlipę į trečią ar ketvirtą aukštą daugelis turistų nebesileidžia žemyn. Irgi reikia rekomendacijų arba kantrybės…

Panoraminė kavinė ant vieno Marakešo stogų

Panoraminė kavinė ant vieno Marakešo stogų

Naujasis Marakešas – Europa Afrikoje?

Išėjęs pro storas medinos sienas į vakarus gali pasijusti nukeliavęs iš Maroko į Europą. Ten yra Gueliz rajonas, kurį po 1912 m. pastatė Marakešą tada užvaldę prancūzai. Su Marakešu jį sieja rausva spalva: viso miesto pastatai taip dažyti. O šiaip ten ir europinės kavinės, ir McDonald‘s, ir prekybos centrai, ir platūs bulvarai automobiliams, ir aikštės.

Marakešo Gueliz rajone

Marakešo Gueliz rajone

Didžiausia Guelizo pažiba – Majorelle sodai, kuriuos įkūrė prancūzas dailininkas Mažorelis, o išgarsino po Mažorelio mirties juos valdęs prancūzų dizaineris Ivsas Sen Lorenas. Jo net ir pelenai ten išbarstyti. Jie – tik du iš daugelio prancūzų ir europiečių, kuriuos dar prieš 50, 100 metų ar net seniau pavergė Marakešas. Pavergė tiek, kad ten persikėlė gyventi.

Majorelle soduose

Majorelle soduose

Greta išpuoselėto Majorelle sodo dabar įkurtas Ivso Sen Loreno muziejus. Prancūziškai tvarkingas ir įdomus, su prancūziška bilieto kaina ir lankomas daugiausiai prancūzų

Į pietus nuo Gueliz plyti Hivernage rajonas, garsėjantis didžiuliais sodais, prabangiais viešbučiais, naktiniais klubais ir Marakešo oro uostu. Tarp sodų garsiausi Menara sodai, pradėti kurti dar XII a., bet šiaip Hivernage pastatytas jau šiais laikais.

Vienas Hivernage prekybos centrų su naktiniais klubais

Vienas Hivernage prekybos centrų su naktiniais klubais

Gueliz ir Hivernage iki šiol Marakešo elito svajonė. Vyksta tokie mainai: medinos pirkliai parduoda savo riadus medinoje ir perka naujus didelius butus Guelize, kad galėtų gyventi vakarietiškai ir iš ten važinėti į rytietišką darbą. Tuo tarpu parduotuosiuose riaduose apsistoja vakariečiai, norintys bent trumpam pagyventi rytietiškai…

Kambarys naujai pastatytame "tradiciniame" riade

Kambarys naujai pastatytame “tradiciniame” riade

Aišku, Guelizas irgi turi chaoso – nors mažiau. Apynaujuose prabangiuose daugiabučiuose jau išlaupyta, jų apylinkėse – šiukšlini laukai. Maroko ir Europos kultūra tiesiog kitokia.

Vaizdas pro naujos statybos gero buto prie Guelizo langus

Vaizdas pro naujos statybos gero buto prie Guelizo langus

Marakešas – puiki bazė pažinti Maroką

Paklaustas, kiek dienų turistai paprastai apsistoja Marakeše, mūsų riado šeimininkas nustebino – apie savaitę. Ar yra ką ten tiek veikti? Vien Marakeše manau, kad nelabai, bet Marakeše ant kiekvieno kampo kelionių agentūros, siūlančios praleisti dieną, dvi, tris kitaip. Kainos – vienos geriausių Maroke.

Kelionių agentūros ekskursijų siūlymai Marakeše

Kelionių agentūros ekskursijų siūlymai Marakeše

Visos siūlo tuos pačius produktus, bet įvairovė didelė, kainos irgi varijuoja. Ekskursijos kupranugariais, keturračiais motociklais, net oro balionais. Ekskursijos į aplinkinius miestus – pavyzdžiui, Savyrą (Essouira) su jos portugalų fortais ar Urzazatę (Ourzazate) su didinga Ait Benhadou dykumų pilimi, kurioje nufilmuotas ne vienas Holivudo „blokbasteris“. Ekskursijos į Atlaso kalnus, kurie nuolat matosi Marakešo panoramoje. Visokie vakarienės šou – tiesa, pastarieji, nors gražiai ant popieriaus aprašyti, gana prastai įvertinti internete, tad jų nemėginau.

Dykumų tvirtovė Maroke

Dykumų tvirtovė Ait Benhadou Maroke

Labiau pasitikintys savimi ekskursijas į aplinkinius miestus gali „susiorganizuoti“ ir viešuoju transportu. Viešuoju transportu naudojomės ir pačiame Marakeše: deja, taksistai ne visi sąžiningi. „Norime į oro uostą. Įjunkite taksometrą“ „100 dirhamų! Kaina fiksuota, negalima jungti taksometro!“. Pabandžius nueiti šalin: „70 dirhamų!“. Vis tiek nuėjome ir nuvažiavome tuos 4 km miesto autobusu. Kainavo po 4 dirhamus…

Vienas brangiausių, bet turistų mėgstamas būdas važiuoti po Marakešą - tokios karietos. Jų ten pilna. Jei kur jauti dvoką - reiškia, jų (ir jų arklių) bazė

Vienas brangiausių, bet turistų mėgstamas būdas važiuoti po Marakešą – tokios karietos. Jų ten pilna. Jei kur jauti dvoką – reiškia, jų (ir jų arklių) bazė. Nuotrauka daryta Gueliz. Kitur pamatysi ir prajojimui siūlomų kupranugarių

Taigi, daugeliui keliautojų Marakešas – bazė, iš kurios jie pažįsta Maroką. Į tai verta atkreipti dėmesį užsakant viešbutį prieš kelionę: juk galite susigundyti ta dviejų ar trijų dienų ekskursija kupranugariais po smėlio kopas kur nors keli šimtai kilometrų į pietryčius nuo Marakešo. Tad gal neverta užsakyti nakvynės visoms naktims?

Marakešo medina, o jos fone - miestą supantys kalnai. Dar viena išvykų dienai ar savaitgaliui vieta

Marakešo medina, o jos fone – miestą supantys kalnai. Dar viena išvykų dienai ar savaitgaliui vieta

Kiek pasigailėjau taip padaręs.

Į Marakešą paprasta nuskristi ir norisi sugrįžti

Į Marakešą nuskristi labai paprasta. Šiuo metu iš Marakešo yra skrydžiai į 79 Europos oro uostus – vien Prancūzijoje į 20, Italijos ir Vokietijos – po 11, Jungtinės Karalystės – 8, Ispanijos – 6.

Ir nors iš Lietuvos skrydžių į Marakešą nėra, visada paprasta Azair.com ir panašiomis programėlėmis rasti variantų, kur iš Lietuvos pigiais skrydžiais skristum iki kokio Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ar Italijos miesto, o iš ten – į Marakešą. Abudu kartus Marakešą taip aplankiau ir aš.

Traukiniu į Marakešą. net neradus geros skrydžio akcijos į patį Marakešą, galima skristi, tarkime, į Fesą ar Agadirą ir atvažiuoti iš ten

Traukiniu į Marakešą. net neradus geros skrydžio akcijos į patį Marakešą, galima skristi, tarkime, į Fesą ar Agadirą ir atvažiuoti iš ten

Pirmą kartą – dar 2010 m. Antrą kartą – po dešimties metų. Nes Marakešas – toks miestas, į kurį norėjosi sugrįžti. Pamatyti jį gali greitai, bet perprasti reikia laiko. Ir dar liko, ką nuveikti Marakeše, jei nukeliaučiau ten trečią kartą.

Ne todėl, kad Marakeše būtų daug lankytinų vietų, bet todėl, kad galima veikla ten – tokia netikėtai įvairi. Rūmų ar žydų kapinių naršymas. Džema El Fna gyvieji spektakliai. Didingi riadai ir restoranai. „Liaudies“ maistas ir pigios kavinės. Derybos medinos turguose dėl vietinių rankdarbių. Žygiai į dykumas pėsčiomis ar kupranugariais. Atsipalaidavimas hamame. Pramogavimas su draugais bare ant stogo. Visa tai, atrodo, skirta visai skirtingiems turistams, bet visa tai yra Marakeše. Ne šiaip sau yra – viso to yra šimtai variantų.

Menaros sodai žvelgiant iš lėktuvo

Menaros sodai žvelgiant iš lėktuvo

Nuvažiuoji tikėdamasis vieno arba manydamas, kad tau įdomus tik vienas. O nuvykęs supranti, kad smagu būtų ir tai, ir tai. Todėl tikiu, kad dar grįšiu į Marakešą.


Visi mano kelionių po Maroką aprašymai

1. Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika (ĮŽANGA)
2. Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis
3. Fesas – ant asilo į Viduramžius
4. Vakarų Sachara – valstybė-miražas patrakėliams

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Fesas – ant asilo į Viduramžius

Fesas – ant asilo į Viduramžius

| 0 komentarų

Fesas – vos kelios valandos skrydžio nuo Europos. Ir kartu keli šimtmečiai atgal laiku.

Ankštose purvinose Feso centro gatvėse nė nepravažiuotų automobiliai – tad nuo statybų iki šiukšlių „išvežimo“ ten daro arkliai ir asilai. Feso skersgatviuose ir kiemuose verda darbai, apie kuriuos Lietuvoje tegali sužinoti muziejuose: odminiai mindo odą balandžių išmatomis, šaltkalviai gamina arklių pakinktus, kūrikai kūrena krosnis po viešosiomis pirtimis.

Viduramžių kvapai, Viduramžių garsai, tautinių drabužių spalvos ir, nepaisant visų turistų, niekaip neateinantis šių laikų pasaulis. Feso senamiestis.

Asilas į Feso medinos parduotuves atvežė prekes

Asilas į Feso medinos parduotuves atvežė prekes

Šis straipsnis yra apie Fesą. Bendrai apie Maroką, jo kultūrą ir keliones į Maroką skaitykite čia.

Feso senamiestis (medina) – asilų ir meistrų labirintas

Tas Viduramžiškas Feso senamiestis vadinamas Medina. Medinas turi dažnas Maroko miestas, bet Feso medina – pati didžiausia pasaulyje ir, tarp Maroko didmiesčių – pati autentiškiausia. Jos skersgatvių labirintuose gyvena 100 000 žmonių – ištisi Šiauliai.

Tradicinės odos raugyklos Feso medinoje. Dažuos ir išmatose odminiai mindo odas, jos džiūsta viršuje, čia pat ir pardavinėjamos

Tradicinės odos raugyklos Feso medinoje. Dažuos ir išmatose odminiai mindo odas, jos džiūsta viršuje, čia pat ir pardavinėjamos

Feso mediną tebesupa galinga Viduramžiška miesto siena. Pereidamas jos vartus akimirksniu nukeliauji laiko mašina. Atrodo, būtų Viduramžių šventė – bet kad aplink ne pavieniai aktoriai, o tūkstančiai „žmonių iš praeitis“, gi tu pats – vienas „nevietinis“, tik šen bei ten prasilenkiantis su kitais „keliautojais laiku iš ateities“ – turistais.

Vieneri Feso vartų

Vieneri Feso vartų (Mėlynieji vartai), už kurių prasideda medina

Automobilius medinoje pakeičia arkliai ir asilai: čia užkrauti šiukšlėm, čia prekėmis į parduotuves, čia statybinėmis medžiagomis, varomi kokio senyvo tautiniais rūbais vilkinčio marokiečio, šūkaujančio „Traukitės!“. Kur pakreipsi galvą į šoną – parduotuvė. Jos sugrupuotos į rajonus: nuo odos iki Koranų. Pasukęs į šalutinius skersgatvius atrandi „fabrikėlius“: štai žmonės dirba šimtametėmis audimo staklėmis, štai šaltkalvių „cechas“, štai peilių galąstojai pluša minamais aparatais, kad jų klientams būtų paprasčiau skersti avis. Ko tik nepagamins medinos meistrai – kaip ir prieš 500 ar 1000 metų.

Feso senamiestyje (Medinoje)

Feso senamiestyje (Medinoje)

Medinos gatvelės išsiraičiusios be jokios logikos, kai kurios baigiasi akligatviais – lengva paklysti. „Google Maps“ žemėlapiai negelbsti, „Open Street Map“ – šiek tiek geresni. Bėda, kad GPS signalas medinoje tave pasiekia retokai. Šitokia siaura gatvė, šitokie aukšti pastatai aplink ją! O dar šen bei ten gatvė virsta tuneliu: aplinkinių namų savininkai nutarė dalį kambarėlių įsirengti virš jos.

Feso medinos gatvelė iš viršaus, persisvėrus per stogo atbrailą. Paskui ji pereina į 'tunelį' (nuotraukos viršuje)

Feso medinos gatvelė iš viršaus, persisvėrus per stogo atbrailą. Paskui ji pereina į ‘tunelį’ (nuotraukos viršuje)

Įspūdingieji Feso medinos riadai – vidų pamato ne visi

Lengva pagalvoti, kad medina – tai lūšnynas. Kažkokie liūdni namai mažais langeliais, šiukšlės, purvas… Bet nė velnio! Daugybė tų namų turi tokius nuostabius interjerus, kad Lietuvoje tokių sunkiai rasi. Tiesiog vyraujanti Feso religija – islamas – draudžia puikuotis turtais. Todėl išorėje viskas skurdu, o prabanga – viduje.

Nedžarino medžio dirbinių muziejus - vienas lankytojams atvirų Feso riadų

Nedžarino medžio dirbinių muziejus – vienas lankytojams atvirų Feso didžiųjų senųjų pastatų. Čia – buvęs karavansarajus, kur prekiaudavo pirkliai

Puikieji gyvenamieji namai vadinami riadais. Puošniausias ten centrinis kiemas, dabar dažniausiai uždengtas stogeliu, kad nelytų. Jį supa įvairūs kambariai, miegamieji, kur gyvena visa kokio turtingo kilimų pirklio giminė. Karta iš kartos tokie namai paveldimi šimtmečius. Fesas įkurtas dar IX a., anksčiau už daugumą Lietuvos miestų.

Mūsų išnuomoto riado trečias aukštas

Mūsų išnuomoto riado trečias aukštas

Daugybė tradicinių riadų dabar paversti viešbučiais arba nuomojami turistams. Pirmąkart lankydamas Fesą nakvojau eiliniame viešbutyje, bet pažadėjau sau, kad grįšiu į riadą. Ir nakvynės riade tikrai buvo vienas įspūdingiausių dalykų Fese.

Ateinu prie, atrodo, eilinių durų plynoje sienoje, tarsi į kokį prekijo sandėliuką. Atidarau jas, užlipu laiptais viršun – o ten viskas kaip rūmuose. Menas, medžio raižyba: joks langas, jokios durys, joks turėklas, balkis ar karnizas nėra šiaip langas, durys, turėklas, balkis ar karnizas. Viskas – meno kūriniai.

Durys į niekur medinoje, kurios vedė į mūsų riadą

Durys į niekur medinoje, kurios vedė į mūsų riadą

O dar terasa ant stogo, nuo kurios – jeigu ji aukštesnė už aplinkinių riadų – medina atrodo visai kitaip. Tokia tuščia tuščia: nes viso erzelio, visų žmonių nesimato. Gatvės tam per siauros – matosi tik kiti stogai, tarp jų kyšantys minaretai. Nebent artimiausią gatvelę persisvėręs gali pamatyti.

Mūsiškė terasa ant stogo

Mūsiškė terasa ant stogo

Bet svarbiausia, kad nakvodamas riade mediną pažįsti it jos gyventojas. Visokios smulkmenos. Kas rytą „Beee, beee!“ rėkiantis šiukšlių „išvežiotojas“, taip raginantis aplinkinių riadų gyventojus krauti šiukšles ant jo užsispyrusio asilo. Moterys, ant stogų džiaunančios rūbus, švelniai slepiamos aukštų mūrinių turėklų (jie specialiai tokie aukšti: nedera, kad musulmones moteris matytų svetimi vyrai). Katinų mūšiai, katinų akrobatika, katinų pornografija ant tų pačių stogų. Ant vieno stogo net gaidys, kakariekuojantis visam rajonui.

Feso šiukšlių išvežiotojas su asilu. Šiukšlės išvežamos už miesto vartų, kur visi asilai jas suverčia į konteinerį

Feso šiukšlių išvežiotojas su asilu. Šiukšlės išvežamos už miesto vartų, kur visi asilai jas suverčia į konteinerį

Suvokimas, kokia iš tikro siaura gatvelė prie riado: visi garsai, visi balsai iš gatvės, atrodo, skamba pačiame riade. Kai stovėdavau prie išorinės miegamojo sienos priešinga gatvės pusė nuo ten man buvo arčiau, nei lova kitame miegamojo gale! Ir kartą išsigandęs net ėjau tikrinti, ar niekas neįėjo per laukujas duris.

Vaizdas pro langą iš riado. Šie griuvėsiai - kitoje gatvės pusėje. Riado prižiūrėtojai pasakojo, kad čia būta mečetės. Dabar ten - katinų kovų arena

Vaizdas pro langą iš riado. Šie griuvėsiai – kitoje gatvės pusėje. Riado prižiūrėtojai pasakojo, kad čia būta mečetės. Dabar ten – katinų kovų arena

Mes buvome išsinuomavę riadą vien sau. Tai Fese – net stebėtinai įperkama. Keturių aukštų riado su 5 miegamaisiais ir 6 tualetais (be visų kitų erdvių) bei terasa ant stogo nuoma parai kainavo 60 eurų (2019 m.). Kita alternatyva (jei pasiseka – pigesnė) – nuomotis tik vieną kambariuką didesniame riade. Kiemas, terasa ten irgi greičiausiai bus, netgi didesni – bet tai bus bendros erdvės visiems svečiams.

Riado stogo terasa (viršuje) ir papildomas kambariukas po ja

Riado stogo terasa (viršuje) ir papildomas kambariukas po ja

Didieji Feso medinos stebuklai

Nežinia, kiek dar meno stebuklų slepia galingos it tvirtovės Feso riadų sienos. Tų, kur dar gyvena vietiniai, kurių nesupirko užsienio investitoriai ir neatvėrė publikai – tiksliau, savo svečiams. Tokių – absoliuti dauguma.

Arabiška kaligrafija. Kadangi islamas neleidžia vaizduoti žmonių ar gyvūnų, kaligrafija - dažna dekoro forma

Arabiška kaligrafija. Kadangi islamas neleidžia vaizduoti žmonių ar gyvūnų, kaligrafija – dažna dekoro forma

Laimė, keli svarbiausi medinos pastatai yra paversti muziejais ir todėl prieinami kiekvienam. Tai – Bou Inania ir Al-Atarine medresės, kuriose gyveno ir islamo tiesų mokydavosi religiniai studentai. Tai – Nedžarino medžio dirbinių muziejus, kurio įspūdingus – bet kartu eilinius (juk Fese jie yra visuose namuose) – medžio dirbinius nustelbia interjeras. Tai buvo karavansarajus, kurio apačioje pirkliai prekiaudavo, viršuje nakvodavo.

Feso Bou Inanijos medresėje

Feso Bou Inanijos medresėje

Dar į kelis nuostabiausius Feso medinos viešuosius pastatus nemusulmonams tegalima pažvelgti pro išorinius vartus. Tai – Kairuano religinis universitetas, Mulai Idriso, Feso įkūrėjo, mauzoliejus, laikomas simboliniu Feso senamiesčio centru.

Al-Attarine medresė Fese

Al-Attarine medresė Fese

Bet didžiausią įspūdį Fese daugeliui turistų palieka Odos raugyklos. Jos užgula visus jausmus: akys raibsta nuo spalvų ir to vaizdo, kai dešimtys vyrų purvinuose nuo išmatų ir dažų baseinuose mindo odas, o nosį suka kvapas. Aplinkinių odos parduotuvių prekijai gali paskolinti mėtos, kad šitaip nedvoktų. Tose parduotuvėse jie ir pardavinėja čia išmindytą odą. Ir nors vakariečiai mėgsta girti, kokia natūrali tai oda, kaip viskas „rankomis padaryta“, mano žmona skundėsi, kad nusipirkto rankinuko niekur negalėjo nešioti: dvokia, ypač kai palyja. Kaip ne kaip, į parduotuves užeiti privalai, nes geriausias vaizdas į raugyklas – iš ten.

Feso odos raugyklos

Feso odos raugyklos

O medinos vaizdą nuo stogų galima pamatyti ir daugybėje restoranų, Nedžarino medžio muziejuje.

Vienoje iš Feso kavinių ant stogo. Kaip ir daugelis, ši skirta visų pirma turistams

Vienoje iš Feso kavinių ant stogo. Kaip ir daugelis, ši skirta visų pirma turistams. Vietiniams vaizdai nėra svarbūs. Net neturistinių riadų stogų sienelės tokios aukštos, kad nelabai ką pamatysi (diant kaimynai nestebėtų drabužius ant stogo džiaunančių moterų). Mūsiškiame riade tradicinė masyvi tvora buvo pakeista ažūrine baliustrada

Bet ne mažiau smagu tiesiog be tikslo klaidžioti medina, žvalgytis į jos praeivius ir darbštuolius, į puošnius fontanus, kuriais dar prieš pusamžį be paliovos tekėjo vanduo (dabar pakeitė čiaupai namuose), į turgus – nuolatinius ir laikinus (štai prie Guissa vartų išėjimo kartą vos praėjome – vyko paukščių turgus). Pati Feso medina yra didesnė žvaigždė nei bet kuris vienas jos pastatas ar lankytina vieta.

Paukščių turgus anapus Bab Guissa vartų - pardavinėjami ir 'eiliniai balandžiai', ir paukšteliai-giesmininkai

Paukščių turgus anapus Bab Guissa vartų – pardavinėjami ir ‘eiliniai balandžiai’, ir paukšteliai-giesmininkai

Feso medinos velniai ir angelai

Medina turi ir „tamsiąją pusę“ – visokiausius įkyreivas, suktus medinos velnius, kuriems turistas – lengvas uždarbis. Jie „pristoja“, kalbina tarsi draugai, kai iš tikro vienintelis jų tikslas – pakviesti į kokią komisinius mokančią kilimų parduotuvę ar restoraną ir neišleisti nenusipirkus išbranginto niekučio. Svarbu neprarasi skeptiškumo: nenustoti eiti pirmyn, kai kas nors rėks „closed, closed“. Tokie šūksmai reiškia ne kad medinos skersgatvis uždarytas, o tiesiog „man nenaudinga, kad tu ten eitum, geriau eik paskui mane – nuvesiu pas man geriau atsilyginsiantį prekiją“. Ir svarbu suprasti, kad jei koks „draugas“ „anglų kalbos studentas“ „geranoriškai“ papasakos apie mediną tai paskui reikalaus pinigų.

Kilimų prekeiviai - dažni medinos velniai

Kilimų prekeiviai – dažni medinos velniai

Tiesa, praeiti mediną su „tikru“ gidu – be galo įdomu. Iš vieno tokių „medinos angelų“ išgirdau paaiškinimus, kurių nė nebūčiau įsivaizdavęs: kaip gyventojai nešasi vandenį iš šaltinių. Kad keisti kioskai su dideliu bliūdu – tai pigiausios Feso kavinės: vietiniai ten gali už menką sumelę įsipilti sriubos, o jokių kitų patiekalų nėra. Kaip moterys eina į bendrą kvartalo kepyklą keptis duonos. Kaip kūrikai, paveldėję šį darbą, kūrena šimtametes viešas pirtis. Kaip mobiliuosius telefonus vietiniai nešiojasi tautinės dželabijos kapišone. Man pasisekė: kliuvo tikrai ir Fesą, ir turistų norus perpratęs vietinis: daugelis jį pažinojo, su juo sveikinosi.

Katinai aplanko kiekvieną medinos kavinę. Kol valgėme, nieko nedavėme, bet vos atsitraukėme nuo stalo - atėjo puota katinams

Katinai aplanko kiekvieną medinos kavinę. Kol valgėme, nieko nedavėme, bet vos atsitraukėme nuo stalo – atėjo puota katinams

Deja, daugelis Maroke „parsidavinėjusių“ „gidų“ tėra eiliniai žmogeliai, rodantys, kas įdomu jiems patiems: pavyzdžiui, „Nike“ batus prekijo parduotuvėje. Jei mėginsi atsitiktinius gidus-praeivius, greičiausiai teks „atkentėti“ keturis „velnius“, kol atrasi vieną „angelą“.

Centrinė Feso medinos gatvė

Centrinė Feso medinos gatvė

Tiesa, ir mūsų gerasis gidas vedžiojo po parduotuves ir bergždžiai agitavo „negi neparsiveši iš Maroko nieko namo?“. Bet bent jau tos parduotuvės buvo demonstruojančios tradicinius viduramžiškus amatus, ir bent jau vaikščiojimas po jas tesudarė kokį penktadalį visos ekskursijos.

Medinos turgus

Medinos turgus

Laimė, Maroko valdžia netikėtai rimtai paskelbė karą visiems apgavikams. Kai Fese lankiausi pirmą kartą 2010 m., situacija buvo gerokai liūdnesnė, nei 2019 m. Tada sunkiai galėjai praleisti medinoje kad ir 20 minučių „neužkabintas“, o dabar „besikabinėjančiųjų“ daugiau tik vakarais, kai parduotuvėlės užsidaro, gatvėse telieka vyrai, turistai pasijunta nejaukiai ir noriau seka paskui kokį „geraširdį vietinį“, parodžiusį „vienintelį dar veikiantį restoraną“ ir atvertusį anglišką jo meniu su Vakarų Europą lenkiančiomis kainomis.

Feso medina vakare. Apšviesta, bet vis tiek tuščia ir, vietiniai sako, nelabai saugi. Ne kaip Marakeše

Feso medina vakare. Apšviesta, bet vis tiek tuščia ir, vietiniai sako, nelabai saugi. Ne kaip Marakeše

Bet medina gyviausia ryte ir dieną – vakare ten mažai kas veikti: net maistą į savo riadą nusipirkdavome vakarienei. Dieną viskas paprasta. 2019 m. netgi nė vienas taksistas Fese nemėgino apgauti, jungė taksometrą! Todėl dalis baisiausių gąsdinimų Fesu, kuriuos rasite internete ar pasakos seniai ten buvę draugai – pasenę.

Mažieji taksi (Petit Taxi) - įprastas būdas važinėti po Fesą. Kadangi aplink mediną tėra keli automobilių keliai, daug kam reikia važiuoti ten pat ir taksistai, tarsi autobusai, ima keleivius pakeliui - kol užsipildo

Mažieji taksi (Petit Taxi) – įprastas būdas važinėti po Fesą. Kadangi aplink mediną tėra keli automobilių keliai, daug kam reikia važiuoti ten pat ir taksistai, tarsi autobusai, ima keleivius pakeliui – kol užsipildo

Feso naujamiestis, kuriam 750 metų

Feso medina ne tik pati menkai pasikeitė nuo Viduramžių – nepasikeitė ir jos aplinka. Anapus miesto sienos į daugelį pusių – kalvos, kalnai. Jų šlaituose – kapinės, jų viršūnėse – dvi tvirtovės (Borž), iš kurių valdovų pareigūnai stebėdavo, ar Feso medinoje neprasideda sukilimas. Ir Merinidų kapų liekanos – vienos iš Maroko valdovų dinastijų, valdžiusių visą šalį iš Feso (alomravidai: 1070-1145, almohadai: 1145-1248, merinidai 1248-1472). Dabar tos vietos žmones traukia labiau dėl nuostabių vaizdų į mediną, ypač per saulėlydį.

Merinidų kapų liekanos virš Feso medinos

Merinidų kapų liekanos virš Feso medinos

Į vakarus nuo medinos merinidai pastatė „Naująjį miestą“. Jam dabar ~750 metų, bet juk senajam Fesui – virš 1000. Iki šiol rajono širdis – Karaliaus rūmai. Marokas ir dabar – monarchija, tad paprastas mirtingasis tegali pažvelgti į įspūdingus rūmų vartus.

Karaliaus rūmų vartai Feso naujamiestyje. Tiesa, jie statyti XX a.

Karaliaus rūmų vartai Feso naujamiestyje. Tiesa, jie statyti XX a., bet Maroke iki šiol daug kas daroma senaisiais stiliais

Aplinkiniame rajone gyveno žydai ir jis vadinamas Mela – arabiškai druska, nes žydai prekiavo druska. Jei medinoje riadai – tarsi tvirtovės mažais langeliais, tai meloje langai dideli: žydų religijoje ir kultūroje slėptis nuo aplinkos neįprasta.

Feso Melos pagrindinė gatvė

Feso Melos pagrindinė gatvė

Ilgus šimtmečius žydai Fese gyveno daug geriau, nei Vakarų Europoje: juos čia priėmė kaip savus, kai jie bėgo nuo Ispanijos inkvizitorių. Viskas pasikeitė 1948-1967 m., kai Izraelis okupavo Palestiną ir žydai ten ėmė persekioti ir žudyti arabus. Nors Marokas 3700 km nuo Palestinos, tautybės – tos pačios. Ir Maroko arabai kaltino Maroko žydus dėl jų tautiečių veiksmų. Ir Feso žydai, supratę, kad brolybės šimtmečiai – jau praeitis, susikrovę daiktus patys išvyko į Izraelį. Tą daryti agitavo, Maroko žydus arabais gąsdino ir pats Izraelis: jam verkiant trūko žydų, kad apgyvendintų išvarytų palestiniečių namus ir apgintų naujai užkariautą žemę. Nors Fese nevyko holokaustas, Feso žydų bendruomenė sunyko net gerokai labiau, nei Vilniaus.

Buvęs Feso žydų rajonas

Buvęs Feso žydų rajonas

Įspūdingi miesteliai aplink Fesą

Fesas yra ir puiki bazė tyrinėti aplinkines lankytinas vietas. Tarp jų – kitas istorinis miestas Meknesas. Jei Fesas buvo Maroko sostine per 600 metų, tai Meknesas – tik ~50 metų prie vieno valdovo Mulajaus Ismailo. Tačiau žiaurusis Mulajus Ismailas, susilaukęs, sakome, per 1000 vaikų, troško pabrėžti savo svarbą didingais pastatais, kurių kiekiu Meknesas nežymiai atsilieka nuo Feso.

Feso apylinkėse – ir Volubilis, romėnų griuvėsiai: iš čia valdyta dabartinį Maroką atitikusi Romos Mauritanijos provincija.

Bazilika Volubilyje (dabartinis Marokas)

Bazilika Volubilyje

Taip pat į UNESCO pasaulio paveldą įrašytas nedidelis Sefrou miestelis (irgi turi mediną, žydų melą – tik gerokai mažesnes nei Feso).

Į visas šias vietas galima nuvažiuoti ryte, vakare grįžti: su ekskursija, traukiniu (Meknesą), „didžiuoju taksi“ (maršrutinis lengvasis automobilis, pvz. senas Mecedesas, ant kurio galinės sėdynės sodinama keturiese, nors dabar tokie jau reti).

Sefrou miestelyje

Sefrou miestelyje

Prancūziškasis Fesas

Istorija iš Feso atėmė didelę dalį svarbos: nuo 1912 m. jis – nebe Maroko sostinė. Gal ir gerai. Kai 1912 m. pats Marokas tapo Prancūzijos protektoratu, prancūzai svarbiausius Maroko miestus smarkiau perstatė. Bet ne Fesą. Tik į vakarus nuo medinos išmūrijo „Ville nouvelle“. Atmosfera ten primena Europą: bulvarai, daugiabučiai. Tik gerokai nykiau: jokio naktinio gyvenimo (kaip jį suprantam mes), koncertų, kitų pramogų.

Feso Ville Nouvelle

Feso Ville Nouvelle

Visgi, ville nouvelle, o ne medina, daugelio šiuolaikinių fesiečių svajonių vieta gyventi, ir ville nouvelle nuolat plečiasi naujais rajonais. „Žiūrėkite, koks puikus prekybos centras!“ – pamojo mums taksistas pravažiuodamas Borž Fez ville nouvelle centre. Tikrai neblogas – bet Lietuvoje toks stovėtų kur Alytuje, o ne 1 mln. gyventojų turinčiame Fese.

Centrinis Feso Ville Nouvelle bulvaras

Centrinis Feso Ville Nouvelle bulvaras

Prekybos centro viduje, kaip ir gerose ville nouvelle kavinėse visi užrašai – tik prancūzų kalba, o ne vietine arabų ar berberų. Atseit taip prestižiškiau. Ir fesiečių su vakarietiškais ar prancūziškais siekiais – daugybė. Bet kažkaip Fese tas vakarietiškas gyvenimas dar yra tik alternatyva, o ne vienintelis teisingas kelias. Ir kiekvienai skarelę nusirišusiai, su savo vaikais prancūziškai McDonald‘e kalbančiai moteriškei tikrai rasi tautiniais rūbais vilkintį vyrą, dirbantį tą patį, ką jo tėvai, seneliai, proproproseneliai kokiame medinos riade.

Tradiciškai vilkintys vyrai

Tradiciškai vilkintys vyrai

Ir per 9 metus tarp mano apsilankymų Fese tas nė kiek nepasikeitė.

Iš Feso keliavau į Marakešą. Turistų ten daugiau nei kada nors, ir visos apgavystės, įkyruoliai išliko. Lyg kita šalis nuo Feso.


Visi mano kelionių po Maroką aprašymai

1. Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika (ĮŽANGA)
2. Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis
3. Fesas – ant asilo į Viduramžius
4. Vakarų Sachara – valstybė-miražas patrakėliams

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika

Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika

| 17 komentarai

Marokas – viena keleto pasaulio civilizacijų, kurios daugiau nei 1000 metų atsilaikė pilnai neužkariautos. Tad keliavimas čia – išskirtinė patirtis.

Maroko esmių esmė: šimtmečius pirklius traukiantys įtvirtinti dykumų didmiesčiai, kaip Marakešas ar Fesas. Ankšti jų senamiesčių (medinų) prekybiniai labirintai su storų sienų slepiama meniška prabanga. Gyvenamos dykumų tvirtovės (kasbos), per amžius saugančios sausus upių slėnius. Piligrimų garbinami išminčių kapai.

Ait Benhadou kasba, pamėgta Holivudo.

O šiuolaikinis Maroko koziris: atvirumas turizmui. Vizų nereikia, pigių skrydžių gausu lyg Europoje, kurortai modernūs.

Esame įpratę arabų pasaulį matyti kaip vienį. Bet prieš 1300 metų nuo arabų kalifato atskilęs Marokas dinastija po dinastijos statė savitą kultūrą, kurią kiti arabai pakrikštijo Tolimaisiais Vakarais. Kadaise buvę itin galingi, marokiečiai pastatė ir dažną Ispanijos, Portugalijos miestą.

Tačiau tik pačiame Maroke visa tai – ne turistams išdailinta praeitis, bet gyva šiandiena. Automobiliu apvažiavęs visą Maroką, o paskui grįžau pagyventi man patikusiuose miestuose.

Odų raugyklos Feso senamiestyje.

Marokas – artimiausia Europai Afrikos šalis

Yra du populiarūs ir pigūs būdai patekti į Maroką. Vienas – skristi Ryanair/Wizzair su persėdimu. Kitas – plaukti iš Ispanijos. Išbandžiau abudu.

Gibraltaro sąsiauris tarp Maroko ir Ispanijos – audringas, bet siauras. Jo niekada nepakako sustabdyti armijoms. Ispanijos ir Maroko, o kartu ir katalikų bei musulmonų pasaulių sienos nuo pat 711 m. iki šių dienų nuolat stumdėsi. Galingi Maroko valdovai VIII a. amžiuje perėmė visą Pirėnų pusiasalį – atrodė, islamo užkariavimai niekad nesibaigs ir Europoje kryžius pakeis mėnuliai su žvaigždėmis. Tačiau susitelkę katalikai smogė atgal, per šimtmečius trukusią rekonkistą vydami “atgal į pietus” maurais vadintus marokiečius. 1492 m. musulmonų valdų Pirėnuose nebeliko, o XX a. ispanai jau “buvo priglaudę” ir beveik visą šiaurinį Maroką.

Marokietiška architektūra, kaip šios medresės, paplitusi ir pietų Ispanijoje

Marokietiška architektūra, kaip šios medresės, paplitusi ir pietų Ispanijoje

1956 m. Ispanų Marokas tapo nepriklausomas, bet keletą Afrikos pakrantės miestų ispanai sau pasiliko, neklausydami arabų protestų. Vienas jų – Seuta, marokiečių vadinamas Sebta. Tai – keistas kolonijinis avanpostas su senomis (nuo X a. iki XVIII a. tobulintomis) karališkosiomis sienomis ir armijos baze. Kainos jau mažesnės nei Europoje, bet dauguma gyventojų miesto centre – ispanai. Artėjant prie didžiulės Europą nuo Afrikos nelegalų saugančios sienos daugėjo musulmonų: apskritai Seutoje ispanai ir arabai pasiskirstę po maždaug 50%.

Seutos miestas yra pusiasalyje, kaip ir Gibraltaras anapus sąsiaurio. Jų situacijos panašios. Abu juos valdo buvusios imperijos (Gibraltarą - britai, Seutą - ispanai), o ne aplinkinės valstybės. Ir abiejuose jų dauguma gyventojų pasisako už esamos padėties išlaikymą.

Šiaurinis Marokas ir klimatu primena Europos pietus, jį dengia drėgnokas Rifo kalnynas. Didžiausias miestas čia – Tanžeras, tarpukariu buvęs tarptautine zona ir bitnikų, tokių kaip Dž. Keruakas, rojumi. Jis – Maroko vartai, ties kuriais virš šimtmečio Europa labinasi su arabiškąja Afrika. Netoli – gražus mėlynas Šefšuano miestelis, senas Larašo kurortas.

Tanžero Ville Nouvelle.

Maroko medinos – atskiras gyvenimo būdas

Per kurią sieną, uostą ar oro uostą beatekliausi į Maroką, greit susipažinsi su medinomis. Tai – Maroko miestų senamiesčiai. Bet kartu tai – ir atskiras gyvenimo būdas, kurio nėra niekur kitur. Gatvelės čia klaidžios it labirintai ir tokios siauros, kad tinka tik pėstiesiems, motociklams ir asilams. Kiekvienoje pardavėjų dinastijos prekiauja vis kitos rūšies prekėmis: štai kopetėlių gatvė, diržo sagčių skersgatvis, kilimų gatvė, Koranų gatvė… Prekyba klesti ir karavansarajuose, kur kadaise apsistodavo keliaujantys pirkliai. Spalvingas prekes papildo ne mažiau įdomiais tautiniais rūbais vilkintys žmonės. Vargšai ir turtingi gyvena greta, bet pastarieji turtais nesipuikuoja: visų namų išorinės sienos nykios ir be langų. Net mečetes atpažinsi tik jei užversi galvą ir išvysi kvadratinį minaretą.

Mėsos rajonėlis Feso miesto medinoje

Mėsos rajonėlis Feso miesto medinoje

Užtat kai kurie kiemai – be galo puošnūs, išraižyti smulkiausiais raštais, tapytomis medinėmis durimis ir spalvotais mažyčiais langeliais. Tą grožį lengviausia išvysti turistams atvertose viduramžių medresėse (religinėse mokyklose) bei privačiuose riaduose: šiais laikais šimtai ar tūkstančiai tokių yra paversti restoranais, viešbučiais, hosteliais ar tiesiog išnuomojami turistams. Unikali patirtis praleisti kelias naktis medinoje, kai išsyk namo papėdėje – visi prekijai, asilai, Viduramžių gyvenimas, o iki kitos gatvės pusės arčiau, nei iki kitos tavo kambario sienos. Viduje – tradiciniai žibintai, papuošimai, “marokietiški kambariai” su ilgomis sofomis palei sienas, kad tilptų visi svečiai.

Tradicinis dekoras Bahjos rūmuose Marakeše. Panaš gali rasti ir riaduose

Tradicinis dekoras Bahjos rūmuose Marakeše. Panaš gali rasti ir riaduose

Skurdesni mediniečiai kiemų neturi ir grynu oru kvėpuoja, drabužius džiauna ant stogų. Verta ant kokio užlipti idant išvystum nesibaigiančią medinos pastatų jūrą, iš kurios šen bei ten “dygsta” minaretai.

Feso miesto medina nuo vieno lygiųjų stogų. Medinos dvasios nuotraukoje perteikti neįmanoma: turi ten pasivaikščioti, dairytis, pasiklysti

Feso miesto medina nuo vieno lygiųjų stogų. Medinos dvasios nuotraukoje perteikti neįmanoma: turi ten pasivaikščioti, dairytis, pasiklysti

Medinos turi ir tamsiąją (turistams) pusę: be galo įkyrius žmones, uždirbančius iš “užsieniečių melžimo”. Prekeiviai, brukantys savo kilimus, būgnus, marokietiškas kepurėles ar metalinius žibintus – tik ledkalnio viršūnė, nes jie bent iš paskos nesekioja. Įkyresni prekeivių pasiuntiniai, dirbantys už komisinius. Štai vienas žadėjo nusivesti ant stogo iš kur matosi visa medina – įvedė į kilimų parduotuvę, iš kurios net norėdamas nieko nepamatysi. Blogiausi tie, kurie skelbiasi gidais, bet nei žino, nei supranta ko reikia turistams. Štai “ekskursijoje” po Tarudanto mediną vienas toks mums rodė tokias “įdomybes” kaip importiniai kedai ant vieno prekijo lentynos (paaiškino: “Čia mūsų Goodyear”). Dažnas “gidas” imasi “darbo” nė neprašytas, paskui reikalauja pinigų. Dar kiti išsigalvoję ištisas istorijas: vienas apsimetė tiesiog norintis pabendrauti su užsieniečiais (aišku, galiausiai reikalavo pinigų), kitas, paklausęs iš kur aš, paprašė “išversti laišką jo draugui Lietuvoje”, o pats išnaudojo tą laiką siūlyti mano bendrakeleiviams savo prekes.

Pagrindinė Marakešo Džema El Fna aikštė, kurioje gausu ir prekijų, ir apgavikų

Pagrindinė Marakešo Džema El Fna aikštė, kurioje gausu ir prekijų, ir apgavikų

Tai – ne pavieniai nutikimai, taip atsitinka po keleto (jei pasiseks – keliasdešimties) minučių patekus į bet kurią mediną (kartais – ir ne medinose), o vienu “įkyreiva” nusikračius po tiek pat laiko prisistato kitas. Kam Marokas – pirmoji arabų šalis (arba kas dar yra lankęs Egiptą ar Tunisą) dažnai ima bodėtis visais arabų ar net musulmonų kraštais: neva žmonės ten šlykščiai įkyrūs. Bet tai klaida: iš tikrųjų daugelyje musulmoniškų šalių per turgų gali prieiti nė neužkalbintas. “Įkyrumas” labiau yra pasekmė to, kad naivūs, menkai vietos kultūrą ir ekonomiką išmanantys “viskas įskaičiuota” tipo masiniai turistai iš Vakarų Europos čia susiduria su itin skurdžiais vietiniais. Pirmieji galvoja duodantys grašius “kad atsiknistų”, o antrieji, tokią Maroke didelę sumą gavę it atlygį už savo įkyrumą, prie kitų turistų kabinasi tik įžūliau.

Henos apgavikės mulkina mano žmoną. Na, ji iš tikro norėjo pasidaryti heną, ir, kadangi žinojo kainas, tai sumokėjo už paslaugą gana realią kainą – tad gal ir nebuvo apgauta. Daugybė kitų turistų nukenčia labiau

Apgavikės mulkina mano žmoną: neprašytos pradėjo daryti heną aikštėje, paskui reikalavo ~6-10 kartų didesnės pinigų sumos už realią henos kainą

Didžiausios medinos – Maroko gilumos didmiesčiuose (Marakeše, Fese), bet ir Maroko šiaurėje yra ką pamatyti. Garsiausia ten – UNESCO pripažinta Tetuano medina.

Kiekvienoje medinoje drąsesnių laukia hamamai – ne tiek pirtys, kiek “pramoninis” prausimasis kur tam tikra tvarka lankytojai vieni kitus trina, lenda į pirtis, baseinus ir t.t. Nežinančiam tvarkos gali būti geriau pirmą kartą primokėti, kad ritualą/konvejerį atliktų darbuotojai. O norinčiam dar privatesnės patirties, eiti į “hamamus” ne medinose, o 4-5* viešbučiuose: tačiau tai iš tikro bus labiau spa, nei tikras Maroko hamamas.

Poilsis po hamamo paskutiniame kambaryje

Poilsis po hamamo paskutiniame kambaryje

Prancūziški Maroko naujamiesčiai

Be medinos kiekvienas Maroko miestas turi ir Naujamiestį, elitine prancūzų kalba vadinamą Ville Nouvelle. Jie statyti XX a. pradžioje pagal to meto Europos estetiką su žiupsneliu rytų skonio. 1912-1959 m. didžiuma Maroko buvo Prancūzijos protektoratas, bet tai ne tas pats, kas kolonija: Maroko sultonai buvo išlaikę dalį galios, dinastija nenutrūko. Nors palyginus su kolonijomis Marokas išliko labai autentiškas, prancūzai jį kažkiek suvakarietino: sultonai persivadino karaliais, vilki vakarietiškais kostiumais, tradicinius rūbus (dišdašas, šlepetes babuš) palikę varguomenei.

Marakešo Ville Nouvelle

Marakešo Ville Nouvelle

Be to, neįtikėtinai išplito prancūzų kalba: iki pat šiol, tarkime, prabangesniuose restoranuose ir parduotuvėse viskas parašyta tik prancūziškai, visuose nereliginiuose universitetuose dėstoma tik prancūziškai – tarsi Marokas iki šiol būtų Prancūzijos valda. Šiaip daugeliui marokiečių gimtoji kalba arabų, ją irgi moka visi. Tiksliau, moka dvi arabų kalbas: pagrindinę, kuria parašytas Koranas, ir vietinį dialektą Daridža, kuris nuo pagrindinės skiriasi labiau, nei žemaičių nuo lietuvių. ~30% marokiečių gimtoji kalba berberų, kuri čia vyravo iki arabų užkariavimų.

Parkas Fese. Juos pamatysi tik už medinos ribų

Parkas Fese. Juos pamatysi tik už medinos ribų

Deja, visa tai reiškia, kad anglų kalba, jei marokietis sugalvotų ją mokytis, jam bus tik kokia ketvirtoji-penktoji. Todėl palyginus su daugeliu panašiai turistinių šalių, Maroke susikalbėti angliškai – tikrai sunku. Jei tu šviesiaodis, visi kalbina prancūziškai manydami, kad prancūziškai moka visi.

Dvigubas Marokas: greta eina žmogus tradiciniais rūbais ir vakarietiškais, atėjusiais per prancūzus

Dvigubas Marokas: greta eina žmogus tradiciniais rūbais ir vakarietiškais, atėjusiais per prancūzus

Be medinos ir ville nouvelle dažnas Maroko miesta sturi ir melą, buvusį žydų rajoną. Marokas turėjo daugiausiai žydų arabų pasaulyje ir nors holokaustas ten nevyko, daugelis žydų išvyko į Izraelį: Izraeliui jų reikėjo, kad užgožtų palestiniečius, tuo tarpu marokiečiai, šimtmečius sugyvenę su žydais, ėmė juos kaltinti dėl įvykių Palestinoje: taigi, Maroko žydai jautėsi kviečiami Izraelio ir stumiami iš Maroko. Melos yra savotiškas tarpas tarp medinų ir ville nouvelle: didesni langai, bet vis dar senovė. Tiesa, dabar daug pastatų melose apleista.

Apgriuvusi mela Sefrou mieste

Apgriuvusi mela Sefrou mieste

Maroko imperiniai miestai: Marakešas, Fesas, Meknesas

Marakešas taip suformavo užsieniečių suvokimą apie visą šalį, kad net pavadinimą “Marokas” jie sugalvojo pagal žodį “Marakešas” (tikrasis arabiškas valstybės pavadinimas yra “Mahrib” ir reiškia “Vakarų žemę”, nes tai vakariausias arabų pasaulio galas).

El Badi sultonų rūmams, Bahijos rūmams ar masyviam Kutubijos mečetės minaretui išties Maroke nėra lygių, o chaotiška Džema El Fna aikštė, kur parduodama viskas nuo apelsinų sulčių iki arabiškų pasakojimų gal ir visame pasaulyje neturi analogų. Tris dienas ėjau ten vaikščioti, stebėti ją, tarsi spektaklį, nuo aplinkinių stogų kavinių – ir nenusibodo!

Marakešo El Badi valdovų rūmų, statytų XVI a., griuvėsiai.

Tačiau masinis turizmas ir užsienio žvaigždžių liaupsės (dizaineris Ivsas Sen Lorenas net nurodė išbarstyti savo pelenus Marakešo Mažorel parke) Marakešo mediną pavertė kiek mažiau tikra: ji labiau iščiustyta, su restoranais ant stogų, turistams atvertais riadais, suvenyrams užleistais kvartalais, aibe visokiausių ekskursijų ir pusiau atvirais barais, kur alkoholis liejasi laisvai.

Turistai gėrisi vaizdu į Džema El Fna aikštę Marakeše

Turistai gėrisi vaizdu į Džema El Fna aikštę Marakeše

O štai Feso medinoje asilėlių dar gerokai daugiau, nei motociklų, “savitarnos” duonos kepyklėles kiekviename kvartale kūrena kūrikai, daugumą prekių nuperka vietiniai, įprastiniai “restoranai” – pilstomos pigios sriubos valgyklos. Naktinio gyvenimo nėra. Daugiau ir purvo, nudvėsusių žiurkių, senuoju būdu braidydami po išmatas tebedirba odminiai – vaizdas nuo stogų įspūdingas, bet kvapas jaučiasi iš toli.

Asilas į Feso medinos parduotuves atvežė prekes

Asilas į Feso medinos parduotuves atvežė prekes

Tiesa, ir Fese yra nuostabių medresių, karavansarajų, kainos žemesnės, ypač nakvynės: už tą pačią kainą, kurią Marakeše gavome tik kambarėlį riade (net ne autentiškame, o pastatytame naujai turistams, tik senuoju stiliumi), Fese išsinuomavome ištisą 4 aukštų 400 metų senumo riadą su 5 miegamaisiais ir tualetais ir terasa ant stogo, iš kurios matėsi visa medina.

Feso medinos skurdas ir prabanga. Kairėje - odminiai braido odos ruošimo baseinuose, o ant pastatų sukabintos džiūstančios odos. Dešinėje - Kairuano mečetės-universiteto kiemas.

Tiek Fesas, tiek Marakešas yra buvę Maroko sostinėmis. Netoli Feso stovi trečioji istorinė sostinė, mažiausia ir ne tokia žymi – Meknesas. Pastatyta pagal žiauraus valdovo Mulajaus Ismailo (1672-1727), esą turėjusio per 1000 vaikų, užsakymą, didžiuojasi jo mauzoliejumi, o taip pat gražiomis sienomis, vartais.

Prie pat Feso yra ir dar senesnės sostinės – Voliubilio – griuvėsiai. Nuo 146 m. pr. Kr. tai buvo Romos imperijos atokios Mauretanijos provincijos, praturtėjusios iš alyvuogių aliejaus ir gyvūnų gladiatorių kautynėms eksporto, centras. Bazilikos, vilos su mozaikomis kiek kuklios, bet kartu ir žavios. Įspūdingiausias pats faktas, kad šita pati imperija dar Kristaus gimimo laikais buvo užvaldžiusi šitokias skirtingas žemes trijuose žemynuose.

Voliubilio bazilikos griuvėsiai. Prieš 2000 metų čia vykdavo 20 000 gyventojų turėjusios provincijos sostinės teismai.

Modernūs pakrančių metropoliai: Kasablanka ir Rabatas

Nepaisant didžiulės pakrantės Marokas visada buvo sausumos karalystė. Jo pirkliai gabendavo turtus ne jūromis, bet “dykumų laivais” kupranugariais, kuriems švyturiais būdavo aukšti miestų minaretai. Jo valdovai 1591 m. sugebėjo kirtę europiečiams neįveikiamą Sacharos dykynę nukariauti Timbuktu, bet niekada neperplaukė nieko platesnio, nei Gibraltaro sąsiauris. Net gretimas Kanarų salas Marokas paliko ispanams, ką jau kalbėti apie Amerikos kolonizaciją, kuriai, atrodo, Maroko geografinė padėtis būtų buvusi net geresnė, nei Europos imperijų.

Mūsų išnuomoto riado trečias aukštas

Mūsų išnuomoto riado Fese trečias aukštas

Todėl tiek Fesas, tiek Marakešas, tiek Meknesas stūkso giliai sausumoje, o didieji Maroko pajūrio didmiesčiai – sostinė Rabatas ir ekonominis centras Kasablanka – šalies dvasios ir senovės kiek stokoja, yra vakarietiškesni. Pastaroji net turi “naująją mediną” (Quartier Habous): jos baltos švarios tarpukario prekyvietės atrodo lyg rytų turgus sukryžmintas su vakarų prekybos centru.

Kasablankai taip trūkstančios didybės 1993 m. įpūtė karalius Hasanas II, užsakęs čia pastatyti mečetę, kuriai visame pasaulyje nebūtų lygių. Jos 210 m aukščio minaretas pagerino aukščiausio religinio statinio Gineso rekordą. Tūkstančių amatininkų dailintas vidus – 25000 talpinanti pagrindinė salė, moterų balkonas, apsiplovimo rūsys – savo puošnumu primena barokines Europos katedras, o ne XX a. statinį. Tai – ir vienintelė Maroko mečetė, į kurią įleidžiami nemusulmonai. Marakeše net į musulmonų kapines mūsų neįleido…

Kasablankos Hasano II mečetės salė.

Rabatas dar XII a. statytas kaip naujoji sostinė, bet ja tapo tik 1912 m. “protektoriams” prancūzams nutarus valdžią iškelti į pajūrį. Tad iš Viduramžių laikų likę tik pavieniai objektai: taip ir nebaigta statyti “didžiausia Viduramžių pasaulio mečetė” su išlikusiu Hasano minaretu ir Čelos XII a. valdovų kapinynas.

Ir miesto sienos. Priešingai Europai, mada jas griauti į Maroką nebuvo atėjusi, todėl medinos daug kur tebeįrėmintos masyviais mūrais. Rabate buvau ir prie karaliaus rūmų – kad į juos pažiūrėtum privalai pakeliui palikti pasą.

Hasano minaretas ir taip ir nebaigtos statyti mečetės stogą laikyti turėjusios kolonos.

Agadyras ir turistinė pakrantė

“Didieji masiniai pajūrio kurortai” visame pasaulyje – kone vienodi. Ir pagrindinis Maroko kurortas Agadyras ne išimtis. Europiečiai pilnais lėktuvais į “viskas įskaičiuota” viešbučius čia vyksta įdegti saulutėje. Jokios medinos ar senų mūrų nerasi: “saulės turistų” poreikiai visur tokie patys, ir Agadyras prie jų prisitaikė – kaip ir Šarm El Šeichas, Alanija, Malta, Portugalijos Algarvė ar Ispanijos “kostos”.

Agadyro promenada palei paplūdimį su vyresnio amžiaus europiečiais turistais.

Tačiau “saulės turistams”, nusprendusiems paragauti ir Maroko skonio, yra saldokų jo variantų vienos dienos išvykoms. 173 km kelionė į šiaurę – ir laukia Savira (Essouira). XVIII a. Maroko valdovai, nusprendę sekti Europos jūrinėmis imperijomis, čia nutarė įkurti uostą, kuriame iš Marakešo kupranugarių suneštos prekės būtų perkraunamos į laivus. Savirą ir jos galingus įtvirtinimus projektavo nusamdyti Europos architektai.

Maroko pakrantė - kaituotojų rojus

Maroko pakrantė – kaituotojų rojus

172 km į pietus nuo Agadyro – Sidi Ifnis. Keistas romantiškai aptrupėjęs miestelis, kadaise – izoliuota Ispanijos kolonija tarp prancūzų valdų. Net Marokui paskelbus nepriklausomybę iki pat 1969 m. ispanai laikėsi įsikibę šio 20 000 gyv. miestelio. Po perdavimo Marokui daug ispanų išvyko, bažnyčia apleista, bet ta ~1960 m. Viduržemio atmosfera liko net tikresnė, nei pačioje Ispanijoje, kur ją nustelbė progresas.

Trupanti nostalgiška Ispanija Afrikoje - Sidi Ifinis. Šiandien čia vėl populiaru atvykti gyventi europiečiams.

Bet tikriausias Maroko skonis Agadyro turistams – Tarudantas gylyn į žemyną. Kažin, ar jo masyviomis sienomis aptverta medina būtų pravardžiuojama “Marakešo seneliu”, jei stūksotų toliau nuo pakrantės viešbučių, bet dabar – tai vienintelis žiupsnelis neišdailinto Maroko vos už 84 km nuo “globalaus” kurorto. Neturintiems laiko pasiekti tikrąjį Marakešą ar Fesą, Tarudantas – vertas dėmesio.

Gyvačių kerėtoją miesto aikštėje stebi būrys vietinių, kai kurie tautiniais rūbais, kiti paprastais.

Maroko dykumos: laukiniai slėniai ir tarpekliai

Į rytus nuo turistinės pakrantės ir į pietus nuo imperinių miestų Maroko žmonija vis labiau įsilieja į gamtą.

Dykumų miesto spalva nesiskiria nuo kalnų jam už nugaros.

Viršum slėnių ten stūgso marokietiškos tvirtovės – kasbos. Jos – tai ištisas kaimas viename pastate, su koridoriais vietoje gatvių. Daugybė gyvenamos, bet iš išorės atrodo lyg apleistos, dalis bokštelių nugriuvę ar nutrupėję. Kitos suremontuotos ir atvertos turistams – garsiausia tarp tokių Aid Benhadou kasba, itin pamėgta Holivudo režisierių. Tačiau tikrų muziejų Maroke beveik nėra: istoriniai pastatai gali būti atverti, bet eksponatų ten nerasi.

Savo spalvomis kasbos puikiai dera prie aplinkinio peizažo – sausų slėnių, dykumų, kalvų. Dauguma gyventojų ten ne arabai, o berberai, tuose kraštuose gyvulius ganę dar iki arabų užkariavimų (jų tautybės pavadinimas kilęs nuo romėniškojo “barbaras”). Jie turi savo kalbas ir keistą geometrines figūras primenantį raštą, kuris, tiesa, vartojamas labiau simboliškai, bet vis dažniau.

Ši kasba, nors ir aplūžusi, tebetarnauja kaip savotiškas dykumų daugiabutis.

Įspūdingi berberiški slėniai, tokie kaip statusis Todhos tarpeklis ar ilgas ir nuošalus Dra – tai ne tik Maroko užkampis, bet ir jo kultūros gimtinė. Šimtmetis po šimtmečio kartodavosi šita pati istorija: kokiame nors pietinio Maroko slėnyje charizmatiškas religingas asketas imdavo skelbti savo tiesas. Nepasitenkindami “supuvusia” ar net ištvirkusia valdžia marokiečiai prisijungdavo prie “paprastų tikinčiųjų” revoliucijos. “Dykumų filosofas” tapdavo valdovu ir pradėdavo savo dinastiją. Tačiau jo vaikaičiai ar provaikaičiai, jau užaugę dabartinės Ispanijos miestuose (Kordoboje, Granadoje), anuomet buvusiuose Maroko civilizacijos centrais, patys susižavėdavo turtais ir dekadansu. Ir tada gamtos nualintame pietiniame Maroke bręsdavo nauja revoliucija. Nuo 789 iki 1659 m. buvo šešios dinastijos, ir kiekviena jų valdydavo maždaug 100-200 metų.

Dažną turistą į šias vietas privilioja ir istorijos apie klajoklišką berberų gentį tuaregus. Tai žinodami vietos “įkyreivos” dažnai pradeda pokalbį žodžiais “Aš klajoklis!”. Toks jau to masinio turizmo minusas: jo palytėtose šalyse sunku tikėtis nuoširdumo.

Kalnų slegiami namai Todhos tarpeklyje.

Atokiuose miesteliuose yra savų perliukų. Ir ten, ir visoje šalyje pilna murabitų – “šventųjų kapų”, kuriuos lanko piligrimai. Tokia tradicija likusiame musulmonų sunitų pasaulyje nepopuliari.

Yra Maroko Atlaso kalnuose net savas kalnų kurortas Ifranas, kur buvo sniego ir slidininkų.

Sefrou miestelyje

Sefrou miestelyje

Marokas vienu metu ir keičiasi, ir sustingęs Viduramžiuose. Kartais tas pats žmogus, atrodo, gyvena dviejose erose. Pavyzdžiui, gali turėti išmanųjį telefoną, o vandenį neštis iš kolonėlės. Progresas Maroke greitas ir didelė jo dalis – dėl turistų atvežtų pinigų. Kaip greitai viskas keičiasi geriausiai supratau keliuose naujuose moderniuose prekybos centruose Fese ir Marakeše, kur yra eskalatoriai. Jie – dar visiška naujiena, ir mačiau ne vieną žmogų, kuris bijojo ant jo lipti…

Ta dykuma iš pasakų, su smėlio kopomis, Maroke irgi yra – bet tikrai ne visur. Viena populiariausių tokių vietų – Merzuga. Marokas taip pat yra užkariavęs ir Vakarų Sacharą – geltona spalva žemėlapyje gali vilioti ir ten, jokios papildomos vizos nereiks. Bet ten dykuma yra akmenuota: aišku, aukšti vandenyno krantai, Sacharos dykumos pabaiga, irgi įspūdingi, o taip pat stiprūs vėjai. Visas Marokas populiarėja tarp serfingo, jėgos aitvarų erbėjų, bet, sako, niekas neprilygsta Dachlai (Vakarų Sachara).

Vakarų Sacharą geriausia aplankyti iš Maroko

Dachlos švyturys ties Sacharos dykumos pabaiga Vakarų Sacharoje

Kaip keliauti po Maroką? Autobusai, taksi, autonuoma…

Afrikos mastais, po Maroką keliauti gana paprasta. Svarbiausius miestus jungia geležinkeliai. Dabar atidarytas netgi pirmasis Afrikoje greitasis geležinkelis, o kitur yra paprasti, bet jie irgi važiuoja bent jau “lietuviškais greičiais” ir smarkiai nevėluoja. Traukinių stotys didelės ir gražios.

Traukiniu į Marakešą. net neradus geros skrydžio akcijos į patį Marakešą, galima skristi, tarkime, į Fesą ar Agadirą ir atvažiuoti iš ten

Traukiniu į Marakešą

Į didmiesčius kur neveža traukiniai veža autobusai. Prestižiškiausia kompanija “Supratours” iš tikro priklauso Maroko geležinkeliams ir yra tarsi traukinių tinklo tęsinys. Jos bilietai brangiausi: tačiau ir pigesnių kompanijų bilietus jau galima pirkti internetu ir jie smarkiai nesiskiria.

Į mažesnius miestus geriausia keliauti vadinamaisiais Grand Taxi iš artimiausio didesnio miesto. Tai – toks marokietiškas reiškinys: maršrutiniai lengvieji automobiliai. Jie veža po 7 žmones. Vis dažniau jie ir būna septynviečiai – su trečia eile sėdynių gale. Tačiau kažkodėl Maroke laikoma, kad seni Mercedes sedanai – irgi septynviečiai. Ant jų galinių sėdynių sodinama po keturis žmones, o priekinė keleivio sėdynė išplėsta, kad ten tilptų dviese. Neįtikėtinas susikišimas, ypač gale. Grand Taxi galima rasti atitinkamos krypties Grand Taxi stotyse.

Sėdint keturiese ant Grand Taxi galinės sėdynės

Sėdint keturiese ant Grand Taxi galinės sėdynės

Po miestus net ir vietiniai daugiausiai važinėja Petit Taxi, kurių labai daug. Ten yra kitas kraštutinumas: nors jie yra penkiaviečiai, pagal įstatymą gali vežti tik tris keleivius (t.y. sėdėti gale per vidurį negalima ir, kai keliavome keturiese, tekdavo samdyti po du Petit Taxi). Didmiesčiuose Petit Taxi turėtų jungti taksometrą, o mažesniuose miestuose būna fiksuotas mokestis už važiavimą bet kur mieste. Visais atvejais įprasta, kad Petit Taxi pakeliui paims daugiau keleivių ir už kiekvieno paims arba už jo atstumą (didesniuose miestuose) arba tą paį fiksuotą mokestį. Maroke tai įprasta, nes, tarkime, važiuojant aplink mediną visiems stabdantiems, tikėtina, reikia važiuoti ten pat.

Mažieji taksi (Petit Taxi) - įprastas būdas važinėti po Fesą. Kadangi aplink mediną tėra keli automobilių keliai, daug kam reikia važiuoti ten pat ir taksistai, tarsi autobusai, ima keleivius pakeliui - kol užsipildo

Mažieji taksi (Petit Taxi) Fese

Su traukiniais, autobusais ir grand taxi apgavysčių nepatyriau, o su petit taxi – kaip kur. Fese pastarąjį kartą visi taksistai neapgaudinėjo, o Marakeše sąžiningą rasti buvo kur kas sunkiau (ten daugiau turistų ir kiekvienas taksistas patyręs, kaip pelninga juos apgauti). Taip pat niekuomet neradau sąžiningų taksistų prie oro uostų, traukinių stočių – geriausia nuo ten eiti toliau ir tada ieškoti. Užbėgant kelią apgavystėms, miestuose, kur jie būna, reikia prašyti jugti taksometrą, o mažesniuose miestuose, kur kaina fiksuota, sužinoti taksi kainą (ne iš paties taksisto!) ir tiesiog po kelionės paduoti lygiai tokią sumą: taksistas niekaip negalės paimti daugiau, juk nekvies policijos ir nesakys “Turistas man nedavė 10 dirhamų, kai fiksuota kaina – 5”. Vienintelė apgavystė, su kuria susidūrėme tokiu atveju – neduota grąžą (neva neturi), todėl svarbu taksistams paduoti tikslią pinigų sumą. Neverta taksistų klausti kainos, su jais derėtis: kai tik pradėdavau, iš karto užgiedodavo milžinišką kainą, nes suprasdavo, kad nežinau tikrosios.

Karaliaus nuotrauka žvelgia iš Džema El Fna. Būtent šis karalius Mahometas nusprendė vystyti turizmą ir infrastruktūrą. Jo nuotraukų gausu visur

Karaliaus nuotrauka žvelgia iš Džema El Fna. Būtent šis karalius Mahometas nusprendė vystyti turizmą ir infrastruktūrą. Jo nuotraukų gausu visur

Miestų viešasis transportas Maroke prastas, internete informacijos apie maršrutus ar grafikus mažai, ypač ne Marakeše, o miesto autobusai reti. Metro niekur nėra. Todėl viešuoju transportu naudojomės tik kai nerasdavome sąžiningų taksistų: jei taksistas sąžiningas, taksi kainos prieinamos ir neverta sutaupyti 50 eurocentų ir prarasti pusvalandį ar valandą.

Vidiniai skrydžiai po Maroką dar dažniausiai brangūs ir nuskristi Maroko viduje dažnu lėktuvu gerokai brangiau, nei iš Europos į Maroką. Bet tai keičiasi: jau randasi pigių skrydžių bendrovių, kaip “Air Arabia”. Itin praverčia ilgesniuose maršrutuose, kaip į Vakarų Sacharą, kurie anksčiau buvo labai brangūs.

Pigių skrydžių bendrovės Air Arabia lėktuvas leidžiasi į Dachlą. Vakarų Sacharos oro uostai - beveik miestų centruose

Pigių skrydžių bendrovės Air Arabia lėktuvas leidžiasi į Dachlą

Maroke galima ir išsinuomoti automobilį ar net atvažiuoti savuoju iš Lietuvos (esame ir taip darę). Tiesa, automobiliu, kaip ir taksi, nenuvažiuosi į medinas, todėl Maroke jis ir kažkiek ribos. Negalėsi, tarkime, apsistoti kokiame medinos riade – nes kur paliksi automobilį. Kol esi miestuose, automobilio geriau nenuomoti, bet jei nori aplankyti užmiestį, dykumą, stoti kur nori – automobilis labai praverčia. Keliai Maroke geri – bent jau magistralės. Po medinas vaikščioma tik pėsčiomis, tačiau yra “lagaminų vežikų” kurie už mokestį į riadą pasiūlo nuvežti tavo lagaminus karučiais.

Maroke katinai - visur. Tik prisėsk kavinėje ir tuoj ateis keli

Maroke katinai – visur. Tik prisėsk kavinėje ir tuoj ateis keli

Maroko kainos, viešbučiai ir restoranai

Kai į Maroką atvyksta 12 mnilijonų turistų per metus – daugiausiai iš turtingų Europos šalių – jis gyvena tarsi trim greičiais. Aukščiausias yra turtingiems turistams. Jame – pasaulinio garso šefai (paprastai prancūzai), senuose riaduose įrengti restoranai ir viešbučiai, imituojantys kokius senus rūmus. Masės alkoholio, kuris šiaip jau Maroke, kaip musulmoniškoje šalyje, kontroliuojamas labiau nei Europoje. Ir kainos skaičiuojamos šimtais eurų. Dėl šitų vietų, priešingai nei į daugelį skurdžių šalių, į Maroką drįsta kišti nosį ir patys turtingiausieji bei išrankiausieji. Šitas lygis yra tik kai kur: Marakeše, Rabate, Kasablankoje, Tanžere.

Naktinis baras vieno medinos pastatų viršuje. Viduje klientai - tik vakariečiai

Naktinis baras vieno Marakešo medinos pastatų viršuje. Viduje klientai – tik vakariečiai

Antrasis Maroko kainų/kokybės lygis yra “šiaip turistams” ir vietos elitui: kainos kaip Lietuvoje ar truputį mažesnės. Iš pažiūros viskas higieniška – bent jau išoriškai. Restoranuose yra užsieninių patiekalų – picų, burgerių ir pan., nors jie ir neprilygsta užsieniui. Viešbučiai daugmaž tvarkingi, vidutiniški. Viešbučiai – tiek vidutinės klasės, tiek seni riadai, pritaikyti turizmui. Šo lygio pasiūlymų yra visose bent kiek turistų matančiose vietose.

Bendra patalpa mūsiškiame tradiciniame riade

Bendra patalpa Marakešo riade – tiksliau, naujame name, pastatytame kaip riadas

Ir pagaliau trečiasis Marokas – eiliniams vietiniams. Ten galima pavalgyti ir už kelis eurus – bet daugeliui turistų pamačius tas kavines su rūkančiais senukais ir musėmis bei viešai pjaustoma mėsa ten sėstis nesinorės. Patiekalai ten tik vietiniai arba kokie sumuštiniai. Apskritai Maroko virtuvė manęs nenustebino: labai prėska, visur norisi berti druską ir pipirus. Be to, iš esmės tėra kelios patiekalų rūšys, o visa kita – jų variacijos. Troškinys tažin, kuskusas (daržovės) ir mėsos vėrinėliai. Mažesniuose miestuose gali būti tik šio tipo kavinės ir viešbučiai.

Tažin kefte, tažin su mėsos burbuliukais

Tažin kefte, tažin su mėsos burbuliukais

Maroką mylėsi arba nekęsi

Marokas yra kraštutinumų žemė, kurią arba pamilsi, arba prisieksi ten nebekelti kojos.

Žmonės Marakešo medinoje: turistai ir ne tik

Žmonės Marakešo medinoje: turistai ir ne tik

Vienoje svarstyklių pusėje – pietų egzotika, pigumas, saugumas (Afrikos mastais), unikali kultūra, saulė ir šiluma.

Kitoje – įkyrūs vietiniai, nešvara, kvapai, skurdas, kai kur – ir turistų minios.

Rinkiminė agitacija Maroke naudoja mažiau teksto ir daugiau simbolių. Mat arabų pasaulyje Marokas viena mažiausiai raštingų šalių - kai lankėmės 2010 m., dauguma moterų ir beveik pusė vyrų nemokėjo skaityti, o ir šiandien tie skaičiai - liūdnai įspūdingi.

Kas nusvers, priklauso nuo žmogaus. Kai pirmąsyk 2010 m. dvi savaites keliavau automobiliu po visą Maroką, jaučiau, kad norėčiau ten sugrįžti, pagyventi ilgiau jo dykumų uostamiesčiuose Fese ar Marakeše. Po 10 metų savo svajonę išpildžiau ir dar nuvažiavau į Vakarų Sacharą.

Bet suprantu ir tuos, kurie jausis priešingai – arba kuriems ir vieno savaitgalio bus gana.

Maroko žemėlapis ir mano nuomonė, kurias vietas iš minimų straipsnyje labiausiai verta lankyti. Galbūt tai padės pasirinkti, kokias vietas aplankyti per jūsų kelionę.


Visi mano kelionių po Maroką aprašymai

1. Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika (ĮŽANGA)
2. Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis
3. Fesas – ant asilo į Viduramžius
4. Vakarų Sachara – valstybė-miražas patrakėliams

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,