Išskleisti meniu

Suomija

Suomija – ežerų ir salų šalis

Suomija – ežerų ir salų šalis

| 3 komentarai

Suomija… Prieš akis iškyla ramūs ežerai, salų „karoliai“, nesibaigiantys pušynai ir mediniai miesteliai.

Suomija kažkuo primena Lietuvą, tik viskas padidinta kokius kelis ar keliasdešimt kartų! Ir miškai su ežerais, ir jūros krantų ilgis, ir vasaros dienų šviesa bei žiemos naktų gūdumas. Pagaliau ir pati šalis 5 kartus didesnė už Lietuvą, nors žmonių daugiau tik dvigubai. Daug erdvės!

Ta Suomija ir labai toli, ir labai arti. Arti, nes per dieną gali nuvažiuoti automobiliu. Toli, nes tikrai neapsimoka ten keliauti tik savaitgaliui.

Suomijos salos su daugybėje jų stūksančiais vasarnamiais

Suomijos salos su daugybėje jų stūksančiais vasarnamiais

Suomijos esmė – nesuskaičiuojami ežerai ir salos

Suomija – tarsi pasakiška šachmatų lenta, kurioje vietoje juodų langelių – mėlyni (vanduo), o vietoje baltų – žali (miškai).

Pušynais apaugusi žemė ir ramūs vandenys čia pinasi tarpusavyje it gyvatės ar labirintų trasos. Ilgai reikia tyrinėti žemėlapį kol supranti, kur baigiasi vienas ežeras ir prasideda kitas; ar tai dar ta pati sala, ar jau kita.

Ežerų Suomijoje 188 000, o salų juose – 98 000. Daugelis ežerų tyvuliuoja šalies pietryčiuose, Ežerų regione. Daugybė jų dešimtis kartų didesni už didžiausius Lietuvos ežerus. Bet to dydžio vienu žvilgsniu nuo kokio ten apžvalgos bokšto neaprėpsi: ežerai taip raityti, tokie pilni salų, kad nuo tavojo kranto iki kito beveik niekad nebus daugiau nei kokie 5 km. Net kai žvelgiau į Saimos ežerą didžiausią Suomijoje ir ketvirtą pagal dydį Europoje, lygiai 100(!) kartų didesnį už didžiausią Lietuvos ežerą Drūkšius, atrodė, kad tas dydžio skirtumas mažesnis.

Saimos ežeras

Saimos ežeras

Todėl populiariausias būdas pajusti Suomijos ežerų dvasią – laivai. Nuo nuomojamų valčių ar kajakų ir kone kiekviename didesniame ežere reklamuojamų ežero kruizų čia moderniais laivais, čia senais garlaiviais plukdančių valandų valandas visokiomis ežerų šakomis ir šakelėmis. Kadaise tai buvo pagrindinis transportas, dabar – labiau pramoga.

Savaip ežerų kraštą atskleidžia net važiavimas automobiliu: gerais, asfaltuotais keliais, kurie čia priliečia vieno superežero „liežuvį“, čia kito, čia vėl to paties. Paskui kerti kokį ežerą sankasa ar tiltu, šonuose pasirodant ir pranykstant vis naujoms žalioms saloms.

Automobiliu važiuojant per Punkuharju ozą, kurio abiejose pusėse - ežerai

Automobiliu važiuojant per Punkaharju ozą, kurio abiejose pusėse – ežerai

Nėra Suomijos ežerų krašte kokių pasaulinės reikšmės lankytinų vietų, kur pakaktų „atsižymėti“ dieną ar dvi ir galėtum pasakyti „matęs viską“ – reikia pasinerti į atmosferą, o ji yra panaši prie daugelio ežerų.

Tačiau vienos gražiausių vietų – Savonlina. Ežero, kuris teka tarsi upė ir todėl neužšąla, saloje ten stūkso Viduramžiška Olavinlinos pilis, XV a. pastatyta švedų, o dabar paversta tokiu pusiau teatru: kasmet vyksta operos festivaliai.

Olavinlinos pilis Savonlinoje

Olavinlinos pilis Savonlinoje. Aplinkinių ežerų srovės tokios galingos, kad jie niekada neužšąla ir net viduržiemį priešai negalėdavo ateiti ledu.

Netoliese – Punkaharju ozas, kurio viršūne driekiasi senas pašto traktas supamas dviejų ežerų, didžiausia pasaulyje medinė bažnyčia Kerimaki (kur jau statyti medinius namus, jei ne Suomijoje!).

Su gamta suaugę suomiai: saunos, grybai, vasarnamiai nuosavose salose

Suomiai myli savo gamtą. Ji paprastų, bet žavių medinių vasarnamių, kuriuose daugelis suomių praleidžia po kelias vasaros savaites. Kai kurie net galimybes atostogauti užsienyje iškeičia į kokią nuosavą atokią gryčią, kartais be elektros ir vandens, su kūrenama sauna.

Namai vienoje Suomijos salų

Namai vienoje Suomijos salų

Kaitintis ten nuogiems tylomis, lįsti į ledinį ežero vandenį – tikras „suomiškas ritualas“, o elektrinės saunos būna kone kiekviename miesto viešbutyje, kempinge ir net… Suomijos keltuose. Smagu buvo grįžus po lietingos lapkričio dienos išnaudoti savąją nemokamą valandą eilinio Helsinkio viešbučio saunoje.

Bet Suomijos dvasia ne miestuose. Kai ir turėti nuosavą salą ežere ar net jūroje suomiams – ne pasaka – ką ten miestai?

Nuoroda į sauną kelte Talinas-Helsinkis. Prie tokių nuorodų Suomijoje greitai pripranti: juk Suomijoje yra 5,5 mln. žmonių ir 2,3 mln. saunų

Nuoroda į sauną kelte Talinas-Helsinkis. Prie tokių nuorodų Suomijoje greitai pripranti: juk Suomijoje yra 5,5 mln. žmonių ir 2,3 mln. saunų

Suomijos gamtos nežaloja jokios tvoros, o ženklai „privati žemė“ tik informaciniai, bet ne draudžiamieji. Pagal Suomijos įstatymus net ir privačioje žemėje turi teisę statytis palapinę, uogauti, grybauti. Taip, suomiai tai mėgsta gal net labiau nei lietuviai. Tos emigrantų ar turistų į kai kurias Vakarų Europos valstybes pasakojamos istorijos, kad į uogaujančius ar grybaujančius ar sužvejotą žuvį suvalgančius lietuvius ten žiūri kaip į laukinius, tikrai nenutiktų Suomijoje.

Keliu per Suomijos mišką

Keliu per Suomijos mišką

Suomijos pajūryje – ramus vanduo, ramūs kurortai

Salų karoliais puošta Suomijos Baltijos jūros pakrantė – tarsi veidrodinis Suomijos Ežerų regiono atspindys. Šalies rytuose miškų daugiau nei vandenų, o vakaruose – atvirkščiai. Bet pamatęs atsitiktinę Suomijos nuotrauką net negalėčiau atskirti, ar joje – ežeras, ar koks jūros užutėkis, eilinis sąsiauris nesibaigiančiame Suomijos pakrančių salyne. Jūroje Suomijai priklauso 80 000 jūrinių salų – daugiau, nei turi Tailandas, Filipinai ir Indonezija kartu paėmus.

Hanko kurortas nuo apžvalgos bokšto

Hanko kurortas nuo apžvalgos bokšto

Taigi, Baltijos jūros krantas Suomijoje bene labiausiai skiriasi nuo Lietuvos. Jokių smėlėtų paplūdimių besidriekiančių iki horizonto, aukštų tarsi kalvos kopų, kurias plaktų nenuilstančios jūros bangos.

Hanko kurorto paplūdimys - siauras smėlio ruožas supamas akmenų

Hanko kurorto paplūdimys – siauras smėlio ruožas supamas akmenų

Net plaukdamas keltu į didesniąsias Suomijos salas niekad nesijaučiau išplaukęs į atvirą jūrą: atrodė tarsi būčiau kokiose mariose. Krantai irgi panašūs, apaugę žole.

Nantalio miestelyje. Suomijoje itin populiarūs laivai

Nantalio miestelyje. Suomijoje itin populiarūs laivai

Nėra Suomijos pajūryje ir trankių spindinčių vasaros kurortų, tačiau mediniai pajūrio miesteliai – labai žavūs. Hanko pilna medinių XIX a. vilų, į kurias poilsiauti traukdavo Sankt Peterburgo elitas (Suomiją, kaip ir Lietuvą, tuo metu valdė Rusija). Raseborgas, Porvoo, Nantalis. Ir Rauma – didžiausias Suomijos medinis senamiestis, kur vietomis pasijauti grįžęs šimtmečiu atgal. Tik labai jau viskas švaru, iščiustyta, langai puošti tradiciniais nėriniais.

Įspūdinga Raumos medinė architektūra

Įspūdinga Raumos medinė architektūra

Suomijos ir Lietuvos istorijos – vienodi keliai išsiskyrė

Didžiojoje Suomijos pakrantės dalyje kalbama švediškai. Mat švedai Suomiją valdė ~500 metų – nuo XIII a. iki XIX a. Jie Suomijos istorijoje suvaidino panašų vaidmenį, kaip Lietuvos istorijoje – lenkai.

Suomių kalba ir kultūra pasiliko kaimams, o „elitas“ prabilo švediškai (5% Suomijos gyventojų – švedakalbiai). Lietuvos ir Suomijos istorija ir paskui klostėsi labai panašiai: ~1800 m. abidvi šalis užėmė Rusijos Imperija. XIX a. viduryje abiejose abiejose sužibo tautiniai atgimimai: išsilavinę suomiai vėl atrado „suomybę“, o lietuviai – „lietuvybę“ (bet kaip Lietuvoje dalis liko su lenkų kultūra, taip ir Suomijoje – su švedų). Suomija paskelbė nepriklausomybę nuo Rusijos 1917 m., o Lietuva – 1918 m.

Suomių profesoriaus Aukusti Niemi kapas Helsinkio Hietaniemio kapinėse - su Rūpintojėliu ir lietuvišku užrašu. Nes jį 1933 m. pastatė tarpukario Lietuva. Mat Aukusti Niemi dar prieškariu surinko ~3600 lietuvių liaudies dainų, tokiu būdu suvienydamas lietuvių ir suomių tautinius atgimimus

Suomių profesoriaus Aukusti Niemi kapas Helsinkio Hietaniemio kapinėse – su Rūpintojėliu ir lietuvišku užrašu. Nes jį 1933 m. pastatė tarpukario Lietuva. Mat Aukusti Niemi dar prieškariu surinko ~3600 lietuvių liaudies dainų, lygino lietuvių ir suomių folklorą, tokiu būdu suvienydamas lietuvių ir suomių tautinius atgimimus

Bet tuomet Suomijos ir Lietuvos istorijos pradėjo skirtis. Jei nepriklausoma Lietuva buvo įtrauktą į konfliktą su Lenkija ir triukšmingai atmetė lenkų kalbą, tai nepriklausoma Suomija švedų kalbą paskelbė antra oficialia, o Alandų salose – vienintele oficialia (Alandai net laikomi atskira šalimi). Iki pat šiol visi pakrantės miestų pavadinimai kelio nuorodose rašomi dviem kalbom: suomių ir švedų. Tie pavadinimai gali skirtis labai smarkiai (pvz. suomiškai „Turku“, švediškai „Åbo“) ir, jeigu žinai tik vieną, o tavo knygoje ar tinklapyje parašytas kitas – gali paklysti. Laimė, Suomijoje angliškai puikiai kalba net ir daugelis senų žmonių: paprasta pasiklausti.

Suomiškas ir švediškas gatvių pavadinimai

Suomiškas ir švediškas gatvių pavadinimai

Bet ne todėl Suomija šiandien yra turtingesnė už Lietuvą. Taip yra dėl drąsos, kurią suomiai parodė 1939 metais. Sovietų Sąjunga tada Lietuvai, Latvijai, Estijai ir Suomijai pateikė panašius ultimatumus: „įsileiskite sovietų karius“. Pirmosios trys šalys nusileido – ir galiausiai baigė sovietų okupuotos. Suomija nepabūgo eiti Žiemos karą ir ginklu apgynė nepriklausomybę.

Tiesa, negalima sakyti „Suomija laimėjo“. Ji neteko labai daug. Sovietai užkariavo dalį Suomijos žemių – Vipuris, Pėtsaris ir daug kitų Suomijos miestų tikriausiai jau visiems laikams atiteko Rusijai. Žuvo 25 000 suomių, bet ir 100 000 sovietų, daug jų nuo šalčio, o ne kulkų (turbūt vienintelis karas, kuriame rusai sušalo!). Nors Suomija nebuvo priversta tapti komunistine, jai ir po Antrojo pasaulinio karo teko pataikauti sovietams: mokėti ~6 mlrd. šiandieninių JAV dolerių vertas duokles laivais ir kitomis prekėmis. Politinę karjerą nepriklausomoje pokario Suomijoje daryti galėjai tik jei tau leisdavo sovietai. Suomijoje buvo draudžiama bet kokia neigiama informacija apie Sovietų Sąjungą – pvz. filmai, knygos, laikraščių straipsniai apie komunizmo siaubus. Eiliniai suomiai su tuo susitaikė, nes visą laiką bijojo, kad juos ištiks Čekoslovakijos ar Vengrijos likimas: atvažiuos sovietų tankai ir nepriklausomybė išnyks kaip dūmas.

Paminklas Hanko mieste. Jis buvo statytas padėkoti vokiečių kariams, kurie Pirmajame pasauliniame kare išvadavo nuo Rusijos. Tačiau kai Suomija pralošė Antrąjį pasaulį karą Sovietų Sąjungai, paminklas buvo pakoreguotas: dabar jis yra tiesiog 'Suomijos nepriklausomybei' neminint kada, kaip ir nuo ko

Paminklas Hanko mieste. Jis buvo statytas padėkoti vokiečių kariams, kurie Pirmajame pasauliniame kare išvadavo nuo Rusijos. Tačiau kai Suomija pralošė Antrąjį pasaulį karą Sovietų Sąjungoje, paminklas buvo pakoreguotas: dabar jis yra tiesiog ‘Suomijos nepriklausomybei’ neminint kada, kaip ir nuo ko

Gal susiteršė sąžinę, bet susikrovė turtus: ~1990 m. Suomija buvo daugiau nei dvigubai turtingesnė už bet kurią valstybę, kurią Sovietai buvo okupavę ar privertę eiti pražūtingu komunistinės ekonomikos keliu. Kai iš socialistinio sąstingio išsivadavusio Lietuva ir Rytų Europa tik mokėsi vakarietiško verslo, Suomija jau turėjo įsivažiavusius “Nokia”, “Hesburger” ir kitus prekės ženklus. Kai lietuviai masiškai emigravo į Vakarus, Suomija jau traukė imigrantus – iš Estijos, Rusijos, arabų šalių ir… Somalio (sakoma, kad pirmieji buvo Maskvos universitetų studentai, neturėję kur dėtis kai sugriuvo Sovietų Sąjunga).

Apskritai Suomijoje labiau nei kur kitur pasaulyje supranti, kokia absurdiška yra ta Rusijos Vakarams įpiršta istorijos versija, neva Sąjungininkų „gėris“ kariavo su Ašies (“fašistų”) blogiu. Suomija didžiąją karo dalį kovėsi būtent Ašies (nacistinės Vokietijos) pusėje, o Sovietų Sąjunga – Sąjungininkų. Tačiau taip atsitiko tik todėl, kad Sovietai be jokios priežasties užpuolė Suomiją, atėmė jos žemes, žudė jos žmones. Tai Sovietų Sąjunga buvo totalitarinė diktatūra, o Suomija – demokratinė šalis. Ir viskas baigėsi žiauriu ir nelogišku sovietų primestu Helsinkio procesu, kuomet demokratiniai Suomijos politikai buvo nuteisti už „pagalbą fašistams“, kuri apsiribojo tuo, kad jie nesutiko atiduoti Sovietų Sąjungai Suomijos ar jos žemių, neįsivedė pragaištingos socialistinės sistemos. Nepasidavė taip, kaip tąsyk pasidavė Lietuva, Latvija ir Estija.

Kuo baigėsi Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikams, kurie pasidavė sovietams, bei apskritai lietuvių, latvių ir estų tautoms – puikiai žinome. 1939 m. Lietuvoje gyveno beveik tiek žmonių, kiek Suomijoje, o šiandien Lietuvoje – perpus mažiau, nei Suomijoje.

Antrojo pasaulinio karo suomių kapai Hietaniemio kapinėse Helsinkyje. Centre - generolo Manerheimo kapas.

Antrojo pasaulinio karo suomių kapai Hietaniemio kapinėse Helsinkyje. Centre – generolo Manerheimo kapas.

Turku ir Tamperė, arba iš kur Suomijos miestuose sovietiški patatai

Mėgstu miestus, architektūrą, bet Suomijos didmiesčių kažkaip nepamilau.

Turbūt todėl, kad žaviausi man miestai, atspindintys kokį nors vieną laikotarpį, stebinantys arba senais ir didingais, arba supermoderniais pastatais, klestinčia kultūra. Antrajam pagal dydį Turku ir trečiajam pagal dydį miestui Tamperei to trūksta: keli įspūdingesni seni pastatai, tarpukario bankai ar gamyklos, paskęsta tarp nuobodžių „dėžučių“.

Turku centre, pasistengus nufotografuoti gatvės fragmentą, kad nepapultų nykūs naujesni pastatai. Rasti tokių nelengva

Turku centre, pasistengus nufotografuoti gatvės fragmentą, kad nepapultų nykūs naujesni pastatai. Rasti tokių nelengva

Daugybė tų daugiabučių, kultūros centrų ar dar ko atrodo it perkelti iš… tarybinių miegamųjų rajonų. Tai ne atsitiktinumas! Tik kad iš tikrųjų viskas buvo atvirkščiai: tai Sovietų Sąjungos – taigi ir sovietinės Lietuvos – architektai prireikus „daug ir pigiai“ pristatyti naujų mikrorajonų įkvėpimo sėmėsi „draugiškoje, bet turtingoje“ Suomijoje bei gana tiksliai viską kopijavo (išskyrus gal medžiagų kokybę).

Nors funkcionalizmas – tasai architektūros stilius be jokių pagražinimų – Suomijoje gimė dar tarpukariu, tikriausiai ne iš gero gyvenimo taip išplito: po Antrojo pasaulinio karo suomiams reikėjo kažkur apgyvendinti 410 000 pabėgėlių iš sovietų okupuotos rytinės Suomijos.

Suomijos jaunimas Turku mieste

Suomijos jaunimas Turku mieste

Kaip ten bebūtų, tikriausiai esu pernelyg sugadintas sovietinio palikimo – ir niekaip negaliu įžvelgti jokio grožio netgi suomių liaupsinamo tokių pastatų architekto Alvaro Alto kūryboje. Matyt todėl, kad tokio tipo pastatai man iškart asocijuojasi su pro langus košiančiais žieminiais vėjais, žodis-žodin girdimais rusiškais kaimynų pokalbiais, išlaužytomis pašto dėžutėmis ir prišlapintomis laiptinėmis. Tai kas, kad Suomijoje tvarkingiau ir, tikriausiai, viso to nėra. „Gal nenakvojam šitų daugiabučių kieme“ – pakalbėjom su žmona kai keliavome miegamuoju automobiliu – „jie atrodo taip, tarsi tuoj išeitų govėda girtuoklių“. Architektūriniai stereotipai!

Sovietų Sąjungos mikrorajonus įkvėpę pastatai Suomijoje

Sovietų Sąjungos mikrorajonus įkvėpusi architektūra Suomijoje

Visgi, gražių vietų Suomijos didmiesčiuose yra – nors ne tiek, kad skirti kiekvienam jų daugiau nei pusdienį. Turku labiausiai patiko Turku pilis (XIII a.), Tamperėje naujam gyvenimui prikelti tekstilės fabrikai ir – jeigu vaikystėje tie kūriniai žavėjo – Trolių mumių muziejus. Rašytojos Tuvės Janson sukurti mumiai – tikras Suomijos kultūros prekės ženklas, puošiantis kavines ir turintis ištisą tinklą vien jam skirtų parduotuvių.

Turku pilis

Turku pilis

Beje, Tamperėje ligi šiol tebeveikia Lenino muziejus. Paskutinis už Rusijos ribų. Pastate kuriame Leninas susipažino su Stalinu. Įkurtas 1946 m., po to, kai Suomija faktiškai pralošė karą sovietams.

Tekstilės fabrikai Tamperėje su simboliškai iškabintais drabužiais

Tekstilės fabrikai Tamperėje su simboliškai iškabintais drabužiais

Helsinkis – šiuolaikinės suomių kultūros širdis

Helsinkis – žaviausias iš didžiųjų Suomijos miestų. Platūs tarpukario ar prieškario bulvarai čia nustelbia nykius pokario daugiabučius. Gražus Suomijos simbolis Senato aikštė su Tuomiokirkko liuteronų katedra, o netoliese – panašaus dydžio Uspenskio stačiatikių katedra. Nes vakarų suomiai perėmė liuteronišką tikėjimą iš švedų, o rytų suomiai – iš rusų.

Uspenskio soboras Helsinkyje

Uspenskio soboras Helsinkyje

Visgi, galbūt Helsinkiui trūksta senovinio kozirio. Tokio, kaip barokinės Vilniaus bažnyčios, kaip Rygos art nouveau ar Talino įtvirtintas gotikinis senamiestis.

Bet Helsinkyje rasi grožybių, dėl kurių verta ten stabtelėti dienai. Įspūdingiausia pasirodė Suomenlina – Švedijos statyta, Rusijos išplėsta sala-tvirtovė: kas valdė ją, valdė Helsinkį ir Suomiją. Jeigu tokios vietos kaip Kauno fortai kelia susidomėjimą, tiesiog būtina persikelti laiveliu į Suomenliną.

Atplaukiant į Suomenlinos salą-tvirtovę

Atplaukiant į Suomenlinos salą-tvirtovę

Savo namais žavi Katajanokos sala, nacionalinio romantizmo veidais – Helsinkio traukinių stotis, o įdomios modernios architektūros pažiba – Tempeliaukio bažnyčia. Požeminė, iškalta uolose, ant kurių pastatytas visas Helsinkis ir didžioji pietinės Suomijos dalis. Helsinkio metro stotelėse irgi matai tas nuogas uolienas.

Tempeliaukio bažnyčia

Tempeliaukio bažnyčia

Nors Helsinkis nėra daug didesnis už Vilnių, jo pastatų masteliai didesni ir todėl dažnai jame filmuojamas Sankt Peterburgas. Helsinkis net surengė 1952 m. olimpiadą (išlikęs Olimpinis stadionas su bokštu) ir tai žymėjo šalies atgimimą po Antrojo pasaulinio karo.

Būtent Helsinkyje stipriausia ir “šiuolaikinė suomių kultūra”, kurios vienas kertinių pagrindų – įvairios jaunimo subkultūros, o ypač – metalo muzika. Metalą vadina “Suomijos popmuzika”, nes ten jis populiaresnis už popsą. Net Euroviziją suomiai laimėjo su gerokai sunkesne nei konkursui įprasta “Lordi” daina. Beje, daugelis suomių kalbą panorusių išmokti užsieniečių, negyvenančių ir neturinčių nieko bendro su Suomija, paprastai yra metalo muzikos gerbėjai. Aišku, tikrosios “metalo muzikos bažnyčios” – įvairūs vasaros festivaliai. Suomiai myli festivalius – įvairiausių stilių.

Suomijos jaunimas mėgsta stipriai 'neformalią' aprangą, tatuiruotes ir pan.

Suomijos jaunimas mėgsta stipriai ‘neformalią’ aprangą, tatuiruotes ir pan.

Laplandija, arba žieminė Suomija

Daugelis šalių turi turistinį sezoną: laiką, kai klimatas geriausias, keliauti – populiariausia ir viskas brangiausia. Daugelyje šalių tai – vasara.

Suomija irgi klesti vasarą, kai viskas žalia, dienos ilgos.

Bet šiluma greitai baigiasi. Kai kurios lankytinos vietos veikia tik nuo birželio vidurio iki rugpjūčio vidurio, tada pradeda pigti ir viešbučiai. Tačiau kai jau, atrodo, kad šalis užmigs giliu žiemos miegu ir pradeda plisti suomiams būdinga sezoninė depresija, staiga Vasarinės Suomijos vietoje užgimsta nauja – Žiemos Suomija.

Saulėlydis Suomijos mediniame miestelyje

Saulėlydis Suomijos mediniame miestelyje (Porvoo)

Su visiškai naujom lankytinom vietom. Kiekvieną rudenį iš naujo pastatomais sniego ar ledo viešbučiais ar be galo ilgomis žiemos naktimis suplevenančia šiaurės pašvaiste.

Aišku, Žiemos Suomijos sostinė nebe užšalę ežerai ar pašalusios Baltijos krantai, bet Suomijos šiaurė. Suomija – viena vos 7 pasaulio valstybių, valdančių teritorijas, kuriose per Kalėdas išvis nepakyla saulė (o per vidurvasarį – nenusileidžia). Tai – Laplandija su savo unikalia tautybe samiais (išlikusia pagonimis dar ilgiau, nei lietuviai) ir Kalėdų senelio kaimu, kažkaip sugebėjusiu įtikinti pasaulį, kad jis – pats tikriausias. Žieminės Suomijos atmosfera tam tinka!

Medinė vila Suomijoje

Medinė vila Suomijoje

Deja, kol kas tos Žiemos Suomijos dar nesu lankęs ir tos žemės, kur Suomijos miškai perauga į taigą pilną prijaukintų, bet laisvai besiganančių šiaurės elnių – mano ateities planuose.

Kaip keliauti po Suomiją

Į Suomiją kartais pasitaiko pigių skrydžių iš Lietuvos, pirmąkart į Helsinkį būtent skridau.

Bet kitą kartą net pats nustebau, kaip greitai ten galima nuvažiuoti savo automobiliu. Kai atėjo laikas grįžti, pernakvojęs Helsinkyje ir įsėdęs į 9:00 išplaukiantį rytinį keltą Helsinkis-Talinas, Vilniuje buvau apie 20:00 – nors pakeliui ir valgiau restorane, stojau degalinėse. Atrodo, į Lenkijos miestus anapus Varšuvos neretai ilgiau užtrunka.

Kelte Helsinkis-Talinas. Įprastinis kelias automobiliu į Suomiją - iki Talino, tada keltu. Šie keltai dydžio beveik su kruiziniais laivais, net gyva muzika groja. Daugybė estų kasdien jais rytais plaukia į darbą Helsinkyje, vakarais grįžta.

Kelte Helsinkis-Talinas. Įprastinis kelias automobiliu į Suomiją – per Latviją iki Talino, tada keltu. Šie keltai dydžio beveik su kruiziniais laivais, net gyva muzika groja. Daugybė estų kasdien jais rytais plaukia į darbą Helsinkyje, vakarais grįžta.

Automobilis Suomijoje labai praverčia, nes atstumai ten dideli, o pagrindinės lankytinos vietos – ne miestuose. Automobiliai svarbūs vietinei kultūrai: daugelyje miestų ir miestelių nemokamas parkavimas (arba mokamas tik trumpai), tiesa, benzinas vienas brangiausių Europoje. Žavu stebėti senovinius automobilius, kuriuos Suomijoje itin populiaru puoselėti.

Na o viešasis transportas Suomijoje ne tik, kad retas (toliau nuo miestų), bet ir nepigus. Kaip ir visa kita: viešbučiai, restoranai. Tai brangi šalis. Todėl gali būti logiška važiuoti kemperiu. Aišku, didžiausias taupymas jei neužsuki į kempingus – tai irgi nepigu. Bet kiekvienoje gražioje paežerės aikštelėje Suomijos vasaromis pilna “nakvojančių” kemperių – tai saugu, nes Suomija saugi šalis.

Suomiai su senu automobiliu ir priderinta gyvenamąja priekaba laukia eilės į keltą

Suomiai su senu automobiliu ir priderinta gyvenamąja priekaba laukia eilės į keltą

Kai yra dvi šalys – “Vasaros Suomija” ir “Žiemos Suomija” – niekaip negali visos Suomijos aplankyti per vieną kartą. Iš pradžių turėjau tokią mintį, bet perskaitęs, kiek šiaurės Suomijos įdomybių prieinama tik žiemą, pasirinkau vasarą keliauti tik į pietų Suomiją, na o šiaurės Suomija manęs dar laukia.

Suomijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Suomiją

Suomijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Suomiją

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Alandų salos – pamirštoji Baltijos širdis

Alandų salos – pamirštoji Baltijos širdis

| 5 komentarai

Ar žinote, kad Baltijos jūros viduryje yra atskira salų šalis?

Tai – Alandų salos. 26700 salų ir vos 28000 žmonių! Jų padėtis – tikra Europos anomalija. Alandai yra tarsi Suomijos kolonija, kurioje vienintelė kalba – švedų, o vietinė valdžia turi teisę netgi netaikyti kai kurių Europos Sąjungos teisės nuostatų.

Keliaudamas Alanduose jaučiausi tarsi patekęs į kažkokį literatūros kūrinį. Argi gali būti, kad štai per vos dieną kelionės iš Lietuvos automobiliais ir keltais nukanki į šalį, kuri būtų kietas riešutėlis ne tik “Klausimėlio”, bet ir “Auksinio proto” dalyviams?

Bet Alandai – ne pokštas, ne kokia skandinaviška Užupio Respublika. Jų statusas oficialiai pripažintas Jungtinių Tautų, jie turi visus šalies atributus: pašto ženklus, automobilių numerius, jiems net suteiktas atskiras interneto domenas (.ax).

Kastelholmo pilis Alanduose

Kastelholmo pilis Alanduose

Alandai – salynas beveik suaugęs į žemyną

Alandai – keistas salynas ne vien dėl politinių aplinkybių. Ten nesijauti kaip salose – lygumos, miškeliai, geri keliai sudaro įspūdį, tarsi būtum kur Suomijos ar Švedijos žemyne. Net kai kelias pagaliau atsiremia į Baltijos jūrą, niekaip nepasakytum, kad ten – jūra. Mat Alandų salos šitokios tankios, kad jei atstumas nuo vienos iki kitos salyno širdyje keli kilometrai – tai jau daug.

Alandų salų panorama iš apžvalgos bokšto. Visos žemės čia - salos, o vanduo - sąsiauris tarp jų

Alandų salų panorama iš Godby apžvalgos bokšto. Visos žemės čia – salos, o vanduo – sąsiauris tarp jų

Daugybės Alandų salų neskiria net kilometras vandens, jos susimazgę it siūlai į tokias sudėtingas formas, kad net apskaičiuoti jų ploto beveik neįmanoma. Tarp pagrindinių salų pastatyti tiltai. Į rečiau gyvenamas kelia nemokami lyniniai keltai. Pagrindiniuose keliuose jie kursuoja kas keliolika minučių, šalutiniuose – kai iškvieti juos mygtuku arba telefonu.

Nors teoriškai Alandų salyno širdis susideda iš daugybės salų, keliautojui jos – kaip viena sala. Štai per pirmą parą Alandų salose mes automobiliu apvažiavome aštuonias salas (suskaičiavau tik dabar, žiūrėdamas į žemėlapį ir pažiūrėjęs, kur ten buvo tiltai ar sankasos).

Sankasa tarp Alandų salų. Kelias galiausiai atsirėmė į sąsiaurį, per kurį reikėjo keltis nemokamu keltu

Sankasa tarp Alandų salų. Kelias galiausiai atsirėmė į sąsiaurį, per kurį reikėjo keltis nemokamu keltu

Kiti, matėme, tą patį darė dviračiais: tai Alanduose labai populiaru, nes žmoniški atstumai (iki keliasdešimt km tarp atokiausių taškų), normalūs grįsti keliai, retas eismas.

Jeigu parodytų Suomijos ežerų nuotraukas ir sąsiaurių bei įlankų tarp Alandų salų nuotraukas – greičiausiai neatskirčiau. Netgi iš vienos aukščiausių Alandų vietų, Godby apžvalgos bokšto viršūnės, regėtas vaizdas priminė ežerų kraštą…

Godby apžvalgos bokštas

Godby apžvalgos bokštas

Alandų lankytinas vietas kūrė didžiausios Baltijos imperijos

Alandų salos – Baltijos jūros centras. Kai šiais laikais didžioji prekyba eina keliais, geležinkeliais, lėktuvais, Alandai būtų tikras užkampis, bet kai Baltijos jūrą valdė Hanzos pirkliai buvo kitaip.

Alandai tada buvo ir Švedijos širdis – mat Švedija valdė ir Suomiją. Alanduose švedai pastatė Kastelholmo pilį, kurią aplankė ne vienas Švedijos karalius, o jos mūrai nūnai džiugina daugelį į Alandus užklystančių turistų. Išgirdęs, kad esame iš Lietuvos, prižiūrėtojas parodė kur pilyje galima rasti ir Lietuvos herbą. Mat ten gyveno Kotryna Jogailaitė, ištekinta už Švedijos karaliaus. Nustebau ir Alanduose atradęs gabalėlį Lietuvos.

Kotryną Jogailaitę ir kitus pilies buvusius gyventojus atspindintys herbai Kastelholme

Kotryną Jogailaitę ir kitus pilies buvusius gyventojus atspindintys herbai Kastelholme

Ilgainiui Švedijos galybę daužė rusai – 1721 m. nusigriebė rytinę Suomiją, o 1809 m. – jau ir visą Suomiją ir Alando salas. Alanduose jie pastatė dar įspūdingesnę, didesnę Bomarsundo tvirtovę, ištisą miestą iš apvalių galingų bokštų-pastatų ir pusės kilometro ilgio barakų, kuriame turėjo gyventi 5000 karių.

Bomarsundo tvirtovės liekanos

Bomarsundo tvirtovės liekanos

Deja, pasidžiaugti šios tvirtovės vaizdais tegalėjau mažo medinio namelio ekrane. Atkurtais kompiuterine grafika. 22 metus statyta tvirtovė per 1845 m. Krymo karą kapituliavo po vos 4 dienų antpuolio. Ir tik pažadėjęs salyną demilitarizuoti Rusijos caras išmeldė jį palikti rusams. Tvirtovės liekanas turėjo susprogdinti savo rankomis ir tik storų mūrinių sienų liekanos mena aną galybę. Net tvirtovės kapines – o jų būta kelių, atskirai stačiatikių, žydų, musulmonų – gretimos Prasto salos miškuose sunku rasti.

Bomarsundo muziejus (dešinėje)

Bomarsundo muziejus (dešinėje)

Šiandien tai, kad Alandas buvo vakarinis Rusijos Imperijos fasadas mena tik Rusų paštas Eckero saloje. Toks smarkiai per didelis tam beveik vienaukščiam salynui. Atrodo, galėtų stūksoti kur Vilniuje ar Kaune – Rusijos Imperijos architektūra buvo panaši. Rusai įrengė ir Lemlando kanalą tarp dviejų salų.

Rusų paštas Eckero saloje

Rusų paštas Eckero saloje

Pirmasis pasaulinis karas. Suomija paskelbė nepriklausomybę nuo Rusijos. Alandų likimas vėl pakibo ant plauko: virš 90% alandiečių švedai ir jie norėjo jungtis prie Švedijos. Bet Tautų sąjunga 1921 m. išsprendė ginčą Suomijos naudai: Alandai priklausys Suomijai, tačiau ne kaip jos dalis, o kaip atskira šalis, tarsi kolonija. Todėl 2021 m. – Alandų šimtmetis.

Kodėl Alandai atskira šalis ir ką tai reiškia?

Nors Alandų pušynai ir vandenys stebėtinai primena Suomijos gamtą, ir pabuvęs dešimt minučių jau pradedi įžvelgti skirtumus.

Visos iškabos Alanduose – vien švediškos. Sako, alandiečiai ne itin mėgsta, kai su jais kalbama suomiškai.

Alando salų automobilių numeriai netgi be Europos Sąjungos vėliavėlių. Nors Alandai ES priklauso, čia galioja ne visa ES teisė, tad kai kuriais atžvilgiais jie net nepriklausomesni už daugelį ES šalių. Pavyzdžiui, Alanduose nėra Europos Sąjungos muitų, taip pat Alandų salos turi teisę neleisti pirkti žemės užsieniečiams (tiek Suomijos, tiek Švedijos gyventojai Alandams – irgi užsieniečiai). Taip saugomas unikalus Alandų identitetas.

Alandų salų automobilių numeriuose nėra nei Suomijos, nei Europos Sąjungos simbolių

Alandų salų automobilių numeriuose nėra nei Suomijos, nei Europos Sąjungos simbolių

Vienintelės Suomijos vėliavos, kurias mačiau Alanduose, plazdėjo ant keltų iš Suomijos. Vietiniai kelia tik Alandų salų vėliavas ir vimpilus. „Rusija užkariavo Suomiją ir Alando salas“ – skaitau angliškame apraše muziejuje. Vietiniams nekyla abejonių, kad Alandai nėra Suomija, nors nepriklausomybės jie ir nesiekia. Tose srityse, kurios svarbiausios, jie ir taip nepriklausomi, už Suomiją gyvena turtingiau.

Viršum spalvingų medinių vienaukščių kyla senas bažnyčios bokštas. Dažnas kaimas – vienintelis visoje saloje

Viršum spalvingų medinių vienaukščių kyla senas bažnyčios bokštas. Dažnas kaimas – vienintelis visoje saloje

Kitokie nei Suomijoje ir Alandų kaimeliai. Daug senesni. Kai kurios mūrinės bažnyčios jų širdyse statytos dar prieš 700 metų, supamos 100-200 metų senumo metalinių antkapių ir kryžių. Kapai puikiai prižiūrėti: velionių (propro)proanūkiai dažniausiai dar gyvena kažkur netoliese. Iki pat šių laikų migracija Alanduose buvo menka: Suomijoje alandiškiai nesijautė savais, Švedija buvo užsienis.

Kiekvieno Alandų kaimo širdyje – ir puoštas stulpas, aplink kurį švenčiama vasaros saulėgrįža.

Vidurvasario stulpas Alandų salose

Vidurvasario stulpas Alandų salose

Kaip nukeliauti į Alandus?

Nustebino, bet Alandus kasmet aplanko tiek turistų, kiek Lietuvą – ~2 mln.!

Kalti didieji Baltijos „kruiziniai keltai“ (cruiseferry). Tie, kurie plaukia tarp Suomijos ir Švedijos, paprastai stabteli Alandų salose. Net kai kurie plaukiantys tarp Estijos ir Švedijos užsuka į Mariehamno uostą.

Kruiziniai keltai atplaukia į Mariehamną

Kruiziniai keltai atplaukia į Mariehamną

Apsimokėtų netgi jei Alando salose niekas neišliptų. Štai kodėl. Kadangi Alandų salos nepriklauso ES muitų erdvei, sustojimas Alanduose reiškia, kad kelte galima prekiauti neapmokestintomis prekėmis – cigaretėmis, alkoholiu. Plaukdamas tiesiogiai Švedija-Suomija to daryti negalėtum.

Sunku buvo patikėti, kiek brangių svaigalų savo šalyse „iškankinti“ suomiai ar švedai gali užsipirkti „atsargų“ tokiame kelte: ištisus vežimėlius tįsia. Kai kurie plaukia vien dėl apsipirkimo ar gėrimo pačiuose laivuose, kuriuose – ir gyva muzika, kazino bei daugybė kitų pramogų.

Alandų pakrantė

Ir net jei daugelio tikslas nusigauti iš Helsinkio į Stokholmą ar iš Stokholmo į Helsinkį, dar dalies – pasiausti laive (daug girtų veidų ryte!), jeigu jau laivas stoja Alandų saluose, tam tikra dalis keleivių ten ir išlipa, paversdami kelionę keltu per Baltiją tokiu minikruizu ir įsirašydami į savo kelionių istoriją dar vieną aplankytą šalį.

Atplaukia ryte, išplaukia vakare, ar praleidžia naktį. Gal viename iš didelių nykių viešbučių, tarsi perkeltų iš kokios pietų Ispanijos (su baseinais lauke ir, aišku, suomiškomis saunomis).

Turistai ruošiasi į golfo laukus, kurie Alande irgi įrengti

Turistai ruošiasi į golfo laukus, kurie Alande irgi įrengti

Būtent keltais ir yra logiškiausia atkeliauti į Alandą, taip atvykau ir aš. Itin pravertė atsiplukdytas automobilis: net jei plauktum tik vienai dienai, greičiausiai bus pigiau, nei autonuoma vietoje, o su viešuoju transportu ten sudėtinga. Apskritai keltų bilietai nėra brangūs, nes didelę dalį pajamų keltų kompanijos uždirba ne iš bilietų, o iš prekybos ir paslaugų laivuose.

Lyniniai keltai keliantys iš vienos Alandų salos į kitą

Lyniniai keltai keliantys iš vienos Alandų salos į kitą

Tačiau galima į Alandų salas ir atskristi lėktuvu – nors reisai yra vos į kelis kitus miestus.

Alandai plyti tolokai į šiaurę ir sezonas ten trumpas – du mėnesiai nuo birželio vidurio iki rugpjūčio vidurio. Paskui jau „antros eilės lankytinos vietos“, tokios kaip Alandų muziejus Mariehamne, užveria duris, o viešbučiai nuleidžia kainas. Vidutinė temperatūra Alande liepą dienomis +19, naktimis – +11. Žiemų šaltį, tiesa, sušvelnina Baltijos jūra: sausį temperatūra dienomis -0,4, o naktimis -6,4.

Alandų pakrantė į šiaurę nuo rusų pašto Eckero

Alandų pakrantė į šiaurę nuo rusų pašto Eckero

Begaliniai Suomijos ir Alandų salynai

Keltas iš Suomijos (Turku miesto) į Alandų salas net nesupo. Plaukė 5 valandas, tačiau taip ir neišplaukė į atvirą jūrą, nes nuolat laviravo tarp salų. Iš pradžių tose salose dar regėdavau ir keliukus, automobilius, į milžinišką keltą užvertusius galvas žmones.

Vėlesnėse salose – tik menkus namelius, į kuriuos suomiai atplaukia kelias vasaros savaites praleisti be civilizacijos. Turėti nuosavą salą Suomijoje ar Alanduose – joks stebuklas!

Galiausiai salos ir tam jau buvo per tolimos, per nykios: stūkso tuščios, negyvenamos. Net nesuprasi, kur baigiasi „tikroji Suomija“ ir prasideda Alandai: bet kažkuriuo metu salose vėl pradėjau pastebėti namelius, net vėjo jėgaines. Viena įspūdingiausių – Locmano sala, iš kurios atplaukiančius laivus kadaise pasitikdavo Alandų uosto pareigūnas. Paskutinis posūkis – ir keltas švartuojasi Mariehamno užutėkyje. 10 000 gyventojų miestelyje, kuriame beveik nėra už tuos keltus aukštesnių pastatų. Vos spėjame išvažiuoti su automobiliu, o keltas išplaukia į Stokholmą.

Sala pakeliui į Mariehamną. Sala su nameliu neturi ryšio su sala jai už nugaros

Sala pakeliui į Mariehamną. Sala su nameliu neturi ryšio su sala jai už nugaros

Yra į Mariehamną ir kitas, lėtesnis ir dar „alandiškesnis“ kelias: keltai, stojantys ir nutolusiose Alandų salose, į kurias jau neveda jokie tiltai. „Rekomenduojame pasiimti grynųjų pinigų, nes saloje nėra bankomatų“ – internete pilna perspėjimų apie tokias kelių šimtų gyventojų vieno kaimo saleles, kur teužsuka reti laivai.

Įdomu, kiek šimtų iš tų 26700 Alandų salų regėjau nuo laivo denio: bet kai kurios labiau primena iš jūros styrančius akmenis. Tik ~6500 salų turi pavadinimus ir vos 60 Alandų salų – gyvenamos.

Vėjo jėgainių sala netoli pagrindinės salų grupės

Vėjo jėgainių sala netoli pagrindinės salų grupės

Alandai – populiarios, bet pamirštos salos

Europos salos tarsi priklauso vienam iš dviejų pasaulių. Tas, karštąsias pietines, puikiai žinome kiekvienas, daugelis esame ten buvę ar bent pažįstame, kas buvo. Tenerifė, Gran Kanarija, Malta, Kipras… Kiekvienas vardas asocijuojasi su poilsiu, karščiu, gamta, senove.

Daugelis šiaurinių Europos salų, tuo tarpu, mažai žinomi „užkampiai“, į kuriuos patekti sudėtinga, brangu ir, daugelio nuomone, „neverta“.

Kiaulių safaris - viena daugybės atokių pramogų, reklamuojama kelionių į Alandų salas leidinyje, kuris dalinamas vietos parduotuvėse

Kiaulių safaris – viena daugybės smulkių Alandų pramogų, reklamuojama kelionių į Alandų salas leidinyje, kuris dalinamas vietos parduotuvėse

Alandų salos turi abiejų pasaulių privalumus. Savo plotu jos lenkia Gran Kanariją ar Kiprą, o Maltą pranoksta ir visus penkis kartus. Turi savų grožybių, unikalią atskiros šalies atmosferą. Ir yra lengvai pasiekiamos: iš Lietuvos automobiliu nukeliauti iki Alandų salų (keliantis iš Talino keltu) teužtruks panašiai, kaip nuvažiuoti iki Vokietijos (maždaug vieną dieną).

Kita vertus, jos savaip neatrastos, psichologiškai tolimos. Vėsios Alandų vasaros lėmė, kad masiškai į jas plaukia tik suomiai ar švedai. Net kai savo žmonai pasakiau, kad keliaudami į Suomiją užsuksime į Alandų salas, ji manęs klausė „Kas tai yra?“. Šį bei tą galėjau papasakoti, bet Alandų salos per mažos, kad apie jas būtų pilna išsamių tinklapių ar knygų: ten dar yra galimybių “atradimams vietoje”, kurių Europos Sąjungoje jau likę šitaip mažai.

Pasirodo, Taffel traškučių gamykla-štabas yra Alanduose. Šiuos traškučius dažnai valgau, bet niekada nebūčiau pamanęs, kad jie gaminami tokiame 'užkampyje'. Gretimoje firminėje parduotuvėje - didelis pasirinkimas

Pasirodo, Taffel traškučių gamykla-štabas yra Alanduose. Šiuos traškučius dažnai valgau, bet niekada nebūčiau pamanęs, kad jie gaminami tokiame ‘užkampyje’. Gretimoje firminėje parduotuvėje – didelis pasirinkimas

Ir klimato nereikia bijoti, pakanka pasirinkti tinkamą mėnesį kelionei: vasaros Alanduose gražios, žalios, ir paplūdimių salose yra. O svarbiausia kelionę į Alandų salas lengva suderinti su kelione į Suomiją ar Švediją, pridedant papildomą prieskonį.

Išplaukiant atgal į Suomiją jau nekilo mintis manyti, kad Alandai tiesiog – Suomijos regionas. Pernelyg jie saviti, pernelyg daug turi laisvių, kurių net kitos ES šalys netekusios, ir pernelyg jau naudojasi teise vengti visko, kas suomiška. Bet tokiose minišalyse, kaip Alandai, visa tai gali suprasti tik ten nuvažiavęs, persisėmęs vietine atmosfera.

Alandiški metaliniai kryžiai vieną iš salyno bažnyčių supančiose kapinėse

Alandiški metaliniai kryžiai vieną iš salyno bažnyčių supančiose kapinėse

Suomijos pusėje išriedančius iš kelto mus pasitiko muitininkai. Štai taip: atstumą Lietuva-Latvija-Estija-Suomija nuvažiavome be jokių pasienio kontrolių, o čia, atrodo, muitininkai tikrina keliaujančius iš vieno Suomijos valdomo regiono į kitus. Atrodo paradoksas tik jeigu dar nebuvai Alanduose.

Alandų salų lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Alandų salas

Alandų salų lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Alandų salas

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,