Salos, jūros bangų atskirtos nuo žemyno, yra tiesiog kitokios – nesvarbu, kuriai šaliai bepriklausytų. Kitokie jų žmonės, kitokia istorija, kitokia atmosfera.

Pietų Europos salos tapo šiltų atostogų rojumi. Bet didžioji milijonų turistų dalis ten nemato daugiau viešbučio, paplūdimio, kurortinių pramogų ir kelių vietinių įdomybių pro autobuso langą.

Paplūdimys Kipre. Jie privilioja daugiausiai keliautojų į pietų salas, tačiau toli gražu nėra vienintelis įdomus dalykas Europos salose. Beje, pietų salose platūs smėlėti paplūdimiai - retenybė, dauguma krantų - uolėti.

Likę Europos salynai nesulaukia net tokio dėmesio, į juos patekti ne taip paprasta.

Dažna sala verta daugiau. Todėl Pietuose mėginu praskleisti vietinius nuo turistų skiriantį šydą, o į Šiaurės salas – žvilgtelti apskritai.

Keturi Europos salų tipai

Iš viso esu buvęs keliolikoje Europos salų. Dažniausias klausimas, kurio apie jas sulaukiu – į kurias verta keliauti, kurios įdomiausios. Vieno atsakymo nėra, mat vienos salos „blizga“ beveik amžina saule ir paplūdimiais, kitos – istorinėmis grožybėmis, trečios – gamtos didybe. Be to, skiriasi kainos jose ir galimybės paprastai ten nuvykti.

Vienodi pajūrio viešbučiai ir daugiabučiai, būdingi Viduržemio jūros saloms, tokiuose gyvena dauguma turistų. Tiesa, šioje nuotraukoje nufotografuotieji paprasti tik iš pirmo žvilgsnio: jie stovi Varošoje, Kipro kurorte, kuris apleistas nuo 1974 m. karo, nes tebėra sustingusiame turkų-graikų fronte. Į visa tai galima pažvelgti tik iš toli. Dėl dažnos Europos salos ištisus amžius vyko konfliktai, o ginčas dėl Kipro nesibaigė iki šiol.

Todėl prieš apsisprendžiant kur keliauti verta nuspręsti, ko siekiate, kokį biudžetą skiriate.

Europos salas suskirstyčiau į keturias grupes, kurios tinka skirtingiems turistams. Tai – Atlanto vandenyno salos, Viduržemio jūros salos, Baltijos/Šiaurės jūrų salos bei Poliarinės salos.

Seni pastatai Sardinijos sostinėje Kaljaryje. Europos imperializmo eroje Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno salas valdžiusios didžiosios imperijos ten statė puošnus rūmus ir bažnyčias.

Atlanto vandenyno salos (Makaronezija): atoki šiluma

Europai pavaldžios Atlanto vandenyno salos (Kanarai, Madeira, Azorai) yra toli nuo krantų, todėl klimatas ten – gana švelnus. Vasaros nėra tokios karštos, kaip galėtų atrodyti pažiūrėjus į jų vietą žemėlapyje, o žiemos – nedaug vėsesnės. Kanaruose vidurtinės dienos temperatūros svyruoja nuo +21 sausį iki +28 liepą, Madeiroje – nuo +20 iki +26, Azoruose – nuo +16 iki +25.

Visose šiose salose gyvena ispanų ir portugalų kolonistų, pradėjusių kurtis ~XV a., palikuonys (anksčiau ten vienur niekas negyveno, kitur – vietiniai gyventojai išnaikinti). Jos iki šiol priklauso Ispanijai ir Portugalijai. Taigi, žilos senovės pastatų ten nėra, bet stovi kukliai gražių kelių šimtų metų amžiaus bažnyčių ar rūmų. Pagrindinės grožybės – gamtoje. Kiekvienos salos centre – po ugnikalnį, yra karštųjų versmių.

Kalnuotas Madeiros salos krantas. Toks peizažas dominuoja visose vulkaninėse Makaronezijos salose.

Iki Europos Atlanto vandenyno salų nuo Lietuvos beveik taip pat toli, kaip iki Dubajaus, todėl nuskristi kainuoja brangiai, nors gali pasitaikyti neblogų pasiūlymų „viskas įskaičiuota“ tipo kelionėms. Maisto ir nakvynės kainos kiek didesnės nei Lietuvoje.

Esu buvęs Tenerifėje (Kanarai), Madeiroje ir San Migelyje (Azorai). Kanarai ir Madeira pasirodė labiau masinio turizmo kraštai, kur dažniausiai skrendama į milžiniškus viešbučius. Tačiau kiekvienoje saloje gylyn nuo pagrindinių kurortų likę žavių kaimelių, senų pastatų, pastatyta ir naujų objektų turistams vilioti. O Azorai – toks labiau nutolęs kraštas, kur tinka važiuoti pasigerėti atokia gamta.

Bažnyčia Sardinijoje. Daug Pietų Europos salų religingesnės, nei žemynas. Pavyzdžiui Maltoje bažnyčių tankumas - 1 į kvadratinį kilometrą

Viduržemio jūros salos: paplūdimiai ir istorija

Viduržemio jūros salose (Kipras, Malta, Sardinija, Rodas, Kosas, Santorinis…). klimatas irgi karštas, bet turi ryškesnius sezonus (laikas maudynėmis ar kaitinimusi saulutėje trunka pavasarį-rudenį). Pavyzdžiui, Maltoje sausį dienos temperatūros vidurkis – +15, liepą – net +31.

Dauguma didesnių salų didžiuojasi savo istoriniais paminklais. Visų pirma tai – antikiniai graikų ir romėnų miestai. Rytinėje Viduržemio jūros dalyje (ypač Kipre, Rode, Maltoje) dar ir kryžininkų tvirtovės, mat iš ten katalikai organizuodavo kryžiaus žygius siekdami atsiimti Šventąją Žemę. O Sardinija ir Malta dar didžiuojasi seniausiais išlikusiais žemės pastatais, statytais civilizacijos, gyvavusios maždaug 3000-1000 m. pr. Kr.

Nurago - daugiaaukštės priešistorinės Sardinijos tvirtovės - viduje. Tokių ten išlikę ~7000 ir jiems apie 3000 metų.

Į Viduržemio jūros salas nuvykti paprasčiau nei į kitas Europos salas, yra net tiesioginių nebrangių reisų iš Lietuvos. Maisto ir nakvynės kainos kiek didesnės nei Lietuvoje, bet yra išimčių (turkų Kipras, kur tikrai pigu).

Aš esu keliavęs Kipre, Maltoje, Sardinijoje ir Kretoje. Malta – neabejotinai unikaliausia kultūriškai: turi savitą arabiškai-itališką kalbą, kryžininkų pilis ir miestus, priešistorines šventyklas. Kipre yra įdomių Antikos paminklų, cerkvių, bet įdomiausi, turbūt, musulmonų-krikščionių, paskui – graikų-turkų konflikto aidai: mečetėmis virtusios bažnyčios, salą pusiau dalijanti apleista „neutrali zona“. Sardinija ir Kreta – panašios į žemynines Italiją ir Graikiją. Skiria tik senosios kultūros: nuragai Sardinijoje, minai (su garsiųjų Knoso rūmų griuvėsiais) Kretoje.

Kryžininkų įtvirtinimai Maltoje. Šią salą ilgus šimtmečius valdė hospitaljerų ordinas, pavertęs ją neregėta krikščionybės tvirtove.

Baltijos ir Šiaurės jūrų salos: pamirštos žemės

Šiaurės jūros ir Baltijos jūros salos (Alandas, Menas, Džersis, Gersnis, Farerai…). Pernelyg vėsios, kad net vasaromis neskristų „saulės turistai“ ir kartu nepakankamai atšiaurios, kad keliautų „poliarinės egzotikos“ mėgėjai. Tai – turbūt mažiausiai pažintos ir žinomos Europos salos.

Tikriausiai ne kiekvienas žino, kad Alandas, Menas, Džersis, Gersnis ir Farerai yra atskiros šalys (nors ir ne valstybės), turinčios didelę autonomiją, kai kurios – net savo kalbas. Tačiau tie, kieno nedomina subtilus itin senų, žemynuose jau nunykusių, vietos papročių tyrinėjimas, šiose salose daug įdomaus tikriausiai neras.

Ir nukeliauti ten sudėtinga: tiesioginių skrydžių nėra, o ir su persėdimu kainuos brangiai. Galima nebent mėginti kombinuoti skirtingų aviakompanijų skrydžius arba dalį kelio skristi, dalį važiuoti automobiliu ar plaukti laivu (pastaruoju atveju sugaišite daug laiko).

Taigi, nors mėgstu lankyti mažai žinomus kraštus ir tikrai ilgai ieškojau galimybių nuvykti į daugumą šių salų, priimtino varianto (laiko ir kainos atžvilgiu) neradau. Esu buvęs tik Saremoje, kuri per arti žemyno, kad smarkiai skirtųsi nuo likusios Estijos.

Poliarinės salos: atšiauri didybė

Iš Europos poliarinių salų (Islandija, Svalbardas, Grenlandija…) apgyvendintos tik pačios didžiausios, ir tai labai retai. Ten klimatas – subarktinis ar arktinis, neauga medžiai, net vasaromis gali snigti. Nuo kaimelio iki kaimelio tenka važiuoti dešimtis ar šimtus kilometrų. Arba skristi – nes didžiojoje dalyje tų žemių keliai nenutiesti (arba yra skirti tik visureigiams / motorogėms). Vidutinė dienos temperatūra Islandijos sostinėje – tarp +2 sausį ir +13 liepą, Svalbardo sostinėje – tarp -13 ir +6.

Vatnajiokulio ledynas Islandijoje.

Gamta labai įspūdinga (stebina ne vien pats atšiaurumas – yra ir įspūdingų ledynų, fjordų, kalnų), o be gamtos žiūrėti nelabai ką yra. Dauguma turistų keliauja vasarą, kuomet saulė nenusileidžia visą ar beveik visą parą, daugiau ir skrydžių. Tačiau žiemomis, kai stoja tamsa, šen bei ten prasklaidoma šiaurės pašvaisčių – atmosfera dar savotiškesnė.

Skrydžio kaina į šias salas, nors ir nemaža, gali nesudaryti liūto dalies kelionės išlaidų, nes tiek pat ar daugiau atsieis itin brangus pragyvenimas vietoje: tiek nakvynė, tiek maistas ar transporto išlaidos.

Svalbardo sostinė Longjyrbienas poliarinėje naktyje.

Esu lankęsis Islandijoje (vasarą) ir Svalbarde (žiemą). Islandija – „ugnies ir ledo žemė“ – neabejotinai didžiuojasi vienais gražiausių pasaulio peizažų, su didžiausiais Europos kriokliais, geizeriais, galimybe šiltai mirkti karštosiose versmėse kai lauke ką tik praūžė pūga. Svalbarde paviliojo unikali atmosfera: ten – šiauriausi pasaulyje miesteliai ir kaimai, ir norintiems prie to prisitaikyti vietiniams teko gyvenimo būdą keisti iš esmės.

Žemyninės Europos salos stokoja išskirtinumo

Europoje, aišku, yra daugiau salų. Tarp jų – pačios didžiausios: Didžioji Britanija ir Airija. Tačiau jose tiek daug žmonių, kad jose savijauta – kaip žemyne (Britanijoje – 60 mln., Airijoje – 6 mln.). Ten – vienas darbščiojo pasaulio centrų, o ne „ramus užkampis“, apie kokius čia rašau. Manau, kad ta unikali salų atmosfera išlieka tik jei gyventojų yra iki ~1,5 mln.

Neįtraukiau į šį straipsnį ir tų salų, kurios su žemynine savo šalies dalimi sujungtos tiltais arba greitais keltais. Tarkime, Stokholmo ar Helsinkio miestų salos, Vokietijos Riugenas ar Usedomas. Mat šios salos tapusios žemyno tęsiniais: vietos gyventojai nuolat (dažnas – kasdien) važinėja į žemyną ir atgal, turistai jas irgi lanko kartu su gretimu žemynu. Todėl ten irgi trūksta tos „salų atmosferos“.

Senovės graikų miestas Kipre. Visą Viduržemio jūrą prieš ~2000 m. valdė graikų-romėnų antikinė civilizacija.

Platesni straipsniai ir žemėlapis su patarimais

Platesni straipsniai apie kai kurias mano aplankytas salas:
Islandija: keturių stichijų šėlsmas
Svalbardas: Šiauriausias žmonijos forpostas
Madeira: visad šlta Europos pabaiga
Malta: Arabų-kryžiuočių sala
Sardinija: ramioji Italijos sala
Kitokia kelionė į Kiprą

O žemiau – žemėlapis su mano nuomone apie tai, kurias Europos salas iš tų, į kurias keliavau, labiausiai verta lankyti atitinkamai gamtos, istorijos ir tiesiog pasikaitinimo saulutėje mėgėjams.

Europos salos ir jų įdomybės kelionės į vieną jų planavimui