Rytų Europa – kelionių vadovai

Ar žinojote, kad Europoje yra respublika, kurioje niekas nevalgo mėsos ir į kurią neįleidžiamos moterys? Tai – šventasis Atono kalnas. Stačiatikių Vatikanas. Paskutinė Europos vieta, “įstrigusi” Viduramžiuose, kur gamta, ramybė ir tikėjimas vis dar triumfuoja prieš visokeriopą progresą.

Į Atoną galima patekti tik su specialiu leidimu, kurių išduodama labai mažai: įleidžiami vos 10 nestačiatikių per dieną. Vienu jų tapau ir aš.

Kelionė į Atoną tikrai nėra “eilinis turizmas”. Atone teko ir keltis 1:50 ryto suskambus vienuolyno gongams, ir žygiuoti tarp vienuolynų kalvų šlaitais, ir padėti su virtuvės darbais. Ir tuo pačiu pasinerti į save ir į Viską.

Einant taku iš vieno vienuolyno į kitą

Kas yra Atonas? Ar tai atskira šalis?

Atonas formaliai priklauso Graikijai, bet daugeliu atžvilgiu tai lyg atskira šalis, vadinama Šventuoju Kalnu (Άγιο Όρος). Ji turi savo vizas (diamonitirion leidimus), įstatymus (kurie mažai keitėsi nuo Viduramžių) ir per 2000 piliečių, davusių įžadus viename Atono vienuolynų.

Atono vienuoliai

O tie vienuolynai – stačiai įspūdingi! Kai kurie jų senesni nei 1000 metų. Didingi senoviniai daugiaaukščiai rūmai, stūksantys aukštai ant pakrantės uolų tarsi galingiausios pasakų pilys. Kelių dienų, kurias piligrimui leidžiama būti Atone, niekaip nebūtų užtekę aplankyti visiems ar net daugeliui vienuolynų, bet ir žvelgiant pro langus iš maršrutinio laivo (pagrindinis transportas Atone) jie tiesiog užgniauždavo kvapą.

Vienas Atono vienuolynų žvelgiant iš laivo

Kiekvienas Atono vienuolynas – tai lyg ištisas miestas. Kiekvienas turi atskirą tvarką; jie net kalba skirtingom kalbom (graikų, rusų, serbų, bulgarų, rumunų). Bet savo “laike įstrigusią” vienuolių šalį jie apie 1000 metų valdo visi bendrai ir taikiai per savo atstovus Šventojo Kalno sostinėje Karijese.

Prie Šv. Povilo vienuolyno pagrindinio pastato

Kuo išskirtinis Atonas?

Kuo išskirtinis Atonas?

Visų pirma, į Atoną neįleidžiamos jokios moterys ir net, sakoma, kai kurių gyvūnų patelės! Moterims belieka minikruizai “aplink Atoną”, kurių metu, nepriplukdomos arčiau 500 m nuo kranto, jos gali akies krašteliu išvysti Atono vienuolynų didybę. Taigi, ir man žmoną teko kelioms dienoms palikti krante…

Ouranopolis. Uostas iš kur išplaukia dauguma laivų į Atoną.

Patekti į “zoną be moterų” buvo be galo keista. “Jaučiuosi, tarsi į armiją būtume pašaukti” – bendrakeleivis pasidalino mintimis kai sėdėjome “vyriškame” laive iš “tikrosios Graikijos” į Atoną. O aš iki pat savo viešnagės Atone pabaigos, eidamas į tualetus, pasąmoningai dairydavausi ženklų, kad tikrai einu į vyrų tualetą. Aišku, jų nebuvo; ne tik vienuolynuose, o ir Karijese ar pagrindiniame Atono uoste Dafnėje. Moterų nėra nei tarp vienuolių, nei tarp piligrimų-keliautojų, nei tarp kokių valytojų, pardavėjų ar laivų kapitonų – Atonas yra vienos lyties šalis.

‘Vyriškame’ laive į Atoną

Tiesa, jei, tai išgirdę, jau įsivaizduojate konfliktus ir testosterono audras, turėsiu nuvilti: Atone radau tik draugiškumą, mandagumą. O geriausias tos religingo švelnumo atmosferos įrodymas man – visi valkataujantys Atono katinai: nė vienas jų nesišalina žmonių! Nes vienuoliai juos glosto, maitina, myli…

Senyvas vienuolis Dafnėje maitina kačiukus

Ir išvis – jokia pasaulio šalis pagarba gyvūnams neprilygsta Atonui. Nes Atone uždrausta medžioklė ir nevalgoma mėsa (tik, kartais, žuvis)!

Šiandien tai gal net atrodys “modernu”, bet tokia tvarka Atone yra nuo kadų kadais. Taigi Atonas, galima sakyti, yra seniausias pasaulyje gamtos rezervatas! Tuo žaviau buvo leistis į žygius nuo vienuolyno prie vienuolyno siaurais akmenuotais vienuolių keliukais, įspraustais tarp 2000 m aukščio Atono viršukalnės, Ėgėjo jūros, supamais žalių augalų, upelių, krioklių…

Pakeliui tarp Dafnės uosto ir Kseropotamou vienuolyno

Beje – Atono vienuoliai labai sveiki: kaip parodė 1994-2007 m. tyrimas, čia mažai susirgimų prostatos, plaučių ir žarnyno vėžiais, širdies ligomis, Alzhaimerio liga. Ar taip yra dėl mitybos? Ramybės? Susilaikymo ir šeimos neturėjimo? Gamtos artumo? Kol kas neišsiaiškinta, tad galite spėlioti pagal savo pažiūras.

Atono sostinėje Karijese maišosi vienuoliai, piligrimai ir darbininkai. Čia jie laukia autobusų po vienuolynus.

Kaip gyvenama Atone? Dienos pasveikinimai 2 val. ryto ir vienas valgis per dieną

Keliaudamas Atone privalėjau nakvoti kaip atonietis – vienuolynuose. Tad jų gyvenimo būdą ne šiaip pamačiau – jį pajaučiau, supratau ir išgyvenau.

Vienuolynuose tvarka įvairuoja, bet ir savaip panaši. Nakčiai visų vienuolynų vartai uždaromi – tarsi Viduramžių miestu. Kai kurie užsiveria „kartu su saulėlydžiu“, kai kurie – ir 4 val. vakaro. Visi – įskaitant ten nakvojančius piligrimus – privalo ateiti į vienuolyną iki tol. Dar kokia valanda ir suskamba varpas: nuo tada draudžiama išeiti net į vienuolyno kiemą…

Vakarui ištuštėjęs Vatopedžio vienuolyno kiemas

Atonas nakčiai apmiršta taip, kaip jokia pasaulio šalis, gamta lieka visai be žmonių. Dėl beveik aklinos tamsos Šventajame Kalne regėjau daugiau žvaigždžių ir žvaigždynų, nei bet kur kitur Europoje. Tą magišką nakties dangų (ir dar daug ką) stebėdavau iš balkonų, kurie man buvo vienas nuostabiausių dalykų Atone. Kiekvienas vienuolynas turi gausybę tokių terasų – ir visos jos įrengtos taip, kad gražiausiai matytųsi kalnai ir jūra. Kad vienuoliai galėtų medituoti stebėdami gamtą.

Šv. Povilo vienuolyno svečių aukšto balkone

Rytas. Pažadina trankūs garsai iš vienuolyno kiemo: mediniai „gongai“ semantronai, varpai. Vienuose vienuolynuose tai prasideda 4 val. nakties. Kituose laikrodis dar nė 2 val. nakties nebūna išmušęs.

Vienas garso kėlimo prietaisų prie vienuolyno cerkvės. Vatopedžio vienuolynas.

Šiaip ne taip įveikę miego gniaužtus, vienuoliai juodais abitais ir piligrimai klibinkščiuoja į pagrindines vienuolynų cerkves, blausiai apšviestas plevenančia ritualinių žvakių šviesa (jokios elektros). Sėdasi į auštus medinius krėslus palei sienas. Laukia orthros – tris valandas trunkantis “dienos pasveikinimas”. Ritualinės vyriškų chorų giesmės mainosi su monotoniškais graikiškais Biblijos tekstais. Pagal atėjūnui nežinomą tvarką vienuoliai stojasi iš suolų, vaikšto po cerkvę, bučiuoja ikonas, uždega ir gesina žvakes, perkelia jas iš vietos į vietą, mojuoja žarijomis besisvaidančiais smilkytuvais. Kur besėdėdavau, matydavau tik visa ko fragmentus, nes vienuolynų cerkvių architektai statydami savuosius šedevrus nesistengė, kad viskas kuo puikiausiai matytųsi (juk net ir eilinėse cerkvėse dalis apeigų vyksta už uždaro ikonostaso, tikintiesiems nematant). Vienuoliai ir taip viską žino, jie taip pasitinka kiekvieną aušrą. Mėnėsis po mėnesio, dešimtmetis po dešimtmečio…

Vakarais, aplink saulėlydį – panaši padėka Dievui už dieną maldos už saugią naktį: apodeipnonas (~1,5 val. trukmės). Kaip pasakojo stačiatikiai piligrimai, orthros ir apodeipnon – tai ritualai, bet ne mišios. Piligrimų mišiose Vatopedyje dalyvavome atskirai.

Vienuolyno cerkvė su semantronu kviesti į ją (Šv. Povilo vienuolynas). Prietaisas išpopuliarėjo, kai Osmanų Imperija buvo uždraudusi krikščionių bažnyčioms skambinti varpais. Cerkvės viduje fotografuoti negalima, o filmuoti draudžiama visame Atone. Anapus cerkvės – galinga pilies lygio siena

Dienos metu vienuoliai juodais abitais kimba ir į labai žemiškus darbus. Augina daržoves ir gamina maistą, stovi už prekystalių parduotuvėse ir vairuoja pikapus neasfaltuotais Atono keliais. Į pašlaičių vienuolynus stačiais laiptais ir kalnų takais iš prieplaukų gena nešulinių mulų voreles. Kaip ir prieš 100 ar 500 metų, tik taip į tuos vienuolynus užgabenamas maistas ir kitos būtinybės.

Naujosios sketės uoste nešuliniai gyvūnai laukia, kol laivas atplukdys krovinį

Kiekviename vienuolyne anksčiau ar vėliau padirbėti pakvietė ir mus, piligrimus. Ruošėme rytdienos vakarienei daržoves, šalinome lupynas, atskyrinėjome stiebus nuo lapų. Kiek daug maisto vienuolynui reikia! Darbas neprailgo, nes dirbome kartu su vienuoliais, savanoriais, darbuotojais, kitais piligrimais – proga pakalbėti. Štai tie kipriečiai jau daug metų kasmet atostogas leidžia Atone; štai tas ukrainietis IT specialistas atvyko dirbti į vienuolyną, nes ketino tapti vienuoliu, bet dabar turi “internetinį romaną” su mergina ir ruošėsi išvykti; štai tie trys broliai Australijos graikai kadaise užsuko į vienuolyną kaip piligrimai-keliautojai – ir taip susižavėjo, kad vienas po kito tapo vienuoliais… Tokie “vyriški pokalbiai” – Atono patirties dalis.

Su piligrimais iš Kipro ir bendrakeleiviu ruošiu maistą Vatopedžio vienuolyno virtuvėje. Maistas, rodos, nesibaigia – vos sutvarkai vieną milžinišką maišą, tuoj ant stalo išpilamas kitas

Atono vienuolynai ir panašūs, ir skirtingi. Štai kiprietiškas Vatopedis garsėja svetingumu, ten radau dešimtis piligrimų ir ~120 įvairiataučių vienuolių, ten keliamasi ir vartai užsidaro vėliau, maitinama tris kartus per dieną.

O graikiškame Šv. Povilo vienuolyne [Αγίου Παύλου] vienintelis dienos valgis laukė ~13:30 ir vienuoliams porąsyk neįtiko, kaip laikau kojas refektorijuje (valgomajame) ir koplyčioje: ar per daug ištiesęs, ar per daug sukryžiavęs. Gal ir dėl to ten buvome vieninteliai nakvojantys piligrimai. Ir vienuolių gerokai mažiau – 36 vyrai tiesiog paskendo milžiniškame pastate, prieš eilę amžių statytame bent keliems šimtams. Visą rytą koridoriuose nesutikome nė vieno vienuolio. Mums dar davė šiek tiek vaisių, duonos ir alyvuogių – kad numalšintume alkį vakare ir ryte, bet patys vienuoliai didžiąją metų dalį valgo tik kartą į dieną.

Šv. Povilo vienuolyno kambaryje atsikėlęs prieš 2 val. ryto orthros

Yra ir dar griežtesnių regulų: Simono Petro vienuolyne, kiti piligrimai pasakojo, reikia pavalgyti per 10 minučių ir refektorijuje draudžiama kalbėti, svečių priimama nedaug, tad tvarką prižiūrėti paprasta… Skiriasi ne tik tvarkos, bet ir ko tikimasi iš piligrimų. Štai Vatopedžio vienuolyne piligrimai valgė tuo pat metu kaip vienuoliai, skambant šventiems tekstams ir su bendra malda, o informacinė lenta kambaryje skelbė, kad “Visi piligrimai privalo dalyvauti visose religinėse apeigose”. Tačiau šiaip Vatopedyje piligrimai jautėsi laisviau: net ir trumpom rankovėm vienas vaikščiojo, nors ir negalima. Tuo tarpu Šv. Povilo vienuolyne prie įėjimo į cerkvę kabėjo užrašas: “Nestačiatikiai būti cerkvėje gali tik ne apeigų metu”; tiesa, vienuolis svečių vadovas leido eiti į orthros ir apodeipnon, bet liepė ten sėdėti prie durų. Žodžiu, Vatopedyje jautiesi labiau kaip tokiame “stačiatikybės muziejuje”: daug pamatai, sužinai, bet šiaip, būdamas tik svečias, gali gyventi kaip įpratęs (aišku, proto ribose). Šv. Povilo vienuolyne visad suvoki esąs ypatingoje Dievo garbinimo vietoje – ir visa tavo elgsena turi įsiderinti į tą šlovinimo ritmą.

Visų venuolynų tvarkų neišvardysiu, visos tos informacijos ir internete nėra. Juk vienuolynų 20, jie dar turi savo nutolusius padalinius – sketes, kalbama, kad kai kurie Atono vienuoliai išvis vos ne olose gyvena kaip atsiskyrėliai…

Mėnesiena paryčiais iš Šv. Povilo vienuolyno balkono. Jau po trijų valandų orthros.

Kaip atvykti ir keliauti po Atoną?

Kelionę į Atoną reikia planuoti iš anksto. Visų pirma, privalai gauti leidimą-vizą, vadinamą diamonitirion. Kadangi piligrimų skaičius smarkiai ribotas (ne daugiau 10 nestačiatikių ir 100 stačiatikių per dieną), tai leidimo reikia prašyti labai iš anksto. Ypač per stačiatikių šventes bei sezono metu – vasarą, kai, sako, ir kelių mėnesių gali neužtekti. Aš keliavau ankstyvą pavasarį, diamonitirion paprašiau prieš tris mėnesius.

Antras žingsnis: susitarti su vienuolynais dėl nakvynių. Atone gali praleisti iki trijų naktų (bet yra būdų jau būnant vietoje viešnagę prasitęsti dar bent dviems naktims). Vieni visą tą laiką praleidžia vieno vienuolyno ramybėje (ar net grįžta ten metai iš metų). Kiti, kaip aš, kiekvieną naktį nakvoja vis kitur, pažindami visokiausius Atono veidus.

Prie Kseropotamou vienuolyno

Nustebino, kaip Atone viskas tvarkinga, net iščiustyta. Tikėjausi nakvynės kokioje šaltoje 50 metų neremontuotoje salėje su daugybe lovų – na, bent jau kaip Šv. Jokūbo kelio valstybiniuose alberguose. “Dėl visa ko” ir tualetinio popieriaus pasiėmiau, svarsčiau ir apie striukę užsiklojimui…

Bet kiekviename vienuolyne gaudavome po atskirą kambarį mums dviems su bendrakeleiviu be pašalinių piligrimų, su rozetėmis, patalyne. Tualetas ir dušai laukė bendri – bet švarūs, su šiltu vandeniu, muilu. Nors šiaip Graikijos stačiatikių vienuolynuose vyrauja “tupimi” tualetai, piligrimams įrengti ir sėdimi.

Bendros erdvės Šv. Povilo vienuolyno piligrimų aukšte

Nepasakytum, kad pastatai šitokie seni: visuose vienuolynuose, kur buvau, vyko remontai, niekas “neužleidžiama”. Viskas taip pasakiškai išlaižyta, kad kartais net atrodydavo, tarsi tai būtų koks disneilendiškas gyvasis muziejus… Sunku pasakyti, kada statytas vienuolynas, nes jie it statomi be galo. Tai žaviai matosi pažvelgus į kranus, kuriuose kiekvienas prašalaitis gali nemokamai įsipilti geriamo vandens: ant vienų rasdavau parašytą įrengimo datą “2000”, ant kitų “1870” ir ankstesnes.

Atono vienuolynuose ir aplink gausu tokių geriamo vandens fontanų. Čia data – 1817 m.

Į Atoną atvykstama tik maršrutiniu laivu iš “tikrosios Graikijos” pasienio miestelių – Jeriso [Ierissos] arba Ouranopolio. Jie – netoli Chalkidikės kurortų. Plaukiau iš Ouranopolio. Į laivą įleido tik parodžius diamonitirion, kurį, internete iš anksto sutvarkęs formalumus, atsiėmiau Ouranopolyje.

Į šiaurinius Atono vienuolynus galima nuplaukti tiesiai daugeliu laivų, bet toliau į pietus plaukia tik kai kurie. Kiti laivai kelionę baigia Dafnėje, pagrindiniame Atono uoste – ten reikia persėsti. O jeigu tavo vienuolynas pusiasalio gilumoje ar kitame krante, teks keliauti autobusais. Dafnė-Karijas yra nuolatinis maršrutas, o iš Karijo po vienuolynus po vidurdienio išvežioja autobusai-taksi. Jie turi grafiką (kartą per dieną), bet už juos moki lyg už taksi: yra tik viso važiavimo kaina, ji išdalinama visiems keleiviams. Pasiseka jei tądien ta kryptim važiuoja beveik pilnas autobusas! Į mūsiškį atėjo 7 žmonės iš 10, neblogai. Laivų gi aiškios kainos, bet neaiškus grafikas: rytuose jis priklauso ir nuo banguotumo, o vakaruose buvo, kad laivas stabtelėjo prieplaukoje ir 15 minučių anksčiau grafiko. Be to, laivai prieplaukose stoja tik tada, kai kas nors paprašo: jei nori įlipti pakeliui, turi užsakyti sustojimą telefonu. Šiaip telefonu, artėjant laikui, verta perklausti daugelio dalykų – ar niekas nepasikeitė.

Atono krantas su Dafnės vaizdu tolumoje. Jūra visur aplink, bet maudytis Atone draudžiama

Romantiškiausias būdas keliauti tarp vienuolynų – pėsčiomis. Pėsčiom gali eiti ir automobilių vieškeliais, ir senaisiais vienuolių takeliais. Dideli aukščių keitimaisi (juk pats Atono kalnas – 2033 m aukščio). Bet sudėtingo alpinizmo nėra. Ne visi takeliai gerai sužymėti (praverčia GPS). Startuoti gali tik atsidarius vienuolyno vartams, o finišuoti – prieš jiems užsiveriant.

Atėjęs į nakvynės vienuolyną prisistatai svečių vadovui, jis nuveda į kambarius piligrimų aukšte, duoda raktus, paaiškina vienuolyno programą. Pasako, kada orthros, mišios, apodeipnon, valgis, gal – kokia ekskursija po vienuolyną ar kiekvieno vienuolyno pasididžiavimo – jo relikvijų – garbinimas (Kristaus kryžiaus dalis, Marijos diržas, Jono Krikštytojo ranka ir pan.). Jei kas neaišku, reikia klausti – internete bent angliškai rasi tikrai mažai ką, nors jis Atone daug kur ir veikia.

Vienuolyno programa

Atone privalai mokėti tik už du dalykus: leidimą-vizą (diamonitirion) ir transportą (tiesa, nors tais laivais ar autobusais nukeliauji tik po kokius 10-20 km, moki tarsi vyktum gerus 50-100 km). Patiems vienuolynams mokėti nieko nereikia: jie didžiuojasi svetingumu, piligrimus apnakvindina, maitina už dyką. Galima nebent palikti auką ar padėti vienuolynui darbu. Dar gali išleisti pinigų suvenyrų parduotuvėlėse kai kuriuose vienuolynuose ar sostinėje Karijese. Karijese yra ir restoranėlių – bet valgyti juose nėra prasmės, juk viską gausi vienuolyne. Net jei esi įpratęs valgyti daugiau ar nesveikiau, gražu ir prasminga pamėginti pramisti saikingai vienuoliškai.

Nuo uosto iki Šv. Povilo vienuolyno (tolumoje) kartu su prekėmis vienuolynas parsivežė pikapo bagažinėje

Beje, į vienuoliškus valgius įeina net… alkoholis. Iki 40-45% tradicinis gėrimas tsipouro, kurį prieš 600 metų ir išrado Atono vienuoliai. Dienomis, kai galima žuvis, laukė įvairios jūros gėrybės – kalmarai. Šiaip nemėgstu jų, bet paruošti buvo gerai.

Vatopedžio vienuoyno suvenyrų parduotuvėlėje – ir alkoholis

Atono istorija: kaip Europoje išliko vienuolių respublika?

Atono kalnas Šventuoju tapo pamažu, dar prieš daugiau nei 1000 metų. Vis daugiau ir daugiau vienuolių čia rasdavo ramybę, grožį, įsikurdavo suvisam. XI a. jau stovėjo 46 vienuolynai, jie apjungė žemes ir jėgas į savotišką naują šalį.

Jokios istorijos audros jų nenuplovė į Viduržemio jūros vandenis. Ir 1204-1254 m. teritoriją užkariavę katalikai-kryžininkai, ir 1423-1913 m. valdžiusi Osmanų Imperija, ir net 1941-1944 m. okupavusi nacistinė Vokietija nekišo nagų prie Atono stačiatikių vienuolių. Sako, Hitleris asmeniškai garantavo jų laisvę. Gal todėl, kad jie, susirūpinę tik atsiskyrėlišku Dievo garbinimu, niekad nesikišo į jokią politiką… Šitaip Atonas išliko.

Simono Petro vienuolynas, vienas garsiausių Atone, primena net Potalos rūmus Tibete

Kai Atoną perėmė nepriklausoma Graikija (1913 m.), ji irgi garantavo jo autonomiją. Ir net stodama į Europos Sąjungą išsiderėjo Atonui išimtį – na, juk ES lyčių lygybės teisė ir laisvas asmenų judėjimas tikrai neleistų egzistuoti “zonai be moterų”…

Ne, Atono istorija nestovėjo vietoje. Daug kas keitėsi. Pavyzdžiui, šiuo metu daugelis vienuolynų yra graikiški, tik vienas – rusiškas (Šv. Pantaleimono), vienas – bulgariškas (Zografo), vienas – serbiškas (Hilandaro), o viena sketė – rumuniška (Prodromos). Bet, tarkime, XV amžiuje daugumoje vienuolynų dominavo kitataučiai: penki vienuolynai buvo serbiški, du bulgariški, du albaniški, po vieną rusišką ir kartvelišką ir tik keturi grynai graikiški. Tai pasikeitė natūraliai keičiantis vienuolių kartoms.

Vienuolynas žvelgiant iš maršrutinio laivo (priešais sėdi vienuolis, kaip ir iki pusės keleivių)

Atono aukso amžiuje XIX a. gale Atone gyveno 5000 rusų vienuolių ir tik 4000 graikų. Todėl 1913 m. Rusija net mėgino sakyti, kad iš Osmanų atkariautas Atonas turėtų priklausyti ne Graikijai, o Rusijai! Net karo laivus buvo atsiuntusi, suėmė ~1000 carui neįtikusių vienuolių onomatodoksų ir išplukdė Odeson ekskomunikuoti. Na, jei rusams tada būtų pavykę užimti Šventąjį Kalną, tikriausiai šiandien Atonas tarnautų tik kaip kokia nors uždara Rusijos laivyno bazė. Nes jau po kelerių metų Rusijoje įsigalėjo komunistai, persekiojo religiją, vienuolynus uždarė, cerkves griovė – tai ir Atone akmens ant akmens jie būtų nepalikę…

Atono sostinėje Karijese

Bet vienu metu net atrodė, kad Atonas išnyks ir laisvojoje Graikijoje. Kokiais 1950-1960 m. naujokų noviciatuose beveik nebebuvo, o senieji vienuoliai seno ir mirė. Bet XX a. antroje pusėje prasidėjo atgimimas: gyvenimas Atone tarp senų mūrų, kalnų, jūros ir rankraščių bibliotekų vėl vilioja vis daugiau vyrų. Novicijai kitokie, nei anksčiau: daugybė jų moka angliškai, daugybė atvyksta iš tolimų, gal net ne stačiatikiškų šalių (pvz. JAV), dalis užaugo nereligingose šeimose. “Tipinis vienuolis”, kokius sutikdavau Atone, kokių 30-50 metų amžiaus, tikrai ne 70-90 m., kaip daugybėje Vakarų vienuolynų. Atono atgimimui pagelbėjo ir komunizmo griūtis: vienuolių iš buvusio “Rytų bloko” dabar tiek daug, kad daug užrašų Atone parašyti ir rusiškai, rumuniškai, kai kurie – net kartveliškai.

Įvairiakalbiai užrašai Atone. Beje, visi, kas tampa Atono vienuoliais, tampa ir Graikijos piliečiais, o visi vienuolynai formaliai pavaldūs Konstantinopolio patriarchui.

Tiesa, tie ~2000 šiandienių Atono vienuolių, net ir kartu su visais pagalbininkais ir piligrimais, paskęsta didžiųjų vienuolynų viduramžiškuose mūruose, statytuose gal dešimčiai kartų daugiau žmonių. Būdavo po kai kuriuos vienuolynus vaikštau valandą-kitą – ir susitinku kokius pora žmonių, it vaiduoklių mieste… Yra Atone ir apleistų pastatų, kaip Atono akademija, XVIII-XIX a. išmokslinusi žymią dalį Graikijos elito: po jos griuvėsius vaikščiojome vienut vienutėliai. Bet daugelyje vietų tiesiog atmosfera pasikeitė: vietoje gyvenimo „susispaudus“ – milžiniškos erdvės kiekvienam vienuoliui ir svečiui. Tarsi patalpos bendros, bet, bent nesezonu, beveik turėdavome ištisą aukštą sau.

Apleistoje Atono akademijoje prie Vatopedžio vienuolyno. Tik cerkvė ten sveika – joms Graikijoje neleidžiama griūti

Keliaudamas po Atoną, nejučia mintyse lyginau piligrimystę ten su Šv. Jokūbo keliu. Gal todėl, kad buvau šiuo ką tik praėjęs. Bet panašumų tikrai daug. Ir ten, ir čia tu visiems esi Piligrimas – nesvarbu kokiais tikslais atvykai, kokio tikėjimo esi. Ir ten, ir čia gali vaikščioti nuostabiausiais peizažais tarp nakvynių su kitais piligrimais. Tiek ten, tiek čia daug vietos mąstymui, kelionei į save. Ir Atonas, ir Jokūbo kelias sparčiai nyko – bet pastaruoju metu it Lozoriai prisikėlė iš mirusiųjų, sužavėjo jaunąsias kartas.

Pakeliui iš Koutloumousi vienuolyno į Karijesą

Tik Jokūbo kelias – katalikiškas, o Atonas – stačiatikiškas (bet ir ten, ir ten, laukiami visų tikėjimų piligrimai). Tik Jokūbo keliu eini viena kryptimi, o Atone maršrutus pasirenki pats.

Tik jei Jokūbo kelyje nakvoji daugiausiai kukliuose šiuolaikiniuose alberguose ar pensionuose, tai Atone – vien romantiškai didinguose senoviniuose Viduramžių vienuolynuose su pasakiškų vaizdų balkonais.

Leidimas į Atoną

Ir, svarbiausia, Jokūbo kelias sezono metu vietomis plyšta nuo žygeivių – šen bei ten, deja, dvasingumas jau skęsta materializme. O Atonas dar ne toks populiarus ir, jei patekimas į jį liks ribojamas, svečiai ten niekada neužgoš vienuolių. Tačiau tikriausiai verta paskubėti: nes net jei Atonas netaps masiniu reiškiniu, kai piligrimystės Atone idėją pasigaus masės, eilės prie diamonitirion leidimų gali nusidriekti ir keleriems metams į priekį…

Kelionė į Černobylį – patirtis, į kurią daugiau niekur panašaus pasaulyje nerasi. Tik ten šitaip sprogo atominė elektrinė. Tik ten apleistas ne vienas kaimas ar miestas – apleista Liuksemburgo dydžio teritorija. Nesugriauta sprogimo, bet nebetinkama gyventi, atiduota atgal gamtai.

Siaubinga ir didinga. Griūvančius namus pradūrę medžiai. Miškais virtusios gatvės. Mokyklose ir butuose palikti žmonių daiktai ir gyvenimai. Nematoma, bet nuolat grasanti radiacija.

O dar 1986 m. ten virė gyvenimas, buvo eilinis “tarybinis miestas”…

Kelionės į Černobylio zoną kitokios. Privaloma važiuoti su gidu, einama su Geigerio skaitikliu: tik jis parodo, ar nuo saugios zonos netyčia nežengei į ten, kur radiacijos dozė gali būti mirtina. Radiacija bekvapė, nematoma, negirdima. Ji visada šalia. Bet kai atvyksti trumpam gali nežengti to klaidingo žingsnio…

Pripetės miesto baseinas Černobylio zonoje

Kaip atominės elektrinės sprogimas sukūrė garsiausią Ukrainos turistinę vietą

Iki 1986 m. Černobylio zona buvo eilinė Ukrainos dalis, panašiai kaip Ignalinos rajonas. Černobylis – tai rajono centras, panašiai kaip Ignalina Lietuvoje, iki elektrinės nuo ten buvo 17 km: sovietams buvo įprasta klaidinti žmones vadinant atomines elektrines tolimesnių miestų vardais. Artimiausias miestas, specialiai Sovietų pastatytas darbininkams, panašiai kaip Lietuvos Visaginas – vadinosi Pripetė. Ten gyveno ~50 000 žmonių (beveik Alytus). Aplinkui buvo daugybė kaimų, ūkių, o teritorijoje iš viso gyveno ~120 000 žmonių.

Įvažiavimas į Pripiatės miestą (kairėje – ženklas, rodantis, kad vieta radioaktyvi)

1986 m. gegužės 26 d., atliekant bandymą, elektrinė sprogo – pirmą kartą pasaulio istorijoje pasklido šitiek radiacijos. Žmonės buvo “laikinai” iškelti, suvežti likviduotojai iš visos Sovietų Sąjungos (niekas nesuskaičiuos, kiek jų paskui mirė nuo kokio vėžio ir neįrodys, ar būtų juo sirgę jei ne Černobylis). Prieš keliaujant į Černobylį verta pasižiūrėti HBO miniserialą “Černobylis”, puikiai perteikiantį anų laikų įtampą ir atmosferą, ar paskaityti Svetlanos Aleksejevič knygą “Černobylio malda”.

Černobylio likvidatorių mašinų paroda palei Černobylio miestą (dauguma jų užkasta)

Avarija likviduota, reaktorius užgesintas. Bet radiacija liko, paversdama visą regioną pavojingu sveikatai ir gyvybei – neaišku kuriam laikui. Iškeltiems žmonėms sovietai pastatė naujus namus ir miestus, o Černobylio Zoną apsupo apsaugos postais. Jie saugojo ne tik prašalaičių sveikatą – bet ir rūpinosi, kad niekas nesuprastų tragedijos masto, Sovietų Sąjungos klaidų. Turizmas tada būtų buvęs neįsivaizduojamas…

Apleistame vaikų darželyje

Bet 1991 m. Sovietų Sąjunga žlugo, Ukraina tapo nepriklausoma. Diktatūrą pakeitė lengva anarchija – į Černobylio zoną, gal perlipę sienas ar papirkę sargus, plūdo marodieriai, metalo vagys. Kai kurie iškeltieji, spjovę į pavojų gyvybei, grįžo į savo senuosius namus (samosely) – ir apsigyveno apleistuose gimtuosiuose kaimuose, be elektros, transporto, vandens ir kaimynų. Lindo ir pirmieji “drąsuoliai”, kuriems tai buvo krūta.

Miško name Černobylio zonos kaime – Samoselai galbūt rado panašiai

2002 m. Ukraina oficialiai atidarė zoną lankytojams, bet per visus 2004 m. teapsilankė ~800. Nes pati Ukraina dar buvo neatrastas sovietiškas Europos užkampis, ten beveik niekas nekalbėjo anglų kalba – ir informacijos apie ekskursijas į Černobylį taip neskelbė – o rusakalbiai dar neturėjo tiek pinigų ir noro keliauti po buvusią TSRS. Ir biurokratijos patekimui buvo daugiau.

2004 m., pats gerai prisimenu, viena pirmųjų pasaulinių interneto žvaigždžių tapo tokia Jelena Filatova. Ji, neva kažkaip įsmukusi į Černobylio zoną, lakstydavo viena motociklu apleistais keliais ir viską fotografavo bei kėlė į savo anglišką interneto svetainę (“Facebook” ir “Instagram” juk dar nebuvo!). Kaip vėliau paaiškėjo, ši istorija – sufalsifikuota: nuotraukas ji padarė būdama viena pirmų “legalių turisčių” Černobylyje, o keliones motociklu suvaidino (atsirado net gidas, prisiminęs, kaip Jelena visur ekskursijos metu pozuodavo su motociklininko paltu). Bet pasauliui tada dar buvo lengviau patikėti, kad kažkokia graži ukrainietė baikerė “per pažįstamus” įsmuko į uždraustą teritoriją, nei kad į Černobylio zoną galima nukeliauti legaliai.

Klasikinės Černobylio zonos nuotraukos. Mokykloje numesta lėlė ir muzikos sąsiuvinis. Aš jų neliečiau – bet netikiu, kad taip ‘atgulė’ atsitiktinai

~2004 m. internetas buvo pilnas ir kitų legendų(?..) – pavyzdžiui, apie “naujuosius rusus”, esą medžiodavusius Černobylio zonoje privisusius žvėris iš sraigtasparnių (kad nereiktų nusileisti radioaktyvioje “uždraustojoje teritorijoje”). Tai buvo laikai, kai internete dar negalėjai rasti “visų atsakymų”, kai turėdavai džiaugtis, jei apie tą ar kitą temą apskritai rasdavai vieną ar dvi geresnes angliškas svetaines. Ir tada jau buvo tų svetainių savininkų sąžinės reikalas, ar jie ten rašys tiesą, ar, kaip vėliau prisipažino Filatova, “istorijas, kuriose daugiau poezijos, nei realybės”…

Černobylio sprogimo, radiacijos debesų baimės siaubas, atmintis dar aitrino pasaulo vaizduotę. Daug kas norėjo sužinoti, kas ten dabar iš tikro (gal išsigimę žvėrys-mutantai? O gal numirtum vos užėjęs? O gal?). Ir Jelenos Filatovos nuotraukos daugeliui pirmąkart suteikė tokią galimybę. Mano norą patekti į Černobylio zoną tikriausiai irgi tikriausiai pirmąkart sužadino būtent jos.

Skelbimas Černobylio zonoje

Viskas paskui keitėsi labai sparčiai. Su kiekvienais metais turistų vis daugiau: 2019 m. jau buvo beveik 200 000 per metus arba ~500 kasdien! Pirmas lūžio taškas, sako, buvo 2012 m. Europos futbolo čempionatas, kada Černobylin nuvyko savo komandų palaikyti atvykę futbolo sirgaliai, pripasakojo internete, kaip tai unikalu, paprasta ir nepavojinga. Antras lūžio taškas – 2019 m. HBO serialas “Černobylis”. Kas būtų galėjęs įsivaizduoti 1986 m., kad Černobylio zona taps garsiausia Ukrainos lankytina vieta?

Nusigauti į Černobylį darosi vis paprasčiau ir pigiau, tokias ekskursijas siūlančios kelionių agentūros jau skaičiuojamos dešimtimis. Kita vertus, turistai pamato vis mažiau. Zoną vis labiau užgožia medžiai, vis daugiau pastatų griūva, į vis mažiau jų oficialiai leidžiama užeiti vidun (pavojus, kad užkris kokia plyta ar įsmegsi kiaurai grindis, daug didesnis, nei mirti nuo radiacijos). Galbūt viskas vis labiau iš apokaliptinės išgyvenimo patirties virsta į savotišką makabrišką apokalipsės muziejų. Bet iki to muziejaus aišku dar laaabai toli.

Pirmasis sugriuvęs Pripetės pastatas

Džiaugiuosi aplankęs Černobylį 2013 m., kai galėjome jaustis tarsi vienineliai turistai visoje zonoje (tais laikais per metus atvykdavo 15 000 žmonių, arba ~40 per dieną, taigi, jokių kitų turistų visą dieną nesutikome). Bet važiuoti į Černobylio zoną niekada nevėlu. Ir nebus geresnio laiko, nei Dabar – nes po metų ar po dešimties bus likę dar mažiau. Be to, net jei aplankysi dabar, juk niekas neuždraus sugrįžti po tų dešimties metų, pamatyti, kaip viskas pasikeitė. Čia juk ne koks prižiūrimas parkas ar muziejus, kurį visokie žolės pjovėjai išlaiko identišką. Precedentų Černobylio zonai nėra ir nebuvo, tad niekas tiksliai nežino, kaip viskas klostysis toliau. Esame istorijos, tikro “apokalipsės eksperimento” liudininkai!

Aš Pripetės miesto baseine

Černobylio zonos lankytinos vietos: nuo sprogusios elektrinės iki apleistos Pripetės

Į mūsų ekskursiją po Černobylį įėjo tokie objektai. Daugelio ekskursijų programos panašios. Jos prasideda ir baigiasi Kijeve. Jei ekskursija privati, galite pakalbėti su gidu, kad būtų įtrauktos tos vietos, kurios jus domina – jei tik ten vykti (dar) galima.

Zona prasideda nuo kontrolės punkto, kuris primena valstybių sieną: ten tikrina pasus, teisę įvažiuoti. Mums važiuojant į zoną buvo savo automobiliu atvykę turistai iš Rusijos, kurie maldavo įleisti, nes taip toli važiavo ir svajojo pamatyti zoną nepriklausomai – bet jiems buvo griežtai atsakyta, kad toliau galima važiuoti tik su ekskursija.

Paminklas apleistiems Černobylio zonos kaimams Černobylio mieste

Černobylio miestas (1986 m. jame gyveno 12 000 žmonių). Iš čia gyventojai iškelti, bet miestelis vis dar toks “pusiau gyvas”, nes būtent jame dirba ir laikinai gyvena įvairūs zonos prižiūrėtojai, ją tiriantys mokslininkai (iš viso Zonoje ar Zonai dirba iki 3000 žmonių). Tad daug namų nėra apleisti, yra ir veikianti valgykla, viešbutėlis, cerkvė. Įdomus paminklas apleistiems Černobylio zonos kaimams – sustatytos visų jų pavadinimų lentelės. Einant iš vienos pusės jos baltos, o iš kitos – perbrauktos. Tarsi išvažiuotum iš tų miestelių, bet prasmė čia kita…

Černobylio miestas. Šis pastatas lyg apleistas, bet keliai prižiūrėti

Šalia Černobylio miesto matėme ir paminklą likviduotojams bei likvidavime naudotos technikos pavyzdžius (didžioji jos dalis buvo be galo radioaktyvi ir todėl užkasta).

Anapus Černobylio miesto prasidėjo tikroji “zona”. Tankus miškas, tik keliai pravalyti. Tankmėje užgožti medžių stovi pastatai. Viduje viskas išvartyta, apsilupę. Iš pradžių atrodė, kad viskas – autentiška, gal tik išdaužyta vandalų. Iš tiesų, daug dalykų, kuriuos paliko “laikinai išvežti” namų šeimininkai. Bet be 1986 m. laikraščių nuoplaišų, gali rasti dar daugiau, tarkime, kokių 2007 m. laikraščių, šiuolaikinių degtinės butelių. Akivaizdu, kad zonos ribos – labai skylėtos, o gal ir patys prižiūrėtojai atvažiuoja “pasiausti”…

2007 m. laikraštis – vienas daugybės anachronizmų Zonoje

Tarp įdomių vietų – Pripetės tvenkinio krantas, eksperimentinis žuvų ūkis.

Bet dvi bet kurios ekskursijos pažibos – pati Černobylio atominė elektrinė ir Pripetės miestas.

Černobylio atominė stebėtinai gyva ir tvarkinga. Po sprogimo ji net ne iš karto uždaryta – dar iki 2000 m.nesprogę reaktoriai toliau veikė, o darbuotojai kasdien būdavo traukiniu atvežami iš atokiau nuo radioaktyvių vietų pastatyto naujo Slavutyčiaus miesto. Kai mes lankėmės 2013 m., turkai statybininkai kaip tik statė naują “sarkofagą” virš sprogusio reaktoriaus, nes senasis jau ėmė leisti radiaciją. Sprogimo nuolaužų ar griuvėsių tad elektrinėje tikrai nepamatysi – jos surinktos arba užpiltos.

Černobylio atominė elektrinė

Viskas, kas Černobylio zonoje akivaizdžiai sugriuvę, sugriuvę ne nuo paties sprogimo, o todėl, kad greitai po jo apleista (ir paskui vandalų niokota). Ir pagrindinis toks objektas – Pripetės miestas 2 km nuo elektrinės, kur gyveno jos darbininkai. Dabar tas miestas labiau primena mišką – medžiai taip apaugo pastatus, kad jų šakos jau veržiasi vidun pro išdaužytus langus it kokiame siaubo filme. Iš gatvių belikę siauri miško takeliai – jei niekas nevažinėtų, nepraskintų kelio, nebebūtų ir jų. Pripetėje pamatai, kaip po ~30-50 metų atrodytų visi mūsų platumų miestai, jeigu žmonija staiga išnyktų…

Pripetės daugiabučio fragmentas tarp medžių. Langai specialiai atviri

Įdomiausios vietos, kur ėjome – Pripetės mokykla, pilna išvartytų dujokaukių, pratybų sąsiuvinių. Pripetės atrakcionų parkas, kurio ikoninis apžvalgos ratas, sako, viena radioaktyviausių vietų mieste. Pripetės baseinas – tuščias, baugus aplaužytas, nors jis veikė dar iki 1998 m., juo naudojosi likvidatoriai. Matėme ir pirmąjį Pripetės sovietinį pastatą, kuris pusiau sugriuvo – tada toks dar buvo tik vienas.

Pripetės atrakcionų parkas

Nepaisant apsaugos, su kiekvienais metais vis sunkiau pasakyti, kas autentiška: pvz. teko skaityti, kad dujokaukes mokykloje į krūvą sukrovė kažkokie efektingos nuotraukos norėję lankytojai (na, dujokaukės su radiacija tikrai nesusijusios, bet irgi atrodo apokaliptiškai)… Daugybei Holivudo užgrūdintų “instagramerių” realybės negana, jie bando iš tų rakandų pastatyti “tikresnę” trilerio sceną…

Ekskursija baigėsi patikrinimu, ar netapome radioaktyvūs.

Išeinu pro radiacijos matuoklį

Po savo kelionės į Černobylį iš namų vis paskaitydavau apie tai, kas vyksta zonoje. Girdėjau, kai kurios vietos – kaip baseinas – dėl pavojaus, kad sugrius, uždarytos. Bet ar tikrai uždarytos visiems – nesilažinčiau. Tarkim, mūsų ekskursijos metu gidas iš pradžių sakė, kad eiti į gyvenamuosius (daugiabučius) namus nebegalima (internete dar buvo ankstesnių turistų darytų gražių nuotraukų nuo tokių daugiabučių viršūnių, iš kur matėsi net atominė elektrinė, vaizdų iš butų). Tačiau žmonai paprašius į tualetą, pasiūlė nueiti į artimiausią daugiabutį namą, į butą pirmame aukšte, tik prigrasino nesiliesti prie galimai radioaktyvaus klozeto… Galbūt priklauso nuo gido, privati ar vieša ekskursija ir kito.

2013 m. per asfaltą prasimušusi žolė

Ekskursijų po Černobylio zoną būna vienadienių ar keliadienių, kurių metu nakvojama zonoje (Černobylyje yra viešbutis). Kai vykau aš, rusiškos buvo pigesnės nei angliškos.

Ilgesnių ekskursijų metu buvo galima susitikti ir su nelegaliai grįžusiais gyventi į Černobylio zoną. Jų nuolat mažėja. 1999 m. buvo 612, 2012 m. – 197.

Eksperimentiniame žuvų ūkyje Pripetėje

Černobylis – Sovietinė Pompėja

Černobylio zoną – o labiausiai Pripetę – vadina sovietine Pompėja. Iš tikro labai panašu: katastrofa “užfiksavo” akimirką ir, kad ir kiek “besistengė” vandalai, didžioji dalis atmosferos ten yra iš tų 1986 m. Kitos tokios vietos pasaulyje nėra ir nebus.

Laukia Sovietų Sąjungos 60-metis…

Skirtumas tik tas, kad jei Pompėja užfiksavo 2000 metų senumo civilizacijos, kurios nebesuprantame, akimirką (Romos Imperijos) – ir pati padėjo atkleisti istorijams daug faktų apie romėnų gyvenimą – tai Pripetė užfiksavo tai, ką mūsų regione dar prisimena daugelis, nors daug ko iš to jau nebėra lygiai taip, kaip nebėra šventyklų Jupiteriui. Gegužės 1 d. (1986 m. Pripetei taip ir neatėjusios) plakatų, gazuoto vandens automatų ir t.t.

Kasos aparatas Černobylio zonoje

Bet kam iš buvusios Sovietų Sąjungos Pripetė – savotiškai savas miestas. Tokie patys “standartiniai” namai, tokios pačios “standartinės” mokyklos (nieko keisto, kad miniserialą “Černobylis”, norėdama parodyti “gyvą 1986 m. Pripetę”, HBO filmavo Fabijoniškėse, Vilniuje). Visiškai identišku apžvalgos ratu, koks tapo Pripetės simboliu, vaikystėje pats važinėdavau Palangoje.

Labai nesunku įsivaizduoti, kad tai galėjo būti mūsų miestas, mūsų šalis – juk lygiai taip galėjo sprogti ir Ignalinos elektrinė ir turėtume šitokią apleistą Ignalinos zoną… Reaktoriai panašūs, mentalitetas buvo tas pats. Atsitiktinumas…?…!…

Vienas aukščiausių Pripetės pastatų vis dar aukštai iškilęs virš medžių

Na o žmonėms iš “anapus geležinės uždangos” Černobylio zona ir makabriškas langas į jiems svetimą ir “legendinę” Sovietų Sąjungą panašiai, kaip Pompėja – į Romos Imperiją.

Bet Černobylis yra unikali vieta daugeliu prasmių.

Kitos tokių mastelių nelaimės pasaulyje paprastai būna gamtinės – o ši sukelta žmogaus. Ne teoriškai sukelta, ne per kokį ten klimato atšilimą, o labai tiesiogiai sukelta: mygtuko paspaudimu.

Kitų nelaimių metu žmonės žūva iš karto – o čia daugelis mirė paskui, iš lėto, tą dieną dalis nė nesuprato, kokią žalą sveikatai patyrė, kokio masto nelaimę išvydo.

Kitų tiek gyvenimų sužlugdančių nelaimių metu viskas tiesiog sugriaunama (pvz. žemės drebėjimai, vulkanai) – o čia niekas nesugriauta, bet, nepaisant to, visi ilgus metus (ar šimtmečius) statyti miestai, mokyklos, baseinai ir laboratorijos staiga tapo nepanaudojami, beprasmiški, jokiems žmonėms nereikalingi. Išskyrus gal turistams. Vienos ar kelių dienų ekskursijai.

Sovietinė freska

Gdanskas, Sopotas ir Gdynė – trys Lenkijos miestai, suaugę į vieną. Visus tris galima aplankyti per vieną dieną – bet iš tikro kiekvienas vertas viso savaitgalio. Nes kiekviename – visiškai skirtinga dvasia ir laikmetis.

Gdanskas – Viduramžių prūsų didmiestis, kruopščiai atstatytas po Antrojo pasaulinio karo sugriovimų. Sunkiai rasi Europoje kitą tokį miestą: kur senamiestyje beapsidairai – visi pastatai lyg prieš 200 ar 300 metų, jokių naujovių.

Sopotas – didžiausias Lenkijos kurortas. Jis alsuoja pramogų ir prieškario dvasia. Būtent tada išmūrytos daugelis prabangių Sopoto vilų. Pasaulyje mažai kurortų, kur būtų šitiek daug įspūdingų senovinių pastatų.

Na o Gdynės uostamiestis „įstrigęs“ tarpukaryje, kada jis ir pastatytas „nuo nulio“.

Lyg to būtų maža, šie miestai dar turi pajūrį ir įkūrė tris supermuziejus – tokius modernius, kokių visoje Europoje mažai, o Lietuvoje nieko net panašaus nėra.

Sopoto ‘Grand Hotel’, statytas dar tarpukariu

Gdansko senamiestis – be analogų visoje Europoje

Europoje gražių senamiesčių daug. Daugelis turi gražias bažnyčias, rūmus – bet tik apsidairyk aplink ir akis badys nuobodūs modernūs pastatai, per karus išgriautos laukymės. Tik ne Gdanske. Pagrindinės senamiesčio gatvės – ypač Karalių kelias – atrodo tarsi prieš 200-300 metų. Ne tik gotikinės raudonos bažnyčios ar visi miesto vartai – bet ir kiekvienas namas, kokiuose kažkada gyveno, prekiavo, prekes krovė turtingi vokiečių pirkliai.

Gdansko Karalių kelyje. Tolumoje – Gdansko rotušės bokštas

Ne, joks stebuklas Gdansko neišgelbėjo nuo istorijos audrų. Priešingai – Antrojo pasaulinio karo metais šis miestas buvo vienas labiausiai sugriautų (~90%). Tačiau tada Lenkijos valdžia priėmė sprendimą viską atstatyti kaip buvo, sukvietė tūkstančius meistrų, architektų, inžinierių. Jie atkūrė Gdanską netgi ne koks jis buvo prieš karą, o koks buvo dar seniau – ir nieko panašaus Rytų bei Vidurio Europoje daugiau nėra.

Gdansko centro atstatymas pokariu. Nuotrauka iš Rotušėje veikiančio Gdansko muziejaus

Kai kurie komunistai norėjo visus tuos „buržuazinius pastatus“ griauti ir atstatyti bet kaip – kaip buvo padaryta Kaliningrade. Bet aktyvistai sugebėjo įtikinti suremontuoti net bažnyčias. Didžiąją Marijos katedrą, vieną didžiausių pasaulyje plytinių pastatų, Rotušę su aukštu bokštu (galima įlipti), Artūro dvarą, kuriame rinkdavosi reikalų aptarti pirkliai. O ten, kur gatvės buvo karo „sulygintos su žeme“, pastatai pastatyti iš naujo, bet „kaip kadaise“: Karalių kelias, Marijos gatvė.

Gdansko Artūro dvaras (baltas pastatas viduryje)

Tiesa, įspūdingiausias Gdansko senamiestis iš lauko. Pastatų interjerai atkurti tik kai kur. Išlikusios nuostabios Rotušės pasitarimų salės lubos (jos – tikros, išsaugotos per karą), bet, tarkime, Marijos katedros viduje – baltos sienos, tik vienas vitražas spindi. „Eilinių namų“ viduje irgi – ne žila praeitis, o XX a. butai. Kai kurie kvartalai išvis neatstatyti: jų vietoje įveisti parkai, kad gyventojams būtų daugiau erdvės. Bet nepamatęs senų nuotraukų sunkiai suprasi, kad to ar kito parko istoriškai nebuvo: aplinkiniai pastatai atkurti taip, tarsi parkas būtų buvęs visados.

Gdansko Rotušės pasitarimų salė

Taigi, Gdansko senamiestis iš išorės – žaviai senovinis, bet viduje – gana šiuolaikiškas. Žvelgiant iš Rotušės bokšto Gdanskas net toks truputį it „žaislinis“, netikras, Viduramžių miestui – per tvarkingas. Bet vis tiek be galo įspūdingas: ir be perstojo plūstančios turistų, keliautojų, kruizinių laivų keleivių minios, paliekančios didelius pinigus senamiesčio restoranuose ar gintaro parduotuvėse, rodo – ne man vienam.

Gdanskas iš Rotušės bokšto. Dešinėje – Marijos katedra

Kituose Gdansko rajonuose atstatyti svarbiausi pastatai

Pilnai atstatytas tik Gdansko senamiestis arba, tiksliau „Didysis miestas“ palei Stara Motlawa kanalą, į kurį kažkada suplaukdavo pirklių laivai. Iš Rotušės bokšto matosi: štai senamiestis it „nupjautas“ ir jau kyla šiuolaikiški pastatai, nebent koks vienas kitas senas bažnyčios bokštas dar styro.

Vaizdas iš Gdansko rotušės bokšto žvelgiant į pietus. Anapus Stara Motlawa kanalo – jau modernūs pastatai

Mat kituose Gdansko rajonuose atstatyti tik pavieniai įspūdingiausi objektai – pavyzdžiui, Didysis malūnas, buvęs didžiausiu Europoje. Atliepia Senamiesčio Didžiajam kranui, kuriuo kadaise iškraudinėti laivai. Jis veikdavo nuo žmonių raumenų jėgos: viduje darbininkai bėgdavo tarsi žiurkių rate ir kranas kildavo. Niekur kitur Europoje nepamatysi tokio dalyko.

Didysis Gdansko kranas – vienas miesto simbolių

Pirklių sandėliai buvo anapus kanalo. Keli didžiuliai išlikę, apleisti, boluojančiomis langų kiaurymėmis. Šalimas kyla nauji pastatai. Reikalavimų statyti „kaip po senovei“ nebėra, bet ir naujausių pastatų formos – it tų senųjų pirklių sandėlių.

Šiuolaikiniai Gdansko pastatai anapus kanalo

Nuo Viduramžių Gdanskas nuėjo ilgą, tragišką kelią. Tais laikais mieste vyravo vokiečiai, vadinę jį Dancigu, bet gyveno ir didelė lenkų mažuma. Miestas buvo vienas svarbiausių turtingoje Hanzos pirklių miestų sąjungoje. Iki 1793 m. jį valdė Lenkija, 1793-1918 m. Prūsija/Vokietija.

Gdansko vartai pietiniame Karalių kelio gale

Po Pirmojo pasaulinio karo, lenkai ir vokiečiai kaip reikiant susipliekė dėl miesto. Sprendžiant konfliktą, jis paskelbtas nepriklausomu Dancigu, o lenkams suteiktos ypatingos teisės – pavyzdžiui, turėti Dancige savo karių. Vokietija su tuo nesusitaikė ir Adolfas Hitleris reikalavo Gdansko atgal – kaip ir Klaipdėos. Būtent Gdanske iššauti pirmieji Antrojo pasaulinio karo šūviai – vokiečiai apšaudė lenkų karius. Būtent Gdanske įvyko pirmasis to karo nusikaltimas Europoje – vokiečiai išžudė paštininkus, gynusius lenkų paštą.

Dabar Vesterplatėje, kur prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ramus parkas ir ištaškytų lenkų bunkerių griuvėsiai.

Lenkų bunkeriai Vesterplatėje – pirmasis Antrajame pasauliniame kare užpultas objektas. Muziejus tik kuriamas – dabar tik galima paskaityti Vesterplatės gynybos istorijų lauke ir palandžioti po išsprogdintą betoną

Galiausiai lenkai laimėjo. Visi vokiečiai iš Gdansko išvaryti ar išžudyti, jų kultūra niekinta. Liuteronų bažnyčios virto katalikiškomis, į vokiečių apleistus butus atsikėlė iš rytinės Lenkijos sovietų išvaryti lenkai, su Gdansku neturėję nieko bendro. Dėl to tik dar nuostabiau, kad užuot viską sugriovę, lenkai Gdanską atstatė – tiesa, ištrynę vokiškiausias detales.

Wijslouce tvirtovė, saugodavusi įplaukimą į Gdansko uostą

Beje, yra Gdanske ir baltiškų detalių. Prie miesto muziejaus stovi Prūsų bobos – vieninteliai žinomi senovės prūsų sukurti paminklai. Juk iki lenkų ir vokiečių netoli Gdansko gyveno senovės prūsai – tie patys, kuriuos į sukilimą vedė Herkus Mantas.

Prūsų bobos Gdanske. Jos yra lauke ir matosi nuo krantinės – eiti į muziejų nebūtina

Sopotas – linksmybių ir prieškario kurortas

Sopotas – didžiausias Lenkijos kurortas, jo vardas savaime garsus beveik kaip Gdansko. Mano žmona labai nustebo, kai į Sopotą iš Gdansko nuvažiavome per 10 minučių – „Ką, čia jau Sopotas? Galvojau dar Gdanskas“. Iš tikro šiedu miestai suaugę į vieną.

Sopoto paplūdimyje

Kurortuose esu įpratęs nesitikėti išvysti daug istorijos. Senos vilos šluojamos nuo žemės paviršiaus. Komunistinėse šalyse jos pakeistos monstriškomis sanatorijomis, kapitalistinėse – prabangiais viešbučiais, restoranais, prekybos centrais… Keliautojai nori vis naujo, naujo, ir nebent keli pavieniai rūmeliai ar bažnyčios, kaip Palangoje ar Druskininkuose, lieka žavėti turistų šiuolaikinių kavinių-barų ir turgelių jūroje.

Sopoto centre

Bet Sopotas kitoks! Dauguma jo pastatų – tai autentiškos didžiulės prieškario vilos, į kurias ~1900 m. keliaudavo poilsiauti Gdansko ir kitų vokiškų miestų turtuoliai. Centre – ~100 metų senumo viešbučiai. Garsiausias Grand Hotel Sopot dabar priklauso pasauliniam „Sofitel“ tinklui, bet atrodo lygiai kaip tada, kai buvo pastatytas nepriklausomame Dancigo mieste kaip kazino ir viliojo žmones iš Vokietijos ir Lenkijos ten palikti savo sunkiai uždirbtus pinigėlius.

Istorinė vila Sopote

Pagrindinė Sopote Monte Casino gatvė savo dvasia primena Palangos Basanavičiaus g.: spindesys, kavinės, į naktinius klubus užeiti kviečiančios „gražuolės“ ir vakarykščių „aptirčių“ aptarimai rytais. Net ir lietuviški: lietuvių k. Sopote vasarą išgirsi ne taip jau ir retai.

Monte Casino gatvė ir retas Sopote naujas intarpas – postmodernus kreivasis namas

Monte Casino gatvė atsiremia į Sveikatos aikštę su nuostabiais pastatais ir Sopoto jūros tiltą, esą ilgiausią Europoje, prie kurio švartuojasi ir jachtos, į ekskursijas jūroje plukdantys laivai. Vakarais ten rodomas kinas. Tiltas, beje, mokamas. Sopoto paplūdimys turbūt nėra stipriausioji kurorto pusė – už nugaros tik miestas (nėra kopų ar pušyno), priekyje matosi Gdansko uosto laivai. Bet jis pakenčiamas, smėlėtas.

Fotografijos ant Sopoto jūros tilto

Tik paeik nuo Monte Casino gatvės kelis kvartalus į šoną ir iš viso nebesuprasi, kad esi kurorte: tylu, vakarais tamsu, jokių kavinių, parduotuvių. Nustebino, kad didžioji dalis Sopoto – šitokia ramybės zona, gali sau vaikščioti ir gerėtis visais vilų bokšteliais.

Viena ramių šoninių Sopoto gatvių

Gdynė – tarpukario Amerika Lenkijoje

Lietuvoje mėgstame pabrėžti Kauno tarpukario architektūros unikalumą – ji išties žavi. Tačiau Gdynei tarpukario dvasia sunkiai gali prilygti ne tik Kaunas, bet gal ir joks pasaulio miestas. Centrinė virš 2 km ilgio Swętojanska gatvė visa apstatyta vien tarpukario pastatais!

Pagrindinė Gdynės Swętojanska gatvė

Nes Gdynės miestas ir įkurtas tarpukariu. 1920 m. lenkai kariavo su sovietais, ant plauko kybojo Lenkijos ir visos Euroipos likimas, o Gdansko uosto vokiečiai darbininkai sustreikavo – „nekrausime lenkams ginklų“. Lenkija suprato, kad su Gdansku nieko nebus: nepaisant visų prancūzų ar britų patikinimų, kol miestas bus nepriklausomas, tai niekad nebus lenkų uostas.

Tarpukariu statytas Gdynės uosto pastatas (dabar – Emigracijos muziejus)

Ir lenkai pastatė Gdynę. Nuo nulio iki 127000 gyventojų (beveik kaip to meto Vilnius) ji užaugo per 17 metų. Kai kurie lenkai į Gdynę važiuodavo tam, kad plauktų į Ameriką, bet kiti „Ameriką rado“ Gdynėje. Jei neversi galvos į viršų (dangoraižių visgi nėra) Gdynės centrinė gatvė išties kažkuo panašesnė ne į Lenkijos, o į Amerikos miesto arteriją. Amerikos miesto prieš 100 metų, ne dabar.

Vaizdas iš buto, kuriame nakvojome, į panašaus stiliaus pastatus su terasomis viršutiniame aukšte

Tiesa, ne architektūros mėgėjams Gdynė, tikiu, didelio įspūdžio nepaliks: visgi, tarpukario architektūra – tai ne prieškario Sopoto ar Viduramžių Gdansko puošnumas.

Trys Trimiesčio supermuziejai

Ilgus dešimtmečius eiti į muziejų Rytų ar Vidurio Europoje apsimokėjo tik labiausiai užkietėjusiems meno ar istorijos fanams. Muziejuose laukė tik stiklinių stendų su eksponatais eilės ir ilgi aprašymai – dažnai tik vietos kalba.

Lietuvoje iki šiol yra taip, bet Gdansko-Gdynės-Sopoto „trimiestyje“ tokius „klasikinius muziejus“ gali išvis pamiršti. Ten įkurti trys „supermuziejai“, kur kiekviena istorija papasakojama vis kitaip: nuotraukos, video, garsai, išmoningi sprendimai. Geriau mažiau teksto, bet svarbūs, įdomūs faktai, kurie išliks atminty ilgam, o ne išgaruos čia pat išeinant pro muziejaus duris.

Šis kambarys Solidarumo centre staiga virsta tuo kambariu, kur vyko derybos tarp komunistų valdžios ir opozicijos – sienos virsta ekranais, pasigirsta pasakojimas. Tai tik viena salių, per kurias visas perėjęs supranti komunizmo ir jo žlugimo Lenkijoje istoriją

Kas nemažiau svarbu – daugelis muziejuose pasakojamų istorijų aktualios ir Lietuvai. 50% viso to, kas tenai pristatoma, lygiai taip galėtų būti pristatyta ir Lietuvoje. Deja, Lietuvoje nėra net nieko panašaus. Atrodo, galėtų iš Lietuvos būti vežamos ekskursijos į Gdansko muziejus su gidais, kurie tiesiog „pildytų“ retas spragas papasakodami, kas Lietuvoje kitaip nei Lenkijoje.

Antrojo pasaulinio karo muziejuje – ėjimas iš abiejų pusių slegiančio totalitarizmo koridoriumi. Iš vienos pusės vokiečių naciai, iš kitos – rusų komunistai. Panašūs eksponatai susideda iš 40% žinių ir 60% atmosferos. Bet patyrus atmosferą ir žinios išlieka.

Turbūt svarbiausias Trimiesčio muziejus – Solidarumo Europos centras Gdanske. Būtent iš Gdansko laivų statyklos darbininkų streikų gimė profsąjunga „Solidarumas“ – pirmoji demokratinė organizacija anapus Geležinės uždangos, kurią pripažino net valdžia. Ir būtent „Solidarumas“ (tarsi „Sąjūdis“ Lietuvoje) sugriovė Lenkijoje komunizmą, o netrukus po to tai atsitiko ir gretimose šalyse, Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Ir Solidarumo centras pasakoja viską: apie komunistinę sistemą, jos žlugimą – ypač svarbu jaunimui, to nesuvokiantiems užsieniečiams. Štai pavyzdžiui ekranas su propagandinėmis komunistinėmis nuotraukomis – palieti kiekvieną ekrane ir pasirodo realybė. Propagandoje – milijonai naujų automobilių, realybėje – perkišti troleibusai; propagandoje – visa ko perteklius, realybėje – eilės prie tuščių lentynų ir pan. Daug archyvinių kadrų. Pabaigoje – išlipimas ant pastato stogo, nuo kurio matosi ir visos laivų statyklos, ir paminklas 1970 m. kritusiems streikuotojams – kol dairaisi, tau viską papasakoja apie kiekvieną pastatą privalomas audiogidas. Kitame muziejuje būtų tiesiog nuotrauka su aprašymu ir viskas…

Propagandinės nuotraukos, virstančios realybe, Solidarumo centre

Ne mažiau aktualus Lietuvai ir Gdynės Emigracijos muziejus – nes šimtų tūkstančių senųjų lietuvių emigrantų patirtis buvo labai panaši į lenkų, net emigracijos kryptys tos pačios. Čia pamatysi, išgirsi (ne tik perskaitysi!), kaip būdavo keliaujama paskutinėmis transatlantinių laivų klasėmis ieškant „gero gyvenimo“ Amerikoje. Kokią tą Ameriką rado imigrantai. Kaip triūsė, pavyzdžiui, Čikagos skerdyklose. Kaip įsigalėjus komunizmui traukėsi „dipukai“.

Šiandien prie krantinės, kur švartuodavosi emigrantus į Ameriką gabendavę laivai, į Trimiestį turistus išlaipina kruiziniai laivai. Šiandien Gdanskas – viena populiariausių turistinių Rytų Europos vietų ir vienas populiariausių Baltijos jūros kruizinių uostų

Pats kontroversiškiausias – bet ir populiariausias (eilės it prie sovietinių parduotuvių!) – Gdansko Antrojo pasaulinio karo muziejus. Jam įrengti lenkai nusamdė užsieniečius. Deja, šie menkai tesusivokė Rytų Europos istorijoje ir pridėjo į ekspoziciją visokiausių sovietinės propagandos klišių. Lenkijos valdžia sakė, kad iš mokesčių mokėtojų pinigų neišlaikys antilenkiško muziejaus ir atidėjo atidarymą. Galiausiai ekspozicija pakoreguota, muziejus atvėrė duris. Dabar Lenkijos istoriją Antrojo pasaulinio karo metais ir bendrus faktus apie karą jis pristato gerai, išradingai: slegiančių propagandos plakatų kambarys, holokausto aukų veidų kambarys, kino salė kur rodomi sugriautos Varšuvos vaizdai, muziejaus viduje pastatytas realaus dydžio gražus tarpukario (prie muziejaus įėjimo) ir sunaikintas pokario miesto kvartalai (prie išėjimo) ir t.t.

Sunaikintas pokario Lenkijos miesto rajonas Antrojo pasaulinio karo muziejuje

Deja, aplinkinių valstybių – tarp jų Lietuvos – istorija tebėra pristatoma naiviai niekingai supaprastintai, vietomis it iš kokio rusiško vadovėlio. Štai Lietuva kaltinama kartu su Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalinusi Lenkiją, nes „1939 m. užėmė Vilniaus kraštą“ (nė žodžio apie tarpukario konfliktą dėl Vilniaus). O jau pats pirmasis(!) sakinys apie Pabaltijo šalių pokario partizanus skamba maždaug „Dalis jų buvo nacių kolaborantai“.

Tik nedidelis fragmentas eilės prie Antrojo pasaulinio karo muziejaus įėjimo. Kai atvykome vos po atidarymo ir teko stovėti pusvalandį, nervinomės, bet išėję supratome, kad stovėjome labai neilgai

O juk gretimame Solidarumo Europos centre Lietuvos „miško broliai“ pristatomi kaip vieni daugelio kovotojų fronte prieš komunizmą… Solidarumo centre visos Rytų-Vidurio Europos tautos – it sesės bendroje kovoje ir tragedijose, kurių žiaurūs masteliai neabejotinai užgožė bet kokius tarpusavio konfliktus. Panašaus muziejaus reikėtų ir apie Antrąjį pasaulinį karą – ypač užsieniečiams, kaip atsvaros visam Rusijos „skaldyk ir valdyk“.

Solidarumo muziejuje kiekvienai Rytų Europos šaliai skirta po kompiuterinį stendą. Lietuvos stende – ir žymiausių partizanų, Sąjūdžio veikėjų biografijos, sausio 13 d. vaizdai

Na, bent jau lenkų istorija tais skaudžiais laikais Gdanske pristatoma deramai. Žodį „Lenkija“ pakeisk į „Lietuva“ ir daugelis faktų tiks. Lietuvoje net paminklų anų laikų didvyriams nesugebame pastatyti – tad tokio muziejaus vis tiek niekada nebus.

Gdansko laivų statyklos, kuriose gimė “Solidarumas”, žvelgiant nuo Solidarumo centro stogo. Čia tikros laivų statyklos tampa tarsi įrėmintu eksponatu, apie kurį pasakoja audiogidas

Aplink Gdanską – nerijos, pilys, nacių pabūklai ir žudykla

Į abi puses nuo Gdansko-Sopoto-Gdynės trimiesčio driekiasi nerijos, žemėlapyje panašios į Kuršių neriją. Garsesnė – Helo nerija, į kurią iš Sopoto, Gdynės, Gdansko plukdo „vandens tramvajai“ (laivai). Tiesa, gamtos ten daug mažiau, nei Kuršių nerijoje. Nėra kopų – užtat gausiau pastatų, miestelių, kempingų laukų, važinėja net traukiniai, vasaromis susidaro dideli kamščiai: keliuose – automobilių, kurortų pajūrio promenadose – žmonių. Toliau nuo kurortų visgi paplūdimiai kur kas tuštesni, nei Sopote.

Helo Nerijos marių pakrantėje – ilgas dviračių takas

Pagrindinė lankytina vieta Helo nerijoje – fokariumas (ruonių „zoosodas“), bet man įdomiesnis pasirodė Antrojo pasaulinio karo paveldas: didžiausio priešlaivinio pabūklo liekanos, galybė bunkerių. Gamtos atribotas Helo pusiasalis buvo ilgiausiai 1939 m. atsilaikiusi Lenkijos vieta ir viena ilgiausiai 1945 m. atsilaikiusių Vokietijos valdų.

Vieno didžiausių pasaulyje Antrojo pasaulinio karo priešlaivinio pabūklo liekanos Hele. Aišku, čia jau ne koks Gdansko supermuziejus, viskas paprasčiau, išlaikoma karo istorijos mėgėjų: daug senos technikos, įdomus filmas apie pabūklo šaudymą, bet ir tiek. Kiek nusivyliau, nes lūkesčius Gdansko ir Gdynės supermuziejai išaugino nejuokais – o juk tikriausiai Pabūklo muziejus vis tiek geresnis už daugelį Lietuvos muziejų

O prie įvažiavimo į antrąją, Aistmarių neriją – Štutovo miestelis, žinomesnis vokišku Štuthofo vardu. Būtent ten veikė koncentracijos stovykla, kurioje kalėjo Balys Sruoga ir parašė „Dievų mišką“, daugybė kitų lietuvių. Priešingai daliai kitų nacių stovyklų, Štuthofas nebuvo skirtas visų pirma žydams – žydai ten sudarė tik mažumą kalinių. Užtat buvo gausu lenkų, lietuvių, latvių, estų ir kitų Vokietijos okupuotų tautybių žmonių. Dabar koncentracijos stovykla tokia graži, tvarkinga, bet kartu slogi. Palyginus su trimiesčio supermuziejais, kažko labai trūksta, bet, aišku negalima ten pastatyti ko tik nori: tai krauju sutepta žemė (iš 110000 kalinių 65000 žuvo stovykloje).

Štuthofo koncentracijos stovykloje

Savaip keista įsivaizduoti Antrojo pasaulinio karo laikų, kokių 1942 m., Gdanską. Vieni poilsiavo Sopote, art nouveau restoranuose klausėsi klasikinės muzikos, lošė kazino ir eidavo ant jūros tilto vakarais. Kiti kalėjo Štuthofe, iki mirties dirbdami nepakeliamus darbus. Treti dienų dienas ir mėnesių mėnesius laukė priešų laivų prie Helo nerijos pabūklo. Ketvirti tiesiog triūsė dar nesugriautame Reicho mieste Gdanske, gotikiniuose jo sandėliuose. O vos už 200 km (Europos mastais nedaug) buvo Vilko irštva – paties Adolfo Hitlerio bunkeris, karo vadavietė. Dabar visa tai žinome, visos tos istorijos parašytos visokiose atminimo lentelėse. Eilinis tų laikų žmogus, aišku, nežinojo beveik nieko: nei kur konclageris, nei kur karo įtvirtinimai, nei kur Hitleris… Įdomu, ką ateinančios kartos dar sužinos apie mūsų laikmetį.

Hitlerio vadavietės liekanos Vilko irštvoje – puiki vieta stabtelti, jei iš Lietuvos į Gdanską važiuoji automobiliu (pakeliui; 155 km nuo Lietuvos sienos, 200 km iki Gdansko)

Gdanskas – verta sugrįžti vėl

Gdanske buvau lankęsis prieš keliolika metų, todėl pastarąjį kartą planavau tik „užsukti į šį miestą“, trumpai parodyti jį žmonai ir tada važinėti toliau po Lenkiją, į Čekiją, Prahą. Trumpas „užsukimas į Gdanską“ išvirto keturiomis turiningomis dienomis Trimiestyje, iš kurių tik trečiąją apskritai atsidūrėme Gdanske – pakako veiklos ir Sopote, Gdynėje.

Pirmąkart lankydamas Sopotą tik stabtelėjau paplūdimyje, o dabar nuodugniai ištyrinėjau architektūrą

Lenkjos Trimiestį atradau naujai, o ir jis pats atnaujėjo – anksčiau nebuvo visų supermuziejų, Gdansko senamiestį apaugo nauji pastatai, įsikūrė nauji restoranai, pramogų vietos, viskas dar labiau iščiustyta.

Taigi, jei „kažkada jau buvote Gdanske“, gal laikas ten nuvažiuoti vėl. Ir ne tik į Gdanską, o į visą trimiestį. Net ir neketinančiam poilsiauti ar pramogauti bus žavus Sopotas, o Gdynė yra šis tas daugiau, nei vien XX a. miestas.

Gdansko, Gdynės ir Sopoto lankytinų vietų žemėlapis (su įvertinimais). Viliuosi, kad jis padės jums susiplanuoti savo kelionę

Visi kelionių vadovai po Vidurio Europą (Lietuvos apylinkes)

• Bulgarija – grožybės niūrioje šalyje
• Čekija – tai ne vien Praha! ir Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Estija – laukinė gamta ir modernūs miestai
• Latvija – 10 skirtumų nuo Lietuvos ir Ryga – Pabaltijo didmiestis
• Lenkija - Varšuva – atstatytas mūsų karalių miestas ir Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Rumunija – pasakiškiausia Europos šalis
• Vakarų Ukraina – lietuviškos pilys, ukrainietiška viltis

Čekija – tai ne vien Praha. Taip, Prahos senamiestis – tikras pasaulio stebuklas, bet keliaudamas po šią šalį – ypač automobiliu – gali atrasti kitų stebuklėlių.

Šiame straipsnyje – įdomiausios Čekijos vietos be Prahos. Visas aplankiau pats savo kelionių į Čekiją metu. O apie Prahą yra atskiras straipsnis, nes ji to verta.

Karlšteino pilis

Česky Krumlovas – Čekijos miestelių karalius

Kas antras labiausiai turistų pamėgtas Čekijos miestas? Nustebsite! Tai vos 13000 gyventojų turintis Česky Krumlovas. Jį kasmet aplanko virš 2 mln. turistų – daugiau, nei visą Lietuvą!

Česky Krumlovas su pilimi

Miestelis vadinamas „Mažąja Praha“ ir jau trumpo naktinio pravažiavimo per jį metu supratau – tai nėra tik reklama turistams.

Visas Vltavos upės vingyje esantis senamiestis čia išlikęs nuostabiai puikiai: namai kiek mažesni, nei Prahoje, bet ne mažiau įspūdingi, daugelio šimtų metų, ištapytais fasadais. Jokių modernių „stiklainių“, viskas kaip kadaise. Atsiveria daug gražių vaizdų į upę, pramogautojus su baidarėmis ir valtimis (tai čia labai populiaru). Graži Centrinė aikštė.

Česky Krumlovo upė (Vltava) žvelgiant nuo pilies tilto

Bet tikroji Česky Krumlovo žvaigždė – Pilis, antra pagal dydį Čekijoje po Prahos pilies. Ji stūkso ant dviejų kalnų, kuriuos jungia daugiaaukštis akmeninis tiltas. Kiemai ir interjerai likę autentiški ir jų tiek daug, kad po skirtingas pilies dalis vedamos trys skirtingos ekskursijos.

Česky Krumlovo pilies tiltas su trimis praėjimų aukštais. Viršutinis aukštas buvo skirtas ėjimui į sodą, vidurinis – šeimininkui į teatrą (kad galėtų išsmukti nepastebėtas, kai jį visi jau pamatė), o apatinis – visiems žmonėms

Valdovų miegamuosius ar pokylių sales gali pamatyti daug kur Europoje, tad pasirinkome eiti į Barokinį teatrą. Visame pasaulyje tokių telikę du: su visais ano meto kostiumais, dekoracijomis, kuriomis vietos didikas stebindavo miestelėnus ir svečius. Per 12 sekundžių požemyje traukdami specialią medinę įrangą (viskas išlikę) dvylika vyrų galėjo pakeisti visas dekoracijas iš „Miško“ į „Šventyklą“ ar „Pokylių salę“. Per „Baroko naktis“ šios XVIII a. technologijos stebina ir šiandienos žmones, o mums teliko tenkintis videoįrašu.

Teatras. Pasuki rūsyje skriemulius – ir visos dekoracijos pasikeičia per kelias sekundes! Viskas iš medžio, tad daugelis panašių rūmų teatrų Europoje sudegė. Per šiuolaikinius vaidinimus tikros žvakės pakeistos dirbtinėmis.

Anapus teatro – barokinis pilies sodas, kur po 6 val. operos spektaklių tęsdavosi šventės. Tik pilies dekoras išduoda, kad vietos didikų turtai nebuvo begaliniai: visos kolonos, graikų-romėnų dievų skulptūros, net kai kurie langai čia – nupiešti ant sienų! Taip pigiau.

Centrinė Česky Krumlovo aikštė

Česky Krumlovą paskutinė valdė vokiečių Švarcenbergų šeima, kurios baugus herbas (varnas, kertantis akį turkui) tebepuošia miestelio rotušę. Švarcenbergus ištrėmė po Antrojo pasaulinio karo. Kaip ir dar 3 milijonus Čekijos vokiečių – trečdalį šalies žmonių. Iki kelių šimtų tūkstančių nužudyta. Atėjo komunizmas, komunistai viską nacionalizavo – ir nors čekai paskui galėjo susigrąžinti, vokiečiams tai negaliojo. 75% Česky Krumlovo žmonių buvo vokiečiai – jie ištremti (jeigu nežuvo), jų namus užėmė čekai iš kitur. Tai galėjo būti miestelio istorijos pabaiga – bet Česky Krumlovą išgelbėjo… komunistinis skurdas. Niekas neturėjo pinigų perstatyti senus namus ir jie, kad ir vis labiau griūvantys, liko kokie buvo. O po 1990 m. kylant turizmui viskas suremontuota, iščiustyta – nepagalvotum, kad kada buvo kitaip!

Švarcenbergų herbas išdėliotas iš tikrų žmonių kaulų Sedlece (žr. žemiau)

Daugelio Čekijos miestelių istorija panaši, ypač kadaise vokiškuose šalies vakaruose (Sudetuose).

Kutna Hora ir jos kaulų bažnyčia

Ne vienas Čekijos miestelis giriasi kadaise konkuravęs su Praha, bet likęs toli užnugarį. Vienas tokių – Kutna Hora. Išvydęs jos XIV a. gotikinę Šv. Barboros bažnyčią ar gretimą Jėzuitų vienuolyną, didžiules senovines skulptūras alėjoje prie jo ir ilgas senamiesčio gatveles nepatikėtum, kad miestelyje – tik 20000 gyventojų. Atrodo tarsi 10 kartų didesnis.

Kutna Horos Šv. Barboros bažnyčia

Neįtikėčiausia Kutna Horos – o gal ir visos Čekijos – vieta – Sedlecės kaulų koplyčia. Jos vidaus stiliaus niekaip nesutalpinsi į architektūros stilių rėmus – nes viskas padaryta iš žmonių kaulų! Viskas – sietynas, altorius, įėjimo puošyba, kryžiai, baisusis Švarcenbergų šeimos herbas su turko akį kertančiu varnu, o keturiuose kampuose – keturios kaulų piramidės. Viduramžių Čekijoje daug miestelių turėjo tokias „kaulų koplyčias“ – apačioje krauti kaulai, viršuje už miestelio mirusiuosius melsdavosi miestelio gyvieji. Daug tokių kaulų vėliau sulaidota (tarp jų – prie Kutna Horos Šv. Barboros bažnyčios), bet Sedlecėje nueita priešinga kryptimi – Švarcenbergai pasamdė liaudies menininką Františeką Rintą, kad kaulus išdėliotų meniškai. Praėjo dar šimtmetis ir šiandienėje turistinėje Čekijoje tai – viena svarbiausių lankytinų vietų. Klausyklos, suolai dingo – užtat įkurta parduotuvėlė, kur netgi parduodami marškinėliai su kaukolėmis, kaukolė išdėliota ant gretimo šaligatvio, o siaubo mėgėjams rengiami „naktiniai turai“ po koplyčią.

Sedlecės kaulų koplyčioje

Karlovy Varai ir Čekijos mineralinių vandenų kurortai

Prieš 100 metų Čekija irgi buvo turistinė, bet kitaip. Populiariausi buvo mineralinių vandenų kurortai – Karlovy Varai, Marijanske Laznės. Tų laikų medicina prieš daugelį ligų buvo bejėgė, ir žmonės pirkdavo viltį, kad gal bent „ypatingi vandenys“ juos išgydys.

Karlovy Varų kurortinė zona, pilna didingos XIX-XX a.sandūros architektūros

Mineralinių vandenų kurortų širdyje – kolonados, kur galima nemokamai prisipilti anų „stebuklingų vandenų“. Vien Karlovy Varuose tokių kolonadų keturios: viena primena kokius romėnų rūmus, kita – turgaus paviljoną, trečia – jau moderni, XX amžiaus. Daugelis šaltinių karšti ir nelabai skanūs, bet vasaromis prie kranelių tįsta eilės.

Viena iš karlovy Varų mineralinių vandenų kolonadų

Rytų Europoje „stebuklingomis vandenų galiomis“ dar savaip tikima, vakariečiams kai kurios „procedūros“, kurių naudos joks mokslas neįrodė, kelią siaubą (pvz. hidrokolonoterapija – kitaip tariant, galinga klizma). Daugelis keliautojų ir poilsiautojų Karlovy Varuose dabar – rusakalbiai. Bet pasidairyti atvyksta ir vokiečiai, net arabai, kinai su dienos ekskursijomis iš Prahos.

Marijanske Laznių parkas. Marijanske Laznėse kone visi užrašai, meniu trikalbiai: čekų, rusų, vokiečių. Anglų nėra.

Nes Karlovy Varų ir Marijanske Laznių architektūra be galo įspūdinga: milžiniški XIX a. viešbučiai-sanatorijos, dabar „apsiginklavę“ ir šiuolaikiniais baseinais. Pats žymiausias – Karlovy Varų Grandhotel Pupp, istoriją skaičiuojantis nuo 1701 m. ir tarp svečių turėjęs Gėtę, Richardą Vagnerį, Leonardo Di Caprio, Scarlett Johanson, kurių nuotraukos tebepuošia krištolinę valgių salę. Tiesa, pastarieji pabuvojo seniai (pvz. Johanson – būdama 17 m., Di Caprio – treji metai iki Titaniko, 1994 m.). Kino žvaigždutes traukia Karlovy Varų kino festivalis, bet prestižu jis smarkiai nusileidžia Kanams, Berlynui ar Venecijai, tad ten užsuka labiausiai tie, kurių žvaigždės dar aukštai nepakilo. Karlovy Varų fotografai nepraleidžia nė vieno jų – paskui, kai išgarsės, galės puošti tomis nuotraukomis viešbučių, kuriuose jie nakvojo, ar restoranų, kuriuose valgė, interjerus.

Grandhotel Pupp valgomasis, kur valgė daug Holivudo žvaigždių – bent jau kol dar nebuvo žvaigždės

Kainos Karlovy Varuose lenkia Prahą, didingų namų pirmi aukštai pilni prabangios mados parduotuvių. Pavadinimai neleidžia abejoti: „Rich“, „Diamonds botique“. Ir karietų, kuriomis siūloma apsukti ratą aplink kurortą, kainos. Marijanske Laznės truputį pigesnės ir mažesnės (Karlovy Varuose 50000 m., Marijanske Laznėse 15000 gyventojų). Aplinkui abu kurortus – ramūs miškeliai, pasivaikščiojimo takai su senais paviljonais, skulptūromis ir gražiais vaizdais nuo kalnų.

Karlovy Varų kurortinė dalis

Gražūs Čekijos miesteliai ir pilys

Važiuodamas vingiuotais Čekijos keliais kartais prarandi amą nuo milžiniškų mūrų pakelėse. Čekijos pilys. Dalis jų panašesnės į ištisus miestelius ant kalnų. Atėjo laikas, kai gynybinės jų sienos būtų nebeatlaikiusios tuomečių patrankų galios – ir didikai jas perstatė į rūmus su daugiaaukščiais pastatais. Ypač įspūdingai tos pilys atrodo naktį, nutviekstos geltonų žibintų eilėmis.

Garsiausia pilis – Kralšteinas netoli Prahos.

Karlšteino pilis Prahos priemiesčiuose

Panašiai gražūs ir miesteliai, kuriuos kadaise valdė tie pilių didikai: su senais nameliais, gatvelėmis, centrinėmis aikštėmis ir bažnyčiomis. Kitose Rytų Europos šalyse būna keli gražūs miesteliai – o likę tokie nykūs, nauji. Čekijoje daug žavių. Nes Čekija per Antrąjį pasaulinį karą taip ir nebuvo užimta sovietų (vokiečiai ją patys atidavė taikiai po to, kai pasidavė). Tai išgelbėjo miestelius ir pilis nuo Antrojo pasaulinio karo sugriovimų. Pokariu Čekijoje (tada – Čekoslovakijoje) įsigalėjo komunistai, bet jie negriovė senų pastatų taip, kaip kai kuriose šalyse aplinkui (tarp jų, deja, Lietuvoje).

Praėjimas pro vienuolyną Kutna Horoje

Tarp gražių „mažesniųjų“ Čekijos miestų – Pilzenas, Česke Budejovicai (abu garsėja sukūrę garsius visame pasaulyje alus: Pilzenas – Pilsnerį, Česke Budejovicai – Budweiser), Olomoucas. Vien į UNESCO pasaulio paveldą įrašytų Čekijos vietų yra 14 (palyginimui, visose JAV – tik 24, Lietuvoje – 5)!

Olomouco maro stulpas, UNESCO paveldas. Tokius pastatydavo dažnas miestelis, dėkodamas Marijai už pagalbą per maro epidemijas. Populiarūs Čekijoje ir seni judantys laikrodžiai

Tiesa, „neatrastų įdomių vietų“ Čekijoje vis mažiau, o gal jau nėra išvis: į Čekiją patogu atvažiuoti vokiečiams, austrams, lenkams, o į Prahos oro uostą masiškai skrenda trusitai net iš Korėjos, Kinijos. Todėl daugelyje miestelių be „klasikinių lankytinų vietų“ pilna vien turistams įkurtų vaškinių figūrų muziejų, kankinimų muziejų, kreivų veidrodžių kambarių ir pan. – kam gal pliusas, kam minusas.

Betliejaus muziejus Karlšteine niekaip nesusijęs su pilimi. Bet lankytojų matyt sulaukia – nes prie pat pilies draudžiama privažiuoti automobiliu. Paskutinius 2 km tenka lipti pėsčiomis: pro visus muziejėlius, restoranus, suvenyrines.

Palyginus su gretima Slovakija ir jos aukštaisiais Tatrais, šiek tiek trūksta Čekijai ir gražios gamtos. Nelabai keista – Čekijos gyventojų tankumas beveik triskart didesnis, nei Lietuvos.

Čekijos kainos ir kaip po ją keliauti

Čekija – turtingiausia buvusio „Rytų bloko“ šalis. Turtais ji jau lenkia ne vieną Vakarų šalį. Kitais atžvilgiais vejasi. Pavyzdžiui, kainomis: turistinėse vietose jos nebesiskiria nuo kokio Paryžiaus ir visur brangiau, nei Lietuvoje.

Karlovy Varų teatras

Laimė, prie Vakarų artėja ir infrastruktūra – masiškai statomi greitkeliai sujungė Prahą su daugeliu Čekijos miestų. Tačiau mes norėjome keliauti automobiliu tarp miestų ir miestelių ratu (ne per Prahą), tad dar teko kliautis siauresniais ir vingiuotesniais (bet asfaltuotais) keliais. Taip pat, jais reiks važiuoti ir norint sutaupyti. Mat už teisę važiuoti greitkeliias tenka degalinėje pirkti Čekijos kelių vinjetę. Neįmanoma jos nusipirkti tik kelioms dienoms ar savaitgaliui: tik 10 dienų. Ir kaina nemaža, jei greitkeliais važiuotumėte tik kelis kartus ir tesutaupytumėte valandą ar dvi.

Kniedlichai, nacionalinis Čekijos valgis. Į troškinį primenantį padažą mirkomi duonos gabalai.

Čekija Vakarų Europą primena ir kultūriniais, ekonominiais procesais. Pavyzdžiui, imigracija iš kitų žemynų: jau kone 1% Čekijos žmonių – vietnamiečiai! Žmonių požiūris kinta lėčiau. Prahoje kaip ir prieš keliolika metų, dar įprasta juodaodžius ar (gerokai rečiau) geltonodžius samdyti „kvietėjais į restoraną“ ar „kvietėjais į pramogas“ dėl „egzotiškų veidų“, nors jie seniai ten nebeegzotiški.

‘Egzotiški’ juodaodžiai samdyti reklamuoti ekskursijas Prahoje. Konkurentai daro tą patį

Kai kuriems čekams net sunku suprasti, kas pas juos atėjo iš vakarų, kas iš rytų. „Čekai nereligingi“ – sakė mums vienas – „Vakarų Europoje religingumas mažėja“. Taip čekai iš tikro nereligingi, bet tai – ne Vakarų religingumo mažėjimo, o sovietinio komunizmo pasekmė. Kartu su Estija ir Rytų Vokietija, Čekija – vienas trijų kraštų, kur sovietams pavyko iš esmės sunaikinti religiją. Vos kas penktas čekas tiki į Dievą – Vakarų pasaulyje, kur nebuvo komunizmo, taip smarkiai nereligingų šalių nėra. Gražiausios Čekijos bažnyčios dabar labiau primena muziejus turistams – su bilietais, suvenyrų parduotuvėlėmis (net vynas parduodamas!).

Česky Krumlovo pilies kiemas. Taupant, visi pagražinimai ne nulipdyti, bet išpaišyti – tačiau didybė panaši, kaip Prahoje

Visus kartus į Čekiją važiavau savo automobiliu per Lenkiją, pakeliui dar šį bei tą apžiūrėdamas ir Lenkijoje. Taip geriausia, nes tiesioginių skrydžių į Čekiją nėra, o savo automobilį turėti gerai. Atstumas nuo Vilniaus iki Prahos – 1150 km, arba 12 valandų gryno važiavimo (į vieną pusę). Savaitgaliui nenukeliausi, bet savaitės atostogos jau – įdomios!

P.S. Apie Prahą yra atskiras „AŽ kelionės ir mintys“ straipsnis.

Čekijos lankytinų vietų žemėlapis (su mano įvertinimais). Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Čekiją.

Praha negali nepriblokšti savo senojo centro dydžiu! Kilometrų kilometrus gali eiti, važiuoti – ir visur prieš akis vien architektūriniai stebuklai: didikų rūmai, bažnyčios, pasaulinės reikšmės lankytinos vietos.

Atrodo, jau esi centre, bet štai karalių pilis, garsioji Vito katedra – dar beveik ties horizontu!

Man Praha – vienas įspūdingiausių „senųjų“ pasaulio miestų (statau į vieną gretą su Roma). Ir ne tik man: Praha – vienas penkių lankomiausių miestų Europoje!

Kelionę į Prahą itin svarbu planuoti: nes gali savaitę pravaikščioti gėrėdamasis visais jos grožiais ir nė karto neužklysti į svarbiausias vietas. Arba ateiti ten tada, kai viską užgoš turistų minios.

Prahos Pilies kalnas su garsiąją Šv. Vito katedra

Prahos senamiesčio kerai – vieni stipriausių Europoje

Esu aplankęs tūkstančius senamiesčių – kiekvieną Europos sostinę ir daugelį didžiųjų jos miestų. Ir drąsiai galiu sakyti, kad Prahos – vienas kelių nuostabiausių.

Kiekvienam keliautojui turbūt iki kaulų smegenų pažįstamas jausmas: atvažiuoji į kokį nuotraukose regėtą „supergražų senamiestį“ ir supranti, kad gražios ten ir yra tik tos kelios amžinai fotografuojamos vietos: kokia viena centrinė aikštė, pora bažnyčių. O aplinkui gerokai menkesni, nykesni, ar išvis nauji pastatai.

Prahos centro gatvė

Prahoje ne taip! Prahos nesugriovė Antrasis pasaulinis karas, pasigailėjo ir ją valdę komunistai. Dabar eik bet kuria Prahos senamiesčio gatve, užversk į viršų galvą – ir būsi priblokštas daugelį pastatų puošiančių mozaikų, piešinių, skulptūrų, bokštelių, bareljefų, skaičiuojančių nebe pirmą šimtmetį.

Viena daugybę šimtmečių skaičiuojančių tūkstančių Prahos grožybių

Aišku, Praha turi ir svarbiausias lankytinas vietas, didžiausias grožybes, kurias nori pamatyti visi.

Vienoje Vltavos upės pusėje – „Senojo miesto“ širdis Senamiesčio aikštė [Staroměstské], kurioje – Prahos rotušė (su garsiuoju nuo 1410 metų judančių astronominiu laikrodžiu) ir Tyno Marijos bažnyčios bokštai.

Nakčiai apšviesti Tyno Marijos bažnyčios bokštai žvelgiant iš Prahos Senamiesčio aikštės

Kitoje Vltavos pusėje ant kalno – Prahos rūmai, panašesni į ištisą miesto rajoną. Vaikščioti po rūmų kiemus galima ir nemokamai (praėjus saugumo kontrolę), bet į įdomiausias vietas reikalingas bilietas – net į Auksinį skersgatvį (Zlatá ulička), tiesiog gražią gatvelę. Ji net atitverta tvorelėmis.

Pati svarbiausia Prahos rūbų vieta – Šv. Vito katedra, beveik 600 metų statytas gotikos šedevras.

Šv. Vito katedros fasadas. Prahos pilyje ankšta, tad sunku pamatyti jį visą

Abi Vltavos puses jungia Viduramžių Karlo tiltas, ypač mylimas dėl jį supančių bokštų ir šventųjų skulptūrų.

Prahos kainos ir minios – pasislėpti galima

Kelias per Karlo tiltą nuo Senamiesčio aikštės iki Prahos rūmų – tiesiog perpildytas turistais. Ypač vasarą, ypač savaitgaliais.

Ant Karlo tilto Prahoje. Šonuose – garsiosios jo statulos

Daugelis jau buvome gimę, kai Praha dar buvo neatrasta, tik išvaduota nuo komunistų (1990 m.). Vakariečiai dar ten prisibijojo važiuoti. Iš savo tėvų girdėjau pasakojimus apie pigią ~1992 m. Čekoslovakiją ir kai pats Prahą lankau pirmąkart 2000 m. daugelis turistų ten buvo iš aplinkinių valstybių.

Prahos Rotušė Senamiesčio aikštėje

Tie laikai toli praeityje – dabar jau niekam nerūpi, kad Praha Rytų Europoje. Turistų minios – ir kainos – jos centre rungiasi su Roma, Paryžiumi, Londonu. Praha jau labiau lankoma, nei Barselona ar Milanas. Ji pilna ir indų, arabų, o kinų ir korėjiečių turistų jau tiek, kad užrašai vitrinose – ir jų kalbomis.

Kinų turistus Prahos Senamiesčio aikštėje gundo fotografuotis ‘pandos’

Keliautojai į Prahą – dviejų, labai skirtingų tipų. Vienoje pusėje – „kultūros rijikai“, kuriems rūpi nuostabieji pastatai, rūmai, bažnyčios, muziejai, žymiųjų Prahos menininkų sukurti paveikslai ir muzika. Kitoje pusėje – pramogautojai. Bernvakarių ir mergvakarių, anglų ir vokiečių draugelių kompanijų eilės, iki gilios nakties siaučiančios Prahos gatvėse, landžiojančios iš baro į barą, striptizo klubo į striptizo klubą.

Eilinis mergvakaris netoli Karlo tilto. Vasaros savaitgalio vakarą išėjęs pasivaikščioti tokių galėdavau pamatyti keliolika ir kone visų jų dalyviai kalba ne čekiškai

~1995 m. pirmuosius pramogautojus į Prahą priviliojo pigus geras čekiškas alus. Jis vis dar geras – bet tikrai nebe pigus. Šiandienė Praha pramogautojus traukia kaip reta kur įvairiomis pramogomis, naktiniu gyvenimu („siaubo baras“? Prašom. Maudynės alaus vonioje? Prašom. Naktinė ekskursija po barus su marškinėliais „Prague drinking team“? Prašom).

Limuzinas, vežantis į naktinį klubą

Nusibodo limuzinai ar velomobiliai-barai? Jūsų bernvakario paslaugoms visa pseudosenovinių automobilių flotilė. Tailandietiško masažo salonai beveik gatvėje (su masažuotojomis iš Tailando). Kankinimų, šokolado, Apple technikos muziejai ir net – būsimų jaunikių ir nuotakų džiaugsmui – vienintelis pasaulyje sekso mašinų muziejus.

‘Antikvariniai’ Prahos automobiliai, iš tikrųjų specialiai gaminami šiai pramogai (tai akivaizdu net ir nenusimanančiam automobiliuose)

Aišku, visa tai neturi nieko bendro su Praha ar Čekija. Bet kitur to nėra ar yra gerokai mažiau, todėl vakariečių jaunimas linksmam savaitgaliui labiau nei kada seniau renkasi būtent Prahą. O vyresniems, turtingesniems – visa aibė gražių, skoningų restoranų.

Stilingas restoranas Prahos senamiestyje

Prahos grožybės, kur turistų mažiau

Turistų minios ir turistinės kainos pradeda varginti. Laimė, nors ir brangesnė už Lietuvą, Čekija dar nėra Vakarų Europa, ir paėjus toliau nuo pagrindinių turistinių arterijų kainos krenta kartais. Vandens buteliukas prie Prahos rūmų gali kainuoti 5 eurus, o papėdėje – eurą, toliau – dar pigiau.

Praretėja ir turistų minios, o lankytinos vietos, kad ir ne tokios garsios, vis viena turi mažai lygių.

Eilė prie Prahos pilies. Norint patekti į šį miesto rajoną reikia prieiti metalo detektorių – tikrą butelio kakliuką

Štai lygiagrečiai Karlo tiltui driekiasi kitas Legii tiltas. Vaizdai nuo jo ne mažiau nuostabūs – greta Nacionalinis teatras, o per vidurį tilto – Strželecki sala-parkas pasivaikščiojimui su irgi gražiais vaizdais.

Už poros tiltų nuo Karlo tilto jau gali sau turėti erdvės net ir sezono įkarštyje

Be Senamiesčio aikštės, Praha turi kitų nuostabių aikščių – ilgą Vaclovo aikštę, Malostranske aikštę anapus Vltavos nuo senamiesčio.

Prahos Vaclovo (Venceslaus) aikštė. Gale – Nacionalinis muziejus.

Be Prahos pilies ir Šv. Vito katedros, Praha turi begalę kitų puošnių interjerų, pavyzdžiui, Strahovo vienuolyno biblioteką. Pamatęs vasaros savaitgalio eiles prie Šv. Vito katedros, verčiau nuėjau ten…

Strahovo vienuolyno biblioteka Prahoje

Ir vaizdai nuo Prahos pilies kalno net nėra nuostabiausi mieste. Gražu pasižiūrėti nuo postmodernistinio Šokančio pastato stogo ar postamento, kur kadaise stovėjo aukščiausias paminklas Stalinui. Bet gražiausia dairytis nuo Petržino kalvos parko. Nes iš šių vietų matosi ir pati Prahos pilis, Šv. Vito katedra.

Šokantis pastatas Prahoje. Ant jo stogo yra baras-apžvalgos aikštelė. Apsimoka pirkti pigiausią gėrimą: vien bilietas į aikštelę dar brangiau

Parke stovi 1891 m. Petržino apžvalgos bokštas – mėginimas nukopijuoti Paryžiaus Eifelį, apie kurį papasakojo Prancūzijos sostinę aplankę to meto Prahos turistai. Bokšto papėdėje – šimtametis kreivų veidrodžių pastatas, dar viena išlikusi XIX a. pramoga.

Aš su žmona originaliuose XIX a. kreivuose veidrodžiuose

Tada Praha buvo be galo turtingas Austrijos-Vengrijos imperijos miestas, ir tai matosi kiekviename to meto pastate, gatvėje ar jas jungiančiuose kiemuose, kuriais turistai ir vietiniai kerta kampus. Ir Praha buvo pakankamai įtakinga, kad jos legendos išplistų po visą pasaulį: Prahos kūdikio stebuklingos skulptūros, kurios originalas – Prahos Karmelitų bažnyčioje – kopijų pilna visa Lotynų Amerika, ne tik visi pasaulio žydai žino Prahos žydų legendą apie Golemą ir t.t.

Prahos krantinė

Tada Praha buvo ir meno miestas, o vienas garsiausių jos menininkų buvo Alfonsas Mucha, savo spalvingu menu įkvėpęs visą to meto Vakarų pasaulį. Yra Prahoje Muchos muziejus, yra ir didžiuliai Veletržni rūmai – viso anų laikų čekų ir slovakų meno ekspozicija.

Veletržni meno muziejuje

Menu Praha mėgina stebinti ir šiandien – daugiausia moderniomis skulptūromis. Jos nedidelės, bet jų daug. Vienos jų prasmingos (pvz. Paminklas komunizmo aukoms – tolydžio nykstantis žmogus), kitos, atrodo, tiesiog skirtos patekti į keliautojų ir pramogautojų „Instagram“ paskyras (pvz. King Kongas su išverstu „organu“ ar žemėje „paskendusi“ tanketė).

Statula King Kongo kiaušiniai

Turistus iš Vakarų dar žavi (ar įdomiai baugina) ir sovietinė Prahos praeitis. Sovietinės represijos, Prahos pavasaris 1968 m., kuomet Čekoslovakija pamėgino atsiriboti nuo Sovietų Sąjungos, bet buvo palaužta sovietinių tankų. Tokie ieško sovietinės architektūros ir monumentų, o pagrindinė pažiba jiems – Lenono siena, ant kurios čekai socializmo laikais vis slapta nupiešdavo Džoną Lenoną, o jų vaikai ar vaikaičiai politinius atsišaukimus ten rašo iki šiol. Rašo ir turistai: vykstant 2019 m. Honkongo protestams, vyko tikra “išpurškimų ir išbraukimų” kova tarp honkongiečių ir kitų kinų.

Lenono siena

Prahos šou – gimsta naujos tradicijos

Praha – ne vien istoriniai pastatai ir nauji barai. Praha gyva daug kuo.

Kiekviena iš trijų svarbiausių Prahos lankytinų vietų turi savo kasdienį „šou“. Prahos pilyje tai – sargybos pasikeitimas (kas valandą, bet ilgiausias ir įdomiausias – 12:00). Ant Karlo tilto – visokiausi „gatvės menininkai“. Senamiesčio aikštėje – senasis astronominis laikrodis. Kas valandą jo figūrėlės surengia minispektaklį: sukasi dvylika apaštalų, griaučiai-mirtis muša varpą.

Pagrindinis sargybos pasikeitimas (vidurdienį) prie Prahos rūmų

Šituos „tradicinius šou“ vasaromis žiūri tokios turistų minios, kad sunkiai artyn beprisigrūsi. Gal todėl jie man nepasirodė superįspūdingi. O gal todėl, kad tiesiog laikas bėga: dabar XXI a. ir XV a. stebuklingu atrodęs miesto laikrodis ar žygiuojantys kareiviai jau nuobodoka.

Minios turistų spiečiasi prie garsiojo Astronominio laikrodžio. Pagrindinė žvaigždė čia: laikrodžio sukūrimo data. Juk jis pastatytas anksčiau, nei įvyko Žalgirio mūšis… Ir simbolizmas: Tiesa, atėjus XX a., laikrodis pasikeitė. Godumą kažkada simbolizavo žydų pirklys, bet ‘politkorekciniais motyvais’ jis nuimtas

Bet „gyvoji Praha“ tuo nesibaigia. Kultūros mylėtojams dalinamos skrajutės su kvietimais į bažnyčias. Ne, ne į mišias – visur gausybė klasikinės muzikos koncertų. Daugelio svarbiausių pasaulio muzikos kūrinių autoriai patys gyveno ar lankėsi Prahoje – galima, pvz., pasiklausyti „vargonų, kuriais grojo Mocartas“. Juk Praha XIX a. priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai ir konkuravo su Viena ar Budapeštu – tad kiekvienam garsiam austrui ir Praha buvo nesvetima.

Viena įspūdingų Prahos bažnyčių (Šv. Mykolo Malostranske aikštėje)

XX a. Prahoje išplito nauja meno rūšis – Juodų šviesų teatras (angl. Black light theater). Scenos priekis ten apšviestas įprastai ir jame vaidinamas pantomimos spektaklis, o scenos galas – ultavioletine šviesa, todėl ten matosi tik specialiais dažais nudažyti daiktai. Šiuos daiktus it marionetes valdo „lėlininkai“ – atrodo, kad jie skraido, patys yra lyg spektaklio herojai. Tokia „magija“ itin patinka vaikams. 2019 m. teko laimė sėdėti Srnaco teatro spektaklyje greta režisieriaus Jržio Srnaco, kuris dar 1959 m. pastatė pirmąjį „juodų šviesų spektaklį“ ir sukūrė šią meno formą. Dabar Prahoje jau ~10 juodų šviesų teatrų – šis menas labai tinka turistams, nes kalbos mokėti nereikia.

Juodų šviesų teatras. Atrodo, kad juda daiktai, nes jų valdytojai – nematomi.

Na o po ~2000 m. Prahoje pramogų, šou, patirčių turistams kiekiai ir įvairovė augo geometrine progresija – niekaip neišvardysi visko, kas siūloma, belieka ieškoti internete ar dairantis. Vien Vltavos upėje kiek pramoginių laivų!

Vienas gausybės pramoginių laivų Vltavoje. Galimi kruizai su vakariene, plaukimai vandens dviračiais ir t.t.

Kaip atvykti į Prahą ir ką dar lankyti Čekijoje

Tiesioginių skrydžių į Prahą iš Lietuvos nebėra, tad daugelis lietuvių (ir aš visus kartus) čia atvyksta automobiliu. Praha nėra labai automobiliams draugiškas miestas: daug parkavimo vietų centre rezervuotos gyventojams, likusios mokamos beveik visuomet, net prekybos centruose, būna, nemokama tik pirma valanda. Apsisprendėme pastatyti toliau centro ir ateiti ar atvažiuoti metro. Metro linijos yra trys ir, nors kiek atsiduoda sovietmečiu, yra greičiausias būdas keliauti po Prahą. Antras – tramvajai. Bet kai Prahos centras toks gražus, kartais verčiau norisi eiti kad ir kelis kilometrus, dairytis.

Bokštas Karlo tilto pradžioje. pamatai, jei užverti galvą

Jokia kita Europos sostinė tikriausiai taip neužgožia visos likusios šalies, kaip Praha. Nors Prahoje gyventojų – 2,5 mln. ir tai tėra vos 24% iš visos Čekijos 10,5 mln., daugeliui turistų Čekija tai Praha. Net „Lonely Planet“ kelionių vadovas po Čekiją vadinasi „Praha ir Čekija“ (žodis „Praha“ didžiausiomis raidėmis, „Čekija“ – mažomis). Tarp pirmuose tos knygos puslapiuose surašytų „10 įspūdingiausių Čekijos vietų“ net devynios yra Prahoje.

Prahos senamiesčio gatvė

Tačiau taip yra ne todėl, kad likusi Čekija visiškai neverta dėmesio – tiesiog todėl, kad Praha yra šitoks pasaulio stebuklas. Likusi Čekija pilna gražių miestelių, UNESCO paveldo ir kitų gėrybių. Kai kurios – pvz. Karlšteino pilis yra beveik Prahos priemiesčiuose ir paprasta ten nuvažiuoti iš Prahos bei grįžti. Kitos reikalauja poros dienų ekskursijos. Apvažiavęs Čekiją supratau: nuvykus ten savu automobiliu, turint „nuosavus ratus“ tikra nuodėmė grįžti aplankius vien Prahą.

Karlšteino pilis Prahos priemiesčiuose

Apie Čekijos įdomybes už Prahos ribų – sekantis mano straipsnis.

Čekijos lankytinų vietų žemėlapis (su mano įvertinimais). Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Čekiją. Prahos lankytinos vietos ir jų įvertinimai – dešinėje žemėlapio pusėje.

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Visi kelionių vadovai po Vidurio Europą (Lietuvos apylinkes)

• Bulgarija – grožybės niūrioje šalyje
• Čekija – tai ne vien Praha! ir Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Estija – laukinė gamta ir modernūs miestai
• Latvija – 10 skirtumų nuo Lietuvos ir Ryga – Pabaltijo didmiestis
• Lenkija - Varšuva – atstatytas mūsų karalių miestas ir Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Rumunija – pasakiškiausia Europos šalis
• Vakarų Ukraina – lietuviškos pilys, ukrainietiška viltis

Bulgariją, jos kurortus lietuviai puikiai žino dar nuo sovietmečio. Daug kas Bulgarijoje panašu iki šiol – iš visų naujųjų Europos Sąjungos šalių, Bulgarija mažiausiai pažengė nuo “anų laikų” ir yra pati skurdžiausia.

Nors Bulgarija tikriausiai niekad netaps pasauliniu traukos tašku viso pasaulio turistams, pažvelgus toliau trupančių socialistinių daugiabučių gali rasti įdomybių ir čia. Be kurortų ir pakrantės – nuostabios cerkvės ir stačiatikių vienuolynai, gražūs senoviniai miesteliai, idiliškos kalvos. Ir net gigantomaniški komunistiniai memorialai, nebaigti statyti štabai turi savų gerbėjų.

Tačiau Bulgarija nėra šalis, kur galėtum tikėtis nuvažiavęs į eilinį miestą rasti ten nuostabų senamiestį. Reikia žinoti, kur važiuoti, ir tikiuosi šitas straipsnis padės.

Bulgarijos kontrastai Šumeno mieste – nebaigtas komunistinis paštas pagrindinės gatvės gale

Sofija, retai lankoma sostinė

Bulgarijos sostinė Sofija gerai atspindi visą Bulgariją: mieste yra keletas tikrai gražių vietų, tačiau ištisi jo rajonai komunistų nuobodžiai perstatyti. Visgi, yra kelios vietos, po kurias smagu pasivaikščioti. Pavyzdžiui, Serdika metro stoties apylinkės, apsuptos didingų stalininio stiliaus pastatų, kur įsikūrusios įvairios ministerijos.

Stalininės architektūros Sofijos politinė širdis

Įspūdingiausia Sofijoje – Šv. Aleksandro Neviškio katedra, kurią 1882-1912 m. bulgarai pastatė kaip padėką Rusijai už pagalbą kare su turkais. Net architektas – rusas. Viduje stebina realistinės freskos – iš stačiatikių cerkvių paprastai tikiesi vien paauksuotų ikonų.

Šv. Aleksandro Neviškio katedra Sofijoje

Bojanos priemiestyje stūkso tikra Neviškio katedros priešingybė – mažytė Bojanos kaimo (vėliau tapusio komunistinės nomenklatūros priemiesčiu) cerkvytė. Ji irgi garsėja freskomis – tik gerokai senesnėmis, X-XI amžių, įrašytomis į UNESCO paveldo sąrašą.

Bojanos kaimo cerkvytė – menka jos išorė nė iš tolo neatskleidžia, koks didingas vidus. Tiesa, komunistiniais laikais cerkvė uždaryta, veikia tik kaip muziejus

Sofijoje daug kas “kaip Lietuvoje kažkada”. Štai už parkingą centre gali atsiskaityti darbininkams, kurių po vieną pasamdyta prie kiekvienos mokamo parkavimo atkarpos – jie pardavinėja nutrinamus bilietus. Algos mažos, gal pigiau, nei automatas? Pardavęs bilietą mums rado galimybę prisidurti: neturėjome grynų levų, taigi, paprašė dvigubai didesnės sumos eurais.

Aplink Sofiją – kalnai ir vienuolynai

Sofija yra apsupta Pirino kalnų ir daugelis keliautojų joje neužsibūna, nes 150 km atstumu aplink Bulgarijos sostinę rasi kur kas įdomesnių vietų. Įžymiausia – Rilos vienuolynas, įkurtas dar 927 m. Tarp jo dryžuotų celių pastatų (kad ir XV a. perstatytų) ir cerkvės gali mėginti pajusti Bulgarijos stačiatikių bažnyčios svarbą ir senumą. Bulgarijos patriarchas pagal eiliškumą yra penktasis po “keturių senųjų patriarchų”: Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos ir Jeruzalės. Bulgarijos stačiatikybė gerais 500 metų senesnė nei, tarkime, stačiatikybė Rusijoje – ir net kiriliką, Rusijoje naudojamą raidyną, sukūrė du bulgarai šventieji Kirlas ir Metodijus.

Rilos vienuolynas

Dar toliau į pietus nuo Rilos vienuolyno – Bansko slidinėjimo kurortas. Bet ypatingesnė gamta į šiaurę nuo Sofijos – Belogradčiko uolos. Tiesa, pasaulio stebuklų ten neverta tikėtis, ne Meteora tai ir ne Džangdziadzie. Bet Bulgarijos gamta gali sužavėti savo paprastumu, skirtingomis spalvomis skirtingais metų laikais: ypač žavu buvo, kai Bulgarijoje lankiausi rudenį, kalvoms ir kalnams pageltus, parausvėjus.

Belogradčiko uolos

Romėniška Plovdivo ir Varnos istorija

Bulgarų vardas paminėtas gerokai seniau, nei lietuvių, ir jie ištisus šimtmečius kovėsi (čia sėkmingai, čia nelabai) su Bizantijos (Rytų Romos) imperija. Dar prieš tai šios žemės buvo Romos Imperijos provincija.

Tiesa, tie laikai paskendę praeities miglose. Net bulgarų giriamas antro pagal dydį šalies miesto Plovdivo romėnų teatras, nors romantiškas, truputį dirbtinokas, apsuptas komunizmo eros pastatų. Bet kitur gi Bulgarijoje rasi nebent kokius archeologų atidengtus pamatus, kur nelabai net suprastum, kokie pastatai stovėjo, jei ne paaiškinimai. Ir archeologines iškasenas muziejuose, tokiuose kaip Varnos archeologijos muziejus. Nieko panašaus į kaimyninių Graikijos ar Turkijos antikinius metropolius.

Romėnų pirčių liekanos tarp šiuolaikinių Varnos daugiabučių

Vienas senovinis Bulgarijos unikalumas – Trakijos valdovų kapai. Senovės graikai manė, kad trakai buvo antra pagal gausumą pasaulio tauta po indų. Greičiausiai jie klydo, bet Bulgarijoje gyvenusių trakų valdovų kapai rodo juos bent jau buvus vienais turtingiausių. Deja, į, kiek skaičiau, vieną įspūdingiausių, UNESCO pripažintą Švestario pilkapį patekti nepavyko: “Uždaryta” – bulgariškai sakė prižiūrėtojas. Taip ir nesupratome kodėl, nes buvo darbo metas. Mažai turistų pamėgtos vietos turi pliusų (nėra minių), bet nestokoja ir minusų: užsidaro ir niekam nerūpi… Buvo žiema – vasarą gal tokių problemų mažiau, nes vasarą atvažiuoja turistai iš Bulgarijos pajūrio.

Švestario pilkapis. Artyn nesinorėjo eiti ir dėl piktų šunų

Bulgarijos pajūris ir nostalgiški jo kurortai

Bulgarijos pajūris yra ta vieta, kurią aplanko daugiausiai turistų. Daugelis jų iš Rytų Europos. Tarp kitų komunistinių šalių, Bulgarija buvo pati draugiškiausia Sovietų Sąjungai – todėl Sovietų Sąjunga noriau ten išleisdavo savo piliečius, kuriuos išleisti į tolimesnį užsienį bijojo. Nes žinojo – Bulgarijoje prieglobsčio jie tikrai nepasiprašys.

Šitaip, labiau iš reikalo, Bulgarija mūsuose įgijo “kurortinės šalies” reputaciją, kuri dar kažkiek tęsiasi: net tiesioginiai užsakomieji reisai į Bulgariją būna. Aišku, šią šalį jau seniai nukonkuravo Turkija (ten poilsiauja 10 kartų daugiau lietuvių, nei Bulgarijoje), Egiptas (ten poilsiauja 4 kartus daugiau lietuvių), Vakarų kurortai.

Pajūrio klubai Varnoje. Čia galima linksmintis beveik paplūdimyje

Pabuvojus tiek Turkijos, tiek Bulgarijos kurortuose, man aišku, kodėl. Bulgarijos pajūrio miestai – pavyzdžiui, Varna – kamuojami tokių pačių problemų, kaip ir kiti šalies miestai: senamiesčius “išdraskė” komunistinė architektūra, daugybė pastatų apleista. Man jie nelabai jaukūs, tačiau, negaliu paneigti, kad turi tam tikros nostalgiškos dvasios, kažkiek primena kokių 1995 m. Palangą. Eidamas Varnos pajūrio bulvaru, pro seną XX a. pradžios akvariumą, pro karinę techniką jūrų muziejaus kieme, lunaparkus kažkaip mintimis grįžti į Lietuvos pajūrį ir kurortus tais laikais, kai vakarietiški dalykai juose dar nebuvo galutinai nustelbę rytietiškų, kai Lietuvos žmonės tik atradinėjo būdus linksmintis “europietiškai”.

Varnos akvariumas

Beje, daug ką Varnoje – pajūrio bulvarą, archeologijos muziejų – įkvėpė ne kas kitas, o lietuvių tautos patriarchas Jonas Basanavičius, gyvenęs Bulgarijoje 25 metus, buvęs Varnos miesto tarybos nariu; jo garbei yra du paminklai, pavadinta gatvė (“Ivan Basanovič”). Bet anie kurorto gimimo laikai irgi matosi tik iš kai kurių senų gražių fasadų.

Varnos senamiestis. Tiesa, vidurinio pastato fasadas gerokai subjaurotas frizuose iškalus naujus langus – atrodo, tai nekontroliuojama, arba korupcija Bulgarijoje sprendžia viską

Pats didžiasuias tarp Bulgarijos pajūrio kurortų, tikra šalies vizitinė kortelė – Slančev Briagas. Tiksliau, Saulėtoji pakrantė, nes kurorto pavadinimas visuomet specialiai verčiamas į kiekvieną kalbą, kad visi suprastų (anglakalbiams tai – Sunny Beach)… Šis kurortas išskirtinis tuo, kad pastatytas “nuo nulio” ~1958 metus užstačius ilgą paplūdimį viešbučių ir sanatorijų eile. Lankiausi ten ne sezono metu – didžiulis miestas visiškai negyvas, šviesoforai išjungti, viskas uždaryta – net “Subway” restoranai. O vasarą viskas ūžia…

Saulėtosios pakrantės fragmentas žvelgiant nuo Nesebaro

Šalia Saulėtosios pakrantės – vienas gražesnių Bulgarijos miestelių Nesebaras, kadaise stovėjęs saloje, dabar sujungtas su krantu. Senuose jo pastatuose – jau ne masiniai viešbučiai. Ir visur pilna cerkvių – apgriuvusių, sugriuvusių. Kadaise miestelis buvo graikiškas, bet ilgainiui gyventojai išsilakstė ir tik XX a. jis atgimė kaip kurortas.

Nesebaro senamiestis

Kiti gražesni Bulgarijos miesteliai nuo jūros atokiau – tai senoji sostinė Veliko Tarnovas ir Koprivštica, pilna XIX a. Bulgarijos tautinio atgimimo laikų pastatų. Tada Bulgarija paskelbė nepriklausomybę nuo Osmanų Imperijos, tapo laisva šalimi. Tai irgi turėjo įkvėpti Basanavičių: gal čia jis įgijo pasitikėjimo savimi ir Lietuva – jei nedidelė Bulgarija galėjo nugalėti Osmanų Imperiją, kodėl Lietuva negali išsivaduoti nuo Rusijos Imperijos?

Koprivšticos namai

Bulgarijos miestai turistus traukia niūrumu

Pavienių “paprastų įdomybių” galima rasti daug Bulgarijos miestų (pvz. Besarabovo vienuolynas uolose prie Rusės ar Vidino tvirtovė) – kita vertus, aplinkinėse šalyse visa tai didingiau.

Besarabovo vienuolynas olose. Dar yra bent keli vienuoliai

Šiaip palyginus su pajūrio miestais ir tais keliais turistiniais miesteliais, daugelis “eilinių Bulgarijos miestų” šalies gilumoje – daug liūdnesni. Puikus pavyzdys – Šumenas – dešimtas pagal dydį šalies miestas, turintis 76 000 gyventojų. Miesto centrinę aikštę užgožia nebaigtas statyti brutalistinis centrinio pašto bokštas, it koks parazitas apsupęs seną pastatą. Apleistas barokas – romantiška, apleistas funkcionalizmas – skurdas, o apleistas brutalizmas – siaubas…

Apleistų pastatų pilna Šumeno miesto centrinė aikštė

Šalia – neveikiantis centrinis viešbutis. Ieškojome kur pavalgyti, bet didžiulėje centrinėje aikštėje atidarytas radome tik dėvėtų drabužių parduotuves, lombardą, “prekes už vieną levą”. Saulė leidosi, žmonių labai mažai – kaltintum emigraciją, juk Šumene kažkada gyveno 100 000 žmonių, bet kad iš Lietuvos dar daugiau emigravo, o kokių Šiaulių ar Panevėžio centrai neatrodo taip kraupiai liūdnai. Matyt, daug lemia ir šalies turtingumas: Lietuva už Bulgariją turtingesnė.

Nebaigtas statyti pašto bokštas iš arčiau – ir tai tik vienas kelių nebaigtų statyti pastatų toje aikštėje

Gatvėje radome išmestą “McDonald’s” maišelį – “negi čia gali būti McDonald’s?”. Ne, nėra; kažkas tą maišelį buvo iš kažkur atsivežęs. Galiausiai, paieškoję internete, radome vieną restoraną – bet buvo užsakytas šventei (nenuostabu, kai jų taip mažai). Nuėjome į kitą – irgi užsakytas, bet dar spėjo mus aptarnauti iki šventės pradžios. Tas restoranas įrengtas viešbutėlyje – tokių, nedidelių, gausu, daugelis jų pasižymi kaip niekur kitur kičiniais interjerais, tarsi bet koks blizgesys, ryškumas, lubų karnizas, modernus daiktas automatiškai, nė nederinus su aplinka, spinduliuotų prabangą (pranoksta net kiču garsėjančią Rumuniją).

Kičinis viešbučio Bulgarijoje interjeras

Ant kalno virš Šumeno kyla Paminklas Bulgarijos 1300 metų jubiliejui. Iš išorės – kažkokia beprasmė betoninė piramidė. Bet susimokėjus už bilietą ir užėjus vidun išvysti mozaikas, Bulgarijos valdovų skulptūras, kažkodėl iš pirmo žvilgsnio primenančias fantastinį filmą. Toks buvo komunistinės Bulgarijos stilius (monumentas statytas 1981 m.)…

Bulgarijos 1300 metų jubiliejaus memorialas iš šono

Tokie niūrūs Bulgarijos miestai ir monumentai Vakaruose turi gerbėjų, kurie moka didžiulius pinigus už ekskursijas po “komunistinę Bulgariją”. Nėra tiek daug pasaulyje vietų, kur tai gali taip slėgti (o juk paminklai statyti, kad pašlovintų). Bulgarijos 1300 metų jubiliejaus paminklas Šumene dar gražus, prižiūrėtas – nes jis, nors statytas komunizmo eroje, nešlovina komunizmo. Kiti gi to paties meto paminklai apleisti, palikti likimo valiai: griauti – brangu, remontuoti – nėra ko.

Simboliškos skulptūros memorialo viduje

Komunistinis “paveldas” – Bulgarijos koziris?

Nors bulgarai gal norėtų savo šaliai kitokios reputacijos, kol kas ji sunkiai gali kurortais pakonkuruoti su Turkija ar Egiptu, romėnų griuvėsiais – su Italija, Graikija, Turkija, senamiesčiais ar prekybos centrais – su daugeliu Europos šalių.

Nesebaro pakrantė

Kas ją daro išskirtine, bent jau Europos Sąjungoje – komunizmo palikimas. Vakariečiams “tamsiojo turizmo” gerbėjams (ar gal net ir mūsų kraštų jaunimui) jis toks kraupiai įdomus. Rytų Europos žmonėms, ypač vyresniems, tuo tarpu – nostalgiškas, net praktiškai naudingas (pvz. daugybė žmonių Bulgarijoje moka rusų kalbą). Rusams tikriausiai dar žavesnis: seniai kur iki Bulgarijos kurortų bemačiau iškabintas languose šiuolaikines Lenino, Stalino nuotraukas.

Į tokius vaizdus, kaip šis Sofijoje, krypsta Vakarų turistų objektyvai

Po Bulgariją keliavau tris kartus. Pirmą kartą dar 2004 m. savaitgalį skubiai lankiau svarbiausias šalies vietas – šalis paliko geresnį įspūdį. Pastarąjį kartą 2019 m. lankiau ir Bulgarijos “užnugarį”, be to, žiemą, ir įspūdis buvo gerokai slogesnis. Gal lėmė ir tai, kad Lietuva per tą laiką nuėjo daug didesnį kelią pirmyn, nei Bulgarija – tad mano lūkesčiai, matyt, nejučia išaugo. Tai, kad Bulgarijoje per tą laiką pastatyta daugiau “McDonald’s”/”Hesburger” ar kiek pagerėjo keliai (vis tiek ne tiek, kiek kaimyninėse šalyse) – taip labai nežavi. Tikriausiai keliaujant po Bulgariją verta iš anksto susirasti, kas domina, ir neišklysti iš kelio, būti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku – tuomet šalis pasirodys įdomi.

Bulgarijos lankytinų miestų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Bulgariją

Visi kelionių vadovai po Vidurio Europą (Lietuvos apylinkes)

• Bulgarija – grožybės niūrioje šalyje
• Čekija – tai ne vien Praha! ir Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Estija – laukinė gamta ir modernūs miestai
• Latvija – 10 skirtumų nuo Lietuvos ir Ryga – Pabaltijo didmiestis
• Lenkija - Varšuva – atstatytas mūsų karalių miestas ir Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Rumunija – pasakiškiausia Europos šalis
• Vakarų Ukraina – lietuviškos pilys, ukrainietiška viltis