Budapeštas – toks ypatingas, kad po daugelio trumpų apsilankymų, nutariau grįžti ilgesniam laikui.
Kodėl manau, kad šis miestas – vienas gražiausių ir įdomiausių Europoje? Visas ypatingas jo vietas ir patirtis sudėjau į vieną straipsnį…

Budos senamiestyje ant kalno
Budos ir Pešto didybės viena už kitą gražesnės
Kokia būtų viena vieta, kurioje Budapešto dvasios daugiausia? Prispaustas prie sienos ištarčiau: Žvejo bastionas ant Budos kalno. Nes kai stovi jo viršūnėje, tau už nugaros – Budos senamiestis su Motiejaus bažnyčia, Budos pilimi. O prieš akis – galingas Dunojus ir įstabūs vaizdai į Peštą. Kadaise ties Vengrija susidurdavo du pasauliai – valdomi krikščionių ir musulmonų – o Budos įgula stebėdavo žemumas, ar neateina priešai. Kadaise Buda ir Peštas buvo atskiri miestai. Ir ligi šiol jie turi savo veidus, vienas už kitą gražesnį.

Vaizdas nuo Žvejo bastiono
Buda – kalvota, o Peštas – lygus. Budos senamiestyje – viduramžiškai ankštos gatvelės, kur ribojamas automobilių eismas, o Pešte – ilgi, tiesūs bulvarai, gigantiški puošnūs daugiabučiai-rūmai, statyti XIX-XX a. sandūroje. Tada buvo Budapešto – ir Vengrijos – aukso amžius. Tada Vengrija iškovojo autonomiją nuo Austrijos ir siekė, kad Budapeštas prilygtų Vienai. Tada pastatė vieną didžiausių pasaulyje parlamentų, pranokstantį net Londono. Tada – 1896 m. – įrengė Varosliget parką su viduramžiškai pasakiška Vaidahuniado pilimi. Ir pirmąją metro liniją žemyninėje Europoje, tarp kurios stotelių metalinių kolonų dar galiu pasijusti it grįžęs šimtmečiu atgal. Visa tai sukurta Vengrijos tūkstantmečiui – mat būtent 896 metais vengrai, „paskutinė Europos tauta“, galutinai nustoję būti klajokliais, įkūrė savo valstybę…

Budapešto parlamentas
Bet man net labiau nei garsiausieji Pešto pastatai aną didybę atskleidžia eiliniai daugiabučiai, kino teatrai, universalinės parduotuvės, mokyklos. Lietuvoje tais laikais nebent bažnyčios statytos tokios didžiulės – o ten kiekvienas pastatas toks. Labai smagu vaikštinėti užvertus galvą į bareljefus, į vengrų mitologijos įkvėptas skulptūras fasaduose, į spalvingomis Zsolnay plytelėmis puošus stogu. Kai daugelis gatvių gerokai per siauros aukštiesiems pastatams, tuos stogus normaliai mato nebent paukščiai (ir dronai) – bet joks save gerbiantis Vengrijos aukso amžiaus architektas nebūtų palikęs jų neišbaigtų vien dėl šito… Net senosios „apleistos“ reklamos, kabančios pagrindinių Pešto prospektų daugiabučių, traukia akį. Šiuolaikinės reklamos, uždengusios ištisus fasadus, net langus, tiesa, erzina.

Reklamomis uždengti senieji Pešto pastatai
Labai mėgstu Budapešte apsistoti Airbnb viename tų vengriškos secesijos stiliaus pastatų, kuriais garsieji Vengrijos architektai Iodionas Lechneris [Ödön Lechner], broliai Vago, bandė “nukirsti” Vieną, Paryžių ir praeities didybę. Štai kartą savaitei apsistojome šešių aukštų Gutenbergo pastate, kurį 1907 m. pasistatė Budapešto spaustuvininkai. Viskas ištobulintai – grindyse pastato herbai, vitražai duryse, lauko koridoriai su durimis į butus… Aišku, istorija viską „mėtė ir vėtė“ – 1948 m., kai Vengriją valdė komunistai, 38 prabangūs butai išdalinti į mažus siaurus, puošniojo teatro nebėra, fasadas aptrupėjęs… Kai koks nors miestas teturi vieną tokį didingą pastatas, jis puoselėjimas, bet kai Budapešte tokių tūkstančiai – visiems dėmesio neužteks. Bet užtat gali pasijusti atradėju – smagu, kad ir tik vienas buto kambarys buvo šildomas…

Gutenbergo pastato vidinio kiemo koridoriuose (įprastuose to laiko Budapešto daugiabučiams)
Budapeštas vis dar diktuoja Europos madas
Tų senųjų pastatų Budapešte tiek daug, kad daugybė iki šiol iš viso apleisti. Ypač buvusiame Žydų gete netoli didžiausios Europoje sinagogos. Daug žydų išžudyti per holokaustą, kiti paskui emigravo į Izraelį, o ten gyvenę vengrai irgi apleido tą trupantį rajoną…

Pro sugriuvusio daugiabučio lango kiaurymę
Bet po to, kai 1989 m. Vengrija išsilaisvino iš diktatūrų pančių, tasai rajonas atgimė naujai, netikėtai. Apleisti daugiabučiai vienas po kito virto… griuvėsių barais, (romkocsma, „ruin bar“). Naujieji tokių pastatų, kaip legendinis Szimpla Kert, šeimininkai nieko neremontavo – tiesiog prinešė visokių senų baldų, rakandų, išmestų daiktų – ir ėmė prekiauti gėrimais. Iš pradžių, ~2002 m. Vengrijoje, tokį išradingumą diktavo ir skurdas – bet dabar tai tiesiog mada. Kiti Vengrijos miestai, net kitos Europos šalys ją mėgdžioja, o turas po Budapešto „griuvėsių barus“, jų slaptus kiemelius ir praeities vaiduoklių kupinus kambarėlius – keliautojo-pramogautojo, bernvakarių, mergvakarių kelionės į Budapeštą ašis. Spalio mėn. nuėję į Szimpla Kert radome jį tokį sausakimšą, kad net nelabai malonu būti… Bet pasiūla didelė: kitame „griuvėsių bare“ jau iš pradžių buvome vieninteliai svečiai, į LEDais nutviekstą apgriuvusį kiemą mus priviliojo tokiomis nuolaidomis gėrimams, kad išėjo pigiau, nei parduotuvėje…

Prie vieno griuvėsių barų
Būtent Budapešto Žydų rajono pigiuose apleistuose rūsiuose atsirado ir pirmieji pasaulyje pabėgimo kambariai – dar ~2010 m. juos įrengė vienas vengras, žaisdavęs tokius žaidimus kompiuteriu. Kai pirmą kartą apie juos išgirdau, norėjau keliauti į Budapeštą vien tam, kad išmėginčiau šią pramogą – tačiau neprireikė, nes jau 2015-2017 m. pabėgimo kambarių Lietuvoje atsidarydavo po vieną per savaitę. Ir tai tikrai ne pirmas „pasaulį sudrebinęs“ vengrų išradimas: 1974 m. vengras Ernio Rubikas išrado Rubiko kubą, iki šiol populiarų Budapešto suvenyrinėse. Sakoma, taip tapo pirmuoju Rytų bloko milijonieriumi, nes pardavė idėją į Vakarus.

Tuščias griuvėsių baras
Galima sakyti, kad net vandens pramogų parkai išrasti Budapešte – du didieji Sečenis ir Gelertas čia jau per 100 metų tūkstantinėm miniom traukia vietinius ir turistus. Tik ten pliuškenamasi ir kaitinamasi ne tarp plastikinių vandens atrakcionų, o didingiausios architektūros rūmuose. Sečenyje dauguma baseinų lauke, Gelerte – viduje, bet visų vandenys šilti arba karšti. Natūraliai, mat Budapeštas stūkso virš gausybės vandeningų olų.

Sečenio vandens pramogų kompleksas (maža jo dalis)
Budapeštas ir Vengrija visad mane žavėjo tuo išradingumu, gebėjimu rasti „savo kelią“ net šiais laikais, kai Vakarų pasaulis supanašėjęs, visi kopijuoja kelis „centrus“, kaip kokį Londoną ar Los Andželą. Tik nedaug šalių geba kurti naujas idėjas ir tradicijas ir dauguma jų Azijoje – Japonija, Pietų Korėja. Maža 9 mln. gyv. Vengrija čia tikrai muša „aukščiau savo svorio kategorijos“, tarsi kokia „Europos Japonija“. Ir senųjų kultūrinių išskirtinumų čia gausu: pavyzdžiui, pavardės rašomos prieš vardą, o sudėtinga kalba (18 linksnių!) nėra nė kiek gimininga jokių aplinkinių šalių kalboms, mat vengrai, kaip klajokliai, tik ~900 m. po Kr. atjojo iš Azijos stepių ir „su visam“ pasiliko vidurio Europoje, slavų ir germanų apsupty.

Vaidahuniado pilis
Vienas naujų Budapešto “polėkių” – žavios natūralaus dydžio žmonių skulptūros ir miniskulptūrėlės, kurių ieško tie turistai, kuriems “standartinių lankytinų vietų” nebepakanka.

Prie statulos Ronaldui Reiganui, kaip praeiviui
Tarptautinis ar tautinis Budapeštas?
Vengrija – viena patriotiškiausių Europos šalių. Čia galingos tautinės minties partijos, pasisakančios prieš masinę imigraciją, iš užsienio ateinančių idėjų diegimą ir už tradicijų saugojimą.
Tačiau Budapeštas – stebėtinai tarptautinis. Gerąja preasme. Čia – puikiausi visokių virtuvių restoranai. Dešimtys vietų paragauti neapolietiškų picų ar korėjietiškų kimči džigė, įvairių indų ar Kinijos regionų virtuvių. Turbūt geriausias miestas Europoje išragauti pasaulio virtuves už prieinamą kainą ir autentiškai! Už kiekvieno tokio restorano, parduotuvėlės stovi imigrantų šeimos. Bet dirbančių, triūsiančių – o ne besitikinčių pašalpų. Jie Budapešte laukiami ir čia dar nėra su imigrantų rajonais Vakarų Europoje siejamų blogybių: nesaugumo, nedarbo. Imigrantai, gėjų klubų daug, net narkotikai buvusiame žydų rajone – to Budapešte yra, bet tai netapę kažkokiom „neginčytinos politinės tiesos vėliavom“, kaip kai kur kitur Europoje.

Didžiausia Europos sinagoga
Bet vengrų virtuvė irgi laikosi stipriai – itin riebūs langošai (tokios „vengriškos picos-čeburekai“), Töltött Káposzta – tarsi balandėliai su raugintais kopūstais ir, aišku, guliašai – tiesa, guliašais čia vadinama sriuba, o tai, kas pas mus vadinama guliašu, yra piorkioltas. Visur gausu paprikos. Taip pat gėrimai – ne tik vietinis geras ir pigus Tokajaus vynas “uždominavęs” visus kitus, bet nepasiduoda stiprus “naminis” brendis palinka, kartusis unikumas.

Vengriški balandėliai
Visoje Europoje Vengrija garsėja gyva tautodaile. Klesti vengriški šokiai, muzika – ir vengrų, ir čigonų, kurių grupes dar nuo Budapešto aukso amžiaus įprasta samdyti šventėms.
Vengrų kultūra persmelkta tokiu liūdesiu. Jį įkūnija tragiško likimo budapeštiečio Režo Šešešo daina “Szomorú Vasárnap”, dėl gausybės jos tariamai įkvėptų savižudybių vadinama “vengrų savižudžių daina” ir parinkta kaip “Šindlerio sąrašo” filmo garso takelis. Kaip sako patys budapeštiečiai, „mes juk pralaimėjome du pasaulinius karus ir dvi revoliucijas“. Bet Budapeštas vis atsistodavo ant kojų. 1848 m., po šimtmečių turkų ir austrų valdžios, vengrai sukilo už nepriklausomybę – pralošė, bet užtat 1869 m. gavo autonomiją, Budapeštas virto viena gražiausių Europos sostinių. Vengrai pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį kartą ir neteko 70% žemių, bandė jas atsiimti per Antrąjį pasaulinį karą kovodami Hitlerio pusėje – pabaigą numanote… Tada įsigalėjo žiaurūs sovietų diriguojami komunistai – 1956 m. vengrai prieš juos sukilo patys pirmieji, net sugebėjo užimti Budapeštą, bet tada atvyko sovietų tankai. Revoliucionierių masinių kapaviečių šiandien pilnos Kerepešio kapinės ir Naujosios kapinės – abiejose po paminklą jiems pastatė ir lietuviai, regėdami Vengrijos kovą prieš komunizmą kaip lietuvių kovos prieš sovietus veidrodį. Naujosios kapinės – šalia pat kalėjimo, kur kalinti ir žudyti revoliucionieriai. Ant paminklų surašytas aukų amžius – daugybė “revoliucionierių” buvo vaikai, o baisiausių to laikmečio istorijų galėjome pasiklausyti Teroro muziejuje.

Lietuvių paminklas Vengrijos revoliucijos aukoms Kerepešio kapinėse
Ir visgi numalšinus revoliuciją prie Vengrijos vairo stojęs Janošas Kadoras negrąžino stalininių žiaurumų, stojo „guliašinis komunizmas“: Budapeštas pagarsėjo kaip „linksmiausia vieta anapus Geležinės uždangos“, vengrai turėjo galimybę keliauti į Vakarus, o 1987 m. Budapešte net koncertavo „Queen“.
Tokia vis pasikartojanti istorija: užsienio jėgos mėgina Budapeštui ką primesti, Budapeštas tarsi „palaužiamas“, bet galiausiai vis tiek „padaro savaip“.

1956 m. revoliucijos kulkų žymės Pešte
Budapeštas ne tik kuria, bet ir saugo. Čia – ir daugiau XIX-XX a. sandūros pastatų nei kitur Europoje. Ir kulkų žymės nuo pat 1956 m. revoliucijos jų fasaduose. Ir net komunistinės sistemos fragmentai, sunykę kitur. Štai močiutė pasakodavo, kad „vaikystėje ji dirbo vaikų geležinkelyje Vilniaus Vingio parke“ – tokių geležinkelių Sovietų Sąjungoje ir aplink būta virš 50, bet daugelis uždaryti. O Budapešte pravažiavome ilgiausiu vaikų geležinkeliu pasaulyje – virš 11 km Budos kalvomis. Net nežinojome, kaip reaguoti – ir keista, ir linksma matyti uniformuotus dešimtmečius ar keturiolikmečius palydovus, bilietų pardavėjus, net stočių viršininkus, švilpuku palydinčius kiekvieną siauruką (tik mašinistai suaugę)… Tai prasidėjo kaip tokia pionieriška alternatyva skautų laužavedystei, bet pergyveno ir patį komunizmą. Kaip ir džeržgiantis lynų keltuvas, nuo kurio „skraidančių kėdžių“ atsivėrė nuostabi Budapešto panorama, kaip ir 1874 m. geležinkelis, kad neriedėtų atgal, sukantis krumpliaratį per trečiąjį bėgį, kaip ir Mementų parkas, kur suvežtos sovietinės skulptūros ir gali pamatyti geležinių Stalino batų kopiją (skulptūrą nudaužė per 1956 m. revoliuciją).

Išlydi vaikų geležinkelio traukinį
Aišku, tas „gebėjimas išsaugoti“ traukia turistų minias, Budapeštas karūnuoja net Kinijos keliautojų „6 Europos šalys per 10 dienų“ tipo ekskursijų maršrutus. Deja, tai reiškia išpūstas svarbiausių vietų kainas. Įėjimas į kokią Šv. Stepono bažnyčią (kurioje – garsioji sudžiūvusi pirmojo Vengrijos karaliaus ranka), Didžiąją sinagogą ar Požeminę ligoninę / šaltojo karo bunkerį (Hospital in the rock) kainuoja daugiau, nei kainuotų net Vakarų Europoje, brangesni pasirodė ir kalėdiniai turgūs. O Niujorko kavinė mažai lygių Europoje turi ir interjero puošnumu, ir kainomis. Bet, nepaisant to, prie jos nuolat nutįsusios eilės ir net kabo siūlymas susimokėti papildomai, kad staliuką gautum be eilės…

Šv. Stepono bažnyčia ir kalėdinis turgus
Laimė, daugelį vietų spėjau aplankyti dar kai Budapeštas nebuvo nugultas turtingų turistų, o ir dabar didžiosios kainos apsiriboja keliomis vietomis – maistas, restoranai Budapešte pigesni, nei Vilniuje.

Langošų restorane
Likusi Vengrija ir minibudapeštai
Mažai Europoje tokių „vieno miesto šalių“, kaip Vengrija. Budapešte – 2 mln. gyv., o antrame pagal dydį Vengrijos mieste Debrecene – vos 200 tūkstančių… Iki Pirmojo pasaulinio karo Vengrija buvo tris kartus didesnė, joje buvo ir Zagrebas, Bratislava, Subotica, Tirgu Murešas, bet šiandien visi tie miestai – anapus Vengrijos sienų, nors kai kuriuose tebegyvena daug vengrų, kurių padėtis kaitina tarptautinius santykius su tomis valstybėmis.

Prie paminklo Jogailai ir Jadvygai Budoje (Jogailos žmona Jadvyga buvo vengrų kilmės)
Vengrijos gamta irgi „ne stebuklai“ – dažnas vengras girs savo „Didžiąją lygumą“ (Puszta) rytuose tarsi ten būtų kokie laukiniai Vakarai, su atšiauriom žiemom ir „beveik kaubojais“ raiteliais – bet šiaip jau ji ne ką tesiskiria nuo Lietuvos. Kalnų Vengrijoje nėra, jūros krantų – irgi, tik „vengrų jūra“ Balatono ežeras, pasaulio mastu ne toks ir didelis.

Niujorko kavinė
Taigi, net knygos turistams apie Vengriją paprastai bent 50% turinio skiria Budapeštui. Ir suprantu kodėl. Keliaujant po kitus Vengrijos miestus niekad neapleido jausmas – „Čia kaip Budapeštas, tik visko daug daug mažiau – mažesni gražieji pastatai, mažesni senamiesčiai“. Ir net kai kurios gražiausių Vengrijos vietų anapus Budapešto labai lengvai pasiekiamos iš jo: už 20 km į šiaurę palei Dunojų gražusis Sentendrės senamiestis, už 45 km prie Slovakijos sienos – Estregomas su savo „pirmąja Vengrijos bažnyčia“. O pakeliui į tą pusę – Budapešto dalis Obuda su romėnų griuvėsiais kurie, tiesa, po kelionių į kokią Italiją ar Artimuosius rytus kiek nuvilia.

Nuostabus secesijos stiliaus pastatas Budapešte
Dunojaus slėniu važiavome automobiliu, bet galima ir priemiestiniu traukiniu, ir plaukti laivu. Pilnos Budapešto krantinės didžiųjų upių kruizų laivų, net žiemom zuja lagaminais nešini turistai: kruizas Dunojumi, kai iš kajutės balkono ramiai sau stebi nuostabius krantus, išlipi vis kitame žaviame paupio mieste – viena tų Europos didžiųjų kelionių, raktas į kurią šiandien – irgi Budapeštas, lengvai pasiekiamas lėktuvu, pigiais skrydžiais…

Upių kruizų laivai Dunojuje
Jei ir neturi laiko daugiadieniam upių kruizui, tiesiog būtina bent paplaukioti po patį Budapeštą. Vakarinis plaukimas Dunojumi, kai vienoje pusėje regėjau apšviestą Budos kalną, kitoje – dar ryškiau žibantį didingąjį parlamentą ir Pešto daugiabučius, o viršuje – senuosius Budapešto tiltus, kaip liūtų skulptūrom išdabintas 1849 m. Sečenio tiltas, tikriausiai – įspūdingiausias gyvenime toks poros valandų plaukimas upe per miestą.

Budapešto parlamentas ir pro jį plaukiantis pasiplaukiojimų Dunojumi laivas
Sunku net išvardyti visas Budapešto galimybes. Viena jis pasiūlo istorijos ar architektūros mylėtojui, kitą – siekiančiam pigių pramogų, trečią – ieškančiam šiuolaikinės popkultūros ištakų. Čia gali rasti ir vienas geriausiai likusių tautinių tradicijų, ir maloniai pabūti tarptautinėje didmiesčio dvasioje – su pliusais ir be minusų. Todėl į Budapeštą norisi sugrįžti vėl ir vėl, ir čia vis randu ką naujo…

Gutenbergo pastato buto balkone
Naujausi komentarai