Rytų Europa – kelionių vadovai

Ankara yra Turkijos sostinė, bet kelionėse į Turkiją dažniausiai lieka paraštėse.

Ji tolokai nuo kurortų, ir tarp tokių milžiniškų Europos sostinių ji be abejonės mažiausiai žinoma. Juk Ankaroje gyvena 4 mln. žmonių – dydžiu ji lenkia Romą, Madridą, Berlyną, o kiek nedaug žmonių ten keliavę.

Ankara nėra miestas, kurį būtų lengva pamilti, bet keliaudamas po Turkiją keletą dienų skyriau ir jam.

Bendrai apie keliones į Turkiją ir jos kultūrą skaitykite čia

Ankara – sostinė, kuri veikia

Ankara Turkijos sostine tapo netyčia. Po Pirmojo pasaulinio karo Turkiją iš visų pusių puolė priešai, Stambulo likimas kabėjo ant plauko, tad Turkijos vadovas Atatiurkas naująja sostine paskelbė Angoros miestelį Turkijos gilumoje, 1925 m. teturėjusį vos 35000 gyventojų – tarsi kokia Marijampolė.

Nuo to laiko miestas auga kaip ant mielių. Aplink jo tvirtovės (kale) rajoną – senąją Ankarą – augo iš pradžių tokie daugmaž lūšnynai, o Turkiją ištikus savotiškam ekonominiam stebuklui juos keitė daugiabučiai, ofisai.

Ir visgi Ankara taip ir neįgijo tos daugeliui sostinių ir daugeliui tokio dydžio miestų būdingos „didingo didmiesčio dvasios“. Čia nerasi ilgų tiesių prospektų, įspūdingų mečečių ar aukštų dangoraižių. Miestas nepribloškia – bet jis veikia. Turi ir didžiulį turgų, ir modernius prekybos centrus. Ir metro, ir pilnas automobilių kalvotas gatves.

Jei norisi ne lankyti lankytinas vietas, bet tiesiog patirti įprastą šiuolaikinį turkišką gyvenimą ir kultūrą – tikras pigias kebabines (ne turistams iščiustytas), tikras prekyvietes (o ne tokias, kur prekijai tik tikisi „numelžti“ turistą), stebėti miesto centre į darbus einančius turkus (o ne rusų ar kinų ekskursijų grupes), Ankara – geras pasirinkimas.

Tiesa, visi to minusai irgi čia: Ankaroje mažai kas šneka užsienio kalbomis. Nesitikėtum to iš šalies sostinės. Bet Ankaroje niekad ir nesijauti kaip sostinėje – veikiau kaip smarkiai peraugusiame provincijos mieste. „Ankara yra nesąmonė“ – tiesiai šviesiai pasakė žmogus, išnuomavęs mums butą – „Stambulas – gražus, Antalija – graži, Izmyras – gražus, o Ankara – nieko gero“. Butas tikrai nebuvo kažkas labai gero, bet geresnių alternatyvų nedaug. Daug kas Ankaroje persmelkta tokia maždaug 1970-1980 m. dvasia, ir butas panašiai.

Didžiausios Ankaros įdomybės – muziejus ir Atatiurko kapas

Visgi, bent dvi didingas lankytinas vietas Ankara turi. Pirmoji jų – Atatiurko mauzoliejus, po kuriuo palaidotas pirmasis Turkijos prezidentas. Milžiniški, bet saikingi pokario pastatai aplink Atatiurką kuria iš esmės šventojo aurą: „Čia atvežtas šventas Atatiurko kūnas“ – tiesiai šviesiai rašoma viename aprašų. Ir dar visos jį šlovinančios frazės, garbės sargyba, turkų galybę simbolizuojantys liūtai… Vieta, kur norėtų pasilaidoti dažnas diktatorius, bet daugelis jų nesulaukia galimybės, o Atatiurkas štai jau gerbiamas kone 80 metų po mirties.

Antrąją svarbiausią Ankaros lankytiną vietą būtent Atatiurkas ir nurodė įkurti – Anatolijos civilizacijų muziejų, kuriame – svarbiausios Turkijos archeologinės iškasenos (o civilizacijų sandūroje stovėjusi Turkija jų niekad nestokojo). Atvežti ištisi hititų bareljefai, taip pat gausybė vazų, juvelyrikos ir kitko. Kartais archeologiniuose muziejuose galvoji „ką, tik šitas surūdijęs kardas?“, bet Ankaros muziejuje taip nepagalvosi, nes visos iškasenos puikiai išsilaikiusios, nors dažna jų 4000 metų ir panašaus amžiaus.

Senieji Ankaros apylinkių miestai

Gyvenant Ankaroje ilgiau stiprėja noras bent trumpam iš miesto išvykti, pamatyti kokį senamiestį ar gražią gamtą. Iki tokių vietų reikia pavažiuoti, bet tų, į kurias galima iš Ankaros išvažiuoti ryte, o grįžti vakare – yra (tiesa, atstumas iki jų – po 200 km, taigi gal verta išvažiavus važiuoti toliau, į Ankarą negrįžti).

Viena jų – Safranbolu, vienas gražiausių Osmanų Imperijos laikų tradicinių miestelių, kur pirmi pastatų aukštai – akmeniniai, viršutiniai – mediniai. Daugelis tokių pastatų suremontuoti, virtę viešbučiais. Vaikščiodamas ten dar gali pasijusti kaip Osmanų laikais – ne tik centre, kuris kiek pilnas suvenyrų parduotuvių, bet ir gretimame rajone į vakarus ant kalno, kur gyvenimas dar labiau „vietinis“

Kita – Hatuša, senosios hetitų civilizacijos, nukariavusios net senovės Egiptą, sostinė. Ten – ne tik į kalną kylants jos griuvėsiai (pilnas „žygis“ aplink miestą yra 5 km gražiomis kalvomis). Netoli ten – ir Jazilikaja, kur uolos paverstos hititų bareljefais. Karaliai, dievai, kariai palei prieš 3200 metų mirusių valdovų kapus… Būtent bareljefai pasirodė įspūdingiausi, nes miestas smarkiai sugriuvęs, likę tik pamatai ir sienos liekanos.

Keliavome žiemą ir, atrodė, visa menka Hatušos turizmo pramonė dirba dėl mūsų vienų. Atvykstame į tuščią užsnigtą Jazilikajos parkingą, mus atseka trys vyrai. “Aš miesto meras” – sako vienas – “Ar viskas patinka?”. Kai sustirę grįžtame dar bando pakviesti į “kurdų miestą pažiūrėti kilimų” ir nukreipia į “vienintelį veikiantį viešbutį”. Dviaukštis pastatas atrodo miręs, tik vienišas žmogelis stovi prie durų, kuriam “meras” dar pravažiuodamas pypteli (dėl komisinių?). “Kiek kainuos?” – klausiu, sako visai normalią kainą. Turkija, reikia derėtis. Sakau gerokai mažesnę. Iš karto sutinka, veda į numerį. Ten šalta-šalta. “Kaip įjungti radijatorių?” klausiame. Atneša infraraudonųjų spindulių šildytuvą ir nukreipia į lovą: kol gulėsi, bus kažkiek šilta. Teoriškai. Tikro šildymo nėra – kam, nežinia kiek per žiemos mėnesį čia klientų be apsistoja. Važiuojame pavalgyti. Viskas uždaryta. Vienos parduotuvės durys atsidaro – klausiame “kur pavalgyti”, nukreipia į gretimas duris, kur sėdi prisirūkęs senelis. “Ar turite meniu?” klausiame, parodo į savo puodą: “Turiu ryžių, mėsos”. Gerai – gamina. Visai skanu. Grįžtame viešbutin – visas tuščias. Nakvojame vieni šaltyje. Kitą dieną pravažiuojantis sniego valytuvas mums nukasa išvažiavimą. Tyrinėjame Hatušą – vėl vienut vienutėliai, brisdami giliai į sniegą iki koja atsiremia į tūkstantmečius mūrus. Tolumoje sniegu vis pralekia laukiniai šunys. Atrodo kokia tik nori šalis – bet ne turistinė Turkija.

Ankara – vienos dienos miestas

Nesigailiu, kad pamačiau Ankarą – bet nesigailiu ir to, kad ten praleidau tik porą naktų, kai Ankara man tapo tarpine stotele tarp Stambulo (ir Safranbolu) bei Kapadokijos (ir Hatušos).

Dažnai nuvykęs į turistų pamirštas vietas suprantu, kad tos vietos nelankomos be reikalo – bet kodėl tiek mažai žmonių užklysta į Ankarą man klausimas nekilo. Kita vertus, Ankaros civilizacijų muziejų bei Atatiurko mauzoliejų pamatyti verta – bet tai gerokai mažiau lankytinų vietų, nei galėtum pamatyti kitose sostinėse, net ir gerokai mažesnėse už Ankarą. Ankaroje mano žmonai net kilo mintis, kad “be Stambulo ir kurortų nieko įdomaus Turkijoje tikriausiai nėra”. Tačiau toks vertinimas buvo gerokai per ankstyvas, nes Ankara tiesiog neatspindi Turkijos grožybių ir įdomybių, kurioms mažai kuri šalis pasaulyje turi lygių.

---

Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai

---

1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Turkiją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentuoti

Vakarinė Turkijos pakrantė palei Ėgėjo jūrą Lietuvoje turi gerokai mažiau fanų, nei Antalija ir pietinė pakrantė. Bet kurortų gausu ir ten.

Gausu ir įdomybių, ypač tų iš praeities miglų. Vienas geriausiai išsilaikiusių romėnų miestų bei graikų akropolių, garsioji Homero aprašyta Troja, trečias pagal dydį Turkijos miestas Izmiras, vieno didžiausią pėdsaką pasaulio istorijoje palikusio pasaulinio karo mūšio laukai.

Ne tiek kur poilsiauti, o ką aplankyti kelionės metu ir rašau šiame straipsnyje, pravažiavęs Turkijos Ėgėjo pakrantę nuo pat pietų iki Graikijos sienos šiaurėje.

Bendrai apie keliones į Turkiją ir jos kultūrą skaitykite čia

Efesas – vienas penkių Romos Imperijos didmiesčių

Ėgėjo jūros pakrantės pažiba Efeso miesto griuvėsiai. Vien jų dėka gretimas Kušadasio miestas buvo tapęs vienu svarbiausių pasaulyje kruizinių laivų uostų: Viduržemio jūros kruizai čia stoja, autobusai išsyk veža grupes į Efesą.

Ir mane, mačiusį daug romėnų miestų, Efesas pribloškė. Juk tai buvo vienas penkių didžiausių Romos Imperijos miestų, tad nors atkasta tik 20% griuvėsių, ir tiek – nuostabu. Gali pamatyti vieną didžiausių Antikinio pasaulio bibliotekų, milžinišką teatrą, kolonuotą gatvę, kur vykdavo prekyba, šventyklas sudievintiems imperatoriams, miesto „tarybos“ salę ir agorą, kurios centre, idant pritrauktų klientus prekybai, kovodavo gladiatoriai.

Ir „pikantiškų detalių“: bendrus tualetus, į kuriuos, ant vergų prišildytų sėdynių, turtingi romėnai eidavo pabendrauti; beraščiams skirtą viešnamio reklamą. Ir tiesiog smulkmenų, leidžiančių gyvai įsivaizduoti koks gyvenimas vyko prieš 2000 tame mieste, kai jame gyveno iki 250 000 žmonių: skyles arkliams pririšti, gatvių įrėžas kad neriedėtų karietos. Gyvenimas mums toks keistas (gidai pasimėgaudami šokiruoja turistus pasakodami, kaip romėnai rinkdavo tualete šlapimą, kad juo skalbtų rūbus, ar išvemdavo maistą, kad neišstorėtų). Bet sykiu ir savaip artimas – juk tai irgi buvo miestas, su prekyba ir pramogomis, kaip ir mūsų laikais, o ne vis sunkiau ir sunkiau eiliniam lietuviui suprantama žemdirbystė, gyvulininkystė, kaimo ūkis.

Efese vyko ir visą pasaulį pakeitę įvykiai: pastatyta Artemidės šventykla, vienas septynių pasaulio stebuklų (deja, iš jos teliko tik viena atstatyta kolona ir netgi įvažiavimas prie jos nemokamas), įvyko Efeso bažnytinis susirinkimas, vienas svarbiausių visoje krikščionybės istorijoje.

Bazilika, kur 431 m. susirinko bažnyčios hierarchai – sugriuvusi, kaip ir visas miestas. Buvo tam daug priežasčių – maliarija, pasitraukusi jūra. Tokia buvo istorija: kol Roma egzistavo, miestai lengvai išsilaikydavo, nes saugiais keliais ir jūromis būdavo atplukdoma maisto ir prekių. Imperijai ėmus byrėti, kurį laiką miestai dar laikėsi: tačiau pakakdavo vieno kokio karo ar žemės drebėjimo ir apleistų miestų nebeatsatydavo. Dar užtekdavo jėgų miestus išlaikyti, kol jie stovėjo, bet nebepakako jų tam, kad atstatytų sugriautus…

Kur būta Efeso uosto dabar – lyguma, o pakrantė – tik už 10 km, Kušadasio kurorte. Kušadasis – didžiausias Ėgėjo pakrantės kurortas – labiau gali didžiuotis naktiniu gyvenimu nei paplūdimiais. „Ponių paplūdimys“ (lai pavadinimas neapgauna – jis bendras) gražus, bet, palyginus su Antalijos kurortais, ne toks jau platus.

Izmiras – trečiasis Turkijos miestas

Izmiras, kaip ir Efesas, irgi buvo vienas penkių didžiausių Romos Imperijos miestų – bet, išskyrus pavienius iškasinėtus objektus, to neišvysi. Nes Izmiro niekas neapleido, miestas stovi, kur stovėjęs. Ir atrodo gana naujas – senus namus čia vis nušluodavo, pastatydavo naujus, ir tik keli įspūdingesni likę iš seniau, bet ir tai XIX a., o kiti – gana nuobodūs.

Vienas jų – Atatiurko muziejus, kadaise kilimų pirklio rezidencija. Prieš 100 metų valdžiusio prezidento Atatiurko pilna visoje Turkijoje, bet niekur nemačiau daugiau jo atvaizdų, nei Izmire, kur įprasta, kad eilinėje kebabinėje kabos trys ar penki Atatiurko portretai, automobiliai masiškai dabinami Atatiurko parašais.

„Didysis Turkijos vakarietintojas“ Atatiurkas, smarkiai apribojęs religiją, uždraudęs vienuolynus ir tradicinius drabužius, arabų raštą pakeitęs lotynų raštu ir perkėlęs savaitgalį iš penktadienio į sekmadienį, Izmire ir aplink gerbiamas ne be reikalo. Izmiras neabejotinai – vakarietiškiausias Turkijos miestas, kur vos kelios moterys ryši skarelėmis, o žavi Pajūrio promenada nusėta barais. „Bodrume labai smagu pasiausti“ – apie netolimą kurortą paskaojo vietinis prekijas, o kitas vietinis nepraleido progos įgelti ribojimus religijai pamažu naikinančiam prezidentui Erdoganui.

Izmiras toks jau nuo seno: dar XIX a., Osmanų Imperijos laikais, čia buvo pilna visokių britų ir prancūzų verslininkų, o kiti turkai miestą pravardžiavo „netikinčiu Izmiru“. Tie britai ir prancūzai ir pastatė žaviausius pastatus – deja, daug jų neliko, pakeisti paprastesniais. Gausiai Izmire gyveno ir žydai, kuriems turkai čia suteikė prieglobstį nuo persekiojimų Ispanijoje: buvusiame žydų rajone stovi įdomus viešasis liftas, vieno filantropo statytas, kad seniems žydams netektų kopti į kalną pėsčiomis. Lifto viršuje dabar – kavinė.

Turkijoje holokaustas nevyko, bet žydai XX a. emigravo į Izraelį – pasekmės tos pačios, žydų šalyje praktiškai neliko. Neliko ir prancūzų, britų, graikų – tarptautinis Izmiras yra istorija, bet netikintis Izmiras – nebūtinai.

Net ir neįžvelgiantiems Izmiro istorijos žavesio miestą verta aplankyti dėl didžiausio Ėgėjo regione turgaus, apimančio gerą miesto rajoną netoli laikrodžio bokšto. Parduotuvių (pvz. suvenyrų) pilna ir turistinėse vietose (Efese ir kitur), tačiau ten kainos išpūstos kartais. Panašiai ir tuose “aukso centruose” ar “odos centruose”, į kuriuos, neatsiklausę, užveža ekskursiniai autobusai.

Pergamas – įspūdingiausias Turkijos akropolis

Daugelis antikinių miestų Turkijoje statyti romėnų ir savaip panašūs: ilgos tiesios gatvės, didingi pastatai. Pergamas nuo jų smarkiai skiriasi, nes jį sukūrė dar graikai. Graikų laikais, priešingai nei romėnų, nebuvo visuotinės taikos, dažnas miestas buvo kartu ir valstybė, privalėdavusi nuolat gintis. Tad miestų centrai – akropoliai – plytėdavo ant kalnų.

Mažai akropolių tokie žavūs, kaip Pergamo, o labiausiai pribloškia teatras. Priešingai nei pas romėnus, graikų teatrai nebuvo atskiri pastatai: graikai pasinaudodavo natūraliais kalnų šlaitais, išdėliodami ant jų akmenines sėdynes, o papėdėje įrengdami sceną. Tik paprastai tokie teatrai buvo maži ar vidutiniai, o Pergamo – toks didelis ir status, kad abejoju, ar iš paskutinių eilių kas dar žiūrėdavo spektaklį, o ne įspūdingus aplinkinius kalnus.

Būtent vaizdai į aplinkinę gamtą – viena priežasčių aplankyti Pergamą šiandien. Papėdėje irgi būta įdomių pastatų – egiptietiška raudonoji šventykla (anais laikais buvo įprasta, kad mieste garbinami ir svetimi dievai, o Egiptas jau ne taip ir toli), Asklepijonas – ano meto ligoninė, kur ligoniai stengdavosi susapnuoti diagnozę.

Pervertinta Homero Troja

Pasaulyje pilna vietų, kurios žinomos gerokai labiau, nei būtų verta. Daugelis tokių vietų išgarsėjo ne dėl savo grožio ar svarbos – jas išgarsino ten neva vykusios filmų, knygų istorijos. Troja tikriausiai – pati seniausia iš tokių vietų. Apie VIII a. prieš Kristų Homeras sukūrė poemą “Iliada” apie karą, kuriame graikai neva užkariavo Troją. Daug kas ten, matyt, išgalvota (veikia dievai, pusdieviai), bet paties karo buvimą įrodė archeologo Šlymano (beje, gyvenusio ir Klaipėdoje) pradėti kasinėjimai – bemat padarę jį vienu žymiausių pasaulio archeologų, nors tai tebuvo jo hobis.

Ieškodami tų neegzistavusių graikų dievų palikimo į Troją autobusų virtinėmis traukia turistai, moka už bilietą gerokai daugiau, nei įprasta už panašius beveik sunykusius miestus (jų Turkijoje pilna ir nemokamai). Palyginus su Efesu ar Pergamu, nieko jie ten neranda: beveik vien pamatus, iš kurių sunkiai suprasi, kas kur stovėjo. Mat ir ta Trojos istorija truko daugybę šimtmečių, po karų ji vis būdavo atstatoma, ir skirtingų epochų mūrai visai susimaišę – net pats Šlymanas neteisingai juos atskyrė (pasiėmė daug senesnį lobį kaip „Priamo lobį“), o dalį išvis sunaikino.

Gal kalbėčiau kiek kitaip, jei būčiau kitų Turkijos antikinių miestų nelankęs – bet dabar Troją jie visiškai nustelbė. Tik medinė Trojos arklio, į kurį, pasak Iliados, buvo sulindę graikų kariai, o naktį, trojiečiams įsistūmus arklį į miestą, staiga išlindo ir viską padegė, kopija savaip įdomi – bet tokių regione irgi pilna.

Pavyzdžiui, dar viena stovi gretimame Čanakalės mieste. Turkijos mažesnieji miestai nelygūs vienas kitam: Bergama prie Pergamo pasirodė tokia nyki, kad žmona net valgyti ten nenorėjo, o štai Čanakalė – gyvas, turtingas, studentiškas miestas. Jis – palei Dardanelų sąsiaurį, kartu su garsesniuoju Bosforu jungiantį Juodąją ir Viduržemio jūras. Ir būtent dėl jo vyko svarbiausias Turkijai, Australijai ir Naujajai Zelandijai Pirmojo pasaulinio karo mūšis.

Galipolis, pagimdęs tris tautas

~100 km ilgio Galipolio pusiasalyje įvyko viena didžiausių pasaulio istorijoje karinių avantiūrų. Osmanų (turkų) Imperijai įstojus į Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijos pusėje, vokiečių priešai britai ir prancūzai čia mėgino vienu staigiu smūgiu paimti sostinę Stambulą, taip atverdami Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius savo sąjungininkės Rusijos laivams.

Iš pradžių 1915 m. nepavyko jūrinis puolimas su virš 100 laivų (sutrukdė turkų vandens minos), tad britai/prancūzai/australai išlaipino 500 tūkstančių karių. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas buvo unikalus istorijos momentas: dėl to meto technologijų gintis buvo gal dešimteriopai lengviau nei pulti. Įsikasdavo gynėjai apkasuose ir, norint juos įveikti, tekdavo bėgti apšaudomiems kulkosvaidžių per lauką tarp apkasų tarsi mirtininkams. Dauguma žūdavo.

Dėl šių priežasčių, užėmę maksimaliai vos kokius 20 kvadratinių kilometrų, užpuolikai nusprendė išplaukti. Bet iki tol mūšyje žuvo 120 000 karių ir Galipolis iki šiol nusėtas tų karių kapinėmis su įvairiausių kalbų pavardėm, epitafijom. Ir didžiuliu memorialu žuvusiems turkams.

Visa tai supa graži gamta, kuri kariams beveik metams buvo tapusi namais. Galipolyje ne tik kariauta, ten ir gyventa: štai tas kalnas australų karių vadintas Sfinksu (kurį jie matė pakeliui plaukdami iš Australijos), štai tame paplūdimyje jie maudydavosi… Australams tai ne šiaip kažkokios istorijos nuotrupos, tai – jų tautos esmių esmė. Nes būtent po to, kai kolonistai britai pasiuntė myriop 9000 australų Galipolyje, Australijos tikėjimas Britų Imperija susvyravo, ji ėmė eiti nepriklausomybės link. Iki pat šiol kasmet ~10000 žmonių atskrenda iš Australijos paminėti išsilaipinimą Galipolyje, aplankyti ANZAC įlanką, kur jis įvyko. Tikriausiai iš karto pasmerktas: per klaidą australai išsilaipino ne tame paplūdimyje, norint stumtis giliau teko kopti į kalvas. Tiek, kad turkai-osmanai nežinojo puolimo vietos ir tą pajūrio atkarpą gynusiam Osmanų batalionui baigėsi kulkos. Šitaip australams pavyko užimti kažkiek teritorijų – bet nepavyko netgi susijungti su prancūzų pajėgomis, išsilaipinusiomis pusiasalio pietuose, ką jau kalbėti apie Stambulo užėmimą.

Galipolio mūšio istoriją pristato ir moderniausias Turkijoje regėtas muziejus, veikiantis tarsi 11 kino teatrų: užeini į vieną – pamatai pasiruošimus karui. Antroje jau ruošiamasi jūrų mūšiui ir t.t. Kai kur duodami 3D akiniai, ten, kur esą plauki laivu, dreba grindys ir t.t. Turkų vaikų grupė, iš pradžių žiūrėjusi skeptiškai, vėliau bėgte bėgo iš vienos salės į kitą, kad tik užsiimtų vietas arčiau ekranų. Muziejaus paskutinė salė („Turkija šiandien“) gali pasirodyti ir šiek tiek pernelyg patosiška ir nesusijusi, bet šiaip smagu pamatyti pasaulinį karą pristatomą iš turkų perspektyvos: pernelyg jau dažnai istorija rašoma vien iš britų, amerikiečių ar prancūzų pusės.

Tiesa, Turkija – ne kokia Rusija. Žuvę užpuolikai irgi gerbiami. „Čia žuvę, jie tapo Turkijos sūnumis“ – sakė Atatiurkas (pats vadovavęs Osmanų pajėgoms Galipolio mūšyje) ir ta jo frazė visur ten iškabinėta. Dabar visų kapai vienodai taikūs, ramūs. Juos supa graži gamta – miškeliai, vaizdai į tolimą jūrą. Puiki atmosfera, o nesezono metu gali turėti tą vietą sau.

Edirnė ir Turkijos pabaiga

Galipolis – jau Europoje. Greitai už jo baigiasi Turkijos Ėgėjo jūros pakrantės. Iš ten yra 289 km iki Stambulo, panašiai iki Edirnės, Turkijos sienos su Bulgarija. Tas miestas garsėja sena didinga mečete.

Nuo Turkijos Ėgėjo jūros pakrantės taip pat populiaru važiuoti aplankyti ir vieną įspūdingiausių viso regiono gamtinių vietų – Pamukalę, garsėjančią savo baltomis terasomis ir karštomis versmėmis.

Be to, važiuojantys palei Turkijos pakrantę gali nuvykti ir į Antalijos regioną, nors jei kelionė trumpa, tikriausiai neverta, nes Ėgėjo regione daug kas panašaus.

Mes aplankėme visas šias Turkijos žemes ir dar daugiau. Visgi, savo istoriniu paveldu būtent Ėgėjo jūros regionas pasirodė stipriausias. Nes čia tas paveldas neužgožtas naujų statybų: tiek Pergamas, tiek Efesas, tiek Galipolis atrodo taip, kaip kadaise, kiek tik leido visa griaunantis laikas. O netoliese ir Stambulas, Pamukalė su Hierapolio romėnų miesto griuvėsiais.

---

Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai

---

1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Turkiją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Pamukalė – vienas nepakartojamų pasaulio vaizdų ir populiariausia Turkijos lankytina vieta. Tiesa, tie baltose terasose besimaudantys žmonės turizmo bukletuose regėti jau tiek kartų, kad akys atbuko.

Tačiau Pamukalė – kur kas daugiau, nei vien tos terasos. Ir, tiesa pasakius, tie, kurie tikisi visų pirma terasų, kartais nusivilia: nes jos nebe tokios, kaip senose nuotraukose.

Pamukalėje – ir vienas įspūdingiausių romėnų miestų, ir galimybės visokioms pramogoms, maudynėms. Kaži ar dar kur pasaulyje gamta, istorija ir poilsis bei pramogos taip puikiai dera tarpusavyje.

Daugelis pamato tiek Pamukalės, kiek veža įprastos turistinės ekskursijos iš pajūrio kurortų. Aš apvažiavau Pamukalę nepriklausomai ir sezono, ir nesezono metu. Štai, ką ten verta pamatyti: atkreipkite į tai dėmesį rinkdamiesi ekskursiją, o gal išsinuomodami šiai kelionei automobilį.

Bendrai apie keliones į Turkiją ir jos kultūrą skaitykite čia

Pamukalės terasos – kitokios, bet nuostabios

Pamukalės „vizitinei kortelei“ apibūdinti trūksta lietuviškų žodžių. „Balta kalva“, „Balta siena“ – niekas netinka. Iš tikro Pamukalė yra travertino terasos. Ne vienintelės pasaulyje – bet neabejotinai didžiausios, garsiausios ir įspūdingiausios. Buvo dar vienos panašios Naujojoje Zelandijoje – bet jas dar 1886 m. metais sunaikino ugnikalnis.

Pamukalės terasas galima pažiūrėti nemokamai iš apačios, nuo parkelio ir restoranų papėdėje. Tačiau iš ten jos dar primena keistos spalvos kalną. Kad nieko panašaus pasaulyje nematei supranti tik praėjęs Pamukalės šlaito viršutiniu taku, pažvelgęs į „baseinus“ terasose, „varveklius“ jų šonuose, į visą tą didžiulę pasakišką baltą žemę.

Pamukalė nepalieka abejingų. Tiesa, ne visi ten pasijunta pakylėti: kiekvienam komentarui „kaip buvo nuostabu!“ internete rasi ir „kaip nusivyliau…“. Čia kalti patys turkai, reklamuojantys Pamukalę… 50 metų senumo nuotraukomis.

~1960 m., prasidedant Turkijos turizmo bumui, vietos verslininkai ir gyventojai netruko suprasti, kokius pinigus gali nešti Pamukalė. Jie pastatė viešbučius tiesiog terasų viršuje, o turistus kvietė maudytis terasų baseinėliuose (kad ir su muilais, šampūnais), netgi važinėti terasomis motociklais.

Visos įspūdingosios nuotraukos, kur žmonės turškiasi tiesiog ant travertinų, darytos tais laikais. Viskas pasikeitė: 1988 m. Pamukalė įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą, viešbučiai terasų viršūnėje nugriauti, maudytis terasose ir jomis laipioti uždrausta. Tiesą pasakius, maudytis ten net teoriškai neįmanoma – daugelis terasų išdžiūvusios.

Vienintelė vieta paragauti tos „Pamukalės kaip kadaise“ – paliktas „turistinis takas“ užlipimui terasomis. Tiesa, tenykštės terasos ir jų baiseinėliai dirbtiniai: įrengti XX a. gale vietoje nugriauto automobilių kelio, kuris driekėsi per terasas. Be to, tas takas – per siauras visoms turistų minioms, bent jau vasarą: besifotografuojantieji sustabdo eismą juo.

Kai kurie keliautojai, lankę Pamukalę prieš 40 metų, rėžia ištisas tiradas apgailestavimų, kad „tos vietos jau nebėra“. Visgi, apraudant tai, ką Pamukalė prarado, reikia pažiūrėti ir į tai, ką ji gavo: čia vėl gali pajusti gamtos ar praeities, o ne tiesiog kurorto dvasią.

Hierapolis – bukletuose neminimas romėnų miestas

Pamukalė žmones traukia jau ne 20 ar 200, o ištisus 2000 metų. Pamukalės terasų viršūnėje iki šiol stūkso milžiniški romėnų kurorto Hierapolio griuvėsiai. Gamta ir istorija čia viena kitą puikiai papildo: Pamukalės terasos ir Hierapolis lankomi su vienu bilietu. Daugeliui tai – malonus netikėtumas: turkų bukletai su 50 metų senumo nuotraukomis paprastai Hierapolį pamiršta paminėti išvis.

Tai – beveik nusikalstama. Nes Hierapolio griuvėsiai, mano nuomone, vieni įspūdingiausių romėnų griuvėsių pasaulyje. Ir ne tik dėl įspūdingiausios vietos terasų viršūnėje, bet ir dėl galbūt geriausiai išsilaikiusių romėnų kapinių (Nekropolio – mirusiųjų miesto). 2 kilometrus ten eini autentišku akmeniniu romėnų keliu supamas 1800, 2000, 2200 metų amžiaus kapų eilių: akmeninių sarkofagų, kriptų, pilkapių. Daugelis jų buvo ne hierapoliečiai, o čia, tarp karštųjų versmių, nusenti atvykę romėnai iš kitur. Kai kuriuos kapus beveik prarijo terasos…

Itin smagu Hierapolį lankyti žiemą, kai gali taip eiti vienas, žvalgytis į praėjusius amžius. Į kapus žmonių, kurių ir proproproanūkių proproproanūkių proproproanūkių jau niekas nebeprisimena. Skaityti lotyniškus įrašus apie jų gyvenimus: „velionis buvo Hierapolio amatininkų klubo narys, paliko 100 pinigų, kad klubas prižiūrėtų jo kapą“… Tuomet kaip koks Romos pirklys prieiti pirtį, kur atvykėliai privalėdavo nusiprausti prieš žengdami į miestą, tada miesto vartus, kolonuotą gatvę, kur Romos laikais vykdavo prekyba.

Šitoks kelias laukia, jei į Pamukalę/Hierapolį eini per šiaurinį įėjimą (pro kapines). Yra dar du: pietinis, kur patenki visų pirma į paties Hierapolio miesto griuvėsius, ir vidurinis, pro kurį užėjęs turi lipti aukštyn taku per Pamukalės terasas ir viršuje rasti Hierapolį.

Hierapolyje išlikęs ir didžiulis romėnų teatras, ir plutoniumas, kurio orakulai pranašaudavo ateitį, o savo galią suabejojusiems demonstruodavo gyvi praeidami pro iš žemės gelmių kylančias nuodingas dujas, kurios čia pat pražudydavo paukštelius ir smulkius gyvūnus. O apsidairęs į šalis matai „lipančius į kalnus“ daugybę sugriuvusių namų.

Bet įdomiausi, aišku, vaizdai nuo Hierapolio šlaito viršaus tako į Pamukalę – į juos užsižiūrėjęs nejučia supratau, kad laiko aplankyti visus Hierapolio statinius tikrai neturėsiu.

Maudynės karštosiose Pamukalės versmėse

Maudynės Pamukalės terasose uždraustos ir galima tik pabraidžioti po dirbtines terasas ar pamirkyti kojas karšto vandens latake.

Tačiau maudynėms Pamukalės terasose yra ne mažiau populiari alternatyva – Kleopatros baseinas. Nedidelis vandens telkinys, kurį suformavo VII a. žemės drebėjimas, galutinai sunaikinęs ir Hierapolio miestą. Tas žemės drebėjimas į baseiną suvertė ir Apolono šventyklos kolonas, frizus, kurie štai tūno jo dugne, apaugę dumbliais.

„Nevaldomo turizmo“ laikais Kleopatros baseinas buvo tapęs vienu Pamukalės viršūnėje pastatytų viešbučių baseinu. Priešingai nei viešbučių, Turkijos valdžia jo nenugriovė: ir iki pat šiol sumokėjęs papildomai kiekvienas gali pabraidyti analogų pasaulyje neturinčioje vietoje tarp autentiškų romėnų kolonų. Tik verta saugoti kojas, braidyti iš lėto – pirmą kartą keliaudamas į Pamukalę jas ten smarkiai nusidaužiau, o kai keliavau antrą kartą, perspėjau žmoną būti atsargią, bet ji vis tiek „įsistatė mėlynių“.

Kleopatros baseine žiemą-vasarą temperatūra yra ~+36 laipsniai. Vasarą atrodo tiesiog šiltas vanduo (na, panaši temperatūra, kaip oro), bet žiemą – tikras smagumėlis, o ir žmonių aplink mažai. Tiesa, žiemą išlipęs iš baseino gerokai tirtėjau, nes +36 temperatūra nėra pakankama, kad, kai lauke 0 (taip, Pamukalėje žiemą tiek būna), išlipęs iš baseino nejaustum šalčio.

Kaip aplankyti Pamukalę

Keliautojai į Pamukalę apsistoja dviejuose miesteliuose. Terasų papėdėje yra Pamukalės miestelis, kur apsistoja daugelis nepriklausomų keliautojų, yra mažų viešbučių ir pensionų.

Apie 3 km nuo terasų viršaus (šiaurinio įėjimo) stūkso Karahajitas, į kur buvo „perkelti“ nugriautieji Pamukalės viršūnės viešbučiai. Tenykščiuose „spa viešbučiuose“ apnakvindinami daugelis tų, kurie autobusais atvežami į Pamukalę porai dienų iš Antalijos regiono, Kušadasio regiono ar kitų Turkijos kurortų. Kita vertus, ir ten pasitaiko ir mažų viešbučių.

Daug viešbučių Pamukalėje siūlo karštus baseinus savo kiemuose ar viduje, o didieji siūlo ir visokias spa procedūras. Užeiti (už mokestį) gali ne vien viešbučių svečiai.

Karahajito mieste yra ir nemokamos „viešosios“ karštosios versmės: turistai jas žino mažiau ir net paklausti, kur jos yra, vietiniai iš pradžių nesuprato, ką pasakyti – manė, kad, kaip daugelis turistų, ieškome viešbučio su karštųjų versmių baseinu. Tos versmės gražiai sutvarkytame parke vadinamos „Raudonąja Pamukale“ – spalva tikrai raudona, išvaizda panaši, bet masteliai, aišku, nė iš tolo neprilygsta nė dalelei Pamukalės.

Keliaudami į Pamukalę nepriklausomai automobiliu, apsistojome Denizlyje – tai Turkijos didmiestis vos už 16 km nuo Pamukalės, šiaip stokojantis lankytinų vietų ir todėl nebrangus. Turint automobilį taip daryti labai logiška: už pusę tos kainos, kurią būtume sumokėję už viešbučio kambarį Pamukalėje ar Karahajite, Denizlyje per AirBnB išsinuomavome visą didelį butą. Tiesa, jei tektų į Pamukalę iš Denizlio keliauti viešuoju transportu, tai nepatogu.

Požeminė Pamukalė ir Pamukalė iš dangaus

Į Pamukalę/Hierapolį daugelis tradiciškai atvyksta vienai-dviems dienoms ir grįžta į kurortus. Diena – Pamukalei/Hierapoliui, diena – poilsiui, maudynėms baseine ar spa. Ko pasilikti ilgiau iš pažiūros nėra – Pamukalės turizmo pramonė, priešingai nei Kapadokijos, iš esmės orientuota į vieną vietą, tegul ir milžinišką (Pamukalę/Hierapolį).

Visgi, tai keičiasi. 2002 m. 30 km nuo Pamukalės atidaryta nauja įdomybė – Kakliko ola. Ji atrasta visiškai netikėtai įgriuvus jos stogui. „Atradėjai“ sunkiai galėjo patikėti viduje išvydę… požeminę Pamukalę. Aišku, daug mažesnę – bet labai panašią. Ir vandens versmės per ją dar be perstojo verčiasi. Tiesa, sieros kvapas – nelabai malonus.

Yra regione ir daugiau romėnų griuvėsių (pvz. Afrodizijas). Be to, ir pačią Pamukalę turizmo agentūros kviečia pažinti vis naujai: pavyzdžiui, skrendant parasparniu (skrendama dviese su patyrusiu pilotu – jokios patirties nereikia) arba oro balionu saulėlydžiui terasas nutapius ypatingomis spalvomis.

Pamukalė verta, kad ją pamatytum įvairiai – iš viršaus, iš apačios, iš dangaus, jos požeminę kopiją…

„AŽ kelionės ir mintys“ sudarinėju įspūdingiausių pasaulio vietų sąrašus. Tas vietas esu suskirstęs pagal kategorijas. Pamukalė/Hierapolis – pirmoji vieta, kurią tarp įspūdingiausių pasaulyje įtraukiau net dviejose kategorijose. Gamtinėje – dėl terasų. Istorinių griuvėsių – dėl Hierapolio romėnų miesto tų terasų viršuje.

Ir gamtos, ir kultūros mylėtojus Pamukalė nustebins – jei tik važiuosite ten be nepamatuotų išankstinių lūkesčių.

---

Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai

---

1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Turkiją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Antalija – tai ne tik viešbučiai, kurortai ar paplūdimiai. Tame regione – ir gausybė įspūdingų lankytinų vietų: romėnų miestai, amžinai negęstančios ugnys, kalnai, senoviniai kapai uolose. Kai kurios tų vietų pasaulyje turi mažai lygių!

Atostogos Antalijoje gali palikti ir neišdildomų įspūdžių – tik reikia pasirinkti tinkamas lankytinas vietas ar ekskursijas.

Pravažiavęs Turkijos Viduržemį automobiliu ir aplankęs daugelį svarbiausių vietų bei kurortų, dalinuosi informacija.

Bendrai apie keliones į Turkiją ir jos kultūrą skaitykite čia

Antalijos miestą verta ne tik pravažiuoti

Daugelis turistų, nuskridę į Antaliją, Antalijos nepamato – jiems tai tik oro uostas, iš kurio jie tuoj pat autobusais vežami į kurortus.

Visgi, net patį nustebino, kokia dėmesio verta yra pati Antalija. Šis milijoninis miestas turi žavų senamiestį iš baltų tradicinių Osmanų imperijos namų. Jį supa romėniškos maždaug 2000 metų senumo miesto sienos ir Trigubi vartai, kuriuos Antalijai padovanojo Romos Imperatorius Hadrianas.

Vis daugiau ir daugiau turistų aplanko ir pačią Antaliją – ar net apsistoja jos kurortinėje zonoje prie paplūdimio rytuose. Ir todėl Antalijos senamiestis savo pramogomis vis labiau primena Europos miesto senamiestį – randasi jaukių barų, smuklių, gausu suvenyrų parduotuvių. Tiesa, kas be ko, penkis kartus per dieną viskas paskęsta muedzinų šauksme musulmoniškai maldai.

Kurortai ir romėnų miestų griuvėsiai

Nuo Antalijos į abi puses driekiasi vis ilgėjanti kurortų grandinė. Dauguma lietuvių atostogauja rytiniame jos gale – Alanijoje, Sidėje, Beleke ar šiek tiek į vakarus nuo Antalijos įsikūrusiame Kemere. Tai nesikeičia jau daugybę metų: kai Turkijoje buvau pirmą kartą 1997 m., lietuvius vežė į tuos pačius kurortus.

Lankytinų vietų prasme, įdomi Alanija, virš kurios centro iškilusi XIII a. Alanijos pilis, statyta turkų seldžiukų. Taip pat Sidė, kur gausu romėniškų griuvėsių. Kiti kurortai tuo tarpu – nauji miestai iš daugiausiai „viskas įskaičiuota“ tipo viešbučių.

Tačiau kur kas įdomesnės ir iš visų šių kurortų gana nesunkiai (per trumpiau nei 1-2 val.) pasiekiamos pagrindinės rytinio Antalijos kranto įžymybės: Aspendoso teatras ir Pergės romėnų miesto griuvėsiai.

Aspendoso teatras, sakoma, geriausiai išsilaikęs romėnų teatras pasaulyje – nors aš matęs daugybę antikinių teatrų, sunkiai galėčiau su tuo ginčytis. Tai – pilnas pastatas, su priekine siena, akmeninėmis „kėdėmis“, antstatu. Tik lininio išskleidžiamo romėniško stogo, prieš 2000 m. saugodavusio žiūrovus nuo saulės, nebėra. Bet žiūrovai vis tiek renkasi: sezono metu autobusai čia suveža poilsiautojus pasižiūrėti šokių. Turėtų būti magiška patirtis. Bet dar svarbiau prieš lankant Aspendosą pasidomėti romėnų teatrais, kas juos vykdavo: ir prieš akis vaizduotėje nesunkiai atgims su togomis vaidinantys aktoriai ar išvemti skanaus maisto perteklių į vomitoriumus skubantys romėnų patricijai (tai, kas dabar vadinama bulimija, tada buvo toks visuotinis reiškinys).

Netoliese Pergėje išlikęs visas romėnų miestas – tik prasčiau. Bet tai taisoma, atkasamos vis naujos gatvės. Gali pasivaikščioti tarp autentiškų kolonų.

Chimerų liepsnos ir medžių nameliai

Į vakarus nuo Antalijos, anapus Kemero, prasideda visiškai kitokie kurortai: nebe masiniai, o nišiniai, kur daug kas keliauja nepriklausomai, o ne su kelialapiais iš agentūrų.

Pirmasis tokių – Čiralis (arba Olimpas), dar nuo hipių laikų tapęs vakariečių jaunimo priebėga. Tikras ritualas visokiems kuprinėtojams apsistoti tenykščiuose „medžių nameliuose“. „Medžių nameliai“ – tik pavadinimas; jie labiau primena Šventosios poilsio namelius. O pats kurortas iš pažiūros lyg ne Turkijoje, o kokioje Afrikoje: toks savaip laukinis. Bet kuprinėtojai keliauja ne dėl viešbučių žvaigždučių ar paplūdimio smėliuko, o dėl atmosferos: draugystė, šventė, sako, tvyro ore. To nepajutau, nes buvau ne sezono metu ir tik keli jaunuoliai su kuprinėmis po tuščią platų akmenuotą paplūdimį slampinėjo.

Užtat svarbiausią regiono lankytiną vietą – Chimeros liepsnas – gali lankyti bet kada. Jos abejingų nepalieka. Vieniems tai – tikrų tikriausias gamtos stebuklas. Kiti internete skundžiasi – „na, dega laužai – ką, laužų nemačiau? Ko aš čia kilometrą aukštyn į kalną lipau?“.

Norėdamas „Chimeromis“ pasigrožėti kaip pridera, turi suvokti, kad tie „laužai“ dega natūraliai (iš požemio veržiantis unikalioms dujoms) ir taip be perstojo dega tūkstančius metų. Senovės graikai kūrė jiems mitologinius paaiškinimus apie pabaisą Chimerą, šalimais yra šventyklų liekanų, pagal jų spindesį orientuodavosi senovės laivų kapitonai (laužai matosi ir nuo jūros). Gali kurį vieną kurį užgesinti – bet tuoj pat greta vėl užsikurs. Vos keliose planetos vietose yra šitokie reiškiniai.

Aukštyn nuo Čiralio į dangų šauna Olimpo kalnas (ech, kiek kalnų graikų gyventose teritorijose taip vadinasi). Į jį (2365 m aukštį) kelia lynų keltuvas – tiesa, prieš keliantis, verta žvilgtelti, ar nepaskendęs rūke, kitaip ne ką tematysi.

Likijos kapai ir ramūs kurortėliai

Toliau į Vakarus nuo Čiralio nuostabus kelias palei vandenyną pasiekia Myrą – senovės Likijos miestą. Likija buvo Romos provincija, taigi, Myroje rasi ir romėnų teatrą. Tačiau tikroji Likijos pažiba – įspūdingi kapai, iškalti uolose, ištisi tų kapų „koriai“, dekoruoti gražiais it šventyklų fasadais. Tarsi garsiojoje Petroje (Jordanija), bet kažkodėl žinomi gerokai mažiau.

Tokių kapų regione daugiau, bet Myroje, viename iš svarbiausių Likijos miestų, kapų “korys” – vienas nuostabiausių.

Kurortai ten dar kitokie – širdis – Kašas, rami jachtų prieplauka su į kalną kylančiais namais. Vaizdai iš tenykščių viešbučių nuostabūs, nors paplūdimiai ir toliau. Bet ten ilsisi dar kitokie turistai – maudynės jiems nebūtinai kelionių į Turkiją pažiba. Atvykęs į Kašą, darsyk pasijaučiau lyg ne Turkijoje – tąkart gal kokiuose Kanaruose, gal Madeiroje. O juk nuo Antalijos iki Kašo – tik 185 km, nuo Čiralio – 120 km.

Dar toliau į vakarus pajūrio kelias atsiremia į Fetiją – vėl didesnį kurortą, pamėgtą labiau britų. Rusiški užrašai, būdingi Kemerui, Belekui ar Alanijai – čia išnykę ar virtę angliškais. Britų turistams svarbiau nei geras „viskas įskaičiuota“ viešbutis – natūrali gamta. Ir kažin, ar Turkijoje yra didingesnis paplūdimys už netoliese plytintį Oludenizą – idilišką it rojus žydrą įlanką tarp kalnų. Tuose kalnuose – aukščiausia pasaulyje komercinė parasparnių pakilimo aikštelė Babadagas (1770 m): kiekvienas gali nusipirkti lėtą sklendimą žemyn nuo ten link jūros. Skrendama dviese, su patyrusiu pilotu – pageidaujant, jis gali daryti kokias figūras, o pageidaujant, leisis ramiai.

Ant kalvos greta naujų kurortų – ir dar vieni Likijos kapai, ir Kajakojus, apleistas graikų miestelis. Mat iki ~1923 m. regione gyveno beveik vien graikai. Tada vyko Turkijos-Graikijos karas, žemes apgynė Turkija, ir šalys sutarė: Turkijos graikai tremiami į Graikiją, Graikijos turkai – į Turkiją. Pastarųjų buvo mažiau – neužteko apgyvendinti visiems graikų miesteliams, ir štai Kajakojus atiduotas laikui.

Laikas vienodina. Išskyrus porą cerkvių, visi Kajakojaus namai virto beveik vienodais griuvėsiais. Dabar tai irgi turistinė vieta: pardavinėjami net bilietai.

Graikija, beje, vis dar šalia. Iš Kašo kurorto matosi Graikijos salos. Turkijos išorinė siena po ~1923 m. nustatyta taip: žemynas – Turkijai, o salos – nebe Turkijoje, nors ir būtų prie pat žemyno krantų. Lengva (nors nevisai pigu) į Graikiją nuplaukti dienai ar pusdieniui: Kastelarizo ir gretimos salos nuo Turkijos kranto nutolusios tik 3 km, kai nuo artimiausių kitų Graikijos salų – 100 km.

Kaip keliauti po Antalijos regioną

Aplankyti čia įvardytas lankytinas vietas yra keli būdai.

Pirmasis, populiariausias – ekskursijos. Jas savo klientams siūlo ir Lietuvos kelionių organizatoriai (paprastai už papildomą mokestį), lengva jų rasti ir vietoje – paskaičius reklamas kurortuose (anglų, rusų kalbomis). Ekskursijos paima ir parveža į sutartą tašką (dažniausiai – viešbutį). Daugelio ekskursijų minusas – be „oficialių“ į programą įtrauktų lankytinų vietų, vežiojama į visokiausius „odos centrus“ ar „aukso centrus“ (komisinius organizatoriams mokančias parduotuves), kurių šalia kiekvieno pagrindinio turistinio kelio įsikūrę tiek, kiek Antalijos regiono kurortų kavinėse supuola kačių, kai kaip vienintelis lauko kavinės klientas pradedi valgyti savo patiekalą (Kemere buvo net ant stalo užlipo).

Antrasis, patogiausias būdas – automobilio nuoma. Keliai regione yra tikrai geri (nors kai kur – vingiuoti), prie daugelio lankytinų vietų įrengtos automobilių aikštelės.

Trečiąjį būdą – viešąjį transportą – rekomenduoti sunku. Kai kur jis – puikiai išvystytas, bet kitur – gana retas ar stoja toliau lankytinų vietų. Prieš renkantis važiuoti viešuoju transportu, reikia iš anksto pasidomėti būtent jums reikalingais maršrutais, tvarkaraščiais.

Ketvirtasis, romantiškiausias būdas – Likijos kelias, vienas garsiausių pasaulyje pėsčiųjų žygių maršrutų. Net 540 km gali juo eiti nuostabiausiais peizažais pro daugelį šiame straipsnyje aprašytų vietų ir dar gerokai daugiau. Siūloma tam skirti 29 paras, tačiau niekas neverčia eiti viso kelio: galima išsirinkti kažkurią atkarpą.

Penktasis būdas – žydrasis kruizas tradicine turkiška burine jachta gulet (dabar dažniausiai varoma varikliu). Per keletą dienų jos stoja įvairiuose kurortų uosteliuose, tokiuose, kaip Kašas – tiesa, kruizai nepigūs.

Antalijos regiono apylinkėse – tikri pasaulio stebuklai

Dvi įspūdingiausios Turkijos – ar net pasaulio vietos – nėra Antalijos regione, tačiau pakankamai netoli, kad teoriškai būtų galima ten nuvykti ryte ir grįžti vakare (o praktiškai geriau nuvykti bent 2-3 dienoms, nes ką žiūrėti ir patirti ten tikrai gausu).

Tai – Pamukalė, su savo pasakiškomis baltomis terasomis, karšto vandens versmėmis ir romėnų miesto griuvėsiais jų viršūnėje. Ir Kapadokija – peizažas su uoliniais kūgiais, olose įrengtomis cerkvėmis, kanjonais.

Yra ir smulkesnių grožybių, kur turistiniai autobusai suka truputį rečiau: kalnų įrėmintas Ehirdiro ežeras bei Konjos miestas, garsėjantis Mevlanos, besisukančių dervišų ordino įkūrėjo, kapu (dabar ten – muziejus, bet dervišų šokį dar gali išvysti).

Toliau į Vakarus nuo Antalijos „turkio spalvos“ pakrantės – Turkijos Ėgėjo jūros pakrantė su sava kurortų grandine. Keliaujant į Antalijos regioną savaitei ar dešimčiai dienų, greičiausiai neverta ten lankytis, nes tų kurortų atitikmenų yra ir Antalijos regione. Nebent labai žavėtų romėnų miestai, kurių Ėgėjo jūros regione – irgi gausu.

Antalija tinkama net ir pažintinei kelionei

Į Antalijos regioną keliavau porą kartų ir visiškai skirtingai. 1997 m. – su kelionių organizatoriumi į kurortą, 2019 m. – nepriklausomai, ne sezono metu. Antrą kartą išvydau visiškai kitokį regioną: tylesnį, ramesnį, įvairesnį ir pilną gerokai daugiau grožybių, griuvėsių, įstabių vaizdų, nei galėtum nuspėti vien iš turizmo agentūrų bukletų, kuriuose paprastai figūruoja tos pačios – tegu ir labai nuostabios – vietos, kaip Pamukalė ar Kapadokija, arba išvis – žydri viešbučių baseinai.

Net jeigu į Antaliją su kelionių organizatoriumi keliaujate jau kelintus metus iš eilės, patariu atrasti ją naujai, skyrus bent keletą dienų pakeliavimui po aplinkines grožybes.

Galutinai įsitikinau, kad be reikalo Antalijos pakrantė suvokiama vien tik kaip vieta poilsinei kelionei – nes čia ir aplink ne mažiau įdomių vietų, nei kokioje Italijos pakrantėje.

---

Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai

---

1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Turkiją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Kapadokija Turkijoje – į ją nieko panašaus visame pasaulyje nėra! Kūginės uolos, požeminiai miestai, cerkvės ir viešbučiai olose, populiariausi pasaulyje skrydžiai oro balionais virš kanjonų…

Daugelis turistų į Kapadokiją keliauja trumpoms ekskursijoms iš Turkijos pajūrio, Antalijos regiono, bet Kapadokijoje yra ką veikti ir tris ar penkias dienas.

Nesvarbu, ar būsite Kapadokijoje vieną dieną, ar savaitę – tikiu, mano patirtis ir šis straipsnis padės šį laiką išnaudoti vaisingai.

Bendrai apie keliones į Turkiją ir jos kultūrą skaitykite čia

Kuo Kapadokija tokia ypatinga?

Unikalų Kapadokijos peizažą suformavo prieš 9-3 milijonus metų išsiveržę vulkanai. Tų ugnikalnių seniai nebėra, užtat sukietėjusi jų lava virto tufu – minkšta uoliena. Iš tos uolienos gamta „nulipdė“ paslaptingus skylėtus kūgius, Kapadokijos simbolį. O žmonės joje dar prieš 3000 metų iškalė aštuonių aukštų požeminius miestus, prieš 1000 metų – cerkves, o dabartiniais laikais – viešbučius, restoranus.

Kapadokijos regiono širdis yra Gioremės miestelis, kur žymieji Kapadokijos kūgiai styro tiesiog tarp namų.

Kapadokijos esmių esmė, kurią aplanko kiekvienas turistas regione yra Gioremės muziejus po atviru dangumi. Iš tikro tai ne muziejus, o tūkstančio metų senumo vienuolynas olose. Kadaise ten gyveno keliadešimt graikų vienuolių, išskaptavo olose cerkves, ištapė freskas. Daugelis, deja, išbluko, bet keliose cerkvėse, kur saulės šviesa kepino mažiau, jos itin įspūdingos (Tokali cerkvė ir ypač Karanlik cerkvė). Nė viena cerkvė neveikia: iki 1923 m. ten dar bmelsdavosi apylinkių graikai, bet tais metais jie buvo ištremti į Graikiją, o į Kapadokiją atitremti Graikijos turkai. Su savimi graikai išsivežė net protėvių palaikus: dažnoje cerkvėje pamatysi atvertus kapus grindyse.

Antroji Kapadokijos pažiba – požeminiai miestai. Prieš 3000 ir daugiau metų – gerokai iki pasirodant tiek graikams, tiek turkams – hetitų civilizacijos iškasti keturių, aštuonių aukštų požemiai. Didžiausiame, Derinkuju požeminiame mieste, spėjama, gyveno 10 tūkstančių žmonių, augino gyvulius, valgė, meldėsi. Tiesa, gyveno ne nuolat, o tik užklupus priešų pavojui – tačiau tai galėdavo užtrukti mėnesius. Tad miestas turėjo ventiliacijos angas į viršų, vandens šulinius į apačią – ir visa tai (tiksliau, ne visa, o tik menką miesto dalį) šiandien lanko turistai. „Atvertų“ požeminių miestų yra ne vienas ir ne du, bet jie panašūs vienas į kitą, tad daugeliui pakanka aplankyti vieną.

Nebent važiuotumėte per patį sezono įkarštį ir be „vieno įspūdingiausių“ (tikriausiai Derinkuju ar Kaimakli) dar norėtumėte pamatyti tokį „mažiau atrastą“, kur netenka grūstis su ekskursijų grupėmis, laukti ilgose eilėse prie tokių siaurų praėjimų, kad net man, 1 m 80 cm ūgio, teko lenktis ar eiti „žąsiuku“. Aišku, ekskursijos turi ir privalumų: net ir nesamdžius gido, lengva nugirsti pasakojimų nuotrupas, be kurių būtų sunku suprasti kas ir kam tuose požemiuose yra.

Kapadokijos pramogos – balionai, žirgai, motociklai…

Be pagrindinių vietų, turistų keliai Kapdokijoje išsiskiria – nes Kapadokija yra didžiulis regionas, po kurį galima važinėti dešimtis kilometrų.

Du pagrindiniai turistiniai maršrutai, į kuriuos kas rytą turistus išveža dešimtys autobusų – vadinamas žaliasis maršrutas ir raudonasis maršrutas. „Žaliasis“ apima vieną požeminį miestą ir Ihlaros tarpeklį, kur irgi gausu cerkvių olose, bet atstumai kur kas didesni, pėsčiomis gali žygiuoti ir visą dieną. „Raudonasis“ maršrutas veža Gioremės muziejų ir aplinkinius tarpeklius. Abudu užtrunka visą dieną.

Kapadokijos tarpekliai, kanjonai, ir vaizdai į juos iš apačios bei viršaus – be galo nuostabūs. Aplink Gioremę yra Rožių tarpeklis, Meilės tarpeklis, Učhisar apžvalgos aikštelė, Trijų gražuolių apžvalgos aikštelė.

Po tarpeklius galima leistis į žygius pėsčiomis, tačiau galima juos išvysti ir ant žirgų ar keturračių motociklų – Kapadokijoje siūloma aibė tokių ekskursijų: 1 valanda, 2 valandos, saulėtekis, saulėlydis ir kt. Palyginus su trukme jos – vienos pigiausių pasaulyje, ypač pasiderėjus, ką Turkijoje daryti būtina.

Brangesnis – bet, kalbama, pats įspūdingiausias – būdas patirti Kapadokiją yra skrydis oro balionu. Kapadokija yra populiariausia pasaulyje vieta kilti oro balionu: balionų čia skraido 240, labai ankstyvais vasaros rytais į orą pakyla 150 balionų iš 25 skirtingų kompanijų. O dar sako, kad Lietuvoje balionų daug!

Deja, aš to nepatyriau. Kai atvykau į Kapadokiją, balionai nekilo keturias dienas iš eilės dėl blogo oro. Kapadokijoje buvau dar keturis rytus – bet kiekvieną vakarą sulaukdavau žinutės, kad rytą balionas atšauktas. Taigi, skrydžiui balionu Kapadokijoje nepakanka pusantro šimtų eurų sumos (žiemą – pigiau, vasarą – brangiau; neįvykus skrydžiui suma grąžinama). Reikia ir sėkmės, ypač ne liepą ir rugpjūtį, kai vėjai ramesni. Todėl būtinai skrydį oro balionu užsisakykite jau pirmajam rytui Kapadokijoje – tada jei balionai nekils, turėsite dar antrą šansą. Kita vertus, mums neužteko nė keturių šansų…

Unikalūs miesteliai ir viešbučiai olose

Kapadokiją vis labiau pamilstant turistams, ją atrandant azijiečiams ir kitiems, vis daugiau regiono kaimų virsta uolų kurortais, panašiais į Gioremę.

Ant kalno virš Gioremės – Učhisaras, kitas „uolų kurortas“, nuo kurio atsiveria nuostabūs vaizdai žemyn. Dažnas regiono miestelis turi savo „uolinę pilį“ (hisar) – itin įspūdingą, didžiulę, skylėtą uolą, po kurią gali laipioti, ilgai naršyti jos skyles ir ertmes ir gerėtis vaizdais žemyn. Viena neįtikėtiniausių – Čavušine, o viena aukščiausių ir stačiausių – Ortahisare. Abu miesteliai – irgi keliolikos kilometrų spinduliu aplink Gioremę.

Dar daugiau miestelių mažiau išvaizdūs, bet irgi pilni viešbučių, parduotuvių. Pavyzdžiui, Avanosas, garsėjantis keramika ir vienoje puodų žiedykloje įrengtu iš turisčių surinktų plaukų muziejumi (savotiški „spąstai turistams“, kad tie praeitų visus puodus). Šiaip jis toks paprastas, net „McDonald’s“ ten yra.

Visgi, jei jau atvyksti į Kapadokiją ilgiau, nei vienai dienai, Kapadokijos patirtį labai verta „pratęsti“ ir vakarais, naktimis. Apsistoti ne eiliniame regiono miestelyje, o viename tų, pilnų uolinių kūgių ir uolinių pilių: Gioremėje, Učhisare, Čavušine…

Ir geriausia apsistoti ne bet kur, o numeryje oloje. Kapadokijoje pilna tokių olų viešbučių, kurių bent dalis kambarių tiesiog išskaptuoti tufe, tarsi požeminiai miestai. Tikėtina, bus be langų (kambariai paprastai nebūna „fėjų kaminuose“), bet tai patirtis, kurios kitur neturėsi.

Kapadokija – Turkijos pažiba

Kapadokija ne be reikalo viena lankomiausių Turkijos vietų. Aišku, tai turi ir minusų: minių minios turistų. Vien lietuvių po Kapadokiją keliauja tiek, kad ne vienas pardavėjęs neptingėjęs išmokti pasakyti „Labas“ – o lietuviai juk tik menka visų turistų kruopelytė. Gioremės muziejuje po atviru dangumi prie kiekvinos cerkvės kabo įspėjimai: „Nebūti viduje ilgiau 3 minučių“ – ir vis tiek susidaro eilės.

Tačiau to galima iš dalies išvengti atėjus anksčiau ryte, taip pat keliaujant po atokesnes Kapadokijos vietas.

O geriausias būdas išvengti minių – keliauti žiemą. Kapadokija nėra pajūrio kurortas ir ji įspūdinga kiaurus metus. Keliaudami žiemą, tarkme, ekskursijoje keturračiais motociklais buvome tik dviese, ekskursijoje žirgais – trise (su dar viena korėjiete). Moki kaip už bendrą ekskursiją, o gauni beveik privatų turą… Ir, jodamas arkliu, galėjau jaustis tarsi kokioje istorinio filmo filmavimo aikštelėje: šitokia didinga gamta aplink, arkliai, jokių automobilių, jokių žmonių aplink.

Tarsi vesternas. Bet tada ataidi iš tolimų kaimų melstis šaukiančių muedzinų balsai. Jie užbaigia tos rytietiškai egzotiškos Kapadokijos paveikslą, kurį patirti masiškai važiuoja visų tautybių žmonės.

---

Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai

---

1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Turkiją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Turkiją matė beveik visi, bet gerai pažįsta – mažai kas.

Turkija – milžiniška ir įvairi šalis, trigubai didesnė už Jungtinę Karalystę ar Vokietiją.

Į įvairius Turkijos regionus visokiausiais būdais keliavau aštuonis kartus ir dalinuosi patirtimi tiek apie lankytinas vietas, tiek virtuvę ir kultūrą, tiek praktinę kelionės pusę: kainas, vizas, transportą.

Nesvarbu, ar keliausite į Stambulą, ar Turkijos kurortus, ar Kapadokijos ir Pamukalės stebuklingą gamtą, ar į apgriuvusius romėnų miestus, ar į tą didžiąją neatrastą Turkijos provinciją – šis straipsnis padės susiorientuoti, kas ir kaip.

Turkijos kurortai

Daugeliui turistų Turkijos veidas yra jos kurortai dviejose pakrantėse – Viduržemio jūros ir Ėgėjo jūros. Kas septynioliktas lietuvis – 6% mūsų tautos – kiekvienais metais atostogauja Turkijoje.

Turkijos kurortų privalumai: karštis, pigumas, geri paplūdimiai. Atostogauti Turkijoje iš esmės pigiau nei Palangoje. O klimatas – kitas: jau balandį ar lapkritį Antalijoje šilta tarsi Palangoje liepą (ir dar beveik nelyja). O liepą-rugpjūtį Turkijos kurortuose vidutinė temperatūra dieną – +34, naktį – +23.

Svarbiausias pasirinkimas keliaujant į Turkijos kurortą – pats kurortas. Jų ten – begalė. Tiesa, jei keliausite su Lietuvos organizatoriais, pasirinkimas gerokai susiaurėja. Taip jau Turkijoje yra: kiekvienas kurortas turi vyraujančias tautybes, kurios ten vežamos. Net iškabos rašomos tų tautų kalbomis: vienur – rusiškai, kitur – angliškai. Lietuvių lietuviškoms iškaboms ir restoranams nepakanka – bet pardavėjai „lietuviškuose“ kurortuose po kelias mūsiškas frazes būna išmokę.

Poilsio prasme, daugelis Turkijos kurortų gana panašūs: geri paplūdimiai, karštis. Užtat kitų pramogų prasme jie skiriasi smarkiai: vieni „ūžia“ naktiniu gyvenimu, kiti yra netoli svarbių lankytinų vietų ar net turi jų savo ribose (pvz. Alanijos pilis ant kalno), treti – gražūs gamta (kalnai, uolos). Turkijos kurortai iš esmės yra dviejose didelėse zonose – Pietinis (Antalijos, Viduržemio jūros) krantas ir Vakarinis (Kušadasio, Ėgėjo jūros) krantas. Bet tos zonos driekiasi šimtus kilometrų, tad ir jose kurortas kurortui nelygu.

Išsirinkus kurortą, ne mažiau svarbu pasirinkti viešbutį. Apie tai plačiau šio straipsnio skyrelyje “Kur apsistoti Turkijoje”.

Stambulas ir Turkijos didmiesčiai

Stambulas patenka į populiariausių pasaulio miestų kelionėms dešimtuką, ir ne be reikalo. Koks kitas pasaulio miestas gali didžiuotis buvęs šitoks svarbus šitokiose skirtingose epochose. Pagoniškos Romos sostinė, stačiatikybės širdis, musulmonų kalifo centras – valdovai, religijos kito, o Stambulas liko vienas svarbiausių pasaulio miestų.

Ir todėl jis apstatytas vienomis įspūdingiausių pasaulio mečečių ir cerkvių, 2000 metų senumo miesto sienomis, akvedukais, cisternomis. Sultonų rūmais ir šimtamečiais turgumis. Ir todėl jo muziejai tokie turtingi: kilimų, mozaikų, meno, Stambulas, vadintas Konstantinopoliu, buvo didžiausias pasaulio miestas – o ir dabar jis, stūksantis dviejuose žemynuose, didesnis už kokį Londoną, Romą ar Paryžių (14 mln. gyv.).

Stambulas – idealus miestas savaitgalio išvykai. Mano pirmoji kelionė į Stambulą truko 4 dienas, bet per tiek net intensyviai keliaudamas nesugebėjau pamatyti visko, kas įdomiausia.

Deja, kitų gražių miestų Turkijoje – nedaug. Daugelis Turkijos miestų pilni vienodų nuobodžių daugiabučių ir tik keli svarbiausi lankytini objektai žiba tarp jų. Netgi Turkijos sostinė Ankara tokia (netgi, sakyčiau, neverta turistų dėmesio). Tarp įdomesnių Turkijos miestų – Antalija (žavi senamiesčiu), Izmiras (barai, pajūrio promenada). Iš miestelių, vienas gražiausių Safranbolas, kurio centras pilnas gražių osmaniškų namų.

Dažnam turistui Turkijos miestuose norą dairytis į šalis nustelbia šunys ir katės, kurių ten pilna: žiūrėk, tuoj fotografuoja ne namus, o šunis ir kates, jas glosto.

Turkijos gamtos stebuklai

Dvi iš pačių unikaliausių pasaulio gamtinių vietų yra Turkijoje. Tai – Kapadokija ir Pamukalė. Ten vienai-dviems dienoms važiuoja tūkstančiai turistinių autobusų iš kurortų, bet rekomenduotina nuvažiuoti ir nepriklausomai, pabūti ilgiau (ypač Kapadokijoje).

Kapadokija – tai šimtus kilometrų besitęsiantis uolinių kūgių (vadinamų „fėjų kaminais“), „pilių“ ir kanjonų peizažas. Jis pilnas natūralių ir dirbtinių olų, kuriose – Viduramžių cerkvės ir šiuolaikiniai viešbučiai. Po žeme ten plyti ištisi požeminiai miestai, kur slėpdavosi dešimtys tūkstančių žmonių. Regiono širdis – „nežemiškas“ Gioremės miestelis.

Pamukalė – baltos tufo terasos, kurias suformavo be perstojo šimtmečius bėgęs karštasis gelmių vanduo. Maudynės terasose labai apribotos, bet vien pažiūrėti į jas be galo žavu. O dar netoliese yra „požeminė Pamukalė“ (ola), o dar Pamukalės viršūnėje – apleistas romėnų miestas Hierapolis, gretimuose viešbučiuose – karštųjų versmių baseinai.

Turkai tas dvi lygių neturinčias gamtines vietas pavertę ir visokių pramogų centrais (ypač Kapadokiją). Ten siūlomos ekskursijos arkliais ar keturračiais motociklais, galimybė pažvelgti į viską iš dangaus – oro baliono. Kapadokija – populiariausia vieta žemėje kilti oro balionu. Nieko keisto: visos pramogos Turkijoje – pigios ir todėl čia lengva išbandyti ką naujo.

Be pagrindinių gamtos vietų, Turkijoje yra smulkesnių – Ehirdiro ežeras, kalnuotos Viduremio jūros pakrantės (ir raityti keliai palei jas), Chimeros liepsnos, be perstojo liepsnojančios palei Čiralio kurortą ir t.t.

Turkijos istorija

Reta kuri šalis gali prilygti Turkijai svarba civilizacijos istorijoje. Žmonės čia gyveno sėsliai jau prieš 4000 metų, statė miestus ir kūrė meną. Pilna Turkija tokių senų griuvėsių ir net tie, kuriems griuvėsiai nuobodūs (pavyzdžiui, mano žmona) čia pasijunta priblokšti: tiek daug išlikę, šitokie mastai. Turkijai prilygsta nebent kokia Italija, o graikiški miestai čia didingesni, nei Graikijoje. Ir iš dešimties didžiausių Romos Imperijos miestų net keturi – dabartinėje Turkijoje (jokioje kitoje šalyje nėra daugiau, nei vieno).

Būtent romėniškas paveldas Turkijoje ir yra įspūdingiausias: dešimtis tūkstančių žiūrovų talpindavę teatrai, miestų vartai ir pirtys apsiplauti, fontanai ir iš tolimų kalnų į miestus vandenį nešantys akvedukai, vilos, kolonuotos gatvės ir aikštės, iš kurių parduotuvių prekių kainas kažkada šaukdavo pirkliai. Gali pajusti gyvenimą prieš 2000 m. – net reklamos kai kur likusios, o ne tik pamatai. Įdomiausi senieji miestai – Hierapolis (pribloškia kapinėmis), Efesas (pats didžiausias), Pergamas (su graikišku Akropoliu).

Taip pat Turkija turtinga vietinių kultūrų palikimu: hetitų dievų ir valdovų bareljefai, likų kapai olose su įstabiais fasadais (primenantys Jordanijos Petrą).

Dauguma visų šių grožybių – pakrantėse. Viduramžiais centrinę Turkijos plynaukštę užėmė turkai, suvienijo Osmanų Imperija ir sukūrė savą baltų namelių ir kupoluotų mečečių stilių.

Bet pakrantėse iki pat 1923 m. daugumą gyventojų sudarė graikai. Graikija siekė šias žemes prisijungti, bet 1922 m. pralaimėjo karą. Rezultatas: Turkijos graikai ištremti į Graikiją, o iš ten atitremti Graikijos turkai. Pastarųjų buvo mažiau, todėl kai kurie graikų miesteliai iki šiol apleisti ir lankomi „tamsiosios istorijos“ mėgėjų. Didžiausi tokių naujųjų griuvėsių – Kajakojus. Paskutiniams prisimenantiems anuos laikus išeinant anapilin, graikų ir turkų santykiai rimsta.

Turkijos patirtys – šokiai, hamamai, skrydžiai…

Prieš 100 metų dabartinės Turkijos žemėse gal 20% žmonių buvo krikščionys (jie vyravo ir elite) – po visų karų, graikų ir armėnų tremčių, liko 2%. Turkijoje galutinai įsivyravo musulmonų turkų kultūra.

Kitose musulmonų šalyse dažnas europietis jaučiasi kiek svetimas, nesugeba įsijausti į vietinį gyvenimą, bet Turkijoje tai – lengviau nei kur kitur. Vietinės tradicijos čia noriai rodomos turistams, užsieniečiai nėra kažkaip atribojami ar ribojami: paprasta užeiti į visas mečetes, kiekviename mieste (ne tik kurortuose) rasi alkoholio ir t.t.

Pagrindinės tradicijos, kurias verta patirti ar pamatyti keliautojams:
*Dervišų šokis. Šie „musulmonų vienuoliai“ sukdamiesi aplink savo ašį tiki susiliejantys su Alachu. Ne visi musulmonai tai pripažįsta, bet Osmanų Imperijoje dervišai užėmė ypatingai svarbią vietą ir net netikintis pažiūrėjęs jų šokį, paklausęs muzikos pasijus apsuptas tokios lengvai mistiškos rytų dvasios.

*Hamamas. Turkiška pirties patirtis, į kurią įeina ir masažas (reikia pirkti pilną). Moterys ir vyrai daugelyje pirčių maudosi atskirai; pagrindinės didmiesčių pirtys statytos prieš daugybę šimtmečių, galima pasigerėti ir jų architektūra.
*Pilvo šokis. Kai kurie turkai pyksta, kai šis moteriškas „viliojimas pilvo raumenimis“ pavadinamas turkišku – nes jį sukūrė arabai ir jis laikomas nepadoriu (lyg vietinis gogo atitikmuo). Bet turistams pilvo šokis dažnai asocijuojasi būtent su Turkija ir jo programos turistams dažnos.

*Kaljanas (nargilė). Tam yra specialios kavinės, kur gali užsakyti įvairių skonių rūkalus. Vietiniai ten eina pasėdėti, pabendrauti tarsi Lietuvoje į barą.

O kur dar visokiausios pramogos, kurios yra visur pasaulyje, tačiau Turkijoje – vienas geriausių kainos ir kokybės santykių (oro balionas, žirgai, parasparniai, kupranugariai, nardymas ir t.t.).

O taip pat turkų turgus ir turkų virtuvė (žr. žemiau).

Turkijos kultūra – iš rytietiškos tapo vakarietiška?

Retas keliautojas galėtų patirti Turkijoje kultūrinį šoką – na gal nebent atokiuose kaimuose – bet „žali“ keliautojai ten ir nekeliauja. Viskas Turkijoje taip suvakarietinta – kai kuriuose miestuose tik muedzino šauksmas maldai penkis kartus per dieną primena, kad esi Rytų šalyje. Kartais net gaila pasidaro, kiek daug savo tradicijų Turkija prarado per pastarąjį šimtmetį.

Mat Turkija ne šiaip sau perėmė kažką iš Vakarų. Prezidentas Kemalis Atatiurkas (prisiimtos pavardės reikšmė: „turkų tėvas“) dar 1922 m. paėmęs valdžią nutarė šalį apsukti 180 laispnių, padaryti ją tokia pasaulietine, kad beveik ateistine, rytietiškas tradicijas keisti vakarietiškomis. Savaitgalis perkeltas iš „musulmoniško“ penktadienio į „krikščionišką“ sekmadienį. Uždraustos tradicinės turkų kepurės – fezai. Atatiurkas keitė net turkų kalbą: ji buvo rašoma arabų raštu, dabar – lotynų. O dervišai, kuriais taip džiaugiasi turistai, pusiau nelegalūs: visi vienuolynai (tiek musulmonų, tiek krikščionių) Atatiurko uždaryti ir uždrausti. Dervišų šokius turistams atlieka aktoriai, praeities rekonstruktoriai (ar bent jau jais apsimetę “slapti” vienuoliai): net garsusis dervišų įkūrėjo Mevlanos kapas Konjoje paverstas muziejumi.

Atatiurkas taip pat neigė, kad didžiausia (per 10% gyv.) Turkijos mažuma kurdai apskritai yra tautinė mažuma – vadino juos „kalnų turkais“. Iki pat XXI a. kurdai, tarkime, negalėjo kalbėti savo kalba per televiziją ir pan.

Šita ideologija – nacionalistinė, bet antireliginė – vadinama kemalizmu. Nors pasibaigus 15 Atatiurko valdžios metų pamažu įsivyravo demokratija, ji egzistavo tik formaliai. Mat vos koks vadovas nuspręsdavo bent kiek pakeisti valstybės kryptį – tuoj tai uždrausdavo teismas (nes svarbiausių Atatiurko Konstitucijos straipsnių keisti negalima), o vadovas būdavo nuverčiamas armijos. Vieniems „nuverstiesiems“ tiesiog uždrausta dalyvauti politikoje, kiti – net nužudyti. Armija ilgai valdžioje nepasilikdavo: būdavo skelbiami nauji rinkimai, bet juose galėdavo dalyvauti tik „teisingos“ partijos, tad valstybinė ideologija nesikeisdavo. Tie „pogrindiniai virvučių tampytojai“, spėriai pašalindavę neįtikusią valdžią, turkų pravardžiuojami Giliąja valstybe. Ta Gilioji valstybė ėjo Europos Sąjungos kryptimi, aiškino, kad Turkija labiau vakarietiška nei musulmoniška – bet tuo pačiu diskriminavo kurdus, neigė armėnų genocidą, o tai skatino nuo alergijos nacionalizmui „kenčiančią“ Europos Sąjungą vis atidėlioti galimo Turkijos priėmimo datas.

Visas Turkijos elitas (ir teisėjai, generolai) sekė ta kemalizmo ideologija. Tiesiog, kitaip mąstantys nė negalėjo patekti į to elito prieangį. Pavyzdžiui, moterims, ryšinčioms musulmoniška skarele, drausta eiti į universitetą ar net vairuoti automobilį. Religingiesiems vieta buvo kaime. Dar 2000 m. vienai studentei, atėjusiai laikyti egzamino su skarele, teko sėsti į kalėjimą.

Daugumai „eilinių“ turkų visa tai nepatiko, tik jie negalėjo to pakeisti. Dabar situacija pamažu keičiasi: 2005 m. daugiausiai „neelito“ balsais išrinktas Redžepas Tajipas Erdoganas tapo pirmuoju demokratiniu Turkijos vadovu, kuriam (ir jo rėmėjams) pavyko sustabdyti eilinį armijos mėginimą jį nuversti (2016 m.).

Kai kuriuos „kemalistinius“ draudimus Erdoganas pamažu labai atsargiai atšaukė. Teisėjai užkirsdavo tam kelią, tad po revoliucijos numalšinimo Erdoganas elgėsi drąsiau: atleido antidemokratiškai nusiteikusius teisėjus, generolus. Dalį įtakos praradęs elitas (ir jį mėgstanti cituoti Vakarų žiniasklaida) dėl to niekina Erdoganą, aiškina, neva „Turkija eina atgal“ ar „islamizuojasi“. Man be galo sunku suprasti jų mintis: juk Turkijoje iki šiol nėra net tokios laisvės išpažinti islamą, kokia yra Lietuvoje (pvz. Lietuvoje niekas nedraudžia jokio tikėjimo vienuolynų, nekontroliuoja drabužių). Neturėdamas geresnių pavyzdžių, kaip „islamizavimosi“ įrodymus Turkijos elitas teikia pavyzdžiui… alkoholio reklamų draudimą. Atrodo, įtakingą mažumą erzina bet koks pokytis ne jų trokštama kryptimi, net jei dėl tokio pokyčio demokratiškai apsisprendžia dauguma. Panašiai kaip kai kuriems Lietuvos rusams ~1990 m. nepatiko, kad teko išmokti daugumos kalbą (lietuvių).

Tiesa, ne viskas taip paprasta ir negalima sakyti, kad dalis Turkijos yra „erdoganistai“, dalis – „kemalistai“. Mat Kemalį Atatiurką gerbia daugelis turkų (rimtesnė jo kritika net draudžiama) – ypač dėl to, kad jis išgelbėjo Turkiją nuo padalijimo po to, kai pralaimėtas Pirmasis Pasaulinis karas. Karo nugalėtojai numatė, kad Izmiras atiteks graikams, Antalija – italams, rytai – armėnams, Stambulas taps tarptautiniu… Tik Atatiurko vedamų pajėgų dėka vakariečiai „išstumti“ iš etninių turkų žemių.

Karo istorijos fanams būtina aplankyti Galipolio pusiasalį, kur Atatiurko legenda prasidėjo: ten jis, vadovaudamas frontui, laimėjo vieną svarbiausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių (tiesa, visus kitus Osmanų Imperija pralošė). Mažai pasaulyje vietų, kur tas karas palikęs šitokį rėžį: šitiek karių kapinių, memorialų, muziejų… Turkų, australų, prancūzų, naujazelandų, britų.

Galite nueiti ir į kokį Atatiurko muziejų – tokie yra kone kiekviename name, kur jis tik nakvojo – ar jo kapą Ankaroje. Ten pamatysite žmogų-legendą, kurį turkai myli. Kontroversiškesni Atatiurko gyvenimo epizodai – radikaliausios reformos, sukilimai prieš jo valdžią, alkoholio padauginimai, mylima pusseserė, kuri nusižudė, kai Atatiurkas ją paliko dėl „vakarietiškesnės“ moters – dažniausiai nutylimi arba aptariami menkai.

Turkijos klimatas ir turizmo sezonas

Klimato atžvilgiu, Turkija padalinta į dvi dideles dalis. Viena jų yra visa pakrantė, kita –visos likusios žemės, kurios – maždaug bent 1 km aukštyje. Dėl aukščio nepajūryje visuomet būna apie 7 laipsniais šalčiau, nei pajūryje: vasaromis tai reiškia gaivią vėsą, žiemomis – šaltį ir sniegus (net nustebau pirmąkart išvydęs, kiek sniego Turkijos centre būna žiemomis).

*Turkijos pajūris – tai visi kurortai (Antalijos regionas, Kušadasio regionas), Stambulas. Antalijoje net sausį temperatūra kaip Palangoje gegužės pradžioje, balandį – kaip Palangoje liepą, o liepą – vidutiniškai 12 laipsnių karščiau, nei Palangoje tuo metu.

Visgi, Turkijos turizmo sezonas iš esmės – pavasario vidurio iki rudens vidurio. Tada į Turkija skrenda pilni užsakomieji reisai – ir iš Lietuvos. Kitu metu kurortai suminga: didesniuose galima gauti gerų pasiūlymų (ypač Alanijoje), maži išvis užsidaro. Tik, kai tiek mažai keliautojų, net atidaryti viešbučiai gali būti nelabai šildomi. Didžiausiuose turistiniuose miestuose, kaip Antalijoje, užsieniečių pilna ir tada – daug kas ten gyvena.

*Vidinė Turkijos dalis – tai Pamukalė, Kapadokija, Ankara. Gali būti neįtikėtina, bet naktimis temperatūra ten– labai panaši, kaip tais pačiais mėnesiais Palangoje. Dienomis karščiau: žiemą 3 laipsniais karščiau nei Palangoje, vasarą – net 9 laipsniais.

Į pagrindinius Turkijos turistinius regionus pavienės turistų grupės vežamos ištisus metus, bet didžiausios (ir labiausiai trikdančios) minios juos apsiaučia kurortinio sezono metu, kai kasdien ten vežami ištisi autobusų konvojai visokiausių šalių turistų. Pažintiniam keliautojui geriau ten keliauti ne sezono metu. Tuo tarpu į “antro lygio” Turkijos lankytinas vietas kaip tik geriau keliauti sezono metu, nes žiemą ten išvis nieko nėra: tarkim, Hatušoje vienintelį veikiantį viešbutį prie minusinės temperatūros radome nešildomą, vienintelis veikęs restoranas beveik neturėjo patiekalų.

Visoje Turkijoje lietingiausia yra žiemą, o sausiausia – vasarą. Kiek lietinga, priklauso nuo vietos: plynaukštėje mažiau, nei Lietuvoje, o, tarkime, Antalijoje žiemomis lyja kelis kartus smarkiau, nei Lietuvoje, tačiau vasaromis beveik nelyja išvis.

Kaip nukeliauti į Turkiją

Patekti į Turkiją yra keli būdai:

*Pirkti kelialapį su užsakomuoju lėktuvo skrydžiu. Taip elgiasi dauguma lietuvių. Jei reikia standartinio produkto – poilsio pajūryje su šiek tiek pramogų ar ekskursijų – neverta “išradinėti dviračio”: taip tikrai bus pigiausia. Net jei vienai-kitai dienai norėtumėte pavažiuoti ar apsistoti kitur – Pamukalėje, Kapadokijoje – taip vis tiek bus pigiausia. Kartais netgi apsimoka pirkti kelialapį su pigiausiu viešbučiu Antalijoje netgi tada, kai jūs neketinate išvis gyventi tame viešbutyje: tiesiog, pirkti atskirai skrydžius gali išeiti brangiau. Taip pat kelionių organizatoriai pardavinėja ir bilietus į savo reisus be viešbučių – tačiau jie gana brangūs.

*Skristi į Stambulą tiesiogiai. Į Stambulą yra patogūs tiesioginiai reisai iš Vilniaus – deja, nepigūs. Bet norint savaitgalį aplankyti Stambulą tai – idealiausias variantas.
*Skristi į Turkiją su persėdimu. Dažniausiai labiausiai apsimoka „netikri persėdimai“, kai skrendate su „Wizzair“ ar „Ryanair“ į tą Europos miestą, į kurį tuo metu pigu skristi, o paskui iš ten – pigiu skrydžiu į Turkiją. Taip ypač apsimoka, jei turite laiko ir norite pakeliauti pažintiniu būdu.

*Važiuoti automobiliu iš Lietuvos. Tai nėra taip toli/baisu, kaip atrodo: esame sėkmingai nuvažiavę. Kelionė į vieną pusę gali trukti apie porą parų, jei skubant – tačiau verta pasidairyti ir pakeliui. Nuvažiuoti į Stambulą užtruks tik kiek ilgiau, nei į Juodkalniją, bet iki kurortų prisidės dar 5-10 valandų kelio.
*Trumpam išlipti skrendant kur nors per Stambulą. Tai – gera galimybė pamatyti Stambulo miestą, nes Turkish Airlines siūlo daug bilietų su, tarkime 7 val. ar 24 val. sustojimu Stambule.

Kaip (kuo) keliauti po Turkiją

Turkija dabar išgyvena lūžį. Ilgus dešimtmečius ji buvo gana skurdi, atsilikusi šalis, bet pastaraisiais metais jos ekonomika sparčiai kilo: Turkija jau turtingesnė už Graikiją ar Rusiją, panašiai turtinga, kaip Latvija.

Nauji pinigai virsta augančiais moderniais miestų rajonais, mokamomis automagistralėmis ir greitaisiais geležinkeliais. Visgi, miestų, į kuriuos galim anuvažiuoti taip „moderniai“, dar mažoka, tik patys didžiausi ir tai ne visi. O ten, kur kalnų keliai, įprastiniai geležinkeliai, ten 100 km kelionė gali trukti ir dvi valandas. Turkija ir šiaip milžiniška šalis, bet šitaip atrodo, kad ji dar didesnė.

Kadangi situacija greitai keičiasi, pažūrėkite, koks transportas yra tada, kai keliausite jūs.

Didmiesčiuose apsimoka važinėti viešuoju transportu, tačiau norint aplankyti atokesnes vietas, ypač gamtines – neprošal išsinuomoti automobilį. Turkai negarsėja geromis vairavimo manieromis, bet, mano nuomone, nuo pirmųjų kartų, kai lankiau Turkiją, jos smarkiai pagerėjo. Tik miestų senamiesčiuose problema – siauros, raitytos, neoficialiai visokių prekijų mikroautobusais užstatytos gatvės, o ir platesnėse gatvės užgriozdomos, nes parkavimo, būna, taip trūksta, kad mašinos statomos ir dviem eilėmis. Laimė, visokie kaži ko sėdintys vyrai paprastai parodo, kur prasukti, bet geriau tokių vietų su automobiliu vengti – be kita ko, ir parkuotis ten mažai kur.

Važiuojant užmiestyje verta įsidėmėti kai kuriuos Turkijos kelių niuansus, retus kitose šalyse. Magistralės yra mokamos, o susimokėti galima tik nusipirkus specialų įtaisą pašto skyriuje. Tačiau magistralių galima ir išvengti – išskyrus Stambulo tiltus iš Europos į Aziją. Jei kelias trijų juostų ir visos skiriamosios juostos brūkšninės – reiškia, vidurinė juosta skirta lenkimui iš abiejų pusių (jokiu būdu ja nevažiuokite šiaip). Kitos keistesnės eismo taisyklės: magistralėse būna ne vien maksimalus, bet ir minimalus greitis; maksimalus greitis keliuose – 82 km/h (taip ir nesužinojau, kodėl toks keistas skaičius); vietoje ženklo „Stop“ rašoma „Dur“; žieduose dažni šviesoforai, sustabdantys žiedų eismą.

Taip pat Turkija – viena geriausių šalių keliavimui pėsčiomis. Ten gausu šimtus kilometrų besidriekiančių pėsčiųjų žygių maršrutų, kurių garsiausias yra Likijos kelias prie Antalijos. Jame labai daug gražių vaizdų, lankytinų vietų.

Kainos ir derybos Turkijoje

„Turkijoje būtina derėtis“ – sako liaudies išmintis. Tačiau turtėjant Turkijai, tai nebėra absoliuti norma: neturistinėse vietose (gyvenamųjų rajonų turgeliuose, požeminėse perėjose) daug kur surašytos kainos ir jos – adekvačios (nors perkant kelis daiktus galima prašyti nuolaidos). Kai turkai turi pinigų, gal jie kiek pavargo derėtis. Turistams džiugu: kai kaina parašyta, beveik niekad iš atvykėlio neprašys daug daugiau, nei iš turko (todėl labiausiai apsipirkti man patikdavo, kur kainos surašytos).

Visgi, turistinėse vietose, kaip didysis Stambulo turgus, prekijai turistams dar „uždainuoja“ dešimt kartų ir daugiau didesnes kainas, nei realios. Verčiau ne derėtis (sunkiai nusiderėsi nuo tiek iki realios kainos), o ieškoti konkurentų, kurie pradeda jau derybas nuo logiškesnės sumos. Ir žinokite – suvenyrai pigiausi ten, kur užsuka mažiau ekskursijų grupių, ten pigiausi ir turgūs (pvz. daug geresnės kainos, daug daugiau iš anksto parašytų kainų Izmiro turguje, nei Stambulo; arba Stambulo turgaus prieigose, nei pačiame turguje). Analogiškai skiriasi ir kainos restoranuose.

Apskritai, kainos Turkijoje tikrai mažos. Gal tik nakvynės gali būti kiek didesnės – o maistas, suvenyrai visai pigūs. Tiesa, daug kas priklauso nuo Turkijos liros kurso, kuris labai svyruoja (dėl konfliktų gretimoje Sirijoje, su kurdais ir kt.). 2018 m., tarkime, liros kursas krito perpus: vienose vietose tada ir kainos pasikeitė (teko mokėti daugiau lirų), tačiau kitose – ne. Ten, kur kainos nepakeistos, tai, kas, tarkime, kainavo 10 eurų, staiga ėmė kainuoti 5. Taip esu Turkijoje apsipirkęs net nepadoriai pigiai: štai visos dienos Bosforo kruizas kainavo 4 eurus (kaina liromis nesikeitė kelis metus, o liros kursas per tą laiką smarkiai krito). Didelį šviečiantį keraminį namą-suvenyrą Kapadokijoje pirkau už 2 eurus.

Benzinas kokiais 2013 m. Turkijoje buvo antras pagal brangumą pasaulyje – nes galiojo itin aukštas akcizas. Bet liros kursas krito, o akcizas nesikeitė – ir man keliaujant 2019 m. kuras Turkijoje buvo gerokai pigesnis, nei Lietuvoje. Visgi, patirkinkite kainas ir valiutos kursą jūsų kelionės metu – tai, kas ilgai nebrango, gali būti staiga išbrangę.

Pavyzdžiui, lankytinų vietų (muziejų it kt.) kainos kyla reguliariai, o brangiausios, kur daugiausiai turistų. Yra Turkijos muziejų pasas ir regioniniai muziejų pasai: galite paskaičiuoti, ar jums neapsimokėtų tokio pirkti (tada bilietų pirkti nebereikės). Jei pirksite, pirkite jau pirmame muziejuje.

Valiutą geriausia keisti pačioje Turkijoje, neturistinių vietų keityklose.

Kur apsistoti Turkijoje

Kur apsistoti Turkijoje smarkiai priklauso nuo to, kaip keliaujate. Jei keliausite į Turkijos kurortus su kelionės organizatoriumi, greičiausiai apsistosite viename poilsinių viešbučių su pusryčiais, o tikriausiai ir vakariene ar pietumis. Jį išsirinksite dar pirkdami kelionę. Tai – vienas atsakingiausių pasirinkimų, nes blogas viešbutis poilsiautojams, būna, atrodo kaip kalėjimas.

Nepersižavėkite katalogų nuotraukomis, jos apgaulingos: kambariai atrodo didesni (fotografuota plačiu objektyvu), jūra – arčiau (pritraukimo efektas) ir pan. Susiraskite tą viešbutį internetiniame žemėlapyje – jis nemeluoja: koks atstumas iki jūros, ar tarp viešbučio ir jūros yra kelias, koks atstumas iki kurorto centro. Pažiūrėkite svečių komentarus angliškose svetainėse, kaip Booking.com – ten jų daugiau, nei lietuviškose. Didžiuosiuose poilsiniuose viešbučiuose siūloma viskas, kas reikalinga, dalis svečių iš jų net neišeina – tokiems svarbu ne vien kambario, bet ir bendrų erdvių kokybė.

Jei keliausite į Turkiją nepriklausomai, variantų – daugiau. Pagrindiniai: viešbučiai ir butai. Butai paprastai pigiau (už tokį patį plotą), tačiau didmiesčiuose gana sunku rasti kokybiškų butų (palyginus su Vakarais): daug jų patriušę, purvinoki (tiek siūlomi per Air Bnb, tiek per Booking.com ir panašias svetaines).

Kurortuose ir Stambule, tuo tarpu, puikus pasirinkimas yra apartamentai – nedideli viešbutėliai, susidedantys iš keleto nuomojamų butų. Vienos geriausių nakvynės vietų man buvo būtent šios: pakankamai ploto, turistus priimti patyrę šeimininkai, o kaina – normali. Aišku, ne kiekvieni apartamentai – geri.

Butus ir apartamentus dažnai reikia užsakyti iš anksto (bent prieš dieną ar pusdienį), kad ten kas lauktų – o į viešbučius verta tiesiog užeiti, pažiūrėti kambarį, pasiderėti. Turkijoje beveik nebūna, kad visi viešbučiai būtų užimti – jų pasiūla labai gausi. Tarp viešbučių verta išmėginti įrengtus tradiciniuose osmaniškuose namuose.

Kur ir ką valgyti Turkijoje

Iš visų pasaulio šalių Turkijoje su valgiu man tikriausiai buvo mažiausiai problemų.

Turkų virtuvė labai turtinga ir įvairi. Net apsistojus viešbutyje su maitinimu, nueiti paragauti ir vietinio maisto. Įvairiausių rūšių kebabų (ne tas pats, kas pas mus: Turkijoje kebabas reiškia beveik tiesiog „mėsos patiekalas“ ir daugelis save gerbiančių miestų turi savas rūšis). Įdarytos milžiniškos bulvės kumpyro. Aštrios ezogelin sriubos, į kurią spaudžiama citrina. „Turkiškų picų“ pidės bei lahmadžuno. Natūralių turkiškų saldėsių baklavos (angliškai „Turkish delight“) ir kitų. Daugelis patiekalų patiekiami su daržovių garnyru, o ypač įdomaus skonio yra itin rūgščiai marinuotos daržovės turšu.

Įdomūs ir gėrimai: saldus, cinamoninis iš orchidėjų daromas salepas, kartais siūlomas vietoje šiaip jau visur dominuojančios arbatos. Turkų „vakarietintojų“ nuomone, nacionalinis šalies gėrimas yra alkoholinė rakija, o „tradicinių turkų“ – laipsnių neturtintis airanas, paprastai geriamas prie kebabų.

Veikia ištisi didžiuliai restoranai, besispecializuojantys viename patiekale: kebabuose, kumpyre, pidėse, baklavoje. Ir, išskyrus miestelius ir kaimus, visada rasi tokį, kuris dirbs ir tieks tai, ko tuo metu nori: net naktį. Taip pat populiarios kepyklos, kuriose – visad šviežia duona.

Saugumas Turkijoje

Įprastiniu požiūriu, Turkija yra labai saugi šalis. Galima saugiai vaikščioti net vėlai vakare, šalis gerokai saugesnė už Lietuvą. Tik teko girdėti turkus skundžiantis, kad ten, kur daug imigrantų iš Sirijos (Sirijos pasienyje), padėtis pasidarė prastesnė.

Užtat Turkija turi rimtų problemų su teroristais. Prieš Turkiją kovoja net dvi radikalios jėgos: islamistai bei kurdų komunistai. Ir tie, ir anie organizuoja teroro aktus, todėl nebūna metų be teroro aktų.

Tačiau Turkijoje žmonių – 74 milijonai ir atisidurti ten, kur vyks tokie dalykai – labai maža tikimybė. Be to, vien tai, kad Turkijoje gerokai mažiau „paprastų žmogžudysčių“, tikimybę žūti sumažina labiau, nei ją padidina teroro aktų gausa. Apie teroro aktus kalba visas pasaulis – bet tai tik pavieniai įvykiai.

Apie 200 000 – 300 000 lietuvių kasmet keliauja į Turkiją – ir dar nė vienas nenukentėjo nuo teroristų.

Labiau erzinanti terorizmo pusė, su kuria susiduria kiekvienas: sustiprinta apsauga. Štai apie Kalėdas Stambule net porąsyk vidury gatvės mane stabdė policininkai, reikalavo paso ir darė tokią „miniapklausą“. Prie metro stočių, prekybos centrų ir dar daug kur – metalo detektoriai (keista, bet kur jų nebuvo – tai įeinant į bažnyčią kalėdinėms mišioms). Suprasdamas, kiek daiktų reiks rodyti, traukinėtis iš kišenių, kelis kartus net nėjau, kur suplanavęs („ai, gal nusipirksiu parduotuvėlėje, o ne prekybos centre“). Tiesa, daug saugos patikrinimų formalūs – net ir su pilnomis kišenėmis metalinių daiktų, nieko neprašo rodyti. Kai nieko niekada neįvyksta – sargai atbunka…

Turkija – be galo įvairi šalis

Į Turkiją keliavau įvairiai – iš pradžių kaip poilsiautojas, paskui kaip nepriklausomas turistas, galiausiai beveik gyvenau Turkijoje mėnesį, keliaudamas po įvairias jos vietas.

Kas kartą atrasdavau kažką naujo, nes Turkija jokiu būdu nėra vienaplanė, tik poilsiui tinkama šalis, kokia ji galbūt atrodo žinant tik jos kurortus.

Tačiau, kas be ko, ir poilsiui ji puikiai tinka – todėl nenuostabu, kad yra viena iš dešimties populiariausių pasaulio šalių turistams. Šitiek paplūdimių, šitiek galimybių, šitokios kainos… Turkiją atranda vis naujos ir naujos tautos: prieš 40 metų, kurortuose kaitinosi vokiečiai ir skandinavai. Prieš 20 juos nustelbė rusai ir rytų europiečiai – iki šiol prekeiviai dažną baltaodį mėgina kalbinti rusiškai. Šiandien jau vis daugiau kinų, korėjiečių, kurių anksčiau Turkijoje nematydavau: turkų prekijai pramoko ir kiniškai.

Turkiją atranda ir imigrantai – tiek europiečiai, sumanę pabėgti nuo savo šaltų ar brangių šalių, tiek afrikiečiai ar skurdžiųjų šalių arabai, pasirinkę naują gyvenimą kurti čia, užuot plaukę į Europą (kai kurie net, nusivylę, iš Europos grįžta į Turkiją).

Europiečiams Turkija dar pakankamai vakarietiška, kad nesijaustų svetimi. Afrikiečiams ir vakarų azijiečiams – pankamai rytietiška, kad jaustųsi savi.

Juk Turkija stūkso ant dviejų žemynų sandūros – ir ši frazė dabar aktualesnė, nei kada anksčiau. Nes kokiais 1900 m. visa Turkija buvo beveik gryna Azija, 2000 m. atrodė tikrai tuoj tuoj taps gryna Europa, o dabar ji vėl pripažino abidvi savo esybes.

Turkijos lankytinų vietų žemėlapis

---

Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai

---

1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Turkiją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai