Išskleisti meniu

Lankau pasaulį

El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

| 0 komentarų

Hierro – pati mažiausia Kanarų sala. Atmosfera ten – visai kita. Vos 10 000 gyventojų, beveik jokių turistų. Vietoje visų viešbučių ir pajūrio vilų kompleksų – laukiniai, laukiniai krantai, vieni įspūdingiausių pasaulyje. Galingos bangos, tušti atokūs paplūdimiai, kalnų kaimai, keliai be automobilių, nuostabios apžvalgos aikštelės.

Ir beveik visur tu – vienas! Nes nuskristi į El Hierro iki šiol buvo sunku ir brangu: reikėdavo visų pirma keliauti į Tenerifę ar Gran Kanariją, o iš ten trumputis skrydis iki El Hierro ir atgal galėdavo atsieiti šimtus eurų. Bet tai pasikeitė: iš Gran Kanarijos į El Hierro 2019 m. suskraidžiau porai dienų už 40 eurų. Ir kiekvienam, atostogaujančiam Kanaruose 10 dienų ar ilgiau ir kiek pavargusiam nuo masinio turizmo, aplankyti Hierro labai verta!

Aš Mirador Jinara aikštelėje

Aš Mirador Jinara aikštelėje

Hierro – didingų vaizdų sala

Kelionė į Hierro tai visų pirma kelionė po Hierro apžvalgos aikšteles (Mirador). Jų pakanka ne vienai dienai. Ir nors iš pradžių, kai vilos šeimininkas numeriais ant žemėlapio mums paišė keliolika „būtinų aplankyti“ aikštelių, kamavo lengvas skepsis („na, juk vaizdai kartosis…“), galiausiai tik norėjau daugiau ir daugiau tų vaizdų.

Debesys nuo aukščiausių Hierro taškų

Debesys nuo aukščiausių Hierro taškų

Visų pirma, jie visiškai skirtingi. Hierro maža sala (dydžio sulig puse Vilniaus miesto), bet be galo įvairi.

Įspūdingiausias Šiaurinis Hierro krantas skalaujamas amžinų galingų bangų, siaubingai tykštančių į tvirtas uolas (įspūdingiausia apžvalgos aikštelė ten – Charco Azul).

Šiaurinis Hierro krantas, Charco Azul

Šiaurinis Hierro krantas, Charco Azul

O pietinis Hierro krantas vadinamas „Ramybės jūra“: jokių bangų niekados nebūna, gali ramiai pliuškentis, nardyti.

Dar stebuklingesni aukščių skirtumai. Daugelyje vietų vos už kranto į dangų šauna kilometriniai kalnai. 10-20 minučių kelio kalnų serpantinu – ir iš paplūdimio atsiduri nuostabioje apžvalgos aikštelėje, kur į tą patį paplūdimį žiūri jau iš daugiau nei kilometro aukščio, o temperatūra vietoje +23 jau +13 (apžvalgos aikštelės Mirador Las Playas ir Mirador Isora).

Mirador Isora Hierro

Mirador Isora Hierro saloje

Tokius aukščių skirtumus suformavo priešistorinės nuošliaužos: kadaise kalnai visur siekė krantus, bet tada – staiga – katastrofa! Nušliuožia žemyn žemės gabalas sulig 75000 Gizos piramidžių, sukelia cunamį ir pakrantėje gimsta nauja lyguma – tarsi kokio gamtinio teatro scena. Aišku, nuo visų amfiteatrų į ją atsiveria nepranokstami vaizdai. Didžiausia lyguma – El Golfo, užimanti kokį penktadalį salos. Ją pagimdžiusi nuošliauža sukėlė 100 metrų aukščio cunamio bangas. Geriausi vaizdai į ją – iš Mirador La Pena ir Mirador Jinara

Mirador Jinara, kaip ir kitos El Golfo viršūnės apžvalgos aikštelės – pačios aukščiausios. Ten verta važiuoti tik jei matai, kad aikštelių nedengia debesys

Mirador Jinara, kaip ir kitos El Golfo viršūnės apžvalgos aikštelės – pačios aukščiausios. Ten verta važiuoti tik jei matai, kad aikštelių nedengia debesys

Kitur gi pakrantės aukštėja švelniau, o vietoje uolų – juoda sukietėjus lava. Hierro – vulkaninė sala su ~1000 kraterių ir geriausiai tai matosi vakariniame krante prie Hierro švyturio.

Vienas Hierro kraterių vakariniame salos krante. Pypsiukas į dešinę - Hierro švyturys

Vienas Hierro kraterių vakariniame salos krante. Pypsiukas į dešinę – Hierro švyturys

Daugybėje apžvalgos aikštelių vaizdas gražus į 3 ar net visas 4 puses: iš pradžių nustebau pamatęs, kad dalis suolelių yra nugręžti į jūrą, dalis – į priešingą pusę. „Kam suoleliai žiūrėti ne į jūrą?“ garsiai mąsčiau, kol nesusivokiau, kad statieji Hierro kalnai, į kuriuos nukreipta pusė suolelių, ne ką mažiau įspūdingi.

Atvažiuojame į El Golfo

Atvažiuojame į El Golfo

Be to, dažna apžvalgos aikštelė skirtingu paros metu atrodo visiškai skirtingai. Ne tik dėl dienos, nakties, saulėlydžio ar saulėtekio. Bet ir dėl potvynių ar atoslūgių: pavyzdžiui, Charco Manso potvynių metu siaubia apokaliptinis vandens šėlsmas: purslų stulpai nuo besitrankančių bangų kyla ir kokius 7 metrus į viršų tarsi geizeriai. Atoslūgių metu ten – tik ramūs vandenyno pritaškyti „natūralūs baseinai“, kur galima ir maudytis.

Charco Manso kranto fragmentas potvynio metu

Charco Manso kranto fragmentas potvynio metu

Viską keičia ir debesys: aukštesnes apžvalgos aikšteles dažniausiai visai uždengia, bet vidutiniame aukštyje jų žaismas tik verčia Hierro dar mistiškesne.

Daugelis apžvalgos aikštelių „laukinės“ – net apsauginių tvorelių daug kur nėra. Bet yra keletas „civilizacijos paveiktų“, kurių garsiausia La Pina su prabangiu restoranu.

Prabangus Mirador La Pina restoranas debesų fone

Prabangus Mirador La Pina restoranas debesų fone

Hierro miesteliai – lyg trupinėliai gamtos didybėje

Mažyčiai Hierro miesteliai nekonkuruoja su gamta, o tik ją papildo. Balti, juodi nameliai kalnų šlaituose, siaurutės gatvelės, daugelyje kurių naktį tenka pasišviesti žibintuvėliu, kuklios bažnytėlės. Mažos kavinukės, restoranėliai, knaipės, kurių darbo laikai, pavyzdžiui, nuo 20:00 iki 24:00, kai kaimo vyrai susėda prie tų kelių stalelių pasižiūrėti La Liga futbolo. „Dirbam nuo ryto iki vakaro“ čia – tekstas iš kavinės reklamos. Mažai konkurentų galėtų tuo pasigirti.

El Pinar miestelis Hierro salos pietuose

El Pinar miestelis Hierro salos pietuose

Juk ir sostinėje Valverdėje gyvena vos keli tūkstančiai žmonių, o antrame pagal dydį Fronteros mieste dar mažiau.

Kultūrinių lankytinų vietų Hierro iš esmės nėra. Na, yra gal septyni muziejai, bet į pora nuėjęs pasigailėjau: arba tik ispaniški tekstai su senomis nuotraukomis, arba mėginimas daryti kažką šiuolaikiško, kai iš didelio rašto išėjo iš krašto (Vulkanologijos centre – tokie patys tekstai, tik juos reikia versti „moderniai“ stumiant ore ranką, daug monitorių sugedę ir netaisomi).

Vandenyno pritaškomi vandenyno, kuriuose maudomasi

Vandenyno pritaškomi vandenyno, kuriuose maudomasi

Yra dar bažnytėlės. Švenčiausia laikoma Virgen de Los Reyes su Marijos statulėle, kurią tarsi olimpinę ugnį kas 4 metus saliečiai neša per visą salą, per kalnus į sostinę Valverdę. Atvykus kitu metu, jei ne piligriminiais sumetimais, tai ir ji neverta dėmesio – daugelio Lietuvos kaimų bažnyčios įspūdingesnės nei ta, kurioje laikoma švenčiausia Hierro statula. Na, bet važiuojant ratu aplink salą galima stabtelti.

Virgen de Los Reyes bažnytėlė

Virgen de Los Reyes bažnytėlė

Hierro – ispaniškiausia Kanarų sala

Kaip ir visos Kanarų salos, Hierro gyvenama ispanų. Ispanija ją užkariavo XV a. ir išnaikino čia gyvenusius bimbačus: daug jų paėmė į vergovę, kitiems beliko tuoktis su ispanais, perimti jų kultūrą, ir šiandien nebepasakysi, kuris Hierro gyventojas turi bimbačiško kraujo.

Vietinis patiekalas - sūris su raudonu padažu (mojo)

Vietinis patiekalas – sūris su raudonu padažu (mojo)

Priešingai nei daugelyje Kanarų salų ir net nei daugybėje Ispanijos regionų, Hierro ispanai išties dominuoja. Tarsi grįžti 50 metų laiku atgal į „paprastesnę“ erą. Beveik jokių užsieniečių: nei imigrantų, nei turistų. Tik ispanai kaimų senukai, vyrai, moterys. Iš bimbačų kultūros beliko mistiški jų rėžiai El Chulano uolose, prie kurių tegalima nuvažiuoti su kasdiene ekskursija.

Valverdės bažnyčia

Valverdės bažnyčia

Hierro superispaniškumas – ir žavus pliusas, ir minusas. Beveik niekas čia nekalba užsienio kalbom. Maža to, vilos šeimininkas ar muziejaus darbuotoja net nesuprato, kas tai yra tarptautinis telefono kodas, nežinojo, kad skambinant į užsienį reikia rinkti prieš numerį + ir iš viso, kad + galima rinkti telefonu. Gyvenantiems Hierro to nereikia. Nes net reti sutikti turistai apžvalgos aikštelėse tarpusavyje kalbėdavo ispaniškai. Tikriausiai nekeista: daugeliui neispanų yra daug “pirmesnių” vietų, kurias aplankyti Ispanijoje ar Kanaruose, o po kokios trečios kelionės jau išvis renkasi kitą šalį.

Tipinis ispaniškas baras su cigarečių automatu

Tipinis ispaniškas baras su cigarečių automatu

Kaip keliauti po Hierro

Kadangi visos tikros Hierro lankytinos vietos yra ne miestuose, nenuostabu, kad vos nusileidus lėktuvui (vienam iš 6-7 per dieną) keleiviai plūdo prie autonuomos agentūrų. Neįsivaizduoju, kaip per kelias dienas patirti šią salą be automobilio: retais autobusais tegalėtum aplankyti miestelius, t.y. 3% salos žavesio.

Vandenyno pritaškomi vandenyno, kuriuose maudomasi

Vandenyno pritaškomi vandenyno, kuriuose maudomasi: prie tokių gali eiti kilometrus pėsčias, bet patogiau automobiliu

Atstumai Hierro „ant popieriaus“ atrodo nedideli, bet dėl raitytų kalnų kelių realybėje iš vieno salos galo į kitą reikia važiuoti virš 50 km, o tai gali užtrukti ir pusantros valandos: todėl salos apžiūrėjimui skyrėme pora dienų. Vieną tų dienų išvažiavome anksti ryte, o grįžome tik sutemus: ir tai neapžiūrėjome visų apžvalgos aikštelių.

Hierro pakrantė

Hierro pakrantė

Keliai puikūs, asfaltuoti – tiesa, daug jų surangyti it gyvatės ir be jokių užtvarų. Bet nuostabu, kad yra ir tokie: juk gyventojų tik 11 000, turistų dar mažiau… Netgi tuneliai į atokius kaimus pastatyti, kad reti jų gyventojai sutaupytų kokias 5 ar 10 minučių vingiavimo aplinkui kalnus. Nors sala tokia maža, kad joje tik trys degalinės.

Jei Hierro būti ilgiau (tarkim, savaitę), salą galima ir apvažiuoti dviračiu ar išvaikščioti. Daugybė takų žygiams. Apskritai, Hierro – tikra žygeivio svajonė: šitiek daug nuostabios, skirtingos gamtos ir vaizdų ir viskas keičiasi kas kelis kilometrus. Tik įveikti tuos kelis kilometrus nelengva, kai lipama į kilometro aukščio kalną vien tam, kad kitoje pusėje nusileistum… Bet jei mėginsi įveikti, gali būti, kad visame žygio take kito žygeivio nesutiksi.

Mišku apaugusios ir debesyse paskendusios aukštumos pietinėje pakrantėje

Mišku apaugusios ir debesyse paskendusios aukštumos pietinėje pakrantėje

Menki Hierro kurortai ir unikalūs paplūdimiai

Straipsnius apie daugelį Kanarų salų pradedu nuo jų kurortų. Juk daugelis skaitytojų ten skrenda dėl jų ir, kartais atrodo, visų tų salų gyvenimas sukasi aplink kurortus ir jų svečius.

Bet Hierro kurortus pasilikau pabaigai. Kurortų yra – bet jie tokie miniatiūriniai, kaip visa Hierro žmonių veikla, tokie niekingi kalnų, bangų, vandenynų fone.

La Caleta, vienas didžiausių Hierro kurortų, iš besileidžiančio lėktuvo

La Caleta, vienas didžiausių Hierro kurortų, iš besileidžiančio lėktuvo

Paplūdimiai irgi maži. Bet kai kiekviename, geriausiu atveju, rasi po kelis „maudalius“ – kam reikia didesnių? Jie įvairūs kaip pati sala: šiaurinėje pakrantėje tai „natūralūs baseinėliai“, kuriuos per potvynius pritaško bangos, „ramiojoje“ pietinėje – nedideli smėlio ruoželiai (kaip Playa de Tacoron, kur esą pats pastoviausias Ispanijos klimatas), vakaruose yra Playa del Verodal, milžiniškos uolos prispaustas prie jūros.

Vienišas maisto kioskas (dešinėje) - vienintelė vietinė gyvybė prie Tacoron paplūdimio

Vienišas maisto kioskas (dešinėje) – vienintelė vietinė gyvybė prie Tacoron paplūdimio

Du iš svarbiausių kurortų yra abipus nedidelio Hierro oro uosto – La Caleta ir Tamaduste. Trečias yra La Restinga pačiuose pietuose – ramios jūros ir žemas aukštis pavertė jį nardytojų Meka (juk iškart po nardymo žmogus negalėtų kilti į kalnus).

Paplūdimys prie La Restinga

Paplūdimys prie La Restinga (Playa de Tacoron)

Viešbučių numeriai Hierro skaičiuojami vienetais, o ne šimtais. Mes apsistojome gražioje viloje kalnuose su vaizdu į El Golfo gamtos „amfiteatrą“. Vis tiek reikia automobilio, tad gyventi prie jūros ar prie kokios lankytinos vietos nėra taip svarbu. Hierro nakvynės pasiūla nėra tokia begalinė, kaip kitose Kanarų salose, ir čia verta „pamedžioti“ iš anksto.

Nedidelis viešbutėlis El Golfo pakrantėje. Daugiaaukščių visoje saloje nėra

Nedidelis viešbutėlis El Golfo pakrantėje. Daugiaaukščių visoje saloje nėra

Hierro – Ispanijos ir pasaulio kraštas

Prieš tai, kai europiečiai atrado Ameriką, Hierro buvo laikomas pasaulio pabaiga – paskutine sala prieš begalinį vandenyną. Koordinatės būdavo skaičiuojamos nuo Hierro – ir tik gerokai vėliau, įsigalėjus Britanijos Imperijai, jas imta skaičiuoti nuo Grinvičo (Londono).

Ir šiandien Hierro yra Kanarų ir Ispanijos pabaiga: pati vakariausia ir pati piečiausia Ispanijos vieta. Ir dar pati piečiausia vieta, kurioje klesti grynai europinė kultūra.

Debesyse skęstantys Hierro kalnai nuo Mirador La Pina

Debesyse skęstantys Hierro kalnai nuo Mirador La Pina

Bet būdamas Hierro vis dar jaučiausi it viso pasaulio gale. Šitokie tušti kalnai prieš tokį begalinį vandenyną, menki menkų miestelių restoranėliai. Oro uostas, į kurį per dieną atskrenda šeši lėktuvai ir visi iš kitų Kanarų salų. Nakčiai jis uždaromas – pakilimo takas neturi apšvietimo.

Kelionei į Hierro tebereikia pastangų. Net iš didžiausių Europos oro uostų reikia skristi su persėdimu, iš Lietuvos – bent su dviem persėdimais. Bet tuo Hierro ir žavus: jis ne visiems ir, nepaisant viso gamtos grožio, europinės kultūros ir puikaus klimato, ten dar gali pabėgti nuo visų masių. Į pasaulio kraštą.


Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
4. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Vakarų Sachara – valstybė-miražas patrakėliams

Vakarų Sachara – valstybė-miražas patrakėliams

| 0 komentarų

Vakarų Sachara pažymėta visuose pasaulio žemėlapiuose, bet iš tikro šios valstybės… nėra. Tą tuščią begalinę dykumą su keletu miestelių jau seniai užkariavo Marokas.

Visgi keliautojams Vakarų Sachara – atskira šalis. Ir ji pritraukia netikėtą derinį turistų. Jėgos aitvarų ir serfingo fanai negaili liaupsių dieviškiems Vakarų Sacharos vėjams ir bangoms, o senyvi ispanai ir prancūzai džiaugiasi kemperiais nuvažiavę „egzotiškiausiai, kur dar įmanoma“.

Visi jie patenka į tą dykumų miražą tarp eksklajoklių sahravių, Maroko kolonistų ir juodaodžių imigrantų. Į menkus vėjų košiamus miestelius, ties kuriais Sacharos dykuma didingomis kopomis sukrenta į Atlanto vandenyną.

Pervažiavau didžiąją Vakarų Sacharos dalį – tai paprasčiau, nei tikėtumeis. Visgi, kažkoks keistas sekimo jausmas niekad neapleido.

Sacharos pabaiga. Nedideli taškeliai - tai kemperiai, sustoję vakarui vidury niekur prie laukinio paplūdimio

Sacharos pabaiga. Nedideli taškeliai – tai kemperiai, sustoję vakarui vidury niekur prie laukinio paplūdimio

Dachla – vėjas, vandenynas, ekstremalai, dykuma

Didžiausia Vakarų Sacharos sėkmės istorija – Dachlos miestelis (~60 000 gyventojų). Ten gali užsimanyti nukeliauti vos žvilgtelėjęs į žemėlapį. Nes Dachla įsikūrusi ilgoje siauroje nerijoje. Tarsi Nidoje, vienoje pusėje – marios; kitoje – Atlanto vandenynas.

Pakrantės uolos prie Dachlos švyturio. Čia populiaru stebėti saulėlydį

Pakrantės uolos, kuriomis pasibaigia Sachara prie Dachlos švyturio Nerijoje. Čia populiaru stebėti saulėlydį

Kokiais 2000-2010 m. Dachla dar buvo visiškas užkampis, kur atskrisdavo po vieną lėktuvą per savaitę ir užsukdavo nebent pavieniai nuotykių ieškotojai. Vienas jų sušuko „Eureka!“ supratęs, kad Dachloje vėjas – visada labai panašus. Idealus jėgos aitvarams. Ir palei Dachlos marias tuoj pradėjo augti jėgos aitvarų stovyklos. Paskui „kaituotojus“ atsekė ir kiti ekstremalai bei vandens sporto mėgėjai: serfingo, parasparnių, irklenčių. Ir štai Dachla tikriausiai – didžiausia turizmo sostinė tarp visų Afrikos konflikto zonų!

Kaituotojų stovykla prie Dachlos miesto

Kaituotojų stovykla prie Dachlos miesto

Daugelis „Dachlos kaituotojų“ Dachlos net nepamato: juos pasiima iš lėktuvo, nuveža į jų stovyklas, kur savaitę ar dvi jie užsiima tik savo pamėgta veikla. Tiesa, tokios stovyklos brangios – ypač Vakarų Sacharos mastais. Mes išsinuomavome butą pačiame Dachlos mieste. Girdėdavome, kaip ~5 val. ryto už sienos apsistoję vokiečiai keldavosi ir važiuodavo pasitikti potvynio. Tai irgi įmanoma ir taip gerokai pigiau. Dachloje yra ir nebloga viešbučių, ir automobilių nuomos pasiūla: kai yra turistų, atsiranda ir paslaugos jiems. Tik darbo laikas neaiškus: daugelis autonuomos agentūrų buvo uždaryta, bet padėjo viešbučio darbuotojas.

Dachlos miestelio pabaiga žvelgiant nuo mūsų daugiabučio stogo. Baigiasi miestas, prasideda dykuma

Dachlos miestelio pabaiga žvelgiant nuo mūsų daugiabučio stogo. Baigiasi miestas, prasideda dykuma

Po Dachlos miestelį lengva važinėti taksi (viena kaina kur mieste bevažiuosi – ir nedidelė), bet nelabai yra kur važiuoti ir eiti. Graži pakrantės promenada palei marias ir jos restoranai bei kavinės. Reti kelionių tinklaraščiai siūlo aplankyti bažnyčią (paprastai užrakinta), menininkų turgų (daugelis parduotuvėlių nenaudojama) ar mečetes (kitatikiai neįleidžiami).

Dachlos bažnyčia, viena iš vos dviejų Vakarų Sacharoje

Dachlos bažnyčia, viena iš vos dviejų Vakarų Sacharoje. Į bažnyčias neįleidžiami marokiečiai (kad neatsiverstų į kitą tikėjimą), tad čia eina tik reti ‘ekspatai’ iš Europos. Vietiniai visi musulmonai ir religingi. Lėktuvo pilotas keleiviams tris kartus tarė ‘Alachu akbar’ (Alachas didis), autobuso vairuotojas, sėsdamas prie vairo, kas kartą ištardavo ‘Bismilach’ (Vardan Alacho). Prisklausiusiems pasakojimų apie teroristus vakariečiams gal pasidarytų baisu, bet iš tikro beveik visi musulmonai Dievą garbina taikiai

Bet tikroji Dachlos pažiba nebent – atmosfera. Vėjas, dykuma aplink, žvelgiant į marias – aukšti Sacharos krantai tolumoje. Vietoje „miesto parko“ – „miesto dykuma“: tiesiog tuščia smėlio erdvė. Įdomu stebėti vietinius sahravius, kurių moterys rengiasi labai spalvingai.

Dachlos "miesto dykuma". Iš visų pusių yra gyvenami rajonai, o vietiniai per ją kerta kampą

Dachlos “miesto dykuma”. Iš visų pusių yra gyvenami rajonai, o vietiniai per ją kerta kampą

Vakarų Sacharos dykuma ir jos žmonės

Gražesnės vietos yra Dachlos apylinkėse, dykumoje – joms apžiūrėti būtinas automobilis. Apie Vakarų Sacharos lankytinas vietas informacijos internete dar labai mažai, tad susirankioti ją po kruopelytę iš visokiausių angliškų tinklaraščių užtruko, bet štai sąrašiukas:

*Dachlos švyturiai – vienas šalia kito stovi dabartinis ir XIX a. Gražesnė nei patys švyturiai aplinka – aukštas vandenyno krantas.

Dachlos švyturiai - didysis naujasis ir (kairėje) senasis ispaniškas

Dachlos švyturiai – didysis naujasis ir (kairėje) senasis ispaniškas

*Baltoji kopa – žiupsnelis stereotipinės dykumos su smėliu palei marias.
*Imlilio ežerėliai.
*Kaituotojų stovyklos, daugiausiai prie šiaurinio lagūnos kranto. Net jei vandens pramogos nedomina, galima pažiūrėti vandens pramogas, kai kuriose galima užeiti į restoraną. Nebūtina pramogauti ten – yra daug nemokamų krantų.

Kempingas kemperiams-kaituotojams - Dakhla Spirit Lagoon Camp

Kempingas kemperiams-kaituotojams – Dakhla Spirit Lagoon Camp

Pastarieji du objektai pasiekiami tik visureigiais.

Kaip visoje Vakarų Sacharoje, lankytinos vietos – tik pretekstas važiuoti ir patirti atmosferą. Važiuoti per begalinę dykumą. Tiesa, ne stereotipinę su smėlio kopomis, o dyką, akmenuotą, tokią kietą ir lygią, kad net ir be visureigio daug kur gali tiesiog išsukti iš kelio ir važiuoti dykuma.

Kai visa šalies pakrantė vakaruose ir dažniausiai giedra - labai gražūs saulėlydžiai į vandenyną

Kai visa šalies pakrantė vakaruose ir dažniausiai giedra – labai gražūs saulėlydžiai į vandenyną

Čia ir yra Vakarų Sacharos perliukai, kurių siekia antrasis keliautojų į šį kraštą tipas – ilgos ekspedicijos keliais (“overlanderiai”). Daugiausia jie keliauja kemperiais, bet būna ir motociklais, visureigiais, sutikome net ir dviratininkų. Išvažiuoja kur iš Ispanijos ar Prancūzijos ir leidžiasi kas per Maroką iki Vakarų Sacharos, o „avantiūristiškesnieji“ iki Senegalo sostinės Dakaro. Legendinis ralis seniai ten nebevyksta, bet Dakaro pavadinimas iki šiol turi kažkokią mistinę aurą, tad daugelis ekspedicijų lipdukų ant Vakarų Sacharos degalinių pranešė, kad galutinis keliautojų tikslas – būtent Dakaras.

Ant pakelės degalinių ekspedicijos klijuoja tokius lipdukus su savo pavadinimais, simboliais

Ant pakelės degalinių ekspedicijos klijuoja tokius lipdukus su savo pavadinimais, simboliais

Nuo Europos iki pat Dachlos keliai tikrai geri: puikiai tinka net ir dideliems kemperiams. Paskui, per Mauritaniją, jau kiek blogiau, nors irgi pagerėjo.

Kai kurie „kemperistai“ Vakarų Sacharoje sustoja kempinguose, bet daugeliui dar smagiau išvažiuoti kur į dyką pakrantę, į vietą, kur Sacharos dykuma pasibaigia į Atlanto vandenyną, ir įsikurti kelioms dienoms taip, kad civilizacijos aplink nesimatytų.

Pagrindinis šiaurės-pietų kelias per Vakarų Sacharą, jungiantis svarbiausius šalies miestus

Pagrindinis šiaurės-pietų kelias per Vakarų Sacharą, jungiantis svarbiausius šalies miestus

Be keleto didesnių miestų, Vakarų Sacharos dykuma tuštutėlė. Kaimai primena kažkokius pakelės punktus su degaline, kartais net be parduotuvių. Deja, nepaisant vos 2 gyv. į kv. km gyventojų tankumo, Vakarų Sachara – labai apšiukšlinta. Įprastas būdas nusikratyti šiukšlėmis – panešti iki miestelio krašto ir palikti dykumoje, arba mesti į vandenyną. Tik pažiūrėk žemyn nuo olos gražiausiose pakrantėse – pilna plastikinių butelių, maišelių, dvokia. Taip pat šiukšles pro langus mėto ir vairuotojai, tad ir pakelės – nedideli sąvartynai. Net sunku patikėti, kaip Vakarų Sacharos gyventojams nekludo gyventi visiška šiukšlių apsuptis – bet mūsų ir jų kultūros kitokios. Atrodo, kol Europa vis labiau „perlenkia lazdą“ su ekologija, ten, kur, atrodo, ekologinės pažiūros būtų daug aktualesnės, jos visiškai neatėjo į madą.

Vakarų Sacharos miestelis tik iš tolo gražus. Jame nėra nė vienos parduotuvės. Dykumoje aplink pritiesta naujų gatvių - matosi, planuojamas miestelio augimas

Vakarų Sacharos miestelis tik iš tolo gražus. Jame nėra nė vienos parduotuvės. Dykumoje aplink pritiesta naujų gatvių – matosi, planuojamas miestelio augimas

Vakarų Sachara – paprastai pasiekiama, bet visgi konflikto zona

Į Vakarų Sacharą papulti jau paprasta. Kas turi laiko ir noro – gali važiuoti gerais keliais per Maroką. Kitiems, kaip mums, jau yra pigių skrydžių į Dachlą – tiesa, tik iš kitų Maroko miestų. Taigi, iš Lietuvos reiktų skristi su dviem persėdimais, bet įmanoma „susisukti“ už kokius 90 eurų į vieną pusę pakeliui aplankant dar Maroką ir kokį Europos miestą (mes skridome Vilnius-Venecija, Venecija-Fesas ir Marakešas-Dachla). Alternatyva – skristi iki, tarkime, Marakešo ar Agadyro ir važiuoti autobusu, bet tai bus iki ~24 val. važiavimo ir nebūtinai ženkliai pigiau.

Pigių skrydžių bendrovės Air Arabia lėktuvas leidžiasi į Dachlą. Vakarų Sacharos oro uostai - beveik miestų centruose

Pigių skrydžių bendrovės Air Arabia lėktuvas leidžiasi į Dachlą. Vakarų Sacharos oro uostai – beveik miestų centruose

Nors Marokas sako, kad Vakarų Sachara – lygiai tokia pati Maroko dalis, kaip ir Marakešas ar Rabatas, skirtumai buvo akivaizdūs jau nuo lipimo į lėktuvą Marakešas-Dachla. Saugumo patikra buvo ypatinga: ieškojo ne tiek ginklų ar pavojingų daiktų, kiek rūpėjo ištraukti iš kuprinės ir peržiūrėti viską, ant ko kas nors parašyta. Peržiūrėjo visas mano vizitines korteles, kiekvieną turėto Venecijos meno bienalės lankstinuko lapą. Žiūrėjo, ar neturiu kažko, kas įrodytų mane palaikant Vakarų Sacharos nepriklausomybę: pavyzdžiui, žemėlapio, kuriame Marokas ir Vakarų Sachara būtų pavaizduotos kaip atskiros valstybės. Ir dar ar nesu žurnalistas – tokių į Vakarų Sacharą, kiek skaičiau, nelabai įleidžia. Todėl klausinėjo apie visas vizitinėse kortelėse surašytas veiklas. Šiaip jau keista tikrinti rašytinę medžiagą, kai turėjau kompiuterį, USB atmintines, ir apskritai viską dabar galima persiųsti internetu – bet ką jau.

Kupranugarių mėsos parduotuvė Dachloje

Kupranugarių mėsos parduotuvė Dachloje: parduoda kupranugarių gabalus

Pati Vakarų Sachara irgi pilna Maroko karo bazių ir nebus nė valandos, kad nepamatytum karinio džipo, sunkvežimio ar jų vilkstinės. Tarp miestų gausu žandarmerijos tikrinimo punktų, kur, tarkime, stabdomi tarpmiestiniai autobusai, prašoma rodyti pasus, klausiame, kur važiuoji. „Tik nefotografuokite žandarų“ – iš karto perspėjo autobuso vairuotojas.

Kairėje - stulpeliai, šlovinantys taiką. Dešinėje tolumoje - Maroko karo laivas. Dachla.

Kairėje – stulpeliai, šlovinantys taiką. Dešinėje tolumoje – Maroko karo laivas. Dachla.

Vakarų Sachara ne Šiaurės Korėja – gali keliauti laisvai, be „lydėtojų“ – bet vis pasijusdavau stebimas. Štai, kadangi išsinuomavome ne visureigį, bandėme palikę mašiną iki Baltosios kopos nueiti pėsti: labai graži aplinka, kopos, marių pakrantė. Tenuėjome kokius 200 m kai išgirdome policijos sirenas ir pamatėme, kad mums moja grįžti – „Kur einate? Baltoji kopa už 5 km, ten būtina važiuoti visureigiu, nenueisite“. Suprask, nevaikščiokite ir važiuokite iš čia. Gal kokia karo bazė kažkur netoli buvo, o mes su fotoaparatais… Panašiai „atgal į miestą pasiuntė“ ir iš civilio automobilio išlipęs pareigūnas Lajūno priemiestyje, kur ieškojome (ir neradome) iš ten iškeltos maršrutinių taksi stoties.

Darydamas šią nuotrauką išgirdau policijos sirenas

Darydamas šią nuotrauką prie Dachlos ir išgirdau policijos sirenas

Vakarų Sacharos konflikto istorija

Vakarų Sacharos konflikto istorija tokia: iki 1975 m. tai buvo Ispanijos kolonija. Tada Vakarų Sacharoje gyveno ~20% ispanų ir ~80% sahravių – arabiškai kalbančių dykumų klajoklių. Iš viso vos 80 000 žmonių. Kolonializmas Afrikoje jau buvo beveik sunykęs ir Vakarų Sachara buvo viena paskutinių kolonijų. Ispanija pasidavė aplinkinių šalių – Maroko ir Mauritanijos – spaudimui ir užuot suteikusi Vakarų Sacharai nepriklausomybę, padalino ją tarp Mauritanijos ir Maroko (esą sahraviai nuo seno buvo pavaldūs šioms tautoms). Ispanų kolonistai skubiai „susikrovė daiktus“ ir išvyko, bet sahraviai tuoj sukilo prieš naujuosius „kolonistus“. Mauritaniečius išvijo, bet pajėgesni marokiečiai tada užėmė visą Vakarų Sacharą. Jungtinės Tautos dar 1991 m. garantavo paliaubas, sutarusios dėl referendumo dėl Vakarų Sacharos nepriklausomybės, bet tas taip ir neįvyko: nesutariama, kas galėtų balsuoti.

Simboliniai vartai įvažiuojant į Dachlą. Ant jų - Maroko karaliaus nuotrauka

Simboliniai vartai įvažiuojant į Dachlą. Ant jų – Maroko karaliaus nuotrauka

Per tą laiką Marokas visaip skatino į Vakarų Sacharą keltis marokiečius ir jau ~350 000 jų imigravo į Vakarų Sacharą. Pastaruoju metu dar prisidėjo juodaodžiai imigrantai, čia besistengiantys uždirbti pinigų, kad galėtų nelegaliai išplaukti į gretimas Kanarų salas – tokių ypač daug Dachloje. Sahraviai dabar – mažuma savo šalyje (~30%). Jų gyvenimo būdas kardinaliai pasikeitė: dykumą išvagojus valstybių sienoms ir frontams, jie nebegalėjo klajoti ir irgi nusėdo Vakarų Sacharos miestuose. Kiti gi pabėgo išvis ir gyvena pabėgėlių stovyklose Alžyre. Marokas užvaldė ne visą Vakarų Sacharą: aptvėrė didžiule smėlio siena svarbiausias jos dalis, ~80% šalies. Tačiau likusi „laisvoji“ Vakarų Sachara – tuščia dykuma, ten patekti beveik neįmanoma ir iš tikro netgi kovotojai dėl Vakarų Sacharos nepriklausomybės bazuojasi ne ten, o Alžyro pabėgėlių stovyklose.

Vakarų Sacharoje gausu tokios Maroko propagandos, kur pasisakoma už taiką, rodomas taikus Vakarų Sacharos įstojimas į Maroko sudėtį, nuolankumas Maroko karaliui

Vakarų Sacharoje gausu tokios Maroko propagandos, kur pasisakoma už taiką, rodomas taikus Vakarų Sacharos įstojimas į Maroko sudėtį, nuolankumas Maroko karaliui

Vakarų Sacharos nepriklausomybę pripažįsta daugiau nei 40 šalių, daugiausiai Afrikos šalys – štai kodėl daugelyje žemėlapių ji žymima kaip nepriklausoma. Dar didelė pasaulio dalis nors ir nepripažįsta Vakarų Sacharos nepriklausomybės, laiko, kad ji yra kolonija – tiesiog nebe Ispanijos, o Maroko. Ir dar turi ateiti laikas dekolonizacijai.

Naujai įrengtas, bet tuščias amatų centras Dachloje

Naujai įrengtas, bet tuščias amatų centras Dachloje

Realybėje dėl marokiečių persikėlimo gyventi bei to fakto, kad šiandieninius Vakarų Sacharos miestus pastatė daugiausia Marokas, Vakarų Sachara kultūriškai mažai skiriasi nuo Maroko. Priešingai daugeliui kolonijų ar okupuotų kraštų, čia mažai „ypatingos dvasios“ – išskyrus, aišku, gamtą, dykumą ir sahravių moterų spalvingus drabužius. Na ir arbatą: ji svarbi visame regione, bet tik Vakarų Sacharoje visur prie itin kartaus puodelio gaudavau beveik jo dydžio cukraus bloką.

Sahraviška arbata

Sahraviška arbata

Lajūnas ir Vakarų Sacharoje kuriamas naujasis Marokas

Marokas visaip stengiasi sukurti Vakarų Sacharai naują veidą. Marokietišką ir modernų. Kad ten norėtų važiuoti gyventi marokiečiai ir kad turistai išsivežtų įspūdį, kad Marokas Vakarų Sacharą modernizavo, gyvenimą ten ženkliai pagerino.

Vietiniame restorane siūlomas marokietiškas tažin

Vietiniame restorane siūlomas marokietiškas tažin

Pats didžiausias ir moderniausias Vakarų Sacharos miestas – Lajūnas (~200 000 gyventojų). Įkūrė jį dar ispanai ~1930 m. kad prižiūrėtų gretimas fosfatų kasyklas, bet ispanų bažnyčia ir parkelis priešais ją seniai užgožti gigantiškų marokiečių aikščių, parkų ir kitų projektų (Lajūno futbolo stadiono lietuviams pavydėti!). Net „McDonald‘s“ yra.

Centrinis ispanų parkas su bažnyčia Lajūne. Viskas statyta XX a. antroje pusėje

Centrinis ispanų parkas su bažnyčia Lajūne. Viskas statyta XX a. antroje pusėje

Marokiečiams daro įspūdį – „Vakarų Sacharos miestai šitokie modernūs!“ – sakė mūsų riado savininkas Marakeše. Aišku, kodėl taip galvoja marokiečiai: plačios gatvės, jokių ankštų viduramžiškų medinų su arkliais ir asilais, kaip Fese ar Marakeše. Bet mums sunku suprasti. Taip, parkas tvarkingas, prižiūrimas – bet šalia gatvė sunykusiu šaligatviu, duobės. Yra modernių kavinių, bet taip pat – musių pilni restoranėliai. Be to, kai kas iš viso naujo ir didingo neužbaigiama, iš lėto nyksta: pavyzdžiui, Dachlos pamario promenada graži, bet pajūrio – visai apleista, išlaužyta, nors irgi mėginta kurti ką gražaus (atrodo, ji net nebuvo pabaigta).

Naujai tvarkoma Lajūno gatvė

Naujai tvarkoma Lajūno gatvė

Gražiausia Lajūno vieta man– žvilgsnis į dykumą iš Lajūno „senamiesčio“, kur miestas baigiasi ir prasideda kopos. Yra ne vienas parkas, iš kur galima pažiūrėti: tiesa, jie tušti, stebimi sargybinių, ir iš pradžių kilo abejonių, ar ten galima eiti. Nuėjau – niekas neišvarė.

Žvilgsnis iš Lajūno centro į dykumą

Žvilgsnis iš Lajūno centro į dykumą

Į Lajūną važiuoti turistui nelabai yra ko, bet jis pakeliui iš Maroko į Dachlą. Turistų ten pakankamai mažai, kad ne tik, kad niekas nemėgino apgauti, bet vietiniai netgi prieina tiesiog pasisveikinti. Kai užuot taksistų klausęs “kiek kainuos?” paduodavau reikiamą sumą, jie nemėgino apgauti.

Centrinė Lajūno aikštė, nuolat stebima daugybės pareigūnų

Centrinė Lajūno aikštė, nuolat stebima daugybės pareigūnų

Yra ir kita Vakarų Sacharos pusė. Tolimi, atokūs sahravių miesteliai, kur jokie marokiečiai nesikelia ir progresas juos „apeina“. Kaip Lasarga prie Dachlos, kur sahravių žvejai gyvena lūšnose. Sako, marokiečiai nemėgsta, kai ten fotografuojama, tad tik nuvažiavome ir apsisukome.

Lasargos miestelis-sahravių pabėgėlių stovykla

Lasargos miestelis-sahravių pabėgėlių stovykla

Vakarų Sachara – ar verta keliauti?

Vakarų Sacharą palikau iš Lajūno – pusvalandžio trukmės skrydžiu į Gran Kanariją. Dar vienas būdas gana nebrangiai patekti į Vakarų Sacharą, jei bilietus perki iš anksto. Iki oro uosto nuėjau pėsčias: visi Vakarų Sacharos oro uostai – miestų centruose, greitai besiplečiantys miesteliai juos prarijo.

Sahravės eina į lėktuvą

Sahravės eina į lėktuvą

Tikiu, kad paįvairinti atostogas Kanarų salose užsukimu į Vakarų Sacharą gali būti įdomu. Ypač ekstremalaus sporto mėgėjams, ypač jėgos aitvarų.

Jei nori tiesiog pavažinėti, manau, kad keliaujant į Vakarų Sacharą būtinas nuosavas (ar išnuomotas) transportas, geriausia visureigis: tada gali pajusti dykumos dvasią ir laisvę išsukti kur nori, sustoti kur nori, išsimaudyti kur nori (jei krantas žemesnis). Bent jau kiek leis ar nepastebės „tyliai viską matantys“ pareigūnai.

Aš prie pakelės kavinės Vakarų Sacharoje

Aš prie pakelės kavinės Vakarų Sacharoje

Tuo tarpu naujieji Vakarų Sacharos miestai įspūdingi tik afrikiečiams, o mums – nebent dėl to, kokioje atokybėje, kokioje neapibrėžtoje politinėje padėtyje jie iškilo.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis

Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis

| 0 komentarų

Marakešas! Patys pavadinimas dvelkia egzotika. O už to pavadinimo – rausvas arabiškas miestas, daugeliui keliautojų tampantis pirmaisiais vartais į kitokį, neeuropietišką pasaulį.

Ankštos Marakešo senamiesčio gatvelės sprogsta nuo rytietiškų turgų. Jo centrinė aikštė pilna egzotiškų šokėjų, fokusininkų, būrėjų, apgavikų. Virš tradicinių rūmų – riadų – iš minaretų skamba šauksmai melstis.

Bet kartu turistų ten tiek daug, kad pavargę nuo egzotikos jie gali akimirksniu šmurkštelti į kitokį – “savo” – pasaulį. Su barais ir naktiniais klubais, su pigiomis ekskursijomis į kalnus ir dykumas, su meniškais hosteliais ir prabangiais viešbučiais.

Ir tai nieko naujo: jau kone šimtmetis Marakešas „užveda“ Vakarų pasaulio menininkus ir svajoklius.

Turistai gėrisi Marakešu nuo stogo kavinės

Turistai gėrisi Marakešu nuo stogo kavinės

Šis straipsnis yra apie Marakešą. Bendrai apie Maroką, jo kultūrą ir keliones į Maroką skaitykite čia.

Marakešo senamiestis – medina

Marakešo širdis yra jo senamiestis – medina. Vienas begalinis chaosas:, motociklai, turistai, čadromis vilkinčios vietinės, apgavikai, asilai, arkliai, kačių pulkai, šunys, šiukšlių kalnai – viskas kažkaip išsitenka tokiose siaurose gatvėse, kad kai kur net dviems žmonėms sunku prasilenkti.

Marakešo medinoje sutemus

Marakešo medinoje sutemus

Tokį siaurų gatvelių ir šimtamečių rūmų rajoną turi kiekvienas save gerbiantis Maroko miestas, bet pakanka trumpai žvilgtelti ir supranti – Marakešo medina kitokia.

Marakešo medina lekia motociklas

Marakešo medina lekia motociklas

Marakešo medinoje motociklų šimtus kartų daugiau nei asilų ir netgi galima privažiuoti automobiliais. Kitos medinos ~8 val. vakaro „užmiega“, o Marakešo šurmuliuoja ir po vidurnakčio. Jos parduotuvėlėse vietines prekes papildė suvenyrų turistams gausa, o vietinius restoranus bei gyvenamuosius namus keičia ir keičia turistiniai: rytietiški išvaizda, bet vakarietiški turiniu. Švara, anglų kalba, vakarietiškos kainos.

Idiliška Marakešo medina. Skersgatvio gale - turistai

Idiliška Marakešo medina. Skersgatvio gale – turistai

Kitaip sakant, Marakešo medina daug labiau prisitaikiusi prie turistų. Ji – toks tarpas tarp kitos Maroko supermedinos Feso ir Venecijos.

Marakešo medinos kavinėje

Marakešo medinos kavinėje

Džema El Fna – aikštė, į kurią panašių pasaulyje nėra

Bet Marakešo medina tikrai neprarado savo dvasios! Toliau nuo turistinių takų yra ten ir tradicinės odos raugyklos, ir visokiausi amatų cechiukai. Bet labiausiai Marakešo dvasia gyva Džema El Fna aikštėje į kurią panašios visame pasaulyje nėra.

Džema El Fna aikštė saulėlydžio metu

Džema El Fna aikštė saulėlydžio metu

Ši aikštė – tai ir parduotuvė, ir restoranas, ir teatras. Vienas jos simbolių – sulčių spaudėjai, siūlantys neįtikėtinai pigias (gal pigiausias pasaulyje) ir skanias sultis (ypač apelsinų). Marakeše neverta klausti „ar sultys natūralios?“. Aišku, kad natūralios, neskiestos, nesaldintos…

Vienas Džema El Fna sulčių spaudėjų vienoduose, netikrais vaisiais puoštuose kioskuose

Vienas Džema El Fna sulčių spaudėjų vienoduose, netikrais vaisiais puoštuose kioskuose

Aplink sulčių spaudėjus būriuojasi visokiausių paslaugų teikėjai, kai kurie jų aikštėje tęsia tėvo, senelio pradėtą darbą. Moterys kitoms moterims rankas ir kojas dabina hena, tradiciškai apsirėdę vandens pylėjai gali parduoti šalto vandens iš varinio indo, o fotografai – paskolinti nuotraukai beždžionę ar gyvatę (gyvūnų mylėtojai nesidžiaugia išvydę kokį cypsinčių beždžionėlių narvą).

Nauji ir tradiciniai Džema El Fna prekijai. Dešinėje - šalto vandens pylėjas (šimtametė profesija), kairėje - juodaodis imigrantas, stumdantis marškinėlius vakariečiams turistams

Nauji ir tradiciniai Džema El Fna prekijai. Dešinėje – šalto vandens pylėjas (šimtametė vietinių arabų profesija), kairėje – juodaodis imigrantas, stumdantis marškinėlius vakariečiams turistams

Bet tikrąjį veidą Džema El Fna parodo vakarais. It iš po žemių išdygę virėjai atsistumia vežimus, kuriuos kažin kaip stebuklingai per kokį pusvalandį išlanksto į lauko restoranus. O paskutinį aikštės trečdalį užima tikroji Džema El Fna pažiba: meno ir pramogų rateliai: muzikantai, akrobatai, istorijų pasakotojai, gyvačių kerėtojai, loterijų organizatoriai kiekvienas pradeda šou, o praeiviai gali sėstis žiūrėti (pakanka nedidelės aukos). Kas kitur vyksta teatre ar koncertų salėse Marakeše – tiesiog ant šaligatvio.

Butelių žvejojimo žaidimas - vienas daugelio pramogų ratų Džema El Fna po saulėlydžio

Butelių žvejojimo žaidimas – vienas daugelio pramogų ratų Džema El Fna po saulėlydžio

Dar prisibijantiems panirimo į tą šurmulį – aibė kavinių su vaizdu į Džema El Fna, kur visą vaizdą gali stebėti per saugų atstumą. Tik jei nori geriausių vietų, reikia užsiimti prieš saulėlydį.

Kavinė su vaizdu į Džema El Fna. Apie pietus visos vietos buvo užimtos, bet vieną dar radome. Saulėlydžio metu neradome jau nė vienos su vaizdu į aikštę nė vienoje kavinėje. Kitą dieną atėjome pora valandų prieš saulei nusileidžiant – vietų prie išsvajotojo krašto buvo pilna

Kavinė su vaizdu į Džema El Fna. Apie pietus visos vietos buvo užimtos, bet vieną dar radome. Saulėlydžio metu neradome jau nė vienos su vaizdu į aikštę nė vienoje kavinėje. Kitą dieną atėjome pora valandų prieš saulei nusileidžiant – vietų prie išsvajotojo krašto buvo pilna

Kaip greitai prabėgo kelios valandos ten, stebint čia kokį sulčių spaudėją, čia šokėjų grupę ir bergždžiai bandant „atrasti“ tokias esą aikštėje gyvuojančias profesija, kaip dantų traukėjai (neįperkantiems dantisto – replės miesto aikštėje be jokio nuskausminimo).

Džema El Fna aikštė

Džema El Fna aikštė

Marakešo įkyruoliai ir apgavikai

Užvis įdomiausia Džema El Fna aikštėje nuo kavinių balkonų pasirodė stebėti visokiausius apgavikus. Niekada nemačiau jų darbo „nuo pradžios iki galo“: kaip sistemingai jie mulkina turistus – ir kaip išradingai kai kurie keliautojai išsisuka.

Štai atvažiuoja „tradicinių šokėjų grupelė“ dvi valandas pašokti. Vos pamato kur fotografuojantį turistą – susirodo kuriam jį užsipulti: „Duok pinigų už nuotrauką!“. Prieina keliese, piktai gestikuliuoja – kai kurie turistai „pasiduoda“ ir susimoka. Kiek beduotų, „šokėjams“ visada nepakanka: kaulija daugiau, seka, kol turistas nueina. Toks „atidirbtas“ veiklos modelis. Kol turistų nėra, jie mėgina uždėti savo kepures-fesus praeiviams ir įtikinti juos „nemokamai“ fotografuotis – o tada kaulija pinigų, jų gavę – kaulija vėl.

Džema El Fna tradiciniai šokėjai-mulkintojai Marakeše

Džema El Fna tradiciniai šokėjai-mulkintojai Marakeše užsipuolę turistus (kairėje)

Stebėjau ir „henos apgavikes“, kurios prieš tai mulkino mano žmoną. Nukreipusios jos dėmesį („Saugok telefoną, kad nepavogtų“) pastvėrė ranką ir per pora minučių nupiešė tradicinį piešinį – „Mokėsi, kiek norėsi“ – sakė. Paskui ištraukė mėgėjiškai atspausdintą „katalogą“ – neva toks piešinys kainuoja 32 eurus! Laimė, žmona buvo Maroke jau dariusis heną ir žinojo tikras kainas – pasiūlė 5 eurus. Apgavikės, aišku, turėjo standartinių frazių: „Ten buvo kitokia hena, čia geresnė ir brangesnė“ ir pan. Bet vos suprato daugiau 5 eurų negausiančios pasidavė: „Gerai, gerai, penki eurai“. Juk jei kaip sąžiningos aikštės henos piešėjos tik lauktų klienčių, būtų negavusios nė tiek!

Henos apgavikės mulkina mano žmoną. Na, ji iš tikro norėjo pasidaryti heną, ir, kadangi žinojo kainas, tai sumokėjo už paslaugą gana realią kainą – tad gal ir nebuvo apgauta. Daugybė kitų turistų nukenčia labiau

Henos apgavikės mulkina mano žmoną. Na, ji iš tikro norėjo pasidaryti heną, ir, kadangi žinojo kainas, tai sumokėjo už paslaugą gana realią kainą – tad gal ir nebuvo apgauta. Daugybė kitų turistų nukenčia labiau

Nuo kavinės aukštumos mačiau kaip tuodvi moterys taip pat mausto vis naujas ir naujas turistes. Vienos duodavo kartą ir toliau puolamos duodavo dar; viena heną demonstratyviai nusivalė ir atsitraukė.

Apgavikai tik sudaro grėsmingą įspūdį, kad jų daug, jie tave supa, iš pykčio gal net trenks: iš tikro vos turistai tvirtu žingsniu nueidavo toliau, apgavikai eidavo ieškoti naujų aukų, linksmai besišnekučiuodami tarpusavyje. Jų „darbas“ – apgavystės ir vaidyba, o ne apiplėšimai ar turto prievartavimas smurtu.

Marakešo žmonės

Marakešo žmonės

Deja, šitokių apgavikų pilnas visas Marakešas, ypač jo medina. Knygoje apie Marakešo medinos darbus paminėtas ir „elgeta“, vaidinantis visokias negalias. Ir tų neįgaliųjų(?) irgi daug: štai tėvai atrėmė į sieną neįgalų savo vaiką, štai trys aklieji(?) rėkauja prašydami išmaldos. Ir elgetos prisitaikę prie turistų: išvydęs vakariečius, vienas puolė prastai dainuoti „vaka vaka ė ė ė, Šakira, Šakira“ ir ištiesė ranką išmaldai…

Suskambus muedzinų šauksmui maldai, marakešiečiai meldžiasi tiesiai prieš mečetę

Suskambus muedzinų šauksmui maldai, marakešiečiai meldžiasi tiesiai prieš mečetę

Bet dar blogiau visokie „gidai“. Tik atrodyk nesusigaudantis aplinkoj ir tuoj atsiras geraširdis marakešietis, kuris parodys kelią (neretai į komisinius mokančią parduotuvę), kalbins, lįs į draugus, o galiausiai už viską paprašys kosminės sumos. Daugelis, užuot dėję į kojas, derasi ir susimoka „už nieką“. „Gidams“ tai toks pats darbas, kaip tiems Džema El Fna sukčiams.

Turistų minios - geri taikiniai "gidams". Ypač kai daug tų turistų tai pirmoji išvyka už "sąžiningo Vakarų pasaulio" ar sąlyginai sąžiningos Kinijos

Turistų minios – geri taikiniai “gidams”. Ypač kai daug tų turistų tai pirmoji išvyka už “sąžiningo Vakarų pasaulio” ar sąlyginai sąžiningos Kinijos

Sunkiau Marakeše nei kitur Maroke rasti ir sąžiningą taksistą, vežantį su taksometru. Tai – vienas turizmo minusų. O kur dar visi „eiliniai pardavėjai“. Atrodo, kas čia tokio, jei kažkas pasiūlo prekes ir atsisakius mandagiai nueina. Bet kai prisėdau ant suoliuko prie Sadžių kapų keturioms minutėms ir per tą laiką maždaug kas minutę viena po kitos priėjo keturios pardavėjos, siūlančios lygiai tokius pat papuošalus – pradėjau galvoti kitaip.

Marakešo medinos pardavėjų eilės

Marakešo medinos pardavėjų eilės

Na ir dar „oficialus turistų melžimas“ – tai, kas nemokama ar pigu vietiniams, turistams – brangu: kitur Maroke to beveik nėra, o Marakeše – pilna. Pvz. užeiti į Menaros sodų paviljoną (viduje nieko nėra) – 5 eurai. Marokiečiams – nemokama.

Menaros soduose. Paviljonas - centre. Mokamas turistams vidus gerokai nusiledižia nemokamai aplinkai

Menaros soduose. Paviljonas – centre. Mokamas turistams vidus gerokai nusiledižia nemokamai aplinkai

Įspūdingiausios Marakešo medinos vietos

Marakešas įkurtas ~1070 m., kelis šimtmečius jis buvo Maroko sostinė. Miestas buvo toks svarbus, kad pats žodis „Marokas“ atsirado nuo žodžio „Marakešas“. Ir todėl Marakešo medinoje – vieni įspūdingiausių Maroko pastatų.

Kutubijos mečetė, kurios galingas kvadratinis minaretas įkvėpė ir garsiąją Sevilijos varpinę. Deja, Maroke į musulmonų religines erdves kitatikiai neįleidžiami, tad ją tegali pažiūrėti iš išorės. Marakeše manęs neįleido net į musulmonų kapines…

Kutubijos mečetė Marakeše

Kutubijos mečetė Marakeše

Badi rūmai – tiksliau, jų griuvėsiai, nes iš Marakešo į Meknesą sostinę nusprendęs perkelti Maroko sultonas XVII a. iš ten išsivežė ir visus šių rūmų papuošimus. Beliko plynos sienos, bet jau vien rūmų dydis palieka įspūdį.

Bahjos rūmai – gerokai naujesni (XIX a.), bet kur kas puikiau išlikę, priklausę įtakingai Marakešo šeimai, o vėliau naudoti 1912-XXX m. Maroką užvaldžiusių prancūzų vietininko.

Bahjos rūmų kieme

Bahjos rūmų kieme

Sadžių kapai, kur laidoti vienos svarbiausių Maroko dinastijų valdovai. Jų palikuonys kapus buvo užmūriję – bet pamačius juos aerofotografijoje, puošnios patalpos atidarytos vėl.

Marokas nestulbina muziejais: brangius bilietus (turistams brangiau nei vietiniams) perki tik tam, kad patektum į vidų, jokių eksponatų ten nėra. O puošnias sienas užstoja turistų minios. Kad galėčiau pusę minutės žvilgtelti į pagrindinę Sadžių kapų patalpą, reikėjo laukti eilėje 20 minučių…

Eilė prie Sadžių kapų

Eilė prie Sadžių kapų

Todėl Marakešo medinoje žavu atrasti irgi įdomias, bet ne tokias populiarias vietas. Pavyzdžiui, Marakešo žydų kapines – didžiausias Maroke – ar sinagogą-žydų muziejų buvusiame žydų rajone meloje. Maroke žydų gyveno daugiau, nei Lietuvoje – o dabar beveik neliko. Ne, holokaustas Maroke nevyko – žydai tiesiog masiškai emigravo į turtingesnį Izraelį. Įdomios ir odos raugyklos, kur dirbama kaip Viduramžiais, braidant išmatų ar dažų baseinuose. Deja, jos nubūtos apgavikų/kaulytojų. Su „geranoriškais savo darbovietę norinčiais parodyti vedliais“ iš karto reikia tartis dėl kainos, nes pinigų tikrai reikalaus.

Marakešo žydų kapinės

Marakešo žydų kapinės

Slaptas gyvenimas už storų medinos sienų

Daugeliui turistų medinos šurmulys anksčiau ar vėliau truputį pabosta, ima slėgti; nervina visi prekijai, visos purvinos pigios užkandinės, kur, atrodo, vieninteliai patiekalai – tažin troškinys ir kuskusas.

Turistės ir vietiniai Marakešo medinoje.

Turistės užklydusios Marakešo medinos nebe visai turistinėje zonoje.

Daugelyje rytų ar pietų (ir to paties Maroko) miestų belieka su tuo susitaikyti. Todėl ten važiuoja tik „kultūros rijikai“, kuriems pasinerti į svetimą kultūrą ir yra kelionės esmė. O į Marakešą traukia ir pramogautojai, draugų kompanijos, miestų nemėgstantys žygeiviai, net bernvakariams ar mergvakariams ten yra pasiūlymų.

Todėl, kad net medinoje yra kur pasitraukti. Paseki tavo rankosna įspraustame lankstuke parodytu planu, atidarai kokias neišvaizdžias duris, užlipi laiptais, o ten – kitas pasaulis. Baras, garsi vakarietiška muzika, romantiškos žvakės, visi klientai – Europos jaunimėlis. Alkoholis liejasi laisvai – nors šiaip musulmoniškame Maroke jo net nusipirksi mažai kur.

Naktinis baras vieno medinos pastatų viršuje. Viduje klientai - tik vakariečiai

Naktinis baras vieno medinos pastatų viršuje. Viduje klientai – tik vakariečiai

Atidarai kitas „duris į niekur“ – o ten turistinis riadas: tokie rūmai su kiemeliu, kur kiekvienas kambarys pritaikytas priimti turistams. Kai kuriuos riadus gali išsinuomoti visus, kiti nuomojami kambariais, treti veikia kaip hosteliai (viename kambaryje – po daug svečių). Daugelis, be miegamųjų, turi gražias bendras erdves, stogą, kiemą. Prieš kelis dešimtmečius viską pradėjo europiečiai, supirkinėję senus riadus ir remontavę jų įspūdingus meniškus interjerus. Bet riadų paklausa taip išaugo, kad mūsiškis, kaip pripažino šeimininkas, ką tik pastatytas: marakešiečiai stato naujus riadus, imituodami senąją architektūrą, baldus, masyvius spalvoto metalo šviestuvus. Tik sudeda viduje angliškų knygų, vakarietiškus tualetus. Ir neperka maldos kilimėlių, nežymi ant lubų krypties į Meką: vis tiek beveik niekas iš apsistojančiųjų Alachui nesimeldžia.

Bendra patalpa mūsiškiame tradiciniame riade

Bendra patalpa mūsiškiame tradiciniame riade

Už trečių „slaptų durų“ – hamamas, pritaikytas turistams, kur kalbama angliškai (Marakeše tai nėra visuotina – anglų kalba populiarumu atsilieka nuo arabų, prancūzų, gal net berberų – bet anglų kalbos Marakeše daugiau nei kitur Maroke).

Aišku, kad žinotum, kurias duris atidaryti, turi būti pasiskaitęs, išgirdęs rekomendacijų. „Kvietėjais“ kliautis rizikinga. Ir turi būti susitaikęs, kad už vakarietišką stilių ir kokybę Marakeše gali tekti susimokėti kaip Paryžiuje ar Londone.

Į ranką įspraustas lankstukas, kviečiantis į naktinį barą

Į ranką įspraustas lankstukas, kviečiantis į naktinį barą

Daug rodyklių tik į panoramines kavines. Tokių šimtai: paprasta ant medinos namo stogo suvilkti kėdes ir staliukus ir pakviesti gražių vaizdų ištroškusius turistus pailsėti nuo turgaus šurmulio apačioje. Deja, daugelis panoraminių terasų nė velnio ne panoraminės: tradiciškai aptvertos aukštomis sienomis, siūlo vaizdą į kokius šiukšlėmis užpiltus gretimus stogus. Bet užlipę į trečią ar ketvirtą aukštą daugelis turistų nebesileidžia žemyn. Irgi reikia rekomendacijų arba kantrybės…

Panoraminė kavinė ant vieno Marakešo stogų

Panoraminė kavinė ant vieno Marakešo stogų

Naujasis Marakešas – Europa Afrikoje?

Išėjęs pro storas medinos sienas į vakarus gali pasijusti nukeliavęs iš Maroko į Europą. Ten yra Gueliz rajonas, kurį po 1912 m. pastatė Marakešą tada užvaldę prancūzai. Su Marakešu jį sieja rausva spalva: viso miesto pastatai taip dažyti. O šiaip ten ir europinės kavinės, ir McDonald‘s, ir prekybos centrai, ir platūs bulvarai automobiliams, ir aikštės.

Marakešo Gueliz rajone

Marakešo Gueliz rajone

Didžiausia Guelizo pažiba – Majorelle sodai, kuriuos įkūrė prancūzas dailininkas Mažorelis, o išgarsino po Mažorelio mirties juos valdęs prancūzų dizaineris Ivsas Sen Lorenas. Jo net ir pelenai ten išbarstyti. Jie – tik du iš daugelio prancūzų ir europiečių, kuriuos dar prieš 50, 100 metų ar net seniau pavergė Marakešas. Pavergė tiek, kad ten persikėlė gyventi.

Majorelle soduose

Majorelle soduose

Greta išpuoselėto Majorelle sodo dabar įkurtas Ivso Sen Loreno muziejus. Prancūziškai tvarkingas ir įdomus, su prancūziška bilieto kaina ir lankomas daugiausiai prancūzų

Į pietus nuo Gueliz plyti Hivernage rajonas, garsėjantis didžiuliais sodais, prabangiais viešbučiais, naktiniais klubais ir Marakešo oro uostu. Tarp sodų garsiausi Menara sodai, pradėti kurti dar XII a., bet šiaip Hivernage pastatytas jau šiais laikais.

Vienas Hivernage prekybos centrų su naktiniais klubais

Vienas Hivernage prekybos centrų su naktiniais klubais

Gueliz ir Hivernage iki šiol Marakešo elito svajonė. Vyksta tokie mainai: medinos pirkliai parduoda savo riadus medinoje ir perka naujus didelius butus Guelize, kad galėtų gyventi vakarietiškai ir iš ten važinėti į rytietišką darbą. Tuo tarpu parduotuosiuose riaduose apsistoja vakariečiai, norintys bent trumpam pagyventi rytietiškai…

Kambarys naujai pastatytame "tradiciniame" riade

Kambarys naujai pastatytame “tradiciniame” riade

Aišku, Guelizas irgi turi chaoso – nors mažiau. Apynaujuose prabangiuose daugiabučiuose jau išlaupyta, jų apylinkėse – šiukšlini laukai. Maroko ir Europos kultūra tiesiog kitokia.

Vaizdas pro naujos statybos gero buto prie Guelizo langus

Vaizdas pro naujos statybos gero buto prie Guelizo langus

Marakešas – puiki bazė pažinti Maroką

Paklaustas, kiek dienų turistai paprastai apsistoja Marakeše, mūsų riado šeimininkas nustebino – apie savaitę. Ar yra ką ten tiek veikti? Vien Marakeše manau, kad nelabai, bet Marakeše ant kiekvieno kampo kelionių agentūros, siūlančios praleisti dieną, dvi, tris kitaip. Kainos – vienos geriausių Maroke.

Kelionių agentūros ekskursijų siūlymai Marakeše

Kelionių agentūros ekskursijų siūlymai Marakeše

Visos siūlo tuos pačius produktus, bet įvairovė didelė, kainos irgi varijuoja. Ekskursijos kupranugariais, keturračiais motociklais, net oro balionais. Ekskursijos į aplinkinius miestus – pavyzdžiui, Savyrą (Essouira) su jos portugalų fortais ar Urzazatę (Ourzazate) su didinga Ait Benhadou dykumų pilimi, kurioje nufilmuotas ne vienas Holivudo „blokbasteris“. Ekskursijos į Atlaso kalnus, kurie nuolat matosi Marakešo panoramoje. Visokie vakarienės šou – tiesa, pastarieji, nors gražiai ant popieriaus aprašyti, gana prastai įvertinti internete, tad jų nemėginau.

Dykumų tvirtovė Maroke

Dykumų tvirtovė Ait Benhadou Maroke

Labiau pasitikintys savimi ekskursijas į aplinkinius miestus gali „susiorganizuoti“ ir viešuoju transportu. Viešuoju transportu naudojomės ir pačiame Marakeše: deja, taksistai ne visi sąžiningi. „Norime į oro uostą. Įjunkite taksometrą“ „100 dirhamų! Kaina fiksuota, negalima jungti taksometro!“. Pabandžius nueiti šalin: „70 dirhamų!“. Vis tiek nuėjome ir nuvažiavome tuos 4 km miesto autobusu. Kainavo po 4 dirhamus…

Vienas brangiausių, bet turistų mėgstamas būdas važiuoti po Marakešą - tokios karietos. Jų ten pilna. Jei kur jauti dvoką - reiškia, jų (ir jų arklių) bazė

Vienas brangiausių, bet turistų mėgstamas būdas važiuoti po Marakešą – tokios karietos. Jų ten pilna. Jei kur jauti dvoką – reiškia, jų (ir jų arklių) bazė. Nuotrauka daryta Gueliz. Kitur pamatysi ir prajojimui siūlomų kupranugarių

Taigi, daugeliui keliautojų Marakešas – bazė, iš kurios jie pažįsta Maroką. Į tai verta atkreipti dėmesį užsakant viešbutį prieš kelionę: juk galite susigundyti ta dviejų ar trijų dienų ekskursija kupranugariais po smėlio kopas kur nors keli šimtai kilometrų į pietryčius nuo Marakešo. Tad gal neverta užsakyti nakvynės visoms naktims?

Marakešo medina, o jos fone - miestą supantys kalnai. Dar viena išvykų dienai ar savaitgaliui vieta

Marakešo medina, o jos fone – miestą supantys kalnai. Dar viena išvykų dienai ar savaitgaliui vieta

Kiek pasigailėjau taip padaręs.

Į Marakešą paprasta nuskristi ir norisi sugrįžti

Į Marakešą nuskristi labai paprasta. Šiuo metu iš Marakešo yra skrydžiai į 79 Europos oro uostus – vien Prancūzijoje į 20, Italijos ir Vokietijos – po 11, Jungtinės Karalystės – 8, Ispanijos – 6.

Ir nors iš Lietuvos skrydžių į Marakešą nėra, visada paprasta Azair.com ir panašiomis programėlėmis rasti variantų, kur iš Lietuvos pigiais skrydžiais skristum iki kokio Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ar Italijos miesto, o iš ten – į Marakešą. Abudu kartus Marakešą taip aplankiau ir aš.

Traukiniu į Marakešą. net neradus geros skrydžio akcijos į patį Marakešą, galima skristi, tarkime, į Fesą ar Agadirą ir atvažiuoti iš ten

Traukiniu į Marakešą. net neradus geros skrydžio akcijos į patį Marakešą, galima skristi, tarkime, į Fesą ar Agadirą ir atvažiuoti iš ten

Pirmą kartą – dar 2010 m. Antrą kartą – po dešimties metų. Nes Marakešas – toks miestas, į kurį norėjosi sugrįžti. Pamatyti jį gali greitai, bet perprasti reikia laiko. Ir dar liko, ką nuveikti Marakeše, jei nukeliaučiau ten trečią kartą.

Ne todėl, kad Marakeše būtų daug lankytinų vietų, bet todėl, kad galima veikla ten – tokia netikėtai įvairi. Rūmų ar žydų kapinių naršymas. Džema El Fna gyvieji spektakliai. Didingi riadai ir restoranai. „Liaudies“ maistas ir pigios kavinės. Derybos medinos turguose dėl vietinių rankdarbių. Žygiai į dykumas pėsčiomis ar kupranugariais. Atsipalaidavimas hamame. Pramogavimas su draugais bare ant stogo. Visa tai, atrodo, skirta visai skirtingiems turistams, bet visa tai yra Marakeše. Ne šiaip sau yra – viso to yra šimtai variantų.

Menaros sodai žvelgiant iš lėktuvo

Menaros sodai žvelgiant iš lėktuvo

Nuvažiuoji tikėdamasis vieno arba manydamas, kad tau įdomus tik vienas. O nuvykęs supranti, kad smagu būtų ir tai, ir tai. Todėl tikiu, kad dar grįšiu į Marakešą.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Fesas – ant asilo į Viduramžius

Fesas – ant asilo į Viduramžius

| 0 komentarų

Fesas – vos kelios valandos skrydžio nuo Europos. Ir kartu keli šimtmečiai atgal laiku.

Ankštose purvinose Feso centro gatvėse nė nepravažiuotų automobiliai – tad nuo statybų iki šiukšlių „išvežimo“ ten daro arkliai ir asilai. Feso skersgatviuose ir kiemuose verda darbai, apie kuriuos Lietuvoje tegali sužinoti muziejuose: odminiai mindo odą balandžių išmatomis, šaltkalviai gamina arklių pakinktus, kūrikai kūrena krosnis po viešosiomis pirtimis.

Viduramžių kvapai, Viduramžių garsai, tautinių drabužių spalvos ir, nepaisant visų turistų, niekaip neateinantis šių laikų pasaulis. Feso senamiestis.

Asilas į Feso medinos parduotuves atvežė prekes

Asilas į Feso medinos parduotuves atvežė prekes

Šis straipsnis yra apie Fesą. Bendrai apie Maroką, jo kultūrą ir keliones į Maroką skaitykite čia.

Feso senamiestis (medina) – asilų ir meistrų labirintas

Tas Viduramžiškas Feso senamiestis vadinamas Medina. Medinas turi dažnas Maroko miestas, bet Feso medina – pati didžiausia pasaulyje ir, tarp Maroko didmiesčių – pati autentiškiausia. Jos skersgatvių labirintuose gyvena 100 000 žmonių – ištisi Šiauliai.

Tradicinės odos raugyklos Feso medinoje. Dažuos ir išmatose odminiai mindo odas, jos džiūsta viršuje, čia pat ir pardavinėjamos

Tradicinės odos raugyklos Feso medinoje. Dažuos ir išmatose odminiai mindo odas, jos džiūsta viršuje, čia pat ir pardavinėjamos

Feso mediną tebesupa galinga Viduramžiška miesto siena. Pereidamas jos vartus akimirksniu nukeliauji laiko mašina. Atrodo, būtų Viduramžių šventė – bet kad aplink ne pavieniai aktoriai, o tūkstančiai „žmonių iš praeitis“, gi tu pats – vienas „nevietinis“, tik šen bei ten prasilenkiantis su kitais „keliautojais laiku iš ateities“ – turistais.

Vieneri Feso vartų

Vieneri Feso vartų (Mėlynieji vartai), už kurių prasideda medina

Automobilius medinoje pakeičia arkliai ir asilai: čia užkrauti šiukšlėm, čia prekėmis į parduotuves, čia statybinėmis medžiagomis, varomi kokio senyvo tautiniais rūbais vilkinčio marokiečio, šūkaujančio „Traukitės!“. Kur pakreipsi galvą į šoną – parduotuvė. Jos sugrupuotos į rajonus: nuo odos iki Koranų. Pasukęs į šalutinius skersgatvius atrandi „fabrikėlius“: štai žmonės dirba šimtametėmis audimo staklėmis, štai šaltkalvių „cechas“, štai peilių galąstojai pluša minamais aparatais, kad jų klientams būtų paprasčiau skersti avis. Ko tik nepagamins medinos meistrai – kaip ir prieš 500 ar 1000 metų.

Feso senamiestyje (Medinoje)

Feso senamiestyje (Medinoje)

Medinos gatvelės išsiraičiusios be jokios logikos, kai kurios baigiasi akligatviais – lengva paklysti. „Google Maps“ žemėlapiai negelbsti, „Open Street Map“ – šiek tiek geresni. Bėda, kad GPS signalas medinoje tave pasiekia retokai. Šitokia siaura gatvė, šitokie aukšti pastatai aplink ją! O dar šen bei ten gatvė virsta tuneliu: aplinkinių namų savininkai nutarė dalį kambarėlių įsirengti virš jos.

Feso medinos gatvelė iš viršaus, persisvėrus per stogo atbrailą. Paskui ji pereina į 'tunelį' (nuotraukos viršuje)

Feso medinos gatvelė iš viršaus, persisvėrus per stogo atbrailą. Paskui ji pereina į ‘tunelį’ (nuotraukos viršuje)

Įspūdingieji Feso medinos riadai – vidų pamato ne visi

Lengva pagalvoti, kad medina – tai lūšnynas. Kažkokie liūdni namai mažais langeliais, šiukšlės, purvas… Bet nė velnio! Daugybė tų namų turi tokius nuostabius interjerus, kad Lietuvoje tokių sunkiai rasi. Tiesiog vyraujanti Feso religija – islamas – draudžia puikuotis turtais. Todėl išorėje viskas skurdu, o prabanga – viduje.

Nedžarino medžio dirbinių muziejus - vienas lankytojams atvirų Feso riadų

Nedžarino medžio dirbinių muziejus – vienas lankytojams atvirų Feso didžiųjų senųjų pastatų. Čia – buvęs karavansarajus, kur prekiaudavo pirkliai

Puikieji gyvenamieji namai vadinami riadais. Puošniausias ten centrinis kiemas, dabar dažniausiai uždengtas stogeliu, kad nelytų. Jį supa įvairūs kambariai, miegamieji, kur gyvena visa kokio turtingo kilimų pirklio giminė. Karta iš kartos tokie namai paveldimi šimtmečius. Fesas įkurtas dar IX a., anksčiau už daugumą Lietuvos miestų.

Mūsų išnuomoto riado trečias aukštas

Mūsų išnuomoto riado trečias aukštas

Daugybė tradicinių riadų dabar paversti viešbučiais arba nuomojami turistams. Pirmąkart lankydamas Fesą nakvojau eiliniame viešbutyje, bet pažadėjau sau, kad grįšiu į riadą. Ir nakvynės riade tikrai buvo vienas įspūdingiausių dalykų Fese.

Ateinu prie, atrodo, eilinių durų plynoje sienoje, tarsi į kokį prekijo sandėliuką. Atidarau jas, užlipu laiptais viršun – o ten viskas kaip rūmuose. Menas, medžio raižyba: joks langas, jokios durys, joks turėklas, balkis ar karnizas nėra šiaip langas, durys, turėklas, balkis ar karnizas. Viskas – meno kūriniai.

Durys į niekur medinoje, kurios vedė į mūsų riadą

Durys į niekur medinoje, kurios vedė į mūsų riadą

O dar terasa ant stogo, nuo kurios – jeigu ji aukštesnė už aplinkinių riadų – medina atrodo visai kitaip. Tokia tuščia tuščia: nes viso erzelio, visų žmonių nesimato. Gatvės tam per siauros – matosi tik kiti stogai, tarp jų kyšantys minaretai. Nebent artimiausią gatvelę persisvėręs gali pamatyti.

Mūsiškė terasa ant stogo

Mūsiškė terasa ant stogo

Bet svarbiausia, kad nakvodamas riade mediną pažįsti it jos gyventojas. Visokios smulkmenos. Kas rytą „Beee, beee!“ rėkiantis šiukšlių „išvežiotojas“, taip raginantis aplinkinių riadų gyventojus krauti šiukšles ant jo užsispyrusio asilo. Moterys, ant stogų džiaunančios rūbus, švelniai slepiamos aukštų mūrinių turėklų (jie specialiai tokie aukšti: nedera, kad musulmones moteris matytų svetimi vyrai). Katinų mūšiai, katinų akrobatika, katinų pornografija ant tų pačių stogų. Ant vieno stogo net gaidys, kakariekuojantis visam rajonui.

Feso šiukšlių išvežiotojas su asilu. Šiukšlės išvežamos už miesto vartų, kur visi asilai jas suverčia į konteinerį

Feso šiukšlių išvežiotojas su asilu. Šiukšlės išvežamos už miesto vartų, kur visi asilai jas suverčia į konteinerį

Suvokimas, kokia iš tikro siaura gatvelė prie riado: visi garsai, visi balsai iš gatvės, atrodo, skamba pačiame riade. Kai stovėdavau prie išorinės miegamojo sienos priešinga gatvės pusė nuo ten man buvo arčiau, nei lova kitame miegamojo gale! Ir kartą išsigandęs net ėjau tikrinti, ar niekas neįėjo per laukujas duris.

Vaizdas pro langą iš riado. Šie griuvėsiai - kitoje gatvės pusėje. Riado prižiūrėtojai pasakojo, kad čia būta mečetės. Dabar ten - katinų kovų arena

Vaizdas pro langą iš riado. Šie griuvėsiai – kitoje gatvės pusėje. Riado prižiūrėtojai pasakojo, kad čia būta mečetės. Dabar ten – katinų kovų arena

Mes buvome išsinuomavę riadą vien sau. Tai Fese – net stebėtinai įperkama. Keturių aukštų riado su 5 miegamaisiais ir 6 tualetais (be visų kitų erdvių) bei terasa ant stogo nuoma parai kainavo 60 eurų (2019 m.). Kita alternatyva (jei pasiseka – pigesnė) – nuomotis tik vieną kambariuką didesniame riade. Kiemas, terasa ten irgi greičiausiai bus, netgi didesni – bet tai bus bendros erdvės visiems svečiams.

Riado stogo terasa (viršuje) ir papildomas kambariukas po ja

Riado stogo terasa (viršuje) ir papildomas kambariukas po ja

Didieji Feso medinos stebuklai

Nežinia, kiek dar meno stebuklų slepia galingos it tvirtovės Feso riadų sienos. Tų, kur dar gyvena vietiniai, kurių nesupirko užsienio investitoriai ir neatvėrė publikai – tiksliau, savo svečiams. Tokių – absoliuti dauguma.

Arabiška kaligrafija. Kadangi islamas neleidžia vaizduoti žmonių ar gyvūnų, kaligrafija - dažna dekoro forma

Arabiška kaligrafija. Kadangi islamas neleidžia vaizduoti žmonių ar gyvūnų, kaligrafija – dažna dekoro forma

Laimė, keli svarbiausi medinos pastatai yra paversti muziejais ir todėl prieinami kiekvienam. Tai – Bou Inania ir Al-Atarine medresės, kuriose gyveno ir islamo tiesų mokydavosi religiniai studentai. Tai – Nedžarino medžio dirbinių muziejus, kurio įspūdingus – bet kartu eilinius (juk Fese jie yra visuose namuose) – medžio dirbinius nustelbia interjeras. Tai buvo karavansarajus, kurio apačioje pirkliai prekiaudavo, viršuje nakvodavo.

Feso Bou Inanijos medresėje

Feso Bou Inanijos medresėje

Dar į kelis nuostabiausius Feso medinos viešuosius pastatus nemusulmonams tegalima pažvelgti pro išorinius vartus. Tai – Kairuano religinis universitetas, Mulai Idriso, Feso įkūrėjo, mauzoliejus, laikomas simboliniu Feso senamiesčio centru.

Al-Attarine medresė Fese

Al-Attarine medresė Fese

Bet didžiausią įspūdį Fese daugeliui turistų palieka Odos raugyklos. Jos užgula visus jausmus: akys raibsta nuo spalvų ir to vaizdo, kai dešimtys vyrų purvinuose nuo išmatų ir dažų baseinuose mindo odas, o nosį suka kvapas. Aplinkinių odos parduotuvių prekijai gali paskolinti mėtos, kad šitaip nedvoktų. Tose parduotuvėse jie ir pardavinėja čia išmindytą odą. Ir nors vakariečiai mėgsta girti, kokia natūrali tai oda, kaip viskas „rankomis padaryta“, mano žmona skundėsi, kad nusipirkto rankinuko niekur negalėjo nešioti: dvokia, ypač kai palyja. Kaip ne kaip, į parduotuves užeiti privalai, nes geriausias vaizdas į raugyklas – iš ten.

Feso odos raugyklos

Feso odos raugyklos

O medinos vaizdą nuo stogų galima pamatyti ir daugybėje restoranų, Nedžarino medžio muziejuje.

Vienoje iš Feso kavinių ant stogo. Kaip ir daugelis, ši skirta visų pirma turistams

Vienoje iš Feso kavinių ant stogo. Kaip ir daugelis, ši skirta visų pirma turistams. Vietiniams vaizdai nėra svarbūs. Net neturistinių riadų stogų sienelės tokios aukštos, kad nelabai ką pamatysi (diant kaimynai nestebėtų drabužius ant stogo džiaunančių moterų). Mūsiškiame riade tradicinė masyvi tvora buvo pakeista ažūrine baliustrada

Bet ne mažiau smagu tiesiog be tikslo klaidžioti medina, žvalgytis į jos praeivius ir darbštuolius, į puošnius fontanus, kuriais dar prieš pusamžį be paliovos tekėjo vanduo (dabar pakeitė čiaupai namuose), į turgus – nuolatinius ir laikinus (štai prie Guissa vartų išėjimo kartą vos praėjome – vyko paukščių turgus). Pati Feso medina yra didesnė žvaigždė nei bet kuris vienas jos pastatas ar lankytina vieta.

Paukščių turgus anapus Bab Guissa vartų - pardavinėjami ir 'eiliniai balandžiai', ir paukšteliai-giesmininkai

Paukščių turgus anapus Bab Guissa vartų – pardavinėjami ir ‘eiliniai balandžiai’, ir paukšteliai-giesmininkai

Feso medinos velniai ir angelai

Medina turi ir „tamsiąją pusę“ – visokiausius įkyreivas, suktus medinos velnius, kuriems turistas – lengvas uždarbis. Jie „pristoja“, kalbina tarsi draugai, kai iš tikro vienintelis jų tikslas – pakviesti į kokią komisinius mokančią kilimų parduotuvę ar restoraną ir neišleisti nenusipirkus išbranginto niekučio. Svarbu neprarasi skeptiškumo: nenustoti eiti pirmyn, kai kas nors rėks „closed, closed“. Tokie šūksmai reiškia ne kad medinos skersgatvis uždarytas, o tiesiog „man nenaudinga, kad tu ten eitum, geriau eik paskui mane – nuvesiu pas man geriau atsilyginsiantį prekiją“. Ir svarbu suprasti, kad jei koks „draugas“ „anglų kalbos studentas“ „geranoriškai“ papasakos apie mediną tai paskui reikalaus pinigų.

Kilimų prekeiviai - dažni medinos velniai

Kilimų prekeiviai – dažni medinos velniai

Tiesa, praeiti mediną su „tikru“ gidu – be galo įdomu. Iš vieno tokių „medinos angelų“ išgirdau paaiškinimus, kurių nė nebūčiau įsivaizdavęs: kaip gyventojai nešasi vandenį iš šaltinių. Kad keisti kioskai su dideliu bliūdu – tai pigiausios Feso kavinės: vietiniai ten gali už menką sumelę įsipilti sriubos, o jokių kitų patiekalų nėra. Kaip moterys eina į bendrą kvartalo kepyklą keptis duonos. Kaip kūrikai, paveldėję šį darbą, kūrena šimtametes viešas pirtis. Kaip mobiliuosius telefonus vietiniai nešiojasi tautinės dželabijos kapišone. Man pasisekė: kliuvo tikrai ir Fesą, ir turistų norus perpratęs vietinis: daugelis jį pažinojo, su juo sveikinosi.

Katinai aplanko kiekvieną medinos kavinę. Kol valgėme, nieko nedavėme, bet vos atsitraukėme nuo stalo - atėjo puota katinams

Katinai aplanko kiekvieną medinos kavinę. Kol valgėme, nieko nedavėme, bet vos atsitraukėme nuo stalo – atėjo puota katinams

Deja, daugelis Maroke „parsidavinėjusių“ „gidų“ tėra eiliniai žmogeliai, rodantys, kas įdomu jiems patiems: pavyzdžiui, „Nike“ batus prekijo parduotuvėje. Jei mėginsi atsitiktinius gidus-praeivius, greičiausiai teks „atkentėti“ keturis „velnius“, kol atrasi vieną „angelą“.

Centrinė Feso medinos gatvė

Centrinė Feso medinos gatvė

Tiesa, ir mūsų gerasis gidas vedžiojo po parduotuves ir bergždžiai agitavo „negi neparsiveši iš Maroko nieko namo?“. Bet bent jau tos parduotuvės buvo demonstruojančios tradicinius viduramžiškus amatus, ir bent jau vaikščiojimas po jas tesudarė kokį penktadalį visos ekskursijos.

Medinos turgus

Medinos turgus

Laimė, Maroko valdžia netikėtai rimtai paskelbė karą visiems apgavikams. Kai Fese lankiausi pirmą kartą 2010 m., situacija buvo gerokai liūdnesnė, nei 2019 m. Tada sunkiai galėjai praleisti medinoje kad ir 20 minučių „neužkabintas“, o dabar „besikabinėjančiųjų“ daugiau tik vakarais, kai parduotuvėlės užsidaro, gatvėse telieka vyrai, turistai pasijunta nejaukiai ir noriau seka paskui kokį „geraširdį vietinį“, parodžiusį „vienintelį dar veikiantį restoraną“ ir atvertusį anglišką jo meniu su Vakarų Europą lenkiančiomis kainomis.

Feso medina vakare. Apšviesta, bet vis tiek tuščia ir, vietiniai sako, nelabai saugi. Ne kaip Marakeše

Feso medina vakare. Apšviesta, bet vis tiek tuščia ir, vietiniai sako, nelabai saugi. Ne kaip Marakeše

Bet medina gyviausia ryte ir dieną – vakare ten mažai kas veikti: net maistą į savo riadą nusipirkdavome vakarienei. Dieną viskas paprasta. 2019 m. netgi nė vienas taksistas Fese nemėgino apgauti, jungė taksometrą! Todėl dalis baisiausių gąsdinimų Fesu, kuriuos rasite internete ar pasakos seniai ten buvę draugai – pasenę.

Mažieji taksi (Petit Taxi) - įprastas būdas važinėti po Fesą. Kadangi aplink mediną tėra keli automobilių keliai, daug kam reikia važiuoti ten pat ir taksistai, tarsi autobusai, ima keleivius pakeliui - kol užsipildo

Mažieji taksi (Petit Taxi) – įprastas būdas važinėti po Fesą. Kadangi aplink mediną tėra keli automobilių keliai, daug kam reikia važiuoti ten pat ir taksistai, tarsi autobusai, ima keleivius pakeliui – kol užsipildo

Feso naujamiestis, kuriam 750 metų

Feso medina ne tik pati menkai pasikeitė nuo Viduramžių – nepasikeitė ir jos aplinka. Anapus miesto sienos į daugelį pusių – kalvos, kalnai. Jų šlaituose – kapinės, jų viršūnėse – dvi tvirtovės (Borž), iš kurių valdovų pareigūnai stebėdavo, ar Feso medinoje neprasideda sukilimas. Ir Merinidų kapų liekanos – vienos iš Maroko valdovų dinastijų, valdžiusių visą šalį iš Feso (alomravidai: 1070-1145, almohadai: 1145-1248, merinidai 1248-1472). Dabar tos vietos žmones traukia labiau dėl nuostabių vaizdų į mediną, ypač per saulėlydį.

Merinidų kapų liekanos virš Feso medinos

Merinidų kapų liekanos virš Feso medinos

Į vakarus nuo medinos merinidai pastatė „Naująjį miestą“. Jam dabar ~750 metų, bet juk senajam Fesui – virš 1000. Iki šiol rajono širdis – Karaliaus rūmai. Marokas ir dabar – monarchija, tad paprastas mirtingasis tegali pažvelgti į įspūdingus rūmų vartus.

Karaliaus rūmų vartai Feso naujamiestyje. Tiesa, jie statyti XX a.

Karaliaus rūmų vartai Feso naujamiestyje. Tiesa, jie statyti XX a., bet Maroke iki šiol daug kas daroma senaisiais stiliais

Aplinkiniame rajone gyveno žydai ir jis vadinamas Mela – arabiškai druska, nes žydai prekiavo druska. Jei medinoje riadai – tarsi tvirtovės mažais langeliais, tai meloje langai dideli: žydų religijoje ir kultūroje slėptis nuo aplinkos neįprasta.

Feso Melos pagrindinė gatvė

Feso Melos pagrindinė gatvė

Ilgus šimtmečius žydai Fese gyveno daug geriau, nei Vakarų Europoje: juos čia priėmė kaip savus, kai jie bėgo nuo Ispanijos inkvizitorių. Viskas pasikeitė 1948-1967 m., kai Izraelis okupavo Palestiną ir žydai ten ėmė persekioti ir žudyti arabus. Nors Marokas 3700 km nuo Palestinos, tautybės – tos pačios. Ir Maroko arabai kaltino Maroko žydus dėl jų tautiečių veiksmų. Ir Feso žydai, supratę, kad brolybės šimtmečiai – jau praeitis, susikrovę daiktus patys išvyko į Izraelį. Tą daryti agitavo, Maroko žydus arabais gąsdino ir pats Izraelis: jam verkiant trūko žydų, kad apgyvendintų išvarytų palestiniečių namus ir apgintų naujai užkariautą žemę. Nors Fese nevyko holokaustas, Feso žydų bendruomenė sunyko net gerokai labiau, nei Vilniaus.

Buvęs Feso žydų rajonas

Buvęs Feso žydų rajonas

Įspūdingi miesteliai aplink Fesą

Fesas yra ir puiki bazė tyrinėti aplinkines lankytinas vietas. Tarp jų – kitas istorinis miestas Meknesas. Jei Fesas buvo Maroko sostine per 600 metų, tai Meknesas – tik ~50 metų prie vieno valdovo Mulajaus Ismailo. Tačiau žiaurusis Mulajus Ismailas, susilaukęs, sakome, per 1000 vaikų, troško pabrėžti savo svarbą didingais pastatais, kurių kiekiu Meknesas nežymiai atsilieka nuo Feso.

Feso apylinkėse – ir Volubilis, romėnų griuvėsiai: iš čia valdyta dabartinį Maroką atitikusi Romos Mauritanijos provincija.

Bazilika Volubilyje (dabartinis Marokas)

Bazilika Volubilyje

Taip pat į UNESCO pasaulio paveldą įrašytas nedidelis Sefrou miestelis (irgi turi mediną, žydų melą – tik gerokai mažesnes nei Feso).

Į visas šias vietas galima nuvažiuoti ryte, vakare grįžti: su ekskursija, traukiniu (Meknesą), „didžiuoju taksi“ (maršrutinis lengvasis automobilis, pvz. senas Mecedesas, ant kurio galinės sėdynės sodinama keturiese, nors dabar tokie jau reti).

Sefrou miestelyje

Sefrou miestelyje

Prancūziškasis Fesas

Istorija iš Feso atėmė didelę dalį svarbos: nuo 1912 m. jis – nebe Maroko sostinė. Gal ir gerai. Kai 1912 m. pats Marokas tapo Prancūzijos protektoratu, prancūzai svarbiausius Maroko miestus smarkiau perstatė. Bet ne Fesą. Tik į vakarus nuo medinos išmūrijo „Ville nouvelle“. Atmosfera ten primena Europą: bulvarai, daugiabučiai. Tik gerokai nykiau: jokio naktinio gyvenimo (kaip jį suprantam mes), koncertų, kitų pramogų.

Feso Ville Nouvelle

Feso Ville Nouvelle

Visgi, ville nouvelle, o ne medina, daugelio šiuolaikinių fesiečių svajonių vieta gyventi, ir ville nouvelle nuolat plečiasi naujais rajonais. „Žiūrėkite, koks puikus prekybos centras!“ – pamojo mums taksistas pravažiuodamas Borž Fez ville nouvelle centre. Tikrai neblogas – bet Lietuvoje toks stovėtų kur Alytuje, o ne 1 mln. gyventojų turinčiame Fese.

Centrinis Feso Ville Nouvelle bulvaras

Centrinis Feso Ville Nouvelle bulvaras

Prekybos centro viduje, kaip ir gerose ville nouvelle kavinėse visi užrašai – tik prancūzų kalba, o ne vietine arabų ar berberų. Atseit taip prestižiškiau. Ir fesiečių su vakarietiškais ar prancūziškais siekiais – daugybė. Bet kažkaip Fese tas vakarietiškas gyvenimas dar yra tik alternatyva, o ne vienintelis teisingas kelias. Ir kiekvienai skarelę nusirišusiai, su savo vaikais prancūziškai McDonald‘e kalbančiai moteriškei tikrai rasi tautiniais rūbais vilkintį vyrą, dirbantį tą patį, ką jo tėvai, seneliai, proproproseneliai kokiame medinos riade.

Tradiciškai vilkintys vyrai

Tradiciškai vilkintys vyrai

Ir per 9 metus tarp mano apsilankymų Fese tas nė kiek nepasikeitė.

Iš Feso keliavau į Marakešą. Turistų ten daugiau nei kada nors, ir visos apgavystės, įkyruoliai išliko. Lyg kita šalis nuo Feso.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

| 0 komentarų

Venecija sugeba pranokti ir didžiausius lūkesčius! Taip, visas pasaulis žino, kad tai unikalus miestas ant vandens, kur vietoj automobilių, autobusų, sunkvežimių – valtys ir laivai.

Bet Venecija stebintų net ir jei vandens joje nebūtų! Nes Venecija ir vienas svarbiausių Viduramžių pasaulio miestų, blokšte pribloškiantis to meto bažnyčiomis ir rūmais.

O labiausiai netikėta buvo, kaip gerai Venecija atlaikė istorijos audras: kone visas miestas išlikęs kaip prieš 300, 400 metų: visi kiekvienų iš kelių šimtų rūmų papuošimai, interjerai. Negalvojau, kad kur Europoje dar yra toks didelis taip gerai išlikęs miestas…

Centrinė Venecijos Šv. Morkaus aikštė

Centrinė Venecijos Šv. Morkaus aikštė

Venecija tokia įspūdinga ir visiems žinoma, kad ištisi miestai vadinami „Rytų Venecijomis“, „Šiaurės Venecijomis“ ir t.t., bet nė vienas jų neturi nė dešimtadalio tikrosios Venecijos ypatingumo ir didybės.

Deja, Venecijos rojus greitai virsta pragaru: turistų minios, plėšikiškos kainos ir gatves skandinantys potvyniai. Bet norint įmanoma to išvengti.

Venecijos valdovų rūmai

Venecijos valdovų rūmai

Venecija – ką reiškia „miestas ant vandens“

Atvažiuojantiems į ją traukiniu, autobusu ar automobiliu, Venecija atrodo kaip miražas: ištisi pastatai, rūmai, bažnyčios, styrančios iš Kuršių marias primenančios lagūnos vandens. Iš tikro kiekvienas pastatas – tai dirbtinė salelė, o tarp jų – kanalai laivams arba praėjimai pėstiesiems.

Venecijos panorama žvelgiant nuo Lido salos - tarsi miestas-laivas

Venecijos panorama žvelgiant nuo Lido salos – tarsi miestas-laivas

Visas gyvenimo ritmas Venecijoje todėl kitoks nei bet kuriame kitame Europos mieste. Traukinių ir autobusų stotys – ne miesto centre, o pačioje miesto pradžioje. Ten – ir visos parkavimo aikštelės, kuriose privaloma palikti automobilius. Toliau ir vargšas, ir milijonierius eina pėsčias. Kol siauri pėsčiųjų skersgatviai atsiremia į kokį kanalą ir gali plaukti laivu. Arba eiti toliau, skersgatviais ir bromomis, iki koksai skersgatvis atsirems į kanalą, per kurį tilto nebus. Atrodo – kitas krantas čia pat – nueitum per 5 minutes. Bet kartais tiesiog negali.

Turistai vienoje pagrindinių Venecijos gatvių tik pėstiesiems, jungiančioje stotį / parkingą su daugeliu miesto gatvelių

Turistai vienoje pagrindinių Venecijos gatvių tik pėstiesiems, jungiančioje stotį / parkingą su daugeliu miesto gatvelių

Laivai Venecijoje viskas – kaip kitur automobiliai. Štai prabirbia laivas-autobusas, štai pašto laivas, štai laivas-greitoji kaukia sirenomis, laivas-gaisrinė, laivas-policija. Daugybė brangių vandens taksi, kanalų šonuose „priparkuotų“ asmeninių laivų. Beveik visi laivai motoriniai. Irkluojamos gondolos dabar teplukdo turistus.

Žemsiurbė, gilininanti kanalus, plaukia pro vieną Venecijos bažnyčių (Kapinių saloje)

Žemsiurbė, gilininanti kanalus, plaukia pro vieną Venecijos bažnyčių (Kapinių saloje)

Venecijos centras – begalinis didybės užtaisas

Sakoma, kad Venecija stovi ant 118 salų. Tai tik iš dalies tiesa: daugelį „salų“ viena nuo kitos skiria siauručiai kanalai ir jungia ~400 tiltelių. Turistui jos – tarsi viena didelė sala. Ta sala, Venecijos centras, ir yra miesto širdis – per amžius.

Vienas Venecijos centrą išvagojusių kanalėlių. Pėstieji juos gali kirsti tilteliais. Tačiau miestas neprojektuotas pėstiesiems - dažnai gatvė atsiremia į kanalą ir baigiasi. Norėdami rasti, kur tiltas, turite pažiūrėti planą ir specialiai eiti link jo

Vienas Venecijos centrą išvagojusių kanalėlių. Pėstieji juos gali kirsti tilteliais. Tačiau miestas neprojektuotas pėstiesiems – dažnai gatvė atsiremia į kanalą ir baigiasi. Norėdami rasti, kur tiltas, turite pažiūrėti planą ir specialiai eiti link jo

Būtent ten stovi didingiausios bažnyčios ir rūmai. Daugelio jų fasadai atsiveria į Didįjį kanalą – it gyvatė vingiuojančią plačiausią Venecijos „upę“. Turėti rūmus jos krante buvo kiekvieno superturtingo venecijiečio garbės reikalas. Ir ne šiaip kokius, o labai puošnius. Ir praktiškai visi rūmai išliko, nors didikus juose ir pakeitė viešbučiai, meno muziejai, prekybos centrai. Ir todėl plaukimas Didžiuoju kanalu iki šiol – stipriausias didybės užtaisas Venecijoje.

Transportas laivais Venecijoje

Transportas laivais Venecijoje

Bergždžiai ieškojau daugelio nuostabiųjų Venecijos rūmų, bažnyčių aprašų kelionių vadovų knygose. Kas kitame mieste būtų miesto pažiba, Venecijoje – tik eilinis namas! Kam kitur skirtumei valandą, Venecijoje teskiri kelias sekundes. Gėriesi visuma, nes to niekur kitur nėra! Ar plaukdamas didžiuoju kanalu, ar užvertęs galvą skersgatviuose.

Rūmų fasadai Didžiojo kanalo pakrantėje

Rūmų fasadai Didžiojo kanalo pakrantėje

Na o kas ypatinga net Venecijoje – ypatinga visame pasaulyje. Tai – Rialto tiltas per didįjį kanalą su pastatėliais jo viršuje. Tai – miesto širdis Šv. Morkaus aikštė su nenusakomo architektūrinio stiliaus Šv. Morkaus katedra ir Dožų (Venecijos valdovų) rūmais. Venecija buvo prekybinė Viduržemio, o gal ir pasaulio, širdis – ir net savo architektūrai idėjas vežėsi iš visų civilizacijų.

Venecijos Rialto tiltas - garsiausias iš visų

Venecijos Rialto tiltas – garsiausias iš visų

Kodėl Venecija yra tokia?

Venecija prasidėjo iš nelaimės: Romos Imperiją nukariaujant barbarams, dalis romėnų pasitraukė į šią pelkę-lagūną. Nusisausindavo sau žemės plotą, pasistatydavo namą, kaimynas – kitą. Šitaip išaugo Venecija vidury vandens. Apie jokius turtus niekas nė nesvajojo: tebuvo svarbu, kad Venecija – nepasiekiama laivyno neturėjusiems priešams.

O Viduramžiais prisitaikymas gyventi vandenyje virto laime. Koks gi kitas miestas beveik iš bet kurios savo vietos galėtų paleisti prekybinį laivą? Šitaip Venecija tapo ekonomine Europos sostine: būdama neutrali, prekiavo su visais, kūrė Viduržemio jūros pakrantėse „minivenecijas“ – kitus prekybinius miestus su siauromis it Venecijoje gatvelėmis, iš kur prekes į Veneciją siųsdavo venecijiečių pirkliai (Piranas Slovėnijoje, Šibenikas ar Trogiras Kroatijoje, Tivatas Juodkalnijoje ir t.t.).

Palei Venecijos Didįjį Kanalą prie stoties. Tai - vienas pirmųjų vaizdų, kurį turistai šiandien išvysta Venecijoje

Palei Venecijos Didįjį Kanalą prie stoties. Tai – vienas pirmųjų vaizdų, kurį turistai šiandien išvysta Venecijoje

Galima sakyti, Venecija net įsteigė pirmąjį pasaulyje fabriką – arsenalą, kur geriausiais laikais galėdavo sumontuoti po laivą kasdien. Darbas vyko konvejeriu: kas gamino stiebus, kas korpusus, ir paskui surinkdavo laivą. Pasaulis tai atrado gerokai vėliau…

Venecijos Arsenalas

Venecijos Arsenalas

Žodis „arsenalas“ kilo nuo tos vietos pavadinimo. Ir dar daug sąvokų pas mus atėjo iš vencijiečių. „Getas“ (nuo Venecijos žydų rajono), „kazino“, „lagūna“, „karantinas“ (vengiant maro, prekybiniai laivai prieš įleidžiami Venecijon turėjo prastovėti atokioje saloje).

Ypač daug sąvokų susijusių su „moderniu gyvenimu“, nes jis Venecijoje prasidėjo keliais šimtais metų anksčiau nei daug kur Europoje: baliai, masinis išsilavinimas, menai, o ir ištvirkavimai. Jau prieš 300 metų tik mažuma Venecijos porų tuokėsi, mieste dirbo tūkstančiai prostitučių. Norėdamas jas atskirti nuo irgi vis nepadoriau besirengusių eilinių moterų, miestas nurodė jų gondolose turėti raudonus žibintus. Štai iš ten atsirado sąvoka „raudonųjų žibintų kvartalas“…

Gondola, kokiomis kadaise vykdavo visas Venecijos susisiekimas, o dabar jos skirtos tik turistams

Gondola, kokiomis kadaise vykdavo visas Venecijos susisiekimas, o dabar jos skirtos tik turistams

Venecijos didybė nuslopo, kai ją 1797 m. nukariavo Napoleonas, paskui 1814 m. – Austrija, o 1866 m. ji įtraukta į Italijos sudėtį kaip eilinis Italijos miestas. Vandens transportą svarba Europoje tuo metu jau stelbė geležinkeliai, keliai. Ir gerai: jei būtų buvę kitaip, kai kuriuos Venecijos rūmus neišvengiamai būtų pakeitę nykesni, bet aukštesni pastatai, o dabar viskas – kaip buvę.

Ir visgi Venecija nėra „sustingusi“: ji tebediktuoja madas mene. Būtent joje vyksta „meno olimpiada“ vadinama Venecijos bienalė, kur gerą pusmetį kiekvienais metais daugybė pasaulio šalių demonstruoja kokį meno ar architektūros kūrinį (daugelis jų – Arsenale ir Džiardini). Joje vyksta garsieji Venecijos kino festivaliai.

Vienas Bienalės kūrinių, laikinai papuošiančių miestą. Bienalė vyksta ne tik šalių paviljonuose, bet ir dar daug kur

Vienas Bienalės kūrinių, laikinai papuošiančių miestą. Bienalė vyksta ne tik šalių paviljonuose, bet ir dar daug kur

Tolimesnės Venecijos salos: nuo paplūdimių iki fermų

Kai Venecijos centras šitoks nuostabus, kai kurie turistai visą laiką Venecijoje ir praleidžia ten. Tačiau jei turi mieste ilgiau nei dieną, verta nuplaukti ir į kitas salas.

Paprasčiausias būdas – laivai-autobusai, vadinami vaporetto. 2020 m. vienkartinis bilietas kainavo 7 eurus, o bilietas dienai – 20 eurų. Kaip viešasis transportas – tikrai brangu, bet galima į tai žiūrėti ir kaip į tokį nedidelį kruizą. Kiek kainuotų pasiplaukiojimas Budapešte ar Prahoje?

Vaporetto prieplauka. Viena šalia kitos dažnai būna kelios jų ir skirtingos linijos stoja skirtingose - tad svarbu nueiti į reikiamą. Priešingai nei autobusai, tos pačios linijos vaporetto paprastai švartuojasi prie tos pačios prieplaukos nesvarbu, į kurią pusę plaukia

Vaporetto prieplauka. Viena šalia kitos dažnai būna kelios jų ir skirtingos linijos stoja skirtingose – tad svarbu nueiti į reikiamą. Priešingai nei autobusai, tos pačios linijos vaporetto paprastai švartuojasi prie tos pačios prieplaukos nesvarbu, į kurią pusę plaukia

O Venecijoje su 24 valandų vaporetto bilietu galėjau ne šiaip valandą paplaukioti, o apžiūrėti miestą iš visų pusių, nes juk nuostabiausias jis nuo vandens. Praplaukti beveik visomis pakrantėmis ir didesniais kanalais. Svarbu tai daryti dieną – Venecija, nepaisant savo svarbos, naktį apšviesta menkai, 75% grožio nelieka.

Laivas-autobusas vaporetto plaukia Didžiuoju kanalu

Laivas-autobusas vaporetto plaukia Didžiuoju kanalu. Vaporetto tikrai verta sėstis lauke – kai kurie turi labai geras vietas. Aišku, turizmo sezono metu rasti jas laisvas sunku – kitu metu pradedant plaukti nuo pirmųjų maršruto stotelių tikrai įmanoma

Su eiliniu vaporetto dienos bilietu galėjau nuplaukti ir į daugelį nutolusių Venecijos salų.

O kiekviena nutolusi Venecijos sala – kitas pasaulis.

Kapinių sala – mirusiųjų pasaulis su nuostabia bažnyčia ir kriptomis.

Venecijos kapinių saloje

Venecijos kapinių saloje

Murano sala – stiklių pasaulis: čia kadais gaminti visi Europos veidrodžiai, o meistrai neišleisti iš salos, idant neišduotų paslapčių. Kaip ir daug kas Venecijoje, tradicija virto suvenyrų „stumdymu“, kartais įkyroku. Bet niekas nepakeitė architektūros: kuklesnės, bet ir savaip mielesnės nei „tikrojoje“ Venecijoje.

Murano saloje

Murano saloje

Burano sala – pati spalvingiausia: namai itin ryškūs. Ji garsėjo ir nėriniais, bet, priešingai nei stiklo ar veidrodžių, jų šiais laikais mažai kam reikia.

Burano sala su jos bažnyčios pasvirusia Varpine

Burano sala su jos bažnyčios pasvirusia Varpine

Gražiausias vaizdas į Burano atsiveria iš gretimos Mazorbės salos, kurioje stovi daugiausiai šiuolaikiniai namai.

Torčelo sala – toks Venecijos užmiestis: vos keliolika gyventojų, keli restoranėliai, fermos. Ir 1000 metų senumo bažnyčia. Kadaise Torčelo buvo visas miestas su 20 000 žmonių, kol neprivertė išsilakstyti maliarija.

Iš Torčelo salos testyro jos Viduramžių bažnyčia

Iš Torčelo salos testyro jos Viduramžių bažnyčia

Lido sala – Venecijos kurortas. Iš tikro ten jau tokia pusiau Venecija, nes ten jau ir – platūs bulvarai, automobiliai. Bet tie patys žmonės, kurie gatvėje prie namų laiko automobilį, kanale prie namų laiko motorinę valtį. ~1900 m. Lido buvo garsiausias pasaulio kurortas. Iš tų laikų liko didingi pastatai ir Venecijos kino festivalis, vykstantis išimtinai Lido. O gražiausia Lido turbūt – vaizdas atgal į Venecijos centrą.

Kino teatras Lido saloje, kuriame vyksta garsieji Venecijos kino festivaliai

Kino teatras Lido saloje, kuriame vyksta garsieji Venecijos kino festivaliai

Džiudekos sala buvo pilna gražių vilų, vėliau – gamyklų, o dabar meno erdvių.

Aišku, salų Venecijoje – daug daugiau. Ir į daugybę jų nė vaporetto neplaukia: vienintelė galimybė ten pakliūti – brangūs vandens taksi. Ir jei jau daugelyje nutolusių salų – išskyrus gal Murano ir Burano – kiek pailsėsi nuo kitų turistų, tai tose, į kurias nenukeliausi viešuoju transportu – išvis nebesijausi lyg Venecijoje.

Tuščias skersgatvis Džiudekoje

Tuščias skersgatvis Džiudekoje

Kai kurios Venecijos salos tokios mažos, kad jas visas užima viena institucija. Bažnyčia, vienuolynas. San Servolo sala buvo psichiatrijos ligoninė – o dabar Venecijos universitetas. Bet garsiausias Santa Marija Madžiorė sala, kurios bažnyčia garsumu Venecijoje nusileidžia tik Šv. Morkaus bazilikai. O vaizdu iš savo varpinės gal ją net pranoksta – juk iš ten matosi visas Venecijos centras.

Santa Maria Maggiore, viena garsiausių Venecijos bažnyčių

Santa Maria Maggiore, viena garsiausių Venecijos bažnyčių

Venecija tampa miestu-muziejumi?

Turistai į Veneciją važiuoja ilgiau nei į daugelį Europos vietų. Jau XVII a. Kanaletas iš Venecijos peizažų tapymo sukūrė verslą: pardavinėjo juos kaip šiais laikais atvirukus.

Tačiau anuomet tai buvo prieinama tik keliems kilmingiesiems turtuoliams. Nuo kokių 1960 m. jau kiekvienas vakarietis gali sau leisti kelionę į Veneciją. Nuo 2000 m. ir rytų europiečiai, paskui – vis daugiau kinų, indų…

Turistų minios prie dožų rūmų (ne sezono metu - sezono metu būna gerokai daugiau)

Turistų minios prie dožų rūmų (ne sezono metu – sezono metu būna gerokai daugiau)

Ir Venecija paskendo turistų miniose, eilėse, grūstyse. Netgi lapkritį, visiško nesezono metu, aplink Šv. Morkaus aikštę jaučiausi tarsi kituose turistiškiausiuose Europos miestuose per patį vasaros kelionių piką. Bent jau atokesnės salos ar Venecijos centro pakraščiai tada tušti – sezono metu ir kokiame Murano pavyko įlipti tik į gal ketvirtą vaporetto po valandos laukimo. Nes sezono metu prie visų savaitgalinių turistų dar prisideda ir Viduržemio kruizai: keli milžiniški laivai prisišvartuoja vienu metu ir prie Venecijos stebuklų tuoj skuba dar keliasdešimt tūkstančių papildomų turistų.

Turistinių gondolų konvejeris po garsiuoju Atodūsių tiltu kuriame, sako, paskutinį atodūsį išleisdavo į mirties bausmę vesti Venecijos kaliniai

Turistinių gondolų konvejeris po garsiuoju Atodūsių tiltu kuriame, sako, paskutinį atodūsį išleisdavo į mirties bausmę vesti Venecijos kaliniai

Venecija tikriausiai – geriausias simbolis miesto, kurį žudo jo paties grožis ir populiarumas. Ji maža, ji nepadidės – taigi, daugėjant norinčių ten papulti, kyla kainos. Kad atsidarytų naujos suvenyrinės ar prabangūs restoranai, duris užveria maisto prekių ar buities parduotuvės. Kad įsikurtų nauji AirBnB turistams, „išprašomi“ ilgamečiai nuomininkai venecijiečiai.

Vis daugiau ir daugiau venecijiečių pasako miestui „atia“. Skaičiai įspūdingai liūdni: 1940 m., kaip ir 1600 m., Venecijoje dar gyveno 200 000 žmonių, dabar – 50 000. Kasdien turistų atvyksta ~60 000, bet net ir kartu su jais, Venecijoje nebėra tiek žmonių, kiek būdavo „auksiniais laikais“. Venecija virsta muziejumi?

Gyvenamieji Venecijos rajonai vakarais gali atrodyti labai tušti

Gyvenamieji Venecijos rajonai vakarais gali atrodyti labai tušti

Venecijos potvyniai ir kodėl ten mažai kas nori gyventi

Bet gal miestas-muziejus Venecijai – logiškas kelias. Pirmą kartą nuvykęs į šį miestą, regėjau tik jo grožį. Antrą kartą pajutau ir „juodąją pusę“, kuri tikrai neapsiriboja turistais ar kainomis.

Rytais, ypač žiemą, gyventojus pažadina išorinio pavojaus sirenos. „Bus potvynis“ – praneša. Potvynis būna trečdalį metų dienų. Antroji sirenos dalis praneša, koks potvynis laukia. Jei gana nedidelis – skęs tik Šv. Morkaus aikštė. Bet vos kiek didesnis – ir, žiūrėk, jau didžioji dalis miesto skendi po vandeniu. Kai lankiausi, potvynio riba pasiekė 154 cm. Kai didžiuma Venecijos gal tik 1 m virš jūros lygio, tai – labai daug.

Žvilgteliu per langą – mūsų gatvė skęsta. Nusisegiau kelnių apačias ir bridau. Bet aplikinės gatvelės dar žemesnės: tektų bristi iki šlaunų. O potvynis dar kyla ir neaišku, kas toliau.

Skęstanti mūsų gatvė pažvelgus pro mūsų palėpės langą

Skęstanti mūsų gatvė pažvelgus pro mūsų palėpės langą

Galvoju – gal plauksiu maršrutiniu laivu. Bergždžiai jo laukiu pusiau apsemtoje prieplaukoje: tik greitosios zuja. Didesni potvyniai sustabdo ir laivų eismą: ne po visais tiltais praplauksi, ne prie visų prieplaukų saugiai prisišvartuosi.

Prieplauka (dešinėje) nebesulaukia maršrutinių laivų, o norint nuo jos nueiti reikia bristi

Prieplauka (dešinėje) nebesulaukia maršrutinių laivų, o norint nuo jos nueiti reikia bristi

Dienos planai nuėjo „šuniui ant uodegos“ – teko eiti ne kur norėjau, o kur aukštesnis takas, kur mažiau bristi. Tas „sausas takas“ nuvedė iki arsenalo užkampio, vienintelės veikiančios kavinės – dar vos vos virš vandens, pilnos reaguoti pasiryžusių medikų. Ten, aukštesniam taške, jų laikina bazė per potvynius. Ten susirinko ir kiti žmonės, beviltiškai laukę vaporetto toje pat stotelėje.

Laikina gelbėtojų bazė Venecijos arsenale

Laikina gelbėtojų bazė Venecijos arsenale

Potvynis slūgo. Mums reikėjo į oro uostą Trevize. Iki traukinių ar autobusų stoties – 2,5 km. Ėjome pėsti. Priminė savotišką kompiuterinį žaidimą: eini eini, pamatai, kad užsemta. Mėgini rasti apėjimą – nepavyksta. Žiūri, iki kiek žmones semia vanduo – gal kelių, gal juosmens ir sprendi, ką daryti toliau. Aišku, galiausiai tenka bristi šaltu, purvinu vandeniu – kaip ir tūkstančiams „likimo brolių“. Prapliumpa liūtis…

Viena žemesnių Venecijos pėsčiųjų gatvelių

Viena žemesnių Venecijos pėsčiųjų gatvelių

Venecija išrado daug priemonių „susitaikyti su potvyniais“. Pastatomi „paaukštinti keliai“ – bet tąsyk potvynis ir juos apsėmė, daugelis demontuota, kad nekeltų pavojaus. Visi venecijiečiai turi guminius batus, o turistams pardavinėjami celofaniniai batų antdėklai. Bet ką daryti, jei vanduo sieks aukščiau kelių?

Ant paaukštintų praėjimų susidaro kamščiai. Juos padidina ir selfius darantys turistai. Kai kurie, nenorėdami gaišti, net ir esant paaukštintam praėjimui apeina aplink

Ant paaukštintų praėjimų susidaro kamščiai. Juos padidina ir selfius darantys turistai. Kai kurie, nenorėdami gaišti, net ir esant paaukštintam praėjimui apeina aplink

Ir jau tikrai nepavydėjau venecijiečiams, kai mačiau, kaip po potvynio jie šepečiais stumia vandenį iš namų, parduotuvių, restoranų, siurbia jį pompomis, viską valo, meta sugadintas prekes ir kelia dar sveikas į aukštesnes lentynas – nes vėl bus potvynis. Juk kiekvieną mėnulio pilnatį jų būna keli. Ir kiekvieną kartą dalis priemonių pasirodo buvusios bergždžios: kiek daug mačiau parduotuvių, mėginusių „barikaduotis“ metaliniais užtvarais, kurių viduje vis tiek tyvuliavo balos.

Slūgstant potvyniui praeiviai brenda pro parduotuvę, kurios pardavėjos mėgina iššluoti vandenį lauk

Slūgstant potvyniui praeiviai brenda pro parduotuvę, kurios pardavėjos mėgina iššluoti vandenį lauk

O 154 cm – gana eilinis potvynis. Dieną prieš mums atvykstant buvo 187 cm. Daugelis parduotuvių ir restoranų po to dar nedirbo, o mūsų AirBnB šeimininkas vėlavo mus įleisti, nes padėjo draugui siurbti vandenį iš jo namų.

Nusisegu kelnių apačias ruošdamasis bridimui. Dešinėje - šiukšlių krūva: potvynio sugadinti daiktai iš namų ar parduotuvių

Nusisegu kelnių apačias ruošdamasis bridimui. Dešinėje – šiukšlių krūva: potvynio sugadinti daiktai iš namų ar parduotuvių

Galutinai supratau, kodėl Venecijoje, priešingai nei kokiame Niujorke ar Paryžiuje, gyventojų mažėja. Juk Niujorko ar Paryžiaus centre irgi viskas labai brangu, irgi daug turistų. Bet, jei pinigų tu turi, ten gyventi labai žavu: ir multimilijonieriai, kurie išgali, noriai persikelia ten.

Bridimas nuostabiomis Venecijos gatvėmis

Bridimas nuostabiomis Venecijos gatvėmis

O koks multimilijonierius norės gyventi taip, kad jo automobilis stovėtų keli kilometrai nuo namų? Kad pažadintų išorinio pavojaus sirena ir iš namų reikėtų bristi? Kad visą pirmą namo aukštą prineštų purvino vandens?

Žmogus specialiais antbačiais brenda gatve, o pompos iš pirmojo aukšto pumpuoja vandenį

Žmogus specialiais antbačiais brenda gatve, o pompos iš pirmojo aukšto pumpuoja vandenį

Venecija be galo žavi pamatyti, bet kartu – be galo sunki gyventi. Visi mėginimai sustabdyti tą gyvenimo sunkėjimą – reikalavimai uždrausti kruizinius laivus, judančios užtvankos nuo potvynių statymas – kol kas, atrodo, atnešė daugiau kalbų, nei rezultatų. Situacija tik blogėjo: dėl potvynių kaltas ir klimato atšilimas (jūros lygio kilimas), ir miesto smegimas (trumparegiškas požeminių vandenų siurbimas), ir – gal – kanalo į gretimą industrinę zoną iškasimas XX a. viduryje.

Tokie Venecijos žemėlapiai vaporetto stotelėse rodo, kurios gatvės prie kokio potvynio apsemiamos

Tokie Venecijos žemėlapiai vaporetto stotelėse rodo, kurios gatvės prie kokio potvynio apsemiamos

Ir dauguma venecijiečių spjovę į viską dabar jau gyvena krante, Mestrėje, kuri formaliai priklauso Venecijai, bet yra nykesnė už daugelį Italijos miestų. Ir net vis daugiau turistų apsistoja ten: ryte nuvažiuoja traukiniu ar autobusu į Veneciją – kaip į muziejų ar pramogų parką – vakare grįžta.

Įvairūs appsai rodo, kada bus koks potvynis (ar, kaip venecijiečiai sako, aukštas vanduo)

Įvairūs appsai rodo, kada bus koks potvynis (ar, kaip venecijiečiai sako, aukštas vanduo)

Ir visgi Venecija unikali, vienintelė tokia, iš lagūnos kylantis miražas. Ir joks kitas miestas nėra panašus į ją. Ir pabūti ten ilgiau irgi verta, kad suprastum, kodėl. Kad ir kad pats išgirstum išorinio pavojaus sirenas ryte.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,


Didingiausi Antikos (graikų ir romėnų) griuvėsiai

Didingiausi Antikos (graikų ir romėnų) griuvėsiai

| 0 komentarų

Antikos griuvėsiai yra tarp mėgiamiausių pasaulio turistinių objektų.

Buvau daugelyje valstybių, kurios klestėjo Antikos civilizacijos, ir lankiau daugelį garsiausių griuvėsių. Štai įspūdingiausi:

 


Palmyra

Vieta: Sirija

Palmyra – žymiausias romėnų miestas Artmiuosiuose Rytuose. Jo gelsvi mūrai visiškai įsilieja į tokios pat spalvos dykumą. Žmonės ten buvo vietiniai, garbino vietinius dievus, tokius kaip Belas. Turtus jiems sunešė prekyba, kupranugarių karavanai.

Palmyros romėnų miesto teatras Sirijoje.

Įspūdinga Palmyros kolonų supama centrinė gatvė, patricijų kapai-bokštai, pilni tūkstantmečių biustų, tarp kurių kažkada vakarieniaudavo gyvieji giminaičiai.

Deja, Palmyra nemažai nukentėjo nuo dabartinio pilietinio karo, apgriauta Belo šventykla, bokštiniai kapai. Aš spėjau į Palmyrą nuvykti dar iki karo. Ir tada, bent jau žiemą, keliautojų čia lankėsi mažai: tarp griuvėsių didybės jie visiškai paskendo.

Palmyros bokštinis kapas.

Plačiau: Rekviem Sirijai: kelionės į Siriją atsiminimai

 


Hierapolis

Vieta: Turkija

Garsiųjų Turkijos Pamukalės baltųjų terasų viršūnėje stūkso milžiniški romėnų kurorto Hierapolio griuvėsiai. Gamta ir istorija čia viena kitą puikiai papildo: Pamukalės terasos ir Hierapolis lankomi su vienu bilietu. Daugeliui tai – malonus netikėtumas: turkų bukletai su 50 metų senumo nuotraukomis paprastai Hierapolį pamiršta paminėti išvis.

Tai – beveik nusikalstama. Nes Hierapolio griuvėsiai, mano nuomone, vieni įspūdingiausių romėnų griuvėsių pasaulyje. Ir ne tik dėl įspūdingiausios vietos terasų viršūnėje, bet ir dėl galbūt geriausiai išsilaikiusių romėnų kapinių (Nekropolio – mirusiųjų miesto). 2 kilometrus ten eini autentišku akmeniniu romėnų keliu supamas 1800, 2000, 2200 metų amžiaus kapų eilių: akmeninių sarkofagų, kriptų, pilkapių. Daugelis jų buvo ne hierapoliečiai, o čia, tarp karštųjų versmių, nusenti atvykę romėnai iš kitur. Kai kuriuos kapus beveik prarijo terasos…

Kelias per Hierapolio nekropolį

Kelias per Hierapolio nekropolį

Itin smagu Hierapolį lankyti žiemą, kai gali taip eiti vienas, žvalgytis į praėjusius amžius. Į kapus žmonių, kurių ir proproproanūkių proproproanūkių proproproanūkių jau niekas nebeprisimena. Skaityti lotyniškus įrašus apie jų gyvenimus: „velionis buvo Hierapolio amatininkų klubo narys, paliko 100 pinigų, kad klubas prižiūrėtų jo kapą“… Tuomet kaip koks Romos pirklys prieiti pirtį, kur atvykėliai privalėdavo nusiprausti prieš žengdami į miestą, tada miesto vartus, kolonuotą gatvę, kur Romos laikais vykdavo prekyba.

Hierapolio miesto vartai

Hierapolio miesto vartai

Šitoks kelias laukia, jei į Pamukalę/Hierapolį eini per šiaurinį įėjimą (pro kapines). Yra dar du: pietinis, kur patenki visų pirma į patį Hierapolio miesto griuvėsius, ir vidurinis, pro kurį užėjęs turi lipti aukštyn taku per Pamukalės terasas ir viršuje rasti Hierapolį.

Hierapolyje išlikęs ir didžiulis romėnų teatras, ir plutoniumas, kurio orakulai pranašaudavo ateitį, o savo galią suabejojusiems demonstruodavo gyvi praeidami pro iš žemės gelmių kylančias nuodingas dujas, kurios čia pat pražudydavo paukštelius ir smulkius gyvūnus. O apsidairęs į šalis matai „lipančius į kalnus“ daugybę sugriuvusių namų.

Hierapolio Nekropolis

Hierapolio Nekropolis ir kalnai už jo

Bet įdomiausi, aišku, vaizdai nuo Hierapolio šlaito viršaus tako į Pamukalę – į juos užsižiūrėjęs nejučia supratau, kad laiko aplankyti visus Hierapolio statinius tikrai neturėsiu.

Plačiau: Pamukalė – stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės

 


Pergamas

Vieta: Turkija

Daugelis antikinių miestų Turkijoje statyti romėnų ir savaip panašūs: ilgos tiesios gatvės, didingi pastatai. Pergamas nuo jų smarkiai skiriasi, nes jį sukūrė dar graikai. Graikų laikais, priešingai nei romėnų, nebuvo visuotinės taikos, dažnas miestas buvo kartu ir valstybė, privalėdavusi nuolat gintis. Tad miestų centrai – akropoliai – plytėdavo ant kalnų.

Šventyklos liekanos ant Pergamo Akropolio

Šventyklos liekanos ant Pergamo Akropolio

Mažai akropolių tokie žavūs, kaip Pergamo, o labiausiai pribloškia teatras. Priešingai nei pas romėnus, graikų teatrai nebuvo atskiri pastatai: graikai pasinaudodavo natūraliais kalnų šlaitais, išdėliodami ant jų akmenines sėdynes, o papėdėje įrengdami sceną. Tik paprastai tokie teatrai buvo maži ar vidutiniai, o Pergamo – toks didelis ir status, kad abejoju, ar iš paskutinių eilių kas dar žiūrėdavo spektaklį, o ne įspūdingus aplinkinius kalnus.

Pergamo teatras žvelgiant nuo aukštesnės Akropolio vietos

Pergamo teatras žvelgiant nuo aukštesnės Akropolio vietos

Būtent vaizdai į aplinkinę gamtą – viena priežasčių aplankyti Pergamą šiandien. Papėdėje irgi būta įdomių pastatų – egiptietiška raudonoji šventykla (anais laikais buvo įprasta, kad mieste garbinami ir svetimi dievai, o Egiptas jau ne tauip ir toli), Asklepijonas – ano meto ligoninė, kur ligoniai stengdavosi susapnuoti diagnozę.

Plačiau: Turkijos Ėgėjo pakrantė – kurortai ir senovė

 


Pompėja

Vieta: Italija

Dauguma antikinių miestų ištisus tūkstančius metų buvo laikomi niekam nereikalingais griuvėsiais, nešiojami po plytą. O tai reiškia visa kas vertingiau buvo išgriauta.

Pompėja – nuostabi išimtis. 79 m. po Kr. ją palaidojo išsiveržusio Vezuvijaus ugnikalnio lava. Palaidojo tokią, kokia buvo tą dieną. Ir būtent tokią Pompėją po 1500 metų atrado archeologai – jau tais laikais, kai senovės paveldas buvo vertinamas, todėl ji tapo turistine vieta, o ne vieta plytoms vogti.

Dabar Pompėja – stulbinantis langas į Antikinį gyvenimą. Tame mieste išliko viskas iki smulkmenų: iškeltos pėsčiųjų perėjos, prekystaliai, grafiti, freskos. Ir žmonės liko gulėti ten, kur juos užvirto žudanti lava. Lavonai sutrūnijo, bet jų vietose susidariusios ertmės buvo užpiltos gipsu, todėl iki šiandien galima pamatyti jų formas.

 


Efesas

Vieta: Turkija

Ėgėjo jūros pakrantės pažiba Efeso miesto griuvėsiai. Vien jų dėka gretimas Kušadasio miestas buvo tapęs vienu svarbiausių pasaulyje kruizinių laivų uostų: Viduržemio jūros kruizai čia stoja, autobusai išsyk veža grupes į Efesą.

Efeso miesto, vieno penkių didžiausių Romos Imperijos miestų, biblioteka - viena didžiausių Antikiniame pasaulyje

Efeso miesto, vieno penkių didžiausių Romos Imperijos miestų, biblioteka – viena didžiausių Antikiniame pasaulyje

Ir mane, mačiusį daug romėnų miestų, Efesas pribloškė. Juk tai buvo vienas penkių didžiausių Romos Imperijos miestų, tad nors atkasta tik 20% griuvėsių, ir tiek – nuostabu. Gali pamatyti vieną didžiausių Antikinio pasaulio bibliotekų, milžinišką teatrą, kolonuotą gatvę, kur vykdavo prekyba, šventyklas sudievintiems imperatoriams, miesto „tarybos“ salę ir agorą, kurios centre, idant pritrauktų klientus prekybai, kovodavo gladiatoriai.

Vienos Efeso šventyklų fragmentai

Vienos Efeso šventyklų fragmentai

Ir „pikantiškų detalių“: bendrus tualetus, į kuriuos, ant vergų prišildytų sėdynių, turtingi romėnai eidavo pabendrauti; beraščiams skirtą viešnamio reklamą. Ir tiesiog smulkmenų, leidžiančių gyvai įsivaizduoti koks gyvenimas vyko prieš 2000 tame mieste, kai jame gyveno iki 250 000 žmonių: skyles arkliams pririšti, gatvių įrėžas kad neriedėtų karietos. Gyvenimas mums toks keistas (gidai pasimėgaudami šokiruoja turistus pasakodami, kaip romėnai rinkdavo tualete šlapimą, kad juo skalbtų rūbus, ar išvemdavo maistą, kad neišstorėtų). Bet sykiu ir savaip artimas – juk tai irgi buvo miestas, su prekyba ir pramogomis, kaip ir mūsų laikais, o ne vis sunkiau ir sunkiau eiliniam lietuviui suprantama žemdirbystė, gyvulininkystė, kaimo ūkis.

Viešnamio reklama ant Efeso grindinio

Viešnamio reklama ant Efeso grindinio

Efese vyko ir visą pasaulį pakeitę įvykiai: pastatyta Artemidės šventykla, vienas septynių pasaulio stebuklų (deja, iš jos teliko tik viena atstatyta kolona ir netgi įvažiavimas prie jos nemokamas), įvyko Efeso bažnytinis susirinkimas, vienas svarbiausių visoje krikščionybės istorijoje.

Štai kas beliko iš vieno 7 pasaulio stebuklų - Artemidės šventyklos

Štai kas beliko iš vieno 7 pasaulio stebuklų – Artemidės šventyklos

Bazilika, kur 431 m. susirinko bažnyčios hierarchai – sugriuvusi, kaip ir visas miestas. Buvo tam daug priežasčių – maliarija, pasitraukusi jūra. Tokia buvo istorija: kol Roma egzistavo, miestai lengvai išsilaikydavo, nes saugiais keliais ir jūromis būdavo atplukdoma maisto ir prekių. Imperijai ėmus byrėti, kurį laiką miestai dar laikėsi: tačiau pakakdavo vieno kokio karo ar žemės drebėjimo ir apleistų miestų nebeatsatydavo. Dar užtekdavo jėgų miestus išlaikyti, kol jie stovėjo, bet nebepakako jų tam, kad atstatytų sugriautus…

Kolonuota gatvė nuo uosto veda prie Efeso teatro

Kolonuota gatvė nuo uosto veda prie Efeso teatro. Pagal vietų skaičių teatre ir faktą, kad romėnų teatruose dažniausiai būdavo tiek vietų, kad viename pasirodyme sutilptų apie 10% miestelėnų, sprendžiama, kad mieste galėjo gyventi iki 250 000 žmonių – beveik kiek Kaune

Plačiau: Turkijos Ėgėjo pakrantė – kurortai ir senovė

Džerašas

Vieta: Jordanija

Kristaus laikais, kaip ir dabar, rytų Viduržemio buvo padalintas tarp įvairių kultūrų.

Šiaurės Jordanijos miestuose, įsteigtuose Aleksandro Makedoniečio laikais, gyveno graikai. Tai – Dekapolis, klestėjęs ir romėnų laikais, pasižymintis įspūdingomis tiesiomis, kolonų supamomis centrinėmis gatvėmis. Džerašas – žymiausias iš tokių miestų.

Džerašo kolonuotoji gatvė

Plačiau: Jordanija – dykuma, persunkta istorijos.

 


Atėnų Akropolis

Vieta: Graikija

Atėnų Akropolis – ant kalno išlikusios Antikos dievų šventovės, o papėdėje – teatrai – žymiausias Senovės Graikijos paveldas.

Atėnų Akropolis

Atėnų Akropolis

Iš apačios ta 150 m aukščio uola su šventyklomis išties atrodo įspūdingai, daug detalių išlikę ir viršuje. Įspūdinga, kaip seniai viskas pasatatyta – maždaug prieš 2500 metų, gerokai iki Romos imperijos iškilimo.

Atėnų Akropolio pagrindinė šventykla

Atėnų Akropolio pagrindinė šventykla

Anais laikais Akropolio būta dar įspūdingesnio – šventyklos buvo ryškiai nuspalvintos, o viduje stovėjo didžiulės dievų skulptūros.

 


Ostija

Vieta: Italija

Tai buvo Romos uostas (nes pati Roma stūkso kiek atokiau jūros). Per čia buvo gabenta daugelis prekių į senovės Romą. Nereikia nė aiškinti, kokius turtus tai sunešė miestui, kiek didingų pastatų čia pastatyta. Priešingai nei Roma, iki šiol likusi gyvenamu miestu, senoji Ostija nebegyvenama ir yra griuvėsių laukas.

Visgi, daug pastatų čia gerai išliko ir atmosfera net šiek tiek primena Pompėją. Galima pamatyti ne tik pagrindinius viešuosius pastatus, kaip šventyklas, tačiau ir eilinių romėnų gyvenamuosius namus, vienus pirmųjų pasaulyje daugiabučių (insulas).

Insula Ostijoje prie Romos

Insula Ostijoje prie Romos

 


Įdomiausi graikų-romėnų griuvėsiai pasaulio žemėlapyje

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Didingiausi Antikos (graikų ir romėnų) griuvėsiai.

 


Kitos įdomios graikų-romėnų antikinės vietos

Šiose vietose gal nesijausite it perkelti į Antiką, bet bent vienas pastatas kiekvienoje jų turi mažai lygių pasaulyje.

Balbekas (Libanas)

Jupiterio šventykla kadaise buvo didžiausia Romos imperijoje. Bakcho šventovė mažesnė – bet išsilaikiusi tiesiog puikiai. Nepaisant savo didybės Balbekas nėra apgultas turistų, ypač nesezono metu. Tikriausiai vakariečiai engia ten vyraujančio “Hezbollah” judėjimo, bet, manau, be reikalo.
Plačiau: Libano lankytinos vietos

Bakcho šventykla Balbeke.

Delfai (Graikija)

Griuvėsiai kalno šlaite, kur ateitį graikams pranašaudavo garsioji Delfų orakulė.

Pergė ir Aspendosas (Turkija)

Aspendose stūgso bene geriausiai išlikęs romėnų teatras. Pergės miestas šalimais – labiau kaip desertas.
Plačiau: Antalija ir Turkijos Viduržemis – ką pamatyti

Aspendoso teatras nuo jo viršaus

Aspendoso teatras nuo jo viršaus

Myra (Turkija)

Myra žavi savo unikaliais kapais uolose, panašiais kaip Jordanijos Petroje. Tai buvo likų kultūros, prijungtos prie Romos Imperijos, dalis.
Plačiau: Antalija ir Turkijos Viduržemis – ką pamatyti

Myra. Romėnų griuvėsiai (dešinėje), likų uolose iškalti kapai (kairėje), įspūdinga visa tai supanti gamta. 140 km nuo Antalijos centro.

Myra. Romėnų griuvėsiai (dešinėje), likų uolose iškalti kapai (kairėje), įspūdinga visa tai supanti gamta. 140 km nuo Antalijos centro.

Bosra (Sirija)

Garsėja savo teatru, paverstu į Viduramžių tvirtovę.
Plačiau: Rekviem Sirijai – Kelionės į Siriją atsiminimai

Bosros teatre Sirijoje

Bosros teatre Sirijoje

Masada (Šventoji žemė)

Žydų Pilėnai. Kai šturmavo romėnų kariai, tvirtovę gynę žydai susidegino. Išliko daug kas tiek pačioje tvirtovėje, tiek romėnų stovyklose, iš kurių romėnai į tvirtovės viršų tiese didžiulius “laiptus”.

Masados tvirtovė nuo viršaus

Masados tvirtovė nuo viršaus

Pafosas (Kipras)

Šiame mieste – vienos geriausiai išsilaikiusių romėnų mozaikų.
Plačiau: Kitokia kelionė į Kiprą

Viena mozaikų Pafose

Viena mozaikų Pafose

Tryras (Vokietija)

Taip, Romos Imperija siekė net Vokietiją. Ir čia, tarp šiuolaikinio Tryro miesto pastatų, stovi bene įspūdingiausi išlikę romėnų vartai bei keli kiti pastatai.

Romėnų miesto vartai. Tryras, dabartinė Vokietija

Romėnų miesto vartai. Tryras, dabartinė Vokietija

P.S. Roma, kadangi išliko kaip gyvas miestas, aprašyta prie senovės miestų.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , ,