Išskleisti meniu

Lankau pasaulį

Argentina – tropikų ir ledynų tango

Argentina – tropikų ir ledynų tango

| 0 komentarų

Argentina – tai vieni nustabiausių pasaulio kraštovaizdžių. Nuo tropinių Igvasu krioklių iki įspūdingiausių pasaulio ledynų, nuo vienų aukščiausių pasaulio kalnų iki laukinių žvėrių pilnų pievų. O kur dar kadaise turtingi Argentinos miestai, kultūra.

Bet pamatyti, suprasti visą Argentiną – nelengva. Tai – milžiniška, aštunta pagal dydį pasaulio šalis. Skrydis iš sostinės Buenos Airių į jos pakraščius užtrunka 3 valandas, tarsi per visą Europą, o automobiliu vien važiuoti reikia kelias paras.

Praleidau Argentinoje daugiau nei mėnesį ir aplankiau daugelį svarbiausių lankytinų vietų. Šiame straipsnyje informacija apie Argentiną, jos kultūrą, lankytinas vietas ir praktinius reikalus – vienoje vietoje.

Didingi Argentinos didmiesčių pastatai mena laikus, kai Argentina buvo viena iš turtingiausių pasaulio šalių

Didingi Argentinos didmiesčių pastatai mena laikus, kai Argentina buvo viena iš turtingiausių pasaulio šalių

Argentinos gamta – nuo tropikų iki ledynų

Argenina – gigantiška, gigantiška ir jos gamtos įvairovė.

Unikaliausia Argentinos žemė neabejotinai yra Patagonija – milžiniškas ir tuščias pietinis gyvenamo pasaulio pakraštys. „Tuščias“ jis tik nuo žmonių: ilguose tiesiuose keliuose dešimtis kilometrų gali nesutikti kitos mašinos, bet kelią perbėgs ištisos laukinių žvėrių kaimenės – gvanakai, keistieji šarvuočiai, nandu, milžiniški graužikai maros, lapės, kiškiai. O atokius Atlanto vandenyno paplūdimius nugulę tūkstančiai ruonių ir jūrų liūtų, šimtai tūkstančių pingvinų. Ir, jei metų laikas bus tinkamas, nuo aukštų pakrantės uolų lengvai pastebėsi delfinus, orkas, išplaukiančius į krantą jūrų liūtų medžioklei, net banginius – ypač Valdeso nacionaliniame parke.

Gvanakų kaimenės dalis šalikelėje

Gvanakų kaimenės dalis šalikelėje

Visa ko masteliai Patagonijoje didesni. Nuo beveik nuolatinių stipriausių gyvenamo pasaulio vėjų ežerai banguoja tarsi jūros (įspūdingiausi – aplink Bariločę). Atstumai iki artimiausių miestelių ar net degalinių skaičiuojami šimtais kilometrų. Danguje naktį sužiba stebuklinga galybė žvaigždžių (juk nėra jokių dirbtinių šviesų!). O miestelių muziejėlių kuklias sales puošia didžiausi pasaulio dinozaurų skeletai (Argentinoje iškasama 10% planetos dinozaurų).

Argentinos ežerų regionas aplink Bariločės kurortą

Argentinos ežerų regionas aplink Bariločės kurortą

Bet užvis įspūdingiausias gamtos stebuklas – pačioje Patagonijos pabaigoje. Patagonijos ledynai, ypač Perito Moreno: vienintelis toks pasaulio ledynas, kurio amžiną slinkimą ir tirpsmą galima stebėti nuo lengvai prieinamų pasivaikščiojimo takų, suolelių.

Perito Moreno ledynas žvelgiant nuo pasivaikščiojimo tako

Perito Moreno ledynas žvelgiant nuo pasivaikščiojimo tako

Perito Moreno ledynas, mano nuomone, neabejotinai patenka tarp 10 įspūdingiausių pasaulio gamtos vietų, bet vis tiek nesu tikras ar jis – įspūdingiausia vieta Argentinoje. Mat kitoje šalies pusėje ošia Igvasu kriokliai, stebuklingas dešimčių krioklių ir krioklelių pasaulis, kuriame nesunkiai gali praleisti ne vieną dieną: gėrėtis kriokliais nuo aibės pasivaikščiojimo takų, bokštelių, iš sraigtasparnio, iš laivo, iš Argentinos ir iš gretimos Brazilijos. Gamta ten visai kitokia – vešlios džiunglės, tropikai.

Igvasu vaizdas iš Brazilijos pusės, dešinėje - Argentina

Igvasu vaizdas iš Brazilijos pusės, dešinėje – Argentina

Šiaurės Vakarų Argentina – dar kitokia: gelsvos stepės ir dykumos, peraugančios į Andų kalnus, už kuriuos aukštesni pasaulyje – tik Himalajai.

Ir pagaliau Argentinos pampos aplink Buenos Aires, Lietuvą primenančios derlingos lygumos, kur tradicines karvių ir jaučių rančas vis labiau keičia sojų pasėlių plotai. Nieko ten labai įspūdingo, išskyrus kaimo turizmo „estancijose“ galimybes (romantizuota, bet nepigu). Bet dauguma argentiniečių gyvena ten. Ir legendinių Argentinos kaubojų gaučų, ant arklių ganančių savo galvijų kaimenes, dar pamatysi.

Gaučas šalikelėje

Gaučas šalikelėje

Buenos Airės ir Argentinos miestai

Beveik galima sakyti, kad Argentina turi tik vieną tikrą miestą – Buenos Aires. Užtat kokį! Iš 44 milijonų Argentinos žmonių, 14 milijonų – trečdalis – gyvena Buenos Airėse.

Pastatai Argentinoje vertinami tarsi meno kūriniai, juos net pasirašo architektai, iškaldami savo vardus

Argentinos parlamentas. Pastatai Argentinoje vertinami tarsi meno kūriniai, juos net pasirašo architektai, iškaldami savo vardus

Prieš 100 metų Buenos Airės buvo vienas dešimties didžiausių ir turtingiausių pasaulio miestų, todėl iki šiol stebina didingais ano meto teatrais, turtuolių kapinėmis, puošniais it katedros dangoraižiais, čia gimusia tango kultūra. Buenos Airės tada kopijavo Paryžių – bulvarų platumu ir pastatų masteliais Paryžių net pranoko ir iki šiol yra populiariausias tarp turistų Pietų Amerikos miestas.

Vienas išsaugotų Buenos Airių interjerų - Kolumbo teatras, nuolat kupinas turistų. XIX-XX a. sandūroje teatrai Lotynų Amerikoje buvo kiekvieno turtingo didmiesčio pasididžiavimas ir vieni kitus stengėsi pranokti

Vienas gražiausių Buenos Airių interjerų – Kolumbo teatras, nuolat kupinas turistų. XIX-XX a. sandūroje teatrai Lotynų Amerikoje buvo kiekvieno turtingo didmiesčio pasididžiavimas ir vieni kitus stengėsi pranokti

Tiesa, nuo Paryžiaus ir Europos visi Argentinos miestai skiriasi tuo, kad paveldas ten nesaugomas. Įprasta nugriauti kokius turtingų XIX a. argentiniečių rūmus ir pastatyti nuobodų daugiabutį. Tad labai trūksta vietų, kur galėtum pažvelgęs matyti didingą miesto istorija: didžių pastatų daug, bet jie stovi pavieniui ar grupelėmis, geriausiu atveju – keli iš eilės.

Didingas pastatas (centre) ir nuobodus daugiaaukštis (kairėje)

Didingas pastatas (centre) ir nuobodus daugiaaukštis (kairėje)

Argentiniečiai menkai vertina senovę, turtingieji palieka „nugyventus“ namus ir keliasi į naujus ir naujus rajonus. Bent jau tiek, kad “senovė”, kuri lieka, be galo autentiška: viskas nuo butų durų ir liftų iki baldų dažname bute nekeista dešimtmečius.

Seno viešbučio vidus Rufino mieste

Seno viešbučio vidus Rufino mieste

Didžiausi Argentinos miestai – aplink Buenos Aires. Daugelis jų – kaip Rosarijas – it sumažintos Buenos Airės: nuostabūs pastatai ir nykūs daugiabučiai keičia vienas kitą, gatvės tiesios ir kone begalinės, pavadintos vis tų pačių didvyrių vardais (Kristupas Kolumbas, Argentinos išvaduotojas San Martinas, Argentinos laivyno įkūrėjas admirolas Braunas, prezidentas Peronas…). O atstumas nuo vienos vietos iki kitos matuojamas kvartalais: nes visi jie kvadratiniai, taisyklingi. Daugiausiai istorijos – šalies Šiaurės Vakarų miestuose (Salta, Kordoba) – ten bažnyčias statė dar vieni pirmųjų ispanų kolonistų.

Rosarijo centras

Rosarijo centras

Kuo toliau į pietus, Patagoniją, tuo miestai retėja, mažėja. Darosi įprasta, kad daugelis miestelio gatvių – net neasfaltuotos. Patagonijoje pirmieji miestai atsirado XIX a. antroje pusėje, tad kokių 1890 m. namas ten gali būti „pirmojo miesto namo muziejus“. Daugelis tenykščių miestų pavadinti visokiausių Ispanijos Imperijos ir indėnų sąskaita Argentiną įkūrusių ir plėtusių generolų ir pulkininkų vardais ir įdomūs tik kiek, kiek juosegali pavalgyti, prigulti, įsipilti degalų ar nusipirkti gerti (jei tik rasi kokią įstaigą padabintą užrašu „abierto“, nes ten įprasta dirbti ir kelias valandas per parą: vietiniai žino kada). Apsilankyti – įdomu, bet kaip toje nykumoje tarp sulaukėjusių šunų gyventi – įsivaizduoju sunkiai.

Vienintelis viešbutis, restoranas, ir parduotuvė Bacha Karakoleso pakelės kaime - jo gyvenimo centras. Artimiausi kiti kaimai - už šimtų kilometrų. Kainos čia - didelės, todėl verta pasiplanuoti nakvoti ar pavalgyti kiek didesniuose kaimuose, kur yra konkurencija. Degalų verta piltis visur - nes niekada nežinai, ar artimiausia degalinė (ir ta už kokio 100 ar 200 km) veiks

Vienintelis viešbutis, restoranas, ir parduotuvė Bacha Karakoleso pakelės kaime – jo gyvenimo centras. Artimiausi kiti kaimai – už šimtų kilometrų. Kainos čia – didelės, todėl verta pasiplanuoti nakvoti ar pavalgyti kiek didesniuose kaimuose, kur yra konkurencija. Degalų Patagonijoje verta piltis visur – nes niekada nežinai, ar artimiausia degalinė (ir ta už kokio 100 ar 200 km) veiks

Argentinos klimatas ir kurortai

Argentinoje, kaip visame pietų pusrutulyje, žiema būna birželį-rugpjūtį, o vasara – gruodį-vasarį.

Šiaurinės Argentinos klimatas – gerokai karštesnis nei Lietuvoje. Šiaurės Vakaruose žiemos beveik tokios karštos, kaip Lietuvos gegužė, o vasara primena Turkijos vasaras. Buenos Airėse tik keliais laipsniais vėsiau.

Paplūdimys Argentinoje

Paplūdimys Argentinoje. Šis žmonėms neprieinamas, nes čia gyvena ruoniai (įsžiūrėjus galima pamatyti ir šioje nuotraukoje)

Nepaisant tokio oro, šiaurinė Argentina netapo užsieniečių poilsio Meka. Net patys turtingi argentiniečiai neretai renkasi poilsiauti Urugvajuje. Visgi, savą kurortų ruožą Argentina turi, ir dar kokį.

Mar del Plata – argentinietiško kurorto sinonimas – turi daugiau gyventojų, nei Vilnius, o vasarą jos prekybos centrus primenantys paplūdimiai prisigrūda neįsivaizduojamai. Užtat ir pramogų, prekybos Mar del Platoje vasarą – it viename svarbiausių pasaulio miestų – o ir žiemai ji nemiršta.

Mar Del Platos kazino kompleksas

Mar Del Platos kazino kompleksas

Aplink Mar del Platos kurortą-didmiestį daugybė mažesnių – nuo skirtų turtuoliams (neasfaltuotomis gatvėmis, nes turtuoliams su džipais to nereikia) iki jaunimo Vilja Geselio, šeimų Miramaro.

Kaip ir Argentinos miestai, kurortai į pietus retėja, mąžta – darosi per šalta. Patagonijoje jau joks argentinietis maudytis į jūrą nelys. Žiemos net pačiuose Argentinos pietuose ne tokios šaltos, kaip Lietuvoje (temperatūra paprastai nekrenta žemiau -10, išskyrus kalnus), bet ir vasaros – ne tokios karštos (giliau Patagonijoje temperatūra retai siekia ir kokius +25). O labiausiai Patagonijoje kone nuolatinis vėjas (ypač vasaromis): kas pas mus skaitytųsi uraganas vietiniams – gana eilinė diena.

Argentinos kurortuose svarbios aplinkinės gyvūnų kolonijos. Šie jūrų liūtai gyvena Mar Del Platoje, gausu ir pingvinų, papūgų kolonijų, dešimtmečius gyvenančių ten pat

Argentinos kurortuose svarbios aplinkinės gyvūnų kolonijos. Šie jūrų liūtai gyvena Mar Del Platoje, gausu ir pingvinų, papūgų kolonijų, dešimtmečius gyvenančių ten pat

Argentinos kultūra ir maistas

Beveik visi argentiniečiai yra europiečių palikuonys. Indėnų tuščiose pampose daug negyveno, o ir tų, kurie buvo, daugybę argentiniečiai išžudė per Dykumos (Patagonijos) užkariavimą XIX a. pabaigoje, todėl šiandien indėnų Argentinoje rasi tik pasieniuose su kaimyninėmis šalimis. Juodaodžių vergų į Argentiną irgi neatvežta daug, ir jų genai karta iš kartos “ištirpo”. Todėl Argentinoje gali jaustis labiau kaip Viduržemio jūros pakrantėje. Tarkime Ispanijoje, kurios kolonija iki 1811 m. buvo Argentina – neispaniškai net susikalbėti sunku.

Cueva de las Manos, kur dešimt tūkstančių metų indėnai tapė savo rankas - viena retų žymių indėniškų vietų Argentinoje. Rimtesnio už šį paveldo yra tik šiaurės vakaruose, kur siekė Inkų Imperijos valdos ir indėnai nebuvo tik paprasti klajokliai-medžiotojai

Cueva de las Manos, kur dešimt tūkstančių metų indėnai tapė savo rankas – viena retų žymių indėniškų vietų Argentinoje. Rimtesnio už šį paveldo yra tik šiaurės vakaruose, kur siekė Inkų Imperijos valdos ir indėnai nebuvo tik paprasti klajokliai-medžiotojai

Aišku, virš 200 nepriklausomybės metų Argentinai suteikė unikalų prieskonį. Radosi, išplito Argentinos simboliai: aistringas tango šokis, demonstruojamas gausybėje tango teatrų, karti ir stipri matės arbata, gurkšnojama argentiniečių pakelėse, pagarba libertadorams išvadavusiems Argentiną ir visą žemyną nuo ispanų jungo (Argentinos “pirmasis libertadoras” – San Martinas), asado (mėsos kepimo) ritualas. Argentina garsėte garsėja galvijų mėsa, kuri čia itin kokybiška ir pigi.

Tango spektaklis

Tango spektaklis

Argentina – katalikiška (bažnyčia netgi nėra oficialiai atsieta nuo valdžios) ir įspūdingos krikščioniškos vietos čia dar kuriamos. Bet kartu Argentinos jos šalikelės nusėtos šventyklėlėmis jokios bažnyčios nepripažintiems “šventiesiems”, tokiems kaip Gaučito Gilas ar Negyvėlė Korėja (Difunta Correa). Gaučito Gilas buvo Argentinos “Robinas Hudas”; nuteistas myriop, budeliui jis tarė: “Kai, mane nužudęs, grįši į miestą, sužinosi, kad man buvo suteikta malonė, o tavo sūnus smarkiai sirgs. Bet, jei melsiesi man, sūnus pagis”. Taip ir buvo: Gaučitui įvykdyta mirties bausmė, o budelis mieste rado malonės raštą, sergantį sūnų; atgailaudamas jis meldėsi Gaučitui ir sūnus pasveiko. Negyvėlės Korėjos mitas dar keistesnis: esą ji mirė, bet jos vaikas išgyveno žindydamas lavoną.

Pakelės šventyklėlės Gaučito Gilui fragmentas

Pakelės šventyklėlės Gaučito Gilui fragmentas

Visa tai kūrė ne tik ispanų kolonistų palikuonys, o ir imigrantų milijonai: XIX-XX a. sandūroje Argentina imigracijos tempais nusileido tik JAV. Itin daug atvyko italų – kartu atsivežė picą, makaronus, nors šie maistai Argentinos virtuvėje ir kiek pasikeitė. Atvyko ir ~30000 lietuvių, kitos tautos iš Vidurio ir Rytų Europos. Tų imigrantų anūkai, proanūkiai itin didžiuojasi kilme, kiekviename didesniame mieste vyksta imigrantų šventės, kurių metu pardavinėjami tų šalių patiekalai, demonstruojami šokiai. Daug Argentinos lietuvių, gimusių Argentinoje, vis tiek puikiai kalba lietuviškai – Argentinoje svarbu išlaikyti kilmę.

Eskelio lietuvių muziejus Patagonijoje. Kompleksą sudaro ir lietuviška kaimo turizmo sodyba, kurios pastatai vadinasi Lietuvos miestų vardais, yra daug lietuviškų simbolių. Tai – tik viena Argentinos lietuviškų vietų

Atmetus tai, kas Argentinoje išvis savita, Argentina kultūriškai labiau Europa, nei Lotynų Amerika, ir vystėsi panašia kryptimi: X, Y, Z kartos, hipiai ir kitokie “neformalai”, “vakarietiškos kokybės” viešbučiai ir “vakarietiškos prabangos” restoranai su garsiais šefais ir t.t.

Gatvės karikatūristas Argentinoje. Daugelyje Lotynų Amerikos šalių panašių gatvės menininkų nėra arba mažai, arba siūlo liaudies dirbinius

Gatvės karikatūristas Argentinoje. Daugelyje Lotynų Amerikos šalių panašių gatvės menininkų nėra arba mažai, arba siūlo liaudies dirbinius

Kaip keliauti Argentinoje – autonuoma, lėktuvai, autobusai

Argentina – viena tolimiausių valstybių nuo Lietuvos. Pigiai ten nenuskrisi – visgi, tarp Pietų Amerikos šalių, skrydžiai į Buenos Aires būna vieni pigesnių.

Argentina – aštunta pagal dydį pasaulio šalis ir atstumai ten – didžiuliai. Nuo Buenos Airių iki ledynų ~3000 km, arba kaip nuo Viniaus iki Madrido. Nuo Buenos Airių iki Igvasu krioklių yra 1300 km – kaip nuo Vilniaus iki Kroatijos.

Romantiškas kelionės automobiliu per Argenitną vaizdas. Dabar, tiesa, žvyrkelių pagrindiniuose keliuose mažai - bet nusukimai į lankytinas vietas dar tokie

Romantiškas kelionės automobiliu per Argenitną vaizdas. Dabar, tiesa, žvyrkelių pagrindiniuose keliuose mažai – bet nusukimai į lankytinas vietas dar tokie

Važiuoti tuos atstumus – smagu, romantiška: kiekvieną dieną – vis kitokia gamta, aplinka. Kone kasdien į panašų žygį automobiliais ir motociklais leidžiasi visokiausios įvairiausių keliautojų ekspedicijos, su savo tinklapiais ir savo lipdukais, kuriuos klijuoja pakelės degalinėse, moteliuose, muziejuose – ištisos jų sienos ten tokiais nuklijuotos. Nuvažiuoti 1000 km Argentinoje, ypač Patagonijoje, paprasčiau, nei Europoje: nėra gyventojų, miestelių, kitų mašinų, judi daug greičiau (oficialūs limitai 110 km/h, bet pikapais “apsiginklavę” vietiniai tuščiuose keliuose jų neklauso). Tik žvėrių reikia saugotis, ypač naktimis.

Praeities ekspedicijų lipdukai ant pakelės muziejaus. Čia - tik koks dešimtadalis

Praeities ekspedicijų lipdukai ant pakelės muziejaus. Čia – tik koks dešimtadalis

Tačiau važiavimas vis tiek užima laiko. Išsinuomoti automobilį vienoje Argentinos pusėje, o grąžinti kitoje – labai brangu, todėl tenka apvažiuoti visą ratą. Pavyzdžiui, mūsiškis ratas iš Buenos Airių iki ledynų 40 keliu palei Andus, o atgal 3 keliu palei vandenyną užtruko apie tris savaites.

40 keliu į pietus. 40 kelias toks garsus, kaip 66 JAV kelias; jis driekiasi nuo pat Argentinos šiaurės iki pietų

40 keliu į pietus. 40 kelias toks garsus, kaip 66 JAV kelias; jis driekiasi nuo pat Argentinos šiaurės iki pietų

Daugelis pagrindinių kelių dabar asfaltuoti (vietomis – geri, vietomis – pilni it meteoritų išdužtų duobių, upeliais po lietaus virstančių sunkvežimių išmaltų vėžių). Tačiau nusukimai į lankytinas vietas gali būti prastais žvyrkeliais (ypač Patagonijoje), kur akmenukai daužys ar net lies nevisureigio dugną (štai kodėl Argentinoje šitiek visureigių!). Dėl šito, taip pat dėl pomėgio parkuoti automobilius “atrėmus”, Argentinos automobiliai labai apdaužyti – net mūsų išsinuomotasis turėjo nudaužtą veidrodėlį, neveikiančią lempą, girgždančią sankamą, keistus garsus leidžiantį variklį ir t.t. Argentinoje tai normalu, nes ten nėra techninės apžiūros. Todėl keliuose galima pamatyti ir tokių 50 ar 70 metų senumo trantų, kurie išvis nesuprasi, kaip važiuoja: prarūdijusios skylės duryse, segtukais užkabintas (kad neatsidarytų) kapotas, nuimtas bagažinės dugnas ir t.t. Kai paminėjome, kad mums išnuomojo techniškai netavrkingą automobilį, vietiniai nesuprato – juk toks normalus atrodo. Kai jau visai nebevažiuoja ar susidaužo, argentiniečiai automobilį tiesiog “numeta” kur šalikelėje – jos pilnos tokių “griaučių”.

Savo automobilį galėdavome rasti ir štai taip

Savo automobilį galėdavome rasti ir štai taip

Alternatyva ilgam važiavimui – vidiniai skrydžiai. Internete dar pilna informacijos, kad jie – labai brangūs ir išties, kai 2016 m. pirmąkart svarsčiau kelionę į Argentiną, pažiūrėjęs perskridinimų kainas minties atsisakiau – vos keli skrydžiai būtų kainavę gerokai brangiau, nei skrydžiai Vilnius-Argentina-Vilnius. Taip buvo todėl, kad Argentinos avialinijos užsieniečiams tuos pačius bilietus pardavinėdavo brangiau, nei vietiniams. Dabar konkurencija išaugo, atsirado pigių skrydžių aviakompanijos ir viskas kitaip: lėktuvu skristi Argentinoje gal dar kiek brangiau nei Europoje, bet nebežymiai.

Pro lėktuvo langą Argentinoje gali pamatyti įspūdingų vaizdų - ledynus, Andus, besileidžiant Igvasu - galbūt krioklius. Tiesa, šis Igvasu vaizdas - iš specialaus sraigtasparnio

Pro lėktuvo langą Argentinoje gali pamatyti įspūdingų vaizdų – ledynus, Andus, besileidžiant Igvasu – galbūt krioklius. Tiesa, šis Igvasu vaizdas – iš specialaus sraigtasparnio

Tarptautiniai skrydžiai Pietų Amerikoje – vis dar brangūs. Sumanius į vieną kelionę sujungti Argentiną ir Braziliją, mums labiau apsimokėjo skristi iš Rio de Žaneiro į pasienio miestą prie Igvasu krioklių, pereiti sieną, ir tada iš pasienio miesto Argentinos pusėje, skristi į Buenos Aires – taip gerokai pigiau, nei tiesioginis Rio-Buenos Airių skrydis, o dar ir Igvasu pamatai.

Lėktuvas leidžiasi Buenos Airių Chorchės niuberio oro uoste, esančiame beveik miesto centre. Iš ten - daugelis skrydžių į kitus Argentinos miestus. Priekyje - Kristaus prisikėlimą smbolizuojanti statula Tierra Santa Biblijos tematikos pramogų parke

Lėktuvas leidžiasi Buenos Airių Chorchės niuberio oro uoste, esančiame beveik miesto centre. Iš ten – daugelis skrydžių į kitus Argentinos miestus. Priekyje – Kristaus prisikėlimą smbolizuojanti statula Tierra Santa Biblijos tematikos pramogų parke

Viešasis transportas Argentinoje gana “silpnas”, o Patagonijoje jo beveik išvis nėra. Vienintelis miestas su metro – Buenos Airės, kitur tenka kliautis sunkiai išsiaiškinamais ir apmokamais autobusais (daug kur negali pirkti bilietėlio, turi pirkti miesto kortelę, ją pildytis), kurie net nebūtinai yra (pvz. gerokai nustebome sužinoję, kad į Igvasu oro uostą iš miestelio centro nėra jokio autobusų maršruto – tik vienas privatus neoficialus mikroautobusas, kuris neturi grafiko ir nuvežė laiku tik todėl, kad susidarė grupelė). Tarpmiestiniai autobusai logiški tik ten, kur miestai didesni. Argentina prieš gerą šimtmetį turėjo vieną didžiausių pasaulyje geležinkelių tinklų, kurį iki šiol primena didingos traukinių stotys – bet, kaip ir daug kas Argentinoje, jos geležinkeliai pamažu “nusivažiavo”, nebuvo gerinami, keleivinių reisų vis mažėjo ir dabar traukiniu logiška važiuoti jau mažai kur.

Paskutinė Agrentinos geležinkelio tinklo traukinių stotis Eskelyje dabar naudojama tik retiems turistiniams reisams

Paskutinė Agrentinos geležinkelio tinklo traukinių stotis Eskelyje dabar naudojama tik retiems turistiniams reisams

Argentinos kainos ir amžinas ekonomikos smukimas

Kone kiekvienas argentinietis, su kuriuo apie jo šalį išsišnekėdavome giliau, galiausiai paminėdavo, kad XX a. pradžioje Argentina buvo viena turtingiausių pasaulio šalių – turtais lenkė Vakarų Europą, nusileido (nežymiai) tik JAV.

Argentinos praeities didybė atsispindi Buenos Airių pastatuose

Argentinos praeities didybė atsispindi Buenos Airių pastatuose

Taip išties buvo. Bet tada kažkas atsitiko ir nuo kokių 1950 m. Argentina iš lėto, bet užtikrintai “važiuoja žemyn” ar, tiksliau, neauga tokiais tempais, kaip likęs pasaulis. Periodiškai Argentiną ištinka krizės – per vieną didžiausių, 2001 m. krizę, prasiskolinusi ir skolas atisakiusi grąžinti Argentina pirmą kartą istorijoje tapo skurdesnė už Lietuvą. Dabar jau Lietuva turtingesnė už Argentiną tiek, kiek Jungtinė Karalystė – už Lietuvą. 2010 m. turtingumu Argentiną aplenkė Turkija, 2013 m. – Rumunija, 2016 m. – jau ir Iranas. Kitų Lotynų Amerikos gyventojų teigimu, argentiniečiai tebėra “pasikėlę” ir manosi esą geresni už kaimynus, nors jau jų šalis net nėra turtingiausia Lotynų Amerikoje.

Valdeso nacionaliniame parke kabinamos Argentinos vėliavos

Valdeso nacionaliniame parke kabinamos Argentinos vėliavos

Dėl šito Argentinoje lengviau nei daug kur pamatyti “praėjusių laikų didybę”. Argentinoje daug ilgiau, nei Europoje, nekeičiami seni baldai, automobiliai. O kadangi Argentina prieš 70 ar 100 metų buvo turtinga, kadangi jos nesugriovė jokie karai, jokios okupacijos, gerų baldų, automobilių, interjerų Argentinoje buvo gausu – ir daug kas išliko. Užtat trūksta šiuolaikinių modernių dalykų – pavyzdžiui, stiklinių dangoraižių.

Las Violetas kavinė Buenos Airėse buvo apleista, bet neseniai suremontuota

Las Violetas kavinė Buenos Airėse buvo apleista, bet neseniai suremontuota

Kai Argentiną ištinka eilinė krizė ir Argentinos pesas nuvertėja, ji staiga tampa labai pigia šalimi. Kai keliavome 2019 m., Argentina buvo dvigubai pigesnė už Lietuvą, mat pesas kasmet neteko pusės savo vertės. Kainos irgi kyla – Argentinoje beveik nerasi spausdintų kainų meniu – kainos įrašomos ir nuolat perrašomos pieštuku, kreidele, perklijuojamos su lipdukais. Visgi, kainos dažnai “nespėja” su valiutos kurso kritimu ir kartais susidaro kurioziška situacija, kai tą patį daiktą vienur gali nusipirkti už dešimtadalį ar ketvirtį tos kainos, už kurią jis parduodamas kitoje panašioje parduotuvėje (ne, turistai nėra apgaudinėjami, Argentinoje derėtis neįprasta – tiesiog, vienur kaina pakeista seniai, kitur – ką tik).

Parduotuvė mažame mieste

Parduotuvė mažame mieste

Infliacija Argentinoje dabar jau užprogramuota. Indėlių palūkanos siekia 60%, darbo sutartyse iš karto numatoma, kiek kils algos (ir kyla smarkiai), kituose susitarimuose irgi įrašoma, pavyzdžiui, kad už butą mokėsi sumą X pirmais metais, 50% brangiau antrais metais ir t.t. 2019 m. už vieną eurą galėjai gauti ~50 pesų, kai 2017 m. – 20 pesų, 2011 m. – 6 pesus, tuo tarpu iki 2001 m. pesas buvo pririštas prie JAV dolerio santykiu vienas pesas – vienas doleris…

Keliaujant po Argentiną, peso kursas krito tiesiog akyse: kitose šalyse apsimoka, radus gerą kursą, išsikeisti daug pinigų iš karto, bet ne Argentinoje. Kas buvo “geras kursas” kelionės pradžioje, jos pabaigoje (po mėnesio) jau buvo labai blogas kursas. “Infliacija kyla liftu, o algos kopėčiomis” – populiarų argentinietišką pokštą mums sakė vietinis.

Kanjonas prie Cuava de los Manos Argentinoje. Lankytinų vietų kainos, parašytos turimoje kelių metų senumo Lonely Planet knygoje, nuo dabartinių skyrėsi kartais

Kanjonas prie Cuava de los Manos Argentinoje. Lankytinų vietų kainos, parašytos turimoje kelių metų senumo Lonely Planet knygoje, nuo dabartinių skyrėsi kartais

Visgi tais momentais, kai Argentinos “amžina krizė” kiek aprimsta ir infliacija aplenkia peso kurso kritimą, Argentina netrunka per pora metų tapti gana brangia šalimi (bent jau tokia brangia, kaip Lietuva). Viskas priklauso nuo to, kada keliauji. Tiesa, mėsa ir vynas visada lieka gana pigūs ir kokybiški.

Buvo laikai, kai Argentinoje valiutą keistis labiausiai apsimokėjo pas “gatvės keitikus”, nes oficialus kursas buvo prastesnis, nei tikras – bet dabar to nebėra, nors “keitimas!” šūkaujančių vyrukų, neva kišančių ir kaip niekad Argentinoje paplitusius padirbtus banknotus, turistinėse vietose daug.

Šarvuotis, vienas keisčiausių Argentinos gyvūnų. Čia jis priėjo visai arti, bet dažniau netikėtaiiš krūmų iššokdavo priešais automobilį - laimė, nesuvažinėjome

Šarvuotis, vienas keisčiausių Argentinos gyvūnų. Čia jis priėjo visai arti, bet dažniau netikėtaiiš krūmų iššokdavo priešais automobilį – laimė, nesuvažinėjome

Visokių “piniginių keistenybių” Argentinoje dar liko. Pirmoji – mokėti kortele kai kur 10-20% brangiau, nei grynais (arba mokėti grynais 10-20% pigiau, nei kortele). Kadangi bankų mokesčiai už kortelės priėmimą mažesni, reikia manyti, pardavėjai atsilygina už tai, kad gali nedeklaruoti ir nemokėti PVM. Beje, nemokėti PVM viešbučiai kartais gali ir oficialiai – jeigu paslaugas perka užsienietis užsienine mokėjimo kortele: tiesa, dalis viešbučių randa priežasčių šitos tvarkos netaikyti, todėl, jei tai svarbu, geriausia klausti nuvažiavus į viešbutį. Trečioji keistenybė – cubierto mokestis už naudojimąsi indais restoranuose (kai kurie jau reklamuojasi jo neimantys, kitur jis visai didelis). Ketvirtoji keistenybė: arbatpinigiai. Eiliniuose restoranuose jų neįprasta palikti, užtat brangesniuose jų kaulija įkyriai kaip niekur: “Čia, žinokit, arbatpinigai neįskaičuoti”, “O arbatpinigiai?” ir pan.

Asado čirška restorane matant klientams

Restorane, kuriame paskui reikalaus arbatpinigių, čirška asado mėsa – Argentinoje kepsniai irgi skaitosi savotiškas prabangos dalykas, bet jie ten pigesni, nei bet kur kitur pasaulyje – bent jau kol pesas nuvertėjęs

Argentinos politinės kovos ir Peron dvasia

Dėl savo šalies ekonominio žlugimo argentiniečiai su kuriais bendravau, kaltino tris dalykus. Pirma – korupciją. Antra – biurokratiją. Ir trečia – pašalpų kultūrą, kai milijonai žmonių karta iš kartos nedirba ir jiems viską apmoka mokesčių mokėtojai.

Pašalpų kultūra atsirado kartu su prezidentu Chuanu Peronu ir jo žmona Eva, romantizuota ir išgarsinta visame pasaulyje miuzikle Evita. Kairieji šią porą vadino fašistais, dešinieji – komunistais, galiausiai prigijo terminas “peronizmas”, kuris apvienijo visa tai, kas tuo metu pasaulyje buvo populiaru: komunistinius “kovos prieš kapitalą” lozungus, demokratinį balso teisės moterims suteikimą, nacių karo vadų slėpimą, kurį Peronas suprato ir kaip žmogaus teisių reikalą (“nužudyti karo pralaimėtojus, kaip Niurnbergo procese – viduramžiška”). Svarbiausias peronizmo ramstis visgi buvo pagalba “bemarškiniais” (descamisados) vadintiems vargšams, labai populistinė – kartais Evitos fondas tikrąja to žodžio prasme svaidydavo jiems dovanas, neva asmenines, bet nupirktas už mokesčių mokėtojų pinigus.

Miuzikle Evita minima Casa Rosada (Argentinos prezidentūra), iš kurios balkono Peronai sakydavo kalbas šimtams tūkstančių gerbėjų. Centrinė Buenos Airių aikštė priešais iki šiol pertverta metalinėmis tvoromis - žmonių susirinkimai ten ne visad būna taikūs ir policija visad pasiruošusi

Miuzikle Evita minima Casa Rosada (Argentinos prezidentūra), iš kurios balkono Peronai sakydavo kalbas šimtams tūkstančių gerbėjų. Centrinė Buenos Airių aikštė priešais iki šiol pertverta metalinėmis tvoromis – žmonių susirinkimai ten ne visad būna taikūs ir policija visad pasiruošusi

Peronizmas iki šiol suskaldęs Argentiną ir kone kas antras jos vadovas būna peronistas, kas antras – neperonistas. Ir tų, ir tų rėmėjai eina į gatves su mušamaisiais instrumentais, paišo grafitį po grafičio, o politiniame lygyje kovojama dėl gatvių pavadinimų, net banknotų dizaino. Pavyzdžiui, 2012 m. peronistai ant 100 pesų banknoto vietoje indėnų žemes užkariavusio generolo Chulijo Rokos atvaizdavo Evą Peron, o 2018 m. vėl valdžioje atsidūrę neperonistai banknotą padarė neutralų: nupiešė gvanaką.

Virš 'plačiausios pasaulio gatvės' Buenos Airėse pastaroji peronistų valdžia iškėlė tokį Evitos, sakančios kalbą, atvaizdą

Virš ‘plačiausios pasaulio gatvės’ Buenos Airėse pastaroji peronistų valdžia iškėlė tokį Evitos, sakančios kalbą, atvaizdą. Priekyje – ratinis tramvajus, arba specialūs ilgi autobusai, kuriems išskirtos keturios gatvės juostos – pastarųjų valdžių mėginimas pigiau nei metro linijomis išspręsti įsisenėjusias transporto problemas

Klesti ir daug kitų radikalių ideologijų – Buenos Airėse matėme komunistų, net čavistų (Venesuelos Hugo Čaveso gerbėjų) protestus, pilna grafičių su komunistiniais lozungais. Argentinos nuomonių įvairovę nesunkiai gali pamatyti… suvenyrų parduotuvėse, kur vienas greta kito sudėti atvirukai su žymiausių argentiniečių atvaizdais. Katalikų popiežiumi Pranciškumi. Komunistu Če Gevara. Peronizmo “bendraautore” Evita Peron. Ir Diego Maradona, Lajoneliu Mesiu – meilė futbolui vienija visas Argentinos ideologijas ir net prie visų krizų bilietą į milžiniškus stadionus gauti sunku ir brangu.

Argentinos 'didvyriai' (Maradona, Evita ir tango kūrėjas Gardelis) žvelgia iš balkono garsiajame Buenos Airių Kaminito menininkų rajone. Yra dar ir popiežius

Argentinos ‘didvyriai’ (Maradona, Evita ir tango kūrėjas Gardelis) žvelgia iš balkono garsiajame Buenos Airių Kaminito menininkų rajone. Yra dar ir popiežius

Vienas didžiausių Argentinos politinių skaudulių, irgi vienijančių visas ideologijas – Malvinų (Falklando) salos. Tos poliarinės salos – viena paskutinių Britanijos kolonijų – teturi 3000 gyventojų, beveik visi kurių yra britų kilmės, o jų protėviai atvyko į tuomet negyvenamas salas dar XIX a. Bet, pasak argentiniečių, tos salos dar nuo seno priklausė Ispanijai, taigi, Argentinai XIX a. pradžioje tapus nepriklausoma, turėtų priklausyti Argentinai, o visi britų palikuonys ten – neteisėti kolonistai. 1982 m. argentiniečiai užėmė Malvinus jėga tikėdamiesi, kad dekolonizacija užsiėmę ir “pasaulinės armijos” nebeturintys britai juos tiesiog atiduos – bet Britaniją valdžiusi “geležinė ledi” Margaret Tečer siuntė per pusę pasaulio lėktuvus, skandino pasenusius Argentinos laivus ir, didelėmis pastangomis, salas atsiėmė atgal (žuvo 633 argentiniečiai ir 255 britai). Dabar ir maži Argentinos miesteliai statosi ir statosi naujus ir naujus memorialus karui ir Malvinams – rodykles į Malvinų salas, atstumus iki jų (nors nuvažiuoti keliu šiaip ar taip būdų neįmanoma), šūkius “Malvinai buvo ir per amžius bus argentiniečių” ir aibę viešų žemėlapių, kurių dėka po kelionės į Argentiną Malvinų salų kontūrus įsimins net visiškas geografijos profanas.

Atstumo iki Malvinų salų ženklas Pinamaro kurorto paplūdimyje

Atstumo iki Malvinų salų ženklas Pinamaro kurorto paplūdimyje

Antrasis akivaizdus Argentinos skaudulys – dingusieji (desparecidos), apie 30 000 paskutinės iš daugybės Argentinos karinių diktatūrų (1976-1983 m.) aukų, paminimų tūkstančiuose nuotraukų, vardų sąrašų daugelyje Argentinos miestų (“Nešvarusis karas”). Diktatūra atsirado, kai armija nuvertė peronistų (trečiosios Chuano Perono žmonos Izabelės) režimą. Tuo metu po Lotynų Ameriką siautė sovietų propaguojamos komunistinės idėjos, komunistai buvo nuvertę valdžią Kuboje, tad Argentinos diktatoriai nutarė suduoti jiems smūgį pirmieji: įtariamus komunistus tiesiog “pradangindavo”. Daugelio jų taip ir nerado – įtariama, kad jų kūnus sumetė į plačiąją La Platos upę palei Buenos Aires. Dingusiųjų vaikai, tuo tarpu, vėliau atsirado – kažkieno jau įvaikinti. Beje, tai ta pati diktatūra, kuri pradėjo ir Malvinų karą.

Memorialas dingusiems Buenos Airėse

Memorialas dingusiems Buenos Airėse su visų jų vardais bei daugiau meno kūrinių aplink

Nunca Mas (“Niekada daugiau!”) skelbia aibė šūkių ant grafičių ir oficialių paminklų, bet man, atvykėliui iš Europos, toks “užsidegimas” Malvinų ir dingusiųjų klausimais buvo puikiausias įrodymas, kokia iš tikro nepaliesta skaudžių tragedijų yra Argentina – karų, genocidų, terorizmo, stichinių nelaimių. Palyginus su 44 mln. Argentinos žmonių, net 30 tūkstančių nėra tiek daug – palyginkite su dešimtimis milijonų Antrojo pasaulinio karo, sovietinio ir nacionalsocialistinio genocidų aukų Europoje. O dar ir žymi dalis pražudytų argentiniečių išties dalyvavo antivalstybinėje veikloje, vykdė rimtus nusikaltimus: plėšimus, pagrobimus, žudymus; nekaltų, “ne vietoje ir nelaiku pasitaikiusių” dar mažiau – aišku, irgi tūkstančiai…

'Jankiai nepraeis - Venesuela, laikykis' skelbia čavistų grafitis Argentinoje

‘Jankiai nepraeis – Venesuela, laikykis’ skelbia čavistų grafitis Argentinoje. Politiniai grafičiai ten – gana tvarkingi ir tai yra priimtina agitacijos forma, kaip plakatai

Argentinos saugumas ir socialinė atskirtis

Argentiniečiai sako, kad Argentinoje nesaugu (“Ne Europa – tiesa, ir ne Irakas”). Vietiniai kuprines nešiojasi priekyje, gąsdina šiukštu nepalikti nieko automobilio salone. Tiesa, tai galioja tik Buenos Airėms ir didmiesčiams. “Patagonijoje Buenos Airių gyventoją atpažinsi pagal tai, kad važiuodamas visada užsirakina automobilį” – pasakojo vietinis – “O kai Patagonijos viešbutyje paklausiau, ar automobilių aikštelė saugoma, manęs nesuprato”.

Kita vertus, kadangi buvau ką tik apiplėštas Brazilijoje, Argentinoje atrodė saugu: nėra piktų nepilnamečių gaujų gatvėse, mažiau gatvėse gyvenančių benamių, narkomanų. Aišku, jei būčiau atskridęs tiesiai iš Lietuvos, gal būtų atrodę kitaip.

Turtingesnieji su vakariniais drabužiais viename daugelio 'vakarienės šou' su tango pasirodymu

Turtingesnieji su vakariniais drabužiais viename daugelio ‘vakarienės šou’ su tango pasirodymu

Nepaisant visų peronistų pašalpų, Argentina netapo lygybės šalimi. Argentinos muilo operose rodomi rūmų turtuoliai ir lūšnynų vargšai gal kiek šaržuoti – realybėje vidurinė klasė irgi didžiulė. Bet yra Argentinoje ir ultrabrangių rajonų bei restoranų, ir ištisi raudonaplyčiai nelegalių namų lūšnynai villa miseria išaugę aplink didmiesčius. Pasak vietinių, būtent iš ten žmonės, gyvenantys iš valdžios pašalpų, vagiantys elektrą ir vandenį, dar eina prisidurti “medžiodami” turistų pinigines ir fotoaparatus. Pažįstami pasakojo istorijas, kaip su ginklu apiplėšė taksistu apsimetęs argentinietis ir pan. – bet, vėlgi, tos istorijos nebuvo tokios gausios, kaip Brazilijoje.

Villa Miseria žvelgiant nuo gretimos magistralės

Villa Miseria žvelgiant nuo gretimos magistralės

Toliau į pietus, elgetos pranyksta išvis.

Argentinos biurokratija ir nusikalstamumas

„Kai tik reikia kokio valdžios parašo, reikia važiuoti į vieną įstaigą, į kitą“ – mįslingai sakė pažįstami argentiniečiai ir tada dar nesupratau, kas gi ta Argentinos biurkoratija – atrodė kad ir Lietuvoje tas pats. Jei būčiau keliavęs tik savaitę ar tik po Buenos Aires, taip ir būčiau likęs nesupratęs. Bet smulkmena po smulkmenos “akys atsivėrinėjo”: Argentinoje mokant kortele reikia rašyti paso numerį, Argentinoje net tarp šalies provincijų yra savotiškos “muitinės”, kur gali “kratyti” bagažinę, prie Argentinos bankų ir valdžios įstaigų šen bei ten nusidriekusios sovietmetį primenančios eilės.

Argentinietiška biurokratija neapleidžia ir Patagonijoje. Governador Gregoreso motelyje - kaip kiekviename - pildome svečių knygą, kurioje reikia rašyti ir amžių, ir namų adresą, ir net šeiminę padėtį. Tiesa, niekas netikrina - gali rašyti bet ką, bet rašyti turi.

Argentinietiška biurokratija neapleidžia ir viešbučiuose. Kiekviename yra svečių knyga, kurioje reikia surašyti aibę detalių apie save – ir amžių, ir namų adresą, ir net šeiminę padėtį. Tiesa, niekas netikrina – gali rašyti bet ką, bet rašyti turi. Mums neprisiminus paso numerio, vietinis net nusijuokė – argentiniečiams jo reikia visur, jie jį prisimena

Bet galutinai pakeičiau nuomonę kai teko susidrurti su Argentinos policija, mat dingo mobilusis telefonas. Niekur pasaulyje nemačiau nekompetentingesnės ir biurokratiškesnės policijos.

Atėjęs į skyrių, kur, kaip rašoma, kalbama angliškai, gavome užpildyti pareiškimą. Paklausėme, ar neįmanoma surasti telefono per tinklą, nes jis – neišjungtas. Atsakymas pribloškė: „Net kai žmonės turi programėles, kurios tiksliai parodo telefono koordinates, tai nepadeda. Sužinome tik kokiame pastate yra telefonas, bet kas žino, pirmame ar antrame aukšte?“. Pareigūnai tada grįžo prie tarpusavio plepalų (aišku, ne apie darbą).

Atkurtas dinozauro skeletas viename Patagonijos muziejų

Atkurtas dinozauro skeletas viename Patagonijos muziejų

Supratau – policija Argentinoje nė piršto nepajudina, kad tirtų vagystes net jei viskas padėta ant lėkštutės! Kaip tada policininkai leidžia savo darbo laiką? Netrukus supratau.

Man liepė laukti nuovadoje ir atvažiavo dar du pareigūnai. Įsisodino mus į policijos automobilį, nuvežė į savo nuovadą už kokių 2 km („Gal veža į įvykio vietos komisariatą“ – dar mėginau kurtis sau paaiškinimus).

Patagonijos miestelis. Tokiuose niekas nevyksta - ir nusikaltimai. Nebent paims brangiai už maistą, nes žinos, kad 200 km iki artimiausio kito alkanas turbūt nevažiuosi.

Patagonijos miestelis. Tokiuose niekas nevyksta – ir nusikaltimai. Nebent paims brangiai už maistą, nes žinos, kad 200 km iki artimiausio kito alkanas turbūt nevažiuosi.

Kartu nusivežė ir mūsų pareiškimą, rodė kolegoms. Įvykiu nė kiek nesidomėjo nė vienas jų – užtat visiems labai rūpėjo, kad pareiškimas atitiktų biurokratinius reikalavimus. Paprašė patikslinti mano adresą Argentinoje, parašyti draudimo kompanijos pavadinimą.

Galiausiai, praėjus jau kokioms 2 valandoms, pakvietė į tokią kabiną, kur viską per telekonferenciją sudiktavo nuo nulio dar kitai pareigūnei. „Aš policininkas toks ir toks, pažymėjimo numeris toks ir toks“, paskui skaitė mano pareiškimą, o kita pareigūnė viską vėl iš naujo rašė, šen bei ten įterpdama tokius klausimus kaip „Koks, koks tavo pažymėjimo numeris?“ ar „O kas tai yra Air BnB? Čia reikia rašyti viešbutį, kur apsistojęs!“.

Jėzus nešantis žmonijos nuodėmes Chunin de Los Andes ežerų kruorto Kryžiaus kelyje. Tai - naujas parkas. Argentinoje religinės vietos nuolat auga

Jėzus nešantis žmonijos nuodėmes Chunin de Los Andes ežerų kruorto Kryžiaus kelyje. Tai – naujas parkas. Argentinoje religinės vietos nuolat auga

Ryšys nuolat strigo. Nutrūko – mane išprašė iš kabinos. Kol atsiras vėl ir tęsime – „biurokratinį akmenį“ reikėjo nuvilkti iki galo. Dar duoti pirštų atspaudus, parašą. Tada printeris atspausdino moters ispaniškai sursašytą pareiškimą… „Augustinas ?emaitis, Argentinos pilietis“… „Aš Lietuvos pilietis“ – sakau (juk dar taip ilgai pareigūnas diktavo „Lituania“!). „Sistema neleidžia keisti“ – man paaiškina. Toliau pareiškimo nė neskaičiau.

O technika moderni, moderni… Tik ją užsakiusių mąstymas – akmens amžiaus. Užuot persiuntus el. paštu, diktuoti viską per telekonferenciją? Užuot viską apiforminus iš pirmos nuovados, vežti policijos automobiliu į antrą tik tam, kad iš jos skambinti vaizdo ryšiu į trečią? Kažkas, turbūt, gavo gerą „atkatą“ iš technikos tiekėjo.

Argentinoje policijos nuovadą iš tolo atpažinsi pagal gausybę aplinks tovinčių mašinų užplombuotomis durimis (ant plombos parašyta - 'nacionalizuota') ir sudaužytų mašinų - atrodo, visas jas policininkai atsitempia sau, jei tik pajėgia; kur miestas toli, jos paliekamos avarijos vietoje per amžius

Argentinoje policijos nuovadą iš tolo atpažinsi pagal gausybę aplinks tovinčių mašinų užplombuotomis durimis (ant plombos parašyta – ‘nacionalizuota’) ir sudaužytų mašinų – atrodo, visas jas policininkai atsitempia sau, jei tik pajėgia; kur miestas toli, jos paliekamos avarijos vietoje per amžius

Galiausiai beje, telefoną atgavau. Ne per policiją, aišku. Skambinėjom, skambinėjom kelias valandas, kol kažkas pakėlė, sakė radęs gatvėje. Policija, tiesa, biurokratinei atitikčiai reikalavo pareiškime nurodyti ir mano telefono numerį – bet, nors kartojau, kad telefonas įjungtas, praleistų skambučių iš policijos neradau. Nenorėdamas vėl papulti į biurkoratijos mašiną, policijos neinformavau ir apie atgavimą. Kam? Telefonu toliau sėkmingai naudojuosi – niekas jo nei ieškojo, nei blokavo IMEI.

Sugaišau 2,5 valandos. Pareigūnai, kartu paėmus, gal kiek mažiau, nes daug laiko tiesiog šnekučiavosi tarpusavy. Ir visgi, ir per 1,5 val. tie septyni(!) su manimi dirbę pareigūnai galėjo padaryti daaaaaug daugiau…

Į parkavimo aikštelę užsukusi lapė - kaip ir daug Argentinos gyvūnų, žmonių ji nebijojo

Į parkavimo aikštelę užsukusi lapė – kaip ir daug Argentinos gyvūnų, žmonių ji nebijojo

Argentina pavergė net skeptiką

Argentina mano sieloje paliko labai stiprų gerą poskonį. Nesitikėjau. Prieš keliaujant atrodė, kitos Lotynų Amerikos šalys daug egzotiškesnės, autentiškesnės – o Argentina “tokia jau beveik Europa”. Brangi, įprasta. Na ir lankytinos vietos – nesu tas užkietėjęs gamtos fanas, kuris gali džiaugtis daugiadieniu žygiu per pievas, miškus, ir kalvas. O kalnus, vandenyną, ežerus, net ledynus juk kažkur jau mačiau.

Besisukantis restoranas Argentinos ežerų regione: graži Pietų Amerikos gamta čia sutinka europietišką modernumą

Besisukantis restoranas Argentinos ežerų regione: graži Pietų Amerikos gamta čia sutinka europietišką modernumą

Na, bet į daug kitų Lotynų Amerikos šalių (pvz. Peru, Meksiką, Braziliją, Čilę) jau keliavau seniau, be to, skrydžiai į Argentiną palyginus su kitomis Pietų Amerikos šalimis pigūs, ten tvarkinga, sąlyginai saugu, iš ten gali dirbti per internetą – tad mėnesio odisėjai pasirinkau šią šalį.

Vienas daugybės pingvinų paplūdimių Argentinoje, kur jie peri kiaušinius

Vienas daugybės pingvinų paplūdimių Argentinoje, kur jie peri kiaušinius

Tačiau Argentina praskleidė paslaptis ir supratau, kad daug ko apie šią šalį nežinome. Nesitikėjau, kad laukinių žvėrių tiek daug. Kad ledynai tokie dideli, kad prie jų galima prieiti taip arti. Kad kriokliai tokie milžiniški ir visa stelbiantys. Kad ežerų kraštas toks laukinis.

Lūžinėjantis Patagonijos Spegacinio ledyno 'frontas'

Lūžinėjantis Patagonijos Spegacinio ledyno ‘frontas’

Patiko ir tango – nors nemėgstu šokio. Ir skanioji mėsa, nors šiaip nevalgau kepsnių. O kur dar visos “smulkmenos” – pakelės šventyklėlės, dinozaurų kaulai, neužgožti žvaigždynai danguje, didingi didmiesčių pastatai ir vėjo nugairinti miesteliai, lietuviška istorija, tūkstantkilometrės kelionės vienišais žaviais keliais…

Seni automobiliai, kurie pas mus būtų antikvaras - tiek važiuojantys, tiek nebe - dar viena įdomi Argentinos smulkmena

Seni automobiliai, kurie pas mus būtų antikvaras – tiek važiuojantys, tiek nebe – dar viena įdomi Argentinos smulkmena

Nieko keisto, kai šalis patinka dėl to, ką ir taip myli: kai gurmaną pribloškia virtuvė, poilsiautoją – kurortai, o “klubinėtoją” – naktinis gyvenimas.

Bet kai šalis sugeba pavergti tuo, kas šiaip kelionėse tau nėra prioritetas – tai jau yra kitas lygis. Ir Argentina yra to lygio šalis.

Argentinos lankytinų vietų žemėlapis

Argentinos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Argentiną

Argentinos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Argentiną

Komentuoti
Urugvajus – Europos atplaiša Lotynų Amerikoje

Urugvajus – Europos atplaiša Lotynų Amerikoje

| 0 komentarų

Urugvajus – ne ta Lotynų Amerika iš knygų ir serialų. Didžiausias pirmas nustebimas, laukiantis Urugvajuje atvykėlio – kokia neegzotiška tai šalis. Beveik Europa!

Indėnų Urugvajuje nėra išvis, skurdo ir nusikaltimų – mažai, keliai – geri, kainos – didesnės, nei Lietuvoje. Prabangų restoraną ten rasi daug greičiau, nei kokią netvarkingą užeigėlę, o brangią pajūrio vilą – nei lūšną.

Bet pabūk Urugvajuje ilgiau ir šalis atsiskleis kitaip. Urugvajus kartu – ir tikras pasaulio užkampis. Geraja prasme. Kur kaubojai-gaučai gano gyvulius begalinėse pievose, mėsa skani ir natūrali, važinėja daug 40-70 metų amžiaus automobilių, o tušti smėlėti paplūdimiai siekia horizontą.

Urugvajus – tarsi nuo Europos atplyšusi sala, nudreifavusi iki pat pasaulio krašto, kur mažai žmonių.

Montevidėjo simbolis - tarpukariu statytas Palacio Salvo dangoraižis (kairėje) ir paminklas libertadorui Chosė Artigui Montevidėjo centrinėje aikštėje

Montevidėjo simbolis – tarpukariu statytas Palacio Salvo dangoraižis (kairėje) ir paminklas libertadorui Chosė Artigui Montevidėjo centrinėje aikštėje

Montevidėjas – didingų pastatų pilna sostinė

Žemėlapyje Urugvajus atrodo mažas tik todėl, kad yra šalia milžiniškų Brazilijos ir Argentinos. Iš tikro Urugvajus – tris kartus didesnis už Lietuvą. O jo sostinė Montevidėjas turi tris kartus daugiau gyventojų, nei Vilnius (~1,5 mln.).

Montevidėjaus senamiestyje jaučiausi kaip kokioje Vienoje. Gražūs ir didingi XX a. pradžios pastatai, gatvės muzikantai ir mimai, anglakalbiai turistai, savo knygas praeiviams siūlantys „pradedantys rašytojai“, gausybė meno muziejų – Urugvajus turėjo ne pagal svarbą daug žymių dailininkų ir menininkų.

Gatvės menininkai siūlo savo kūrybą

Gatvės menininkai siūlo savo kūrybą Montevidėjo senamiestyje

Impresionistas Figaris, dideles figūras iš mažų piešęs Gurvičus, pats garsiausias Blanesas, romantiškai vaizdavęs XIX a. Urugvajų…

Ir dar Uosto turgus, iš vidaus toks panašus į seną Europos traukinių stotį, kad net gidai įtikinėja legenda, neva interjeras iš Anglijos „atsiųstas Bolivijos geležinkeliams, bet boliviečiai neturėjo pinigų už jį susimokėti“. Vietoje pigių rankdarbių ar suvenyrų, kokius rastum panašiame turguje Paragvajuje ar Peru, ten laukia vieni brangiausių Montevidėjo restoranų ir patiekalų.

Uosto turguje

Uosto turguje

Bet paeik nuo senamiesčio į vakarus, į Montevidėjo centrą, pažvelk aukštyn ir suprasi, kad Montevidėjas – (ir) Amerikos miestas. Kai Europoje šešių aukštų pastatas dar skaitydavosi aukštas, Montevidėjuje – kaip JAV – jau statyti dangoraižiai. Todėl ten gausu senovinių stilių aukštuolių, puoštų kolonomis, kupolais. Neprilygstamas tarp jų – miesto simbolis Palacio Salvo. „Pamatęs Eifelio bokšto kontūrus supranti, kad tai – Paryžius; pamatęs Gizos piramidžių – kad Kairas. O pamatęs Palacio Salvo formą supranti – Montevidėjas“ – pasakojo vietinis.

Butas netoli Palacio Salvo viršūnės

Butas netoli Palacio Salvo viršūnės

Realybėje, aišku, Montevidėjas nėra tiek pažįstamas pasauliui, kad jo ilgas pavadinimas išvis asocijuotųsi su kokiu simboliu. Bet Palacio Salvo išties vertas pripažinimu prilygti ikoniškiausiems planetos pastatams.

Montevidėjo pastatų didybė primena, kad 1920-1950 m. Urugvajus buvo toks turtingas, kaip Vakarų Europa.

Montevidėjo centre

Montevidėjo centre

Deja, pokariu Urugvajaus ekonomika pradėjo buksuoti. Net sunku pasakyti, kada: nebuvo jokių karų, okupacijų: viskas tiesiog kilo gerokai lėčiau, nei didžiumoje likusio pasaulio. Ir štai dabar net Lietuva už Urugvajų turtingesnė, ir Čilė.

Todėl Montevidėjo centre pamatysi ir neigiamą Lotynų Amerikos pusę: įkyrius benamius, narkomanus, nesaugumą. Visgi ne vienas urugvajietis gyrėsi, kad jų sostinė – saugiausia Lotynų Amerikoje, kad ir naktį gali vaikščioti po miestą (jei nedemonstruoji brangių daiktų ar telefonų). Lankęsis kitose žemyno šalyse, o ypač Brazilijoje galiu patikėti: ten visų šių problemų gerokai daugiau. Sutemus San Paulo centras išmiršta, o po Montevidėją vaikšto net šeimos su vaikais. Brazilijoje daugiabučių laiptinių dvigubas duris tau atrakina tik jei įtikini durininką, o Montevidėjuje net Palacio Salvo durys visada atviros, durininkas – tik dėl vaizdo.

Vienas Montevidėjo benamių. Po Brazilijos jų atrodė mažai - tik vienas, kai nedavėme pinigų, angliškai iškeikė. Bet vėliau Argentinoje benamių atrodė dar mažiau.

Vienas Montevidėjo benamių. Po Brazilijos jų atrodė mažai – tik vienas, kai nedavėme pinigų, angliškai iškeikė. Bet nuvykus į Argentiną pasirodė, kad ten benamių dar mažiau.

Prabėgusių laikų didybė nyko: Lotynų Amerikoje nėra paveldosaugos, tad kai kurie didingi pastatai nugriauti, pakeisti paprastais ir nuobodžiais, kokius labiau tikėtumeis sutikti Afrikoje ar komunistinėje šalyje.

Montevidėjo centro panoramoje gražius pastatus nustelbia eiliniai

Montevidėjo centro panoramoje gražius pastatus nustelbia eiliniai

Bet ta didybė, kuri Urugvajuje išliko – labai autentiška. Kai ekonomika nekilo, pinigų pertstayti senus namus irgi trūko (dalis – apleisti, kiti – gyvenami skurdesnių urugvajiečių ir viduje viskas likę kaip po senovei). Praėjusių amžių didybę išvysi net automobiliuose: pagal keliais riedančių didžiulių 1950 m. ar 1970 m. gamintų automobilių skaičius su Urugvajumi galėtų konkuruoti nebent Kuba ir Argentina.

Šis automobilis dar važiuoja Montevidėjo gatvėmis

Šis automobilis dar važiuoja Montevidėjo gatvėmis. Urugvajuas gatvių antikvaras retaui kada būna kruopščiai restauruotas – dažniausiai tiesiog neišmestas

Urugvajus – šalis, kurios neturėjo būti?

Tik ar yra Montevidėjuje kas urugvajietiška? Atsakyti sunkiau, nei tikėtumeis, nes Urugvajus – valstybė, kurios neturėjo būti. Iki Urugvajaus įsteigimo visoje šalyje tegyveno vos 75 000 žmonių – europiečiai kolonistai ir afrikiečiai vergai. Ir net vietinis libertadoras (valstybės išvaduotojas) Chosė Artigas Ispanijos Imperijos pajėgas įveikė kovodamas ne už Urugvajaus, o už kur kas didesnės jungtinės Pietų Amerikos valstybės (kurios dalimi būtų buvęs ir Urugvajus) nepriklausomybę.

Artigas garsiausio Urugvajaus dailininko Blaneso kūryboje (Blaneso muziejus)

Artigas garsiausio Urugvajaus dailininko Blaneso kūryboje (Blaneso muziejus)

Pietų Amerika tapo nepriklausoma, bet sienas tarp naųjųjų valstybių nustatyti sekėsi sunkiau. Į Urugvajų pretenzijas reiškė ir Argentina, ir Brazilija – iki priėjo saliamoniško sprendimo: padaryti Urugvajų nepriklausomu ir neutraliu. Libertadoras Artigas tuo taip pasibaisėjo, kad iki mirties atmetinėjo kvietimus grįžti į Urugvajų. Urugvajus „atgavo“ tik jo palaikus, kuriuos palaidojo požeminiame mauzoliejuje po Montevidėjo Nepriklausomybės aikšte, dieną-naktį sergimus garbės sargybos. Valstybės didvyris, kuris nė nenorėjo tokios valstybės…

Įspūdingas nuolat garbės sargybos saugomas Artigo mauzoliejus po žeme

Įspūdingas nuolat garbės sargybos saugomas Artigo mauzoliejus po žeme

Aišku, 200 Urugvajaus istorijos metų pagimdė ir grynai urugvajietiškas legendas. Pagrindinė, aišku, futbolas. Įspūdingame art deco stiliaus Montevidėjo Šimtmečio stadione (dabar – ir futbolo muziejus) 1930 m. įvyko pirmasis pasaulyje Pasaulio futbolo čempionatas – kurį ir laimėjo Urugvajus. Šį pasiekimą dar pakartojo 1950 m. Brazilijoje.

Futbolo stadionas, kuriame įvyko pirmasis Pasaulio futbolo čempionato finalas

Montevidėjo Šimtmečio stadionas, kuriame įvyko pirmasis Pasaulio futbolo čempionato finalas

Iki šiol Urugvajus – mažiausia šalis, laimėjusi svarbiausią pasaulio futbolo trofėjų. Tiesą, tai buvo seniai ir futbolas buvo kitas: 1930 m. čempionate galėjo dalyvauti visos norinčios komandos, o daugelis Europos rinktinių jį ignoravo (šitaip toli plaukti!). Kažin, ar Urugvajus begalėtų laimėti pasaulio čempionatą šiais laikais – bet tos skambios praeities rinktinių pergalės virto tikru Urugvajaus herojiniu epu.

Antrasis Urugvajaus „herojinis epas“ – daug keistesnis. Pasakojimas apie 1972 m. Anduose sudužusį lėktuvą su Urugvajaus jaunimo regbio komanda. Be galo atšiauriomis sąlygomis, nepaisydami sužeidimų, šalčio, išretėjusio oro, sniego lavinų, 16 iš 45 žmonių išgyveno 72 dienas išradingai „iš nieko“ konstruodami sau miegmaišius, sniego tirpintuvus ar akinius nuo saulės ir valgydami mirusių draugų lavonus. Praradęs viltį, pasaulis jų nebeieškojo, jie turėjo patys pereiti Andus, kad primintų pasauliui apie save.

Montevidėjo senamiestyje

Montevidėjo senamiestyje

Urugvajiečiams ta komanda įkūnija jų šalies dvasią, kovingumą. Net nesuskaičiuočiau, kiek kartų iš visiškai skirtingų šaltinių girdėjau tą istoriją: štai net dokumentinis filmas apie Urugvajaus futbolą šalies rinktinių gebėjimą įveikti didesnes šalis kažkaip siejo su to Anduose sudužusio lėktuvo keleivių gebėjimu įveikti kalnus. Ir daugybė urugvajiečių netrunka paminėti, kad tuo lėktuvu skrido ir koks draugas, giminaitis, draugo draugas ar giminaičio giminaitis. Montevidėjuje įkurtas net labai įdomus Andų katastrofos muziejus.

Didingas Montevidėjo pašto vidus

Didingas Montevidėjo pašto vidus. Urugvajuje itin rimtai žiūrima į architektūrą – pastatus architektai pasirašo it dailininkai paveikslus (būna iškaltas jų vardas)

Trečiasis Urugvajaus „herojinis epas“ tebėra rašomas. Apie prezidentą Chosė Muchiką, valdžiusį 2010-2015 m. – tokį vietinį Šustauską, atsisakiusį kostiumo, prezidento rezidencijos ir net algos, važinėdavusį į darbą iš skurdžios kaimo fermos. Dar jis pagarsėjęs tuo, kad 12 m. kalėjo už dalyvavimą kraštutinių kairiųjų teroristų veikloje, o tapęs prezidentu staiga įteisino abortus, gėjų santuokas ir marihuaną. Marihuaną, tiesa, formaliai gali nusipirkti tik Urugvajaus piliečiai (net Muchika nenorėjo „narkoturistų“ iš Brazilijos) – bet ne kartą vietiniai benamiai mane „kabino“, kad perpirkčiau „žolę“ iš jų. O parduotuvės angliškai reklamuoja marihuanos sėklas.

Kraštutinės kairiosios mintys Urugvajuje - dar populiarios. Komunistinio jaunimo grafitis

Kraštutinės kairiosios mintys Urugvajuje – dar populiarios. Komunistinio jaunimo grafitis

Atmetus tas įspūdingas istorijas, Montevidėjas – ir visas Urugvajus – primena kaimyninę Argentiną. Ispanų kalba (net tarmė ta pati), ant šaligatvių gurkšnojama matė (stipri argentinietiška arbata), tango, puiki mėsa ir barbekiu vakaronės (asado). Net vėliava labai panaši.

Vaikščiodamas Urugvajaus miestų gatvėmis sutiksi šimtus ant šaligatvio matę gurkšnojančių žmonių

Vaikščiodamas Urugvajaus miestų gatvėmis sutiksi šimtus ant šaligatvio matę gurkšnojančių žmonių

Pažvelgęs giliau, rasi skirtumų: be visų argentinietiškų patiekalų, Urugvajaus restoranai siūlo ir „nacionalinį“ čivitą (toks burgeris su kiaušiniu), o Montevidėjas didžiuojasi ilgiausiu pasaulyje karnavalu – trunka 40 dienų, apima ir būgnininkų trupes kandombe, ir komedijas-parodijas murga (aplink vasarį; kitu metu belieka tik ne itin įspūdingas Karnavalo muziejus).

Montevidėjo Karnavalo muziejuje

Montevidėjo Karnavalo muziejuje

Na, ir kainos Urugvajuje – kone dvigubai didesnės nei Argentinoje, Brazilijoje ar didžiumoje Lotynų Amerikos. Nenorėdamas prarasti turistų, Urugvajus priėmė precedentų neturintį įstatymą: jei turistai moka savo šalyse išduotomis mokėjimo kortelėmis, jiems restoranuose, viešbučiuose, autonuomoje netaikomas PVM. Nuo, tarkime, restorano meniu parašytų kainų, beveik 20% automatiškai sugrįžta į sąskaitą. Urugvajus turbūt – vienintelė pasaulio šalis, kurioje turistas gali “išsisukti” pigiau, nei vietinis (daugybėje šalių kaip tik užsienio turistams taikomi papildomi antkainiai).

Atidengtas čivitas, mums kainavęs penktadaliu pigiau, nei meniu kaina

Atidengtas čivitas, mums kainavęs penktadaliu pigiau, nei meniu kaina

Urugvajaus kurortai – turtingiausi Lotynų Amerikoje

Išvažiuoti iš Montevidėjo palei vandenyną į rytus užtrunka taip ilgai, tarsi tai būtų 4-5 mln. gyventojų miestas. Nes Montevidėjas tįso ir tįso į tą pusę: ten, palei 22 km ilgio žavią pasivaikščiojimų krantinę (rambla) ir šen bei ten įsiterpusius paplūdimius kūrėsi šių laikų Montevidėjaus elito rajonai.

Montevidėjo krantinė populiari vaikščiojimui ar bėgiojimui, bet besitikėjusiems ten rasti daug kavinių ar barų teko nusivilti

Montevidėjo krantinė populiari vaikščiojimui ar bėgiojimui, bet besitikėjusiems ten rasti daug kavinių ar barų teko nusivilti

Praždioje ten buvo kurortai, kur montevidėjiečiai tik vasarodavo. Vėliau, išplitus automobiliams, vasarnamius pakeitė vilos ir dangoraižiai ir turingesnieji apsigyveno „su visam“. Dabartiniai Urugvajaus kurortai prasideda už Montevidėjo, išsidėstę palei mokamą Interbalneario („Tarpkurortinė“) magistralę.

Urugvajaus kurortų linija vadinama pagal patį žymiausią iš jų – Punta Del Este. Tai – tikra Lotynų Amerikos elito žaidimų aikštelė, kur „garbės reikalas“ atostogauti visokioms telenovelių žvaigždutėms ir lotynų muzikos atlikėjams, o pasirodyti regiono paparaciams (taigi, ir Lotynų Amerikos gerbėjams) kartais užsuka net pasaulinės įžymybės, kaip Naomi Kempbel, Džordžas Klūnis, Šakira, Ispanijos karališkoji šeima.

Kyšulys prie Punta Del Estės

Kyšulys prie Punta Del Estės

Kainos vietomis – sunkiai suvokiamos, reklamos skelbia naujus ir naujus „ekskliuzyvinus butus“ (vieną dangoraižį neseniai pastatė ir Donaldo Trampo šeima). Punta Del Estės pakrantė – paplūdimiai, aukštų daugiabučių linijoje atsispindinti besileidžianti saulė – tikrai žavi. Bet klausimas „už ką tiek mokėti?“ plevena ore – juk ir dar gražesnių kurortų Lotynų Amerikoje yra daugybė.

Lotynų amerikiečiams Punta Del Estės koziris – saugumas. Ten nereikia, kaip Rio de Žaneire, nuolat bijoti, kad kokios favelos banditai surengs eilinį paplūdimio reidą, nugriebdami šalia besideginančių poilsiautojų krepšius ir drabužius. Saugumas pritraukė turtinguosius, turtingieji – prestižines parduotuves, viešbučius ir restoranus, šie – dar daugiau turtingųjų.

Net saulei nusileidus Punta Del Estėje gali laisvai gurkšnoti matę pakrantėje, žvejoti, buriuoti...

Net saulei nusileidus Punta Del Estėje gali laisvai gurkšnoti matę pakrantėje, žvejoti, buriuoti…

Tiesa, dabar turtingiausieji ilsisi jau nebe pačioje Punta del Estėje, o toliau į rytus (Chosė Ignacio ir pan.), kur nakvynės kainos skaičiuojamos ir tūkstančiais dolerių.

Ten, rytuose, paplūdimiai vadinami „laukiniais“ (brava), arba atviro vandenyno. Į rytus nuo Punta Del Estės kyšulio, tuo tarpu, paplūdimiai vadinami upės paplūdimiais. Tiesa, tariama La Platos upė čia – jau 200 km pločio, jos kito kranto nesimato net Montevidėjuje. Kiti geografai ją vadina ne upe, tačiau įlanka. Vienas skirtumas – kuo gylyn į žemyną palei upę, tuo rudesnis paplūdimių vanduo.

Punta Del Estės laukiniai paplūdimiai nuo jos centre esančio kyšulio

Punta Del Estės laukiniai paplūdimiai nuo jos centre esančio kyšulio

Įdomiausi, seniausi kurortai – būtent prie „upės“, Punta Del Estės vakaruose. Pavyzdžiui, Piriapolis, dar tarpukariu pastatytas alchemiją įsimylėjusio verslininko Pirijos. Tenykštis viešbutis „Argentina“ kadaise – didžiausias Pietų Amerikoje. Gatvės ir tarpukarine baliustrada nuo jūros atskirta krantinė išdėstytos pagal kažkokius mums nebesuprantamus energetinius ir geometrinius principus, ir net Pirijos pilis (dabar – miesto muziejus) keista: toks pusiau kvadratas, pusiau piramidė. Dar yra taip ir nebaigta statyti Pirijos bažnyčia, vietinės faunos zoologijos sodas su kapibaromis, jaguarais, pekariais ir kita Urugvajaus gyvūnija (beje, nemokamas).

Pirijos rūmai Piriapolyje

Pirijos rūmai Piriapolyje

Dar beprotiškesnis pastatas stūkso tarp Piriapolio ir Punta Del Estės Casapueblo. Jį vietinis menininkas Karlosas Paezas Vilaro statė 36 metus be jokių projektų lipdydamas baltą aukštą ant balto aukšto. Kaip ir visa Punta Del Estė, Casapueblo smarkiai komercializuota (faktiškai perki bilietus į Vilaro paveikslų galeriją-pardavimą, yra kavinė, viešbutis), bet saulėlydžiai nuostabūs.

Casapueblo prie Punta del Estės kurorto

Casapueblo prie Punta del Estės kurorto

Egzotiškiausias gabalėlis Lietuvos

Nuo 75 000 1811 m. iki 3,5 mln. šiandien Urugvajaus gyventojų skaičius pakilo daugiausiai imigrantų dėka, kurie atvyko ~1870-1930 m. triūsti rančose, skerdyklose, fabrikuose. Didelė dalis – į Sero [Cerro] rajoną Motevidėjaus vakaruose, iki šiol išlaikiusį tokią anarchišką, skurdžią prieškario darbininkų rajono dvasią ir smarkiai besiskiriantį nuo visos rytų Montevidėjo prabangos. Vienintelė tikra lankytina vieta ten – sena tvirtovė kalno viršūnėje.

Greta italų, rusų, graikų ir kitų, Urugvajuje atsikliuvo ir iki 10 000 lietuvių. Taip gimė viena neįtikėtiniausių ir egzotiškiausių lietuvių bendruomenių. Šalyje 12500 km nuo Lietuvos kuri ilgą laiką turėjo mažiau gyventojų, nei pati Lietuva, ~1930 m. atsikliuvę lietuviai sukūrė sau tikrą tėvynės gabalėlį: lietuviškus pastatus, skulptūras, freskas… Aš jį tyrinėjau savo internetinei lietuviško paveldo enciklopedijai „Gabalėliai Lietuvos“, bet tai verta išvysti kiekvienam.

Urugvajaus lietuvių bažnyčios vidus

Urugvajaus lietuvių bažnyčios vidus

Užėjęs į išoriškai kuklią Sero lietuvių bažnyčią, pasijunti tarsi barokinėje Vilniaus senamiesčio šventovėje. Tik visas menas – ne vien religinis, o ir tautinis: vitažuose Vytis, trispalvė, Kauno, Vilniaus herbai, Gedimino pilis ir dar gausybė kitų simbolių; freskose – tautiniai raštai ir t.t. 1954 m. kai, prisidėjus JAV lietuviams, pastatyta bažnyčia, visa tai buvo labai svarbu: juk Lietuva buvo okupuota ir jos laisvinimas užsienio lietuviams turėjo kone religinę prasmę.

Lietuviškas menas Urugvajaus lietuvių bažnyčioje

Lietuviškas menas Urugvajaus lietuvių bažnyčioje

Montevidėjo lietuviai tada išrūpino ir Lietuvos aikštę netoli centro. Nors lietuvių bažnyčioje mišios šiuo metu vyksta tik ispaniškai, Sero lietuvių klubo durys tebėra atviros kasdien norintiems išmokti kalbos, užsiimti šokiais, dainavimu, veikia baras. Ir lietuviškai kalbančio jaunimo dar yra: sutikome net žmogų, puikiai kalbantį lietuviškai, nors į Urugvajų iš Lietuvos imigravo tik du iš aštuonių jo prosenelių.

Montevidėjo lietuvių aikštė

Montevidėjo lietuvių aikštė

Tiesa, Urugvajus dabar – emigrantų, o ne imigrantų šalis. Ir dažnas Urugvajaus lietuvis pasuka į Ispaniją arba „atgal į tėvynę Lietuvą“, kurioje nei jis pats, nei jo tėvai ar net seneliai nebūna gyvenę.

Urugvajaus lietuvių klubą puošianti freska

Urugvajaus lietuvių klubą puošianti freska

Iš fabrikų, į kuriuos atvyko tie seneliai ar proseneliai, Sero belikę griuvėsiai. Urugvajaus kairieji, kuriuos rėmė nemaža dalis lietuvių darbininkų, atėjo į valdžią. Bet kažkas iš esmės nepasikeitė. Tiksliau, keitėsi daug kas – štai Sero tvirtovė kalno viršūnėje virto muziejumi, dauigelis dabar įperka automobilius. Bet keitėsi ne tiek, kiek Europoje.

Skerdyklos griuvėsiai prie Sero

Skerdyklos griuvėsiai prie Sero

Kolonija ir jaukūs Urugvajaus miesteliai

Anapus Montevidėjo ir kurortų, Urugvajus perauga į idiliškas lygumas pilnas karvių ir vynuogynų, šen bei ten „praskaidrinamas“ kokio miestelio, nė vienas kurių nėra didesnis už Panevėžį, kuriuose viskas dirba trumpai, o vietinio rekomenduota „gatvė, kur pilna restoranų“ reiškia kone vienintelę gatvę, kur apskritai gali pavalgyti.

Žymiausias tų mažųjų miestelių – Kolonija del Sakramentas. Ne vien dėl savo gražaus senamiesčio, dėl kurio dar prieš 300 metų konkuravo Ispanija ir Portugalija.

Kolonijos del Sakramento senamiesčio gatvelė

Kolonijos del Sakramento senamiesčio gatvelė

Tiesiog Kolonija – ir Urugvajaus vartai. Ten atplaukia dauguma keltų iš Argentinos. Ir jais atvyksta ne vien dienai ar savaitgaliui „pakeisti aplinką“ plaukiantys argentiniečiai, bet ir kone visi Urugvajų lankantys vakariečiai. Nes skrydžiai į Urugvajų brangūs – dažnai pigiau skristi į Argentiną ir plaukti.

Tiesa, pats kelto bilietas kainuoja brangiau nei dažnas „Ryanair“ ar „Wizzair“ skrydis, o ir tvarka panaši – reik atvykti anksčiau, registruotis, priduoti bagažą, eiti pro pasieniečius, muitininkus.

Kapibaros - tiesa, ne Urugvajaus užmiestyhe, o gyvūnų parke prie Piriapolio

Kapibaros – tiesa, ne Urugvajaus užmiestyje, o gyvūnų parke prie Piriapolio

Be bilietų į Koloniją, iš Buenos Airių plaukia ir kiek brangesnis tiesioginis keltas į Montevidėją – viršijantis 100 km/h, jis vaidnamas greičiausiu keltu pasaulyje, o, gal siekiant pabrėžti kelto prabangą, visiems keleiviams jo viduje privaloma dėvėti antbačius. Bet bent į vieną pusę važiuojant verta pamatyti ir Koloniją.

Praieties miglų istorijų mėgėjams ten – Real De San Karlos priemiestis, kuriame vietos verslininkai pastatė didingus viešbučius, baskų pelotos salę ir koridos areną – tik kad po 1912 m. Urugvajaus valdžia uždraudė koridą. Dabar ten daug kas apleista ar pritaikyta naujoms reikmėms.

Real de San Carlos koridos stadionas

Real de San Carlos koridos stadionas

Urugvajus – sala, atskilusi nuo Europos

Taip, Urugvajus – tarsi nuo Europos atskilusi sala, kartu su savo gyventojais nudreifavusi į pasaulio kraštą. Kai kas ten liko „kaip kadais Europoje“, kai kas – perimta iš Amerikos (ypač Argentinos), bet per 200 metų jau gimė ir kai kas visai naujo.

Tuo pačiu Urugvajus palaimingai pamiršo Europą. Dailininko Chosė Gurvičiaus – iš Lietuvos atvykusio žydo – muziejuje rašoma, neva jis „emigravo iš Lietuvos 1927 m., Antrojo pasaulinio karo pradžioje“. Apsiriko gerais 13 metų su ta karo pradžia… Bet kas Urugvajui tas Antrasis pasaulinis karas, kai Urugvajus ne tik, kad jame nedalyvavo išvis, bet ir visos Lotynų Amerikos šalys jame arba nedalyvavo išvis, arba prisijungė tik simboliškai karo baigčiai jau pasidarius aiškiai.

Chosė Gurvičiaus darbas

Chosė Gurvičiaus darbas. Jo stilius – iš mažų daiktų sudedamos didelės figūros

Visgi, Urugvajus nenori būti „vien Amerika“ ir, palyginus Urugvajų su panašiai skambančio pavadinimo Paragvajumi, daug urugvajiečių, sakoma, kiek įsižeidžia. Pabuvojęs abiejose šalyse, suprantu kodėl – nors ir negaliu sakyti, kad Urugvajus visomis prasmėmis aukščiau ar net kad man labiau patiko, pripratusiems prie vakarietiško komforto ir gyvenimo būdo, tikrai atrodys taip.

Urugvajaus lankytinų vietų žemėlapis

Urugvajaus lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Gal jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Urugvajų

Urugvajaus lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Gal jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Urugvajų

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Paragvajus – Lotynų Amerikos klasika

Paragvajus – Lotynų Amerikos klasika

| 2 komentarai

Paragvajus nėra pirma į galvą šaunanti šalis nusprendus keliauti į Lotynų Ameriką. Jis nedidelis, jis toli.

Bet būtent Paragvajuje be galo stipri ta senoji Lotynų Amerikos dvasia, kurią žemyne rasti vis sunkiau.

Paragvajuje rasi ir indėniškai kalbėti mokančią gyventojų daugumą ir XIX a. Europos rūbais vilkinčius kolonistų palikuonis. Į visokiausių šventųjų ir generolų ilgais vardais pavadintus miestus čia tebeveda vėjo nugairinti ir liūčių skandinami neasfaltuoti keliai. Alma kriokliai, stūkso senos barokinės bažnyčios ir dar senesnių griuvėsiai.

Taip, pasaulio stebuklų Paragvajuje nėra, UNESCO pasaulio paveldo objektai tik keli, o vietoje vandenyno krantų – paupio kurortai. Bet užtat nėra ir turistų minių bei jas sekančių banditų ir apgavikų. Turto ir skurdo skirtumai irgi taip nebado akių.

Apleistos Paragvajaus Jėzuitų redukcijos - unikalios indėnų ir Europos vienuolių bendrai valdytos valstybėlės - pagrindinė Paragvajaus kultūrinė įdomybė

Apleistos Paragvajaus Jėzuitų redukcijos – unikalios indėnų ir Europos vienuolių bendrai valdytos valstybėlės – pagrindinė Paragvajaus kultūrinė įdomybė

Siudad Del Estė – Paragvajaus vartai, pamiršti kriokliai

Į Paragvajaus sostinę nuskristi brangu ir nepatogu, tad tikrieji šalies vartai, per kuriuos atvykau ir aš – Siudad Del Este miestas Brazilijos ir Argentinos pasienyje. Iš 1,2 mln. turistų, kasmet aplankančių Paragvajų, net 1 mln. yra brazilai ir argentiniečiai, ypač ieškantys pigių prekių. Vos perėję tiltą į Siudad Del Estę nusiperka kokį neapmuitintą iPhone ir grįžta juo džiaugtis.

Siudad Del Estės centras

Siudad Del Estės centras

Vos 180 000 žmonių kasmet į Paragvajų atkeliauja iš toliau, bet ir jiems kelionės pradžioje labiausiai apsimoka „sekti daugeliu“: skristi į San Paulą, tada Foz do Igvasu, tada kirsti sieną. Ir, palikus apsipirkinėtojų minias, važiuoti daug toliau Siudad Del Estės.

Vien elektronikos turgus Siudad Del Este. Argentinoje ir Brezilijoje itin dideli muitai elektronikai - taigi, perkant daugiau, apsimoka skristi į pasienį, pereiti į Paragvajų, ir naują daiktą parsivežti iš ten

Vien elektronikos turgus Siudad Del Estėje – ir toli gražu ne vienintelis, į kurį turistus šaukia kviesliai. Argentinoje ir Brezilijoje itin dideli muitai elektronikai – taigi, perkant daugiau, apsimoka skristi į pasienį, pereiti į Paragvajų, ir naują daiktą parsivežti iš ten

Nes Siudad Del Estė miestas įkurtas 1957 m. ir primena didžiulį turgų (pasienyje) ar prekybos centrą (kiek atokiau). Gražios architektūros ten ieškoti neverta. Tačiau net ne kiekvienas turistas Paragvajuje žino apie Mondajaus krioklius esančius beveik Siudad Del Estėje.

Jei tokie kriokliai būtų Europoje, tikriausiai šimtmečius juos lankytų turistai. Bet Mondajaus krioklių vieta labai nedėkinga: jie yra vos 20 km nuo Igvasu krioklių tarp Brazilijos ir Argentinos, kurie ne tik žemyne, bet ir pasaulyje lygių neturi. Bendrakeleivį net buvo sunkoka įkalbinti išlipti prie Mondajaus: praleidus porą dienų Igvasu, nebesinorėjo dar vieno įspūdingo (bet gerokai kuklesnio) krioklio.

Mondajaus kriokliai prie Siudad Del Estės

Mondajaus kriokliai prie Siudad Del Estės

Igvasu yra taip arti sienos (31 km nuo pasienio punkto), kad jie netgi aprašomi kelionių vadovuose po Paragavajų tarsi būtų Paragvajuje. Išties, net jei keliauji tik po Paragvajų, tiesiog nuodėmė dienai-dviems nekirsti sienos į Braziliją ar Argentiną prie Igvasu krioklių. O prie Mondaujaus krioklio sustatyti liftai, keltuvai nebeveikia, išdraskyti: taip ir nepavyko jų paversti turistų traukos tašku ir, nors keliavome vasarą, kai prie Igvasu – eilės ir minios, visą laiką prie Mondajaus buvome vieninteliai lankytojai.

Liftas kažkada leisdavo turistus žemyn prie Mondaus krioklių apačios. Bilietų kasoje nusileidimo kaina dar parašyta (užsieniečiams - didesnė), bet pasiteiravus pardavėjas nukirto 'neveikia'

Liftas kažkada leisdavo turistus žemyn prie Mondaus krioklių apačios. Bilietų kasoje nusileidimo kaina dar parašyta (užsieniečiams – didesnė), bet pasiteiravus pardavėjas nukirto ‘neveikia’

Beje, jei ne politikų sprendimai, Paragvajus šiandien tebeturėtų krioklį, pranokstantį visus pasaulio krioklius! Gvairos kriokliai (apie 200 km į šiaurę nuo Siudad Del Estės) buvo septynis kartus vandeningesni už Igvasu – bet politikai pasirinko pastatyti hidroelektrinę ir 1982 m. paskandino krioklius marių dugne. Itaipu hidroelektrinė, beje, yra galingiausia pasaulyje, tenkina net 70% Paragvajaus elektros poreikių – taigi, Gvairos užliejimas nebūtinai buvo eknominė klaida, tačiau, manau, didėjant turizmo, ekologijos reikšmei, paragvajiečiai graušis nagus.

Itaipu užtvankos fragmentas. Vanduo, kadaise tekėjęs Gvairos kriokliais, dabar teka čia matomais baltais vamzdžiais ir suka turbinas. Kadangi iš nuotraukos sunku suvokti visa ko mastelius, pasakysiu, kad vos dviem iš šių vamzdžių kas sekundę prateka tiek vandens, kiek per visus Igvasu krioklius kartu paėmus

Dabar jų šalis daugeliui atrodo tinkama tik apsipirkimui, o juk galėjo būti tikras gamtos mylėtojų perlas! Juk galėjo milijonai turistų plūsti į Gvairą, ir jau Igvasu tebūtų podukros vietoje. „Paguoda“ gali būti nebent apsilankymas Itaipu elektrinėje – tokioje distopiškai milžiniškoje, su begaliniais koridoriais ir betono mase, perkirtusia aštuntą pagal ilgį pasaulio upę Paraną.

„Begalinis“ drėgnas koridorius palei daugiatones Itaipu turbinas

Ir vis tiek: vos pamatęs Gvairos krioklių nuotraukas ir videoįrašus supratau, kad tai yra ta išnykusi pasaulio vieta, kurios labiausiai gaila, kad niekada nebepamatysiu „gyvai“.

Jėzuitų misijos – kitokie indėnų griuvėsiai

Paragvajus – atokus, apsuptas kitų valstybių, bet jo istorija – viena įdomesnių ir keistesnių Pietų Amerikoje.

Čia gyvenę indėnai nesukūrė didžių civilizacijų, bet užtat ir atvykę Europos kolonistai jų taip žiauriai nenaikino. Vietoje aukso plėšikų, atvyko inteligentai jėzuitų vienuoliai. Į krikščionybę atsivertusiems indėnams gvaraniams jie padėjo pasistatyti miestus, suorganizuoti armiją ir gintis nuo į vergovę juos grobdavusių brazilų bandeirantų. Ir, svarbiausia, išskyrus religiją, Jėzuitai nenaikino indėnų kultūros: pagrindinė kalba buvo gvaranių (o ne ispanų), Jėzuitai jai net pritaikė lotynų raštą.

Jėzuitų misijoje - ne tik bažnytėlė (dešinėje), bet ir apsaugos bokštas

Jėzuitų misijoje – ne tik bažnytėlė (dešinėje), bet ir apsaugos bokštas

Apie tas Jėzuitų misijas, vadinamas redukcijomis, išlikę gausybė romantiškų istorijų: esą tai buvo tikra nepripažinta indėnų valstybė su išsirinktais vadais, kuriai Jėzuitai nevadovavo – o tik savotiškai konsultavo. Pirmoji pasaulyje teritorija, kur raštingumas pasiekė 100% (Jėzuitai itin rūpinosi indėnų mokymusi), dirbti pakakdavo 6 val. per dieną. Paragvajaus Jėzuitų misijų šlovės aidai pasiekė net Europą, net antireliginių pažiūrų to meto filosofai Volteras, Ruso jas laikė tikru progreso švyturiu. Tai priblėso, bet neišblėso galutinai: Holivudas pastatė filmą “Misija”.

Kiekvienos Jėzuitų redukcijos gyvenimas sukosi aplink milžinišką centrinę aikštę

Kiekvienos Jėzuitų redukcijos gyvenimas sukosi aplink milžinišką centrinę aikštę

Aukščiausiame savo taške, redukcijose gyveno apie 140 000 žmonių, bet 1768 m. viskas staiga baigėsi: Ispanijos karalius išvijo Jėzuitus iš savo teritorijų ir, netekę užnugario, misijų indėnai teatsilaikė keletą dešimtmečių: dalį jų vergovėn išvežė brazilai, dalį išžudė kiti indėnai, prisiklausę istorijų apie Jėzuitų paslėptus lobius, likusieji misijas apleido.

Tad Paragvajaus Jėzuitų misijos šiandien – tik romantiški griuvėsiai: La Santissima Trinidad de Parana, Jesus de Travangue, San Cosme y Damian. Bažnyčiose nukirstais stogais dar rasi puošnias krikščioniškas statulas, frizus, sukurtus indėnų menininkų ir amatininkų. Tebeįžvelgsi ir milžinišką lygią centrinę aikštę – kiekvienos misijos širdį – supamą indėnų „daugiabučių“. Ir nesunkiai įsivaizduosi, kaip aikštės centre stovėdavo kryžius ir šventojo globėjo statula, kaip po ryto mišių giedodami giesmes indėnai eidavo dirbti laukų: čia atsiskirdavo vienas, čia kitas, kol galiausiai keli paskutiniai pasiekdavo savo tolimiausius laukus. Paskui visi bendrai dalindavosi darbo vaisiais, perteklių eksportuodavo, tuo keldami pavydą ir gandus apie paslėptus turtus…

Apleista statula Jėzuitų bažnyčioje. Išlikusiose bažnyčiose, gal, rasi įspūdingesnių (nebūtinai Paragvajuje), bet griuvėsiuose atmosfera kažkokia kitokia. Ir matyti antkapinę plokštę su išlikusiu vardu bestogėje niekieno bažnyčioje kažkaip niūriau, nei gerai prižiūrėtoje

Apleista statula Jėzuitų bažnyčioje. Išlikusiose bažnyčiose, gal, rasi įspūdingesnių (nebūtinai Paragvajuje), bet griuvėsiuose atmosfera kažkokia kitokia. Ir matyti antkapinę plokštę su išlikusiu vardu bestogėje niekieno bažnyčioje kažkaip niūriau, nei gerai prižiūrėtoje. Tarsi atvaizduotas žmogus būtų miręs dukart – kaip žmogus, ir kaip statula

Išvysti, kaip puošniai drožinėti buvo Jėzuitų bažnyčių interjerai, dar yra viena vieta – Jaguarono Šv. Buenaventūros bažnyčia netoli sostinės Asunsjono, išoriškai eilinis didelis namas, o viduje – įspūdingas meno kūrinys, netelpantis į europietiškus architektūros stilių rėmus.

Viena Paragvajuje liko kaip Jėzuitų laikais. Gvaranių kalba. Jokia kita indėnų kalba jokioje Lotynų Amerikos šalyje nėra suprantama visuotinai – o gvaraniškai moka 90% paragvajiečių, koks 10% – tik gvaraniškai. Gvaranių kalba – ir oficiali. Tiesa, antroji oficiali Paragvajaus kalba – kolonistų ispanų. Besitikėjusiam pamatyti „paskutinę indėnų valstybę“ man teko kiek nusivilti: kone visi užrašai ten – vien ispaniški, tik Jėzuitų misijose ir muitinėse šis bei tas simboliškai parašyta ir gvaraniškai.

Jaguarono Jėzuitų bažnyčios medinis vidus

Jaguarono Jėzuitų bažnyčios medinis vidus

Bet išsaugotąja gvaranių kalba paragvajiečiai didžiuojasi, jos mokoma mokyklose. Ji tarnauja kaip koks slaptas kodas, kai reikia, kad niekas kitas nesuprastų: sakoma, kad 1933 m. karą prieš Boliviją Paragvajus laimėjo dėl to, kad paragvajiečių šnipai lengvai suprato Bolivijos karininkų per radiją aptariamas strategijas (ispanų k.), gi Bolivijos šnipai irgi girdėjo Paragvajaus kariuomenės radijo pašnekesnius, tik kas iš to – paragvajiečiai šnekėjosi gvaranių kalba.

Aišku, Jėzuitai paliko ir katalikybę. Paragvajus tiki. Sekmadieniais daug kas nedirba, automobiliai dabinami religiniais vaizdais. Bet net tokių įspūdingų bažnyčių, kokias turėjo Jėzuitai, paragvajiečiai nepasistatė – pagrindinė sostinės Asunsjono katedra primena Lietuvos miestelio bažnyčią, o “švenčiausia šalies vieta” (kiekviena Lotynų šalis turbūt tokią turi) – Kaakupės Stebuklingosios Mergelės Marijos katedra – didesnė, bet nykoka.

Kaakupės bažnyčia, traukianti tūkstančius piligrimų, kartu su šventu miesto šaltiniu

Kaakupės bažnyčia, traukianti tūkstančius piligrimų, kartu su šventu miesto šaltiniu

Keistos imigrantų kolonijos ir begaliniai Paragvajaus toliai

Po Jėzuitų, XVIII-XIX a. sandūroje, Paragvajus pasiliko viena labiausiai išsivysčiusių Lotynų Amerikos šalių. Jis vienas pirmųjų paskelbė nepriklausomybę nuo Ispanijos (1811 m.), jame atidarytas pirmasis Pietų Amerikos geležinkelis, jo armija apsiginklavo moderniausiais ginklais.

Deja, Paragvajaus diktatorių ambicijos pasirodė per didelės, tarsi kokio Hitlerio. 1864 m. diktatorius Lopezas ėmė kariauti su… Brazilija, Argentina ir Urugvajumi vienu metu. Prie tokios dydžio persvaros jokie Paragvajaus ginklai nepadėjo: karo būta vieno kruviniausių pasaulio istorijoje, žuvo apie pusę milijono žmonių, Paragvajus sutriuškintas, neteko daugybės žemių, daugiau nei pusės žmonių, 85% vyrų…

Tik apleisti vagonai liko iš Paragvajaus geležinkelių

Tik apleisti vagonai liko iš Paragvajaus geležinkelių

Taip niekada Paragvajus galutinai ir neatsigavo, liko viena skurdžiausių Lotynų Amerikos šalių. Mėgino stotis ant kojų pakviesdamas atvykti imigrantus. Begalinės atokios Paragvajaus stepės pritraukė turbūt keisčiausią pasaulyje imigrantų derinį, kurie, vedini idealistinių tikslų, neištirpo Paragvajaus tautų katile, statė savo kaimus ir miestelius. Ir tų imigrantų palikuonių bendruomenės šiandien – viena Paragvajaus pažibų tiems, kam eilinės turistinės vietos jau pabodo.

Paragvajuje – ir Australijos komunistų statyta „Naujoji Australija“, ir vokiečių nacių kurta „Naujoji Germanija“ (abi apnykusios), o labiausiai į akį krenta menonitai – itin religingi vokiečiai, pasirinkę gyventi panašiai, kaip XIX a. imigravę jų protėviai: jie rengiasi rūbais tarsi iš istorinių dramų, kalba protėvių atsivežta vokiečių kalba, augina po keturis ar šešis vaikus. Tiesa, technologijomis naudojasi: įdomu buvo pamatyti tokią „XIX a. šeimą“ lipančią į apynaujį Mercedes’ą.

Vakarienė menonitų restorane. Vokiškas maistas, ekrane – Frankfurto „Eintracht“ rungtynės. Tiek daug blondinų vienoje vietoje seniai kur bemačiau, o juk čia Lotynų Amerika, juk tie vokiečiai emigravo iš Vokietijos prieš daugiau nei 100 metų, bet išlaikė „gryną kraują“

Vakarienė menonitų restorane. Vokiškas maistas (vienintelį kartą valgiau Lotynų Amerikoje raugintus agurkus), ekrane – Frankfurto „Eintracht“ rungtynės. Tiek daug blondinų vienoje vietoje seniai kur bemačiau, o juk čia Lotynų Amerika, juk tie vokiečiai emigravo iš Vokietijos prieš daugiau nei 100 metų, bet išlaikė „gryną kraują“

Daugiausia tokių bendruomenių gyvena Gran Čake – begaliniuose Paragvajaus „laukiniuose vakaruose“, sudarančiuose 60% šalies teritorijos, bet glaudžiančiuose tik 2% jos žmonių. Tačiau jų yra ir kitur palei šimtus kilometrų nuo vieno didmiesčio iki kito besidriekiančius kelius. Visas Paragvajus gyvenamas retai: plotu ši šalis lenkia Vokietiją, o gyventojų – tik 7 mln.

Kelias į Vakarus, į visuomet ryškų Paragvajaus saulėlydį

Kelias į Vakarus, į visuomet ryškų Paragvajaus saulėlydį

Mažai šviesų reiškia gražius saulėlydžius ir žvaigždėtą Pietų dangų, tačiau šiaip Paragvajaus gamta gana proziška, lygi. Garsiausias šalyje Ybykujaus nacionalinis parkas priminė eilinį mišką, kiek kalvotesnį, nei Lietuvoje, o jo krioklelių nė nepavyko pasiekti – medžiai kažin kada užvirtę taką. Šalies neturistiškumas turi ir pliusų, ir minusų.

Ybykujaus nacionalinis parkas nuo apžvalgos aikštelės

Ybykujaus nacionalinis parkas nuo apžvalgos aikštelės

Po Paragvajų patogiausia keliauti automobiliu (viešasis transportas nėra patogus), tačiau čia koją kiša itin prasti Paragvajaus keliai. Pagrindiniame trikampyje tarp Siudad Del Estės, Enkarnasjono ir sostinės Asunsjono jie dar normalūs (tiesa, mokami). Dažnas miestas turi bent vieną grįstą į jį vedantį kelią, bet ką daryti, jei ten reikia atvažiuoti iš kitos pusės, arba nori pamatyti atokesnę lankytiną vietą? Likę Paragvajaus keliai “grįsti purvu” – raudono molio, su mediniais tiltais, po dažnų liūčių tuoj pat tampantys nepravažiuojamais. Lauki nesulauki akmenų dangos – ji rodo arti esant miestelį. Bet gali pasisekti mažiau, prastas kelias virsti į tragišką su jo viduryje tyvuliuojančiais “ežerėliais”. Tik skrybėlėti gaučai joja, gyvulius gena. Kažkur ten ir automobilio bamperį pametėme…

Tipinis Paragvajaus kelias toliau nuo pagrindinių

Tipinis Paragvajaus kelias toliau nuo pagrindinių

Paragvajaus kurortai, turtas ir tikrovė

Paragvajiečiai neturi vandenyno ar jūros, tad poilsiauja prie ežerų ar upių. 45 km į rytus nuo Asunsijono stūgso San Bernardinas – vokiečių įkurtas miestelis (centre – vokiškas viešbutis Hotel del Lago), vasaromis, kalbama, virstantis jaunimo pasilinksminimų zona. Kai lankėmės mes, jis buvo tuščias, o menki paplūdimėliai priminė kokius Žaliuosius ežerus prie Vilniaus.

Kas kita – Enkarnasjonas tarp visų Jėzuitų misijų pietuose ir jo paupio paplūdimys. Upė, kaip ir šalis, vadinasi Paragvajus. Ten, stebėdamas dangoraižius Argentinos pusėje, jaučiausi tarsi Jungtinėse Valstijose: viskas tvarkinga, gražu, palei upę pilna visokiausių restoranų: nuo greito maisto tinklų (McDonald’s ir pan.) iki prabangių.

Enkarnasjono paupio paplūdimys. Anapus - Argentina

Enkarnasjono paupio paplūdimys. Anapus – Argentina

Tiesa, su ta prabanga Paragvajuj sunku. „Prabangus“ ten tiesiog reiškia, kad moki daug (daug Paragvajaus mastais – Lietuvoje tiek mokėtum daugelyje vidutinių restoranų). Kiek beragavau – maisto kokybė tarsi pačiam namie pasiruošus (kai nesi patyręs virėjas). Skaniau buvo „pakelės užeigoje“, į kurią užsukome paragauti tradicinių empanadų (paplotėlių su įkepta mėsa), marinaros. Ir kelis kartus pigiau. „Prabangiame Asunsjono restorane“ padavėjas, gal prisižiūrėjęs Holivudo filmų, bandė reikalauti „tip, tip, tiiiiip“ (šiaip arbatpinigiai Paragvajuje neįprasti), kai tuo tarpu tos pakelės užeigos šeimininkai dar padovanojo desertų – turbūt pirmąkart istorijoje ten sustojo turistas.

Keliaudamas Paragvajuje gali pats pasirinkti, kiek mokėti: geresniuose viešbučiuose ir restoranuose mokėsi kiek Lietuvoje, o pigesniuose – ir perpus ar ketvirtį tos kainos. Būtent dėl pastarųjų Paragvajus vadinamas viena pigiausių pasaulio šalių. Bet tų pigiųjų vietų nerasi „Tripadvisor“, „Lonely Planet“ ar net „Booking.com“ – Paragvajuje viešbučių gausu kiekviename miestelyje (ir svečių namų hospedaje, labiau pasimylėti norinčioms poroms skirtų motel), tačiau pamėginęs rezervuoti per internetą pagalvosi, kad daugelyje miestų viešbučių neva nėra išvis. Turi atvykti “gyvai”. Ypač verta ieškoti ten, kur susikerta pagrindiniai keliai.

Terere - tradicinis Paragvajaus gėrimas. Vietiniai nešiojasi didžiulius jo indus ir gurkšnoja. Jis panašus į matę, tik šaltas - smarkiai tonizuoja

Terere – tradicinis Paragvajaus gėrimas. Vietiniai nešiojasi didžiulius jo indus ir gurkšnoja. Jis panašus į matę, tik šaltas – smarkiai tonizuoja. Paragauti turistui ne taip paprasta, nes pardavėjai, būna, siūlosi tik įpilti į indą, kurį pats jau turi turėti – bet negi pirksi tererės indą dėl paragavimo

Beje, norint taupyti, geriau keistis valiutą iš dolerių – eurų kursas daug kur prastas, o bankomatai taiko mokesčius.

Asunsjonas – pageltęs diktatorių miestas

Paragvajaus sostinė Asunsjonas, kaip ir visa šalis, persmelkta ta senąja, romantizuota „lotyniška dvasia“ – dainingo pasaulio užkampio, kuriame mainosi geltona (senų vienaukščių pastatų), chaki (karo) ir juoda (pastatus apėdusios dėgmės) spalvos, šen bei ten ryškiai užspalvintos politinės agitacijos šūkiais (vietoj rinkiminių plakatų).

Čia romantiškai, čia niūriai senas Asunsjonas

Čia romantiškai, čia niūriai senas Asunsjonas

Įspūdingiausias pastatas ten – Prezidento rūmai, saugomi karių. Nedaug atsilieka Parlamento rūmai, priešais kuriuos plytinčioje centrinėje Ginklų aikštėje mums lankantis buvo išdygęs ištisas kartoninių namelių ir palapinių miestelis (protestuotojai).

Paragvajaus prezidentūra

Paragvajaus prezidentūra

Netoliese – medeliai „dingusiems be žinios“ diktatoriaus Alfredo Štriosnerio oponentams (valdė 1954-1989 m., kvietė Paragvajuje slėptis nacių karo nusikaltėlius, tarp jų daktarą Mengelę ir, pasak sąmokslo teorijos, priglaudė net patį Hitlerį), o Nepriklausomybės namuose, kur rinkdavęsi intelektualai 1811 m. paskelbė Paragvajaus nepriklausomybę – atminimo lenta pačiam Štriosneriui.

Asunsjono katedros kuklus vidus

Asunsjono katedros kuklus vidus

Apskritai Asunsjonas glaudė nesuvokiamai daug diktatorių – vien nuo 1902 m. iki 1954 m., per 52 metus, prezidentas pasikeitė 41 kartą. Daug ekscentrikų valdė šią šalį: be avantiūristo Lopezo ir Štriosnerio, dar Francija, uždraudęs baltaodžiams tuoktis su baltaodžiais, kad maišytųsi rasės (išties, grynų rasių Paragvajuje praktiškai nėra, išskyrus vokiečius menonitus; dauguma gyventojų daugiausiai turi baltaodžių kraujo, bet bent truputį indėnų). Francijos namas – irgi Asunsjono lankytina vieta. Ir daugiau lankytinų vietų tie diktatoriai pasatė – primojo Lotynų Amerikos geležinkelio stotis (dabar paversta muziejumi – iki 1999 m. važinėję traukiami garvežių, Paragvajaus geležinkeliai „sustabdė ratus“, o apleisti vagonai iki šiol riogso išrikiuoti netoli stoties), botanikos-zoologijos sodas, buvęs Lopeso dvaro parku. Nuvykau ten pamatyti vietinės faunos – nes laukinėje gamtoje jos nėra daug. Gražūs į kiaules panašūs pekariai, įdomūs tapyrai – tik kapibaros, didžiausio pasaulio graužiko, sodas neturėjo. “Kapibara?” – nesuprato prižiūrėtojai – “Eikite geriau žiūrėti liūtų, dramblių”. Kai kurie žymiausių diktatorių ilsisi Nacionaliniame panteone – Lopesas jį statė kaip koplyčią, bet pasistatė sau kapą.

Nacionalinis panteonas

Nacionalinis panteonas

Asunsjono klimatas – drėgnas. Ir per kiekvieną liūtį gamta netrunka pasiglemžti miestą. Asunsjone, kaip ir kituose Paragvajaus miestuose, daug kur nėra gatvių drenažo, tad vos palijus, gatvės tikrąja to žodžio prasme virsta upėmis, kuriomis, it kokie vandens motociklai taškydamos vandenį aukštai į šalis, „plaukia“ mašinos. Dar vienas senosios Lotynų Amerikos vaizdas…

Upėmis virtusios Asunsjono gatvės

Upėmis virtusios Asunsjono gatvės

Senąją Lotynų Ameriką mena ir Rekoletos kapinės. Lotynų Amerikos sostinės ir jų elito šeimos, atrodo, konkuruoja kapinėmis ir kriptų grožiu – ir Asunsjonas čia atrodo geriau, nei galėtum tikėtis pagal jo dydį ir atokumą.

Rekoletos kapinės. Viduje, tiesa, budi sargas ir iškart po šios nuotraukos padarymo uždraudė fotografuoti

Rekoletos kapinės. Viduje, tiesa, budi sargas ir iškart po šios nuotraukos padarymo uždraudė fotografuoti

Dar viena neparagvajietiškai gera vieta – Itau meno muziejus, apimantis viską – ir indėnų liaudies meną, ir krikščioniškas statulas (tokias kitokias nuo mums įprastų), ir šiuolaikinį meną, ir alegorinius Paragvajaus dailininkų darbus. Ir jis nemokamas. Pasidarė gaila, kad Lietuvoje nieko panašaus – pristatančio visą lietuvišką meną – neturime.

Tik neispaniškų užrašų nesitikėk. Paragvajiečiams atrodo, kad ispaniškai moka visas pasaulis – nė nenustebdavo, kai prabildavome ir mes.

Paragvajaus menas Itau meno muziejuje

Paragvajaus menas Itau meno muziejuje

Paragvajus – šalis tiems, kas myli atradimus

Kelionės į Paragvajų negalėčiau rekomenduoti tiems, kam kelionių esmė – pasaulio stebuklai, puošiantys „100 įdomiausių pasaulio vietų“ tipo sąrašus. Ir tiems, kas nori leisti atostogas geruose kurortuose.

Tačiau tiems, kam svarbesnė šalies dvasia, ką erzina turistų minios ir visos paskui jas sekančios blogybės (aukštos kainos, nesaugumas) – tiems Paragvajus pats tas.

Paragvajuje irgi gali pamatyti senovinius griuvėsius – ir naršyti juos beveik vienas, o ne su turistais iš dešimčių autobusų, kaip Meksikoje ar Peru. Paragvajuje irgi gali pamatyti krioklius – ir niekas neužstos jų vaizdo, kaip Brazilijoje ar Argentinoje. Ir Paragvajuje dar gali džiaugtis kelionės atradimais, o tavo užsienietiškas veidas dar pritrauks daugiau norinčių pakalbėti vietinių nei norinčių apgauti turistą.

Paragvajaus lankytinų vietų žemėlapis

Paragvajaus lankytinų vietų žemėlapis su įvertinimais. Gal jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Paragvajų

Paragvajaus lankytinų vietų žemėlapis su įvertinimais. Gal jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Paragvajų

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Kelionės viešuoju transportu – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės viešuoju transportu – viskas, ką reikia žinoti

| 0 komentarų

Kelionės viešuoju transportu – dažnai nuvertinamos. Didelėje dalyje šalių keliauti viešuoju transportu yra patogu ir pigiau, palyginus su autonuoma ar ekskursijomis – bent jau jei keliaujate vienas. Viešajame transporte ir kur kas labiau susiduri su vietos kultūra, gali pabendrauti su vietiniais.

Bet kaip sužinoti maršrutus, tvarkaraščius, kiek transportas kainuos, ar tikrai toje šalyje taip keliauti apsimoka?

Viešuoju transportu pravažiavęs kai kurias didžiausias pasaulio šalis (Indiją, Kiniją, Japoniją, Kazachstaną ir kitas), dalinuosi patritimi.

Poilsio akimirka Tailando traukinyje

Poilsio akimirka Tailando traukinyje

Kiek kainuoja keliauti viešuoju transportu?

Viešojo transporto kainos tikriausiai pasaulyje skiriasi labiau, nei bet kokio kito dalyko. Maisto, benzino, viešbučių kainos irgi skiriasi – bet ne tiek. Pavyzdžiui, Šveicarijoje nuvažiuoti traukiniu kilometrą kainuoja maždaug 200 kartų brangiau, nei Indijoje!

Indijoje gali 650 km atstumą nuvažiuoti už 3 eurus, o Ciuriche tiek atsieis pats pigiausias vienos zonos miesto autobuso bilietėlis.

Todėl viešuoju transportu itin apsimoka keliauti neturtingose, pigiose šalyse – net jei keliaujate keturiese ar aštuoniese tai gali būti pats pigiausias kelionės būdas.

Pigiausia Indijos geležinkelių klasė

Pigiausia Indijos geležinkelių klasė. ‘Tik tu stumkis, nes kitaip įlipantieji įstums atgal’ – sakė už manęs eilėje išlipti laukiantys keleiviai

Tuo tarpu turtingose šalyse (pvz. Vakarų Europoje) paprastai viešasis transportas santykinai brangus – Jungtinėje Karalystėje net vienam žmogui išsinuomoti automobilį, būna, atsieina pigiau, nei vaiuoti ilgesnį maršrutą tarpmiestiniu autobusu ar traukiniu. Dviems žmonėms – beveik visada pigiau nuomotis automobilį (jei nebūni ilgą laiką viename mieste).

Kad sužinotumėte viešojo transporto kainas konkrečioje šalyje, tiesiog “pagūglinkite” atsitiktinius maršrutus (tarkime, tarp didžiausių šalies miestų), pažiūrėkite, koks atstumas ir kiek kainuoja ir pamatysite, kiek ten kainuos nukeliauti 100 km autobusu ar traukiniu. Jei jau esate vietoje, galite pažiūrėti ir stotyje.

Šanchajaus maglevas oro uosto stotyje pasiruošęs išlėkti lauk. Tiesa, 431 km/h greičiu važiuoja tik dalis reisų (žiūrėkite grafiką) - likę lekia "tik" 300 km/h. Taip pat verta žinoti, kad tądien skrendantiems kelionė maglevu - kiek pigesnė.

Viešasis transportas gali būti ir geriausias būdas keliauti. Čia – greičiausias pasaulio traukinys, 430 km/h greičiu nulekiantis nuo Šanchajaus centro iki oro uosto. Kainavo tik 5 eurus: Kinijoje viešasis transportas ir geras, ir pigus

Kiek laiko sugaišite keliaudami viešuoju transportu?

Keliaudamas viešuoju transportu visada sugaišti daugiau laiko, nei su ekskursija, nuomotu automobiliu ar taksi. Nes reikia nueiti iki ir nuo stotelės, reikia laukti stotyje ar stotelėje, pirkti bilietą.

Priklausomai nuo šalies ir miesto, tai gali užtrukti kelias minutes arba valandų valandas. Kai kuriose šalyse viešuoju transportu keliauti nelabai rekomenduočiau išvis: jeigu svarbių lankytinų vietų juo negalima pasiekti, ar autobusai šalyje tokie reti, kad nuvažiavus pirmyn nepavyks tą pačią dieną sugrįžti. Net jei yra du ar keturi autobusai per dieną, jau nepatogu: nebe jūs planuosite kelionę, o turėsite taikytis prie transporto. Jei taip sunkiai pasiekiama viena lankytina vieta – dar nieko, bet jei daugelis – smarkiai sutrumpės sąrašas vietų, kurias spėsite aplankyti per kelionę.

Viešasis transportas Armėnijoje

Viešasis transportas Armėnijoje

Kaip taisyklė, viešuoju transportu patogiausia keliauti tankiai gyvenamose šalyse, nes miestai ten dažni, žmonių daug, tad transporto maršrutai driekiasi visur ir autobusai bei traukiniai važinėja dažnai. Tokiose šalyse ne tu derinies prie viešojo transporto, o viešasis transportas tarnauja tau: gali ateiti bet kada į stotelę ar stotį ir tikėtis, kad, tarkime, vėliausiai po kelių minučių atvyks reikiamas miesto autobusas, o per keliolika minučių – tarpmiestinis autobusas ar traukinys į rekiamą miestą.

Tankiausiai gyvenamose turtingose šalyse, kaip Japonija, viešasis transportas neabejotinai yra netgi patogiausias būdas keliauti: nes dėl kamščių kiti būdai ten sudėtingesni.

Greitieji Japonijos geležinkeliai - vieni moderniausių pasaulyje. Jie važinėja 250 km/h ir greičiau ir važinėja tarsi metro - kas kelias minutes. Pakanka ateiti bet kada į stotį ir galėsi važiuoti.

Greitieji Japonijos geležinkeliai – vieni moderniausių pasaulyje. Jie važinėja 250 km/h ir greičiau ir važinėja tarsi metro – kas kelias minutes. Pakanka ateiti bet kada į stotį ir galėsi važiuoti. Netgi ‘rečiau gyvenamose’ (Japonijos mastais) vietose traukiniai kursuoja kas valandą.

Tuo tarpu beveik neįmanoma viešuoju transportu keliauti po rečiausiai gyvenamas šalis ir regionus, ypač jei jos dar ir skurdžios. Apskritai, kelionės viešuoju transportu tai visų pirma kelionės po miestus – po gamtą keliauti viešuoju transportu daug sudėtingiau, norskai kurios svarbiausios gamtinės vietos juo irgi pasiekiamos.

Kur ir kaip keliauti viešuoju transportu įdomiausia?

Kaip kelionės patritis, viešasis transportas įdomiausias egzotiškose šalyse. Ten verta jį išbandyti net jei ir galėtuėmte ar norėtumėte keliauti kitaip. Indijos geležinkeliai, Kenijos matatu, Japonijos šinkansenai – visa tai yra tikri šalių portretai, kurių kitaip nepatirsi. Vietinių stebėjimas transporte, bendravimas su jais gali tapti net vienu svarbiausių kelionės kozirių. Viešajame transporte kaip niekad galite pasijusti vietinio gyvenimo dalimi: net jei šalis palyginti turistinė, maršrutiniame autobuse ar traukinyje dažnai būni vienintelis turistas.

Matatu - tradiciniai Kenijos mikroautobusai, kuriuos žmonės renkasi ne tik pagal maršrutą, bet ir pagal išpaišymą bei viduje skambančią muziką: tam skiriama daug dėmesio, o matatu su gera garso įranga net brangesni, nors važinėja tais pačiais maršrutais

Matatu – tradiciniai Kenijos mikroautobusai, kuriuos žmonės renkasi ne tik pagal maršrutą, bet ir pagal išpaišymą bei viduje skambančią muziką: tam skiriama daug dėmesio, o matatu su gera garso įranga net brangesni, nors važinėja tais pačiais maršrutais

Tiesa, neturtingose egzotiškose šalyse viešasis transportas ir vienas nepatogiausių fiziškai (seni autobusai, kietos sėdynės, nėra kondicionierių, skersvėjai ir pan.) – bet man asmeniškai dar joks viešasis transportas nebuvo toks nepatogus, kad gailėčiausi važiavęs. Be to, jei reikia komforto ir jei nevažiuojate į atokius kaimus, paprastai net skurdžiausiose šalyse yra patogesnių viešojo transporto alternatyvų: geresnės klasės vagonai traukiniuose ar “pagerinti” autobusai (žr. “Kaip viešuoju transportu keliauti patogiau”). Pasidomėkite.

Aplūžęs autobusas Indijoje

Aplūžęs autobusas Indijoje. Beje, bilietų pardavėjas stotyje miegojo ant prekystalio, kol nepažadinome.

Įdomu viešuoju transportu keliauti ir po šalis, kurių kalbą suprantate – nes ilgas kelias tarpmiestiniu autobusu ar traukiniu puiki proga užmegzti pokalbį su šalia sėdinčiais vietiniais. Tiesa, net jei ir nemokėtumėte vieitnės kalbos, bet mokėtumėte kurią tarptautinę (ypač anglų), verta pamėginti: iš pokalbio su vietiniu gali daug sužinoti apie vietos kultūrą. Jei kas užkalbins jus, atsakinėkite išsamiai, kad vietinis suprastų, jog norite bendrauti. Galite pamėginti pakalbinti ir kitus turistus – galėsite pakalbėti apie lankytinas vietas, gal kur kartu nueiti.

Mados Kenijos traukinyje

Kenijos traukinyje. Kadangi tai buvusi Anglijos kolonija, galėjau 5 val. trukmės reise Mombasa-Nairobis nemažai pabendrauti su bendrakeleivėmis, sužinoti apie jų atostogų papročius. Be to, jos man pro traukinio langą parodė dramblius, žirafas – pats greičiausiai nebūčiau spėjęs pastebėti

Aišku, laikas autobuse ar traukinyje visada yra tavo – todėl pats sprendi, ką su juo daryti. Gal nusnausti, gal stebėti kelią, gal paskaityti knygą ir pasiruošti apsilankymui ateinančiame mieste. Tuo kelionė viešuoju transportu patogesnė už, tarkime, automobilio nuomą (kur reikia vairuoti, sekti žemėlapį), autostopą (kur bendrauti kone privaloma) ar ekskursiją (kur privalomas pasakojimas, vaikščiojimas po tam tikras vietas).

Traukinys, autobusas, laivas ar lėktuvas?

Autobusai bet kurioje šalyje yra tam tikras viešojo transporto pagrindas: jeigu ir nebus kitos galimybės nuvažiuoti į tam tikrą vietą, dažniausiai bus galimybė autobusu. Problemos – jie lėtoki, stringa kamščiuose, be to, jų maršrutus ir grafikus paprastai sužinoti sudėtingiausia. Dėl kamščių miesto autobusų, jei tik įmanoma, verta vengti norint nuvažiuoti didelius atstumus milžiniškuose miestuose (2 mln. gyventojų ir didesniuose).

Baisiame kamštyje stringantys Bankoko miesto autobusai

Baisiame kamštyje stringantys Bankoko miesto autobusai

Traukiniai yra labiausiai skirtingose šalyse besiskirianti viešojo transporto rūšis. Ten, kur yra greitieji traukiniai (važinėjantys 200 km/h ir greičiau) jie beveik be konkurencijos yra geriausia viešojo transporto rūšis pagal kainos ir kokybės santykį: modernūs, greiti (nors paprastai ir brangesni nei autobusai). Bet kitose šalyse traukiniai net lėtesni, pigesni ir nepatogesni už autobusus, dažnai vėluojantys. Be to, daugybė žemėlapiuose pažymėtų geležinkelių ten neturės keleivinių maršrutų ar turės pernelyg retai, kad praverstų. Su lėtaisiais traukiniais vis tiek yra galimybė sutaupyti laiko ir pinigų – važiuoti naktį miegamuoju vagonu. Taip nereikės leisti pinigų viešbučiui, be to, nešvaistysite brangių kelionės dienų pervažiavimui. Miegamieji vagonai, beje, dažnai būna kelių rūšių: kupė (dviviečiai ar keturviečiai), plackartai (bendri vagonai). Pirmieji – patogiausi, bet jų kainos mažai skiriasi nuo skrydžių. Miesto traukiniai ir metro visuomet neblogi – tiesiog, tokiam nedideliam atstumui daug patogumo nereikia, o tai, kad gali aplenkdamas kamščius nuvažiuoti, atperka nepatogumus.

Kazachijos traukinio plackarte

Kazachijos traukinio plackarte – miegamajame vagone. Man patinka rinktis lovas viršuje – gali miegoti kada nori (tiesa, sunkoka užlipti). Vidurinės lovos būna dienai užlenkiamos.

Lėktuvai ir vidiniai skrydžiai kažkaip sąmonėje dar atrodo prabangos dalykas ir daugelis keliaujančių viešuoju transportu jų vengia. Dažnai be reikalo: šiais laikais yra gausu pigių skrydžių bendrovių ir lėktuvu skristi gali būti net pigiau, nei važiuoti traukiniu ar autobusu, ypač didesnį atstumą didžiosiose valstybėse (pvz. 1000 km). Tiesa, viskas priklauso nuo šalies: ten, kur pigių skrydžių bendrovių nėra, vis dar normalu imti už vietinį skrydį, tarkime, 200 eurų, ir skraidymas ten tikrai yra tik turtingųjų privilegija. Visada verta patikrinti, kokios yra vidinių skrydžių kainos ir pasiūlymai: skrydis gali apdėti ir sutaupyti daug laiko, jeigu norite aplankyti abu valstybės galus, o pakeliui nėra jums būtinų pamatyti lankytinų vietų. Patogu būna į priekį skristi lėktuvu, o atgal grįžti kitu transportu, arba atvirkščiai. Vienas skrydžių minusas: papildomas bagažas lėktuvuose dažnai apmokestintas, todėl net jei ir atrodo, kad traukinio ir lėktuvo bilietai kainuoja vienodai, jei keliaujate su kažkuo daugiau, nei kuprine ar mažu lagaminu, galutinė lėktuvo bilieto kaina gali būti gerokai didesnė.

Spring Airlines, vienos Kinijos pigių skrydžių bendrovių, lėktuvas kyla iš Šanchajaus į Landžou

Spring Airlines, vienos Kinijos pigių skrydžių bendrovių, lėktuvas kyla iš Šanchajaus į Landžou. Bilietas kainavo 63 eurus ir atsiėjo pigiau, nei tokį atstumą važiuoti traukiniu. Į priekį – skridome, atgal – grįžome traukiniais, kad pamatyti vietas pakeliui

Laivai yra kartais neišvengiami ir logiški (persikelti į artimą salą), be to, savaip žavūs (panorama iš jūros, upės, ar ežero atsiveria savaip), tačiau, kiek pastebėjau, išskyrus konkrečias ir neplačias gamtos kliūtis, jais plaukti nelabai apsimoka: dažnai atsieis panašiai, kaip išsinuomoti ir važiuoti automobiliu, o apvažiuoti įlanką autobusu, būna, išeina ir pigiau, nei keltis per ją keltu. Tarp gretimų salų (pvz. Kanarų salose) neretai net pigiau skristi lėktuvu, nei plaukti laivu – bent jau jei jas skiria ne keli kilometrai, o dešimtys kilometrų. Tokios transporto priemonės, kaip upių laivai, išvis beveik nunykusios. Laivus verta išmėginti tada, kai tai yra miesto vidinis viešasis transportas – galima ramiai sau gurkšnojant denyje kokį gėrimą gerėtis praslenkančiais miesto vaizdais, kurių kitaip nepamatysi. Taip pat apsimoka kruizai – atsižvelgiant į tai, kad ten gauni ir maitinimą bei nakvynę, taip keliauti po brangias šalis gali būti pigiau, nei kitais būdais (tačiau kruizo negalima pavadinti kelione viešuoju transportu).

Honkongas garsėja labai pigiais keltais, kuriais naudojasi vietiniai. Tai puiki proga labai nebrangiai miestą pamatyti naujai

Honkongas garsėja labai pigiais keltais, kuriais naudojasi vietiniai. Tai puiki proga labai nebrangiai miestą pamatyti naujai

Viena įdomiausių turistams viešojo transporto rūšių – lynų keltuvai, iš kurių dar gali pasidairyti aplink iš paukščio skrydžio, tad jie katu ir pramoga. Tiesa, jie yra mažai miestų. Dažname didmiestyje yra galimybė nusipirkti dienos bilietą į ekskursinį autobusą be stogo (Big Bus Tour ar pan.). Skamba įdomiai, bet ar apsimoka, įvertinkite pažiūrėję kainas ir grafikus: dažnai tokie autobusai labai brangūs ir nepatogūs (pvz. važinėja retai, neveža į dalį reikalingų lankytinų vietų.

Lynų keltuvas Čongčinge statytas kaip viešasis transportas, jungiantis upių puses. Tačiau atsiradus tiltams jis tapo labiau turistine pramoga, pabrango. Daug miesto laivų bei lynų kelių iš tikro nėra viešasis transportas ir jų kainos labiau kaip turistinės atrakcijos, bet kai kurie dar tarnauja ir vietiniams.

Lynų keltuvas Čongčinge statytas kaip viešasis transportas, jungiantis upių puses. Tačiau atsiradus tiltams jis tapo labiau turistine pramoga, pabrango. Daug miesto laivų bei lynų kelių iš tikro nėra viešasis transportas ir jų kainos labiau kaip turistinės atrakcijos, bet kai kurie dar tarnauja ir vietiniams.

Be visų šių standartinių viešojo transporto rūšių, kai kuriose šalyse yra ypatingos, kurias pabandyti tikrai verta. Pavyzdžiui, Brazilijos Amazonijoje tebeklesti daugiadieniai upių laivai, kurių keleiviai miega hamakuose. O Šanchajuje galima išmėginti greičiausią pasaulio traukinį. San Franciskas garsėja lynų vagonais, Kuboje dar yra viešojo transporto karietos.

Tradiciniai Amazonijos maršrutiniai upėlaiviai

Tradiciniai Amazonijos maršrutiniai upėlaiviai

Kokiu transportu bevažiuotumėte, supraskite, kad viešasis transportas, turbūt, nėra kažkokia jūsų religija: nors toje šalyje juo gali būti važiuoti pigiausia ir patogiausia, bus vietovių, kurias lengviau pasiekti ar iš kurių grįžti kitaip. Pavyzdžiui, vieną kartą pavažiuoti taksi ar Uber, autostopu. Jei, tarkime, šiaip jau keliaujate daugiau po miestus, bet 2-3 kelionės dienas išvyksite kažkur “atokiau”, gali būti tikslinga toms kelioms dienoms net išsinuomoti automobilį.

Viena sunkiau susiorganizuotų išvykų viešuoju transportu: į buvusį Spasko gulagą autobusas vežė tik anksti ryte. Teko laukti, ar niekas nenorės autobusu važiuoti toliau - tik tada pardavė vietą išlipantiems artimiausioje stotelėje (tiksliau, plynoje stepėje). Atgal grįžti teko autostopu. Įdomus nuotykis - bet jei taip tektų važinėti visą kelionę, matyt, geriau rinktis kitus būdus, nei viešasis transportas

Viena sunkiau susiorganizuotų išvykų viešuoju transportu: į buvusį Spasko gulagą autobusas vežė tik anksti ryte. Teko laukti, ar niekas nenorės autobusu važiuoti toliau – tik tada pardavė vietą išlipantiems artimiausioje stotelėje (tiksliau, plynoje stepėje šalikelėje – žr. nuotrauką). Atgal grįžme autostopu. Įdomus nuotykis – bet jei taip tektų važinėti visą kelionę ir norite išnaudoti atostogas, matyt, geriau visai kelionei rinktis kitus būdus, nei viešasis transportas

Kaip rasti viešojo transporto maršrutus

Traukinių maršršutus paprastai nesunku rasti geležinkelių tinklapyje – daugelyje šalių keleivinių geležinkelių kompanija yra viena, todėl lengva atsidaryti jos tinklapį. Jei jau esate mieste, galite nueiti į traukinių stotį. Tik turėkite omenyje, kad nors Lietuvoje įprasta, kad kiekviename mieste traukinių ir autobusų stotis yra viena, daugelyje didesnių užsienio miestų jų yra po kelias.

Traukinių stotis Hua Hin Tailande

Traukinių stotis Hua Hin Tailande

Lėktuvų vidinių reisų maršrutus iš tam tikro oro uosto galite rasti angliškoje Vikipedijoje – tiesiog atsidarykite straipsnį apie tą oro uostą, jie atnaujinami dažnai. Jei jums reikia skristi konkrečiu maršrutu konkrečią darą, neverta ieškoti tvarkaraščio. Tiesiog paieškokite Skyscanner.com skrydžio tai datai. Gali būti, kad pasiūlys su persėdimu – bet gali būti, kad net taip apsimokės.

Sunkiausia su tarpmiestinių autobusų maršrutais. Kartais juos galima rasti autobusų stočių tinklapiuose. Praverčia kelionių tinklapiai ir kelionių vadovų knygos (“Lonely Planet” ir pan.) – tačiau tai tik preliminari informacija, nes ji dažnai būna pasenusi, maršrutai dažnai keičiasi. Kai kuriose šalyse ir regionuose galima rasti rimtas tarpmiestinių autobusų maršrutų svetaines ar internetines duomenų bazes, bet tai gana reta.

Programėlė Wikiroutes, rodanti kaip važiuoti viešuoju transportu įvairiusoe NVS miestuose, tarp jų Kazachijoje

Programėlė Wikiroutes, rodanti kaip važiuoti viešuoju transportu įvairiusoe NVS miestuose, tarp jų Kazachijoje

Su miesto autobusų maršrutais kiek paprasčiau. Kai kurių miestų schemas gali rasti internete, kitų – yra net stotelėse. Be to, kai kurių šalių autobusų maršršuati sudiegti į Google – pakanka į Google Maps įvesti iš kur į kur važiuoji bei kad pageidauji viešuoju transportu ir parodo, kaip nusigauti. Šalyse, kur Google nėra tiek pažengęs, yra veitinių alternatyvų – pvz. Kinijoje Baidu Maps, postsovietinėje erdvėje Wikiroutes ir pan. Kai kurie miestai turi savo nuosavas prorgamėles, parodančias geriausią būdą nusigauti viešuoju transportu – parsisiųskite. Visgi, tiek tarptautinių, tiek miesto autobusų maršrutai paprastai mažiausiai prieinami nekalbantiems (bent truputį) vietos kalba – net ant pačių autobusų jie dažniausiai parašyti tik vietos kalba (ypač sudėtinga, kai vietinis raštas – ne lotynų). Neretai vienintelis kelias – klausinėti vietinių, bet tai nepatogu, nes juk tam, kad paklaustum į kurį lipti, turėtum bent jau laukti toje stotelėje, o kas, jei ir to nežinai. Be to, visi autobusų grafikai – orientaciniai, nes kamščiai juos nuolat keičia.

Skurdoki namai State Tower papėdėje

Bankoko autobusas. Visi užrašai ant jo – tajų kalba ir tajų raštu

Su tramvajais, o ypač metro dar paprasčiau – jų linijos gali būti tik ten, kur yra bėgiai, tad jų gerokai mažiau, jos, būna, žymimos net paprastuose žemėlapiuose. Todėl jeigu mieste negyvensite ilgai ir neturite laiko gilintis į autobusų maršrutus, verta važiuoti metro – net jei galbūt autobusu būtų galima tiesiau ir nereiktų tiek eiti iki stotelės, metro vis tiek, tikėtina, bus greičiau, o, svarbiausia, parpasčiau. Laukti stotelėje neteks, nes metro važinėja kas kelias ar keliolika minučių. Kaip taisyklė, metro bei tramvajuose dažnesni ir angliški užrašai, stotelių pranešimai. Vienas metro minusas – važiuojama po žeme, tad negalima gerėtis vaizdais, todėl pirmą kartą tam tikrame mieste gali labiau norėtis važiuoti autobusu.

Metro planas. Nors metro planus, kuriuose paprastai nežymima kas viršuje ir tik schematiškai pabraižomos linijos, perkąsti gali prireikti laiko, jau perkandus, lengva prisiminti linijas

Metro planas. Nors metro planus, kuriuose paprastai nežymima kas viršuje ir tik schematiškai pabraižomos linijos, perkąsti gali prireikti laiko, jau perkandus, lengva prisiminti linijas

Kaip nuspirkti tarpmietsinį bilietą

Apsirūpinti bilietais trys pagrindiniai būdai – o kuris geriausias priklauso nuo šalies ir situacijos. Visada patogiausia bilietus pirkti kuo vėliau – bet kartais tai neapsimoka ar pavojinga, nes galite netilpti į transportą arba gali tekti mokėti kelis kartus brangiau.

*Pirkti iš namų internetu. Kai kuriose vietose viešojo transporto trūksta ir tai beveik būtina – pvz. Indijos geležinkeliuose – nes vietos gali pasibaigti prieš savaitę ar net mėnesį. Kitose šalyse pirkti iš anksto būtina tik pikiniu metu: pvz. penktadienį ar sekmadienį (kai “pajuda studentai”) ar per šventes. Taip pat iš anksto internetu beveik būtina pirkti daugelį lėktuvų skrydžių – ne todėl, kad bilietai baigtųsi, o todėl, kad jie sparčiai brangsta kuo labiau artėja išskridimo diena. Jei nėra būtina pirkti iš anksto, geriau ir nepirkti – turėsite daugiau galimybių keisti kelionės planus, jei kažkas pasikeis (pvz. susirgsite, atvyksite į stotį pusvalandžiu pavėlavę ar kažkoks miestas labai patiks ir norėsite pasilikti diena ilgiau).

Pietų Korėjoje važiuojant penktadienio vakare gavau bilietą į traukinį tik ant grindų ir tik su persėdimu. Vis tiek, aišku, įdomu - net ten buvo telefonų krovyklos, o priešais sėdėjęs vyras, paklausęs, iš kur aš, čia pat ėmė "gūglinti" Lietuvą. Korėjiečiai neįsivaizduoja gyvenimo be technologijų.

Pietų Korėjoje važiuojant penktadienio vakare gavau bilietą į traukinį tik ant grindų ir tik su persėdimu. Vis tiek, aišku, įdomu – net ten buvo telefonų krovyklos, o priešais sėdėjęs vyras, paklausęs, iš kur aš, čia pat ėmė “gūglinti” Lietuvą. Korėjiečiai neįsivaizduoja gyvenimo be technologijų.

*Pirkti stotyje / uoste / oro uoste. Galima iš anksto – pvz. išvakarėse – tai verta, kai norisi garantuotis, kad tikrai važiuosi tada, taip pat kai transportas yra retas (pvz. jei neišvyksi ryte, teks važiuoti vakare). Tačiau kai kuriose vietose net ir perkant prieš pat važiavimą bilietą galima ir reikia pirkti stotyje – pasistenkite išsiaiškinti, kad netektų lakstyti likus 5 min.

*Pirkti iš vairuotojo ar (jei yra) konduktoriaus. Tai galima ne visur bet, jei galima, ir jei nėra problemų su vietų trūkumu – pats patogiausias būdas. Tiesiog eini, perki ir važiuoji. Kai kur taip pirkti gali būti brangiau, nei stotyje, bet skirtumas paprastai mažas.

Konduktorius Turkijos Ankaros miesto autobuse. Algoms kylant ir vystantis technologijoms jų vis mažiau: keičia visokie bilietų automatai

Konduktorius Turkijos Ankaros miesto autobuse. Algoms kylant ir vystantis technologijoms jų vis mažiau: keičia visokie bilietų automatai

Prieš kelionę pasidomėkite, gal toje šalyje yra koks nors ilgalaikis bilietais. Pvz. Japonija turi “Japan Rail Pass”, kurio dėka dažnai keliaujant JR kompanijos traukiniais (ji ten – pagrindinė) galima gerokai sutaupyti. Tokius ilgalaikius bilietus reikia arba įsigyti iš namų (“Japan Rail Pass” pačioje Japonijoje neparduodamas), arba pirmą kelionės dieną – kitaip neapsimoėks.

Kaip nusipirkti miesto transporto bilietą

Miesto transporto bilietų sistemų – beveik tiek, kiek ir miestų. Visų pirma, prieš keliaujant į miestą parai ar ilgesniam laikui, verta pasižiūrėti, ar tame mieste nėra kokio ilgalaikio bilieto (dienos, 3 dienų, savaitės) ir pasvarstyti, ar neverta jo įsigyti. Nėra būtina pirkti bilieto visam buvimo mieste laikui – jei, tarkime, būsite mieste keturias dienas, galite tokį bilietą pirkti tik, tarkime, 2 dienoms, o kitas dienas vaikščioti pėsčias ir aplankyti vietas netoli viešbučio. Taip sutaupysite. Kartais ilgalaikiai miesto bilietai yra apjungiami į vieną pasiūlymą su kokia miesto kortele, kuri dar veikia ir kaip įvairių muziejų bilietas.

Stambulo viešojo transporto bilietų taisyklių fragmentas

Stambulo viešojo transporto bilietų taisyklių fragmentas

Jei mieste yra metro, ten dažnai galima įsigyti tiek ilgalaikius bilietus, tiek vienkartinius. Kitu atveju jie parduodami kioskuose, dar kitu – pas vairuotoją ar konduktorių. Dar kitu tiesiog metami į dėžutę pinigai. Kartais privaloma įsigyti miesto kortelę, pasipildyti ją pinigais ir, kas kartą lipant, priglausti. Kartais kaina fiksuota, kartais (ypač metro) priklauso nuo nuvažiuoto atstumo.

Japonijos traukinyje, kur įprasta nusnausti

Japonijos traukinyje, kur įprasta nusnausti

Įprasta, kad su metro bilietu įėjęs į stotelę, gali persėsti kiek nori kartų ir važinėti kaip nori ilgai, kol kažkurioje kitoje stotelėje neišeini. Tuo tarpu autobusų ar tramvajų bilietai būna dvejopi – vieni suteikia galimybę be priemokos persėsti (pvz. valandą ar dvi), kitur kiekvienam įlipimui reikia pirkti atskirą bilietą. Bet kuriuo atveju, keliauti su kuo mažiau persėdimų vis tiek apsimoka, nes kiekvienas persėdimas – tai sugaištas laikas.

Žodžiu, vieno aiškaus recepto nėra, ir miesto viešuoju transportu teks pasidomėti atskirai. Pasižiūrėkite, kad informacija būtų nauja – bilietų pirkimo tvarka, rūšys, o ypač kainos keičiasi be galo dažnai.

Viešojo transporto pokyčiai Šanchajuje

Viešojo transporto pokyčiai Šanchajuje

Kaip viešuoju transportu keliauti patogiau?

Kelionės viešuoju transportu nebūtinai yra neturtingų ar studentų užsiėmimas. Lietuvoje požiūris į viešąjį transportą ne visai teigiamas, bet daug šalių juo naudojasi ir milijonieriai, nes tai tiesiog yra greičiausias ir patogiausias būdas keliauti. Ypač greitieji traukiniai, metro, išvengiantys kamščių ir, kas be ko, lėktuvai.

Tačiau net ir lėtuosiuose traukiniuose, auobusuose ar tramvajuose galima pasigerinti savo būtį.

Neturėdamas rezervuotos vietos, Pietų Korėjos traukinyje sėdžiu ant žemės. Tai dažniausiai galima

Neturėdamas rezervuotos vietos, Pietų Korėjos traukinyje sėdžiu ant žemės. Tai dažniausiai galima ir nereikia bijoti to daryti.

Visų pirma, jei įmanoma, pirkite bilietą su rezervuotomis vietomis – ypač jei transportas ten neretai perpildytas. Geriausia prašyti vietos prie lango – dar ir pamatysite šalį. Pati geriausia vieta – pirmoje eilėje, kur dar matysite ką nors ir per priekinį langą. Jei autobusas dviaukštis, geriausi vaizdai – iš vietų antrajame aukšte priekyje.

Pasidomėkite traukinių klasėmis, jų kainų bei kokybės skirtumais – gal norėsite keliauti aukštesne klase, kur sėdynės bus platesnės, vietos kojoms daugiau, arba nakvosite dvivietėje kupė, o ne keturvietėje.

Traukinio verslo klasė Kinijos geležinkeliuose. Mokėti kelis kartus brangiau, mano nuomone, neverta - tačiau kartą išbandyti buvo įdomu, kad sužinoti, kokios paslaugos prieinamos šiandieninės Kinijos elitui. Darant šią nuotrauką, žmogus už mano nugaros užsidengė veidą.

Traukinio verslo klasė Kinijos geležinkeliuose. Mokėti kelis kartus brangiau, mano nuomone, neverta – tačiau kartą išbandyti buvo įdomu, kad sužinoti, kokios paslaugos prieinamos šiandieninės Kinijos elitui. Darant šią nuotrauką, žmogus už mano nugaros užsidengė veidą.

Pasidomėkite kuo skiriasi skirtingi to maršruto tarpmiestiniai autobusai – būna, pavyzdžiui, kad dalis autobusų pigesni, bet nekondicionuojami ir pan. Geresnieji tada vadinami “Liuksais”, “Pirmos klasės” ir pan. (bet tai gali būti tik apgaulingos reklaminės frazės).

Jei skrendate lėktuvu, nelabai reikia ką ir daryti – bus patogu, net ir pigiausiuose skrydžiuose gausite vietą ir t.t.

Pietų Korėjoje įprasta, kad autobusuose tėra trys sėdynės į plotį, vietos daug

Pietų Korėjoje įprasta, kad autobusuose tėra trys sėdynės į plotį, vietos daug

Jei važiuojate miesto viešuoju transportu, kur rezervuotis vietų neįmanoma, pasistenkite įlipti kuo ankstesnėje stotelėje – didesnė tikimybė, kad gausite atsisėsti. Metro, jei teka įlipti antroje ar trečioje stotelėje ir turiu laiko, o atstumas nuvažiuavimui yra didelis, kartais darau taip – pavažiuoju atgal iki pirmos stotelės, ir lipu ten. Taip garantuotai gaunu vietą sėstis, o atskiro bilieto pirkti nereikia.

Autobusai žvelgiant iš metro stotelės Bankoke

Autobusai žvelgiant iš metro stotelės Bankoke

Ar saugu keliauti viešuoju transportu?

Viešojo transporto saugumas priklauso nuo šalies. Dažniausiai taip keliauti yra saugu, nes aplinkui daug kitų žmonių, tad užpuolimo tikimybė maža (palyginus su, tarkime, autostopu, kai lieki vienas automobilyje su nepažįstamuoju).

Tačiau tam tikruose rajonuose, o ypač naktį gali būti neprošal viešojo transporto privengti: pasidomėkite šalimi, į kurią keliaujate. “Nesaugių” viešojo transporto zonų, linijų gausiausia Amerikoje ir Afrikoje, o Europoje, Azijoje ir Australijoje mažiau.

Kariai nueina keliu, kuriuo tuoj važiuos autobusas

Kenijoje Somalio pasienyje autobusai, važiuojantys iš Lamu miesto, visi išvažiuoja panašiu metu ir dalį kelio lydimi armijos – nes, būna, kelią puldinėja Somalio teroristai. Be to, keturiose vietose teko išlipti, rodyti pasus, o 200 km kelionė truko 7 val.

Paprastai metro ar tarpmiestinis viešasis transportas net ir nesaugiose šalyse būna pakenčiamas, o nesaugiausi miesto autobusai: nes į juos į lipti paprasčiau bet kam.

Dažniausias nusikaltimas viešajame transporte – kišenvagystė. Tai paprastai vyksta perpildytuose autobusuose, Brazilijoje taip bandė apvogti ir mane. Laikykite rankas ant kišenių, nieko nenešiokite užpakalinėse kišenėse ir pan.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Pinigai kelionėse – keitimas, bankomatai, kortelės

Pinigai kelionėse – keitimas, bankomatai, kortelės

| 5 komentarai

Kokią valiutą vežtis į kelionę? Kiek vežtis grynų pinigų, o kiek – mokėjimo kortelėje? Keistis Lietuvoje ar užsienyje? Kaip be jokių papildomų mokesčių išsikeisti pinigus ar išsigryninkti bankomate?

Klausimai paprasti tik iš pirmo žvilgsnio, ir dažnas čia padaro brangiai kainuojančių klaidų.

Gryni pinigai ir jų keitimas

Su grynais pinigais visame pasaulyje paprasčiausia: juos priima visada ir beveik visur.

Jei keliaujate į šalį, kurioje atsiskaitoma eurais, geriausia vežtis sumą, pakankamą bent jau keletui dienų ar savaičių, grynais eurais – ir su daugeliu toliau minimų problemų nesusidursite.

Jei keliaujate į šalį, kur valiuta nėra euras, grynus pinigus teks keisti į vietos valiutą. Liaudies išmintis sako, kad labiausiai apsimoka keisti valiutą jau užsienio šalyje: t. y. vežtis eurus, keistis ten.

Tačiau dėl visa ko patikrinkite ir valiutų kursus Lietuvoje: pagrindines bei aplinkinių šalių valiutas (ypač zlotus) Lietuvos valiutos keityklos kartais keičia gana neblogais kursais. Susiraskite internete oficialų tos valiutos kursą bei palyginkite, kaip smarkiai nuo jo nutolęs valiutos keityklos siūlomas kursas (kiek procentų).

Išsikeitę valiutą, skirtkite kelias minutes įsižiūrėti į banknotus. Ne dėl to, kad neprakištų padirbtų: tiesiog banknotai yra įdomus langas į tą šalį. Jų meniškam apipavidalinimui skiriama daug dėmesio, ant jų yra pavaizduotos svarbiausios šalies vietos ir didvyriai. Nuotraukoje - Kazachijos tengės

Išsikeitę valiutą, skirtkite kelias minutes įsižiūrėti į banknotus. Ne dėl to, kad neprakištų padirbtų: tiesiog banknotai yra įdomus langas į tą šalį. Jų meniškam apipavidalinimui skiriama daug dėmesio, ant jų yra pavaizduotos svarbiausios šalies vietos ir didvyriai. Nuotraukoje – Kazachijos tengės

Pagrindines valiutas galite išsikeisti visuose bankuose (JAV dolerius, Lenkijos zlotus). Mažiau populiarias valiutas siūlo specializuotos valiutos keityklos TopExchange, Currexprime. Tiesa, Lietuvos keityklos retai turi daug užsienio valiutos banknotų, be to, jos už keitimą taiko papildomą mokestį (be to, kad keičia dažniausiai negeru kursu). Jeigu, tarkime, išsikeistumėte 500 eurų, tai tas 1 ar 1,5 eurų mokestis būtų nedidelis – tačiau kadangi paprastai tos keityklos retesnėmis valiutomis turi tik, pavyzdžiui, 20 ar 30 eurų sumą, tai mokestis susidaro ženklus.

Tiesa, už itin mažos sumos keitimą mokesčio kia kurios keityklos neima. Be to, kai kurios keityklos siūlo geresniu kursu iškeisti eurus į užsienio monetas: kartą taip susirinkau porą maišelių metalinių zlotų ir grašių, ir viskas man Lenkijoje kainavo ~8% pigiau.

Jei visgi į užsienį išsivežėte eurus, visose šalyse rasite, kaip juos iškeisti į vietos valiutą. Tačiau jau nuo šalies priklauso, ar tai bus paprasta. Ypač daug valiutos keityklų šalyse, kur populiarūs grynieji pinigai, kur daug emigrantų, siunčiančių pinigus namo. Tačiau kai kuriose kitose šalyse valiutos keityklų itin mažai, jos dirba tik darbo dienomis ir pan.: vykstant į tokias šalis, vien jau dėl patogumo verta turėti su savimi bent kažkiek grynųjų pinigų, pasikeistų Lietuvoje, arba kredito kortelę, iš kurios patogu nusiimti pinigus.

Visose šalyse keityklų yra oro uoste bet ten valiutos kursas paprastai – labai prastas. Dažniausiai verta oro uoste išsikeisti nebent nedidelę sumą (pvz. nuvykimui į viešbutį ir laikui iki atsidarys valiutos keityklos), o daugiau keistis paskui. Panaši situacija ir pasieniuose. Prastoki kursai būna ir labiausiai turistinėse vietose (pvz. kurorte prie pajūrio promenados).

Šioje valiutos keitykloje Rumunijos lėjų pirkimo ir pardavimo skirtumas - vos 1%, o skirtumas iki oficialaus kurso dar mažesnis. Tokie geri kursai būdingi šalims, kur daug emigrantų, todėl ir daug keityklų.

Šioje valiutos keitykloje Rumunijos lėjų pirkimo ir pardavimo skirtumas – vos 1%, o skirtumas iki oficialaus kurso dar mažesnis. Tokie geri kursai būdingi šalims, kur daug emigrantų, todėl ir daug keityklų.

Prieš keisdami valiutą visuomet pasižiūrėkite į kursą, palyginkite kursus keliose keityklose. Taip pat nepamirškite paklausti, ar toje keitykloje netaikomi komisiniai – nes kursas gali būti geras, bet, pavyzdžiui, už pinigų keitimą taikomas 5 EUR mokestis, kas, jei keisitės nedidelę sumą, „sudegins“ daug jūsų pinigų.

Be to, nors Europoje gal atrodo kitaip, pagrindinė pasaulinė valiuta yra JAV doleris, o ne euras. Eurus irgi visur keičia – bet daugybėje ne Europos šalių euras keičiamas žymiai prastesniu kursu, nei JAV doleris. Gali net apsimokėti Lietuvoje išsikeisti eurus į dolerius ir vežtis į kelionę dolerius.

Valiutos keitykla Paragvajuje. Kursai - viršuje kairėje.

Valiutos keitykla Paragvajuje. Kursai – viršuje kairėje. JAV doleriai superkami po 5980, parduodami po 6020. Skirtumas – vos 0,7%. Eurai superkami po 6635, parduodami po 6955. Skirtumas – 4,6%. Kitose Paragvajaus keityklose eurų pirkimo/pardavimo kainų skirtumas buvo dar didesnis, net ir 13%, o dolerių – visuomet nedidelis.

Geriausia į užsienį vežtis naujus, nesutrintus eurų ar dolerių banknotus: yra šalių, kur tai, kas yra normalus banknotas Lietuvoje, vietiniai atsisako keisti (pavyzdžiui, Kenijoje atsisako keisti senus dolerius, Turkijoje atsisakė iškeisti suteptą euro bankontą).

Kartais vietiniai prekijai sutiks iš jūsų paimti eurus, nors euras toje šalyje ir nebūtų galiojanti valiuta. Tačiau beveik visuomet jie tai darys prastesniu kursu, nei gatumėte eurus išsikeitęs keitykloje, todėl taip mokėti neapsimoka. Pvz. Bulgarijoje už parkingą taip teko susimokėti net dvigubai blogesniu kursu, nei tikrasis – deja, buvome priversti, nes neturėjome vietos valiutos.

Kartais jums gali atrodyti, kad blogas kursas ar komisiniai nieko tokio – juk sumos nedidelės. Tačiau pagalvokite – jei kelionėje iš viso išleidžiate 1000 eurų, tai, tarkime, vos 2% prastesnis kursas jau reiškia 40 prarastų eurų.

Beje, yra šalių (nedaug ir jos keičiasi), kur kursas skirtingose keityklose gali skirtis net kelis kartus. Paprastai taip būna, kai valdžia nustato oficialų kursą, kuris neatitinka rinkos sąlygų – tai žmonės (“neoficialios keityklos”) keičia net ir dvigubai geresniu kursu. Tada išeina, kad keičiant oficialiu kursu šalis atrodo labai brangi, o neoficialiu – pigi.

Bankomatai ir jų mokesčiai

Populiari alternatyva valiutos keitykloms – išsiimti pinigus iš kortelės bankomate. Tačiau tai reikia daryti atsargiai, mat visi bankai laukte laukia, kol galės jus apkrauti įvairias mokesčiais. Jei labai nepasiseks, galite prarasti net 10% ir daugiau išimamos sumos! O to būtumėte išvengę, jei būtumėte pasinaudoję gretimu bankomatu ar tiesiog nuspaudę kitą mygtuką. Štai kokie mokesčiai ir kaip jų išvengti:

Eilutė prie bankomato

Eilutė prie bankomato

*Jūsų banko pinigų gryninimo mokestis. Bankas, išdavęs jūsų kortelę, paims tam tikrą procentą nuo išgryninamų pinigų. Išeitis – kortelės, kur bent kažkiek pinigų per mėnesį galima išgryninti nemokamai, pvz. „Revolut“. Deja, nėra tokios kortelės, su kuria galėtumėte nemokamai išsigryninti bet kiek pinigų.

*Banko, kuris valdo bankomatą, mokestis. Šis mokestis priklauso nuo bankomato. Vienuose bankomatuose jo nėra išvis, kituose jis beprotiškai didžiulis (fiksuotas mokestis, pvz. 10 EUR, arba procentinis mokestis, pvz. 2,5% ar 5% nuo visos sumos). Visada verta ieškoti bankomatų, kur šio mokesčio nėra: tokių daugiau mažiau turistinėse vietose. Deja, kai kuriose šalyse visi bankomatai yra apmokestinti (pvz. Tailande): į tokias šalis verta vežtis grynus pinigus arba, jei bankomato mokestis fiksuotas, kuo daugiau pinigų nusiimti per vieną kartą. Didesnė tikimybė, kad mokestis bus mažesnis bankomate banko skyriuje, nei bankomate kur nors turistinėje vietoje.

Koks mokestis bus taikomas, bankomatai paprastai informuoja. Bankomatas čia informuoja, kad taikys 2,5% mokestį. Neišsigryninome: visai šalia buvo bankomatas, kuris mokesčio netaikė. Daugelyje šalių tokių nemažai.

Koks mokestis bus taikomas, bankomatai paprastai informuoja. Bankomatas čia informuoja, kad taikys 2,5% mokestį. Neišsigryninome: visai šalia buvo bankomatas, kuris mokesčio netaikė. Daugelyje šalių tokių nemažai.

*Prastas valiutos keitimo kursas. Jei pinigus išsiimate ne ta valiuta, kuria yra jūsų sąskaita banke (t. y. paprastai – ne eurais) tai valiutą reikės visų pirma „virtualiai“ iškeisti į vietos valiutą. Dauguma bankomatų prieš išduodami pinigus paklaus, ar norite, kad keitimą atliktų bankas – bankomato šeimininkas (t. y. Kad nuo jūsų pinigus nurašytų eurais), ar kad keitimą atliktų jūsų bankas (t. y. Pinigus jau nurašytų vietos valiuta). Klausimas gali būti įvairiai „susuktas“, bet esmė ta pati. Dažniausiai apsimoka rinktis, kad keistų jūsų bankas, nes vietos bankų kursai būna blogi (galite prarasti ir 5%, 7% pinigų vien dėl kurso). O ypač gerai, jei jūsų bankas keičia valiutą oficialiu kursu – pvz. oficialiu kursu keičia „Revolut“, „N26“.

Bankomatas, kaip daugelis, siūlo iškeisti valiutą savo kursu - be to,  kad tas kursas neidealus, už keitimą dar paimtų net 5,5% nuo visos sumos moekstį. Kas be ko, keitimo būtina atsisakyti - pinigai vis tiek bus pakeisti, tik keitimą atliks jūsų bankas kurio sąlygos geresnės.

Bankomatas, kaip daugelis, siūlo iškeisti valiutą savo kursu – be to, kad tas kursas neidealus, už keitimą dar paimtų net 5,5% nuo visos sumos moekstį. Kas be ko, keitimo būtina atsisakyti – pinigai vis tiek bus pakeisti, tik keitimą atliks jūsų bankas kurio sąlygos geresnės. Šiuo atveju, norėdamas, kad pinigų bankomatas nekeistų iš svarų (kuriais yra manos sąskaita) į liras, rekia pasirinkti “Reflect as TL”

Kad viską suprastumėte teisingai, visų pirma bankomate pasirinkite jums suprantamą kalbą (jei mokate angliškai, anglų k. bus daugelyje pasaulio bankomatų).

Atsiskaitymas mokėjimo kortele

Galimybės atsiskaityti mokėjimo kortele pasaulyje varijuoja be galo smarkiai. Kai kuriose šalyse jas priima beveik visur (daugiausiai tai – Vakarų šalys). Kitose šalyse – kaip kur (pvz. tik prabangiose vietose), dar kitose – beveik niekur. Yra šalių, kaip Kinija ar Iranas, kur plačiai priimamos vietinės kredito kortelės, bet ne tarptautinės.

Maža to, pamėginus atsiskaityti kredito kortele šalyse, kur tai mažiau įprasta, nuolat tenka susidurti su pasakymais „Aparatas neveikia“, „Perkate už per mažą sumą“, „Kažkodėl nenuskaito kortelės – duokite kitą“ ir panašiais. Kaip taisyklė, anksčiau ar vėliau tokias frazes išgirsi, kai to nenorėsi labiausiai: užsukęs į degalinę papildyti ištuštėjusį baką, atkeliavęs naktį į viešbutį po ilgo vairavimo ir pan.

Taip pat, atsiskaitymai kortelėmis kai kur (mažai kur) yra apmokestinti arba daroma atvirkščiai – taikoma nuolaida mokant grynais.

Be to, ne vienam pažįstamam po atsiskaitymų užsienyje mokėjimo kortele pavogė mokėjimo kortelės duomenis, apgavikai nurašė pinigus. Nors bankai šias operacijas sustabdė, rezultatai nemalonūs: papildomi rūpesčiai, užblokuota kortelė. O kas, jei žmogus būtų turėjęs visus pinigus toje kortelėje ir neturėtų jų grynais?

Taigi, keliaudamas į užsienį, ypač egzotiškas šalis, vengiu atsiskaitinėti kredito kortele – tai yra nebent „atsarginis planas“ jei nebeliktų grynųjų, o ne atvirkščiai. Tiesa, Vakarų šalyse atsiskaityti mokėjimo kortelėmis patogu ir paprasta – tačiau kitur, nors ir įmanoma, prisirišimas prie mokėjimo kortelės yra tik bereikalingas kelionės apsisunkinimas. Jei jau norite remtis mokėjimo kortelėmis, geriausia turėkite jų bent kelias ir laikykite atskirai: bus vietų, kur be logiškų paaiškinimų vienos ar kitos neims, be to, gali kilti su konkrečia kortele bėdų (pvz. pamesite, “praris” bankomatas ir pan.).

Šie bankomatai prarijo mūsų kortelę. Laimė, greta buvo bankas - kreipėmės ten, kortelę grąžino, bet nurašė pinigus. Teko ilgai ir nuobodžiai aiškintis.

Šie bankomatai prarijo mūsų kortelę. Laimė, greta buvo bankas – kreipėmės ten, kortelę grąžino, bet nurašė pinigus. Teko ilgai ir nuobodžiai aiškintis. Viskas baigėsi gerai.

Tiesa, yra vietų, kur mokėjimo (neretai ir kredito) kortelės faktiškai privalomos. Viena tokių – autonuoma. Nevakarų šalyse, kaip Ukrainoje ar Libane, dar būna, kad užstatą už automobilį paima grynais, tačiau Vakarų šalyse – tik kortele, išduota vairuotojo vardu. JAV mokėjimo kortelės dažnai privalomos net viešbučiuose (irgi užstatui). Todėl kredito kortelę kelionėje gerai turėti, net jei ja ir neplanuojate naudotis, ir turėti joje sąskaitoje pinigų / neišnaudotą kreditą. Be to, tai tarnaus ir kaip atsarginiai pinigai ištikus nenumatytam atvejui (ligai, dėl pavėlavimo į lėktuvą prisiėjus pirkti naujus bilietus ir pan.).

Be to, atsiskaitymas tiesiogiai kortele, palyginus su pinigų gryninimu bankomate, turi ir esminį privalumą: mažesni mokesčiai. Tiesa, jūsų vis tiek gali klausti, kurio banko kursu keisti valiutą – rinkitės tą, kuris apsimoka labiau, paprastai – jūsų „namų“ banko.

Beje, jei naudositės mokėjimo kortele kai kuriose šalyse – privalote apie tai iš anksto informuoti savo banką, kitaip jis, galvodamas, kad kortelės duomenis iš jūsų pavogė, pirkimus blokuos. Tarp tokių šalių – ne tik trečiasis pasaulis, bet ir, tarkime, JAV.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Bulgarija – grožybės niūrioje šalyje

Bulgarija – grožybės niūrioje šalyje

| 0 komentarų

Bulgariją, jos kurortus lietuviai puikiai žino dar nuo sovietmečio. Daug kas Bulgarijoje panašu iki šiol – iš visų naujųjų Europos Sąjungos šalių, Bulgarija mažiausiai pažengė nuo “anų laikų” ir yra pati skurdžiausia.

Nors Bulgarija tikriausiai niekad netaps pasauliniu traukos tašku viso pasaulio turistams, pažvelgus toliau trupančių socialistinių daugiabučių gali rasti įdomybių ir čia. Be kurortų ir pakrantės – nuostabios cerkvės ir stačiatikių vienuolynai, gražūs senoviniai miesteliai, idiliškos kalvos. Ir net gigantomaniški komunistiniai memorialai, nebaigti statyti štabai turi savų gerbėjų.

Tačiau Bulgarija nėra šalis, kur galėtum tikėtis nuvažiavęs į eilinį miestą rasti ten nuostabų senamiestį. Reikia žinoti, kur važiuoti, ir tikiuosi šitas straipsnis padės.

Bulgarijos kontrastai Šumeno mieste - nebaigtas komunistinis paštas pagrindinės gatvės gale

Bulgarijos kontrastai Šumeno mieste – nebaigtas komunistinis paštas pagrindinės gatvės gale

Sofija, retai lankoma sostinė

Bulgarijos sostinė Sofija gerai atspindi visą Bulgariją: mieste yra keletas tikrai gražių vietų, tačiau ištisi jo rajonai komunistų nuobodžiai perstatyti. Visgi, yra kelios vietos, po kurias smagu pasivaikščioti. Pavyzdžiui, Serdika metro stoties apylinkės, apsuptos didingų stalininio stiliaus pastatų, kur įsikūrusios įvairios ministerijos.

Stalininės architektūros Sofijos politinė širdis

Stalininės architektūros Sofijos politinė širdis

Įspūdingiausia Sofijoje – Šv. Aleksandro Neviškio katedra, kurią 1882-1912 m. bulgarai pastatė kaip padėką Rusijai už pagalbą kare su turkais. Net architektas – rusas. Viduje stebina realistinės freskos – iš stačiatikių cerkvių paprastai tikiesi vien paauksuotų ikonų.

Šv. Aleksandro Neviškio katedra Sofijoje

Šv. Aleksandro Neviškio katedra Sofijoje

Bojanos priemiestyje stūkso tikra Neviškio katedros priešingybė – mažytė Bojanos kaimo (vėliau tapusio komunistinės nomenklatūros priemiesčiu) cerkvytė. Ji irgi garsėja freskomis – tik gerokai senesnėmis, X-XI amžių, įrašytomi į UNESCO paveldo sąrašą.

Bojanos kaimo cerkvytė - menka jos išorė nė iš tolo neatskleidžia, koks didingas vidus. Tiesa, komunistiniais laikais cerkvė uždaryta, veikia tik kaip muziejus

Bojanos kaimo cerkvytė – menka jos išorė nė iš tolo neatskleidžia, koks didingas vidus. Tiesa, komunistiniais laikais cerkvė uždaryta, veikia tik kaip muziejus

Sofijoje daug kas “kaip Lietuvoje kažkada”. Štai už parkingą centre gali atsiskaityti darbininkams, kurių po vieną pasamdyta prie kiekvienos mokamo parkavimo atkarpos – jie pardavinėja nutrinamus bilietus. Algos mažos, gal pigiau, nei automatas? Pardavęs bilietą mums rado galimybę prisidurti: neturėjome grynų levų, taigi, paprašė dvigubai didesnės sumos eurais.

Aplink Sofiją – kalnai ir vienuolynai

Sofija yra apsupta Pirino kalnų ir daugelis keliautojų joje neužsibūna, nes 150 km atstumu aplink Bulgarijos sostinę rasi kur kas įdomesnių vietų. Įžymiausia – Rilos vienuolynas, įkurtas dar 927 m. Tarp jo dryžuotų celių pastatų (kad ir XV a. perstatytų) ir cerkvės gali mėginti pajusti Bulgarijos stačiatikių bažnyčios svarbą ir senumą. Bulgarijos patriarchas pagal eiliškumą yra penktasis po “keturių senųjų patriarchų”: Konstantinopolio, Aleksandijos, Antiochijos ir Jeruzalės. Bulgarijos stačiatikybė gerais 500 metų senesnė nei, tarkime, stačiatikybė Rusijoje – ir net kiriliką, Rusijoje naudojamą raidyną, sukūrė du bulgarai šventieji Kirlas ir Metodijus.

Rilos vienuolynas

Rilos vienuolynas

Dar toliau į pietus nuo Rilos vienuolyno – Bansko slidinėjimo kurortas. Bet ypatingesnė gamta į šiaurę nuo Sofijos – Belogradčiko uolos. Tiesa, pasaulio stebuklų ten neverta tikėtis, ne Meteora tai ir ne Džangdziadzie. Bet Bulgarijos gamta gali sužavėti savo paprastumu, skirtingomis spalvomis skirtingais metų laikais: ypač žavu buvo, kai Bulgarijoje lankiausi rudenį, kalvoms ir kalnams pageltus, parausvėjus.

Belogradčiko uolos

Belogradčiko uolos

Romėniška Plovdivo ir Varnos istorija

Bulgarų vardas paminėtas gerokai seniau, nei lietuvių, ir jie ištisus šimtmečius kovėsi (čia sėkmingai, čia nelabai) su Bizantijos (Rytų Romos) imperija. Dar prieš tai šios žemės buvo Romos Imperijos provincija.

Tiesa, tie laikai paskendę praeities miglose. Net bulgarų giriamas antro pagal dydį šalies miesto Plovdivo romėnų teatras, nors romantiškas, truputį dirbtinokas, apsuptas komunizmo eros pastatų. Bet kitur gi Bulgarijoje rasi nebent kokius archeologų atidengtus pamatus, kur nelabai net suprastum, kokie pastatai stovėjo, jei ne paaiškinimai. Ir archeologines iškasenas muziejuose, tokiuose kaip Varnos archeologijos muziejus. Nieko panašaus į kaimyninių Graikijos ar Turkijos antikinius metropolius.

Romėnų pirčių liekanos tarp šiuolaikinių Varnos daugiabučių

Romėnų pirčių liekanos tarp šiuolaikinių Varnos daugiabučių

Vienas senovinis Bulgarijos unikalumas – Trakijos valdovų kapai. Senovės graikai manė, kad trakai buvo antra pagal gausumą pasaulio tauta po indų. Greičiausiai jie klydo, bet Bulgarijoje gyvenusių trakų valdovų kapai rodo juos bent jau buvus vienais turtingiausių. Deja, į, kiek skaičiau, vieną įspūdingiausių, UNESCO pripažintą Švestario pilkapį patekti nepavyko: “Uždaryta” – bulgariškai sakė prižiūrėtojas. Taip ir nesupratome kodėl, nes buvo darbo metas. Mažai turistų pamėgtos vietos turi pliusų (nėra minių), bet nestokoja ir minusų: užsidaro ir niekam nerūpi… Buvo žiema – vasarą gal tokių problemų mažiau, nes vasarą atvažiuoja turistai iš Bulgarijos pajūrio.

Švestario pilkapis. Artyn nesinorėjo eiti ir dėl piktų šunų

Švestario pilkapis. Artyn nesinorėjo eiti ir dėl piktų šunų

Bulgarijos pajūris ir nostalgiški jo kurortai

Bulgarijos pajūris yra ta vieta, kurią aplanko daugiausiai turistų. Daugelis jų iš Rytų Europos. Tarp kitų komunistinių šalių, Bulgarija buvo pati draugiškiausia Sovietų Sąjungai – todėl Sovietų Sąjunga noriau ten išleisdavo savo piliečius, kuriuos išleisti į tolimesnį užsienį bijojo. Nes žinojo – Bulgarijoje prieglobsčio jie tikrai nepasiprašys.

Šitaip, labiau iš reikalo, Bulgarija mūsuose įgijo “kurortinės šalies” reputaciją, kuri dar kažkiek tęsiasi: net tiesioginiai užsakomieji reisai į Bulgariją būna. Aišku, šią šalį jau seniai nukonkuravo Turkija (ten poilsiauja 10 kartų daugiau lietuvių, nei Bulgarijoje), Egiptas (ten poilsiauja 4 kartus daugiau lietuvių), Vakarų kurortai.

Pajūrio klubai Varnoje

Pajūrio klubai Varnoje. Čia galima linksmintis beveik paplūdimyje

Pabuvojus tiek Turkijos, tiek Bulgarijos kurortuose, man aišku, kodėl. Bulgarijos pajūrio miestai – pavyzdžiui, Varna – kamuojami tokių pačių problemų, kaip ir kiti šalies miestai: senamiečius “išdraskė” komunistinė architektūra, daugybė pastatų apleista. Man jie nelabai jaukūs, tačiau, negaliu paneigti, kad turi tam tikros nostalgiškos dvasios, kažkiek primena kokių 1995 m. Palangą. Eidamas Varnos pajūrio bulvaru, pro seną XX a. pradžios akvariumą, pro karinę techniką jūrų muziejaus kieme, lunaparkus kažkaip mintimis grįžti į Lietuvos pajūrį ir kurortus tais laikais, kai vakarietiški dalykai juose dar nebuvo galutinai nustelbę rytietiškų, kai Lietuvos žmonės tik atradinėjo būdus linksmintis “europietiškai”.

Varnos akvariumas

Varnos akvariumas

Beje, daug ką Varnoje – pajūrio bulvarą, archeologijos muziejų – įkvėpė ne kas kitas, o lietuvių tautos patriarchas Jonas Basanavičius, gyvenęs Bulgarijoje 25 metus, buvęs Varnos miesto tarybos nariu; jo garbei yra du paminklai, pavadinta gatvė (“Ivan Basanovič”). Bet anie kurorto gimimo laikai irgi matosi tik iš kai kurių senų gražių fasadų.

Varnos senamiestis. Tiesa, vidurinio pastato fasadas gerokai subjaurotas frizuose iškalus naujus langus - atrodo, tai nekontroliuojama, arba korupcija Bulgarijoje sprendžia viską

Varnos senamiestis. Tiesa, vidurinio pastato fasadas gerokai subjaurotas frizuose iškalus naujus langus – atrodo, tai nekontroliuojama, arba korupcija Bulgarijoje sprendžia viską

Pats didžiasuias tarp Bulgarijos pajūrio kurortų, tikra šalies vizitinė kortelė – Slančev Briagas. Tiksliau, Saulėtoji pakrantė, nes kurorto pavadinimas visuomet specialiai verčiamas į kiekvieną kalbą, kad visi suprastų (anglakalbiams tai – Sunny Beach)… Šis kurortas išskirtinis tuo, kad pastatytas “nuo nulio” ~1958 metus užstačius ilgą paplūdimį viešbučių ir sanatorijų eile. Lankiausi ten ne sezono metu – didžiulis miestas visiškai negyvas, šviesoforai išjungti, viskas uždaryta – net “Subway” restoranai. O vasarą viskas ūžia…

Saulėtosios pakrantės fragmentas žvelgiant nuo Nesebaro

Saulėtosios pakrantės fragmentas žvelgiant nuo Nesebaro

Šalia Saulėtosios pakrantės – vienas gražesnių Bulgarijos miestelių Nesebaras, kadaise stovėjęs saloje, dabar sujungtas su krantu. Senuose jo pastatuose – jau ne masiniai viešbučiai. Ir visur pilna cerkvių – apgriuvusių, sugriuvusių. Kadaise miestelis buvo graikiškas, bet ilgainiui gyventojai išsilakstė ir tik XX a. jis atgimė kaip kurortas.

Nesebaro senamiestis

Nesebaro senamiestis

Kiti gražesni Bulgarijos miesteliai nuo jūros atokiau – tai senoji sostinė Veliko Tarnovas ir Koprivštica, pilna XIX a. Bulgarijos tautinio atgimimo laikų pastatų. Tada Bulgarija paskelbė nepriklausomybę nuo Osmanų Imperijos, tapo laisva šalimi. Tai irgi turėjo įkvėpti Basanavičių: gal čia jis įgijo pasitikėjimo savimi ir Lietuva – jei nedidelė Bulgarija galėjo nugalėti Osmanų Imperiją, kodėl Lietuva negali išsivaduoti nuo Rusijos Imperijos?

Koprivšticos namai

Koprivšticos namai

Bulgarijos miestai turistus traukia niūrumu

Pavienių “paprastų įdomybių” galima rasti daug Bulgarijos miestų (pvz. Besarabovo vienuolynas uolose prie Rusės ar Vidino tvirtovė) – kita vertus, aplinkinėse šalyse visa tai didingiau.

Besarabovo vienuolynas olose. Dar yra bent keli vienuoliai

Besarabovo vienuolynas olose. Dar yra bent keli vienuoliai

Šiaip palyginus su pajūrio miestais ir tais keliais turistiniais miesteliais, daugelis “eilinių Bulgarijos miestų” šalies gilumoje – daug liūdnesni. Puikus pavyzdys – Šumenas – dešimtas pagal dydį šalies miestas, turintis 76 000 gyventojų. Miesto centrinę aikštę užgožia nebaigtas statyti brutalistinis centrinio pašto bokštas, it koks parazitas apsupęs seną pastatą. Apleistas barokas – romantiška, apleistas funkcionalizmas – skurdas, o apleistas brutalizmas – siaubas…

Apleistų pastatų pilna Šumeno miesto centrinė aikštė

Apleistų pastatų pilna Šumeno miesto centrinė aikštė

Šalia – neveikiantis centrinis viešbutis. Ieškojome kur pavalgyti, bet didžiulėje centrinėje aikštėje atidarytas radome tik dėvėtų drabužių parduotuves, lombardą, “prekes už vieną levą”. Saulė leidosi, žmonių labai mažai – kaltintum emigraciją, juk Šumene kažkada gyveno 100 000 žmonių, bet kad iš Lietuvos dar daugiau emigravo, o kokių Šiaulių ar Panevėžio centrai neatrodo taip kraupiai liūdnai. Matyt, daug lemia ir šalies turtingumas: Lietuva už Bulgariją turtingesnė.

Nebaigtas statyti pašto bokštas iš arčiau

Nebaigtas statyti pašto bokštas iš arčiau – ir tai tik vienas kelių nebaigtų statyti pastatų toje aikštėje

Gatvėje radome išmestą “McDonald’s” maišelį – “negi čia gali būti McDonald’s?”. Ne, nėra; kažkas tą maišelį buvo iš kažkur atsivežęs. Galiausiai, paieškoję internete, radome vieną restoraną – bet buvo užsakytas šventei (nenuostabu, kai jų taip mažai). Nuėjome į kitą – irgi užsakytas, bet dar spėjo mus aptarnauti iki šventės pradžios. Tas restoranas įrengtas viešbutėlyje – tokių, nedidelių, gausu, daugelis jų pasižymi kaip niekur kitur kičiniais interjerais, tarsi bet koks blizgesys, ryškumas, lubų karnizas, modernus daiktas automatiškai, nė nederinus su aplinka, spinduliuotų prabangą (pranoksta net kiču garsėjančią Rumuniją).

Kičinis viešbučio Bulgarijoje interjeras

Kičinis viešbučio Bulgarijoje interjeras

Ant kalno virš Šumeno kyla Paminklas Bulgarijos 1300 metų jubiliejuj. Iš išorės – kažkokia beprasmė betoninė piramidė. Bet susimokėjus už bilietą ir užėjus vidun išvysti mozaikas, Bulgarijos valdovų skulptūras, kažkodėl iš pirmo žvilgsnio primenančias fantastinį filmą. Toks buvo komunistinės Bulgarijos stilius (monumentas statytas 1981 m.)…

Bulgarijos 1300 metų jubiliejaus memorialas iš šono

Bulgarijos 1300 metų jubiliejaus memorialas iš šono

Tokie niūrūs Bulgarijos miestai ir monumentai Vakaruose turi gerbėjų, kurie moka didžiulius pinigus už ekskursijas po “komunistinę Bulgariją”. Nėra tiek daug pasaulyje vietų, kur tai gali taip slėgti (o juk paminklai statyti, kad pašlovintų). Bulgarijos 1300 metų jubiliejaus paminklas Šumene dar gražus, prižiūrėtas – nes jis, nors statytas komunizmo eroje, nešlovina komunizmo. Kiti gi to paties meto paminklai apleisti, palikti likimo valiai: griauti – brangu, remontuoti – nėra ko.

Simboliškos skulptūros memorialo viduje

Simboliškos skulptūros memorialo viduje

Komunistinis “paveldas” – Bulgarijos koziris?

Nors bulgarai gal norėtų savo šaliai kitokios reputacijos, kol kas ji sunkiai gali kurortais pakonkuruoti su Turkija ar Egiptu, romėnų griuvėsiais – su Italija, Graikija, Turkija, senamiesčiais ar prekybos centrais – su daugeliu Europos šalių.

Nesebaro pakrantė

Nesebaro pakrantė

Kas ją daro išskirtine, bent jau Europos Sąjungoje – komunizmo palikimas. Vakariečiams “tamsiojo turizmo” gerbėjams (ar gal net ir mūsų kraštų jaunimui) jis toks kraupiai įdomus. Rytų Europos žmonėms, ypač vyresniems, tuo tarpu – nostalgiškas, net praktiškai naudingas (pvz. daugybė žmonių Bulgarijoje moka rusų kalbą). Rusams tikriausiai dar žavesnis: seniai kur iki Bulgarijos kurortų bemačiau iškabintas languose šiuolaikines Lenino, Stalino nuotraukas.

Į tokius vaizdus, kaip šis Sofijoje, krypsta Vakarų turistų objektyvai

Į tokius vaizdus, kaip šis Sofijoje, krypsta Vakarų turistų objektyvai

Po Bulgariją keliavau tris kartus. Pirmą kartą dar 2004 m. savaitgalį skubiai lankiau svarbiausias šalies vietas – šalis paliko geresnį įspūdį. Pastarąjį kartą 2019 m. lankiau ir Bulgarijos “užnugarį”, be to, žiemą, ir įspūdis buvo gerokai slogesnis. Gal lėmė ir tai, kad Lietuva per tą laiką nuėjo daug didesnį kelią pirmyn, nei Bulgarija – tad mano lūkesčiai, matyt, nejučia išaugo. Tai, kad Bulgarijoje per tą laiką pastatyta daugiau “McDonald’s”/”Hesburger” ar kiek pagerėjo keliai (vis tiek ne tiek, kiek kaimyninėse šalyse) – taip labai nežavi. Tikriausiai keliaujant po Bulgariją verta iš anksto susirasti, kas domina, ir neišklysti iš kelio, būti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku – tuomet šalis pasirodys įdomi.

Bulgarijos lankytinų miestų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Bulgariją

Bulgarijos lankytinų miestų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Bulgariją

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,