Išskleisti meniu

Lankau pasaulį

Beninas – vudu, vergovė ir Afrikos grožis

Beninas – vudu, vergovė ir Afrikos grožis

| 0 komentarų

Beninas! Reti žinių trupiniai apie jį skambėjo baisiai.

Benino religija – vudu iš siaubo filmų! Užkeikimams aukojami gyvūnai, dar neseniai – ir žmonės! Miestus puošia klaikūs rūmai, kuriuos Benino vergvaldžiai-karaliai pasistatė kaimyninių šalių žmones pardavę į Ameriką!

Kas už viso to slypi iš tikrųjų? Leidžiamės į nepriklausomą kelionę po Beniną. Tikslas – legendinė Benino vudu diena. Tačiau ir be jos čia randame tiek, kad stebimės, kaip ši šalis tokia neatrasta!

Šiaip ne taip iškėlęs telefoną užfiksavau tokius vaizdus, kaip šis (vandens dievybės įkūnytojos šoka nuogom krūtinėm)

Vudu vandens dievybę įkūnijančios moterys šoka nuogom krūtinėm

Pro Kotonu didmiestį – link Benino širdies

Kaip kiekviena gera paslaptis, Beninas savo grožį atskleidžia lėtai.

Pirmosiomis valandomis milijoniniame Kotonu didmiestyje atrodo jaučiuosi lyg bet kuriame skurdžiame pasaulio gale.

Pro smogo pilkmę saulė švyti blausiau už mėnulį. Senų motociklų eilės sunkiai birbdamos tįsia ištisas daugiavaikes šeimas, jų pirkinius, baldus, net karstus. Šiukšlinais šaligatviais žmonės nardo tarp lietaus kanalizacijos prarajų ir beveidžių kuklių namų. Tik užrašai (ir nemokantiems skaityti skirti piešinėliai) padeda atskirti, kur parduotuvėlė, kur – kepykla, kur – nauja sekmininkų bažnyčia.

Eilinė Kotonu gatvė

Eilinė Kotonu gatvė

Viso to chaoso viršūnė – Dantokpa turgus, sako, didžiausias Vakarų Afrikoje, prarijęs ir ištisus Kotonu centro rajonus, 20 miesto hektarų. Kone kiaurą parą žmonių minios ten teka ir maišosi tarsi upės, vyrai ir moterys ant savo galvų neša tokias prekių krūvas, kad iš tolo atrodo Sabonio ūgio. Ant eilinių automobilių stogų pririšta daugiau krovinių, nei tilptų į krovininį mikroautobusą.

Tačiau pažvelgęs giliau imu pastebėti vis daugiau to, kas Benine – savita.

Spalvingiausi rūbai – pačių įvairiausių raštų, ir vis dėl to savaip vienodi, beninietiški.

Kotonu moterys

Kotonu moterys

Simetriški randai žmonių veiduose. „Šeimų randai“ – juos išpjausto visiems tos giminės kūdikiams. Ir „vudu dievų randai“, papuošiantys veidus tų, kuriuos per ceremonijas apsėda atitinkama vudu dievybė.

Beninietiški veido randai

Beninietiški veido randai: kiekvienos šeimos, dievybės randai skirtingi

Fetišų kvartalas Dantokpa turguje. Prekystaliai tokiuose primena pigų siaubo filmą: beždžionių ir liūtų galvos, išmėsinėtos žiurkės greta kačiukų lavonėlių, spalvingų paukštelių liekanos ir krokodilų skerdenos… Paliko žmona? Susirgai maliarija? O gal kas nors prakeikė? Vudu šventikas tau tiksliai nurodys, ką jam parnešti iš artimiausio fetišų turgaus, atliks su tuo reikiamus ritualus – ir lieps taip „pašventintą“ gyvūno liekaną palikti kur kryžkelėje. Šitaip problemas sprendžia net daug Benino krikščionių ir musulmonų!

Fetišų turguje

Viename Benino fetišų turgų

Valtimi į Ganvi – ežere plaukiančią Afrikos Veneciją

Pirmasis tikras Benino stebuklas mūsų laukia Kotonu priemiesčiuose. Iki jo nei nuvažiuosi, nei nueisi: tenka plaukti laivu.

Ganvi miestelis. Afrikos Venecija. Ech, kaip nuvalkiotas tas žodis „Venecija“… Kiekvieną eilinį miestą su bent kiek daugiau kanalų ar tiltų šiais laikais kelionių vadovai vadina „Antraja Venecija“… Bet kad Ganvi – net labiau Venecija nei tikroji Venecija! Po „tikrąją“ Veneciją juk gali ir vaikščioti, o Ganvi net sumanęs aplankyti kaimyną, parduotuvę, gėlo vandens kolonėlę, bažnyčią ar vudu šventyklą privalai plaukti valtimi! Kiekvienas namas čia atskirai stovi ant polių didžiausiame Benino ežere Nakujėje – jokių didesnių salų, jokių tiltelių.

Ganvi centras

Ganvi centras

Ganvi istorijoje susipina Benino keisti tikėjimai ir praeities tragedijos. Miestelį įkūrė tofinai, bėgę nuo vergų gaudytojų fonų. Religija fonams draudė persekioti priešus ežere, tad namuose ant polių tofinai pagaliau tapo saugūs.

Ganvi namai

Ganvi namai

Fantastiškai spalvingame Ganvi jų palikuonys iki šiol gyvena savaip. Aplinkui miestelį ežere žolėm atitveria žuvų veisyklas akadžas, kurias vis išžvejoja. Ko neranda plaukiojančiame turguje, turi plaukti nusipirkti į krantą: turtingesni motoriniais laivais, skurdesni irklinėm ar burinėm valtimis nuolat zuja plūdurais atžymėtu „vandens plentu“ Kalavis-Ganvi.

Ganvi žvejai

Ganvi žvejai

Perplaukus visas pagrindines Ganvi „gatves“, iš Benino daug nesitikėjusi Aistė manęs klausia – „Čia, turbūt, gražiausia viso Benino vieta?“. Bet Benino grožybės tik prasideda…

Plaukiame per Ganvi

Plaukiame per Ganvi

“Krūmų taksi“, kontrabandinis kuras ir Benino keliai

Informacijos internete apie keliones po Beniną – labai mažai, netgi angliškai. Autobusų maršrutus, tvarkaraščius, ką jau kalbėti apie bilietų pirkimą internetu – pamiršk.

Pavyko rasti tik maždaug tokią informaciją: „Benino autobusai – netikėtai kokybiški. Tačiau vienos autobusų stoties Kotonu nėra: kiekviena kompanija ar maršrutas turi savas stotis. Į Grand Popo kurortą veža iš Žonkė [Jonquet] stoties“.

Gatvė netioli Žonkė stoties

Gatvė netioli Žonkė stoties

Tik kad nuėję į Žonkė „autobusų stotį“ nerandame ten nė vieno autobuso, begždžiai ieškome bilietų kasos! Tiesiog parkavimo aikštelė pilna sukiužusių automobilių. Pasirodo, išgirtieji Benino autobusai kursuoja vos į kelis miestus, o į garsiausią Benino kurortą, kaip ir visur kitur, veža tik vadinamieji „krūmų taksi“ (taxi brousse): pastato koks vairuotojas savo 30-50 metų senumo universalą „stotyje“, laukia kol susirinks keturi keleiviai, ir leidžiasi į kelią.

Džonkė stotis Koronu ir keli geresni krūmų taksi

Žonkė stotis Koronu ir keli geresni krūmų taksi

Bet sekmadienis ir niekas be mūsų į kurortą nenori – tad, beviltiškai luktelėję, susiderame dėl priemokos už išvažiavimą iš karto. Gavęs pinigus, vairuotojas skubiai „pagirdo“ tuščią kuro baką. Aišku, ne degalinėje. Jos Benine nyksta tarsi dinozaurai. Nukonkuravo pakelės parduotuvėlės, kuriose kaimų berniukai iš litrinių ar dvilitrinių kolos butelių įpila kontrabandinio Nigerijos benzino…

Kontrabandinio kuro degalinė

Kontrabandinio kuro degalinė

Jau nemažai keliavę Afrikoje iškart atkreipiame dėmesį ne tik į tai, kas Benine yra, bet ir ko nėra. Beninas – demokratinė šalis. Nėra blokpostų, kuriuose kariai stabdo visus automobilius ir gaišta laiką, tikėdamiesi kyšių. Jokie pareigūnai nerėkia už tai, kad nufotografuoji kokį tiltą ar stotį. Net dronai, matėm, skraido… „Koks mums čia poilsis nuo visos biurokratijos, stabdymų, draudimų“ – pasakojo sutikti anglai, automobiliu keliaujantys per visą Afriką.

Perkrautas sunkvežimis Benino kely

Perkrautas sunkvežimis Benino kely

Nuostabusis Grand Popo, arba kodėl Benino kurortai beveik nežinomi?

Grand Popo viešbučio pirmasis įspūdis netikėtai geras: po žavų sodą laigo spalvingi drieželiai, jauki kavinė, patogūs gultai milžiniškame tvarkingame smėlėtame paplūdimyje… Bangose sūpuojasi spalvotos žvejų valtys, o rytinėje Grand Popo pusėje laukia nuostabi sąsmauka tarp vandenyo ir Mono upės. „Chmm, kodėl į Benino kurortus neskraidina poilsiautojų grupių, kaip į Turkiją ir Egiptą? Čia gal dar gražiau…“.

Sąsmauka tarp Mono upės ir vandenyno Grand Popo rytuose. Čia jau - anapus Kotonu smogo zonos

Sąsmauka tarp Mono upės ir vandenyno Grand Popo rytuose. Čia jau – anapus Kotonu smogo zonos

„Antrasis įspūdis“ greitai atsako į visus klausimus. Turime rezervaciją – bet visa eilė darbuotojų neranda nei mūsų vardų, nei datų, atrodo, tarsi vakar įsidarbinę… Viską išsprendžia tik belgas virėjas, atėjęs iš virtuvės. Trunka kokį pusvalandį, bet mums dar pasisekė. Kiti svečiai pasakojo, kad tris kartus turėjo keisti namelius: nes davė ir nesutvarkytą, ir tokį, kuriame jau kažkas gyvena… Ir net labiausiai kelionių po Afriką užgrūdinti minėjo, kad Benine nesusipratimų daugiau nei kur kitur: „Net penkių žvaigždučių viešbutyje Kotonu vietoj Booking.com užsakyto dviviečio kambario mums davė vienvietį ir pasiūlė pakeisti tik ryte“.

Viename Grand Popo viešbučių

Viename Grand Popo viešbučių

Ne, tai ne atsitiktinumas ir ne niurzgalai. Tokios ir panašios patirtys Benine ir mūsų laukė visur visur. Padavėjai restoranuose pamiršdavo užsakymą. Eilinis SIM kortelės įsigijimas užtruko apie valandą. Dažnai klientų, darbų daugybė, darbuotojų irgi – bet jie tik žiūri vienas į kitą, šnekučiuojasi ar net miega kur ant suolo!

Viešbutyje parduodami vietiniai suvenyrai ir menas

Viešbutyje parduodami vietiniai suvenyrai ir menas

Bet pabuvę Benine ilgiau išmokome tai apeiti. Tereikia gyventi kaip vietiniams, „čia ir dabar“! Trys svarbiausi „Greitos kelionės po Beniną įsakymai“:

1.Nieko neužsakinėk iš anksto, ypač per programėles ir tinklapius. Iš pradžių net gąsdino tai, kad daugelyje Benino miestų išvis nėra viešbučių, kuriuos galėtum užsakyti internetu – „Gal ten neturėsime kur apsistoti?“. Bet reikalas tas, kad net kur užsakymo sistemas koks užsienietis savininkas įdiegė (kaip Grand Popo), beniniečiai su jomis dirbti nemoka ir labai nemėgsta (dažnai neranda svečių vardų, kainų, datų, numerių, o ir informaciją į internetą būna suvedę klaidingą…). Kai pradėjome tiesiog eiti į žemėlapyje pažymėtus viešbučius ir derėtis dėl nakvynės „čia ir dabar“, problemų bemat sumažėjo! Ne ką geriau su transportu. Vakarų Afrikai skirta programėlė „Gozem“ atrodė moderni tarsi „Uber“: kol nepabandėme pasinaudoti. Visada tas pats: atlikdavom užsakymą, viską sužymėdavom žemėlapyje – ir tuojau pat suskambėdavo telefonas. Aišku, skambindavo vairuotojas. Prancūziškai klausinėdavo kur atvažiuoti paimti, kur nuvežti! Viską programėlė jiems aiškiai rodo – bet vairuotojai žvilgtedavo tik į kliento telefono numerį, kitką iškart išjungdavo… O galiausiai „Gozem“ mus išvis užblokavo – taip ir nesupratome kodėl. Ką gi, po Grand Popo jau trankėmės kaip vietiniai: stabdydami zemžanus (motociklus-taksi). Tokių pilna ant kiekvieno kampo, jie pigūs ir greiti. Aišku, kai švilpi duobėtu vieškeliu trise ant vieno motociklo be šalmų, avarijos net nenori susapnuoti… Bet „gyvenk čia ir dabar“, negalvok „o kas jeigu“, džiaukis akimirka!..

Grand Popo lipu ant zemžano

Grand Popo lipu ant zemžano

2.Ką gali daryk pats ir iš karto, o sudėtingesnius darbus išskaidyk gabaliukais ir pirk atskirai. Nori greitai atsigerti? Tai nusipirk parduotuvėlėje arba pasiimk pats prie baro (nes padavėjas neštų labai ilgai ar pamirštų). Nori važiuoti į kitą miestą? Tai pasigauk gatvėje zemžaną ir prašyk nuvežti iki vietos, kur renkasi reikiamo maršruto „krūmų taksi“, ir ten jau pats tarkis su jų vairuotojais (o ne prašyk kokio viešbučio tarnautojo tau viską suorganizuoti). Nenori gaišti laiko išsiregistruodamas iš viešbučio? Tai mokėk už maistą viešbučio kavinėje iš karto, o ne „paskutinę dieną“ (neįsivaizduoji, kiek laiko gali sugaišti net ir vienos dienos išlaidų suskaičiavimas – Grand Popo viešbutyje kitiems svečiams panašiai „sudegė“ kelios valandos).

Valtis Grand Popo

Valtis Grand Popo

3.Turėk smulkių pinigų. Net 5000 frankų banknotas (~8 EUR) vietiniams yra didelis ir grąžos jie dažnai neturi, atsisako aptarnauti. Aišku, visur reikia pirma bandyti atsiskaityti stambesniais, bet gavus smulkesnių taupyti juos iki kol kas nors neturės grąžos iš stambesnių (tai bus greitai). Atsiskaitymą kortelėmis išvis pamiršk – Benine jomis pavyko susimokėti tik vieną kartą, nesvarbu, kad „priimame Visa“ nublukusios reklamos skelbė ir kitur.

Grand Popo džiauna rūbus

Grand Popo džiauna rūbus

Na, kai kurie europiečiai nueina ketvirtu keliu – užsidaro „tarp savų“… Benine baltaodžių daugiau, nei tikėjausi – ypač prancūzų, radusių „paprastesnį gyvenimą“ savo buvusioje kolonijoje. Kai kurios vidutinio amžiaus čia atranda “antrą jaunystę” sususiradusios jauną beninietį. “Mes – ponas ir ponia Smitai” – juokdamasi prisistato viešbutyje viena tokia pora…

Grand Popo paplūdimyje

Grand Popo paplūdimyje

Belgas Grand Popo viešbučio virėjas papasakoja Benine gyvenantis jau 20 metų, bet į Grand Popo atsikėlęs prieš tris savaites, įsidarbinęs pas kitą belgą. „Pasiilgstu Kotonu“ – sako. Aišku, ilgisi ne Kotonu centro, o rajono aplink Kotonu oro uostą ir paplūdimius, kur baltaodžių šeimos kartu su vietos elitu mėgina slėptis „tvarkos salelėse“. Ten – „Novotel“ viešbutis, švytintys barai ant stogų, armėnams priklausantis „Erevan“ supermarketas – beveik mūsų „Maxima“, pilna brangių prancūziškų sūrių, stalo žaidimų europietiškai vaikystei net Afrikos toliuose…

Kotonu elito bare prie oro uosto

Kotonu elito bare prie oro uosto

Aišku, „baltaodžių slėpynės“ laikinos: iškart anapus galingos „Erevan“ parkingo sienos mus pasitiko elgetos, o gretimame paplūdimyje agresyvokai apspito paauglių gauja; sakoma, kad ten nesaugu, teko suktis nė kranto nepriėjus… Niekur kitur Benine to nebuvo: „vietinių rajonuose“ mus daug labiau priėmė kaip savus. Nenorėčiau keliauti po šalį „nuo prekybos centro durų iki taksi iki namų durų“, juo labiau taip gyventi…

Kotonu paplūdimiui toli šaukia iki Grand Popo...

Kotonu paplūdimiui toli šaukia iki Grand Popo…

Juoba, ne nuo visko ir pasislėpsi. Beninas – viena maliaringiausių pasaulio šalių, kasmet maliarija čia suserga ~40% žmonių. Belgas virėjas pasakoja: „Per 20 metų maliarija sirgau 8 kartus, pirmas kartas sunkiausias, galvojau mirsiu, netekau 17 kilogramų; kai nuolat gyveni Afrikoje, profilaktiškai gerti vaistų nuo maliarijos negali, o vakcinos nėra“. Kai kuriuose viešbučiuose yra tinkleliai nuo maliarinių uodų virš lovos ar ant orlaidžių – bet visuose be išimties randame skylių… „Gyvenk šia diena!“. Mums besikalbant eilinį kartą dingsta elektra, belgo virėjo restoranas paskęsta aklinoj tamsoj. Jis pripratęs, tęsia monologą lyg niekur nieko. Po kelių minučių šviesos vėl įsižiebia.

Grand Popo viešbutyje po tinklu

Grand Popo viešbutyje po tinklu

Po didingus Grand Popo paplūdimius vaikštome netrukdomi. Pro laimikį iš vandenyno traukiančius žvejus, pro ant smėlio džiūstančius spalvingus rūbus, pro valčių pavėsyje miegančius vaikus ir jų tėvelius, pro medines lūšnas ir kolonijinių pastatų griuvėsius.

Vietiniai keliasi per Mono upę

Vietiniai keliasi per Mono upę Grand Popo rytuose

Rytinė Grand Popo pusė, kur palei negrįstą begalinį vieškelį poilsiauja beniniškiai, sužavi dar labiau, nei keli brangoki restoranai su prancūziškais steikais.

Rytinio Grand Popo vieškelis

Rytinio Grand Popo vieškelis

Vandenynas toks milžiniškas ir tuščias tuščias! „Tik nesimaudykite“ – gąsdina visi kelionių vadovai: bangos bloškia atgal su didesne jėga nei kur buvau patyręs. Turistų grupelė prie viešbučio žaidžia tarsi vaikučiai: sėdi palei krantą, laukia bangos, o tada jau iš paskutiniųjų stengiasi išsilaikyti.

Lenkų grupė galynėjasi su bangom

Lenkų grupė galynėjasi su bangom

„Kurwa! Kurwa!“ – girdime jų keiksmus. Lenkai. Nustembu! Lietuvoje nepažįstu jokio keliautojo, kuris būtų lankęsis Benine – o lenkų ten sutinkame apie keturiasdešimt, kelias ištisas grupes, tik prancūzų daugiau! Kas gi per stebuklas ta vudu šventė, kad net Lenkijoje ji tokia garsi? Tuoj pamatysime – keliaujame į Benino vudu sostinė Vidą…

Lenkų grupė Grand Popo rytuose fotografuoja vietos moteris

Lenkų grupė Grand Popo rytuose fotografuoja vietos moteris

Tie keistieji Keliautojai, kurie renkasi Beniną…

„Vudu šventė – vienintelis dalykas Benine, kuris vyksta pagal grafiką“ – skaičiau. Tik kad to grafiko niekas neturi! Kiek žmonių, tiek variantų: „Viskas prasidės rytoj dešimtą ryto paplūdimyje, visi šoks ir aukos gyvulius“, „Visų pirma bus eisena iš va šito taško žemėlapy rytoj 7:30“, „Pirma ceremonija – jau šiandien aštuntą vakaro prie Pitono šventyklos“…

Vietiniai vudu šventėje

Vidos žmonės

Aistės nuogąstavimus, „kaip jie žiūrės į vienintelius baltus žmones afrikiečių religinėje šventėje?“, tuoj pat pamirštame: Vida kiekvieną sausio 10 d. it magnetas sutraukia baltaodžius tūkstančių kilometrų spinduliu.

Turistai itin mėgsta fotografuoti vietinius vaikus

Turistai itin mėgsta fotografuoti vietinius vaikus

Nuo milžiniškais objektyvais „apsiginklavusio“ austrų „fotografijos turo“ per kelias Afrikos šalis iki hipių, išsileidusių į gyvenimo keliones nuo Anglijos iki Pietų Afrikos senais džipais ar kemperiais-sunkvežimiais. Nuo belgo daktaro, pašventusio visas gyvenimo atostogas ilgoms vienišoms egzotinėms kelionėms iki čeko kuprinėtojo (backpacker), planavusio per 5 dienas nusitrenkti per Beniną iki Nigerijos ir atgal (nepavyko). Ir Haičio vudu piligrimų.

Tokiu džipu anglų pora važiuoja iš Anglijos į Mozambiką

Tokiu džipu anglų pora važiuoja iš Anglijos į Mozambiką: aišku, sausio 10 d. suplanavo būti Vidoje

Kai kur egzotiniuose kraštuose turistai vieni kitų privengia. Ne Benine. Kiekvienas sutiktasis čia – Keliautojas iš didžiosios raidės, savo tautiečių laikomas keistuoliu. Net kalbintų lenkų „iš autobuso“ kelionių vidurkis – ~100 aplankytų šalių! Įdomu išklausyti kelionių patirtis iš Somalio, Libijos ar Irako. Štai tas lenkas be pinigų keliavo po Pietų Sudaną, tas belgas buvo sulaikytas Bangladeše, tie britai daugybėje Afrikos šalių miegojo palapinėje ant automobilio stogo…

Turistas laukia vudu šventės

Turistas Bobo Marlio įkvėptais rūbais laukia vudu šventės

Bet svarbiausia su likimo draugais pasidalinti žiniomis apie vudu šventę – ką girdėjai tu, ką girdėjo jie. Benine juk nieko nesužinosi iš laikraščių ar interneto: kaip prieš 100 metų, viskas sklinda tik iš lūpų į lūpas.

Su šventės dalyviu

Su šventės dalyviu

Vudu sostinė Vida (Ouidah) ir vudu šventė: kodėl nuvylė?

Apie išvakarių ceremoniją prie Pitono šventyklos išgirdo mažai kas. Šventyklos viduje „susipažįstame“ su šventais pitonais, kuriuos prilietus ir atnešus jiems aukų, vietinių įsitikinimu, pildosi troškimai. O jau sutemus šventyklos kieme iš arti stebime būgnininkus ir fakelus, akrobatinius vaikų šokius ir šventas skanduotes.

Prie Pitono šventyklos (ji atdara ne tik per vudu šventę)

Prie Pitono šventyklos (ji atdara ne tik per vudu šventę)

Kitą rytą ką nors pamatyti jau sunku: eisenoje paskui Vidos karalių žmonių tiek, kad tik kažkur toli nuo mūsų šmėžuoja karališkasis Jo Didenybės Adžahuto Dodo II skėtis, ištikimo tarno sukamas pagal laikrodžio rodyklę. Sukimasis per amžius valdovams praneša: „Karalystėje viskas gerai“. Tik kad tos Vidos Karalystės seniai nebėra: Beninas – respublika, iš jo aristokratų dar 1900 m. visas galias atėmė užkariautojai prancūzai. Tačiau vudu religijoje iki pat šiol tie karaliai – šventi ir be galo gerbiami!

Eisenoje paskui Vidos karalių

Eisenoje paskui Vidos karalių

Deja, pagrindinėje šventėje Vidos paplūdimyje laukia nusivylimas. Per žmonių galvas ir iškeltus fotoaparatus nesimato beveik nieko. Šventė – pusiau politinis renginys (kalbos, kalbos, kalbos), pusiau folkloro koncertas (paeiliui šoka įvairių šventyklų trupės).

Vudu šventės pasirodymas

Vudu šventės pasirodymas

Taip, yra programa, viskas laiku – bet kas iš to? Komercija, „Coca Cola“ pardavėjai… Kaip papasakoja kasmet į šią šventę atvykstanti prancūzė, seniau viskas buvo kitaip, „tikra“. Bet tada valdžia nusprendė privilioti kuo daugiau turistų… Net gyvūnų aukojimus „paslėpė“, nes „gal kam nepatiks“: tik netyčia užėję į Pitono šventyklos „užkulisius“ išvydome paaukotą ožį. Na, bent jau zangbetus pamačiau. Tai – slapta organizacija, kurios nariai persirengia tokiais “šieno kūgiais” ir, sakoma, naktimis eina į kaimus it policija tvarkos palaikyti. Juos supa begalė legendų: kad jie apsėsti dvasių, kad zangbetų viduje išvis nėra žmogaus. Iš tiesų aplinkiniai vieną zangbetą apvertė scenoje ir ten nieko nebuvo!

Zangbetas

Zangbetas

Dar nemaloniau pasijuntame vakarop, paslaptingiausioje iš ceremonijų: į buvusį Vidos vergų turgų ateina egungunai: žmonės spalvingomis kaukėmis, „apsėsti“ savo protėvių dvasių. Dvasios šoka, eina pas miesto aristokratus, pasakoja, kokias žmogelių nedorybes matė iš dangaus… Benine šventai tikima: jei prisiliesi prie egunguno, greitai mirsi, todėl kai į kaimą „iš miško užklysta“ tos dvasios, viskas virsta savotišku Pamplonos bėgimu nuo bulių: visi baimingai traukiasi šalin, sargybiniai jų pačių labui juos vaiko lazdomis.

Ne Vidoje, ne šiemet. Gera pusė susirinkusių – turistai, jiems egungunai – tik gražūs kostiumai. Vienas rusas net grūdo ehungunui į rankas savo telefoną, kad padarytų bendrą nuotrauką!

Apsupti eguingunai

Apsupti egungunai

Problema – ne turistų kiekis, o kad vietiniai dar neišmoko, kaip suvaldyti kitatikių minias. Na, juk į garsiausias Europos bažnyčias irgi eina ne tik krikščionys, bet niekas neleidžia lipti ant altoriaus, mišių metu kišti kamerą kunigui prie veido! Vudu šventėje tiesiog niekur neparašyta, kas galima ir kas ne, nėra jokių tvorelių, ribų. Jei koks pareigūnas pamato – nuveja turistus nuo žolės ar arenos – bet tik nusisuka ir kiti jau, žiūrėk, lipa į medžius, stojasi ant kėdžių, ir galiausiai pareigūnai nuleidžia rankas. Pamatę, kad tai – „toleruojama, reiškia galima“ – prasižengėlių pavyzdžiu tuoj seka šimtai.

Pilnas medis žiūrovų

Pilnas medis žiūrovų

Keliems kitiems keliautojams pasisekė labiau: tą vakarą karaliaus rūmuose jie rado autentiškesnę šventę su vietiniais. Kitą rytą vaikščiodami Vidos šventajame miške tarp visokiausių vudu dievybių skulptūrų ir šventyklų išgirstame, kad kita „tikresnė“ ceremonija vyko tenai.

Legbos - vaisingumo dievybės - statula šventajame Vidos vudu miške

Legbos – vaisingumo dievybės – statula šventajame Vidos vudu miške

Daug kur klausinėjome „kas ir kada vyks?“, bet reikėjo dar daugiau, kiekvienoje šventoje vudu vietoje: Pitono šventykloje, karaliaus rūmuose, šventajame miške…

Laimė, mūsų kelionė po Beniną dar nesibaigia – ir autentiškos tradicijos netikėtai mus dar ras Abomėjuje, siaubingajame karalių-vergvaldžių mieste…

Fetišų prekijas vudu šventėje

Fetišų prekijas vudu šventėje

Maršrutu Vida-Abomėjus jokie „krūmų taksi“ nevažiuoja. Taigi, suderame su zemžanų vairuotojais, kad vežtų motociklais 40 km iki sankryžos su keliu Kotonu-Abomėjus, o ten čiumpame „krūmų taksi“ likusiems 80 km. Viskas, jau išmokome keliauti beninietiškai!

Deramės dėl kelionės zemžanu. Susirašinėjame autromatiniu vertėju. - bet, atrodo, vairuotojai , kaip dauguma Benino žmonių, nemoka skaityti, tad paprašė praeivės pagalbos

Deramės dėl kelionės zemžanu. Susirašinėjame autromatiniu vertėju. – bet, atrodo, vairuotojai , kaip dauguma Benino žmonių, nemoka skaityti, tad paprašė praeivės pagalbos

Siaubingos karalių-vergvaldžių istorijos Abomėjaus rūmuose

Abomėjaus miesto pavadinimas ištisus šimtmečius kėlė siaubą. Dvylikoje jo rūmų gyveno Dahomėjos valdovai, susikrovę turtus iš prekybos vergais. Priešingai stereotipams, europiečiai patys vergų Afrikoje beveik negaudė. Paimti žmogų į vergovę jau buvo nemoralu. Tačiau nusipirkti tą, kuris jau yra vergas, dar buvo leistina. O paskutinis žemynas, kur klestėjo vergovė, buvo Afrika…

Parklupimas prieš karalių Abomėjaus bareljefuose

Parklupimas prieš karalių Abomėjaus bareljefuose

Taigi, viskas atrodė taip. Dahomėja gyveno amžiname kare: į mūšius ėjo ir vyrai, ir moterys. Nukariautų aplinkinių šalių žmones jie grobdavo vergovėn. Vergų perteklių siųsdavo į Vidos vergų turgų, kur atiduodavo vergų pirkliams mainais į visokias europietiškas lėkštes Dahomėjos valdovų rūmams. Iš turgaus „Vidos vergų keliu“ 4 kilometrus vergai žygiuodavo iki Vidos pakrantės, pakeliui dar pavedžioti ratu „Užmaršties medį“, kad pamirštų kelią namo. Ten lipdavo į laivus, kurie plaukiodavo dideliu trikampiu: Afrikos vergus Amerikoje išmainydavo į žaliavas, amerikietiškas žaliavas Europoje iškeisdavo į prabangos gaminius, o šituos gaminius vėl Afrikoje – į daugybę kartų daugiau vergų…

Štai kodėl tokia didelė dalis afromerikiečių kilę Benino ir aplinkinių šalių, štai kaip vudu tikėjimas pateko į Ameriką, kur jį „pasigavo“ Holivudas.

Einame vergų keliu Vidoje

Einame vergų keliu Vidoje

Visa tai – tik Dahomėjos „siaubų“ viršūnė. Vergus, kurių neparduodavo, aukodavo dievams: per kasmetinę „galvų šventę“ Abomėjuje būdavo viešai nužudoma ir po 500 žmonių. Pagrindniai Dahomėjos karaliaus rūmai pilni tokių eksponatų kaip Dahomėjos karaliaus sostas su kojomis iš priešų kaukolių ar uodų vaikyklė su nukariautos šalies karaliaus kaukole gale. Arba karaliaus Ghezo kapas, kurio duobėje 1889 m., jam mirus, kartu nunuodyta ir užkasta 41 (laimingas skaičius) iš kelių šimtų jo žmonų.

Vieno karaliaus lova. Kairėje - jo kapas. Dvi apvalios duobutės skirtos pilti aukas karaliaus dvasiai.

Vieno iš karalių lova. Kairėje – jo kapas. Dvi apvalios duobutės skirtos pilti aukas karaliaus dvasiai.

Nieko keisto, kad Holivudui sukūrus filmą „Kovotoja“ („Woman King“) apie Dahomėjos moteris-kares, greta džiugesio, kad žydrajame ekrane pagaliau rodoma šitiek juodaodžių moterų, Amerikoje kilo pasipiktinimo banga: kaip gi galima iš tokios valstybės daryti herojus?

Vieno Dahomėjos karalių dvaro amatininkų palikuonys toliau dirba vienuose apleistų rūmų

Vieno Dahomėjos karalių dvaro amatininkų palikuonys toliau dirba vienuose apleistų rūmų

Likimo ironija. Išplukdytų vergų palikuonys šiandien per atostogas iš JAV atskrenda į Beniną (ne vienas – verslo klase), apsistoja geriausiuose viešbučiuose, samdo privačius vairuotojus, džipus ir gidus – pasidarę DNR tyrimus, savo malonumui ieško giminės šaknų. O jų protėvius į vergovę išsiuntusių karalių propro(…)vaikaičiai iki šiol gyvena tuose pat trupančiuose Abomėjaus „rūmuose“. Šiandieninio amerikiečio akimis ten – paskutinės lūšnos…

Vienuose Dahomėjos rūmų

Vienuose Dahomėjos rūmų

Bet Abomėjus didžiuojasi savo praeities galia. Nesuskaičiuojamą galybę miesto tvorų ir sienų puošia kiekvieną Dahomėjos karalių simbolizuojančių piešinių-lipdinių eilės („afrikietiški herbai“). Pagrindiniai karalių rūmai oficialiai yra muziejus, bet mums liepia nusiimti skrybėles ir per deginamai karštu smėliu užpustytus kiemus vaikščioti basiems. Privaloma pagarba, nes „karalius dabar namie“. Vieną jo karalienių išvystame besivėsinančią tarpduryje…

Prie simbolinių Abomėjaus bareljefų

Prie simbolinių Abomėjaus bareljefų. Dešinys skylėtas indas simbolizuoja valstybę: jei visi žmonės kartu užkiš skyles, vanduo neištekės

Pagaliau viskas tikra! Vudu ceremonijos, vudu kaimas, vudu bažnyčia

Geriausi dalykai Benine ateina neplanuotai. Netoli Abomėjaus rūmų mus pasivijęs motociklininkas-gidas iš pradžių kelia įtarimą. „Nuvešiu jus į naktinę vudu ceremoniją, vudu kaimą, vudu bažnyčią“ – sako ir priduria – „Turizmo informacijoje man sakė, kad į miestą atvyko turistų pora“. Na, buvom toj „informacijoj“, bet visi ten kalbėjo tik prancūziškai, greitai movėm lauk…

Tačiau motociklininkas mus įtikina angliškai. Suderame dėl kainų. Ir apturime pačią įdomiausią parą Benine!

Karaliaus statula Abomėjuje

Karaliaus statula Abomėjuje.

Tą naktį negrįstais tamsiais skersgatviais nuveža iki kažkokio kiemo, kur skambant būgnams prietemoje šoka spalvingiausiai apsirengę žmonės. „Juos apsėdusios dievybės-dvasios: kiekviena dievybė turi savo šokį, savo rūbą“ – pasakoja mums. Štai ruda žemės dvasia, štai mėlyna vandens dvasia, štai vaisingumo dvasia Legba su dviem mediniais peniais…

Naktinėje vudu ceremonijoje

Naktinėje vudu ceremonijoje

Kitą rytą – vudu kaimas. Legbos penių altorius prie kaimo vartų. Ant medinių stabų-dvasių šventikas spjaudo vandenį, kalba užkeikimus. Kokia problema beateitų į kaimą, vudu turi atsakymą: ką ir kuriai dvasiai paaukoti. Kokakolos? Avino kraujo? „Vudu yra gėris, o visi Holivudo stereotipai – tai ne vudu, tai raganavimas; vudu galia ir ritualai kaip tik gina nuo raganų“ – sako motociklininkas-gidas, pats įšventintas į šį tikėjimą.

Šventiko ritualai vudu kaime

Šventiko ritualai vudu kaime

Paskui – vudu bažnyčia, chameleono formos. „Visoje Afrikoje tokia yra tik čia“ – pasakoja motociklininkas-gidas. Kitos vudu šventyklėlės mažytės, primena kokius lauko tualetus, o čia vietinis karalius 1957 m., įkvėptas krikščionių, nutarė ir savo tikėjime pastatyti ką nors didingo. Šalimais – šventų susitikimų laukas, bet ten gali žengti tik įšventintieji. Išvystame tik simbolius ant išorinės tvoros.

Vudu bažnyčia

Vudu bažnyčia

Galiausiai – Fetišų turgus.

Ateina laikas sukti į Benino didmiesčius. Paklausiame gerojo motociklininko-gido, kur stoja „krūmų taksi“ į šalies sostinę Porto Novo. „Aš jums pakviesiu čia“ – sako paslaugiai. Kaina normali, sutinkame. Tada apie pora valandų laukiame, kol atvyks taksistas gido draugas… Ne, tokie „užsakymai“ ir „planavimai“ Benine neveikia ir taškas.

Prie įėęjimo į vudu susitikimų zoną (toliau eiti negalėjome)

Prie įėęjimo į vudu susitikimų zoną (toliau eiti negalėjome)

Temstant – paskutinė kelionė pro Benino kaimus.

Moterys tyko prie „gulinčių policininkų“ ir vairuotojui stabtelėjus pro langą kiša menkas prekes: gėlo vandens maišelius, kiaušinius…

Motociklininkas miega ant motociklo

Motociklininkas miega ant motociklo

Tūkstančių tūkstančiai vaikų: vidurinis amžius Benine – 19 metų. Deja, dalis jų su „bado pilvukais“ nuo baltymų trūkumo (kvašiorkoro liga)… Vos pamato mus, šaukte šaukia „Yowo!“ (vietine fonų kalba – „Baltaodis!“), o suaugę sveikinasi prancūziškai „Bonsoir“.

Paslaugų reklamos beraščiams (dar 2023 m. mažiau nei pusė Benino žmonių moka skaityti)

Paslaugų reklamos beraščiams (dar 2023 m. mažiau nei pusė Benino žmonių moka skaityti)

Benino sostinė ir didmiesčiai – kitomis akimis

Sugrįžę į Benino didmiesčius, juos regime kitom akim. Benino sostinėje Porto Novo į atmintį įstring ane tik bažnyčios formos Didžioji mečetė, kurią pasistatė iš Brazilijos ~1900 m. į Afriką grįžę juodaodžiai musulmonai vergai. Ne tik Porto Novo karalių rūmai, Porto Novo lagūna ir zangbeto formos zangbetų štabas. Bet ir didelės apšviestos kebabinės-picerijos, kuriose milžiniškuose ekranuose rodo Europos futbolą. Veikiantis, kad ir labai lėtas, wifi. Atpratome…

Porto Novo didžioji mečetė

Porto Novo didžioji mečetė

Kita nuostaba: iš Porto Novo į Kotonu veža autobusas. Atrieda pagal grafiką! Vidus kondicionuojamas!

Kotonu prieš skrydį namo užsukame į „Erevan“ supermarketą išleisti paskutinius Vakarų Afrikos frankus, ir jį jau regime kitom akim. „Kaip tokia parduotuvė apskritai gali būti Benine? Kaip jie išmuštruoja vietinius taip tvarkingai sudėti į lentynas prekes?“. Bet tai neatrodo būtinybė.

Stotelėje perkame autobuso bilietą. Stotelė, tiesa - kėdės turgaus kampe

Stotelėje perkame autobuso bilietą. Stotelė, tiesa – kėdės turgaus kampe

Priešpaskutinį vakarą Aistė prasitarė, kad dėl Benino būgštavo be reikalo. „Čia tikrai galima nepriklausomai keliauti, be galo įdomu, saugu“.

Pardavėjai Porto Novo

Pardavėjai Porto Novo

Pasijuokėme, kad šitaip kalbame tos dienos vakare. Anapus viešbučio balkono bolavo šiukšlių laukas, iš butelių vaikai pilstė benziną, gatvėse ganėsi vištos ir ožiai. Ir tai šalies sostinė Porto Novo! Ką tik keturias valandas buvome praleidę „krūmų taksi“ atlapais langais, neveikiančiais saugos diržais ir žibančiom visom įspėjamosiom švieselėm. Tą dieną Abomėjaus fetišų turguje matėme, kaip vaikas perpus perpjauna pelę ir čia pat meta žarnas ant žemės: padeda tėvui fetišų pardavėjui ruošti prekes. Greta priršti gyvi šuniukai, kačiukai: vieniems jų pasiseks, taps kieno nors naminiais gyvūnėliais – kitus paaukos dvasioms. Tada tame pat turguje mūsų akyse kilo didžiulės muštynės dėl ~15 eurų: vienam žmogui net sprandą įpjovė (ginčą „pasėjo“ prancūzai turistai: vietiniai nesutarė, kuriam iš jų prancūzai nusprendė duoti šitokią milžinišką pinigų sumą).

Priešais krūmų taksi automobilis ant stogo veža begalę surištų vištų

Priešais krūmų taksi automobilis ant stogo veža begalę surištų vištų

Ir mes būtent tądien nusprendėme, kad čia keliauti įmanoma? Prie Afrikos priprantama!

„Kaip jie taip gali gyventi?“ – klausinėja tie, kas pirmą kartą tai išvysta, arba Afriką pamato tik pro turistinio autobuso langą. Bet jeigu jau po savaitės „pasinėrimo“ pradedi priprasti, tai ko tikėtis iš vietinių, kurie šitaip nugyveno visą gyvenimą?

Namie pas vudu šventiką

Namie pas vudu šventiką

Vis geriau suprantu tuos sutiktus Afrikos mylėtojus. Daugelį jų, atrodo, žavi tas totalus primityvumas. Iš vienos pusės sudėtinga, kai nėra maršrutų, stočių, grafikų, programėlių, taisyklių. Iš kitos – kaip paprasta! Imi ir važiuoji reikiama kryptim, o jau tada galvoji apie sekantį žinsgnį. Jei žmogus iš kokių 1800 m. staiga patektų į mūsų dienų Lietuvą, niekaip neišgyventų. Pagalvokit, kiek žingsnių reikia padaryti, kad „nuo nulio“ išsikviestum „Uber“! Įsigyti išmanųjį telefoną, SIM kortelę, siųstis programėlę, registruotis, išmokti naudotis, atsidaryti banko sąskaitą su mokėjimo kortele (ko nepadarysi be dokumentų, nemokėdamas skaityti ar kalbos) ir t.t. Bet patekęs į šių dienų Beniną „žmogus iš praeities“ manau greitai prisitaikytų: na, vietoj arklių – motociklai, vietoj kriauklelių – banknotai, bet esmė ta pati… Tereikia mąstyti primityviau, prisitaikysi ir tu!

Vidoje

Vidoje

Beninas – nuostabi „pirmoji Juodosios Afrikos šalis“ kelionei. Net keista, kodėl Benino nėra visokiuose „Įspūdingiausių pasaulio vietų“ sąrašuose – bet tai laiko klausimas.

Benino žmonės

Benino žmonės

Benine paprasta išvysti senuosius tikėjimus, kuriuos kitur Afrikoje pakeitė krikščionybė ir islamas. Beninas nedidelis, nuostabios lankytinos vietos arti viena kitos: net važiuodamas lėčiausiais „krūmų taksi“ daug laiko nesugaišti. Benine nėra diktatūrinės biurokratijos, blokpostų, draudimų. Jeigu derėsiesi ir „atmuši“ kai kurių vietinių mėginimus iš turisto paimti penkis ar dešimt kartų brangiau, Beninas – nebrangi šalis. Benino žmonės labai draugiški: pamatę, kad kažko nesupranti, prieina padėti, nieko už tai neprašo. Afrikos masteliais Benine saugu: išskyrus keletą Kotonu vietų net sutemus jautiesi jaukiai.

Benino moterys eina į vudu šventę

Benino moterys eina į vudu šventę

Taip, kelionėje į Beniną bus sunkumų – skurdas, maliarija, prancūzų kalba, ribotos galimybės ką nors planuoti iš anksto. Bet juk „avantiūra“ – kelionės į Afrikos gilumą sinonimas!

Gal į Beniną dar grįšiu: juk liko nelankyta visa šalies šiaurė su gyvūnais. Bet greičiau jis taps tramplinu į kitas Vakarų Afrikos šalis.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti.

Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti.

| 0 komentarų

Apie garsųjį Šv. Jokūbo kelią (Camino Santiago) prirašyta begalės tekstų: vien lietuviškai penkios knygos, o kur dar visi tinklaraščiai, filmai! Bet ruoštis savai kelionei nuo to lengva netapo: daugelis šaltinių labai asmeniški, ilgi. Kažkaip trūko vieno bendro straipsnio „apie viską“.

Todėl po kelionės čia tokį parašiau pats. Jame – visi praktiniai dalykai, įspūdinga kelio istorija ir religinė reikšmė, fizinės ir dvasinės patirtys, neigiamos pusės ir kaip jų išvengti. Bei kas tie žmonės, pamilę šį kelią.

Pakeliui į Santiagą prie kelią rodančios rodyklės su kriaukle

Pakeliui į Santiagą prie kelią rodančios rodyklės su kriaukle

Šv. Jokūbo kelių – daug. Kaip pasirinkti?

„Šv. Jokūbo kelias“ iš tikro – tai daugybė kelių. Tačiau visus juos vienija du dalykai. Pirma, visi jie veda į vieną vienintelę šventą vietą – Kompostelos Santiago [Santiago de Compostela] miesto Ispanijoje katedrą. Antra, visais jais einama pėsčiomis. Dienų dienas. Net savaičių savaites. Žygiuojama šimtus ar net tūkstančius kilometrų.

Kai kas, tiesa, dar važiuoja dviračiais, joja arkliais – taip irgi galima. Bet nuvažiavęs panašų maršrutą automobiliu, autobusu ar motociklu nebūsi laikomas Jokūbo kelio piligrimu. Jokūbo kelią reikia „iškentėti“. „Išgyventi“ lėtai.

Akmenimis per upelį Jokūbo kelyje

Akmenimis per upelį Jokūbo kelyje

Yra kas eina į Santiagą net iš savo namų. Pavyzdžiui, sutikome porą, kuri į Santiagą keturis mėnesius ėjo pėsčiomis iš Šveicarijos. Jokūbas Vilius Tūras nuėjo net iš Vilniaus (virš 4000 km) ir apie tai sukūrė filmą bei knygą.

Tačiau daugelis į savo žygio pradžios tašką nuskrenda ar nuvažiuoja. Todėl „tikrieji“ Šv. Jokūbo keliai, sakyčiau, prasideda kažkur ties Ispanijos-Prancūzijos siena. Nes Kelias – tai ir visi juo einantys žmonės, tavo bendrakeleiviai. Ir tik Ispanijoje ar arti jos pavienius piligrimus jau pakeičia šimtai, tūkstančiai kasdien. Be to, visoje Ispanijoje yra aiškiai pažymėtos ėjimo kryptys, atstumai (nepasiklysi ir be GPS!), įrengta gausybė tradicinių pilgrimų nakvynės namų (albergų) ir klesti gausybė tradicijų, kurias kūrė ir kuria patys piligrimai-žygeiviai.

Ant kryžiaus piligrimų sukabinti mementai apie 100 km iki Santiago

Ant kryžiaus piligrimų sukabinti mementai apie 100 km iki Santiago

Bet net ir pačioje Ispanijoje yra daug Šv. Jokūbo kelių. Kiekvienas gali pasirinkti savąjį Camino pagal turimą laiką, fizinį pasirengimą ir norus.

Iš visų maršrutų populiariausias Prancūziškasis kelias (Camino Frances), taip pavadintas ir todėl, kad kadaise Ispanijoje visus užsieniečius vadino prancūzais. Pilnas jo ilgis – 790 km, bet apie pusė jį pasirinkusių eina tik paskutinius 115 km nuo Sarijos miestelio. Todėl, kad 100 km – tai trumpiausias atstumas, kurį nuėjęs gali gauti išsvajotąją Kompostelą (apie šį sertifikatą – žemiau). Todėl, kad tokį atstumą nueini per 5-7 d.: taigi, „su viskuo“ pakanka savaitės atostogų. Ir todėl, kad čia kelias vaizdingas, bet paprastas: nėra kalnų, eina ir senukai, sako, ir neįgaliojo vežimėliu galima įveikti. Jokio fizinio pasirengimo nereikia – tad „abejojantiems savo jėgomis“, nežinantiems, ar Kelias jums, tai – puiki pradžia, o jei „užsikabinsite“ – galėsite eiti ir kitus maršrutus.

Šv. Jokūbo kelio pagrindiniai maršrutai (procentai nurodo, kokia dalis piligrimų renkasi tą maršrutą, tačiau ne visi jie eina jį visą)

Šv. Jokūbo kelio pagrindiniai maršrutai (procentai nurodo, kokia dalis piligrimų renkasi tą maršrutą, tačiau daugelis jų nueina tik dalį pasirinkto maršruto)

Vasaromis Prancūziškas kelias, ypač ta paskutinė atkarpa Sarija-Santiagas, labai „užsigrūda“: kam nepatinka masės arba jų sukeliamos problemos (pvz. sunku gauti vietą nakvynei), renkasi kitus Camino. Antrasis pagal populiarumą – Portugališkas kelias iš Portugalijos. Kam reikia didesnio fizinio iššūkio, renkasi Camino Primitivo per kalnus (Prancūziško kelio pradžioje ir viduryje kalnų irgi yra).

Akmeniniame Galisijos kaime prie tradicinio kluono horreo, apie 50 km iki Santiago

Akmeniniame Galisijos kaime prie tradicinio kluono horreo, apie 50 km iki Santiago

Lapkritį, kai ėjome mes, ir Prancūziškame kelyje žygeivių pertekliaus tikrai nebuvo (o vietoje, kur į Prancūziškąjį kelią įsilieja Camino Primitivo, sutiktas piligrimas pasakojo, kad Camino Primitivo tokiu metu ištisuose alberguose jis, būdavo, išvis nakvodavo vienas, tesutiko kelis kitus piligrimus).

Kelio išsišakojimas. Kartais tam tikras atkarpas tuo pačiu maršrutu galima eiti keliais būdais - tokiu atveju paprastai vienas variantų 'trumpesnis, bet sudėtingesnis' arba 'ilgesnis, bet vaizdingesnis'

Kelio išsišakojimas. Kartais tam tikras atkarpas tuo pačiu maršrutu galima eiti keliais būdais – tokiu atveju paprastai vienas variantų ‘trumpesnis, bet sudėtingesnis’ arba ‘ilgesnis, bet vaizdingesnis’

Kas tie žmonės, kurie eina Camino Santiago?

Vienas žaviausių Camino dalykų yra jo bendrakeleiviai, ypač todėl, kad čia, atrodo, susirenka visas pasaulis. Ne tik kad žmonės iš įvairiausių šalių, tautybių, rasių, amžiaus grupių, turtinių padėčių. Camino sugeba pavilioti pačių įvairiausių kelionių mėgėjus. Neįtikėtina, kaip visiškai skirtingai jie pergyvena tą patį Camino!

Patyrę ir puikiai pasiruošę žygeiviai, testuojantys savo galimybių ribas (60 km per dieną? 80 km?): jie pralėkdavo pro mus lyg pro stovinčius… Ir senoliai, kuriems ir 15 km kasdien jau didelis pasiekimas (kaip abiturientai turi „gap year“ po mokyklos baigimo, tarp kai kurių šalių senjorų populiaru vos išėjus pensijon leistis į Camino)…

Nustebau palei Jokūbo kelią išvydęs daug Šikoku Henro - budistinės piligrimystės Japonijoje - reklamų. Tačiau žygeiviams ar kultūros mylėtojams įprasta vienais metais leistis į katalikišką, kitais - budistinį piligrimystės kelią

Nustebau palei Jokūbo kelią išvydęs daug Šikoku Henro – budistinės piligrimystės Japonijoje – reklamų. Tačiau žygeiviams ar kultūros mylėtojams įprasta vienais metais leistis į katalikišką, kitais – budistinį piligrimystės kelią

Ir „Tikrieji“ krikščionių piligrimai, einantys į Šventąjį Tikslą, apaštalo Jokūbo kapą: juos vienintelius vakarais sutikdavome pakelės bažnytėlių Piligrimų mišiose. Ir visokių naujųjų ezoterinių tikėjimų sekėjai, kuriems Šv. Jokūbo kelias – galinga energetinė linija, o “naiviuose” pakelės bažnytėlių lipdiniuose jie sakosi randantys slaptų mistinių simbolių.

Religingi piligrimai ant tvorų pakeliui kabina kryželius

Religingi piligrimai ant tvorų pakeliui kabina kryželius

It jaunuolių pramogautojų kompanijos, kurioms Camino – pretekstas kartu pašėlti, susirasti draugų, išgerti pigaus vyno pakelės kavinukėse. Ir vieniši, tylūs žmonės, kuriems Šv. Jokūbo kelias – kelionė į save, apmąstymo laikas, neretai po visokių sukrėtimų (skyrybos, netektis ir pan.).

Pilgrimų kompanija - gal eina kartu nuo pradžios, o gal susipažino pakeliui

Pilgrimų kompanija – gal eina kartu nuo pradžios, o gal susipažino pakeliui

Ir turistai, žygį Camino nusipirkę kaip eilinį „kelionių paketą“: jie nakvoja agentūros užsakytuose viešbučiuose, o daiktų nesinešioja: nuo vienos nakvynės vietos iki kitos jų kuprines veža specialūs mikroautobusai (net nustebau, kiek tokių daug: kas rytą registratūras nugula ištisos krūvos pervežimui paruoštų krepšių). Ir išsileidusieji į pirmą „tikrą savarankišką ilgą kelionę“, todėl „dėl viso pikto“ susikrovę į milžiniškas kuprines „devynias galybes ir dar truputį“ daiktų ir, beviltiškai nuskaudus pečiams, palikinėjantys kiekviename alberge po vieną-kitą taip ir nepanaudotą rakandą.

Pervežimui į kitą viešbutį ryte paliktos Santiago turistų kuprinės

Pervežimui į kitą viešbutį ryte paliktos Santiago turistų kuprinės

Camino tu gali sutikti visus juos, visus juos išklausyti ir pats jiems išsipasakoti – nes laiko užtenka viskam. Tiesa, daugelis didžiąją dalį Camino eina tylomis. Tyli, net jeigu žygiuoja keliese, kaip aš su žmona. Nes per tiek valandų, dienų, kilometrų kartu, ateina metas, kai viskas, rodosi, jau iškalbėta…

Su pakeliui sutikta piligrime aiškinuosi, kurio keliu eiti

Su pakeliui sutikta piligrime aiškinuosi, kurio keliu eiti

Tos begalinės tylinčių, tarsi užkerėtų žmonių „upės“, judančios viena kryptimi ir niekuomet atgal – vienas stipriausių mano prisiminimų iš Camino.

Net rodyklių daug kur nebereikia: įsilieji į tą upę, seki einančiais prieš tave, o tavim seka kiti, ir taip per amžių amžius.

Piligrimų upė teka per rytinį rūką. Į vieną pusę, nes niekas atgal nebeina: iš Santiago grįžta lėktuvu

Piligrimų upė ‘teka’ per rytinį rūką vos patekėjus saulei. Į vieną pusę, nes ir tie, kurie Camino eina nuo pat savo namų, grįžta paprastai vis tiek lėktuvu…

Visi eina skirtingais tempais, bet vis susitinki tuos pačius žmones. O kitų nebesusitinki, nors atsisveikinai „Iki greito“ tikėdamasis greitai pašnekėti vėl. Kaip gyvenime!

Pakeliui

Pakeliui

Kaip atsirado (ir beveik išnyko) Šv. Jokūbo kelias?

Šv. Jokūbo kelias egzistuoja jau virš 1000 metų! Dar Viduramžiais, sakoma, kasmet juo keliaudavo 250 000 žmonių per metus – tai yra ~700 kasdien, dienos metu – po piligrimą kas minutę. Susidarydavo kamščiai, apie Jokūbo kelią dar ~1138-1145 m. parašytas pirmasis pasaulyje kelionių vadovas „Codex Calixtinus“…

O juk tai buvo visai kiti laikai. Pasaulyje gyventojų tebuvo 500 mln. Keliauti buvo be galo sunku ir neįprasta. Visi, kas leisdavosi į Jokūbo kelią, eidavo nuo pat savo namų, grįždavo irgi pėsčiomis, viskas užtrukdavo ir kelis metus (tik turtingi turėjo arklius).

Viduramžių katedra Leone, viename didžiausių miestų palei Prancūziškąjį kelią

Viduramžių katedra Leone, viename didžiausių miestų palei Prancūziškąjį kelią

Anais religingais amžiais visus juos viliojo vienas tikslas. Šv. Jokūbo kapas, kurį, sakoma, 813 m. atrado atsiskyrėlis Pajus, „sekdamas žvaigždėmis“. Katalikams labai svarbūs šventųjų kaulai (relikvijos) – o čia juk ne šiaip koks šventasis, o vienas Jėzaus apaštalų, aprašytas Biblijoje. Piligrimai prie jo kapo tikėdavosi stebuklo, nuodėmių atleidimo. Kai kurie eidavo finansuojami kokio turtingo aristokrato (jei jau anas pats pabūgo eiti, pasijusdavo geriau bent jau kokį vargšą savo vardu išsiuntęs į Santiagą). Net kai kuriems banditams leisdavo tokią kelionę pasirinkti vietoje kalėjimo bausmės!

Akmeninis senovinis kryžius (kruzeiras) palei kelią

Akmeninis senovinis kryžius (kruzeiras) palei Kelią

Nieko keisto: kelionė buvo tokia sunki, kad prieš leisdamiesi į kelią piligrimai rašydavo testamentą. Bet visgi ne tokia rizikinga, kaip į kokią Jeruzalę ar Betliejų, kuriuos valdė musulmonai ir ten eiti mažiau kas drįsdavo. Visą Šv. Jokūbo kelią valdė krikščionių valstybės, ir ilgainiui jų valdovai ir vyskupai visaip stengėsi palengvinti sunkią piligrimų dalią: pakelėse statė nakvynės namus, ligonines paliegusiems, riterių tvirtoves pakelės banditų „sutvarkymui“, akmeninius tiltus upių kirtimui, bažnyčias ir kryžius kasdieninėms maldoms…

Prie akmeninio Viduramžių tilto, iki šiol tarnaujančio piligrimams (Melidės priemiesčiai)

Prie akmeninio Viduramžių tilto, iki šiol tarnaujančio piligrimams (Melidės priemiesčiai)

Visa ta istorija, visi tie tūkstančio metų senumo pastatai – kartu su įspūdingais gamtos vaizdais – iki šiol sudaro nuostabų Camino Santiago foną, dėl kurio Camino atsidūrė UNESCO pasaulio paveldo sąraše. Tiesa, nustebau, kaip daug kas trupa, apleista, sugriuvę…

Dabar jau sunku patikėti, bet Šv. Jokūbo kelias buvo beveik visai išnykęs. Didžiausią smūgį sudavė Reformacija: protestantai prieštaravo tokioms piligrimystėms ir „šventųjų kaulų kultams“, laikė tai kažkokiu stabų garbinimu.

Ilsiname kojas pakeliui

Ilsiname kojas pakeliui

Pusei Europos XVI a. tapus protestantiška, sumažėjo ne tik potencialių piligrimų: neliko ir piligrimams padėjusių vienuolių, kelią saugojusių riterių… Taip Kelias tapo dar pavojingesnis, nemalonesnis, o dėl to piligrimų ėjo tik dar mažiau. Užburtas ratas, kurį XIX-XX a. dar stipriau “įsuko” mažėjantis Europos religingumas. ~1950 m. Šv. Jokūbo keliu tepraeidavo keli piligrimai per metus… Atrodė, iš Camino teliko tik istorija.

Daug senų pastatų palei Camino apleista

Daug senų pastatų palei Camino apleisti

Kaip atgimė Šv. Jokūbo kelias

Camino, koks jis yra dabar, pradėjo kurtis apie ~1982 m., ir didžiausias „atgimimo“ nuopelnas tenka O Cebrero parapijos kunigui Eliasui Valinjai: sakoma, jis pats ieškojo senųjų Camino maršrutų, vežiojosi automobilio bagažinėje geltonus dažus ir tapė dabar taip įprastas geltonas rodykles. Parašė ir ispanišką kelionių vadovą po Camino.

Savo darbo vaisių nesulaukė – 1989 m., kai jis mirė, Šv. Jokūbo keliu tepraėjo 5760 piligrimai. Bet tada Camino jau populiarėjo beveik geometrine progresija… Kelyje pasirodė pirmi užsieniečiai, jie parašė savo kelionių vadovus ir knygas savo kalbomis, kurių apžavėti Kelią išbandė vis nauji ir nauji žmonės. Turbūt jokia kita kelionė neįkvepia daugiau žmonių aprašyti, nufilmuoti, parodyti savo patirtis, kaip Šv. Jokūbo kelias! Vien lietuviškai kiek turime knygų, filmų. Šv. Jokūbo kelią Vakaruose ypač išpopuliarino 2010 m. Holivudo filmas „The Way“ – jo autoriams filmo idėja, aišku, irgi gimė einant Camino.

Geltonas rodykles dabar daug kur pakeitė tokie stulpai, rodantys ne tik kryptį, bet ir iki Santiago likusį atstumą, o piligrimų dar kartais 'dekoruojami' visokias apmąstymų grafičiais

Geltonas rodykles dabar daug kur pakeitė tokie stulpai, rodantys ne tik kryptį, bet ir iki Santiago likusį atstumą, o piligrimų dar kartais ‘dekoruojami’ visokias apmąstymų grafičiais

2000 m. keliu nuėjo ~5 000 piligrimų, 2000 m. – ~50 000, 2009 m. – ~146 000, 2019 m. (pandemijos išvakarėse) – ~348 000. Populiariausi būna „Šventieji metai“ (kai Jokūbo vardadienis išpuola sekmadienį), bet praėjus nepilnam dešimtmečiui po kiekvienerių šventųjų metų jau ir eiliniais metais Jokūbo kelio piligrimų skaičius pralenkia pastaruosius šventuosius metus.

Piligrimai artėja prie miestelio

Piligrimai artėja prie miestelio

Šiuolaikinė Jokūbo kelio patirtis nebūtinai religinė – bet turi savyje kažką stebuklingo net ir ateistams. Visi jie čia vadinami piligrimais. Visi dalyvauja vietos tradicijose ir pamažu gimdo naujas. Gal neša akmenį „su savo nerimais ir kančiomis“ ir palieka jį Cruz De Ferro krūvoje, gal Iračės fontane prisipila nemokamo vyno į kriauklę – tradicinį Šv. Jokūbo keliu einančio simbolį. Gal klijuoja savo lipdukus pakelėse. Gal prie pakelės kryžių palikinėja velionio artimojo, kurio garbei ir išėjo į Šv. Jokūbo kelią, nuotraukas. Eidamas Šv. Jokūbo keliu vis matai ir matai tuos pačius prieš tave ėjusiųjų paliktus ženklus, „išmintingus tekstus“: ima atrodyti, kad tuos žmones jau pažįsti, nors niekada jų nebuvai sutikęs.

Pakelės stulpas su ir lietuvių paliktais lipdukais. Apskritai susidarė įspūdis, kad tarp lietuvių Šv. Jokūbo kelias net populiaresnis, nei tarp daugybės artimesnių šalių žmonių

Pakelės stulpas su ir lietuvių paliktais lipdukais. Apskritai susidarė įspūdis, kad tarp lietuvių Šv. Jokūbo kelias net populiaresnis, nei tarp daugybės artimesnių šalių žmonių

Visi greitai perpranta Kelio simbolius, kodus: ko vertas vien tas visur girdimas „Buen camino“. Tie žodžiai ispaniškai reiškia „Gero kelio“, bet Jokūbo kelyje jie gali reikšti ir „Labas“, ir „Viso gero“, ir „Atsiknisk, jau nusibodo su tavimi šnekėti“, ir „Norėčiau pakalbėti, bet nemoku tavo kalbos“.

Pakeliui paliktos mirusiųjų artimųjų nuotraukos. Kiti spontaniški memorialai atmena žuvusius piligrimus - kasmet kokie 10 jų padeda galvą pakeliui (avarijos, širdies smūgiai...)

Pakeliui paliktos mirusiųjų artimųjų nuotraukos. Kiti spontaniški memorialai atmena žuvusius piligrimus – kasmet kokie 10 jų padeda galvą pakeliui (avarijos, širdies smūgiai…)

Viena labiausiai matomų „naujojo Camino tradicijų“ – štampai. Savojo kelio pradžioje piligrimai įsigija „piligrimo pasus“ (jie parduodami kiekvienam pakelės miestelyje, alberguose ir pan.). Jei nori Santiage gauti Kompostelą – piligrimystės sertifikatą – privalo kas dieną tame pase gauti bent po du štampus į tą pasą (einantys ilgesnį maršrutą – bent po vieną). Įvairiausius savo štampus pasidarę kas tik netingi: kadangi žiemą daug bažnyčių buvo užrakintos, išėjo, kad mūsų pasuose po Camino dominuoja štampai iš visokių pakelės parduotuvėlių ar kavinių…

Piligrimo pasas su štampais

Piligrimo pasas su štampais

Iš pradžių viskas atrodė juokingai komerciška, net disneilendiška. Štai priklaupiu maldai pakelės bažnyčioje, o prižiūrėtojas rėkia „Štampas čia!“, nes ko gi dar čia tas piligrimas užeitų, jei ne išsvajoto štampo? Bet gal tie pasai ir neblogas būdas patikrinti, ar tikrai žmogus ėjo: teoriškai pabaigoje turėtų būti žiūrima, ar štampai sudėti eilės tvarka, ar jų datos atitinka žygio logiką (nėra pvz. „nueita“ 150 km per dieną). Apgauti sistemą, aišku, galima, na, bet judėti automobiliu 20-30 km per dieną greičiu vien tam, kad per apgaulę susiveikti pažymą, kvaila. Be to, tokie štampai – pramoga šiuolaikiniams žmonėms, dalį kurių į Camino nebe Jokūbo kapas traukia.

Bažnyčios prižiūrėtojas pagaliau gavo šansą uždėti štampą...

Bažnyčios prižiūrėtojas pagaliau gavo šansą uždėti štampą…

O šiaip tai yra nuostabu, kaip Šv. Jokūbo kelyje susiduria dvi šitokios skirtingos epochos! „Tamsieji“ Viduramžiai, iš kurių – visos akmeninės bažnyčios, tiltai, ligoninės, „kruzeirai“, tvirtovės. Ir XXI a., iš kurio – visi albergai, barai, rodyklės, motyvaciniai grafičiai, pardavimo automatai nykstančiuose akmeniniuose kaimuose.

Ir šimtai tūkstančių žmonių abiem tom epochom žygiavo (žygiuoja) tais pačiais keliais ir ta pačia kryptim; ir dabar, kaip ir prieš 1000 metų, daugeliui tai – „gyvenimo patirtis“!

Aš, šiuolaikinis piligrimas, priešais freskas su Viduramžių piligrimais kelio pašonėje

Aš, šiuolaikinis piligrimas, priešais freskas su Viduramžių piligrimais kelio pašonėje

Kiek sunkus yra Jokūbo kelias? Ką turėti su savimi?

Šv. Jokūbo kelias daugumai piligrimų – pirma tokia kelionė, ir todėl kyla daug praktinių klausimų. Pamėginsiu į juos atssakyti.

„Ar pajėgsiu fiziškai?“. Taip, manau 98% žmonių pajėgūs, tik svarbu pasirinkti tinkamą maršrutą ir tempą. Nežinant savo galimybių, verta pasilikti dieną ar kelias dienas rezervui „dėl visa ko“ (jei neprireiks, tas dienas iki skrydžio atgal galėsi įdomiai praleisti Santiage). Nustatant tempą, reikia turėti omenyje, kad iš tikro kiekvieną dieną nukulniuosi daugiau, nei atrodytų pagal žemėlapį: juk bus visokie judėjimai pirmyn-atgal į parduotuvę, ieškant nakvynės, gal užsukimas prie kokio gražaus vaizdo pakeliui ir pan. (tarkim, dieną, kai „ant popieriaus“ nuėjome 25 km, realybėje suvaikščiojau 32 km, ~42000 žingsnių). Aš nesu pratęs prie daugiadienių žygių: iš pradžių pasidarė kiek neramu, kai jau pirmą dieną prisitryniau kokias keturias nuospaudas, antrą dieną radosi nepatirti skausmai ties klubo sąnariu („Kas toliau?“). Bet paskui, įsiėjus, niekas nebeblogėjo, klubo skausmai išnyko, pripratau, ir tai būdinga daugeliui: sunkiausia diena paprastai nebūna paskutinė, ji – viena pirmųjų. Psichologinis sunkumas gali būti didesnis, nei fizinis: Kelyje juk esi be modernių technologijų ir šiuolaikinio pasaulio greičių.

Tipinis Šv. Jokūbo kelias. Kartais išvis būna asfaltuotas arba 'šaligatvis' šalia automobilių kelio, bet dažniausiai stengiamasi piligrimus nukreipti ne keliais, o įdomesniais takais per kaimus, miškus ir pan.

Tipinis Šv. Jokūbo kelias per mišką.

“Koks tas Šv. Jokūbo kelias? Kokia danga, įkalnės ir pan.?”. Jokūbo kelias nėra specialiai įrengtas piligrimams ar žygiams, kaip kokie nacionalinių parkų takai. Atvirkščiai: piligrimai ėmė vaikščioti jau egzistuojančiais keliais. Tačiau tuomet šie keliai piligrimų vardan kai kur pagerinti, išplėsti, be to, iš kelių galimų kelių ta pačia kryptimi parinkti “maloniausios” trasos. Taigi, Jokūbo keliai dažnai eina:
1.Vietinės reikšmės keliukais per kaimus, kur važiuoja tik kaimo gyventojai ir retai. Šie keliukai dažnai būna asfaltuoti.
2.Negrįstais pėsčiųjų takais per miškus, laukus.
3.Didesniais automobilių keliais – bet tokiu atveju svarbesniuose Camino maršrutuose piligrimams būna pastatytas specialus negrįstas “šaligatvis”.
4.Miestų gatvėmis, bet, kur piligrimų daug, tos gatvės dažnai skirtos tik pėstiesiems.
Įkalnės priklauso nuo maršruto ir atkarpos, jų gali ir visai nebūti, ir būti gana daug. Tačiau joks Jokūbo kelias nėra alpinizmas ar rimti aukštikalnių žygiai.

Piligrimų šaligatvyje palei didesnį kelią

Piligrimų ‘šaligatvyje’ palei didesnį kelią. Tokie šaligatviai nėra labai malonūs eiti, todėl šitaip Kelias nukreiptas tik ten, kur kitaip neįmanoma, o, vos atsiranda galimybė, rodyklės nukreipia per kokius kaimelius ar miškelius

“Ką pasiimti su savimi?“ Daugelis pasiima gerokai per daug ir paskui gailisi: kai eini šimtus kilometrų, kiekvienas kuprinės kilogramas ima jaustis. Sutikome net vyrą, kuris su savimi kuprinėje tąsėsi… kavos aparatą. Aišku, gailėjosi, „kiek šlamšto prisiėmė“.

Piligrimės Santiage

Piligrimės Santiage su gana įprastu Camino kuprinių dydžiu

Mes pasirinkome radikaliai priešingą kelią: kuprinių neėmėme išvis, nešėmės tik kas tilpo į kišenes! Ir nesigailime; kelias mums buvo ir poilsis nuo prisirišimo prie nuosavų daiktų. Bet toks variantas irgi ne kiekvienam: na, kitą gali demoralizuoti buvimas taip ilgai nesiskutus, be atsarginių drabužių ir batų.

Mes su visais daiktais, su kuriais leidomės į Šv. Jokūbo kelią (mano liemenė su kišenėmis - po neperšlampama striuke)

Mes su visais daiktais, su kuriais leidomės į Šv. Jokūbo kelią (mano liemenė su kišenėmis – po neperšlampama striuke). Be klimatui pritaikytų rūbų, kuriuos šioje nuotraukoje esame apsirengę, turėjome atsarginius apatinius ir kojines, išmaniuosius telefonus (jie tarnavo ir kaip fotoaparatai, žemėlapiai, GPS, knygos, žibintuvėliai), kroviklį, pinigines su dokumentais, minimalius higienos reikmenis (dantų šepetėlį, pastą, dezinfekcinį skystį, nosinių), bei atvirukus, kuriuos atminimui dalinome sutiktiems įdomiems piligrimams

Bet kuriuo atveju, reikia suprasti, kad Camino nėra kopimas į Himalajus, čia didžiąją dalį kelio būsi civilizacijoje, niekada ilgam iš jos neišklysi. Visi pakelės verslai dirba piligrimams. Eiliniame pakelės miestelio supermarkete prie kasos, ten, kur guli visokios kramtomos gumos ir šokoladukai, radau padėtus ir „Compeed“ pleistrus nuospaudoms, „žygeivines kojines“… Ir maisto, gėrimų tikrai įsigysi pakeliui, „rezervai“ reikalingi tik kai kuriose atkarpose.

Maisto, gėrimų ir kitų smulkių prekių automatų salonas kaime palei šv. Jokūbo kelią

Maisto, gėrimų ir kitų smulkių prekių automatų salonas kaime palei šv. Jokūbo kelią (Prancūziškasis kelias)

Taigi, tikrai neverta tąsytis ko „galbūt kada prireiks“ ar kas tik „dėl viso pikto“ – greičiausiai neprireiks, o jei prireiks – nusipirksi (pvz. eigoje pakeičiau beviltiškai peršlapusias ir dėl drėgmės ir šalčio neišdžiūstančias kojines).

Sutikti piligrimai vedasi ir šunelį (tiesa, dažniausiai jį tekdavo nešti)

Sutikti piligrimai vedasi ir šunelį (tiesa, dažniausiai jį tekdavo nešti)

Kada ir kaip pradėti žygį Jokūbo keliu? (klimatas, paslaugos)

“Kokiu metų laiku keliauti?“. Nuo metų laiko priklauso trys dalykai: žmonių kiekiai, atidarytos vietos ir klimatas. Prancūziškame kelyje vasarą, sako, tokios masės, kad reikia keltis 4 val. ryto, idant ateitum į finišą kokią 14 val., kai dar yra lovų alberguose (jei nerezervuoji, bet rezervacijos galimos ne visur). 2019 m. vien rugpjūtį kelią nuėjo 62814 žmonių, lapkritį 8237, sausį 1651. Tai viena priežasčių, kodėl lapkritį pasirinkom kaip „Aukso vidurį“ tarp minių ir vienatvės. Tiesa, lapkritį jau daug vietų pakeliui buvo uždaryta, kai kurie kaimai buvo be galimybės įsigyti maisto (kur vasarą ji būna) ir pan., bet nakvynę lengvai rasdavome net ir atėję prieš saulėlydį. Klimatas priklauso nuo maršruto. Ten, kur sueina visi keliai, Santiage ir aplink, viskas, kas ne vasara, yra labai drėgna, ten lyja kelis kartus daugiau, nei drėgniausią mėnesį Lietuvoje; tokios beveik tropinės liūtys, tik šaltos. Bet su neperšlampamais rūbais, striuke, skrybėle, net ir trys krušos per dieną nesutrukdė. Temperatūra ten pliusinė, nors ir vėsi (pvz. išeinant į kelią ryte būdavo ir +5, bet dieną kartais pakildavo iki +15). Kalnuose žiemą būna ir sniego, bet tų maršrutų nėjome. Vasarą, tuo tarpu, laukia dideli karščiai – bent jau žemesnėse Jokūbo kelio atkarpose.

Orų prognozė paskutiniams šimtui Prancūziškojo kelio kilometrų

Orų prognozė šimtui paskutinių Prancūziškojo kelio kilometrų kai ėjome lapkritį

“Kaip atvykti į starto poziciją?“. Jei, kaip daugelis, eini ne nuo savo namų, logiškiausia nuskristi į artimiausią starto pozicijai oro uostą, į kurį yra tinkamų skrydžių, ir iš ten į starto vietą važiuoti žemės transportu. Vienas dalykas, ko patarčiau nedaryti – neskristi į patį Santiagą, net jei eitumėte tik paskutinę Jokūbo kelio atkarpą ir būtų patogiausia šitaip. Santiagas bus magiškesnis, jei iki ateidamas į jį nebūsi jo matęs. Nebe Viduramžiai, nebepavyks pajusti to, ką pajusdavo į centrinę Santiago aikštę atėjęs piligrimas iš medinės pirkios, bet kai po eilės varginančių dienų mažuose kaimuose išvydau Santiago didybę, dar galėjau pajusti žiupsnelį anos magijos… Na, jei jau skrisite į Santiagą, bent jau nevažiuokite iš oro uosto į patį miestą, pasilikite tai Šv. Jokūbo kelio finišui…

Iki Portomarino nuo čia 3 km. Viską kitaip vertini, kai eini pėsčiomis. Tok kaimą jau vadini dideliu miestu, o asfaltuotą kelią imi nejučia vadinti greitkeliu.

Iki Portomarino nuo čia 3 km. Viską kitaip vertini, kai eini pėsčiomis. Tokį nakvynei tinkamą kaimą jau vadini dideliu miestu, o asfaltuotą kelią imi nejučia vadinti greitkeliu. O 3 km tau – geras gabalas kelio, kone valanda.

Kur nakvoti ir ką valgyti Jokūbo kelyje?

“Kur nakvoti Šv. Jokūbo kelyje?“ Variantų daug. „Klasikinis“ – albergai, kur miegama didelėse dviaukščių lovų pilnose patalpose, tarsi hosteliuose.

Pigiausi albergai – valstybiniai ar religiniai. Į juos įleidžia tik su piligrimo pasais, ten neretai duoda tik paklodę ir, norint užsikloti, reikia miegmaišio. Tokių albergų neįmanoma užsakyti iš anksto. Brangesni (50% ar dvigubai) – privatūs albergai, kur dažniau duoda ir užklotą (miegmaišis net žiemą nebebūtinas), neprivalomas ir piligrimo pasas. Apsistojant alberguose kai kurie siūlo turėti ausų kamštukus (knarkimas…) bei tikrinti lovas, ar nėra blakių.

Piligrimai registruojasi Alberge ir lips į nakvynės kambarius viršuje

Piligrimai registruojasi Alberge ir lips į nakvynės kambarius viršuje

Yra Jokūbo kelyje ir viešbučių, irgi įvairių: nuo kambarių su bendra vonia iki prabangių viešbučių. Neretai privatūs albergai kartu yra ir viešbučiai: turi ir atskirų kambarių. Kambariuose yra visa patalynė. Kai ėjome dviese, kainos skirtumas tarp dviejų lovų privačiuose alberguose ir pigiausių atskirų kambarių buvo labai nedidelis, o miegant vienoje lovoje buvo galima apsikabinti, kas žiemą nešildomose patalpose padėdavo nesušalti. Bet keliaujant vienam lova išeis gerokai pigiau.

Bendroje privataus albergo/viešbučio patalpoje (čia turėjome atskirą kambarį, bet tualetas buvo bendras)

Bendroje privataus albergo/viešbučio patalpoje (čia turėjome atskirą kambarį, bet tualetas buvo bendras)

“Kur ir ką valgyti?“ Galima įsigyti maisto ir gėrimų parduotuvėse, kai kur – automatuose. Yra ir daug kavinių, restoranų, tiesa, jie gana nepigūs, vyrauja vietinės virtuvės maistas. Populiarios (bet brangokos) „piligrimų vakarienės“ iš kelių patiekalų ir vyno.

Apskritai, daug kas palei Jokūbo kelią, bent jau populiariausias atkarpas, įžūlokai komercializuota. Akis bado visokie šūkiai „Jokūbo kelią būtinai eikite su šia apyranke“, geltonos rodyklės į „Piligrimų banką“, alaus reklamos su piligrimais… Dar pasirodė, kad kai kuriems vietiniams trūksta svetingumo: pavyzdžiui, ne vienas išvijo piligrimus iš kavinės į baisią liūtį, nes atėjo laikas siestai; ne vienoje nakvynės vietoje šildymas būdavo įjungtas tik tol, kol piligrimai rinkdavosi nakvynės vietą – greitai po to, kai visi susimokėdavo, šildymą išjungdavo.

Tai - alaus reklama...

Tai – alaus reklama…

Nors gal toks vietinių požiūris nieko keisto: ne kiekvienam turbūt, patiktų, kad per jo kaimą nusikreiptų nesustojanti „piligrimų-žygeivių upė“. Ten, kur piligrimų mažiau, vietiniai buvo daug malonesni: pakeliui į kelio pradžią vienas viešbučio tarnautojas net pusryčius nupirko.

Beje, viešų tualetų palei Kelią nėra; verta turint progą pasinaudoti albergų ar restoranų tualetais, bet šiaip dažniausiai, kaip ir Viduramžiais, tam tarnauja miškai, pievos ir t.t.

Jokūbo kelias eina per kaimą

Jokūbo kelias eina per kaimą

Santiagas, Jokūbo kelio finišas

Daugelis knygų ir filmų apie Jokūbo kelią tiesiog nusikalstamai mažai dėmesio skiria jo finišui – Santiago miestui. Todėl nebuvau pasiruošęs šitokiai didybei! Ne tik Santiago katedros, bet ir visos eilės kitų milžiniškų Viduramžių pastatų: vienuolynų, piligrimų ligoninės, dabar paverstos viešbučiu-muziejumi. Ir apskritai senamiesčio: kai Ispanija liko neutrali per abu pasaulinius karus, ten išliko visi seni pastatai, siauros, pėstiesiems skirtos gatvelės. Yra ten ir pilgrimysčių muziejus.

Ant žemės atsisėdę piligrimai gėrisi Santiago katedra

Ant žemės atsisėdę piligrimai gėrisi Santiago katedra

Net ir nereligingiems verta sudalyvauti katedros mišiose: jos čia irgi ypatingos, jų metu skaitomas sąrašas šalių, iš kur per pastarąsias 24 val. atvyko piligrimai, o per šventines mišias virš maldininkų aštuoni vyrai įsiūbuoja botafumeiro – pasaulyje analogų neturintį milžinišką smilkytuvą.

Botafumeiro ir piligrimų Mišias Santiago katedroje laikantis kunigas

Botafumeiro ir piligrimų Mišias Santiago katedroje laikantis kunigas

Santiagui tikrai verta pasilikti bent pora dienų, kad ir tam, kad besiilsėdamas centrinėje Obradoiro aikštšėje stebėtum šimtus kitų piligrimų, kurie ten ateina, visa širdimi džiūgauja, įgyvendinę savo tikslą. Šypsodamiesi kaip gal niekad gyvenime gulasi tiesiog ant aikštės grindinio, ant kuprinės tarsi pagalvės, ekstatiškai žiūrėdami į didingosios katedros bokštus, klausydamiesi jos varpų ir gatvės muzikantų dūdmaišių.

Obradoiro aikštės vaizdai - kas jau sunkiai paeina, kas rengia pergalingas fotosesijas...

Obradoiro aikštės vaizdai – kas jau nori tik gulėti, kas rengia pergalingas fotosesijas, kas tiesiog ieško, kur pasidėti kuprinę…

Kad ir koks žavus tas momentas, daugybė nori jį atidėti. Ne vienas kalbintas piligrimas nutarė vakare į Santiagą neiti – paskutinį kartą dar nakvoti pakeliui, vos 5 km iki Santiago, kur ant Monte do Gozo kalno, nuo kurio pirmąkart pamatai Santiago katedros bokštus, įrengtas milžiniškas 1500 lovų albergas ir „turistinis miestelis“.

Nuo Monte Do Gozo kalno Prancūzų arba Primitivo keliais einantys piligrimai pirmą kartą pamato Santiago katedros bokštus. Čia stovime būtent toje vietoje, greta paminklo piligrimams

Nuo Monte Do Gozo kalno Prancūzų arba Primitivo keliais einantys piligrimai pirmą kartą pamato Santiago katedros bokštus. Čia stovime būtent toje vietoje, greta paminklo piligrimams

Šiaip ar taip įeidamas į Santiagą išeini iš to „Camino burbulo“ kuriame gyvenai savaitę, mėnesį ar ilgiau. Nebesi įstrigęs aname keistame pasaulyje iš nesibaigiančių žygių per leisgyvius religingus Viduramžius.

Santiago De Kompostelos įvažiavimas, apkaišytas piligrimų žinutėmis ir simboliais: čia dar pėsti eina tik jie, bet netrukus tai pasikeičia

Santiago De Kompostelos įvažiavimas, apkaišytas piligrimų žinutėmis ir simboliais

Santiage pasitiko vaivorykštinės vėliavos, „transfeminisčių“ atsišaukimai, o galiausiai, artėjant prie tos vietos, kur šv. Jokūbo kelias įsilieja į Santiago senamiestį, grafitis su kūju ir pjautuvu bei šūkiu „Tourists go home“ – visi „gyvenimo kelionę“ įgyvendinę piligrimai vietos komunistams tėra nepageidaujami turistai… Priešingai konservatyviems Ispanijos kaimams, Santiage kraštutinių kairiųjų – daug. Tiesa, aną komunistinį grafitį kažkas mėgino nutrinti: nežinia, ar todėl, kad mylėtų piligrimus, ar todėl, kiek pelno jie miestui atneša.

Čia, kur Šv. Jokūbo kelias jau eina per Santiagą, bet iki katedros dar keliasdešimt minučių

Čia, kur Šv. Jokūbo kelias jau eina per Santiagą, bet iki katedros dar keliasdešimt minučių

Aišku, „išėjimas iš Camino burbulo“ turėjo ir savo pliusų. Kol ėjom Šv. Jokūbo keliu, galėjome jaustis tokie šiek tiek nevykėliai: daugelis ėjo greičiau už mus, kasdien nueidavo ilgesnius atstumus, pradėjo savo žygius iš toliau. O Santiage staiga tapome didvyriais: dauguma ten sutiktų turistų į miestą atvažiavo ar atskrido, žygis Šv. Jokūbo keliu jiems atrodė kaip nepasiekama svajonė – „Abejoju, ar drįsčiau ir pajėgčiau“. Taip ir man atrodė, kai apie Jokūbo kelią išgirdau pirmąsyk… Dabar visi jie, išgirdę, kiek nuėjome, sveikino mus, žavėjosi, tarsi būtume padarę kažkokį eiliniam žmogui sunkiai prieinamą žygdarbį… Jokūbo kelias turi tokią aurą.

Ką tik atsiėmėme Kompostelas - lotynų k. išrašyti pažymėjimai kelią įveikusiems piligrimams. Santiage 'eiliniams turistams' buvo smagu pamatyti mūsų pažymėjimus...

Ką tik atsiėmėme Kompostelas – lotynų k. išrašyti pažymėjimai kelią įveikusiems piligrimams. Santiage ‘eiliniams turistams’ buvo smagu pamatyti mūsų pažymėjimus…

Dalis piligrimų Santiage nenori tos auros paleisti. Jie renkasi eiti toliau – ~90 km į Finisterę ar Mušiją, „Pasaulio galą“, Atlanto vandenyno krantą, kur, esą, į savas piligrimines keliones dar iki atsirandant krikščionybei eidavo pagonys, o pagal „naujuosius ritualus“ piligrimai ten sudegina savo smirdinčias kojines ar batus (socialinės reklamos ant šiukšlių konteinerių ragina verčiau patausoti gamtą ir tai išmesti).

Tiems, kas nori pamatyti Finisterę, bet jau turi atgalinius skrydžio bilietus ar yra pernelyg pavargę, pilnas Santiagas siūlymų „vienos dienos ekskursijai autobusu“…

Nulinis kilometras Finisterėje

Nulinis kilometras Finisterėje. Čia jau nėjome – atvažiavome.

Piligrimai išskrenda namo, bet ne vienas pasižada dar grįžti į Jokūbo kelią. Kai kurie „su visam“: įkurs kokį restoranėlį ar albergą palei kelią ir gyvens tame piligrimų pasaulyje…

Pensionas "Du vokiečiai" pakeliui

Pensionas “Du vokiečiai” pakeliui

Mes į kai kurias Šv. Jokūbo kelio vietas irgi paskui grįžome, tiesa, trumpam ir kitaip – automobiliu. Kaip keista tada buvo kokį “savaitės žygio kelią” nuvažiuoti per valandą… Ech, kaip modernios technologijos “sumažino pasaulį”! Bet eidamas Camino dar gali pajusti koks jis didžiulis kliaujantis tik savom kojom, koks jis milžiniškas atrodė kiekvienam iki automobilių, traukinių, lėktuvų išradimo.

Vietoje pabaigos. Ar Jokūbo kapas tikras?

Prieš pradėdami žygį porai dienų apsistojome butuke šalia Jokūbo kelio. Buvo žavu stebėti tą piligrimų upę, į kurią netrukus turėjome įsilieti ir mes, dalyvauti piligrimų mišiose.

Sarijos centrinė gatvė, kur savąjį žygį pradeda ~25% visų Camino Santiago piligrimų. Žiema, todėl tuščia.

Sarijos centrinė gatvė, kur savąjį žygį pradeda ~25% visų Camino Santiago piligrimų.

Bet kartu kamavo ir klausimas – kiek tikra visa tai, kuo pagrįstas Camino? Šv. Jokūbo kapas? Nėra jokių įrodymų: atsiskyrėlis Pajus „sekė žvaigždėmis“, rado kažkokias puošnias romėniškas kriptas, ir čia pat nusprendė, kad tai Šv. Jokūbo kapas, vien todėl, kad, kaip teigė legendos, Jokūbas apaštalavo Ispanijoje. Tačiau šios legendos nepagrįstos Biblija, atsirado gerokai vėliau, o Jokūbas nužudytas Izraelyje.

Prie šv. Jokūbo kapo po Santiago katedros altoriumi

Prie šv. Jokūbo kapo po Santiago katedros altoriumi

Ilgainiui legendos vis „gražėjo ir gražėjo“. Iš pradžių manyta, kad Jokūbo kūnas buvo parplukdytas iš Izraelio į Ispaniją. Vėliau jau pradėta pasakoti, kad Jokūbo kūnas parskraidintas skraidančiu laivu, kurį dangumi tempė angelai. O kol Jokūbas dar buvo gyvas, jį Ispanijoje aplankė pati Mergelė Marija, atplaukusi į Mušiją akmeniniu laivu…

Tas istorijas greičiausiai kūrė ir „tobulino“ patys piligrimai. Viduramžiais buvo įprasta, kad piligrimai mainais už maistą ar nakvynę pasakodavo visokiems niekad savo kaimo nepalikusiems ūkininkams apie kelionę: ką matė, ką girdėjo, ką sužinojo. Niekas negalėjo nieko patikrinti, tad kodėl neapžavėjus klausytojų kokiom įspūdingom pasakaitėm?

Mušija, kur, pasak legendų, išsilaipino Marija. Akmeninį laivą įsivaizduoti galbūt padėjo uolos-akmenys, į kurias čia dūžta bangos

Mušija, kur, pasak legendų, išsilaipino Marija. Akmeninį laivą įsivaizduoti galbūt padėjo uolos-akmenys, į kurias čia dūžta bangos

Ir šiuolaikiniai piligrimai kuria legendas, tik kitokias! Štai viena legenda pasakoja, neva ant 10 eurų pavaizduotos Melidės bažnyčios durys, ši legenda rašoma net knygose apie Jokūbo kelią kaip tiesa

Ir šiuolaikiniai piligrimai kuria legendas, tik kitokias! Štai viena legenda pasakoja, neva ant 10 eurų banknoto pavaizduotos Melidės bažnyčios durys, taip rašoma net knygose apie Jokūbo kelią. Na, kai lėtai eini, turi daug galimybių daug ką pastebėti, įžvelgti sąsajas, fantazuoti…

Tačiau nuėjus Camino, tokios mintys dingo. Gal ne tiek svarbu, ar ten Jokūbo kapas, ar kokio šiaip garbingo romėno. Svarbu, ką tas kapas įkvėpė. Valdovai ir architektai čia sukūrė pasaulinės reikšmės šedevrus. Čia pasikeitė ir toliau keičiasi milijonų piligrimų gyvenimai. Žmonės jaučiasi pagiję, atradę gyvenimo prasmę. Visuotinė Kelionė, į kurią panašių pasaulyje nėra…

Santiago katedros fragmentas

Santiago katedros fragmentas

Kaip pasakytų dažnas šių laikų krikščionis, bažnyčia – tai ne paauksuoti paveikslai ar sarkofagai, tai – žmonės, bendruomenė. Ir kurgi pasaulyje daugiau žmonių kartu darė ką nors tikėjimo vardan, nei Camino Santiago? Ir čia eina net ne tik Bažnyčia, čia kažkokia sunkiai apibrėžiama žmonijos dalis, kurią kažkaip suvienijo ir tuo pačiu keliu siunčia tas pats vienas vienintelis įvykis, atsitikęs jau prieš daugiau nei 1200 metų – kai atsiskyrėlis pasakė vietiniam vyskupui radęs Šv. Jokūbo kapą.

Kai pagalvoji – argi čia ne stebuklas?

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Žaliasis Kyšulys – kalnai ir dykumos vandenyno apsupty

Žaliasis Kyšulys – kalnai ir dykumos vandenyno apsupty

| 9 komentarai

Žaliojo Kyšulio Salos – mažytės, bet kokios jos skirtingos! Čia susilieja Afrika ir Europa, dykumos ir kalnai ir vandenynas!

Aplankiau daugelį Žaliojo Kyšulio Salų: pradėjau nuo turistų numylėtos Sal salos-dykumos, tuomet laivais ir lėktuvais leidausi gilyn ten, kur atrasta mažiau, bet kalnuota gamta ir spalvinga kultūra – tik nuostabesnės.

Straipsnio pradžioje – pasakojimai apie kiekvieną salą, pabaigoje – praktiniai dalykai.

Šv. Antano salos šiaurinė pakrantė su žvejų valtimis

Šv. Antano salos šiaurinė pakrantė su žvejų valtimis

Sal sala – Žaliojo Kyšulio pagrindinis kurortas

Daugeliui turistų Žaliasis Kyšulys yra ne Salos, o viena sala – Sal, “Druskos sala”. Netgi ne visa Sal, o tik vienas vienintelis kurortas pietiniame tos salos gale – Santa Marija.

Jei esi leidęs atostogas kokiame Turkijos ar Egipto milžiniškame pajūrio viešbutyje, gali įsivaizduoti, kaip atrodo Santa Marija. Viešbučių kompleksai, kurorto centre – pėsčiųjų alėja su restoranais ir parduotuvėmis. Palei didelį paplūdimį, pilną viešbučių gultų – kita promenada. Kasdien atskrenda ~10 lėktuvų, pilnų atostogų ištroškusių turistų iš Europos, zuja juos vežiojantys autobusai. Yra kažkiek „vietinės dvasios“: paieškojęs radau Žaliojo Kyšulio salų virtuvės, bet gyva muzika kavinėse skambėjo daugiausiai nevietinė.

Pakrantės viešbučio kompleksas Santa Marijoje

Pakrantės viešbučio kompleksas Santa Marijoje. Pusė visų Žaliojo Kyšulio viešbučių lovų – Sal saloje

Logiška. Turistų minias į Sal traukia ne Žaliasis Kyšulys, o saulė ir karštis. Vakarų Europai tai – viena artimiausių šalių, kur karšta kiaurus metus. Ne taip, kaip kokiuose Kanaruose ar Egipte, tiesiog „Žiemą nešalta“, o *tikrai* karšta: kai keliavau gruodį, temperatūra buvo ir arti +30. Šiaip vidutinė Žaliojo Kyšulio temperatūra gruodžio mėnesio dienomis – +26, naktimis – +20 ir mažai skiriasi visus metus (karščiausia rugsėjį: dienom vidurkis +30, naktim +24). Palyginimui, Kanaruose gruodžio dienomis vidutiniškai +22, naktimis +19, o Hurghadoje – atitinkamai +23 ir +13.

Na o būtent Sal sala Žaliojo Kyšulio „turizmo sostine“ tapo dėl savo sausumo. Ten dykuma. Lyja vos 6 dienas per metus! Dažnai – nė debesėlio danguje.

Salinas druskos kasyklos (Sal sala)

Salinas druskos kasyklos spiginant nuolatinei Sal saulei

Tiesa, kai užsimanai pasibuvimą kurorte praskaidrinti kokia įdomia išvyka, akmenuota pilka Sal dykuma grožiu tikrai nelepina. Visoje saloje, sakyčiau, tėra vos trys(!) tikros lankytinos vietos, todėl prie kiekvienos jų nuolat „neršia“ ištisos eilės turistinių autobusų ir taksi bei vienas kitas nuomotas džipukas (kokį turėjome ir mes):
1.Salinas druskos kasyklos. Iki turizmo, XIX a., pagrindinis Sal salos verslas buvo vandenyno vandens garinimas šiame krateryje, kad liktų maisto konservavimui reikalinga druska. Dabar viskas sugriuvę, iš druską vežusio lynų keltuvo belikę mediniai rėmai. Turistai viliojami ne tik nuostabiais vaizdais į druskos laukus krateryje, bet ir galimybe pasipliuškenti sūriame vandenyje kur esą „automatiškai plūduriuoji“ (man nepasirodė taip jau smarkiai lengviau, nei vandenyne, užtat nuo druskos dar ilgai graužė nugarą, o iš baltų dėmių ant drabužių matėsi, kur ką tik buvau).

Prie Salinas druskos kasyklų

Prie Salinas druskos kasyklų

2.Ryklių paplūdimys (“Shark Bay”). Vietos „vedliai“ čia veda pabraidyti į tokią seklumą, kur, maistu atvilioti, apie kojas sukasi maži rykliukai. Juos bangos kartais atblokšdavo tiesiai į mano kojas. „Jei pats neliesi, neįkąs“ – ramino. Rykliukų „mamų“ pelekai sukinėjosi toliau it kokiame „Nasrai“ siaubo filme, bet 3 metrų ilgio mamos per didelės, kad atplauktų į seklumą…

Ryklių pelekai priešais sugriuvusias Salinas druskos kasyklas. Šį vaizdą regėjau įbridęs iki kelių į Vandenyną

Ryklių pelekai priešais sugriuvusius Salinas druskos kasyklų pastatus. Šį vaizdą regėjau įbridęs iki kelių į Vandenyną

3.Žydrosios akies šaltinis [Olho Azul]. Čia labiausiai reklamuojama galimybė pažiūrėti į tokį urvą, kurio dugne esą tyvuliuoja „neregėto žydrumo“ vanduo. Turistai net turi išsiimti numeriukus tarsi eilėje banko skyriuje idant gautų progą kelias akimirkas ten žvilgtelti. Pusvalandį laukęs, likau kiek nusivylęs. Tačiau viską kompensavo įspūdingos bangos, toje itin smarkiai daužančios kranto uolas: tais vaizdais galima gerėtis neribotą laiką!

Bangos man buvo Olho Azul pažiba - bet jos būna ne kasdien

Bangos man buvo Olho Azul pažiba – bet jos būna ne kasdien

Apskritai, Sal salos lankytinose vietose neapleido jausmas, kad prieš 10-20 metų koks nors „TUI“ darbuotojas, jau nusprendęs, kad po Sal karštąja saule veš šimtus tūkstančių turistų, suko galvą, ką čia tiems turistams dar parodyti – ir šiaip ne taip sugalvojo šį bei tą. Bet praleisti ten ramią valandą-kitą – smagu.

Turistai renka kriaukleles Santa Marijos kriauklelių paplūdimyje

Turistai renka kriaukleles Santa Marijos kriauklelių paplūdimyje

O turistai Sal saloje dvejopi. Vyresnio amžiaus poilsiautojai, leidžiantys dienas gultuose prie viešbučių baseinų. Ir jaunimėlis: juos į Sal traukia vėjas, bangos, vienos geriausių galimybių kaitavimui (jėgos aitvarams) Jėgos aitvarų paplūdimyje, o ilgais vakarais jie geria kaipirinjas Santa Marijos baruose. Eiliniam maudymuisi vandenyne galimybės pasirodė prastesnės, nei tikėjausi: daug paplūdimių (įskaitant pagrindinį Santa Marijos paplūdimį) tik atrodo smėlėti, vos įbridus kojas pjovė akmenys (kai kur net nuomoja Crocs batus).

Kaituotojų paplūdimyje salos rytuose

Kaituotojų paplūdimyje salos rytuose

Santa Marijos centras – netikėtai tvarkingas, bet kurortas plečiasi septynmyliais žingsniais: naujų superviešbučių statybų aikštelės, tvoros, nauji Santa Marijos rajonai, kur jau stovi nuomojami daugiabučiai, bet gatvės vis dar neasfaltuotos, nepažymėtos žemėlapiuose, nėra šaligatvių, apšvietimo. Vos neapsistojome tokiame rajone, kol neperskaičiau komentarų. Salo saloje dar 1990 m. gyveno vos 8000 žmonių, o 2019 m. – jau – 40000. Tai buvo mažiausiai gyventojų turinti Žaliojo Kyšulio sala iš devynių – o dabar jau antroji pagal gyventojų skaičių! Pas „turistų eurus“ masiškai migruoja ne tik kitų Žaliojo Kyšulio Salų gyventojai, bet ir žmonės iš žemyninės Afrikos, o ir vienas kitas europietis čia pasilieka „su visam“ ar bent jau praleidžia kiekvieną žiemą. Į Salą net lėktuvų skrydžių daugiau, nei į pačią Žaliojo Kyšulio Salų sostinę Prają!

Pardavėjas ir suvenyurų parduotuvė Santa Marijoje, Sal

Pardavėjas ir suvenyrų parduotuvė Santa Marijoje, Sal, bei pro šalį einantis turistas

Daugelis turistų per savo 7-14 d. atostogas Sal salos taip ir nepalieka. Išvykti ir nėra visai lengva: į gretimą salą nuskristi kainuoja brangiau, nei skersai visą Europą, skrydžiai būna ne visur ir ne kasdien. Keltai ne ką geriau ir dar vėluoja. Maža to, perkant vidinių skrydžių bilietus, sugedo jų sistema, teko skambinėti į aviakompaniją. Ne vienas Santa Marijos baruose sutiktas turistas sakė, kad, kai nepavyko nusipirkti aviabilietų, planus aplankyti kitas Žaliojo Kyšulio salas metė išvis…

Sal salos oro uoste keleiviai laukia skrydžio į Šv. Vincento salą. Kaip matyti, net ir vidiniame skrydyje apie pusė keleivių - turistai. Skraido daugiausiai turistai, na bet Lietuva iš viso neturi nė vienų avoalinijų. Bet ir šiaip įspūdinga, kai 500 tūkst. Gyventojų skurdi šalis turi dvi avialinijas, kai 3 mln. gerokai turtingesnė Lietuva neturi nė vienerių. Čia jau „Europos“ pusė. O daugelis atskrenda su agentūrom.

Sal salos oro uoste keleiviai laukia skrydžio į Šv. Vincento salą. Kaip matyti, net ir vidiniame skrydyje apie pusė keleivių – turistai, tik mažai vietinių gali įpirkti skrydžius. Na bet Lietuva iš viso neturi nė vienų avialinijų. Bet ir šiaip įspūdinga, Žaliasis Kyšulys turi dvi avialinijas, kai daug didesnė turtingesnė Lietuva neturi nė vienerių…

Bet man kelionė nebūtų tikra kelionė, jei aplankyčiau tik „pagrindinį kurortą“ – taigi, įveikęs nesklandumus, leidausi per Žaliojo Kyšulio Salas. Ir tikrai tuo džiaugiuosi, nes kitos salos (išskyrus gal irgi kurortinę Boa Vištą) nuo Salo skiriasi kaip diena ir naktis.

(Bet jei būsite tik Sal saloje, vis tiek skaitykite straipsnį toliau – jo gale rasite daugiau praktinės informacijos)

Santa Marijos paplūdimyje

Santa Marijos paplūdimyje

Šv. Vincento sala – Žaliojo Kyšulio kultūros širdis

Mindelo miestas Šv. Vincento saloje – tikra Žaliojo Kyšulio kultūros sostinė. Čia – nuostabūs, spalvingi seni pastatai, o kone kiekvienoje kavinėje kiekvieną vakarą – gyva muzika. Vietinė muzika, kurios unikalių stilių Žaliajame Kyšulyje – gausybė. Garsiausias – ilgesinga morna. O žymiausia mornos atlikėja – Sezarija Evora – gimė, užaugo, karjerą pradėjo būtent Mindele. Jai čia įkurta muziejus. Pirmąkart įsigilinau į jos dainų tekstus: kiek daug jų yra apie Mindelą, Šv. Vincento salą, Žaliąjį Kyšulį!

Mindelo senamiestyje

Mindelo senamiestyje

Įspūdinga, kaip po visą pasaulį išpopuliarėjo tokios mažos šalelės patriotinė muzika… Deja, kažin ar kas suprato tuos tekstus. Mat nors Žaliajame Kyšulyje oficiali yra portugalų kalba (šalis – buvus portugalų kolonija), Sezarija dainavo vietine kreolų kalba. Kreolų kalba atsirado sumišus portugalų ir afrikiečių kalboms, ja kalbama tik Žaliajame Kyšulyje, ją visame pasaulyje moka tik apie pusę milijono žmonių – ir todėl net visokiose „Google Translate“ sistemose jos nėra. Mindelą Sezarija vienoje dainų vadina „Kreolų Roma“.

Sezarijos Evoros muziejuje

Sezarijos Evoros muziejuje

Mindelui, kaip ir turistinei Sal salai, pradžią davė geografinė padėtis: dar XIX a., kuomet šis natūralus uostas buvo puikiausia stotelė iš Europos į Pietų Ameriką plaukusiems garlaiviams. Žaliasis Kyšulys – tiksli pusiaukelė tarp abiejų dviejų žemynų!

Ta pusiaukelė svarbi ir dabar: tik garlaivius pakeitė kruiziniai laivai, didžiųjų valstybių kariniai laivai bei visa gausybė prabangių jachtų. Visi jie plaukia per Atlantą. Mažai pakeliui tokių smagių stotelių, kaip Mindelas!

Jachtos Mindelo uoste

Jachtos Mindelo uoste puikiai matosi iš pakrantės promenados

Mindelo jachtų prieplaukos bare gausu skelbimų, kuriuos palieka kitokie “keliautojai”. Pavyzdžiui toks: „Mano vardas Nana, aš iš Ganos, gyvenu Mindele ir jau pribrendau kirsti Atlantą į Karibus ar Pietų Ameriką. Turiu patirties plaukimuose tarp salų. Galiu jachtoje budėti naktimis. Taigi, susisiek, jei tau reikia darbštaus vyro, kuris pasirūpins, kad jūsų kelionė būtų saugi“. Arba “Mano vardas Maksvelas, aš iš Ganos ir, kaip daugelis jūsų, svajoju perplaukti Atlantą. Galiu padėti su laivo priežiūra.”. Tai – daugybės afrikiečių ilgametė „kelionė į vieną pusę“: plaukia į Pietų Ameriką ar Karibus, kur nereikia vizos, tada pėsti eina per Centrinę Ameriką, idant nelegaliai kirstų išsvajotąją JAV sieną. Pamenu, kai keliavau po Panamą, galvodavau, kaip jie kerta Atlanto vandenyną – juk tai taip brangu. Dabar supratau.

Jachtos savininkai valtele nuo jachtos plaukia į krantą

Jachtos savininkai valtele nuo jachtos plaukia į krantą

Apie Mindelą skaičiau baisių pasakojimų: apie siaučiančias plėšikų ir kišenvagių gaujas, apgavystes ir pan. Tačiau vietinis patikino, kad tai – jau praeitis, „valdžia rimtai sustiprino policiją“. Iš tiesų, Mindelo centras apšviestas. Ir nors buvo vienas-kitas prašinėtojas, Sal saloje nemalonių incidentų tikrai buvo daugiau. O turistų Mindele – irgi daug! Jie elgiasi kitaip nei Sale. Mornos vakarai, vietos menininkų studijos, kavinių staliukai didingų pastatų balkonuose…

Tiesa, daugelis turistų Mindele stabteli tik vienai dienai. Jiems Šv. Vincento sala – tik vartai į gretimą Šv. Antano salą. Rytiniu keltu, švintant saulei prasiėję Mindelo pakrante, ten išplaukėme ir mes.

Kelte į Šv. Antano salą (kelia valandą ir vienas retų keltų Žaliajame Kyšulyje, kur grafiko daugmaž laikomasi' oro uosto Šv. Antano saloje nėra)

Kelte į Šv. Antano salą (kelia valandą ir, sako, vienas retų keltų Žaliajame Kyšulyje, kur grafiko daugmaž laikomasi)

Šv. Antano sala – didingiausia Žaliojo Kyšulio gamta

„Šv. Antano saloje praleisite tik dieną???“ – negalėdami patikėti stebėjosi sutikti Olandijos žygeiviai. Išvydus Šv. Antano kalnų didingus vaizdus, skardžius, aštrias uolas-bokštus, išties norėjosi pasinerti į tai ilgiau.

Šv. Antano salos 'bokšto slėnyje'

Šv. Antano salos ‘bokšto slėnyje’

Keliauti po Šv. Antano salą yra du būdai. Vienas jų – apsistoti ilgiau kokiame miestelyje. Gal Ponta do Sol salos šiaurėje, kur žvejai kasdien partysia laimikius. O gal Paul apylinkėse, nuostabiame cukranendrių žiedų pilname slėnyje. Kasdien leistis į ilgus žygius. Tokių turistų vis daugiau ir daugiau. Tiesa, skurdžiuose kaimuose visą gyvenimą praleidę Šv. Antano salos gyventojai jų nesupranta: „Jie moka šitiek daug, kad vargtų vaikščiodami visom šitom žemės ūkio terasom, kur aš plušu visą gyvenimą ir, jei tik turėčiau pinigų, su malonumu niekad ten nebeičiau?“. Išties, kas tik gali, emigruoja iš Šv. Antano salos su visam – kas į Sal salą, kas į Europą ar Ameriką (salos sostinėje Porto Novo net pastatytas paminklas savo emigravusio vyro laukiančiai žmonai). 2000 m. saloje gyveno 47000 žmonių, 2019 m. – tik 38000.

Paul slėnyje

Paul slėnyje

Kitas būdas keliauti po Šv. Antano salą, kurį pasirinkome mes – apvažiuoti salą automobiliu. Tiksliau – salos rytus, kur normalesni, trinkelėmis grįsti, keliai. Sustoti prie gražiausių vaizdų. Prie Ruta Cova kraterio, kuris paverstas žemės ūkio lauku (nes per tas kelias dienas, kai lyja, ten prisikaupia vandens – kitur sausa). Prie panoraminių vaizdų į slėnius abipus nuostabiojo Porto Novo-Ribeira Grandė kelio, nutiesto kalnų viršūnėmis.

Šv. Antano salos slėnis

Šv. Antano salos slėnis žvelgiant nuo centrinio kelio

Nuvažiavus vos pravažiuojamu pajūrio kalnų keliu prie Fontanjas kaimo, stovinčio ant kalno krateryje. Ten iki šiol gyvena prancūzų piratų palikuonys, kurių protėviai iš čia puldinėjo laivus…

Panorama su Fountainhas kaimu. Vietiniai prisimena ir giriasi, kad kadais vienas tarptautinis žurnalas ją paskelbė viena gražiausių panoramų pasaulyje

Panorama su Fountainhas kaimu. Vietiniai prisimena ir giriasi, kad kadais vienas tarptautinis žurnalas ją paskelbė viena gražiausių panoramų pasaulyje

Bet, svarbiausia, Šv. Antano salos gamta – nuostabiausia!

Kelias į Fountainhas

Kelias į Fountainhas

Praja (Santiagas) – senutė Žaliojo Kyšulio sostinė

Santiagas – didžiausia Žaliojo Kyšulio sala. Ten gyvena virš pusės šalies žmonių (300 000 iš 570 000)! Bet ji visai neturistinė. Sostinėje Prajoje gali ir valandą praleisti nesutikęs kito turisto. O ir dalis tų keliautojų, kuriuos sutikome, atsidūrė ten per klaidą: „Kai pirkom lėktuvo bilietus, tai galvojom, kad, aišku, reikia skristi į sostinę, o čia, Žaliajame Kyšulyje, pasirodo, dauguma kitur skrenda“.

Prajos švyturys

Prajos švyturys

Praja – tokia gyva, chaotiška Afrika. Šiukšlinos gatvės, minios žmonių ir vaikų. Skurdas – bet kartu ir prekių gausa. Visur – begalinės statybos: vieni neturi pinigų iš karto pastatyti namą ir statosi dešimtmečius. O kitus namus stato emigrantai, kad ten gyventų pensijoje. Žaliasis Kyšulys – dar labiau emigrantų šalis nei Lietuva. Gal pusė Žaliojo Kyšulio piliečių gyvena Portugalijoje, Prancūzijoje, JAV, Liuksemburge…

Nesibaigiančios Prajos statybos

Nesibaigiančios Prajos statybos

Turi Praja šiokį tokį senamiestį su šiokiais tokiais muziejais (etnografijos, nepriklausomybės aktyvisto Kabralo) – deja, jie afrikietiškai menki. ES pinigais nupirkti ekranai dažnai sugedę, išsijungę, nebetaisomi. Nors tikrai nesu archeologijos fanatas, įdomiausias pasirodė Archeologijos muziejus, nes jo tema unikali: daiktai, ištraukti iš aplink Žaliąjį Kyšulį nuskendusių laivų. Ten pamatai, kokius daiktus su savimi turėdavo keliautojai prieš 400, 300, 200, 100 metų… Nuo 300 m. senumo manikiūro rinkinio ir nešiojamo teleskopo iki didžiulio dubens, kuriame gamindavo valgį iš Afrikos į Ameriką plukdomiems vergams…

Freska Žaliojo Kyšulio nepriklausomybės nuo Portugalijos judėjimo vedliui Amilkarui Kabralui ant jo muziejaus

Freska Žaliojo Kyšulio nepriklausomybės nuo Portugalijos judėjimo vedliui Amilkarui Kabralui ant jo muziejaus Prajos senamiestyje

Žaliasis Kyšulys prieš kelis šimtmečius buvo didelis vergų turgus: juos europiečiai kokiame Benine nupirkdavo iš Afrikos vadukų ir “kokybiškesnius” šičia perparduodavo kelionei per Atlantą. Senosios sostinės Cidade Velha (15 km nuo Prajos) centre tebestypso pelourinho kolona, prie kurios, sakoma, rišdavo vergus. Tenai yra ir pilis, ir vienuolyno griuvėsiai, ir katedros griuvėsiai, ir seniausia europiečių pastatyta gatvė tropikuose. Daug kas apleista po prancūzų ir anglų piratų „reidų“.

Ši Cidade Velha gatvė vadinama seniausia Afrikoje europietiško stiliaus gatve

Ši Cidade Velha gatvė vadinama seniausia Afrikoje europietiško stiliaus gatve

Mažai kas žino, bet daug didžiųjų geografinių atradimų prasidėjo būtent Cidade Velha. Kolumbas „atrado“ Ameriką 1492 m., bet neaišku ar būtų apsiėmęs tų kelionių, jei ne 1456 m. atrastos Žaliojo Kyšulio salos. Cidade Velha stojo, maisto atsargas pildėsi ir Kolumbas, ir Vasko da Gama, ir Braziljos “atradėjas” Kabralas.

Kelias per Santiago salą

Kelias per Santiago salą

Dar kitokia Santiago sala tolyn į šiaurę, važiuojant pro gražius kalnus, link Tarafalio kurorto, kur turistai iš Europos ilsisi kartu su vietiniais iš Prajos. Paplūdimys gal net geresnis nei Sal saloje!

Tarafalio paplūdimyje

Tarafalio paplūdimyje

Žaliasis Kyšulys: trečdalis Europos, du trečdaliai Afrikos

Žaliasis Kyšulys – viena vos kelių pasaulio valstybių, kurios, iki jas atrandant europiečiams, buvo išvis negyvenamos! Portugalams čia įkūrus koloniją, į Žaliąjį Kyšulį ėmė keltis ir baltaodžiai europiečiai, ir juodaodžiai afrikiečiai. Jie visiškai susimaišė. Remiantis DNR tyrimais, šiandien vidutinis Žaliojo Kyšulio pilietis turi maždaug trečdalį europietiško ir du trečdalius – afrikietiško kraujo.

Ribeira Grande mieste vietiniai parplaukė su laikmikiu

Ribeira Grande mieste Santo Antao saloje vietiniai parplaukė su laimikiu ir traukia valtį į krantą

Ir visas Žaliasis Kyšulys pasirodė tarsi būtų trečdaliu Europa, dviem trečdaliais Afrika.

Taip, “Susiliejus žemynams”, Žaliajame Kyšulyje gimė nauja, sava kultūra. Su sava muzika ir šokiais, sava kreoline kalba (seniausia iš visų tokių „maišytų“ kalbų), savo virtuve. Garsiausias patiekalas – kačupa, tokia „košė“ iš pupų ir kukurūzų, kurios skoniui atsvarą duoda kartu patiekiama linguica dešra arba sūri žuvis. Kitas kačupos variantas – sriuba.

Kačupa guisada, paprastai valgoma pusryčiams (sriubinė versija - pietums ar vakarienei)

Kačupa guisada, paprastai valgoma pusryčiams (sriubinė versija – pietums ar vakarienei)

Bet daug kitų dalykų Žaliajame Kyšulyje – tarsi perkelti arba iš Europos, arba iš žemyninės Afrikos.

Iš Europos – greitas mobilus internetas, gana tvarkingi kurortai ir miestų centrai, pėsčiųjų promenados ir aikštės, nesukiužę taksi automobiliai, asfaltuoti pagrindiniai keliai ir net viena-kita automagistralė, geri viešbučiai ir nauji daugiabučiai. Į tokias erdves “stereotipinė” Afrika “įlenda” tik truputį. Na, netgi plačiausioje Sal salos magistralėje automobilį supurto didelės duobės; po Santa Marijos kurortą laksto laukiniai šunys; už internetu užsakomus viešbučius buvo neįmanoma atsiskaityti kredito kortele (reikėjo net banko pavedimo); ilgai prausiantis karštas vanduo ir gerame viešbutyje kartais baigdavosi, o ant sienos kabojo įspėjimai, kad elektra, būna, visoje saloje dingsta (mums nedingo).

Restoranas paplūdimyje Sal saloje - galėtų būti ir kur Italijoje

Restoranas paplūdimyje Sal saloje – galėtų būti ir kur Italijoje

Tarp europietiškų dalykų Žaliajame Kyšulyje, deja, ir kainos. Turistiniuose restoranuose, viešbučiuose, taksi, suvenyrų krautuvėse ir t.t. Tik vietiniai dalykai (pvz. vietinis maistas) – pigesni. Užtat lėktuvo bilietai, autonuoma – dar brangiau, nei Europoje!

Europietiškoje Santa Marijos (Sal) pėsčiųjų gatvėje

Europietiškoje Santa Marijos (Sal) pėsčiųjų gatvėje

Afrika prasideda anapus tų „Europos oazių“. Net iki pagrindinių lankytinų vietų gali vesti tik visureigiams pravažiuojami siauri keliai ar dykumų vieškeliai. Lėktuvų grafikai nuolat kaitaliojasi (štai vieno skrydžio laiką per kelias savaites man pakeitė tris kartus), keltai atidedami valandoms ir paroms. 5 val. vietinių avialinijų skrydyje Lisabona-Salas-Praja nieko nesiūlė nei valgyti, nei gerti (net nepardavinėjo). Sal saloje išsinuomotame visureigyje degė visos(!) įspėjamosios lemputės, važiuodamas jis barškėjo, pavaros vos persijunginėjo, keturių varomų ratų režimas neveikė išvis.

Kelias į Olho Azul, vieną populiariausių Žaliojo Kyšulio lankytinų vietų (Sal sala)

Kelias į Olho Azul, vieną populiariausių Žaliojo Kyšulio lankytinų vietų (Sal sala)

Daug kas Žaliajame Kyšulyje padaryta, pastatyta atmestinai, greitai sulūžta ir nebėra remontuojama (kėdės nulaužtais atlošais, išdaužytos lempos, ar Cidade Velha turistiniai QR kodai, juos nuskaičius nurodantys į interneto puslapį „Domeno vardas nepratęstas“…). Vietiniai pasakojo tokias istorijas: „Šiuose Šv. Antano salos kaimuose žmonės jau 4 metus gyvena be vandens, nes prieš ketverius metus buvo gaisras, vamzdžiai sudegė, o valdžia visąlaik tik žada ir žada remontuoti“.

Sal salos sostinė Espargosas - vietinių miestas toli nuo jūros. Čia jau nėra 'europinės tvarkos', daug šiukšlių

Sal salos sostinė Espargosas – vietinių miestas toli nuo jūros. Čia jau nėra ‘europinės tvarkos’, daug šiukšlių

Žmonių mentalitetas irgi – trečdalis Europos, du trečdaliai Afrikos. Sutikome darbščių, paslaugių žmonių, gidų, viešbučių šeimininkų – tarsi Europoje. Bet gausu ir žemyninei Afrikai būdingos darbo kultūros atstovų: aptarnavusių be galo ilgai ir lėtai, sumaišiusių užsakytus patiekalus, miegojusių ant prekystalio ir t.t. Nieko keisto, kad daugelį Žaliojo Kyšulio parduotuvių dabar valdo… kinų imigrantai: jie dirba greitai, sąžiningai, ilgai, siūlo kaip tik tai, ko reikia ir turistui, ir vietiniui, gerom kainom…

Santa Marijos restorane.

Santa Marijos (Sal sala) restorane, skirtame turistams ir turtingiems vietiniams.

Užvis nemaloniausi Žaliajame Kyšulyje – „afrikietiško stiliaus įkyruoliai“. Kabinėjasi ne tik prekijai ar prie viešbučių neršiantys „ekskursijų stumdytojai“. Daug ir grynų apgavikų: „Aš iš tavo viešbučio, ar mane prisimeni?“ (standartinė „regioninė“ apgavystė, jau buvau patyręs Gambijoje ir Luksore).

Prekijas Prajos gatvėje siūlo prekes. Kadangi Prajoje turistų mažai, tai prekijai čia siūlo ir vietiniams - šiuo atveju, restorano padavėjai

Prekijas Prajos gatvėje siūlo prekes. Kadangi Prajoje turistų mažai, tai prekijai čia siūlo ir vietiniams – šiuo atveju, restorano padavėjai

Jei per valandą Sal saloje prisikabindavo tik vienas ar du įkyruoliai, dar gerai. Būna, ištisi jų būriai “neršia” prie viešbučių. Reikia „turėti šarvą“: jei nemokėsi ignoruoti ir nueiti, leisies į kalbas, atostogos nebus malonios. Tiesa, net ir ignoravimas ne visada padėdavo: štai vienas „veikėjas“ bandė lipti į mūsų automobilį, negavęs pinigų rėkė, rodė mums vidurinius pirštus. Kitas ilgai sekė iš paskos kur beeitume – atstojo tik pasiskundus policijai (pareigūnų turistinėse vietose daug). Net „Eiliniai prekijai“ nepardavę prekės neslėpdavo pikto nusivylimo: tarsi ką iš jų pirkti būtų buvusi mano pareiga, o kadangi nepirkau – esu blogas žmogus. Tokiom akimirkom tikrai nejaučiau išgirto Žaliojo Kyšulio „Morabeza“ (svetingumo)!

Kroksų nuomotojai akmenuotame Sal paplūdimyje prie ryklių

Kroksų nuomotojai akmenuotame Sal paplūdimyje prie ryklių

Tiesa, tokius „įkyruolius“ išlepina patys turistai, „už nieką“ ar „kad atstotų“ jiems duodami Afrikoje milžiniškas pinigų sumas. Štai koks norvegas numeta 5 eurus ir galvoja „duodantis centus“, o Žaliajame Kyšulyje tai gali būti dienos alga: išgirdę apie šitokią „dovaną už įkyrumą“, dar daugiau vietinių ima kabinėtis prie turistų… Būtent todėl daugiausia įkyruolių sutikome Sale, kur turizmas masiškiausias: kitose salose tokių buvo tik vienetai.

Turistai Žaliajame Kyšulyje dažnai vežiojami afrikietišku stiliumi - pikapų bagažinėse

Turistai Žaliajame Kyšulyje dažnai vežiojami afrikietišku stiliumi – pikapų bagažinėse

Ir afrikietiška, ir europietiška net ir Žaliojo Kyšulio salų valiuta: kone visur priima ne tik vietos eskudus, bet ir eurus (tiesa, dažniausiai prastesniu kursu). Ne tik kad priima: daugybę kartų buvo taip, kad, man sumokėjus eskudais, davė grąžą eurais. Arba atvirkščiai. Arba davė grąžą eurais/eskudais perpus, tarsi tai būtų skirtingos tos pačios valiutos monetos.

Žaliojo Kyšulio eskudai su didžiausia šalies žvaigžde - Sezarija Evora

Žaliojo Kyšulio eskudai su didžiausia šalies žvaigžde – Sezarija Evora

Žaliasis Kyšulys – įdomus langas į Afriką

Žaliasis Kyšulys nustebino! Ir daug ką iš tų, kurie ten keliauja, maloniai nustebina.

Dažnas važiuoja tikėdamasis daug mažiau: „Tik kažkokios mažos salelės palei Afrikos krantus, na, bet kitur jau buvom, Egiptus ir Turkijas aplankėm, pabandom čia, norim ten, kur čia karšta visus metus“. O randa šalį su unikalia kultūra, istorija, didingais ir labai įspūdingais kalnais ir skardžiais. Ir su gana tvarkingais, moderniais kurortais, miestų centrais.

Ekskursija bagiais Sal saloje

Ekskursija bagiais Sal saloje – kol kas jie važiuoja vienintele salos magistrale. Tolumoje matosi mėlynas TUI autobusas: daugiau nei pusę turistų į Žaliąjį Kyšulį atveža ši tarptautinė agentūra

Minusų Žaliajame Kyšulyje tikrai yra: šalis tik po truputį veržiasi iš skurdo liūno, o ir kainos ten nemažos (ypač pridėjus, kiek kainuoja ten nukeliauti). Bet tokių minusų turistams čia mažiau nei daug kur vadinamojoje “Juodojoje Afrikoje”, tad ši šalis daug kam tampa puikiu langu į visą žemyną.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Kaip užfiksuoti keliones? (nuotraukos, video, dienoraščiai ir t.t.)

Kaip užfiksuoti keliones? (nuotraukos, video, dienoraščiai ir t.t.)

| 0 komentarų

Kelionės jų mėgėjams – smagiausias gyvenimo metas. Bet grįžus pasidaro liūdna: viskas jau praeityje. Ir stipriausi prisiminimai pamažu nyksta.

Kaip užfiksuoti keliones, kad jas prisimintumėte, galėtumėte parodyti draugams ir visiems būtų įdomu ir naudinga, o ne nuobodu?

Iš pradžių irgi darydavau daug klaidų, bet po šimtų kelionių supratau, kaip geriausia jas užfiksuoti. Dalinuosi patarimais.

Žmonės užvertę galvas fotografuoja Burž Chalifa. Neperdedu, bet po kokios savaitės Dubajuje žvalgymosi į nuostabius dangoraižius man skaudėjo sprandą. Matyt, tai galima pavadinti Dubajaus sindromu...

Žmonės užvertę galvas fotografuoja aukščiausią pasaulio pastatą Burž Chalifa Dubajuje

Kelionių nuotraukos

Kone kiekvienas, kas keliauja, fotografuoja, bet retas tai daro taip, kad nuotraukas būtų malonu žiūrėti ir pačiam, ir kitiems. Kad nereiktų nei gailėtis neužfiksavus to, kas svarbu, nei “pervetinėti” šimtus “išplaukusių” kadrų, kur užfiksuota daugmaž tas pats.

Mano patarimai:

1.Supraskite, ką verta fotografuoti, o ko ne, ir to laikykitės. Verta fotografuoti:
*Save prie įvairių vietų.
*Gražius vaizdus, įspūdingas vietas (be savęs pačių kadre). Jos atspindi vietas būtent tokias, tokiu oru ir pan., kokias jas patyrėte būtent jūs – o ne kažkoks profesionalus fotografas, kurių nuotraukas galite rasti internete.

Igvasu kriokliai (nuotrauka iš Brazilijos pusės)

Igvasu kriokliai (nuotrauka iš Brazilijos pusės)

*Įdomias ar ypatingas kelionės akimirkas. Netgi ir tuo metu ne visai malonias (pvz. kaip vėjas nugriovė palapinę ar blaškėtės po miestą atšaukus skrydį)
*Šalies kultūros atributus. Vietinį maistą, religines tradicijas ir t.t.
Taip pat, jei keliaujate keliese, verta padaryti bent kelias nuotraukas, kuriose matytumėtės jūs visi kartu (paprasčiausia ko nors paprašyti, kad nufotografuotų).

Jangerio šokis

Jangerio šokis Balyje

Ypač kelionės praždioje gali norėtis fotografuoti “bet ką”, nes kelionė, smagu – bet verta susilaikyti, žiūrėti nebus įdomu. Pasidžiaukite kelione ir ne pro objektyvą. Nėra tikslo padaryti kuo daugiau nuotraukų – svarbu, kad jos įdomiai atspindėtų kelionės esmę. Nėra tikslo fotografuoti tą patį patiekalą ar pribloškusį gamtos vaizdą tuo pačiu rakursu dešimtis kartų, nebent pirma nuotrauka nepavyko.

Banfo nacionaliniame parke

Banfo nacionaliniame parke

2.Supraskite, kada jūsų technika neveikia kokybiškai ir tokiu metu nefotografuokite, arba supraskite kokiais režimais galite apeiti trūkumus. Pvz. daugelis telefonų nekokybiškai fotografuoja naktį, arba tam reikia įjungti specialų režimą. Taip pat nors, tarkime, oficialiai gal telefonas artina iki 10x, bet neprarasdmas kokybės tik iki 3x – tai tada neverta artinti toliau 3x.

Raketos paleidimas Kanaveralo kyšulyje

Raketos paleidimas Kanaveralo kyšulyje – priartinimas numušė kokybę, bet stebėti buvo galima tik iš taip toli, tai geriau nei nieko

Kelionių vaizdo įrašai

Filmuoja keliones mažiau žmonių, nei jas fotografuoja. Turbūt todėl, kad kartą-kitą nufilmavo ir nusivylė: kokybė prasta, video kadrų patys nelabai žiūrėjo, o viską nufilmuoti užtrunka ilgiau, nei nufotografuoti. Norint kokybiškų video reikia daugiau technikos, nei kokybiškų nuotraukų, o tokią techniką vežiojasi paprastai tik tie, kuriems video reikalingas dar kažkam (turi Youtube kanalą ir pan.), arba kam video itin svarbus hobis. Kita vertus, net ir su mažiau ar jokios technikos, nedarant klaidų, galima pasidaryti gerų kadrų. Svarbu kokybė, o ne kiekybė!

Filmuoti verta tik vaizdus, kuriuose turi reikšmę judesys ir garsas. Vadovaukitės principu: “Jeigu filmuotas kadras nepasakys bent trigubai daugiau nei nuotrauka – nefilmuok, o fotografuok”. Tinka filmavimui:
*Vietinės tradicijos ir/ar savo dalyvavimas jose. Šventės, šokiai, dainos, neaišku kaip valgytinų vietos patiekalų ragavimas ir t.t.
*Judantys gyvenimo vaizdai, glaudžiai susiję su ta šalimi ir perteikiantys jos atmosferą (gal pralekiantis greitasis traukinys Japonijoje ar turgaus šurmulys arabų kraštuose).

Koks 3D kinas galėtų prilygti tikro krioklio aptaškymui? Nuotrauka daryta laive, plukdančiame po kriokliu

Paplaukus po Niagaros kriokliu

*Judantys gamtos vaizdai (neįprastai smarki audra, krioklys, į aukštą uolą dūžtančios bangos ir pan.).
*Gyvūnų elgesys ir jūsų santykis su jais (pvz. safariuose).
*Svarbūs ir/ar netikėti kelionės momentai ir jūsų reakcijos. Verta filmuoti net nevisai malonius dalykus (pavyzdžiui, pasiklydote džiunglėse ir ieškote kelio) – tuo metu atrodys “kam?”, bet paskui šiuos dalykus prisiminsite gal net labiausiai iš visos kelionės.

Viena įspūdingų platformų. Šios mokyklos pasirodymas simbolizavo literatūrinę dviejų garsių jau mirusių Brazilijos rašytojų dvikovą danguje

Rio de Žaneiro karnavale

Dažniausios filmavimo kelionėse klaidos:

1.Prasta kokybė. Mobilieji telefonai – ir net fotoaparatai bei videokameros – kokybiškai filmuoja daug mažiau aplinkybių, nei kokybiškai fotografuoja. Net jei pritemus ar priartinus dar fotografuoja normaliai, filmuos jau nekokybiškai.

Šiame koncerte Kosove realybėje matėsi daug daugiau: šėlstantys žmonės, švytintys užrašai "Dėkui JAV" (nes vyko Padėkos dienos proga). Bet filmavau be reikalo - kaip parodo šis iš filmuotos medžiagos ištrauktas kadras, beveik viskas susiliejo į vos dvi - tamsią ir šviesią zonas.

Naktinis kadras tam nepritaikytu telefonu.

2.Kameros (fotoaparato) drebėjimas (pvz. nes operatorius vaikšto), nuolatinis kameros sukinėjimas. Geriausia filmuoti viena kryptimi ir sustojus vietoje – antraip žiūrėti nemalonu (aišku, kiekvienai taisyklei yra išimčių – veiksmo kameros ir pan.).

3.Labai ilgi video. Kelionėje smagu, gali norėtis laikyti įjungtą kamerą ir 5 minutes, bet žiūrėti paskui bus nuobodu. Geriausia – 10-40 sekundžių įrašai, atskleidžiantys esmę. P.S. Labai trumpi video (kameros įjungimas 2-3 sekundėms) ne ką geriau – tada jau geriau daryti nuotrauką.

Formulės 1 trasoje

Formulės 1 trasoje. Užfiksuoti 30 sekundžių dalyvavimo tame video – logiška. Nufilmuoti visą ar gerą gabalą varžybų – tikrai ne (vis tiek galėsi parsisiųsti geresnių įrašų iš interneto, o greičiausiai išvis antrąsyk nenorėsi žiūrėti)

Kelionių nuotraukų saugojimas

Telefonu ar fotoaparatu darytas nuotraukas visada persikopijuoju į saugesnę vietą. Tai darau kas kelias dienas dar kelionės eigoje. Ne tik kad, šiaip ar taip, visos gyvenimo nuotraukos į telefoną netilps, bet telefoną rizikinga ir prarasti: vagystė, gedimas, sušlapimas ir taip toliau.

Tuo tarpu, jei bus antra duomenų kopija, nuotraukos išliks.

Perrašau nuotraukas

Perrašau nuotraukas

Kitas variantas – „debesis“ („Google Photos“, „One Drive“ ir pan.). Yra galimybė tiesiai iš mobilaus telefono automatiškai kelti nuotraukas į „debesį“, kur jos atsidurs serveryje internete ir bus pasiekiamos iš visur. Tiesa, daug debesų yra mokami kas mėnesį, ypač jei kalba pasisuka apie daug nuotraukų ar videoįrašus. Be to, reikia nustatyti, kad nuotraukos nebūtų keliamos ne per WiFi, antraip gali kainuoti labai brangiai.

Šiaip ar taip, net ir laikant nuotraukas debesyje, verta turėti ir kopijas pas save.

Kai kas saugo nuotraukas tik socialiniuose tinkluose (Facebook, Instagram), o pas save ištrina, bet tai nėra saugu, nes socialiniai tinklai, kaip rodo istorija, nėra amžini, be to, įkeliant nuotraukos kokybė suprastinama.

Plačiau, kaip saugoti, rūšiuoti, atrinkti nuotraukas, rašau čia.

Kelionių nuotraukų, videoįrašų ir kt. atrūšiavimas

Jei keliausite daug, fotografuosite ir filmuosite nemažai, ateis toks momentas, kad, norint surasti gerų nuotraukų (pvz. darant kokią peržiūrą su draugais ar savo prisiminimui), sunku tą padaryti. Jei taip atsitinka, nuotraukų turi daug, bet jų nelabai žiūri ir naudoji…

Kad to išvengčiau, visų pirma nuotraukas (jau perrašytas į kompiuterį) rūšiuoju į katalogus pagal kelionės etapus. Tarkime, yra katalogas „Brazilija“, o jame – „Rio de Žaneiras“, „Salvadoras“, „Pantanalis“, „Santaremas ir Amazonė“ ir pan. Taip bus paprasčiau rasti ko reikia, nereikia peržiūrėti tūkstančių visos kelionės nuotraukų. Tai ir paprasta padaryti.

Tada po kelionės ar jos eigoje geriausias tos kelionės nuotraukas atrenku ir įsirašau atskirai – jei prireikia pažiūrėti ar parodyti įdomiausius būtent tos kelionės vaizdus, pakanka atsidaryti tą katalogą, o ne visų nuotraukų katalogą. Rinkdamas „geriausias“ atmetu ne tik nekokybiškas, bet ir ne tokių įdomių vietų nuotraukas, taip pat, jei daug nuotraukų yra panašios (tos pačios vietos ir pan.) tai palieku vieną geriausią. Beje, jokių nuotraukų netrinu (na, nebent kišenėje nusispaudė…) – tiesiog prastesnių neatrenku į geriausių katalogą. Šiais laikais trinti neapsimoka – vieta labai pigi, o, kaip rodo patirtis, net ir kai kurios mažiau kokybiškos nuotraukos kada nors praverčia (nes reikia nufotografuoto būtent to, kas ten užfiksuota).

Kai kuriems azijiečiams kelionių fiksavimas ir dalinimasis neretai atrodo net svarbesnis, nei pats keliavimas - jie gali ir valandų valandas foografuotis, pozuoti

Kai kuriems azijiečiams kelionių fiksavimas ir dalinimasis neretai atrodo net svarbesnis, nei pats keliavimas – jie gali ir valandų valandas foografuotis, pozuoti

Iš šių geriausių kiekvienos kelionės nuotraukų dar atrenku geriausias „gyvenimo kelionių“ nuotraukas apskritai ir jas laikau „One Drive“ debesyje, kur jos man pasiekiamos iš bet kur. Kai prireikia kam nors parodyti gražiausių vaizdų iš kelionių apskritai, nesunku tai padaryti.

Greitam kadrų rūšiavimui padeda kai kurios programėlės, kaip “ImageGlass” ar “Q-Dir”.

Taip pat sukeliu kelionių nuotraukas į „Google Photos“. Ši sistema turi funkciją, leidžiančią paprastai ieškoti pagal vietą, datą, ar net objektus, kurie užfiksuoti nuotraukose. Todėl, tarkime, draugams paprašius parodyti nuotraukų iš Indijos, ar iš kelionių automobiliu, ar iš paplūdimių, nesunku įvedus vieną žodį į „Google Photos“ tai rasti.

Mano žemėlapis iš Google Photos (kur darytos nuotraukos)

Mano žemėlapis iš Google Photos (kur darytos nuotraukos)

Plačiau, kaip saugoti, rūšiuoti, atrinkti nuotraukas, rašau čia.

Kelionių timelapse, sulėtintas filmavimas, speciali technika ir t.t.

Norite dar geresnių, įvairesnių, malonesnių žiūrėti nuotraukų ar video? Įmanoma, nors čia reikės daugiau laiko arba technikos ir tuo paprastai užsiima tik maža keliautojų dalis:
-Timelapse (pagreitintas filmavimas). Taip verta filmuoti ilgus procesus, kurie būtų nuobodūs filmuojant įprastu greičiu.
-Sulėtintas filmavimas. Tinka greitai judantiems dalykams.
-Dronas ir nuotraukos bei video iš viršaus.
-Stovai, stabilizatoriai, kabikliai, leidžiantys pastatyti kamerą ar fotoaparatą ant žemės, stalo, prikabinti prie automobilio stiklo ir pan.

Stabtelėjome pasigerėti spalvingu Albertos prerijų saulėlydžiu

Stabtelėjome pasigerėti spalvingu Albertos prerijų saulėlydžiu. Nuotrauka iš drono.

Kelionių dienoraščiai, tinklaraščiai, aprašymai

Visų pirma, tai skirta sau pačiam: išdėstyti mintis, viską apmąstyti, paskui – prisiminti. Bet jeigu seksis gerai, galėsite ir publikuoti draugams ar plačiau – bloge, Facebook, Youtube ar pan.

Kelionės videodienoraštis. Filmuojatės save ir pasakojate įspūdžius, savijautą. Kažkiek tai darau savo Youtube kanale. Teoriškai videodienoraštį daryti paprasčiau, nei rašyti – kita vertus, ir gerokai sunkiau prireikus rasti pažiūrėti, kas aktualu.

Darau videodienoraštį prie ant uoų kabančių karstų Sagadoje, Filipinuose

Darau videodienoraštį prie ant uoų kabančių karstų Sagadoje, Filipinuose

Kelionės rašytinis dienoraštis (tinklaraštis, Facebook įrašai) Rašote įspūdžius, apie šalį, į kurią keliaujate. Tradiciškai į kokią knygelę, bet kur kas patogiau į kompiuterį. Galite parašyti ir greitai grįžę, jei nenorite tam gaišti kelionės laiko. Man dienoraštį atstoja šis tinklapis, nors čia jau rašau specialiai skaitytojui – t.y. atrenku tas patirtis ir informaciją, kuri būtų naudinga ir kitiems. Kai rašai vien sau, tai nesvarbu. Daug kas šiais laikais tokius įrašus deda į Facebook – jie ir vieši, ir laikini, nes paprastai niekas metų senumo Facebook įrašų nebežiūri (bet pats gali prisiminti – tiesa, saugoti kelionių prisiminimus vien tokiose platformose, kaip Facebook ar Instagram, atrodo nelabai saugu, nes platformos neretai keičiasi, senus duomenis ištrina (ne viena kadaise populiari socialinių tinklų platforma taip išnyko). Jei norėsite prisiminti po 5 metų ar 10 metų – gali būti, kad tų įrašų nebebus.

Kelionių žemėlapis. Susižymite, kur esate buvę (siūlymai, kaip tą padaryti – čia).

Mano nuvažiuotų ir nuplauktų kelių pasaulyje žemėlapis, sudarytas aukščiau aprašytu būdu (iki 2022 m. birželio)

Mano nuvažiuotų ir nuplauktų kelių pasaulyje žemėlapis, sudarytas aukščiau aprašytu būdu (iki 2022 m. birželio)

Kelionių išlaidos, skkrydžių duomenys ir kita informacija

Kelionės metu fiksuojame ir jų išlaidas. Tokiu būdu galima paskaičiuoti, kiek atsiėjo kelionė, be to, dažnai ir draugai klausia, kiek kainavo tas ar kitas dalykas (autonuoma, viešbutis ar pan.), o prisiminti po kiek laiko jau būna sunku. Aišku, tai tikrai nėra būtina – tai gali užimti nemažai laiko ar, jei nesate rimtai nusiteikę to daryti, šiaip ar taip būti netikslu, nes fiksuotos tik kai kurios išlaidos. Kai kuriems žmonėms tai įdomu ar naudinga, kitiems – erzinantis laiko gaišimas; jei taip atrodo jums, neužsiimkite.

Išlaidas rašome į „Access“ duomenų bazę, bet galima naudoti ir „Excel“ programą. Kiekvienoje eilutėje reikėtų įrašyti bent jau išlaidos dydį, vietą, tipą (pvz. „nakvynė“ ar „restoranas“ ar „skrydžio bilietai“), datą. Jei išlaidos dydį rašote vietos valiuta, reikėtų ir konvertavimo į pagrindinę valiutą, nes kursai irgi užsimirš, jie keičiasi. Pagal tipus galima automatiškai paskaičiuoti, kiek iš viso kainavo nakvynės ar maistas, kiek kainavo per kelionės dieną ir pan.

Taip pat visus gyvenimo skrydžius susirašau į my.flightradar24 platformą, bei susirašau į atskirą Access duomenų bazę, kiek laiko kokioje šalyje praleidau – šitaip galiu pamatyti visai įdomią statistiką ir informaciją, palyginti keliones.

Mano skrydžių žemėlapis (iki 2022 m. bižrelio) iš my.flightradar

Mano skrydžių žemėlapis (iki 2022 m. bižrelio) iš my.flightradar24 – platforma tokius žemėlapius sudaro ir paskaičiuoja pagal įvestus skrydžių duomenis

Be kita ko, katalogus su kiekvienai kelionei reikalingais dokumentais (skrydžių bilietais, vizom, viešbučių rezervacijom ir t.t.) irgi po kelionės saugau kompiuteryje – neužima daug vietos, o neretai kam nors prireikia (pvz. kai kas nors paklausia, kokiame viešbutyje buvai apsistojęs).

Aišku, kad ir kaip fiksuotumėte keliones, nuotraukų peržiūra nebus tas pats, kas iškeliauti iš naujo. Tad keliaukite!


Visi straipsniai apie kelionių fiksavimą

1. Kaip fotografuoti keliones?
2. Kaip filmuoti keliones?
3. Dronas kelionėse
4. Kaip kelionėse fotografuoti save?

Komentuoti
Kaip rūšiuoti (ir greitai rasti) kelionių nuotraukas

Kaip rūšiuoti (ir greitai rasti) kelionių nuotraukas

| 0 komentarų

Kelionėse fotografuojate, filmuojate, turite tūkstančius nuotraukų – bet retai kada jas bežiūrite, nes visoje toje “failų krūvoje” sunku rasti geriausias?

Pažįstama situacija? Gal net pasiilgstate laikų, kai nuotraukos buvo popierinės ir jų buvo mažiau?

Ne, su skaitmenine fotografija viskas gerai! Tik reikia nuotraukas tinkamai atrūšiuoti. Kai atradau būdų greitai tą daryti, kelionių nuotraukos vėl labai svarbios ir naudingos. Štai kaip tą darau.

Nuotraukų ir kadrų perrašymas ir rūšiavimas

Visų pirma, nuotraukas iš telefonų, fotoaparatų perrašome į kompiuterį. Šitaip jos ir išlieka ilgiau (nes telefonai genda, jie keičiami), be to, ten jas paprasčiau rūšiuoti.

Kiekvienai kelionei sukuriu po atskirą katalogą (folder), į kurį surašau tos kelionės nuotraukas ir videokadrus iš visų aparatų. Pavyzdžiui “Egiptas 2020”, “Filipinai 2022”, “Lotynų Amerika 2019” ir pan.

Mano kelionių nuotraukų katalogai

Mano kelionių nuotraukų katalogai

Tačiau, kai kelionės ilgos, to nepakanka: nes ir tame kataloge failų būna labai daug, tad, kai reikia rasti konkretaus miesto nuotrauką, sunku, be to, kompiuteris katalogą įkrauna lėtai. Todėl kataloge sukuriu pakatalogius pagal kelionės etapus. Paprasčiausia, kai kelionė driekiasi per kelias vietas – tai vienas etapas (pakatalogis) tada apima vieną vietą ir kelias dienas. Ten surašau visas to etapo nuotraukas iš visų aparatų. Idealiausia kai jų kiekviename pakatalogyje nėra daugiau nei keli šimtai.

Kelionės į Egiptą nuotraukų pakatalogiai

Kelionės į Egiptą nuotraukų pakatalogiai

Perrašinėju ir kelionės metu, tokiu būdu pasidarydamas nuotraukų kopijas (jei pvz. kelionės pabaigoje telefonas būtų pamestas, pavogtas ar pan.). Tačiau jei kelionė neilga, neturite kelionėje kompiuterio, logišką tą padaryti po kelionės. Kopijų darymui tinka ir debesis (cloud) – OneDrive, Google Photos ar pan. Iš dalies aparatų kelti į debesį galima automatiškai.

Perrašau iš esmės visas nuotraukas. Kai kurie žmonės linkę trinti “prastesnes”. Tai galbūt logiška, jei kalba eina apie išplaukusius, nesufokusuotus kadrus. Bet neretai žmonės trina nuotraukas, kurios tiesiog jiems atrodo prastesnės. Dažniausiai taip daro todėl, kad nuotraukų tinkmai nerūšiuoja ir nenori, kad jų būtų “per daug”. Tačiau manau kiekvienas yra ištrynęs tai, ko paskui gailėjosi (nebent tų nuotraukų išvis beveik nežiūri – bet čia vėlgi problema su rūšiavimu). Šiais laikais vieta kietuosiuose diskuose be galo pigi ir jos daug, tad trinti neverta, o išrūšiavus ir atrinkus (žr. žemiau) bus paprasta greitai atrasti reikiamas nuotraukas.

Analogiškai matau, kad kai kurie žmonės mažai fotografuoja ne dėl to, kad jiems tai būtų nesvarbu, bet dėl to, kad mano, jog bus “daug nuotraukų kurių niekas nežiūrės”. Čia tikroji problema irgi ta, kad nuotraukų jie niekaip nerūšiuoja, neatrenka geresnių (žr. žemiau). Niekada nesigailėjau ką nors nufotografvęs, bet daug kartų gailėjausi, kad tam tikros kelionės akimirkos liko neužfiksuotos ir nebeįmanoma jų pažiūrėti.

Bokštinis kapas Palmyroje (Sirija)

Kai kurių nuotraukų reikšmę supranti ar atsiranda tik paskui. Pavyzdžiui, šį romėnų bokštinį kapą Palmyroje Sirijoje po mano kelionės nugriovė Islamo Valstybė. Ši vieta dar garsi, jos nuotraukų padarė ir kiti žmonės – bet per keliones esu užfiksavęs ir ne vieną vėliau sunykusią vietą, kurios jokių kitų nuotraukų internete nėra

Taip pat, visas nuotraukas sukeliu į “Google Photos” sistemą internete. Taip atsiranda dar viena kopija, bet kur kas svarbiau – paieškos galimybės (žr. žemiau). Tiesa, nuo tam tikro kiekio gigabaitų “Google Photos” yra mokamas. Norint taupyti, verta ten nekelti video (išjungti funkciją, kur kai kurie telefonai kelia automatiškai).

Gerų nuotraukų ir kadrų atrinkimas

Taip pat po kelionės atrenku geriausias kiekvienos kelionės nuotraukas. Tai – tos nuotraukos, kurias rodysiu draugams, be to, jas dedu į “AŽ kelionės” kelionių aprašymus-vadovus šiame tinklapyje. Tie, kas neturi tinklaraščio geriausias, deda į socialinius tinklus.

Tarp geriausių nuotraukų atrenku tas, kurios gražiausios. “Atmetu” prasčiau išėjusias. Jei keliose nuotraukose iš eilės nufotografuoti panašūs dalykai, tai iš tų atrenku tik vieną. Bet šiaip tų “geriausių nuotraukų” gana daug: gali būti koks ketvirtis ar šeštadalis visų kelionės nuotraukų. Čia tikslas nėra atrinkti “kelias nuotraukas kokiam konkursui”, tikslas – turėti gerų kelionės nuotraukų katalogą, kurio nebūtų nė kiek nuobodu žiūrėti, kiekviena nuotrauka būtų svarbi tam, kad papasakotų, primintų tam tikrą kelionės momentą, būtų vizualiai graži ir pan.

Geriausias nuotraukas atrinkti galima tiesiog pirmąkart peržiūrint nuotraukas po kelionės – nereikės jokio papildomo laiko! Tam naudoju programą “ImageGlass”. Tai gera nuotraukų peržiūros programa, tačiau ji turi papildomą funkciją – peržiūrint nuotraukas vieno mygtuko (ar mygtukų kombinacijos) paspaudimu galima tuo metu rodomą nuotrauką nukopijuoti į iškarpinę. Svarbu, kad vienu metu galima vienu metu nukopijuoti neribotą skaičių nuotraukų. Vėliau, po peržiūros, beliks paspausti “Paste” ir visos peržiūros metu nukopijuotos nuotraukos bus įklijuotos toje vietoje.

Taigi, peržiūrinėdamas kelionės nuotraukas, tiesiog spusteliu kopijavimo mygtuką kai rodo nuotrauką, kuri atrodo gera, ir, po visko, paspaudžiu “Paste” naujame kataloge. Šitaip sudarau atskirą katalogą, tarkime, “Geriausios Egipto nuotraukos”. Ten jau neskirstau į pakatalogius.

Geriausių Egipto nuotraukų katalogas. žiūrint per File Explorer thumbnail režimu Nuotraukos su pavadinimais dėl to, kad kėliau jas į "AŽ kelionės" - pavadinimai tikrai nebūtini, nes esmė matosi iš thumbnail

Geriausių Egipto nuotraukų katalogas. žiūrint per File Explorer thumbnail režimu Nuotraukos su pavadinimais dėl to, kad kėliau jas į “AŽ kelionės” – pavadinimai tikrai nebūtini, nes esmė matosi iš thumbnail

Tai dar ne viskas. Iš visų katalogų “Geriausios kelionės X nuotraukos” renku kitą katalogą, kur dedu geriausias gyvenimo kelionių nuotraukas. Ten jau patenka, tarkime, keli ar keliolika kadrų iš kelionės. Tai jau tokios nuotraukos, kurios “vertos konkursų” arba atskleidžia tam tikrą kelionių aspektą, ar konkrečią šalį (pvz. kelionė Indijos traukiniu), ar unikalias akimirkas (pvz. žemės drebėjimas Japonijoje). Tą katalogą naudoju, kai noriu prisiminti įspūdingiausis akimirkas arba kai kas nors prašo “parodyti nuotraukų iš savo kelionių”. Tai gali būti draugai, gali būtų žinisklaida, jei duodu interviu ar dar kas. Kol neturėjau to katalogo, būdavo labai sunku: milžiniškas darbas atrinkti nuotraukas “iš viso gyvenimo”, o ir skyręs tam “toną laiko” vis tiek neatrinksi geriausių. Ir kai vėl prireiks to paties po metų, reiks viską kartoti… Todėl vieną kartą prisėdau ir atrinkau į atskirą katalogą, o dabar po kiekvienos kelionės jį pildau. Sukūriau analogiškus katalogus ir kitoms savo veikloms, ne tik kelionėms.

Realiai turime kelis tokius katalogus – vienas nuotraukų su manim, kitas su žmona, trečias nuotraukų su mumis abiem, ketvirtas mūsų darytų nuotraukų be mūsų pačių kadre (nelygu ką ir kam reikia rodyti). Tačiau tai nėra būtina tai skirstyti.

Fragmentas iš gyvenimo kelionių nuotraukų katalogo

Fragmentas iš gyvenimo kelionių nuotraukų katalogo

Su video rūšiavimu kiek sunkiau, nei nuotraukų, nes “Image Glass” tipo programos ten nėra, be to, video failų dydis labai didelis. Naudoju “Q-Dir” programą, kuri yra “File Explorer” pakaitalas, bet ji leidžia žiūrėti video failus jų neatidarius, tad viskas vyksta greičiau. Tiesa, nedarau geriausių kiekvienos kelionės video katalogo – tiesiog užimtų per daug vietos. Bet darau geriausių gyvenimo video katalogą, kur dedu po kelis ar keliolika video iš kiekvienos kelionės. Jis praverčia, kai kas nors prašo parodyti video kadrus. Atrenkant geriausius video, daugiau kriterijų: be ryškumo, įdomumo, svarbu ir kad nedrebėtų vaizdas, nebūtų monotoniška ir pan.

Yra ir kitų variantų, kaip pasiekti panašių rezultatų. Vienas jų – vertinti nuotraukas ir video žvaigždutėmis (Windows yra tokia galimybė). Tiesa, vertinimas žvaigždutėmis pakeičia failo modifikavimo datą į įvertinimo datą, o tai paskui trukdo atrasti reikiamas nuotraukas rūšiuojant pagal datą (žr. žemiau).

Taigi, rezultate turiu tokius katalogus (pavyzdžiai iš kelionės po Egiptą):
1.Katalogas “Egiptas 2020”, kuriame pakatalogiai “2 – Hurghada”, “3 – Kusairas, Marsa Alamas”, “4 – Asuanas, Abu Simbelis” ir t.t. Į juos išdalintos visos nuotraukos ir video iš kelionės.
2.Katalogas “Geriausios Egipto nuotraukos”, kuriame – apie ketvirtis ar šeštadalis visų Egipto nuotraukų (geresnės).
3.Katalogas “Geriausios gyvenimo kelionių nuotraukos”, kuriame, tarp kitų kelionių nuotraukų – keliolika Egipto nuotraukų.
4.Katalogas “Geriausi gyvenimo kelionių video”, kuriame, tarp kitų kelionių video – keliolika Egipto video.

Kaip rasti reikiamas nuotraukas ir video?

Kai prireikia, bet kokią nuotrauką ar nuotraukų rinkinį galiu rasti labai greitai.

Tipiniai atvejai:

1.Reikia rasti konkrečą nuotrauką ar video ar konkrečios vietos nuotrauką. Einu į reikiamos kelionės katalogą, reikiamą pakatalogį. Ten nusistatau, kad File Explorer rodytų nuotraukų atvaizdus (thumbnail) jau naršant ir tie atvaizdai būtų dideli (galima įspausti Ctrl ir sukti pelės mygtuką žemyn). Jeigu buvo fotografuota keliais aparatais ir pavadinimai skiriasi, nustatau, kad būtų surikiuota pagal datą (paspausti ant “Date modified” viršuje). Jei reikia tik nuotraukų ar tik video, galima surikiuoti pagal failo tipą (“Type”). Greitai randu reikiamą nuotrauką ar video.

2.Reikia parodyti konkrečios kelionės nuotraukas – peržiūra draugams, atrinkimas “AŽ kelionės” straipsniui ar pan. Tiesiog rodau “Geriausios Egipto nuotraukos” katalogą.

3.Reikia kam nors nusiųsti tik kelias pačias geriausias nuotraukas (ar video) iš kelionės, pasidalinti kokiame socialiniame tinkle ar pan. Atsidarau “Geriausios gyvenimo kelionių nuotraukos” katalogą, išrikiuoju pagal datą ir žiūriu, kas ten yra iš šios kelionės. Analogiškai su video ir “Geriausi gyvenimo kelionių video”.

4.Reikia parodyti nuotraukas (ar video) iš kelionių apskritai – pvz. koks naujas pažįstamas, susidomėjęs mano kelionėmis, prašo “parodyk kokių nuotraukų iš kelionių”. Rodau “Geriausios gyvenimo kelionių nuotraukos” katalogą ar “Geriausi gyvenimo kelionių video” katalogą.

5.Reikia parodyti, atsiųsti tam tikros temos nuotraukas – tarkime, domina tik gamta, ar tik miestai. Atsidaręs “Geriausios gyvenimo kelionių nuotraukos” pasidarau, kad rodytų thumbnail, ir taip greitai sužymiu reikiamas nuotraukas.

6.Reikia labai konkrečios temos ar konkrečios vietos nuotraukų ar konkretaus asmens nuotraukų ir tikėtina, kad į geriausias tokių nepateko ar pateko tik viena-kita, o reikia daugiau. To prireiia, tarkim, rašant teminį “AŽ kelionės” straipsnį arba darant kokią teminę paskaitą. Čia gelbsti “Google Photos”. Ši sistema turi puikią paieškos sistemą: ji nėra neklystanti, bet įvedus kokius žodžius, tarkim, “restoranas” ar “automobilis”, meta atitinkamas nuotraukas. alima rašyti kelis žodžius iš karto, pvz. “Aistė automobilis”. Be to, gali pats įvardyti ir kiekvieną žmogų, ir veidų atpažinimo sistema ras jį visose nuotraukose vedus jo (ar jos) vardą. Galima vesti ir vietovardžius. Be to, su telefono programėle, tam tikroje vietoje padarytas nuotraukas gali rasti ir tiesiog tą vietą pritraukęs žemėlapyje.

Mano žemėlapis iš Google Photos (kur darytos nuotraukos)

Mano Google Photos darytų nuotraukų žemėlapis (kairėje) ir pačios nuotraukos

Alternatyva Google paieškai, kurią daro kai kurie rimtesni fotografai – prie kiekvienos nuotraukos prirašo metaduomenis, kas ten pavaizduota. Metaduomenys fiksuojami pačiame faile. Tai gali būti tiksliau (mažiau klaidų), bet labai daug darbo. Be to, ne visada ir suprasi, kokių duomenų prireiks (na, gal rašydamas metaduomenis nepagalvojai, kad reikia įrašyti, tarkime, transporto priemonę, kuria keliauji, o paskui kam nors reiks parodyti ar norėsi peržiūrėti nuotraukas, kaip keliavai su kemperiu – ir nebus galimybės rasti; tuo tarpu Google Photos parodytų tokias nuotraukas).

Google Photos įvedus "Aistė automobile". Kai kurios nuotraukos nesusijusios, kai kurių usijusių neranda - bet jei reikia rasti, tarkime, nuotraukų kelionių automobiliu, kur Aistė vairuoja - tai puikiai greitai rasi

Google Photos įvedius “Aistė automobile”. Kai kurios nuotraukos nesusijusios, kai kurių usijusių neranda – bet jei reikia rasti, tarkime, nuotraukų kelionių automobiliu, kur Aistė vairuoja – tai puikiai greitai rasi

Nuotraukas prižiūrėti verta

Kai pradėjau tvarkyti skaitmenines nuotraukas ir kadrus, kelionių nuotraukos iš pusiau pamirštos “failų krūvos” (mintyse nusikeikdavau, jei kas prašydavo iš ten ką nors atrinkti) tapo reikalingomis, naudojamomis, padedančiomis gyvenime ir primenančiomis gražias akimirkas.

Jei pas jus kol kas to nėra, linkiu apsitvarkyti skaitmeninę lentyną ir jums – tai paprasta, o vertė didelė.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Kaip kelionėje nusifotografuoti save

Kaip kelionėje nusifotografuoti save

| 0 komentarų

Kelionėse sunkiausia pasidaryti geras savo nuotraukas.

Jei keliauja šeima ar draugų kompanija – labai dažnai grįžę supranta, kad nepasidarė kelionėje nė vienos nuotraukos, kur būtų visi kartu, arba tos nuotraukos prastos. Juk paprastai fotografuoja vienas iš draugų ar šeimos narių (tad jo paties nuotraukoje nėra), o jei daraisi asmenukę, kaip taisyklė, kas nors netelpa, o fone nieko gražaus (nes viską užstoja patys žmonės).

Seniau ir mes neturėdavome gerų nuotraukų kartu iš kelionių, bet pradėjau rašyti tinklaraštį ir kurti “Youtube” video, teko šią spragą užpildyti. Jei ir jums kelionėse trūksta bendrų savo nuotraukų, štai geriausios idėjos, kaip jas pasidaryti (su pliusais ir minusais).

Asmenukė (selfie)

Tiesiog nusifotografuoji save telefonu ištiesus ranką.

Vienintelis pliusas – paprasta ir nereikia nieko papildomo.

O minusų daug: tilps tik veidas, o ne visu ūgiu. Jei daugiau žmonių – sunkiai tilps į kadrą. Kad ir kas bebūtų fone (kalnai, miestas ar kt.) to jau praktiškai nesimatys – t.y. net nelabai matysis, kad nuotrauka daryta kelionėje ar kitoje šalyje.

Asmenukė gali būti logiškas sprendimas, kai ir svarbiausia parodyti veidus: pvz. kokią karnavalinę šukuoseną, kaukę ar papuošalus keliaujant į šventę.

Jei visgi nėra kitų priemonių ir galimybių ir norima asmenuke nufotografuoti daugiau žmonių, paprastai jos fotografui verta paeiti toliau į priekį. Tada fotografas matysis prasčiau, bet kiti žmonės tilps labiau, nors fonui greičiausiai vis tiek vietos neliks.

Asmenukės darymas nuo rankos

Asmenukės darymas laikant telefoną ranka. Filipinai.

Asmenukė. JAV nepriklausomybės diena Filadelfijoje. Tačiau fotografuojant ranka ir telefonu mažai telpa fono - tačiau telpa liepos 4 d. užkabinami papuošimai

Asmenukė. JAV nepriklausomybės diena Filadelfijoje. Tačiau fotografuojant asmenukę tiesiog ranka mažai telpa fono – šiuo atveju, tiesa, liepos 4 d. dvasia matosi ir iš užkabinamų papuošimų

Asmenukė su daugiau žmonių

Asmenukė su daugiau žmonių (mūsų susitikimas su Edmontono lietuviais). Aistė – fotografė – arčiau.

Asmenukė, kur fotografas (aš) arčiau ir todėl telpa daugiau

Asmenukė, kur fotografas (aš) arčiau ir todėl telpa daugiau

Asmenukių lazda

Tai ta pati asmenukė, prieš tai uždėjus telefoną ant specialios lazdos galo, kad fotografuotų iš toliau nuo veidų.

Palyginus su asmenuke ištiesus ranką, į kadrą tilps daugiau – daugiau žmonių, visu ūgiu, ir daugiau matysis to, kas už nugaros. Tiesa, reiks vežiotis papildomą daiktą (nors jis gali tilpti ir į kišenę). Verta išsirinkti gerą asmenukių lazdą: tokią, kuri sulanksčius užima nedaug vietos, tačiau ištraukus ją yra ilga. Ir dar tokią, kuri gali tarnauti ir kaip stovas (žr. žemiau). Geros asmenukių lazdos dar turi bluetooth distancinius, tačiau jie problematiški (dažnai nustoja veikti, užtrunka laiko sujungti, o kelionėse jo mažai), tad aš tiesiog išmokstu visokias telefono komandas, kuriomis telefonas fotografuoja ir be distancinio (pvz. Samsung telefonai gali fotografuoti automatiškai parodžius delną ar pasakius tam tikrus žodžius).

Fotografuojant nuo asmenukių lazdos svarbu parinkti tinkamą kampą, kad nuotraukoje nesimatytų pačios lazdos (nereikia jos tiesti į priekį, bet labiau į apačią).

Fotografuojantis su asmenukių lazda telpa daug fono

Fotografuojantis su asmenukių lazda telpa daug fono, o, tinkamu kampu laikant, asmenukių lazdos nesimato. Niujorkas.

Fotografavimasis su asmenukių lazda iš šono

Fotografavimasis su asmenukių lazda, žvelgiant iš šono. San Paulas.

Klaida - matosi asmenukės lazda

Klaida – matosi asmenukės lazda. Blogai ir su apšvietimu: tokius dalykus sunkiau sužiūrėti, kai aparatas toli. Todėl nuotraukas būtina patikrinti ir, jei nepavyko, padaryti dar vieną.

Prašymas nufotografuoti nepažįstamajam

Paprašyti nufotografuoti praeivio, kito turisto ir pan.

“Klasikinis” būdas gauti savo nuotraukas. Daugelis “prašalaičių” sutinka nufotografuoti, bet tik mažesnė dalis tai daro kokybiškai (gali gauti nuotraukas su “nupjauta” puse kūno, nuotraukas prie kalnų, kuriose nesimato kalnų ir pan.). Aišku, galima pažiūrėti nuotrauką ir paprašyti padaryti vėl – bet labai tuo piktnaudžiauti nesinori, be to, nemokantis fotografuoti žmogus neretai ir vėl padarys negerą nuotrauką. Todėl geriausia tiesiog paprašyti daugiau žmonių. Tokie prašymai nufotografuoti yra kur kas daugiau, nei vien būdas gauti nuotraukas – jie gali būti ir įdomaus pašnekesio pradžia, būdas užmegzti pažintis kelionėse. Aišku, tai įmanoma pvz. mieste bet ne jei leidžiatės vieni į atokų žygį.

Net ir Alamogordo smėlynuose radome praeivių, kurie mus nufotografavo, o paskui dar ir paskolino smėlio roges

Net ir Alamogordo smėlynuose radome praeivių, kurie mus nufotografavo, o paskui, įsikalbėjus, kad tos pramogos dar nebandėme, dar ir paskolino smėlio roges

Paprašėme nufotografuoti kitų turistų

Paprašėme nufotografuoti kitų turistų

Prašymas nufotografuoti gidui ar pan.

Nuo eilinio praeivio gidai (ir kiti asmenys, dirbantys turistinėse vietose) skiriasi tuo, kad tai nebus pirma ar dešimta nuotrauka, kurią jie ten darys. Dažnas gidas žinos, kur geriausi kampai, gražiausi vaizdai. Ypač tai pasakytina apie Azijos gidus (ir kitus turizmo pramonės darbuotojus), nes ten kai kuriems žmonėms turėti savas nuotraukas iš kelionės – bene svarbiausia kelionių dalis… Kai kada gali atrodyti, kad už nuotraukas ko prašys, bet dažniausiai daro nemokamai. Tai – vienas geriausių būdų gauti geras nuotraukas visiems kartu, bet jis įmanomas tik jei keliauji ne visai nepriklausomai ir bent kažkur samdai gidą.

Šalminis nardymas FIlipinuose - čia vedlys puikiai moka ir fotografuoti

Šalminis nardymas Filipinuose – čia vedlys puikiai moka ir fotografuoti

Šv. Jono saloje

Čia jau ne mes prašėme nuotraukos, o su kinais dirbti įpratęs gidas pats neatsiklausęs nurodinėjo kur stotis – gal 20 nuotraukų padarė, ekskursija priminė fotosesiją, bet kinams tai labai patiko… Singapūras.

Sunmudo demonstracija

Bendra nuotrauka su kovotojais po sunmudo kovų demonstracijos Korėjoje – jie gerai išmokę kartu pozuoti

Stovas

Telefonas (ar fotoaparatas) pastatomas ant stovo ant žemės ir fotografuoja iš ten.

Čia jau galima fotografuotis kokiu nori atstumu – su distanciniu valdymu (tiesa, su juo būna problemų ir užtrunka) arba pasinaudojus funkcija, kur automatiškai nufotografuoja po 5 ar 10 sekundžių nuo paleidimo. Svarbu pasirinkti ne per trumpą laiką, kad ir laikmatį paleidęs fotografas spėtų atsistoti. Taip pat svarbu iš anksto pasižiūrėti, kur tiksliai fotografui stotis, kad tilptų į kadrą (pvz. “reikia stotis priešais krūmą”).

Stovas stovui nelygu. Didžiausi sveria ne po vieną kilogramą ir yra labai aukšti (net iki 2 m), bet tokius vežiojasi beveik vien profesionalai. Kelionėse logiškesnis yra nedidelis stovas – toks, kuris transformuojasi iš asmenukių lazdos (žr. aukščiau), sveria mažai ir telpa į kišenę. Tiesa, toks stovas neilgas: pastatytas ant žemės, fotografuos iš apačios (jei stovėsite), nebent rastumėte vietą pastatyti aukščiau (pvz. ant akmens) – bet rasti pakankamai lygią vietą, kad nenuvirstų, gali būti sunku, ypač ten, kur išeitų gera nuotrauka.

Profesionalūs trikojai, aišku, nevirs, bet juos sunku nešiotis.

Ruošiu stovą nuotraukai

Ruošiu stovą nuotraukai (ant smėlio stabiliai pastatyti sunkiau)

Nuotrauka nuo stovo, pastatyto ant žemės (gerai, kai fone - aukšti dangoraižiai)

Nuotrauka nuo stovo, pastatyto ant žemės (gerai, kai fone – aukšti dangoraižiai). Filadelfija.

Nuotrauka nuo stovo, pastatyto ant aukštesnės vietos. Bahreinas.

Nuotrauka nuo stovo, pastatyto ant aukštesnės vietos. Bahreinas.

Nuotrauka nuo stovo, pastatyto ant au

Nuotrauka nuo stovo, pastatyto ant ant automobilio (stogo neturėtų matytis… Aišku, galima apkirpti). Jungtinių Arabų Emyratų dykuma.

Nesėkmė - nepakako laiko nueiti per paleistą laikmatį

Nesėkmė – nepakako laiko nueiti per paleistą laikmatį. Singapūras.

Kabikliai

Tai tarsi stovai, bet skirti statyti ne ant žemės. Jų būna dviejų rūšių: “Gorilla pod” gali stovėti ir ant žemės, bet skirti apsivyti kokį stulpą ir laikytis už jo. “Suction cup” prisitivirtina prie stiklo (pvz. automobilio). Taip, jie praplečia galimybes kartu nusifotografuoti. Bet geriausios tos priemonės, kurias turi po ranka – na o vežiotis kelis skirtingus kabiklius, turėti juos visada po ranka kada prireiks – sudėtinga ir nepatogu. Todėl realiai nors ne kartą esu pagalvojęs “O, kaip čia trūksta prikabiklio prie lango”, suprantu, kad niekada nenumatysi, kada jo prireiks, tai tektų iš esmės nešiotis visada, ir daryti tai dėl galimybės, kuri “gal bus, o gal nebus”, neprofesionalui neverta. Kita problema – koks geras bebūtų kabiklis, būna, ir nukrenta, o potenciali žala – didelė (jei kabo aukštai, gali sudužti telefonas ar, juoba, fotoaparatas). Viena retų vietų, kur dažnai gali daryti geras nuotraukas su kabikliu prie lango – automobilis (jei keliauji juo, tikrai verta turėti daiktadėžėje).

Nuotrauka automobilyje nuo kabiklio prie lango

Nuotrauka automobilyje nuo kabiklio prie lango. Kanados prerijos.

Dronas

Dronas suteikia daug galimybių. Pamatyti vietovę iš viršaus, pamatyti kas anapus sienos ar kokiame vidiniame kieme, nufotografuoti nuostabių vaizdų ir juos nufilmuoti. Bet viena drono funkcijų, apie kurias galvojame mažiau, nors ji naudinga – tai pasidaryti nuotraukas žmonėms kartu. Galima daryti iš kokio nori atstumo. Minusai: ne visur dronai legalūs, be to, jei kažkas fotografuos su dronu, tai nuotraukoje jis bus su distancinio valdymo pultu (tačiau yra galimybių nustatyti laikmatį iki nuotraukos padarymo). Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad droną nešiotis sunku, nors iš tikro yra ir mažų dronų, ~250 g (tiesa, tokiu atveju distancinis sunkesnis už patį droną). Aišku, dronas sunkiau, nei asmenukių lada, bet suteikia ir daugiau galimybių.

Plačiau apie dronus kelionėse rašau čia: Dronas kelionėse – viskas, ką reikia žinoti

Nuotrauka iš drono

Nuotrauka iš drono (Kanados prerijos). Mėginu slėpti valdymo pultą…

Nuotrauka iš drono, kuris pakilęs virš į krioklį virstančios kalnų upės

Nuotrauka iš drono, kuris pakilęs virš į krioklį virstančios kalnų upės (Džasperio nacionalinis parkas, Kanada)

Nuotrauka iš drono apžvalgos bokšto viršūnėje (Sartai)

Nuotrauka iš drono apžvalgos bokšto viršūnėje (Sartai)

Pirktinės nuotraukos

Daugybėje turistinių vietų yra įsuktas tikras verslas, gal net geresnis, nei bilietai į tas vietas. Tai – nuotraukų darymas ir pardavimas. Jos dažniausiai brangios (dešimtim dolerių), o jas perka turbūt tie, kurie keliauja keliese ir staiga suvokia, kad bendros nuotraukos neturi. Deja, tos pirktinės nuotraukos neretai net būna netikros (pvz. fotografuoja prieš žalią ekraną ir uždeda foną) ir manau tikrai neverta jų pirkti, kai yra tiek būdų pasidaryti pačiam. Už tai, kiek kainuoja viena tokia nuotrauka, dažnai gali nusipirkti asmenukių lazdą ir dar stovą… Beje, kiek pastebėjau, neretai net ir vietoje, kur šiaip pardavinėjamos nuotraukos, gali paprašyti ir darbuotojo ar gido, kad nufotografuotų su tavo telefonu – ir tai bus nemokamai.

Pirktinė nuotrauka iš Singapūro - iš tikro daryta prieš žalią ekraną

Pirktinė nuotrauka iš Singapūro – iš tikro daryta prieš žalią ekraną

Veidrodžiai

Fotografuoji veidrodį, kuriame matotės patys. Deja, didžioji dalis vietų, kur bus veidrodžiai, nebus labai gražios nuotraukoms – tačiau yra išimčių. Fotografuojantis per veidrodį gali būti sunku fotografuoti taip, kad telefonas ar fotoapratas neužstotų niekieno veido.

63 dangoraižio viršūnėje. 1990 m. jis buvo aukščiausias Azijoje, dabar ir Seule pranoktas, todėl apžvalgos aikštelei tenka traukti lankytojus kitaip – meno kūrniais, įdomiais veidrodžiais. Vien vaizdo nebepakanka

Nuotrauka per veidrodį Seulo dangoraižyje


Visi straipsniai apie kelionių fiksavimą

1. Kaip fotografuoti keliones?
2. Kaip filmuoti keliones?
3. Dronas kelionėse
4. Kaip kelionėse fotografuoti save?

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,