Išskleisti meniu

Lankau pasaulį

Bankokas – rytietiška pasaulio turizmo sostinė

Bankokas – rytietiška pasaulio turizmo sostinė

| 0 komentarų

Bankokas – populiariausias tarp turistų pasaulio miestas! Aplenkė Paryžių, Londoną, Romą, Niujorką…

Palyginus su Vakarų didmiesčiais, Bankokas visiškai kitoks. Jis nė neturi aiškaus centro. Totalinis chaosas, kontrastai tarp purvinų upių ir dangoraižių stogų barų, tarp šaligatvių prekijų ir japoniškų prekybos centrų, tarp tuktukų ir “dangaus traukinių”, tarp vienuolių ir prostitučių – jo žavesio dalis.

Neįprastos ir Bankoko lankytinos vietos: rytietiškos, auksu spindinčios, persmelktos unikalia Tailando kultūra. Bankoko niekada neužkariavo jokia užsienio imperija ir trys Europoje primištos vertybės – “Karalius, religija, tauta” – Tailando sostinėje tave supa nuolatos.

Bankoke praleidau dvi intensyvias savaites ir rajonas po rajono atskleisiu, ką pamatyti – ir patirti – Azijos turizmo sostinėje.

Bankoko panorama iš vieno daugybės dangoraižių

Bankoko panorama iš vieno daugybės dangoraižių

Bankoko senamiestis – šventyklų ir rūmų didybė

Bankoko širdis – Ratanakosin rajonas. Amžiumi jis negali prilygti Europos senamiesčiams, mat iki Tailandas į Bankoką perkėlė sostinę (1782 m.) ten tebuvo kaimas. Tačiau didybe Ratanakosinas gali lygintis su Paryžiumi ar Londonu. Net dabartinis Tailando istorijos periodas Tailande vadinamas Ratanakosino periodu.

Ratanakosine – svarbiausios Bankoko (ir Tailando) šventyklos bei karalių rūmai. Visų pirma. Didieji rūmai milžiniškas pastatų kompleksas. Nors kone Dievui prilyginamas Tailando karalius ten jau 100 metų kiap nebegyvena, didžioji komplekso dalis turistams uždaryta – bet ir to, kas atidaryta pakanka per akis. Įspūdingiausia Smaragdinio Budos šventykla. Tajams svarbiausia, nes ten laikomas “Smaragdinis Buda” (mažytė, bet labai svarbi statulėlė), o turistams – nes viskas taip didinga: auskinės stupos, žalių pabaisų skulptūros, dievaičio Ramos gyvenimą pasakojančios spalvingos freskos…

Smaragdinio Budos šventykloje. Tajų šventyklos - ištisi pastatų kompleksai

Smaragdinio Budos šventykloje. Tajų šventyklos – ištisi pastatų kompleksai

Antra pagal svarbą šventovė Wat Pho garsėja milžiniška gulinčio Budos skulptūra. Verta dėmesio ir Auksinio kalno šventykla – nes nuo viršaus atsiveria gražūs Bankoko vaizdai.

Beje, į visas Bankoko šventyklas gali patekti tik tinkamai apsirengęs: kad nesimatytų pečių, kelių. Pagrindinėse duoda (ar nuomoja) sarongus (tradicinis vietinis rūbas), tačiau geriau ir patogiau po Ratanakosiną vaikščioti taip, kad persirenginėti nereiktų. Karaliaus rūmuose reikalavimai aprangai dar griežtesni: negali būti jokių šortų ir trumpų rankovių.

Sarongai, kuriuos liepia susijuosti karalių rūmuose

Sarongai, kuriuos liepia susijuosti karalių rūmuose

Ratanakosine stūkso ir du svarbiausi Bankoko muziejaiNacionalinis muziejus ir Siamo muziejus. Nacionalinis muziejus – tradicinis, pilnas visų Tailando istorijos laikotarpių meno kūrinių, žadą atimančių “karališkų vežimų” kurias karalius ir Budų statulos per šventes išvežamas į gatves. O Siamo muziejus modernus: vaizdu, garsais, pavieniais daiktais ten mėginama atsakyti į klausimą, “kas yra tajiškumas”. Kitose šalyse tokių vietų autoriai, būna, klysta, rašo turistams nesuprantama kalba. Bet Tailandas prie turistų pripratęs jau daug dešimtmečių ir Siamo muziejus gali sudominti net tą, kas muziejų nemėgsta.

Senasis Tailando menas Nacionaliniame muziejuje. Kartais ten vyksta nemokamos neblogos ekskurisijos.

Senasis Tailando menas Nacionaliniame muziejuje. Kartais ten vyksta nemokamos neblogos ekskurisijos.

O patys keisčiausi Bankoko muziejai yra Šririradž ligoninėje anapus upės nuo Ratanakosino. Jų ten net šeši ir juose – apsigimę kūdikiai formaline, mirties bausme nuteistų žudikų pajuodusios mumijos, parazitai, nužudymo įrankiai, sumaitotų aukų nuotraukos… Tailando kultūra tiesiog kitokia ir kas Europoje tabu – ten visai normalu. Anapus upės ir baltoji Wat Arun šventovė, dekoruota netgi įmūrytomis lėkštėmis – itin gražiai atrodo per saulėlydį.

Wat Arun šventykla Bankoke

Wat Arun šventykla Bankoke

Khao San kelias – vakariečių jaunimo pramogoms

Populiariausiu tarp turistų pasaulio miestu Bankokas tapo daugiausiai kinų dėka. Mes, europiečiai, esame išlepę nuo daugybės gražių istorinių didmiesčių, į kuriuos galime nuvykti savaitgaliui ar keturioms dienoms. Kinams pasirinkimas mažesnis: Azijoje Bankokas vienas nedaugelio miestų, taip gerai atlaikęs karus, revoliucijas, žemės drebėjimus.

Tačiau iki Bankoką atrado kinai, jis jau dešimtmečius atrino vaizduotę vakarų “kuprinėtojams“: taupiems jaunuoliams, atvykusiems į Pietryčių Aziją ieškoti gyvenimo nuotykio.

Ir Khao San kelias – iki šiol jų gyvenimo būdo širdis. Jo pigiuose hosteliuose susipažįsta, susidraugauja, net įsimyli prancūzai ar anglai, o paskui vakaroja gausybėje naktinių barų (prieš suspilanuodami kelionę į garsiausią Tailando vakarėlį – Full Moon Party).

Kuprinėtojai Khao San kelyje

Kuprinėtojai Khao San kelyje

Khao San kelią nūnai pamėgo ir kitokie, vyresni ir mažiau taupantys turistai: tiesiog ten viskas pritaikyta vakariečio skoniui. Yra daug galimybių paragauti vietinių tradicijų, bet kartu nepamiršti savųjų pomėgių. Mat daugelyje kitų Bankoko rajonų net barą, kaip mes jį suprantame, rasti sunku: patys tajai “pasisėdėjimų” ten nelabai supranta – jei geria, tai ir valgo.

Čao Prajos upė – purvas ir romantika

Į Bankoko “senamiestį” Ratanakosiną ir Khao San kelią visuomet atvykdavome taip, kaip nuo pat Bankoko įkūrimo atkeliaudavo vietiniai: plaukte Čao Prajos upe. Bankokas turi metro, bet į istronę miesto širdį traukiniai dar neveža. Gal tik geriau: plaukimas maršrutiniu laivu romantiškas, pigus, ir visgi aplenkiantis neregėto baisumo Bankoko kamščius. Pro šalį pakrantėje sklendžia paupio kavinės ir skurdžių namai ant polių, auksiniai šventyklų špiliai, prasilienki su krovininių baržų junginiais ir keltininkais, skersai upės plukdančiais ten, kur trūksta tiltų..

Keltas per Čao Prają. Tokių veikia keliolika, nes tiltai yra ne visur

Keltas per Čao Prają. Tokių veikia keliolika, nes tiltai yra ne visur

Jei ne dangoraižiai – galėtum sakyti “viskas kaip prieš 100 metų”. O ir tie dangoraižiai tajiški: padabinti karaliaus nuotraukomis, jį šlovinančiais šūkiais…

Čao Prajos paupio rajonas į pietus nuo Ratanakosino turi ir daug europietiškų pastatų: Prancūzijos, Portugalijos ambasados, bažnyčios ir katedra. Mat ten XIX a. kūrėsi Europos diplomatai, pirkliai. Priešingai nei daug kur Azijoje, čia buvo svečiai, o ne valdovai – taip niekada ir neužkariavo Tailando. Ir jų pastatus apsupo azijietiški: Harūn musulmonų rajonėlis, kinų rajonas, panašus į vieną didelį turgų.

Senoji Bankoko gaisrinė statyta XIX a., kai Tailando karaliai mėgino imituoti vakarietišką pastatų stilių, ypač ten, kur gyveno dauguma vakariečių paupyje. Dabar ji apleista.

Senoji Bankoko gaisrinė statyta XIX a., kai Tailando karaliai mėgino imituoti vakarietišką pastatų stilių, ypač ten, kur gyveno dauguma vakariečių paupyje. Dabar ji apleista.

Čao Praja ir purvina lyg prieš šimtmetį: mačiau, kaip net brangaus “vakarietiško” restorano šeimininkai upėn pila paplavas. Plaukioja šiukšlės, paupio trobų “kanalizacija” irgi viską pila tiesiai ten. Rekomenduojama gink dieve saugotis, kad kokio praplaukiančio katerio bangos neaptaškytų veido. Tačiau neįtikėtina, bet Čao Praja tiesiog pertekusi žuvimis – pažvelk į bet kurį lopinėlį ir tuoj jas išvysi, netgi nuo kranto.

Saulei sutemus upė persimaino: paupio kavinėse prasideda vakarienių bufetai su koncertais ir liaudies šokiais turistams, o dar daugiau tokių – spindinčiuose Čao Prajos kruizuose. Laivai vos sutalpina norinčiousius: vien pavadinimu “Čao Prajos princesė” – penki laivai.

Bufetas vakarienės kruize. Apskritai bufetai siūlomi daug kur Bankoke kaip 'priedas' prie vaidinimo ar kitokių pramogų. Dažniausiai geri bufetai.

Bufetas vakarienės kruize. Apskritai bufetai siūlomi daug kur Bankoke kaip ‘priedas’ prie vaidinimo ar kitokių pramogų. Dažniausiai geri bufetai.

Satonas ir prabangieji gyvenamieji dangoraižiai

Pietinis Čao Prajos kruizų ir maršrutinių laivų kelionės galas – Satonas, vienas šiuolaikinių miesto centrų (kartais rašo Sathorn – Tailande įprasi, kad tas pačias vietas iš tajų rašto į lotynų raštą vietiniai kas kartą perrašo skirtingai).

Satoną iš tolo atpažinsi iš State Tower dangoraižio klasicistinių baliustradų. “Jeigu senovės Graikijoje būtų statę dangoraižius, būtų atrodę taip” – girdėjau gerą mintį. State Tower architektas baigė liūdnai (pradėjo statyti kitą panašų dangoraižį “Sathorn Unique” netoliese, vėliau buvo suimtas, o Sathorn Unique iki šiol – apleistų vietų mėgėjus traukiantys “griaučiai”). Bet State Tower viršūnės viešbutis ir baras ant stogo (dangoraižių barai – tikra Bankoko tradicija), jo Michelin** restoranas – tikras Bankoko prabangos simbolis.

State Tower (dešinėje) ir Bankoko katedra

State Tower (dešinėje) ir Bankoko katedra

Mums permokėti už gėrimus viršūnėje nė nereikėjo, nes 41 “State Tower” aukšte išsinuomavome butą. ~100 kv. m butas su nuostabiu vaizdu ir balkonu atsiėjo ~45 eurus už naktį. Vėliau, grįžinėdami iš Bankoko, Paryžiuje už tokią sumą įpirkome tik ankštą viešbčio kambarėlį kažkur priemiestyje… Aišku, ir Bankoke nakvynės verta paieškoti, neimti pirmos pasitaikiusios. Darykite kaip aš: susiraskite patinkančius dangoraižius, “Air BnB” juos pritraukite (zoom) ir pamatysite visus butų siūlymus tame name. Beveik visų to paties dangoraižio būtų išplanavimas – vienodas, o kainos skiriasi net dvigubai… Tačiu jei visgi norėtumėte pasikelti į dangoraižio viršūnės barą – jų Bankoke daugybė, palyginkite vaizdus, kainas, aukščius, rajonus… Mes buvome Baiyoke 2 pastato, kuriame, priešingai daugeliui, nėra privalomos formalios aprangos.

State Tower balkonų eilė iš mūsų balkono - į priekį atsiveriantį vaizdą galite pamatyti pirmojoje šio straipsnio nuotraukoje. Beje, už balkono – vienintelis buto langas: taupant brangią vėsą, Tailande toks išplanavimas įprastas, kad didžioji dalsi būto patalpų neturi langų ir net dieną ten būnama su elektra.

State Tower balkonų eilė iš mūsų balkono – į priekį atsiveriantį vaizdą galite pamatyti pirmojoje šio straipsnio nuotraukoje. Beje, už balkono – vienintelis buto langas: taupant brangią vėsą, Tailande toks išplanavimas įprastas, kad didžioji dalsi būto patalpų neturi langų ir net dieną ten būnama su elektra.

State Tower – kaip ir daugelio Bankoko dangoraižių – papėdė nėra kažkokia prabangos oazė: ten pigūs “gatvės maistai”, kuriais Bankokas garsėja, prekijai, drabužių nuoma (“mūsų apranga tinka State Tower Sky Bar” – šaukia nuomotoja, ir verslas einasi), drėgmės suėsti eilinių tajų daugiabučiai. Toks jau tas Bankokas: skurdas ir turtas, paprastumas ir prabanga – visad šalia. Kažkada gal kai kas keisis: valdžia žada iš pagrindinių gatvių pašalinti šaligatvius okupavusius prekijus: “Bankokas jau – turtingas didmiestis – ir niekur turtinguose didmiesčiuose tokių dalykų nėra”. Prekijai pyksta – “mes Bankoko veidas, tūkstančiai čia ir skrenda ragauti gatvės maisto”. Jį valgo ir kone visi bankokiečiai, mat namie maisto gamintis neįprasta. Higiena gatvėje gal ir netobuliausia, bet ne taip blogai, kaip atrodo: pavyzdžiui, visi ledukai atvežti centralizuotai, o ne “krano vandens”.

Restoranas "State Tower" papėdėje

Restoranas “State Tower” papėdėje

Kaip galbūt atrodys visi Bankoko centrai ateityje jau šiandien galima išvysti Asiatique (trys Čao Prajos upės prieplaukos nemokamu laivu į pietus nuo Satono). Buvę eksportinio uosto sandėliai ten virto prabangiu prekybos ir restoranų rajonu. Yra ir “gatvės maisto turgus” – bet toks išvalytas, tvarkingas, net vakarietiškas. Ten pardavinėja ir kraštutinai tajiškus patiekalus (kam nors keptų vabzdžių?), tačiau kainos jau – beveik kaip Lietuvoje. Bankokas, atrodo, ties tokiu lūžiu, kaip koks Tokijas 1970 m. – jau pilna modernių, šiuolaikinių, “pasaulinio lygio” vietų, bet vis dar gali rasti ir tūkstančius tradicinių, kur “laikas sustojęs”. Aišku, ne Asiatique.

Asiatique labai vakarietiškai pardavinėjami ir durianai, Tailande vadinami vaisių karaliais, bet dėl aštraus kvapo daug kur net uždrausti. Man jų skonis nepatiko.

Asiatique labai vakarietiškai pardavinėjami ir durianai, Tailande vadinami vaisių karaliais, bet dėl aštraus kvapo daug kur net uždrausti. Man jų skonis nepatiko.

Siamo aikštė – šventyklos, prekyba ir dangaus traukiniai

Pats brangiausias Bankoko rajonas – Siamo aikštė, kur susikerta abidvi miesto dangaus traukinių (Skytrain) linijos. Prislėgtas tų didelių nesibaigiančių geležinkelio tiltų rajonas atrodo savaip niūriai, net distopiškai – bet kartu ir moderniai, tarsi iš mokslinės fantastikos filmo. Tas geležinkelis – keturių aukštų. Ketvirtame jo aukšte (sulig vienuoliktais aplinkinių pastatų aukštais) – viršutinė linija, trečiame – apatinė, antrame – pėsčiųjų takas ir parduotuvės (ten gali vaikščioti po tą rajoną nenulipdamas žemyn, vengdamas perėjų ir šviesoforų), pirmame – gatvė.

Siamo aikštėje – prabangiausi Bankoko prekybos centrai, vienu metu tapę dažniausiai “Instagram” fotografuojamais pasaulio objektais (bankokiečiams labai svarbu pasirodyti). Tačiau tenai ir gyviausios Bankoko šventyklos, dieną naktį pilnos maldininkų. Ypač Eravano šventykla kur tajai laukia gyvoje eilėje idant galėtų vietinę šokėjų trupę nusamdyti ritualiniam šokiui prieš Brahmos statulą.

Eravano šventykla po Dangaus traukinių linijomis

Eravano šventykla po Dangaus traukinių linijomis

Taip, Brahmos, o ne Budos. Dauguma tokių šventovių – hinduistinės, kitos išvis skirtos “sklypo dvasioms”. Jas pastatė gretimų pastatų savininkai: Tailande įprasta vengiant nesėkmių greta naujo pastato įkurti ir šitokią šventovę, nešti jai aukas. Tajai nesuprastų klausimo “juk esate budistai, kodėl meldžiatės hinduistų dievams ir pagoniškoms dvasioms?”. Čia kaip pas mus horoskopai – lyg ir nesusiję su religija, bet daug kas tiki. Sėkmės ar turtų paprašyti hinduistų dievybės paprasčiau nei asketiško Budos….

Ir niekur šis tajų “tautinis religingumas” neatrodo neįprasčiau, nei Bankoko Siamo aikštės prabangos ir supermodernių traukinių apsuptyje.

"Valgyk, melskis, apsipirkinėk" - toks oficialus Siamo aikštės rajono šūkis

“Valgyk, melskis, apsipirkinėk” – toks oficialus Siamo aikštės rajono šūkis

Nuo Siamo aikštės, prislėgtas danagus traukinių linijos, driekiasi Suchumvitas – prospektas, numylėtas “ekspatų” (turtingų Tailande gyvenančių užsieniečių, kurie dirba tarptautinėse įmonėse ar patys sau). Dauguma užsienio virtuvių restoranų, pramogų – ten. Ten – ir vienintelė didmiesčio žalia erdvė Lumpinio parkas (Bankokas – mažiausiai žalias pasaulio miestas). Smagu ten pasiirstyti valtelėmis: nes tik nuo tvenkinio gali stebėti platesnę Bankoko panoramą; visur kitur artimesni pastatai užstoja tolimesnius, o pagrindinėse gatvėse “dangaus traukiniai” – ir saulę bei dangų. Beje, Lumpinio parke gyvena net laukiniai varanai.

Bankoko dangoraižiai plaukiant išsinuomotu vandens dviračiu Lumpinio parko tvenkinyje

Bankoko dangoraižiai plaukiant išsinuomotu vandens dviračiu Lumpinio parko tvenkinyje

Pratunamas – pigių prekių Meka

Šiauriau nuo prabangiosios Siamo aikštės ir Suchumvito – pigesnis Bankoko centras. Pratunamas. Jo “ašis”, kaip po senovei – kanalas Khlongas. Anksčiau visas Bankokas buvo tokiais išvagotas (tik paskui, įkalbėti Europos pirklių, karaliai nurodė tiesti gatves). Khlongas – vienintelis, kuriuo dar plaukioja maršrutiniai laivai. Kitokie, nei Čao Prajoje: turistus stelbia eiliniai tajų darbininkai, įšokti reikia per kelias sekundes (ktiaip nuplauks!) ir lipti per kėdes pirmyn, vanduo dar purvinesnis.

Maršrutinis laivas Bankoko kanale. Tai nuo kanalų ir prasidėjo bankokas - tik vėliau, dalį užpylus, atrsirado gatvės

Maršrutinis laivas Bankoko kanale – Khlonge.

Palei tą kanalą gyveno vienas garsiausių Tailando vakariečių Džimas Tomsonas, išpopularinęs tajišką šilką. Nors jo medinius namus, atsivežtus iš kitų Tailando dalių ir prtaikytus vakarietiškam skoniui, dažnas liaupsina, man jie nė iš tolo neprilygo tajiškoms įdomybėms.

Pratunamas – pigaus apsipirkimo centras. Pigios prekės – tikras Tailando koziris. Nes kas brangu, paženklinta “gerais prekių ženklais” Tailande – ne ką pigiau nei Lietuvoje. Užtat tos pigiosios kiniškos prekės – ir pigesnės, ir pasirinkimas daug didesnis. Štai koks Pantip Mall, šešių aukštų elektronikos turgus, kur pardavinėjama viskas nuo laidų iki sudėtingiausių kompiuterių.

Pratunamas su karalių šlovininčiu plakatu

Pratunamas su karalių šlovininčiu plakatu

Ir greta kiti prekybos centrai, ypač drabužių. Štai viename vien siuvyklų “cosplay” mėgėjams dešimtys – gali pasisiūti kokio nori japonų animacijos herojaus kostiumą. Šitokia didžiulė rinka viskam Bankokas, kad pasiūla, atrodo, kone begalinė. Nelabai mėgstu kelionėse apsipirkinėti, bet pirkau daug: tiesiog, labai apsimoka, į kai kuriuos daiktus net panašių Lietuvoje nėra. Priešingai nei pačioje Kinijoje, Bankoke prekijai bent kažkiek moka angliškai.

Savaitgaliais Bankoke atsiranda dar viena apsipirkimo Meka – Čatučako turgus, besireklamuojantis kaip didžiausias pasaulyje (prie Dangaus traukinio stotelės Mo Čit). Bet jame tos pačios prekės kainuos brangiau, nei Pratuname. Kita vertus, galite rasti išskirtinių, meniškų prekių, kurių Pratuname nebus.

Čatučako turguje

Čatučako turguje

Bankoko Raudonųjų žibintų kvartalai

Daugelis Bankoko “barų rajonų” centruose (išskyrus gal Khao San kelią) kartu yra ir Raudonųjų žibintų kvartalai turistams.

Tailande prostitucija nelegali, bet, kaip ir prieš daugelį niekam žalos nedarančių pažeidimų, tajų policija prieš ją “užmerkia akis”. Ji priimtina ir kultūriškai (~95% tajų vyrų yra miegoję su prostitute, prostitucija užsiimti dukroms kartais pasiūlo net tėvai). Todėl daugybė vakariečių turistų į Bankoką keliauja “romantiškų nuotykių”: dar lėktuve šalia manęs sėdėję vyresnio amžiaus britai dalijosi mintimis apie savo buvusias ir būsimas tajes merginas. Riba tarp “merginos” ir prostitutės gana neaiški, nes prostitutės paprastai samdomos nakčiai ar net savaitei, o daliai jų net pavyksta ištekėti už vakariečių. Aišku, toli gražu ne visos iš tūkstančių tajės-vakariečių šeimų, kurias pamatysite Bankoko gatvėse, prasidėjo taip, bet beveik visose moterį (ir dažnai jos tėvus) išlaiko vyras.

Pagrindiniai Bankoko raudonųjų žibintų kvartalai trys: Soi Cowboy, Patpongas ir Nana Plaza. Čia juos išvardijau nuo “nekalčiausio” (iš bėdos tinkančio net su šeima pasisėdėti bare ir pažiūrėti futbolą) iki “stipriausio”, į kur patenkama pro apsaugą.

Soi Cowboy rajonas Bankoke, pasakojame, pradėtas kažkoko juodaodžio amerikiečio, vadinto kaubojumi.

Soi Cowboy rajonas Bankoke, pasakojame, pradėtas kažkoko juodaodžio amerikiečio, vadinto kaubojumi.

Didžiuma prostitucijos Bankoke prasideda besieniuose baruose, kur jaunos tajės “akimis šaudo” praeivius (kartais šoka ant stalų), o vienišam vyriškiui užėjus vidun čia pat sėdasi šalia, apkabina, leidžiasi graibomos. Buvau su žmona, tad prie manęs “nelindo”. Lindo tik visokių šou siūlytojai – ypač Ping pong šou, kur moterys demonstruoja cirko triukus su savo lyties organų raumenimis. Tai įdomu kaip reiškinys, tačiau kokybiškos vaidybos, šokių nesitikėk, be to, reikia būti atsargiems, nes ten dažnos apgavystės (jei “nemokama” – bus privaloma pirkti brangius gėrimus ir pan., prašys arbatpinigių). Tačiau tiek aš, tiek pažįstami, būdami atsargūs apgavysčių išvengė, sumokėjo tik kiek sutarta – visi, kas internete skalambija, jog “būtinai apgaus”, klysta.

Visas Bankokas pilnas tokių kontrastų. Vienas raudonųjų žibintų rajonų Nana iš esmės yra religingų musulmonų rajone - ir burkomis vilkinčios musulmonės ankštose gatvėse nuolat susiduria su daug laisviau apsirengusiomis merginomis

Visas Bankokas pilnas tokių kontrastų. Vienas raudonųjų žibintų rajonų Nana iš esmės yra religingų musulmonų rajone – ir burkomis vilkinčios musulmonės ankštose gatvėse nuolat susiduria su daug laisviau apsirengusiomis merginomis

Didžiausiame Raudonųjų žibintų kvartale Patponge yra ir gėjų zona: netyčia ten užklydau. Nekreipdamas dėmesio į mano žmoną, vienas vyrukas jau vedėsi paskui į kažkokį klubą žadėdamas “vaikinai geriau nei merginos”. Visi gėjų klubai, tiesa, irgi pastatyti specialiai vakariečiams, mat Tailande gėjų kultūros nėra, ta sąvoka atsirado neseniai. Užtat ten yra sena ir net kaimuose visiškai toleruojama “ladyboy“, arba transvestitų, kultūra.

O “transvestitų kabaretai” yra ne vien Raudonųjų žibintų kvartaluose, ten tajai vedasi ir vaikus. Be to, kad žinai, jog šoka Tailande trečia lytimi vadinami transvestitai – nieko labai ypatingo ir verto dėmesio. Nieko ir nepadoraus.

Spalvingumas, šviesos Bankoke - įprastas dalykas ir, priešingai vakarams, nesiasocijuoja su vaikais. Daugybė tarpmiestinių ir turistinių autobusų atrodo šitiap.

Spalvingumas, šviesos Bankoke – įprastas dalykas ir, priešingai vakarams, nesiasocijuoja su vaikais. Daugybė tarpmiestinių ir turistinių autobusų atrodo šitiap.

Bankoką reikia ne pamatyti, o patirti

Bankokas – patyrimų miestas. Jeigu važiuosite ten kaip į kokią Romą ar Paryžių, žiūrėsite tik pastatus ir gražius vaizdus – nepatirsite nė pusės to, ką Bankokas gali pasiūlyti.

Bankoko gatvė

Bankoko gatvė

Didžiosios, garsiausiai reklamuojamos Bankoko pramogos – tikrai vertos dėmesio, nors ir nepigios. Viena tokių – Marine Park, kuriame reikia praleisti visą dieną, nes kiekvieną valandą vyksta vis kiti šou su gyvūnais ir žmonėmis. Ko vertas vien “šnipų karas”, kur vietoje scenos atkurta ištisai tropinė sala (“blogiečių bazė”) ir “gyvai” lydimi beveik holivudinių spec. efektų, sprogimų, ugnių, prieš akis Džeimso Bondo tipo “šnipai” ją puola. Arba “absurdo komedija” “kaubojų miestelis”, arba kalbančių papūgų šou. Svarbu nepavėluoti, ateiti atidarymo metu: valandą įstrigę kamščiuose praleidome bene garsiausią šou (beždžionių boksą).

Šnipų karo fragmentas Marine Park. Priekyje sėdėti pavojinga - gerokai aptaško.

Šnipų karo fragmentas Marine Park. Priekyje sėdėti pavojinga – gerokai aptaško.

Jei norite tajiškesnės patirties, jūsų dėmesiui Siam Niramit šou, ant kurio scenos viena po kitos it gyvieji paveikslai atkuriamos vizijos iš Tailando praeities: perlo nerianti jūrų čigonė, prekybinis pietų miestelis, kur susiduria kinai ir musulmonai, legendinė budistų Himavanta, kur gyvena mitinės būtybės. Net drambliai scenon išeina.

Per patį Siam Niramit negalima fotografuoti, bet, kaip ir daugelyje didesnių Tailando renginių, į jį dar papildomai įeina ir Tailando šokiai prieš vaidinimą, galimybė pasijodinėti drambliais ir t.t.

Per patį Siam Niramit negalima fotografuoti, bet, kaip ir daugelyje didesnių Tailando renginių, į jį dar papildomai įeina ir Tailando šokiai prieš vaidinimą, galimybė pasijodinėti drambliais ir t.t.

Arba Muai Tai (“Tailando boksas”) – nacionalinis sportas, keturias iš septynių savaitės dienų prikaustantis tajų dėmesį Radžamnern stadione. Iš pradžių labiausiai žiūrėsite boksininkus, bet paskui vis labiau dėmesį atkreips žiūrovai – besilažinantys su bukmekeriais vien jiems suprantamais rankų gestais ir staugiantys už tą kovotoją, už kurį pastatė pinigus.

Radžamnerno stadionas. Aišku, ir su karaliaus atvaizdu. Prieš kovas - filmukas apie jį. Dar didingesnis, ašarą spaudžiantis filmukas - prieš Siam Niramit. Ten buvęs karalius net prilygintas supermenui, vakariečiai apie jį dainavo dainas.

Radžamnerno stadionas. Aišku, ir su karaliaus atvaizdu. Prieš kovas – filmukas apie jį. Dar didingesnis, ašarą spaudžiantis filmukas – prieš Siam Niramit. Ten buvęs karalius net prilygintas supermenui, vakariečiai apie jį dainavo dainas.

Tačiau kad visais penkiais pojūčiais patirtumėte Tailandą nereikia didelių pinigų. Pakanka išeiti anksti ryte į gatves ir pasižiūrėti, kaip oranžiniai vilkintys vienuoliai renka aukas, kaip net pardavėjai klaupiasi, atiduoda prekes. Nueiti į pokalbį su vienuoliu šventykloje. Pasimėgauti tajų virtuve, kur visi skoniai išreikšti itin stipriai (saldumas, aštrumas, rūgštumas…): gal Phat Tai makaronais su krevetėmis, gal masaman kariu. O gal dienai “įstoti” į tajiško maisto gamybos mokyklą. Pasidaryti kiek skausmingą tajišką masažą, kurio salonų tikrąja to žodžio prasme pilna visur ir kainuoja jis juokingai (tik eiti reikia ten, kur rašo “massage”, o ne kur “spa”, ir nekreipti dėmesio į galimą kaulijimą “tiiip” – Tailande arbatpinigius palieka nebent nesusipratę amerikiečių turistai).

Vienuolis rytinėje aukų rinkimo misijoje

Vienuolis rytinėje aukų rinkimo misijoje

Ir yra bent viena sritis, kur, netgi jei mėgintume užsidaryti “prabangių gyvenamųjų dangoraižių ir japoniškų prekybos centrų burbule”, nori-nenori patirsite Bankoką. Transportas. Tarp kamščių nardantys mototaksistai, nusigriebę savo “štabuose” win vėluojančius žmogelius. Sudėtingi persėdimai iš dangaus traukinio į metro (reikia pirkti naują bilietą). Tylėjimas laivuose, kad į burną neįtikštų purvinas vanduo. Nuolatiniai šauksmai “laivas taksi!” prie kiekvienos prieplaukos ir “tuktukas!” palei gatves (nevažiavome jais nė karto: vos pamatę baltą veidą, prašo neįtikėtinų kainų ir nesidera iki realių, o jei sako “vešiu už 10 batų”, reiškia, veš į komisinius mokančią parduotuvę). Ir taksi stabdymas – kai stabdai vieną po kito ir kokie keturi atsisako jungti taksometrą, nes, pavyzdžiui, esi su krepšiu ir atrodai kaip nesigaudantis turistas (bet važiuoti be taksometro – kvaila; visuomet prašo dvigubų-trigubų kainų). Gal Bankokas daugeliu atžvilgiu jau pirmojo pasaulio miestas, bet transportas – ne vienas jų.

Vienas nuobodžiaujančių tuktukinikų, kalbinusių mus važiuoti su juo. Bet vos pasiūlai normalią kainą, kokią gautum taksi - bemat nusijuokęs atstoja: geriau jau pagulės, nei sutiks turistus vežti už tiek

Vienas nuobodžiaujančių tuktukinikų, kalbinusių mus važiuoti su juo. Bet vos pasiūlai normalią kainą, kokią gautum taksi – bemat nusijuokęs atstoja: geriau jau pagulės, nei sutiks turistus vežti už tiek

Bankoko priemiesčiai įdomumu prilygsta centrams

Bankoko oro uostas – Tailando ir visos Pietryčių Azijos vartai. Daugelis keliauotojų į Pietryčių Aziją mieste praleidžia bent kelias dienas, o paskui skrenda į Tailando kurortus, į Tailando šiaurę, į Kambodžą ar Vietnamą. Tačiau yra vietų, kurias galima iš Bankoko aplankyti per dienos išvyką, o vakare grįžti – traukiniu (bus lėčiau, bet autentiškiau ir pigiau), (mikro)autobusu (šie važinėja nuolat ir greitai, bet veža ne iki Bankoko centro).

Šios merginos pasitiko visus keleivius Bankoko oro uoste

Šios merginos pasitiko visus keleivius Bankoko oro uoste

Pati žymiausia – Ajutaja, senoji Tailando sostinė. Tai kai ją sugriovė birmiečiai Siamo karaliai persikėlė į Bankoką. Ajutaja, sakoma, buvo milijoninis miestas, vienas didžiausių pasaulyje, stebinęs visus šventyklomis, stupomis, rūmais, Budų statulomis. Griuvėsiai liko, šiandien jie stūkso tarp šiuolaikinių pastatų. Į pagrindinius reikia pirkti bilietus, tačiau mažiau žymių net norėdamas neišvengtum: jie kone šalia kiekvienos gatvės, net gatvių vidury. Nori-nenori lygini Ajutają su Roma: Ajutaja buvo panašaus dydžio, kaip Senovės Romoje, o griuvėsių išliko daugiau, nes sugriauta vėliau.

Vienas šimtų Ajutajos griuvėsių

Vienas šimtų Ajutajos griuvėsių

Karo ir kino istorijos mėgėjai traukia į Kančanaburį, prie jo garsiojo tilto per Kvajaus upę. Kodėl jis toks žymus net sunku paaiškinti. Jį išgarsino filmas “Tiltas per Kvajaus upę” apie birtų karininką, kartu su savo būriu patekusį nelaisvėn, atvežtą tilto statybvietėn, bei pamažu perėjusį į priešų japonų pusę. Tik tiek, kad tas siužetas – išgalvotas, filmas filmuotas Šri Lankoje, ir net “Kvajaus upė” tada vadinosi kitaip (ją pervadino Tailando valdžia, taip “priderindama prie filmo”). Kaip ten bebūtų, istorija, kad geležinkelį Bankokas-Birma statė tūkstančių belaisvių, kad jų mirė tiek daug, jog geležinkelis pramintas “mirties geležinkeliu” – tikra. Ir vakariečių belaisvių kapinės Kečanaburio centre – tikros (net vieną lietuvišką pavardę radau). Todėl Kančanaburis – puiki vieta puikiam Mirties geležinkelio centrui ir daug prastesniam JEATH karo muziejui. Nors minios turistų, specialiai ant tilto laukiančio retai pravažiuojančio traukinio, atrodo keistokai.

Tiltas per Kvajų Kančanaburyje su iškyšomis turistams stovėti, kai važiuoja traukinys

Tiltas per Kvajų Kančanaburyje su iškyšomis turistams stovėti, kai važiuoja traukinys. Kiti lipa į patį traukinį: vos atvažiavome į stotį prieš tiltą, geležinkelio tarnautojai bemat uždėjo lipdukus ‘specialsu vagonas’ – skirtas žmonėms, kuriems nereikia niekur važiuoti, bet jie tiesiog nori kirsti garsų tiltą sėdėdami traukinyje

Bankokas yra didelės įlankos gale, o šonuose – vieni svarbiausių Tailando kurortų Pataja ir Hua Hinas, į kuriuos irgi galima nuvykti dienai, nors verta ilgesniam laikui.

Bankoko priemiesčiuose – ir daug gražių karaliaus rūmų (it tiesiai iš Vokietijos perkelti Phra Ram Ratčanivet Petburyje, tarpukariniai Mrigadajavano Čaane). Petburio vieninteliai, į kuriuos galima užeiti: kitur nekilmingieji tegali pasivaikščioti po sodą.

Bankoko Mrigadajavano rūmai, suderinę tarpuakrio art deco architektūrą su vietinėmis statybos ant polių tradicijomis

Bankoko Mrigadajavano rūmai, suderinę tarpuakrio art deco architektūrą su vietinėmis statybos ant polių tradicijomis

Bankoko priemiesčiuose gausu ir šventyklų, o įspūdingiausia irgi Petburyje: Tam Khao Luang ola, kurioje be didžiulių stalagmitų ir stalagtitų – ir gausybė auksinių Budų. Tačiau Tailande ne mažiau įdomu nei svarbiausias lankyti ir keisčiausias šventyklas, o viena tokių – Budistų pragaro šventykla Čonburyje, kur statulų serijos atkuria, kaip, sekančiame gyvenime atgimę į blogesnį pasaulį, kentės visokiausi nusidėjėliai. Kai kurios skulptūros Europoje apskritai negalėtų stovėti viešumoje (pavyzdžiui, basliu prievartaujama kruvina moteris), bet Tailande supratimas apie padorumą kitoks! Greta kiekvienos skulptūrų kompozicijos – aukų dėžutės ir, kai kur, net reikalingos aukos apskaičiavimo metodai.

Pragaro šventykla Čonburyje

Pragaro šventykla Čonburyje

Bankoke galima, kas kitur neįmanoma

Bankoke gali patirti dar daug ką, ko negali beveik niekur kitur – bus ką veikti ne vienai savaitei. Ir taip iki smulkmenų.

Pavyzdžiui, pievoje numesti seni lėktuvai, kuriuose apsigyveno žmonės.

Bankoko 'lėktuvų kapinės'

Bankoko ‘lėktuvų kapinės’

Amuletų turgus senamiestyje, kur tajai užsiperka kuo “veiksmingesnių” atributų, tokių kaip Džatuchan Ramatem amuletas, dėl kurio šalis pakvaišo: taip grūdosi prie jų, kad netgi buvo aukų.

Fašistiniai paminklai, nes Bankokas – vienintelė Vokietijos pusėje kariavusios valstybės sostinė, kurios Antrojo pasaulinio karo metais nei užėmė Sąjungininkai, nei įvedė kokią “denacifikacijos” versiją. Iki šiol parkuose, būna, visi sustingsta pasiklausyti per garsiakalbius leidžiamo himno, prekybos centrų apsaugininkai it kariai atiduoda pagarbą ir dar daug panašių menkniekių gali atrasti.

Paminklas pergalei 1941 m. prieš Prancūziją

Paminklas Tailando pergalei 1941 m. prieš Prancūziją, nūnai geriausiai matomas iš Dangaus traukinių linijos. Aišku, paskui Antrojo pasaulinio karo eiga apsisuko, ir Prancūzijos sąjungininkai įveikė Tailandą – bet paminklas liko

Gaidžių peštynės (kažkur priemiesčiuose – ir dviejų savaičių tam pritrūko). Miesto stulpo (lak muang) šventykla, kurioje, laikoma, gyvena Bankoko dvasia ir masiškai nešamos aukos. Cabbages and Condoms restoranas, kur visas dekoras – iš sargių. Ekscentriški projektai, kaip Patajos Tiesos šventovė ar Čonburio Ban Suchavadi, kur milijonieriai švaistosi pinigais šiuolaikine didybe ir prabanga nustelbdami praeities meistrus – ir visa tai rodo turistams.

Tiesos šventovė Patajoje - iš medžio drožiamas milžiniškas pastatas, kurio statyba, manoma, užtruks virš 50 metų

Tiesos šventovė Patajoje – iš medžio drožiamas milžiniškas pastatas, kurio statyba, manoma, užtruks virš 50 metų. Kūrėjas – jau velionis verslininkas Lekas Viriapantas.

Viskam tam reiktų praleisti Bankoke mėnesį. Tačiau ir keleto dienų pakaks atrasti tam, kas ypatingiausia ir kas jums pačiam svarbiausia. Gal pajusti, kaip atrodo miestas, kurio vertybės per šimtmetį mažai keitėsi (“Karalius. Religija. Tauta”) – palyginus su visa revoliucingąja Europa. Gal pasidžiaugti, kad kainos Bankoke – kaip Vilniuje prieš 15 metų. Gal užmesti akį į svarbiausius Azijoje raudonųjų žibintų kvartalus, gal įsijausti į visą to miesto laisvę ir chaosą, su keliaaukščiais keliais, be tvarkos visur išmėtytais dangoraižiais, žmonių miniomis, šaligatvius nusėdusiais prekijais. Gal stebėti žmones: nuo “auksinio jaunimo” moderniais telefonais iki elgetų išluptomis akimis ar šliaužiančių šaligatvių ir stumiančių priešais save bliūdelį aukoms, viskas čia šalia: tarsi į vieną miestą būtų apjungta Japonija ir Indija. Ilgainiui Bankokas siekia būti vien tik naująja Japonija – pavyzdžiui, iš miesto ekonominių centrų pamažu vejami gatvės maisto prekeiviai – bet anos nevaldomo, taršaus chaoso atmosferos užteks dar ilgam.

Vakarui pasiruošę maisto turgaus prekijai Ajutajoje. Pavienių maisto prekijų yra ir šiaip siaurose gatvelėse, už tai užsieniečiai skundžiasi, kad sunku išsinuomoti butą su orkaite - vietiniams jos nereikia

Vakarui pasiruošę maisto turgaus prekijai Ajutajoje. Pavienių maisto prekijų yra ir šiaip siaurose gatvelėse, už tai užsieniečiai skundžiasi, kad sunku išsinuomoti butą su orkaite – vietiniams jos nereikia. Net eilinėse 7-11 parduotuvėse (maždaug “Narvesen” atitikmuo) – gausus šilto maisto pasirinkimas.

Gal stabtelti pakeliui į Tailando salas ar į aplinkines šalis, o gal visas atostogas paskirti Bankokui ir jo priemiesčiams. Ką veikti irgi bus, tik reiks įsygyventi: Bankokas ne toks miestas, kurį įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Man užtruko bent kelias dienas.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


JAV – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

JAV – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

| 0 komentarų

Kelionė į Jungtines Amerikos Valstijas gali būti labai įvairi. Nes JAV – tai ir didingi tušti nacionaliniai parkai, ir dangoraižių miestai, ir galybė kultūrų, ir sportas, ir dar daug kas.

Esu keliavęs po JAV jau šešis kartus ir kaskart atrandu ką naujo, nes skirtingos JAV vietos viena nuo kitos skiriasi net labiau, nei Europos šalys.

Susigaudyti tame nėra paprasta, todėl čia į vieną straipsnį surinkau informaciją, kaip patekti į JAV (bilietai, vizos), kaip geriausia keliauti po JAV ir ką ten labiausiai verta pamatyti.

Braiso kanjono nacionalinis parkas Jutoje

JAV didmiesčiai – dangoraižiai, prilygstantys rūmams

Dangoraižių pilni miestai – vienas JAV simbolių. Net jei į JAV keliautumėte dėl gamtos ar kitų priežasčių, neišvengiamai atvyksite ir į didmiesčius. Tikrai verta pagrindiniuose pabūti bent kelias dienas.

JAV miestai neturi europinių senamiesčių, Viduramžių katedrų ar antikinių griuvėsių: net patys seniausi JAV miestai yra naujesni už Vilnių, Kauną ar Klaipėdą. Ir, nepaisant to, senieji Amerikos didmiesčiai tiesiog pribloškia istorija ir senove: 100-150 metų amžiaus dangoraižiais, traukinių stotimis, bankais, universalinėmis parduotuvėmis, universitetais, viešbučiais, teismaisfabrikais, kurie ir dydžiu, ir puošnumu pranoksta beveik visus Europos didikų dvarus ir dalį karalių rūmų. Tada Amerika tapo galingiausia pasaulio šalimi – ir tai matosi kiekviename pastate.

Pitsburgo Mokymosi katedra - tarpukariu statytas Pitsburgo universiteto dangoraižis. Vidus ne mažiau įspūdingas, nei išorė.

Pitsburgo Mokymosi katedra – tarpukariu statytas Pitsburgo universiteto dangoraižis. Vidus ne mažiau įspūdingas, nei išorė.

Iki šiol vienas man smagiausių užsiėmimų tokiuose miestuose – pasivaikščioti jų centruose, pasigerėti užvertus galvą statulomis, bareljefais, kolonomis, kuriais JAV architektai kadaise puošdavo net eilinius biurų daugiaaukščius. Jei tik galite, užeikite ir į didingus fojė: JAV niekas nebombardavo, neokupavo, todėl kai kur išlikę pribloškiami šimtamečiai interjerai su verslą ir darbą šlovinančiomis freskomis, citatomis.

Kitas malonumas – pakilti į vieno dangoraižių viršūnę ir pažvelgti į miestą iš paukščio skrydžio, arba pasižiūrėti į miesto centrą iš šiek tiek toliau, iš kur visi jo dangoraižiai matosi kaip viena visuma. Mat visi JAV miestai tokie: centre – dangoraižiai, aplinkui – vienaukščių namų priemiesčiai, kurių gyventojai į centrus kas rytą važiuoja valandą, dvi, tris. Taigi dangoraižių panoramos, kuriai sugalvotas net angliškas pavadinimas skyline niekas neužstoja.

Niujorko (pietinio Manhatano) "skyline" iš laivo, keliančio prie Laisvės statulos

Niujorko (pietinio Manhatano) “skyline” iš laivo, keliančio prie Laisvės statulos

Įspūdingiausias toks “senasis JAV didmiestis” – Niujorkas, 1920-1960 m. buvęs didžiausiu pasaulio miestu: vien jo centro (Manhatano) dydis sunkiai suvokiamas, o žmonių ten gyvena kaip pusėje Lietuvos.

Su Niujorku visad konkuravo Čikaga. Anos “Amerikos aukso amžiaus” didybės yra ir Detroite, Filadelfijoje, Bostone, Sent Lujise bei kituose JAV šiaurės rytų miestuose. Mat tais laikais, kai visa tai pastatyta, prieškariu ir tarpukariu, klestėjo tik JAV šiaurės rytai – kitur dar buvo “Laukiniai vakarai” ar “Skurdūs pietūs”. Išskyrus keletą išimčių: aukso karštinės dėka iškilusį San Franciską, žavintį savo tiltais, ir Naująjį Orleaną, garsėjanti prancūziška kultūra, kreoline architektūra.

Istorinė universalinė parduotuvė Klivlande

Istorinė universalinė parduotuvė Klivlande

Tiesa, autentiškų centrų JAV nerasi. Paveldas šioje šalyje nėra labai saugomas: XIX a. pastatas, netgi bažnyčia ar buvęs aukščiausias pasaulyje dangoraižis, nesunkiai gali virsti dulkėmis ir būti pakeistas kokia “nauja dėžute”. Taigi, tose pat gatvėse stovi ir seni, ir nauji pastatai.

Šiais laikais daugelis JAV žmonių gyvena Vakaruose ir Pietuose. Tačiau dauguma tenykščių didmiesčių – nauji, pilni paprastų pastatų ir todėl nuobodūs vaikščioti. Keliautojams jie praverčia labiau kaip vieta apsistoti ar pavalgyti. Ir tai dažniausiai net ne jie, o jų priemiesčiai. JAV vakaruose svarbiausios lankytinos vietos – gamtoje.

Detroito, dar vieno senojo JAV didmiesčio, centras

Detroito, dar vieno senojo JAV didmiesčio, centras

JAV nacionaliniai parkai ir gamtinės lankytinos vietos

Kone visos pasaulinės reikšmės gamtos įdomybės JAV paskelbtos nacionaliniais parkais. JAV nacionaliniai parkai visai kitokie, nei Europoje, nes ten negyvena joks žmogus. Nusiperki bilietą ir patenki į šimtų kvadratinių kilometrų erdvę, kur aplink – tik gamta, švelniai pritaikyta keliautojui. Ilgi takai pasivaikščiojimams, lankytojų centrai, šen bei ten asfaltuoti automobilių keliai: jei nenori ar negali leistis į žygį, galima gražiausius “atvirukinius vaizdus” pamatyti tiesiog iš pakelės aikštelių.

Viena iš arkų Arkų nacionaliniame parke Jutoje.

Ir ta gamta labai įvairi, juk JAV – gigantiška šalis.

JAV pietvakariuose tai – dykumos ir dyki uoliniai kalnai bei kanjonai. Itin įspūdingi Didžiojo kanjono, Braiso kanojono, Natūralių arkų nacionaliniai parkai, Monumentų slėnis. Daugiausiai gražių nacionalinių parkų – Jutos valstijoje ir aplink.

Monumentų slėnis. Tarsi iš žemės gelmių išdygusiuos milžiniškos uolos.

JAV šiaurės Vakaruose – žali miškai, upės. Tenykštė pažiba – Jeloustounas (žiemai uždaromas), garsėjantis kaip viena vos kelių pasaulio vietų, kur pilna geizerių.

Havajuose – pajuodijusia lava padengta žemė ir kartais vis išsiveržiantys vulkanai – Kilauea, bei Mauna Kea, aukščiausias nuo papdės pasaulio kalnas.

Lavos užlietas kelias Vulkanų nacionaliniame parke

Gamtos mylėtojams kelionė po JAV – tai kelionė iš nacionalinio parko į nacionalinį parką, nusipirkus specialų bilietą – “America the Beautiful” pasą – su kuriuo gali įvažiuoti į kiekvieną jų ištisus metus. Nesu tas, kuriam kelionės – tai vien gamta, tačiau pagrindiniai JAV nacionaliniai parkai negali nepriblokšti.

Siono kanjono nacionalinis parkas Jutoje.

Be to, JAV gamta visada arčiau žmogaus, nei Lietuvoje. Net miestuose pilna voverių, miestų parkuose ar kapinėse gali sutikti kiškių, stirnų, o nacionaliniuose parkuose (tuose, kurie nėra dykumos) beveik visuomet pamatai žvėrių. Ir vienas įspūdingiausių JAV gamtos stebuklų yra praktiškai miesto centre – Niagaros kriokliai.

Niagaros kriokliai. Dėl jų vietos mieste galima į juos pažiūrėti iš įvaioriausių rakursų - net nuo bokšto

JAV muziejai ir lankytojų centrai

Nesvarbu, ar esate didmiesčio centro muziejuje, ar nacionalinio parko lankytojų centre – ką jau moka amerikiečiai tai moka: padaryti šitokias turistines vietas patrauklias. Informacija ten pateikiama ne tik nuobodžiais stendais, bet ir vaizdu, garsu, vaidinimais, visokiais žaidimais: randa ką veikti ir vaikai. Pasitaiko ir į kainą įeinančių ekskursijų – tik reikia sužinoti jų laiką. Užėjęs į dažną iš didžiųjų gerųjų muziejų ryte, gali nesunkiai išeiti vakare ar bent jau po kokių 5 valandų – net jei nesi muziejų fanas.

Springfildo prezidento Linkolno bibliotekoje-muziejuje - ekranai, rodantys agitacinius 1860 m. prezidento rinkimų klipus. Tik kad 1860 m. nė nebuvo televizijos! Klipai specialiai sukurti muziejui, kad padėtų šiandieniniam žmogui ar net vaikui įsivaizduoti tuometes aistras JAV, privedusias prie pilietinio karo

Springfildo prezidento Linkolno bibliotekoje-muziejuje – ekranai, rodantys agitacinius 1860 m. prezidento rinkimų klipus. Tik kad tada nė nebuvo televizijos! Klipai specialiai sukurti muziejui, kad padėtų šiandieniniam žmogui ar net vaikui įsivaizduoti tuometes aistras JAV, privedusias prie pilietinio karo

Tiesa, visų muziejų kainos – gana didelės, bet jie to verti. Ne vien dėl pristatymo, bet ir dėl eksponatų: dešimtmetis po dešimtmečio JAV milijonieriai suaukojo muziejams savo kolekcijas, todėl net, tarkime, vienos geriausių vietų atrasti Europos dailę yra JAV. Kiekvienas senasis JAV didmiestis turi kokį meno muziejų, kur pilna Rembrantų, Rubensų ir panašaus “kalibro” kūrėjų darbų, ir kuo didesnis didmiestis – tuo geresnis muziejus…

Nacionalinis oro pajėgų muziejus Deitone. Čia - ir filmai, ir galimybė įlipti į visus prezidento lėktuvus, buvusius prieš dabartinį, ir bombonešis, numetęs atominę bombą ant Hirošimos, ir atrakcionai-simuliatoriai, vartantys taip, tarsi pats būtum naikintuvo kabinoje

Nacionalinis oro pajėgų muziejus Deitone. Čia – ir filmai, ir galimybė įlipti į visus prezidento lėktuvus, buvusius prieš dabartinį, ir bombonešis, numetęs atominę bombą ant Hirošimos, ir atrakcionai-simuliatoriai, vartantys taip, tarsi pats būtum naikintuvo kabinoje

Ir dar viena gera žinia: be privačių mokamų muziejų, yra ir ne ką prastesnių nemokamų. Daugiausia tokių – Vašingtone, kuris yra tikras muziejų miestas: savaitę ten gali praleisti vien nemokamuose muziejuose. Oro ir kosmoso, juodaodžių, indėnų, gamtos istorijos ir t.t.

Muziejuose ir memorialuose. Memorialų taip gražiai ir skoningai, kaip amerikiečiai, irgi nekuria niekas: sugebama nenueiti į “sovietinę gigantomaniją”, ir kartu nepadaryti kažko niekingai menko. Įvairiausių karų veteranai, mirę prezidentai, genocidų aukos – viskas nusipelno subtilaus, bet didingo pagerbimo. Įspūdingiausias man turbūt – Rugsėjo 11 teroro akto memorialas Niujorke, amžinai į bedugnę besipilantis vanduo. Bet niekur nėra tiek memorialų, kiek Vašingtone.

Rugsėjo 11 memorialas Niujorke. Kvadratas su besiliejančiu vandeniu žymi bokštų dvynių, nugriautų teroro akto metu, kontūrus

Rugsėjo 11 memorialas Niujorke. Kvadratas su besiliejančiu vandeniu žymi bokštų dvynių, nugriautų teroro akto metu, kontūrus

JAV pirmauja pasaulyje mokslo ir technologijų srityje, todėl JAV yra galimybė pamatyti ir didžiausius žmonijos technologinius stebuklus, kurių kiekvienas čia pritaikytas turistams. Pavyzdžiui, tik JAV paprastai galite patekti į veikiantį kosmodromą – Kanaveralo kyšulyje Floridoje, iš kur amerikiečiai į kosmosą leidžia savo misijas ir iš kur žmogus pakilo į mėnulį.

Didžiausias pasaulyje radioteleskopas Aresibo observatorijoje (Puerto Rike).

JAV kurortai ir klimatas

Poilsiauti prie vandenyno į JAV keliauja mažai užsieniečių – tačiau JAV turi išties puikių kurortų. Daugelis amerikiečių, tiesą pasakius, niekada gyvenime nėra poilsiavę už JAV ribų – nors pinigų turi daug. Kam, jei Amerikoje – visokiausia gamta ir visoks klimatas? Be to, didžiuosiuose JAV kurortuose – įspūdinga visokiausių pramogų pasiūla.

Kiaurus metus vasara būna tik vienoje JAV valstijoje – Havajuose. Valstija susideda iš septynių salų, kurių visos labai skirtingos. Didingos laukinės gamtos ir mažų viešbučių mėgėjams patarčiau keliauti į Didžiąją Havajų salą – vulkanų rojų – o norintiems maudytis dangoraižių papėdėje, vakarais “kultūrintis” didmiestyje, užsiimti serfingu labiausiai tiks Oahu. Temperatūra gruodžio dienomis maždaug +26, liepą – +31.

Pagrindinėje Konos kurorto (Havajų didžioji sala) gatvėje pastatai nenustelbia gamtos

Tiesa, iš Lietuvos skristi iki Havajų toli ir brangu. Daug artimesnis Havajų pakaitalas ne tik lietuviams, bet ir rytų pakrantės amerikiečiams – Florida, o ypač Majamis. Tai – vyriausia amžiumi JAV valstija, nes daugelio amerikiečių svajonių pensija yra namas Floridoje prie paplūdimio (viską parduoda ir išsikrausto). Turistams populiaru iš Floridos leistis į kruizą po Karibus, kur dalis salų irgi priklauso JAV (Puerto Rikas, JAV Mergelių salos)

Floridoje, kaip ir visur JAV, yra ką veikti ir visai šeimai. Ten – ir Disnėjaus pasaulis, didžiausias pasaulyje pramogų parkas. Jo plotas – kaip ketvirtis Vilniaus ir ten yra 6 pramogų zonos, kurių kiekvienoje gali praleisti visą dieną (įprastinis “Disneilendas” – tik viena iš šešių), o kur dar golfo aikštynai, viešbučiai, “Disnėjaus miesto centras”. Gali visas atostogas praleisti vien ten, niekur neišeidamas: yra dienos ir daugiadieniai bilietai į konkrečią zoną ar visas pramogas.

Disnėjaus pasaulio Magijos karalystė - klasikinis Disneilendas, kur viskas paremta Disnėjaus herojais. Be jo ten yra dar penkios teminės zonos: gyvūnų pasaulis, ateities pasaulis ir pan.

Kitoks, suaugusiųjų, “Disneilendas” yra dar toliau nuo jūros – tai Las Vegasas. “Pasaulio lošimų sostinė”, bet gal reiktų sakyti “Pramogų sostinė”: ten – įspūdingiausi šou (vien Cirque du Soleil siūlo septynis nuolatinius pastatymus), atrakcionai aukščiausio vakarų JAV bokšto viršūnėje ir t.t. Daug kas nemokamai: vieni aukščiausių pasaulio fontanų, dirbtinis ugnikalnis, šou prilygstanti naktinė šviesų jūra ir vaizduotę pranokstantys šiuolaikiniai pastatai (Egipto piramidės stiklinė kopija, Eifelio bokštas, Venecija…). Vasaromis labai karšta (kai lankiausi pirmą kartą, buvo +44) – bet tenykščiai viešbučiai – tai ištisi kurortai po stogu; gali net neiti iš saviškio (nors rekomenduoju pažiūrėti daugiau).

Eifelio bokštas, Venecijos freskos, Niujorko panorama - visa tai Las Vegase

Visai kitokių kurortų yra JAV šiaurės rytuose – Naujojoje Anglijoje, prie didžiųjų ežerų. Jie ramesni, labiau primena Palangą, gamta gana lietuviška. Ten sezonas – tik vasaromis, nors ypač Naujoje Anglijoje populiaru keliauti rudenį, kai gražiai gelsta ir raudonuoja lapai. Kadaise, kai nebuvo galimybių per kelias valandas atsidurti tropikuose, daugelis JAV didmiesčių žmonių poilsiaudavo būtent tuose kurortuose, tokiuose kaip Atlantik Sitis.

Žiemos šiaurinėje JAV dalyje – snieguotos, o kuo toliau nuo vandenyno – tuo šaltesnės. Tiesa, bendrai paėmus, beveik visur (išskyrus Aliaską) kiek šilčiau nei Lietuvoje: vasaros Niujorke ar Čikagoje – kokiais 6 laipsniais karštesnės nei Lietuvoje, žiemos – 3-6 laipsniais.

Lentučių takai (Boardwalk) palei jūrą - vienas šiaurės rytų JAV kurortų simbolių. Nuotraukoje - Braitono paplūdimys prie Niujorko. Beje, brangiausi žaidimo "Monopolis" gatvė todėl vadinasi Boardwalk.

Lentučių takai (Boardwalk) palei jūrą – vienas šiaurės rytų JAV kurortų simbolių. Nuotraukoje – Braitono paplūdimys prie Niujorko. Beje, brangiausi žaidimo “Monopolis” gatvė todėl vadinasi Boardwalk – nes tada, kai sukurtas šis žaidimas, tarpukariu, šie kurortai buvo “ant bangos”.

JAV kultūra ir kultūros – rasės, tikėjimai

Jungtinės Amerikos Valstijos gali asocijuotis su gamta, miestais – bet retai su kultūra. Net esame įpratę patraukti amerikiečius per dantį – girdi, jie be kultūros, tradicijų. O be reikalo: Amerikoje patyriau ir vienas įspūdingiausių pasaulyje kultūrinių patirčių.

Visų pirma, Amerika yra pasaulio popkultūros sostinė: čia gimsta tai, ką vartoja visas pasaulis, ir tai galite išvysti savo akimis. Galingiausios pasaulio sporto lygos, Holivudo studijos, muzikos žvaigždės – viskas JAV yra galimos turistinės patirtys: nuo varžybų ar koncerto iki ekskursijos po Harley-Davidson gamyklą.

Times aikštė Niujorke - vieta, kur turistai specialiai susirenka pažiūrėti reklamų, čia spindinčių ant kiekvieno pastato

Times aikštė Niujorke – vieta, kur turistai specialiai susirenka pažiūrėti reklamų, čia spindinčių ant kiekvieno pastato

Tačiau jei ta “masinė kultūra” – ne jums, ne mažiau gali sužavėti JAV mažumų kultūros ir lankytinos vietos. Taip, daugelis amerikiečių kalba angliškai – bet čia jų panašumai ir baigiasi. JAV rajonai, miestai, valstijos “priklauso” skirtingoms rasėms, religijoms, kultūroms ir pervažiavęs keliolika kilometrų kartais atsiduri it kitame pasaulyje. Amerikiečiai to “kito pasaulio” prisibijo, laikosi savojoje kultūrinėje pusėje – todėl ieškodamas mažumų kultūros dar gali pasijusti savotišku atradėju.

Įdomiausios lietuviams – Amerikos lietuvių vietos, kurias esu specialiai tyrinėjęs ekspedicijose “Tikslas Amerika” ir sužymėjęs internetiniame žemėlapyje. Nepabuvus bent vienoje didingoje JAV lietuvių bažnyčioje, vienuolyne, muziejuje, Vyčio bareljefais puoštuose lietuvių klubų rūmuose, gali nesuprasti kodėl. Tačiau šios vietos nuostabesnės ir didingesnės už daugelį to, kas sukurta to meto Lietuvoje, nes Amerikos lietuviai galėjo sau leisti daugiau. Ir geriau išsilaikiusios: juk ten nebuvo sovietų okupacijos. Jos naujai atskleidžia Lietuvos ir Amerikos (kaip imigrantų šalies) istoriją. Daugelis JAV lietuvių vietų – šiaurės rytų pramoniniuose miestuose.

Čikagos Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia.

Čikagos Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia, vertinama kaip viena gražiausių visoje Čikagoje. Fasade gali rasti ir Gedimino stulpus, ir lietuviškus užrašus, viduje – Lietuvos vaizdų freskas. Pagal didybe nepasakysi, kad ją sau pasistatė lietuviai, dirbę Čikagos skerdyklose.

Kone kiekviename JAV mieste rasi ir juodaodžių rajoną, kuriame, tiesa, paprastai ne taip ir lengva rasti džiazą, gospelus ar hiphopą, užtat visur nešvara, sugriuvę namai, narkotikai ir nusikalstamumas: net nė vieno viešbučio dažname nėra, nes niekas nenorėtų apsistoti (bent vieną pamatyti verta: Detroite, kur 82% žmonių – juodaodžiai – dauguma rajonų tokie). Kiek geresniais yra laikomi lotynų amerikiečių rajonai, o Naujosios Meksikos valstijoje jie net sudaro gyventojų daugumą. Ten – ispanų kalba, lotyniška kultūra, ir kai kurios jau JAV sukurtos Lotynų tradicijos (pvz. lauraideriai – automobiliai mažais ratais).

Detroito Grand Boulevard juodaodžių rajone. Iš šių keturių namų tik antrasis iš dešinės dar tikėtina gyvenamas. Laukymių šioje kadaise brangioje gatvėje nebuvo - tad kairiau matomas tuščias sklypas atsirado sudegus ar sugriuvus dar vienam namui

Apskritai, pirmą kartą keliaujant į JAV pribloškia skirtumai tarp “gerų” ir “blogų” rajonų ar net miestų. “Geri” – tokie, kur žmonės net nerakina durų ir automobilių (“Kai reikia rakintis, jaučiuosi kaip kalėjime” – sakė man vienas amerikietis), išpuoselėtos pievutės, o dauguma gyventojų – baltaodžiai ar geltonodžiai. Ten akivaizdu, kad esi turtingiausioje ir galingiausioje pasaulio šalyje.

“Bloguose rajonuose”, lotynų amerikiečių, o ypač juodaodžių gyvenamuose, tuo tarpu, viskas kitaip ir vietom jautiesi kaip trečiame pasaulyje: skurdas, nusikaltimai, keiksmažodžiai, šiukšlės. Kita vertus, ten ir viskas kažkiek pigiau: parkavimas, viešbučiai (jeigu jų išvis yra). Dažniausias patarimas, kurį girdėdavau iš priemiesčių baltaodžių, išgirdusių mūsų tolimesnį maršrutą – nekišti nosies į “blogus” rajonus. Jie patys ten būna nebuvę dešimtmečius, nes “ko ten važiuoti į tuos griuvėsius?”. Tačiau kadangi kai kurie dabar “blogi” rajonai kadaise klestėjo, yra pilni gražių pastatų (tegu dažnai ir apleistų), didžios istorijos (apleisti dangoraižiai, apleista pirmoji pasaulyje automatizuota gamykla Detroite…), ten lankiausi daugybę kartų – buvau atsargus ir kol kas nieko blogo neatsitiko.

Pasiturinčio amerikiečio namas Niujorko priemiestyje

Pasiturinčio amerikiečio namas ‘gerame’ Niujorko priemiestyje

Įdomu JAV atrasti ir indėnus: gal jų daugelis išžudyta, gal dabartiniai – nuskurdę, prasigėrę ir nebesidabina plaukų plunksnomis, bet indėnų rezervatai vis dar yra savotiškos jokiuose žemėlapiuose nepažymėtos indėnų šalys su savo prezidentais, šventėmis pow-wow, visai kita kultūra (pvz. dažname negalima ne tik fotografuoti, bet ir užsirašinėti į užrašų knygutes; nepamatysi ten ir amerikietiškų šypsenų). O Navahų rezervatas plotu net didesnis už Lietuvą! O kur dar senųjų civilizacijų griuvėsiai – JAV jų nedaug, bet Mesa Verdės namai olose yra pasaulinės reikšmės. Geriausia vieta pažinti indėnus – pietvakarių JAV, Arizonos/Jutos/Kolorado/Naujosios Meksikos sankirta, kur yra visos įvardintos vietos ir dar daugiau.

Vienas daugybės apleistų anasazių kaimų Mesa Verdės uolų šlaituose. Vien iš vietos, kur daryta ši nuotrauka, apsidairęs galėjau pamatyti tris.

Havajuose, savo ruožtu, gali atrasti senosios havajiečių kultūros liekanas.

Dar verta atrasti ypatingiausias religines mažumas. Mormonai, sudarantys daugumą Jutos gyventojų: jų baltos šventyklos su pranašu Moroniu bokšte ir Solt Leik Sičio šventyklos aikštė, švenčiausioji vieta. Žydai ortodoksai ir jų rajonas Brukline (Niujorkas), kur visi aplinkiniai – juodai vilkintys, su peisais, o per šabą viskas sustingsta. Amišai, iki šiol gyvenantys tarsi XIX a.: nenaudojantys elektros, važinėjantys karietomis, auginantys po 6-8 vaikus ir kalbantys vokiškai kaip jų protėviai, į JAV atvykę prieš kelis šimtmečius (“Amišų šalys” yra Pensilvanijoje ir Ohajuje, pastarojoje – ir amišų muziejai).

Solt Leik Sičio šventykla - švenčiausia pasaulyje mormonams, kurių yra daugiau nei žydų, vieta (centre), tabernakulis (kairėje) ir didžiausia pasaulyje auditorija (dešinėje).

Antra religija amerikiečiams – politika. Po 10-30 minučių dažniausiai galiu nesunkiai suprasti, už ką balsuoja mano pašnekovas: demokratus ar respublikonus. Nes skiriasi ne tik pažiūros (kurias dažniausiai ir pasako), bet ir gyvenimo būdas, automobilis ir t.t. Net “Lonely Planet” rašydama svarbiausią informaciją apie kiekvieną valstiją parašo, ar ta valstija demokratų, ar respublikonų – nes dešimtmetis po dešimtmečio daugelyje valstijų rinkimus laimi ta pati partija ir tik kelios “ant ribos esančios” nulemia galutinį rezultatą.

Religiją, tuo tarpu, keisti JAV daug labiau įprasta, nei pas mus: sutikau daugybę amerikiečių, pakeitusių religiją, kai kurie – net keliskart per gyvenimą. Nepaisant to, amerikiečiai – gerokai religingesni, nei europiečiai, maldos ir padėkos Dievui dažnos net viešose politikų kalbose, dauguma tikinčiųjų kas sekmadienį lanko bažnyčią: todėl gyvenimo būdo skirtumai tarp skirtingų religijų yra nemaži.

Tai ne kostiuminės dramos scena - tai amišai, pastatę greta arklius ir vežimus, žaidžia kamuoliu. Be kompiuterių, televizorių ir kito tai - viena svarbiausių pramogų

Tai ne kostiuminės dramos scena – tai amišai, pastatę greta arklius ir vežimus, žaidžia kamuoliu. Be kompiuterių, televizorių ir kito tai – viena svarbiausių pramogų

Kaip keliauti po JAV – autonuoma ar viešasis transportas?

JAV yra turtingiausia didelė pasaulio šalis, tačiau ko neturi, tai neturi: viešojo transporto. Kai kuriuose “senuosiuose didmiesčiuose” (Niujorke, Čikagoje) dar gana patogu važinėti metro (nors jis toks senas, džeržgiantis), bet daugelis atokesnių rajonų ir lankytinų vietų viešuoju transportu visiškai ar beveik nepasiekiamos (jei neskaičiuoti kokio du kartus per dieną važiuojančio autobuso, ir tai ne visur).

Kelios seniausios Niujorko ir daug Čikagos metro linijų driekiasi viršuje, beveik uždengdamos dangų. Iš toli girdisi, kaip atvažiuoja traukinys

Kelios seniausios Niujorko ir daug Čikagos metro linijų driekiasi viršuje, beveik uždengdamos dangų. Iš toli girdisi, kaip atvažiuoja traukinys

Nes Amerika – automobilių kraštas. Teises čia duoda nuo 16 metų ir, kaip pasakojo amerikiečiai bendraamžiai, su kuriais bendraudavau paauglystėje – jei neturi automobilio sulaukęs 16 m., esi nevykėlis, nes tai reiškia, kad būsi “įstrigęs” tėvų namie. Girdėjau, tai keičiasi, bet iš lėto (paaugliai vis dažniau vietoj automobilio iš tėvų prašo “iPhone” ir, matyt, bendrauja internetu).

Todėl nepriklausomiems keliautojams po JAV todėl beveik būtina išsinuomoti automobilį – visuomet po JAV keliaudavau tik taip. Tik atvažiavus į pagrindinius didmiesčius automobilį kartais verta palikti priemiesčiuose ir toliau važiuoti metro: nes valandos parkavimas centre gali kainuoti ir 12 dolerių, ir 30 dolerių už valandą (privačiuose parkinguose; gatvėse paprastai pigiau, bet sėkmės rasti vietą – be to, ten negalima palikti automobilio ilgiau 2 ar 3 valandų, kartais tenka atlikti keistas biurokratines procedūras: pvz. Milvokyje skambinome ir prašėme telefonu nemokamo leidimo palikti automobilį gatvėje nakčiai – gavome).

Taip sprendžiamos parkavimo problemos Niujorko centre, ir tai parkavimas kainuoja 30 dolerių už valandą

Taip sprendžiamos parkavimo problemos Niujorko centre, ir tai parkavimas kainuoja 30 dolerių už valandą. Tačiau tokios problemos yra tik keliuose pačiuose didžiausiuose ir “geriausiuose” miestuose: daugelyje JAV didmiesčių net netoli centro gali rasti nemokamą vietą automobiliui.

Automobilio nuomos sistema JAV sutvarkyta geriausiai pasaulyje: net menkiausiame oro uoste ar miestelyje rasi autonuomos tinklų “Avis”, “Budget”, “Dollar” ir kitų atstovybes, kur, kam atsitikus, galėsi auotomobilį pasikeisti. Be to, benzinas perpus pigesnis, nei Lietuvoje, o mokamų kelių – mažai ir jų lengva išvengti. Galiausiai, kelionė po JAV automobiliu – nesvarbu, ar senaisiais prieškariniais keliais ir tiltais (kaip garsiuoju 66 keliu, kertančiu visą Ameriką), ar naujaisiais greitkeliais – kartu ir kultūrinė patirtis. Moteliai (kur automobiliu privažiuoji prie kambario durų), greito maisto restoranų tinklai didžiulėse pakelės poilsio aikštelėse – viskas įaugę į amerikiečių kultūrą.

Galima po JAV keliauti ir kemperiu. Tiek automobilį, tiek kemperį paprastai pigiausia grąžinti ten, iš kur paėmei (patartina vaiuoti ratu), ir pigiau imti ne oro uoste.

Senas tiltas garsiajame 66 kelyje

Senas tiltas per didžiausią JAV upę Misisipę garsiajame 66 kelyje. Dabar jis uždarytas, o greta yra šiuolaikinė magistralė – tačiau pagarba seniesiems keliams taip įaugusi į JAV kultūrą, kad tiltas pats tapo lankytina turistine vieta: žmonės čia atvažiuoja, pasivaikšto, pažiūri į upę. Tilto pradžioje galima paklausyti dainos apie 66 kelią

Didesnius atstumus JAV viduje, tuo tarpu, geriausia skristi lėktuvu. Kainos, tiesa, didesnės, nei panašaus atstumo skrydis kainuotų Europoje – suskraidyti į abi puses gali kainuoti 150-200 eurų. Kartais galima sutaupyti (patogumo sąskaita) važiuojant ilgo nuotolio autobusais, o greitųjų traukinių JAV nėra, ilgos kelionės traukiniais kai kuriems amerikiečiams – labiau kaip hobis, ir nepigus.

Kur pavalgyti, kur apsistoti JAV ir kiek tai kainuos

Apskritai JAV yra brangi šalis. Labiausiai tą supranti viešbučiuose: turistiniuose miestuose jų kainos prasideda nuo kokių 70 eurų, o Niujorke ir už 120 eurų tepavyko gauti hostelio kambarį be tualeto. Pigiausia apsistoti priemiesčiuose, kur, šalia magistralių, yra susiformavę ištisi nauji miestų mini-centrai: eilė viešbučių ir motelių, restoranų, parduotuvių, į kurias automobiliais suvažiuoja gretimų priemiesčių gyventojai. Ten nesusiduri su kamščiais, parkavimas nemokamas.

Priemiestinis centras žvelgiant nuo greitkelio. Didžiulės viešbučių, restoranų ir parduotuvių iškabos rodo, kas laukia nusukus. Mums įprastų prekybos centrų nėra: tik parduotuvių rinkiniai, kur gali privažiuoti prie kiekvienos durų

Priemiestinis centras žvelgiant nuo greitkelio. Didžiulės viešbučių, restoranų ir parduotuvių iškabos rodo, kas laukia nusukus. Mums įprastų prekybos centrų nėra: tik parduotuvių rinkiniai, kur gali privažiuoti prie kiekvienos durų, vadinamieji ‘prekybos parkai’

Tiesa, ten gali apsistoti tik jei turi išsinuomavęs automobilį. Kitu atveju, apsistoti greičiausiai teks miesto centre, kur viešbučiai kiek brangesni (išskyrus hostelius). Turint automobilį, variantas apsistoti centre kaip tik mažiau patrauklus: parkavimas “per naktį” miesto centre mokamas ir nepigus (gali kainuoti, pvz., 20 EUR), be to, daug kur nakčiai palikti mašinos išvis neįmanoma. Apskritai, parkavimo ženklai JAV daugs sudėtingesni nei pas mus: kiekvienoje gatvėje – savos taisyklės kada galima, kada negalima parkuoti, kiek kainuoja, ir viskas paaiškinta žodžiais. Baudą kartą gavome viršiję parkavimo laiką vos 5 minutėmis.

JAV yra tinklų šalis. Verslą norintis pradėti žmogus čia paprastai ne galvoja savo idėją, o nusiperka jau gatavą: pažadėjęs atiduoti “centrui” dalį pajamų atidaro “McDonald’s” restoraną, “Motel 6” motelį, “7-11” parduotuvėlę, pradeda nuomoti automobilius po “Avis” vėliava.

Klasikinis seno stiliaus McDonald's, kokių JAV dar yra likę

Klasikinis seno stiliaus McDonald’s, kokių JAV dar yra likę

Pigiausi viešbučių tinklai yra “Motel 6”, “Super 8”. Kiek brangesni -“Courtyard Inn”, “Best Western”, “Quality Inn”. Ten – retesnės problemos su nešvara, dažniau įskaičiuoti pusryčiai (bet pusryčiai JAV viešbučiuose – visada gana menki: bandelė ir vaflis, geresniuose – dar dešrelė ar kepsnelis). Yra viešbučių tinklų, kurie turi kokį nors savo ypatingumą: pvz. “Microtel” yra smagios palangės-sofos, o “Drury’s” – į kainą įeina neribotas popkornas ir gėrimai. Toks tinklų privalumas: visada žinai, ką rasi, net numerių išplanavimas dažnai vienodas, nes priemiesčių viešbučiai statomi “nuo nulio” specialiai šitam.

Microtel "prekės ženklas" - sofa/palangė

Microtel “prekės ženklas” – sofa/palangė

Restoranų tinklai paprastai yra pigiausias būdas pavalgyti, bent jau greito maisto. Kainos tokiuose – nedaug didesnės, nei Lietuvoje. Jų būna keli pagrindiniai tipai: mėsaininės (“McDonald’s”, “Wendy’s”, “Burger King”, “Jack in the Box”, “Sonic Drive In”, “5 Guys”), sumuštininės (“Subway”, šaltų sumuštinių “Jimmy John’s”), meksikietiški patiekalai (“Chipotle”), vištiena (“Popeye’s”, “KFC”). Daugelyje gali nusipirkti maistą iš automobilio (“drive through“), o kai kuriuose automobilis tau pakeičia staliuką: atvažiuoji į specialią vietą, greta kurios yra užsakymo aparatas, tada padavėjas ten tau aneša maistą ir tu valgai (tai vadinama “drive in“). Tiesa, šis variantas retėja. Beveik visuose greito maisto restoranuose nealkoholinių gėrimų gali pasipildyti nemokamai: susimoki kartą, piliesi kiek nori. Išeina pigiau, nei Lietuvoje.

Greito maisto tinklai, kaip ir pigiausi moteliai, JAV asocijuojasi ir su neturtu. Turtingi ar net viduriniosios klasės amerikiečiai to vengia: ne kartą mums priekaištingai sakė “Kaip gali ten valgyti?, “Kaip galite ten apsistoti?”. Jie eina į kitokius restoranus, tokius, kur aptarnauja prie staliuko. Skirtumas nuo greito maisto – milžiniškas. Visų pirma, kainos – paprastai bent dvigubos. Be to, JAV įprasta palikti arbatpinigių kokius 20% papildomai – ir nors kartą apsilankęs gali nepalikti, girdėjau istorijų, kad nepalikęs arbatpinigių žmogus grįžo ir jo neaptarnavo, nes tai didelis įžeidimas padavėjui (vienas Lietuvoje lankęsis amerikietis man visai rimtai nusistebėjo: “Lietuvoje palieka tik 15% arbatpinigių!”). Taip pat, laikas: pats sėstis negali, turi laukti, kol pasodins. Kartą, kokias 10 minučių taip pralaukęs prieš eilę tuščių staliukų, pamėginau sėstis – grąžino laukti toliau. Galiausiai, po dar 5 minučių, išėjau. JAV man patinka greitas maistas, jo pasirinkimas toks didžiulis.

Prabangūs restoranai - dažno turtingesnio amerikiečio hobis. Jų pasirinkimas - milžiniškas, bet kainos ten - irgi

Prabangūs restoranai – dažno turtingesnio amerikiečio hobis. Jų pasirinkimas didmiesčiuose – milžiniškas, bet kainos ten – irgi

Kainos JAV dar labai smarkiai priklauso nuo vietos, ypač paslaugų. Taip pat, verta žinoti, kad beveik niekur nerašoma galutinė kaina: prie parašytos dar reikia pridėti visus mokesčius valstybei, valstijai, miestui (~10%, bet priklauso nuo vietos).

Kaip nuskristi į JAV?

Laimė, kad į JAV nusigauti – pigu. Skrydžiai į JAV – pigiausi tokio atstumo skrydžiai. Ne sezono metu į abi puses iš Vilniaus esu suskraidęs ir už 350 eurų, sezono metu kainos gali prasidėti nuo 450 eurų.

Labiausiai apsimoka skristi į konkrečius pagrindinius miestus. Paprastai pigiausi skrydžiai – į Niujorką, toliau seka Čikaga, Vašingtonas, Majamis. Jei suplanavote kelionę po kitas JAV vietas, vis viena logiška skristi į vieną šių miestų ir paskui perskristi ar kitais būdais nusigauti ten, kur jums reikia: taip, tikėtina, bus pigiau.

Nors tokie JAV gamtos stebuklai, kaip Antilopių kanjonas prie Jutos ir Arizonos sienos, yra tarp pagrindinių JAV traukos taškų, norint ten nusiaguti greičiausiai bus geriausia skristi į Niujorką ar Čikagą, paskui - vidiniu JAV skrydžiu ir tada - nuomotu automobiliu

JAV vizos, ESTA ir patekimo procedūros

Lietuviams galioja bevizis režimas į JAV, bet ne viskas taip paprasta. Norėdamas keliauti į JAV, privalai užpildyti ESTA paraišką (internetu) ir už ją susimokėti. Pildant šią paraišką, reikės atsakyti į įvairius klausimus (jų neką mažiau, nei prašant vizos), duoti paso kopiją ir pan. Daugeliui ESTA suteikiama iš karto automatiškai (per kelias sekundes atsiųs atsakymą), tačiau gali užtrukti ir tris dienas ar net ESTA prašymą atmesti, todėl rekomenduojama ESTA pasirūpinti iš anksto. ESTA galioja du metus arba iki paso galiojimo pabaigos. ESTA paraiškos tinklapis yra čia (atsargiai: yra daug netikrų ESTA paraiškos tinklapių, kurie už tą patį prašo didesnių mokesčių).

Kai kurie lietuviai negali gauti ESTA ir jiems reikia JAV vizos. Tai, pavyzdžiui, lietuviai lankęsi Irane, Sirijoje, Irake, Libijoje, Somalyje, Jemene ar Sudane, ar norintys JAV būti ilgiau 90 dienų. Viza yra gerokai (~10 kartų) brangesnė nei ESTA, tačiau ji galioja 10 metų. Per tą laiką galima į JAV vykti neribotą skaičių kartų (neviršijant maksimalių kelionės trukmių). Netgi jei pasikeisite pasą, paprašykite, kad jums nepramuštų JAV vizos, ir galėsite ja naudotis toliau (tada į kelionę reikės imti abu pasus: seną su JAV viza ir naują galiojantį). Išbandžiau tai – puikiai veikia, problemų nekyla, ESTA prašyti turint vizą nereikia: galite tiesiog skristi į JAV ir viskas. JAV vizos reikia prašyti užpildant paraišką internete ir tada registruojantis pokalbiui JAV ambasadoje.

Greitkelis į Niujorką

Greitkelis į Niujorką

Tiek ESTA, tiek vizą geriausiai darytis dar iki perkant lėktuvo bilietus – turėti bilietus tam nebūtina, o jei netyčia vizos negautumėte (šiais laikais gauna beveik visi) – nepatirtumėte nuostolių. Išskyrus, aišku, pačios vizos ar ESTA kainą – šios sumos negrąžinamos net jei ESTA ar vizos jums neduotų.

Nors procedūros gauti ESTA ir JAV vizai gana ilgos / daug klausimų, paskui viskas paprasta: imigracijos pareigūnai oro uoste tiesiog paklaus apie jūsų buvimo JAV tikslus, o gal net neklaus nieko. Tiesa, vienas niuansas: jeigu skrisite su persėdimu JAV ir turėsite atiduotą lagaminą, jį turėsite atsiimti ir priduoti iš naujo.


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta. Tai taip pat kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas). Ten esu lankęsis kelis kartus, o vieną - pravažiavau nuosekliai nuomotu automobiliu ir parašiau išsamius aprašymus.

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais, dangoraižiais. Beveik kiekvieną kartą, atvykdamas į JAV, visų pirma patekau į šį regioną ir sukūriau kelionių vadovus po jį. Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niujorkas - 4 dienų maršrutas kelionei
Vašingtonas - 4 dienų maršrutas kelionei
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu

Tikslas - Amerika ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po JAV salas

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Kelionių fotografavimas – viskas, ką reikia žinoti

Kelionių fotografavimas – viskas, ką reikia žinoti

| 0 komentarų

Savo keliones fotografuoja beveik kiekvienas. Tačiau tik nedaugelis tai daro kokybiškai: kad nuotraukas būtų smagu žiūrėti, kad būtų užfiksuota viskas, kas svarbu, nuotraukos “neišplaukusios”, geros.

Pats fotografuoju ne tik sau, tačiau ir įvairiems savo tinklapiams bei projektams, tad sukaupiau čia nemažą patirtį. Tikiuosi ji padės jums kokybiškai užfiksuoti savo keliones.

Kuo fotografuoti keliones?

Ieškodamas informacijos apie tai, kuo geriausia fotografuoti keliones, gaudavau nusivilti. Internete yra gerų fotoaparatų palyginimai, bet daugeliui keliautojų aktualu visai kas kita: kada/ar reikalingas fotoaparatas, kada pakanka mobiliojo telefono ar dar kitokios technikos. Pamėginsiu atsakyti.

Mobiliųjų telefonų fotokameros vis tobulėja. Dienos metu, esant geram apšvietimui, jie fotografuoja visai gerai, tačiau vakare ar viduje net geriausių mobiliųjų aparatų telefonų nuotraukų kokybė stipriai krenta, daugelis jų nelabai panaudojamos. Didžiausias mobiliojo telefono pliusas – jo nepastebimumas. Galite lengvai nufotografuoti ką nors nepastebėti, o aplinkiniams atrodys, gal tiesiog naudojatės telefonu. Todėl mobilųjį telefoną su gera kamera verta turėti ir tada, kai turite ir fotoaparatą (bet žr. skyrelį “ko negalima fotografuoti”).

Esant geram apšvietimui kokybe mobilieji telefonai nuo gerų fotoaparatų taip smarkiai nebesiskiria

Esant geram apšvietimui kokybe geri mobilieji telefonai nuo gerų fotoaparatų taip smarkiai nebesiskiria. Nuotrauka daryta Huawei P9 telefonu.

Mobiliuoju telefonu daryta nuotrauka prie prastesnio apšvietimo

Tuo pačiu mobiliuoju telefonu daryta nuotrauka prie prastesnio apšvietimo. Čia kokybės trūkumai jau matosi: trūksta ryškumo, šviesios vietos išsiplėtusios. Visgi dar fotografuoti galima

Pridėjus judėjimą, didelius apšvietimo skirtumus mobiliuoju telefonu nuotraukų net nebeapsimoka daryti

Tokiom sąlygom, nuotraukų mobiliuoju telefonu jau neapsimoka daryti.

Fotoaparatai vis dar yra geriausia priemonė daryti nuotraukoms. Tačiau tik jei fotoaparatas geras. Nebrangių fotoaparatų (~50-100 EUR ir pan.) šiais laikais pirkti iš esmės neverta, jei tik turite šiuolaikinį gerą mobilųjį telefoną – nuotraukų kokybė skirsis labai nesmarkiai, tad kam vežtis papildomą daiktą? Tuo tarpu jei turėsite gerą DSLR fotoaparatą, kokybė skirsis smarkiai, o ypač fotografuojant viduje ar vakare. Tačiau tokie fotoaparatai kainuoja nuo 500 ar 1000 eurų, be to, juos sunkiau nešioti, jie gerokai trapesni. DSLR fotoaparatų objektyvus galima keisti, bet, jei neuždirbate duonos iš fotografavimo ir jums tai nėra esminis hobis, kažin, ar norėsite vežtis į kelionę papildomų brangių ir trapių objektyvų. Rinkitės universalų objektyvą, kokie įeina į fotoaparatų rinkinius (kit) – jie kokybiškai fotografuos 98% atvejų, kurie iškils kelionės metu. Ypač gerai, jei objektyvas gali ir šiek tiek priartinti – tai dar vienas fotoaparatų privalumas prieš telefoną.

Tokios kokybės, ryškumo, spalvų saulėlydžio nuotraukos telefonais dar nepadarysite

Nuotrauka DSLR fotoaparatu. Tokios kokybės, ryškumo, spalvų saulėlydžio nuotraukos telefonais dar tikrai nepadarysite (ypač, jei norėsite žiūrėti ne sumažintą, kaip čia, o per visą ekraną)

Videokameros yra pritaikytos visų pirma videoįrašams, bet gali daryti ir nuotraukas. Jei tenka rinktis, ar vežtis videokamerą ir ja daryti ir nuotraukas, ar vežtis fotoaparatą ir juo taip pat ir filmuoti – rinkitės antrą variantą.

Veiksmo kameros (GoPro ir pan.). Teoriškai jos gali ir fotografuoti, bet mobilusis telefonas fotografuoja neblogiau. Vienas jų skirtumas – itin platus objektyvo kampas: tai yra, esant net mažoje erdvėje galite nufotografuoti viską. Pvz. patalpoje galite nufotografuoti vienu metu ir sienas, ir grindis, ir lubas; stovėdami siauroje gatvėje prieš aukštą pastatą galite nufotografuoti jį visą.

Tik veiksmo kamera (GoPro) šiuo atveju iš mano įrangos suteikė galimybę fotografuoti pakankamai plačiu kampu, kad tilptų ir moteris baseine, ir pakankamai dangaus, ir jūra, ir krantas

Tik veiksmo kamera (GoPro) šiuo atveju iš mano įrangos suteikė galimybę fotografuoti pakankamai plačiu kampu, kad tilptų ir moteris baseine, ir pakankamai dangaus, ir jūra, ir krantas

Vienintelis būdas pasirinkti fotokamerą – pažiūrėti ja darytų nuotraukų pavyzdžius, palyginimus įvairiomis sąlygomis (ir kai tamsiau, judančio objekto). Tokių palyginimų gausu ir Youtube. Jei norite palyginti savo fotoaparatą ir telefoną – padarykite jais keletą tokių pat nuotraukų. Nežiūrėkite vien į megapikselių skaičių – jis dar neparodo kokybės ir kartais kamera su mažiau megapikselių fotografuoja kokybiškiau, nei su daugiau.

Kaip fotografuoti keliones?

Pasiskaitę tinklapius profesionaliems fotografams greitai paskęsite informacijoje apie fotoaparatų funkcijas. Iš tikrųjų kelionės metu yra svarbiausi vos keli fotoaparatų režimai ir jų pilnai pakanka padaryti geroms nuotraukoms – tikriausiai 99% reguliavimų, kuriuos darau fotoaparate, yra susiję su šiais dalykais. Atraskite, kaip šiomis funkcijomis pasinaudoti savo fotoaparate.

*“Auto” režimas. Dažniausiai fotografuosite šiuo režimu ir jo pilnai pakaks. Tiesiog nukreipkite įrenginį į objektą ir spauskite mygtuką. Tačiau jeigu nuotrauka ar jos dalis “Auto” režimu ekrane atrodys neryški, ar “išplaukusi”, pasinaudokite viena šių funkcijų:

*Rankinis fokusavimas (“Manual focus”). Kartais fotoaparatas automatiškai fotografuos neryškiai – tai paprastai reiškia, kad objektyvas fokusuoja ne tokiu atstumu. Dažniausiai automatika taip klysta vakare ar naktį, kai tamsu. Jei taip atsitiks, rankiniu būdu parinkite atstumą, kur yra tie daiktai ar žmonės, kuriuos fotografuojate ir kurie, norite, kad būtų ryškiausi. Jei visgi nenorite prasidėti su rankiniu fokusavimu, yra kelios gudrybės kaip gauti tuos pačius rezultatus automatiniu režimu – galite iš pradžių nukreipti fotoaparatą į objektą, kurį jis automatiškai sufokusuos tinkamai, o tuomet greitai (t.y. tuo pačiu fokusavimu) kreipti į panašiu atstumu esantį objektą, kurį norite fotografuoti. Jeigu jūsų įrenginys (pvz. telefonas) neturi rankinio fokusavimo, tai gali būti vienintelis kelias.

Nuotrauka padaryta fotoaparatui netinkamai sufokusavus

Nuotrauka padaryta fotoaparatui netinkamai sufokusavus: kadangi fotografuota pro lėktuvo langą, fotoaparatas greičiausiai fokusavo pagal lango stiklo atstumą, o ne pagal fotografuojamo objekto (kito lėktuvo) atstumą

Tas pats vaizdas nufotografuotas sufokusavus tinkamai.

Tas pats vaizdas nufotografuotas sufokusavus tinkamai. Tą kartą, kaip ir daugelį kartų, man neteko jungti rankinio fokusavimo – tiesiog, padariau antrą nuotrauką automatiškai ir tąsyk pasisekė. Tačiau yra aplinkybių, kai be rankinio fokusavimo niekaip neišsisuskite (ypač tamsoje, fotografuojant objektą už nešvaraus stiklo ir pan.) – tada verčiau negaišti laiko su automatika.

*Rankinis išlaikymo trukmės (“Shutter speed”) sumažinimas. Jeigu fotografuojant judančius objektus jie atrodo “išplaukę” (ar fotografuojant pro automobilio langą viskas atrodo “išplaukę”), tai reiškia automatika netinkamai parenka išlaikymo trukmę. Sumažinkite ją iki, tarkime, 1/200, 1/400 sekundės ar 1/800 sekundės. Kuo didesnis yra judančio daikto greitis (ir kuo arčiau tas daiktas yra), tuo didesnis turėtų būti antrasis skaičius. Tiesa, jei fotografuosite esant blogesniam apšvietimui, su dideliais skaičiais gali nepavykti padaryti ryškios nuotraukos: raskite “aukso vidurį”. Nufotografuoti greitai judantį objektą prietemoje gali būti išvis neįmanoma.

Miškas pro važiuojančio automobilio langą automatiniu režimu. Medžiai "išplaukę", ypač artimiausi - nes jie juda greičiausiai (tiksliau, automobilis pro juos pralekia sparčiausiai)

Miškas pro važiuojančio automobilio langą automatiniu režimu. Medžiai “išplaukę”, ypač artimiausi – nes jie juda greičiausiai (tiksliau, automobilis pro juos pralekia sparčiausiai). Išlaikymo trukmė 1/125 sekundės.

Panašus vaizdas tą pačią dieną sumažinus išlaikymo trukmę (shutter speed) rankiniu būdu (1/4000)

Panašus vaizdas tą pačią dieną sumažinus išlaikymo trukmę (shutter speed) rankiniu būdu (1/4000 sekundės)

*Rankinis išlaikymo trukmės (“Shutter speed”) padidinimas (atvirkščias veiksmas). Jei nuotrauka pernelyg tamsi – galite išlaikymo trukmę labai padidinti (t.y. antrąjį skaičių sumažinti): tada naktį darytos nuotraukos bus ryškios tarsi dieną! Bet tokiu atveju reikės sugebėti fotoaparato netyčia nesujudinti: jeigu neturite ant ko pastatyti fotoaparato, greičiausiai iš keleto nuotraukų pavyks tik viena.

Šis vaizdas plika akimi matėsi daug prasčiau / neryškiau, nei užfiksuota nuotraukoje. Tai įmanoma tik dėl ilgos išlaikymo trukmės (shutter speed). Ji čia - 1,3 sekundės

Šis vaizdas plika akimi matėsi daug prasčiau / neryškiau, nei užfiksuota nuotraukoje. Tai įmanoma tik dėl ilgos išlaikymo trukmės (shutter speed). Ji čia – 1,3 sekundės

Norint turėti daugiau galimybių fotografuoti apskritai, verta išmokti naudotis šiomis funkcijomis:

*Taimerio. Paliekate fotoaparatą ir jis fotografuoja po, tarkime, 10 sekundžių. Šitaip galėsite nusifotografuoti visi, kas kartu keliaujate.

Aistė ir aš tuščiame Albanijos kurorto paplūdimyje vakarėjant

Aš ir mano žmona tuščiame Albanijos paplūdimyje ne sezono metu vakarėjant. Keliavome dviese, aplink nieko nebuvo – tad tokią nuotrauką galima buvo padaryti tik su taimeriu. Alternatyva – darytis asmenukę, bet juk taip užfiksuosi tik veidus, o ne aplinką.

*Daugelio nuotraukų iš karto (burst). Taip galima fotografuoti greitai besikeičiančius vaizdus: bus padaryta kas sekundės dalį, tarkime, 10 ar 20 nuotraukų, iš kurių galėsite palikti tik geriausią. Kuo tai skiriasi nuo filmavimo? Geresnė kiekvieno kadro kokybė.

Padarius nuotraukų seriją su burst, galima išrinkti efektingiausią momentą bangos dužime ar krepšininko dėjime

Padarius nuotraukų seriją su burst, galima išrinkti efektingiausią momentą bangos dužime ar krepšininko dėjime

*Priartinimo. Jei objektas yra toli ir jūsų kamera artina – priartinkite. Taip galite išdidinti ir, tarkime, pastato ar gamtos objekto detales. Tačiau naudokite tik optinį priartinimą, o ne skaitmeninį (digital zoom) – tada nuotraukos kokybė nekris. Skaitmeninį geriausia išjungti išvis.

Priartinus galima net nuo tolimų vietų užfiksuoti vietinius žmones jų netrikdant

Priartinus galima net nuo tolimų vietų užfiksuoti vietinius žmones jų netrikdant

Tas pats vaizdas be priartinimo

Tas pats vaizdas be priartinimo

*Blykstės. Jei prastas apšvietimas. Tačiau blykstė – tai ne magija, ji apšviečia tik artimiausius objektus. Dažnai ilgas išlaikymas (shutter speed, žr aukščiau) paryškina geriau, nei blykstė. Svarbu, kad ir artimi, ir tolimi objektai būtų apšviesti vienodai – kitaip arba tų, arba tų nesimatys. Taigi, blykstė praverčia tada, kai tolimi objektai yra apšviesti (paprastai pastatai ar gamta), ir reikia papildomai apšviesti tik artimus (paprastai žmones). Jei ir artimi, ir tolimi objektai vienodai prastai apšviesti – geriau ilgas išlaikymas.

Blykstės minusai - raudonos akys, nenatūralus apšvietimas.

Blykstė panaudota tuomet, kai ji reikalingiausia. Aišku, yra ir minusai – raudonos akys, nenatūralus apšvietimas.

Panaši nuotrauka be blykstės

Panaši nuotrauka be blykstės. Šiuo atveju, su blykste išeina geriau, nes objektai už nugaros labai apšviesti, taigi, kad nuotrauka būtų kokybiška, reikia panašiai apšviesti ir veidą.

Ką fotografuoti kelionėse?

Šiais skaitmeninės fotografijos laikais kiekvienas kadras beveik nieko nekainuoja – tereikia nuspausti mygtuką. Todėl vadovaujuosi mintimi, kad, jei abejojate – būtinai fotografuokite. Jei sąlygos fotografavimui nėra geros (judėjimas, tamsa), fotografuokite kelis kartus – kad bent viena nuotrauka pavyktų.

Ką verta fotografuoti:
*Save prie įvairių vietų. Tai nuotraukos, kurių niekaip kitaip negausite, kaip tik pasidaręs kelionės metu.

*Gražius vaizdus, įspūdingas vietas (be savęs pačių kadre). Dėl šito galite suabejoti: kam fotografuoti tiesiog vietas, jei tokių nuotraukų yra internete? Tačiau aš labai gailiuosi, kad iš senesnių kelionių nepasidariau daug tokių nuotraukų. Savos nuotraukos yra savos: tiek teisiškai (galite jas laisvai ir teisėtai nuadoti kur norite, nuo tinklaraščių iki Facebook), tiek emociškai (jos atspindi vietas būtent tokias, tokiu oru ir pan., kokias jas patyrėte būtent jūs – o ne kažkoks profesionalus fotografas).

Žymiojo Pekino Uždraustojo miesto šonas skendi smoge. Smogas vyravo 4 iš 5 dienų, kurias lankėmės Pekine

*Įdomias ar ypatingas kelionės akimirkas. Netgi ir tuo metu ne visai malonias (pvz. kaip vėjas nugriovė palapinę ar blaškėtės po miestą atšaukus skrydį) – po metų-dviejų jas prisiminti bus gal net įdomiausia.

Kaip lankiausi Ponpėjaus (Mikronezija) ligoninėje, kai per medaus mėnesį susilaužiau kojos pirštą. Ligoninėje man visai rimtai aiškino, kad jį sulaužė piktosios dvasios...

*Šalies kultūros atributus. Vietinį maistą, religines tradicijas ir t.t. Kartais šitie kultūros atributai pakeliavus po tą šalį ilgiau tampa tokie įprasti, kad jų nebefotografuojame. Be reikalo. Ne kartą nuliūdau supratęs, kad kažkokio svarbaus dalyko taip ir kokybiškai neužfiksavau: nes pirmos nuotraukos nepavyko ar jų nepadariau, o vėliau to nebefotografavau. Kai kurių tradicijų net ir internete nuotraukos nepavyks rasti (arba nežinosite, kaip ieškoti): būtent tokios patiekalo versijos, kokią gavote jūs, būtent tokio tautinio šokio ir pan.

Saulės palydos Varanasyje (Indija)

Pvz. neturiu kokybiškos nuotraukos, kur būtų užfiksuoti Tailando dvasių namai, toje šalyje stovintys prie kiekvieno namo.

Aišku, neverta eiti ir į kitą kraštutinumą – fotografuoti nuolat ir viską. Pasidžiaukite akimirka ir ne pro objektyvą. Be to, jei turėsite iš kelionės dešimtis tūkstančių nuotraukų, tai bus sunku tiek jas peržiūrėti, tiek prireikus rasti reikiąmą.

Ko negalima fotografuoti kelionėse?

Ten, kur fotografuoti draudžiama, paprastai yra ženklai (perbrauktas fotoaparatas). Tačiau kiekvienoje šalyje gali būti ir nerašytų taisyklių, kurių ypač daug diktatūrose. Neretai būna draudžiama fotografuoti infrastruktūros objektus (tiltus, užtvankas, oro uostus, geležinkelius), pareigūnus ir pan. Pasidomėkte įstatymais konkrečioje šalyje – tokiais atvejais kai kuriose šalyse net ir dėl vienos nuotraukos gali kilti nemažų problemų, aiškinimosi su pareigūnais.

Taip pat dažnai būna draudžiama fotografuoti muziejuose ir kai kuriose kitose lankytinose vietose, renginių metu. Kartais už teisę fotografuoti reikia primokėti. Dažniausiai tokios teisės neperku. Jei nesate tikras, ar toje vietoje galite fotografuoti, ir nežinote ko/kaip paklausti – galite pamėginti: jei negalima, prie jūsų prieis tai parodyti, ir už vieną kartą, priešingai nei tais atvejais, kai fotografuoti draudžia įstatymai, nieko blogo neatstiks.

Fotografuoti žmones galima beveik visur be jokio sutikimo – bent jau viešose vietose. Kai kuriose šalyse (pvz. Afrikoje) žmonės linkę už jų nuotraukas prašyti pinigų, bet jokios teisės tai daryti jie dažniausiai neturi. Dėl visa ko galite fotografuoti “slapčiau”, pvz. telefonu ar priartinus iš toliau. Jei kas nors labai jau kabinėsis reikalaudamas pinigų už nuotrauką, galite jo nuotrauką tiesiog demonstratyviai ištrinti.

Nors fotografavau pastatą, o ne juos, šie Indijos vaikai mėgino prašyti pinigų - bet, man nereagavus, nuvažiavo

Nors fotografavau pastatą, o ne juos, šie Indijos vaikai mėgino prašyti pinigų – bet, man nereagavus, nuvažiavo

Tiesa, jeigu nuotraukas naudosite komerciniams tikslams (pvz. reklamai) sutikimas paprastai būtinas. Plačiau apie teisinius niuansus dėl fotografavimo Lietuvoje žr. šį straipsnį; daugelyje šalių situacija gana panaši.

Į ką reikia atkreipti dėmesį?

Jūsų kelionės nuotraukas gali sugadinti tai:

*Pilna atminties kortelė. Pasirūpinkite, kad užtektų atminties, visada turėkite bent vieną atsarginę tuščią kortelę ir stebėkite, kaip pagrindinė pildosi. Atkreipkite dėmesį, kad kai kurie fotoaparatai atrodo, kad fotografuoja, net ir neįdėjus atminties kortelės – kai iš tikro nefotografuoja.

*Išsikrovęs akumuliatorius. Pakraukite kas vakarą, net jei ir atrodo, kad akumuliatoriaus dar daug – jei kitą dieną įspūdžių ir nuotraukų bus daugiau, gali bemat išsikrauti.

*Nešvarus objektyvas. Tai – itin dažnas dalykas, ypač su mobiliųjų telefonų objektyvais, nes jie neturi dangtelių. Tokiu atveju dalis nuotraukos bus neryški, arba naktį šviesos ištįsusios. Spręsdami, ar valyti objektyvą, žvilgtelkite ir į patį objektyvą, nes mažame fotoaparato ekrane ar akutėje nešvarumų gali nesimatyti, užtat jie puikiai matysis paskui žiūrint nuotraukas. Valykite specialiomis priemonėmis: pvz. “Lenspen”; eilinė medžiaga gali braižyti objektyvą ar tiesiog išsklaidyti nešvarumus.

Fotografuota nešvariu objektyvu

Fotografuota nešvariu objektyvu. Dalis ties moters priekyje dešinėje rankomis – labai neryški

Fotografuojant nešvariu objektyvu naktį elektros šviesos, būna, "ištįsta"

Fotografuojant nešvariu objektyvu naktį elektros šviesos, būna, “ištįsta”

*Dulkinas tarpas tarp objektyvo ir fotoaparato. Būna tik fotoaparatuose su keičiamais objektyvais. Tokiu atveju nuotraukose randasi tamsios dėmės, ypač vientisos spalvos plotuose (visose nuotraukose – ten pat). Išvalyti nesugadinant sunkiau, nepatyrusiems geriausia nešti specialistui. Kad taip nesusipurvintų, objektyvus reikia keisti labai atsargiai.

Dėmelės aplink minaretą

Dėmelės aplink minaretą


Visi straipsniai apie kelionių fiksavimą

1. Kaip fotografuoti keliones?
2. Kaip filmuoti keliones?

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Kaip filmuoti keliones? Patarimai nuo A iki Z

Kaip filmuoti keliones? Patarimai nuo A iki Z

| 0 komentarų

Keliones dabar filmuoja daugelis – juk tą galima kokybiškai padaryti netgi daugeliu fotoaparatų ar telefonų. Tačiau “kokybiškas įrašas” nebūtinai “geras įrašas”: kaip filmuoti kelionėse taip, kad tie įrašai būtų įdomūs ir naudingi, o ne gulėtų per amžius pamiršti kietajame diske?

Keliones filmuoju jau ne vieną dešimtmetį – štai mano patarimai, kaip išvengti klaidų, kurias darydavau iš pradžių.

Ką verta filmuoti kelionėse?

Nors iš pradžių kelionėse ir man norėjosi ir fotografuoti, ir filmuoti viską, iš tikro filmuoti verta tik vaizdus, kuriuose turi reikšmę judesys ir garsas. Vadovaukitės principu: “Jeigu filmuotas kadras nepasakys bent trigubai daugiau nei nuotrauka – nefilmuok, o fotografuok”.

Nėra prasmės, tarkime, filmuoti pastatą, ar kalnus – kad ir kokie didingi jie būtų. Geriau tiesiog nufotografuokite: nuotraukos kokybė bus geresnė, ją žiūrėti galima kiek nori laiko, o ne tiek, kiek užtrunka videoklipas.

Braiso kanjonas Jutoje - viena įspūdingiausių pasaulio gamtos vietų. Bet norą nufotografavus dar spausti ir 'rec' mygtuką verta nugalėti - nuotrauka čia pasako viską. Nebent filmuosite, kaip pats einate taku, pavargęs lipate ir pan., kas perteiktų kelionės dvasią

Mažai prasmės yra filmuoti ir kasdienius dalykus, kad ir vykstančius kelionėje: kaip jūs ar jūsų draugai įeinate į motelį, kaip žingsniuojate gatve, valgote restorane įprastinį maistą ir pan. Gali atrodyti, kad tai įdomu, nes juk filmavimo metu jaučiatės taip puikiai, nes keliaujate. Tačiau iš tiesų tokie kadrai mažai skirsis nuo kasdienio gyvenimo (pasivaikščiojimo ar valgymo savo mieste), ir juos žiūrėti pabos. Tokie vaizdo įrašai dažniausiai tik užima vietą diske.

O štai ką nufilmuoti verta:
*Vietinės tradicijos ir/ar savo dalyvavimas jose. Šventės, šokiai, dainos, neaišku kaip valgytinų vietos patiekalų ragavimas ir t.t.

Kūno deginimas Indijoje prie Gango. Nuotrauka neperteiks, kad gėles nuvalgo karvės, kaip įsidega liepsna, kokius ritualus atlieka žmonės, ką sako aplinkiniai.

*Judantys gyvenimo vaizdai, glaudžiai susiję su ta šalimi ir perteikiantys jos atmosferą (gal pralekiantis greitasis traukinys Japonijoje ar turgaus šurmulys arabų kraštuose).
*Judantys gamtos vaizdai (neįprastai smarki audra, krioklys, į aukštą uolą dūžtančios bangos ir pan.).

Į orą šauną Strokuro geizeris Islandijoje. Tai - vienas gamtos vaizdų, kurio nuotrauka niekaip neperteikia.

*Gyvūnų elgesys ir jūsų santykis su jais (pvz. safariuose).
*Svarbūs ir/ar netikėti kelionės momentai ir jūsų reakcijos. Verta filmuoti net nevisai malonius dalykus (pavyzdžiui, pasiklydote džiunglėse ir ieškote kelio) – tuo metu atrodys “kam?”, bet paskui šiuos dalykus prisiminsite gal net labiausiai iš visos kelionės.

Visais šiais atvejais vaizdo įrašai pasakys dešimt ar šimtąkart daugiau, nei nuotraukos, juos bus įdomu žiūrėti ar rodyti kitiems ir nenusibos.

Sudėtingas įvažiavimas į kiemą

Kaip Albanijoje įvažinėjome pro vartus beveik tokio pat pločio, kaip automobilis, nes vieni viešbučio varteliai neatsidarė. Fragmentas iš videosiužeto. Ypač linksma būna pažiūrėti panašius siužetus iš tų kelionių, kai tam tikros patirtys (pvz. sudėtingas eismas) ištiko pirmą kartą ir kokios buvo reakcijos į tuos dalykus, kurie ilgainiui pasidarė įprasti.

Ypač svarbu užfiksuoti dalykus, kurių įrašų kitaip negausite: jūsų patirtys, jūsų regėtos ypatingos scenos. Tačiau verta daryti ir “žymių vaizdų” įrašus (“Liūtas valgo”, “Niagaros krioklys” ir pan.), jei norite turėti prisiminimą / parodymą, ką regėjote būtent jūs (koks buvo paros metas, oro sąlygos, aplinkiniai žmonės ir kt.), tuo dalintis internete.

Kiek filmuoti kelionėse?

Dabar aš stengiuosi, kad vienas videoklipas (kameros įjungimas) netruktų mažiau 15 sekundžių, nes žiūrėti tokius trumpus klipus nesmagu (vos įjungi, įsigilini, o jau baigiasi). Stengiuosi ir kad netruktų ilgiau 60 sekundžių, nes tada nusibosta žiūrėti tą patį. Tai yra, taikau į maždaug 20-40 sekundžių trukmę.

Aišku, yra išimčių – jei kažkoks įdomus “siužetas” turi pradžią ir pabaigą ir nėra monotoniškas, galite nufilmuoti jį visą, nors ir užtruktų 2 ar 3 minutes (pvz. visą liaudies šokį). Tačiau ilgesnių siužetų filmuoti neverta: tarkime, neverta nufilmuoti žymios dalies koncerto, spektaklio ar sporto varžybų, net jeigu būtų galima. Kelionės metu viskas atrodo įdomu, nes nauja, nes yra kelionė, bet vėliau 30 minučių trukmės įrašo vis tiek greičiausiai nežiūrėsite. O 30 minučių laikydami įjungtą kamerą tiesiog gadinsitės sau patirtį būtent tuo metu.

Kelionių vaizdo įrašai reikalingi tam, kad paskui primintų momentą, o ne tam, kad įgalintų vėl viską pergyventi – nes vis tiek vien su vaizdu ir garsu nepergyvensite.

Niko Keivo koncerte Belgrade

Fragmentas iš keleto trumpų videoįrašų, kuriuos padariau Niko Keivo koncerte Belgrade. Šis kadras atrodo įspūdingas ir kaip nuotrauka – tačiau, jei būčiau tik fotografavęs, būtent šio kadro niekaip nebūčiau “pagavęs”. Iškirpti iš videoįrašo – daug paprasčiau.

Kelionės metu galite galvoti, “paskui įrašą sumontuosiu”, tačiau montavimas užima galybę laiko, kurį galėtumėte panaudoti kitur. Jei nesate kokia “Youtube” žvaigždė, uždirbanti pinigus iš videosiužetų, verta geriau ne filmuoti viską ir paskui paaukoti dieną ar kelias montavimui, o filmuoti taip, kad siužetus ir be montavimo būtų žiūrėti įdomu (ar bent jau kokią pusę nufilmuotų siužetų).

Kaip filmuoti kelionėse?

Jūsų siužetai bus gražūs žiūrėti, jei laikysitės šių taisyklių:

*Filmuodami nesukinėkite kameros. Nors jums gali norėtis parodyti ir kairę, ir dešinę pusę, žiūrėti daug smagiau, kai vaizdas nesisukinėja, į jį galima įsigilinti. Prisiminkite, kad žiūrovas negalės pats nuspręsti, kur pasukti galvą – o sekti jūsų žvilgsnį nebūtinai įdomu. Jeigu norite tiesiog užfiksuoti vaizdą visuose šonuose – verčiau darykite panoraminę nuotrauką, o ne vaizdo įrašą. Jei jau suksite kamerą, sukite lėtai, prieš tai pakankamai parodę vaizdą tiesiai ir po pasukimo irgi. Tas pats galioja ir vaizdo priartinimui/tolinimui.

Štai taip atrodo atskiras kadras, ištrauktas iš video įrašo, kai sukama kamera

Štai taip atrodo atskiras kadras, ištrauktas iš video įrašo, kai greitai sukama kamera. Dažniausiai tada kiekvienas kadras būna “išplaukęs” ir nieko ryškiai negalima matyti.

*Filmuodami nejudinkite kameros. Idealu kamerą padėti ant lygaus paviršiaus, bet, aišku, kelionėse tai dažniausiai neįmanoma – tada reikia laikyti taip, kad kuo mažiau judėtų. Vaikštant filmuoti dažniausiai nėra gerai, išskyrus atvejus, kai specialiai norite parodyti veiksmą (bet tokiu atveju kartais geriau daryti timelapse). Priartinimo naudojimas kameros drebėjimą sustiprina kelis kartus – todėl priartinus filmuoti galima tik kai kamera labai stabili.

Jei judėjimas yra dalis to, kodėl ta patirtis įspūdinga - pvz. kopimas į kalnus - gali būti logiška filmuoti judant (pvz. prisirišus kamerą ant galvos).  Ir tai galbūt geriau paprašyti, kad kas jus, kopiantį, pafilmuotų iš šalies. Kitais atvejais filmuodami sustokite.

Jei judėjimas yra dalis to, kodėl ta patirtis įspūdinga – pvz. kopimas į kalnus – gali būti logiška filmuoti judant (pvz. prisirišus kamerą ant galvos). Ir tai galbūt geriau paprašyti, kad kas jus, kopiantį, pafilmuotų iš šalies. Kitais atvejais filmuodami sustokite.

*Daugelis mažų ar pigių kamerų (ypač mobiliųjų telefonų, veiksmo kamerų) itin prastai filmuoja kai apšvietimas prastesnis (t.y. “mato” gerokai mažiau, nei žmogaus akis). Jei jūsų – tokia – geriausia jei vakare kur nėra gero apšvietimo nefilmuosite išvis, nes medžiagos vis tiek nesinorės žiūrėti.

Šiame koncerte Kosove realybėje matėsi daug daugiau: šėlstantys žmonės, švytintys užrašai "Dėkui JAV" (nes vyko Padėkos dienos proga). Bet filmavau be reikalo - kaip parodo šis iš filmuotos medžiagos ištrauktas kadras, beveik viskas susiliejo į vos dvi - tamsią ir šviesią zonas.

Šiame koncerte Kosove realybėje matėsi daug daugiau: šėlstantys žmonės, švytintys užrašai “Dėkui JAV” (nes vyko Padėkos dienos proga). Bet filmavau be reikalo – kaip parodo šis iš filmuotos medžiagos ištrauktas kadras, beveik viskas susiliejo į vos dvi – tamsią ir šviesią zonas. Jei būčiau filmavęs fotoaparatu, matytųsi kiek daugiau, bet daugelis kamerų naktį žmogaus akiai smarkiai nusileidžia.

*Filmuokite horizontaliai, o ne vertikaliai (t.y. laikydami telefoną ar fotoaparatą gulsčiai, o ne stačiai). Visi aparatai, kur galima peržiūrėti filmuotą medžiagą, išskyrus nebent mobiliuosius telefonus – horizontalūs, tad vertikalūs videoįrašai teužima menką ekrano dalį ir nėra smagūs žiūrėti. Kamerą visuomet laikykite tiesiai.

*Per daug nekomentuokite. Galite kažką pakomentuoti prisiminimui, tačiau įrašykite ir natūralų garsą, natūralius pokalbius.

Geriausia filmuoti tada, kai jokių komentarų nereikia

Geriausia filmuoti tada, kai jokių komentarų nereikia. Štai pirmąkart gyvenime liečiant tigrą garsai lai būna bendrakeleivių reakcijos, tigro riaumojimas, o ne frazė “Dabar jis tuoj palies tigrą”.

*Tikrinkite, ar objektyvas švarus. Būna, kad nešvarumų mažame kameros ekranėlyje nesimato, bet jie – akivaizdūs kai filmuojama prie tam tikro apšvietimo ir žiūrima dideliame ekrane. Jei filmuojate pro langą – jį atidarykite, nebent jis labai švarus.

Čia filmuota nešvariu objektyvu

Čia filmuota nešvariu objektyvu

Kuo filmuoti keliones?

Rinkdamiesi prietaisą kelionių filmavimui, ypač atkreipkite dėmesį į šiuos dalykus:
*Filmavimo rezoliuciją – geriausia šiuo metu 4K (2160 pikselių), bet, ypač jei neturite atitinkamo ekrano, jos išskirtinumo nepastebėsite, pakaks ir Full HD (1080 pikselių). Prastesne nei Full HD neverta filmuoti.
*Kaip filmuoja neidealiomis sąlygomis? Net mobilieji telefonai filmuoja gerai prie gero apšvietimo ir nejudant vaizdui, bet sąlygoms suprastėjus bemat suprastėja ir kokybė.

Pagrindiniai variantai kelionių filmavimui:

Mobiliųjų telefonų kameros vis tobulėja. Dienos metu, esant geram apšvietimui, jie filmuoja visai gerai (bent patys geriausieji modeliai), tačiau vakare ar viduje net geriausių mobiliųjų aparatų telefonų įrašų kokybė stipriai krenta, iš esmės jie nelabai panaudojami. Didžiausias mobiliojo telefono pliusas – jo nepastebimumas. Galite lengvai nufilmuoti ką nors nepastebėti, o aplinkiniams atrodys, gal tiesiog naudojatės telefonu. Todėl mobilųjį telefoną su gera kamera verta turėti ir tada, kai turite ir kitą įrangą.

Fotoaparatai šiais laikais vis labiau nukonkuruoja videokameras ir tampa geriausia, optimaliausia priemone filmuoti. Tačiau tik jei fotoaparatas geras. Nebrangių fotoaparatų (~50-100 EUR ir pan.) šiais laikais pirkti iš esmės neverta, jei tik turite šiuolaikinį mobilųjį telefoną – įrašų kokybė skirsis labai nesmarkiai, tad kam vežtis papildomą daiktą? Tuo tarpu jei turėsite gerą DSLR fotoaparatą, kokybė skirsis smarkiai, o ypač filmuojant viduje ar vakare. Tačiau tokie fotoaparatai kainuoja nuo 500 ar 1000 eurų. Pats daugelį vaizdo įrašų dabar darau fotoaparatu.

Videokameros – tai, kuo seniau buvo daromi visi videoįrašai. Tačiau jei jūs nedarote videoreportažų, vežtis į kelionę papildomo didelio daikto vien dėl filmavimo manau tikrai neverta. Pats nustojau vežiotis videokameras jau seniai.

Veiksmo kameros (GoPro ir pan.). Pastaraisiais metais išpopuliarėjusios mažytės veiksmo kameros praverčia dviem atvejais. Pirmasis – jeigu norite filmuoti užsitvirtinęs ją prie savęs, prie automobilio ir pan. Antrasis – jei norite filmuoti kiek geresne kokybe, nei daugeliu mobiliųjų telefonų, bet nenorite temptis didelės videokameros ar fotoaparato (arba konkrečiu metu su šiais aparatais nepavyktų filmuoti). Veiksmo kameromis taip pat galima filmuoti slapta. Veiksmo kamerų garsas paprastai – prastos kokybės, taip pat jos prastai filmuoja nesant gero apšvietimo.


Visi straipsniai apie kelionių fiksavimą

1. Kaip fotografuoti keliones?
2. Kaip filmuoti keliones?

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Tailandas – šalis visiems, bet ne visų

Tailandas – šalis visiems, bet ne visų

| 6 komentarai

Tailande rasite viską – nesvarbu, ko ieškote! Išskirtinę kultūrą, įspūdingą istoriją, didingą gamtą, apsipirkimo rojų ir, rodos, begalybę amžiais karštų salų ir paplūdimių.

Tailandas kupinas įspūdingų lankytinų vietų (šventyklas, senovinių miestų griuvėsius, milžiniškas uolas ar koralus). Bet kelionė į Tailandą visų pirma yra patirtis: šventės, šou, egzotiški gyvūnai, turtinga virtuvė, miestų chaosas, unikalios tradicijos. Daugelis šią šalį aplanko, bet nedaugelis perpranta. Pats pasirenki, kiek tavo patirtis Tailande bus turistinė, o kiek vietinė: smagu ir taip, ir taip.

Pažinau Tailandą iš abiejų pusių (esu praleidęs ten daugiau laiko, nei bet kurioje kitoje šalyje, išskyrus Lietuvą). Šis straipsnis – tai kelionė nuo turistiškiausių šalies pakraščių gilyn į jos širdį.

Svarbiausia Tailando šventykla - Smaragdinio Budos Bankoke. Tik keli iš daugelio jos pastatų

Svarbiausia Tailando šventykla – Smaragdinio Budos Bankoke. Čia – tik keli iš daugelio jos pastatų

Tailande salų ir kurortų – per daug, kad prisimintum

Domiuosi geografija ir galiu išvardyti daugelio šalių lankytinas vietas, bet salų (tajų k. ko) Tailande tiek, kad net prisiminti kuri kuriame salyne – beviltiška. Iš viso 1430! Dviejuose skirtinguose vandenynuose: Indijos ir Ramiajame.

Iš nuotraukų sunkiai atskirsi vieną nuo kitos. Bet kuri pakrantė – tarsi rojaus panorama. Birus gelsvas smėliukas, žaluma, amžinas ~30 laipsnių karštis, kai trumpomis rankovėmis gali vaikščioti kas naktį, o vanduo vos už orą vėsesnis.

Vienas paplūdimių Ko Samui (netoli Didžiojo Budos)

Vienas paplūdimių Ko Samui (netoli Didžiojo Budos). Kiekviena kelionių knyga apie Tailandą sprogsta nuo paplūdimių aprašymų, bet net neaišku pagal ką rinktis, nes turistinėse salose kone kiekvienas kurorto paplūdimys prilygsta patiems geriausiems pietų Europoje

Daugybėje Tailando salų rasi krioklelius, po kuriais galima turkštis it po dušais, pakrantės “bungalų” eiles (pačiame paplūdimyje stovintys nuomojami nameliai su patogumais), “saulėlydžio” barus, į kuriuos turistai renkasi stebėti, kaip jūron panyra saulė. Kainos, palyginus su likusiu Tailandu, salose aukštos, bet vis tiek nebrangiau, nei Lietuvoje. Nes Tailandas – labai pigi šalis ir net ypatingos pramogos ten įperkamos daugeliui atvykėlių.

Šitoks salų “rojus” dažnam europiečiui ir yra visas Tailandas. Ar, tiksliau, salos rojus: įsimylėjęs kurią vieną, dažnas lieka jai ištikimas. Jei mėgsta “laukines atostogas”, renkasi kokią mažą ir turistų nenubūtą salelę, o jei pramogas ir įvairovę – vieną tų didžiųjų.

Populiariausias Saulėlydžio baras Ko Pha Ngano saloje "Amsterdam"

Populiariausias Saulėlydžio baras Ko Pha Ngan saloje “Amsterdam”. Saulei nusileidus, įžiebiami buteliai-fakelai

Gal prabangiąją Ko Samui.

O gal linksmąją Ko Pha Ngan, kurią per kiekvieną pilnatį sudrebina “Full Moon Party“, “didžiausias pasaulio vakarėlis”: dešimtys tūkstančių “širdyje laisvų” jaunuolių (ir ne tik) iš viso pasaulio suguža į Had Rino paplūdimį, kad šėltų “be ribų”: šoktų, išsidažę švytinčiais dažais apnuogintus kūnus gertų kokteilius iš smėlio kibirėlių, “pametę galvas” šokinėtų per liepsnojančias šokdynes (tokios tradicijos!). Tailandiečių ten – nedaug, bet tai irgi – labai tailandietiška patirtis. Tik Tailando laisvės dvasioje ir karštų naktų apsuptyje prieš kelis dešimtmečius hipių grupelės pradėti vakarėliai išaugo į pasaulinę beprotybę – neuždrausti ir neapriboti už žalą gamtai, triukšmą, nepadorumą, nesaugumą…

Šokinėjimas per ugnį

Šokinėjimas per ugnį per Full Moon Party. Prie šio vakaro verta priderinti kelionės datą: net jei nesate ‘vakarėlių žmogus’, čia yra ką pažiūrėti, smagi atmosfera. Ko Pangano saloje vakarėlių vyksta ir daugiau (jaunaties, priešpilnio, džiunglių, krioklio…), bet kiti labiau “standartiniai”: su vienu organizatorium, didžėjum.

Unikalūs Tailando papročiai stulbina kiekvieną

Tailandas – viena vos keleto pasaulio šalių, kurios niekada nesugebėjo užkariauti ir savo valios primesti jokie Europos kolonistai. Todėl netgi labiausiai turistinėse vietose nenutolsi nuo egzotiškų tajų papročių.

Dar pirmą dieną Tailande mano akį patraukė spalvingi “žaisliniai nameliai” palei kiekvieną Tailando pastatą – net tarptautinius viešbučius ar biurus. Dvasių namai. Tajai šventai tiki – kiekviename sklype gyvena dvasios. Prieš ten ką nors statydamas, privalai suręsti namelį joms. Ir paskui kas rytą nešti ten aukas, kad neužsirūstintų. Jei statai didelį pastatą – tai malonėk ir dvasioms pastatyti “rūmelius”…

Dangoraižio darbuotojai atnešė rytines aukas dvasių namui papėdėje

Dangoraižio darbuotojai atnešė rytines aukas dvasių namui papėdėje. Viena dažniausia aukų – braškinė “Fanta” ar vietiniai atitikmenys, kurią rasi beveik prie kiekvieno dvasių namo (joks tajas tiksliai nepaaiškino kodėl – išskyrus “taip įprasta”)

Kiekvienoje gyvenamoje saloje – ir gausybė budistinių šventyklų (wat). Netgi naujutėlės, statomos kur atokiame kaime, priblokš ne mažiau, nei Europos Viduramžių bažnyčios: nes tajai labai religingi ir pinigų aukoms negaili. Užuot mėginus aplėkti visas šventyklas, geriausia išsirinkti kelias ir skirti dėmesio detalėms: milžiniškoms Budų skulptūroms, vaškiniams vienuoliams (anapilin iškeliavusių žymių dvasiškių “kopijoms”, prieš kurias vietiniai klūpo), stupomis (“kalneliais” su Budos relikvijomis), freskomis puoštoms maldų salėms viharoms ir vienuolių salėms ubosotams, nagomis vadinamų mitinių žuvų-gyvačių laiptams, visokioms bereikšmėms skulptūrėlėms, pastatytoms tiesiog dėl grožio (gyvūnų, dinozaurų…). Pažiūrėti ritualus.

Tailando Ko Samui salos Wat Plai Laem šventyklos vienas pastatų. Kiekviena tajų šventykla - ištisas pasatatų kompleksas

Tailando Ko Samui salos Wat Plai Laem šventyklos vienas pastatų. Kiekviena tajų šventykla – ištisas pasatatų kompleksas

Sulaukus Tailande pirmojo vakaro, apstulbino gatvės maisto gausa. Mat tajai nesigamina valgyti namie: perka jau “gatavą” tūkstančiuose “maisto turgų”. Vieni prekijai tiekia jūros gėrybes, kiti makaronus, treti – keptus vabzdžius(!), ketvirti – “geltonus”, “žalius”, “raudonus” ar “musulmoniškus” karius, penkti – tradicinius kotletukus ant iešmelių, kuriuos it konvejeriu kepa kokioje virtuve paverstoje motociklo priekaboje. Nosį vietom užgula aštrus dūmų, žuvies ar durianų vaisių kvapas ir iš pradžių neatrodo higieniškai, bet su pilvu esminių problemų neturėjau.

Vakarui pasiruošę maisto turgaus prekijai Ajutajoje. Pavienių maisto prekijų yra ir šiaip siaurose gatvelėse, už tai užsieniečiai skundžiasi, kad sunku išsinuomoti butą su orkaite - vietiniams jos nereikia

Vakarui pasiruošę maisto turgaus prekijai Ajutajoje. Pavienių maisto prekijų yra ir šiaip siaurose gatvelėse, už tai užsieniečiai skundžiasi, kad sunku išsinuomoti butą su orkaite – vietiniams jos nereikia. Net eilinėse 7-11 parduotuvėse (maždaug “Narvesen” atitikmuo) – gausus šilto maisto pasirinkimas.

Kiti nustebimai atėjo lėčiau. Vienas, penki, dešimt masažo salonų iš eilės – na gerai, gal tiesiog tokia gatvė pasitaikė. Bet kai tų salonų jau suskaičiuoji šimtus, kai pamatai, kad masažą siūlo ir prekybos centro parkinge, ir turguje ant kėdžių tarp prekystalių, kai paskaitai, kad galimas net masažas tualete kol “atlieki reikalus”… Labai pigu, tačiau kiek skausminga: čia ne koks “spa”, o tikras tajiškas masažas, kur raumenis tau spaudo ir tampo nesicackindami. Eidamas pro visus masažistus dieną, nesuprasdavau iš ko jie gyvena: darbuotojai (ar darbuotojos) ant šaligatvio nesėkmingai kalbino praeivius. Bet vakarais net eilės susidaro. Dažnam tajui masažas, kaip ir “gatvės restoranų” maistas – ne koks retas “pasilepinimas”, o eilinio vakaro kasdienybė.

Masažų reklamos Patajoje. Prie durų sėdintys vieno masao darbuotojai paprastai - tos pačios lyties (dažniausiai moterys), tačiau tikrai nereikia galvoti, kad visos masažinės - viešnamiai

Masažų reklamos Patajoje. Prie durų sėdintys vieno masao darbuotojai paprastai – tos pačios lyties (dažniausiai moterys), tačiau tikrai nereikia galvoti, kad visos masažinės – viešnamiai

Kita kasdienybė – nacionalinis sportas Muai Tai, kuriame kumščiais, pėdomis, keliais ir alkūnėmis kovotojai mušasi skambant muzikai ir rankų gestais besilažinančių žiūrovų riksmams. Kiekviename miestelyje – savas “stadionas”, mikroautobusai per garsiakalbius kviečia į kovas, pakelėse siūlomos muai tai pamokos ir net kurortų kavinėse tarp staliukų, būna, stovi ringai, vyksta kovos, pasimušti kviečiami net turistai.

Muai Tai varžybos Bankoke. Tailande, jei yra muai tai stadionas, tai kadien ar kas kelias dienas nustatytu laiku ten vyksta varžybos, po 8 ar 10 mačų per vakarą

Muai Tai varžybos Bankoke. Tailande, jei yra muai tai stadionas, tai kadien ar kas kelias dienas nustatytu laiku ten vyksta varžybos, po 8 ar 10 mačų per vakarą

Daugybė Tailande ir tatuiruotojų, piešinius ant odos badančių it žiloje senovėje – bambukais. Užtat pažvelgęs į kalendorių, greičiau pagalvosi atsidūręs ateityje. Mat Tailande dabar – 2561 metai. Laikas skaičiuojamas nuo Budos mirties. Ir net jei “Google” ieškai Lietuvos naujienų, straipsnių datas tau rodys parašytas tajiškai.

Tailandas vakarietiškai (farangiškai): kaip keliauti

Patirtys, o ne konkrečios lankytinos vietos – kelionės į Tailandą pažiba. Bet, jei nori Tailande Tailando išvengti – gali. Didesnėse Tailando salose ir kurortuose pilna ir vakarietiškų viešbučių, restoranų. Ir korėjietiškų, ir kiniškų, ir japoniškų, net rusiškų ir žydiškų (priklausomai nuo to kokie turistai tą kurortą pamėgę).

Tajiškos vietos nuo vakarietiškų jos skiriasi detalėmis. Štai tajiškose privalai nusiauti – net parduotuvėse, viešbučių registratūrose. Tiesa, jei liksite su batais – vietiniai tikriausiai žiūrės pro pirštus.

Vakariečio laikomo viešbučio rojus kitiems vakariečiams Ko Pha Ngan saloje

Vakariečio laikomo viešbučio rojus kitiems vakariečiams Ko Pha Ngan saloje

Tailande į daug ką žiūrima pro pirštus. Svajojate keliauti motociklu, bet neturite teisių? Nieko tokio: Tailando “gatvės nuomotojai” jų nė neprašo, o policija užsieniečių nestabdo! Aišku, pavojinga – tačiau juk rizikuojate tik savo sveikata. Laisvė rinktis. Tailande ta laisvė žavi – nors kitus gali ir bauginti.

Tajams motociklas - ir šeimos transporto priemonė

Tajams motociklas – ir šeimos transporto priemonė

Keliauti per Tailandą pigiausia – motociklu. Plaukti per Tailando salas – maršrutiniais laivais. Tačiau įdomaus transporto rūšių Tailande begalės. “Ilgauodegiai laivai” (longtail boats) – tokios ilgos medinės valtys su gale pritaisytu automobilio varikliu. Tuktukai (Tailandas – šių motorinių triračių tėvynė). Songtevai – pikapai ar sunkvežimiai, kur keleiviai sėdi dviem eilėm kėbulo šonuose, o netilpę stovi ant laiptelio gale. Tailando salose jie – kaip taksi, o kai kur žemyne – kaip autobusai. Normalaus viešojo transporto Tailande beveik nėra, ypač salose, o “taksi” kurortuose geriau nesikliauti: apgaudinėja. Automobilio dienos nuoma Ko Samui saloje atsiėjo maždaug tiek, kiek su taksi nuvažiuoti iki restorano tame pat salos regione ir atgal namo.

Songtevai - puiki vieta stebėti žmones, kurie sėdi priešais

Songtevai – puiki vieta stebėti žmones, kurie sėdi priešais. Čia priešais mus, iš kairės į dešinę – moteris pasipuošusi tanaka (tradicinis Tailando makiažas: storu sluoksniu ant veido užtepamas kremas), farangas ir transvestitas.

Aišku, išpūstas turistines kainas mokėjome dar ne kartą. Skirtingos kainos turistams muziejuose yra daug kur pasaulyje, bet Tailando turistiniuose regionuose toks “užsieniečių melžimas” smarkiai ištobulintas: netgi dažnas privatus verslininkas turi nustatęs vienokią kainą tajui, kitokią – “užsieniečiui”. Ir nė už ką neparduos prekės užsieniečiui už tą kainą, parašytą tajiškais rašmenimis ar tajiškame meniu. Tai labai kontroversiška: mat Tailande baltaodžiai nėra tik šiaip turistai: šimtai tūkstančių jų, vadinamų farangais į tą rojų persikėlė gyventi “su visam”. “Mes čia dirbame, mokame mokesčius, kaip ir tajai, kodėl turime mokėti dvigubai ar trigubai?” – skundžiasi jie. Skundžiasi ir rasine diskriminacija (tikras siaubas vakariečiui): juk pasų niekas neprašo, tad kokie kinų turistai nesunkiai gauna vietines kainas. Labiausiai įtūžę farangai sukūrė net tinklapius, renkančius informaciją, kur negeltonodžiai diskriminuojami ir skatinančius tas vietas boikotuoti. Daugiausiai tokių vietų, aišku – Tailando kurortuose ir salose.

Daug vakariečių Tailande ne atostogauja, o dirba. Arba, neretai, dirba "iš Tailando", pardavinėdami savo paslaugas į turtingas Vakarų šalis, gaudami Vakarų uždarbius, o gyvendami pagal Tailando kainas

Daug vakariečių Tailande ne atostogauja, o dirba. Arba, neretai, dirba “iš Tailando”, pardavinėdami savo paslaugas į turtingas Vakarų šalis, gaudami Vakarų uždarbius, o gyvendami pagal Tailando kainas

Bet farangai pasilieka Tailande, nes pliusai smarkiai nusveria minusus. Kone kiekvienas Tailando vakarietiškas baras, restoranas ar viešbutėlis turi savo farangą šeimininką. “Verslą čia daryti lengva – kas, kad pajamos nedidelės” – pasakojo vienas britas. O vyresnio amžiaus tajė į Tailandą grįžo iš emigracijos Olandijoje: “Ten išlaidos ~1100 EUR į mėnesį, o dar kiek atima valdžia ir išdalina nelegalams iš Sirijos” – pasakojo – “Tailande pakanka 400 EUR”. Tajai dar neseniai patys buvo skurdi tauta ir puikiai supranta trečiojo pasaulio mentalitetą (“duosi – imančių tik daugės”), todėl Tailandas nieko nešelpia: imigrantai Tailande laukiami tik tie, kurie daug dirba (birmiečiai, laosiečiai) arba turi pinigų (farangai), bedarbių šalyje tėra 0,9%. Tailande dar “viskas paprasta”: nėra vakarietiškos politkorekcijos (ir tuo pačiu tajai nė nesitiki, kad farangai perpras tajiškąsias mandagumo taisykles), sudėtingų ekologinių, darbo teisės ar saugumo reikalavimų. Ir tie, kuriuos Europoje ar Amerikoje tai slegia, tūkstančiais su visam kraustosi į Tailandą.

Kuprinėtojai - kitas Tailando farangų veidas

Kuprinėtojai – kitas Tailando farangų veidas. Tai jaunuoliai, į Pietryčių Aziją atvykstantys trims mėnesiams, o gal metams ir tempiantys savo gyvenimą kuprinėse nuo hostelio iki hostelio. Kiekvienas populiaresnis Tailando miestas turi jiems hostelių rajoną. Šie kuprinėtojai, beje, plaukia į “Full Moon Party”, atrodo, kiekvieno kuprinėtojo svajonių naktį

Tailandas prisitaikė prie jų geriau, nei bet kuri nevakarietiška šalis: štai kone visos rozetės – universalios (niekam nereikia adapterio), įkurta speciali turistų policija, kurioje dirba ir Tailande gyvenantys užsieniečiai (ji padeda spręsti kultūrinių skirtumų sukeltas bėdas), veikia aibė “visa run” agentūrų kurios, pasibaigus turistinei vizai (lietuviams, jei išduodama konsulate, galioja 60 d.), perveža per valstybės sieną ir vėl atgal, kad užsienietis gautų naują štampą. Aišku, tai kainuoja; nepigiai kainuoja Tailande ir pinigų išsiėmimas bankomate (geriausia vežtis ir keistis grynus eurus): tačiau net ir susimokėjus, Tailande gali gyventi pigiau, nei Vakaruose.

Krabio regionas – magiškai stačios uolos

Tailando salos yra dviejų rūšių. Didelės, gyvenamos, kuriose žvejų kaimai perstatyti, perstatomi ar bus perstatyti į kurortus. Ir mažos, kuriose išlipti tegali nubridęs ar plaukte nuplaukęs nuo giliau jūroje sustojusio laivo, nes jokių prieplaukų nėra. “Mažylės”, plytinčios Ao Phang Nga nacionaliniame parke – netoli Krabio – vienos įstabiausių visoje Azijoje. Tai tarsi iš dugno išsišovusios uolos – pasvirusios, platėjančios, rodos tuoj griūsiančios (bet stūksančios šimtmečius).

Džeimso Bondo sala Ao Ohang Nga parke, išgarsinta filmo "Žmogus auksiniu ginklu", kuriame čia bazę turėjo Džeimso Bondo priešininkas

Džeimso Bondo sala Ao Phang Nga parke, išgarsinta filmo “Žmogus auksiniu ginklu”, kuriame čia bazę turėjo Džeimso Bondo priešininkas

Maža to, tų salų viduje yra slapti užutėkiai hongai, kuriuos gali pasiekti tik natūraliais tuneliais (tokiais ankštais, kad praplaukti įmanoma tik kajakais, tik per kasdienį atoslūgį). Populiarios tokios ekskursijos: laivu nuplaukiama iki nacionalinio parko, tada persėdama į kajakus ir, palaimingai atsigulęs, plūduriuoji per olas ir hongus.

Magiškai stačios uolos plyti ir žemyne. Tokios nepražengiamos, kad į Railajaus pusiasalį tegalima nuplaukti ilgauodegiu laivu, mat vienintelį sausumos praėjimą uždengia aklina uola. Ten – tikra laipiotojų uolomis Meka. Ir olų tyrinėtojų – stalagmitų, stalagtitų.

Ilgauodegis laivas apiplaukia nepražengiamas uolas plaukdamas iš Ralajaus į Ao Nangą

Ilgauodegis laivas apiplaukia nepražengiamas uolas plaukdamas iš Ralajaus į Ao Nangą

Šalimais – patogus Ao Nango kurortas (jei būtų Pietų Europoje, sakytum “oho, koks platus smėlėtas paplūdimys!”, bet Tailande greitai išlempi) ir Krabio miestas. Neišvaizdus, kaip dauguma Tailando miestų. Mediniai namai ten griūva sugraužti termitų, nepalikdami nieko seno. Savivaldybės mėgina taisyti padėtį smulkiąja architektūra: dramblio formos šviesoforai, gyvačių formos žibintai, puošnūs miesto laikrodžiai kokiame automobilių žiede…

Puketas ir Pataja: didieji Tailando kurortai

Didžiausia Tailando sala – Puketas, bet ten nesijauti kaip saloje – ji visai šalia kranto, yra tiltas. Ir tarptautinis oro uostas, į kurį kasmet atskrenda beveik 10 milijonų turistų. Jie pasklinda po aibę kurortų ir kurortėlių. Į senąją salos širdį Puketo miestą užsuka pasigėrėti kinų-malajų pirklių pastatais, į Patongą – šėlti per naktį.

Puketo Senamiestis. Europiečiams, išlepintiems senamiesčių, gana paprastas: nedideli seni namai, kuriuos supa aukštesni nauji

Puketo Senamiestis. Europiečiams, išlepintiems senamiesčių, gana paprastas: nedideli seni namai, kuriuos supa aukštesni nauji

Dėl teisės vadintis didžiausiu Tailando kurortu Puketas konkuruoja su Pataja (Bankoko pašonėje).

Poilsis tokių kurortinių miestų centruose – kitoks, nei salose. Paplūdimiuose ten nebūsi vienas, gatvėse – judrus eismas ir kamščiai. Užtat greta – pasaulinio lygio prekybos centrai ir nepranokstama pramogų gausybė.

Poilsiauti ten verta kondominiumuose. Angliškai tai reiškia tiesiog “daugiabutis”, bet Tailando šiuolaikiniai daugiabučiai nuo mūsiškių skiriasi kaip diena ir naktis. Kiekviename – po baseiną, treniruoklių salę (gyventojams ir svečiams – nemokamą). Geresniuose – erdvės dirbti kur nors viršutiniame aukšte, sodeliai pasėdėjimui ant stogo.

Bendra darbo erdvė Patajos kondominiumo "The Base" viršutiniame aukšte

Bendra darbo erdvė Patajos kondominiumo “The Base” viršutiniame aukšte

Tajams butukas – tik vieta grįžti “po visko” pamiegoti (dažna svetainė ten net neturi langų, kad neprikaitintų). Užtat puikiai prižiūrimos bendros daugiabučio erdvės – it buto tęsinys.

Kondominiumus nuomodavomės per Air BnB ir jie labai populiarūs tarp atvykstančių Tailandan ilgėliau (mėnesiui ar keliems). Beje, teoriškai Air BnB Tailande neteisėtas ir kondominiumų liftuose kabėdavo grėsmingi užrašai “Nuomoti padieniui nelegalu”. Bet, kaip ir daugelis draudimų, Tailande šis niekam nerūpi, niekas neįskųs. Konfrontacijos vengimas – vienas kertinių Tailando kultūros akmenų.

Tokie baseinai, kaip šis The Base kondominiume Patajoje, labai populiarūs ir vadinami Infinity Pool - nes maudantis juose, jų krašto nesimato ir, kaip šiuo atveju, atrodo, kad baseinas pereina į jūrą

Tokie baseinai, kaip šis The Base kondominiume Patajoje, labai populiarūs ir vadinami Infinity Pool – nes maudantis juose, jų krašto nesimato ir, kaip šiuo atveju, atrodo, kad baseinas pereina į jūrą

Tailande net egzotiškiausi gyvūnai – naminiai

Vienos mėgstamiausių pramogų didesniuose Tailando kurortuose ir miestuose – pramogos su gyvūnais. “Beždžionių mokyklos”, “Gyvačių fermos”, “Tigrų karalystės”, “Dramblių stovyklos”… Tai – dar vienas Tailando unikalumas: net didieji pavojingieji žvėrys čia prijaukinti ir turistai prileidžiami labai arti. Ne tik pažiūrėti cirką menantį šou, bet ir paglostyti tigrą, imti į glėbį gyvatę, rankomis šerti žirafą, išsinuomoti beždžionę ir, aišku, jodinėti drambliais

Tigrų glostymas - viena turistų mėgstamiausių pramogų Tailande. Beje, tigrai šiurkštesni, nei gali pasirodyti

Tigrų glostymas – viena turistų mėgstamiausių pramogų Tailande. Ištisi ‘parkai’ Tiger Kingdom sukurti su viena viena pagrindine pramoga mintyje – tigro ar liūto paglostymu. Beje, tigrai šiurkštesni, nei gali pasirodyti. Bent jau suaugę. Už mažo tigriuko palostymą reikia mokėti priemoką, už didelio tigro – irgi (matyt, kad nuotraukose atrodytum “kietesnis”), o “pigiausi” tigrai paaugliai (kaip šioje nuotraukoje).

Vakariečiai gyvūnų mylėtojai grūmoja tajams: “kaip žiauru lipti ant dramblio!”. Bet Tailande drambliai – kaip pas mus arkliai: prijaukinti daug šimtmečių, naudoti ūkio darbams, karui. Šiose veiklose dramblius pakeitė mašinos, todėl “dramblininkai” (kurie neretai net užauga kartu su konkrečiu jiems tėvų dovanotu drambliuku) kurį laiką vos sudūrė galą su galu. Iki juos (ir jų dramblius) išgelbėjo turizmas. Jei manote, kad galima joti arkliu – tai nėra jokių priežasčių, kodėl Tailande neišbandyti “žygio drambliais”.

Žygis drambliais šiauriniame Tailande

Žygis drambliais šiauriniame Tailande. Dramblys neša du žmones balne ant nugaros (keleivius) ir vieną, vairuotoją, ant sprando. Iš viso drambliui sveika pakelti maždaug 200 kg svorį

Karštasis Tailandas tiesiog sprogsta nuo gyvūnijos! Smagu stebėti, kaip apie kai kurias lankytinas vietas būriuojasi laukinės beždžionės: mušasi, valgo it žmonės, “apiplėšinėja” šiukšliadėžes ir, kartais, turistus… Driežai net į viešbučio numerius prasispraudžia, o vieną aptikau lovoje. Vos paliksi kokį maistą ir jį bemat užplūs vabzdžiai, o suvalgę ar išgėrę vėl išsiskirstys (net stiklinėje ant dugno paliktą kolą “išlaižė”). Tiesa, didelių laukinių žvėrių (tigrų, dramblių) nematėme: šalis gyvenama beveik triskart tankiau už Lietuvą, ir “laukinių tuščių plotų” tarp miestelių tiesiog per mažai.

Beždžionė Bankoko Marine Park vedama iš beždžionių bokso šou fotografuotis su turistais. Visokie išmoningi šou, kaip ir glostymas bei galimybės prieiti arti - kertiniai Tailando gyvūnų rodymo industrijos akmenys

Beždžionė Bankoko Marine Park vedama iš beždžionių bokso šou. Visokie išmoningi šou, kaip ir glostymas bei galimybės prieiti artyn – kertiniai Tailando pramogų su gyvūnais akmenys

Prostitučių gatvės ir tarptautinės poros

Tiek Puketas, tiek Pataja turi savo pramogų gatvę. Labai specifinę. Temsta, pasigirsta gyva muzika, sužiba šviesos. Tačiau pažvelgi į besienius barus – o ten ant stalų šoka pusnuogės merginos. Vyresnės ir negražesnės ko tai lūkuriuoja, viltingai stebėdamos praeivius. Arba garsiai kviečia vidun. Prostitutės. Jų Tailande – 300 000 (~1% visų moterų) ir jos – viena Tailando vizitinių kortelių. Prostitucija Tailande nėra smerkiama, kaip Vakaruose, ir dauguma klientų – vietiniai: ~95% tajų vyrų, pasak apklausų, bent kartą miegojo su prostitute. Ir pati prostitucija kitokia, nei mūsuose: mergina dažniausiai “išsinuomojama” visai nakčiai ar net kelioms paroms, sumokant dar ir jos barui “už darbuotojos laisvadienį”. Klientai – ypač vakariečiai – su prostitutėmis net keliauja po Tailandą, o kai kurie jas galiausiai išsiveža į savo šalis.

Patajos pagrindinė-pramoginė Walking Street

Patajos pagrindinė-pramoginė Walking Street

Nustebino, kiek šimtų tokių porų mačiau Tailando gatvėse, net provincijos miestuose: baltaodis vyras ir tajė moteris (neretai 10-20 metų jaunesnė). Amžiaus skirtumas Tailande nėra toks svarbus, kaip Vakaruose, todėl čia sau “vėlyvą meilę” randa tie, kuriuos Vakaruose visuomenė jau nurašė.

“Koks skirtumas tarp tajės prostitutės ir tajės žmonos?” – tai klausimas iš vieno “Dažniausi klausimai apie tajų kultūrą” tipo straipsnio. Ir jis nėra toks jau kvailas, mat daugelis tajų merginų iš vyro tikisi išlaikymo ar net savotiškos “algos”, o uošviai už dukrą dar reikalauja kraičio. “Jei neduoda pinigų, reiškia nemyli” – galvoja tradiciškai mąstančios tajės.

Farangai su tajėm žmonom ar draugėm Hilton viešbučio stogo restorane Patajoje

Farangai su tajėm žmonom ar draugėm Hilton viešbučio stogo restorane Patajoje. Kainos ten aukštos – tačiau tik tiek, kiek Vakarų Europoje ar JAV būna eiliniuose restoranuose. Vidurinės klasės britas ar australas čia gali pasijusti milijonieriumi.

Nemėgstu rašyti apie šalį cituodamas kitus keliautojus ar užsieniečius “kultūros ekspertus”. Nes niekada nežinai, ar ką jie rašo – tiesa, ar tiesiog išankstiniai stereotipai. Taigi, verčiau pasiskaičiau knygą, parašytą tajės moters savo tautietėms, turinčioms vakariečius vaikinus: kas gi tajams neįprasta europiečių kultūroje? Kaip visišką keistenybę knygos autorė kartoja: “Vakaruose meilė ir pinigai yra laikomi atskirais dalykais”. O skyrelyje “kaip prisipažinti jo tėvams, kad esi prostitutė”(!) patariama sušvelninti situaciją pasižadant: “po santuokos nustosiu dirbti”.

Įprastas baras Patajoje

Įprastas atviras baras Patajoje. Dar dieną jame lūkuriuoja prostitutės, kurios “prisijungia” prie bet kurio vieno atėjusio vyro, o kai kuriuose – atvirai šoka ant stalų. Kadangi buvau su žmona, mane ignoruodavo. Tokių barų yra kiekviename Tailando kurorte, bet Patajoje ir Patonge – daugiausiai. Prostitutės – daugiausia savanorės, sužavėtos darbo kurorte ir galimų pinigų; netgi tėvai tokiam pasirinkimui dažniausiai neprieštarauja, bent jau jei patys nėra “iš elito”, kuriam taikomi kiek kitokie moralės standartai. Beje, Tailande prostitucija – nelegali, bet niekam nerūpi: jokioje kitoje valstybėje jos nemačiau tiek daug ir tokios atviros

Bet tie vakariečiai, kurie moters ieško Tailande, dažniausiai to ir nori. Pavargę nuo “neprikausomų vakariečių žmonų”, vyresniame amžiuje jie trokšta kažko ramesnio, “kaip kadais”. Vakarietiškų algų ir pensijų vis dar pakanka sužavėti tajes iš kaimų. Angliškuose farangų tinklaraščiuose apie Tailandą beveik nerasi kitur įprastų feministinių postringavimų. “Viršų ima” praktiški patarimai: kiek kainuoja prostitutės, kaip su jomis bendrauti, kaip suprasti ar nemeluoja tau rašydamos “kol siunti man pinigus, aš nedirbu”… Sąžiningos tajės tokiuose santykiuose irgi laimi: pasak minėtos knygos tajėms, vakariečiai vyrai vis viena emociškiau reiškia meilę, rečiau būna neištikimi, labiau atsižvelgia į moters nuomonę nei tradiciškai mąstantys tajai, kurie esą įpratę prie dar labiau “ekonominių” (“vyras moka, moteris paklūsta”) šeimos santykių.

Spindintis Puketo naktinis klubas

Spindintis Puketo naktinis klubas

Ping pong šou – vaginų cirkas

Puketo pramoginė Banglos gatvė – linksma, ne niūri. Ji plati, šviesi, šeimos net vaikus atsiveda – juk Pukete atostogauja visi. O štai Pataja ir jos “Pasivaikščiojimų gatvė” (Walking Street) iš sekso turizmo pelnosi dar atviriau. Net jos prieigose palei paplūdimį – ištisos prostitučių eilės. Ir taip nuo pat Vietnamo karo, kai čia pailsėti nuo mūšių atvykdavo JAV kariai ir mažas žvejų kaimas greitai virto tarptautiniu kurortu.

Ping pong šou, ping pong šou” – vakarais šią frazę Patonge ir Patajoje girdėsi dažniau, nei “taksi” ir “tuk tuk”. Įkyrūs prekijai bruks nešvankius piešinėlius “kas jūsų laukia”. Susigundėme nueiti – juk šitokie šou tikra Tailando tradicija! Prekijas pavėdėjo į barą atokiau gatvės. Ant scenos besiraičiusios merginos tuojau perėjo prie triukų su savo lytiniais organais: kišo ten skutimosi peiliukus, pūtė jais balionus, rašė klientų vardus, traukė cigarečių dūmus. Nereikia nė sakyti, kad ir ping pongo (stalo teniso) kamuoliukus artistės ten “paduoda” ne su rakete…

Vienas gausybės kvieslių į ping pong šou Puketo centrinėje Banglos gatvėje. Įsidėmėkite, kad visi šou mokami, o jei sako "nemokamas", bus privalomi brangūs gėrimai ir pan

Pora gausybės kvieslių į ping pong šou Puketo centrinėje Banglos gatvėje. Įsidėmėkite, kad visi šou mokami, o jei sako “nemokamas”, bus privalomi brangūs gėrimai ir pan.

Šią tradiciją jau net dažnas užgrūdintas farangas tinklaraštininkas smerkia. “Žemina moteris” – sako. Vėlgi – kultūriniai skirtumai. Tajams – daug kartų įsitikinau – lyties organai nėra tokia “privati paslaptis”, kaip mums. Štai Tailandas pirmauja pasaulyje pagal santuokinę neištikimybę (“argi gali vyras būti ištikimas?” – ten rimtai klausiama). Yra “penių šventyklos”, kur gyvenančioms dvasioms aukojami tūkstančiai “penių”: nuo tradicinių medinių iki primenančių vibratorius. Su panašiais žaidžia net maži vaikai, liaudies šventėse vaikus tokiais smaigsto močiutės. O dar XX a. pradžioje dažna Tailando moteris vaikščiodavo nuoga krūtine (tik imituodama Vakarus valdžia nurodė prisidengti). Tad ir į ping pong šou galbūt reikėtų žiūrėti kaip į bet kurį cirką, kuriame treniruotos artistės demonstruoja tai, ko eilinis žmogus nesugebėtų.

Ši skulptūra vienoje tajų šventyklų(!) vaizdžiai parodo, kas, pasak tajų tikėjimo, kitame gyvenime atsitiks moterims, kurios naudos kontraceptikus

Ši skulptūra vienoje tajų šventyklų(!) vaizdžiai parodo, kas, pasak tajų tikėjimo, kitame gyvenime atsitiks moterims, kurios naudos kontraceptikus

Transvestitai – Tailando tradicija, bet jų šou – nuvilia

Dar vienas Tailando ypatumas – transvestitai. Tailande jie vadinami ladyboy ar katoei ir kartais laikomi “trečia lytimi”. Tai sena, visuotinė tradicija: leidibojus mačiau ir dirbančius miestelių restoranuose ar parduotuvėse, ir šokančius tarp moterų provincijos šventėje. Transvestitų gausa – dar vienas stereotipas apie Tailandą (įsigąsdinę vakariečiai internete net klausinėja “Ar mano tajė mergina tikrai mergina?”). Todėl iš pradžių atvykus į transvestitų sostinę vadinamą Patają net pasirodė, kad stereotipas klaidingas: transvestitų kurį laiką nepastebėjau. Bet tik štai viena, kita, trečia “graži moteris” prabyla vyrišku balsu, štai jau grynas vyras su suknele songtevu važiuoja… Po savaitės Tailande nebeabejojau: jokioje kitoje pasaulio šalyje tai nė iš tolo nėra taip dažna ir priimtina, net “liberaliuosiuose Vakaruose”. Nemažai vakariečių vyrų net specialiai važiuoja į Tailandą ieškotis sau į porą transvestito, internete pilna reklamų “susirask šaunų ladyboy“. “Vakaruose visus dėliojame į lentynėles; o aš nelaikau savęs gėjumi, bet nelaikau ir heteroseksualu” – sakė vienas toks “ladyboy” gerbėjas.

Viena populiariausių masinių Tailando pramogų turistams – Transvestitų šou. Vien Patajoje stūkso trys atskiri transvestitų teatrai, kiekviename kurių – po keturis-penkis šou kasdien. Kas kartą kiekviename rodomas tas pats spektaklis, o ir tarpusavyje jie panašūs: kam mąstyti ką naujo, kai žiūrovai keičiasi. Mūsiškiame (“Alcazar“) kiekvienas šokis buvo skirtas kokiai didelei užsienio šaliai, nudžiugindamas tos šalies turistus (Rusijai, Kinijai, Pietų Korėjai, Japonijai…). Tiesa, gausių plojimų transvestitai nesulaukė: nuolat strigo technika, šokiai – nesusinchronizuoti, dainuojama “pro šalį” nuo fonogramos… Apie kokį transvestitų šou beskaičiau atsiliepimus, visur skundžiamasi tomis pat bėdomis. Tikriausiai, kai tų šou šitiek, talentingų “ladyboy” visiems nebeužtenka ir tenka imti bet ką…

Transvestitų šou Patajoje

Transvestitų šou Patajoje. Iš tikro jame nėra nieko nešvankaus ir vietiniai ten vedasi net mažus vaikučius. Tiesą pasakius, jei nebūtų paskelbta, kad ten visi aktoriai gimę vyrais, stebėdamas juos iš toli, gal nė nesuprastum: kai kurie tikriausiai ir pilnai lytį pasikeitę (Tailande “ladyboy” tebevadinami ir pasikeitę lytį vyrai). Tikrieji transvestitų šou talentai nė nepasirodo scenoje – tai tajų plastikos chirurgai, lyties keitimo operacijomis pirmaujantys pasaulyje

Tailando superšou – iššaukianti meno forma

Jei nori, kad renginys užgniaužtų kvapą, tiesiog privalai nueiti į vieną iš Tailando superšou. Po tokį turi didieji kurortai (Puketas, Pataja) ir sostinė Bankokas, jiems pastatyti atskiri teatrai, ir jie vyksta kasdien. Ugnimis, vandeniu, šimtais aktorių, robotais, net drambliais scenoje čia perteikiama tajų kultūra. Sunku pasakyti, kas tai per meno forma: truputis šokio, cirko, vaidinimo, iliuzionizmo, dainų, bet tikrasis koziris – scenografija.

Labiausiai patiko “Kaan” Patajoje (stipriausias scenarijus, išradingiausios dekoracijos). Puketo “Phantasea” investicijos didžiausios (ištisas žibantis kaimas aplink, daugiausiai dramblių), tačiau pasirodymas chaotiškas, stokojantis aiškios idėjos.

Kaan šou fragmentas. Kai viskas juda (laivas plaukia per sceną) ir t.t. - viskas dar įspūdingiau

Kaan šou fragmentas. Kai viskas juda (laivai plaukia per sceną, artistams šokant ir rodant triukus) ir t.t. – viskas dar įspūdingiau. Gal todėl šou metu nė nedraudžiama fotografuoti: vis tiek nuotraukos visko neperteiks

O Bankoko “Siam Niramit” priminė staiga kelioms minutėms atgijusių paveikslų seriją: “Lanos karalystė senovėje”, “Tailando pietūs senovėje”, “Budistinis pragaras”. Kai kiekviename tų paveikslų vaidina dešimtys aktorių, gyvūnų, judančių daiktų – patikėkite, pribloškia.

Bankokas – visas Tailandas viename chaose

Jokia kita sostinė taip nedominuoja prieš visą savo šalį, kaip Tailando Bankokas. Jame gyvena 14 mln. žmonių, kai antrasis pagal dydį miestas Čiangmajus neprilygsta net Vilniui (~400 tūkst.).

Bankoko panorama iš mūsų išsinuomoto buto balkono 41 aukšte

Bankoko panorama iš mūsų išsinuomoto buto balkono 41 aukšte. Kitur pasaulyje tokie aukšti pastatai su balkonais – retenybė

Jei ką Tailande pamiršai nuveikti ir dar lankysies Bankoke – galėsi padaryti ten. Nes ten – visų Tailando kraštų virtuvės, visos pramogos, visos prekės, visos tradicijos, geriausi Muai Tai kovotojai (Radžamnerno stadionas) ir universaliausias gyvūnų parkas, kur nuo ryto iki vakaro – tai gyvūnų, tai žmonių vaidinimai (Marine Park).

Ir Bankokas siūlo, ko nėra kitur: įspūdingiausių Tailando šventyklų pilnas senamiestis – baltoji Wat Arun, svarbiausioji karališkoji Wat Phra Kaew (kur saugoma didžiausia Tailando šventenybė – Smaragdinio Budos statulėlė), Wat Pho, garsėjanti didžiausia šalyje gulinčio Budos statula (15 m aukščio, 43 m ilgio).

Wat Arun šventykla Bankoke

Wat Arun šventykla Bankoke

Tik kaimiškos gamtos Bankoke nerasi. Nes Bankokas yra totalinio chaoso miestas. Kur nėra aiškaus centro. Kur dangoraižiai dygsta be jokio plano. Kur virš pagrindinių gatvių statomos mokamos magistralės, bet automobilių kamščiai vis tiek ilgesni ir baisesni, nei regėjau kur kitur pasaulyje. Kur “dangaus traukiniai” Skytrain zuja ties septintais gretimų namų aukštais, bet skirtingos metro linijos valdomos skirtingų savininkų (todėl persėsti tarp jų nepatogu ir brangu, ir, būna, geriau apsimoka važiuoti taksi). Kurio Nana rajonas vienu metu ir religingų musulmonų zona, ir raudonųjų žibintų kvartalas: burkomis vilkinčios moterys ten vaikšto pro sekso žaisliukų prekystalių eiles. Kur State Tower dangoraižio, garsėjančio savo prabangiu Michelin restoranu ir baru ant stogo, papėdėje turgaus prekeiviai, okupavę šaligatvį, stumdo pigius maistus ir siūlo nuomotis rūbus: senus, nudrizgusius, bet formaliai atitinkančius dreskodą “State Tower” viršūnėje.

Vienas daugybės Bankoko kontrastų: dangoraižiai su prabangos reklamomis prieš nutriušusius senus namus

Vienas daugybės Bankoko kontrastų: dangoraižiai su prabangos reklamomis prieš nutriušusius senus namus

Bankokiečiai išradingai sprendžia savojo miesto bėdas. Ties svarbiausiomis sankryžomis įsikuria motociklininkų štabai (win), tik ir laukiantys, ką čia apvežti aplink kamščius ar nuo metro stotelės ligi namų. Čao Prajos upėje tebeklesti laivyba: plaukia krovininės baržos ir maršrutiniai laivai.

Praplaukti jais – gražu ir pigu, tik verta pasisaugoti. Visi Bankoko vandenys – siaubingai nešvarūs: ten pilamos paplavos, plaukioja šiukšlės, dalis namų tradiciškai stovi ant polių virš upės (spėkite, kur gamtinius reikalus atlieka jų šeimininkai). Dar baisiau gausybėje Bankoko kanalų. Tenykščiuose laivuose keleiviai nuolat laiko specialias celofanines skraistes, kad tik neaptaškytų veido. Internetas kupinas istorijų, kad baisią ligą tesukėlė vos keli lašeliai…

Vienas keliolikos keltų per Čao Prajos upę. Kadangi maršrutiniai laivai stoja vienoje pusėje, jei reikia į kitą - teks dar keltis keltu, nes tiltų mažai

Vienas keliolikos keltų per Čao Prajos upę. Kadangi maršrutiniai laivai stoja vienoje pusėje, jei reikia į kitą – teks dar keltis keltu, nes tiltų mažai

Vakarais plebėjiškus laivus upėje pakeičia spindintys vakarienės kruizai kur klausydamiesi dainų turistai ir tajai kemša pilvus. Galintys sau leisti dar daugiau kyla į dešimtis Dangoraižių stogų barų. Žvelgiant iš ten į temstantį miestą nesunku akimirkai pamiršti, kad apačioje – visai kita kultūra.

Bet štai nueik į Šririradž ligoninės muziejų, kur mokytojos vaikučius veda pažiūrėti apsigimusių kūdikių formaline ir pagrindinio eksponato – mirties bausme nuteisto vaikų kepenis valgydavusio kanibalo Si Vi pajuodijusios mumijos stiklinėm akim – ir suprasi: viskas Bankoke tiesiog kitaip.

Stogo baras Bayoke II pastato viršūnėje. Ten - ir galimybė išeiti į besisukantį balkoną.

Stogo baras Bayoke II pastato viršūnėje. Ten – ir galimybė išeiti į besisukantį balkoną.

Tailando vertybės – karalius, religija, tauta

Savo vertybėmis Bankokas – ir net visas Tailandas – savaip primena XIX a. Europą. Modernus Siamo muziejus, mėginantis atsakyti, kokios gi tos “kiekvieno tajaus vertybės”, vienareikšmiškai skelbia: “Karalius, religija, tauta”. Dar galėtų pridėti – šeima ir nuolankumas kiekvienam, visuomenės hierarchijoje esančiam aukščiau: tėvams, bosui…

Tai tikrai ne tušti lozungai. Kiekvieną rytą Bankoko gatvėse išvysi šimtus oranžiniai vilkinčių budistų vienuolių, renkančių į kibirėlius aukas. Ir praeiviai klaupiasi, aukoja nupirktus “lauknešėlius”. Prekijai dovanoja dalį prekių, tikėdamiesi geresnės reinkarnacijos. Beveik kiekvienas vyras bent kartą gyvenime pabūna vienuoliu: sunku (galima valgyti tik kartą-du į dieną), bet ir be galo garbinga. “Užleiskite vietą vienuoliams” – skelbia ženklai Bankoko “Dangaus traukiniuose”; “Pirmosios klasės keleiviams ir vienuoliams” – užrašyta prie prioritetinių oro uostų linijų. Taksistai visuomet vežioja vienuolius nemokamai, o “Thai Airways” skraidina su 90% nuolaida. Kone kiekvienas tajas apsikarstęs vienuolių šventintais amuletais, gal pirktais amuletų turguje, o lauke pilna skelbimų “Nenaudokite Budos papuošimui, nesitatuiruokite Budos” – kad turistai nenaudotų jų šventvagiškai, iš Tailando net uždrausta išvežti Budos statulėles.

Nuolatinis ritualas prie Smaragdinio Budos šventyklos - religinės dainos

Nuolatinis ritualas prie Smaragdinio Budos šventyklos – religinės dainos

Sakoma, kad tajų religija – budizmas, bet realybėje gal reikėtų sakyti “tajų tikėjimas”, kuris apima ir visas “vietos dvasias”, ir dar hinduistų dievybes (prisimenamas, kai reikia paprašyti ko materialaus). Prie garsiausios Bankoko “hinduistinės” šventovės – Eravano – tajai nuolat užsako ritualinius šokius, perka Brahmanui aukas ir klaupiasi ten, po “dangaus traukinių” linijomis, dangoraižių ir prekybos centrų papėdėje (beje, Eravano šventovę 1956 m . įkūrė vieno aplinkinių pastatų vystytojai, kad “užkardytų kelią nelaimingiems atsitikimams statybose”!).

Bankoko Eravano šventykla po Dangaus traukinių linijomis

Bankoko Eravano šventykla po Dangaus traukinių linijomis. Kai šias linijas statė, aplinkiniai gyventojai protestavo – užstos saulę, bus garsas. Tačiau iš tikro pastatų palei linijas kainos tik išaugo: nes lengvai viešuoju transportu pasiekiamos vietos Bankoke – retenybė

Šventovių tame Bankoko prabangios prekybos rajone Siam stoties – dar keturios, o oficialus rajono reklaminis šūkis – “Valgyk! Melskis! Apsipirkinėk!”. Kaip ir meilė, taip ir tikėjimas Tailande labiau nei kur kitur persipynęs su pinigais. Štai keli pavyzdžiai Tailando šventyklose prie aukų dėžučių regėtų užrašų: “Aukokite medicininei įrangai ir nesėkmės virs sėkme!”, “Kas gimė šuns metais yra įtakojamas vienuoliktąjį gimimo mėnesį ir didžiosios gyvatės metais ir turi išvyti piktąją dvasią aukodamas po vieną batą už gyvenimo metus”, “Žmogus, kuriam nesiseka, turi išvyti nesėkmės aukodamas. Auka turi būti lygi tam skaičiui, kelintais metais jis yra gimęs, pridėjus po vieną batą už kiekvienus gyvenimo metus”. Tajai aukoja, tajai savo religija neabejoja: visoje šalyje, paskutinio gyventojų surašymo duomenimis, tėra 2925 netikintieji.

Suchotajaus "Miesto stulpas" (Lak Muang). Kiekvienas save gerbiantis Tailando miestas tokį turi: laikoma, kad tame stulpe gyvena miesto dvasia, jai nešamos aukos

Suchotajaus “Miesto stulpas” (Lak Muang). Kiekvienas save gerbiantis Tailando miestas tokį turi: laikoma, kad tame stulpe gyvena miesto dvasia, jai nešamos aukos

Dieviškasis Tailando karalius ir šimtai jo rūmų

Daugelyje šventovių, be visų dievų ir dvasių – didžiulė karaliaus nuotrauka. Šūkiai “Tegyvuoja karalius” ir jo, vilkinčio puošniais senoviniais drabužiais, atvaizdai dengia ištisus daugiaaukščius, eiliniai žmonės vilki karalių šlovinančius marškinėlius ir net mobiliųjų telefonų ekranus ar priekinius automobilių stiklus dabina jo nuotraukomis. Tiesa, dažniau buvusiojo (Ramos IX), o ne dabartinio (Ramos X). Anas karalius Tailandą valdė 70 metų, prie jo valdžios šalis praturtėjo, pritraukė turistus. Prieš “Siam Niramit” šou privalomai rodytas filmas apie Ramą IX jį net tiesiai šviesiai prilygino Supermenui (taip, tam holivudiniam). Abejoti tokiais teiginiais negalima: atsidursi kalėjime. Tai – vienas vos kelių klausimų, ties kuriais tajų tolerancija baigiasi (kitas toks – narkotikai).

"Vakarienės kruizas" praplaukia pro dangoraižį su karaliaus nuotrauka Bankoke

“Vakarienės kruizas” praplaukia pro dangoraižį su karaliaus nuotrauka Bankoke

Tailando karalius neturi daug politinių galių, bet jis – neabejotina tautos galva. Kitur tokią pagarbą valdovui sunaikino revoliucijos, okupacijos, pralaimėti karai – o Tailande viskas liko kaip po senovei. Karalius – beveik Dievas.

Tailande nėra ribos tarp švento ir nešvento. Aukos vienodai nešamos ir budistų vienuolių, ir žymių generolų paminklams, ir, aišku, visų karalių, kurių kiekvienas vadinasi Rama – pagal mitinį hinduistų valdovą.

Ir karvedžių skulptūroms - braškinės "Fanta" auka

Ir karvedžių skulptūroms – braškinės “Fanta” auka

Po visą Tailandą pabirę karaliaus rūmai – dar viena Tailando pažiba. Turistai, tiesa, įleidžiami tik į sodus, kartais – tarnų koridorius (kas, kad karalius negyvena, o jeigu atvažiuos?). Bet įspūdingiausiuose Bankoko apylinkių rūmuose ir to užtenka. Visi rūmai statyti maždaug XX a. pradžioje ir tenai sumišusi tradicinė tajiška bei europietiška architektūros: iš visų pusių apsupti Europos kolonijų, tajų valdovai plėšėsi tarp noro “likti savimi” ir kartu pasirodyti europiečiams “pakankamai civilizuotais”, kad anie neužpultų.

Vakarietiški rūmai tajišku stogu (vienas Didžiųjų rūmų pastatų Bankoke)

Vakarietiški rūmai tajišku stogu (vienas Didžiųjų rūmų pastatų Bankoke)

Didžiųjų rūmų komplekse Bankoko centre yra net Čakri Maha Prasat pastatas, kurio sienos – europietiškos, stogas – tajiškas. Didingi Dusit rūmai jau linksta į Europos pusę, Phra Ram Ratchaniwet (Petburio priemiestyje) išvis atrodo it perkelti iš kokios Vokietijos (netgi statulos graikų dievams interjere!), o Mrigadajavanas Hua Hin pakrantėje – įdomus Vakarų art deco tarpukario architektūros ir tajų tradicijų hibridas (stovi ant polių!).

Kariškiai atlieka kasrytinį ritualą prieš Phra Ram Ratchaniwet rūmus

Kariškiai atlieka kasrytinį ritualą prieš Phra Ram Ratchaniwet rūmus ir karaliaus skulptūrą. Šie rūmai seniai nebenaudojami – turistai net leidžiami vidun, ten nėra baldų.

Karališka prabanga spinduliuoja ir Karališkos baržos, ypatingomis progomis išplaukiančios į Čao Prajos upę (kitu laiku jos Bankoko Karališkų baržų muziejuje), karališki vežimai (Bankoko Nacionaliniame muziejuje). Pagarbą karaliui demonstruoti privalo ir turistai – rengdamiesi ne atvirai. Rūmuose ar jų soduose negali matytis jokio odos lopinėlio, išskyrus delną ir veidus. Aprangos ribojimų yra ir šventyklose, bet jie švelnesni: ten pakanka, kad šortai ar sijonas dengtų kelius, o rankovės – pečius. Užtat šventyklose teks nusiauti, kai kur – net basam vaikščioti purvinu grindiniu tarp šventyklų pastatų, net per lietų.

Karališkas vežimas Bankoko nacionaliniame muziejuje

Karališkas vežimas Bankoko nacionaliniame muziejuje

Tailando “fiureris” – tautos kūrėjas

Vienintelis kartas, kai Tailando karalius tikrai atsidūrė antrajame plane, buvo maždaug Antrojo pasaulinio karo metais. Monarchą nustelbė fašistas diktatorius Plekas Pibunsonkramas. Per istorijos pamokas Lietuvoje tai pamirštama, bet Pibunsonkramo Tailandas buvo ketvirtoji pagal dydį Ašies valstybė: kariavo Vokietijos, Japonijos ir Italijos pusėje. Tik priešingai nei Hitleris ar Musolinis, Pibunsonkramas stebuklingai išliko net pralošęs karą.

1944 m., nujaučiant pralaimėjimą, jis pasitraukė iš valdžios. Naujoji Tailando valdžia skelbė: “Mes niekad ir nenorėjome kariauti, čia Pibunsonkramas kariavo, o jis nuverstas”, ir pavargę karo nugalėtojai Tailando pasigailėjo, neokupavo. Sutarė su nauja valdžia, kad Pibunsonkramą ši teis. Teisė. Tik išteisino. Ir 1948 m. Pibunsonkramas vėl grįžo į valdžią.

Pergalės paminklas Bankoke

Pergalės paminklas Bankoke atmena, kaip 1941 m. Tailandas, kovodamas vokiečių ir japonų pusėje, nugalėjo Prancūziją: atsiėmė iš jos Kambodžos ir Laoso provincijas, kurias prancūzai buvo nukariavę XIX a. pabaigoje. Nors galiausiai Tailandas karą pralaimėjo ir tas žemes teko vėl atiduoti prancūzams, Pergalės paminklas tebėra pats aukščiausias Bankoke

Daug kas to, ką šiandien matai Tailande – Pibunsonkramo nuopelnas. Pats žodis “Tailandas” – Pibunsonkramo sugalvotas! (iki tol šalis vadinosi Siamu). Tajai sveikinasi “suatdi ka” tik todėl, kad taip nurodė Pibunsonkramas. Nuo pat fašistinės eros prieš kiekvieną filmą kino teatre, kiekviename parke 18:00 nuskamba himnas (beje, Pibunsonkramo parinktas) – ir tajai stojasi, sustingsta vietose. Garsiausias tajiškas patiekalas phat thai (saldoki makaronai su krevetėmis) irgi Pibunsonkramo “pasiūlymas tautai”: nes krevetės buvo pigesnės nei mėsa, o makaronai – nei ryžiai. Karo metais – svarbu. O Tailando kinai (jų šalyje 15%) nuo Pibunsonkramo laikų “perkrikštyti” tajiškais vardais ir pavardėmis.

Tradicinio tajų teatro khon herojų kaukės. Dabar šis teatras, kuriame vaidinta išimtinai indų epas Ramajana, Tailande virtęs Ramakien, beveik nunykęs: bankoko vakarienės kruizas žadėjo, neva laukia spektaklis, tačiau teišėjo keli kaukėti aktoriai ir pasivaikščiojo kelias minutes

Tradicinio tajų teatro khon herojų kaukės. Dabar šis teatras, kuriame vaidinta išimtinai indų epas Ramajana, Tailande virtęs Ramakien, beveik nunykęs: bankoko vakarienės kruizas žadėjo, neva laukia spektaklis, tačiau teišėjo keli kaukėti aktoriai ir pasivaikščiojo kelias minutes

Ir tauta Tailande – tai tajai, be jokių ten politkorekcinių lankstymųsi. Siamo muziejuje pastatyta tokia “tajiškumo piramidė”, kur dalykai nuo tajiškiausių (Rama) išrikiuoti iki mažiausiai tajiškų. Tarp tų “tolimiausiųjų” – “musulmonas vyras”, “karenų tautybės moteris”, “kinų darbininkas”. Įsivaizduokite, koks būtų pasipiktinimas, jei kokiame lietuvybės muziejuje ant žemiausio laiptelio stovėtų “žydų pirklys” – bet Tailande vien tokia reakcija būtų nesuvokiamas pasityčiojimas iš tajiškumo. Ir vaikui akivaizdu, kad tajų tauta – tai tajai. Vieninteliai nekolonizuoti Pietryčių Azijoje! Vieninteliai per Antrąjį pasaulinį karą nepraradę teritorijų, nors kariavo pralaimėtojų pusėje! Beje, tajų pasaulyje daugiau, nei prancūzų, anglų ar italų.

Tiltas per Kvajaus upę, išgarsintas to paties pavadinimo filmo. Šis geležinkelis pravardžiuotas mirties geležinkeliu, nes Antrojo pasaulinio karo metais jį statė vakariečių belaisviai.

Tiltas per Kvajaus upę Kačanaburyje, išgarsintas to paties pavadinimo filmo. Šis geležinkelis pravardžiuotas mirties geležinkeliu, nes Antrojo pasaulinio karo metais jį statė vakariečių belaisviai ir tūkstančiai žuvo. Dabar Kačanaburio miestą lanko visi, besidomintys kinu ar karu ir kai keletą kartų per dieną tiltu važiuoja traukinys (nuotrauka), turi važiuoti be galo lėtai, nes žmonės stovi ant bėgių

Vakarai susitaikė su Pibunsonkramo grįžimu. Vakarams Pibunsonkramas buvo reikalingas. Nes Aziją siaubė naujas, dar neregėtas siaubas: komunizmas. Valstybės krito viena po kitos kaip domino kauliukai, žmonės žudyti milijonais (vien Kambodžoje komunistai per ketverius metus išžudė iki ketvirčio visų piliečių). Tajai susitelkė: armija, karalius, neradikalieji žmonės – ir atsilaikė prieš komunistus, kaip kadaise prieš kolonistus.

Pibunsonkramas baigė taip, kaip ir pradėjo – kariniu perversmu. Iki pat šiol kariniai perversmai – Tailando kasdienybė. Šiuo metu valdžią yra nuvertęs generolas Prajutas Čamoča. Štai, žiūrėk, visų TV kanalų visos transliacijos nutrūksta, įsižiebia užrašas “Nacionalinė taikos ir tvarkos taryba”, ir prabyla Prajutas (beje, su angliškais subtitrais – net čia Tailandas derinasi prie farangų). Nuo 1932 m. Tailandas turėjo 20 konstitucijų, nes kone kiekviena valdžia parašo savą. Nuolat kartojasi šitoks ciklas: “liaudis” išrenka kokius kairiuosius populistus, o “elito” remiama armija juos nuverčia, po kelių metų – vėl “grąžina demokratiją”. “Liaudies aktyvistai” vadinami raudonmarškiniais, “armijos šalininkai” – geltonmarškiniais ir šių grupių kruvini susirėmimai kartais palieka dešimtis lavonų. Aišku, ir raudonmarškiniai, ir geltonmarškiniai klaupiasi prieš karalių. Jo valdžia perversmams nepavaldi.

Karaliaus nuotraukų linija Hua Hino kurorto gatvėje

Karaliaus nuotraukų linija Hua Hino kurorto gatvėje

Tailando talentingiems ekscentrikams nėra lygių

Grandioziškumas Tailande neapsiriboja karaliumi ar politikais. Dažnas didesnis miestas ten turi bent vieną ekscentriką, visą savo laiką ir pinigus kišantį į kokį “gyvenimo projektą”, “šniūrais” traukiantį turistinius autobusus. Nieko keisto: rimtesni turistai jau persisotinę senovinėmis šventyklomis, paplūdimiais, valstybiniais muziejais – o kiekvienas toks “veikėjas” sukūręs kažką visiškai unikalaus.

Štai Čiang Rajaus miestas Tailando šiaurėje turi net tris tokius “talentingus keistuolius”. Garsiausias jų – dailininkas Čalemčajus Kositpipatas, kurio Baltoji šventykla Budizmo tiesas perteikia simboliškai: prisirišimą simbolizuoja iš bedugnės kylančios rankos, bereikalingą šaukimąsi didvyrių užuot kliovusis savo jėgomis – visokie anime herojai, Neo iš Matricos, Bušas su Bin Ladenu…

Čiang Rajaus baltoji šventykla

Čiang Rajaus baltoji šventykla. Autorius čia mėgino sukurti naują architektūrinį stilių, imantį įkvėpimo iš Tailando istorijos, bet jos nekopijuojantį. Tai tik pradžia – savininkas statys aštuonis tokius puošnius paties išgalvoto stiliaus pastatus, tarp jų krematoriumą

“Baltoji šventykla” vadinama rojumi, o kitapus miesto stūksantis Tavanio Dučanio “Juodasis namas” – pragaru: be didelės tvarkos ten suversti kaulai, kailiai, nudirtos gyvūnų odos ir, aišku, drožti peniai.

Prieš abu užmojais nublanksta Oub Cham muziejus, kur vietinių didikų palikuonis pastatė specialų namą savo antikvaro kolekcijai. Nors jei stovėtų šitoks kompleksas Lietuvoje – su dirbtine ola, su statulomis-fontanais kieme – tai apie jį žinotume visi.

Nong Khajaus mieste negali nepriblokšti Sala Keoku, įspūdingiausias pasaulyje mano regėtas skulptūrų parkas, kurį pastatė religinę sektą įkūręs savamokslis menininkas Luang Pu Bunlua Sulilatas.

Pora Sala Keoku skulptūrų

Pora Sala Keoku skulptūrų

Patajoje, tuo tarpu, ekscentrikai taškosi labiau pinigais, nei laiku ir talentu: milijonieriaus Leko Virjapanto Tiesos šventovė (105 m aukščio drožinėtas medinis pastatas, kurį užbaigti planuojama 2050 m.), kito milijonieriaus Panjos Čotitavano Ban Suchavadi, kuriam išvis trūksta apibūdinimų. Jo gyvenami rūmai, bet statyti kartu ir turistams. Yra šventykla, yra “valgyk kiek nori” bufetas, yra blizgančios freskos, aibė “europinių” skulptūrų (net Kristus ir Merlin Monro pakeltu sijonu!), nemokamas ryžių užpilas, o fantastiškai puošnioje didžiojoje salėje – auksiniai Budos ir auksinės vištos, mat tas milijonierius prasigyveno iš vištų fermų, nuolat reklamuojamų milžiniškuose ekranuose.

Europoje tokie rūmai sukeltų panieką, pavydą: “Ko čia tas milijonierius švaistosi auksais, verčiau kam paaukotų”. O Tailande tai normalu: žmonės net perka brangius bilietus, kad pasigerėtų Ban Suchavadi prabanga, ten pasimelstų. Būti turtingu Tailande šlovinga: žmogus to nusipelnė per praėjusius gyvenimus.

Ban Suchavadi interjeras

Ban Suchavadi interjeras

Net dažnas Tailando kaimas turi savo ekscentrikus, ypač tarp vienuolių. Štai vienas vienuolis nurodė būti palaidotas ant vėžlio – ir kaimiečiai stato vėžlio formos mauzoliejų. Kol tas nepabaigtas, vienuolio kūnas – nekremuotas.

Kitas vienuolis turistinėje Ko Samui saloje išvis pasakė: “Manęs nedeginkit, nelaidokit, padėkit lavoną šventykloje”. Ir “sėdi” tas papuvęs lavonas dabar lyg statula Vienuolio mumijos šventykloje, ir klaupias prieš jį žmonės, aukas neša (ypač saulės akinius, kad uždengtų akiduobes). O vakariečiai važiuoja pažiūrėti: toje saloje svarbesnių lankytinų vietų nėra.

Tajai klaupiasi prieš vienuoliuo mumiją. Įkritusios akiduobės uždengos saulės akiniais, tad populiaru jam paaukoti naujus akinius - tokių palei mumiją guli krūvelė

Tajai klaupiasi prieš vienuolio mumiją (už stiklo).

Čiang Majus ir autentiška Tailando šiaurė

Kol poilsiautojai ir pramogautojai džiaugiasi Tailando salomis, kurortais ir Bankoku, tie, kas save vadina “tikrais keliautojais” dažniausiai sako: “Mums labiausiai patiko šiaurė”. Ypač Čiang Majaus miestas ir aplinkinė gamta.

Kalnų kaimas Šiaurės Tailande, į kurį tenka važiuoti tajiškai stačiais keliais (silpnesnio variklio automobiliai vos užvažiuoja)

Kalnų kaimas Šiaurės Tailande, į kurį tenka važiuoti tajiškai stačiais keliais (silpnesnio variklio automobiliai vos užvažiuoja)

Turistų ten mažiau (juk vandenyno nėra). Bet pakankamai, kad būtų vakarietiškų viešbučių ir hostelių, kad vietiniai bent kažkiek mokėtų angliškai, o kelionių agentūros būtų parengusios aibę ekskursijų turistams: po senąsias šventyklas (įspūdingiausia – Wat Phra That ant Doi Sutep kalno), po aplinkinę gamtą.

Kainos ten žemesnės, patirtys – autentiškesnės. Štai už 1000 batų (~27 eurai) pirkome visos dienos ekskursiją: įspūdingas žygis drambliais šiems brendant upe, vėliau – plaukimas tradiciniais bambukiniais plaustais. Tuo tarpu Pukete už tą patį 1000 batų gavome tik pasiūlymą… prajoti drambliu mažą ratuką ant asfalto aplink Phantasea miestelį.

Bambukiniu plaustu praplaukiame pro dramblius

Bambukiniu plaustu praplaukiame pro dramblius. Vieną jų turistas prausia (vėliau šis jį apipurškė straubliu), kitais jojama

Mėgsta keliautojai Čiangmajuje išbandyti ir tajų kultūrą: tajiškų patiekalų gaminimo pamokas, pokalbius su vienuoliais, per kuriuos šie praktikuojasi anglų kalbą. “Mūsiškis” pasakojo vienuolyne apsigyvenęs dar dvylikos, atvyko iš Birmos. Pinigų neprašė, atversti į budizmą irgi nemėgino.

Tailando šiaurėje turistus vilioja ir Čiang Rajus (žr. skyrelį apie ekscentrikus aukščiau). Ir kalnai, jų Kalnų gentys, nors kas ten įdomaus, nesupratau: tiesiog skurdūs nutautėjusių tautinių mažumų kaimai. Labiausiai kalnų gentis išgarsino “ilgakaklės karenų moterys”, nuo mažens “ilginančios kaklus” žiedais. Tačiau mes nematėme nė vienos tokios, toli gražu net ne kiekviename karenų kaime jų yra, o ir tos daugiausiai – imigrantės iš Birmos.

Senosios Tailando sostinės – griuvėsių fanų Meka

Pakeliui iš Bankoko į Tailando šiaurę – abidvi senosios Tailando sostinės. Ajutaja yra beveik Bankoko priemiestis, Suchotajus – jau arčiau Čiang Majaus.

Trys iš daugybės stupų Ajutajoje

Trys iš daugybės stupų Ajutajoje

Jos nėra tokios senos, kaip kokie Romos ar Graikijos griuvėsiai, bet atrodo panašiai, mat buvo staiga apleisti dėl karų (Ajutaja) ar karalių valios. Tik meno stiliai labai saviti: pasvirusios niekam nerikalingos šventyklos, medžiais užaugusios Budų galvos.

Ajutaja – gyvas miestas, bet tarp šiuolaikinio chaoso vis išnyra senovė: Viduramžių stupa viduryje transporto žiedo, šventyklos liekanos pakelėje, skulptūros. Suchotajuje panašūs reliktai stūkso viduryje laukų, ant kalvų.

Medžio šaknų "praryta" Budos galva - vienas Ajutajos simbolių

Medžio šaknų “praryta” Budos galva – vienas Ajutajos simbolių

Abiejuose miestuose yra “centriniai archeologiniai parkai”, kur įėjimas mokamas, bet ne mažiau smagu ir atrasti šimtus net žemėlapiuose nepažymėtų ir neapmokestintų griuvėsių apylinkėse. Dviračiu, motociklu, automobiliu… Atstumai nemaži: juk Ajutaja, kol jos nesugriovė birmiečiai, buvo vienas didžiausių pasaulio miestų (sakoma, milijoninis).

Isanas, kur turistų dar prašo kartu fotorgafuotis

Jei galvojate, kad visas Tailandas – jau turistinė šalis, persigalvosite aplankę Isaną. Tai regionas sulig ketvirčiu Tailando. Viskas ten kaip po senovei: dauguma žmonių dirba gana nederlingame žemės ūkyje, vaikai migruoja į miestus, kad uždirbtų lėšų šeimai. Gyventojų – 22 mln., turistų – vos 200 000 per metus!

Vienuoliai renka aukas Dansajaus miestelyje

Vienuoliai renka aukas Dansajaus miestelyje

Ten toks Tailandas, koks buvo kadaise. Jokių “dvigubų kainų” užsieniečiams, parkavimas net didmiesčių centruose gausus ir nemokamas. Užtat nėra ir angliškų užrašų, angliškai nekalba net viešbučiuose. O tajų kalba labai sunki, nes toninė: reikšmę turi ne tik, kokias raides sakai, bet ir kokia “nata”. Man, neturinčiam klausos, taip ir nepavyko pramokti, tad Isanas buvo vienas nedaugelio užsienio kraštų, kur nesusišnekėjau beveik nė kiek. Tajams anglų kalba, beje, ne lengvesnė ir net tie, kurie moka, dažnai nesuprasi, ką mėgina pasakyti, “nukanda galūnes”, vienus priebalsius keičia kitais. Štai vienas norėjo pasakyti “Dabar perlipsime į kitą autobusą” (“We change our bus“), o pasakė “We train our baht” (Mes traukinys savo batus) – vakariečiai tik juokdamiesi skėsčiojo pečiais: “Mes pirkome bilietus autobusui, ne traukiniui”, “Mums nereikia keistis pinigų”. Net angliški užrašai gatvėse su aibe kurioziškų klaidų: nemokėdami lotynų rašto, tajai perrašydami net pakeičia raides į panašias: “attention” virsta “affenfion”, “u-turn” – “u tunr” ir t.t.

Lankytinos vietos Isane paprastos, bet žavios. Mekongo upė, dvyliktoji pagal ilgį pasaulyje, su savo pakrantės miesteliais, pakrantės promenadomis (Nong Chajus, Čiang Chanas). Apleistos Kmerų Imperijos šventyklos, tokios kaip Phanom Rung, po kurias romantiškai slampinėsi beveik vienas (kiti turistai tajai net paprašė kartu nusifotografuoti: pamatyti baltaodį jiems nauja).

Pimajus, viena Isano kmerų šventyklų

Pimajus, viena Isano kmerų šventyklų

Vietoje masinės “pramogų su gyvūnais industrijos” Isane – kaimai, kurių kaimiečiai nuo seno įpratę gyventi kartu su tam tikrais žvėrimis ir dabar linksmina turistus. Prie Surino lankėme Dramblių kaimą (beje, mėgina statyti “Dramblių pasaulį”, bet statybos užstrigusios), netoli Kon Keno – Karališkų kobrų kaimą.

Isaną, kaip ir visą Tailandą anapus didmiesčių ir kurortų, geriausia pažinti nuomotu automobiliu. Ne tik dėl sunkiai perprantamo viešo transporto, bet ir dėl to, kad tik taip turi laisvę sustoti prie kokio milžiniško pakelės Budos, prie “dvasių namų” parduotuvės, prie gražaus vaizdo į upę ar kalvas.

Vienas daugelio laivų-restoranų Mekongo pakrantės miestelyje Nong Chajuje

Vienas daugelio laivų-restoranų Mekongo pakrantės miestelyje Nong Chajuje

O labiausiai pribloškia tradicinės kasmetinės Isano šventės. Pagrįstos senais tikėjimais ir ritualais, bet kartu ir linksmos kiekvienam (viskas toje “Šypsenų žemėje” turi būti linksma, sanuk).

Sudalyvavome kasmetinėje Phi Ta Kon Dan Sajaus miestelyje. Tris dienas dieną-naktį nerimstančiame festivalyje. Štai 4 val. ryto šventikai kviečia upelio dvasią. Štai “dvasios” ateina: įspūdingi persirengėliai, priklausantys daugybei Phi Ta Kon klubų ir visus metus besiruošiantys šitam “karnavalui”. Štai gatvėmis nešiojami vienuoliai, štai šventės pažiba – 3 val. trukmės paradas su begale “dvasių mašinų”. Paskui – šokiai, šviesos, trys scenos (viena net šventyklos kieme), tarsi per kokį muzikos festivalį. Į dangų šaudomos “bambukinės raketos” (garsas ir šliūžė per dangų tikrai primena kosmodromą), puikavimasis nešvankiais kostiumais ir rankdarbiais. Persirengėliai niekad nepasitraukia, jų tik daugėja, skamba jų pavymui prisirištos skardinės…

Phi Ta Kon dvasios, užplūstančios Dansajaus miestelį

Phi Ta Kon dvasios, užplūstančios Dansajaus miestelį

Pernelyg paprasta pasakyti, kad Isanas – tai tikrasis Tailandas, mat iš tikro dauguma isaniečių – laosiečiai. Isanas greičiau – lyg sankryža tarp turistinio Tailando ir skurdesnių, bet kartu autentiškensių, mažiau nuvalkiotų kitų Pietryčių Azijos šalių: Laoso, Kambodžos, Birmos. Važiuodamas Tailande palei Mekongą, kitame krante net Laoso sostinę Vientianą gali pamatyti. Tik verta apsipurkšti nuo uodų: nors Tailande maliarija išnaikinta, skurdesnėse kaimynėse ji – dar gaji…

Mekongo upė. Kitame krante - Laosas

Mekongo upė. Kitame krante – Laosas

Tailandas – Aukso vidurys

Kai kuriems keliautojams norisi kirsti Mekongą, norisi patirti tą, gilesnę Pietryčių Aziją. Bet daugeliui Tailandas – aukso vidurys. “Kitur Pietryčių Azijoje įdomu kartą apsilankyti, o į Tailandą norisi grįžti ir grįžti” – ne kartą girdėjau ir puikiai suprantu šią mintį.

Tailandas jau nebėra “trečias pasaulis”, bet dar nėra ir “pirmas”. Transporte, viešbučiuose, restoranuose ir kitur viena šalia kitos Tailande tarsi plyti moderni “Japonija“, ir pigi “Indija” – ir dažniausiai gali rinktis abu variantus. Japonišką autobusą su wifi ir diskotekų žibintais ar indišką kelionę sukvežimio kėbule. Bet kurios pasaulio virtuvės restoranus japonams priklausančiame prekybos centre ar maisto turgų, kur tarp prekystalių pinigų prašo bekojai ar apdegę elgetos išluptom akim, o nosį “pjauna” autentiški aštrūs kvapai. Gali rinktis ir viską, kas tarp šių dviejų kraštutinumų.

Tiuninguotas Tailando autobusas. Viduje naktim žybsi diskotekų žibintai. Viskas Tailande turi būti "sanuk" (linksma)

Tiuninguotas Tailando autobusas. Viduje naktim žybsi diskotekų žibintai. Viskas Tailande turi būti “sanuk” (linksma)

Nedaug yra šalių, kuriose rastų ką veikti kiekvienas – nesvarbu, koks jo kelionės tikslas. Senukai ir šeimos čia gali tįsoti per dienas paplūdimiuose, “vakarėlių liūtai” šėlti per naktis, “kultūros rijikai” jaustis priblokšti pasinėrę į šitaip globalizacijos nesugadintą svetimą kultūrą, žygeiviai smagiai minti dviračiais per kalnų kaimus. Turtingieji gali maudytis 5* viešbučių ir restoranų prabangoje, o taupieji – atostogauti kelis kartus pigiau, nei Lietuvoje (išskyrus skrydžio bilietą). Keliaujantys nepriklausomai nesunkiai susiplanuos bet kokią kelionę, o norintieji organizuotų ekskursijų jas ras ant kiekvieno kampo.

Ne tik, kad visa tai yra Tailande – Tailande visa tai yra pasaulinio lygio!

Tailando lankytinų vietų žemėlapis. Žvaigždutės rodo mano nuomonę apie tai, kurios išskirtiniausios. Galbūt šis žemėlapis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Tailandą

Tailando lankytinų vietų žemėlapis. Žvaigždutės rodo mano nuomonę apie tai, kurios išskirtiniausios. Galbūt šis žemėlapis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Tailandą

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Tikslas – Amerika ekspedicijos dienoraštis

Tikslas – Amerika ekspedicijos dienoraštis

| 0 komentarų

Ar žinojote, kad Niujorko centre stovi paminklas Jogailai? Kad Amerikos lietuviai architektai sukūrė “modernų lietuvišką” architektūros stilių, kurio pastatų yra tik JAV? Kad Pensilvanijoje yra miestelių, kur 10% ar 30% gyventojų – lietuviai? Kad JAV miškuose galima rasti Mindaugo pilį? Kad dar galima apsistoti viešbutyje, kuriame A. Škėma parašė “Baltą drobulę”? Kad JAV veikia tautinė lietuviška bažnyčia, atsiskyrusi nuo Vatikano, milžiniški lietuvių klubai ir muziejai didingais tautiniais interjerais? O Meino pajūryje plyti ištisas lietuviškas parkas-vienuolynas-kurortas?

Mane pribloškė lietuviškų JAV vietų didybė. Norėdamas ją pristatyti daugeliui, surengiau “Tikslas – Amerika 2017” ekspediciją į 11 rytinių JAV valstijų, kur lietuviško paveldo daugiausia. Aplankėme per 300 lietuviškų vietų, susitikome su daugiau nei 200 žmonių ir išklausėme jų istorijas, ir viską sužymėjau interaktyviame žemėlapyje.

Tikslas - Amerika savanorių važiavimo planas

Tikslas – Amerika važiavimo planas (be smulkių nusukimų, tačiau įrašytas atstumas apima ir juos)

Jūsų dėmesiui – “Tikslas – Amerika 2017” ekspedicijos dienoraštis, kuriame – ir svarbiausios lankytos vietos, jų nuotraukos, jas kūrę ir puoselėjusių žmonių gyvenimo istorijos, šios prasmingos kelionės metu kilę pamąstymai apie Lietuvą, Ameriką, lietuviško paveldo likimą. Tikiuosi, dienoraštis įkvėps kelionių į JAV metu greta “standartinių” lankytinų vietų aplankyti ir lietuviškąsias – nes jos naujai atskleidžia tiek Ameriką (imigrantų sukurtą valstybę), tiek ir Lietuvos istoriją, o kai kurios jau pamėgtos netgi nieko bendro su lietuviais neturinčių amerikiečių turistų.

Nedidelis fragmentas objektų sąrašo, kai jį peržvelginėjau lėktuve į Niujorką

Nedidelis fragmentas objektų sąrašo, kai jį peržvelginėjau lėktuve į Niujorką

Šis dienoraštis taip pat buvo spausdintas JAV lietuvių laikraštyje “Draugas”.

 


Niujorkas

„Tikslas – Amerika“ startavo Niujorke. Simboliška! Dažnam lietuvių pirmųjų bangų imigrantui Amerika irgi prasidėdavo čia, Elio salos registracijos punkte. „Tačiau tikrai ne visiems, mano protėviai išlipo Bostone“ – vėliau girdėdavome iš pirmosios bangos lietuvių vaikaičių ar provaikaičių.

Ir visgi, kokie priblokšti turėjo jaustis tie, kurie atvyko į Niujorką, kuriuos po savaičių varginančios kelionės laivo žemiausioje klasėje (beveik triume) pasitiko daugiaaukščių ir Laisvės statulos vaizdai! Aukščiausias „dangoraižis“ Vilniuje tada buvo 8 aukštų, bet dauguma imigrantų nė jo nematė, gyveno kaimuose…

Niujorko Laisvės statula

Niujorko Laisvės statula – pirmasis JAV vaizdas daugeliui XIX-XX a. sandūroje imigravusių lietuvių.

Elio sala – JAV vartai pirmosios bangos lietuviams

Į JAV XIX a. – XX a. sandūroje įleisdavo beveik visus. Tačiau dalį Elio saloje išbrokuodavo – gal, tarkime, laiptais lipdamas dūsavo, o reikėjo sveikų. Tada siųsdavo į gretimą ligoninę, nepavykus pagydyti, deportuodavo. Tais laiptais, kuriais ašarodami išsiskirdavo įleisti ir neįleisti į JAV lietuviai šiandien vaikšto vien turistai. Visa sala dabar – imigracijos muziejus.

Elio salos imigracijos muziejus

Elio salos imigracijos muziejus

Didingose jo menėse, tiesa, lietuvybės tikėjausi rasti daugiau. Australijoje, kur lietuvišką paveldą tyrinėjau seniau, imigracijos muziejuose aptikdavau ir tautinių drabužių, ir atminimo lentų lietuviams. Elyje panaršius pagrindinę ekspoziciją pavyko rasti tik vieną Lietuvos žydės citatą, paskui šiaip ne taip pamatėme lietuvio užsienio pasą pakabintą aukštai aukštai virš kitų pasų… Su lietuviais susijusių nuotraukų trūksta, tarp daugybės „mažumų laikraščių“ pavyzdžių nemačiau lietuviškos spaudos, statistikoje lietuviai irgi neišskiriami…

Pagrindinė Elio salos imigracijos centro salė

Pagrindinė Elio salos imigracijos centro salė

Kaip ten bebūtų, XIX-XX a. sandūroje imigrantų patirtis būdavo labai panaši. Kai stovėjau apleistoje Elio salos ligoninėje, ilgo koridoriaus gale mačiau nugarą atsukusią Laisvės statulą gretimoje saloje, vienodai gerai galėjau įsivaizduoti aplinkinėse palatose ir lietuvį, ir italą, ir slovaką. „Kuo sunkesnis ligonis, tuo arčiau koridoriaus galo“ – man sakė.

Meno projektas - imigrantų nuotraukos apleistoje Elio salos ligoninėje

Meno projektas – imigrantų nuotraukos apleistoje Elio salos ligoninėje

Nuo tautiškiausios bažnyčios iki tos, kurios nuotraukų internete nėra

Kiek daug gražaus Niujorke pastatė tie lietuviai, kurių svajonė gyventi laisviems nuo carinės ar, vėliau, sovietinės okupacijos išsipildė! Atsimainymo bažnyčia Kvinse, esu giliai įsitikinęs, nusipelno didesnio dėmesio ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Nes čia architektas Mulokas sukūrė naują architektūros stilių, kur viskas ir modernu, bet ir tautiška. Net nesuskaičiuosi lietuviškų detalių: čia labai akivaizdžių, čia simbolinių, kurias gali perprasti tik įsigilinęs. Jei toks pastatas stovėtų Lietuvoje, jis neabejotinai būtų laikomas modernios architektūros šedevru. O jei „tautinės detalės“ būtų susijusios su kuria nors didesne JAV mažuma, tikriausiai Atsimainymo bažnyčia būtų išgarsėjusi ir Amerikoje.

Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčia

Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčia. Bokštas – plytinis koplytstulpis, karūnuotas kryžiumi su pagonišku mėnuliuku, virš įėjimo – lietuviški užrašai, ant kiekvieno suolo viduje – Vyčio kryžiai

Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčios altorius. Ant jo - lietuviški simboliai, tokie kaip vėliava, kryžiai-saulės ir t.t.

Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčios altorius. Ant jo – lietuviški simboliai, tokie kaip vėliava, kryžiai-saulės ir t.t.

Didybe pribloškė ir Apreiškimo bažnyčia. Bet ji statyta vokiečių. Su nupirktom iš kitų bendruomenių lietuvių bažnyčiom yra taip: jos dažnai labai didelės ir didingos, bet lietuvybės ten kiek mažiau. Tiesa, dabar daug detalių į Apreiškimo bažnyčią atkeliavo iš kitų, uždarytų lietuvių bažnyčių.

Jurgio Matulaičio ir Aušros Vartų Marijos altoriai Apreiškimo bažnyčioje Niujorke

Jurgio Matulaičio ir Aušros Vartų Marijos altoriai Apreiškimo bažnyčioje Niujorke

Vietoje žymiausios jų, Aušros Vartų Marijos šventovės Manhetene, mačiau, jau dygsta aukštas pastatas. O Šv. Jurgio bažnyčios net nė vienos nuotraukos internete neradau, nors nugriauta ji tik ~2008 m. Marijos Angelų Karalienės bažnyčia stovi, bet net užėjęs vidun nieko lietuviško neberadau.

Aušros Vartų Marijos bažnyčia šiandien atrodė lyg žaislinė tarp Niujorko dangoraižių. Dabar šios bažnyčios jau nebėra. Google Street View.

Savanoriai – raktas į lietuviško paveldo išsaugojimą?

Už tai, kad kitos lietuviškos vietos dar laikosi, reikia dėkoti entuziastams, kurių ne vieną susitikome. Tokiems, kaip Dr. Algirdas Lukoševičius, darbo dieną mus pavežiojęs po lietuviškas bažnyčias (be jo niekaip nebūtume visko spėję). Jis ne tik jas remia, bet netgi laisvalaikiu pasakoja apie Apreiškimo bažnyčią susidomėjusiems niujorkiečiams „Open House New York“ festivalio metu. Puiku ir svarbu! Kad lietuvių paveldas būtų išsaugotas, kad jis taptų langu tarp Amerikos ir Lietuvos, jo reikšmę turi žinoti kuo daugiau žmonių.

Niujorko Apreiškimo lietuvių bažnyčios vidus

Niujorko Apreiškimo lietuvių bažnyčios vidus. Algirdas Lukoševičius pasakoja Tikslas – Amerika savanorei Aistei Žemaitienei bažnyčios istoriją. Jis – svarbus tiek šios, tiek Pajevonių bažnyčios Lietuvoje mecenatas, gimęs nuo sovietų pasitraukusių lietuvių šeimoje. Nors žmona ispanakalbė, vaikus moko lietuviškai. Po nepriklausomybės atkūrimo kurį laiką pats vystė verslą Lietuvoje ir iki šiol padeda traukti į Lietuvą investicijas, aplanko ją kas kelis mėnesius.

Kitas toks savanoris – Danius Glinskis – pasitiko mus atvykusius tiesiai iš oro uosto prie „Susivienijimo lietuvių Amerikoje“ pastato Manhetene, dangoraižių apsuptyje. Dabar tasai keturaukštis – šio 1987 m. imigravusio architekto hobis. D. Glinskis kelias valandas pasakojo (ir, jei ne mūsų skubėjimas, būtų kalbėjęs dar bent kelias) apie tos senutėlės lietuvių organizacijos pakilimą ir smukimą, apie jos archyvų reikšmę. Jis išsirūpino, kad tvarkyti tuos archyvus padėtų Lietuva.

Tikslas - Amerika vadovas Augustinas Žemaitis su Daniumi Glinskiu ir Juliumi Ludavičiumi Susivienijime lietuvių Amerikoje

Tikslas – Amerika vadovas Augustinas Žemaitis (viduryje) su Daniumi Glinskiu (dešinėje) ir Juliumi Ludavičiumi (kairėje) Susivienijime lietuvių Amerikoje

Nebūčiau galėjęs atspėti, kad D. Glinskis SLA pastatu susidomėjo tik labai neseniai! Dešimtmečius apie šią vietą tiesiog mažai žinojo. Čia viena lietuviško paveldo bėdų, su kuria „Tikslas – Amerika“ dar susidūrė ir susidūrė. Galima tik paspėlioti, kiek galėtų atsirasti tokių savanorių, padedančių saugoti tą paveldą, jeigu jo reikšmė būtų žinoma plačiai! Manau, prisidėtų ne vien lietuviai ar, juoba, ne vien „gryni“ lietuviai (tokių pavyzdžių paskui matėme). Savanorystė Amerikoje šiandien labai gaji, o paveldu, istorija, kilme domimasi labiau, nei kada nors anksčiau.

SLA archyvai

Susivienijimo lietuvių Amerikoje archyvai

Niujorke – daugybė vietų, susijusių su žymiais lietuviais

Kitas, lengvai pražiūrimas, bet širdį glostantis „lietuviškas“ Niujorko veidas – tai atminimo lentos. Lietuviui pirmosios lotyniškos mokyklos steigėjui prie Niujorko akcijų biržos ar Lietuvos vokiečiui, parėmusiam Niujorko biblioteką. Stebina ne tai, kad tos nedidelės lentos įrengtos, o tai, kur jos įrengtos – Manheteno širdyje. Ir Lietuvos aikštė su Dariaus ir Girėno citata džiugina. Juk ji irgi Niujorke.

Niujorko akcijų birža, kur pakabinta Kuršiui atminimo lenta

Niujorko akcijų birža, kur pakabinta Kuršiui atminimo lenta

Atminimo lenta Kuršiui prie Niujorko akcijų biržos

Atminimo lenta Kuršiui prie Niujorko akcijų biržos

Floido-Beneto oro uostas, iš kurio į lemtingą skrydį pakilo mūsų žymieji lakūnai, pasitiko jau visai kitokia – nykumos, sunykusios svarbos – atmosfera. Kokio mažo oro uosto kadaise pakako Niujorkui! Laiko trūko, tačiau nuvažiavome ne tik prie Ludavičiaus ir Zaveckaitės sukurto paminklėlio Dariui ir Girėnui, tačiau ir į pakilimo taką. Gera vieta pamąstyti apie visus, kas iš ten kilo į pavojingus žygius per Atlantą…

Floido-Beneto oro uosto terminalas

Floido-Beneto oro uosto terminalas

Vietų pamąstyti apie įdomią lietuvių istoriją Niujorke „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėsiu ir daugiau. Ir Ruzvelto viešbutį kur, kaip pasakojo D. Glinskis, liftininku dirbo, „Baltą drobulę“ sumanė rašytojas Škėma, ir Škėmos kapą, ir kino teatrą, įkurtą Jono Meko… Beje, net pats apie visa tai sužinojau tik ruošdamasis šiam projektui (pavyzdžiui, dėl Škėmos kapo tikslios vietos milžiniškose Cypress Hill kapinėse susirašinėjau su kapinių administracija).

Ruzvelto viešbutis, kuriame dirbo Antanas Škėma

Ruzvelto viešbutis, kuriame dirbo Antanas Škėma

O labiausiai tarp Niujorko paminklų nustebino Jogailos statula centriniame parke, su Vyčiais ant apsiausto, iškeltais dviem ginklais. Prieš eidamas ten buvau kiek skeptiškas: statė lenkai, tad rašoma „Jagiello, Poland“ ir tik mažom raidelėm minima Lietuva. Bet skulptūra šiam Lietuvos karaliui, lietuviui, per daug išraiškinga, kad gilintumeis į detales!

Vyčiai ant Jogailos apsiausto Jogailos skulptūroje

Vyčiai ant Jogailos apsiausto Jogailos skulptūroje

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Niujorke:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Niujorke aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Niujorke žemėlapis

 


Konektikutas (ir Rod Ailandas)

Konektikute gyvena didžiausias procentas lietuvių JAV. 2000 m. surašymo – paskutinio, klaususio kilmės – duomenimis, ~0,9%. Kai 2012 m. pradėjau kurti „Gabalėliai Lietuvos“ svetainę, padėtis atrodė labai gera: net lietuviškos mišios beveik visose lietuvių bažnyčiose vyko.

Mindaugo pilis Putname

Mindaugo pilis Putname – garsiojo Putnamo lietuvių vienuolyno dalis

„Tikslas – Amerika 2017“ atrado, kad Konektikuto lietuviškoms vietoms irgi iškilę pavojai – tačiau dauguma jų dar puikiai išlikę. Konektikute – ir Putnamo vienuolynas, tikras lietuviškosios Amerikos karūnos deimantas, ir didžiausias Amerikos lietuvių meno muziejus, ir gražios miestelių bažnyčios puošniais lietuviškais vitražais, ir lietuviški paminklai. Jei kada važiuosite iš Niujorko į Bostoną – būtinai pasižiūrėkite pakeliui!

Voterberio lietuvių bažnyčios vitražas iš arti

Voterberio lietuvių bažnyčios vitražas iš arti. Kiekviena lietuviška bažnyčia Konektikute tokiais išdabinta.

Skirtingi Konektikuto lietuvių bažnyčių likimai

Pirmasis „lietuviškas“ miestas Konektikute pakeliui iš Niujorko – Bridžportas. Per kamščius į ten važiavome apie tris valandas. Tačiau yra bridžportiečių, kurie kasdien taip važinėja į darbą Niujorke. Tai dalykas, kuris Lietuvoje neabejotinai geresnis, nei JAV: mažiau laiko sugaištama kasdieniam važinėjimui.

Įėję į Bridžporto Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią, radome ten lotynų amerikiečių vaikų užsiėmimą. Mat bažnyčia seniai oficialiai nebėra lietuvių ir daug mišių – ispaniškos. Kunigas – iš argentiniečių Įsikūnijusio žodžio kongregacijos.

Bridžporto šv. Jurgio lietuvių bažnyčia

Bridžporto Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia

Tačiau kai parapijos salėje pasitiko vietos lietuviai supratome, kad lietuvybė Bridžporte gyva. Maža to, lietuviai ir ispanakalbiai parapijiečiai puikiai sutaria – argentiniečiai kunigai irgi sėdėjo prie vieno stalo, domėjosi mūsų misija. Paaiškėjo, kad net turime bendrų pažįstamų, mat jų kongregacija turi atstovų ir Lietuvoje.

Bridžporto lietuvių bendruomenė

Bridžporto lietuvių bendruomenė

Bridžporto lietuvių bendra vakarienė parapijos salėje kartu su argentiniečiu kunigu

Bridžporto lietuvių bendra vakarienė parapijos salėje kartu su argentiniečiu kunigu.

Svarbiausia, kad pati bažnyčia išliko labai lietuviška. Lietuviški vitražai (kone kiekvienos Amerikos lietuvių bažnyčios pasididžiavimas), Net ant seno altoriaus kryžiaus – lietuviškas užrašas. Be to, kaip sakė vietiniai, kadangi parapija labai gyva, bažnyčia beveik nuolat atidaryta: todėl važiuodami pro Bridžportą galite stabtelti ir išvysti viską patys.

Bridžporto lietuviškos bažnyčios vidus

Bridžporto lietuvių bažnyčios vidus. Lietuvos vėliava dešinėje.

Jeigu lietuvių bažnyčia išlieka katalikiška, tai net ir netekus lietuviško statuso lietuviškas paveldas paprastai puikiai lieka: juk niekas šiaip sau nekeis vitražų, neišmes meno kūrinių. Nebent kokią Gvadalupės mergelę greta Aušros Vartų Marijos pastato.

Tačiau jeigu bažnyčia parduodama kitoms reikmėms, dažnai iš lietuvybės ten pasilieka nebent kertinis akmuo. Arba net jo nelieka: tą išvydome Niu Heivene, Jeilio universiteto mieste, kur prieš dešimtmetį lietuvių bažnyčia virto butais ir niekas ten nebeprimena jos istorijos. Ansonijoje lietuvių bažnyčią radome prieš porą metų parduotą nekatalikams – ten dar likęs paminklas su Gedimino stulpais šventoriuje, bet ar jis liks ilgam, jau priklauso nuo naujųjų savininkų, tai – jų žemė…

Niu Heiveno lietuvių bažnyčia

Niu Heiveno lietuvių bažnyčia

Augustinas Žemaitis skaito užrašą ant lietuvių paminklo Ansonijoje

Augustinas Žemaitis skaito užrašą ant lietuvių paminklo Ansonijoje

Nors, kol bažnyčios katalikiškos, lietuvybė jose lieka, galimybės visą tą grožį pamatyti savo akimis, kaip „Tikslas – Amerika“ ne kartą įsitikino, labai priklauso nuo kunigo (paprastai nebelietuvio). Kai kurie bažnyčios tarnai – kaip Bridžporto vienuolės iš Lotynų Amerikos – džiugiai viską rodydavo, pasakodavo, žingeidžiai klausinėdavo, ką reiškia tas ar kitas lietuviškas užrašas. Kitų bažnyčių ne mišių metu aplankyti iš esmės neįmanoma (net pabandžius derinti gerokai iš anksto). Hartforde teaplankėme parapijos salę rūsyje. Niu Britene „netyčia“ pasisekė labiau: kunigas kaip tik grįžo namo ir leido su mumis buvusiai parapijietei Barbarai mus įleisti bažnyčion. Bažnyčios vidus tikrai be galo įspūdingas (jei būtų pavykę įjungti šviesą, tikriausiai, būtų pribloškęs dar labiau). Anapus gatvės stovi naktį apšviečiamas didingas lietuviškas koplytstulpis. Be to, bažnyčioje krikštytas Lietuvos partizanų vadas Ramanauskas-Vanagas… Jeigu patekti būtų paprasčiau, „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje Niu Briteno lietuvių bažnyčią žymėčiau kaip vieną svarbiausių ir įdomiausių Amerikos lietuviškų vietų. Bet kai eiliniam turistui į ją užeiti beveik neįmanoma, negaliu…

Didžiulis lietuviškas koplytstulpis Niu Britene - mieste, iš kurio kilo partizanų vadas Ramanauskas-Vanagas. Papėdėje - projekto savanorė Aistė Žemaitienė su 92 m. amžiaus K. Urban, atlydėjusia iš Hartfordo, ir vietos lietuve ir Barbara Smit. Pastaroji labai džiaugėsi turimo ketvirtuoju Lietuvos Vyčių laipsniu - ši broliška organizacija iki šiol svarbi tarp pirmosios bangos lietuvių imigrantų vyresnių palikuonių, net jau nekalbančių lietuviškai (bent jau jei jie ne iš maišytų šeimų).

Didžiulis lietuviškas koplytstulpis Niu Britene – mieste, iš kurio kilo partizanų vadas Ramanauskas-Vanagas. Papėdėje – projekto savanorė Aistė Žemaitienė su 92 m. amžiaus K. Urban, atlydėjusia automobiliu iš Hartfordo, ir vietos lietuve ir Barbara Smit. Pastaroji labai džiaugėsi turimo ketvirtuoju Lietuvos Vyčių laipsniu – ši broliška organizacija iki šiol svarbi tarp pirmosios bangos lietuvių imigrantų vyresnių palikuonių, net jau nekalbančių lietuviškai (bent jau jei jie ne iš maišytų šeimų). Regione Vyčių dabar – apie keturiasdešimt. K. Urban sakė, kad Vyčiams reikėtų jaunesnių narių ir džiaugėsi priviliojusi vieną 67 m. amžiaus narę.

Atradimai Voterberio lietuvių rajone

Apie sudėtingus santykius su nauju kunigu girdėjome ir Voterberyje, kur iš parapijos salės buvo „išprašytas“ lietuvių muziejus. Dalį jo eksponatų radome dūlančius bažnyčios rūsyje, kitus – sugrūstus patalpėlėse aplink klausyklas.

Į bažnyčios kambarėlį sunešti lietuvių muziejaus daiktai

Į bažnyčios kambarėlį sunešti lietuvių muziejaus daiktai

Voterberio lietuvis Linas Balsys rodo istorinius reliktus Voterberio Lietuvos Vyčių klube

Voterberio lietuvis Linas Balsys rodo istorinius reliktus Voterberio Lietuvos Vyčių klube. Jis lietuviškai kalba puikiai. Jo motina jau gimė Amerikoje, bet tėvas – Lietuvoje.

Tačiau Voterberis paliko vieną geriausių įspūdžių Konektikute. Lietuviškų vietų ten radau daugiau, nei tikėjausi. Stovi didžiulė mokykla (deja, apleista) su Vyčiu fasade, o bažnyčios vitražai vieni gražiausių rytinėje pakrantėje. Pasitikusių Voterberio lietuvių dėka, pamatėme ir tris lietuvių klubus, ir senas lietuvių nuotraukas kepykloje, dar siūlančioje juodos duonos (nors ir nevisai lietuviškos). Vyčių kuopa, pasakojo, Voterberyje – trečia gausiausia Amerikoje. Deja ir ten jauniausiems nariams apie 40 metų.

Voterberio lietuviai

Voterberio lietuviai prie lietuvių mokyklos

Kur dingo jaunimas? „Išvažiavo“ – atsakydavo lietuviai visuose rytų JAV senuose pramoniniuose miestuose, nors, manau, ne ką mažesnė priežastis yra ta, kad jiems „lietuviškas gyvenimas“ mažai įdomus. Ir tą galima pakeisti. Ne, aš nesu naivus, kad jie įstotų į senąsias organizacijas ir „kaip senais laikais“ reguliariai susitiktų bendrai veiklai. Bet tikiu, kad galima juos įkvėpti vienokiai ar kitokiai laikinai savanorystei lietuviško paveldo labui. Savanorystė dabar populiari, kaip ir domėjimasis sava kilme…

Voterberio apylinkėse gyvenantis lietuvis Joe Barlow išsitatuiravęs Vytį, nors ir jis, ir jo tėvai yra gimę Amerikoje

Voterberio apylinkėse gyvenantis lietuvis Joe Barlow išsitatuiravęs Vytį, nors ir jis, ir jo tėvai yra gimę Amerikoje. Jis daug padėjo projektui. Siūlė ir paskaityti knygas ape Lietuvą ir lietuvius, kurias ketina išsiųsti į ALKA lietuvių archyvą, nes palikuonims jų nereikia.

Paskiausiai Voterberyje aplankėme lietuvių kapines. Labiausiai nustebino kūjis su pjautuvu ant vieno antkapio. Bet prieškariu, iki sovietai parodė savo tikrąjį veidą, nemažai Amerikos lietuvių buvo radikalūs kairieji. Ir Voterberio kapines įkūrė ateistai. Dar viena Amerikos lietuvių istorija, kuriai analogų pačioje Lietuvoje tiesiog nėra…

Įėjimas į lietuviškas Voterberio kapines

Įėjimas į lietuviškas Voterberio kapines

Putnamo lietuviškos vietos – tarp labiausiai pribloškusių Amerikoje

„Tikslas – Amerika“ viešnagę Konektikute baigė ten, kur turėtų apsilankyti kiekvienas Amerikos lietuvis ir ne tik jie. Putname. Jo pašonėje – net dvi iš svarbiausių lietuviškų vietų Amerikoje.

Putnam o vienuolyno koplyčios vidus

Putnamo vienuolyno bažnyčios vidus

Viena jų – Putnamo vienuolynas. Lietuvės seserys čia priėmė labai maloniai, jaukiai praleidome naktį, sudalyvavome rytinėse lietuviškose mišiose. Ne tik dėl to, kad vykdžiau „Tikslas – Amerika“, įdomu pasivaikščioti po lietuvišką parką, prieiti mistišką Mindaugo pilį, kurią aplink miške rastą akmenį pastatė nacių kalintas kunigas Stasys Yla. Išvysti galybę lietuviško meno: nuo Kazio Varnelio įrengtos koplyčios lietuviškais vitražais (lietuviški ne vien gražūs užrašai, bet ir jų temos: Gedimino stulpai, Aušros vartai…) iki Kašubienės mozaikų.

Putnamo vienuolės

Putnamo vienuolės. Antra iš kairės – energingiausioji Ignė Marijošius, puikiai besinaudojanti internetu ir savo patarimais padedanti Lietuvoje atkurti sovietų sunaikintą jos vienuoliją.

Dar daugiau Amerikos lietuvių meno – anapus gatvės, ALKA muziejuje. Varnelis, Kasiulis, Kašuba ir kiti. Daug simboliškų Šaltojo karo laikų kūrinių, tokių kaip iš Amerikos laivo spiriamas Simas Kudirka ar nukryžiuota Lietuva. Smagu buvo pasiklausyti Mirgos Girniuvienės pasakojimų apie visą tą meną, bet „tarp eilučių“ nuskambėjo ir viena problema: ALKA puoselėjantys Girniai gyvena toli nuo Putnamo, dėl to muziejus negali kasdien dirbti. Gaila, nes tokios vietos turėtų būti plačiai prieinamos ir plačiai žinomos… Tačiau visi norintys aplankyti ALKA tai gali padaryti sutarę, o į Putnamo vienuolyno erdves galima patekti nuolat.

ALKA prižiūrėtojai Girniai

ALKA prižiūrėtojai Girniai

ALKA‘oje svariai pasistūmėjome ir vienoje svarbensių „Tikslas – Amerika 2017“ misijų: rasti vietą, kurioje Šenandoriuje išleistas pirmasis lietuviškas romanas. Kiek žmonių beklausėme, daugelis tos vietos nežinojo: o štai milžiniškoje ALKA bibliotekoje radome to leidinio 1904 m. originalą, ir ten buvo atspausdintas leidyklos adresas! Pasižymėjau; iki lankymosi Šenandoriuje dar buvo likusi savaitė.

„Nukryžiuotoji Lietuva“ – ALKA eksponuojamas meno kūrinys

„Nukryžiuotoji Lietuva“ – ALKA eksponuojamas meno kūrinys

Putnamo apylinkėse vienuolė Ignė Marijošiūtė parodė ir daugiau lietuviškų vietų: Jurgio Matulaičio senelių namus, Marijanapolio gimnaziją. Tiesa, lietuvybė ten sumenkusi, belikusi kai kuriose detalėse, tokiose kaip Jurgio Matulaičio paveikslas, per jo beatifikaciją kabojęs Romoje. Marijanapolyje vyrauja amerikiečių ir azijiečių vaikai, Matulaičio namuose lietuvių irgi mažuma. Labai svarbu, kad dvi „grynai lietuviškos“ Putnamo vietos (ALKA ir vienuolynas) tokios ir liktų, kad, bendradarbiaujant su Lietuva, sudominant kitus Amerikos lietuvius ir ne tik juos, kad atsirastų kaip pakeisti dabartinius jų prižiūrėtojus šiems „išėjus į pensiją“.

Nedvejodamas tiek Putnamo vienuolyną, tiek ALKA „Tikslas – Amerika“, tiek mistiškąją Mindaugo pilį žemėlapyje žymiu tarp svarbiausių lietuviškų vietų visoje Amerikoje.

Mindaugo pilies interjeras Putname

Mindaugos pilies interjeras (kairėje) ir akmuo, aplink kurį ši pilis ir pastatyta (centre)

Vakaras Rod Ailande – ir mums, ir lietuvybei

Iš Konektikuto pasukome į Rod Ailandą, kurio sostinę Providensą pasiekėme jau sutemus. „Tikslas – Amerika 2017“ laiko visuomet trūko: keldavomės prieš aušrą, atlikę darbus guldavomės jau ir po vidurnakčio. Tačiau grafiką suplanavau taip, kad sutemus lankytume tik tas vietas, kur nėra būtina ateiti darbo metu ar šviesiai.

Ir Providenso lietuvių bažnyčia deja – viena iš tokių. Ją uždarė šiais metais, „Tik kelis mėnesius pavėlavote“ – sakė mums Putname. Išoriškai Šv. Kazimiero bažnytėlėje dar viskas kaip buvę, ir paminklas sovietų persekiotiems lietuviams stovi jos prieigose. Tokių paminklų gausa buvo vienas didžiausių netikėtumų mums jau nuvykus į JAV, mat apie daugelį jų informacijos nei internete, nei knygose nerasi (priešingai nei, tarkime, apie bažnyčias), todėl iš anksto jų nežinojome.

Providenso lietuvių paminklas Rod Ailande

Providenso lietuvių paminklas Rod Ailande

Viską nufotografavę, pavakarieniavome eiliniame greito maisto restorane ir nuvažiavome į motelį nakvoti, prieš tai dar užsirašę įspūdžius (kai per dieną išgirsti 10-20 žmonių istorijas, antraip daug kas pasimirštų!), paskelbę kai ką Facebook. Tokie buvo proziškieji „Tikslas – Amerika 2017“ kasdieniai užkulisiai. Kitą dieną laukė ketvirtoji „Tikslas – Amerika 2017“ valstija – Masačusetsas.

Valgymo laiką panauodadvome ir prisijungimui prie interneto, socialinės žiniasklaidos tvarkymui

Valgymo laiką panaudodavome ir prisijungimui prie interneto, socialinės žiniasklaidos tvarkymui

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Konektikute:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Konektikute aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Konektikute žemėlapis

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Rod Ailande:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Rod Ailande aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Rod Ailande žemėlapis

 


Masačusetsas

Masačusetse „Tikslas – Amerika 2017“ aplankė net 52 lietuviškas vietas. Tai – antras skaičius po Pensilvanijos. Masačusetse yra visko: nuo senų bažnyčių iki didingų istorinių lietuvių klubų, bent keliolika paminklų lietuviams (kai kurie – visai nauji).

Vien regionų, kuriuose yra daugiau nei po vieną lietuvišką objektą, ten šeši: Bostonas, Broktonas, Vusteris, Merimako slėnis, Springfildas/Vestfildas ir Atolas/Gardneris. „Gabalėliai Lietuvos“ svetainėje kiekvienam jų skirsime po atskirą straipsnį.

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę prie lietuvių bažnyčios

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę prie lietuvių bažnyčios Broktone

Vusteris, lietuviškomis vietomis lenkiantis daugelį JAV didmiesčių

Vusteris toli gražu ne toks žymus, kaip Čikaga, Niujorkas, Filadelfija ar Los Andželas, todėl kai pirmąkart sužinojau, kad šis miestas – pirmajame penketuke JAV pagal lietuvių skaičių – nustebau. Atvažiavę ten nuo Konektikuto iš karto pajutome kontrastą: Konektikuto lietuviškos vietos dydžiu sąlyginai kuklios, tuo tarpu dvi Vusterio lietuviškos bažnyčios matyti iš tolo, nes yra milžiniškos, stovi ant kalnų.

"Tikslas - Ameirka 2017" vaodvas Augustinas Žemaitis su Vusterio lietuviu Vitu Zenkumi, lydėjusiu "Tikslas - Amerika"

“Tikslas – Ameirka 2017” vaodvas Augustinas Žemaitis su Vusterio lietuviu Vitu Zenkumi, lydėjusiu “Tikslas – Amerika”. Lietuvoje jis buvo prieš daugiau nei 30 metų, dar gūdžiu sovietmečiu: žmonai nepatinka keliauti. Jo senelė žuvo Vokietijoje bėgdama per karą iš Lietuvos, beliko torsas.

Tiesa, jos nebėra lietuviškos, tačiau Vusteris buvo viena vietų, kur situaciją atradome geresnę, nei tikėjomės rasti. Šv. Kazimiero bažnyčios ir gretimos mokyklos fasaduose išlikę lietuviškų detalių. O Aušros Vartų bažnyčios ir visas vidus išlikęs – nuostabiai tautinis (viduje turbūt daugiausiai lietuviškų užrašų tarp lankytų bažnyčių, juk bažnyčia statyta skaudžiais konflikto dėl Vilniaus laikais). Dabar tai vietnamiečių parapija, bet vietnamietis klebonas noriai įleido vidun, sakė, keliasdešimt lietuvių ten dar meldžiasi. Vietnamiečių dabar vien Vusteryje – tūkstančiai, todėl toje bažnyčioje galėjau įsivaizduoti kaip lietuvių bažnyčios turėjo atrodyti geriausiais savo laikais: su veikiančia mokykla sugrūstomis klasėmis apačioje, dažnai naudojama parapijos sale. „Man siūlė pervadinti bažnyčią, bet, gerbdamas istoriją, atsisakiau“ – sakė klebonas.

Vietnamietis klebonas pasitinka prie Aušros Vartų lietuvių bažnyčios

Vietnamietis klebonas pasitinka prie Aušros Vartų lietuvių bažnyčios

Aušros Vartų Marijos bažnyčia. Interjeras.

Nustebino ir Maironio parkas. Jis nebuvo tarp prioritetinių „Tikslas Amerika“ vietų, mat žinojau, kad senasis pastatas prieš kelis dešimtmečius sudegė, o naujas nuotraukose neatrodė nei išvaizdžiai, nei lietuviškai. Tačiau laimingo sutapimo dėka (tuo metu atvažiavo klubo vadovas Arvydas Klimas) patekęs vidun pakeičiau nuomonę: didžiulės salės dekoruotos tikrai lietuviškais dailininko Rūkštelės tapybos darbais (Vilnius, Kaunas, Klaipėda…), o prie pastato stovi paminklas už Lietuvą žuvusiems lietuviams.

Lietuviškos scenos Maironio parko salės paveiksle. Arvydas Klimas pasakojo apsiėmęs vadovauti klubui, kad jį išgelbėti, nes kol kas jis praradęs populiarumą, mažiau pritraukia nuomininkų nelietuvių, kurie svarbūs tam, kad gražioje paežerėje įsikūręs klubas užsidirbtų išlaikymui.

Žinodami Masačusetso tradiciją vadinti aikštės (sankryžas) žuvusių Antrojo pasaulinio karo veteranų pavardėmis, važiuodami dairėmės lietuviškų – radome bent tris vien vienoje Vusterio gatvėje, bet, garantuoju, valstijoje yra šimtai tokių aikščių.

Kirmino aikštės ženklas.

Broktone – vienintelis JAV „Lithuanian village“

Broktono spaudos straipsnius, kuriuose vienas miesto rajonas vadinamas „Lithuanian Village“, skaičiau dar gerokai iki „Tikslas Amerika 2017“. Retenybė: Amerikoje yra „Chinatown‘ai“ ir Mažosios Italijos, bet lietuvių „kaimai“/“miestai“/“šalys“ pasitaiko retai. Kaip pasakojo po Broktoną vedžiojusi operos solistė Marytė Bizinkauskaitė, jos vaikystėje visi tame rajone kalbėdavo lietuviškai. Turbūt todėl ji, būdama ketvirtos kartos Amerikos lietuvė, lietuviškai kalba puikiai, ir užėjęs į jos namus pasijutau tarsi kaime Lietuvoje.

Tikslas - Amerika 2017 projekto vadovas Augustinas Žemaitis su Broktono lietuviškas vietas parodžiusia Maryte Bizinkauskaite

Tikslas – Amerika 2017 projekto vadovas Augustinas Žemaitis su Broktono lietuviškas vietas parodžiusia Maryte Bizinkauskaite

Kaip atrado „Tikslas – Amerika 2017“, šitiek ilgai išlaikyti lietuvybę – reta. Jei nebūta mišrių santuokų dar pasitaiko ketvirtos kartos Amerikos lietuvių, kurie yra tikri Lietuvos patriotai, prisilaiko tradicijų, tačiau lietuviškai jie dažniausiai kalba tikrai sunkiai. Jau trečioje, o kartais net antroje kartoje kalba nunyksta…

Labiausiai Broktone nustebino paminklų žuvusiems lietuviams gausa. Jų netgi keturi. Ir bent du iš jų tikrai meniški, įdomūs pažiūrėti. Ir net trys jų yra lietuviams, žuvusiems už Lietuvą (tik vienas – žuvusiems už JAV).

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Broktono priemiestyje Avone

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Broktono priemiestyje Avone

Pats „lietuvių kaimas“, tiesa, nebėra lietuviškas. Ir dar vieną lietuvišką vietą kuri, prieš leisdamasis į „Tikslas – Amerika“, galvojau, dar veikia, radau uždarytą – 1897 m. įsteigtą lietuvišką barą „The Lit“ (turbūt buvo seniausias toks Amerikoje ir senesnis už bet kokį barą Lietuvoje)…

The Lit baras Broktono Lietuvių kaime

The Lit baras Broktono Lietuvių kaime

Bostonas, kur skirtingų bangų lietuviai kartu saugo paveldą

Masačusetso miesteliuose dažnai jusdavau virš lietuviško paveldo besitvenkiančius tamsius debesis. „Dabar prižiūrime mes, o kas po mūsų?“ nebyliai (ar ir garsiai) klausdavo sutikti lietuviai, mat jiems, geriausiu atveju, kokie 50 metų, o jaunimo jų gretose iš esmės nėra.

Bostone toks klausimas nekilo – kol kas. Į Bostoną atvyko ir daug trečiabangių, ir kažkokios trinties tarp bangų čia, kaip sakė vietiniai, nėra. Trečiabangiai prižiūri lietuvišką mokyklą, restoraną, kredito uniją… Restoranas, beje, vienintelis toks Naujojoje Anglijoje, o maistas ten pasirodė net skanesnis, nei daugelyje Lietuvos lietuviškų restoranų!

Bostono lietuvių piliečių klubas

Bostono lietuvių piliečių klubas. Virš įėjimo plazda Lietuvos ir JAV vėliavos.

Lietuviškoje kredito unijoje Bostone

Lietuviškoje kredito unijoje Bostone

Ir Bostono Šv. Petro bažnyčią lietuviai sėkmingai apgynė nuo uždarymo, nors patekti į ją apjungus parapijas nepasirodė lengva (mišios tik savaitgaliais), tačiau Bostono lietuviai padėjo ir čia.

Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčia

Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčia

Ir Bostono enciklopedijos leidyklą pavyko atrasti (tiesa, vėliau dėl šios vietos kilo abejonė: jau grįžus iš “Tikslas – Amerika 2017” Lietuvoje pavyko susitikti žmones, dirbusius prie enciklopedijos, ir jie teigė, kad pastatą trečiosios bangos bostoniečiai nurodė klaidingai, tačiau dėl to, kuris teisingas, kilo ginčų: taip greitai viskas Pietų Bostone keičiasi, taip greitai seni skurdūs pastatai keičiami naujais brangiais, kad net ten didžiąją gyvenimo dalį praleidę rajono nebeatpažįsta). Ir dar vieną uždarytą bažnyčią Kembridže, virš kurios įėjimo – gražus meno kūrinys su lietuviškais žodžiais.

Bulviniai blynai Bostono lietuvių restorane

Bulviniai blynai Bostono lietuvių restorane

Bostono lietuviško restorano viduje

Bostono lietuviško restorano viduje

Lietuvių mokyklos direktorė ir vienas vaikų tėvų

Lietuvių mokyklos direktorė
Gaila Urbonaitė-Narkevičienė ir vienas vaikų tėvų Sigitas Veršelis Bostono lietuvių mokykloje, tiksliau – patalpose, kurias lietuviai tam nuomoja kiekvieną šeštadienį. Tai nėra lietuvių objektas, bet Gaila Urbonaitė labai norėjo, kad padarytume išimtį ir jį aplankytume: juk pokariu gimusios lituanistinės mokyklos, jos teigimu, buvo tas kertinis akmuo, dėl kurio lietuvybė JAV laikosi taip ilgai.

Nepatekome tik į Vilniaus sinagogą, įkurtą Lietuvos žydų ir veikiančią kaip žydų muziejus. Į el. laiškus ir skambučius neatsakė. Specialiai priderinome grafiką, kad atvyktume ten oficialiu muziejaus darbo laiku – bet radome užrakintas duris. Tai buvo pirmoji tokia „Tikslas – Amerika 2017“ nesėkmė po ~50 sėkmingai aplankytų objektų. Bet ir sinagogą nufotografavome iš išorės, ir žemėlapyje ji bus.

Vilniaus sinagoga Bostone

Vilniaus sinagoga Bostone

Projekto dalyvė Aistė Žemaitienė skambina į Vilniaus sinagogą - nors buvo darbo laikas, susisiekti nepavyko, kaip ir el. paštu prieš tai

Projekto dalyvė Aistė Žemaitienė skambina į Vilniaus sinagogą – nors buvo darbo laikas, susisiekti nepavyko, kaip ir el. paštu prieš tai

Merimako slėnis: kiek daug gali vienas pasišventęs lietuvis

Iki „Tikslas – Amerika 2017“ galvojau, kad lietuviškų Amerikos vietų nežino tik Lietuvos lietuviai, galbūt trečiabangiai imigrantai. Tačiau nuvykęs supratau, kad ir vyresnės kartos lietuviai neretai žino tik kai kurias savų apylinkių vietas. Dėl to tik svarbiau pasirodė „išvilkti į dienos šviesą“ tą lietuvišką paveldą, kuris beveik nežinomas net Amerikoje. Gi tik žinomas, lankomas paveldas gali būti saugomas!

Ir dėl to tik smagiau būdavo susitikti tokius žmones, kurie žinodavo kone viską apie vietos lietuvių istoriją. Vienas tokių buvo Jonas Stundžia iš Lorenso. Ilgą laiką abejojome, ar pavyks susitikti, mat J. Stundžia patyrė sunkią operaciją – tačiau, kaip pats sakė, sutiko susitikti, nes labai norėjo parodyti Merimako slėnio, kur kadaise lietuviai vyko dirbti tekstilės pramonėje, lietuviškas vietas, kad jos būtų įamžintos „Tikslas Amerika 2017“.

Jonas Stundžia prie lietuviškai užrašyto kapo, kurį jam iš anksto padovanojo draugai

Jonas Stundžia prie lietuviškai užrašyto kapo tautinių katalikų kapinėse, kurį jam iš anksto padovanojo draugai

J. Stundžia ne tik išstudijavęs viską apie ten stovėjusias bažnyčias, tebeveikiančias lietuvių kapines ir tikrąsias ten palaidotųjų pavardes. Jis pats finansavo ne vieną lietuvišką paminklą ar atminimo lentą. 1990 m. jis net įkvėpė Lorenso savivaldybę tapti pirmąja JAV pripažinusia Lietuvos nepriklausomybę (tai irgi primena atminimo lenta)!

Atminimo lenta primenanti, kad Lorensas buvo pirmasis JAV miestas, pripažinęs Lietuvos nepriklausomybę

Atminimo lenta primenanti, kad Lorensas buvo pirmasis JAV miestas, pripažinęs Lietuvos nepriklausomybę

Įdomiausios Merimako slėnyje pasirodė lietuvių tautinės kapinės ir rajonas, kuriame visi gatvių pavadinimai – lietuviški (beveik unikali vieta JAV). Ir prieš, ir po „Tikslas – Amerika“ viešnagės, iš Jono Stundžios gavome informacijos apie papildomas lietuviškas vietas. Jei būtų daugiau tokių žmonių, kaip Stundžia, lietuviškas paveldas būtų žinomas daug plačiau; jis nenyktų, jo kaip tik daugėtų!

Pašto dėžutės su Palangos ir Birutės gatvių pavadinimais

Pašto dėžutės su Palangos ir Birutės gatvių pavadinimais; Jono Stundžios dėka sužinojome apie šį rajoną prie Lorenso, kur visos gatvės pavadintos lietuviškai

Netikėtai gerai išlikusi lietuvybė Masačusetso vakaruose

Masačusetso vakaruose gimė krepšinis ir smagu buvo jo gimtinėje Springfilde esančioje šlovės galerijoje išvysti Sabonio citatą, Marčiulionio marškinėlius, abiejų jų veidus. Aišku, koncentruojamasi į JAV krepšinį, bet kokia gi krepšinio istorija be lietuvių!

Nasmito krepšinio šlovės galerijos vidus su įrašytų krepšininkų veidais

Nasmito krepšinio šlovės galerijos vidus su įrašytų krepšininkų veidais

Netoliese ir Stokbridžas, Dievo gailestingumo šventovė. Seniai nebestebina Dievo gailestingumo paveikslo, kurio originalas kabo Vilniuje, kopijos kone kiekvienoje pasaulio bažnyčioje – mačiau ir Londone, ir Kuboje, ir net Maršalo salose… Jų tikriausiai pritapyta šimtai tūkstančių – tiek daug, kad net nėra prasmės dėti į „Gabalėliai Lietuvos“, nes tektų aprašyti… daugelį pasaulio katalikų bažnyčių. Tačiau atskira šventovė Dievo Gailestingumui – jau kas kita. Retesnis reikalas. Gražaus parko apsuptyje radome ten ir Jurgio Matulaičio, Aušros Vartų Marijos paveikslus. Šventovę sukūrė lenkai, „aukotojų šaligatvio“ plytelėse radau vos kelias lietuviškas pavardes: bet kartais taip sunku atriboti lietuvišką ir lenkišką paveldą.

Labiausiai Vakarų Masačusetse nustebino vos keliolika tūkstančių gyventojų turintis Atolas, kuriame tebėra oficialiai lietuviška bažnyčia ir veikiantis lietuvių klubas (nors privatus, į jį iškart įleido ir mus, pašalinius). Bažnyčios vidus (medinės marmuro imitacijos) tikrai pribloškė: Lietuvoje tokio dydžio miestelyje tikriausiai stovėtų panašaus dydžio bažnyčia. Tik kad Lietuvoje visi aplinkui būtų lietuviai, o čia lietuviai, statę bažnyčią, sudaro tik nedidelį procentą atoliečių…

Į Atolo bažnyčią įleido aplinką tvarkiusi airė, tačiau šviesą težinojo kaip įjungti tik prie altoriaus. Tad teko mėginti fotografuoti su ilgu išlaikymu tamsoje

Į Atolo bažnyčią įleido aplinką tvarkiusi airė, tačiau šviesą težinojo kaip įjungti tik prie altoriaus. Tad teko mėginti fotografuoti su ilgu išlaikymu tamsoje

Biblinės scenos su ištapytais lietuviškais žodžiais

Biblinės scenos su ištapytais lietuviškais žodžiais

Beje, į bažnyčią įleido ir po lietuvių klubą vedžiojo… daugiausia airiai. Senos tautinės ribos seniai nunyko. Savaip gerai: tai kelias lietuviškoms vietoms išlikti net ir mišrioms santuokoms sunaikinus didelę dalį pačios lietuvybės. Aišku, norėtųsi, kad lietuviškos vietos taptų kultūrų tiltais, pristatytų Lietuvą Amerikai ir nuo lietuvybės nutolusiems lietuvių kilmės amerikiečiams.

Lietuvių klubo narys airis prisiminė klube kabojus „seno lietuvio paveikslą“, paslėptą remontui. Po kelių skambučių kitiems klubo nariams jį surado ir vėl pakabino garbingai prie įėjimo. Ten – Gedimino portretas, tikriausiai iš tarpukario laikų. „Kas jis toks?“ – klausė pašnekovas. Paaiškinau. Nedidelis žingsnis į reikiamą pusę.

Augustinas Žemaitis su airiu, aprodžiusiu Atolo lietuvių klubą

Augustinas Žemaitis su airiu, aprodžiusiu Atolo lietuvių klubą

Lith Club ženklas Atolo lietuvių klube

Lith Club ženklas Atolo lietuvių klube

Lietuvių klubas veikia ir Gardnerio paežerėje – vasaromis. Klubo šeimininkai Vyšniauskai pasakojo visą laiką siųsdavę pinigus į Lietuvą, piktinosi, kad trečia imigrantų banga Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje nepastatė nei vienos lietuvių bažnyčios, o jaunesni lietuvių kilmės amerikiečiai ir Šiluvos koplyčią Gardneryje patys sugriovė.

Tikslas - Amerika pasitikimas Gardnerio lietuvių klube

Tikslas – Amerika pasitikimas Gardnerio lietuvių klube. Panašu, kad Vyšniauskai – paskutiniai jo nariai, kuriems gimtoji kalba – lietuvių ir tėvynė širdyje – Lietuva, nepaisant JAV praleistų gyvenimų

Kiti žmonės Gardnerio lietuvių klube. Garsiai skambėjo lenkiška muzika

Kiti žmonės Gardnerio lietuvių klube. Vyko šventė, garsiai skambėjo lenkiška muzika

Deja, panašių istorijų, gal švelnesnių, girdėjome daug. Tas nebendravimas, susipriešinimas tarp skirtingų lietuvių: skirtingų „bangų“, skirtingo amžiaus, skirtingų pažiūrų… Negali sakyti, kad tai nauja: paskaičius kunigo Valkavičiaus knygas apie lietuvių parapijų istoriją atrodo, kad seniau, prieš 100 metų, priešpriešos būta dar daugiau: lenkakalbių-lietuviakalbių, kairiųjų-tautininkų-religingųjų… Bet seniau ir lietuvybe besirūpinančių buvo daugiau, todėl net ir tokiomis sąlygomis šitiek daug pastatyta! O dabar skaldytis nebėra erdvės.

Vestfilde, fotografuojant sandėliu virtusią buvusią lietuvių bažnyčią, 'Tikslas - Amerika' susidomėjo nelietuvių kilmės buvęs parapijietis, papasakojęs šiek tiek parapijos istorijos

Vestfilde, fotografuojant sandėliu virtusią buvusią lietuvių bažnyčią, ‘Tikslas – Amerika’ susidomėjo nelietuvių kilmės buvęs parapijietis, papasakojęs šiek tiek parapijos istorijos

Viliuosi, kad visi supras, jog ir lietuvių bažnyčia, ir paminklas lietuviams, ir lietuvių klubas yra svarbūs lietuviški dalykai, kuriuos reikia išsaugoti ateinančioms kartoms – nes jie ypatingi, jų nėra daug. Nesvarbu, kurios bangos imigrantai juos pastatė ir prižiūri, kaip gerai tie žmonės moka lietuviškai, religingi jie ar ne. Mano nuomone, atėjo laikas, kai visi turėtų būti vieningi, kai turėtume į kitus lietuvius žiūrėti kaip į „saviškius“ ir visokeriopai stengtis įtraukti juos (ir ne tik juos) į lietuviško paveldo saugojimą bei toleruoti, kad į kai kuriuos dalykus jie žiūri kitaip.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Masačusetse:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Masačusetse aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Masačusetse žemėlapis

 


Meinas, Naujasis Hampšyras ir Vermontas

Trijose šiaurrytinėse JAV valstijose – Meine, Naujajame Hampšyre ir Vermonte – lietuvių kilmės žmonių tik apie 14 tūkstančių. Tačiau tarp tenykščių rudenėjančių miškų radome vienas spalvingiausių lietuviškų vietų.

Visų pirma, prestižinis Kenebunkporto kurortas Meine, kurio lietuviško centro neapsiverčia liežuvis vadinti tiesiog vienuolynu – nes jame ir lietuviškas parkas, ir lietuviški paminklai, ir lietuviški svečių namai (viskas greta miestelio centro, paplūdimio)…

Naktį žibanti Jono Muloko koplytėlė žuvusiems už Lietuvą - dalis lietuviško parko

Naktį žibanti Jono Muloko koplytėlė žuvusiems už Lietuvą – dalis lietuviško parko Kenebunke, Meine

Paskui – Naujasis Hampšyras, kur palaidotas pasaulio bokso čempionas lietuvis Žukauskas (Sharkey), o Našua mieste vieno lietuvio palikimo dėka ryšiai su Lietuva glaudesni, nei galėtum tikėtis.

Ir galiausiai Vermonte „Neringa“, viena didžiausių lietuviškų stovyklų Amerikoje.

Gedimino pilis ir Geležinis vilkas Neringoje

Gedimino pilis ir Geležinis vilkas Neringoje.

Kenebunk(port)as: nuostabus, nuostabiai sutvarkytas lietuviškas parkas

Pirmąkart išvydus Kenebunko lietuviškąjį kompleksą širdis tiesiog džiūgavo. Štai taip galėtų atrodyti visos lietuviškos Amerikos vietos, užuot iš lėto nykusios! Atvažiavę į svečių namus, vos radome kur pastatyti automobilį. Vadovas aiškino, kad paprastai mašinų būna dar daugiau: bet dabar viena studentų grupė atvažiavo autobusu.

Tolumoje spindėjo Jono Muloko sukurta lietuviška koplyčia ir Lurdas, nuostabiai ryškiai apšviesti žibintų šviesa. Amerikiečiai studentai vaikščiojo aplink, skaitė dedikacijas už Lietuvą žuvusiems ir tyliai kalbėjosi apie mūsų šalį. Kas gal pirmąkart išgirs jos vardą, kas gal pirmąkart sužinos apie Lietuvos okupaciją, jai grasančias bėdas – ir atminties kertelėje tai išliks. Svečių namų registratūroje pilna lankstinukų, angliškai aiškinančių, kas, kaip ir kodėl pastatyta parke.

Jono Muloko koplytėlė iš arčiau - matosi dedikacija žuvusiems už Lietuvą

Jono Muloko kryžiaus kelio koplytėlė iš arčiau. Po kryžiumi parašyta ‘In memory of those who died for freedom of Lithuania’

Svarbiausia, kad kompleksas, rodos, išsilaiko iš savo pajamų: kainos ten „komercinės“, vertos JAV kurorto. Nors daug darbuotojų nusamdyta iš Lietuvos (vienas sutiktas vaikinas – per Work and Travel programą, pora moterų – dešimtmečius vasaromis ten atvažiuoja), yra ir ne Amerikos lietuvių, įskaitant vadovą. Dėl to svečių namų išlikimas nepriklauso nuo pavienių „senųjų“ lietuvių savanorystės ar nuo lietuvių aukų – kurios kitose vietose, keičiantis kartoms, deja, tirpsta.

Lietuviško vienuolyno rūmai

Lietuviško vienuolyno rūmai

Lietuviška pranciškonų veikla Kenebunke, nuo kurių pokariu (pasitraukus nuo sovietinio genocido) įkurto vienuolyno viskas ten prasidėjo, be abejo, kažkiek sumenko ir dar menks. Kiek mums pasakojo brolis Jonas Bacevičius, gyvenantis vienuolyne jau daug dešimtmečių, dabar nauji pranciškonai mokomi (noviciatas) yra Lietuvoje. Taip pareikalavo vyresnybė – juk Lietuva atsivėrė, juk sovietinė okupacija baigėsi, priežasčių plėstis tremtyje nebeliko. Amerikos lietuviai pranciškonai vis dar labai aktyvūs – bet sensta, Amerikos lietuvių vyskupas pranciškonas Paulius Baltakis jau 92 m. Programas, tokias kaip ikonų tapybos, Kenebunke vykdo ir iš Lietuvos atvykę jaunesni vienuoliai.

Aistė Žemaitienė kalbina Joną Bacevičių Kenebunkporto lietuvių vienuolyne

Aistė Žemaitienė kalbina Joną Bacevičių Kenebunkporto lietuvių vienuolyne

Tačiau, nepaisant viso šito, gali justi, kad niekas čia greitai nesunyks, lietuvių meno šedevrai ir XXI a. dar ilgai džiugins žmonių akis – gal kitokių žmonių. Nors Kenebunke niekad nebuvo „senųjų“ lietuvių bendruomenės, vienuolynas pritraukė ir lietuvius: rytinėse mišiose, angliškose, sutikome iš Čikagos kilusį vietos lietuvį Tomą Dundzilą, pagaliau įgyvendinusį svajonę persikelti į Meiną, ir 31 m. „meilės imigrantę“ iš Lietuvos V. Labzintytę, kuri su kolegomis neseniai Kenebunke įsteigė Meino lietuvių bendruomenę.

V. K. Jonyno trigubos bažnyčios kryžius

V. K. Jonyno trigubos bažnyčios kryžius

Štai taip – kitur Amerikos lietuvių bendruomenės sensta, nyksta, o čia gimė nauja, jaunosios kartos įkurta, vienijanti ~35 narius: kažin, kiek jų būtų, jei ne tasai lietuviškas kompleksas? O tėvas Bacevičius pasakojo net apie vienuolyno sužavėtą italą, kuris, kad galėtų prisijungti prie lietuvių pranciškonų, pramoko lietuvių kalbos. „Kenebunke negali kalbėdamas lietuviškai tikėtis, kad tavęs niekas nesupras“ – kartu eidama lietuviškojo vienuolyno miško takeliu pasakojo naujoji Meino lietuvių bendruomenės vicepirmininkė.

Vaizdas į upę iš lietuviškojo vienuolyno pasivaikščiojimo tako

Vaizdas į upę iš lietuviškojo vienuolyno pasivaikščiojimo tako

'Tikslas - Amerika' atstovai, V. Labzintytė (dešinėje) ir sutikti grybaujantys vienuoliai, vienas kurių - iš Lietuvos, Kenebunkporto lietuviško parko pasivaikščiojimo take

‘Tikslas – Amerika’ atstovai, V. Labzintytė (dešinėje) ir sutikti grybaujantys vienuoliai, vienas kurių – iš Lietuvos, Kenebunkporto lietuviško parko pasivaikščiojimo take

Atradimai Naujajame Hampšyre

Viena „Tikslas – Amerika 2017“ misijų – rasti ir tiksliai internetiniame žemėlapyje pažymėti žymių lietuvių kapus. Vienas tų, kurie, kaip sužinojome, palaidoti visai šalia mūsų maršruto – pasaulio bokso čempionas Juozapas Žukauskas (Jack Sharkey). Užduotis rasti jo kapą pasirodė gana nesudėtinga, mat internete jau buvo duomenys, kuriose Epingo miestelio kapinėse jis palaidotas ir antkapio nuotrauka. Kad greičiau apeitume didesnį kapinių plotą, išsiskirstėme. Šūksnis „radau“ pasigirdo jau po trijų su puse minutės. Tada išsitraukiau GPS aparatą, pažiūrėjau tikslias koordinates, kurias reikės perkelti į internetinį žemėlapį. Ir važiavome toliau. Tik šitaip greitai dirbdami galėjome vidutiniškai kasdien aplankyti apie 19 lietuviškų vietų.

Didžiąją dalį nepilnos paros, kurią galėjome skirti Naujajam Hampšyrui, praleidome Našua mieste – vieninteliame valstijoje, turėjusiame didesnę lietuvių bendruomenę. Mama ir dukra Voitkovskės čia pasistengė, kad nė viena su Lietuva susijusi vieta neliktų mūsų nesipažymėta.

Voitkovskių šeima pasitinka Tikslas - Amerika komandą savo namie

Voitkovskių šeima pasitinka Tikslas – Amerika komandą savo namie

Jų dėka užėjome į butais virtusios lietuviškos bažnyčios vidų (maloniai nustebino, kad čia nekilnojamojo turto vystytojai koridoriuose surašė bažnyčios istoriją, sukabino senas nuotraukas, paliko lubose stiklą per kurį matosi išlikę skliautai). Jų dėka radome jokiuose žemėlapiuose nepažymėtą Gelažausko rezervatą (realybėje stovi lentelė su pavarde), taip pat lietuvių vardais pavadintas gatves. Ir lietuvių skulptorių skulptūras. Našujoje veikia Zylonio fondas, palikimu sukurtas „atvežti“ lietuvių kultūrą į Našują, todėl ten ne tik statytos Lietuvos menininkų skulptūros, bet ir atvyksta koncertuoti Lietuvos atlikėjai, labai žavėję mūsų pašnekoves. Kitose „pirmosios bangos“ Amerikos lietuvių „kolonijose“ tokių gyvų ryšių su šiandienine Lietuva paprastai nerasi.

Šv. Kryžiaus lietuvių kapinės su Lietuvos ir JAV vėliavomis

Šv. Kryžiaus lietuvių kapinės su Lietuvos ir JAV vėliavomis

Našujietės parodė mums net vietas, kurios yra už „Tikslas – Amerika“ projekto ribų – pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo memorialus, ant kurių – ir lietuviškos pavardės. Tuo įsitikinome ne kartą: jei nori pažiūrėti, kiek vietovėje prieš 50-100 metų būta lietuvių, žvilgtelk į tenykščius karo memorialus. Nes lietuviai, kaip ir visi kiti, buvo tapę JAV piliečiais, ėjo į Amerikos karus: abu pasaulinius, Vietnamo.

Mizoro gatvė, vienas lietuviškų Našujos gatvių pavadinimų

Mizoro gatvė, vienas lietuviškų Našujos gatvių pavadinimų

Netgi atskirų memorialų vien lietuviams, žuvusiems konkrečiame kare už JAV, Amerikoje radome daug, ypač prie lietuvių bažnyčių, lietuvių kapinėse… Tokius jau pažymėsime žemėlapyje.

Senuosiuose pramoniniuose miestuose, tokiuose, kaip Našua, mane kas kartą priblokšdavo ir fabrikai. Tada, XIX a., juos statė gražesnius, nei šiandien stato gyvenamuosius namus ar valdžios įstaigas, su aibe architektūrinių pagražinimų… Lietuvoje tiesiog neturime tokių didelių to meto fabrikų. Daugiau nei akivaizdi priežastis, kodėl prieš 100-150 metų tiek daug lietuvių („Tikslas – Amerika“ pašnekovų protėvių) pasuko į Ameriką – Lietuvą Rusijos Imperija specialiai paliko žemės ūkio kraštu ir ten neatsirado darbo vietų pramonėje. O JAV rytų pakrantėje kiekvienas mažas miestas turi tokių dabar nebenaudojamų raudonaplyčių „fabrikų rūmų“ kompleksus… Kai kuriuos pažymėsime „Tikslas – Amerika 2017“ žemėlapyje: kad suprastum Amerikos lietuvių istoriją, svarbu ne vien lietuviškos vietos, tačiau ir šitoks „kontekstas“.

Našujos fabrikai nuo ten, kur stovi skulptūra 'Įvairovė' Front St (žr. žemiau)

Našujos fabrikai

Neringos stovykla Vermonte

Apie “Neringos” stovyklą išgirdome dar gerokai iki ją atvykdami. Jauni ir seni Amerikos lietuviai ir, mokytojų paklausti, Bostono lietuvių mokyklos vaikai vienas per kitą kartojo, kokia tai nuostabi ir smagi vieta. “Jums būtina nuvažiuoti į “Neringą”” – aiškino net prieš mums prasižiojant, kad, aišku, “Neringą” “Tikslas – Amerika” tikrai lankys.

Kas be ko, “Neringą”, matyt, geriausia reikia patirti vasarą, kai ji pilna gyvybės, pilna lietuvių vaikų ir savanorių, o vis dažniau ir suaugusiųjų įvairiose poilsio programose.

Lietuviškas koplytstulpis prie Neringos koplyčios.

Kai atvažiavome mes, “Neringa” buvo tuščia. Visiškai. Nei vieno žmogaus, nei vieno automobilio gal kilometrų spinduliu, tik kelios vištos vaikštinėjo aplink užrakintus pastatus. Tačiau lietuvybė čia pleveno ore – lietuviškos architektūrinės detalės, lietuviški užrašai skelbimų lentoje, namo lange žibantis raudonas Vytis…

Jei ne daug rudenį tapybiškai rausvėjančių medžių galėtum pamanyti, kad esi Lietuvoje. O tie medžiai ramiai šlamėjo, spindėdami trimis – koks sutapimas – Lietuvos vėliavos spalvomis: žalia, geltona ir raudona. Naujosios Anglijos ruduo. Tas, kuriuo pasigerėti amerikiečiai plūsta milijonais. Lietuvos rudenys, aišku, irgi gražūs, bet amerikiečiams jie toli…

Lietuviškas kryžius Neringoje. Už jo - Naujosios Anglijos ruduo, kurio žaliai/geltonai/raudonų spalvų suvažiuoja pasižiūrėti žmonės iš visos Amerikos.

O „Tikslas – Ameirka 2017“ tėjo laikas sukti į Aukštutinį Niujorką. Dar vieną „lietuvišką“, bet kitokią JAV žemę.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vermonte, Naujajame Hampšyre ir Meine :
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Meine aprašas
2.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Naujajame Hampšyre aprašas
3.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vermonte aprašas
4.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Naujajame Hampšyre ir Vermonte žemėlapis
5.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Meine žemėlapis

 


Aukštutinis Niujorkas

Niujorko miesto lietuviškos vietos žinomos ir prižiūrimos gana neblogai: tuo rūpinasi visa eilė įvairių bangų Amerikos lietuvių. Tačiau tik maždaug pusė Niujorko valstijos lietuviškų vietų yra Niujorko mieste.

„Tikslas – Amerika 2017“ atvyko į Aukštutinį Niujorką, kur dažnas pramoninis miestas dar prieš 100 metų turėjo didelę lietuvių bendruomenę. Tik šiandien tenykštės jų lietuviškos vietos, kaip aptikome, primirštos.

Amsterdamo šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia.

Mohoko slėnis – Niujorko valstijos širdis

Aukštutinio Niujorko lietuvybės centras – Mohoko slėnis, kur nedideliu atstumu aplink valstijos sostinę Olbanį yra trys lietuvių bažnyčios, dvejos kapinės. Dalies jų lankymas paliko slogų įspūdį: ant Skenektadžio bažnyčios nė lietuvybės ženklo neradau, o Olbanyje buvo įdomu išklausyti klebono pasakojimo apie tai, kaip buvusioje lietuvių bažnyčioje maitinami vargšai – bet į uždavus svarbiausią man klausimą „Kas pastate išliko iš lietuvių laikų?“ kunigas tegalėjo parodyti prieangį su atminimo lenta.

Olbanio Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia.

Kunigas rodo, kaip buvusi lietuvių bažnyčia naudojama šiandien vargšų maitinimui. "Daugelis jų turi problemų su alkoholiu, narkotikais" - pasakojo - "Deja, daugelis į gyvenimą nebeįsikibs - bet vis tiek turime jiems padėti"

Kunigas rodo, kaip buvusi lietuvių bažnyčia naudojama šiandien vargšų maitinimui. “Daugelis jų turi problemų su alkoholi, narkotikais” – pasakojo – “Deja, daugelis į gyvenimą nebeįsikibs – bet vis tiek turime jiems padėti”

Įdomiausios Aukštutiniame Niujorke man pasirodė Amsterdamo kapinės, kur daugelis pavardžių antkapiuose rašomos ir lietuviškai, ir „suamerikietintos“ (Balčys/Baltch, Račys/Rogers, Jasevičius/Jasewich…), be to, stovi žavi V. K. Jonyno koplyčia, paminklas JAV karuose galvas padėjusiems lietuviams.

Šv. Onos koplyčia Amsterdamo lietuvių kapinėse. Fasade – ir lietuviškas kryžius-saulė.

Vietos lietuvis Joseph Šatas pasakoja Šv. Onos koplyčios istoriją jos viduje (per vidurį). Kairėje - Berenice Aviza, viena Aukštutinio Niujorko lietuvybės saugotojų

Vietos lietuvis pasakoja Šv. Onos koplyčios istoriją jos viduje (per vidurį). Kairėje – Berenice Aviza, viena Aukštutinio Niujorko lietuvybės saugotojų

„Įdomu, ar dar kabo Šv. Kazimieras ant Amsterdamo bažnyčios bokšto?“ – važiuodama į „lietuviškiausią“ regiono miestelį klausė mus lydėjusi Berenice Aviza. Taip, kabo, nors bažnyčia dabar – budistų šventykla. Ir lietuviškas užrašas po tuo įspūdingu Šv. Kazimieru likęs. Vietos lietuviai kalbėjo laikraštyje matę, kad ir vitražai viduje tebėra – bet įsileisti mus budistai griežtai atsisakė. Pasak vietinių, jiems irgi durų niekad neatvėrė.

Šv. Kazimiero statula su lietuvišku užrašu Amsterdamo lietuvių bažnyčios fasade.

Nepavyko patekti ir į Amsterdamo Volterio Elvudo muziejų, kur eksponuojami lietuviški daiktai – niekaip neišėjo suderinti atvykimo į Aukštutinį Niujorką su jo darbo laiku (tam būtų tekę aukoti kitus objektus). Tačiau Berenice Aviza, lydėjusi mus Mohoko slėnyje, vėliau atsiuntė savo darytų nuotraukų, taigi, muziejus bus įtrauktas į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį. Džiugu, kad informacijos apie lietuviškas vietas rinkimas su 16 ekspedicijos dienų nesibaigė – sutiktieji Amerikos lietuviai net geras mėnesis po grįžimo Lietuvon siuntė informaciją apie papildomas prisimintas ar atrastas lietuviškas vietas, kai kurias specialiai nufotografavo. Taigi, nors Amerikoje aplankėme 301 lietuvišką vietą, „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje jų bus maždaug 330.

Lietuviškas eksponatas Amsterdamo Volterio Elvudo muziejuje (Berenice Aviza mums atsiųsta nuotrauka).

Lietuvių muziejai – ir lietuvių namuose

Vietoje Volterio Elvudo muziejaus mus pakvietė į „lietuvių muziejų“ 99 m. amžiaus Amsterdamo lietuvio Eddie Žiaušio namuose. Visi namai ten pilni lietuviškų daiktų ir dvasios! Ir į panašų asmeninį lietuvių muziejų buvome kviečiami ne kartą. Dar įdomiau, kad dažnas tokio muziejaus kūrėjas būna gimęs Amerikoje, Lietuvoje nebuvęs 30 ar 50 metų (Eddie Žiaušys – nuo pat tada, kai pasitraukė Antrojo pasaulinio karo metais nuo sovietų, nebuvo grįžęs – 74 metus!).

Deja, tokios vietos neatitinka „Tikslas – Amerika“ kriterijų: į žemėlapį dedame tik tas vietas, kurias gali aplankyti kiekvienas norintis, taigi, privatūs kambariai ar kiemai nepatenka. Tačiau ta Amerikos lietuvių išlaikyta meilė Lietuvai tikrai žavi! Deja, jų turto paveldėtojai dažnai šita meile nesidalina. Ir didesniuose lietuvybės židiniuose, tokiuose kaip Amerikos lietuvių kultūros archyvas, girdėjome istorijas apie dežėmis po tokių lietuvybės puoselėtojų mirties masiškai atsiunčiamus jų kolekcionuotus daiktus, knygas…

Viena daugybės lietuviškų eksponatų sienų Eddie Žiaušio namuose

Viena daugybės lietuviškų eksponatų sienų Eddie Žiaušio namuose

Kaip įprasminti visus šiuos daiktus – dar vienas iššūkis, apie kurį sužinojau tik per pokalbius Amerikoje, nes pats labiau koncentravausi į nekilnojamąjį paveldą. Bet kiekvienas iššūkis yra ir galimybė. Ir aš matau galimybę, kad kai kurios nykstančios lietuviškos vietos pavirstų nedideliais lietuvybės centrais-muziejais, kurių ekspozicijas galėtų sudaryti ir meniškai vertingiausi šitaip atsiųsti daiktai, dalykai iš uždarytų lietuvių bažnyčių, tose vietose būtų galima paragauti lietuviško maisto, sužinoti apie šiandieninę Lietuvą ir t.t.

Dabar situacija tokia, kad vos keliuose JAV miestuose yra galingi lietuvybės varikliai: Vašingtone (ambasada), Čikagoje (Balzeko muziejus) ir pan. Tuose miestuose informacijos apie Lietuvą netrūksta. Bet Amerika milžiniška, joje daugybė didmiesčių, daug jų turi gilią lietuvišką istoriją. Deja, ten viskas palikta savieigai, ir tenykštės lietuviškos vietos, kaip Mohoko slėnyje, nyksta kartu su senstančiais jų puoselėtojais. Renginiai retėja, lietuviški muziejėliai (jei tokie yra) atsilikę nuo laiko ir atrakinami vis rečiau. Vietos neturi interneto tinklapių arba jie neatnaujinami (ką jau kalbėti apie socialinę žiniasklaidą, Facebook, Twitter ir pan., be kurios dabar sunku sudominti jaunimą).

Tikslas - Amerika komanda su Eddie Žiaušiu, vyriausiu žmogumi, rodžiusiu lietuviškas vietas

Tikslas – Amerika komanda su Eddie Žiaušiu, vyriausiu žmogumi, rodžiusiu lietuviškas vietas

Visos tokios vietos, kaip ir asmeniniai muziejai Amerikos lietuvių namuose, kol kas neturi ateities. Ir tą ateitį privalome sukurti, antraip jos pasmerktos. Tam, kaip ne kartą rašiau, reikalingas bendradarbiavimas tarp visų suinteresuotų grupių, nes niekas pats vienas (nei, tarkime, Balzeko muziejus, nei Lietuvos ambasada, nei Lietuvių bendruomenė, nei jos apygardos) savo jėgomis jokio „lietuviškų centrų steigimo“ projekto įgyvendinti negalėtų. Bet išlaikyti visada lengviau ir pigiau nei kurti nuo nulio. Jeigu neišlaikysime, tai net visi kartu susivieniję po 10 metų nieko panašaus vėl nebesukursime.

Berenice Aviza prie savo automobilio. Kaip ir dažno mus sutikusio lietuvio automobilis, jos - dekoruotas lietuviškais simboliais

Berenice Aviza prie savo automobilio. Kaip ir dažno mus sutikusio lietuvio automobilis, jos – dekoruotas lietuviškais simboliais

Per mažiau nei parą – 530 km ir 16 lietuviškų vietų

Visas Aukštutinio Niujorko vietas apžiūrėjome, nufotografavome per trumpiau nei parą. Tai buvo ta „Tikslas – Amerika 2017“ diena, kai nuvažiavome toliausiai – apie 530 kilometrų nuo Bretlboro Vermonte iki Bingamtono Niujorke, pro Vestfildą, Stokbridžą, Mohoko slėnį… Ir, nepaisant to, spėjome pakeliui apžiūrėti 16 lietuviškų vietų.

Tuo metu, „Tikslas – Amerika 2017“ įpusėjus, jau buvome puikiai įvaldę metodus taupyti laiką. Važiavimo magistralėmis metu mašinoje galima ir pavalgyti. Kol vienas vairuoja, kitas gali užrašyti į planšetinį kompiuterį ką tik sutiktų žmonių pasakojimus. Taip pat skambinti ir rašyti el. laiškus tiems žmonėms, su kuriais planuojami susitikimai kitą ar dar kitą dieną – kad galutinai patvirtinti laiką. Viso to padaryti dar prieš projektą buvo neįmanoma: juk niekada iki galo nežinai, kiek papildomo lietuviško paveldo kur atrasi, kiek kur viskas užtruks. Be to, važiuojant automobiliu galima pasirašyti tekstus į socialinę žiniasklaidą, kad vėlai vakare atvykus į motelį pakaktų juos įkelti į internetą per dažniausiai lėtą motelių ryšį.
Pirmosiomis dienomis dar kartais nedrįsdavome pašnekovams pasakyti, kaip skubame – juk jie taip norėjo viską papasakoti lėtai, ramiai. Vėliau jau, prispaudus laikui, iš karto informuodavome, kad, deja, kartu papietauti laiko neturėsime (šviesus paros metas – aukso vertės!), prašydavome pasakoti vaikštant aplink lietuviškų vietas (man tuo pat metu fotografuojant) ar važiuojant nuo vienos prie kitos. Džiaugiuosi, kad per šešiolika „Tikslas – Amerika“ dienų aplankėme maksimaliai, ką galėjome – nes tokie projektai nedažni, tame pačiame regione, tikriausiai, nieko panašaus ilgai nevyks.

Išvažiuoti ryte prieš ankstyvą rugsėjo aušrą tekdavo ne taip ir retai: tiek daug vietų riekėjo aplankyti. O gultis po vidurnakčio tekdavo dar dažniau

Išvažiuoti ryte prieš ankstyvą rugsėjo aušrą tekdavo ne taip ir retai: tiek daug vietų riekėjo aplankyti. O gultis po vidurnakčio tekdavo dar dažniau

Bingamtonas, kur lietuviškus radome tik akmenis

Paskutiniojoje Aukštutinio Niujorko stotelėje Bingamtone lietuvybė, atrodo, jau leisgyvė. Taip ir nepavyko surasti ten žmonių, kurie galėtų asmeniškai parodyti lietuviškas vietas – nei per Vyčius, nei per Lietuvių bendruomenę niekas iš ten neatsiliepė.

Laimė, informacijos apie Bingamtono lietuviškas vietas pavyko surasti pakankamai pačiam (knygose, tinklapiuose) – taigi, kitą rytą dar tik švintant (9 val. jau turėjau būti Pensilvanijoje) viską apvažiavome. Bažnyčios su išlikusiais lietuviškais užrašais išorėje ten net dvi – mažoji senoji (ją atradau tik vaikščiodamas vietoje) ir, anapus gatvės, naujoji, didesnioji (parduota 2008 m.). Pastaroji, pasak Valkavičiaus knygos „Lithuanian Religious Life in America“, turėjo tokį puikų tautinį interjerą, kad ir turistai turėjo ko ten stoti pasižiūrėti. „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje, deja, visas tas vietas galėsiu priskirti tik trečiai kategorijai – „Išlikę tik lietuvybės pėdsakai“. Kaip ir buvusį lietuvių klubą, kurį primena tik įrašas fasade.

Lietuviškas užrašas virš Bingamtono lietuvių bažnyčios įėjimo.

Gera ta Amerikos tradicija išraižyti pastato paskirtį akmenyje, išdėlioti iš plytų! Net viską pardavus nauji savininkai nesivargina nuimti… Bingamtono paveldo tinklapis rašo, kad dar vienas pastatas su užrašu „Sokolvonia“ esą lietuvių kilmės. Dėl visa ko nufotografavau, bet kad įdėčiau į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį reikia daugiau liudijimų: pavadinimas neskamba lietuviškai ir jokių lietuvybės įrodymų ten neradau.

Išlikęs lietuvišką kilmę rodantis užrašas buvusio lietuvių klubo fasade Bingamtone.

Likęs Aukštutinis Niujorkas – 2019 m.

Dar vos paviešinę „Tikslas Amerika 2017“ maršrutą internete sulaukėme apgailestavimų, kad neįtrauktas Ročesteris. Be Ročesterio, vakariniame Aukštutiniame Niujorke vertų „Tikslas – Amerika 2017“ pažymėti lietuviškų vietų yra ir Niagara Folse, Jutikoje.

Žiūrėsime, kaip bus priimtas „Tikslas – Amerika“ projektas, tačiau, jeigu viskas pasiseks ir projektas bus tęsiamas, vakarinio Niujorko tikrai nepamiršime. Nors „Tikslas – Amerika 2018“ planuojama kryptis – JAV vidurio vakarai, „Tikslas – Amerika 2019“ pasuktų būtent į regioną aplink Ontarijo ežerą: lankytume ir dokumentuotume Kanados lietuvių vietas, o taip pat vakarinio Niujorko.

Bet tai anksčiausiai po dviejų metų. O „Tikslas – Amerika 2017“ iš Bingamtono pasuko į Pensilvaniją – valstiją, kur lietuviai kėlėsi dar 1865 m. ir kur aplankėme beveik pusę viso „Tikslas – Amerika 2017“ lankyto lietuviško paveldo.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Aukštutiniame Niujorke:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Aukštutiniame Niujorke aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Niujorko valstijoje žemėlapis

 


Šiaurinis Pensilvanijos Anglies regionas

Pensilvanijos Šiaurinis Anglies regionas buvo viena tų vietų, apsilankymo kuriose laukiau labiausiai: dar XIX a. ten plūdę lietuviai sukūrė apie 50 lietuviškų vietų: bažnyčių ir kapinių, paminklų ir klubų. Netgi lietuviškai pavadintas ežeras (tikriausiai vienintelis JAV) ten yra!

Atrodo, tik žymėk viską žemėlapyje – tegul visi sužino, tegul lanko Skrantono miestą, lietuviškai imigrantų vadintą Skrantais, ir jo apylinkes, kuriose, beje, gimė ir seniausias pasaulyje lietuviškas laikraštis „Draugas“, vėliau persikėlęs į Čikagą.

Deja, apsilankę supratome, kad daugelyje svarbiausių lietuviškų vietų nieko neliko: arba išvis nieko, arba nieko lietuviško.

Pamatyti Šiauriniame Anglies regione dar yra ką, bet jau sunkiai pasakytum, koks svarbus lietuvybės centras tai dar gana neseniai buvo.

 Hidrantas prie Pitstono lietuvių klubo

Hidrantas prie Pitstono lietuvių klubo nudažytas Vyčio (iš vienos pusės) ir Lietuvos trispalvės (iš kitos) spalvomis

Pirmoji užduotis: surasti savo paveldą prisimenančių lietuvių

„Ant popieriaus“ lietuvybė Šiauriniame anglies regione atrodo puikiai. Ar bent atrodė 2000 m., kai darytas paskutinis JAV gyventojų surašymas, klausęs kilmės. Tada tokie miestai kaip Pitstonas ar Vilks Baris turėjo 4% lietuvių ir jokie panašaus dydžio ar didesni JAV miestai jiems pagal lietuvių procentą neprilygo. Tada regione veikė 14 lietuviškų bažnyčių, beveik tiek pat kapinių – iš esmės, kas kelias mylias.

 Didelį lietuvių skaičių regione galima suprasti ir iš lietuviškų pavardžių tarp ant stulpų iškabintų plakatų veteranams atminti

Didelį lietuvių skaičių regione galima suprasti ir iš lietuviškų pavardžių tarp ant stulpų iškabintų plakatų veteranams atminti. Tiesa, didelė dalis lietuvių pavardžių suanglintos ar sulenkintos, mat kai jie imigravo (prieškariu) pavardes užrašydavo imigracijos pareigūnai taip, kaip nugirsdavo

Tačiau jau pradėję ieškoti, kas galėtų „Tikslas – Amerika 2017“ papasakoti apie regiono lietuvišką paveldą, susidūrėme su problemomis: kituose tokiuose svarbiuose lietuviškuose kraštuose savanorių jau buvome suradę, o Šiauriniame anglies regione dar neturėjome. Lietuvių kilmės asmenų daug, bet tik nedaugelis tą kilmę prisimena… Štai tebeveikia keturi lietuvių klubai, tačiau mėginimas užmegzti ryšį su jais vaisių neatnešė. Paskaitę jų „Facebook“ paskyras supratome, kodėl: visi jie švenčia airišką Šv. Patriko dieną, tačiau tik vienas (Pitstono) be jos dar švenčia ir Vasario 16 d… Galiausiai nuėję į tuos klubus pamatėme, kad jie veikia labiau kaip barai „tik nariams“ (įėjimas – su raktinėmis kortelėmis), o lietuvybė ten matoma tik senose relikvijose iš laikų, kai dar rinkdavosi vien lietuviai.

 Tauro lietuvių klubas Skrantone

Tauro lietuvių klubas Skrantone

Apie tuos laikus tegalėjome išgirsti pasakojimų: kaip Ekseterio lietuvių klubas savomis rankomis statytas, kaip pravardžiuotas kraujo kibiru, nes tokios dažnos ten buvo muštynės. Nebuvo viskas taip puiku ir tada, prieš 50 ar 70 metų: juk tai ne inteligentai į Anglies regioną atvyko, o eiliniai ūkininkų vaikai, čia tapę angliakasiais. Bet kiek gražaus jie sukūrė!

Galiausiai per Lietuvos Vyčių organizaciją radome kelis padėti sutikusius lietuvius, kurie apie lietuvišką paveldą žinojo daugiau. Dennis Palladino iš Pitstono ir Carol Gargan iš Forest Sičio. Carol susitikome jos miestelio lietuvių kapinėse – nes lietuvių bažnyčia ten nugriauta. Su ja apvažiavome Skrantono miesto lietuviškas vietas. Carol apgailestavo, kaip sparčiai jos nyksta, pasakojo, kad todėl bando sukurti naują lietuvišką vietą: Kosciuškos gydomąjį sodą (pavadinime „Kosciuška“ rašoma lietuviškai, o ne lenkiškai, kaip įprasta JAV). Graži iniciatyva, o mūsų apsilankymo proga pasodintos papildomos dvi gėlės. Tačiau, aišku, sodelis nedidelis, palyginus su kapinėmis, bažnyčiomis…

Kartu su Carol garagan Tikslas - Amerika pasodino Kosciuškos sode gėlių

Kartu su Carol garagan Tikslas – Amerika pasodino Kosciuškos sode gėlių

Šiauriniame Anglies regione su lietuvišku paveldu 'Tikslas - Amerika' komandą supažindinę Carol Gargan, Dennis Palladino ir kiti

Šiauriniame Anglies regione su lietuvišku paveldu ‘Tikslas – Amerika’ komandą supažindinę Carol Gargan, Dennis Palladino ir kiti. Antrasis iš dešinės – Marijos vilos darbuotojas David Kaminski. Jis mano esąs kilęs iš Lenkijos, tačiau Tikslas – Amerika misija irgi labai domėjosi ir vėliau vis pasiteiraudavo, kada bus žemėlapis

Iš lietuvybės pasilieka vien kapinės

O lietuvių bažnyčios Šiauriniame Anglies regione griūva itin greitai. Ir, atrodo, kuo didingesnė, gražesnė, istoriškesnė bažnyčia – tuo didesnė tikimybė, kad ją nugriaus. Lietuvoje tokie milžiniški, seni (XIX a.) ir kultūriškai reikšmingi pastatai, kaip Vilks Bario Švč. Trejybės ar Kingstono Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo lietuvių bažnyčios, būtų saugomi architektūros paminklai, o čia 2015 m. neliko vienos, 2016 m. kitos… O gi ir parapijos buvo mokios, ir bažnyčios suremontuotos. Dabar jų vietose radome tik plynas pieveles. Buvau iš anksto įsirašęs tų bažnyčių nuotraukų į planšetinį kompiuterį ir jau vietoje nufotografavau vaizdus iš lygiai tų pačių vietų. Bus palyginimas.

 Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių bažnyčia (dabar nugriauta)

Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių bažnyčia (dabar nugriauta). Google Street View image.

 Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių bažnyčios vieta

Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių bažnyčios vieta

Aišku, sugriauta ne viskas, bet ir tos lietuvių bažnyčios, kurios išlikusios, beveik visos uždarytos. Iš kai kurių net kertiniai akmenys, kurie paprastai išlieka paskutiniai lietuvybės liudytojai, išimti. Taip, Pitstono Šv. Kazimiero bažnyčia neabejotinai įspūdingiausia tarp išlikusių nenugriautų – bet kad jokio lietuvybės ženklo ten nebelikę… Vietos lietuviai papasakojo, kad Šv. Kazimiero skulptūra iš ten išgelbėta, perkelta į airių bažnyčią: tačiau visi kartu vaikščiodami po pastarąją tarp daugelio skulptūrų Šv. Kazimiero neradome (vėliau paaiškėjo, kad viena matytų skulptūrų visgi buvo Šv. Kazimiero – bet net bažnyčią lankydavę lietuviai iš pradžių jo nepažino).

 Dabar apleista Pitstono Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Dabar apleista Pitstono Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

O Vilks Bario miesto (Wilkes-Barre Township) lietuvių bažnyčioje radau, ko net ir visko Amerikoje jau matęs nesitikėjau: alaus bravorą.

 Vilks-Bario miestelio lietuvių bažnyčia iš vidaus (dabar bravoras)

Vilks-Bario miestelio lietuvių bažnyčia iš vidaus (dabar bravoras)

Iš 13 Šiaurinio Anglies regiono lietuvių Romos katalikų bažnyčių ne tik kad nė viena nebėra oficialiai lietuviška – vos vienoje tebevyksta įprastos eilinės katalikiškos mišios. Taip, mažėjant gyventojų skaičiui miestuose uždarinėjamos ne vien lietuvių bažnyčios. Bet juk regione uždaryta tik maždaug pusė katalikų bažnyčių – reiškia, vien remiantis statistika, apjungus parapijas bent pusė lietuvių bažnyčių (~6-7) turėjo ir toliau tarnauti tam tikėjimui, išlikti jų interjerai, lietuviški paveikslai ir vitražai. Bet nieko panašaus. Kodėl? Kai kurie lietuviai sako, kad kitataučiai vyskupai tiesiog renkasi išlaikyti „savas“ bažnyčias.

Bent jau lietuvių kapinės tebėra. Kuo didesnės būta bažnyčios, tuo didesnės tos parapijos kapinės, o didžiausių parapijų kapinėse, tokiose kaip Švč. Trejybės, pilna ne tik antkapių, bet ir didelių paminklų, pvz., lietuviams, žuvusiems pasauliniuose karuose.

 Memorialas pasauliniuose karuose žuvusiems lietuviams

Memorialas pasauliniuose karuose žuvusiems lietuviams

Yra išlikusių lietuviškų paminklų ir miestuose – tokių, kaip koplytstulpis prie Šv. Juozapo bažnyčios. Pastaroji dabar priklauso iš anglikonybės į katalikybę perėjusiems kunigams, bet tai – vienas geriausių likimų: viduje daug kas išliko.

Skrantono koplytstulpis su matomu rūpintojėliu (kairėje)

Skrantono koplytstulpis su matomu rūpintojėliu (kairėje)

Kaip Amerikos lietuviai padarė tai, ko Lietuvos lietuviai nedrįso

Pradėjau nuo liūdnų dalykų, bet Šiaurinio Anglies regiono buvimas tikru lietuvybės centru, į kurį atsikėlė kone šimtas tūkstančių lietuvių, nepraėjo be pasekmių. Tik čia gali atrasti lietuviškai pavadintą Kasulaičio ežerą – kad ir kokį mažą, bet, tikriausiai vienintelį Amerikoje.

Augustinas Žemaiits prie Kasulaičio ežero

Augustinas Žemaiits prie Kasulaičio ežero

Ir tik čia gali atrasti lietuvių tautinių katalikų bažnyčią, nepavaldžią popiežiui. Ji tebeveikia! Tie lietuviai, kurie XX a. pradžioje taip nenorėjo perduoti už savo suaukotus pinigus pastatytų bažnyčių „Romai“, kad net nutarė nuo jos „atsimesti“, tam tikra prasme buvo teisūs. Štai atėjo XXI a. ir Romos katalikų vyskupai, nebežiūrėdami nei kas lietuvių bažnyčias statė, kas joms aukojo, nei kad parapijos turi pinigų išsilaikyti, visas vieną po kitos uždarė. O „nepriklausomieji“ lietuviai katalikai, į kuriuos ilgus dešimtmečius dauguma Amerikos lietuvių žiūrėjo kreivai, iki šiol kas sekmadienį renkasi nuosavoje bažnyčioje.

 Skrantono Dievo apvaizdos Lietuvių tautinių katalikų bažnyčia

Skrantono Dievo apvaizdos Lietuvių tautinių katalikų bažnyčia

Deja, patekti vidun nepavyko: nepadėjo nei mano, nei mums pagelbėjusių Amerikos lietuvių laiškai ir vizitai pas lenkų tautinius katalikus, prie kurių lietuvių tautinių katalikų parapija prisišliejo. Juk lankėmės nesekmadienį… Tačiau Carol Gargan jau vėliau, mums išvykus, nufotografavo ir bažnyčios vidų, ir jos kapines, kur ilsisi ir vienintelis jos vyskupas Gritėnas. „Tikslas – Amerika“ duomenų rinkimas nesibaigė mūsų grįžimu į Lietuvą, mūsų paskatinti Amerikos lietuviai kai kuriuos darbus tęsė ir toliau!

 Skrantono Dievo apvaizdos Lietuvių tautinių katalikų bažnyčios kertinis akmuo su lietuvišku užrašu

Skrantono Dievo apvaizdos Lietuvių tautinių katalikų bažnyčios kertinis akmuo su lietuvišku užrašu

Dėl to, kad ją taip sudėtinga aplankyti, negaliu žymėti Skrantono lietuvių tautinių katalikų bažnyčios prie svarbiausių Amerikos lietuvių vietų. Bet ji neabejotinai viena keisčiausių ir ypatingiausių. Per visą istoriją nuo pat atsivertimo iš pagonybės tarp lietuvių nebuvo kito mėginimo įkurti nuosavą grynai lietuvišką nepriklausomą bažnyčią – o čia, žiūrėk, Amerikos lietuviai padarė tai, ko Lietuvoje niekas nedrįso!

Lietuvius mena ir šachta bei šachtininkų našlių namai

„Tikslas Amerika“ žemėlapyje, be lietuviškų vietų, pažymėsime ir tuos įspūdingus objektus, kurie glaudžiai susiję su lietuviais, leidžia perprasti Amerikos lietuvių gyvenimą. Viena tokių vietų Skrantone – Lakavanos anglies kasykla, kur kiekvienas traukinėliu gali nusileisti šachton. Panašiose į ją dirbo beveik visi regiono lietuviai vyrai. Ten išklausysite pasakojimų, kaip baisu ir pavojinga tai buvo: kaip žuvusius šachtininkus palikdavo žmonai verandoje, kaip jie mirdavo nuo sprogių ar nuodingų dujų ir t.t.

 Lakavanos anglies kasykla ir muziejus Skrantone

Lakavanos anglies kasykla ir muziejus Skrantone

Šachtininkų našlės atsidurdavo Šv. Marijos viloje, kur jomis rūpindavosi lietuvio kunigo Urbanavičiaus įsteigtas ordinas. Jis, kaip ir daugelis Amerikos lietuvių vienuolių ordinų, XX a. pabaigoje nyko ir vilos administravimą perdavė kitiems (paskutinės vienuolės išsikėlė į Broktoną). Dabar ten – senelių namai visiems. Gana jaunas jų darbuotojas Davidas Kaminskis noriai papasakojo apie savo darbovietę: jis, sakė, „tikriausiai nėra lietuvių kilmės“, bet domisi istorija, dar ir vėliau rašė man el. laiškus su klausimais, kada bus parengtas „Tikslas – Amerika“ žemėlapis.

 Ankstyvųjų lietuvių vienuolių nuotraukos Šv. Marijos viloje

Ankstyvųjų lietuvių vienuolių nuotraukos Šv. Marijos viloje

Pagalvojau, kad tokie, kaip jis – dar viena žmonių grupė kuri, tinkamai įkvėpta, galėtų ginti lietuvišką paveldą. Kiekvienam kilmę pamiršusiam lietuviui, tikriausiai, galima atrasti amerikietį, kuriam visas mažumų paveldas žavus, arba kuris bežino tik savo kilmės vietą „Rytų Europa“ ar „Vidurio Europa“ ir nebesieja savęs su jokia konkrečia tauta. Bet su jais reikia dirbti, reikia parodyti, kodėl lietuvių paveldas toksai svarbus ir išskirtinis, įdomiai pateikti aplinkybes, kuriomis jis atsirado: kaip caras norėjo Lietuvą palikti žemės ūkio kraštu ir todėl tiems, kas norėjo dirbti fabrikuose, teko emigruoti, kaip Rusija draudė lietuvių kalbą (o Amerikoje lietuviai rašė kaip norėjo), kaip sovietai vykdė genocidą ir t.t.

Augustinas Žemaitis leidžiasi į šachtą, kurioje dirbo lietuviai, Skrantone

Augustinas Žemaitis leidžiasi į šachtą, kurioje dirbo lietuviai, Skrantone

Štai taip, pavyzdžiui, airiai sudomino ir kitus amerikiečius savo kultūra: kone visi Amerikoje žino Airijos badą, visi žino Šv. Patriko dieną ir net lietuvių klubai ją švenčia.

Bet populiarinti lietuvišką paveldą, tikriausiai, reikia pradėti ne Pensilvanijos Šiauriniame Anglies regione. Per mažai ten ko belikę, kad sudomintume žmogų iš šalies. Daugelį vietų interaktyviame žemėlapyje man teks žymėti blausiausia spalva, kuri reiškia, kad lietuviška ten jau tik istorija: jokių matomų ženklų, net menko užrašėlio, nėra.

Ir visgi, Šiaurinis Anglies regionas – svarbi vieta. Svarbi vieta, kaip šauksmas lietuviams atsibusti. Jei nieko nedarysime – visos tos nuostabios JAV lietuviškos vietos, kurias skatinu lankyti, kurios yra tiltais tarp Lietuvos ir Amerikos, gali per kelis, keliolika ar keliasdešimt metų nunykti Šiaurinio anglies regiono pėdomis.

Kryžius Vilks-Bario Švč. Trejybės bažnyčios vietoje

Kryželis Vilks-Bario Švč. Trejybės bažnyčios vietoje

Tikiu, kad ir Šiaurinis Anglies regionas dar galutinai neprarastas, kad įmanoma savaip sudominti lietuvių tradicijomis ir kilme amerikiečius. Bet tai jau tektų daryti mažiau kliaujantis lietuviškomis vietomis, kas gerokai sudėtingiau.

Teoriškai galima Šiauriniame anglies regione buvusias lietuviškas vietas pažymėti lentelėmis (mačiau ten, Pitstone, tokią lentelę, skirtą nugriautai slovakų bažnyčiai). Bet pirmiausia reikia ginti tą paveldą, kur dar apginti yra daug ką.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Šiauriniame Pensilvanijos Anglies regione:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Šiauriniame Pensilvanijos Anglies regione aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Šiauriniame Pensilvanijos Anglies regione žemėlapis

 


Pietinis Pensilvanijos Anglies regionas

Nuo pat „Tikslas Amerika 2017“ laukiau nesulaukiau, kada galėsiu aplankyti Pietinį Pensilvanijos anglies regioną. Ne tik Amerikos lietuvių, bet ir visos Lietuvos istorijoje jis užima svarbią vietą – juk ten, Šenandoriuje (Shenandoah), išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas. Tame regione suformuotas pirmasis lietuviškas pučiamųjų orkestras.

Ir dar daug tokių „pirmųjų“ tikriausiai buvo. Nes lietuviai ten pasuko dar 1865 m., kai pačioje Lietuvoje kentėjo priespaudą, kalbos draudimą. Nes lietuvių ten privažiavo tiek, kad kai kuriuose miesteliuose 10 ar 20% visų žmonių dar ir dabar, po 100-150 metų, prisistato esantys lietuvių kilmės. Nes lietuvių bažnyčios ten stovi kas keliolika kilometrų ir dar iš namų sužinojau apie galybę kitų įdomių lietuviškų vietų: lietuvių muziejų, šešias lietuvių kapines viena šalia kitos, atminimo lentą „Amerikos Lietuvai“… Ir lietuvių dienas, seniausią tautinį festivalį Amerikoje, tame krašte vykstantį jau virš 100 metų.

Atminimo lenta Mažajai Lietuvai Šenandoriuje

Atminimo lenta Mažajai Lietuvai Šenandoriuje

Kaimai ir miesteliai, kur lietuvybė laikosi virš šimtmečio

Tiesa, po lengvo nusivylimo Šiauriniame anglies regione, į pietinį važiuoti kiek bijojau: gal ir ten beveik viskas jau sunykę? Juk apie Šv. Jurgio bažnyčios, seniausios lietuvių parapijos, griovimą Šenandoriuje tikriausiai girdėjo visi.

Skaudžias istorijas apie jį pasakojo ir vietos lietuviai. Kad bažnyčia buvo suremontuota, turėjo milijoną dolerių sąskaitoje, kurį vyskupija atėmė. Kad bažnyčia buvo vienintelė mieste ant tvirtos žemės, o paliktoji lenkų Šv. Kazimiero bažnyčia yra virš šachtų, nestabili. Kad vyskupija griaudama žadėjo lietuviams pastatyti iš jos akmenų simbolinę varpinę, bet tuos akmenis lietuviai rado suverstus savo kapinių šone ir jie ten guli iki šiol.

 Šenandoriaus Šv. Jurgio bažnyčios vieta ir bažnyčios nuotrauka

Šenandoriaus Šv. Jurgio bažnyčios vieta ir bažnyčios nuotrauka

Apskritai, Alentauno vyskupija, kuriai priklauso Pietinis anglies regionas, pasirodė bene labiausiai nusiteikusi prieš bet kokį bažnyčių tautiškumą. Kitur, nors bažnyčia nebelietuviška, jos šventoriuje paliekami lietuviški paminklai, koplytstulpiai. O čia girdėjome istorijų, kad net ir palikus bažnyčią atidarytą nupjautas lietuviškas kryžius-saulė ir pastatytas paprastas, sąvartynan išmestas rūpintojėlis ir pan. Bent vitražus sunku išimti, tai juos, lietuviškais užrašais išpuoštus, palieka.

Rūpintojėlis, kurį vyskupija nugriovė Naujojoje Filadelfijoje (nuotrauka)

Rūpintojėlis, kurį vyskupija nugriovė Naujojoje Filadelfijoje (nuotrauka)

Dėl to naikinimo labai gaila, nes pačių žmonių lietuviškas nusiteikimas ten didelis: daug Amerikos lietuvių bažnyčių uždarytos gana tyliai, nes, tiesiog, nebuvo jaunesnių žmonių, pasiryžusių jas ginti; gi Šenandoriaus lietuviai kovojo aršiai, deja, nesėkmingai. Šiaip ar taip, pietiniame anglies regione situacija pasirodė geresnė, nei galėjau tikėtis. Sutikome nemažai žmonių, kurie laikosi daugybės lietuviškų tradicijų – nuo kugelio iki margučių dažymo ar pasninko penktadieniais – nepaisant to, kad visi jų protėviai imigravo dar XIX a. Vieni lietuviai net užpirkę reklaminį stendą prie įvažiavimo į Šenandorių „Prisiminkime Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią“.

Vietos lietuvė džiaugiasi, kad jos bažnyčioje Lietuvos vėliava palikta - nors ir perkelta nuo altoriaus į vietą prie choro, kur matosi mažiau

Vietos lietuvė džiaugiasi, kad jos bažnyčioje Lietuvos vėliava palikta – nors ir perkelta nuo altoriaus į vietą prie choro, kur matosi mažiau

Lietuvybę, tikriausiai, gelbėja didelis lietuvių procentas regione. Kai lietuvių šitiek daug, net ir ketvirtoje kartoje gali sutikti grynakraujų lietuvių ar bent tokių, pas kuriuos lietuviška kilmė vyrauja.

Maunt Karmelio lietuvių mokyklos fasadas su Vyčiu

Maunt Karmelio lietuvių mokyklos fasadas su Vyčiu. Lietuviškų mokyklų dydis rodo, kiek daug lietuvių kadaise gyventa tuose miesteliuose Dabar mokykla, kaip daugelis, apleista.

Deja, kad ir kiek idealistiškai kalbėtume, kad ir maišyto kraujo žmogus gali būti lietuvis, beveik visi žmonės, kurie sutiko „Tikslas Amerika“ papasakoti apie lietuvišką paveldą, buvo grynakraujai lietuviai, keletas – 50 ir daugiau procentų lietuviai ir nė vieno, kuriam lietuvis būtų buvęs, tarkime, tik vienas iš senelių.

Augustinas Žemaitis iš Tikslas - Amerika su Setkevičių šeima

Augustinas Žemaitis iš Tikslas – Amerika su Setkevičių, į pensiją išėjusių mokytojų, nuo uždarymo ir teismais gynusių Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią, šeima. Jie sako žmones iš Lietuvos po kapines vedžiojo nebe pirmą kartą – buvo atvykę dar kažkokie kariai.

Taip jau yra ir tą reikia suprasti: jei žmogus yra keleto tautybių kilmės, tai dėl jo dėmesio konkuruos keli identitetai. Lietuviškam identitetui, kaip ir lietuviškam paveldui, deja, konkuruoti kol kas sekasi sunkokai. Štai kodėl lietuvybė daug šimtmečių išsilaikė Punske, kur lietuvių yra dauguma (todėl ir beveik visos šeimos – nemišrios lietuviškos) ir gana neblogai „atstovėjo“ istorijos audras vietose kaip Šenandorius, kur lietuvių 14%, tačiau spėriai per pora kartų nunyko visur, kur lietuviai gyveno pramaišiui su kitataučiais ir sau poras rinkosi iš jų.

Eilinio miestelio Mahanojaus tiesi gatvė

Eilinio miestelio Mahanojaus tiesi gatvė. Visuose regiono miesteliuose pasibaigus anglies pramonei gyventojų mažėja, matosi apleistų namų

Gal tai galima pakeisti. Gal lietuviškos vietos gali lietuvybe sudominti ir tą, kuriam lietuvių kilmė – tik viena iš daugelio. Bet, aišku, tai visada bus sudėtingiau, nei sudominti grynakraujį lietuvį.

Nelietuvė vienuolė buvusiame Mahanojaus lietuvių vienuolyno pastate nustebo sužinojusi, kad buvęs vienuolynas tame pastate buvo lietuvių

Nelietuvė vienuolė buvusiame Mahanojaus lietuvių vienuolyno pastate nustebo sužinojusi, kad buvęs vienuolynas tame pastate buvo lietuvių ir net bandė tai neigti

Ką lankyti? Šešios įdomiausios lietuviškos vietos pietiniame Anglies regione

Atsidarius Pietinio Anglies regiono „Tikslas Amerika“ žemėlapį neabejotinai priblokš pažymėtų vietų gausa. Jų – beveik 60! Buvo tikras iššūkis tiek jų aplankyti, kai tam teturėjome vieną parą… Bet dėl išankstinio planavimo, vietos lietuvių pagalbos – pavyko. Visko į vieną straipsnį tikrai nesudėsi ir rekomenduojame paskaityti „Gabalėliai Lietuvos“ svetainėje. O čia aprašau tik įdomiausias vietas.

Tikslas - Amerika komanda su regiono lietuviais, padėjusiems jiems rugsėjo 28 d., tarp jų - Elaine Luschas

Tikslas – Amerika komanda su regiono lietuviais, padėjusiais jiems rugsėjo 28 d., tarp jų – Elaine Luschas, praleidusi su Tikslas – Amerika kone visą dieną. Vėliausiai į Ameriką atvykęs jos protėvis imigravo 1899 m., bet ji – tvirta lietuvė, o ir jos trisdešimtmetė dukra užsiima lietuvių tautodaile.

1.Šenandoriaus lietuvių kapinynas. Šešios lietuvių kapinės vienoje vietoje: ketverios katalikų, vienerios kunigo oponentų (kurie buvo užvaldę bažnyčią ir, laidodamiesi savo kapinėse, prieš kunigo valią net paskambindavo varpais), ir vienerios netikinčiųjų Šliūpo sekėjų „ložės“. Daugelis kapinių pilnos gražių paminklų su lietuviškais užrašais – neretai senesniais už pačią Lietuvos Respubliką, pasakojančiais tų žmonių gyvenimo istorijas: kur gimė, kur užaugo, kaip žuvo. Taip pat verta patyrinėti ir pavardes ant antkapių: kaip pasakojo po kapines vedžiojusi Setcavage šeima, iš Lietuvos atvykusieji nustemba, kokios keistos čia jos. Mat tais laikais (XIX a.) daug imigrantų būdavo beraščiai ir jų vardus imigracijos pareigūnai užrašydavo taip, kaip jiems susirodydavo: kas pagal anglišką rašybą, kas pagal lenkišką, vokišką ar net airišką. Pamėginę angliškai ištarti „Setcavage“ tikriausiai suprasite, kad tai „Setkevičiai“ (o galūnė „avage“ – visuomet „evičius“ ar „avičius“). Beje, kitos mus po regioną lydėjusios šeimos pavardė – Luschas – parašyta keičiant „š“ vokišku triraidžiu „sch“.

Aušros Vartų lietuvių kapinių Šenandoriuje įėjimas

Aušros Vartų lietuvių kapinių Šenandoriuje įėjimas

2.Frakvilio lietuvių muziejus. Sužinokite, kuo gyveno šio regiono lietuviai, koks buvo jų – tiksliau, imigrantų vaikų ir vaikaičių – santykis su Lietuva. Ten rasite draugijų, kurių bent kelioms prieš 100 metų priklausydavo kiekvienas Amerikos lietuvis, ženklelius (viena pusė – įprastinė, kita – gedului), vaizdus iš Lietuvių dienų kai jos būdavo tokios gausios, kad į jas veždavo keliolika traukinių per dieną, gausybę brangintų iš Lietuvos parsivežtų „tautinių relikvijų“ ir t.t. Kaip pasakojo vietiniai, tarp XIX a. eksponatų vyrauja daiktai iš Lietuvos, nes Amerikos lietuviai taip ilgėjosi savo tėvynės, kad jiems neatrodė svarbu užrašyti, fotografuoti tai, kas vyko jų „laikinojoje žemėje“; svarbiausia buvo kaupti tai, ką gavo iš Tėvynės.

Frakvilio lietuvių muziejus

Frakvilio lietuvių muziejus

Pietinio Anglies regiono istoriją tyrinėjanti lietuvė Anne Chaikowski La Voie muziejuje pasakoja apie eksponatus. Po 'Tikslas - Amerika' ekspedicijos išleista jos knyga apie Pietinio anglies regiono lietuvius ir toje knygoje panaudotas mūsų žemėlapis

Pietinio Anglies regiono istoriją tyrinėjanti lietuvė Anne Chaikowski La Voie muziejuje pasakoja apie eksponatus. Po ‘Tikslas – Amerika’ ekspedicijos išleista jos knyga apie Pietinio anglies rgeiono lietuvius ir toje knygoje panaudotas mūsų žemėlapis

3.Bent viena iš trijų dar reguliariau veikiančių lietuvių bažnyčių regione. Dažniausiai užeiti galima tik mišių metu, tad žvilgtelkite į jų grafikus ir pagal tai rinkitės, kurią lankyti. Labiausiai rekomenduočiau Tamakvos bažnyčią, sukurtą V. K. Jonyno, antroje vietoje seną Žirardvilio bažnyčią gražiais vitražais. Į Mahanojaus bažnyčią lengviausia patekti, nes ji vienintelė palikta kaip pagrindinė apjungtoje parapijoje, tačiau dėl pastarojo dalyko žymią dalį jos interjero pakeitė, ją pervadino Motinos Teresės garbei.

Tamakvos lietuvių bažnyčia

Tamakvos lietuvių bažnyčia, prokejktuota garsiojo V.K. Jonyno

4.Šenandoriaus centras. Paėmę seną Šv. Jurgio bažnyčios nuotrauką, nueikite į tuščią sklypą, kuriame ji stovėjo, įsivaizduodami, kokią didybę nugriovė vyskupija. Aplankykite ir atminimo lentą „Little Lithuania“ bei vietą, kur išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas (tiesa, ten nieko nelikę – bet vieta irgi nusipelno atminimo lentos).

 Vieta, kurioje išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas

Vieta, kurioje išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas

5.Su „Saulės“ laikraščiu susijusios vietos Mahanojuje. XIX a. pabaigoje tai, pasak vietos lietuvių, buvo didžiausias visame pasaulyje lietuviškas laikraštis. Išlikusi (nors apleista) triaukštė jo leidykla, jo leidėjų Bočkauskų giminės kapas. Apie šias vietas iš anksto nieko nežinojome – jas parodė vietos lietuviai. Nustebino, kad dalies leidėjo giminaičių pavardė antkapiuose įrašyta lietuviškai, dalis – lenkiškai, bet tai puikus atspindys regiono situacijos 100 metų atgal, kai dar buvo tik beįsišakinijąs supratimas, kad lietuviai yra atskira nuo lenkų tauta ir žmonės, ypač Lietuvos dvarininkų kilmės, abejodavo, ar jie lietuviai, ar lenkai.

"Saulės" lietuvių laikraščio leidykla

“Saulės” lietuvių laikraščio leidykla

6.Maunt Karmelio pastatų lietuviškas dekoras. Tame miestelyje galite rasti lietuvių klubą su trispalvėmis durimis, remiantis kai kuriais šaltiniais, seniausią lietuvių mokyklą Amerikoje (dekoruotą Vyčiu ir lietuviškais užrašais, deja, apleistą). Lietuviški užrašai išlikę ir ant apleistos bažnyčios.

Maunt Karmelio lietuvių klubas

Maunt Karmelio lietuvių klubas

Pietiniame Anglies regione yra ir galimybių nusileisti į autentišką kasyklą, kur sunkiai dirbo lietuviai. Taip pat verta aplankyti Eklio miestelį – autentiškiausią išlikusį XIX a. „mainerių“ miestelį regione, tokį, kokius juos rasdavo imigruodavę lietuviai (šiandien – pusiau muziejus).

Eklio angliakasių miestelio gatvė

Eklio angliakasių miestelio gatvė

Patirti Pietinį Anglies regioną nėra sunku – juk jis tik 140 mylių nuo Niujorko, kurį lanko dažnas turistas, ir tik 100 mylių nuo Filadelfijos. Jei keliausite po rytinę JAV dalį – būtinai užsukite ir į Pietinį Anglies regioną, kur prasidėjo Amerikos lietuvybė.

Seni lietuviški dokumentai vietos muziejuje

Seni lietuviški dokumentai vietos muziejuje

Dėmesys „Tikslas – Amerika“ – iš JAV žurnalistų ir koledžo

Apskritai, Pensilvanijos pietiniame Anglies regione lietuvius žino ir nelietuviai. Prieš 50 metų tuos kraštus tyrinėjęs žurnalistas V. Būtėnas knygoje „Pensilvanijos angliakasių Lietuva“ rašė, kad dar tada, ~1977 m., netgi kai kurie nelietuviai – net arabai, juodaodžiai – buvo pramokę lietuviškai, nes tokioje lietuvių apsuptyje gyveno. Aišku, nieko panašaus nebėra, ir patys šiuolaikiniai lietuviai lietuviškai dažniausiai šneka tik ribotai. Bet klausimų „O kas ta Lietuva?“ regione nesulaukėme.

Peg Grigalonis rodo senus įspėjamuosius užrašus regione, kurie buvo parašyti ir lietuvių k.

Peg Grigalonis rodo senus įspėjamuosius užrašus regione, kurie buvo parašyti ir lietuvių k. Beje, ji ne lietuvė – pavardę gavo nuo vyro lietuvio. Pasakojo, kad dar 1940 m. regione jei susituokdavo skirtingų tautybių žmonės, tai laikyta mišriom santuokom. Dabar jau į kilmę nežiūrima, daugelis susimaišę.

Prieš lankydamiesi Pensilvanijos Anglies regione, padarėme eksperimentą: išplatinome angliškus pranešimus spaudai apie mūsų misiją ir lietuvišką paveldą vietos laikraščiams. Su žiniasklaida susisiekė ir vietos lietuviai. Lydėjo tikra sėkmė! Du žurnalistai pasitiko ir paėmė interviu (viena jų, tiesa, sumaišė carinę okupaciją su sovietine: turbūt amerikiečiams išvis sunku suprasti, kad okupacijų galėjo būti ne viena…). Dar ne vienas išspausdino ar internete paskelbė straipsnelius pagal mūsų pranešimą spaudai. Susidomėjo ir Bucknell koledžas, kurį apie mus, rodos, informavo kažkuris iš mūsų laiškus gavusių laikraščių. Maunt Karmelio miestelyje turi savanorystės centrą (pavadintą, beje, lietuvės Marijos Kaupaitės vardu): juos itin sudomino, kad regione išleistas pirmas lietuviškas romanas, ištyrinėti tai, sakė, galbūt duos užduotį studentams.

Marijos Kaupas (Kaupaitės) savanorių centro vieta

Marijos Kaupas (Kaupaitės) savanorių centro vieta

Bendravimas su žiniasklaida tikrai pasiteisino – apie „Tikslas – Amerika“ perskaitė tūkstančiai amerikiečių, juk visiems malonu girdėti, kad jų regionas, šiaip jau atrodantis liūdnai (žmonių sparčiai mažėja, daug namų apleista) kažkam (Lietuvai, Amerikos lietuviams) – šitoks svarbus. Ir tokios žinios platinimas amerikiečiams – dar vienas raktas į lietuviško paveldo išsaugojimą. Lietuvių palaikymas jam svarbus, bet jei jo svarbą supras, jį palaikys ir bent dalis nelietuvių – žinutė bus gerokai stipresnė.

Žurnalistai fotografuoja mus, o mes - žurnalistus

Žurnalistai fotografuoja mus, o mes – žurnalistus

Aišku, tikėtis patekti į svarbiausius didmiesčių (Niujorko, Bostono, Filadelfijos) laikraščius kol kas būtų naivu – bet juk didmiesčiuose yra specializuota kultūrinė (pavledo) spauda, portalai, blogai… O žiniasklaidos susidomėjimas neretai auga kaip banga: kai kažką jau plačiai aprašo mažesnės žiniasklaidos priemonės, tai gali sudominti ir didesnes.

Amerikos lietuvių žiniasklaida, tokia, kaip „Draugas“, aišku, labai svarbi, bet, be kontaktų su ja, Amerikos lietuviams visada gerai parašyti ir anglišką pranešimą spaudai, ir pabandyti pasiekti platesnę auditoriją: amerikiečių ir tų, kurie yra lietuvių kilmės, bet taip „atitrūkę nuo lietuvybės“, kad nieko lietuviško nebeseka, bet, žiūrėk, netikėtai perskaito straipsnį ir susidomi (tokių žmonių socialinės žiniasklaidos komentaruose po straipsniais apie „Tikslas – Amerika“ matėme labai labai daug).

Rytais, vakarais ir ištaikius laisvą minutę "Tikslas - Amerika" žygio dalyviai ne tik surašydavo surinktą medžiagą, bet ir pristatydavo ją socialinėje žiniasklaidoje, pranešimuose spaudai. Nes projektas reikšmingas tik tada, jei žmonės juo naudojasi

Rytais, vakarais ir ištaikius laisvą minutę “Tikslas – Amerika” žygio dalyviai ne tik surašydavo surinktą medžiagą, bet ir pristatydavo ją socialinėje žiniasklaidoje, pranešimuose spaudai. Nes projektas reikšmingas tik tada, jei žmonės juo naudojasi

Kartais žiūrime į lietuvybės praradimą kaip į negrįžtamą procesą, bet gal nereikėtų. Ir nuostabios lietuviškos Amerikos vietos gali būti puikus tramplinas sudominti jų kilme tuos, kuriems apie ją tėvai papasakojo nedaug. Dažnam, beje, kilmė – tai ne tik Lietuva. Tai ir – Pensilvanijos Anglies regionas. Iš daugybės sutiktų „senųjų“ Amerikos lietuvių girdėjome tą pačią istoriją: „(pro)seneliai imigravo į Pensilvaniją, tėvai persikėlė į dabartinę valstiją“. Ir pamatyti vietas, kur ~1900 m. triūse kokios dvi giminės kartos jiems gali būti ne ką mažiau įdomu, nei išvysti Lietuvos kaimus, kuriuose iki ~1870 m. gyveno jų protėviai. Visa tai – lietuvių istorijos dalis.

Vienas daugelio lietuvių kilmės žmonių Pensilvanijos Anglies regione rodo darbo kortelę su dabartine pavarde (Secavage) ir ta, kurią, kaip išsiaiškino, turėjo jo protėviai (Čekavičius)

Vienas daugelio lietuvių kilmės žmonių Pensilvanijos Anglies regione rodo darbo kortelę su dabartine pavarde (Secavage) ir ta, kurią, kaip išsiaiškino, turėjo jo protėviai (Čekavičius)

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Pietiniame Pensilvanijos Anglies regione:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pietiniame Pensilvanijos Anglies regione aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Pietiniame Pensilvanijos Anglies regione žemėlapis

 


Pitsburgas

Pitsburgas – didžiausią lietuvių procentą turintis už Vilnių didesnis miestas Amerikoje. Negali nežavėti jo didinga Mokymosi katedra ir lietuviška klasė (auditorija) joje – šios vietos daug įdomesnės, nei galėtų pasirodyti.

Pitsburgo Mokymosi katedra

Pitsburgo Mokymosi katedra

Deja, Pitsburgas kartu ir tas JAV didmiestis, kur lietuviškos vietos pradėjo nykti anksčiausiai. Lietuviškos bažnyčios čia uždarytos dar apie 1990 m., neseniai parduoti ir lietuvių namai, nugriautas vienuolynas. Dalies tų vietų, apie kurias daug skaičiau, jau neradau.

Pitsburgo išlikusias lietuviškas vietas „Tikslas – Amerika 2017“ lankė ir neišlikusių ieškojo kartu su vietos lietuviu Jonu Baltrumi, kuris buvo vienas svetingiausių Amerikos lietuvių, priėmė mus netgi savo namuose ir ne tik, kad neprieštaravo mūsų įtemptam grafikui, bet ir pats visai parai prisijungė prie mūsų užtikrindamas, kad pamatytume kuo daugiau.

Augustinas Žemaitis iš 'Tikslas - Amerika' su Pitsburge talkinusiu vietos lietuviu Jonu Baltrumi

Augustinas Žemaitis iš ‘Tikslas – Amerika’ su Pitsburge talkinusiu vietos lietuviu Jonu Baltrumi

Susitikome išvakarėse, jo gimtinėje Duboize, 2 val. kelio nuo Pitsburgo, valanda prieš saulėlydį. Per tiek laiko spėjome apžiūrėti tenykštę seną lietuvių bažnyčią (ji nuolat atidaryta – lietuvių bažnyčioms tai reta!), lietuvių kapines, lietuvių klubą, iš kurio telikusi iškaba. Taip tuščia visur buvo dangui temstant, įsižiebiant žibintams… Galutinai sutemus, keliavome į Pitsburgą, kur kitą rytą pagal grafiką 7 val. išvažiavome į miestą.

Duboizo lietuvių bažnyčia Pensilvanijoje.

Lietuvių tautybės klasė visame pasaulyje neturi analogų

Labiausiai per dieną Pitsburge pribloškė Lietuvių klasė Mokymosi katedroje (Cathedral of Learning). Visų pirma, jau pats pastatas nėra toks, kokio tikėtumeis iš universiteto – tai puošnus tarpukario dangoraižis, vienas įspūdingiausių Pitsburge, o gal ir Pensilvanijoje. Ir jo vidus tikrai labiau primena katedrą, nei universitetą. O į lietuvių klasę nieko panašaus visame pasaulyje nerasi: kambarys, perteikiantis Lietuvą. Ne kaip koks nors muziejus, be jokių aiškinamųjų lentų ir eksponatų lentynų, o tiesiog dekoru, spalvomis, raštais…

"Tikslas - Amerika" komanda su Pitsburgo universiteto ir Lietuvių klasę prižiūrinčios organizacijos atstovėmis Pitsburgo lietuvių klasėje

“Tikslas – Amerika” komanda su Pitsburgo universiteto ir Lietuvių klasę prižiūrinčios organizacijos atstovėmis Maxine Bruhns ir Janet Carlisle Pitsburgo lietuvių klasėje

Kambaryje mus pasitiko Pitsburgo universiteto ir tautybių klasių atstovės, padarė nuotraukų Pitsburgo universiteto naujienoms. Klausė manęs, kaip lietuvio iš Lietuvos: „Ar šis kambarys atspindi Lietuvą?“. „Puikiai“ – atsakiau. Čiurlionio paveikslas perteikia meną, „Vargo mokykla“ – istoriją ir persekiojimus, palubėje surašyti žymūs žmonės – asmenybes. Nieko nėra šiaip sau ir net ilgokai pabuvęs kambaryje gali pastebėti naujų detalių: tapetai – lininiai, radiatorių uždengimai – tautiniai raštai ir pan. Daugelis lietuvybės atributų čia turi funkciją – jie nesudėlioti tiesiog šiaip sau, kambarys „neperkrautas“.

Lietuvių klasės priekis

Lietuvių klasės priekis

Džiugu ir tai, kad Mokymosi katedra lankoma turistų, jie visi susipažįsta ir su Lietuva. Taip pat ir universiteto studentai (vienai grupei, mūsų apsilankymui baigiantis, kaip tik prasidėjo paskaita). Gailėjausi, kad neturėjau laiko praeiti visų tautybių klasių: juk tikrai įdomu, kaip savą kultūrą į vieną kambarį išdėstė įvairių tautų dizaineriai!

Rūtos-radiatoriaus grotelės lietuvių tautybės klasėje

Rūtos-radiatoriaus grotelės lietuvių tautybės klasėje

Pitsburgo Mokymosi katedra man pakišo dar vieną mintį, kaip sudominti amerikiečius lietuviškomis vietomis: grupuoti jas kartu su kitų mažumų objektais. Mokymosi katedroje tai išeina natūraliai: tiesiog, daug tautybių klasių viena šalia kitos. Bet net ir ten, kur taip nėra, toks kelias galimas: pavyzdžiui, sukurti „mažumų maršrutą“ pasivažinėjimui po miestą, aplankantį ir svarbiausias lietuviškas vietas. Arba, jei kur nepavyksta išlaikyti lietuviško muziejėlio, mėginti jį apjungti su kitų Pabaltijo tautų, Vidurio-rytų Europos tautų muziejais.

Tarp įdomiausių Pitsburgo lietuviškų vietų – kapinės su lietuvių nuotraukomis

Pitsburge kol kas sudominti jaunąją kartą lietuviškomis vietomis, deja sekasi sunkiai – vietos lietuviai teiravosi ir mūsų minčių, kaip tą padaryti.

Pamąsčiau. Be lietuvių klasės, „žmonėms iš šalies“ galėtų pasirodyti įdomios lietuviškos kapinės. Pitsburge kaip niekur daug likę senų antkapinių nuotraukų: nuo jų štai žvelgia prieš 100 metų fotografuoti lietuvių imigrantų veidai. Net nė vieno gyvo žmogaus, prisimenančių kai kuriuos iš tų žmonių, tikriausiai nebėra…

Ir paminklų daug gražių, didingų stovi. Ne vien antkapinių: yra paminklas lietuvių darbininkams, lietuviams Antrojo pasaulinio karo veteranams ir t.t. Vien koks sąrašas Antrajame pasauliniame kare kariavusių Pitsburgo lietuvių ant jo (240 pavardžių)! Pitsburgas – ne Anglies regiono kaimai, Pitsburgas – plieno didmiestis, ir lietuvių kapinėse tai justi.

Pitsburgo lietuvių kapinių vienuolių memorialas

Pitsburgo lietuvių kapinių vienuolių memorialas

Lietuvybės didybę – deja, tik buvusią – dar gali pajusti vaikščiodamas po pietinį Pitsburgą. Kokią didžiulę Šv. Kazimiero bažnyčią jie pastatė, kokius Lietuvių namus turėjo – ir viskas gerokai seniau, nei atsirado Lietuvos Respublika. „Tokie pastatai nepadarytų gėdos jokiam Lietuvos miestui“ – komentavo vėliau „Gabalėliai Lietuvos“ skaitytojai. Lietuvių namus tebepuošia skulptūriškas Vytis. Tais laikais niekas nestatydavo tiesiog „dėžutės“, ir pastato fasade lietuviai stengdavosi pademonstruoti lietuvybę…

Vytis ant Pitsburgo lietuvių namų fasado

Vytis ant Pitsburgo lietuvių namų fasado

Deja, mums lankantis, lietuvių bažnyčios vidų kaip tik griovė – darys butus. O lietuvių vienuolynas – pagal nuotraukas, stačiai milžiniškas – buvo ką tik nugriautas. Gal bent Vytis ant klubo išliks, jei paties klubo pastato nenugriaus.

Pietų Pitsburgo Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Pietų Pitsburgo Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Bažnyčios be kertinių akmenų ir kertinis akmuo be bažnyčios

O iš daugelio lietuviškų vietų Pitsburgo priemiesčiuose iš esmės nieko neliko. Labai norėjau rasti bent lietuviškus kertinius akmenis ant buvusių bažnyčių pastatų – bet neradau. Kelias vietas, kurias planavau aplankyti, dar ilgo susirašinėjimo iki atvykimo metu Jonas Baltrus, patyrinėjęs, pasiūlė praleisti („tą nugriovė, ten nieko lietuviško nebėra“). Vienai tokių, Espleno Šv. Vincento Pauliečio bažnyčiai, laiko visgi atradome (sutaupę jo kitur). „Girdėjau, išlikęs kertinis akmuo“ – mums sakė.

 Šv. Vincento Pauliečio mokykla, vėliau tarnavusi kaip bažnyčia

Šv. Vincento Pauliečio mokykla, vėliau tarnavusi kaip bažnyčia

Kai nuo buvusios parapijos mokyklos užvažiavome ant kalno tikrai negalvojau, kad ką panašaus dar rasime. Bet panaršę aplink ant kažkokio sandėliuko-griuvėsio išties aptikome parašyta „Ecclesia in nomo Sancti Vincenti E Paulo erecto A. D. MCMIII“! Tuoj prisistatė sandėliuko savininkas: „Man sakė, kad fotografuojate mano nuosavybę, kam?“. Paaiškinome, kodėl, ir jis papasakojo, kad bažnyčią vis padeginėjo, ir todėl galiausiai ją nugriovė iki pamatų bei uždengė lentomis. Toks rajonas…

Šv. Vincento pauliečio bažnyčios liekanos. priekyje - Augustinas Žemaitis pažymi jų koordinates, kad galėtų jas perkelti į internetinį žemėlapį. Kartu - JAV lietuvis Len Barcouski, atvedęs "Tikslas - Amerika" prie šių liekanų

Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios liekanos. priekyje – Augustinas Žemaitis pažymi jų koordinates, kad galėtų jas perkelti į internetinį žemėlapį. Kartu – JAV lietuvis žurnalistas Len Barcouski, atvedęs “Tikslas – Amerika” prie šių liekanų

Apleistų, pamirštų vietų tyrinėjimas dabar populiarėja – gal „urban exploration“ mėgėjus sudomins bažnyčia, kurią teprimena vienas akmuo.

Pitsburgo priemiesčiuose tik lietuvių užmiesčio klubas dar veikia, kupinas daiktų, suvežtų iš uždaryto istorinio klubo Pietų Pitsburge. Vyksta remontas. Jau ilgai. Lietuviška veikla, mums pasakojo, ne visuomet ten gali vykti, nes žiemą sunku privažiuoti – todėl kai kurie renginiai būna kitų tautų namuose. Vietos lietuviai pasidžiaugė, kad pagaliau randama bendra kalba ir su lenkais. O juk dažna lietuviška vieta, bažnyčia, kapinės atsirado, kai lietuviai visomis išgalėmis ir pinigais siekė atsiskirti nuo lenkų…

Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubo daržinė

Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubo daržinė

„Norėčiau į užmiesčio klubą paskatinti vežti kryžius, padaryti simbolinį kryžių kalną, kaip Šiauliuose“ – kalbėjo vienas mūsų pašnekovų lietuvis Pitsburgo žurnalistas. Palinkėčiau sėkmės, nes tai būtų ir geras žemės panaudojimas, ir kartu lietuviškas traukos taškas Pitsburgo žmonėms.

Lietuvių klubai aplink Pitsburgą

Nors, atrodo, keista, „gyvų“ lietuviškų vietų daugiau aptikome aplinkui Pitsburgą. Ist Vandergrifte tebeveikia lietuvių klubas su Vyčiu virš įėjimo ir lietuvių bažnyčia. Tiesa, oficialiai nebe lietuvių, labai kukli (vitražai beveik vienspalviai, bet su lietuviškais užrašais!), bet atidaroma kasdien. Kunigas nelietuvis – tačiau, sakė, domisi lietuvių kultūra, siūlė, iškilus reikalui, paieškoti mums daugiau informacijos. Lietuvių klubas yra ir Bentlivilyje ir ten net trys gatvės pavadintos su Lietuva susijusiais žodžiais (Abromaičio, Vilniaus, Lietuvių)… O juk visame didžiajame Pitsburge nėra nė vienos!

Ist Vandergrifto lietuvių klubas

Ist Vandergrifto lietuvių klubas

Iš Bentlivilio važiavome pro Donorą. Ten irgi buvo lietuvių bendruomenė, bažnyčia. Ir prieš, ir po apsilankymo Amerikoje uždavinėjome klausimus apie tikslią Donoros bažnyčios vietą – atsakymų sulaukėme nebent apytiksliai. Kaip ir apie dar kelias Pensilvanijos lietuviškas vietas. Neradome jų ir knygose (kaip Valkavičiaus „Lithuanian Religious Life in America“), senoje spaudoje – kol bažnyčios dar stovėjo, veikė, niekam neatrodė svarbu užrašyti jų vietą, juk visi nesunkiai galėjo rasti.

Kaip ir kiekvienam prie projekto savo pasakojimais ar vietų atrakinimu prisidėjusiams savanoriui, 'Tikslas - Amerika' Ist Vandergrifto kunigui įteikia atviruką su Lietuvos vaizdu vienoje pusėje ir 'Tikslas - Amerika 2018' maršrutu kitoje

Kaip ir kiekvienam prie projekto savo pasakojimais ar vietų atrakinimu prisidėjusiams savanoriui, ‘Tikslas – Amerika’ Ist Vandergrifto kunigui Thomas More Sikora įteikia atviruką su Lietuvos vaizdu vienoje pusėje ir ‘Tikslas – Amerika 2018’ maršrutu kitoje

Turiu pripažinti, jog pradėdamas „Tikslas – Amerika“ nesitikėjau, kad taip sunku bus sužinoti kai kurias vietas, kuriose buvo lietuvių bažnyčios, veikusios kone šimtmetį. Galvojau: net jei bažnyčios uždarytos ar nugriautos, juk bus buvusių parapijiečių, per organizacijas, tokias kaip Lietuvos Vyčiai, jie pasakys, kur stovėjo. Nes „Tikslas – Amerika“ žemėlapis svarbus ne vien kaip sąrašas vietų, kurias verta lankyti, bet ir kaip simbolinis lietuviškosios Amerikos paveikslas: ten matysis, kiek daug visko buvo, net jei ir nebėra: todėl pažymėti svarbiausias sunykusias lietuviškas vietas irgi svarbu.

Aistė bendrauja su Šv. Luko (dabar Ave Maria) bažnyčios Bentlivilyje parapijiečiais, ar jie dar ką prisimena iš laikų, kai tai buvo lietuvių-slovakų parapiją. Iš tų laikų išliko mažai kas

Aistė bendrauja su Šv. Luko (dabar Ave Maria) bažnyčios Bentlivilyje parapijiečiais, ar jie dar ką prisimena iš laikų, kai tai buvo lietuvių-slovakų parapiją. Iš tų laikų išliko mažai kas

Realybėje išties daugelį vietų atradome interneto ir knygų pagalba, daugelį likusių parodė Amerikos lietuviai – nors rasti tuos, kurie gali parodyti, kai kur užtruko. Iš viso per 300 vietų… Tačiau tos kelios (apie dešimt), kurių nepavyko rasti, neduoda ramybės: juk reikia jas pažymėti, kad žemėlapis būtų pilnas…

Sutemus įvažiavome į magistralę. Laukė kelionė į Vašingtoną. Nors Lietuvių klasė Pitsburge labai graži ir verta dėmesio, bendrai Pitsburge situacija nuliūdino: labai daug prarasta ir, be lietuvių klasės ir kapinių, kažko, kas sudomintų ir eilinį lietuvį (Lietuvos ar Amerikos) turistą, mažoka.

Laimė, situacija Atlanto vandenyno pakrantė, kur nuvykome paskui, nuotaiką pataisė. Lietuvišku paveldu ten rūpinasi aktyvios organizacijos, veikia ir lietuvių bažnyčios, ambasada. Išlikę lietuvių pastatai, lietuviškas muziejus… Tačiau tam, kad visa tai išliktų keičiantis kartoms, sprendimus reikia priimti dabar.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Pitsburge:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pitsburge aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Pitsburge žemėlapis

 


Vašingtonas

JAV sostinė Vašingtonas – neabejotinai vienas įdomiausių bei turistų pamėgtų miestų, pro kuriuos važiavo „Tikslas – Amerika 2017“. Jame nebuvo senos šimtametės lietuvių bendruomenės, tačiau JAV sostinės statusas lėmė keleto pačių svarbiausių lietuviškų vietų sukūrimą: seniausios Lietuvos ambasados, lietuvių koplyčios didžiausioje JAV katalikų bažnyčioje.
Be to, Vašingtone palaidotas ne vienas žymus lietuvis, ir net jo centre galėjome atrasti lietuvybės atspindžių.

Lietuvos ambasada Vašingtone.

Lietuvos ambasada Vašingtone. Dešinėje – Kubos ambasada, kairėje – pastatas pastatytas nugriovus dalį Lietuvos ambasados pastato.

Ambasadoje sutikome „Tikslas – Amerika“ įkvėpėją

Pernakvojus Lietuvos ambasadoje Vašingtone, ryte laukė susitikimas su viena projekto „Tikslas Amerika“ iniciatorių – Lyra Puišyte. Aš jau 5 metus vykdau projektą „Gabalėliai Lietuvos“, tačiau idėja sukurti internetinį žemėlapį ėmė materializuotis tik tada, kai prieš dvejus metus sulaukiau netikėto skambučio iš Lyros. „Norime padaryti tokį žemėlapį“ – sakė – „Matome, kažką panašaus jau darote, gal norėtumėte?“.

Pamąstęs, ką galėčiau pasiūlyti, išdėsčiau „Tikslas – Amerika“ idėją. Supratau, kad visų lietuviškų vietų niekaip nesužymėsi pats jų neaplankęs. Ir neklydau: jau užmezgus kontaktą su vietos lietuviais, susitikus, pavyko atrasti triskart daugiau lietuviško paveldo, nei planavau. Tuo tarpu ankstesni tyrimai „per atstumą“ pasirodė buvę gana riboti: kai kurie objektai, kuriuos galvojau egzistuojant – jau sunykę; kai kurie, kuriuos, remdamasis šykščia atrasta informacija, galvojau esant nevertus dėmesio – labai įspūdingi; kai kurių tikslių GPS koordinačių nenuvykęs į vietą niekaip nebūčiau nustatęs…

Lyra puišytė rodo Lietuvos ambasados Vašingtone archyvo turinį. "Reiktų kada prisėsti, susisteminti" - sakė

Lyra puišytė rodo Lietuvos ambasados Vašingtone archyvo turinį. “Reiktų kada prisėsti, susisteminti” – sakė

Nuo to Lyros skambučio daug vandens nutekėjo, daug nesėkmingų mėginimų gauti finansavimą, kol pagaliau, Lietuvos šimtmečio proga, pavyko.

Lyra, kaip ir daug sutiktų Amerikos lietuvių, dar projektui tik beįsivažiuojant, jau klausinėjo apie jo tęsinį. Kiekviename mieste girdėdavome: „Kodėl nėra Čikagos?“, „Kada atvažiuosite į Klivlandą?“, „Ką darysite paskui?“… Tai paskatino vos sugrįžus iš Amerikos parengti maršrutus dar dviems potencialioms ekspedicijoms: į JAV Vidurio Vakarus ir Kanadą. Tikiuosi, 2018 ir 2019 m…

Patalpa Lietuvos ambasados Vašingtone bokštelyje

Patalpa Lietuvos ambasados Vašingtone bokštelyje

O pradžiai būtent Vidurio Atlanto ir Naujosios Anglijos valstijas pasirinkome todėl, kad čia lietuviškų vietų labai daug, jos senos ir įdomios, ir arti viena kitos. Virš šimto miestų, miestelių ir kaimų su lietuviškomis detalėmis per 16 dienų spėjome aplankyti! Pagal paskutinį kilmės klaususį JAV gyventojų surašymą, „Tikslas – Amerika 2017“ valstijose kartu paėmus gyvena 41,87% visų JAV lietuvių.

Kaip ir daugelyje vietų, Lietuvos ambasadoje klausimus uždavėme ir mes. „Ar gali eilinis žmogus patekti į šias nuostabias patalpas?“ – klausiau rodydamas senovinį seniausios Lietuvos atstovybės užsienyje dekorą. Pašnekovės kiek abejojo, nors paskui sakė, kad susitarus – viskas įmanoma. Taip pat kalbėjo, kad norėtų surinkti ambasados istoriją, parodė senų laikraščių iškarpų. Džiugu. Juk tiek daug svarbių dalykų toje ambasadoje vyko, ypač Lietuvą okupavus… Ambasada organizuoja visokius lietuviškus renginius ir tai gerai, bet juk ir ji pati savaime gali tapti traukos tašku, turistiniu objektu į Vašingtoną atvykstantiems lietuviams (tiek Amerikos, tiek Lietuvos), perteikiančiu Lietuvos ir JAV ryšius. Tik, kaip ir kitur, reikia informacijos, kodėl tai įdomu ir kaip tą pamatyti.

Ambasados reprezentacinė antrojo aukšto salė

Ambasados reprezentacinė antrojo aukšto salė

Šiluvos koplyčia – didingiausias lietuvių meno kūrinys Amerikoje

Didžiausia JAV katalikų bažnyčia – Nekaltojo prasidėjimo šventovės bazilika – matosi iš tolo. Mes ten važiavome ne dėl jos kupolo – aukščiausio Vašingtone – bet dėl to, kas yra viduje – Šiluvos Marijos koplyčios. O tas vidus – irgi įspūdingas. Jau vien įėjus į rūsį atrodė, kad tai galėtų būti visa bažnyčia – viskas šitaip didinga. Štai libaniečių koplyčia, štai afroamerikiečių, štai vietnamiečių…

Lietuvių koplyčia Vašingtone iš išorės

Lietuvių koplyčia Vašingtone iš išorės

Tačiau lietuvių koplyčios rūsyje neradome. Nes lietuviškoji yra viena seniausių, todėl ji – pagrindiniame aukšte, kuris dar didesnis, dar didingesnis! Visos rūsio koplyčios staiga nublanko išvydus tas didžiąsias viršuje. Nuotraukos sunkiai gali perteikti tą Šiluvos Mergelės koplyčios didybę. O dar žaviau, kad kiekviena jos mozaikose ir skulptūrose prasminga, atskleidžianti ne tik Lietuvos tikėjimą, bet ir istoriją, lietuvybę Amerikoje…

Lietuviškos koplyčios Vašingtone mozaikos fragmentas

Lietuviškos koplyčios Vašingtone mozaikos fragmentas

Kiekvienam lietuviui, važiuojančiam į Vašingtoną, rekomenduoju ten apsilankyti, nesvarbu, kaip giliai jis tiki, nes ta koplyčia kartu yra ir vientisas meno kūrinys – didžiausias ir, galbūt, prasmingiausias lietuviškas meno kūrinys Amerikoje.

Emigraciją simbolizuojantis kūrinys Šiluvos koplyčioje Vašingtone

Emigraciją simbolizuojantis kūrinys Šiluvos koplyčioje Vašingtone

Cedar Hill kapinėse – žymių lietuvių kapai

Šiluvos Mergelės koplyčia – ir populiariausia lietuviška turistinė vieta Vašingtone. Bažnyčios savanoriai veda ekskursijas pro visas koplyčias, stabteli ir prie mūsiškės, pasakoja jos simboliką… O štai žymių lietuvių kapai Vašingtone – pamiršti.

Tarkime, poeto Henriko Radausko. Jo eilėraščiai po nepriklausomybės atkūrimo įtraukti į Lietuvos mokymo programą, greta tokių įžymybių, kaip Maironis. Jeigu šitoks žmogus gulėtų Lietuvos kapinėse, jo kapas būtų gerai žinomas, lankomas, Vėlinių metu tiesiog šviestų nuo gausybės žvakučių.

Augustinas Žemaitis pažymi Henriko Radausko kapo (dešinėje) Vašingtone koordinates

Augustinas Žemaitis pažymi Henriko Radausko kapo (dešinėje) Vašingtone koordinates

Tačiau jis ilsisi Vašingtono Cedar Hill kapinėse ir net informaciją, kur tiksliai jo kapas yra, gavome labai sunkiai: kapinių pavadinimą dar aptikome senoje JAV lietuvių spaudoje, tačiau juk didelės ir vienas po kito klaustieji Vašingtono lietuviai atsakydavo, kad tikslios kapo vietos nežino (kai kurie, deja, nežinojo ir paties poeto). Padėjo Marija Dambriūnas Schmidt, kurios tėvas, kalbininkas Leonardas Dambriūnas, irgi palaidotas tose pat kapinėse, tad ji aplanko ir Radausko kapą. Nuo šiol tiksli jo vieta bus pažymėta „Tikslas – Amerika“ internetiniame žemėlapyje. Gal ir antkapio lentelė nebebus tokia žolėmis užaugusi, kokią ją radome mes…

Eidami tarp Radausko ir Dambriūno kapų visai netyčia atradome dar vieno žymaus lietuvio – Kazio Škirpos, vieno 1941 m. antisovietinio birželio sukilimo organizatorių, kapą. Tiesa, kapas tuščias – Škirpa perlaidotas Kaune. Tačiau žvelgdamas į jį, į tautiniais simboliais paženklintus aplinkinius dar kitų lietuvių kapus (Gedimino stulpai, Geležinis vilkas – gal irgi kokie politikai?), supratau, kad Radauskas – tik aisbergo viršūnė. Kiek dar Amerikos kapinėse ilsisi žymių lietuvių, kurių kapai žinomi nebent jų giminaičiams?

Kazio Škirpos kapas Vašingtone

Kazio Škirpos kapas Vašingtone

Jei jų vietos būtų žinomos, jie galėtų susilaukti deramo dėmesio, būti tam tikrais lietuvybės simboliais, ant kurių to miesto Amerikos lietuviai važiuotų padėti žvakelių per Vėlines, kur vestų savo vaikus ir pasakotų, kokie žymūs tautiečiai gyveno jų mieste, ką jie sukūrė, kodėl jie bėgo nuo sovietų.

Nesiūlau, kaip madinga, tų žmonių perlaidoti Lietuvoje – pasaulis dabar sumažėjęs, o Lietuvoje žymių lietuvių ir taip palaidota daug. Žymių Amerikos lietuvių kapai svarbesni ten, kur jie yra, Amerikoje, ir jau gali būti deramai pagerbti ten.

Lietuviai ilsisi ir tarp Arlingtono karių

Kai „Tikslas – Amerika“ iš idėjos pamažu virto konkrečiu planu, viena vietų, kur labiausiai norėjau surasti lietuvybės, buvo Arlingtono nacionalinės karių kapinės. Dar ir dėl to, kad Virdžinijos valstijoje, kur yra Arlingtonas, informacijos apie jokį kitą lietuvišką paveldą neturėjau, o simboliškai svarbu jo atrasti kuo daugiau valstijų…

Pirmas lietuvis, apie kurio kapavietę Arlingtone sužinojau, buvo Walter Sabalauski (Vladislovas Sabaliauskas) – jo kapas įtrauktas į 200 įdomiausių Arlingtono kapaviečių knygą „Arlington – A Color Guide to America’s Most Famous Cemetery“, kuri iš dalies prieinama internetu.

Vladislovo Sabaliausko kapas vienodų Arlingtono kapų eilėse

Vladislovo Sabaliausko kapas vienodų Arlingtono kapų eilėse

Paskui perskaičiau apie dar ypatingesnę vietą – Samuel Harris, vienintelio amerikiečio, žuvusio už Lietuvą, kapą. Antkapis ne šiaip sau eilinis baltas stulpelis, o netgi su Vyčiu, su paminėta Lietuva… Gražus ir meniškas.

Semiuelio Hariso kapo lietuviškoji pusė

Semiuelio Hariso kapo lietuviškoji pusė

O kai lankėmės Kenebunke, Meine, sutiktas Amerikos lietuvis Tomas Dundzila atsiuntė ir informacijos apie dar daugiau Arlingtono kapinėse palaidotų lietuvių. Ir, aišku, tas sąrašas nebaigtinis… Kažkur reikėjo dėti brūkšnį, nes „Tikslas – Amerika“ negali sužymėti visų lietuvių kapų. Tad pasirinkome žymėti tuos kapus, kurie yra arba lietuviški ir įdomūs stiliumi (kaip Harris‘o), arba ten palaidoti žymūs lietuviai. Nesvarbu, ar žymūs labiau Lietuvoje (kaip Radauskas), ar labiau Amerikoje (kaip Sabalauski), bet tas žymumas turėtų būti pagrįstas platesniais paminėjimais knygose, gatvių ar organizacijų pavadinimuose jų garbei ir kitur.

Lietuvybės gabalėliai Vašingtono centre

Man seniai kirbėjo ir kitas klausimas – juk Vašingtone yra didžiausi JAV muziejai (Smithsonian), jų – tikra gausybė – negi nieko lietuviško nėra juose? Ilgainiui, ypač iš Tomo Dundzilos, apie lietuviškas vietas Vašingtono muziejuose ir kitur centre sužinojome tiek, kad ir aplankyti visoms nebuvo laiko – juk Vašingtone turėjome tik vieną dieną.

Žemėlapyje sužymėjome visas jas – kategorijoje „kontekstas“. Taip žymime nelietuviškas vietas (pavyzdžiui, bendro pobūdžio muziejus), kurias, vis dėl to, verta aplankyti, kad suprastum Lietuvos ir Amerikos lietuvių istoriją, o kai kuriose jų yra ir pavienių lietuviškų detalių. Tarp tokių – Oro ir kosmoso muziejus (šiaip ne taip ten aptikome Dariaus ir Girėno nuotrauką, bet gal svarbiau yra tai, kad ten supranti, kokia svarbi misija atrodė Atlanto perskridimas ir kiti ilgi skrydžiai XX a. pradžioje, kaip visi to siekė). Tarp tokių – Amerikos balsas, iš kur transliuotos ir laidos sovietų okupuotai Lietuvai. Tarp tokių – Holokausto muziejus, kur yra Eišiškių miestelio žydų nuotraukų.

Dariaus ir Girėno nuotrauka - šiame stende

Dariaus ir Girėno nuotrauka – šiame stende

Tarp tokių – ir memorialas 100 milijonų komunizmo aukų. Tarp to 100 milijonų, aišku, yra ir 500 tūkstančių, žuvusių Lietuvoje ir Mažojoje Lietuvoje. Bet, palyginus su tragedijų mastais, tas memorialas nedidelis, o ir tokį pastatyti užtruko daug metų – kai kurios pasaulio galybės labai norėtų tas istorijas pamiršti.

Lietuvos ateitį lemia ir sovietinio genocido atminimas

Lietuviai jokiais būdais negali jų pamiršti, turi jas kai tik įmanoma priminti ir visai Amerikai. Nes tai ne tik pagarba protėviams, bet nuo to gali priklausyti ir Lietuvos ateitis. Esu įsitikinęs, kad, tarkime, joks naujas žydų genocidas neįvyks: nes Amerika ir pasaulis, galybės holokausto atminimo objektų dėka, nuolat stebi bet kokias antisemitizmo keliamas grėsmes, suteikia joms atkirtį.

Tačiau, deja, to paties negaliu pasakyti apie Rusijos grėsmes Rytų ir Vidurio Europai, kaip ir apie kraštutinės kairės grėsmę, apie kraštutinio rusiško nacionalizmo grėsmę. Amerikiečiai dar mažai suvokia, kokie genocidai, didesni už holokaustą, buvo vykdomi pasaulyje Sovietų Sąjungos. Ir todėl ženklai, kad istorija čia gali kartotis, dažnam jų neatrodo šitokie pavojingi.
Be bendrojo paminklo visoms komunizmo aukoms Vašingtone, JAV matėme ir daugybę paminklų lietuviams, nužudytiems sovietų. Svarbu juos įprasminti, sutvarkyti, pasirūpinti, kad apie juos – ir tai, kodėl lietuviams dipukams atrodė šitaip svarbu juos statyti, kodėl dipukai apskritai atvyko į JAV – rašytų JAV spauda, kad juos lankytų lietuvių kilmės amerikiečiai ir kiti amerikiečiai, kad ten stabteltų mokyklinės ekskursijos (gal kartu pravažiuodamos ir Katynės, holodomoro memorialus, kurių JAV irgi yra).

Lietuvos partizanų rekonstruktoriai lankosi prie memorialo komunizmo aukoms (nuotrauka tik perfotografuota)

Lietuvos partizanų rekonstruktoriai iš Baltimorės lankosi prie memorialo komunizmo aukoms (nuotrauka tik perfotografuota)

Jei Lietuvai vėl kils pavojus iš Rytų, nemažai gali nulemti JAV valdžios pozicija. Bet tą valdžią juk renka eiliniai amerikiečiai, jiems ji yra atskaitinga ir jų tarpe turi likti populiari…

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vašingtone:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vašingtone aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Vašingtone žemėlapis

 


Baltimorė

Baltimorėje lietuviškų vietų nėra daug – tačiau kiekviena jų labai įdomi ir svarbi. Ne vien Amerikos lietuviams, bet ir kitiems amerikiečiams. Čia nerasi nedidelių senų kapinaičių ar plynų pievučių, kuriose galėtum tik įsivaizduoti dar neseniai stovėjus Amerikos lietuvių bažnyčias ar klubus.

Baltimorės Lietuvių namai

Baltimorės Lietuvių namai

Užtat Baltimorėje yra veikiantis lietuvių muziejus – vienas geriausių JAV. Užtat yra lietuvių bažnyčia, net įtraukta į paveldo sąrašą. Taip pat gražūs ir skoningi lietuviški paminklai ir kita. Lankytinų vietų užtektų visai dienai!

Baltimorės lietuvių namų pagrindinė salė

Baltimorės lietuvių namų pagrindinė salė

Lietuvių muziejuje yra ką sužinoti ir lietuviams, ir amerikiečiams

Baltimorės lietuvių namuose kiekvienas aukštas – savaip įdomus ir įspūdingas. Bet įdomiausias – lietuvių muziejus trečiame aukšte. Vienas jo šeimininkų Henry Gaidis gali ilgai kalbėti apie kone kiekvieną eksponatą. Štai lietuviška trobelė, kurią jis nešiodavo į lauką, kad pristatyti amerikiečiams lietuvių kultūrą. Štai sodai ant eglutės – išlankstyti iš gėrimų šiaudelių, nes šiaudų JAV miestuose Amerikos lietuviai nerado. Štai Basanavičiaus akiniai, kuriuos jis paliko Baltimorėje rinkdamas Amerikos lietuvių aukas. Henry Gaidis juos ištraukė, gražiai padėjo ant lentynos – kad nuotrauka geriau pavyktų.

Iš geriamųjų šiaudelių Amerikos lietuvių išlankstyti liaudiški eglutės papuošimai / sodai Baltimorės lietuvių muziejuje

Iš geriamųjų šiaudelių Amerikos lietuvių išlankstyti liaudiški eglutės papuošimai / sodai Baltimorės lietuvių muziejuje

„Čikagoje lietuvių protestai už Lietuvos laisvę būdavo gausiausi“ – pasakojo – „bet juk visa JAV valdžia Vašingtone, o mes – istorinė lietuvių bendruomenė arčiausiai Vašingtono“. Ir todėl muziejuje – visa galybė daiktų, naudotų tuose protestuose. Rodė nuotraukas, kaip atrodė prie Kapitolijaus pastatyta Kauno laisvės statulos kopija (dabar ji – muziejuje, tik be postamento). O Aleksas Radžius demonstravo nuotraukas, kaip jis Amerikoje inscenizuoja Lietuvos partizanų kovas. Abudu pasakojo, kad į muziejų ateina ir JAV vaikų ekskursijos.

Į protestus Vašingtone nešti kryžiai, simbolizavę sausio 13 d. aukas, ir Laisvės statulos Kaune kopijos viršus

Į protestus Vašingtone nešti kryžiai, simbolizavę sausio 13 d. aukas, ir Laisvės statulos Kaune kopijos viršus

Antrajame Baltimorės lietuvių namų aukšte pribloškė didinga salė, pirmajame – ne mažiau tautiškai įrengtas baras, kuriame – ir lietuviški produktai.

Baltimorės lietuviai su Tikslas - Amerika komanda Baltimorės lietuvių namų rūsyje

Baltimorės lietuviai su Tikslas – Amerika komanda Baltimorės lietuvių namų rūsyje

Viena problema – darbo laikas. Baras veikia vieną dieną per savaitę, muziejus – pagal susitarimą. Norėtųsi, kad tokios puikios vietos, kaip Baltimorės lietuvių namai, būtų pasiekiami nuolat, kad sužinoti muziejaus istorijas nebūtų sudėtingiau, nei bet kurio modernaus Amerikos muziejus. Čia galbūt galėtų padėti savanoriai, „grantai“ iš Lietuvos ar JAV paveldo institucijų ir t.t. Kol kas džiugu, kad daug daro ir „trečiosios bangos“ lietuviai, tokie kaip Gintaras Bujanauskas.

Visų trijų imigracijos bangų atstovai kartu rūpinasi Baltimorės lietuvių namais. Iš kairės - H. Gaidis (angliakasių sūnus), A. Radžius (kaip vaikas atvežtas iš Lietuvos tėvams traukiantis nuo sovietų okupacijos) ir G. Bujanauskas (laimėjęs žaliąją kortą)

Visų trijų imigracijos bangų atstovai kartu rūpinasi Baltimorės lietuvių namais. Iš kairės – H. Gaidis (angliakasių sūnus), A. Radžius (kaip vaikas atvežtas iš Lietuvos tėvams traukiantis nuo sovietų okupacijos) ir G. Bujanauskas (laimėjęs žaliąją kortą)

Bet net jeigu ir nuvažiuotumėte prie Lietuvių namų kai jie nedirbs – galėsite pasidžiaugti gražia lietuviška skulptūrine kompozicija Mažosios Lietuvos aikštėje priešais pastatą, vienu gražiausių rytų JAV paminklų Lietuvai.

Lietuviška skulptūrinė kompozicija Baltimorės Mažosios Lietuvos parke

Lietuviška skulptūrinė kompozicija Baltimorės Mažosios Lietuvos parke

Baltimorėje – įspūdingiausia Amerikos lietuvių bažnyčia Rytų JAV

Įžengęs rytinėms mišioms į Šv. Alfonso šventovę pasijutau tarsi patekęs į kokią Europos Viduramžių katedrą. Neogotikinių architektūrinių detalių gausybė tiesiog pribloškia. Juk tai – ir aukščiausias, ir seniausias, ir vienas didžiausių, ir reikšmingiausias lietuvių bažnyčios pastatas rytų JAV (ne kiekvienoje bažnyčioje yra kunigavęs šventasis, kaip čia Dž. Noimanas)…

Lietuviškų detalių, tiesa, Šv. Alfonso šventovės viduje tikėjausi daugiau. Žinojau, kad bažnyčios nestatė lietuviai – bet ir tokiose dažnai per lietuvių valdymo dešimtmečius būna atsiradę lietuviškų altorių, skulptūrų, paveikslų, kryžių-saulių… Šv. Alfonso šventovė išliko vokiška – išskyrus kelias detales.

Šv. Alfonoso šventovės Baltimorėje vidus

Šv. Alfonoso šventovės Baltimorėje vidus

Lietuviškos mišios, kaip ir dažnoje Amerikos lietuvių bažnyčioje šiais laikais, ten vyko tik pusiau lietuviškai. Tai yra, kunigas nelietuvis ir jis kalbėjo angliškai. Baltimorės lietuvis Aleksas Radžius, tuo tarpu, rūpinosi, kad viskas, kam nebūtinos kunigo lūpos, būtų sakoma lietuviškai: atliepimai, skaitiniai ir… prašymai melstis už mūsų projektą.

Kiek domėjausi, lietuviškai kalbančių kunigų Amerikoje dar yra, ir tai keliolikai parapijų, kuriose dar vyksta tokios „pusiau lietuviškos“ mišios, tikrai užtektų, kad vyktų pilnai lietuviškos. Deja, daug jų kunigauja nelietuviškose bažnyčiose. Čia bažnyčios vyresnybės sprendimas, kad tautinės parapijos pamažu naikinamos, mišių „senųjų“ mažumų kalbomis nelieka. To, tikriausiai, niekaip nebepakeisime – šiaip ar taip, daugelis tikinčių Amerikos lietuvių dabar puikiai kalba ir angliškai, tad lietuviškos mišios – labiau simbolis, o ne būtinybė, kokia ji buvo prieš 50 ar 100 metų.

Šv. Alfonso šventovė Baltimorėje

Šv. Alfonso šventovė Baltimorėje

Ką, mano nuomone, dar galime ir turime padaryti – rūpintis, kad istoriškai lietuviškose bažnyčiose išliktų lietuviškos detalės. Tokios, kaip Sibiro rožinis iš duonos ir plaukų, kabantis Baltimorės Šv. Alfonso šventovėje. Kad jos visiems lankytojams pasakotų tų parapijų – taigi, ir lietuvių – istoriją. Kad nauji parapijų nariai – nebūtinai lietuviai – irgi suprastų tų detalių istorinę svarbą ir nesiektų jų panaikinti.

Sibiro rožinis Šv. Alfonso šventovėje

Sibiro rožinis Šv. Alfonso šventovėje

Prieš šimtmetį veikusi lietuvių bažnyčia ir Vilniaus dovanota skulptūra

Skaitydamas daugelio Amerikos lietuvių parapijų istorijas, atrandi tokį patį siužetą: lietuviai pradžioje meldėsi kartu su kitataučiais, tada pasistatė mažą bažnytėlę, tada, vis imigruojant naujiems lietuviams šioje neužtenkant vietos – didesnę, paskui kartais – dar didesnę. Pamatyti tų senųjų „laikinų“ bažnyčių šiandien beveik neįmanoma: jos arba sudegė (buvo medinės), arba nugriautos (dažnai pastatant jų vietoje tas naujas, didesnes, lietuvių bažnyčias).

Baltimorė – reta išimtis. Senosios „laikinosios“ lietuvių bažnyčios ne tik kad stovi – vienoje jų perskaitysi ir trumpą lietuvių parpijos istoriją, ir net pamatysi lietuvišką įrašą ant kolonos rūsyje. To visai nesitikėjome: juk ta bažnyčia lietuviška buvo trumpai, prieš tai ir po to ten veikė sinagoga, dabar – žydų muziejus. Bet tokių žmonių kaip Aleksas Radžius dėka šiame muziejuje prisimenamas ir lietuviškasis pastato periodas. A. Radžius net įgarsino lietuvių kunigą pristatomajame filmuke… Ir pasirūpino, kad „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje ši vieta būtų užfiksuota.

Loido gatvės sinagoga, buvusi lietuvių bažnyčia

Loido gatvės sinagoga, buvusi lietuvių bažnyčia

Paskutinis mūsų „taškas“ Baltimorėje buvo Franko Zapos statula. Tas muzikantas niekada net nesilankė Lietuvoje. Bet 1997 m. jam Vilniuje pastatytą paminklą žino kiekvienas vilnietis ir gidas, vedžiojantis užsieniečius po Vilnių. Ir lietuviai to biusto kopiją dovanojo muzikanto gimtinei – Baltimorei.

Ant paminklo perskaičiau aukotojų sąrašą – vyrauja Lietuvos lietuviai, Lietuvos įmonės. Naujas etapas Lietuvos ir JAV ryšių istorijoje: lietuviškas vietas Amerikoje kuria ne vien Amerikos lietuviai, o ir pati Lietuva. Aišku, tokių vietų mažoka. Bet gal ir gerai: daug svarbiau išsaugoti tai, kas jau sukurta. Laimė, Baltimorėje niekam, atrodo, sunykimas dar negresia, ir tikiu, kad po 5 metų bus galima išvysti tas pačias lietuviškas vietas.

Franko Zapos biustas Baltimorėje

Franko Zapos biustas Baltimorėje. Greta jo stovi Aleksas Radžius ir Tikslas – Amerika dalyvė Aistė Žemaitienė

Bijoti važiuoti į lietuviškas vietas nereikia

Apžiūrinėjant Franko Zapos statulą pasigirdo policijos sirenos. Mačiau, kaip vietinis vyras iškeikė pareigūnus. Naktį, nakvodami Baltimorės centre, irgi girdėjome daug lekiančių policijų ir greitųjų, berods, girdėjau ir pagalbos šauksmą. Baltimorė – nesaugus miestas, kurio daugybė rajonų – „getai“.

Deja, vykstant ~1960-1970 m. „rasių kraustymuisi“ lietuviai, kartu su daugeliu baltaodžių, paliko senuosius miestų rajonus, išsikėlė į priemiesčius. Tai pasmerkė daug lietuviškų vietų, o priemiesčiuose, išskyrus keletą miestų, analogiškos nebuvo sukurtos. Senieji miestų rajonai tapo nesaugiais ir iki šiol daugybė priemiesčių lietuvių į juos žiūri kreivai. Nebaltimoriškius girdėjau juokaujant, kad į Baltimorės lietuvių klubą reiktų eiti su ginkluota palyda.

Bandymas pažiūrėti, kiek dar išliko lietuviško vidaus Heiverhilio lietuvių bažnyčioje, nūnai patekusioje į 'getą' ir apleistoje

Bandymas pažiūrėti, kiek dar išliko lietuviško vidaus Heiverhilio lietuvių bažnyčioje, nūnai patekusioje į ‘getą’ ir apleistoje. Tai Masačusetsas: Baltimorėje lietuviškos vietos laikosi geriau

Visgi, laimė, „Tikslas – Amerika“ per 16 dienų nieko neatsitiko, nors aplinkybės vertė trauktis fotoaparatą ten, kur daugelis amerikiečių nerekomenduotų vaikščioti išvis.

Dar daugiau, kiek kalbėjau su vietos lietuviais, daugelis „getuose“ esančių lietuviškų įstaigų nėra nukentėję nuo nusikaltėlių arba nukentėję prieš daug metų. Todėl, manau, tikrai galite nebūgštaudami jas lankyti, ypač šviesiu paros metu.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Baltimorėje:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Baltimorėje aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Baltimorėje žemėlapis

 


Filadelfija

Filadelfija – Amerikos lietuvių „kolonija“, kaip kadaise! Čia tebeveikia visos trys lietuviškos bažnyčios, didinga lietuvių muzikos salė, senesnė už pačią Lietuvos Respubliką, o savaitgalinė lietuvių mokykla turi nuolatines patalpas, užuot jas iš kur nors nuomavusis (kaip, tarkime, Bostone).

Todėl buvo labai gera ir smagu aplankyti Filadelfijos lietuviškas vietas. Gyvas, kaip ir daugybę dešimtmečių.

Kanklės virš lietuvių muzikos salės įėjimo.

Lietuvių muzikos salė – senesnė už Lietuvos Respubliką

Dieną Filadelfijoje pradėjome nuo Lietuvių muzikos salės. Vien ta mintis, kad šis art nouveau stiliaus pastatas – 110 metų amžiaus – galėjo pasiųsti per nugarą lengvą šiurpuliuką. Štai Lietuvoje per tą laiką carą pakeitė vokiečių kaizeris, paskui – demokratija, tada Smetona, tada sovietai, tada naciai, tada vėl sovietai, paskui nepriklausomybė, Europos Sąjunga… Lietuvoje viskas nacionalizuota, uždaryta, griauta, vėl privatizuota… O Lietuvių muzikos salėje visą tą laiką nenutrūko lietuviška veikla, lietuviški koncertai. Ir šiandien ten groja lietuviai – jau iš nepriklausomos Lietuvos (mums lankantis kabėjo J. Šeduikytės turo reklamos).

Įdomu buvo pamatyti ne tik sukauptas lietuviškas vertybes ar įspūdingą fasadą (kankles virš įėjimo), bet ir autentiškas „proziškas“ detales (prieškarinius radiatorius), ir gaila girdėti, kad svarstoma apie šio pastato pardavimą.

Lietuvių muzikos salė Filadelfijoje.

Dažnoje senoje lietuvių organizacijoje, turinčioje kultūriškai vertingų pastatų, girdėjome tokią mintį: „Mažai narių, daug nekilnojamojo turto“. Jei žiūrėti į tuos objektus tik kaip į pastatus, būtų galima suprasti: mažesnis ar naujesnis pastatas – pigiau išlaikyti…

Tačiau aš žiūriu į juos kaip į paveldą, kuris svarbus ne tik konkrečios lietuvių organizacijos nariams, tačiau ir visiems lietuviams, Lietuvai, savaip – ir miestui, Amerikai. Todėl kelia baimę viskas, kas gali jį sunaikinti – o pastatą pardavus vertingos lietuviškos detalės beveik visuomet sunyksta, lieka nebent užrašas ant fasado.

Problema, aišku, ta, kad daugelis tų, kurie rūpintųsi tuo paveldu, apie jį nežino. Nežino, koks jis ypatingas ir kad jis atsidūręs pavojuje. Žino Amerikoje nebent pavienius garsesnius objektus, kurie nebūtinai patys reikšmingiausi. Net Lietuvos Kultūros ministerijos Lietuvai reikšmingų pastatų Amerikoje sąrašas visai neišsamus, su klaidomis, daug kas iš ten aprašytų vietų jau sunaikinta.

„Tikslas – Amerika“ mėgina tai keisti, skleisti žinią apie lietuvišką paveldą Amerikoje, tačiau žinia – tik startas. Reikia megzti ryšius, reikia populiarinti lietuviškų vietų JAV lankymą (tarp tų, kurie ten nesilanko), reikia kurti lietuviško paveldo apsaugos Amerikoje sistemą. Kaip tai padaryti pigiai ir efektyviai? Idėjų pateikiau pačiame pirmame straipsnyje, tad nesikartosiu. Tiesiog, daugelyje JAV miestų man iškildavo tos pačios mintys.

Tikslas - Amerika projekto vadovas Augustinas Žemaitis su Filadelfijos lietuvių muzikos salės atstovais

Tikslas – Amerika projekto vadovas Augustinas Žemaitis su Filadelfijos lietuvių muzikos salės atstovais Al Mikučiu ir Vytautu Karaliumi. Pastarasis pasakojo, kad jo žmona airė-vokietė ir mama pyko – kodėl nelietuvė. Buvo atitrūkęs 20 metų nuo Lietuvių muzikos salės, tačiau po tėvo mirties sugrįžo. Al Mikutis papasakojo apie jo vaikystės tautinius konfliktus: už tai, kad kalbėjo lietuviškai, tarptautinėje mokykloje buvo sumuštas ir nuo tada vengė kalbėti viešai gimtąja kalba; lietuviai tada mušdavosi su lenkais, bet susivienydavo prieš skaitlingesnius airius, kuriems esą pavydėjo, nes dėl gero anglų k. mokėjimo šie gaudavo geresnius darbus

Filadelfijos lietuvių bažnyčios – ir lietuvybės šventovės

Įspūdingiausia Filadelfijoje – lietuvių bažnyčios. Kunigas Petras Burkauskas, atsakingas už dvi iš jų, pasakojo, kiek daug lietuviškų detalių jis sukūrė kiekvienoje jų. Ir tikrai – visų net norėdamas neišvardinsi. Dalį jų pastebėsi iš karto: kaip tradicinį lietuvišką kryžių prie įėjimo ar trispalves. Kitai daliai reikėjo paaiškinimų: štai čia Mečislovas Reinys, štai čia lietuvių vienuolyną JAV įkūrusi Marija Kaupaitė, šitame paveiksle už altoriaus – Šv. Kazimiero kapo atidarymas Vilniaus katedroje…

Šv. Andrejaus lietuvių bažnyčia Filadelfijoje.

Filadelfijoje labiau nei kur kitur pajutau ir tai, kad Amerikos lietuvių bažnyčia statyta ne vien Dievui, tačiau ir savo tautai. Galybę tenykščių meno kūrinių net sunku pavadinti religiniais – jie labiau istoriniai. Štai nutapyti geležinkelio bėgiai, vedantys į kryžių (tremtis į Sibirą), štai kryžiaus forma išdėstyti visų sausio 13 d. žuvusiųjų veidai, štai Vilniaus TV bokštas (sausio įvykių „scena“).

Lietuviški objektai Šv. Andriejaus lietuivų bažnyčioje Filadelfijoje. Iš kairės į dešinę: JAV, Lietuvos ir Vatikano vėliavos; sovietinio genocido paveikslas; Marijos paveikslas liaudiškuose rėmeliuose; Vilniaus TV bokštas (sausio įvykių scena); kryžius su sausio 13 d. aukomis

Visame pasaulyje senosios bažnyčios itin gražiai dekoruotos Biblijos scenomis, kad žmonės galėtų jas išvydę geriau suprasti, įsiminti, įsivaizduoti. O pagrindinės Amerikos lietuvių bažnyčios lygiai taip kiekvienam papasakoja ir Lietuvos istoriją, didžiausius jos triumfus ir tragedijas. Ir Filadelfija – viena paskutinių vietų, kur tą gali akivaizdžiai pamatyti, nes kitur daug bažnyčių uždaryta, interjerai sunaikinti.

Šv. Kazimiero bažnyčią pažymėsiu kaip vieną svarbiausių rytų JAV lietuviškų vietų. Nes ji atvira kasdien (aplink mišias), nes ji statyta lietuvių ir labai lietuviška. Ji tokia, kokių labai daug prarasta, vienas paskutinių autentiškų paminklų tai religingų XX a. pradžios Amerikos lietuvių civilizacijai.

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios Filadelfijoje altorius. Šūkis virš jo skelbia: „Šv. Kazimieras. Nuostabus žemėje, dar nuostabesnis danguje.“

Tačiau Šv. Andriejaus bažnyčia – dar didingesnė ir įspūdingesnė už Šv. Kazimiero. Tik, kadangi ji statyta ne lietuvių (lietuvių tik nusipirkta), ne viskas ten lietuviška (nors ir labai daug kas).

Šv. Andriejaus lietuvių bažnyčios Filadelfijoje vidus.

O Šv. Jurgio bažnyčia kukliausia. Vietos lietuviai pasakojo, kad į „Jurgį“ eidavo pirmabangiai darbininkai, o į „Andriejų“ – labiau inteligentija. Nustebino, kad Šv. Jurgio bažnyčioje dar veikia parapijos mokykla. Pirmame bažnyčios aukšte, už Vyčiu puoštų durų. Daug JAV lietuvių bažnyčių taip suplanuotos: antras aukštas – religijai, pirmas – kitoms veikloms. Tai – grynai Amerikos tradicija, visoje Lietuvoje tokios bažnyčios nerastum. Lietuvoje bažnyčios skirtos tik religijai, o mokyklos, renginių salės – kitur. Tačiau Amerikoje, ypač XX a. pradžioje, bažnyčios, parapijos buvo visos lietuvių bendruomenės centras ir ten buvo visa jų veikla.

Daug dešimtmečių čia dirbęs Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios klebonas Anderlonis pasakoja bažnyčios istoriją. Dabar parapija oficialiai nebelietuviška, jis perkeltas į kitą - didesnę ir svarbesnę - parapija, tačiau širdis - vis tiek čia

Daug dešimtmečių čia dirbęs Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios klebonas Anderlonis pasakoja bažnyčios istoriją. Dabar parapija oficialiai nebelietuviška, jis perkeltas į kitą – didesnę ir svarbesnę – parapija, tačiau širdis – vis tiek čia ir jis čia grįžta. Jis puikiai moka lietuviškai, nors į JAV imigravo jo seneliai (senelis nenorėjo tarnauti caro kariuomenėje).

Vitražo Šv. Jurgio bažnyčioje apačia su aukotoju.

Tikslas - Amerika vadovas Augustinas Žemaitis su Filadelfijos lietuviais Šv. Andriejaus parapijos salėje

Tikslas – Amerika vadovas Augustinas Žemaitis su Filadelfijos lietuviais Šv. Andriejaus parapijos salėje

Kaip žydai „Vilniaus sinagogą“ išsaugojo

Be lietuvių iš Lietuvos į JAV emigravo ir daug vokiečių, lenkų, žydų. Iki Antrojo pasaulinio karo, šios trys tautybės kartu sudarė apie 20% Lietuvos žmonių (jei skaičiuoti su Vilniaus, Klaipėdos kraštais). Prieš pradėdami „Tikslas – Amerika“ sulaukėme klausimų, ar mūsų projektas apims ir tas mažumas. Taip, „Tikslas – Amerika“ apima visas vietas JAV, regimai susijusias su Lietuva – nesvarbu, kokios tautybės jų kūrėjai. Tačiau, deja, tų buvusių Lietuvos mažumų aidų JAV rasi labai mažai.

Taip yra todėl, kad daugelis buvusių Lietuvos vokiečių, lenkų ar žydų tiesiog tapo Amerikos vokiečiais, lenkais ar žydais. Priešingai lietuviams, jų pastatytuose pastatuose ir tų pastatų pavadinimuose paprastai nerasi nieko, susijusio su Lietuva. Iš tiesų, dažniausiai net negalima pasakyti, kad tam tikrą sinagogą, tarkime, pastatė būtent Lietuvos kilmės žydai – nes bendruomenę sudarydavo ir žydai iš Lenkijos, Baltarusijos bei kitur.

Vilniaus sinagogos Filadelfijoje išorė

Dėl tos priežasties Filadelfijos Vilniaus sinagoga (Vilna Congregation) – šitoks retas dalykas. Ją atradau „bandymų ir klaidų metodu“ darydamas interneto žemėlapiuose įvairių su Lietuva susijusių pavadinimų paiešką: „Lithua*“, „Viln*“, „Kaun*“ ir t.t. Bet kaip ten patekti? Vilniaus sinagoga jokiu būdu nėra lankytina vieta, juk ji perstatyta iš paprasto gyvenamojo namo. Iš Vilniaus imigravęs žydas taip įvykdė savo pažadą Dievui – jei seksis verslas, iš namų padarys šventovę.

Vilniaus sinagoga Filadelfijoje.

Šitą istoriją pačioje sinagogoje mums papasakojo rabinas. Per bendrus pažįstamus pavyko suorganizuoti, kad mus pasitiktų. To, ką išgirdome, nerasi parašyta niekur internete ar knygose. Nes ta Vilniaus sinagoga – tikrai ne tokia vieta, apie kurią kas rašytų traktatus. Todėl labai žavu, kad ji apskritai išliko: senųjų Lietuvos žydų, kaip pasakojo rabinas, ten dabar tikrai nerasi (išsikėlė iš rajono). Buvusią litvakišką sinagogą perėmė „Chabad Liubavič“ judėjimas – tačiau išliko jos pavadinimas, interjeras, išliko aukotojų sąrašai ir garbingoje vietoje tebekaba nuosavą namą padovanojusio žydo nuotraukos. „Žmonės aukojo, kūrė šią sinagogą, taigi turime išlaikyti“ – kalbėjo rabinas – „nors tai prilygsta stebuklui, juk čia eilinis gyvenamasis namas, todėl, priešingai nei sunkiai kitai paskirčiai pritaikomus bažnyčių pastatus, jį būtų lengva parduoti“.

Rabinas rodo Vilniaus sinagogos steigimo dokumentus

Rabinas rodo Vilniaus sinagogos steigimo dokumentus

Kaip norėtųsi tokio likimo ir Amerikos lietuvių vietoms – kad net ir kažkokiame rajone susilpnėjus bendruomenei, jos išliktų, per amžius ją primindamos!

Bensalemo kapinėse „Tikslas – Amerika“ panėšėjo į „Misija – Sibiras“

Vizitą Filadelfijoje baigėme liūdnesne gaida – Bensalemo lietuvių kapinėse. Tiksliau, miškelyje, kuriame šen bei ten dar pamatysi medžiais apaugusius apdaužytus ar išvartytus lietuvių antkapius. Kad išvysčiau didelį kryžių, apie kurį pasakojo vietos lietuviai, man teko braute brautis pro spygliuotus augalus. Skausminga ir tikrąja to žodžio prasme, tad ėjau ten vienas.

Lietuvių Romos katalikų kapinės JAV dažniausiai sutvarkytos. Tačiau su įvairiomis „nepriklausomomis“ kapinėmis būna bėdų: kai jas valdžiusi organizacija nunyksta, nebelieka kam jų prižiūrėti. Šitaip nunykus Lietuvių tautinių katalikų bažnyčios Filadelfijos parapijai niekam nebereikalingos tapo ir Bensalemo kapinės. Ir visgi stebint tuos pamirštus kapus galvoje kirbėjo klausimas – o kur tų žmonių artimieji?..

Bensalemo lietuvių kapinių įėjimas.

Kaip ten bebūtų, kapines atrado kitų tikėjimų lietuviai ir norėtų oficialiai perimti – tačiau čia, mums pasakojo, daug biurokratijos, reikia brangių teisinių veiksmų, todėl tenka apsiriboti smulkiais tvarkymais. Tačiau dabar kapinės bent jau plačiai žinomos. Ir žinia apie jas mane pasiekė dar gerokai iki „Tikslas – Amerika“. Kapines pirmieji „atradę“ vietos lietuviai kiek nustebo – kaip, iš kur? Tačiau internetas – pasaulinis. Ir kas parašoma Filadelfijoje, gali būti tą pačią akimirką perskaitoma Vilniuje, ir išverčiama, ir perrašoma, ir analizuojama… Kaip sumažėjo psichologinis atstumas tarp JAV ir Lietuvos per pastaruosius 20 metų!

Kapas giliau Bensalemo lietuvių kapinėse.

Ir vis dėlto. Kiek tokių medžiais užaugusių ir pamirštų lietuvių kapinių dar galėtų būti JAV „neatrastų“? Ir kiek kitų „pamirštų“ lietuviškų vietų? Net ir jos yra įdomios, ir jos pasakoja Amerikos lietuvių istorijos dalį. Juk yra žmonių, kuriuos apleistos vietos domina dar labiau už gerai išlikusias, ir tų, kurių pomėgis tokias vietas tvarkyti.

Todėl tas vietas prisiminti ir sužymėti svarbu mums visiems. Todėl kviečiu atsidaryti žemėlapį tikslasamerika.lt ir, jeigu žinote kokią nors lietuvišką vietą „Tikslas Amerika“ lankytuose miestuose, kuri ten nepažymėta – būtume labai dėkingi, jei atsiųstumėte jos koordinates el. paštu augustinas.zemaitis@gmail.com.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Filadelfijoje:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Filadelfijoje aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Filadelfijoje žemėlapis

 


Naujasis Džersis

Paskutinė „Tikslas – Amerika“ valstija Naujasis Džersis mus pasitiko spindinčiomis šviesomis. Atlantik Sitis. Ne, Naujojo Džersio kazino sostinėje nėra lietuviškų vietų – tiesiog, moteliai ten pigesni, todėl nakvojant viename jų paprasčiau tilpti į projekto biudžetą. Kitą dieną dar gerokai prieš aušrą pajudėjome į šiaurę, link Niujorko.

Nes Naujojo Džersio visos lietuviškos vietos – prie pat Niujorko miesto, iškart anapus Hadsono upės. Pradžioje net galvojau jas aprašyti Niujorko straipsnyje: bet supratau, kad jų tiesiog per daug, ir Naujasis Džersis vertas atskiro straipsnio.

Elizabetas – Naujojo Džersio lietuvių bendruomenės širdis

Žymiausia jų – Elizabetas. Kai svarsčiau, kuri iš senųjų Amerikos lietuvių bažnyčių rytų JAV man įdomiausia, viena iš kandidačių buvo Elizabeto bažnyčia – nes ji didelė ir gyva, lietuviška. Prie įėjimo pasitiko Laima Liutikienė – aktyvi lietuvių bendruomenės narė iš trečiosios bangos lietuvių. Visada smagu matyti, kad „trečiabangiai“ dalyvauja saugojime to, ką sukūrė ankstesnės lietuvių bangos. Pernelyg dažnai iš pirmabangių palikuonių ar antrabangių girdėjome istorijas, kad trečiabangiai mieliau renkasi rusų klubus, nei lietuvių…

Augustinas Žemaitis su Laima Liutikiene ir lietuve, kilusia iš gretimo Niuarko, prie Elizabeto bažnyčios

Augustinas Žemaitis su prieš 13 m. į JAV atvykusia Laima Liutikiene ir lietuve, kilusia iš gretimo Niuarko, prie Elizabeto bažnyčios

Laimai „Tikslas – Amerika“ projektas labai patiko, ji vylėsi, kad dabar, jau turėdama laiko ir pagrindą po kojomis Amerikoje, galės, „Tikslas – Amerika“ dėka, parodyti lietuviškas rytų JAV vietas savo vaikams.

Elizabeto lietuviškoji bažnyčia ir zakristija

Elizabeto lietuviškoji bažnyčia ir zakristija

Netgi Naujojo Džersio lietuviškas vietas ji ne visas žinojo – „Pirmą kartą išgirdau, kad ir Bajonėje yra lietuvių bažnyčia“… Ech, kiek kartų per „Tikslas – Amerika“ išgirdome padėkas už tai, kad papasakojome žmonėms apie jiems nežinomas lietuviškas vietas visai šalia jų gyvenamosios vietos! Ir toli gražu ne vien iš trečiabangių. Mane patį labiausiai nustebino, kad, tarkime, lietuvis kunigas galėjo būti niekad nė nematęs lietuvių bažnyčios už keliolikos kilometrų nuo tos, kurioje daug metų dirbo.

Elizabeto lietuvių bažnyčios vidus žvelgiant iš choro vietos

Elizabeto lietuvių bažnyčios vidus žvelgiant iš choro vietos

Tačiau, kaip aiškino dar „senieji“ Amerikos lietuviai iš Pensilvanijos Anglies regiono, lietuviškas gyvenimas seniau virdavo savame miestelyje, savame didmiesčio rajone, ir tik kelios lietuviškos organizacijos apėmė platesnius regionus.

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Elizabeto bažnyčioje

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Elizabeto bažnyčioje

Tačiau dabar – kiti laikai, dabar žmonės kasdien į darbą nuvažiuoja didesnius atstumus, nei kadaise eilinis amerikietis nukeliaudavo per mėnesį. Ką jau kalbėti apie keliones, komandiruotes. Ir Naujojo Džersio lietuviškos vietos gali sudominti nebe tik tų pačių miestų gyventojus, tačiau visus, kas atskrenda į Niujorką – juk tai taip šalia. Netgi jei kada tektų ilgą laiką laukti sekančio skrydžio Newark oro uoste (layover), kelias lietuviškas vietas aplankyti vos per porą valandų spėtumėte! Elizabeto bažnyčia, lietuviška kepykla, Kemėžio gatvė ir lietuviškas kryžius – vos 1 km nuo pakilimo tako galo ir apie 2 km nuo terminalo.

Tautinės išvaizdos Lietuviškoji kepykla

Tautinės išvaizdos lietuviškoji kepykla

Tačiau norint, kad lietuviškų vietų lietuviai iš kitur važiuotų žiūrėti specialiai, nepakanka paskelbti informaciją apie vieną objektą. Reikia pranešti apie visas lietuviškas vietas tame krašte: nes juk, išsiruošęs į kelionę, žmogus norės turiningai išnaudoti visą dieną. Nevažiuos į kitą miestą dėl vienos uždarytos lietuviškos bažnyčios – bet jei bus dar ir kapinės, ir paminklas lietuviams, ir lietuvių muziejus, ir kokia svarbi istorinė vieta kelių kilometrų spinduliu – jau verta dėmesio.

Kemėžio gatvės pavadinimas su klaida

Kemėžio gatvės pavadinimas su klaida

Suprasdami tai ir skatindami lankyti lietuviškas vietas JAV, „Tikslas – Amerika“ planuoja ne tik sužymėti lietuviškas vietas Amerikoje, tačiau ir parengti siūlomus kelionių po lietuviškas vietas JAV maršrutus.

'Tikslas - Amerika' nufotografuoja kiekvieną lietuviškos vietos fragmentą ir, kaip čia bažnyčioje Elizabete, kiekvieną vitražą, altoriaus detalę. Tikimės ne tam, kad išliktų bent nuotraukos, jei lietuviškos vietos sunyktų, o tam, kad būtų priemonės sudominti turistus ir kitus žmones lietuviškomis vietomis JAV

‘Tikslas – Amerika’ nufotografuoja kiekvieną lietuviškos vietos fragmentą ir, kaip čia bažnyčioje Elizabete, kiekvieną vitražą, altoriaus detalę. Tikimės ne tam, kad išliktų bent nuotraukos, jei lietuviškos vietos sunyktų, o tam, kad būtų priemonės sudominti turistus ir kitus žmones lietuviškomis vietomis JAV

Naujojo Džersio bažnyčios – labai lietuviškos

Per „Tikslas – Amerika“ vieni smagiausių momentų būdavo, kai kažką lietuviško atrasdavau ten, kur nebesitikėdavau. Viena tokių vietų buvo Šv. Mykolo bažnyčia Bajonėje. Mačiau informaciją, kad ji virto asirų katalikų katedra. Dažniausiai į tas bažnyčias, kurios nebėra katalikų, man patekti nepavykdavo, tad duris pastūmiau pernelyg daug nesitikėdamas. Tačiau jos buvo atrakintos! O viduje – išlikusios visos lietuviškos detalės, net trispalvė prie altoriaus. Žmonių nebuvo, o vėliau atėjusios moterys sakė ten besilankančios pirmą kartą. Tačiau, kaip atradau, bažnyčia atrakinta nuolat ir, nepaisant tapimo asirų katedra, didžiąją dalį laiko ja naudojasi Romos katalikai.

Įėjimas į Bajonės lietuvišką bažnyčią, pasitinkantis lietuvišku užrašu

Iėjimas į Bajonės lietuvių bažnyčią, pasitinkantis užrašu, kad tai – lietuvių bažnyčia

Sena lietuviška kryžiaus stotis lietuviškoje Bajonės bažnyčioje

Sena lietuviška kryžiaus stotis lietuviškoje Bajonės bažnyčioje

Maloniai nustebino ir kad Kernio (Kearny) bažnyčia tebėra oficialiai lietuviška. O taip pat, kad net Niuarko Švč. Trejybės bažnyčios, kur mišios – tik portugališkos – duris puošia Vytis, šalimais stovi gražus tautinis kryžius-saulė. Tokie įspūdingi aukšti kryžiai stovi prie daugelio esamų ar buvusių Naujojo Džersio lietuvių bažnyčių, o ir kitur Amerikoje. Juos žymėsiu kaip lietuviškus paminklus, nes į jų drožinėjimą įdėta ne ką mažiau meilės ir kūrybinės energijos, nei statant skulptūras. Be to, ant kai kurių tokių kryžių būna net amerikiečių žiniai parašyta Lietuvos, o ypač Lietuvos okupacijos, istorija.

Kernio lietuviškoji bažnyčia

Kernio lietuviškoji bažnyčia

Tačiau apskritai Niuarko bažnyčia – vienas didžiausių praradimų. Jau seniai kirbėjo klausimas, kodėl gi dabartinė Niuarko lietuvių bažnyčia šitokia paprasta – kaip eilinis dviaukštis namas. Juk ne tokias Amerikos lietuviai sau statydavo… Tačiau visame internete informacijos apie tai neradau. Internete dar gali rasti informaciją apie dabartinius įvykius, parapijų uždarymus, bet ne apie tai, kas vyko prieš 30 ar 40 metų…

Niuarko Šv. Trejybės lietuvių bažnyčios įėjimas ir tradicinis kryžius

Niuarko Šv. Trejybės lietuvių bažnyčios įėjimas ir tradicinis kryžius

Ruošiantis „Tikslas – Amerika“, atsivertus knygas apie JAV paveldą, o vėliau Elizabete pakalbėjus su buvusia parapijiete, peržiūrėjus jos atsineštą parapijos istoriją viską supratau. Kaip matyti iš senų nuotraukų Niuarko bažnyčios būta netgi didingesnės, nei Elizabeto, apskritai turinčios mažai lygių Rytų JAV! Deja, 1981 m. kilo gaisras, vyskupija neleido bažnyčios remontuoti, parapija buvo priversta persikelti į parapijos salę…

„Tikslas – Amerika 2017“ ekspedicija – tik pradžia

Naujajame Džersyje prie savo finišo priartėjo geriausiai matoma „Tikslas – Amerika 2017“ dalis: ekspedicija. Nuvažiavę per 4500 km, padarę per 8000 nuotraukų, grąžinome nuomotą automobilį ir persėdome į Niujorko metro. Kitą dieną – skrydis atgal į Lietuvą.

Po itin intensyvių dienų kiekviena poilsio minutė - saldi

Po itin intensyvių dienų kiekviena poilsio minutė – saldi

Tačiau projektas toli gražu nesibaigė, jis tęsiasi iki šiol. Koks 90%-95% jo savanoriško darbo – Lietuvoje. Susisteminti surinktą informaciją, parengti interaktyvų žemėlapį, papildyti „Gabalėliai Lietuvos“ svetainę nauja informacija… Užima gerokai daugiau laiko, nei tikėjausi, daug ištisų parų.

O dar gal net ilgiau užtrunka projekto viešinimas: bendravimas su žiniasklaida (kalbėjau per Lietuvos radiją, televiziją, kalbėjau su daugybe laikraščių, žurnalų, interneto portalų), pranešimų spaudai rašymas, ieškojimas galimybių duoti interviu ar papasakoti apie Amerikos lietuvių paveldą. Tačiau tai – būtinas dalykas. Toks projektas, kaip „Tikslas – Amerika“, vertingas tiek, kiek apie jį žino žmonės, kiek juo naudojasi, skaito. Jeigu būtų nenaudojamas žemėlapis – iš jo būtų mažai naudos…

Priešpaskutinę ekspedicijos dieną - susitikimas su Lietuvos konsulu Niujorke J. Pranevičiumi. Diplomatinės ir konsulinės įstaigos itin vertina 'Tikslas - Amerika' ir todėl, kad jis naudingas joms pačioms: juk diplomatai ir konsulai nuolat perkeliami iš vietos į vietą ir naujai paskirtajam nėra lengva susivokti, kokie lietuviški objektai, kokios bendruomenės jo zonoje yra. Tam labai padeda koncentruota ir aiški informacija, kurią renkame

Priešpaskutinę ekspedicijos dieną – susitikimas su Lietuvos konsulu Niujorke J. Pranevičiumi. Diplomatinės ir konsulinės įstaigos itin vertina ‘Tikslas – Amerika’ ir todėl, kad jis naudingas joms pačioms: juk diplomatai ir konsulai nuolat perkeliami iš vietos į vietą ir naujai paskirtajam nėra lengva susivokti, kokie lietuviški objektai, kokios bendruomenės jo zonoje yra. Tam labai padeda koncentruota ir aiški informacija, kurią renkame

Čia – irgi dar viena lietuviško paveldo bėda. Matydamas tas lietuviškas vietas Amerikoje, kalbėdamas apie tai, kas ten vyko ar vyksta, neretai galvodavau „jei visi žinotų, kiek daug dėmesio tai sulauktų!“. Bet daug kur viską žino tik nedidelis ratas žmonių. O viešojoje erdvėje, tuo tarpu, sukasi visokios žinios apie žvaigždes (celebrities)… Nes tos žvaigždės skiria dėmesio informacijos apie save viešinimui…

'Tikslas - Amerika' projekto pristatymas Rokiškyje

‘Tikslas – Amerika’ projekto pristatymas Rokiškyje

Viena abejonių „Tikslas – Amerika“ projektu, kurios kartais Amerikoje sulaukdavau iš vietos lietuvių, skambėdavo maždaug taip: „Juk jau yra knygos apie lietuvišką paveldą, vien kunigas Valkavičius tris tomus parašė“. Esu labai dėkingas šviesaus atminimo kunigui Valkavičiui, kad parašė, nes iš tų knygų ruošdamiesi „Tikslas – Amerika“ sužinojome apie lietuviškų parapijų istoriją to, kas kitaip, tikriausiai, būtų neišlikę. Tačiau, deja, knygų bibliotekose ieško tik „ištikimiausi“ lietuvybės puoselėtojai, dažniausiai – vyresnio amžiaus.

Diskusija apie Amerikos lietuvių paveldo ateitį Nacionalinėje Martyon Mažvydo bibliotekoje, kur pristatyti ir 'Tikslas - Amerika' projekto rezultatai

Diskusija apie Amerikos lietuvių paveldo ateitį Nacionalinėje Martyon Mažvydo bibliotekoje, kur pristatyti ir ‘Tikslas – Amerika’ projekto rezultatai

Tuo tarpu lietuviškas paveldas nusipelno to, kad juo susidomėtų ir masės: eiliniai turistai iš Lietuvos ar Amerikos lietuvių palikuonys, savaitgaliui atvykstantys į Bostoną, Niujorką ar Filadelfiją. Dabar tokios informacijos žmonės ieško beveik vien internete: patogiausia ir greičiausia. Ir tik internete galima aiškiai nurodyti tikslias lietuviško paveldo vietas aplankymui. Ir tik internete informaciją paprasta greitai atnaujinti (knygose ji būna parašyta tokia, kokia buvo prieš 15 ar 30 metų, o juk daug kas keitėsi). Ir tik internetas pasiekiamas iš viso pasaulio vienodai – vos vieno mygtuko paspaudimu. Ir tik internete gali paprastai pateikti tūkstančius spalvotų nuotraukų (analogiškas albumas būtų labai brangus ir sunkus).

Interaktyvus Tikslas - Amerika žemėlapis

Interaktyvus Tikslas – Amerika žemėlapis

Todėl „Tikslas – Amerika“ internetinis projektas. Viliuosi, kad per „Tikslas – Amerika“ apie daugelį vietų lietuviai – ir Amerikos, ir Lietuvos – sužinos. Kad jomis labiau susidomės ir amerikiečiai, Amerikos lietuvių palikuonys, kol kas kiek primiršę savo kilmę, vadinamosios Y ir Z kartos. Kad Lietuva ir jos atstovai geriau galės prisidėti prie viso to išsaugojimo. Ir kad bent dalis tų vietų, kurios atrodė pasmerktos, bus išgelbėtos.

Klausytojas užduoda klausimą Augustinui Žemaičiui po 'Tikslas - Amerika' pristatymo VU Žygeivių klube

Klausytojas užduoda klausimą Augustinui Žemaičiui po ‘Tikslas – Amerika’ pristatymo VU Žygeivių klube

„Tikslas – Amerika 2017“ – ne pabaiga. Sulaukę daug gražaus dėmesio ir klausimų apie projekto ateitį, parengėme du naujus maršrutus galimiems ateities projektams: „Tikslas – Amerika 2018“ (Ilinojus, Indiana, Mičiganas, Viskonsinas, Ohajas, Misūris) ir „Tikslas – Amerika 2019“ (vakarinis Niujorkas, Ontarijas, Kvebekas). Ar jie įvyks? Tai jau priklauso nebe vien nuo mūsų. Jeigu įvyks, „Tikslas – Amerika“ žemėlapis padengs apie 90% Šiaurės Amerikos lietuviškų vietų.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Naujajame Džersyje:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Naujajame Džersyje aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Naujajame Džersyje žemėlapis

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,