Išskleisti meniu

Lankau pasaulį

Kanada – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Kanada – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

| 0 komentarų

Kelionė į Kanadą gali būti labai įvairi! Kanada – tai ir spalvingiausi kalnai, ir prerijos, ir didieji žvėrys, ir Niagaros kriokliai, ir begaliniai Šiaurės toliai.

Esu aplankęs visas 10 Kanados provincijų ir daugelį svarbiausių šalies vietų – ir į šį kelionių vadovą surinkau informaciją, kaip geriausia keliauti po Kanadą, kuo ji unikali ir ką ten labiausiai verta pamatyti.

Banfo nacionaliniame parke

Banfo nacionaliniame parke

Kanados regionai ir gamta

Kanados dydį sunku suvokti! Jos plotas – kaip visos Europos, o nuo rytinio Kanados pakraščio yra arčiau Lietuva, nei vakarinis Kanados pakraštys!

Taigi nėra jokios „tipinės Kanados gamtos“, bet yra keli milžiniški regionai su sava dvasia ir gamtovaizdžiais bei atmosfera.

Iš vakarų į rytus:

1.Uolėtieji kalnai ir Ramiojo vandenyno pakrantė. Šita Kanados gamta neabejotinai dramatiškiausia, spalvingiausia: žydri (it dažų pripilti) ežerai, pilki ledynai ir ledyninės upės, aštrūs kalnynai… O viso to viršūnė – du garsiausi Kanados nacionaliniai parkai – Banfas ir Džasperis – gal net pranokstantys savo „konkurentus“ JAV.

Banfo nacionaliniame parke

Banfo nacionaliniame parke

2.Kanados prerijos. Tai – 1000-1500 km pločio lygumos, fermos ir rančos… Tai tik skamba nuobodžiai! Tiesiog magiška atsidurti žemėse, kur viskas atrodo kokius 10 kartų didžiau, nei Europoje: ūkiai didesni, tiesūs keliai ilgesni, saulėlydžiai spalvingesni, o žvaigždynai ryškesni: nes retų kaimelių šviesos neužgožia dangaus. O kur dar visi dinozaurų skeletai: Kanados prerijos yra viena „dinozauringiausių“ vietų žemėje.

Albertos prerijų laukai iš drono

Albertos prerijų laukai iš drono

3.Kanados „gyvenama širdis“. Daugiau nei pusė visų Kanados žmonių gyvena vos 2% šalies teritorijos: pietiniame Ontarijuje ir Kvebeke (aplink Toronto, Otavos ir Monrealio miestus, palei Didžiuosius ežerus). Kai esi ten, niekaip nejauti, kad Kanada – šitaip retai gyvenama šalis. Ten – milijoniniai didmiesčiai, daugelio juostų automagistralės, dangoraižiai, automobilių kamščiai. Bet gamta Kanadoje šalia visur: normalu, kad net didžiausių metropolių parkuose ar kapinėse „ganosi“ kiškiai, voverės, švilpikai, net elniai ar briedžiai. Ir būtent toje „Gyvenamoje Kanados širdyje“ stūkso vienas didžiausių pasaulio gamtos stebuklų: Niagaros kriokliai, vienų džiaugsmui, o kitų liūdesiui riaumojantys faktiškai vidury miesto.

Fallsview viešbučiai Kanadoje žvelgiant nuo Terrapin Point JAV

Virš Niagaros krioklių iškilęs Niagara Folso miestas

4.Rytų Kanada (Atlanto vandenyno pakrantė). Kai kur “prasišauna” didingos uolos, bet šiaip gamta čia tokia net lietuviška – kalvos, miškai. Bet gerokai šaltesnė, atšiauresnė: šaltoji Labradoro srovė atvėsina krantus, atneša ledkalnius, kuriais, būna, net baltieji lokiai atplaukia. Dėl to gyventojų – mažiau, o gamtos – daugiau. Ypač Niufaundlendo saloje, kur tiesiog nuo kranto mačiau daugiau banginių ir ledkalnių nei kur kitur gyvenime. O piečiau plytinčioje Fandžio įlankoje Naujajame Bransvike – didžiausi pasaulyje kasdieniai potvyniai ir atoslūgiai bei cunamius primenančios bangos, „apsukančios“ upių tėkmę.

Houpvelo uolos, kurių papėdėje - didžiausi planetos potvyniai ir atoslūgiai. Du kartus į dieną čia gali plaukioti kajakais, du kartus - vaikščioti purvu!

Houpvelo uolos Naujojoje Škotijoje, kurių papėdėje – didžiausi planetos potvyniai ir atoslūgiai. Du kartus į dieną čia gali plaukioti kajakais, du kartus – vaikščioti purvu!

Be šių keturių regionų, Kanada turi penktąjį – didžiausią ir ikoniškiausią, bet menkiausiai lankomą. Kanados Šiaurę. Didžioji Kanados dalis yra Šiaurė: tokia beveik negyvenama gamtos karalija, kur temperatūra žiemomis krenta ir žemiau -50, viskas užsnigta, ištisi kaimai lieka neprivažiuojami. Ten labai brangu, ten mažai kas užklysta, ten mažai ir konkrečių „gamtos stebuklų“, daugybei gyvūnų ir augalų irgi per šalta; ten žaviausia „pasaulio galo“ atmosfera. Vos kelios vietos garsesnės kaip Čerčilis, kur turistų masės spalį-lapkritį atvažiuoja traukiniu ar atskrenda lėktuvu (nes kelių ten nėra) stebėti miestelį užplūstančių baltųjų lokių. Šiauriausiame Kanados trečdalyje net nėra provincijų: žmonių ten tiek mažai, kad ji valdoma iš centro kaip teritorijos.

Kanados miestai

Kanada negarsėja miestų grožiu. Jos miestai labai jauni, pastatyti europiečių kolonistų, kurie didžiąją dalį Kanados įsisavino tik XIX-XX a. Daugelis Kanados miestų tad – vienas kitą keičiantys vienaukščiai namai, amerikinių prekių ženklų restoranai, prekybos parkai, taisyklingos tiesios gatvės…

Bet yra išimčių (ne eilės tvarka):

1.Torontas. Didžiausias Kanados miestas (5,5 mln. gyv.) su gražia ežero pakrante ir CN bokštu, vienu metu buvusiu aukščiausiu pasaulyje. Visgi nežinau, ar apskritai siūlyčiau keliauti į Torontą – bet pasirinkimo turbūt ir neturėsite, nes tikriausiai į jį atskrisite arba iš jo išskrisite – tad dienai stabtelti tikrai verta.

Toronto centras

Toronto centras

2.Monrealis. Mažesnis už Torontą (3,5 mln. gyv.) bet gerokai įspūdingesnis: su pilis primenančiais senamiesčio ir centro pastatais, didingomis bažnyčiomis, vaizdais nuo kalnų, vietą, kur vyko EXPO paroda, žyminčiu įspūdingu kupolu.

Didingi Monrealio pastatai

Didingi Monrealio centro pastatai

3.Vankuveris (2,5 mln.). Nepaisant dažnų pagyrų jo saikingai moderniai architektūrai, Vankuverio, kaip miesto, grožį man buvo sunkoka įžvelgti: nauji aukšti daugiabučiai ir tiek. Tačiau kas Vankuveryje tikrai neprilygstama – tai jį supanti gamta. Visose panoramose – kalnai, dangoraižių papėdėse – Ramiojo vandenyno įlankos, iš kurių nuolat kyla hidroplanai ir į Aliaskos kruizus leidžiasi kruiziniai laivai.

Kalnai ir hidroplanai žvelgiant nuo Vankuverio

Kalnai ir hidroplanai žvelgiant nuo Vankuverio

4.Kvebekas (700 000 gyv.). Neabejotinai gražiausias Kanados senamiestis – nes tai seniausias Kanados miestas, prancūzų įkurtas dar 1608 m. Čia gausu senų pastatų, bažnyčių, tvirtovių. Be to, miestas išsidėstęs dviejose terasose, o nuo viršutinės atsiveria puikūs vaizdai.

Kvebeko žemutiniame senamiestyje

Kvebeko žemutiniame senamiestyje

5.Otava (1 mln. gyv.). Kanados sostinė, pastatyta „nuo nulio“ XIX a., labiausiai žavi didingais valdžios pastatų rūmais. Nežinia, ar dėl to būtų verta specialiai ten skristi – bet kai ji specialiai pastatyta tarp Toronto ir Monrealio, tyrinėdami tą regioną vis tiek pravažiuosite.

Kanados parlamentas Otavoje

Kanados parlamentas Otavoje

6.Kalgaris (1,4 mln. gyv.). Didžiausias Kanados prerijų miestas šiaip jau nykokai naujas, bet kardinaliai pasikeičia dviems liepos savaitėms per „Calgary Stampede“ – tikriausiai didžiausią pasaulyje miesto šventę. Ten – ne tik kasdieniai superkoncertai, fejerverkai ar mugės, bet ir geriausia vieta prašalaičiui patirti „prerijų kultūrą“: geriausi pasaulio rodeo, karietų lenktynės, „estafetės“ peršokant nuo žirgo ant žirgo, indėnų šokiai bei dainos ir t.t.

Calgary Stampede

Calgary Stampede

Kanados muziejai, nacionaliniai parkai ir pramogos

Svarbiausios Kanados gamtos grožybės priklauso nacionaliniams parkams, o svarbiausios istorinės vietos (visokie fortai ir pan.) – nacionalinėms istorinėms vietoms. Kartu jos sudaro Kanados parkų sistemą: į kiekvieną šių vietų gali nusipirkti ir vienkartinį vienos dienos bilietą, bet gali nusipirkti ir metinį abonementą į visas tokias vietas iš karto. Tai neretai apsimoka net jeigu keliauji tik dviems-trims savaitėms, ypač jei keliauja šeima (nes yra pigesni keturių žmonių bilietai). Pasiskaičiuokite pagal savo kelionės planą.

Kanados parkų bilietas

Kanados parkų bilietas

Nacionaliniai parkai ir nacionalinės istorinės vietos turi labai kokybiškus lankytojų centrus, kuriuose – daug informacijos, į kainą įeinančios ekskursijos bei orientaciniai filmai.

Tokių viešų kėdžių pilni gražiausi nacionalinių parkų kampeliai

Tokių viešų kėdžių pilni gražiausi nacionalinių parkų kampeliai

Ne visos lankytinos vietos priklauso šiai sistemai – yra ir provincijų parkai bei vietos (su atskirais provincijų lygio abonementais) ir privačios vietos, bet daugelis muziejų – kokybiški.

Didžiausio pasaulyje tiranozauro rex skeletas Saskačevane

Didžiausio pasaulyje tiranozauro rex skeletas Saskačevane

Kanada stipriausia pasaulyje savo gyvaisiais muziejais: tai tokie muziejai, kuriuose ne tik pastatytas ištisas tam tikro Kanados laikotarpio miestelis (pvz. XVIII a. prancūzų fortas ar į Ameriką atplaukusių vikingų gyvenvietė), bet tame miestelyje „gyvena“ ano laikotarpio rūbais apsirengę aktoriai, vadinami interpretatoriais. Jie įsijautę į savo vaidmenį iki smulkmenų: žino ir patys daro tai, ką darytų jų „herojus“ (koks nors ten prancūzų karys ar indėnas pirklys). Geriausiuose gyvuosiuose muziejuose pasijunti it patekęs į visą dieną trunkantį spektaklį ir nepralenkiamas čia King‘s Landing muziejus Kanados rytuose (XIX a. iš JAV į Kanadą pabėgusių britų lojalistų kaimas), bet puikūs ir Luisburgo (Louisburg Kanados rytuose – XVIII a. prancūzų fortas) bei Viljamo forto muziejai (Fort William Ontarijuje – atkuria XIX a. europiečių-indėnų prekybos kailiais punktą).

King's Landing kalviai

King’s Landing kalviai

Keliaujant po Kanadą verta išmėginti ir „kanadietiškiausias pramogas“. Pavyzdžiui, apsilankyti kanadietiško sporto varžybose. Nacionalinis sportas Kanadoje – ledo ritulys, o Kanados NHL – galingiausia pasauly jo lyga. Dar du sportai išrasti ir praktikuojami beveik vien Kanadoje, bet čia turi būrius sekėjų ir pritraukia pilnus stadionus: indėnų įkvėptas lakrosas ir į amerikietiškąjį panašus kanadietiškas futbolas. Nors rodeo gal labiau asocijuojasi su JAV, garsiausia pasaulyje rodeo šventė vyksta Kanados prerijose (Calgary Stampede).

Karietų su virtuvėm lenktynės Calgary Stampede

Karietų su virtuvėm lenktynės Calgary Stampede metu – vietinė sportinė tradicija

Taip pat Kanadoje gimė ir garsiausias pasaulyje cirkas Cirque du Soleil – naujus jo pasirodymus dažniausiai galima išvysti Monrealyje stovinčioje milžiniškoje palapinėje (grand chapiteau).

Cirque du Soleil palapinė Monrealyje

Cirque du Soleil palapinė Monrealyje

Kanados klimatas

Rašydamas tokius kelionių vadovus po kitas šalis paprastai turiu atskirą skyrių „Klimatas ir kurortai“. Su Kanados klimatu apie kurortus nė neverta rašyti: vandenyno temperatūra vasarą ~15 laipsnių pačiose šilčiausiose vietose… Aišku, paplūdimių yra tiek prie vandenynų, tiek prie Didžiųjų ežerų (jie kiek šiltesni), bet turbūt niekas poilsiauti į Kanadą specialiai nevažiuoja, o patys kanadiečiai vos gavę progą mauna pasikaitinti į Floridą ar Karibus.

Pakelės parduotuvėlė laiko nuotraukų katalogą su aplinkinėm avarijom

Pakelės parduotuvėlė Translabradoro kelyje laiko nuotraukų katalogą su aplinkinėm avarijom – daug jų įvyksta užmigus

Kanadoje žiemos šaltos. Labai šaltos. Rytinėje Kanadoje net teritorijose, kurios yra piečiau Lietuvos, gerokai šalčiau dėl šaltųjų vandenyno srovių. O šalčiausios žiemos toliau nuo vandenynų, kur klimatas žemyninis, ypač kalnuose. Išimtys – kiek šiltesnis Vankuveris ir į Lietuvą panašus Torontas. Sausio mėnesį vidutinės temperatūros tokios:

Vankuveris: dieną +7, naktį +2
Banfas: dieną -4, naktį -14
Kalgaris: dieną -1, naktį -13
Edmontonas: dieną -6, naktį -15
Torontas: dieną 0, naktį -7
Monrealis: dieną -5, naktį -12
Otava: dieną -6, naktį -14
Jelounaifas (Kanados šiaurė): dieną -22, naktį -30

Palyginimui, Vilniuje vidurkiai – dieną -2, naktį -7.

Laivai ir aisbergas Belle Isle sąsiauryje

Ne, čia ne žiema – tokia aisbergai prie Niufaundlendo būna ir birželį

Tiesa pietinėje Kanados dalyje vasaros nors trumpos, bet šiltos, tokios kaip Lietuvoj ar karštesnės. Būtent todėl 90% visų Kanados žmonių gyvena pačiuose šalies pietuose. Daugybė lankytinų vietų Kanadoje veikia tik vasaromis, bet tom vasarom kanadiečiai džiaugias kaip reikiant: Kanadoje stebėtinai populiarūs kabrioletai. Liepos mėn. temperatūros tokios:

Vankuveris: dieną +22, naktį +14
Banfas: dieną +23, naktį +15
Kalgaris: dieną +23, naktį +10
Edmontonas: dieną +23, naktį +12
Torontas: dieną +27, naktį +18
Monrealis: dieną +27, naktį +18
Otava: dieną +27, naktį +15
Jelounaifas (Kanados šiaurė): dieną +21, naktį +12.

Palyginimui, Vilniuje vidurkiai – dieną +23, naktį +13.

Restoranai aukštutiniame Kvebeko miesto senamiestyje

Lauko kavinės vasarą Kvebeke

Tuo tarpu arčiau vandenynų vasaros vėsesnės – Niufaundlende net ir vasarą mūsų laukė stingdantis vėjas, rūkas, lietūs: šaltoji Labradoro srovė daro savo.

Na o visa Kanados šiaurė išvis niekada normaliai neatšyla – nebent kokiam mėnesiui. O pavasarį, rudenį ir žiemą kai kurie keliai užsningami taip, kad juos tenka atkasti ekskavatoriais (pamenu, vaikystėje neįtikėtinai atrodė tos nuotraukos). Užtat galima važiuoti per užšalusius ežerus – tai taip saugu, kad kiekvieną žiemą per kai kuriuos nutiesiami oficialūs keliai: kai 4-6 mėnesius temperatūra nepakyla aukščiau nulio, aišku, kad neįlūši. Tiesa, leistis į kelią žiemą griežtai patariama kelių automobilių vilkstine – nes jei sugesi, nebeveiks šildymas, tikėtina mirsi nuo šalčio. Sunkvežimių vairuotojai irgi ten, šiaurėje, žiemom važinėja po kelis…

Lans Aux Meadows. Niufaundlendo vasara.

Niufaundlendo birželis vienintelėje žinomoje vikingų gyvenvietė Amerikoje.

Kanados kultūros

Kanada turi dvi oficialias kalbas: anglų ir prancūzų. Ir ji tarsi susideda iš dviejų skirtingų šalių: anglakalbės ir prancūzakalbės.

Angliškoji Kanada dominuoja: iš dešimties Kanados provincijų aštuonios yra anglakalbės ir tik vienintelis Kvebekas prancūzakalbis, o Naujasis Brunsvikas – dvikalbis.

Tačiau prancūziškasis Kvebekas – didžiausia plotu Kanados provincija, ten gyvena beveik ketvirtis kanadiečių. Vos kirtęs nematomą Kvebeko sieną kas kartą jaučiuosi patekęs tarsi į visai kitą valstybę: užrašai vien tik prancūziški, visi kalba prancūziškai (net imigrantai), o kaimuose ir miesteliuose nė nemoka (ar iš principo nekalba) angliškai. Kvebekas supranta, kad, jei „paleisi vadžias“, prancūzų kalba ir kultūra pamažu bus įveikta pasaulyje dominuojančios anglų kalbos. Taigi, griebiasi kontroversiškų „kovos už kalbą“ metodų, pagal kuriuos Lietuvos kalbininkai atrodo labai švelnūs. Kvebeke faktiškai veikia „kalbos policija“, net tai, kas visame pasaulyje yra angliška, ten privalo būti prancūziška: štai KFC tinklas vadinasi PFK, vietoje kelio ženklo “Stop” – ženklas “Arret”, Monrealio metro nėra angliškų pranešimų ir t.t. Kvebekas neabejotinai išsaugojęs savo kultūrą: labiau europietišką, rafinuotą. Anksčiau radikaliai katalikišką, bet dabar, kaip ir Prancūzijoje, dažniausiai kairuoliškai nereligingą.

PFK restoranas

PFK restoranas

Anglakalbių kanadiečių kultūra, tuo tarpu, panašesnė į amerikiečių. Kaip ir amerikiečiai, jie skilę į dvi politines stovyklas. „Radikalūs liberalai“ – su prie mokyklų plazdančiomis LGBT vaivorykštėmis, klimato kaitos baimėmis, imigrantų kvietimu ir narkotikų legalizacijos idėjomis – dominuoja Toronto ir Vankuverio apylinkėse. „Konservatoriai“ – su pikapais, tradicine krikščioniška mintimi, žodžio ir verslo laisvės idėjomis, „vesterniška“ kaubojų kultūra – nepralenkiami Kanados prerijose. Tiesa, priešingai nei Amerikoje, kur „konservatyvūs respublikonai“ su „liberaliais demokratais“ rinkimuose kaunasi kaip lygūs su lygiais, Kanada yra viena „liberaliausių“ pasaulio šalių: prerijose gyventojų tiesiog daug mažiau nei didmiesčiuose. O dar ir visas prancūziškasis Kvebekas – „liberalų“ pusėje. Tad Kanados konservatoriai visuomet jaučiasi „užguita mažuma“, o savo pyktį reiškia atsišaukimais prieš Otavos valdžią („Mažiau Otavos, daugiau Albertos“, „Fuck [ministras pirmininkas]“) ar visokiais „Laisvės konvojais“.

Kaubojų kultūra Kalgario Calgary Stampede šventės metu Kanados prerijose

Kaubojų kultūra Kalgario Calgary Stampede šventės metu Kanados prerijose

Stereotipiškai pagal senus filmus, knygas daugelis užsieniečių Kanadą dar įsivaizduoja kaip baltaodžių (anglų, prancūzų kilmės) šalį, bet tai ~30 metų pasenusios žinios. Kanados miestuose jau kuris laikas jie tapę mažuma. Kanados valdžia trokšte trokšta naujų imigrantų – tikisi Kanados gyventojų skaičių net padvigubinti, patrigubinti. Daugelis „naujųjų kanadiečių“, politorektiškai vadinamų „regimosiomis mažumomis“ (angl. visible minorities) yra iš Azijos: 7% Kanados žmonių – indai (vien sikhai – 1,5%), 5% – kinai, 3% – filipiniečiai ir t.t. Bet vis daugėja ir afrikiečių (4%), arabų (2%), lotynų amerikiečių (2%). Šiandieninėje Kanadoje net daugiau „diversity“ nei JAV, visokiausių tautybių restoranų ir parduotuvių. Ir kai skaitysite šį straipsnį įvardyti procentai jau tikriausiai bus gerokai pasenę, per maži.

Sikhai West Edmonton Mall. Vien ši Indijos religinė mažuma sudaro 1,5% Albertos žmonių.

Sikhai West Edmonton Mall – didžiausiame Kanados prekybos centre.

Kanadoje masinė imigracija – nieko naujo, tik seniau ji buvo kitokia ir kitur. Dar XIX a. Kanada savo prerijas apgyvendino imigrantais iš Europos: leido jiems kurti tautinius kaimus, dalino nemokamai žemes. Iki šiol ten pilna vokiečių, suomių, prancūzų, skandinavų kaimų, o daugiausiai cerkvių kupolais paženklintų ukrainietiškų. Ukrainiečiams Kanada yra tai, kas lietuviams – Čikaga. Net 13% Saskačevano žmonių – ukrainiečiai, Albertoje – 8%. Tiesa, bėgant metams, vis daugiau tautinių kaimų žmonių išvyko į miestus, sudarė mišrias šeimas, nutautėjo. Lietuviai savo kaimų Kanadoje neįkūrė, bet kokie 20000 jų atvyko kaip pabėgėliai nuo sovietų okupacijos (dipukai), jie Kanados didmiesčiuose susikūrė sau įspūdingus „gabalėlius Lietuvos“: patriotinio meno pilnas lietuvių bažnyčias, lietuvių klubus, prie Toronto net lietuvių kapines pilnas tautinių paminklų, o užmiestyje – lietuvių stovyklas ir vasarvietes, kad ir vaikai išlaikytų kalbą ir kultūrą.

Monrealio Aušros Vartų bažnyčios vidus - simbolinis Vilnius su Trimis kryžiais gale

Monrealio Aušros Vartų bažnyčios vidus – simbolinis Vilnius su Trimis kryžiais gale

Iki Kanadą užplūdo visi kolonistai ir imigrantai, čia vyravo indėnai, politkorektiškai vadinami „pirmosiomis tautomis“ (First Nations) ir – šiaurėje – eskimai (politkorektiškai – inuitai). Bet šiandien visos tos ~50 tautų kartu tesudaro 5% Kanados žmonių (įskaičiuojant maišytus). Didmiesčiuose indėnus išvis matai tik muziejų aprašuose ar mandagiose padėkose prasidedant įvairiems renginiams („Prisiminkime, kad mes esame tradicinėse Kwakwa̱ka̱ʼwakw tautos žemėse“). Tačiau Kanados Šiaurėje tebėra kaimų ir miestų, kur indėnai sudaro gyventojų daugumą, be to, yra rezervatai. Deja, po ilgų persekiojimo šimtmečių, indėnų kultūrą atgaivinti sunku: dauguma nė savo kalbų nebemoka, tarp indėnų itin paplitęs alkoholizmas, nusikalstamumas. Kanadiečiai to gėdijasi ir kuria vis naujas ir naujas pagalbos indėnams programas – nuo autonomijų iki teisės be eilės stoti į universitetus, nuo tradicinės banginių medžioklės mokymų nusikalsti linkusiam jaunimui iki demonstratyvių atgailavimų už indėnų kultūros niekinimo šimtmečius net per eilines ekskursijas į gamtą – bet sugrąžinti „kas buvo“ tiesiog nebeįmanoma. Juoba, kad visi imigrantų milijonai tik dar labiau „skandina“ indėnus užmarštyje: šiandien Toronte ar Monrealyje išvydus indėną pirmoji mintis dažnam jau būna, kad tai tikriausiai imigrantas iš Azijos ar Lotynų Amerikos, nes pastarųjų tiesiog daug daugiau…

Indėnai tradiciniais rūbais pasitinka svečius Calgary Stampede šventėje

Indėnai tradiciniais rūbais pasitinka svečius Calgary Stampede šventėje, kurioje vyksta ir pow-wow

Bet tie, kas siekia, rasti indėnų kultūrą tikrai gali: vasaromis po visą Kanadą gausu indėnų švenčių, vadinamų pow-wow, kur suvažiuoja įvairios indėnų tautos, įžengusios su „grand entry“ ir vilkėdamos tautiniais drabužiais kartu dainuoja savo dainas, šoka šokius. Vakarų Kanadoje daug kur išvysi totemus – milžiniškus medinius tradicinius tenykščių indėnų paminklinius stulpus, kurių drožiniai pasakoja jų tautų mitus.

Totemai Vankuveryje

Totemai Vankuveryje

Kaip atvykti į Kanadą?

Pagrindiniai Kanados vartai – Toronto oro uostas, į kurį skrydžių daugiausia ir jei dažniausiai pigiausi. Kartais galima rasti gerų pasiūlymų ir į Monrealį bei Vankuverį.

Tačiau neretai jeigu reikia į kokį kitą Kanados miestą nei Torontas vis tiek labiausiai apsimoka pirkti bilietus Vilnius-Torontas ir paskui atskirai Torontas-miestas X (patikrinkite visus variantus).

Barų rajonas Toronte

Barų rajonas Toronte

Taip pat ne kartą į Kanadą esu patekęs per JAV: skirdęs į Niujorką ir atvažiavęs iš ten, vieną kartą – autobusu, kitus – nuomotu automobiliu. Kadangi skrydžiai į Niujorką iš Europos dažniausiai pigesni nei į bet kurį Kanados miestą, taip gali išeiti net pigiau. Be to, dalis žmonių derina kelionę į Kanadą su kelione į gretimus JAV regionus (pvz. rytų JAV ir rytų Kanadą arba vakarų JAV ir vakarų Kanadą). Jeigu JAV lankyti visai neplanuoji ir laiko trūksta labiau nei pinigų, skristi į Niujorką ir važiuoti iš ten greičiausiai neapsimokės.

Montanos Ledyno nacionalinis parkas - vos už sienos nuo Kanados Votertono ežerų nacionalinio parko

Montanos Ledyno nacionalinis parkas – vos už sienos nuo Kanados Votertono ežerų nacionalinio parko (jie sudaro bendrą tarptautinį parką)

Dar vienas būdas atvykti į Kanados vakarus ar išvykti iš jų – kruizinis laivas. Vankuveryje prasideda ar baigiasi beveik visi kruizai po Aliaską (jie plaukia į vieną pusę). Taip esame kartą išvykę iš Kanados.

Nors į Kanadą vizos nereikia, daugeliui reikia specialaus internetu gaunamo mokamo leidimo (ETA).

Saulėlydis po laivo išplaukimo. Netrukus aplenksime kitą laivą

Saulėlydis po laivo išplaukimo iš Vankuverio

Kaip keliauti po Kanadą (automobiliu, lėktuvu)

Pasikartosiu: Kanada ne šiaip didelė, ji didesnė už mažiausius žemynus. Kaip rodo Google Maps, nuvažiuoti iš Vankuverio Kanados vakaruose iki Sent Džono rytuose užtruktų 78 valandas, tai – 7450 kilometrų. Tas pats, kaip nuo Vilniaus nuvažiuoti iki Senegalo arba iki Kinijos! O štai išvažiavęs iš Kanados sostinės Otavos į vakarus po 21 valandos ir 2000 nuvažiuotų kilometrų… vis dar būsi toje pat Ontarijo provincijoje.

Sutiktas eilinis miškovežis

Sutiktas eilinis miškovežis Translabradoro kelyje

Bet didžioji dalis Kanados tuščia ir vienoda. 1000, 2000 km tiesiog tęsiasi panašios prerijos ar panašūs miškai. Esam važiavę automobiliu per Kanadą daug tūkstančių kilometrų: nuobodoka, nes net gamtovaizdžiai keičiasi taip iš lėto… Tiesa autokelionių (ar dažniau motokelionių ar kelionių kemperiais) gurmanams tokios „ekspedicijos“ savaime – Patirtis iš didžiosios P. Vienas ilgas nesibaigiantis kelias be jokių posūkių per negyvenamas žemes, kur kitur tokių rasi tiek daug?.. Pavyzdžiui, Translabradoro keliu nuvažiavom ~2000 km, didžiausia gyvenvietė pakeliui buvo 9000 gyv., iš viso palei kelią tegyvena keliasdešimt tūkstančių žmonių, jokių ilgesnių posūkių į šalis: tai vienintelis kelias plotuose sulig keliomis Vokietijomis. Tas kelias – dviejų juostų, o vietomis išvis – asfaltas užleidžia vietą žvyrui (kokybiškam). Tokių 2000 km ir pan. ilgio vienišų kelių Kanadoje – daug, važiuoti ten reikia mokėti: neužmigti, turėti maisto ir gėrimų “rezervą” (parduotuvės – retos), “strategiškai” pilti degalus (tolimose degalinėse brangūs, bet kitur gali ir nedirbti).

Važiuojame link Labradoro

Važiuojame link Labradoro

Užtat „pagrindinė Kanados gatvė“, jungianti didžiausius miestus, Ramųjį Vandenyną su Atlanto Vandenynu – Transkanados magistralė (Trans-Canada Highway) – yra kur kas geresnė.

Bet jeigu nesate vienas „road trip“ gerbėjų ar neturite laiko, geriausia ilgus atstumus per Kanadą įveikti lėktuvu. Skrydžiai šiek tiek brangesni nei Europoje, o ypač brangūs skrydžiai į atokius Kanados užkampius. Bet alternatyvų praktiškai nėra: Kanada neturi greitųjų traukinių, o kelionė traukiniu per Kanadą yra labiau patirtis už kurią (gražius vaizdus ir kt.) dar primokama papildomai – o ne tiesiog būdas nuvykti iš taško A į tašką B.

Bizonas Elk Island parke

Bizonas kelyje

Geriausi kelionių maršrutai Kanadoje

Yra ir gerų žinių: tai kad Kanados įdomiausios vietos „koncentruotos“ vos keliuose regionuose, reiškia, kad netgi įmanoma per dviejų-trijų savaičių kelionę pamatyti viską, kas Kanadoje įdomiausia. Geriausias (ar net vienintelis) būdas tam – kelionė su keliais perskridimais lėktuvu kiekviename mieste, kuriame nusileidi, išsinuomojant automobilį (su autonuoma Kanadoje tikrai paprasta). Nes be automobilio po Kanadą keliauti sudėtinga, viešasis transportas čia tikrai silpnas (išskyrus didžiausių miestų viduje), į kai kurias svarbias turistines vietas nėra jokio viešojo transporto išvis.

Atstumai iki artimiausios degalų kolonėlės Translabradoro kely

Atstumai iki artimiausios degalų kolonėlės Translabradoro kely

Logiškiausios vietos nusileidimams dviejų-trijų savaičių kelionėje:
1.Torontas, iš kurio aplankomi ir Niagaros kriokliai (128 km į vieną pusę).
2.Monrealis, iš kurio aplankomas ir Kvebeko miestas (255 km) bei galbūt Otava (200 km).

Kvebeko miesto Chateau Fronternac viešbutis

Kvebeko miesto Chateau Fronternac viešbutis

3.Kalgaris, iš kurio automobiliu aplankomi ir Banfo bei Džasperio nacionaliniai parkai (Kalgaris-Banfas – 130 km).
4.Vankuveris, iš kurio aplankoma Vankuverio sala ir aplinkiniai kalnai.
5.Galbūt kuris nors miestas šiaurėje: „baltųjų lokių sostinė“ Čerčilis ar Doson Sitis [Dawson City], kur vyko garsioji Klondaiko aukso karštinė. Bet susitaikykite, kad kelionės kaina tada išaugs ženkliai.

Meška pro automobilio langą Banfe

Meška pro automobilio langą Banfe

Jei norėtumėte ne tik skristi, bet ir kažkurį didesnį atstumą pervažiuoti, logiškiausi variantai:
1.Torontas-Monrealis pro Otavą – ~650 km.
2.Kalgaris-Vankuveris pro Banfo nacionalinį parką – ~1000 km (be išsukimų).

Pamačius atstumus gali norėtis automobilį nuomotis viename mieste ir grąžinti kitame – deja, dažniausiai perkant tokią paslaugą autonuomos kaina išauga labai smarkiai. Geriau visuomet susidarau “maršrutą ratu”: jei nepavyksta vien per Kanadą, į vieną pusę važiuoju per JAV.

Ant Atabaskos ledyno

Ant Atabaskos ledyno Banfo nacionaliniame parke

Kur apsistoti ir pavalgyti Kanadoje (ir kiek tai kainuos)?

Viešbučių ir restoranų situacija Kanadoje labai primena JAV.

Daugelis viešbučių – arba motelių tipo, kur yra tiesioginiai įėjimai iš lauko į kiekvieną kambarį (kiemo ar lauko laiptinės), arba pagal kartotinius projektus pastatytos „dėžutės“. Numeriai – labai standartiniai: kaina priklauso nuo lovų kiekio (viena ar dvi) ir pločio (double, queen ar king), o kitais atžvilgiais skirtingose Kanados pusėse bus vienoda patirtis. Dažnai tokius viešbučius laiko imigrantai (indai, kinai) – nes tai yra būdas jiems greitai gauti leidimą gyventi Kanadoje (pakanka įdėti pinigus, o verslo idėją ima standartinę). Bendrai paėmus, kainos – tikrai nemažos; o ypač aukštos trumpo vasaros sezono metu prie pagrindinių turistinių vietų, kaip Banfo ar Džasperio parkai.

Tipinis Kanados motelis

Tipinis Kanados motelis

Istoriniai viešbučiai Kanadoje daug kur uždaryti, nugriauti. Išimtis – vadinamieji geležinkelių viešbučiai, tapę tikru Kanados simboliu. Juos XIX-XX a. sandūroje statė Kanados geležinkelių kompanijos „nuo nulio kurdamos“ turizmo tradiciją: kad brangius traukinių bilietus nusipirkę Kanados turtuoliai turėtų kur apsistoti. Dabar tie viešbučiai – ištisų miestų ar nacionalinių parkų simboliai, nors kainos ten gali siekti ir tūkstančius eurų už naktį.

Banff Springs viešbutis

Banff Springs “geležinkelių viešbutis”, davęs pradžią visam Banfo nacionaliniam parkui

Viena Kanados viešbučių keistenybė – Kanadoje nelabai paplitęs Booking.com ir kitos internetinės rezervacijos sistemos. Daugybės viešbučių nėra jokioje sistemoje: reikia užsakinėti atvykus ar telefonu. Geriausias būdas pažiūrėti kur kokie viešbučiai – Google Maps (čia rodau, kaip tą daryti). Esu buvęs ištisuose Kanados miestuose kur, tarkime, veikia 5 ar 7 viešbučiai ir nė vienas nėra internetinėse sistemose… Jei norisi sistemų, reikia „bazuotis“ didesniuose miestuose. Kartais dar gelbsti ir AirBnB.

Moose Jaw miestas Saskačevane

Moose Jaw miestas Saskačevane

Kaip ir JAV, didelė dalis Kanados restoranų priklauso įvairiems greito maisto tinklams – mėsainių, sumuštinių, picų ir kt. Daug tinklų – tokie patys kaip Amerikoje (nuo McDonald‘s ir Subway iki Quiznos ir DQ), tačiau yra ir keli grynai kanadietiški. Tinklas Tim Hortons yra tapęs savotišku Kanados simboliu ir anekdotų apie Kanadą dalimi. Kavos kokybė ten gal ir kelia abejonių, bet pigu ir – svarbiausia – jis yra kiekviename miestelyje.

Tim Hortons restoranas

Tim Hortons restoranas

Taip pat gausu „etninių restoranų“, kur tiek savininkai, tiek padavėjai, tiek ir daugelis klientų būna kokios nors imigrantų į Kanadą tautos.

Brangūs „fine dining“ restoranai būdingi didžiausių miestų centrams – Toronto, Monrealio, Vankuverio.

Nacionaliniu Kanados patiekalu vadinamas poutine, ypač būdingas Kvebeko provincijai, kur daug specialių poutine restoranų ir net kokiame „McDonald‘s“ galima gauti daug rūšių poutine. Tai – fri bulvytės su visokiais papildomais priedais užpiltos gravy padažu.

Poutine, nacionalinis Kvebeko patiekalas

Poutine

Šiaip Kanados virtuvė yra persipynusi su Amerikos, Britanijos, Prancūzijos virtuvėmis, ribas nubrėžti sunku, bet yra įvairios nekanadietiškų patiekalų versijos, būdingos Kanadai, pvz. „Works“ pica, kuri tiekiama dažnoje Kanados picerijoje bet mažai žinoma kitur.

Kanados saugumas ir narkotikai

Paprastai skyrių apie saugumą įdedu tik kelionių vadovuose po skurdžias pavojingas šalis – deja, Kanada irgi jo nusipelno…

Šiaip Kanada saugi šalis, bet turi vieną didžiulę problemą: narkomaniją. Dalis narkotikų čia legalizuota: pvz. „žolė“ kurią net reklamuoti galima. Tabako ar alkoholio reklamos uždraustos, o žaismingos marihuanos reklamos dabina ištisus miestus. Žolė žole – bet kad ir „sunkiuosius narkotikus“ Kanadoje žiūrima pro pirštus, valdžia net kuria zonas, kur galima juos daugmaž laisvai vartoti, viską tokiems narkomanams duoda nemokamai: tarsi gyventi apkvaitus būtų kokia neatimama žmogaus teisė.

Narkotikų reklamos

Narkotikų reklamos

To rezultatas – apdujusių „zombių“ minios, užėmusios ištisus miestų rajonus aplink tas „laisvų narkotikų zonas“. Jie ne šiaip sau gyvena ir vartoja gatvėse, miega ant suolelių ar šaligatvių „ištisom kolonijom“, aplink kurias – pridergta, prisisiota ir privemta. Daugybė jų agresyvūs, piktai rėkia ant visų praeivių iš eilės – „fuck you“, „you bitch“, „you asshole“ – ir jokia policija nieko nedaro. Vankuveryje vidury dienos vienas narkomanas mane užpuolė – rėkdamas pribėgo ir trenkė iš nugaros į galvą. Gal bandė atimti mobilųjį telefoną, kuriuo prieš tai fotografavau, bet spėjau patraukti – smūgis buvo nerangus. Ir kalbinti kanadiečiai paprastai guodžiasi bent tuo, kad narkotikų paveiktų žmonių judesiai esą nekoordinuoti, tad „nuo jų lengva pabėgti“. O Kalgaryje mūsų AirBnB buvo pakankamai arti narkomanų prieglaudos, kad po balkonu dažnai vaikščiotų tokie stūgaujantys apdujėliai, balkone tvyrotų žolės kvapas, o daugelis spynelių, iš vienos kurių reikėjo atsiimti AirBnB buto raktą, būtų sulaužytos.

Šioje vietoje prie manęs prisikabino

Šioje vietoje prie manęs prisikabino (kaip vėliau išsiaiškinau, šis ‘hotel Pennsylvania’ – ne viešbutis, o narkomanų centras, jo papėdėje – ištisa jų kolonija)

JAV irgi yra pavojingų zonų, bet JAV jos paprastai tokiuose rajonuose, kur turistui nėra ko kišti nosies: jokių lankytinų vietų, viešbučių. O Kanadoje „narkomanų prieglaudos“ ir jas supančios narkomanų kolonijos – miestų centruose. Kai mane užpuolė Vankuveryje tiesiog ėjau nuo miesto simboliu esančio „garinio laikrodžio“ iki žymaus kinų rajono… Tiesa, toliau nuo tų “laisvų narkotikų zonų” tokių žmonių mažiau, todėl dažnai turistai grįžę iš to paties miesto „atsiveža“ labai skirtingus įspūdžius priklausomai nuo to, kaip toli nuo narkomanų prieglaudos stovėjo jų viešbutis ar AirBnB.

Kanados istorija labai trumpai

Kad gerai suprastum šalį, į kurią keliauji, verta žinoti žiupsnelį jos istorijos – čia pasistengiau visą Kanados istoriją sutraukti į vieną pastraipą:

Ilgus amžius Kanadoje vyravo senieji jos gyventojai indėnai ir inuitai. Daugelis neturėjo nei miestų, nei kaimų: klajojo po prerijas su „nešiojamomis“ tipių stovyklomis paskui buivolų kaimenes, medžiodavo jas nuviliodami nuo žemyn į mirtį nuo aukštų uolų. Kitos tautos (gentys) medžiodavo ruonius ar banginius, žvejodavo. Jokie indėnai neišrado rašto, rato, nepastatė didingų pastatų. Tad Ameriką atradusių ispanų Kanada nedomino: jie verčiau užgrobinėjo turtingas indėnų civilizacijas toliau į pietus (majus, actekus, inkus).

Uola, nuo kurios indėnai nuviliodavo buivolus

Uola, nuo kurios indėnai nuviliodavo buivolus (Head-Smashed-In Buffalo Jump)

Tačiau XVI a. Pietų ir Centrinė Amerikos jau buvo išsidalintos. Tuo metu iškilusioms dviems naujoms galingoms imperijoms – Anglijai ir Prancūzijai – teko ieškotis kolonijų kitur ir jų akys krypo į Kanadą. Priešingai Meksikai, aukso čia nebuvo: bet žvėrelių kailius ar banginių taukus juk irgi galėjai brangiai parduoti Europoje. Gimė ištisa prekybos sistema, kur baltaodžiai ar metisai pirkliai voyageurs vandenynu, Didžiaisiais ežerais ir paskui upėmis vis mažesnėmis kanojomis priplaukdavo giliausių Kanados kampelių indėnus, supirkdavo kailius, veždavo per savo fortus į Europą.

Voyageur'as Fort William gyvajame muziejuje

Voyageur’as Fort William gyvajame muziejuje, ‘kailių sandėlyje’

Iš pradžių geriau sekėsi prancūzams, o anglams liko tik prasčiausi Kanados pakraščiai. Bet 1710-1763 m. per seriją karų pamažu Anglija atkariavo visą Kanadą. Dalį prancūzų išvijo, bet Kvebeke gyvenusiems leido pasilikti.

Tiesa, išskyrus rytų Kanadą, tiek prancūzų, tiek anglų valdžia dar buvo tik teorinė: realybėje ten gyveno vien indėnai. XIX a. tai pamažu keitėsi: 1886 m. pastačius geležinkelį skersai Kanados tapo paprasta kolonizuoti vakarus. Kanados valdžia ten kvietė imigrantų mases iš Europos dalindama jiems nemokamas žemes. Taip pat kai JAV iškovojo nepriklausomybę nuo Britanijos, į Kanadą pasitraukė Britanijos lojalistai iš JAV. Iš pradžių JAV dar mėgino atkariauti („išvaduoti“) ir Kanadą, bet 1812 m. karą pralošė ir nusistovėjo galutinė nepriklausomų JAV ir britų valdomos Kanados siena. Visgi anglai pamažu suprato, kad kolonializmo saulė suka vakarop, po truputį 1867-1931 m. Kanadai suteikė vis daugiau nepriklausomybės – šiandien iš britų valdžios beliko tas faktas, kad Britanijos karalius oficialiai ir Kanados karalius (bet abiejose šalyse neturi jokios realios galios).

Prancūzų kariai Lujiburgo forto gyvajame muziejuje

Prancūzų kariai Luisburgo forto gyvajame muziejuje

Senieji gyventojai indėnai vis labiau stumti į Kanados paraštes. Jų žemės išdalintos baltaodžiams ūkininkams, jų buivolus baltaodžiai aristokratai šaudė ir „dėl smagumo“ tiesiog pro traukinių langus, begalinės jų kaimenės išnyko… Vienu metu iš indėnų „necivilizuotų šeimų“ net masiškai atiminėti vaikai, kad būtų auginami „civilizuotai“ (t.y. angliškai ar prancūziškai) mokyklose-internatuose. Tai dabar – vienas kontroversiškiausių Kanados istorijos epizodų.

Calgary Stampede metu atkuriami Laukiniai Kanados vakarai

Prie stilizuoto indėnų kaimo Calgary Stampede

XIX-XX a. sandūroje didžiausias Kanados skaudulys buvo konfliktas tarp ekonomikoje ir politikoje dominuojančios anglakalbių protestantų daugumos ir katalikų prancūzų mažumos. Konflikto kulminacija buvo vos sėkme nesibaigę referendumai dėl Kvebeko nepriklausomybės (1995 m. už nepriklausomybę balsavo 49% kvebekiečių ir tai „tiek mažai“ tik centrinei valdžiai suvežus aktyvistus balsuoti prieš). Praradę viltį turėti savo valstybę kvebekiečiai bent jau maksimaliai įtvirtino prancūzų kultūrą savo žemėse – kiek tik leidžia Kanados konstitucija.

Tačiau XX a. antroje pusėje Kanada iš „dvikultūrės“ šalies sparčiai transformavosi į „daugiakultūrę“. Nuo 1967 m. pagal „taškų sistemą“ ėmė vilioti gabius imigrantus – daugiausia tokių buvo Azijoje (Pietų Korėjoje ir Japonijoje, paskui Kinijoje, Indijoje). Paskui atlaisvino ir tą taškų sistemą, kviečia visus: užplūdo arabai, afrikiečiai. Kartu Kanada visose srityse persisėmė vadinamuoju leftizmu. Vaivorykščių net per Kanados nacionalinę dieną mačiau plazdant daugiau, nei Kanados vėliavų (“vaivorykštė – kaip antra Kanados vėliava” – pasakojo kanadiečiai). Masiškai legalizuoti ar dekriminalizuoti narkotikai. Politkorekcija, cancel culture, ekologija – sudaryk pasaulio šalių sąrašą pagal bet kokį woke terminą ir garantuotai Kanada pateks į pirmąjį dešimtuką.

Abi vėliavos; LGBT vėliava išplėsta papildomom spalvom papildomoms mažumoms

Abi vėliavos; 2SLGBTQQIA+ (tai labiau “įtraukus” terminas, pakeitęs LGBT) vėliava išplėsta papildomom spalvom papildomoms mažumoms

Ar verta keliauti į Kanadą?

Kiek verta keliauti į Kanadą, priklauso nuo to, koks tu keliautojas.

Gamtos mylėtojai Kanada negalės atsidžiaugti. Banfo nacionalinis parkas, Niagaros kriokliai, kiti pasaulio gamtos stebuklai, laukiniai žvėrys… Kanada patiks ir ilgų kelionių keliais, menkai apgyvendintų žemių mylėtojams.

Turistai žavisi Pasagos kriokliu nuo promenados Kanadoje

Niagaros kriokliai

Tačiau kitoms “keliautojų kategorijoms” Kanadoje greičiausiai kažko truks. Poilsiautojai čia neras kurortų; miestų ir senamiesčių mylėtojai šį bei tą ras (Monrealį, Kvebeką) – bet tikrai ne tiek, kiek tikėtumeis iš tokio dydžio šalies. Mėgstantys keliauti taupiai susidurs su didelėmis kainomis, keliaujantieji viešuoju transportu neturės tam daug galimybių.

O pagrindinis “reikalas”, kad beveik viskas, kas yra Kanadoje, yra ir JAV – Uolėtieji kalnai, Niagaros kriokliai (na, juos verta pažiūrėti iš abiejų pusių), prerijos, o ir laukinė šiaurė (JAV tai Aliaska). Bet to, JAV yra ir daug to, ko Kanadoje nėra (karšti pietūs, kurortai, Didysis Kanjonas, Holivudas…). Ir dar nuskristi į JAV pigiau. Taigi, daugeliui keliautojų Kanada būna “antra ar trečia stotelė” Šiaurės Amerikoje, jie ten nuvyksta tik jau gerai ištyrinėję JAV nacionalinius parkus.

Kalnų upė Banfo nacionaliniame parke

Kalnų upė Banfo nacionaliniame parke

Tačiau kai į Kanadą galiausiai nuvažiuoja, jei pasirenka tinkamas vietas – jos pribloškia.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Bolivija – tokia spalvinga, drąsi ir neatrasta!

Bolivija – tokia spalvinga, drąsi ir neatrasta!

| 6 komentarai

Bolivija pribloškė! Stebuklingos ežerų ir kalnų spalvos, aukščiausi pasaulio miestai, nuostabūs „tikri“ senamiesčiai, atgimusi indėnų kultūra. Ir keliauti po šią šalį buvo netikėtai lengva!

Kodėl Bolivija neturi analogų pasaulyje? Kas Bolivijoje gražiausia? Kaip po ją keliauti? Ir kodėl ji atrasta mažiau, nei kitos Pietų Amerikos šalys? Viską ir daugiau atsakau šiame viename straipsnyje.

Tobas šokis, atspindintis indėnų karius

Vienas dešimčių superspalvingų Bolivijos šokių – Tobas – Oruro karnavale. Jis atspindi indėnų karius.

La Pazas – stebuklinga aukščiausia pasaulio sostinė

Ko tikėtis iš Bolivijos greit supranti jau sostinėje La Paze! Tai – ekstremalus miestas, į kurį panašių pasaulyje tiesiog nėra. Jis stūkso tokiame aukštyje, į kurį Europoje įkopia tik alpinistai – apie 4 km. Už artimiausią kitą milijoninį miestą – Ekvadoro sostinę Kitą – La Pazas “arčiau dangaus” visu kilometru!

La Pazo panorama

La Pazo panorama nuo aukščiausio priemiesčio – El Alto

La Paze aukštį nuolat jauti. Ir tik nuo tavo tvirtumo priklausys, ar Andų didybė, kaip mane, masins čia pasilikti kuo ilgiau, ar, kaip mano žmoną, išretėjęs oras palauš ir vers skaičiuoti dienas iki tol, kada pagaliau nusileis žemyn.

Chaeno gatvė La Pazo senamiestyje

Chaeno gatvė La Pazo senamiestyje

Žavioji La Pazo pusė – tai snieguotos kalnų viršūnės aplink, kalnų ežerai. Nuostabūs Mėnulio (Luna) ir Dvasių (Animas) slėniai beveik La Pazo miesto ribose. 5421 m Čakaltajos kalnas, glaudęs aukščiausią pasaulio slidinėjimo kurortą – kol jo neištirpdė klimato kaita. Prie aukštikalnių stebuklų, iki kurių kitur pasauly būtų reikėję daugiadienių žygių, čia galėjau atvažiuoti viešuoju transportu, taksi ar kasdieninėmis dešimčių agentūrų ekskursijomis.

Dvasių slėnyje

Dvasių slėnyje

O kokia paties La Pazo įvairovė! Žemiausi jo rajonai (turtingasis verslų ir ambasadų Irpavis) – 3200 m aukštyje, aukščiausi (indėniškas El Alto priemiestis) – 4150 m, o senamiestis maždaug per vidurį (~3600 m). Tai reiškia, kad skirtingose to paties miesto dalyse tuo pat metu oras skiriasi 6-7 laipsniais. Dažnai būdavo, kad apačioj – tropinio masto liūtis, viršuj – vėsi sausra. „Tai vienintelis pasaulio miestas, kuriame yra trys klimatai!“ – gyrėsi sutiktas lapazietis. Ir gal vienintelis miestas, turintis šitiek nuostabių vaizdų – nuo apžvalgos aikštelių, stogų kavinių ir pro butų langus matai kalnus, tarpeklius, uolas.

Bute, kur apsistojome, La Paze

Bute, kur apsistojome, La Pazo centre

La Pazas nėra tik ekstremali gamta! Šis miestas taip pat turi pačią maloniausią viešojo transporto sistemą, kokia tik kur pasauly teko naudotis. Vietoje metro čia – teleferikai, lynų keltuvai. Jų linijos išvagojusios visą miestą.

Kitur – net turtingiausiose šalyse – viešuoju transportu keliauji tik „iš bėdos“, nes reikia, nes pigiau, nes kamščiai… O La Paze mes, kaip daugelis sutiktų keliautojų, specialiai važinėjome visomis teleferiko linijomis, gerėdamiesi nuostabiausiais miesto vaizdais: centro ir jo bažnyčių, slenkančių El Alto šlaitų, snieguotų 5000-6000 m viršukalnių, iš tolių artėjančių galingų liūčių, ryškių saulėlydžių, nesibaigiančių statybų, naktinių žibintų, elektros laidų šunmazgių, “raganų” turgų ir jatirių (šamanų) kūrenamų laužų.

Jatirių kioskai El Alto. Šamanai čia kūrena aukas Pačamamai

Jatirių kioskai El Alto. Šamanai čia kūrena aukas Pačamamai

Štai teleferikas kyla aukštai aukštai virš miesto, štai jau sklendžia viršum bulvaro tarp Miraflores rajono dangoraižių, štai lekia virš freskomis ištapytų miesto kapinių, štai tarsi kokiam siurrealistiniam paveiksle tiesiog paneria po tarpeklį kertančiais automobilių tiltais… Iš apačios išgirsti tai tolimas policijos sirenas, tai pardavėjų šauksmus užeiti į jų smulkius verslus ar picerijas.

Skrendam tarp Miraflores rajono dangoraižių

Skrendam tarp Miraflores rajono dangoraižių. ‘Iš pradžių aplinkiniai gyventojai prieš liniją protestavo dėl privatumo’ – pasakojo vietiniai – ‘bet dabar suprato, kad keleiviai vis tiek nesidairo, o įsmeigę akis į telefonus’

Tačiau net atmetus visą grožį, teleferikas, kaip viešasis transportas, neturi lygių. Čia visi keleiviai turi sėdynes (niekas nestovi), nereikia žinoti jokių grafikų (kabinos sukasi nuolat, įlipi vos atėjęs), čia iš tolo matai kur driekiasi linijos. Ir dar draugiška gamtai: varoma elektra, trečdalis energijos gaunama iš ant kabinų sumontuotų saulės baterijų. Turbūt vienintelė viešojo transporto rūšis, dėl kurios svarstyčiau mieste atsisakyti nuosavo automobilio! Ir, iš tikro, privačių automobilių La Paze mažai kaip niekur, net keliuose dominuoja maršrutiniai mikroautobusai, senutėliai “Dodge” autobusai ar taksi. „Mašinas žmonės turi“ – sakė vietinė – „Bet važinėja nebent savaitgaliais, į darbą patogiau viešuoju transportu“.

La Pazo teleferikų sistema – vienintelė tokia pasaulyje. Kitur yra nebent pavienės trumpos linijos… Bolivija, skurdžiausia Lotynų Amerikos šalis, „nušluostė nosį“ net pirmam pasauliui.

Teleferike El Alto

Teleferike El Alto. Apačioj – La Pazo centras

Smagiausia: žvelgdama ateitin, Bolivija neišsižada savo dvasios. Bolivijoje labiau nei kur kitur Amerikoje išlikusi indėnų kultūra – indėnų aimarų, kečujų tautos sudaro apie 40% žmonių. Ir jos atgimsta. Štai nuo ~2010 m. turtingi aimarai La Paze (ypač El Alto priemiestyje) pradėjo statyti unikalius „rūmus“ – čoletus. Kiekvienas čoletas pilnas indėniškų simbolių – andų kryžiai, languotos viphalos… Taip pat kiekviename atsispindi jį sukūrusios šeimos istorija, verslas: štai importavusieji prekes iš Kinijos čolete įdėjo pagodos elementų, japoniškos elektronikos pardavėjai pasisėmė idėjų iš „Transformerių“, batsiuvių čoleto fasade – bato forma, o kilusių nuo Ujūnio regiono namuose gali įžvelgti flamingų snapus. Ir kiekvienas čoletas visa savo esme atspindi aimarų pasaulėvaizdį: pirmame aukšte šeimininkų verslai (mankapača, „požeminis pasaulis“), antrame – didinga nuomojama salė aimarų šventėms, paskui – vaikų butai (akapača, „gyvenamasis pasaulis“) ir galiausiai ant stogo atskiras šeimininkų namas, kad būtų arčiau alachpačos, dievų pasaulio.

Pirmasis Mamanio čoletas

Pirmasis Mamanio čoletas

Kitur pasaulyje turtuoliai stato arba „stiklines dėžutes“, drąsesni dar imituoja praeities architektūrą, o štai Bolivijos architektas Fredis Mamanis sukūrė savą prasmingą Neoandinį stilių, juo seka visa eilė mokinių. Jie suteikė anksčiau nykiam raudonų plytų El Altui savą veidą, dėl kurio dabar čia kasdien vyksta gausybė architektūrinių ekskursijų „čoletų keliais“. Juk tik patys garsiausi pasaulio architektai, kaip Antonijo Gaudis, susilaukia šitokio turistų dėmesio – ir daugelis tokių “starchitektų” seniai mirę! O dar jei pasakyčiau, kad F. Mamanis nė nestudijavo architektūros – tiesiog, dar būdamas vaikas, padėdavo savo indėnui tėvui mūryti vienodus skurdžius raudonaplyčius namus ir visuomet liūdėjo, kad aimarai neturi savo architektūros, kuri atspindėtų jų tautos dvasią…

Transformerių tema pastatytas čoletas

Transformerių tema pastatytas čoletas

Po ilgų diksriminacijos šimtmečių aimarės („čolitos“) vėl didžiuojasi dėvėdamos poleras (daugiasluoksnius sijonus) ir „atsigriebdamos“ su jais daro viską – ir turguose prekiauja, ir į vestuves eina, ir į kalnus kopia, ir net WWE stiliaus čolitų imtynes organizuoja, kurių mačai pritraukia turistus iš viso pasaulio, La Pazas ne tik saugo ką turi savito, jis, tarsi koks Tokijas ar Seulas, sugeba kurti kažką naujo, unikalaus – vienu metu ir savo, ir modernaus! La Pazas kažkuo priminė ir Berlyną – toks patriušęs, parūdijęs, bet žavintis jaunatviška gyvybe, traukiantis kuprinėtus pašėlusius jaunuolius iš nutolusių žemynų.

Čolitų imtynės viename čoletų

Čolitų imtynės viename čoletų

O netoliese – Tivanakas. Apleistas indėnų miestas, pilnas akmeninių šamanų statulų. 600-1000 m. dar iki garsiosios Inkų Imperijos ir Maču Pikču tai buvo visų Andų religinis centras – į ritualus čia plūdusiems piligrimams tos statulos “atgydavo” nuo haliucinogenų. Laikais iki Boliviją užkariavo ispanai indėnų tradicijos buvo dar “keistesnės”: kūdikiams formuodavo kaukoles tarsi japonai bonsus, o vietoje rašto žinias perduodavo virvutėmis su reikšmę turinčiais mazgeliais. Tai buvo didinga civilizacija, išsivysčiusi visiškai atskirai nuo Europos.

Tivanakas

Tivanakas

Savaitės La Pazui neužteko – prasitęsėm dar keturioms dienoms – bet norėčiau ten grįžti dar gerokai ilgiau.

Kalnų liga – Bolivijos rykštė

La Pazas – ir apskritai Bolivija – nusipelno daug daugiau turistų, daug daugiau dėmesio… Daugelis tų, kurie visgi atkeliauja, maždaug 20-40 metų amžiaus, be vaikų, nakvoja hosteliuose ir išgyvena „gyvenimo nuotykį“. „Aš keliauju aplink pasaulį!“ – nė nesuskaičiuosiu, kiek kartų Bolivijoje girdėjau šią kitur retą sparnuotą frazę. Daugelis (ir mes) Boliviją „jungė“ su kitom Pietų Amerikos šalim. Dviejų mėnesių kelionė čia – trumpa. Kiti keliauja ir metus, du.

La Pazo hostelyje nepasakytum, kad esi Pietų Amerikoje - net barmenė buvo 'savanorė už nakvynę' iš Europos

La Pazo hostelyje nepasakytum, kad esi Pietų Amerikoje – net barmenė buvo ‘savanorė už nakvynę’ iš Europos

Kodėl? Atsakymas vėl – aukštis. La Pazo oro uostas – aukščiausias tarptautinis oro uostas pasaulyje. Tai reiškia, kad čia skrendant lėktuvams reikia daugiau kuro. Avialinijoms neapsimoka ir reisų į užsienį labai mažai. Trumpoms atostogoms atvykti sunku, brangu, nepatogu. Mes įvažiavome į Boliviją per žemės sieną iš Argentinos, o išskridome iš Santa Kruzo, vienintelio žemumose esančio šalies didmiesčio, tapusio šiokiais tokiais „oro vartais“ šiai primirštai šaliai.

La Pazo teleferikas El Alto

La Pazo teleferikas El Alto

Bet skrydžiai ne didžiausia problema! Tokiuose aukščiuose kalnų liga – beveik garantuota. Aš, nors pakeliui aklimatizavausi, vis tiek „susilaukiau“ lengvos jos formos: galvos skausmas, greitas nuovargis, oro trūkumas, rankų tirpimas ir pan. Truko kelias dienas – paskui organizmas prisitaikė, vaistų neprireikė. Bet ne viskas visiems susitvarko: lipti į kalną vis tiek liko sunkiau, nei žemumose, o naktimis, būdavo, nubusdavau ir negalėdavau užmigti – atrodė, kad dūstu. Miego apnėja – nors šiaip problemų su miegu neturiu visiškai, užmiegu ir kai karšta, ir kai šalta, ir prie garso, šviesos. Užtat užmigus laukdavo ryškesni nei kur kitur sapnai… Man tai pasireiškė tik aukščiuose, didesniuose nei 4000 m – taigi, La Paze miegodavau normaliai. Bet mano žmona ir La Paze naktimis dusdavo – ir tik mažesniame nei ~3000 m aukštyje miegodavo kietai. Žmonai pasireiškė ir daugiau problemų: širdies skausmas, ypač fizinio aktyvumo metu, silpnumas, supergreitas nuovargis. Ir tos problemos nyko tik labai iš lėto, pavartojus vaistų (vitamino B), o galutinai niekad nepraėjo. Tad džiaugdamasis La Pazo panoramomis vis sulaukdavau klausimo „Kada važiuosim žemyn?“. Aišku, būna ir daug blogiau: plaučių edema, smegenų edema. Šios “ignoruojamos” gali pasibaigti mirtimi – tiesa, tai pavojingiausia alpinistams, o La Paze medicinos pagalba, papildomas deguonis visada šalia.

Aistei teko prašyto papildomo deguonies

Aistei teko prašyto papildomo deguonies

Aklimatizacija (aukščio – ypač nakvynės – kėlimas iš lėto, o ne skrydis į La Pazą iš karto) padeda, bet ne visiems ir ne vienodai. Net jei pokyčio nejauti, jis tikrai yra: šiaip jau nesu sportiškas Isla del Sol salos kalnuotame take tarp Saulės šventyklos ir Jumanio ėjau tolyn tada, kai visi kiti lekuodami sustingo vietoje. Nes aš Bolivijos aukščiuose jau leidau trečiąją savaitę, o bendražygiai atvykę neseniai… O juk tas takas – 3900 m, nes Isla del Sol sala plyti aukščiausiame pasaulyje dideliame ežere – Titikakoje.

Pasivaikščiojimo take Isla del Sol (reikėjo pakilti čia nuo ežero kranto)

Pasivaikščiojimo take Isla del Sol (reikėjo pakilti čia nuo ežero kranto)

Ten atvykau vienai dienai iš La Pazo (šalia), bet kiti saloje ar Kopakabanos miestelyje pasirenka praleisti ir savaitę. Kaip visą Boliviją, jį galima matyti dvejopai. Iš pirmo žvilgsnio – chaotiškas, skurdokas, šiukšlių ir valkataujančių šunų pilnas miestelis, kurio gatvių įkalnės nuvargina anksčiau laiko. Iš antro žvilgsnio – miestelis nestokojantis įdomių keliautojų, paslaptingų inkų akmenų ir “gyvų” tradicijų: “švenčiausioje Bolivijoje” Kopakabanos Marijos bažnyčioje čia nuolat laiminami… gėlėmis apkaišyti automobiliai. Šalia katalikų kunigo ritualų, iš visos Bolivijos suplūdę vairuotojai čia pat atlieka ir pagoniškus, skirtus žemei-motinai Pačamamai: šlaksto mašinas grynu alkoholiu, išgeria ir patys.

Laiminimui paruoštas automobilis Kopakabanoje

Laiminimui paruoštas automobilis Kopakabanoje

Ak, tas amžinas “Pasaulio stogo” jausmas! Jis – ir romantiškas žavesys, ir priežastis, kodėl į Boliviją drįsta keliauti mažai vyresnių ar šeimų su vaikais – nors turbūt be reikalo, juk Bolivijoje tokiuose aukščiuose gyvena milijonai. Tyrimai rodo, kad „neprisitaikymo prie kalnų“ pavojus nepriklauso nuo amžiaus. Nepabandęs nežinosi, priims tave Pačamama ar ne į savo “paskutinę tvirtovę”…

Inkų šventykla (atkurta po žemės drebėjimo) Isla del Sol

Inkų šventykla (atkurta po žemės drebėjimo) Isla del Sol

Ujūnis – visų (ne)įmanomų spalvų peizažai viens šalia kito

Ujūnis! Ir gražiausia Bolivijos vieta, ir didžiausias jos iššūkis. Bet daugelis keliautojų, išdrįsusių kirsti Bolivijos sienas, nesustoja ir ties šia riba: it kokie “gamtos piligrimai” prisijungia prie trijų-keturių dienų maršrutų džipais prie nuostabiausios Bolivijos gamtos, kur laukia nakvynės 4150-4300 m aukščiuose…

Kai rašau apie mažai žinomas “superines” vietas, mėgstu jų vietas palyginti su geriau žinomais “analogais”. Bandar Seri Begavanas – Brunėjaus Venecija, Čongčingas – Kinijos Niujorkas… Bet kad Ujūnis nė iš tolo nepanašus į nieką išvis!

Peizažas aplink Ujūnį

Peizažas aplink Ujūnį

Visų pirma, didžiausias pasaulyje druskos laukas – dydžio sulig šeštadaliu Lietuvos. Baltas-baltas ir lygus-lygus kaip gal joks kitas paviršius mūsų planetoje – net lengvieji automobiliai gali važinėti jo dugnu. Tokiose druskos lygumose siekiama planetos greičio rekordų (nes joks kelias tam nėra pakankamai platus ir tiesus pakankamai ilgai). Mūsų džipas lėkė 100 km/h, o “krantai” kaip neartėjo, taip neartėjo! Čia vyko ir Dakaro ralis. Nors kasdien į druskos lauką išsileidžia šimtai ekskursinių džipų, vos ilgiau pavažiavęs į jo baltus tolius lieki vienas. Gali gerėtis nuostabiais saulėlydžiais, saulėtekiais ar – kaip daugelis turistų – “gaminti” Instagramines nuotraukas su tik čia įmanomom optinėm apgaulėm. Aišku, jei nelyja ir liūtis nepaverčia druskos lauko milžinišku ežeru! Bet kiti kaip tik ir trokšta lietaus: juk taip nuostabiai tada sekliame vandenyje atsispindi dangus, kaktusų pilnos druskos lauko “salos” kaip kaktusų pilnas Inkahuasis….

Inkahuasio saloje

Inkahuasio saloje

Ir visgi Druskos laukas – tik Ujūnio krašto vartai! Kiek gaila tų keliautojų, kurie apsiribojo vienadiene ekskursija baltojoje lygumoje. Nes anapus jos – visa spalvų vaivorykštė! Įvairiausių siurrealistinių spalvų ežerai, žali vandenų augalai, balta druska, tamsiai pilkas verdantis vulkaninis purvas ir pilkšvi dūmai, geltonas smėlis, rudos uolos – ir viskas šalia vienas kito, vis kitais deriniais, tokiose “stotelėse” kaip Spalvotasis ežeras (Laguna Colorada), Žaliasis ir baltasis ežerai, Žydrasis ežeras (Laguna Celeste), Salvadoro Dali dykuma, Ryto saulės “geizeriai” (Sol de Manana)… Pavadinimai čia ne iš piršto laužti! Netikite? Atsidarykite “Google Maps” nuotrauką iš palydovo ir įsitikinsit patys, kiekvienas ežeras kitos spalvos!

Spalvotasis ežeras

Spalvotasis ežeras

O kur dar “stebuklingai” ore kybantis “Medis iš akmens”, San Antonio de Lipez apleistas kelių šimtų metų senumo ispanų miestas 4758 m aukštyje su legendomis apie vaiduoklius ir šmirinėjančiomis viskašomis, “Dievo ir Pačamamos pamiršti” indėnų kaimai, nuostabūs vaizdai žemyn iš viena už kitą aukštesnių apžvalgos aikštelių – ir dangų raižantys ugnikalniai aplink… Ir dar tiek pūkuotų lamų, kiek Afrikos gyvūnų parkuose antilopių. Žaviausia jas buvo stebėti tiesiog mirkstant Čalvirio karštosiose versmėse. Jos čia – ir pagrindinis mėsos šaltinis.

Medis iš akmens

Medis iš akmens

Džipas kartais važiuodavo kažkuo, panašiu į kelią, kartais tiesiog kirsdavo kebradas – išdžiūvusias upes (“kaip gerai, kad nelyja!”) – o kartais “prasižymėdavo” sau naują kelią pats. Be turistinių automobilių, kartais prasilenkdavom su mikroautobusais ir sunkvežimiais: veža darbininkus ir žaliavas iš kasyklų. Ne šiaip sau tos spalvos – rodos, visa cheminių elementų lentelė ten glūdi po žeme! Dabar “ant bangos” litis – jis būtinas elektromobilių baterijoms, o Ujūnio regione yra didžiausi pasaulyje jo klodai. Jei Bolivija “tinkamai sužais savo kortom”, gal ji taps elektromobilių eros Saudo Arabija…

Ujūnio druskos lauke

Ujūnio druskos lauke

O kol kas tame krašte viskas labai spartietiška… Maži viešbučių kambarėliai be langų, kad būtų šilta. Elektra įjungiama kelioms valandoms per dieną. Privati vonia įeina tik į brangesnes ekskursijas. Restoranų nėra – kiekviena ekskursija vežasi savo virėją. Įdomiausi viešbučiai pastatyti iš… druskos plytų.

Džipu aukščiausiai užvažiavome iki beveik 5000 m. Kai pagalvoji – aukščiausias Vakarų Europos kalnas Monblanas tik 4806 m, o ten reikia kopti 2-3 dienas…

Kelias Ujūnio regione

Kelias Ujūnio regione

Potosis – turtingiausio pasaulio kalno spindesys ir siaubas

Bolivijos herbe – ir vėliavos centre – atvaizduotas Cerro Rico kalnas legendiniame Potosio mieste. Tas kalnas nėra nei aukščiausias, nei švenčiausias šalyje. Bet jei ne jis, kitokia būtų ne tik Bolivijos, bet gal ir viso pasaulio istorija! Nes Cerro Rico glaudė savyje tiek sidabro, kad “finansavo” visą Ispanijos Imperiją. Kasmetiniai iš čia gabenami “sidabro ešelonai” būdavo svarbiausias piratų taikinys: tokį pagrobus, visą didžiausią pasaulio imperiją galėjo ištikti krizė. Ir Potosyje nukaldinti sidabriniai pinigai tapo pirmąja “pasauline valiuta”.

Bolivijos herbas ir tikrasis Cerro Rico už jo (ant mūsų viešbučio stogo Potosyje)

Bolivijos herbas ir tikrasis Cerro Rico už jo (ant mūsų viešbučio stogo Potosyje)

Bet juodoji Cerro Rico pusė – dar juodesnė. Kalbama apie 8 milijonus kalne esą mirusių indėnų ir juodaodžių vergų. Matyt, skaičiai perdėti. Bet kad Cerro Rico šachtininkai garbina “velnią” (Tio – Dėdė) – nes Dievas požemių nepasiekia – ir neša jo statuloms aukas – faktas. Ir kad iki šiol triūsia taip, kaip prieš šimtmečius, susiskirstę į šimtus kooperatyvų, sprogdindami. Pažiūrėkite filmą “Devil’s Miner”…

Tio statula, kuriai nešamos aukos, yra kiekvienoje šachtoje

Tio statula, kuriai nešamos aukos, yra kiekvienoje šachtoje

Viską mačiau savo akim. Poros valandų pasivaikščiojimas po kasyklą buvo vienas sunkiausių gyvenime. Galva nuolat trankėsi į žemas tamsių koridorių lubas (gerai, kad turėjau šalmą). Gerklę aitrino visokiausios nuodingos dujos, nuo kurių šachtininkai miršta kokių 40 (patarė eiti su kauke – bet 4200 m aukštyje ėmė trūkti oro). Teko ir šliuožti ant užpakalio į žemesnę šachtą vengiant “bedugnių” iš abiejų pusių, ir nuolat bėgti slėptis į šoninius užėjimus nuo lekiančių kasyklų vagonėlių be stabdžių. Iš tolių nuolat girdėdavosi dinamito sprogimai. Galiausiai paprašė padėti stumti vagoną. Išvargau taip, kad paskutinio “žygio” – sliuogimo virve aukštyn pasižiūrėti kasėjų kambario – jau nebegalėjau įveikti. O šachtininkai ten ne šiaip vaikšto – jie dirba, stumdo vagonėlius visą dieną, susitikus vagonėliams iš priešingų pusių vieną jų nuverčia, tada vėl užkelia ant bėgių. Kai kurie – nepilnamečiai. Patys šachtininkai pasakojo, kad „energijos gauna“ prisikišę už žandų kokos lapų (jie čia legalūs ir tradiciniai) – matydami, kad man sunku, primygtinai siūlė ir man.

Šachtoje

Šachtoje

Žmona, kurią jau tada “žudė” aukštis, pasirinko naujesnę kasyklą – 4100 m aukštyje. Ten bent šliuožti ar slėptis nuo atriedančių vagonų neteko. Kadangi mažiau lietėsi prie sienų, tai ir drabužiai taip nepradviso, kaip maniškiai (nepaisant to, kad jie buvo paslėpti po viršutiniais kombinezonais.

Išėjus iš šachtos

Išėjus iš šachtos

Bet Cerro Rico papėdėje stūksantis Potosio senamiestis – nuostabus! Iš kalno sidabro klodų čia pastatytos nuostabios bažnyčios, vienuolynai (Šv. Teresės), rūmai ir, aišku, “garsiausiu Bolivijos muziejumi” virtusi Monetų kalykla. Bolivija moka senamiesčius saugoti: niekas čia neišgriauta, neužstatyta “dėžutėmis”, remontai atliekami autentiškai. Kažkuo priminė kokių 1993 m. Vilnių – ir mados, ir trupantys Viduramžių grožiai, ir Dievą šlovinantis barokas. Aukštimatis rodė virš 4 km – tai yra aukščiausias pasaulyje didmiesčio senamiestis.

Monetų kalykla Potosio senamiestyje

Monetų kalykla Potosio senamiestyje

Sukrė – baltasis miestas ir “gringų kelias”

Kai kiti keliautojai Bolivijoje pasakodavo kur nors užtrukę neplanuotai ilgai, paprastai tas miestas būdavo Sukrė. Baltas baltas jo senamiestis tarsi “teleportuotas” iš laiko prieš 100 ar 200 metų, kai Sukrė buvo Bolivijos sostinė. Iš “aukščiausios valdžios” čia belikęs Aukščiausiasis teismas, bet kilni politinio centro didybė tebetvyro ore, miesto kapinėse ir muziejuose – tokiuose kaip puikūs Laisvės namai kuriuose 1825 m. vietinis elitas paskelbė Bolivijos nepriklausomybę nuo Ispanijos arba Kolonijinis meno muziejus, kurio kolekcijoje – ir Sukrėje gyvenusio tarpukario lietuvio dailininko Jono Rimšos (Juan Rimsa) darbai.

Laisvės namų protretuose - libertadorė Azurdui su vyru

Laisvės namų protretuose – libertadorė Azurdui su vyru

Šiandien senųjų Sukrės rūmų – ir net Šv. Pranciškaus bažnyčios – stogai užleisti restoranams, kavinėms, hipsteriškiems barams. Ten būriuojasi, naujas pažintis mezga tipiniai Bolivijos keliautojai, užgrūdinti romantiškai “sudėtingos” Lotynų Amerikos. Vieni su “Pacena” alum ar boliviško singanio kokteiliais pasakoja savo praeito ar užpraeito mėnesio nuotykius – o kitiems tai tuoj tampa idėjomis ateičiai.

Šv. Pilypo Nerio vienuolynas nuo stogo

Šv. Pilypo Nerio vienuolynas nuo stogo

Bolivijoje pažintis megzti gal buvo lengviau, nei bet kur kitur – nes kone visi keliautojai čia to nori. “Be plano” atvykęs jaunimas įsilieja į “gringų srovę”, tekančia ta pačia kryptim. Ko bepaklausdavom Ujūnyje, kur važiuos toliau, sakydavo – “Į Potosį”. O iš Potosio – “Į Sukrę”. Šitaip vis neplanuotai susitikdavome tuos pačius žmones jau kitame mieste… Tiesa, ilgainiui ta upė prasišakoja. Nes, keliaudami mėnesių mėnesius “išėję iš vieno darbo ir dar neradę kito”, Europos ar Australijos kuprinėtojai gali sau leisti kokiam miestui “suviliojus” ten nusėsti ilgam. Pavyzdžiui, ima Sukrėje mokytis šokti tango arba kalbėti ispaniškai. Ką pasiūlyti “nuotykio ieškotojams” boliviečiai sugalvoja!

Vaisiai Sukrės turguje

Vaisiai Sukrės turguje

Sukrėje pirmąkart išvydau ir boliviškus šokius – kiek jų daug, kokie skirtingi, kokios įvairios aprangos ir čia “Espacio Origenes” jie šokami kasdien! Bet tai buvo tik pirmas kąsnis to, kas dar laukė ir kur patekti vos išgirdus apie tai greitai pasidaro kiekvieno “kuprinėtojo” svajonė. Oruro karnavalas.

Moterys tautiniais rūbais Sukrės oro uoste

Moterys tautiniais rūbais Sukrės oro uoste

Oruro karnavalas – viena įspūdingiausių žemės švenčių, kurios niekas nežino

“Oruro karnavalas – antras pagal dydį Lotynų Amerikoje po Rio de Žaneiro!” – skelbia reklamos ir visi sutikti boliviečiai kaip vienas aiškina, tai – tikra Bolivijos grožio viršūnė. Iš pradžių buvau skeptiškas – na, kiek pasaulyje tų “aštuntųjų pasaulio stebuklų”, ir kiekvienas juos mato savo tėvynėje… Juk jei Oruro karnavalas būtų *toks* įspūdingas, jau būčiau apie jį seniai daug girdėjęs, juk domiuosi šventėmis… Bet kaip tik keliavom karnavalo metu – tad pasirinkom susimokėti 5 kartus didesnę nei įprasta sumą už viešbučius Orure tą savaitgalį ir išvysti savo akimis.

Oi, nepasigailėjom! Tegul kalba skaičiai: dvi dienas-naktis(!) be sustojimo čia 50000 muzikantų ir šokėjų įspūdingom kaukėm ir aprangom atlieka visą eilę spalvingų Bolivijos tautinių šokių.

Oruro karnavalo muzikantai

Oruro karnavalo muzikantai

Priešingai seksualizuotiems ar komercializuotiems karnavalams, Orure pagrindinė prasmė tebėra religinė. Pagrindinis šeštadienis čia vadinamas „piligrimystės diena“, o visi šokėjai ir muzikantai – piligrimai. Jie keliauja paskutinius 4 kilometrus iki Šachtų Marijos (Virgen del Socavon) šventovės, o jų šokiai ir muzika – tarsi auka Marijai.

Sokavono Mergalės statula

Sokavono Mergelės statula

Auka nemaža: juk Oruras stūkso 3735 m aukštyje, o daugybė piligrimų atvykę iš žemiau, kai kurie – iš boliviečių diasporos JAV ir kitur. Kokiais negalavimais tik nesiskundė pakalbinti atvykėliai, bet tik vos kelis mačiau nutraukiančius savąją piligrimystę, kiti sutelkę valią šoko, grojo, dainavo iki galo… Juk tai auka! Metai iš metų ta pati, vienoda, bet jos visos kartu tokios įvairios…

Vienas dešimčių superspalvingų Bolivijos tautinių šokių - diablada - Oruro karnavale

Vienas dešimčių superspalvingų Bolivijos tautinių šokių – diablada – Oruro karnavale

Stebėdamas visa tai iš vienos maršrutą apsupusių tribūnų mačiau tarsi stebuklą. Begalinės piligrimų minios, spalvingiausiais drabužiais, kai kurios net su šviesom, ugnim, eina to paties tikslo link. Per dvi dienas praleidau tribūnose gal 30 valandų ir nenusibodo. Įsijaučiau į tokią įdomią, bet mažai žinomą Bolivijos kultūrą, pradėjau atpažinti jos šokius – kurių 52 milžiniškos trupės atliko 23. Tobas, kurio dalyviai persirengia indėnų kariais. Diablada su šv. Mykolu, velniais ir velnėmis. Morenada, atspindinti ūkininkus ir vynuoges mindančius juodaodžius vergus. Negritai su savo ritmišku švilpavimu. Suri Sukuri – strudčių medžiotojų šokis su plunksnų karūnomis ant galvų. Inkai, perpasakojantys Inkų Imperijos žlugimo istoriją. Lamerada, atspindinti kaip lamų augintojai eidavo parduoti vilnų. Kiekviename šokyje – eilė skirtingų herojų, kiekvienas su savo stiliumi, judesiais, prasme…

Morenados fragmentas - juodaodžiai vergai

Morenados fragmentas – juodaodžiai vergai

Ketvirtadienį aukas neša ūkininkai (Anata Andina), penktadienį į vakarą ima rinktis piligrimų grupės, šeštadienį – pagrindinė piligrimystė, sekmadienį „kartojamas šeštadienis“ – tik be kaukių ir ne šventu, o linksmybių tikslu. Tada pirmadienį – šokio spektakliai, antradienį jau pavargusiame nuo karnavalo mieste prie namų ir verslų žmonės kūrena aukas Žemei Motinai – Pačamamai. Pagoniškos ir krikščioniškos tradicijos Bolivijoje visad greta.

Laisvesnį sekmadienį galima 'įsimaišyti' į šokį

Laisvesnį sekmadienį galima ‘įsimaišyti’ į šokį

Priešingai daugeliui karnavalų, „eiliniai žmonės“ (nepiligrimai) Orure nepersirenginėja, kaukių nesideda – tai daro tik dalyviai. Tačiau štai „putų kare“ dalyvauja beveik visi… Ir vaikai, ir jų tėvai, ir senutės auksiniais dantim, ir net neįgalusis iš ratukų, mačiau, nusipirkę putų flakonus, purškė vienas kitą „iš pasalų“… Tokie karai apie 3 dienas vyksta visur Bolivijoje, o kai kuriuose miestuose jie net „žiauresni“ nei Orure: štai Santa Kruze mačiau, laistėsi ir dažais, ir guminėm žarnom, ir mėtėsi vandens pilnais balionais, o po miestą važinėjo tankais paversti pikapai, iš kurių bagažinių „kovotojai“ mėtė vandens, dažų ir putų ginklus į praeivius, o praeiviai atgal. Orure – švelnesnė versija, bet šūvio į nugarą ar net į veidą lauk iš bet kur, ypač jei pats nešiesi flakonėlį ir taip visiems parodai, kad esi vienas „karių“!

Putų mųšis

Putų mųšis

Net nesuprantama, kaip toks renginys žinomas tiek mažai… Bet čia su visa Bolivija šitaip! Ji toks “pati sau pasaulis”, jos tradicijos, man viena skaniausių Pietų Amerikoje Bolivijos virtuvė žinoma tik Bolivijos gyventojams ir emigrantams iš tenai.

Kalapurka su karštu akmeniu

Kalapurkos sriuba su karštu akmeniu

Gal dėl skurdo, aukščio, skrydžių trūkumo kelionių agentūroms sunku ją “parduoti”. Bet už tai tik maloniau tiems, kurie visgi ją atranda. Boliviečiai “neišpaikinti” turizmo, paslaugūs, mažiau apgavysčių ir nusikaltimų nei kai kuriuose populiaresniuose Lotynų Amerikos kraštuose.

Suri Sukuri stručių medžiotojų šokis

Suri Sukuri stručių medžiotojų šokis

Vienas populiariausių šokių tarp jaunimo – kaporalai, „mulatai vergų prižiūrėtojai“ su aistros ir energijos užtaisu. Politkorekcija, „žudanti“ ir Lietuvos užgavėnių tradicijas, į Boliviją irgi dar neatėjo, o kaporalus šokti atvyksta net ir boliviečiai iš JAV ir jų įkalbinti amerikiečiai draugai. Visi kartu švenčia, o ne ieško priekabių.

Kaporalės

Kaporalės

Pasibaigus karnavalui Oruras akimirksniu tapo toks liūdnas, nykus… Man, nes aš mačiau jį tom dienom, kai jis tampa “Bolivijos sostine”. Bet jei ir keliauji kitu metu, Oruran verta užsukti: bent kad pažiūrėtum karnavalo kaukes, puošiančias kone kiekvieną miesto muziejų (pvz. Sokavono Marijos) ir net oro uostą.

Kaip keliauti po Boliviją? Autobusai, ekskursijos, lėktuvai…

Iš namų atrodė, kad keliauti po Boliviją nebus lengva: informacija apie maršrutus, kainas ribota. Kiekviena autobusų kompanija turi savo grafikus, maršrutus, savo kasas didžiulėse autobusų stotyse – niekur niekas nesusiteminta bet nereikia viso to analizuoti, transporto pilna ir jis tave susiranda pats! Pakanka ateiti į vieną milžiniškų autobusų stočių ir jau prieigose tave pasitinka “La Pazas!!!”, “Sukrė!!!”, “Ujūnis!!!” ir kitus pavadinimus iš Bolivijos žemėlapio rėkiantys autobusų kompanijų pasiuntiniai. Boliviečiai verslūs žmonės, bemat “stveria galimybę” – kas už pinigėlį siūlo atverti savo namų tualetą, kas “susikala” kioskelį – turistui patogu.

Didelė nauja autobusų stotis Postosyje

Didelė nauja autobusų stotis Postosyje

Didieji autobusai, vadinami flotas, konkuruoja patogumu: kai kurie turi lovomis virstančias kėdes, tarsi lėktuvų verslo klasė, net maitinimą! Boliviją išvagoję ir mikroautobusų maršrutai iš vairuotojų kooperatyvų privačių mažųjų stočių ir trufi – maršrutiniai lengvieji automobiliai, “kursuojantys” po miestus ir tarp kaimų.

Trufis (kairiau) ir maršrutinis mikroautobusas Santa Kruzas-Samaipata

Trufis (kairiau) ir maršrutinis mikroautobusas Santa Kruzas-Samaipata

Viskas pigu, tik labai lėta: pagrindiniai keliai jau asfaltuoti, bet vingiuoja aplink kalnus taip, kad, tarkim, 480 km iš Sukrės į Santa Kruzą autobusas gali važiuoti 11 valandų. O dar netikėta Bolivijos rykštė, apie kurią rašo visos kelionių vadovų knygos ir net įspėja ambasados – kelių blokados. Bolivijoje tai populiariausia protesto forma. Nepatinka valdžios sprendimas – blokuoju kelią! Eilės prie degalinių – blokuoju kelią! Kai didelė dalis Bolivijos – nepražengiamos aukštikalnės ar džiunglės – iš kiekvieno miesto teišeina vos po kelis kelius ir tokios blokados bemat paralyžiuoja šalį, versdamos valdžią ateiti prie derybų stalo. Tai taip dažną, veikia net nuolatinis interaktyvus valdžios tinklapis, rodantis, kurie keliai užblokuoti protestuotojų, kurie – nuplauti lietaus ar užversti griūčių. Prieš eidami į autobusų stotį pasitikrindavome.

Užblokuotų kelių žemėlapis internete

Užblokuotų kelių žemėlapis internete mūsų kelionės metu (mėlyni taškai – blokavimai dėl protestų)

“Būkite pasiruošę keisti planus ir strigti” – rašoma įspėjimuose. Deja, mūsų kelionės metu 12 dienų buvo užblokuotas trečias pagal dydį Kočabambos miestas – tad jį iš kelionės plano teko “išbraukti”, kaip ir Bolivijos Maču Pikču vadinamus Inkalaktos inkų griuvėsius šalimais.

Kelių blokadas kirsti pavyko tik lėktuvais. Tai – brangiausias, bet ir greičiausias ir užtikrinčiausias būdas keliauti po Boliviją: pagrindinėje linijoje Santa Kruzas-Kočabamba-La Pazas skraidoma keliolika kartų per dieną.

Eilės prie degalinių su kuro bakeliais - žmonės bijojo, kad dėl blokadų neliks kuro, juk ir benzovežiai negalėjo atvažiuoti

Eilės prie degalinių su kuro bakeliais – žmonės bijojo, kad dėl blokadų neliks kuro, juk ir benzovežiai negalėjo atvažiuoti

Senos knygos rašo apie romantiškus Bolivijos traukinius, bet tų keleivinių traukinių beveik nelikę – o garsiausia “traukinių vieta” – “Traukinių kapinės” prie Ujūnio druskos lygumos.

Autonuoma Bolivijoje, tuo tarpu, pasirodė beveik neprieinama: ir labai brangi, ir dar kilometražas ribotas tiek, kad išsinuomavęs automobilį tegalėtum už tą kainą važinėti po miestus.

Užtat Bolivijos miestų senamiesčiai tiesiog plyšta Ekskursijų agentūrų – La Paze, Ujūnyje jų konkuruoja šimtai. Kiekviena organizuoja ekskursijas į visas įspūdingiausias vietas – vienai dienai, kelioms, su paėmimu iš viešbučio ir parvežimu atgal. Tai tarsi autonuoma su vairuotoju – vienur važiuoji be kitų, kitur nedidelėje grupėje iš 4-5 turistų. Taip, pavyzdžiui, važiavome Tupiza-Ujūnis pakeliui aplankydami visus įstabiausius ežerus: į kainą įėjo nakvynės, maitinimas.

Prie džipo Ujūnio druskos lauke

Prie džipo Ujūnio druskos lauke

Dar kitos ekskursijos, kaip po La Pazą – pėsčiomis. Kai Bolivijoje algos mažos, gidui apsimoka vesti net ir tik vieną klientą – šitaip užuot išgirdęs “grupė nesusirinko!”, po La Pazo čoletus su gide vaikščiojau vienas, galėjau daug klausinėti apie versliškųjų aimarų vestuvių čoletų salėse tradicijas – “Visi svečiai atneša bent po dvi dėžes alaus, bet patys per vestuves gali išgerti tik po butelį, o likusį alų reikia pirkti atgal iš šeimininkų” ir pan.

Čoleto renginių salės interjere

Čoleto renginių salės interjere, kur švenčiamos aimarų vestuvės

Nakvynei ir maistui Bolivijos gringų kely bei didmiesčiuose gausu ir hostelių, ir gražių AirBnB butų, ir visokių burgerinių-picerijų – bet atokiau pagrindinių maršrutų lieka tik bolivietiškas maistas su Argentinos virtuvės inkliuzais.

Santa Kruzas ir europietiškos Bolivijos džiunglės

Indėniškos aukštikalnės – stereotipinė, nuostabiausia, unikaliausia Bolivija. Bet iš tikro jos tesudaro trečdalį šalies! Likusi Bolivija – retai gyvenamos karštos ir šlapios Amazonės džiunglės bei čako lygumos. Ten stūkso ir turtingiausias Bolivijos miestas – Santa Kruzas (Santa Cruz de la Sierra).

Tiesa, daugelis santakruziečių išvis nelabai nori girdėti “Bolivijos miestas”… Žaliai-baltai-žalių Santa Kruzo vėliavų ten daugiau, nei Bolivijos – o šiaip jau “privalomas” indėnų Viphalas net ne prie visų valdžios pastatų pamatysi. “Autonomija! Laisvė!” – surašyti šūkiai Santa Kruzo centrinėje aikštėje.

Galiu juos suprasti! Jokioje kitoje pasaulio šalyje didžiausias ir antras pagal dydį miestai nesiskiria taip smarkiai, kaip La Pazas ir Santa Kruzas. La Pazas 4 km aukštyje, Santa Kruzas – 400 m. Kai skridome tarp La Pazo ir Santa Kruzo, tuo pat metu La Paze buvo +14, o Santa Kruze – +37 laipsniai. La Paze vyrauja indėnai, o suispanėjęs Santa Kruzas į juos žiūri “iš aukšto”. La Pazas balsuoja už kairiuosius, Santa Kruzas – už dešiniuosius. La Pazas “pakenčiamai saugus” net vėlai vakare, o Santa Kruze restoranai mus įleidę užsirakindavo, daugiabučiuose budėjo sargai, vietiniai patarė temstant nevaikščioti miesto centre. La Pazas pilnas nuostabių gamtovaizdžių ir pastatų, o Santa Kruzas – lygus tiesių gatvių ir taisyklingų aplinkkelių (anillo) miestas, beveik nuo nulio “išdygęs” XX a. aplink mažytį senamiestį.

Santa Kruzo centre

Santa Kruzo centre

Užtat Santa Kruzas plaka verslo ritmu. La Paze prekybos centrai “mirę”, o Santa Kruzo Ventura Mall nepadarytų gėdos Europai. Daugybė pasaulinių prekės ženklų Bolivijoje į aukštikalnes nė nebandė eiti, bet Santa Kruze įsitvirtino puikiai. “Bolivijoje nėra Starbucks” – man tvirtai sakė gidė La Paze. Bet Santa Kruze kone dešimt “Starbucks” kavinių! “Nebuvau Santa Kruze” – pripažino ji – “Ten iškepčiau”. “Santa Kruze daugybė nacių [rasistų]” – pasakojo vietinis Sukrėje. Dvi Bolivijos pusės viena kitos nepažįsta ir nenori pažinti…

Europos kolonistų ir kreolų libertadorų nubraižytos sienos, dirbtinai sulipdžiusios Boliviją – didžiausia šios šalies tragedija. Santa Kruzas ir La Pazas nuolat traukia virvę į savo puses – ir kartais traukia žiauriai.

Vandens karas Santa Kruzo karnavalo metu

Vandens karas Santa Kruzo karnavalo metu

Ilgus šimtmečius trukusi dar ispanų kolonistų pradėta indėnų diskriminacija baigėsi ~2006 m. prezidentu išrinkus pirmą indėną Evo Moralesą – aišku, iš aukštikalnių. Bet tada jau Santa Kruzas ėmė skųstis – kodėl čia mokyklų programos užgrūdamos “nereikalingomis” indėnų kalbomis, kodėl valdo visokie “neišsimokslinę kokos augintojai”? E. Moralesui 2019 m. abejotinais metodais užsinorėjus pasilikti valdžioje ilgiau nei leidžia konstitucijos raidė, Santa Kruzo gubernatorius Luisas Fernando Kamačo pasirūpino tam užkirsti kelią. Moralesui priverstinai atsistatydinus Kamačas demonstratyviai atnešė į vyriausybę Bibliją ir paskelbė, kad štai ji vėl atėjo į tuos rūmus ir “Pačamama ten niekada negrįš”… Bet 2020 m. vėl išrinkti Moraleso šalininkai, Kamačas suimtas už perversmą. Man keliaujant 2024 m. Santa Kruzas buvo išdabintas šūkiais “Laisvę Kamačui!”, o La Pazas – “Taip, perversmas buvo!” ir “30 metų kalėjimo Kamačui!”. Asmenybės, konflikto frontai nuolat mainosi – bet Bolivija buvo ir bus psichologiškai padalinta.

'Laisvę Kamačui' šūkiai Santa Kruzo centrinėje aikštėje

‘Laisvę Kamačui’ šūkiai Santa Kruzo centrinėje aikštėje

Kaip ten bebūtų, turistui Bolivijos žemumos daug mažiau įdomios, mažiau savitos. Visgi, “Gringų kelias” ir čia turi stotelių: Samaipatos miestelis “jaukiame” 1800 m aukštyje, greta kurio stūkso El Fuerte uola, senovės indėnų tautų “išgremžta” į tokių pusiau pastatą, pusiau altorių. Pavyzdžiui, išgremžtos nišos, kuriose būdavo laikomos mumijos, padėdavusios ginti Samaipatą… Nors Samaipata vos 125 km nuo Santa Kruzo ir net 730 km nuo La Pazo, sutikau keliautojų, kurie ten važiavo autobusu iš La Pazo, o į “nuobodų” Santa Kruzą neužsuko išvis… Samaipata turi viską, kas būdinga “jaunus nuotykiautojus” traukiantiems Bolivijos miesteliams ir didmiesčių rajonams: kelionių agentūros, organizuoti maršrutiniai taksi prie visų apylinkės lankytinų vietų, freskomis ištapytos jaukios kavinės ir meniški autoriniai suvenyrai. Prie Santa Kruzo tą “vakarietišką tvarką” lengviau palaikyti.

Samaipatos 'uola'

Samaipatos ‘uola’

Į kitą pusę nuo Santa Kruzo atkakliausi turistai keliauja prie apleistų didingų Jėzuitų misijų, krikštydavusių džiunglių indėnus, ir į Menonitų kolonijas. Tarp menonitų staiga pasijutau patekęs atgal į Europą – 300 metų atgal. Menonitai – itin konservatyvūs vokiečiai krikščionys, kurie prieš daug šimtmečių pabėgo iš tėvynės dėl religinių persekiojimų. Iki pat šiol jie rengiasi senoviniais rūbais, atsisako kai kurių technologijų, dirba beveik vien žemės ūkyje ir tuokiasi tik vieni su kitais bei gimdo gausybę vaikų. Dėl tikėjimo jie neina į jokius kompromisus – vos kokia šalis pradeda jį bent kiek riboti, ieško naujų žalių plotų savo ūkiams, gal kitam žemyne. Dabar Bolivija jiems tikras “Eldoradas”: čia jie gauna autonomiją, teisę auklėti vaikus savaip. Tad jie čia plūsta net iš turtingosios Kanados. Dar 2010 m. Bolivijoje gyveno 60 000 menonitų, 2023 m. – jau 150 000. Ištisi Santa Kruzo Los Pozos turgaus rajonai tapę menonitų prekybinėmis zonomis…

Menonitų grupė

Menonitų grupė Los Pozos turguje Santa Kruze

O koks jausmas vėl būti žemumose? Atskridus į Santa Kruzą iš La Pazo iškart pajutau malonų deguonies perteklių, o žmona vėl galėjo bėgi, lipti laiptais. Bet štai prisėdus kavinėje supo musės, o Botanikos sode ir Pietų Amerikos gyvūnų zoologijos sode – uodai, kurie dar ir dengė karštinę platina… O Bolivijos aukštikalnėse jų nėra, jiems per aukštai! Prie gero taip greit priprantama, kad net neatkreipdavom dėmesio, kol negrįžom į žemumas… Visur yra pliusų ir minusų!

Samaipatos centras

Samaipatos centras

Bolivija – neatrasta stebuklinga šalis

Praleidau Bolivijoje gerą mėnesį – o išvykti nesinorėjo.

Daug liko nepamatyta – atokūs Amazonijos džiunglių miesteliai, šlapi jungų kalnai, Kočabamba ir Inkalakta.

Bet – o taip būna daug rečiau – norėjosi sugrįžti ilgesniam laikui ir į tas pačias vietas. Dar bent pora savaičių La Paze, po kelias dienas Samaipatoj, Sukrėj, Isla del Sol, Potosyje, Ujūnyje…

Ir šiaip daug kas Bolivijoje gerai – ar bent jau nėra tų blogio šmėklų, kurios iškilusios virš daugybės kitų šalių.

Ujūnio peizažai

Ujūnio peizažai

Nėra karo ir piktų kaimynų šmėklos. “Jei Europą nukariaus rusai, visada galite atvykti čia, Bolivijoj visada bus saugu” – tikino bendrakeleivis La Pazo teleferike.

Nėra kraštutinių kairiųjų šmėklos. Bolivijoje kairieji labai stiprūs, bet čia jie, tarsi XX a. pradžios lietuvių tautos patriarchai, labiau susirūpinę savų užguitų tautų kultūriniu-ekonominiu atgimimu, o ne kokiu ten venesuelietišku/kubietišku “atimk ir padalink” ar “importine” politkorekcine cenzūra. Jie padarė aibę gerų sprendimų – kaip La Pazo teleferikas, ir atvėręs neturtingiems indėnams greitą kelią į darbus La Pazo centre, ir tapęs miesto simboliu, apie kurį “sklando legendos” visuose Lotynų Amerikos hosteliuose, ir parodęs kelią kitiems Lotynų Amerikos didmiesčiams, kurie ima jį kopijuoti. O infliacija – tas daugybės Pietų Amerikos šalių siaubas – Bolivijoje buvo mažesnė net nei Lietuvoje. Pinigų jie be atvangos nespausdina…

Nėra kultūros nykimo ir globalizacijos šmėklos. Vietinės tradicijos Bolivijoje ant kojų stojasi vis tvirčiau, netgi gimsta naujos.

Bolivietė pozuoja savo vyrui Kopakabanoje

Bolivietė tautiniais rūbais pozuoja savo vyrui Kopakabanoje

Aišku, nėra šalių be dūmų – ir tas rusenantis aukštikalnių/žemumų konflikto laužas tikrai gali išvirsti į rimtą gaisrą… Ekonomika kol kas labai augo, bet kelią dar reikia nueiti didelį – o kas jei ličio kasybos miražas ir toliau skęs tame vidiniame konflikte?

Tačiau kol kas visos žarijos užgesinamos, ir eilinės kelio blokados olandų ar vokiečių keliautojų porelėms virsta eiliniu nuotykiu. “Mūsų autobusas staiga privažiavo vietą, kur ant kelio buvo suversti akmenys” – raportavo aplink pasaulį keliaujantis korėjietis, su kuriuo susipažinom laukdami kol 7 ryto atsivers Argentinos-Bolivijos muitinė – “Teko paeiti pėsčiom, bet anapus blokados pasitiko kitas autobusas ir nuvykom į La Pazą”.

Kaimas su lamomis Ujūnio regione

Kaimas su lamomis Ujūnio regione

Ech, kiek tokių pasakojimų kuprinėtojai parsiveš iš savo “gyvenimo kelionės”. “Lindau į pavojingiausias sidabro kasyklas Potosyje!”, “Nakvojau 4300 m aukštyje – tokiam aukšty vis prabundi nuo dusulio, bet nieko, išsimiegojau!”, “Vaikščiojau po raganų turgų, kuriame pardavinėja lamų gemalus, kuriuos statybininkai privalo užkasti po pamatais – ir vietiniai mane tikino, kad statant dangoraižius taip užkasami ir žmonės!”, “Apsistojau viešbuty, statytame iš grynos druskos!”, “Kariavau putų šautuvais, vandens bombom ar pilsčiausi dažais su nepažįstamaisiais miesto gatvėse!”, “Keliavau ‘skraidančiu metro’ virš aukščiausio pasaulio miesto!”, “Ėjau į imtynes, kur indėnės kovoja vilkėdamos tautiniais rūbais!”, “Pietavau Michelin žvaigždutės vertame dano ševo restorane ‘Gustu’ La Paze už pigiau nei JAV kainuotų burgeris”.

Pardavinėjami lamų gemalai. Jų negalima specialiai žudyti - jie išimami iš mėsai paskerstų lamų.

Pardavinėjami lamų gemalai. Jų negalima specialiai žudyti – jie išimami iš mėsai paskerstų lamų.

Visa tai dabar – ir mano gyvenimo istorijos dalis.

Žmona dar galėtų papildyti: “Lipau prie taip aukštai esančio ežero, kad grįžus prireikė deguonies baliono”, “Dariausi tyrimus didžiausiame pasaulyje aukštikalnių medicinos institute”. Kai viskas baigiasi, ir tai tampa įdomiu prisiminimu.

Ujūnio Traukinių kapinėse

Ujūnio Traukinių kapinėse galima įlipti į garvežio liekanas…

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Niufaundlendas – didinga Kanados pabaiga

Niufaundlendas – didinga Kanados pabaiga

| 0 komentarų

Niufaundlende mačiau daugiau banginių, nei kur nors kitur gyvenime! Jie plaukiojo būriais po penkis ar septynis tarp ledkalnių. Būtent prie Niufaundlendo ledkalnis paskandino „Titaniką“…

Pavadinti Niufaundlendą sala sunkiai apsiverčia liežuvis! Nuo vieno miesto iki kito čia važiuodavome ir 1000 km, kol vienoje salos pusėje – kaulus veriantis žieminis vėjas ir tirštas it sriuba rūkas, kitoje – šilta saulė ir palei didžiulius ežerus tiršta nuo uodų…

Ir nors Niufaundlendas – artimiausia Europai Kanados provincija, čia užsuka tikrai mažai turistų ir net daugelis kanadiečių šiame „užkampyje“ nėra buvę! Galėjo būti kitaip: juk Niufaundlendas – vienintelė Amerikos žemė, kur yra Vikingų gyvenviečių, juk Niufaundlendas buvo nepriklausoma valstybė iki… pats referendumu atsisakė laisvės.

Kokias grožybes ir paslaptis slepia Niufaundlendo kalnai, miškai, nacionaliniai parkai?

Aisbergai prie Niufaundlendo

Aisbergai prie Niufaundlendo

Niufaundlende gamta laimi prieš žmoniją

Keliaudamas po Niufaundlendą visada jautiesi tik svečias gamtos pasaulyje.

Šios salos net negali apvažiuoti ratu: yra tik vienas kelias iš rytų į vakarus, nuo kurio atsišakoja pavieniai plentai. Kiekvienas jų turi savo pavadinimą ir savo herbą: šitokie reti jie! Vikingų kelias (Viking Trail), Paveldo kelias (Heritage Run), Atradimo kelias (Discovery Trail)…

O abipus kelių – gamtos karalija, kalnai, ežerai, ežerų salos, miškai. Štai Gros Morno nacionaliniame parke, kur už aukščiausius Amerikos dangoraižius aukštesnės uolos (iki 806 m) supa 165 metrų gylio ežerus, tokius kaip Western Brook, briedžių tankumas – du į kvadratinį kilometrą! Išties, sutikome jų ne vieną ir ne du…

Briedis kerta kelią priešais

Briedis kerta kelią priešais

Niufaundlendo kelionių vadovai mėgsta girtis, kad jei Gros Mornas būtų kur arčiau Kanados didmiesčių, būtų toks garsus kaip Banfas, Džasperis ar Jeloustounas. Gal kiek ir perdeda – bet kelionė į Gros Morną yra visai kito tipo žvėris: čia dar reikia pasistengti, padirbėti su organizavimu, eiti mažiau pramintais takais.

Plaukiant laivu per Western Brook ežerą

Plaukiant laivu per Western Brook ežerą

Tiesa kelias per Gros Morną nepavadintas nei Briedžių plentu, nei Kalnų ar Aisbergų plentu, nors visi šie pavadinimai puikiai tiktų. Tai – Vikingų kelias. Remiantis islandų sagomis jau nuo seno tikėta, kad senovės normanai atrado Ameriką dar anksčiau, nei Kristupas Kolumbas – gal ~1000 m. po Kr. – bet jokių įrodymų nebuvo.

Iki 1960 m., kai atokiame Niufaundlendo pusiasalyje archeologai rado metalinių įrankių, kurių indėnai neturėjo, naudojimo įrodymų statant pastatus.

L'Anse Aux Meadows. Niufaundlendo vasara.

L’Anse Aux Meadows. Niufaundlendo vasara.

Vikingų laikais L’Anse Aux Meadows tebuvo žiemojimo stovykla – prieš išplukdant surinktą medieną į miškų stokojančią savo „bazę“ Grenlandiją. Ir iš menkų pastatėlių žole apaugusiais stogais beliko vos regimi kauburėliai žemėje. Tačiau istorinė svarba – didinga! Čia pirmą kartą susitiko Europa ir Amerika. Ir nors žinoma, kad normanai buvo nuplaukę dar toliau į pietus (nes L’Anse Aux Meadows rasta pilkųjų riešutmedžių, kurie auga tik dar piečiau, liekanų), bet kol kas L’Anse Aux Meadows – vienintelė atrasta Amerikoje Vikingų kolonija. Tad vietiniai tai išnaudojo su kaupu: vikingų dievų garbei čia vadinami net reti viešbučiai ir restoranai, pastatyti net du gyvieji muziejai, kur atstatytuose Vikingų namuose normanais persirengę aktoriai pasakoja apie to meto gyvenimo būdą, tradicijas – ir tai vaizdžiai parodo. Tokiu būdu vieta, kuri šiaip jau žavėtų nebent archeologijos superfanatus, virto vienu įdomiausių Niufaundlendo “taškų” net ir šeimoms su mažais vaikais.

L'Anse Aux Meadows atstatyto vikingų namo viduje

L’Anse Aux Meadows atstatyto vikingų namo viduje

Rūke paskendę Niufaundlendo miesteliai

Niufaundlende miesteliai reti. Kartais dešimtis kilometrų gali nebūti degalinės, kavinės, parduotuvės – o jei yra, neaišku kada dirba.

Ne ką lengviau su nakvyne: tik labai maža dalis nakvynės vietų yra įvairiose internetinėse rezervacijos sistemose. Kitur kaip po senovei – turi rašyti el. laišką senamadiškame oficialiame tinklapyje rastu adresu, skambinti telefonu ar tiesiog “pasibelsti į duris”. Aišku, nepernelyg vėlai (net vienas prekybos centras pakeliui dirbo iki 5 val. vakaro)… Rizikinga: vieną viešbutį nuo artimiausio kito gali skirti dešimtys kilometrų.

Tačiau tai Niufaundlendo dvasios dalis: kelionė čia dar nėra paprastai įsigyjama pramoga, keliautojai čia retenybė net trumpo birželio-rugpjūčio sezono metu. Ypač keliautojai iš taip toli, kaip Lietuva… O anapus to sezono Niufaundlende užsidaro net garsiausios lankytinos vietos – kaip L’Anse Aux Meadows. Tiesiog nėra turistų, kam veikti? Nors Niufaundlendas žemėlapyje atrodo ne taip ir toli šiaurėje – panašiai, kaip Londonas ir netgi piečiau už Lietuvą – klimatas čia šaltas dėl šaltosios Labradoro srovės. O dar nuolatiniai rūkai, lietūs (daugiau nei pusę dienų lyja)… Todėl ši žemė taip retai gyvenama. Todėl tai vienintelė Kanados provincija, kur gyventojų skaičius mažėja – jaunimas išvažiuoja, o imigrantai nenori užsilikti. Kai kurie Niufaundlendo miesteliai tokie atokūs, kad Kanados valdžia netgi moka pinigus, kad tik žmonės iš ten išsikeltų, tuos miestelius apleistų, nereikėtų valdiškais pinigais ten palaikyti infrastruktūros…

Apleistas namas Niufaundlende

Apleistas namas Niufaundlende

Bet jei nesi iš tų, kuriems „jei nėr saulės – viskas blogai“ (aš nesu!) gali pajusti jaukų grožį spalvinguose nameliuose, palei fjordus sustatytuose mediniuose suoluose ir laužavietėse, krantus nusėjusiuose švyturiuose, kurių viršūnėse automatizavus žibintus švyturininkų dinastijas pakeitė romantiškų vaizdų ieškantys turistai.

Ar tokiuose „vidury niekur“ miesteliuose kaip Ganderis, kuriame 2001 m. rugsėjo vienuoliktąją po teroro aktų uždarius JAV oro erdvę staiga priversti ilgam tūpti 38 lėktuvai iš anapus Atlanto (apie „provincialių“ miestelėnų ir pasaulio piliečių susidūrimą net sukurtas miuziklas „Come from Away“).

Tokios viešos kėdės gražiausiuose kampeliuose - Kanados gamtos vietų tradicija

Tokios viešos kėdės gražiausiuose kampeliuose – Kanados gamtos vietų tradicija

Sent Džonsas – maža, bet svarbi Niufaundlendo sostinė

Visame Niufaundlende tėra vienas tikresnis miestas – maždaug Klaipėdos dydžio Sent Džonsas, provincijos sostinė. Ten jau – ir šiokie tokie prekybos centrai, ir tranki Water St barų gatvė, ir „regimosiom mažumom“ (visible minorities) Kanadoje politkorektiškai vadinami imigrantai, ir net kažkokie automobilių kamščiai, bent jau vasarą, kai dėl palankaus klimato puolama remontuoti gatves ir kelius.

Sent Džonso centre

Sent Džonso centre

Ir Sent Džonsas dalyvavo pasaulio istorijoje! 1901 m. išradėjas Markonis ant Signalo kalvos pirmą kartą priėmė tarpžemyninį radijo signalą iš Europos (mokslininkai iki tol manė, kad tai neįmanoma). Būtent iš Sent Džonso 1911 m. plaukė laivai gelbėti „Titaniko“, kurį pražudė eilinis Niufaundlendo apylinkių aisbergas, būtent iš čia prasidėjo pragaištinga „Titano“ povandeninė ekspedicija, 2023 m. plaukusi panerti prie nuskendusio „Titaniko“. Pro Sent Džonsą plaukė parama Europai Antrojo pasaulinio karo metais, o jo giliose pakrantėse siautėjo Hitlerio povandeniniai laivai.

Ant Signalo kalvos Sent Džonse

Ant Signalo kalvos Sent Džonse

Tačiau net ir Sent Džono apylinkėse žmoniją užgožia gamta. Štai vos pažvelgiau į vandenyną nuo Cape Spear forto – ir išvydau kokius šešis ar septynis banginius zujančius aplink, purškiančius vandens čiurkšles, panirimo metu „atsisveikinimui“ pamojančius pelekais… Niekur kitur pasauly nemačiau jų tiek daug, kitur ir vieną banginį pamatyti iš kokio „banginių stebėjimo laivo“ jau yra „dienos viršūnė“, o čia šeši ar septyni prie pat kranto, nemokamai!

Banginiai žiūrint nuo Cape Spear

Banginiai žiūrint nuo Cape Spear

Beje, ar žinojote, kad nuo Sent Džonso yra arčiau Vilnius, nei vakarų Kanados didmiestis Vankuveris? Štai toks Kanados dydis!

Gabalėlis Prancūzijos ir nepriklausomybės atsisakęs Niufaundlendas

Ilgus šimtmečius dėl Niufaundlendo tarsi virvių traukimo varžybose kovojo dvi didžiosios imperijos: Britanija ir Prancūzija. Laimėjo britai. Bet prancūzams jie paliko porą salelių prie Niufaundlendo krantų – Sen Pjerą ir Mikeloną. Tai iki pat šiol – atskira šalis, Prancūzijos valda (faktiškai kolonija), kur ~6000 prancūzų palikuonių, nors gyvena šitaip toli nuo Paryžiaus, atsiskaitinėja eurais, važinėja su prancūziškais numeriais ir kalba beveik vien prancūziškai (tik turizmo informacijoje susišnekėjau angliškai…). Didžiuojasi istorija, kad kai Amerikoje buvo uždraustas alkoholis, Sen Pjeras ir Mikelonas buvo svarbi kontrabandininkų bazė.

Plaukiant į Sent Pjero salą

Plaukiant į Sent Pjero salą

Į Sen Pjerą ir Mikeloną nuvykau pusdieniui keltu iš Niufaundlendo – tiesa, nors žemėlapyje atrodo, kad tas keltas „plaukia beveik iš Sent Džonso“, realybėje iki prieplaukos teko važiuoti 363 km. Įdomiausia ten pats faktas, kad tokia vieta apskritai yra: „Prancūzija prie pat tavo namų“ – kanadiečiams turistams reklamuojasi Sen Pjeras ir Mikelonas. Bet kai ir Niufaundlendas daugeliui kanadiečių labai toli, mažai kas ten užsuka…

Švyturys Sent Pjere. Ši sala trečdalį metų skendi rūke.

Švyturys Sent Pjere. Ši sala kone trečdalį metų skendi rūke.

Ir pats Niufaundlendas buvo atskira valstybe. Visų pirma – atskira britų kolonija, nuo 1926 m. gavo pilną nepriklausomybę kaip dominija. Kaip pasakojo viena niufaundlendietė, „Jei mano seneliui ar proseneliui būtų kas pasakęs, kad jie kanadiečiai, galvotų – nesąmonė“. Na, kaip ir lietuviai – ne latviai: Kanada tiesiog buvo kita valstybė.

Nepriklausomybės Niufaundlendas atsisakė pats – 1948 m. referendume, kai ekonominės krizės sąlygomis 52% balsavo už prisijungimą prie Kanados. Jei ne tas referendumas, viskas būtų kitaip: gal Niufaundlendas primintų kokią Islandiją, kuri irgi prasigyveno iš žvejybos, klimatas – panašus, gyventojų tankumas – žemas.

Žygyje Gros Morno nacionaliniame parke

Žygyje Gros Morno nacionaliniame parke

Gal nepriklausomos valstybės statusas būtų pritraukęs į Niufaundlendą turistus, investitorius, leidęs kurti „mokesčių rojų“ – gyventojai neišsilakstytų. Ir pasaulio žemėlapis atrodytų kitaip.

Dabar iš Niufaundlendo savasties likęs unikalus dialektas, kuriuo kiti kanadiečiai skundžiasi, kad „neįmanoma suprasti“. Ir naujos tradicijos – kaip kitchen party virtuvės vakarėliai (su žuvim ir muzika), “įšventinimo į niufaundlendiečius ceremonija”, kuriai “pasirašęs” turistas turi bučiuoti šaldytą menkę.

Kitchen Party reklama

Kitchen Party reklama Sent Džonse. Tiesa, daug tikrųjų virtuvės vakarėlių vyksta pas žmones namuose.

Labradoras – dar atšiauresnė Niufaundlendo “dalis” žemyne

Niufaundlendo provincija 2001 m. oficialiai pervadinta – dabar ji vadinasi Niufaundlendas ir Labradoras. Bet Labradoras ir seniau priklausė Niufaundlendui… Tai, kad ši milžiniška Amerikos pakrantė nebuvo nė minima pavadinime, puikiai atskleidžia kokia tai dyka, bergždžia žemė!

Palyginus su Labradoru, Niufaundlendas – tikras žmonių avilys! Nes Labradoro dydis – kaip puspenktos Lietuvos, o gyventojų ten – vos 27 000! Per visą Labradorą driekiasi vos vienas Translabradoro kelias – ir tas pats baigtas statyti tik 2022 m.

Translabradoro kelyje - ką tik užsipylėme benzino, nes 400 km nebus degalinių!

Translabradoro kelyje – ką tik užsipylėme benzino, nes 392 km nebus degalinių!

Daugelis keliautojų į Labradorą trumpam užsuka iš Niufaundlendo – persikelia per banguotą Belle Isle sąsiaurį (1,5 val.) į Labradoro pietinį galą, kuriame – Red Bay nacionalinis parkas, kur dar prieš 400+ metų baskai medžiodavo banginius. Ta Europos tautelė buvo įsukusi didžiausią pasaulyje banginių medžioklės mašiną, praleidę Labradore bent jau visą vasarą, pargabendavo į Europą 150 statinių brangių banginio taukų (kurį naudodavo apšvietimui, muilui ir kt.) bei banginių ūsus, iš kurių Europos kilmingiesiems kliūdavo karietų spyruoklės ar korsetų laikymo sistemos, be kurių neįsivaizduosi ano meto Europos didikės portreto…

Čalupa, kokiomis baskai supdavo ir medžiodavo banginius

Čalupa, kokiomis baskai supdavo ir medžiodavo banginius (Red Bay muziejus)

Atokiuose Labradoro „pabaigos“ miesteliuose iš vietinių prisiklausėme keisčiausių istorijų: štai tais metais į regioną ant aisbergų kokią gegužę atplaukė 75 baltieji lokiai. Žmonės juos fotografavo savo kiemuose, negrįstose kaimų gatvėse. Laimė, lokiai pariję ruonių buvo, žmonių nepuolė: o būna kitaip, štai 2013 m. mėgino suėsti vieną turistą, visą veidą sutraiškė…

Kai atvykome į tą Port Hope Simpson miestelį, visi lokiai jau buvo išėję į Labradoro šiaurę, į Torngato kalnus, kur nėra jų kelių – ten jų namai. Kasmet lokiai aisbergais atplaukia, bet paprastai tik kokie penkiolika per metus…

Laivai ir aisbergas Belle Isle sąsiauryje

Laivai ir aisbergas Belle Isle sąsiauryje

Mes keltu per Belle Isle sąsiaurį irgi kėlėmės. Ir tiesiog nuo jo denio kokius septynis banginius mačiau, ir keliolika aisbergų net birželį (jau be lokių) – stebuklingi vaizdai.

Bet keltu kėlėmės tik į vieną pusę, nes į Niufaundlendą… atvažiavome automobiliu, garsiuoju naujuoju vienišuoju Translabradoro keliu. Atstumas nuo paskutinio didesnio miesto Kvebeko iki Blank Sablono, iš kur keltas kelia į Niufaundlendą – 2108 km ir, pasak GPS, tai 27 val. gryno važiavimo. Toliau nei Vilnius-Paryžius!

Pikapai su vėliavėlėm Labradore

Pikapai su vėliavėlėm Labradore

Važiavome pustrečios dienos ir ko tik nematėme: asfaltu ir žvyru per begalinius miškus, milžiniškus ežerų karolius. Stūmėmės pro tirštus dūmus, vėjų atpūstus iš tokių atokių miškų gaisrų, kad jų nė nebandyta gesinti.

Ir juoda meška kelią perbėgo, ir dygliakiaulė. Šimtai kilometrų tarp degalinių: viename kelio ruože net 410 km! Degalus reikia pilti „strategiškai“: kuo atokesnė degalinė, tuo jie brangesni (kone dvigubai!), be to, degalinės atsidaro vėlai, užsidaro anksti. Kai kas vežasi atsarginius kuro bakus – mes apsirūpinome tik maisto ir gėrimų dėžėmis didmeninėje parduotuvėje dar Kvebeke, nes parduotuvės ar (juoba) restoranai pakeliui nedaug lengviau randami, nei degalinės.

Dygliakiaulė eina per kelią

Dygliakiaulė eina per kelią

1100 km nuvažiavome vien per Labradorą – ir visame tame atstume tebuvo du miesteliai, didesni nei 1000 gyventojų.

Labrador Sitis (9000 gyv.) – geležies kasyklų darbininkų gyvenvietė, kurioje teradome vieną laisvą viešbučio kambarį, nes vasaromis visur kitur apsistoję kasyklų darbininkai. Visi važinėja pikapais su aukštai iškeltom vėliavėlėm. Kaip paaiškino vietiniai: „Pikapai – kad pravažiuotų ir žiemą; vėliavėlė – kad matytųsi, kad važiuoja automobilis net ir tada, kai aplinkui kelius storas sniego sluoksnis“. Čia prisiminiau paauglystėje matytas nuotraukas, kaip Labradore gerai pasnigus kelią nuo sniego valo… ekskavatoriumi. Žiemos ten ilgos ir šaltos: sausį vidutinė temperatūra -22 dieną, -28 naktį.

Labrador Sitis paskendęs tolimų miškų gaisrų dūmuose. Keista, kad ir po tiek važiavimo žmonės maistą perka iš automobilių, užuot išlipę!

Labrador Sitis paskendęs tolimų miškų gaisrų dūmuose. Keista, kad ir po tiek važiavimo žmonės maistą perka iš automobilių, užuot išlipę!

Happy Valley / Goose Bay „metropolis“ (po 530 km važiavimo dykais keliais nuo Labrador Sičio taip ir atrodo) – jau pakrantėje. Jis garsėja >Labradoro interpretacijos centro muziejumi, kur pasakojama apie ten gyvenančius indėnus montanjus (inu) bei inuitus (eskimus). Tas muziejus „Google“ sistemoje lankytojų įvertintas net 4.9 balų iš 5: taip beveik nebūna! Na, nevertas jis tiek, bet žmonės tikriausiai balsavo po „civilizacijos bado“ Translabradoro kelyje pagaliau vėl išvydę informacinius ekranus, patraukliai parašytus tekstus, nuotraukas… Tiek nuvažiavus net išsukimas nuo miestelio iki muziejaus (40 km į vieną pusę) atrodo toks trumpas, net nesvarstai neužsukti…

Translabradoro kelias – patirtis savaime, ten supranti kokia begalinė Kanada. Ypač žvilgtelėjęs į Kanados žemėlapį kai pamatai, kokkį mažą gabalėlį šalies tepravažiavai!

Pakelės parduotuvėlė laiko nuotraukų katalogą su aplinkinėm avarijom

Pakelės parduotuvėlė laiko nuotraukų katalogą su aplinkinėm avarijom. Dažna bėda – vairuotojai užmiega. Žiemą dar ir slidu.

Kaip patekti į Niufaundlendą? Ne taip lengva!

2000+ km vairavimą Translabradoro keliu, kaip mes, atrodo, renkasi tik didžiausi avantiūristai ar „road tripų“ mylėtojai, „ginkluoti“ kemperiais ar motociklais.

Bet alternatyvos nedaug trumpesnės, nors ir gerokai patogesnės. Bendras principas toks: kiek sutaupysi vairavimo, tiek laiko praleisi kelte – arba sumokėsi už lėktuvą gerokai daugiau, nei įsivaizduosi pagal atstumą.

Baikerių kelionė per Labradorą

Sutikti iš priekio per Labradorą važiuojantys baikeriai

1.Bene populiariausias būdas patekti į Niufaundlendą – 7 val. keltas iš Šiaurės Sidnėjaus [North Sydney] į Portobaską [Port-aux-Basques]. Aišku, vis tiek reiks ilgai vairuoti iki to kelto per žemyninę Kanadą ir nuo jo iki lankytinų vietų.

2.Taip pat yra ir 17 val. keltas Argentia-North Sydney, kuris plaukia vasaromis. Šitaip grįžome iš Niufaundlendo į „Kanados civilizaciją“. Kai kanadiečiai atplaukia į Niufaundlendą „trumpesniu“ keltų maršrutu, dažnai grįžta šiuo (arba atvirkščiai): taip nereikia važiuoti to paties kelio du kartus, nes žiedu Niufaundlendo neapvažiuosi.

Niufaundlendas garsėja ir keistais miestelių pavadinimais...

Niufaundlendas garsėja ir keistais miestelių pavadinimais…

3.Aišku, į Niufaundlendą galima ir atskristi iš Kanados didmiesčių – Toronto, Monrealio. Yra reisai tiek į sostinę Sent Džonsą, tiek į mažesnius oro uostus (pvz. Dirleikas [Deer Lake] yra arčiausiai Gros Morno nacionalinio parko bei vikingų kaimų). Tačiau šitie skrydžiai dažniausiai ne pagal atstumą brangūs: keliaujant keliese, neretai pigiau nuomotis automobilį ir mokėti už keltą, ypač atsižvelgiant į tai, kad pačiame Niufaundlende automobilio vis tiek reikės, o autonuoma sezono metu ten dažnai brangesnė, nei Monrealyje ar Toronte.

4.Kai Niufaundlendas yra taip arti Europos, kartais pasitaiko, kad atidaromi tiesioginiai skrydžiai į Sent Džonsą iš kokios Airijos ar Britanijos.

Labradoro pakrantė

Labradoro pakrantė

Ir, aišku, svarbu nepamiršti sukinėti laiko! Niekur kitur pasaulyje neteko to daryti taip dažnai. Įvažiuojam iš Kvebeko į Labradorą – laikrodis valanda į priekį. Privažiavus Labradoro pakrantės kaimus – dar pusvalandžiu(!) į priekį. Bet Blank Sablono miestelyje, iš kurio kelia keltas į Niufaundlendą – pusantros valandos atgal. Tačiau kelto grafikas sudarytas pagal Niufaundlendo laiką… O Niufaundlende vėl – pusantros valandos į priekį. Sent Pjere ir Mikelone – dar papildomu pusvalandžiu į priekį. Vėl Niufaundlende – pusvalandžiu atgal. Persikėlus keltu į Naująją Škotiją – dar pusvalandžiu atgal. Sunku nesusimaišyti, net mobilieji telefonai, kur šiaip jau laiką „persuka“ automatiškai, dažnai “pasimesdavo”.

Keliaujant į Sent Pjerą ir Mikeloną reiks pusvalandžiu sukti laiką...

Keliaujant į Sent Pjerą ir Mikeloną reiks pusvalandžiu sukti laiką…

Ar verta keliauti į Niufaundlendą?

Niufaundlendas žvelgiant iš Europos – Kanados veidas ir jo istorija persipynusi su Europa: Vikingai, britai, prancūzai, baskai, Titanikas, nacių laivynas.

O Niufaundlendo gamta didybe gali konkuruoti su šiaurės Europos, Norvegijos toliais.

Bet, manau, Niufaundlendas niekad netaps turistų Meka, kaip koks Banfas, Džasperis, ar Niagaros kriokliai. Nes ten didesni miestai – tad nuskristi visad bus paprasčiau ir pigiau, daugiau viešbučių ir kito. Nes ten klimatas šiltesnis. Nes ten – pasaulio stebuklai.

Oras vasarą (birželį)

Oras vasarą (birželį) – kaip reikiant permainingas!

Bet kam turistų „nuvaikščiotos“ vietos kelia atstūmimo reakciją, kas nori rasti didžiulių grožybių, kurios dar „nenugulusios“ kas antro „Instagramo“ – tam Niufaundlendas patiks gal net labiau, tas Niufaundlende ras tai, ko kitur nėra ar yra daug mažiau. Aisbergai ir banginių tuntai, vikingai Amerikoje, prancūzų kolonija palei Kanados krantus ir kitos mažai žinomos įdomybės!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Ugnies Žemė – pietinis pasaulio galas!

Ugnies Žemė – pietinis pasaulio galas!

| 0 komentarų

Ugnies Žemė – pasaulio galas! Čia – piečiausi pasaulio miestai, piečiausi keliai. Paskutiniai Andų kalnai čia panyra į šaltą vandenyną.

Ugnies Žemėje prasideda ir baigiasi „gyvenimo kelionės“. Ji – kelio pabaiga tiems, kas važiuoja kemperiais ar motociklais „per visą Ameriką“. Ir kelio pradžia beveik visiems, plaukiantiems į Antarktidą.

Ugnies Žemė – vėsi, bet romantiška ir savaip didinga. Daugelis čia tik stabteli „atsižymėti“, bet džiaugiuosi praleidęs Ugnies Žemėje virš savaitės.

Ušuajos, piečiausio pasaulio miesto, peizažas

Ušuajos, piečiausio pasaulio miesto, peizažas

Kas ta Ugnies žemė ir ar tikrai ji piečiausia?

Ugnies Žemė (ispaniškai Tierra del Fuego) – tai sala, dydžiu beveik prilygstanti visai Lietuvai. Salos rytus valdo Čilė, o vakarus – Argentina. Ji – taip toli į pietus, kad klimatas, švelniai tariant, vėsus. Keliavau jau beveik vasarą (ji Ugnies Žemėje – kai Europoje žiema), tačiau pagrindinį kelią užsnigo, daugelį dienų temperatūra kildavo tik šiek tiek virš nulio. O užvis žvarbiausi čia vėjai – kaip pasiseks, bet ir uraganinis vėjas čia visai normalus reiškinys.

Tuoj bus vasara...

Tuoj bus vasara…

Argentina čia vilioja žmones visokiom mokesčių lengvatom pramonei, bet susiviliojusių nėra tiek daug – iš viso gyvena 200 000 žmonių. Didžiausias miestas Rio Grandė – ~100 000 gyventojų – nykus užkampis, pinas nedidelių namų ir su vos keliais reisais per dieną iš vietinio oro uosto.

Užtat Ušuajos vardą žino kiekvienas, bent kiek mylintis geografiją ir keliones. Tai – piečiausias pasaulio miestas. Todėl brangiausias Argentinoje, pritraukiantis minias turistų… Aišku, kaip kiekvienas toks titulas, šis – nėra neginčytinas. Nuo kokio dydžio gyvenvietę laikysime miestu? Ušuajoje gyvena 80 000 žmonių. Jeigu miestu vadinsime vietovę virš 100 000 gyventojų, tada „piečiausio“ titulas atiteks Čilės Punta Arenasui, o jei pakaks 1 000 – Čilės Puerto Viljamsui. Bet abu jie – šalia Ugnies Žemės, nors į Puerto Viljamsą „gerais laikais“ iš Ušuajos plaukia laivai.

Nuostabūs vaizdai einant pėsčiom į Ušuajos oro uostą

Nuostabūs vaizdai einant pėsčiom į Ušuajos oro uostą

Ugnies Žemė it „susidvejinusi“. Rytinė jos pusė, kur Rio Grandė – milžiniškos lygumos, kurių estancijose (ūkiuose) ganosi karvių bandos, žirgai ir laigo laukinių gvanakų kaimenės. Šių kupranugarių giminaičių čia matydavau ne ką mažiau, nei antilopių Afrikos savanose! Bet keliautojus labiau traukia Ugnies Žemės vakarai. Pietinis Andų kalnų galas, savo snieguotomis viršūnėmis supantis Ušuajos miestą. Gražiausi kalnų ir sąsiaurių vaizdai – Ugnies Žemės [Tierra del Fuego] nacionaliniame parke, kuriame – ir oficiali per visą ilgą Argentinos pakrantę besidriekiančio 3 kelio pabaiga (jo ilgis – virš 3000 km), žygių takai, didžiulės bebrų užtvankos.

Ugnies Žemės nacionaliniame parke

Ugnies Žemės nacionaliniame parke – Lapatajos vietovė kelio pabaigoje

Kalnai laukiniai, žavūs, bet visgi tie, kurie Ugnies Žemėje, kaip „žemės pietiniame gale“, tikisi įspūdingiausių ledynų, kiek nusivilia – „pagrindiniai“ Argentinos ledynai, bene gražiausi visame pasaulyje, yra šiauriau, Argentinos Patagonijoje. Tačiau Ugnies Žemėje nesiliauja žavėti tas „pasaulio pabaigos“ jausmas, kurį kuria ne tik gamta, bet ir patys keliautojai…

Keliautojai Ušuajos centre

Keliautojai Ušuajos centre

Ušuaja – gyvenimo kelionės per Ameriką pabaiga…

Ušuaja vieniems – jų “gyvenimo kelionės” Galas, kitiems – Pradžia. Tos kelionės labai skirtingos, bet kur kitur pasaulyje pasakęs “aš taip keliavau” sulauksi nuostabos kupino “oho! Tikrai??? Taip išvis įmanoma???”, bet Ušuajoje tai jau – masinis turizmas, tikra pramonė.

Ušuaja yra Kelionės Galas tūkstančiams kemperistų ir motociklininkų, kurie leidžiasi skersai visa Ameriką į šį “pasaulio kraštą” tarsi į kokį laimės žiburį. Kas – nuo pat Aliaskos, kas bent nuo kokio Niujorko ar “Pietų Amerikos pradžios” Kolumbijos. “Apsiginklavę” blogais, vlogais, Instagram ir Youtube kanalais, išdabinę savo transporto priemones piešiniais, šūkiais ir klijuodami pakelės degalinėse “ekspedicijos lipdukus”.

Pakeliui jie buvo visokių Amerikos kaimų vienadienės žvaigždės, nematyt-neregėti Keliautojai, kiekvienas važiavo vis kitu keliu. O Ušuajoje staiga tapo vienais iš daugelio, “turistų mase”, virš kurios taip norėjo iškilti… Aikštelėje palei Biglio sąsiaurį net kemperių (ar į kemperius perdarytų sunkvežimių) su Europos šalių numeriais mačiau dešimtis!

Kemperiai aikštelėje prie Biglio sąsiaurio

Kemperiai aikštelėje prie Biglio sąsiaurio

Akis užkliuvo už “veno” lenkiškais numeriais. Juo keliavusi porelė papasakojo tokią eilinę eilinę Ušuajoje istoriją: “Savo gyvenimuose padarėme metų pertrauką ir leidomės į šią kelionę. Kemperį atsiplukdėme iš Vokietijos į Niujorką, užtruko apie mėnesį. Tada važiavome žemyn per visą Ameriką, tik Centrinę Ameriką “aplenkėme” laivu, nes tarp Panamos ir Kolumbijos nėra kelių. Ušuaja – jau mūsų kelio pabaiga, bet teks grįžti iki Urugvajaus, kad išplukdytume kemperį atgal į Europą”.

Toks lyg automobilinis Šv. Jokūbo kelias

Prie ekspedicijų lipdukais aplipdyto kelio ženklo

Prie ekspedicijų lipdukais aplipdyto kelio ženklo

Ušuaja – vieninteliai Antarktidos vartai!

Priešais pat populiariausią “kemperių nakvynės aikštelę” Ušuajos centre – kruizinių laivų uostas. Atskridę beveik tiesiai iš Europos ir Amerikos didmiesčių ir susimokėję dešimttūkstantines sumas į juos lipa tie, kam Ušuaja – Kelionės Pradžia. Ušuaja – pagrindinis – tiksliau, beveik vienintelis – pasaulio uostas iš kurio leidžiamasi į keliones Antarktidon.

Ušuajos kemperių aikštelė ir kruizinių laivų uostas

Ušuajos kemperių aikštelė ir kruizinių laivų uostas

Dešimtmetis-kitas atgal Ušuajos turistiniame uoste švartuodavosi tik vienas-kitas senas tarybinis ledlaužis, o Antarktidon jais leidęsi “turtingi nuotykių ieškotojai” turėdavo tenkintis “rusų jūreivio” gyvenimo sąlygomis. Dabar tokių “laivų-senolių” temačiau kelis, juos visai užgožė naujutėliai “ekspediciniai kruiziniai laivai”. 100-400 keleivių (jei daugiau, neleistų išlipti Antarktidoje), “poliarinė laivo kategorija”, kajutės su balkonais ar bent dideliais langais, šviesios paskaitų apie gamtą salės, visokiausi “papildomi smagumai” nuo kajakų iki sraigtasparnių iki minipovandeninių laivų. Būdavo, kad pro buto Ušuajoje langą tokių laivų vienu metu matydavau šešis!

Sraigtasparnis ant kruizinio laivo

Sraigtasparnis ant kruizinio laivo

Nuo Ušuajos iki Antarktidos pusiasalio – apie 1000 km, ekspediciniai laivai tą vėjuotą Dreiko sąsiaurį kerta per 2-3 dienas, o visa kelionė į Antarktidą – su beveik savaite žygių, pingvinų/ruonių/ledkalnių stebėjimo – gali tilpti į “atostogines” dvi savaites. Gi nuo Naujosios Zelandijos ar Australijos iki Antarktidos – net 2600 km, nuo Pietų Afrikos – 3000 km, dvi savaites truktų vien suplaukioti pirmyn-atgal… Tad Ugnies Žemė ir gretimi kraštai – vienintelė pasaulio vieta, iš kur galimi “masiniai” kruizai Antarktidon!

Lipame į savo laivą Ušuajoje

Lipame į savo laivą Ušuajoje

Visi “svečiai iš tolių” Ušuają pakeitė iš pagrindų. Argentiniečiai skundžiasi, kad tai – brangiausias jų šalies miestas (europiečio akim vis tiek nelabai brangus). Jo centrinėse gatvėse daugiau parduotuvių žygeiviams nei kur kitur, gausu įvairių restoranų.

Ugnies Žemės indėnai ir kaliniai kyla iš istorijos miglų

Ugnies Žemė šitokia atoki, kad jos niekada neužkariavo europiečiai – ispanai, portugalai ar britai. Kai Argentina ir Čilė iškovojo nepriklausomybę, tai dar buvo „niekieno teritorija“. Tiksliau indėnų selknamų, jamanų tautų. Jie tame šaltyje gyvendavo beveik nuogi, tad šildydavosi išsitepdami taukais ir kūrendami laužus, kuriuos matydami europiečių jūrininkai praminė salą Ugnies Žeme.

Seniausi Ušuajos namai apie XIX-XX a. sandūros

Seniausi Ušuajos namai apie XIX-XX a. sandūros

Galiausiai Ugnies Žemę nukariavo jau nepriklausomomis tapusios Čilė ir Argentina XIX-XX a. sandūroje, pastatė pirmuosius miestelius. Tačiau su indėnais jos elgėsi ne geriau, nei Europos imperijos: tos kultūros sunyko per kelis dešimtmečius, nebėra nė vieno grynakraujo indėno. Bet, kadangi Ugnies Žemė užkariauta jau paplitus fotoaparatams, turime įspūdingų jų tradicijų nuotraukas. Šių laikų žmones labiausiai žavi – ir baugina – Hain ritualas, kurio metu selknamų vyrai išsipaišydavo siaubingomis dvasiomis ir eidavo gąsdinti vaikų ir moterų. Berniukai turėdavo „atstovėti“ nebijodami ir taip būdavo „pripažįstami“ vyrais. Jiems pasakydavo, kad dvasių iš tikro nėra, ir nuo tada jau jie patys galėdavo jom persirengti ir gąsdinti kitus. O moterims tiesos niekad nepasakydavo – jos gyvenimus nugyvendavo tikėdamos, kad iš miškų „pareina“ tos siaubingos dvasios, nuo kurių jas gina vyrai…

Tos nuotraukos puošia kiekvieną Ugnies Žemės muziejų, pakelėse pilna dvasiomis „tapusių“ selknamų skulptūrų.

Prie Hain ritualui persirengusių selknamų skulptūrų

Prie Hain ritualui persirengusių selknamų skulptūrų

Taip pat pilna ir kalinių skulptūrų. Mat Ušuajoje 1902-1947 m. gyvavo kalėjimas, o gyvenimo sąlygos ten, pabėgę kaliniai, ir iki šiol 5 km ruože tebepūškuojantis kalėjimo siaurukas, turistams pramintas „Pasaulio galo traukiniu“ (Tren del fin del mundo), irgi tapo vietos legendų dalimi. Kaip ir “Ugnies žemės Titanikas” laivas “Monte Cervantes”, nuskendęs šalia Ušuajos 1930 m. (visi liko gyvi, o miestelėnai priėmė juos į namus!). Į kurį miestelio muziejų be nueisi, kurio gido beklausysi – tas istorijas girdėsi ir girdėsi.

Pasaulio galo traukinys išvažiuoja

Pasaulio galo traukinys išvažiuoja iš Nacionalinio parko stoties

O šiandieniniai žmonės Ugnies Žemėje jaučiasi „svetimi“. Labiausiai tą suvoki užėjęs net vasarą į bet kokį pastatą: šildymas pleškina iki kokių +25 laipsnių viduje! Taip „kūrenasi“ prekybos centro parduotuvės, taksistai, miesto autobusų vairuotojai, restoranai, o kai užėjome į ir taip karštą AirBnB butą, mums tuoj pat parodė, kaip pasišildyti dar labiau… Persikėlę čia gyventi iš kokių Buenos Airių ar Čilės Santiago nori anos „šilto komforto zonos“.

Viena vertus, labai jauku nuo „galingo vėjo“ pasislėpti karštame viduje. Kita vertus, kai nuolat vaikščiodavom su striukėmis, priešvėjiniais paltais, termoapatiniais ir šaltiems žygiams pritaikytais batais – užėję į kokį piečiausią pasaulio prekybos centrą Paseo del Fuego bemat nemaloniai sukaisdavome. Toks antipodas tiems kraštams, kuriuose visad labai karšta, o žmonės viduje „laiko kondicionierius ant maksimumo“…

Išlipus iš po Ušuają vežiojančio autobuso šiltesnę dieną

Išlipus iš po Ušuają vežiojančio autobuso šiltesnę dieną

Apie pingvinus, Malvinus ir Argentinos Antarktidą

Pasaulio žemėlapiuose Ugnies Žemė – piečiausias Argentinos taškas. Bet tik ne Argentinoje išleistuose žemėlapiuose! Juose Ugnies žemė – tik Argentinos vidurys, o Argentina driekiasi iki pat Pietų ašigalio! Tas Antarktidos gabalas esą irgi Ugnies Žemės provincijos dalis. Tiksliau, provincija vadinasi Ugnies Žemės, Pietų Atlanto Salų ir Argentinos Antarktidos provincija!

Jei pretenzijas į Antarktidą Argentina (kartu su kitom pasaulio šalim) daugmaž sustabdė, tai “Pietų Atlanto salos” čia iki šiol – labai skaudus reikalas. Jas valdo Britanija, ten gyvena britai, bet Argentina laiko savo dalimi, 1982 m. mėgino užkariauti – tačiau tą karą pralošė. Pasaulis didžiausias tų salų žino kaip Folklando salas, bet Argentinoje tai – Malvinų salos ir Malvinų karas.

Freska Malvinų karo tema Ušuajoje

Freska Malvinų karo tema Ušuajoje

Užsieniniuose istorijos vadovėliuose tai tik nedidelis vietinis karas. Bet Ugnies Žemėje tai kone – centrinė XX a. istorijos ašis. Kiekviename mieste – memorialai Malvinams, kiekviename muziejuje – Malvinų skyriai. Ušuaja vadinasi „Malvinų sostine“, Rio Grandė – „gedėjimo dėl Malvinų sostine“, nes Rio Grandės vigilijose uždegamos ne žvakutės, bet statinės. Visur pilna šūkių („Malvinai visados priklauso Argentinai ir Ugnies Žemei“), atsitiktinėse vietose stovi nuorodos su atstumu nuo tos vietos iki Malvinų, net Ušuajos oro uostas vadinasi “Argentinos Malvinų tarptautinis oro uostas”. O Malvinų kontūrus greitai įsimins net tas keliautojas po Ugnies Žemę, kuris visai nesidomi geografija – šitiekoje grafičių, freskų, plakatų jie atvaizduoti…

Malvinų atsišaukimas pakeliui į Ušuajos oro uostą

Malvinų atsišaukimas pakeliui į Ušuajos oro uostą

Kaip skirtingai istorija ir geografija matosi iš skirtingų pasaulio vietų!

Na, bent jau Antarktidos ir Malvinų simbolį – pingvinus – Ugnies Žemėje gali pamatyti irgi, šiek tiek paplaukęs į artimiausią jų koloniją…

Kaip atvykti į Ugnies Žemę?

Argentinietiška Ugnies Žemės pusė – ir tankiau gyvenama, ir lengviau pasiekiama. Tiesa, ne keliu – nors formaliai 3 Argentinos kelias kerta visą Ugnies Žemę, tam, kad čia atvyktum iš likusios Argentinos, turi visų pirma įvažiuoti į Čilę, tada persikelti keltu, tada įvažiuoti atgal į Argentiną. Todėl, kaip daugelis, nors žemyninę Argentiną apvažiavau automobiliu, Ugnies Žemę pasiekiau lėktuvu.

Medinis tiltas prie 3 kelio pabaigos Ugnies Žemės nacionaliniame parke

Medinis tiltas prie 3 kelio pabaigos Ugnies Žemės nacionaliniame parke

Ketinau skristi į Ušuają, bet reisą atšaukė, naujų bilietų nebuvo beveik savaitei į priekį. Nes vyko populiarios grupės koncertas, o kai Ugnies Žemė tokia sunkiai pasiekiama, skrydžių bilietus gerbėjai bemat išpirko… Teko skristi į Rio Grandę. Tokiam pasaulio krašte niekas nėra garantuota, bet Ušuaja – arčiausiai garantuoto, ką gali rasti.

Čilės pusėje Porveniras pasiekiamas keltu iš Punta Arenaso, į kurį skrydžių daug.

Keliautojai Ušuajos centre

Keliautojai Ušuajos centre

Keliauti po Ugnies Žemę patogiausia nuomotu automobiliu, nors „pagrindinėje linijoje“ yra ir šioks toks viešasis transportas (mikroautobusai). Jei automobilį nuomojiesi vienoje šalyje, o nori aplankyti abi, paprastai reikia primokėti.

Pakako gražių vaizdų ir Argentinos pusėje – didžiulis Fangano ežeras, kelias per kalnus tarp jo ir Ušuajos. Visgi, priešingai stereotipams, Ugnies Žemė nėra “ledynų kraštas”: vietinis Martialio ledynas nublanksta prieš Perito Moreno Argentinos Patagonijoje.

Vaizdai į Fangano ežerą prieš nusileidžiant į Ušuają

Vaizdai į Fangano ežerą prieš nusileidžiant į Ušuają

Kuo išskirtinė Ugnies Žemė?

Ugnies Žemė tiesiog kitoks kraštas!

Vieni čia liūdi dėl savo „gyvenimo kelionės“ pabaigos: reiks parplukdyti kemperį, grįžti namo, ieškotis darbo su slapta viltimi kada nors „didįjį žygį“ pakartoti – gal kur Afrikoje.

Kiti dar tik laukia „gyvenimo kelionės“ pradžios – „marinuoja“ dienas hostelyje vildamiesi, gal atsiras išsvajotas pigesnis “last minute” pasiūlymas įlipti į kokį kruizo Antarktidon laivą.

Last minute siūlymai į Antarktidos kruizus Ušuajos kelionių agentūros lange

Last minute siūlymai į Antarktidos kruizus Ušuajos kelionių agentūros lange

Treti atlekia trumpam „atsižymėti“ į pasaulio galą, pasigėrėti kalnais – bet dažnas jų ne mažiau fotografuojasi ir prie kemperių-sunkvežimių ar antarktinių laivų, svajodamas „o gal kada nors?“.

Bet visiems Ušuaja – romantiška, kitokia vieta. Iki apsilankiau Ušuajoje nė nebuvau susimąstęs, kiek smarkiai gali pakeisti miesto dvasią vien tik taškas žemėlapyje, kuriame tas miestas stovi! Atimk „tašką žemėlapyje“ – ir vietų, panašių į Ugnies Žemę – su panašiu oru, panašiais snieguotais kalnais – pasaulyje bus šimtai ar tūkstančiai, bet dabar Ugnies Žemė – viena tų „privalomų tikro keliautojo svajonių“, Pietinis Pasaulio Galas.

Kemperis-sunkvežimis, baigęs kelionę, ir Antarktidos kruizinis laivas, kuris tuoj ją pradės

Kemperis-sunkvežimis, baigęs kelionę, ir Antarktidos kruizinis laivas, kuris tuoj ją pradės


Visi mano kelionių po Argentiną aprašymai

1. Argentina - tropikų ir ledynų tango (bendra informacija apie Argentiną)
2. Buenos Airės - nusigyvenęs pietų Paryžius
3. Argentinos Patagonija - kalnai, ledynai, vandenynai
4. Argentinos antroji širdis - pampos ir kurortai
5. Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
6. Argentinos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

Taip pat skaitykite straipsnius apie kaimynines Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Čilę, bei lietuvišką paveldą Argentinoje, lietuvišką paveldą Urugvajuje


Kelionių vadovai po Argentiną žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Kaip keliauti po diktatūras?

Kaip keliauti po diktatūras?

| 9 komentarai

Nukeliavęs – ypač nepriklausomai – į diktatorių valdomus kraštus, susiduri su dalykais, prie kurių esi nepratęs Europoje.

Keliauti ten tikrai įmanoma – bet, jei nesielgsi apdairiai, gali nukentėti. Pas mus “savaime suprantamas” elgesys ten gali lemti prarastą laiką, pinigus, o pasaulio žiniose skamba ir istorijos apie į kalėjimus už, atrodo, nieką, uždarytus turistus.

Čia aprašysiu, kaip reikia elgtis diktatūrose, kad išvengtum problemų. Nors diktatūros yra visokių kultūrų ir visokiuose žemynuose, daugybė dalykų ten stebėtinai panašūs (ir skiria jas nuo demokratijų).

Turistas tiesiogiai nejaučia, kas valdo šalį – bet labai gerai jaučia šiuos diktatūroms būdingus “atributus”. Kaip taisyklė, kuo daugiau šių atributų – tuo nedemokratiškesnė šalis.

Blokpostai

Blokpostai – policijos arba armijos punktai palei kelią, kur tikrinami pravažiuojantys automobiliai.

Kuo diktatūra “stipresnė”, tuo tokių postų daugiau ir tuo ilgiau užtrunka procedūros ten. Pavyzdžiui, “švelnesnėse” šalyse postai stabdo automobilius pasirinktinai, o “griežtesnėse” stabdo visus, tikrina visų pasus, liepia išlipti net autobusų keleiviams, kartais atidarinėja bagažines, bagažą… Vienose šalyse blokpostai – tai kokie nameliai palei kelią, prie kurių pastatytas ženklas STOP. Kitose blokpostai atrodo kaip tarsi muitinės, jie stovi nuolat (pvz. prie įvažiavimų į miestus), apsupti smarkiai ginkluotų pareigūnų ar karių.

Blokpostas Egipte

Blokpostas Egipte – šitas vienas paprastesnių, bet rimtesnių fotografuoti tikrai negalima

Blokpostai dažnai atrodo kaip toks parodomasis valdžios galios demonstravimas – na, ar tikrai ką sprendžia tai, kad užsirašo visų pravažiuojančių pasų numerius į bloknotą? Bet, norėdamas neturėti problemų, privalai tai galiai rodyti nuolankumą. Štai Gambijoje ne kartą buvome smarkiai aprėkti, nes nepastebėjome blokposto ir nuvažiavome per toli (ten blokpostai menkai pažymėti, o kartais prie “STOP” ženklo nebūdavo jokių pareigūnų – bet vis tiek privalai stoti ir laukti kol jie ateis).

Blokpostai dažnai – pretekstas pareigūnų korupcijai. Daugybę kartų matėme – ypač Afrikoje – kaip vairuotojai blokposto kariams iškart tiesia banknotus, nors mokėti nieko šiaip jau nereikia. Priežastys dvi. Viena – jei kas netvarkinga su dokumentais (o techniškai netvarkingų automobilių ten daug): vietiniams gali būti pigiau ne sutvarkyti problemą, o dalinti kyšius. Kita – pareigūnai už kyšius “formalumus sutvarko” greičiau. Pavyzdžiui, kai ėmėme ekskursiją po Mauritaniją, net į ekskursijos kainą buvo parašyta, kad “įeina kyšiai pareigūnams”. Ir tikrai gidas dalino kyšius blokpostuose – antraip, sakė, užlaikytų ir po kokią valandą.

Tiesa, dažnai turistui, ypač nemokančiam kalbos, yra kiek paprasčiau: pareigūnai nemoka ar kažkiek bijo paprašyti kyšio. Taigi, jeigu viskas tvarkinga, daugeliu atveju viskas bus gerai. Kyšius siūlyti ne tik amoralu, bet, nežinant vietos “korupcijos kultūros”, ir pavojinga – pasiūlęs “ne taip”, “nemandagiai” ar pan. gali susilaukti jau labai teisėtų ir teisingų problemų.

Tačiau jei *kažkas pas tave tikrai netvarkinga*, blokpostų buvimas smarkiai padidina tikimybę susilaukti bėdų. Na, jei pasas baigė galioti, viza pasibaigė, išsinuomoto automobilio dokumentų nuomodamas nepatikrinai ir jie netvarkingi – lauk, kad daugely blokpostų bent jau kyšio reikalaus… Tad tokiose šalyse dar svarbiau nei kur kitur, kad viskas būtų tvarkinga, visi štampai surinkti.

Blokpostai dažnai neva statomi “dėl saugumo”, bet tikrosios jų buvimo priežastys paprastai tokios:
1.Jie stebi “nelojalių” (juoduosiuose sąrašuose esančių) piliečių judėjimą.
2.Jie – gera vieta įdarbinti pareigūnus ir karius (kurių diktatūrose daug).
3.Jie demonstruoja valdžios galią (jauti, kad valdžia tave stebi).

Leidimai patekti į šalies regionus ir turistams draudžiamos zonos

Demokratijose gavęs vizą gali keliauti po visą šalį – o dažniausiai ir vizos nereikia. Bet diktatūrose dažnai būna regionų, po kuriuos keliauti draudžiama be papildomų leidimų. Tarkim, Eritrėjoje viza leidžia keliauti tik į sostinę, o kitur reikia specialaus leidimo; kai buvau Sirijoje reikėjo specialaus leidimo į Izraelio sugriautą Kuneitros miestą.

Kitais atvejais keliauti galima, tačiau, tarkime, ne su automobiliais, arba ne su motociklais. Arba reikia praeiti kokią papildomą patikrą.

Taip pat gali būti, kad jau prašydamas vizos turėsi nurodyti, į kokias šalies vietas važiuosi, ir susilauksi bėdų, jeigu keliausi bet kur kitur, nei nurodei.

Tokiais ribojimais verta pasidomėti planuojant kelionę, kelionę planuotis pagal juos: galbūt kai kurių vietų atsisakyti, pradėti viską tvarkyti kaip įmanoma anksčiau.

Tiesa, jeigu reikės specialaus leidimo, dažnai jį gali gauti tik pačioje šalyje ir tai užtrunka (dažnai kiek tiksliai užtruks iš pradžių net nėra aišku) – tad kelionės į tokias vietas sunkiai įmanomos per ribotas atostogas. Kartais būna ir “aukštesnių barjerų”: tarkim, reikia kokio rašto “iš savo šalies ambasados”, o Lietuva toje šalyje ambasados neturi… (tokia situacija mums buvo su Kuneitra Sirijoje).

Kartais tokius dalykus sutvarko kelionių agentūros – aišku, už tikrai didelį mokestį.

Bet šiaip daugelis tų “uždarų regionų” nėra kažkokie stebuklingi – jei neapkeliavai didžiosios pasaulio dalies, kažin ar verta prasidėti. Prasideda dažniausiai tie, kurie arba buvę 100+ šalių, arba jiems pats tas “patekau į uždarą teritoriją” faktas duoda daug žavesio (keliautojai-atradėjai).

Kodėl tie regionai “uždari”? Paprastai tai būna vienas iš dviejų:
1.Nelojalūs valdžiai regionai, nepriklausomybės siekiantys regionai (valdžia nenori, kad turistai ten pamatytų per daug, ką nors perduotų vietos aktyvistams).
2.Su “nacionaliniu saugumu” susiję regionai – gynybos pramonės zonos, pasienio ruožai ir pan. (diktatūros labai bijo šnipinėjimo, žr. skyrių apie fotografavimą).

Taip pat diktatūrose būna “neoficialių draudimų” – kažkur eiti ar užsibūti, ypač netoli valdžios pastatų, karo bazių. Pavyzdžiui, Nuakšute (Mauritanija) man liepė pereiti į kitą gatvės pusę, kad neičiau šaligatviu palei kažkokį valdžios pastatą, Kaire neuniformuotas pareigūnas liepė nesėdėti Tahrir aikštėje, Vakarų Sacharoje net keliose vietose pareigūnai be paaiškinimų paprašė ten neiti, apsisukti (nė karto nesupratome kodėl). Jokių ženklų ten nėra – vietiniai ir šiaip žino, kur neiti ar nesėdėti, o atvykėlio laukia tiesioginiai pareigūnų ar karių nurodymai – aišku, reikia klausyti, diktatūroje nepasiginčysi “Tai kad niekur neparašyta, kad čia eiti negalima”, kario žodis tolygus įstatymui.

Kai išlipome šioke vietoje Vakarų Sacharoje pasigėrėti kopomis, pasitiko pareigūnai ir nurodė grįžti į automobilį bei važiuoti iš ten

Kai išlipome šioke vietoje Vakarų Sacharoje pasigėrėti kopomis, sustojo pro šalį važiavę pareigūnai ir nurodė grįžti į automobilį bei važiuoti iš ten

Privalomos palydos ir ekskursijos turistams

Yra kelios šalys, kur keliauti apskritai gali tik su “privalomu gidu” ar “privalomu apsaugininku”. Pvz. Šiaurės Korėja, Turkmėnija.

Daugiau šalių, kuriose “privalomos palydos” tik tam tikruose regionuose – tai panašūs regionai į tuos, į kuriuos patekti būtinas leidimas (žr. aukščiau).

Kai kur tai yra oficialu (iš karto privalai nusipirkti ekskursiją) – pvz. straipsnio rašymo metu Kinijos valdomas Tibetas. Kitur neoficialu – tam tikruose regionuose prisistato policijos ar armijos palyda ir liepia važiuoti paskui juos. Dar kitur koks saugumietis ima sekti “paslapčia”.

Kaip taisyklė, oficialiai viskas dėl “turistų saugumo”, bet iš tikro privaloma palyda dažniausiai reikalinga kad:
1.Nekalbėtum laisvai su vietiniais – neskleistum savo požiūrio, nepapasakotum, kas vyksta kitur ar, juoba, ko nors jiems neperduotum (pvz. uždraustos literatūros ar filmų). Vietiniai prie gido/apsaugininko su tavim laisvai nekalbės, nes žinos, kad tie žmonės – valdžios atstovai.
2.Nepamatytum (ir ypač nenufotografuotum) ko nereikia. Pavyzdžiui, įvairių laisvių ribojimų apraiškų, skurdo apraiškų – kur tai yra, gidai tavęs net neves, o jei netyčia pateksi – draus fotografuoti, lieps trinti nuotraukas ir pan.
3.Išgirstum “teisingus” faktus. Viską tau paaiškins pagal oficialią valdžios poziciją, be jokių alternatyvų (tokie gidai parenkami iš lojalių valdžiai žmonių).

Ten, kur turi pats iš anksto oficialiai įsigyti ekskursiją ar palydą, tai paprastai ir labai brangu, ypač palyginus su kelionėm į aplinkines šalis (bet jei nebūsi nusipirkęs ekskursijos / palydos, tavęs tiesiog neįleis į tą šalį ar regioną – taigi, prievolės išvengti nepavyks).

Jeigu palyda “neoficiali” tai ji gali būti nemokama – tarkime, Egipte Nilo slėnyje važiuojant automobiliu tokia palyda “prisistatė” keliems šimtams kilometrų, liepė sekti iš paskos, važiavo konkrečiu keliu (kuris nebuvo greičiausias). Blokpostuose pareigūnų automobiliai keitėsi tarpusavyje ir tik arčiau Kairo pagaliau paleido. Mokėti nieko nereikėjo – bet laisvai, švelniai tariant, nesijautėm, turistinių vietų apžiūrėti pakeliui irgi negalėjom, pareigūnai tiesiog stengėsi kuo greičiau nuvesti link Kairo ir net sustojimas degalinės tualete sukėlė piktų žvilgsnių. Nors iš pradžių planavom pernakvoti pakeliui, supratom, kad geriau jau važiuoti “per naktį”, Kaire atsidūrėme gerokai po vidurnakčio.

Nuo stogo Kaire nufotografuoti automobiliai panašūs į tuos, kurie dalyvauja palydose. Dažniausias variantas - vidurnis, kur pikapo kėbulas pilnas ginkluotų karių.

Nuo stogo Kaire nufotografuoti automobiliai panašūs į tuos, kurie dalyvauja palydose. Dažniausias variantas – vidurinis, kur pikapo kėbulas pilnas ginkluotų karių.

Ir taip, tai tas pats Egiptas kur piramidės, Luksoras, Hurghada ar Šarm El Šeichas – diktatūroms, kurios vysto turizmą, būdinga, kad tam tikrose zonose (ypač kurortuose) judėjimas kiek “atlaisvintas”, antraip turistai ten nekeliautų. Į turistines zonas kai kuriose šalyse ribojamas jau vietinių patekimas, tokiu būdu garantuojant mažesnį kontaktą tarp turistų ir vietinių pastarųjų sąskaita.

Kubos turistinis Varadero miestas, kur daug vakariečių, jie elgiasi laisvai, bet kubiečių patekimas būdavo ribojamas

Kubos turistinis Varadero miestas. Kai Kuba pradėjo priimti turistus iš Vakarų, jiems čia leido atostogauti laisvai – užtat eiliniams kubiečiams Varaderas ilgą laiką buvo uždaras

Dažnai visokių “privalomų ekskursijų” ir palydų stengiuosi vengti iš paskutiniųjų, nes kelionės kokybė krenta, o kaina išauga. Dažniausiai yra panašių alternatyvų “be palydos”: gretimos šalys, gretimi regionai, kur gali “keliauti laisvai”. Pvz. Tibetas yra tik su “palyda”, bet irgi tibetiečių gyvenamas Kinijos Činghajaus regionas – be palydos, o pamatai tą pačią kultūrą.

Visgi, jei “pasirašytumėte” tokioms ekskursijoms, kelios rekomendacijos:
1.Paskaitykite prieš kelionę apie tą vietą iš neutralių / alternatyvių šaltinių (net jei paprastai esate įpratę viską sužinoti iš gido).
2.Bet nesakykite to garsiai gidui ar palydos žmonėms, nesiginčykite – vis tiek nieko nepasieksite, gidai – lojalūs valdžiai ir nebent patys susilauksite problemų (didžiausia tikimybė, kad tiesiog jus mažiau kur ves ir mažiau ką jums rodys, mažesnė – kad deportuos, dar mažesnė – kad suims). Svarbiausia patys daug geriau viską suprasite, jei būsite pasiskaitę. Pastebėsite keliaudami dalykus, kurių gidas neparodo, nepasako.
3.Kita vertus, užduokite gidui klausimų, prašykite kur nors nuvesti (bent jau iki pirmo “ne”). Gali pavykti ką sužinoti, bent jau, oficialią poziciją, kuri diktatūrose daug lemia žmonių gyvenimą. O kartais netikėtai pasakys ir daugiau, nei tikėjaisi, nes ne viskas draudžiama (pvz. nesitikėjau, kad po budistines Julino olas vedžiojusi gidė Kinijoje papasakos apie Kultūrinės revoliucijos metu statuloms padarytą žalą – bet papasakojo).

Fotografavimo ir filmavimo ribojimai

Sakyčiau nėra tvirtesnės taisyklės už šią: “Kuo mažiau demokratijos – tuo daugiau ribojimų fotografavimui ir filmavimui”. Tie ribojimai dažnai būna niekaip vietoje neparašyti – turi pats juos žinoti ar jausti. “Sulaužius” nerašytas (ar kažkur “giliai įstatyme” užrašytas) taisykles lauks (nuo švelniausio ir dažniausio iki griežčiausio ir rečiausio):

1.Aprėkimas iš pareigūnų (neretai – vilkinčių civiliais rūbais; tokių diktatūrose nemažai ir todėl negali pasakyti, ar policija šalia).
2.Reikalavimas ištrinti nuotraukas.
3.Priemonių konfiskavimas.
4.Sulaikymas (tikrai yra turistų, patekusių dėl to ir į kalėjimą, pvz. australai, Irane filmavę dronu).

Ką draudžiama fotografuoti? Čia rašau nuo ribojimų, kurie yra ir švelnesnėse diktatūrose (ar net kai kuriose demokratijose) iki esančių tik griežčiausiose diktatūrose:

1.Karius, karo bazes ir karinę techniką (net ir pvz. karo bazės sieną). Laikytis šio draudimo ne taip paprasta, kaip atrodo, nes diktatūrose karių, karo bazių dažniausiai gerokai daugiau, nei demokratinėse šalyse.

2.Bet ką iš drono (t.y. dronai draudžiami).

3.Policiją ir bet kokius kitus pareigūnus (blokpostuose ir pan.).

4.Valdžios pastatus (ministerijas, savivaldybes ir kt.). Pažeisti šį reikalavimą gana lengva netyčia: valdžios pastatai dažnai būna ir seni, gražūs, architektūriškai reikšmingi, taip ir norisi fotografuoti…

5.“Strateginius objektus”, kurie gali būti suvokiami labai plačiai: oro uostai, geležinkeliai ir jų stotys, net autobusų stotys, tiltai, užtvankos, gamyklos… Jei šalyje tai draudžiama, tai jau labai daug nuotraukų teoriškai bus nelegalios (na, fotografuoji miestą ir jau kažkur matosi tiltas…). Kartais padaroma nerašyta išimtis itin turistiniams objektams (pvz. kokiam senam tiltui). Bendrai paėmus dažnai tol, kol fotografuoji “kas įprasta turistui”, problemų nebūna, bet problemų greitai kyla tiems turistams, kurie kaip tik mėgsta fotografuoti “kas yra anapus numintų kelių”, “vietinių gyvenimą” ir pan.

6.Bet ką, kas gali parodyti šalį neigiamoje šviesoje (skurdą, valdžios propagandą ir pan.).

Taip pat paprastai tuo daugiau ribojimų (ir rašytų, ir nerašytų), kuo sudėtingesnė technika: mobilusis telefonas nekelia tiek kontroversijos, kiek fotoaparatas su keičiamais objektyvais, taigi, į diktatūras sudėtingesnės technikos paprastai ir nesivežu (juoba, telefonų foto ir video kokybė šiais laikais gera).

Esu patyręs ir atvejų, kai taip ir nesupratau, ką netinkamo užfiksavau, ir man nė nebandė aiškinti – tik piktai liepė ištrinti pastaruosius kadrus, kuriuose, atrodo, užfiksuota eilinė miesto gatvė… (pvz. taip buvo Asuane, Egipte).

Už tokio vaizdo nufilmavimą prisikabino pareigūnai

Už panašaus į šį vaizdo nufilmavimą Asuane prisikabino pareigūnai

Fotografavimo ribojimai aiškinami “nacionaliniu saugumu” (bijoma šnipinėjimo, partizaninių veiksmų, priešo atakų), o kartais – kad vakariečiams būtų suprantamiau – “vietos žmonių privatumu”, nors iš tikro jie neturi nieko bendro su tuo.

Patarimai, kaip elgtis:

1.Prieš keliaudami išsiaiškinkite ribojimus fotografuoti ir filmuoti toje šalyje ir jų laikykitės.

2.Jeigu nori fotografuoti ir tai akivaizdžiai mato karys ar pareigūnas, paklauskite, ar galima.

3.Jei matote, kad fotografuoja daug kitų žmonių ir, ypač, jei tai mato pareigūnai ir nieko nesako – reiškia, tikėtina, nesakys ir jums (net jeigu tai šiaip jau būtų negalima, pvz. tiltus fotografuoti draudžiama, bet kažkokį gražų tiltą miesto centre visi fotografuoja ir niekas nieko nesako, tai greičiausiai galite ir jūs).

4.Nustokite fotografuoti ir filmuoti, jeigu to jūsų reikalauja ir, jeigu to reikalauja, ištrinkite nuotraukas. Teoriškai yra galimybių išsaugoti nuotraukas (pvz. jei nuotraukos automatiškai sukeltos į “debesį”), bet dažniausiai neverta rizikuoti.

Beje, šiame straipsnyje tiek mažai nuotraukų (ar jos nekokybiškos) būtent dėl to, kad daug ką iš to, kas čia aprašyta, fotografuoti draudžiama.

Uždrausti ir deklaruojami daiktai, daiktų tikrinimai

Daug kur pasaulyje draudžiami narkotikai ar ribojami ginklai, bet diktatūros draudimai “eina” plačiau.

Ypač draudžiama visokia literatūra, filmai ir kita, kas kritikuoja valdžią arba (griežtesnėse diktatūrose) tiesiog nesutampa su oficialia valdžios pozicija. Netgi žemėlapiai kuriose kokia nors teritorija pažymėta priklausanti ne tam, kam reikia. Tokią bandant įvežti, ji konfiskuojama, jei turėsite daugiau, neįleis į šalį ar regioną (pvz. Azerbaidžano muitinėje dažnai konfiskuodavo “Lonely Planet” knygas, nes Kalnų Karabachas ten buvo aprašytas atskirai nuo Azerbaidžano). Pamenu, kai skridau į Vakarų Sacharą, kiekvieną vizitinę kortelę peržiūrėjo… Keistoka šiais laikais, kai kiekvienoje USB atmintinėje gali būti milijonus kartų tiek informacijos, bet spausdinti dalykai visad atkreipia daugiau dėmesio…

Pilno “draudžiamų daiktų sąrašo”, tikėtina, nerasite, tad padės bendras susivokimas:
1.Nesivežkite literatūros, spaudos ar medžiagos, kritikuojančios valdžią ar jos politiką (o griežtesnėse diktatūrose verta vengti apskritai bet ko, kas rašo politinėm, ideologinėm temom).
2.Nesivežkite per daug USB atmintinių, diskų ir pan. (kad nesukeltų įtarimo).
3.Apskritai nesivežkite per daug knygų, žurnalų, laikraščių ir pan.

Taip pat, daug daiktų nedraudžiami, bet privalomai deklaruojami atvykimo metu. Tai dažnai daiktai, kurie vietiniams ribojami ar sunkiai prieinami ar teoriškai gali būti panaudoti “prieš sistemą” – pvz. “per daug” pinigų, fotoaparatas, kamera, automobilis ir pan.

Jei deklaracija privaloma, atvykstant daiktus deklaruoti tikrai verta – antraip išvykstant gali konfiskuoti daiktą. Kita vertus, labai reikia žinoti apskritai *draudžiamus* daiktus – jei bandysite deklaruoti draudžiamą daiktą, jį konfiskuos. Draudžiamų daiktų reikia nesivežti išvis. Vienas daiktų, kuriuos gali vežtis turistai, bet jie yra daugely diktatūrų nelegalūs – dronai. Gali būti draudžiama ir įsivežti (ar paskui išvežti) didesnę grynų pinigų sumą, perteklius konfiskuojamas (patikrinkite).

“Nuslėpti” daiktus diktatūrose irgi dažnai sunkiau, nei demokratijose. Metalo detektoriai ar daiktus peršviečiantys rentgeno apartai, kuriuos esame įpratę matyti oro uostuose prieš skrydį, ten gali laukti daug kur: atvykus į šalį oro uoste, įeinant į kiekvieną traukinių stotį ar metro stotelę, lankytinas vietas, net viešbutį. Be to, dažnai apsaugininkai liepia atsegti krepšius, parodyti, kas viduje, o tokiose vietose, kaip oro uostai, netgi viską iškrauna, perkrauna iš naujo. Vienam Egipto oro uoste mums viską iškrovė ir vėl sukrovė netgi du kartus iš eilės!

Daug viešbučių nepriima užsieniečių

“Užsieniečiai šiame viešbutyje nepriimami” – tokių perspėjimų teko matyti ir Booking.com (pvz. Kinijoje), ir išgirsti ieškant viešbučio vietoje (pvz. Kaire, kai atvažiavome po naktinės kelionės su palyda…).

Priežastys gali būti įvairios, bet dažniausiai:
1.Užsieniečiams draudžiama apsistoti pigesniuose viešbučiuose, kad paliktų šalyje daugiau pinigų, nematytų skurdo (t.y. užsieniečius gali priimti tik viešbučiai su licencija, o ji duodama ne bet kam, kartais čia gali būti ir korupcinių ryšių).
2.Užsieniečiams leidžiama apsistoti tik žvalgybos stebimuose, sekamuose viešbučiuose (tai būdinga griežčiausioms diktatūroms, taip buvo ir Sovietų Sąjungoje).
3.Viešbučiai, priėmę užsieniečius, privalo praeiti visokias papildomas procedūras (pvz. tą pačią dieną siųsti užsieniečių duomenis policijai, kad valdžia matytų, kur juda užsieniečiai) – ne visi viešbučių savininkai nori tuo užsiimti, taigi, dalis viešbučių patys apsisprendžia užsieniečių nepriimti.

Jei šalyje ne visi viešbučiai priima užsieniečius, verta tuo domėtis specialiai, nes kartais būna, kad tarsi ir niekur nerašo, kad nepriima, netgi priima užsakymą, bet tai sužinai nuvykęs. Girdėjau ir “baisių istorijų”, kad Kinijoje išprašė naktį viešbutis, kuris jau buvo priėmęs.

Privaloma registracija

Kai kuriose diktatūrose užsieniečiai, atvykę į miestą, privalo registruotis policijoje, ar privalo rinkti apsistojimo viešbučiuose įrodymus ir pateikti paprašius pareigūnui (taip, pavyzdžiui, teko keliauti po Uzbekiją Islamo Karimovo valdžios laikais).

Surinktos kortelės iš Uzbekijos viešbučių

Surinktos kortelės iš Uzbekijos viešbučių

Tai – itin trukdanti (ypač jei reikia registruotis) tvarka, todėl ji – retesnė. Tiesa, daugiau šalių privalomą registraciją už tave tvarko viešbutis – viešbutyje reikia pildyti asmeninius duomenis, kurie perduodami valdžiai. Kinijoje net teko nuskaityti veidą į veido atpažinimo sistemą.

Dažnesnės privalomos registracijos perkant konkrečias paslaugas – ypač telefono SIM korteles. “Laisvose” šalyse jas gali tiesiog imti ir nusipirkti, o štai griežtose diktatūrose gali būti ir išvis negalima užsieniečiui, ir imti pirštų atspaudus bei kitą informaciją (kad galėtų atsekti, jei telefonu bus padarytas “nusikaltimas”, o tie nusikaltimai diktatūrose gali apimti ir netinkamų svetainių naršymą, komentarų rašymą).

Nuomonių ribojimai

Diktatūrose pavojinga reikšti tam tikras nuomones. Ir nors tiesiogiai turistui pavojus iš to kyla nedidelis, dėl tokio pavojaus kitaip elgsis vietiniai, nes jie rizikuoja daug labiau.

Pajusite, kad daugelis vietinių nekalba tam tikrom temom ar nusuka kalbą. “Ribos” priklauso nuo diktatūros griežtumo:
1.Švelnesnėse diktatūrose tiesiog nekritikuojama valdžia ar yra kelios “tabu” temos.
2.Griežtesnėse išvis nekalbama apie politiką ir “artimąją” istoriją (nebent bendraujate su valdžios rėmėju ir jis tą paramą garsiai reiškia).
3.Griežčiausiose nekalbama ir visokiomis “moralinėmis”, “ideologinėmis”, “vertybinėmis”, “istorinėmis” temomis (nebent pašnekovo požiūris lygiai toks pats, kaip valdžios).

Kaip taisyklė, itin atsargiai bendrauja ir elgiasi “inteligentiški” vietiniai, o kokie “kaimo senukai”, būna, net patys ima ir užkalbina tom temom… Nes inteligentiški, jauni turi daugiau ką prarasti: tik pačiose griežčiausiose diktatūrose (arba už pačias “netinkamiausias” mintis) žudoma ar suiminėjama, tačiau kur kas didesnė tikimybė vietiniui yra, tarkim, netekti darbo ar būti išmestam iš universiteto (na, prisiminkit Sovietų laikus Lietuvoje…).

Keliaujant diktatūrose verta ir pačiam vengti tokių temų bendraujant su vietiniais, nes pašnekovus statai į nepatogią padėtį (gal jie norėtų kažką pasakyti, bet nedrįsta, nes nežino – o gal kas klausosi arba jūs pats koks valdžios agentas). Dėl to kalbėti tokiom temom ten ir laikoma netaktiška, nemandagu (na, kaip sovietų okupuotoje Lietuvoje klausinėti pirmą kartą sutiktų žmonių “Kokia tavo religija, ar tiki į Dievą?”). Be to, kalbėti ir neprasminga: nieko gi vis tiek nesužinosi (“ar tas žmogus tikrai pritaria valdžiai, ar sako, nes taip reikia?”, “ar tas žmogus tyli, nes nežino, ar jam neįdomu, ar kalbėti bijo?”).

Jei itin aktyviai kalbėsi tom temom ir reikši valdžiai nepalankias nuostatas, gali susilaukti problemų ir pats, nors to tikimybė maža (taip atsitinka jei valdžia įtaria, kad nesi turistas, bet kažkoks neramumus sėjantis aktyvistas ar šnipas).

Taigi, diktatūrose niekad neišgirsi tiek, kiek demokratijose, taip nuoširdžiai nepabendrausi. Bet, norėdamas suprasti daugiau, gali – tik turi mokėti “išgirsti tarp eilučių”, o ne, kaip įprasta demokratijose, tiesiai.

Interneto cenzūra

Diktatūrose įprasta, kad internetas cenzūruojamas. Garsiausia čia “Kinijos ugniasienė”, nes ji riboja itin daug svetainių, bet bent jau mažesnes “ugniasienes” turi daug diktatūrų.

Pabandęs nueiti į cenzūruojamą svetainę, patirsi vieną šių dalykų:
1.Veiks labai lėtai ar kartais veiks, kartais ne.
2.Iššoks oficialus pranešimas, kad svetainė uždrausta.
3.Svetainė tiesiog neįsikraus – tarsi jos serveris neveiktų ar svetainės išvis nebūtų (404 ar “This site can’t be reached”).

Tipiškai cenzūruojamos svetainės (sąrašą pradedu nuo blokuojamų ir “švelnesnėse” diktatūrose ir baigiu blokuojamom tik “griežčiausiose”):

1.Svetainės, kritikuojančios tos šalies valdžią (opozicijos, regioninių nepriklausomybės aktyvistų ir pan.).
2.“Radikaliom” laikomų politinių ideologijų svetainės (pvz. islamistų, nacių, komunistų – jei diktatūra yra priešingo pobūdžio).
3.Moraliai “netinkamos” svetainės (pvz. konservatyviose diktatūrose – pornografinės ar gėjų svetainės).
4.“Neutralios” užsieninės naujienų svetainės – tarkim, CNN, BBC, Fox ir pan., nes jos kartais neišvengiamai parašo ir ką nors neigiamo apie šalies valdžią. Dažnesnis taikinys – artimesnių šalių, ta pačia kalba rašomos naujienų svetainės (pvz. daug arabų diktatūrų blokuoja “Al Jazeera” net jei “tolimesnių” neutralių svetainių, kaip CNN ar BBC, ir neblokuoja).
5.Užsienio socialiniai tinklai ir bendravimo sistemos, nes jie gali būti naudojami dalintis uždraustais dalykais, kalbėtis neigiamai apie valdžią ir nėra aiškų būdų uždrausti tik dalį turinio ar tą turinį stebėti (taigi, pasirenkama uždrausti viską). Pvz. Facebook, Gmail, Youtube, Whatsapp ir pan.
6.Viskas, išskyrus “leidžiamas” svetaines (ar pvz. blokuojamos visos užsienio svetainės).
7.Blokuojamas visas internetas. Šitas paprastai būna laikinai, pvz. neramumų metu.

Kaip įmanoma apeiti tokius interneto ribojimus? Variantai:

1.VPN sistemos. Šios sistemos leidžia jums jungtis prie “uždraustų” svetainių per tarpinę svetainę – taip diktatūros sistemos nemato, kur tiksliai tu naršai. VPN būna ir nemokamų (SoftEther), ir mokamų, taip pat “Tor” naršyklė, automatiškai veikianti kaip VPN. Tačiau tai nėra panacėja: VPN adresai patys irgi gali būti blokuojami, ypač griežtesnėse diktatūrose. Pvz. Kinijoje ir su mokamais, ir su nemokamais VPN prisijungti prie blokuojamų svetainių dažniausiai nepavykdavo, ypač esant anapus Šanchajaus ir pan. miestų (bet vietiniai žinodavo VPN, kurie veikia, nors ir tai ne visada). Nors gali skambėti rizikingai, paprastai bandymas naudotis VPN savaime diktatūrose nesukelia didelės rizikos. Aišku, priklauso ir nuo to, ką darai: reguliariai jungtis prie opozicijos svetainių teoriškai pavojingiau, nei prie savo Gmail pašto, nors trumpoje kelionėje kažin ar kas atsitiks.
2.“Asmeninis savadarbis” VPN. Galite nukreipti visą interneto srautą per savo namie esantį kompiuterį. Tokiu būdu diktatūros sistemos matys tik kad jungiesi prie namų kompiuterio. Kadangi jūsų kompiuterio IP adreso niekas kitas be jūsų nenaudos, jis ir nebus užblokuotas (priešingai nei “oficialūs” VPN, kurių adresus naudoja daugelis). Tačiau techniškai tai suorganizuoti sudėtingiau.
3.Alternatyvios svetainės. Visko jokia “didžioji ugniasienė” neužblokuos. Dažniausiai kiekvienai užblokuotai sistemai rasi panašių (pvz. mažiau populiarių), kurios bus neužblokuotos: tarkim, gal bus blokuotas Facebook, bet ne Instagram; CNN, bet ne BBC; Whatsapp, bet ne Skype ir pan. Reikia iš anksto būti sugalvojus alternatyvų, jei reikalinga svetainė bus blokuojama. Kadangi Lietuva – maža šalis ir lietuvių kalbos diktatūrose niekas nesupranta, dažniausiai lietuviškos svetainės nebūna blokuojamos (pvz. lietuviški portalai, el. pašto sistemos ir pan.).
4.Pasinaudojimas reikiamomis svetainėmis prieš ir po kelionės. Jei žinote, kad ko nors reikės blokuojamose svetainėse – padarykite prieš kelionę ar po jos. Pavyzdžiui, visokias “neutralias” žinias apie šalį skaitykite prieš kelionę.

Žmonių tikrinimas (vizos, muitinės)

Diktatūros bijo užsienio šnipų, aktyvistų (pvz. opozicijos, žmogaus teisių), tad į šias šalis patekti sunkiau, nei į demokratines.

Į daug diktatūrų reikia vizų – nors šiaip tos šalys skurdžios, ten tikrai beveik niekas nenorėtų nelegaliai imigruoti.

Uzbekijos viza

Uzbekijos viza diktatoriais Karimovo laikais. Uzbekijai einant demokratėjimo keliu, vizų režimas panaikintas.

Kitur papildomi patikrinimai laukia pasienio punkte, net jei vizos ir nereikėtų.

Tikrinama visų pirma tavo asmenybė. Ar nesi “juodajame sąraše”, kokį dažna diktatūra turi. Mane yra net “gūglinę” pasienio punkte, žiūrėję mano “Youtube”. Kelionių “Youtube”, tinklaraščiai, Instagramai įtarimo nesukelia – bet jeigu savo svetainėse koncentruojatės ne į lankytinas vietas, o į politinius klausimus (ypač tos šalies), tikrai gali neįleisti. Taigi, dažnai keliaujant po tokias šalis kai kuriuos dalykus internete, komentaruose gali vertėti pasirašyti slapyvardžiais…

Taip pat pildant įvairias anketas verta vengti rašyti tai, kas gali sukelti bereikalingą įtarimą, ypač jei tą patį gali pasakyti kitais žodžiais. Na, geriau rašyti darbą ne “teisininkas” (yra sukėlę įtarimą, esą gal užsiimu žmogaus teisėmis), o “vykdantis individualią veiklą”; ne “politikas”, o “savivaldybės tarnautojas” ar pan. Itin didelį įtarimą sukeltų “žurnalistas” – jei važiuojate ne darbo reikalais, neakcentuokite šio darbo ypač jei, kaip daugybė portalų straipsnių autorių, užsiimate ir kitomis veiklomis (o jei važiuojate darbo reikalais, paprastai į diktatūras reikia specialios žurnalisto vizos, kurią gauti sunku). Jei važiuojate ir keliauti, ir susitikti su kokiu draugu, geriau antro dalyko neakcentuoti (gal sukels įtarimą, kad norite perduoti kokią antivalstybinę medžiagą). Aišku, grynais melais geriau neužsiimti – jei pagaus meluojant tai durys į šalį užsidarys, o gali būti ir daugiau problemų. Jei kažko klaus tiesiai – atsakykite tiesą, nes “kurdami legendas” šiaip ar taip galiausiai susimėtysite. Realybėje reikia suprasti, kad 99%+ žmonių diktatūros tikrai įsileistų ir svarbiausia tik kad jūsų netyčia nepalaikytų tuo <1%. Didelis "Turistų tikrinimas" ypač būdingas šalims, kurios šiaip jau iš turizmo negyvena. Šalys, kurios gyvena iš turizmo (pvz. Egiptas), linkusios į tai žiūrėti švelniau, nes supranta, kad kitaip neteks vieno svarbiausių uždarbių.

Asmenybės kultas

Diktatūrose daug kur pilna šalies vadovo nuotraukų, citatų ir pan.

Tai netrukdo keliauti po šalį, bet labai gerai padeda atpažinti nedemokratines šalis. Kuo daugiau tokių dalykų, tuo didesnė tikimybė, kad šalis – diktatūra:

1.Valstybės vadovo nuotraukos kabo gatvėse, viešbučiuose, restoranuose (kuo didesnis asmenybės kultas – tuo jų daugiau).

Sirijos prezidento Bašaro Al Asado ir jo tėvo nuotraukos eiliniame restorane

Sirijos prezidento Bašaro Al Asado ir jo tėvo nuotraukos eiliniame restorane

2.Dabartinio valstybės vadovo nuotraukos yra ant dabartinių banknotų ir monetų (išimtis, kai tai nereiškia diktatūros: senosios sudemokratėjusios monarchijos, kaip Jungtinė Karalystė – ten “iš inercijos” irgi pinigai puošiami karaliaus nuotraukomis, nors karalius galių neturi).
3.Valstybės vadovo citatos kabo gatvėse, puošia muziejus, vadovėlius, laikraščius ir pan.

Uzbekijos tuometinio vadovo Islamo Karimovo citata prie nesusijusių senovės eksponatų muziejuje

Uzbekijos tuometinio vadovo Islamo Karimovo citata prie nesusijusių senovės eksponatų muziejuje

4.Įvairios vietos pavadintos dabartinio valstybės vadovo garbei (oro uostai, universitetai, parkai ir kt.).
5.Gausu konkrečios valdančiosios ideologijos simbolių, jos garbei vadinamos vietos.
6.Mirusiems buvusiems lyderiams (tos pačios partijos, tos pačios šeimos) statomi mauzoliejai.
7.Net jei vyksta “rinkimai”, beveik nėra jokios opozicijos kandidatų agitacijos, nuotraukų – užtat gali būti gausu valdančiosios partijos agitacijos. Čia – vienas geriausių diktatūros “lakmuso popierėlių”: atvykęs per rinkimus tikrai demokratinėje šalyje neabejotinai išvysi gausybę įvairių pusių agitacijos, plakatų, net dainų gatvėse… Kas kita ten, kur rinkimų rezultatai iškart žinomi: griežčiausiose diktatūrose žmonės agituoti prieš valdžią bijo, švelnesnėse – tiesiog nemato prasmės.

Baitereko viršūnėje kazachai fotografuojasi su savo ranka ant Nazarbajevo rankos įspaudo

Kazachijos sostinės Astanos simbolio Baitereko bokšto viršūnėje buvo įrengtas prezidento Nursultano Nazarbajevo rankos įspaudas – kazachai galėjo dėti ant jo savo delną ir taip fotografuotis. Beje, Astana paskui buvo pervadinta Nursultanu (Nazarbajevo garbei), bet vėliau, Nazarbajevo galiai priblėsus, pervadinta atgal į Astaną

Kas yra ir kas nėra diktatūros?

Šiais laikais įprasta diktatūromis vadinti visas šalis, su kurių politika nesutinki. Būna, pavadina net Lenkiją, Vengriją, Turkiją, nes tiesiog nepatinka jų valdžia ar politika…

Tie, kas taip daro, tikrose diktatūrose nėra buvę, arba yra buvę tik turistams skirtose jų zonose. Tikrą diktatūra atskirsi pagal aukščiau įvardytus dalykus – ir kiekvienoje tikroje diktatūroje susiduri su didžiąja jų dalimi. Žmonių laisvės (judėti, reikšti nuomonę, naudotis duomenų šaltiniais, naudotis paslaugomis) ten ribojamos visai kitu lygiu – tokiu, koks kitur sunkiai įsivaizduojamas. Tikrai ne apie kokią “stipresnę imigracijos kontrolę”, “draudimą elgetauti ne prie bažnyčių” ar “teisėjų skyrimo tvarką” čia kalbama – su tokių dalykų pasekmėm tiesiogiai nesusiduria nei turistai, nei dauguma gyventojų, tuo tarpu totalitarinė ar artima jai diktatūra jaučiama visur ir kiekvienam, kiekvieną dieną.

Šis straipsnis aktualus tik toms šalims, kurios yra tikros diktatūros, o ne toms, kur, tiesiog, įstatymai kiek kitokie, nei Vakarų Europoje, ir todėl kai kurie vakariečiai jas vadina diktatūromis.

Tiesa, didelėje pasaulio dalyje, netgi Vakaruose vyko tam tikras “išdemokratėjimo” procesas (“postdemoktratija”), kurį dar paspartino COVID pandemija ir jos ribojimai (pvz. ir anksčiau demokratijos bastionais laikytose šalyse žmonės susidūrė su šiaip jau diktatūroms būdingais draudimais – blokpostais, judėjimo po šalį ribojimais ir t.t.). Taigi, net ir demokratinėse šalyse dabar yra kai kurių diktatūrų atributų, kurių prieš 20 metų nebuvo (interneto cenzūros apraiškos ir pan.) – bet jų dar labai mažai, palyginus su tikromis diktatūromis, su jais nesusiduria “kiekvienas ir kasdien”.

Ar etiška keliauti į diktatūras?

Paskutinis, bet tikrai ne nesvarbiausias klausimas. Keliaudamas į diktatūras remi tas šalis, jų režimą, atveži į tas šalis pinigus. Plačiau apie tai rašau straipsnyje apie kelionių etiką, bet, galbūt, nuspręsti, ar keliauti, padės toks “testas”:

1.Ar pinigai eina tiesiai valdžiai, ar vietos žmonėms?. Tarkim, Šiaurės Korėjoj, kur viską valdo valdžia – eina valdžiai. Bet daugely diktatūrų apsistojęs kokiame viešbutėlyje ar valgydamas restoranėlyje leisi uždirbti šeimininkams. Aišku, kažkiek mokesčių pavidalu vis tiek nueis valdžiai, bet tik mažuma, o likusi padės žmonėms, kuriems diktatūrose ir šiaip nelengva. Tiesa, kas be ko, visokių oficialių ekskursijų kainos eis valdžiai.

2.Kokio griežtumo ta diktatūra? Lengva viską vertinti per savo prizmę, bet skiriasi ekonominė padėtis, kultūra ir kita, demokratiniu visas pasaulis netaps. Dažnai vienintelė reali alternatyva diktatūrai – dar griežtesnė diktatūra (na, tarkim, daug kas Vakaruose baisisi Talibano valdžia Afganistane, bet pagrindinė reali alternatyva ten – tikrai ne demokratija, o Islamo Valstybė, kovojanti prieš Talibaną ir dar radikalesnė bei griežtesnė). Taigi, vertinant nereikia būti per griežtam, atsižvelgti ir į regioną, alternatyvas tai šaliai (“kas būtų, jei ne ši diktatūra”). Tačiau yra kelios, sakykim, griežčiausios, totalitarinės, diktatūros, kurios savo žiaurumu, pražudytais žmonėmis iškyla visa galva aukščiau likusių ir ten pats nenorėčiau keliauti.

3.Ar iš tos kelionės galite sužinoti kažko daugiau? Vienaip yra jei keliaujate tik dėl pramogos ar saulės (ir galite lygiai tą patį gauti ne tik diktatūroje), kitaip – jei keliaujate domėdamiesi vietos kultūra (kurios nėra kitur) ar norite susidaryti įspūdį apie realybę šalyje.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Antarktida – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Antarktida – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

| 5 komentarai

Antarktida! Niekieno žemynas. Nepasiekiamas, netinkamas gyventi. Sniego dykuma, gamtos karalija: ledynai aukščio sulig kalnais, ruoniai, pingvinai, banginiai…

„Kelionė į Antarktidą“ daug kam dar vis skamba panašiai neįtikėtinai, kaip „kelionė į kosmosą“, bet su kiekvienais metais jos darosi lengviau pasiekiamos.

Į Antarktidą ne tik suplaukiojau – dten ir žygiavau kalnais, ir plaukiojau baidarėmis, ir nakvojau ant sniego. Ir į šį straipsnį sudėjau viską, ką reikia žinoti apie šį žemyną ir keliones ten.

Pingvinas žiūri į tolį

Pingvinas žiūri į tolį

Kodėl Antarktida stebuklinga?

Antarktida yra arčiausiai kelionės į kitą planetą, ką gali patirti šioje žemėje! Neregėti peizažai tokie neįtikėtini ir nieką nepanašūs, kad primena kompiuterinę grafiką iš kokio „Žvaigždžių karų“ epizodo…

Štai mūsų laivas aplenkia didesnį už save ledkalnį – ir kiek akis užmato šimtai tų ledkalnių-skulptūrų – iki horizonto ir dar dešimtis kartų tiek!

Štai iš stingdančiai šaltų gelmių išnyra ruonio galva ar banginio uodega. Štai saulė apšviečia aukštus Antarktidos pusiasalio kalnus, po keliolikos minučių jau tikra pūga, dar po keliolikos – vėl saulė… Štai pingvinų kolonijos ant nutirpusių uolų, pingvinų būriai šaltam vandeny, ant ledkalnių… Štai milžiniška sniego griūtis nuo didžiulio kalno verčiasi į vandenyną ir virsta “baltais dūmais”…

Antarktidos ledkalniai

Antarktidos ledkalniai

Ir, svarbiausia visame žemyne – jokių miestų ar miestelių, jokių nuolat gyvenančių žmonių. Tik nedaug turistų ir dar mažiau mokslininkų (~4000 vasarą visame žemyne, ~1000 žiemą). Visur išlipdavome be jokių vizų, pasų kontrolių – nes Antarktida nepriklauso jokiai šaliai! Iki kranto tekdavo plaukti pripučiame valtele, o išlipus dar kiek pabristi Pietiniu vandenynu…

Zodiakai, kokiais plukdomos ekskursijos

Zodiakai, kokiais plukdomos ekskursijos

Galingosios pasaulio valstybės sutarė Antarktidą laikyti „totaliniu rezervatu“, atsarga kaip Juros periodo parke: jei koja įsmuko į gilų sniegą – tą duobė privalai užkasti, grįžęs į laivą nusiplauti batus. Viskas turi likti kaip buvę! Jokių šiukšliadėžių, tvorelių, net šlapintis lauke Antarktidoje draudžiama! „Kad nešiukšlinsite mes ir taip žinome“ – sakė per vieną ilgų privalomų instruktažų – „Bet saugiai užsidėkite pirštines, kepures – nuplėštos vėjo jos irgi virsta šiukšlėmis…“. Laivų sezono metu nemažai, bet jie sutaria tarpusavy, kad vienoje vietoje vienu metu stos tik vienas laivas – ir tą vietą visada rasdavome „laukinę“. Aišku, tai turi kainą: negalėjome eiti „kur nori“, išsilaipinimo teritorija turi savo ribas, nėra tos “gamtos laisvės”.

Pingvinų kolonija

Pingvinų kolonija

Kai kurie bendrakeleiviai į Antarktidą atvyko „atsižymėti“, fotografavosi su vėliavom „Įstojom į 7 žemynų klubą“, bet tikiu, kad ir juos Antarktida užbūrė. Gal užbūrė netikėtai. Nes Antarktida nė iš tolo tokia nuvalkiota, kaip koks Didysis kanjonas, Kenijos nacionaliniai parkai ar Norvegijos fjordai: čia keliavo mažai kas, kiekvienas matė tik žiupsnelį Antarktidos, nebuvo kam parašyti tiek kelionių straipsnių ir knygų.

Pasiskolinome vieną vėliavų...

Pasiskolinome vieną vėliavų…

Kaip patekti į Antarktidą?

Beveik vieninteliai vartai į keliautojui į Antarktidą – Ušuajos miestas Argentinoje, Ugnies žemės saloje, vadinamas „Piečiausiu pasaulio miestu“. Iš ten laivais į Antarktidą plaukia gal 97% visų turistų, plaukėme ir mes. Nes nuo ten iki Antarktidos – „vos“ 1000 km, kai nuo Australijos – 2500 km, Pietų Afrikos – 4000 km. Taigi, iš Ušuajos į Argentiną rengiami visai „padorios trukmės“ kruizai – po 2 dienas suplaukiojimui pirmyn-atgal per Dreiko sąsiaurį ir kokia savaitė Antarktidoje.

Iš Afrikos ar Australijos vien nuplaukti iki Antarktidos truktų kone savaitę, dar tiek pat parplaukti – į atostogas niekaip nesutalpinsi…

Net pats nustebau, kokia pramonė Ušuajoje „įsukta“ iš Antarktidos kelionių! Kartais pro savo buto langus uoste matydavau net šešis vienu metu prisišvartavusius Antarktidos kruizus.

Antarktidos kruiziniai laivai Ušuajos uoste

Antarktidos kruiziniai laivai Ušuajos uoste

Kadaise ten riogsodavo seni sovietiniai ledlaužiai, nurašyti kariniai laivai ar Baltijos jūros didieji keltai, kuriuos išsinuomojo ar nusipirko visokios „ekstremalių kelionių organizatorių kompanijos“. Bet dabar tokių mačiau vos keletą – Antarktidos kruizus perkeitė tikra revoliucija ir „senolius“ pakeitė nauji, specialiai tam pastatyti poliarinės klasės kruiziniai laivai. Rinkos tam jau pakanka – tiesa, tik Ušuajoje…

Ar yra kitų būdų nusigauti į Antarktidą? Jų radau, bet nieko panašaus į Ušuają, kurioje – kelionių organizatorių konkurencija, sezono metu kasdien į Antarktidą išplaukiantys laivai.

Lipame į savo laivą Ušuajoje

Lipame į savo laivą Ušuajoje

Tarkim, yra kompanijų, siūlančių skrydžius į Antarktidą. Bet viena diena tokio suskraidymo (ryte – į priekį, vakare – atgal) būtų kainavusi daugiau, nei visas mano 12 dienų kruizas iš Ušuajos!.. Net australai, kurie tarsi turi “savo Antarktidą”, užsimanę keliauti Antarktidon, masiškai plaukė kartu su mumis iš Ušuajos – ir patogiausia, ir pigiausia, ir daugiausiai pamatai. Skrydžius, tuo tarpu, renkasi tie, kas nori kopti į aukščiausią Antarktidoje Vinstono kalną, eiti į pietų ašigalį, arba visai neturi laiko, arba bijo plaukti laivu – bet visų jų labai mažai. Pirmam Antarktidos skoniui laivas – geriausia, nes pamatai daugiausia.

Aišku, kruizai į Antarktidą irgi brangūs – man tai buvo brangiausia gyvenime kelionė. Sutaupyti kažkiek galima apsistojant Ušuajoje ir laukiant „Paskutinės minutės“ siūlymų vietos kelionių agentūrų languose . Tiesa, tokiu atveju labiausiai patinkančio laivo, maršruto, kajutės tikriausiai nebus, o pernelyg išrankūs, girdėjau, savojo pasiūlymo laukė ir 3 mėnesius… Daugiau „paskutinės minutės siūlymų“ būna pačioje sezono pradžioje (lapkritį) ar pabaigoje (kovą).

Last minute siūlymai į Antarktidos kruizus Ušuajos kelionių agentūros lange

Last minute siūlymai į Antarktidos kruizus Ušuajos kelionių agentūros lange

Antarktidos kruizų laivai ir jų maršrutai

Lai žodis „kruizas“ neišgąsdina ir neapgauna! Naujuosiuose laivuose patogumai kaip ir kituose kruizuose (kajutės su tualetu, dideliais langais ar net balkonu), bet čia panašumai ir baigiasi. Didelė dalis bendrakeleivių niekada neplaukė jokiu kitu kruiziniu laivu.

Mūsų kajutė

Mūsų kajutė

Antarktidos laivai vadinami „ekspediciniais“, jie turi labai nedaug vietų – dažnai ~100 ar ~200 (kai didieji kruiziniai laivai turi po 4000). Taip yra todėl, kad Antarktidoje išlipti leidžiama tik 100 turistų vienoje vietoje vienu metu. Tiesa, yra ir didelių laivų (1000, 2000 keleivių), plaukiančių Antarktidos link – tokiais keliauti daug pigiau, bet tie lavai Antarktidoje išvis nestoja, baltąjį žemyną matai tik pro langą ar nuo denio!

Nedidelis mūsų kruizinis laivas visai paskęsta gamtoje

Nedidelis mūsų kruizinis laivas visai paskęsta gamtoje

Mūsų išsirinktasis „Hondius“ laivas talpino ~170 keleivių. Taigi, vienu metu būti krante galėjo tik pusė jų, tačiau kelionių organizatoriai tai išsprendė genialiai. Pusė keleivių išlipdavo į krantą, kita pusė būdavo plukdomi aplink tą vietą pripučiamomis motorinėmis valtimis (zodiakais), tokiu būdu iš arti pamatydami visokias pingvinų kolonijas, ruonius ar uolas, kurios matėsi tik nuo vandens. Tada po kokios pusantros valandos abi grupės „susikeisdavo vietomis“ – tad visi patirdavo viską.

Kiekvieną dieną laukė dvi tokios stotelės: po pusryčių ir po pietų. Paskui grįždavome vakarienės ir nakvoti į kruizinį laivą.

Ekskursija zodiaku

Ekskursija zodiaku

Panašus kelionės planas (ir juodieji zodiakai) tapęs Antarktidos kruizų klasika. Tačiau jei laive keleivių kokie 400, net ir taip „sukaitalioti“ nepavyks bei laiko žemyne gali trūkti – tad mažesnis laivas visad geriau.

Atmosfera laivo viduje irgi laukė visai kitokia, nei kokiam Karibų kruize. Jokių šou, koncertų, meno aukcionų ar kazino – užtat daugybė paskaitų apie viską, kas bent kiek susiję su Antarktida. Kasdien laukė gal penkios-septynios trumpos paskaitos – nuo bangų iki aisbergų, nuo ruonių iki pingvinų, nuo paukščių migracijos iki Antarktidos mokslinių bazių, nuo Antarktidą ištyrinėjusių atradėjų gyvenimų istorijų iki paveikslų, kuriuose vaizduojama Antarktida, analizės – ar tiesiog filosofinių pamąstymų, kad Antarktidoje supranti, kad “Tu esi niekas!”. Nedideliame laive buvo tik vienas restoranas ir labai konkrečios valgymo valandos. Kokią 6:45 ryto visose kajutėse nuskambėdavo ekspedicijų vadovo raginimas ruoštis pusryčiauti ir rengtis šiltais rūbais, plaukti į žemyną. Niekas nepyko anksti pažadintas – juk visi čia tik to ir atplaukė!

Nuo laivo denio gėrimes Lemero kanalu

Nuo laivo denio gėrimes Lemero kanalu

„Pagrindinis“ maršrutas į Antarktidą, kuriuo mes ir plaukėme – tai vakarinė Antarktidos pusiasalio dalis. Tokį maršrutą siūlo dauguma kompanijų ir jo pakanka „Antarktidos virusu užsikrėsti“. Bet siūlomi ir brangesni “prailginti” maršrutai – simboliškai kertantys pietų poliarinį ratą, arba apjungiantys dar ir Folklando bei Pietų Džordžijos salas, kur ruonių ar pingvinų vienu metu matai dar daugiau, nei Antarktidoje.

Pingvinai šoka į vandenį

Pingvinai šoka į vandenį

Antarktidos klimatas ir gamtos didybė

Antarktida yra šalčiausias planetos žemynas. Jame užfiksuota šalčiausia visų laikų planetos temperatūra -89 laipsniai. Bet ta superžvarbuma – giliai žemyne, dideliame aukštyje, žiemą…

Antarktidos pusiasalis, į kurį plaukia kone visi Antarktidos kruizai – kita istorija. Čia vasarą vidutinė temperatūra siekia +4 dienom ir -1 naktim, o žiemą -7 dienom ir -15 naktim. Tiesa, dėl galingų vėjų, permaniningų oro sąlygų, viskas daug atšiauriau ir tokie rūbai, kurie tinka prie 0 Lietuvoje, ten nepadės: pakankamai šilta būdavo tik kai tvirtai laikydavomės aprangos rekomendacijų – trejos kelnės (termoapatiniai, vidurinės ir neperpučiamos/neperšlampamos), penki viršutiniai rūbai (termoapatiniai, marškiniai, šilti marškiniai, striukė, neperpučiamas/neperšlampamas viršus), pirštinės, šilta kepurė po kapišonu, juodi akiniai (pataria 4 kategorijos, nors užteko 3), šiltos kojinės “paskolintuose” auliniuose Muck batuose, neperšlampama kuprinė fotoaparatui (plaukimui zodiakais)…

Šilčiausią dieną Antarktidos pusiasalyje teko net prasisegti viršutinį rūbą

Šilčiausią dieną Antarktidos pusiasalyje teko net prasisegti viršutinį rūbą

Sakoma, kad Antarktida – didžiausia pasaulio dykuma, nes ten beveik nelyja ir nesninga. Tačiau čia kalbama apie lygią ir baltą rytų Antarktidą. Antarktidos pusiasalis, tuo tarpu, yra tarsi Pietų Amerikos Andų tęsinys – aukšti, aštrūs kalnai. Kai kurie taip užsnigti, kad atrodo it milžiniškos kopos ar pusnys, o jų pilkšva baltuma visiškai susilieja su dangaus pilkyne. Yra net angliškas terminas „whiteout“, kuris tą ir reiškia: nebesupranti, kur horizontas!

Kalnai ir pingvinai

Kalnai ir pingvinai

Dar žavesni už kalnus aisbergai. Jų Antarktidoje tiek ir jie tokie dideli, kad po Antarktidos visokie aisbergų laukai ir ledynų ežerai kokioje Islandijoje ar Čilėje atrodo nykštukiniai. Antarktidoje gali šimtus kilometrų plaukioti tarp milžiniškų ledkalnių ir jie nesibaigs.

Ledkalnių grožis

Ledkalnių grožis

Ir jie nuolat mainosi, kinta. Atskyla nuo Antarktidos žemyno kaip lygiaviršiai „stalo ledkalniai“, kai kurie ištisos Europos valstybės dydžio. Tada tirpsta, lūžinėja į mažesnius, kelis kartus verčiasi, virsta kūgiais ar „ledkalniais-uostais“, kurių du ledo gabalus jungia „žydras“ povandeninis tiltas. Galiausiai nutolę nuo šaltojo žemyno ledkalniai ištirpsta – bet tik po daugybės daugybės dešimtmečių. Kai kuriose savo gyvenimo fazėse savo įmantriu grožiu ledkalniai pranoksta garsiausių ledo skulptorių kūrinius… O kur dar jų dydis – stovėdamas 8, viršutiniame, laivo denyje regėdavau, kaip pro šalį praslenka dar aukštesni ledkalniai, o plaukdamas aplink mažyčiais zodiakais jaučiausi kaip nykštukas ledinėje imperijoje… Antarktidos ledynuose – 60-70% viso pasaulio gėlo vandens!

Ledo 'skulptūra'

Ledo ‘skulptūra’

Ir visgi daugelis didžiausią Antarktidos įspūdį išsiveža jos gyvūnijos dėka…

Antarktidos gyvūnai

Trys gyvūnai „Antarktidos karaliai“ – tai pingvinai, ruoniai ir banginiai. Taigi, rūšių palyginus su tropikais čia nedaug, bet pačių gyvūnų tikra gausybė: per kruizą-ekspediciją mačiau tūkstančius pingvinų, šimtus ruonių ir dešimtis banginių! Jie fotogeniški ir įdomūs, kadangi ne(be)medžiojami, žmones prisileidžia labai arti.

Pingvinų kolonija ir kalnas tolumoje

Pingvinų kolonija ir kalnas tolumoje

Pingvinus stebėti paprasčiausia ir įdomiausia. Pastovėjęs keliasdešimt minučių prie kiekvienos kolonijos kur kalvos viršūnėje galėdavau gyvai pamatyti ištisą “filmą apie gamtą”. Kaip pingvinai poruojasi, kaip stato lizdus – kai kurie “sąžiningai” snapelyje atsinešdami akmenukus nuo jūros, o kai kurie – vogdami nuo gretimų lizdų… Kaip šoka į jūrą ir iš jūros, kaip plaukioja jūros paviršiuje šokinėdami virš vandens, išnerdami ir panirdami didelėm kompanijom. Kaip eina ilgus atstumus “pingvinų greitkeliais” – arčiausiai kolonijų jie taip “išvaikščioti”, kad tapę gilūs tarsi kariniai apkasai… Kaip pingvinai ir pingvinės nusilenkinėja vienas kitam, patvirtindami draugystę, kaip pakaitom peri kiaušinius. Kaip pingvinų kolonijas puola paukščiai plėšikai (skua), mėgindami nugvelbti kiaušinius, ir kaip pingvinų minios ginasi snapais ir balsais it kokie priešlėktuviniai pabūklai. Šitos “muilo operos” vyko gruodžio pradžioje, kitu laiku – kitos istorijos (pingvinukų auginimas, šėrimasis)… Matėme tris pingvinų rūšis: greičiausiuosius papuasinius (gentoo), Adelės ir Antarktinius (chinstrap). Didžiausi pasaulyje imperatoriškieji pingvinai (1,2 m ūgio) gyvena dar piečiau – ten plaukia tik maža dalis laivų.

Antarktinis pingvinas (kairėje) ir papuasinis pingvinas (dešinėje), vienoje vietų kur susitinka kelios rūšys

Antarktinis pingvinas (kairėje) ir papuasinis pingvinas (dešinėje), vienoje vietų kur susitinka kelios rūšys

Ruoniai dažniausiai drybso kur netoli kranto, taukų apsaugoti nuo sniego šalčio. Bet kartais pykstasi, mušasi, nerangiai kandžiojasi, taip atitraukdami galingųjų teleobjektyvų dėmesį nuo pingvinų kolonijų. Jų – kelios rūšys: jūrų drambliai visą gyvenimą augančiais “straubliais”, kurių lyderiai turi 50-100 patelių “haremą”; Vedelio ruoniai, leidžiantys keistus ateivių kosminį laivą primenančius garsus; agresyvūs jūrų lokiai, vaikštantys ant keturių kojų ir iš tolo net primenantys pūkuotus šunis…

Ruonis ant ledo lyties

Ruonis ant ledo lyties

O Banginiai vien savo pasirodymu priverčia visus šaukti “Banginis!”. Iškyla nugara, pelekas, čiurkšlė į viršų (taip jie kvėpuoja). Po kelių minučių pasirodo uodega – tai reiškia, kad banginis paniro ilgesniam laikui ir nebūtinai iškils kur tikiesi… Visi tik kuždasi paruošę fotoaparatus su teleobjektyvais, mėgina išgirsti banginio garsus. Šaltam Pietiniam vandenyne gyvena ir didžiausi Mėlynieji banginiai (iki 33 m ilgio, 150 tonų svorio), bet jų mažai, užtat kuprotųjų banginių (~14 m ilgio, ~36 tonų svorio) – tikra gausybė, matėme ir orkas.

Banginis

Banginis

Aišku, ore zuja visokiausi paukščiai, kai kurie jų mėgsta sekti laivus.

Ekspedicijos pabaigoje buvo paskelbtas fotokonkursas. Daug keleivių nuotraukų atrodė it nuimtos nuo kokio gamtininkų žurnalo viršelio. Tiek daug progų!

Tiesa, Antarktidoje viskas priklauso nuo sezono – kada gyvūnai krante ar prie jo, o kada toli jūroje, kada poruojasi, kada prižiūri jauniklius… Kiekviena rūšis turi savo “grafiką”, tad renkantis kruizą verta į tai atsižvelgti.

Pingvinai poruojasi

Pingvinai poruojasi

Antarktidos istorija ir mokslas

Antarktida tokia tolima, šalta, nevasaromis apsupta užšalusio vandenyno, kad net atrasti šį žemyną buvo be galo sunku! Dar senovės graikai kėlė hipotezes, kad „ir pietuose turėtų būti didelis žemynas“, bet kai Džeimsas Kukas ieškojo Antarktidos, apiplaukė ją ratu, kirto net pietinį speigratį – ir žemyno nerado!

Vėliau ~1900 m. būta „herojiškų“ pavienių ekspedicijų. Kiekvienos rimtos šalies garbės reikalas buvo tokią pasiųsti. Užsigrūdinę poliarininkai, siekdami šlovės sau ir savo šaliai, savo laivais strigdavo leduose, pratūnodavo mirtinas žiemas visiškoje poliarinėje tamsoje, be jokio ryšio su kitu pasauliu, sirgdami skorbutu ir tikėdamiesi, kad ledai kitą vasarą pratirps pakankamai, kad “paleistų” jų laivą…

Valgom denyje laivui plaukiant pro ledkalnius

Valgom denyje laivui plaukiant pro ledkalnius

Ištyrinėjus pakrantes, anie atradėjai-avantiūristai pasuko pėsčiomis ieškoti pietų ašigalio, pereiti skersai visą žemyną, vėliau – kelti virš jo lėktuvus… Daugybė jų ten „padėjo galvas“, bet jų nuotykiai užpildė filmus ir knygas, o jų vardai ir pavardės – Antarktidos žemėlapius: jom pavadinti žemyno krantai, salos, net pingvinų rūšys… Vietovardžių užteko ir ekspedicijų mechanikams, virėjams, net Europoje paliktoms žmonoms. Apsilankęs Antarktidoje, pajutęs oro sąlygas net pačiame „ramiausiame“ jos taške Pusiasalyje, dar geriau supratau, kiek titaniškų pastangų reikalavo 1911 m. Skoto ir Amundseno kova „kas pirmas pasieks pietų ašigalį“ pasibaigusi Skoto žūtimi. Arba Gerlašo belgiškosios ekspedicijos “išsivadavimas iš ledų” kai, pragyvenę įšalusiame laive 10 mėnesių ir praradę viltį sulaukti nutirpimo, mėnesį rankom prakirtinėjo kanalą per ledus…

Damoy Hut trobelėje, tarnavusioje kaip 'oro uosto' terminalas, dabar paliktoje kaip muziejus

Damoy Hut trobelėje, tarnavusioje kaip ‘oro uosto’ terminalas, dabar paliktoje kaip muziejus

Dar Antarktidoje tais laikais „siautė“ ruonių medžiotojai, niekam nepasakodavę apie savo atrastas „ruoningas“ salas, kad konkurentai nesuuostų. Paskui banginių medžiotojai su savo „laivais-gamyklomis“. Banginius žudė tik dėl šių taukų, kuriuos naudojo kaip kurą iki naftos laikų. Paradoksas, bet jeigu ne gamtos mylėtojų nekenčiama nafta, banginiai tikriausiai būtų išnykę…

Vėliau iš „narsuolių“ „laukinius pasaulio pietus“ perėmė valstybių valdžios. Smaigstė savo vėliavas ir iškasinėjo kitų šalių paliktas „valdžios kapsules“. Bet viskas tebuvo žaidimas, nes nė viena neturėjo nei sugebėjimo, nei noro užvaldyti šitas bergždžias žemes: kiek pajėgų prireiktų jas ginti! Galiausiai 1959 m. pasaulio galingieji susitarė: Antarktida nepriklausys niekam.

Plaukiame kajaku virš paskendusio laivo Foyne Harbour

Plaukiame kajaku virš paskendusio laivo Foyne Harbour

Tai – tik dalis istorijų, kurias Pietus įsimylėję laivo gidai pasakojo savose paskaitose.

Ne tik girdėjome tai, ir pamatėme! Antarktidoje istorijos nedaug, bet kas jau buvo, išliko iki pat mūsų dienų – jei tik neatskilo su ledkalniais į jūrą. Klimatas neleido sunykti ir Skoto trobai, ir jo lavonui, ir šaltų vėjų bei ledų nuskandintiems laivams ar apleistiems banginių medžiotojų uostakaimiams. Žmonėms tos žemės nereikalingos, niekas nieko neperstatinėja. Ant Antarktidos ledų lengvai rasi net… prieš milijoną metų nukritusius meteoritus, tad tai tikra „aukso kasykla“ jų tyrinėtojams…

Apleistas pingvinų apsuptas namas Petermano saloje

Nenaudojamas pingvinų apsuptas namas Petermano saloje; kadaise naudojo britų mokslininkai, o dabar palikta kaip vieta pasislėpti nuo gamtos įtūžio atsidūrusiems ne vietoje ir ne laiku.

Būtent valstybių atsiųsti mokslininkai nuo 1959 m. ir dominuoja Antarktidoje. Tiria ir šį žemyną, jo geologiją, gyvūniją, ir visam pasauliui svarbius reikalus, kaip dabar jau užsitraukusią ozono skylę. Dauguma atvyksta porai vasaros mėnesių, bet kai kurios mokslinės bazės dirba kiaurus metus. Metų viduryje Antarktidoje stoja poliarinė žiema, žemyno plotas padvigubėja dėl neįveikiamų jūros ledų, siaučia pūgos ir šimtakilometriniai ledynų vėjai. Net prispyrus baisiausiam reikalui tų stočių nepasiektų jokie laivai ar lėktuvai: neįmanoma! Taigi, yra mokslininkų, kurie Antarktidoje tiria… savo kolegas: kaip jiems sekasi psichologiškai pakelti antarktinę žiemą. Kalbama net apie “žiemojimo sindromą”, kuris sukelia dirglumą, depresiją, nemigą, agresyvumą ir viduriavimą.

Dabar tik vasaromis veikianti Brauno stotis. Anksčiau veikė ir žiemom, bet įtūžęs stoties daktaras vengdamas žiemojimo stotį padegė...

Dabar tik vasaromis veikianti Argentinos Brauno stotis. Anksčiau veikė ir žiemom, bet įtūžęs stoties daktaras vengdamas žiemojimo stotį padegė… Nuotrauka daryta lapkričio naktį, labiau tada nesutemsta, užtat žiemom trumpam teprašvinta.

Turistai to nepatiria – kruiziniai laivai tegali atplaukti vasarą, kai net ir po saulėlydžio šviesu. Ir visgi – jei keleivis susižeis taip, kad nepadės laivo daktaras, vienintelis sprendimas bus laivui apsisukti ir grįžti į Ušuają. Plaukti dar dvi dienas per Dreiko sąsiaurį. Nes pakeliui nėra tikrų ligoninių, nėra galimybių medicininei evakuacijai…

Tą izoliaciją nuolat jaučiau. Juk neturėjau mobilaus ryšio bei interneto – jis ten neįmanomai lėtas ir labai brangus, tiekiamas tik per palydovus, tad nenaudojome išvis. Bet turbūt todėl kruizinio laivo keleiviai taip noriai pažindinosi, kalbėjosi tarpusavy! Deniuose, zodiakuose ir poilsio salėje užgimė naujos draugų kompanijos… Bent 12 dienų grįžom į “gyvo bendravimo” laikus!

Ekskursija zodiaku

Ekskursija zodiaku

Dreiko sąsiauris – vėjuočiausias pasauly

Viršukalnę turi uždirbti nuovargiu. Tatuiruotę – skausmu. O Antarktidą – pykinimu. Dreiko sąsiauris pakeliui – bene vėjuočiausia, banguočiausia pasaulinio vandenyno vieta.

Plaukiant į abi puses pūtė kone 100 km/h vėjas, 10 Boforto skalėje, bangos siekė 6-8 metrų aukštį, vartė laivą kaip šapelį, risdavosi per kapitono įsakymu uždarytus denius, trankėsi į priverstinai uždengtus 2-3 aukštų kajučių iliuminatorius ir kartais trenkdavosi net į sutvirtintus restorano langus 4-ame aukšte, o purslai tėkšdavo iki laivo stogo (9 aukštas).

Banga smogia į restorano langus

Banga smogia į restorano langus

Nepatyrusiam lengvai galėjo pasirodyti, kad tuoj teks panaudoti per rimtesnį nei kada patyriau kokiame nors laive saugumo instruktažą duotas žinias – kaip apsivilkti ne tik gelbėjimosi liemenę, bet ir nuo šalčio saugantį kostiumą, ir eiti į dengtas gelbėjimosi valtis…

Bet laivas – 6 poliarinės klasės. „Čia dar nieko“ – sakė vienas įgulos narys – „Šis laivas su stabilizatoriais, senesni mūsų kompanijos laivai Dreike blaškomi daug labiau“.

Dreike pasviręs laivas

Dreike pasviręs laivas

Įplaukus į Dreiką, už visų turėklų „atsirado“ paruošti vėmimui maišeliai, o laivo daktaras pardavinėjo iš anksto neapsirūpinusiems vaistus nuo jūros ligos – tabletes, už ausies klijuojamus skopolamino lipdukus (kurie dėl šalutinių poveikių – pvz. toliaregystės ar lunatikavimo – kai kuriose šalyse uždrausti, bet itin veiksmingi). Mano žmoną ir eiliniuose plaukimuose užklumpa jūros liga, o pats jos nejaučiu – bet kai pirmą dieną nieko nevartojau, nors ir nesupykino, plaukti pasidarė nelabai malonu. Vaistai žmonai panaikino pykinimą, o man visiškai grąžino visa ko grožį tarsi būčiau ant žemės.

Miegodamas jūros supimo nejauti – bet pasinerti į sapnus nelengva. Laivo siūbavimas nuolat blaškė po lovą, žadino. Žmona net perėjo miegoti ant grindų – sakė, ten mažiau varto. Ir visa tai nepaisant to, kad sūpavimas sukelia ir didelį mieguistumą (ne be reikalo mamos sūpavimu migdo naujagimius).

Dreiko banga

Dreiko banga

Vaikščioti po laivą tekdavo tvirtai įsikibus. Nuosavos kajutės grindys čia virsdavo kalnu, į kurį reikia kopti, čia – nuokalne! O eidamas į tualetą kartą buvau su visom durim įblokštas į dušą… Bet įsisiautėjant Dreikui vaikštančių po laivą apskritai mažėjo, o laivo restorane eiles prie bufeto pakeitė tuščių stalų eilės. Sunkiausiu metu kapitonas patarė gulėti lovose. “Bet čia bangos mažesnės už vidutines” – pasakojo įgula.

Dreikui persivertus į antrąją pusę, bangos ėmė rimti iki „Baltijos audros“ lygio. Bet visą kelionę vakarais išgirdę palankią „rytdienos vėjo prognozę“, Dreiko iškankinti bendrakeleiviai plodavo ir stūgaudavo…

Ties horizontu pradėjo rodytis ledkalniai, per radiją ekspedicijos vadas pirmąsyk sušuko „Banginiai!“, nors drumstam banguotam vandeny šiuos dar buvo sunku pamatyti. Antarktida jau čia! Bangos visai išnyko, nes atvirą jūrą užstojo salos. Dreikas atkentėtas, prasideda smagumai!

Pirmasis ledkalnis anapus kajutės lango

Pirmasis ledkalnis anapus kajutės lango

Svajonių įgyvendinimas Antarktidoje

Kelionė į Antarktidą daugeliui – vienintelė gyvenime. Tad be įprastų išlipimų į krantą ar ekskursijų zodiakais jie trokšte trokšta įgyvendinti ir kitas svajones, išmėginti pietiniame pasaulio gale savuosius hobius… Yra paklausa – bus ir pasiūla! Įvairūs ekspediciniai kruiziniai laivai siūlo tokias pramogas kaip (ne visos yra kiekviename laive):

1.Plaukimas kajakais.
2.Nakvynė Antarktidos žemyne.
3.Alpinizmas.
4.Ilgi žygiai.
5.Nardymas.
6.Plaukimas povandeniniu laiveliu (vežamu laive).
7.Skrydžiai iš laivo sraigtasparniu į nutolusias nuo kranto grožybes.
8.Maudynės šaltame Pietiniame vandenyne.

Maudynės Pietiniame vandenyne

Maudynės Pietiniame vandenyne

Bėda, kad daugelyje laivų tos pramogos neįtikėtinai brangios – prie didelės kruizo kainos reikia primokėti dar ir dar ir dar. Todėl pasirinkau “Oceanwide Expeditions” „Basecamp“ kruizą, kuriame tos pramogos jau įėjo į kainą: Antarktidoje mūsų laukė plaukimas kajakais, maudynės, nakvynė bivuake tiesiog sniege išsikastoje duobėje, bei kopimas į kalną (pagal asmenines galimybes “ilgesnis žygis” arba techninis, norint kurį rinktis, kaip ekspedicijos vadovas gąsdino, “būti įkopus į kokį Kilimandžarą ar nuėjus į Everesto bazinę stovyklą nepakanka”).

Ne kiekvienas išdrįso išmėginti visas pramogas. Štai vieną moterį užklupo tikra panika pamačius, kad reiks lipti į mažą kajaką šaltame Pietiniame vandenyne – o kas jei hipotermija? Kitas vyras pramogos atsisakė pajutęs, kad naro kostiumas spaudžia jam krūtinę – “gal dūstu”.

Nakvynė bivuake Antarktidoje

Nakvynė bivuake Antarktidoje

Antarktida tebėra mirtina. Būta ir turistinių laivų, strigusių leduose, ir apverstų zodiakų. Bet visokie kalnų žygiai, plaukimai ir nakvynės sniege Antarktidoje pasirodė dar saugesni, nei jei, būdamas “žalias”, bandyčiau tai vienas Europoje. Nes ten visad gaudavome tinkamą įrangą, mus lydėjo patyrusi komanda, vis tobulinanti patarimus kaip rengtis ir elgtis, ir puikiai suprantanti, kokia vieno susižeidusio žmogaus kaina…

Pavyzdžiui, kiekviename zodiake plukdoma ir „išgyvenimo reikmenų“ ir maisto statinė: o kas jei nuplaukus į krantą dėl eilinio katastrofiško oro pokyčio ilgai nepavyks grįžti į laivą?

Plaukiame kajaku Antarktidoje

Plaukiame kajaku Antarktidoje

Tiesa, labai svarbu gerai išsiaiškinti, ką duos laive, o ką privalai imti su savimi. Štai vienas drauge plaukęs alpinistas nuliūdo sužinojęs, kad, pasirodo, batus duoda tik paprastesniam laipiojimui, o ne techniniam… Antarktidoj juk nieko papildomai nenusipirksi! Į mūsų kruizo kainą įėjo maitinimas, bet ne gėrimai – taigi, pasiėmėme visoms 12 dienų iš Ušuajos.

Kalnų žygyje (lengvame)

Kalnų žygyje (lengvame)

Kur stoja laivas Antarktidoje?

Renkantis kelionę į Antarktidą buvo beveik neįmanoma rasti informacijos, kur *tiksliai* stos laivas. „Galbūt aplankysime XXX, galbūt aplankysime XXX“ – skelbė bukletai. Ir net jau laive įgulos nariai atsisakydavo išduoti maršrutą – „Turime planą A, planą B, planą C, ir taip iki L“ – tarė per vieną „dienos apžvalgų“. Viską lemia oras, ledai, vėjas, bangos. Jau baigiant plaukti per Dreiką pavyko nusifotografuoti vieno įgulos nario laikytą grafiką – tiesa, tai jau buvo „Planas B“, bet ir ten ne viskas pavyko. Ir net jei būčiau žinojęs pavadinimus, toli gražu ne visos vietos pažymėtos „Google Maps“ ar kituose iš interneto prieš kelionę parsisiųstuose žemėlapiuose!

Laivo vieta GPS

Laivo vieta GPS

Ekspedicijos vadovų tikslas – ne nuplukdyti į konkrečias vietas, bet kuo geriau atskleisti Antarktidos dvasią: kalnus, ledkalnius, pingvinus, mokslines stotis, „užkonservuotą“ poliarinę istoriją. Žemiau surašau visas vietas, kur stojome mes – kai kurios jų būna daugelyje kruizų, kitos rečiau, tačiau jos pakeičiamos panašiomis.

Jūrų dramblių kova

Jūrų dramblių kova

Eilės tvarka vietos, kur kiekvieną iš septynių dienų stojo „Hondius“:

1 diena. Pietų Šetlando salos. Nuo jų iki Antarktidos dar virš 100 km, bet jos jau irgi „Niekieno žemė“. Elephant Point Livingstono saloje laukė tiek jūrų dramblių, kad net gidai stebėjosi, taip pat pingvinai. O Desepšeno [Deception] saloje patekome į vieną iš dviejų Antarkties vulkanų. Pasagos formos sala supa didžiulę „lagūną“. Ta lagūna – krateris. Krante leidomės į žygį prie mažesnio, bet naujesnio kraterio (pagal fizines galimybes, leido rinktis: žygis arba pasivaikščiojimas pakrante). Plaukdami į salos centrą matėme ir mokslininkų bazes – argentiniečių, ispanų. Priešingai stereotipams, daugybė „Antarktidos bazių“ nė nėra žemyne – jos tokiose lengviau pasiekiamose „sukalbamesnio klimato“ salose. Matėme ir apleistą banginių medžiotojų miestelį Whalers Bay, iš kurio, beje, 1928 m. pakilo pirmasis lėktuvas Antarktidoje. Įdomu buvo sužinoti salų pavadinimo kilmę: jos pavadintos taip todėl, kad yra panašioj platumoj, kaip Škotijos Šetlando salos, tik kitame pusrutulyje! Bet juk „tikruosiuose“ Šetlanduose gyvena žmonės, klimatas visai pakenčiamas. O Pietų Šetlando salos pasirodė tragiškai žvarbios net vasarą… Štai kiek šaltesni pietiniai toliai nei šiauriniai! Nes visą Antarktidą supa šaltoji srovė, jokie vandenys čia neatplaukia iš šiltesnių vandenynų…

Jūrų dramblys Elephant Point

Jūrų dramblys Elephant Point

Gražieji uoliniai 'vartai' į Desepšeno salą

Gražieji uoliniai ‘vartai’ į Desepšeno salą

2 diena. Portal Point pirmąkart išlipome į Antarktidos žemyną – itin grožėjomės ledkalniais, nes dar nežinojome, kad jų tik daugės, jie didės ir vaizdai nuo kalnų bus tik gražesni ir gražesni!.. Kad neprasmegtume giliame sniege, pirmąkart mums išdalino sniegbačius. Po Portal Point plaukėme į Foyn Harbour, kurio „simbolis“ – pusiau paskendęs „Governoren“ banginių medžiotojų laivas. Ta kompanija 1915 m. banginius medžiojo sprogstančiais harpūnais ir šventė sezono pabaigą, kažkam numetus žvakę, laivas užsidegė. Beliko kuo skubiau išplukdyti jį į krantą, evakuotis… Laivo nuodėguliai taip ir pasiliko. Būtent čia mums išpuolė plaukti kajakais – galėjome irkluoti tiesiai virš nuskendusio laivo. Tą naktį laukė ir kita iš pramogų: grįžę į Portal Point, ėjome nakvoti „į krantą“. Nuostabu užmigti pažiūrėjus į tolumoje miegančius pingvinus, ledkalnius, drybsantį ruonį. Puikiai paruoštame bivuake man buvo šilta, bet žmona skundėsi sušalusi, o ekspedicijos vadovai gailėjo mūsų dėl oro: šaltas vėjas pūtė sniegą į veidus. Gal dėl dažnų tokių skundų nakvynė krante trumpa: jau apie 4 val. teko užkasti bivuaką ir grįžti į laivą.

Portal Point panorama

Portal Point panorama

3 diena. Orne Harbour ryte turėjome lipti į kalną, kurio viršūnėje – antarktinių pingvinų kolonija. Deja, vos išplaukus iš laivo pasiekė pranešimas, kad išlipama nebus – nes įlanka sparčiai ledėja, o užledėjus krantams nebus įmanoma turistų paimti atgal į zodiaką. Tad tiesiog pasiplaukiojom zodiaku stebėdami pingvinų greitkelius, pakrantės kolonijas, įlankon įplaukusį banginį. Vieninteliai, kas spėjo išlipti – alpinistai, turėję kopti į dar aukštesnį kalną, bet jiems liepta skubiai leistis žemyn. Kitoje tos dienos stotelėje – Danko saloje, pavadintoje čia po ledais palaidoto belgų poliarininko garbei, pasisekė daug labiau. Atsivėrė gražiausi iki tol vaizdai į ledkalnius ir didesnes nei kada regėjau papuasinių pingvinų kolonijas. O drąsiausieji čia išbandė dar vieną pramogą: išsimaudė Pietiniame vandenyne!

Pingvinai Danko saloje

Pingvinai Danko saloje

4 diena. Brauno stotyje atėjo laikas alpinizmu užsiiminėti mums – pirmąkart ėjome susirišę virvėmis, su ledo kirtikliais (kurių, tiesa, neprireikė). Itin pasisekė su oru – iš viršaus vaizdas atsivėrė nuostabus. Įdomu buvo ir „kirsti“ Argentinos Admirolo Brauno mokslinę stotį. Nors buvo pirma antarktinės vasaros (gruodžio) diena, mokslininkų nebuvo nė padujų, maži nameliai uždari – atsiunčia gal porai mėnesių per metus. Kalbama, kad kai kurios bazės nelikviduojamos tik todėl, kad jei uždarytų jas, šalys būtų spaudžiamos nugriauti pastatus, „palikti kaip buvo“, tad pigiau atsiųsti kasmet trumpam pora mokslininkų… Kadaise Brauno bazė veikė kiaurus metus, bet 1984 m. ją padegė bazės daktaras, nenorėjęs pasilikti dar vienai žiemai… Po Brauno stoties laukė ilgas plaukimas laivu, kurio pažiba – Lemaire kanalas, primenantis kokį užšalusį fjordą ar tris Jangdzės tarpeklius. Na, per ledynmetį… Aplink balti kalnai, gilių gilių plyšių išvagoti ledynai. Dėl tokių plyšių net gana lengvuose žygiuose Antarktidos kalnais ir būtina susirišti virvėmis… Dažnai laivo deniuose stovėdavau vienas, bet Lemere jau sugužėjo kone visi keleiviai – laivų kompanija šventė gimtadienį, ta proga visiems davė gėrimų.

Brauno bazė ir panorama

Brauno bazė ir panorama

Lemero sąsiauris

Lemero sąsiauris

5 diena. Zodiakais naršėme tikras „ledkalnių kapines“. Čia, prie Planeau salos, seklu, tad didieji ledkalniai amžiams įstringa tarsi antkapiai, galėjome jais gėrėtis iš visų pusių, aplinkui zujant pingvinams iš kolonijų aplinkinėse salose. Vienoje tokių – Petermano saloje – išlipome. Ten greta gyvena dvi pingvinų rūšys: Adelės iš pietų ir papuasiniai iš šiaurės. Dėl klimato atšilimo šaltį mėgstančių Adelės pingvinų mažėja, o papuasinių – daugėja.

Ledkalnių kapinėse

Ledkalnių kapinėse

6 diena. Daug kas laukė bene garsiausios stotelės Port Lockroy. Britai dar Antrojo pasaulinio karo metais šiose „trobose“ pastatė savo bazę A, vėliau Antartkidą tiesiog apsėjo tokiom pat bazėm, tikėdamiesi įkurti koloniją. Paskelbus Antarktidą „niekieno“, bazių nebereikėjo, tad Port Lockroy virto muziejumi ir piečiausiu pasaulyje paštu. Deja, mums keliaujant jis normaliai neveikė, saloje išlipti neleido – tik muziejininkai įlipo, paskaitė paskaitą, atsinešė į laivą pašto dėžutę, kad galėtume išsiųsti atvirukus (viena medaus mėnesį šventusi porelė išsiuntė 80, visiems vestuvių svečiams!). Tie muziejaus sargai kažkuo priminė „Mažojo princo“ herojus: gyvena keliese vidury niekur, prižiūri muziejų, kuris neveikia. Ir dar kelias kitas vietas prižiūri – bet iki jų, skundėsi, negali nuplaukti, nes neturi laivo – kadangi „būtų nesaugu vieniems plaukioti“. Pašto laivų irgi nėra: atvirukus įduoda kruiziniams laivams, kurie plaukia link Folklando salų, kruiziniuose laivuose ir prausiasi. Dar jie skaičiuoja pingvinus ir jų kiaušinius. Gretimoje Jougla salelėje iš arčiau nei kur kitur galėjome stebėti pingvinų gyvenimą. Į vieną kitų Port Lockroy „prižiūrimų“ vietų irgi nuplaukėme – Damoy Hut, kur iki 1993 m. veikė pagrindinis Britų Antarktidos „oro uostas“. Kabutėse, nes “pakilimo takas” čia buvo ledynas, o „terminalo“ troba dabar – muziejėlis su senais rakandais, sniegbačiais, dviaukštėmis lovomis. Buvo pati gražiausia diena, nuo aukštumų pagaliau matėsi visi anksčiau debesyse skendėję Antarktidos pusiasalio kalnai…

Port Lockroy bazė

Port Lockroy bazė

Buvęs Damoy terminalas (trobelė apačioj) ir kilimo takas

Buvęs Damoy terminalas (trobelė apačioj) ir kilimo takas

7 diena. Kaip kasdien, buvo numatytos dvi stotelės, bet kapitonui pamačius orų prognozę Dreiko sąsiauriui, liko tik viena ir ta pati perkelta prieš pusryčius. Kulvervilio sala, tapusi atsisveikinimu su viskuo – ir pingvinais, ir ruoniais, ir ledkalniais, ir banginiais, kuriuos netikėtai išvydome šitaip arti prieš lipdami atgal į laivą. Tada – ilgas kelias pro Antarkties salas į vis labiau kylantį Dreiko vėją ir bangas…

Žygis Kuvervylyje

Žygis Kuvervylyje

Vienintelis dalykas, ką apie laivo maršrutą galėjau sužinoti iš anksto – kurią dieną išplauks ir grįš laivas. Kai kurie kruizai šiek tiek apgaudinėja: rašo, pavyzdžiui, kad kruizas trunka 12 dienų, tačiau į tą laiką įskaičiuoja jums užsakytą viešbutį Buenos Airėse, skrydžio iš Buenos Airių į Ušuają laiką, kruizo išvakarėms užsakytą viešbutį Ušuajoje… Visa tai lengvai susiorganizavome patys. Vertindami kruizo kainą, įvertinkite, kiek kainuos viena diena Antarktidoje, o ne pakeliui.

Bute Ušuajoje su vaizdu į kruizinių laivų uostą prieš išplaukimą

Bute Ušuajoje su vaizdu į kruizinių laivų uostą prieš išplaukimą

Kas keliauja į Antarktidą ir kas organizuoja keliones?

Laive į Antarktidą kaip niekad daug bendravome su kitais keliautojais. Gal visus vienijo tas „buvimo svetimais kitoj planetoj“ jausmas, o gal tiesiog interneto ir ryšio trūkumas paskatino sugrįžti prie „primirštų“ gyvų pokalbių.

Taigi, kas plaukia kruizais į Antarktidą?

Dalis buvo „superkeliautojai“, visokių blogų ir vlogų autoriai, aplankę daugybę šalių ir norėję „atsižymėti“ paskutiniame žemyne. Jie fotografuodavosi su vėliavom „7 žemynų klubas“, kurios bet kur kitur pasaulyje būtų traukusios pagarbų dėmesį, o laive į Antarktidą ar net Ušuajoje buvo tokios eilinės.

Keliautojai zodiake

Keliautojai zodiake

Kita dalis – „superžygeiviai“, kuriuos į Antarktidą viliojo žmogaus nepaliestos ekstremalios gamtos didybė, nauji iššūkiai ar meilė poliariniams kraštams.

Trečia dalis – „superkruizininkai“, kurie visada keliauja tik taip, 3 ar 4 kruizai į metus. Visi Karibai, Aliaska, Europa jau išplaukiota – kodėl neišbandžius Antarktidos?

Leidimasis nuo žygio kalnais

Leidimasis nuo žygio kalnais

O viena keisčiausių grupių mūsų laive – kinų senukai. Pasirodo, kaip turtingiems kinų tėvams madinga išsiųsti savo vaikus mokytis į kuo brangesnę Amerikos mokyklą, taip praturtėjusiems vidutinio amžiaus kinams – išsiųsti savo pensininkus tėvus į kuo ypatingesnę kelionę. Daugybė tų kinų, atrodo, anapus savo provincijos nebuvę, nemokantys kalbų, prie laivo restorano durų laukdavo 15 min iki jam atsidarant, bet, „nesugadinti įspūdžių“ labai viskuo labai džiaugėsi, šypsojosi, juokėsi.

Apskritai į Anatrktidą apie trečdalį keliautojų sudaro amerikiečiai, po dešimtadalį – kinai, australai ir vokiečiai.

Zodiaką aptaško bangos

Zodiaką aptaško bangos

Priešingai kitiems kruizams, ir „ekspedicijų vadovai“ čia skatinami bendrauti su klientais, sėstis prie vieno stalo restorane, papasakoti daugiau. Norima, kad klientai jaustųsi ne turistais, o ekspedicijos dalimi. Net į kapitono tiltelį kiekvienas galėjo užeiti beveik kada nori. Įspūdinga – bet ir baugu – iš ten stėbėti, kaip laivas priekiu perskrodžia dideles bangas taip, kad jų purslai didele jėga aptėškia 7 aukšte esančio kapitono tiltelio stiklus!

Kapitono tiltelyje

Kapitono tiltelyje

Nustebino, kad daugelis ekspedicijų vadovų čia atvyksta tik kokiems 2-4 praplaukimams kasmet (pvz. mėnesiui) ir grįžta į Europą ar Ameriką, kur turi kitus darbus (Alpių vedliai, ornitologai, geologai ir pan.). „Kompanija nori, kad ir patiems vadovams viskas būtų nenusibodę“ – mums paaiškino ir tas jų „užsidegimas“, grožėjimasis gamta visada jautėsi.

Skambi pareigybė „Ekspedicijų vadovas“ slepia viską, kas matoma klientams. Tie patys žmonės ruošė krantus išsilaipinimui ir “naikino žmonių žymes” juose keleiviams grįžus į laivą, vairavo zodiakus, skaitė paskaitas, vedė į kalnus ar nakvojo kartu ant sniego. Dėl vadovų kaitos, kiekviena ekspedicija vis kitokia: paskaitų temas ar iš zodiakų rodomus objektus jiems leidžiama pasirinkti patiems. Daug priklausydavo ir nuo to, į kurio vadovo zodiaką lipi: štai fotografas mokydavo, kaip padaryti gražias nuotraukas ar ledynų “timelapse’us” (“dabar apiplauksim ledkalnį ratu, o jūs laikykit įjungtas kameras”), ornitologas iš tolo atpažindavo visus paukščius ir turėdavo ką papasakoti apie kiekvieną, o dėstytojas-pensininkas užsidegęs filosofuodavo Antarktidos dydžio ir žmogaus menkumo temomis.

Aišku, kaip visur kruizuose, yra ir „nematomi“ darbuotojai – kambarinės, virėjai, mechanikai… Jie daugiausiai iš Filipinų, Indonezijos, Rytų Europos ir jau neturi prabangos kas mėnesį ar du grįžti į tėvynes…

Laivo įgulos dalis

Laivo įgulos dalis

Auksinis metas kelionėms į Antarktidą?

Antarktidos pusiasalis keičiasi. Jei kokiais 2010 m. čia keliavo 37000 žmonių, tai 2023 m. – jau trigubai daugiau – virš 100000. Viską pakeitė naujieji kruiziniai laivai. Tik labiausiai „pašėlę“ turtuoliai ryždavosi šitiek daug mokėti už kelionę tarybinio jūreivio sąlygomis atominiame ledlaužyje „50 Let Pobedy“. Bet stabilizuoto „Hondius“ kajutės dideliais langais – kas kita, tegu šis laivas ir be liftų…

„Stotelėse“ dar būdavome vieni, bet kokį kitą kruizinį laivą pakeliui pralenkdavome jau beveik kasdien.

Sraigtasparnis ant kruizinio laivo

Sraigtasparnis ant vieno kruizinių laivų (ne mūsų). Tokiais vykdomos ekskursijos nuo laivo į giliai šelfe esančias imperatoriškųjų pingvinų kolonijas

Tačiau didžiausias pavojus slypi tame, kad Antarktida – niekieno. Čia nėra teisės, o visokie ribojimai „Viską išsivežk“, „Ne daugiau 100 žmonių krante“ – tik savanoriški kruizų organizatorių susitarimai. Nes jiems patiems Antarktida bus pelninga tik tada, jei bus švari ir laukinė. Be to, kol kas tokias keliones organizuoja vien dėl gamtosaugos pamišusių Vakarų šalių kompanijos.

Bet kas jei kokia Saudo Arabija sugalvos pastatyti Antarktidoje kurortą su oro uostu, žibančiais kazino, tiesioginiais lainerių skrydžiais iš Rijado ir milijonais turistų? Sustabdyti niekas negalės, karinė veikla Antarktidoje draudžiama.

Iki šiol Antarktidą labiausiai saugojo tai, kad niekam jos nereikėjo – pasibaigus ruonių ir banginių medžioklėms iš bergždžiojo žemyno nebuvo jokios naudos, išskyrus mokslinę. Bet štai ateina milijardinė pramonė – turizmas!

Antarktidos kruiziniai laivai Ušuajos uoste

Antarktidos kruiziniai laivai Ušuajos uoste

Antarktidos sutartį pasirašiusios tik ketvirtadalis visų valstybių. Tarp jų nėra turtingų arabų šalių, nėra ir Lietuvos. „Tai jūs galite daryti čia ką nori“ – tai išgirdusi pasijuokė viena gidė ir iš tikro taip yra: jei Antarktidoje „prisidirba“ sutartį pasirašiusios šalies pilietis ar kompanija (pvz. teršia gamtą ar brakonieriauja), juos baudžia ta šalis, bet visiems kitiems „laisvos rankos“! Nuo piktavalių Antarktidą saugo tik atokumas – nors nepriklausomai čia atvykstančių burlaiviais irgi gausėja.

Antarktidoje

Burlaivis Antarktidoje

Tačiau patį didžiausią smūgį gali smogti laikas: Antarktidos sutartis galioja tik iki 2048 m., tada bet kuri šalis galės reikalauti ją keisti.

Tikiu, kad dabar auksinis metas keliauti į Antarktidos pusiasalį. Jis jau patogiai ir paprastai pasiekiamas – bet vis dar toks pat laukinis ir svetimas. Džiaugiuosi, kad jį pamačiau šiuo metu.

Susirinkę miegmaišius ir kita po nakvynės grįžtame į laivą

Susirinkę miegmaišius ir kita po nakvynės grįžtame į laivą

O likusi Antarktida? Ji per didelė, per dyka, per tolima, kad ją žmonės dalintųsi. Turistų tuose toliuose dar beveik nėra išvis, vos keli procentai keliautojų į Antarktidą juos pasiekia… Tad net jei masinis turizmas “įsuks” nuostabųjį pusiasalį, “neatrasta” Antarktida tikrai niekur nedings. Nors prieš keliaudamas į Antarktidą galvojau, kad tai bus vienas kartas gyvenime, pamatęs, koks nuostabus šis žemynas, tuo suabejojau: būtų taip įdomu pamatyti ir kitą jo pusę; aplinkines salas; kitą metų laiką, kai visa gyvūnija gyvena visai kitu ritmu; gal net pasilikti poliarinei nakčiai…

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,