Išskleisti meniu

Lankau pasaulį

Čekija – tai ne vien Praha!

Čekija – tai ne vien Praha!

| 0 komentarų

Čekija – tai ne vien Praha. Taip, Prahos senamiestis – tikras pasaulio stebuklas, bet keliaudamas po šią šalė – ypač automobiliu – gali atrasti kitų stebuklėlių.

Šiame straipsnyje – įdomiausios Čekijos vietos be Prahos. Visas aplankiau pats savo kelionių į Čekiją metu. O apie Prahą yra atskiras straipsnis, nes ji to verta.

Karlšteino pilis prie Prahos

Karlšteino pilis

Česky Krumlovas – Čekijos miestelių karalius

Kas antras labiausiai turistų pamėgtas Čekijos miestas? Nustebsite! Tai vos 13000 gyventojų turintis Česky Krumlovas. Jį kasmet aplanko virš 2 mln. turistų – daugiau, nei visą Lietuvą!

Česky Krumlovas su pilimi

Česky Krumlovas su pilimi

Miestelis vadinamas „Mažąja Praha“ ir jau trumpo naktinio pravažiavimo per jį metu supratau – tai nėra tik reklama turistams.

Visas Vltavos upės vingyje esantis senamiestis čia išlikęs nuostabiai puikiai: namai kiek mažesni, nei Prahoje, bet ne mažiau įspūdingi, daugelio šimtų metų, ištapytais fasadais. Jokių modernių „stiklainių“, viskas kaip kadaise. Atsiveria daug gražių vaizdų į upę, pramogautojus su baidarėmis ir valtimis (tai čia labai populiaru). Graži Centrinė aikštė.

Česky Krumlovo upė (Vltava) žvelgiant nuo pilies tilto

Česky Krumlovo upė (Vltava) žvelgiant nuo pilies tilto

Bet tikroji Česky Krumlovo žvaigždė – Pilis, antra pagal dydį Čekijoje po Prahos pilies. Ji stūkso ant dviejų kalnų, kuriuos jungia daugiaaukštis akmeninis tiltas. Kiemai ir interjerai likę autentiški ir jų tiek daug, kad po skirtingas pilies dalis vedamos trys skirtingos ekskursijos.

Česky Krumlovo pilies tiltas su trimis praėjimų aukštais. Viršutinis aukštas buvo skirtas ėjimui į sodą, vidurinis - šeimininkui į teatrą (kad galėtų išsmukti nepastebėtas, kai jį visi jau pamatė), o apatinis - visiems žmonėms

Česky Krumlovo pilies tiltas su trimis praėjimų aukštais. Viršutinis aukštas buvo skirtas ėjimui į sodą, vidurinis – šeimininkui į teatrą (kad galėtų išsmukti nepastebėtas, kai jį visi jau pamatė), o apatinis – visiems žmonėms

Valdovų miegamuosius ar pokylių sales gali pamatyti daug kur Europoje, tad pasirinkome eiti į Barokinį teatrą. Visame pasaulyje tokių telikę du: su visais ano meto kostiumais, dekoracijomis, kuriomis vietos didikas stebindavo miestelėnus ir svečius. Per 12 sekundžių požemyje traukdami specialią medinę įrangą (viskas išlikę) dvylika vyrų galėjo pakeisti visas dekoracijas iš „Miško“ į „Šventyklą“ ar „Pokylių salę“. Per „Baroko naktis“ šios XVIII a. technologijos stebina ir šiandienos žmones, o mums teliko tenkintis videoįrašu.

Teatras. Pasuki rūsyje skriemulius - ir visos dekoracijos pasikeičia per kelias sekundes! Viskas iš medžio, tad daugelis panašių rūmų teatrų Europoje sudegė. Per šiuolaikinius vaidinimus tikros žvakės pakeistos dirbtinėmis.

Teatras. Pasuki rūsyje skriemulius – ir visos dekoracijos pasikeičia per kelias sekundes! Viskas iš medžio, tad daugelis panašių rūmų teatrų Europoje sudegė. Per šiuolaikinius vaidinimus tikros žvakės pakeistos dirbtinėmis.

Anapus teatro – barokinis pilies sodas, kur po 6 val. operos spektaklių tęsdavosi šventės. Tik pilies dekoras išduoda, kad vietos didikų turtai nebuvo begaliniai: visos kolonos, graikų-romėnų dievų skulptūros, net kai kurie langai čia – nupiešti ant sienų! Taip pigiau.

Centrinė Česky Krumlovo aikštė

Centrinė Česky Krumlovo aikštė

Česky Krumlovą paskutinė valdė vokiečių Švarcenbergų šeima, kurios baugus herbas (varnas, kertantis akį turkui) tebepuošia miestelio rotušę. Švarcenbergus ištrėmė po Antrojo pasaulinio karo. Kaip ir dar 3 milijonus Čekijos vokiečių – trečdalį šalies žmonių. Iki kelių šimtų tūkstančių nužudyta. Atėjo komunizmas, komunistai viską nacionalizavo – ir nors čekai paskui galėjo susigrąžinti, vokiečiams tai negaliojo. 75% Česky Krumlovo žmonių buvo vokiečiai – jie ištremti (jeigu nežuvo), jų namus užėmė čekai iš kitur. Tai galėjo būti miestelio istorijos pabaiga – bet Česky Krumlovą išgelbėjo… komunistinis skurdas. Niekas neturėjo pinigų perstatyti senus namus ir jie, kad ir vis labiau griūvantys, liko kokie buvo. O po 1990 m. kylant turizmui viskas suremontuota, iščiustyta – nepagalvotum, kad kada buvo kitaip!

Švarcenbergų herbas išdėliotas iš tikrų žmonių kaulų Sedlece

Švarcenbergų herbas išdėliotas iš tikrų žmonių kaulų Sedlece (žr. žemiau)

Daugelio Čekijos miestelių istorija panaši, ypač kadaise vokiškuose šalies vakaruose (Sudetuose).

Kutna Hora ir jos kaulų bažnyčia

Ne vienas Čekijos miestelis giriasi kadaise konkuravęs su Praha, bet likęs toli užnugarį. Vienas tokių – Kutna Hora. Išvydęs jos XIV a. gotikinę Šv. Barboros bažnyčią ar gretimą Jėzuitų vienuolyną, didžiules senovines skulptūras alėjoje prie jo ir ilgas senamiesčio gatveles nepatikėtum, kad miestelyje – tik 20000 gyventojų. Atrodo tarsi 10 kartų didesnis.

Kutna Horos Šv. Barboros bažnyčia

Kutna Horos Šv. Barboros bažnyčia

Neįtikėčiausia Kutna Horos – o gal ir visos Čekijos – vieta – Sedlecės kaulų koplyčia. Jos vidaus stiliaus niekaip nesutalpinsi į architektūros stilių rėmus – nes viskas padaryta iš žmonių kaulų! Viskas – sietynas, altorius, įėjimo puošyba, kryžiai, baisusis Švarcenbergų šeimos herbas su turko akį kertančiu varnu, o keturiuose kampuose – keturios kaulų piramidės. Viduramžių Čekijoje daug miestelių turėjo tokias „kaulų koplyčias“ – apačioje krauti kaulai, viršuje už miestelio mirusiuosius melsdavosi miestelio gyvieji. Daug tokių kaulų vėliau sulaidota (tarp jų – prie Kutna Horos Šv. Barboros bažnyčios), bet Sedlecėje nueita priešinga kryptimi – Švarcenbergai pasamdė liaudies menininką Františeką Rintą, kad kaulus išdėliotų meniškai. Praėjo dar šimtmetis ir šiandienėje turistinėje Čekijoje tai – viena svarbiausių lankytinų vietų. Klausyklos, suolai dingo – užtat įkurta parduotuvėlė, kur netgi parduodami marškinėliai su kaukolėmis, kaukolė išdėliota ant gretimo šaligatvio, o siaubo mėgėjams rengiami „naktiniai turai“ po koplyčią.

Sedlecės kaulų koplyčioje

Sedlecės kaulų koplyčioje

Karlovy Varai ir Čekijos mineralinių vandenų kurortai

Prieš 100 metų Čekija irgi buvo turistinė, bet kitaip. Populiariausi buvo mineralinių vandenų kurortai – Karlovy Varai, Marijanske Laznės. Tų laikų medicina prieš daugelį ligų buvo bejėgė, ir žmonės pirkdavo viltį, kad gal bent „ypatingi vandenys“ juos išgydys.

Karlovy Varų kurortas

Karlovy Varų kurortin zona, pilna didingos XIX-XX a.sandūros architektūros

Mineralinių vandenų kurortų širdyje – kolonados, kur galima nemokamai prisipilti anų „stebuklingų vandenų“. Vien Karlovy Varuose tokių kolonadų keturios: viena primena kokius romėnų rūmus, kita – turgaus paviljoną, trečia – jau moderni, XX amžiaus. Daugelis šaltinių karšti ir nelabai skanūs, bet vasaromis prie kranelių tįsta eilės.

Viena iš karlovy Varų mineralinių vandenų kolonadų

Viena iš karlovy Varų mineralinių vandenų kolonadų

Rytų Europoje „stebuklingomis vandenų galiomis“ dar savaip tikima, vakariečiams kai kurios „procedūros“, kurių naudos joks mokslas neįrodė, kelią siaubą (pvz. hidrokolonoterapija – kitaip tariant, galinga klizma). Daugelis keliautojų ir poilsiautojų Karlovy Varuose dabar – rusakalbiai. Bet pasidairyti atvyksta ir vokiečiai, net arabai, kinai su dienos ekskursijomis iš Prahos.

Marijanske Laznių parkas. Marijanske Laznėse kone visi užrašai, meniu trikalbiai: čekų, rusų, vokiečių. Anglų nėra.

Marijanske Laznių parkas. Marijanske Laznėse kone visi užrašai, meniu trikalbiai: čekų, rusų, vokiečių. Anglų nėra.

Nes Karlovy Varų ir Marijanske Laznių architektūra be galo įspūdinga: milžiniški XIX a. viešbučiai-sanatorijos, dabar „apsiginklavę“ ir šiuolaikiniais baseinais. Pats žymiausias – Karlovy Varų Grandhotel Pupp, istoriją skaičiuojantis nuo 1701 m. ir tarp svečių turėjęs Gėtę, Richardą Vagnerį, Leonardo Di Caprio, Scarlett Johanson, kurių nuotraukos tebepuošia krištolinę valgių salę. Tiesa, pastarieji pabuvojo seniai (pvz. Johanson – būdama 17 m., Di Caprio – treji metai iki Titaniko, 1994 m.). Kino žvaigždutes traukia Karlovy Varų kino festivalis, bet prestižu jis smarkiai nusileidžia Kanams, Berlynui ar Venecijai, tad ten užsuka labiausiai tie, kurių žvaigždės dar aukštai nepakilo. Karlovy Varų fotografai nepraleidžia nė vieno jų – paskui, kai išgarsės, galės puošti tomis nuotraukomis viešbučių, kuriuose jie nakvojo, ar restoranų, kuriuose valgė, interjerus.

Grandhotel Pupp valgomasis, kur valgė daug Holicudo žvaigždių - bent jau kol dar nebuvo žvaigždės

Grandhotel Pupp valgomasis, kur valgė daug Holicudo žvaigždių – bent jau kol dar nebuvo žvaigždės

Kainos Karlovy Varuose lenkia Prahą, didingų namų pirmi aukštai pilni prabangios mados parduotuvių. Pavadinimai neleidžia abejoti: „Rich“, „Diamonds botique“. Ir karietų, kuriomis siūloma apsukti ratą aplink kurortą, kainos. Marijanske Laznės truputį pigesnės ir mažesnės (Karlovy Varuose 50000 m., Marijanske Laznėse 15000 gyventojų). Aplinkui abu kurortus – ramūs miškeliai, pasivaikščiojimo takai su senais paviljonais, skulptūromis ir gražiais vaizdais nuo kalnų.

Karlovy Varų kurortinė dalis

Karlovy Varų kurortinė dalis

Gražūs Čekijos miesteliai ir pilys

Važiuodamas vingiuotais Čekijos keliais kartais prarandi amą nuo milžiniškų mūrų pakelėse. Čekijos pilys. Dalis jų panašesnės į ištisus miestelius ant kalnų. Atėjo laikas, kai gynybinės jų sienos būtų nebeatlaikiusios tuomečių patrankų galios – ir didikai jas perstatė į rūmus su daugiaaukščiais pastatais. Ypač įspūdingai tos pilys atrodo naktį, nutviekstos geltonų žibintų eilėmis.

Garsiausia pilis – Kralšteinas netoli Prahos.

Karlšteino pilis Prahos priemiesčiuose

Karlšteino pilis Prahos priemiesčiuose

Panašiai gražūs ir miesteliai, kuriuos kadaise valdė tie pilių didikai: su senais nameliais, gatvelėmis, centrinėmis aikštėmis ir bažnyčiomis. Kitose Rytų Europos šalyse būna keli gražūs miesteliai – o likę tokie nykūs, nauji. Čekijoje daug žavių. Nes Čekija per Antrąjį pasaulinį karą taip ir nebuvo užimta sovietų (vokiečiai ją patys atidavė taikiai po to, kai pasidavė). Tai išgelbėjo miestelius ir pilis nuo Antrojo pasaulinio karo sugriovimų. Pokariu Čekijoje (tada – Čekoslovakijoje) įsigalėjo komunistai, bet jie negriovė senų pastatų taip, kaip kai kuriose šalyse aplinkui (tarp jų, deja, Lietuvoje).

Praėjimas pro vienuolyną Kutna Horoje

Praėjimas pro vienuolyną Kutna Horoje

Tarp gražių „mažesniųjų“ Čekijos miestų – Pilzenas, Česke Budejovicai (abu garsėja sukūrę garsius visame pasaulyje alus: Pilzenas – Pilsnerį, Česke Budejovicai – Budweiser), Olomoucas. Vien į UNESCO pasaulio paveldą įrašytų Čekijos vietų yra 14 (palyginimui, visose JAV – tik 24, Lietuvoje – 5)!

Olomouco maro stulpas, UNESCO paveldas. Tokius pastatydavo dažnas miestelis, dėkodamas Marijai už pagalbą per maro epidemijas. Populiarūs Čekijoje ir seni judantys laikrodžiai

Olomouco maro stulpas, UNESCO paveldas. Tokius pastatydavo dažnas miestelis, dėkodamas Marijai už pagalbą per maro epidemijas. Populiarūs Čekijoje ir seni judantys laikrodžiai

Tiesa, „neatrastų įdomių vietų“ Čekijoje vis mažiau, o gal jau nėra išvis: į Čekiją patogu atvažiuoti vokiečiams, austrams, lenkams, o į Prahos oro uostą masiškai skrenda trusitai net iš Korėjos, Kinijos. Todėl daugelyje miestelių be „klasikinių lankytinų vietų“ pilna vien turistams įkurtų vaškinių figūrų muziejų, kankinimų muziejų, kreivų veidrodžių kambarių ir pan. – kam gal pliusas, kam minusas.

Betliejaus muziejus Karlšteine niekaip nesusijęs su pilimi. Bet lankytojų matyt sulaukia - nes prie pat pilies draudžiama privažiuoti automobiliu. Paskutinius 2 km tenka lipti pėsčiomis: pro visus muziejėlius, restoranus, suvenyrines.

Betliejaus muziejus Karlšteine niekaip nesusijęs su pilimi. Bet lankytojų matyt sulaukia – nes prie pat pilies draudžiama privažiuoti automobiliu. Paskutinius 2 km tenka lipti pėsčiomis: pro visus muziejėlius, restoranus, suvenyrines.

Palyginus su gretima Slovakija ir jos aukštaisiais Tatrais, šiek tiek trūksta Čekijai ir gražios gamtos. Nelabai keista – Čekijos gyventojų tankumas beveik triskart didesnis, nei Lietuvos.

Čekijos kainos ir kaip po ją keliauti

Čekija – turtingiausia buvusio „Rytų bloko“ šalis. Turtais ji jau lenkia ne vieną Vakarų šalį. Kitais atžvilgiais vejasi. Pavyzdžiui, kainomis: turistinėse vietose jos nebesiskiria nuo kokio Paryžiaus ir visur brangiau, nei Lietuvoje.

Karlovy Varų teatras

Karlovy Varų teatras

Laimė, prie Vakarų artėja ir infrastruktūra – masiškai statomi greitkeliai sujungė Prahą su daugeliu Čekijos miestų. Tačiau mes norėjome keliauti automobiliu tarp miestų ir miestelių ratu (ne per Prahą), tad dar teko kliautis siauresniais ir vingiuotesniais (bet asfaltuotais) keliais. Taip pat, jais reiks važiuoti ir norint sutaupyti. Mat už teisę važiuoti greitkeliias tenka degalinėje pirkti Čekijos kelių vinjetę. Neįmanoma jos nusipirkti tik kelioms dienoms ar savaitgaliui: tik 10 dienų. Ir kaina nemaža, jei greitkeliais važiuotumėte tik kelis kartus ir tesutaupytumėte valandą ar dvi.

Kniedlichai, nacionalinis Čekijos valgis. Į troškinį primenantį padažą mirkomi duonos gabalai.

Kniedlichai, nacionalinis Čekijos valgis. Į troškinį primenantį padažą mirkomi duonos gabalai.

Čekija Vakarų Europą primena ir kultūriniais, ekonominiais procesais. Pavyzdžiui, imigracija iš kitų žemynų: jau kone 1% Čekijos žmonių – vietnamiečiai! Žmonių požiūris kinta lėčiau. Prahoje kaip ir prieš keliolika metų, dar įprasta juodaodžius ar (gerokai rečiau) geltonodžius samdyti „kvietėjais į restoraną“ ar „kvietėjais į pramogas“ dėl „egzotiškų veidų“, nors jie seniai ten nebeegzotiški.

'Egzotiški' juodaodžiai samdyti reklamuoti ekskursijas Prahoje. Konkurentai daro tą patį

‘Egzotiški’ juodaodžiai samdyti reklamuoti ekskursijas Prahoje. Konkurentai daro tą patį

Kai kuriems čekams net sunku suprasti, kas pas juos atėjo iš vakarų, kas iš rytų. „Čekai nereligingi“ – sakė mums vienas – „Vakarų Europoje religingumas mažėja“. Taip čekai iš tikro nereligingi, bet tai – ne Vakarų religingumo mažėjimo, o sovietinio komunizmo pasekmė. Kartu su Estija ir Rytų Vokietija, Čekija – vienas trijų kraštų, kur sovietams pavyko iš esmės sunaikinti religiją. Vos kas penktas čekas tiki į Dievą – Vakarų pasaulyje, kur nebuvo komunizmo, taip smarkiai nereligingų šalių nėra. Gražiausios Čekijos bažnyčios dabar labiau primena muziejus turistams – su bilietais, suvenyrų parduotuvėlėmis (net vynas parduodamas!).

Česky krumlovo pilies kiemas

Česky Krumlovo pilies kiemas. Taupant, visi pagražinimai ne nulipdyti, bet išpaišyti – tačiau didybė panaši, kaip Prahoje

Visus kartus į Čekiją važiavau savo automobiliu per Lenkiją, pakeliui dar šį bei tą apžiūrėdamas ir Lenkijoje. Taip geriausia, nes tiesioginių skrydžių į Čekiją nėra, o savo automobilį turėti gerai. Atstumas nuo Vilniaus iki Prahos – 1150 km, arba 12 valandų gryno važiavimo (į vieną pusę). Savaitgaliui nenukeliausi, bet savaitės atostogos jau – įdomios!

P.S. Apie Prahą yra atskiras „AŽ kelionės ir mintys“ straipsnis.

Čekijos lankytinų vietų žemėlapis (su mano įvertinimais). Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Čekiją.

Čekijos lankytinų vietų žemėlapis (su mano įvertinimais). Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Čekiją.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Praha – senovinio Europos miesto etalonas

Praha – senovinio Europos miesto etalonas

| 0 komentarų

Praha negali nepriblokšti savo senojo centro dydžiu! Kilometrų kilometrus gali eiti, važiuoti – ir visur prieš akis vien architektūriniai stebuklai: didikų rūmai, bažnyčios, pasaulinės reikšmės lankytinos vietos.

Atrodo, jau esi centre, bet štai karalių pilis, garsioji Vito katedra – dar beveik ties horizontu!

Man Praha – vienas įspūdingiausių „senųjų“ pasaulio miestų (statau į vieną gretą su Roma). Ir ne tik man: Praha – vienas penkių lankomiausių miestų Europoje!

Kelionę į Prahą itin svarbu planuoti: nes gali savaitę pravaikščioti gėrėdamasis visais jos grožiais ir nė karto neužklysti į svarbiausias vietas. Arba ateiti ten tada, kai viską užgoš turistų minios.

Prahos Pilies kalnas su garsiąją Šv. Vito katedra

Prahos Pilies kalnas su garsiąją Šv. Vito katedra

Prahos senamiesčio kerai – vieni stipriausių Europoje

Esu aplankęs tūkstančius senamiesčių – kiekvieną Europos sostinę ir daugelį didžiųjų jos miestų. Ir drąsiai galiu sakyti, kad Prahos – vienas kelių nuostabiausių.

Kiekvienam keliautojui turbūt iki kaulų smegenų pažįstamas jausmas: atvažiuoji į kokį nuotraukose regėtą „supergražų senamiestį“ ir supranti, kad gražios ten ir yra tik tos kelios amžinai fotografuojamos vietos: kokia viena centrinė aikštė, pora bažnyčių. O aplinkui gerokai menkesni, nykesni, ar išvis nauji pastatai.

Prahos centro gatvė

Prahos centro gatvė

Prahoje ne taip! Prahos nesugriovė Antrasis pasaulinis karas, pasigailėjo ir ją valdę komunistai. Dabar eik bet kuria Prahos senamiesčio gatve, užversk į viršų galvą – ir būsi priblokštas daugelį pastatų puošiančių mozaikų, piešinių, skulptūrų, bokštelių, bareljefų, skaičiuojančių nebe pirmą šimtmetį.

Viena daugybę šimtmečių skaičiuojančių tūkstančių Prahos grožybių

Viena daugybę šimtmečių skaičiuojančių tūkstančių Prahos grožybių

Aišku, Praha turi ir svarbiausias lankytinas vietas, didžiausias grožybes, kurias nori pamatyti visi.

Vienoje Vltavos upės pusėje – „Senojo miesto“ širdis Senamiesčio aikštė, kurioje – Prahos rotušė (su garsiuoju nuo 1940 metų judančių astronominiu laikrodžiu) ir Tyno Marijos bažnyčios bokštai.

Nakčiai apšviesti Tyno Marijos bažnyčios bokštai žvelgiant iš Prahos Senamiesčio aikštės

Nakčiai apšviesti Tyno Marijos bažnyčios bokštai žvelgiant iš Prahos Senamiesčio aikštės

Kitoje Vltavos pusėje ant kalno – Prahos rūmai, panašesni į ištisą miesto rajoną. Vaikščioti po rūmų kiemus galima ir nemokamai (praėjus saugumo kontrolę), bet į įdomiausias vietas reikalingas bilietas – net į Auksinį skersgatvį (Zlatá ulička), tiesiog gražią gatvelę. Ji net atitverta tvorelėmis.

Pati svarbiausia Prahos rūbų vieta – Šv. Vito katedra, beveik 600 metų statytas gotikos šedevras.

Šv. Vito katedros fasadas. Prahos pilyje ankšta, tad sunku pamatyti jį visą

Šv. Vito katedros fasadas. Prahos pilyje ankšta, tad sunku pamatyti jį visą

Abi Vltavos puses jungia Viduramžių Karlo tiltas, ypač mylimas dėl jį supančių bokštų ir šventųjų skulptūrų.

Prahos kainos ir minios – pasislėpti galima

Kelias per Karlo tiltą nuo Senamiesčio aikštės iki Prahos rūmų – tiesiog perpildytas turistais. Ypač vasarą, ypač savaitgaliais.

Ant Karlo tilto Prahoje

Ant Karlo tilto Prahoje. Šonuose – garsiosios jo statuos

Daugelis jau buvome gimę, kai Praha dar buvo neatrasta, tik išvaduota nuo komunistų (1990 m.). Vakariečiai dar ten prisibijojo važiuoti. Iš savo tėvų girdėjau pasakojimus apie pigią ~1992 m. Čekoslovakiją ir kai pats Prahą lankau pirmąkart 2000 m. daugelis turistų ten buvo iš aplinkinių valstybių.

Prahos Rotušė Senamiesčio aikštėje

Prahos Rotušė Senamiesčio aikštėje

Tie laikai toli praeityje – dabar jau niekam nerūpi, kad Praha Rytų Europoje. Turistų minios – ir kainos – jos centre rungiasi su Roma, Paryžiumi, Londonu. Praha jau labiau lankoma, nei Barselona ar Milanas. Ji pilna ir indų, arabų, o kinų ir korėjiečių turistų jau tiek, kad užrašai vitrinose – ir jų kalbomis.

Kinų turistus Prahos Senamiesčio aikštėje gundo fotografuotis 'pandos'

Kinų turistus Prahos Senamiesčio aikštėje gundo fotografuotis ‘pandos’

Keliautojai į Prahą – dviejų, labai skirtingų tipų. Vienoje pusėje – „kultūros rijikai“, kuriems rūpi nuostabieji pastatai, rūmai, bažnyčios, muziejai, žymiųjų Prahos menininkų sukurti paveikslai ir muzika. Kitoje pusėje – pramogautojai. Bernvakarių ir mergvakarių, anglų ir vokiečių draugelių kompanijų eilės, iki gilios nakties siaučiančios Prahos gatvėse, landžiojančios iš baro į barą, striptizo klubo į striptizo klubą.

Eilinis mergvakaris netoli Karlo tilto. Vasaros vakarą išėjęs pasivaikščioti tokių galėdavau pamatyti keliolika

Eilinis mergvakaris netoli Karlo tilto. Vasaros savaitgalio vakarą išėjęs pasivaikščioti tokių galėdavau pamatyti keliolika ir kone visų jų dalyviai kalba ne čekiškai

~1995 m. pirmuosius pramogautojus į Prahą priviliojo pigus geras čekiškas alus. Jis vis dar geras – bet tikrai nebe pigus. Šiandienė Praha pramogautojus traukia kaip reta kur įvairiu naktiniu gyvenimu („siaubo baras“? Prašom. Maudynės alaus vonioje? Prašom. Naktinė ekskursija po barus su marškinėliais „Prague drinking team“? Prašom), pramogomis.

Limuzinas, vežantis į naktinį klubą

Limuzinas, vežantis į naktinį klubą

Nusibodo limuzinai ar velomobiliai-barai? Jūsų bernvakario paslaugoms visa pseudosenovinių automobilių flotilė. Tailandietiško masažo salonai beveik gatvėje (su masažuotojomis iš Tailando). Kankinimų, šokolado, Apple technikos muziejai ir net – būsimų jaunikių ir nuotakų džiaugsmui – vienintelis pasaulyje sekso mašinų muziejus.

'Antikvariniai' Prahos automobiliai, iš tikrųjų specialiai gaminami šiai pramogai (tai akivaizdu net ir nenusimanančiam automobiliuose)

‘Antikvariniai’ Prahos automobiliai, iš tikrųjų specialiai gaminami šiai pramogai (tai akivaizdu net ir nenusimanančiam automobiliuose)

Aišku, visa tai neturi nieko bendro su Praha ar Čekija. Bet kitur to nėra ar yra gerokai mažiau, todėl vakariečių jaunimas linksmam savaitgaliui labiau nei kada seniau renkasi būtent Prahą. O vyresniems, turtingesniems – visa aibė gražių, skoningų restoranų.

Stilingas restoranas Prahos senamiestyje

Stilingas restoranas Prahos senamiestyje

Prahos grožybės, kur turistų mažiau

Turistų minios ir turistinės kainos pradeda varginti. Laimė, nors ir brangesnė už Lietuvą, Čekija dar nėra Vakarų Europa, ir paėjus toliau nuo pagrindinių turistinių arterijų kainos krenta kartais. Vandens buteliukas prie Prahos rūmų gali kainuoti 5 eurus, o papėdėje – eurą, toliau – dar pigiau.

Praretėja ir turistų minios, o lankytinos vietos, kad ir ne tokios garsios, vis viena turi mažai lygių.

Eilė prie Prahos pilies. Norint patekti į šį miesto rajoną reikia prieiti metalo detektorių - tikrą butelio kakliuką

Eilė prie Prahos pilies. Norint patekti į šį miesto rajoną reikia prieiti metalo detektorių – tikrą butelio kakliuką

Štai lygiagrečiai Karlo tiltui driekiasi kitas Legii tiltas. Vaizdai nuo jo ne mažiau nuostabūs – greta Nacionalinis teatras, o per vidurį tilto – Strželecki sala-parkas pasivaikščiojimui su irgi gražiais vaizdais.

Už poros tiltų nuo Karlo tilto jau gali sau turėti erdvės net ir sezono įkarštyje

Už poros tiltų nuo Karlo tilto jau gali sau turėti erdvės net ir sezono įkarštyje

Be Senamiesčio aikštės, Praha turi kitų nuostabių aikščių – ilgą Vaclovo aikštę, Malostranske aikštę anapus Vltavos nuo senammiesčio.

Prahos Vaclovo (Venceslaus) aikštė. Gale - Nacionalinis muziejus.

Prahos Vaclovo (Venceslaus) aikštė. Gale – Nacionalinis muziejus.

Be Prahos pilies ir Šv. Vito katedros, Praha turi begalę kitų puošnių interjerų, pavyzdžiui, Strahovo vienuolyno biblioteką. Pamatęs vasaros savaitgalio eiles prie Šv. Vito katedros, verčiau nuėjau ten…

Strahovo vienuolyno biblioteka Prahoje

Strahovo vienuolyno biblioteka Prahoje

Ir vaizdai nuo Prahos pilies kalno net nėra nuostabiausi mieste. Gražu pasižiūrėti nuo postmodernistinio Šokančio pastato stogo ar postamento, kur kadaise stovėjo aukščiausias paminklas Stalinui. Bet gražiausia dairytis nuo Petržino kalvos parko. Nes iš šių vietų matosi ir pati Prahos pilis, Šv. Vito katedra.

Šokantis pastatas Prahoje. Ant jo stogo yra baras-apžvalgos aikštelė. Apsimoka pirkti pigiausią gėrimą: brangu, bet vien bilietas į aikštelę dar brangiau

Šokantis pastatas Prahoje. Ant jo stogo yra baras-apžvalgos aikštelė. Apsimoka pirkti pigiausią gėrimą: vien bilietas į aikštelę dar brangiau

Parke stovi 1891 m. Petržino apžvalgos bokštas – mėginimas nukopijuoti Paryžiaus Eifelį, apie kurį papasakojo Prancūzijos sostinę aplankę to meto Prahos turistai. Bokšto papėdėje – šimtametis kreivų veidrodžių pastatas, dar viena išlikusi XIX a. pramoga.

Aš su žmona originaliuose XIX a. kreivuose veidrodžiuose

Aš su žmona originaliuose XIX a. kreivuose veidrodžiuose

Tada Praha buvo be galo turtingas Austrijos-Vengrijos imperijos miestas, ir tai matosi kiekviename to meto pastate, gatvėje ar jas jungiančiuose kiemuose, kuriais turistai ir vietiniai kerta kampus. Ir Praha buvo pakankamai įtakinga, kad jos legendos išplistų po visą pasaulį: Prahos kūdikio stebuklingos skulptūros, kurios originalas – Prahos Karmelitų bažnyčioje – kopijų pilna visa Lotynų Amerika, ne tik visi pasaulio žydai žino Prahos žydų legendą apie Golemą ir t.t.

Prahos krantinė

Prahos krantinė

Tada Praha buvo ir meno miestas, o vienas garsiausių jos menininkų buvo Alfonsas Mucha, savo spalvingu menu įkvėpęs visą to meto Vakarų pasaulį. Yra Prahoje Muchos muziejus, yra ir didžiuliai Veletržni rūmai – viso anų laikų čekų ir slovakų meno ekspozicija.

Veletržni meno muziejuje

Veletržni meno muziejuje

Menu Praha mėgina stebinti ir šiandien – daugiausia moderniomis skulptūromis. Jos nedidelės, bet jų daug. Vienos jų prasmingos (pvz. Paminklas komunizmo aukoms – tolydžio nykstantis žmogus), kitos, atrodo, tiesiog skirtos patekti į keliautojų ir pramogautojų „Instagram“ paskyras (pvz. King Kongas su išverstu „organu“ ar žemėje „paskendusi“ tanketė).

Statula King Kongo kiaušiniai

Statula King Kongo kiaušiniai

Turistus iš Vakarų dar žavi (ar įdomiai baugina) ir sovietinė Prahos praeitis. Sovietinės represijos, Prahos pavasaris, 1968 m., kuomet Čekoslovakija pamėgino atsiriboti nuo Sovietų Sąjungos, bet buvo palaužta sovietinių tankų. Tokie ieško sovietinės architektūros ir monumentų, o pagrindinė pažiba jiems – Lenono siena, ant kurios čekai socializmo laikais vis slapta nupiešdavo Džoną Lenoną, o jų vaikai ar vaikaičiai politinius atsišaukimus ten rašo iki šiol. Rašo ir turistai: vykstant 2019 m. Honkongo protestams, vyko tikra “išpurškimų ir išbraukimų” kova tarp honkongiečių ir kitų kinų.

Lenono siena

Lenono siena

Prahos šou – gimsta naujos tradicijos

Praha – ne vien istoriniai pastatai ir nauji barai. Praha gyva daug kuo.

Kiekviena iš trijų svarbiausių Prahos lankytinų vietų turi savo kasdienį „šou“. Prahos pilyje tai – sargybos pasikeitimas (kas valandą, bet ilgiausias ir įdomiausias – 12:00). Ant Karlo tilto – visokiausi „gatvės menininkai“. Senamiesčio aikštėje – senasis astronominis laikrodis. Kas valandą jo figūrėlės surengia minispektaklį: sukasi dvylika apaštalų, griaučiai-mirtis muša varpą.

Pagrindinis sargybos pasikeitimas (vidurdienį) prie Prahos rūmų

Pagrindinis sargybos pasikeitimas (vidurdienį) prie Prahos rūmų

Šituos „tradicinius šou“ vasaromis žiūri tokios turistų minios, kad sunkiai artyn beprisigrūsi. Gal todėl jie man nepasirodė superįspūdingi. O gal todėl, kad tiesiog laikas bėga: dabar XXI a. ir XV a. stebuklingu atrodęs miesto laikrodis ar žygiuojantys kareiviai jau nuobodoka.

Minios turistų spiečiasi prie garsiojo Astronominio laikrodžio

Minios turistų spiečiasi prie garsiojo Astronominio laikrodžio. Pagrindinė žvaigždė čia: laikrodžio sukūrimo data. Juk jis pastatytas anksčiau, nei įvyko Žalgirio mūšis… Ir simbolizmas: Tiesa, atėjus XX a., laikrodis pasikeitė. Godumą kažkada simbolizavo žydų pirklys, bet ‘politkorekciniais motyvais’ jis nuimtas

Bet „gyvoji Praha“ tuo nesibaigia. Kultūros mylėtojams dalinamos skrajutės su kvietimais į bažnyčias. Ne, ne į mišias – visur gausybė klasikinės muzikos koncertų. Daugelio svarbiausių pasaulio muzikos kūrinių autoriai patys gyveno ar lankėsi Prahoje – galima, pvz., pasiklausyti „vargonų, kuriais grojo Mocartas“. Juk Praha XIX a. priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai ir konkuravo su Viena ar Budapeštu – tad kiekvienam garsiam austrui ir Praha buvo nesvetima.

Viena įspūdingų Prahos bažnyčių (Šv. Mykolo Malostranske aikštėje)

Viena įspūdingų Prahos bažnyčių (Šv. Mykolo Malostranske aikštėje)

XX a. Prahoje išplito nauja meno rūšis – Juodų šviesų teatras (angl. Black light theater). Scenos priekis ten apšviestas įprastai ir jame vaidinamas pantomimos spektaklis, o scenos galas – ultavioletine šviesa, todėl ten matosi tik specialiais dažais nudažyti daiktai. Šiuos daiktus it marionetes valdo „lėlininkai“ – atrodo, kad jie skraido, patys yra lyg spektaklio herojai. Tokia „magija“ itin patinka vaikams. 2019 m. teko laimė sėdėti Srnaco teatro spektaklyje greta režisieriaus Jržio Srnaco, kuris dar 1959 m. pastatė pirmąjį „juodų šviesų spektaklį“ ir sukūrė šią meno formą. Dabar Prahoje jau ~10 juodų šviesų teatrų – šis menas labai tinka turistams, nes kalbos mokėti nereikia.

Juodų šviesų teatras. Atrodo, kad juda daiktai, nes jų valdytojai - nematomi.

Juodų šviesų teatras. Atrodo, kad juda daiktai, nes jų valdytojai – nematomi.

Na o po ~2000 m. Prahoje pramogų, šou, patirčių turistams kiekiai ir įvairovė augo geometrine progresija – niekaip neišvardysi visko, kas siūloma, belieka ieškoti internete ar dairantis. Vien Vltavos upėje kiek pramoginių laivų!

Vienas gausybės pramoginių laivų Vltavoje. Galimi kruizai su vakariene, plaukimai vandens dviračiais ir t.t.

Vienas gausybės pramoginių laivų Vltavoje. Galimi kruizai su vakariene, plaukimai vandens dviračiais ir t.t.

Kaip atvykti į Prahą ir ką dar lankyti Čekijoje

Tiesioginių skrydžių į Prahą iš Lietuvos nebėra, tad daugelis lietuvių (ir aš visus kartus) čia atvyksta automobiliu. Praha nėra labai automobiliams draugiškas miestas: daug parkavimo vietų centre rezervuotos gyventojams, likusios mokamos beveik visuomet, net prekybos centruose, būna, nemokama tik pirma valanda. Apsisprendėme pastatyti toliau centro ir ateiti ar atvažiuoti metro. Metro linijos yra trys ir, nors kiek atsiduoda sovietmečiu, yra greičiausias būdas keliauti po Prahą. Antras – tramvajai. Bet kai Prahos centras toks gražus, kartais verčiau norisi eiti kad ir kelis kilometrus, dairytis.

Bokštas Karlo tilto pradžioje. pamatai, jei užverti galvą

Bokštas Karlo tilto pradžioje. pamatai, jei užverti galvą

Jokia kita Europos sostinė tikriausiai taip neužgožia visos likusios šalies, kaip Praha. Nors Prahoje gyventojų – 2,5 mln. ir tai tėra vos 24% iš visos Čekijos 10,5 mln., daugeliui turistų Čekija tai Praha. Net „Lonely Planet“ kelionių vadovas po Čekiją vadinasi „Praha ir Čekija“ (žodis „Praha“ didžiausiomis raidėmis, „Čekija“ – mažomis). Tarp pirmuose tos knygos puslapiuose surašytų „10 įspūdingiausių Čekijos vietų“ net devynios yra Prahoje.

Prahos senamiesčio gatvė

Prahos senamiesčio gatvė

Tačiau taip yra ne todėl, kad likusi Čekija visiškai neverta dėmesio – tiesiog todėl, kad Praha yra šitoks pasaulio stebuklas. Likusi Čekija pilna gražių miestelių, UNESCO paveldo ir kitų gėrybių. Kai kurios – pvz. Karlšteino pilis yra beveik Prahos priemiesčiuose ir paprasta ten nuvažiuoti iš Prahos bei grįžti. Kitos reikalauja poros dienų ekskursijos. Apvažiavęs Čekiją supratau: nuvykus ten savu automobiliu, turint „nuosavus ratus“ tikra nuodėmė grįžti aplankius vien Prahą.

Karlšteino pilis Prahos priemiesčiuose

Karlšteino pilis Prahos priemiesčiuose

Apie Čekijos įdomybes už Prahos ribų – sekantis mano straipsnis.

Čekijos lankytinų vietų žemėlapis (su mano įvertinimais). Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Čekiją.

Čekijos lankytinų vietų žemėlapis (su mano įvertinimais). Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Čekiją. Prahos lankytinos vietos ir jų įvertinimai – dešinėje žemėlapio pusėje.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Kaip skristi lėktuvu ir ką daryti oro uoste

Kaip skristi lėktuvu ir ką daryti oro uoste

| 2 komentarai

Keliaujate lėktuvu retai ar keliausite pirmą kartą?

Susigaudyti gali atrodyti sunku, bet viskas paprasta. Aiškinu viską nuo pasiruošimo namie prieš skrydį iki išėjimo iš oro uosto jau atskridus.

Ką padaryti namie prieš skrydį

Pasiimkite su savimi asmens dokumentą (geriausiai – pasą, nes kortelė tinka ne visur) ir bilietą (geriau spausdintą). Susidėkite daiktus taip, kad tiktų į skrydį (ką galite ir negalite imti, žr. žemiau “Bagažas ir bagažo pridavimas”).

Įsiminkite ar užsirašykite šiuos duomenis:
a)Jūsų skrydžio numeris.
b)Iš kur į kur skrendate.
c)Tikslūs skrydžio laikai.
d)Aviakompanija.

Jei skrendate su persėdimu, kiekvienas skrydis turės atskirus duomenis (t.y. jei skrendate Vilnius-Londonas-Niujorkas, tai Vilnius-Londonas ir Londonas-Niujorkas bus skirtingi skrydžio numeriai).

Tipinis lėktuvo salonas

Pagal šiuos duomenis oro uostų ekranuose atpažinsite savo skrydį. Ten žibės, prie kokių vartų eiti, ar skrydis atidėtas ir pan.

Registracija į lėktuvą ir įlaipinimo talonas

Įsigyti bilietą nepakanka – dar reikia užsiregistruoti į skrydį. Tai galima padaryti dvejopai:

1.Daugelis avialinijų leidžia registruotis internetu jų tinklapiuose (pvz. „Lufthansa“ – www.lufthansa.com ). Tiesa, daugelis neturi lietuviškų tinklapių – tik angliškus. Reikia spausti „Check-in“, įvesti savo duomenis. Tada aviakompanijos tinklapis jums pateiks (ar elektroniniu paštu atsiųs) įlaipinimo taloną. Jį atsispausdinkite (vis daugiau aviakompanijų leidžia taloną ir tiesiog parodyti mobiliojo telefono ekrane). Internetu paprastai galima regsitruotis 1-2 dienas prieš skrydį iš namų.

2.Beveik visos aviakompanijos leidžia registruotis į lėktuvą ir oro uoste (jei neužsiregistravote internetu). Tiesa, kai kuriose aviakompanijose (Ryanair, Wizzair ir kt.) už tokią paslaugą reikia primokėti papildomai. Registracija oro uoste vyksta prie specialių stalelių. Oro uosto ekranuose (tablo) paprastai dega tų stalelių numeriai ar raidės. Ekranėliai yra ir virš kiekvieno registracijos stalo kur rodoma, koks reisas ten registruojamas. Padarius registraciją, jums duos popierinį įlaipinimo taloną.

Tipinis tablo oro uoste. Iš kairės į dešinę parašyta: aviakompanijos simbolis | skrydžio numeris | išvykimo laikas | miestas į kurį skrendama | registracijos stalo numeris | įlaipinimo vartų numeris | skrydžio statusas (pvz. 'laipinama'). Registruojantis aktualu tik registracijos stalo numeris, o įlaipinimo vartų numeris bus aktualu paskui

Tipinis tablo oro uoste. Iš kairės į dešinę parašyta: aviakompanijos simbolis | skrydžio numeris | išvykimo laikas | miestas į kurį skrendama | registracijos stalo numeris | įlaipinimo vartų numeris | skrydžio statusas (pvz. ‘laipinama’). Registruojantis aktualu tik registracijos stalo numeris, o įlaipinimo vartų numeris bus aktualu paskui

Bet kuriuo atveju, registracijai reikės asmens dokumento.

Registracijos laikas yra ribotas. Tarkime, registraciją internetu, pavyzdžiui, gali būti leidžiama atlikti ne vėliau kaip 4 val. iki skrydžio, o registraciją oro uoste – tik likus daugiau nei 1 val. iki skrydžio, bet ne mažiau kaip 3 val. Tikslūs laikai priklauso nuo aviakompanijos, tačiau jei nesate dažnas keleivis, geriausia į oro uostą atvažiuokite bent 2 val. iki skrydžio.

Įlaipinimo talonas. Svarbiausi duomenys 'Boarding time' - Įlaipinimo laikas (ankstesnis, nei išskridimo laikas), 'Seat' - vieta, kurioje reiks sėdėti, 'Gate' - vartai, per kuriuos iš oro uosto išeiti į lėktuvą (bet sekite tablo - dar gali keistis, ypač jei skrydį atidės)

Įlaipinimo talonas. Svarbiausi duomenys ‘Boarding time’ – Įlaipinimo laikas (ankstesnis, nei išskridimo laikas), ‘Seat’ – vieta, kurioje reiks sėdėti, ‘Gate’ – vartai, per kuriuos iš oro uosto išeiti į lėktuvą (bet sekite tablo – dar gali keistis, ypač jei skrydį atidės)

Bagažas ir bagažo pridavimas

Bagažas, kurį galite vežti lėktuvu, yra dvejopas. „Rankinis bagažas“ (angl. carry-on luggage) yra bagažas, kurį nešitės su savimi į lėktuvo saloną. „Registruojamas bagažas“ yra bagažas, kurį prieš skrydį atiduosite į krovinių skyrių, o atsiimsite tik išlipę iš lėktuvo.

Tiek rankinio, tiek registruojamo bagažo svoris ir išmatavimai ribojami, o tikslūs ribojimai priklauso nuo aviakompanijos, skrydžio klasės. Išsiaiškinkite juos ir nepažeiskite, nes juos pažeidus gali būti taikomi dideli mokesčiai arba bagažo gali nepriimti. Yra aviakompanijų, kur galima nemokamai vežtis tik rankinį bagažą, o registruojamas bagažas kainuoja papildomus pinigus (pvz. Ryanair, Wizzair).

Rankinį bagažą jūs tiesiog nešitės su savimi į lėktuvą. Registruojamą bagažą reikia priduoti prie tų pačių stalelių, kur vyksta registracija į skrydį oro uoste (žr. aukščiau). Net jeigu būtumėte užsiregistravęs į skrydį internetu, jei turite registruojamą bagažą, vis tiek reikės prieiti prie to langelio.

Registracijos stalai oro uoste. Reikia pasirinkti tą, virš kurio parašyti jūsų skrydžio duomenys. Kartais visi tos pačios aviakompanijso skrydžiai registruojami prie vieno registracijos stalo - tada pakanka, kad sutaptų aviakompanijos pavadinimas

Registracijos stalai oro uoste. Reikia pasirinkti tą, virš kurio parašyti jūsų skrydžio duomenys. Kartais visi tos pačios aviakompanijos skrydžiai registruojami prie vieno registracijos stalo – tada pakanka, kad sutaptų aviakompanijos pavadinimas

Atidavus registruojamą bagažą, jis konvejeriu, paskui specialiu transportu nuvažiuos iki lėktuvo, kur jį pakraus krovikai. Registruotas bagažas skris tuo pačiu lėktuvu krovinių skyriuje.

Jeigu skrendate su persėdimu ir abu skrydžiai yra įrašyti viename biliete, „registruojamą bagažą“ dažniausiai galėsite atsiimti paskutiniame oro uoste (t.y. nereiks jo atsiimti prieš persėdimą ir priduoti vėl). Tačiau dėl visa ko pasiteiraukite to tarnautojo, kuriam atiduosite bagažą pirmajame oro uoste.

Taip pat pasižiūrėkite, kokius daiktus draudžiama turėti „rankiniame bagaže“. Tuos daiktus – jei jų turite – privalote dėti į registruojamą bagažą. Tai, tarkime, žirklės, peiliai ir kita, kas gali kelti pavojų. Tas sąrašas nuolat plečiasi – pvz. dabar Europos Sąjungoje negalima rankiniame bagaže turėti net vandens buteliuko.

Draudžiamų lėktuve daiktų sąrašas Europos Sąjungoje. Kairėje pusėje parodytų daiktų negalima imti į saloną (rankinį bagažą), dešinėje - ir į rankinį, ir į registruotą bagažą. Kitose šalyse reikalavimai gali būti ne tokie griežti, bet daugelis jų sutampa

Draudžiamų lėktuve daiktų sąrašas Europos Sąjungoje. Kairėje pusėje parodytų daiktų negalima imti į saloną (rankinį bagažą), dešinėje – ir į rankinį, ir į registruotą bagažą. Kitose šalyse reikalavimai gali būti ne tokie griežti, bet daugelis jų sutampa

Bagažo turėti nėra būtina.

Saugumo kontrolė

Užsiregistravę į skrydį ir atidavę registruojamą bagažą (jei tokio turite), eikite į saugumo kontrolę. Ten sekite tarnautojų nurodymais. Skirtinguose oro uostuose jie būna skirtingi.

Beveik visuose oro uostuose teks praeiti metalo detektorių, išsikrauti metalinius daiktus, bei padėti rankinį bagažą po rentgeno aparatu. Kai kuriuose oro uostuose po rentgeno aparatu paprašys padėti ir striukes, švarkus, liemenes, batus, diržus ir/ar rankinius laikrodžius (t.y. nusirengti, nusiauti). Gali daryti papildomus patikrinimus – pvz. atstitiktine tavrka tikrinti, ar nebuvote arti sprogmenų (su tam tikrom cheminėm medžiagom).

Jei tikrintojai atrastų draudžiamų dauiktų, juos teks arba išmesti, arba grįžti ir palikti išlydinčiam žmogui, arba tą lagaminą/kuprinę atiduoti į registruojamą bagažą.

Pasų kontrolė išskrendant ar tarpiniame oro uoste

Jei skrendate į kitą šalį (už Šengeno zonos), dar teks praeiti pasų kontrolę. Tai paprasta – pakanka parodyti pasą ir tarnautojas patikrins, ar nesate ieškomų asmenų sąraše.

Kai kur pasų kontrolė automatizuota – pasą reikia kišti po skaneriu ir atsidaro automatiniai vartai. Jei neaišku, eikite pas darbuotoją.

Laipinimas į lėktuvą

Perėję kontroles, pažiūrėkite tablo ekraną vėl – prie jūsų skrydžio degantis numeriukas reikš laipinimo vartus, į kuriuos turite eiti. Pvz. „D45“ reikš, kad turite eiti į D45 vartus.

Tipinis oro uosto informacinis ekranas anapus saugumo kontrolės. Iš kairės į dešinę jame parašyta: skrydžio išvykimo laikas | tikrasis laikas, jei skrydis atidėtas | aviakompanijos simbolis | skrydžio numeris | alternatyvūs skrydio numeriai, jei tas pats skrydis turi kelis numerius | miestas (oro uostas) į kurį skrenda lėktuvas | terminalo numeris (jei oro uoste keli terminalai) | įlaipinimo vartai | situacija

Tipinis oro uosto informacinis ekranas. Iš kairės į dešinę jame parašyta: skrydžio išvykimo laikas | tikrasis laikas, jei skrydis atidėtas | aviakompanijos simbolis | skrydžio numeris | alternatyvūs skrydio numeriai, jei tas pats skrydis turi kelis numerius | miestas (oro uostas) į kurį skrenda lėktuvas | terminalo numeris (jei oro uoste keli terminalai) | įlaipinimo vartai | situacija (pvz. ‘cancelled’ reiškia ‘atšauktas’)

Ekrane degs ir informacija, jei skrydis atidėtas ir naujas laikas jį atidėjus.

Eikite prie vartų ir laukite (kelią iki vartų rodys rodyklės). Aišku, jei laiko daug, galite pasivaikščioti po oro uostą. Svarbu būti prie vartų įlaipinimo laiku, kuris paprastai yra nuo 15 iki 60 min. iki lėktuvo pakilimo. Įlaipinimo laikas rašomas prie vartų ir, dažniausiai, ant įlaipinimo talono (tiesa, jei skrydis atidedamas, jis gali atsidėti).

Prie vartų yra parašytas jų numeris, o į kitus vartus rodo rodyklės

Prie vartų yra parašytas jų numeris, o į kitus vartus rodo rodyklės

Laipinimo vartai (dešinėje) ir stalas (kairėje) ties kuriuo tarnautojai tikrins bilietus prieš leisdami pro vartus. Vartai arba tiesiai ves į lėktuvą, arba į autobusą kuris priveš prie lėktuvo, arba ant oro uosto asfalto ir iki lėktuvo reiks eiti pėsčiomis

Laipinimo vartai (dešinėje) ir stalas (kairėje) ties kuriuo tarnautojai tikrins bilietus prieš leisdami pro vartus. Vartai arba tiesiai ves į lėktuvą, arba į autobusą kuris priveš prie lėktuvo, arba ant oro uosto asfalto ir iki lėktuvo reiks eiti pėsčiomis

Atsidarius įlaipinimo vartams, stokite į eilę. Tarnautojas patikrins jūsų asmens dokumentą ir įlaipinimo taloną bei, jeigu šalyje į kurią skrendate reikia vizos – ar vizą turite. Tada eikite į lėktuvą ir užsiimkite savo vietą (parašytą ant įlaipinimo talono).

Laipinimas į lėktuvą. Mažuose oro uostuose ir į pigių skrydžių bendroves jis vyksta pėsčiomis (eiti paskui visus), kitur iki lėktuvo priveža autobusas arba lėkuvas prijungiamas specialiu koridoriumi - rankove - prie oro uosto

Laipinimas į lėktuvą. Mažuose oro uostuose ir į pigių skrydžių bendroves jis vyksta pėsčiomis (eiti paskui visus), kitur iki lėktuvo priveža autobusas arba lėktuvas prijungiamas specialiu koridoriumi – rankove – prie oro uosto

Skrydis

Įlipus į lėktuvą, klausykite instrukcijų, kurias per garsiakalbį ar tiesiai jums sakys pilotas ar stiuardai ir stiuardesės (paprastai uniformuoti). Rankinį bagažą reikės pasidėti po kėde priešais arba į lentynas viršuje. Pakilimo ir nusileidimo metu reikės prisisegti saugos diržus, nes gali smarkiai kratyti ir dėl to galima susižeisti (bet tai labai reta).

Įlipimo metu didesni daiktai pasidedami lentynose virš kėdžių

Įlipimo metu didesni daiktai pasidedami lentynose virš kėdžių. Jei trūksta vietos lentynoje virš savo kėdės, galima dėti ir į gretimas lentynas.

Skrydis tarp pakilimo ir nusileidimo dažniausiai ramus, bet gali būti kratymų, vadinamų turbulencija. Tokiu atveju pilotas arba stiuardas irgi lieps prisisegti saugos diržus.

Pakilimo, nusileidimo, turbulencijos metu bus negalima vaikščioti po lėktuvą ar eiti į tualetą. Kitu laiku – galima. Pakilimo ir nusileidimo metu negalima naudotis elektronikos prietaisais (skirtingos avialinijos į šį draudimą žiūri skirtingai rimtai).

Stiuardesė duoda saugumo instrukcijas prieš skrydį (ką daryti avarijos atveju)

Stiuardesė duoda saugumo instrukcijas prieš skrydį (ką daryti avarijos atveju)

Skrydžio metu stiuardai ir stiuardesės gali ką nors pardavinėti, pvz. maistą (meniu tada būna kėdės priešais atloše) ar prekes. Kai kurios aviakompanijos maistą ir gėrimus ar bent dalį jų duoda nemokamai (ypač taip būna ilguose skrydžiuose) – pasiteiraukite, ar maistas/gėrimai nemokami.

Tipinis maistas lėktuve. Ilguose skrydžiuose toks dažniausiai įeina į kainą, trumpuose dažniau pardavinėjamas arba duodamas paprastesnis maistas

Tipinis maistas lėktuve. Ilguose skrydžiuose toks dažniausiai įeina į kainą, trumpuose dažniau pardavinėjamas arba duodamas paprastesnis maistas

Nusileidus nepamirškite pasiimti savo daiktų.

Persėdimas

Jei skrendate su persėdimu, išlipę tarpiniame oro uoste jokiu būdu neišeikite iš oro uosto, o eikite kryptimi „transfer“ (persėdimai).

Tarpiniame oro uoste reikės pakartoti dalį tų procedūrų, ką ir pirmame oro uoste. Tačiau nebūtinai – pvz. gali nebereikėti papildomai pereiti saugumo kontrolės, eiti pasų kontrolės, ar papildomai registruotis į skrydį (jei jau būsite užsiregistravę iš anksto ir turėsite taloną). Paprastai persėdant nereikia atsiimti bagažo ir priduoti vėl.

Jei įlaipinimo talono į antrą skrydį neturite, reikia prieiti prie persėdimų stalo (angl. transfer desk) ir gauti jį tenai. Persėdimo stalų gali būti ne vienas – žiūrėkite, kur prie kurio yra jūsų aviakompanijos simbolis.

Atvykimas

Lėktuvui nusileidus paskutiniame oro uoste, išeikite į oro uosto pastatą (kelią jums greičiausiai rodys). Eikite kryptimi „arrivals“ (atvykimas).

Išlipimas iš lėktuvo. Per trapą (dešinėje) lipa žmonės, į sunkvežimį (kairėje) iš bagažo skyriaus krauna žmonių bagažą, kurį vėliau atiduos oro uoste

Išlipimas iš lėktuvo. Per trapą (dešinėje) lipa žmonės, į sunkvežimį (kairėje) iš bagažo skyriaus krauna žmonių bagažą, kurį vėliau atiduos oro uoste

Visų pirma, reikės pereiti atvykimo pasų kontrolę, kur patikrins, ar galite įvažiuoti į šalį, jei reikia vizos – ar ją turite. Kai kuriuose oro uostuose galima įsigyti vizą vietoje prieš pasų kontrolę. Vizų davimo lietuviams tvarką šalyje, į kurią skrendate, sužinokite likus daug laiko iki skrydžio.

Po pasų kontrolės, jei atidavėte registruojamą bagažą, eikite į bagažo atsiėmimą (angl. baggage claim). Ten bagažas važiuos ant konvejerių. Raskite konvejerį, prie kurio degs jūsų skrydžio išskridimo mietsas (pvz. Vilnius) ir skrydžio numeris. Ten važiuos jūsų skrydžio keleivių daiktai, kuriuos krovikai bus iškrovę iš jūsų lėktuvo. Sulaukite savo ir pasiimkite.

Daug bagažo konvejerių. Eikite prie to, ekrane virš kurio dega jūsų skrydžio išvykimo oro uostas, numeris

Daug bagažo konvejerių. Eikite prie to, ekrane virš kurio dega jūsų skrydžio išvykimo oro uostas, numeris

Konvejeriu važiuoja keleivių lagaminai

Konvejeriu važiuoja keleivių lagaminai

Tada eikite į miestą (pvz. „exit to city“). Gali prireikti pereiti muitinę. Jei neturite ką deklaruoti, eikite kur žalia spalva. Gali reikti padėti visus daiktus ant rentgeno aparato – darbuotojai tikrins, ar nevežate toje šalyje nelegalių daiktų ar daiktų, už kuriuos turėjote susimokėti muitą ar akcizą, bet to nepadarėte. Daugeliui keliautojų tai nėra aktualu.

Gali būti, kad užsienio šalyje neturėsite interneto ar jis bus brangus. Todėl gerai dar Lietuvoje pasidomėti, kaip reikės nuo oro uosto nuvažiuoti iki ten, kur jums reikia (pvz. viešasis transportas).

Du tablo - vienas rodo atvykimus, kitas išvykymus ir jų laikus. Svarbu nesusimaišyti: jei jums reikia išvykimų, ieškokite išvykimų (angl. departures) grafikų tablo, o jei atvykimų (pvz. ką nors pasitinkate atvykstant - atvykimų (angl. arrivals)

Du tablo – vienas rodo atvykimus, kitas išvykymus ir jų laikus. Svarbu nesusimaišyti: jei jums reikia išvykimų, ieškokite išvykimų (angl. departures) grafikų tablo, o jei atvykimų (pvz. ką nors pasitinkate atvykstant – atvykimų (angl. arrivals)

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Tikslas – Amerika 2018 ekspedicijos dienoraštis

Tikslas – Amerika 2018 ekspedicijos dienoraštis

| 0 komentarų

Ar žinojote, kad prezidentas Antanas Smetona žuvo Klivlande ir ten yra jo kapas? Čikagoje būta daugiau lietuviškų bažnyčių, nei bet kuriame Lietuvos mieste ir kelios jų dydžiu, grožiu ir lietuvybe pranoksta visas Lietuvos katedras? Kad JAV veikia ištisi lietuvių muziejai, turintys eksponatų, kokių Lietuvoje nėra? Kad vienose JAV lietuvių kapinėse esą vaidenasi – ir tuo tiki daug amerikiečių? Kad Mičigane yra ir lietuviškas kurortas, ir lietuvių ūkininkų kolonija, kurioje nuo Antrojo pasaulinio karo gaminamas lietuviškas sūris?

Mane pribloškė lietuviškų JAV vietų didybė ir “Tikslas – Amerika 2017” ekspedicijos metu žinojau: tai tik pradžia. Norėdamas ją pristatyti daugeliui, surengiau “Tikslas – Amerika 2018” ekspediciją į 9 JAV valstijas. Aplankėme per 200 lietuviškų vietų, susitikome su daugiau nei 300 žmonių ir išklausėme jų istorijas, ir viską sužymėjau interaktyviame žemėlapyje.

Sertifikatas, liudijantis, kad vieta įtraukta į Tikslas - Amerika žemėlapį. Ant sertifikato - pats žemėlapis

Sertifikatas, liudijantis, kad vieta įtraukta į Tikslas – Amerika žemėlapį. Ant sertifikato – pats žemėlapis

Jūsų dėmesiui – “Tikslas – Amerika 2018” ekspedicijos dienoraštis, kuriame – ir svarbiausios lankytos vietos, jų nuotraukos, jas kūrę ir puoselėjusių žmonių gyvenimo istorijos, šios prasmingos kelionės metu kilę pamąstymai apie Lietuvą, Ameriką, lietuviško paveldo likimą. Tikiuosi, dienoraštis įkvėps kelionių į JAV metu greta “standartinių” lankytinų vietų aplankyti ir lietuviškąsias – nes jos naujai atskleidžia tiek Ameriką (imigrantų sukurtą valstybę), tiek ir Lietuvos istoriją, o kai kurios jau pamėgtos netgi nieko bendro su lietuviais neturinčių amerikiečių turistų.

Šis dienoraštis taip pat buvo spausdintas JAV lietuvių laikraštyje “Draugas” ir (kiek kitoks) portale “15 min”, o video siužetai iš jos – “Pasaulio lietuvių žiniose” kaip TV dienoraštis.

Padėkos atvirukas, kokių kelis šimtus išdalinome visiems Amerikos lietuviams, prisidėjusiems prie ekspedicijos. Atviruke pažymėtas ekspedicijos maršrutas.

Padėkos atvirukas, kokių kelis šimtus išdalinome visiems Amerikos lietuviams, prisidėjusiems prie ekspedicijos. Atviruke pažymėtas ekspedicijos maršrutas.

 


Čikaga 1 – lietuvių bažnyčios

„Tikslas – Amerika 2018“ prasidėjo Čikagoje. Simboliška. Čikaga – Amerikos lietuvių sostinė, ir tai ne tušti žodžiai. Prieš 100 metų Čikagoje gyveno daugiau lietuvių nei bet kuriame Lietuvos mieste! Ne šiaip gyveno, o daug po savęs paliko: didingus rūmus ir bažnyčias, kapines ir žymius kapus, paminklus ir ištisus rajonus.

Kai kurios tų vietų ir bendrai Amerikoje turi mažai lygių. Savo įspūdžius apie jų lankymą ir dokumentavimą pateikia ekspedicijos “Tikslas – Amerika 2018” dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: “Dar gerokai iki mūsų lėktuvui nusileidžiant Čikagoje, iš interneto užkaborių, M. Mažvydo bibliotekos knygų bei susirašinėjimų el. paštu su daugiau nei 100 Amerikos lietuvių jau buvau surinkęs informacijos apie 170 tokių vietų Vidurio Vakaruose, kurias turėjome aplankyti, nufotografuoti, aprašyti „Gabalėliai Lietuvos“ lietuviško paveldo internetinėje enciklopedijoje bei pažymėsime „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje. Realybė pranoko lūkesčius: aplankėme 230 vietų. Iš visų tų vietų net 98 (kone pusė) – Čikagoje ir jos priemiesčiuose, tad būtent čia ir pradėjome ekspediciją”.

Vieno iš lietuviškų rajonų centras su bažnyčia, mokykla, vienuolynu Skerdyklų rajone

Lietuviško rajono centras su bažnyčia, mokykla, vienuolynu Skerdyklų rajone (Back of the Yards)

Čikagos lietuvių bažnyčios – ne tik religijai

Augustinas: “Įspūdingiausi Čikagos lietuvių pastatai neabejotinai – bažnyčios. Juk bažnyčia Amerikos lietuviams prieš 100 metų nebuvo tik vieta pasimelsti. Prie jų įsikurdavo lietuvių mokyklos, lietuvių ligoninės, pokylių salės, draugijos, statyti lietuviški paminklai, jose susipažindavo būsimi jaunavedžiai. Aplinkui apsigyvendavo šimtai, kai kur tūkstančiai ar net dešimtys tūkstančių lietuvių, susiformuodavo lietuvių rajonai.

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčios Čikagoje vidus

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčios Čikagoje vidus

Pirmąjį aplankėme Siserą – išvykome dar auštant. Po skrydžio Vilnius-Helsinkis-Londonas-Čikaga turėjome tik keturias miego valandas, tačiau privalėjome taupyti šviesų paros metą, kai galima fotografuoti. 7 ryto išmėginome fotoaparatus bei kitą įrangą: jos turėjome daugiau, nei pernai, tad nuotraukos ir kita medžiaga – kokybiškesnė.”

Sisero Šv. Antano lietuvių mokykla ir bažnyčia

Sisero Šv. Antano lietuvių mokykla ir bažnyčia

Aistė: “Nufotografavę išlikusius pavadinimus ant Lietuvių laisvės salės, Lietuvių Šv. Antano mokyklos, susitikome su rajono senbuviais – “Draugas News” redaktore Vida Kupryte ir advokatu Sauliumi Kupriu, išgirdome kiekvieno namo istoriją: „čia veikė lietuvių bankas, čia veikė lietuvių graborius, o lietuvių smuklių Sisere buvo dešimt“. Palyginus su pernai, šiemet projektas platesnis: Amerikos lietuvių bei lietuvybės Amerikoje puoselėtojų pasakojimų videoįrašai pamažu keliami į internetą, taip pat rodomi “Pasaulio lietuvių žinių” laidoje LRT Kultūra kanale.”

Intevriu "Tikslas - Amerika" iš Kuprių šeimos Sisero lietuvių rajone

Intevriu “Tikslas – Amerika” iš Kuprių šeimos Sisero lietuvių rajone

Augustinas: “8:45 lankėme lietuviškas Mišias. Čikagoje veikė 14 lietuvių parapijų ir beveik iki pat Sąjūdžio laikų Čikagoje lietuviškos Mišios laikytos daugiau bažnyčių nei bet kuriame pasaulio mieste – net Vilniuje, Kaune. Deja, nūnai lietuviškos mišios net Čikagoje tampa retenybe: Sisero šv. Antano lietuvių bažnyčioje jos – tik kartą per savaitę. Užtat keliolika kartų per savaitę laikomos ispaniškos mišios, mat dauguma rajono gyventojų dabar – imigrantai iš Lotynų Amerikos.

Sisero lietuviai rodo ant vieno pastatų išlikusią lentą su lietuvišku užrašu

Sisero lietuviai rodo ant vieno pastatų išlikusią lentą su lietuvišku užrašu

Tačiau bažnyčia liko labai lietuviška – ilgai fotografavome kryžius-saules, koplytstulpius, vitražus (ant kurių daugelio, deja, lietuviškų užrašų nebesimato, nes juos uždengė kondicionieriai). Bažnyčia – neįtikėtinai didelė, įspūdinga. Tiek kadaise čia gyveno lietuvių.

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčioje

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčioje

Kaip ir kiekvienoje JAV lietuvių bažnyčioje po mišių laukė pasibuvimas parapijos salėje. Daliai Amerikos lietuvių tas pasibuvimas nuo seno svarbesnis už Mišias: juk susitinka lietuviai, pasikalba gimtąja kalba, sužino, kas naujo. Ruošdamasis „Tikslas – Amerika“ skaičiau, kad dar prieš 100 metų būdavo skundų, kad kunigas per ilgai laiko mišias: verčiau greičiau eiti pabendrauti.”

Tikslas - Ameirka apsilankymas Sisero parapijos pasibuvome po Šv. Mišių

Tikslas – Ameirka apsilankymas Sisero parapijos pasibuvome po Šv. Mišių

Aistė: “Visi lietuviai susibūrime po Šv. Mišių mus priėmė nepaprastai šiltai, domėjosi, ką darome, kiek jau pavykę sudokumentuoti. Atmosfera tokiuose susibūrimuose – itin jauki, net žalią kortą po daug metų bandymų laimėjusi imigrantė iš Lietuvos Sisere pripažino, kad, nors daug kas Amerikoje jai nesuprantama, šitie draugiški lietuvių kassavaitiniai pasibuvimai – tai, ko Lietuvoje trūksta.”

Gražiausioji Čikagos lietuvių bažnyčia žavi ir amerikiečius

Augustinas: “Buvo sekmadienis. Vienintelė diena, kai į daugelį Čikagos lietuvių bažnyčių gali patekti laisvai. Ypač į tas, kurios nebepriklauso lietuviams. Tad diena buvo labai intensyvi: kruopelytė po kruopelytės iš įvairių interneto pakampių, ispaniškų buvusių lietuvių parapijų tinklapių susidėsčiau grafiką.

Augustinas Žemaitis fotografuoja Šv. Kryžiaus bažnyčią

Augustinas Žemaitis fotografuoja Šv. Kryžiaus bažnyčią

11:30 laukė lietuvių liuteronų mišios Tėviškės parapijoje (iki sovietinio genocido net 10% Lietuvos žmonių buvo liuteronai ir Čikaga viena paskutinių vietų užsienyje, kur lietuvių liuteronų dar daug). Tada – į Šv. Kryžiaus bažnyčią, statytą prieš daugiau nei 100 metų. Vieną įspūdingiausių visoje Čikagoje bažnyčių apskritai, aprašytą knygose apie Čikagos architektūrą. Ir vieną įstabiausių lietuvių bažnyčių: daugelis Lietuvos katedrų jai neprilygsta.

Lietuvos istorinė vėliava prie įvažiavimo į „Tėviškės“ parapiją

Lietuvos istorinė vėliava prie įvažiavimo į „Tėviškės“ parapiją

Tai Šv. Kryžiaus bažnyčios fasado grožis 2012 m. įkvėpė mane pradėti lietuviško paveldo užsienyje enciklopediją „Gabalėliai Lietuvos“ – kad tas paveldas būtų pasiekiamas ir žinomas visiems. Bet į vidų tada nepatekau. Dabar ištaisyti „šią klaidą“ atrodė viena svarbiausių užduočių ir klysti neketinau: sužinojau, kad bažnyčia atrakinta tik per Mišias, kurios vyksta tik sekmadieniais, tik 11:30 ir 13:00. Spėjome kaip tik prieš pat Mišių pabaigą ir, vos baigėme fotografuoti visus lietuviškus vitražus, Kryžių kalno ir Aušros vartų vaizdus, radome Gedimino stulpus ir kita, lotynų amerikietis tarnautojas, išleidęs pro šonines duris, bažnyčią užrakino galutinai. Gaila, kad ten patekti taip sunku – interjeras ten toks įspūdingas, kad net mane, jau mačiusį apie 70 JAV lietuvių bažnyčių, pribloškė. Dar nuostabiau žinant, kad tai – Čikagos skerdyklų rajono bažnyčią: šitokį grožį užsakė tie lietuviai, kurie nuo ryto iki vakaro skersdavo kiaules didžiausiose pasaulio skerdyklose.”

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia Čikagoje (Back of the Yards)

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia Čikagoje (Back of the Yards)

Piečiausioji Čikaga, kur lietuvybės nebėra

Augustinas: “Nuo Šv. Kryžiaus bažnyčio paskuome į piečiausiąją Čikagą, į teritorijas kur daugelis ten negyvenančių lietuvių pataria nekišti nosies. Ten dabar – juodaodžių rajonai, skurdūs ir nesaugūs. Ir tenykštės lietuvių bažnyčios beveik visos uždarytos: juodaodžių katalikų labai mažai ir jiems jų nereikėjo.

Dviejų kunigų paveikslai Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčioje – pirmasis - lietuvis, antrasis – afroamerikietis (po parapijos demografinių pokyčių)

Dviejų kunigų paveikslai Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčioje – pirmasis – lietuvis, antrasis – afroamerikietis (po parapijos demografinių pokyčių)

Nors tolimųjų pietų Čikagos lietuvių bendruomenės nebuvo tokios gausios kaip Sisere ar skerdyklų rajone, mus pasitikęs Gediminas Indreika, daugelį dešimtmečių tyrinėjantis lietuvių bažnyčias, turėjo ką nuostabaus papasakoti ir apie tenykštes bažnyčias. Štai Šv. Juozapo bažnyčios kunigas turėjo žvėryną ir antrą pagal dydį visoje valstijoje teleskopą – „Gal dėl jo polinkio į mokslą bažnyčia liko tokia maža“ – sakė. O Roseland Visų Šventųjų lietuvių bažnyčia turi mažai analogų, nes ji yra modernaus lietuviško stiliaus, kurį sukūrė Amerikos lietuvių architektai, pasitraukę nuo sovietų po Antrojo pasaulinio karo – ypač Jonas Mulokas. Pamenu, iš pradžių galvojau, kad ir Roseland bažnyčią tikriausiai sukūrė J. Mulokas, kol „Gabalėliai Lietuvos“ komentatorius nepataisė, kad tikrasis autorius – tarpukario Kaune daug po savęs palikęs Stasys Kudokas. Gediminas Indreika paaiškino kas ir kaip: „Kudokas iš pradžių kritikavo Muloką už tą modernų tautinį stilių, bet čia pats pastatė varinį koplytstulpį“. Uoliai viską užsirašinėjau – įdomios mintys „Gabalėliai Lietuvos“ internetinei enciklopedijai.

Roslando Visų Šventųjų lietuvių bažnyčia

Rouzlando Visų Šventųjų lietuvių bažnyčia

Važiuojant dar toliau į pietus, prisiliečiau prie dar senesnės istorijos: prie „pirmykščių“ Amerikos lietuvių bažnyčių, kokias lietuviai pasistatydavo XIX-XX a. sandūroje vos atvykę į Ameriką. Tiksliau tai – ne bažnyčios, o paprasti dviaukščiai namai, kuriuose – maldų salė, mokyklos klasės, pokylių salė… Tokių piečiausioje Čikagoje likusios dvi. Aišku, abi seniai nebepriklauso lietuviams, bet dar atradome fasaduose lietuviškų užrašų senąja kalba – „lietuvių mokslainė“.

Senoji Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia West Pulmane, tarnavusi kaip mokykla

Senoji Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia, tarnavusi kaip mokykla

Oro uostas, kur Darius ir Girėnas pirko Lituanica

Aistė: “Daugelis lietuvių bažnyčių ir lietuviškų vietų – pietų Čikagoje. Tik Šv. Mykolo bažnyčia stovėjo ir šiaurės Čikagoje, šalimais – Lietuvių liuosybės salė. Ilgų paieškų dėka, radome jų vietas, tačiau laukė nusivylimas: jokio lietuviško įrašo ir apskritai nieko, liudijančio, kas ten buvo praeityje, neradome. Bažnyčia apskritai nugriauta.”

Su Gediminu Indreika einame į Petro ir Povilo lietuvių bažnyčią

Su Gediminu Indreika einame į Petro ir Povilo lietuvių bažnyčią

Augustinas: “Optimistiškiau nuteikė pokalbis su Audra Adomėnas, vadovaujančia Amerikos lietuvių archyvų skaitmeninimo projektui. Optimistiškiau todėl, kad ji dar – gana jauna, gimusi Čikagoje, o taip stengiasi. Kitose vietose dažniau sutikdavome vyresnio amžiaus žmones ir jų pasišventimas lietuviškoms JAV vietoms negalėjo nežavėti, bet visada mintyse kirbėjo klausimas – „o kas po jų?“. Be to, šiais laikas nepakanka informacijos padėti į bibliotekas, reikia ja dalintis internete, kad būtų nemokamai pasiekiama visiems. Tą daro ir Audra Adomėnas, ir mes.”
Aistė: “Čikagos šiaurėje dar apie keturiasdešimt minučių lenkų kapinėse ieškojome garsiausio Lietuvos fantasto Algio Budrio kapo – atrodo, internete gana tiksliai radome nurodytą jo vietą, bet pagal ją nustatyti koordinates – ne taip jau paprasta.”

Su Audra Adomėnas Lithuanian Archives Project

Su Audra Adomėnas Lithuanian Archives Project

Augustinas: “Kita užduotis buvo Palvokio oro uostas, kur Darius ir Girėnas pirko „Lituanica“ ir kurio ženkliuku pasidabinęs Darius pavaizduotas ant 10 litų banknoto. Oro uostas pritaikytas turizmui, yra tikras amfiteatras lėktuvams stebėti – bet man to neužteko. Radau informaciją, kad 2013 m. ten atidengta jiems atminimo lenta, bet atvažiavęs supratau, kad lengva nebus: oro uostas mažas, bet pastatų daug, kai kurie užrakinti. Darbuotoja sakė, kad apie tokią atminimo lentą nieko nežino, pasiūlė ieškoti prie gėrimų automatų. Ten išties visokiausių lentų visokiausiems aviatoriams kabojo gausybė , tik ne mūsiškiams (tačiau net apsidžiaugiau, kad Dariaus-Girėno lenta nėra viena daugelio patalpoje, kur mažai kas eina). Galiausiai darbuotoja pakvietė savo viršininkę, o ši pasakė – „Štai, lenta prie įėjimo!“. Neįsivaizduoju, kaip jos nepamatėme – turbūt pesimistiškai pagalvojome, kad lenta mūsų lakūnams negalėtų būti tokioje svarbioje vietoje.”

Gavus dovanų ženklelį Palwaukee oro uoste - tokį, koks pavaizduotas ant 10 litų banknoto

Gavus dovanų ženklelį Palwaukee oro uoste – tokį, koks pavaizduotas ant 10 litų banknoto

Iš “atrastos” Čikagos į “neatrastas” lietuvių kolonijas

Aistė: “Aptrūnijusius rajonų daugiabučius galutinai pakeitė tvarkingi Amerikos priemiesčių namai, tada – plati daugelio juostų magistralė Čikaga-Rokfordas. Į Čikagą, tiesa, vėliau dar grįžome.”

Augustinas: “Čikagoje daugelyje vietų gali nuspėti, ką rasi – yra informacijos internete, knygose. Tuo tarpu mažuosiuose Ilinojaus miesteliuose miškas tamsesnis: gal vietos ten nebus šitokios didingos, kaip Čikagoje, bet atradimai ten laukė ne mažiau įdomūs. Kai kuriose tų vietų buvome pirmi žmonės iš Lietuvos po daugelio metų! Sužinoti apie tas vietas užtruko ilgai, atrasti, kas galėtų apie jas papasakoti – dar ilgiau, tačiau iš Čikagos išvažiavau jau turėdamas daugelio dešimčių vietų, el. pašto adresų, kontaktų, susitikimo datų ir laikų lentelę. Viską pažymėjome www.tikslasamerika.lt žemėlapyje, nufotografavome, aprašėme ir jei dar kas norės žengti mūsų keliais, bent jau virtualiai – bus paprasčiau.”

Atradę Algirdo Budrio kapą valome žolę, kad įskaitytume vardą

Atradę Algirdo Budrio kapą valome žolę, kad įskaitytume vardą

Pirmos “Tikslas – Amerika 2018” dienos grafikas

“Tikslas – Amerika” virtuvę atskleidžia šis pirmosios ekspedicijos dienos grafikas. Dažna diena buvo panašaus intensyvumo: tiek daug lietuviško paveldo JAV ir nurėjome spėti viską. Smagu, kad nepaisant didelių atstumų ir neprognozuojamo eismo bei to, kad daugelį kelių važiavome patys vieni, niekur nepavėlavome, nepsiklydome, aplankėme, ką sumanę: patirtis ir ilgas ruošimasis padėjo.

5:30 kėlimasis, pusryčiai
7:00 Sisero lietuviškų vietų fotografavimas (Lietuvių laisvės salė, Lietuvių mokykla, Sisero bažnyčios išorė, Sisero koplytstulpis)
8:00 susitikimas su Sisero lietuvių parapijos atstovais V. ir S. Kupriais
8:45 lietuviškos mišios Sisere
9:45 projekto pristatymas Sisero parapijos salėje, interviu su V. ir S. Kupriais
11:30 lietuviškos mišios „Tėviškės“ liuteronų bažnyčioje
14:00 Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia
15:00 susitikimas su G. Indreika
15:15 Dzialinskio-Kenkelio kapas
15:45 Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia
16:15 Rouzlando Visų Šventųjų lietuvių bažnyčias
16:55 Senoji Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia (papildomas įterptas objektas, apie kurį sužinojome G. Indreikos dėka tą dieną)
17:15 Naujoji Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia
18:00 Chicago Heights Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
18:30 Pietūs-vakarienė
20:00 Socialinė žiniasklaida, pranešimai spaudai ir rytdienos planavimas

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Čikagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis

 


Vakarų Ilinojus

Po intensyvių dienų Čikagoje „Tikslas – Amerika 2018“ atvyko sužymėti lietuviškų vietų Vakarų Ilinojuje. Tenykščiai lietuviai išties sukūrė daug, o kai kurios vietų yra net geriau žinomos nelietuviams, nei lietuviams.

Pirmoji stotelė – Rokfordas, apnykęs pramoninis miestas, paskui – maži lietuviški miesteliai ir tada – Ilinojaus sostinė Springfildas. “Ten aplankėme, nufotografavome, užrašėme įdomias istorijas poros lietuvių kapinių, lietuvių bažnyčių, lietuvių klubo, etninio paveldo muziejaus, kuriame lietuviams skirta ištisa salė” – įspūdžiais dalijasi “Tikslas – Amerika 2018” organizatoriai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Apleistas Rokfordo fabrikas prie miesto Tautinio paveldo muziejaus

Apleistas Rokfordo fabrikas prie miesto Tautinio paveldo muziejaus. Tai – įprasti senųjų JAV pramoninių didmiesčių vaizdai.

Rokfordo lietuvių klubas – be lietuvių, bet lietuviškas

Augustinas: “Jau pradėjęs derinti apsilankymą Rokfordo lietuvių klube sulaukiau pirmo nustebimo. Paklaustas, kokių dar lietuviškų vietų yra apylinkėje, klubo direktorius pribloškė: „Aš ne lietuvis, tai negaliu daug pasakyti“.

Dar labiau teko nustebti pačiame didžiuliame klube. „Turime 250 narių“ – pasakojo direktorius – „Ir tik vienas jų yra lietuvis, ir tas pats nebevaikšto į klubą“. Pasirodo, apie 1980 m. lietuviai, mažėjant narių, nutarė priimti į klubą ir nelietuvius ir pamažu šie įsivyravo.

Rokfordo lietuvių klubas. Paprastai prie jo plazda ir Lietuvos vėliava

Rokfordo lietuvių klubas. Paprastai prie jo plazda ir Lietuvos vėliava

Tačiau „Lietuvių klubas“ toli gražu nėra tik pavadinimas! Klube pilna lietuviškų detalių, prie jo paprastai plazda trispalvė. „Senoji nudrizgo, bet užsakiau iš interneto naują“ – pasakojo direktorius. Nariai prispausdinę straipsnių apie Lietuvą, apie jos šventes. Smagu buvo ten atrasti ir tekstus iš savosios „True Lithuania“ svetainės! Net džemperiai „Lithuanian club“ pardavinėjami.

Klubo skelbimų lentose pakabinta informacija apie Lietuvą, kad klubo nariai daugiau apie ją sužinotų. Tarp tos informacijos 'Tikslas - Amerika' komanda aptiko ir medžiagą, atspausdintą iš 'True Lithuania' svetainės.

Klubo skelbimų lentose pakabinta informacija apie Lietuvą, kad klubo nariai daugiau apie ją sužinotų. Tarp tos informacijos ‘Tikslas – Amerika’ komanda aptiko ir medžiagą, atspausdintą iš ‘True Lithuania’ svetainės.

Aistė: “Nelietuvis lietuvių klubo vadovas James Gryder mums papasakojo ir apie mums ligi tol negirdėtas lietuviškas vietas: pasirodo, klubas dar turi Lietuvių parką, ten augina bites, 2015 m. šventė lietuviškas Jonines (tradicijas mėgina atkurti pagal tai, ką perskaito internete, kas tikrai įdomu ir savotiškai keista žinant, kad į tas lietuviškas šventes neateina lietuvių)”

The underground bar of Rockford Lithuanian Club

Rūsio baras Rokfordo lietuvių klube. Šviestuvai – Lietuvos vėliavos spalvų

Augustinas: “Kita diena laukė kaip niekad intensyvi, jau 8 val. ryto – susitikimai, lietuvių muziejaus salės aplankymas. Kur į tokį ankštą grafiką įterpti Lietuvių parką, esantį Rokfordo priemiestyje? “Gal galime nuvykti 6-7 val. Ryto, vos atsikėlę” – klausėme, abejodami, ar pavyks sutarti. Bet James Gryder sutiko – pažadėjo iš vakaro pakabinti sunkią spyną taip, kad nusiimtų be rakto, nors kitiems atrodytų užrakinta (miestas nelabai saugus).

Ta spyna rakinami ne varteliai, o vartai automobiliams. Nes parkas milžiniškas – vien nuo įvažiavimo iki „Lithuanian Park“ užrašo – pusantros mylios važiavimo!

Rokfordo lietuvių parkas (jis milžiniškas - atstumas nuo parko vartų iki šio ženklo apie pusantro kilometro)

Rokfordo lietuvių parkas (jis milžiniškas – atstumas nuo parko vartų iki šio ženklo apie pusantro kilometro)

Visgi, spėjome 8 val. į Rokfordo etninio paveldo muziejų, kur mūsų laukė ne tik senyvos savanorės muziejininkės, bet ir vietos televizija, paėmusi iš mūsų interviu. Muziejus susideda iš keleto kambarių, tarp jų – lietuviško. Lietuvišką kuruoja rašytoja Sandra Colbert. Ji persikėlė iš Čikagos ir prisijungė prie muziejaus prieš kelias savaites – iki tol muziejui buvo sunku rasti lietuvę savanorę. Atsakymo į klausimą „Kur dingo Rokfordo lietuviai?“ nesulaukėme. Juk tai buvo milžiniška lietuvių „kolonija“, ten net lankėsi Basanavičius ir kiti. „Nuseno, numirė“ – sakė James Gryder klube. Bet kur jų vaikai – kituose miestuose bent jau dalis jų tęsia tėvų lietuvišką veiklą…

Rokfordo etninio paveldo muziejaus lietuvių kambarys

Rokfordo etninio paveldo muziejaus lietuvių kambarys

Aistė: “Bet vis tik smagu, kad lietuvybė Rokforde gyvuoja ne vien lietuvių dėka. Taip daug žmonių sužino apie Lietuvą, jiems Lietuva nebėra tik taškelis žemėlapyje. Tai svarbu: juk amerikiečiai renkasi, kur keliauti, kur investuoti, jie renka JAV valdžią, kuri gali turėti lemiamą reikšmę Lietuvai atsidūrus pavojuje.”

Iš gėrimų šiaudelių lankstyti tradiciniai lietuviški sodai Rokfordo tautinio paveldo muziejuje

Iš gėrimų šiaudelių lankstyti tradiciniai lietuviški sodai Rokfordo tautinio paveldo muziejuje

Lietuvių kapinės, kuriose vaidenasi(?)

Augustinas: “Į pietus nuo Rokfordo didžiulių apleistų fabrikų peizažą pakeitė maži amerikietiški miesteliai. Apie tai, kad lietuviška bažnyčia stovėjo Kivanyje, sužinojau vėliausiai, teko net keisti jau parengtą “Tikslas Amerika 2018” maršrutą. Tačiau 2 valandas šiame miestelyje šiaip ne taip įtalpinau. Medinė šimtametė bažnytėlė tebestovi, deja, nieko lietuviško ten neradome. Po lietuvių ji priklausė juodaodžiams, jie užtinkavo ir perrašė net kertinį akmenį. Tačiau dabar jau ir juodaodžių bažnyčia užsidarė, mat pastorius paseno – pastatas apleistas.”

Apleistos Kivanio Šv. Antano bažnyčios vidus

Apleistos Kivanio Šv. Antano bažnyčios vidus

Aistė: “Į bažnyčios vidų įleido NT brokeris, septynerius metus mėginantis pastatą parduoti. „Pradžioje norėjo 400 000 dolerių – neįmanoma tiek gauti“ – sakė. Ėjo priekyje nubraukinėdamas voratinklius. Viduje viskas palikta it po paskutinių mišių: muzikos instrumentai, suolai, Biblijos. Bet nieko lietuviško neberadome ir viduje. Teks „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje vietą žymėti kaip 4 kategorijos – „Lietuviška tik istorija“.

Analizuojame bažnyčios istoriją su Kivanio lietuvių parapijos buvusiais nariais Morisonais

Analizuojame bažnyčios istoriją su Kivanio lietuvių parapijos buvusiais nariais Morisonais

Augustinas: “Kur kas geriau sekėsi Spring Valyje. Net kontaktų ten pačiam nereikėjo ieškoti: vos paskelbėme apie savo misiją „gabaleliailietuvos“ Facebook paskyroje, tuoj atsirado būrelis padėti norinčių žmonių. Tarp jų – Joseph Nauyalis, Vytį išsitatuiravęs grynakraujis lietuvis, kurio jau net ir tėvai gimę JAV. Ir jo žmona Jurgita, atvykusi iš Lietuvos tik prieš dešimt metų.”

Spring Valio Šv. Onos lietuvių kapinių naujasis paminklas

Spring Valio Šv. Onos lietuvių kapinių naujasis paminklas

Aistė: “Spring Valio lietuvių kapinės – garsios visame Ilinojuje, rašė apie jas net Amerikos nacionalinė spauda. Mat kapinėse esą vaidenasi: prie lietuvių skerdikų Masokų kapo pasirodo žmogus su kirviu, iš ten teka kraujas, pridėjus ranką prie kapo vienos pusės justi karštis. Vietiniai į tas istorijas žiūri su šypsena, nors vaikystėje patys bijodavo. Kai kuriems pabodo visokie šilumos detektoriais ginkluoti „vaiduoklių medžiotojai“, o policininkas Joseph paliudijo, kad ir policija tą vietą nuolat stebi (kažkas iš kriptos buvo pavogęs kaukolę, sudeginęs ten šunį).”

Masokų kripta Lietuvių laisvės kapinėse Spring Valyje

Masokų kripta Lietuvių laisvės kapinėse Spring Valyje

Augustinas: “Tose kapinėse laidoti laisvamaniai, sako, ir komunistai. Kapų nedaug. Atmosfera tikrai kraupoka: ypač kai užėjo audra. Kitos, šv. Onos katalikų, lietuvių kapinės pasirodė jaukesnės. „Man patinka čia pasivaikščioti ir apskritai buvo daug lengviau pritapti tokiame lietuviškame miestelyje“ – pasakojo Jurgita. Kadaise lietuviška buvo visa miestelio pusė ir dabar dar daug lietuvių palikuonių – tie, grynesni, dar labiau demonstruoja patriotizmą už daugelį Lietuvos lietuvių, nors lietuviškai moka mažai. Štai John Bogatitus, atėjęs su mumis susitikti į miestelio muziejų, Lietuvos vėliavos spalvomis išdabino… kojos protezą.”

Su Spring Valio lietuviais

Su Spring Valio lietuviais

Kaip Springfilde atsirado atminimo lenta lietuviams

Augustinas: „Tikslas – Amerika“ projektas nebūtų įmanomas be kelių šimtų savanorių pagalbininkų, parodžiusių lietuviškas vietas ir apie jas papasakojusių. O ypač neįkainojami tokie pagalbininkai, kurie ne tik patys papasakoja, bet dar ir randa, kas papasakotų kitur, pristato projektą kitiems lietuviams.

Viena tokių – Sandra Bakšys iš Springfildo, Ilinojaus valstijos sostinės su nuostabiu Kapitolijumi. Abrahamo Linkolno miesto. Ji padėjo mums dar keliuose miestuose, taip pat, būdama į pensija išėjusia viešųjų ryšių specialiste, padėjo sudominti mūsų misija JAV žiniasklaidą. Rytas Springfilde taip prasidėjo nuo interviu tiesioginiame radijo eteryje, kuris ten reklaminiais sumetimais transliuoja kas kartą iš kitos parduotuvės.

Interviu Springfildo radijo laidai

Interviu Springfildo radijo laidai

Jei ne Sandra Bakšys, į Springfildą būtų mums buvę mažai ko važiuoti išvis. Mat lietuvių bažnyčia ten 1972 m. uždaryta ir nugriauta. Tačiau Sandros iniciatyva 1988 m. lietuviškas gyvenimas atkurtas įkūrus lietuvių klubą, rėmusį Sąjūdį ir Lietuvos nepriklausomybę. Ir jos dėka dabar, kai tas klubas pamažu sensta ir nyksta (jaunimas iš mišrių šeimų neįstoja), lietuviams atidengta atminimo lenta. Už viską teko susimokėti patiems, dar praeiti biurokratines procedūras, gauti kaimynų sutikimus… Bet Sandra Bakšys tai moka: ne per seniausiai ji įkalbėjo politikus priimti įstatymą dėl senelių lankymo ir tas įstatymas bus vadinamas jos vardu.

Su Springfildo lietuviais prie atminimo lentos lietuviams

Su Springfildo lietuviais prie atminimo lentos lietuviams

Sandra, be kita ko, rašo tinklaraštį apie Springfildo lietuvius bei net išleido knygą. Kartu pavalgyti pakvietė vienus iš tų tinklaraščio herojų – Makarauskų šeimą. Tiksliau, Mack šeimą: taip jie pasikeitė pavardę. Mack’ai pirmieji į Springfildą „atvežė“ McDonald’s restoranus: nusipirko jų frančizę. Tiesa, kaip pasakojo verslininko vaikaitė, paskui kelią tarp jų ir McDonald’s perbėgo kažin kokia juoda katė ir jie nusprendė restoranų atsisakyti.”

Su Springfildo lietuviais Springildo lietuvio įkurtame McDonald's

Su Springfildo lietuviais Springildo lietuvio įkurtame McDonald’s

Aistė: „Tikslas Amerika“ metu dažnai atrodydavo, kad štai, nori su žmonėm pakalbėti ilgiau, jie įdomūs, dažnai į susitikimus atsineša po milžiniška segtuvą savo protėvių nuotraukų ir susirašinėjimų, prašo išversti, bet turi važiuoti pirmyn, nes grafikas – sausakimšas. Kaip ne kaip, mūsų misija – ne žmonės, bendruomenės ir organizacijos (apie jas informacijos ir šiaip gana daug), bet lietuviškas paveldas, lietuviškos vietos: kur jos tiksliai, kaip jas aplankyti. Tik tai galime žymėti žemėlapyje. Aišku, lietuviškos vietos daug pasako ir apie bendruomenes, kurios jas sukūrė. Todėl šiemet „Gabalėliai Lietuvos“ Facebook atsirado nauja rubrika „asmenybės“, taip pat filmavome interviu. Po visko skaitytojų lauks ir kelionių maršrutai, suderinantys įdomiausias to krašto vietas su įdomiausiomis lietuviškomis vietomis.”

 Springfildo lietuvių bažnyčia prieš jos griovimą

Springfildo lietuvių bažnyčia prieš jos griovimą

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vakarų Ilinojiuje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Springfilde aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Spring Valyje aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Rokforde aprašas
4. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Kivanyje aprašas
5. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Ilinojuje žemėlapis
6. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Rokforde žemėlapis
7. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Spring Valyje žemėlapis

 


Sent Luisas

Sent Luisas kadaise buvo vienas keturių didžiausių miestų JAV, tačiau dabar turistai jį dažniausiai aplenkia, neretai aplenkia ir lietuvybės tyrinėtojai. Tačiau jame lankėsi ekspedicijos „Tikslas – Amerika 2018“ dalyviai – ką pavyko sudokumentuoti į lietuviškų vietų JAV žemėlapį www.tikslasamerika.lt , pasakoja Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Sent Luisas turistų dažnai aplenkiamas dėl atokumo ar nesaugumo, tad kai paskelbėme, kad „Tikslas – Amerika“ internetiniame žemėlapyje ir enciklopedijoje „Gabalėliai Lietuvos“ pažymėsime ir Sent Luiso vietas, sulaukėme džiugių „pagaliau“. Pagaliau bus atkreiptas dėmesys į Sent Luiso lietuvių bažnyčią – bene tautiškiausiai įrengtą lietuvių bažnyčią JAV, unikalią lietuvių liuteronų bažnyčią bei kitas vietas.“

Nekaltojo Prasidėjimo lietuvių bažnyčia Rytų Sent Lujise – puikus lietuviško modernaus tautinio stiliaus Amerikoje pavyzdys. Google Street View.

Aistė: „Kad pamatytume visas Sent Luiso lietuviškas vietas per tą parą, kurią galėjome skirti šiam didmiesčiui, savo laiką pašventė ir tarpusavyje viską derino skirtingų amžiaus grupių, emigracijos bangų ir netgi religijų lietuviai. Susitikome ir dar XX a. pradžioje atvykusios Doršų šeimos anūką (Doršų šeima Amerikoje netrūko tapti „Dorris“, tad mus sutiko Frank Dorris, arba lietuviškai – „Pranas Dorša“), už pirmosios bangos į JAV atžalos Amerikos lietuvio ištekėjusi Danutė Lasky, taip pat keliolika lietuvių kilmės liuteronų – visi jie saugo lietuviškas Sent Luiso vietas.“

Sent Luiso lietuvių bažnyčia – lietuvybės JAV pažiba

Augustinas: „Abejoti, ar jau šiais metais į „Tikslas Amerika“ žemėlapį verta įtraukti Sent Lujisą, neleido regėtos pavienės Rytų Sent Luiso bažnyčios nuotraukos. Jos architektūra netelpa į jokius įprastinių stilių rėmus: ji moderni, bet kartu tautiška. Tai – modernus tautinis lietuviškas stilius, kurį sukūrė Amerikos lietuvių architektai ir kurio iš viso tepastatyta keliolika pastatų. Ir tarp tų keleto Rytų Sent Luiso bažnyčia – viena tobuliausių. Viešbutyje pasitikę Sent Luiso lietuviai privertė sunerimti: „Lietuviško koplytstulpio formos varpinės špilis surūdijo, jį nuvertė vėjas. Tad mūsų bažnyčia dabar taip nebeatrodo“ – sakė. Jau įsivaizdavau dažną Amerikoje lietuviškų pastatų likimą: apgriuvo, reiškia niekad nebus atstatyta; niekad nebebus taip gražu, kaip architektas sumanė. O paskui dar ir visą bažnyčią vyskupija lieps griauti – nes neva pati griūva, trupa.“

Rytų Sent Lujiso lietuvių bažnyčios išorė (jos viršūnė laikinai nuimta renovacijai 2018 m.)

Rytų Sent Lujiso lietuvių bažnyčios išorė (jos viršūnė laikinai nuimta renovacijai 2018 m., nes vėjas ir laikas ją buvo pažeidusios. Paskui ji vėl užkelta)

Aistė: „Laimė, Rytų Sent Luise situacija daug geresnė. „Remontuojame dabar“ – sakė parapijietis Frank Dorris (lietuviškai – „Pranas Dorša“). Beje, jaunas, vos perkopęs 30 metų. Ūkininkas, ūkininkaujantis tą patį žemės plotą, kurį prieš bene 100 metų pirko jo lietuviai protėviai ir kuriame dirbo visos šeimos kartos. Visada smagu matyti tokius žmones, besirūpinančius lietuviškomis JAV vietomis: pernelyg daug jų yra jaunimo pamirštos, terūpi vyresniems (kol šie gyvi). Tačiau Frank Dorris pavyzdys ir pasakojimai apie jo kartos amerikiečius suteikė vilties – jis teigė, kad tai jo tėvų karta norėjo tapti amerikiečiais, gėdijosi prastai angliškai kalbančių tėvų ir norėjo kuo greičiau įsilieti į JAV kultūrą, tačiau jo karta labai susidomėjusi DNR tyrimais, kaip tik nori išsiaiškinti kas iš kur, ir, sužinoję, kokios tautos atstovas yra, puoselėja jos tradicijas. Tiesa, tie, kurie neauklėti lietuviškoje aplinkoje, susiduria su problema, kad apie lietuvių tradicijas ir paveldą internete gana mažai angliškos informacijos (palyginus su informacija apie kitas tautas: žydus, lenkus, vokiečius) – tą mėginame keisti ir mes. 2018 m. Frank Dorris pirmąkart lankėsi Lietuvoje ir buvo tiesiog sužavėtas, nepatiko vienintelis dalykas – tik kuro kaina, kuri JAV yra gerokai mažesnė“.

Pranas Dorša rodo originalųjį Rytų Sent Luiso bažnyčios planą

Pranas Dorša rodo originalųjį Rytų Sent Luiso bažnyčios planą

Augustinas: „Sent Luiso lietuvių bažnyčia net įspūdingesnė nei tikėjausi, įžengus – tokia didinga atmosfera dešimčių spalvotų vitražų šviesoje. Daugelis jų lietuviški: štai vitražas „Mindaugo krikštas“, visa dešinė siena skirta Lietuvos vietovėms. Ir kitkas lietuviška: kryžiai „sujungti“ su pagoniškomis saulėmis ir mėnuliais, Vyčio kryžiaus ir Gedimino stulpų bareljefai fasade, Vytis ant durų, lietuviški drožiniai virš jų, tautinių motyvų altorius… Nė neišvardysi visko. Padarėme gerokai per 100 nuotraukų ir nesilažinčiau, kad nieko nepraleidome. Toje bažnyčioje net labiau nei daugelyje matosi, kad JAV lietuvių bažnyčios tarnavo ne vien religijai, o ir tautinei kultūrai saugoti. Rūsyje – panašaus dydžio salė, kaip ir pagridninė bažnyčios erdvė, tik skirta pasaulietiniams lietuvių pasibuvimams po mišių.

Vitražas su Aušros Vartų Marija kairėje bei stebuklingąja Trakų Mergele dešinėje

Vitražas su Aušros Vartų Marija kairėje bei stebuklingąja Trakų Mergele dešinėje

Visgi, yra vienas „bet“ ir tai – bažnyčios vieta. Rytų Sent Luisas – toksai miestas, kur visose JAV lietuviai pataria nekišti nosies: daugelis pastatų ten apleista (net aukščiausias miesto „dangoraižis“ stovi išdaužytais langais), gyventojų sumažėjo nuo 82 000 iki 27 000, beveik visi pasilikę juodaodžiai. Apie skausmingą “miesto praradimą” plačiai rašoma ir Tomo Petraičio knygoje “Growing up Lithuanian in East St. Louis”, kurią mums padovanojo pašnekovai.

Priekinėje bažnyčios sienoje – du tradiciniai lietuviški Vyčio kryžiai (tamsesnių plytų), du Gedimino stulpai (tamsesnių plytų, kampuose), ant durų – Lietuvos herbas

Priekinėje bažnyčios sienoje – du tradiciniai lietuviški Vyčio kryžiai (tamsesnių plytų), du Gedimino stulpai (tamsesnių plytų, kampuose), ant durų – Lietuvos herbas

Amerikiečiai iš priemiesčių ir JAV lietuviai patardavo mums į tokias vietas, kaip East St. Louis, nekišti nosies, išvykti iki tamsos. Ir lietuviškos vietos, kurias lankydavome tokiuose rajonuose, paprastai sunykusios, uždarytos – tekdavo tik viltingai ieškoti lietuviškų įrašų ant kertinių akmenų. Istorija daug kur tokia: “rajonas kokiais 1970 m. ėmė keistis, lietuviai išsikėlė, kurį laiką dar suvažiuodavo į bažnyčią ar klubą iš priemiesčių, bet paskui jie seno, jaunimas neprisijungė, viskas užsidarė”.

Laimė, Rytų Sent Luise viskas kitaip. Lietuvių bažnyčia laikosi daug geriau už miestą aplink.“.

Fotografuojame Rytų Sent Luiso bažnyčios vidų

Fotografuojame Rytų Sent Luiso bažnyčios vidų

Aistė: „Tiesa, tas pats galingu pikapu atvykęs, tvirto sudėjimo Frank Dorris nuolat žvilgčiojo į laikrodį ir griežtai atsisakė susitikti tokiu laiku, kad būtume bažnyčioje iki sutems. Ir lietuviškus metalinius kryžius-saules nuo stogo nukėlė prie įėjimo rūsin – kad nepavogtų (nes „vietiniai“ jau bandė vogti).

Na bet ir čia ne viskas taip blogai: lietuvių bažnyčia – greta judraus greitkelio. Ir, vietos lietuviai pasakojo, prie parapijos prisijungia net nelietuviai – vien dėl to, kad juos pritraukia įspūdinga bažnyčios architektūra, kurią jie pamato važiuodami keliu! Gal ir tai ją išgelbėjo: 11 iš 13 Rytų Sent Luiso katalikų bažnyčių – jau uždaryta, mat tarp dabartinių gyventojų katalikų mažai.“

Medinis altorius bažnyčios viduje

Medinis altorius bažnyčios viduje

Kolinsvilio lietuviai liuteronai ir griūvančių miestų muziejus

Aistė: „Geriausia vieta suvokti tokių JAV miestų kaip Rytų Sent Luisas (ir kartu daugybės JAV lietuvių rajonų) griuvimą – Sent Luiso miesto muziejus (City Museum). Ten be didelės tvarkos sudėtos nugriautų didingų pastatų detalės. Mes ten ieškojome Šv. Jurgio bareljefo nuo nugriautos XIX a. Čikagos Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios. Radome. Pažymėjome muziejų „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje..“

Šv. Jurgio bareljefas iš nugriautos Šv. Jurgio bažnyčios Čikagoje

Šv. Jurgio bareljefas iš nugriautos Šv. Jurgio bažnyčios Čikagoje

Augustinas: „Tiesa, bent jau Rytų Sent Luiso lietuvių bažnyčia paskelbta paveldu. Viena vos keleto taip saugomų lietuvių bažnyčių. Dar vieną paveldu pripažintą lietuvių bažnyčią aplankėme čia pat, Sent Luiso priemiestyje Kolinsvilyje. Tik ta bažnyčia – lietuvių liuteronų, viena vos trijų tokių JAV. Vos keli parapijiečiai, kaip Loreta Grybinaitė ir jos mama, kalbėjo lietuviškai, daug jų – ir nelietuvių kilmės, bet rūsyje pilna senų lietuviškų knygų, parašytų vokišku gotišku raidynu, ir daugelis žino, kad bažnyčią įkūrė knygnešys iš Tauragės Keturakaitis. Ir ryšį su Lietuva parapija, kaip pasakojo jos kunigas, išlaikė: rėmė liuteronų bažnyčios statybas Palangoje.

Su Kolinsvilio bažnyčios bendruomene

Su Kolinsvilio bažnyčios bendruomene

Be pagrindinio „Tikslas – Amerika 2018“ žemėlapio, šiemet pradėjome ir šalutinį projektą – nemokami maršrutai kelionėms po JAV, be pagrindinių JAV vietų įtraukiantys ir svarbiausias lietuviškas vietas. Reikia, kad lietuviai jas lankytų, atrastų, jos to vertos!

Praėjusių gyvenimų liekanos Sent Luiso miesto muziejuje

Praėjusių gyvenimų liekanos Sent Luiso miesto muziejuje

Todėl į kiekvieną miestą stengiamės pažvelgti ir keliautojo akimis: ar čia būtų ką pamatyti ir be lietuviškų vietų? Sent Luisu, manau, galima sudominti kiekvieną. Be puikaus Miesto muziejaus ten – didžiausia JAV upė Misisipė, garsusis 66 kelias ir pėstiesiems atiduotas žavus senas jo tiltas (Chain of Rocks Bridge), didingų architektūros stilių dangoraižiai, buvusio didžiausio JAV indėnų miesto Kahokijos liekanos.

Ant Chain of Rocks tilto

Ant Chain of Rocks tilto

Pajudėjome iš Sent Luiso link Vest Frankforto – į rytus. Paskutinį kartą išvydome Sent Luiso simbolį – Vartų arką (Gateway Arch). Tai – simboliniai JAV „Laukinių vakarų“ vartai. Prieš 100-150 metų, kai į Snet Luisą imigravo dauguma jo lietuvių, „anapus Misisipės“ buvo kitokia žemė: jokios pramonės, tuščios žemės, indėnų gausybė.

Kahokijos piliakalniai netoli Kolinsvilio lietuvių liuteronų bažnyčios

Kahokijos piliakalniai netoli Kolinsvilio lietuvių liuteronų bažnyčios

Tad Vartų arka – ir simbolinė „lietuvių pasaulio“ riba. Iš ~150 JAV lietuvių bažnyčių, vos ~5 pastatytos kitapus Vartų arkos.

Tad Sent Luisas kartu – ir toliausiai į Vakarus nutolęs JAV miestas, kurį aplankė „Tikslas – Amerika 2018“.

[P.S. Po mėnesio nuo ekspedicijos iš Sent Luiso gavome laišką, kad bažnyčios bokštas – jau suremontuotas]

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Sent Luise:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Sent Luise aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Sent Luise žemėlapis

 


Pietų Ilinojus

„Tikslas – Amerika 2018“ pasiekė atokiausius ekspedicijos taškus: pietų Ilinojaus šachtininkų miestelius. Įspūdžiais dalijasi ekspedicijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Kai kurie pagalbininkai rašė, kad ten yra daug lietuviško paveldo – tačiau kuo toliau ieškojau, tuo labiau ėmė atrodyti, kad, nors kai kuriuose miesteliuose lietuvių gyveno tūkstančiai, lietuvybė ten jau seniai nunyko. Lietuvių klubai ir tavernos užsidarė, nebeskamba lietuviškos dainos… Ko jau ten tikrai netrūksta – lietuvių kapinės. Jų aplankėme, apfotografavome, „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėsime ir „Gabalėliai Lietuvos“ enciklopedijoje aprašysime net penkerias.“

Keletas seniausių kapų Vestvilio lietuvių kapinėse

Keletas seniausių kapų Vestvilio lietuvių kapinėse

Aistė: „Tokio senumo kapines lankyti labai įdomu: antkapiuose – 100 metų senumo nuotraukos, dauguma puikiai išlikusios, galima pasigėrėti laikmetį liudijančiais žmonių aprėdais, juk fotografuodavosi retai ir tik su geriausiais rūbais. Taip pat užrašai senąja lietuvių kalba. Be to, regiono lietuvių kapinių likimai skiriasi kardinaliai: štai Vestvilio lietuvių kapinėse plazda net trys Lietuvos vėliavos, nuolat statomi paminklai lietuviams, o Ledfordo kapines apskritai sužinojome tik puse lūpų užsiminus vietiniams, jos virtusios mišku – apleistos labiau nei kokios kitos kapinės, kurias tekę matyti, paskutiniai laidojimai ten – prieš 100 metų.“

Ledford Lithuanian cemetery, overgrown with forest

Mišku užaugusios Ledfordo lietuvių kapinės

Vest Frankfortas ir atgimstančios lietuvių kapinės

Aistė: „Diena pietų Ilinojuje prasidėjo įprastai: 6 ryto tam, kad nuvažiuotume likusį atstumą nuo nakvynės vietos iki Vest Frankforto angliakasių miestelio, kurio kavinėje sutarėme sutikti vietos lietuvę Teresą Renik.

Išlikę kažkur išmesti lietuvių dokumentai

Išlikę kažkur išmesti lietuvių dokumentai, kuriuos mums rodė Teresa Renik

Tačiau kavinėje pasitikimas laukė daug didesnis nei tikėjomės: daugiau nei dešimt žmonių. Tarp jų – du žurnalistai, 95 metų amžiaus Antrojo pasaulinio karo veteranas, gimęs lietuvių šeimoje, atvykusioje į Ameriką prieškariu.“

Interviu Vest Frankforto laikraščiui

‘Tikslas Amerika’ vadovas Augustinas Žemaitis duoda interviu Vest Frankforto laikraščiui

Augustinas: „Pakalbėjome, davėme interviu. Smagu ir verta: norisi, kad žinia apie Amerikos lietuvių paveldą pasklistų plačiau. Ištisu eskortu išvažiavome į Vest Frankforto lietuvių kapines. Kol „Gabalėliams Lietuvos“ fotografavau kapus, Aistė paėmė interviu iš Stanley W. Narusis, kuris padainavo ir kelias lietuviškas dainas. Visos apie alkoholį. Toks buvo šachtininkų gyvenimas prieš jau beveik 100 metų…

Interviu su Narušiu Vest Frankforte

‘Tikslas Amerika’ savanorė Aistė Žemaitienė ima interviu iš Narušio Vest Frankforte

Kaip ten bebūtų, anie lietuviai sukūrė ir daug gražaus. „Gaila, kad kapinės nenušienautos“ – sakė Teresa Renik, tačiau jos neatrodė blogai, o ypač sužavėjo aibė lietuvių nuotraukų, dabinančių dažną šimtametį antkapį. Mūsuose nerasi taip gerai išsilaikiusių tarpukario nuotraukų ant kapų! Pilna ir įdomių užrašų, ištisų istorijų, kaip žmogus gyveno, žuvo.

Aistė: „Bet, žvelgiant į ateitį, dar labiau nudžiugino Teresos ir kitų vietos lietuvių – Bruce Swinkunas, George Karosky – reakcija į mūsų darbą. Mes parodėme jiems akmenį su užrašu „Lietuvių kapinės“, kurio nebuvo radę; pakišome idėją iškelti kapinėse trispalvę, kuria labai susidomėjo. Ir kartojo – „Kaip gi anksčiau nesugalvojau nuvažiuoti į Lietuvą, būtinai reikia“. Atrodo, kad Pietų Ilinojaus šachtininkų kaimuose lietuvybė gerokai primiršta, niekas nešneka lietuviškai, tačiau pakanka parodyti dėmesį, priminti Lietuvą – ir iš karto tuo nuoširdžiai susidomi daugybė lietuvių palikuonių.“

Vest Frankforto lietuvių kapinių atminimo akmuo

Vest Frankforto lietuvių kapinių atminimo akmuo

Po apsilankymo Ledfordo kapinėse – erkių puolimas

Augustinas: „Bendraudamas su Amerikos lietuviais visada laikau įtempęs ausis – gal išgirsiu kokią papildomą, nežinomą vietą, atitinkančią „Tikslas – Amerika“ žemėlapio kriterijus. Vest Frankforte išgirdau: Ledfordo lietuvių kapines. Deja, niekas negalėjo tiksliai pasakyti, kur jos, sakė „Užaugusios, sunykusios, nevažiuokite“.

Galiausiai nukreipė į Harisburgo biblioteką. Bibliotekininkė negalėjo padėti, bet susiskambino su žmogumi, kuris žino kapinių vietą, ir tas parašė, kaip važiuoti. Be to, bibliotekoje radome genealogijos knygą, kur surašyti visi kapinių palaidojimai ir informacija iš laikraščių apie tuos žmones: tai ne mūsų projekto kryptis, bet įdomu žinoti, kaip toli Amerikoje pasistūmėta su kilmės tyrimais.“

Bandome daugiau sužinoti apie Ledfordo kapines Harisburgo bibliotekoje

Bandome daugiau sužinoti apie Ledfordo kapines Harisburgo bibliotekoje

Su GoPro kamera ant galvos - į Ledfordo lietuvių kapines

Su GoPro kamera ant galvos – į Ledfordo lietuvių kapines

Aistė: “Važiavome kaip prieš 100 metų – ne pagal GPS ar žemėlapį, o pagal tikslius nurodymus: „Dabar kelias pasuks į kairę ir į dešinę, dabar bus geležinkelio bėgiai, tada sukite į dešinę“ ir pan. Galiausiai privažiavome takelį į gūdų mišką. Kaip liepti, ėjome juo. Jau tuoj aptikome pirmąjį kapą, paskui dar kelis. Tarp medžių, išvartytus, bent vienas iškastas. Tolumoje dar daugiau kapų, bet reikia brautis per žoles ir krūmus. Bibliotekininkė sakė: „Tik saugokitės erkių ir gyvačių“. Pastarųjų nesutikome (tik vėžlį), užtat erkės puolė kaip niekur: dar kelias dienas po to automobilyje jų vis rasdavom. Iš kapinių išnešėm ir rastų šiukšlių – panašu, vieta kaip kapinės nebelankoma, tačiau vandalai čia užklysta.“ .

Vandalised grave at the Ledford Lithuanian cemetery

Vandalų apniokotas antkapis Ledfordo lietuvių kapinėse

Augustinas: „Aplankėme, nufotografavome ir žemėlapyje pažymėsime ir dar vienas – Šeikrago kapines, kur lietuviai atgulė kartu su… masonais. Jas rasti irgi nebuvo lengva, teko žygiuoti per privačią valdą – bet jei kas seks mūsų pėdomis, ras paprastesnį kelią, tereiks atsidaryti http://www.tikslasamerika.lt“

Lietuvių-masonų Šeikrago kapinės žvelgiant lietuviškosios jų pusės link

Lietuvių-masonų Šeikrago kapinės žvelgiant lietuviškosios jų pusės link

Gausiausias pasitikimas ir tautiškiausios kapinės – Vestvilyje

Augustinas: „Vos 3000 gyv. turinčiame Vestvilyje už 3 val. kelio pasitikimas laukė pats gausiausias: miestelio muziejumi tapusiame geležinkelio depe – apie 40 žmonių! Visi nuoširdžiai klausinėjo ne tik apie „Tikslas – Amerika“ žemėlapį ar „Gabalėliai Lietuvos“ internetinio Amerikos lietuvių paveldo enciklopediją, bet ir apie Lietuvą: „Kas gali jus okupuoti?“, „Ar mėgstate kugelį?“ (JAV šachtininkų protėviai emigravo dar prieš „cepelinų erą“). Daugelis – lietuvių palikuonys, kai kurie – lankęsi Lietuvoje, bet žinantys mažiau, nei norėtų, lietuviškai mokantys tik kelis žodžius. „Čia lietuvius kiti diskriminuodavo, nes jie nesijungė į profsąjungas“ – pasakojo. Ir, iš ne vieno žmogaus, tokią istoriją: „Galiausiai neapsikentę tėvai ėmė namie kalbėti angliškai, kad vaikams būtų paprasčiau, lietuviškai nemokydavo, tad žinau tik ką pats išmokau klausydamasis tėvų pokalbių“. Tokių žmonių daug: kai kuriais duomenimis, vienu metu Vestvilyje lietuviai sudarė gyventojų daugumą.

Gausus 'Tikslas - Amerika' pasitikimas Vestvilio muziejuje

Gausus ‘Tikslas – Amerika’ pasitikimas Vestvilio muziejuje

Paskui vėl ištisa procesija važiavome į lietuvių kapines. Jos ten – tikras pavyzdys Amerikos lietuvių kapinėms; tokios, kokias Vest Frankforte Teresa norėtų padaryti. Su trimis trispalvėmis (prie abiejų įėjimų ir centre), su įdomiais paminklais, kuriuos žemėlapyje pažymėsime atskirai. Vienas – nugriautai Švento Kryžiaus bažnyčiai. Tai buvo tautinė lietuvių katalikų bažnyčia, atsiskyrusi nuo popiežiaus ir Vatikano, laikiusi juos nutautinimo įrankiais. Deja, bažnyčia užsidarė dar prieš 50 metų, bet išgelbėtas jos varpas, kertinis akmuo, ir 2004 m. paversti šiuo paminklu. Kitas svarbus paminklas – širdies formos kunigo Mikalausko kapas. Vieni sako, kad jis nusižudė, kiti – kad nužudytas (Romos katalikų? „saviškių“ iš Čikagos?). Apie šią miestelio legendą vietinis katalikų kunigas parašė knygą „Didysis lietuvių barnis Vestvilyje“ – tas kunigas irgi atėjo mūsų pasitikti, paėmėme iš jo (bei dar 4 žmonių) interviu, o iš mūsų interviu ėmė vietos spauda. Bet atsakymo, nužudymas tai ar savižudybė, jis nepateikė – per smarkiai Mikalausko kūnas buvo suiręs. Viską ten tvarko, žolę šienauja, paminklus stato savanoriai.

Vienas įėjimų į Vestvilio lietuvių kapines

Vienas įėjimų į Vestvilio lietuvių kapines

Pažymėsime ir lietuvių Romos katalikų kapines, kurios, tiesa, jau mažiau tautiškos, ten dabar laidojami visi, trispalvių nėra, bet lietuvių – dar dauguma. Gali rasti ir lietuvių Romos katalikų bažnyčios kertinį akmenį – ją irgi nugriovė, ~1990 m. Štai taip baigėsi „didysis lietuvių barnis Vestvilyje“.

Lietuvių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios griovimo darbai

Lietuvių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios griovimo darbai

Memorialas lietuviškai tautinei katalikų bažnyčiai Vestvilio lietuvių tautinėse kapinėse

Memorialas lietuviškai tautinei katalikų bažnyčiai Vestvilio lietuvių tautinėse kapinėse

O mes pasukome į Ohajo valstiją – laukė apie 4 val. kelio iki Deitono, kur kitą rytą – mišios lietuvių bažnyčioje. Angliškos, bet puiki proga susitikti su visais vietos lietuviais.

P.S. Trispalvė Vest Frankforto kapinėse praėjus pusmečiui po ekspedicijos iš tiesų iš kilo – Teresa Renik man atsiuntė nuotrauką. O 2019 m. JAV lietuvis Vilius Žalpys suorganizavo talką Ledfordo lietuvių kapinėms sutvarkyti. Deja, nepraėjus nė keliems mėnesiams po ekspedicijos, mirė vienas pašnekovų – apie lietuvių barnį rašęs kunigas John J. Flattery. Džiugu, kad jis spėjo savo atsiminimus ir tyrimus suguldyti į knygą – bet kiek tokių istorijų nukeliauja anapilin kartu su paskutiniais, jas atsimenančiais.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vakarų Ilinojuje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vest Frankforte aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vestvilyje aprašas
3. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Ilinojuje žemėlapis
4. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Vest Frankforte žemėlapis
5. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Vestvilyje žemėlapis

 


Ohajo miestai

„Tikslas – Amerika” pasiekė patį atokiausią savo tašką – Deitono miestelį Ohajuje. Nuo artimiausios kitos lietuviškos vietos, kuri bus pažymėta „Tikslas – Amerika” (http://www.tikslasamerika.lt ) žemėlapyje, iki Deitono – ~300 kilometrų. Ekspedicijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai tęsia savo pasakojimą.

Deitonas: žymūs vitražai ir lietuviška vėžlių siruva

Augustinas: „Po ilgo važiavimo Deitono lietuvių bažnyčia buvo tikra atgaiva akims. Kiekviena jos detalė, atrodo, lietuviška ir sykiu didinga. Ypač pribloškė V. K. Jonyno sukurti vitražai, kurių kiekviename – vis kitoks koplytstulpis, o anapus altoriaus – visas Šiaulių Kryžių kalnas. Ilgai fotografavome.

Deitono lietuvių bažnyčioje Šv. Mišių metu

Deitono lietuvių bažnyčioje Šv. Mišių metu

Kaip pasakojo Michael Petkus, dar prieškariu atvykę lietuviai pasistatė labai paprastą bažnyčią. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo Deitoną užplūdo lietuviai „dipukai”, pasitraukę nuo sovietų. Jiems JAV atrodė lyg tremtis, jie norėjo sukurti ten ne Gabalėlį Lietuvos, o visą Gabalą Lietuvos. Tarp jų atvyko architektų, inžinierių, menininkų – ir štai jie pavertė Deitono lietuvių bažnyčią tikra lietuvybės oaze.

Deitono lietuvių bažnyčios pirmas aukštas, kur kabo 1914 m.  Vytis

Deitono lietuvių bažnyčios pirmas aukštas, kur kabo 1914 m. Vytis

Ta oazė nesibaigia Gedimino stulpais paženklintomis durimis – už jų nufotografavome tris tremtiniams skirtus kryžius, kartu simbolizuojančius ir tada sovietų sugriautą Vilniaus trijų kryžių paminklą. Irgi pažymėsime „Tikslas – Amerika” žemėlapyje.“

Trijų kryžių šventovė greta Deitono lietuvių bažnyčios

Trijų kryžių šventovė greta Deitono lietuvių bažnyčios

Aistė: „Bažnyčios rūsyje – pasakojo Michael Petkus – kasmet lietuviai renkasi valgyti tradicines Kūčias. Per kitas šventes valgo ir lietuvišką vėžlių sriubą. „Ką?” – klausėme. Vietiniai, atrodo, nustebo dar labiau nei mes išgirdę, kad Lietuvoje niekas tokios nevalgo! Sakėme, kad pas mus net nebūtų tiek vėžlių visiems virti! Bet Deitono lietuvių bendruomenė pakankamai sena, kad ten būtų spėjusios atsirasti naujos tradicijos: „Čia Antrojo pasaulinio karo metais sugalvojo vietos lietuviai”, – sakė – „Tada daugelio mėsų vartojimui nustatyti apribojimai, pvz. per metus viena šeima galėjo sumedžioti tik vieną elnią. Tačiau vėžlienai jokių nustatytų limitų nebuvo – tai lietuviai gaudė vėžlius ir virė jų sriubą”. Dabar gi net Deitono lietuvių restorane meniu rasi lietuvišką vėžlių sriubą. Deja, neparagavome, nes kaip tik tądien restoranas nedirbo. Tiesa, ne lietuviai skundėsi, kad visada žinosi, kada ir kur lietuviai ją verda – jau iš tolumos justi nepakeliamas kvapas.“

Su Michael Petkus ir bažnyčios choriste Deitono lietuvių bažnyčioje

Su Michael Petkus ir bažnyčios choriste Deitono lietuvių bažnyčioje

Susitikimas su dievdirbio dukra – pirmąja projekto rėmėja

Augustinas: „Vakare susitikome su MaryAgnes Mikalauskas. Su ja virtualioje erdvėje keliai susikirto jau seniau. Ji – mano angliško portalo apie Lietuvą „True Lithuania” nuolatinė skaitytoja – ir jos leidžiamame parapijos laikraštyje mačiau gausybę perspausdintų mano straipsnių. Prieš keletą metų buvo malonus netikėtumas, kai ji – dar nepažįstama – el. paštu pasiūlė: „Įdėkite į savo tinklapį aukojimo mygtuką – noriu paaukoti”. Tuomet dar nebuvo projekto „Tikslas – Amerika”, negalvojau, kad kada nors susitiksime, bet štai sėdėjau jos namuose kitapus gatvės nuo lietuvių bažnyčios.“

Su Mary Agnes Mikalauskas jos namie. Už nugaros - jos tėvo darbai

Su Mary Agnes Mikalauskas jos namie. Už nugaros – jos tėvo darbai

Aistė: „Paėmėme iš jos interviu apie jos tėvą George Mikalauskas, vieną žymiausių JAV lietuvių dievdirbių. Tai jis statė tokius medinius kryžius ir koplytstulpius, kokių daug pažymėjome „Tikslas – Amerika” žemėlapyje nes, rodosi, kiekviena lietuvių parapija, kiekvienas klubas ir net dažna šeima privalėjo savo kieme tokį turėti. Ir MaryAgnes namai pilni jo darbų. „Niekada neabejojau, kad esu lietuvė” – sakė MaryAgnes – „tai, kad esu lietuvė ir katalikė man – tiesiog įgimta”. Nors kalba ji angliškai, net jos tėvas jau gimė JAV, nors pasiklausius jos pašėlusios gyvenimo istorijos atrodo, kad protesto vardan turėjo nusisukti ir nuo šių senų tradicijų.“

Jurgio Mikalausko darbų reklama Mary Agnes namie

Jurgio Mikalausko darbų reklama Mary Agnes namie

Augustinas: „Deitonas įstrigo atmintyje labiau nei tikėjausi. Jis tikriausiai per toli, kad specialiai ten važiuotum, bet kiekvienas prašalaitis, be lietuviškų vietų, čia gali rasti ir nacionalinį JAV oro pajėgų muziejų (galimybė įlipti į prezidento lėktuvus), ir vietą, kur broliai Raitai ištobulino savo lėktuvą.“

Augustinas ir Aistė Žemaičiai, 'Tikslas - Amerika' kūrėjai, prie Deitono freskos

Augustinas ir Aistė Žemaičiai, ‘Tikslas – Amerika’ kūrėjai, prie Deitono tautinių bendruomenių freskos

Sunykusios lietuviškos vietos tarp klestinčių amišų kaimų

Augustinas: „Tolimas kelias iš Deitono į kitus „lietuviškus” Ohajo miestelius driekėsi per amišų šalį. Amišai – bendruomenė, gyvenanti tarsi XIX a. Jie laiko, kad modernios technologijos atims galimybę iš jų laikytis krikščioniškų vertybių. Jie iki šiol kalba vokiškai, nors jų protėviai imigravo jau prieš kelis šimtmečius, traukdamiesi nuo religinio persekiojimo; jie iki šiol augina po 6-8 vaikus. Važiavimas nuo vienos lietuvių bendruomenės prie kitos per amišų kraštą, kur aplink – karietėlės, senoviniais rūbais vilkintys vaikai – atrodė, tarsi patekome į kostiuminę dramą.

Priparkuotos amišų karietos

Priparkuotos amišų karietos

Amišų bendruomenė, nors persikėlė į Ameriką prieš 300 metų, pasiliko labai panaši į tokią, kokia buvo tos emigracijos metu. Visiška priešingybė lietuviams iš tų Ohajo miestelių, kuriuos lankėme paskui.

Amišės ant dviračio

Amišės ant dviračio

Akrone teliko vienintelis lietuviškas dalykas – Birutės gatvė kadaise lietuvių valdytose žemėse. Bažnyčios – nėra, apie ją daug lietuvių nė nežino. Ir mėginimai surasti bent vieną lietuvį Akrone buvo bergždi – nors klausinėjome savo pašnekovų visuose aplinkiniuose miestuose, gal kokį pažįsta.“

Birutos gatvės pradžia, iš kur matyti čia stovėjusios lietuviškos bažnyčios vieta width=

Birutos gatvės pradžia, iš kur matyti čia stovėjusios lietuviškos bažnyčios vieta

JAV pramoninių miestų sunykimas – iš lietuvės lūpų

Augustinas: “Netolimame Jangstaune sekėsi kiek geriau. Susitikome su 85 m. Ruth Bundza Reedy bene paskutine miesto lietuve: “Dar viena moteris, kuri būtų kažką žinojusi, neseniai mirė, kitai – Alzhaimeris” – pasakojo ji.

Ruth Bundza Reedy veža iki lietuvių bažnyčios

Ruth Bundza Reedy veža iki lietuvių bažnyčios

Jos tėvas prisidėjo prie lietuvių bažnyčios statybų. Tais laikais, kai Jangstaunas klestėjo ir čia gyveno ~400 lietuvių. Tačiau dar tarpukariu Jangstaunas ėmė smukti, baltieji (ir lietuviai) iš rajono išsikėlė. Pašnekovė pasakojo, kad net iš darbo policijoje jai teko išeiti po to, kai ten prieš kokius 40 m. pradėta diskriminuoti baltaodžius, jiems kelti gerokai aukštesnius reikalavimus siekiant paaukštinimo tarnyboje nei juodaodžiams. O į priemiesčius jos šeima gyventi išsikėlė dar anksčiau, prieš 65 metus – ir bažnyčią nuo tada lanko nebelietuvišką. Ruth gimtoji kalba lietuvių, bet ji kalbėjo su mumis angliškai – “Sunku per tiek metų nepamiršti kalbos, kai nėra su kuo ja kalbėti” – sakė. Tik šen bei ten dar įterpdavo po lietuvišką žodį ar sakinį.

Jangstauno lietuvių bažnyčia

Jangstauno lietuvių bažnyčia

Iš 170 000 gyventojų, buvusių Jangstaune 1930 m., dabar beliko 67 000. Dabar aplink lietuvių bažnyčią, kur spietėsi tvarkingi lietuvių namai – laukymės, miškai, griuvėsiai. Bažnyčia uždaryta 1979 m., ten renkasi nebekatalikai ir nebelietuviai.

Toks dažno JAV Vidurio Vakarų pramoninio miestelio likimas. O mes pasukome ten, kur lietuvybė laikosi daug tvirčiau ir lietuviškų vietų pažymėsime bent dvidešimt. Į Klivlandą, į kurį Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona – beje, kaip sakė Ruth Reedy paduodama kruopščiai paruoštą savo genealoginį medį, tolimas jos giminaitis.”

Bažnyčia savo aukso amžiuje apsupta lietuvių namų

Bažnyčia savo aukso amžiuje apsupta lietuvių namų. Nuotrauką vėliau atsiuntė Ruth Bundza Reedy. Paštu į Lietuvą, ne elektroniniu paštu.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Deitone, Akrone ir Jangstaine:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Deitone aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Akrone aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Jangstaune aprašas
4. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Ohajuje žemėlapis

 


Klivlandas

Augustinas: „Gaila, kad Klivlandui skiriate tik pora dienų” – rašė vietos lietuvių archyvistas Andris Dunduras, kai, ieškodamas ryšių ir informacijos „Tikslas – Amerika” žemėlapiui, pagaliau atradau šį vietos lietuvių ir lietuviško paveldo žinovą.

Gal nuogąstauti ir nereikėjo – su mūsų tempais, keldamiesi prieš aušrą ir baigdami darbus artėjant vidurnakčiui, visas vietas aplankyti, nufotografuoti spėjome, nurašėme jų koordinates, išgirdome jų istorijas „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų JAV enciklopedijai.

Bet neapleido jausmas, kad norėtųsi pasilikti ilgiau. Kad Klivlandas, o ypač jo lietuvių bendruomenė – pats tikriausias tarpukario Lietuvos tęsinys. Klivlande žuvo ir palaidotas prezidentas Antanas Smetona, ten – 1936 m. lietuvių sodas, pilnas lietuviško meno, ten – tarpukario Kauną stačiusių architektų bei skulptorių darbai ir, svarbiausia, lietuvių pažiūros irgi persmelktos ta tarpukario dvasia.“

Augustinas ir Aistė Žemaičiai prie Smetonų kapo

Augustinas ir Aistė Žemaičiai prie Smetonų kapo

Klivlando lietuvių klube kovojame už Lietuvos istoriją

Aistė: „Vos įžengę į lietuvių klubą, pasijutome tarsi geriausiais lietuvybės Amerikoje laikais: jis veikia nuolat, ne taip, kaip nemažai kitų lietuviškų klubų kituose miestuose, kurie atidaromi tik kartą ar du per savaitę. Vietos lietuviai mus sutiko nepaprastai maloniai, jautėmės kaip namie.“

Klivlando lietuvių klubo vidus

Klivlando lietuvių klubo vidus

Augustinas: „Daugelis ten sutiktų žmonių ne šiaip sau eina pasilinksminti, bet ir puikiai išmano Lietuvos istoriją, pasiryžę ją ginti nuo išpuolių „iš rytų” ir, deja, vis dažniau, „iš vakarų”. Gaila, bet uoliausio istorijos sargo tik dvasia tvyrojo ore. Linas Johansonas, žymus Klivlando radijo vedėjas, pašventęs gyvenimą kovai su antilietuvišku šmeižtu, dar pernai pats kvietė „Tikslas – Amerika” į Klivlandą. Deja, šiemet jis mirė, gal neatlaikęs tempo: cigaretė – kava – kompiuteris. Taip ir nesusitikome.

Klivlando lietuvių klubas

Klivlando lietuvių klubas

Bet Johansonas buvo ne vienas. Lietuviškiems archyvams gyvenimą atidavęs Andris Dunduras, daktaras Viktoras Stankus, Lietuvių klubo vadovė Rūta Degutienė – rodos, su kuo bekalbėsi, puikiai išmano Lietuvos istoriją ir tuoj pat atpažįsta bet kokį melą ar „išvedžiojimus”. O juk jie užaugo JAV, juk galėjo lengvai Lietuvą tiesiog pamiršti, gyventi sau turtingoje ir saugioje Amerikoje… Tačiau ne. „Amerikoje gimiau, bet čia nemirsiu” – žadėjo Andris Dunduras, pasiryžęs persikelti gyventi į Lietuvą. Viliuosi, kad nenusivils – Klivlando lietuvių pažiūros ir aplinka tokios lietuviškos, kad pačiai Lietuvai su tuo sunku konkuruoti.“

Augustinas Žemaitis su Rūta Degutis (lietuivų klubo vadove) Klivlando lietuvių klube

Augustinas Žemaitis su Rūta Degutis (lietuvių klubo vadove) Klivlando lietuvių klube

Miestelį primenanti bažnyčia ir lietuvių sodas

Augustinas: „Su dr. Viktoru Stankumi nuvykome į Klivlando lietuvių bažnyčią, tiksliau – ištisą lietuvišką miestelį, pokariu į Klivlandą atplūdus 4000 nuo sovietų pasitraukusių lietuvių statytą žymių menininkų Stasio Kudoko, Kazio Varnelio, Ramojaus Mozoliausko. Su mokykla, vienuolynu (deja, nebeveikia) ir begale lietuviškų skulptūrų, kurių įspūdingiausia pašvęsta partizanams.

 Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia

Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia

Ta bažnyčia – tarsi lietuvybės laivas plaukiantis per neramią jūrą (forma panaši į laivą). Viktoras pasakojo, kad į lietuviškas mišias ateina apie 300 žmonių (daugelyje kitų JAV lietuvių bažnyčių mišių, kuriose buvome, tebūdavo 30-50 dalyvių, nes daugelis lietuvių dabar renkasi angliškas mišias).

Du bareljefai su Madonomis bažnyčioje

Du bareljefai su Madonomis bažnyčioje

Bet net ir ta bažnyčia „Tikslas – Amerika” žemėlapyje svarba ir įdomumu nusileis Klivlando Lietuvių sodui – unikaliai jaukiai tarpukariu sukurtai erdvei, kur kiekviena detalė spinduliuoja ana tarpukario lietuvybe: Kudirka, Maironis, Basanavičius, Gedimino stulpai, Birutės fontanas. Atrodo, lyg tas sodelis turėjo iškilti tarpukario Kaune, būti žymia kokio Žaliakalnio puošmena, bet kažin kaip atsidūrė anapus Atlanto ir šiandien mažai lietuvių jį žino. „Tikslas Amerika” ir „Gabalėliai Lietuvos” tai keičia.“

Lietuvių darželis Klivlande

Lietuvių darželis Klivlande

Klivlande – ir litvakų sukurta judaizmo tvirtovė

Augustinas: „Tame pat Euklido priemiestyje, kur klesti lietuvių klubas ir bažnyčia, veikia dar viena iš tarpukario Lietuvos perkelta institucija: Telšių (Telshe) ješiva. Internete radome informacijos, kaip ji atsidūrė JAV (kai sovietai, okupavę Lietuvą, uždarė ješivą Telšiuose, keli jos mokytojai lankėsi JAV ir atkūrė ješivą tenai). Bet „Tikslas – Amerika” to nepakanka: ne kartą įsitikinome, kad kas parašyta – nebūtinai tiesa, reikėjo pokalbio su vietiniais, nuotraukų, tikslių vietų žemėlapiui…

Telšių ješivos mokiniai

Telšių ješivos mokiniai

Pasiruošimas projektui nieko gero nežadėjo: vienas žmogus po kito, tiek lietuvis, tiek žydas, paprašytas duoti kontaktus (juk ješiva net internetinio puslapio neturi), atrėždavo „Tai neįmanoma”, „Mėginau susisekti ir nesulaukiau atsakymo”, „Pats norėjau ten eiti ir mane išvarė” ir pan. Kaip pasakojo vietos lietuviai, kai jie klausė vieno žydo kaip patekti į ješivą, šis atsakė: „Kai sužinosite, pasakykite man”.

Telšių ješivos mokslo salė

Telšių ješivos mokslo salė

Mat ješiva – pačių religingiausių žydų – ortodoksų – institucija, kur žmonės visam gyvenimui atsiduoda religijai, toros nagrinėjimui, net neina už ješivos ribų. Su mažiau religingais jie ryšių palaiko mažai. „Aš ten toks pats svečias, kaip ir jūs” – sakė Russ Maurer, Klivlande gyvenantis litvakų genealogijos projekto „LitvakSIG” vienas šeimininkų, bet sutiko pamėginti laimę palydėti mus ir Klivlando lietuvius iki ješivos.“

Aistė: „Ir mums pasisekė! Ješivoje mus priėmė labai maloniai, viską parodė, atsakė į visus klausimus: matėme ir Vilniuje leistų knygų didingoje bibliotekoje, sutikome litvakų kilmės žmonių, nors jų dabar ten ir mažai.“

Augustinas su Telšių ješivos studentu vaikšto po ješivos teritoriją

Augustinas su Telšių ješivos studentu vaikšto po ješivos teritoriją

Kokį Klivlandą rado prezidentas Smetona

Augustinas: „Kai į Klivlandą pasitraukė Antanas Smetona, beveik viso to dar nebuvo. Tik lietuvių sodai jau stovėjo. Tada lietuvių gyvenimas sukosi aplink kitą – Šv. Jurgio – lietuvių bažnyčią. Ją vyskupija neseniai uždarė ir pardavė ūkininkui. Ir bažnyčia dabar apleista, nors gražiai mus priėmęs naujasis savininkas Tim ir žadėjo ten įrengti parduotuvę. Vietos lietuviams toks bažnyčios vaizdas sudaužė širdis.“

Iš kairės: Andris Dunduras, Vik Stankus, Tim Smith prie senosios Klivlando lietuvių bažnyčios

Iš kairės: Andris Dunduras, Vik Stankus, Tim Smith, Aistė Žemaitienė prie senosios Klivlando lietuvių bažnyčios

Aistė: „O dar visa atmosfera: pavyko sutarti apsilankyti tik ne anksčiau kaip 19:30, temo, prasidėjo audra, o mes judėjome į apleistą bažnyčią. Rajone, kuris dabar toks liūdnas, išgriuvęs, nesaugus (nes kur kitur apsimokėtų mieste užsiimti žemės ūkiu?)“, kur dar dieną mūsų pašnekovai vengė net sustoti užkandinėje: sakė, pavojinga. Fotografuoti bažnyčios viduje teko su ilgu išlaikymu: tamsu, o pastate nebėra elektros. Bet atmosferą nuotraukos perteiks puikiai.

Klivlando Šv. Jurgio bažnyčios vidus

Klivlando Šv. Jurgio bažnyčios vidus

Augustinas: „Panašiame rajone – tiesa, tais laikais dar kiek geresniame – gyveno ir pats prezidentas. Palėpėje. Tik tiek išgalėjo, juk turėjo gyventi iš aukų. Pažymėjome namą, kuriame jis žuvo, atradome ir jo kapą. O taip pat laikraščio „Dirva” redakciją – šis lietuviškas laikraštis, einantis nuo 1916 m., iki šiol atstovauja tautininkiškai minčiai. Kaip pasakojo vietos lietuviai, būtent dėl tautininkų gausos Smetona pasirinko gyventi Klivlande.

Augustinas Žemaitis su 'Dirvos' vyr. redaktoriumi

Augustinas Žemaitis su ‘Dirvos’ vyr. redaktoriumi

Ir šiandien ta tarpukario Lietuvos dvasia Klivlande dar gyva. Pagarba prezidentui Smetonai didesnė nei kur kitur šiais laikais. Lietuviai ir religingi žydai gyvena tame pat miestelyje, bet kartu ir tarsi savo atskiruose pasauliuose, vieni į kitus žiūri pagarbiai iš atstumo (laikinai „ištirpusio” per „Tikslas – Amerika” vizitą). Kaip anais laikais.

Vinco Kudirkos biustas Klivlando lietuvių darželyje

Vinco Kudirkos biustas Klivlando lietuvių darželyje

O svarbiausia – lietuvių tauta Klivlande svarbi, jos istorijos ir kultūros tyrimams aukojamos ištisos paros laisvalaikio. Vietiniai demonstravo surinktas angliškas knygas apie sovietinį genocidą, trėmimus, kurias žada skaitmeninti – kad visi sužinotų, nes Amerikoje tai žino ne visi. Ir daugelis sutiktų Klivlando lietuvių „pragmatiškais sumetimais” tikrai netylės išgirdę „svetimųjų” šmeižtą: vos kažkur pasigirsdavo kas panašaus, tuojau pat laukdavo kompetentingas vietos lietuvių istorijos žinovų atsakymas.“

Memorialas kritusiems už Lietuvos laisvę

Paminklas lietuvių atvykimo į Klivlandą šimtmečiui

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Klivlande:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Klivlande aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Klivlande žemėlapis

 


Detroitas

Detroitas – motorų miestas, šiuolaikinių automobilių gimtinė – „Gabalėliai Lietuvos” ir „Tikslas – Amerika” projektams labai svarbus. „Tikslas – Amerika“ dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai pasakoja kodėl.

Augustinas: „Būtent Detroite dar 2012 m. pirmąsyk aplankiau Amerikos lietuvių bažnyčią ir rajoną, būtent ten – ir paskui Čikagoje – savo akimis įsitikinau, kad lietuvišką paveldą užsienyje būtina aprašyti vienoje vietoje, kad įspūdingo paveldo yra ne tik buvusiose LDK žemėse, bet ir už Atlanto.“

Uždaryta bažnyčia, kur prasidėjo Gabalėliai Lietuvos

Augustinas: „Šv. Antano bažnyčią, kurią tada lankiau, šiemet radau pasikeitusią. Uždarytą. Detroitas – nykstantis miestas, autopramonė smuko, nusikalstamumas išaugo, lietuviai išsikėlė, visi baltaodžiai kartu paėmus tesudaro 10% miestelėnų, o gyventojų sumažėjo dviem trečdaliais. Dabar bažnyčioje – anglų kalbos kursai naujiems, ispanakalbiams, imigrantams.

Detroito Šv. Antano lietuvių bažnyčioje

Detroito Šv. Antano lietuvių bažnyčioje

Bet jei 2012 m. Detroite lankiausi kaip eilinis keliautojas, tinklaraščio apie užsienio šalis „AŽ kelionės ir mintys” autorius, o „Gabalėliai Lietuvos” projektas dar gyveno tik mano mintyse, tai šiais metais atvykau su konkrečia misija. Sistemingai patyrinėjęs supratau, kad be Šv. Antano bažnyčios lietuviškų vietų Detroite – dar keliolika.

Šv. Antano lietuvių bažnyčios pagrindinės salės (antras aukštas) interjeras kaip jis atrodė iki uždarymo (2012 m.). Šiandien jis panašus, bet religinės lietuviškos interjero detalės išrinktos, pvz. suolai. Patalpos dabar naudojamos šokiams. ©Augustinas Žemaitis.

Per dieną turėjome ne tik kiekvieną aplankyti, bet ir užeiti į vidų, pasikalbėti su dabartiniais savininkais, kurie beveik visur – nebelietuviai. Padėti susitarti pasisiūlė Anne Tubinis Audette, „Gabalėlių Lietuvos” gerbėja. Ji – „netipinė pagalbininkė”: tėvai jos neaugino lietuviškai, o savo kilmę atrado pati, tik prieš keletą metų, interneto dėka. Bet jau kai atrado, stačiai į ją pasinėrė ir internete apie Lietuvą ir lietuvišką paveldą JAV skaito viską! Džiugu, kad tokie puslapiai, kaip „Gabalėliai Lietuvos”, padeda atrasti net ir seniai nutrauktą ryšį su Lietuva; kai lietuvių kilmės amerikiečių – per milijoną – yra nemažas potencialas. Bet tam reikia informacijos anglų kalba: būtent todėl visos mūsų svetainės ir „Tikslas – Amerika” žemėlapis – dvikalbiai.“

Detroit Veino universiteto lietuviškoji auditorija. Iš kairės į dešinę: Aistė Žemaitienė, Anne Tubinis Audette, Augustinas Žemaitis

Detroit Veino universiteto lietuviškoji auditorija. Iš kairės į dešinę: Aistė Žemaitienė, Anne Tubinis Audette, Augustinas Žemaitis

Lietuviškus dokumentus išsaugojo nelietuviai

Augustinas: „Detroito lietuviškoms vietoms pasisekė: tiek buvusi Šv. Petro bažnyčia, tiek Lietuvių namai suremontuotos, viduje yra nuotraukų, primenančių lietuvišką praeitį, interjero detalių, ant Lietuvių namų net didelis užrašas „Lithuanian Hall” likęs. O juk didelė dalis Detroito sudeginta, sugriauta.“

Detroito lietuvių namai

Detroito lietuvių namai

Aistė: „Tačiau pats didžiausias nustebimas mūsų laukė Lietuvių namuose. Dabartinių savininkų – nekilnojamojo turto vystytojų – darbuotojas iš spintos staiga ištraukė dėžę lietuviškų dokumentų, kuriuos paliko buvę savininkai. Atsiverčiam – o ten komunistinės dainos, Smetoną prilyginančios Hitleriui, šlovinančios „draugą Staliną”. Viskas lietuvių kalba! Akivaizdžiau nei bet kada anksčiau susidūrėm su tuo, kad prieškariu nuvykę į JAV kai kurie lietuviai iš vietos radikalų persisėmė radikaliomis kairiosiomis idėjomis. Ir Lietuvių namai priklausė būtent tokiems, kurie nieku gyvu būtų nėję į lietuvių bažnyčią kitoje gatvės pusėje. Koks ideologinis frontas turėjo būti tas dabar tuščias (kaip ir visas daugiau nei pusės gyventojų netekęs Detroitas) Vernor kelias, kai tiesiai prieš bažnyčios langus stovi šie Lietuvių namai!”

Komunistinė propaganda Detroito lietuvių namų sienoje

Komunistinė propaganda Detroito lietuvių namų sienoje

Augustinas: “Tiesa, kai paaiškėjo sovietinio genocido Lietuvoje mastai, daugelis kairiųjų Amerikos lietuvių pagaliau praregėjo ir nuo tų idėjų nusigręžė, jų organizacijos (tarp jų ir “Lietuvių namai”) spėriai užsidarė.

Aistė: Komunistiniai dokumentai grįžo į spintelę. Išvažiavome. Anne Tubinis Audette žadėjo grįžti nusiskanuoti. Dabar, Lietuvai išsilaisvinus, tikriausiai jau galima – tai tėra istorija. Ir net nuo sovietų okupacijos į JAV pasitraukę lietuviai šypsodamiesi mūsų klausinėjo apie tuos dokumentus.“

Detroito lietuvių namuose

Detroito lietuvių namuose

Fluxus mistika Detroito centre

Augustinas: „Prieš palikdami Detroito centrą, norėjome išspręsti vieną nuo pat 2012 m. ramybės nedavusį klausimą. Kaip gi pačiame miesto centre ant Parker-Webb pastato atsirado vien lietuviškai(!) parašyta atminimo lenta, kad ten gimė Jurgis Mačiūnas?

Parker-Webb pastatas, ant kurio pakabinta Jurgio Mačiūno lenta

Parker-Webb pastatas, ant kurio pakabinta Jurgio Mačiūno lenta

Akivaizdu tik tiek, kad lenta melaginga – Mačiūnas gimė Kaune. Nors atrodė, kad lentą tikrai turėjo prikabinti lietuvis (kas kitas parašytų taisyklingai lietuviškai?), klausimai apie tai Mičigano lietuviams atsimušdavo lyg į sieną: „Apie tą lentą iš jūsų girdžiu pirmą kartą”. Mičigano lietuvių bendruomenės pirmininkė, knygą apie Mičigano lietuvius parašęs autorius – niekas nieko nežinojo. O ir pats tą lentą pamačiau 2012 m. atsitiktinai eidamas Detroito gatve – niekur internete jokios informacijos apie ją nebuvo.

Melaginga Jurgio Mačiūno atminimo lenta. ©Augustinas Žemaitis.

Nuogąstavimai, gal lenta buvo laikina, nepasitvirtino: ji toliau kabo, apėjęs pastatą nuodugniau radau ir „FLUXUS” žodžiu paženklintas duris, labai tikroviškai išpaišytas ant sienos. Deja, ir išsiaiškinti vietoje nieko nepavyko.

Mūsų didžioji pagalbininkė Detroite Anne Tubinis Audette apie lentą irgi nieko nežinojo – bet ši mistika sudomino ją pačią tiek, kad net mums jau išvykus iš Detroito, nusprendė savo kanalais išsiaiškinti “kartą ir visiems laikams”.

Pradžioje paklausė Detroito institucijos, atsakingos už atminimo lentas: ji nieko nežinojo. Nieko keisto – visos oficialios lentos juk angliškos ar turi vertimus.

Kita mūsų teorija buvo, kad tai gal paties Mačiūno Fluxus kūrinys – netikra atminimo lenta sau pačiam atrodytų labai jau Mačiūno stilius. Tačiau Mačiūno paties nebepaklausi – miręs. Bet Anne surado Floridoje dėstytojaujančios J. Mačiūno našlės Billie kontaktus. Paskambino… Vėl nesėkmė. Billie pati gerokai nustebo išgirdusi apie atminimo lentą jos vyrui Detroite!

Ieškome, ar kas yra pastato su lenta viduje. Nebuvo.

Ieškome, ar kas yra pastato su lenta viduje. Nebuvo.

Tada Anne patyrinėjo Detroito bibliotekoje senus vietos laikraščius. Mačiūno sąsajų su Detroitu nerado, pranešimų apie lentos įkėlimą – irgi.

Užtat sužinojo, kad pastatu anksčiau naudojosi meno kolekcininkas Gilbertas Silvermanas, kolekcionavęs Fluxus kūrinius. Pirmas apčiuopiamas atradimas…

Tačiau Silvermanas irgi miręs. Laimė, jo žmona jį pergyveno – Anne jai išsiuntė laišką, susiskambino ir… Pagaliau, po 6 metų, sėkmė! Taip, lietuvišką lentą pakabino Silvermanas, nors ji tai sužinojo ne iš karto. Pasirodo, Silvermanas tą lentą buvo nusiuntęs į Kauną, kad pakabintų tikroje Mačiūno gimimo vietoje – tačiau Kaunas nepakabino, Mačiūno giminės lentą parsiuntė atgal Silvermanui ir šis “iškrėtė Fluxus pokštą” Detroite.

Kol kas lieka neatsakytas klausimas, kas be klaidų parašė lietuvišką tekstą, nes teoriją, kad Silvermanas galėjo būti lietuvių ar bent litvakų kilmės, jo žmona paneigė – jam tiesiog patiko Mačiūnas.

Fluxus durys (netikros) tame pat pastate

Fluxus durys (netikros) tame pat pastate

Kaip ten bebūtų, didžioji dalis paslapties išspręsta. Dar keleri metai – ir galbūt būtų išėję Anapilin paskutiniai žmonės, kurie žinojo tiesą apie šį įdomų lietuvišką meno kūrinį, kiekvienam praeiviui matomą pačiame Detroito cente.

Ši istorija – tik žiupsnelis “Tikslas – Amerika” užkulisių bei savanoriško darbo, kurį įdedame ne tik mes, tačiau ir šimtai Amerikos lietuvių pačioje Amerikoje. Tam, kad lietuviškas paveldas Amerikoje iš “baltos dėmės” virstų visiems žinomu abipus Atlanto – tiek lietuviakalbiams, tiek anglakalbiams; tiek turistams, tiek tyrinėtojams, tiek aplinkiniams gyventojams.“

Gyvos lietuviškos vietos – Detroito priemiesčiuose

Aistė: „Vizitą Detroite užbaigėme ten, į kur išsikėlė dauguma miesto lietuvių (ir iš kur dalis jų niekad nebevažiuoja į patį nesaugų Detroitą) – priemiesčiuose. Sautfilde, kur veikia bažnyčia ir lietuvių bendruomenės centras. Apie tenykščius lietuviškus meno kūrinius, tautinius Jonyno vitražus, Daugvilos drožinius, pakalbėjome su Gintaru Joniku, jau veik dešimtmetį ten tarnaujančiu kunigu iš Lietuvos.“

Dievo Išmities lietuvių bažnyčia Sautfile

Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčia Sautfilde

Augustinas: „O su Janina Udrys ir vietos šalių vadu Linu Orentu susitarėme dėl ateinančių planų – lankysime dar kelis unikalius objektus, lietuviškas stovyklas. Jų vien Mičigane – trys, jos milžiniškos ir pilnos lietuviško meno, sukurtos įvairiausių lietuvių organizacijų: skautų, ateitininkų, šaulių.

Dievo Apvaizdos bažnyčios vidus

Dievo Apvaizdos bažnyčios vidus

Taip pat šie žmonės padėjo atrasti ryšių Grand Rapidse – antrame pagal dydį Mičigano mieste, kurio lietuvių bendruomenė gal mažesnė, tačiau, priešingai Detroitui, ji neišsilakstė į priemiesčius ir visos lietuviškos vietos ten dar veikia.“

Su kunigu Gintaru Joniku dabartinėje Detroito lietuvių bažnyčioje

Su kunigu Gintaru Joniku dabartinėje Detroito lietuvių bažnyčioje

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Detroite:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Detroite aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Detroite žemėlapis

 


Grand Rapidsas

Augustinas: „Dar prieš išvykdamas į „Tikslas Amerika 2018” susidariau planą, kiek ir apie ką rašysiu straipsnių į spaudą. Jau gerus penkerius metus iki šios ekspedicijos tyrinėjau lietuvišką paveldą JAV, todėl galėjau numatyti, kiek ko kur tikėtis.

Grand Rapidso lietuviškam paveldui nebuvau numatęs atskiro straipsnio, tačiau apsilankęs ten supratau – šis miestas jo nusipelnė. Mat čia lietuvių rajono neperėmė kitataučiai, čia viskas liko lietuviška: parapija, klubai, kapinės ir kone viskam – daugiau nei 100 metų.

Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos pastatas

Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos pastatas

Aišku, tiek laiko lietuvybė negalėjo išlikti nepakitusi: lietuviškai kalba tik mažuma lietuvių palikuonių. Tačiau jie niekur neišblaškyti, jie lanko tas pačias įstaigas, kaip jų protėviai, ir saugo Lietuvos tradicijas, istoriją.“

Didelė Grand Rapidso bažnyčia tebeturi lietuivį kunigą

Aistė: „Kaip daug kur, „Tikslas – Amerika 2018” apsilankymą Grand Rapidse pradėjome nuo lietuvių bažnyčios. Džiugino, kad ji veikia, į šeštadienio mišias ateina ~150 žmonių, kunigas – lietuvis.“

Grand Rapidso Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia

Grand Rapidso Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia

Augustinas: „Tačiau viduje kiek nusivyliau: lietuviškų detalių mažai. Kaip pasakojo kunigas Dennis Morrow, seniau būta lietuviškų užrašų, tačiau jie uždažyti, tik vienoje vietoje liko Vytis. Priešingai nei kitose parapijose, Grand Rapidse pasitraukę nuo sovietinio režimo patriotai savo skaičiais neužgožė XX a. pradžios ekonominių migrantų, kuriems lietuvybė rūpėjo mažiau (labiau religija) – todėl sutautinti bažnyčios interjero jiems nepavyko.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjeras

Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjeras

Nors XX a. pradžios imigrantams iš Lietuvos į JAV kalba nebuvo tokia svarbi, savo istorinę tėvynę jie prisiminė. Kunigas Dennis Morrow parodė rūtų darželį prie bažnyčios: „Mano prosenelė atsivežė rūtos daigelį iš Lietuvos, ir kur tik gyvena jos palikuonys, ten pasodiname tų rūtų atžalas; čia klebonauju 25 metus, todėl ir prie bažnyčios – šitos rūtos”. O ir lietuviškai klebonas ne kartą prabilo: nors iš senelių perimtų kalbos žinių nepakako nuolatiniam pokalbiui, ištisus sakinius įterpdavo. Ir gali įskaityti senus lietuviškus bažnyčios metrikus, kuriuos dabar, rodė, sistemina – kad lietuvių palikuonys galėtų ateiti ir sužinoti apie savo protėvius.

Grand Rapidso klebonijoje su klebonu Augustinas Žemaitis žiūri senas gimimų registracijas. Kairėje - Jonas Treška.

Grand Rapidso klebonijoje su klebonu Augustinas Žemaitis žiūri senas gimimų registracijas. Kairėje – Jonas Treška.

Priešiškas lietuvių kapines skiria tvorelė

Augustinas: „Grand Rapidso lietuviai vieninteliai Mičigane laidojosi nuosavose kapinėse. Jų yra net dvejos, atskirtos tvorele.

Vienoje pusėje – didžiosios katalikiškos, kur ir didžiulis tradicinis kryžius Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui, ir paminklas lietuviams kunigams. „Lietuvių bendruomenė visa tai statė” – pasakojo lietuviškai puikiai kalbantis Jonas Treška, gimęs JAV nuo sovietų iš Lietuvos pasitraukusioje šeimoje ir iki mokyklos nekalbėjęs angliškai.

600-osioms krikščionybės metinėms atminti pastatytas lietuviškas medinis kryžius Šv. Petro ir Povilo kapinėse

600-osioms krikščionybės metinėms atminti pastatytas lietuviškas medinis kryžius Šv. Petro ir Povilo kapinėse. Prie kryžiaus – Broderick Norkus

Kitoje pusėje – „lietuvių tautinės kapinės”. Ten laidojosi netikintieji. Tiesa, kunigas čia pat pridūrė, kad „dabar čia ir aš esu laidojęs žmones”. Prieš 100 metų Grand Rapidso – ir dažno tokio pramoninio JAV miesto – lietuvių bendruomenės buvo pasidalijusios į tris dalis: religinguosius, tautininkus (paprastai tikinčius, tačiau laikančius tautą svarbesne už religiją) ir kairiuosius (kurių daugelis atkakliai neigė religiją). Atskiras lietuvių kapines dažniausiai steigdavo kairieji, neretai – komunistai. Pasak kunigo, tokių netikinčių buvo ~15% Grand Rapidso lietuvių. Lietuvoje prieš 100 metų netikinčių beveik nebuvo, bet nuvykę į Ameriką, išgirdę fabrikuose plačiai linksniuojamas kairiąsias mintis, kai kurie religija ir patys suabejodavo ar net prisijungdavo prie komunistų.“

Netikinčių lietuvių kapinių įėjimas

Netikinčių lietuvių kapinių įėjimas

Grand Rapidso lietuvių klubuose – XIX a. aidai

Aistė: „Galvojome, kad anie susiskaldymai jau tolimoje praeityje, bet netrukus teko keisti nuomonę. Kaip kiekviename mieste, pasiteiravome, ar be tų vietų, apie kurias žinojome, nėra daugiau lietuviškų vietų, atitinkančių „Tikslas – Amerika” žemėlapio kriterijus. „Nėra” – pradžioje sakė vietiniai, bet vėliau prisiminė, kad „Yra užrašas Lietuvių sūnūs ant vieno pastato, kur veikė Lietuvių sūnų ir dukterų klubas. Komunistų klubas…”.

Grand Rapidso „Lietuvos sūnų ir dukterų“ klubas

Grand Rapidso „Lietuvos sūnų ir dukterų“ klubas

Nuėję prie to klubo išvydome, kad ten ne tik pastatas – yra ir skelbimai, „nepilnamečiai neįleidžiami”, o šalia pastato būriavosi trys žmonės. Klubas veikia! Pasukome eiti vidun ir pasiprašyti būti įleidžiami į pastato vidų, tačiau mus ligi tol po visas lietuviškas miesto vietas lydėjęs kunigas suskubo atsisveikinti ir iš jo povyzos buvo matyti, kad artyn klubo jis tikrai neis“

Lietuvos sūnų“ užrašas ant klubo

“Lietuvos sūnų“ užrašas ant klubo

Augustinas: „Viduje pasijutome teleportuoti į XX a. pradžios darbininkų užeigą su nemažai alkoholio ir apgirtusių žmonių (nors buvo rytas). Kairieji taip nesaugojo lietuvybės, tad lietuviškų simbolių atrodė mažai, juos net stelbė lenkiški. Nors, kaip pasakojo nariai – bent trečdalis narių yra lietuvių kilmės. „Dabar mes nepolitinė organizacija, susitinkam pabendrauti, tačiau mūsų steigėjai – taip, buvo netikintieji lietuviai”.

Lietuvos sūnų ir dukterų klubo interjeras

Lietuvos sūnų ir dukterų klubo interjeras

Didžiausias nustebimas laukė prie įėjimo. Ištisa serija senų nuotraukų iškabinta ant sienų. Štai vienoje jų pozuoja „Historiko Daukanto lietuvių draugija”, veikusi Grand Rapidse. Nuotraukos data 1913 m. Kažkaip siurrealistiška ateiti į kažkokį Amerikoje komunistų įsteigtą klubą, apie kurį informacijos neradome iki paklausdami vietinių, ir rasti ten lietuviškas nuotraukas, lietuviškus užrašus, kabančius tame pat koridoriuje ilgiau nei egzistuoja Lietuvos Respublika. Ir tikriausiai ilgiau, nei koks klubo narys dar mokėjo juos perskaityti…“

Grand Rapidso lieuvių komunistų klube koridoriuje stebime šimtametes lietuvių nuotraukas

Grand Rapidso lietuvių komunistų klube koridoriuje stebime šimtametes lietuvių nuotraukas

Aistė: „Tada nuėjome į kitą, garsesnį lietuvių klubą: „Vytauto Kareivio paramos draugiją”. Ten plazda trispalvė, ten greta baro – lietuvybės muziejėlis. Tautininkų klubas. Steigimo data – 1910 m.“

Augustinas: „Eksponatai ten nustebino dar labiau. „Draugija iš pradžių buvo sukarinta” – pasakojo vietiniai – „marširuodavo po Grand Rapidsą su uniformomis, buvo kaip Lietuvos kariai”. Viena uniforma dabar – jų muziejėlyje.

Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos nariai pozuoja su uniformomis (nuotrauka iš bendrijos muziejėlio)

Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos nariai pozuoja su uniformomis (nuotrauka iš bendrijos muziejėlio)

Paklausiau, kokie dabar „Vytauto Kareivio paramos draugijos” santykiai su „Lietuvos sūnumis ir dukterimis”.

„Jokių. Ten bolševikai.” – nukirto pašnekovai lietuvių klube. „Vaikystėje tėvai mums net neleisdavo artintis prie to klubo“.

Vytauto savipagalbos draugijos klubo viduje

Vytauto savipagalbos draugijos klubo viduje

Per visas „Tikslas – Amerika” ekspedicijas Grand Rapidse pirmą kartą išgirdau tokius dalykus ne pasakojimuose apie praeitį, o apie dabartį. Visuose kituose lankytuose miestuose komunistinės organizacijos tarp lietuvių nunyko greitai po to, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir lietuviai išvydo tikrąjį komunizmo veidą.

Atėjo laikas važiuoti į mažuosius Mičigano miestelius, lietuvių stovyklas – pažymėti „Tikslas – Amerika” žemėlapyje dar kitokį lietuviškosios Amerikos veidą.“

Aistė: „Atsisveikinome su mus lydėjusiu Broderick Dana Norkus, Grand Rapidso lietuvių bendruomenės pirmininku, kuris – ir tikras tiltas tarp skirtingu laiku imigravusių ir skirtingų pažiūrų lietuvių. Jo niekas neaugino lietuviu, priešingai – kruopščiai tai nuo jo slėpė, bet 1987 m., kai mirė jos senelis, jis atrado savo kilmę ir tai iš esmės pakeitė jo gyvenimą – pradėjo mokytis lietuvių kalbos, savo sūnus ėmė leisti į lituanistinę mokyklą, įstojo į Lietuvių bendruomenę, „Vytauto Kareivio draugiją”, net įsivaikino mergaitę iš Šiaulių! Labai norėtųsi, kad tokių „tiltų” būtų daugiau.“

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Grand Rapidse:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Grand Rapidse aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Grand Rapidse žemėlapis

 


Mičigano miesteliai ir lietuvių stovyklos

„Tikslas – Amerika 2018” ekspedicija persirito į antrą pusę. „Matėme, nufotografavome, „Tikslas – Amerika” žemėlapyje pažymėjome ir „Gabalėliai Lietuvos” internetinio paveldo enciklopedijoje aprašėme gausybę be galo įspūdingų lietuviškų vietų“, toliau pasakojo įspūdžiais besidalijantys Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Tačiau nieko panašaus į lietuviškus Mičigano kaimus ir stovyklas nebuvome lankę. Nes Mičigane – didžiausios Amerikoje lietuviškos erdvės, esančios ne miestuose ar miesteliuose, o daugybėje dešimčių kvadratinių mylių gamtos.

Dainavos kryžių kalnas

Dainavos kryžių kalnas

Ta gamta Mičigane – be galo lietuviška. Gal ir todėl, o taip pat dėl nedidelio atstumo nuo svarbiausių lietuviškų „kolonijų“, Amerikos lietuviai pokariu nusprendė būtent ten įkurti tris iš penkių svarbiausių savo stovyklų. Ir tos stovyklos net mus, regėjusius jau daug lietuviškų JAV vietų, nustebino savo mastais ir lietuviška didybe.“

Paminklas kritusiems už Lietuvos laisvę „Pilėnuose“

Paminklas kritusiems už Lietuvos laisvę „Pilėnuose“

Lietuvių stovyklos – milžiniški tautiniai parkai

Aistė: „Lietuvoje šaulių šitiek daug, o iki šiol neturėjo savo stovyklos” – sakė Detroito šaulių vadovas Linas Orentas, mielai sutikęs pavedžioti mus po Detroito šaulių stovyklą „Pilėnai”. Amerikoje tai nesuprantama: kiekviena didelė lietuvių, bent jau jaunimo, organizacija stovyklą turi. Daugelyje renkasi vaikai (kad bent vasaromis kalbėtų lietuviškai, rastų sau lietuves žmonas ir lietuvius vyrus), bet „Pilėnuose” labiau – suaugusieji šauliai, ten turintys net šaudyklą.“

Su Janina Udriene, Linu Orentu "Pilėnų" stovykloje (Augustinas Žemaitis dešinėje)

Su Janina Udriene, Linu Orentu “Pilėnų” stovykloje (Augustinas Žemaitis dešinėje)

Augustinas: „Kam reikalingos nuosavos stovyklos? Nes stovykla ne vien renginys. JAV lietuvių stovyklose visa aplinka – lietuviška. Štai „Pilėnuose” stūkso didingas paminklas žuvusiems už laisvę lietuviams. O kiek tokių paminklų yra kitoje gatvės pusėje Ateitininkų ir kitų lietuvių katalikų įkurtoje stovykloje „Dainava” – nesilažinčiau, kad tiksliai suskaičiavome, šitiek jų ten daug. Ten – ir Kryžių kalnas, ir miško koplyčia, ir freska „Mūsų Lietuva”, ir paminklai Šv. Kazimierui, Romui Kalantai, koplytstulpiai, liaudies dirbiniai… Kiekviena stovyklautojų, vadovų karta palieka ką savo.

“Dainavos“ koplytstulpis ir Spyglio ežeras už jo

„Dainavos“ koplytstulpis ir Spyglio ežeras už jo

Stovyklaujančius vaikučius lengviau mokyti Lietuvos istorijos, kultūros. O kitiems smagu tiesiog pasivaikščioti – kaip pasakojo Detroito lietuviai, stovykla, kurios plotas – beveik 100 hektarų – dažniausiai yra atrakinta ir tarnauja kaip ramus lietuviškas parkas vidury Amerikos.

Mural "Mūsų Lietuva" (Our Lithuania)

Siena su užrašu “Mūsų Lietuva” (Our Lithuania)

O pro „Pilėnų” geležiniais vilkais įrėmintus ir Gedimino stulpais padabintus vartus visi laukiami įvažiuoti per Jonines, kurios ten švenčiamos tradiciškai. Linas Orentas pasidžiaugė, kad tarp Joninių svečių nuolat atsiranda ir norinčiųjų įstoti į Šaulius: vienu metu Detroite šaulių buvo sumažėję iki 20, dabar jau yra 60.“

Pietų metas Pilėnų stovykloje

Pietų metas Pilėnų stovykloje

Naujoji Lietuva, kur lietuviai Amerikos žemę dirba

Aistė: „Trečioji Mičigano lietuvių stovykla – Čikagos skautų „Rakas” – yra toliau į šiaurę, gražioje Kasterio kaimo apylinkėje. Toks lietuviškas miškas. Skautai ten kasmet susirenka porai savaičių, bet stovyklos prižiūrėtojai iš Čikagos atvažiuoja gerokai dažniau. Ir mus lydėjusi Lintakų šeima tyrinėjo stovyklą praėjusių žvėrių pėdsakus, pakvietė kartu nukelti ant elektros laidų užvirtusį medį…“

Lituanica pastatas – vienas lietuviškų pastatų stovyklos teritorijoje

Lituanica pastovyklės pastatas – vienas lietuviškų pastatų Rako stovyklos teritorijoje

Augustinas: „Vieta Rakui parinkta ne šiaip sau: ten dar nuo 1905 m. kūrėsi „Naujoji Lietuva”, unikali lietuvių ūkininkų bendruomenė (beveik niekur kitur JAV lietuviai nedirbdavo žemės, o verčiau triūsdavo fabrikuose). Kalbama apie 360 čia gyvavusių lietuvių ūkių. Vienas to meto lietuvių žemvaldžių ir išnuomavo po 1 dolerį į metus savo žemę skautų stovyklai. Rakas – jo pavardė.

Augustinas Žemaitis (dešinėje) su Lintakų šeima žiūri į lietuvių aukotojų Rako stovyklai plokšteles Rako paminklo papėdėje

Augustinas Žemaitis (dešinėje) su Lintakų šeima žiūri į lietuvių aukotojų Rako stovyklai plokšteles Rako paminklo papėdėje

Lietuviško paveldo tose apylinkėse reikėjo paieškoti, bet jo – gana gausu. „Tikslas – Amerika” žemėlapyje pažymėjome Andrulio sūrinę, kurios lietuviškus sūrius, gaminamus ta pačia technologija nuo 1942 m., žino daugelis vyresnių JAV lietuvių. Vadovė Shannon Andrulis pasakojo, kad gamyklą įsteigė jos senelis, o iš Lietuvos imigravo proseneliai. Dabar „prie staklių” jau stoja jos sūnus – penktos kartos JAV lietuvis. „Mano pagrindinis gyvenimo noras buvo gaminti šį sūrį” – pasakojo Shannon – „Broliai ir seserys išvažiavo, o aš pasilikau ir mėginu atgaivinti fabriką. Džiaugiuosi, kad darbininkai išmokė amato ir mano sūnų, dabar jis prižiūri įrangą”. O įranga – labai sena. Net nustebau, kaip nemoderniai, net nutriušusiai atrodo gamykla – juk Amerikoje tikėtumeis ko kito. Bet amerikiečiams tai, matyt, Andrulio sūrio privalumas – daugiau rankų darbo, meilės. „Jokių konservantų” – sakė Shannon – „Todėl gamykla veikia tik kai užsako partiją”. Kai mes lankėmės, neveikė.“

Andrulio sūrių fabrike

Andrulio sūrių fabrike

Aistė: „Apylinkėse matėme ir lietuviškų kluonų pagražinimų, Stakėno fermą, lietuvišką užrašą virš vietos bažnyčios durų (ten nebuvo lietuvių bažnyčia, bet lietuvių apylinkėje gyveno tiek daug, kad jie nustelbė visus kitus katalikus). Ir daug lietuviškų pavardžių kapinėse.“

Prie Lietuviško kluono Kasteryje

“Tikslas – Amerika” savanoriai Augustinas ir Aistė Žemaičiai prie Lietuviško kluono Kasteryje

Augustinas: „Po ramios nakties, anksti ryte išplaukėme per Mičigano ežerą į Viskonsiną. Paskutiniu ežero garlaiviu „SS Badger” kuris, statytas 1952 m., Amerikoje jau įrašytas į paveldo sąrašus. Norėtųsi ir lietuvišką paveldą taip išsaugoti – ir gerokai senesnis, deja, kartais virsta dulkėmis. Viskonsine, spėjome, daug kas bus prarasta: nors atkakliai ieškojome, kai kuriuose istoriškai „lietuviškuose“ miestuose net kontaktų nepavyko rasti. Tačiau įdomių dalykų radome ir Viskonsine“

Mičigano ežeras netoli Kasterio

Mičigano ežeras netoli Kasterio

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Kasteryje ir Mančesteryhe:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Mančesteryje (Dainava, Pilėnai) aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Kasteryje aprašas
3. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Mičigane žemėlapis

 


Viskonsinas

Senas keltas prisišvartavo palei fabriką prie Viskonsino krantų. „Tikslas – Amerika“ ekspedicija atvyko į jau septynioliktą valstiją, kurioje kuriamas interaktyvus lietuviško paveldo JAV žemėlapis. Apie ekspedicijos atradimus Viskonsine pasakoja jos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Ši valstija „Gabalėlių Lietuvos“ lietuviško paveldo užsienyje enciklopedijoje buvo savotiška pilka dėmė. Žinojau, kad ten būta bent keturių lietuvių bažnyčių – o tai reiškia ir didžiulių bendruomenių, klubų, mokyklų, gal paminklų. Tačiau rasti internete ar knygose pakankamai informacijos, kad parašyčiau daugiau nei po keletą eilučių apie kiekvieno miesto lietuviškas vietas, niekad nepavyko.

„Tikslas – Amerika“ žemėlapio kūrimo projektas ir ekspedicija – puiki proga tai ištaisyti.“

Net apie savo miestą sužinojo iš “Tikslas – Amerika”

Aistė: „Krante mus pasitiko Wanda Visser, kaip ir žymi dalis „Tikslas – Amerika“ pagalbininkų šiai progai pasidabinusi gintariniais karoliais. „Mano mama – lietuvė“ – pasakojo – „Ir nors tėvas – olandas, visada labiau rūpėjo lietuvybė, nes Lietuva buvo anapus geležinės uždangos, nepasiekiama“.

Augustinas: „Ji jau seniai seka angliškąjį mūsų Facebook „True Lithuania“ ir padėti pasisiūlė pati vos išgirdusi apie „Tikslas – Amerika 2018“. Jei ne tokie savanoriai, būtų buvę be galo sunku: vietose, tokiose kaip Viskonsino pakrantės miestai, mažai rasi lietuvių, priklausančių kokioms organizacijoms, tad neaišku, per ką ieškoti.

Felikso Vaitkaus ir jo žmonos kapas

Felikso Vaitkaus ir jo žmonos kapas

Visų pirma su Wanda apžiūrėjome pagrindinį jos apylinkių miestelį Šeboiganą, kur buvo lietuvių bažnyčia, kapinės. Deja, bažnyčia perstatyta (nieko lietuviško), kapinėse – lietuviškos tik pavardės. O apie svarbiausią lietuvišką vietą Šeboigane Wanda, pasirodo, sužinojo tik iš mūsų. Tai – Felikso Vaitkaus, pirmojo lietuvio, sėkmingai perskridusio Atlantą (ir išlikusio gyvo), kapą. „Nenorėjau prisipažinti, kad nežinau kur jis“ – sakė Wanda – „Tad su draugais išvaikščiojome kapines, ir radome palaidotą greta savo turtingos žmonos, kilusios iš vienos svarbiausių regione šeimų. Jis vedė pinigus…“.

Augustinas Žemaitis su Wanda Visser Šeboigano kapinėse prie Felikso Vaitkaus kapo

Augustinas Žemaitis su Wanda Visser Šeboigano kapinėse prie Felikso Vaitkaus kapo

Nuostabu, kad „Tikslas – Amerika“ gali ne tik supažindinti su lietuvišku paveldu žmones iš Lietuvos ar Amerikos lietuvius iš kitų miestų, bet net ir padėti atrasti lietuvišką savo miesto istoriją tiems, kurie ja domisi jau daugybę metų.“

Aistė: „Wanda su mumis liko iki vakaro – kartu aplankėme Port Vašingtono miestelį, pakalbėjome apie jos pirmąjį apsilankymą Lietuvoje dar 1989 m.: kaip spruko nuo sovietinių gidų, kad bent dieną pabūtų su giminėmis, kaip vežė į Latviją vienai latvei laišką nuo į JAV pasitraukusio latvio.“

Ant aukšto Mičigano ežero kranto Port Vašingtone

Ant aukšto Mičigano ežero kranto Port Vašingtone

Augustinas: „Tokias tipiškas istorijas irgi įrašome videointerviu, nes tai kontekstas, kurio metu buvo sukurtas bei gyvavo lietuviškas paveldas JAV. Juk jei ne ta „uždaros Lietuvos paslaptis“, gal ir Wanda lietuvišką kilmę būtų primiršusi, kaip kad olandišką. Ir dar ne kartą girdėjome, kad kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Amerikos lietuviai prarado tą vieną tikslą, dėl kurio kovojo ligtol – gal tai irgi lėmė gana spartų kai kurių lietuviškų JAV vietų nykimą po 1990 m. Bet dabar Lietuva jau tvirtai stovi ant kojų, galime išlikusias lietuviškas vietas Amerikoje saugoti kartu – Lietuvos lietuviai, Amerikos lietuviai, visi kiti lietuviai… Nes jos svarbios. Jos pristato Lietuvą amerikiečiams, kurie – turistai, investuotojai, rinkėjai, renkantys galingiausios pasaulio valstybės valdžią. Ne veltui daugelis šalių net investuoja į naujų savo kultūros vietų kūrimą ten, kur jų niekada nebuvo – gi lietuviams daug paprasčiau, tų vietų jau yra nemažai, tereikia susikooperuoti, kad jos nebūtų prarastos.

Tokios mintys sukosi galvoje ir vėliau, vaikštant po Milvokį, lankant lietuvišką gryčią Europos kaimo ekspozicijoje miesto Viešajame muziejuje (Public Museum).

Lietuviškas namas Milvokio miesto muziejuje

Lietuviškas namas Milvokio miesto muziejuje

Ir paskui Kenošoje, kur lietuvių bažnyčia irgi perstatyta, bet savo lietuvišką kilmę dar prisimena: netikėtai radome 2001 m. nutapytą lietuvišką freską.“

Freskos fragmentas su lietuviškais simboliais (salėje, kurioje veikė mokyklos valgykla)

Freskos fragmentas su lietuviškais simboliais (salėje, kurioje veikė mokyklos valgykla)

Aistė: „Kenošoje sutikome ir lietuviškai kalbančią, lietuviškų rankdarbių miestelėnus mokančią Teresą Balčiūnas Dicelo, kuri… apskritai niekad gyvenime nebuvo Lietuvoje. Mat gimė dar prieškariu Latvijos lietuvių šeimoje, o per Antrąjį pasaulinį karą išvyko į Vokietiją, vėliau – Ameriką. Tačiau Lietuva jai – pati nuostabiausia šalis pasaulyje! Taip sakė ji pati, ir tikrai neįtikėtina tai girdėti iš asmens, gimusio Latvijoje ir visą gyvenimą nugyvenusio JAV bei Lietuvoje nebuvusio absoliučiai niekad. „Mano vyras buvo antikomunistinių pažiūrų“ – pasakojo – „Tad man į Lietuvą važiuoti pavojinga“. Ji dar neįsitikino, kad komunizmo siaubas – jau seniai praeitis… Tokiom dienom atrodydavo, kad Amerikoje tikrai labai trūksta žinių, kokį kelią nuo tų žiaurių komunistinių sovietinės okuapcijos gniaužtų jau nuėjo Lietuva”

2001 m. lietuviška freska Kenošos bažnyčios rūsyje. Nuotraukoje - projekto savanorė Aistė Žemaitienė ir Teresa Dicello

2001 m. lietuviška freska Kenošos bažnyčios rūsyje. Nuotraukoje – projekto savanorė Aistė Žemaitienė ir Teresa Dicello

Augustinas: „Tą ir mėginame keisti savo tinklapiais. „True Lithuania“ pristato Lietuvą angliškai, o „Gabalėliai Lietuvos“ ir „Tikslas – Amerika“ supažindina su lietuvišku paveldu pačiose JAV. Nes, kaip pasakojo vietiniai, didelei daliai amerikiečių – o apie kitas šalis sužino tada, kai kažkas iš tų kraštų yra netoli jų namų. Gal lietuvis krepšininkas miesto komandoje, gal didi lietuvių bažnyčia jų rajone.

Gražus namas Milvokyje

Gražus namas Milvokyje

Pravažiavę Vokiganą (kur Ramutė Kemeza Kazlauskas ir kiti vietos lietuviai padėjo atrasti į naują bažnyčią perkeltus lietuviškus vitražus, Daniel Gustas ir Vidas Kazlauskas, skirtingų kartų vietinės lietuvių mokyklos moksleiviai, papasakojo, kaip joje vyko mokslai, o Aldona Kavoliūnienė interviu pasidalino neįtikėtinai ryškiais prisiminimais apie lietuvių pasitraukimą iš Lietuvos 1944 m.) grįžinėjome į Čikagą. Miestą, kur Lietuva ir lietuviai žinomi daug geriau ir lietuviškų vietų sužymėjome 98. Bet Čikagos apylinkėse gyvena tik dešimtadalis visų JAV lietuvių ir vos keli procentai amerikiečių – tad jokiais būdais negalima pamiršti ir visų kitų „lietuviškų“ miestų ir valstijų, kurias pravažiavome per du metus.“

Šv. Baltramiejaus lietuvių mokykla

Šv. Baltramiejaus lietuvių mokykla

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Viskonsine:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Viskonsine aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Viskonsine žemėlapis

 


Čikaga 2 – liuteronai ir šiuolaikiniai lietuvių centrai

„Tikslas – Amerika 2018“ sugrįžo į Čikagą. Darbo laukė daug: tų penkių parų, kurias pasilikome šiam miestui ir visiems jo priemiesčiams trijose valstijose, atrodė be galo mažai, kai vienas po kito vietos lietuviai pranešinėjo apie papildomas lietuviškas vietas ir paveldą.“ – ką teko regėti Čikagoje pasakoja „Tikslas – Amerika“ dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.
Augustinas: „Tiesa, supratau, kad ne visos vietos pateks į „Tikslas – Amerika“ lietuviškų vietų žemėlapį: juk negaliu žymėti kiekvieno verslo, kuris kada priklausė lietuviui, ar kiekvienos vietos, kur lietuvis gyveno: taip žemėlapiui ribų nebūtų. Bet net ir atmetus tokias vietas, neabejojau, kad Čikagoje kriterijus atitinkančių lietuviško paveldo objektų – bent 100. Taigi, nuo pat ryto griebėmės darbo.“

Braiton Parkas ir jo moderni bažnyčia

Aistė: „Tikslas – Amerika 2018“ grafiko niekad negalėjome planuoti kaip patogiausia – daug kas priklausė nuo aplinkybių. Aplinkybės lėmė, kad Braiton parko Švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo lietuvių bažnyčioje turėjome būti ketvirtadienį 8 val., nes tik tada Mišios. Kitos – sekmadienį, bet kai šitiek kitų vietų, į kurias gali patekti tik sekmadienį, jei tik įmanoma, reikėjo pasirinkti kitą datą…“

Brighton Park parapijos lietuviškos mišios

Brighton Park parapijos lietuviškos mišios

Augustinas: „Iš šios bažnyčios labai daug nesitikėjau, nes iš jos išorės nuotraukų, kurias radau internete, bažnyčia atrodo kaip gana paprastas šiuolaikinis pastatas: nepasakysi, kad lietuvių. Iš visų Čikagos bažnyčių, kurias statė lietuviai, ši statyta paskutinė, tad moderniausia.

Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia

Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia

Tačiau dar kartą įsitikinau, kad apie lietuvišką paveldą negali spręsti iš išorės: bažnyčios vitražai, ypač Lietuvos vėliavos spalvų Šiluvos Marijos vitražas, o taip pat Šiluvos Marijos ir Dievo gailestingumo koplyčios atrodė ir tautiškai, ir didingai įdomiai.

Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčios vitražai su Šiluvos Marija, tapyti trispalvės spalvomis

Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčios vitražai su Šiluvos Marija, tapyti trispalvės spalvomis

Parapijietis Viktoras Kelmelis su malonumu papasakojo daugiau istorijų, parodė ir kleboniją, buvusį lietuvių vienuolyną greta (likę lietuviški užrašai).
Tik į buvusią lietuvių mokyklą įsiprašyti net ir V. Kelmeliui nepavyko – Amerikoje bijoma, kad į mokinius kėsinsis nusikaltėliai, todėl į mokyklas taip paprastai neužeisi, teko pasitenkinti lietuvišku užrašu išorėje.“

Šiluvos Marijos koplyčia Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje

Šiluvos Marijos koplyčia Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje

Lietuvių liuteronai – mažuma mažumoje

Augustinas: „Nors esu katalikas, vieni labiausiai lauktų susitikimų Čikagoje buvo su liuteronais. Kai pirmą kartą, pasižiūrėjęs tarpukario Lietuvos statistiką, sužinojau, kad tuo metu liuteronai Lietuvoje buvo didžiausia religinė mažuma (8,8% žmonių, o Klaipėdos krašte – net 93%) – didesnė net už dažnai linksniuojamus žydus – ir kad jų beveik neliko po to, kai išžudė, ištrėmė, privertė bėgti sovietai – Lietuvos liuteronai man buvo savotiškas pamirštas pasaulis, apie kurį Lietuvoje kažkodėl beveik nekalbama.

Siono lietuvių liuteronų bažnyčia

Siono lietuvių liuteronų bažnyčia

Ir slapčia vyliausi jo gabalėlius atrasti Čikagoje: juk į Čikagą lietuviai kėlėsi dar iki Antrojo pasaulinio karo, iki Sovietinio genocido, Mažąją Lietuvą pavertusio pirma negyvenamomis dykromis, paskui – grynai rusiška Kaliningrado sritimi.

Siono lietuvių liuteronų bažnyčia (kunigų portretai)

Siono lietuvių liuteronų bažnyčia (kunigų portretai)

Ziono lietuvių liuteronų parapijos kunigas Valdas Aušra patvirtino mano viltis – pasakojo, kad parapija įkurta 1910 m., kad čia būta daug mažlietuvių. Kai kurie jų geriau mokėjo vokiškai nei lietuviškai, tad vykdavo ir vokiškos pamaldos (dabar, tai kartai beveik išėjus – tik lietuviškos ir angliškos, nors pamaldų metu kai kurie dar gieda vokiškai). Parapija rūpinasi Mažosios Lietuvos atminimu, į anglų kalbą išvertė sutrumpintą Mažosios Lietuvos enciklopediją (jeigu didžiosios Lietuvos kančios JAV dar kažkiek žinomos, tai Mažoji Lietuva net ir Lietuvoje jau – beveik baltas lapas). V. Aušra papasakojo ir kaip jo paties seneliai nuo sovietų traukėsi per Aistmarių ledą, o sovietai beginklius pabėgėlius bombardavo (jiems teko likti ligoninėje Lenkijoje, grįžti į okupuotą Lietuvą, ir tik po nepriklausomybės atkūrimo Valdas Aušra išvyko į JAV)“

Siono lietuvių liuteronų bažnyčios pagrindinė salė

Siono lietuvių liuteronų bažnyčios pagrindinė salė

Aistė: „Čikagoje lietuvių liuteronų parapijos, beje, yra net dvi (kitoje – „Tėviškės“ – aplankėme pamaldas): lietuvių mažuma ten tokia didelė, kad turi visai tvirtą mažumą mažumoje.“

Lemontas – šiuolaikinis lietuvybės centras, įdomus ir turistui

Augustinas: „Važiuodamas į Lemontą nežinojau ko tikėtis. Girdėjau ir pasisakymus, kad tik ten Čikagoje išlikusi tikra lietuvybė, ir teiginius, kad „Lemonto Pasaulio lietuvių centrą lietuviai tik nupirko iš svetimų, pastatas naujas ir eilinis, paveldo ten nėra“.

Pasaulio lietuvių centro pagrindinis ženklas

Pasaulio lietuvių centro pagrindinis ženklas

Išties, pastato architektūra neturėjo tos didingos lietuvybės, būdingos JAV lietuvių rajonams, bet aplinkui ir viduje lietuviai per 30 metų sukūrė vieną įspūdingiausių JAV savo vietų: ko verti tautodailės muziejai, Lemonto kryžių kalnas su daugiau nei 80 didžiulių tradicinių lietuviškų kryžių, kiekvienas su dedikacijomis, užrašais, atspindinčiais JAV lietuvių siekius ir likimus.

 Lietuviškas drožybos menas Lemonto muziejuje

Lietuviška drožyba Lemonto muziejuje

O kur dar Lemonto Ateitininkų namai – toks angliškas užmiesčio dvaras, kuriame, mums papasakojo, lankėsi net prezidentas Eizenhaueris, nes jis priklausė garsiam karo pramonės šului.“
Aistė: „Aišku, Lemontas – ir gyviausia regėta lietuviška vieta, kur aplink skambėjo beveik vien lietuvių kalba. Tiesa, tik prie Pasaulio lietuvių centro, nes pats miestelis – nelietuviškas, lietuviai tik suvažiuoja automobiliais.

Ateitininkų Namai

Ateitininkų Namai

Paskutines nuotraukas Lemonte padarėme jau sutemus – išties ilgai užtruko, kol mus po patalpas sutikusi palydėti Jolanta Kurpis viską parodė Pasaulio lietuvių centre. Baigėsi dar viena „Tikslas Amerika“ diena, bet objektų Čikagoje dar nė neįpusėjome. Laukė dar trys įnirtingos dienos: lietuvių kapinės, lietuvių rajonai, lietuvių muziejai.“

Lemonto kryžių kalnas

Lemonto kryžių kalnas

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Čikagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis

 


Čikaga 3 – lietuvių muziejai

„Tikslas – Amerika“ ekspedicija Čikagoje tęsiasi ir jos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai pasakoja apie tai, kad Čikagoje lietuviai ne tiesiog gyvena – jau daugybę amžių jie nori ir pristatyti Lietuvą amerikiečiams, kurti ryšius tarp Amerikos lietuvių, kaupti informaciją apie visus Amerikos lietuvius ateitiems kartoms.

Augustinas: „Tikslas – Amerika“ lietuviškų vietų JAV žemėlapyje kai kurias šių institucijų netgi žymėsime svarbiausiu ženkleliu, rodančiu, kad jos lengvai gali sužavėti ne tik Amerikos lietuvį, bet ir turistą iš Lietuvos ar nelietuvių kilmės amerikietį.“

Lietuvių jėzuitų jaunimo centro fasado Vytis ir memorialas žuvusiems už Lietuvos laisvę pastato priekyje

Lietuvių jėzuitų jaunimo centro fasado Vytis ir memorialas žuvusiems už Lietuvą pastato priekyje

Balzeko muziejus – kad amerikiečiai suprastų: “Lietuva – ne liga”

Aistė: „Mano jaunystėje kai kurie žmonės galvojo, kad Lithuania yra liga“ – savo bute Čikagos dangoraižio viršūnėje interviu mums pasakojo Stanley Balzekas, didžiausio lietuviško muziejaus už Lietuvos ribų įkūrėjas. „Todėl aš įsteigiau muziejų“

Balzeko lietuviškasis muziejus Čikagoje

Balzeko lietuviškasis muziejus Čikagoje ir užrašas „Stanley Balzekas kelias“

Augustinas: „Jis buvo verslininkas, prekiavo automobiliais. Uždirbtus pinigus investavo į meno, dirbinių kolekcijas, tarp jų – lietuviškas. Ir pastarąsias kolekcijas surinko į muziejų. Tą patį, į kurį iki pat šiol, sulaukęs 94 metų amžiaus, kasdien važiuoja dirbti. Jį įsteigė jau prieš daugiau nei 50 metų: JAV įprasta, kad prasigyvenęs verslininkas skiria dalį savo turto ir jėgų prasmingai veiklai, kone visi geriausi muziejai šitaip įsteigti.

Bazleko lietuvių muziejaus Čikagoje eksponatai

Balzeko lietuvių muziejaus Čikagoje eksponatai

Pirmąkart Balzeką išvydome jo muziejaus renginyje: iš Lietuvos atvykęs muzikologas Darius Kučinskas pristatė lietuviškas pianolų juostas, išleistas JAV XX a. pradžioje. Atėjo toks guvus senelis, pašoko su vaikštyne ir, paklausęs paskaitos, eina link durų. „Kaip jis grįš?“ – sunerimusi klausė viena lankytoja. „Aišku, kad pats parvairuos“ – atsakė Balzeko pažįstami. Parako jis dar turi, nestokoja ir idėjų: jam svarbiausia, sakė, atrasti ryšį tarp JAV ir Lietuvos. Jis nėra imigrantas – imigravo dar jo tėvai prieškariu – todėl jis, Amerikos pilietis nuo gimimo, turi supratimą apie JAV kultūrą ir teisę, turi ryšių su įtakingais politikais ir daug geriau kalba angliškai nei lietuviškai. Jis siūlo keliones į Lietuvą lietuvių kilmės amerikiečiams, kurie nemoka lietuviškai ir nėra ten buvę, siūlo jiems atrasti savo kilmę muziejuje sukauptoje nekrologų kolekcijoje ir stato tiltus dar daugeliu būdų.“

Lietuviška pianolos juosta

Lietuviška pianolos juosta

Aistė: „Ir apskritai, vienas pagrindinių dalykų, skiriančių JAV lietuvius nuo Lietuvos lietuvių – graži senatvė. Kiek daug Amerikoje sutikome aštuoniasdešimtmečių, devyniasdešimtmečių kurie gyvena pilnavertį gyvenimą, vairuoja, keliauja, susitaria su mumis susitikti elektroniniu paštu ir paskui seka Facebook!“

Augustinas Žemaitis ima interviu iš Stanley Balzeko, Balzeko muziejaus steigėjo ir šeimininko

Augustinas Žemaitis ima interviu iš Stanley Balzeko, Balzeko muziejaus steigėjo ir šeimininko

Jaunimo centras – lietuvybės išlikimo užtaisas

Augustinas: „Kitokios nuotaikos tvyrojo Čikagos Jaunimo centre. Įspūdingą pastatą su Vyčio mozaika, su paminklu žuvusiems už Lietuvos laisve, sukūrė daugiausiai dipukai – pabėgėliai nuo Sovietų Sąjungos. Tai buvo – ir iki šiol yra – tikras gabalėlis Lietuvos, kur veikia Lietuvos muziejai (ypač didelis akcentas – laisvės kovoms), lituanistinė mokykla, renginių salė, lietuvių Jėzuitų vienuolynas ir koplyčia, o tikriausiai svarbiausia – didžiausias lietuvių archyvas užsienyje.

Lietuvos herbas Lietuvos jėzuitų koplyčios išorėje

Lietuvos herbas lietuvių jėzuitų koplyčios išorėje

Archyvai nėra „Tikslas – Amerika“ tikslas, tačiau kai Kristina Lapienytė ir Indrė Antanaitytė mus pavedžiojo po Lituanistikos tyrimų ir studijų centrą, pamaniau, kad visai norėčiau ten praleisti keletą dienų: tiek dokumentų, knygų mane sudomino. Kol kas tik persifotografavome senas bažnyčių nuotraukas: paprasčiau suprasti, kas kur stovėjo, jei jau prarastos negrįžtamai, nugriautos.

Lietuviškas kryžius Kražių skerdynių aukoms

Lietuviškas kryžius Kražių skerdynių aukoms

Pagrindinis skirtumas nuo Balzeko – Jaunimo centre vyrauja vien lietuvių kalba. Jis skirtas visų pirma ne lietuvybe besidomintiems amerikiečiams, bet patiems lietuviams, jų vaikams, kad nepamirštų „senosios Tėvynės“, jos didingos ir liūdnos istorijos.“

Amerikos lietuvių brolijų narystės ženkleliai Lietuvių jaunimo centro muziejuje

Amerikos lietuvių brolijų narystės ženkleliai Lietuvių jaunimo centro muziejuje

Vaišės Šaulių namuose ir seniausias pasaulyje lietuviškas laikraštis

Augustinas: „Dėl lietuviškiausio Čikagos fasado titulo Jaunimo centro Vyčio mozaika labiausiai konkuruotų su Šaulių namais, padabintais Gedimino stulpais ir Vyčio kryžiais. Kadaise tame pastatėlyje rinkdavosi 1000 Šaulių, bet jie pamažu išmirė. Laimė, organizaciją atgaivino naujieji atvykėliai: jų – keliasdešimt. Šaulių namai priklauso vienam jų Linui Marganavičiui – nusipirko, nuomoja ir meksikiečių šventėms, tai padeda išsilaikyti. Bet kartu naudojasi ir Šauliai, vyksta lietuviški renginiai.“

Šaulių Namai Čikagos Braiton Parke

Šaulių Namai Čikagos Braiton Parke

Aistė: „Šauliškų vaišių gavome paragauti ir mes – tai buvo tikriausiai vienas maloniausių „Tikslas – Amerika“ pasitikimų. Išties tądien gyvenome pusbadžiu, Čikagoje lietuviškų vietų šitiek, kad pavalgyti tikrai nebuvo laiko, tad Šauliai mus tikrai išgelbėjo“

Čikagos Šalių namų šeimininkui Linui Marganavičiui įteikiami 'Tikslas - Amerika' žemėlapio sertifikatai

Čikagos Šalių namų šeimininkui Linui Marganavičiui įteikiami ‘Tikslas – Amerika’ žemėlapio sertifikatai

Augustinas: „Aišku, tų pasitikimų Čikagoje buvo daug – kas dvi valandas po naują pašnekovą ar pašnekovus. Reikia spėti išklausinėti, kas svarbu. Štai aplankėme „Draugas“ laikraščio (seniausio pasaulyje, einančio nuo 1909 m.) redakciją, kurioje gali jausti to lietuvių aukso amžiaus atmosferą, štai lietuvių Marijonų vienuolyną, štai Dariaus ir Girėno paminklą. Visko nė neišvardysi.“

Draugo spaustuvė (naujas numeris siunčiamas prenumeratoriams)

Draugo leidykla (naujas numeris siunčiamas prenumeratoriams)

Čikagoje kuria ir naujas lietuviškas vietas

Augustinas: „Daugelyje JAV lietuvių bendruomenių, kurias aplankė „Tikslas – Amerika“, lietuvių paveldas eina dviem keliais.

Tas paveldas, kurį prižiūri senstančios bendruomenės, neišnaudojančios dabartinio laikmečio privalumų (savanoriaujančio jaunimo, paramos iš JAV ir Lietuvos valdžios institucijų, turizmo ir interneto teikiamų galimybių, lietuvių kilmės amerikiečių noro atrasti savo šaknis, eilinių amerikiečių domėjimosi mažumų kultūromis ir paveldu), pamažu nyksta ir – jei niekas nepasikeis – gali būti pasmerktas.

Tas paveldas, kurio prižiūrėtojai sugeba bent dalimi šių galimybių pasinaudoti – laikosi.

Dievo apvaizdos bažnyčia Pilsene vis balansuoja ant uždarymo ribos. Lietuviai nuseno, parapija tapo ispaniška, bet ispanakalbiai ten net neturi mišių, tik kartą per savaitę ateina pagiedoti. Vis pasigirsta kalbos, kad bažnyčia bus uždaryta

Dievo apvaizdos bažnyčia Pilsene vis balansuoja ant uždarymo ribos. Lietuviai nuseno, parapija tapo ispaniška, bet ispanakalbiai ten net neturi mišių, tik kartą per savaitę ateina pagiedoti. Vis pasigirsta kalbos, kad bažnyčia bus uždaryta

Tačiau beveik niekur visose šiaurės rytų ir Vidurio Vakarų JAV nematėme, kad būtų rimtai kuriamos naujos nekomercinės lietuviškos vietos, institucijos. Dabartinių imigrantų tam per mažai, o buvusių imigrantų bangose lietuvybė dažniausiai išsilaikė iki pirmos mišrios santuokos (tik maža dalis tokiose gimusių vaikų užsiima lietuviška veikla ir suaugę; nė vienas iš mūsų pagalbininkų nebuvo žmogus, kuriam lietuvis būtų buvęs tik vienas senelių). Taigi geriausiu atveju tie keliasdešimt ar keli šimtai aktyvių kiekvieno miesto lietuvių stengiasi išsaugoti tai, ką sukūrė tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių buvusių prieš juos.

Bet Čikagoje aktyvių lietuvių tiek, kad kuriasi ir naujos lietuviškos organizacijos, pakankamai didelės, kad turėtų savo patalpas. Pirmoji „kūrėja“, su kuria susipažinome – Audra Adomėnas: jos „Lithuanian Archives Project“ savanorės skaitmenina įvairius lietuviškus dokumentus, garso įrašus, daro prieinamus internete. Paskui – Jonas Platakis, kaip tik įrenginėjęs Amerikos lietuvių šlovės galeriją, kad lietuviai galėtų didžiuotis saviškiais: ten bus pagerbiami labiausiai nusipelnę JAV lietuviai. JAV tokios šlovės galerijos be galo populiarios: „Tikslas – Amerika 2017“ lankėme krepšinio šlovės galeriją (kur yra įrašyti Sabonis, Marčiulionis), šiemet pravažiavome pro rokenrolo šlovės galeriją. Platakis, pats istorijos mokytojas, rūpinasi ir tuo, kad amerikiečiai sužinotų Lietuvos istoriją, mokykloms dalina Rūtos Šepetys knygas „Tarp pilkų debesų“, kad JAV vaikai išmoktų apie sovietinį genocidą.

Amerikos lietuvių šlovės galerija

Amerikos lietuvių šlovės galerija

Tiesa, nė viena šių įstaigų neveikia tradiciniuose lietuvių rajonuose. Į istorinius lietuvių rajonus patys lietuviai pataria neiti – žmonės ten pasikeitė, situacija suprastėjo. Tačiau mūsų nuomone ten apsilankyti ne tik verta, bet ir būtina: nes didžioji lietuviškosios Amerikos istorijos didybė – būtent lietuvių rajonuose, kad ir buvusiuose. Bet apie tai – kitame straipsnyje.“

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Čikagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis

 


Čikaga 4 – lietuvių rajonai ir kapinės

Niekas mums neatsakė ir neatsakys, kiek Čikagoje buvo lietuvių rajonų. Nes neaišku, nuo kada tam tikrą vietą vadinsime lietuvių rajonu, o kada tai tik teritorija, kurioje gyvena nemažai lietuvių aplink lietuvių bažnyčią. Šias mįsles toliau sprendė ir lietuviškąsias Čikagos teritorijas intenetiniame žemėlapyje sužymės „Tikslas – Amerika“ ekspedicijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Lithuanian Plaza“ gatvės pavadinimas

„Lithuanian Plaza“ gatvės pavadinimas

Augustinas: „Dėl didžiausių rajonų – Bridžporto, Market Parko, lietuviškumo abejonė nekyla. Kiekviename jų lietuvių gyveno dešimtys tūkstančių, svarbių lietuviškų vietų būta dešimtys. Kai kurios – dar gyvuoja, kitos – virto tik paveldu, bet labai įspūdingos pažiūrėti.

Tiesa, visus Čikagos lietuvių rajonus ištiko tas pats liūdnas likimas. Daugelį jų pasiglemžė ~1966 m. JAV miestuose vykęs „rasių kraustymasis“, kai į daugybę baltaodžių rajonų masiškai kėlėsi juodaodžiai, o padidėjus netvarkai, nusikalstamumui, vaikų mokykloms virtus mūšio laukais, baltaodžiai spruko į priemiesčius (anglų k. yra net surimuotas terminas „White flight“). Juodaodžiai sakėsi siekiantys Pilietinių teisių – teisės gyventi baltųjų rajonuose – ir lietuviai nebuvo judėjimo tiesioginis taikinys. Tačiau, deja, visi lietuvių rajonai buvo būtent Pietų Čikagoje, kur tie rasiniai konfliktai pasireiškė labiausiai…

Prie Plaza Pub Market Parko buvusiame  lietuvių rajone

Prie Plaza Pub Market Parko buvusiame lietuvių rajone

Dabar visuose buvusiuose lietuvių rajonuose vyrauja rasinės mažumos. Tačiau, kaip pastebėjome, jei pagrindiniai gyventojai – Lotynų Amerikos kilmės – lietuviškas paveldas išlikęs geriau. Nes lotynų amerikiečiai irgi katalikai, lanko lietuvių bažnyčias, jos neuždaromos, tada ir lietuvių bendruomenės pasilieka.“

Briddžporte – tik lietuvybės griuvėsiai

Aistė: „Pirmoji pažintis su lietuvių rajonu laukė Bridžporte, po kurį pavedžiojo tenai gimęs Gediminas Indreika.“

Augustinas: „Tai – pats pirmasis Čikagos lietuvių rajonas“ – sakė G. Indreika. Deja, kad ir kaip jis stengėsi parodyti kuo daugiau vietų („čia buvo lietuvių bankas, čia – leidykla, čia – vaistinė“), kuo ilgiau vaikščiojau, tuo geriau supratau, kad žymėti lietuviško paveldo JAV žemėlapyje ten nebus daug ką – nebent tik kaip išnykusias vietas.

Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios vieta Bridžporte

Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios vieta Bridžporte

Didinga Lietuvių auditorija su Vyčiu – nugriauta ~1990 m. Lietuvių teatras „Milda“ – irgi. Seniausia Čikagoje lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia taip pat virto tuščiu sklypu. Tik „Lituanica“ gatvė liko, didi iškaba „Ramova“ ant apleisto kino teatro, keletas su Lietuva susijusių įrašų fasaduose, iš kurių tik vienas – lietuviškas.“

Ramovos kino teatras Bridžporte

Ramovos kino teatras Bridžporte

Market Parkas – didingiausia lietuvybės širdis

Augustinas: „Jei kas nors sako „Čikagos lietuvių rajonas“ be papildomų paaiškinimų, paprastai turi omenyje Market (Marquette) parką. Tai – didžiausias kada nors egzistavęs lietuvių rajonas už Lietuvos ribų! Aukso amžiuje (~1960 m.) tai buvo tarsi Marijampolės dydžio lietuviškas miestas, kur iš 45 000 gyventojų 30 000 buvo lietuviai. Visur galėjai kalbėti lietuviškai, pastatytos milžiniškos lietuvių bažnyčia, mokykla, ligoninė, vienuolynas ir aibė parduotuvių.

Švč. Mergelės Marijos gimimo lietuviška bažnyčia

Švč. Mergelės Marijos gimimo lietuviška bažnyčia

Nuo ~1970 m. rajoną perėmė juodaodžiai, bet lietuviškos didybės, išlikusių iškabų, vėliavų, Vyčių Lithuanian Plaza gatvėje vis dar daugiau nei bet kur kitur.

Labiausiai pribloškė Marijos gimimo lietuvių bažnyčia. Ją pokariu pastačiusiems dipukams ne mažiau svarbi nei religija buvo tautinė prasmė, bet, aišku, vien tautinių detalių bažnyčioje negalėtų būti. Subtiliai išlaviruota: vitražuose – Lietuvos miestų vaizdai (bet daugiausiai – bažnyčių, nors yra ir pilys), vienoje mozaikoje – Mindaugo karūnavimas (na, juk pirmas Lietuvos valdovas katalikas…), kitoje – lietuvių pergalė prieš rusus prie Dauguvos (pavadinimas – „Kazimiero stebuklas“, nes, sakoma, tada Šv. Kazimieras parodė lietuviams kur perbristi Dauguvą).“

Šv. Kazimiero stebuklo mozaika ant bažnyčios

Šv. Kazimiero stebuklo mozaika ant bažnyčios

Aistė: „Bažnyčia veikia, Mišios iš jos internetu transliuojamos po visas JAV. Ne kartą mums Amerikos lietuviai sakė: „Kai uždarė lietuvių bažnyčią mūsų mieste, į Mišias nebeeinu – geriau pasižiūriu lietuviškas Mišias iš Market parko“.

Marijos kultas lietuvių Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje

Marijos kultas lietuvių Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje

Augustinas: „Ne mažiau didingas ir gretimas Kazimieriečių vienuolynas, tiesa, jo saulė leidžiasi vakarop. Tą ordiną įkūrė lietuvė Marija Kaupaitė, kad mokytų lietuviukus (šalia – didžiulė mokykla), slaugytų lietuvius (šalia – ligoninė) ir „aukso amžiuje“ jis, mums pasakojo vienuolyne dirbanti Daina Čyvas, turėjo apie 600 vienuolių, bet dabar jauniausiai – 65 metai ir teliko 51. Tokių lietuvių vienuolių ordinų buvo daug, bet iš jų „darbą atėmė“ JAV valdžia: kai atsirado visiems nemokamas mokslas, skurdiems tėvams nebereikėdavo vaikų vesti pas vienuoles. Jaunimas nebematydavo vienuolių kaip nuolatinių bendruomenės pagalbininkių ir vis mažiau mergaičių norėjo stoti į vienuolynus. Tą pačią istoriją girdėjome Broktone, Putname, Pitsburge – visur, kur klestėjo lietuvių moterų vienuolynai.

Šv. Kazimiero seserų vienuolynas

Šv. Kazimiero seserų vienuolynas

Kazimierietės savo istoriją nori baigti gražia, palikti kai ką po savęs. Vienuolyno patalpos ir toliau tarnaus labdarai, jose šį rugpjūtį įsteigtas ir viešas muziejus: buvo įdomu paskaityti, kaip lietuvės sugebėjo sukurti tokią milžinišką organizaciją, kuri „aukso amžiuje“ padėjo ne vien lietuviams. O Mariją Kaupaitę vienuolės tikisi pamatyti šventąja – iki tol jos sarkofagas saugomas puošnioje vienuolyno koplyčioje.“

Kazimieriečių vienuolyno koplyčioje

Kazimieriečių vienuolyno koplyčioje

Market Parko liūdnoji pusė – apleistų namų eilės

Augustinas: „Nors atskiros Market parko vietos – gyvos ir didingos, pasivaikščiojimas Lithuanian Plaza gatve paliko ir slogų įspūdį: daug kas apleista, sunykę. Kai kurie žmonės patarė į rajoną nevažiuoti, kiti bent jau – nesitraukti fotoaparato, iš dabartinių vietos gyventojų lūpų girdėjosi keiksmažodžiai, net aplinkinė gatvė skambėjo nuo šeimos barnio, o gal smurto artimoje aplinkoje… Jei tokioje situacijoje galima įžvelgti pliusų, tai nebent tokį, kad, kai rajonas toks prastas ir tenykščių pastatų niekam nereikia, viskas ten išlieka: prieš 10 metų užsidariusių kavinių lietuviškos iškabos, Vyčiai, dažytos trispalvės. Pavyzdžiui, „Gintaro klubo“, apdainuoto Kernagio dainoje „Gastrolės Amerikoje“, užrašas.

Apleistas namas Market Parke, greičiausiai priklausęs lietuviams

Apleistas namas Market Parke, greičiausiai priklausęs lietuviams

Bet vietiniai lietuviai čia romantikos nemato, jiems tik gaila, gal net gėda: „Kam tuos griuvėsius fotografuojate“ – būna, pasako. Kone kiekvienas vyresnio amžiaus Čikagos lietuvis mums turėjo liūdnų pasakojimų iš tų laikų: kaip „naujieji rajono gyventojai“ juodaodžiai įsibrovė į jo namus, sumušė ar nužudė lietuvį, kaip teko pigiai parduoti gražų namą, staiga tapusį niekam nereikalingu, nes „rajonas pasikeitė“ (kad suprastum frazę „rajonas pasikeitė“ turi pats būti apsilankęs daugelyje panašių rajonų, kurios patys amerikiečiai vadina „getais).

Antano kampas Lithuanian Plaza

Antano kampas – vieta, atidaryta į JAV po Nepriklausomybės atkūrimo atvykusio lietuvio. Dabar nebeveikia.

Paskui, apsidairius, ar joks nelietuvis negirdi, dažnai sekdavo ir pasakojimai apie kitokią juos žeidžiančią neteisybę – kaip JAV valdžia palaiko juodaodžius, skiria jiems nemokamai iš mokesčių mokėtojų pinigų namus (neretai esą – lietuvių rajonuose), leidžia stoti į universitetus neišlaikius egzaminų. Taip tarsi atlygina už praeities skriaudas – tačiau juk jokie lietuvių protėviai neturėjo vergų ar kolonijų Afrikoje, jie patys kentėjo baudžiavą, priespaudas, genocidą, daugelis imigravo į JAV visiškai neturtingi, nė nemokėdami angliškai. „Nepaisant to, dabar lietuviai Amerikoje yra diskriminuojami vien todėl, kad jų odos spalva tokia pati balta, kaip britų palikuonių. Lietuvių vaikams keliama aukštesnė kertelė stoti į universitetus, jie negauna mažumoms priklausančios paramos…“ – taip šnekėjo pašnekovai.“

Memorialas Dariui ir Girėnui Market Parke

Memorialas Dariui ir Girėnui Market Parke

Aistė: „Tai Amerikos lietuvių problemos, kurių Lietuvoje beveik nesigirdi. Na, bet užtat Amerikoje nesutikome nei vieno lietuvio, kuris skųstųsi maža pensija.“

Mirusių čikagiečių rajonai beveik pranoksta gyvuosius

Aistė: „Daugelis vyresnių čikagiečių dar prisimena vaikystę Čikagos lietuvių rajonuose, bet pamažu ten gyvenusi karta traukiasi amžinybėn, atgula kitokiuose Čikagos lietuvių rajonuose – kapinėse.“

Lietuvos herbas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse

Lietuvos herbas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse

Augustinas: „Čikagos lietuvių kapinių yra net dvi – katalikiškos Šv. Kazimiero ir Tautinės – ir jos neabejotinai yra tarp didžiausią įspūdį palikusių vietų. Atrodo, ištisas miestas ten palaidotas. Kazimiero kapinės net įtrauktos į 199 įspūdingiausių pasaulio kapinių knygą, ir ne be reikalo: šitokie didingi lietuviški antkapiai, su patriotiniais simboliais, šūkiais apie prarastą Tėvynę. Per abejas kapines – simboliniai paminklai Kaziui Griniui, Vincui Kudirkai, Romui Kalantai, Šv. Kazimierui, Tremtiniams, Šiluvos Marijai, Lietuvių skautams, Lietuvių kunigams, Lietuvių vienuolėms, lietuviams JAV kariuomenės veteranams, net Lietuvių masonams ir dar daugybė kitų. Juk kapinės – tikra amžina lietuviška erdvė, joks „tautų kraustymasis“ jos nesugriaus…

Čikagos lietuvių kapinėse prie paminklo masonams

Čikagos lietuvių kapinėse prie paminklo masonams

Aistė: „Ir net įžymybių abejose kapinėse palaidota ne mažiau nei svarbiausiose Lietuvos kapinėse. Generolas Povilas Plechavičius, geografas Kazys Pakštas, rašytojas Marius Katiliškis, poetas Algimantas Mackus, Vatikano banko vadovas Paulius Marcinkus ir kiti“

Generolo Povilo Plechavičiaus kapas

Generolo Povilo Plechavičiaus kapas

Augustinas: „Tautines kapines dar spėjome apeiti dviese (kartu su kapinėmis skrupulingai besirūpinančiais Sauliumi Balsiu bei Ramūnu Bundinu), tuo tarpu Kazimiero kapinėse pirmą kartą teko išsiskirti: Aistė pasiliko kelioms valandoms ieškoti antkapių ir paminklų, idant pažymėtume koordinates, o aš važiavau lankyti Balzeko muziejaus. Tik taip viską spėjome.

Art-deco stiliaus ofisas Lietuvių tautinėse kapinėse

Art-deco stiliaus Lietuvių tautinių kapinių adminisrtacija

Bet apie Balzeko muziejų, didžiausią lietuvių muziejų už Lietuvos ribų – jau rašėme.“

Prie Dzialinskio-Kenkelio kapo

Prie Dzialinskio-Kenkelio kapo

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Čikagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis

 


Indiana

„Tikslas – Amerika“ ekspedicija apsilankė garsiausiuose Amerikos “lietuviškuose” kurortuose – pietinėje Mičigano ežero pakrantėje. Apie tai pasakoja misijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Kiek lietuvių gyvena Čikagoje? Nustebau, kai pirmąkart sužinojau, kad, oficialiais duomenimis – vos 15 000. Todėl, kad daugelis lietuvių gyvena priemiesčiuose – jie ištįsę dešimtis kilometrų, o patys įspūdingiausi jų netgi yra kitose valstijose.

„Tikslas – Amerika 2018” atvyko į daugelio pokario Čikagos lietuvių svajonių žemę – bent jau savaitgaliais ir per atostogas – pravardžiuotą „lietuviškąja Rivjera”. Tenykščiai Mičigano ežero krantai dipukams priminė Palangą, Lietuvos pagrindinį kurortą. Ir ten, ir ten – kopos, geltonas smėliukas, nesimato kito kranto, nes Mičigano ežeras didelis lyg jūra, banguoja.

Pasiilgę Tėvynės, pokario lietuviai čia sukūrė tikrą mažąją Lietuvą: su lietuvių sodais, paminklais, kurortais. Visas šias vietas pažymėjome „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje bei aprašyme „Gabalėliai Lietuvos“ lietuviško paveldo JAV enciklopedijoje.

Junjon Piro kurorto paplūdimys

Junjon Piro kurorto paplūdimys

Lietuvių bažnyčioje – aistringos juodaodžių pamaldos

Aistė: „Amerika – kontrastų žemė, tad tarp Čikagos ir nuostabiųjų Mičigano ežero kurortų dar teko pervažiuoti vienus liūdniausių šalies miestų. Aišku, vietos lietuviai, vykdami ilsėtis, prašvilpia juos magistrale, ir, tikriausiai, dažniausias patarimas, kurį nuolat girdėjom iš čikagiečių – „Tik nesugalvokit kišti nosies į Gerį”, „Pietų Čikaga dar saugi, palyginus su Geriu” ir t.t.“

Augustinas: „Bet Geryje buvo lietuvių mokykla, bažnyčia, jų pastatai tebestovi. Privalėjome užsukti. Išgriuvusių pastatų eilės mums atrodė tokios įprastos: šitiek „getais” virtusių JAV miestų jau pravažiavome, kad, priešingai – jau pradėjome stebėtis tomis Amerikos vietomis, kur viskas gražu ir klesti! Juk mūsų ekspedicijos tikslas – lietuviškas paveldas, ir, deja, kone ant pirštų galima suskaičiuoti prieš 50 ar 100 metų sukurtas lietuviškas vietas, kurios ligi šiol yra “geruose rajonuose”.

Gerio Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Gerio Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Sustojome prie Gerio lietuvių bažnyčios, čikagiečių patarimu slėpdami fotoaparatus, pernelyg nesiskirstydami ieškojome lietuviškų ženklų, kurių nebuvo. „Ei!” – staiga išgirdau šaukiant vietos juodaodę – „Užeikite į vidų!”. Papasakojau jiems, kad pastatus statė lietuviai, jie trumpai papasakojo, ką ten veikia dabar. Ir mokyklą turi, kaip lietuviai turėjo.

Aišku, Gerio nusikalstamumo statistika kalba už save. Bet mūsų patirtis buvo geresnė, nei sako “liaudies išmintis”: vietiniai mus gražiai priėmė, įleido į vidų, žadėjo, kad su mumis pakalbės pranašė (toks tos garsiai Bibliją aiškinusios moters titulas). Pamaldose, kuriose buvome vieninteliai baltaodžiai, mano akys nuolat lakstė bažnyčios sienomis ir lubomis: ar liko ten kas lietuviško? Žvilgsnis užkliuvo už vitražų priekyje. Priėjau: tikrai likę lietuviški užrašai. Nufotografavau. Gerio lietuvių bažnyčios, matyt, lietuviai niekad nekeliaus pažiūrėti, bet noriu, kad „Tikslas – Amerika” lietuviško paveldo žemėlapis būtų išsamus. Gerio bažnyčią priskirsiu trečiai kategorijai: „lietuvybės tik pėdsakai”. Tiems, kas gyvena šalia, gal bus įdomu, o likę žemėlapio vartotojai nesunkiai gali tokių kategorijų objektus išjungti, palikti ekrane tik įspūdingiausius.“

Gerio lietuvių mokykla (senoji bažnyčia)

Gerio lietuvių mokykla (senoji bažnyčia)

Beverli Šoras – lietuviškiausias JAV kurortas

Aistė: „Likti Geryje ilgai negalėjome, nes skubėjome į Beverli Šorą, lietuvių Mišias. Jos – ir puiki proga susipažinti su vietos lietuviais, išgirsti apie papildomas lietuviškas vietas, nes kartu pasimelsti susirenka visa apylinkė. Mišias laikęs kunigas Gediminas Keršys papokštavo iš sakyklos, kad štai, mes jau trečiose jo mišiose per keturias dienas – dabar žmonės kalbės, kad jis specialiai važiuoja į tas Bažnyčias laikyti pamaldų, kurias mes fotografuosime, kad tik įsiamžintų.“

Augustinas Žemaitis pristato projektą "Tikslas - Amerika" po lietuviškų mišių Beverli Šore

Augustinas Žemaitis pristato projektą “Tikslas – Amerika” po lietuviškų mišių Beverli Šore

Augustinas: „Iš tikro tikrovė proziškesnė: Čikagoje su priemiesčiais nuolat dirba 3 lietuvių kunigai, o lietuviškas Mišias tenka laikyti 7 bažnyčiose, todėl kas savaitę kunigai sukaria šimtus kilometrų.

Beverli Šoro bažnyčiai įteikiamas serifikatas, kad ji įeis į "Tikslas - Amerika" žemėlapį

Beverli Šoro bažnyčiai įteikiamas serifikatas, kad ji įeis į “Tikslas – Amerika” žemėlapį

Beverli Šoras unikalus tuo, kad čia niekad nebuvo lietuvių bažnyčios, bet lietuviškos Mišios laikomos. Tiesa, tą bendrą Beverli Šoro bažnyčią lietuviai aplietuvino: atsirado gintarinis kryžius, rūpintojėlis, architekto Erdvilo Masiulio suprojektuotas langas už altoriaus, kurio dėka mišių metu galėjome stebėti Dievo kūriniją – medžius, laigančią voverytę…

Bet tikroji Beverli Šoro pažiba – Lituanica parkas su paminklu Dariui ir Girėnui. Ir Tautų parkas gretimame Mičigan Sityje, kuriame – ir Lietuvos prezidentams skirti paminklėliai. Kai lankėmės, ten vyko lenkų šventė, kitą savaitę laukė lietuvių dienos.

Su Beverli Šoro lietuviais Lituanica parke

Su Beverli Šoro lietuviais Lituanica parke

Mes, aišku, neturėjome laiko šitaip ilgai pasilikti. Jau tą vakarą turėjome išskristi į Niujorką baigti rytų JAV pradėtų darbų. Taigi, Indianoje dirbome efektyviai kaip tik įpratę. Aistė važiavo mūsų automobiliu, o aš įsėdau į Bačiauskų šeimos automobilį, kad, bevažiuodami nuo lietuviškos vietos prie vietos, pakalbėtume, paimčiau interviu, kurie vėliau rodomi per “LRT” laidą “Pasaulio lietuvių žinios”, publikuojami “gabaleliailietuvos” Facebook paskyroje.

Ir pašnekovė Danutė Bačiauskas patvirtino, kad esame bene vieninteliai svečiai iš Lietuvos, kurie atsisakė būti pavaišinti vakariene: tiesiog neturėjome tam laiko. Tik jau gerokai vėliau, po visko, sutemus, ištaikėme laiko paimti greito maisto iš restorano į automobilį.“

Lithuanian garden in Michigan City

Mičigan Sičio lietuvių sodelio Prezidentų stulpai

Paskutinė lietuviška poilsinė ant Mičigano ežero

Augustinas: „Kita lietuviška vieta regione – „Gintaro” kurortas Junjon Pire. Kadaise tokių lietuviškų poilsinių ten buvo septynios, liko viena ir tos pačios dauguma klientų, kaip pasakojo kone visą gyvenimą ten praleidęs šeimininkas Gintaras Keraitis, nebėra lietuviai. Danutė Bačiauskas prisiminė, kaip, vos imigravusi į JAV prieš porą dešimtmečių, čia dar eidavo į lietuviškas šventes, bet to neliko. Naujoms Amerikos lietuvių kartoms „Palangos kopos Amerikoje”, lietuviškas jaukumas nebėra kažkoks stebuklas, naujos kartos – kaip ir daugelis amerikiečių – skrenda atostogauti į Floridą, Havajus… O pasenę „Gintaro” klientai „Lietuviškoje Rivjeroje” vasarnamius nusipirko patys, kai kurie ten ir gyvena ar bent leidžia savaitgalius. Bent trys visai kituose miestuose „Tikslas – Amerika 2018” sutikti žmonės paliudijo ten turintys vasarnamius.“

Gintaro kurorto prie ežero ženklas

Gintaro kurorto prie ežero ženklas

Aistė: „Trumpai pafotografavę nuostabų vaizdą nuo aukštumos į ežerą turėjome vėl skubėti: Valdo Adamkaus bibliotekos atstovams pažadėjome rasti Tabor Farmą. Panašią poilsinę, kuri priklausė Adamkams, kur rinkosi Amerikos lietuvių elitas.“

Gintaro kurorto prie ežero kambarys

Gintaro kurorto prie ežero kambarys

Augustinas: „Nebuvo paprasta: šiandieniniai vietos lietuviai išvis nustebo, kad buvo Tabor Farm, jie galvojo, kad Adamkui priklausė Tabor vyninė, netgi eidavo ten, esą „pas Adamkų”… Štai taip, kai nėra tikros informacijos, gimsta legendos. Šią legendą paneigėme ir klausinėjome toliau. Fermos koordinates po ilgų teiravimųsi nurodė skautai Lintakai. „Bet ten nieko nebėra” –sakė. Ir tikrai – net suprasti, kur buvo ta poilsinė, nesuprasi. Viskas nugriauta.

Galiausiai, jau temstant, aplankėme universiteto krepšinio trenerio Edvardo Kriaučiūno paminklą Saut Bende – apie jį sužinojome tik per pokalbius po Beverli Šoro mišių – papasakojo okulistas Sidrys. Ir laikinai keletui dienų pasidėję Čikagoje daiktus (pigių skrydžių bendrovė niekaip nebūtų įleidusi su tiek informacinių knygų, kiek gavome iš JAV lietuvių) nuvykome į oro uostą skrydžiui į Niujorką.“

Edvardo Kriaučiūno statula Saut Bende (Notre Dame)

Edvardo Kriaučiūno statula Saut Bende (Notre Dame)

Aistė: „Grąžinome automobilį. Kai jį paėmėme, tachometras rodė 5923 mylias, kai grąžinome – 9501. Iš viso Vidurio Vakaruose nuvažiavome 5757 km per 19 dienų, arba vidutiniškai 303 kilometrus į dieną. Kiekvieną dieną aplankydavome po keliolika objektų ir susitikdavome su keliolika žmonių. O ypač tempas išaugo paskutinėmis dienomis, Čikagoje ir apylinkėse, kur lietuviškų vietų – itin gausu. Ir Rytų JAV jis buvo tik dar didesnis. „Tikslas – Amerika 2018“ įžengė į paskutinį ekspedicijos etapą.“

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas pietinėje Mičigano ežero pakrantėje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų pietinėje Mičigano ežero pakrantėje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų pietinėje Mičigano ežero pakrantėje žemėlapis

 


Pensilvanijos papildymas

„Tikslas – Amerika 2018” įvažiavo į finišo tiesiąją. Tiesa, labai ilgą: projekto dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai trims dienoms nuskrido ten, kur vyko „Tikslas – Amerika 2017“ – rytinę JAV dalį.

Augustinas: „Tikslas – Amerika“ yra gyvas projektas. Per tuos metus po „Tikslas – Amerika 2017“ iš savo skaitytojų sužinojome apie lietuvišką paveldą, kurio net apytikslių vietų internete ar knygose nebuvo. Šį trūkumą kompensavome, viską aprašyšėme ir „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėjome šiemet.“

Aistė: „Labai padėjo ir rėmėjai: šiemet ekspedicijai galėjome skirti ne 16 dienų, tačiau 25 dienas. Prie Vyriausybės kanceliarijos prisijungė ir Amerikos lietuviai, kai kurie jų prašė aplankyti ir sužymėti lietuvišką paveldą jų gimtosiose vietose rytų JAV. Ypač dėkingi esame Donatui Janutai, Dariui Vaškeliui, Algirdui Avižieniui“

“Tikslas – Amerika” – ir mokslininkams, tad privalo būti išsamus

Augustinas: „Tikslas – Amerika“ ekspedicija Rytų JAV buvo kitokia nei pernai: pernai regione žemėlapyje žymėjome ir visus „žiedelius“, visas įdomiausias, įspūdingiausias vietas, o šiemet lankėme gerokai apnykusias, primirštas, tarp kurių – šimtai kilometrų važiavimo per kone nuolat tomis dienomis pliaupusią liūtį.

Hunloko lietuvių kapinės. Dešinėje - pagrindinis kapinių paminklas

Hunloko lietuvių kapinės. Dešinėje – pagrindinis kapinių paminklas

Bet ir tai – būtinas darbas, kad „Tikslas Amerika“ žemėlapis būtų išsamus. Juk jis skirtas ne vien turistams, bet ir tyrinėtojams, mokslininkams (kaip pradžia tolimesniems tyrimams). Jiems svarbu, kad žemėlapis būtų objektyvus, kad jame būtų visos kriterijus atitinkančios lietuviškos vietos, o ne tiesiog tos, kurios mums patiems įdomiausios ar „pasitaikė arčiausiai kelio“.

Bendradarbiaujame su VGTU ir VDU mokslo darbuotojais, tyrinėjančiais išeiviją ir išeivijos architektūrą, Lietuvos archyvais – mokslininkai iš mūsų dažniausiai prašo informacijos ne apie tuos pačius objektus, kurie įdomiausi turistams. Pavyzdžiui, pernai mus susiradęs VGTU Architektūros fakulteto dekanas Liutauras Nekrošius tyrinėja pirmosios XX a. pusės Amerikos lietuvių mokyklas – „Tikslas Amerika“ atranda tuos pastatus, padaro nuotraukas, iš to matosi, kur ir į ką verta gilintis.

Makadaus buvusi lietuvių bažnyčia, dabar - gyvenamasis namas

Makadaus buvusi lietuvių bažnyčia, dabar – gyvenamasis namas

Pensilvanijos Anglies regione, kur dar ~1870 m. kėlėsi lietuviai, daugiausiai medžiagos būtų kapinių tyrinėjimams. Šiemet prie žemėlapio pridėjome dar keturias: tris katalikų ir vienerias „Lietuvos laisvės ložės“, išnykusios lietuvių organizacijos sunykusias kapines. Aistė mandagiai pasisiūlė palaukti mašinoje – per smarkią liūtį miškeliu ten bridau vienas.

Kiekvieneriose kapinėse aptikome smulkių netikėtų atradimų: pavyzdžiui, nugriautos Švč. Trejybės lietuvių bažnyčios kertinį akmenį Vilks-Bario Švč. Trejybės kapinėse ar anglies kasybos atliekų kalnus netoli Šamokino Šv. Mykolo lietuvių kapinių. Gal juos iškasė lietuviai, gal ne – bet jie – niūrus paminklas sunykusioms šachtoms, kadaise iš carinės Rusijos valdytos Lietuvos atrodžiusioms tikru Eldoradu. O dabar prieš mūsų akis slinko tik ištuštėję, liūdnoki miesteliai, tarsi net ne Amerikoje. Net paskutinės anglių skaldyklos, kurią dar matėme pernai prie Šenandoriaus, neliko – nugriovė.“

Šamokino Šv. Mykolo lietuvių kapinės

Šamokino Šv. Mykolo lietuvių kapinės

Šamokinas – seniausia JAV lietuvių kolonija?

Aistė: „Visus metus vis augantis skaitytojų ir gerbėjų ratas mums siuntė informaciją apie papildomas vietas Rytų Pakrantėje.“

Augustinas: „Aišku, didelė dalis tų vietų neatitiko kriterijų (nežymime, tarkime, atskirų nežymių lietuvių kapų, tik lietuvių kapines) arba jau buvo pažymėtos. Tačiau atsiuntė ir keliolika vertų dėmesio vietų, apie kurias nežinojome. Deja, kai paprašydavome koordinačių, net nurodydavome kaip tiksliai jas gauti iš internetinio žemėlapio, didelė dalis pašnekovų dingdavo arba nurodydavo apytiksliai: ne visiems tai paprasta. Ką gi, teko tikrinti patiems.

Patikslinome McAdoo bažnyčios koordinates, pažymėjome Latimerio žudynių atminimo plokštę, kurioje minimi ir nužudyti streikuotojai lietuviai. Atradome Redingo lietuvių bažnyčią, pavyko užeiti į Istono: ten dabar – gana garsi Lou Reda kino studija, pats prodiuseris Scott Reda maloniai parodė, kaip bažnyčią pritaikė savo veiklai, pademonstravo, kaip montuojami filmai ir net suteikė žinių apie miesto lietuvių kapines.

Istono lietuvių bažnyčios vidus

Istono lietuvių bažnyčios vidus

Bet daugiausiai darbo laukė Šamokine: įdomiausioje Rytų pakrantės vietoje tarp tų, kurias pernai praleidome. Praleidome ne dėl žinių apie ją trūkumo, o dėl laiko stokos.

Mat Šamokinas, vadintas Šamukais ar Šamokyne – seniausia lietuvių „kolonija“ regione. Čia veikė pirma lietuvių leidykla, dar 1875 m. išleidusi pirmąjį istorijoje lietuvių-anglų kalbų žodyną.

Šamokine išliko lietuvių kapinės, lietuvių klubas. Deja, vietoje lietuvių bažnyčios radome tik boluojančius griuvėsius (pradėjo griauti 2015 m., taip ir nebaigė). Palyginau su turima archyvine nuotrauka: tikrai ta pati vieta. Baugi tokia, ant kalnelio.“

Senoji Šamokino lietuvių bažnyčia 2015 m. beveik nugriauta. Telikęs rūsys.

Senoji Šamokino lietuvių bažnyčia 2015 m. beveik nugriauta. Telikęs rūsys.

Maunt Karmelio lietuvių klube pasijutome žvaigždėmis

Aistė: „Niūrią pirmąją dieną Pensilvanijoje užbaigė netikėti siurprizai Maunt Karmelyje.“

Augustinas: „Kai lankėmės Maunt Karmelyje pernai, lietuvių klubo geltonai-žaliai-raudonos durys buvo užrakintos. Šiemet į gabaleliailietuvos Facebook netikėtai atėjo kvietimas užsukti vidun – ir, kadangi važiavome pro šalį, stabtelėjome.

Maunt Karmelio lietuvių klubas

Maunt Karmelio lietuvių klubas. 2017 m. mūsų daryta nuotrauka.

Deja, mus kvietęs vyras Džo Daukus tuo metu dirbo – bet baimintis, kaip čia prisistatysime, neteko. Pernai apie “Tikslas – Amerika 2017” rašė vietinė spauda ir, kadangi žurnalistai mus nufotografavo prie to klubo durų ir išspausdino tą nuotrauką laikraštyje – laikraščio iškarpos su mūsų nuotraukomis iki šiol kabo prie klubo įėjimo! Pasijutome kiek keistokai, bet smagiai.

Maunt Karmelio lietuvių klubo priemenėje - ši laikraščio iškarpa su mumis

Maunt Karmelio lietuvių klubo priemenėje – ši laikraščio iškarpa su mumis

Dar smagiau buvo išgirsti, kad 1926 m. įsteigtas Maunt Karmelio lietuvių klubas toli gražu nenyksta: minėtas Džo Daukus, kuriam apie 30 m. ir jau kelios jo šeimos kartos gimė ir užaugo JAV, labai domisi Lietuvos istorija, pritraukė į klubą daug jaunesnių narių, svajoja aplankyti Lietuvą ir yra tikra klubo veiklos siela. Tikra atsvara senstančiai ir nykstančiai kitų miestelių lietuvybei. „Jis jaunas, bet jo siela sena“ – pasakojo kolegės iš klubo.“

Maunt Karmelio lietuvių klube

Maunt Karmelio lietuvių klube

Niujorke – pirmieji “Tikslas – Amerika 2018” pristatymai

Augustinas: „Iš Pensilvanijos miestelių į Niujorką grįžome ne tik pažymėti papildomų vietų, tokių kaip Vito Gerulaičio kapas. Susivienijimo lietuvių Amerikoje (SLA) štabe, kurį naujam gyvenimui prikėlė architektas Danius Glinskis, padarėme „Tikslas – Amerika“ projekto pristatymą-paskaitą. Smagu, kad susirinko ne vien SLA nariai, bet ir Lietuvos konsulato darbuotojai, užėjo net turistai iš Lietuvos, keliaujantys po Niujorką pagal mūsų lietuviškų vietų žemėlapį.

Tokie susitikimai naudingi ir todėl, kad sužinome naujų lietuviškų vietų: pavyzdžiui, tądien išgirdome apie atminimo lentą Jurgiui Mačiūnui Niujorke (priešingai nei Detroite, tikrą).

Fluxhouse atminimo lenta

Fluxhouse atminimo lenta

Paskutinį susitikimą turėjome Čikagoje, kur praleidau kelias valandas bendraudamas su Lietuvos konsulu Mantvydu Bekešiumi. Tada – jau į Čikagos oro uostą, visi dangoraižiai ir lietuvių rajonai virto tik taškeliais po lėktuvo sparnais.

Deja, paskutinės lietingos ir atvėsusios dienos Rytų pakrantėje nebuvo palankios mūsų sveikatai – abu susirgome. Laimė, jau lėktuve namo. Tačiau iš tikro darbai nesibaigė, darbai – tik prasidėjo. Reikėjo susisteminti ir suvesti surinktą informaciją lietuvių ir anglų kalbomis į lietuviško paveldo užsienyje internetinę enciklopediją „Gabalėliai Lietuvos“, papildyti žemėlapį „Tikslas – Amerika“ maždaug 240 aplankytų vietų, rašyti straipsnius į Lietuvos ir JAV spaudą, į socialinę žiniasklaidą, daryti „gyvus“ pristatymus, parengti video medžiagą su JAV lietuvių interviu ir taip toliau – juk projektas vertingas tik tiek, kiek yra žinomas. Kaip rodo pernykštė patirtis, pati ekspedicija – tik koks 20% darbo, kitkas – pasiruošimas ekspedicijai bei, po ekspedicijos, konkrečių rezultatų, kurie neštų naudą daugeliui, parengimas.“

Aistė: „Ekspedicijos metu ne kartą reikėjo ir atsakyti į klausimą „O kas toliau?“. Viskas priklauso nuo aplinkybių – tačiau norėtume, kad „Tikslas – Amerika 2019“ būtų nukreipta į Kanadą, kur lietuviško paveldo irgi yra, o taip pat vakarinę Niujorko valstijos dalį, kurios žemėlapyje dar nežymėjome.“

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Pensilvanijoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pensilvanijos šiauriniame Anglies regione aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pensilvanijos pietiniame Anglies regione aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Istone aprašas
4. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Redinge aprašas
5. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Pensilvanijoje žemėlapis
6. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Pensilvanijos šiauriniame anglies regione žemėlapis
7. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Pensilvanijos pietiniame anglies regione žemėlapis

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,


Singapūras – kitoks! ateities! miestas!

Singapūras – kitoks! ateities! miestas!

| 0 komentarų

Singapūras. Singapūras! Azijos miestas-valstybė, kuriame viskas – kitaip.

Singapūras stulbina atvirukiniais superdangoraižiais, dirbtiniais sodais, futuristiniais muziejais.

Singapūras stebina keistomis istorijomis apie uždraustą kramtomą gumą, rykštėmis nuplaktus užsieniečius ir pasakiškus turtus.

Singapūras man – vienas įdomiausių pasaulio miestų ir vienas savičiausių tarp turtingųjų didmiesčių.

Singapūras mažytis, bet jame telpa viskas ir kažkaip vienas kitam netrukdo. Šalia - geriausi šalyje Sentosos paplūdimiai ir, anapus plūdurų, vietos Singapūro uoste laukiantys krovininiai laivai

Singapūras mažytis, bet jame telpa viskas ir kažkaip vienas kitam netrukdo. Šalia – geriausi šalyje Sentosos paplūdimiai ir, anapus plūdurų, vietos Singapūro uoste laukiantys krovininiai laivai

Sinagpūro pradžia – kitoks oro uostas

Kad Singapūras kitoks supranti vos nusileidęs oro uoste. Daugelis pasaulio oro uostų vienodi: pastatai-dėžės skirti kuo greičiau praleisti kuo daugiau žmonių idant jie važiuotų savo keliais, gal dar palikę pinigų duty free parduotuvėse. Singapūro kitoks – jis pats yra lankytina vieta. Įvairiausius fotelius ir sofas čia supa dirbtiniai sodai, judančios skulptūros, milžiniškuose ekranuose rodomi specialiai kurti pribloškiami Singapūro kultūrą atskleidžiantys filmai, net viešas baseinas, drugelių salė… Kitur tenka gailėtis, kad oro uoste teks trintis taip ilgai, o Singapūre gailėjausi, kad oro uostui pasilikau tiek mažai laiko.

Tradiciniai Singapūro namai oro uosto 4 terminale. Centriniai namai - tai ekranas, kuriame, skambant šiuolaikinėms Singapūro melodijoms, laukiantiems keleiviams rodoma XIX a. meilės istorija

Tradiciniai Singapūro namai oro uosto 4 terminale. Centriniai namai – tai ekranas, kuriame, skambant šiuolaikinėms Singapūro melodijoms, laukiantiems keleiviams rodoma XIX a. meilės istorija

Aišku, viskas specialiai. Oro uostas – viena priežasčių, kodėl Singapūras klesti. Iš Europos į Australiją ir daugybę Pietryčių Azijos miestų nenuskrisi tiesiogiai: reikia persėsti. Singapūro geografinė padėtis tam labai palanki, ir šalis tą stulbinamai išnaudojo: pastatė tokį puikų oro uostą ir avialinijas, kad daugybė žmonių moka brangiau, kad tik galėtų skristi per Singapūrą. Ir dar pakeliui praleidžia Singapūre dieną, dvi, tris…

Vieni gausybės įvairiausių fotelių Singapūro oro uoste

Vieni gausybės įvairiausių fotelių Singapūro oro uoste

Oro uostas ir avialinijos – tik keli iš Singapūro „tėvo“ Ly Kvan Jū projektų. Singapūro valstybę iš esmės sukūrė šis vienas žmogus: 1959 m. gavęs trečiojo pasaulio miestą pavertė jį viena pasaulio širdžių. Užuot kopijavęs kitus, ėjo savo susigalvotais keliais. Jis nekentė ideologijų: nesvarbu, komunizmo, žmogaus teisių, liberalizmo, nacionalizmo ar religinių dogmų. Jis tiesiog žiūrėjo, kas jo šalyje veikia, kas veda ją į turtus – ir tą darė.

Singapūro Marina Bay projektas

Singapūro Marina Bay projektas, pastatytas jau Ly Kvan Jū sūnaus. Vienas žymiausių pasaulio viešbučių (dešinėje), didžiausias pasaulio apžvalgos ratas, unikalus ArtScience muziejus (kairėje)

Kas Singapūre kitaip, nei visur kitur

Nešvara? Singapūras bene švariausias miestas pietryčių Azijoje, kurioje šiaip nėra „švaros kultūros“. Už šiukšlinimą – didelės baudos, o kramtomą gumą išvis uždrausta importuoti. Veikia!

Automobilių kamščiai? Singapūre nemačiau nė vieno, nes automobiliai čia taip apmokestinti, kad kainuoja bent kokius 5 kartus brangiau, nei Europoje. Užtat valdžia sukūrė puikų metro (MRT) tinklą, tad 9 iš 10 singapūriečių neturi automobilių, bet tikriausiai į darbą nuvyksta greičiau nei jei strigtų kamščiuose. Veikia!

Kinų senamiestis Singapūre. Vienas didesnių užstatymų automobiliais, kuriuos mačiau.

Kinų senamiestis Singapūre. Vienas didesnių užstatymų automobiliais, kuriuos mačiau.

Skurdas? Jo neliko. Per vienos kartos gyvenimą Singapūras iš vienos skurdžiausių tapo viena turtingiausių pasaulio šalių. Juodadarbiams siūlomos algos, didesnės nei Lietuvoje mokslų daktarų. Manote, Singapūre didelis minimalus atlyginimas? Nė velnio, minimalaus atlyginimo Singapūre išvis nėra! Priešingai – valdžia “atlaisvino” ekonomiką. Singapūro verslai iš pradžių mokėjo mažas algas, bet dėl to suklestėjo, samdė vis daugiau ir daugiau žmonių ir galiausiai darbininkų ėmė trūkti – taip pati rinka privertė pakelti algas. Veikia!

Prabangus prekybos centras prie Marina Bay. Sakoma, kad apsipirkimas - singapūriečių nacionalinis sportas.

Prabangus prekybos centras prie Marina Bay. Sakoma, kad apsipirkimas – singapūriečių nacionalinis sportas.

Nusikaltimai? Singapūras viena saugiausių ir mažiausiai korumpuotų pasaulio vietų ir tam nereikia didelės policijos/kalėjimų sistemos. Užuot iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikius visus nusikaltėlius kalėjimuose, už smulkius nusikaltimus čia plakama rykštėmis, už stambiausius – mirties bausmė. Rykštėmis baudžia ir mokytojai nepaklusnius vaikus. Veikia!

Įvažiavimo lapas, kurį reikia užpildyti prieš pereinant Singapūro pasų kontrolę, įspėja, kad už narkotikų kontrabandą Singapūre kariama

Įvažiavimo lapas, kurį reikia užpildyti prieš pereinant Singapūro pasų kontrolę, įspėja, kad už narkotikų kontrabandą Singapūre kariama

Nekilnojamojo turto kainų burbulai, butų trūkumas? Singapūre daugiabučius stato valstybė ir butų negalima pirkti (tik nuomotis 99 metams). Todėl sunkiai įmanoma į butus investuoti ir tikėtis, kad brangs. Be to, bute galima gyventi mažiausiai dviese, nebent tau daugiau nei 35 m. Atrodo, veikia.

Valdiškas daugiabutis Pinnacle@Duxton iškilęs virš istorinių Singapūro namų

Valdiškas daugiabutis Pinnacle@Duxton iškilęs virš istorinių Singapūro namų

Žmonių senėjimas? Singapūrė gimstamumas vienas mažiausių pasaulyje, bet gyventojų skaičius tik auga. Imigrantų dėka (šiuo metu beveik pusė singapūriečių – imigrantai). Tačiau jokie ten „pabėgėliai“ Singapūre su dovanų maišais nelaukiami. Laukiami tie, kurie nori dirbti, baigę mokslus, patys padeda toliau kurti turtingiausią pasaulio miestą Singapūrą. Veikia!

Tautinė nesantaika, getai? Singapūre ji išnyko. Kiekviename daugiabutyje privalomai apgyvendinami įvairių tautybių žmonės. Tautinės mažumos skundžiasi, kad dėl to joms sunku perleisti butus (turi perleisti tautiečiams), bet, atrodo, veikia.

Įvairiataučiai Singapūro žmonės perėjoje

Įvairiataučiai Singapūro žmonės perėjoje

Singapūro cenzūra ir griežtoji tvarka

Aišku, viskas turi savo kainą. Singapūras nėra demokratinė šalis – nuo pat įkūrimo šalį valdo viena partija (nuo 2004 m. – Ly Kvan Jū sūnus), o „perdėta kritika“ jai ir dar daug kas yra vadinamieji ob markeriai (nerašytai, bet visiems žinomai uždrausta).

Kai lankiausi Singapūre pirmą kartą 2005 m., ieškojau neregėtai dideliuose jo knygynuose ir DVD parduotuvėse mane dominusių Azijos knygų, filmų, komiksų (tais laikais ne viską dar galėjai gauti iš interneto, o Lietuvoje išvis mažai ką). Pamenu, skaitydavau susidarytą sąrašą pardavėjams, o šie vienas po kito atsakydavo „Šis filmas Singapūre uždraustas“, „Ši knyga uždrausta“. Ne tik dėl politinės kritikos – bet ir dėl smurto, sekso scenų: Singapūre nepageidaujama ne tik pornografija, bet ir erotika. Ir į barą ant dangoraižio stogo tada dar neįleido: Singapūre kai kas leistina tik nuo 23 ar net 25 metų amžiaus.

Singapūro centras ir ArtScience muziejus (kairėje)

Singapūro centras ir ArtScience muziejus (kairėje)

Daug ką Singapūre reikia daryti „taip ir nekitaip“. Eilėje prie pasų kontrolės atsistojau, kaip įpratęs, šalia žmonos – tuoj tvarkdarė liepė stotis už jos ar priekyje, juk reikia išsirikiuoti vorele. Už valgymą ar gėrimą metro – 500 dolerių baudos (užsimiršęs išsitraukiau butelį vandens, pamatęs įspėjimą tuoj įsikišau atgal). Visur pilna „socialinių reklamų“, reguliuojančių smulkmenas: „pasidėkite krepšius ant žemės“ (metro), „neklausykite ausinuko garsiai“ (metro), „neplaukite čia kojų“ (virš kriauklės), „stovėkite arčiau, taikykitės geriau – taiklumas svarbu“ (virš pisuaro – ir čia ne pokštas) ir pan.

'Bag Down Benny' - vienas mielų Singapūro metro 'veikėjų'. Jis skatina pasidėti daiktus ant žemės, kad liktų daugiau vietos stovintiesiems

‘Bag Down Benny’ – vienas mielų Singapūro metro ‘veikėjų’. Jis skatina pasidėti daiktus ant žemės, kad liktų daugiau vietos stovintiesiems

Bet, jei paklaustum žmonių Lietuvoje, ką jie rinktųsi – „singapūrietiškas algas ir saugumą“ ar „lietuvišką demokratiją ir žmogaus teises“ – įdomu, kiek pasirinktų pastarąsias? Singapūrą renkasi net Vakarų šalių piliečiai: jau 2-3% Singapūro žmonių sudaro imigrantai iš Vakarų Europos, JAV, Australijos (~150 000).

Ir negalima sakyti, kad tai nesusiję dalykai. Visa likusi pietryčių ir Pietų Azija skendi nešvaros, korupcijos, o daug šalių dar ir skurdo liūnuose – nors žymi dalis šalių ten demokratinės. Ly Kvan Jū tvirtai tikėjo, kad daugelį šių bėdų galima išgyvendinti tik tvirta ranka ir pats tapo tokiu Konfucijaus idealizuotu Lyderiu, nenuolaidžiaujančiu savo valdiniams, bet kartu besistengiančiu dėl jų.

Singapūro dangoraižiai. Vėliavos iškeltos nepriklausomybės dienos proga, nros iki tos dienos dar buvo mėnuo

Singapūro dangoraižiai. Vėliavos iškeltos nepriklausomybės dienos proga, nros iki tos dienos dar buvo mėnuo

Marina Bay – naujausias Singapūro simbolis

Kai lankiausi Singapūre pirmąkart 2005 m., miestas jau garsėjo savo turtais, švara, „keistais“ įstatymais, Orchard Road prekybos centrais ir Singapūro upės krantinės restoranais, bet jo panorama buvo nuobodi, lankytinų vietų trūko: vienas į kitą panašūs vidutinio aukščio dangoraižiai, viena svarbesnių pramogų turistams – paplaukimas laivu stebint tą vidutinišką panoramą.

Sim Lim Square daugiaaukštis prekybos centras - viena ~2005 m.  Singapūro pažibų. Jis tebeveikia, bet siųsti turistą ten apsipirkti šiandien atrodytų kvaila: eilinis prekybos centras, kad ir didelis. Singapūras turi daug daugiau.

Sim Lim Square daugiaaukštis prekybos centras – viena ~2005 m. Singapūro pažibų. Jis tebeveikia, bet siųsti turistą ten apsipirkti šiandien atrodytų kvaila: eilinis prekybos centras, kad ir didelis. Singapūras turi daug daugiau.

Tad didysis pastarųjų dešimtmečių Singapūro projektas – naujas miesto veidas. Statomi tokie simboliai, kurių vos pamatęs kontūrus kiekvienas žmogus suprastų – Singapūras! Tai – Marina Bay Sands kompleksas, kurio pažiba – superprabangus viešbutis. Atrodo, kad ant trijų jo pastatų nusileido ateivių laivas, o iš tikro ten – ilgiausias pasaulio baseinas.

Marina Bay Sands. Terasa su baseinu, jungianti tris dangoraižius - 1 hektaro ploto

Marina Bay Sands. Terasa su baseinu, jungianti tris dangoraižius – 1 hektaro ploto

Netoliese – ArtScience muziejus, kur menas kuriamas iš šiuolaikinių technologijų, jame dalyvauja ir lankytojai (ypač patinka vaikams – pvz. galima nupiešti ir nuskanuoti automobilio piešinį, ir tas automobilis ims važinėti videoinstaliacijoje kartu su kitais), o kelis kartus per vakarą netolimą krantinę nušviečia įspūdingas šviesų šou.

Lankytojai tampa ArtScience nuolatinių instaliacijų dalimi

Lankytojai tampa ArtScience nuolatinių instaliacijų dalimi

Ir gal pati įspūdingiausia Marina Bay vieta – Gardens by the Bay, kurio dirbtiniai medžiai kada nors apaugs vijokliais. Bet ir dabar jau stulbina Debesų kupolas (po juo atkurtas kalnas su mišku, o reikiamą mikroklimatą kuria kondicionieriai ir karts nuo karto paleidžiami debesys), kiek mažiau – simboliniai tautiniai sodai, oranžerija (kurios gėlės kas kelis mėnesius pakeičiamos).

Gardens by the Bay metaliniai medžiai. Vakarais juos apšviečia šviesų šou - geriausia stebėti ne iš čia, o nuo pačių medžių, tada dar girdisi ir muzika

Gardens by the Bay metaliniai medžiai. Vakarais juos apšviečia šviesų šou – geriausia stebėti ne iš čia, o nuo pačių medžių, tada dar girdisi ir muzika

Visur kur turistai priblokšti stoja, fotografuoja ir fotografuojasi. Daugelis šiuolaikinių Singapūro lankytinų vietų sukurtos visų pirma nuotraukoms, su apžvalgos taškais iš kurių matosi pribloškiamiausi vaizdai. Aišku, viskas – specialiai: kas gi geriau reklamuos Singapūrą, jei ne nuolat Facebook ir Instagram srautuose besipilančios asmenukės su pasaulyje lygių neturinčiais vaizdais?

Debesų miškas po stogu Singapūro Gardens by the Bay

Debesų miškas po stogu Singapūro Gardens by the Bay

Sentosa – Singapūro poilsio ir pramogų salelė

Iki Marina Bay Sands pagrindinė Singapūro pramogų erdvė buvo Sentosos sala ir ji iki šiol nepasiduoda: vienos atrakcijos ten uždaromos, kitos atidaromos. Viskam vienu metu trūksta vietos. Kai Singapūro plotas – 722 kv. km (maždaug pusantro Vilniaus miesto), o gyventojų – beveik 6 milijonai (dvi Lietuvos), vieta ten – net ne aukso, o deimantų vertės.

Singapūriečių minios Sentosos traukinių stotyje

Singapūriečių minios Sentosos traukinių stotyje. Tiesa, jos būna laikinai: Singapūras, priešingai kokiam Honkongui, turi savo ‘tvarkingą ritmą’, užmiega. Jei Honkonge metro 23 val. dar nebūna kur sėstis, tai Singapūre jau gali važiuoti vienas vagone, o miesto centras tokiu metu visai išmiręs

Dėl to Sentosoje, kaip ir visame Singapūre, kuo daugiau sugrūsta į kuo mažiau. Dėl to Sentosos nuostabūs paplūdimiai yra prieš pat jūrų uosto konteinerinius laivus. Beveik virš jų skrieja lynų keltuvai, šokinėjama su virvėmis, netoliese driekiasi medžių lajų takas, iš pagrindinės Singapūro salos veža traukinys, yra pasivaikščiojimo takai po nediduką gabalėlį džiunglių ir t.t.

Sentosa. Kairėje - vienas lynų keltuvų, centre - muziejus, dešinėje, paplūdimys, jūroje - krovininiai laivai

Sentosa. Kairėje – vienas lynų keltuvų, centre – muziejus, dešinėje – paplūdimys, jūroje – krovininiai laivai. Du balti bokštai prie paplūdimio – tai šuolių su virve pramoga. Vaizdas fotografuotas žvegiant nuo lajų tako

Didesnes Sentosos erdves užima Madam Tiuso muziejaus kompleksas, Universal Studios atrakcionų parkas bei salos širdimi esantis naujas „integruotas kurortas“ su brangiais viešbučiais, restoranais.

Sentosoje ir laukinės džiunglės - tiesa, paėjus kelis šimtus metrų į šoną, jos baigiasi, bet įspūdis kuriamas tobulai: medžiai, voverytės

Sentosoje ir laukinės džiunglės – tiesa, paėjus kelis šimtus metrų į šoną, jos baigiasi, bet įspūdis kuriamas tobulai: medžiai, voverytės

Vakare kai kurios Sentosos erdvės panaudojamos įspūdingiems šou su lazeriais, fejerverkais, projekcijomis, ugnimis, vandens srovėmis ir judančiais robotais. Nežinia, kokie šou bus jums lankantis (viskas spėriai keičiasi), bet 2019 m. pribloškė nemokamas Gervių šokis (milžiniškų gervių-robotų, kurių sparnai – vandens srovės, meilės istorija) ir Laiko spranai simboliškas skrydis per pasaulio istoriją su projekcijomis ant vandens srovių, lazeriais, ugnimis, fejerverkais.

Gervių-robotų, kurių sparnai - iš vandens srovių, meilės istorija Steampunk stiliumi Sentosos saloje. Beje, nemokama.

Gervių-robotų meilės istorija Steampunk stiliumi Sentosos saloje. Beje, nemokama.

Sentosos centre – Merlion skulptūra (žodžio reikšmė – undliūtis, gyvūnas su žuvies uodega ir liūto galva). Šį „mitinį herojų“ 1964 m. sukūrė Singapūro valdžia, pradėjusi skatinti turizmą: neva „undliūtis“ yra toks vietos mitas. 1974 m. pastatė anuomet iš pažiūros milžinišką, o tarp šiandienos dangoraižių – miniatiūrinę (8,6 m) vandeniu besispjaudančio Merlion skulptūrą Singapūro centre. 1995 m. Singapūrui pažengus toliau, Sentosoje pastatyta 37 m aukščio Merlion kopija. Ji „dalyvaudavo“ šou, bet dabar nebe – sukūrus „rimtesnių“ simbolių, jau ir visas Merlion „išgalvotas mitas“ atrodo lėkštas.

Sentosos Merlion. Į viršų galima pakilti liftu

Sentosos Merlion. Į viršų galima pakilti liftu

Ir visa Sentosa – Singapūro turizmo skatinimo produktas. Iki 1972 m. sala vadinosi Pulau Blakang Mati, o vienintelė veikla ten buvo Siloso fortas. Sala pervadinta paprasčiau ištariamu pavadinimu, atidarytas į ją lynų kelias (1974 m.), o Siloso fortas pritaikytas ekspozicijoms pasakojančioms, kaip šį paskutinį britų fortą Pietryčių Azijoje Antrojo pasaulinio karo metais užkariavo japonai. Tai buvo kritinis momentas, kai singapūriečiai ir kiti regiono žmonės suabejojo britų nenugalimumu. Nors britai Antrąjį pasaulinį karą laimėjo, niekas jų grįžtančių su rožėmis nebelaukė: Azijos kolonijos nebebijojo reikalauti laisvės.

Siloso forto į jūrą atgręžti pabūklai. Atmosferą kuria šūvių garsai, sprogimai: prasideda, kai pro šalį eina turistai.

Siloso forto į jūrą atgręžti pabūklai. Atmosferą kuria šūvių garsai, sprogimai: prasideda, kai pro šalį eina turistai.

Sentosa, Marina Bay – ir vienos brangiausių Singapūro vietų. Jei nori apsipirkti, pavalgyti – geriau tai padaryti prieš ar po lankymosi šiuose rajonuose nes ten gali rasti sulčių taurę už tiek kiek Lietuvoje nekainuoja beveik niekur. Kita vertus – pagrindinių pramogų, šviesų šou kainos visai prieinamos.

Wings of Time šou Sentosoje - mokamas, bet nebrangus

Wings of Time šou – mokamas, bet nebrangus

Keturios Singapūro tautos – keturi senamiesčiai

Singapūras turi ir vieną gražiausių ir unikaliausių Pietryčių Azijoje senamiesčių. Daugelyje Azijos miestų išlikę nebent pavieniai seni pastatai – tuo tarpu Singapūro valdžia sugebėjo išsaugoti ištisus kvartalus, kuriuose gali pajusti prabėgusių laikmečių dvasią. Kai Singapūras turtingas, visi tie kvartalai dar ir iščiustyti, o chaotiškus turgus vis daugiau kur pakeitė prabangūs restoranai ir viešbučiai.

Iš tikro, Singapūro senamiesčių yra net keturi. Mat seras Stamfordas Raflis, britų kolonistas, 1819 m. įkūręs Singapūrą kaip atsvarą olandams konkurencijoje dėl svarbiausiųjų Azijos sąsiaurių, nusprendė, kad kiekviena tautybė mieste turėtų turėti savo rajoną. O tų tautybių buvo (ir iki pat šiol yra oficialiai pripažįstamos) keturios.

Singapūro kinų senamiestis (priekyje) žvelgiant iš Pinnacle@Duxton apžvalgos aikštelės. Senamiesčio priekyje - Budos danties šventykla

Singapūro kinų senamiestis (priekyje) žvelgiant iš Pinnacle@Duxton apžvalgos aikštelės. Senamiesčio priekyje – Budos danties šventykla

Malajai, gyvenę regione iki buvo įkurtas Singapūro miestas. Jų dabar – 13%, o jų senamiestis – Kampong Glamas, supantis istorinius vietovę valdžiusios sultono rūmus ir didelę mečetę (anglai tą sultoną rėmė kovoje dėl valdžios su jo broliu, mainais ilgainiui gavo Singapūrą).

Kinai masiškai imigravo XIX a., bėgdami nuo jų šalį siaubusio skurdo ir sukilimų, ir šiandien jie yra Singapūro dauguma (74%) bei priežastis kodėl Singapūras, priešingai visoms aplinkinėms žemėms, pasitraukė ne tik iš Britanijos Imperijos (1963 m.), bet, 1965 m., ir iš Malaizijos. Kinų senamiestis Singapūre – Chinatown – bene labiausiai iščiustytas.

Kinų senamiesčio fragmentas Singapūre

Kinų senamiesčio fragmentas Singapūre. Architektūra apjungai kinišką ir to meto europietišką

Indus britai atvežė iš savo Indijos kolonijos darbams. Dabar jų ~9%, o jų senamiestis – Little India (Mažoji Indija) , pilna spalvingų skulptūruotų hinduistinių šventyklų.

Mažoji Indija

Mažoji Indija

Ir, pagaliau, buvo patys britai arba eurazijiečiai (žmonės, turintys britų ir azijiečių kraujo). Jų buvo pats miesto centras (Downtown), kuriame iki šiol veikia parlamentas, aukščiausiasis teismas ir kiti valdžios statiniai, taip pat istoriniai viešbučiai, bažnyčios, supami modernių dangoraižių.

Pagrindinis Singapūro senamiestis (centras) su dangoraižiais fone

Pagrindinis Singapūro senamiestis (centras) su dangoraižiais fone

Jei naujuose Singapūro daugiabučiuose privalomi apgyvendinami visų tautybių žmonės, tai senamiesčiuose tebegyvena senosios tautybės. Tarkime, Mažoji Indija tebėra pilna sariais vilkinčių indų ir šiukšlinoka (nors ir gerokai tvarkingesnė už tikrąją Indiją).

Hinduistų šventyklos fragmentas

Hinduistų šventyklos fragmentas

Singapūras iki šiol visaip pabrėžia jo „keturių tautų“ svarbą, nuo keturių sodų Gardens of the Bay, simboliškai atsispindinčių visas tautas, iki keturių oficialių kalbų. Tiesa, jos nelygiavertės. Pagrindinė – anglų, kurią moka visi, ja rašomos reklamos, dalis pranešimų – tik angliški. Antroji kalba – kinų mandarinų; jei kas bus parašyta dviem kalbom, tai beveik garantuotai – anglų ir kinų. Trečioji kalba malajų – kadangi tai istorinė regiono kalba, ja parašytas Singapūro himnas, bet šiaip ji figūruoja mažai kur. Na ir ketvirtoji – tamilų, atspindinti visą indų bendruomenę (nes dauguma jų atvyko iš tamiliškai kalbančių žemių).

Įspėjimas keturiomis kalbomis Singapūre

Įspėjimas keturiomis kalbomis Singapūre

Singapūras taikus ir ne toks brangus, kaip manote

Singapūro tautybės sugyvena stebėtinai taikiai. Tačiau, visgi, kinai ar eurazijiečiai yra turtingesni nei indai ar (ypač) malajai. Kai kurie malajai dėl to pyksta: jiems atrodo, kad Singapūras – jų žemė, kurioje juos užgožė atvykėliai. Tačiau Singapūro kinai į tokius kaltinimus paprastai atsako, kad tiesiog skirtingų tautybių intelektas nėra lygiavertis, kad malajai nemoka ar tingi dirbti. Išties, kiek susidūriau Singapūre su malajais ar indais, jie pasirodė kur kas mažiau besistengiantys darbe, nei kinai. Kaip ten bebūtų, net jei malajai ir gyvena neturtingiau, daugelį jų situacija tenkina: juk Singapūre vis tiek algos daug didesnės, nei pačioje Malaizijoje ar daug kur. Riaušes, protestus ar streikus per visą Singapūro istoriją galėtum suskaičiuoti ant rankų pirštų.

Miegamojo rajono, kuriame visos tautybės apgyvendinamos pramaišiui, metro stotis

Miegamojo rajono, kuriame visos tautybės apgyvendinamos pramaišiui, metro stotis

Taip, paradoksas: Singapūre, kuriame nėra minimalių atlyginimų, eilinių darbininkų algos išaugo daug kartų didesnės, nei Pietryčių Azijos “darbininkų rojuose”, eksperimentavusiuose su socializmu ar komunizmu: Vietname, Kambodžoje, Laose, Birmoje. Rinkos neapgausi. “Gerovės valstybėse” ilgainiui žmonės tampa lygiai skurdūs, o Singapūre tapo nelygiai turtingi. Tik kai kurie maudosi filme “Crazy Rich Asians” demonstruotoje prabangoje, bet elgetos, vargšo nemačiau nė vieno.

Singapūras tarsi gyvena “keliom pavarom”. Superturtingiems ir “tiesiog turtingiems” (Singapūre kartais jie vadinami neturtingais, bet man liežuvis neapsiverčia taip rašyti) skirtos vietos dažnai yra viena šalia kitos. Kinų senamiestyje išvydę reklamas, kad sulčių taurė kainuoja keliolika eurų, o maistas restorane – daug dešimčių, paskui kitą tokį pat restoraną, ir dar kitą, jau išsigandome: negi Singapūre tokios kainos? Bet tik paeik truputį toliau ir štai kainos jau žemesnės nei Lietuvoje. Nes Singapūre maži mokesčiai (PVM, pajamų), tad nors darbuotojams ir mokamos didelės algos, verslininkų kaštai gali būti panašūs ar net mažesni, atitinkamai ir kainos. Ypač apsimoka valgyti turguose, prekybos centruose, o brangiausia – Marina Bay, Sentosos rajonuose.

Singapūro gatvės maisto turgūs labai garsūs - Singapūras juos net nori įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Dažnai ten pigu ir skanu. Ir, palyginus su aplinkinėmis Pietryčių Azijos šalimis, higieniška

Singapūro gatvės maisto turgūs labai garsūs – Singapūras juos net nori įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Dažnai ten pigu ir skanu. Ir, palyginus su aplinkinėmis Pietryčių Azijos šalimis, higieniška

Koks kitas ten pasaulis supratau, kai Marina Bay prekybos centre paklausiau kaip patekti į Turizmo informacijos biurą už 1 km – man primygtinai rekomendavo važiuoti taksi. O tas 1 km praėjimas toks gražus pėsčiųjų takas ir Helix pėsčiųjų tiltas, su vaizdais į miestą, Merlion, ArtScience, Marina Bay… Aišku, ėjau pėsčias.

Marina Bay, vieno žymiausių pasaulio viešbučių, vidus

Marina Bay, vieno žymiausių pasaulio viešbučių, vidus

Singapūras žengia pasaulio priešakyje

Singapūras vadinamas ateities miestu. Ne, ten nerasi kažkokių pribloškiamų mokslinės fantastikos sprendimų, per brangių, kad juos kas kartotų, kaip Dubajuje. Tiesiog tai, kas įdiegiama Singapūre, paskui išplinta po pasaulį.

Būtent Singapūre 2005 m. pirmą kartą išvydau automatinį metro be mašinistų (Šiaurės-Rytų linija). Gali stovėti sau traukinio priekyje, žiūrėti kaip jis lekia apšviestu tuneliu. Dabar daugybė naujų metro linijų pasaulyje – be mašinistų.

Tokį vaizdą gali stebėti važiuodamas Singapūro automatinėmis metro linijomis

Tokį vaizdą gali stebėti važiuodamas Singapūro automatinėmis metro linijomis

2019 m. stebėjausi Singapūro oro uosto ketvirtuoju terminalu, kur vienintelis “privalomas” susidūrimas su tarnautojais – saugumo kontrolė: registracija, pasų kontrolė, įlipimas į lėktuvą – viskas automatizuota. Net apie nuolaidas restoranuose praneša mielas robotukas.

Bet tikroji šiandieninio Singapūro aistra – miestas-sodas. Sodų, ištisų miškelių pilnas ir oro uostas, ir naujos metro stotys. Jie auga ant dangoraižių stogų ir tarpiniuose aukštuose. Jei jau didmiestyje trūksta vietos žalioms erdvėms – kodėl jų nesujungus su pačiu didmiesčiu? Eksperimentuojama net su žemės ūkiu daugiaaukčšiuose pastatuose, po lempomis, o gėlas vanduo bus gaunamas iš jūros: kad nereikėtų importuoti iš kaimynių.

Dangoraižis-sodas Singapūre

Dangoraižis-sodas Singapūre

Stogai Singapūre tarnauja lyg kiemai (pabėgioti), o vienas įdomiausių – Pinnacle@Duxton, penkis daugiabučius sujungęs stogas, atviras ir negyventojams. Šis daugiabutis – tikra Singapūro Namų ir Vystymosi Tarnybos pažiba. Daugelis valstybinių daugiabučių paprastesni, kažkiek net primena sovietinius mikrorajonus: tokie minimiestai su metro stotimi, prekybos centru. Tik, aišku, už Vilniaus ar Kauno rajonus daug tvarkingiau. Juk visi butai nuomojami, tad laiptinių tvarkymu, renovacija užsiima valdžia. Mačiau, kaip greitai išdraskomos net prabangiausių Šanchajaus daugiaubučių laiptinės ir bendros erdvės ir suprantu – gal tame regione tai išties geriausias kelias. Ir gal tokie tvarkingi daugiaaukščiai rajonai – visų Pietryčių Azijos miestų tolima ateitis.

Ant Pinnacle@Duxton daugiabučio stogo - ir gultai, ir stalai, ir suolai, ir nuostabūs vaizdai. Visgi, Singapūras yra Singapūras: valgyti ir gerti draudžiama, net būtų savininkai turi teisę vienu metu atsivesti ribotą skaičių svečių.

Ant Pinnacle@Duxton daugiabučio stogo – ir gultai, ir stalai, ir treniruokliai, ir suolai, ir nuostabūs vaizdai. Visgi, Singapūras yra Singapūras: valgyti ir gerti draudžiama, net būtų savininkai turi teisę vienu metu atsivesti ribotą skaičių svečių ir tai griežtai prižiūrima: kiekvienas turi keturias korteles, o durys tokios siauros, kad pridėjus vieną kortelę pralenda tik vienas žmogus.

Prisėdau ant suolelio prie Pinnacle@Duxton – žiūriu, ant gretimo bordiūro guli rūkstanti cigaretė. “Na va, ir Singapūre kažkas taip prišiukšlino…” pagalvojau ir cigaretę išmečiau. Tik štai išeina vyras iš gretimos parduotuvės ir kažko aplink mane kad ieško, kad ieško. Pasirodo, jis rūkė cigaretę, o parduotuvės viduje negalima: taigi, pasidėjo, kad išėjęs vėl paimtų…

Kai kas nors sako, kad reikia gyventi taip ar anaip, kitaip neva mūsų nemylės, neinvestuos, nekeliaus ar ką – aš prisimenu Singapūrą. Turtingiausią pasaulio valstybę, neturinčią jokių resursų. Kurią myli investuotojai, turistai, savi piliečiai, menininkai ir visi kiti. Ir kuri visuomet ėjo savo keliu – o tie, visokiausių užsieninių vertybių kopijuotojai visi Singapūrui už nugaros. Vieni be galo toli (visi eksperimentavę su komunizmu), kiti tiesiog toli.

Singapūro lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Singapūrą.

Singapūro lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Singapūrą.


Visi straispniai iš kelionių po Malajų žemes

1. Malajų žemės: Azijos kryžkelė (Įžanga)
2. Brunėjus: Džiunglių sultono valdos
3. Malaizijos Borneo palieka priešistorę
4. Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį
5. Singapūras - kitoks! ateities! miestas!


Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala

Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala

| 0 komentarų

Javos saloje žmonių gyvena panašiai kiek visoje Rusijoje arba 5 kartus daugiau nei Australijos žemyne! Tad Javos neapibūdinsi viena pastraipa: čia susiduria daugybė kultūrų ir įspūdinga gamta.

Javoje – ir Džakarta, antras pagal dydį pasaulio miestas (32 mln. žmonių) ir visos Indonezijos vartai.

Javoje – ir kultūrinė Indonezijos širdis Džogjakarta su vienomis didžiausių pasaulyje budistų ir hinduistų šventyklų.

Javoje – kas dešimtas pasaulio aktyvus ugnikalnis. Dūmais bei lava besispjaudantys jų krateriai atviri visiems.

Jau daug dešimtmečių nuotykius mėgstantys keliautojai leidžiasi šiuo maršrutu per Javą: iš Balio į Džakartą (arba priešinga kryptimi). Per žmonių pergrūstus – bet labai autentiškus – miestus, ryžių laukų supamus šventyklų griuvėsius ir ugnikalnius, puošiančius horizontą.

Rūkstantis Bromo ugnikalnis - vienas garsiausių Javoje

Rūkstantis Bromo ugnikalnis – vienas garsiausių Javoje

Šis straipsnis parašytas pradedant nuo Džakartos ir baigiant Baliu. Jei keliausite atvirkščia kryptimi, galite pradėti nuo paskutinio paragrafo

Šis straipsnis apie Javą. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Džakarta – dūstantys Javos ir Indonezijos vartai

Džakarta. Sunku patikėti: antras pagal dydį pasaulio miestas, o toks menkai žinomas tarp turistų. Daugelis keliautojų į Indoneziją jį praleidžia, gal nebent stabteli dienai laukdami skrydžio. Iki atvykdamas, apie Džakartą girdėjau vien neigiamus atsiliepimus: “bjaurus miestas”, dūsta nuo kamščių, smogo ir t.t. Galvojau – gal tiesiog taip kalba tie, kam patinka gamta ir kas nekenčia miestų apskritai.

Džakartos panorama. Centre kyla verslo rajonas

Džakartos panorama. Centre kyla verslo rajonas

Deja, Džakartą pamilti išties sunku, nors didmiesčius aš myliu. Niekada nesupratau žmonių, kurie net Vilniuje skundžiasi tarša, triukšmu, kamščiais. Net nesuprantu tų, kurie skundžiasi tuo pačiu Londone. Bet Džakarta… Viską, dėl ko daugybė žmonių nemėgsta didmiesčių, padaugink iš trisdešimties – ir bus Džakarta.

Eismas Džakartoje

Eismas Džakartoje

Eismas tragiškas. Automobiliai stringa begaliniuose kamščiuose, viešasis transportas prastas, pėsčiųjų niekas nepraleidžia, o šaligatvis gali staiga atsiremti į sieną ir teks eiti judria gatve. Tipinė istorija: pažiūrėjęs, kad viešuoju transportu 4 km teks važiuoti teks važiuoti 65 minutes (stotelės toli), pasirinkau taksi: juo važiuoti užtruko 75 min, nors nė nebuvo piko valandos! Iš tikro, netgi pėsčias būčiau nuėjęs greičiau. Kitą kartą pasirinkau viešąjį transportą: seni miesto traukiniai vis stabčiojo ir stabčiojo tarp stotelių, priversti praleisti tarpmiestinius traukinius (visi dalijasi tais pačiais bėgiais). Ir tai Džakartos kasdienybė: 4 ar 6 km atstumą nesvarbu, eisi pėsčias, važiuosi viešuoju transportu ar automobiliu – tikėtina, sugaiši tą pačią valandą-pusantros. Tik motociklu kiek greičiau – todėl jų gerokai daugiau, nai automobilių.

Džakartiečiai laukia galimybės pereiti per bėgius. Nuotrauka daryta iš traukinio

Džakartiečiai laukia galimybės pereiti per bėgius. Nuotrauka daryta iš traukinio. Netgi pačiame mieste mažai geležinkelio viadukų ar tunelių ir kiekvienas daugelio traukinių sustabdo eismą šimtams metrų, o peronuose norint važiuoti į priešingą pusę einama per bėgius

Kur Džakartoje beišlipsi, gali pasijusti atsidūręs lūšnyne: palaikiai nameliai, šiukšlių krūvos. Laimė, ten ne Lotynų Amerika ir skurdūs rajonai yra saugūs. Tiksliau, skurdžių ir turtingų rajonų nė nėra: palaikiai nameliai, prabangios vilos ir daugiabučių dangoraižiai su stogų baseinais gali stovėti greta. Kiekvieno rajono širdis – prekybos centras. Jie modernūs kaip Lietuvoje ir savaitgaliais džakartiečiai eina į vis kitą. Juose – ir pramogos, koncertai, šou, geri restoranai. Nes negi leisi laiką kiaurus metus kepančiose (o per liūčių sezoną dar skęstančiose) šiukšlinose triukšmingose gatvėse?

Džakartos prekybos centre. Apačioje matosi ruošiamas savaitgalio renginys

Džakartos prekybos centre. Apačioje matosi ruošiamas savaitgalio renginys

Tiesa, Džakarta turi vieną tikrai įdomų rajoną – Senamiestį, kitaip Kota Tua, pastatytą olandų kolonistų. Toks miniamsterdamas su kanalais, daugybe senų europietiškų pastatų: nesitikėtum Azijoje. Gausu ir muziejų – Vajango (tradicinių lėlių), Nacionalinio banko (Indonezijos ekonomikos) ir kt. Greta senamiesčio istorinis Glodok kinų rajonas jau tiesiog chaotiškas.

Buvusi olandų laikų draudimo bendrovė palei vieną Džakartos senamiesčio kanalų

Buvusi olandų laikų draudimo bendrovė palei vieną Džakartos senamiesčio kanalų

Senamiesčio namus nuo Azijai būdingo griovimo, perstatymo išgelbėjo tai, kad dar XX a. pirmoje pusėje olandai perkėlė miesto centrą į pietus. Dabar ten – gigantomaniška centrinė aikštė su Nacionaliniu monumentu (galima pasikelti) per vidurį, Nacionaliniu muziejumi, Nacionaline mečete (1978 m.), Džakartos katedra greta. Masteliai nepatogiai milžiniški: vien per aikštę gali eiti dešimtis minučių, o dar ji aptverta ir ne kiekvieneri vartai į ją būna atidaryti – kol įeisi…

Džakartos centrinė aikštė ir Nacionalinis monumentas. Bilietą pasikėlimui savaitgalį atstovėję eilę gavome tik laikui po 3 valandų. Monumentas nėra pasaulio stebuklas - bet kai mieste žmonių 30 mln., o lankytinų vietų mažai, savaitgaliais čia suguža ištisos giminės

Džakartos centrinė aikštė ir Nacionalinis monumentas. Bilietą pasikėlimui savaitgalį atstovėję eilę gavome tik laikui po 3 valandų. Monumentas nėra pasaulio stebuklas – bet kai mieste žmonių 30 mln., o lankytinų vietų mažai, savaitgaliais čia suguža ištisos giminės

Džakartai būdingos gigantomaniškos vietos, kur tikrai yra ką veikti, bet atstumai tarp tų lankytinų vietų svarina rankas (dargi karštis). Pvz. Ančol pramogų erdvė pakrantėje – 6,5 kv. km ploto – 15 kartų didesnė už Vatikaną, 6 kartus už Monaką. Bet didžiuma teritorijos tuščia. Ar Mini Indonezijos parkas (1,5 kv. km), kur pastatyta po tradicinių namų kompleksą kiekvienai iš Indonezijos provincijų. Atstumai tarp tolimesnių tokie, kad Mini Indonezijos parke prekijai net įsigudrino siūlyti nuomotis motociklus. Atrodo, muziejų, ekspozicijų, pramogų ir ten, ir ten per daug, jos neatnaujinamos ir abiejuose parkuose tvyro toks ~1980-1990 m. jausmas. Nesitikėjau jo, nes juk Indonezija yra sparčiai besivystanti Azijos šalis, o tokiose paprastai viskas kaip tik labai nauja.

Keli iš šimtų tradicinės architektūros pastatų Mini Indonezijos parke

Keli iš šimtų tradicinės architektūros pastatų Mini Indonezijos parke

Sakyčiau, kad Džakarta – miestas be veido. Bet visgi vieną įdomų spalvingą turi: tai ondel ondel kostiumai. Vietoje gatvės muzikantų po Džakartą vaikštinėja tokie “aktoriai”, linksmina žmones, renka pinigus. Tai – betavių tradicija. Betaviai – senieji Džakartos gyventojai – laikomi atskira tauta, net turi savo kalbą. Mat kai žmonės iš visos Indonezijos XIX a. plūdo į kolonijos sostinę, jų kalbos ir kultūros susimaišė pagimdydamos unikalią betavių tradiciją. Tradicinis jų rajonas – prie Situ Bebikan ežero.

Ondel ondel, kol kas neapsirengti

Ondel ondel, kol kas neapsirengti, Betavių muziejuje Situ Bebikan

Ten, miesto pietuose, yra ir Olandų kapinės Menteng Pulo kur palaidoti nesėkmingai Indoneziją nuo japonų gynę olandų kariai, o taip pat tie, kurie kariavo su indoneziečiais nenorėdami paleisti kolonijos. Kapinės tuščios, tvarkingos, liejamos vandeniu: norisi eiti pabūti tarsi į parką (kurių tokių Džakartoje nėra).

Džakartos olandų kapinės - netikėta tvarkos oazė

Džakartos olandų kapinės – netikėta tvarkos ir ramumos oazė tarp dangoraižių

Netikėčiausia, kad džakartiečiams mes buvome net įspūdingesni, nei mums jų miestas. Ištisos grupės “gaudė”, prašė kartu nusifotografuoti – iš pradžių galvojom, kad tai atvykėliai iš kaimų, bet paskui fotografavo net Betavių muziejaus darbuotojos, net TransJakarta autobuso konduktoriai! O anglų kalbos dėstytojo vedama geležinkeliečių grupė Džakartos centrinėje aikštėje padovanojo nacionalinių užkandžių – ir tai tikrai buvo dovana! Indonezijoje kuo atokiau, tuo daugiau tokio dėmesio – Balyje jo mažai, užkampiuose per valandą tave gali užkalbinti 20 kartų. Džakartoje ne tiek daug – bet ar tikėtumeis, kad antrame pagal dydį pasaulio mieste kitos rasės žmogus dar yra “kažkas tokio”?

Centrinėje senamiesčio aikštėje vietiniai prašo fotografuotis užsieniečių. Čia pat mane užkalbino grupė geležinkeliečių, dar ir nuolat filmavusių, kaip kalbu angliškai; žmoną - keli skirtingi moksleiviai darę užsieniečių apklausas

Centrinėje senamiesčio aikštėje vietiniai prašo fotografuotis užsieniečių. Čia pat mane užkalbino grupė geležinkeliečių, dar ir nuolat filmavusių, kaip kalbu angliškai; žmoną – keli skirtingi moksleiviai darę užsieniečių apklausas

Borobudūras – pastatas-kalnas, kuriame telpa Budistų pasaulis

Džakarta – sostinė, bet svarbiausios Indonezijos istorinės lankytinos vietos yra ~500 km į pietryčius – aplink Džogjakartos miestą.

Šiandien per 90% Javos ir 83% Džogjakartos gyventojų musulmonai, bet tos žemės labiausiai stebina… hinduistų ir budistų šventyklomis. Mat islamas į Javą atėjo panašiai ar net vėliau, nei krikščionybė į Lietuvą: XIII-XVIII a. Iki tol javiečiai išpažino hinduizmą ir budizmą. Tiek islamą, tiek anksčiau hinduizmą ir budizmą į Javą atnešė ne užkariautojai, o pirkliai: pamatę naują religiją išpažįstančius turtingus užsieniečius, vietiniai pamažu pradėdavo sekti tuo “elitiniu” gyvenimo būdu, tikėjimais.

Manduto bduistų šventykla ir buvęs vienuolynas prie Džogjakartos - viena daugelio mažų šventyklų

Manduto bduistų šventykla ir buvęs vienuolynas prie Džogjakartos – viena daugelio mažų šventyklų

Kartu su pirkliais į Javą atėjo ir turtai, daug turtų. Nes Java buvo… Azijos centras. Kaipgi, paklausite, juk ji pačiame pietrytiniame Azijos gale? Taip, tačiau tais laikais prekes gabenti patogiausia buvo laivais. Ir bet koks laivų maršrutas tarp Kinijos/Japonijos bei Indijos/arabų šalių privalėjo praplaukti Indoneziją, palikdamas vietos perpardavinėtojams ir valdovams ženklią dalį pelno. Iš tų turtų Javos valdovai pastatė du iš nuostabiausių pasaulyje religinių statinių. Pats žymiausias- IX a. statybos Borobudūras.

Borobudūras iš toliau

Borobudūras iš toliau

Pasaulyje daug budistų šventovių, bet nieko panašaus daugiau nėra, nes Borobudūras – tai dirbtinis kalnas, visa esybe perteikiantis budizmo filosofiją. Jo apačia – tai simbolinis budistų troškimų pasaulis Kamadhatu, jo vidurys – formų pasaulis Rupadhatu, o jo viršus – beformis Arupadhatu, kur tiesias sienas pakeičia apvalios stupos su Budų skulptūromis viduje, paskui – be skulptūrų ir viskas užsibaigia didžiule pagrindine stupa su tuštuma viduryje.

Stupos netoli Borobudūro viršūnės

Stupos netoli Borobudūro viršūnės. Vienintelį kartą pavyko užfiksuoti vaizdą be žmonių, kiekvieno turisto-fotografo svajonę. Kiti, išvarginti ‘kolegų’, piktokai mojo jiems traukis iš kadro

Piligrimai kiekviename iš šešių aukštų apeidavo ratą, stebėdami budizmo išmintį ir istorijas perteikiančius bareljefus, ir tada kopdavo į sekantį aukštą, taip simboliškai žengdami link dangaus ir nušvitimo. Apačioje bareljefai atvaizduoja nuodėmes ir bausmes (deja, daugelis jų uždengta), per vidurį – kelią į nušvitimą, o viršuje vaizdų nebelieka – tik simbolinės formos.

Borobudūro viršūnė

Borobudūro viršūnė.

Borobudūras – populiariausia Indonezijos lankytina vieta, ypač sezono metu ar per indoneziečių atostogas, perpildyta žmonėmis. “Apeiti minias” galima įsigijus “saulėtekio bilietą”. Tiesa, tai kainuoja – jau ir taip Borobudūro bilietai užsieniečiams brangūs (ne tik Indonezijos mastais), o už saulėtekį primokėjome papildomai, keltis teko 3 val. ryto. Bet buvo verta: dar naktį vaikštai vienas po šventovę, įduotu žibintuvėliu apšviesdamas čia vieną, čia kitą 1200 metų amžiaus bareljefą. Paskui tolydžio švinta, ryškėja stupos, į tave žvelgia akmeninės Budos. Žmonių nemažai, bet visi spiečiasi viršūnėje, tiesmukai supratę “saulėtekio stebėjimą” ir laukdami iš anapus kalnų pasirodančios saulės.

Apžiūrinėjame bareljefus su žibintuvėliu prieš saulėtekį

Apžiūrinėjame bareljefus su žibintuvėliu prieš saulėtekį

Vaizdas nuo dirbtinio kalno irgi nuostabus – rūkas glosto slėnius, ryškėja kalnai, stupas nudažo rausva šviesa. Bet jei Borobudūrą per saulėtekį lankyčiau darsyk, mažiau laiko skirčiau buvimui viršuje tarp stupas nusėdusių ir plepančių Vakarų Europos jaunuolių, o verčiau ilgiau vienas pavaikščiočiau pamažu ryškėjančiomis dirbtinio kalno terasomis mąstydamas apie tuos, kurie Borobudūrą statė ir tuos, kurie XIX a. jį, seniai pamirštą, vėl išvilko į dienos šviesą. Čia tikroji saulėtekio Borobudūre patirtis.

Borobudūro statulos žemesnėse terasose

Borobudūro statulos žemesnėse terasose

Prambananas – įspūdingiausia hinduistų šventykla?

Kitapus Džogjakartos stūkso Prambananas, jau hinduistų “superšventovė” (prie įėjimo nekukliai parašyta: “įspūdingiausia hinduistų šventovė pasaulyje”). Iki islamo Javos valdovai griežtai neskyrė hinduizmo ir budizmo, gerbė abi religijas ir Prambananas pastatytas panašiu metu: IX a.

Prambanano šventykla

Prambanano šventykla

Komplekso šrdis – šešios milžiniškos šventyklos, aukščiausia kurių, dievo-griovėjo Šivos, 47 m aukščio. Aplinkui – šventyklos dievui-globėjui Višnui ir dievui-kūrėjui Brahmai, o priešais jas – šventyklos tų dievų gyvūnams (pvz. garudai, kuriuo joja Višnus).. Kiekvienoje šventovėje – atitinkamos dievybės statula (jei išliko).

Mažesniosios iš Prambanano šventovių skirtos dievų gyvūnams

Mažesniosios iš Prambanano šventovių skirtos dievų gyvūnams

Kadaise Prambananas tikriausiai buvo ne mažiau įspūdingas už Borobudūrą, bet laikas mažiau jo pasigailėjo. Virš 200 mažesnių šventyklų, supusios šešias pagrindines, visos sugriuvo (dabar trys atstatytos).

Vienas daugelio bareljefų ant Brahmos šventyklos atvaizduojančių Ramajanos istoriją

Vienas daugelio bareljefų ant Brahmos šventyklos atvaizduojančių Ramajanos istoriją

Tiek Prambananas, tiek Borobudūras tetarnavo nepilną šimtmetį – tada Javos politinė širdis pasitraukė į salos rytus, šventovės pamažu apleistos, o Javai atsivertus į islamą visai neteko prasmės. Tik Indoneziją užėmę Europos kolonistai vėl jomis susidomėjo – šitokie įspūdingi atrodė tie pastatai. Dabar į Prambananą ir Borobudūrą kartais vėl atvyksta maldininkai, bet iš esmės tai muziejai, o nebe šventyklos. Dievų statulos Prambanane “paaiškintos” aprašais, nebereikalaujama padoriai rengtis ar rištis pagarbos diržo (kaip Balio hinduistų šventovėse). Ir, aišku, reikia pirkti bilietą – užsieniečiams brangų.

Vienos Prambanano šventyklų fasadas

Vienos Prambanano šventyklų fasadas

Prambananą apsupo naujas parkas specialiai turistams. Man lankantis kažkokie traktorių pardavėjai ruošėsi švęsti korporatyvinę šventę su Prambananu fone, nukreipinėjo žibintus į Brahmos šventyklą, kad gražiau atrodytų.

Turistai fotografuojasi per saulėlydį su Prambananu fone

Turistai fotografuojasi per saulėlydį su Prambananu fone

Kitapus Prambanano jau 1961 metų vyksta kur kas labiau vietai priderantis Ramajanos baletas. “Baletas” čia tik paaiškinimas turistams, kad tikėtųsi “šokiu pasakojamos istoorijos. Hinduistų epo Ramajanos siužetas pasakojamas tradiciniais Javos šokiais vajang vong, kur kiekvienas herojus turi savą šokimo stilių (blogiečiai- vienokį, geriečiai – kitokį ir pan.), skamba javietiškas mušamųjų orketras gamelanas.

Ramajanos baletas. Jo stilių sunku su kažkuo palyginti: skambant lengvai gamelano muzikai štai scenos šone pasirodo Rama su lanku, šauna. Scenos tarsi kartojasi (tie patys aktoriai pasirodo ten pat, šoka tuo pat stiliumi), bet vis kitaip, kitokiais deriniais. Vienas 'vinių' - bedžionių dievo Hanumano padegimas

Ramajanos baletas. Jo stilių sunku su kažkuo palyginti: skambant lengvai gamelano muzikai štai scenos šone pasirodo Rama su lanku, šauna. Scenos tarsi kartojasi (tie patys aktoriai pasirodo ten pat, šoka tuo pat stiliumi), bet vis kitaip, kitokiais deriniais, vis įnešant kažko naujo, tarsi kokio ~1995 m. kompiuterinio žaidimo steidžai. Vienas ‘vinių’ – bedžionių dievo Hanumano padegimas

Javos “aukštojoje kultūroje” tai, kas gerai, visada vyksta lėtai. Ech, kaip keistai atrodo gamelano mušėjas, jei įsižiūri tik į vieną jų: vienas lėtas judesys per kelias sekundes. Analogiškai ir Ramajanos baletas tradiciškai trunka net keturis vakarus po dvi valandas. Tiesa, taip tradiciškai jis rodomas tik prieš pilnatį.

Gamelano koncertas Džogjakartoje. Gamelanai akomponuoja ir Ramajanos baletui

Gamelano koncertas Džogjakartoje. Gamelanai akomponuoja ir Ramajanos baletui

Nepasigailėjau pasirinkęs “sutrumpintą” pastatymą, kur viskas telpa į dvi valandas (toks rodomas daugelį vakarų). Jau ir tas man, gerokai “greitesnės” Europos kultūros atstovui, į galą pasirodė ištęstas, bet pirmojoje pusėje vienas įdomus šokis greitai keitė kitą, o angliški paaiškinimai leido suprasti Ramajanos istoriją (visgi, norint įsigilinti, verta apie Ramajaną paskaityti daugiau)

Ramajanos baleto herojai

Ramajanos baleto herojai

Džogjakarta – sultono valdomas kultūros didmiestis

Džogjakartos miestas, stūkstantis tarp Prambanano ir Borobudūro – dabar jau kitokios, musulmoniškos javiečių kultūros širdis. Nors Indonezija – Respublika, Džogjakartą valdo sultonas. Džogjakartos sultonai sugebėjo išlaikyti bent dalį valdžios net ir olandams kolonizavus jų šalį, buvo tarsi olandų vasalai. Bet vos Indonezijos laisvė tapo reali, tuometis sultonas bemat stojo į nepriklausomybės šalininkų gretas, net leido naudotis savo rūmais kol Džakartoje dar šeimininkavo olandai. Mainais Indonezijos Respublika paskelbė Džogjakartą specialiuoju regionu, kurio gubernatoriaus titulas paveldimas ir visada priklauso sultonui. Monarchija respublikoje!

Džogjakartos Beringhardžo turgaus iškaba  kaip ir daug iškabų - parašyta ir senuoju olandų panaikintu javiečių raštu. Jis nebecartojamas javiečių kalbai, bet išlikęs kaip javiečių kultūros simbolis

Džogjakartos Beringhardžo turgaus iškaba kaip ir daug iškabų – parašyta ir senuoju olandų panaikintu javiečių raštu. Jis nebecartojamas javiečių kalbai, bet išlikęs kaip javiečių kultūros simbolis

Kratonas tebėra Džogjakartos širdis. “Kratonas” dažniausiai verčiama “Sultono rūmai”, bet iš tikro tai didžiulis virš kilometro ilgio “miestas mieste” kurio baltuose namuose, vienų šaltinių duomenimis, gyvena 3000 žmonių, kitų – 10000 ar 25000, iš jų koks 1000 dirba sultonui.

Džogjakartos kratone žvelgiant į turistams neprieinamas erdves, kur ir dabar gyvena sultonai

Džogjakartos kratone žvelgiant į turistams neprieinamas erdves, kur ir dabar gyvena sultonai

Gražiausiose kratono vietose – muziejai. Pagrindiniame beveik kasdien demonstruojamos javiečių tradicijos: gamelano koncertai, javiečių poezijos skaitymai. Dar gražesni Taman Sari arba vandens rūmai. Tiksliau XVIII amžiaus sultono, itin mėgusio vandens pramogas, maudynių kompleksas. Tarnavo, kaip ir daug kas Džogjakartoje, trumpai: palikuonys vandens pramogų nemėgo, dar XIX a. pradžioje kompleksas apleistas ir tik neseniai baseinai vėl prileisti vandens. Kad būtų gražiau brangioms vestuvinėms fotosesijoms.

Taman Sari - Džogjakartos vandens rūmai

Taman Sari – Džogjakartos vandens rūmai

Pagal javiečių architektūrines tradicijas, Kratoną supa alun alunai – dvi “centrinės aikštės”, europiečio akiai panašesnės į šiukšlinokas pieveles. Jų centre – po du banjanus. Simbolizuoja pasaulio dvilypumą. Senais laikais tų banjanų šešėlyje piliečiai laukdavo galėsią įteikti savo petcijas sultonui.

Dabar pietinis alun alunas tapo pramogų erdve. Kas vakarą išrieda žibantys velomobiliai: iš lėto, skambant muzikai jais ratus suka ne tik šeimos, bet net ir senukai. Kiti nuomojasi raiščius akims: legenda byloja, kad kas nuo aikštės šono užsirišęs akis nueis iki centro, tas tyros širdies. Bet kuriuo metu vakare pamatysi bent po kelis bandančiuosius.

Žibantys pietinio alun aluno velomobiliai

Žibantys pietinio alun aluno velomobiliai

Pagrindinis Džogjakartos centras dabar už didesni šiaurinio alun aluno. Ten savuosius pastatus – banką, fortą, paštą – XIX-XX a. sandūroje pasistatė olandai. Džogjakarta nebuvo jų kolonija, bet įtaką jie turėjo didžiulę ir tie pastatai – tarsi iš Europos miesto.

Olandų laikų bankas. Priešais - rikšos, tebepopuliari transporto priemonė Džogjakartoje

Olandų laikų bankas. Priešais – rikšos, tebepopuliari transporto priemonė Džogjakartoje

O štai prekyba Malioboro gatvėje – visiškai azijietiška. “Jei koks nors žodis skambės ausyse aplankius Džogjakartą, tai bus žodis ‘batika’” – rašo kelionių vadovai. Išties, visas tradicinis Beringhardžo turgus pilnas kone vien šiuo tradiciniu javietiškų būdu sukurtų meno kūrinių, drabužių, rankinukų.

Beringhardžo turguje

Beringhardžo turguje

Bet Javos verslo klimatas keičiasi stebėtinai greitai: vos tik sugalvoja kas naują gerą būdą užsidirbti, tuoj jį nukopijuoja dešimtys kitų. Švytintys velomobiliai išplito vos per 5 metus. Ir jau joks prekijas nebešaukia baltaodžiams “Batika! Batika!”: dabar samdyti tarpininkai kalbina juos iškaltomis frazėmis tarsi kokie pienburniai jaunuoliai merginas. “Labas, atrodai kaip iš Europos!”, “Man patinka tavo akiniai!”, “Kokia graži skrybėlė!”, “Labas, ponas nuotyki!” ir pan. Tas pats pardavėjas tą pačią “kabinimo frazę” sako visiems, o kitą dieną grįžus į tą pačią gatvę nebeprisiminęs, kad jau bendravome, vėl kartojo man. Tas pirmasis ant kurio dar “užkibome” pelnė pasitikėjimą pamelavęs “Rytoj 2 val. čia bus karnavalas”, o paskui, lyg tarp kitko “O tik šiandien, tik iki 6 vakaro studentų batikos paroda”, į kurią palydėjo. Aišku, ten buvo eilinė parduotuvė. Ir joks karnavalas kitą dieną nešurmuliavo.

Malioboro gatvėje. Karietos - dar viena populiari Javos miestų transporto priemonė

Malioboro gatvėje. Karietos – dar viena populiari Javos miestų transporto priemonė

Bet šiaip Javoje – ir Džogjakartoje – tokių “marokietiškai indiškų” melų – beveik nėra. “Mes studentai ir mūsų užduotis – parduoti prekę užsieniečiams” – alun alune užkalbino pora vaikinų, Nusijuokiau – taip nebūna. Teko susigėsti: pasirodo, rimtai. Panašią užduotį turėjusios jų kursiokės jau siūlė: “palaikykit pinigus, nusifotografuosim, neva pirkote”. Mat Džogjakartoje – didžiausias Indonezijos universitetas ir laptopais ginkluotų studentų kavinėse – ne mažiau nei kokių batikos kūrėjų. O priėjęs angliškai pabendrauti žmogus Javoje dažniausiai ir bus tik priėjęs angliškai pabendrauti žmogus.

Keliautojams svarbiausia Džogjakartos gatvė – Sosrovidžajan kelias. Ten dauguma hostelių, vakarietiškų barų. Ir kelionių agentūrų, siūlančių tiek pramogas aplink, tiek ekskursijas į Borobudūrą ar Prambananą, tiek keliones tolyn iki garsiausiųjų Javos ugnikalnių ir Balio krantų.

Džogjakartiečiai ir svečiai bando alun alune užrištomis akimis praeiti tarp medžių

Džogjakartiečiai ir svečiai bando alun alune užrištomis akimis praeiti tarp medžių

Merapis – vienas pavojingiausių vulkanų virsta Disneilendu

XX a. pabaigoje paskelbtame pavojingiausių vulkanų sąraše atsidūręs Merapis iškilęs viršum Džogjakartos miesto. Naktimis jis – vietiniai pasakojo – spjaudosi žibančia lava, o dienomis matosi dūmai. Vien per 2010 m. išsiveržimą žuvo 353 žmonės – ištisus kaimus sudegino karštų dūmų debesis, lava.

Merapio ugnikalnis iš šiaurinių Džogjakartos priemiesčių

Merapio ugnikalnis iš šiaurinių Džogjakartos priemiesčių

Vos metai po šių įvykių verslūs indoneziečiai įsigijo senų amerikietiškų džipų ir pasiūlė važinėtis lava pro apleistus kaimus. Šiandien tokių džipų jau 900, džipų stovyklų – nežinia kiek. Stabtelėjimas Išsiveržimo minimuzijeuje dar atrodo normaliai: sudegintas namas paliktas kaip buvo, karštų vulkaninių dūmų išlydyti televizoriai, audiokasetės, gamelanai… Ir kelios lavonų nuotraukos.

Karštų vulkaninių dūmų sulydytas motociklas Merapio išsiveržimo minimuziejuje

Karštų vulkaninių dūmų sulydytas motociklas Merapio išsiveržimo minimuziejuje

Bet kita stotelė Kaliademo bunkeris jau pribloškė. Džipo vairuotojas pasakojo: “Bunkeris statytas slėptis nuo dūmų, bet jį užpylė lava ir žmonės neturėjo kur bėgti. Pora vyrų sulindo į apsiplovimo vonią tualete – bet nuo karščio vanduo užvirė, tik po keturių dienų ištraukė lavonus”. Aplink statybininkai kažką stato. “Gal memorialą?” – tikėjausi. “Ne, bus bunkerio pavadinimas, kad būtų prie ko žmonėms fotografuotis”.

Kaliademo bunkeris su jame besislėpusius žmones pražudžiusiu Merapiu fone. Be tokių didelių raidžių nuotraukoms jokia Javos ir Indonezijos lankytina vieta - ne lankytina vieta

Kaliademo bunkeris su jame besislėpusius žmones išvirusiu Merapio ugnikalniu fone. Be tokių didelių raidžių nuotraukoms jokia Javos ir Indonezijos lankytina vieta – ne lankytina vieta

Bet Javoje – ir apskritai Indonezijoje – tai įprasta. Žmogaus gyvybė ten nevertinama tiek, kiek pas mus. Štai turistus veža automobilis kur priekyje padarytos trys sėdynės – išėmus saugos diržų sagtis. Štai šeima važiuoja ant motociklo penkiese (laikydama vaikus ore) ar ant sunkvežimio stogo.

Važiuoajma ant sunkvežimo stogo

Važiuoajma ant sunkvežimo stogo

Ko neprisižiūrėsi. O katastrofos – kasdienybė: žemės drebėjimai, vulkanai, cunamiai. Kažkas žuvo, o kažkam dabar “masinė pramoga” atvažiuoti džipu, pasikraupinti ta istorija ir įsidėti į Instagram nuotrauką prie bunkerio pavadinimo. Indonezijoje tai normalu. Kad ir kiek po Javą keliautų vakariečių, daugelis turistų ten – vietiniai, todėl net lankytinose vietose gali matyti ne vakariečiams išdailintas “žalius ir teisingus” objektus, o pasijusti vietos kultūros dalimi.

Link Merapio mus vežusiame visureigyje buvo privalomi šalmai (turbūt toks reikalavimas – juk džipas atviras, kelio vietomis beveik nėra: galima apvirsti, lėkti galva žemyn iš džipo). Tik mano žmonai kliuvo neužsirišantis. “Ai, nieko, nereikia” – ramino vairuotojas ir išvis pasiūlė mums važiuoti stovint. Vos tvirtai laikydamasis atsistojau – skersai kelio plytėjo vos už džipą aukštesnis skersinis. Būtų nurėžęs galvą jei nebūčiau pamatęs ir neišgirdęs vairuotojo “Dabar trumpam prisėsk!”. Neįsivaizduotum to nei Amerikoje, nei Europoje!

Merapio visureigiai: prie lankytinų vietų, būna, sustoja dešimtys jų, ir tai ne sezono metu

Merapio visureigiai: prie lankytinų vietų, būna, sustoja dešimtys jų, ir tai ne sezono metu

Bromo ugnikalnis – gražiausias Indonezijos saulėtekis?

Du įspūdingiausi Javos vulkanai yra salos rytuose, netoli Balio. Bromo ir Idženas. Tai – ne tiesiog vulkanai, tai – ištisa žygio patirtis, į kurią kas rytą leidžiasi tūkstančiai. Deja, šitokie skaičiai – ypač sezono metu – reiškia, kad žygiai iš akistatos su gamta pavirto savotiškais žmonių “konvejeriais”. Jei norite, kiek įmanoma, labiau “laukinės patirties”, galima rinktis alternatyvius maršrutus ir kitą laiką. Išbandėme du standartinius “žygio paketus”.

Dūmais besispjaudantis vulkanas prie Bromo

Dūmais besispjaudantis vulkanas prie Bromo

Garsiausias – Saulėtekis Bromo. Vienas kitą lankstydami ir vietą arčiau gražiausių vaizdų bandantys užimti seni “Toyota Land Cruiser” visureigiai ~3 val. ryto paima iš viešbučių gretimame kaime, ~4 val. ryto užveža ant kalno šalia Bromo. Toliau einama pėsčiomis. Prie pačių gražiausių vaizdų lipti norą atmušė didžiulės minios. Užsiėmėme prastesnę vietą – bet bent jau prie krašto, kur viskas matysis. Iš pradžių kiek gailėjausi: tamsu, šalta, gražiausio vaizdo vis tiek nematysiu, iki saulėtekio dar kone valanda. Tebuvo +6 laipsniai, nes aukštai – o juk į Indoneziją mes, kaip ir daugelis, nesivežėme šiltų rūbų, nes visur kitur – ~+30. Bet netrukus saulė pradėjo atidengti “Mėnulio lygumą”, iš jos styrantį Bromo kalną. Ir buvo nuostabu: su kiekviena minute vaizdas dar gražesnis. Bromo ir kitas vulkanas dar “pasisveikino” su turistais paleisdami dūmų spiečius. Pasigirdo aikčiojimai, kone plojimai.

Minia laukia saulėtekio Bromo

Minia laukia saulėtekio Bromo

Antroji maršruto dalis – kopimas į patį Bromo. Džipai, sulaukę eilės prie užsikišusio kelio, suveža žemyn į “Mėnulio lygumą”, ji atrodo kaip kokia “Mad Max” parkavimo aikštelė. Vairuotojas pasiūlė išlipus paliesti šerkšną: bendrakeleiviai džiūgaudami prie jo fotografavosi. Tokiom akimirkom supranti, kad dauguma pasaulio žmonių gyvenime nematė sniego… Lietuvos klimatas – savotiška retenybė, Indonezijos ar panašiame klimate žmonių gyvena daug daugiau.

Džipų laukas Bromo papėdėje

Džipų laukas Bromo papėdėje

Tuomet – žygis į patį Bromo kalną ir du nuostabūs vaizdai viršūnėje – į lygumą ir į dūmais besispjaudantį kraterį. Žygis nesudėtingas, į Bromo net laiptai padaryti: mat kalnas šventas hinduistams, apsuptas jų šventyklų. Jie ten turi festivalius, piligrimai lipa masiškai. Nuo džipų aikštelės iki Bromo laiptų papėdės “kursuoja” gal šimtai arklių. Už trumpą prajojimą jų raiteliai prašo nedaug mažiau, nei agentūros už visos dienos ekskursiją į Bromo džipu. Kai kurie susigundo. Man prajoti būtų labiau norėjęsi ne dėl to, kad būčiau pavargęs, o dėl to, kad visi tie arkliai kelią į Bromo šitaip apdergę: labai sunku einant pėsčiomis niekur neįminti.

Bromo krateris

Bromo krateris

Žygis su dujokaukėmis prie Idženo mėlynųjų liepsnų

Idženo ugnikalnio klasikinis žygis sudėtingesnis nei Bromo. Iš viešbučio paimama… vidurnaktį. Todėl, kad Idžene saulėtekis – tik gražus žygio finalas, o esmių esmė – žydrosios natūralios liepsnos, degančios tik keliose pasaulio vietose ir gražiausios gilią naktį. Bet jos – kraterio dugne… Visų pirma reikia užlipti iki kraterio krašto – takeliu tai užtrunka apie 1,5 valandos. Pasitinka pirmasis nuostabus vaizdas: iš kraterio gilumos – dūmų tuntai. Dėl tų sieros vandenilio dūmų dar prieš žygį gidai kiekvienam duoda dujokaukes: nes jei tik užpučia juos vėjas ant tavęs – labai dvokia, varo ašaras.

Aš su dujokauke žygio metu

Aš su dujokauke žygio metu. Drabužiai iki kelionės po Javą pabaigos atsidavė siera – nors ir skalbėme

Nuo ten – dar apie 1 valandos žygis žemyn į kraterį uolomis ir akmenimis, kol tolumoje sužiba žydrosios liepsnos. Atėjome apie 4 val. ryto – vėliau jau nepatariama, nes prašvitus liepsnos nebe tokios įspūdingos. Visos ekskursijos atveža tuo pat metu: kur reikia lipti uolomis, susidarydavo žmonių kamščiai. Mūsų vedlys seniai kažkur dingęs, o kiti vedliai tik šūkavo “greičiau, greičiau!”. Kaip ten bebūtų, žydrosios liepsnos nuostabios, unikalios. Tik man prisėdus palei jas dūmai ilgainiui įveikė net dujokaukę: varė ašaras, tapo sunku atsimerkti. Pasukome atgal.

Žydrosios Idženo liepsnos

Žydrosios Idženo liepsnos. Verta prieti arčiau

Lipant į viršų dujokaukes teko nusiimti, nes jos trukdo pakankamai giliai kvėpuoti: išmokau užsidėti tik kai vėjas užpūsdavo sieros vandenilį. Viršūnėje – saulėtekis ant kraterio krašto. Įspūdinga pirmą kartą išvysti, kad, pasirodo, beveik visas krateris, iš kurio virsta dūmai – didžiulis ežeras. Įdomu ir sutikti “senąsias Idženo žvaigždes” – sieros rinkėjus. Jiems mūsiškis žygis – kasdienybė, ir jokių dujokaukių jie neturi. Lipa į kraterį nešini kibirais, surenka sukietėjusią vamzdžiais atitekėjusią sierą, ir lipa atgal parduoti. Viena vertus, turistai – jų siaubas. Kad ir kiek gidai ragina praleisti rinkėjus, kai žygeivių tiek, kokią 3 val. nakties net nėra kur pasitraukti praleidimui. Kita vertus, daug rinkėjų iš turizmo ir uždirba: prašo pinigų (ar bent cigarečių) už nuotraukas, pardavinėja iš sieros nulipdytus “meno kūrinius”. Tikriausiai tarp dešimčių ar šimtų “vežikų” siūlančių su vežimėliu užvežti turistus iki kraterio krašto irgi vyrauja tie patys eks-rinkėjai. Juos mažai kas samdo, bet jų paslauga brangi – užveža vieną turistą ir gauna daugiau, nei už dieną sieros rinkimo.

Idženo krateris jau prašvitus. Turistai kopia atgal

Idženo krateris jau prašvitus. Turistai kopia atgal

Priešingai nei Bromo saulėtekis, prieinamas ir vaikui, ir senoliui, Idženo žygiui reikia bent minimalaus fizinio pasiruošimo. Mylintiems gamtą ir nuotykius jis labai patiks, bet kitiems, galbūt, nuovargis nusvers mėlynųjų liepsnų ar saulėtekio grožį – “nuostabu, bet 2,5 val. eiti į priekį ir 2,5 val. atgal?”. Tiesa, mylinčius gamtą turbūt erzins “žmonių jūra”: gausybė švytinčių žibintuvėlių užgožia žvaigždžių begalybę. Kita vertus, nuotykių mėgėjams kiti keliautojai pliusas: kiek daug aplinkinių iš viso pasaulio ten vietoje susipažino, planavo tos ir kitos dienos nuotykius kartu.

Sieros rinkėjo statula prie Idženo

Sieros rinkėjo statula prie Idženo

Kaip keliauti po Javą – autobusai, traukiniai

Džakarta, Džogjakarta, Bromo, Idženas ir paskui Balis – visa tai vienas garsiųjų “kuprinėtojų kelių” (backpacker trail), į kurį kasdien išsileidžia šimtai ~18-25 m. amžiaus europiečių, amerikiečių, australų (Indonezijoje kažkodėl itin daug prancūzų jaunimo). Jiems sukurti specialūs kelionių agentūrų pasiūlymai “į vieną pusę”: ypač Džogjakarta-Bromo-Idženas-Balis arba Balis-Idženas-Bromo-Džogjakarta. Tokį važiavimą, su transportu ir nakvynėmis (bet be “tikrų gidų”), nusipirkome uoste vos atplaukę iš Balio (keliautojai iš kitos pusės juos perka Džogjakartos Sosrovidžajan kelyje). Gali išeiti kiek brangiau, nei susiorganizuotum pats, bet, jei derėsies, gana nežymiai. Ir gerokai paprasčiau: mažiau persėdimų, be to, į tokį Idženo kraterį viešuoju transportu ir nenuvažiuotum.

Mėnulio lyguma žvelgiant nuo Bromo kalno

Mėnulio lyguma žvelgiant nuo Bromo kalno

Kaip bekeliautum po Javą, truks ilgai. Javos saloje gyventojų 140 mln., bet jos plotas – tik kaip dvi Lietuvos. Viskas būtų arti – bet sala pailga, kalnuota, eismas tragiškas. Įvertinus ne kilometrus, o laiką, atrodo, kad keliauji ne po salą, tačiau po žemyną.

Keliaudami po Javą patys javiečiai dažnai pasidaro tokias vėliavas. Čia Bromo lygumoje prašo užsienietes jas palaikyti

Keliaudami po Javą patys javiečiai dažnai pasidaro tokias vėliavas. Čia Bromo lygumoje prašo užsienietes jas palaikyti

Štai traukinys Džogjakarta-Džakarta važiavo beveik 9 valandas. Bet čia dar nieko – atstumas ~500 km, taigi, vidutinis greitis daugiau 50 km/h. Todėl kur įmanoma, verta rinktis traukinius. Yra trys klasės: pirmoji (eksekutif) beveik dvigubai brangesnė už trečiąją (ekonomi), bet šiaip skiriasi tik kėdžių patogumas ir tai nesmarkiai. Miegamų traukinių Indonezijoje nėra.

Vagonas restoranas Javos geležinkeliuose. Nenorint čia valgyti, maistas nešiojamas ir per visus vagonus

Vagonas restoranas Javos geležinkeliuose. Nenorint čia valgyti, maistas nešiojamas ir per visus vagonus

Su autobusais situacija liūdnesnė: štai nuo Probolingo (prie Bromo ugnikalnio) iki Džogjakartos, kur atstumas 408 km, kelionė užtruko… 13 val. kratymosi per visokius miestelius, sankryžas, už sunkvežimių. Dalį kelio buvo galima važiuoti magistrale, bet ji mokama, kelionių agentūra taupė. Vidutinis greitis ~30 km/h.

Vienas ilgų kelionių pliusas - pamatai eilinio Javos gyvenimo. Ryžių laukus, tolimus vulkanus, vos 'gėdą' prisidengusius kažin kokių tolimų Indonezijos tautybių žmones

Vienas ilgų kelionių pliusas – pamatai eilinio Javos gyvenimo. Ryžių laukus, tolimus vulkanus, vos ‘gėdą’ prisidengusius kažin kokių tolimų Indonezijos tautybių žmones

Kai su transportu taip prastai, net kelionėms po Javą paplito lėktuvai: yra 13 keleivinių oro uostų, į kurių daugelį yra skrydžiai bent jau iš Balio ir iš Džakartos. Lėktuvu skristi maždaug 2-3 kartus brangiau, nei važiuoti traukiniu, bet su bilietų kaina gali ir pasisekti. Deja, kai kuriose svarbiose vietose – prie Bromo, Idženo kalnų – oro uostų nėra. Svarstėme skristi iš Balio į Bromo, bet supratome, kad sumokėsime daugiau, o laiko sutaupsyme nedaug – tektų skristi į Surabają, važiuoti į Probolingo traukiniu, tada ieškoti žemės transporto link Bromo.

Džakarta žvelgiant iš Nacionalinio monumento viršūnės. Priekyje - didžiausia Pietryčių Azijos mečetė

Džakarta žvelgiant iš Nacionalinio monumento viršūnės. Priekyje – didžiausia Pietryčių Azijos mečetė

Automobilio nuoma Javoje įmanoma, bet ne taip paprasta rasti, kas leistų išsinuomoti automobilį vienur, o grąžinti kitur (arba tai daug kainuoja). Gi važiuoti ratu po Javą nesinori: kai sala pailga, iš esmės tektų antrą kartą grįžti tuo pačiu keliu, o dėl baisaus eismo tai užtruktų labai ilgai.

Džipai prie Bromo. Jie nuomojami kartu su vairuotojais ir jų tūkstančiai

Džipai prie Bromo. Jie nuomojami kartu su vairuotojais ir jų tūkstančiai

Tarp sutiktų keliautojų itin populiari motociklų nuoma – tiesa, ne ilgiems atstumams, o pavažinėti aplink miestą (pvz. nuo Džogjakartos iki Borobudūro ir Prambanano). Tai Javoje labai pigu ir teisių dažniausiai neikas nereikalauja. Rizikinga, bet bent dalį kamščių aplenki.

Saulėtekis Idžene. Idženą, kaip ir kai kurias kitas lankytinas vietas, gali pasiekti tik arba savo automobiliu, arba motociklu, arba su kelionių agentūra - viešojo transporto nėra

Saulėtekis Idžene. Idženą, kaip ir kai kurias kitas lankytinas vietas, gali pasiekti tik arba savo automobiliu, arba motociklu, arba su kelionių agentūra – viešojo transporto nėra

Nes su miestų viešuoju transportu Javoje sunku: maršrutai, grafikai neaiškūs. Gal tik Džakartoje šiek tiek geriau. Džogjakartoje štai ėjome į vieną plane pažymėtą stotelę – vietiniai kreipė į kitą. Tos irgi neradome. Be to, per tą laiką maršrutu nepravažiavo joks autobusas (atrodo, strigo kamštyje) – tad toliau laimės nebandėme. Važiavome – kaip ir daug kitų Javos miestų – GoJek (Uber atitikmuo). Su rikšomis analogišką kainą užsieniečiui kartais susiderėti sunkoka.

Žmonės Džakartos viešajame transporte

Žmonės Džakartos viešajame transporte

Ir Javos chaosas gali būti žavus

Jei būtų atskira šalis, Java pagal gyventojų skaičių būtų dešimta pasaulyje: lenktų Japoniją, Meksiką, greitai – ir Rusiją. Pagal aktyvius ugnikalnius lenktų visas kitas pasaulio šalis. Javiečių kalba, kuria kalba 100 mln. žmonių – didžiausia pasaulio kalba, neturinti oficialaus statuso (ir tai dar ne vienintelė Javos salos kalba!). Vien Javoje veikiantys parduotuvių ar restoranų tinklai patenka į didžiausių pasaulyje šimtukus.

Kopimas į Bromo kalną

Kopimas į Bromo kalną

Dar daug rekordų būtų galima prigalvoti Javai. Bet svarbiausia Java neabejotinai – Indonezijos širdis: Javoje gyvena du trečdaliai visų indoneziečių. Ir sunkiai gali sakyti buvęs Indonezijoje, jei nebuvai Javoje. Jei atostogavai tik Balyje ir nekirtai to 5 km pločio sąsiaurio į kitą pasaulį. Didingesnį, bet ir perpildytą. Pigesnį, bet ir paprastesnį. Be galo tankiai gyvenamą, bet ir – vietomis – laukinį. Musulmonišką, bet labai įvairų.

Eilinis restoranas Džogajakartoje. Tokių pilna visoje Javoje ir kai kurie vakariečiai jų vengia, bet valgyti čia - svarbi patirtis

Eilinis restoranas Džogajakartoje. Tokių pilna visoje Javoje ir kai kurie vakariečiai jų vengia, bet valgyti čia – svarbi patirtis

Sunku būti nepriblokštam Borobudūro šventyklos ar Javos ugnikalnių didybės. Kartu sunku nesusierzinti nuo žmonių minių, smalkių, eismo kamščių – kurie taip pat iš pažiūros rekordiniai. Kas Javoje nusvers – nepatogumas keliauti ar lankytinų vietų didybė – jau labai asmeniška. Bet geriausia bus jei tiesiog neskirsite to į dvi dalis, jei pasinersite į Javą kaip visumą. Tą šimtamilijoninę salą su atskiromis kultūromis ir kalbomis, su naktiniais maisto turgumis ir prekybos centrais, su warteg bufetais ar padang restoranais ir japoniškais greito maisto tinklais, su chaosu ir jo supamomis ramybės oazėmis. Java!

Džakartos senamiestyje viena pramogų - spalvotų dviračių nuoma. Dar išnuomojama ir deranti skrybėlė

Džakartos senamiestyje viena pramogų – spalvotų dviračių nuoma. Dar išnuomojama ir deranti skrybėlė

Javos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Javą (Džakartą, Džogjakartą, Bromo ir Idženo ugnikalnius).

Javos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Javą (Džakartą, Džogjakartą, Bromo ir Idženo ugnikalnius).


Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,