Lankau pasaulį

Meksikas – vienas didžiausių pasaulio miestų. 22 milijonai žmonių slėnyje tarp kalnų!

Kiek sluoksnių – it koks svogūnas – turi Meksikas! Kokie jie skirtingi ir kaip arti jie viens kito!

Smengantys kolonijiniai rūmai greta šiukšlinų lūšnynų. Amerikiečiai skaitmeniniai klajokliai šalia narkomafijos, banditų ir policininkų-reketininkų. Superbrangūs elitiniai restoranai tarp gatvės turgaus takerijų. Barokinės bažnyčios netoli altorių „Šventajai mirčiai“. Ispaniškai dainuojantys mariačiai, plunksnom apsikaišę indėnų šokėjai, į “kovas” stojantys kaukėti „lučadorai“… O visur po žeme – „užkastos“ actekų piramidės.

Praleidęs Meksike dvi savaites, susidūriau su visom šio miesto pusėm.

Teotihuakano piramidės prie Meksiko

Meksiko centras: chaotiška didybė ir freskų spalvos

Ko jau ko netrūksta Meksike, tai didingos architektūros! Atsistojęs plačioje centrinėje aikštėje Zocalo, pažvelgęs į milžinišką barokinę Meksiko katedrą ar Prezidentūrą, jaučiausi tarsi kokioje Europos sostinėje… Buvo panašiai: iš Meksiko valdyta visa Naujoji Ispanija, svarbiausia europiečių kolonija Amerikoje.

Meksiko centrinė aikštė

Didybė aikštė nė iš tolo nesibaigia! Paeik į šiaurę – ir pasieksi puošnaus baroko Domininkonų bažnyčią, į vakarus – Bellas Artes teatrą, pastatytą jau po Meksikos nepriklausomybės, „naują Paryžių“ Meksike stačiusio diktatoriaus Porfirio Diaso laikais (~1877-1911 m.). Jo vestibiulis tiek sklidinas garsiausių freskų, kad net jeigu einantys į garsiuosius teatro tautinių šokių spektaklius norėdami ten “prasieiti” privalo pirkti atskirą bilietą…

Bellas Artes teatras

Juk freskos – spalvingiausias iš Meksikos veidų, „meksikietiškiausia“ meno forma. Dėkoti reikia „Trims didiesiems“ freskų tapytojams – Diego Rivierai, Davidui Sikjerosui ir Klementei Orosko – kurie
~1920-1960 m. visur pritapė jų tiek, kad kiekviename iš svarbiausių Meksiko pastatų gali sustoti kokiam pusvalandžiui tyrinėdamas kokios nuostabiai detaliai ištapytos sienos istorines, kultūrines, alegorines prasmes. Kiekvienas žmogus freskose – tikra asmenybė, kiekvienas medis ar pastatas ne šiaip nupieštas. Štai aplink vieną Diego Rivieros freską „Sapnas apie sekmadienį Alamedos parke“ – įkurtas atskiras muziejus. Apie kiekvieną freskos gabalėlį prirašyta daugiau nei apie ištisą paveikslą eiliniame meno muziejuje…

Diego Rivieros freska Bellas Artes teatre

Tiesa – su Meksikso didvyriais – tokiais kaip prancūzų imperialistus išvijęs liliputas prezidentas Benitas Chuaresas – Meksiko freskose petys į petį stoja ir ištisos eilės Leninų, Bakuninų, Marksų… Daugelis freskų tapytos tarpukariu, kai kraštutinė kairė dar daug kam atrodė „kelias į priekį“. Po 1910 m. revoliucijos Meksikas šaukte šaukėsi klasių kovos, bet ji taip ir neįsižiebė…

Eilinis komunistų protestas su kūjais ir pjautuvais juda link Zocalo

„Klasių skirtumai“ Meksikoje iki šiol – aštrūs aštrūs, tik jų ribos „pratirpusios“. Štai kai eidavome nuo Zocalo iki savojo buto septyni kvartalai šiauryn, vos anapus Dominikonų bažnyčios atmosfera staiga persimainydavo: mažiau šviesos, daugiau benamių, apleisti namai, šiukšlini šaligatviai… Parduotuvės ir gatvės „takerijos“ vos sutemus nuleidžia sunkias metalines langines, tik drąsiausi dar prekiauja – bet iš už grotų… Kaip sakė vietiniai, dar paeik šiauryn ir lauks „nesaugiausias Meksikos rajonas“ Tepito „kur net dieną nereiktų kišti nosies“, o mūsų butas, pasirodo, „ties riba, bet dar nebijokit“…

Tipinis vaizdas rajone, kur gyvenome

Žemėlapyje tos ribos nepažymėtos, bet ilgiau pabuvęs Meksike imi suprasti, kas juose „išduoda“ „nekokį rajoną“. „Google Maps“ rodo altorių „Šventajai mirčiai“ [Santa Muerte], kur tai kaukolėtai figūrai meldžiasi „visuomenės užribio“ žmonės? O gal Jėzui Malverdei [Jesus Malverde] – „šventajam narkomafijos globėjui“, kurio, aišku, nepripažįsta jokia bažnyčia? Ieškok viešbučio kitur! Nors dažnai ir norėdamas tokiuose rajonuose jo nerastum…

Gyvoji Meksiko kultūra – mariačiai, lučadorai ir raganiai

“Turistinės grožybės” su “pavojingu skurdu” susiduria ties Peru gatve. Bet aplink tą gatvę plaka ir dvi “gyvosios Meksiko kultūros” širdys.

Į pirmą jų kelią randa daugelis turistų, kad ir kaip juos gąsdintų vietiniai („apgaus“, „apvogs“). Garibaldžio aikštė, amžinai skambanti tradicinės Meksikos mariačių muzikos ritmais. Nors toms romantiškai kaimiškoms dainoms nereikia ir tos aikštės – mariačių mieste tiek, kad, atrodo, bet kurioj centro kavinėj prisėsk, ir nespėjus atnešti maisto jau „prisistatys“ muzikantas su gitara, ar ištisa jų grupė. Priešingai vakarų „gatvės muzikantams“, jie groja prie tavo staliuko “asmeniškai” ir tik tada, jei susimoki: vieni turistai tuo skundžiasi („net Garibaldžio aikštėje mažai mariačių girdėjau, nes niekas šalimais jų nesamdė“), bet man tai kaip tik patiko: nėra spaudimo susimokėti už muziką, jei jos tuo metu tau nereikia.

Mariačiai tradiciniais rūbais prie Garibaldžio aikštės laukia savo eilės

Tuo tarpu antroji meksikietiškos gyvosios kultūros širdis žinoma mažiau kam, bet mane pribloškė dar labiau. Tai – Koliziejaus arena, kurioje vyksta luča librės kovos. Muzikuoja kiekviena šalis, o lučadorai – grynai Meksikos reiškinys! Kaukėti kovotojai, ringe vaidinantys akrobatines kovas. Tik iš pirmo žvilgsnio panašu į amerikietiškas imtynes (prowrestling), nes tradicijos čia visai kitos: mažiau spektaklio, daugiau skrajojimo, o kovotojai-herojai gyvena kažkokiame fantastiniame pasaulyje su savo taisyklėmis. Jie prieš fanus nenusiima kaukių – daugybės jų vardai nežinomi, o garsiausias lučadoras El Santo net palaidotas su kauke! Tik pralaimėjęs kovą „kaukė prieš kaukę“ lučadoras netenka savo kaukės ir paslapties visiems laikams – tai „luča librės visatoje“ didžiausia negarbė. Praradęs kaukę, galės lažintis tik iš plaukų nuskutimo (irgi pažeminimas)…

Lučadoras pireš spirgančius viršutinių tribūnų fanus

Koliziejaus arenoje luča librė verda nuo 1943 m. Tada pasaulis skerdėsi, Meksike klestėjo taika, o šios kovos iš „trumpo cirko“ prieš kokį spektaklį virto ištisa Meksikos tradicija… Bet šiandien luča librės „širdis“ yra už bet kurią bet kurio sporto Lietuvos areną didesnė 16 000 vietų „Arena Mexico“, kur lučadorai kaunasi daug kartų į savaitę.

Dar kita „gyva“ Meksikos tradicija – raganiai, raganos (brujas), visokie jų laiminimai, užkeikimai, užkeikimų nuėmimai. Būrėjai ir indėniškom plunksom apsikaišę laimintojai apspitę visą Zocalo. Įdomu buvo juos stebėti nuo vienos daugybės kavinių-terasų didingų paaikščio rūmų viršuje. Tiesa, meksikietiški takai ten kainavo šešis kartus daugiau nei gatvės takerijose vos keli kvartalai Tepito link…

Indėniškas palaiminimas centrinėje aikštėje

Policininkai-reketininkai ir amerikiečių darbo nuotoliu Meka

Mechiko centre daug policijos dažnai zuja policija. Iš pradžių atrodė, gal tos vietos saugesnės… Bet paskui vos patys netapome… policininkų aukomis!

Tai įvyko prie Meksiko oro uosto, vos išsinuomojus automobilį. Pradėjo sekti pareigūnai su motociklais, bet užuot stabdę, liepė važiuoti iš paskos, sustoti kažkur skersgatvyje. Ten aiškino, neva „viršijom greitį“ (neviršijom, jokių įrodymų nepateikė), gąsdino, kad „atims teises ir reiks atsiimti miesto centre rytoj“, o galiausiai rėžė tai, dėl ko visas tas šou ir prasidėjo: „ten bauda bus 400 eurų, bet mums jei duosit grynais užteks 200 eurų“. Apie šią apgavystę girdėjome – policininkai „už negražias akis“ baudžia ir baudžia tūkstančius turistų… Vaidinome, kad nemokame ispaniškai, skambinsime konsului ir pan. (na, juk nepagrasinsi „skambinsim policijai!“). Galiausiai policmafijozai „atsikabino“. Ko tik paskui negirdėjom iš kitų turistų – štai vieną pareigūnai žadėjo patalpinti 3 dienoms į kalėjimą nes „gėrė alkoholį viešoj vietoj“. Aišku, iš karto siūlė sprendimą – didelį kyšį.

Savo kailiu patyriau, kuo Meksiko gyventojai skundžiasi seniai – policija, deja, čia tarsi dar viena mafijos grupuotė, ne tik kad netiria nusikaltimų, sėdi „mafijos kišenėje“, bet dar ir pati reketuoja! Kai iš manęs “Uber” vairuotojas Meksike pavogė mobilųjį telefoną, policininkė tiesiai šviesiai pasakė, kad jo neieškos…

Policija prie Dominikonų bažnyčios Meksiko centre

Šitam kontekste man be galo sunku suprasti, kodėl Meksiką taip pamilę amerikiečiai. Čia jie keliasi „su visam“, dirba nuotoliu. Na, aš pats dirbu nuotoliu nuo 2017 m. iš viso pasaulio ir Meksikas tam atrodo viena netinkamesnių vietų… Visos problemos su saugumu, nuolatiniu smogu ir kamščiais (nepaisant daugiaaukščių kelių), „silpnu“ internetu, kondicionierių stoka (neva “aukštai, tai nereikia”, bet karšta). O dar Meksikas ir tikrai brangus – už nakvynes, maistą (išskyrus takus ar kesadiljas gatvės kioske), tenka mokėti kaip Europoje.

Kesadiljų ir takų krautuvėlių eilė istoriniame centre

Bet kad patys amerikiečiai meksikiečius ir išlepino. Amerikiečiai lengvai „pasimauna“ ant tokių apgavysčių, tad apgavikai (pvz. tie policininkai) jas kartoja ir kartoja. Amerikiečiai palieka milžiniškus arbatpinigius, paskui kekvienas padavėjas iš „šviesiaodžio“ tokių ir tikisi. Amerikiečiai lengva ranka moka dešimtis eurų už pietus ar šimtus eurų už nakvynę („Kaip pigu, kaip pigu, Meksike butas kainuoja kaip Niujorke motelio kambarys“) – tad Meksikos viešbučiai ar higieniškesni restoranai ir sukėlė kainas iki tiek. Na, yra „10% pigiau nei JAV“ ir jau amerikiečiai, nebuvę niekur giliau Lotynų Amerikoje, džiaugiasi…

Meksiko centre (matosi Torre Latinoamericana dangoraižis)

Tie, kas turi ką pasiūlyti amerikiečiams (būstų, restoranų šeimininkai, suvenyrų pardavėjai) – irgi džiūgauja, bet kiti meksikiečiai skundžiasi „prarandantys savo miestą“. Jiems tenka išsikelti iš į nesaugesnius rajonus, nes namų savininkai verčiau nuomoja juos per AirBnB mokesniems amerikiečiams. Prieš keliaudamas visada daug pasižiūriu dokumentinių filmų, analitinių laidų apie vietas, kur keliausiu – ir apie jokią kitą vietą filmuose nemačiau tiek keliamų kontroversijų dėl dirbančių iš ten nuotoliu, kaip apie Meksiką. Nes joks kitas didmiestis nėra skurdesnės šalies sostinė šalia pat turtingos 300 mln. gyv. šalies. “Dėl AirBnB aš praradau namus, dėl AirBnB aš praradau namus! Kur buvo peluqueria dabar barber shop’as!” – ispaniškai traukė gatvės muzikantas, rinkdamas pinigus iš teksto nesuvokiančių JAV naivuolių.

O iš tikrųjų viską nulėmė… 2020-2021 m. COVID pandemija. Meksika viena pirmųjų regione pilnai „atvėrė sienas“ amerikiečiams, nereikalavo skiepų. Daugybė amerikiečių spjovė į savo „karantinuotus“ ofisus ir nusibodusius namus: lėkė dirbti nuotoliu iš Meksiko, kur šilčiau, laisva, tuomet dar pigiau nei dabar – bet arti sugrįžti „jei ką“. Jie papasakojo apie savo „genialų atradimą“ draugams, parodė socialiniuose tinkluose draugų draugams, šie ir po pandemijos sekė jų pėdomis. Ir štai Meksikas amerikiečiams tapo „darbui nuotoliu tinkamiausio didmiesčio“ sinonimu, „juk šitiek tautiečių ten smagiai šiltai dirba“…

Paseo de La Reforma pagrindinė gatvė ir dingusiųjų be žinios žmonių nuotraukos

Bet esu įsitikinęs, jei būtų pakeliavę po pasaulį plačiau, 95% jų tikrai nedirbtų iš Meksiko…

Meksiko Amerikiečių kolonijos: Roma, Kondesa

Gal todėl amerikiečiai taip nenusivilia Meksiku, kad čia gyvendami jie… to Meksiko nemato? Mato kiekvienas tik savąją “American Colony”, o jų čia jau kelios. Vaikščiodamas Romos, Kondesos rajonų jaukiomis medžių pauksmėmis anglų kalbos girdėdavau ne mažiau, nei ispanų. XX a. pradžios Porifriato laikų elito dvarai ir tarpukario daugiabučiai čia virto prabangiais steikų restoranais, iki ryto dirbančiuose baruose tekilą ir meskalį stumia alus ir vynas, angliški meniu tapo norma, o butų nuomos kainos išaugo “aukščiau stogo”. “Kur buvo peluqueria, dabar barber shop’as” – prisiminiau tą dainą… Pataisyčiau – “kur buvo peluqueria, dabar šuniukų spa”. Net “šunų kirpyklos ant ratų” prie parkų atvažiuoja, šuniukų vedžiotojai tuoj joms priveda klientų.

Tarpukarinis pastatas Romos rajone

Amerikiečių kolonijos plinta ir nors “realybė” – elgetos, narkomanai – visada už keleto kvartalų, daugelis “ilgalaikių svečių” nekiša nosies iš savųjų burbulų. “Meksike saugiau nei Amerikoje” – giriasi jie. Mat Amerikiečių kolonijos – policijos teritorija. O mėlynai-raudoni švyturėliai visiems atvykėliams daug “jaukesni” nei juodieji kartelių visureigiai. Kad ir duokles renkasi vienodai…

Anapus Romos ir Kondesos driekiasi Polankas – tarp modernių jo dangoraižių visi prabangiausi prekės ženklai ir įspūdingasis garsių dailininkų vardų kupinas Soumaya muziejus. Karloso Slimo dovana miestui. Vienu metu jis buvo turtingiausiu pasaulio žmogumi! Ir jis irgi gyvena Meksike.

Soumaya muziejus Polanke

Meksiko “ekonominė širdis” nuolatos juda į vakarus ir dabar jau, sakoma, pasiekė Santa Fe, naująją dangoraižių kalvą aplinkui didžiausią Meksikos prekybos centrą. Dabar didysis verslas keliasi tenai, gatvėmis zuja kostiumuotas ir kostiumėliuotas “biurų planktonas”, čia vadinamas godinezais. Jie Meksike laikomi subkultūra, nes “darbas tvarkingam ofise nuo 8 iki (…)” čia tebėra išimtis, o ne visuotinė norma.

Gi viską valdantis didysis elitas seniai gyvena “įtvirtintuose rajonuose”, pro kuriuos supančias elektrifikuotas sienas apsauginiai be reikalo jokio prašalaičio neįleis.

Santa Fe rajone

Čapultepekas ir actekų sostinė po žeme

Kitur pasaulyje miestus lengva skirstyti rajonais – yra senamiestis, yra nauji rajonai. Yra brangūs, yra pigūs. Meksike viskas labiau „susilieję“. Pavažiavęs nuo centro į vakarus modernia dangoraižių apsupta Paseo de la Reforma su svarbiausiais šalies paminklais (Nepriklausomybės angelas) pasieki vėl senus Čapultepeko rūmus parke, statytus dar kolonijiniais laikais. Juose gyveno imperatorius Maksimilianas II, kurį į Meksikos sostą jėga mėgino pasodinti prancūzai…

Čapultepeko rūmuose

Šalimais – ir Antropoligijos muziejus, tiesiog sprogte sprogstantį nuo visų senųjų Meksikos civilizacijų menų ir amatų: man tai vienas įspūdingiausių muziejų apskritai! Šalimais išvydau dar vieną „gyvos indėniškos kultūros“ ritualą – voladorus, kurie, sukdamiesi it dervišai, prisirišę virvėmis už kojų leidžiasi žemyn nuo aukšto stulpo…

Majų lietaus dievo vaizdas Antropologijos muziejuje

Iki tapo Meksiku, šis miestas vadinosi Tenočtitlanu. Ši indėnų actekų imperijos sostinė glaudė 200 000 žmonių – vienas didžiausių pasaulio miestų tuo metu. Bet iš to neliko nė žymės! ~1519 m. atvykę ispanai ne tik perstatė piramides bažnyčiomis ir rūmais, tačiau net kraštovaizdį pakeitė iš pagrindų! Tenočtitlanas stovėjo milžiniško kaip dešimtadalis Lietuvos ežero saloje. O ispanai tą ežerą „užkasė“ ir dabar miestas lygumoje.

Taip spalvingai senovėje atrodydavo piramidės (atkurta Antropoligijos muziejuje)

Bet Meksike viskas – sluoksniais – ir įsižiūrėjęs tai matai. Daug senų pastatų susmegę, kreivi, o žemės drebėjimai čia itin „mirtini“ (1985 m. žuvo 5000-10000 žmonių) – „ežero dugno“ gruntas visiškai netvirtas. O Meksiko centro tiesios ispaniškos gatvės čia švelniai pakyla, čia nusileidžia – po asfaltu pūpso šventųjų piramidžių liekanos…

Svyrantys Kasybos rūmai Meksiko istoriniame centre

Tik svarbiausioji Tenočtitlano šventykla (Templo Mayor) vėl atkasta – panorėję “vėl atrasti savąją istoriją”, meksikiečiai nepagailėjo viršum jos stovėjusių ispaniškų namų. Ten sužinai kaip actekai dievams aukodavo žmones, kad „saulė suktųsi“, išplėšdavo širdis, kūnus mesdavo nuo piramidės. Bet juk viso miesto nenugriausi, tad didžioji dalis istorijos taip ir liks užkasta…

Jei nori pamatyti daugiau, privalai važiuoti anapus Meksiko priemiesčių. Geriausia – į Teotihuakano priemiestį, į kurį kasdien išvyksta dešimtys ekskursijų. Ten išlikęs indėnų miestas iš laikų dar prieš actekus, 2000 metų atgal, su vienomis didžiausių pasaulio piramidžių ir kilometrinėmis saulės kepinamomis alėjomis tarp jų… Kai ten keliavau pirmą kartą, dar galėjau į jas užlipti, bet dabar tai uždrausta. Masinio turizmo minusai! Laimė, bent liko skrydžio oro balionu virš piramidžių magiškoji patirtis… Aišku, senovėje jos buvo dar įspūdingesnės, nes spalvotos, nes dekoruotos visokių žvėrių snukiais – Antropologijos muziejuje gali pamatyti, kaip atrodė anais laikais.

Oor balionai virš Teotihuakano piramidžių

Meksiko transporto chaosas ir tolimesni rajonai

Masinis turizmas turi ir pliusų – ekskursijų pasiūla didžiulė. Nuo nemokamų (už arbatpinigius) pėsčiom po centrą iki hop-on-hop-off autobusų iki kasdienių išvykų į įvairiausius tolimesnius rajonus ir priemiesčius.

O įdomybių toliau nuo centro Mechike gausu. Kojoakano priemiestyje gyveno garsioji dalininkė Frida Kahlo (yra jos muziejus), jos vyras freskų maetsro Diego Riviera, nuo Stalino pasprukęs Levas Trockis (ten ir nužudytas Stalino pakalikų)… Dabar šis rajonas – dar viena „gentrifikuota“ zona, kurio brangoko turgaus apylinkės pilnos Meksiko „vidurinės ir aukštesnės“ klasės atstovų.

Kojoakano turguje

Nacionalinis universitetas ir Olimpinis stadionas žavi įspūdingomis lauko freskomis, Gvadalupės Mergelės bazilika – švenčiausia visos Meksikos vieta – amžinai lūžta nuo piligrimų, atmenančių, kaip Mergelė Marija apsireiškė indėnės pavidalu.

Nacionalinio universiteto biblioteka

Ir net paskutinius didžiųjų ežerų fragmentus gali ten rasti. Sočimilko [Xochimilco] kanalai, į kuriuos su tekila ir alum, takais ir kesadiljom specialiais laivais be paliovos išplaukinėja meksikiečių šeimos, draugų kompanijos ir vienas-kitas gerokai permokėjęs turistas.

Laivas su mariačiais Soičimilko kanaluose

Deja, pasiekti viešuoju transportu viską kiek sudėtingiau, nes Meksike jis toks chaotiškai „durstytas-sudurstytas“ iš skirtingų transporto rūšių, kurių kiekviena turi savo simbolius, maršrutų paskelbimo, apmokėjimo būdus, kainas. Metro, “lengvasis geležinkelis” „ratinis tramvajus“, mažesni autobusai, troleibusai… Ir dažnai tenka persėsti iš vieno į kitą. Žaviausi – lynų keltuvai (Cablebus ir Mexicable sistemų), tiesa, iš jų matai ne Meksiko centro grožį, bet daug „proziškesnius“ priemiesčius, kai kurie kurių kartais vadinami lūšnynais. Tuos palaikius baltų plytų namus ~1950-1970 m. spėriai pasistatė žmonės, plūdę į Meksiko miestą iš kaimų, staiga paversdami Meksiką vienu didžiausių pasaulio miestų.

‘Lūšnynas’ žvelgiant iš lynų keltuvo

Meksikas – pirmasis globalinis miestas?

„Meksikas buvo pirmasis globalinis miestas“ – netoli plačiosios centrinės aikštės Zocalo man sakė vietos gyventojas – „Čia dar prieš 500 metų susitiko visi žemynai“.

Iš tiesų! Naujoji Ispanija buvo pagrindinė europiečių kolonija Amerikoje. Bet iš Meksiko valdyta ne tik ji, o ir Filipinai Azijoje. Azijos prekes ispanai plukdydavo per Ramųjį Vandenyną Meksikan, čia registruodavo, ir tik tuomet per Atlantą siųsdavo Kordobos link. „Užvežė“ ispanai ir vergų iš Afrikos – dar tuomet, kai dabartinėse JAV ar Kanadoje dar išvis gyveno beveik vien indėnai.

Centrinės aikštės fragmentas

Tiesa, kai visas Meksikos indėnų auksas buvo seniai išvogtas, kai Ispanijos Imperija žlugo, Meksika ilgam „pasitraukė į antrą planą“ globaliajame teatre. Priešingai įvairiems JAV, Australijos, dabar ir Europos miestams, Meksikoje naujų imigrantų buvo mažai, o senosios tautos – indėnų, europiečių palikuonių, afrikiečių vergų – karta po kartos per šimtmečius „susiliejo“ į vieną „metisų rasę“.

Ir visgi nors kai kurie Meksiko gyventojai giriasi „visi mes – maišyto kraujo“, iš istorijos miglų net šiame didmiestyje „prasišauna“ visokiausios tradicijos – ir ispaniškos, ir indėniškos, ir bendros, ir jau naujos, visiškai meksikietiškos. O Meksiko kaip „amerikiečių skaitmeninių klajoklių“ centro statusas suteikia miestui naujų (ar seniai prarastų) tarptautinių spalvų.

Viena freskų Čapultepeko pilyje

Nežinau, ar norėsite čia pasilikti ilgam – Meksika didelė, įspūdingų vietų joje daug. Bet Meksikas neabejotinai yra šalies vartai, ir stabtelti čia kelioms dienoms kelionės pradžioje ar pabaigoje, pasigėrėti architektūra, freskomis, luča libre, mariačiais, muziejais – tikrai verta.

Penki Amerikos ežerai dydžio sulig jūrom. O aplink juos – miestai, kuriuose gimė šiuolaikinis pasaulis. Čikaga, Klivlandas, Detroitas…

Didžiųjų ežerų regionas – Amerikos širdis ir esybė, kur susilieja gamta, dangoraižiai, visos gerosios ir blogosios turtingiausios pasaulio šalies pusės.

Po šiuos JAV kraštus keliavau daugybę kartų, aplankiau visas jo valstijas, daugelį didmiesčių, kurortų ir gamtos grožybių – ir viską sudėjau į šį kelionių vadovą.

Pitsburgo universiteto Mokymosi katedra

Didžiausi pasaulio ežerai vienas šalia kito!

Iš penkių didžiausių pasaulio ežerų net trys yra čionai! Kai kurie jų – didesni už visą Lietuvą! Tačiau nuostaba, kodėl tokie gamtos stebuklai taip mažai lankomi gamtos mylėtojų, pamažu išnyksta pavažinėjus ilgaisiais jų krantais.

Didieji ežerai tiesiog pernelyg primena jūras, ypač – mūsiškę Baltiją. Kopos krantuose, bangelės, uostai, automobilių keltai… Persikelti per Mičigano ežerą vienu tokių man užtruko keturias valandas ir čia – viename siauriausių jo taškų. Apvažiuoti tą ežerą automobiliu užtruktų 16 valandų…

Mičigano ežero paplūdimys Beverli Šore, Indianoje

Tačiau yra vieta, kur visą Didžiųjų ežerų galią išvydau akimirksniu! Tai – Niagaros kriokliai, kuriais 174 m virš jūros lygio plytinčio Erio ežero vanduo alma žemyn link Ontarijo ežero (74 m virš jūros lygio). Kasmet tuo gamtos spektakliu nuo krantų, iš laivų, iš sraigtasparnių ir užkrioklės uoloje išgremžtų tunelių gėrisi 20 milijonų turistų, jaunavedžių – bet tik maža dalis susimąsto iš kur tas visas krioklių vanduo atsiranda šitokioje trumputėje (vos 58 km) Niagaros upėje!

Niagaros krioklys – gražesni vaizdai į jį iš Kanados, bet arčiau gali prieiti JAV

Didieji ežerai tikriausiai pernelyg dideli, kad žmonės juos suvoktų kaip vieną regioną… Bet šita JAV dalis, vadinama Vidurio Vakarais (Midwest) tikrai turi savo unikalią dvasią – ir net, drįsiu teikti, ji yra pati „amerikietiškiausia“!

Švyturys leidžiantis į kelionę per Mičigano ežerą

Pirmųjų Amerikos didmiesčių spindesys…

Didžiųjų ežerų pakrančių didmiesčiai yra patys pirmieji JAV miestai! Kaip – sakysite – juk koks Niujorkas rytuose ir senesnis, ir didesnis? Taip, bet rytų pakrantės miestus pastatė dar britų kolonistai. O Didžiųjų ežerų regionas buvo pirmasis, kurį apgyvendino jau nepriklausomybę iškovojusios Jungtinės Valstijos. Juose atisispindi visos Amerikos svajonės tuo metu, kai ši šalis dar tik sparčiai kopė „tapimo supervalstybe laiptais“.

Didingas pastatas Sent Luise

Viena vertus, JAV architektai siekė įkvėpimo gilioje senovėje – Antikinėje Romoje kuri, kaip JAV, irgi buvo respublika. Kaip romėnų kolonijose, visos miestų gatvės tiesios, kvartalai – kvadratiniai, o “naujųjų” valstijų kapitolijų kupolai pribloškia pseudoromėniškomis kolonomis.

Detroito rotušė

Bet Didžiųjų ežerų regiono didmiesčiuose gimė ne tik šiuolaikinė Amerika, o ir šiuolaikinis pasaulis! Ten pastatyti pirmieji pasaulio dangoraižiai. Žiūrėk stovi pastatas aukštesnis nei bet kas, kas netgi šiandien stovi Lietuvoje, bet vis dar puošnus kaip senoviniai rūmai ar katedros. Ten atsirado pirmieji „konvejeriniai“ fabrikai: nuo Čikagos skerdyklų iki Detroito „Ford Model T“ gamyklos.

Tiesios Sent Luiso gatvės

Matant apleistus, trūnijančius milžiniškus raudonų plytų anuomečių fabrikų mūrus lengva neįvertinti, kokio masto tai buvo revoliucija! Iki tol nuo pradžios iki galo gaminys gulėdavo vienoje vietoje – o darbininkai gaišo laiką vaikščiojimui nuo gaminio prie gaminio, reikiamos detalės atnešimui. O nuo tos “Čikagos ir Detroito revoliucijos” kiekvienas darbininkas atlieka tik vieną menką veiksmą, kurį yra įvaldęs idealiai (pvz. uždeda automobilio ratą iš greta jo darbo vietos suvežtos krūvos), o gaminys pats konvejeriu pravažiuoja pro kiekvieną darbininką. Jei ne ši revoliucija, dar ir šiandien automobiliai būtų įperkami tik turtingiesiems, o ir robotizacija būtų buvusi neįmanoma!

Prie apleisto Fisher Body automobilių fabriko Detroite

Būtent tie fabrikai atnešė pelnus, iš kurių statyti dangoraižiai ir naujųjų milijonierių rūmai. Būtent tie fabrikai pritraukė milijonus darbininkų ir per kelis dešimtmečius “išaugino” vienus didžiausių pasaulio miestų. Naujakuriai sugužėjo iš visur, kur tvyrojo skurdas ir priespauda. Nuo iš baudžiavos išsivadavusių lietuvių iki juodaodžių buvusių vergų iš pietinių JAV plantacijų; nuo skurstančios pietų Italijos kaimiečių iki visokio plauko religinių pabėgėlių. Dabar toks įprastas „Multikultūrinio imigrantų miesto“ fenomenas irgi išsivystė tada ir čia: XIX a. antroje pusėje palei JAV didžiuosius ežerus.

Prieškariu statyta Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia Čikagoje iš drono – tolumoje miesto centras

Apie didžiausią Didžiųjų ežerų miestą – Čikagą – net sukurtas PBO filmas pavadinimu „Miestas, kur gimė XX amžius“. Čikagos dangoraižiai seniausi ir aukščiausi, o horizontalią pastatų architektūrą pirmą kartą pasaulyje pakeitė vertikali. Čikagos senieji fabrikai – didžiausi, o visus ~1900 m. pirmą kartą pademonstruotus išradimus sunku net suskaičiuoti. Ir visa tai lėmė vos du dalykai. Pirmasis: 1871 m. didysis Čikagos gaisras: sudegus „senajam miestui“ atsirado šansas pastatyti jo vietoje naują, modernesnį nei bet kas iki tol. Antrasis: pasaulinė EXPO paroda, 1893 m. į Čikagą sutraukusi 26 mln. žmonių, mokslininkų iš viso pasaulio.

Detroito centras

Bet likę Didžiųjų ežerų didmiesčiai – tarsi „mažesnės Čikagos“: Detroitas, Klivlandas, Milvokis ir daugybė tų, kurie stovi ne palei pačius ežerus, tačiau didžiąsias regiono upes, kaip vieną ilgiausių pasaulyje Misisipę (jos, kaip ir ežerai, puikiai tiko transportui laivais) – pavyzdžiui, Sent Luisas. Ar tiesiog palei geležinkelius, kurie tais laikais tapo „naujosiomis upėmis“, kaip Pitsburgas. Jei nori sužinoti, kurie miestai įspūdingiausi – tiesiog pasiimk didžiausių Amerikos miestų kokiais 1930 m. sąrašą ir pažiūrėk pirmąjį dešimtuką… 2 vieta – Čikaga, 4 – Detroitas, 6 – Klivlandas, 7 – Sent Luisas, 10 – Pitsburgas, 12 – Milvokis, 13 – Bafalas.

Sena Klivlando universalinė parduotuvė

Skiriasi tik pramonė, „uždirbusi“ tiems miestams milijardus. Pavyzdžiui, Detroitas buvo pasaulio automobilių sostine: trys didžiausi JAV automobilių koncernai „Ford“, „GM“, „Chrysler“ XX a. pradžioje ten gamino daugiau mašinų, nei visi kiti pasaulio miestai kartu paėmus. Pitsburgas gamino plieną, Grand Rapidsas – baldus. Kažkiek skyrėsi ir imigrantų tautos: štai Čikaga tapo Amerikos lietuvių ir lenkų sostine, Milvokis – Amerikos vokiečių, Klivlandas – Amerikos slovėnų, Mineapolis – Amerikos švedų ir suomių… Tačiau kiekviena didesnė tauta kiekviename Didžiųjų ežerų mieste sukūrė savo rajonus, iš menkų Amerikos mastais – bet didelių palyginus su jų tėvynėmis – algų pasistatė klubus ir bažnyčias. Vien ~100 metų senumo lietuvių bažnyčių tame regione virš 60 (visas jas aplankiau pats ir sudėjau į “Tikslas – Amerika” žemėlapį)! Aišku, bėgant metams Amerikietišką svajonę pasiekę imigrantų vaikai, anūkai, proanūkiai susiliejo į vieną “baltaodžių amerikiečių” tautą… Ir ji gimdė naujas, amerikietiškas tradicijas ir kultūrą: kvadratinės Detroito picos, pitsburgiečio Endi Varholo popartas, Drive-In kino teatrai.

Detroito pica picerijoje, kuri ji ir buvo išrasta

Didžiųjų ežerų miestų skurdas

Laikas, kai iškilo šitie didmiesčiai, vadinamas „Paauksuotuoju amžiumi“ (Gided Age). Bet toks jis buvo tik fabrikų ar geležinkelių šeimininkams. Darbininkai išgyveno „Laukinį kapitalizmą“ – darbo daug ir sunkaus, socialinių garantijų – jokių, valdžia tebuvo „naktinis sargas“, policija: jokių muziejų, bibliotekų, nemokamų valstybinių mokyklų ir ligoninių – tiesa, ir beveik jokių mokesčių…

Masonų šventykla Jangstaune – tokios organizacijos JAV didmiesčių statybos laikais buvo labai populiarios

Pasakiškus turtus susikrovę milijonieriai iš pradžių švaistėsi jais prabangai, bet galiausiai susimąstė apie visa ko prasmę. Ir ko nepastatė valdžia, sukūrė jie, tapę mecenatais: puikius muziejus ir parkus, universitetus ir mokyklas, daugybė kurių šiandien pavadintos ano meto turtuolių pavardėm. Ir net negailėjo pinigų naujoviškiems „utopiniams“ rajonams, kuriuose ir paprasti darbininkai gyventų geriau.

Milvokio meno muziejus ant Mičigano ežero kranto – jis tai suskleidžia, tai atskleidžia sparnus

Milijonierių palikimais įkurti muziejai iki šiol yra tarp svarbiausių visų JAV lankytinų vietų, kiekviename jų ką veikti visą dieną ras ir didelis, ir mažas: “grįžimas į ikiindustrinius laikus” Henrio Fordo “Greenfield Village” prie Detroito ar Fyldso gamtos istorijos muziejus Čikagoje.

Tačiau štai visos darbininkų utopijos sunyko. Daugybė milijonierių rūmų ir viduriniosios klasės dvarų nugriauti. Griuvėsiais virto ir to meto kino teatrai, netgi bažnyčios ir prekybos centrai. Vieni jų stovi užkaltais ar išdaužytais langais, kitus padegė vandalai, trečius nugriovė savivaldybės desperatiškai mėgindamos „panaikinti miestų piktžaizdes“ (urban blight) – bet jų vietoje dabar tiesiog boluoja piktžolėmis užaugę niekam nereikalingi sklypai.

Važiuojant per Detroitą. Dalis pastatų – nugriauti, kiti – apleisti

Kadaise klestėjusių pramoninių miestų centrai šiandien – „getai“, nesaugiausios vietos JAV, kur tuos miestus stačiusių darbininkų anūkai ir proanūkiai – patys išsikraustę į ištįsusius vienaukščius priemiesčius arba šiltesnes valstijas – visada tau patars nekišti nosies.

Kol neaplankiau JAV Didžiųjų ežerų regiono nė nebūčiau galėjęs įsivaizduoti, kad „išsvajotoji Amerika“ gali atrodyti (ir) šitaip liūdnai!

Sudegęs namas Detroite

Visą procesą plačiau aprašau straipsnyje apie Detroitą, kuris tikriausiai – ikoninis JAV „getas“. Dar 1950 m. automobilių mieste gyveno beveik 2 milijonai žmonių, jis vis ketino rengti olimpiadas – šiandien beliko 600 000. Tačiau Detroitas – tikrai ne baisiausia Didžiųjų ežerų vieta. Kai kuriuose mažesniuose miestuose, kurių gal net pavadinimų negirdėjote, išvis net nė vieno viešbučio nebėra, o centrai virtę griuvėsiais: Geris (Indiana), Rytų Sent Luisas (Ilinojus) vieni graudžiausių.

Miestai žlugo staiga ~1950-1970 m. Amerikos pramonę pamažu pradėjo nukonkuruoti Azija: iš pradžių Japonija, vėliau „Azijos tigrai“, paskui Kinija. Tuo pačiu, Detroito dėka, kiekvienas amerikietis jau įpirko automobilį – ir naujuoju „Amerikietiškos svajonės“ idealu tapo (ir iki šiol yra) namas priemiesčiuose su nuosavu sklypu. Netrukus senieji didmiesčiai prakirsti tarsi miškai: išvagoti greitkeliais bei parkavimo aikštelėmis, kad į priemiesčius beišsikraustanti vidurinioji klasė galėtų patogiai atvairuoti į darbus miestų centruose.

Tačiau galutinį smūgį Didžiųjų ežerų didmiesčiams sudavė „rasių kova“.

Niagara Folso miestas

Nors juodaodžiai tarpukariu į Didžiųjų ežerų miestus bėgo nuo kur kas gajesnės diskriminacijos JAV pietuose, visiškos lygybės čia nerado: pavyzdžiui, jiems būdavo trukdoma apsigyventi geriausiuose rajonuose. Neapsikentę to ~1960-1970 m. jie kaip reikiant sukilo prieš miestuose dominuojančius baltaodžius: „šturmavo“ baltaodžių rajonus, kėlė riaušes, puldinėjo senuosius gyventojus – ironiška, kad daugelis taikinių buvo ne už aukštų dvarų sienų pasislėpęs baltaodžių „elitas“, o rytų ar pietų Europos kilmės fabrikų darbininkai, kurių šeimos irgi atvyko slėptis nuo skurdo ir persekiojimų tėvynėse… Netrukus jiems teko bėgti darsyk – šįsyk į vis labiau tįstančius priemiesčius. Ir kuo daugiau jų taip išsikėlė, tuo nemalonesnėje aplinkoje teko gyventi likusiesiems: jų tvarkingi namai tapo retais inkliuzais tarp apleistų ir išdaužytų, jie patys – mažuma tarp visokių banditų ir narkomanų. Ne vieną skaudžią istoriją girdėjau „iš pirmų lūpų“ – iš Amerikos lietuvių, kurie jautėsi priversti palikti savo numylėtus rajonus it pabėgėliai. Tose istorijose – ir sudeginti išpuoselėti namai, ir sumušti prie jų šeimininkai, ir net nužudymai. Skaudžiausia daugeliui nukentėjusiųjų, kad ir tada, ir dabar, Didžiųjų ežerų didmiesčiuose kalbėti apie tai tabu: juodaodžių kova už pilietines teises laikoma vienu kertinių didvyriškų Amerikos istorijos momentų, toje statinėje medaus šaukštų degutų niekas matyti nenori.

Apleistame Detroito name

Vadinamojo „baltųjų pabėgimo“ (angl. white flight) rezultatai tokie: daug rajonų, kur gyveno beveik 100% baltaodžių, šiandien gyvena beveik 100% juodaodžių. O juodaodžių gerokai mažiau skaičiumi. Taigi, daug pastatų tapo niekam nereikalingi, NT kainos krito, o kadangi Didžiųjų ežerų miestų savivaldybės gyvena iš turto mokesčių – jos nebesurenka lėšų išlaikyti kur kas didesniam skaičiui žmonių pastatytai infrastruktūrai (gaisrinėms, mokykloms, parkams). Ne vienas miestas net subankrutavo (tarp jų Detroitas). Neapsikentę turtingesni juodaodžiai galiausiai irgi išsikėlė į priemiesčius, palikdami istorinių pastatų kupinas miestų širdis besipjaunančioms banditų gaujoms. Daug priemiesčių gyventojų šiandien su pasididžiavimu sako, kad „mieste jau nebuvau X metų“ – nes ir prekybos centrai, ir darbovietės, ir paslaugos geriausios dabar irgi jau priemiesčiuose… Miestus nuo priemiesčių skiria daug kas: ne tik rasė ar kilmė, o ir požiūriai, turtingumas, politinės pažiūros (miestai balsuoja už demokratus, priemiesčiai – respublikonus). Ir kartais jie dar susiduria kovose, kaip per „Black Lives Matter“ judėjimą, kai baltaodis policininkas Mineapolyje sulaikymo metu mirtinai prispaudė neginkluotą juodaodį nusikaltėlį ir vėl iš keršto miestai (ir artimesni priemiesčiai) „degė“.

Rasinių mažumų protestas Čikagoje

Bet galbūt dabar pradėjo vėl dygti šiokie tokie miestų atgimimo vilties daigai! Šiuolaikinis Amerikos jaunimas vėl atsigręžia į didmiesčius, žavisi sena jų architektūra: ten vėl ima rastis barų, restoranų, išgriautuose plotuose pastatomi didžiųjų lygų sporto stadionai. Tiesa, taip atgimsta tik keli rajonai: tie, kurių pastatai seniausi, įspūdingiausi (patys ikoniškiausi, kaip Čikagos „The Loop“ dangoraižių rajonas, niekada ir nebuvo mirę). Didžioji dalis Didžiųjų ežerų didmiesčių rajonų ir mažesnių ekspramoninių miestų tebėra „getai“ arba, geresniu atveju, zonos, kur apsistoja naujai į JAV imigruojantys lotynų amerikiečiai – tikriausiai irgi tik iki kol įpirks ką geriau. Daugybė rajonų ir atgimti nebegali, nes kas buvo gražiausia ten – seniai sugriauta, ištisi miestų centrai, kuriuose gimė „pramoninė Amerika“: kaip Niagara Folso.

Eilė prie atrankos į filmavimą Klivlando centre

Didžiųjų ežerų regionas dar vadinamas „Rūdžių juosta“ (Rust belt). Tai puikiai atspindi tuos surūdijusius nebenaudojamų geležinkelių tiltus, išdaužytus fabrikus, piktžolių laukais paverstus istorinius miesto kvartalus. Gal geriausia vieta pajusti tai dvasiai Sent Luiso „Miesto muziejus“, į kurį suvilktos nutrupėjusios ir nuimtos grožybės iš įvairiausių kadaise svarbių regiono pastatų. Nuo seniai uždarytų tarpukario užkandinių neoninių reklamų iki Šv. Jurgio bareljefo iš 1990 m. nugriautos seniausios Čikagos lietuvių bažnyčios.

Sent Luiso miesto muziejuje

Didžiųjų ežerų regiono užmiestyje – indėnų kalnai ir kaip senovėje gyvenantys amišai

Anapus ežerų-jūrų ir didmiesčių, Didžiųjų ežerų regiono gamta labai primena lietuvišką: lygumos, miškai… Čia nerasi aukštų kalnų ar JAV garsinančių nacionalinių parkų, tačiau įdomių vietų stabtelti važiuojant nuo miesto prie miesto – gausu.

Man žavu pasivaikščioti „nacionalinėse pakrantėse“ tarp žavių kopų (pvz. Indiana Dunes). Kurortiniuose pajūrio – atsiprašau, paežerių – miesteliuose seniau viduriniosios JAV klasės vyrai vasaroms palikdavo savo šeimas (jas lankydavo savaitgaliais), o dabar daug kas ten persikėlę gyventi su visam, greitkeliais kasdien važiuoja į darbus miestuose.

Taip keista aplankyti amišų kraštą Ohajuje, kur šios religijos žmonės gyvena taip, tarsi iki šiol būtų XIX a., kai “atsirado” Didžiųjų ežerų regionas: be elektros, be automobilių. Ir jie tebekalba vokiškai, kaip jų imigrantai protėviai, nes mišrių santuokų nesudarinėja. Matydamas pro šalį riedantį vežimą sunkiai gali suvokti, kad tebesi Amerikoje!

Tai ne kostiuminės dramos scena – tai amišai, pastatę greta arklius ir vežimus, žaidžia kamuoliu. Be kompiuterių, televizorių ir kito tai – viena svarbiausių pramogų

Įspūdį paliko Kahokijos [Cahokia] pilkalniai prie Sent Luiso: juos supylė Misispės indėnų kultūra. Tai – vienintelė indėnų kultūra regione, kuri po savęs paliko kažką apčiuopiamo. Regioną užplūdus JAV pramonininkams ir jų darbininkams, kiti indėnai buvo priversti trauktis toliau į vakarus arba į rezervatus ir, kadangi jie buvo klajokliai su laikinom gyvenvietėm, šiandien niekas jų nebeprimena.

Kahokijos kalnai

Jei norisi indėnų, kaubojų, Laukinių vakarų ir jų gamtos didingų tolių – tada logiškiausia keliauti į JAV Vakarus, anapus Sent Luiso arkos – simbolinių JAV vakarų vartų. Jei norisi senų kolonijinių miestų – tai tada tavęs laukia JAV rytai, Naujoji Anglija. Na o jei domina vergovė, plantacijos ir jų aristokratai iš „Vėjo nublokštų“ – visa tai išvysi JAV pietuose.

Prie Sent Luiso Vartų arkos

O JAV Didžiųjų ežerų zona, Vidurio vakarai, rūdžių juosta – tai yra tikrojo amerikietiško verslo, pramonės, o gal net viso XX a. ir JAV, kaip supervalstybės, gimimo vieta. Daug keliautojų šį regioną aplenkia ar stabteli tik prie Niagaros krioklių, kiti čia užsuka tik „iš reikalo“ (pvz. pas Čikagoje gyvenančius draugus), bet, norint pažinti JAV, tikrai verta giliau aplankyti bent pora tų didmiesčių, nuvažiuoti tarp jų didžiųjų ežerų pakrantėmis.

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Lietuviškos JAV vietos

JAV lietuviški pastatai, paminklai, rajonai - be galo įspūdingi ir svarbūs. JAV gyvena iki milijono lietuvių ir jie ten sukūrė daug labai svarbaus. Esu sudaręs lietuviškų JAV vietų žemėlapį "Tikslas - Amerika", enciklopediją ir surengęs daug ekspedicijų informacijos rinkimui apie tas vietas - ekspedicijų dienoraščiai irgi čia.

Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2022 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Laukia kelionė kur teperatūra bus gerokai virš +30, gal net +40? Gali atrodyti smagu, bet gali ir greitai imti varginti.

Labai svarbu elgtis tinkamai! Keliavęs po daug šalių, kur oro temperatūra viršijo +40 ar net artėjo prieš +50, čia rašau viską, kaip rengtis, ko nepamiršti ir kita, keliaujant po karštuosius kraštus.

Kaip rengtis karštose šalyse? Išsinuoginti ar užsidengti?

Keliaujantieji į karštus kraštus neretai kuo labiau išsirengia. Šortai ar trumpi sijonai, marškinėliai trumpom rankovėm ar be jų, nuogu pilvu ir pan.

Išties, kuo daugiau rūbų – tuo šilčiau, prakaituoji, tad tokiame sprendime yra logikos. Bet visgi aš dažniausiai vaikštau ilgom rankovėm ir kelnėm, dėl kelių priežasčių:

Du būdai rengtis karštame klimate – kuo atviresnis ir kuo uždaresnis

1.Nuogos vietos itin greitai nudega, ypač kur karšta tropinė saulė. Labai svarbu nuogas vietas pasitepti kremu nuo saulės. Atrodo, „Savaime suprantama“, bet daug keliaujant po karštus kraštus galiausiai ateina momentas, kai to nepadarai laiku ar pilnai (pvz. tenka išeiti į lauką netikėtai greitai, ar netyčia praleidi kažkurią vietą). O ten gali skausmingai raudonai nudegti ir per keliolikos minučių pabuvimą saulėje.

2.Jei kelnės ir drabužiai šviesūs (ypač balti), jie atspindi saulę, taigi, nėra daug karščiau, nei kai nuoga oda (o nėra bėdų su nudegimu). Dėl šių priežasčių, tarkime, arabai vyrai iš dykumų rengiasi ilgais baltais rūbais. Aišku, svarbu ir tinkama medžiaga, kad rūbai nebūtų stori.

Tradicinė apranga karštuose arabų kraštuose

3.Kai kuriose karštose šalyse (ypač Afrikoje) gausu ligas platinančių moskitų (dengė karštinę, maliariją) – aišku, galima nuo jų purkštis (žr. žemiau) ar vartoti vaistus (žr. šį straipsnį), bet ilgi rūbai – papildoma apsauga.

4.Kai kuriose karštose šalyse rodyti nuogas kojas, nuogus pečius, nuogą pilvą nepriimtina – arba visiems, arba tik moterims, arba tik vyrams. Tai – religingos musulmoniškos šalys (o musulmoniškų šalių neproporcingai daug ten, kur karšta), bet taip pat ir kai kurios nemusulmoniškos Azijos šalys. Aišku, kai kurie turistai šių kultūrinių normų nepaiso – daugelyje šalių jos nėra privalomos, tačiau netinkamai apsirengęs sulauksi keistų ar piktų žvilgsnių ir reakcijos, na, kaip Lietuvoje sulauktų žmogus, išėjęs į Vilniaus gatves su glaudėmis ar bikiniu. Aišku, kuo daugiau turistų (kurortai ir pan.), tuo tokių reakcijų mažiau, nors tai nereiškia, kad vietiniams tai patinka. Apie aprangą musulmonų šalyse žr. straipsnį “Islamas – ką reikia žinoti apie musulmonų kraštus“.

Nors turistai mėgsta išsirengti, iš pradžių nustebdavau, o paskui jau nustojau stebėtis, kad vietiniai (ypač šviesiaodžiai) daugelyje karščiausių šalių elgiasi priešingai – kuo labiau dengiasi. Taip daro ne tik dėl kultūrinių priežasčių, bet ir kad neįdegtų, netgi dengia veidus kaukėmis ir pan., jei yra priversti būti saulėje ilgai. Tai padeda sveikatai – Australijoje, kur karšta ir rengiamasi atvirai, kas trečias žmogus per gyvenimą suserga odos vėžiu.

Atviru pikapu važiuojantys darbininkai Tailande nuo saulės užsidengę veidus kaukėmis

Visgi, turistas ir vietinis ne tas pats. Didžiausias pavojus yra tada, kai leidi laiką šalyje ilgai (pvz. bent jau praleidi ten lietuvišką žiemą). Aš taip pat nemažą gyvenimo dalį praleidžiu karštose šalyse. Tuo tarpu nuvykęs savaitei-kitai atostogų tiek pavojaus nepatirsi. Taigi, jei patinka atviri rūbai – tikrai galima juos rengtis, tik svarbu turėti omenyje tai, ką rašau aukščiau (kremai nuo saulės, purškalai nuo uodų ir pan.).

Be to, “už” atvirus rūbus irgi yra medicininių priežasčių: Lietuvoje dažna bėda – vitamino D trūkumas, jis gaunamas iš saulės. Jei laiko saulėtose vietose per gyvenimą turite mažai, galite jį išnaudoti vitaminui D “parinkti” – uždari rūbai tam trukdo (dėl to karštose šalyse, kuriose labiausiai slepiamasi nuo saulės, irgi dažnas vitamino D trūkumas tarp vietinių).

Temperatūra kai keliavau po Asuaną Egipte

Kokius daiktus turėti su savim karštuose kraštuose?

Šiuos daiktus reikia arba paimti iš namų, arba įsigyti netrukus atvykus, ir nešiotis su savimi bei naudoti visada:

1.Kuo didesnio SPF kremas nuo saulės – 50 ir daugiau. Jį naudoti kas kartą išeinant į lauką, patepant visas nuogas vietas, išskyrus nebent plaštakų viršų. Nemąstyti „Lietuvos standartais“ – „Ai, čia būsiu lauke tik pusvalandį“, „Ai, taigi ne degintis į paplūdimį einu“, „Ai, tai čia mieste, dažniausiai šėšėlyje nuo pastatų būsiu“, „Ai, saulė šviečia tik probėkšmiais, kitu laiku užstoja debesys“. Karštose šalyse įdegti gali daug greičiau ir stipriau, nei Lietuvoje, be to, ten ir oras gali keistis greitai. Taigi, net jeigu ryte lyja, ir išeini visai dienai iš viešbučio, verta turėti su savim kremą nuo saulės, nes tropinė liūtis gali netrukti pasikeisti į kaitrią saulę ir giedrą. Jei eini maudytis į jūrą – vėl teptis greitai po išlipimo, net jei “jau tuoj eisi į viešbutį”. Taip pat svarbu pasitepti „nuoširdžiai“, o ne simboliškai – kiekvieną vietą, nes jei kažkur nepasitepsi gali greitai „įdegti plėmais“. Viskas išbandyta savo kailiu – esu rimtai nudegęs ir per keliolika minučių po išlipimo į krantą, o žmona įdegusi plėmais nes gatve ėjo tam tikrų vietų nepasitepusi. Yra specialių programėlių, kurios kartu su orų prognoze rodo ir UV faktorių – kuo jis didesnis toje vietoje, tuo smarkiau ir greičiau įdegama. Kaip taisyklė, nudegimą lemia ne vien saulės stiprumas, bet ir vietos aukštis: jei vietovė yra aukščiau, nudegama smarkiau.

Net ir trumpai pavaikščiojus karštuose kraštuose tinkamai nepasitepus, greitai įdegama. Po vaikščiojimo su rūbu kairėje Maldyvuose, Aistės įdegis atrodė kaip dešinėje.

2.Akiniai nuo saulės. Svarbu, kad būtų ne tik tamsūs, bet ir realiai saugotų nuo saulės. Akiniai nuo saulės priskiriami 4 kategorijoms: reiktų bent 3 kategorijos (tokių yra dauguma). 4 kategorijos akinių (stipriausių) gali reikti jei lipsite į aukštus kalnus.

Jei nešiojate akinius dėl regėjimo (kaip aš) – galite įsigyti antakinius arba didesnius akinius nuo saulės, kurie dedami ant akinių. Tokius „užsiperku“ iš anksto, nes tikrai ne visur jų yra (daug karštų šalių yra skurdžios ir ten daug ko trūksta). Vadinamieji „fotochrominiai stiklai“, kurie užtemsta nuo saulės, karštose šalyse mažai naudingi – nes kai labai karšta, jie užtemsta mažai, kadangi jie reaguoja ne tik į UV spindulius, bet ir į temperatūrą, ir geriausiai veikia “lietuviškesnėje” +20-30 temperatūroje.

Atlenkiami antakiniai nuo saulės – automobilyje laikau pakeltus, o kai reikia užlenkiu

3.Jeigu karštoji šalis viena tų, kur uodai platina įvairias ligas (o tokių šalių yra daug „karštajame pasaulyje“) – purškalas nuo uodų, geriausiai – su kuo daugiau DEET (ne visur tokių yra, arba daug kur būna tik su labai mažai DEET), nes kuo didesnis DEET, tuo ilgiau saugo apsipurškimas. Kaip ir su kremu nuo saulės, purškalo „negailėti“. Visokie „natūralūs purškalai“, palyginus su DEET, neveikia ar beveik neveikia, tad joks rimtas keliautojas nepatars jų naudoti, tarkime, maliarinėse zonose. Tiesa, maliariniai uodai aktyvesni naktį. Galima miegoti po tinklu.

Maliarijos žemėlapis: pavojingiausios vietos. Tačiau, be maliarijos, būna ir kitų uodų platinamų ligų – zika, dengė.

4.Daug gėrimų (dažnai – vandens). Nors mieste jų įsigysi lengvai, jei leidiesi į žygį į gamtą, niekada nenuvertink, per kiek laiko per karštį ištrokši ir kiek norėsi gerti. Turėk tinkamą rezervą.

5.Kepurė, dengianti galvą (nuo saulės smūgio), o dar geriau skrybėlė su bryliais, kurie dengtų akis ir veidą nuo įdegimo. Aišku, juodi akiniai ar kremas nuo saulės tai gali pakeisti, bet papildoma apsauga vis tiek gerai. Yra žmonių, kurie šitam jautresni, nei kiti ir saulės smūgį patiria greičiau.

Su skrybėle ir juodais akiniais, uždedamais ant akinių regėjimui Benine

Išrasta visokių priemonių vėsinimui – pvz. vėduoklės ar net nežiojami ventiliatoriukai. Man asmeniškai jie mažai padeda ar, tiksliau, nuolat juos nešiotis yra didesnis nepatogumas, nei kiek jie padeda. Bet išmėginkite – gal jums pasiteisins.

Su nešiojamu ventiliatoriuku ant kaklo Abu Simbelyje (pirmą ir paskutinį kartą)

Jei keliaujate keliese, ypač su vaikais, pasirūpinkite ir bendrakeleiviais, priminkite, tarkime, pasitepti kremu nuo saulės, nes jei žmonės neįpratę būti karštuose kraštuose, gali pamiršti.

Taip pat jei norite įdegti gražiai ir lygiai, nenaudokite daiktų, kurie uždengia dalį kūno odos (laikrodžiai, apyrankės, drabužiai su stilingomis skylėmis ir pan.) – net jei atrodo su jais būsite trumpą laiką, o deginsitės paplūdimyje be jų, per tą trumpą laiką likęs kūnas irgi smarkiai įdegs ir susidarys spalvos skirtumas.

Kondicionierių keliai ir klystkeliai

Keliaujant į karštas šalis, jei karštis itin trukdo jaustis komfortabiliai ar užmigti, verta pasirūpinti, kad ten, kur būsite, būtų kondicioneriai. Štai vietos, kuriose kondicionieriai gali ir būti, ir nebūti, tad prieš užsakant tai reikia išsiaiškinti (atkreipti dėmesį):

1.Nakvynės vieta. Pigesni viešbučiai gali neturėti kondicionierių ar turėti tik ventiliatorių. Tam pačiam viešbuty gali būti ir tokių, ir tokių kambarių (AC Room – su kondicionierium, Fan room – be). Taip pat AirBnB butuose gali būti, pavyzdžiui, kondicionierius tik vienam kambary.

Į svečiams nuomojamą kambarį Rygoje žiemai šeimininkas atitempęs savo dviratį

Kambaryje tik su ventiliatoriumi Indonezijoje

2.Automobilis. Jei jį nuomositės – nors daugelis turi kondicionierių, yra ir išimčių.

3.Transportas. Tiek autobusai, tiek traukinio vagonai gali būti ir su kondicionieriumi, ir be. Svarbesniuose maršrutuose važinėja ir tokie, ir tokie – su kondicionieriais brangesni. Taksi taip pat būna ir su kondicionieriumi, ir be ar jo nejungiantys iš taupymo. Tiek autobusus, tiek taksi be kondicionierių lengvai atpažinsi pagal atlapotus langus.

Kaip taisyklė, kuo skurdesnė šalis, tuo mažiau kur bus kondicionieriai, o mažesniuose Afrikos miestuose gali būti sunku jų rasti išvis (viešbutį su kondicionieriumi ar autobusą su kondicionieriumi). Tuo tarpu turtingose karštose šalyse bus kondicionuojama net tai, kas neįsivaizduotum, kad galėtų būti – pvz. kondicionuojamos miesto autobuso stotelės.

Tiesą pasakius, turtingose šalyse ar skurdesnių šalių prabangiose vietose turistai dažniausiai skundžiasi kita problema – kondicionuojama per daug. Net jei kokiam prekybos centre kondicionuojama iki +20 laipsnių, atėjus iš lauko kur +40 laipsnių atrodo tikrai šalta, juoba, ir apsirengti rūbai pritaikyti daug karštesniam orui (ypač jei rengiamasi apsinuoginusiai). Tačiau karštose šalyse „superkondicionavimas“ yra ir turto, prabangos ženklas, tad brangesnėse vietose visad tvyros „prabangus šaltis“.

Tie, kam tai trukdo, nešiojasi papildomą rūbą, kurį rengiasi kondicionuojamose erdvėse.

Taip pat užsakant viešbutį gali pasidomėti, ar ten kondicionierius yra reguliuojamas kambaryje. Tokių viešbučių – dauguma, bet esu buvęs ir tokiuose, kur kondicionierius reguliuojamas „iš centro“ ir pats rinktis temperatūros negali, tad numeryje visada būdavo vėsoka.

Šiame aukščiausiame pasaulio viešbutyje Dubajuje kondicionieriaus reguliuoti iš kambario negalėjai – šilumą didinome ir atsidarę balkoną

Moderniuose kondicionieriuose galima nustatyti kokios temperatūros norite kambaryje. Jei viešbučio kondicionierius turi tokią funkciją, reikia iš karto nustatyti kokią komfortabilią temperatūrą, pvz. +23 ar +25, kad kondicionierius ją pasiektų ir palaikytų. Kartais iš pradžių parėjus viešbutin iš karščio norisi įjungti „maksimalų šaldymą“, bet paskui pasidaro per šalta, reikia išjungti, o tada vėl per karšta… Jei yra automatika, geriausia naudotis ja. Jeigu norisi kondicionierių išjungti, nes „per šalta“, reiškia, tiesiog buvai nustatęs per žemą temperatūrą, kai nustatyta tinkama – visada komfortabilu.

Dienos planavimas karštuosiuose kraštuose

Karštuose kraštuose įprasta, kad aktyviausias darbas, ypač lauke, būna ryte ir vakare, o dieną, kai karščiausia – tam tikra pertrauka.

Jei jums karštis trukdo, galite ir jūs taip planuoti dieną, kad aktyvus jūsų keliavimas būtų ryte ir vakare, o vidudienį – būtumėte ar viešbutyje, ar važiuotumėte kondicionuojamu automobiliu, ar bent jau kad karščiausiu metu nevaikščiotumėte lauke.

Kai kuriose šalyse tokį planavimą gali paskatinti ir aplinkybės, nes ten būna siesta – t.y. restoranai, net lankytinos vietos užsidaro, tarkime nuo 13 iki 16 val., tai yra, priežasčių eiti į lauką mažiau. Kita vertus, tai ir problema, nes sumažėja galimybių leisti laiką viduje. Siesta yra ne visur ir, kur yra, būna skirtingu laiku – pasidomėkite.

Karštas vanduo

Karštoms šalims, ypač (bet ne tik) skurdesnėms, būdinga, kad daug kur nėra šilto vandens, jis atrodo nebūtina prabanga ar kaip tik nepageidaujamas („geriau praustis vėsiu ir atsigaivinti“). Tai keista, ypač žinant, kad vandens sušildymui tereiktų įrengti vandens bačką ant stogo…

Tačiau jeigu net ir kai karšta norite praustis šiltu vandeniu, tokiose šalyse turite pasidomėti, ar jo viešbutyje ar bute bus. Dažniau karšto vandens nebūna skurdžiose karštose šalyse, bet net ir kokiuose JAE esu buvęs tokiose vietose.

Dar neseniai Salvadoras buvo pavojingiausia pasaulyje šalis – bet staiga tapo saugiausiu visoje Lotynų Amerikoje!

Salvadoro pasikeitimas jau apipintas legendomis – ir pagaliau šią taip bauginusią šalį atranda turistai. Nukeliavome ir mes.

Sostinės San Salvadoro panorama

Salvadoro krantai – vėl jaukūs!

Visa Centrinė Amerika kaip medus bites traukia keliautojus savo karštaisiais vandenynų krantais. Net per daug traukia! Meksikoje, iš kurios atskridome į Salvadorą, ir kainos išpūstos, ir minios sprogina kurortus…

Bet Salvadoro pakrantės dar tik bunda. „La Libertad miestas pilnas organizuoto ir neorganizuoto nusikalstamumo, nevaikščiokite sutemus“ – rašė visi skaityti kelionių vadovai apie miestą, kuriame apsistojome bute su langais į Ramųjį Vandenyną. „Ar ten tikrai nesaugu?“ – paklausiau autonuomos darbuotojo. „Aišku ne, dabar visas Salvadoras saugus!“.

Salvadoro paplūdimyje

Tą atsakymą galėjau nuspėti, jį iš salvadoriečių girdėjau daugybę kartų anksčiau – kai tik susitikdavau juos bet kur kitur Amerikoje. Situacija šalyje buvo tiesiog baisi – per metus būdavo išžudoma 0,1% visų žmonių… Tris kartus nesaugiau už ir taip liūdnai pagarsėjusias Meksiką ar Braziliją, pavojingiau net už daugelį karo zonų… Ir čia tik ledkalnio viršūnė – kur dar visas reketas, vagystės, pagrobimai. Daugybė žmonių ne tik emigravo iš Salvadoro dėl to, bet ir bijodavo net grįžti aplankyti giminių.

Skanios sultys jau sutemus. Dar neseniai buvo neįsivaizduojama.

Viskas pasikeitė 2022 m.! Po ilgų naivių (ar korupcijos nulemtų) bandymų „derėtis su gaujomis“, prezidentas Najibas Bukelė sudavė joms staigų ir galutinį smūgį – per masinius reidus suėmė visus Salvadorą terorizavusius „Mala Salvatruča“ ir „Barrio 18“ gaujų narius (~60 000!), uždarė į naują didelį kalėjimą – „Pirma visus izoliuokime, o tada tirkime, kas ką padarė“. Tokia pozicija gąsdino visokius „žmogaus teisių aktyvistus“ iš Vakarų, bet baisėdavosi tik nebuvusieji Salvadore „liūdniausiais laikais“. Vietiniai pasakojo: „Anksčiau niekas nedrįsdavo kreiptis į policiją ar liudyti, nes tai reiškė pasirašyti sau mirties nuosprendį, juk net jei vieną banditą suimdavo, keršydavo jo gaujos sėbrai. Tik kai visi gaujų nariai atsidūrė kalėjimuose, pagaliau aukos prabilo“. Nusikalstamumas iškart krito 98% ir tai jaučiasi! Tarsi kokioje Europoje žmonės vaikšto vakarais, gatvėse kalba ir susirašinėja telefonais, kuprines nešioja ant nugaros. Anais laikais užrakinti ir sargyba įtvirtinti „viduriniosios ir aukštesnės klasės rajonai“ dabar atidaryti visiems – nebėra ko bijoti (galėjom net „kampą kirsti“ jais)! Aišku ne viskas pasikeitė staiga: dar daug spygliuotų vielų, ne visi sargai atleisti, gyvenama labiau „su saule“ nei kitur (įstaigos atsidaro ir užsidaro anksčiau), o ginkluoti pareigūnai stebi gatves, kad gaujos vėl nepakeltų galvos – bet kol kas, atrodo, įvyko stebuklas. Dėkingi salvadoriečiai su prezidento veidu gamina puodelius, marškinėlius, pardavinėja greta mėlynų batikos suknelių ir salvadorietiškos kavos.

Suvenyrai su prezidentu Bukele

Pirmą kartą pasaulyje tai mačiau: ten, kur diktatūra, būna atvirkščiai – prezidentų veidai „žvelgia“ nuo oficialių plakatų, nuotraukų, „iš viršaus į apačią“ – o Salvadore Bukelės legendą platina eiliniai pardavėjai, kurių nebeterorizuoja reketininkai. Ir ją perka eiliniai žmogeliai, metą šalin baimes, kad jau gal šiais metais teks laidoti nužudytus vaikus. „Iš apačios į viršų“.

Valdžia neužmiega „ant laurų“ – vos kur galvą pakelia kokia gauja, miestas uždaromas, įvedami tūkstančiai karių, banditai sulaikomi. Kad visi suprastų, jog nusikaltimai yra nebe kelias į turtus ar šlovę, o tik į ilgus kalėjimo metus. Jau ištrinti gaujų teritorijas žymėdavę grafičiai, Bukelė net griauna mafijos bosų antkapius – mat šie tapdavo „altoriais“ visokiems banditų turtų, žiaurumo ir nebaudžiamumo apžavėtiems rajonų jaunikaičiams. Bukelė tai lygina su denacifikacija pokario Europoje – ir tik negirdėjęs apie tai, kas vyko Salvadore „dar neseniai“, galėtų iš to juoktis.

La Libertad pakrantė

Balzamo krantas – jaunieji Salvadoro kurortai

Populiariausias Salvadoro kurortų ruožas vadinamas Balzamo krantu. Bet nuo *tikrai* populiarių kurortų kur nors Meksikoje jis dar skiriasi kaip diena ir naktis. Keliautojai – arba salvadoriečiai, arba drąsesnis Europos jaunimas. Daugelis „serfina“ ant galingų Salvadoro bangų, taškančių juodo vulkaninio smėlio paplūdimius. Maži viešbutėliai – labiau Balio dvasia, o ne „all inclusive“ kurortai.

Tiesa, kaita jaučiasi. Vienas gretimų viešbučių gali laikyti „senas salvadorietiškas kainas“, o kaimyninis jau būti jas smarkiai iškėlęs. „Gentrifikacija“ plinta nuo Tunko (El Tunco) su švytinčiai pakrantės barais priešais „Kiaule“ vadinamą uolą jūroje.

El Tunco- garsiausias Salvadoro kurortas

Kiti pakrantės miestai dar „paprastesni“, pigesni – La Libertad labiau primena „vietinį“ miestelį, nei kurortą, El Zonte jauki banguota įlanka, o Sunzal – išvis toks „trečio pasaulio“ restoranėlių ruožas palei negrįstą gatvę. Aišku, kai skaitote šitą, turistų bus dar daugiau, „vakarietiškos tvarkos“ dar daugiau – bet Salvadoro krantai ilgi ir prireiks ne vieno dešimtmečio, kol net geriausiom sąlygom turizmas išplis ir visuomet galėsi rasti „neatrastą plotą“.

Sunzalis (paplūdimys iškart anapus pastatų dešinėje)

Salvadoro vakarai: nuo vulkanų iki majų piramidžių

Nuo Salvadoro pakrantės keliavome „garsiausiu Salvadoro keliu“ Ruta de la Flores – „Gėlių kelias“. Šalikelių žiedai – nuostabūs, bet išgirtieji jo kaimai pasirodė kiek „eiliniai“ Centrinės Amerikos mastu.

Labiau patiko apleistieji Majų miestai. Taip, ši civilizacija neapsiribojo Meksika, o jos pietinės sienos kaip tik driekėsi Salvadore. Čia stūkso įspūdinga Tasumalio piramidė.

Tasumalio piramidė

Bet istorijos mėgėjus labiau sužavi „majų Pompėja“ Choja de Seren [Joya de Ceren] Šį kaimelį dar ~536 m. po Kr. staiga užliejo ugnikalnio lava – ir nors žmonės išsigelbėjo, paliko viską kaip buvo tą akimirką. Šventei paruošti krabais tapyti indai, šamano namas, tradicinė pirtis temaskalis, gyvenamieji nameliai… Viską atkasė archeologai. Kitur Centrinėje Amerikoje išliko tik šventyklos-piramidės, tik didikų rūmai, o čia gali akies krašteliu pamatyti kaip gyveno eiliniai žmonės.

Virš Joya de Ceren griuvėsių

Ugnikalniai – ir Salvadoro rykštė, ir grožis. Žemės drebėjimai palieka šalies miestus be gražių senų namų, bet aukštos vulkanų viršūnės savaime žavios. Tūkstančiai turistų kopia pažiūrėti ežerėlio Santa Anos vulkano krateryje. Deja, mums lankant Vulkanų nacionalinį parką, tvyrojo debesys, tad pasitenkinome žemesniu taku.

Užtat didžiausio Salvadoro kraterio nepamatyti tiesiog neįmanoma – tik neiškart apskritai supranti, kad čia vulkanas. Nes jis virtęs Koatepeko ežeru – didžiuliu. Smagu buvo pernakvoti su kitais keliautojais viename daugybės paežerės viešbučių, kurių restoranai-barai ištįsę ant polių tiesiai virš to ežero.

Koatepeko ežeras

Salvadoro koziris – ne miestai, o kultūra ir atmosfera

Apskritai Salvadore jausmas apniko dvejopas. Viena vertus, ką ten bemačiau, neprilygo kitoms Lotynų Amerikos šalims. Salvadoro majų piramidės – ne Meksikos, ne Gvatemalos ir ne Belizo. Taip pat ir Salvadoro kalnai, Salvadoro kurortai, o ypač – Salvadoro miestai.

Sučitoto miestelis

Sučitoto miestelis pavadinamas „Salvadoro Antigva“ (pagal senąją kaimyninės Gvatemalos sostinę), bet, priešingai nei vienuolynų griuvėsių ir stogų kavinių pilnoje, dūmais besispjaudančių vulkanų apsuptoje Gvatemalos Antigvoje, Sučitoto nelabai buvo ką veikti ilgiau nei valandą-dvi. La Palma žymi „garsiausio Salvadoro menininko“ Fernando Ljorto grafičiais, bet tie grafičiai pasirodė artimesni kokio Rytų Europos restorano dekorui nei kokios ten Brazilijos „sienų šedevrams“. O antrasis pagal dydį šalies miestas Santa Ana didžiuojasi savo centrinės aikštės grožiu (bažnyčia, teatru) – bet kad tik ta centrinė aikštė ten ir yra graži…

La Palmos freska

Kita vertus, Salvadoro koziris – jo kultūra ir atmosfera. Žmonės čia gal maloniausi Centrinėje Amerikoje – šypsosi, padeda, nuoširdžiai teiraujasi, ar viskas gerai, ar nereikia daugiau… Jie neišlepinti turizmo, jie džiaugiasi, kad kažkas lanko jų šalį ir ja domisi (to nebūdavo!), neapgaudinėja, nekaulija.

Salvadoriečiai

Salvadoras turi savą dvasią. Gera kava (vienu metu kavos eksportas sudarė daugiau nei pusę Salvadoro pajamų, o 14 didžiųjų kavos augintojų dinastijų faktiškai valdė šalį). Pupusos – skanus nacionalinis patiekalas, kurį salvadoriečiai valgo, atrodo, kasdien (daugiau vakarais), ir tikrai nepamirš pasiteirauti ar jau ragavai ir ar tau patiko. Tai – įvairaus įdaro „blynai“ iš kukurūzų arba ryžių miltų duonos, patiekiami su curtido – skaniom marinuotom salotom (encurtidos) – ir padažu.

Pupusa

Na ir, aišku, saugumas. Keliaudamas po Lotynų Ameriką nuo jo atpranti. Salvadore staiga vėl supratau, koks malonumas nuolat negalvoti, ar visi daiktai suslėpti (kišenėse, automobilyje, viešbutyje ir t.t.), ar neužkimbam ant eilinio apgaviko kabliuko, kai policija dirba žmonėms, o ne tik kaulija kyšių ir t.t. Keliaudamas iš Lietuvos to gal taip nevertintum, bet kai Lotynų Amerikoje praleidau kone metus gyvenimo – taip puikiai suprantu suvenyrus su prezidento atvaizdu perkančiuosius!

Santa Anos teatras, statytas iš kavos pajamų

Salvadoro sostinė San Salvadoras ir liūdnas atsisveikinimas su šalim

Paskutinė stotelė šalyje – sostinė San Salvadoras – puikus šalies portretas. Aplinkui – gražūs kalnai ir vaizdai žemyn, bet pats miestas – nykokas. Keli gražesni pastatai, kaip Salvadoro katedra ar Nacionaliniai rūmai, apsupti visokių apšepusių – bet labai pigių – turgų-turgelių. San Salvadoro rytuose – rajonai, kur anksčiau visi prigąsdindavo turistus nosies nekišti (dabar jie tik skurdūs). San Salvadoro vakaruose – turtingesniųjų zona kaip Santa Tekla: švaresnė, tačiau nieko, kas užkabintų akį ir kviestų sustoti ilgiau pavalgymo…

San Salvadoro centre

Ir visgi, širdį Salvadoras užkabino. Kai atėjo laikas skristi atgal į Meksiką, žmona ragino ieškoti galimybių atidėti skrydį. „Dirbti nuotoliu geriau iš čia“, nepaisant to, kad internetas vis dar silpnokas.

Tiesiog atmosfera daug geresnė. Žmonės malonesni, tu jiems esi svečias, o ne tiesiog „pinigų maišas“. Jie džiaugiasi savo šalimi, kai kurie net grįžta iš emigracijos – ir didžiuojasi pagaliau galėdami ją parodyti užsieniečiams be jokios gėdos. Išvaduoti nuo banditų priespaudos jie stengiasi, daug dirba – kad jie patys, jų šeimos, šalis pakiltų ir iš skurdo.

Turgus San Salvadore

Daugelio idealas – JAV, kur emigravo per milijoną tautiečių. Per mokyklinę ekskursiją Vulkanų parke mokytojas šaukė klasės vaikus kone vien angliškais vardais – Jennifer, Sharon, Sandy… Turgūs lūžta nuo „dėvėtų drabužių iš JAV“ parduotuvių.

Bet tikiu, kad jei viskas eis šituo pačiu keliu, Salvadoro ateitis – didelė. Saugumas garantuos turizmą, užsienio investicijas, darbo vietas – ar dabar be galėtų būti geresnė vieta kokiai tarptautinės korporacijos atstovybei regione?

Užsakinėju pupusas

O su įvaizdžiu Salvadoras irgi moka dirbti. Bukelė – beje, tapęs ir interneto žvaigžde – jau atkreipė viso pasaulio dėmesį paskelbdamas bitkoiną Salvadoro antrąja oficialia valiuta (pagrindinė valiuta, beje – JAV doleris). Bitkoinais dabar gali atsiskaityti net pas paplūdimio pardavėjus. Tiesa, tik mažuma salvadoriečių juos naudoja – daugiausiai tie, kas taip gauna pavedimus iš į JAV emigravusių giminių. Bet „supermodernumo“ įvaizdis kartais net svarbesnis už faktą!

Bitkoinų simboliai vietom atrodo tarsi antras šalies herbas…

Beje, realybėje Salvadoras – labai krikščioniška, konservatyvi šalis: net kokioje degalinės kasoje dažnai pamatydavau atverstą Bibliją, kad klientai laukdami eilėje paskaitytų… Tik katalikai čia vis dažniau atsiverčia į įvairias naujas krikščionybės pakraipas, o daug moterų vaikšto dėvėdamos konservatyvias baltas skareles.

Salvadorietės baltom skarelėm

Stipresnė ekonomika perkeis ir pačia šalį. Daugės pasaulinio lygio viešbučių, barų, restoranų – o kartu mažės tų „pigių ir niekam nežinomų atradimų“ bei „smulkių stebuklų“. Galbūt nebeliks „salvadorietiško“ viešojo transporto – stovimų sunkvežimių, Amerikoje nurašytų mokyklinių autobusų, miniatiūrinių taksi automobilių.

Ir užsieniečiai gal kai kuriems vietiniams nusibos.

Stovimas pikapas

Bet kol kas Salvadoras yra be reikalo nuvertinta šalis, vienas didesnių atradimų. Mėgstu keliauti ten, kur stiprūs žmonės dar tik pradeda statyti stiprią šalį. Kur, nors būta daug problemų, jos sugadino šalies įvaizdį, bet štai jų jau nebėra, tik ne visas pasaulis dar apie tai žino… Salvadoras, bent jau mano kelionės metu 2024 m. – puikus tokios šalies pavyzdys.

O kokį Salvadorą rasite jūs, jei keliausite vėliau – rašykite komentaruose!

Keliavau laivais visuose septyniuose žemynuose. Nuo didžiųjų kruizinių laivų iki keltų iki motorizuotų luotų.

Sudėjau į vieną straipsnį visą informaciją apie tai, kaip keliauti laivais, kuo jie skiriasi tarpusavy, kur tai daryti verta, o kur – geriau neprasidėti. Taip pat ir atsakymus į dažniausius klausimus.

Laivų rūšys ir labai skirtingos kelionės laivais

Kelionės laivais būna kelių labai skirtingų rūšių – skiriasi viskas, nuo laivo iki bilietų įsigijimo tvarkos. Štai tos rūšys:

1.Jūrų kruizas (vadinamas ir tiesiog “kruizu”). Į tokį kruizinį laivą perki bilietą nustatytam dienų skaičiui – dažniausiai savaitei arba dviems. Visą tą laiką laivas plaukia nustatytu maršrutu, pakeliui stodamas visai dienai įvairiuose uostuose – ryte keleiviai gali išlipti, o vakare vėl grįžta į laivą nakvynei. Į kruizo kainą įeina nakvynės laivo kajutėje (primenančioje viešbučio numerį), maitinimas, kurortiniai reikalai deniuose (baseinas ir pan.) ir stipri pramoginė programa pačiame laive. Ekskursijos krante dažniausiai neįeina. Daugelis kruizų plaukia “ratu” – keleiviai baigia kruizą tame pačiame uoste, kaip ir pradėjo (“bazinis uostas”). Kruiziniai laivai milžiniški, o jų keleiviai labai skirtingi: vieni nori “ramių atostogų” ir išlipinėja trumpam / ne visur, kiti siaučia laivo klubuose ir kazino bei uostų baruose, o aš kruizinius laivus mėgstu naudoti kaip “plaukiojančius viešbučius”, kur kas kartą nubundu su kitu vaizdu pro langą ir galiu eiti tyrinėti visokias atokias salas, į kurias kitaip patekti brangu ir nepatogu. Jūrų kruizai populiariausi Karibuose ir Viduržemio jūroje, bet taip pat išplito Aliaskoje, Baltijos ir Šiaurės jūrose, Persijos įlankoje, pietryčių Azijoje. Plačiau apie jūrų kruizus: Kruizai – viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant

Kruiziniame laive

Tipinis jūrų kruizo maršrutas iš didžiausio kruizinio uosto Majamio (šiuo plaukiau pats)

2.Kruizinis keltas (angl. cruiseferry). Juo plaukiama iš taško A į tašką B per naktį arba kelias paras. Žodis “kruizinis” vartojamas reklamos tikslais, nes čia irgi yra šiek tiek pramogų, restoranai – bet kiek jų bus, priklauso nuo kelto dydžio. “Keltas” todėl, kad gabena ir automobilius. Viena pagrindinių priežasčių plaukti tokiu keltu, o ne skristi, – galimybė kartu pasiimti automobilį, kemperį ar motociklą ir “kitame krante” keliauti juo. Kruizinio kelto bilietai būna įvairūs – gali “pirkti” kajutę (čia balkonų jau nebus), lovą kajutėje, o gali tik vietą salone. Už automobilio gabenimą ar maitinimą paprastai mokama atskirai. Kruizinių keltų yra daugiausia mažesnėse jūrose (ypač Baltijos) arba plačiuose sąsiauriuose – maždaug 10-48 val. maršrutuose. Ilgesniuose nuotoliuose maršrutiniai jūrų laivai praktiškai išnykę, juos pakeitė lėktuvai. Plačiau paie kruizinius keltus: Baltijos jūros “kruiziniai keltai” – ką reikia žinoti keliaujant

Baltijos kruiziniai keltai atplaukia į Mariehamno uostą Alanduose

3.Ilgų nuotolių kruizas (angl. repositioning cruise). Tie patys kruiziniai laivai, kurie sezono metu “suka ratus” jūrų kruizuose, tarp sezonų perplukdomi iš vieno pasaulio krašto į kitą: pvz. pavasarį plaukia per Atlantą iš Karibų į Viduržemio jūrą, o rudenį – grįžta atgal. Į tokius perplaukimus irgi pardavinėjami bilietai. Priešingai jūrų kruizams, sustojimų čia būna vos keli, didžiąją dienų dalį laivas vien plaukia. Kajutės, pramogos, maitinimas – kaip jūrų kruize (tai tie patys laivai). Taip keliauja turintys laiko žmonės, norintys šiais laikais jau retos “vandenyno perplaukimo” patirties ar tie, kuriems pats kruizinis laivas smagesnis, nei išlipimai uostuose. Jei turi laiko (pvz. dirbi nuotoliu) gali šitaip plaukti laivu vietoje skrydžio per Atlantą (pliusas: gali paimti daugiau daiktų).

Du kruiziniai laivai

4.Upių kruizas (angl. river cruise). Šie laivai plaukia didžiausiomis bei gražiausiomis pasaulio upėmis: ypač populiarūs kruizai Reinu, Dunojumi, Jangdze, Nilu. Jie gerokai mažesni, nei jūrų kruizų laivai, tad, nors kajutės irgi aukšto lygio, pramogų ir restoranų čia mažiau. Užtat nuolat matosi krantai (gražūs vaizdai), taip pat dar dažnesni sustojimai gražiuose paupio miestuose (dienų, kai tik plaukiama, čia paprastai nebūna). Į upių kruizų kainą dažnai įeina ne tik kajutė ir maitinimas, bet ir ekskursijos (bet pasidomėkite). Įprastai ten, kur galima keliauti upių kruizu, patogiai galima keliauti ir kitais būdais (automobiliu, viešuoju transportu), nes palei upes yra keliai, geležinkeliai. Tačiau upių kruizus mėgstu rinktis ten, kur dar ir upės krantai labai gražūs – nes krantų keliaudamas kitais būdais nepamatysi (pvz. Jangdzės trijų tarpeklių regionas). Upių kruizai būna į vieną pusę. Pasroviui tą patį atstumą nuplaukia greičiau, nei prieš srovę.

Upių kruiziniai laivai Jangdzės upėje Čongčingo uoste

5.Ekspedicinis kruizas. Kaip ir jūrų kruize, perki bilietą į laivą nustatytam laikui, tačiau čia panašumai ir baigiasi. Ekspedicinių kruizų laivai – mažesni; vietoje trankių ar poilsinių pramogų – paskaitos ir aktyvios pramogos; viskas skirta pažinti vietos kultūrą, gamtą. Šie laivai gali įplaukti ten, kur didesni jūriniai laivai negali: tiek į mažesnius uostus, tiek į atokiausius pasaulio kraštus. Tarp populiariausių vietų tokiems kruizams – Arktis ir Antarktida. Jei jūrinių kruizų laivai dažnai be perstojo plaukioja vienu ir tuo pačiu maršrutu, tai kiekviena ekspedicija skiriasi labiau. Ekspediciniai kruizai gerokai brangesni ne įprastiniai jūrų kruizai. Jų kokybė varijuoja smarkiau: geriausi laivai, pastatyti specialiai kruizams, bet dar daug ir laivų, “perimtų”, tarkime, iš jūrų laivynų.

Išlipau iš ekspedicinio kruizinio laivo Antarktidoje

6.Jachta. Išsinuomojama visa jachta, kurioje ir nakvojama. Tai gali būti ir nedidelis laivas (tarsi plaukiojantis kemperis), bet dydžiui ir prabangai ribų nėra: milžiniškos megajachtos galimybėmis prilygsta kruiziniams laivams, bet jos – privačios. Paprastai jachtą nuomojasi didesnė draugų kompanijos. Galima nuomotis tiek be įgulos (bareboat, turint atitinkamas teises), tiek ir su įgula. Jachtomis keliaujama vietose, kur daug mažų gražių uostų, ypač po salynus – tarkime, po Graikijos saleles. Bet kiti leidžiasi į ilgesnes keliones jachtomis, net per vandenyną. Kai kurie turi nuosavas jachtas – vėlgi, arba valdo patys, arba samdo nuolatinę įgulą (tai prieinama tik patiems turtingiausiems, o nuosava megajachta – tikras milijardieriaus simbolis). Dalis jachtų burinės – buriavimas savaime yra hobis, “gamtiškesnė” kelionė, “kova su vėju” / “vėjo pasikinkymas”.

Jachtos Mindelo uoste Žaliojo Kyšulio salose. Čia stabteli tie, kas kerta jachtomis Atlantą

7.Keltas. Kelia per upę, mažesnius sąsiaurius ir į netoli nuo kranto plytinčias salas. Kajučių, vietų ilsėtis ar skirtingų bilietų nėra, nes kelionės trukmė paprastai nuo keliasdešimt minučių iki kokių 7 valandų. Gali būti parduotuvėlė maistui. Dalis keliautojų keliasi su automobiliais, bet ne visi. Galima leisti laiką automobilyje (ne visur), viduje arba atviruose deniuose, iš kurių smagu stebėti aplinką. Plaukia apie 20-30 km/h greičiu.

Kelte iš Sebu į Bantajaną Filipinuose

8.Greitasis maršrutinis laivas. Greitesnė alternatyva keltams, jei keliesi be automobilio. Dažnai plaukioja tais pačiais maršrutais kaip ir keltai. Primena autobusą ar traukinį su daug sėdimų vietų viduje. Plaukia ir 70 km/h, tad atplaukia daug greičiau, nei keltas (maždaug dvigubai-trigubai), bet paprastai yra ir gerokai brangesnis. Be to, tokiuose laivuose negali išeiti į denį gėrėtis vaizdais.

Greitajame maršrutiniame laive Filipinuose

9.Maršrutinis upėlaivis. Nykstanti rūšis. Kadaise kelionės upėlaiviais buvo patogiausios ir greičiausios – bet juos nukonkuravo paupių keliai, geležinkeliai, lėktuvai. Upėlaiviai liko tik regionuose, kur modernaus transporto mažiau – ypač Amazonijoje. Upėlaiviai, tarsi ilgo nuotolio traukiniai, gali plaukti ištisas paras iš taško A į tašką B, stodami pakeliui. Prieš srovę plaukia daug lėčiau, nei pagal srovę. Kelionė tokiu laivu – tikras nuotykis ir savotiška “laiko mašina”.

Tradiciniai Amazonijos maršrutiniai upėlaiviai

10.Ekskursinis laivas (miesto kruizas, vienadienis kruizas). Vienadienės (paprastai – 1-4 val.) ekskursijos laivu po gražų miestą, gražiomis pakrantėmis pasižyminti regioną (fjordu, prie ledyno ir pan.) ar kur gausu jūrų gyvūnų (banginių, delfinų). Į kainą dažnai įeina gido pasakojimas apie vaizdus aplink, kartais – pietūs / vakarienė, gėrimas, vietinės muzikos koncertas. Tai – geras būdas pamatyti vietą naujai, nuo vandens ir smagiai praleisti dieną ar vakarą. Daugelis ekskursijų laivais yra be išlipimų (viską pamatai iš laivo), tačiau pasitaiko ir ekskursijų laivais su trumpais išlipimais.

Kelių valandų ekskursija laivu Detroite

Kelių valandų ekskursija prie ledynų Kenajaus nacionaliniame parke Aliaskoje

11.Povandeninis ekskursinis laivas. Tokie laivai siūlo trumpas (30-60 min.) ekskursijas regionuose, kur itin graži povandeninė gyvūnija (koralai ir kt.). Jais paprastai plaukia tik tie, kas nenardo: kas nardo, gali pamatyti visa tai dar iš arčiau, tačiau “nenardytojams” verta bent kartą gyvenime išbandyti tokį laivą. Visgi, daugiau kažin ar verta: vaizdai kartojasi, tokie laivai nenuplaukia toli nuo kranto, giliai ir pan.

Povandeniniame laive Gran Kanarijoje

12.Miesto maršrutinis laivas. Kai kuriuose miestuose laivai tarnauja tarsi miesto autobusai: stoja stotelėse (prieplaukose) pakeliui, gali įlipti ir išlipti su viešojo transporto bilietėliu. Kur tokie laivai yra, jie gerokai pigesni nei ekskursiniai laivai, o pamatai tą patį (tik be gido ar kitų pramogų). Maršrutiniai laivai būdingi miestams su plačiom upėm, kanalais, įlankom arba išsidėsčiusiems aplink sąsiaurius (pvz. Niujorkas, Stambulas, Sidnėjus, Venecija) ir, kur jie yra, visuomet stengiuose praplaukti.

Staten Island Ferry maršrutinis laivas Niujorke plaukia pro Laisvės statulą

13.Laivas-taksi. Miestuose, supamuose itin daug vandens, ar vandens pilnuose regionuose (pvz. salynuose), įprasti tokie plaukiojantys taksi, kuriais naudojamasi taip pat, kaip taksi automobiliais. Tai gali būti kateriai, motorinės valtys. Jei nerandi taksi, dažnai įmanoma kaip taksi “nusamdyti” ir nedidelį maršrutinį laivą, pasiūlius pinigų.

14.Tradicinis laivas. Šie laivai gali būti arba maršrutiniai (paprastai trumpuose maršrutuose), arba taksi, arba vienadieniai kruizai – bet kelionės esmė čia ir išbandyti patį laivą. Skrtinguose pasaulio kraštuose tradiciniai laivai labai skirtingi – ar tai arabų davai, ar “ilgauodegiai laivai” Tailande, ar “motorizuoti luotai” Panamoje, ar gondolos Venecijoje. Šiais laikais iš tolimų distancijų ar masinio keleivinio transporto tokius laivus išstūmė “standartiniai modernūs”, tačiau tradicinių laivų liko mažesniuose atstumuose kur gabenama mažiau turistų, arba (kaip gondolos Venecijoje) turistinėse vietose jie siūlomi turistams kaip pramoga.

Per liūtį su indėnais plaukiame motorizuotu luotu Panamoje, į tik taip pasiekiamą kaimą

15.Krovininis laivas. “Užkietėję keliautojai”, būna, pasidalina pasakojimais, kaip plaukė per vandenyną krovininiu laivu laisvoje kajutėje. Tai įmanoma ir kai kur labiau įprasta, nei kitur – tačiau reta ir šiais laikais (išskyrus keletą vietų) iš esmės neturi jokios prasmės, nes kiti kelionės būdai pigesni, greitesni ir/ar patogesni. Todėl ir vienos aiškios bilietų įsigijimo tvarkos paprastai nėra, reikia kontaktuoti su laivų kompanijomis. Tačiau tai savaime yra nuotykis.

Kodėl kelionės laivais brangios (ir kokie jų privalumai)?

Dėl didesnių kuro sąnaudų plaukimas laivu kainuoja brangiau, nei tokio pat atstumo važiavimas keliais. Tai atsispindi visur – pvz. nuplaukti maršrutiniu laivu 20 km į kokią salą visuomet atsieis daug kartų brangiau, nei nuvažiuoti toje šalyje 20 km autobusu; nusamdyti laivą-taksi brangiau, nei automobilį-taksi; o mažos jachtos nuoma brangiau nei kemperio. Net skristi lėktuvu, kai yra galimybė, dažniausiai būna pigiau, nei plaukti laivu, netgi į gretimą salą (pvz. kokį skrydį Tenerifė–Gran Kanarija visada randu pigiau, nei plaukimą, bent jau perkant iš anksto).

Įprastai laivu plaukiu dėl tokių priežasčių:
1.Kai kitaip neįmanoma (pvz. oro uostai toli, tiltų nėra).
2.Keltais – kai kartu noriu nusivežti automobilį, kemperį, kitoj pusėj keliauti juo, o tiltų nėra.
3.Kai kelionė laivu savaime yra trokštama patirtis. Man taip yra ten, kur nuostabūs vaizdai nuo vandens. O dar didesniems “laivų fanams” (pvz. turintiems savo jachtas) tai beveik visada yra ta tobuliausia kelionės patirtis.

Šiuos vaizdus Trijuose Jagdzės tarpekliuose galėjau pamatyti tik iš laivo

Tačiau visgi kartais kelionė laivu gali ir apsimokėti. Taip būna jūrų kruizuose ir kai kuriuose kruiziniuose keltuose. Mat šių laivų savininkai didelę pajamų dalį gauna iš kitur – pavyzdžiui, suvenyrų, ekskursijų, gėrimų pardavimo laive, laivo kazino, užtat pigiausi bilietai parduodami “žemiau savikainos”: jei sugebėsi atsispirti visokių ekskursijų pirkimui pačiame kruiziniame laive ar “alternatyviems mokamiems restoranams” ir neimsi pačių brangiausių kajučių, plaukdamas kruizu ir daug sutaupysi.

Taip pat, palyginus su visom kitom transporto priemonėm (lėktuvais, autobusais, traukiniais), laivas “erdviausias”. Tai reiškia, daugiausiai galimybių laive judėti, pasiimti daugiau bagažo, pramogauti, patogiau ilsėtis. Taip pat daugiau galimybių susipažinti su kitais žmonėmis, nes po laivą lengvai gali judėti visi.

Kur įsigyti laivo bilietus?

Tai labai priklauso nuo laivo tipo.

1.Kruizinių laivų bilietus galima įsigyti iš svetainių apie kruizus, kelionių agentūrų ar pačių kruizinių laivų kompanijų tinklapių. Paprastai jie perkami internetu ar gyvai agentūroje.
2.Kruizinių keltų bilietų reikia ieškoti tų kompanijų puslapiuose arba bendresniuose kruizinių keltų puslapiuose – arba “gyvai” tos kompanijos kasose.
3.Vietinės reikšmės maršrutinių laivų bilietus, o taip pat maršrutinių laivų bilietus trečiame pasaulyje, paprastai reikia įsigyti vietoje, uoste, bet gali būti ir internete.

Jūros liga – kada ji kyla ir kaip jos išvengti

“Visi būtų jūrininkai, jei ne jūros liga” – sako jūros mėgėjai.

Jūros ligą sukelia jūros supimas. “Bjauriausias simptomas” – pykinimas ar net vėmimas, bet yra ir kitų, pvz. mieguistumas.

Skirtingi žmonės skirtingai “atsparūs” jūros ligai. Kuo žmogus mažiau atsparus, tuo:
(1) mažesnio ir trumpesnio supimo pakanka, kad jam pasireikštų jūros liga
(2) daugiau ir stipresnių vaistų jam reikia panaikinti ar bent sumažinti jūros ligos poveikį;
(3) stipresni simptomai.

Dreiko sąsiauryje pasviręs laivas

Pavyzdžiui, mano žmona mažiau atspari jūros ligai nei aš. Kai plaukėme ekspediciniu kruizu į Antarktidą per banguočiausią pasaulyje Dreiko sąsiaurį, mūsų reakcijos buvo tokios:
-Žmona jau prieš įplaukiant į Dreiko sąsiaurį vakare išgėrė vaistų. Kitą rytą jos nepykino, bet plaukti buvo nemalonu (ne tas pats, kaip ant žemės). Vakarop vėl ėmė pykinti, reikėjo gerti vaistų iš naujo.
-Aš pirmą vakarą jokių vaistų negėriau. Įplaukus į Dreiko sąsiaurį, rytą jaučiausi gerai, tačiau įdienojus, nors ir nepykino, darėsi nemalonu plaukti. Tada išgėriau vaistų ir pradėjau jaustis vėl kaip ant žemės (plaukti malonu) – tiesa, kai kurie poveikiai liko (pvz. mieguistumas). Kitą vaistų dozę pakako gerti kitą dieną.

Banga smogia į restorano langus laivui plaukiant Dreiko sąsiauriu

Tačiau nei mano žmona, nei aš, nesame “kraštutinumai”. Pvz. mano žmona niekada gyvenime laive nevėmė – o daugybė žmonių vemia. Būna ir žmonių, kurie ir tokio poveikio, kaip aš, nejaučia. Bet tai yra nuolatinis polinkis: pvz. žmoną supykina kiekviename laive, plaukiančiam per audringesnę jūrą, o manęs – ne.

Jūros ligą stiprina toks elgesys:
-Skaitymas, darbas kompiuteriu ir pan.
-Horizonto nematymas.

Vaistų nuo jūros ligos yra kelių rūšių. Stipriausiu laikomas skopolaminas, paprastai klijuojamas kaip pleistrai – bet jis turi šalutinių poveikių (man buvo laikina toliaregystė, gerklės skausmas, galvos skausmas). Optimalus būtent man kraštutinėmis sąlygomis pasirodė meklizinas. Natūralūs imbiero preparatai pasirodė labiau placebas. Tačiau kitiems gali veikti kitaip.

Skopolamino pleistras

Skaityti daugiau: Jūros liga (jūrligė) – viskas, ką reikia žinoti

Saugumas laive

Ar pagrįsta baimė nuskęsti? Ir taip, ir ne. Nelaimės tikimybė maža, bet, priešingai nei su lėktuvais, kurie visur prižiūrimi bent vidutiniškai gerai, požiūris į laivų saugumą labai varijuoja skirtingose šalyse. “Pirmame pasaulyje” mažesniuose laivuose turistui bus privaloma plaukti su gelbėjimosi liemene ar ji bent jau bus šalia, prieš išplaukiant didesniam laivui bus saugumo instrukcija ar net evakuacijos repeticija. “Trečiame pasaulyje”, tuo tarpu, dažnai gali ir išvis nebūti gelbėjimosi liemenių, bent mažesniuose laivuose, ir didžiausios istorijoje transporto nelaimės įvyko būtent su laivais. Nuskendus kokiam vietiniam keltui Afrikoje ar Filipinuose žūva ir tūkstančiai žmonių.

Jei jums tai aktualu, galite pasižiūrėti, ar yra gelbėjimosi valtys, liemenės. Paprastai saugiausia yra plaukti didžiaisiais kruiziniais laivais, ypač tarptautinių kompanijų – o mažiau saugu vietiniais keltais, nesaugiausia – mažais vietiniais laiveliais.

Su privalomom gelbėjimosi liemenėm plaukiant Antarktidoje zodiaku iš kruizinio laivo į krantą

Kelionių laivais istorija

Laivai – seniausias žmonijos ilgų nuotolių transportas. Tad iki XIX a. daugelis tolimų kelionių vyko laivais – jūromis, vandenynais, upėmis. Iš pradžių jos buvo neorganizuotos: reikėdavo sutarti su įgula, kad paimtų – tačiau XIX a. atsiradus garlaiviams tapo įprasti reguliarūs reisai, sujungę žemynus. Tiesa, plaukti į kitą žemyną reikėdavo ne vieną savaitę, tad turizmo nelabai galėjo būti: plaukdavo dirbti, migrantai. Tik pavieniai turtuoliai galėdavo sau leisti kelias savaites plaukti į vieną pusę dėl kelionės. Daugiau turistų plaukdavo vietiniais garlaiviais – upėmis, tarp salų.

XIX a. upėlaivius pradėjo stumti geležinkeliai – taip keliauti buvo ir pigiau, ir greičiau. Upėlaiviai iš pradžių išnyko turtingame pasaulyje, XX a., kai geležinkelius “papildė” autobusai – ir daug kur kitur.

XX a. pradžioje atsiradę reisiniai lėktuvai iš pradžių buvo prieinami tik turtingiems, bet jau XX a. viduryje pradėjo stumti maršrutinius laivus, nes pakankamai atpigo. Tolimų distancijų keleiviniai laivai tada pritaikyti naujam dalykui: kruizams, kur pats plaukimas turėjo tapti malonumu, o ne tiesiog kelione iš taško A į tašką B. Vėliau kruizų rinka išaugo taip, kad pradėta statyti dar didesnius ir patogesnius laivus specialiai vien kruizams. Kruizai vis labiau populiarėja, apima vis naujus žemynus ir jūras. Savo ruožtu, nors automobiliai ir autobusai iš dalies nukonkuravo trumpų nuotolių maršrutinius laivus, jie ir suteikė jiems atgimimą, nes reikia keltų, kurie galėtų juos perkelti per vandenį.

Tad nors nebėra taip, kad visur gali nuplaukti keleiviniu laivu, kaip kokiais 1900 m. – tų galimybių gausu ir vis daugėja ir tai yra unikalus kelionės būdas, suteikiantis ypatingus vaizdus ir daug galimybių bendrauti su žmonėmis.

Laivuose ir kitur dažnas susiduria su jūros liga. Ar galima jos išvengti ir kaip, kada jūros liga “bjauriausia” ir kodėl, kokie nuo jos vaistai?

Pats daug keliavau laivais – perplaukiau net audringiausią pasaulyje Dreiko sąsiaurį į Antarktidą (8 m bangos, krintantys daiktai). Taigi, šiame straipsnyje atsakysiu į visus klausimus.

Kas yra jūros liga ir kas ją sukelia?

Jūros ligą sukelia supimas, būdingas laivams.

“Bjauriausias” ir garsiausias jūros ligos simptomas – pykinimas, net vėmimas.

Bet yra ir kitų – pavyzdžiui, prakaitavimas, šaltis, mieguistumas (ne veltui mamos sūpuoja savo naujagimius, norėdamos užmigdyti).

Nors tai vadinama “jūros liga”, yra kitų vietų, kur ji gali kilti: autobusuose, ypač kai važiuoja kalnų keliais; lėktuvuose per turbulenciją. Tačiau ten supimas mažesnis, nei laivuose prie didelių bangų, jūros liga suserga mažiau kas.

Savo ruožtu, laivas laivui nelygu. Jei plaukiame ežeruose, siauruose sąsiauriuose, mariose, tarp salų – bangos būna uždengtos ir supimo mažai. O atviroje jūroje jis didesnis, taip pat tuo didesnis, kuo didesnė audra ir bangos. Banguočiausiose vietose nė audros nereikia – Dreiko sąsiauryje bangos buvo didžiulės ir šviečiant saulei.

Dreike pasviręs laivas. Taip plaukiama dvi dienas.

Mažiau supa dideliuose laivuose, žemesniuose deniuose.

Mažiausiai jūros ligos stabiliausiame transporte – pvz. traukiniuose.

Nuo ko priklauso, ar bus stipri jūros liga?

Kuo didesnis supimas, tuo jūros liga pasireiškia greičiau, o jos simptomai – stipresni. Jei supimas silpnas, iš pradžių jūros ligos gali nejusti, tačiau ji gali vis tiek pasireikšti, jei supimas truks ilgai ilgai (pvz. jūros liga pasireikšt tik po pusdienio ar dienos kelionės laivu).

Ne mažiau svarbu ir tai, kad skirtingi žmonės skirtingai atsparūs jūros ligai. Vieni ja beveik niekad “nesuserga”, o kitiems nė vandenyno audros nereikia: suserga jūros liga greitai įlipę į laivą ar net važiuodami autobusu, skrisdami lėktuvu. Kuo atsparesnis žmogus, tuo didesnio ir ilgesnio supimo reikia, kad jį “įveiktų” jūros liga, jūros liga paveikia silpniau.

Pavyzdžiui, mano žmona mažiau atspari jūros ligai nei aš. Kai plaukėme į Antarktidą per banguočiausią pasaulyje Dreiko sąsiaurį, mūsų reakcijos buvo tokios:
-Žmona jau prieš įplaukiant į Dreiko sąsiaurį vakare išgėrė vaistų. Kitą rytą jos nepykino, bet plaukti buvo nemalonu (ne tas pats, kaip būti ant žemės). Vakarop vėl ėmė pykinti, reikėjo gerti vaistų iš naujo.
-Aš pirmą vakarą jokių vaistų negėriau. Įplaukus į Dreiko sąsiaurį, rytą jaučiausi gerai, o įdienojus, nors nepykino, darėsi nebemalonu plaukti. Tada išgėriau vaistų ir pradėjau jaustis vėl visai kaip ant žemės (plaukti malonu). Kitus vaistus pakako gerti kitą dieną.

Tačiau nei ji, nei aš, nesame “kraštutinumai”. Pvz. mano žmona niekada gyvenime laive nevėmė – o daugybė žmonių vemia. Būna ir žmonių, kurie ir tokio poveikio, kaip aš, nejaučia. Bet tai yra nuolatinis polinkis: pvz. žmoną supykina kiekviename laive, plaukiančiam per audringesnę jūrą, o manęs – ne.

Jūros ligą taip pat skatina ir “darbas akimis” supimo metu: skaitymas, rašymas, darbas kompiuteriu. Geriausia yra žiūrėti į horizontą. Jūros liga stipresnė ir tada, jei sėdima nugara laivo plaukimo (ar autobuso važiavimo) krypčiai. Jei įmanoma, to reikia vengti.

Savo ruožtu, jūros liga dažnai nepasireiškia, jei guli ir miegi. Žmona ne kartą yra tiesiog “pramiegojusi” momentus, kai tikria būtų patyrusi jūros ligą, jei būtų nemiegojusi, pvz. autobuse kalnų kelyje. Užmigti tokiu atveju geriausia prieš supimo pradžią, nes užmigti supant jau gali būti sunku.

Kiek dažna jūros liga? Labai dažna “ekstremaliausiose situacijose”, kur galingas supimas trunka ilgai: kelionės į Antarktidą metu, vaistus vartojo daugiau nei pusė keleivių, o kuo ilgiau plaukėme Dreiko sąsiauriu, tuo tuštesnis valgant buvo laivo restoranas. Iš pradžių jūros liga palaužė jai “imliausius”, iki vakaro ir daug iš likusiųjų; “imliausi” net ir vartodami vaistus (ypač silpnesnius, žr. žemiau) negalėjo eiti į restoraną. Bet buvo, ko ji visai neveikė.

Vaistai nuo jūros ligos

Vaistų nuo jūros ligos yra įvairiausių. Mūsų patirtis:

a)Natūralus imbieras ar, tiksliau, tabletės su imbieru (Gravol Ginger ir pan.). Jos parduodamos daug kur, bet dėl veiksmingumo daugiausia abejonių. Plaukiant iš Niufaundlendo į žemyninę Kanadą žmona pavartojo ir nesusirgo jūrlige – bet bangos nebuvo itin didelės. Tačiau plaukiant per Dreiko sąsiaurį nepadėjo išvis – t.y. niekas visai nesikeitė nuo imbiero vartojimo, nors vartojome, kaip reikia, du kartus į dieną.

b)Meklizino (Meclizine) tabletės. Tiek man, tiek žmonai plaukiant Dreiko sąsiauriu buvo veiksmingos. Žmonai panaikino pykinimą (bet vis tiek nebuvo malonu plaukti), o manęs ir nepykino, tačiau po šių tablečių jaučiausi kaip ant žemės. Šias tablets reikia gerti du kartus per dieną. Šalutinių poveikių nebuvo (sakoma, kad šalutinis poveikis mieguistumas – išties jis buvo, tačiau jis lygiai taip pat buvo ir nieko nevartojant: tai jūros ligos poveikis, kurio tiesiog šis vaistas nepanaikino).

c)Skopolamino lipdukai už ausies. Laikomi stipriausiu vaistu nuo jūros ligos. Tačiau turi ir daug šalutinių poveikių – kalbama net apie lunatikavimą. Todėl daug vietų yra uždrausti. Mūsų atveju plaukiant per Dreiko sąsiaurį skopolamino lipdukai padėjo taip pat, kaip ir meklizinas, tačiau išties buvo šalutinių poveikių. Abiems su žmona skaudėjo gerklę, taip pat laikinai tapome toliaregiais (tai – dažni poveikiai, nors toliaregystė, sako, atsiranda netyčia palietus skopolaminuotomis rankomis akis). Tai truko ilgiau nei dėvėjome lipduką. Žmonai dar ir skaudėjo galvą. Viską sudėjus, skopolamino šalutiniai poveikiai, jeigu jūros liga nestipri, gali būti bjauresni už pačią jūrligę… Aišku, kam jūrligė itin stipri, tai geriau, nei vėmimas. Vienas skopolamino lipdukas galioja iki 3 dienų – reikia palikti priklijuotą pleistrą ir tiek.

Skopolamino pleistras

Akupresūrinės apyrankės ir pan. – nesame bandę.

Bendrai paėmus, skirtingi vaistai skirtingai gerai veikia skirtingus žmones – tad svarbu “išsibandyti” save ir prisiminti, kas veikė, o kas ne. Jei padeda bet “ne iki pilnos laimės”, bandykite kitus variantus – gal padės labiau.

Kaip išvengti jūros ligos?

1.Rinktis kuo stabilesnį transportą. Traukinys geriau nei autobusas (ypač kalnų keliais). Lėktuvas geriau nei laivas (ypač jei atviroje jūroje). Lėktuvas geriau nei autobusas kalnų keliuose.
2.Rinktis kelionės kryptis, kur nereikia plaukti atvira jūra ar važiuoti kalnų keliais.
3.Esant supimui, neskaityti, nedirbti akimis ir pan.
4.Esant supimui (autobuse, laive), nesėsti nugara važiavimo krypčiai.
5.Stengtis užmigti prieš supimą.
6.Gerti vaistus, kurie veikia būtent tau (išmėginti).

Dirbant kompiuteriu Dreiko sąsiauryje (atrinkinėjant nuotraukas nuotraukų konnkursui) net ir su vaistais jūros liga “pramušinėjo”

P.S. Gal išbandėte daugiau priemonių nuo jūros ligos? Kaip jūrligė veikia jus? Rašykite į komentarus.