Lankau pasaulį

Montana – viena gražiausių JAV valstijų!

Ji stebina ir nuostabia gamta, kalnais, ežerais su daugiau didžiųjų žvėrių nei galėjau tikėtis. Ir senoviniais Laukinių vakarų vaizdais, kaubojų ir indėnų „vaiduoklių“ miesteliais iš vesternų filmų.

Pervažiavau skersai visą Montaną ir dalinuosi tuo, kas ten gražiausia ir įdomiausia.

JAV prerijos susiremia su kalnais

Montanoje susiremia du „klasikiniai“ laukinių vakarų peizažai. Rytuose – bekraštės prerijos kuriose – neapleido tas jausmas – tuojau išvysiu jojantį kaubojų. O vakaruose – aštrūs Uolėtieji kalnai. Vandenynas nuo Montanos toli, tad žiemos čia ypatingai atšiaurios, o ir vasarinė kaitra trumpa. Didžioji Montanos gamtos pažiba – Ledyno [Glacier] nacionalinis parkas – visus savo vartus automobiliams atveria tik… birželio mėnesį. Nes tik tada nuostabusis “Važiavimo į saulę kelias” (Going-to-the-sun road), Amerikos gamtos mylėtojų vadinamas vienu gražiausių Amerikos kelių, pagaliau pilnai nutirpsta.

Tiesa, net kai važiavome juo liepą, išlipę pakelės aikštelėse vietomis dar galėjome ranka prisiliesti prie sniegų. Įvažiavus per vakarinį įvažiavimą, parkas savo grožybes parodė pamažu. Kokią valandą net maniau, kad Going-to-the-sun kelias – pervertintas. Na, Makdonaldo ežeras, kriokleliai… Ar dėl to verta „gaudyti“ specialius leidimus, kurie dėl didelio norinčiųjų važiuoti sezono metu kiekio dienomis – privalomi? Bet paskui kelias pakilo aukštyn ir vaizdai aplink darėsi kvapą gniaužiantys. Išvydome ir lokių, briedžių, apie smulkius gyvūnus nė nekalbu – tik prie stambesniųjų susidaro automobilių kamščiai…

O kitas kelias link Many Glacier gal net gražesnis. O gal tiesiog mažiau tikėjomės, nes reklamos jam mažiau… Savo pabaigoje jis atsiremia į kalnus ir “Many Glacier” viešbutį, vieną tų senųjų istorinių „ložių“, į JAV nacionalinius parkus viliojusių tarpukario elitą.

Ledyno parkas – amerikietiškai „pravažiuojamas“, didžiausios grožybės tau čia – iškart anapus automobilio lango. Kai kurie amerikiečiai sustoję apžvalgos aikštelėse nė nelipdavo laukan – prasiveria stiklą, padaro nuotraukų, važiuoja toliau… Dažnam amerikiečiui šitokia „drive through gamta“ yra pliusas, nors žygeiviui tikriausiai košmaras. Aišku, žygio takų yra ir Ledynų NP, kita vertus, kur kas įvairesnis tam Jeloustouno nacionalinis parkas su savo geizeriais, kanjonu, karštosiom versmėm ir ne mažiau žvėrių. Jis nėra Montanoje, bet šalia: pasiekiamas ir iš Vest Jeloustouno [West Yellowstone] gamtos kurorto Montanoje. Ten jau iš automobilio tiesiog privalėsi išlipti! O grožybių tiek daug, kad apie jį parašiau atskirą straipsnį.

Kaubojai susirėmė su indėnais

Laukinių Vakarų Aukso amžius buvo kokiais 1862 m. Aukso amžius ir perkeltine prasme, ir labai tiesiogine: tūkstančiai turtų ieškotojų iš visos Amerikos plūdo į Montaną vedini svajonės išsikasti savuosius aukso grynuolius.

Kone „per naktį“ laukiniuose toliuose išdygo palaikių medinių salūnų ir lūšnų miesteliai. Jei lobių po jais žemė nepašykštėdavo, per kelis dešimtmečius ten išdygdavo turtuolių rūmai, prabangūs viešbučiai, visokių slaptųjų organizacijų štabai (masonai, Pitijos riteriai ir dar galai žino kas).

Kaip Bjutas [Butte]. Aišku, laikais ir šiam nuostabiam miesteliui buvo negailestingas: daug gražiųjų jo senammiesčio pastatų apleisti, užkaltais langais, gal dar daugiau nugriauta, o didysis 11 aukštų Finlen viešbutis toks leisgyvis, pusiau išdalintas butais. Bet bent jau jis veikia – priešingai nei dauguma. Bent jau turistai atrandą Bjutą, viliojami didžiulės „dirbtinės duobės“, išprievartavusios žemę – Berklio kasyklos šalimais. Ir nekukliai pavadintu Pasauliniu kasybos muziejumi, kur kruopščiai atkurtas Montanos „Aukso amžiaus“ miesteliukas: suvežtos XIX a. lūšnos, kasimo technika, yra net galimybė nusileisti traukinuku žemyn į tikrą kasyklą, nors sezono metu visos ekskursijos buvo išpirktos dienai į priekį…

Visa šita kaubojų, užkariautojų, nuotykių ieškotojų dvasia – tik viena Montanos istorijos pusė. Tuo metu, kai šitie kolonistai plėšydamiesi veržėsi kankinančiose pavojingose kelionėse per bekraštes prerijas vedini savo auksinės svajonės, tos prerijos ir tie kalnai jau buvo gyvenami daugybės indėnų tautų.

Tie indėnai gyveno visai kitaip: jie neturėjo nuosavos žemės, laukų, miestų, kaimų. Jie klajojo Amerikos vakarais paskui bizonų kaimenes. Iš pradžių gal net atrodė, kad vietos užteks visiems: amerikiečiai sau pasiėmė dalį plotų, o likusius pažadėjo palikti indėnams. Bėda, kad netrukus auksas atrastas ir pastaruosiuose… Ir visi turtų ištroškusieji nepaisydami nė JAV įstatymų ir buvusių susitarimų ėmė plūsti į indėnams paliktus Juoduosius kalnus.

Indėnai – lakotos ir čejenai – sukilo paskutinį kartą. Montanoje Litlbighorno mūšyje iškovojo paskutinę istorijoje pergalę – sutriuškino JAV Džordžą Kasterį [George Custer]. Toje vietoje įkurtas nacionalinis parkas iš pradžių šlovino Kasterio „auką“, o dabar jau ir indėnų didvyrišką pasipriešinimą. Pergalės būta laikinos: indėnai vėliau sutriuškinti pasidavė. Montanoje jie dabar mažuma, nors ir didesnė nei daugelyje JAV valstijų – 9%. Iš vigvamų ar tipių jie persikėlė į liūdnus pakelės namus ir miestelius. Viename tokių – Hardine – arčiausiai prie Litlbighorno mūšio vietos – nakvojome indėnų laikomame motelyje. Ten nėra amerikietiškos tvarkos, daug kas aplaužyta: bet džiugu, kad indėnai laikosi, nes kitur JAV situacija dažnai dar liūdnesnė, ištisos indėnų tautos paskendusios alkoholio ir narkotikų liūne…

O štai istorijos liūne pamažu skęsta ir indėnai, ir kaubojai. Vietoje jų pamažu kyla naujoji Montana, su greitkeliais, greito maisto restoranais, prekių ženklais ir išsvajotu Montanos universitetu Mizuloje. Bet anų laikų dvasios čia daugiau nei daugelyje kitų JAV valstijų.

Žmogus susiremia su gamta

„JAV rytuose daugelį miškų gaisrų sukelia žmogus, o Montanoje – žaibas“ – skelbia užrašas unikaliame Smokejumpers muziejuje-bazėje prie Mizulos miesto. Žodis „Smokejumper“ neturi lietuviško vertimo – nes jis apskritai aktualus tik tokiose vietose, kaip Montana, kur žmonija dar pilnai nepavergė gamtos, kur ištisų kvadratinių mylių nepasieksi nė prasčiausiais keliais…

Smokejumper pažodžiui reiškia „Šokantis į dūmus“. Tai – gaisrininkai kurie, vos pasirodžius kur miško gilumoje dūmams, siunčiami ten desantiniais lėktuvais. Pasiruošę išgyventi bent kelias dienas „vidury niekur“ jie šoka ten su parašiutais, pjauna mišką aplink gaisravietę, kad ugnis neplistų. „Jei dirbame gerai, apie mūsų darbą niekas nesužino, nes gaisrai užgęsta dar prieš sudomindami žiniasklaidą“ – mums pasakojo vienoje tų unikalių Smokejumpers bazių. Tiesa, kai kuriuos gaisrus specialiai palieka degti: nes jie taip toli žmonių, kad niekam nekelia pavojaus, o gerai, kad sudega visokie pažemės krūmokšniai – jei paliktum juos vešėti, kai kada nors gaisras vis tiek kiltų, jis būtų daug žiauresnis…

Montana – didesnė už Italiją ar Lenkiją, o gyventojų ten – tik virš milijono. Tad žmonės čia vis dar gyvena visom prasmėm gamtos apsupty – ne tik nacionaliniuose parkuose.

Ištisi atokūs miesteliai nelikus ten aukso buvo apleisti – nes per toli nuo visko. Tokie vadinami „vaiduoklių miestais“ (ghost town): ir perkeltine prasme, ir tiesiogine, nes amerikiečiai tiesiog pamišę dėl vaiduoklių istorijų ir net inteligentiškiausieji dažnai tiki, kad senuose pastatuose būtinai siaučia kokių prisikentėjusių jų gyventojų šmėklos…

Garsiausias vaiduoklių miestas – Garnė [Garnet] – tikrai turi savyje kažką tokio, kad pasilikti nakčiai apleistuose jo kadaise prabangaus viešbučio ar apgriuvusių aukso ieškotojų trobelių kambariuose nelabai norėtųsi, užtat nuvažiuoti ten dešimtis kilometrų negrįstais miško keliukais dienos metu buvo tikrai žavu.

Tokiose vietose tiesiog apsupa Montanos dvasia. Miestelis, kur kadaise įsitvirtino kolonistai, išsiuntę indėnus šalin, o dabar vėl įsitvirtino miškas, žmonija atsitraukė. Auksinė istorija, žalia gamta, tuščia ir kartu pilna.

Montana, JAV vakarai!

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Lietuviškos JAV vietos

JAV lietuviški pastatai, paminklai, rajonai - be galo įspūdingi ir svarbūs. JAV gyvena iki milijono lietuvių ir jie ten sukūrė daug labai svarbaus. Esu sudaręs lietuviškų JAV vietų žemėlapį "Tikslas - Amerika", enciklopediją ir surengęs daug ekspedicijų informacijos rinkimui apie tas vietas - ekspedicijų dienoraščiai irgi čia.

Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2022 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Andalūzija – pietų Ispanija – turi viską!

Andalūzijoje – ir saulėčiausi Ispanijos paplūdimiai bei populiariausi kurortai (Costa del Sol aplink Malagą), ir aukščiausi kalnai.

Andalūzijoje – ir vieni nuostabiausių Europos senamiesčių, pilni bažnyčių ir rūmų (Granada, Kordoba, Sevilija…), ir žavūs balti kalnų miesteliai ir kaimai.

Andalūzijoje praleidau daug mėnesių ir visa tai aplankiau pats. Nebuvo lengva, bet pasistengiau „sutalpinti“ visą Andalūziją į vieną kelionių vadovą.

Seni arabiški Andalūzijos didmiesčiai (Sevilija, Kordoba, Granada)

Prieš 1000 metų Andalūzijos miestai buvo patys didžiausi ir turtingiausi visoje Europoje, gal net pasaulyje. Paryžiuje ir Londone gyveno po 20 000 žmonių, o Kordoboje – trečdalis milijono! Ir Andalūzijoje tokios svarbos miestai yra dar du: Sevilija, Granada.

Tiesa, visus šiuos miestus pastatė ne ispanai, o… arabai „maurai“. Viduramžiais Andalūzija buvo tokia pat islamiško pasaulio dalis, kaip ir Marokas ar Tunisas. Tačiau 1236-1492 m. ispanai vieną po kito užėmė didinguosius Andalūzijos didmiesčius (Rekonkista). Ne šiaip okupavo: per kelis dešimtmečius išvijo ar priverstinai apkrikštijo visus musulmonus ir žydus, o 1609 m. ištrėmė net ir arabus katalikus.

Taip gimė unikali Andalūzija. Baltose siaurutėlėse „arabiškose“ senamiesčių gatvėse – ispaniška tvarka, čurų kavinės, vyninės ir flamenko teatrai. Minaretai, virtę bažnyčių varpinėmis ir mečetės, virtusios barokinėmis katedromis. Piliakalnių viršūnėse – ir arabiški, ir ispaniški mūrai.

Kiekvienas iš „Didžiojo trejeto“ Andalūzijos didmiesčių turi savą „kozirį“:

Kordobos koziris – „Mečetė-katedra“. Rodos, nesibaigiančios salės, skliautai, arkos, kolonų eilės: vien iš romėniškų pastatų „surinktų“ kolonų daugiau, nei bet kuriame išlikusiame romėnų pastate… Nes Kordoba ~1000 m. buvo didžiausias pasaulio miestas! Taigi, tam, kad kartu melstis tilptų visi jos musulmonai, reikėjo mečetės, dydžiu nusileidusios tik Mekai. Kordobą užkariavę ispanai mečetę pavertė katedra – bet, kai Kordoboje net šiandien žmonių mažiau nei anais laikais, tai ta katedra užima tik patį mečetės vidurį, aplinkui barokinius jo grožius – tuščios salės, kurių grindyse sulaidoti ispanų didikai… Kitos Kordobos vietos: dar romėnų pradėtas statyti tiltas, maža sena sinagoga.

Granados koziris – Alhambra – „miestas mieste“, kurios puošnieji Nasiridų rūmai ir Generalifės sodai – pati populiariausia visos Ispanijos lankytina vieta apskritai! Čia pamatai, kokioj rytietiškoj prabangoj gyveno arabiški Andalūzijos valdovai: ir tai nepaisant to, kad viskas statyta marų civilizacijos žlugimo metu, kai Granada buvo likęs paskutinis neprarastas arabų didmiestis Europoje. Ir Alhambra Granadoje – ne viskas. Anapus tarpeklio – žavus Granados senamiestis Albayzin pilnas arabų didikų rūmų carmen. Kaip dera musulmonams, iš gatvės tematai plyną sieną, o visa prabanga – vidaus soduose. Granados pietuose – Sakromontės rajonas, kur gyvenama olose. Seniau taip gyveno čigonai, dabar – hipiai. Izabelė ir Ferdinandas – ispanų monarchai, nukariavę Andalūziją – irgi palaidoti Granadoje.

Sevilijos koziris – Sevilijos katedra. Iš „mečetės laikų“ čia liko tik „varpinė“ – tūkstančio metų senumo 105 m aukščio minaretas Giralda, „karūnuotas“ barokiniu špiliu. Viską kitą ispanai perstatė „nuo nulio“ ir auksine didybe mažai Europos katedrų galėtų jai prilygti! Nes Sevilija buvo pagrindinis visos Ispanijos uostas būtent tada, kai ispanų konkistadorai užkariavo Ameriką. Ech, kiek daug prisiplėšto inkų ar actekų aukso nusėdo Sevilijos bažnyčiose, rūmuose… Sevilija ir šiandien – didžiausias Andalūzijos miestas (1,3 mln. gyv.), tad statybos čia niekad nenutrūko: 1928 m. buvusių Ispanijos kolonijų Amerikoje parodai pastatytas Plaza de Espana ir Plaza de America kompleksas iš visos eilės rūmų ir parkų didybe beveik „nukerta“ net Sevilijos senamiestį.

Kiekviename iš arabiškai-ispaniškų Andalūzijos didmiesčių gali praleisti visą dieną ir daugiau! Ir iki kiekvieno – 1,5-2,5 valandų kelio nuo pagrindinių Costa del Sol kurortų.

Costa del Sol – Andalūzijos pakrantė ir kurortai

Visi didingiausi Andalūzijos didmiesčiai – toliau nuo Viduržemio jūros. Bet 95% tų, kurie keliauja į Andalūziją ar Pietų Ispaniją, didžiąją atostogų dalį praleidžia pajūryje. Nesibaigiančioje kurortų grandinėje, ištįsusioje 150 km į rytus ir vakarus nuo Malagos miesto. Ji vadinama Costa del Sol – Saulėtoji pakrantė.

Ten – karščiausia Ispanijos saulė, giedriausios dienos. Liepą vidutinė dienos temperatūra +31, sausį – +17, balandį – +21, spalį – +24. Beveik jokio lietaus, jokių debesų. Tik 42 dienos per metus, kai bent kažkiek lyja – o per visą vasarą tokių tik 2, per visą pavasarį – 13, per visą rudenį – 12! Kai gyvenau prie Malagos, išvažiuodavau pakeliauti po Ispaniją – kituose miestuose, būdavo, pasitikdavo liūtys, žieminė vėsa, bet, kai sugrįžusio į Costa del Sol manęs visada laukdavo ryški saulė ir žydri dangūs…

Bet patys Andalūzijos kurortai – tai labiau tokios „poilsio mašinos“. Viskas veikia, viskas kaip iš vadovėlio „ko reikia masiniam turistui-poilsiautojui“ – bet ne daugiau. Palei jūrą – paplūdimys su barais. Už jo – automobilių gatvė privažiavimui. Kitapus gatvės – vienaukštės beveidės parduotuvės ir restoranai ir daugiaaukščiai viešbučiai vienodais balkonais, į kuriuos nuolat zuja mėlyni TUI autobusai, pilni turistų iš „šaltosios Europos“. Tolesniuose kvartaluose – pigesni viešbučiai, daugiabučiai, vienas-kitas svingerių klubas. Už jų – magistralė, o anapus jos – aukštyn į kalną lipančios vilos, kurias gali pasiekti tik automobiliu. Vienos nuomojamos, kitas nusipirkę kokie vokiečiai ar švedai praleidžia ten ištisas žiemas (paplūdimys jiems jau pabodęs, pakanka privataus baseino).

Čia aprašiau seniausią kurortą Toremolinosą, bet iš esmės visa Costa del Sol tokia, kurortų dvasia skiriasi tik tam tikrais niuansais (tarkime, Marbelja laikoma prabangesne, ten daugiau rusų). Visur daug kas pastatyta labai seniai, mat Costa del Sol ne šiaip „dar vienas Europos kurortas“ – tai bene pirmoji pasaulyje „tarptautinė“ kurortų zona! Ji gimė dar ~1959 m., Ispanijos diktatoriui Fransiskui Frankui nusprendus „uždirbti iš saulės ir jūros“.

Tai buvo tikra pasaulinė turizmo revoliucija! Iki tol daugelis europiečių išgalėdavo keliauti nebent į savo tėvynės pajūrį (tikėdamiesi, kad bent tą vasaros savaitę lis mažiau). O Costa del Sol tapo pirmąja pasauly vieta, kur ir „eiliniai Vakarų Europos darbininkai“ galėjo įpirkti karštas giedras atostogas. Apie kurortų grožį jie nė nesvajojo – atostogos prie Viduržemio jūros jiems savaime prilygo stebuklui – tad viskas statyta kuo paprasčiau, pigiau, masiškiau. Costa del Sol tada traukė ne vien turistus – nuo teismų ten slapstėsi naciai, Toremolinose gyvenimą baigė ir bene garsiausias Amerikos lietuvių mafijozas Alvinas Karpis.

Laikai keitėsi. Ispanija pabrango, o jos išrastą „šiltų atostogų pramonės“ modelį nukopijavo dar pigesni Turkijos ir Egipto kurortai. Bet Costa del Sol trauka neblėsta: prie vokiečių, britų, skandinavų, olandų griuvus geležinei uždangai prisijungė lenkai, rusai, čekai – o ir lietuviai.

Gulėjimo kurorte ar aukštais Andalūzijos standartais gana vidutiniško Malagos senamiesčio daugeliui nebepakanka – ypač kai grįžta metai iš metų. Bazuodamiesi viename kurortų, jie apkeliauja visas Andalūzijos grožybes. Juk viskas pasiekiama per dienos išvyką: ryte išvažiuoji, vakare grįžti, 1-2 val. kelio į vieną pusę. Vieni „tradiciškai“ važiuoja kelionių organizatorių autobusais, kiti – nuomojasi automobiliukus, kad ir kiek prisibijodami raitytų kalnų kelių ir ankštų gatvelių (bet pagrindinius miestus dabar jungia magistralės ir visada galima automobilį palikus parkinge apvaikščioti pėsčiam).

Andalūzijos kalnai, uolos ir baltieji kalnų miesteliai

Andalūzijoje gražių vietų šitiek, kad net kasdien kur nors važiuodamas, per eilines atostogas visko neaplankysi…

Ne mažiau už didmiesčius ir kurortus numylėti Andalūzijos Sierra Nevada kalnai, jų aštrios uolos ir žavūs balti miesteliai.

Caminito del Rey uolų šlaituose pakabintas takas. 1905 m. jis pastatytas užtvankų darbininkams, vėliau griuvo, trupėjo, tapo „pavojingiausiu Europos žygių taku“, kuriuo dėl nuostabių vaizdų, nepaisydami dažnų žūčių, vis tiek eidavo nuotykių ieškotojai. O galiausiai, 2015 m., kaip viskas Andalūzijoje, pritaikytas masiniam turizmui: „dėl vaizdo“ išdalinami šalmai, bet takas klotas lygiom lentutėm, einama grupėmis paskui gidą, iš anksto nusipirkus bilietus. Bet gilusis tarpeklis, upė jo gilumoj nuo to nepasidarė negražesnė!

Rondos „baltasis miestelis“, garsėjantis savo 98 metrų aukščio 1793 m. tiltu per Gvadalevino upės tarpeklį, statytu 34 metus: įspūdinga, kaip tais laikais, be jokios technikos, išmūrijo šitokį tiltą! Kone kiekviena „gražiausia Rondos vieta“ su juo susijusi: vaizdas nuo tilto, vaizdas į tiltą iš šono, vaizdas į tiltą iš apačios… Bet sužavėjo ir viena seniausių Ispanijoje koridos arenų.

Gibraltaras, kuris, Andalūzijos žmonių pykčiui, iki pat šiol yra Britanijos kolonija. Tai – tikras britiškas miestelis palei į Viduržemio jūrą išsišovusią uolą. Su urvais, nuostabiais vaizdais, fish and chips, svarais sterlingų ir net vienintelėm Europos beždžionėm. Gibraltaras toks mažas, kad oro uosto pakilimo takas kerta pagrindinį kelią ir, kai leidžiasi lėktuvai, tas kelias uždaromas.

Aišku, gražių kalnų miestelių yra daug daugiau – visų nesuskaičiuosi. Andalūzijoje nevyko pasauliniai karai, todėl čia niekas nesugriauta, o „gražiai išlikęs senamiestis“ – ne išimtis, bet taisyklė. Tarp įdomiausių – Setenil de las Bodegas, kur baltieji namai stovi it „prispausti“ uolų, Baeza šlaito viršūnėje.

Turistų minios – daug pliusų, bet dar daugiau minusų

Malagos oro uostas yra ketvirtas pagal keleivių skaičių Ispanijoje – po Madrido, Barselonos ir Maljorkos – nors pati Malaga yra tik šeštasis šalies miestas. Lėktuvai iš čia skrenda į 120+ Europos miestų, vien Costa del Sol įsimylėjusioje Didžiojoje Britanijoje yra reisai į 20 skirtingų oro uostų!

Viena vertus, atskristi labai paprasta – ir su kelionių organizatoriais, ir su aibe pigių skrydžių bendrovių reisų.

Kita vertus – nors paprastai nesiskundžiu turistų miniom, bet Andalūzijoje jų jau tiek, kad net trukdo keliauti laisvai… Daugybė eilių net nepagrindinėse vietose – pvz. prie Pikaso muziejaus Malagoje. O į garsiausias lankytinas vietas gali patekti tik pirkdamas bilietą iš anksto, ypač sezono metu (t.y. nežiemą). Į Alhambrą balandį teko pirkti bilietą prieš tris savaites – ankstesniam laikui tiesiog nebuvo. Ir net su tais išankstiniais bilietais prie Nasiridų rūmų stojomės į ilgą eilę! Iš anksto teko pirkti bilietus ir į Caminito del Rey, Sevilijos Alkazarą ir daug kitų vietų.

Tie turistai, kurie, kaip normalu 99% pasaulio vietų, atskrenda į Malagą ir tik tada ima galvoti ką čia aplankius, lieka „it musę kandę“, nepamatę didžiausių Andalūzijos grožybių.

Net kelionė automobiliu Andalūzijoje nė iš tolo nėra tokia patogi kaip daugelyje pasaulio vietų. Didmiesčių gatvėse laisvų vietų pastatyti automobilį nebūna beveik niekada, nuolat matau su įjungtais avariniais „antroje juostoje“ beviltiškai lūkuriuojančius vairuotojus. Net į prekybos centrą Malagoje, būdavo, sezono metu negalėjau patekti, nes parkingas pilnas, norintieji apsipirkti po jį suko ratus… Išeitis miestų centruose – brangūs daugiaaukščiai parkingai. Atvažiuoji į tokį, palieki automobilį visai dienai ir visur kitur vaikštai. Nes jei mėginsi pavažiuoti kokius du kilometrus Granadoje „iš vieno rajono į kitą“, parkingo paieškos ir ėjimas nuo naujo parkingo iki vietos dažniausiai užtruks ilgiau, nei tiesiog tuos du kilometrus suvaikščioti pėsčiom.

Ir viešbučių, restoranų kainos Andalūzijoje nemažos, bent jau gražiausiuose senamiesčiuose ir populiariausiuose kurortuose: juk vis tiek visi pirks. Džiaugiasi tik vyno mėgėjai, nes dėl mažesnių mokesčių jis Ispanijoje pigesnis.

Na ir dar vietinių požiūris į turistus… Andalūzija iš jų gyvena, gyveno, gyvens. Tik vyriausi senoliai dar prisimena laikus, kai masinio turizmo nebuvo. Andalūziečiams turistai taip pat „savaime suprantama“, kaip saulė ir jūra. Stengtis dėl jų nereikia… Tad Andalūzijoje nerasi Azijai būdingos „pagarbos svečiui“. Pirmenybė čia – visada vietiniams. Daugely pasaulio turistinių vietų gyvenimas plaka turistų ritmu – Indonezijoje, Turkijoje, Egipte gausu „pasaulinių“ restoranų, parduotuvių, su pasauliniais darbo laikais, maistu, higiena, užsienio kalbom ir kt., ko turistams bereiktų – vietiniai pasiūlys. Bet ne Andalūzijoje. Pavyzdžiui, dauguma restoranų čia dirba ispaniškai trumpai, atsidaro vėlai, dar dirba su ilga pietų pertrauka (siesta) – ryte rasti kur pavalgyti tikrai sudėtinga, ypač jei nori gauti ne paprastą sumuštinį su dešra ant batono (už normalaus patiekalo kainą), pavakarę – ne ką lengviau. Mažoka ir užsienio virtuvių, tinklų. Tiesa, kurortuose kiek paprasčiau – bet vis tiek ne tas pats, kas daugelyje „masinių kurortų“ svetur.

Na, masinis turizmas (ir jo pinigai) – tai kaip karšta +37 saulė. Tie, kas to neturi, svajoja apie tai ir labai stengiasi, kad tai gautų, o gavę – džiūgauja. Bet tie, kas taip užaugo ir taip kasdien gyvena, neretai tai keikia ir tikrai jau nejaučia už tai jokio dėkingumo…

Andalūzijos kultūros grožybės ir spalvingiausios šventės

Kai Ispanijoje baigėsi diktatūra (~1975 m.), demokratinė valdžia suteikė autonomijas „Ispanijos tautoms“ – katalonams, baskams, galisams… Andalūzai tuoj pat pasipiktino: „Kodėl ne mums, mes juk irgi buvom atskira šalis, turim savo kultūrą?“. Valdžia atlyžo, andalūzus irgi pripažino atskira tauta.

Tauta jie ar ne tauta, pasakyti sunku. Jie kalba ispaniškai – nors ir turi savo tarmę. Istoriškai ten gyveno arabai musulmonai – jie neabejotinai buvo atskira tauta – bet gi jie ištremti. DNR tyrimai rodo, kad andalūzai neturi daugiau arabiško kraujo nei kiti ispanai – jie kilę iš kolonistų, atsiųstų iš likusios Ispanijos. Jeigu šiandien sutinki Andalūzijoje gyvenantį musulmoną – tai imigrantas ar imigrantų vaikas, bet net ir jų Andalūzijoje mažiau nei turtingesnėje šiaurės Ispanijoje.

Tačiau Andalūzija visgi turi savą dvasią – ne tik dėl oro ar ankštų baltų senamiesčių. Arabiškos kilmės pavadinimai – alcazar vadinamos tvirtovės (nuo arab. al kasr – pilis) ar upėvardžiai, prasidedantys gvadal(…), kaip Gvadalkivyras (nuo arab. wadi – upė). Ugningas flamenko šokis su trypimais ir kastanječių plakimu – čia, tarp Andalūzijos čigonų, jis gimė, Andalūzijos miestuose daugiausiai Ispanijoje flamenko vakarų, flamenko šokėjai atvežami net į didžiuosius Costa del Sol viešbučius.

Įdomiausia kelionę į Andalūziją suderinti su garsiausiomis jos šventėmis.

Viena jų – Velykų savaitė (Semana Santa), čia švenčiama su nuostabiausiomis brolijų procesijomis, miestų gatvėmis vingiuojančiomis kilometrus: dešimčių kostalerų įraudusiais kaklais komandos neša ir tonos svorio šimtametes religinių skulptūrų kompozicijas paso, juos lydi šimtai keistais rūbais vilkinčių nazarėnų, orkestrai „palaiko“ profesionalia muzika, o kostiumuoti aplinkiniai žegnojasi, mėgina paliesti statulas… Garsiausia Semana Santa – Sevilijoje. Ten ne tik nuomojamos kėdės – tarsi tribūnos – viskam stebėti, bet „strateginėse vietose“ gyvenantys vietiniai nuomoja vietas savo balkonuose. Pabandėme, tikrai verta!

Kita Andalūzijos šventė – Karnavalas (sutampa su Užgavėnėmis), kai daugelyje miestų vyksta įspūdingi paradai. O turistų dar nelabai atrastas Kadiso miesto karnavalas – vienas spalvingiausių visoje Europoje. Paradas ten irgi yra, bet esmė ne jis. Esmė: šventė gatvėse kurios, ypač pagrindinį šeštadienį, virsta tarsi kokia filmavimo aikštele, nes persirengia kone visi ir dažniausiai – šeimos ir draugų kompanijos vienodai. Štai Adamsų šeimynėlė, štai karių būrys, štai viduramžių lankininkai, štai visi „Sucide Squad“ herojai… Kitas akcentas – gatvės muzikos konkursas. Visą miestą užplūsta muzikos grupės ir visų jų nariai irgi vilki pagal vieną stilių. Tiesa, tai ir vienas labiausiai „pašėlusių“ Ispanijos renginių, kai žmonės „nutrūksta nuo grandinės“: tiek šiukšlių, viešai besišlapinančių, girtų ar apkvaišusių žmonių vienoje vietoje kitur Europoje nemačiau.

Ar verta keliauti į Andalūziją?

Andalūzija buvo viena tų pasaulio civilizacijos viršūnių, kaip Britanija, Italija ar Konstantinopolis – tik kitu laiku ir trumpiau. Pamatyti tuos Kordobos Kalifato, Granados emyrų pastatytus grožius verta kiekvienam, kurį tik žavi senieji miestai ir miesteliai, istorija. Ypač tiems, kam dėl kokių nors priežasčių leistis “gilyn į arabų kraštus”, Maroką, Tunisą, mažiau jauku (pavyzdžiui, nepatinka tenykštė nešvara).

Andalūzijos kalnų miesteliai, kalnų vaizdai irgi gali apžavėti, o giedri dangūs, karšta saulė ir paplūdimiai žada vieną geriausių Europoje klimatų pajūrio atostogoms.

Kita vertus, jei esi žmogus, kuriam masinis turizmas kelia stiprią atstūmimo reakciją – tai, turbūt, Andalūzija nebe tau. Turistų minios sekančios gidus su vėliavėlėmis, sausakimšos automobilių ir autobusų aikštelės, eilės prie lankytinų vietų ir būtinybė pirkti bilietus prieš kelias dienas ar savaites – viso to Andalūzijoje be galo daug, ypač ilgojo sezono metu. Juk Ispanija – antra populiariausia turistų tarpe šalis, o Andalūzija – vienas populiariausių jos regionų…

Kainos ir kokybės santykį irgi gali rasti daug geresnį – anapus Europos atostogauti ir pigiau, ir viskas neretai naujau, labiau pritaikyta šiuolaikinėms atostogautojų užgaidoms. Lengviau rasti, pavyzdžiui, viešbutį ant jūros kranto kuris nebūtų anapus kelio nuo paplūdimio, kaip įprasta Costa del Sol.

Taigi, ar Andalūzija ir Costa del Sol tau – turi atsakyti pats, nes tai priklauso nuo to, kas svarbu tau. Kokia jūsų nuomonė apie Andalūziją ir patirtis tenai? Rašykite į komentarus.

---

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

---

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa

---

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

---

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai

Esu skridęs su persėdimais šimtus kartų – įpratus, tai labai paprasta.

Bet tiems, kas su persėdimais skrenda retai, kyla daug klausimų – nuo elementarių “kaip persėsti” ar “kiek laiko reikia persėdimui” iki visokių “o kas jeigu pirmas skrydis vėluos?”.

Todėl parašiau šį straipsnį, kur stengiuosi į visus atsakyti (jei kils daugiau – rašykit į komentarus).

Kaip persėdama iš lėktuvo į lėktuvą?

Pradėsiu nuo to, kaip apskritai atrodo persėdimas tarpiniame oro uoste – jei tai puikiai žinote, praleiskite šį skyrelį.

Taigi, paprasčiausias persėdimas atrodo taip:

1.Išlipi iš pirmojo skrydžio ir per “rankovę” ar autobusu patenki į oro uosto pastatą.

2.Vos užėjęs į vidų ekranuose pasižiūri, iš kelintų vartų (angl. “Gate”) laipinamas tavo kitas skrydis, ir eini prie tų vartų bei, atėjus laipinimo laikui, lipi į tą skrydį.

Viskas – nieko daugiau daryti nereikia!

Tačiau gali būti papildomų niuansų, priklausomai nuo oro uosto ir avialinijų:

1.Kai kuriuose oro uostuose atvykę keleiviai išleidžiami ne į tą pačią zoną, iš kur laipinami išvykstantys skrydžiai. Tokiu atveju reikės sekti rodyklėmis “transfer” arba “connections” (angliškai “persėdimas”) ir jos nuves į išvykimo zoną. Tam, kad į tą zoną patektum, kartais dar reikės pereiti papildomą saugumo kontrolę (peršvietinės daiktus) – bet “transfer” rodyklės nuves kur reikia. Kartais bus dviejų tipų “transfer” rodyklės – “international transfer” / “international connections” (į tarptautinius skrydžius) ir “domestic transfer” / “domestic connections” (į vidinius tos šalies skrydžius) – sekite tinkamą pagal jūsų kitą skrydį.

2.Kai kuriuose oro uostuose vartai, kur bus laipinamas lėktuvas, užrašomi tik likus labai mažai laiko iki skrydžio. Tokiu atveju atskridę, tarkim, prieš 3 val., kito skrydžio vartų nesužinosite. Likite oro uosto pastate, pažiūrėkite, prieš kiek laiko skelbiami vartai ir sekite ekraną, kol jame atsiras jūsų vartai, tada eikite prie jų.

3.Labai retais atvejais tarpiniame oro uoste privalėsite atsiimti ir vėl atiduoti bagažą. Dar įlipdamas į pirmąjį skrydį (atiduodamas bagažą prie registracijos langelio) klauskite, ar bagažas keliaus iki galutinio taško, ar jį reiks atsiimti ir vėl priduoti persėdimo oro uoste.

4.Įprastu atveju jau lipdami į pirmąjį skrydį turėsite abiejų skrydžių įlaipinimo talonus (juos būsite atsispausdinę iš interneto, parsisiuntę į mobilųjį telefoną ar jums bus davę pirmame oro uoste registracijos metu). Tačiau kartais antrojo skrydžio įlaipinimo talono iš anksto negausite. Tokiu atveju persėdimo oro uoste jį reikės atsiimti prie “persėdimų stalo” (transfer desk) – atvykus reikės eiti, kur ir šiaip eitumėte, iki pamatysite tokį stalą (“kioską”). Jei tokių stalų keli – eikite prie to stalo, prie kurio yra jūsų aviakompanijos ženklas.

5.Kai kurie dideli oro uostai turi po kelis pastatus – terminalus. Kartais skrydžiai gali būti iš skirtingų terminalų (pvz. Atskrisite į A terminalą, išskrisite iš B). Tokiu atveju reiks sekti rodykles į terminalą, iš kurio skrisite. Kartais gali tekti pervažiuoti traukinuku ar autobusu – tai praktiškai vienintelis atvejis, kada persėdant reikės išeiti iš oro uosto pastato.

Svarbu, jei nori iš karto persėsti, nepradėti sekti rodyklėmis “Išėjimas” (angl. “Exit”), “Bagažo atsiėmimas” (angl. “Baggage claim”), “Atvykimas” (angl. “Arrival”) – nebent jos sutaptų su persėdimo rodyklėmis ar rodyklėmis į jūsų vartus. Nes jei “be reikalo” išeisi į miestą, teks iš naujo eiti per saugumo ir pasų kontrolę net jei ir šiaip nereiktų, susigaiš laiko (savo kelionių pradžioje esu kartą padaręs šitą klaidą).

Kas bus, jei lėktuvas vėluos? Jungiamieji skrydžiai ir atskiri bilietai

Jungiamasis skrydis (angl. connecting flight) oficialiai yra tik tada, kai parduotas vienas bilietas. T.y. iš karto nusiperkate bilietą pvz. Vilnius-Paryžius-Niujorkas, yra vienas rezervacijos kodas iš šešių simbolių (XHK8KL ar pan.). Tokiu atveju turėsite visas čia aprašytas teises ir galimybes. Bet kokio keitimo atveju, aviakompanija privalės jus nuskraidinti į galutinį tašką, galbūt mokėti kompensacijas, garantuoti, kad spėsite persėsti ir pan. T.y. jei bilietas Vilnius-Paryžius-Niujorkas, jus vis tiek privalės nuskraidinti iki Niujorko (beveik) kas be atsitiktų.

Neretai žmonės daro kitaip – tiesiog nusiperka du atskirus bilietus vieną po kito, pvz. Vilnius-Paryžius ir Paryžius-Niujorkas. Tokiu atveju už viską jie atsako patys. Tarkim, jeigu skrydis Vilnius-Paryžius bus atidėtas ir jie nespės į skrydį Paryžius-Niujorkas, turės savo lėšom pirkti naują skrydį. Tai vadinama “netikru jungimu” (angl. fake connection, self-transfer) ir su tuo geriausia prasidėti tik labiau patyrusiems keliautojams, kurie žino, ką daro, nes, nors iš pažiūros atrodys pigu, galiausiai gali patirti daug nuostolių. Nes jeigu pirmas skrydis vėluos, nespėsi į antrą ir teks pirkti bilietą į skrydį tą pačią dieną ar “rytoj”, tai kainos gali būti milžiniškos.

Atsargos priemonės jei visgi pirksite netikrą jungimą:
1.Pirkti kuo vėliau. Jei perki prieš 6 mėnesius, labai didelė tikimybė, kad bent vienas skrydis bus pakeistas ir jungimas “grius”, o jei perki prieš savaitę – tikimybė jau labai maža. Aišku, lazda turi du galus – kuo vėliau perki, tuo sunkiau gauti gerą kainą.
2.Pasilikti didelį tarpą tarp skrydžių – kad spėtum persėsti ir pirmą skrydį atidėjus. Skrisdamas “netikrais jungimais” stengiuosi pasilikti ir dieną-dvi tarp skrydžių, apžiūrėdamas miestą pakeliui. Rizika, kad pirmąjį skrydį atidės visai parai, maža, o rizika, kad atidės porai valandų – didelė.
3.Įsigyti netikro jungimo draudimą – tokius, tarkim, siūlo Kiwi sistema. Tokiu atveju vėlavus pirmam skrydžiui naują “nupirks” draudimo kompanija, bet reikia atidžiai skaityti draudimo sąlygas. Be to, draudimas kainuoja, pridėjus tą sumą gali suprasti, kad “netikras jungimas” neapsimoka išvis.

Kaip rasti netikrus jungimus? Tam padeda kai kurios skrydžių paieškos sistemos, ypač Azair. Daugelis tarpininkų ir agentūrų netikrų jungimų nepardavinėja.

Kodėl kas nors apskritai perka “netikrus jungimus”? Todėl, kad daug pigių aviakompanijų “oficialių jungimų” nesiūlo išvis. Taip pat “oficialus jungimas” gali būti neįmanomas ar labai brangus, kai pirmas ir antras skrydis – skirtingiems aljansams priklausančių avialinijų. Tokiais atvejais panašaus “oficialaus jungimo” ar “tiesioginio skrydžio” gali nebūti išvis ar jis būti trigubai-penkiagubai brangesnis.

Mano asmeninės situacijos:
1.Lietuva-Malaga bilietai buvo brangūs, tai per Azair įsigijau pigesnius per Turiną – Vilnius-Turinas-Malaga. Kad neprarasčiau bilieto, Turine pasilikau dvi dienas ir apžiūrėjau miestą, kuriame nebuvau buvęs.
2.Skrydžiai į Gran Kanariją buvo brangūs, taigi, pažiūrėjęs “Azair”, skridau ten per Milaną ir Fuerteventūrą. Milane turėjau visą dieną (“laiko rezervą”), per kurią nuvažiavau į centrą, o Fuerteventūroje – pora dienų, tokiu būdu apžiūrėjau dar papildomą Kanarų salą, o bilietai pigesni nei skrendant tiesiai į Gran Kanariją.
3.Skrydžiai iš Malagos į Tunisą buvo nepigūs, tad su netikrais “EasyJet” jungimais į priekį skridau sustodamas porai dienų Ženevoje, apžiūrėdamas miestą, kuriame iki tol nebuvau (ten apsistoti nebuvo pigu, bet atrodė geriau išleisti tuos pinigus papildomai vietai aplankyti, o ne skrydžio bilietams), o grįžau per Londono Getviką – ir užuot brangiai važiavęs į Londoną, keliavau nakvoti į prie Getviko esantį Braitono kurortą, kur buvo nesezonas ir dar nebuvau buvęs.

Kiek laiko pakanka persėdimui?

Tai priklauso nuo oro uosto ir nuo situacijos. Vieni oro uostai milžiniški, kiti maži. Vienuose persėsdamas privalai pereiti saugumo kontrolę, kituose neprivalai. Esu persėdęs ir per 2 minutes, bet tam reikėjo ir sėkmės (pirmo skrydžio išlaipinimas ir antro įlaipinimas buvo šalia), o gali ir 40 min. nepakakti.

Laimė, kad, jei jungimas oficialus, “ar pakaks laiko” už tave mąsto aviakompanijos. Jos žino oro uostų tvarką, dydžius. Jeigu persėsti, tikėtina, nespėtumėte, tokio bilieto jums net neparduos. Jei persėdimas mažam oro uoste, gali pardavinėti bilietus su 25 min. tarpu tarp skrydžių, persėdant didesniame oro uoste su 49 min. ir pan.

Visgi, jeigu esate nepatyręs keliautojas (pvz. pirmą kartą skrendate su persėdimu), galite dėl visa ko nepirkti bilietų kai persėdimui mažiau nei 1 val. 30 min. ar pan.

Vienintelis atvejis, kada galite ne dėl savo kaltės nespėti persėsti nusipirkę oficialų jungiamąjį skrydį – kai pirmasis skrydis vėluoja ar atšaukiamas. Bet už tai atsako aviakompanija, ne jūs. Žr. žemiau ką daryti tokiu atveju.

Ką daryti, jei nespėjote persėsti?

Jeigu jungimas oficialus, o pirmasis skrydis vėluoja, tai už viską atsako aviakompanija. Ji privalo jus perkelti į kitą skrydį, kuris skrenda į tą patį galutinį tašką. Europos Sąjungoje, jei į galutinį tašką nuvyksite vėliau, dar ir dažniausiai privalo sumokėti kompensaciją, maitinti ir pan. Kitose šalyse reikalavimai gali būti mažesni, bet principas, kad aviakompanija privalo nuskraidinti ten, kur pirkot bilietą, yra visur.

Įprastai būna taip:

Jeigu pirmas skrydis vėluoja nedaug ir tiesiog lieka mažai laiko persėsti (pvz. 20 minučių vietoje valandos) – aviakompanija darys viską, kad spėtumėte. Pavyzdžiui, jus, vos atskridusį, pasitiks aviakompanijos atstovas ir rodys kur eiti, kad negaištumėte laiko paieškoms. Aišku, stengtis turite ir jūs pats – pvz. jei kur bus eilė, turite teisę prašytis būti praleidžiamas be eilės. Kartais būna, kad aviakompanija net nurodo antram skrydžiui jūsų palaukti, bet taip būna ne visada (priklauso nuo to, kiek žmonių vėluoja persėsti į tą skrydį).

Jeigu skrydis vėluoja tiek, kad spėti į kitą skrydį nebeįmanoma (pvz. kai nusileidžia pirmas skrydis, antras skrydis jau būna išskridęs) – tai atskridus į tarpinį oro uostą reikia eiti pas aviakompanijos atstovus ar “persėdimų stalą” (transfer desk). Tokie būna vos atskridus, dažniausiai tam nereikia pereiti pasų kontrolės. Visgi, net jei atrodo beviltiška, vos atskridę, dar žvilgtelkite į oro uosto informacinį ekraną – gali būti, kad ir antras skrydis bus atidėtas, ir jūs spėsite.

Kartais būna ir taip, kad pirmas skrydis smarkiai atidedamas iš anksto ir jau prieš į jį įlipdamas supranti, kad persėsti tikrai nespėsi. Tokiais atvejais patikrinkite el. paštą – gali būti, kad aviakompanija atsiuntė jums naujus bilietus ir gali būti, kad skirsis ne tik antras skrydis, bet ir pirmas (pvz. vietoj skrydžio per Amsterdamą bus skrydis per Paryžių). Jei neatsiuntė, galite kreiptis į aviakompanijos atstovus (registracijos stalelį) dar pirmam oro uoste, klausdamas, ką daryti, ir sekite nurodymais.

Jeigu esate “atidavęs” registruojamą bagažą, tai bagažą aviakompanijos nukreips kur reikia savaime be jūsų papildomo aiškinimosi.

Dar kartą primenu – jei jungimas netikras – du atskiri bilietai (žr. skyrelį aukščiau) – tai jokia tokia aviakompanijos pagalba nepriklauso; viskas jūsų rizika, naują bilietą turite pirkti pats!

Mano asmeninės situacijos:

1.Turėjau skristi Vilnius-Helsinkis-Delis. Skrydį Vilnius-Helsinkis atidėjo taip, kad tapo aišku, kad į Helsinkis-Delis nespėsiu. Pasiteiravau Vilniaus oro uoste, ką daryti – liepė vis tiek skristi į Helsinkį, teirautis ten. Helsinkyje davė du pasirinkimus: arba nakvynė oro linijų sąskaita Helsinkyje ir skrydis Helsinkis-Delis rytoj, arba skrydis su dar vienu persėdimu Helsinkis-Honkongas-Delis tą patį vakarą. Pasirinkau šį variantą, kad liktų daugiau laiko Indijoje. Davė pavalgyti (oro linijų sąskaita kuponą) ir nuskridau sėkmingai. Kadangi į Indiją atskridau gerokai vėliau, paprašiau kompensacijos – gavau 600 EUR kompensaciją, kas išėjo net daugiau, nei mokėjau už bilietą!

2.Turėjau skristi Longjerbjenas-Oslas-Ryga. Skrydį Longjerbjenas-Oslas atidėjo taip, kad tapo aišku, kad Osle liks 15 min persėsti. Longjerbjene siūlė iš karto išduoti įlaipinimo taloną vėlesniam skrydžiui Oslas-Ryga, bet nusprendžiau pasistengti suspėti persėsti. Osle teko greitai eiti – bet spėjau. Į lėktuvą Oslas-Ryga įlipau paskutinis iš keleivių, gal manęs dar šiek tiek palaukė papildomai, nes žinojo, kad atskrisiu, o jei būčiau nespėjęs, aviakompanijai būtų nuostolių.

3.Turėjau skristi Vilnius-Amsterdamas-Niujorkas-Puerto Rikas. Tačiau dar likus keliems mėnesiams iki skrydžio Vilnius-Amsterdamas laiką pakeitė taip, kad į Amsterdamas-Niujorkas būčiau nespėjęs. Aviakompanija iš karto atsiuntė ir naują bilietą – pakeitė mano maršrutą į Vilnius-Amsterdamas-Panama-Puerto Rikas. Šį maršrutą ir nuskridau.

Ar persėdimui reikia vizos?

Net jeigu į šalį, kurioje persėdi, reikia vizos ar kitokio dokumento, dažniausiai būna, kad jei vien tik persėdi ir neišeini iš oro uosto pastato, vizos tau nereikia.

Tačiau gali būti, kad persėsti neišėjus iš oro uosto nepavyks (pavyzdžiui, skrydžiai bus iš skirtingų terminalų). Taigi, prieš perkant bilietus persėdimui šalyje, į kurią reikia vizų arba kitokių leidimų, reikia išsiaiškinti galimybes.

Dažniausiai persėdimai be vizos įmanomi tik turint oficialų jungiamąjį skrydį. Su “netikrais jungimais” gali kilti visokių problemų (pvz. neįleis jau į pirmą skrydį, nes neturite vizos, o oficialiai skrendate į tą šalį) – todėl netikrų jungimų per šalis, į kurias reikia vizos, neturint tos vizos, nerekomenduoju.

Taip pat yra ir tokių šalių, kur bet kokiam persėdimui privaloma turėti vizą.

Jei vizos reikės, o jūs neturėsite – tai bus jūsų kaltė, avialinijos už tai neatsakys net jei skrydis jungiamasis oficialiai ir neprivalės kompensuoti.

O kas jei skrydis su keliais persėdimais?

Oficialūs jungiamieji skrydžiai gali būti ir su dviem persėdimais. Visa tvarka ta pati – tiesiog persėsti reiks du kartus. Avialinijos vis tiek pilnai atsako už nuskraidinimą “iki galo”, pvz. jei skrydis Vilnius-Varšuva-Niujorkas-Los Andželas – tai iki Los Andželo.

Pavyzdžiai skrydžių, kuriuos skridau su dviem persėdimais:
1.Vilnius-Amsterdamas-Panama-Puerto Rikas.
2.Oklendas-Singapūras-Amsterdamas-Vilnius.

Kalbant apie “netikrus jungimus”, su dviem persėdimais jie dar rizikingesni nei bet kada – nes bet kurio vieno skrydžio pakeitimas gali “viską sugriauti”. Taip skrendu nebent su kelių dienų tarpu tarp skrydžių, pvz. kaip aprašau šiame straipsnyje: “Pigiais skrydžiais į egzotiškus kraštus? Įmanoma!“. Taip galima sutaupyti, tačiau tai kainuoja laiko.

Neretai būna taip, kad vienas persėdimas – oficialus (jungiamasis skrydis), o kitas – ne. Tokiu būdų daug lietuvių nuskrenda kokiu “Ryanair” ar “Wizzair” iki Europos oro uosto, iš kurio pradeda ilgą kelionę į kitą žemyną. Pvz. esu taip skridęs į Kolumbiją: atskiri bilietai Vilnius-Milanas ir Milanas-Madridas-Bogota. Šiuo atveju labai svarbu pasilikti rimtą tarpą (naktį ir pan.) prieš “ilgąjį skrydį”, nes to skrydžio netekti dėl pirmojo vėlavimo būtų labai didelis nuostolis.

Ar galima išeiti į miestą ir ką veikti laukiant jungimo?

Čia aprašiau, ką minimaliai reikia padaryti, kad persėstum. Tačiau galite padaryti ir daugiau – galite išeiti į miestą ir paskui sugrįžti (tiesa, tam reiks iš naujo pereiti visas kontroles). Pavyzdžiui, jei persėdimas dieną – galite važiuoti pabūti į miesto centrą, o jei naktį – į viešbutį.

Išimtis – jeigu į šalį, kurioje persėdi, reikia vizų (ar yra kitų patekimo reikalavimų), o tu to neturi. Tiesa, kai kuriose šalyse yra išimtis ir, jei toje šalyje persėdinėji, ribotą laiką galima išeiti iš oro uosto be vizos.

Važiuojant į miestą svarbu tinkamai paskaičiuoti laiką. Iš kai kurių oro uostų ir į juos nusigauti ilgai užtrunka. Paprastai į centrą važiuoju tik jei yra 5+ valandų persėdimui. Žr. straipsnį “Kaip nuvažiuoti iš oro uosto į miestą (ir atgal)“.

Apie tai, ką galima nuveikti persėdimų metu, esu parašęs atskirą straipsnį – “Laukimas oro uoste gali būti smagus!“. Ten sužinosite, kaip oro uoste laukiant persėdimo patogiai išsimiegoti, kokios parduotuvės, restoranai, laukimo salonai ir kt. būna oro uoste.

Ar galima skristi tik dalį jungiamojo skrydžio?

Pavyzdžiui, pirkote bilietą Vilnius-Varšuva-Berlynas, ar galite skristi tik Vilnius-Varšuva?

Avialinijos tai daryti paprastai draudžia. Taip yra todėl, kad jos taiko skirtingas kainas skirtingiems jungiamiesiems skrydžiams. Kartais gali būti taip, kad, tarkime, Vilnius-Varšuva-Berlynas bus akcija, ir tas skrydis kainuos net pigiau, nei tiesiog Vilnius-Varšuva! Aišku, avialinijos nenori, kad “gudručiai”, kuriems reikia tik Vilnius-Varšuva, pirktų akcinį Vilnius-Varšuva-Berlynas ir skristų tik iki Varšuvos…

Iš oro uosto jus visada išleis. Bet avialinijos gali jus “nubausti” tokiais būdais:
1.Atšaukti visus likusius bilietus, kuriuos pirkote tuo pat metu. Pvz. jei pirkote Vilnius-Varšuva-Berlynas-Varšuva-Vilnius, tai, neskrisdamas Varšuva-Berlynas, prarasite ir Berlynas-Varšuva-Vilnius.
2.Neįleisti į lėktuvą, jei bandote įlipti tarpiniame oro uoste (pvz. jei pirkote Berlynas-Varšuva-Vilnius, o bandote įlipti Varšuvoje).
3.Sudaryti problemas atsiimti registruotą bagažą, jei atidavėte registruotą bagažą.

Kartais gali būti, kad, pavyzdžiui, bagažo neturite, jokių kitų bilietų nepirkote – tada avialinijos neturės kaip jūsų nubausti ir galėsite “išlipti su visam pakeliui” (tačiau “įlipti pakeliui” nepavyks niekada, jei jungimas oficialus).

“Netikri jungimai” yra du atskiri bilietai – ten galite daryti ką nori, bet tai neapsimoka, nes bilietų kainos atskiros ir akcijų čia nebus.

Komentarai

Kelionė į Kanadą gali būti labai įvairi! Kanada – tai ir spalvingiausi kalnai, ir prerijos, ir didieji žvėrys, ir Niagaros kriokliai, ir begaliniai Šiaurės toliai.

Esu aplankęs visas 10 Kanados provincijų ir daugelį svarbiausių šalies vietų – ir į šį kelionių vadovą surinkau informaciją, kaip geriausia keliauti po Kanadą, kuo ji unikali ir ką ten labiausiai verta pamatyti.

Kanados regionai ir gamta

Kanados dydį sunku suvokti! Jos plotas – kaip visos Europos, o nuo rytinio Kanados pakraščio yra arčiau Lietuva, nei vakarinis Kanados pakraštys!

Taigi nėra jokios „tipinės Kanados gamtos“, bet yra keli milžiniški regionai su sava dvasia ir gamtovaizdžiais bei atmosfera.

Iš vakarų į rytus:

1.Uolėtieji kalnai ir Ramiojo vandenyno pakrantė. Šita Kanados gamta neabejotinai dramatiškiausia, spalvingiausia: žydri (it dažų pripilti) ežerai, pilki ledynai ir ledyninės upės, aštrūs kalnynai… O viso to viršūnė – du garsiausi Kanados nacionaliniai parkai – Banfas ir Džasperis – gal net pranokstantys savo „konkurentus“ JAV.

2.Kanados prerijos. Tai – 1000-1500 km pločio lygumos, fermos ir rančos… Tai tik skamba nuobodžiai! Tiesiog magiška atsidurti žemėse, kur viskas atrodo kokius 10 kartų didžiau, nei Europoje: ūkiai didesni, tiesūs keliai ilgesni, saulėlydžiai spalvingesni, o žvaigždynai ryškesni: nes retų kaimelių šviesos neužgožia dangaus. O kur dar visi dinozaurų skeletai: Kanados prerijos yra viena „dinozauringiausių“ vietų žemėje.

3.Kanados „gyvenama širdis“. Daugiau nei pusė visų Kanados žmonių gyvena vos 2% šalies teritorijos: pietiniame Ontarijuje ir Kvebeke (aplink Toronto, Otavos ir Monrealio miestus, palei Didžiuosius ežerus). Kai esi ten, niekaip nejauti, kad Kanada – šitaip retai gyvenama šalis. Ten – milijoniniai didmiesčiai, daugelio juostų automagistralės, dangoraižiai, automobilių kamščiai. Bet gamta Kanadoje šalia visur: normalu, kad net didžiausių metropolių parkuose ar kapinėse „ganosi“ kiškiai, voverės, švilpikai, net elniai ar briedžiai. Ir būtent toje „Gyvenamoje Kanados širdyje“ stūkso vienas didžiausių pasaulio gamtos stebuklų: Niagaros kriokliai, vienų džiaugsmui, o kitų liūdesiui riaumojantys faktiškai vidury miesto.

4.Rytų Kanada (Atlanto vandenyno pakrantė). Kai kur “prasišauna” didingos uolos, bet šiaip gamta čia tokia net lietuviška – kalvos, miškai. Bet gerokai šaltesnė, atšiauresnė: šaltoji Labradoro srovė atvėsina krantus, atneša ledkalnius, kuriais, būna, net baltieji lokiai atplaukia. Dėl to gyventojų – mažiau, o gamtos – daugiau. Ypač Niufaundlendo saloje, kur tiesiog nuo kranto mačiau daugiau banginių ir ledkalnių nei kur kitur gyvenime. O piečiau plytinčioje Fandžio įlankoje Naujajame Bransvike – didžiausi pasaulyje kasdieniai potvyniai ir atoslūgiai bei cunamius primenančios bangos, „apsukančios“ upių tėkmę.

Be šių keturių regionų, Kanada turi penktąjį – didžiausią ir ikoniškiausią, bet menkiausiai lankomą. Kanados Šiaurę. Didžioji Kanados dalis yra Šiaurė: tokia beveik negyvenama gamtos karalija, kur temperatūra žiemomis krenta ir žemiau -50, viskas užsnigta, ištisi kaimai lieka neprivažiuojami. Ten labai brangu, ten mažai kas užklysta, ten mažai ir konkrečių „gamtos stebuklų“, daugybei gyvūnų ir augalų irgi per šalta; ten žaviausia „pasaulio galo“ atmosfera. Vos kelios vietos garsesnės kaip Čerčilis, kur turistų masės spalį-lapkritį atvažiuoja traukiniu ar atskrenda lėktuvu (nes kelių ten nėra) stebėti miestelį užplūstančių baltųjų lokių. Šiauriausiame Kanados trečdalyje net nėra provincijų: žmonių ten tiek mažai, kad ji valdoma iš centro kaip teritorijos.

Kanados miestai

Kanada negarsėja miestų grožiu. Jos miestai labai jauni, pastatyti europiečių kolonistų, kurie didžiąją dalį Kanados įsisavino tik XIX-XX a. Daugelis Kanados miestų tad – vienas kitą keičiantys vienaukščiai namai, amerikinių prekių ženklų restoranai, prekybos parkai, taisyklingos tiesios gatvės…

Bet yra išimčių (ne eilės tvarka):

1.Torontas. Didžiausias Kanados miestas (5,5 mln. gyv.) su gražia ežero pakrante ir CN bokštu, vienu metu buvusiu aukščiausiu pasaulyje. Visgi nežinau, ar apskritai siūlyčiau keliauti į Torontą – bet pasirinkimo turbūt ir neturėsite, nes tikriausiai į jį atskrisite arba iš jo išskrisite – tad dienai stabtelti tikrai verta.

2.Monrealis. Mažesnis už Torontą (3,5 mln. gyv.) bet gerokai įspūdingesnis: su pilis primenančiais senamiesčio ir centro pastatais, didingomis bažnyčiomis, vaizdais nuo kalnų, vietą, kur vyko EXPO paroda, žyminčiu įspūdingu kupolu.

3.Vankuveris (2,5 mln.). Nepaisant dažnų pagyrų jo saikingai moderniai architektūrai, Vankuverio, kaip miesto, grožį man buvo sunkoka įžvelgti: nauji aukšti daugiabučiai ir tiek. Tačiau kas Vankuveryje tikrai neprilygstama – tai jį supanti gamta. Visose panoramose – kalnai, dangoraižių papėdėse – Ramiojo vandenyno įlankos, iš kurių nuolat kyla hidroplanai ir į Aliaskos kruizus leidžiasi kruiziniai laivai.

4.Kvebekas (700 000 gyv.). Neabejotinai gražiausias Kanados senamiestis – nes tai seniausias Kanados miestas, prancūzų įkurtas dar 1608 m. Čia gausu senų pastatų, bažnyčių, tvirtovių. Be to, miestas išsidėstęs dviejose terasose, o nuo viršutinės atsiveria puikūs vaizdai.

5.Otava (1 mln. gyv.). Kanados sostinė, pastatyta „nuo nulio“ XIX a., labiausiai žavi didingais valdžios pastatų rūmais. Nežinia, ar dėl to būtų verta specialiai ten skristi – bet kai ji specialiai pastatyta tarp Toronto ir Monrealio, tyrinėdami tą regioną vis tiek pravažiuosite.

6.Kalgaris (1,4 mln. gyv.). Didžiausias Kanados prerijų miestas šiaip jau nykokai naujas, bet kardinaliai pasikeičia dviems liepos savaitėms per „Calgary Stampede“ – tikriausiai didžiausią pasaulyje miesto šventę. Ten – ne tik kasdieniai superkoncertai, fejerverkai ar mugės, bet ir geriausia vieta prašalaičiui patirti „prerijų kultūrą“: geriausi pasaulio rodeo, karietų lenktynės, „estafetės“ peršokant nuo žirgo ant žirgo, indėnų šokiai bei dainos ir t.t.

Kanados muziejai, nacionaliniai parkai ir pramogos

Svarbiausios Kanados gamtos grožybės priklauso nacionaliniams parkams, o svarbiausios istorinės vietos (visokie fortai ir pan.) – nacionalinėms istorinėms vietoms. Kartu jos sudaro Kanados parkų sistemą: į kiekvieną šių vietų gali nusipirkti ir vienkartinį vienos dienos bilietą, bet gali nusipirkti ir metinį abonementą į visas tokias vietas iš karto. Tai neretai apsimoka net jeigu keliauji tik dviems-trims savaitėms, ypač jei keliauja šeima (nes yra pigesni keturių žmonių bilietai). Pasiskaičiuokite pagal savo kelionės planą.

Nacionaliniai parkai ir nacionalinės istorinės vietos turi labai kokybiškus lankytojų centrus, kuriuose – daug informacijos, į kainą įeinančios ekskursijos bei orientaciniai filmai.

Ne visos lankytinos vietos priklauso šiai sistemai – yra ir provincijų parkai bei vietos (su atskirais provincijų lygio abonementais) ir privačios vietos, bet daugelis muziejų – kokybiški.

Kanada stipriausia pasaulyje savo gyvaisiais muziejais: tai tokie muziejai, kuriuose ne tik pastatytas ištisas tam tikro Kanados laikotarpio miestelis (pvz. XVIII a. prancūzų fortas ar į Ameriką atplaukusių vikingų gyvenvietė), bet tame miestelyje „gyvena“ ano laikotarpio rūbais apsirengę aktoriai, vadinami interpretatoriais. Jie įsijautę į savo vaidmenį iki smulkmenų: žino ir patys daro tai, ką darytų jų „herojus“ (koks nors ten prancūzų karys ar indėnas pirklys). Geriausiuose gyvuosiuose muziejuose pasijunti it patekęs į visą dieną trunkantį spektaklį ir nepralenkiamas čia King‘s Landing muziejus Kanados rytuose (XIX a. iš JAV į Kanadą pabėgusių britų lojalistų kaimas), bet puikūs ir Luisburgo (Louisburg Kanados rytuose – XVIII a. prancūzų fortas) bei Viljamo forto muziejai (Fort William Ontarijuje – atkuria XIX a. europiečių-indėnų prekybos kailiais punktą).

Keliaujant po Kanadą verta išmėginti ir „kanadietiškiausias pramogas“. Pavyzdžiui, apsilankyti kanadietiško sporto varžybose. Nacionalinis sportas Kanadoje – ledo ritulys, o Kanados NHL – galingiausia pasauly jo lyga. Dar du sportai išrasti ir praktikuojami beveik vien Kanadoje, bet čia turi būrius sekėjų ir pritraukia pilnus stadionus: indėnų įkvėptas lakrosas ir į amerikietiškąjį panašus kanadietiškas futbolas. Nors rodeo gal labiau asocijuojasi su JAV, garsiausia pasaulyje rodeo šventė vyksta Kanados prerijose (Calgary Stampede).

Taip pat Kanadoje gimė ir garsiausias pasaulyje cirkas Cirque du Soleil – naujus jo pasirodymus dažniausiai galima išvysti Monrealyje stovinčioje milžiniškoje palapinėje (grand chapiteau).

Kanados klimatas

Rašydamas tokius kelionių vadovus po kitas šalis paprastai turiu atskirą skyrių „Klimatas ir kurortai“. Su Kanados klimatu apie kurortus nė neverta rašyti: vandenyno temperatūra vasarą ~15 laipsnių pačiose šilčiausiose vietose… Aišku, paplūdimių yra tiek prie vandenynų, tiek prie Didžiųjų ežerų (jie kiek šiltesni), bet turbūt niekas poilsiauti į Kanadą specialiai nevažiuoja, o patys kanadiečiai vos gavę progą mauna pasikaitinti į Floridą ar Karibus.

Kanadoje žiemos šaltos. Labai šaltos. Rytinėje Kanadoje net teritorijose, kurios yra piečiau Lietuvos, gerokai šalčiau dėl šaltųjų vandenyno srovių. O šalčiausios žiemos toliau nuo vandenynų, kur klimatas žemyninis, ypač kalnuose. Išimtys – kiek šiltesnis Vankuveris ir į Lietuvą panašus Torontas. Sausio mėnesį vidutinės temperatūros tokios:

Vankuveris: dieną +7, naktį +2
Banfas: dieną -4, naktį -14
Kalgaris: dieną -1, naktį -13
Edmontonas: dieną -6, naktį -15
Torontas: dieną 0, naktį -7
Monrealis: dieną -5, naktį -12
Otava: dieną -6, naktį -14
Jelounaifas (Kanados šiaurė): dieną -22, naktį -30

Palyginimui, Vilniuje vidurkiai – dieną -2, naktį -7.

Tiesa pietinėje Kanados dalyje vasaros nors trumpos, bet šiltos, tokios kaip Lietuvoj ar karštesnės. Būtent todėl 90% visų Kanados žmonių gyvena pačiuose šalies pietuose. Daugybė lankytinų vietų Kanadoje veikia tik vasaromis, bet tom vasarom kanadiečiai džiaugias kaip reikiant: Kanadoje stebėtinai populiarūs kabrioletai. Liepos mėn. temperatūros tokios:

Vankuveris: dieną +22, naktį +14
Banfas: dieną +23, naktį +15
Kalgaris: dieną +23, naktį +10
Edmontonas: dieną +23, naktį +12
Torontas: dieną +27, naktį +18
Monrealis: dieną +27, naktį +18
Otava: dieną +27, naktį +15
Jelounaifas (Kanados šiaurė): dieną +21, naktį +12.

Palyginimui, Vilniuje vidurkiai – dieną +23, naktį +13.

Tuo tarpu arčiau vandenynų vasaros vėsesnės – Niufaundlende net ir vasarą mūsų laukė stingdantis vėjas, rūkas, lietūs: šaltoji Labradoro srovė daro savo.

Na o visa Kanados šiaurė išvis niekada normaliai neatšyla – nebent kokiam mėnesiui. O pavasarį, rudenį ir žiemą kai kurie keliai užsningami taip, kad juos tenka atkasti ekskavatoriais (pamenu, vaikystėje neįtikėtinai atrodė tos nuotraukos). Užtat galima važiuoti per užšalusius ežerus – tai taip saugu, kad kiekvieną žiemą per kai kuriuos nutiesiami oficialūs keliai: kai 4-6 mėnesius temperatūra nepakyla aukščiau nulio, aišku, kad neįlūši. Tiesa, leistis į kelią žiemą griežtai patariama kelių automobilių vilkstine – nes jei sugesi, nebeveiks šildymas, tikėtina mirsi nuo šalčio. Sunkvežimių vairuotojai irgi ten, šiaurėje, žiemom važinėja po kelis…

Kanados kultūros

Kanada turi dvi oficialias kalbas: anglų ir prancūzų. Ir ji tarsi susideda iš dviejų skirtingų šalių: anglakalbės ir prancūzakalbės.

Angliškoji Kanada dominuoja: iš dešimties Kanados provincijų aštuonios yra anglakalbės ir tik vienintelis Kvebekas prancūzakalbis, o Naujasis Brunsvikas – dvikalbis.

Tačiau prancūziškasis Kvebekas – didžiausia plotu Kanados provincija, ten gyvena beveik ketvirtis kanadiečių. Vos kirtęs nematomą Kvebeko sieną kas kartą jaučiuosi patekęs tarsi į visai kitą valstybę: užrašai vien tik prancūziški, visi kalba prancūziškai (net imigrantai), o kaimuose ir miesteliuose nė nemoka (ar iš principo nekalba) angliškai. Kvebekas supranta, kad, jei „paleisi vadžias“, prancūzų kalba ir kultūra pamažu bus įveikta pasaulyje dominuojančios anglų kalbos. Taigi, griebiasi kontroversiškų „kovos už kalbą“ metodų, pagal kuriuos Lietuvos kalbininkai atrodo labai švelnūs. Kvebeke faktiškai veikia „kalbos policija“, net tai, kas visame pasaulyje yra angliška, ten privalo būti prancūziška: štai KFC tinklas vadinasi PFK, vietoje kelio ženklo “Stop” – ženklas “Arret”, Monrealio metro nėra angliškų pranešimų ir t.t. Kvebekas neabejotinai išsaugojęs savo kultūrą: labiau europietišką, rafinuotą. Anksčiau radikaliai katalikišką, bet dabar, kaip ir Prancūzijoje, dažniausiai kairuoliškai nereligingą.

Anglakalbių kanadiečių kultūra, tuo tarpu, panašesnė į amerikiečių. Kaip ir amerikiečiai, jie skilę į dvi politines stovyklas. „Radikalūs liberalai“ – su prie mokyklų plazdančiomis LGBT vaivorykštėmis, klimato kaitos baimėmis, imigrantų kvietimu ir narkotikų legalizacijos idėjomis – dominuoja Toronto ir Vankuverio apylinkėse. „Konservatoriai“ – su pikapais, tradicine krikščioniška mintimi, žodžio ir verslo laisvės idėjomis, „vesterniška“ kaubojų kultūra – nepralenkiami Kanados prerijose. Tiesa, priešingai nei Amerikoje, kur „konservatyvūs respublikonai“ su „liberaliais demokratais“ rinkimuose kaunasi kaip lygūs su lygiais, Kanada yra viena „liberaliausių“ pasaulio šalių: prerijose gyventojų tiesiog daug mažiau nei didmiesčiuose. O dar ir visas prancūziškasis Kvebekas – „liberalų“ pusėje. Tad Kanados konservatoriai visuomet jaučiasi „užguita mažuma“, o savo pyktį reiškia atsišaukimais prieš Otavos valdžią („Mažiau Otavos, daugiau Albertos“, „Fuck [ministras pirmininkas]“) ar visokiais „Laisvės konvojais“.

Stereotipiškai pagal senus filmus, knygas daugelis užsieniečių Kanadą dar įsivaizduoja kaip baltaodžių (anglų, prancūzų kilmės) šalį, bet tai ~30 metų pasenusios žinios. Kanados miestuose jau kuris laikas jie tapę mažuma. Kanados valdžia trokšte trokšta naujų imigrantų – tikisi Kanados gyventojų skaičių net padvigubinti, patrigubinti. Daugelis „naujųjų kanadiečių“, politorektiškai vadinamų „regimosiomis mažumomis“ (angl. visible minorities) yra iš Azijos: 7% Kanados žmonių – indai (vien sikhai – 1,5%), 5% – kinai, 3% – filipiniečiai ir t.t. Bet vis daugėja ir afrikiečių (4%), arabų (2%), lotynų amerikiečių (2%). Šiandieninėje Kanadoje net daugiau „diversity“ nei JAV, visokiausių tautybių restoranų ir parduotuvių. Ir kai skaitysite šį straipsnį įvardyti procentai jau tikriausiai bus gerokai pasenę, per maži.

Kanadoje masinė imigracija – nieko naujo, tik seniau ji buvo kitokia ir kitur. Dar XIX a. Kanada savo prerijas apgyvendino imigrantais iš Europos: leido jiems kurti tautinius kaimus, dalino nemokamai žemes. Iki šiol ten pilna vokiečių, suomių, prancūzų, skandinavų kaimų, o daugiausiai cerkvių kupolais paženklintų ukrainietiškų. Ukrainiečiams Kanada yra tai, kas lietuviams – Čikaga. Net 13% Saskačevano žmonių – ukrainiečiai, Albertoje – 8%. Tiesa, bėgant metams, vis daugiau tautinių kaimų žmonių išvyko į miestus, sudarė mišrias šeimas, nutautėjo. Lietuviai savo kaimų Kanadoje neįkūrė, bet kokie 20000 jų atvyko kaip pabėgėliai nuo sovietų okupacijos (dipukai), jie Kanados didmiesčiuose susikūrė sau įspūdingus „gabalėlius Lietuvos“: patriotinio meno pilnas lietuvių bažnyčias, lietuvių klubus, prie Toronto net lietuvių kapines pilnas tautinių paminklų, o užmiestyje – lietuvių stovyklas ir vasarvietes, kad ir vaikai išlaikytų kalbą ir kultūrą.

Iki Kanadą užplūdo visi kolonistai ir imigrantai, čia vyravo indėnai, politkorektiškai vadinami „pirmosiomis tautomis“ (First Nations) ir – šiaurėje – eskimai (politkorektiškai – inuitai). Bet šiandien visos tos ~50 tautų kartu tesudaro 5% Kanados žmonių (įskaičiuojant maišytus). Didmiesčiuose indėnus išvis matai tik muziejų aprašuose ar mandagiose padėkose prasidedant įvairiems renginiams („Prisiminkime, kad mes esame tradicinėse Kwakwa̱ka̱ʼwakw tautos žemėse“). Tačiau Kanados Šiaurėje tebėra kaimų ir miestų, kur indėnai sudaro gyventojų daugumą, be to, yra rezervatai. Deja, po ilgų persekiojimo šimtmečių, indėnų kultūrą atgaivinti sunku: dauguma nė savo kalbų nebemoka, tarp indėnų itin paplitęs alkoholizmas, nusikalstamumas. Kanadiečiai to gėdijasi ir kuria vis naujas ir naujas pagalbos indėnams programas – nuo autonomijų iki teisės be eilės stoti į universitetus, nuo tradicinės banginių medžioklės mokymų nusikalsti linkusiam jaunimui iki demonstratyvių atgailavimų už indėnų kultūros niekinimo šimtmečius net per eilines ekskursijas į gamtą – bet sugrąžinti „kas buvo“ tiesiog nebeįmanoma. Juoba, kad visi imigrantų milijonai tik dar labiau „skandina“ indėnus užmarštyje: šiandien Toronte ar Monrealyje išvydus indėną pirmoji mintis dažnam jau būna, kad tai tikriausiai imigrantas iš Azijos ar Lotynų Amerikos, nes pastarųjų tiesiog daug daugiau…

Bet tie, kas siekia, rasti indėnų kultūrą tikrai gali: vasaromis po visą Kanadą gausu indėnų švenčių, vadinamų pow-wow, kur suvažiuoja įvairios indėnų tautos, įžengusios su „grand entry“ ir vilkėdamos tautiniais drabužiais kartu dainuoja savo dainas, šoka šokius. Vakarų Kanadoje daug kur išvysi totemus – milžiniškus medinius tradicinius tenykščių indėnų paminklinius stulpus, kurių drožiniai pasakoja jų tautų mitus.

Kaip atvykti į Kanadą?

Pagrindiniai Kanados vartai – Toronto oro uostas, į kurį skrydžių daugiausia ir jei dažniausiai pigiausi. Kartais galima rasti gerų pasiūlymų ir į Monrealį bei Vankuverį.

Tačiau neretai jeigu reikia į kokį kitą Kanados miestą nei Torontas vis tiek labiausiai apsimoka pirkti bilietus Vilnius-Torontas ir paskui atskirai Torontas-miestas X (patikrinkite visus variantus).

Taip pat ne kartą į Kanadą esu patekęs per JAV: skirdęs į Niujorką ir atvažiavęs iš ten, vieną kartą – autobusu, kitus – nuomotu automobiliu. Kadangi skrydžiai į Niujorką iš Europos dažniausiai pigesni nei į bet kurį Kanados miestą, taip gali išeiti net pigiau. Be to, dalis žmonių derina kelionę į Kanadą su kelione į gretimus JAV regionus (pvz. rytų JAV ir rytų Kanadą arba vakarų JAV ir vakarų Kanadą). Jeigu JAV lankyti visai neplanuoji ir laiko trūksta labiau nei pinigų, skristi į Niujorką ir važiuoti iš ten greičiausiai neapsimokės.

Dar vienas būdas atvykti į Kanados vakarus ar išvykti iš jų – kruizinis laivas. Vankuveryje prasideda ar baigiasi beveik visi kruizai po Aliaską (jie plaukia į vieną pusę). Taip esame kartą išvykę iš Kanados.

Nors į Kanadą vizos nereikia, daugeliui reikia specialaus internetu gaunamo mokamo leidimo (ETA).

Kaip keliauti po Kanadą (automobiliu, lėktuvu)

Pasikartosiu: Kanada ne šiaip didelė, ji didesnė už mažiausius žemynus. Kaip rodo Google Maps, nuvažiuoti iš Vankuverio Kanados vakaruose iki Sent Džono rytuose užtruktų 78 valandas, tai – 7450 kilometrų. Tas pats, kaip nuo Vilniaus nuvažiuoti iki Senegalo arba iki Kinijos! O štai išvažiavęs iš Kanados sostinės Otavos į vakarus po 21 valandos ir 2000 nuvažiuotų kilometrų… vis dar būsi toje pat Ontarijo provincijoje.

Bet didžioji dalis Kanados tuščia ir vienoda. 1000, 2000 km tiesiog tęsiasi panašios prerijos ar panašūs miškai. Esam važiavę automobiliu per Kanadą daug tūkstančių kilometrų: nuobodoka, nes net gamtovaizdžiai keičiasi taip iš lėto… Tiesa autokelionių (ar dažniau motokelionių ar kelionių kemperiais) gurmanams tokios „ekspedicijos“ savaime – Patirtis iš didžiosios P. Vienas ilgas nesibaigiantis kelias be jokių posūkių per negyvenamas žemes, kur kitur tokių rasi tiek daug?.. Pavyzdžiui, Translabradoro keliu nuvažiavom ~2000 km, didžiausia gyvenvietė pakeliui buvo 9000 gyv., iš viso palei kelią tegyvena keliasdešimt tūkstančių žmonių, jokių ilgesnių posūkių į šalis: tai vienintelis kelias plotuose sulig keliomis Vokietijomis. Tas kelias – dviejų juostų, o vietomis išvis – asfaltas užleidžia vietą žvyrui (kokybiškam). Tokių 2000 km ir pan. ilgio vienišų kelių Kanadoje – daug, važiuoti ten reikia mokėti: neužmigti, turėti maisto ir gėrimų “rezervą” (parduotuvės – retos), “strategiškai” pilti degalus (tolimose degalinėse brangūs, bet kitur gali ir nedirbti).

Užtat „pagrindinė Kanados gatvė“, jungianti didžiausius miestus, Ramųjį Vandenyną su Atlanto Vandenynu – Transkanados magistralė (Trans-Canada Highway) – yra kur kas geresnė.

Bet jeigu nesate vienas „road trip“ gerbėjų ar neturite laiko, geriausia ilgus atstumus per Kanadą įveikti lėktuvu. Skrydžiai šiek tiek brangesni nei Europoje, o ypač brangūs skrydžiai į atokius Kanados užkampius. Bet alternatyvų praktiškai nėra: Kanada neturi greitųjų traukinių, o kelionė traukiniu per Kanadą yra labiau patirtis už kurią (gražius vaizdus ir kt.) dar primokama papildomai – o ne tiesiog būdas nuvykti iš taško A į tašką B.

Geriausi kelionių maršrutai Kanadoje

Yra ir gerų žinių: tai kad Kanados įdomiausios vietos „koncentruotos“ vos keliuose regionuose, reiškia, kad netgi įmanoma per dviejų-trijų savaičių kelionę pamatyti viską, kas Kanadoje įdomiausia. Geriausias (ar net vienintelis) būdas tam – kelionė su keliais perskridimais lėktuvu kiekviename mieste, kuriame nusileidi, išsinuomojant automobilį (su autonuoma Kanadoje tikrai paprasta). Nes be automobilio po Kanadą keliauti sudėtinga, viešasis transportas čia tikrai silpnas (išskyrus didžiausių miestų viduje), į kai kurias svarbias turistines vietas nėra jokio viešojo transporto išvis.

Logiškiausios vietos nusileidimams dviejų-trijų savaičių kelionėje:
1.Torontas, iš kurio aplankomi ir Niagaros kriokliai (128 km į vieną pusę).
2.Monrealis, iš kurio aplankomas ir Kvebeko miestas (255 km) bei galbūt Otava (200 km).

3.Kalgaris, iš kurio automobiliu aplankomi ir Banfo bei Džasperio nacionaliniai parkai (Kalgaris-Banfas – 130 km).
4.Vankuveris, iš kurio aplankoma Vankuverio sala ir aplinkiniai kalnai.
5.Galbūt kuris nors miestas šiaurėje: „baltųjų lokių sostinė“ Čerčilis ar Doson Sitis [Dawson City], kur vyko garsioji Klondaiko aukso karštinė. Bet susitaikykite, kad kelionės kaina tada išaugs ženkliai.

Jei norėtumėte ne tik skristi, bet ir kažkurį didesnį atstumą pervažiuoti, logiškiausi variantai:
1.Torontas-Monrealis pro Otavą – ~650 km.
2.Kalgaris-Vankuveris pro Banfo nacionalinį parką – ~1000 km (be išsukimų).

Pamačius atstumus gali norėtis automobilį nuomotis viename mieste ir grąžinti kitame – deja, dažniausiai perkant tokią paslaugą autonuomos kaina išauga labai smarkiai. Geriau visuomet susidarau “maršrutą ratu”: jei nepavyksta vien per Kanadą, į vieną pusę važiuoju per JAV.

Kur apsistoti ir pavalgyti Kanadoje (ir kiek tai kainuos)?

Viešbučių ir restoranų situacija Kanadoje labai primena JAV.

Daugelis viešbučių – arba motelių tipo, kur yra tiesioginiai įėjimai iš lauko į kiekvieną kambarį (kiemo ar lauko laiptinės), arba pagal kartotinius projektus pastatytos „dėžutės“. Numeriai – labai standartiniai: kaina priklauso nuo lovų kiekio (viena ar dvi) ir pločio (double, queen ar king), o kitais atžvilgiais skirtingose Kanados pusėse bus vienoda patirtis. Dažnai tokius viešbučius laiko imigrantai (indai, kinai) – nes tai yra būdas jiems greitai gauti leidimą gyventi Kanadoje (pakanka įdėti pinigus, o verslo idėją ima standartinę). Bendrai paėmus, kainos – tikrai nemažos; o ypač aukštos trumpo vasaros sezono metu prie pagrindinių turistinių vietų, kaip Banfo ar Džasperio parkai.

Istoriniai viešbučiai Kanadoje daug kur uždaryti, nugriauti. Išimtis – vadinamieji geležinkelių viešbučiai, tapę tikru Kanados simboliu. Juos XIX-XX a. sandūroje statė Kanados geležinkelių kompanijos „nuo nulio kurdamos“ turizmo tradiciją: kad brangius traukinių bilietus nusipirkę Kanados turtuoliai turėtų kur apsistoti. Dabar tie viešbučiai – ištisų miestų ar nacionalinių parkų simboliai, nors kainos ten gali siekti ir tūkstančius eurų už naktį.

Viena Kanados viešbučių keistenybė – Kanadoje nelabai paplitęs Booking.com ir kitos internetinės rezervacijos sistemos. Daugybės viešbučių nėra jokioje sistemoje: reikia užsakinėti atvykus ar telefonu. Geriausias būdas pažiūrėti kur kokie viešbučiai – Google Maps (čia rodau, kaip tą daryti). Esu buvęs ištisuose Kanados miestuose kur, tarkime, veikia 5 ar 7 viešbučiai ir nė vienas nėra internetinėse sistemose… Jei norisi sistemų, reikia „bazuotis“ didesniuose miestuose. Kartais dar gelbsti ir AirBnB.

Kaip ir JAV, didelė dalis Kanados restoranų priklauso įvairiems greito maisto tinklams – mėsainių, sumuštinių, picų ir kt. Daug tinklų – tokie patys kaip Amerikoje (nuo McDonald‘s ir Subway iki Quiznos ir DQ), tačiau yra ir keli grynai kanadietiški. Tinklas Tim Hortons yra tapęs savotišku Kanados simboliu ir anekdotų apie Kanadą dalimi. Kavos kokybė ten gal ir kelia abejonių, bet pigu ir – svarbiausia – jis yra kiekviename miestelyje.

Taip pat gausu „etninių restoranų“, kur tiek savininkai, tiek padavėjai, tiek ir daugelis klientų būna kokios nors imigrantų į Kanadą tautos.

Brangūs „fine dining“ restoranai būdingi didžiausių miestų centrams – Toronto, Monrealio, Vankuverio.

Nacionaliniu Kanados patiekalu vadinamas poutine, ypač būdingas Kvebeko provincijai, kur daug specialių poutine restoranų ir net kokiame „McDonald‘s“ galima gauti daug rūšių poutine. Tai – fri bulvytės su visokiais papildomais priedais užpiltos gravy padažu.

Šiaip Kanados virtuvė yra persipynusi su Amerikos, Britanijos, Prancūzijos virtuvėmis, ribas nubrėžti sunku, bet yra įvairios nekanadietiškų patiekalų versijos, būdingos Kanadai, pvz. „Works“ pica, kuri tiekiama dažnoje Kanados picerijoje bet mažai žinoma kitur.

Kanados saugumas ir narkotikai

Paprastai skyrių apie saugumą įdedu tik kelionių vadovuose po skurdžias pavojingas šalis – deja, Kanada irgi jo nusipelno…

Šiaip Kanada saugi šalis, bet turi vieną didžiulę problemą: narkomaniją. Dalis narkotikų čia legalizuota: pvz. „žolė“ kurią net reklamuoti galima. Tabako ar alkoholio reklamos uždraustos, o žaismingos marihuanos reklamos dabina ištisus miestus. Žolė žole – bet kad ir „sunkiuosius narkotikus“ Kanadoje žiūrima pro pirštus, valdžia net kuria zonas, kur galima juos daugmaž laisvai vartoti, viską tokiems narkomanams duoda nemokamai: tarsi gyventi apkvaitus būtų kokia neatimama žmogaus teisė.

To rezultatas – apdujusių „zombių“ minios, užėmusios ištisus miestų rajonus aplink tas „laisvų narkotikų zonas“. Jie ne šiaip sau gyvena ir vartoja gatvėse, miega ant suolelių ar šaligatvių „ištisom kolonijom“, aplink kurias – pridergta, prisisiota ir privemta. Daugybė jų agresyvūs, piktai rėkia ant visų praeivių iš eilės – „fuck you“, „you bitch“, „you asshole“ – ir jokia policija nieko nedaro. Vankuveryje vidury dienos vienas narkomanas mane užpuolė – rėkdamas pribėgo ir trenkė iš nugaros į galvą. Gal bandė atimti mobilųjį telefoną, kuriuo prieš tai fotografavau, bet spėjau patraukti – smūgis buvo nerangus. Ir kalbinti kanadiečiai paprastai guodžiasi bent tuo, kad narkotikų paveiktų žmonių judesiai esą nekoordinuoti, tad „nuo jų lengva pabėgti“. O Kalgaryje mūsų AirBnB buvo pakankamai arti narkomanų prieglaudos, kad po balkonu dažnai vaikščiotų tokie stūgaujantys apdujėliai, balkone tvyrotų žolės kvapas, o daugelis spynelių, iš vienos kurių reikėjo atsiimti AirBnB buto raktą, būtų sulaužytos.

JAV irgi yra pavojingų zonų, bet JAV jos paprastai tokiuose rajonuose, kur turistui nėra ko kišti nosies: jokių lankytinų vietų, viešbučių. O Kanadoje „narkomanų prieglaudos“ ir jas supančios narkomanų kolonijos – miestų centruose. Kai mane užpuolė Vankuveryje tiesiog ėjau nuo miesto simboliu esančio „garinio laikrodžio“ iki žymaus kinų rajono… Tiesa, toliau nuo tų “laisvų narkotikų zonų” tokių žmonių mažiau, todėl dažnai turistai grįžę iš to paties miesto „atsiveža“ labai skirtingus įspūdžius priklausomai nuo to, kaip toli nuo narkomanų prieglaudos stovėjo jų viešbutis ar AirBnB.

Kanados istorija labai trumpai

Kad gerai suprastum šalį, į kurią keliauji, verta žinoti žiupsnelį jos istorijos – čia pasistengiau visą Kanados istoriją sutraukti į vieną pastraipą:

Ilgus amžius Kanadoje vyravo senieji jos gyventojai indėnai ir inuitai. Daugelis neturėjo nei miestų, nei kaimų: klajojo po prerijas su „nešiojamomis“ tipių stovyklomis paskui buivolų kaimenes, medžiodavo jas nuviliodami nuo žemyn į mirtį nuo aukštų uolų. Kitos tautos (gentys) medžiodavo ruonius ar banginius, žvejodavo. Jokie indėnai neišrado rašto, rato, nepastatė didingų pastatų. Tad Ameriką atradusių ispanų Kanada nedomino: jie verčiau užgrobinėjo turtingas indėnų civilizacijas toliau į pietus (majus, actekus, inkus).

Tačiau XVI a. Pietų ir Centrinė Amerikos jau buvo išsidalintos. Tuo metu iškilusioms dviems naujoms galingoms imperijoms – Anglijai ir Prancūzijai – teko ieškotis kolonijų kitur ir jų akys krypo į Kanadą. Priešingai Meksikai, aukso čia nebuvo: bet žvėrelių kailius ar banginių taukus juk irgi galėjai brangiai parduoti Europoje. Gimė ištisa prekybos sistema, kur baltaodžiai ar metisai pirkliai voyageurs vandenynu, Didžiaisiais ežerais ir paskui upėmis vis mažesnėmis kanojomis priplaukdavo giliausių Kanados kampelių indėnus, supirkdavo kailius, veždavo per savo fortus į Europą.

Iš pradžių geriau sekėsi prancūzams, o anglams liko tik prasčiausi Kanados pakraščiai. Bet 1710-1763 m. per seriją karų pamažu Anglija atkariavo visą Kanadą. Dalį prancūzų išvijo, bet Kvebeke gyvenusiems leido pasilikti.

Tiesa, išskyrus rytų Kanadą, tiek prancūzų, tiek anglų valdžia dar buvo tik teorinė: realybėje ten gyveno vien indėnai. XIX a. tai pamažu keitėsi: 1886 m. pastačius geležinkelį skersai Kanados tapo paprasta kolonizuoti vakarus. Kanados valdžia ten kvietė imigrantų mases iš Europos dalindama jiems nemokamas žemes. Taip pat kai JAV iškovojo nepriklausomybę nuo Britanijos, į Kanadą pasitraukė Britanijos lojalistai iš JAV. Iš pradžių JAV dar mėgino atkariauti („išvaduoti“) ir Kanadą, bet 1812 m. karą pralošė ir nusistovėjo galutinė nepriklausomų JAV ir britų valdomos Kanados siena. Visgi anglai pamažu suprato, kad kolonializmo saulė suka vakarop, po truputį 1867-1931 m. Kanadai suteikė vis daugiau nepriklausomybės – šiandien iš britų valdžios beliko tas faktas, kad Britanijos karalius oficialiai ir Kanados karalius (bet abiejose šalyse neturi jokios realios galios).

Senieji gyventojai indėnai vis labiau stumti į Kanados paraštes. Jų žemės išdalintos baltaodžiams ūkininkams, jų buivolus baltaodžiai aristokratai šaudė ir „dėl smagumo“ tiesiog pro traukinių langus, begalinės jų kaimenės išnyko… Vienu metu iš indėnų „necivilizuotų šeimų“ net masiškai atiminėti vaikai, kad būtų auginami „civilizuotai“ (t.y. angliškai ar prancūziškai) mokyklose-internatuose. Tai dabar – vienas kontroversiškiausių Kanados istorijos epizodų.

XIX-XX a. sandūroje didžiausias Kanados skaudulys buvo konfliktas tarp ekonomikoje ir politikoje dominuojančios anglakalbių protestantų daugumos ir katalikų prancūzų mažumos. Konflikto kulminacija buvo vos sėkme nesibaigę referendumai dėl Kvebeko nepriklausomybės (1995 m. už nepriklausomybę balsavo 49% kvebekiečių ir tai „tiek mažai“ tik centrinei valdžiai suvežus aktyvistus balsuoti prieš). Praradę viltį turėti savo valstybę kvebekiečiai bent jau maksimaliai įtvirtino prancūzų kultūrą savo žemėse – kiek tik leidžia Kanados konstitucija.

Tačiau XX a. antroje pusėje Kanada iš „dvikultūrės“ šalies sparčiai transformavosi į „daugiakultūrę“. Nuo 1967 m. pagal „taškų sistemą“ ėmė vilioti gabius imigrantus – daugiausia tokių buvo Azijoje (Pietų Korėjoje ir Japonijoje, paskui Kinijoje, Indijoje). Paskui atlaisvino ir tą taškų sistemą, kviečia visus: užplūdo arabai, afrikiečiai. Kartu Kanada visose srityse persisėmė vadinamuoju leftizmu. Vaivorykščių net per Kanados nacionalinę dieną mačiau plazdant daugiau, nei Kanados vėliavų (“vaivorykštė – kaip antra Kanados vėliava” – pasakojo kanadiečiai). Masiškai legalizuoti ar dekriminalizuoti narkotikai. Politkorekcija, cancel culture, ekologija – sudaryk pasaulio šalių sąrašą pagal bet kokį woke terminą ir garantuotai Kanada pateks į pirmąjį dešimtuką.

Ar verta keliauti į Kanadą?

Kiek verta keliauti į Kanadą, priklauso nuo to, koks tu keliautojas.

Gamtos mylėtojai Kanada negalės atsidžiaugti. Banfo nacionalinis parkas, Niagaros kriokliai, kiti pasaulio gamtos stebuklai, laukiniai žvėrys… Kanada patiks ir ilgų kelionių keliais, menkai apgyvendintų žemių mylėtojams.

Tačiau kitoms “keliautojų kategorijoms” Kanadoje greičiausiai kažko truks. Poilsiautojai čia neras kurortų; miestų ir senamiesčių mylėtojai šį bei tą ras (Monrealį, Kvebeką) – bet tikrai ne tiek, kiek tikėtumeis iš tokio dydžio šalies. Mėgstantys keliauti taupiai susidurs su didelėmis kainomis, keliaujantieji viešuoju transportu neturės tam daug galimybių.

O pagrindinis “reikalas”, kad beveik viskas, kas yra Kanadoje, yra ir JAV – Uolėtieji kalnai, Niagaros kriokliai (na, juos verta pažiūrėti iš abiejų pusių), prerijos, o ir laukinė šiaurė (JAV tai Aliaska). Bet to, JAV yra ir daug to, ko Kanadoje nėra (karšti pietūs, kurortai, Didysis Kanjonas, Holivudas…). Ir dar nuskristi į JAV pigiau. Taigi, daugeliui keliautojų Kanada būna “antra ar trečia stotelė” Šiaurės Amerikoje, jie ten nuvyksta tik jau gerai ištyrinėję JAV nacionalinius parkus.

Tačiau kai į Kanadą galiausiai nuvažiuoja, jei pasirenka tinkamas vietas – jos pribloškia.

Komentuoti

Bolivija pribloškė! Stebuklingos ežerų ir kalnų spalvos, aukščiausi pasaulio miestai, nuostabūs „tikri“ senamiesčiai, atgimusi indėnų kultūra. Ir keliauti po šią šalį buvo netikėtai lengva!

Kodėl Bolivija neturi analogų pasaulyje? Kas Bolivijoje gražiausia? Kaip po ją keliauti? Ir kodėl ji atrasta mažiau, nei kitos Pietų Amerikos šalys? Viską ir daugiau atsakau šiame viename straipsnyje.

La Pazas – stebuklinga aukščiausia pasaulio sostinė

Ko tikėtis iš Bolivijos greit supranti jau sostinėje La Paze! Tai – ekstremalus miestas, į kurį panašių pasaulyje tiesiog nėra. Jis stūkso tokiame aukštyje, į kurį Europoje įkopia tik alpinistai – apie 4 km. Už artimiausią kitą milijoninį miestą – Ekvadoro sostinę Kitą – La Pazas “arčiau dangaus” visu kilometru!

La Paze aukštį nuolat jauti. Ir tik nuo tavo tvirtumo priklausys, ar Andų didybė, kaip mane, masins čia pasilikti kuo ilgiau, ar, kaip mano žmoną, išretėjęs oras palauš ir vers skaičiuoti dienas iki tol, kada pagaliau nusileis žemyn.

Žavioji La Pazo pusė – tai snieguotos kalnų viršūnės aplink, kalnų ežerai. Nuostabūs Mėnulio (Luna) ir Dvasių (Animas) slėniai beveik La Pazo miesto ribose. 5421 m Čakaltajos kalnas, glaudęs aukščiausią pasaulio slidinėjimo kurortą – kol jo neištirpdė klimato kaita. Prie aukštikalnių stebuklų, iki kurių kitur pasauly būtų reikėję daugiadienių žygių, čia galėjau atvažiuoti viešuoju transportu, taksi ar kasdieninėmis dešimčių agentūrų ekskursijomis.

O kokia paties La Pazo įvairovė! Žemiausi jo rajonai (turtingasis verslų ir ambasadų Irpavis) – 3200 m aukštyje, aukščiausi (indėniškas El Alto priemiestis) – 4150 m, o senamiestis maždaug per vidurį (~3600 m). Tai reiškia, kad skirtingose to paties miesto dalyse tuo pat metu oras skiriasi 6-7 laipsniais. Dažnai būdavo, kad apačioj – tropinio masto liūtis, viršuj – vėsi sausra. „Tai vienintelis pasaulio miestas, kuriame yra trys klimatai!“ – gyrėsi sutiktas lapazietis. Ir gal vienintelis miestas, turintis šitiek nuostabių vaizdų – nuo apžvalgos aikštelių, stogų kavinių ir pro butų langus matai kalnus, tarpeklius, uolas.

La Pazas nėra tik ekstremali gamta! Šis miestas taip pat turi pačią maloniausią viešojo transporto sistemą, kokia tik kur pasauly teko naudotis. Vietoje metro čia – teleferikai, lynų keltuvai. Jų linijos išvagojusios visą miestą.

Kitur – net turtingiausiose šalyse – viešuoju transportu keliauji tik „iš bėdos“, nes reikia, nes pigiau, nes kamščiai… O La Paze mes, kaip daugelis sutiktų keliautojų, specialiai važinėjome visomis teleferiko linijomis, gerėdamiesi nuostabiausiais miesto vaizdais: centro ir jo bažnyčių, slenkančių El Alto šlaitų, snieguotų 5000-6000 m viršukalnių, iš tolių artėjančių galingų liūčių, ryškių saulėlydžių, nesibaigiančių statybų, naktinių žibintų, elektros laidų šunmazgių, “raganų” turgų ir jatirių (šamanų) kūrenamų laužų.

Štai teleferikas kyla aukštai aukštai virš miesto, štai jau sklendžia viršum bulvaro tarp Miraflores rajono dangoraižių, štai lekia virš freskomis ištapytų miesto kapinių, štai tarsi kokiam siurrealistiniam paveiksle tiesiog paneria po tarpeklį kertančiais automobilių tiltais… Iš apačios išgirsti tai tolimas policijos sirenas, tai pardavėjų šauksmus užeiti į jų smulkius verslus ar picerijas.

Tačiau net atmetus visą grožį, teleferikas, kaip viešasis transportas, neturi lygių. Čia visi keleiviai turi sėdynes (niekas nestovi), nereikia žinoti jokių grafikų (kabinos sukasi nuolat, įlipi vos atėjęs), čia iš tolo matai kur driekiasi linijos. Ir dar draugiška gamtai: varoma elektra, trečdalis energijos gaunama iš ant kabinų sumontuotų saulės baterijų. Turbūt vienintelė viešojo transporto rūšis, dėl kurios svarstyčiau mieste atsisakyti nuosavo automobilio! Ir, iš tikro, privačių automobilių La Paze mažai kaip niekur, net keliuose dominuoja maršrutiniai mikroautobusai, senutėliai “Dodge” autobusai ar taksi. „Mašinas žmonės turi“ – sakė vietinė – „Bet važinėja nebent savaitgaliais, į darbą patogiau viešuoju transportu“.

La Pazo teleferikų sistema – vienintelė tokia pasaulyje. Kitur yra nebent pavienės trumpos linijos… Bolivija, skurdžiausia Lotynų Amerikos šalis, „nušluostė nosį“ net pirmam pasauliui.

Smagiausia: žvelgdama ateitin, Bolivija neišsižada savo dvasios. Bolivijoje labiau nei kur kitur Amerikoje išlikusi indėnų kultūra – indėnų aimarų, kečujų tautos sudaro apie 40% žmonių. Ir jos atgimsta. Štai nuo ~2010 m. turtingi aimarai La Paze (ypač El Alto priemiestyje) pradėjo statyti unikalius „rūmus“ – čoletus. Kiekvienas čoletas pilnas indėniškų simbolių – andų kryžiai, languotos viphalos… Taip pat kiekviename atsispindi jį sukūrusios šeimos istorija, verslas: štai importavusieji prekes iš Kinijos čolete įdėjo pagodos elementų, japoniškos elektronikos pardavėjai pasisėmė idėjų iš „Transformerių“, batsiuvių čoleto fasade – bato forma, o kilusių nuo Ujūnio regiono namuose gali įžvelgti flamingų snapus. Ir kiekvienas čoletas visa savo esme atspindi aimarų pasaulėvaizdį: pirmame aukšte šeimininkų verslai (mankapača, „požeminis pasaulis“), antrame – didinga nuomojama salė aimarų šventėms, paskui – vaikų butai (akapača, „gyvenamasis pasaulis“) ir galiausiai ant stogo atskiras šeimininkų namas, kad būtų arčiau alachpačos, dievų pasaulio.

Kitur pasaulyje turtuoliai stato arba „stiklines dėžutes“, drąsesni dar imituoja praeities architektūrą, o štai Bolivijos architektas Fredis Mamanis sukūrė savą prasmingą Neoandinį stilių, juo seka visa eilė mokinių. Jie suteikė anksčiau nykiam raudonų plytų El Altui savą veidą, dėl kurio dabar čia kasdien vyksta gausybė architektūrinių ekskursijų „čoletų keliais“. Juk tik patys garsiausi pasaulio architektai, kaip Antonijo Gaudis, susilaukia šitokio turistų dėmesio – ir daugelis tokių “starchitektų” seniai mirę! O dar jei pasakyčiau, kad F. Mamanis nė nestudijavo architektūros – tiesiog, dar būdamas vaikas, padėdavo savo indėnui tėvui mūryti vienodus skurdžius raudonaplyčius namus ir visuomet liūdėjo, kad aimarai neturi savo architektūros, kuri atspindėtų jų tautos dvasią…

Po ilgų diksriminacijos šimtmečių aimarės („čolitos“) vėl didžiuojasi dėvėdamos poleras (daugiasluoksnius sijonus) ir „atsigriebdamos“ su jais daro viską – ir turguose prekiauja, ir į vestuves eina, ir į kalnus kopia, ir net WWE stiliaus čolitų imtynes organizuoja, kurių mačai pritraukia turistus iš viso pasaulio, La Pazas ne tik saugo ką turi savito, jis, tarsi koks Tokijas ar Seulas, sugeba kurti kažką naujo, unikalaus – vienu metu ir savo, ir modernaus! La Pazas kažkuo priminė ir Berlyną – toks patriušęs, parūdijęs, bet žavintis jaunatviška gyvybe, traukiantis kuprinėtus pašėlusius jaunuolius iš nutolusių žemynų.

O netoliese – Tivanakas. Apleistas indėnų miestas, pilnas akmeninių šamanų statulų. 600-1000 m. dar iki garsiosios Inkų Imperijos ir Maču Pikču tai buvo visų Andų religinis centras – į ritualus čia plūdusiems piligrimams tos statulos “atgydavo” nuo haliucinogenų. Laikais iki Boliviją užkariavo ispanai indėnų tradicijos buvo dar “keistesnės”: kūdikiams formuodavo kaukoles tarsi japonai bonsus, o vietoje rašto žinias perduodavo virvutėmis su reikšmę turinčiais mazgeliais. Tai buvo didinga civilizacija, išsivysčiusi visiškai atskirai nuo Europos.

Savaitės La Pazui neužteko – prasitęsėm dar keturioms dienoms – bet norėčiau ten grįžti dar gerokai ilgiau.

Kalnų liga – Bolivijos rykštė

La Pazas – ir apskritai Bolivija – nusipelno daug daugiau turistų, daug daugiau dėmesio… Daugelis tų, kurie visgi atkeliauja, maždaug 20-40 metų amžiaus, be vaikų, nakvoja hosteliuose ir išgyvena „gyvenimo nuotykį“. „Aš keliauju aplink pasaulį!“ – nė nesuskaičiuosiu, kiek kartų Bolivijoje girdėjau šią kitur retą sparnuotą frazę. Daugelis (ir mes) Boliviją „jungė“ su kitom Pietų Amerikos šalim. Dviejų mėnesių kelionė čia – trumpa. Kiti keliauja ir metus, du.

Kodėl? Atsakymas vėl – aukštis. La Pazo oro uostas – aukščiausias tarptautinis oro uostas pasaulyje. Tai reiškia, kad čia skrendant lėktuvams reikia daugiau kuro. Avialinijoms neapsimoka ir reisų į užsienį labai mažai. Trumpoms atostogoms atvykti sunku, brangu, nepatogu. Mes įvažiavome į Boliviją per žemės sieną iš Argentinos, o išskridome iš Santa Kruzo, vienintelio žemumose esančio šalies didmiesčio, tapusio šiokiais tokiais „oro vartais“ šiai primirštai šaliai.

Bet skrydžiai ne didžiausia problema! Tokiuose aukščiuose kalnų liga – beveik garantuota. Aš, nors pakeliui aklimatizavausi, vis tiek „susilaukiau“ lengvos jos formos: galvos skausmas, greitas nuovargis, oro trūkumas, rankų tirpimas ir pan. Truko kelias dienas – paskui organizmas prisitaikė, vaistų neprireikė. Bet ne viskas visiems susitvarko: lipti į kalną vis tiek liko sunkiau, nei žemumose, o naktimis, būdavo, nubusdavau ir negalėdavau užmigti – atrodė, kad dūstu. Miego apnėja – nors šiaip problemų su miegu neturiu visiškai, užmiegu ir kai karšta, ir kai šalta, ir prie garso, šviesos. Užtat užmigus laukdavo ryškesni nei kur kitur sapnai… Man tai pasireiškė tik aukščiuose, didesniuose nei 4000 m – taigi, La Paze miegodavau normaliai. Bet mano žmona ir La Paze naktimis dusdavo – ir tik mažesniame nei ~3000 m aukštyje miegodavo kietai. Žmonai pasireiškė ir daugiau problemų: širdies skausmas, ypač fizinio aktyvumo metu, silpnumas, supergreitas nuovargis. Ir tos problemos nyko tik labai iš lėto, pavartojus vaistų (vitamino B), o galutinai niekad nepraėjo. Tad džiaugdamasis La Pazo panoramomis vis sulaukdavau klausimo „Kada važiuosim žemyn?“. Aišku, būna ir daug blogiau: plaučių edema, smegenų edema. Šios “ignoruojamos” gali pasibaigti mirtimi – tiesa, tai pavojingiausia alpinistams, o La Paze medicinos pagalba, papildomas deguonis visada šalia.

Aklimatizacija (aukščio – ypač nakvynės – kėlimas iš lėto, o ne skrydis į La Pazą iš karto) padeda, bet ne visiems ir ne vienodai. Net jei pokyčio nejauti, jis tikrai yra: šiaip jau nesu sportiškas Isla del Sol salos kalnuotame take tarp Saulės šventyklos ir Jumanio ėjau tolyn tada, kai visi kiti lekuodami sustingo vietoje. Nes aš Bolivijos aukščiuose jau leidau trečiąją savaitę, o bendražygiai atvykę neseniai… O juk tas takas – 3900 m, nes Isla del Sol sala plyti aukščiausiame pasaulyje dideliame ežere – Titikakoje.

Ten atvykau vienai dienai iš La Pazo (šalia), bet kiti saloje ar Kopakabanos miestelyje pasirenka praleisti ir savaitę. Kaip visą Boliviją, jį galima matyti dvejopai. Iš pirmo žvilgsnio – chaotiškas, skurdokas, šiukšlių ir valkataujančių šunų pilnas miestelis, kurio gatvių įkalnės nuvargina anksčiau laiko. Iš antro žvilgsnio – miestelis nestokojantis įdomių keliautojų, paslaptingų inkų akmenų ir “gyvų” tradicijų: “švenčiausioje Bolivijoje” Kopakabanos Marijos bažnyčioje čia nuolat laiminami… gėlėmis apkaišyti automobiliai. Šalia katalikų kunigo ritualų, iš visos Bolivijos suplūdę vairuotojai čia pat atlieka ir pagoniškus, skirtus žemei-motinai Pačamamai: šlaksto mašinas grynu alkoholiu, išgeria ir patys.

Ak, tas amžinas “Pasaulio stogo” jausmas! Jis – ir romantiškas žavesys, ir priežastis, kodėl į Boliviją drįsta keliauti mažai vyresnių ar šeimų su vaikais – nors turbūt be reikalo, juk Bolivijoje tokiuose aukščiuose gyvena milijonai. Tyrimai rodo, kad „neprisitaikymo prie kalnų“ pavojus nepriklauso nuo amžiaus. Nepabandęs nežinosi, priims tave Pačamama ar ne į savo “paskutinę tvirtovę”…

Ujūnis – visų (ne)įmanomų spalvų peizažai viens šalia kito

Ujūnis! Ir gražiausia Bolivijos vieta, ir didžiausias jos iššūkis. Bet daugelis keliautojų, išdrįsusių kirsti Bolivijos sienas, nesustoja ir ties šia riba: it kokie “gamtos piligrimai” prisijungia prie trijų-keturių dienų maršrutų džipais prie nuostabiausios Bolivijos gamtos, kur laukia nakvynės 4150-4300 m aukščiuose…

Kai rašau apie mažai žinomas “superines” vietas, mėgstu jų vietas palyginti su geriau žinomais “analogais”. Bandar Seri Begavanas – Brunėjaus Venecija, Čongčingas – Kinijos Niujorkas… Bet kad Ujūnis nė iš tolo nepanašus į nieką išvis!

Visų pirma, didžiausias pasaulyje druskos laukas – dydžio sulig šeštadaliu Lietuvos. Baltas-baltas ir lygus-lygus kaip gal joks kitas paviršius mūsų planetoje – net lengvieji automobiliai gali važinėti jo dugnu. Tokiose druskos lygumose siekiama planetos greičio rekordų (nes joks kelias tam nėra pakankamai platus ir tiesus pakankamai ilgai). Mūsų džipas lėkė 100 km/h, o “krantai” kaip neartėjo, taip neartėjo! Čia vyko ir Dakaro ralis. Nors kasdien į druskos lauką išsileidžia šimtai ekskursinių džipų, vos ilgiau pavažiavęs į jo baltus tolius lieki vienas. Gali gerėtis nuostabiais saulėlydžiais, saulėtekiais ar – kaip daugelis turistų – “gaminti” Instagramines nuotraukas su tik čia įmanomom optinėm apgaulėm. Aišku, jei nelyja ir liūtis nepaverčia druskos lauko milžinišku ežeru! Bet kiti kaip tik ir trokšta lietaus: juk taip nuostabiai tada sekliame vandenyje atsispindi dangus, kaktusų pilnos druskos lauko “salos” kaip kaktusų pilnas Inkahuasis….

Ir visgi Druskos laukas – tik Ujūnio krašto vartai! Kiek gaila tų keliautojų, kurie apsiribojo vienadiene ekskursija baltojoje lygumoje. Nes anapus jos – visa spalvų vaivorykštė! Įvairiausių siurrealistinių spalvų ežerai, žali vandenų augalai, balta druska, tamsiai pilkas verdantis vulkaninis purvas ir pilkšvi dūmai, geltonas smėlis, rudos uolos – ir viskas šalia vienas kito, vis kitais deriniais, tokiose “stotelėse” kaip Spalvotasis ežeras (Laguna Colorada), Žaliasis ir baltasis ežerai, Žydrasis ežeras (Laguna Celeste), Salvadoro Dali dykuma, Ryto saulės “geizeriai” (Sol de Manana)… Pavadinimai čia ne iš piršto laužti! Netikite? Atsidarykite “Google Maps” nuotrauką iš palydovo ir įsitikinsit patys, kiekvienas ežeras kitos spalvos!

O kur dar “stebuklingai” ore kybantis “Medis iš akmens”, San Antonio de Lipez apleistas kelių šimtų metų senumo ispanų miestas 4758 m aukštyje su legendomis apie vaiduoklius ir šmirinėjančiomis viskašomis, “Dievo ir Pačamamos pamiršti” indėnų kaimai, nuostabūs vaizdai žemyn iš viena už kitą aukštesnių apžvalgos aikštelių – ir dangų raižantys ugnikalniai aplink… Ir dar tiek pūkuotų lamų, kiek Afrikos gyvūnų parkuose antilopių. Žaviausia jas buvo stebėti tiesiog mirkstant Čalvirio karštosiose versmėse. Jos čia – ir pagrindinis mėsos šaltinis.

Džipas kartais važiuodavo kažkuo, panašiu į kelią, kartais tiesiog kirsdavo kebradas – išdžiūvusias upes (“kaip gerai, kad nelyja!”) – o kartais “prasižymėdavo” sau naują kelią pats. Be turistinių automobilių, kartais prasilenkdavom su mikroautobusais ir sunkvežimiais: veža darbininkus ir žaliavas iš kasyklų. Ne šiaip sau tos spalvos – rodos, visa cheminių elementų lentelė ten glūdi po žeme! Dabar “ant bangos” litis – jis būtinas elektromobilių baterijoms, o Ujūnio regione yra didžiausi pasaulyje jo klodai. Jei Bolivija “tinkamai sužais savo kortom”, gal ji taps elektromobilių eros Saudo Arabija…

O kol kas tame krašte viskas labai spartietiška… Maži viešbučių kambarėliai be langų, kad būtų šilta. Elektra įjungiama kelioms valandoms per dieną. Privati vonia įeina tik į brangesnes ekskursijas. Restoranų nėra – kiekviena ekskursija vežasi savo virėją. Įdomiausi viešbučiai pastatyti iš… druskos plytų.

Džipu aukščiausiai užvažiavome iki beveik 5000 m. Kai pagalvoji – aukščiausias Vakarų Europos kalnas Monblanas tik 4806 m, o ten reikia kopti 2-3 dienas…

Potosis – turtingiausio pasaulio kalno spindesys ir siaubas

Bolivijos herbe – ir vėliavos centre – atvaizduotas Cerro Rico kalnas legendiniame Potosio mieste. Tas kalnas nėra nei aukščiausias, nei švenčiausias šalyje. Bet jei ne jis, kitokia būtų ne tik Bolivijos, bet gal ir viso pasaulio istorija! Nes Cerro Rico glaudė savyje tiek sidabro, kad “finansavo” visą Ispanijos Imperiją. Kasmetiniai iš čia gabenami “sidabro ešelonai” būdavo svarbiausias piratų taikinys: tokį pagrobus, visą didžiausią pasaulio imperiją galėjo ištikti krizė. Ir Potosyje nukaldinti sidabriniai pinigai tapo pirmąja “pasauline valiuta”.

Bet juodoji Cerro Rico pusė – dar juodesnė. Kalbama apie 8 milijonus kalne esą mirusių indėnų ir juodaodžių vergų. Matyt, skaičiai perdėti. Bet kad Cerro Rico šachtininkai garbina “velnią” (Tio – Dėdė) – nes Dievas požemių nepasiekia – ir neša jo statuloms aukas – faktas. Ir kad iki šiol triūsia taip, kaip prieš šimtmečius, susiskirstę į šimtus kooperatyvų, sprogdindami. Pažiūrėkite filmą “Devil’s Miner”…

Viską mačiau savo akim. Poros valandų pasivaikščiojimas po kasyklą buvo vienas sunkiausių gyvenime. Galva nuolat trankėsi į žemas tamsių koridorių lubas (gerai, kad turėjau šalmą). Gerklę aitrino visokiausios nuodingos dujos, nuo kurių šachtininkai miršta kokių 40 (patarė eiti su kauke – bet 4200 m aukštyje ėmė trūkti oro). Teko ir šliuožti ant užpakalio į žemesnę šachtą vengiant “bedugnių” iš abiejų pusių, ir nuolat bėgti slėptis į šoninius užėjimus nuo lekiančių kasyklų vagonėlių be stabdžių. Iš tolių nuolat girdėdavosi dinamito sprogimai. Galiausiai paprašė padėti stumti vagoną. Išvargau taip, kad paskutinio “žygio” – sliuogimo virve aukštyn pasižiūrėti kasėjų kambario – jau nebegalėjau įveikti. O šachtininkai ten ne šiaip vaikšto – jie dirba, stumdo vagonėlius visą dieną, susitikus vagonėliams iš priešingų pusių vieną jų nuverčia, tada vėl užkelia ant bėgių. Kai kurie – nepilnamečiai. Patys šachtininkai pasakojo, kad „energijos gauna“ prisikišę už žandų kokos lapų (jie čia legalūs ir tradiciniai) – matydami, kad man sunku, primygtinai siūlė ir man.

Žmona, kurią jau tada “žudė” aukštis, pasirinko naujesnę kasyklą – 4100 m aukštyje. Ten bent šliuožti ar slėptis nuo atriedančių vagonų neteko. Kadangi mažiau lietėsi prie sienų, tai ir drabužiai taip nepradviso, kaip maniškiai (nepaisant to, kad jie buvo paslėpti po viršutiniais kombinezonais.

Bet Cerro Rico papėdėje stūksantis Potosio senamiestis – nuostabus! Iš kalno sidabro klodų čia pastatytos nuostabios bažnyčios, vienuolynai (Šv. Teresės), rūmai ir, aišku, “garsiausiu Bolivijos muziejumi” virtusi Monetų kalykla. Bolivija moka senamiesčius saugoti: niekas čia neišgriauta, neužstatyta “dėžutėmis”, remontai atliekami autentiškai. Kažkuo priminė kokių 1993 m. Vilnių – ir mados, ir trupantys Viduramžių grožiai, ir Dievą šlovinantis barokas. Aukštimatis rodė virš 4 km – tai yra aukščiausias pasaulyje didmiesčio senamiestis.

Sukrė – baltasis miestas ir “gringų kelias”

Kai kiti keliautojai Bolivijoje pasakodavo kur nors užtrukę neplanuotai ilgai, paprastai tas miestas būdavo Sukrė. Baltas baltas jo senamiestis tarsi “teleportuotas” iš laiko prieš 100 ar 200 metų, kai Sukrė buvo Bolivijos sostinė. Iš “aukščiausios valdžios” čia belikęs Aukščiausiasis teismas, bet kilni politinio centro didybė tebetvyro ore, miesto kapinėse ir muziejuose – tokiuose kaip puikūs Laisvės namai kuriuose 1825 m. vietinis elitas paskelbė Bolivijos nepriklausomybę nuo Ispanijos arba Kolonijinis meno muziejus, kurio kolekcijoje – ir Sukrėje gyvenusio tarpukario lietuvio dailininko Jono Rimšos (Juan Rimsa) darbai.

Šiandien senųjų Sukrės rūmų – ir net Šv. Pranciškaus bažnyčios – stogai užleisti restoranams, kavinėms, hipsteriškiems barams. Ten būriuojasi, naujas pažintis mezga tipiniai Bolivijos keliautojai, užgrūdinti romantiškai “sudėtingos” Lotynų Amerikos. Vieni su “Pacena” alum ar boliviško singanio kokteiliais pasakoja savo praeito ar užpraeito mėnesio nuotykius – o kitiems tai tuoj tampa idėjomis ateičiai.

Bolivijoje pažintis megzti gal buvo lengviau, nei bet kur kitur – nes kone visi keliautojai čia to nori. “Be plano” atvykęs jaunimas įsilieja į “gringų srovę”, tekančia ta pačia kryptim. Ko bepaklausdavom Ujūnyje, kur važiuos toliau, sakydavo – “Į Potosį”. O iš Potosio – “Į Sukrę”. Šitaip vis neplanuotai susitikdavome tuos pačius žmones jau kitame mieste… Tiesa, ilgainiui ta upė prasišakoja. Nes, keliaudami mėnesių mėnesius “išėję iš vieno darbo ir dar neradę kito”, Europos ar Australijos kuprinėtojai gali sau leisti kokiam miestui “suviliojus” ten nusėsti ilgam. Pavyzdžiui, ima Sukrėje mokytis šokti tango arba kalbėti ispaniškai. Ką pasiūlyti “nuotykio ieškotojams” boliviečiai sugalvoja!

Sukrėje pirmąkart išvydau ir boliviškus šokius – kiek jų daug, kokie skirtingi, kokios įvairios aprangos ir čia “Espacio Origenes” jie šokami kasdien! Bet tai buvo tik pirmas kąsnis to, kas dar laukė ir kur patekti vos išgirdus apie tai greitai pasidaro kiekvieno “kuprinėtojo” svajonė. Oruro karnavalas.

Oruro karnavalas – viena įspūdingiausių žemės švenčių, kurios niekas nežino

“Oruro karnavalas – antras pagal dydį Lotynų Amerikoje po Rio de Žaneiro!” – skelbia reklamos ir visi sutikti boliviečiai kaip vienas aiškina, tai – tikra Bolivijos grožio viršūnė. Iš pradžių buvau skeptiškas – na, kiek pasaulyje tų “aštuntųjų pasaulio stebuklų”, ir kiekvienas juos mato savo tėvynėje… Juk jei Oruro karnavalas būtų *toks* įspūdingas, jau būčiau apie jį seniai daug girdėjęs, juk domiuosi šventėmis… Bet kaip tik keliavom karnavalo metu – tad pasirinkom susimokėti 5 kartus didesnę nei įprasta sumą už viešbučius Orure tą savaitgalį ir išvysti savo akimis.

Oi, nepasigailėjom! Tegul kalba skaičiai: dvi dienas-naktis(!) be sustojimo čia 50000 muzikantų ir šokėjų įspūdingom kaukėm ir aprangom atlieka visą eilę spalvingų Bolivijos tautinių šokių.

Priešingai seksualizuotiems ar komercializuotiems karnavalams, Orure pagrindinė prasmė tebėra religinė. Pagrindinis šeštadienis čia vadinamas „piligrimystės diena“, o visi šokėjai ir muzikantai – piligrimai. Jie keliauja paskutinius 4 kilometrus iki Šachtų Marijos (Virgen del Socavon) šventovės, o jų šokiai ir muzika – tarsi auka Marijai.

Auka nemaža: juk Oruras stūkso 3735 m aukštyje, o daugybė piligrimų atvykę iš žemiau, kai kurie – iš boliviečių diasporos JAV ir kitur. Kokiais negalavimais tik nesiskundė pakalbinti atvykėliai, bet tik vos kelis mačiau nutraukiančius savąją piligrimystę, kiti sutelkę valią šoko, grojo, dainavo iki galo… Juk tai auka! Metai iš metų ta pati, vienoda, bet jos visos kartu tokios įvairios…

Stebėdamas visa tai iš vienos maršrutą apsupusių tribūnų mačiau tarsi stebuklą. Begalinės piligrimų minios, spalvingiausiais drabužiais, kai kurios net su šviesom, ugnim, eina to paties tikslo link. Per dvi dienas praleidau tribūnose gal 30 valandų ir nenusibodo. Įsijaučiau į tokią įdomią, bet mažai žinomą Bolivijos kultūrą, pradėjau atpažinti jos šokius – kurių 52 milžiniškos trupės atliko 23. Tobas, kurio dalyviai persirengia indėnų kariais. Diablada su šv. Mykolu, velniais ir velnėmis. Morenada, atspindinti ūkininkus ir vynuoges mindančius juodaodžius vergus. Negritai su savo ritmišku švilpavimu. Suri Sukuri – strudčių medžiotojų šokis su plunksnų karūnomis ant galvų. Inkai, perpasakojantys Inkų Imperijos žlugimo istoriją. Lamerada, atspindinti kaip lamų augintojai eidavo parduoti vilnų. Kiekviename šokyje – eilė skirtingų herojų, kiekvienas su savo stiliumi, judesiais, prasme…

Ketvirtadienį aukas neša ūkininkai (Anata Andina), penktadienį į vakarą ima rinktis piligrimų grupės, šeštadienį – pagrindinė piligrimystė, sekmadienį „kartojamas šeštadienis“ – tik be kaukių ir ne šventu, o linksmybių tikslu. Tada pirmadienį – šokio spektakliai, antradienį jau pavargusiame nuo karnavalo mieste prie namų ir verslų žmonės kūrena aukas Žemei Motinai – Pačamamai. Pagoniškos ir krikščioniškos tradicijos Bolivijoje visad greta.

Priešingai daugeliui karnavalų, „eiliniai žmonės“ (nepiligrimai) Orure nepersirenginėja, kaukių nesideda – tai daro tik dalyviai. Tačiau štai „putų kare“ dalyvauja beveik visi… Ir vaikai, ir jų tėvai, ir senutės auksiniais dantim, ir net neįgalusis iš ratukų, mačiau, nusipirkę putų flakonus, purškė vienas kitą „iš pasalų“… Tokie karai apie 3 dienas vyksta visur Bolivijoje, o kai kuriuose miestuose jie net „žiauresni“ nei Orure: štai Santa Kruze mačiau, laistėsi ir dažais, ir guminėm žarnom, ir mėtėsi vandens pilnais balionais, o po miestą važinėjo tankais paversti pikapai, iš kurių bagažinių „kovotojai“ mėtė vandens, dažų ir putų ginklus į praeivius, o praeiviai atgal. Orure – švelnesnė versija, bet šūvio į nugarą ar net į veidą lauk iš bet kur, ypač jei pats nešiesi flakonėlį ir taip visiems parodai, kad esi vienas „karių“!

Net nesuprantama, kaip toks renginys žinomas tiek mažai… Bet čia su visa Bolivija šitaip! Ji toks “pati sau pasaulis”, jos tradicijos, man viena skaniausių Pietų Amerikoje Bolivijos virtuvė žinoma tik Bolivijos gyventojams ir emigrantams iš tenai.

Gal dėl skurdo, aukščio, skrydžių trūkumo kelionių agentūroms sunku ją “parduoti”. Bet už tai tik maloniau tiems, kurie visgi ją atranda. Boliviečiai “neišpaikinti” turizmo, paslaugūs, mažiau apgavysčių ir nusikaltimų nei kai kuriuose populiaresniuose Lotynų Amerikos kraštuose.

Vienas populiariausių šokių tarp jaunimo – kaporalai, „mulatai vergų prižiūrėtojai“ su aistros ir energijos užtaisu. Politkorekcija, „žudanti“ ir Lietuvos užgavėnių tradicijas, į Boliviją irgi dar neatėjo, o kaporalus šokti atvyksta net ir boliviečiai iš JAV ir jų įkalbinti amerikiečiai draugai. Visi kartu švenčia, o ne ieško priekabių.

Pasibaigus karnavalui Oruras akimirksniu tapo toks liūdnas, nykus… Man, nes aš mačiau jį tom dienom, kai jis tampa “Bolivijos sostine”. Bet jei ir keliauji kitu metu, Oruran verta užsukti: bent kad pažiūrėtum karnavalo kaukes, puošiančias kone kiekvieną miesto muziejų (pvz. Sokavono Marijos) ir net oro uostą.

Kaip keliauti po Boliviją? Autobusai, ekskursijos, lėktuvai…

Iš namų atrodė, kad keliauti po Boliviją nebus lengva: informacija apie maršrutus, kainas ribota. Kiekviena autobusų kompanija turi savo grafikus, maršrutus, savo kasas didžiulėse autobusų stotyse – niekur niekas nesusiteminta bet nereikia viso to analizuoti, transporto pilna ir jis tave susiranda pats! Pakanka ateiti į vieną milžiniškų autobusų stočių ir jau prieigose tave pasitinka “La Pazas!!!”, “Sukrė!!!”, “Ujūnis!!!” ir kitus pavadinimus iš Bolivijos žemėlapio rėkiantys autobusų kompanijų pasiuntiniai. Boliviečiai verslūs žmonės, bemat “stveria galimybę” – kas už pinigėlį siūlo atverti savo namų tualetą, kas “susikala” kioskelį – turistui patogu.

Didieji autobusai, vadinami flotas, konkuruoja patogumu: kai kurie turi lovomis virstančias kėdes, tarsi lėktuvų verslo klasė, net maitinimą! Boliviją išvagoję ir mikroautobusų maršrutai iš vairuotojų kooperatyvų privačių mažųjų stočių ir trufi – maršrutiniai lengvieji automobiliai, “kursuojantys” po miestus ir tarp kaimų.

Viskas pigu, tik labai lėta: pagrindiniai keliai jau asfaltuoti, bet vingiuoja aplink kalnus taip, kad, tarkim, 480 km iš Sukrės į Santa Kruzą autobusas gali važiuoti 11 valandų. O dar netikėta Bolivijos rykštė, apie kurią rašo visos kelionių vadovų knygos ir net įspėja ambasados – kelių blokados. Bolivijoje tai populiariausia protesto forma. Nepatinka valdžios sprendimas – blokuoju kelią! Eilės prie degalinių – blokuoju kelią! Kai didelė dalis Bolivijos – nepražengiamos aukštikalnės ar džiunglės – iš kiekvieno miesto teišeina vos po kelis kelius ir tokios blokados bemat paralyžiuoja šalį, versdamos valdžią ateiti prie derybų stalo. Tai taip dažną, veikia net nuolatinis interaktyvus valdžios tinklapis, rodantis, kurie keliai užblokuoti protestuotojų, kurie – nuplauti lietaus ar užversti griūčių. Prieš eidami į autobusų stotį pasitikrindavome.

“Būkite pasiruošę keisti planus ir strigti” – rašoma įspėjimuose. Deja, mūsų kelionės metu 12 dienų buvo užblokuotas trečias pagal dydį Kočabambos miestas – tad jį iš kelionės plano teko “išbraukti”, kaip ir Bolivijos Maču Pikču vadinamus Inkalaktos inkų griuvėsius šalimais.

Kelių blokadas kirsti pavyko tik lėktuvais. Tai – brangiausias, bet ir greičiausias ir užtikrinčiausias būdas keliauti po Boliviją: pagrindinėje linijoje Santa Kruzas-Kočabamba-La Pazas skraidoma keliolika kartų per dieną.

Senos knygos rašo apie romantiškus Bolivijos traukinius, bet tų keleivinių traukinių beveik nelikę – o garsiausia “traukinių vieta” – “Traukinių kapinės” prie Ujūnio druskos lygumos.

Autonuoma Bolivijoje, tuo tarpu, pasirodė beveik neprieinama: ir labai brangi, ir dar kilometražas ribotas tiek, kad išsinuomavęs automobilį tegalėtum už tą kainą važinėti po miestus.

Užtat Bolivijos miestų senamiesčiai tiesiog plyšta Ekskursijų agentūrų – La Paze, Ujūnyje jų konkuruoja šimtai. Kiekviena organizuoja ekskursijas į visas įspūdingiausias vietas – vienai dienai, kelioms, su paėmimu iš viešbučio ir parvežimu atgal. Tai tarsi autonuoma su vairuotoju – vienur važiuoji be kitų, kitur nedidelėje grupėje iš 4-5 turistų. Taip, pavyzdžiui, važiavome Tupiza-Ujūnis pakeliui aplankydami visus įstabiausius ežerus: į kainą įėjo nakvynės, maitinimas.

Dar kitos ekskursijos, kaip po La Pazą – pėsčiomis. Kai Bolivijoje algos mažos, gidui apsimoka vesti net ir tik vieną klientą – šitaip užuot išgirdęs “grupė nesusirinko!”, po La Pazo čoletus su gide vaikščiojau vienas, galėjau daug klausinėti apie versliškųjų aimarų vestuvių čoletų salėse tradicijas – “Visi svečiai atneša bent po dvi dėžes alaus, bet patys per vestuves gali išgerti tik po butelį, o likusį alų reikia pirkti atgal iš šeimininkų” ir pan.

Nakvynei ir maistui Bolivijos gringų kely bei didmiesčiuose gausu ir hostelių, ir gražių AirBnB butų, ir visokių burgerinių-picerijų – bet atokiau pagrindinių maršrutų lieka tik bolivietiškas maistas su Argentinos virtuvės inkliuzais.

Santa Kruzas ir europietiškos Bolivijos džiunglės

Indėniškos aukštikalnės – stereotipinė, nuostabiausia, unikaliausia Bolivija. Bet iš tikro jos tesudaro trečdalį šalies! Likusi Bolivija – retai gyvenamos karštos ir šlapios Amazonės džiunglės bei čako lygumos. Ten stūkso ir turtingiausias Bolivijos miestas – Santa Kruzas (Santa Cruz de la Sierra).

Tiesa, daugelis santakruziečių išvis nelabai nori girdėti “Bolivijos miestas”… Žaliai-baltai-žalių Santa Kruzo vėliavų ten daugiau, nei Bolivijos – o šiaip jau “privalomas” indėnų Viphalas net ne prie visų valdžios pastatų pamatysi. “Autonomija! Laisvė!” – surašyti šūkiai Santa Kruzo centrinėje aikštėje.

Galiu juos suprasti! Jokioje kitoje pasaulio šalyje didžiausias ir antras pagal dydį miestai nesiskiria taip smarkiai, kaip La Pazas ir Santa Kruzas. La Pazas 4 km aukštyje, Santa Kruzas – 400 m. Kai skridome tarp La Pazo ir Santa Kruzo, tuo pat metu La Paze buvo +14, o Santa Kruze – +37 laipsniai. La Paze vyrauja indėnai, o suispanėjęs Santa Kruzas į juos žiūri “iš aukšto”. La Pazas balsuoja už kairiuosius, Santa Kruzas – už dešiniuosius. La Pazas “pakenčiamai saugus” net vėlai vakare, o Santa Kruze restoranai mus įleidę užsirakindavo, daugiabučiuose budėjo sargai, vietiniai patarė temstant nevaikščioti miesto centre. La Pazas pilnas nuostabių gamtovaizdžių ir pastatų, o Santa Kruzas – lygus tiesių gatvių ir taisyklingų aplinkkelių (anillo) miestas, beveik nuo nulio “išdygęs” XX a. aplink mažytį senamiestį.

Užtat Santa Kruzas plaka verslo ritmu. La Paze prekybos centrai “mirę”, o Santa Kruzo Ventura Mall nepadarytų gėdos Europai. Daugybė pasaulinių prekės ženklų Bolivijoje į aukštikalnes nė nebandė eiti, bet Santa Kruze įsitvirtino puikiai. “Bolivijoje nėra Starbucks” – man tvirtai sakė gidė La Paze. Bet Santa Kruze kone dešimt “Starbucks” kavinių! “Nebuvau Santa Kruze” – pripažino ji – “Ten iškepčiau”. “Santa Kruze daugybė nacių [rasistų]” – pasakojo vietinis Sukrėje. Dvi Bolivijos pusės viena kitos nepažįsta ir nenori pažinti…

Europos kolonistų ir kreolų libertadorų nubraižytos sienos, dirbtinai sulipdžiusios Boliviją – didžiausia šios šalies tragedija. Santa Kruzas ir La Pazas nuolat traukia virvę į savo puses – ir kartais traukia žiauriai.

Ilgus šimtmečius trukusi dar ispanų kolonistų pradėta indėnų diskriminacija baigėsi ~2006 m. prezidentu išrinkus pirmą indėną Evo Moralesą – aišku, iš aukštikalnių. Bet tada jau Santa Kruzas ėmė skųstis – kodėl čia mokyklų programos užgrūdamos “nereikalingomis” indėnų kalbomis, kodėl valdo visokie “neišsimokslinę kokos augintojai”? E. Moralesui 2019 m. abejotinais metodais užsinorėjus pasilikti valdžioje ilgiau nei leidžia konstitucijos raidė, Santa Kruzo gubernatorius Luisas Fernando Kamačo pasirūpino tam užkirsti kelią. Moralesui priverstinai atsistatydinus Kamačas demonstratyviai atnešė į vyriausybę Bibliją ir paskelbė, kad štai ji vėl atėjo į tuos rūmus ir “Pačamama ten niekada negrįš”… Bet 2020 m. vėl išrinkti Moraleso šalininkai, Kamačas suimtas už perversmą. Man keliaujant 2024 m. Santa Kruzas buvo išdabintas šūkiais “Laisvę Kamačui!”, o La Pazas – “Taip, perversmas buvo!” ir “30 metų kalėjimo Kamačui!”. Asmenybės, konflikto frontai nuolat mainosi – bet Bolivija buvo ir bus psichologiškai padalinta.

Kaip ten bebūtų, turistui Bolivijos žemumos daug mažiau įdomios, mažiau savitos. Visgi, “Gringų kelias” ir čia turi stotelių: Samaipatos miestelis “jaukiame” 1800 m aukštyje, greta kurio stūkso El Fuerte uola, senovės indėnų tautų “išgremžta” į tokių pusiau pastatą, pusiau altorių. Pavyzdžiui, išgremžtos nišos, kuriose būdavo laikomos mumijos, padėdavusios ginti Samaipatą… Nors Samaipata vos 125 km nuo Santa Kruzo ir net 730 km nuo La Pazo, sutikau keliautojų, kurie ten važiavo autobusu iš La Pazo, o į “nuobodų” Santa Kruzą neužsuko išvis… Samaipata turi viską, kas būdinga “jaunus nuotykiautojus” traukiantiems Bolivijos miesteliams ir didmiesčių rajonams: kelionių agentūros, organizuoti maršrutiniai taksi prie visų apylinkės lankytinų vietų, freskomis ištapytos jaukios kavinės ir meniški autoriniai suvenyrai. Prie Santa Kruzo tą “vakarietišką tvarką” lengviau palaikyti.

Į kitą pusę nuo Santa Kruzo atkakliausi turistai keliauja prie apleistų didingų Jėzuitų misijų, krikštydavusių džiunglių indėnus, ir į Menonitų kolonijas. Tarp menonitų staiga pasijutau patekęs atgal į Europą – 300 metų atgal. Menonitai – itin konservatyvūs vokiečiai krikščionys, kurie prieš daug šimtmečių pabėgo iš tėvynės dėl religinių persekiojimų. Iki pat šiol jie rengiasi senoviniais rūbais, atsisako kai kurių technologijų, dirba beveik vien žemės ūkyje ir tuokiasi tik vieni su kitais bei gimdo gausybę vaikų. Dėl tikėjimo jie neina į jokius kompromisus – vos kokia šalis pradeda jį bent kiek riboti, ieško naujų žalių plotų savo ūkiams, gal kitam žemyne. Dabar Bolivija jiems tikras “Eldoradas”: čia jie gauna autonomiją, teisę auklėti vaikus savaip. Tad jie čia plūsta net iš turtingosios Kanados. Dar 2010 m. Bolivijoje gyveno 60 000 menonitų, 2023 m. – jau 150 000. Ištisi Santa Kruzo Los Pozos turgaus rajonai tapę menonitų prekybinėmis zonomis…

O koks jausmas vėl būti žemumose? Atskridus į Santa Kruzą iš La Pazo iškart pajutau malonų deguonies perteklių, o žmona vėl galėjo bėgi, lipti laiptais. Bet štai prisėdus kavinėje supo musės, o Botanikos sode ir Pietų Amerikos gyvūnų zoologijos sode – uodai, kurie dar ir dengė karštinę platina… O Bolivijos aukštikalnėse jų nėra, jiems per aukštai! Prie gero taip greit priprantama, kad net neatkreipdavom dėmesio, kol negrįžom į žemumas… Visur yra pliusų ir minusų!

Bolivija – neatrasta stebuklinga šalis

Praleidau Bolivijoje gerą mėnesį – o išvykti nesinorėjo.

Daug liko nepamatyta – atokūs Amazonijos džiunglių miesteliai, šlapi jungų kalnai, Kočabamba ir Inkalakta.

Bet – o taip būna daug rečiau – norėjosi sugrįžti ilgesniam laikui ir į tas pačias vietas. Dar bent pora savaičių La Paze, po kelias dienas Samaipatoj, Sukrėj, Isla del Sol, Potosyje, Ujūnyje…

Ir šiaip daug kas Bolivijoje gerai – ar bent jau nėra tų blogio šmėklų, kurios iškilusios virš daugybės kitų šalių.

Nėra karo ir piktų kaimynų šmėklos. “Jei Europą nukariaus rusai, visada galite atvykti čia, Bolivijoj visada bus saugu” – tikino bendrakeleivis La Pazo teleferike.

Nėra kraštutinių kairiųjų šmėklos. Bolivijoje kairieji labai stiprūs, bet čia jie, tarsi XX a. pradžios lietuvių tautos patriarchai, labiau susirūpinę savų užguitų tautų kultūriniu-ekonominiu atgimimu, o ne kokiu ten venesuelietišku/kubietišku “atimk ir padalink” ar “importine” politkorekcine cenzūra. Jie padarė aibę gerų sprendimų – kaip La Pazo teleferikas, ir atvėręs neturtingiems indėnams greitą kelią į darbus La Pazo centre, ir tapęs miesto simboliu, apie kurį “sklando legendos” visuose Lotynų Amerikos hosteliuose, ir parodęs kelią kitiems Lotynų Amerikos didmiesčiams, kurie ima jį kopijuoti. O infliacija – tas daugybės Pietų Amerikos šalių siaubas – Bolivijoje buvo mažesnė net nei Lietuvoje. Pinigų jie be atvangos nespausdina…

Nėra kultūros nykimo ir globalizacijos šmėklos. Vietinės tradicijos Bolivijoje ant kojų stojasi vis tvirčiau, netgi gimsta naujos.

Aišku, nėra šalių be dūmų – ir tas rusenantis aukštikalnių/žemumų konflikto laužas tikrai gali išvirsti į rimtą gaisrą… Ekonomika kol kas labai augo, bet kelią dar reikia nueiti didelį – o kas jei ličio kasybos miražas ir toliau skęs tame vidiniame konflikte?

Tačiau kol kas visos žarijos užgesinamos, ir eilinės kelio blokados olandų ar vokiečių keliautojų porelėms virsta eiliniu nuotykiu. “Mūsų autobusas staiga privažiavo vietą, kur ant kelio buvo suversti akmenys” – raportavo aplink pasaulį keliaujantis korėjietis, su kuriuo susipažinom laukdami kol 7 ryto atsivers Argentinos-Bolivijos muitinė – “Teko paeiti pėsčiom, bet anapus blokados pasitiko kitas autobusas ir nuvykom į La Pazą”.

Ech, kiek tokių pasakojimų kuprinėtojai parsiveš iš savo “gyvenimo kelionės”. “Lindau į pavojingiausias sidabro kasyklas Potosyje!”, “Nakvojau 4300 m aukštyje – tokiam aukšty vis prabundi nuo dusulio, bet nieko, išsimiegojau!”, “Vaikščiojau po raganų turgų, kuriame pardavinėja lamų gemalus, kuriuos statybininkai privalo užkasti po pamatais – ir vietiniai mane tikino, kad statant dangoraižius taip užkasami ir žmonės!”, “Apsistojau viešbuty, statytame iš grynos druskos!”, “Kariavau putų šautuvais, vandens bombom ar pilsčiausi dažais su nepažįstamaisiais miesto gatvėse!”, “Keliavau ‘skraidančiu metro’ virš aukščiausio pasaulio miesto!”, “Ėjau į imtynes, kur indėnės kovoja vilkėdamos tautiniais rūbais!”, “Pietavau Michelin žvaigždutės vertame dano ševo restorane ‘Gustu’ La Paze už pigiau nei JAV kainuotų burgeris”.

Visa tai dabar – ir mano gyvenimo istorijos dalis.

Žmona dar galėtų papildyti: “Lipau prie taip aukštai esančio ežero, kad grįžus prireikė deguonies baliono”, “Dariausi tyrimus didžiausiame pasaulyje aukštikalnių medicinos institute”. Kai viskas baigiasi, ir tai tampa įdomiu prisiminimu.

Komentarai

Niufaundlende mačiau daugiau banginių, nei kur nors kitur gyvenime! Jie plaukiojo būriais po penkis ar septynis tarp ledkalnių. Būtent prie Niufaundlendo ledkalnis paskandino „Titaniką“…

Pavadinti Niufaundlendą sala sunkiai apsiverčia liežuvis! Nuo vieno miesto iki kito čia važiuodavome ir 1000 km, kol vienoje salos pusėje – kaulus veriantis žieminis vėjas ir tirštas it sriuba rūkas, kitoje – šilta saulė ir palei didžiulius ežerus tiršta nuo uodų…

Ir nors Niufaundlendas – artimiausia Europai Kanados provincija, čia užsuka tikrai mažai turistų ir net daugelis kanadiečių šiame „užkampyje“ nėra buvę! Galėjo būti kitaip: juk Niufaundlendas – vienintelė Amerikos žemė, kur yra Vikingų gyvenviečių, juk Niufaundlendas buvo nepriklausoma valstybė iki… pats referendumu atsisakė laisvės.

Kokias grožybes ir paslaptis slepia Niufaundlendo kalnai, miškai, nacionaliniai parkai?

Niufaundlende gamta laimi prieš žmoniją

Keliaudamas po Niufaundlendą visada jautiesi tik svečias gamtos pasaulyje.

Šios salos net negali apvažiuoti ratu: yra tik vienas kelias iš rytų į vakarus, nuo kurio atsišakoja pavieniai plentai. Kiekvienas jų turi savo pavadinimą ir savo herbą: šitokie reti jie! Vikingų kelias (Viking Trail), Paveldo kelias (Heritage Run), Atradimo kelias (Discovery Trail)…

O abipus kelių – gamtos karalija, kalnai, ežerai, ežerų salos, miškai. Štai Gros Morno nacionaliniame parke, kur už aukščiausius Amerikos dangoraižius aukštesnės uolos (iki 806 m) supa 165 metrų gylio ežerus, tokius kaip Western Brook, briedžių tankumas – du į kvadratinį kilometrą! Išties, sutikome jų ne vieną ir ne du…

Niufaundlendo kelionių vadovai mėgsta girtis, kad jei Gros Mornas būtų kur arčiau Kanados didmiesčių, būtų toks garsus kaip Banfas, Džasperis ar Jeloustounas. Gal kiek ir perdeda – bet kelionė į Gros Morną yra visai kito tipo žvėris: čia dar reikia pasistengti, padirbėti su organizavimu, eiti mažiau pramintais takais.

Tiesa kelias per Gros Morną nepavadintas nei Briedžių plentu, nei Kalnų ar Aisbergų plentu, nors visi šie pavadinimai puikiai tiktų. Tai – Vikingų kelias. Remiantis islandų sagomis jau nuo seno tikėta, kad senovės normanai atrado Ameriką dar anksčiau, nei Kristupas Kolumbas – gal ~1000 m. po Kr. – bet jokių įrodymų nebuvo.

Iki 1960 m., kai atokiame Niufaundlendo pusiasalyje archeologai rado metalinių įrankių, kurių indėnai neturėjo, naudojimo įrodymų statant pastatus.

Vikingų laikais L’Anse Aux Meadows tebuvo žiemojimo stovykla – prieš išplukdant surinktą medieną į miškų stokojančią savo „bazę“ Grenlandiją. Ir iš menkų pastatėlių žole apaugusiais stogais beliko vos regimi kauburėliai žemėje. Tačiau istorinė svarba – didinga! Čia pirmą kartą susitiko Europa ir Amerika. Ir nors žinoma, kad normanai buvo nuplaukę dar toliau į pietus (nes L’Anse Aux Meadows rasta pilkųjų riešutmedžių, kurie auga tik dar piečiau, liekanų), bet kol kas L’Anse Aux Meadows – vienintelė atrasta Amerikoje Vikingų kolonija. Tad vietiniai tai išnaudojo su kaupu: vikingų dievų garbei čia vadinami net reti viešbučiai ir restoranai, pastatyti net du gyvieji muziejai, kur atstatytuose Vikingų namuose normanais persirengę aktoriai pasakoja apie to meto gyvenimo būdą, tradicijas – ir tai vaizdžiai parodo. Tokiu būdu vieta, kuri šiaip jau žavėtų nebent archeologijos superfanatus, virto vienu įdomiausių Niufaundlendo “taškų” net ir šeimoms su mažais vaikais.

Rūke paskendę Niufaundlendo miesteliai

Niufaundlende miesteliai reti. Kartais dešimtis kilometrų gali nebūti degalinės, kavinės, parduotuvės – o jei yra, neaišku kada dirba.

Ne ką lengviau su nakvyne: tik labai maža dalis nakvynės vietų yra įvairiose internetinėse rezervacijos sistemose. Kitur kaip po senovei – turi rašyti el. laišką senamadiškame oficialiame tinklapyje rastu adresu, skambinti telefonu ar tiesiog “pasibelsti į duris”. Aišku, nepernelyg vėlai (net vienas prekybos centras pakeliui dirbo iki 5 val. vakaro)… Rizikinga: vieną viešbutį nuo artimiausio kito gali skirti dešimtys kilometrų.

Tačiau tai Niufaundlendo dvasios dalis: kelionė čia dar nėra paprastai įsigyjama pramoga, keliautojai čia retenybė net trumpo birželio-rugpjūčio sezono metu. Ypač keliautojai iš taip toli, kaip Lietuva… O anapus to sezono Niufaundlende užsidaro net garsiausios lankytinos vietos – kaip L’Anse Aux Meadows. Tiesiog nėra turistų, kam veikti? Nors Niufaundlendas žemėlapyje atrodo ne taip ir toli šiaurėje – panašiai, kaip Londonas ir netgi piečiau už Lietuvą – klimatas čia šaltas dėl šaltosios Labradoro srovės. O dar nuolatiniai rūkai, lietūs (daugiau nei pusę dienų lyja)… Todėl ši žemė taip retai gyvenama. Todėl tai vienintelė Kanados provincija, kur gyventojų skaičius mažėja – jaunimas išvažiuoja, o imigrantai nenori užsilikti. Kai kurie Niufaundlendo miesteliai tokie atokūs, kad Kanados valdžia netgi moka pinigus, kad tik žmonės iš ten išsikeltų, tuos miestelius apleistų, nereikėtų valdiškais pinigais ten palaikyti infrastruktūros…

Bet jei nesi iš tų, kuriems „jei nėr saulės – viskas blogai“ (aš nesu!) gali pajusti jaukų grožį spalvinguose nameliuose, palei fjordus sustatytuose mediniuose suoluose ir laužavietėse, krantus nusėjusiuose švyturiuose, kurių viršūnėse automatizavus žibintus švyturininkų dinastijas pakeitė romantiškų vaizdų ieškantys turistai.

Ar tokiuose „vidury niekur“ miesteliuose kaip Ganderis, kuriame 2001 m. rugsėjo vienuoliktąją po teroro aktų uždarius JAV oro erdvę staiga priversti ilgam tūpti 38 lėktuvai iš anapus Atlanto (apie „provincialių“ miestelėnų ir pasaulio piliečių susidūrimą net sukurtas miuziklas „Come from Away“).

Sent Džonsas – maža, bet svarbi Niufaundlendo sostinė

Visame Niufaundlende tėra vienas tikresnis miestas – maždaug Klaipėdos dydžio Sent Džonsas, provincijos sostinė. Ten jau – ir šiokie tokie prekybos centrai, ir tranki Water St barų gatvė, ir „regimosiom mažumom“ (visible minorities) Kanadoje politkorektiškai vadinami imigrantai, ir net kažkokie automobilių kamščiai, bent jau vasarą, kai dėl palankaus klimato puolama remontuoti gatves ir kelius.

Ir Sent Džonsas dalyvavo pasaulio istorijoje! 1901 m. išradėjas Markonis ant Signalo kalvos pirmą kartą priėmė tarpžemyninį radijo signalą iš Europos (mokslininkai iki tol manė, kad tai neįmanoma). Būtent iš Sent Džonso 1911 m. plaukė laivai gelbėti „Titaniko“, kurį pražudė eilinis Niufaundlendo apylinkių aisbergas, būtent iš čia prasidėjo pragaištinga „Titano“ povandeninė ekspedicija, 2023 m. plaukusi panerti prie nuskendusio „Titaniko“. Pro Sent Džonsą plaukė parama Europai Antrojo pasaulinio karo metais, o jo giliose pakrantėse siautėjo Hitlerio povandeniniai laivai.

Tačiau net ir Sent Džono apylinkėse žmoniją užgožia gamta. Štai vos pažvelgiau į vandenyną nuo Cape Spear forto – ir išvydau kokius šešis ar septynis banginius zujančius aplink, purškiančius vandens čiurkšles, panirimo metu „atsisveikinimui“ pamojančius pelekais… Niekur kitur pasauly nemačiau jų tiek daug, kitur ir vieną banginį pamatyti iš kokio „banginių stebėjimo laivo“ jau yra „dienos viršūnė“, o čia šeši ar septyni prie pat kranto, nemokamai!

Beje, ar žinojote, kad nuo Sent Džonso yra arčiau Vilnius, nei vakarų Kanados didmiestis Vankuveris? Štai toks Kanados dydis!

Gabalėlis Prancūzijos ir nepriklausomybės atsisakęs Niufaundlendas

Ilgus šimtmečius dėl Niufaundlendo tarsi virvių traukimo varžybose kovojo dvi didžiosios imperijos: Britanija ir Prancūzija. Laimėjo britai. Bet prancūzams jie paliko porą salelių prie Niufaundlendo krantų – Sen Pjerą ir Mikeloną. Tai iki pat šiol – atskira šalis, Prancūzijos valda (faktiškai kolonija), kur ~6000 prancūzų palikuonių, nors gyvena šitaip toli nuo Paryžiaus, atsiskaitinėja eurais, važinėja su prancūziškais numeriais ir kalba beveik vien prancūziškai (tik turizmo informacijoje susišnekėjau angliškai…). Didžiuojasi istorija, kad kai Amerikoje buvo uždraustas alkoholis, Sen Pjeras ir Mikelonas buvo svarbi kontrabandininkų bazė.

Į Sen Pjerą ir Mikeloną nuvykau pusdieniui keltu iš Niufaundlendo – tiesa, nors žemėlapyje atrodo, kad tas keltas „plaukia beveik iš Sent Džonso“, realybėje iki prieplaukos teko važiuoti 363 km. Įdomiausia ten pats faktas, kad tokia vieta apskritai yra: „Prancūzija prie pat tavo namų“ – kanadiečiams turistams reklamuojasi Sen Pjeras ir Mikelonas. Bet kai ir Niufaundlendas daugeliui kanadiečių labai toli, mažai kas ten užsuka…

Ir pats Niufaundlendas buvo atskira valstybe. Visų pirma – atskira britų kolonija, nuo 1926 m. gavo pilną nepriklausomybę kaip dominija. Kaip pasakojo viena niufaundlendietė, „Jei mano seneliui ar proseneliui būtų kas pasakęs, kad jie kanadiečiai, galvotų – nesąmonė“. Na, kaip ir lietuviai – ne latviai: Kanada tiesiog buvo kita valstybė.

Nepriklausomybės Niufaundlendas atsisakė pats – 1948 m. referendume, kai ekonominės krizės sąlygomis 52% balsavo už prisijungimą prie Kanados. Jei ne tas referendumas, viskas būtų kitaip: gal Niufaundlendas primintų kokią Islandiją, kuri irgi prasigyveno iš žvejybos, klimatas – panašus, gyventojų tankumas – žemas.

Gal nepriklausomos valstybės statusas būtų pritraukęs į Niufaundlendą turistus, investitorius, leidęs kurti „mokesčių rojų“ – gyventojai neišsilakstytų. Ir pasaulio žemėlapis atrodytų kitaip.

Dabar iš Niufaundlendo savasties likęs unikalus dialektas, kuriuo kiti kanadiečiai skundžiasi, kad „neįmanoma suprasti“. Ir naujos tradicijos – kaip kitchen party virtuvės vakarėliai (su žuvim ir muzika), “įšventinimo į niufaundlendiečius ceremonija”, kuriai “pasirašęs” turistas turi bučiuoti šaldytą menkę.

Labradoras – dar atšiauresnė Niufaundlendo “dalis” žemyne

Niufaundlendo provincija 2001 m. oficialiai pervadinta – dabar ji vadinasi Niufaundlendas ir Labradoras. Bet Labradoras ir seniau priklausė Niufaundlendui… Tai, kad ši milžiniška Amerikos pakrantė nebuvo nė minima pavadinime, puikiai atskleidžia kokia tai dyka, bergždžia žemė!

Palyginus su Labradoru, Niufaundlendas – tikras žmonių avilys! Nes Labradoro dydis – kaip puspenktos Lietuvos, o gyventojų ten – vos 27 000! Per visą Labradorą driekiasi vos vienas Translabradoro kelias – ir tas pats baigtas statyti tik 2022 m.

Daugelis keliautojų į Labradorą trumpam užsuka iš Niufaundlendo – persikelia per banguotą Belle Isle sąsiaurį (1,5 val.) į Labradoro pietinį galą, kuriame – Red Bay nacionalinis parkas, kur dar prieš 400+ metų baskai medžiodavo banginius. Ta Europos tautelė buvo įsukusi didžiausią pasaulyje banginių medžioklės mašiną, praleidę Labradore bent jau visą vasarą, pargabendavo į Europą 150 statinių brangių banginio taukų (kurį naudodavo apšvietimui, muilui ir kt.) bei banginių ūsus, iš kurių Europos kilmingiesiems kliūdavo karietų spyruoklės ar korsetų laikymo sistemos, be kurių neįsivaizduosi ano meto Europos didikės portreto…

Atokiuose Labradoro „pabaigos“ miesteliuose iš vietinių prisiklausėme keisčiausių istorijų: štai tais metais į regioną ant aisbergų kokią gegužę atplaukė 75 baltieji lokiai. Žmonės juos fotografavo savo kiemuose, negrįstose kaimų gatvėse. Laimė, lokiai pariję ruonių buvo, žmonių nepuolė: o būna kitaip, štai 2013 m. mėgino suėsti vieną turistą, visą veidą sutraiškė…

Kai atvykome į tą Port Hope Simpson miestelį, visi lokiai jau buvo išėję į Labradoro šiaurę, į Torngato kalnus, kur nėra jų kelių – ten jų namai. Kasmet lokiai aisbergais atplaukia, bet paprastai tik kokie penkiolika per metus…

Mes keltu per Belle Isle sąsiaurį irgi kėlėmės. Ir tiesiog nuo jo denio kokius septynis banginius mačiau, ir keliolika aisbergų net birželį (jau be lokių) – stebuklingi vaizdai.

Bet keltu kėlėmės tik į vieną pusę, nes į Niufaundlendą… atvažiavome automobiliu, garsiuoju naujuoju vienišuoju Translabradoro keliu. Atstumas nuo paskutinio didesnio miesto Kvebeko iki Blank Sablono, iš kur keltas kelia į Niufaundlendą – 2108 km ir, pasak GPS, tai 27 val. gryno važiavimo. Toliau nei Vilnius-Paryžius!

Važiavome pustrečios dienos ir ko tik nematėme: asfaltu ir žvyru per begalinius miškus, milžiniškus ežerų karolius. Stūmėmės pro tirštus dūmus, vėjų atpūstus iš tokių atokių miškų gaisrų, kad jų nė nebandyta gesinti.

Ir juoda meška kelią perbėgo, ir dygliakiaulė. Šimtai kilometrų tarp degalinių: viename kelio ruože net 410 km! Degalus reikia pilti „strategiškai“: kuo atokesnė degalinė, tuo jie brangesni (kone dvigubai!), be to, degalinės atsidaro vėlai, užsidaro anksti. Kai kas vežasi atsarginius kuro bakus – mes apsirūpinome tik maisto ir gėrimų dėžėmis didmeninėje parduotuvėje dar Kvebeke, nes parduotuvės ar (juoba) restoranai pakeliui nedaug lengviau randami, nei degalinės.

1100 km nuvažiavome vien per Labradorą – ir visame tame atstume tebuvo du miesteliai, didesni nei 1000 gyventojų.

Labrador Sitis (9000 gyv.) – geležies kasyklų darbininkų gyvenvietė, kurioje teradome vieną laisvą viešbučio kambarį, nes vasaromis visur kitur apsistoję kasyklų darbininkai. Visi važinėja pikapais su aukštai iškeltom vėliavėlėm. Kaip paaiškino vietiniai: „Pikapai – kad pravažiuotų ir žiemą; vėliavėlė – kad matytųsi, kad važiuoja automobilis net ir tada, kai aplinkui kelius storas sniego sluoksnis“. Čia prisiminiau paauglystėje matytas nuotraukas, kaip Labradore gerai pasnigus kelią nuo sniego valo… ekskavatoriumi. Žiemos ten ilgos ir šaltos: sausį vidutinė temperatūra -22 dieną, -28 naktį.

Happy Valley / Goose Bay „metropolis“ (po 530 km važiavimo dykais keliais nuo Labrador Sičio taip ir atrodo) – jau pakrantėje. Jis garsėja >Labradoro interpretacijos centro muziejumi, kur pasakojama apie ten gyvenančius indėnus montanjus (inu) bei inuitus (eskimus). Tas muziejus „Google“ sistemoje lankytojų įvertintas net 4.9 balų iš 5: taip beveik nebūna! Na, nevertas jis tiek, bet žmonės tikriausiai balsavo po „civilizacijos bado“ Translabradoro kelyje pagaliau vėl išvydę informacinius ekranus, patraukliai parašytus tekstus, nuotraukas… Tiek nuvažiavus net išsukimas nuo miestelio iki muziejaus (40 km į vieną pusę) atrodo toks trumpas, net nesvarstai neužsukti…

Translabradoro kelias – patirtis savaime, ten supranti kokia begalinė Kanada. Ypač žvilgtelėjęs į Kanados žemėlapį kai pamatai, kokkį mažą gabalėlį šalies tepravažiavai!

Kaip patekti į Niufaundlendą? Ne taip lengva!

2000+ km vairavimą Translabradoro keliu, kaip mes, atrodo, renkasi tik didžiausi avantiūristai ar „road tripų“ mylėtojai, „ginkluoti“ kemperiais ar motociklais.

Bet alternatyvos nedaug trumpesnės, nors ir gerokai patogesnės. Bendras principas toks: kiek sutaupysi vairavimo, tiek laiko praleisi kelte – arba sumokėsi už lėktuvą gerokai daugiau, nei įsivaizduosi pagal atstumą.

1.Bene populiariausias būdas patekti į Niufaundlendą – 7 val. keltas iš Šiaurės Sidnėjaus [North Sydney] į Portobaską [Port-aux-Basques]. Aišku, vis tiek reiks ilgai vairuoti iki to kelto per žemyninę Kanadą ir nuo jo iki lankytinų vietų.

2.Taip pat yra ir 17 val. keltas Argentia-North Sydney, kuris plaukia vasaromis. Šitaip grįžome iš Niufaundlendo į „Kanados civilizaciją“. Kai kanadiečiai atplaukia į Niufaundlendą „trumpesniu“ keltų maršrutu, dažnai grįžta šiuo (arba atvirkščiai): taip nereikia važiuoti to paties kelio du kartus, nes žiedu Niufaundlendo neapvažiuosi.

3.Aišku, į Niufaundlendą galima ir atskristi iš Kanados didmiesčių – Toronto, Monrealio. Yra reisai tiek į sostinę Sent Džonsą, tiek į mažesnius oro uostus (pvz. Dirleikas [Deer Lake] yra arčiausiai Gros Morno nacionalinio parko bei vikingų kaimų). Tačiau šitie skrydžiai dažniausiai ne pagal atstumą brangūs: keliaujant keliese, neretai pigiau nuomotis automobilį ir mokėti už keltą, ypač atsižvelgiant į tai, kad pačiame Niufaundlende automobilio vis tiek reikės, o autonuoma sezono metu ten dažnai brangesnė, nei Monrealyje ar Toronte.

4.Kai Niufaundlendas yra taip arti Europos, kartais pasitaiko, kad atidaromi tiesioginiai skrydžiai į Sent Džonsą iš kokios Airijos ar Britanijos.

Ir, aišku, svarbu nepamiršti sukinėti laiko! Niekur kitur pasaulyje neteko to daryti taip dažnai. Įvažiuojam iš Kvebeko į Labradorą – laikrodis valanda į priekį. Privažiavus Labradoro pakrantės kaimus – dar pusvalandžiu(!) į priekį. Bet Blank Sablono miestelyje, iš kurio kelia keltas į Niufaundlendą – pusantros valandos atgal. Tačiau kelto grafikas sudarytas pagal Niufaundlendo laiką… O Niufaundlende vėl – pusantros valandos į priekį. Sent Pjere ir Mikelone – dar papildomu pusvalandžiu į priekį. Vėl Niufaundlende – pusvalandžiu atgal. Persikėlus keltu į Naująją Škotiją – dar pusvalandžiu atgal. Sunku nesusimaišyti, net mobilieji telefonai, kur šiaip jau laiką „persuka“ automatiškai, dažnai “pasimesdavo”.

Ar verta keliauti į Niufaundlendą?

Niufaundlendas žvelgiant iš Europos – Kanados veidas ir jo istorija persipynusi su Europa: Vikingai, britai, prancūzai, baskai, Titanikas, nacių laivynas.

O Niufaundlendo gamta didybe gali konkuruoti su šiaurės Europos, Norvegijos toliais.

Bet, manau, Niufaundlendas niekad netaps turistų Meka, kaip koks Banfas, Džasperis, ar Niagaros kriokliai. Nes ten didesni miestai – tad nuskristi visad bus paprasčiau ir pigiau, daugiau viešbučių ir kito. Nes ten klimatas šiltesnis. Nes ten – pasaulio stebuklai.

Bet kam turistų „nuvaikščiotos“ vietos kelia atstūmimo reakciją, kas nori rasti didžiulių grožybių, kurios dar „nenugulusios“ kas antro „Instagramo“ – tam Niufaundlendas patiks gal net labiau, tas Niufaundlende ras tai, ko kitur nėra ar yra daug mažiau. Aisbergai ir banginių tuntai, vikingai Amerikoje, prancūzų kolonija palei Kanados krantus ir kitos mažai žinomos įdomybės!

Komentuoti