Išskleisti meniu

Lankau pasaulį

Visi tinklapiai kelionių planavimui

Visi tinklapiai kelionių planavimui

| 8 komentarai

Į šį straipsnį sudėjau visas interneto svetaines, kurias naudoju savo kelionėms. Nuo kelionių planavimo ir informacijos paieškos iki bilietų įsigijimo iki nuotraukų tvarkymo ar rūšiavimo. Kur svetainės sudėtingesnės, padariau video, kaip jomis naudotis, kokie jų pliusai ir minusai (su nuorodom).

Naudojate daugiau svetainių ar kitokias? Rašykite į komentarus, tegul čia bus didžiausias “kelioninių” svetainių katalogas!


Skrydžių bilietų pirkimas

1.Skyscanner.com – pagrindinė svetainė pirkti skrydžiams kai daugmaž žinau iš kur į kur reikia skristi.
2.Azair.com – pagrindinė svetainė „netikriems jungimams“ rasti ar idėjoms skirsti su sustojimu pakeliui už pigiau. Mano video apie Azair – čia.
3.Google Flights (google.com/travel/flights) – pagrindinė svetainė idėjoms, kur galima nuskristi už prieinamą kainą iš tam tikros vietos, arba per kur pigiausia atskristi į tam tikrą vietą. Mano video apie Google Flights – čia.
4.Avialinijų ir kartais tarpininkų svetainės – kai jau tiksliai randu, ko reikia – nusiperku patį bilietą ten, kur labiausiai apsimoka.
5.Flightradar24.com – čia bilietų nenusipirksi, bet pamatysi, kokie apskritai yra reisai (padeda ten, kur avialinijos neprekiauja internetu ir pan., bet daugeliui žmonių tai neaktualu, nes į tokias vietas nekeliauja).
6.Seatguru.com – nors tinklapis labiau reklamuojasi kaip vieta sužinoti kur yra konkreti kiekvienų avialinijų kiekvieno lėktuvo vieta (prie lango? Su daugiau vietos kojoms?), man aktualesnė yra informacija, kurios avialinijos kiek bagažo duoda nemokamai (kai viskas pateikiama viena forma, paprasta lyginti).

Taip pat žr. mano AŽ kelionių patarimų video, kur lyginu skirtingus būdus pirkti skrydžius.

Skaitykite plačiau čia: Kaip ir kur pirkti lėktuvo bilietus.


Nakvynių užsakymas

1.Booking.com – pagrindinė svetainė viešbučių paieškai (kai reikia tiesiog pernakvoti), bet dabar ten yra ir butai, tad veikia ir kaip alternatyva Airbnb.
2.Airbnb.com – pagrindinė svetainė nuomojamų butų paieškai (kai reikia didesnių patalpų, su daugiau kėdžių, darbui nuotoliu, ilgesniam apsistojimui, arba tiesiog Booking.com nėra gerų pasiūlymų). Mano video apie Airbnb – čia.
3.Google Hotels – kai reikia rasti viešbutį pakeliui pagal žemėlapį (bet kartais tam praverčia ir Booking.com) arba kai Airbnb ir Booking.com viešbučių nėra ir reikia sužinoti, kokios dar svetainės populiarios toje šalyje (Google Hotels, tikėtina, bus nuorodos į tokias svetaines). Taip pat yra viešbučių, kuriuos vienintelis būdas užsakyti – sužinojus jų telefoną ar el. pašto adresą per Google Hotels, arba nuėjus ten gyvai; Google yra vienintelė sistema, kur jie matosi išvis. Mano video apie Google Hotels – čia.

Kai kuriose šalyse yra specifinių tik ten galingų svetainių, kur yra viešbučių, kurių nėra kitur – išsiaiškinu ir naudoju jas.

Skaitykite plačiau apie nakvynes užsienyje čia: Nakvynė užsienyje – kaip, kada ir kur apsistoti.


Autonuomos užsakymas

1.Skyscanner.com – pagrindinei paieškai, o paskui jau perku iš tarpininkų bei kompanijų, kurios ten nurodomos, prieš tai patikrinęs jų patikimumą. Mano video apie Skyscanner panaudojimą autonuomos užsakymui – čia.

Deja, kartais neturistinėse šalyse Skyscanner nieko neranda, kaip ir kiti varikliukai, bet autonuoma ten yra. Tada tenka pereiti prie senos geros Google paieškos.

Yra tekę naudotis Turo.com, kur tarsi “autonuomos Airbnb”, bet ten gerų pasiūlymų būna retai, priešingai nei Airbnb, ten labiau visokios išskirtinės mašinos.

Skaitykite plačiau čia: Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti.


Ekskursijų bei pramogų užsakymas

1.Guruwalk.com – nemokamos ekskursijos (free tours) po miestus – didžiausia duomenų bazė; lankydamasis mieste ilgiau visada patikrinu, ar ten nėra gerų nemokamų ekskursijų, būna puiki įžanga į miestą. Mano video apie GuruWalk – čia.
2.Klook.com – nebrangios ekskursijos ir kitos patirtys. Tačiau yra tik dalyje pasaulio miestų, daugiausiai Azijoje – jei yra, dažniausiai naudoju Klook, bet jei nėra, pereinu prie įvardytų žemiau.
3.Viator.com – ekskursijų ir patirčių užsakymui, kai neįmanoma per Guruwalk ar Klook (dažnai būna brangoka). Mano video apie Viator – čia.
4.Getyourguide.com – Viator analogas, patikrinu ir čia.
5.Eventbrite.com – Kartais būna visokie bilietai.

Kai kurių nemokamų ekskursijų nėra “Guruwalk”. Padeda Google paieška “XXX free tour”.

Skaitykite plačiau apie gidus ir ekskursijas čia: Gidai ir ekskursijos kelionėse – viskas, ką žinoti.


Ryšio ir interneto įsigijimas

Keliaudamas trumpam naudoju eSIM, bet keliaujant ilgiau (ar į kai kurias šalis) dažniausiai apsimoka fizinė SIM.

1.Esimdb.com – eSIM toje šalyje palyginimas
2.Prepaid-data-sim-card.fandom.com – SIM kortelių ir išankstinio mokėjimo planų šalyje palyginimas. Kartais informacija pasenusi (dažnai realybėj kiek pigiau ir daugiau už tai gauni), bet gera vieta pamatyti, kokie yra tinklai, kokios maždaug sąlygos.

Skaitykite plačiau čia: Internetas ir ryšys kelionėse “už centus”. Kaip?.


Ypatingų kelionių užsakymas (safariai, kruizai)

Negaliu pasakyti, kad šias svetaines naudoju reguliariai, nes taip keliauju retai – tačiau yra tekę jomis naudotis ir, jei rinkčiausi būtent tokio pobūdžio kelionę, vėl ieškočiau tenai:

1.Safaribookings.com – didžiausias safarių (daugiadienių gyvūnų stebėjimo ekskursijų) pasirinkimas. Mano video apie Safaribookings – čia.
2.Cruisedirect.com – didžiausias informacijos apie kruizinius laivus ir kruizų užsakymų lobynas.

Yra specializuotų svetainių ir jachtų nuomai, bei kitoms kelionėms – bet taip dar nesu keliavęs.


Reputacijos tikrinimas

Renkantis viešbutį ar (ypač) autonuomą kai kuriose šalyse verta patikrinti reputaciją, nes pasitaiko arba grynų apgavysčių, arba tiesiog kokybė neatitinka pažadų. Įvertinimus žiūriu:

1.Google Maps – pagal vietą žemėlapyje paprasta rasti.
2.Trustpilot.com – būna žmonių komentarai apie kiekvieną vietą.
3.Tiesiog Google paieška – padeda rasti neigiamiausius atsiliepimus, ypač, jei ten apgavikai, nes kai kurie apgavikai sugeba “mėtyti pėdas” keisdami pavadinimus ir pan.

Aišku, jei klažką užsakinėji per platformą, padeda komentarai, esantys toje platformoje (pvz. Booking.com viešbučiams), bet kartais jų per mažai.

Skaitykite plačiau kaip išvengti apgavysčių kelionėse čia: Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti.


Informacija apie dabartinę situaciją šalyje (orai, kainos, saugumas, naujienos ir kt.)

1.Windy.com – išmaniausias būdas pamatyti dabartinius ir būsimus orus – ir ne tik orus, bet viską, kas susiję su klimatu. Lietus, debesys, bangavimas, vandens temperatūra ir t.t. Mano video apie Windy – čia.
2.Flightradar24.com – dabartinė situacija oro uostuose – numatyti skrydžiai, vėlavimai, kur dabar lėktuvas, kuriuo skrisi ir t.t. Patikrinu skrydžio dieną, ten dažnai viskas atsispindi daug anksčiau ir tiksliau, nei praneša oficialiai. Mano video apie Flightradar24 – čia.
3.Numbeo.com – geriausia vieta sužinoti vietiniam kainų lygiui – kas kiek kainuoja, kaip skiriasi nuo Lietuvos, nuo kitų šalių, kurias žinai, kas brangiau, kas pigiau. Taip pat Numbeo yra ir šalių saugumo palyginimas. Mano video apie Numbeo – čia.
4.Globalpetrolprices.com – geriausias šaltinis benzino ir dyzelio kainoms visame pasaulyje (šiam konkrečiam klausimui patikimiau nei Numbeo) – aktualu keliaujant automobiliu.
5.Taxiautofare.com – taksi kainų įvairiuose miestuose lentelės – padeda išvengti apgavysčių, suprasti, kada apgaudinėja. Tačiau jei mieste yra Uber ar koks atitikmuo (sužinokite!), net jei nesinaudosi juo, reikia tiesiog patikrinti kainą ten ir parodyti taksistui – dažnai iš karto nuleidžia iki tos kainos. Bet kur nėra “Uber” ar jo konkurentų, vienintelis kelias – Taxiautofare.
6.Newsnow.com – turi skyrių apie kiekvieną šalį, miestą, kur automatiškai surenka angliškas tos šalies žinias (renka žinias be išankstinių nuostatų, iš visokių kanalų). Padeda kai iškyla kažkokių klausimų pvz. dėl situacijos kariniuose konfliktuose arba kai tiesiog norisi sužinoti, kokiu ritmu gyvena ta šalis.


Vizos ir biurokratija

Kadangi čia padarius ką netinkamai gali žlugti visa kelionė, čia ne tiesiog patikrinu vienoje svetainėje, bet peržiūriu daugiau skirtingų, nes jei klaidos tikimybė ir nedidelė, jos kaina – didelė. O klaidų tikrai esu radęs kiekviename iš šių šaltinių.

1.URM informacija keliautojams – problema, kad matosi ne visi atvejai, kai kita šalis panaikina vizas vienašališkai.
2.Vikipedijos straipsnis apie tai, kur galima keliauti su Lietuvos pasu – atnaujinamas stebėtinai gerai, bet, visgi, Vikipedija.
3.Pačios atitinkamos šalies URM puslapiai – “autoritetingiausias” šaltinis, bet ne visada laiku atnaujinamas ir paprastai randamas ar išvis egzistuojantis.

Atradęs, kad reikia vizos, jau einu oficialiu keliu, pvz. per oficialius tos šalies e-vizos portalus (dažnai būna daug tarpininkų, kurie siūlosi padaryti kažką už tave, bet paprastai tiesiog susimoki daugiau už prastesnę paslaugą, ypač, kai yra e-viza).

Jeigu kažkur “galai nesueina” (pagal vieną šaltinį yra vienaip, pagal kitą – kitaip) – reikia labai atidžiai aiškintis, kodėl taip yra ir kas teisus. Kartais skambinu į tos šalies ambasadą, konsulatą, užsienio reikalų ministeriją ir pan., nes tik jie gali autoritetingai atsakyti.


Informacija apie lankytinas vietas bei kultūrą

Daug pradinių idėjų susirenku iš Lonely Planet ir panašių knygų, o toliau jau domiuosi paskiromis vietomis. Taip pat iš filmų.

1.Augustinas.net – gal pasirodys keista, kad skaitau savo tinklapį ruošdamasis kelionei – tačiau tai padeda, kai į tą pačią šalį, regioną grįžtu po, tarkim, 5 metų, kai ką jau būnu pamiršęs. Mano video apie Augustinas.net kelionių vadovus – čia, o apie įspūdingiausių vietų rinkinius – čia.
2.Gabaleliailietuvos.lt – lietuviškos vietos. Čia irgi mano svetainė, tai panašiai, kaip Augustinas.net, tik Gabalėlius Lietuvos pildau nebūtinai ten buvęs. Į juos susirašau, kur kokia lietuviško paveldo vieta ir, kai ten keliauju, pažiūriu, ką susirašęs, kad aplankyčiau, nufotografuočiau, papildyčiau.
3.CIA World Factbook (cia.gov/the-world-factbook/) – daug esminės informacijos apie kiekvieną šalį, jos geografiją, populiaciją, kultūrą, ekonomiką. Glaustai, aiškiai ir viena forma.
4.Vikipedija – ypač padeda žinioms apie klimatą, kurios ten susistemintos ir apie kiekvieną miestą angliškoje Vikipedijoje pateikiamos vienodai; gali matyti, koks maždaug bus oras atitinkamą mėnesį.
5.Historyworld.net – visų šalių istorijos trumpai ir aiškiai: visi esminiai dalykai, kurių reikia susivokti kas ir kaip, bet pakankamai trumpai, kad perskaitytum vienu prisėdimu.
6.Atlasobscura.com – “netipinės” lankytinos vietos.
7.Theculturetrip.com – straipsniai apie įdomiausias kultūrines vietas.
8.Google paieška duoda įdomių rezultatų.

Skaitykite plačiau čia: Kaip susiplanuoti nepriklausomą kelionę?


Kalbos ir vertimas

1.Google Translate – vertimai (tinklapių, tekstų nuotraukose ir kito).
2.DeepL.com – geresnė kokybė, bet mažiau kalbų.
3.Omniglot.com – pasaulio šalių raidynai ir kaip skaityti kiekvienos kalbos tekstus (kad tinkamai perskaityčiau vietovardžius ir pan.).
4.Wikibooks.org – įvairių kalbų pradmenų pamokos.

Taip pat būna specifinių svetainių įvairioms kalboms, sukurtų jomis kalbančių su kokybiška informacija – stengiuosi jas rasti ir naudotis kalbos pramokimui.

Skaitykite plačiau čia: Kaip keliauti nemokant kalbos.


Filmai apie šalį, knygos, muzika

1.Youtube.com – paieškau eilėje patikimų kanalų ar nėra video apie tą šalį.
2.Vimeo.com – kartais ten būna ko nėra Youtube.
3.Google video paieška – randa dar daugiau nemokamai įkeltų video.
4.IMDB.com – filmų apie tą šalį ar tos šalies įvertinimai – padeda išsirinkti, ką žiūrėti.
5.JustWatch.com – parodo, kuriose legalios platformose galima pažiūrėti tą ar kitą filmą (Netflix ir pan.) – paprastai tokios platformos būna prieinamos kokiuose AirBnB pakeliui.
6.Watch32 – galima pasirinkti, kad rodytų atitinkamos šalies filmus.
7.Idope – padeda rasti tai, ko kitaip nerasi (senus, pamirštus filmus, kuriais niekur neprekiaujama, knygas). Tiesa, čia vyrauja piratiniai dalykai (nors ir ne vien) – deja, visokiuose Netflixuose smarkiai vyrauja dabartinė produkcija ir kitaip daug ko rasti neįmanoma.
8.Libgen – tas pats su knygomis ir knygų skanais.


Žemėlapiai / GPS

1.Google Maps – pagrindinė žemėlapių platforma maršrutų planavimui, sekimui.
2.OpenStreetMap.org – kai kuriose šalyse ir miestuose yra daugiau informacijos, nei Google Maps, ar ji kitokia (nes OpenStreetMap kuria patys žmonės). Jei kažko nėra Google Maps, tikrinu čia. Be to, su OpenStreetMap paprasčiau, jei reikia parsisiųsti ir naudoti kur nėra interneto.

Dar pora žymių alternatyvų – Apple Maps ir Bing Maps, bet jie retai pasiūlo ką nors, ko neturi bent vienas pirmų dviejų. Kai kuriose šalyse gali veikti vietinės alternatyvos, būti geresnės už tarptautines.


Viešasis transportas

1.Daugelyje šalių Google Maps padeda ir su viešuoju transportu, bet daugybėje vietų yra alternatyvios, tikslesnės, vietinės svetainės viešojo transporto maršrutams ir grafikams (verta jas sužinoti).

2.OpenRailwayMap.org parodo visus pasaulio geležinkelius ir kuriuose yra keleiviniai maršrutai – padeda planuotis keliones traukiniais.

Skaitykite plačiau čia: “Kelionės viešuoju transportu – viskas, ką reikia žinoti” bei “Kelionės traukiniais – viskas, ką reikia žinoti“.


Pažintys su vietiniais

1.Meetup.com – kur daug visokių dažniausiai nemokamų susitikimų, nuo stalo žaidimų iki žygių kartu iki kvizų ar dar ko.

Tačiau susipažinti galima ir tiesiog renginiuose, ekskursijose ir kitur, ką įsigyji kitais kanalais.

Skaitykite plačiau čia: Kaip užmegzti pažintis kelionėse?.


Vietų nuotraukos

1.Google Street View – pažiūrėjimui, kaip atrodo ta vieta, pvz. viešbutis – tiek dėl to, kaip rasti, tiek kaip atrodo rajonas. Taip pat kelių kokybei ir kt.
2.Mapillary.com – pagrindinis Google Stret View konkurentas; kartais būna nuotraukos vietų, kurių nėra Google Street View.


Kelionių fiksavimas

Po kiekvienos kelionės turiu “ritualą” susižymėti tam tikrose svetainėse, kas nuveikta, įkelti nuotraukas, išrūšiuoti medžiagą ir pan.:

1.Google Photos – sukeliu nuotraukų kopijas, jas rūšiuoja.
2.Google My Maps – pasižymiu buvusių kelionių maršrutus. Mano video apie Google My Maps bei kaip vėliau panaudoju tuos žemėlapius bendro kelionių žemėlapio sudarymui – čia.
2.My.flightradar24.com – pasižymiu nuskristus skrydžius – paskaičiuoja jų statistiką ir kita.
3.Nomadmania.com – pasižymiu aplankytus pasaulio regionus.
4.Google Sheets – susirašau naujų pažįstamų ir draugų kontaktus. Taip pat juos pakviečiu draugauti socialiniuose tinkluose, kaip Facebook ar Instagram.

Skaitykite plačiau čia: Kaip užfiksuoti keliones? (nuotraukos, video, dienoraščiai ir t.t.).


Kur rasti mano kelionių rezultatus

Čia dalinuosi savo kelionių rezultatais (pagal tai galite planuoti savo keliones):

1.Augustinas.net (šis tinklapis) – parašau kelionių vadovą po kiekvieną šalį, miestą, regioną; įspūdingiausias vietas sudedu į kategorijas į atskirus straipsnius
2.“AŽ kelionės” Youtube kanalas – videodienoraščiai iš unikaliausių kelionių, tinklalaidės “AŽ Automobiliu per pasaulį”, įspūdingiausios gyvenimo patirtys ir kita video formatu
3.“AŽ kelionės” Facebook– visi naujausi straipsniai ir video, o taip pat papildomai – nuotraukų katalogai ir įspųdžiai iš įdomiausių lankytų pastaruoju metu vietų
4.Instagram @augustinasaiste – mano ir žmonos bendras Instagram, kur labiau nauji įspūdžiai (kur dabar esame, ką veikiame). Viskas anglų kalba, taip palaikome ryšį su kekliautojais, su kuriais susiipažįstame.
5.Gabalėliai Lietuvos” ennciklopedija – aprašau visas lietuviškas vietas pasaulyje.
6.Gabalėliai Lietuvos. Istorijos – dienoraščiai iš ekspedicijų lietuviško paveldo keliais.
7.“Gabalėliai Lietuvos” Youtube – kuriu filmus apie lietuviškas vietas pasaulyje, filmuoju interviu su tą paveldą kuriančiais ir prižiūrinčiais žmonėmis
8.“Gabalėliai Lietuvos” Facebook – dar daugiau nuotraukų ir informacijos apie lietuvišką pasaulio didybę.
9.“True Lithuania” Youtube – tas pats, kas Gabalėliai Lietuvos Youtube, tik anglų kalba


Programos, kurias naudoju

Taip pat perskaitykite straipsnį apie programas, kurias naudoju – nes ne viskas pasiekiama svetainėse.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , ,


Baskija – seniausia Europos tauta

Baskija – seniausia Europos tauta

| 0 komentarų

Baskijos nerasi jokiame Europos žemėlapyje. Ją valdo Ispanija. Bet Ispanijos vėliavų čia nedaug – o ir tos perbrauktos (ant lipdukų, agituojančių už Baskijos laisvę)…

Kirtus Baskijos “sieną”, pasikeitė daug. Greta ispaniškų iškabų ir kelio ženklų matėsi parašyti itin keista, nematyta kalba. Ši baskų kalba ne tik nėra ispanų kalbos tarmė – istoriškai daugiau bendro tarp ispanų ir lietuvių kalbų, nei ispanų ir baskų! Manoma, kad baskai – seniausia Europos tauta, čia įsikūrusi anksčiau visų indoeuropiečių…

Ir nors laisvės jie neturėjo ir neturi, kelionė į Baskiją smarkiai skiriasi nuo kelionės į Ispaniją.

Atsišaukimas už Baskijos nepriklausomybę prie Gugenheimo muziejaus Bilbao

Atsišaukimas už Baskijos nepriklausomybę prie Gugenheimo muziejaus Bilbao

Vėsūs, bet didingi Baskijos kurortai

Nors į Baskiją atvažiavome liepą, stereotipiniai ispaniški karščiai liko toli už nugaros – Andalūzijoje, Madride. Baskijos pakrantė – žalia ir vėsoka. Kurortai vos išsitenka siauram lygesniam plote tarp kalvų ir Atlanto vandenyno paplūdimių: siauros gatvės, aukšti pastatai. Didžiausias ir garsiausias – San Sebastianas, kaip ir daugelis Baskijos miestų, greta “valstybinio“ ispaniško, žymimas ir visai kitokiu baskišku vardu – Donostija.

Baskijos kurortas tarp kalnų ir vandenyno

Baskijos kurortas tarp kalnų ir vandenyno

San Sebastiano / Donostijos didingi viešbučiai ir brangūs pakrantės restoranai skaičiuoja virš šimtmečio. Bet žalių kalvų įrėmintas Konča (Kontxa) paplūdimys maudytis visai netraukė: vėsu, nors vidurvasaris… Visgi, pakrantės promenada ankšta nuo turistų, maudalių irgi buvo, kiti išsirengę „deginosi“ prieš už debesų pasislėpusią saulę. Ne, priešingai Andalūzijai ar Ispanijos saloms, niekas čia pilnų užsakomųjų reisų neskraidina – kaip į kokią Palangą ar Sopotą, suvažiuoja savaitgaliams žmonės iš aplinkinių kraštų. Baskai, ispanai. Daug skamba ir prancūzų kalbos, juk Prancūzija – išsyk anapus Pirėnų.

San Sebastiano Končos paplūdimys

San Sebastiano paplūdimys

Priešingai nykiai vienodiems karščiausiems Ispanijos krantams čia – gausu istorijos. Viena įdomiausių vietų man – Biskajos tiltas-keltas prie Bilbao miesto. Sunku paaiškinti, reikia pamatyti: to tilto “kelias” driekiasi tik virš dalies upės! Taigi, viskas vyksta taip: kol „kelias“ jų pusėje, žmonės užlipa, automobiliai užrieda. Tada kelio platforma, nešama sunkių trosų, kelia keleivius į kitą pusę, tarsi keltas! Tiltą išrado Gustavas Eifelis, jis statytas 1893 m., jų pasaulyje niekad nebuvo daug, dabar liko vos keli. Tikslas – kad dideli laivai galėtų įplaukti į anais laikais pramonės apsuptą upę (tam trukdytų įprastinis tiltas), bet kartu kertantiems upę tiltu žmonėms nereiktų lipti aukštyn. Tiesa, dabar užlipau ir į viršų, ant visų konstrukcijų, ten – pasivaikščiojimo takas.

Biskajos tiltas

Biskajos tiltas

Baskų didmiestis Bilbao ir Gugenheimo efektas

Kadaise pramone turtingas didžiausias Baskijos miestas Bilbao XX a. smuko žemyn, tapo Ispanijos mastais nykiu užmiesčiu: senamiestyje yra gražių namų, bet kur Ispanijoje jų nėra?

Bilbao centre

Bilbao centre

Tačiau ~1997 m. jis staigiais smūgiais įsirašė į pasaulio turizmo žemėlapius. Garsiausiose pasaulio architektų studijose užsakė visą eilę drąsių architektūrinių eksperimentų: Santiago Kalatravos Zubizuri Zubia tiltas, Normano Fosterio metro sistema ar Alhodinga vyno sandėlis, perstatytas taip, kad ant jo stogo – baseinas stikliniu dugnu, o iš vestibiulio gali matyti braidžiotojų kojas ir plaukikų pilvus…

S. Kalatravos tiltas

S. Kalatravos tiltas

Bet visa tai tikriausiai būtų tik eilutės iššvaistytų lėšų lentelėse, jei ne tikrai pavykęs šūvis: Gugenheimo muziejus. Šis iš pirmo žvilgsnio atpažįstamas nenusakomos formos pastatas net įkvėpė atskirą terminą: Gugenheimo efektas. Kai vienas „superpastatas“ staiga „ištraukia“ miestą į turizmo olimpą.

Prie Gugenheimo muziejaus

Prie Gugenheimo muziejaus

Būtent pastatas. Kaip muziejus, Bilbao Gugenheimas „Google Maps“ ir panašiose sistemose vertinamas netikėtai prastokai. Tiesiog, turbūt, po tokio fasado, po nemokamai apžiūrimų skulptūrų lauke (“Maman” daugiakojo, fontanų, milžiniško šuns iš gėlių) tikiesi kaži ko, o visgi tai tik Niujorko Gugenheimo padalinys, didieji šedevrai – Niujorke, o Bilbao labiau garsėja laikinosiomis parodomis.

Maman skulptūra

Maman skulptūra

Pamplona – rizikingųjų bulių bėgimų miestas

Baskija baigiasi, bet Baskija nesibaigia… Oficiali Baskija sudaro tik dalį tos šalies, kur kalbama baskų kalba ir keliamos Baskijos – bei, solidarumo vardan, visos eilės kitų nepriklausomybės stokojančių šalių – vėliavos.

Baskų „šalyje“ – ir šiaurinė Navara, jos garsusis Pamplonos miestas, baskiškai – Iruna. Didžiąją metų dalį ten – tik „eilinis“ gražus senamiestis, bet liepos 6-14 dienomis į Pamploną nukrypsta visų pasaulio žinių laidų kameros, o vietiniai laikraščiai tam skiria kokį ketvirtį savo turinio. San Fermino festivalis – garsieji bulių bėgimai, kai kasryt gatvėmis paleidžiami šeši laukiniai buliai, o tūkstančiai nutrūktgalvių bėga nuo jų vengdami jų ragų ir kanopų – nors kai kurie, atrodo, specialiai lenda į „rizikos zoną“, muša bulius laikraščiais… Bėga ne tik kaimų bernai, bet ir vyrai ir moterys iš viso pasaulio: itin Pamploną pamilę… australai. Koks kas ketvirtas San Fermino metu Pamplonoje sutiktas turistas buvo iš tolimosios Australijos. Jie net papildomų girtų pramogų ten išrado, kaip šokinėti nuo Navarreria (bask. Nabarreriko) fontano į gaudančių draugų rankas. Irgi būna aukų, “naujai iškeptų” neįgaliųjų…

Bet San Ferminas – ne tik bulių bėgimas! Miestas pasikeičia. Kone visi vietiniai ir turistai tą savaitę vilki baltais rūbais su raudonais akcentais – bėga jie ar nebėga. Kodėl? Niekas nebeatmena, tokios senos tos tradicijos.

Pamplonoje San Fermino metu

Pamplonoje San Fermino metu. Laikraščiai nuo pirmų puslapių rašo, kaip sekėsi vakarykštis bulių bėgimas, kiek sužeista…

Bėgimų metu buliai genami į koridos areną – o ten juos erzina ir kartais „ant ragų paskraido“ dar kitos nutrūktgalvių ordos (jas stebi bilietus specialiai tam įsigiję turistai). Vakare vyksta tikra korida – buliai ceremoniškai nužudumi taikliu dūriu į galvą. Aišku, ir kasnakčiai fejerverkai, išgertuvės iki ryto, gigantiškų nešiojamų skulptūrų (Gigantes) paradai…

Bulių erzinimas arenoje

Bulių erzinimas arenoje išsyk po bėgimo

Ir visgi „stipriausia“, „unikaliausia“ adrenalino dozė – bėgimas nuo bulių. Net stebint iš balkono apėmė tikra įtampa, ore tvyrojo baimė, panika (ne veltui daugiau sužeistųjų sumindo ne buliai, o – parkritusius – „kolegos“ bėgikai).

Balkonus – tiksliau vietas balkonuose – turistams nuomoja eiliniai pamploniškiai ir tos vietos gali atsieiti šimtą, du šimtus, dar daugiau eurų! Viskas – vos už ~10 sekundžių, kurias trunka, kol buliai ir visa juos supanti svita prabėga ta siaura senamiesčio gatve. Na ir už pusantros valandos ruošimosi, policijos manevrų, bėgikų statymo į vieną „bandą“ kad paskui išsiskirstytų ir pasirinktų sau tašką nuo kurio bėgti. Šiaip ar taip, buliai juos pralenks, kiekvieno kova (ar ruletė) su buliumi tetruks keletą sekundžių, jei išvis buliai neprabėgs kur tolumoj ir paskui tie nutrūktgalviai savo draugams nesiskųs “bulių nė nemačiau” (girdėjau ir tokių!).

Bulių bėgimas

Bulių bėgimas. Ištrauka iš mano videoįrašo iš balkono.

Bet žmonės perka vietas balkonuose, bėga, grįžta antrai dienai, kviečiasi draugus, metai iš metų keliauja San Fermino metu į Pamploną net iš Australijos. Daugybę sutikome kurie ten jau ne pirmą sykį. „Uždraustas, kitoks vaisius“ pakeri. Jei ne sena tradicija, to negalėtų būti, lauktų kritikos lavinos už elgesį su gyvūnais, už beprasmę mačistinę riziką ir medikų, pareigūnų, bei šiukšlių rinkėjų laiko eikvojimą. Bet čia tradicija, čia „taip buvo per amžius“, kaip viskas baskų krašte…

Stebėtojai balkone ir užbarikaduotame, bet irgi vietas žiūrovams pardavinėjančiame Burger King restorane

Stebėtojai balkone ir užbarikaduotame, bet irgi vietas žiūrovams pardavinėjančiame Burger King restorane

Jau virš tūkstantmečio per Baskiją teka piligrimų upės: visą šalį vagoja Šv. Jokūbo keliai. Pagrindinis “dvasiškiausias” prancūziškasis daugeliui ėjikų čia ir prasideda. Tie, kam Kelyje svarbiau žygis, gamta, „pramynė“ savus, pavydžiui Camino del Norte žaliosiomis pakrantėmis. Kuprinėtus – pavargusius, bet pakylėtus – piligrimus sutikdavome ir pajūrio uolų viršūnių serpantinuose, ir Pamplonos centre, nardančius tarp raudonai-baltų apgirtusių San Fermino šventėjų.

Baskijos krantai

Baskijos krantai

Tolstantis(?) Baskijos laisvės žiburys

„Baskija – tai ne Ispanija“ skelbia atsišaukimai paeiliui. Vien iš solidarumo pakabintų okupuotos Palestinos vėliavų mačiau daugiau, nei ispaniškų: visos „nelaisvos tautos“ baskams – likimo sesės. O kai vieno Baskijos miestelių bare žiūrėjau Europos futbolo čempionato finalą, kurį laimėjo Ispanija, negalėjau patikėti savo ausimis: ispanams įmušus įvartį vos pora žmonių kaip nors reaguodavo, po pergalės – jokių reakcijų išvis. Kai mušė ispanų varžovai irgi tyla – jiems tiesiog buvo tas pats, daug kas tik kartais žvilgteldavo į televizorių, tarsi būtų rodę kokį Okeanijos čempionatą… Ispanija baskams – užsienio šalis – ir gana priešiška. O tikroji baskų rinktinė – Bilbao „Atletico“ klubas, kuris iš principo neperka legionierių ir samdo tik užaugusius Baskijoje. Ir, nepaisant to, yra viena vos trijų komandų (greta pasaulio žvaigždynu pertekusių Madrido „Real“ ir „Barcelona“), nuo pat 1929 m. metų neiškritusi iš Ispanijos pirmos lygos (La Liga).

Tik pavieniai žmonės žiūri pasaulio futbolo čempionato finalą

Tik pavieniai žmonės žiūri pasaulio futbolo čempionato finalą

„Juodžiausias metas“ Baskijai buvo XX a. vidurys: net baskų kalba buvo ispanų uždrausta. Tuomet baskai sukilo už nepriklausomybę, o ETA judėjimo sprogdinimai skambėdavo per Europos žinias tarsi musulmonų teroristų išpuoliai šiais laikais. Bet laikai keitėsi, Ispanijos politika atlaisvėjo, baskų kalba atėjo į iškabas ir mokyklas, o pati Baskija dabar – turtingiausias Ispanijos regionas. Daugybei baskų to pakako tam, kad baigtų rizikuoti vardan „laisvės svajonės“ ir nepriklausoma Baskija, nepaisant visų gatvės lozungų ir grafičių, atrodo toliau nei anksčiau. Net pati ETA 2017 m. sudėjo ginklus. Stebėdamas baskiškus sumuštinukus pinčos ramiai valgančius vietinius ir turistus, dabar sunkiai galėtum patikėti, kad čia dar neseniai aidėjo sprogimai.

Pinčos - tradiciniai baskiški užkandžiai

Pinčos – tradiciniai baskiški užkandžiai

Rytų Europoje didžiosios Imperijos griuvo – Rusija, Osmanai, Austrija-Vengrija – net mažiausios tautos iškovojo laisvę. Vakarų Europoje gal žiaurumai buvo mažesni – bet turbūt todėl mažosios tautos iki šiol gyvena didžiųjų (anglų, prancūzų, ispanų) valdžioje. Genocidų, persekiojimų Vakaruose nėra – sakytų optimistas – galima gyventi, kam lieti prakaitą ir kraują? „Bet Baskija iš lėto skęsta“ – sakytų pesimistas. Gimstamumas – vienas mažiausių Europoje, ekonominė migracija – didžiulė. Praturtėjusioje Baskijoje vis daugiau ir „tikrų“ ispanų, ir afrikiečių nelegalų. Ir jie baskų kalbos nesimoko. Kam? Juk išmokęs ispaniškai, susikalbėsi ir visoje Ispanijoje, ir Lotynų Amerikoje, ir su visais „kaimynais baskais“, kurie vis tiek išmokomi valstybinės kalbos… O dar ta baskų kalba tokia sunki: priklausomai nuo apibrėžimo, 22 linksniai (daugiau nei kone bet kurioj kitoj kalboj)… Miestuose aplinkui girdėjau beveik vien ispanų kalbą ir tik vienoje kaimo degalinėje net į „Buenas tardes“ man atsakė baskiškai.

Baskiški užrašai lifte

Baskiški užrašai lifte

Ateitis, kurios bijoma – anapus sienos, Prancūzijoje. Ten – irgi dar Baskija. Bet jei Ispanijos Baskijoje baskiškai moka 55% iš 2 mln. žmonių, tai Prancūzijos Baskijoje – vos 20%. Prancūzijoje “visi prancūzai”, o prancūzai turi kalbėti prancūziškai. Ispanijos pusėje kelio nuorodos į Prancūzijos Baskijos sostinę seną jaukų Bajonės miestą – baskiškos „Baiona“, Prancūzijoje jau tik prancūziškos – „Bayonne“. Jei Ispanijos Baskijoje jaučiausi lyg patekęs į kitą šalį, tai Prancūzijos pusėje nežinodamas nebūčiau atkreipęs dėmesio.

Gražus Bajonės senamiestis Prancūzijoje

Gražus Bajonės senamiestis Prancūzijos Baskijoje

Ką žada ateitis – niekas nežino, bet šiandien Baskija tikriausiai – pati tikriausia ir išskirtiniausia šalis tarp tų, kurios nepažymėtos jokiuose Europos žemėlapiuose. Ji įtakinga nuo neatmenamų laikų: baskų banginių medžiotojai kadaise dominavo pasaulinėje banginių rinkoje, o laikais iki romėnai visur pasėjo lotynų kalbą, baskai gyvavo didelėje šiuolaikinės Ispanijos, Prancūzijos dalyje.


Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai


Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa


Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo


Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

| 2 komentarai

Apie Burning Man sklinda legendos – bet nė viena jų neparuošė tai didingai beprotybei kuri manęs tenai laukė!

Tai tarsi kita planeta, 7 dienoms kiekvienais metais sukuriama vidury Nevados dykumos. Ten – liepsnojantys didingi meno kūriniai, iššaukianti spalvinga apranga, švytintys triaukščiai-keturaukščiai automobiliai, visokeriopa laisvė, jokiose kitose kelionėse neregėtos smėlio audros, bemat pavagiančios bet kokį matomumą… Ten nėra pinigų – visi draugiškai viskuo dalijasi. Ten nėra „atlikėjų“ ar „žiūrovų“ – visi ~70000 kuria Burning Man kartu. Ten nėra šiukšliadėžių – visi viską išsiveža ir vėl palieka tuščią išdžiūvusio ežero dugną…

Pabandžiau į vieną straipsnį sudėti kuo daugiau to, kas yra Burning Man. Nuo didingo meno iki užkulisių “kaip išgyventi”, nuo deginimo ceremonijų iki “kaip patekti”, nuo to, kokie žmonės ten renkasi iki renginio istorijos ir reikšmės, nuo nuogumo ir narkotikų iki dvasingumo.

Burning Man su žmona

Burning Man su žmona

Taigi, kas tas Burning Man? Kodėl tai ne festivalis?

Prieš keliaudamas ten daug domėjausi Burning Man – bet joks tekstas ar video neparuošė tam, ką ten radau! Turbūt todėl, kad esame įpratę viską lyginti, o Burning Man tiesiog neturi analogų. „Festivalis“ – „žmonės iš šalies“ dažnai pavartoja šį tikrų „Burning Man“ fanų taip nemėgstamą žodį, bet jis tik klaidina… Tiesiog nuo muzikos festivalio – ar bet kokio kito renginio – Burning Man skiriasi N+K savybių. Daugelis „nekaltųjų“ („Virgin Burners“ – taip vadinami renginio naujokai) susižavi viena kuria iš tų savybių, gal keliomis, jas rodo ir akcentuoja savo emocinguose bloguose ir vloguose – o patekus į Burning Man „planetą“ tave neišvengiamai apsupa visuma, tampi tokio fantastinio filmo alternatyvios realybės herojumi, kur kitokia ir tvarka, ir estetika, ir drabužiai, ir ekonomika, ir ekologija, ir ritualai, ir gamta…

Prie įvažiavimo į Burning Man

Prie įvažiavimo į Burning Man

Burning Man nėra kviestinių samdytų atlikėjų su jiems skirtomis scenomis, kaip festivaliuose, neturėtų būti ir „tik žiūrovų“. Visi atvykę į Burning Man tampa laikino – bet net Google Maps pažymėto – Black Rock City miesto gyventojais.

Burning Man vyksta savaitę (nuo sekmadienio iki sekmadienio), bet kelias dienas iki renginio pradžios jau nerimsta masinės statybos: savo palapines, heksajurtas, kupolus, kemperių „junginius“ statosi Burning Man stovyklos. Tokių „pripažintų“ stovyklų – apie 1500, kiekvienoje gyvena nuo kelių iki kelių šimtų miestelėnų, kurie kartu ne tik stengiasi „išlikti“ ant nesvetingo ežero dugno susivežę viską, kas tam būtina, bet ir duoda kažkokią dovaną miestui. Taip, dovaną – Black Rock City per 7 dienas niekada neišsitraukiau piniginės! Burning Man principai draudžia ten ką pardavinėti, o mainai irgi kontroversiški: turi duoti nesitikėdamas nieko. Kai renginys trunka tik savaitę ir į jį susirenka tuo besižavintys, tai puikiai veikia! Tiesą pasakius, dalis Burning Man dalyvių „įprastame gyvenime“ (burnerių terminais, „default world“) yra verslininkai, žvaigždės, turtuoliai, čia lankėsi ir Elonas Muskas, Markas Ciukerbergas, Paris Hilton, bet net jiems kažkaip malonu savaitei iškeisti sandorius į „vaikišką“ dovanojimo ir gavimo džiaugsmą…

Burning Man menas

Burning Man menas

Stovyklos dovanoja tai, kas „užveda“ jų narius ir jiems paprasta dovanoti. Daugybė stovyklų dovanoja maistą, gėrimus. Kitos organizuoja įvairiausių muzikos stilių koncertus, paskaitas, diskusijas, mokymus ar siūlo ką išvis netikėto. Štai „Coversation Cafe“ vakarais pakviesdavo prisijungti prie stalų, prie kiekvieno kurių vykdavo pokalbis vis kita įdomia tema (politika/religija? Asmeniniai praradimai ir džiaugsmai? Meilė? Pasirink pats, kur prisėsti…). „Altitude Camp“ iš pastolių surinko 5 aukštų bokštą, nuo kurio viršūnėje stovinčių sofų smagiai gėredavomės gražiausiu Black Rock City vaizdu. Kai kurie pasinaudoja galimybe daryti tai, apie ką gal svaojojo, bet tikrame gyvenime nedrįstų: štai vienoje stovykloje vidutinio amžiaus moterys šoko striptizą, kitoje neprofesionalūs komediantai darė stand-up vakarą. Kiti duoda krautis telefonus, organizuoja susižeidusiųjų pargabenimą iš išdžiūvusio ežero tolių (kaip sakė idėją sugalvojęs australas, viena dažniausių traumų – patemptos čiurnos laipiojant ant meno kūrinių). Taip, ir tiems nelaimėliams padeda savanoriai, pamatę tokį reikalą ir įkūrę tam stovyklą – šitaip veikia Burning Man!

Užlipus į Altitude Camp bokštą

Užlipus į Altitude Camp bokštą

Čia – tik ta Black Rock City uolos viršūnė, kurią pamačiau pats. Gavau didžiulę knygą su preliminariais stovyklų „dovanų“ grafikais, bet niekaip nepatirsi nė 2% to. Ir neverta dėl to jausti taip „burneriams“ pažįstamo FOMO jausmo (baimės ką praleisti). Dažniausiai nenueidavau nė pusės kilometro ton pusėn, kurios renginį buvau išsirinkęs grafike, kai kas nors sužavėdavo pakeliui, naujas pažįstamas kur pakviesdavo ar tiesiog prisėsdavau ant nuostabiai patogaus meno kūrinio – ir nepasigailėdavau! Galisi nebent tie, kas į Black Rock City atvyksta įsispraudę į „rėmus“: jei tikėsies, kad „vos atsikėlęs gausi kavos“ ar „vos pasidarys karšta – ledų“, turbūt nusivilsi… Black Rock City bus visko, bet nebūtinai ten ir tada, juk viskas laikina, savanoriška! Turi išmokti būti dėkingas už tai, ką gauni, na, o jei kažkas absoliučiai būtina – pasirūpinti tuo pats. Apskritai, privalai atsivežti tiek maisto ir gėrimų, kad užtektų net jei ir nieko negautum. “Radical self-reliance” (Radikalus apsirūpinimas) – dar vienas Burning Man principas.

Vienas poilsiui tinkamų meno kūrinių - suoliukas ir plazdanti peteliškė

Vienas poilsiui tinkamų meno kūrinių – suoliukas ir plazdanti peteliškė

Ir šiaip – turėtum ne tik imti, o ir duoti. Net jei nepriklausai stovyklai – o tokių „laisvų bilietų“ mažuma – greitai pajusi norą kažką tam „geraširdžiam miestui“ ir dovanoti. Gali čia pat užsirašyti savanoriu – bent jau tapti žibintininku vienam vakarui. Gali dalinti kokius „reikalingus ir dažnai pamirštamus daiktus“, gali ką organizuoti.

Burning Man

Burning Man žibintininkai eina uždegti žibintų

Pirmą kartą atvykus suprasti, ką duoti, sunkiau – perskaičiau, kad gera dovana būtų visokie šviečiantys daiktai, mat naktį tamsiam vaikščioti nesaugu, o ryškios šviesos – svarbi Burning Man kultūros dalis. Nupirkom virš 400 tokių, bet naktimis visi apsišviesdavo dar labiau už mane… Tačiau kartą buvęs jau aiškiau suprantu, ką norėčiau ir turėčiau duoti, jei dar kada grįšiu į Burning Man (o grįžti norisi!). Kaip sakė sutikti ukrainiečiai, „Atrodo, daug žiūrėjome apie Burning Man, daug skaitėme, bet tik čia atvykę iš tikrųjų supratome, kaip šitas miestas veikia“. Kiek žavių smulkmenų: pavyzdžiui, kas vakarą, ryškiai saulei pasislėpus anapus rausvų uolų, miestelėnai ūbaudami atsisveikina su diena…

Šios stovyklos dovana praeiviams - stand-up komedijos

Šios stovyklos dovana praeiviams – stand-up komedijos

Žmogus, šventykla ir vėduoklės formos miestas

Yra kas Burning Man nesikeičia niekada. Renginio pavadinimas reiškia Degantis žmogus. Pirmasis Burning Man vyko San Francisko paplūdimyje 1986 m. kai grupelė žmonių padegė žmogaus figūrą. Nuo tada renginys vis augo, ilgėjo, Kalifornijoje „užspaudus“ biurokratinei sistemai išsikėlė į Nevados dykumas, bet žmogaus „užkūrimas“ tebeliko jo širdis.

Padegtas žmogus šeštadienio vakarą

Padegtas žmogus šeštadienio vakarą

„Žmogus“ padegamas šeštadienį – o iki tol jis stūkso ant postamento pačiame Black Rock City centre. Viena vertus, miestas laikinas, tokio pat niekad nebus. Kita vertus, kiekvienais metais jis atgimsta labai panašus – bet labai kitoks nei visi kiti pasaulio miestai… Jo išplanavimas – vėduoklė. Centre – Žmogus. Iš karto aplink žmogų – Plaja, kupina menininkų padovanotų monumentalių kūrinių: ant daugumos jų galėjau laipioti, ilsėtis, suptis, šokinėti – priešingai likusiai Amerikai čia, Burning Man, „saugumas – trečioje vietoje“ („safety third“). Kai žmogų padegė, nuo žmogaus atskridusios žarijos pradegino mano rūbą, bet žymių ant rankos neliko.

Plaja žvelgiant nuo žmogaus skulptūros platformos

Plaja žvelgiant nuo žmogaus skulptūros platformos

Anapus Plajos prasideda Miestas. Pagrindinės jo gatvės eina puslankiu. Ta palei Plają vaidnama Esplanada, o kitos – simboliniais pavadinimais, prasidedančiais raidėmis nuo A iki K iš eilės. Be to, yra gatvės-stipinai, jungiančios tuos pusračius: kiekviena vadinama pagal valandas, kurias rodytų ten atsisukusi laikrodžio rodyklė. Taigi, adresas „6:45 ir Intriguing“, kur apsistojome mes, reiškia, kad vieta beveik tiesiai į pietus nuo Žmogaus, ties devintu pusračiu nuo Esplanados (ir trečiu nuo miesto ribos).

Black Rock City planas

Black Rock City planas

Black Rock City išplanavimas toks genialus, kad jau po dienos-kitos galėjau vos išgirdęs stovyklos adresą ten nueiti be jokio žemėlapio ar GPS – net jei iki stovyklos 2 ar 3 km! Tiesa, vaikštančių kaip mes mažuma: automobiliais ar motociklais po Black Rock City važinėti draudžiama, tad daugelis rieda dviračiais. Vis daugiau kas „švelniai apgaudinėja“, pasirinkdami elektrinius dviračius (leidžiama, jeigu su pedalais): kartą mačiau, kaip merginos elektrinukui išsikrovus, vaikinas jį tempė savuoju, kad tik merginai netektų minti…

Dviračiais per Burning Man

Dviračiais per Burning Man

Dar leidžiama važinėti mutantomobiliams (Mutant Vehicles, Art Cars) – jie yra tikras Black Rock City veidas. Tai unikalios savadarbės mašinos – nuo gana paprastų automobilio-žiurkės ar autobuso-kiškio iki pačių išmoningiausių… Štai, žiūriu, važiuoja milžiniškas Viduramžių laivas, štai per dykumą juda Aukso vartų tiltas, štai pagal muziką ugnimis spjaudosi didžiulis metalinis aštuonkojus, štai platforma su tokiu galingu į kosmosą nukreiptu žaliu lazeriu, kad matosi iš bet kurio Black Rock City rajono ar aplinkinių dykumų, kviesdama minias ten eiti, sekioti dviračiais iš paskos… Kai kurie „art car“ savininkai dovanoja nuo savo kūrinių koncertus, dar daugiau vėžina: tokie pavažiavimai ar tiesiog pasisupimas kokiomis ant krano pakabintų sūpynėmis liko vienais įspūdingiausių Burning Man prisiminimų. Jau ir pirmą kartą išvysti kiekvieną tų mašinų – kažkas tokio!

Liepsnomis besisvaidantis važinėjantis metalinis aštuonkojis

Liepsnomis besisvaidantis važinėjantis metalinis aštuonkojis

Kai kurios Black Rock City gatvės – „pagrindinės“ – ten įsikuria triukšmingesnės, nuolat veikiančios stovyklos. Yra Centrinė stovykla, kur – renginio organizatorių veikla. Prie ramesnių gatvių rečiau „dovanas“ dalinantieji, o prie miesto pakraščių (I, J, K ir pan.) – „laisvieji stovyklautojai“. Toje vietoje, kur vėduoklė “nesueina” – “gilioji Plaja” (Deep Playa), nutolęs menas, nuo miesto vos regimi ir girdimi naktiniai koncertai ir Šventykla.

Palei Burning Man gatvę

Palei Burning Man gatvę

Linksmas ir liūdnas deginimai ir miesto pabaiga

Net ir šešios dienos Black Rock City neparengė žmogaus padegimui šeštadienį! Fejerverkai, šventė, tvoskiantis karštis, ugnies palaužtas griūvantis žmogus. Aplink jį – dešimtys tūkstančių miestelėnų, o už jų – fantastiškiausi „mutantomobiliai“, plyšaujantys muzika. Ką tas žmogaus deginimas reiškia? Niekas nežino! Vienas savanoris sakė, kad, degant žmogui, turėtum palikti kokią savo nekenčiamą savybę… Bet kiek dalyvių – tiek prasmių, nes Burning Man kuriamas „iš apačios į viršų“! Kone jokia tradicija negimė nes „taip nusprendė organizavimo vadovas“, visas jas sukūrė „eiliniai miestelėnai“.

Prieš padegant žmogus pakelia rankas

Prieš padegant žmogus pakelia rankas

Štai netoli žmogaus kasmet pastatoma didinga šventykla: ji sudeginama sekmadienį, tyliai, miestelėnams verkiant. Nes visą savaitę į ją miestelėnai su ašaromis neša savuosius skausmus. Tolimų karų aukų nuotraukas; laiškus mirusiems seneliams, tėvams ar vaikams; o iš „pirmo pasaulio“ – prarastų augintinių nuotraukas. Viskas sudegė per kokią valandą, kartu su (galbūt) anais prarastais žmonių gyvenimo etapais…

Burning Man šventykla - kasmet vis kitokio stiliaus, bet stovi toje pat vietoje, už žmogaus

Burning Man šventykla – kasmet vis kitokio stiliaus, bet stovi toje pat vietoje, už žmogaus

Pirma šventykla Burning Man atsirado 2000 m. kaip vienas Plajos meno kūrinių, menininko Davido Besto pastatytas savo mirusiam draugui. Davido pavyzdžiu, savo „prarastuosius“ ten pagerbė ir kiti. Tad Šventyklos – kaip „mutantomobiliai“ ar šviesos ar dovanos – tapo vis augančio Burning Man kanono dalimi… „Burning Man“ kartą išvydau net dokumentiniame anglikonų kunigo sukurtame seriale „Per pasaulį per 80 tikėjimų“ – bet tik ten nuvykęs galėjau suprasti, kodėl: kiek Black Rock City pasinersi į laukinį tūsą, kiek į asmenybę keičiantį kilnų dvasingumą priklauso tik nuo tavęs paties. Kaip sakoma, „Plaja duoda ko tau reikia“.

Laukiam šventyklos deginimo

Laukiam šventyklos deginimo

Kiek tokių “Burning Man” tradicijų? Jų nesuskaičiuosi ir nesužinosi visų! Kasdien vis išvysdavom ką naujo – štai sudeginus žmogų, kai kurie staiga nusimetė rūbus ir puolė šokti nuogi ant žarijų. “Yra toks Burning Man paprotys” – sakė savanorė, bet pridūrė, kad taip daro nedaugelis.

Burning Man

Žarijos

Sekmadienį nemaža dalis miesto jau buvo nugriauta, o stovyklų nariai, išrinkę „heksajurtas“. „šukavo“ savo teritorijas kad nepaliktų nė šiukšlelės: „Nepalik (savo) žymės“, skelbia dar vienas dešimties Burning Man principų. „Ar plauką irgi surinkti?“ – nugirdau stovyklos naujoką klausiant senbuvio. „Taip, tai irgi MOOP“ – atsakė jis, pavartodamas trumpinį, kuriuo burneriai vadina „viską, ko neturėtų ten būti“ („Matter out of place“).

Nurenkamas meno kūrinys plajoje

Nurenkamas meno kūrinys plajoje

Pirmadienį nebelieka daugumos dalyvių, o po antradienio išdžiūvusiame ežere tepasilieka savanoriai, renkantys stovyklautojų „pražiūrėtą“ MOOP. Tokio – be galo mažai: neįtikėtina, kaip mieste be šiukšliadėžių beveik niekada nepamatydavau nė numestos šiukšlelės – taip skiriasi nuo muzikos festivalių ar miesto švenčių… Ką išsineši iš stovyklos, turi ir parsinešti, ir 99%, atrodo, to griežtai laikosi. Kiekvieną išgertą butelį, suvalgytų traškučių ar džiovintos mėsos pakelį parsinešiau į automobilį, išsivežėm ir išmetėme jau „civilizacijoje“. O jei ką visgi „atima vėjas“, kaip mano žmonos skrybėlę – sulaiko visą Black Rock City apsupanti 15 km ilgio laikina tinklinė „miesto siena“…

Miesto siena toli anapus jo pabaigos gaudo vėjo "pavogtus" daiktus

Miesto siena toli anapus jo pabaigos gaudo vėjo “pavogtus” daiktus

Kaip patekti į Burning Man? (bilietai, nuvykimas)

Į Burning Man patekti gali būti nelengva! Daugelį metų norinčiųjų būna daugiau nei vietų, o miesto dar labiau plėsti neišeina, mat „butelio kakliukas“ – siauri keliai į tą atokų kraštą daugiau nei 200 km nuo artimiausio didmiesčio Ryno (ir taip jau eilės į ir iš Burning Man nusidriekia valandų valandas!).

Muzikantai Burning Man

Muzikantai Burning Man

Bilietai parduodami keliais etapais:
FOMO bilietai, kurie brangesni, nors nesuteikia jokių papildomų privilegijų, išskyrus beveik garantuotą patekimą. Jų pirkti nebandėme ir, manau, verta tik jei nepavyksta gauti nieko daugiau.
Bilietai stovykloms, prieinami tik stovyklų nariams (tokių bilietų dauguma, jie skirstomi „užsirekomendavusioms“ stovykloms, o stovyklos, savo ruožtu, labiau linkusios skirti „užsirekomendavusiems“ nariams, bet gali pavykti gauti ir naujokui).
Eiliniai bilietai, leidžiantys arba prisijungti prie stovyklos, arba dalyvauti nepriklausomai – dėl jų reikia dalyvauti loterijoje. Mes nelaimėjome.
Oficiali perpardavinėjimo platforma (STEP): čia užsirašai į eilę ir gauni bilietus iš tų, kas juos įsigijo seniau. Priemoka nedidelė ir iš anksto nustatyta – be to, nerizikuoji, kad gausi padirbtus bilietus. Taip bilietus įsigijome ir mes.
-„Paskutinis etapas“, kurio metu parduodami dar likę bilietai. Kadangi iki renginio būna likę mažai laiko, šis etapas mažai naudingas ne amerikiečiams: būtų sudėtinga likus tiek nedaug laiko pirkti lėktuvo bilietus, organizuotis transportą ir kt.
Yra galimybė tapti „miestelėnu“ nemokamai jei savanoriausi ne stovyklai, o pačiam renginiui (pvz. saugosi deginimus nuo savižudžių – taip, tokių yra buvę – ar padėsi palaikyti tvarką kaip reindžeris). Bet dažnu atveju pirmąkart vis tiek turi pats įsigyti bilietą ir tada “užsirašyti savanoriu” ir, jei gerai seksis, kitiems metams pakvies nemokamai.

Burneriai apžiūrinėja meną

Burneriai apžiūrinėja meną

Internetas pilnas naujokų skundų, kad jie „niekad negavo bilietų“, o daugybė sutiktų patyrusių „burnerių“ gyrėsi buvę 15 ar 20 „Burning Man“ iš eilės. Kaip jiems pavyksta? Svarbu atkaklumas („nepasiduoti“ pralaimėjus loterijoje), bet dar labiau padeda jau po pirmo Burning Man susikuriami ir paskui vis plečiami „draugų burnerių“ tinklai: koks pažįstamas nusiperka bilietus, gyvenimo aplinkybės priverčia nevažiuoti, tada siūlo savo „bendradegintojams“…

Parduodami tik visos savaitės bilietai. Gali atvykti ne tik sekmadienį – su kiekviena diena miestas vis pilnėja (mes atvykome pirmadienį). Yra net tokių, kurie atvažiuoja tik deginimo savaitgaliui – bet burneriai tokių nelabai mėgsta, juk per savaitgalį niekaip neįsigyvensi į miestą, dvi dienas bepigu “radikaliai apsirūpinti” – tokiems “savaitgalio kariams” (weekend warriors) “Burning Man” smarkiai nesiskiria nuo muzikos festivalio. Tad ir patekimo vidun tokiems niekas negarantuoja: štai 2023 m. artėjant renginio galui stojo liūtys ir atvažiavę tik porai dienų liko bergždžiai laukti už vartų kol ežero dugnas taps pravažiuojamu (taip ir nesulaukė).

Į Burning Man daugelis važiuoja automobiliais ar kemperiais. Mes išsinuomavome automobilį Los Andžele ir nuvažiavome pakeliui dar aplankę Las Vegasą, Kalifornijos nacionalinius parkus… Būna, kas, neturėdami automobilio, važiuoja autostopu – paveža kiti burneriai. Vienintelė reali alternatyva – „Burner Bus“ vadinami autobusai, atvežantys ir išvežantys Black Rock City „miestelėnus“ iš tokių JAV miestų kaip San Franciskas ar Rynas.

Burning Man gatvė

Burning Man gatvė

Kur gyventi Burning Man? Stovyklos, kemperiai, palapinės, automobilis…

Jau įsigijus bilietą, vienas svarbiausių klausimų, nuo kurio smarkiai priklausys tavo Burning Man patirtis – „kur gyventi“. Visų pirma, stovykloje ar nepriklausomai? Čia nuomonės išsiskiria. Mes pasirinkome nepriklausomai – ir vieni sakė, kad „pasirinkome sunkiausią kelią“, o kiti, kad tai „kaip tik pats tas pirmam kartui Burning Man“ (taip atrodė ir mums).

Naked Heart stovykla

Naked Heart stovykla

Manau priklauso nuo žmogaus. Jei sugebi savimi pasirūpinti, žinai, ko tau reikia savaitei, turi idėjų saviraiškai ir mėgsti bendrauti su nepažįstamais – tikrai geriau nepriklausomai. Taip turėjome laiko apeiti daug stovyklų, išsamiai pažinti Black Rock City. Tačiau jeigu mažiau pasitiki savimi, bijai suklysti, nori, kad tau „parodytų kelią ir pavyzdį labiau patyrę“ – geriau stovykla. Taip pat stovykla logiška ir tada, kai jau žinai, kad gali prisidėti prie jos idėjos ir „dovanų“, ta idėja sutampa su taviške – ar ten stovyklauja tavo draugai ir nori būti su jais. Būdamas stovykloje daugiau laiko praleisi ten su kolegomis ir mažiau – „nuotykiaudamas“ su naujais draugais iš šalies.

Black Rock City vaizdas naktį iš Altitude Camp

Black Rock City vaizdas naktį iš Altitude Camp

Įprasta, kad stovyklose bus ir tai (būtina išsiaiškinti iš anksto):
Stovyklos mokestis – dažnai bent toks, kaip bilieto kaina, o kartais ir kelis kartus ar net keliasdešimt kartų didesnis.
Įsipareigojimai – nuo valgio ruošimo „pamainų“ iki stovyklos statybų ar griovimo iki prisidėjimo prie stovyklos „dovanų“.
Papildomas komfortas – dušai, maitinimas, galbūt stovykla skolins dviračius, palapines ir pan. (tam ir išeina stovyklos mokesčiai).

Stovykla robotų tematika

Stovykla robotų tematika

Stovykla stovyklai nelygu. Vienos jų – tik greta palapines pasistačiusių bendraminčių kompanijos, o „prabangiausios“ – legendomis apipinti „laikini viešbučiai“, už kurių „klientus“ organizatoriai padaro viską. Štai jaukiai sėdėję JAV mokslus baigę Kinijos verslininkų vaikai man sakė už vietą savo kelionių agentūros suorganizuotoje stovykloje mokėję po 14000 dolerių, už tai gavo didžiulius kemperius, dovanų idėjas (azijietiško maisto loterijas) ir kt. Tiesa, tokie „miestelėnai“ užkietėjusių burnerių paniekinamai vadinami „Sparkle Pony“ – „turistų“ Burning Man neturėtų būti… Kiti girdėti stovyklos mokesčiai – 600, 1000 ir pan. USD, gali mokestis priklausyti nuo patogumų (ar su elektra? Ar atvyksi kemperiu?) ar nuo kitokio indėlio (pvz. vienoj stovykloj, kur klausėm apie mokesčius, buvo 50% nuolaidų menininkams).

Laisvųjų stovyklautojų be automobilių zona

Laisvųjų stovyklautojų be automobilių zona

Jei kursies nepriklausomai ar stovykla to neduos, reiks pasirūpinti gyvenamąja vieta. Tipinis variantas yra kemperis, kurių didžiausi prilygsta rūmams – bet kemperių nuomos kompanijos nemėgsta šio „purvino pašėlusio renginio“ ir laiko plėšikiškai aukštas kainas. Kitas variantas – palapinė, nuo menkiausių iki stebinančių prabangos lygiu (net su kondicionieriais!). Mes pasirinkome nakvoti automobilyje, kurį išsinuomojome Los Andžele. Kad būtų patogiau, pasirinkome ne patį mažiausią. Vietiniai amerikiečiai vis tiek negalėjo mumis atsistebėti – „Jūs tikrai miegosite visą savaitę automobilyje? Nepavyks!“, „Kaip įmanoma? Visiems pasakosiu, kad štai sutikau porą, kuri sugebėjo išgyventi automobilyje“. Jie taip pripratę prie komforto, erdvių, kad mes jiems buvome „keisčiausi žmonės Burning Man“ (didelis pasiekimas!). Tačiau ten pat sutiktiems lietuviams ir vidurio ar rytų europiečiams „gyvenimas automobilyje“ visai neatrodė kažkuo keistas. Kultūriniai skirtumai!

Automobilis, kuriame ir gyvenome Burning Man

Automobilis, kuriame ir gyvenome Burning Man

„Jūs renkatės kentėti“ – sakė greta stovyklavęs kaimynas matydamas, kad miegame automobilyje ir neturime dviračio. O man atrodė priešingai: išsimiegodavom labai patogiai, ilgai, vos atvažiavę pasinėrėme į Burning Man šurmulį, o kaimynai ilgai vargo surinkinėdami visokius „stogus pavėsiui“ virš savo palapinių, o prieš išvykdami visa tai išrinkinėjo – nors jie irgi nepriklausė jokiai stovyklai, viską darė tik dėl pačių savęs. Ir suvaikščioti po 30 km per dieną pėsčiom nebuvo nuobodu ar nuovargu, kai aplink tiek nuostabių dalykų, kuriuos gali apžiūrėti. Kančia – reliatyvi, tai vienas dalykų kurį supranti Burning Man dykroje, kur kiekvienas turi išgyventi su *jam* būtinu minimumu.

Rytas Burning Man

Rytas Burning Man

Ką imti į Burning Man?

Burning Man radikalaus apsirūpinimo sako, kad turi atsivežti viską, ko tau reikia visai savaitei. Teoriškai ką pamiršęs gali nusipirkti teisę kartą išvažiavęs vėl sugrįžti, bet išvykti iš to „stebuklo ant žemės“ nė už ką nebūčiau norėjęs, o bet koks išvykimas „apsipirkti“ užtruktų kone dieną (viskas toli, didelės eilės įvažiuoti atgal). Ką pamiršai, galėsi gauti iš dovanų iš kitų, bet vien tuo kliautis neturėtum ir negražu.

Kemperiai ir dažno išsinuomotos priekabos su daiktais

Kemperiai ir dažno išsinuomotos priekabos su daiktais

Sąrašai „kas būtina“ labai asmeniniai – skaityti juos verta, bet turi viską vertinti per savo poreikių prizmę. Štai neėmiau visokių „raiščių ant akių“ ar „ausų kamštukų“ – puikiai užmiegu ir be to, kad ir vieną naktį kaimynas kitoj gatvės pusėj surengė metalo koncertą. Visada nakčiai specialiai atsidengdavau automobilio langus (dienai uždengtus plėvele nuo saulės), kad prieš užmerkdamas akis matyčiau visus Black Rock City lazerius ir tekantį mėnulį… Tuo tarpu skaitytuose sąrašuose neradau dantų krapštukų, o jų prireikė (turiu problemų su dantenomis) – padėjo kaimynas.

Vaizdas pro priekinį automobilio langą prieš užmiegant

Vaizdas pro priekinį automobilio langą prieš užmiegant

Išsiskiria nuomonės ir dėl mėlynos lipnios juostos (“vienintelė kur negadina dažų”), kuria daug kas apklijuoja automobilių tarpines idant neprieitų smėlio – vieni klijuoja daug, kiti sako “vis tiek beviltiška”. Apklijavome, bet galvojome, kad autonuomos kompanija vis tiek paims pinigų už automobilio valymą – bet pasisekė, nepaėmė, gerai išplauti pakako. Svarbu nejungti Plajoje šildymo ar kondicionieriaus: ne vienas, taip padaręs, sugadino filtrą.

Apklijuoju automobilį

Apklijuoju automobilį

Kas tikrai svarbu visiems be išimties:
Maistas ir gėrimai. Verta planuotis kiekvieną valgymą, skaičiuoti padieniui: antraip arba pasiimsi per mažai, arba itin daug visko liks. Gėrimų (vandens) geriau per daug, nei per mažai: vasarą dykumoje prakaituosi daug (vieną dieną 23 val. nebuvau tualete ir nesinorėjo…). Turėjome dviese savaitei 27 litrus Gatorade, 18 litrų vandens, 20 litrų kolos, 2,5 kg bulvių traškučių (14 dėžučių), 350 gramų džerkių, 8 marinuotus agurkus, 20 vytintų dešrelių, paskui pasipildėme dar riešutų, džiovintų vaisių.

Pirkiniai prieš Burning Man

Pirkiniai prieš Burning Man

Drabužiai – įdomūs, tačiau verta turėti minty kad toj ekstremalioj gamtoj jie gali būti nebeišplaunamai prarasti. Dieną karšta, o vakarais temperatūra smarkiai krenta (mano savaitę šalčiausia buvo +7, karščiausia +34), tad reikia kelių komplektų, taip pat apsiklojimo ar miegmaišių nakčiai.

Burning Man aprangos

Burning Man aprangos

Kremas nuo saulės (ten 1191 m aukštis, saulė „ima“).
Vaistai, kurių reikia ar „būna prireikia“ (nuo skausmo, viduriavimo ar pan.).
Švieselės nakčiai: ir dėl stiliaus, ir dėl saugumo vaikštant „tamsiais rajonais“ ir Plaja (net stengdamiesi šviesti vis sulaukdavom pastabų iš dviratininkų: „per mažai šviesų“).

Burning Man šviesos

Burning Man šviesos

Dezinfekcinis skystis (plautis rankas ne stovykloje galimybių praktiškai nėra), servetėlės ir pan.
Dažytojo akiniai, pilnai dengiantys akis (turi nešiotis visuomet – antraip užklupus eilinei „nepermatomai“ smėlio audrai nė atsimerkti negalėsi).

Su dažytojo akiniais per smėlio audrą

Su dažytojo akiniais per smėlio audrą

Ėmiau ir keturis akumuliatorius telefonų pakrovimui, saulės baterijų – bet, kai internetas „neėda“ telefonų energijos, jų nė neprireikė, net vienas akumuliatorių liko neiškrautas. Dalį dalykų atsivežėm iš Lietuvos, bet kitką pirkom vietoj, ko neradom parduotuvėse – užsakėme „Amazon“, atsiėmėm Nevadoje. Juk lagaminai lėktuve riboti…

Saulės baterija - ir stiliaus dalis

Saulės baterija – ir stiliaus dalis

Išmėginti „su kuo minimaliai gali išgyventi savaitę dykumoje“ savaime – viena įdomiausių patirčių! Vienintelis „kūniškas“ dalykas, kurį parūpina organizatoriai – biotualetai. Visko nesuplanuosi: štai 2022 m. buvo itin karšta ir nuolatinės smėlio audros, o 2023 m. netikėtai palijo ir net žmogaus deginimą teko atidėti… Bet visi viens kitam padeda ir išgyvena: sutikti užkietėję burneriai niekaip nesuprato, kodėl 2023 m. dalis „naujokų“ verkė, iš baimės net automobilius paliko ir brido per purvą lauk tarsi antraip būtų žuvę…

Burning Man tualetai

Burning Man tualetai

„Atstovėti“ prieš žudančią gamtą – „Burning Man“ esmė! Ir visgi ta gamta ne tokia jau žudanti. Ji – kitokia: bet jau geriau rinkčiausi savaip romantiškas „Burning Man“ smėlio audras nei europinės vasaros uodų spiečius… Tiesa, kai kuriems tą gamtą pakelti tikrai sunku: štai vienas kaimynas visą dieną leisdavo stovykloje, perkaitintas saulės, tik vakarais išeidavo – nors jis buvo iš Los Andželo, kur tik keliais laipsniais vėsiau (bet visi priklausomi nuo kondicionierių)… O man po Las Vegaso ir Mirties slėnio neatrodė taip jau ir karšta, nesunkiai išlaikiau pasirinktą stilių su juodais ilgais rūbais…

Meno kūrinys, o už nugaros - smėlio sūkurys, vadinamas 'protėviu' (nes vietos indėnai tiki, kad čia - dvasios)

Meno kūrinys, o už nugaros – smėlio sūkurys, vadinamas ‘protėviu’ (nes vietos indėnai tiki, kad čia – dvasios)

Visgi, daug kas „Burning Man“ patiko, bet prie „purvinumo jausmo“ priprasti sunkiausia: niekad gyvenime nesijaučiau toks purvinas, kaip po 7 dienų dykumoj be galimybių normaliai praustis! Plaukai šiurkštūs it laukinio žvėries kailis… Bet kitiems tai rūpesčių nekelia, viskas priklauso nuo žmogaus…

Per smėlio audrą paskutinę dieną

Per smėlio audrą paskutinę dieną

Beprotiškos draugystės ir kas tie Burning Man fanai?

„Kas skatina vis grįžti į Burning Man?“ – klausdavau tų, kas pasakydavo čia buvę „…iolika“ kartų, ir vienas dažniausių atsakymų – „žmonės“. „Gyvenime sunku bendrauti, o čia – paprasta“ – „Conversation Cafe“ sakė vienas, rodos, autistas, besislėpęs po kauke ir prisistatęs „ožiu“. Įsikalbėjus įsidrąsino kaukę nusiimti…

Net ir neturint bendravimo problemų, ten tiesiog – kitas lygis! Niekas niekur neskuba, bet koks pokalbis prie meno kūrinio netrukdavo išvirsti į ašaromis persmelktą dalinimąsi gyvenimo godomis, apsikeitimą kontaktais ir meniškomis dovanėlėmis (juk jau tapote draugais!) ar dar ką…

Važiuojant mutantomobiliu su pirmąkart sutiktais bendrakeleiviais

Važiuojant mutantomobiliu su pirmąkart sutiktais bendrakeleiviais. Visada gali prašyti, kad pavežtų – tik niekada nežinai, kur nuveš… Planų Burning Man nereikia turėti.

„Burning Man“ yra ir tų, kurie „iškrenta iš konteksto kitur“, o čia gali būti savimi, ir tų, kurie, kaip dainuojama puikioje Dierkso Bentlio dainoje „Burning Man“, „Kartais būna išimtimis, o daugelį dienų tokiais kaip visi“. Nors vyrauja amerikiečiai, ypač kaliforniškiai, praturtėję iš Silicio slėnio bumo, stebėtinai daug ir žmonių iš… vidurio ir rytų Europos! Niekur daugiau JAV atsitiktinai nesusitikau tiek žmonių iš „mūsų kraštų“. Vien lietuvių „Burning Man“ radau penkias ištisas stovyklas su iš viso beveik 200 narių! Viena stovykla labiau JAV lietuvių („Amber Dust“), dvi labiau Lietuvos lietuvių („Raccoons“, „Lituanica Birds“), dar pora labiau teminės / draugų kompanijos. Vis matydavau Ukrainos, Estijos, Serbijos, Čekijos, Lenkijos, Rumunijos vėliavas, dviejų rūšių Baltarusijos vėliavas – „oficialią“ ir opozicinę su Vyčiu… Galbūt žmones iš postsovietinės erdvės labiau nei bet ką kitą žavi neregėta „Burning Man“ laisvė… Tiesa, daugelis jų vis tiek elgiasi „ramiau“ nei kokie sanfranciskiečiai: rengiasi gana paprastai, privengia „radikaliausių“ stovyklų „dovanų ir renginių“…

Lituanica Birds lietuvių stovykla

Lituanica Birds lietuvių stovykla

Kokios tik įžymybės nebuvo Burning Man! Bet gatvėje juos sunkiai atpažinsi, Burning Man reklamos iš to nesidaro, žinia „kas atvyko“ nebent sklinda iš lūpų į lūpas (“Kai savanoriavau laikiname Black Rock City oro uoste, mačiau, kaip atskrido Elonas Muskas“…). Jei pasiseks – gal išvysi pasaulinio garso didžėjaus koncertą ant vieno mutantomobilių kur giliai Plajoje. Sutikau moterį, kuriai pasisekė, bet vis tiek skundėsi – „ten nebe toks vaibas, ten beveik vien influenceriai; viena mergina visą koncertą tiesiog filmavo save… Ir dar atėjo visa švari, prižiūrėtais plaukais, ech, kaip erzina!“.

„Girdėjau šiemet koncertuos Daft Punk“ – kanonu tapęs pokštas, kuriuo kasmet senbuviai pasiunčia naujokus gaudyti „smėlį dykumoje“.

Grybas-robotas, vežiojantis kitus svečius

Grybas-robotas, vežiojantis kitus svečius

Su daugeliu žmonių antrąsyk nebesusitikdavome (miestas milžiniškas!). Bet kartais likimas nulemia kitaip: štai vieną ukrainiečių porą sutikome ir jų vestuvių ryte, ir vos susituokusius (ir tai tikrai nebuvo vienintelės vestuvės Burning Man!). O „veteranams“ tikras ritualas yra kiekvieną „Burning Man“ apeiti visas draugų stovyklas – daugelį jų ir mato tik čia, paskui vėl skiriasi metams… „Arba pats eini pas kitus, arba ką nors duodi, kad pas tave jie eitų“ – pasakojo veteranai. Merginą, su kuria susipažinome prie įvažiavimo į “Burning Man”, ir mes specialiai aplankėme – jos dovana buvo pilvo šokio pamoka, ten nuėjo ir mano žmona. Dar kelių pažįstamų specialiai ieškojome – bet jų stovyklose nebūdavo. Juk, kaip senais laikais, telefonu nesusiskambinsi.

Su Burning Man susituokusiais ukrainiečiais po jų vestuvių

Su Burning Man susituokusiais ukrainiečiais po jų vestuvių

Pilvo šokio pamoka

Pilvo šokio pamoka

Burning Man radikalumas ir žavintis saikas

Net trys iš dešimties „Burning Man“ principų prasideda žodžiu „radikalus“: radikali saviraiška, radikalus apsirūpinimas, radikalus įtraukimas.

Vos patekus į Black Rock City, radikalumo apraiškos pribloškė. Keisčiausios, įdomiausios, seksualiausios, netipiškiausios aprangos – dalis žmonių tiesiog vaikšto nuogi ar pusnuogiai, kiti rengiaisi ultraryškiai, kokiais nors herojais ar dar kuo ar pvz. pasikabinę kokį papuošalą ant penio. O kur dar kai kurių stovyklų dovanos: kasmet viso pasaulio sensacijų ieškančią žiniasklaidą sudrebina „Orgy Dome“ (Orgijų kupolo) stovykla, kur žmonės mylisi vieni prie kitų, tačiau ji net nepasirodė radikaliausia – kaip jums koks „grupinis makštų garbinimas“, „pasiplakime savo kiaušinius kartu su kitais vyrais“, čiulpimo pamokos („atsiveskite savo partnerį“), „Didžiausias Burning Man BDSM požemis“ ir kt.? Na ir narkotikai, ypač haliucinogenai: ir patys „paprasčiausi“ (anapus Burning Man) žmonės prisipažindavo jų vartoję; jau pirmoji burnerė, kurią pakalbinome (dar prie įvažiavimo) važiavo savanoriauti į „Zendo“ stovyklą, kurios dovana – pagalba prie „bad trip“.

Orgijų kupolas

Orgijų kupolas

'Daiktų, netinkamų naudoti kaip vibratoriai, muziejus' vienoje stovyklų

‘Daiktų, netinkamų naudoti kaip vibratoriai, muziejus’ vienoje stovyklų

„Čia vėl jautiesi kaip 25“ – sakė vienas vyresnio amžiaus dalyvis – ir tikrai, amžiaus standartų nėra, „Burning Man“ dalyvauja visi – nuo šeimų su vaikais (ech, kaip vaikučiams patinka kasvakariniai meno kūrinių deginimai ar menas-sūpynės!) iki senelių – ir jų elgesys nelabai skiriasi (močiutės gali vilkėti seksualiais bikiniais, niekas nekreipia dėmesio…).

Meno kūrinio deginimas nuo karščio dengiantis folija

Meno kūrinio deginimas nuo karščio dengiantis folija

Antra vertus, vienas labiausiai „Burning Man“ patikusių dalykų… radikalumo nebuvimas! Niekas čia nieko neverčia daryti, net priimti dovaną prašoma sutikimo (vienas džiaugsis, kad jį apipurkš ar gaus pajusti tazerio galią, kitas – ne). Negėriau nė lašo alkoholio, nieko nevartojau ir labai smagiai praleidau laiką. Na, yra ištisos „blaivios stovyklos“, dvasingos stovyklos, matematikos stovyklos, RPG ir kompiuterinių žaidimų stovyklos („Starcraft“ turnyrai smėlėtuose monitoriuose!), ir dar galai žino kas – „Burning Man“ visiems! Svarbiausia, nėra „oficialios minties“. Ir LGBT stovyklos, ir tautinės stovyklos klesti, kaimynystėje dalinami kokteiliai ir vyksta anoniminių alkoholikų susirinkimai, mačiau ir Jėzaus žodį skelbiančių krikščionių ar šabo maldai besirenkančių žydų, o dažno rytas prasidėdavo nuo jogos. Bet jokios „brukamos“ polemikos – gauni tai, kur pats eini.

Rytinė joga vienoje stovyklų

Rytinė joga vienoje stovyklų

Svarbiausia, jokie „Burning Man“ principai „neperdedami“.

Viena vertus, viską, ką atsivežei, viską turi ir išvežti: nei būtų malonu, nei gražu apšiukšlinti laukinę dykumą… Kita vertus, nenueinama į „ekologijos lankas“ tiek, kad draustų šviesas ar „orą teršiančias“ ugnis ir taip užgesintų pusę „Burning Man“ grožio.

Į ratą sustoję mutantomobiliai žmogaus deginimo vakare

Į ratą sustoję mutantomobiliai žmogaus deginimo vakare

Viena vertus, gyvenome visą savaitę „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“ – kita vertus, negirdėjau šnekant apie kažkokias „komunizmo statybas“. Kone kiekvienas supranta, kad kas veikia savaitę idėjiniams pasiruošusiems „burneriams“, nebūtinai tiktų visai visuomenei.

Yra narkotikų, net paskaitų apie juos (štai klausėmės „seksas ir psilocibinas“…), bet – priešingai eilinėms JAV didmiesčių gatvėms – nemačiau viešai „kitame pasaulyje klajojančių“, agresyvių žmonių – akcentuojamas tinkamas dozavimas, kai kurie pavojingesni narkotikai (fentanilis ir pan.) smerkiami, daug sutiktųjų sakėsi ir vartojantys daugmaž tik per „Burning Man“. Ir niekas visą savaitę man nepasiūlė narkotikų, kai kokiuose Meksikos kurortuose nuolat „stumdo“ kokainą…

Šitas sugebėjimas jausti saiką man – didžiausias „Burning Man“ žavesys; be jo „Burning Man“ tebūtų kokios vienos visuomenės grupės festivalis, kurio prisibijotų visi kiti…

I'm FIne paminklas, pastatyta siš rusų peršaudytų Ukrainos miestų ženklų - vienos ukrainiečių stovyklų projektas

I’m Fine paminklas, pastatytas iš rusų peršaudytų Ukrainos miestų ženklų – vienos ukrainiečių stovyklų projektas

Egzodas – visą dieną trunkanti Burning Man atomazga

Išvykti iš Burning Man nepaprasčiau, nei atvykti! Kai kurie užkietėję burneriai iškeliauja dar prieš… žmogaus deginimą! „Paskutinės dienos – begalinis vakarėlis, o mums labiau patinka gyvo miesto atmosfera“ – sakė vieni. Anksčiau išvykti skatina ir begalinės eilės prie vienintelio kelio atgal į civilizaciją. Didžiausios jos – sekmadienį iš karto po Šventyklos deginimo ir pirmadienį dieną, visiems „pailsėjus ir išsiblaivius“.

Mums pasisekė. Netikėtai. Planavome važiuoti pirmadienį. Bet 4:20 nakties išgirdome lietų barbenant į automobilio langus. Nenorėdami strigti – ir neturėdami jokios surinkimo reikalaujančios stovyklos – čia pat užvedėme variklį ir išvažiavome. Iki vartų nuvykome per 30 min., iki pirmojo didmiesčio Ryno – per 3 val.

Vienas meno kūrinnių, kuriais galima laipioti

Vienas meno kūrinnių, kuriais galima laipioti

Lietus taip ir neįsilijo. Užtat stojo „nepermatoma“ smėlio audra. Prašvitus išvykusieji pasakojo strigę 8 val. eilėje, o išvažiavusieji vidurdienį – 12 val. dienos pirmadienį – į asfaltuotą kelią išriedėjo tik… 23 val.!

Mums padėjo ir tai, kad įsikūrėme netoli išvažiavimo, tad nestrigome pačiame mieste… Kuo ilgiau „burnini“, tuo geriau viską supranti, ir vadinamasis „Egzodas“ – „Burning Man“ patirties dalis. Kiekvienas randa „savo kelių“: kas išvažiuoja naktį, bet čia pat užmiega kemperyje šalikelėje, kas užsisako viešbutį pakeliui, kas vairuoja iki galutinio tikslo. Prie vienintelio kelio pilna už pinigus surenkančių šiukšles, plaunančių mašinas, geranoriškai paimančių dviračius (daug kas jų namo nesiskraidina)… Ištisi aplinkiniai kaimai iš to gyvena, ypač – iš daiktų laikymo. Stovyklos palieka savo palapines, mutantomobilius ir dar daug ką vietiniams žmonėms, sumoka ir tūkstančius už viso to saugojimą iki kitų metų – nes juk visko reikia tik vienai savaitei, tik „Burning Man“. Kiek žmonės laiko, pinigų tam skiria, jau apie liepos 4 d. savaitgalį atvyksta išmėginti, tobulinti savosios technikos ir radikalios saviraiškos detalių… Kai pirkome brangokus bilietus ar įdomius drabužius galvojome kiek daug leidžiame pinigų, bet „Burning Man“ supratome, kad daugybė leidžia ir 10, ir 100 kartų daugiau! Daugybei ta savaitė – kone gyvenimo prasmė, vienintelis „tikras gyvenimas“, o ne atvirkščiai…

Mutantomobilis - dykuma plaukiantis laivas

Mutantomobilis – dykuma plaukiantis laivas

„Vieną sluoksnį dulkių nusiplausi degalinėje, kitą pirmąkart prausdamasis duše, dar kitą antrąkart prausdamasis (…) šeštas sluoksnis išnyks kažkelintą kartą išskalbus drabužius (…) bet dešimto sluoksnio niekad nenusiplausi“ – sakė savanoris apibendrindamas Burning Man paskutinį vakarą Centrinėje stovykloje. Nes dešimtas sluoksnis – psichologinis. Dar ilgai po „Burning Man“ tiedu žodžiai vertė nusišypsoti.

Burning Man lazeriai

Burning Man lazeriai

Dalis „miestelėnų“ į dar tuščią Black Rock dykumą važiuos stovyklauti geras mėnesis-kitas iki kito Burning Man, mėginsis savo mutantomobilius… Kiti lengvins „grįžimo į eilinį pasaulį dekompresiją“ keliaudami į menkus „regioninius burnus“ savo šalyse. Treti, patys niekada nebuvę „Burning Man“, pildys bulvarinę žiniasklaidą straipsniais apie tai, ką skaitė Reddite apie šią Sodomą ir Gomorą, gadinančią šiaurės Nevadą… Kaip pasakojo kaimynas JAV korėjietis, išgirdęs, kad jis buvo „Burning Man“, vienas draugas tik paklausė – „Kiek papų jau matei?“. „O juk čia žmonės pasikeičia, bet tai supranti tik pabuvęs“ – pridūrė.

Bet visi sutars dėl vieno: į tikrąjį „Burning Man“ nieko nei iš tolo panašaus pasaulyje nebuvo ir nėra.

Mutantomobilis

Mutantomobilis

P.S. Tokio Black Rock City, kokiame buvome mes, nebėra ir niekada daugiau nebus… Kita vertus, vienas sutiktų ilgamečių burnerių nenorėjo sutikti: „kitais metais miestas bus toks pats“. Taip, visos stovyklos bus kitose vietose – bet dauguma bus tos pačios, dauguma mutantomobilių sugrįš; garbę projektuoti šventyklą bus gavę kiti menininkai – bet ji stūksos toje pat vietoje ir su tokiom pat ašarom; įsitvirtins viena-kita nauja tradicija ir apnyks viena-kita sena – bet visa atmosfera, miesto planas, 10 principų vėl bus kaip dabar. Kažkuo primena gyvenimą: viena vertus, viskas laikina, kita vertus, esminiai dalykai – meilė, pavydas, politika, karai – juk buvo panašūs ir prieš 100, ir prieš 1000 metų. Tik Black Rock City viskas sunyksta ir atgimsta kasmet – ir, priešingai gyvenimui, iš anksto žinai datą ir laiką… „Pirmais metais tave viskas stebina, viską fotografuoji – o atvykęs trečią kartą jau tarsi grįžti namo“ – sakė vienas ilgametis burneris. Todėl savanoriai prie Burning Man vartų kiekvieną atvykusį pasitinka žodžiais „Sveiki sugrįžę namo“…


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Kaip keliauti po skurdžias šalis? (patogiai, saugiai, etiškai)

Kaip keliauti po skurdžias šalis? (patogiai, saugiai, etiškai)

| 4 komentarai

Apie skurdžias šalis yra daugybė stereotipų. Vieni bijo ten keliauti – nes “bus nepatogu”, “bus pavojinga”, “visi apgaudinės”, “tai neetiška”.

Kiti kaip tik tas šalis idealizuoja: “ten labai geros kainos”, “ten nesugadinti žmonės”.

Aplankęs daug dešimčių skurdžių šalių be emocijų surašysiu viską kas ir kaip – galėsite nuspręsti, ar ten keliauti ir kaip keliauti tinkamai.

Kurios šalys skurždios?

Šiame žemėlapyje matosi, kurios šalys skurdžiausios:

Pasaulio šalių turtingumas pagal BVP (PPP). Žalios šalys - turtingesnės už Lietuvą, raudonos - skurdesnės. Geltonos - panašaus turtingumo, kaip Lietuva. Kuo žalesnė ar raudonesnė šalis - tuo skirtumas nuo Lietuvos didesnis.

Pasaulio šalių turtingumas pagal BVP (PPP). Žalios šalys – turtingesnės už Lietuvą, raudonos – skurdesnės. Geltonos – panašaus turtingumo, kaip Lietuva. Kuo žalesnė ar raudonesnė šalis – tuo skirtumas nuo Lietuvos didesnis.

Kuo šalis skurdesnė, tuo labiau joje pasireiškia dalykai, aprašyti šiame straipsnyje. Jei šalis tik nedaug skurdesnė už Lietuvą – tai tų dalykų pasireikš daug mažiau.

Labai svarbu nesuplakti skurdžių šalių į vieną vietą – net jei kažkada nukeliavęs į vieną skurdžią šalį suprasite, kad tai “ne jums”, kelionė į kažkiek turtingesnę, bet visgi skurdžią, šalį gali būti maloni.

Ar keliauti po skurdžias šalis patogu? (su kuo teks susitaikyti)

Kuo skurdesnė šalis, tuo daugiau dalykų, kurie mums savaime suprantami, yra prieinami nebent tik turtingiems vietiniams – tad ten jų arba nėra išvis, arba yra tik didmiesčiuose ir kurortuose (į kuriuos atvežami užsieniečiai), arba yra labai brangūs. Nors kai kurie „įsigudrina“ keliauti po skurdžias šalis ir turėti vakarietiška kokybę, tai smarkiai riboja kelionę (bus labai nedaug „tinkamų“ viešbučių, restoranų, kelionių organizatorių, o savarankiškai taip keliauti bus išvis beveik neįmanoma).

Restorane Atare. Valgėm kupranugario kepenis be jokių prieskonių ar padažų. Kupranugario kepenys – prabangus Mauritanijos maistas. Kieta mėsa. Nors nesu vegetaras, man labiau patiko daržovės.

Itin skurdžios Mauritanijos Ataro mieste restoranai tokie.

Dalykai, su kuriais dažnai tenka susitaikyti skurdesnėse šalyse, ypač anapus sostinės ar kurortų (ir kaip prie to prisitaikyti):

1.Užsienio virtuvių (ir ypač restoranų tinklų) nebuvimas. Reikia rasti ką skanaus vietinėje virtuvėje, dažniausiai tikrai įmanoma.

2.Higienos trūkumas, daug šiukšlių, negalima gerti krano vandens.

Šventajame Indijos varanasio mieste - šiukšlių laukas, jo kiaulės ir nusišlapinti sustojęs dviratininkas

Šventajame Indijos varanasio mieste – šiukšlių laukas, jo kiaulės ir nusišlapinti sustojęs dviratininkas

3.Žemesnis remonto, tvarkos standartas (atplyšusios plytelės, apsilupusios sienos ir pan. – normalu).

4.Mažiau patogus ir lėtesnis transportas. Viešajame transporte žmonės labiau sugrūsti, keliai prastesni, greitųjų geležinkelių nėra ir pan.

Sėdint keturiese ant Grand Taxi galinės sėdynės

Sėdint keturiese ant maršrutinio Grand Taxi galinės sėdynės Maroke

5.Žemesnis transporto saugumas. Gali būti prasta nuomoto automobilio ar autobuso techninė būklė, jokių ten kėdučių vaikams, duobės gatvėse į kurias lengva įsmukti ir pan. Kaip ten bebūtų, tikimybė, kad kas atsitiks, vis tiek labai maža, o „perdėtas saugojimasis” būdingas tik patiems turtingiausiems, kurie jau nieko kito gyvenime nestokoja tai gali sau leisti nervintis, kad tikimybė susižeisti yra 0,001%, o ne 0,0001%. Žemesnis saugumas dažnai turistams, kurie leidžia sau eiti su saugumu į kompromisus, išeina ir į pliusą – nes galima išvengti įvairių „trukdymų“, pvz. daug skurdžių šalių gali vairuoti motociklą be teisių jam, nesisegti saugos diržų ir pan.

Pagrindinėje Labuan Badžo gatvėje. Vienas didžiausių pavojų čia - ne varanai, o neaptvertos ir neuždengtos gilios duobės šaligatviuose

Indonezijos šaligatviuose gausu tokių duobių

6.Žemesnis prisitaikymas prie klimato. Karštose skurdžiose šalyse gali trūkti kondicionierių, o šaltose – būti mažiau šildoma nei tikėtumeis. Jei itin nekomfortabilu, kai karšta ar šalta, tai geriausia išeitis į tokias šalis keliauti tokiu metų laiku, kai lauko temperatūra optimaliausia.

7.Kai kurie mums „savaime suprantami“ dalykai ten gali būti „šiokia tokia prabanga“, kuri bus ne visur ir reikia domėtis, jei tai aktualu. Pvz. ne kiekvienam viešbuty ar bute gali būti šiltas vanduo.

Kambaryje tik su ventiliatoriumi Indonezijoje

Kambaryje tik su ventiliatoriumi vietoj kondicionieriaus Indonezijoje

8.Žemesnis medicinos standartas, kuris atsispindi ir mažesnėje gyvenimo trukmėje. Patekus į rimtą bėdą, gali reikti „medicininės evakuacijos“, keliauti gydytis į kitą šalį.

9.Mažiau informacijos internete, ypač apie mažiau turistines vietas, ypač tarptautine kalba. Reikia ją rinktis klausinėjant vietinių, mažai patogiai.

Deramės dėl kelionės zemžanu. Susirašinėjame autromatiniu vertėju. - bet, atrodo, vairuotojai , kaip dauguma Benino žmonių, nemoka skaityti, tad paprašė praeivės pagalbos

Deramės dėl kelionės motociklu-taksi Benine, kadangi maršrutinio transporto čia nėra. Susirašinėjame automatiniu vertėju – bet, atrodo, vairuotojai, kaip daug Benino žmonių, nemoka skaityti, tad paprašė praeivės pagalbos

Ar yra galimybė turistui „pailsėti nuo skurdo“?

Skyrelio pavadinimas skamba nelabai gražiai – nes, šiaip ar taip, daugelis net taupiausių keliautojų vis tiek visada gyvens daug turtingiau, nei daugelis vietinių skurdžiose šalyse, valgys geriau, nakvos patogiau ir t.t. Pats nematau nuo ko „pailsėti“, stengiuosi įsigyventi į tas šalis, pažinti, kaip gyvena vietiniai.

Bet nusprendžiau parašyti šį skyrelį, nes manęs to gana dažnai klausia – ypač jei kelionės į skurdžias šalis ilgos, su vaikais ir pan., arba klausiantieji dar taip nekeliavę.

Atsakymas – ir taip, ir ne.

Paprastai yra taip – šalių užkampiuose neįmanoma, bet sostinėje, didžiausiame mieste, ir (ypač) prie lankytinų vietų ar užsieniečiams skirtuose kurortuose būna „vakarietiškų vietų“, jos gali net vyrauti (pvz. Egipto kurortuose mažai ir pajauti, kad tai – skurdi šalis). Tiesa, kainos ten gali būti ir kaip Vakaruose, tos vietos gali būti retos – reikia žiūrėti internete komentarus, klausti vietinių, išvaizda dar ne viskas.

Jei, kad jaustumėtės komfortabiliai, būtina „pailsėti“, nueiti į vakarietišką restoraną ar pagyventi tvarkingame švariame viešbutyje – tai tą poilsį reikia suplanuoti „pagrindinėse vietose“ (miestuose, kurortuose), nes kitur galimybių gali ir nebūti.

Taip pat pačiose skurdžiausiose pasaulio šalyse tokių vietų gali nebūti išvis – bet tai tik labai nedaug šalių. Kuo šalis turtingesnė, tuo daugiau ten yra miestų, kurortų, ištisų regionų, kur prekių ir paslaugų lygis aukštesnis (o kainos aukštesnės nebūtinai tiek pat).

Kotonu elito bare prie oro uosto

Benino sostinės Kotonu elito bare prie oro uosto – geriausias restoranas, kokį radome Benine

Benino Ganvi miestelio viešbutis-restoranas

Benino Ganvi miestelio viešbutis-restoranas

Ar keliauti po skurdžias šalis pigu?

Daugeliui keliautojų tai didžiausias kelionių į skurdžias šalis privalumas – daugybė šių šalių labai pigios. Išties, daugelyje skurdžių šalių pigiau kainuos viešbučiai, maistas, viešasis transportas. Už, tarkime, mėnesį atostogų prie jūros kokioje skurdesnėje Pietryčių Azijos šalyje gali sumokėti tiek, kiek už kelias dienas turtingos Vakarų Europos kurorte.

Nuostaiame Rio De Žaneiro bute už kainą, mažesnę nei pigiausi JAV ar daugelio Europos šalių viešbučiai

Nuostabiame Rio De Žaneiro bute už kainą, mažesnę nei pigiausi JAV ar daugelio Europos šalių viešbučiai

Visgi pigumui yra išimčių. Yra dalykų, kurie skurdžiose šalyse net brangesni, nei turtingose. Daugiausiai tai – „egzotiniai“ daiktai ir paslaugos, kurie vietiniams yra absoliuti prabanga ir vietiniai jais nesinaudoja, o naudojasi beveik vien turistai:

Autonuoma. Skurdžiose šalyse jos sąlygos dažnai žymiai blogesnės nei turtingose. Gali būti ir brangiau, ir prastesni automobiliai, ir didesni ribojimai (nėr draudimo ar pan.). Po itin skurdžias šalis nuomotu automobiliu beveik nekeliauju, nes visiškai neapsimoka.

“Vakarietiškos kokybės“ viešbučiai. Tokie viešbučiai dažnai priklauso užsienio korporacijoms ir ima atitinkamas kainas. Juk palaikyti „vakarietišką tvarką“ (švarą, remonto lygį) skurdžiose šalyse, kur vietiniai patys tokios tvarkos nesilaiko ar neišgali laikytis, itin brangu ir sunku. Jeigu eisite į „nedidelius kompromisus“ ir rinksitės kažkiek labiau vietinę kokybę, sutaupysite daug kartų. Taip pat verta ir ieškoti viešbučių ne tik „turtingų šalių metodais“ – pvz. Booking.com skurdžiose šalyse gali būti tikrai ne visi pigūs viešbučiai.

Britiškos tvarkos oazė "Old Cataract Hotel" tuščia

Britiškos tvarkos oazė Egipto Asuane “Old Cataract Hotel” – ir beveik už britiškas kainas

“Vakarietiškos kokybės“ restoranai. Kadangi vietiniams visokia „aukštoji virtuvė“ visai nesuvokiamas reikalas, tokie restoranai veikia užsieniečiams ir dažnai yra brangūs. Net užsieniniai greito maisto restoranai, kaip „McDonald‘s“ ir atitikmenys, skurdžiose šalyse gali kainuoti panašiai, kaip kainuoja Lietuvoje (jei apskritai jie ten bus net sostinėje), kai tuo tarpu „vietinio standarto“ restoranai – daug kartų pigesni, nei eiliniai restoranai Lietuvoje.

“Vakarietiško standarto“ ekskursijos. Ekskursijos anglų kalba, pardavinėjamos internetu ir pan. – tokios ekskursijos gali kainuoti net brangiau, nei analogiškos turtingose šalyse. Verta paieškoti gidų vietoje, kai kurioms ekskursijoms gal net nebūtina kalba (žygiams po kalnus ir pan.), nes už anglų kalbą daug kur priemoka.

Ekskursija valtimi su vietiniu Benine

Ekskursija valtimi su vietiniu Benine. Savarankiška kelionė išėjo daug kartų pigesnė, nei būtų organizuota vakarų agentūros, kaip ten keliauja didelė dalis turistų

Importinės prekės (ypač prabangūs prekių ženklai, specifinės maisto prekės). Jų skurdžiose šalyse parduodama palyginus mažai, brangiai kainuoja jų atvežimas – tad jos dažnai kainuoja net brangiau, nei turtingose šalyse. Raskite vietines alternatyvas, pasidomėkite vietos virtuve.

Lankytinos vietos turistams. Kai kurios skurdžios šalys laiko vienokias lankytinų vietų kainas „saviškiams“ ir kitokias (kartais ar net dešimtim kartų didesnes) – užsieniečiams. Tokiu būdu šios šalys iš užsieniečių „paima“ tiek, kiek šie susimokėtų už lankytinas vietas brangiose šalyse, tačiau vietiniams leidžia jas aplankyti už jiems priimtinas kainas (antraip juk vietiniai neišgalėtų nueiti į savo šalies muziejų ar nacionalinį parką…). Galima tuo piktintis, o galima žiūrėti, kad tai kaip parama skurdžiai šaliai. Kaip ten bebūtų, legaliai apeiti tokias didesnes kainas dažnai neįmanoma.

Egipto lankytinos vietos kainodara: užsieniečiui 255, egiptiečiui - 10,5 svaro

Egipto lankytinos vietos kainodara: užsieniečiui 255, egiptiečiui – 10,5 svaro

Svarbu, kad tai, kokios prekės yra „egzotinė prabanga“ vietiniams, priklauso ir nuo šalies skurdumo. Ką aprašiau aukščiau būdinga vidutiniškai skurdžioms šalims.

O pigiausia skurdžiose šalyse – tai, kas reikalauja daug vietinio darbo, nes ten mažesnės algos. Tie žmonės iš Europos ar Amerikos, kurie gyvena skurdesnėse šalyse, dažnai net turi savo tarnus, nors tėvynėse apie tai nepasvajotų. Daug pigiau gali atsieiti ir, tarkime, vairuotojas (ar viešasis transportas), ne į užsieniečius orientuotas gidas ir pan. (bet tik jei tokios paslaugos ten įprastos ir nėra „egzotiškai prabangios“).

Vilos Lovinoje sodas. Tikrovėje įspūdingesnis, nes daug ko (pvz. šventyklėlių) nesimato

Ištisa vila Balyje su dviem tarnais, atsiėjusi 55 eurus nakčiai (tiesa, toliau nuo jūros)

Tačiau pačiose skurdžiausiose šalyse, tarkime, „Afrikos gilumoje“, tokie dalykai kaip restoranas, viešbutis, transportas savaime yra „egzotinė prabanga“, nes vietiniai ten užsiaugina sau maistą ir niekur nevažiuoja iš savo kaimo. Keliauti po tokias šalis bus brangu visuomet – tiesiog, apskritai kas ta kelionė ten supranta tik keletas, dažnai tie patys yra nevietiniai imigrantai, ir jie laiko aukštas kainas.

Ar keliauti po skurdžias šalis saugu?

Priešingai stereotipams, šalies skurdumas su nusikalstamumu neturi daug bendro. Yra saugių turtingų šalių ir yra saugių skurdžių šalių – ir atvirkščiai.

Taigi, tarp šalių, skurdesnių už Lietuvą, tendencijos tokios:
1.Daugelis musulmoniškų arabų ir Azijos šalių – saugesnės, nei Lietuva.
2.Nusikalstamumo situacija Pietų ir Pietryčių Azijoje, taip pat Rytų Europoje yra panaši, kaip Lietuvoje, ar nedaug blogesnė.
3.Juodoji Afrika ir Lotynų Amerika – gerokai nesaugesnės, nei Lietuva.

Aišku, kiekviename regione yra išimčių – žiūrėkite statistiką būtent toje šalyje, kur keliausite.

Nužudymų statistika pasaulyje: kuo šalys tamsiau mėlynos, tuo ten saugiau, kuo tamsiau raudonos - tuo nesaugiau.

Nužudymų statistika pasaulyje: kuo šalys tamsiau mėlynos, tuo ten saugiau, kuo tamsiau raudonos – tuo nesaugiau. Tiesa, reikia turėti omenyje, kad karo, anarchijos apimtose šalyse (Somalis ir pan.) valdžia nėranet pajėgi suregistruoti visus nužudymus – bet daugelyje šalių nužudymai registruojami tinkamai.

Jei visgi keliausite po nesaugias skurdžias šalis, gali būti vienas skirtumas, nuo nesaugių turtingų šalių – būtent, nesaugiose skurdžiose šalyse gali būti didesnė tikimybė, kad vogs ir tokius daiktus, kurių Lietuvoje niekas nevogtų. Pvz. gali išdaužti mašinos langą dėl kokio palikto drabužio ar nedidelės pinigų sumos, kai brangesnėje šalyje būtų rizikinga palikti tik visą kuprinę ar telefoną. Taip pat skurdžiose šalyse net toks daiktas, kuris turtingoje šalyje visiškai įprastas, gali tave išskirti iš minios kaip „turtingesnį už vietinius“ ir todėl banditų taikinį (tam tikri „Europoje vidutiniški“ prekių ženklai, geresnis automobilis ir pan.).

Plačiau skaitykite straipsnyje Nusikaltimai kelionėse – ką daryti ir kaip saugotis

Ar keliauti po skurdžias šalis etiška?

Vienareikšmiškai taip – keliaudami po skurdžias šalis joms padedate, nes atvežate ten ir išleidžiate savo svetur uždirbtus pinigus, kurie, net jeigu keliausite gana taupiai, vietiniams bus didelė suma. Duosite uždirbti restoranų šeimininkams, viešbučių savininkams. Jei turizmas išauga, šie turistų aptarnavimui turi samdyti daugiau darbuotojų ir mokėti jiems algas, uždirbtus pinigus darbuotojai irgi leis daugiausiai savoje šalyje, taip duodami uždirbti ir kitiems. Todėl, jei norite, kad jūsų kelionės neštų naudą, keliaukite į skurdesnes šalis, o ne į turtingas, kurios pinigų ir šiaip turi daug! Tiesą pasakius, daugybė skurdžių šalių „išlipo iš skurdo“ daugiausiai dėl to, kad tapo turistinėmis ir turistai ten atvežė daug pinigų.

Paminklas 50-osios turizmo metinėms sostinėje Malėje

Paminklas 50-osioms turizmo pradžios metinėms sostinėje Malėje, Maldyvuose. Šią šalį turizmas ištraukė iš skurdo liūno ir dabar ji turtingiausia visame Pietų Azijos regione.

Aišku, yra visokių niuansų, kurie gali padaryti jūsų kelionę mažiau naudinga šaliai į kurią keliaujate:

1.Jei pirksite prekes ir paslaugas iš kitų užsieniečių (pvz. užsienio kelionių organizatorių, užsieninių viešbučių tinklų) tai, nors šaliai į kur keliausite vis tiek kažkiek pinigų paliksite, paliksite daug mažiau nei pirkdami daugiau iš vietinių.

2.Kai kurie turistai „pasimauna“ ant visokių prašinėtojų ir elgetų – tikisi, kad davę jiems pinigų, padės kovoti su skurdu. Bet taip tikrai nėra ir daugelis protingų ir darbščių vietinių pyksta už tokį turistų elgesį. Mat tie prašinėtojai, kurie sugeba iškaulyti pinigų visokiom išgalvotom istorijom apie skurdą, tikrai nėra skurždiausi – jei iškaulija pinigų iš vieno turisto, iškaulija iš daugybės. Daugelis jų yra tiesiog apgavikai, kurie gyvena tos šalies mastais turtingai. Be to, kaip pasakojo ne vienas sutiktas žmogus skurdžiose šalyse, duodami pinigų ar dovanų, tarkime, „kaulytojams vaikams“ skatinate juos ir toliau taip elgtis, užuot mokiusis. Taigi, dalinti pinigus ir dovanėles „už nieką“ ar „už tai, kad prašo“ – tikrai neetiška, nors dažnam atrodo priešingai. Jums gali atrodyti tai „niekutis“, bet pagal vietos algas tai bus brangus daiktas, rimta „alga už įkyrumą / melus“.

Duoti tam, kam reikia, ne taip ir lengva – ypač sunku išsiaiškinti būnant užsieniečiu. Tie, kas labiausiai gražbyliaus ir įtikinamiausiai papasakos apie „galimybes padėti“, bus tiesiog „verslininkai“, išmokę „daryti pinigą“ iš patiklių užsieniečių naudodamiesi savo šalies skurdu kaip prekės ženklu. O tie, kam reikia, nesugebės to pasakyti įtikinamai ir suprantama kalba. Dalis turistų tokiose šalyse savanoriauja, tačiau čia irgi problemiška, nes yra savanorių organizacijų, kurios realiai nieko naudingo nedaro, tik renka pinigus iš savanorių, ir yra kaip verslas, kuris net priklauso ne vietiniams. Taigi, norint padėti labiau (labdara, savanorystė ir pan.) reikia atlikti labai, labai daug namų darbų – tačiau, laimė, net ir paprastas turizmas perkant iš vietinių prekes, paslaugas, smarkiai padeda.

Plačiau apie etiškas keliones skaitykite čia: Etiškos kelionės: kaip keliauti, kad padėtumėte.

P.S. Visiškai klaidingas stereotipas, esą keliaudami į skurdžią šalį, kur daug ko trūksta, turistai atima prekes iš vietinių, todėl “keliauti neetiška”. Taip tikrai nėra. Šiais laikais prekių beveik visur įmanoma nuvežti pakankamai – tik vietiniai dažnai neturi pinigų, kad jas įpirktų. Keliaudami padedate jiems uždirbti tuos pinigus, kuriuos jie gali išleisti kam nori ir kam reikia. Jei nekeliautumėte ten vietiniai galimybių turėtų tik mažiau, o ne atvirkščiai.

Vienintelė išimtis, kur *iš tiesų* gali būti prekių trūkumai – visokie regionai, ką tik nukentėję nuo žemės drebėjimų, karų. Ten tikrai gali nebūti net būtiniausių dalykų nes, pvz. sugriauti ar užblokuoti keliai ir jų tiesiog neįmanoma atvežti. Po tokias vietas tikrai geriau nekeliauti – bet tikriausiai nei norėtumėte, nei pavyktų ten nuvažiuoti.

P.P.S. Klaidingas ir kitas stereotipas, kad skurdžių šalių žmonės “tikresni”, jiems esą nereikia materialių dalykų. Daugelis vietinių tų dalykų norėtų, deja, neįperka. Aišku, yra vietų, kurios itin gerai išlaikiusios savo tradicinę kultūrą, religijas. Bet tokių vietų yra ir tarp turtingesnių, ir tarp skurdesnių šalių – ir tuo pačiu tarp skurdžių šalių yra vietų, kurios visiškai tą kultūrą praradusios, persisėmusios kokių buvusių kolonistų kultūra. Tai jau ne visai susiję su turtu. Kartais net toje pat šalyje yra ir tokių, ir tokių variantų – pvz. Indonezijoje baliečiai kur kas geriau išlaikę vietiniai kultūrą, nei kai kurios kitos tautos, nors baliečiai nėra skurdžiausi.

Komentarai
Straipsnio temos: , , ,


Kaip keliauti žiemą ar kur labai šalta?

Kaip keliauti žiemą ar kur labai šalta?

| 2 komentarai

Kelionė žiemą ar į šaltus kraštus tikrai gali būti patogi!

Esu keliavęs į daug itin šaltų vietų – nuo Antarktidos iki žiemiškų Kazachijos stepių.

Niekur nesušalau ir čia pasidalinsiu, kaip rengtis ir ką turėti omeny, kad kelionė būtų maloni.

Kodėl apskritai keliauti kur šalta?

Vieni gražiausių ir unikaliausių gamta pasaulio kraštų visada yra šalti ar vėsūs. Antarktida, Grenlandija, Aliaska, Islandija, šiaurės Norvegija, Kanada…

Kitose vietose būna ir šilta vasara, bet keliauti ne sezono metu yra gerokai pigiau (viešbučiai, skrydžiai), mažiau turistų (vasarą užgrūstas vietas žiemą turi pats sau), o ir gamta savita (pvz. tik atšiaurių šalių žiemom matomos šiaurės pašvaistės).

Ką rengtis šaltuose kraštuose?

Nėra blogo oro – tik bloga apranga. Deja, keliaudami daug turistų pernelyg dažnai paima tokius rūbus, „kokie tinka namie“ ir paskui kenčia peršlapę, sušalę, o kai kuriose šalyse reikia visai kitokių. Atkreipkite dėmesį į visus šiuos punktus – ir jei kažkur kažko jums trūksta, prieš kelionę įsigykite. Ir prisiminkite – batai nelygu batams (net panašiai atrodantys), striukė striukei, šalikas šalikui – rinkitės ne vien pagal išvaizdą, kaip gal rinktumėtės Lietuvoje kur „kai šalta lauke būnate tik neilgai“, bet ir pagal šalčio standartą. Geros vietos įsigyti rūbus, kur jų atsparumas šalčiui aiškiai aprašytas – “Decathlon” parduotuvės. Ten prie kiekvienos prekės aiškiai parašyta, kokiam šalčiui skirta, kiek neperšlampama ir pan. (žr. medžioklės, žvejybos, alpinizmo, žygiavimo skyriuose).

Štai mano patarimai, parašyti pagal oficialiais rekomendacijas kelionei į Antarktidą, kurios labai pasiteisino:

1.Bent keturių sluoksnių drabužiai viršuje, nuo arčiausiai kūno iki toliausiai:
-Šilti prie kūno prigludę apatiniai marškiniai ilgom rankovėm (ne paprasti apatinukai).
-Flisinis džemperis.
-Kuo storesnė striukė.
-Pilnai neperšlampamas (100%) ir neperpučiamas vėjo rūbas su kapišonu. Yra aprangos, kuri visiškai neperšlampama. Tikrai taip – kiek belytų, ji niekada neperšlaps, išbandyta. Keliaujant į lietingas vėsias šalis verta tokią turėti – daug patogiau, nei skėtis. Ta pati medžiaga padeda ir nuo vėjo. Ėjau Šv. Jokūbo keliu ne sezonu, kai temperatūra gali būti tik kažkiek virš nulio ir dažnai labai stipriai lyja. Niekada nesustojau dėl lietaus, ėjau per didžiausias liūtis, bet mano rūbas niekada neperšlapo ir apatiniai rūbai nesušlapo.

Prie akmeninio Viduramžių tilto, iki šiol tarnaujančio piligrimams (Melidės priemiesčiai)

Ne sezono metu einu Šv. Jokūbo keliu su neperšlampamu rūbu ir skrybėle.

Pagal aplinkybes, dalį šių rūbų bus galima nusirengti (pvz., nesant vėjo ir kritulių nesirengti neperšlampamo/neperpučiamo viršaus, o pasidarius šilčiau iš aprangos “pašalinti” striukę). Tiesa, turėkite omenyje, kad oras gali greitai keistis, todėl jei einate ilgam be galimybės grįžti (pvz. į žygį), verta pasiimti daugiau. Prie fizinio aktyvumo (pvz. lipant į kalną) sušylama greičiau – tokiu atveju greičiausiai teks nusirengti rūbų ir juos neštis. Kad būtų patogu neštis nusirengtus rūbus, tokiom aplinkybėm verta turėti kuprinę.

Žygio metu Pietų Šetlando salose (prie Antarktidos).

Žygio metu Pietų Šetlando salose (prie Antarktidos). Kadangi dėl ėjimo sušilau, viršutinius rūbus prasisegiau, tad matosi trys viršutiniai sluoksniai – neperšlampamas, striukė, ir kas po ja.

2.Trijų sluoksnių kelnės:
-Kalisonai, prigludę prie kūno.
-Įprastos kelnės.
-Neperšlampamos ir neperpučiamos kelnės ant viršaus.

3.Šilti batai. Tie, kurie pakankamai šilti nueiti Lietuvoje žiemą iki darbo, nebūtinai tiks ilgesniam vaikščiojimui lauke kelionėje. Jei gali tekti braidžioti per sniegą, reikia pilnai neperšlampamų batų su ilgu aulu.

Neperšlampamos kelnės ir batai Antarktidoje

Neperšlampamos kelnės ir didelio aulo batai Antarktidoje. Kelnių vidinė pusė sukišta į batą, išorinė uždėta ant viršaus, kad geriau saugotų nuo peršlapimo.

4.Šiltos kojinės ar dvejos kojinės.

5.Pirštinės. Kumštinės pirštinės šildo geriau, nei pirštuotos, o šios – geriau, nei prakarpytais pirštų galais. Nors pastarosios – patogiausios, nes patogiau naudotis telefonu, technika, bet dažnai mažiau sušąli kai keliauji su šiltesnėm pirštinėm ir jas nusiimi trumpam prieš naudodamas techniką. Aišku, pirštinės nėra absoliuti būtinybė – alternatyva gali būti geros kišenės striukėje, kur rankas laikyti šilta.

6.Kepurė. Galite rinktis ne tik įprastą megztą kepurę, bet ir dengiančią kaklą ar balaklavą. Ant kepurės viršaus galima užsidėti neperšlampamo/neperpučiamo rūbo kapišoną.

7.Akiniai nuo saulės. Paradoksalu, bet jie praverčia ir kur šalta – nes saulė, atspindėta sniego, gali būti irgi žalinga. Tiesą pasakius, gerai, kai akiniai dengia akis iš visų pusių (ir šono). Beje, jei nešiojate akinius dėl regėjimo, fotochrominiai stiklai (aptemstantys nuo saulės) šaltose šalyse yra netinkami: prie šalčio jie užtemsta gerokai per smarkiai, dėl ko su jais keliauti nepatogu. Geriau akiniai be fotochrominių stiklų ir juodi akiniai uždedami ant viršaus.

Su akiniais nuo saulės, uždėtais ant mano įprastinių akinių, šiltesnę dieną Antarktidoje

Su akiniais nuo saulės, uždėtais ant mano įprastinių akinių, šiltesnę dieną Antarktidoje

8.Jeigu keliaujate į kalnus, aktualu ir kremas nuo saulės, nes nors gali būti šalta, bet dėl aukščio saulė degins daug labiau.

Kartą nukeliavę žiemą, įsidėmėkite ar užsirašykite, kurie drabužiai tinkamai saugojo nuo kokio šalčio, kad geriau žinotumėte, ką rengtis kitą kartą, nes skirtingi žmonės sušąla skirtingai greitai.

Tokios aprangos pakako kovą antroje pagal šaltumą pasaulio sostinėje Astanoje

Tokios aprangos pakako kovą antroje pagal šaltumą pasaulio sostinėje Astanoje

Yra papildomų daiktų, kurie gali praversti – pvz. cheminės šildyklės. Jas “įjungus”, jos kurį laiką pasidaro šiltos, gali šildyti rankas, kojas.

Aišku, kai kurie dalykai yra aktualesni žygiams po gamtą ar kalnus – bet net jei vaikščiosite tik po miestus, gali būti komfortabilu juos turėti ar išbandyti. Jei rūbai bus tinkami, niekada nesakysite „man šalta, greičiau einam į vidų“, o juk tai svarbu kiekvienoje kelionėje, nes daug įdomių dalykų, gražių vaizdų yra lauke.

Beje, aukščiau parašytos drabužių rekomendacijos Antarktidai skirtos pavasariui, kai ten buvo nedaug žemiau nulio. Bet tokių drabužių kaip tik užteko. Nereikia nuvertinti vėjo, kritulių poveikio – atrodo šalčiau nei rodo termometras. Be to, daugelis klimatą vertina pagal “namų standartus” – jei namie -20, tai į lauką eini labai trumpam (iki mašinos ir nuo mašinos), o juk kad būtų įdomi kelionė turėtum laisvai ten galėti maloniai vaikščioti kaip ir vasarą. Tuo tarpu pabuvus su lengvesniais rūbais net ir prie kokių -5 ir vėjo lauke kelias valandas, sušąlama daug labiau.

Plaukiant baidarėm Antarktidoje

Plaukiant baidarėm Antarktidoje

Čia surašiau daiktus, būtinus nenakvojat lauke – jei ketinate nakvoti palapinėje ar bivuake, reikia ir atitinkamo miegmaišio ir kt. Tai irgi įmanoma – pavyzdžiui, Antarktidoje ant sniego išsimiegojau tikrai gerai, buvo šilta. Šaltis visada reliatyvus, nes su šiuolaikinėm technologijom (rūbų, miegmaišių, šildymo ir t.t.) galima bet kokiam klimate būti ir keliauti komfortabiliai. Aišku, ne viskas yra visiems – ir visiškai suprantama, jei, tarkime, kažko daryti nenorėsite – tai to ir nedarykite.

Nakvynė bivuake Antarktidoje

Nakvosime bivuake Antarktidoje

Taip pat, žygiams gamtoje gali reikėti ant batų uždedamų sniegbačių (kad koja neprasmegtų giliame sniege), “kačių” (kad neslystų ant ledo) ar pan. – bet kelionei labiau miestuose ar kai temperatūra sukasi apie nulį ir sniegas pratirpinėja to nereikia.

Su sniegbačiais Antarktidoje

Su sniegbačiais Antarktidoje, kur labai giliame sniege koja vietomis antraip bemat įsmunka

Kaip elgtis šaltose šalyse?

Svarbiausia, aišku, ne tik pasiimti tinkamus rūbus, bet ir juos tinkamai apsirengti kiekvieną kartą – susikišti marškinius į kelnes (kad neliktų tarpų) ir pan., negalvoti, kad „Ai, čia tik trumpam einu“, nes ir per trumpą laiką, jei labai šalta, jei pučia vėjas, gali sušalti tikrai smarkiai, be to, kartais tenka neplanuotai užtrukti ilgiau.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į šildymą. Ne visur jis bus ar bus pakankamas, kai kuriuose viešbučiuose gali trūkti šiltos patalynės ar pan. Jei ieškote viešbučio vietoje, prašykite parodyti kambarį – ar ten šilta? Jei jums tai aktualu ir užsakinėjate viešbutį ar butą internete, žiūrėkite, ar nėra prirašyta komentarų, kad „ten šalta“, „buvo per vėsu“.

Vienas dalykų, kurį svajojau padaryti grįžęs į Maroką - ir padariau - išsinuomoti tradicinį namą riadą. Nuotraukoje - 400 metų senumo riade Fese.

Marokas vasarom karštas, bet žiemą Fese šiame 400 metų senumo tradiciniam riade buvo tikrai vėsu.

Kai kurie viešbučiai žiemai (ne sezono metu) išjungia šildymą, o įjungia tik kambariuose, į kuriuos atvyksta turistai, kelios valandos prieš šiems atvykstant. Tokiems reikia pranešti apie atvykimo laiką iš anksto ir/ar paprašyti pašildyti kambarį.

Visa kita – panašiai kaip elgtumėtės žiemą Lietuvoje. Kadangi Lietuva turi gilias žiemas, aiškinti nereikia… Tik reikia suprasti, kad šaltesnėse šalyse kai kurie “lietuviškos žiemos niuansai” gali būti dar aštriau išreikšti, pvz.:
-Mažiau valomi ir slidesni keliai.
-Didesni varvekliai ar nuo stogų krentančio sniego “lavinos”.
-Didesnės balos pavasarį, kai ištirpsta visas žiemos “įšalas” (nes šaltose šalyse, kaip Kazachstanas, visas sniegas ištirpsta tuo pat metu, nebūna, kaip Lietuvoje, atitirpimų žiemą).
-Didesni (ir labiau šaldantys) vėjai, dėl ko ta pati temperatūra atrodo dar šaltesnė.

Varvekliai žiemą Japonijos sniego krašte

Varvekliai žiemą prie Nagano Japonijoje – vienoje snieguočiausių pasaulio vietų

Tai pastebėjus, reikia elgtis dar atsargiau.

Kur verta ir neverta keliauti žiemą?

Keliauti žiemą (ar bent ankstyvą pavasarį / vėlyvą rudenį) labiausiai verta į pačius turistiškiausius kraštus. Vasaromis (sezono metu) jie būna perpildyti turistų ir gerokai brangesni, o žiemą turi daug ką sau. Ypač gerai, jei lankytinos vietos yra kultūrinės – gražūs pastatai, muziejai – kadangi tokiom vietom vienodai gali džiaugtis bet kuriuo metų laiku. Džiaugiuosi žiemą aplankęs tokias vietas, kaip Venecija, Graikija ir t.t. – ten, šiaip ar taip, ir nebūna labai šalta.

Epidauro Senovės graikų teatre

Epidauro Senovės graikų teatre beveik vienas, o ir nėra taip šalta

Taip pat keliauti žiemą vertą ir į kai kurias gamtines vietas – ar net verta jas pamatyti ir vasarą, ir žiemą. Pavyzdžiui, šiaurės Europoje žiemom nuostabios šiaurės pašvaistės, žiemiška gamta irgi savaip graži, nors daugeliu atveju neprilygsta vasarinei.

Aišku, keliauti žiemą verta ten, kur stiprus žiemos sportas, kurį praktikuojate (slidinėjimo trasos ir pan.) ir neverta keliauti ten, kur viskas sukasi tik apie vasaros veiklas (paplūdimiai ir pan.).

Slidininkai Šimbulako slidinėjimo kurorte Kazachijoje

Slidininkai Šimbulako slidinėjimo kurorte Kazachijoje

Keliauti ne sezonu (žiemą) neverta ir į tokius kraštus, kur vietos gyventojų mažai, viskas yra tik dėl turistų, ir žiemos itin atšiaurios, tad žiemom viskas užsidaro. Tai būdinga mažesnėms saloms ir miesteliams.

Kita vertus, dalis tokių kraštų yra taip atokiai, kad net ir vasarom ten klimatas pakankamai atšiaurus, kad būtų verta vadovautis šiuo straipsniu – pvz. tiek Aliaskoje, tiek Islandijoje keliavau rugpjūtį, bet abiejose vietose ir snigo.

Rugpjūčio rytas Denalio parke - ir ne, tai nėra aukštikalnės, tai arti jūros lygio

Rugpjūčio rytas Aliaskoje – ir ne, tai nėra aukštikalnės, tai arti jūros lygio

Taip pat verta turėti omenyje, kad jei kraštas toli šiaurėje ar pietuose, tai žiemą dienos bus trumpos. Kadangi daug vietų smagu lankyti šviesiu paros metu, tai yra rimtas argumentas prieš keliones į tokias vietas žiemą. Jei visgi keliausite, išnaudokite šviesų paros metą iki maksimumo – pvz. išvažiuokite prie lankytinų vietų dar prieš aušrą (kuri bus vėlai), kad visą šviesų paros metą galėtumėte jas lankyti. Tačiau ne visos šaltos vietos yra toli šiaurėje ar pietuose – tiesą pasakius, daug šaltų regionų yra net piečiau, nei Lietuva, ir dienos žiemą ten tik ilgesnės (pietų Kanada, šiaurės JAV išskyrus Aliaską, Vidurinė Azija ir t.t.).

Pūga Svalbarde

Pūga Svalbarde per poliarinę naktį

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , ,


Šiaurės Meksika  – Meksikos laukiniai vakarai

Šiaurės Meksika – Meksikos laukiniai vakarai

| 0 komentarų

Didžioji Meksikos dalis – šiaurės Meksika – beveik nelankoma keliautojų. Kiekvienas kelias, kiekvienas pakelės miestelis alsuoja baisiomis istorijomis apie kartelių žiaurumus. ir tik nelegalai link išsvajotų JAV čia žygiuoja voromis.

Tačiau gamtos grožybės čia prilygsta JAV gamtos stebuklams. Yra net kanjonas, didesnis už Didįjį kanjoną…

Automobiliu apsukome šiaurės Meksiką, nuo sostinės Meksiko beveik iki JAV sienos ir atgal – ir to sauso, dykumėto krašto dvasią sudėjau į šį straipsnį.

Nuo turistų minių – į mirusiųjų šalį

Išvažiavus iš sostinės Meksiko į šiaurę, peizažas ir atmosfera greitai persimainė. Iš pradžių dar laukė garsusis Teotihuakanas, tūkstantmečių paslaptingų piramidžių miestas – paskutinė vieta, kur „skendome žmonių jūrose“, nors ir tai tik dieną, užplūdus iš sostinės vienadieniams turistiniams autobusams.

Teotihuakano Saulės piramidė

Teotihuakano Saulės piramidė

Dar už 110 km Tuloje garsiųjų grėsmingų toltekų civilizacijos skulptūrų papėdėse jau kartais pasilikdavom visai vieni.

Prie Tulos skulptūrų

Prie Tulos skulptūrų

Dar už 200 km – San Migelis de Aljendė ir Gvanachuatas, paskutiniai turizmo „avanpostai“ prieš Meksikos laukinius vakarus. Jaukus An Migelio senamiestis jau dešimtmečius pavergia JAV senjorų širdis: čia jie apsigyvena su visam arba bent žiemoja. „Pirmąją pensininkų kartą“ atviliojo galimybė gaunant amerikietiškas pensijas gyventi „kaip karaliui“. Tos žemos kainos seniai pranyko, bet ne San Migelio trauka: dabar jis vilioja įvaizdžiu, iščiustytais kolonijiniais namais, rūmais ir bažnyčiom, stogų restoranų prabanga, amerikietiška hipsterine švara ir tvarka. Tik spalvos ir oras – meksikietiški. Tokia idealizuota Meksika – šitokia priešinga tam, kas laukė toliau į šiaurę…

Velykų šventė San Migelyje

Velykų šventė San Migelyje

Gvanachuatas jau parodė tamsesnį ir tikresnį Meksikos veidą. Požeminiai keliai, nusausintomis upėmis vingiuojantys po puošniaisiais senamiesčio mūrais, alsuoja tamsa. O Mumijų muziejų reikia pamatyti, kad patikėtum. Mumijos ten ne kokių senovės faraonų, o tiesiog iš vietos kapinių! Mat Meksikoje už kapą giminės turi mokėti nuomą, jei nemoka – kaulai ištraukiami ir suverčiami į bendrą „kaulidę“. Bet štai Gvanachuate kriptose rado ne kaulus, o sudžiūvusias pajuodusias mumijas. Sustatė jas atrėmę į sienas, fotografai dėliojo į meniškas kompozicijas savo nuotraukoms, o režisierius F. Kurielis pastatė filmą, kur jos – atgijusios – kovojo su garsiuoju superherojum-lučadoru „El Santo“. Pažiūrėję tą kultinį filmą meksikiečiai ėmė dalinti kyšius kapinių prižiūrėtojams, kad leistų išvysti mumijas, ir galiausiai savivaldybė nutarė uždirbti atidarydama muziejų. „Ši moteris buvo palaidota gyva, bandė išsivaduoti, todėl rankos sudėtos šitaip“ – pasakoja prižiūrėtojas – „Šitas nudurtas, todėl krūtinėj skylė ir oda ten pajuodijusi labiau nuo kraujo“, „Čia mažiausia pasaulio mumija, ką tik gimęs vaikelis – ir jis mirė, ir motina, jį gimdydama – ta motina guli štai čia“. Pajuodijusios mumijos – galingas „memento mori“ – o kam neužtenka šalia dar siaubo kambarys, dar mirusių vaikų nuotraukos. Jas linksmai žiūri tėvelių atsivesti penkiamečiai, septynmečiai „pypliai“ – šis muziejus Meksikoje laikomas „šeimynine pramoga“. Prie išėjimo, aišku, „mirtiškų“ suvenyrų parduotuvė.

Mumijų muziejuje Gvanachuate

Mumijų muziejuje Gvanachuate

„Neskoninga“? Ne Meksikoje! Mirtis čia užima ypatingą, kitokią vietą. Aguaskalientese šiauriau Gvanachuato laukė Nacionalinis mirties muziejus, kuriame – visas „mirtinas“ Meksikos menas. Kaukolės, velniai besimylintys su giltinėm, mirties medžiai, lavonų paveikslai. Tokių kūrinių istorija gili – panašius kūrė indėnai ir atėjusi ispaniška katalikybė ne tik to nepakeitė, bet ir pati tuo persisėmė. Katalikiška Visų šventųjų diena virto spalvingu „Dia de los Muertes“… Viena šios šventės tradicijų – „tekstinės kaukolės“ (calavera literaria) – tokius eilėraščius rašai ir draugams, ir įžymybėms, ten it nekrologe papasakoji kaip tas žmogus mirė. Kas nors daug rūko? Sueiliuok, kaip jis besikankindamas mirė nuo plaučių vėžio, ir nusiųsk jam savąjį šedevrą Dia de los Muertes proga. Laikraščiai tokias “dedikuoja” politikams…

Mirties muziejuje - ir senoviniai indėnų darbai mirties tema

Mirties ir gyvenimo dvejybė Meksikos indėnų mene (Mirties muziejus)

Nejauku? Bet šiaurės Meksikoje – kaip visur pasauly – bijoti reikia ne mirusiųjų, o gyvųjų.

Kaip važiavome per nematomas mafijos valstybes

„Kur Meksikoje nesaugu?“ – paklausę to vietinių, išgirdavome vis ką kita. Nes situacija nuolat keičiasi, nematomi narkomafijos gaujų frontai nuolat juda. Kas vakar buvo dar „pakenčiamas miestas“ šiandien gali būti „užkeikta zona“ iš siaubo trilerių, aprašyta kaip „turistams uždrausta“ užsienio reikalų ministerijų perspėjimuose ir naujausiuose „Lonely Planet“ tipo knygų leidimuose.

Mūsų kelionės metu viena vietų, apie kurią gąsdino labiausiai, buvo Sakateko valstija. „Į šiaurę galit važiuoti, bet apvažiuokit Sakateką, visą valstiją“ – sakė Meksike, o paieška ispaniškajame internete parodė kodėl. Per Sakateką ėjo kelias į JAV, esminis narkotikų eksporte, ir dėl jo vyko rimtas gaujų susirėmimas. Vienas liūdniausių miestų pakeliui – Fresniljas, kuriame dingdavo vidutiniškai vienas žmogus per dieną. Mamoms belikdavo spėlioti ar jų sūnūs nužudyti, ar prievarta paimti gaujų „kareiviais“, o kartą kartelio smogikai puolė atiminėti pravažiuojančių vairuotojų mašinas ir čia pat padeginėti, kad degėsiai užkirstų kelius konkurentų karteliams. Aišku, dingimas ar autoplėšimai – tik „ledkalnio viršūnė“ – Meksikos „raudonojoje spaudoje“ ir atitinkamuose tinklapiuose kasdien skaitydavau naujienas, kaip ant tiltų „perspėjimui“ mafija kur pakabino lavonus ar paliko prie kokios savivaldybės dešimčių nukirstų kojų, rankų bei galvų “komplektą”. Dažnai tokias žinias skaitydavau iš tų miestų, kuriuos ką tik pravažiavome ar netrukus kirsime.

"Altoriai" dingusiems, nužudytiems ar nukankintiems Čihuahuos miesto aikštėje

“Altoriai” dingusiems, nužudytiems ar nukankintiems Čihuahuos miesto aikštėje

Deja, kelių į šiaurę Meksikoje nedaug – ko reikia narkoprekeiviams, reikia ir šiauryn važiuojantiems „keistuoliams turistams“. Beliko vadovautis patarimu važiuoti tik dienom, tik mokamais keliais. O jų kainos primena „duokles“: už pavažiavimą kokius 150 km susimoki 25 EUR, už 300 km ir 50 EUR. Vien už kelią! O sutaupai kartais tik kokį pusvalandį, nes kai kurie mokami keliai net nėra magistralės. Bet moki už saugumą…

Nieko tikrai siaubingo pakeliui nematėme – nors per šiaurės Meksiką nuvairavome iš viso virš 6000 km. Net ir ten didžiausia tikimybė, kad viskas bus gerai. Tik tornadus primenantys “smėlio viesulai” neįpratusią akį gal kiek gąsdins…

Smėlio sūkurys pakeliui

Smėlio sūkurys pakeliui

Aišku, situaciją suvoki iš smulkmenų. Pilna visokiausių policijų, kariuomenės. Džipų vilkstinės su kulkosvaidžiais ir kulkosvaidininkais, šarvuočiai. Jei būčiau skaičiavęs, karinių automobilių šiaurės Meksikoje mačiau kelis šimtus, visi tarsi paruošti frontui, bet iš tikro vidaus karui… Tik ar jis vyksta ar viskas sutarta?.. Žemėlapiai pilni ne tik altorių Šventajai Mirčiai, bet ir “narkomafijos globėjui” Jėzui Malverdei. Degalinių tualetuose už grotų paslėptos muilo dėžutės.

Pakelės miestelyje

Pakelės miestelyje

Turėtum jaustis saugiau? Anaiptol. Meksikoje užsieniečiui net didesnė tikimybė nukentėti ne nuo mafijos, o nuo policijos. Karteliai, sako, turistų privengia (nereiškia, kad nepuls smulkesni vagys, plėšikai ar kiti banditai). O daugelis ilgiau čia gyvenančių užsieniečių turi galybę pasakojimų apie tai, kaip juos reketavo ar net apvogė Meksikos pareigūnai, o su tokiu reketu susidūrėme ir mes: dar sostinėje Meksike pareigūnai, liepę užsukti į kažkokį skersgatvį, reikalavo iš mūsų 200 eurų kyšio už išgalvotą pažeidimą, gąsdindami visokiom nemaloniom pasekmėm (kai suprato, kad suprantame “kas ir kaip”, po keliolikos minučių patys atstojo ir nuvažiavo gaudyti mažiau Meksiką perpratusių aukų).

Nesaugumą liudijo ir gausybė dingusių asmenų nuotraukų, bergždžių teisingumo reikalavimų, išklijuotų ant pakelės miestų elektros stulpų ar kelio mokėjimo punktų. Toks vaizdas vis kartojosi ir kartojosi it koks dežavu: augalotas vyras iš savo pikapo stebi kelią, gatvę ar įvažiavimą į prastesnį miesto rajoną. Sako, tai narkokartelių „žvalgai“, bet įrodymų neturiu.

Kelias (ir padangą keičiantis vairuotojas)

Kelias (ir padangą keičiantis vairuotojas)

Kuo šiauryn važiavome, tuo labiau pakelės panašėjo į… Švento Jokūbo kelią. Tik nešini kuprinėlėmis į šiaurę pavieniui ir būriais žygiavo ne piligrimai, o nelegalūs migrantai: pavieniai vyrai ir ištisos giminės. Daugelis iš tų šimtų tūkstančių eina skersai visą Meksiką iš Centrinės Amerikos ir dar toliau. Ir visų jų tikslas išsvajotosios JAV. Pakeliui jiems tenka sumokėti daug kyšių, duoklių, o moterys neretai Meksikoje ir išprievartaujamos. Juk nepasiskųs.

Nelegalų grupės eina link JAV sienos

Nelegalų grupės eina link JAV sienos

Važiuojant automobiliu pavojai kiti. “Netikėtos” duobės. Visos šiaurės Meksikos pakelės – tikras padangų kapinynas. „Vidury niekur“ ratus keičiantys vairuotojai. O juk tai vienas pavojingiausių dalykų ten sustoti… „Kad tik mums netektų…“.

Deja! Mūsų padanga sprogo ištuštėjusiam nemokamam kely kur neveikė joks mobilusis ryšys. Paaiškėjo, kad autonuoma įdėjo netinkamą domkratą, o jokie reti pravažiuojantys vairuotojai nedrįso stoti padėti nemokamame kelyje (visi šiaurės Meksikoje žino, kad vaidindamos automobilio gedimą aukas dažnai susistabdo pagrobėjų gaujos). Laimė, padėjo gretimo kaimo gyventojai. Ir pinigų atsisakė. Ratų taisymo sistema ten gerai „įsukta“ – autonuomos duotą mažesnį atsarginį ratą artimiausiame miestelyje servise greitai pakeitė atgal į didesnį, ir tinkamą padangą pardavė. Iš pradžių galvojome, kad „dienos nebėra“, bet per visą situaciją praradom tik kokias 40 min, per visą dieną sėkmingai sukorėme 740 km (tokie šiaurės Meksikoje atstumai!).

Ir šiaurės Meksikoje yra gausybė gerų, paslaugių, darbščių žmonių. Nuo to tik dar liūdniau, kad jiems tenka gyventi viso to reketo, kartelių ir (taip) policijos priespaudoje.

"Lavonas" padangų kapinėse

“Lavonas” padangų kapinėse

Šiaurės Meksikos dykumų miestai ir JAV įtaka

Šiaurės Meksika – tokia laukinių vakarų dykuma. Aukščiai toliau vandenyno nemaži (~2000 m), tad dienos karštos, bet naktys vėsios. Kiekvieno miesto centre – įspūdinga rusva katedra puošniu „čurigeresko“ stiliaus fasadu bei „Plaza de Armas“ – ginklų aikštė, į kurią kadaise, užpuolus priešams, miestelėnai būdavo šaukiami susirinkti ginklų. Nuo tos aikštės atsišakoja visa eilė gatvių. Jei miestas lygumoje – gatvės tiesios, jei tarp kalnų – viską diktuoja reljefas.

Vieni senamiesčiai, kaip Sakateko miesto, gražūs – nes apsupti kalnų, nes pilni iš brangiųjų metalų kasybos kolonijiniais laikais pelnų pastatytų didingų pastatų. Kiti – kaip Čihuahua ar koks Toreonas – nykesni, „pravalyti“ žemės drebėjimų ar griovimui nusiteikusių architektų, katedras ten supa visokios „architektūrinės dėžutės“.

San Luis Potosio katedra

San Luis Potosio katedra

Kuo arčiau valstybių siena, tuo viskas panašiau į JAV. Daugiau amerikinių prekės ženklų, „prekybos parkų“, vis sunkiau įsivaizduoti gyvenimą be automobilio. Jei parodytum trečio pagal dydį Meksikos miesto Monterėjus nuotrauką, gal spėčiau, kad fotografuota JAV: dangoraižiai, keliaaukščiai keliai… Tik kalnai aplink aukšti, nuostabūs. Ir kainos, važiuojant tolyn sostinės Meksiko iš pradžių vis besileidusios, arčiau JAV vėl pasuka stačiai aukštyn. Palei pačią sieną – liūdniausiai pagarsėję nusikalstamumu miestai, kaip Tichuana ar Siudad Chuaresas, iš kur „diriguojami“ narkotikų ir nelegalų srautai.

Monterėjaus miestas, antras pagal dydį Meksikoje

Monterėjaus miestas, antras pagal dydį Meksikoje

Bet JAV-Meksikos sienos nesiekėme. Mūsų – ir daugelio turistų, kurie dar užklystą į tą regioną – tikslas buvo į vakarus nuo Čihuahua – Vario kanjonas.

Vario kanjono grožis ir siaubas

„Vario kanjonas didesnis ir gilesnis už JAV Didįjį kanjoną“ – skelbia bukletai. Ir iš tiesų jis be galo įspūdingas. Tiesa, jei Didysis kanjonas – vienas, tai Vario kanjonas iš tikro – šešių kanjonų „tinklas“. Didžiausiųjų net dugną sunku pamatyti nuo pakelės aikštelių. Viena geriausių vietų tam pasirodė Divisadero esantis Barrancas del Cobre nuotykių parkas, bet net ir ten dugno nuo šlaito nematai – teko keltis ant arčiau kanjono vidurio iškilusios uolos specialiu lynų keltuvu.

Vario kanjonas persikėlus lynų keltuvu iš Divisadero

Vario kanjonas persikėlus lynų keltuvu iš Divisadero

Vario kanjono miesteliai, ypač Krilis (Creel), primena kurortus: restoranai, šviesos naktį, su garsia muzika važinėjantys meksikiečių pikapai. „Čia saugu“ – tikino viešbučio šeimininkas. Bet turistus sutikome beveik vien meksikiečius. Užsieniečiai čia dažniausiai drįsta atvykti vienu metodu – El Chepe traukiniu, kurio vaizdingas geležinkelis kerta kanjoną. „Nepriklausomi keliautojai“ kaip mes tokie reti, kad viešbučio šeimininkas nesvarstydamas tokios galimybės vakare siūlėsi „paimti iš traukinių stoties“, o net pamatęs, kad atvažiavome automobiliu, užsimiršęs ryte klausė, „ar rytoj išvažiuosime traukiniu?“…

Krilio mietselis

Krilio mietselis

„Nepriklausomi žygiai“ čia, sako, pavojingi. Ne dėl to, kad nuo uolos nukrisi. Vario kanjone auginami narkotikai ir gilyn ėję turistai pasakoja sutikę ginkluotų kartelių atstovų. Esą tarpeklio apačioje jie net aplink automobilių kelią, Batopilas kaimą, automatais mosuoja. Mes ten nevažiavome – trūko laiko. Ir viršuj įdomybių pakako: indėnai raramuriai, kurie, užuot vaikščioję, bėgioja, žavūs miškai ir nuostabūs vaizdai žemyn.

Indėnai raramuriai

Indėnai raramuriai prie Vario kanjono

Čihuahua valstija keturis kartus didesnė už Lietuvą ir kas „arti“ ten suvokiama kitaip. Vario kanjono kaimų restoranuose pilna karšto tąsaus menonitų sūrio – nes to paties turistinio regiono dalimi laikomos ir menonitų kolonijos prie Kautemoko (Cuauhtemoc) miesto ~150 km šiauriau. Tai – unikali vokiečių religinė bendruomenė, kuri prieš daug šimtmečių pasitraukė iš Vokietijos, bet išlaikė ir savo kalbą ir tikėjimą. Menonitų muziejaus ekskursijoje vaizdžia išgirdome, kaip jie klajojo po pasaulį: iš pradžių traukėsi į Prūsiją, vėliau XVIII a. Rusiją, šios carams įvedus privalomą karinę tarnybą XIX a. pabaigoje bėgo į Kanadą, o šiai įvedus privalomą valstybinį švietimą – tarpukariu – į Meksiką. Dabar, sako, dėl nusikalstamumo pamažu traukiasi į Boliviją, kur menonitų skaičius auga. Apie 75 000 jų vis dar gyvena Meksikoje, ypač Čihuahua, ten ištisi kaimai vokiški-krikščioniški. Tradicinių rūbų nebedėvi ir muziejuje matytų dukroms beveidžių lėlių (“kad nesusikurtų grožio idealo”) nebedovanoja, bet kalbą ir tikėjimą išlaikė neįtikėtinai puikiai.

Menonitų muziejus

Menonitų muziejus

Šiaurės Meksikoje nėra jokių šalį išgarsinusių piramidžių. Didžiosios indėnų civilizacijos „užsibaigdavo“ Meksiko apylinkėmis. Didžiausias „paslaptingas praeities stebuklas“ šiaurėje – Pakimės [Paquime] iš molio drėbtas miestas, kur atšiauriame dykumų klimate indėnai gyvendavo pusiau po žeme. Ties Meksikos šiaure didžiosios actekų, toltekų, Teotihuakano civilizacijos užleisdavo vietą technologiškai labiau atsilikusioms šiuolaikinių JAV indėnų tautoms, Pakimėje dar gyvenusioms sėsliai, bet dar toliau į šiaurę klajojusioms be nuolatinių tėvynių.

Pakimės liekanos

Pakimės liekanos

Apleisti laukiniai vakarai pakeliui atgal

Sausos Šiaurės Meksikos dykumos, įspūdingi kalnai toliuose atviliojo net garsiausius Holicudo režisierius, kurie čia filmavo savo vesternus. Paseo de Viejo Oeste prie Durango miesto kinas niekada nesibaigia. Buvusi filmavimo aikštelė virto zona „vesterniškoms“ asmenukėms prie visokių saliūnų, to meto kostiumais vilkinčių aktorių ar karietose. Gali išsidažyti veidą indėniškai, lankyti „žiaurų“ indėnų kaimą su nukankintų žmonių maketais, pasmeigtom kaukolėm, klyksmais. O savaitgaliais parkas „atgyja“, į centrinę gatvę suguža dešimtys „laukinių vakarų“ žmonių.

Indėnų kaimas Laukinių vakarų miestelyje

Indėnų kaimas Laukinių vakarų miestelyje

„Tokie vaidinimai – tik Meksikoje“ – pakomentavo žmona, išvydusi siužetą. Jis paprastas – indėnai ir atėjūnai, šerifas ir kekšės, visi mušasi, šaudosi, žudosi. Vienas žmogus kankinasi pakariamas, kitam perduriamas pilvas, trečiam perpjaunama gerklė – daug, daug dirbtinio kraujo ir atrodo taip tikroviškai, kad vaikai verkė. Finale banditus iššaudžiusį šerifą nušovė kažkoks „svarbus žmogus“ su pinigais, tiesiog atjojęs į miestą.

Savaitgalinio Laukinių Vakarų spektaklio fragmentas

Savaitgalinio Laukinių Vakarų spektaklio fragmentas

Kaip meksikietiška! Anapus „Paseo del Viejo Oeste“ ir šiandien laukiniai vakarai. Mafijos gaujos į internetą talpina vaizdus, kaip sikarijai „paleidžia aukai žarnas“, nupjauna veidą ir užsideda jį tarsi kaukę, išpjauna ir suvalgo širdį ir t.t. Kitur pasauly savo nusikaltimus banditai slepia, o šiaurės Meksikoje – priešingai! Policija jų kišenėje, nenubaus – užtat kitos gaujos gali stoti “skersai kelio”, o nuo to apsaugos tik baimė. Atrodo, realybė šiaurės Meksikoje dar žiauresnė už vesternus! Ir čia kalbu tik apie tai, kas nufilmuota, nufotografuota, ką publikavo patys banditai… Visokiuose forumuose „grįžtantys šeimų lankyti“ JAV meksikiečiai dalijasi daugiau nemalonių pasakojimų – štai vieni teigė, kad vos kirtę Meksikos sieną, važiuoja pas banditus sumokėti „už apsaugą kelyje“, neva gauja duoda kažkokį raštą ir tada jų neplėšia, o kitus grįžtančius emigrantus su dovanom dažnai plėšia… Bet kas tiesa, kas legendos? O gal tuos pačius „už apsaugą mokančius“ kažkas tiesiog apgauna, išrašydamas beprasmį popieriuką?..

Laukinių vakarų miestelyje prie Durango

Laukinių vakarų miestelyje prie Durango

Bet kiek tą pajusi – priklausys nuo pasirinkto kelio.

Nuo Durango pasukome atgal. Pro trečiąjį pagal dydį Meksikos miestą Monterėjų su plačiom amerikietiškom gatvėm, prekių ženklais, supamą didingų kalnų. Tai viena „salų“, kur laukiniai vakarai trumpam prasisklaido. Hipsteriškas spalvingas senamiestis, pramonės muziejumi ir parku paverstas pirmasis Meksikoje plieno fabrikas, naktį dangų nutvieskiantis galingu žaliu lazeriu nutvieskiantis “Komercijos švyturys”… Bet senesnėje literatūroje rasi, kad “Monterėjus – nesaugiausias miestas”. Smurtas šiaurės Meksikos valstijas šluoja bangomis, gerai pataikyti per atoslūgį…

Monterėjaus senamiestyje

Monterėjaus senamiestyje

Paskui, ratu apsukant Sakateką – Real de Catorce, 2728 m aukštyje stūkstantis vienas aukščiausių Meksikos miestelių, į kurį patenki per ilgą siaurą seną tunelį. Jį „pagimdė“ ~1800 m. sidabro kasyklos, tada čia gyveno 15000 žmonių, o XX a. beliko 1000. Atrodė miestelis išnyks visai – bet štai romantiškai apleisti didingi jo namai pritraukė turistus, jis virto tokiu menišku kurortu vidury niekur. Mašinos paliekamos nesaugomose aikštelėse, tarp trankios muzikos kavinių žmonės vaikšto ir vakarais. Meksikiečiai pasakoja, kad ir tokios vietos turi „tamsiąją pusę“, verslininkai ar politikai turbūt moka duoklę gaujoms, kad „atstotų“. Bet turistas tai jaučia nebent per didesnes kainom.

Pusiau apleistas, pusiau atkurtas Real de Catorce

Pusiau apleistas, pusiau atkurtas Real de Catorce

Paskutinė stotelė – San Luis Potosio senamiestis, su Leonoros Karington, garsiausios moters siurrealistės, muziejumi. Gal žinotume ją kaip kokį Salvadorą Dali, jei būtų gyvenusi kur JAV ar Europoje, o ne „užkampinėje“ šiaurės Meksikoje, bet nuo to tik įdomiau ją atrasti!

Leonoros Karington darbas

Leonoros Karington darbas

Nepatyręs šiaurės Meksikos negali sakyti matęs visą Meksiką… Juk Meksika tikrai ne tik paplūdimiai, piramidės ar Jukatano džiunglės – didžioji jos dalis visiškai priešinga, tai – aukštai virš jūros lygio plytinčios dieną deginančios, o naktį vėsios dykumos, smėlėtų vėjų sūkurių nugairinti miestai… Tačiau nusikalstamumas, bloga reputacija lemia, kad tai pamato tik nedaugelis turistų.


Visi mano kelionių po Meksiką vadovai


1. Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis
2. Meksikas – baisus didingas metropolis
3. Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės
4. Šiaurės Meksika – Meksikos laukiniai vakarai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , ,