Išskleisti meniu

Lankau pasaulį

Jamaika – ją žino visi, pažįsta tik keletas

Jamaika – ją žino visi, pažįsta tik keletas

| 0 komentarų

Jamaika – labai, labai dviprasmiška šalis.

Ar dar yra kita tokia maža šalis pasaulyje, kuri turėtų tiek mylėtojų? Jamaikos plotas – kaip šeštadalio Lietuvos, o Jamaikos kultūra visą gyvenimą tave „bombarduoja“ tarsi tai būtų supervalstybė: Bobo Marlio sekėjai, regio fanai, dreduoti rastafariai, Kernagio daina „Montego Bay“, istorijos apie vyrus iš Jamaikos „importuojančias“ vakarietes, Jamaikos bobslėjaus komanda…

Tiesa, daugelis Jamaikos mylėtojų ir „dainių“ net nėra buvę savo „svajonių šalyje“…

O tie, kurie Jamaiką patyrė „savo kailiu“, man pasakojo ir kitokias istorijas: apie kaip niekur žiaurų pinigų melžimą, įkyreivas, apgavikus ir blogiau.

Jau pačią pirmą dieną Jamaikoje abi šalies pusės mane pritrenkė su kaupu.

Ocho Rios kurorto panorama Jamaikoje

Ocho Rios kurorto panorama Jamaikoje

Kodėl Jamaika lengva nusivilti?

Tiesą pasakius, nusivylimas Jamaika pradėjo rastis dar gerokai iki ten nukeliaujant. Tai man buvo 111-oji aplankyta šalis – ir nė vienoje iš 110 iki tol nesusidūriau su panašiomis problemomis. Jamaikos vizos lietuviams nereikia – tačiau tik jeigu esi pasiskiepijęs nuo poliomielito, raudonukės ir tymų. Visi lietuviai skiepyti nuo šių ligų dar vaikystėje: bet juk turi Jamaikos pasieniečiams tai įrodyti! Ruošdamasis kelionei sugaišau kaip niekad daug laiko: rinkau pažymas iš poliklinikos, prašiau perrašyti skiepus į tarptautinį skiepų pasą. Žmonai tai išvis nepavyko: ji vaikystėje keitė poliklinikas, tad duomenys apie jos „vaikystės skiepus“ neišliko.

Pažyma apie visus skiepus, kurie man padaryti vaikystėje

Pažyma apie visus skiepus, kurie man padaryti vaikystėje.

Yra ir daugiau valstybių, reikalaujančių skiepų paso – bet paprastai jos nori tik įrodymų apie skiepus dėl geltonojo drugio. O kvailiausia Jamaikos „skiepų politikoje“ pasirodė „bausmė“ už tai, jeigu skiepų paso neturėsi: tiesiog privalėsi oro uoste nusipirkti Jamaikos vizą (2020 m. kainavo 100 JAV dolerių). Logika nesuprantama: jei tikrai Jamaika taip bijo, kad keliautojas atveš į šalį tas ligas (ko nebijo jokia kita šalis), tai ką keičia vizos turėjimas? Kitur, jei privalomi kažkokie skiepai (paprastai tik nuo geltonojo drugio), tai be jų į šalį neįleidžia išvis… Peršasi išvada, kad tai tik dar vienas būdas pasipinigauti, kurių Jamaikoje daug. Iš tiesų, internetas pilnas istorijų apie įrodymo apie skiepijimą nenusivežusius lietuvius, kuriems teko „pakratyti pinigines“, tokių pažįstu ir pats. Aišku, visi buvo skiepyti, tik pasiklydo biurokratiniuose klystkeliuose…

Vos išlipus iš laivo, Jamaika piniginę atakavo supersmūgiais. Prašeivas, įkyrius pardavėjus pavyko atlaikyti (vien narkotikų per pirmas 20 minučių šalyje pasiūlė dukart). Bet niekaip neišvengsi užsieniečiams „užlaužtų“ lankytinų vietų kainų: tarkim, patekimas prie Dano upės krioklių ar į Bobo Marlio muziejų kainuoja po 25 JAV dolerius (2020 m.). Aišku, vietiniams – gerokai pigiau.

Baltai vilkintys prekijai siūlo visokiausias prekes. Toliau nuo uosto jau prekijai be jokių aprangų, primenantys narkomanus ar alkoholikus

Baltai vilkintys prekijai siūlo visokiausias prekes. Toliau nuo uosto jau prekijai be jokių aprangų, primenantys narkomanus ar alkoholikus

Jamaikoje laukė ir brangiausi keliai, kokiais tik esu važiavęs kur nors pasaulyje: nuvažiuoti 5 kilometrus magistrale kainuoja beveik eurą. Kai pamačiau tokias kainas, galvojau, mane „mausto“ – bet, pasirodo, tikrai. Ir čia tik lengvajam automobiliui: sunku suprasti, kaip tokioje skurdžioje Jamaikoje, pavyzdžiui. Prieš mus važiavusio pikapo vairuotojas už 70 km „suplojo“ 20 eurų prilygstančią sumą – ir taip daug kas. Tam, kad sutaupytų kokias 15 minučių! O juk Jamaika – viena skurdžiausių Karibų šalių, tai iš kur tokie pinigai?

Čia prieiname kitą Jamaikos bėdą: Jamaika – viena nesaugiausių pasaulio šalių. Tikimybė būti nužudytam Jamaikoje – maždaug 10 kartų didesnė, nei Lietuvoje, ir beveik dvigubai didesnė nei, tarkime, Brazilijoje, kur nuo nusikaltėlių ne kartą nukentėjau ir pats. Didelė dalis žmonių Jamaikoje bedarbiai ir dažnas jaunuolis didžiuojasi būdamas rude boy, kitaip sakant, banditas. Juodų pinigų Jamaikoje daug…

Mokėjimo punktas Jamaikos keliuose. Mokamos tik magistralės

Mokėjimo punktas Jamaikos keliuose. Mokamos tik magistralės

Laimė, pats Jamaikoje nenukentėjau nuo nusikaltėlių. Nebent gal netiesiogiai: daugelis draudimo kompanijų, draudžiančių nuomotus automobilius, savo taisyklėse įrašiusios, kad draudimas negalioja autonuomai Jamaikoje. Viena draudimo diena ten kainavo maždaug šeštadalį to, ką sumokame už metus draudimo kitur – ir prastesnėm sąlygom, su didele frančize. Kruopščiai apfilmavau, apfotografavau paimamą automobilį – apibraižymų ir aplankstymų buvo kelios dešimtys ir turiu patirties, kada už svetimus aplankstymus grąžinant automobilį reikalauja susimokėti tarsi juos būtum padaręs tu.

Dėl visko kalti ne tik nusikaltėliai, bet ir beprotiškas eismas, duobėtos gatvės.

Jamaikos sostinėje Kingstone susidaręs milžiniškas kamštis todėl, kad neveikia šviesoforas

Jamaikos sostinėje Kingstone susidaręs milžiniškas kamštis todėl, kad neveikia šviesoforas. Jokio reguliuotojo ir mašinos stringa viduryje sankryžos, nes visi bando ‘lįsti’. Ypač daug problemų sukelia sunkvežimiai, skersavę vsią sankryžą.

Kodėl tiek žmonių myli Jamaiką?

Patirčių užteko, kad jau po pirmų keleto valandų Jamaikoje džiaugčiausi, kad neatkeliavau ten ilgam: blogiausias pirmas įspūdis iš visų šalių, į kurias tik gyvenime keliavau!

Bet tada pakvipo Jamaikos grožis. Ir pamažu supratau, kodėl Jamaiką įsimylėjusiųjų – šitokia begalė. Kad ir tas pats Bobo Marlio muziejus, kuriame veikdavo garsiojo regio atlikėjo studija. Eksponatai ten kaip eksponatai, bet užtat darbuotojai pertekę ta laisvąja Jamaikos dvasia! Štai spontaniškai tobula klausa ir balsu užtraukia kokią Bobo Marlio dainą, štai rėžia uždegančią kalbą, „skaldo bajerius“ keikviename sakinyje.

Ekskursija prie Bobo Marlio muziejaus Kingstone

Ekskursija prie Bobo Marlio muziejaus Kingstone

Visi ten pasirodė kaip reikiant „apsirūkę žolės“. Jamaikoje „žolė“ nelegali, bet Jamaika yra unikalios rastafarių religijos tėvynė, o šios religijos atstovai žolę rūko religiniais tikslais. Rastafaris buvo ir Bobas Marlis, jis ir išpopuliarino rastafarizmą pasaulyje. Rastafarizmas subtiliai apjungė krikščionybę su rasizmu: pasak šios religijos, Jėzus Kristus buvo juodaodis, juodaodžiai yra išrinktoji tauta („tikrieji žydai“) ir ateityje užvaldys pasaulį. XX amžiuje Jėzus Kristus esą buvo įsikūnijęs į Etiopijos imperatorių Hailę Selasę, Ironiškiausia, kad pats Hailė Selasė nebuvo rastafaris, niekada nesilankė Jamaikoje. Buvo paskelbtas Dievu prieš savo valią!

Gali atrodyti, kad tik gerai apsirūkius žolės gali staiga paskelbti už 12000 km esančios valstybės valdovą Dievu – o Jamaikoje tuo tiki šimtai tūkstančių ir net tada, kai Hailę Selasę nuvertė komunistai, jo autoritetas nesusivyravo!

Simbolinės freskos pire Bobo Marlio muziejaus, daug kurių atspindi rastafarizmą

Simbolinės freskos pire Bobo Marlio muziejaus, daug kurių atspindi rastafarizmą

Bet viskam yra priežastys. 92% jamaikiečių yra juodaodžiai. Palikuonys vergų, kuriuos prieš kelis šimtus metų ten suvežė britai. Visuose Karibuose panašiai, visi Karibai buvo didelis vergų turgus – bet Jamaika labiau nei bet kuri kita Karibų valstybė žvelgia į Afriką. Ten jautiesi labiau kaip Afrikoje, nei kaip Amerikoje.

Ir tarpukariu, kai gimė rastafarizmas, Etiopija buvo vienintelė Afrikos valstybė, sugebėjusi atlaikyti Europos kolonistų antpuolius, o Hailė Selasė – jos valdovas, paskutinysis iš 800 metų gyvavusios juodaodžių dinastijos, kuri save kildino iš biblinio žydų karaliaus Saliamono. Ir jamaikiečiai rastafariai Etiopiją idealizavo. Taip idealizavo, kad tūkstančiai jų „sugrįžo į tėvynę Afriką“ emigruodami į Etiopiją. Nepaisant to, kad, iš tikro, jokio jamaikiečio protėvis nekilęs iš Etiopijos: europiečiai vergus pirkdavo visai kituose Afrikos regionuose.

Jamaikos vaikai Kingstone

Jamaikos vaikai Kingstone

Žolės rūkymas, ras(tafar)izmas, regis, „vos suprantama“ jamaikiečių anglų kalba gali patikti, gali nepatikti – bet faktas, kad visa tai ir dar daugiau sukuria tą unikalią Jamaikos dvasią, kurios nerasi niekur kitur. Jamaika nėra „dar viena Karibų sala“, „gražus kruizinių laivų uostas“, ji kitokia.

Jamiaka – Karibų supervalstybė

Jamaika kitokia tikriausiai ir todėl, kad Jamaika – didelė. Karibų masteliais. Trys milijonai žmonių, kai daugelyje salų – po keliasdešimt tūkstančių. Gal todėl Jamaika – pirmoji matyta šalis, kuri praktiškai didžiuojasi pavadinta “trečiuoju pasauliu”: taip vadinasi muzikos grupė, šį terminą savo kalbose vartoja politikai. Nes Jamaika – ne šiaip “trečiasis pasaulis”, bet viena to trečiojo pasaulio lyderių: ypač kultūrine prasme. Ji įkvepia ne tik Karibus, bet ir visą Afriką “nepaklusti” pirmajam pasauliui, eiti savu keliu.

Taip, Jamaikos plotas – tik kaip šeštadalis Lietuvos, bet ji kalvota ir Jamaikos neapžiūrėsi nei per dieną, nei per dvi.

Važiuojant per Jamaiką

Važiuojant per Jamaiką

Todėl, nors Jamaika turi net tris kruizinių laivų uostus, ji sunkiai pasiduoda apžiūrėjimui kruizo metu. Plaukiant kruizu, geriausia apžiūrinėti atitinkamo uosto apylinkes. Jei laivas stoja sostinėje Kingstone – tai jo Bobo Marlio muziejų bei gražius, nors ir kuklius, britų aristoktantų namus (pvz. Devon House). Jei Očo Rios – tai unikalius Dano upės krioklius, bene vienintelius, į kuriuos gali įkopti prieš srovę (jų dugnas panašus į Turkijos Pamukalę). Vienas kruizų pliusas: dažniausiai Jamaikos pareigūnai neprašo iš kruizinių laivų keleivių skiepų paso.

Paprasčiau Jamaiką apžiūrėti per savaitę atostogų: galima pirkti „viskas įskaičiuota“ pasiūlymus ar atskristi reisiniu lėktuvu. Aišku, piniginę pakratyti teks.

Jamaikietis

Jamaikietis

Tiesa, kelionė į Jamaiką man galėjo kainuoti gerokai daugiau – o didžiausių nuostolių išvengiau geraširdžių jamaikiečių dėka. Visų pirma, vienas jamaikietis rado ir grąžino pamestą USB atmintinę (pažiūrėjo ten nukopijuotas nuotraukas ir pagal jas susirado mus). Paskui įkliuvome į baisų kamštį (sugedo šviesoforas ir sankryžoje įsivyravo anarchija). Abejojome, ar spėsime į laivą, viršijome greitį, sustabdė policija. Bet išgirdę mūsų situaciją bei „Jamaika patiko“, skubiai paleido – be baudų, be kyšio reikalavimų. Ir automobilyje „nebūtų apibraižymų“ nuomotojas rasti nemėgino, ir dar iki laivo nuvežė.

Kažkaip Jamaikoje susipina apgavystės ir geraširdis sąžiningumas, linksmas „atsipūtimas“ ir kova už būvį, „mačizmas“ ir romantiškumas. Ir, atrodo, daug kas susipina tuose pačiuose žmonėse. Gal nekeista, kad jamaikiečiai padaro tokį įspūdį toms vidutinio amžiaus vakarietėms, kurioms Jamaika – pagrindinė žemė egzotiškos meilės medžioklei…

Jamaikos viešbučiai, kokiuose apsistojama atostogų savaitei

Jamaikos viešbučiai, kokiuose apsistojama atostogų savaitei

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Disney World – pasaulio pramogų sostinė

| 0 komentarų

Disneilendas! Lygių pasaulyje jiems nėra, o visų Disneilendų viršūnė – Disnėjaus pasaulis (Disney World) Orlande (Florida, JAV).

Disneilendas – ne atrakcionų parkas ir tikrai jau neskirtas vien vaikams. Tai – didinga ir kokybiška patirtis, diena pasakos, Amerikoje viliojanti net ir senelius. Kai nuvažiavau ten būdamas 33-jų, likau dar labiau priblokštas nei kai apturėjau pirmą tokią „svajonių dieną“ būdamas 10-ies metų amžiaus.

Disnėjaus pasaulį kasmet aplanko daugiau žmonių, nei Londoną ar Paryžių! Penkis kartus daugiau! Aišku, jo populiarumas jį ir lengvai žudo: kainos, minios, eilės kartais sunkiai protu suvokiamos.

Ir visgi, verta! Verta, jei keliauji kaip aš: jau prieš kelias savaites apsirūpinęs priemonėmis išvengti visų Disney World blogybių ir „nuraškyti“ jo skaniausias uogeles.

Gražuolė ir pabaisa Disnėjaus parade

Gražuolė ir pabaisa Disnėjaus parade

Disnėjaus pasaulis – ne (tik) atrakcionų parkas

Lietuvoje Disnėjaus parkus vadiname „atrakcionų parkais“, bet iš tikro tai „teminiai parkai“ (angl. theme park“). Atmosfera, o ne atrakcionai svarbiausi. Ir net ne atmosfera atrakcionuose – atmosfera visur, nuo bilietų kasos iki išėjimo.

Disnėjaus – tai patritis. Į parką perki bilietą visai dienai, į kurį įeina visos pramogos, patirtys. Ir tą dieną tarsi iškeliauji į kitą, magišką pasaulį. Erdvės tarp atrakcionų tokios pat ypatingos, kaip ir pačios pramogos. Nuo futuristinių kavinių iškabų „Ateities šalyje“ iki eilės prie Kasyklos traukinio – viskas dera prie atmosferos. Net tokie menkniekiai, kaip atrakcionų laikrodžiai ar avarinio išėjimo EXIT ženklai: viskas pagaminta specialiai tik tai vietai.

Ateities žemė (Tomorrowland) Disnėjaus pasaulio Magic Kingdom parke

Ateities žemė (Tomorrowland) Disnėjaus pasaulio Magic Kingdom parke

Visus Disnėjaus parkus vienija kokybė. Nepaisant didelių kainų, milžiniškų minių ir eilių, niekada ten nepasijutau patekęs į „spąstus turistams“. Niekas neaptriušę, neaplūžę, nepadaryta “kuo pigiau”. Pastatai ne sukalti iš kartono, o tikrai pastatyti: ir koks “XIX a. teatras”, ir “Vesterno miestelis”, ir pasakų pilis: viskas iš tikro medžio, akmens, su tikromis skulptūromis, mozaikomis, vitražais. Kurta tikrų menininkų, architektų. Imažinierių (imagineer, nuo imagination [vaizduotė] ir engineer [inžinierius]): šią profesiją ir sukūrė Disnėjus, nes iki jo nieko panašaus – teminių parkų – pasaulyje nebuvo. Tik menki keliaujantys cirkai ar lunaparkai. Ir Disnėjumi ilgai niekas netikėjo.

Tikros mozaikos su Disnėjaus herojais Pelenės pilies interjere

Tikros mozaikos su Disnėjaus herojais Pelenės pilies interjere

Didžiausias Disnėjaus magijos koziris – animatronai. Tikroviški it vaškinės figūros ir dar plastiškai judantys tarsi tikri – žmonės, gyvūnai, pasakų būtybės. Ir Disnėjus juos kuria jau daug dešimtmečių. Kai 1965 m. Disnėjaus imažinieriai „sutvėrė“ animatroninį Abrahamą Linkolną, žiūrovai nepatikėjo: priešais juos kalbą sakė „atgijęs“ prezidentas! Geriau įsižiūrėjęs į „senuosius animatronus“ dar gali įžvelgti „dirbtinumo“ (visgi užtrunka, kol supranti, kad tai – ne gyvas aktorius, o jei iš toli – iš vis sunku). Bet naujausieji pribloškia dar labiau. Varikliukai dar sumažėjo ir dabartiniuose juda jau ne, tarkime, pirštas, bet, kiekvienas veido raumuo atskirai!

Animatroniniai visi JAV prezidentai 'The Hall of Presidents' atrakcione-spektaklyje

Animatroniniai visi JAV prezidentai ‘The Hall of Presidents’ atrakcione-spektaklyje

Šeši Disnėjaus parkai – vienas už kitą populiaresni

Disney World susideda iš šešių parkų. Kiekvienam Disnėjaus pasaulio parkui minimaliai reikia skirti vieną dieną, nes kiekviename jų – apie 20-40 atrakcionų ir pramogų. Tikrai neverta už priemoką mėginti aplėkti per dieną kelis: geriau tada jau ir aplankyti tik vieną parką, bet nuodugniai.

Tas „tikrasis Disneilendas“ su pasakų herojais ir Pelenės pilimi centre vadinasi „Magic Kingdom“ (Magijos Karalystė): jei lankyti tik vieną parką, tai turėtų būti „Magic Kingdom“. Kiti parkai žavūs, bet kitokie.

Mes prie Pelenės pilies - Magijos karalystės (Magic Kingdom) simbolio

Mes prie Pelenės pilies – Magijos karalystės (Magic Kingdom) simbolio

EPCOT – tokia viso pasaulio miniatiūra: aplink didžiulį ežerą – pagrindinių pasaulio šalių miestai, o prie įėjimo – ateities pasaulio vaizdai. Daugiau edukacijų, tautinės muzikos koncertų nei „grynų“ atrakcionų.
Animal Kingdom – „naujoviškas“ zoologijos sodas, kur galima leistis į safarius, o be tikrų gyvūnų yra ir mitinių.
Disney Studios – esą studija, kurioje kuriami Disnėjaus filmai.
Typhoon Lagoon ir Bilzzard Beach – vandens pramogų parkai.

Erdvėlaivis-žemė - EPCOT simbolis

Erdvėlaivis-žemė – EPCOT simbolis

Parkų aprašymai skamba labai skirtingai, bet iš tikro jie pamažu vis labiau panašėja (ypač ne vandens parkai). Kiekviename parke Disnėjus stato atrakcionus bei su pasakų ir komiksų herojais susijusias pramogas: štai „Frozen“ atrakcionas atiteko EPCOT‘ui (Norvegijos miesteliui), o Avataro Pandora pasirodė tinkamiausia „Animal Kingdom“. Dėl to šiek tiek gaila: tokioje tikroviškoje EPCOT‘o Meksikoje, su piramidėmis ir mariačiais, staiga atsidūręs Antulis Donaldas kažkaip viską sugadina. O juk dar prieš keliolika metų to nebuvo.

Aplankiau du Disnėjaus parkus – „Magic Kingdom“ bei „EPCOT“ ir aprašau juos šio straipsnio pabaigoje.

Disnėjaus Magic Kingdom vaizdas

Disnėjaus Magic Kingdom vaizdas

Kaip išvengti didžiausių Disnėjaus minusų (kainos, eilės)

Apie Disnėjaus pasaulį girdėjau ir neigiamų atsiliepimų. Pažįstami Floridoje sakė, kad nupirko vaikams 4 dienų Disnėjaus pasaulio bilietą, o jau po 2 dienų vaikai norėjo namo: eilės, eilės, eilės…

Į Disnėjaus pasaulį tikrai negali tiesiog nuvažiuoti ir tikėtis stebuklo. Taip daro daugelis – ir vieni kitiems sutrukdo. Reikia pasiruošti iš anksto. Ilgai netruko – šiais kompiuterių ir mobiliųjų programėlių laikais viskas paprasta. O kelios valandos sugaištos ruošiantis prie interneto sugrįžo su kaupu: manau, tikrai nerašyčiau apie Disnėjaus pasaulį taip gražiai, jei būčiau specialiai nesiruošęs. Kai ten keliavau būdamas vaikas nesiruošiau – ir labai daug ko nepamačiau!

Disnėjaus Magic Kingdom parado (nuotraukoje) ar fejerverkų laikai parašyti programėlėje, kurią galima paimti prie įėjimo. Bet ten yra ne viskas. Kai kas - tik internete.

Disnėjaus Magic Kingdom parado (nuotraukoje) ar fejerverkų laikai parašyti programėlėje, kurią galima paimti prie įėjimo. Bet ten yra ne viskas. Kai kas – tik internete.

Štai kas man padarė dienas Disnėjaus pasaulyje dar magiškesnėmis:

1.Ėjau į Disnėjaus pasaulį ramesnėmis dienomis. Bilietus įsigijau internetu prieš kelias savaites. Ne, bilietai nesibaigia. Tačiau pirkdamas internetu matai, kurios dienos pigesnės ir pagal tai planuoji kelionę. Pigesni paprastai pirmadieniai-ketvirtadieniai, nebent būtų šventė. Pigesni jie gana nežymiai (stebuklingų akcijų stebuklų žemėje nebūna). Bet – dar svarbiau – žmonių mažiau. Eilės mažesnės. Yra skirtumas, ar tą patį laiką stovėti eilėse, ar nueiti į tris papildomus atrakcionus!. Ėjau antradienį ir trečiadienį, o savaitgalius Amerikoje pasilikau kitoms pramogoms ir lankytinoms vietoms.

Eilėje prie Frozen atrakciono EPCOT praleidome apie valandą. Laimė, eilėse yra užsiėmimų, autentiškų vaizdų

Eilėje prie Frozen atrakciono EPCOT praleidome apie valandą net ir ramesnėmis dienomis. Disnėjaus išraitytose eilėse, aišku, yra kas veikti: jų interjerai, smulkūs žaidimėliai jau pradeda kurti pramogos atmosferą. Bet kai stovi valandą, vis tiek pabosta, ypač jei eilė ištįsusi į lauką kur nieko daugiau nėra. Todėl svarbu planuotis

2.Fast Pass+ eilių vengimo sistema. Nusipirkęs bilietus prisijungiau prie Disnėjaus svetainės ir „susirinkau“ Fast Pass+. Ne visi žino, bet kiekvienas Disnėjaus pasaulio bilietas leidžia gauti tris patekimus į atrakcionus per dieną be eilės. Tereikia rezervuoti laiką (valandos tikslumu) ir tuo laiku eiti į atrakcioną (pvz. „nuo 17:50 iki 18:50“). Ėmiau Fast Pass ne į tuos atrakcionus, kur norėčiau labiausiai, bet į tuos, kuriuose vidutiniškai ilgiausios eilės. Tokiu būdu sutaupiau geras dvi-tris valandas: į atrakcionus, prie kurių vidutinės eilės ~60-70 minučių, užėjau per kokias 10 minučių. Į mažiau populiarius atrakcionus su Fast Pass + patenki visai iš karto, į populiariausius – su kokiu 10-20 minučių laukimu (vietoj valandos ar ilgiau). Tačiau imti Fast Pass + ten, kur vidutinė eilė 10 minučių, tikrai neverta: geriau atstovėti eilę, o greičiausiai rasi ir metą kada tos eilės visai nebus.

Prie įėjimų į Disnėjasu pramogas yra tokie tablo. Standby tabo, kiek apytiksliai reikės laukti eilėje į ją stojus iš karto. FastPass+ tablo rodo dabartinį laiką - kad žinotumėte, ar jau galite eiti su savo FastPass. Aišku, šiais išmaniųjų įrenginių laikais to reikia mažiau. Visi tablo, kaip ir viskas Disneilende, meniškai priderinti prie atrakcionų

Prie įėjimų į Disnėjasu pramogas yra tokie tablo. Standby tabo, kiek apytiksliai reikės laukti eilėje į ją stojus iš karto. FastPass+ tablo rodo dabartinį laiką – kad žinotumėte, ar jau galite eiti su savo FastPass. Aišku, šiais išmaniųjų įrenginių laikais to reikia mažiau. Visi tablo, kaip ir viskas Disneilende, meniškai priderinti prie atrakcionų

Tiesa, FastPass+ skaičius ribotas ir jie pasibaigia. Štai kodėl dar verta Disnėjaus pasaulio bilietus pirkti iš anksto: net ir pirkdamas prieš kelias savaites, į populiariausią atrakcioną FastPass+ nebegavau. Beje, išnaudojus visus tris dienos FastPass+ gali gauti vieną naują, panaudojęs tą – dar vieną naują ir t.t. Aišku, tuo metu FastPass+ į populiariausius atrakcionus jau tikrai nebus, bet galėsi sutaupyti kokias 20-30 minučių kiekviename atrakcione. Taigi, su FastPass+ yra dvi taktikos: pirmoji, kaip mano, paimti FastPass+ į populiariausius atrakcionus (net jei jie būtų tik vakare). Antroji – imti FastPass+ į tuos atrakcionus, į kuriuos galima gauti FastPass+ ryte, kad juos greitai panaudoti ir tada imti naujus ir naujus. Aišku, pats geriausias variantas – imti FastPass+ į populiariausius atrakcionus rytui (ir paskui dar gauti „antrus šansus“). Tačiau tokie FastPass+ ištirpsta greičiausiai: Disneilendo bilietus tam reikia pirkti bent prieš mėnesį.

Fast Pass pusėje eilės eini greitai, o Standby - iš lėto

Fast Pass pusėje eilės eini greitai, o Standby – iš lėto

3.Stengiausi atvažiuoti į parką kuo anksčiau. Rekomenduojama atvažiuoti ~30 min. iki parko atidarymo. Deja, man nepavyko. Kamščiai keliuose, paskui prie parkingo, nusigavimas nuo parkingo iki parko, saugumo patikrinimas tarsi oro uoste: pačiame parke buvau tik 1 val. 30 min. po atidarymo! Gaila, nes praradau „laisvesnes valandas“: daugelis šitaip vėluoja ar nori nusnausti ir pirmosiomis valandomis net į populiariausius atrakcionus galima patekti beveik be eilių. Tereikia vos atidarius parką skubėti prie populiariausio iš tų atrakcionų, į kuriuos neturi Fast Pass +. Jei norite tuo pasinaudoti, paskaičiuokite laiką, kurį jums užtruks važiuoti iki parko, ir pridėkite dar 1-2 valandas „rezervui“ – tikrai prireiks. Nebent gyvenate šalia parko.

Ir ramesnę dieną užtruko keliasdešimt minučių, kol įvažiavau į parkingą. O nuo Magic Kingdom parkingo iki paties parko dar reikia važiuoti traukinuku arba plaukti laivu

Ir ramesnę dieną užtruko keliasdešimt minučių, kol įvažiavau į parkingą – klaidu, prie įvažiavimo eilės. O nuo Magic Kingdom parkingo iki paties parko dar reikia važiuoti traukinuku arba plaukti laivu. Nuo tada, kai įvažiavau į Disnėjaus pasaulį, iki tada, kai įėjau į Magic Kingdom, praėjo maždaug 1 val. 30 min.! Beje, parkavimas mokamas ir brangus.

4.Naudojausi Disnėjaus pasaulio programėle – geriausia jos funkcija: „gyvai“ rodomos eilės prie atrakcionų. Jos „pulsuoja“: štai vienu metu į „Karibų jūros piratus“ buvo 25 minučių eilė, kitu metu – jau 75 minučių. Svarbu ištaikyti momentą, kai eilė sutrumpėja.

5.Išėjau iš parko po uždarymo. Šitas tiesiog būtina: juk prieš uždarymą – įspūdingas fejerverkų šou, Disnėjaus pasaulis savaip atsiveria per saulėlydį ir po jo, kuomet nuostabiai apšviečiamas milijonais lempučių ir fakelų.

Apšviestas Disnėjaus Magic Kingdom parkas vakare

Apšviestas Disnėjaus Magic Kingdom parkas vakare

Disnėjaus pasaulio darbuotojai gal labiau nei kas kitas pasaulyje moka valdyti minias: atrakcionai veikia tarsi žmonių konvejeriai, eilės skirstomos ir apjungiamos. Net sunku patikėti, kiek tūkstančių žmonių praeina kiekvieną atrakcioną. Tik nepažįstami nesodinami vienas šalia kito: geriau jau pora vietų paliekama tuščia. Disnėjui labai rūpi patirtis, kurią iš jo išsineši.

Disnėjaus pramogos: kur eiti, ką praleisti

Per dieną niekaip nespėjau apeiti visų pramogų ir atrakcionų net ir viename parke. Bet apėjau beveik visus, kuriuos norėjau: kai Disnėjaus pasaulis tarnauja ir keturmečiams, ir marškinėliais „Disnėjaus narkomanas“ pasidabinusiais senukais, pramogos ten pernelyg skirtingos, kad tiktų visiems.

Senutė su marškinėliais 'Disnėjaus fanatė'. Amerikiečiams Disnėjaus pasaulis yra kažkas tokio ir daugybė jų šiai progai specialiai pasiruošia, įsigyja marškinėlius

Senutė su marškinėliais ‘Disnėjaus fanatė’. Amerikiečiams Disnėjaus pasaulis yra kažkas tokio ir daugybė jų šiai progai specialiai pasiruošia, įsigyja marškinėlius

Visų pirma, praleidau susitikimus su herojais, kur tūkstančiai laukia pusvalandį, valandą ir ilgiau, kad galėtų nusifotografuoti su Mikiu, Donaldu, kitais (tiksliau, jais persirengusiais aktoriais), paimti jų autografus. Manau, tai įdomu nebent patiems mažiausiesiems.

Privengiau ir „standartinių karuselių“, kokias galima rasti daugybėje eilnių lunaparkų. Gal Disnėjaus karuselės ir truputį gražesnės, bet esmė ta pati. Tarkime, „Dumbo“, „Magic Carpet“ ir „Astro Orbiter“ yra praktiškai vienas ir tas pats atrakcionas: tik pirmuoju atveju sukiesi „drambliukuose Dambiuose“, kitu Aladino stebuklinguose kilimuose, trečiu – futuristinėse skraidyklėse. Dar vaikystėje Palangoje skraidžiau tokioje pat karuselėje, tik „Gulbėmis“ ar „Vištomis“ – ir eilių nebuvo…

Besisukantys puodeliai Magic Kingdom. Panašaus pobūdžio karuseles gali rasti daug kur pasaulyje - ten ėjau tik todėl, kad tarp dviejų FastPass+ buvo likę laiko, kurio greičiausiai nebūtų užtekę atstovėti eilę prie rimtesnių atrakcionų

Besisukantys puodeliai Magic Kingdom. Panašaus pobūdžio karuseles gali rasti daug kur pasaulyje – ten ėjau tik todėl, kad tarp dviejų FastPass+ buvo likę laiko, kurio greičiausiai nebūtų užtekę atstovėti eilę prie rimtesnių atrakcionų

Kur kas labiau patiko animatronų ir vaizdo spektakliai, kur sėdama tarsi teatre ir pasakojimas kuriamas dainomis, vaizdais ir, aišku, animatroniniais herojais. Pasakojimų temos įvairiausios: nuo „meškiukų kantri koncerto“ iki labai rimto pasakojimo apie visus Amerikos prezidentus (padarytas kiekvieno jų animatronas).

Dar geresni animatronų atrakcionai, kur važiuoji specialiu traukinuku arba plauki laiveliu ir, atrodo, patenki į kitą vietą ir laiką. Pavyzdžiui, į 1700 m. Karibus „Pirates of the Carribean“ ar į Mikės pūkuotuko pasaulį.

Ir, pagaliau, didieji atrakcionai – vieninteliai, kur ne tiesiog įdomu ar gražu, bet dar patiri ir šiurpuliuką. Disnėjaus karūnos deimantai.

Į kelią tuoj išriedės vesterniškas kasyklos traukinys

Į kelią tuoj išriedės vesterniškas kasyklos traukinys

Ar Disnėjaus pasaulyje įmanoma sutaupyti?

Disneilendas brangus. Labai brangus. 2020 m. diena Disnėjaus pasaulyje kainavo bent 125 dolerius (automobilio statymas dar 25) – ir kone kasmet kainos kyla. Bet nors aš taupus žmogus ir visokie bandymai „ištraukti daugiau pinigų už tą patį, kas kitur“ mane erzina, Disnėjaus pasaulyje nė akimirkos nesigailėjau. Nes Disnėjaus pasaulis nėra „tas pats, kas kitur“. Be net jei ir būtų, kaina nėra jau tokia didelė, jeigu išnaudoji dieną su kaupu. Kitur Floridoje ekskursijos, atrakcijos, muziejai, kino bilietai atsieis po 10-30 dolerių už valandos ar dviejų pramogą. O čia, Disnėjaus pasaulyje – 12 valandų aukščiausio lygio pramogų! Per dvi dienas spėjau aplankyti 27 atrakcionus ir kitokias pramogas, o kur dar paradai, koncertai, fejerverkų šou ir kita.

Disnėjaus pasaulis toks milžiniškas, akd skirtingus parkus jungia magistralės. Čia - įvažiavimas

Disnėjaus pasaulis toks milžiniškas, akd skirtingus parkus jungia magistralės. Čia – įvažiavimas

Tiesa, skaičiau gerą mintį, kad „Dalis Disneilendo Magijos yra kaip jis magiškai traukia tavo pinigus“. Ir yra tiesos – bet tik jei pats leidi. Į Disnėjaus pasaulio bilieto kainą įeina visos pramogos – tačiau ne kavinės ar parduotuvės. Pastarosiose kainos neįsivaizduojamai „užlaužtos“: dvigubai, trigubai brangiau nei už Disnėjaus pasaulio ribų Floridoje. Ten eidamas, prarandi dukart: ne tik susimoki už kokį dešrainį tarsi už steiką, bet dar ir gaišti brangų dienos Disnėjaus pasaulyje laiką. Man buvo sunku suvokti, kiek daug žmonių visgi tai darė: jie tikriausiai Disnėjaus pasaulyje paliko 2, 3 kartus daugiau, nei kainavo bilietas. „Tai brangiausia gyvenime diena“ – tokius marškinėlius vienas lankytojų nusipirko Disnėjaus suvenyrų parduotuvėje ir čia pat apsirengė… Na, turtingam amerikiečiui gal 100 dolerių ne pinigas – bet neprivalote tiek leisti, kad mėgautumėtės Disnėjaus pasauliu. Juk į restoraną nueiti galėsite ir paskui, kitur.

Disneilendo restoranas - aišku, kiekvienas jų dekoruotas unikaliu teminiu stiliumi

Disneilendo restoranas – aišku, kiekvienas jų dekoruotas unikaliu teminiu stiliumi

Valgių, gėrimų į Disnėjaus pasaulį gali atsinešti savo, o jo viduje – pasipildyti butelius geriamu vandeniu iš specialių kranų: nieko nekainuos. Taip ir dariau.

Patogiausia vieta apsistoti – pačiame Disnėjaus pasaulyje. Ten yra visokių viešbučių ir net „motelių“, bet net ir pigiausi jų vis tiek bus žymiai brangesni nei panašūs kitur. Todėl galima apsistoti ir toliau Disnėjaus pasaulio bei važinėti automobiliu.

Visas Disnėjaus pasaulis pilnas 'slaptųjų Mikių' (hidden Mickeys): nuo Mikio formos vartų (nuotraukoje) prie administracinio pastato iki Mikio formos elektros stulpų

Visas Disnėjaus pasaulis pilnas ‘slaptųjų Mikių’ (hidden Mickeys): nuo Mikio formos vartų (nuotraukoje) prie administracinio pastato iki Mikio formos elektros stulpų

Beje, jeigu norite Disnėjaus pasaulio suvenyrų – tam nebūtina aukoti brangias apsilankymų parkuose akimirkas. Disnėjaus pasaulyje yra Disney Springs zona, kuri primena prekybos centrą po atviru dangumi – ten jokio bilieto nereikia, parkavimas nemokamas, į restoranus ir parduotuves gali eiti kiekvienas norintis, pirkti Disnėjaus ir gausybės kitų prekės ženklų suvenyrus – yra net trijų aukštų specializuota prekių su “Coca Cola” parduotuvė ir “superherojai” turi savo parduotuves.

Disney Springs zonoje. Anapus ežero - Disnėjaus viešbučiai, o šiuo pririštu oro balionu galima pakilti ir apsidairyti po milžinišką Disnėjaus pasaulį

Disney Springs zonoje. Anapus ežero – Disnėjaus viešbučiai, o šiuo pririštu oro balionu galima pakilti ir apsidairyti po milžinišką Disnėjaus pasaulį

Magic Kingdom – Disnėjaus pasaulio širdis

Magic Kingdom buvo pirmasis Disnėjaus parkas, kurį aplankiau. Jis susideda iš keturių pagrindinių žemių:

*Frontierland (pasienio šalyje) atkurti Laukiniai vakarai – XIX a. vesternų, kaubojų ir indėnų Amerika.
*Adventureland (nuotykių šalyje) atkurtas ~1700-1800 m. atradėjų pasaulis: Afrikos, tolimų salų grožis ir atmosfera.

Įėjimas į Adventureland - nuotykių šalį

Įėjimas į Adventureland – nuotykių šalį

*Fantasyland (fantazijų šalis) – tai tikrasis Disnėjaus pasaulis su visais herojais ir stebuklais.
*Tomorrowland – ateities šalis. Tiesa, kadangi „Magic Kingdom“ įkurta 1971 m., tai ta ateitis labiau tokia, kokia įsivaizduota tada: pats tikriausias retrofuturistinis elektropankas.

Į „Magic Kingdom“ patenkama per „Main Street“ – pagražintą, kaip ir viskas, tipinę ~1920 m. Amerikos miesto centrinę gatvę. Iš laikų, kai Voltas Disnėjus sukūrė Mikį, pirmuosius garsinius animacinius filmus. Ta gatvė veda prie ne mažiau amerikietiškos „Liberty Square“ (Laisvės aikštės) bei Disneilendo simbolio ir daugelio asmenukių fono – Disnėjaus pilies.

Disnėjaus Magic Kingdom Main Street (pagrindinė gatvė)

Disnėjaus Magic Kingdom Main Street (pagrindinė gatvė)

Patys įdomiausi lankyti Magic Kingdom atrakcionai – visi, beje, kopijuoti ir kituose Disneilenduose:
1.Big Thunder Mountain (Didysis griaustinio kalnas). Lekiantis palaidas laukinių vakarų kasyklos traukinys: tuneliais, aplink uolinius kalnus. Nuo kalno atsiveria ir nuostabūs Disneilendo vaizdai.
2.Space Mountain (Kosmoso kalnas). Disnėjaus klasika: amerikietiški kalneliai tamsoje. Kosminė tema dar laukiant eilėje, šviesos prie starto ir tamsa paskui sukuria baugų paslaptingo kosmoso įspūdį: kaip ir visi Magic Kingdom atrakcionai, šis nėra superbaisus, bet dar niekada gyvenime nebuvau girdėjęs tiek spiegiančios savo žmonos. Kai nežinai, kur lekia traukinys-raketa, kažkodėl viskas atrodo daug „stipriau“.

Space Mountain 'raketos' tuoj kils į tamsų kosmosą

Space Mountain ‘raketos’ tuoj kils į tamsų kosmosą

3.Haunted Mansion (Vaiduoklių dvaras). Labiau baugus ir meniškai įdomus, nei baisus. Ir šiuolaikiniam žmogui jis kelia ne mažiau klausimų „kaip tie vaiduokliai padaryti?“, nei prieš keliasdešimt metų, kai buvo atidarytas. Disnėjus sugeba atimti galimybę susivokti, ką gi tu matai: hologramą, projekciją, animatroną?
4.Pirates of the Carribbean (Karibų jūros piratai). Ar dar daug reikia besakyti, kai šis atrakcionas įkvėpė Holivudo filmų seriją? Plaukdamas laivu patenki į praeitį, į miestelį, kurį plėšia piratai. Tiesa, atrakcionas kiek „sušvelnintas“ (nebeliko, pavyzdžiui, piratų gaudomų ir pardavinėjamų miestelio moterų, užtat atsirado „gražuolis“ Džonis Depas), bet atmosfera vis tiek gera.

Statulos prie siaubo kambario eilės Magic Kingdom

Statulos prie siaubo kambario eilės Magic Kingdom. Yra ką paskaityti, subtiliai pasijuokti

5.It‘s a small world (Mažas pasaulis). Jei kokį Disnėjaus atrakcioną galima pavadinti tikru pasauliniu meno paveldu ir šedevru, tai It‘s a small world. Sukurtas 1964 m. Niujorko pasaulinei parodai jis ten demonstravo amerikiečių technologijas ir simbolizavo trokštamą pasaulio vienybę. Kai pirmąkart perskaičiau šio atrakciono aprašymą: „Plaukimas pro įvairiais tautiniais drabužiais vilkinčias lėles“ – atrodė lėkšta, skirta tik mažiausiesiems. Bet tada sužinojau, kad atrakcionas kaip tik labiausiai mėgiamas senjorų… Ir nepasigailėjau nuėjęs: ten užkonservuoti 1964 m., visi to meto pasaulio troškimai ir vizijos, meno stiliai ir kita. Ištisos šalių, žemynų dioramos subtiliai atskleidžia pasaulio kultūras – ir daug žinantis suaugusysis „išsineš“ daug daugiau, nei vaikas.

It's a Small World laivas su dlankytojais plaukia pro pasaulio dioramą

It’s a Small World laivas su dlankytojais plaukia pro pasaulio dioramą

Atrakcionai pagal Disnėjaus kūrinius (važiuoji per patalpas, o aplink tave kuriam istorija): The Many Adventures of Winnie the Pooh (Mikė Pūkuotukas), Under the Sea: Journey of the Little Mermaid (Undinėlė). Pirmasis pasakoja labiau fragmentus, antrasis – visą siužetą, bet geriau jį jau žinoti.

Animatronų ir vaizdo „teatrai“: The Hall of Presidents (filmas ir animatronų spekataklis apie JAV prezidento instituciją ir visus prezidentus), Mickey‘s PhilharMagic (3D kino Disnėjaus animacinių žvaigždžių „popuri“), Country Bear Jamboree (kantri dainuojantys meškų animatronai), Tiki Room (dainuojantys paukščių animatronai Polinezijos tematikos kambaryje).

Country Bear Jamboree fragmentas. Viskas pergalvota iki galo - net kad pramoga jau baigėsi ir jau reiktų išeiti pasako ne kokie darbuotojai, o ant sienos kabančios 'briedžių iškamšos'. Jos tikrai kalba, juda.

Country Bear Jamboree fragmentas. Viskas pergalvota iki galo – net kad pramoga jau baigėsi ir jau reiktų išeiti pasako ne kokie darbuotojai, o ant sienos kabančios ‘briedžių iškamšos’. Jos tikrai kalba, juda.

Paprastos karuselės: Mad Tea Party (sukamasi puodeliuose), Dumbo (sukamasi su pakilimu). Čia ėjau nebent likus keliasdešimt minučių tarp kitų atrakcionų, kai kitur būčiau nespėjęs išlaukti eilės.

Kiek nuvylė Robinzonų šeimos namas, kuris, nors pažymėtas kaip atrakcionas, iš tikro labiau kaip tam tikra skulptūra/instaliacija: tiesiog eini per namelių medyje komplekstą ir praeini. Ir Jungle Cruise (Džiunglių kruizas) – lėtas plaukimas pro “pasaulio džiungles”, pro dramblius ir kanibalus: deja, animatronai senoki, šviesu, juos matai iš arti, todėl ne vienoje vietoje matosi, kad netikra, dalies magijos nėra.

Džiunglių kruizo fragmentas

Džiunglių kruizo fragmentas

Dienos Magic Kingdom kulminacija – fejerverkų šou. Galvojau, turbūt priblokš pirotechnikos kiekiais. Bet buvo priešingai: kokybė nusvėrė kiekybę. Pirmą kartą mačiau fejerverkų-lazerių-šviesų šou, kur visi šie elementai yra „į temą“, tarpusavyje siejasi – net fejerverkai sprogsta tikrai pagal muziką, o ne tik „atseit“.

Taip pat smagu dienos metu sudalyvauti dieniniame parade, kai per visą parką važiuoja platformos su garsiausiais Disnėjaus herojais.

Šviesų šou ant Pelenės pilies, kur su tavimi atsisveikina visi herojai

Šviesų šou ant Pelenės pilies, kur su tavimi atsisveikina visi herojai

EPCOT – edukacinė Disnėjaus ateities vizija

Antrasis parkas, kurį lankiau – EPCOT.

Charizmatiškasis Voltas Disnėjus labai nemėgo kartoti, ką jau padarė: kiekvienas jo projektas buvo kažkas visiškai pasauliui naujo. Visų pirma jis sukūrė garsinius animacinius filmus (1928 m.). Tada 1955 m. – Disneilendą – pirmąjį nuolatinį pramogų parką, kur tarsi pasineri visai dienai į kitą pasaulį. Dar vėliau (1965 m.) – Disnėjaus pasaulį – ištisą pramogų parkų šalį.

Volto Disnėjaus ir peliuko Mikio skulptūra Magic Kingdom

Volto Disnėjaus ir peliuko Mikio skulptūra Magic Kingdom

Ketvirtoji jo gyvenimo superidėja buvo EPCOT – tikras gyvenamas miestas, kuriame būtų panaudotos visos ateities technologijos. Deja, Disnėjus mirė nuo vėžio kai EPCOT dar tebuvo projektas. Kompaniją paveldėjęs jo brolis Rojus Disnėjus Volto vaizduotės polėkio stokojo: jis pasirinko nerizikuoti, statyti tai, ką Disney kompanija mokėjo. Ir vietoj EPCOT miesto pastatė dar vieną pramogų parką (atidarytas 1982 m.).

Tiesa, visai kitokį, nei Magic Kingdom. EPCOT – tarsi nuolatinė pasaulinė paroda ir susideda iš dviejų dalių:
*Ateities pasaulio (Future World), kur demonstruojama pasaulio istorija, technologijos ir ateitis.

EPCOT vaizdas

EPCOT vaizdas

*Pasaulinės parodos (World showcase), kur aplink ežerą stūkso pagrindinių pasaulio šalių „paviljonai“, kiekvienas jų – tarsi labai tikroviškai atkurtas tos šalies miestelis. Juose yra tų šalių muziejai, skamba jų muzika, kai kur yra ir įdomesnių atrakcijų.

Iš pradžių EPCOT su „Disneilendu“ siejo nebent animatronai – bet EPCOT‘e ir jie buvo ne pasakų herojai ar Donaldas su Mikiu, o simbolizavo kokius istorinius veikėjus, ateities robotus ar egzotinių šalių žmones.

Meksikos zona Pasaulinėje parodoje

Meksikos zona Pasaulinėje parodoje

Jei Magic Kingdom buvo vieta, kur vaikai tempia suaugusius, tai EPCOT tikriausiai – kur suaugusieji tempia vaikus tikėdamiesi, kad pramogaudami jie dar ir šio bei to išmoks: apie pasaulį, technologijas. To klasikinio EPCOT‘o simbolis yra Spaceship Earth (Erdvėlaivis žemė), kur važinėdamas planetos viduje stebi, kaip galimybė dalintis informacija pakeitė žmoniją: štai ant olų tapančius akmens amžiaus animatronus keičia egiptietis, išradęs papirusą, paskui graikai, romėnai, Gutenbergas su presu, galiausiai kompiuteriai ir paskui „išskrendi į kosmosą“. Viskas komentuojama pasirinkta kalba.

Aišku, tokios edukacijos 1982 m. stebino labiau, nei šiais kompiuterių ir Youtube laikais, nors jos tebėra žavios. Be to niekas nesensta greičiau, nei ateities vizijos ir kokio „Horizons“ atrakciono vaizduojama „pasaulio ateitis“ 2000 m. jau buvo praktiškai praeitis. Tad pamažu kai kurie „tradiciniai atrakcionai-edukacijos“ pakeisti naujoviškais.

Pilvo šokis prie Maroko paviljono

Pilvo šokis prie Maroko paviljono

Dalis jų – ne mažiau mokomieji, bet kartu ir labai smagūs.
*Test Track (Bandymų trasoje) atsiduri bandomame naujame automobilyje ir savo kūnu patiri visokiausius testus. Deja, man lankantis buvo uždaryta: Disnėjaus pasaulis nuolat tvarkomas ir beveik niekuomet nebūna atidaryti visi atrakcionai.
*Mission Space patenki į kosminio laivo paleidimą: tavo kūną veikia tokios pat perkrovos, kaip kosmonautus kylančioje raketoje. Viskas atkurta labai autentiškai – net nesupranti, kaip veikia atrakcionas (iš tikro veikia kaip kosmonautų treniruoklis – centrifuga, bet tau atrodo, kad lipi į kosminį laivą). Tai – vienas kontraversiškesnių Disnėjaus atrakcionų, nes neatlaikę perkrovų du žmonės yra mirę. Tiesa, jie sirgo kitomis ligomis – bet Disnėjus nenori, kad tai kartotųsi, ir prie šioa atrakciono labai gąsdina, o bijantiesiems netgi sukūrė atskira „susilpnintą variantą“ (Green Mission). Pastarasis labiau primena eilinį 4D kiną, tuo tarpu pagrindinė „Orange Mission“ – unikali patirtis. Ech, kaip spaudė perkrovos prie kėdės ir kaip tikrąja to žodžio prasme ištraukė visas ašaras iš akių!

Mission Space atrakcione - net darbuotojų uniformos atitinka siužetą

Mission Space atrakcione – net darbuotojų uniformos atitinka siužetą

*Soarin‘ „skrendi virš pasaulio“ – nuo Polinezijos iki Tadž Mahalo ir kitur. Galvojate, 4D kinas? Ne, 3D akinių net nėra. Disnėjui to ir nereikia: jis suprojektavo unikalią technologiją, kur tave pakelia aukštai nuo žemės tiesiai į paverstą planetariumą menantį kino teatrą, kur net sukiodamas galvą nematai jokių sienų – tik projektuojamą vaizdą – priekyje, viršuj, apačioj. Dar į veidą pučia vėją. Ir toks skrydis kur kas tikroviškesnis, nei su 3D akiniais. Mano žmona nuolat iš baimės nusisukinėjo, nors tai tebuvo filmas! 3D akiniai jau nebeiššaukia panašių reakcijų, esame pripratę… Čia Disnėjaus koziris: net buvęs šimtuose lunaparkų ten vis dar gali patirti kažką naujo! Nes Disnėjaus imažinieriai ne vien menininkai ar dizaineriai – jie ir išradėjai.

Mission Space paviljono išorė: Disnėjaus imažinieriai nepamiršta ir architektūros

Mission Space paviljono išorė: Disnėjaus imažinieriai nepamiršta ir architektūros

EPCOT plečiasi ir tokių mokomųjų atrakcionų bus daugiau.

Tuo tarpu „Pasaulinėje parodoje“ Disnėjus pradėjo kurti su savo herojais susijusias atrakcijas: Norvegijos žemėje atsirado „Frozen“ plaukimas (visai smagus, su labai naujais animatronais), o Meksikos „Laiko upę“ pakeitė plaukimas per Meksiką su Antuliu Donaldu ir jo draugais. Visgi, tai kontroversiška. EPCOT‘o fanams nepatinka ir galiu suprasti, kodėl: kažkaip nesiderina tie išgalvoti herojai su tokiais tikroviškais pastatais, tikrais tų šalių liaudies muzikantais ir t.t. Juk „Frozen“ veiksmas net nevyksta Norvegijoje, o Donaldas Meksikoje lankėsi gal tik viename 1944 m. filmuke (pagal kurį ir perkurtas atrakcionas).

Frozen animatronai

Frozen animatronai

Kita vertus, Pasaulinę parodą sunkiau pritaikyti šiandienai, nei EPCOT ateities pasaulį. Kai kurie „Tradiciniai“ pasaulinės parodos „atrakcionai“ atrodo visai lėkšti: 360 laipsnių filmas apie Kiniją, toks pat filmas apie Kanadą, nedidelis vikingų dievų muziejėlis, Amerikos indėnų meno galerija… Šiais laikais juk daugelis patys keliauja, per gyvenimą lankę daugybę muziejų, turi namie didelius televizorius ar net 3D akinius – ne filmo ar kelių vidutiniškų eksponatų pažiūrėti į Disnėjaus pasaulį ateina. Tik The American Adventure daug geresnis: tai ne tik filmas apie Amerikos istoriją, bet ir animatronai, ir ištisas XIX a. amžiaus prabangos lygio teatras, pastatytas specialiai tam. Na argi galėtų didžiausiame JAV pramogų parke Amerikos istorija būti pristatyta kitaip, nei tobulai?!

Maroko medina EPCOTe

Maroko medina EPCOTe

Pasaulinėje parodoje įspūdingiausia pasirodė tiesiog vaikščioti. Nors ir esu buvęs visose šalyse, kurios atkurtos EPCOT, EPCOT‘e yra tokia išgryninta tų šalių esencija, pliusai be minusų. Tvarkinga Maroko medina be įkyrių prekeivių, spalvinga Meksikos piramidė, kokios jos buvo iki visi dažai nutrupėjo, naktimis apšviečiama Venecija (tikroji – tamsoka), Kanados miškas su kriokliu. Gausybė menininkų: mariačių grupė, Kinijos akrobatai, XIX a. JAV dainiai, Maroko pilvo šokio šokėjos… Aišku, netikra, perdėta – bet savaip žavu. Toks gyvasis muziejus ir kartu milžiniškas vientisas ~1982 m. meno kūrinys. Laikų, kai pasaulis dar stovėjo ant atominio karo slenksčio ir turizmas buvo nedaugelio privilegija, o likusiems vienintelė įmanoma kelionė, tarkime, į Kiniją, ir buvo kiniškas EPCOT paviljonas su 360 laipsnių filmu.

O vakare, aišku, EPCOTas irgi pribloškia šou su fejerverkais, lazeiriais. Pačiame ežere.

EPCOT fejerverkų ir lazerių šou

EPCOT fejerverkų ir lazerių šou

Disnėjaus pasaulis – Amerikų Amerika

Keliaujantiems į Floridą ar Ameriką trumpam gali kilti klausimas, ar verta užsukti į Disnėjaus pasaulį – ypač jei be mažų vaikų. Ne tik dėl pinigų – bet ir dėl laiko: na, pramogų parkas, na, tokių daug, ir Europoje yra, o Amerikoje norisi pamatyti Ameriką.

Nesutikčiau – Disnėjaus pasaulis yra Amerikų Amerika. Čia ne tik gausybė pramogų, labai tiesiogiai perteikiančių Amerikos kultūrą ir istoriją, kaip prezidentų salė. Ne tik amerikietiškas “Main Street”, Amerikos paviljonas. Kiekvienas Disnėjaus herojus juk – amerikietiškos kultūros dalis, tokia sava sava kiekvienam amerikiečiui, net seneliams. “Tavo tėvas šiame atrakcione buvo, kai jam buvo 12” – nugirdau “Space Mountain”. Karta iš kartos amerikiečių šeimos ten eina, turi savo tradicijas.

Disnėjaus pasaulyej populiaru išsinuomoti neįgaliųjų vėžimėlius - juk atstumai dideli, o ir seneliai nori patirti Disnėjaus pasaulio džiaugsmą. Žmonės išsinuomotuose vežimėliuose čia klauso mariačių muzikos prie EPCOT Meksikos paviljono

Disnėjaus pasaulyej populiaru išsinuomoti neįgaliųjų vėžimėlius – juk atstumai dideli, o ir seneliai nori patirti Disnėjaus pasaulio džiaugsmą. Žmonės išsinuomotuose vežimėliuose čia klauso mariačių muzikos prie EPCOT Meksikos paviljono. Pirmą kartą lankantis Disnėjaus pasaulyje buvo keista matyti tiek žmonių vežimėliuose – ar Amerikoje tiek neįgaliųjų? Bet iš tikro tai tiesiog dar vienas Disnėjaus būdas parodyti, kad laukiami visi. Ir Amerikoje vaikštantys seneliai nesigėdija čia sėsti į vežimėlį, čia kiek gali paeiti. Lietuvoje tikriausiai spjautų į Disnėjaus pasaulį ir geriau ten neitų išvis…

Garsiausi Disnėjaus pasaulio atrakcionai žmonių akyse – paveldas, o jei koks uždaromas ar rekonstruojamas – žiniasklaida prabyla apie tragediją. Jiems Disnėjaus pasaulis – kaip Europoje Viduramžių pilys, ir matant, kiek imažinierių kartos įdėjo dėmesio ir kūrybingumo į kiekvieną atrakcioną, nieko keisto, kad apie juos kuriami filmai. Atrakcionai juk – vienetiniai kūriniai, jie egzistuoja dešimtmečius ir gal egzistuos šimtmečius, kiekvienas atspindi epochą: gal šaltąjį karą, gal kosmoso siekius. Vaikui ten tik pramogos, bet ir pačiam protingiausiam, nevaikiškiausiam žmogui yra ką pamatyti. Ir Amerikoje gausu žmonių, kurie paprašo po mirties jų pelenus išbarstyti Disney World – ypač jo siaubo kambaryje…

Meno kūrinys EPCOT Amerikos paviljone - XIX-XX a. sandūros imigrantai Ellis saloje

Meno kūrinys EPCOT Amerikos paviljone – XIX-XX a. sandūros imigrantai Ellis saloje

Paveikslas - Amerikos dangoraižių statytojai

Paveikslas – Amerikos dangoraižių statytojai

Todėl manau, kad keliaujant po Florida tikrai būtina bent dieną – ar net kelias – skirti Disnėjaus pasauliui.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis

Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis

| 0 komentarų

Florida – tikra JAV supervalstija!

Aplankęs daugelį JAV valstijų ir teritorijų žinau: yra tokių, kur, atrodo, turistui nėra ką veikti, arba tėra viena-kita lankytina vieta.

Tačiau Floridoje ir dviejų savaičių atrodė negana! Ten – ir Majamis, vienas „pačiausių” pasaulio kurortų. Ir dešimtys pramogų parkų, kurių kiekvienam pasaulyje – Disnėjus, Universal Studios… Dar ir pagrindinis JAV kosmodromas, ir unikalus Everglades pelkių nacionalinis parkas, ir Key salų archipelagas, ir tiesiog tropinis klimatas.

Nenuostabu, kad daugybės amerikiečių svajonė yra pasenti Floridoje, o gyventojų skaičiumi ši valstija jau aplenkė Niujorką.

Disnėjaus pasaulyje

Disnėjaus pasaulyje (Disney World)

Majamis – turtais pertekęs tarpukario kurortas

Majamis yra Floridos durys, o kartu – ir visos Amerikos vartai. Skrydžiai į Majamį iš Europos vieni pigiausių: ženkliai pigiau skristi nebent į Niujorką.

Kartu Majamis – ir vienas gražiausių JAV miestų. Bent jau jo kurortinė zona, Miami Beach priemiestis, stovintis ilgoje nerijoje, tarp lagūnos ir Atlanto vadenyno.

Tiltu į Miami Beach

Tiltu į Miami Beach

Pernelyg daug Amerikos miestų yra panašūs vienas į kitą lyg du vandens lašai: ilgos tiesios gatvės, vienodi pastatai, o viskas, kas buvo gražu – seniai nugriauta. Miami Beach kitoks: vietiniai aktyvistai išgelbėjo savo paveldą ir eidamas jo Ocean Drive pajūrio promenada tebegali pasijusti kaip tarpukario kurorte.

Ocean Drive pajūrio promenadoje Miami Beach

Ocean Drive pajūrio promenadoje Miami Beach

Tebestovi seni tarpukario viešbučiai, restoranai, kaip medus traukdavę pirmąją atostogauti tropikuose išgalėjusią amerikiečių kartą. Tada ir gimė Florida. Narsus verslininkas Henris Flagleris nutiesė geležinkelį „į niekur” per pelkynus, o kiti verslininkai jo pabaigoje pastatė superkurortą – Majamį. Net dirbtines „Venecijos salas” supylė, pačių turtingiausiųjų zoną. Visu šimtu metų anksčiau nei tą patį darė Dubajaus šeichai. Tais laikais Floridoje gyveno tik 500 000 žmonių, o dabar – 21 milijonas!

Rūke paskendęs Miami Beach anapus širdies formos salos prie kurios kartą buvo nusileidęs hidroplanas (Majamio turtuolių transporto priemonė)

Rūke paskendęs Miami Beach anapus širdies formos salos prie kurios kartą buvo nusileidęs hidroplanas (Majamio turtuolių transporto priemonė)

Tarpukario klestėjimą primena puikus Wolfsonian muziejus, kur daug to meto meno ir baldų. Vietoje daugeliui muziejų įprastų nuobodžių „Menininkas gimė X metais ir tapė Y” tipo aprašų, čia aprašoma, kaip eksponatai atspindi didžiulius to meto pokyčius. Nazių propagandiniai plakatai, dėl katalikybės įtakos uždrausti Airijos vitražai ir t.t.

Šie vitražai pirmojoje XX a. pusėje buvo Airijoje uždrausti. Nors jie paremti garsiaias airių rašytojų kūrniais, tuo metu buvo didelė bažnyčios įtaka ir jie pasirodė pernelyg nepadorūs. Štai tokiom istorijom Wolfsonian per meną pristato XX a. pradžios gyvenimą

Šie vitražai pirmojoje XX a. pusėje buvo Airijoje uždrausti. Nors jie paremti garsiaias airių rašytojų kūrniais, tuo metu buvo didelė bažnyčios įtaka ir jie pasirodė pernelyg nepadorūs. Štai tokiom istorijom Wolfsonian per meną pristato XX a. pradžios gyvenimą

Ne visa Majamio istorija rožėm klota: ~1980 m. Mieste dominavo narkotikus į JAV plukdė mafijozai, nužudė ir ne vieną turistą. Bet miestas atgimė: senieji pastatai ne tik suremontuoti, bet ir spalvingau nudažyti, o vakarais apšviečiami įspūdingomis šviesomis, viską apsupa vakarėliai. Kartu esi ir tarpukaryje, ir labai šiuolaikiškame milžniškame vakarėlyje.

Prasideda Majamio South Beach vakarėlis - veiksmas viename barų

Prasideda Majamio South Beach vakarėlis – veiksmas viename barų

Deja, kainos – ne kaip tarpukariu: jos vienos didžiausių JAV. Ir Majamis (ar ir visa Florida) savo turtus tėškia tau į akis, tarsi būtum ne Amerikoje. Kitur Amerikoje neatskirsi milijonieriaus nuo juodadarbio. O į Miami Beach tiems, kas kompleksuoja atsidūrę tarp turtingesnių, geriau ir nevažiuoti: jeigu nepatenki į turtingiausiųjų lietuvių sąrašus, greitai pasijusi vargšu.

Miami Beach viešbučiai. Tarpukariu - eiliniai, dabar be kelių šimtų dolerių čia kambario tikrai negausi

Miami Beach viešbučiai. Tarpukariu – eiliniai, dabar be kelių šimtų dolerių čia kambario tikrai negausi

Niekur kitur pasaulyje nemačiau tiek daug Ferrari, Lamborghini, Porsche, ką jau kalbėti apie Corvette ar Mustang – ištisi jų salonai vienas netoli kito! Kas neišgali nusipirkti, atostogoms Floridoje bent nuomojasi – eilinė Sixt nuomos agentūra Majamio oro uoste reklamuojasi: „Autonuoma, su kuria tu gali pasirodyti turtingas”. Ir iš tiesų Majamio oro uosto nuomojamų automobilių parkinge visokių „superautomobilių”, kabrioletų, kupė ir milžiniškų visureigių – ne ką mažiau, nei eilinių mašinų! O jau išvis nesinuomoti automobilio neikas nesumąstytų – Majamio oro uosto autonuomos pastatas prilygsta mažesnio oro uosto keleivių terminalui ir vien „Alamo” autonuoma, kur nuomojomės, turėjo septynis langelius. „Rinkitės bet kurį” – darbuotoja mojo į dešimčių automobilių eilę, vieną daugybės.

Eilinis Majamio automobilis

Eilinis Majamio automobilis

Miami Beach „gyvoje parodoje” ir kūnai, ir dizainerių kūryba: neamerikietiškai seksualūs merginų drabužėliai, apnuoginantys neamerikietiškai lieknas formas. Majamis – ir modelių sostinė, o jo senųjų viešbučių ir plačiųjų paplūdimių fone fotografų blykstės nuolat „gamina” naujas reklamas ir mados žurnalų viršelius. „Looking for teen talent” („Ieškome paauglių talentų”) – reklamos kviečia jaunimą į svajonę.

Merginos fotografuojasi Majamyje, Vinvudo rajone

Merginos fotografuojasi Majamyje, Vinvudo rajone

Majamis – Amerikos sostinė ir laisvoji Kuba

Majamis susideda iš dviejų dalių. Pašėlusio Miami Beach ilgojoje nerijoje ir kur kas paprastesnio „tikrojo Majamio”. Pastaraisiais metais ir jo centras išstypo dangoraižiais: kai Miami Beach nakvynė daugeliui neįperkama, žmonės apsistoja anapus (~5 km) ilgųjų tiltų ir į paplūdimį važiuoja iš Majamio centro. Taip darėme ir mes.

Majamio centras

Majamio centras

„Tikrasis Majamis” irgi sparčiai kyla, turtėja. Ko vertas vien Vynvudo sienų rajonas – dar prieš gerą dešimtmetį ten buvo autoservisai ir sandėliai, o dabar viskas ištapytą nuostabiais pasaulino garso grafitistų kūriniais, o viduje – vieni prabangiausių restoranų. Vieni pradėjo tradiciją, kaimynai nukopijavo.

Vynvudo sienos Majamyje. Grafičiai nuolat keičiami

Vynvudo sienos Majamyje. Grafičiai nuolat keičiami

Bet turtuoliai ir „auksinis jaunimas” „tikrame Majamyje” – tik lašas jūroje. Dauguma majamiečių vos kalba angliškai! Nes Majamis – svajonių miestas visiems Karibų gyventojams. O ypač kubiečiams, kurie čia plaukia sprukdami nuo komunistinio Kubos režimo ir jo sukelto skurdo. JAV politika tokia: jei tik kubietis paliečia Amerikos žemę – jam suteikiamas prieglobstis.

Viena iš superjachtų prie Majamio

Viena iš superjachtų prie Majamio

Jau 35% Majamio žmonių – kubiečiai, dar 35% – kiti ispanakalbiai. Iš viso 70%. Majamyje net nesijauti kaip JAV: nuo pat Majamio oro uosto viskas dviem kalbom. Ir dažnai su tavimi muziejuje ar oro uoste sveikinasi ispaniškai, o angliškai net nemoka! Net žmonės turistų aptarnavimo srityje. „Derecho, derecho, go” – bandė aiškinti kaip pastatyti automobilį apartamentų parkingo tarnautojas. Majamyje gyvenantis klientas, pasakojo, ten įsidarbinęs privalėjo išmokti ispaniškai. Majamiečiai mėgsta didžiuotis vadindami miestą „Amerikos žemyno sostine”: juk čia susiduria angliškoji (JAV) ir ispaniškoji (Lotynų) amerikos. Daugybės Lotynų Amerikos organizacijų, televizijų štabai yra Majamyje.

Lotyniškas restoranas Majamyje

Lotyniškas restoranas Majamyje

Stipriausia ta loyniška dvasia – Majamio kubiečių rajone, vadinanamame Calle Ocho (aštunta gatvė). Ten supranti, kaip atrodytų Kuba, jei ne Fidelis Kastro! Lotyniška, spalvinga – bet tvarkinga, pilna visokių verslų nuo cigarų fabrikėlių iki hipsteriškų kubietiškų restoranėlių. Iš pradžių žodžiai „kubietiškas restoranas” kėlė šypseną – per visą kelionę į Kubą nevalgiau nieko skanaus. Bet, pasirodo, ir tai tikriausiai lėmė komunizmas ir deficitai, o ne prasta virtuvė: Majamyje, kur kubiečiai – laisvi, jie gamina skaniai.

Kubiečių rajone. Vienas jo simbolių - gaidys, kurie ten ganosi laisvai

Kubiečių rajone. Vienas jo simbolių – gaidys, kurie ten ganosi laisvai

Majamio kubiečių rajone ir „laisvi paminklai” Fidelio Kastro režimo aukoms, ir „laisvas muziejus” pasakojantis apie Majamio kubiečių bandymą 1961 m. susigrąžinti Kuboje valdžią. Jis kupinas pagiežos prezidentui Kenedžiui ir demokratams, kurie mėginimo neparėmė ir 2506-ąją kubiečių brigadą, išsilaipinusią Kubos Kiaulių įlankoje, Kastro nugalėjo. Nenuostabu, kad dabar kubiečiai balsuoja už respublikonus.

Mėginimo išvaduoti Kubą muziejuje. Rodomas įdomus filmas, o sienas puošia veteranų veidai: ir tų, kurie žuvo operacijos metu, ir tų, kurie dabar miršta: dar matėme senų veteranų, paprastai prisiekusių nekelti kojos į Kubą kol Kastro režimas nežlugo, bet kai operacijai jau 60 metų, greitai viskas taps tik istorija

Mėginimo išvaduoti Kubą muziejuje. Rodomas įdomus filmas, o sienas puošia veteranų veidai: ir tų, kurie žuvo operacijos metu, ir tų, kurie dabar miršta: dar matėme senų veteranų, paprastai prisiekusių nekelti kojos į Kubą kol Kastro režimas nežlugo, bet kai operacijai jau 60 metų, greitai viskas taps tik istorija

Antroji Majamio tautų mozaikos detalė – Mažasis Haitis, kur gyvena juodaodžiai imigrantai iš Haičio. Čia majamiečiai patarė mums nevažiuoti: nesaugu. Jei būtume buvę Amerikoje pirmą kartą, iš tiesų galėjo lengvai šokiruoti: šiukšlės, freskos „tabletė per dieną gali apsaugoti nuo ŽIV” ar agitacijos parduoti plaukus. Bet kai aš jau lankiau dešimtis šiaurinės JAV dalies getų (pvz. Detroito), Majamio Mažasis Haitis pasirodė net labai civilizuotas: yra gerų Haičio virtuvės restoranų, viename kurių nebrangiai ir skaniai suvalgiau haitietiško griot. Juk daugelyje getų yra tik neviltis, o vienintelė pramoga – narkotikai.

Freska ant Mažojo Haičio kultūrinio centro. Viduje, tiesa, nieko nebuvo

Freska ant Mažojo Haičio kultūrinio centro. Viduje, tiesa, nieko nebuvo

Už superprabangaus fasado Majamis gali būti net labai pigus. Išskyrus nakvynę. Greito maisto restoranai kaip visur ir… nemokamas viešasis transportas. Miami Trolley pseudosenoviniai autobusai ir Majamio centro Metromover traukinukas. Bilietų neturi – lipi ir važiuoji, dairydamasis į dangoraižius! Tik iš Majamio centro į Miami Beach taip nenukeliausi.

Nemokamas Majamio 'trolley' ir nemokamas Metromover ant tako viršuje

Nemokamas Majamio ‘trolley’ ir nemokamas Metromover ant tako viršuje

O ir iš paplūdimių brangiausias pats pietinis – kuo toliau į šiaurę, tuo jie pigesni, bet ir paprastesni. Apynuoges gražuoles keičia žydai ortodoksai su šlikėmis ir ilgom suknelėm. Dar viena tauta Majamio tautų mozaikoje, taip ir neištirpusi į „bendrą Amerikos kultūrą”. Ir gražų paminklą holokaustui jie ten pasistatė, nes, sakoma, Majamis vienu metu buvo vieta, kur bene daugiausiai pasaulyje gyveno holokaustą ištvėrusių žydų. ~1945 m. jie emigravo į Ameriką, o gyvenimo gale – į Floridą. Floridietiška svajonė.

Paminklas holokaustui Miami Beach - ranka kyla į viršų, ja bando kopti konclagerių kaliniai

Paminklas holokaustui Miami Beach – ranka kyla į viršų, ja bando kopti konclagerių kaliniai

Everglades – didžiausias pelkių nacionalinis parkas

Majamyje niekaip nepagalvotum, bet prieš 100-130 metų viskas ten buvo viena didelė pelkė. Ir ta pelkė Majamį tebesupa. Tai – Everglades nacionalinis parkas, visai kitoks, nei dauguma JAV. „Čia tikra Florida, o ne South Beach” – sakė vietinis.

Everglades pelkynai nuo Pa-Hay-Okee apžvalgos bokšto

Everglades pelkynai nuo Pa-Hay-Okee apžvalgos bokšto

Everglades nerasi kalnų ar kanjonų – visa Florida dar lygesnė už Lietuvą, aukščio rekordas – 105 metrai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, nebus ką žiūrėti: „lietuviški” miškeliai, pievos, tik karšta.

Everglades milžiniškas bagis, į kurį lipama specialiais laiptais - vienas ekskursijų po pelkes būdų

Everglades milžiniškas bagis, į kurį lipama specialiais laiptais – vienas ekskursijų po pelkes būdų

Bet tada pradeda rodytis paukščiai – įspūdingiausių spalvų, milžiniški. Ir aligatoriai. Jų Everglades gyvena apie du milijonus ir jie romūs – gali prieiti per žingsnį, beveik paliesti.

Aligatoriai prie Anhinga pasivaikščiojimo tako Evergleidse

Aligatoriai prie Anhinga pasivaikščiojimo tako Evergleidse

Tuos pelkynus (ar, kaip sako vietiniai, lėčiausią pasaulio upę) jau beveik šimtmetis galima tyrinėti įvairiausiais būdais. Įprastų pasivaikščiojimo takų daugiausiai ties įvažiavimu į parką iš Homestead miestelio, pvz. Anhinga Trail (mačiau gausiai aligatorių) ar Pa-Hay-Okee apžvalgos bokštas (su gražiu vaizdu į Everglades).

Paukščiai prie Anhinga Trail

Paukščiai prie Anhinga Trail

Alternatyvių pramogų geriausia ieškoti palei Tamiami trail kelią – patį pirmą, dar tarpukariu nutiestą per šias pelkes. Ten – galimybės praplaukti laivais su propeleriais (labiau kaip pramoga: greitis, vėjas, vaizdai) ar pravažiuoti bagiu (mūsų važiavimas buvo labiau kaip ekskursija: lėtai, bet su ilgu pasakojimu), ar autobusu nuo Shark Valley parko įėjimo. Toje aplinkoje vienas aukščio metras viską keičia: pelkynai virsta miškais. Lėkdamas su laivu per pelkyną ir važiuodamas mišku per bagį jaučiausi tarsi skirtingose šalyse.

Laive su propeleriu. Jo grimzlė labai menka, todėl gali plaukti net kur labai negilu. Jį, tarsi lėktuvą, stumia propeleris. Davė ausų kamštukus, nors garsas ne toks jau baisus

Laive su propeleriu. Jo grimzlė labai menka, todėl gali plaukti net kur labai negilu. Jį, tarsi lėktuvą, stumia propeleris. Davė ausų kamštukus, nors garsas ne toks jau baisus

Palei Tamiamio kelią pilna ir seminolų bei mikosukių kaimų. Floridos indėnus kolonistai sunaikino labai seniai (tik kažkoks akmenų ratas Majamio centre liko), bet apie XIX a., bėgdami nuo amerikiečių, į Floridą atsikėlė naujų indėnų ir, sumišę su pabėgusiais juodaisiais vergais, sukūrė naujas seminolų ir mikosukių gentis. Priešingai daugeliui JAV indėnų, šie – turtingi. Jiems priklauso gausybė kazino ir net pasaulinis „Hard Rock Cafe” tinklas. Prasigyveno iš turistų Tamiami kelyje, rodydami jiems savo amatus – ar, tiksliau, rodydami tai, ką turistai tikėjosi išvysti „pas indėnus”.

Mikosukių kaimo statulos. Yra neblogas muziejus. Tik mikosukių beveik nėra

Mikosukių kaimo statulos. Yra neblogas muziejus. Daugybė aligatorių narvų, kai kur jie – su kitais gyvūnais. Pavyzdžiui, parašyta tik ‘turtles’ – matyt, aligatoriai – savaime suprantama. Tik mikosukių beveik nėra

Dabar, tiesa, tos tradicinės „indėnų pramogos” atrodo keistai: visokie dirbtiniai totemai, pseudoindėniški namai ir, aišku, kiekviename kaime „privalomas” aligatorių zoosodas ir aligatorių imtynės kur demonstruojamas „aligatorių suvaldymo menas”. Mikosukių kaime juos „ganė” net ne indėnas: indėnai, atrodo, seniai ten tik vadovauja, o gentys tapo savotiškomis akcinėmis bendrovėmis: jų nariai tiesiog renka dividendus. Visai kitaip, nei Navahų krašte, kur dar klesti tikra už Lietuvą didesnė indėnų šalis…

O kažkada indėnai gyveno taip. Vaizdas nuo bagio kelio pro Everglades. Pastatėlis atkurtas, neautentiškas

O kažkada indėnai gyveno taip. Vaizdas nuo bagio kelio pro Everglades. Pastatėlis atkurtas, neautentiškas

Šiais laikais pramogos su gyvūnais, tikriausiai, kontraversiškos, tad „aligatorininkas” viską pateikinėjo kaip istorinę demonstraciją: „štai taip mikosukiai turistams prieš 100 metų rodydavo, kaip sugriebti aligatorių už žabtų”. Tada davė palaikyti aligatoriuką pačiam. Bet konkurencija didelė, žmonių skonis kitas – Mikosukių kaime buvom beveik vieninteliai turistai.

Kiekviename indėnų kaime ir kiekviename laivų su propeleriais 'uostelyje' į kainą įeina aligatoriuko palaikymas

Kiekviename indėnų kaime ir kiekviename laivų su propeleriais ‘uostelyje’ į kainą įeina aligatoriuko palaikymas

Keys archipelagas

Vienintelis Floridos kurortas, galintis lygiuotis su Majamiu – Ki Vestas (Key West). Nuvažiuoti į jį – iššūkis, jei nori tą pačią dieną grįžti į Majamį. 267 km atrodo nedaug (Amerikoje), bet tai ne magistralė, o unikalus Overseas Highway kelias, šokinėjantis ilgais siaurais tiltais nuo vienos Key salos prie kitos. Dar vienas tarpukario verslininkų šedevras.

Overseas Highway ten, kur jis jungia salas. Dešinėje matosi senasis tiltas, važiuojame per naująjį

Overseas Highway ten, kur jis jungia salas. Dešinėje matosi senasis tiltas, važiuojame per naująjį

Ir pakeliui yra daug ką žiūrėti. Coral Gables – žavus Majamio priemiestis, tarpukariu pastatytas tarsi senas Europos miestelis (vien jo viešbutis ko vertas). HoumstedeKoralų pilis, įkurta „braliuko” latvio Lydskalninio. Anas buvo tikras ekscentrikas: kalbama, jo šeima kovojo prieš carinę Rusiją, o dar ir mergina nesutiko tekėti. Movė iš Latvijos į Ameriką ir čia statė „pilį” (ar kažkokį bestogį meno kūrinį iš mirusių koralų) savo „nelaimingai meilei”. Gyveno imdamas pinigus iš turistų už „pilies” lankymą. Mirė dar 1951 m., bet turistai žavisi jo pilimi iki šiol – Billy Idol net dainą pagal ją sukūrė.

Latvio statytoje Koralų 'pilyje'

Latvio statytoje Koralų ‘pilyje’

Tuomet prasideda salos: toks ilgas amerikietiškas priemiestis su nedideliais namais ir savitarnos sandėlių eilėmis. Net automobilių, kemperių ir valčių „storage” (pastarosios kraunamos trimis aukštais). Daugybė floridiečių į valstiją atvyksta žiemoti, o karštas ir uodingas Floridos vasaras iškeičia į visai pakenčiamą klimatą šiaurėje. Vasarai jie nuomojasi ištisus sandėlius idant paliktų visus kitą žiemą praversiančius daiktus.

Anės paplūdimys palei Overseas Highway

Anės paplūdimys palei Overseas Highway

Tarpinės salos neįdomios, jei nežinai, ko ieškoti. Iš anksto pasidomėjus, ne visas įdomias vietas net spėjome aplankyti. Robio prieplauka (Islamorada), kuri reklamavosi galimybe šerti žuvis, bet kur kas smagiau buvo ten atplaukusi „jūrų karvė” lamatinas – net paliesti leidosi.

Vaikai glosto lamatiną Florida Keys Robio prieplaukoje. Jau radau jį ten, paskui jis neva buvo išplaukęs ir vėl grįžo. Nesunku atpažinti iš randų, kuriuos paliko turistinių laivų propeleriai...

Vaikai glosto lamatiną Florida Keys Robio prieplaukoje. Jau radau jį ten, paskui jis neva buvo išplaukęs ir vėl grįžo. Nesunku atpažinti iš randų, kuriuos paliko turistinių laivų propeleriai…

Anės paplūdimys (Islamorada) – toks idiliškas. Vėžlių ligoninė (Maratonas) – be galo amerikietiška: kažkoks gyvūnėlius mylintis motelio savininkas užleido motelio baseiną sužeistais vėžliais ir dabar net „vėžlių greitąsias” turi, skubančias jų gelbėti. Apsimoka: brangūs bilietai, aukos. Galima žiūrėti skeptiškai ar net juoktis iš į magnetinio rezonanso aparatus kišamų vėžlių (geriau jau Amerikoje gimti vėžliu nei Afrikoje žmogumi!). Na, bet juk niekas nieko neprievartauja: yra šeimininkai, sugebėję įrodyti, kad tai svarbu, ir gyvūnų mylėtojai, pasirįžę tam – o ne kam kitam – aukoti savo pinigus. Ir viskas sukasi, plečiasi. Amerika.

Vėžlių greitosios pagalbos prie vėžlių ligoninės. Jų ne viena - ir turbūt jos labiau tarnauja viešiesiems ryšiams, nes, kaip mums pasakojo, per mėnesį randamas tik vienas ar du gelbėjimo reikalingi vėžliai

Vėžlių greitosios pagalbos prie vėžlių ligoninės. Jų ne viena – ir turbūt jos labiau tarnauja viešiesiems ryšiams, nes, kaip mums pasakojo, per mėnesį randamas tik vienas ar du gelbėjimo reikalingi vėžliai

Tada Big Pine Key ir No Name Key salos, kur gyvena laukiniai vieni mažiausių pasaulio elnių (per 20 minučių „užvažiavimą” matėme penkis, šmirinėjančius tarp namų it šunys).

Key elniukas Big Pine Key

Key elniukas Big Pine Key

Ir visą ilgą kelią karūnuoja Ki Vestas. Jei Majamio paplūdimys atsiduoda tarpukario dvasia, tai Ki Vestas – prieškario, senųjų Amerikos pietų, su dviaukščiais rūmais, kurių atvirose verandose sėdėdavo ponios įmantriomis suknelėmis. Dabar ir Ki Vestas paskendęs brangiuose vakarėliuose, tik jų lankytojai – gerokai vyresni, nei Majamyje. Vietos sau randa ir gėjai su transvestitais, ir marškinėlių, idealizuojančių Donaldą Trampą, parduotuvės. Visa Florida tokia: pasidalinusi tarp kairiųjų demokratų ir dešiniųjų respublikonų, lemiama valstija dažnuose JAV prezidento rinkimuose.

Tradicinis pastatas su veranda Ki Veste

Tradicinis pastatas su tradicine veranda ir šiuolaikinėmis gėjų vėliavomis Ki Veste

Aišku, visas smagumas ten – vakarais, ir į Ki Vestą atvykome jau sutemus. Bet nakvynė ten – labai brangi. Grįžome į Majamį – jau po vidurnakčio. Per dieną ten ir atgal – įmanoma.

Freska Ki Veste

Freska Ki Veste

Orlandas – pasaulio pramogų parkų sostinė (Disney World)

Kai Floridoje lankiausi pirmą kartą, Majamį net praleidau. Nes daug įdomybių yra ir šiauriau. Orlandas garsėja kaip pasaulio pramogų parkų sostinė.

Garsiausias aišku Disnėjaus pasaulis (Disney World). Parkas čia per menkas žodis – tai Panevėžio miesto pramogų miestas, kuriame – keturi pramogų parkai, du vandens parkai, „miesto centras“ su parduotuvėmis ir restoranais ir gausybė viešbučių.

Disnėjaus pasaulyje

Disnėjaus pasaulyje. Įėjimas į Magic Kingdom

Į visus pramogų parkus bilietas perkamas visai dienai ir apima visas pramogas: atrakcionus, paradus ir šou, bei superfejerverkus vakare (bet neįeina restoranai ar paslaugos – maisto atsinešėme savo). Kainos – didžiulės, bet jokiu metu nesigailėjau tiek mokėjęs: Disnėjaus pasaulyje viskas tiesiog ištobulinta. Pastatai iš tikrų medžiagų ir kiekviena detalė nuo iškabos šrifto iki žibintų stulpų perteikia norimą dvasią (gal kokio Afrikos užkampio, gal Laukinių vakarų ar ateities – priklausomai nuo parko). Atrakcionai – ne šiaip atrakcionai, o tikri meno kūriniai, pasakojantys istoriją nuo to momento, kai stoji į eilę prie jų: viską atskleidžia spalvos, architektūra ir gausybė animatronų (realistiškų robotų). Viską sukūrė armijos „imažinierių“ – taip Disnėjus vadino savo atrakcionų kūrėjus („vaizduotės inžinieriai“). Senieji atrakcionai analizuojami tarsi šedevrai – apie juos rašomos knygos ir kuriami filmai. Ištisa „Karibų jūros piratų“ filmų serija pastatyta pagal… Disnėjaus atrakcioną.

Disnėjaus simbolis - pilis

Disnėjaus simbolis – pilis

Tuos atrakcionus amerikiečiai laiko tikru savo paveldu tarsi europiečiai Viduramžių pilis: vos pabando Disnėjus ką nors „sumoderninti“, tuoj kyla ažiotažas. „Tavo tėvelis važiavo šituo Space Mountain, kai jam buvo 12“ – nugirdau šeimos pašnekesį. Ir 80-mečius senelius marškinėliais „Disnėjaus fanatas“ mačiau. Ir girdėjau istorijas, kad tokie prašo po mirties išbarstyti jų pelenus Disnėjaus pasaulyje, ypač jo Siaubo kambaryje. Nes Disnėjaus pasaulis – tikrai ne vien vaikams: geras trečdalis ar pusė lankytojų buvo be vaikų. Disnėjus – vienas Amerikos kultūros pagrindų.

Fantazijų žemė (Fantasyland) Magic Kingdom

Fantazijų žemė (Fantasyland) Magic Kingdom

Svarbu ateiti į Disnėjaus parką prieš atidarymą, o išeiti po uždarymo – ir tai spėsi ne viską, bet bent jau pamatysi parke, kas įdomu. Na o ketinimus aplankyti per dieną kelis parkus pamirškite iš karto. Vienas parkas – viena diena. Tokiais tempais vien Disnėjaus pasaulyje reikėtų 4-6 dienų… Mes ėjome dvi dienas į du pagrindinius parkus:
*Magic Kingdom – klasikinis Disneilendas su visais herojais ir Volto Disnėjaus sumanymais.
*EPCOT – nuolatinė pasaulinė paroda su realistiškais įvairių šalių miestais bei pasaulio ateities vizijomis (labiau edukacinė, bet ir smagi).

EPCOT'as. Anapus ežero - Italijos zona

EPCOT’as. Anapus ežero – Italijos zona

Dar Disnėjaus pasaulyje yra:
*Animal Kingdom – pramogų parkas per brūkšnelį zoologijos sodas, bet kitoks.
*Disney Studios – Disnėjaus filmų tematika sukurtas parkas – neva studija, kur filmuojami Disnėjaus filmai.

XIX a. amerikietiška muzika Disneilende. Kaip ir viskas, ištobulinta iki maksimumo: nuo aktorių aprangos iki tikroviško puošnaus XIX a. teatro

XIX a. amerikietiška muzika Disneilende. Kaip ir viskas, ištobulinta iki maksimumo: nuo aktorių aprangos iki tikroviško puošnaus XIX a. teatro

Ir Disnėjus – tik Floridos parkų pradžia! Didžiausias konkurentas Universal Studios Orlande įkūrė du parkus. Disnėjus ir Universal kaunasi dėl herojų – tarkime, „Žvaigždžių karus“ nusigriebė Disnėjus, o Harį Poterį – „Universal“. „Universal“ parkai kiek baisesni, nei Disnėjaus, kur net man, ne baisių atrakcionų mėgėjui, nieko superbaisaus nebuvo.

Klasikinis It's a Small World atrakcionas. Kaip ir daugelyje Disnėjaus atrakcionų, čia lipi į valtį ir ji plaukia pro visokius vaizdus ir garsus

Klasikinis It’s a Small World atrakcionas. Kaip ir daugelyje Disnėjaus atrakcionų, čia lipi į valtį ir ji plaukia pro visokius vaizdus ir garsus

Dar yra Water World, vienas geriausių akvariumų. Ir ištisa eilė kitų parkų: važiuoji štai keliu į Orlandą, pasidairai – ir tai šen, tai ten apžvalgos ratai, milžiniški amerikietiški kalneliai: net keista, kaip visi randa savo klientą, kai šalia „grandų grandai“. Ko tik nėra: net Holy Land (Šventosios žemės) pramogų parkas Biblijos tematika! Na, Amerikos religingumu niekada neabejojau.

Eilinis atrakcionų parkas palei vieną greitkelių prie Orlando

Eilinis atrakcionų parkas palei vieną greitkelių prie Orlando

Aišku, mažesni parkai pigesni, ten nėra ir kito Disnėjaus ar Universal siaubo – supereilių. Jei ką Floridoje ir būtina planuotis iš anksto, tai apsilankymus šiuose parkuose, mat daug kas priklauso nuo savaitės bei paros meto, o taip pat specialių bilietų „be eilės“: jei strategiškai visko nesudėliosi, apsilankymas Orlando superparke gali virsti stovėjimo eilėse kankynių serija.

Eilėje prie Frozen atrakciono EPCOT praleidome apie valandą. Laimė, eilėse yra užsiėmimų, autentiškų vaizdų

Eilėje prie Frozen atrakciono EPCOT praleidome apie valandą. Laimė, eilėse yra užsiėmimų, autentiškų vaizdų

Florida – langas į Ameriką

Florida man buvo ir puiki galimybė pamatyti šiuolaikinės Amerikos kultūros pramogas. Kaip milijonai senelių iš visos Amerikos susirenka čia praleisti senatvės (Florida – seniausia amžiumi JAV valstija), o milijonai moksleivių ir studentų kasmet atvažiuoja prašėlti pavasario atostogas („Spring break“), taip ir visos geriausios sporto lygos, miuziklai, menas ir kita neišvengiamai atsiduria ir Floridoje.

NBA varžybose

NBA varžybose Orlande

Floridoje pirmąkart aplankiau NBA varžybas (Orlando „Magic“), Floridoje nuėjau ir į amerikiečių pamiltas NASCAR lenktynes. Deitona Byčo trasoje, netoli ten, kur jos ir atsirado, kaip alkoholio draudimo eros kontrabandininkų lenktynės paplūdimiu. Jei domina Amerikeitiškas futbolas, beisbolas, rodeo, profesionalios imtynės – viską rasi Floridoje.

Deitona Byčo trasoje, kur gimė NASCAR

Deitona Byčo trasoje, kur gimė NASCAR. Tai tik maža dalis ~160 000 žiūrovų trasos

Floridoje rasi ir vieną geriausių pasaulyje Salvadoro Dali muziejų (Sent Pitersberge) – kaip įprasta JAV, mecenatas kolekcionierius po mirties jam užrašė savo kolekciją, kurioje ne vien mažos drobės, bet ir monumentalūs siurrealisto darbai.

Floridoje – ir didžiausi pasaulyje kruiziniai uostai, iš kurių gali leistis į pažintį su Karibais.

Kruizinis laivas išplaukia iš Majamio

Kruizinis laivas išplaukia iš Majamio

O Amerikos kosmoso programa, galima sakyti, yra tik Floridoje – bent jau turistams. Ten yra Kanaveralo kyšulys, iš kur paleistos visos misijos į mėnulį ir Šatlai. Galima atvykti pažiūrėti paleidimo, bet, deja, jie reti ir man jokios datos netiko. Po Šatlų programos uždarymo daugelis svarbiausių paleidimų vyksta Baikonūre (Kazachijoje) ir Kanaveralo kyšulys pamažu virsta muziejumi. O ką veikti ten irgi yra visą dieną!

Niekur nemačiai tiek teisininkų reklamų, kiek Floridoje. Visokie 'Paslydimo advokatai' skatina padavinėti teisman kiekvieną, ką tik įmanoma, ir žada milijonus. Ši advokatė reklamuojasi prie motociklo su šūkiu 'Telaimina Dievas mūsų karius' - gal sužavės kokį seną veteraną ir pasamdys ją, ir paduos kartu į teismą kokią kavinę, kur veteranas paslydo

Niekur nemačiai tiek teisininkų reklamų, kiek Floridoje. Visokie ‘Paslydimo advokatai’ skatina padavinėti teisman kiekvieną, ką tik įmanoma, ir žada milijonus. Ši advokatė reklamuojasi prie motociklo su šūkiu ‘Telaimina Dievas mūsų karius’ – gal sužavės kokį seną veteraną ir pasamdys ją, ir paduos kartu į teismą kokią kavinę, kur veteranas paslydo, ir ta sutiks sumokėti kelis tūkstančius, nes teismas kainuotų brangiau, ir tuos tūkstančius pasidalins veteranas ir jo advokatas

Floridoje – ir Klirvoteris, pasaulinė scientologų bažnyčios sostinė su savo muziejėliu (bet ką ten rodo gali rasti internete).

Scientologai Klirvoteryje

Scientologai Klirvoteryje

Floridoje – ir seniausias JAV miestelis Sent Augustinas, įsteigtas dar 1565 m. ispanų tuo metu, kai anglai dar nelabai ir svajojo kolonizuosiantys Ameriką. Florida dar ilgai priklausė Ispanijai – iki XIX a. Visgi, tai buvo Ispanijos Imperijos užkampis ir man, europiečiui, Sent Augustinas didelio įspūdžio nepaliko: esame pripratę prie didesnių senų miestų.

Coral Gables tarpukario viešbutis prie Majamio. JAV įspūdingiausia ne 'senoji', o XX a. pradžios istorija: kai pastatai dar buvo statomi įspūdingi, o JAV jie buvo statomi didžiausi pasaulyje: visoje Europoje panašaus senumo panašaus dangoraižio nerasi

Coral Gables tarpukario viešbutis prie Majamio. JAV įspūdingiausia ne ‘senoji’, o XX a. pradžios istorija: kai pastatai dar buvo statomi įspūdingi, o JAV jie buvo statomi didžiausi pasaulyje: visoje Europoje panašaus senumo panašaus dangoraižio nerasi

Tačiau tame, kame JAV stipri, Florida turi stiprių kortų. Šėlstantys kurortai ir pramogų parkai, vienas įdomiausių gamtinių nacionalinių parkų ir gausybė kultūrų: tiek amerikinės populiariosios, tiek visokiausių imigrantų. Net lietuvių, kurie dar 1964 m. čia pasistatė savo klubą.

Floridos Sent Pitersbergo lietuvių klube

Floridos Sent Pitersbergo lietuvių klube

Tiesa, Florida – ir automobilių kamščių valstija, ir turi daugiausiai mokamų kelių. Kai visi taip skuba gyventi ir atostogauti Floridoje, infrastruktūra tiesiog nespėja.

Miami Beach naktį

Miami Beach naktį

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!

Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!

| 0 komentarų

Kelnas – milžiniškas! Jame – 10,5 milijonų žmonių, panašiai kaip Paryžiuje ar Londone.

Tiksliau, tiek žmonių gyvena ne vien Kelne, tačiau ištisoje Reino-Rūro regiono miestų grandinėje, kuri jau geras šimtas metų praktiškai suaugusi į vieną didelį miestą. Daugelis turistų čia aplanko tik Kelno katedrą ir centrą. O verta pamatyti daugiau – ir labai paprasta.

Gal labiausiai pasaulyje šis regionas atsiduoda stympanko dvasia: toks niūriai fantastiškas XIX a. amžius. Milžiniškos šimtametės kasyklos ir gamyklos, „šėrusios“ Vokietijos karo mašiną, virsta įspūdingais muziejais ir meno projektais, o atliekų krūvos – žaviais kalnais. Unikalūs XIX a. pabaigos transporto sprendimai, kaip pakabinamas geležinkelis.

Gerai išvystytų geležinkelių dėka per pora dienų aplankiau svarbiausias regiono lankytinas vietas ~10 miestų.

Zolverein, Rūro regiono industrijos simbolis

Zolverein, Rūro regiono industrijos simbolis

Kelnas ir pramonės pinigais išmūrytos bažnyčios

Kelnas yra garsiausias Reino-Rūro regiono miestas, nors jame gyvena tik 1 milijonas iš 10,5 milijonų regiono žmonių. Dėl to kalta Kelno katedra – trečia pagal aukštį bažnyčią pasaulyje! Vos išeini iš pagrindinės Kelno traukinių stoties ir jos bokštų didybė tiesiog prislegia. 157 m aukštis – dvigubai lenkia aukščiausias Lietuvos bažnyčias. Ir net apkeliavęs visą Europą bent kiek panašaus dydžio senovinių bokštų beveik nesu matęs.

Kelno katedra

Kelno katedra

Kelno katedros bokštai baigti statyti 1880 metais. Joks nevokiečių miestas negalėjo tada konkuruoti su Kelnu. Miestas, regionas, pati Vokietija buvo aukštumoje. Tūkstančiai kasyklų ir gamyklų, milijonai jų darbininkų, geriausios pasaulio prekės sunešė turtus, kurių užteko pastatyti Kelno katedrai.

Po Antrojo pasaulinio karo sugriautas Kelnas

Po Antrojo pasaulinio karo sugriautas Kelnas

Deja, iš anos didybės Kelne ir liko tik katedra, dar kelios bažnyčios (pvz. Šv. Martyno bažnyčia), Rotušės bokštas. Milžinišką ir nuostabų Kelno senamiestį tegali pamatyti nuotraukose – dabar testypso pavieniai istoriniai pastatai nuobodžių šiuolaikinių „dėžučių“ jūroje. Regionui turtus sunešusios gamyklos per Antrąjį pasaulinį karą tapo britų bombonešių taikiniais – ir viską prarijo sprogimai, ugnis.

Moderni Kelno filharmonija greta katedros - dar vienas gražesnių naujų pastatų. Bet tikra architektūrinė nesėkmė: kadangi salė po žeme, reikia samdyti darbininkus, kad vykstant koncertams, uždarytų aikštę, nes antraip salėje girdisi aukštakulniai ir riedutininkai

Moderni Kelno filharmonija greta katedros – dar vienas gražesnių naujų pastatų. Bet tikra architektūrinė nesėkmė: kadangi salė po žeme, reikia samdyti darbininkus, kad vykstant koncertams, uždarytų aikštę, nes antraip salėje girdisi aukštakulniai ir riedutininkai

Užuot atstatę viską „kaip buvo“, vokiečiai statė bele kaip – kad tik greičiau apgyvendinti visus paverstus benamiais. Tik bažnyčias atsatė. Bet ir tai dažniau išorę: vidūs – nuobodūs. Kelno katedra – išimtis. Jos bombonešiai nesugriovė. Gal per stebuklą, o gal dėl to, kad jos bokštai padėdavo susiorientuoti. Tik kelis vitražus išdaužė – jie pakeisti moderniais, it sudarytais iš kompiuterio pikselių.

Kelno 'senamiesčio' vaizdas

Kelno ‘senamiesčio’ vaizdas

Stympankinis pramoninis Kelno regiono paveldas

Paradoksalu, bet karo taikiniu buvusi pramonė išliko geriau. Milžiniškų kasyklų, plieno cechų ar dujų bokštų niekas ir nestatė dėl grožio. Tad ir atstatyti jie tokie, kokie buvo. Paprasti – bet vis tiek pribloškiantys savo dydžiu, ypač šiandieninį keliautoją, „atsivalgiusį“ didingų pilių ar bažnyčių.

Apie 1980-1990 m. Rūro kasyklos ir gamyklos nyko, užsidarinėjo viena po kitos: algos Vokietijoje išaugo ir samdyti šitiek darbininkų tapo nuostolinga. Rūro miestai virto distopiniais apleistos pramonės laukais: nebeveikiantys kasyklų vagonėlių liftai, trūnijantys kaminai, gamybinių atliekų kalvos.

Zollverein viduje

Zollverein viduje

Viskas ėmė keistis kai Reino-Rūro didmiestis 2010 m. tapo Europos kultūros sostine. „Kultūra tame žlugusiame darbininkų mieste?“ galėjo klausti skeptikai, bet kultūros ten daug. Juk savo XIX-XX a. sandūros aukso amžiuje tai buvo ne tik darbininkų, bet ir gamyklų savininkų miestai. Jie turėjo nuostabias vilas (kaip plieno magnato Krupo Villa Hügel, kur dirbo per 500 tarnų, o dabar galima eiti ekskurisjų). Jie buvo meno mecenatais ir finansavo ne vieną muzijeų ar teatrą (deja, ne visi atlaikė karo audras).

Bet svarbiausia: Reino-Rūro didmiestis kultūrai atidavė ir, atrodo, didžiausią jos priešingybę: tas pūvančias nereikalingas gamyklas. Garsiausia – Zollverein Eseno mieste – net įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ten įkurtas Rūro muziejus pristato ir pramoninį paveldą, ir meną, ir regiono istoriją. Gamyklų kompleksas pernelyg milžiniškas, kad būtų atiduotas vienam muziejui: tad ten ir daugiau muziejų, kavinių, meno prokjektų, erdvių ekskursijoms, net galimybė nardyti, čiuožinėti ar iš seno plieno suvirintas apžvalgos ratas. Toks stympanko pasaulis!

Zollverein dalis su apžvalgos ratu

Zollverein dalis su apžvalgos ratu

Nedaug nusileidžia ir Dusiburgo landšaftparkas, o naktimis Zolvereiną ir pranoksta: tenykštė plieno gamykla savaitgalių vakarais baugiai nuostabiai apšviečiama. Gali naršyti čia raudonais, čia žaliais ar mėlynais jos koridoriais, laipioti kopėčiomis ir metaliniais laiptais tik šen bei ten sutikdamas kitus turistus besigrožinčius tuo, kas jų tėvų kartai tebuvo bjauri darbo rutina.

Dusiburgo Landšaftparkas naktį

Dusiburgo Landšaftparkas naktį

Atgimė ir mažesni objektai: gamybinių atliekų krūvos apaugintos žole ir „karūnuotos“ skulptūromis-apžvalgos bokštais virto parkais ir pasivaikščiojimų erdvėmis, o, pavyzdžiui, Oberhauseno gazometras – meno muziejumi su apžvalgos aikštele viršūnėje.

Oberhauzeno gasometras

Oberhauzeno gasometras

Tiesa, trūnijančios pramonės Rūro regione per daug, kad visą ją pritaikyti pramogoms ir daugelis pastatų dar laukia savo eilės. O žygis pėsčiomis nuo traukinių stoties iki minėto gazometro vis tiek buvo niūrokas. Taip, įdomu pereiti tilteliu per kažkokį pramoninį tvenkinį ar kanalą, grafičiais aprašinėtais tiltais, bet vis tiek niūru. Bet tas niūrumas savaip žavus.

Einant iki Oberhauzeno gazometro

Einant iki Oberhauzeno gazometro

Jei visgi po pusiau apleistų gamyklų užsinorės tikro senamiesčio, viena geriausių vietų tam – Diuseldorfas.

Diuseldorfo senamiestyje

Diuseldorfo senamiestyje

Traukiniai ir langas į šiuolaikinio vokiečių miesto gyvenimą

Rūro didmiestis nemirė kartu su savo pramone, jo gyventojų skaičius auga toliau. Vokiečiai senėja ir jų mažėja, bet gausėja imigrantų: plūsta arabai ir juodaodžiai. O turkai sugužėjo dar pokariu ir dabar regionas, galima sakyti, vienas jų kultūros centrų: turkų čia gyvena apie pusė milijono.

Ir bevardžiai, nežinomi, bet milžiniški ir gyvi pramoniniai Rūro miestai – puikiausia proga pamatyti „tikrą“ šiuolaikinės Vokietijos gyvenimą. Pavyzdžiui, milžiniškose Karnavalo parduotuvėse, kur vyresnio amžiaus vokietės persirenginėja klaunėmis, „stympankėmis“ ar piratėmis (ir tai tik trys iš dešimčių tūkstančių variantų ruoštis vieniems smarkiausių Europos karnavalų). Arba pro raudonus viešnamių langus matydamas, kaip eiliniam klientui ruošiasi pusnuogės prostitutės (tai Vokietijoje legalu). Arba eidamas Kelno Hohenzollern tiltu ir skaitydamas užrašus ant turbūt milijonų spynelių, kurias ten paliko ne mažesnis skaičius įsimylėjėlių porų: gal daugiausiai jų vienoje vietoje, kiek mačiau pasaulyje.

Tik maža dalis visų porelių spynelių ant Kelno Hohenzollern tilto

Tik maža dalis visų porelių spynelių ant Kelno Hohenzollern tilto

Bet gal labiausiai ta „gyvos Vokietijos“ dvasia gyva traukiniuose. Šimtai jų linijų jungia šimtus stočių ir stotelių, nuo pagrindinių hauptbanhof iki visokių atšakų nuo atšakų. Vienas miestas gali turėti ir keliolika traukinių stočių, kuriomis traukiniai laksto nerečiau nei automobiliai kokiu Lietuvos kaimo keliu: kas kelias minutes. Keliauti labai patogu: net ir nepasižiūrėjęs grafikų ir atėjęs į stotį greičiausiai sulauksi reikiamo traukinio ne vėliau kaip po valandos ar net 20 minučių.

Vienoje Rūro regiono traukinių stočių

Vienoje Rūro regiono traukinių stočių

Nuo traukinių stočių šakojasi tramvajų linijos, kurios miestų centruose driekiasi po žeme tarsi metro, šitaip aplenkdamos kamščius, o kur tų kamščių mažiau rieda keliais. Gal nėra taip „gražu“, kaip „tikras metro“, bet veikia. Dar pridėk autobusus – kurių kai kurie turi savo trasas, atskiras nuo kelių – ir suprasi, kad sistema gana sudėtinga, bet šiais GPS laikais lengvai rasi geriausią maršrutą tarp bet kurių dviejų stotelių.

Viena gausybės karnavalo parduotuvių Kelne

Viena gausybės karnavalo parduotuvių Kelne

Buvau įsigijęs 24 valandų bilietą (yra ir 48 valandų), į kurį įeina visas regiono viešasis transportas): įdomu, kad jei perki tokį bilietą 2, 3 ar net 5 žmonėms, kaina nedaug didesnė, nei vienam žmogui. Taip regiono viešasis transportas mėgina kovoti su automobiliais: juk jeigu, tarkime, 3 žmonės turėtų mokėti už tris „dienos bilietus“, labiau jiems apsimokėtų nuomotis automobilį.

Tunelis Duisburgo Landšaftparke naktį

Tunelis Duisburgo Landšaftparke naktį

Tiesa, „pramoniniai“ taškai nebūna miestų centruose ir todėl į juos tenka važiuoti su dviem persėdimais, o paskui dar nemažai eiti pėsčiomis: todėl pramonės ir meno projektų mėgėjams automobilis vis tiek gerokai patogiau.

Vupertalio kabantis traukinys ir pamiršti miestai

Beje, net ir tankiosios traukinių linijos nėra kažkoks naujas stebuklas. Jos statytos 100, beveik 200 metų, atmena pramonės dvasią. Pati garsiausia ir unikaliausia – Vupertalio švebeban. Dar vienas žiupsnelis stympanko: tas traukinys bėgiais ne važiuoja, bet kabo ant jų! Atsisėdus paskutinio vagono gale, atsiveria nuostabus vaizdas. Iš interneto parsisiunčiau nemokamą audigidą: taip važiuodamas švėbebanu išgirdau miesto, regiono istoriją. Ir net bilieto pirkti nereikėjo: galiojo tas pats 24 val. visuotinis viešojo transporto bilietas. Kitur pasaulyje toks ypatingas transportas būtų turistinė atrakcija su turistine kaina – bet Vupertalyje, kurio vardo daugelis europiečių negirdėjo, buvome vieninteliai tuo metu juo važiavę turistai.

Prasilenkia Vupertalio Švėbebano traukiniai

Prasilenkia Vupertalio Švėbebano traukiniai

Gerai „sukaltas“ audiogidas apie Vupertalį bėrė vienas už kitą įdomesnius faktus. Pasirodo, ten jau virš 150 metų yra „Bayer“ vaistų kompanijos štabas, ten sukurtas aspirinas ir išpopuliarintas heroinas. Pasirodo, ten gimė komunizmo „bendraautoris“ Frydrichas Engelsas – jį įkvėpė blogos sąlygos miesto fabrikuose. Pasirodo, ten veikia Pinos Bauš teatras.

Iki buvusios didybės atstatyta Švebebano stotis

Iki buvusios XIX a. didybės atstatyta Švebebano stotis

Visi vardai, pavadinimai pažįstami iki kaulų smegenų. Tik patį Vupertalį iki tol buvau girdėjęs tik dėl paties švebebano. Ir tai tik todėl, kad domiuosi geležinkeliais, transportu: mano bendrakeleiviai ir švebebano nežinojo, jo vaizdas sukėlė juoką iš netikėtumo.

Švėbebanas Vupertalyje

Švėbebanas Vupertalyje

Vupertalis maždaug Vilniaus dydžio – ne didžiausias iš visų regiono miestų. Turbūt panašių istorijų ir įdomybių galima pririnkti apie kone kiekvieną jų – juk tai buvo XIX-XX a. sandūros pramoninio pasaulio viena širdžių. Ir kiekvieno jų pavadinimas būtų vienodai „beveik nežinomas“.

Reino-Rūro didmiesčio unikalumas – tai, kad jis neturi vieno centro – ir yra didžiausia jo problema. Jis tiesiog neturi vieno lengvai išreklamuojamo pavadinimo (kas gi žino „Reino-Rūro aglomeraciją“?), o kiekvienas paskiras jo miestas nėra toks ypatingas, kad išgarsėtų pats savaime. Išskyrus gal Kelną su savo katedra – bet ir tai, kažin ar verta savaitgaliui keliauti vien į Kelną kai ten ir įdomi praktiškai vien ta katedra.

Kelno senamiesčio panorama su Katedra ir Šv. Martyno bažnyčia

Kelno senamiesčio panorama su Katedra ir Šv. Martyno bažnyčia

Daug vyresnių žmonių, pavyzdžiui, žino, kad Bona buvo Vakarų Vokietijos sostinė – tačiau tai ir yra vienintelis dalykas, kurį žino apie Boną. O juk Bona – tas vos 300 000 gyventojų turintis meistas – Vakarų Vokietijos sostine parinktas ne šiaip sau, o dėl to, kad yra kur kas didesnės Rūro aglomeracijos dalis. Tos, į kurią įeina ir Kelnas, ir Vupertalis, ir Esenas, ir Diuseldorfas, ir Duisburgas, ir Dortmundas ir dar begalė mažesnių miestų.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Pigiais skrydžiais į egzotiškus kraštus? Įmanoma!

Pigiais skrydžiais į egzotiškus kraštus? Įmanoma!

| 3 komentarai

Pigiais skrydžiais (Ryanair, Wizzair) esame įpratę nuskristi kur trumpam: savaitgaliui, savaitei. Ir grįžti.

Tačiau galima pigiais skrydžiais keliauti ir kitaip. Skrendi į miestą, pabūni kelias dienas ir skrendi tolyn, paskui – dar tolyn. Šitaip pigiais skrydžiais galima pasiekti net tolimus, egzotiškus kraštus pakeliui stabtelėjus 5 ar 7 įdomiuose miestuose!

Tik kaip „susidurstyti“ geriausią maršrutą? Yra daug gerų priemonių, tik ne visi žino!

Čia rašau, kaip nukeliavau pigiais skrydžiais iki Afrikos, pakeliui aplankydamas daug įdomių miestų. Daugelis skrydžių kainavo ~15-40 eurų. Rašau, kaip juos radau, kokiomis programėlėmis ir metodais naudojausi, kiek kainavo.

Nesiūlau mėginti tiksliai pakartoti šią kelionę – nepavyks, nes pigiausių skrydžių akcijos nuolat keičiasi. Tačiau kviečiu pasinaudoti tais pačiais metodais, kad „susidurstyti“ savąjį unikalų maršrutą – kurio niekas kitas už tą kainą irgi turbūt nebepakartos.

Tai nuotraukos miestų ir vietų, kuriuos aplankiau vienos kelionės metu, perskridamas daugiausiai pigių skrydžių avialinijomis:

Priešistorė: į Kanarus aplankant kelis miestus

Pirmą kartą tokią “sudurtinę kelionę” išmėginau 2018 m. per kelionę į Kanarų salas. Bėda: iš Lietuvos į Kanarų salas gerų skrydžių tiesiog nėra. Perkant su oficialiais jungimais, gavau siūlymus ~300 eurų. „Nesąmonė“ – galvoju – „Už tiek esu suskraidęs ir iki Niujorko!“.

Jau seniau žinojau, kad į Kanarų salas ir panašias vietas geriausia skristi su „netikrais jungimais“ Ryanair ar Wizzair. Perki bilietą į vieną miestą, kur skrenda Ryanair/Wizzair, o iš to miesto – į Kanarų salas.

Bet kaip atrasti pigiausius skrydžius, kai variantų begalės? Nepamainomas čia Azair.com puslapis. Ten pakanka įvesti apytiksles datas bei iš kur į kur skrendi – ir tau automatiškai pasiūlys ištisą galimų variantų sąrašą nuo pigiausio [žr. mano Youtube įrašą kaip naudotis Azair.com].

Azair pasiūlymų menka dalis

Azair pasiūlymų menka dalis

Azair.com ir dar vieną nuostabią funkciją – galimybę pasirinkti, kad „tarpiniuose oro uostuose“ gali praleisti nebūtinai kuo trumpesnį laiką, tačiau ir 2 ar 3 paras. Tokiu būdu pakeliui dar gali ištyrinėti papildomus miestus. Juk nebūtina rinktis pigiausią variantą – gali pasižiūrėti į žemesnę sąrašo pusę ir pasirinkti tokį, kuris, pavyzdžiui, tik 10 ar 20 eurų brangesnis, tačiau pakeliui stoja įdomesniame mieste.

Keli Azair pasiūlymai skrydžiui į Kanarus iš arčiau

Keli Azair pasiūlymai skrydžiui į Kanarus iš arčiau

Azair.com pagalba 2018 m. išsirinkau tokį maršrutą:
Į priekį – Vilnius-Milanas-LanzarotėGran Kanarija, praleidžiant dieną Milane ir pusantros Lanzarotės saloje.
Atgal – Gran Kanarija-Madridas-Vilnius, praleidžiant dieną Madride

Tai kainavo iš viso 115 eurų į abi puses (Vilnius-Milanas: 22 eurai; Milanas-Lanzarotė – 33 eurai; Lanzarotė-Gran Kanarija – 23 eurai; Gran Kanarija-Madridas – 20 eurų, Madridas-Vilnius – 17 eurų).

Mano 2018 m. kelionės pigiais skrydžiais maršrutas į Kanarų salas ir atgal

Mano 2018 m. kelionės pigiais skrydžiais maršrutas į Kanarų salas ir atgal

Jei tinka persėdimai bet kur, buvo galima susisukti ir mažiau nei už 100 eurų. Galima buvo, pavyzdžiui, ir į priekį skristi tik su vienu persėdimu. Bet specialiai pasirinkau tokią kelionę, kad ir tarpiniai sustojimai būtų man įdomūs: ne tiesiog “laikas užmušimui”, o irgi kelionės dalis. Ir tai pabrangino skrydį tik keliolika eurų.

Idėja: kaip antroji kelionė į Kanarų salas virto kelione į Afriką

2019 m. vėl prisėjo vykti į Kanarų salas ir šią kelionę nusprendžiau nuspalvinti dar labiau. Kanarų salos šalia pat Afrikos, į kurią iš Lietuvos nusigauti sudėtinga – kodėl neapsilankyti ir tenai?

Čia į pagalbą atėjo Kiwi.com svetainė [mano Youtube įrašas, kaip naudotis Kiwi.com]. Ji leidžia pasirinkti kokį nors oro uostą ir pažiūrėti, kiek kainuoja skrydžiai iš ten į įvairius kitus miestus, kur skristi pigiausia. Nežinojau, kur skrendama iš Kanarų salų ir kiek kainuoja. Patikrinęs Kiwi.com pamačiau, kad be pigių skrydžių iš Kanarų salų į įvairius Europos miestus, santykinai pigūs ir skrydžiai iš Gran Kanarijos į Lajūno miestą Vakarų Sacharoje (Afrika) – ~50 eurų, bet Afrikoje sunku tikėtis mažiau.

Kiwi.com skrydžių variantai iš Kanarų salų į įvairius Afrikos miestus ir jų kainos

Kiwi.com skrydžių variantai iš Kanarų salų į įvairius Afrikos miestus ir jų kainos

Kaip nusigauti į Lajūną? Vakarų Sacharą kai kurios šalys pripažįsta nepriklausoma valstybe, bet ją faktiškai valdo Marokas. Taigi, logiška, kad ten reikės keliauti per Maroką, į kurį pigių skrydžių iš Europos – nemažai. Be to, nors Maroke esu buvęs 2010 m., pasirodė įdomu ten sugrįžti: tada „aplėkiau“ visą šalį, o dabar norėjau ilgiau pabūti keliuose miestuose.

Vienas dalykų, kurį svajojau padaryti grįžęs į Maroką - ir padariau - išsinuomoti tradicinį namą riadą. Nuotraukoje - 400 metų senumo riade Fese.

Vienas dalykų, kurį svajojau padaryti grįžęs į Maroką – ir padariau – išsinuomoti tradicinį namą riadą. Nuotraukoje – 400 metų senumo riade Fese.

Šitaip jau buvo sudėlioti „kelionės pastoliai“: iš Lietuvos skrisiu į Maroką, iš ten – į Vakarų Sacharą, iš ten – į Kanarų salas, iš kur grįšiu į Lietuvą.

Ilgainiui kelionė dar išsiplėtė – bet apie viską iš eilės.

Kiwi.com žemėlapio su skrydžių kainomis į Lajūną bei kitas Kanarų salas fragmentas. Skrydžių kainos - į abi puses. Realybėje galima gauti ir žemesnes, bet nežymiai

Kiwi.com žemėlapio su skrydžių kainomis į Lajūną bei kitas Kanarų salas fragmentas. Skrydžių kainos – į abi puses. Realybėje galima gauti ir žemesnes, bet nežymiai

Kaip nusigauti iki Maroko? Vilnius-Venecija-Fesas

Pirmoji užduotis – nusigauti iki Maroko. Į Maroką yra pigių skrydžių iš Europos, bet ne iš Lietuvos.

Maroke oro uostų daug – iš Europos Ryanair ir Wizzair skraidina net į 11 Maroko oro uostų. Galėčiau spėlioti visokiausius derinius (Vilnius-Marakešas, Kaunas-Kasablanka ir pan.) ir atsitiktines datas bei žiūrėti, kur bilietai pigiausi – bet tai užtruktų begalę laiko. Be to, norėjau ne šiaip nuskristi į Maroką ir kažkur persėsti – norėjau pakeliui pažiūrėti dar ką nors įdomaus Europoje.

Tokiais atvejais nepamainoma pagalba – minėtas Azair.com tinklapis . Jame reikia įvesti iš kur ir į kur skrendi tik apytiksliai – pvz. gali vesti „Iš Vilniaus arba Kauno“ „į Marakešą, Fesą, Kasablanką arba Rabatą“. Parodys visas galimybės.

Jau pigiausios trys galimybės nuskristi iš Lietuvos į Maroką, kurias siūlo Azair šiandien - labai įvairios. Už tuos pačius 32 eurus gali ir skristi per Veneciją (su 2 dienom Venecijoje), ir per Frankfurtą (su viena diena Frankfurte) ir per Vieną bei Bordo.

Jau pigiausios trys galimybės nuskristi iš Lietuvos į Maroką, kurias siūlo Azair šiandien – labai įvairios. Už tuos pačius 32 eurus gali ir skristi per Veneciją (su 2 dienom Venecijoje), ir per Frankfurtą (su viena diena Frankfurte) ir per Vieną bei Bordo. Ir tai – tik pasiūlymų pradžia. Aišku, tikrinant dabar ir po mėnesio pasiūlymai ženkliai skirsis, nes keisis akcijos – tad miestai, per kuriuos galėsite pigiausiai skristi jūs, tikriausiai bus kiti

Dar daugiau, nereikia net vesti tikslios datos – pakanka, tarkime, pažymėti savaitę ar dvi savaites. Ir pagaliau pats didžiausias Azair.com pranašumas: galima nustatyti, kad jums tinka persėdimo oro uoste praleisti 1, 2 ar 3 dienas. Šitaip ne tik atsiras galimybė pakeliui pažiūrėti papildomą miestą – bet ir atsiras daugiau pasiūlymų, galimų jungimų, todėl kaina kris.

Įvedus savo poreikius (2019 m. lapkričio pabaiga, persėdimui iki 3 dienų, iš Vilniaus/Kauno į bet kurį Maroko oro uostą), Azair.com bemat išmetė pasiūlymus, pradedant pigiausiais.

Apsilankymas tikrame hamame - dar viena patirtis, kurią pirmą kartą Maroke buvau praleidęs ir šįkart patyriau

Apsilankymas tikrame hamame – dar viena patirtis, kurią pirmą kartą Maroke buvau praleidęs ir šįkart patyriau

Pigiausius atmečiau. Daugelis buvo per Londoną – bet Londone vien nuvažiuoti iš oro uosto į centrą kainuotų brangiau nei skrydis. Dar buvo per Milaną – bet ten jau buvau 2018 m. ir neatrodė, kad kažką praleidau, dėl ko vertėtų grįžti.

Pasiūlymų Azair.com išmetė tiek daug, kad kiekvienas brangesnis tėra brangesnis nedaug: tad nesunkiai galėjau kokius 20 pasiūlymų praleisti. Pigiausias buvo ~32 eurai, o tas kurį galiausiai pasirinkau kainavo 48 eurus. Per Veneciją. Venecijoje buvau buvęs, bet mano žmona – ne. Be to, buvo dalykų, kurių pamatyti praeitą kartą nespėjau ir buvo įdomu.

Sugrįžęs į Veneciją žiemą, pirmą kartą patyriau Venecijos potvynį

Sugrįžęs į Veneciją žiemą, pirmą kartą patyriau Venecijos potvynį

Maroko pusėje tas reisas vyko į Fesą. Puiku – tai vienas Maroko miestų, į kurį norėjau grįžti.

Taigi, skridau Vilnius-Venecija, bilietas žmogui kainavo 23 eurus.

Po lygiai 2 dienų skridau Venecija-Fesas, bilietas žmogui kainavo 25 eurus.

Kaip nuvykti į Vakarų Sacharą?

Vakarų Sacharą Marokas laiko savo dalimi. Bet atstumai ten didžiuliai. Ir pigūs skrydžiai į Afriką beveik neatėjo. Taigi, viltis, kad iš Feso galėčiau pigiai nuskristi į Lajūną teko pamiršti – skrydžio kaina būtų buvusi 160 eurų. Ir taip su daugeliu Maroko vidinių skrydžių. O važiuoti autobusu – prarasta labai daug laiko ir vis tiek brangiau, nei pigūs europiniai skrydžiai.

Azair.com veikia ne su visomis avialinijomis – daugiausiai tik Europoje. Todėl čia jau teko paspėlioti. Pasinaudodamas svetaine Flightradar24.com pažiūrėjau, kokie yra oro uostai Vakarų Sacharoje ir į kur iš jų yra keleiviniai reisai (tą patį galima sužinoti ir angliškoje Vikipedijoje). Variantų nedaug – iš Lajūno yra reisai į keturis Maroko oro uostus, iš Dachlos – į tris.

Šįsyk atsidariau Skyscanner.com tinklapį, kuris – pats geriausias, kai žinai iš kur į kur nori skristi ir kada. Įvedi abu oro uostus, datą – ir parodo skrydžius visom avialinijom, su visais persėdimais (jei jų reiktų) bei visas kainas. Kaip ir Azair.com, jis neprideda jokių antkainių. Į šią svetainę įvedžiau reikiamus derinius – pvz. „Kasablanka-Lajūnas“, „Marakešas-Lajūnas“ man aktualiomis datomis. Žr. mano Youtube video, kaip naudotis Skyscanner.

Keli bandymai ir sėkmė, kokios jau sunkiai tikėjausi! „Air Arabia“ siūlė skrydį Marakešo į Dachlą už 52 eurus. Afrikoje tai, patikėkite, labai pigu. Kaip vėliau pasakojo Marakešo viešbučio tarnautojas, šis reisas neseniai atidarytas – todėl dabar yra gerų akcijų. Kad galima nuskristi į Dachlą už 52 eurus jam buvo naujiena – pigiausia, ką iki šiol žinojo, 80 eurų iš Kasablankos (tolokai nuo Marakešo ir Feso), o pats į Dachlą taupydamas važiavo autobusu.

Aš prie Air Arabia lėktuvo. Pigių skrydžių bendrovių idėja pasaulyje plečiasi ir nebe pirmą kartą ten, kur prieš 2 ar 4 metus dar skraidoma būdavo tik už šimtus eurų, dabar jau atrandu pigių skrydžių bendroves - tiesa, dažniausiai tik kai kuriuose reisuose

Aš prie Air Arabia lėktuvo. Pigių skrydžių bendrovių idėja pasaulyje plečiasi ir nebe pirmą kartą ten, kur prieš 2 ar 4 metus dar skraidoma būdavo tik už šimtus eurų, dabar jau atrandu pigių skrydžių bendroves – tiesa, dažniausiai tik kai kuriuose reisuose

Man reisas Marakešas-Dachla buvo netgi triguba sėkmė! Visų pirma, Marakešas, kartu su Fesu – antras iš dviejų Maroko miestų į kuriuos dar norėjosi sugrįžti. Antra, Vakarų Sacharoje aš nenorėjau pamatyti tik Lajūno – norėjau pamatyti daugiau. Galvojau skristi į Lajūną ir gal pavažinėti iš ten – bet kai Vakarų Sacharoje šitokie milžiniški atstumai, būtų susigaišę daug laiko, o ir šiaip nesmagu važinėti pirmyn-atgal.

Virš 'žmonijos spektaklio' centrinės Marakešo Džema El Fna aikštės. Pirmą kartą lankydamasis Maroke, turėjau laiko tik trumpam ten 'įkišti nosį' ir tada supratau, kad noriu grįžti ilgesniam laikui. Šįkart kelis vakarus praleidau stebėdamas visą 'spektaklį' su prekijais, apgvaikais, gyvačių kerėtojais, turistais ir viskuo kitu

Virš ‘žmonijos spektaklio’ centrinės Marakešo Džema El Fna aikštės. Pirmą kartą lankydamasis Maroke, turėjau laiko tik trumpam ten ‘įkišti nosį’ ir tada supratau, kad noriu grįžti ilgesniam laikui. Šįkart kelis vakarus praleidau stebėdamas visą ‘spektaklį’ su prekijais, apgvaikais, gyvačių kerėtojais, turistais ir viskuo kitu

Na o dabar viskas išsisprendė: jei skrisiu į Dachlą, o iš ten važiuosiu į Lajūną, tai pamatysiu daug Vakarų Sacharos ir tuo pačiu keliu važiuosiu tik kartą.

Paieškojau informacijos apie galimybes iš Feso į Marakešą ir iš Dachlos į Lajūną nuvažiuoti žemės transportu: atstumai jau pakenčiami, ~7 val. Fesas-Marakešas pasirinkau traukinį, Dachla-Lajūnas – autobusą. Bilietus nusprendžiau pirkti jau vietoje – iš anksto nebūtina. Pigiau nei lėktuvu, o, kai keliauji į viną pusę, ir įdomu: pro langus matai šalį, o viduje – verdantį autentišką gyvenimą (pavyzdžiui, kaip autobuso vairuotojas, sėsdamasis prie vairo, kas kartą taria “Vardan Alacho”, kaip autobusą tikrina Maroko žandarai)..

Iš traukinio Fesas-Marakešas stebiu, kaip keičiasi Maroko gamta: žalsvos kalvos prie Feso, dyka rausva dykuma prie Marakešo

Iš traukinio Fesas-Marakešas stebiu, kaip keičiasi Maroko gamta: žalsvos kalvos prie Feso, dyka rausva dykuma prie Marakešo

Beliko paskutinis žingsnis – nusipirkti bilietą iš Lajūno į Kanarų salas. Variantų buvau radęs per Kiwi.com jau pačioje pradžioje. Pirkau ne per Kiwi.com, o per Skyscanner.com – net jei randi pasiūlymą per Kiwi.com, ten jo pirkti neapsimoka, nes Kiwi.com užsideda didelį antkainį. Tada, radus Kiwi.com pasiūlymą, verta tokį patį surasti Skyscanner.com (žinant datas ir kitką, tai – labai paprasta).

Taigi:
Iš Feso į Marakešą važiavau traukiniu – kainavo 19 eurų žmogui.
Iš Marakešo į Dachlą skridau lėktuvu „Air Arabia“ – kainavo 52 eurus žmogui.
Iš Dachlos į Lajūną važiavau autobusu – kainavo 19 eurų žmogui.
Iš Lajūno į Kanarų salas skridau lėktuvu „Binter Canarias“ – kainavo 49 eurai žmogui. Didžiausia suma iki šiol pagal atstumą – todėl, kad skrenda ne pigių skrydžių bendrovė. Deja, tai pigiausia, už kiek galima nuskristi tiesiai iš Afrikos į Kanarų salas.

Ten, kur baigiasi Sacharos dykuma ir atsiremia į Atlanto vandenyną. Prie Dachlos.

Ten, kur baigiasi Sacharos dykuma ir atsiremia į Atlanto vandenyną. Prie Dachlos.

Ką dar nuveikti Kanarų salose?

Turėjau bilietus į Gran Kanariją. Bet nesu žmogus, kuris tik nori gulėti išvertęs pilvą – jei jau kažkur esi, norisi pamatyti kuo daugiau, naudotis progomis.

Taigi, iš Gran Kanarijos nutariau nuskristi dar kur nors.

Jau 2018 m. išbandžiau, kad iš Gran Kanarijos pigiausia skristi į tris kitas Kanarų salas – Fuerteventūrą, Lanzarotę ir Tenerifę. Ten skraidina gana neseniai (2012 m.) „pakilusi į orą“ pirmoji pigių skrydžių bendrovė Kanarų salose „CanaryFly“. 2018 m. su „CanaryFly“ suskraidžiau iš Gran Kanarijos į Fuerteventūrą – kainavo 45 eurus į abi puses. Taip pat aplankiau ir Lanzarotę, iš Vilniaus į Gran Kanariją skrisdamas Vilnius-Milanas-Lanzarotė-Gran Kanarija (reisas Lanzarotė-Gran Kanarija kainavo 22 eurus).

Gran Kanarijos kaubojų-indėnų tematikos Sioux City parke: lankydamiesi saloje antrą kartą, lankėme mažiau žymias jos vietas

Gran Kanarijos kaubojų-indėnų tematikos Sioux City parke: lankydamiesi saloje antrą kartą, lankėme mažiau žymias jos vietas

„CanaryFly“ skraidyti net pigiau, nei plaukti keltais. Be to, galima nuskristi ryte, o vakare grįžti – taigi, nereikia nakvoti kitoje saloje, persivežinėti daiktų.

2018 m. skristi į tris mažesniąsias Kanarų salas (El Hierro, La Palma, La Gomera), deja, buvo labai brangu – būtų atsiėję 150 eurų ir daugiau, tad minties ten skristi reikėjo atsisakyti. Nes „CanaryFly“ ten neskraidė, skraidė tik brangioji „Binter Canarias“.

Šiemet patikrinau „CanaryFly“ svetainę vėl – ir pamačiau, kad dabar šios avialinijos jau skraido iš Gran Kanarijos į Hierro salą. Pažiūrėjęs Canaryfly svetainėje visos savaitės skrydžius pamačiau, kad geriausia akcija – ketvirtadieniais ir šeštadieniais, po 22 eurus į vieną pusę. Taigi ir pasirinkau skristi iš Gran Kanarijos į Hierro ketvirtadieniui-šeštadieniui, iš viso už 44 eurus į abi puses, ir taip pamatyti jau ketvirtąją Kanarų salą per dvejus metus, be to, dar ir pačią mažiausią bei mažiausiai palytėtą turizmo.

Hierro salos gamtos grožis: tai visai kitokia, turistų nenubūta ir laukinė Kanarų sala

Hierro salos gamtos grožis: tai visai kitokia, turistų nenubūta ir laukinė Kanarų sala

Turėjau ir dar vieną slaptą svajonę – iš Kanarų salų suskraidyti į kokią papildomą egzotišką Afrikos šalį, į kurią šiaip iš Lietuvos patekti labai sunku. Juk Kanarų salos taip arti Afrikos.

Deja, iš pradžių teko nusivilti – nors iš Kanarų salų yra reisai į kelias Afrikos šalis – be Maroko ir Vakarų Sacharos taip pat į Mauritaniją, Senegalą, Gambiją, Žaliojo Kyšulio Salas – tie reisai ne šiaip brangūs, jie – beprotiškai brangūs. Pvz. suskraidyti į Senegalą ir atgal, kur atstumas – vos 1479 km, arba arčiau, nei Vilnius-Londonas ar Vilnius-Paryžius, kainuoja ~450-550 eurų. Nes skraido tik ta pati brangioji „Binter Canarias“.

Į Žaliojo kyšulio salas iš Gran Kanarijos pigiausiai radau bilietus už 350 eurų, bet dar prisideda leidimas į šalį (50 eurų).

Pigiausia buvo skristi į Mauritaniją. Tiesa, pigiausia sąlyginai – bilietas iš Gran Kanarijos ten ir atgal kainavo 286 eurus. Daugelis žmonių apsieitų ten nenukeliavę. Bet aš noriu pamatyti įvairias šalis ir kultūras. Vertindamas skrydžio kainą vertinu ne tik, kiek kainuoja eurais, bet ir ar galėsiu kada gauti geriau. Į Žaliojo Kyšulio Salas tikrai galėsiu – yra daug skrydžių ir iš Europos, būna „paskutinės minutės“ atostogų pasiūlymų. Tuo tarpu į Mauritaniją iš Europos skrendama tik iš vienintelio Paryžiaus. Bilietas iš Vilniaus į ten su oficialiais persėdimais kainuotų 800 eurų žmogui (skrydis su trim persėdimais), pigių skrydžių ten nėra išvis.

Taigi, dabar galbūt turėjau geriausią gyvenime galimybę patekti į Mauritaniją, o pasiskaičius pasirodė įdomu: dykumos, dykumų miestai, mažai turistų ir ne taip nesaugu, kaip daug Juodosios Afrikos šalių.

Samdytu džipu važiuojame per dykumą skambant giedamajam Koranui. Priekyje trys vietos - nuotrauką darė žmona, sėdėjusi šalia manęs

Važiuojame per Mauritanijos dykumą

Kilo mintis, o gal geriau į Mauritaniją važiuoti iš Vakarų Sacharos ir tada skristi į Kanarus? Pasirodo, ne. Skrydis Mauritanija-Kanarai į vieną pusę kainuotų iš esmės tiek pat, kiek į abi puses. Tokia būna kai kurių avialinijų kainodara, tarp jų – „Mauritania Airways“.

Taigi, iš Gran Kanarijos pasirodė geriausios dvi išvykos:
Gran Kanarija-Hierro-Gran Kanarija – 44 eurai į abi puses
Gran Kanarija-Mauritanija-Gran Kanarija – 286 eurai į abi puses.

Mes Rišato 'vydzžio' viršūnėje. Kiek akis užmato nieko nėra - o automobilis toli tarp mūsų galvų yra tas, kuriuo atvažiavome patys

Mauritanijos dykumoje

Kaip grįžti iš Kanarų salų į Lietuvą?

Ieškodamas grįžimo iš Kanarų salų vėl prisiminiau Azair.com svetainę. Šįkart daviau tokį užsakymą: „Skristi iš (surašiau visus Kanarų salų oro uostus) į Vilnių arba Kauną, persėdimui – iki trijų dienų“. Vėl gavau eilę pasiūlymų.

Dalis tų pasiūlymų buvo skrendant iš Gran Kanarijos, dalis – iš Tenerifės. Man pasirodė įdomesni pastarieji – dar aplankyčiau ir Tenerifę.

Pažiūrėjau skrydžių iš Gran Kanarijos į Tenerifę. Kaip jau žinojau nuo pernai, jie tikrai pigūs, prasidėjo nuo 22 eurų. Ir jų daug. Reiškia, tikrai galiu žiūrėti skrydžių atgal į Lietuvą iš Tenerifės.

Įdomiausias pasirodė per Barseloną – Barselonoje buvau seniai ir įdomu sugrįžti, pažiūrėti, kiek pastatyta Šv. Šeimos katedra, aplankyti vietas kuriose nebuvau buvęs.

Taigi, skrydžių kainos tokios:
Gran Kanarija-Tenerifė – 22 eurai
Po dviejų dienų Tenerifė-Barselona – 23 eurai
Po vienos dienos Barselona-Vilnius – 32 eurai

Šie skrydžiai buvo brangesni, nei įprastai, nes vyko šventiniu laikotarpiu: palei naujus metus. Kitu laikotarpiu galima sutaupyti dar ~30 eurų.

Kokia tokios kelionės kaina?

Be užsukimo į Mauritaniją, pigiais skrydžiais tokia kelionė būtų atsiėjusi 289 eurus (be skridimo ir į Hierro – 245 eurus). Tai yra pigiau, nei tiesiog skristi į Kanarų salas ir atgal, jeigu pirkti eilinės aviakompanijos „jungiamąjį bilietą“ (pvz. Lufthansa) – ir nieko kito neaplankyti, tik Gran Kanariją.

Pilnas 2019 m. kelionės į Afriką ir Kanarus maršrutas

Pilnas 2019 m. kelionės į Afriką ir Kanarus maršrutas

O čia tuo pačiu aplankyta Venecija, du gražiausi Maroko miestai (Fesas ir Marakešas), sunkiai pasiekiamoji Vakarų Sachara (Dachla ir Lajūnas), trys Kanarų salos, Barselona.

Ar galima pigiau? Priklauso nuo laiko ir poreikių. Jei norite skristi „bet kur per bet kur“ – tikrai galima: tiesiog pirkite bilietą su geriausia akcija, iš oro uosto į kurį nuskrisite – irgi bilietą su geriausia akcija ir t.t. Naudokitės Kiwi.com, Azair.com – ir rasite.

Bet jei ir turite konkretesnių norų, kaip šiuo atveju turėjau aš skristi į būtent Kanarų salas – galima rasti gerų pasiūlymų pigių skrydžių bendrovėmis, net jei tai ir nebus bilietai po 1 ar 5 eurus (bent jau dauguma bilietų – tiesiog reiktų stebuklo, kad susidarytų tokių gerų akcijų grandinė kryptimi, kurios jums reikia). Tačiau daugelis bilietų gali būti po 15 ar 25 eurus.

Jei pakanka Europos miestų ir nesiekiate Afrikos ar Azijos, bus dar pigiau. Kaip jau minėjau, 2018 m., kai skridau į Gran Kanariją, pakeliui stabteldamas 3 vietose Europoje (tarp jų Lanzarotės saloje), kelionė atsiėjo 112 eurų.

Kiek laiko trunka tokia kelionė?

Tai labai individualu ir priklauso nuo jūsų. Kadangi aš keliaudamas ir dirbu, man trunka ilgiau, tačiau jei keliaujate intensyviai ir norite tik pamatyti lankytinas vietas, pasiūlymas būtų toks:

Venecija – 3 d.
Fesas – 2 d.
Marakešas – 3 d.
Dachla – 1 d.
Lajūnas – 1 d.
Gran Kanarija – 2 d.
Hieras – 1 d.
Tenerifė – 2 d.
Barselona – 2 d.
Iš viso apie 17 d. – arba dvi darbo savaitės su aplinkiniais savaitgaliais.

Aišku, prie šių dienų reikėtų pridėti papildomas, jei planuojate poilsį paplūdimyje, aktyvų laisvalaikį (serfingas, kaitavimas ir pan.) ar kt. Tokiu atveju, „stotelių skaičių“ galima mažinti. Arba palikti tokį patį, jei atostogos ilgesnės.

Kiek pasistūmėjo Šv. Šeimos Katedros statybos Barselonoje

Kiek pasistūmėjo Šv. Šeimos Katedros statybos Barselonoje

Be abejo, realybėje situaciją kiek koreguos siūlomi bilietai: pvz. Venecijoje būčiau norėjęs pabūti 3 d., bet geriausi bilietai buvo su 2 d. persėdimu, taigi, laiką ten patrumpinau.

Taip pat gali kilti klausimas, ar iš viso priimtina tokia kelionė – lėkti nuo vieno miesto prie kito, nuo vienos šalies ir kultūros prie kitos.

Tai priklauso nuo žmogaus: vieniems smagu, kad per vieną kelionę aplanko 5 šalis ir daug „pasaulio stebuklų“, kitiems tai kelia tik nuovargį. Panašiai, kaip ir kelionės autobusu per Europą ar kruizai – vieniems patinka, kitiems – ne.

Man pačiam iš tikro nelabai patinka tokios „greitos kelionės“ – norisi įsigilinti į konkrečią šalį, kultūrą, o ne lėkti nuo vienos prie kitos. Tačiau šiai kelionei padariau išimtį todėl, kad daugelis miestų, kuriuos lankiau man nėra nauji – tad kelionė buvo tarsi sugrįžimas į kai kurias iš tų vietų, kurios gyvenime patiko labiausiai ar kuriose jaučiau, kad dar ne viską padariau, ką norėjau. Tam užteko trumpų stabtelėjimų. Na o “tolimiausi taškai”, kur lankiausi pirmą kartą – tokie, į kuriuos nelabai kaip kitaip ir pateksi.

Kitas galimas trukdis – bagažas. Norėdami pasinaudoti tokiais pasiūlymais, privalote išmokti keliauti, kaip aš – tik su nedidele kuprine. Taip pat nesusigundyti visokiais papildomais aviakompanijų pasiūlymais (laipinimo prioritetas ir pan.). Jei teks į kiekvieną iš begalės skrydžių pirkti bagažą, kelionės kaina gali išaugti kartais ir taip skristi tikrai nebeapsimokės. Be to, ir kur kas nepatogiau keliauti su lagaminu, kai į ir iš oro uosto reikia važiuoti kas antrą ar kas trečią dieną.

Per visą šią kelionę, kaip ir per visas kitas savo keliones pigių skrydžių avialinijomis Europoje ir aplink, aš nė karto:
a)Nepirkau papildomo bagažo.
b)Nepirkau lėktuve maisto.
c)Nepirkau prioritetinio laipinimo.

Visais atvejais pirkau tik bilietą. Kai išmoksti taip keliauti – visas pasaulis pasiekiamas daug lengviau.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , ,


Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis

Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis

| 0 komentarų

Barselona – vienas populiariausių Europos miestų savaitgalio kelionei.

Didžiausias Barselonos koziris – jos architektūra, ypač sukurtoji apie 1900 metus, Barselonos aukso amžiuje. Turistai miniomis slenka nuo vieno Barselonos „supergražaus pastato“ prie kito. Juose išvysta laikus, kai architektai dar siekė grožio. Ir gal niekur kitur jie taip nesistengė būti pasakiškai išskirtiniai, kaip prieškario Barselonoje.

Visgi, Barselona nėra vien 100 metų pastatai: ji turi ir viduramžių senamiestį, ir pajūrį su paplūdimiais, ir kalnuotus priemiesčius ir unikalią katalonišką kultūrą, kitokią nei likusiuose Ispanijos didmiesčiuose.

Garsiausias Barselonos pastatas - Šv. Šeimos bažnyčia

Garsiausias Barselonos pastatas – Šv. Šeimos bažnyčia

Antonijas Gaudis, arba Barselona – vieno architekto miestas?

Jokio pasaulio didmiesčio taip nepakeitė joks vienas architektas, kaip Barselonos Antonijus Gaudis. Jo suprojektuotų namų nėra tiek daug (~14), bet kiekvienas jų – topinė lankytina vieta. Girdėjau pasakojimų, kad savaitgalį Barselonoje žmonės praleido vaikščiodami nuo vieno Gaudžio kūrinio prie kito. Ir tai nebūtinai architektūros mėgėjai.

Gaudžio pastatų su niekuo nesupainiosi: toks pasakiškas stilius, kurio pastatuose – nė vienos tiesios linijos. Viskas lenkta, apvalu, kupina skulptūrų, simbolių.

Barselonos metro stotelėje. Už žmonių nugaros - Gaudžio architektūros nuotrauka

Barselonos metro stotelėje. Už žmonių nugaros – Gaudžio architektūros nuotrauka

Didžiausias Gaudžio šedevras – Šv. Šeimos bažnyčia. Tokia milžiniška, kad taip ir nepastatyta (pradėta statyti 1882 m. metais, o vis dar dirba kranai ir galo nematyti). Ir tokia įspūdinga, kad, nepaisant to, kad net neužbaigta tapo Barselonos simboliu ir net įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Bažnyčios gali būti jau pabodusios, „visos panašios viena į kitą“, ir vis tiek Šv. Šeimos bažnyčia priblokš, nes nieko panašaus pasaulyje daugiau nėra. Gaudžio stilius, gausybė simbolių. 12 mažesnių bokštų – 12 apaštalų, statomi 4 didesni (evangelistų), 1 dar didesnis (Marijos bokštas) ir 1 milžiniškas, paversiantis Šv. Šeimos bažnyčią trečia pagal aukštį pasaulyje (Jėzaus bokštas).

Yra du fasadai: „gražus“ Kristaus gimimo ir „niūrus“ Kristaus kančios. Tai ne tik pavadinimai: viską galima „išskaityti“ ir kūriniuose, ir net architektūros stiliuje. Dar statomas trečiasis, įspūdingiausias – Šlovės fasadas. Jei viskas gerai, bažnyčią tikimasi baigti 2030 m., bet galvos tikrai neguldyčiau. Juk visa statyba finansuojama tik iš aukų ir lankytojų bilietų. Nei Vatikanas, nei, juoba, į ateizmą linkusi Katalonijos ar Barselonos valdžia niekaip neprisideda. Barselonos miestas kaip tik dar „nureketavo“ iš Šv. Šeimos bažnyčios statytojų 4,5 milijonų eurų už statybos leidimą, kurio Gaudis savo laiku nebuvo tinkamai sutvarkęs.

Šv. Šeimos bažnyčios Kančios fasadas

Šv. Šeimos bažnyčios Kančios fasadas

Na, bet Šv. Šeimos bažnyčia statoma. Tuo jau įsitikinau ir pats: kai Barselonoje buvau pirmąjį kartą 2001 m., centriniai bokštai buvo išmūryti mažiau, nava nepastatyta iki pat gatvės, kokią ją radau 2019 m. Aišku, kai pagalvoji, kad per tiek laiko Kinijoje nuo nulio pastatyta didžiausia pasaulyje greitųjų geležinkelių sistema, 178(!) metro linijos ir visi Šanchajaus dangoraižiai – supranti, kokia lėta iš tikro ta Šv. Šeimos bažnyčios statyba. Kaip Viduramžiais!

Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašyti dar šeši Gaudžio pastatų Barselonoje. Visi pastatyti iki architektas apsigyveno Šv. Šeimos bažnyčios statybose ir pasaulietinis gyvenimas jam ėmė rūpėti vis mažiau. Yra net siekiančių Gaudį matyti šventuoju…

Barselonos filharmonija

Barselonos filharmonija – vienas garsiausių Barselonos pastatų, bet ne Gaudžio kūrybos

Kiti svarbiausi Gaudžio pastatai – La Pedrera daugiabutis, Guelio parkas, Casa Batillo, Palacio Guell, Casa Vicens, Colonia Guell kripta. Į ne vieną jų pardavinėjami bilietai kaip į turistines lankytinas vietas.

Kad ir kaip būtų po mirties išgarsėjęs Antonijus Gaudis, jis nebuvo vienintelis toks Barselonos architektas. Didžiausias nustebimas Barselonoje man tikriausiai buvo kiek ten įspūdingų panašaus laikotarpio pastatų be Gaudžio kūrybos. Mat Gaudis turėjo savo konkurentų ir visi kartu vykdydami turtingų barseloniečių užsakymus jie kūrė tik Barselonai ir Katalonijai būdingą kataloniško modernizmo stilių. Garsiausias tos konkurencijos pavyzdys – trys pastatai ant Passeig de Gracia ir Carrer d’Arago gatvių kampo, vadinami „nesantaikos ansambliu“, nes visus juos savo užsakovams sukūrė garsiausi to meto Barselonos modernizmo architektai, stilių interpretavę labai skirtingai (vieną pastatų suprojektavo pats Gaudis).

Gražusis Nesantaikos ansamblis. Gaudžio kūrinys - dešinėje

Gražusis Nesantaikos ansamblis. Gaudžio kūrinys – dešinėje

Barselonos senamiestis ir jį gožiantys bulvarai

Barselonos senamiestis, jei būtų bet kuriame kitame mieste, tikrai būtų miesto simbolis ir pažiba. Jame – viduramžiška senoji Barselonos katedra, vienodų pastatų supama Karalių aikštė, Sant Jaume aikštė su Katalonijos ir miesto tarybomis. Lauko kavinės, gyva muzika.

Barselonos Karalių aikštė

Barselonos Karalių aikštė

Tačiau Barselonoje senamiestį užgožia ilgi, tiesūs, aukštais įspūdingais pastatais apstatyti XIX-XX a. sandūros „aukso amžiaus“ bulvarai. Šalia pat senamiesčio driekiasi Rambla – pagrindinė miesto gatvė – į šiaurę nuo senamiesčio Passeig de Gracia (abi gatvės su Gaudžio pastatais).

Į Rytus nuo senamiesčio – Triumfo arka suCiutadella parku šalimais. Parkas, sukurtas XIX a. atgyvenusios miesto tvirtovės vietoje, buvo vienintelė Barselonos žalia erdvė ir todėl ten sukaupta viskas, kas turėjo žavėti to meto žmones: įspūdingi paminklai ir net zoologijos sodas.

Barselonos triumfo arka

Barselonos triumfo arka

Barselonos „aukso amžius“, tiesa, užsibaigė liūdnai. Tarpukariu mieste išpopuliarėjo radikalios kairiosios idėjos, miestą buvo užėmę anarchistai, komunistai. Jie žudė tikinčiuosius, netgi apgriovė Šv. Šeimos bažnyčią. 1939 m. miestą perėmęs vadovas Franciskas Frankas ekscesus sustabdė. O, svarbiausia, jis „išvairavo“ Ispaniją taip, kad šalis išvengė Antrojo pasaulinio karo – todėl įspūdingųjų Barselonos pastatų nesugriovė priešo bombonešiai.

Tiesa, paskui laukė pora sunkių dešimtmečių: net Šv. Šeimos bažnyčios statybos ~20 metų nevyko. Užsieniečiai matė Franką kaip savotišką „paskutinį Europos fašistą“ ir izoliavo Ispaniją nuo Europos, pasiųsdami ją į skurdo liūną. Bet galiausiai turistai vis tiek atrado Barseloną ir nuo pat tada turizmas tempia miestą į viršų.

Viename Barselonos bulvarų. Tolumoje matosi katedra

Viename Barselonos bulvarų. Tolumoje matosi katedra

Barselonos olimpiada, kai miestas gimė iš naujo

1992 m. Barselona vėl buvo viso pasaulio akiratyje – vyko Barselonos olimpiada. Nuo to jau daug laiko prabėgo, bet tada įvykę pokyčiai mieste puikiai matomi. Barselonos olimpiada buvo viena sėkmingiausių istorijoje: investicijos nebuvo „paskandintos“ niekam nereikalingiems stadionams ir arenoms, jos kartu ir iš pagrindų pakeitė miestą, o papildomas dėmesys pavertė jį nebe šiaip turistiniu, bet vienu mėgstamiausių Europoje.

Visų pirma, pasiruošimo Olimpiadai metu Barselona atgręžtą į jūrą: ten, kur palei uostą stūksojo apnykusios pramonės griuvėsiai, pastatyta Pajūrio promenada, viešbučiai, atvežtas smėlis ir įrengti paplūdimiai. Tai – vienos mėgstamiausių erdvių mieste.

Barselonos pajūrio promenada

Barselonos pajūrio promenada

Antra, atgimė Montdžuiko kalnas, kuriame ir vyko daugelis olimpiados rungčių. Į buvusią dyką erdvę pastatyti lynų keltuvai, jis tapo populiaru parku pasivaikščiojimui, pasigerėjimui Barselonos panoramomis.

Po Olimpiados augant turizmui ir ekonomikai išplėstas ir Barselonos viešasis transportas, kuris tikrai patogus: 12 metro linijų, traukiniai, autobusai. Geriausia nusipirkti 10 bilietėlių rinkinį, kuris dar ir įgalina persėsti iš vieno autobuso į kitą.

Traukinys Barselonos požeminėje Passeig de Gracia stotyje. Barselona skendi grafičiuose.

Traukinys Barselonos požeminėje Passeig de Gracia stotyje. Barselona skendi grafičiuose.

Aišku, superturizmas turi ir superminusų: ypač supereiles. Į Barselonos katedrą, pamatęs eilę, net nusprendžiau neiti, panašiai nėjome ir į vieną kavinę tradicinių churros bandelių. Aišku, superturizmas skatina kurti ir naujas lankytinas vietas: visokius ten sekso ar vaškinių figūrų muziejus, kuriuos rasi kiekviename superturistiniame Europos mieste. Bet juk Barselonoje lankantis pirmą savaitgalį vis tiek norėsis aplankyti jos supervietas, o naujų Gaudžio pastatų niekas nepastatys…

Eilė prie kavinės

Eilė prie kavinės

Barselona – Katalonijos sostinė?

Barselona yra Ispanijos turizmo sostinė turistų skaičiais pranokusi tikrąją sostinę ir didžiausią miestą Madridą. Tačiau gerai pusei Barselonos žmonių Barselona išvis nėra Ispanija. Jie norėtų matyti Barseloną nepriklausomos Katalonijos valstybės sostine ir tas klausimas visada plevena ore: Katalonijos vėliavų, politinių languose kabinamų atsišaukimų, protestų pavidalu. Net per 1992 m. olimpiadą katalonai aktyviai rėmė Lietuvos komandą – žavėjosi, kad Lietuva pasiekė nepriklausomybę ir tikėjosi, kad tai padės ir jiems pasiekti to paties. Tačiau iki pat šiol kai kurie Katalonijos nepriklausomybės judėjimo lyderiai net sėdi kalėjimuose ir sulaukia palaikymo Barselonos gatvėse.

Politiniai atsišaukimai viename Barselonos balkonų

Politiniai atsišaukimai viename Barselonos balkonų

Katalonijos nepriklausomybės judėjimą stumia trys jėgos. Svarbiausia – katalonų kalba nėra tiesiog ispanų kalbos tarmė, ji skiriasi nuo Ispanų kalbos labiau nei, tarkime, žemaičių nuo lietuvių. Be to, Katalonijos žmonės kairesnių pažiūrų, nei kitur Ispanijoje, mažiau religingi: daugybei jų likusios Ispanijos konservatyvumas, karališkoji šeima, religija gana svetimi (Barselonoje, tarkime, tik ~45% žmonių tikintys krikščionys, kai Ispanijoje bendrai 71%). Trečia, Katalonija yra vienas turtingesnių Ispanijos regionų – vieningoje Ispanijoje tai reiškia, kad Katalonijoje surenkami mokesčiai yra perskirstomi skurdesnėms (ir, pasak katalonų, tingesnėms) pietų Ispanijos provincijoms.

Barselonos katedra

Barselonos katedra

Visgi, jei keliautojas nesigilina į politiką, kažin, ar pastebėtų, kad Barselonoje gyvena ne ispanai, o katalonai. Vienintelis akivaizdesnis ženklas – daug kas parašyta dviem ar trim kalbom (ispanų, katalonų, anglų). Bet visi barseloniečiai kalba ir ispaniškai, daug tradicijų atrodo bendros, ypač žmogaus iš šiaurės Europos akimis. Rasi Barselonoje ir flamenko šokių pasirodymus, ispanų virtuvės restoranus (nors katalonai turi ir savo patiekalų).

Prie Barselonos uosto

Prie Barselonos uosto

Tiesa, Katalonijos regionas turi didelę autonomiją ir priima savo įstatymus. Pavyzdžiui, Katalonija uždraudusi vieną Ispanijos kultūros simbolių koridą (dėl žiauraus elgesio su gyvūnais). Skiriasi ir įvairios smulkmenos: tarkime, Katalonija įvedė mokestį gėrimams su cukrumi – todėl, „Coca Cola“ čia kainuoja brangiau nei „Coca Cola Zero“.

Barselonos Šv. Pauliaus ligoninė, vienas gražiausių miesto pastatų. Ji vis dar veikia.

Barselonos Šv. Pauliaus ligoninė, vienas gražiausių miesto pastatų. Ji vis dar veikia.

Barselona – unikalus miestas

Barselona – vienas tų miestų, kur gali geriausiai pajusti tą prieškario Europos dvasią. Laikų, kai architektai ir menininkai įsivaizdavo dar vis galintys padaryti geriau, nei visi gotikos ar baroko genijai. Kai Europoje kelis dešimtmečius iš eilės klestėjo taika – bene pirmą kartą istorijoje – ir vyravo optimizmas. Kai verslininkai turtais ėmė pranokti aristokratiją, o tuos turtus investavo į nuostabius pastatus, meną ir dovanojo bažnyčioms – didesnėms, nei kada anksčiau.

Aukštas pastatas prie tiesiųjų Barselonos gatvių

Aukštas pastatas prie tiesiųjų Barselonos gatvių

Visur Europoje ta dvasia buvo. Bet po pakilimo sekė baisus nuopuolis – pasauliniai karai, komunistinės diktatūros. Ispanija (tad ir Barselona) išvengė viso to. Ir nors Barselonos aukso amžius baigėsi, o nauji pastatai tėra liūdnas senųjų šešėlis (palyginkite Barselonos filharmonijos originalų pastatą su nauju priestatu), tų naujųjų čia mažiau nei daugelyje miestų. Nes nei karai, nei komunistai neišgriovė senųjų. O vienas tų įspūdingųjų senųjų pastatų – Šv. Šeimos bažnyčia – dar net tebėra statomas.

Šv. Šeimos bažnyčia

Šv. Šeimos bažnyčia

Jei sugebėsi kažkaip nepastebėti naujausiais išmaniaisiais telefonais spragsinčių turistų iš Azijos ir niekučius stumdančių imigrantų iš Afrikos, Barselonos bulvaruose dar galėtum pasijausti grįžęs 100-130 metų atgal.

To ten žmonės ir keliauja.


Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
Londonas: Britų imperija viename mieste
Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Praha – senovinio Europos miesto etalonas
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,