Išskleisti meniu

Lankau pasaulį

Komodo – didžiausių driežų sala

Komodo – didžiausių driežų sala

| 0 komentarų

Komodo sala pripažinta vienu 7 naujųjų pasaulio gamtos stebuklų. Tas sąrašas, tiesa, vertinamas prieštaringai: jį išrinko internetu eiliniai žmonės. O Indonezijoje, kuriai priklauso Komodas, tų žmonių – 250 milijonų…

Visgi, salą išgarsinę „gyvi dinozaurai“ komodo varanai – vieni tų unikalių, įspūdingų pasaulio gyvūnų, dėl kurių žmonės ryžtasi keliauti toli toli. Bent jau atskrenda iš Balio ar Javos, jei keliauja po Indoneziją.

Per Komodo apylinkėse praleistą beveik savaitę supratau, kad, viena vertus, čia yra ką veikti ir be varanų, kita vertus, gausu ir abejotinų pasiūlymų, nesklandumų, tad verta kelionę planuoti atidžiai.

Nuostabios salų aplink Komodą panoramos. Vaizdas Padaro saloje

Nuostabios salų aplink Komodą panoramos. Vaizdas Padaro saloje

Kodėl Komodo ir kas tie Komodo varanai?

Komodo varanai yra didžiausi planetos driežai. Ne, jie nėra dinozaurų palikuonys ir jie nėra tokie dideli, kaip kai kuriose reklaminėse atvirutėse, kuriose varanai atrodo beveik žmonių dydžio, nes tiesiog stovi arčiau fotografo.

Varanai nėra ir drambliai ar lokiai – tačiau, kai drieželius esame pripratę matyti mažyčius (kaip tie prasisprausdavę į mūsų viešbučio prie Komodo kambarį) tai varanai – netikėti, įspūdingi. Dar įspūdingiau, kad varanai minta už save didesniais šernais, net elniais. Krimsteli koją kartą, du kartus. Varano nuodai stabdo kraujo krešėjimą, tad gyvūnas nukraujuoja – gal po kelių dienų, gal savaičių. Varanas seka iš paskos, leisgyvį pradeda ėsti. Supuola ir kiti varanai. Tada kelias savaites maistą virškina, tūnodami kur atokaitoje.

Komodo varanas iš arti

Komodo varanas iš arti

Pakanka kartą į dešimtmetį Komodo varanams „nugriebti“ vieną kitą žmogų (2007 m. – vaiką, 2009 m. – iš medžio iškritusį vaisių rinkėją) – ir turistinė legenda apie pabaisas Komodo drakonus (taip jie vadinami anglų k.) tęsiasi, net plečiasi. Turistinėse svetainėse rašomi niekuo nepagrįsti mitai, neva varanai iš už daugelio kilometrų užuodžia mėnesines ir puola jomis sergančias moteris ir pan. Visiems smagu įsivaizduoti, kad dalyvauja Juros periodo parko filme – ir išgyvena.

Kadaise, manoma, Komodo varanai gyveno net ir Australijoje, tačiau ilgainiui liko tik keliose salose. Neįtikėtina, bet pirmieji baltaodžiai juos pamatė tik 1910 m., sekdami indoneziečių legendomis. Neprabėgo nė šimtmetis, o dabar jau kasdien į varanus žiūri šimtai turistų, o iš jų rodymo pragyvena tūkstančiai indoneziečių.

Ekskursijos po Komodo salos mišką vedlys, pasiruošęs stabdyti puolantį varaną dvišaka lazda

Ekskursijos po Komodo salos mišką vedlys, pasiruošęs stabdyti puolantį varaną dvišaka lazda

Komodo varanų dėka gimė Labuan Badžo kurortas

Pačioje Komodo saloje yra tik vienas kaimas su ~2000 žmonių, o daugelis keliautojų apsistoja didesnėje Floreso saloje. Labuan Badže – tikrame „varanų kurorte“. Nors jis įsikūręs pačioje skurdžiausioje Indonezijos provincijoje, čia yra ir itališkų picerijų, ir jaukių barų su vakarietiška muzika, net „Starbucks“ kavinė: keliautojai pas varanus sukėlė tikrą ekonominį bumą.

Restoranas ant kalno prie Labuan Badžo

Restoranas ant kalno prie Labuan Badžo

Pagrindinė kurorto gatvė (Sukarno-Hatos) – tarsi viena ilga „ekskursijų pas varanus“ parduotuvė. Agentūrų darbuotojai užsieniečius praeivius ir žodžiu kviečia, ir net traukia jų dėmesį ant laiptų grodami gitaromis. Pas kuriuos nors galiausiai užsuka beveik visi turistai: į varanų gyvenamas salas nuvykti be vietinių „prižiūrėtojų“ negalima.

Pagrindinėje Labuan Badžo gatvėje. Vienas didžiausių pavojų čia - ne varanai, o neaptvertos ir neuždengtos gilios duobės šaligatviuose

Pagrindinėje Labuan Badžo gatvėje. Vienas didžiausių pavojų čia – ne varanai, o neaptvertos ir neuždengtos gilios duobės šaligatviuose

Internetas Indonezijoje nėra toks galingas, kaip daugelyje šalių, ir ekskursijas išties patogiausia pirkti Labuan Badže. Atvykau išvakarėse, tikėjausi pasivaikščioti, rasti geriausią, bet netrukus nusivyliau: visos agentūros siūlo lygiai tą patį: tuos pačius laikus, tuos pačius maršrutus, beveik vienodas kainas. Pasirodo, net ir sodina į tuos pačius laivus: panašu, ekskursijų organizatorius tėra vienas (arba visi vieni kitus kopijuoja), tuo tarpu daug tik perpardavinėtojų, dirbančių už komisinius. Vienintelis didesnis skirtumas: kai kurie perpardavinėtojai dar siūlėsi atvežti iš viešbučio, kiti – ne.

Vienoje gausybės agentūrų pardavėjas aiškina tą pačią programą, kaip ir visi kiti

Vienoje gausybės agentūrų pardavėjas aiškina tą pačią programą, kaip ir visi kiti

Komodo varanai plačiausiai pasklidę po dvi salas – Komodo salą ir Rinčos salą. Vienos dienos ekskurisjos pas varanus tad būna dvejopos: į Komodo salą ir į Rinčos salą (šios kiek pigesnės, nes Rinča arčiau Labuan Badžo). Ilgai ieškojau vienos dienos ekskursijos į abi šias salas – deja, tokių nebūna, agentūros siūlė nebent pačiam brangiai nuomotis laivą.

Salos ir salelės greta Labuan Badžo žvelgiant iš mūsų viešbučio. Priešingai daugeliui Indonezijos vietų, Labuan Badže gausu viešbučių su gražiu vaizdu - prisitaikyta prie užsieniečių

Salos ir salelės greta Labuan Badžo žvelgiant iš mūsų viešbučio. Priešingai daugeliui Indonezijos vietų, Labuan Badže gausu viešbučių su gražiu vaizdu – prisitaikyta prie užsieniečių

Manydamas, kad, matyt, ekskursijų organizatoriai žino, ką daro (juk paprastai tokios „masinės“ ekskursijos būna puikiai „apšlifuotos“), pasirinkau ekskursiją į Komodą. Deja, deja. Ekskursija truko 13 valandų, tačiau Komodo saloje praleidome tik… vieną valandą. Bendrakeleiviai iš Argentinos dar ilgai įtikinėjo, kad jiems perpardavinėtojas žadėjo 2 valandų žygį per džiungles – „gidai“ to nenorėjo girdėti. O juk jau ir tų 2 val. mažoka, kai žmonės specialiai atskrenda į tą regioną daugiausiai dėl varanų… Per mūsiškę valandą iš viso išvydome 3 varanus, vieną kurių natūralioje aplinkoje po medžiu, du kitus prie reindžerių stoties, kur jie esą „užuodžia maistą“ (skeptikų teigimu, jie ten gal šeriami, kad būtų lengviau prieinami turistams). Taip pat vieną elnią (varanų maistas).

Varanai apstoti turistų, mėginančių kuo skubiau ‚nugriebti‘ geriausią nuotrauką. Varanai tingūs, guli. Tada kuris nors pajudina koją, apsidairo, tada pajuda. Turistai mėgina pastoti jam kelią, reindžeris liepia trauktis

Varanai apstoti turistų, mėginančių kuo skubiau ‚nugriebti‘ geriausią nuotrauką. Varanai tingūs, guli. Tada kuris nors pajudina koją, apsidairo, tada pajuda. Turistai mėgina pastoti jam kelią, reindžeris liepia trauktis

Kur likusios 12 ekskursijos valandų? Be paties plaukimo, jos buvo „užkištos“ privalomomis proziškesnėmis stotelėmis. Padaro sala ir žygis į jos kalną bei vaizdas nuo viršaus dar tikrai vertas dėmesio, tačiau Rožinis paplūdimys pasirodė visiškai eilinis (kas jau atvyko į Komodo salą, tikrai Indonezijoje matęs dar ne tokių, ir išlipdami iš vandens daugelis niurzgėjo dėl sugaišto laiko), o Rajų taške patys gidai prisipažino, kad tikimybė išvysti rajas bent jau tuo metu labai menka (vis tiek ten plaukėme, praradę brangų laiką Komode ir, aišku, išgirdę kelis gidų šūksnius „Rajų nėra!“, plaukėme atgal į Labuan Badžą).

Padaro salos prieplauka. Nuo viršaus galima pamatyti trijų skirtingų spalvų paplūdimius

Padaro salos prieplauka. Nuo viršaus galima pamatyti trijų skirtingų spalvų paplūdimius

Bendrakeleivius dar suerzino su lazda ginti juos nuo varanų pasiruošęs Komodo parko reindžerius: pasakė jog varanus būtų geriausia žiūrėti ryte ar vakare, o dienom jie neaktyvūs. Tačiau visos ekskursijos kažkodėl suplanuotos taip, kad ryte – Padaro kalnas, tada paplūdimys, tada – apie 13 val. – Komodas, tada „rajos“…

Be to, į nė vieną vienos dienos ekskursiją nepatenka garsusis Kalongo salelės gamtos spektaklis: į dangų kas vakarą vienu metu pakylantys tūkstančiai didžiausių pasaulyje šikšnosparnių spiečiai. Tą salelę, kas be ko, praplaukėme laivu – bet, aišku, keliomis valandomis per anksti…

Koralinis dugnas palei kiekvieną iš salų

Koralinis dugnas palei kiekvieną iš salų

Kokia išeitis? Galima imti ilgesnes kelių dienų ekskursijas: 2, 3, 4 dienų, kurių metu naktys praleidžiamos inkarą numetusiame pseudosenoviniame laive. Į jas įeina daugiau salų, bet problemos panašios: daugelis tų ekskursijų irgi vienodos (skiriasi nebent ekskursijos nardytojams su balionais nuo visų likusių) ir, jei atostogos trumpos bei norite išvysti kas įspūdingiausia, tikriausiai irgi jausitės iššvaistę daug laiko visai eilei papildomų nepirmo gražumo paplūdimių (bet jei norite tiesiog pailsėti – šios ekskursijos gali patikti).

"Naktiniai laivai", kurių gausu aplink Komodo salą

“Naktiniai laivai”, kurių gausu aplink Komodo salą

Geriausia išeitis turbūt ta, kurią iš pradžių atmečiau kaip pinigų švaistymą – nuomotis laivą. Jeigu pavyks surinkti didesnę kompaniją (gal savo viešbutyje ar hostelyje), tai ir nebus žymiai brangiau, nei eilinė ekskursija, o tempus ir vietas diktuosite patys. Išties, laivų nuomą Labuan Badžo prekijai visų pirma ir siūlo ir net galima pagalvoti, kad „eilinės ekskurisjos“ taip prastai organizuotos būtent dėl to, kad daugiau kas nuomotųsi laivą.

Turistai Komodo ekskursijų laive

Turistai Komodo ekskursijų laive

Kaip atvykti į Komodo salą: lėktuvai, laivai, autobusai

Kai žiūri, kaip turistai skųsdamiesi, kad varanas nefotogeniškai guli, apstoję jį rateliu fotografuoja, gali pasijusti it zoosode be narvų. Sunkiai patikėtum, kad vos už 50 km nuo Komodo yra vietos, kurioje zoosodo eksponatu gali tapti… tu pats. Mat Komodo sala ir Labuan Badžas – tik du menki turistiniai taškeliai apsupti miestų ir kaimų, kuriuose žmonės turistų nematė.

Aišku, daugelis turistų to neišvysta. 2015 m. Labuan Badže pastačius oro uostą Komodo sala tapo ranka pasiekiama iš Balio ar Džakartos – valanda skrydžio ir tu ten. Daugelis atskrenda, pažiūri varanus, išskrenda, iš (poilsiautojų) kurorto Balyje patekdami į (varanų) kurortą ir atgal.

Turistas dairosi nuo Padaro viršūnės

Turistas dairosi nuo Padaro viršūnės

Dar galima iš Balio į Komodą ir atplaukti (siūlomos keliadienės ekskursijos laivu). Bet galima ir – tai nutrūktgalviškiausia, nes tenka išeiti iš komforto zonos – atvažiuoti viešuoju transportu, ypač jei keliauji savarankiškai.

Labuan Badžas yra Floreso saloje. Balį nuo Floreso skiria dvi kitos salos (Lombokas ir Sumbava) ir trys sąsiauriai. Taigi, pilna kelionė viešuoju transportu atrodo taip: autobusu į Padang Bajaus uostą, keltu į Lomboką, tada autobusu į Labuhan Lomboko uostą kitame Lomboko gale, keltu į Sumbavą, ~12 val. autobusu per Sumbavą (gal dar persėdant Bimoje), 7 val. keltu į Labuan Badžą Florese. Pardavinėjami ir „bendri bilietai“ į visus autobusus ir keltus paeiliui (sutikau prancūzę, kuri tokį ir pirko). Bet tai varginanti ~24 val. kelionė, per kurią gali dairytis tik pro langą.

Kaimas pro autobuso langą pakeliui. Visas skurdus dekoras - tai Indonezijos vėliavos spalvom išdažytos ir apverstos vienkartinės stiklinės

Kaimas pro autobuso langą pakeliui. Visas skurdus dekoras – tai Indonezijos vėliavos spalvom išdažytos ir apverstos vienkartinės stiklinės

Įdomiau atskiri bilietai, sustojimai pakeliui, Sumbavos salos užkampių miestuose, kalbančiuose kalbomis, kurių nė pavadinimų niekas Lietuvoje nežino (sumbavių, bimių ir pan.).

Sumbava tiesiog visai kitokia sala nuo tų kurias mato turistai (Balio, Javos, paties Labuan Badžo). Čia ne vietiniai yra pramoga turistui (konkrečių lankytinų vietų ten nedaug, pvz. didžiausiame salos mieste Bimoje vienintelė tikresnė – apdulkėjęs muziejus vietos sultono rūmuose, kurį sargas atėjo atrakinti tik kai išvydo mus sėdinčius ant laiptų). Ten turistas pramoga vietiniams.

Bimos sultono rūmai

Bimos sultono rūmai. Iki olandų įsigalėjimo ir jam jau vykstant, Indonezijos salas (ar dažniau salų dalis) valdydavo šitokie vietinės reikšmės sultonai su vietinės riekšmės rūmais. Sultonatas ištvėrė visą kolonijinį laikotarpį (sultonas buvo olandų vasalas) ir panaikintas tik gerokai po Indonezijos nepriklausomybės – 1958 m. Muziejus turėjo veikti, bet buvo užrakintas – bet palaukėme keliasdešimt minučių ant laiptų ir pasirodė prižiūrėtojas

Kaip tapau Holivudo žvaigžde arba kita Indonezija

Aš pasirinkau tarpinį kelionės į Komodo variantą: skrydį į Bimos miestą Sumbavoje, kurį nuo Labuan Badžo skiria tik 2-3 val. važiavimo spalvingu vietiniu autobusu ir 7 val. keltu į Labuan Badžą. Šis variantas apsimoka, nes į Bimą skristi paprastai pigiau, nei į Labuan Badžą.

Bet dar svarbesni neišdildomi įspūdžiai, kurių Bimoje gavau į valias.

Serfingo kurorto reklama Bimos oro uoste. Reti kiti turistai, atskrendantys į Bimą, iškart važiuoja prie "geriausių pasaulyje bangų" - kaip lėktuve sutiktas australas. Tikriausiai norėjo pasidalinti taksi kaštus ir labai nustebo, kad mes nakvosime pačiame Bimos mieste

Serfingo kurorto reklama Bimos oro uoste. Reti kiti turistai, atskrendantys į Bimą, iškart važiuoja prie “geriausių pasaulyje bangų” – kaip lėktuve sutiktas australas. Užkalbino, tikriausiai norėjo pasidalinti taksi kaštus ir labai nustebo, kad mes nakvosime pačiame Bimos mieste

Ko laukti Bimoje galėjome suprasti jau jos didelį kaimo namą primenančiame Sultono Muhamado Salahudino oro uoste. Keli oro uosto darbuotojai pakvietė „užsirašyti mūsų paso numerius“, bet tai tebuvo pretekstas mus pakalbinti, paskui – fotografuoti savo telefonais. „Pirmąkart matome čia žmones iš Lietuvos“ – šypsojosi. „Ar važiuosite taksi?“ – klausė. „Autobusu“ – sakau. Viena darbutoja: „Čia nėra autobuso“. Aš: „Kiek žinau, reikia eiti į kelią ir stabdyti“. Darbuotojas parodė du aukštyn iškeltus nykščius.

Bendrai nuotraukai pakvietę Bimos oro uosto darbuotojai

Bendrai nuotraukai pakvietę Bimos oro uosto darbuotojai

Kitur pasaulyje (ir Balyje ar Lomboke) pripratau prie savanaudiško vietinių dėmesio: jei kalbina, reiškia, nori ką brangiai parduoti, prašyti aukų, gal apgauti. Tad ir Bimoje iš pradžių buvau nepatiklus, vengiau prišokusių taksistų. Ir nustebau, kai taksistas, supratęs, kad su juo nevažiuosime, pats parodė autobusą.

Greitai atsipalaidavau – Bimoje vietiniams nebuvome „pinigų maišas“ ar „kvaili vakariečiai“, kaip kokioje Afrikoje ar Indijoje. Jiems mes buvome Beyonce ir Jay Z. Supratau, kaip turėtų jaustis Holivudo žvaigždės: kol ėjome 1,3 km iki viešbučio, mus užkalbino maždaug 20 kartų: praeivai, žmonės iš kitos gatvės pusės, pravažiuojančių motorolerių vairuotojai ir keleiviai. Kai kurie – indonezietiškai, daugelis – vienintele mokama angliška fraze „Hello mister!“ (moterys – mano žmoną „Hello mis!“). Ir daug šypsojosi.

Procesija iš Bimos rūmų

Procesija iš Bimos rūmų

Kiti tiesiog stovėdavo įsmeigę akis. Kai kurie slapta fotografavo. Vaikai rodė pirštais, o suaugusieji, matyt, juos drausmino. „Drąsesnių“ paauglių grupelė kelis kartus „netyčia“ prisilietė ir paskui atšoko krizendami, tarsi būtume koks cirko eksponatas. Restorane pardavėjai pakvietė virėjus, kad ir tie galėtų pamatyti Beyonce ir Jay Z, užėjusius į jų musėmis nutūptą restoraną, į kurio vidų iš gatvės pro langą ramiai žiūrėjo vietinė žiurkė. Viena močiutė, kiek supratau, prašė, kad paliesčiau jos anūką. Visa tai – per maždaug 3 valandas.

Parduotuvėlė

Parduotuvėlė

Ir tai buvo tik pradžia. Kitą dieną laukė važiavimas vietiniu saulės kepinamu prirūkytu autobusu į Sapės uostą. Vos įlipome, į mus sužiuro visas autobusas: kai kurie stebeilijosi 20-30 sekundžių, kiti tik po 3 minučių nusuko žvilgsnius. Viena senutė galiausiai įsidrąsino prieiti, paspausti abiems rankas, ir tylomis grįžti į savo vietą.

Akių negalintys atitraukti keleiviai autobuse Bima-Sapė

Akių negalintys atitraukti keleiviai autobuse Bima-Sapė

Autobusas ten tikra gyvybės linija: suko į kaimiečių kiemą, paauglys konduktorius krovė jų dėžes ir čiužinius ant stogo, kad iškrautų kitoje pusėje.

Autobuso konduktorius Sapės uoste krauna daiktus - irgi kraus į keltą, kai tas atvyks kitą dieną

Autobuso konduktorius Sapės uoste krauna daiktus – irgi kraus į keltą, kai tas atvyks kitą dieną

Galvojome plaukti į Labuan Badžą tą vakarą. „Kelto nebus, tik ryte“ – nuliūdino mus pradžioj bendrakeleivis, paskui Sapės uosto darbuotojai: Indonezijoje paprastai rasti internete grafikų dar negali ir manieji buvo pasenę ar laikinai pakeisti. Teko ieškotis nakvynės. Palyginus su Sape, Bima – megapolis. Sapėje vienintele negrįsta gatve, vedančia uostan, vaikšto vištos, kartoną graužia ožkos, vienintelis veikęs restoranas – kažkokia bakūžė (kurioje, tiesa, patiekalai pigesni už eurą). Ilgai, ilgai šaukia muedzinai, iš minaretų skamba pamokslai, o tautiniais drabužiais vilkinti kaimo vyrų grupė suorganizavo masinę maldą tiesiai… mūsų viešbučio (tiksliau, kažkieno namų, kurių keli belangiai kambariai nuomojami) koridoriuje.

Sapės svečių namų kambarys. Įprasta, kad jie be langų - tėra grūdinto stiklo langelis virš lovos. Gaisro atveju - tikri spąstai, bet Indonezijos užkampiuose saugumas niekada nerūpi.

Sapės svečių namų kambarys. Įprasta, kad jie be langų – tėra grūdinto stiklo langelis virš lovos. Gaisro atveju – tikri spąstai, bet Indonezijos užkampiuose saugumas niekada nerūpi. Beje, čia išpuolė mano žmonos gimtadienis – nebuvo labai patenkinta.

Ryte grąžino pasą, pėdinome į uostą, į vieną liūdniausiai atrodančių keltų, kokiu tik esu plaukęs: išlaužytomis sėdynėmis, šiukšlynu paverstu salonu, pusantros valandos vėluodamas 18 km/h greičiu (lėčiau už maratono bėgiką) nupūškavo link Labuan Badžo. Iš saulėto denio gėrėjausi salomis, ugnikalniais, vienas kurių vakare ėmė spjaudytis dūmais. Dešimtadalį pasaulio vulkanų turinčioje Indonezijoje į tai niekas nė neatkreipė dėmesio.

Vaizdai kelte ir iš kelto. Dauguma vietinių, tiesa, jais nesigerėjo - sėdėjo retuose pavėsiuose ant denio arba gulėjo kur ant žemės prirūkytame ir kaip niekur apšiukšlintame salone

Vaizdai kelte ir iš kelto. Dauguma vietinių, tiesa, jais nesigerėjo – sėdėjo retuose pavėsiuose ant denio arba gulėjo kur ant žemės prirūkytame salone. Pasibaisėjusi prancūzė sakė paklaususi, kur mesti šiukšles. Laivo darbuotojai atsakė – per bortą.

Tai – tikroji Indonezija, ta, kurioje gyvena koks 200 iš 250 mln. indoneziečių – ne ta, kaip Labuan Badžas, paruošta greitai ją vartojantiems turistams. Taigi, pora dienų Bimoje ir Sapėje paliko ne mažesnį įspūdį, nei dienos Labuan Badže ir varanų salose. Nestokojamntiems nuotykių ieškotojo dvasios siūlyčiau į Komodo salą keliauti būtent taip.

Vienintelis modernus pastatas Sapėje - mečetė ant polių virš vandens

Vienintelis modernus pastatas Sapėje – mečetė ant polių virš vandens

Iš Labuan Badžo kelionę nutapyti autentiškesnėmis spalvomis galima ir kitoje pusėje, Floreso saloje, kurios kaimai pritraukia daugiau turistų, nei konservatyvi musulmoniška Sumbava, bet irgi mažai. Taip pat Floresas turi ir gražių ežerų. Labuan Badže siūloma nuomotis motociklą, o grąžinti Endėje (kur yra kitas oro uostas) ir pan. Tačiau aš iš Labuan Badžo paskau į dar didesnį Indonezijos užkampį – Timorą.

Komodo apylinkių lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Komodo apylinkes.

Komodo apylinkių lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Komodo apylinkes.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Lombokas – kaip Balis prieš 30 metų?

Lombokas – kaip Balis prieš 30 metų?

| 2 komentarai

Lombokas vadinamas „Baliu prieš 30 metų“. Lombokas yra šalia Balio (~30 km kelio laivu), panašaus dydžio, gyventojų skaičiaus. Bet turistai Lomboko dar beveik neatrado.

Lomboke pigiau, net paplūdimiuose daugiausiai vietiniai. Ir Lomboko kultūra įdomi – tiesa, visai kitokia nei Balio. Lomboke vyrauja sasakai – jie musulmonai, tačiau jų gyvenimo būdas smarkiai skiriasi nuo, tarkime, arabų.

Tačiau Lomboką pora šimtų metų valdė Balio valdovai, ir apie 15% jo gyventojų – hinduistai baliečiai. Todėl ir Baliui įprastų šventyklų Lomboke netrūksta.

Gražiausi Lomboko paplūdimiai pietiniuose salos krantuose

Gražiausi Lomboko paplūdimiai pietiniuose salos krantuose

Lomboko kurortai turi potencialo, bet ir problemų

Daugelis turistų didžiumą laiko Lomboke praleidžia kurortuose. Kaip ir Balyje prieš 30 metų, jų čia dar nedaug. Pagrindinis – Sengigis šalies vakaruose, išsidėstęs kokie 10 kilometrų palei eilę įlankų, į kurias kas vakarą nuostabiai „tupia“ saulė. Sengigyje yra aukštesnių pastatų, prekybos centrų, pramogų – bet pasiūla ne tokia perkrauta, kaip Balyje.

Sengigio meno turgus

Sengigio meno turgus

Alternatyva – pietinis krantas, Kuta Mandalika. Pavadinimas sutampa su Balio Kuta, bet atmosfera visai kita: ten – pramogų sostinė, čia – atviros pajūrio promenados su pavienėmis kavinėmis, o į kai kuriuos kurortus, kaip Tanjung Aan, net asfaltuoto kelio kol kas nėra.

Tanjung Aan paplūdimys pietiniame Lomboko krante

Tanjung Aan paplūdimys pietiniame Lomboko krante

Lomboko paplūdimiuose vyrauja vietiniai: lombokiškiai ar turistai iš kitų Indonezijos vietų. Taip pat visokie prekijai: deja, gana įkyrūs, ir bemat apspintantys retus vakariečių turistus: „Gal apyrankės? Na, bet gi tokia graži ir pigi. Duodu indonezietišką kainą“, „Gal paklodės? Oj, matau, lygiai tokią pat jau turite… Na, už kiek ir kur pirkote? Na, aš parduosiu pigiau!“ ir pan. Kai dažname paplūdimyje prekijų tiek pat, kiek užsienio turistų, vienas ir tas pats turistas „taikiniu“ išlieka ilgai.

Mergaitės eina per paplūdimį siūlydamos prekes turistams

Mergaitės eina per paplūdimį siūlydamos prekes turistams

Antra lankytų Lomboko paplūdimių problema – nešvara. Net žymiausi tiesiog skendėjo šiukšlėse (labiau, nei Balyje). Kažin kokie šmaikštūs turistai „Open Street Map“ juos buvo sužymėję „labai purvinas paplūdimys: kas nors išvalykite“ ir pan. Tiesa, nešvara problema tik turistams: vietiniai noriai pramogauja tarp šiukšlių ir jiems tikriausiai sunku suprasti, kas ten vakariečiams nepatinka: smėlis, oras, iki +27-30 laipsnių kiaurus metus įkaitusios jūros šiukšlės juk neatims.

Šiukšlinas Sengigio paplūdimys

Šiukšlinas Sengigio paplūdimys

Išsprendus šias problemas, manau, poilsiautojų Lomboke galėtų padvigubėti, patrigubėti: jūra čia ta pati, kaip Balyje, tik smėlis gal kiek klampesnis. Juoba, kainos bent kol kas – žemesnės, nei Balyje, ir viešbučio restorane kartais gali pavalgyti už tiek, kiek Balio turguje. Kol kas Lomboką labiau pamėgę kiti musulmonai: valiutos keityklose net keičia Saudo Arabijos rialus.

Iščiustytas viešbutis Lomboke - deja, iš karto už tvoros - labai šiukšlinas paplūdimys

Iščiustytas viešbutis Lomboke – deja, iš karto už tvoros – labai šiukšlinas paplūdimys (viena nuotrauka aukščiau)

Tiesa, Lombokui kartais priskiriamas ir Gilis – trys nuostabios gretimos salelės (Travanganas, Meno, Air), kuriose kokybė, tvarka, švara pranoksta net ir Balį, o turistų – gerokai daugiau. Šių salelių istorija, atmosfera kitokia, nei Lomboko, tad jas aprašau atskirai.

Musulmonai laukia saulėlydžio Sengigyje

Musulmonai laukia saulėlydžio Sengigyje

Visgi, lankant Lomboką vertą užsukti ir į Gilį (galiausiai mes Gilyje praleidome net daugiau laiko, nei Lomboke), o pakeliui verta užsukti į Autare perlų fermą, kur ekskursijos metu parodoma, kaip veikia perlus gaminančių moliuskų pramonė (nors perlų galima ir nusipirkti, tai nėra tik įkyri parduotuvė).

Čia auginamas planktonas, kuriuo šeriamos mažos kriauklelės. Kai užauga didelės, joms atliekama operacija - implantuojama 'sėkla' ir kito, paskersto, moliusko dalis. Tada per metus-du išauga perlas. Daroma antra operacija: perlas išimamas, įterpiama nauja, didesnė, sėkla, iš kurios išaugs didesnis perlas. Visa tai rodoma turistams.

Čia auginamas planktonas, kuriuo šeriamos mažos kriauklelės. Kai užauga didelės, joms atliekama operacija – implantuojama ‘sėkla’ ir kito, paskersto, moliusko dalis. Tada per metus-du išauga perlas. Daroma antra operacija: perlas išimamas, įterpiama nauja, didesnė, sėkla, iš kurios išaugs didesnis perlas. Visa tai rodoma turistams.

Lomboko kultūra – musulmoniškas Balis?

Indonezijoje daugybė salų turi savas tautybes ir vyraujanti Lomboko tautybė yra sasakai (~85%). Aišku, sasakai turi ir savo kalbą, virtuvę. Jie – musulmonai ir musulmoniški šauksmai maldai čia vieni plačiausiai ir ilgiausiai skambančių. Vis kyla ir kyla naujos mečetės: turtėjant Indonezijai, kaimai stengiasi atiduoti duoklę Dievui. Kone visos moterys ryši skarelėmis. Tiesa, skarelės spalvingos ir, priešingai arabų kraštams, moterys nėra užsidariusios namuose: jos ir dirba – ypač prekyboje, paslaugose.

Statoma didelė mečetė Tetebatu kaime, Lomboke

Statoma didelė mečetė Tetebatu kaime, Lomboke

Dabartiniai Lomboko miestai, net ir salos „sostinė“ Mataramas, kiek beveidžiai nykių pastatų rinkiniai, tad sasakų kultūros geriausia ieškoti kaimuose. Turbūt įspūdingiausias sasakų kaimas – Sadė. Žmonės čia tebegyvena tradiciniuose namuose šiaudiniais stogais, kur vyras miega aukšesniame kambaryje, o moterys ir vaikai – žemesniame, o kartą į mėnesį per šventę grindys „išplaunamos“ karvių mėšlu. Pusbroliai tuokiasi su pusseserėmis, jas (jų pritarimu) „pagrobę“ iš šeimos ir t.t.

Sadės kaimo gatvė

Sadės kaimo gatvė

Šias ir kitas tradicijas atvykėliams angliškai papasakoja vietiniai gyventojai, nes kaimas ilgainiui virto tokiu „gyvuoju muziejumi“. Apie 1980 m., kaip pasakojo, pasirodė pirmieji turistai, vėliau kaimiečiai pradėjo rinkti pinigus, vesti ekskursijas. Viena vertus, dėl to kaimas mažiau tikras: dabar daug namų virtę rankdarbių parduotuvėmis. Kita vertus, antraip jis išvis nebūtų išlikęs, juoba toks: tik dėl to, kad gauna iš turistų daug pinigų, vietiniai suinteresuoti negriauti namų su kas kelis metus keičiamais šiaudiniais stogais (užuot moderniai perstatę), kas mėnesį „valyti jų grindis“ karvių mėšlu (sako, dvokia tik laikinai), saugoti kitas tradicijas.

Sadės kaimo moteris. Daugelio vyresnių dantys sunaikinti betelio kramtymo. Daugelis sadiečių, beje, neturi paso - kam, jie niekur neišvyksta

Sadės kaimo moteris. Daugelio vyresnių dantys sunaikinti betelio kramtymo. Daugelis sadiečių, beje, neturi paso – kam, jie niekur neišvyksta

Jei kam norisi aplankyti ne kaimą-muziejų, o šiuolaikinį sasakų kaimą, paprastai siūlomas Tetebatu antro pagal aukštį Indonezijos vulkano Rindžanio šlaituose – tačiau man jis pasirodė labai eilinis, nors siauros gatvelės su vištomis, gaidžiais, šunimis ir įdomios. Bet, atrodo, vietiniams mes buvome įdomesni, nei jie mums, o iki prognozės, neva Tetebatu kada nors bus „Lomboko Ubudu“ (Ubudas – Balio miestas, garsėjantis savo kultūra ir tradicijomis), išsipildys nebent labai tolimoje ateityje. Nesutikome nė vieno kito turisto, nelabai radome jiems ir kokių paslaugų – bent jau pačiame kaime, ne aplink. Tik kaimiečiai labai sveikinosi, klausinėjo iš kur mes: turistai ten dar retenybė.

Tetebatu kaimas

Tetebatu kaimas

Kiekviename sasakų kaime daugybė vietinių dar vilki tautiniais rūbais, kalba savo kalba. Ir – ypač salos šiaurėje – seka unikaliu tikėjimu vaktu telu, kuriame sumišęs islamas, hinduizmas, pagonybė. Mat XIII a. islamas atėjo į Lomboką iš labai toli, ir vietiniai ne visiškai gerai suprato jo tiesas, įpainiojo savų, susipaprastino reikalavimus: pvz. vaktu telu sekėjai meldžiasi ne 5, tačiau tik 3 kartus, o per Ramadaną pasninkauja ne mėnesį, bet tik 3 dienas ir nekeliauja į Meką.

Sasakai amatininkai Sadės kaime. Ten daug parduotuvėlių, bet, kaip pasakojo vietiniai, pajamom visos dalinasi - vienos didelės parduotuvės nėra tik todėl, kad mokesčiai būtų mažesni

Sasakai amatininkai Sadės kaime. Ten daug parduotuvėlių, bet, kaip pasakojo vietiniai, pajamom visos dalinasi – vienos didelės parduotuvės nėra tik todėl, kad mokesčiai būtų mažesni

XX a. pasauliui tapus mažesniu Lomboką pasiekė ir „tikrasis“ islamas ir dauguma sasakų tikėjimą „pataisė“, tačiau kaimuose, kaip Sadėje, ir toliau islamas išpažįstamas senuoju būdu.

Tad te garsūs ir ilgi muedzinų šauksmai ar pamokslai iš naujų didžiulių mečečių garsiakalbių neapgauna, nes Lombokas nėra stereotipinė musulmoniška žemė. Daug ten ir hinduistų, pasilikusių nuo tada, kai Lomboką valdė Balio karalystė. Rindžanio kalnas šventas Balio hinduistams kaip ir paties Balio kalnai, ir kai kurios iš švenčiausių baliečių šventyklų yra Lomboke. Jos – nedidelės, bet saikingai gražios. Tai – Pura Meru su valdovų rūmų liekanomis gretimame tvenkinyje ir Pura Lingsar prie Mataramo. Įdomesnė pastaroji: ten ritualus atlieka, šventus ungurius kiaušiniais šeria ar „šventu vandeniu“ prausiasi ne tik hinduistai, bet – kartu su jais – ir vaktu telu musulmonai.

Pura Meru šventykla. Kiekvienas bokštas skirtas skirtingai hinduistų dievybei

Pura Meru šventykla. Kiekvienas bokštas skirtas skirtingai hinduistų dievybei

Lomboko lankytinose vietose priėję vietiniai ne kartą neklausti puldavo pasakoti apie tas vietas. Deja, tai paprastai nebuvo „geraširdiškumas“: jie būtų paskui reikalavę pinigų. Būtina kelis kartus paklausti, ar tokios „gido paslaugos“ įeina į bilieto kainą: prie Pura Meru „gidas“ pirmąkart nuo atsakymo išsisuko, bet klausimą pakartojus pasakė, kad „reikės mokėti arbatpinigius“ bei supratęs, kad mokėti nenorėsime, pasišalino.

Šventikė prie Pura Lingsar šventyklos vartų

Šventikė prie Pura Lingsar šventyklos vartų

Ar verta ir kaip keliauti į Lomboką

Lombokas smarkiai nusileidžia Baliui pasiekiamumu. Lombokiškiai bando šitą spręsti: 2011 m. atidarytas tarptautinis oro uostas, atsirado pirmieji tiesioginiai skrydžiai į Australiją. Bet keliaujant į Lomboką iš Europos vis tiek įprasta visų pirma skristi į Balį, tada važiuoti autobusu į uostą, plaukti keltu, vėl autobusu. Čia kyla klausimas, ar verta gaišti tam brangias atostogų valandas, kai galima tiesiog ir poilsiauti Balyje. Jei domina vien poilsis – manau geriau Balis. Bet jei norisi pažinti ir „artimą, bet kitokią“ salą – tai gali būti įdomu aplankyti ir Lomboką (bent jau jei Javoje bei Gilyje jau buvote ar nenorite lankytis).

Lomboko tarptautinio oro uosto pakilimo takas su Rindžanio kalnu fone

Lomboko tarptautinio oro uosto pakilimo takas su Rindžanio kalnu fone

Paprasčiausia į Lomboką atplaukti iš Balio (mes dar pakeliui sustojome Gilyje kelioms dienoms). Pačiame Lomboke sudėtinga su viešuoju transportu: yra bemo „mikroautobusai“, bet jų maršrutai niekur neskelbiami, turistus jie linkę apmokestinti labiau, nei vietinius. Mažesniems atstumams naudojomės ineternetu iškviečiamu taksi (pvz. vietinis Uber atitikmuo Go-Jek), didesniems vienai dienai išsinuomojome automobilį su vairuotoju. Mėginome ir su gatvėje stabdomu taksi, tačiau išsyk susidūrėme su mėginimu apgauti: neva perlų ferma, į kurią važiavome, neveikia, užtat veikia perlų parduotuvė (mokanti vairuotojui komisinius). Aišku, veikė ir ferma.

Daugelis Lomboke važinėja motociklais - ir poros, šeimos su vaikais

Daugelis Lomboke važinėja motociklais – ir poros, šeimos su vaikais

Didžiausia autonuomos, ekskursijų pasiūla yra Sengigyje, tačiau Matarame paieškojus galima gauti geresnių pasiūlymų, nes vietiniai nepratę prie užsienio turistų (jie dirba su vietos turistais). Kita vertus, ten sunkiau rasti ir angliškai kalbančius žmones: dvi autonuomos agentūros mus „išsiuntė“ kai darbuotojai suprato, kad beveik nekalbame indonezietiškai ir bus sunku susikalbėti, išaiškinti sąlygas.

Tik iš trečio karto viena agentūra išnuomavo automobilį su vairuotoju ir šturmanu/vertėju. Tik kad tas šturmanas sunkiai orientavosi net su GPS: GPS rodo į kairę, jis sako vairuotojui „dešinę“. Galiausiai tekdavo kelią rodyti man pačiam. Pasirodo, daug Lomboko lankytinų vietų vairuotojas ir šturmanas tądien patys lankė pirmąsyk: šitokie reti jo agentūroje užsienio turistai. Už Lomboko ribų šturmanas pasakojo buvęs tik dviejose kitose Indonezijos salose ir niekada užsienyje. Užtat vairuotojas ir šturmanas buvo labai malonūs, be jokių derybų pasiūlė geresnę kainą už visos dienos vežiojimą nei aprašo kelionių vadovai ir smagiai džiaugėsi keliais eurais arbatpinigių.

Maža parduotuvė Lomboko sostinėje Matarame. Jei ne ją parodęs viešbučio tarnautojas, nebūtume supratę, kad ten - parduotuvė

Maža parduotuvė Lomboko sostinėje Matarame. Jei ne ją parodęs viešbučio tarnautojas, nebūtume supratę, kad ten – parduotuvė

Tokie jau „mažai atrastų vietų“, kaip Lombokas, pliusai ir minusai: ten net norint keliauti organizuotai teks žymesnę dalį darbo atlikti pačiam, kita vertus, perkamos paslaugos bus pigesnės ir nuoširdesnės, o ne tik „spąstai turistų pinigams išvilioti“.

Labai lombokietiškai su mumis atsisveikino naujasis Lomboko oro uostas. Matosi, kad valdžia stengiasi pavergti turistų širdis: oro uoste grojo gyva tradicinė lombokietiška muzika, audimo staklėmis dirbo moterys. Deja, jei būčiau eilinis poilsiautojas, keliaujantis tik kartą į metus, gal iš Lomboko iš viso nebūčiau sugebėjęs išskristi: techniniai nesklandumai sekė techninius nesklandumus. Registratorė, užuot atspausdinusi mano įlaipinimo taloną, atspausdino du mano žmonai (laiku pastebėjau, spėjau pasikeisti). Skrydį atidėjo – na, visko būna. Tik, pasirodo, kad Lomboko oro uosto monitoriai suprogramuoti taip, kad atidėjus skrydį jis tiesiog „išnyksta“, jo vartai neberodomi (pirmąsyk pasaulyje mačiau tokį dalyką). Žodžiu mums pasakė antrus, paskui penktus vartus, tačiau prie penktų vartų per klaidą degė visai kitas maršrutas – vėl teko aiškintis, klausinėti.

Tradicinė Lomboko muzika pasitinka atskridusius į oro uostą

Tradicinė Lomboko muzika pasitinka atskridusius į oro uostą

Pro senutėlio Indonezijos avialinijų lėktuvo iliumintarius matėsi Rindžanio kalnas, aukščiausias Lomboke. Iš dangaus Lombokas ir Balis panašūs – salos, kurių širdis – aukšti šventi ugnikalniai. Nebepasakytum, kokie didžiuliai skirtumai ant žemės…

Lomboko lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Lomboką.

Lomboko lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Lomboką.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Balis – įvairi it visas žemynas sala

Balis – įvairi it visas žemynas sala

| 0 komentarų

Balis – viena Indonezijos salų, bet tai lyg atskira šalis.

Balio menas ir architektūra, Balio hinduistinė kultūra ir tradicijos neturi analogų ne tik Indonezijoje, bet ir pasaulyje.

Be to, Balis labiausiai visame regione prisitaikė prie turistų: Balyje ne tik karštas klimatas, puikūs paplūdimiai ir žemos kainos – Balyje ir lengvai pasiekiama gera kokybė, vakarietiškas „skoningumas“.

Gyventojų Balyje daugiau, nei Lietuvoje, ir ten telpa ir miestai, ir kurortai, ir gamta: ištisas savaites gali keliauti ir rasi ką veikti. Štai ką verta aplankyti ir patirti Balyje.

Kutos paplūdimys - garsiausias Balyje

Kutos paplūdimys – garsiausias Balyje

Šis straipsnis apie Balį. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Balio šventyklos, tradicijos, kalnai ir jūra – visada arti

Balis nėra vienas kurortas ar salelė. Nors plotu jis teprilygsta vos dešimtadaliui Lietuvos, dėl kalnų serpantinų bei aplink miestus tragiškai užsikišusio eismo atstumai ten skaičiuojami valandomis, o lankytinų vietų – gausybė. Todėl neįmanoma per kelias dienas pamatyti „viso Balio“.

Balietiškų šokių herojai

Balietiškų šokių herojai

Tačiau nesvarbu, į kurią Balio vietą durtum pirštu – daugelį bališkiausių patirčių galėsi rasti netoliese, nes tai pasklidę po visą salą.

Daugelį Balio pakrančių dabina paplūdimiai ir kurortai, tiesa, labai skirtingi (žr. žemiau). O visas salos centras – aukšti ugnikalniai su nuostabiais vaizdais į slėnius, kraterių ežerus, ryžių laukus (aukščiausias ir švenčiausias Agungas – 3031 m). Išskyrus ugnikalnių aukštumas, temperatūra Balyje beveik nekrenta žemiau +20, o dienomis Balio pakrantėse – žemiau +28.

Agungas (užnugaryje) ir Baturas (priekyje)

Agungas (užnugaryje) ir Baturas (priekyje)

Kiekviename Balio kaime stūkso mistiškai atrodančios šventyklos (pura), paprastai bent trys. Į šventųjų kalnų pusę – šventykla kaimo kūrėjams, per kaimo vidurį – dvasioms, į jūros pusę – mirusiems (su kapinėmis). Baliečiai – hinduistai, bet hinduizmas čia kitoks, nei Indijoje, sumišęs su vietinės gamtos garbinimu. Nė viena Balio šventykla nėra milžiniška it katalikų katedra, užtat jos visos – meniškai išdabintos. Ypač vartai – šventyklą saugančių demonų veidais. Įsijausti į aplinką, istoriją, dvasingumą kokioje miestelio šventykloje ne ką mažiau įdomu, nei kur turistų apsuptyje.

Turistai vienoje Balio šventyklų kultūrinėje salos sostinėje Ubude

Turistai vienoje Balio šventyklų kultūrinėje salos sostinėje Ubude

Tiek šventyklos, tiek tradiciniai Balio gyvenamieji namai labiau primena mažų pastatėlių kaimelius. Gyvenimas, maldos, šventės vyksta lauke, o pastatėliai (bale) – tarsi kambariai be sienų: namelis-virtuvė, namelis-tėvų miegamasis, namelis-vaikų miegamasis ir pan. Kiekvieną kompleksą juosia aklina tvora (jokių vaizdų iš vidaus į išorę), o įspūdingiausi, aišku, vartai. Pastatėlius išdėsto šventikas-architektas pagal hinduistinius Vastu šastra principus: namai turi kojas (virtuvė, ryžių kluonas jūros pusėje), rankas (miegamieji per vidurį) ir galvą (šventovė protėviams kalnų pusėje). Kurortuose tokių tradicinių „namų kompleksų“ mažiau, bet tik išvažiuok kur toliau – ir jie tuoj supa kiekvieną kelią: retoje nepriklausomoje valstybėje rasi tiek daug gražios tradicinės architektūros, o juk Balis nė nėra valstybė! Net ir šiuolaikiniai Balio pastatai, daugelis viešbučių turi daug tradicinių elementų: tvoras, religinius simbolius.

Balio šventyklos vartai. Panašūs puošnūs yra ir simboliniai miestų vartai. Ir namų vartai: išsyk už jų – klaidinantys posūkiai: baliečiai mano, kad dvasios ir demonai negali įveikti aštrių kampų ir patekti į tokius namus

Balio šventyklos vartai. Panašūs puošnūs yra ir simboliniai miestų vartai. Ir namų vartai: išsyk už jų – klaidinantys posūkiai: baliečiai mano, kad dvasios ir demonai negali įveikti aštrių kampų ir patekti į tokius namus

Įdomiausi tarp tradicinių Balio pastatėlių kompleksų – kadaise salą valdžiusių valdovų dinastijų rūmai. Į kai kuriuos galima užeiti. Tų dinastijų likimas liūdnas: ~1900 m. Balis atsidūrė Olandijos Imperijos taikinyje ir mažų jo valstybėlių aristokratai buvo priversti rinktis: pasiduoti arba nusižudyti (su tradiciniais durklais išeiti prieš olandų kulkosvaidžius). Tuos tūkstančius kilmingųjų, kurie pasirinko tokią puputan vadinamą garbingą žūtį, mena gausybė memorialų, pastatytų po to, kai visa Indonezija pagaliau tapo nepriklausoma nuo Olandijos.

Buvęs teismo paviljonas Semarapuros valdovų rūmuose

Buvęs teismo paviljonas Semarapuros valdovų rūmuose

Kone visame Balyje rasi ir pigių balietiškų masažų, bei kitų „spa paslaugų“ už gal dešimtadalį lietuviškų kainų. Taip pat Indonezijos ir Balio virtuvės patiekalus tiekiančių varungų – mažų pigių restoranėlių, kuriuose, tiesa, higiena kelia didelių abejonių.

Masažo salonas Balyje

Masažo salonas Balyje

Ir jau beveik visame Balyje rasi užsieniečių. Tradiciškai daugiausiai australų. Jų jaunimą žavi Balio laisvė, kurios taip trūksta Australijoje (galima laidyti fejerverkus, važinėti motociklu be teisių, samdyti prostitutę, kabinti merginas nesibijant kaltinimų priekabiavimu ir pan.). Vyresnius australus – kultūra ir amžinas karštis. Dešimtys tūkstančių jų į Balį emigruoja „su visam“: įsteigia kokį restoraną, viešbutį, spa centrą ar drabužių parduotuvę. Kiek daug Balio kurortuose ženklų „Australai šeimininkai“, Australijos vėliavų, kengūrų piešinių! Balyje australai sukūrė net mados pramonę: ištisi prabangūs prekių ženklai turi savo botique krautuves vien Balyje, Balyje pristato visas kolekcijas, kurias nuperka kiti australai.

Australų šeimininkų atvaizdai viename Balio restoranų. Ekrane futbolas, bet jis - retas svečias. Dažnesnis australiškas futbolas ar regbis: jautiesi it Australijos smuklėje.

Australų šeimininkų atvaizdai viename Balio restoranų. Ekrane futbolas, bet jis – retas svečias. Dažnesnis australiškas futbolas ar regbis: jautiesi it Australijos smuklėje.

Australams priklausančiose vietose – vakarietiška kokybė, švara, interjero estetika, o kainos visgi šiek tiek žemesnės. Pagridniniuose kurortuose jau ir vietiniai taip „nukopijavo vakariečius“, kad nebeatskirsi, kuris restoranas priklauso jiems, kuris – atvykėliams. Visgi „balietiškose vietose“ į darbą daug kur žiūrima laisviau: pvz. normalu nusnūsti prie kasos aparato. “Visą parą veikianti viešbučio registratūra” pasirodė reiškia, kad vakare teks ilgai barbenti į langus, kol ant sofutės miegantis darbuotojas pabus.

Balietiškas verslas

Balietiškas verslas

Dešimtys Balio išskirtinių šokių

Balį turistai atrado gerokai anksčiau, nei likusią pietryčių Aziją, o tai lėmė… nuogos krūtinės. Dar apie Pirmojo pasaulinio karo metus kolonistai olandai siūlė trijų dienų vizito Balyje programą. Europos džentelmenai sakydavo, kad ilgai plaukia laivu dėl įspūdingos vietinės kultūros ir šokių, bet svarbiausia dažnam buvo tai, kad tradicinį legongą balietės paauglės šokdavo pusnuogės. Toje „belle epoque“ tai buvo arčiausiai pornografijos, ką baltaodis aristokratas per gyvenimą galėdavo išdrįsti svajoti pamatyti.

Tarpukariu į Balį (ypač Ubudo miestą) jau kone masiškai traukė vakarų menininkai, sužavėti gilesnės balietiškos kultūros. Ir visai tuo pačiu metu kiti baltaodžiai Kutos paplūdimyje pastatė pirmuosius poilsio bungalus.

Malda Goa Lawah šventykloje

Malda Goa Lawah šventykloje

Taip iki pat šių dienų sala liko tarsi padalinta. Vieniems turistams Balis yra karštis, laisvė, pramogos, ir tokių centras yra Kutos kurortų linija. Kitiems Balis – tai menas, šokiai, religija, kultūra, ir jų „sostinė“ yra Ubudo regionas.

Tiesa, Balio menas, kuriuo taip džiaugiasi antrieji, galima sakyti, bendras baliečių ir vakarų menininkų kūrinys. Mat iki XX a. baliečiai išvis nesuprato žodžio „menas“, jiems visa tai buvo gyvenimo ir tikėjimo dalis: paveikslai – tik šventykloms puošti, šokiai – dievams pašlovinti. O vakariečiai „pamokė“, kaip viską padaryti akiai patraukliau, parduoti. Gimė ištisos naujos meno formos.

Balietiško paveikslo fragmentas

Balietiško paveikslo fragmentas

Šiandien Balio šokių (kurie primena ir teatro vaidinimus) priskaičiuojama keliolika ir daugeliui turistų jie kelionės į Balį pažiba: vieni eina Ubude kas vakarą į kito šokio pasirodymą, kitiems pakanka į jų viešbutį atvežto pagrindinių Balio šokių popuri. Nesu šokių gerbėjas – paprastai užtenka kartą pamatyti šalies liaudies šokį ir viskas. Bet žiūrint balietiškus pagauna azartas atrasti vis naujus: jie tokie skirtingi.

Tiesa dalis tų „tradicinių“ šokių atrodo visai kitaip, nei prieš 100 metų. Nekalbu vien apie tai, kad svarbiausiojo legongo merginos nebešoka nuogomis krūtinėmis. Daugelis turistų to nė neįtaria – bet dažną šiandieninį „balietišką šokį“ apskritai įkvėpė Europos ar Amerikos menininkai.

Šiuolaikinė legongo šokėjų apranga (Garuda Višnu Kenčana parkas)

Šiuolaikinė legongo šokėjų apranga (Garuda Višnu Kenčana parkas)

Pavyzdžiui, populiariausias iš visų Balio šokių – kečakas, turistams dar vadinamas „ugnies šokiu“. Tai – vaidinimas pagal hinduistų epą Ramajaną, kurio metu grupė vyrų yra ir „muzikos instrumentai“ (kuria atmosferą įvairiais tempais ir intonacijomis kartodami „čak, čak, čak, kečak, kečak“), ir „dekoracijos“ (suformuoja sienas, kambarius, kuriuose veikia kaukėti aktoriai). Be galo įspūdinga, nieko panašaus gyvenime nebuvau matęs! Bet sukūrė kečaką vokiečių dailininkas Valteris Spiesas ~1930 m., sumanęs „apjungti“ balietiškus transo pasiekimo ritualus su Ramajanos vaidinimais.

Kečakas: Ramajanos aktoriai centre, dalis vyrų-skanduotojų priekyje

Kečakas: Ramajanos aktoriai centre, dalis vyrų-skanduotojų priekyje

Antras pagal populiarumą šokis-vaidinimas barongas, kur dviejų žmonių valdomas „kaimo sargybinis“ Barongas stoja į kovą su demonu rangda. Siužete daug magijos, todėl tradiciškai po „spektaklio“ būdavo aukojama višta „dievams nuraminti“. Aišku, to nebepamatysi.

Kai kurie kritikai sako: „vakariečiai pasiėmė ištisą Balio kultūrą ir iš jos paliko tik meną“. Bet gimė naujos be galo įdomios saviraiškos formos. Tai ne tik Balio, o ir visos žmonijos paveldas.

Toks ekranas pasitinka turistus už Balio oro uosto durų

Toks ekranas pasitinka turistus už Balio oro uosto durų: ‘Kasdien dirbi sunkiai. Pasidžiauk atostogom’

Ir, kas be ko, jei ne vakarų menininkų indėlis, kultūros ieškančių turistų Balyje būtų gerokai mažiau. Keliaudamas po pasaulį jau seniai supratau: tik labai retas europietis „iš tikrųjų“ žavisi ir nori gyventi kitų žemynų kultūromis. Daugelis vis tiek trokšta gero žiupsnio vakarietiškos estetikos, „skoningumo“, ir Balyje tą nesunkiai randa: šokiuose, dailėje, kavinių ir viešbučių interjeruose. Ramajanos didvyrių skulptūros ten dėstomos pagal vakarų interjero dizaino principus.

Balietiškos skulptūros. Parduotos dalis puoš šventyklas, dalis galbūt - viešbučiius ar restoranus

Balietiškos skulptūros. Parduotos dalis puoš šventyklas, dalis galbūt – viešbučiius ar restoranus

Trankieji Balio kurortai aplink Kutą

Daugelis keliautojų į Balį taip ir nenukeliauja daugiau 10 ar 15 kilometrų nuo tarptautinio Balio oro uosto, mat visi pagrindiniai kurortai – ten. Tubanas, Kuta, Legianas, Seminiakas – tai jau seniai tik pavadinimai žemėlapyje, nes jie suaugę į vieną didelį mašinų ir motociklų pergrūstą miestą ir net vietiniai neparodys, kurgi tų kurortų ribos. Net paplūdimiu visi dalinasi tuo pačiu (~12 km ilgio).

Visgi, kiekvienas Balio kurortas dar turi savo dvasią.

Per visus kurortus netoli paplūdimio driekiasi tokios turgaus gatvės

Per visus kurortus netoli paplūdimio driekiasi tokios turgaus gatvės

Tubanas, į kurį iš oro uosto atėjome pėstute, paliko slogų įspūdį: nutriušimo, šiukšlių pasirodė daugiau, nei gražių vietų.

Sekantis kurortas Kuta pats garsiausias – ar, galbūt, liūdniausiai pagarsėjęs. Baisiausios istorijos apie lėbaujančius ir siaučiančius vakariečius (ypač australų jaunimą) – iš ten. Ir į Balį skrendančiame lėktuve skambėję piloto pranešimai “Negalima išsinešti gelbėjimosi liemenių!”, “Už narkotikus Indonezijoje baudžiama mirtiesbausme!” tikriausiai buvo skirti tokiems. Jiems – ir tatuiruočių salonai, ir tatuiruočių šalinimo salonai.

Net Kutos gatvėse dedamos aukos dievams ir demonams. Jas greitai sumindo, pervažiuoja motociklai - bet tai nesvarbu, nes, laikoma, kad jų turinys iš karto suvartojamas

Net Kutos gatvėse dedamos aukos dievams ir demonams. Jas greitai sumindo, pervažiuoja motociklai – bet tai nesvarbu, nes, laikoma, kad jų turinys iš karto suvartojamas

Vos priėjau pirmą vakarą Kutą ir už rankos stvėrė prostitutės, pasakodamos, koks aš gražus ir įkalbinėdamos pirkti „seksualų masažą“: niekur kitur pasaulyje man nėra taip įkyriai siūlę seksualinių paslaugų. Beje, Balyje jas perka ne vien vyrai: Kutos paplūdimyje yra ištisa žigolo, vadinamų Kutos kaubojais, pramonė: europietės, neretai apkūnios ar vyresnio amžiaus, jiems palieka daug pinigų už savaitę “su mylinčiu vaikinu” (žr. filmą “Cowboys in Paradise”). Ir “potencialias klientes” tokie irgi kabina dainuodami joms gatvėj “serenadas” (tiesūs pasiūlymai, tikriausiai, moterims taip gerai neveiktų).

Toliau į šiaurę situacija ramesnė: Legiane gražūs restoranai, parduotuvės, kavinės, spa centrai jau nustelbia netvarką ir siautulį, o Seminiakas išvis yra viena brangiausių pietryčių Azijos vietų, kur turtingi australai moka visai neindonezietiškas kainas (ypač už nakvynę, australiškos-balietiškos mados parduotuves, vakarienes ant gulto paplūdimyje stebint nuostabų saulėlydį). Nežinai, ką pirkti? Rasi, kas tau padės (aišku, ne už ačiū) – internete reklamuojasi australės “shopping companion“.

Gultai nuo kurių, užsakius gretimame bare nepigų kokteilį, stebimas saulėlydis. Seminiakas

Gultai nuo kurių, užsakius gretimame bare nepigų kokteilį, stebimas saulėlydis. Seminiakas

Toliau nuo jūros visi šie kurortai „perauga“ į Balio sostinę Denpasarą – chaotišką ~1 mln. gyventojų miestą. Beveik visa kurortinė veikla (kavinės, restoranai, parduotuvės, masažai) yra arčiau jūros (iki ~600 m), tuo tarpu apsistojus toliau iki „veiksmo“ tenka eiti vakarais neapšviestomis siauromis „motociklų gatvelėmis“ (gang).

Visa kurortų linija taip išplanuota: vos kelios ilgos pagrindinės gatvės, kur „verda gyvenimas“, ir daug nykių, tamsių užkaborių: Balyje saugu, bet ten vis tiek nelabai jauku ir įdomu, ypač vakarais, todėl nakvynės vietą verta rinktis apgalvotai.

Balio gangas

Balio gangas

Pietinis Balio pusiasalis – didybė ir turistų minios

Į pietus nuo Balio oro uosto visa ko mąsteliai didesni, daugiau erdvių. Pagrindinis kurortas čia Nusa Dua: vieniems jis nuostabiausia, švariausia Balio vieta, kitiems – kažkoks miestas-muziejus, iš kurio visai išsunkta balietiška gyvybė. Nes tai nuo nulio pastatytas didelių viešbučių kompleksas su apsauga prie įstabių vartų. Viduje viskas tobulai tvarkinga kaip niekur Indonezijoje: pievelės, skulptūros iš Balio mitologijos. Galėtų būti ir kur prie Viduržemio jūros, bet kas rytą sunkvežimiais atvežama balietiška kultūra: gatvės muzikantai, šokėjai. Kainos Nusa Dua irgi nebe balietiškos, užtat susimokėję daug “viskas įskaičiuota” tipo keliautojai čia greitai gauna dozę visos Indonezijos. Pavyzdžiui, Devdan šou, kuriame – ne vien Balio, bet ir Javos, Papua, Sumatros šokiai.

Visi Devdan šou šokėjai scenoje. Jis pristatomas kaip spektaklis, bet iš tikro tai labiau - įstabių indonezietiškų šokių serija. Kokia turtinga šokiais ši šalis!

Visi Devdan šou šokėjai scenoje. Jis pristatomas kaip spektaklis, bet iš tikro tai labiau – įstabių indonezietiškų šokių serija. Kokia turtinga šokiais ši šalis!

Pietiniame Balio pusiasalyje jau dešimtmečius statomas Garuda Višnu Kenčana parkas, kurio širids – viena didžiausių pasaulyje skulptūrų (122 m aukščio mitinis paukštis Garuda, ant kurio joje hinduistų dievas Višnus). Garuda Višnu Kenčara statoma ir kaip Balio simbolis, o turistai ten praleidžia visą dieną: amfiteatre vieni Balio šokiai keičia kitus, gausybė progų nusifotografuoti įvairių mitologinių statulų fone, o filmukai ir suaugusiam, ir vaikui paaiškina Višnaus ir Garudos mitą.

Garudos statula. Aikštė priekyje padaryta išskobus kalną (tikrasis žemės lygis matosi kur kalnas neišskobtas). Dabar aikštėje šokamas kečakas.

Garudos statula. Aikštė priekyje padaryta išskobus kalną (tikrasis žemės lygis matosi kur kalnas neišskobtas). Dabar aikštėje šokamas kečakas.

Nusa Dua ir Garuda Višnu Kenčana dar nebuvo pastatytos, kai turistus į pietinį pusiasalį traukė Uluvatu šventykla ar, tiksliau, pajūrio uolos, ant kurių ši stovi, bei banglentėms tinkamos bangos, dūžtančios į tas uolas. Dabar ta šventykla virto dar vienu “lunaparku”: per saulėlydį sunkiai gausi vietą atsistoti prie turėklo su vaizdu, sezono metu toli gražu ne visi norintys telpa pasižiūrėti kečako šokio. Konvejeris. Šimtai autobusų. Trumpų šortukų ar sijonukų užsidengimas privalomais sarongais ir pagarbos diržais (įprasta visose Balio šventyklose). Ėjimas pro vagiles-beždžiones (prižiūrėtojai jas gąsdina šaudydami timpomis, bet vis tiek nučiumpa turistų akinius). Sunkūs mėginimai padaryti Uluvatu uolų nuotrauką be kitų turistų galvų joje. Kečakas, kur atėjusiems prieš dešimt minučių telieka vietos ant žemės scenos gale. Ir vežimas į viešbutį.

Uluvatu uolos žvelgiant nuo šventyklos

Uluvatu uolos žvelgiant nuo šventyklos

Į mūsų ekskursijos programą dar įėjo Padang padang paplūdimys, išgarsintas ten filmuoto “Valgyk, melskis, mylėk” filmo. Pakrantė tikrai nuostabi – bet sezono metu pergrūsta turistais. Net ir apmokestinimas nieko nepakeitė.

Kai kuriems baliečiams ir turistams Nusa Dua, kaip ir Kutos linija yra tikras siaubas. Su siaubu jie kalba apie Balio “Kutaizaciją”: kažkada nerašyta taisyklė sakė, kad Balyje joks pastatas negali būti aukštesnis už palmę, tačiau architektai tokius projektuoja ir projektuoja – pelnų besivaikančių vystytojų užsakymu.

Padang padang paplūdimys

Padang padang paplūdimys

Prisiklausiusi tų “šumo kėlėjų” pranašysčių mano žmona prieš kelionę net prisipažino galvojusi, kad visas Balis – jau vienas didelis kurortas, kur maksimali autentika – kokie brangūs kultūriniai šou specialiai turistams (kaip Devdan). Bet niekas negali būti toliau tiesos. Net ir pietiniame Balio pusiasalyje dar yra ramesnių, atokesnių kurortėlių. O apskritai Denpasaras su visais kurortais ir pietiniu pusiasaliu tesudaro mažą dalį Balio ploto. Ir net jei Garuda Višnu Kenčana vienintelė Balio vieta pretenduojanti į kokį pasaulio rekordą – galbūt Balio esmė ne rekorduose, o atmosferoje, gausybėje smulkių šventyklų ir kalvelių, kurias gali rasti visoje saloje ir turistų turėtų padaugėti ne dvigubai, bet dešimtis kartų, kad jie užgožtų viską.

Didžumą Balio vis dar sudaro ryžių laukai, nors dalis jų kasmet ir užstatoma

Didžumą Balio vis dar sudaro ryžių laukai, nors dalis jų kasmet ir užstatoma

Ubudas – kultūrinis Balio kurortas

Į Ubudą panašios vietos pasaulyje nesu matęs. Lankytini miestai paprastai būna dvejopi. Arba kurortai prie jūros, kur daug saulės ir poilsio, bet beveik nėra vietinės dvasios. Arba istoriniai didmiesčiai, kuriuose – visi muziejai, menas, kultūra, tačiau ir smalkės, dideli atstumai – iš kelionės sugrįžti pavargęs.

Ubudas apjungia abiejų dalykų pliusus. Tai – miestelis, kurį gali apeiti pėsčias (~74 000 gyv.), bet meno muziejų, senų šventyklų, šokio pasirodymų ten tiek, kiek retame Indonezijos didmiestyje. Turistų sezono metu Ubudo gatvėse daugiau, nei vietinių ir visa turistinė pramonė yra: parduotuvės, masažai, visokių virtuvių restoranai, barai su gyva muzika. Tarsi kurorte – tik kad iki jūros 40 minučių kelio automobiliu!

Tradicinio namo kiemas Ubude. Jame pastatytas viešbutis, bet šiaip viskas kaip po senovei: visokie giminės, aukas nešantis 'šeimos galva'

Tradicinio namo kiemas Ubude. Jame pastatytas viešbutis, bet šiaip viskas kaip po senovei: visokie giminės, aukas nešantis ‘šeimos galva’

Ubudas – unikalus kultūrinis kurortas. Toks, kur poilsiautojai atskrenda atsipalaiduoti ir pailsėti, tačiau laisvalaikį leidžia ne paplūdimyje, o šokio spektaklyje, meno muziejuje ar jogos studijoje. Ir dažnas jų nakvoja ne kokiame eiliniame viešbutyje ar bungale, o tradiciniame Balio name, kurių čia daug pritaikyta turistams.

Tarp įdomiausių Ubudo vietų – Sarasvati šventykla su lotosų pilnais tvenkiniais ir Valdovų rūmai. Į šias vietas, kaip į dar daugelį, galima eiti kasdien iš naujo. Mat kiekvieną vakarą jose rodomas vis kitas iš tradicinių Balio šokių.

Sarasvati šventyklos vartai Ubude

Sarasvati šventyklos vartai Ubude

Ne mažiau garsūs ir Ubudo meno muziejai, kurių garsiausias – Agungo Rajaus, ištisas meno parkas. Balietišką tapybą atskirsi iš karto: gausybė smulkių figūrų, žmonių, pastatų, dievybių – nė viena drobės dalis nėra tuščia. Tradiciškai taip tapydavo mitines scenas ir figūras, šiais laikais – net Titaniko ar Lion Air katastrofas. Aišku vis tiek naiviai, tradiciškai, pavyzdžiui, žmonės gelbėjasi iš Titaniko išjodami ant žuvų.

Titaniko katastrofa balietišku stiliumi

Titaniko katastrofa balietišku stiliumi

“Šiuolaikinį” Balio meną, kaip ir šokius, įkvėpė vakarų menininkai. Jie ir patys daug kūrė Balyje, paliko savo darbų, ištisus muziejus. Kaip skiritngai Balis juos įkvėpė! Štai ispanų kilmės Antonio Blanco, Balyje vedęs paauglę legongo šokėją, pritapė aktų, totalinių nešvankybių – masturabciją, tuštinimąsi ir t.t. Jo “Renesanso muziejuje” rėmeliai man pasirodė įspūdingesni už paveikslus (tiesa net ir kai kurie jų puošti peniais ar makštimis). O vokietis Valteris Spisas Balyje tapė tamsius magiškojo realizmo vaizdus (kopijos – Agungo Rajaus muziejuje). Ir savo gyvenimą baigė tamsiai: gabenamas iš vienos olandų koncentracijos stovyklos į kitą (olandai jį ten uždarė todėl, kad jis – vokietis).

Valterio Spiso darbo fragmentas

Valterio Spiso darbo fragmentas

Ubudas išsaugojo Balio kultūrą tikriausiai todėl, kad… jo valdovai olandams puolant nenusižudė. Olandai iš jų atėmė visą valdžią (o nepriklausoma Indonezija negrąžino), bet rafinuota Ubudo aristokratija toliau galėjo kurti ir globoti menus, net jei dalis princų uždarbiauja kokiais padavėjais.

Ir visgi Ubudas buvo ne visai tai, ko tikėjausi paklausęs kaip jo fanai niekina poilsiaujančiuosius Kutoje – girdi, “kutiečiams” rūpi tik pramogos, o štai Ubudo mylėtojams – tikroji Balio kultūra. Aišku labai puiku, kad tų “ubudininkų” tiek daug: Balio tautinių šokių šokėjai gauna darbo ir apskritai baliečiai dar labiau didžiuojasi savimi. Nes “jeigu žmonės iš viso pasaulio plūsta mūsų pažiūrėti, reiškia, tai, ką turime, tikrai nuostabu ir saugotina ateities kartoms”.

Ubudo apylinkių architektūra

Ubudo apylinkių architektūra

Kita vertus, Ubudas nėra tas tikrasis “balietiškas miestelis”, kurio laukiau. Jei ne tradicinė architektūra ir šventyklų šokiai, Ubude jautiesi kaip bet kuriame pasaulio kurorte. Barų gyva muzika – vakarietiški hitai, prekės – pritaikytos turistams (ypač “kopi luwak” kava, pagaminta iš civetų “iškakotų” kavos pupelių: kad turistai nesuabejotų, kai kur prie vitrinų atitįstos ir pačios civetos). Ženkliai daugiau kas užsisako burgerius ar picą nei balietišką nasi čampur (ryžiai su visokiausiais pagardais šonuose: kaip ir į picą ar burgerį, gali įeiti bet kas).

Ubudo gatvė su prabangiom parduotuvėm apačioje ir restoranais viršuje

Ubudo gatvė su prabangiom parduotuvėm apačioje ir restoranais viršuje

Daug Ubudo fanų, atrodo, nori kartą-kitą išbandyti Balio kultūrą ir vėl pasinerti į savą. Arba į tai, kas sukurta Balyje, tačiau tik turistams. Pavyzdžiui, Ubude kaip niekur kitur išpopuliarėjo sūpynių parkai skirti ne vaikų pramogoms, o suaugusiųjų fotografavimuisi į Instagramą (prie kiekvienų sūpynių didžiulės eilės ir mačiau vos vieną šeimą su vaikais!). Taip jau yra visoje Indonezijoje: kažkas vienas tokį pastatė (“Bali Swing”) ir tuoj greta įsikūrė gal dešimt kitų panašių – kol kas mažiau garsių, bet ir su mažesnėm eilėm bei kainom.

Balio sūpynių parkas. Kinė išsinuomojusi specialią netikroviškai ilgą suknelę ir nusisamdžiusi fotografą (parkas tai siūlo). Užlipo keliems pasupimams ant supynių ir pagal komandas sukioja galvą į kairę, į dešinę. Fotografai jau moka paprašyti kiniškai: kur tik tokie nuotraukų parkai, ten gausu kinų. Kai kuriems jų, atrodo, nuotraukos svarbesnės už kelionę

Balio sūpynių parkas. Kinė išsinuomojusi specialią netikroviškai ilgą suknelę ir nusisamdžiusi fotografą (parkas tai siūlo). Užlipo keliems pasupimams ant supynių ir pagal komandas sukioja galvą į kairę, į dešinę. Fotografai jau moka paprašyti kiniškai: kur tik tokie nuotraukų parkai, ten gausu kinų. Kai kuriems jų, atrodo, nuotraukos svarbesnės už kelionę

Dėl panašių priežasčių populiarus ir Ubudo bedždžionių miškas, į kurį veda angliškai pavadinta gatvė “Jl Monkey Forest”: daugelis turistų ten pirmąkart pamato šitieką nebaikščių, artyn einančių beždžionių. Tankiai susivijusių medžių, nuostabių fontanų fone. Viskas aprašyta aštuoniomis kalbomis. Na, ten iš ties gražu… Dar kiti važiuoja į “pusryčius su orangutanais” ar “susitikimą su drambliais” Ubudo apylinkių zoologijos sode – nors nei drambliai, nei orangutanai Balyje natūraliai negyvena.

Nuotrauka su beždžione beždžionių miške

Nuotrauka su beždžione beždžionių miške

Tačiau jei reikia dar “autentiškesnio balio” – tokie yra tūkstančiai kvadratinių kilometrų į šiaurę, rytus ir vakarus nuo Ubudo.

Didžioji Balio dalis – vos paliesta turizmo!

Išvažiavęs iš kurortų ir Ubudo, atsiduri it kitoje šalyje: kitus turistus sutinki nebent lankytinose vietose (ir tai toli gražu nebe tiek, kiek pagrindinėse), miesteliai ir kaimai gyvuoja “kaip po senovei”, moterys neša aukas, šventėms statomi pandžorai (aukšti puošnūs bambukiniai stiebai).

Pandžorai pakelės kaime (dešinėje)

Pandžorai pakelės kaime (dešinėje)

Balis – vulkaninė sala, ir jo esmių esmė yra didieji ugnikalniai, į kuriuos atgręžtos visos šventyklos ir tradiciniai namai. Agungas, su didžiausiu šventyklų kompleksu, ne mažiau gražus Baturas su ežeru krateryje ir nuostabiais vaizdais į jį. Greta Baturo ežero yra Trunjano kaimas, kur išlikusios vienos seniausių Balio tradicijų: vietinėse kapinėse lavonai ne kasami ar deginami, o tiesiog suguldomi ant žemės. Tiesa už patekimą ten iš turistų vietiniai renka itin didelius mokesčius.

Panorama nuo restorano ant Baturo vulkano krašto

Panorama nuo restorano ant Baturo vulkano krašto

Kai kurie “eiliniai miesteliai” glaudžia nuostabius rūmus: daug ką sugriovė olandai, bet štai Semarapuroje liko puošnūs nusižudžiusių vietos valdovų teismo paviljonai.

Semarapuros teismo paviljono dekoras. Tiesa, jis perdarytas po Indonezijos nepriklausomybės - senasis sunyko. Daug kas Balyje atrodo seniau, nei yra iš tikrųjų: šiaip ar taip, viskas statoma pagal senovinius stilius

Semarapuros teismo paviljono dekoras. Tiesa, jis perdarytas po Indonezijos nepriklausomybės – senasis sunyko. Daug kas Balyje atrodo seniau, nei yra iš tikrųjų: šiaip ar taip, viskas statoma pagal senovinius stilius

Palei krantus išsidėsčiusios jūrų šventyklos, iš kurių garsiausia Goa Lawah. Tiesa, turistus ji vilioja ne tiek architektūra ar dvasine svarba, kiek šikšnosparnių kolonijomis jos oloje.

Goa Lawah šikšnosparniai

Goa Lawah šikšnosparniai

Kurortų yra aplink visus Balio krantus, bet šiauriniai kurortai visai kitokie. Porai dienų stabtelėjome Lovinoje pačioje šiaurėje. Paplūdimys ten siauras, vulkaninis. Aptarnavimas ir maistas restoranuose labiau priminė Palangą ~1993 m. nei Ubudą. Tačiau turistų gerokai mažiau, o kainos gali būti juokingos. Už tokią sumą, už kurią pietiniuose kurortuose sezono metu gausi tik gerą viešbučio kambarį (~50 eurų), Lovinoje gavome vilą su trim miegamaisiais, dideliu baseinu, terasa ant stogo, sodu, dviem šventyklom ir… dviem asmeniniais tarnais!

Balyje darbo jėga tokia pigi, kad tarnai čia užsieniečiams visai įprasti. Mums buvo nejauku: kažkaip nesijauti laisvai, kai kažkas dar kuičiasi sklype, nesupranti, ką gali ir ko negali jiems pasakyti (reikėjo skaityti internete ar, pavyzdžiui, įprasta Balio vilų tarnams duoti išskalbti rūbus – pasirodo, taip). Baliečiai tarnai stebėtinai moka prisitaikyti ir nelįsti “laikiniems šeimininkams” į akis. Nė nepastebėjome, kaip “indai patys išsiplovė”.

Vilos Lovinoje sodas. Tikrovėje įspūdingesnis, nes daug ko (pvz. šventyklėlių) nesimato

Vilos Lovinoje sodas. Tikrovėje įspūdingesnis, nes daug ko (pvz. šventyklėlių) nesimato

Balio švenčių ir ritualų begalybė

Kiekviename Balio kaime vyksta šventės. Jas sunku rasti – bet jei tik būsi Balyje ilgiau, jos ras tave ir gal tai bus viena įdomiausių kelionės į Balį patirčių.

Štai girdime viloje prie Lovinos kažkokias garsias kalbas, muziką. „Kas čia girdisi?“ – klausiu tarno. „Kaimo šventė – gal vyks dieną, gal savaitę… Atsiprašau“ – atsako jis galvodamas, kad skundžiuosi triukšmu. Nuėjęs kokį kilometrą iki tų garsų randu gal 300 žmonių, visi iškilmingais tautiniais drabužiais. Su savo šortais labai iškritau iš konteksto, bet vienas tolerantiškų vietinių bemat paėmė mane „po savo sparnu“, kiek sugebėjo angliškai papasakojo, kas vyksta. Ištisi būriai kaimo žmonių vienas po kito nešė į šventyklą aukas: štai vaikų sporto komanda atneša laimėtą taurę, štai ūkininkai bananų kekes. Priešais šventyklą daugelis dar ką sušoka. Ir tai, pasirodo, jau penktoji – paskutinė šventės diena. Tokios ceremonijos trunka „kol baigiasi“ ir Balyje darbdaviai net suteikia darbuotojams papildomų atostogų, kad tie grįžtų į savo kaimų šventes.

Eilinis aukų nešimas 7 dienų kaimo šventėje. "Kaip pavargau“ – skundėsi naujas pažįstamas, bet niekam nekyla mintis, kad galėtų praleisti kaimo šventę

Eilinis aukų nešimas 7 dienų kaimo šventėje. “Kaip pavargau“ – skundėsi naujas pažįstamas, bet niekam nekyla mintis, kad galėtų praleisti kaimo šventę

O kur dar smulkesnės šeimų šventės: jų Balyje per savaitę matydavau bent kokias penkias. Vestuvės, „dantų galandimas“ (kiekvienam baliečiui jie galandami paauglystėje), o pačios įspūdingiausios – laidotuvės… Keliais stumiami puošnūs kremavimo bokštai, lydimi didžiulių procesijų: Balyje mirusieji deginami, tačiau kremavimo šventė tokia milžiniška ir brangi, kad iš pradžių visi velioniai užkasami, kol šeima parengs laidotuves.

Kelios didžiausios metų šventės vienu metu apima visą Balį. Ypač Balio naujieji metai – njepis, kai gatvėse deginamos demonų skulptūros, o paskui visą dieną visame Balyje draudžiama išeiti į lauką, kad demonai pamanytų Balį esant negyvenamą ir nepultų.

Kremavimo procesija

Kremavimo procesija

Visa kasdienybė Balyje persipynusi su religija: baliečiai net nelabai suprastų skirtumo tarp „religijos“ ir „mokslo“: fizika ir dievai, medicina ir reinkarnacija jiems – vienos realybės dalis. „Turime saugoti gamtą, nes kitaip kokį Balį rasime, kai gimsime sekantį kartą?“ – rimtai klausia balietis viename dokumentiniame filme. Kasdien jie sudeda dievams aukų „lėkšteles“ – namie, viešbučiuose, net turistams išnuomotose vilose. Aukščiau padėtos aukos – dievams, ant grindinio – demonams (kad „atstotų“). Aukos čia pat sumindomos praeivių, pervažiuojamos motociklininkų, bet nesvarbu: baliečiai laiko, kad demonai jų esmę suvartoja akimirksniu po padėjimo.

Susirgęs dažnas eina pas balianą, gydantį masažais ar dar įdomiau (po „Valgyk. Melskis. Mylėk.“ Tokį aplankyti nori ir dažnas vakarietis ir net „Lonely planet“ siūlo jų sąrašus).

Baliečiai ryte neša aukas, ryšėdami pagarbos diržu, kokį privaloma dėvėti Balio šventyklose. Tai daro ir jaunimas.

Baliečiai ryte neša aukas, ryšėdami pagarbos diržu, kokį privaloma dėvėti Balio šventyklose. Tai daro ir jaunimas.

Kaip keliauti po Balį???

Balis tik žemėlapyje mažas. Kiek bemėginau skaičiuoti – vidutinis greitis važiuojant automobiliu Balio užmiestyje beveik visada yra 30-35 km/h, nes keliai raityti, o jei ir galėtum važiuoti greičiau, kelią pastos sunkvežimis kuris tegalės stumtis į statų kalną šitokiu greičiu. Denpasare, kurortuose, Ubude greičio vidurkiai dar žemesni – būna ir 10 km/h, net ne piko valandomis. Bent jau visi keliai grįsti (ne žvyrkeliai). Bet norint pamatyti daugiau Balio, verta apsistoti paeiliui keliose vietose, kad netektų važiuojant į kokias nors vietas sugaišti 3-4 valandas ryte ir dar 3-4 vakare.

Mes išbandėme net penkias. Viešbutį Tubane netoli oro uosto. Butą Legiane. Tradiciniame name įkurtą viešbutį Ubude. Vilą Lovinoje. Paprastą nekurortinį viešbutį prie Denpasaro autobusų stoties (paskutinę dieną prieš išvykstant į Javą). Visos patirtys (išskyrus gal pirmą ir paskutinę) – labai įdomios. Be šių variantų, Balyje populiarūs hosteliai (labai vakarietiški) ir labai vietiniai pigūs viešbutėliai be kondicionierių, kai kurie – su indonezietiškais tualetais mandi. Tokie viešbučiai – patys pigiausi: kambarį gali gauti už kokius 5 eurus.

Poilsio kompleksas su viešbučio kambariais ir butais Legiane

Poilsio kompleksas su viešbučio kambariais ir butais Legiane

Viešojo transporto Balyje beveik nėra: kadaise buvo tvirtas maršrutinių mikroautobusų tinklas, bet tada vietiniai praturtėjo pakankamai, kad įsigytų motociklus. Teliko pavieniai maršrutai, dažnai nepatogūs (pvz. visų pirma reikia nusigauti į atokią autobusų stotį), retais grafikais. Tik kai kuriais atvejais apsimoka jais naudotis (pvz. važiuojant į Javą).

Mikroautobuse į Gilimanuką iš kur kelia keltas į Javą

Mikroautobuse į Gilimanuką iš kur kelia keltas į Javą

Todėl ir turistams tenka nuomotis arba automobilius, arba motociklus. Lengva rasti nuomos agentūrą, kuri netgi… netikrina teisių (nei automobilio, nei motociklo): gali nuomotis be jų. Bet atsargesni turistai sako, kad Balyje nuiomotis motociklą nemokant jo vairuoti – tikra savižudybė. Išties nelaimių daug, ir patys matėme vienos jų pasekmes (kraujo bala ant kelio, nukritęs šalmas). Motociklą Balyje galima išsinuomoti “pigiau grybo”, tačiau ir automobilio nuoma gali būti pigesnė nei bet kur kitur pasaulyje, kur esu nuomavęsis. Tik reikia paieškoti, nesirinkti pagrindinių tarptautinių agentūrų. Aišku, automobilis bus aptrankytas, bet nuo to tik geriau: nuomotojai nepastebės, jei jūs aptrankysite papildomai (kai tokios duobės, siauri keliai, netvarkingas eismas – sunku kitaip; ir mūsų ratas kartą pateko į duobę).

Motociklai lekia pro balietiškus vartus

Motociklai lekia pro balietiškus vartus

Tiems, kas vairuoti nenori, ne taip smarkiai brangesnė alternatyva – ekskursijos: paims iš viešbučio ir grąžins. Taip ištyrinėjome pietinį pusiasalį – bet tik pačias turistiškiausias vietas, nes kitur tokių ekskursijų nėra. Ekskursijų pasiūla milžiniška: kurortų gatvėse agentūra po agentūros skelbia jų kainas. Paieškokite, pasidomėkite, kas parduodama. Deja, daugybės ekskursijų įvertinimai internete prasti: bet dažnai kalti patys turistai, neperpratę Balio. Pavyzdžiui, beeinančius į autobusą turistus pagauna koks apgavikas taksistas ir aiškina, neva “parveš į viešbutį greičiau nei ekskursija”, neva “ekskursija veš 4 valandas per kamščius”. Turistas susigundo, susimoka brangiai ir rašo skundus apie ekskursiją, neva nebūtų parvežusi viešbutin laiku…

Tokie "turizmo informacijos centrai", kurių pilna Balio kurortuose - ne kas kita, kaip kelionių agentūros, prekiaujančios ekskursijomis bei kelionėmis į Javą, Gilį ar Lomboką. Tą patį skirtingi pardavinėja už skirtingas kainas: pvz. tuo pačiu laivu plaukęs vokietis už kelionę į Gilį mokėjo 600 000, o mes - 300 000 (nusiderėjome nuo 400 000), kai dar kiti tarpininkai, vėliau matėme, pardavinėjo po 250 000.. Labai svarbu pasieškoti, pasiderėti. Kai ką (ne viską) galima pirkti internete, bet tai neretai brangiau.

Tokie “turizmo informacijos centrai”, kurių pilna Balio kurortuose – ne kas kita, kaip kelionių agentūros, prekiaujančios ekskursijomis bei kelionėmis į Javą, Gilį ar Lomboką. Tą patį skirtingi pardavinėja už skirtingas kainas: pvz. tuo pačiu laivu plaukęs vokietis už kelionę į Gilį mokėjo 600 000, o mes – 300 000 (nusiderėjome nuo 400 000), kai dar kiti tarpininkai, vėliau matėme, pardavinėjo po 250 000.. Labai svarbu pasieškoti, pasiderėti. Kai ką (ne viską) galima pirkti internete, bet tai neretai brangiau.

Balyje galima nuomotis automobilį su vairuotoju ar važinėti taksi. Deja, girdėjome daug skundų: vairuotojai prašinėja papildomų pinigų, vežioja į komisinius mokančias parduotuves, specialiai veža per kamščius, vienam sutiktam vokiečiui net… pasiūlė užuot keliavus į viešbutį vežti pas prostitutes. Ir taip apgaudinėjo “BlueBird” taksistas – kompanijos kuria, pasak daugelio kelionių vadovų, naudotis geriausia, nes jos taksistai “visuomet įjungia taksometrą” (taip, įjungia, bet visaip bando “sukti ratus”)…

Dažnoje Indonezijos vietoje geriausias sprendimas – internetiniai taksi (pvz. “Uber” vietinis atitikmuo “GoJek” ar “Grab”). Deja, Balyje taksistai – galingi lobistai: dažname kurorte, Ubude spindi reklamos “Gerbkite vietinius taksistus! Uber, Grab, GoJek, Blue Bird šiame mieste uždrausti”. Tarsi “GoJek” ar “Grab” negalėtų vairuoti vietiniai… Tikroji prasmė: “Duokite taksistams jus apgauti”. Juk “GoJek” neapgaus…

Vienas labiausiai Balyje žavinčių dalykų, kad jo kultūra gyva, ne tik praeitis. Kas mėnesį pastatoma šimtai šventyklėlių. Ir net prie prekybos centrų statomos Balio mitologija paremtos skulptūros (nuotraukoje)

Vienas labiausiai Balyje žavinčių dalykų, kad jo kultūra gyva, ne tik praeitis. Kas mėnesį pastatoma šimtai šventyklėlių. Ir net prie prekybos centrų statomos Balio mitologija paremtos skulptūros (nuotraukoje)

Kaip ir daug kur Balyje, rinką čia pamatė užsieniečiai. Jie įkūrė vakarietiškus Kura kura autobusus – parsisiunti prorgamėlę ir matai, kur tie autobusai yra, gali pirkti internetu dieninį ar savaitinį bilietą. Net WiFi autobusuose yra. Deja, kura kura važinėja tik turistiniuose salos pietuose, kai kuriais maršrutais – vos kelis kartus per dieną.

Balio įvairovė nusveria Balio bėdas

Transportas – viena didžiausių Balio ir Indonezijos bėdų, apkartinančių tą “rojaus salos” vaizdą. Antra bėda – apgavikai. Be taksistų, itin daug jų tarp pinigų keitėjų: pirmą dieną net praradome viltį išsikeisti pinigus. Štai vienas, apskaičiavęs, kiek turi duoti pinigų, staiga “sumą sumažino” (“prisiminė komisinius”), štai kitas jau vykdė tikrą nusikaltimą: stumdė mūsų suskaičiuotus pinigus ir dalį “nubėrė” po stalu, užkalbinėdamas mums dantį (“Iš kur jūs?”, “Kur apsistoję?”). Nepavyko: pradėjome perskaičiuoti iš naujo, tada keitėjas susimėtė: “oi, atsiprašau, nežinau kurso, pasiimkite savo pinigus” ir viską grąžino.

Balio mados. Mano žmonos nuotraukose kairėje dauguma drabužių iš Balio turgų ir parduotuvių. Mano drabužiai mano paties, tačiau šventykloje gavau privlaomą pagarbos raištį ir, kadangi buvau su šortais - sarongą. Beje, apgavikai prie šventyklų tokius pačius pardavinėja ir duoda suprasti, kad be jų į vidų neįleis. Neapsigaukite: pagrindinėse šventyklose raiščius ir sarongus paskolina.

Balio mados. Mano žmonos nuotraukose kairėje dauguma drabužių iš Balio turgų ir parduotuvių. Mano drabužiai mano paties, tačiau šventykloje gavau privlaomą pagarbos raištį ir, kadangi buvau su šortais – sarongą. Beje, apgavikai prie šventyklų tokius pačius pardavinėja ir duoda suprasti, kad be jų į vidų neįleis. Neapsigaukite: pagrindinėse šventyklose raiščius ir sarongus paskolina.

Nemažiau keliautojai praranda ir per pardavėjų antkainius: Balyje būtina derėtis. Ne visi pardavėjai derėsis: kai kurie iš principo neparduos turistui už normalią kainą (štai viena dar pasityčiojo, neva už kainą, kurią mes siūlome, net buteliuko vandens Balyje nenusipirksi – nors iš tikro tiek kainuoja 20 butelių). Tiesiog eikite pas kitą pardavėją. Tokių pardavėjų, kurie įkyriai kažką siūlo arba “dovanoja”, išvis reikia vengti (už visas “dovanas” paskui reikalauja pinigų).

Merginos fotografuojasi, o prekijė laukia. Vaizdas an Baturo kraterio šlaito - tai viena vietų, kur įkyrių prekijų buvo daugiausia. Gal dėl to, kad aplinkui lankytinų vietų nėra, tad visi regiono prekijai eina pas turistus į šią apžvalgos aikštelę

Merginos fotografuojasi, o prekijė laukia. Vaizdas ant Baturo kraterio šlaito – tai viena vietų, kur įkyrių prekijų buvo daugiausia. Gal dėl to, kad aplinkui lankytinų vietų nėra, tad visi regiono prekijai eina pas turistus į šią apžvalgos aikštelę

Trečia Balio bėda – turistų kiekiai, bet tai baisu tik svarbiausiose lankytinose vietose (pvz. Uluvatu). Restoranų, viešbučių, masažo salonų Balyje tiek, kad net sezono įkarštyje aibė laisvų (ir nebrangių, ypač lyginant su Europa) vietų. Ir šventyklų, šokių, paplūdimių užtenka visiems.

Ketvirta Balio bėda – šiukšlės. Jų mažiau nei kitur Indonezijoje, bet visokios dėl ekologijos pamišusių australų akcijos kaip “prirink šį kibiriuką šiukšlių paplūdimyje ir kavą mūsų kavinėje gausi nemokamai” atrodo juokingai beviltiškos.

'Jokių mokesčių', 'Jokių komisinių', 'Jokių apgavysčių' - skelbiasi Balio pinigų keitėjas. Išties jų nebuvo.

‘Jokių mokesčių’, ‘Jokių komisinių’, ‘Jokių apgavysčių’ – skelbiasi Balio pinigų keitėjas. Išties pas šį keitėją viso to nebuvo.

Penkta bėda – Balio tolerancija kitokiems. Gal iš pradžių atrodo pliusas, kad baliečiai toleruoja bet kokią atvykėlių aprangą ar elgesį: bet kartais tai ima kliudyti net kitiems turistams. Pavyzdžiui, Balio parduotuvėse įprasta nusiauti – bet, priešingai nei Japonijoje ar Korėjoje, jei užsienietis ateidamas nenusiaus, jam niekas nelieps to padaryti. Ką gi, parduotuvių grindys apnešamos purvu ir nusiauti kitiems jau labai nemalonu: baisiai susitepa kojos. Iš pradžių dar mėgindavau autis, paskui “pasidaviau”.

Tiesa ir baliečių tolerancija ne begalinė: pavyzdžiui, jų kultūroje draudžiama į šventyklas eiti mėnesinėmis sergančioms moterims. Prie kai kurių šventyklų turisčių garsiai klausia: “Ar nesergate mėnesinėmis?”, kitur kabo įspėjimai. Aišku, netikrina…

Gatvė Ubude

Gatvė Ubude

Šešta daug kur aprašoma Balio bėda yra nuolatinis vėlavimas, “Balio laikas”, vedantis iš proto į Balį emigravusius užsieniečius. Bet mano patirtis priešinga: netikėtai vėlavo tik oro uosto autobusas, kai atskridome, o visa kita įvykdavo… anksčiau laiko. Ekskursijų vairuotojai paimti atvažiuodavo 15 minučių anksčiau, nuomotą automobilį atvežė… visa valanda anksčiau, nei sutarta.

Nepatinka Balis? Tiesiog važiuok į kitą Balio vietą

Balis didelis. Kai lankiausi jame pirmą kartą, jis paliko slogų įspūdį: nes gyvenau Tubane, be to, mano dar neįdegusi oda vietiniams signalizavo, kad esu “naujokas” ir geras apgavikų taikinys. Bet antrą kartą Legiane, Ubude, Lovinoje pažinau jau kitą, daug malonesnę, Balio salą.

Jei kažkas Balyje “užknisa” – žinok, kad “užknisa” ne visas Balis, o tik konkreti vieta ar kurortas, nes Balyje yra visko. Yra ir Balis be turistų, ir Balis be eismo, ir Balis be apgavikų, ir Balis be šiukšlių (be šiukšlių, tiesa, gal tik Nusa Dua).

Pajūrio restorano stalas-lova Nusa Dua

Pajūrio restorano stalas-lova Nusa Dua

Ir kai iš Balio prisiėjo išvažiuoti jau rezgiau planus, kaip ten dar sugrįžti – gal njepio šventei. Kai kuriuos keliautojus Balis taip pririša, kad likusios Indonezijos jie nepamato. Tai, manau, irgi klaida, nes įdomių salų Indonezijoje daugiau. Vos ketvirtį kelionės į Indoneziją praleidau Balyje ir daugelis likusio laiko Indonezijoje irgi buvo prasmingas ir įdomus.

Be to, kitas Indonezijos vietas patogu aplankyti net iš paties Balio – gal per kelių dienų ekskursiją, gal važiuojant ar skrendant tolyn ir nebegrįžtant. Pirmąkart iš Balio išplaukiau greituoju laivu į Gilį, saleles, kurios jau nepretenduoja į kažkokią kultūrą – išskyrus turistinę. Antrą kartą atskridęs į Balį lėktuvu iš Sulavesio (toradžų kraštas) paskui išvažiavau autobusu į Javą, daugiausiai gyventojų turinčią viso pasaulio salą.

Turistai atplaukia į Balį iš Gilio greituoju laivu

Turistai atplaukia į Balį iš Gilio greituoju laivu

Balio lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Balį.

Balio lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Balį.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Indonezija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Indonezija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

| 2 komentarai

Indonezija! Sunku patikėti, kad tai viena šalis. 250 milijonų žmonių, 300 kalbų, 700 tautų, 17000 salų…

Į vieną kelionę niekaip netilps! Vieni geriausių pasaulio kurortų ir keisčiausios senovinės tradicijos. Chaotiškiausi didmiesčiai ir labiausiai pašėlę vulkanai.

Kokias salas pasirinkti? Kur įdomiausios lankytinos vietos ir kur geriausias poilsis? Kur apsistoti ir kaip patirti vietos kultūrą? Viskas viename straipsnyje, parašytame mano klajonių po Indoneziją metu.

Pagrindinės Prambanano šventyklos

Prambanano hinduistų šventykla – viena žymiausių lankytinų Indonezijos vietų

Kurias Indonezijos salas rinktis?

Indonezija yra didžiausia pasaulio salų valstybė. Daugiau nei 17 000 salų, iš kurių beveik 1000 gyvenamos. Jei kasdien aplankytumėte po salą, kol nukeliautumėte į visas, užtruktų 50 metų…

Teks pasirinkti vieną arba kelias salas. Net kelių šimtų kilometrų atstumą Indonezijoje tenka keliauti visą dieną – todėl pamėginęs „apjungti“ į kelionę daug salų tiesiog iššvaistysi laiką keliuose ir keltuose. Tarkime, per pusantro mėnesio Indonezijoje aš aplankiau 11 salų ir tai geras 10 pilnų parų sugaišau transporte tarp salų ar lankytinų vietų.

Iš Gilio salų toli horizonte regima Balio sala

Iš Gilio salų toli horizonte regima Balio sala

Penkios didžiosios Indonezijos salos kiekviena yra didesnė už Lietuvą, o jų gyventojai skaičiuojami dešimtimis milijonų. Norint jas aplankyti nuodugniau, kiekvienai reikia bent savaitės.

*Java. Daugiausiai gyventojų pasaulyje turinti sala – jų ten susigrūdę tiek, kiek visoje Rusijoje (145 mln.), o salos plotas – vos kaip dvi Lietuvos! Javoje ir Indonezijos sostinė Džakarta, antras pagal dydį pasaulio miestas (32 mln. gyv). Ir „kultūrinė širdis“ Džogjakarta su pasaulinio garso tūkstantmetėmis šventyklomis. Ir turistų mėgstamiausi Indonezijos vulkanai: Bromo, Idženas. Java labiausiai visoje Indonezijoje pertekusi pasaulinės reikšmės lankytinomis vietomis (bet ne kurortais).

Didžiausios ir kitos kelionei įdomios Indonezijos salos žemėlapyje

Didžiausios ir kitos kelionei įdomios Indonezijos salos žemėlapyje

*Sulavesis. Sulavesio „vizitinė kortelė“ – toradžų tauta. Civilizuota, šiuolaikiška, bet išlaikiusi europiečiui siaubingas tradicijas: metus ir ilgiau namie laikomus lavonus, gyvulių ir šunų aukojimus bei kovas, „iškastų numirėlių perrengimo šventes“ ir t.t. Visa tai toradžai su malonumu demonstruoja turistams. Ten keliaudamas pasijunti it atsidūręs sapne. Puiki vieta suprasti, kiek daug lemia kultūra ir kokia didžiulė pasaulyje ir Indonezijoje kultūrų įvairovė!

*Papua. Papua miesteliai ir kaimai – tai „ketvirtasis pasaulis“, kur žmonės dar vaikšto beveik nuogi. Dažnas indonezietis galėtų prisiekti, kad Papua kaimuose tebegyvena žmogėdros. Tai – egzotikos viršūnė, bet ji kainuoja: vien nuskristi į Papua iš Džakartos gali kainuoti panašiai, kaip iš Vilniaus į Niujorką (todėl Papua iš savo programos išbraukiau).

Toradžų laidotuvės tradiciniame kaime. Kairėje - šokis, dešinėje - turistai stebi ką tik paaukotą buivolą

Toradžų laidotuvės tradiciniame kaime. Kairėje – šokis, dešinėje – turistai stebi ką tik paaukotą buivolą

*Borneo. 12 kartų už Lietuvą didesnė sala garsėja džiunglėmis ir orangutanais – vienomis protingiausių beždžionių.

*Sumatra tarp užsienio turistų kiek mažiau populiari. Ten yra ir gamtos, ir kultūros – bet kitos Indonezijos salos ją užgožia.

Keltuose bus laiko pasižiūrėti ir vietinių madų

Kelte tarp salų

Taip pat Indonezija turi keliolika vidutinio dydžio salų, kurių dydis kaip kokios Lietuvos apskrities, o gyventojų maždaug 1-5 milijono. Įdomiausios vidutinio dydžio salos:

*Balis. Milijonai į Balį keliaujančių užsieniečių nė nesusimąsto, kad Balis – Indonezijos dalis! Jis visai kitoks: religija – hinduizmas, o menai, šokiai, architektūra neturi analogų visame pasaulyje. Taip pat Balis ir turistiškiausia Indonezijos žemė su didžiausiu kurortų spektru: šeimoms, patrakusiam jaunimui, jogą mylintiems veganams… Tiesa, saloje 5 mln. žmonių ir pasinerti tarp vietinių „pabėgus“ nuo turistų dar įmanoma (bet ne taip, kaip kitur Indonezijoje).

Balio šventykla iš arti

Balio šventyklos vartai iš arti su juos saugančių demonų atvaizdais

*Lombokas. Indonezijos valdžia jį trokšta matyti naujuoju Baliu: juk gamta, paplūdimiai panašūs, panašus ir salos plotas. Kol kas Lombokas – lyg Balis 30 metų atgal: kurortai tik kai kur, daugiau šiukšlių. Be to, musulmonai lombokiečiai neturi Balio išskirtinės kultūros, menų kozirio.

*Gilis. Tai trys mažytės salelės prie Lomboko (kiekvieną gali pėsčiomis apeiti per 1-2 val.) – bet tarsi atskiras pasaulis. Salos gyvenamos tik keli dešimtmečiai ir unikalią jų „kultūrą“ kūrė ne tik vietiniai, bet ir hipiuojantys atvykėliai iš viso pasaulio. Čia mažai indonezietiškos „betvarkės“, užtat daug skoningumo, labiausiai patrakę vakarėliai. Ir net narkotikai siūlomi gatvėse.

Turistai Gilyje laukia saulėlydžio - tai mėgstama pramoga daugelyje Indonezijos kurortų, nes kiekvienos salos viena pusė yra pasukta saulėlydžio kryptimi ir horizonte kitos salos ten kuria nuostabias panoramas

Turistai Gilyje laukia saulėlydžio – tai mėgstama pramoga daugelyje Indonezijos kurortų, nes kiekvienos salos viena pusė yra pasukta saulėlydžio kryptimi ir horizonte kitos salos ten kuria nuostabias panoramas

*Floresas (Komodo). Floresas garsėja savo gamtinėmis vietomis, o ypač Komodo varanais (didžiausiais pasaulio driežais). Žymiausios vietos juos stebėti yra prie vakarinių Floreso krantų. Beje, Floresas – vienintelė katalikiška sala.

*Sumbava. Sala, kurioje *jūs* tapsite dienos stebuklu vietiniams: tiesiog praėję gatve, sulauksite dešimčių pasisveikinimų ar prašymų fotografuotis. Panašių neturistinių salų Indonezijoje daug, bet Sumbava išsiskiria iš kitų tuo, kad nėra atoki: jei iš Balio ar Lomboko „pas Komodo varanus“ ne skrisite, o važiuosite, neišvengiamai keliausite per Sumbavą. Stabtelėję ten porai dienų išvysite „tikrąją“ kaimiškąją Indoneziją: religingą musulmonišką, bet besidominčią pasauliu; dar pigesnę; kupiną jaunimo.

Komodo varanas

Komodo varanas

*Molukai. Garsėja salų grožiu, nardymo galimybėmis.

*Timoras. 2002 m. rytinė šios salos dalis paskelbė nepriklausomybę nuo Indonezijos kaip Rytų Timoro Respublika. Tai – skurdžiausia Azijos šalis, o vakarų Timoras – skurdžiausioje Indonezijos provincijoje. Daug kas ten „įstrigę laike“ – šiaudiniai nameliai, tik visureigiais pravažiuojami keliai, miesteliuose besiganančios kiaulės, milžiniškos šeimos. Lankytinų vietų mažai ir nėra prasmės dalį trumpos kelionės į Indoneziją skirti Timorui. Bet būnant Indonezijoje ilgiau Timoras turi privalumą: išvyka į Rytų Rimorą ir atgal yra vienas pigiausių būdų „iš naujo paleisti“ 30 dienų buvimo Indonezijoje be vizos skaitliuką (tuo pasinaudojome ir mes). Kartu tai įdomi vieta pamatyti statomą šalį.

Timore tokiuose namuose dar gyvena daug kaimiečių

Timore tokiuose namuose dar gyvena daug kaimiečių

Indonezijos gamta, jūra ir vulkanai

Indonezijos salos yra kelių rūšių. Vienos jų yra vulkaninės: per vidurį aukštas ugnikalnis, galbūt besispjaudantis dūmais. Sala kadaise išdygo tam ugnikalniui išsiveržus, o kai ugnikalnis išsiverš vėl – sala gali vėl nuskęsti. Taip ne kartą buvo – ir patys didžiausi istoriniai ugnikalnių išsiveržimai įvyko Indonezijoje (Krakatau, Tambora): jie net pakeitė pasaulio klimatą.

Labai populiari ekskursija pasitikti saulėtekio prie Bromo vulkano Javoje

Labai populiari ekskursija pasitikti saulėtekio prie Bromo vulkano Javoje: sezono metu vienu metu į ją išvažiuoja tūkstančiai džipų

Kitos salos – koralinės. Šimtmečius ar tūkstantmečius koralai augo, mirė, ant suakmenėjusių senų koralų augo nauji, kol toks koralų rifas išniro virš vandens, apsinešė smėliu ir tapo sala.

Nuvykęs į beveik kiekvieną Indonezijos salą rasi paplūdimius, aplink – žydrus vandenis. Po jais – nardytojų numylėti rifai ir žuvelės, viršuje – banglentininkų pamiltos bangos.

Jei sala vulkaninė, joje dar bus ir uolos, nuostabūs vaizdai iš aukštai žemyn, ryžių terasos, rūkstantys krateriai ir jų ežerai. Indonezija turi net 76 aktyvius ugnikalnius – daugiausiai pasaulyje. Prie tų „ugnies pasaulių“ čia galima prieiti neįtikėtinai arti. Populiariausi – Bromo ir Idženo ugnikalniai Javoje, kur matysi iš kraterių virstančius dūmus ar (Idžene) unikalias mėlynas liepsnas.

Vaizdas iš Labuan Badžo kurorto floreso saloje į jūrą. Tolimos salelės vulkanas ką tik paleido dūmų tuntą. Niekas nereaguoja. Indonezijoje tai - kasdienybė

Vaizdas iš Labuan Badžo kurorto floreso saloje į jūrą. Tolimos salelės vulkanas ką tik paleido dūmų tuntą. Niekas nereaguoja. Indonezijoje tai – kasdienybė

Gyvūnija nėra Indonezijos koziris. Bet Indonezijoje gyvena kelios iš įspūdingiausių planetos rūšių: didžiausiais pasaulio driežais Komodo varanais, tai pat orangutanais. Šios rūšys negyvena visoje Indonezijoje: turi specialiai važiuoti „pas jas“ arba tenkintis zoosodais.

Visada gali surasti atokią Indonezijos salą, kurioje būsi vienintelis turistas tais metais ar bent mėnesį. Bet daugelis verčiau renkasi lengviau pasiekiamas pagrindines salas. Gamtos grožybių yra net ir ten, kur gyventojų tankumas didžiulis: bent jau vulkanai ir koralai visur laukiniai, bangos visur „laisvos ir galingos“.

Uluvatu uolos (ir serfingo mėgėjų pamiltos bangos) pietiniuose Balio krantuose

Uluvatu uolos (ir serfingo mėgėjų pamiltos bangos) pietiniuose Balio krantuose

Sako, kad geriausios vietos nardymui – Radža Ampatas Papua ar Molukai. Sako, kad geriausia banglentėmis plaukti kažkur prie Sumbavos krantų. Lėktuve į Sumbavą sutikome vienišą australą ieškojusį kelio į australų valdomą privatų kurortą prie tų mistinių „geriausių pasaulio bangų“, bet daugeliui „eilinių“ gamtos mylėtojų Indonezijoje pakanka to paties Balio ar Javos: paprasta, pigu atskristi ir tikrai gražu. Jei žmonių pagrindinėse vietose bus minios, visada galima pasitraukti keliasdešimt kilometrų į šalį (pvz. šalia Balio yra kur kas labiau laukinė Nusa Penidos sala).

Nardymo laivas prie Komodo salos - nardytojai tokiuose nakvoja, o dienomis nardo

Nardymo laivas prie Komodo salos – nardytojai tokiuose nakvoja, o dienomis nardo

Indonezijos kurortai

Balis yra viena pirmųjų egzotinių pasaulio kurortinių zonų. Turistai iš Europos ten plūdo dar tarpukariu – vieni pažiūrėti nuogomis krūtinėmis legongą šokusių baliečių, kiti dėl Kutos paplūdimių ir bangų.

Todėl šiandien „poilsis Indonezijoje“ daugeliui yra poilsis Balyje. Balis šviesmečius išsiveržęs prieš kitus Indonezijos kurortus. Balyje švariau. Galima atrasti ne tik žemas kainas, o ir aukštą kokybę (pritaikytą vakariečiams). Be to, Balis nėra tiesiog kurortas – jis turi ir autentišką meną, kultūrą, šokius, dailę, todėl poilsį ten lengva praskaidrinti kultūra. Vienas didžiausių Balio „kurortų“ Ubudas net nėra prie jūros: užsieniečiai ten poilsiauja kultūros ir tradicijų apsuptyje (masažai, joga, šokiai, šventyklos…).

Kutos paplūdimys Balyje kartais pasidaro ankštas, bet Balis - didelis ir paplūdimių turi daug

Kutos paplūdimys Balyje kartais pasidaro ankštas, bet Balis – didelis ir paplūdimių turi daug

Svarbiausios pietų Balio pakrantės jau užstatytos tiek, kad kai kurie baliečiai bijo „prarasti salą“ dideliems viešbučiams. Turizmas tad plinta iš Balio aplink. Gilio salelės ~1,5 val. plaukimo nuo Balio, dar neseniai negyvenamos, „vakarietišku skoniu“ Balį gal net pralenkė. Gretimam Lombokui sekasi sunkiau: gamta panaši, bet trūksta autentiškos kultūros, paplūdimiai purvinesni. Turistų mažiau – bet tai ne tik pliusas: dažniau „kabina“ ir įkyrūs prekijai, mažiau restoranų ir kitų paslaugų.

Paplūdimių yra visoje Indonezijoje, bet kuo toliau nuo Balio, tuo mažiau kurortai išvystyti ir paprastai „tarnauja“ tik patiems indoneziečiams (su keliomis išimtimis). Tiesa, netgi Balyje ar Gilyje paplūdimiai nėra koziris: daug jų tik iš pirmo žvilgsnio nuostabūs, bet įbridus lengva susipjaustyti kojas į akmenis, mirusius koralus. Į Indonezijos kurortus labiau traukia atmosfera, klimatas, kainos, galybė smagių ir įdomių vietų praleisti laisvalaikį. Taip pat nardymas, serfingas, bangos, uolos.

Kurortus atpažinsi pagal masažo ir spa salonus: dažnam turistui pigus masažas tapo privaloma atostogų Indonezijoje dalimi. Viename tokių turistės čia aiškinasi kainas

Kurortus atpažinsi pagal masažo ir spa salonus: dažnam turistui pigus masažas tapo privaloma atostogų Indonezijoje dalimi. Viename tokių turistės čia aiškinasi kainas

Indonezijos klimatas ir sezonai

Indonezija šalia pusiaujo ir karštis čia beveik vienodas kiaurus metus. Teoriškai vasara būna tada, kai pas mus žiema: sausį termometras Balyje kyla iki +33, naktimis +24. Bet liepą vos vėsiau: vidutinė dienos temperatūra +30, nakties – +23. Tik aukštai kalnuose gali būti ženkliai vėsiau.

Aukštai kalnuose naktį buvo +6 ar +8, bet galima buvo rasti tokio sniegelio. Vietiniai specialiai su juo fotografavosi - gyvenime nematę

Aukštai kalnuose naktį buvo +6 ar +8, bet galima buvo rasti tokio sniegelio. Vietiniai specialiai su juo fotografavosi – gyvenime nematę

Visgi, kelionės į Indoneziją turi sezonus. Labiausiai tą lemia liūtys. Balyje ar Javoje liūčių sezonas yra nuo lapkričio iki kovo. Kritulių tada iškrenta net 5 kartus daugiau, nei vidutinį mėnesį Lietuvoje. Taigi, per liūčių sezoną keliauja mažiau kas.

Be to, kai Lietuvoje vasara, Australijoje – žiema. O būtent australams Indonezija yra artimiausia tropinė užsienio šalis ir tradiciškai būtent australų turistų Balyje daugiausia (nors dabar juos jau lenkia kinai). Tai dar viena priežastis, kodėl Indonezija labiausiai turistuose „paskęsta“ liepą-rugsėjį. Be to, tada dar moksleivių atostogos indoneziečiams, o jie irgi keliauti po savo šalį mėgsta.

Indoneziečiai triūsia ryžių lauke

Indoneziečiai triūsia ryžių lauke. Ryžių laukai užima didžiąją dalį plotų tarp namų – net tarp fabrikų

Viską sudėjus, kai liepos mėn. lankiausi prie įstabiausių Indonezijos vietų, patekau į tikrą žmonių konvejerį, kruiame niekur kitur pasauly nesu buvęs: į Bromo kalną, pavyzdžiui, saulėtekio stebėti važiavo tūkstančiai vienodų visureigių, visi pilni turistų, pikti vairuotojai strigo kamščiuose, išlipęs atsisakiau minties prasibrauti prie įspūdingiausios panoramos…

Svarbiausias „nepakeičiamas“ Indonezijos vietas (ypač Javoje) lankyti tikriausiai geriau ne sezono metu. Tačiau niekur kitur žmonių perteklius nesijaučia. Kai Indonezijoje 250 mln. žmonių, o turizmas toks pelningas, visada atsiranda indoneziečių, atidarančių vis naujas parduotuves, restoranus, salonus. Todėl net nustebau, kad net sezono įkarštyje Balyje kone kiekviename restorane buvo pilna laisvų kėdžių, kone kiekviename masažo salone ar kirpykloje paslaugas galėjau gauti iš karto ir pan. Juk net Lietuvoje taip nebūna. Tiesiog net jei ir aptarnauja tik po kelis klientus per dieną, vietiniams jau apsimoka turėti savo verslą, nes turistai moka daugiau nei vietiniai už Balio ribų. Ten mačiau netgi kirpyklas, kur kerpama pigiau, nei už eurą…

Visureigių eilės saulei patekėjus leidžiasi nuo geriausių apžvalgos aikštelių su vaizdu į Bromo kalną

Visureigių eilės saulei patekėjus leidžiasi nuo geriausių apžvalgos aikštelių su vaizdu į Bromo kalną

Indonezijos kultūros, kalba, religijos

Apie Indonezijos kultūrą neužtektų parašyti knygą – reikėtų šimtų tomų serijos. Nes Indonezijoje gyvena 300 tautų ir jos kalba 700 kalbų. Ir gyvoji kultūra – vienas Indonezijos stebuklų.

Turistai dažniausiai susiduria su baliečiais, kurių tik 5 mln., bet jie tapę Indonezijos veidu, nes gyvena Balyje. Jie rengiasi tautiniais drabužiais, kasdien neša aukas hinduistų dievams, stato namus pagal tradicinę architektūrą, kaimo šventėse šoka tautinius šokius. Balyje nereikia didelės sėkmės, kad netikėtai pasinertum į „tikrą“ vietos kultūrą: štai keliu eina kremavimo procesija, štai savaitės trukmės miestelio šventė. Aišku, gausu ir pristatymų turistams, ypač Ubudo mieste, kur ir geriausi unikalios balietiškos dailės muziejai.

Kaimo šventė Balyje

Kaimo šventė Balyje

Didžiausia Indonezijos tauta javiečiai – 100 mln. žmonių (40% Indonezijos). Bet jų tradicijos labiau apnykusios, „suvakarietėjusios“: jas gali išvysti kultūrinėje Javos sostinėje Džogjakartoje, bet ne gatvėse.

Baliečiai ir javiečiai – tik Indonezijos ugnikalnio viršūnė. Yra dešimtys gana „eilinių tautų“, kurios tiesiog turi savo kalbas. Bet yra dešimtys tokių tautų, kurių nuotraukos puošia National Geographic filmų reklamas ir visokių „keisčiausių pasaulio kadrų“ puslapius.

Klasikinis javietiškas 'Ramajanos baletas', o fone tūkstantmetė Prambanano šventykla prie Džogjakartos

Klasikinis javietiškas ‘Ramajanos baletas’, o fone tūkstantmetė Prambanano šventykla prie Džogjakartos

Pavyzdžiui, Sulavesio toradžai, lavonus laikantys atvirai, statantys įspūdingus namus ir kapus ir dar įspūdingesnėse ceremonijose aukojantys gyvulius, net šunis. Arba bugiai, laikantys, kad lyčių yra ne dvi, bet penkios: vyrai, moterys, tada, sakykim, “moteriški vyrai”, “vyriškos moterys” ir nei tie, nei tie, tinkami būti šventikais (ir bugių mieste Makasare tos “tarpinės lytys” akivaizdžios). Arba Balieno slėnio papuasai, kurių vienintelis drabužis – penio užmautas (net sėklidės matosi). O priešingame Indonezijos gale – ačechiečiai, vieni religingiausių planetos musulmonų, kur galioja šariato teisė ir rengtis privaloma atitinkamai. Turistams viskas pasiekiama.

Indonezija tokia įvairi, kad vienose jos pusėse kitų pusių tradicijos gali būti net cenzūruojamos. Pvz. vaidinami papuasus Balio šokėjai penių užmautus "dėjosi" ant štai tokių sijonų.

Indonezija tokia įvairi, kad vienose jos pusėse kitų pusių tradicijos net cenzūruojamos. Pvz. vaidinami papuasus Balio šokėjai penių užmautus “dėjosi” ant štai tokių sijonų, o ne ant penio, kaip realybėje (o juk Balis net nemusulmoniškas). Džakartos miniindonezijos kaime (nuotrauka) manekenai vilki tik sijonus.

Daugelis indoneziečių yra musulmonai (87%), bet oficialios yra šešios religijos (protestantai – 7%, katalikai – 3%, hinduistai – 2%, budistai – 1%, konfucianistai – 0,1%). Yra ištisos nemusulmoniškos tautos, salos, regionai. Religija Indonezijoje labai svarbi ir jos svarba pastaraisiais metais tik augo. Daugelis musulmonių ryši skareles. Kiekvienoje įstaigoje rasi maldos kambarius (net McDonald’s reklamuojasi: “WiFi, maldos kambarys, parkingas”). Muedzinai šaukia ilgiau nei bet kurioje kitoje lankytoje šalyje (kaimuose, atrodo, valandas: be šauksmo maldai dar gieda Koraną, netgi siunčia žinutes gyventojams). Vietinės avialinijos iš kiekvieno didesnio Indonezijos miesto tiestiogiai skraidina į Meką/Mediną. O būti ateistu Indonezijoje beveik nelegalu (prieštarauja Indonezijos Konstitucijos pagrindui Pančasilos principu, reikalaujančiam tikėti vienu Dievu, nors ir nesvarbu, kuriuo). Tiesa, indoneziečiai nesmerkia kitokių, o jais nuoširdžiai domisi: „Kokia tavo religija?“ būna vienas pirmųjų klausimų greta „Ar tu vedęs?“. Tas domėjimasis privatumą įsimylėjusius vakariečius kartais trikdo, o vietiniai to visai nesupranta: mūsų gidas toradžų krašte, nebesuprasdamas, ko “galima klausti” europiečių ir ko ne, prisipažino nebeklausiantis nieko. Net keturiasdešimt kartų jo kraštą aplankiusio izraeliečio neišdrįso paklausti, ar kelionės į Indoneziją – jo darbas.

Šis musulmonas su žmona ir dukra iš Centrinio Sulavesio mane kalbino Makasaro forte. Vieni pirmųjų ko klausimų apie Lietuvą buvo kiek čia musulmonų bei kiek čia mečečių

Musulmonų šeima (vyras, žmona ir dukra) atvykę pasižiūrėti Makasaro forto. Apsirengę konservatyviai (moterys užsidengusios veidą) jie šiaip elgiasi kaip eiliniai turistai: fotografuoja vienas kitą, kalbino ir mus. Tiesa, vieni pirmųjų klausimų apie Lietuvą buvo kiek mūsuose musulmonų bei kiek mečečių. Žinodama, kaip svarbu religija vietiniams, Australija tame forte surengė parodą ‘Australijos musulmonai’

Visus indoneziečius vienija malajų kalba, čia vadinama Indonezijos kalba. Nors vos 2% Indonezijos gyventojų – malajai, dėl kalbos paprastumo ji ilgainiui tapo tarptautinio bendravimo kalba ir, Inonezijai 1949 m. tapus nepriklausoma, pripažinta oficialia. Šiandien ją moka beveik visi – paprasta ją pramokti net turistui! Esu mėginęs pramokti daug kalbų ir drąsiai galiu sakyti, kad malajų – pati paprasčiausia.

Nėra jokių linksnių, laikų, asmenų, giminių. Rašyba ir tarimas sutampa. Daugiskaita čia – kartus pakartota vienaskaita (pvz. „jalan“ – kelias, „jalan jalan“ – keliai). Nėra sudurtinių žodžių: naujos sąvokos sudaromos sakant kelis žodžius iš eilės (pvz. „jalan“ – kelias, „raya“ – didelis, „jalan raya“ – automagistralė). Tie patys žodžiai priklausomai nuo vietos sakinyje gali reikšti ir veiksmą (pvz. „jalan“ – eiti, „jalan jalan“ – vaikštinėti). Viską lemia žodžių tvarka: pvz. „jalan kiri“ yra kairysis kelias, o „kiri jalan“ – kelio kairė pusė. Mažai išimčių: pvz. jei „satu, dua, tiga“ yra „vienas, du, trys“, tai „kesatu, kedua, ketiga“ – „pirmas, antras, trečias“. Kitose kalbose iki išmokdamas visas taisykles ir išimtis dar ilgai „kalbi bendratimi“, o malajų kalba kalbėti bendratimi normalu, tad iš karto kalbi taisyklingai ir visi supranta (bent jau apie tai, kas svarbu keliautojui)!

Malajų dabar rašoma lotynų raštu. Kadaise daugybė Indonezijos kalbų dar turėjo ir savo rašto sistemas - dabar senieji raštai vartojami tik simboliškai ant iškabų (pvz. šioje iškaboje matomas bugių raštas)

Malajų dabar rašoma lotynų raštu. Kadaise daugybė Indonezijos kalbų dar turėjo ir savo rašto sistemas – dabar senieji raštai vartojami tik simboliškai ant iškabų (pvz. šioje iškaboje matomas bugių raštas)

Be paprastumo, malajų kalba pasirinkta kaip oficiali ir todėl, kad malajai nėra iš pagrindinių tautybių: jei pagrindinė būtų javiečių kalba, gal kitos tautybės jaustųsi okupuotomis, gyvenančiomsi javiečių priespaudoje. Dabar gi niekas nevengia kalbėti malajiškai: malajų kalba neutrali, niekieno. Deja, tai reiškia, kad Indonezija virsta kalbų kapinėmis: vis daugiau šeimų savo vaikų nemoko tautinių kalbų ir moko tik malajiškai – ypač miestuose.

Be kalbos, Indoneziją vienija ir kai kurios tradicijos: daugelis tautų turi savas panašias. Pavyzdžiui, daugelis mėgsta gaidžių kovas ar lėlių teatrą (nors vienur tai labaiu šešėlių teatras wayang kulit, kitur lėlės rodomos pačios). O šiuolaikinis visos Indonezijos jaunimas įsimylėjęs gitaras: susirenka kur po medžiu grupelė ir groja. Gitaros pardavinėjamos net eilinėse “Maxima” atitinkančiose parduotuvėse.

Vajang lėlių teatras

Vajang lėlių teatras

Indonezijos miestai, pastatai ir istorija

Daugelis Indonezijos miestų yra nuobodūs panašių pastatų rinkiniai: atrodo, net architektų ten nesama, visi stato kaip nori, ką nori. Jei miestas didesnis ir turtingesnis, jo širdis – prekybos centras (jie gana modernūs, o savaitgaliais juose vyksta renginiai, leidžiamas laisvalaikis). Jei atokesnis – turgaus rajonas su mažomis parduotuvėlėmis. Viskas plačiai pasklidę: kur beapsistosite, greičiausiai nesinorės dažnai tiesiog „išeiti pasivaikščioti“ (nebent gyvensite kurorte).

Viena ilgų tiesių pagrindinių gatvių Džogjakartos mieste

Viena ilgų tiesių pagrindinių gatvių Džogjakartos mieste

Tačiau yra ir kažkiek gražesnių miestų. Tautų, išlaikiusių architektūrinę tradiciją (baliečių, toradžų) miestai padabinti tradiciniais pastatais, šventovėmis. Daugelis tokių pastatų iš tikro nauji – bet atrodo tarsi šimtų metų senumo, nes tiesiog mes neįpratę regėti tokius puošnius naujus pastatus.

Sumatros tautinė architektūra Miniindonezijos muziejuje Džakartoje

Sumatros tautinė architektūra Miniindonezijos muziejuje Džakartoje

Iš tikro senų pastatų Indonezijoje mažai. Iki tapdama nepriklausoma (1949 m.), Indonezija buvo Olandijos kolonija. Bet olandai buvo kitokie kolonistai, nei britai, rusai ar prancūzai. Jiems svarbiausia buvo verslas, pelnas. Jie nenorėjo primesti vietiniams nei savo kultūros, nei kalbos, nei religijos, nei architektūros: kam dar tam gaišti laiką, leisti pinigus. Taigi, nuo XVII a. iki XIX a. olandai valdė tik pavienius miestus, saleles ir fortus, iš kurių vykdė prekių (ypač prieskonių ir kavos) eksportą į Europą (dėl jo ir įsitviritno Indonezijoje). Aplinkui vietiniai, tuo tarpu, gyveno kaip po senovei.

Makasaro fortas. Užėmę miestą iš vietos valdovų olandai jį perstatė it europietišką miestelį iš kurio valdė prekybą gretimame uoste

Makasaro fortas (Sulavesis). Užėmę miestą iš vietos valdovų olandai jį perstatė it europietišką miestelį iš kurio valdė prekybą gretimame uoste

Viena vertus, tai dėl tokio olandų požiūrio ir išliko visos įspūdingosios Indonezijos kultūros. Kita vertus, dėl tokio požiūrio mažai didingų kolonijinių pastatų. Tik XIX a. Olandų Rytų Indijos kompanija (pirmoji planetoje akcinė bendrovė) bankrutavo ir Indoneziją perėmė Olandijos valdžia: tada okupavo likusias salas, pradėjo valdyti labiau kaip eilinę koloniją. Įdomiausias olandiškas senamiestis tikriausiai – sotinėje Džakartoje, bet iki Europos senamiesčių jam toli. Kai kuriuose miestuose dar yra olandų fortai bei vietos sultonų (paverstų olandų vasalais, bet galutinai nenugalėtų) rūmai. Žymiausi tokie – Džogjakartos ir Solo rūmai (kratonai).

Nacionalinis muziejus Džakartoje, vienas olandų statytų pastatų

Nacionalinis muziejus Džakartoje, vienas olandų statytų pastatų

Visgi, Java buvo svarbi prekybos širdis dar iki olandų, jūrų kelyje tarp Kinijos ir Indijos. Būtent per tuos prekybinius kelius ir pirklius į archipelagą atėjo visos religijos. Iki įsivyravo per arabus atėjęs islamas (~XV a.), vyravo iš Indijos atkeliavęs budizmas ir hinduizmas. Ir būtent 1000 metų amžiaus Javos budistinės ir hinduistinės šventyklos – Borobudūras ir Prambunanas – yra įspūdingiausi ir populiariausi tarp turistų Indonezijos pastatai. Išties, tai yra pasaulio stebuklai (ypač Borobudūras) ir dėl jų verta „pasistumdyti su miniomis“ ar sumokėti didelę „užsieniečio kainą“.

Borobudūras simbolizuoja budistinį pasaulį. Apačioje – troškimai, viduryje – kelias iki nušvitimo, viršuje – beformis Budų pasaulis, kurį žymi apvalios stupos

Borobudūras simbolizuoja budistinį pasaulį. Apačioje – troškimai, viduryje – kelias iki nušvitimo, viršuje – beformis Budų pasaulis, kurį žymi apvalios stupos

Indonezijos kainos ir ekonomika

Indonezija yra viena skurdžiausių turistinių šalių. Nuo pat nepriklausomybės (1949 m.) ji savotiškas miegantis milžinas: žmonių, išteklių – pilna, bet progresas daugybėje Azijos šalių daug spartesnis. Na, tikrai Indonezijoje nėra viskas taip beviltiška kaip kokioje Afrikoje. XX a. Indoneziją valdę du diktatoriai nebuvo blogiausia, kas galėjo atsitikti: Sukarno (1945-1967) išvedė šalį į nepriklausomybę, o Suharto (1967-1998) sudorojo komunizmo šmėklą dar prieš šiai pakylant (Indonezija dabar vienintelė komunistine nebuvusi šalis, kurioje uždrausti komunizmo simboliai, o „komunistas“ – tikras įžeidimas). Dabar Indonezija jau demokratiška, ekonomika auga, bet pasivyti kad ir kokį Tailandą ar Kiniją ech kaip sunku.

Keliautojams tai turi vieną pliusą: Indonezijoje keliauti įmanoma pigiau nei beveik bet kur „turistiniame pasaulyje“. Bent jau jei jums tiks „kokybė vietiniams“ (abejotinos higienos restoranėliai, viešbučių kambariai be kondocionierių). Šitaip galima poilsiauti ir už kokius 10 eurų per dieną (nakvynė, valgiai, transportas).

Nacionalinis monumentas Džakartoje, vienas nedaugelio įspūdingesnių XX a. pastatų

Nacionalinis monumentas Džakartoje, kurį sugalvojo Sukarno, o pastatė Suharto – vienas nedaugelio įspūdingesnių XX a. pastatų. Priešingai gretimoms Malaizijai ir Singapūrui, Indonezija neinvestavo į supervalstybės įvaizdį nes ir mažiau turėjo ką investuotu investuoti

Indoneziečiai darbštūs ir, atsiradus galimybei, bemat kuria naujus verslus, kopijuoja vieni kitus: per kelis metus Džogjakartoje išplito šviečiančių velomobilių nuoma, Džakartos senamiestyje – spalvotų dviračių, Ubude (Balis) – sūpynių parkai fotografavimuisi: buvo vienas, paskui keli, dabar jau keliolika. Tačiau kartais indoneziečiams sunku suvokti, ko reikia užsieniečiams (pvz. kaip svarbu švara). Todėl daug “vakarietiškų” viešbučių, restoranų bei parduotuvių ir priklauso vakariečiams arba bent vietos kinams.

Šviečiantys velomobiliai Džogjakartoje

Šviečiantys velomobiliai Džogjakartoje – vienas daugybės indonezietiškų verslų kurie tuoj po sukūrimo vieto masiniais. Kitas – fotografavimosi parkai (kur daug progų padaryti geras nuotraukas), trečias – saulėtekio turai (kur išvyksti 12 ar 3 nakties, kad kokioje įstabioje vietoje pažiūrėtum, kaip kyla saulė), ketvirtas – senovinių džipų turai ir t.t.

Kainos “vakarietiškose vietose” tad sparčiai kyla į viršų, o lubos labai aukštai (ypač Balyje). Tačiau geriau paieškojęs, išėjęs iš keleto brangiausių rajonų ar kurortų (ir dar nenuėjęs į kokius atokius kaimus), bemat rasi gerą kainos ir kokybės santykį. Bendra taisyklė: jei Indonezijoje moki kaip Lietuvoje už normalų / pigų dalyką, tai Indonezijoje gausi prabangų. O pigūs dalykai Indonezijoje kainuoja tiek, už kiek Lietuvoje nieko panašaus ir prieš 15 metų nebūtum nusipirkęs. Ir net, pavyzdžiui, restorane su nuostabiu vaizdu kartais gali kartais pavalgyti pigiau nei pigiausioje Lietuvos valgykloje (tik ne kurorte).

Tiesa, Indonezijoje daugelis bilietų į lankytinas vietas yra oficialiai brangesni užsieniečiams nei vietiniams – bet, išskyrus Borbudūrą ar Prambananą bei įspūdingiausias gamtines vietas, tos kainos vis tiek nesikandžioja.

Vienos Prambanano šventyklų fasadas

Vienos Prambanano šventyklų fasadas

Norint sutaupyti perkant, galima parsisiųsti įvairias Indonezijos elektroninių piniginių programėles (GoJek ir pan.), atsiskaitant kuriomis daug kur yra nuolaidos. Šias programėles priima daugiau vietų, nei korteles.

Kaip keliauti po Indoneziją – transportas

Transportas – viena didžiausių Indonezijos problemų. Tą girdėjau nuolat iš daugelio dar prieš išvykdamas – bet tik pakeliavęs po šią šalį supratau, ką tai reiškia. Visas be išimties transportas (išskyrus lėktuvus) be galo lėtas – užmiestyje vidutinis greitis dažniausiai siekia 25-40 km/h ir net 300 km kelionė yra visos dienos kelias, nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Miestuose viešojo transporto, galima sakyti, nėra – arba jis lėtas, nepatogus, neaiškus, o paklausęs 10 žmonių kaip kur nors nuvažiuoti gausi 10 nuomonių ir nieko tikslaus.

Tarp salų tradiciškai keliaujama keltais. Jie tikrai pigūs, bet, tarkime, ~100 km tarp Sumbavos ir Floreso salų keltas plaukė 7 valandas ir dar valandą vėlavo , ir net 5 km atstumą nuo Balio į Javą plaukė virš valandos. Gražu pažiūrėti prasklendžiančias Indonezijos salas, kitus laivus ir laivelius, pabendrauti denyje su vietiniais ir kitais turistais: bet vis tiek pabosta. Kai kuriuose maršrutuose keltų alternatyva greitieji laivai (pvz. Balis-Gilis), bet ir kelionė jais užtrunka, ypač skaičiuojant važiavimą į uostą.

Indoneziečiai kelte tarp salų: kelionės užtrunka valandų valandas

Indoneziečiai kelte tarp salų

Todėl Indonezijoje labiau nei kur kitur neturtingame pasaulyje išpopuliarėjo skrydžiai lėktuvais. Patogu: tarp Timoro ir Floreso tokį atstumą, kokį keltas plaukia 12 val., nuskridome per 50 min. Avialinijoms apsimoka: skrydis trumpas, o kainuoja kaip Europoje koks Vilnius-Berlynas, nes padeda sutaupyti panašiai laiko lyginant su keliavimu žeme. Todėl Indonezijoje avialinijų daug, jos pelningos – tik, deja, liūdnai pagarsėjusios aviakatastrofų gausa. Aišku, tikimybė į tokią patekti – menka, bet aplūžę, keistus garsus skleidžiantys lėktuvai, visokiausi kuriozai nuo neatvažiavusio oro uosto autobuso iki iš oro uosto ekranų kažkur dingusio mūsų reiso, saugumo patikra tik „dėl vaizdo“ (net nustojau viską išsitraukinėti iš kišeinių) pasitikėjimo nekelia. Užtat kiekviename lėktuve greta saugumo kortelių – šešių religijų maldos už pilotus. Kartą stiuardesė net žodžiu paragino melstis.

Lėktuvas viename mažų, autobusų stotį primenančių Indonezijos oro uostų. Daug indoneziečių prie lėktuvo fotografuojasi: nors skrydžių daug, kai gyventojų 250 milijonų, dar yra daugybė skrendančių pirmą kartą ar labai retai

Lėktuvas viename mažų, autobusų stotį primenančių Indonezijos oro uostų. Indoneziečiai prieš lipdami vidun fotografuojasi: nors skrydžių daug, kai gyventojų 250 milijonų, dar yra daugybė skrendančių pirmą kartą ar labai retai. Beje, net per niekingiausius oro uostus galima skristi ir su persėdimu, nes reisai skiriasi. Pvz. mes skridome Kupangas-Maumerė ir Maumerė-Makasaras, o juk Maumerė tik 50 000 gyv. miestas. Europoje toks nė oro uosto neturėtų

Lėktuvai padeda net ir skristi iš vienos salos dalies į kitą, mat dėl kalnų serpantinų, siaurų ar negrįstų kelių, užsikišusio eismo ir važiavimas autobusu vidutiniu 30-35 km/h greičiu be galo ilgas ir varginantis. Dėl šios priežasties, tarkime, Floreso saloje, kurios plotas – kaip šeštadalis Lietuvos – yra net 6 keleiviniai oro uostai su 88 skrydžiais kasdien į/iš juos.

Autobusai Indonezijoje būna kelių rūšių: nudrengti prirūkyti vietiniai be kondicionieriaus atvirais langais ir, kitame kokybės gale, „naktiniai autobusai“ patogiomis kėdėmis. Ne lovomis, bet bent jau laiko padeda sutaupyti. Pastarieji vieninteliai, kurių bilietus būna galima rasti internete.

Bimos miesto autobusų stotyje - seni spalvingi autobusai. Tokie - patys pigiausi

Bimos miesto autobusų stotyje – seni spalvingi autobusai. Tokie – patys pigiausi ir nepatogiausi

Indonezijos taukiniai kiek geriau nei autobusai, bet jie važinėja tik Javoje. Aišku, greitųjų traukinių nesitikėk – bet vidutinis greitis gali siekti 50-60 km/h. Traukiniuose yra trys klasės, tačiau skiriasi tik gana nežymiai kėdžių patogumu, tad pasirinkau ekonominę. Yra ir vagonas restoranas, bet palydovės nešioja maistą po visą saloną.

Tolimesnes keliones patogesnėmis mėgina padaryti įvairios kelionių agentūros, siūlančios (už brangiau) savo autobusus. Kartais jų privalumas tik tas, kad paima nuo viešbučio ir ten nuveža, kartais į pasiūlymą dar įeina visokios lankytinos vietos. Aišku, tie autobusai ne greitesni, nei visi kiti, bet bent jau nereikia kiekviename mieste aiškintis, kaip nuvažiuoti iki lankytinos vietos ar, neradus viešojo transporto, keliauti taksi. Tokių “maršrutų su lankytinomis vietomis” daug „kuprinėtojų kelyje“ Džakarta-Balis. Šitaip nuvažiavome atkarpą nuo Balio iki Džogjakartos aplankydami Bromo, Idženo vulkanus.

Žydrosios Idženo liepsnos viešuoju transportu nepasiekiamos, užtat įeina į daugelio kelionių agentūrų maršrutus Džogjakarta-Balis

Žydrosios Idženo liepsnos viešuoju transportu nepasiekiamos, užtat įeina į daugelio kelionių agentūrų maršrutus Džogjakarta-Balis

Automobilį išsinuomoti pigiausia ir patogiausia Balyje, o kitur automobilio be vairuotojo nuoma sudėtingesnnė. Su vairuotoju galima išsinuomoti beveik visur, bet gali reikti įveikti kalbos barjerą. Pigiausia tai daryti vietoje – apskritai Indonezijoje internetas toli gražu nėra toks galingas, kaip Europoje, ir daug pardavimų vyksta „gaudant praeinančius turistus“. Ir net didelių kompanijų, valstybinių įmonių tinklapiai nustoja veikti nes… kažkas pamiršo pratęsti domeno vardą.

Lomboko sostinėje Matarame išsinuomojome automobilį dienai su vairuotoju, o Balyje vairavome patys. Kamščiuose strigom ir taip, ir taip: Indonezijoje kiekvienas save gerbiantis viešbutis ar restoranas turi “išvažiavimo reguliuotoją”, kuris sustabdo eismą kai prireikia išvažiuoti klientui. O pagrindinėse sankryžose “nepriklausomi reguliuotojai” tokias paslaugas teikia už pinigus ar… cigaretes (jos daug kur Indonezijoje atstoja pinigus).

Daugiau keliautojų nuomojasi motociklą, kas išvis neįtikėtinai pigu (bet rizikinga). Nuomotojai nė neprašo motociklo teisių ir dauguma turistų jų neturi (tiesą pasakius, Balyje iš mūsų neprašė net automobilio teisių kai nuomavo automobilį). Kalbama, kad policija dėl to mėgsta „kaulyti kyšių“ – juk teisių nepakanka, reikia tarptautinio vairuotojo pažymėjimo. Vietiniai indoneziečiai motociklus labai pamilę, sulipa ant jų netgi penkiese (!) – trys suaugę laiko kokius du vaikus ore. Šeimos transporto priemone motociklai tapo dėl pigumo, bet ja išlieka ir dėl baisių kamščių: kelionė jų pati greičiausia. Motociklai Indonezijoje tarnauja net kaip sunkvežimiai: neįtikėtina, kiek ten vairuotojai sugeba visko priskrauti.

Motociklų daug kur Indonezijoje daugiau nei automobilių

Motociklų daug kur Indonezijoje daugiau nei automobilių

Keliauti po Indonezijos miestus dar sunkiau nei po šalį. Miesto traukiniai yra tik Džakartoje (ir tai labai lėti), kitur vyrauja maži privatūs autobusiukai (vadinami bemo, angkot, mikrolet ir kt.), kurių maršrutai ar juoba grafikai niekur nepabraižyti. Reikia klausinėti – ir tai nebūtinai pasiseks, nes bemo gali ilgai sukinėtis po miestą rinkdami ta pačia kryptimi važiuojančius žmones (kartais prigrūda taip, kad kai kurie stovi lauke). Paskui reikia žiūrėti, kiek kiti duoda vairuotojui už važiavimą.

Visi autobusai labai pigūs, bet ne kartą nesulaukus reikiamo teko važiuoti taksi. Taksistai gali apgaudinėti, todėl verta iškviesti internetu. „Uber“ Indonezijoje nėra, užtat yra vietinė alternatyva „GoJek“. Suprogramuota prasčiau: vairuotojo vieta tau ir tavo vieta vairuotojui rodoma ne visai tiksliai, todėl daugelis vairuotojų dar skambina pasitikslinti ar bent rašo žinutes (nesmagu, kai nemoki gerai indonezietiškai, o su tavimi dar bendrauja “slengu”, kurio net vertimo programom neišsiversi: pvz. “dmn” vietoj “dimana?” (“Kur?”)). Bet galiausiai nuvažiuodavome kur reikia ir pigiai. Tiesa, vien kol „GoJek“ atvažiuoja į iškvietimo vietą didmiesčiuose gali tekti laukti ir 15-20 minučių. Be automobilių taksi yra ir motociklų taksi odžekas (irgi užsakoma ir per “GoJek”), rikšos, rikšos su varikliais, netgi… karietos: prieinamas transportas priklauso nuo miesto. Jeigu bet koks taksi važiuoja mokamu keliu ar į mokamą parkingą, mokėsite jūs.

Atokaus Bimos miesto transportas. Čia dar itin populiarios karietos. Dešinėje - bemo mikrautobusas

Atokaus Bimos miesto transportas. Čia dar itin populiarios karietos. Dešinėje – bemo mikrautobusas. Norint iš tokio išlipti, reikia suploti

Ne kartą (ypač Džakartoje) supratau, kad „greičiau būčiau nuėjęs pėsčiomis“, bet kad ir eiti nemalonu: daug plačių, mašinų ir motociklų pilnų gatvių (nesitikėk, kad praleistų net perėjoje), dangčiais neuždengtų duobių, šiukšlių, gatvių be šaligatvių.

Norintiems interneto Indonezijoje verta įsigyti SIM kortelę. Patartina pirkti oficialiose Telkomsel atstovybėse – perpardavinėtojai iš mūsų prašė kelis kartus didesnių kainų (ypač Balyje), o be to, kai kas sako, kad ten nusipirktus numerius paskui išjungia. “WiFi” geriau nesikliauti: kai kur jo faktiškai nėra (nors parašyta, kad yra), stringa, lėtokas.

Džogjakartos miestas su Merapio vulkanu (vienu aktyviausių pasaulyje) fone

Džogjakartos miestas su Merapio vulkanu (vienu aktyviausių pasaulyje) fone

Kur apsistoti Indonezijoje

Indoneziečiai patys daug keliauja po savo šalį ir todėl čia daug viešbučių. Tiesa, nebūtinai jie bus „Booking.com“ – indoneziečiai turi savo programėlę „Traveloka“. Tuose miestuose, kur daug turistų iš užsienio, daugiau viešbučių rasi Booking.com nei Traveloka, o kur daugelis apsistojančių indoneziečiai – pirmaus Traveloka. Apskritai Indonezija turi daug vietinių programėlių, nes tai milžiniška rinka – tad prieš kelionę verta parsisiųsti pagrindines.

Indonezijoje itin populiaru keliauti šeimomis, giminėmis, kelionėms net pasidaromi transparantai, su kuriais visur fotografuojamasi

Tarp indoneziečių itin populiaru keliauti šeimomis, giminėmis, kelionėms net pasidaromi transparantai, su kuriais fotografuojamasi lankytinose vietose

Populiariausi Indonezijos viešbučiai vadinasi homestay ir yra vieno stiliaus: maži kamariai, jų priekyje terasoje ar koridoriuje – dvi kėdės pasėdėti lauke. Indoneziečiai mėgsta lauką, ne vidų. Ant tų kėdžių (arba į numerį) atnešami ir į kainą įeinantys pusryčiai – kartą vietiniai labai nustebo, kai norėjau eiti pusryčiauti į restoraną. Pigesni numeriai – be kondicionierių, pigiausi – su tradiciniu indonezietišku tualetu mandi (apsiplaunama kibirėliu iš prieš tai prileistos vonelės).

Klasikinio Indonezijos Homestay terasa

Klasikinio Indonezijos Homestay terasa

Homestay ir kitų indonezietiškų vietinių viešbučių minusas – beveik jokių vaizdų pro langą. Dažnai langai išvis būna į koridorių ar ne prie žemės ir gyveni it bunkeryje. Tai atkartoja tradicinius Indonezijos namus, kur taip pat gyvenama gana uždarai nuo pasaulio.

Vietose, kur daugiau turistų iš užsienio – Balyje, prie Komodo salos – jau yra ir tipiškesnių viešbučių, kokius gali rasti bet kur pasaulyje.

Taip pat kurortuose populiarios vilos (neretai su baseinais, net tarnais), bungalai. Kadangi Indonezija populiari tarp vakarų kuprinėtojų, gausu ir hostelių. Gerų AirBnB butų šiuolaikiniuose daugiabučiuose galima rasti tik didmiesčiuose ir kurortuose.

Indonezietiškas tualetas mandi, būdingas pigiausiems viešbučiams ir restoranams

Indonezietiškas tualetas mandi, būdingas pigiausiems viešbučiams ir restoranams, taip pat daugeliui degalinių. Reikia prisileisti vonelę (ji būna prileista) ir plautis rankas bei kitką semiant tą vandenį. Tupimieji tualetai ir apsiprausimas tokie įprasti, kad prie ‘vakarietiškų’ tualetų įprasti užrašai ‘Netūpti ant unitazo’, ‘Nesiprasuti kojų’ ir pan.

Kur pavalgyti Indonezijoje

Indonezija įvairių kultūrų šalis ir taip pat turi įvairių virtuvių, bet yra ir bendra Indonezijos virtuvė, kurios pagrindas – ryžiai ir populiarūs jų patiekalai nasi goreng bei kiti, tiekiami ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei.

Taip pat Indonezijoje gausu vietinių restoranų tinklų (itin populiari kepta vištiena ir įvairios KFC kopijos), o kurortuose (daugiausiai Balyje) ir vakarietiškų restoranų.

Eilinis indonezietiškos virtuvės pigus restoranas. Nuotraukoje gražesnis, nei tikrovėje, nes dar prisideda musės. Bet pavalgius čia nieko blogo neatsitiko

Varungas. Nuotraukoje gražesnis, nei tikrovėje, nes dar prisideda musės. Bet pavalgius čia nieko blogo neatsitiko

Tarp vietinių populiarūs varungai (maži restoranai) ar motociklai-parduotuvės, kuriuose gaminamas maistas. Daug motociklų-parduotuvių suvažiavę į vieną vietą sudaro ištisus maisto turgus, kai kurie kurių veikia ir naktimis. Dar vietiniai mėgsta vartegus (bufetus, kur valgai kiek nori) ir padangus (ten išsirenki jau pagamintą maistą ir susimoki tik už tai, ką pavalgai). Visgi, kai autobusai sustodavo tokiose vietose, užsieniečiai bendrakeleiviai neretai ten nevalgydavo: išties, europiečio akimis daugelis tų vietų atrodo labai nehigieniškos.

Iš pažiūros švaresni (ir kiek brangesni) prekybos centrų restoranai, kurių yra bet kuriame bent kiek didesniame Indonezijos mieste. Be vietinės, nesunku rasti japonišką virtuvę: Japonija yra savotiškas Indonezijos idealas.

Motociklas-restoranas Indonezijoje

Motociklas-restoranas Indonezijoje

Indonezijos pavojai ir minusai

Indonezija – saugesnė šalis už Lietuvą. Net skurdūs indoneziečiai elgiasi padoriai. Todėl Indonezijos miestuose turtuoliai gyvena netoli lūšnynų, viskas persipynę. Nepaisant viso skurdo, elgetų beveik nėra (išskyrus Džakartą): per 40 dienų Indonezijoje už Džakartos temačiau keturis elgetas.

Apgavikų, tuo tarpu, sutikau tik Balyje, Lomboke ir Džogjakartoje. Kitur indoneziečiai tiesiog stebėtinai sąžiningi. Mano Maroke ar Indijoje užgimęs įtarumas kas kartą pasirodydavo perdėtas. Ne tik, kad prekeiviai nepardavinėjo prekių už didesnę kainą, o klausimai „Iš kur jūs“ būdavo nuoširdūs – bet netgi „norintis pakalbėti angliškai žmogus“ išties buvo tik norintis pakalbėti angliškai žmogus (ir nieko neprašė), padėti rasti mikroautobusą pasisūlęs žmogus išties padėjo jį rasti (o ne įsodino į kokį brangų taksi). O „studentai, gavę užduotį parduoti ką nors užsieniečiams“ tikrai buvo studentai, gavę užduotį parduoti ką nors užsieniečiams. Ir netgi pirmą kartą sutiktų praeivių man padovanotas vietinis patiekalas išties buvo dovana! Indoneziečiai, nemokėję ir tiek, tiesiog berdabo išmoktas frazes: kone visi moka „Hello Mister!“, vienas prajuokino sakydamas „Mr. I love you!“.

Labiau nei bet kurioje kitoje turistinėje šalyje užsieniečiai Indonezijoje yra tarsi žvaigždės. Turbūt todėl, kad nors Indonezija – turistinė, turistai nusėda Balyje ir dar keliose vietose, o kitur yra vietų, kur vietiniai nematę balto žmogaus. Jie draugiškai kalbina, nori paliesti, kartu nusifotografuoti. Nė nesuskaičiuosiu, su kiek žmonių fotografavausi Indonezijoje. Kai kuriuos turistus toks dėmesys vargina, jie skundžiasi gaištamomis atostogomis – bet tas dėmesys ir galimybė pabendrauti su vietiniais, kurie patys to tikrai nori. Ir nebijoti, kad paskui iš tavęs paprašys pinigų.

Ši moterų grupelė paprašė su manimi bendros nuotraukos. Ilgai užtruko, kol buvome nufotografuoti kiekvienos iš jų telefonu, o galiausiai paprašiau dar vienos nuotraukos sau. Moteris sutikau Džakartoje, bert jos atvykusios iš Rytų Javos: dažnam tokiam Indonezijos turistui pramoga būna ne tik lankytinos vietos, bet ir baltaodžiai, kuriuos ten sutinka

Ši moterų grupelė paprašė su manimi bendros nuotraukos. Ilgai užtruko, kol buvome nufotografuoti kiekvienos iš jų telefonu, o galiausiai paprašiau dar vienos nuotraukos sau. Moteris sutikau Džakartoje, bert jos atvykusios iš Rytų Javos: dažnam tokiam Indonezijos vidaus turistui pramoga būna ne tik lankytinos vietos, bet ir baltaodžiai, kuriuos ten sutinka

Dažną keliautoją į Indoneziją neramina gamtos katastrofos ar terorizmas. Išties, Indonezijoje žmonės žūva ir nuo vulkanų, ir nuo žemės drebėjimų, ir nuo cunamių, ir nuo teroristų. Bet tai milžiniška šalis, o žmonių 250 mln. (pusė visos Europos Sąjungos) – tikimybė, kad kas atsitiks jums, labai jau menka. Kol keliavome po Indoneziją įvyko keli žemės drebėjimai. Jautėme (vos vos) tik vieną jų, o kiti buvo toli – nepaisant to draugai iš Lietuvos nuolat mūsų klausinėdavo, ar viskas gerai. Jiems atrodė, kad jei kažkas vyksta Indonezijoje – reiškia, liečia ir mus. Bet iš tikro atstumas nuo vieno Indonezijos galo iki kito didesnis, nei nuo Lietuvos iki Kinijos ar Indijos!

Kas liko iš daiktų po Merapio išsiveržimo, pražudžiusio kelis šimtus

Kas liko iš daiktų po Merapio išsiveržimo, pražudžiusio kelis šimtus. Dabar išsiveržimo vieta – populiarus turistinis maršrutas, net asmenukių vietos įrengtos ten, kur išvirė žmonės.

Atrodo, Indonezija kelionei turi vien pliusus (išskyrus transportą), visgi yra dalykų, kurie keliautojams iš Europos čia bado akis (ar riečia nosį):

*Nešvara. Paplavų kanalai miestuose, minisąvartynai tuščiuose sklypuose, musių spiečiai restoranuose, suvalgius čia pat numetami pakeliai, per kelias plaukimo valandas šiukšlynais vietinių gyventojų paverčiami keltų salonai.

Viena šiukšlinų Indonezijos vietų kur, atrodo, šiukšlės kaupiasi metų metais (aikštelė pasienyje su Rytų Timoru)

Viena šiukšlinų Indonezijos vietų kur, atrodo, šiukšlės kaupiasi metų metais arba tiesiog jų išmetama labai daug (aikštelė pasienyje su Rytų Timoru)

*Rūkymas. Indonezijoje rūkoma ir daugelyje autobusų, keltų, kitų viešų erdvių.
*Nesisaugojimas. Nuo automobilyje išimtų saugos diržų (kad tilptų daugiau sėdynių turistams) ar ant sunkvežimo stogo važiuojančių vietinių iki neaptvertų duobių viduryje šaligatvio: Indonezijoje prisižiūrėsi visko.
*Palaidi benamiai šunys.
*Uodai. Viešbučių kambariai dažnai purškiami nuo jų, bet vis tiek veisiasi. Platina ir ligas (dengė karštinę, maliariją) – tiesa, ligų mažiau nei Afrikoje, vaistų nevartojome. Beje, viešbučių numeriuose dažnai sutiksi ir drieželius – bet jie nepavojingi.
*Gyvūnų teisių kitoks supratimas. Gaidžių kovos, gyvulių aukojimai, kažin kam narve uždaryta beždžionė – ko tik nemačiau.

Kur šalia kelio daug žmonių ir motociklų - priėjęs arčiau dažniausiai pamatysi gaidžių kovą. Šeimininkai pešdina savo gaidžius, o kiti stato pinigus. Gali nepastebėti, kaip kova baigsis: gaidžiams uždedami peiliai ir vienas greitai paskerdžia kitą

Kur šalia kelio daug žmonių ir motociklų – priėjęs arčiau dažniausiai pamatysi gaidžių kovą. Šeimininkai pešdina savo gaidžius, o kiti stato pinigus. Gali tik mirktelti akim ir kova jau pasibaigusi: gaidžiams uždedami peiliai ir vienas greitai paskerdžia kitą

Aišku, jei neišvažiuosi toliau kurorto – viso to gali ir nepamatyti. Kurortai pritaikyti užsieniečiams. Tačiau nebūsi matęs tikrosios Indonezijos jei išsirinksi tik “skaniausias” tau jos dalis. Indonezija įdomi visa – kaip šiek tiek kitoks pasaulis, išvengęs sueuropietėjimo. Yra ten dalykų, kurie iš karto lietuviui bus “skanūs”, yra kurie visuomet liks “neskanūs” – bet labai daug tokių, kurie iš pirmo žvilgsnio kels kultūrinį šoką, tačiau juos išmėginus, perpratus, pasirodys besą tikrai “gurmaniški” “patiekalai”.

Ir gal net tapsite vienu šimtų tūkstančių žmonių įsimylėjusių Indoneziją ar bent jau kurią nors vieną jos salą. Daug tokių sutikome nevietinių persikėlusių gyventi į Indoneziją – ir ne tik į Balį. Indonezija turi trauką: ji chaotiška, bet kartu paprasta (mažai tvirtų “visuotinių” taisyklių, daug laisvės), skurdoka pinigais, bet kartu labai turtinga gamta, kultūra ir gerais žmonėmis.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Nusikaltimai kelionėse – ką daryti ir kaip saugotis

Nusikaltimai kelionėse – ką daryti ir kaip saugotis

| 0 komentarų

Nusikaltėliai kelionę gali sugadinti kaip reikiant – pavogti pasą, telefoną, pinigus.

Ne vienoje kelionėje nuo nusikaltėlių nukentėjau ir pats. Dalinuosi pasakojimais, kaip tai įvyko ir patariu, kaip apsisaugoti, išvengti užpuolimo ar sumažinti nuostolius jam įvykus.

Saugi ar nesaugi šalis?

Jokioje šalyje negalima galvoti „nieko neatsitiks“, tačiau lygiai taip nelogiška ir visur paranojiškai saugotis, nes perteklinis saugojimasis ir baimė gadina kelionę.

Nustatydamas, saugi šalis ar ne, dažniausiai vadovaujuosi nužudymų statistika. Nes normalios vagysčių ar plėšimų statitsikos daugelyje šalių nėra arba jos neįmanoma lyginti dėl skirtingų įstatymų.

Iš tikro tikimybė būti nužudytam kelionėje – be galo menka, o būti apvogtam, apiplėštam, sužeistam – gerokai didesnė (ir man pačiam taip ne kartą atsitiko). Tačiau jei šalyje negerbiama žmogaus gyvybė ir ten daug nužudymų – kaip taisyklė, daug ir visų kitų nusikaltimų.

Nužudymų statistika pasaulyje: kuo šalys tamsiau mėlynos, tuo ten saugiau, kuo tamsiau raudonos - tuo nesaugiau.

Nužudymų statistika pasaulyje: kuo šalys tamsiau mėlynos, tuo ten saugiau, kuo tamsiau raudonos – tuo nesaugiau. Tiesa, reikia turėti omenyje, kad karo, anarchijos apimtose šalyse (Somalis ir pan.) valdžia nėra net pajėgi suregistruoti visus nužudymus – bet daugelyje šalių nužudymai registruojami tinkamai.

Svarbiausia – niekada neverta kreipti dėmesio į pavienius draugų, pažįstamų ar kokių internetinių „influencerių“ pasakojimus apie saugumą toje šalyje. Jie beveik visada būna dvejopi: „Buvau tik savaitę ir mane jau apvogė – kokia tai, pasirodo, nesaugi šalis!!!“ arba „Aš nesisaugojau ir man nieko neatsitiko; visi, kas sako, kad ten nesaugu – bailiai ir melagiai!!!“.

Iš tikro nėra nei tokių nesaugių šalių, kad apiplėštų kiekvieną turistą, ir nėra tokių saugių, kad išvis nebūtų nusikaltėlių – todėl pavieniai atsitikimai visiškai nieko nereiškia, svarbi tik statistika/tikimybės.


Paliktų daiktų vagystės

Pasidedate daiktą ir nueinate į tualetą, o gal tiesiog nusisukate. Atsisukate ir daikto nėra.

Jei būsite neatsargus, būtent taip prarasti daiktą tikimybė pati didžiausia, tačiau jei būsite atsargus šių vagysčių galite išvengti visišikai.

Situacija – kaip pavogė mano kuprinę

Nairobio (Kenija) Vilson oro uoste einu per saugumo kontrolę. Pasidedu kuprinę, iškraunu kišenes. Praeinu metalo detektorių, pradedu krautis daiktus atgal į kišenes. Pareigūnas nurodo eiti juos susikrauti toliau prie tokio stalelio. Tą padarau. Kai grįžtu prie konvejerio, mano kuprinės nebėra. Niekas nieko nematė, videoįrašų esą nėra. Darbuotojai išveda mane ieškoti kuprinės prie lėktuvų (jos niekur nėra), liepia parašyti telefoną (nepaskambina).

Vienintelis šios istorijos pliusas - galimybė pasivaikščioti po Vilson oro uosto lėktuvų aikšteles. Dėl saugumo Vakaruose to neįsivaizduotum

Vienintelis šios istorijos pliusas – galimybė pasivaikščioti po Vilson oro uosto lėktuvų aikšteles. Dėl saugumo Vakaruose to neįsivaizduotum

Pamokos iš vagystės

*Palikti daiktų be priežiūros negalima net kelioms minutėms.

*Nesaugiose šalyse daiktų negalima palikti netgi situacijose kai, atrodo, be jūsų juos gali pasiekti tik esą patikimi žmonės (pvz. apsaugininkai). Šiuo atveju, kiek vėliau kalbėjau su Kenijos gyventojais, jie buvo įsitikinę, kad mano kuprinę pavogė patys oro uosto darbuotojai.

Vienintelė laukiamoji salė Vilson oro uoste

Vienintelė laukiamoji salė Nairobio Vilson oro uoste.


Kišenvagystės

Vaikštote po miestą. Pasižiūrite – kišenė ar kuprinė atsegta ir nėra telefono, fotoaparato, piniginės ar dar ko.

Kišenes ir kitas daiktų nešiojimo vietas suskirstyčiau į tris saugumo lygius.
*Nesaugiausios kišenės yra tos, kurių net negali pats matyti – pvz. ant užpakalio. Ten nieko nenešioju, nebent kokią servetėlę akiniams valyti. Kišenvagiai dažniausiai vagia iš šių kišenių.
*Vidutinio saugumo kišenės – priekinės kišenės, kurias gali bet kada pamatyti ar uždengti ranka (bet juk ne visada matai). Saugiose šalyse tokiose kišenėse galiu nešioti beveik viską. Kišenvagiai jas puola rečiau, bet puola (pvz. nukreipę dėmesį).

Vidutinio saugumo kišenių galima turėti labai daug - tikrai nereikia nieko dėtis į užpakalines kišenes, ypač nesaugiose šalyse

Vidutinio saugumo kišenių galima turėti labai daug – tikrai nereikia nieko dėtis į užpakalines kišenes, ypač nesaugiose šalyse

*Saugios kišenės – kišenės, kurių įprastu metu niekas negali matyti ir atsegti (pvz. apatiniuose rūbuose, iš vidaus). Tokios kišenės kišenvagiams yra nepasiekiamos. Bet jų minusas – jas sunku pasiekti ir pačiam. Todėl nepatogu ten nešiotis tai, ką tenka trauktis nuolat, tarkime, piniginę ar telefoną. Bet didesnę dalį pinigų, bent vieną kortelę tiesiog privalu nešiotis saugiose kišenėse. O nesaugiose šalyse tenka „eiti į kompromisus“ su patogumu ir saugiose kišenėse nešiotis net dalykus, kurie reikalingi nuolat: taip ten daro visi. Ko tik neprisižiūrėjau Lotynų Amerikoje: ir iš klyno pinigus kasoje traukia, ir iš bato, ir iš po maudymuku pūpso pakištas telefonas…

Kuprinė ar rankinukas yra tas pats, kas nesaugios kišenės, jei nešiojama ant nugaros. Todėl nesaugiose šalyse įprasta net kuprines nešioti priekyje – tuomet pagrindinės kuprinės kišenės yra vidutinio saugumo.

Mano žmona rankinuką nesaugiose šalyse (nuotraukoje - Brazilija) visuomet nešiojasi priekyje

Mano žmona rankinuką nesaugiose šalyse (nuotraukoje – Brazilija) visuomet nešiojasi priekyje

Tikimybė, kad puls kišenvagis, padidėja, jei viešai išsitraukiate daiktą, parodote, kur įsidedate. Todėl nesaugiose šalyse reikia stengtis kuo rečiau trauktis brangius daiktus, pinigines viešumoje; stengtis trauktis taip, kad pamatytų kuo mažiau žmonių.

Kišenvagiai ir plėšikai – skirtingi žmonės. Kišenvagiai veikia slapta, tai dažnai – moterys, vaikai. Todėl, jei pajutote, kad apvaginėja, nereikia bijoti sustabdyti – kišenvagis beveik garantuotai tiesiog paspruks.

Situacija – kaip kišenvagiai ištraukė mano pasą

Manause (Brazilija) lipdamas į autobusą pajutau stūmimą iš nugaros. Galvoju, kažkas tiesiog labai spraudžiasi į autobusą – bet kodėl, juk jis nepilnas? Staiga priekinėje sėdynėje sėdėjęs žmogus man padavė mano pasą. Paėmiau. Priekinė kelnių kišenė, kur laikiau pasą, buvo atsegta. Supratau: mane puolė kišengvagis – tikėjosi telefono ar pinigų, bet radęs „tik“ pasą, čia pat jį išmetė, o viską matęs autobuso keleivis pakėlė ir padavė. Vienas bendrakeleivis vėliau pakomentavo: „Manausas – labai nesaugus miestas“.

Tai ne ta stotelė, bet Manause mane apvogė panašioje, kur stoja daug maršrutų ir prie autobusų rikuojasi eilės

Tai ne ta stotelė, bet Manause mane apvogė panašioje, kur stoja daug maršrutų ir prie autobusų rikuojasi eilės

Pamokos iš šios vagystės

*Svarbiausius dalykus reikia laikyti saugiose (vidinėse ir pan.) kišenėse. Iki tol ten laikydavau tik, tarkime, pinigus, bet nuo to laiko nesaugiose šalyse – ir pasą. Nes nors paso paprastai specialiai niekas nevagia, gali jį pavogti netyčia, kaip šiuo atveju. O tuomet galėjo jį išmesti stotelėje, nebūčiau jo radęs ir kelionė būtų smarkiai apgadinta.

*Kai kas pataria svarbiausių daiktų išvis nesinešioti su savim, ypač nesaugiose šalyse. Mano nuomone, verta daiktus skirstyti – tarkime, dalį pinigų neštis su savimi, dalį palikti viešbutyje; pasą turėti su savimi, o asmens tapatybės kortelę palikti viešbutyje. Bet viską palikti viešbutyje irgi pavojinga (žr. „įsilaužimai“).

*Nesaugiose šalyse, vietose, kur daug žmonių, vaikštau tvirčiau uždėjęs ranką ant priekinių kišenių: pajusčiau, jei kažkas kažką trauktų, bet niekada tokiu atveju ir nebandė traukti, nes kišenvagiai ieško lengvų aukų, kurios, idealiu atveju, kurį laiką po vagystės net nepastebėtų, kad buvo apvogtos.


Įsilaužimai

Paliekate daiktą „saugioje vietoje“: gal viešbučio numeryje, gal automobilyje. Grįžtate – o stiklas išdaužtas ar durys išlaužtos ir daikto nėra. Viešbučiuose būna ir kad niekas neišlaužta, o daiktas dingęs. Kambarinių darbas.

„Niekur nepalikti daiktų“ patarimas būtų nekoks – juk visko su savimi visada nesinešiosite, be to, tai nebūtinai išgelbės, nes juk būna kišenvagių, plėšikų, užpuolikų.

Tačiau svarbu daiktus palikti kuo saugiau. Vietos daiktams palikti būna trejopo saugumo.
1.Pačios nesaugiausios vietos palikti daiktus – vietos, kuriose daiktas matosi daugybei svetimų žmonių. Pavyzdžiui, automobilio salonas, viešbučio numeris pirmame aukšte kai neužtrauktos užuolaidos. Tokiose vietose stengiuosi nepalikti nieko, net ir vidutinio saugumo šalyse. Jei įmanoma, užtraukiu užuolaidas, automobilyje daiktus padedu į bagažinę ir t.t. Neturtingose šalyse privalu taip slėpti net, mūsų akimis, pigius daiktus – senus rūbus ar monetas. Neturtingose šalyse ir tai turi vertę ir dėl to gali daužti langą.

Tipinis motelis. Jei kambarys pirmame aukšte ir neužtrauktos užuolaidos, jis lengvai pasiekiamas iš lauko

Tipinis motelis. Jei kambarys pirmame aukšte ir neužtrauktos užuolaidos, jis lengvai pasiekiamas iš lauko

2.Vidutinio saugumo vietos paliti daiktus – tokios, kur be jūsų gali logiškai patekti ir daiktus pamatyti pavieniai svetimi žmonės (kuo tokių žmonių daugiau – tuo nesaugiau). Dažniausiai tai – viešbučio kambarys, kur raktą turi ir gali užeiti kambarinė, viešbučio tarnautojai. Dar nesaugiau hostelyje, kur kambarys bendras su kitais. Tokiose vietose, bent jau nesaugiose šalyse, reikia nepalikti pinigų, brangių smulkių daiktų (paprasčiausia išnešti), kuo rečiau palikti techniką. Jei paliekate, geriau tai paslėpti, tarkime, kuprinėje. Kambarinei vogti rizikinga ir kiekvienas papildomas žingsnis, kurį jai tektų atlikti (pvz. atsegti kuprinę ir ten ieškoti, o gal ir nieko nerasti) sumažina vagystės tikimybę.

3.Saugiausios vietos palikti daiktus – tokios, kur be jūsų niekas negali net pamatyti daiktų neįsilaužęs. Pavyzdžiui, sedano bagažinė ar viešbučio seifas. Maža tikimybė, kad kas laužtųsi į sedano bagažinę, nes kam gaišti laiką, kai įsilaužėlis nė nežino, kas viduje (nebent būtų tai nužiūrėję, kad ten įsidedi ką labai brangaus – todėl visad stengiuosi, pavyzdžiui, daiktus į mašinos bagažinę dėti kur mato mažiau žmonių).

Situacija – kaip įsilaužė į nuomotą automobilį

Brėmene (Vokietija) palikę automobilį daugiaaukščiame parkinge išėjome pasivaikščioti. Grįžome – langas išdaužtas, nebėra kuprinės, kurią buvome palikę ant galinės sėdynės. Kuprinė – ne mano, aš jos nepalikau, tačiau ten buvo ir mano daiktų. Atvažiavusi policija nieko netyrė, gal parkinge net nėra videokamerų – tik užpildė protokolą

Mūsų automobilis išdaužtu langu (kairėje) ir atvykęs policijos automobilis Brėmene

Mūsų automobilis išdaužtu langu (kairėje) ir atvykęs policijos automobilis Brėmene

Pamokos iš šio įsilaužimo:

*Matomose vietose palikti daiktų negalima net istoriškai saugiose Vakarų Europos šalyse, kaip Vokietija. Nes dabar daugelis seniau saugių šalių susilaukė daug imigrantų iš nesaugių šalių, taigi, saugumas Vakarų Europoje smarkiai krito.

*“Daugiaaukštis parkingas“ ar „Mokamas parkingas“ nereiškia „Saugomas parkingas“. Daugelis jų nesaugomi, net jei kažkur pirmame aukšte ir sėdi darbuotojas – moki tik už teisę pastatyti automobilį. Analogiška situacija galėtų būti ir teatro rūbinėje bei kitur, kur atrodo kaip saugykla, bet „už paliktus daiktus administracija neatsako“.

*Savo daiktus geriausia ir turėti su savimi, pas save, savo kuprinėje ar lagamine. O jei tavo daiktai yra pas bendrakeleivį (kuprinėje, lagamine ir pan.), privalai rūpintis ne tik, kad pats laikytum daiktus saugiai, bet kad tądarytų ir bendrakeleivis.


Plėšimai

Plėšimas – vagystė, kai iš jūsų daiktą atima jėga ir netikėtumu. Pavyzdžiui, išplėšia iš rankų kuprinę ar rankinuką, pargriauna ir plėšia daiktus iš kišenių.

Norint sumažinti plėšimo tikimybę, svarbu rodyti kuo mažiau brangių daiktų, krepšius laikyti tvirtai (pvz. nenešti tiesiog rankoje). Važiuojant automobiliu nesaugiose šalyse užsirakinti, užsidaryti langus (būna, kad staiga atidaro dureles ir pagriebia daiktus).

Situacija, kaip mane apiplėšė:

Rio de Žaneire (Brazilija) stėbėjau garsiojo Karnavalo atidarymo renginį. Aplinkui buvo tūkstančiai žmonių. Nusprendėme išeiti anksčiau. Skynėmės kelią pro visus žmones. Staiga iš priekio vienas vyras griebė mane už rūbų. Nustūmiau jo ranką. Pamačiau, kad labai panašių į jį yra ir daugiau: visi juodaodžiai, maždaug 16-20 metų amžiaus, be karnavalo atributikos. Ir mane puolė kartu, pargriovė. Vienas lipo ant manęs, plėšė kišenes. Staiga nustojo spausti. Galvojau, plėšimas baigėsi, nes plėšikai nenori atkreipti dėmesio, atsistojau. Bet jie pastojo kelią vėl, plėšė kišenes toliau. Žmona matė, kad mane nugriovė, paklausė, kas buvo – sakau, „apiplėšė“. Tada pradėjo jai plėšti rankinuką, ji sukliko. Suvaidino, kad atsitraukė, bet sekė minioje iš paskos. Vos atsipalaidavus, traukė žmonos rankinuką vėl, ji vėl sukliko – atsitraukė galutinai ir mes išėjome į atviresnę erdvę. Apžiūrėjau nuostolius: nukrito akiniai, karnavalo karūna, buvo apvogtos trys kišenės (viena kelnių, dvi liemenės). Viena liemenės kišenė buvo nuplėšta. Dingo namų raktai, gėrimų laikiklis, telefono kroviklis su laidu. Kišenių turiu daug ir tos, kur buvo brangiausi daiktai (telefonas, pinigai, pasas), nepaliestos. Tačiau kelnių kišenė išplėšta ta, kuri yra virš kišenės, kurioje laikau telefoną. Viską matė šimtai žmonių, bet niekas nieko nesakė ir nedarė. Policija stovėjo netoliese, bet nieko nematė, nes užstojo minia.

Apie 15 min po apiplėšimo, atsitraukus į saugesnę vietą. Apatinė liemenės kišenė nuplėšta, nebeliko ir akinių

Aš apie 15 min po apiplėšimo, atsitraukus į saugesnę vietą. Apatinė liemenės kišenė nuplėšta, nebeliko ir akinių

Pamokos:
*Ir dėl plėšimų tikrai verta svarbius daiktus susidėti į gilesnes kišenes, o svarbiausius – į tokias, kurios atsisega tik iš vidaus, diržus ir pan. Jei to nebūčiau padaręs, nuostoliai tikriausiai būtų didesni.

*Minia negarantuoja saugumo, bent jau nesaugiose šalyse (Lotynų Amerikoje, Afrikoje): ten vietiniai būna pripratę prie galybės nusikaltimų, juos ignoruoja, gal bijo nusikaltėlių ar džiaugiasi, kad ne juos užpuolė.

Žmonės centre tikriausiai - plėšikų bendrininkai.

Plėšimas įvyko šioje žmonių pilnoje vietoje. Žmonės centre tikriausiai – plėšikų bendrininkai. Jie nuolat mums mojavo. Kelias link išėjimo buvo pro juos ir beeinant jie keletui akimirkų nukreipė bendrakeleivio dėmesį, kad šis sustotų, o aš, to nepamatęs, nueičiau tolyn. Kaip tik tada mane iš karto ir puolė plėšikai.

*Jei aplinkui yra kitų žmonių, verta rėkti, o ypač – pramokti žodžius vietine kalba („vagis“, „policija!“ ir pan.). Dalis prašalaičių ignoruoja situaciją tik todėl, kad patys nesuvokia, kas vyksta. Be to, tokius šauksmus gali išgirsti policija. Todėl plėšikai, nenorėdami rizikuoti, plėšimą ir nutraukė negavę, ko norėjo.

*Plėšikai, kurie atiminėja daiktus pasinaudodami netikėtumu ir jėga (o ne grasinimais ginklu), paprastai nėra linkę sužeisti ar smurtauti – todėl nereikia bijoti laikyti daiktą įsikibus, kitaip tempti laiką. Laikas – dažniausiai jūsų pusėje. Visos nuo plėšikų nukentėjusių pažįstamų istorijos, kuriose jie tvirtai laikydavo daiktus, paprastai baigdavosi tuo, kad daiktus jie išsaugodavo.

*Pasibaigus plėšimui, neverta atsipalaiduoti – nusikaltėliai išmano psichologiją ir gali sekti siekdami ištaikyti momentą, kada atsiplaiduosite.


Užpuolimai

Prie jūsų prieina ginkluotas žmogus (ar žmonės) ir reikalauja atiduoti pinigus, fotoaparatą, automobilį ar pan.

Kai kas pataria tokiu atveju daiktus atiduoti, bet vertinkite situaciją pats: kiek užpuolikų, kokia tai vieta, kaip vertinate savo galimybes muštynėse. Girdėjau ir istorijų, kad užpuolikams žmonės sėkmingai pasipriešino, daiktus išgelbėjo.

Bet kuriuo atveju, užpuolimui priešintis gali būti sunku (juk visada gali pulti, tarkime, dviese ar keturiese, su pistoletu) tad geriausia to išvengti. Užpuolimai, kaip taisyklė, vyksta tik vietose, kur žmonių mažai, nes užpuolimui reikia laiko. Todėl verta vengti nesaugiose šalyse tuščių gatvių, vengti vaikščioti naktį ir pan.

Nesaugiose šalyse dažnai puola ir automobilius – Brazilijoje ne vienas pažįstamas pasakojo, kaip gatvėse jiems įrėmė ginklus, pagrobė ar liepė atiduoti automobilį. Svarbu važiuoti užsispaudus dureles – bet nuo ginklo nukreipimo per stiklą tai neišgelbės. Todėl reikia vengti situacijų, iš kur negalėtumėte staigiai pabėgti (pvz. jei važiuojate automobiliu – neprivažiuoti pernelyg arti mašinos priekyje). Vengti situacijų, kur jus galėtų užblokuoti – nesaugiausiose šalyse net oficialiai galima naktį nestoti prie raudono šviesoforo signalo, nes ten esate potencialus taikinys.

Pačiam, visa laimė, su tokiais užpuolimais susidurti neteko – gal ir dėl to, kad vengiu tam tikrų vietų ypač tam tikru laiku. Taip pat, užpuolimai yra retesni nei daugelis kitų nusikaltimų – nors apie juos prisiklausyti teko daug nes, tiesiog, užpuolimą patyrusius žmones tai sukrečia daug labiau nei, tarkime, kišenvagystė, jie tai prisimena visą gyvenimą.


Ar verta po nusikaltimo kreiptis į policiją?

Taisyklė tokia: kuo nesaugesnė šalis, tuo paprastai prastesnė, nekompetentingesnė ar korumpuotesnė ten policija. Čia kiaušinio-vištos klausimas: ar šalys tokios nesaugios todėl, kad neturi normalios policijos, ar jos neturi normalios policijos todėl, kad yra tokios nesaugios ir policija neturi laiko „eilinei vagystei“ tirti.

Visgi, jei turite draudimą ir norite atgauti pinigus iš jo, pareiškimą policijai rašyti būtina. Net jei manote, kad esate neapsidraudę, pažiūrėkite savo kredito kortelės (jei turite) taisykles – gal ten įeina draudimas.

Rašau pareiškimą turistų policijos nuovadoje Rio de Žaneire. Turistų policija yra susijusi su įprasta policija, tačiau tenykščiai policininkai paprastai moka apsieiti su turistais, kalba angliškai - todėl, jei tokia yra, verta kreiptis ten

Rašau pareiškimą turistų policijos nuovadoje Rio de Žaneire. Turistų policija yra susijusi su įprasta policija, tačiau tenykščiai policininkai paprastai moka apsieiti su turistais, kalba angliškai – todėl, jei tokia yra, verta kreiptis ten

Galite apsilankyti policijoje ir neturėdami draudimo. Net jei policija ir nevažiuotų ieškoti jūsų daikto, galbūt kito nusikaltimo metu sulaikys vagį, kuris tą daiktą turės. Pavyzdžiui, kai rašiau dėl plėšimo pareiškimą Rio de Žaneiro policijai, mano akivaizdoje indų pora atavo pavogtą telefoną – policija sulaikė tuo metu siautusią telefonų vagilę. Aišku, tokie dalykai veikia tik su svarbiais unikaliais daiktais, kaip automobilis ar telefonas, o ne, tarkim, pinigais, kur įrodyti, kad buvo tavo – neįmanoma.

Kadangi daiktą gali rasti ir vėliau, svarbu tiksliai jį apibūdinti, gal daiktus pažymėti, turėti galimybę telefoną matyti per GPS ir pan.

Kartais įdomu apsilankyti vietinėje policijoje ir todėl, kad daug sužinai apie lankomą šalį, ko šiaip nesužinotum. Tiesa, ta vietinė patirtis, kurią gausite, nebūtinai bus smagi: greičiausiai sugaišite kokias 2-4 valandas kelionės, ypač biurokratiškesnėse šalyse.

Mano pareiškimas Rio de Žaneire iš arčiau

Mano pareiškimas Rio de Žaneire iš arčiau


Apgavikai – baisiau už nusikaltėlius?

Kaip visada, dažnas žmogus dažniausiai bijo dalykų, kurie baisiausiai atrodo per televiziją – nužudymų ar bent jau apiplėšimų sumušus. Bet realybėje daugiausiai nuostolių pridaro paprastesni dalykai, nes, tiesiog, jų daugiau. Daug didesnė tikimybė nukentėti nuo kišenvagystės, nei plėšimo.

O daugiausiai per keliones praradau iš viso ne nuo vagysčių ar plėšimų, o nuo visokių apgavysčių, kurių taikinys daugelyje šalių turistas yra automatiškai – apie jas kitas straipsnis.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Nakvynė užsienyje – kaip, kada ir kur apsistoti

Nakvynė užsienyje – kaip, kada ir kur apsistoti

| 0 komentarų

Nakvynės vietos kelionėje labai svarbios – juk jose kasdien praleiste daug valandų, joms taip pat išleisite ženklią dalį kelionės pinigų.

Aplankęs daugiau nei 100 šalių ir išbandęs visokiausias nakvynės vietas bei būdus joms rezervuoti, rašau, kokius viešbučius kada verta rinktis, o taip pat kaip geriausia, patogiausia ar pigiausia juos pasirinkti ir užsakyti.

Didelis pajūrio viešbutis, kokiuose paprastai apgyvendina turistus iš Lietuvos kelionių organizatoriai. Kušadasis.

Tipinis masinio turizmo viešbutis pajūryje – kelionių organizatoriai apgyvendina tokiuose, bet keliaudamas pats gali rasti daug geriau ir įdomiau.

Svarbiausi kriterijai renkantis viešbutį

Iš esmės viešbučiai skiriasi keturiais dalykais. Įvertinkite juos visus:
*Kaina. Paprasčiausiai suskaičiuojama.
*Vieta. Ar miesto centre? Ar prie viešojo transporto? Ar privažiuojama automobiliu (jei būsite su juo) ir yra kur jį statyti?

Palacio Salvo dangoraižio butas - viena įdomiausių vietų, kur teko nakvoti, pačiame Montevidėjo centre.

Butas Montevidėjo centre sename Palacio Salvo dangoraižyje – viena įdomiausių mano nakvynės vietų. Vieta centre dažnai padeda sutaupyti daug laiko, o ir pinigų: juk daug lankytinų vietų centre. Tačiau nakvynės vietos centre paprastai brangesnės – reikia skaičiuoti.

*Kokybė. Kambario dydis, švara, balkonas ir t.t. Jei renkantės viešbutį internetu ir akivaizdžiai kokybės negalite patikrinti, žr. skyrelį “Kuo vadovautis renkantis viešbutį?”.
*Papildomos paslaugos. Nemokami pusryčiai, atvežimas iš oro uosto, parkavimo aikštelė ir t.t., jei to reikia.

Išsivysčiusiose šalyse visų viešbučių kokybė būna nebloga, todėl galima rinktis pagal vietą ir kainą. Tuo tarpu neturtingose šalyse gali būti labai prastos kokybės viešbučių (nešvara, “įnamiai” ir t.t.) – todėl tiems, kam norisi patogumo, ten verta rinktis atsargiau.

Nutriušęs pigus viešbutis Indijoje

Nutriušęs pigus viešbutis Indijoje

Nakvynės vietų rūšys

Be tradicinių viešbučių yra ir kitokių nakvynės įstaigų:
*Hosteliai (hostel). Nors daug kas mano, kad hosteliai – tai nakvynės namai su milžiniškais dviaukščių lovų pilnais kambariais, daugelis hostelių siūlo ir atskirus kambarius, ir netgi kambarius su patogumais. Tokie kartais net brangesni, nei pigiausių viešbučių, nors vis tiek nebrangūs. Nuo viešbučių hosteliai skiriasi tuo, kad labiausiai skirti kuprinėtojams, dažniau būna pritaikyti vakariečiams, didesnė tikimybė, kad ten bus kalbama ir angliškai. Pagrindinis akcentas hosteliuose – ne į numerį, o į bendras erdves, kur jauku būti, bendrauti.

Hostelis Niujorke. Hosteliai siūlo įvairius kambarius - nuo bendrabučių iki tokių ankštų dviveičių kambarių iki visai nemažų dviviečių kambarių

Hostelis Niujorke. Hosteliai siūlo įvairius kambarius – nuo bendrabučių iki tokių ankštų dviveičių kambarių iki visai nemažų dviviečių kambarių

*Svečių namai / pensionai (guest house, pension). Tokie paprastai turi po kelis numerius ir, priešingai nei daugelio viešbučių, jų registratūros nedirba visą parą, todėl tinkamesni atvykstant anksčiau arba užsisakius iš anksto.
*Apartamentų viešbučiai (apartment hotel, apartments). Viešbučiai, kurių kiekviename numeryje – ir minivirtuvėlė.
*Butai (private apartment, apartment). Turistams nuomojami įprasti butai ar kartais namai (villa, house). Žr. žemiau skyrelį “Viešbutis ar butas / apartamentai”.
*Moteliai (motel). Tradiciškai tai pakelės viešbučiai, kur sustojama keliaujant su automobiliu ir tiesiai iš parkingo galima patekti į numerį. Jei keliaujama be automobilio, visai nepatogūs, nes toli nuo centro, viešojo transporto.

Klasikinis amerikietiškas motelis, kurio pirmame aukšte - įėjimai į numerius tiesiai iš tam numeriui priskirtos parkingo vietos

Klasikinis amerikietiškas motelis, kurio pirmame aukšte – įėjimai į numerius tiesiai iš tam numeriui priskirtos parkingo vietos

*Viešbučiai-kurortai (resort). Didelės teritorijos dažniausiai prie jūros, kuriose yra visko: baseinai, animatoriai, privatūs paplūdimiai, keli restoranai ir dažnas klientas iš viešbučio teritorijos retai beišeina. Dažnai juos labiau apsimoka užsakyti kartu su kelionių organizatorių kelionių paketu (“Novaturas” ir pan.).
*Kempingai (camping). Dažnai tai – vietos palapinei ar kemperiui pasistatyti, bet svetur neretai turi ir namelius keliautojams be palapinių. Palapines ar kemperius statyti galima ir ne kepminge, bet ne visose šalyse / ne visur – tuo verta pasidomėti.

Taip pat kai kuriose šalyse yra ypatingų, tik joms būdingų vietų apsistoti: pvz. riokanai ir kapsulių viešbučiai Japonijoje ar smuklės Naujojoje Zelandijoje. Tokias išbandyti labai rekomenduoju.

Kapsulių viešbutyje Japonijoje

Kapsulių viešbutyje Japonijoje

Pigiausia yra nakvoti išvis be nakvynės vietos – oro uoste, automobilyje. Aišku, tai dažniausiai nepatogu, bet kartais būna netgi patogiausias pasirinkimas. Pvz. jei turi kokias 6 val. iki ankstaus ryto skrydžio, gal tikrai neverta gaišti miego laiko važiavimui iki viešbučio, apsistojimo formalumams, paskui – važiavimui “iš anksto” į oro uostą. Gal geriau tiesiog prisnūsti oro uoste ar, jei turi, automobilyje netoli oro uosto.

Jei teks važiuoti ilgus atstumus, o kelionės laiko mažai, verta pasidomėti naktiniu transportu, kur vakare galėtum įlipti į autobusą, laivą ar traukinį, o ryte išlipti. Pagal patogumą išrikiuočiau šia tvarka: laivo kajutė, traukinio kupė, traukinio plackartas (vagonas su daug lovų), sėdima traukinio vieta, lėktuvo ekonominės klasės vieta prie lango, sėdima laivo vieta, lėktuvo ekonominės klasės vieta per vidurį, sėdima autobuso vieta. Kas be ko, jei tai kajutė ar kupė, patogumas priklauso ir nuo to, ar būsite vieni, ar su kuo nors dalinsitės.

Kazachijos traukinio plackarte

Kazachijos traukinio plackarte

Viešbutis ar butas / apartamentai?

Dar gana neseniai buto ar apartamentų nuoma buvo labiau prieinama ilgalaikei nuomai ar tiems, kurie ieškosi kambario vietoje (“Palangos bobutės” ir jų atitikmenys). Tačiau “Air BnB” platforma tai pakeitė: butus galima išsinuomoti ne sudėtingiau, nei viešbutį. Po “Air BnB” sėkmės butus pradėjo nuomoti net ir viešbučių platformos, pvz. “Booking.com”.

Visgi, butai nėra viešbutis. Yra išimčių, bet pagrindiniai skirtumai tokie:

*Butai dažniausiai didesni, nei viešbučio kambarys. Juose būna ir virtuvėlė, kartais – skalbyklė, kas palengvina buitį.

Tokio dydžio galėtų būti ir viešbučio numeris, bet butas išplanuotas patogiau - daugiau baldų (normalus stalas darbui/valgiui, sofa). Už nugaros - virtuvėlė.

Tokio dydžio galėtų būti ir viešbučio numeris, bet butas išplanuotas patogiau – daugiau baldų (normalus stalas darbui/valgiui, sofa). Už nugaros – virtuvėlė.

*Su butais pasitaiko daugiau nesusipratimų, nei su viešbučiais, nes daugybė jų šeimininkų nėra tokie profesionalai. Štai Kosove atėję į butą nieko neradome, o Tiranoje susitikti mums pasiūlė prie viešbučio, kurio, pasirodo, jau seniai ten nėra, bet vietiniams tai – įprastas orientyras. Daugelyje butų (AirBnB) reikia papildomai susirašinėti su šeimininkais, kai viešbučiuose pakanka užeiti į registratūrą. Taigi su butais daugiau sugaišti laiko.
*Vidutiniškai butai nešvaresni, nei viešbučių kambariai – daug šeimininkų, atrodo, nelabai juos valo keičiantis svečiams.
*Butai gali būti užkrauti šeimininkų daiktais.

Į svečiams nuomojamą kambarį Rygoje žiemai šeimininkas atitempęs savo dviratį

Į svečiams nuomojamą kambarį Rygoje žiemai šeimininkas atitempęs savo dviratį

*Apsistodamas bute, patiri daugiau tos šalies dvasios: patenki į vietinius kiemus, laiptines, susiduri su tokiais niuansais, kaip dingstantis vanduo ar elektra (atitinkamose šalyse).
*Butuose dažnai taikomas papildomas mokestis už valymą, mokamas kartą per apsistojimą. Taigi, ten labiau apsimoka apsistoti, tarkime, savaitę, o viešbutyje – vienai nakčiai.

*Kartais bute gyveni su šeimininkais. Air BnB pradžioje tai buvo “standartas”, bet dabar, panašu, daug daugiau atvejų nuomojami visi butai.

Bendrai paėmus, man atrodo, kad butuose apsimoka apsistoti tada, kai norisi daugiau erdvės (darbui, šeimai), kai apsistojama ilgesniam laikui (t.y. ne vienai nakčiai). Kitu atveju, tinkamesnis pasirinkimas – viešbučiai.

Beje, viešbučiuose irgi galima gauti liukso numerį, kurie didesni – tačiau tokių kainos dažniausiai gerokai aukštesnės, nei butų, nes viešbučiuose tokių numerių mažai. Be to, juose nebūtinai būna virtuvėlė.

Trijų kambarių penthauzo butas centre su tokiais vaizdais Timišoaroje (Ruminija) kainavo 33 eurus. Tuo pat metu tame pat mieste panašiai kainavo eiliniai (ne liukso) viešbučių numeriai, o liuksai buvo gerokai brangesni

Trijų kambarių penthauzo butas centre su tokiais vaizdais Timišoaroje (Ruminija) kainavo 33 eurus. Tuo pat metu tame pat mieste panašiai kainavo eiliniai (ne liukso) viešbučių numeriai, o liuksai buvo gerokai brangesni. Tai buvo ne sezono metas – sezono metu tas pats butas kainuoja 66 eurus.

Viešbučio rezervavimas internetu – kada apsimoka?

Rezervuoti viešbutį internetu ar ieškoti nakvynės vietoje? Abu būdai turi pliusų ir minusų.

Jei rezervuosite, rezervuoti nakvynę geriausia pasaulinėse interneto svetainėse, pvz. Booking.com (orientuojasi į viešbučius) ar Airbnb.com (orientuojasi į butus, privaloma susikurti paskyrą). Platesnis šių platformų sąrašas sekančiame skyrelyje.

Nakvynės vietos rezervavimo iš anksto privalumai:

Rezervuodami iš anksto, garantuojatės tam tikrą kainą. Siurprizų nebebus.

Rezervuodami iš anksto, garantuojantės tam tikrą viešbutį. Jei norite apsistoti *būtent ten* (pvz. visą laiką nakvojate tame pat kurorto viešbutyje ir jums būtų didelis nepatogumas nakvoti kitur), geriau rezervuoti iš anksto.

Butų būna labai unikalių, kaip šis ~130 kv. m butas Skopjės centre, su trimis balkonais, įkvėptas Salvadoro Dali. Kaina - 39 eurai už naktį

Butų būna labai unikalių, kaip šis ~130 kv. m butas Skopjės centre, su trimis balkonais, įkvėptas Salvadoro Dali. Kaina – 39 eurai už naktį. Pagal šitą butą praktiškai susiplanavome kelionę į Balkanus, nes jis laisvas buvo tik kelias dienas, tad planavome taip, kad tuo metu būtume Skopjėje ir, aišku, užsakėme prieš mėnesį

Rezervuodami iš anksto internetu, matote daugelio viešbučių nuotraukas ir galite lyginti. Tačiau tai bus reklaminės geriausių, specialiai paruoštų fotografijai kambarių nuotraukos. Realybė nuo to gali skirtis daug kartų.

Rezervuodami iš anksto, sutaupote daug laiko. Ypač tai aktualu, kai neturite automobilio ar keliaujate į vietas, kur viešbučių mažoka ir jie toli vienas nuo kito. Tokiais atvejais, viešbučių paieškoms (iki radau tinkamą kokybę ir kainą) vietoje esu sugaišęs ir po kelias valandas – o tam kelionės laiko gaila, ypač jei tame viešbutyje nakvosite tik vieną ar dvi naktis.

Registratūra Turkijoje - čia, neužsakius iš anksto, tikslinga derėtis

Registratūra Turkijoje – čia, neužsakius iš anksto, tikslinga derėtis

Viešbučių rezervavimo internete platformos

*Booking.com. Pati populiariausia Vakarų pasaulyje. Verta užsiregistruoti, nes po kelių nakvynių daugelyje viešbučių gausi 10% ar 15% nuolaidas. Daug viešbučių galima rezervuoti ir paskui nemokamai atšaukti jei planai pasikeičia.
*Airnbnb.com. Daugiausiai čia siūlomi butai – tiek “tik lova” pas šeimininkus, tiek kambariai, tiek visi butai. Būtina registracija. Atšaukimas beveik visuomet kainuoja. Kainos iš pradžių rašomos be privalomų mokesčių.
*Agoda.com. Priklauso Booking.com ir pasiūla panaši. Iš pradžių rašo kainą be mokesčių, dažnai reikia sumokėti visą sumą iš karto. Priešingai nei Booking.com, leidžia atsiskaityti Paypal.
*Hotelscombined.com. Lygina pasiūlymus iš kitų svetainių. Taigi, jei kažkurie tarpininkai tą patį viešbutį siūlo pigiau, Hotelscombined.com pamatysite kurie.
*Homestay.com. Kaip “AirBnB” senais laikais: čia daugiausiai nuomojami tik kambariai, gyvensite su šeimininkais, jie dar duos pusryčius.

Kai kuriose šalyse yra “vietinės” rezervavimo platformos, populiarumu lenkiančios tarptautines. Viešbučiai, kurių nėra tarptautinėse sistemose, ten bus vietinėse. Tarkime, Indonezijoje tokia yra Traveloka (http://www.traveloka.com).

Nakvynės ieškojimas vietoje – kaip, kur ir kada

Jei apsispręsite nakvynės ieškoti vietoje tai darykite ten, kur daug viešbučių, arba pasižiūrėjus žemėlapyje, kur jų yra. Galima net pasižiūrėti Booking.com, kad matyti ten siūlomas kainas, ir tada eiti į tuos viešbučius vietoje. Nakvynės ieškojimo vietoje privalumai:

Ieškodami vietoje, galite matyti visus tos vietovės viešbučius. Daugybė viešbučių dar nesiūlo savo paslaugų internete, ypač ne Vakarų valstybėse. Taigi, vietovėje galite būti geresnių ir pigesnių viešbučių, kurių per internetines platformas nerasite išvis. Štai Makao interneto platformose mačiau tik didžiuosius kazino viešbučius, tuo tarpu vietoje radau perpus pigesnį istorinį viešbutį miesto centre. Tiesa, net ir apie viešbučius, kurių neįmanoma užsakyti internete, tačiau esančius labiau turistinėse vietose internete bus galima rasti kažkiek informacijos – pvz. “Tripadvisor”, tad galite pažiūrėti.

Vaizdas pro mūsų Makao viešbučio langą. Matosi kazino viešbutis, kuriame nakvynė būtų kainavusi kelis kartus brangiau. Aišku, mūsų viešbutis senesnis (tarpukario) - bet jei svarbiausia tik vieta ir kaina, tikrai geresnis pasirinkimas. Booking.com ir kitur jo nebuvo.

Vaizdas pro mūsų Makao viešbučio langą. Matosi kazino viešbutis, kuriame nakvynė būtų kainavusi kelis kartus brangiau. Aišku, mūsų viešbutis senesnis (tarpukario) – bet jei svarbiausia tik vieta ir kaina, tikrai geresnis pasirinkimas. Booking.com ir kitur jo nebuvo.

Ieškodami vietoje galite gauti geresnę kainą už tą patį viešbutį. Priešingai Booking.com pažadams, jų kaina – nebūtinai geriausia. Tikėtina, internete pigiau nerasite, tačiau atvykę į vietą kartais galite gauti ir geresnę kainą. Ypač daug internetinė kaina ir ta, kurią galite gauti vietoje, skiriasi skurdžiose šalyse: pvz., teko girdėti, kad Maroke tas pats viešbutis atvykusiam turistui numerį pardavė ir už šeštadalį tos kainos, kuri rodoma Booking.com. Mat skurdžiose šalyse dažnai žiūrima taip: kas užsako internetu – tikėtina, turtingas vakarietis, ir nemąstydamas mokės daug. O vietoje jau galima derėtis. Toks požiūris neapsiriboja trečiuoju pasauliu: štai net Vengrijoje atvykęs nusiderėjau nuo Booking.com kainos, ką jau kalbėti apie Turkiją. Be to, jei atvyksite labai vėlai – jums irgi gali būti pritaikytos nuolaidos (pasiderėjus).

Tiesa, neretai būna ir atvirkščias atvejis: atvažiavus į vietą siūlo prastesnę kainą, nei internete. Bet tai ne bėda: tokiu atveju, jei tik turite internetą, galima tiesiog rezervuoti tą patį viešbutį internete jau tada: juk nėra jokio reikalavimo, kad rezervuotumėte viešbutį internete iš anksto, galite rezervuoti kad ir prieš 10 minučių iki atvykimo. Ne kartą taip esu daręs.

Ieškodami vietoje, galite priimti sprendimą dėl nakvynės paskutinę minutę. Ypač aktualu jei, tarkime, važiuojate automobiliu, ir nežinote, kur apsistosite. Arba miestas jus sužavėjo ir norite pasilikti ilgiau. Nors kai kuriose šalyse ir internetu užsakyti viešbučiai yra atšaukiami, taip yra ne su visais viešbučiais, o AirBnB net “ašaukiami” butai už atšaukimą dalies pinigų vis tiek negrąžina.

Viešbutis istoriniame name Turkijoje

Viešbutis istoriniame name Turkijoje. Užsakymo nuotraukose atrodė gražiai – bet tik nuvykę į vietą pajautėme, kaip ten šalta ir nešildoma.

Kaip ten bebūtų, nepasimaukite ant reklamų. Internete susidursite su daug agresyvios reklamos, skatinančios jus užsakyti viešbutį kuo greičiau. “10 viešbučių jūsų vietovėje jau išparduoti! Paskubėkite!”, “Sparčiai nyksta laisvi kambariai” ir t.t. Galite pagalvoti, kad kai kuriais atvejais rezervavimas yra būtinas ir be to išvis negausite viešbučio. Tačiau nekreipkite dėmesio ir nebijokite, visa tai – tik masalas klientams vilioti. Per visas mano keliones vos keletą kartų buvo taip, kad iš anksto nesirezervavęs nakvynės vietos jos tame mieste negaučiau. Visi šie atvejai vyko per tam tikras šventes: kinų Naujus metus Taivane, musulmonų religinę šventę Kome (Iranas). Visame pasaulyje viešbučių vietų yra didžiulis perteklius ir, išskyrus kelias dienas per metus, jų pakanka visiems (jei koks viešbutis numerių neturėtų, bus kitas greta).

Ieškant viešbučių užsienyje verta pasimokyti žodžio 'viešbutis' ir pan. vietos kalba. Pietų Korėjoje, pavyzdžiui, daug iškabų, kaip dešinioji, yra vietos raštu, o lotynų raštu tik mažesnės arba jų visai nėra

Ieškant viešbučių užsienyje verta pasimokyti žodžio ‘viešbutis’ ir pan. vietos kalba. Pietų Korėjoje, pavyzdžiui, daug iškabų, kaip dešinioji, yra vietos raštu, o lotynų raštu tik mažesnės arba jų visai nėra

Kaip sutaupyti renkantis viešbutį?

*Nekeliaukite į vietovę per pikines dienas, kai viešbučių paklausa didžiausia. Visų pirma, venkite švenčių. Antra (jei galite) – venkite vasaros, sezono meto. Trečia – į kurortus nevykite savaitgaliais, į miestus, kur dauguma keliautojų atvyksta verslo tikslais – darbo dienomis.
*Rinkitės naujai į rezervacijų sistemą įrašytą viešbutį ar (ypač) butą. Iš pradžių kainos mažesnės, bet kiek rizikuojate, nes nėra ir patikimų apžvalgų.

Nuostabus trijų kambarių butas Džakartos prabangiame dangoraižyje kainavo gerokai pigiau už kitus to paties pastato butus. Todėl, kad buvo naujai įrašytas į Air BnB sistemą ir dar neturėjo įvertinimų

Nuostabus trijų kambarių butas Džakartos prabangiame dangoraižyje kainavo gerokai pigiau už kitus to paties pastato butus. Todėl, kad buvo naujai įrašytas į Air BnB sistemą ir dar neturėjo įvertinimų

Kuo vadovautis renkantis viešbutį? (žvaigždutės, atsiliepimai)

Kažkada populiariausias būdas nustatyti, ko tikėtis viešbutyje, būdavo jo įvertinimas žvaigždutėmis (nuo 1 iki 5). Visgi, šis būdas labai apgaulingas. Skiriant oficialius įvertinimus žvaigždutėmis nėra atsižvelgiama į daugelį turistams rūpimų dalykų: viešbučio švarą, kambarių plotą, baldų kiekį, vaizdą pro langą, viešbučio vietą ir t.t. Yra tekę nakvoti 4 ar 5 žvaigždučių viešbučiuose, kuriuose su visu šituo – blogai: mažokas kambarys rūsyje, toli nuo centro…

Tipinis viešbučio kambarys - labai panašus jis gali būti ir 1*, ir 5* žvaigždučių viešbutyje, skirsis tik detalės

Tipinis viešbučio kambarys – labai panašus jis gali būti ir 1*, ir 5* žvaigždučių viešbutyje, skirsis tik detalės

Iš tikro žvaigždutės yra skiriamos praktiškai automatiškai jei viešbutyje yra tam tikri dalykai. Pavyzdžiui, nuo tam tikro žvaigždučių kiekio yra privalomas liftas, nuo dar kito – laikrodžiai registratūroje, rodantys įvairių šalių laiką ir pan. Tikėtina, kad jums daugelio tų dalykų nė nereikės, jų nepastebėsite. Be to, tvarka, kaip skirstomos žvaigždutės, skirtingose šalyse skiriasi.

Be žvaigždučių šiais laikais galite rasti ir daug viešbučių reklaminės medžiagos (nuotraukų, tekstų internete). Tačiau ši meždiaga dažniausiai tendencinga, specialiai parinkta tokia, kur viešbutis atrodo geriausiai.

Todėl šiais laikais bene populiariausia vadovautis atsiliepimais apie viešbučius ir butus, kuriuos buvę klientai parašė internete.

Jei kelionė labai aktyvi ir pažintinė, viešbučiai išvis nelabai svarbu, nes ten tik nakvosi. Bet jei kelionėje ir poilsiauji, dirbi, visai svarbu vaizdas pro langą, nes nemažai laiko praleisi ir numeryje

Jei kelionė labai aktyvi ir pažintinė, viešbučiai išvis nelabai svarbu, nes ten tik nakvosi. Bet jei kelionėje ir poilsiauji, dirbi, visai svarbu vaizdas pro langą, nes nemažai laiko praleisi ir numeryje

Tačiau supraskite, kad atsiliepimai apie didelius viešbučius dažniausiai bus parašyti žmonių, apsistojusių visai kituose numeriuose, nei jūs. O juk numeriai skiriasi smarkiai – kaina, dydžiu, vaizdu pro langą, triukšmingumu, netgi švara. Visiems numeriams bendra nebent viešbučio vieta, darbuotojai (kurie, tiesa, keičiasi), liftai ir koridoriai.

Dėl šios priežasties verta ne tik pažiūrėti įvertinimo balus, bet ir komentarus, kodėl žmogus skyrė tiek balų. Kiek pastebėjau, mažai naudos, tarkime, iš atsiliepimuose parašytos informacijos, neva “WiFi veikia gerai” ar “WiFi veikia blogai” – kadangi WiFi veikimas priklauso nuo to, koks atstumas yra nuo WiFi įrenginio iki jūsų kambario. Todėl yra buvę, kad, daugelio svečių nuomone, “puikus WiFi” mūsų kambaryje visai neveikė, ir kad, tarkime, 6 vidutiniškai Booking.com įvertintas WiFi veikė tiesiog puikiai.

Analogiškai komentaruose išliaupsintas “Nuostabus vaizdas pro langą” ne kartą man yra pasirodęs besąs “Nykus vaizdas į parkingą” – tiesiog juk kiekviename pastate dalies kambarių langai atsivers į “pagrindinę” pusę, dalies – į priešingą.

Viešbučio Nong Khajuje Tailande Booking.com  nuotrauka rodė balkoną su vaizdu į miestą, bet iš mano numerio vaizdas buvo štai toks

Viešbučio Nong Khajuje Tailande Booking.com nuotrauka rodė balkoną su vaizdu į miestą, bet iš mano numerio vaizdas buvo štai toks

Todėl geriausias būdas įsitikinti realybe vis dar – tiesiog dar neužsisakius nueiti į viešbutį ir paprašyti parodyti numerį. Aišku, tai užtrunka laiko (žr. “Užsakyti iš anksto ar vietoje” skyrelį).

Tačiau jei visgi vadovausitės atsiliepimais, vertinkite juos kritiškai. Supraskite, kad, kas aprašyta, nebūtinai bus jūsų numeryje. Taip pat, jei žiūrite tik į vidutinį įvertinimą, užmeskite akį, ir ką rašo tie, kurie įvertina viešbutį prastai: ar tai yra tie dalykai, kurie svarbūs jums (pvz. gal kas nors skųsis prastu televizoriumi, o jums tai neaktualu; gal kam nors trukdė už lango skambantys bažnyčios varpai, o jūs miegate kietai).

Iš nuotraukų to niekaip nepasakysite, bet būtent šiame Kinijos viešbutyje geriausiai iš visų registratūroje kalbėjo angliškai. Įvertinimų komentarai, parašyti užsieniečių, tai irgi atspindi

Iš nuotraukų to niekaip nepasakysite, bet būtent šiame Kinijos viešbutyje geriausiai iš visų registratūroje kalbėjo angliškai. Įvertinimų komentarai, parašyti užsieniečių, tai irgi atspindi

Nors butų įvertinimai būna tikslesni, nei viešbučių ar hostelių (juk butas – vienas ir tas pats visiems klientams), su jais yra kita problema: žmonės linkę butus įvertinti geriau. Taip yra todėl, kad butuose žmonės tiesiogiai susiduria, bendrauja su jų savininkais – paprastai smulkiais verslininkais – ir jaučiasi įpareigoti parašyti ką gero (bent jau jeigu bute neatsitiko nieko tragiško) ir jokiais būdais neparašyti butui vieneto ar dvejeto, o, blogiausiu atveju, nuimti vieną-du balus nuo geriausio įvertinimo.

Todėl jeigu “Air BnB” kažkoks buto aspektas įvertintas ne 5 žvaigždutėm, o 4,5 ar, juoba, 4 – tai reiškia, kad su tuo aspektu bus nemažai bėdų (pvz. butas kurio švara įvertinta 4 bus smarkiai nešvarus: gal vaikštant basam tarp kojų strigs purvai, gal patalynė seniai neskalbta ir pan.). Kai tuo tarpu viešbučio aspektas įvertintas 4 iš 5 ar 8 iš 10 dažniausiai dar bus labai geras, tiesiog netobulas. Sakyčiau, kad buto įvertinimas 9 paprastai atitinka viešbučio 7,5, buto 8 – viešbučio 6, buto 7 – viešbučio 4,5. Jei vertinimo sistema penkiabalė, šiuos skaičius abiem atvejais reiktų dalinti iš dviejų.

Beje, viešbučių vertinimas dar būna specialiai iškreiptas. Pvz. ar žinojote, kad Booking.com minimumas, kurį svetainė skiria viešbučiui jei viską įvertinsite minimaliai, yra ne 1, o 2,5 balo? O jau nuo 5 balų pradeda rašyti, neva viešbutis “patenkinamas”. Prisiminkite, kad visų užsakymų svetainių tikslas – kad tik kuo grečiau, kuo mažiau mąstydamas užsakytumėte. Mąstykite.

Nedideliame Banja Lukos (Bosnija) viešbutyje teko nakvoti virtuvėje. Įvertinimai buvo geri. Įsivaizduoju, galbūt savininkas netyčia išnuomavo geresnius kambarius ir mums liko tik toks

Nedideliame Banja Lukos (Bosnija) viešbutyje teko nakvoti virtuvėje. Įvertinimai buvo geri. Įsivaizduoju, galbūt savininkas netyčia išnuomavo geresnius kambarius ir mums liko tik toks – tačiau užsakymas jau buvo apmokėtas

Ko negalima pamiršti pažiūrėti renkantis viešbutį, kad nepatirtumėte nuostolių?

Rinkdamiesi viešbutį ar butą “nepražiūrėkite” šių dalykų, antraip galite prarasti daug laiko ar pinigų:

1.Jei važiuojate su automobiliu – ar įeina nemokamas parkavimas, ar toks yra šalia. Turėkite omenyje, kad mokamas parkavimas daugelyje didmiesčių kainuoja brangiau, nei Vilniuje, ir kai kuriuose gali atsieiti net virš 10 eurų per valandą.

2.Jei neturėsite automobilio – ar viešbutis yra centre? Jeigu ne centre, ar bent jau prie metro? Jei iki lankytinų vietų teks važiuoti daugelį kilometrų lėtu transportu ar eiti pėsčiomis, sugaišite laiko (arba pinigų, jei važiuosite taksi).

Viešbutis Belgrade buvo neblogas, bet tokiame privačių namų priemiestyje. Su automobiliu gerai - yra parkingas. Be jo, į centrą nusigauti beveik nebūtų galimybių

Viešbutis Belgrade buvo neblogas, bet tokiame privačių namų priemiestyje. Su automobiliu gerai – yra parkingas. Be jo, į centrą nusigauti beveik nebūtų galimybių, nebent brangiai taksi

3.Koks įsiregistravimo ir išsiregistravimo laikas? Būna viešbučių (ir, ypač, butų), kur privalu atvykti labai anksti, ir jie netinka, jei atvyksite vėliau vakare (niekas jūsų nelauks). Savo ruožtu, jei išvykstate pavakarę, geros tos nakvynės vietos, kur galėtumėte pabūti ar bent palaikyti daiktus ilgiau. Čia lengviau susitarti su butų šeimininkais ar smulkiais verslininkais (bet reikia tartis). Bent jau daiktus palaikyti registratūroje gali ir dideli viešbučiai, bet už papildomą valandą ar dvi pasilikimo numeryje jie gali imti didelius mokesčius.

4.Ar nėra jokių paslėptų mokesčių? Kai kurios užsakymo platformos internete rodo gerą kainą, kol nenuspaudi “užsakyti”, o tada prideda visokių papildomų mokesčių (“pagalvės”, “kambario tvarkymo” ir pan.). Kartais brangesnis kambarys, kur į kainą viskas įskaičiuota, gali pasirodyti iš tikro pigesnis, nei neva pigesnis kambarys, kur įskaičiuota ne viskas. Yra tekę matyti net tokią kainodarą, kad buto nuoma neva kainuoja nakčiai 8 eurus, bet pamėginus užsakyti bemat prisideda keliasdešimt eurų visokių mokesčių.

5.Ar viešbutis nėra “blogame rajone”? Lietuviui tai gana sunku suprasti, bet daug šalių (ypač Amerikoje, Afrikoje) yra tam tikri rajonai, kur nusikalstamumas kelis ar net keliasdešimt kartų didesnis, nei kitur (plėšimai, nužudymai, narkoprekyba). Dažnai ten viešbučiai būna pigesni. Nesakau ten neapsistoti – ne kartą apsistojau ir išgyvenau, kai kurie tų rajonų netgi yra istoriniai, įdomūs. Tačiau tiems, kam kelionėse norisi ramybės, geriau tokių vietų vengti.

San Paulo centras - blogas rajonas. Todėl čia išsinuomoti istorinį butą kainavo kaip kitur tame mieste - kambarį be tualeto. Iš pažiūros sunkiai pasakytum: seni, gražūs namai. Bet grįžtant namo nuo metro stotelės elgetos kabinosi net keturis kartus, o kai kurie vietiniai pažįstami net bijojo į rajoną atvažiuoti

San Paulo centras – blogas rajonas. Todėl čia išsinuomoti istorinį butą kainavo kaip kitur tame mieste – kambarį be tualeto. Iš pažiūros sunkiai pasakytum: seni, gražūs namai. Bet grįžtant namo nuo metro stotelės elgetos kabinosi net keturis kartus, o kai kurie vietiniai pažįstami net bijojo į rajoną atvažiuoti

Lyginant kelis skirtingus viešbučius, verta pažiūrėti, ar į kainą įeina pusryčiai – jei kainos, tarkime, skiriasi kokiais 5 eurais, tai jei į brangesnio viešbučio kainą įeina pusryčiai, gali vis tiek apsimokėti jį rinktis, nes kitaip pusryčiai gali kainuoti brangiau.

Taip pat žinokite, kad daugelyje šalių jokių papildomų paslaugų viešbutyje pirkti neapsimoka. Maistas viešbučio restorane vidutiniškai maždaug dvigubai brangesnis, nei už tą pačią kokybę kitur mieste; minibaro produktų kainos gali skirtis ir tris-keturis kartus. Analogiškai “užkeltos” ir parkavimo (jei nėra nemokamo) bei kitos kainos. Todėl, jei norite sutaupyti, ieškokite viešbučio, kur kažkas įeina į kainą, arba susitaikykite su tuo, kad to dalyko atsisakysite ar ieškosite kitur. Tiesa, viskam yra išimčių – yra tekę būti viešbučiuose, kur net minibare kainos normalios. Bet, kadangi tas kainas ar pusryčių kokybę sunku patikrinti iš anksto, geriausia visada turėti omeny, kad greičiausiai kainos ir kokybės santykis nebus geras.

Pusryčių restoranai kartais būna gražūs. Čanakalė, Turkija

Pusryčių restoranai kartais būna gražūs. Čanakalė, Turkija

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,