Išskleisti meniu

Lankau pasaulį

Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti

Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti

| 2 komentarai

Automobilį nuomojuosi daugelyje savo kelionių. Taip keliaudamas gali sutaupyti daug laiko ir – kartais – net pinigų.

Tačiau pasitaiko ir sunkumų, problemų: nuomos sutarčių ir draudimo vingrybės, sudėtingos eismo sąlygos, kartais – net apgavystės.

Kadangi nuomotu automobiliu esu keliavęs daugiau nei 100 kartų labai įvariose šalyse (nuo Brazilijos iki Irano, nuo Australijos iki Uzbekijos, nuo JAV iki Mikronezijos), susidūriau tiek su visais autonuomos privalumais, tiek trūkumais.

Nesvarbu, ar dar abejojate dėl autonuomos, ar pirmuosius kartus tai darote už Europos ribų, ar susidūrėte su netikėtais nesklandumais – tikiu, šis straipsnis pravers.

Tik nuomotu automobiliu (arba savu) galėsite kuriam norite laikui sustoti pasigerėti pakelės vaizdais. Nuotraukoje - turistai iš automobilių aikštelės gėrisi saulėlydžiu ties Uluru uola Australijoje.

Kokiose šalyse verta nuomotis automobilį, o kur neverta?

Automobilį nuomojuosi daugelyje kelionių – bet ne visur. Mat didžiausias autonuomos privalomas – laikas, kurį ji padeda sutaupyti (turėdami savo automobilį, galėsite bet kada išvažiuoti nuo vienos lankytinos vietos prie kitos ir važiuoti tiesiai, sustoti kur norite kiek norėsite laiko). Tačiau ten, kur yra išvystytas viešasis transportas (važinėja dažnai, greitai, stoja daug kur) ir be automobilio daug laiko neprarasi.

Todėl labiausiai verta nuomotis automobilį, kai keliaujate po vietas, kur viešasis transportas prastas ir retas: kaimus, gamtą, priemiesčius.

Automobilio dažniausiai neverta nuomotis, jei keliaujate tik į didmiestį (Romą, Paryžių, Londoną ir pan.). Nes daugelyje didmiesčių paprasta visur nuvažiuoti viešuoju transportu (ypač jei yra metro), tuo tarpu automobiliais tenka strigti kamčiuose, ieškoti parkavimo (gali susigaišti labai daug laiko!) ir brangiai už jį mokėti. Taigi, autonuoma didmiesčiuose, viską įskaičiavus, atsieina brangiau, o laiko padeda sutaupyti mažiau (o pačiuose didžiausiuose miestuose – visai nepadeda).

Baisokos lietuviui parkingo kainos Niujorke - 17 dolerių už valandą

Baisokos lietuviui parkingo kainos Niujorke – 17 dolerių už valandą. Į miestų, didesnių nei 10 mln. gyv. centrus, geriausia išvis nekišti nosies automobiliu

Jeigu jūsų kelionė apims tik kelis didmiesčius, irgi gali apsimokėti automobilio nesinuomoti, o tarp tų didmiesčių nuvykti viešuoju transportu.

Jeigu kelionė apims ir didmiesčius, ir užmiestį, galite išsinuomoti automobilį tik daliai kelionės – tarkime, keletui dienų.

Tačiau jei važiuosite daugiausiai ne po didmiesčius, verta išsinuomoti automobilį visam kelionės laikui, net jei dienai-kitai užsuktumėte ir į didmiestį ir automobilį pastatysite parkinge. Taip sutaupysite laiko, o gal ir pinigų, nes viena autonuomos diena kainuoja mažiau, jei nuomojatės ilgesniam laikui (todėl, pavyzdžiui, nuomotis savaitei kartais net pigiau nei 6 dienoms).

Dar vienas didelis nuomoto automobilio privalumas – jame galite laikyti daiktus, todėl net jeigu apsistotumėte kas naktį vis kitame viešbutyje, nereikėtų jų tąsytis su savimi. Pavargę automobilyje galite net nusnūsti. Tai irgi auktualu kelionėse, kur viešbučius keičiate dažnai.

Kiek kainuoja išsinuomoti automobilį?

Gali atrodyti keista, bet autonuoma dažnai yra tuo brangesnė, kuo pigesnė šalis. Pigu nuomotis automobilį JAV ar Jungtinėje Karalystėje (ten galima rasti po 20 eurų už parą), užtat brangu šiaip jau pigiose šalyse: Indijoje, Irane, Kuboje, Kenijoje ir pan. Tokiose yra tekę mokėti ir 80 eurų už parą ir tai buvo žemiausia įmanoma kaina.

Brangiose šalyse kartais apsimoka nuomotis automobilį netgi tada, jei keliaujate vienas: pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, kur per tris dienas aplankėme Londono priemiesčius (Oksfordą, Kembridžą, Vidzorą, Folkstoną ir t.t.), autonuoma, parkavimas ir benzinas mums atsiėjo pigiau, nei būtų atsiėję vien autobuso ar traukinio bilietai į visas šias vietas vienam žmogui.

Dažniausiai nuomotas automobilis nėra kai nors specialiai žymimas, bet štai Kanarų salose žymimi lipdukais

Dažniausiai nuomotas automobilis nėra kai nors specialiai žymimas, bet štai Kanarų salose žymimi lipdukais

Tuo tarpu pigiose šalyse netgi keliaujant keturiese ar penkiese gali būti pigiau važiuoti viešuoju transportu, nei nuomotis automobilį. Todėl, pavyzdžiui, Kenijoje, pamatę kainas, apsisprendėme automobilio nenuomoti, nors keliavome keturiese. Aišku, automobilis nuomojamas ne vien dėl kainos, o ir dėl patogumo: todėl bus atvejų, kai už galimybę nuomotis automobilį bus verta primokėti ir dvigubai ar trigubai.

Atkreipkite dėmesį, kad automobilio nuomos kaina beveik visada skaičiuojama paromis. Todėl jei, tarkime, nuomojatės nuo sausio 6 d. 10:00 iki sausio 8 d. 12:00 – mokėsite ne už dvi dienas, o už tris, nors automobilį turėsite tik dvi paras ir dvi valandas. Tai – labai neapsimoka, todėl visada stengiuosi suplanuoti kelionę taip, kad automobilį turėčiau kelias pilnas paras. Tarkime, aukščiau paminėtu atveju paėmus automobilį sausio 6 d. 10:00, jį apsimokėtų grąžinti sausio 8 d. 10:00 ar kiek anksčiau. O jei atskrendi į šalį vakare, tačiau išskrendi ryte, kartais logiška grąžinti automobilį skrydžio išvakarėse, o į oro uostą važiuoti kitu būdu.

Taip pat turėkite omenyje, kad be autonuomos kainos, jums kainuos ir benzinas (jo kainos pasaulyje labai skiriasi – pasidomėkite, kiek kainuos vietoje) ir keliai (jeigu jie mokami) bei parkavimas (daugelyje turtingesnių šalių gerokai brangesnis nei Lietuvoje). Be to, autonuomos agentūroje reikės sumokėti nemažą užstatą. Jį gali imti grynais (pvz. taip ėmė Lvove – 600 eurų, Libane – 100 dolerių), tačiau Vakarų šalyse dažniausiai tiesiog rezervuoja mokėjimo kortelėje ir grynais imti net atsisako. Bet kuriuo atveju, privalote tiek pinigų turėti (grynais ar kortelėje, priklausomai nuo šalies). Grąžinus automobilį, jei neapdaužytas, užstatas grąžinamas. Man yra buvę problemų, kai nebuvo pinigų užstatui vairuotojo kreditinėje kortelėje (nors buvo kitų žmonių kortelėse, arba vairuotojo debetinėje kortelėje, arba turėjome grynais).

Kas įskaičiuota į autonuomos kainą ir kaip nepermokėti?

Vienintelis dalykas, įskaičiuotas į autonuomos kainą visur – pats automobilis nustatytam skaičiui parų. Dėl viso kito reikia skaityti sutarties sąlygas (prieš nuomojantis ta informacija pateikiama ir internete). Štai kas būna arba įskaičiuota į kainą, arba ne. Dažnai autonuomos darbuotojai šiuos dalykus primygtinai siūlo įsigyti už priemoką. Vertinkite kritiškai, klauskite savęs, ar jums to reikia ir jei ne – nepirkite.

1.Benzinas. Dažniausia praktika – automobilis išnuomojamas su pilnu baku ir turi būti grąžinamas su pilnu baku. Šitaip – geriausia nuomininkui (tik reikia nepamiršti pripilti kuro – antraip autonuomos kompanija jo pripils skaičiuodama savo kainą, kuri gali skirtis kartais). Pastaruoju metu atsirado kiek “apgavikiška” alternatyva: automobilis išnuomojamas su pilnu baku (jūs privalomai “nuperkate” visą baką) ir grąžinamas su tuščiu. Tačiau su tuščiu baku grąžinti nepavyks: labai sunku atitaikyti, be to, net kai automobilio matuokliai rodo, kad benzinas baigėsi, jo iš tikro dar yra daug. Šitaip autonuomos kompanija išloš. Ką jau kalbėti, jeigu nuomositės trumpam laikui ir iš viso nespėsite išvažinėti bako.

2.Kilometražas (mileage). Daugelyje autonuomos kompanijų jis neribojamas – gali nuomotu automobiliu važiuoti kad ir 1000 km per dieną. Tačiau kai kur jis ribojamas, ir smarkiai: pvz. tik 150 km per dieną, o už kiekvieną papildomą kilometrą – nemažas mokestis (net jei kokie 0,2 euro ir atrodo nedaug, jei kilometražą viršysite 100 km – jau bus 20 eurų). Automobilių su tokiais apribojimais nesinuomoju niekada: tai apsimokėtų tik jei važinėtumėte vien mieste. Turėkite omenyje, kad nors, tarkime, atstumas, kurį nuvažiuosite, žemėlapyje atrodys 200 km, realybėje jis bus didesnis, nes juk dar kažkur užsuksite, važinėsite po miestus ir t.t. – todėl čia lengva “pasimauti” ir gale gauti didelę sąskaitą.

3.Papildomas vairuotojas. Jį reikia užregistruoti, antraip turėsite teisę vairuoti tik jūs vienas. Jei už automobilį mokama kortele, tai vairuoti teisę turės tik tas žmogus, kieno kortele apmokėta.

4.Teisė važiuoti į kitas šalis. Kartais automobiliu galima važiuoti į gretimas valstybės. Tai gana dažna Europos Sąjungoje (leidžiama važiuoti į kitas ES šalis). Tačiau dažniausiai tai draudžiama, arba reikalauja priemokos. Pavyzdžiui, kai norėjome iš Kroatijos važiuoti į Albaniją, būtų reikėję primokėti net ~250 eurų – pasirinkome verčiau lankytis Bosnijoje, kur priemokos nereikėjo. Skaitykite autonuomos sąlygas – deja, iš jų ne viską sužinosite. Tuo Kroatijos atveju mus netgi autonuomos darbuotojas el. paštu patikino, kad galima važiuoti į Albaniją be priemokos – o vietoje paaiškėjo, kad ne. Beje, kai kur agentūros draudžia net važiuoti į kai kurias savo šalies dalis, ypač jei ten yra konfliktai (pvz. graikų Kipro agentūros – į turkų Kiprą).

Daugiaaukštės liftinės automobilių aikštelės - vienas Lietuvoje nesamų dalykų su kuriais gali tekti susidurti vairuojant užsienyje

Daugiaaukštės liftinės automobilių aikštelės – vienas Lietuvoje nesamų dalykų su kuriais gali tekti susidurti vairuojant užsienyje

Draudimas – ar verta pirkti?

Draudimas – viena vietų, kur autonuomos kompanijos pelnosi labiausiai.

Kai nuomavausi automobilį pirmus kartus to gerai nesuprasdavau, tačiau draudimas į autonuomos kainą įeina beveik visada (netgi nieko neperkant). Tai, ką, tikėtina, siūlys, netgi primygtinai bruks, autonuomos agentūra, bus tik papildomas draudimas.

Tačiau net ir nieko neprimokėjęs vis viena dažniausiai būsi neblogai apsaugotas – net ir jei automobilis bus suganditas nebepataisomai, tu neturėsi padengti visos jo kainos. Sudaužęs ar praradęs automobilį turėsi sumokėti tik išskaitą – kuri, priklausomai nuo vietos ir automobilio vertės, gali būti keli šimtai eurų (jei automobilis labai brangus – virš tūkstančio: skaitykite sutartį).

Nusipirkęs papildomą draudimą, teoriškai neturėtum mokėti net ir tos išskaitos, arba rizikuoti tik keliasdešimčia eurų.

Teoriškai. Praktiškai tai neveikia, nes net perkant papildomą draudimą yra didžiulis sąrašas nedraudiminių įvykių. Čia nekalbu apie savaime suprantamus – pvz., kad draudimas negalios, jei vairuosite girtas. Autonuomos draudimai (nesvarbu, pirkti papildomai ar ne) dažniausiai negalioja ir, tarkime, jei nuvarysite mašiną į plovyklą, vešite ką nors autostopu, kelsitės keltu. Dar svarbiau: jie negalioja padangų pradūrimams, stiklo dūžiams (t.y. tiems pažeidimams, kurie atsitinka dažniausiai). Štai Australijoje apsidaužė automobilio stogas. Autonuomos agentūros įkalbinėjimu buvome įsigiję patį brangiausią draudimą, tačiau, pasirodo, stogo pažeidimai į jį neįėjo ir teko viską dengti iš savo kišenės!

Nuo to laiko autonuomų papildomų draudimų niekada neperku, o ir prieš tai jais abejojau. Nereikia būti geru matematiku, kad suprastum, kodėl: dažnas toks atvejis, kad, tarkime, maksimalūs nuostoliai, kuriuos teks padengti net nenusipirkus papildomo draudimo, yra 300 eurų (t.y. rizikuojate tik šia suma), o papildomas draudimas kainuotų kokius 100 ar 150 eurų. Reiškia, jeigu tikimybė pakliūti į avariją per kelias autonuomos dienas ar savaites mažesnė nei 30 ar 50 proc., draudimo visiškai neapsimoka pirkti (ir nemanau, kad yra tokių prastų vairuotojų, kuriems tikimybė sudaužyti automobilį – 30 proc. per savaitę). Negi mokėtumėte Lietuvoje po 100 eurų per savaitę tam, kad sumažinti draudimo išskaitą nuo 300 eurų iki 0, ir tai dar daugelio įvykių draudimas nė nedengtų? Nemokėkite ir užsienyje.

Jei visgi norite apsidrausti ir nenorite permokėti, yra alternatyvų. Viena geriausių – kitų (neautonuomos) kompanijų siūlomi draudimai. Jie perkami internete, jie gerokai pigesni ir, be to, ten kur kas mažiau nedraudiminių įvykių. Pavyzdys: Icarhireinsurance. Galite mokėti tiek už konkrečias kelionės dienas, tiek už visus metus (tai dengs visas jūsų autonuomas tais metais ir kainuos iki 100 eurų).

Avarija su nuomotu automobiliu Gruzijoje

Avarija su nuomotu automobiliu Gruzijoje. Nesvarbu, ar pirkote draudimą, ar ne, tokiu atveju reikia pranešti ne tik policijai, o ir autonuomos agentūrai. Jei automobilis bus sugadintas taip, kad nevažiuos, jums jį pakeis nauju

Kada ir iš kokios agentūros nuomotis automobilį?

Vienas dažniausių klausimų, iškylančių pradedantiesiems automobilio nuomininkams – ar verta ieškotis automobilio vietoje, ar iš anksto užsakyti internetu?

Dažniausiai – internetu. Ypač jei jūs norite automobilio visam kelionės laikui ir vis viena planuojate nuomotis jį iš karto tik atskridę, oro uoste. Arba nenorite gaišti laiko paieškai vietoje. Sutaupyti nuomojantis automobilį vietoje tokiais atvejais sudėtinga (maža tikimybė, kad būtent kur užeisite, bus pigiau), užtat permokėti – lengva. Todėl net ir į tas keliones, kur viešbučių rezervacijų neturiu jokių, automobilį dažniausiai rezervuoju iš anksto. Paprastai autonuomos nereikia net iš anksto apmokėti ir galima bet kada rezervaciją atšaukti – tad niekuo nerizikuojate.

Geriausia naudotis ne pačių autonuomos agentūrų svetainėmis (kur rodomi tik tos vienos agentūros automobiliai), o tokiomis svetainėmis, kurios lygina skirtingų nuomos agentūrų pasiūlymus atitinkamame mieste – taip iš karto matysite geriausius (pvz. Skyscanner.com). Tiesa, daugelis tokių svetainių lygina tik tarptautinių agentūrų padalinių pasiūlymus.

Apskritai, autonuomos kompanijos būna dviejų rūšių: “tarptautinės” (garsūs prekių ženklai: “Avis”, “Hertz”, “Budget”, “Sixt”, “Dollar”) ir vietinės (kurios veikia tik viename mieste ar vienoje šalyje). Iš tikrųjų, skirtumas tarp jų mažesnis, nei galima tikėtis: mat “tarptautinės” kompanijos iš tikrųjų irgi dažniausiai yra vietinės, tiesiog nusipirkusios teisę naudoti tą prekės ženklą. Tiesa, kartu su prekės ženklu jos gauna ir tam tikrą atsakomybę, privalo laikytis tam tikros tvarkos. Bet vis viena, tarkime, aptarnavimo kokybė “Avis” JAV ir “Avis” Maltoje gali skirtis kaip diena ir naktis. Štai išsinuomavęs “Avis” Maltoje ir nuvykęs į vietą sužinojau, kad biuras persikėlė – bet niekas to nepranešė. Gerai, kad dar buvo likus valanda darbo laiko ir spėjome į naują vietą nuvažiuoti autobusu.

Jei nuomositės iš tarptautinių kompanijų, bent vienas pliusas garantuotas – galėsite naudotis jų moderniomis svetainėmis, užsisakyti internetu automatiškai. Iš vietos agentūrų net jei užsisakinėsite internetu greičiausiai teks klausti el. paštu kainų ir pan. Yra miestų, kur internetu automobilį sunkiai išsinuomosite – pvz. Kazachijoje.

Kur nuomotis ir kur grąžinti automobilį?

Prieš įrašydami, iš kur automobilį pasiimsite, ir kur grąžinsite, pagalvokite. Pasiimti ne iš oro uosto ir grąžinti ne oro uoste dažniausiai yra pigiau (nes oro uostas taiko papildomus mokesčius) – todėl jei kelionės pradžioje ir pabaigoje šiaip ar taip ketinate apžiūrėti miestą, į kurį atskrendate, gal geriausia automobilį pasiimti ne oro uoste, o kitą dieną pačiame mieste. Tiesa, daugeliu atveju paėmimas oro uoste kainuoja tik kokiais 10-20% brangiau, tad taupant laiką gali vertėti ir netaupyti pinigų. Yra išimčių: pvz. atsiimant automobilį Niujorko oro uoste nuoma mums būtų buvusi daugiau nei dvigubai brangesnė, nei atsiimant Naujajame Džersyje (Niujorko priemiestyje).

Dažnai keliautojus vilioja galimybė pasiimti automobilį vienoje vietoje (į kur atskrendi), o grąžinti kitoje (ir iš ten išskristi): juk netektų važiuoti dukart tuo pačiu keliu. Daugelis didesnių nuomos kompanijų tokią galimybę siūlo, tik, deja, ji dažniausiai – labai brangi, gali autonuomos kainą net padvigubinti. Todėl paprastai verta automobilį paimti ir grąžinti ten pat, o, kad nevažiuotumėte tuo pačiu keliu du kartus, kelionės maršrutą suplanuokite ratu, panašiai kaip mūsų kelionė į Australiją. Tokiu atveju neretai sutaupysite ir skrydžiams lėktuvu.

Mūsų kelionės po Australiją ratas.

Kokį automobilį nuomotis?

Kokį automobilį nuomotis – asmeninis pasirinkimas, bet, kai keliaujame dviese, beveik visada nuomojamės pigiausią įmanomą automobilį. Dviems žmonėms to pilnai pakanka, o su maža mašina lengviau manevruoti, parkuoti, ji eikvoja mažiau benzino.

Be to, net ir susimokėjus už pigesnį automobilį, nuomos kompanijos dažnai vis tiek duoda brangesnį/didesnį (už mažensnio automobilio kainą). Taip atsitinka, kai visi pigiausi automobiliai būna išnuomoti – ir tai būna dažnai, mat autonuomos kompanijos neišima iš prekybos pigiausių automobilių netgi kai jų nebeturi. Todėl mums taip “pasiseka” beveik kas antrą kartą nuomojantis automobilį. Esame netgi už pigiausio hečbeko kainą gavę visai nemažą sedaną (tąsyk buvo išnuomoti net keleto pigiausių klasių automobiliai – ne tik mūsų pasirinktos, bet ir kelių tarpinių).

Jei keliaujate keturiese ar juoba penkiese, galite imti kažkiek didesnį automobilį, bet nepersistenkite: beveik visi nuomojami automobiliai – nauji, o šiais laikais ir gana kompaktiškų mašinų salono ir bagažinės talpa – didelė.

Nesijaudinkite, išsinuomavę mažiausią automobilį Smarto greičiausiai negausite

Nesijaudinkite, išsinuomavę pigiausią automobilį Smarto greičiausiai negausite. Pigiausi būna kiek didesni, o štai už šį Smartą Sardinijoje kaip tik teko kiek primokėti.

Be to, reikia žinoti, kad autonuomos kaina gerėjant automobiliui auga labai sparčiai. Už didelį sedaną greičiausiai sumokėsite tris ar keturis kartus brangiau, nei už mažą hečbeką – taigi, dažnai keturiems žmonėms net labiau apsimokėtų nuomotis du mažus automobilius, nei vieną didelį.

Viena išimtis, kada galite norėti nuomotis ne pigiausią automobilį – visureigis. Pasidomėkite, kokie keliai vietoje, į kurią vyksite ir, jeigu prasti, galite rinktis visureigį. Tiesa, turėkite omeny, kad dažniausiai į jokį nuomojamų visureigių draudimą neįeina joks važiavimas bekele ar net negrįstais kaimo keliais – taigi, jei ten važiuosite, vis viena rizikuosite.

Dar viena “ypatinga automobilių rūšis” – kemperis, tačiau jie jau verti atskiro straipsnio. Kitas dalykas – mikroautobusas (jei keliaujate, tarkime, septyniese). Pastaruosius, tiesa, gausite ne visur (pvz. mums Peru nepavyko gauti).

Taip pat, keletas patogumų yra ne visuose automobiliuose. Nors Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje ar Okeanijoje visi automobiliai nuomojami tik su automatine pavarų dėže, Europoje tai dar nėra įprasta (už tokį automobilį dažnai reikia primokėti). Ne visur dar yra ir oro kondicionierius – ar reikia, rinkitės pagal klimatą, metų laiką ir asmeninius poreikius.

Kai kur nuomojami ypatingi, įdomesni automobiliai. Pvz. Barbadose įprastas kėbulo tipas 'moka' - kiekviena autonuomos agentūra tokius turi (su stogu, tačiau be durų)

Kai kur nuomojami ypatingi, įdomesni automobiliai. Pvz. Barbadose įprastas kėbulo tipas ‘moka’ – kiekviena autonuomos agentūra tokius turi (su stogu, tačiau be durų)

Kas gali išsinuomoti automobilį? (teisės, amžius)

Norint išsinuomoti automobilį, daugelyje šalių pakanka turėti įprastas lietuviškas teises. Kai kuriose šalyse papildomai reikalaujama tarptautinio vairuotojo pažymėjimo, kurį galite pasidaryti per tam tikras agentūras.

Papildomai kai kurios autonuomos agentūros reikalauja, kad vairuotojas turėtų tam tikrą vairavimo stažą (1-3 metus), ir/arba būtų tam tikro amžiaus (pvz. 21 ar 23), ir/arba iki tam tikro amžiaus automobilius nuomoja brangiau (amžiaus riba gali būti ir 21, ir 30 metų).

Tas “brangiau” gali būti net ir dvigubai brangiau – dėl šios priežasties netgi atidėjome kelionę į Australiją, kol mano žmonai sukaks 25 (amžiaus riba, iki kurios autonuoma ten brangesnė). Rasti, kas papildomų mokesčių netaiko, kartais galima (šalyse, kur nuomotojų daug), bet tai užtrunka, nebeišeina tiesiog pasižiūrėti kainų palyginimo, reikia analizuoti ir sąlygas.

Baimės: didžiausi vairavimo iššūkiai užsienyje

Dažniausia baimė, kurias girdėjau žmonėms aiškinantis, kodėl jie nesinuomoja automobilio – baimė, kad vairavimo sąlygos bus sunkios: prasti keliai, didelis eismas…

Aišku, kiekvienas žmogus skirtingas: jei vairuoti nemėgstate ir Lietuvoje, jums tai – stresas, galbūt autonuoma – ne jums.

Tačiau visiems kitiems bijoti sudėtingų eismo sąlygų nereikia. Pagalvokite: milijonai vietinių kasdien tokiomis sąlygomis vairuoja. Kuo jūs kitoks, kad negalite? Tikrai priprasite. Savrbu atsipalaiduoti.

Tiesa, jeigu šalyje jūsų laukia naujo tipo “vairavimo iššūkis”, galite pamėginti pirmą kartą keliaudami į tokią šalį išsinuomoti automobilį trumpesniam laikui, vairuoti atsargiai.

Pagrindiniai vairavimo iššūkiai su kuriais tenka susidurti užsienyje ir kurių nėra Lietuvoje:
*Kalnų keliai (vingiuoti, siauri).
*Didelis eismas, platesni prospektai (didmiesčiuose). Būdinga visiems miestams, kuriuose 1 mln. ir daugiau gyventojų.
*Masiškai nepaisantys kelių eismo taisyklių vairuotojai (lendantys be eilės, važiuojantys per raudoną signalą ir t.t.). Būdinga pietų Azijai, Artimiesiems Rytams, Afrikai, Albanijai.
*Kairiapusis eismas. Būdinga Jungtinei Karalystei ir buvusioms jos kolonijoms (išskyrus JAV ir Kanadą), Japonijai, Tailandui.
*Prasti keliai (duobėti, negrįsti). Būdinga skurdžioms šalims.

Albanijoje susideda kelios vairavimo blogybės - daug kalnų kelių, keliai prasti ir vairuotojai nepaiso kelių eismo taisyklių

Albanijoje susideda kelios vairavimo blogybės – daug kalnų kelių, keliai prasti ir vairuotojai nepaiso kelių eismo taisyklių.

Taip pat nuomojantis automobilį gali tekti nustebti ir dėl vairavimo ypatumų: ne visi vairuojami vienodai. Ypač dar prieš išvažiuodami pasiaiškinkite, kaip įjungti variklį (jei jums jį įjungia), atbulinį bėgį, rankinį stabdį, lempas, valytuvus, atidaryti degalų baką, kapotą. Ne kartą pamiršome to pasiklausti – atrodo, jau tiek automobilių vairavome… O paskui teko gaišti laiką aiškinintis, kaip tą padaryti, kai prireikė, nes yra labai ypatingų variantų.

Beje, jei visai nenorite vairuoti pats – galite išsinuomoti automobilį su vairuotoju Pigiose šalyse (kuriose autonuoma brangi) tai – nedaug brangiau, nei automobilis be vairuotojo. Tiesa, būsite mažiau laisvas: bus daugiau laiko ribojimų, vietos ribojimų, didesnė apgavysčių tikimybė. Automobilį su vairuotoju galite “išsinuomoti” ir tiesiog gatvėje susistabdę taksi ir paprašę vežti visą dieną (tik derėkitės).

Apgavystės autonuomoje: “Apdaužėte automobilį, mokėkite”

Automobilių nuomotojai – ne taksistai, ir apgaudinėja rečiau. Deja, apgavysčių vis tiek pasitaiko. Kadangi taksi nevažinėju, tikriausiai didžiausius nuostolius nuo apgavikų esu patyręs būtent autonuomose.

Kai kurios apgavystės – tai tiesiog įpiršimas papildomų paslaugų, kurių jums nereikia. Brangaus ir abejotino draudimo (žr. aukščiau) ar viso benzino bako nusipirkimo (irgi žr. aukščiau) ar GPS (šiais laikais paprasta parsisiųsti jį į telefoną).

Dažniausia rimtesnė apgavystė – jums išnuomoja jau apdaužytą automobilį, o grąžinant kaltina, jog apdaužėte jūs, prašo susimokėti. Daugelis nesiginčija, ypač jei grąžina automobilį likus mažai laiko iki skrydžio. Taip, pavyzdžiui, Libane iš mūsų paėmė 50 dolerių. Panašiu atveju Sirijoje pasakėme kviesiantys policiją – tada nuomotojai “atsikabino”. Taip siūlyčiau elgtis ir jums.

Tačiau apskritai geriausia tokioms apgavystėms užbėgti už akių dar imant automobilį iš autonuomos. Filmuokite, kaip kartu su autonuomos darbuotoju apžiūrinėjate automobilį, ir fotografuokite. Nuo tada, kai ėmiau tai daryti, manęs nė karto nė nebandė taip apgauti – jau daug metų. Nes matydami, kad viskas fiksuojama, autonuomos darbuotojai supranta, kad jokio ginčo jie nelaimės, nes bus užfiksuota, kad automobilis jau buvo apdaužytas – todėl nė nebando apgaudinėti.

Nuomojantis nufotografuotas apibraižymas

Nuomojantis nufotografuotas apibraižymas. Verta tiek nufotografuoti automobilį iš toliau, tiek kiekvieną rastą apibraižymą iš arčiau (kaip čia) – nes nuotraukoje iš toliau gali jo gerai nesimatyti (ypač prietemoje ir/ar jei fotografuojama mobiliuoju telefonu)

Be to, daugelyje autonuomų nuomojantis jums duos blanką, ant kurio sužymėti iki automobilio išnuomavimo jums buvę pažeidimai. Jeigu nors menkiausias pažeidimas nepažymėtas – būtinai reikalaukite, kad būtų pažymėtas, o jei nuomos darbuotojas nelydės jūsų iki automobilio – jį pakvieskite vėl. Apžiūrėkite ir ratus (būtent už ratlankio įlenkimą paėmė iš mūsų pinigus Libane), stogą. Kiek pastebėjau, dažniausiai bent dalis pažeidimų tuose lapuose nebūna pažymėti – jei nereikalaučiau pažymėti, tikėtina, grąžinant automobilį “kabinėtųsi”.

Atsiimdami automobilį autonuomoje prašome, kad darbuotojas pažymėtų pažeidimus ant blanko

Atsiimdami automobilį autonuomoje prašome, kad darbuotojas pažymėtų pažeidimus ant blanko. Kartu padarau ir nuotraukas, kad matytųsi automobilio būklė atsiėmimo metu (kad atsiėmimo metu, įrodo darbuotojo buvimas). Jungtinė Karalystė.

Beje, iš to, kad dauguma nomojamų automobilių – gana smarkiai apibraižyti ar aplankstyti, galima suprasti dar vieną autonuomos apgavystę. Tie, kurie “iš tikro” apdaužo automobilius, irgi apgaudinėjami: iš jų paimami pinigai už remontą, kai iš tikro automobilis neremontuojamas. Už to paties bamperio keitimą gali būti surenkami pinigai iš trijų ar daugiau jį aplanksčiusių nuomininkų… Deja, šito išvengti jau sunkiau, nes juk neliksi stebėti, kaip autonuoma remontuoja mašiną.

Kartais būna, kad apgavystę pamatote jau grįžę namo – nuo jūsų kortelės autonuoma tiesiog nurašo pinigus. Tokiu atveju drąsiai skųskitės bankui, išdavusiam kortelę. Po kelionės verta tikrinti kortelės sąskaitą dažniau, nes panašių apgaulingų nurašymų gali būti ne tik autonuomoje.

Alternatyvos automobilių nuomai

Kaip keliauti nepriklausomai nesinuomojant automobilio? Pagrindinės alternatyvos ir jų pliusai bei minusai, lyginant su automobilio nuoma be vairuotojo:

Kelionės būdas Pliusai Minusai
Viešasis transportas Pigiau (tik pigiose šalyse ar keliaujant vienam), pajunti daugiau vietinės dvasios Nemiestuose užtrunka ilgiau (laukimas, derinimasis prie grafikų, lėtesnis važiavimas), pamatai mažiau, brangiau (brangiose šalyse ir keliaujant keliese)
Automobilis su vairuotoju / taksi Brangiau (ypač brangiose šalyse) Bus visokių ribojimų: vairuotojui reikės nakvynės, gali atsisakyti kažkur vežti ir t.t.
Autostopas Pigiau/nemokamai, galima pabendrauti su vietiniais Susigaišta daug laiko
Nuosavas automobilis Nereikia mokėti už autonuomą (tik benziną, kelius) Ilgai užtrunka nuvažiuoti ir daug kainuoja (benzinas). Logiška tik į netolimas šalis
Šalyse, tokiose kaip Kazachija (nuotraukoje) gausu taksistų senais automobiliais, kurie už sąlyginai prieinamą kainą pasirįžę klientus vežioti ilgiau (jei susiderėsite)

Šalyse, tokiose kaip Kazachija (nuotraukoje) gausu taksistų senais automobiliais, kurie už sąlyginai prieinamą kainą pasirįžę klientus vežioti ilgiau (jei susiderėsite)

Tačiau man asmeniškai autonuomos pliusai dažniausiai nusveria minusus.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Amsterdamas – kanalų, dviračių, nuodėmių miestas

Amsterdamas – kanalų, dviračių, nuodėmių miestas

| 0 komentarų

Amsterdamas turi prieštaringą reputaciją.

Viena vertus, tai – „Šiaurės Venecija“, kanalų ir laivų pilna vienos turtingiausių imperijų – Olandijos Imperijos – sostinė su jaukiais senais nameliais ir didingais garsiausių menininkų muziejais.

Kita vertus – „dviračių sostinė“, kur driekiasi dviračių gatvės ir „magistralės“, daugiaaukščiai jų parkingai, o dviratininkų beveik tiek, kiek pėsčiųjų.

Ir trečia – nepadorumų miestas, kurio vitrinose staiposi pusnuogės prostitutės, o narkotikai legaliai pardavinėjami prestižinėse parduotuvėse.

Visos šios Amsterdamo pusės – tikros ir gyvos. Dėl visų jų kartu šis miestas Europoje neturi analogų. Ir kiekvieną vasarą, kiekvieną savaitgalį, jo centrą užgula minios turistų.

Ekskursijos Amsterdamo kanalais

Ekskursijos Amsterdamo kanalais

Nepadorusis Amsterdamas ir Raudonųjų žibintų kvartalas

Pirmąsyk Amsterdame lankiausi dar būdamas keturiolikos, ir tada man labiausiai įstrigo būtent ta „nepadorioji“ miesto pusė. Pirmą kartą mačiau viešai besisiūlančias prostitutes, transvestitą, užuodžiau žolės kvapą, stebėjausi sargių automatais kiekviename tualete. Pirmą kartą man tiesiog gatvėje pasiūlė narkotikų – ir iš karto kokaino.

Tiesa, kokainas Olandijoje niekad nebuvo legalus. Užtat „žolė“, visokiausi grybukai – ne tik teisėti, tačiau ir tapę tikru miesto simboliu. Be tikrų narkotikų parduotuvių (vadinamų “coffee shop” ar “smartshop”), klesti visokiausi „narkotiniai suvenyrai“: kanapių skonio ledai ar saldainiai, paženklinti „legalu išvežti iš Olandijos“. Kaipgi neparveši iš Amsterdamo ko nors tokio?

Plakatas Amsterdame kviečia švęsti kanapių išlaisvinimo dieną. Su narkotikais susijusių plakatų mieste daug: nuo teigiamų iki "prašome nerūkyti čia žolės"

Plakatas Amsterdame kviečia švęsti kanapių išlaisvinimo dieną. Su narkotikais susijusių plakatų ir grafičių mieste daug: nuo teigiamų iki “prašome nerūkyti čia žolės”

Tokių vietų yra visame Amsterdame. Tačiau daugelyje rajonų jos – tam tikra niša: tikrai ne kiekvienas amsterdamietis yra narkomanas ar naudojasi prostitučių paslaugomis. Užtat viename Amsterdamo rajone tai, už ką kitur Europoje sodinama į kalėjimą, ne tik nėra tabu, bet ir yra vieša norma.

Tas rajonas vadinamas De Wallen, tačiau vertimuose į anglų kalbą jis įvardijamas taip, kaip jį jau gal virš šimto metų jį vadina užsieniečiai: „Raudonųjų žibintų kvartalas“. Jis yra pačiame miesto centre, greta centrinės Dam aikštės ir Karalių rūmų ir jo gatvės gali atrodyti tokios pat jaukios, kaip ir bet kurios kitos Amsterdamo senamiestyje, kol neįsižiūri geriau.

Amsterdamo centrinė Dam aikštė ir Karalių rūmai. Priešingai daugeliui rūmų šie labiau primena miesto pastatą, be jokio parko aplink

Amsterdamo centrinė Dam aikštė ir Karalių rūmai. Priešingai daugeliui rūmų šie labiau primena miesto pastatą, be jokio parko aplink. Olandija visad buvo miestiečių-pirklių imperija.

Iškabos ten skelbia: „Purvini peniai“, „Surišimas, paskui seksas“, „Porno teatras“, „Video kabinos“ ir pan. Veikia daugybė „Marihuanos muziejų“ (parduotuvių). O vitrinose, kaip prekės šypsodamosis staiposi gyvos moterys.

Jos – smulkios verslininkės: nuomojasi langus iš savininkų, moka mokesčius. Palyginus su daugeliu Europos raudonųjų žibintų kvartalų, Amsterdamo kvartale beveik viskas – net stebėtinai švaru ir balta. Amsterdamas savo reputacija didžiuojasi: stovi paminklas prostitutei, gal vienintelis pasaulyje, veikia prostitucijos muziejus, populiarios ekskursijos ta tema.

Vitrinų su prostitutėmis fotografuoti negalima, taigi, čia tik nekalčiausios Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartalo iškabos - pvz., parduotuvė sadomazochistams (SM)

Vitrinų su prostitutėmis fotografuoti negalima, taigi, čia tik nekalčiausios Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartalo iškabos – pvz., parduotuvė sadomazochistams (SM)

Šiaip ar taip, Amsterdamas (ir Olandija) pats pasirinko būti tokiu. Sakote, jis perdėm liberalus, „sugadintas“ šių laikų? Paradoksas, bet yra priešingai. Viduramžiais, kai pastatyti didingieji Amsterdamo pastatai, prostitucija buvo legali kone visoje Europoje, netgi… Popiežiaus valdose Romoje. Žmonės žiūrėjo į ją taip, kaip šiais laikais į neištikimybę: laikė nuodėme, niekino prostitutes ir jų klientus – tačiau nė į galvą niekam neatėjo už tai bausti. Ir panašūs dalykai į tuos, kurie vyksta Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartale, visiškai teisėtai vykdavo ir Lietuvoje.

Draudimai atėjo tik naujaisiais laikais, kai religingieji krikščionys perkėlė savo moralines nuostatas ir į įstatymus. Olandija iš pradžių tam pakluso, bet XIX a. persigalvojo. Priešingai, nei reikalavo religija, ji rašė įstatymus ir vėliau: pavyzdžiui, pirmoji pasaulyje įteisino gėjų santuokas. Nieko keisto: religija apskritai Olandijoje neįtakinga. Daugybė bažnyčių – netgi pačių įspūdingiausių, kaip Naujoji bažnyčia greta karalių rūmų – virtusios muziejais ar dar kuo. Kai kurios nugriautos. Pasak apklausų, vos 9% olandų tebetiki į tradicinį protestantų tikėjimą ir, tiesą pasakius, netgi šeštadalis kunigų prisipažįsta esantys ateistai!

Amsterdamo naujojoje bažnyčioje mums lankantis - pasaulio žurnalistinių fotografijų paroda

Amsterdamo naujojoje bažnyčioje mums lankantis – pasaulio žurnalistinių fotografijų paroda. Mišios čia jau seniai nebevyksta nors tai – bene svarbiausia Amsterdamo bažnyčia, kurioje iki šiol karūnuojami Olandijos karaliai

Dar vienas paradoksas(?) – šiandien tam olandiškam liberalizmui kelia grėsmę nebe religija, tačiau ateistai. Tiksliau – Europoje išpopuliarėjęs kultūrinis marksizmas su savomis moralinėmis vertybėmis, kuriam prostitucija – moterų išnaudojimas, prostitutės – aukos, klientai – nusikaltėliai. Panašių pažiūrų žmonės greta paminklo prostitutei vis atneša kitą – surištą moters kūną, kuris kažkur paskui vis dingsta. Kol kas Amsterdamas atsilaiko prieš šūkius drausti prostituciją ar naudojimąsi ja ir, kas be ko, pagrindinės tokių draudimų priešininkės – pačios prostitutės, čia turinčios net profsąjungą.

Paminklas prostitutei Amsterdame

Paminklas prostitutei Amsterdame

Amsterdamo centre – kanalų labirintas

Amsterdamas nėra toks didelis miestas, kaip daugelis panašios svarbiausių Europos sostinių. Jame gyvena tik 1 mln. žmonių, tačiau kone visos lankytinos vietos išsidėsčiusios kanalų išvagotame centre.

Amsterdamas lyginamas su Venecija, turi net daugiau už ją tiltų. Visgi, tai nėra Venecija: kiekvieną Amsterdamo namą galima pasiekti ir automobiliu, autobusu, tramvajumi. Kanalai nenaudojami transportui. Kai kuriems amsterdamiečiams jie – gyvenamoji vieta (prišvartuoti „gyvenamieji laivai“), o daugeliui turistų – hobis. Plaukiojančių laivų ir laivelių kiekiu Venecijai vasaromis jie nelabai nusileidžia, ir visa tai – ekskursijos, be kurių joks savaitgalis ar savaitė Amsterdame keliautojams neįsivaizduojami. Nuo didelio laivo atviru deniu iki vandens dviračio – ekskursijos galimos bet kokia priemone.

Laivai-namai Amsterdamo kanalo šonuose. Viename jų - laivo-namo muziejus

Laivai-namai Amsterdamo kanalo šonuose. Viename jų – laivo-namo muziejus

Nuo kanalų itin įspūdingai atsiveria senųjų Amsterdamo namų fasadai. Siaurų ir aukštų – kiekvienas priklausydavo vienai turtingai pirklio šeimai. Skirtinguose aukštuose gyveno šeimininkai, tarnai, veikė sandėliai. Svarbi puošmena – stogas: seniausieji stogai – trikampiai, vėlesni – laiptuoti, varpo formos. Stogų priekyje – kabliai: tik prie jų pririštomis virvėmis galima į pastatus pro langus įkelti didelius daiktus, tarkime, baldus (juk laiptinės siauros).

Nemažesniu architektūros (inžinerijos) stebuklu yra ir patys kanalai, puslankiu supantys miesto centrą, susikertantys sankryžomis. Tokiais kanalais išvagota visa Olandija (pakanka žvilgtelti pro lėktuvo iliuminatorių kai leidiesi Amsterdamo oro uoste). Ten, kur yra šios žemės (ir Amsterdamas), anksčiau tyvuliavo jūra. Ji buvo nusausinta, o vandens perteklius nukreiptas į šiuos kanalus ir išpumpuojamas. Šitaip nuo 1300 m. Olandija savo plotą pasididino 20,5%, arba šeštadalio Lietuvos dydžio teritorija. Ir nors šiandien tokia inžinerija gal nublanksta prieš visokius arabų šeichų išmislus ir dirbtines salas, įsivaizduokite, kad visa tai vyko prieš 500 metų.

Olandijos peizažas su kanalais iš į Amsterdamą besileidžiančio lėktuvo

Olandijos peizažas su kanalais iš į Amsterdamą besileidžiančio lėktuvo

Be dviračio Amsterdame – kaip be kojų

Viena olandė, kurią pažinojau paauglystėje, sunkiai suprato du dalykus: kaip aš nemoku plaukti ir kaip aš nemoku važiuoti dviračiu. Plaukti olandai mokomi dar pradinėse mokyklose: kai šitiek jų žemių – žemiau jūros lygio, pralaužus dambas yra įvykę baisių potvynių, ir mokėjimas plaukti gali būti gyvybės ar mirties klausimas (1952 m. potvynyje žuvo 2500 žmonių).

Na o dviratis ten, ypač Amsterdame – pagrindinė transporto priemonė. Automobiliai, pėstieji, dviratininkai – visų jų, iš pažiūros, Amsterdame yra maždaug vienodas skaičius. Ir visi turi savo kelius: egzistuoja dviračių gatvės, net „magistralės“ (su skiriamąja juosta), o didieji prospektai turi kone vienodos svarbos automobilių, dviračių ir pėsčiųjų juostas. Yra atskiros dviračių perėjos (kur žalia dega taip trumpai, kad pėstysis spėtų nebent bėgte), o miesto centre švartuojasi dviračių parkingo laivai – amsterdamiečiai ten gali palikti savo transporto priemones ir toliau eiti pėsti. Nereikia ieškoti vietos prie tiltų turėklų, kurie visi ištisai apraišioti dviračiais.

Dviračių aikštelė prie Ei "upės"

Dviračių aikštelė prie Ei “upės”

Dviračių entuziastams Amsterdamas – tikras rojus, tačiau pėsčiajam dėl to tik daugiau kliūčių. Eidamas per platesnę gatvę turi praleisti dviračius, automobilius, vėl dviračius – ir nė vienas srautų nenustygsta. Ir dviratininkai dar „nuožmesni“, nei automobilininkai: piktai skambins, tačiau nestabtels.

Ei [Ij] kadaise buvo įlanka, tačiau, nusausinus vis daugiau ir daugiau žemės, šis Amsterdamo kelias į jūrą labiau primena platų kanalą. Tiesa, kanalais į jį atplaukia net kruiziniai laivai

Ei [Ij] kadaise buvo įlanka, tačiau, nusausinus vis daugiau ir daugiau žemės, šis Amsterdamo kelias į jūrą labiau primena platų kanalą. Tiesa, kanalais į jį atplaukia net kruiziniai laivai

Naujasis Amsterdamas – architektūrinė katastrofa

Dviračiais galima nesunkiai važinėti ne tik po Amsterdamo centrą, tačiau ir nuvykti į jo priemiesčius. Tiems nykiems priemiesčiams turistai turėtų būti dėkingi, net jei į juos važiuoti ir neketina. Mat XX a. viduryje Olandijos architektų tarpe populiarios buvo panašios mintys, kaip Sovietų Sąjungoje: neva reikia statyti naujus rajonus iš didelių vienodų daugiabučių, palikti tarp tų pastatų atvirus kiemus „poilsiui“, atskirti automobilių ir pėsčiųjų srautus.

Taip gimė Bijlmermeris, tikriausiai pats akiplėšiškiausias tokio modernizmo pavyzdys pasaulyje. Kai ~1969 m. pastatytas, jis iš paukščio skrydžio atrodė kaip vienodų šešiakampių kiemų korys. Tačiau olandai, priešingai nei Sovietų okupuoti lietuviai, turėjo pasirinkimą, kur gyventi. Ir jie „balsavo kojomis“: nepriko Bijlmermeryje butų. Daugiabučiai stovėjo apytuščiai. Kaip tik tuo metu į Amsterdamą prasidėjo masinė imigracija iš kolonijų, kurių Olandija neteko (1975 m. suteikė nepriklausomybę Surinamui). Taigi, Bijlmermerį apgyvendino imigrantai – jiems pinigų nepakako, kad būtų išrankūs būstui. Rajonas pasidarė nesaugus ir visi jo pliusai, kuriuos įsivaizdavo architektai, bet taip niekada ir nesuprato eiliniai žmonės, pasirodė besą minusai: kai automobilių vairuotojai ir pėstieji nemato vieni kitų, pėsčiųjų zonos pasidaro dar atokesnės ir nesaugesnės ir t.t.

Dviračių gatvė po Amsterdamo traukinių stoties nauju korpusu. Tai jau - naujesnis architektūros kūrinys, po visų Bijlmermerio klaidų

Dviračių gatvė po Amsterdamo traukinių stoties nauju korpusu. Tai jau – naujesnis architektūros kūrinys, po visų Bijlmermerio klaidų

Galiausiai turtingoji Olandija priėmė kitą radikalų sprendimą, kuris neprieinamas mažiau turtingoms šalims, tokioms, kaip Lietuva. Bijlmermerį ne renovuoti, o tiesiog… nugriauti ir pastatyti iš naujo, suplanuotą kitaip! Tik keletas senųjų „korių“ palikti kaip pavyzdžiai, kitko – jau nebėra. Tačiau ir perstatytuose pastatuose vyrauja imigrantai, kurie sudaro jau 53% Amsterdamo žmonių.

Imigrantai ir turistai gelbsti Amsterdamo tradicijas?

Daugelis Europos miestų, kuriuose imigrantai sudaro šitiek daug žmonių, o dargi šurmuliuoja turistų minios, supanašėja tarpusavyje. Visuose juose – tos pačios kultūros (tarkime, arabų ar afrikiečių imigrantų ir britų ar rusų turistų), kurios nusveria vienintelę ten autentišką ir tikrą – vietinę kultūrą bei jos tradicijas.

Įvairiarasiai amsterdamiečiai rūko. Šiandien vos 45% amsterdamiečių - olandai, o dauguma - imigrantai ar jų vaikai

Įvairiarasiai amsterdamiečiai rūko. Šiandien vos 45% amsterdamiečių – olandai, o dauguma – imigrantai ar jų vaikai

Tačiau Amsterdamui tas kol kas negresia: unikalios jo pusės egzistuoja toliau. Ant dviračių čia džiugiai sėda ir turistai, ir imigrantai. Raudonųjų žibintų kvartale vos 5% prostitučių gimusios Olandijoje, o tarp klientų irgi vyrauja namie nieko panašaus negalintys legaliai patirti britai ar prancūzai. Turistai noriai ragauja ir narkotikų. Kartais net atrodo, kad kai kurios Amsterdamo tradicijos jau merdėtų, jei ne atvykėliai: kiek kartų sumažėtų klientų, jei juodaodes, azijietes ar rytų europietes Raudonųjų žibintų kvartalo languose pakeistų olandės (imančios olandišką valandinį atlygį), jei nebeatvyktų klientai iš užsienio.

Na o Amsterdamo kanalų, įdomios architektūros jokie atvykėliai net norėdami nepakeis.

Kanalų sankryža Amsterdame žvelgiant nuo vieno tiltų

Kanalų sankryža Amsterdame žvelgiant nuo vieno tiltų

Aišku, masinis turizmas turi ir minusų, kurių didžiausias – būtent visos tos minios. Kai kurios populiariausios Amsterdamo lankytinos vietos netgi atsisakė bilietų kasų: joms pakanka klientų, kurie nusiperka bilietus internetu iš anksto.

Bet net ir tai nėra paprasta. Man taip ir nepavyko patekti į Anos Frank namą, kuriame olandų šeima nuo holokausto slėpė garsųjį dienoraštį parašiusią žydę paauglę: bilietai internete prekyboje pasirodo ne vienu metu, bet nė karto nepavyko nueiti į svetainę tada, kai jų buvo pasiūloje reikiamaidienai. Jei norite būti užtikrintas, bent jau vasarą turite pirkti prieš mėnesį, bet tada daug kas dar nežino tikslių kelionės planų…

Eilė prie Anos Frank namo (jis - kairėje). Visi šie žmonės turi internetu įsigytus bilietus, bet vis viena privalo laukti eilėje

Eilė prie Anos Frank namo (pats muziejus – kairėje). Visi šie žmonės turi internetu įsigytus bilietus, bet vis viena privalo laukti eilėje

Tiesa, „gyvai“ išvydęs „Anos Frank namą“ pernelyg nesigailėjau nepatekęs: dabar tai naujai pastatytas šiuolaikinis daugiaaukštis, o senasis namas tesudaro dalį muziejaus. Maža to, negalėjau išmesti iš galvos, kad iš liūdnos Anos Frank istorijos daromas savotiškas verslas: priešingai daugeliui genocido atminimo vietų, šis – mokamas ir gana brangus, siūlomos ir visokios papildomos prekės (turi net internetinę parduotuvę webshopannefrank, kur Anos Frank pašto ženklai ir pan.). Galų gale, ir pati Ana Frank – tik viena daugelio holokausto aukų. Įdomu, kiek tokių mergaičių ir berniukų irgi rašė dienoraščius, tik jų niekas neišspausdino ar juos sunaikino?

Tačiau Amsterdame lankytinų vietų – labai daug. Jei pavėluosite internetu nusipirkti bilietus į Van Gogo muziejų, rasite ir gerokai daugiau įspūdingų meno muziejų. Juk Amsteramas – olandų kultūros širdis, o olandų kultūra pagimdė daugybę pasaulinės reikšmės dailnininkų.

Amsterdamo nacionalinio muziejaus 1885 m. statytas didingas pastatas

Amsterdamo nacionalinio muziejaus 1885 m. statytas didingas pastatas. Tai – vienas dvidešimties populiariausių muziejų pasaulyje, garsėjantis savo meno kūriniais

Svarbu nesivadovauti reklamomis, o pasiaiškinti pačiam. Vietos, kurios garsiausiai reklamuojasi, dažnai ir investuoja daugiau į reklamą, nei kokybę, gyvendamos iš tų milijonų turistų, kurie atskrenda į Amsterdamą nesusiplanavę, ką veikti, ir bemat įpuola į kokius “spąstus turistams”. Amsterdamas sklidinas visokiausių “muziejų”, kurie iš tikro tėra parduotuvės, o taip pat skambiai pavadintų brangių pramoginių muziejų (Tiuso vaškinių figūrų, Riplio “įvairenybių”, Kankinimų, Sekso) – iš kurių klientai, remiantis internetiniais įvertinimais, neretai išeina nusivylę kainos ir kokybės santykiu ir, be to, nieko naujo nesužinoję nei apie Amsterdamą, nei apie Olandiją.

Jei turite Amsterdame daug laiko arba ten gyvenate – be abejo, galite aplankyti ir tokias vietas, tačiau jei keliaujate tik savaitgaliui – geriau jį paskirti autentiškoms vietinėms vietoms ir patirtims. Ir tokių patirčių Amsterdame daugiau, nei daugelyje Europos sostinių.

Amsterdamo kanalas. Gėlės - dar vienas miesto simbolių

Amsterdamo kanalas. Gėlės – dar vienas miesto simbolių

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Madridas – šėlstantis senovinis didmiestis

Madridas – šėlstantis senovinis didmiestis

| 0 komentarų

Madridas nebuvo viena tų Europos sostinių, į kurią žūtbūt plūsdavo turistai. Kelionė į Ispaniją daugeliui – visų pirma pakrantės, paplūdimiai, salos, gal dar Barselona…

Tačiau pastaraisiais metais, pigių skrydžių bendrovėms atidarius daug reisų, Madridą turistai tiesiog užplūdo. Per pastarąjį savo pusidenį Madrido lankytinose vietose vien lietuvių keliautojų sutikau keturis.

Iš viso Madride buvau tris kartus ir dalinuosi mintimis, ką pamatyti ir nuveiktį šiame mieste per savaitgalį ar kelias dienas ir kuo Madridas visgi ypatingas.

Madrido Gran Via, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios įspūdingi rajonai

Madrido Gran Via, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios įspūdingi rajonai

Įspūdingiausios Madrido vietos – aplink vieną gatvę

Daugelis lankytinų vietų Madride yra netoli pagrindinės miesto ašies – Calle Mayor gatvės, vėliau pereinančios į Calle de Alcala.

Ašies vakariniame gale – Karalių rūmai (XVIII a.) ir Madrido katedra. Karalių rūmuose karalius nebegyvena, tad, neskaitant oficialių priėmimų, jie atiduoti turistams. Bilietai brangūs, tad užeiti verta tik arba jei nesate buvę jokiuose Vakarų Europos valdovų rūmuose, arba jums tokie rūmai labai patinka (šiaip visi rūmai su prabangiais baldais ir koridoriais, amfiladomis ganėtinai panašūs vieni į kitus).

Madrido katedra

Madrido katedra. Kaip ir Barselonos Šv. Šeimos katedra, tai buvo “šimtmečio statybos”: pradėta statyti 1879 m., katedra pašventinta tik 1993 m.

Eidamas į Calle Mayor rytus, praeini romantišką Plaza de la Villa aikštę gali užsukti į Plaza Mayor – senąją centrinę Madrido aikštę. Visa ji – neįtikėtinai simetriška, nes nuo pat XVI a. iš visų pusių supa beveik vienodi pastatai. Tai buvo širdis Ispanijos, kuri dar valdė didžiąją dalį Amerikos. Būtent tos Ispanijos karaliai ir sumanė 1561 m. sostinę perkelti į Madridą, tada 30 tūkst. gyv. turėjusį miestelį, ir paversti jį didmiesčiu.

Plaza Mayor aikštė

Plaza Mayor aikštė

Dar toliau – Puerta del Sol puslankis. Ten XIX a. ir XX a. pradžios Madridas. Mano nuomone, pats įspūdingiausias Madridas: pastatai statyti puošnūs kaip senovėje, tačiau aukšti lyg šiais laikais. Su skulptūromis ant kupolų, su veidais ant kolonų, kiekvienas – tarsi atskiras meno kūrinys. Ko verti vien Cibelės rūmai pačioje pagrindinės Madrido lankytinų vietų ašies pabaigoje, statyti tiesiog kaip pašto administracinis pastatas. Užkilę į jų bokštelį ir apsidairę, matysite daug tokių „aukštuolių“: bankų, telekomo rūmų, jūrų muziejaus ir t.t. Daug jų yra aplink Gran Via gatvę, vieną įspūdingiausių Madride, atsišakojančią nuo pagrindinės turistinės ašies.

Madrido Gran Via pastatai

Madrido Gran Via pastatai

Matosi nuo Cibelės rūmų bokšto ir didelis Bueno Retiro miesto parkas, kuriame nuo įkūrimo 1680 m. iki pat XIX a. galėjo vaikštinėti tik monarchai ir kiti svarbūs asmenys, simboliniai Puerto de Alcala miesto vartai (1778 m.).

Ir, anapus jų, daug paprastesni XX a. vidurio pastatai. Statyti jau po Ispaniją nusiaubusio pilietinio karo (1936-1939 m.), valdant diktatoriui Fransiskui Frankui. Apie jokį grožį ten jau ir kalbėti negalima – kaip ir daugelio pokario Europos daugiaaukščių atveju.

Cibeles rūmai Madride

Cibeles rūmai Madride

Tiesa, tie pastatai toli nuo centro. Centras – visas puošnus, senovinis, be jokių modernių betoninių monstrų. Ir už tai irgi turėtume dėkoti Frankui. Nes būtent jo jo dėka Madridas (ir Ispanija) išvengė dviejų didžiausių XX a. Europos miestų siaubų, nuo kurių nukentėjo daugelis senamiesčių: Antrojo pasaulinio karo ir komunizmo. Generalisimas Frankas pilietiniame kare pats nuvertė komunistus (viena nedaugelio karinių antikomunistinių pergalių pasaulio istorijoje!) ir, nors jį rėmęs Hitleris tikėjosi, kad Frankas stos į fašistų pusę Antrajame pasauliniame kare, Frankas padėti Hitleriui atsisakė ir pasiliko neutralus (vos penkios nenykštukinės Europos valstybės šitaip išvengė karo!).

Madrido centro senas pastatas su gausybe statulų

Madrido senas pastatas su gausybe statulų

Generolo Franko – ir daugelio pilietinio karo aukų – kapai yra Kritusiųjų slėnyje už Madrido, kuriame – ir aukščiausias pasaulyje kryžius. Mat generolo Franko režimas buvo paskutinė Europos religinė valdžia: krikščionybė ten buvo itin svarbi, valstybinė religija. Kaip ir per šimtmečius iki tol (išskyrus 1931-1939 m. kraštutinių kairiųjų valdymo laikotarpį).

Madride – ir Ispanijos Imperijos liekanos

Frankas padėjo pagrindus šiandieninei Ispanijai: “užkūrė” masinį turizmą, sugrąžino valdžion karalių. Tačiau jam buvo nelengva: kitos Europos šalys į vieną paskutinių Vakarų Europos diktatūrų žiūrėjo kreivai, be to, Frankas jau valdė tik „kamieną“ tos didžiosios Ispanijos Imperijos, kuriai kadaise priklausė 9,2 proc. viso pasaulio žemių.

Gatvės kavinės Madride

Gatvės kavinės Madride

Anos, didžiosios, Ispanijos Imperijos atgarsiai – Amerikos muziejuje, kuriame iš visų Amerikos civilizacijų (inkų, majų, actekų) susivežti meno kūriniai. Itin rekomenduotina ten užsukti, jei per Madridą keliaujate į Pietų Ameriką ir norite trumpo supažindinimo su indėnų kultūromis ir ispanų užkariavimu.

Na o tai, ką Ispanijos karaliai pirko už prisiplėštą indėnų auksą – Prado muziejuje. Viena geriausių meno kūrinių kolekcijų visame pasaulyje. Jau Europos menas: El Greko, Diureris, Bošas, Rafelis, Ticianas, Velaskesas… Į indėnų ir kitų „kolonizuotų kultūrų“ kūrybą tada žiūrėta nebent kaip į egzotiką, tinkamą kunstkameroms, o tikru, kolekcijų vertu menu laikyti tik Europos dalininkų ir skulptorių darbai. Priešingai nei Paryžiaus Luvras, Sankt Peterburgo Ermitažas ir kiti panašūs muziejai, Prado nesiekia pristatyti pasaulio ar Europos meno istorijos, o labiau atspindi Ispanijos karalių meninį skonį.

Istorinis Madrido turgus

Istorinis Madrido turgus

Gyvas Madridas

Madridas Ispanijos sostine išliko iki šiol. Ir nors šiandien Ispanija nebevaldo jokių užjūrių valdų (išskyrus, nebent, Kanarų salas), ji pati yra turtingesnė, nei kada anksčiau. Tad iš visos Ispanijos žmonės važiuoja į Madridą. Be to, Ispanijos ekonomika stovi ant turizmo kolonos, ir į jos sostinę plūsta ir užsieniečių minios.

Tad Madride paprasta „nusipirkti“ ispanų kultūros pavyzdžius iš visos Ispanijos. Nuo galybės flamenko pasirodymų iki tradicinio „kumpio muziejų“ (te pavadinimas Museo del Jamon neapgauna – tai yra paprasčiausios parduotuvės).

Tradicinių kumpių parduotuvėje Madride

Tradicinių kumpių parduotuvėje Madride

Net ir be viso to, Madridas labai gyvas: sutemus gatvės tiesiog plyšta nuo naktiniu gyvenimu pasidžiaugti išėjusių žmonių minių. Juos apsipnta visokiausi mimai, aukso prekeiviai. Žibančios reklamos traukia į barus.

Vakarinis judėjimas Madrido Calle Mayor pėsčiųjų gatvėje

Vakarinis judėjimas Madrido Calle Mayor pėsčiųjų gatvėje

Šiandieninis, praturtėjęs Madridas – ir labai įvairiatautis miestas, kur ~15% žmonių – imigrantai. Tačiau daugelis tų imigrantų – iš ispanakalbių buvusių Ispanijos kolonijų Lotynų Amerikoje. Be to, masinė imigracija į Ispaniją prasidėjo vėliau, nei į Prancūziją, Olandiją ar Angliją. Todėl papročių prasme Madridas nėra toks sutartptautėjęs, kaip kai kurie kiti Vakarų Europos didmiesčiai ir jame vyrauja ispanų kalba bei ispanakalbė kultūra. Neispaniškai susikalbėti gali būti sunku, o kai kurie Madride įprasti poelgiai turistui gali pasirodyti mažų mažiausiai nemandagūs (štai kartą restorane mus yra atsisakė aptarnauti, nes užsisakėme per mažai patiekalų).

Flamenko pasirodymo reklama Madride

Flamenko pasirodymo reklama Madride

Kaip nuvykti į Madridą?

Į Madridą iš Lietuvos geriausia keliauti pigių skrydžių bendrovių reisais. Kitas variantas (brangesnis) – su persėdimu.

Madridas – ir gera tarpinė stotelė skrendant kur nors toliau arba pradedant kelionę po Ispaniją. Nes Madridas yra pačiame Ispanijos centre (sostinė tokioje simbolinėje vietoje pastatyta specialiai), o iš jo oro uosto daugybė sąlyginai nebrangių skrydžių į esamas ir buvusias Ispanijos valdas (Kanarų salas, Lotynų Ameriką).

Madrido karalių rūmai

Madrido karalių rūmai, iš kurių valdyta ir visa Lotynų Amerika

Du iš kartų, kuriuos lankiausi Madride, tai buvo kelionės į tokius tolimesnius kraštus pradžia ar pabaiga. Kartą – pakeliui į Peru, kartą – pakeliui į Gran Kanariją. Tiesiog, skristi į Madridą ir tada iš ten į galutinį kelionės tašką apsimokėjo labiau, nei kaip nors kitaip, o dar ir Madride galima buvo praleisti dieną ar kelias.


Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Londonas: Britų imperija viename mieste
Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Ypatingiausios mažumos ir bendruomenės

Ypatingiausios mažumos ir bendruomenės

| 1 komentaras

Pasaulyje yra tūkstančiai tautybių, tikėjimų, filosofijų, subkultūrų. Dažniausiai greta gyvenančios žmonių grupės elgiasi panašiai, o populiarios naujos idėjos išplinta po visą pasaulį.

Tačiau pasaulyje yra ypatingų uždarų bendruomenių. Jos gyvena įprasto pasaulio apsuptyje, tačiau turi savas, visiškai kitokias tradicijas, tikėjimus. Aplinkiniai šiuos žmones laiko keistuoliais ar fanatikais, kartais niekina – tačiau jiems tai nerūpi, jie ir toliau išlieka savimi. Įrodydami, kad nebūtina gyventi taip, kaip dauguma.

Šis straipsnis – apie įdomiausius tokius rajonus ir miestelius, kuriuose kitur retos mažumos sudaro gyventojų daugumą ir tai jų nustatyta tvarka vyrauja. Ten galima lengvai pasijusti patekus į kitą pasaulį iš fantastinio romano ar istorinės knygos.

 


Vale do Amenhecer (Saulėtekio slėnis)

Vieta: Brazilija

Brazilija 1960 m. pakeitė sostinę. Vietoje garsiojo Rio de Žaneiro pakrantėje ja tapo Brazilijos miestas, išdygęs per trejus metus tuščiose pievose. Tai turėjo būti ateities miestas, tvarkingas ir suplanuotas iki smulkmenų. Nors jį statė komunistai-ateistai, likimo ironija: miestą štabu pasirinko net trys sektomis vadinamos religinės bendruomenės. Mat, be kita ko, Šv. Jonas Boskas esą būtent ten išpranašavo iškilsiant naują civilizaciją.

Saulėtekio slėnio (Vale do Amanhecer) bendruomenėje pasijutau lyg ta civilizacija būtų jau iškilusi. Viskas tame miestelyje kitaip: žmonės rengiasi keistais, it iš senų fantastikos filmų rekvizitų paimtais drabužiais, gatvėse atlieka prašalaičiams nesuprantamus ritualus: eidami grupelėmis dainuoja, niurna kažkokius užkalbėjimus greta medžių.

Ritualas Vale do Amenhecer miestelyje. Panašių grupelių regėjome dešimtis, ir visos viena už kitą spalvingesnės ir įspūdingesnės

Ilgai netruko, kol anglakalbiai tikintieji pasisiūlė mus pavedžioti po bendruomenę (vienas jų – belgas, kiek supratau kadaise irgi čia atvykęs kaip turistas). Papasakojo, kad Saulėtekio slėnis vadovaujasi Tijos Neivos mokymais, kuriuos ši gavo iš dvasių. Tų dvasių yra visokių, ir ryšius su jomis pasekėjai palaiko visokius (ką atspindi skirtingi drabužiai). Pavyzdžiui, “senųjų juodaodžių” (Brazilijos vergų) dvasios yra geraširdės, o štai į vokiečių Antrojo pasaulinio karo daktarų dvasias verta kreiptis kai yra problemų su sveikata (man vokiečių Antrojo pasaulinio karo daktarai, ypač pasitraukę į Braziliją, kelia kitokias asociacijas, bet, užbėgdami tokioms mintims už akių, mūsų „gidai“ paaiškino, kad tai daktarų, kurie gydė sužeistus karius, vėlės). Dar yra su baltaodžiais maišytų indėnų sielos (jų pagalbos prašoma stipriai mušant save), indėnės princesės, Jėzus ir, pats svarbiausias, indėnų valdovas, kuris, pasak Saulėtekio slėnio pasekėjų, kitą savo gyvenimą nugyveno kaip Jonas Krikštytojas.

Piramidė Vale do Amenhecer miestelyje

Vyko naujokų mokymai, todėl mūsų į šventyklą neturėjo įleisti – bet pasakius, kad tą dieną turime daug nuvažiuoti ir popiečio nesulauksime, padarė išimtį. O šventykloje „pacientai“ (taip vadinami jos lankytojai) iš registratūros siunčiami į įvairius skyrius, kur juos gydo reikalingos dvasios. Pas kiekvienos rūšies dvasias – vis kiti ritualai, apreikšti Tijai Neivai. Tikėjimas turi ~120 tūkstančių pasekėjų. Tai – viena vos kelių pasaulio religijų, kurias pradėjo moterys (tiesa, Brazilijos sektų nariai žodžio „religija“ visuomet kratosi, vadindami savo tikėjimą „doktrina“, nes „laukiami ir kitatikiai“). Tija Neiva, beje, buvo pirmoji Brazilijoje moteris sunkvežimio vairuotoja, prie Brazilijos miesto apsigyveno kai ten sugedo jos mašina (tai dvasios jai nurodė esant ženklą), ir dar jai gyvai esant į jos namelį (dabar muziejų) plūdo išganymo siekiančių žmonių minios.

Vale de Amanhecer tikintieji eina iš ‘šventyklos’

Atokiau nuo šventyklos plyti kita šventa ritualų vieta – Dovydo žvaigždės formos ežeras. Ten – ir piramidė, ir daugybė įvairių figūrų. Jos – it kartoninės, tarsi iš lunaparko, ir Europoje daryti tokias religines „skulptūras“ atrodytų nepagarbu. Tačiau Lotynų Amerikoje viskas kitaip, svarbiau mintis ir forma, o ne švari prabanga. Šiaip ar taip, palyginus su favela joms už nugaros, Vale do Amanhecer parkas – tikra tvarkos oazė.

Dovydo žvaigždės formos ežero apylinkės

Skaityti daugiau:
Brazilija: ateities miestas iš praeities

 


Šuto Orizaris (didžiausias čigonų taboras)

Vieta: Makeodnija

Makedonija maža šalis (2 mln. gyventojų), Skopjė – Vilniaus dydžio. Bet nukeliavęs kelis ar keliasdešimt kilometrų į šalį dažnai atsiduri it kitame pasaulyje. Mat skirtinguose rajonuose ir miestuose vyrauja skirtingos tautybės ir religijos (ir mažumų asimiliuoti nesistengiama).

Vienas keisčiausių Makedonijos pasaulių – Šuto Orizaris, liaudiškai Šūtka, – didžiausias planetoje čigonų taboras. Oficialiai ten 20 000 žmonių, neoficialiai – 50 000 (mat bėgdami nuo karų suplūdo aplinkinių šalių čigonai).

Didžiausias pasaulio čigonų taboras Šuto Orizaris Skopjėje, Makedonijoje.

Ten oficiali čigonų kalba, politiniai plakatai siūlo perrinkti į parlamentą Amdį Bajramą (tik pradinę mokyklą baigusį, bet gamyklą privatizavusį čigoną milijonierių). Gatvės išdabintos čigonų čakromis (pasaulinis čigonų simbolis, panašus į jų klajokliškų vežimų ratą), o šalia purvino skurdo – didžiuliai spalvingi namai su kolonomis ar liūtų statulomis.

Šūtka – ne nusikaltėlių priebėga ar lūšnynas, o tiesiog tautinės mažumos rajonas. Vietiniai dirba – restoranėliuose parduoda burekus (Balkanų bandelės su sūriu), o į čigonų gatvės turgų apsipirkti suvažiuoja žmonės iš visos Skopjės. Pirkome ir mes – labai pigu (pvz. kava – 14 eurocentų). Nemažai pardavėjų moka vokiškai – uždarbiaudavo Vakaruose. Grįžo į Šūtką, nes čia labiausiai pasaulyje gali jaustis lyg tėvynėje.

Čigonų gatvės turgus Šuto Orizaryje. Dešinėje virš vartelių - čigonų čakros.

Šūtkoje nėra muziejų ar šou su bilietais – tradicijos gyvuoja neformaliai ir vienadienis turistas tepamatys mažą dalį. Todėl prieš lankantis rekomenduoju pažiūrėti dokumentinį filmą “Shutka Book of Records”, parodantį vietos tikėjimus, gatvės vestuves, muzikantų ir muzikos įrašų savininkų lenktyniavimą, žąsų kovas ir kita.

Per valandą Šūtkoje tik vienas vaikas paprašė išmaldos. Miestų centruose kūdikiais nešinų elgetaujančių čigonių daugiau. Čigonai sudaro 2,7% Makedonijos žmonių, Skopjėje – beveik 5%, ir jie visada šalia. Kelionės metu prisižiūrėjau daug ko: štai čigonas su anūku sostinės centre į arkliu kinkytą vėžimą iš konteinerių krauna gėrybes “pridavimui”, štai kiti savadarbiais automobiliais-pjūklais pjausto medžius.

Čigonas automobiliu-pjūklu veža medžio gabalą. Tokių automobilių Makedonijos gatvėse matydavome kasdien, jų šeimininkai samdomi malkų pripjovimui.

Jų vertybės kitos – garbę teikia turtas, siekiama greitos naudos. Todėl, užuot siuntę vaikus “laiko švaistyti” į mokyklas, savo patirtį perdavę tėvai ragina atžalas kuo greičiau uždarbiauti (inteligentiškas Skopjės muziejininkas pasakojo, kad tiems čigoniukams, kurie mokyklas visgi lanko, neduodama namo parsinešti knygų, nes tėvai jas sukūrena šildymui). Tačiau Šūtkoje pirmąkart pajutau, kad tai visgi yra kultūra, kuri savaip žavi.

Skaityti daugiau:
Makedonija: senutėje žemėje – naujausia Europos tauta

 


Jeruzalės žydų ultraortodoksų rajonas

Vieta: Šventoji žemė

Daugelis žydų, suvažiavę į Izraelį, susiliejo į vieną naciją: šiandien vis sunkiau atskirsi, kuris žydas kilęs iš Lietuvos, kuris – iš Ispanijos, kuris – iš Vokietijos.

Bet viena žydų grupė į bendrą Izraelio žydų katilą integruotis nė nesiruošia. Tai – haredžiai, dar vadinami ultraortodoksais. Jų nuomone, judaizmas nesuderinamas su šiuolaikiniu pasauliu, tad jie savanoriškai gyvena panašiai kaip prieš šimtą metų. Jų rajonai, tokie kaip Jeruzalės Mea Šarim, jeigu ne automobiliai, primintų XIX a. Rytų Europos štetlus (žydiškus miestelius). Knygos knygynuose ten – apie rabinus ir jų mintis, lauko reklamos – religinio turinio (pvz. “mūsų metodas padės įsiminti Torą greičiau”). Vyrai vaikšto juodais lietpalčiais ir skrybėlėmis, moterų mada primena istorinių filmų masuočių aktores. Namie haredžiai neturi televizorių, o 50% vyrų nedirba, visą laiką studijuodami Torą (tiesa, tai – nauja mada: iki Antrojo pasaulinio karo jie tai darydavo vakarais, atidirbę amatininkais ar smulkiais verslininkais). Vaikų jie turi ir po keliolika (vidutiniškai – po devynis), todėl gyvena labai skurdžiai ir susigrūdę. Pasaulietinio mokslo nevertina. Kaip kadaise Lietuvos žydai, daug jų tebekalba jidiš, mat šventoji hebrajų kalba, anot jų, skirta Dievui.

Skelbimas Mea Šarim rajone, ragininantis moteris dėvėti konservatyvius drabužius: ilgus sijonus, ilgas rankoves. Į to nepaisančias savanoriai dorovės sargai, būna, mėto ir akmenis. Atkreipkite dėmesį, kad žodyje 'God' ('Dievas') praleista raidė 'o'. Specialiai. Įsakymą 'Neminėk Dievo vardo be reikalo' haredžiai supranta labai plačiai

Pasivaikščioti po Mea Šarim buvo viena tų keistų ir ypatingų Šventosios žemės patirčių, kurioms analogų kitur nėra. Buvo ketvirtadienio vakaras, haredžiai išėjo į gatves: juk nuo saulės laidos penktadienį iki saulės laidos šeštadienį Izraelį apims šabas, kai jie privalo taip ilsėtis, kad negali net valgyti pasigaminti, tam reikia ruoštis. Per šabą Mea Šarim uždaromas automobiliams, o į per klaidą užklydusius gojus (nejudėjus) praeivius – taip pasakojo gana religingas pašnekovas litvakas, kurį sutikome rajone – vaikai mėto akmenis, butelius, suaugę reikalauja išeiti.

Haredžiai Mea Šarim. Šiame rajone ir pavalgėme - buvo pigiausia vakarienė Izraelyje

Šabo dauguma žydų laikosi kur kas rimčiau, nei lietuviai sekmadienio: nuo penktadienio sutemų iki šeštadienio sutemų Izraelyje net nevažinėja autobusai, traukiniai (tai buvo viena pagrindinių priežasčių nuomotis automobilį). Tačiau paklausti apie haredžius, pasaulietiški žydai vadina juos fanatikais. Vaikštinėdamas po Mea Šarim savo akimis mačiau, kaip haredžių grupelė protestuodama ir tyliai stebima kitų rajono gyventojų šūkavo kažkokius lozungus. Šie taip įpykdė pasaulietiškais rūbais vilkėjusį praeivį, kad jis tiesiog visų akivaizdoje vienam protestuotojų spyrė, paskui jį pastūmė. Tas nesigynė, jo negynė ir viską matę policininkai: priešingai, jie haredžius išvaikė (tiesa, paskui šie vėl susirinko ten pat).

Haredžiai Mea Šarim.

Deja, protesto esmės nesupratau. Tačiau nemažai haredžių yra antisionistai, ir kontraversiškiausi jų teiginiai tokie. Pirmasis: Izraelis yra blogis. Esą, žydų valstybę turėjo teisę sukurti tik Dievas, o ne žydai-sionistai; maža to, haredžių siaubui, dabartiniame Izraelyje dominuoja nereligingieji. Tokie haredžiai ragina ignoruoti valdžią, nebalsuoti, net neimti socialinio draudimo išmokų. Antrasis, dar labiau visuomenę pykdantis kai kurių haredžių teiginys: holokaustą savo tautai “užtraukė” žydai neharedžiai, kadangi jie, XIX-XX a. sandūroje palaipsniui atsisakydami senojo tikėjimo, sulaužė sandorą su Dievu, ir Dievas už tokį masinį “atsimetimą” nubaudė visą savo Išrinktąją Tautą. Kartais dar ir čia kliūva sionistams – neva jie tik stebėjo holokaustą laukdami, kol išsigandę išgyvenę žydai pabėgs į Šventąją žemę, taip išpildydami sionistų svajonę įsteigti Izraelį.

Mažiau radikalūs haredžiai patys dalyvauja Izraelio politikoje, tačiau tokie pasauliečiams kelia gal net dar didesnį rūpestį, nes jų įtaka auga geometrine progresija. Dėl milžiniško gimstamumo jau ketvirtis visų Izraelio žydų vaikų – haredžiai, nors šiaip haredžiai sudaro tik 10% izraeliečių. Ir dar nuo haredžių tikėjimo beveik niekas neatsimeta… Kol kas Izraelio valdžia kiek riboja haredžių religiją, pvz. Aukščiausiasis teismas uždraudė haredžių rajonų autobusuose priverstinai moteris sodinti gale, o vyrus – priekyje. Bet kiek toks sekuliarizmas išliks ateityje – nežinia.

Prie raudų sienos žydai (tiek haredžiai, tiek ir ne) švenčia bar micvą.

Kaip ten bebūtų, aš gerbiu haredžius. Daugiausia jų prisirišimo prie savų tradicijų dėka žydai ir išsilaikė tūkstantmečius neasimiliavęsi, kas nepavyko beveik jokiai kitai diasporai. Man patinka, kad haredžiai nei patys perima užsieninių tradicijų, nei mėgina primesti savų idėjų visam pasauliui.

Skaityti daugiau:
Šventoji žemė: Jėzus, Izraelis ir Palestina

 


Solt Leik Sičio šventyklos aikštė

Vieta: Juta, JAV

Mūsuose mormonus įprasta laikyti sekta. Bet pasauyje jų jau didesnis skaičius nei žydų ir dauguma jutiečių – mormonai. Dar XIX a. persekiotojų išvaryti iš turtingųjų valstijų jie arklių kinkomais vežimais patraukė į šią tada “niekieno žemę”, “laukinius vakarus”. Iki pat šiandien nuostabieji Jutos kalnai ir slėniai tebėra pilni tos unikalios kultūros.

O Jutos ir viso mormonų tikėjimo širdis – Solt Leik Sitis. Gi pastarojo – Šventyklos aikštė, tikras mormonų Vatikanas, kur kiekvienas pastatas jiems turi didžiulę reikšmę, o turistų (piligrimų) ją aplanko daugiau, nei visus garsiuosius Jutos nacionalinius parkus.

Pati svarbiausia – 1893 m. Šventykla, esą Saliamono šventyklos kopija. Nuo jos bokšto žvelgia auksinė angelo Moronio statula. Vidun neužeisi – net ne visi mormonai tą gali padaryti. Šventykloje jie tik atlieka svarbiausias apeigas (tuokiasi, krikštijasi), o mišios (su vandeniu vietoje vyno) laikomos kukliuose Susitikimų namuose. Šventyklų pasaulyje jau per 140, bet Solt Leik Sičio – tai mormonų Meka ar Švento Petro bazilika.

Solt Leik Sičio šventykla (centre), tabernakulis (kairėje) ir didžioji auditorija (dešinėje). Vaizdas iš senojo viešbučio.

Kaip atrodo jos vidus išvydau makete lankytojų centre. Daugiaaušktis, prabangus, pilnas įvairių simbolinių salių skirtingiems tikslams. Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios (toks oficialus mormonų pavadinimas) štabas yra gretimame dangoraižyje, o buvusiame prabangiame viešbutyje nuolat rodomas puikiai pastatytas filmas apie šios religijos gimimą. Netoliese – didžiausia pasaulyje auditorija (20 000 vietų) – ten vyksta visuotiniai mormonų susitikimai. Ant stogo veši sodas, o viduje gausu mormoniškos dailės: ryškiaspalvių bibliškų scenų meksikietiškų piramdžių fone. Absoliučiai viskas čia nemokama, net asmeninės ekskursijos. Reik manyti, tai siūloma siekiant gerinti bažnyčios įvaizdį, bet savo tikėjimo Solt Leik Sityje niekas nepiršo.

Mormonų dailė - labai spalvinga

Seniausias pastatas aikštėje – 1867 m. ovalus tabernakulis. Tai – visoje JAV žymaus mormonų choro namai. Teko laimė išvysti jo pasirodymą kitą rytą, per Velykas. Tarp žiūrovų buvo ir mormonų prezidentas bei Dvylikos apaštalų kvorumo narys. Per koncerto repeticiją vos užgiedojus “Aleliuja” visa salė staiga atsistojo – sunku įsivaizduoti ką nors panašaus Lietuvoje ne mišių metu. Pranešėjai atsiprašydami prašė žiūrovų per patį koncertą taip nedaryti – mat šis bus tiesiogiai transliuojamas į visą Ameriką, o stojimasis sukelia didelį triukšmą. Be savo ypatingų tradicijų mormonai tiki ir Biblija, todėl parengė stiprią programą, tinkamą bet kuriam krikščioniui.

Mormonų tabernakulio choras vadinamas geriausiu Amerikos choru.

Aplink Šventyklos aikštę – istorinė Solt Leik Sičio širdis. Keli ankstyvo XX a. dangoraižiai, prabangūs anuomečiai namai. Po sunkios kelionės girgždančiais vežimais Brihamas Jangas ištarė “Čia toji vieta!”, pakvietė visus mormonus ir kūrė teokratiją. Ant teatro tebekaba jo frazė “Šalia religijos žmonėms reikia ir pramogų”, o ant Siono banko, kaip ir ant Šventyklos, puikuodavosi užrašas “Šventumas Viešpačiui. Viešpaties namai”.

1896 m. mormonų šaliai nusprendus tapti JAV valstija religiją nuo valdžios teko atskirti, kaip ir atsisakyti poligamijos – ji liko tik keliuose “fundamentalistiniuose” kaimuose, kurie buvo pernelyg atokūs, kad aplankyčiau. Dabar turtingoje Jutoje vis gausėja imigrantų, o mormonų procentas mąžta (šiuo metu ~60%). Tačiau multikultūrinėje Amerikoje ir tiek yra daug: Juta – vienintelė JAV valstija, kur daugiau nei pusė gyventojų išpažįsta vieną tikėjimą. O Solt Leik Sičio šventyklos aikštėje lengvai pamiršti, kad Jutoje yra nemormonų.

Skaityti daugiau:
Juta: gamtos ir tikėjimo didybė

 


JAV amišų kraštas

Vieta: Pensilvanija, JAV

Modernioje Amerikoje ~300 000 žmonių pasirinkę gyventi kaip XIX a.: važinėja karietomis vietoje automobilių, dalis – neįsivedę elektros, dirba ūkiuose ar fizinius darbus, o vaikus moko tik svarbiausių dalykų.

Tai – amišai. Krikščionys, laikantys, kad didelė dalis XX a. išradimų griauna tradicines vertybes ir todėl jų reikia atsisakyti. Nes modernus transportas įgalino važiuoti toli ir žmonės mažiau laiko praleidžia su šeimomis bei sava bendruomene, o tai amišams – vertybė.

Amišo karieta (dešinėje) prasilenkia su automobiliu

Amišo karieta (dešinėje) prasilenkia su automobiliu

Visi amišai kilę iš vokiečių imigrantų, atvykusių į Pensilvaniją dar XVIII a. todėl, kad Pensilvanijoje buvo itin toleruojamos religinės mažumos. Kadangi ši bendruomenė tokia uždara, iki šiol jie kalba senu vokiečių kalbos dialektu.

Prašalaitis sunkiai patirs tikrą amišų gyvenimą. Didingų pastatų jie neturi, netgi bažnyčių (susirenka mišioms kas kartą į kitos šeimos namus). Bet žvalgantis po Lankasterio apylinkes Pensilvanijoje karts nuo karto tarp automobilių siurrealistiškai pravažiuos karieta, pakelėse matysi gausybę tamsių namų ir ūkių be elektros. Be to, šiais laikais ten gausu ir vietų turistams, pristatančių amišų gyvenimą – nes jie domina vis daugiau ir daugiau žmonių. Kur kitur pamatysi, kaip XIX a. ir XXI a. susiduria taip tiesiogiai?

Dar XX a. viduryje antropologai skubėjo aprašyti amišų kultūrą, manydami, kad ji tuoj išnyks. Tačiau nuo to laiko amišų skaičius dėl milžiniškų šeimų (~7 vaikai) padidėjo dešimtis kartų. Trūkstant Pensilvanijoje žemės tradiciniam ūkininkavimui, amišai jau net keliasi ištisomis bendruomenėmis į kitas valstijas.

 


Aprašytos vietos žemėlapyje

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Ypatingiausios mažumos ir bendruomenės.

 


Kitos įspūdingos mažumų vietos

Žemiau aprašytose vietsoe gal nepasijusite it patekę į kokį filmą, bet įspūdžiai irgi garantuoti.

Kastro gėjų rajonas San Franciske (JAV)

Mes su žmona, heteroseksuali pora, šiame rajone patys pasijutome seksualine mažuma. Visur plazda vaivorykštės, vyrai vaikšto susikabinę už rankučių, žiba parduotuvių iškabos tokios kaip “Ar tavo mama žino?”, o kavinėse aptarnauja “stereotipiniai” gėjai. Kastro – pirmasis pasaulyje gėjų rajonas ir jis susikūrė tada, kai iš Antrojo pasaulinio karo frontų Ramiajame vandenyne parplukdyti homoseksualius santykius praktikavę kariai gėdydamiesi nenorėjo grįžti į gimtuosius miestelius, tad pasiliko San Franciske.
Plačiau: San Franciskas – aukso amžiaus didybės miestas

JAV juodaodžių getai

XX a. antroje pusėje JAV vyko “rasių kraustymasis”, kuomet į kai kuriuos rajonus susikėlė juodaodžiai, o baltaodžiai iš ten “paspruko” į priemiesčius. Dabar tokie rajonai vadinami getais: juose klesti narkomanija, nusikalstamumas, daug senų namų apleisti ar sudegę (bet dar matosi, kad jų būta gražių: juk tai kadaise buvo svarbūs rajonai, netgi miestų centrai). Baltaodžiai amerikiečiai rekomenduos jums ten nieku gyvu nevykti, bet apsilankymas tikriausiai paliks galingą įspūdį – nors ir slogų. Vienas garsiausių JAV juodaodžių getų – Detroitas, neseniai bankrutavęs miestas.

Detroito Grand Boulevard. Iš šių keturių namų tik antrasis iš dešinės dar tikėtina gyvenamas. Tokie apleistų, sudegusių, išgriautų namų rajonai - dažnas getų vaizdas

JAV indėnų kraštas (navahų ir hopių rezervatai)

Jungtinėse Valstijose yra už Lietuvą didesnė žemė, kurioje indėnai dar tvarkosi patys. Bergždžiose, bet gražiose dykumose – keli iš eilės rezervatai, kurių didžiausias Navahų. Ir nors dabartiniai indėnai smarkiai nutolę nuo tų stereotipinių ir romantizuotųjų – vaikšto apsirengę paprastais rūbais, o neretai yra prasigėrę ir neturi darbo – čia geriausia dar likusi vieta pajusti tą “Laukinių vakarų dvasią”.
Plačiau: JAV indėnų žemės: rezervatas, didesnis už Lietuvą

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Įdomiausi Artimųjų rytų civilizacijų griuvėsiai

Įdomiausi Artimųjų rytų civilizacijų griuvėsiai

| 0 komentarų

Artimuosiuose Rytuose atsirado pirmieji miestai. Ir nors iš tos žiliausios senovės mažai kas beliko (įspūdingiausi pastatai, tokie kaip Babilono sodai, virto dulkėmis), vėlesnių Artimųjų Rytų civilizacijų – egiptiečių, persų, nabatėjų – pastatyti didingi miestai ir šiandien stebina milijonus lankytojų.

 


Gizos piramidės

Vieta: Egiptas

Tai – vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Ne, ne daugybės naujų taip pavadintų sąrašų, o iš tų, tikrųjų, žavėjusių keliautojus dar prieš 2000 metų. Didžiąją to laikmečio dalį didžiausioji, Cheopso piramidė dar buvo ir aukščiausias planetos pastatas. Ir nors jos 150 metrų aukštis šiandien menkas (net Vilniaus TV boktštas dvigubai aukštesnis) tvirtumu toms trikampėms akmenų krūvoms prilygtų labai nedaug šiandienių pastaų.

Mat didžioji Gizos piramidžių dalis – pilnavidurės, tik keli slapti koridoriai driekiasi jų viduje, vesdami prie faraonų kapų. Piramidės – didžiausi pasaulio antkapiai. Ir jos pergyveno ne tik statybas užsakiusius faraonus, jų senąją Egipto imperiją, tačiau ir egiptiečius apskritai (dabar aplink gyvena arabai). Ir nežinia ką dar pergyvens.

Apie kai kurias žymiausias vietas sakoma, kad jas būtina aplankyti kuo skubiau, nes išnyks. Piramidėms tas turbūt negresia, net norėdamas jas sunkiai sugriautum. Jos – neprilygstamas senovės pasaulio simbolis, žavėjęs ir žavėsiantis ištisas įvairiausių tautybių žmonių kartas, ir net pasaulio lyderius, tokius, kaip Napoleonas.

 


Petra

Vieta: Jordanija

Jei galvojate, kad visi senovės miestų griuvėsiai – savaip panašūs, tai Petroje nuomonę pakeisite. Šis nabatėjų civilizacijos senovės miestas Petra pietų Jordanijoje – unikalus, tarsi iš kito pasaulio.

Vienas Petros priešistorinio miesto kapų Jordanijoje.

“Rožinis miestas, perpus tiek senas kiek pats laikas” – taip jį 1812 m. praminė atradę šveicarai, amžiams įrašydami į romantiškas keliautojų fantazijas. Eidamas į jį pagrindiniu keliu tarp dviejų aukštų uolų, regėdamas jose iškaltus puošnius it rūmų fasadus (iš tikro ten – kapai), tikrai gali pasijausti kaip maginės fantastikos kūrinyje ar pasakoje.

Slegiantis pagrindinis įvažiavimo kelias į Petrą.

Manoma, kad iš nabatėjų kilo arabai. VII a. priėmę islamą jie užkariavo kaip niekad didelius ir turtingus plotus (nuo Ispanijos iki Indijos), tad Jordaniją pamiršo. Jei kokį miestą sugriaudavo žemės drebėjimas – jis nebebūdavo atstatomas, o aplinkinėse dykumose liko gyventi tik klajokliai beduinai.

Kapas oloje Petroje.



Skaityti daugiau: Jordanija – dykuma, persunkta istorijos

 


Persepolis

Vieta: Iranas

Persepolis kadais (550-330 m. pr. Kr.) buvo didžiausios pasaulyje imperijos – Persijos – valdovų rūmai.

Persepolis iš viršaus. Kolonos remdavo milžiniškų kilimais išklotų menių stogus.

Persepolį sudegino (ir Persiją nukariavo) Aleksandras Makedonietis. Ironiška, bet kaip tik todėl, kad tūkstantmečius buvo niekam nereikalingi, griuvėsiai puikiai išsilaikė. Iš tolo kolonos ant didžiulės lygios platformos primena Romos ar Graikijos civilizacijas. Iš arti – viskas kitaip. Kapiteliai čia – bulių, liūtų ir žmonių galvos. Bet įspūdingiausi – bareljefai, tiksliai perteikiantys kas čia vykdavo prieš tūkstantmečius. Dešimčių imperijos tautų atstovai neša duokles: štai juodaodžiai nubiai su dramblio kaulu, graikai su vynu, aštriakepuriai skitai, babiloniečiai, indai…

Viršum Persepolio ir aplink olose iškalti valdovų kapai.

Iš kairės į dešinę: bareljefas, valdovo kapas ir Persepolio vartai

Skaityti daugiau: Iranas – nesuprastas, bet unikalus

 


Įdomiausių Artimųjų rytų civilizacijų griuvėsių žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Įdomiausi Artimųjų rytų civilizacijų griuvėsiai.

 


Kiti labai įdomūs Artimųjų Rytų civilizacijų griuvėsiai

Šiose vietose išlikę mažiau statinių, nei aprašytose aukščiau – bet pakankamai, kad į jos vis tiek būtų bet kurios kelionės į atitinkamus kraštus sudėtinė dalis, bent jau jei jus domina senovės paveldas.

Pasargadai (Iranas)

Buvusi Persijos Imperijos sostinė VI a. pr. Kr. Iš jos valdė Kyras Didysis. Vienišas Kyro kapas – žymiausia Pasargadų vieta, nes daug kas kita čia sugriuvę. Tačiau galima aptikti seniausio pasaulio sodo liekanų ir daugiau.
Plačiau: Iranas – nesuprastas, bet unikalus

Kyro kapas Pasargaduose

Kyro kapas Pasargaduose

Ugaritas (Sirija)

Ugaritas garsėja kaip vieta, kur išrasta pirmoji abėcėlė (rašto sistema, kur raidė žymi vieną garsą). Miestas klestėjo XII-XV a. pr. Kr., o dabar iš jo likusios tik geriausių atveju žmogaus ūgio sienos. Kita vertus, ne daug tokio amžiaus miestų, kurie būtų išlikę ir tiek.
Plačiau: Rekviem Sirijai – kelionės į Sirija atsiminimai

Įėjimas į Ugarito archeologinę vietovę, paženklintas Hafezo (kairėje) ir Bašaro Al Asadų veidais.

Maris (Sirija)

XVIII-XXII a. pr. Kr. Mesopotamijos civilizacijos miestas – vienintelis toks Sirijoje. Išlikusios pastatų apačios (maždaug žmogaus ūgio ar kiek didesnės), Zigurato – valdžios centro – liekanos.
Plačiau: Rekviem Sirijai – kelionės į Sirija atsiminimai

Mesopotamijos civilizacijos Mario miesto pamatai.


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , ,


Kazachija – kalnai, gulagai ir dangoraižiai

Kazachija – kalnai, gulagai ir dangoraižiai

| 7 komentarai

Viskas, ką girdėjote apie Kazachiją (Kazachstaną), tikriausiai jau pasenę.

Kazachijos aukštieji kalnai ir gilieji kanjonai vėl ranka pasiekiami: vizų nebereikia, iš Lietuvos – tiesioginiai skrydžiai, slidinėjimo kurortai – modernūs.

Kazachijos tarybinius miestus užgožė naujoji šalies sostinė Astana – it miražas staiga išdygęs moderniausias didmiestis visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje.

Astanos centras

Astanos centras su miesto simboliu Baitereko bokštu

O Kazachijos stepėse gali lengviau nei anksčiau atrasti ir liūdnąją Lietuvos istoriją: juk į ten ištremta beveik 100 000 lietuvių ir tose vietose iškilo paminklai, muziejai.

Jei Kazachijos planai pasiseks, šalis taps tikru turistų magnetu. Bet kol kas ji dar visiškai neatrasta: keliaudamas po Kazachiją 22 dienas – nuo Astanos iki didžiausio miesto Almatos, po gulagus, stepes ir kalnus – kitų keliautojų beveik nesutikdavau, o kainas už viską mokėjau bemaž juokingas. Verta paskubėti!

Šarynės kanjono vaizdas

Nauja jurtų gyvenvietė turistams garsiajame Šarynės kanjone

Astana – fantastinė Kazachijos sostinė

Netikėčiausia Kazachijos vieta – Astana. Ji auga kaip ant mielių. 1997 m., kai į šį miestą perkeltą sostinė iš Almatos, jame gyveno tik 350 000 žmonių (mažiau, nei Kaune), šiandien – jau virš milijono. Todėl viskas Astanos centre nauja, modernu. Negalėjau patikėti, kad esu postsovietinėje erdvėje – jausmas tarsi Amerikoje. Stikliniai dangoraižiai, platūs prospektai, eilės prekybos centrų su garsiausiais prekių ženklais. Ir, kiek akis užmato, nė vieno sovietinio daugiabučio.

Visko, kas čia matosi, dar prieš 10 metų nebuvo. Gerai įsižiūrėjus ties horizontu dar gali įžvelgti tuščią stepę - bet ir ten kils miestas

Visko, kas čia matosi, dar prieš 10 metų nebuvo. Gerai įsižiūrėjus ties horizontu dar gali įžvelgti tuščią stepę – bet ir ten kils miestas

Tik jei Amerikos miestuose daugelis naujų pastatų gana paprasti – juk viskas susiveda į pinigus – tai iš naftos praturtėjusi Kazachija netaupo. Samdo Astanai garsiausius viso pasaulio architektus, kad šių unikalūs projektai garsintų jų sostinę visame pasaulyje.

Ko vertas vien Chan Šatyr prekybos centras, 150 m aukščio pasvirusi stiklinė palapinė, po kuria telpa ir atrakcionai, ir dirbtinis paplūdimys; tai – vienintelis mano matytas prekybos centras, kuris iš išorės nėra eilinė dėžutė, o tikras meno kūrinys.

Chan Šatyr prekybos centras. termometras viduje rodė +24. Taigi, net šalčiausiomis žiemomis kazachai gali maudytis po dangumi ar eiti į atrakcionus.

Chan Šatyr prekybos centras. termometras viduje rodė +24. Taigi, net šalčiausiomis žiemomis kazachai gali maudytis po dangumi ar eiti į atrakcionus.

Arba Baiterekas, apžvalgos bokštas, savo forma atkartojantis legendinį kazachų medį, į kurį mitinė paukštė Samruk sudėjo kiaušinį. Astanos architektūroje subtiliai derinamas modernumas ir tautinė prasmė…

Smagiausia pasivaikščioti pagrindine Nuržol gatve-bulvaru, iš kurio miesto peizažai itin gražūs. Nes pastatai Astanoje dėliojami ne bet kaip, o simetriškai, kad visa jų visuma būtų graži.

Anapus Kazmunaigaz dujų kompanijos (vieno Kazachijos ekonomikos ramsčių) štabo - Chan Šatyr prekybos centras

Anapus Kazmunaigaz dujų kompanijos (vieno Kazachijos ekonomikos ramsčių) štabo – Chan Šatyr prekybos centras

Kazachijos svajonėse Astana – ne tik Kazachijos sostinė, bet savotiška Europos ir Azijos jungtis.

Štai į Taikos ir susitaikymo rūmų, arba tiesiog piramidės sales, po tapytais taikos balandžiais ir greta žiemos sodo augalų, Kazachija sukvietė visų pasaulio religijų atstovus – kas trejus metus Astanoje dabar vyksta pasaulio religijų kongresas.

Salė piramidės viršūnėje. Mergina su kepure - gidė. Kazachijoje daugybė specialybių reikalauja uniformų ir į beveik visas įeina kepurės

Salė piramidės viršūnėje. Mergina su kepure – gidė. Kazachijoje daugybė specialybių reikalauja uniformų ir į beveik visas įeina kepurės

O 2017 m. Astana visas pasaulio šalis pakvietė į EXPO 2017 parodą pademonstruoti atsinaujinančios energijos technologinių proveržių. Paroda, per 3 mėn. sulaukusi 4 mln. lankytojų, užsidarė, bet centrinis rutulio formos EXPO pastatas dabar tarnauja kaip ateities energijos muziejus – toks ypatingas, kur jos galimybes demonstruoja šiuolaikinio meno kūrinius primenantys eksponatai.

EXPO 2017 pagrindinis paviljonas. Kiekvienas jo aukštas skirtas vis kitai ateities energijos rūšiai. Aplinkiniai EXPO paviljonai virto verslo akceleratoriumi. Iki 2017 m. čia buvo plyna stepė.

EXPO 2017 pagrindinis paviljonas. Kiekvienas jo aukštas skirtas vis kitai ateities energijos rūšiai. Aplinkiniai EXPO paviljonai virto verslo akceleratoriumi. Iki 2017 m. čia buvo plyna stepė.

Naktimis jau visas muziejus tampa ekranu. Štai ant jo rodomas žemės rutulys, štai jo šonais bėga užrašai ir vaizdai. Tokių pastatų-ekranų Astanoje vien pro mūsų buto langą matėsi septyni. Vienų jų fasaduose demonstruojami nuolatiniai ir nemokami šviesų ir vaizdų šou, kitų – reklamos, kartais per kelis gretimus dangoraižius iš karto. Stovėdamas tokių 30 ar 40 aukštų “ekranų” papėdėje jaučiausi tarsi tokioje lengvai fantastinėje realybėje.

Šiaurės pašvaistės ir Emerald Towers komplekso dangoraižiai Astanoje

Prabangūs Šiaurės pašvaistės ir Emerald Towers kompleksų dangoraižiai Astanoje, vieni aukščiausių šalyje. Šiaurės pašvaistėje nuomavomės butą. Sovietinis (ar postsovietinis) požiūris ten dar prasismelkia nebent gyventojų požiūryje į bendras erdves: normalu krauti lifto prieigose statybines medžiagas; savaime suprantama, kad ne kiekvienas liftas veikia normaliai, ne visos lemputės laiptinėje dega. Be to, į laiptinę patenkama per ‘prekybos centrą’, kuris labiau primena 1995 m. Lietuvos bazę ar universalinę parduotuvę

Astana – Eurazijos sostinė?

Miestų, iš naftos ar lošimų pinigų svajojančių tapti pasaulio sostinėmis, yra ir daugiau. Kai kurie jų pažengę toliau, nei Astana. Tačiau nuo Dubajaus ar Las Vegaso, Astana skiriasi tuo, kad čia viskas – labai pigu. Aišku, ne amžinai. Kazachija juk investuoja tikėdamasi, kad kada nors ir turistų į Astaną plūs lyg į garsiausius pasaulio miestus, o Baitereko ar Chan Šatyr unikalius kontūrus visi atpažins taip pat, kaip Eifelio bokšto ar Burž Al-Arab.

Baitereko bokštas, sukurtas vieno žymiausių architektų pasaulyje Normano Fosterio. Pasak kazachiškų tinklapių, šis bokštas pastatytas Eurazijos, "o simboliškai ir viso pasaulio", centre

Astanos simbolis Baitereko bokštas, sukurtas vieno žymiausių pasaulio architektų Normano Fosterio. Pasak kazachiškų tinklapių, šis bokštas pastatytas Eurazijos, “o simboliškai ir viso pasaulio”, centre

Astana išties galėtų būti puikus miestas savaitgalio kelionei. Net jeigu patys brangiausi bilietai į nuostabią Astanos operą su puikia akustika kainuotų daugiau nei dabartinius 5 eurus (pigiausi bilietai, beje, – 50 eurocentų). O Astanos cirko 2 val. šou kainos prasidėtų ne nuo 2 eurų. Tereikia pigesnių skrydžių, kokie yra į Europos didmiesčius. Atstumas Vilnius-Astana juk – ne ką didesnis nei Vilnius-Madridas, o į Madridą keliaujama masiškai.

 Astanos opera, pastatyta italų architektų, vienas brangiausių Astanos statinių. Būnant viduje sunku patikėti, kad pastatui ne keli šimtmečiai, o vos keli metai

Astanos opera, pastatyta italų architektų, vienas brangiausių Astanos statinių. Būnant viduje sunku patikėti, kad pastatui ne keli šimtmečiai, o vos keli metai

Kas gali pakišti koją Kazachijos svajonėms – klimatas. Astana – antra šalčiausia sostinė pasaulyje (po Mongolijos Ulan Batoro). Tiesa vasaros ten – net karštesnės nei Lietuvoje. Užtat žiemos – stingte stingdančios: yra buvę net -52 laipsniai, o -40 laukia kasmet. Dėl stepių vėjo atrodo dar šalčiau. Mes lankėmės kovo ir balandžio sandūroje, kai žiemos sniegai pamažu tirpo – bet net kai temperatūra siekdavo vos kokius -2, ledinis vėjas kaulus vėrė. O naktimis krisdavo ir iki -17: visoje Kazachijoje dienos-nakties temperatūra skiriasi labai smarkiai, nes vandenynas šitaip toli. Net naujieji grindiniai, pastatų fasadai sunkiai atlaiko: nemažai plytelių jau nusproginėjusios. O šaltą rudens ar pavasario rytą fantastiškai garuoja net nespėjusios užšalti balos.

Obeliskas Kazachų tautai ir du gemetrinių formų nauji pastatai iš šonų žiemišką Astanos balandį

Obeliskas Kazachų tautai ir du gemetrinių formų nauji pastatai iš šonų žiemišką Astanos balandį

Bet man Astanos klimatas žavus. Tame mieste – o ir visoje Kazachijoje – yra keturi tikri metų laikai. Tikros gilios žiemos, kai mėnesių mėnesius sniegas niekada nenutirpsta (ne taip, kaip Lietuvoje). Paskui, po Nauruzo (kovo 21 d. švenčiama pavasario šaukimo šventė, itin populiari Kazachijoje) – atolydžio savaitės, tada – lapų išsprogimo, stepių žydėjimo, paskui karšta karšta vasara, tada – sparčiai šaltėjantis ruduo, vėl žiema. Garantuotos baltos Kalėdos ir naujieji metai. Bet net ir jų metu Chan Šatyr dirbtiniame paplūdimyje klimatas – tropinis, ir gulėdami ant iš Maldyvų pargabento smėlio kazachai per stiklinę sieną stebi siaunčiančias pūgas.

Nauruzo papuošimai. Jie Kazachijos miestus puošia gerą mėnesį, kaip pas mus Kalėdų eglutės. Astanoje kovo pabaigoje jie atrodė visai ne vietoje: kokios čia gėlės, kai speigas? Bet viskas Kazachijoje pasikeitė stebėtinai greitai, sniego patalas virto purvu ir gatvių ežerais, ir balandžio viduryje Almatoje jau laukė +21 temperatūra

Nauruzo papuošimai. Jie Kazachijos miestus puošia gerą mėnesį, kaip pas mus Kalėdų eglutės. Astanoje kovo pabaigoje jie atrodė visai ne vietoje: kokios čia gėlės, kai speigas? Bet viskas Kazachijoje pasikeitė stebėtinai greitai, sniego patalas virto purvu ir gatvių ežerais, ir balandžio viduryje Almatoje jau laukė +21 temperatūra

Turtingi kazachai. Lietuviams net Kazachijos prabanga nekainuoja daug, bet daugelis kazachų uždirba bent perpus mažiau, nei lietuviai. Tą pradedi suprasti nuvažiavęs į “senąją” Astanos dalį kitapus Išymo upės. Tą, kurią pastatė sovietai, kai miestas dar vadinosi Celinogradu ir buvo širdis sovietinės “plėšinių (celiny) įsisavinimo” programos, kuomet milijonai rusų suvežti užsėti derlingų Kazachijos stepių. Kaip ir daugelis sovietinių projektų, šitas įspūdingai žlugo: kai 1956 m. buvo nuimtas rekordinis derlius, sovietai susivokė nepastatę jam pakankamai sandėlių ir daug javų tiesiog supuvo; tuo tarpu vėlesniais metais derliai vis mažėjo ir mažėjo, nes sovietai, visąlaik sodindami vieną kultūrą, taip nualino puikiuosius kazachiškus dirvožemius, kad šie tapo visiškai eiliniais ir “didieji plėšinių derliai” nukeliavo užmarštin. Tik atvežtieji rusai pasiliko ir iki šiol Kazachijos šiaurėje dominuoja…

Kone kiekviename sovitiniame mieste visi vamzdžiai driekiasi atvirai, virš gatvių. Čia - labai tipinis Malinovkos/Akmolo vaizdas

Kone kiekviename sovietiniame mieste visi vamzdžiai driekiasi atvirai, virš gatvių.

Nebe Astanoje. Šiame mieste sovietų laikais gyveno 70% rusakalbių, bet, perkėlus sostinę, jau 65% kazachų. Tačiau vos išvažiuoji kur baigiasi paskutinės statybų aikštelės ir prasideda dyka stepė ir tavęs laukia daug liūdnesni – ir rusiškesni – miesteliai. Pavyzdžiui, Akmolas, vietinių rusų dar dažnai vadinamas sovietiniu Malinovkos vardu. Tarybiniai daugiabučiai, tarybinė kavinė, naujas akmuo su vien rusišku užrašu “čia stovės paminklas socialistinio darbo didvyriui Ivanui Ivanovičiui Šarfui”. Ir tarybinis moterų lageris ALŽIR: kalėjimas, kuriame sovietai kalino “tėvynės išdavikų” (t.y. politinių kalinių) žmonas ar seseris vien todėl, kieno giminaitės jos buvo. 1507 pastojo ir pagimdė, išprievartautos sargybinių, o vaikus gaudavo paauginti tik iki kelerių metų – tuomet šie keliaudavo į sovietinius vaikų namus.

Šiandien ALŽIR lagerio vietoje – gražūs monumentai, muziejus. Yra net atskiras paminklas ten kalėjusioms lietuvėms. Bet tai – tik lašas toje kančios jūroje, kuria buvo lietuviams virtusi Kazachija pokariu, ir kurią šiandien keliaujant po Kazachiją pažinti ne tik įdomu, tačiau ir prasminga.

Alžir memorialas, primenantis čadrą, kurias sovietai privertė kazaches nusirengti. Ir dabar nedaug kas jas vilki.

Alžir memorialas, primenantis čadrą, kurias sovietai privertė kazaches nusirengti. Ir dabar nedaug kas jas vilki. Akmenys į šonus nuo memorialų skirti atskrioms tautoms, tarp jų – lietuvėms.


Kazachija – geriausia vieta atrasti sovietines tremties vietas

Žiauriausią XX a. Lietuvos istorijos periodą dažnai vadiname “Tremtys į Sibirą”. Tačiau iš tikro net apie 80 000 lietuvių (kas penktas tremtinys) gyvuliniais vagonais išvežti ne į Sibirą, o į nedaug mažiau atšiaurias Kazachijos stepes. Ten veikė didžiulės Gulagų – sovietinių koncentracijos ir prievartinio darbo stovyklų – sistemos.

Vien Karlago lageriui buvo pavaldžios žemės, didesnės už Lietuvą, po kurias “išmėtyti” ištisi lagerio miesteliai. Kiekviename – šimtai ar tūkstančiai kalinių, priverstų triūsti tokius pavojingus, sunkius ir kenksmingus sveikatai darbus, kad jų niekas sveiku protu nebūtų sutikęs imtis. Mirtingumas siekdavo 30% per metus ir daugiau.

Paminklas lietuviams tremtiniams Kingyre, prie Žezkazgano. Lietuviai paminklus saviškiams pradėjo statyti dar ~1990 m. (iš tų laikų - nugriuvęs kryžius), vėliau plėtė. Šie paminklai apaugo ir kitų tautų paminklais (dešinėje)

Paminklas lietuviams tremtiniams Kingyre, prie Žezkazgano. Lietuviai paminklus saviškiams pradėjo statyti dar ~1990 m. (iš tų laikų – nugriuvęs kryžius), vėliau plėtė. Šie paminklai apaugo ir kitų tautų paminklais (dešinėje)

Būtent Kazachija dabar yra šalis, kur tą liūdną mūsų istorijos dalį pažinti lengviausia. Juk į Rusiją (Sibirą) reikia vizų, Rusijoje tremties vietos dar tolimesniuose užkampiuose, į kai kuriuos jų užsieniečiai dar ir šiandien neįleidžiami. Ir juoduosius Sovietų istorijos puslapius rusai mėgina pamiršti ir slėpti.

Tuo tarpu Karlago lagerio žemės – vos 260 km (~3,5 val. traukiniu) nuo sostinės Astanos. Tenai stūkso gyvas Karagandos miestas (400 000 gyv.). Kaip ir daugelio tokių pramoninių Kazachijos miestų nykius daugiabučius ir socialistinėmis skulptūromis puoštus valdžios pastatus prievarta sumūrijo tremtiniai.

Šachtininkų kultūros rūmai - vienas dar Stalino laikais tremtinių sumūrytų Karagandos pastatų

Šachtininkų kultūros rūmai – vienas dar Stalino laikais tremtinių sumūrytų Karagandos pastatų

Karagandoje ligi šiol gyvena šimtai lietuvių – taip ir negrįžusių Lietuvon tremtinių vaikai ir vaikaičiai. Pergyvenę sovietmetį rusiškai jie kalba geriau, nei lietuviškai, bet Kazachijai tapus nepriklausoma įkūrė lietuvių muziejų, o lietuvių restoranas “Litovskij dvor” meniu siūlo cepelinus. Įdomi Šv. Juozapo katalikų bažnyčios (anksčiau – katedros) istorija: juk religinių pastatų sovietiniame mieste būti negalėjo. Tačiau greitosios pagalbos vairuotoju dirbęs lietuvis kunigas Dumbliauskas išgelbėjo kažkokį funkcionierių ir, šiam pasisiūlius atsidėkoti, paprašė verčiau suteikti leidimą pastatyti vienintelę regione bažnyčią. Šitaip bažnyčia iškilo dar 1980 m., per gilų Brežnevo sąstingį.

Karagandos 'Lietuvių dvarkiemis'

Karagandos ‘Lietuvių dvarkiemis’

Aišku, lietuviai – tik viena tragiško likimo tautų. Į Karagandos apylinkes tremti ir vokiečiai (jų – daugiausia), ukrainiečiai, korėjiečiai, turkai, čečėnai… Visų jų kultūrų gabalėliai sunešti į modernius Draugystės rūmus, kuriuos savo tautinėms mažumoms neseniai pastatė Kazachijos valdžia – ir tautų muziejus ten yra.

Karlago kaliniai laikyti ne pačioje Karagandoje, o plikose, vėjuotose ir atšiaurios aplinkinėse stepėse. Iš daugumos lagerių neliko nieko: barakai sugriuvo, o duobių, į kurias pilti nuvarytų kalinių lavonai, vietų niekas nebeprisimena (o kas prisimena – tyli) – arba jos atsidūrė tvenkinių dugne. Laimė, išliko bent Spasko lagerio kapinės – Sovietų Sąjungai sugriuvus, tas plynas laukas paženklintas antkapiais, kiekvienas kurių skirtas ne atskiram ten palaidotam žmogui (kas jau beprisimins visų bedalių pavardes!), tačiau kentėjusiai tautai. Antkapių – keliasdešimt: net japonų, italų, ispanų. Vien lietuviai “saviškiams” pastatė keturis (daugiausiai iš visų tautų). Ir pirmąjį paminklą, nuo kurio ir prasidėjo šis memorialas, 1990 m. pastatė būtent lietuviai.

Spasko “tautų kapinės”. Kairėje – latvių, per vidurį – vienas lietuvių paminklų. Pakako vien išlipti iš autobuso stotelėje (labiau – šalikelėje, kur stoja du autobusai per dieną), kad pajusčiau stepės atšiaurumą (didžiulis vėjas!) ir nykumą (nieko aplink, tik karo bazė buvusiam gulage, jokių augalų) – nors jau buvo balandis

Priemiestiniai Karagandos autobusai nuvežė ir iki Dolinkos, kur puošniame stalininiame pastate su sodu ir fontanu “darbavosi” Karlago viršūnėlės. Nepriklausomas Kazachstanas ten įkūrė modernų muziejų su videoįrašais, dioramomis. Teko girdėti, kad jame gidauja NKVD-istų vaikai, o ir baisiausi faktai apie lagerį atrodo kiek “užtušuoti”, bet jau vien milijoninės statistikos pakanka, kad suvoktum, kaip viskas baisu..

Gulago štabas Dolinkoje

Gulago štabas Dolinkoje

Žezkazganas – beprasmiškas sovietinis miestas

Bet labiausiai visą anos sistemos siaubą ir beprasmybę pajutau dar giliau stepėse, naktiniu traukiniu nuvykęs į Žezkazgano miestą, kuriame veikė Steplago lageris, išgarsintas 1954 m. įvykusio kruvino Kingyro sukilimo. Ir Rudnyko kasyklų gyvenvietę, kurioje kalinta daugiausiai Steplago kalinių. Jų kruvinu darbu išmūryti pastatai apleisti ir masiškai griaunami, palei gatves pūpso griuvėsių krūvos. Tik pamatęs puošnius stalininius vartus iš plynos, mašinų ratais išdraskytos dykynės, supratau, kad ten būta miestelio parko. Vos pavyko atrasti taką į miestelio kapines, kur stovi paminklas lietuviams (net vietiniai nežinojo kaip ten nueiti). Jei domina tokios apleistos vietos, paskubėkite – numatoma, kad visas miestelis per keletą metų virs griuvėsiais, paskui – kasybos karjeru.

Griūvanti Rudnyko gyvenvietė

Griūvanti Rudnyko gyvenvietė

Žezkazgano (80 000 gyv.) “šlovės” laikai irgi jau praeityje. Nors “Kazachmys” kasybos kompanija visaip stengiasi palaikyti bent minimalų miesto įvaizdį (nupirko autobusus, remia “Šachtior” futbolo komandą, pastatė pirmąją ir vienintelę cerkvę), ir aklas mato: nuo pat nepriklausomybės gyventojų skaičius mažėja, dar 1997 m. panaikinta Žezkazgano sritis, o miesto vienintelis realus darbdavys – baisios pajuodusios sovietinės gamyklos ir šachtos, supamos milžiniškų gamybinių atliekų kalnų ir ryškiaspalvių balų (kas ten pilama?). Sutikta vietos rusė puolė skųstis, kaip prie sovietų buvo geriau, kaip kazachai nemoka tvarkytis: net miesto bulvaras – tas, kuriame stūkso milžiniški paminklai kosmonautams bei “Žezkazgano pirmiesiems statybininkams” – štai kaip liūdnai atrodo, jo medeliai išlaužyti.

Vienas didžiųjų paminklų Žezkazgano bulvare. Šitas pasirodė įdomiausias. Dar tame bulvare ieškojome kosmonautų muziejaus, bet taip ir neradome (ne visi vietiniai jį ir žinojo, kiti kreipė į kažkokį kiemą). Čia - vienas nedaugelio keliavimo po neturistines šalis minusų

Vienas didžiųjų paminklų Žezkazgano bulvare. Šitas pasirodė įdomiausias. Dar tame bulvare ieškojome kosmonautų muziejaus, bet taip ir neradome (ne visi vietiniai jį ir žinojo, kiti kreipė į kažkokį kiemą). Čia – vienas nedaugelio keliavimo po neturistines šalis minusų

Bet tiesa ta, kad kazachai patys niekada nebūtų nė norėję statyti Žezkazgano. Kaip ir daugelis tokių Kazachijos miestų, jis – pastatytas pagal rusų projektą tremtinių rankomis tam, kad tiektų žaliavas sovietinei sistemai ir karo mašinai. Per tokius miestus, kaip Žezkazganas, kazachų žemės – užterštos, kazachų tauta “atskiesta” milijonais rusakalbių. O Kazachijos valdžiai iki šiol sunkiai sekasi įtikinti potencialius turistus, kad jų šalis – jau moderni ir vis dar laukinė (gerąja prasme), o ne vien nuobodžių tarybinių pramoninių miestų kratinys, kuriame gyvena Boratai.

Satpajevo miestas prie Žezkazgano. Tokia, daugybės užsieniečių stereotipuose, yra visa Kazachija.

Satpajevo šachtininkų miestas prie Žezkazgano. Tokia, daugybės užsieniečių stereotipuose, yra visa Kazachija, tačiau tos žinios keliais dešimtmečiais pasenusios

Kazachija rusišką rūbą nusimeta labai iš lėto

Daugelio į Kazachiją atitremtų tautų kančios – gana menkos, palyginus su tuo, ką sovietmečiu patyrė patys kazachai. Sovietai uždraudė jų klajokliškas tradicijas, suvarė į kolūkius, o tada atėmė jų maistą. Šitaip per dvejus metus badu išmarinta trečdalis visų kazachų. 1926 m. Sovietų Sąjungoje gyveno 4 mln. kazachų, 1937 m. – tik 2,7 mln., nepaisant milžiniško gimstamumo. Ir pasaulis šį genocidą pamiršo. Kazachai niekada neturėjo didžiulės diasporos, kuri būtų galėjusi visiems jį priminti…

Paminklų sovietų aukoms pamažu atsiranda, bet nei dydžiu, nei vieta jie neprilygsta 'Didžiojo tėvynės karo' memorialams, kaip šis Almatos Panfilovo parke. Didžiuoju tėvynės karu sovietai vadino Antrajį pasaulinį karą, o Kazachijoje šis pavadinimas dar nelogiškesnis, nei Lietuvoje: juk naciai nė nemėgino užimti Kazachijos, tai kokios tėvynės karas? Šimtai tūkstančių kazachų tiesiog priverstinai išvežti ginti Rusijos ir už ją sudėjo galvas

Paminklų sovietų aukoms pamažu atsiranda, bet nei dydžiu, nei vieta jie neprilygsta ‘Didžiojo tėvynės karo’ memorialams, kaip šis Almatos Panfilovo parke. Didžiuoju tėvynės karu sovietai vadino Antrajį pasaulinį karą, o Kazachijoje šis pavadinimas skamba itin keistai: juk naciai nė nemėgino užimti Kazachijos, tai kokios tėvynės karas? Šimtai tūkstančių kazachų tiesiog priverstinai išvežti ginti Rusijos ir už ją sudėjo galvas

Ir visi trėmimai kazachams pakenkė ne mažiau, nei pačioms ištremtoms tautoms. Savo tėvynėje kazachai paversti mažuma – 1959 m., po bado, trėmimų, plėšinių įsisavinimo, jie besudarė 30% Kazachijos žmonių (rusai – 43%) ir atrodė, kad kazachų tauta – jau pasmerkta. Vis daugiau grynakraujų kazachų šeimų, ypač šiaurės ir rytų miestuose, su kitais kazachais ir net savo vaikais ėmė šnekėti rusiškai – iš kazachų kalbos matė mažai naudos.

Nuo to laiko situacija kiek pagerėjo. Daug tremtinių grįžo į Tėvynes mirus Stalinui, dauguma likusiųjų – griuvus Sovietų Sąjungai. Po 1990 m., nenorėdami gyventi kazachų valdžioje, milijonai rusų pasuko į Rusiją. Be to, “europiečių” gimstamumas sumažėjo, o kazachų šeimos lig šiol gimdo po tris vaikus. Šitaip kazachai dabar jau vėl sudaro 63% kazachstaniečių.

Kazachų kančios vietos rusai iki šiol nesupranta. Kai kurie jų net važinėja mašinomis su lipdukais su Stalino veidu

Kazachų kančios vietos rusai iki šiol nesupranta. Kai kurie jų net važinėja mašinomis su lipdukais su Stalino veidu bei kūjais su pjautuvais

Visgi, kai Kazachija 1991 m. paskelbė nepriklausomybę (paskutinė iš Sovietų Sąjungos šalių), rusakalbių joje dar gyveno gerokai daugiau nei kazachų. Bet kokie bandymai paskelbti kazachų kultūrą pagrindine galėjo sukelti pilietinį karą, surusėjusios šiaurės siekį prisijungti prie Rusijos (kaip atsitiko Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje).

Todėl Kazachija šalies “išrusinimą” vykdė labai lėtai. Senieji miestų ir gatvių pavadinimai grąžinti ne visi iš karto, o kelių dešimtmečių eigoje. Tik nuo 2018 m.(!) Kazachijos vyriausybėje ir parlamente kalbama vien kazachiškai (iki tol kalbėta ir rusiškai). Ir tik nuo 2025 m. žadama pradėti kazachų kalbą rašyti nebe rusų primesta kirilika, o lotynų raidynu. Sovietiniams genocidams skirti stendai jau yra daugelyje muziejų – tačiau dydžiu juos dar lenkia “tarybinių didvyrių” nuotraukų eilės ar sovietinių kosmonautų veidai. Muedzinų šauksmas girdisi tik ten, kur pastatyta mečečių (jų – mažai, nors ir didelės). Karagandos aikštėje vis dar niekas nenuvertė Lenino paminklo.

Lenino statula Karagandoje. Kituose miestuose jų jau nematėme: pavyzdžiui, Žezkazgane ant buvusio Lenino postamento pastatytas raitas kazachų didvyris. Almatoje Lenino skulptūra iš pagrindinės aikštės patraukta, kartu su kitais sovietiniais paminklais, į aikštelę tarybiniame rajone, tarnaujančią kaip mini-Grūto parkas.

Lenino statula Karagandoje. Kituose miestuose jų jau nematėme: pavyzdžiui, Žezkazgane ant buvusio Lenino postamento pastatytas raitas kazachų didvyris. Almatoje Lenino skulptūra iš pagrindinės aikštės patraukta, kartu su kitais sovietiniais paminklais, į aikštelę tarybiniame rajone, tarnaujančią kaip mini-Grūto parkas.

Rusų kalbą Kazachijoje moka visi (net kaimo berniukas kazachiukas su mumis kalbėjo puikia rusų kalba). Ir to keisti nežadama: rusų kalba mokoma nuo pirmos klasės, o jos egzaminas būtinas norint stoti į bet kurį universitetą.

Tačiau valdžia nori, kad kazachstaniečiai (ne vien kazachai) išmoktų ir kazachiškai. Kol kas naudos iš to dar vis mažai: kas parašyta kazachiškai, rašoma ir rusiškai. Ant valstybinių iškabų. O ant privačių dažnai – vien rusiškai. Ir net sostinės Astanos valstybinės operos ar cirko kazachai pranešėjai daugumą informacijos sako rusiškai, o kazachiškai įterpia tik šį bei tą “dėl vaizdo”. Bet prieš 20 metų nebuvo ir to.

Viena naujųjų didžiųjų Astanos mečečių

Viena naujųjų didžiųjų Astanos mečečių. Religijos atžvilgiu Kazachija laikosi atsargiai (oficialiai – bijo islamistų, tikrovėje gal – ir alternatyvios nuomonės), tačiau leido pastatyti kelias įspūdingas mečetes

Nazarbajevo valdžioje – tarptautinė Kazachija

Kazachija keičiasi lėtai, bet užtikrintai, nesigrąžydama atgal. “Buvau Baltarusijoje, ten viskas – kaip Sovietų Sąjungoje” – sakė vienas Almatos prekeivis, tarp eilučių duodamas suprasti, kad Kazachija nuo to jau – labai toli. Iš tikro.

Kazachija gali sau leisti neskubėti. Nes nuo pat 1989 m. už jos vairo stovi vienas žmogus – Nursultanas Nazarbajevas, ir jis savo šalį veda vienos konkrečios vizijos keliu. Skambiai pavadintos jo programos – “Kazachstanas 2050”, “100 konkrečių žingsnių”, “Ateities kelias” – skelbiamos nuo daugybės plakatų kiekviename mieste. Nors pagal Konstituciją prezidentas gali būti renkamas tik du kartus, Nazarbajevui padaryta išimtis – taigi, jis valdys, kiek sveikata leis.

Nazarbajevas prižiūri Astanos statybas. Paveikslas Pirmojo Kazachijos prezidento muziejuje

Nazarbajevas prižiūri Astanos statybas. Paveikslas Pirmojo Kazachijos prezidento muziejuje Astanoje. Apskritai, Nazarbajevas ‘valdo kalbomis’: pakanka jam pasakyti savo kalboje, kokia valstybės kryptis, ir valstybinių įstaigų tarnautojai iškart, be jokių tiesioginių įsakymų, mąsto, kaip ta kryptimi pasukti jų darbo sferas, o geriausias kalbos citatas kabina koridoriuose

Nazarbajevo vardas ir veidas Kazachstane – visur. Jei atskrisite į Astaną, leisitės Nazarbajevo oro uoste, o pakeliui į centrą pravažiuosite įspūdingą Nazarbajevo universitetą. Naujajame įspūdingo dydžio Nacionaliniame muziejuje jis paminėtas daugelyje stendų, o dideliuose ekranuose rodomi muziejaus filmai – viena kitą keičiančių Nazarbajevo citatų kiekviena įmanoma tema serijos ir tokie faktai kaip: “Nusultano Nazarbajevo dėka, Kazachstanas daugeliu atžvilgiu lyderiauja NVS”, “Kazachijos vėliavą vienbalsiai patvirtino parlamentas, o erelį pasiūlė įdėti Nursultanas Nazarbajevas” ir t.t.

Beje, Astanoje dar veikia ir Pirmojo šalies prezidento muziejus (ten – dovanos Nazarbajevui, buvęs Nazarbajevo kabinetas), “Pirmojo šalies prezidento – Tautos vado biblioteka”. Net įspūdingo Paminklo Kazachijai, pavaizduoto ant Kazachijos tengių banknotų, postamento garbingiausioje vietoje – Nazarbajevo bareljefas, o Baitereko viršūnėje sugalvotas ištisas ritualas: turistai deda savo ranką ant Nazarbajevo rankos įspaudo, tuo pačiu tolumoje stebėdami įspūdingą Kazachijos prezidentūrą “Ak Orda”. Tarsi pasisveikina su Tautos vadu.

Baitereko viršūnėje kazachai fotografuojasi su savo ranka ant Nazarbajevo rankos įspaudo

Baitereko viršūnėje kazachai fotografuojasi su savo ranka ant Nazarbajevo rankos įspaudo

Išradinga ir įdomu. Tačiau įvairiai pavadinti “Nazarbajevo nuotraukų ir citatų muziejai” greitai ima kartotis. Jei nusibos, venkite “šiuolaikinės Kazachijos” salių. Šiuolaikinę Kazachiją geriausiai pamatyti lauke, ypač Astanoje. O štai Viduramžių Kazachija likusi beveik vien muziejuose. Nuostabūs skitų auksakalystės darbai ir garsusis “Auksinis žmogus” – tauriojo metalo įkapės, vienas Kazachijos simbolių. Kiekviename save gerbiančiame Kazachijos muziejuje – jo kopija (už teisę ją pamatyti kartais reikia mokėti papildomai).

Matant tokius asmenybės kultus kitose šalyse (pvz. Sirijoje), kartais pasidaro pikta ar liūdna. Bet, pravažiavus Kazachiją, atrodo, kad Nazarbajevas didelės dalies liaupsių nusipelnė. Jo Kazachija – sparčiai praturtėjusi, palikusi toli už nugaros visą likusią Vidurinę Aziją. Sakote, turint naftos tai paprasta? Pažvelkite į Venesuelą, kuri naftos turi daugiau, o vis giliau nyra į skurdo liūną. Klestėjimui reikia ir išmintingos politikos, rinkos laisvės. Ir Nazarbajevo politika, priešingai daugeliui diktatūrų – labai atvira pasauliui, kupina įdomių idėjų.

Pastatai-vartai Astanos Nuržol bulvare. Viename jų - Kazachijos fondas, investuojantis iš gamtinių išteklių gautas lėšas

Pastatai-vartai Astanos Nuržol bulvare. Viename jų – Kazachijos fondas, investuojantis iš gamtinių išteklių gautas lėšas

Kazachijoje sutikti lietuviai verslininkai visi kaip vienas kalbėjo, kad, turint idėjų, verslauti Kazachijoje paprasčiau nei Lietuvoje – netgi būnant nevietiniu. Ir korupcija, išskyrus kyšių kaulijančius kelių policininkus, Kazachijoje menksta, ir kitų sovietinių baubų, kaip išgėrinėjimo darbe, beveik neliko. “Naujųjų” lietuvių imigrantų – daugiausiai profesionalų ir verslininkų – Kazachijoje jau gal 1000. Yra net Vilnius-Almata architektų grupė, projektuojanti prestižinius pastatus. O dar labiau nustebino, kad Kazachijos geležinkelių valdybos pirmininkas – irgi iš Lietuvos. Nazarbajevas nori matyti užsieniečius net valstybinėse institucijose, trokšta, kad kazachai perimtų užsieniečių gebėjimus: nuo pat 1993 m. vyksta bolašak programa – už valstybės pinigus talentingiausi kazachai siunčiami studijuoti į Europą, JAV, turtingąsias Azijos šalis (už tai turi paskui 5 metus dirbti Kazachijoje).

Nazarbajevo vizijoje – tarptautinė, trikalbė Kazachija. Kur kiekvienas kazachstanietis, nepamiršęs rusų kalbos, mokės ir kazachiškai, ir angliškai. Kol kas, tiesa, angliškai nesusišnekėsi beveik niekur. Pamatę baltaodį, kazachai iš karto preziumuoja, kad esi rusakalbis. Net kai kalbindavau kazachiškai, atsakydavo rusiškai.

Astanos gyvenamųjų namų kompleksas 'Miesto romansas', kur derinama vietinė bei Europos istoristinė architektūra

Astanos gyvenamųjų namų kompleksas ‘Miesto romansas’, kur derinama vietinė bei Europos istoristinė architektūra

Kazachija – didesnė už Vakarų Europą

Kazachijos dydį sunku suvokti. Žinojau, kad tai – devintoji pagal dydį pasaulio valstybė. Bet išgirdęs, kad Kazachijos vakarinė dalis yra arčiau Berlyno, nei Kazachijos rytų, vis viena puoliau tikrinti gaublyje: skambėjo neįtikėtinai. Įsitikinau – tiesa. Jei Kazachijos kontūrus “uždėti” ant Europos žemėlapio taip, kad vienas jos kampas būtų Lietuvoje, tai kitas kampas siektų Ispaniją, trečias – Londoną, o ketvirtas – Stambulą.

Kazachijos kontūrai (mėlyni) uždėti ant Europos žemėlapio

Kazachijos kontūrai (mėlyni) uždėti ant Europos žemėlapio. Mastelis – vienodas.

Todėl kelionės per Kazachiją trunka ilgai. Traukinys tarp didžiausių jos miestų Astanos ir Almatos važiuoja bent 13 valandų (atstumas – ~1250 km). Čia tas naujasis, modernus, ispaniškas “Talgo Express”. Į mažesnius miestus kursuoja seni lėtesni traukiniai ir atstumai ten gali būti skaičiuojami paromis (tarkime, traukinys Oralas-Almata važiuoja 60 valandų (pustrečios paros), 2720 km).

Ilgiausiai, kiek važiavau aš – 16 val., ~750 km (Astana-Žezkazganas). Tas dundėjimas nesibaigiančiomis stepėmis po ryškiomis žvaigždėmis, tik karts nuo karto tolumoje anapus lango išvystant elektros šviesą – dar viena labai kazachiška patirtis. Romantiškiausia ji – naujosios Pirmosios klasės dvivietėse kupė (po penkias vagone, geriausios – net su dušu), netoli kurių – vagonas-restoranas ir vagonas-baras.

Vagonas-baras Kazachijos traukinyje

Vagonas-baras Kazachijos traukinyje

Žemesnėse klasėse – keturviečių kupė ir plackartinių vagonų – langai apmusiję, patirtis ten kitokia. Sovietinio geležinkelio. Kur reikia tartis, kada jau atėjo laikas apatines kėdes paversti lova, kur vienintelis vagono tualetas pagal specialų grafiką uždaromas ištisoms valandoms, kai traukinys važiuoja pro didesnes stotis (juk išmatos krenta ant bėgių ir smirdėtų mieste). Užtat ten gali pamatyti, kuo gyvena kazachstaniečiai. Rusas pensininkas su žmona, važiavęs aplankyti savo vaikų ir, išgirdęs, kad esame iš Lietuvos, puolęs teirautis mūsų nuomonės apire Rusiją bei “benderovcus ukrainiečius” (mano rusų kalbos žinių tokioms diskusijoms jau nepakanka, tad neįsivėliau). Savaitgaliui namo grįžtanti teisės studentė, didžiumą nakties praflirtavusi su nepažįstamu jaunuoliu ant apatinės lovos po manimi. Kazachiškai.

Geležinkelio patirtis prasideda dar perkant bilietus. Tam yra daug būdų: internetiniai portalai, “geležinkelio ir aviakasos” (ant kiekvieno kampo miestų centruose), stringantys automatiniai ekranai stotyse. Visais šiais būdais teks mokėti komisinius, o “automatiniai ekranai” net naujojoje Astanos “Ateities kelio” stotyje pavedė. Vienintelė galimybė nusipirkti bilietus be komisinių – oficialios kasos stotyse, prie kurių driekiasi eilės, o tablo rodo vis mažėjančius likusių laisvų vietų skaičius.

Kazachijos traukinio plackarte

Kazachijos traukinio plackarte. Jie paprasti, bet gana tvarkingi

Alternatyvų traukiniams – mažai. Autobusai – tik šiek tiek greitesni, bet jais važiuodamas gaišti dienos metą.

Autonuoma brangi, be to, dažniausiai negalima paėmus automobilį viename mieste grąžinti kitame. Vidinių skrydžių yra, bet jie retoki ir brangoki, o tarp mažesnių miestų tenka skraidyti su nepatogiais persėdimais. Kad ir kaip norėjau aplankyti įvairias Kazachijos puses, kelionės grafiką ilgainiui teko susiaurinti iki Rytų Kazachijos: geriau pamatyti daugiau lankytinų vietų, nei ištisas paras praleisti traukiniuose.

Konduktoriai leidžia į traukinį Žezkazgane. Kadangi šis stovėjo per naktį, į jį nereikia skubėti.

Konduktoriai leidžia į traukinį Žezkazgane. Kadangi šis stovėjo per naktį, į jį nereikia skubėti.

Išvydęs kelis Kazachijos provincijos miestus, sprendimo pernelyg nesigailėjau: jie panašūs vienas į kitą, pilni vien tik sovietinių daugiabučių. Nes iki Sovietų Sąjungos privartinės kolektyvizacijos Kazachija buvo klajoklių ir jų jurtų žemė, o daugelį tų keleto miestų, kurie visgi stovėjo, pastatė rusai, kai XVIII-XIX a. užkariavo šitas begalines stepes.

Kazachijoje yra likę senų rusiškų medinių namų, kaip šis Almatos Malaja Stanica rajone. Tačiau jei domina visų pirma seni miestai - Kazachija nėra labai gera vieta kelionei

Kazachijoje yra likę pavienių senų rusiškų medinių namų, kaip šis Almatos Malaja Stanica rajone. Tačiau jei domina visų pirma seni miestai – Kazachija nėra labai gera vieta kelionei

Vienas geriausių būdų keliauti po miestus ar tarp gretimų miestų – automobiliai. Ne taksi: tiesiog iškelkite ranką ir sustos beveik bet kuris. Mums nė rankos kelti nereikėdavo: nežinia kaip vairuotojai “išskaitydavo iš kūno kalbos”, kad kaip tik norime kur nors nuvažiuoti automobiliu. Tiesa, jei mėgstate keliauti “tikru” autostopu, pabendrauti su vairuotojais, gali nepatikti: net ir jei važiuojate ta kryptimi, kur reikia vairuotojui, dauguma už tai tikėsis pinigų. O ir kalbėtis tie, kurie vežė mus, nebuvo linkę.

Bet kainos – juokingos. Tarp miestų autostopu už eurą gali nuvažiuoti ir 30 km. Benzinas juk – perpus pigesnis nei Europoje. Restoranai dar smarkiau pigesni. Ir nakvynės. Svarbiausia, kad Kazachijoje mūsų niekas neapgaudinėjo. Ne vien todėl, kad turstų “melžti” kazachai neišmoko ar nenori, bet ir todėl, kad Kazachija – vienintelė Azijos šalis, kur tave visi laikys “savu” (gal tremtinių ar plėšinių įsisavintojų palikuoniu, gal šiuolaikiniu verslininku). Vietiniai mūsų rusiškai klausinėjo kelio, o televizija net mėgino Almatos centre paimti iš mūsų interviu kažkokia vietine tema. Net išgirdę, kad esame iš Lietuvos, kazachai visų pirma klausdavo: “Ar Kazachijoje dirbate ir gyvenate?”.

Astanos cirke kitų nevietinių nebuvo. Jų nesutikau net ir tokiose pramogose, kaip ekskursijos į kalnus.

Astanos cirkas. Kazachijoje kiekvienas miestas turi stacionarų cirką, o jų artistai parengiami specialiuose cirko koledžuose. Lankytojai – vien kazachai ir rusakalbiai; turistų nesutikau net ekskursijoje į kalnus.

Tiesa, importinės prekės Kazachijoje brangios. Lietuviški produktai, kurių Kazachijos parduotuvėse daug, ten brangesni, nei Lietuvoje: muitai, transportavimas – juk jūros uostų Kazachija neturi.

Tačiau yra vietinių prekių. Įdomu išbandyti ir kazachų virtuvę, ypač bešbarmaką – ant makaronų sudėtus arklienos gabalėlius, patiekiamus su arklienos nuoviru užsigėrimui ir, geresniuose restoranuose, kumysu (kumelės pienu, skoniu primenančiu lengvą alkoholį) aperityvui. Valgo kazachai ir uzbekiškus patiekalus: plovą, lahman makaronus. Be to, kiekvienoje kavinėje ar restorane – nesvarbu, ar “japonų”, ar “meksikiečių”, ar “vietinėje” – rasi ir sušių, ir picų, ir burgerių, ir kebabų, o koka kola pardavinėjama litriniais buteliais. Kazachija godžiai “ryja” pasaulį, bet kartu atranda ir pamirštą savo istoriją: radosi istorinis kazachų kinas (deja, nepavyko gauti DVD), kazachiškas popsas naudoja ir tautinius motyvus, o atlikėjos videoklipams puošiasi masyviais tradiciniais kazachų klajoklių papuošalais.

Bešbarmakas

Bešbarmakas

Almata – milijoninis miestas kalnų fone

Almata, stūkanti pačiame Kazachijos gale – didžiausias šalies miestas (~2 mln. gyventojų). Nors sostinė į Astaną perkelta prieš daugiau nei 20 metų, dar tik labai neseniai nuskristi į Astaną pasidarė paprasčiau ir pigiau nei Almatą. “Astana – toks dirbtinis, tuščias, šaltas miestas, o Almata – gyvas” – sakydavo mums kazachai, nors daugelis jų Astanoje lankęsi jau senokai.

Almata – miestas, kurį reikia “prisijaukinti”. Pirmasis įspūdis nesužavėjo: begalinės tiesios gatvės iki pat horizonto. Jokio senamiesčio. Stalininį pastatą pakeičia chruščiovinis, chruščiovinį – brežnevinis, ir vėl, ir vėl iš naujo. Vos keli pastatai gražesni ir didingesni, kaip Mokslų akademija ar medinė stačiatikių katedra.

Almatos Respublikos aikštė. Liūdnai išgarsinta kruvinųjų 1986 m., kai, kazachai protestavo prieš ruso paskyrima Kazachijos TSR vadovu, o sovietai atidengė ugnį. Žuvo gal 250 žmonių, bet viskas slėpta. Tai buvo pirmoji tokia akcija prieš Sovietų Sąjungą

Almatos Respublikos aikštė. Liūdnai išgarsinta kruvinųjų 1986 m., kai, kazachai protestavo prieš ruso paskyrimą Kazachijos TSR vadovu, o sovietai atidengė ugnį. Žuvo gal 250 žmonių, bet viskas slėpta. Tai buvo pirmoji tokia akcija prieš Sovietų Sąjungą. Nuotraukoje tarp pastatų – viena daugiakilometrinių pėsčiųjų gatvių, nutolstanti skersai Almatos

Tačiau, pažinęs miestą giliau, atradau daugiau jo dvasios: arykai (atviri kanalai, kuriais teka kalnuose ištirpęs sniegas ir lietus); kiekvieną centro daugiabutį puošiančios meniškos atminimo lentos ir raitytos balkonų baliustrados; puošnūs mediniai namai cariniuose priemiesčiuose (pvz. Malaja Stanica); didžiausias šalies Meno muziejus su daugybe socrealistinių darbų; “galingas” Žaliasis turgus, kurio užkaboriuose, atrodo, nusipirksi viską.

Žaliojo turgaus arklienos skyrius

Žaliojo turgaus arklienos skyrius. Kartu su kupranugariena – tai tradicinės prabangios kazachų mėsos

Bet tikroji Almatos pažiba nuolat matosi horizonte anapus visų sovietinių penkiaaukščių, devynaukščių ir dvylikaaukščių daugiabučių. Kalnai. Milžiniški. Kiekviena atviresnė miesto erdvė pašvęsta susisėdus ant suoliuko gurkšnojant arbatą gėrėtis jų panorama (viena geriausių vietų tam – Pirmojo prezidento parkas).

Centrinis Almatos parkas (Gorkio parkas), viena erdvių gėrėtis kalnais

Centrinis Almatos parkas (Gorkio parkas), viena erdvių gėrėtis kalnais. Beje, aukščiausias Almatos kalnas yra Nursultano viršūnė, į kurią masiškai kopiama per Nursultano Nazarbajevo gimtadienį. Tokią istoriją automatinis balsas papasakojo važiuojant vienu Almatos apžvalgos ratų, taip pat labiau skirto pasigerėti kalnais, nei miesto mikrorajonais

Almatos miesto ribose yra aukščiausia pasaulyje Medeu čiuožykla ir nuostabus Šimbulako slidinėjimo kurortas. Miesto viešuoju transportu (autobusais ir lynų keltuvais) galima pasiekti 2 km, 3 km ir didesnius aukščius. Iki balandžio ten viską dengia stori sniegai, o vasarą kazachai kyla pasivaikščioti, mat kalnai sužaliuoja. Aišku, ne visi – 250 km nuo Almatos (Kazachijos mastais – netoli) yra Chano Tengrio viršūnė, kurios aukštis – net 7000 m.

Į Šimbulaką net žeimą pasikeliama ir šiaip pasivaikčšioti

Į Šimbulaką net žeimą pasikeliama ir šiaip pasivaikčšioti. Tolumoje slėnyje matosi Astana. Kainos/kokybės santykis Šimbulake puikus, pilna įspūdingų vaizdų, ypač iš lynų keltuvų.

Almatiečiai, rodos, suaugę su kalnais. Be galo nustebau, kai viešos savaitgalinės ekskursijos autobusu į garsųjį Šarynės kanjoną (~200 km nuo Almatos) metu gidas staiga mojo į statų šlaitą ir tarė: “Dabar lipsime į šią uolą”. Galvojau juokauja – juk programoje nieko apie tai neparašyta. Nė velnio. Į uolą tuoj kopė ir septynmečiai vaikai, ir “tarybinės bobutės”. Viena, matydama, kaip vėliau, leisdamasis akmenuotu šlaitu žemyn, slidinėju, dar pamokė, kaip statyti koją. “Pas mus visada tokios ekskursijos” – pakomentavo gidas. Uolomis ir šlaitais laipiojome keturias valandas….

Lipimas į kalnus be įrangos - mėgiama almatiečių pramoga

Lipimas į kalnus be įrangos – mėgiama almatiečių pramoga.

Be kalnų, Almatoje sunkiai galėtum orientuotis: kol nesupratau, kad eidamas į pietus visada eini švelniai aukštyn, o į šiaurę – žemyn, kartais pasukdavau į priešingą pusę (tokios panašios visos gatvės). Ir net neturėdamas laiko važiuoti net iki Šimbulako ar Didžiojo Almatos ežero, gali jų paragauti: iš pat Almatos centro keltuvas kelia ant Kiok Tiobės viršūnės. Nedidelės, užtat su pramogų parku viršuje. Kur greta apžvalgos rato ar vasaros rogučių kalno pašlaitėje rasi ir tradicinias kazachiškas stovimas sūpynes dviems, kokios stovėdavo kaimuose. Ir pirmąją pasaulyje Bitlų statulą.

Viena viršūnių Šarynės kanjono pasivaikščiojime

Viena viršūnių Šarynės kanjono pasivaikščiojime

Be kalnų, kazachus Almatoje, manau, žavi ir tai, kad ten labiausiai jautiesi kaip Europoje: ankstyvas pavasaris, švelnesnės žiemos, vakarietiškos (bent iš išorės) kavinės ir restoranai (kad ir įrengtos pirmuose sovietinių daugiabučių aukštuose, prilipdžius prie jų kokį priestatą su romėniškomis kolonomis). Tik transportas labai jau lėtas: autobusu ar troleibusu daug kur teks trenktis valandą ir ilgiau, mat Almatos metro kol kas pastatytos tik aštuonios stotys. Užtat kokios! Kiekviena – atskiras meno kūrinys konkrečia tema (pvz. stotis “Baikonūras” primena kosminės stoties vidų iš ~1970 m. fantastinių filmų, o ant galinės jos sienos nuolat rodomi videoįrašai iš kosmoso).

Almatos metro stotis 'Auezovo teatras', įrengta spektaklių tematika

Almatos metro stotis ‘Auezovo teatras’, įrengta spektaklių tematika. Daugelio kitų stočių pavadinimai, beje, nelabai susiję, su tuo kas viršuje, ir jie labiau atspindi įrengimą: pvz. ‘Šilko kelias’, ‘Baikonūras’, ‘Maskva’, ‘Alatau kalnynas’, ‘Karvedys Raimbekas’.

Ką dar pamatyti Kazachijoje?

Be Astanos, Almatos apylinkių ir gulagų, Kazachija turi daugiau įdomybių, nors jas vieną nuo kitos ir skiria šimtai nykių stepių kilometrų. Tarp tokių – Turkestanas su žymaus sufijaus Chodžos Ahmedo Jasavio kapu: vienintelis tikras Šilko kelio miestas Kazachijoje (dauguma tokių – Uzbekijoje).

O taip pat Sovietų sukeltų katastrofų vietos: išdžiūvusi Aralo jūra, Semipalatinsko poligonas, kur Sovietai atliko branduolinius bandymus (susprogdinta 456 bombų). Ir Baikonūras, kurį, kartu su visu aptarnaujančiu miestu, iki šiol nuomojasi rusai.

Kiekvienas Kazachijos miestas pastatytas sovietų laikais, taigi, visur pilna sovietinių freskų, mozaikų, o meno muziejuose - socrealistinių darbų (kaip šis Almatos meno muziejuje, kur nutapyti kolūkiečiai). Nes iki sovietų kazachai buvo klajokliai ir sąvokų "miestas", "profesionalus menas" jiems nereikėjo.

Kiekvienas Kazachijos miestas pastatytas sovietų laikais, taigi, visur pilna sovietinių freskų, mozaikų, o meno muziejuose – socrealistinių darbų (kaip šis Almatos meno muziejuje, kur nutapyti kolūkiečiai). Nes iki sovietų kazachai buvo klajokliai ir sąvokų “miestas”, “profesionalus menas” jiems nereikėjo.

Pastarąsias tris vietas dabar pamilo tie turistai, kurie siekia nestandartinių, “neturistinių” patirčių. Tiesa, tos patirtys kainuoja neįtikėtinai brangiai. Štai į Baikonūrą galima pakliūti tik su rusų ekskursija, kurios atsieina ~700 eurų žmogui per dieną. Semipalatinsko poligonas pigiau: keli šimtai eurų už dieną. Išvydę kainas, tas vietas praleidome, juoba, esu buvęs JAV Kenedžio kosmodrome, o į jį bilietas šiandien kainuoja tik 50 dolerių (t.y. ekskursija į Baikonūrą kainuoja tiek, kad netgi patiems kazachams, užsimaniusiems aplankyti kosmodromą, pigiau savaitgaliui nuskristi į JAV).

Tačiau visa kelionė į Kazachiją yra nestandartinė, “neturistinė” patirtis. Ypač ne vasarą. Devintoji pagal dydį pasaulio šalis tvirtai stojasi ant kojų po ilgų išnaudojimo ir kančios dešimtmečių. Labai įdomu tai išvysti savo akimis.

Bobutės tautiniais rūbais geria kavą prestižinėje vietoje:  Kioktiobėje, pasikėlus vienu naujųjų Almatos lynų keltuvų

Bobutės tautiniais rūbais geria kavą prestižinėje vietoje: Kioktiobėje, pasikėlus vienu naujųjų Almatos lynų keltuvų

Keliauti ten, kur jau gali rasti kokybę – bet kainos dar labai žemos. Kur gyventojų skaičius auga ir jie ne tik stato įspūdingesnius dangoraižius, bet ir vėl atranda savo kultūrą ir istoriją. Kur kitų keliautojų mažai ir niekas nežiūri į tave kitaip, kaip į vietinį. Kur kiekvienas turi išmanųjį telefoną ir viešai pardavinėjami brangūs “vipiniai” numeriai, bet žmonės dar naudojasi gatvės fotografų paslaugomis. Kur modernios viešojo transporto programėlės parodo kiekvieno autobuso koordinates, tačiau pritrūkus bilietų (ar konduktoriams gudraujant?) visame mieste gali būti vietoje jų dalinami tušti lapeliai. Kur “Samsung” reklamos ir tarybinės kosmonautų “freskos” ant pastatų sienų keičia viena kitą. Kur stovi didžiausios Vidurinės Azijos mečetės ir bažnyčios, bet sutuoktiniai kartais (tikiu, rečiau) dar važiuoja fotografuotis prie “Didžiojo Tėvynės karo” memorialų.

Viena daugelio Kazachijos valdžios idėjų šalies ateičiai net siūlo pervadinti ją iš Kazachstano į Kazachjelį. Nes su visais likusiais skurdžiais “stanais” Kazachija jau turi mažai bendro, o išnykus visiems praeities reliktams – neturės beveik nieko. Idėjų ji semiasi iš visur – Vakarų, Rusijos, net Pietų Korėjos (kiek daug ten korėjietiškų prekių parduotuvių!). Bet kuria ir naujas. Šitaip Kazachija tampa unikalia šalimi, europietiškai-azijietiška.

Jurta su satelitine antena, simbolizuojanti, kad Kazachija ir žengia į XXI a., ir prisimena savo šaknis

Jurta su satelitine antena, simbolizuojanti, kad Kazachija ir žengia į XXI a., ir prisimena savo šaknis. Vienas daugelio paminklėlių Astanos Nuržol bulvare

Kazachijos lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Kazachiją

Kazachijos lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Kazachiją

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,