Išskleisti meniu

Lankau pasaulį

Įspūdingiausi pasaulio ledynai ir poliariniai peizažai

Įspūdingiausi pasaulio ledynai ir poliariniai peizažai

| 0 komentarų

Šiauriausi ir piečiausi pasaulio toliai sunkiai pasiekiami, bet tai – ir vienos gražiausių pasaulio žemių. Jose mažai žmonių, užtat daug įspūdingų ledynų, taigų, galingų upių, o kai kur – karštųjų versmių ir geizerių.

Įspūdingiausi pasaulio poliariniai peizažai, kuriuos esu matęs per savo keliones į daugiau nei 100 šalių:

 


Perito Moreno ir aplinkiniai Argentinos ledynai

Vieta: Argentina

Kelionė į Patagoniją daugeliui tai – kelionė į Patagonijos ledynus. „Ko čia lietuviams žiūrėti ledynus“, „Aš jau mačiau ledynus Alpėse“ – man sakė skeptikai. Bet tie ledynai su Argentinos ledynais turi tiek pat bendro, kiek Aukštojo kalva su Monblanu. Patagonijos ledo laukas yra didžiausias pasaulyje (išskyrus Antarktidą ir Grenlandiją, bet ten sunku nukeliauti). O dar svarbiau, kad Perito Moreno ledynas – vienintelis, kurį gali stebėti iš arti, iš priekio, nuo natūralių „balkonų“, tarsi teatro sceną. Matyti, kaip ta nuolat slenkanti ledo upė pasiekia „liepto galą“, tirpsta, atlūžta milžiniškais gabalais ir krenta į didžiausio Argentinos ežero įvairiaspalvius vandenis.

Perito Moreno ledynas

Perito Moreno ledynas

Pagauna tikras azartas! Išgirsti „triokšt“ – ieškai akimis kur. Bet jei jau išgirdai, būna vėlu: pamatai tik kulminaciją, kaip krentančiuos ledo uolos sukelia ežere bangas. Tarsi 11 metrų baudinį mėginantis uždengti futbolo vartininkas, tu privalai atspėti, kur žiūrėti… Taip sėdėdami tai vienam, tai kitam „balkone“, vaikščiodami panoraminiais takais nė nepastebėjome, kaip Perito Moreno nacionaliniame parke praleidome didžiąją dienos dalį. Ir vis tiek atrodo – tik nusisuksi, tik nueisi, ir praleisi didžiausią dienos… Nueiname į miško taką. Triokšt! Kone garsiausias dienoje…

Spegacinio ledynas. Skirtingas ledo spalvas lemia skirtingas tankis.

Spegacinio ledynas. Skirtingas ledo spalvas lemia skirtingas tankis.

Kitą dieną plaukėme laivu prie dviejų tolimesnių ledynų – Upsalos, nuolat „besispjaudančio“ ledkalniais, ir paties aukščiausio Spegacinio (aukštis – 100 m: lenkia aukščiausius Lietuvos bažnyčių bokštus, o juk tai ne bokštas, tačiau siena). Tas gana stabilus, tad galima priplaukti arčiau. Ir visgi stebėti ledynus iš pergrūsto laivo denio – ne tas pats. Tą buvau daręs ir kitur, tarkime, gretimoje Čilės Patagonijoje. O štai į Perito Moreno ledyno patirtį panašios nėra niekur. Drąsiai rašau ją tarp 10 įspūdingiausių planetos gamtinių patirčių, greta Igvasu krioklių kitame Argentinos gale.

Nuo Upsalos ledyno atskilęs ledkalnis, aukščio sulig mūsų laivu

Nuo Upsalos ledyno atskilęs ledkalnis, aukščio sulig mūsų laivu

Skaityti daugiau: Argentinos Patagonija – ledynai, Andai, vandenynai

 


Vatnajiokudlio ledynas

Vieta: Islandija

Vatnajiokudlio ledynas toks milžiniškas, kad dengia dešimtadalį viso Islandijos paviršiaus, plotu prilygsta visai Vilniaus apskričiai.

Vasaromis jis byra į Jokulsarlon lagūną, iš kurios aisbergai plaukia į vandenyną. Ši lagūna – viena labiausiai pribloškiančių Islandijos vietų, ją regėdamas gali pasijusti it grįžęs į ledynmetį.

Nuo Vatnajiokudlio ledyno į Jokulsarlon lagūną atskylantys aisbergai

Tačiau pakanka pakitimų giliai po paviršiumi ir grožis virsta katastrofa: štai 1996 m. po Vatnajiokudliu išsiveržęs vulkanas staiga ištirpdė tiek ledo, kad paplūdęs vanduo nuplovė pirmojo plento tiltus. Laimė, Islandija taip retai gyvenama, kad joks žmogus tai mirtinai bangai nepasipainiojo. Nors ir yra savotiški stichijų įkaitai, islandai moka kai kurias jų numatyti gana tiksliai.

Ką reiškia gyventi saugantis Islandijos gamtos kaprizų 2010 m. buvo pajutę visi europiečiai, kai išsiveržus Ejafjadlajokudlio vulkanui teko visame žemyne “tupdyti lėktuvus”.

Skaityti daugiau: Islandija: keturių stichijų šėlsmas

 


Torres Del Paine nacionalinis parkas

Vieta: Patagonija, Čilė

Čilės Patagonija – didi, vėjuota ir labai retai gyvenama. Tolstant nuo “piečiausio pasaulio miesto” Punta Arenaso asfaltuotas kelias netruko virto žvyrkeliu (oficialiai turinčiu 9-osios magistralės statusą).

Atšiaurus Torres Del Paine nacionalinio parko peizažas. Saloje - viešbutis.

Ženklai paskelbė prasidedant Paskutinės vilties (Ultima Esperanza) provinciją. Pavadinimas labai tinka nykiam medžių stokojančiam peizažui. Jį davė jūrininkas Chuanas Ladriljeras, čia plaukęs 1557 m. Jo “paskutinė viltis”, kad pagaliau priplaukė Magelano sąsiaurį, pasirodė buvusi bergždia: pasirinktasis vandens kelias tebuvo fjordas, pasibaigęs ledynu.

Antrasis pagal dydį piečiausio Čilės regiono miestas Puerto Natalesas laukė už 248 km nuo Punta Arenaso, bet jo dydis – jau tik kaip Druskininkų (18000 žmonių). Degalų pakeliui teko piltis kaimo krautuvėje, kurios pardavėjas greta maisto bei gėrimų atsiveža ir vieną kitą kanistrą – statyti degalinės neapsimoka.

Gvanakų (laukinių lamų) kaimenė.

Dar už 100 kilometrų laukė Paino bokštų (Torres del Paine) nacionalinis parkas – ten civilizacija galutinai užleido pozicijas gamtai. Nuo vietomis apsemtų automobilių kelių ir pasivaikščiojimo takų ten atsiveria vienas už kitą įspūdingesni vaizdai: aštrūs kalnai (“bokštai”), visa aibė ežerų.

Tačiau žaviausi ten – ledynai, didžiojo Pietinio ledo masyvo liežuviai, vasaromis aptirpstantys, žiemomis vėl užšalantys. Iki Grėjaus ledyno neprivažiuosi, pėsčiomis – 8 val. į vieną pusę, bet galima ir plaukti nuo jo tirpsmo užgimusiu ežeru. Tai irgi nebuvo paprasta: prieš baisų vėją nukreiptas laivelis beveik stovėjo vietoje, nors varikliai veikė visu pajėgumu. Nieko keisto: Patagonijos vėjas siūbuodavo net didelį išsinuomotą pikapą, o eiti prieš jį atviroje vietoje reikalaudavo pastangų.

Grėjaus ledyno menka dalelė iš laivo.

Skaityti daugiau:
Čilės Patagonija: vėjuotas didus pasaulio galas

 


Įspūdingiausių pasaulio ledynų ir poliarinių peizažų žemėlapis

Loading map...

Loading

 


Kiti įspūdingi poliariniai peizažai

Šie peizažai gal neužgniaužia kvapo taip, kaip aukščiau suminėtieji, bet taip pat yra labai žavūs.

Naujosios Zelandijos ledynai

Naujoji Zelandija garsėja pakrantėmis, fjordais, ežerais, augalais – tačiau jos pietinė sala pakankamai toli į pietus, kad turėtų ir ledynų. Tiesa, tik tarp kalnų.
Plačiau: Naujoji Zelandija – žalia pasaulio provincija

Svalbardas

Šiauriausia pasaulyje sala, į kurią galima nuskristi reisiniais lėktuvais, kur yra viešbučiai, muziejus, universitetas ir t.t. – Norvegijos Svalbardas. Gamta čia dyka, nyki, bet kartu didinga: savo tuštuma, poliarinėmis naktimis, sniegais.
Plačiau: Svalbardas – Šiauriausias žmonijos forpostas

Pūga Svalbarde

Pūga Svalbarde


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Niūriausios pasaulio vietos

Niūriausios pasaulio vietos

| 0 komentarų

Per šimtus savo kelionių regėjau ne tik gražių, nuostabių vietų, bet ir kraupių, menančių karus, tragedijas, žmonių sunkumus, verčiančių susimąstyti.

Čia – 10 giliausiai sukrėtusių vietų.


Dešimt niūriausių pasaulio vietų

1.Černobylio zona. Po Černobylio elektrinės sprogimo 2600 kv. km dydžio teritorija tapo tokia radioaktyvi, kad visi žmonės iškeldinti. Buvusius žmonių miestus, kaimus ir gyvenimų prisiminimus čia ryja miškas, o ekskursijos vedamos tik su Geigerio skaitikliais: daug kas užnuodyta radiacija. Supranti, kaip viskas trapu, kiek gali kainuoti „nedidelė“ klaida ir kaip tikriausiai atrodytų visa planeta po žmonijos išnykimo.

Apleistoje Pripetės (prie Černobylio) mokykloje

Apleistoje Pripetės (prie Černobylio) mokykloje


2.Aralo jūra. Ketvirtas pagal dydį planetos ežeras, sovietų „mokslininkų“ paverstas dykuma. Buvę uostamiesčiai virto beviltiškumo bastionais, kur pasikeitė klimatas, o vėjai pusto nuodingas medžiagas, nuo kurių miršta kas dešimtas vaikas. Jokios pasaulio ekologinės katastrofos vaizdas neprilygsta begaliniam Aralo jūros dugnui su rūdijančiais laivais: kad suvoktum, kaip baisu, čia nereikia lyginti temperatūrų ar statistikų, čia viską akimirksniu pamatai pats.

Aralo jūros dugnas, virtęs dykuma, ir laivai ant jo

Aralo jūros dugnas, virtęs dykuma, ir laivai ant jo


3.Aušvico koncentracijos stovykla. Didžiausias XX a. „mirties fabrikas“, kur nacistinė Vokietija pražudė gal milijoną jiems neįtikusių žmonių. Aukų batai, krematoriumai, paprasti raudoni pastatai su žiauria žiauria niūria istorija.

Aušvico vieta, kur buvo šaudomi žmonės

Aušvico vieta, kur buvo šaudomi žmonės


4.Kaliningrado sritis. Atrodo, ramūs prasigėrę rusiški kaimeliai ir miesteliai. Bet kad čia niekad nebuvo Rusija. Gyveno vokiečiai, lietuviai, jie žiauriai išvaryti, išžudyti. Niekur kitur pasaulyje šiais laikais istorija nebuvo ištrinta iš gyvenimo ir žemėlapio taip skaudžiai: ne tik žmonės išnaikinti, bažnyčios paverstos griuvėsiais, bet ir visi pavadinimai, net upėvardžiai pakeisti. Dar bjauriau, kad, priešingai nei apie holokaustą, apie sovietinius genocidus didžioji pasaulio dalis visiškai pamiršo.

Apleistas didingas pastatas Įsrūtyje, Karaliaučiaus sritis

Apleistas didingas pastatas Įsrūtyje, Karaliaučiaus sritis


5.Betliejus. Atskyrimo siena Visus palestiniečių miestus Izraelis pavertė dideliais kalėjimais: apstatė sienomis, didesnėmis už Berlyno sieną, kurių kirtimas – žeminantis ir ne visiems prieinamas. Vienas miestų-kalėjimų – Betliejus, kuriame gimė Kristus.

Atskyrimo siena Betliejuje

Atskyrimo siena Betliejuje


6.Agdamas ir sunaikinti Karabacho miestai. Agdamas yra didžiausias šiais laikais sunaikintas miestas. Buvo Panevėžio dydžio, bet per Karabacho karą (~1994 m.) išvarę azerbaidžaniečius jį griuvėsiais pavertė armėnai. Dabar jis primena distopinį filmą: pavienės automobilių vilkstinės ištaškyto asfalto keliais važiuoja pro begalines griuvėsių eiles. Ir visa tai – ne tolima istorija. Kai visa tai vyko, aš jau buvau gimęs. Ir 2020 m. vyksta vėl iš naujo: dabar jau azerbaidžaniečiai bando atsiimti ir vėl apgyvendinti Agdamą bei kitus analogiškus miestus, bet nenustebsiu, jei tuo pačiu ir išvarytų armėnus iš jų miestų: tokie masiniai kitataučių išvarinėjimai Karabache vyko dar prieš 100 metų ir juos vykdo abi pusės.

Išgriautame Agdamo mieste

Išgriautame Agdamo mieste (2014 m. nuotrauka)


7.Indijos miestų šiukšlės. Šiukšliniausi pasaulyje. Šiukšlių kalnuose gyvena žiurkės ir net kiaulės, o pabodus jie padegami, taip dar labiau užteršiant ir taip tragiškai užterštą orą. Žmonės šlapinasi viešai turguose, o ką išmetėme į viešbučio šiukšliadėžę ryte radome vidury gatvės: kambarinė tiesiog išpylė pro laukujes duris. Kiek daug istorijų dar galėčiau papasakoti!

Šventajame Indijos varanasio mieste - šiukšlių laukas, jo kiaulės ir nusišlapinti sustojęs dviratininkas

Šventajame Indijos varanasio mieste – šiukšlių laukas, jo kiaulės ir nusišlapinti sustojęs dviratininkas


8.Sacharos kaimų atokumas Sacharos dykumoje net XXI a. gausu kaimų, kur neveda jokie keliai, nėra telefonų ar elektros, jojama kupranugariais ir asilais. Atrodo, grįžti tūkstančius metų atgal su visomis problemomis.

Važiuojant džipu per Mauritanijos dykumą

Važiuojant džipu per Mauritanijos dykumą


9.Poliarinė naktis Svalbarde Šiauriausioje pasaulio šalyje Svalbarde keturis mėnesius diena, keturis – naktis. Saulė net nepriartėja prie horizonto, nė kiek neprašvinta, o temperatūra sukasi apie -20. Žemė taip įšalusi, kad net laidoti ten nelaidojama, o gimdyti skrendama į Norvegiją. Ne kiekvienas psichologiškai sugeba gyventi.

Pūga Svalbarde

Pūga Svalbarde poliarinėje naktyje


10.Detroitas ir kiti JAV getai. ~1960 m. vykęs „rasių kraustymasis“ daugelio senų didžių JAV miestų centrus pavertė juodaodžių getais, kur itin nesaugu, daugelis didingų pastatų, bažnyčių, netgi dangoraižių apleisti. Vienas liūdniausių pavyzdžių – Detroitas, iš vieno turtingiausių JAV miestų virtęs vienu skurdžiausių ir netekęs dviejų trečdalių žmonių. Detroite – tikri XX a. pradžios griuvėsiai, vis griūvantys ir beviltiškai liepsnojantys! Ir tai – JAV, turtingiausia pasaulio didelė šalis…

Meno projektu virtęs sugriuvęs namas Detroite. Neužilgo po mūsų apsilankymo jis sudegė (padegtas)

Meno projektu virtęs sugriuvęs namas Detroite. Neužilgo po mūsų apsilankymo jis sudegė (padegtas)

 


Visi baisiausių pasaulio vietų sąrašai

Sunku tarpusavyje lyginti genocidų vietas su ekstremaliomis gyvenimos sąlygomis ar ekologines katastrofas su sunykusiais miestais. Viskas baisu, nejauku – bet baisu savaip.. Todėl parengiau ir atskirus skirtingų tipų “tamsiojo turizmo” vietų sąrašus:

*Žmonių išsekinta gamta. Baisiausios ekologinės katastrofos, sunaikinusios ištisus kvadratinius kilometrus mūsų planetos: radiacija, dykumėjimas, šiukšlės ir dar daug kas.
*Ekstremalios vietos, kuriose, nepaisydami visko, gyvena žmonės. -70 temperatūros, urganiniai vėjai, dykumų tolybės, 4 mėnesių trukmės naktis – reikia ypatingų žmonių, kad ten gyventi, ir ypatingo prisitaikymo, kuris žavi.
*Akistata su mirtimi. Didžiojoje pasaulio dalyje mirties bijoma, ji – savotiškas tabu. Bet yra vietų, kur lavonai laikomi viešai, iš kaulų net daromi meno kūriniai. Mums, lietuviams, jos ypač nejaukios.
*Nuosmukio vietos. Didžiosios pasaulio dalies ekonomika nuolat kyla ir kyla, kiekviena karta gyvena turtingiau. Bet yra miestų ir ištisų šalių, kadaise klestėjusių, bet nuvažiavusių žemyn. Tokiose vietose akį baugiai rėžia kontrastas tarp trupančios didybės ir niūrios dabarties.
*Genocidų ir katastrofų vietos. Ten, kur žuvo tūkstančiai ar net milijonai nekaltų žmonių.
*Karų vietos. Kur praeities konfliktai iki šiol neduoda ramybės žmonėms: perskira šeimas, graso atsinaujinti ir t.t.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Įdomiausios kelionių patirtys

Įdomiausios kelionių patirtys

| 0 komentarų

Kelionėse vieni įspūdingiausių dalykų būna ne tie, kuriuos pamatai, bet tie, kuriuos patiri visais pojūčiais.

Štai 10 patirčių, labiausiai įstrigusių per šimtus mano kelionių, o taip pat nuorodos į smulkesnius sąrašus ir su dešimtimis įdomiausių kiekvienos rūšies kelionių patirčių (tradicijos, pramogos, šventės, keliavimo būdai, valgymo būdai).

Patyrus ką nors naujo verto šių sąrašų straipsniai pildomi.

10 įspūdingiausių kelionių patirčių

1.Rio de Žaneiro karnavalas. Didžiausias šou žemėje! 12 mln. gyventojų mieste staiga koncertai ant kiekvieno kampo, 5-6 milijonai žmonių rengiasi ultrakvailai ar ultraseksualiai, o viską vainikuoja kelias naktis trunkantys sambos mokyklų pasirodymai su šimtais tūkstančių(!) atlikėjų. Net olimpiados atidarymai sunkiai tam prilygsta!

Avangardas įveda mokyklą

Sambos mokyklų pasirodymas


2.Toradžai ir jų laidotuvės. Toradžai mirusius giminaičius jie metus laiko namie ir paskui dar kartais iškasa palaikus. Bet jų gyvenimo viršūnė – laidotuvės, kurios trunka ir savaitę, aukojami dešimtys gyvulių, pastatomi specialūs laidotuvių miesteliai, džiaugiamasi atėjusias turistais. O spalvos, kalbos, architektūra… Unikali tauta, kur supranti, kad galima gyventi visai kitaip, nei tu įpratęs.

Toradžų laidotuvės tradiciniame kaime. Kairėje - šokis, dešinėje - turistai stebi ką tik paaukotą buivolą

Toradžų laidotuvės tradiciniame kaime. Kairėje – šokis, dešinėje – turistai stebi ką tik paaukotą buivolą


3. Saulėlydis prie Gango Varansyje. Vienose didingose krantinėse šventikai ritualais kas vakarą pagerbia šventą upę, kitose be perstojo žiba laužai: liepsnoja lavonai. Nepakartojama patirtis, užgulanti pojūčius!

Saulėlydžio ceremonija Gango pakrantėje

Saulėlydžio ceremonija Gango pakrantėje


4.Geležinkeliu per Indiją. Indijos traukiniai – pats tikriausias šalies socialinis paveikslas. Penkiose jų klasėse – labai skirtingi žmonės ir esu išmėginęs visas.

Pigiausia Indijos geležinkelių klasė

Pigiausia Indijos geležinkelių klasė


5.Kemperiu per Australiją. Kažkas setebuklingo važiuoti valandų valandas ir nesusitikti kitos mašinos, degalinės ar miestelio. Sustoti nakvoti tiesiog šalikelės aikštelėje po žvaigždėmis – po tiek žvaigždynų, kiek didžiojoje dalyje Europos jau beveik šimtmetį niekas nematė.

Pakelės aikštelės reklama begaliniame Australijos kelyje

Pakelės aikštelės reklama begaliniame Australijos kelyje


6.Las Vegaso naktis. Miestas-patirtis. Tai ne tik kazino – tai ir kasdieniai kvapą gniaužiantys Cirque du Soleil pasirodymai, nemokami fontanai ir dirbtinis pesiveržiantis vulkanas, šviesos, šviesos, šviesos…

Las Vegaso naktis

Las Vegaso naktis


7.Londono Vestendas. Garsiausi pasaulio teatrai ir miuziklai, dešimtys ar šimtai spektaklių kasdien: net jei nepatinka teatras, tikiu, Vestende rasite, kas patiks, nes geriausių miuziklų efektai – lyg kine.

Operos fantomas kasdien vaidinamas dešimtmečius


8.Full Moon Party. Kai tik danguje sužimba pilnatis, dešimtys tūkstančių jaunuolių iš viso pasaulio suplūsta į vieną Tailando paplūdimį ir pasineria į beprotybę: muzika, šokiai, seksualūs rūbai, alkoholio kibirai ir šokinėjimas per ugnį. Gal kai kam nuskambės kvailai, bet atmosfera „veža“ net ir “neklubinėtoją”.

Šokinėjimas per ugnį

Šokinėjimas per ugnį


9.JAV amišų kraštas. JAV religinė bendruomenė, savanoriškai pasirinkusi gyventi kaip XIX a.: be elektros, automobilių, vilkėti senoviniais rūbais ir dirbti žemę. Ten jautiesi it patekęs į istorinį filmą. Kontrastai tarp didelių pikapų ir amišų karietų tokie, kad sunkiai gali patikėti savo akimis.

Amišės ant dviračio

Amišės ant dviračių


10.Kruiziniu laivu per Karibus. Tai ne tik geriausias būdas keliauti po Karibus ir per savaitę aplankyti penkias-šešias salas, tai ne tik plaukiojantis 5* viešbutis: tai ištisa ypatinga patirtis su pramogomis, šou, savo tradicijomis. Ištisas plaukiojantis 6000 gyv. miestelis, kurortas ar gabalėlis Amerikos!

Kruizinio laivo denis

Kruizinio laivo denis


Kiti įspūdingų kelionių patirčių sąrašai

Kelionių patirtys – labai įvairios ir jas sunku lyginti viena su kita: pvz. sunku palyginti šventę su valgymo tradicija ar pramoga. Todėl padariau ir daug konkretesnių sąrašų su pribloškiamiausiomis kiekvienos rūšies kelionių patirtimis:

*Spektakliai ir pasirodymai. Kur teatras, akrobatika, šokiai – įspūdingiausi pasaulyje ir tai gali išvysti kasdien.
*Gyvieji muziejai ir pramogų parkai Kur gali nusipirkti svajonių dieną kitokioje aplinkoje: gal sugrįžus į XIX a., gal tarp Disnėjaus herojų. Turistai patenka tarp dešimčių ar šimtų aktorių, įspūdingų rekvizitų ir nuolatinių šou.
*Šventės, festivaliai, ceremonijos Ypatingi kultūriniai papročiai, kuriuos gali pamatyti ar patirti kiekvienas.
*Savičiausios valstybės. Daugelis šalių gana panašios į kaimynines, bet yra šalių, į kurias panašių nėra.
*Kelionių būdai. Po kai kurias šalis tiesiog būtina keliauti tam tikru būdu. Ir, jei keliauji tinkamu būdu, pats tas kelionės būdas (traukiniai, kemperis, dviratis…) gali būti neišdildoma patirtis.
*Nakvynės vietos. Kai kuriose šalyse yra ypatingų, vietinių nakvynės vietų, smarkiai besiskiriančių nuo visiems įprastų viešbučių ar nuomojamų butų. Ten net nakvodamas patiri tą šalį.
*Apsipirkimas. Vietos ir būdai apsipirkti užsienyje, kurie yra daug daugiau nei eilinės parduotuvės ar turgūs.
*Pramogos. Ypatingos, tik konkrečioms šalims būdingos pramogos.
*Valgymas. Netradiciniai, vietiniai būdai valgyti, restoranai.
*Mažumos. Visi žino valstybių kultūras, bet pasaulyje yra tokių netikėtų, ypatingų mažumų, kurių kultūros skiriasi nuo aplinkinio pasaulio net labiau, nei kokios valstybės kultūra. Tose vietose tarsi patenki į fantastinę šalį, kurios beveik niekas nežino ir kurios tu nežinojai esant.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , ,


Bahamai – Karibų turtuoliai

Bahamai – Karibų turtuoliai

| 0 komentarų

Bahamai – turtingiausia pasaulyje juodaodžių valstybė. Atmosfera Bahamuose – bent jau sostinėje Nasau – arčiau Singapūro, nei Afrikos: tvarkingi parkai, kurortai-dangoraižiai, suremontuotas žauvs senamiestis. 100% raštingumas, mažiau nei 2 vaikai šeimoje. Atrodo, Vakanda iš “Juodosios panteros” galėtų būti čia…

Tik Bahamai mažyčiai. 700 nuostabių salų – bet tik 400 000 gyventojų. Turtus Bahamams sukrovė ne galingos technologijos ar pramonė. Amerikiečiams Bahamai jau beveik 100 metų – rojus vos 70 km nuo Floridos krantų. Žydras vandenynas ir koralai turistams, minimalūs mokesčiai verslininkams, slaptavietė piratams ir mafijozams.

Dabar Bahamus atranda ir likęs pasaulis: juk tai viena svarbiausių kruizinių laivų stotelių, o kruizus nūnai pamilo ir Europa. Man Bahamai buvo jau šešta aplankyta nepriklausoma Karibų valstybė, bet ji pamynė apie regioną susidarytus stereotipus.

Bahamų sostinės Nasau katedra (kairėje) ir modernus Piratų muziejus

Bahamų sostinės Nasau katedra (kairėje) ir modernus Piratų muziejus

Bahamuose – iščiustyta senovė ir modernūs kurortai

Daugelyje Karibų miestų aukščiausias „pastatas“ – tai didžiausias tuo metu į uostą atplaukęs kruizinis laivas. Ne Bahamų sostinėje Nasau: čia virš miesto kyla milžiniškas Atlantis kompleksas su megaviešbučiu, kazino, didžiausiu pasaulio akvariumu.

Atlantis kontūrus jau buvau matęs. Dubajuje. Garsiosiose Palmės dirbtinėse salose. Dubajaus turto vystytojai ėmė ir pastatė identišką viešbutį pas save. Jei jau miestas-pasaka Dubajus kažką kopijuoja, tai kažką sako…

Atlantis megaviešbutis Bahamų Nasau

Atlantis megaviešbutis Bahamų Nasau

Rojaus sala (Paradise Isalnd), kurioje stovi Atlantis, nėra dirbtinė. Bet viskas joje, išskyrus gal ilgą Kopūstų paplūdimį (Cabbage Beach) – dirbtina. Ten – pagrindinis Bahamų turistų rojus su įvairiausių viešbučių eilėmis: nuo nuobdžių eilinių iki imituojančių kokį Skandinavijos kaimą. Su tvarkingais parkais ir įvažiavimo mokesčiu, renkamu ant aukštų tiltų. Ir be jokių gyventojų. Net jos pavadinimas – dirbtinas: iki 1962 m. tai buvio Kuilių sala (Hog Island). Bahamų turizmo šaukliai (užsienio investitoriai) suprato, kad toks pavadinimas amerikiečių nepavilios…

Kopūstų paplūdimys Rojaus saloje. Daugelis įėjimų į jį privatūs (tik viešbučių svečiams), tačiau bent vienas yra atviras visiems. Nors ir prie jo parašyta, neva eiti pašaliniams draudžiama - bet niekas nei tikrina, nei paiso.

Kopūstų paplūdimys Rojaus saloje. Daugelis įėjimų į jį privatūs (tik viešbučių svečiams), tačiau bent vienas yra atviras visiems. Nors ir prie jo parašyta, neva eiti pašaliniams draudžiama – bet niekas nei tikrina, nei paiso.

Įspūdingiausias Rojaus saloje – Versalio sodas. Jį dar 1939 m. sukūrė švedų verslininkas Akselis Veneris-Grenas, Bahamuose sau senatvėje kūręs gražesnį gyvenimą. Ten toks žiupsnelis idealizuotos Europos: net ištisas vienuolyno kiemas nupirktas Prancūzijoje ir atvežtas. Dabar tai populiari vieta santuokinėms fotosesijoms – juk daug amerikiečių porų nori susituokti tame „Bahamų rojuje“.

Versalio sodas Bahamuose

Versalio sodas Bahamuose

Akselis Veneris-Grenas tebuvo vienas pirmųjų visoje eilėje baltaodžių Europos ar Amerikos menininkų, verslininkų, keliautojų pamilusių Bahamus ir persikėlusių ten „su visam“. Bahamų nacionalinėje meno galerijoje vyrauja ne Bahamuose gimusių „bahamiečių“ darbai ir net tradicinio bahamų romo tortų fabriko šeimininkas, kurį sutikome – anglas.

Bahamų nacionalinė meno galerija

Bahamų nacionalinė meno galerija. Daugiau nei pusė ploto man lankantis buvo skirta uraganui Dorian – išgelbėtiems nuo jo darbams, sugriovimų nuotraukoms. Uraganai – kiekvienos Karibų salos kasmetis siaubas (sezonas – vasarą)

Didžiausia sėkmė Bahamams buvo… Kubos revoliucija. Juk iki Kuboje į valdžią atėjo Fidelio Kastro vedami komunistai (1959 m.), amerikiečiai poilsiavo, lošė būtent Kuboje. Ir 400 000 gyventojų Bahamai tikrai nepakonkuruotų su 11 mln. šalimi. Bet kai Kuba užsidarė, amerikiečiai ieškojo naujų „džiaugsmo plotų“ ir artimiausi buvo Bahamuose, kurių atolai prasideda vos 70 km nuo Majamio krantų.

Nasau centro paplūdimys (Western Esplande Beach)

Nasau centro paplūdimys (Western Esplande Beach)

It Bahamai stulbinamai gerai „griebė jautį už ragų“. Mokesčių šalyje beveik nėra – taip rašoma skyriuje „investuok Bahamuose“, kuris įtrauktas į… kiekvieną nemokamą turistinį bukletą apie šalį (gal bekeliaudamas užsimanysi pasilikti ir “priparkuoti” savo pinigus?). Tokių investicijų dėka, Bahamai iš Jungtinės Karalystės imperijos užkampio, tik 1973 m. tapusio nepriklausomu, tapo viena turtingesnių nuo Britanijos atskilusių valstybių.

Turtuolių vilos Nasau Rojaus salos gale

Turtuolių vilos Nasau Rojaus salos gale

Nasau – įspūdingiausias senamiestis tarp mažųjų Karibų salų

Ilgiau pamaišęs Karibus kruizais pradedi bodėtis Karibų miestų: išlipi iš laivo, o visi jie kaip vienas. Įkyrūs prekijai lenda iš visokių deimantų, tanzanitų, cigarų parduotuvių, bruka „dovanas“ „specialiai tik laivo keleiviams“. Visi pastatai beveik vienodi, tarsi specialiai turistams pastatyti…

Nasau iš kruizinio laivo

Nasau iš kruizinio laivo

Bahamų sostinė Nasau – kitokia. Ji turi žavų senamiestį iš Anglijos kolonijos laikų su žaviais kolonuotais pastatais: parlamentu, biblioteka ir kitais. Viena retų Karibų sostinių, kur vaikščioti – žavu, o ne bjauru, baisu ar nuobodu!

Bahamų parlamentas Nasau

Bahamų parlamentas Nasau

Nasau senamiestį supa anglų fortai su amžiams nutilusiom patrankom – Šarlotės fortas, Fincastle fortas. Abu labiau žavi vaizdais į miestą, Rojaus salą, kruizinius laivus – nei kažkokiom ekspozicijom.

Šarlotės fortas, kuriame bazavosi ~300 britų karių, bet jis taip niekad ir neužpultas

Šarlotės fortas, kuriame bazavosi ~300 britų karių, bet jis taip niekad ir neužpultas

Bet tikroji Nasau „šlovės akimirka“ buvo iki įsigalint anglams, ~1700-1720 m. Tada Nasau buvo Karibų piratų rojus – miestą ir aplinkines Bahamų salas valdė piratai, čia grįždavę iš plėšikiškų žygių.

Tai primena nuostabus Nasau piratų muziejus, kitoks, nei daugelis: svarbiausia ne tekstai, o atmosfera: garsai, figūros, šviesos tikrai sukelia įspūdį, kad eini palei ~1717 m. piratų smuklę ar po jų laivo triumą. Ir nors aprašų mažai, atmosferos dėka tuos faktus, kurie parašyti, nesunkiai prisiminiau, o jie ir svarbiausi: kaip Nasau tapo piratų rojumi ir kaip britai jį sunaikino. Paneigiami ir visokie mitai apie piratų lobius. Ta vos ~20 metų „piratų aukso amžiaus“ era taip jaudina žmonių vaizduotę, kad jie prisikuria nebūtų dalykų.

Diorama (su garsu) Nasau Piratų muziejuje

Diorama (su garsu) Nasau Piratų muziejuje. Dabar apie piratus, be muziejaus, kažkiek primena nebent itin garsiai spigiais balsais šūkaujantys vietiniai – kartais nesunkiai gali pasiklausyti pokalbio, vykstančio kitoje gatvės pusėje

Nasau piratų muziejus dar vienas pavyzdys, kaip smarkiai Bahamai skiriasi nuo likusių Karibų: muziejus tarsi perkeltas iš JAV. Net Lietuvoje neturime nieko panašiai kokybiško, prieinamo ir įdomaus net vaikui.

Tiesa, JAV primena ir Bahamų kainos – ypač visko, kas skirta turistams. Viešbučiai, restoranai, suvenyrai. Arbatos padėkliukai po 7 dolerius, 4 km taksi už 10 dolerių ir pan. Ypač brangu garsiame Nasau šiaudinių dirbinių (Straw) turguje, kuris seniai virto „brangių suvenyrų turgumi“. Laimė, viešasis transportas Nasau neblogas, nors į Rojaus salą ir neveža.

Hipsteriškai dekoruotas Nasau vergovės muziejus

Hipsteriškai dekoruotas Nasau vergovės muziejus

Bahamai – Karibų pliusai ir mažai minusų

Toliau Rojaus salos ir Nasau senamiesčio, supertvarka menksta: randasi šiukšlių, į metalo laužą panašesnių automobilių. Bet tik tas, kas nebuvęs kitose nepriklausomose Karibų valstybėse, galėtų tuo skųstis. Bahamuose mažai Karibų blogųjų pusių, užtat beveik visos pamiltos turistų: žydra žydra jūra, ilgi geltono smėlio paplūdimiai, karštis (kai lankiausi vasario mėnesį, temperatūra siekė +29). Ir daugiau salų nei bet kurioje kitoje Karibų valstybėje: net 700, iš kurių 30 gyvenamos. Kiekvieną tų salų gali išnaršyti per dieną (tiek laiko, kiek uoste stovi kruizinis laivas), bet visų salų beveik joks žmogus nematęs.

Keli iš karto kruiziniai laivai kyla virš Bahamų sostinės Nasau centro

Keli iš karto kruiziniai laivai kyla virš Bahamų sostinės Nasau centro

Tarp Bahamų salų – ir kelionių agentūrų reklamuojama Kiaulių sala prie Staniel Cay, kur galima plaukioti su kiaulėmis, ir antrasis uostas Friportas, ir Abako salos, kurias 2019 m. beveik vsiiškai nugriovė uraganas Dorianas (žuvo ~300 žmonių – deja, uraganai visų Karibų siaubas, bet jų lengva išųvengti keliaujant žiemą). Ir aibė privačių salų ir salelių, tokių kaip Ocean Cay, kuri priklauso MSC kruizų linijai ir vienintelis būdas ten nukeliauti – šios kruizų linijos kruiziniais laivais.

Plaukimo su kiaulėmis reklama. Ši pramoga taip išgarsėjo, kad kai kurie galvoja, jog ji galima visur Bahamuose - tačiau Nasau reklamos ir bukletai vien nuskristi ten ir atgal siūlė už 500 dolerių, nes tai atoki sala

Plaukimo su kiaulėmis reklama. Ši pramoga taip išgarsėjo, kad kai kurie galvoja, jog ji galima visur Bahamuose – tačiau Nasau reklamos ir bukletai vien nuskristi ten ir atgal siūlė už 500 dolerių, nes tai atoki sala

Manau, kad dar sugrįšiu į Bahamus.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Kaimanų salos – rajų miestas, bankų rojus

Kaimanų salos – rajų miestas, bankų rojus

| 0 komentarų

Kaimanų salos – viena retų vietų, kur prieš keliaudamas nė nežinojau, ko tikėtis. Menkas taškas Karibų žemėlapyje. Viena paskutinių Britų kolonijų. Mokesčių ir bankų rojus…

Stereotipai Karibuose daug nereiškia: kai išlipi iš laivo ar lėktuvo, pamatai, kas ir kaip.

Ir jau nuo pirmų akimirkų – neįkyrių pardavėjų, tvarkingos pajūrio promenados – buvo aišku, kad Kaimanai – ne tas „trečiasis Karibų pasaulis“.

Kaimanų salų sostinės Džordžtauno cenre, palei kruizinių laivų terminalą

Kaimanų salų sostinės Džordžtauno cenre, palei kruizinių laivų terminalą

Rajų miestas – Kaimanų salų stebuklas

Dažna Karibų sala turi savo „superlankytiną vietą“. Tą, kurią privalo pamatyti kiekvienas, kuri puošia visus turistinius bukletus ir yra vienintelis salos šansas sudominti europiečius ar amerikiečius atostogoms pasirinkti ją, o ne vieną iš dešimčių konkurenčių.

Laivu į Rajų miestą Kaimanų salose

Laivu į Rajų miestą Kaimanų salose

Kaimanų salose tai neabejotinai – Rajų miestas (Stingray City). Unikali sekluma „vidury vandenyno“. Laivelis sustojo, kartu su bendrakeleiviais išlipau kopėtėlėmis. Iki artimiausio kranto – ~3 km, bet kojos palietė žemę. Netikėta sekluma. Karts nuo karto ją užverčia bangos – didžiausios gali būti ir virš galvos. Ypač tos, sukeltos praplaukiančių laivų. Baisu, bet juk šalia laivas, bendrakeleiviai, o jei pavyksta laiku pašokti – akis išsaugai sausas.

Aistė, mano žmona, laukia bangų ir rajų Rajų mieste

Aistė, mano žmona, laukia bangų ir rajų Rajų mieste

Tada pasirodo rajos – tokie juodi „plaukiojantys diskai“ su aštria it peilis uodega. Bangos pradžioje kelias jų, paskui vis daugiau ir daugiau užneša į tą seklumą, kartais jos trenkiasi į kojas: įdomu, nors baugoka, ypač kai užsižiūrėjęs į rają praleidau galingą bangos smūgį.

Turistai tarp rajų Rajų mieste

Turistai tarp rajų Rajų mieste

Laivų kapitonai meta joms maistą ir tuoj vanduo jau daros juodas nuo rajų! Ir „rūžavas“ nuo turistų. Kai atplaukėme, „mieste“ kuris ploto tarsi didelis butas braidė geras šimtas turistų ir buvo inkarus išmetę per 10 laivų. Tarsi magistrale pirmyn-atgal nuo Kaimanų kruizinio uosto priegų lakstė vis nauji ir nauji turistiniai laivai. Mūsiškis laivas net nerado vietos inkarui – teko plaukti iki koralų lagūnos krašte ir duoti turistams „pasnorkelinti“. Patyrę „snorkelintojai“ skundėsi, kad nėra ką ten žiūrėti – juk keliavo dėl rajų, koralų kitur prisižiūrėjo nuostabesnių…

Turistai laukia rajų Rajų mieste

Turistai laukia rajų Rajų mieste

Tai išvydus kilo dvejopos mintys. Negi turizmas suvalgė dar vieną vietą, kurią pats ir pagimdė? Bet visus „gal nevertėjo čia plaukti“ bemat užgožė Rajų miesto patirtis, kai pagaliau radosi vietelę ten numesti inkarą. Unikali pojūčių apgultis! Bangos, rajos, lagūnos žydrynė.

Vieno turistinių laivelių kapitonas pagavęs rają duoda turistams nusifotografuoti, išplečia jos ‘žabtus’ tarsi ji šypsotųsi. Kai kuriems keliauotjams tai gali pasirodyti per didelė invazija į gamtą, tačiau, tiesa, rajų miesto rajos yra laukinės ir jos pačios pasirenka ten atplaukti dėl maisto nepaisant to kainos – reiškia, patirtis nėra joms tokia jau nemaloni

Vieno turistinių laivelių kapitonas pagavęs rają duoda turistams nusifotografuoti, išplečia jos ‘žabtus’ tarsi ji šypsotųsi. Kai kuriems keliauotjams tai gali pasirodyti per didelė invazija į gamtą, tačiau, tiesa, rajų miesto rajos yra laukinės ir jos pačios pasirenka ten atplaukti dėl maisto nepaisant to kainos – reiškia, patirtis nėra joms tokia jau nemaloni

Kaimanų salos- turtų ir mažų mokesčių žemė

Vienintelis dalykas, dėl kurio dažniau išgirsdavau apie Kaimanų salas iki to momento, kai ten sustojo maniškis kruizinis laivas – visokios ofšorinės įmonės. Kaimanų salos yra mokesčių rojus, kur turtingi amerikiečiai ar europiečiai „perkelia“ savo turtus iš „plėšikiškų“ JAV ar Europos Sąjungos idant reikėtų mokėti mažiau mokesčių.

Vienas gausybės bankų Kaimanų salų sostinėje Džordžtaune

Vienas gausybės bankų Kaimanų salų sostinėje Džordžtaune

Bet ar Kaimanai tikrai turtingi? Negalėjau žinoti. Tik nukeliavus į šalį į atmintį tau „įsirašo“ tikroji jos atmosfera, o ne ta, apie kurią kas nors parašė, papasakojo. Kai kuriose tokiose šalyse turtai lieka kelių žmonių rankose, o aplinka atrodo skurdžiai…

Į Kaimanų salas sezono metu kasdien atplaukia ne po vieną milžinišką kurizinį laivą - kartu visuose juose plaukia tiek keleivių, kad prilygsta kokiam šeštadaliui Kaimanų salų gyventojų

Į Kaimanų salas sezono metu kasdien atplaukia ne po vieną milžinišką kurizinį laivą – kartu visuose juose plaukia tiek keleivių, kad prilygsta kokiam šeštadaliui Kaimanų salų gyventojų

Ne Kaimanų salose. Jų sostinė Džordžtaunas pasitiko ne tik didžiuliais bankų pastatais ar vieną didelį prabangių prekių prekybos centrą primenančiu “senamiesčiu”. Be visus Karibus užkariavusių “Diamonds International” ir tanzanito ten prekiaujama kaimanitu – save gerbianti sala juk turi turėti nuosavą brangakmenį, kad prabangos ieškotojai iš kruizinių laivų ten nusipirktų ne šiaip sau brangų mangnetuką…

Prekybinės gatvės priešais kruizinių laivų uostą

Prekybinės gatvės priešais kruizinių laivų uostą

Visur Kaimanų salose – švara, tvarka. Išpuoselėti golfo laukai, viešbučiai, perėjose praleidžiantys vairuotojai. Tikra Britanija – ir ne mažiau turtinga nei Londonas. Tik etninė sudėtis skiriasi – Kaimanų salose, kaip ir daug kur Karibuose, vyrauja juodaodžiai, kilę iš vergų.

Išpuoselėti Kaimanų golfo laukai

Išpuoselėti Kaimanų golfo laukai

Bet priešingai daugeliui Karibų šalių, Kaimanų salos nesiekė nepriklausomybės. Ramiai stebėjo, kaip aplinkinės šalys viena po kitos iškovojo laisvę – ir visos tuoj pat nėrė į skurdo liūną. Tarp jų Jamaika, iš kurios britai valdė Kaimanų salų koloniją ir kurią aš lankiau prieš pat Kaimanų salas. Milžiniškas kontrastas: trečias pasaulis prieš pirmą!

Suremontuoti kuklūs istoriniai pastatai Džordžtaune

Suremontuoti kuklūs istoriniai pastatai Džordžtaune

Pasilikimas kolonija leido Kaimanams praturtėti. Argi šitiek milijardierių norėtų Kaimanuose „slėpti turtus“, jei tai būtų ne „patikimosios“ Britanijos dalis, o kokia maža nepriklausoma valstybėlė, kurioje bet kada į valdžią galėtų ateiti koks vietinis Fidelis Kastro ir viską nacionalizuoti?

Kaimanų salos turi ir nuosavą valiutą - Kaimanų salų dolerį (nors priima ir JAV dolerius, kruizinių turistų rinka per svarbi, o kai jie šalyje tepraleidžia nepilną parą, pinigų juk nesikeis)

Kaimanų salos turi ir nuosavą valiutą – Kaimanų salų dolerį (nors priima ir JAV dolerius, kruizinių turistų rinka per svarbi, o kai jie šalyje tepraleidžia nepilną parą, pinigų juk nesikeis)

„Kaimanai per amžius ištikimi Didžiajai Britanijai“ – skelbia Kaimanų nacionalinis muziejus, irgi modernesnis už muziejėlius daugelyje skurdžiųjų nepriklausomų Karibų valstybių. Muziejuje – ir Kaimanų istorija, ir Kaimanų gamta (salos pavadintos krokodilų giminaičių kaimanų garbei, kurie, tiesa, salose išnyko: urbanizacija keičia jų veidą). Ir ištisa salė Kaimanų avialinijoms.

Kaimanų salų muziejaus avialinijų paroda

Kaimanų salų muziejaus avialinijų paroda

Taip, Kaimanų salos teturi 65 000 gyventojų, bet didžiuojasi savomis avialinijomis, kurios skraido net į Čikagą ar Niujorką, gabena į Kaimanus verslą ir turizmą ir padėjo šioms saloms tapti tikru Karibų turizmo perlu. Beje, iš 65 000 kaimaniečių tik apie pusė yra Kaimanų Salų kilmės – beveik ketvirtis čia paspruko iš “laisva tapusios Jamaikos”, kitų buvusių kolonijų, dar po pora tūkstančių atvežė savo turtus iš Jungtinės Karalystės, JAV, Kanados.

Banko parkinge ganosi višta su viščiukais. Tai - vienas nedaugelio karibietiško trečio pasaulio atributų Kaimanų salose

Banko parkinge ganosi višta su viščiukais. Tai – vienas nedaugelio karibietiško trečio pasaulio atributų Kaimanų salose

Kaimanai turi žydrą žydrą lagūną, koralus, pavienius senus pastatus. Bet juk tą turi daug Karibų salų – ir turi didesnių dvarų, ir fortų, kurie nėra tiesiog kelios patrankos, kaip Džordžtaune. Ką turi mažai kuri Karibų sala – tai turtus, tvarką. Ir nė viena neturi kito tokio rajų miesto.

Raja po vandeniu

Raja po vandeniu (mano daryta nuotrauka)


Visi kelionės po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
4. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
5. Barbadosas: maža juoda Britanija
6. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
7. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
8. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Tikslas – Amerika 2019 ekspedicijos dienoraštis (Kanada)

Tikslas – Amerika 2019 ekspedicijos dienoraštis (Kanada)

| 0 komentarų

„Tikslas – Amerika“ tęsiasi. Pagal dar 2017 m. pasiruoštą planą, šiais metais pasukome į Kanadą: sužymėti Kanados lietuviškas vietas tikslasamerika.lt žemėlapyje, aprašyti “Gabalėliai Lietuvos” enciklopedijoje, pažymėti jų koordinates, nufotografuoti, išklausyti jas kūrusių žmonių istorijas, įrašyti interviu.
h
Lietuvių bažnyčias, klubų rūmus, žymių lietuvių kapus, lietuviškus vietovardžius: sunku patikėti, kiek daug didaus lietuviai sukūrė Kanadoje.

Apdėkos atvirukas, kokius dalinome pasakojusiems apie lietuvišką paveldą. Jame pažymėtas 2019 m. ekspedicijos maršrutas, o taip pat 2018 ir 2017 m. maršrutai

Apdėkos atvirukas, kokius dalinome pasakojusiems apie lietuvišką paveldą. Jame pažymėtas 2019 m. ekspedicijos maršrutas, o taip pat 2018 ir 2017 m. maršrutai

Kanados lietuvių bendruomenė ir paveldas nepelnytai primiršta. Daug lengviau rasti informacijos, pavyzdžiui, apie Lotynų Amerikos ar Australijos lietuvybę, nei Kanados. Matyt, egzotiškumas, atstumai žavi, Kanada kiek per arti…

Tačiau iš tiesų Kanada lietuvišku paveldu nusileidžia tik vienintelėms Jungtinėms Amerikos Valstijoms. To paveldo „gyvumu“ JAV net lenkia: Kanadoje daugelyje lietuvių bažnyčių tebelaikomos lietuviškos mišios (7 iš buvusių 11) ir tik viena yra nugriauta. Kanadoje tebeveikia žymi dalis lietuvių klubų. Kanadoje dirba keturios lietuvių kredito unijos (JAV – tik pora) ir t.t. Gerokai mažiau Kanadoje ir lietuvių, su kuriais teko bendrauti angliškai. Pasak 2016 m. surašymo, apie ketvirčiui Ontarijo lietuvių kilmės asmenų gimtoji kalba yra lietuvių, o lietuviškose organizacijose tokie beveik visi.

Iš viso nuvažiavome per 6000 km.

Augustinas ir Aistė Žemaičiai Niujorke 'Tikslas - Amerika 2019' metu

Niujorke prieš važiavimą į Torontą

Praeitų “Tikslas – Amerika” ekspedicijų dienoraščiai: 2017 metų į rytų JAV, 2018 metų į JAV Vidurio Vakarus

Kanados lietuviškas paveldas (įžanga)

Esame pravažiavę Lotynų Ameriką, Australiją, Vakarų Europą, Kazachiją, lankę tenykštes lietuviškas vietas. Bet tokiai misijai, kaip „Tikslas – Amerika“, darbo ten nedaug. Ten yra tik pavienės lietuviškos vietos, viena nuo kitos dažniausiai nutolusios per šimtus ar ir tūkstančius kilometrų. Pavyzdžiui, visoje Lotynų Amerikoje tebuvo 4 lietuvių bažnyčios (nė vienoje lietuvio kunigo nebėra).

Vitražas Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Vitražas Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Tuo tarpu Kanadoje, kaip ir JAV, kiekvieną dieną galėjome aplankyti daugybę lietuviškų vietų, susitikti su dešimtimis lietuvių. Bent jau pietinėje Ontarijo ir Kvebeko provincijose, kur yra didžiausi Kanados miestai (Torontas, Monrealis) ir kur gyvena apie 85% visų Kanados lietuvių. Ir „Tikslas – Amerika“ žemėlapis Kanadoje neatrodo mažiau pilnas, nei JAV.

Prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę

Prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę Toronto lietuvių kapinėse su jų prižiūrėtojais

Visgi, Kanadoje lietuviškas paveldas kiek retesnis, nei JAV. 2017 m. ekspedicijos metu „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėjome ~330 lietuviškų vietų JAV Rytuose. 2018 m. pridėjome dar ~250 JAV Vidurio Vakaruose. Šiais metais gi pažymėjome 92 naujas vietas. Tiesa, kai daugelis Kanados lietuviškų vietų gyvos, galima patekti į vidų, laiko kiekvienoje užtrukdavome daugiau, nei kokiame Pensilvanijos anglies regione, kur daugelyje lietuvių bažnyčių lietuviški nebent kertiniai akmenys.

Sumažintas "Tikslas - Amerika" žemėlapis. Po 2019 m. ekspedicijos.

Sumažintas “Tikslas – Amerika” žemėlapis. Po 2019 m. ekspedicijos.

Be to, ekspedicijos pobūdis kasmet keičiasi. 2017 m. apsiribojome lietuviško paveldo lankymu, fotografavimu, aprašymu – tiek mažai laiko buvo. 2018 m. jau galėjome surengti projekto pristatymą Niujorke bei susitikimus su keliomis bendruomenėmis. Šiemet dar didesnę dalį mūsų darbo sudarė pokalbiai, interviu. Padarėme net 12 projekto pristatymų, į kuriuos pasiklausyti apie lietuvišką paveldą Amerikos žemyne atėjo beveik 300 žmonių.

Papasakoti jau turime ką: iki valandos trukusia programa su galybe nuotraukų nusivylusių nebuvo. Pasakojome apie įspūdingiausią Amerikos žemyno lietuvišką paveldą, netikėčiausias ir įdomiausias ekspedicijų istorijas ir kartu pasinaudodavome proga paklausti: „Ar viską sužymėjome jūsų regione, gal žinote daugiau?“.

Romuvos lietuvių stovykla

Romuvos lietuvių stovyklos simbolis – jos unikalūs vartai

Kanados geografija lėmė, kad vėl aplankėme ir JAV. Taip, galima važiuoti iš Toronto į Monrealį ir atgal, iš Toronto į Vindsorą ir atgal tais pačiais keliais – bet kam švaistyti laiką, jeigu galima į vieną pusę važiuoti Kanada, į kitą – JAV?

Monrealio Aušros Vartų bažnyčios vidus - simbolinis Vilnius su Trimis kryžiais gale

Monrealio Aušros Vartų bažnyčios vidus – simbolinis Vilnius su Trimis kryžiais už altoriaus

Tokiu būdu vienur JAV užpildėme keletą žemėlapio spragų: pavyzdžiui, žemėlapyje buvo nepažymėtos Ročesterio, Jutikos, Niagara Folso lietuviškos vietos, nes 2017 m. ekspedicijoje jos būtų buvusios pernelyg į šalį. Dar 2017 m. ročesteriečiai mums rašė, kodėl žemėlapyje nėra Ročesterio…

Kitur JAV, tuo tarpu, galėjome vėl aplankyti tas pačias vietas. Tuos miestus, kur lietuviai „Tikslas – Amerika“ projektu ir lietuvišku paveldu susidomėję labiausiai: Klivlandą, Detroitą. Ir padaryti ten pristatymus.

Projekto pristatymas Klivlando lietuvių klube

Projekto pristatymas Klivlando lietuvių klube

Be to, aplankėme ir Niujorką. Jau trečią kartą. Tiesiog, į Niujorką skristi perpus pigiau, nei į Torontą. Skridome į Niujorką, važiavome autobusu į Torontą.

Lietuvos šimtmečio paminėjimo programa baigėsi, šįkart projektas „Tikslas – Amerika“ vyko be valstybės paramos ir taupyti reikėjo labiau. Tačiau „Lietuvių fondo“, Monrealio kredito unijos „Litas“, Ročesterio „Lithuanian Heritage Society“ ir daugybės smulkesnių rėmėjų dėka jis įvyko ne blogesnis, nei kada prieš tai. Visi rėmėjai paminėti „Tikslas – Amerika“ tinklapyje.

Senojo kryžiaus lietuivų kankiniams Midlande maketas Kanados lietuvių archyve-muziejuje

Senojo kryžiaus lietuivų kankiniams Midlande maketas Kanados lietuvių archyve-muziejuje

 


Niujorkas (sugrįžimas)

l
Psichologinis atstumas iki Niujorko mums, tikriausiai, toks, kaip daug vilniečių – iki Kauno, viskas pažįstama, pažįstami žmonės, kaip Danius Glinskis iš „Susivienijimo lietuvių Amerikoje“, su kuriuo šiemet įrašėme interviu apie jo suprojektuotą SLA pastato rekosntrukciją. Beje, jis papasakojo lankęsis Pensilvanijos Anglies regione, pagal „Tikslas – Amerika“ žemėlapį ten ieškojęs lietuvių bažnyčių, kapinių ir mokyklų.

Augustinas Žemaitis su Daniumi Glinskiu SLA pastate žiūri naują SLA tinklapį

Augustinas Žemaitis su Daniumi Glinskiu SLA pastate žiūri naują SLA tinklapį

Atminimo lenta lietuviui ant Niujorko biržos – sunaikinta

Įdomu sugrįžti į tas pačias lietuviškas vietas, stebėti besitęsiančią istoriją.

Deja, ji ne visada linksma. Kažin kas nuėmė atminimo lentą pirmajam Niujorko lietuviškos mokyklos steigėjui lietuviui Kuršiui, kurią prieš 50 metų taip stengėsi pakabinti Niujorko lietuviai. Norėjo priminti niujorkiečiams lietuvių indėlį į Niujorko istoriją – ir džiaugėsi, kad apie lietuvius dabar galės paskaityti kiekvienas, praeinantis Niujorko akcijų biržą.

Dar prieš kelis mėnesius pagal „Tikslas – Amerika“ kelionių vadovą lietuviškas vietas lankęs pažįstamas pranešė, kad prie Niujorko akcijų biržos jokios atminimo lentos lietuviams nerado. „Gal nepastebėjo?“ – pamaniau. Bet nuėjęs į žemutinį Manheteną jos neberadau ir aš. Pastato fasadas suremontuotas – prieš remontą nukabino ir nepasivargino užkabinti atgal…

Ne tik Lietuvoje atminimo lentos lietuviams nuiminėjamos… Tokiame dideliame mieste, kaip Niujorkas, deja, atgarsio tai nesulaukė. Daug lietuvių nė nežino, kad ta lenta nuimta, dar daugiau nė nežinojo, kad ji buvo.

Atminimo lenta Kuršiui prie Niujorko akcijų biržos

Atminimo lenta Kuršiui prie Niujorko akcijų biržos, užfiksuota ‘Tikslas – Amerika 2017’ ekspedicijos metu

Ta lenta maža, bet svarbi. Juk ji primindavo lietuvius ne kokiame nors „gete“, o vienoje svarbiausių Niujorko vietų. Ir pats žinau ne vieną Amerikos ar Lietuvos lietuvį, kelionėje po Niujorką važiavusį pasižiūrėti tos lentos. Jie didžiuodavosi, kad lietuviai padarė didelę įtaką net Niujorkui, tai pasakodavo vaikams, draugams, pažįstamiems. Ir amerikiečiai sužinodavo, kad Amerikos lietuvių istorija neprasidėjo nuo XIX a. juodadarbių.

Niujorko akcijų birža, kur pakabinta Kurišui atminimo lenta

Niujorko akcijų birža, kur pakabinta Kuršiui atminimo lenta

Kaip išgelbėti lietuviškas Amerikos pastatų detales?

Labai retai lietuviškas paveldas Amerikoje naikinamas specialiai, iš neapykantos. Taip, pastatai gali būti griaunami dėl ekonominių priežasčių – kaip Aušros Vartų bažnyčia Niujorke, vietoje kurios jau iškilo didelis pastatas. Prieš milijonus nepakovosi.

Bet jei sunaikinamas niekam netrukdantis paminklas ar lenta, tai dažniausiai todėl, kad savininkai tiesiog nesupranta jo svarbos – ir ėmusis tinkamų veiksmų viską galima sugrąžinti. Tą įrodė Čikagos lietuviai, 2010 m. sugebėję įtikinti „Midway“ oro uostą sugrąžinti per rekonstrukciją nuimtą ir „sandėlyje pamirštą“ atminimo lentą Dariui ir Girėnui. Tą įrodė Carol Gargan iš Skrantono, savo raštais įtikinusi prie nebelietuviams atiduotos Šv. Juozapo bažnyčios palikti lietuvišką koplytstulpį sovietų okupacijos aukoms.

Ir, tikiuosi, „Tikslas – Amerika“ projektas, įrašymo į lietuviško paveldo žemėlapį sertifikatai, kuriuos daliname, privers dar daugiau dabartinių savininkų – jei jie nelietuviai – susimąstyti, kad jų turima vieta yra svarbi ir įdomi, ir kokia nors „sena lenta“ nėra tiesiog lenta.

Ir, tikiuosi, „Tikslas – Amerika“ paskatins lietuvius tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje geriau sužinoti, kas lietuviško kur yra, kam iškilęs pavojus, ir pagalvoti, kaip kai ką galima išsaugoti.

Visiems kartu: Amerikos lietuviams, Lietuvos lietuviams, Lietuvos diplomatams ir valdžiai, lietuviškai nebekalbantiems Amerikos lietuvių palikuonims.

Aišku, kiekvieną kartą Niujorke pažymime ir papildomų lietuviškų vietų – šįsyk pažymime Tenement muziejų, kuriame atkurtas ir litvako butas.

Daugiabučio muziejus Niujorke

Daugiabučio (Tenement) muziejus Niujorke, kur atkurtas ir litvakų butas. Daugelis tiek lietuvių, tiek litvakų, imigravę prieškariu į Niujorką gyvendavo panašiuose

Naktiniu autobusu pajudėjome link Kanados, kur mūsų laukė Torontas: didžiausias ir daugiausiai lietuvių turintis Kanados miestas, pagal lietuviško paveldo kiekius kaip lygus su lygiu galintis galynėtis su Niujorku.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Niujorke:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Niujorke aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Niujorke žemėlapis

 


Torontas

Kai sulaukėme kvietimo į Torontą, dar ėjo 2017 m. „Ir Kanadoje yra įdomių lietuviškų vietų“ – rašė kunigas Aurelijus Kasparavičius, sekantis mūsų Facebook kanalą „gabaleliailietuvos“. Pažadėjome atvykti 2019 m. Ir pažadą ištesėjome.

Galima sakyti, pirmą kartą per „Tikslas – Amerika“ istoriją turėjome savo agentą. Sunku ir suskaičiuoti, su kiek žmonių susitarė kunigas Aurelijus, kad mums parodytų lietuviškas vietas – arba bent jau davė kontaktus. Kiekviena nauja „Tikslas – Amerika“ misija iš tos pusės paprastesnė: vis daugiau ir daugiau žmonių, kuriems nebereikia prisistatinėti, kurie patys tave susiranda.

Kryžių kalnas ir Lietuvos kankinių koplyčia Misisagos šv. Jono lietuvių kapinėse

Kryžių kalnas ir Lietuvos kankinių koplyčia Misisagos šv. Jono lietuvių kapinėse (Misisaga)

Nakvynės pas vietinius: kodėl anksčiau to vengdavome

Aurelijus parūpino ir nakvynės vietą – susitarė su vietos lietuviais Stasiulevičiais, kad priimtų pernakvoti.

Iš šios pusės „Tikslas – Amerika“ buvo sunkesnė misija, nei prieš tai buvusios. Anksčiau turėjome dalinį finansavimą iš Lietuvos valstybės – juk valstybingumo šimtmetis. To neliko, o projektą baigti norisi. Todėl šiemet daugiausiai nakvodavome pas Kanados ir JAV lietuvius: taip sutaupėme brangiems viešbučiams.

“„Lietuvių

„Lietuvių namai“ Toronte

Anksčiau to vengdavome. Ne vienas ir ne dešimt per tuos tris metus sutiktų Amerikos lietuvių pasakojo, kad net ryšiai su giminėmis ir draugais Lietuvoje nutrūko dėl to, kad anie tik prašinėdavo visko ir prašinėdavo, tarsi pinigai Amerikoje ant medžių augtų. Net ir mano svetainėje „Gabalėliai Lietuvos“ ne kartą sulaukiau tokių Lietuvos lietuvių parašytų komentarų: „Noriu važiuoti studijuoti į JAV universitetą, bet neturiu X dešimčių tūkstančių dolerių – gal Amerikos lietuviai galėtų paremti?“. Labai norėjosi pagerinti Lietuvos lietuvių įvaizdį – būti ne prašinėtojais, bet tokiais, kurie atėjo padaryti gero darbo ir nieko už tai neprašo (nei pinigų, nei maisto, nei nakvynės).

Brolis Kasparavičius pasitinka prie savo bažnyčios

Brolis Aurelijus Kasparavičius pasitinka prie savo bažnyčios

Visgi ir šįsyk našta niekam netapome – atvažiuodavome vėlai vakare, išvažiuodavome rytais, šeimininkams dar miegant. Daugiau „patrukdėme“ tik Aurelijui – mūsų naktinis autobusas iš Niujorko į Torontą vėlavo virš valandos, jam teko laukti. Bet, tikiu, kad vėlesnis važinėjimas kartu su mumis jam patiko: net planus dėl to pakeitė. Smagu matyti, kaip smarkiai šis kunigas domisi visomis Kanados lietuvių organizacijomis, paveldu ir istorija, nors yra atsiųstas iš Lietuvos. Kaip pats uždavinėja papildomus klausimus mūsų pašnekovams.

“Parko

Parko „Lithuania“ ženklas Toronte

Toronto lietuviška didybė atsiskleidė pamažu

Pirmasis pasivažinėjimas po Torontą prasidėjo kiek nykiai: Šv. Jono lietuvių bažnyčia, kuri jau nebelietuvių ir net į vidų patekti neaišku kaip (kiek žmonių bebandė sutarti – nepavyko). Tik stogelis lietuviškas likęs. Senosios Prisikėlimo bažnyčios vieta – niekaip nepažymėta, dabar ten daugiabučiai. Vėliau dar – lietuvių liuteronų bažnyčia, uždaryta pernai. Kur dar prieš metus buvo nupiešta trispalvė, dabar – gėjų vaivorykštė.

Buvusi lietuvių liuteronų Išganytojo bažnyčia

Buvusi lietuvių liuteronų Išganytojo bažnyčia

Bet čia pat – dvi pažibos. Iš Lietuvių namų dar galėjau daug tikėtis: milžiniškas pastatas, didžiulės salės – beje, remontuojamos, tobulinamos. Interjerai gal ne ypatingai lietuviški, bet veikia labai lietuviškas baras „Lokys“, lietuviška kredito unija, kita. Viską jau perėmė naujai atvykę lietuviai, kaip Genovaitė Kobelskis ir Diana Jasiukaitienė, su kuriomis susitikome. Iš 11 valdybos narių – 7 šiuolaikiniai imigrantai iš Lietuvos.

Baras 'Lokys' su lietuviškais interjero elementais

Baras „Lokys“ su lietuviškais interjero elementais. Kalbamės su Lietuvių namų vadovėmis. Čia lankytis gali visi norintys, ne vien klubo nariai. Tiesą sakant, apie 20% klientų yra nelietuviai, mėgstantys lietuvišką maistą, kuris ruošiamas kiekvieną sekmadienį.

O antroji Toronto centro pažiba – Vilniaus rūmai – smarkiai pranoko lūkesčius. Tai – senelių namai, o „Tikslas – Amerika“ pripratau matyti slogius senelių namus: taip, viskas gražu, tvarkinga, bet neapleidžia toks liūdnas jausmas, kad visiems tai – paskutinė stotelė, daug nykesnė už visus įdomius ir įvairius jau nugyventus gyvenimus. „Vilniaus rūmai“ kitokie. Seneliai, kurių amžiaus vidurkis 85 m. – tiesa, daugiausia galintys pasirūpinti savimi – čia gyvena butuose su balkonais, gražiais vaizdais, po vieną ar po du (kai kurie porą ir susiranda „Vilniaus rūmuose“). Kaip pasakojo „Vilniaus rūmų“ vedėjas Jurgis Valaitis, lietuviams čia daug pliusų palyginus su bet kuria kita gyvenamąja vieta Toronte: televizoriuose keturi lietuviški kanalai ir sveikinimai su gimtadieniais, yra kasdien veikiantis lietuviškas restoranas, švenčiamos tautinės šventės: Vasario 16 d., Kūčios, Vėlinės ir t.t. O taip pat yra pirtys, terasa, sodelis, metro stotelė šalia ir t.t. Nenuostabu, kad prie vietos „Vilniaus rūmuose“ susidariusi nuolatinė apie 10-15 senelių eilė, o gyventojų – per 100.

“„Vilniaus

„Vilniaus rūmai“

Šiuo metu 80% Vilniaus rūmų gyventojų lietuviai, iš jų 20% – jau gimę Kanadoje. Dar vienas skirtumas nuo daugybės kitų lankytų panašių senelių namų, kur iš lietuvybės dažnai tebūna likęs vardas ir kokie drožti Rūpintojėliai bei paveikslai.

“Vaizdas

Vaizdas iš „Vilniaus rūmų“ į Toronto miesto centrą

Torontas mums buvo kaip bazė, iš kurios važinėjome ir po kitas vietas – Hamiltoną, Vasagą, Midlandą. Ilgiausia diena Toronte buvo, aišku, sekmadienis. Kai kiti ilsisi, mums, kaip ir kunigams – pats darbymetis. Nes visur lietuviškos Mišios, nes ten susirenka lietuviai.

Augustinas Žemaitis fotografuoja lietuivšką koplytėlę Vilniaus rūmų kieme

Augustinas Žemaitis fotografuoja lietuivšką koplytėlę Vilniaus rūmų kieme

Projekto pristatymų tiek, kad teko net išsiskirti

Šįsyk ne vien žymėjome internetiniame www.tikslasamerika.lt žemėlapyje lietuviškas vietas ir aprašinėjome jas internetinėje enciklopedijoje www.gabalelialietuvos.lt , tačiau ir surengėme 12 mūsų projekto pristatymų, 5 jų – Toronte ir aplink. Tai – puiki proga pabendrauti su vietos lietuviais, išgirsti apie papildomas lietuviškas vietas regione. Kanada – kaip niekad puikiai tam tinkantis regionas. Nes Kanadoje lietuvių bendruomenė labai gyva: ten veikia daugiau nei pusė visų kada nors buvusių lietuvių bažnyčių ir jose vyksta lietuviškos Mišios, ir apskritai retai kada teko naudoti žemėlapio žymeklį, reiškiantį „lietuvybės tik pėdsakai“.

Kartu su Toronto lietuvių namų kolektyvu

Kartu su Toronto lietuvių namų ir Prisikėlimo kredito unijos kolektyvu

Pirmąjį sekmadienį laukė trys pristatymai, visi – po Šv. Mišių. Pirmasis – Hamiltone, antrasis – Lietuvos kankinių parapijoje, trečiasis – Prisikėlimo parapijoje. Kaip vsiką suspėti? Juk Hamiltonas – 70 km nuo Toronto, o Mišių laikai labai artimi: 09:00, 10:30, 12:00… Laimė, esame dviese. Taigi, Mišiose sudalyvavome Hamiltone ir aš ten likau pristatyti projektą. Aistė, tuo tarpu, iškeliavo su Hamiltone mišias laikiusiu kunigu Nerijumi Šmerausku į Lietuvos kankinių parapiją. Prisikėlimo parapija vėl kliuvo man – ten išvažiavau iš karto po pristatymo Hamiltone ir atvykau jau po Mišių, kaip tik tuo metu, kai parapijiečiai rinkosi bendrauti. Ir, baigęs pristatymą, nuvažiavau paimti Aistės.

Lietuvos kankinius vaizduojantys vitražai Misisogos Lietuvos kankinių bažnyčioje

Lietuvos kankinius vaizduojantys vitražai Misisogos Lietuvos kankinių bažnyčioje

Malonu buvo sulaukti tiek susidomėjimo, klausimų, garbių svečių, tokių kaip už lietuvių sielovadą išeivijoje atsakingas prelatas Edmundas Putrimas, Kanados lietuvių rašytojas Antanas Šileika, Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkas Kazimieras Deksnys.

Misisaga – didžiausias lietuvybės centras Kanadoje (kapinės, muziejus)

Ne mažiau įdomu buvo pasivaikščioti po vieninteles Kanados lietuvių kapines prie Lietuvos kankinių šventovės. Pranoko lūkesčius. Grožiu, tautiškumu tarp visų Lietuvos išeivių kapinių jos nusileidžia nebent tik Čikagos lietuvių kapinėms. Daugelis Kanados lietuvių, kuriems svarbi lietuvybė, laidojasi čia, pasirūpina tautiškais antkapiais ir, karts nuo karto, vis sukuriamas koks įspūdingas lietuviškas paminklas: Žuvusiems už Lietuvos laisvę, Kryžių kalnas, Tremtinių motina ir t.t. Garsiausias kapas – istoriko Adolfo Šapokos. Visų jų vietas radau, pasižymėjau koordinates „Tikslas – Amerika“ žemėlapiui, nufotografavau, o Aistė paėmė interviu iš kapinių vadovo Vytauto Pečiulio.

Ant daugelio antkapių, kaip ir ant šio, po kuriuo ilsisi Balys Savickas, matyti patriotiniai lietuviški simboliai ir užrašai. Kairiojo antkapio įraše sakoma „Tėvynės netekęs jos laisvei gyvenau ir jos sulaukiau“, nes velionis mirė 1996 m., jau Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. Įraše kitoje to paties antkapio pusėje priduriama: „Tokį likimą man skyrė Visagalis“. Ant šio kapo pavaizduotas Lietuvos herbas Vytis, Vyčio kryžius ir Trijų Kryžių paminklas, svarbus Vilniaus ir Sovietų represijų simbolis, kurį Tarybų valdžia buvo nugriovusi, bet lietuviai vėl atstatė, kai jau pradėjo atrodyti, kad nepriklausomybę atgauti bus įmanoma

Ant daugelio antkapių, kaip ir ant šio, po kuriuo ilsisi Balys Savickas, matyti patriotiniai lietuviški simboliai ir užrašai. Kairėje pusėje esančiame įraše sakoma „Tėvynės netekęs jos laisvei gyvenau ir jos sulaukiau“, nes velionis mirė 1996 m., jau atkūrus Nepriklausomybę. Dešinėje pusėje esančiame įraše priduriama: „Tokį likimą man skyrė Visagalis“. Ant šio kapo pavaizduotas Lietuvos herbas Vytis, Vyčio kryžius ir Trijų Kryžių paminklas, svarbus Vilniaus ir Sovietų represijų simbolis, kurį Tarybų valdžia buvo nugriovusi, bet lietuviai vėl atstatė, kai jau pradėjo atrodyti, kad nepriklausomybę atgauti bus įmanoma

Šv. Jono lietuvių kapines žemėlapyje žymėsiu kaip vieną svarbiausių Amerikos žemyne lietuviško paveldo vietų. Įspūdingų lietuviškų vietų Kanadoje yra ir daugiau, bet ne visos jos taip paprastai pasiekiamos, kasdien atidarytos.

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Toronte

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Toronte

Pirmadienio rytą prie Lietuvos kankinių šventovės dar sugrįžome į Kanados lietuvių archyvą: persifotografavome parapijų jubiliejines knygas, kurios pravers kaip informacijos šaltiniai enciklopedijai „Gabalėliai Lietuvos“, ilgai kalbėjome su Danguole Breen. Toronte lietuvybės šitiek daug, kad vėl teko skirstytis: kol Aistė fotografavo knygas, aš ėjau pakalbinti vienintelio Kanados lietuvių laikraščio „Tėviškės žiburių“ vyr. redaktorę Siginą Katkauskaitę. Ji – iš naujų atvykėlių, dirba ten 12 metų. Visgi, pasakojo, turėjo prisitaikyti prie unikalios Kanados lietuvių kalbos: vietoje „ministras“ Toronte tebesakoma „ministeris“ (taip rašoma ir „Tėviškės žiburiuose“, ir net ant Lietuvos ambasados Kanadoje tarnautojų vizitinių kortelių), vietoje „metro“ – „požeminis“, vietoj „laidojimo namai“ – „šermeninė“ ir pan. Jokioje kitoje šalyje negirdėjau tiek daug nusistovėjusių ten žodžių, kurie Lietuvoje nevartojami ar vartojami kitaip / rečiau („nelaimė“ vietoje „(auto)avarija“, „keltuvas“ vietoje „liftas“, „šventovė“ vietoje „bažnyčia“).

Danguolė Breen iš Lietuvių archyvo-muziejaus rodo ten saugomą Monrealio lietuvių klubo kertinį akmenį

Danguolė Breen iš Lietuvių archyvo-muziejaus rodo ten saugomą Monrealio lietuvių klubo kertinį akmenį

Iš JAV lietuvių kartais sulaukiame kritikos, kad miestų pavadinimus „Gabalėliuose Lietuvos“ rašome lietuvių kalba – Amerikos lietuviams, tarkime, įprasčiau „Cleveland“, nei „Klivlandas“. Tuo tarpu Kanados lietuviai dažniausiai miestų pavadinimus patys rašo lietuviškai, o kai kuriems miestams netgi… turi sugalvoję savus. Pvz. „Mississauga“ lietuviškai pagal lietuvių kalbos komisiją yra „Misisoga“, bet Kanados lietuviai man rašė „Misisaga“; „Oakville“ Lietuvos lietuviams yra „Oukvilis“, o Kanados lietuviams – „Oakvilė“. Kodėl? Atsakymas – irgi spauda, juk rašytinę lietuvių kalbą daugelis mato labiausiai joje. JAV „Draugas“ miestų pavadinimus rašo angliškai, o Kanados „Tėviškės žiburiai“ – lietuviškai su kanadietišku prieskoniu.

„Tikslas – Amerika“ savanoriai Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė prie Misisogos Šv. Jono lietuvių kapinių vartų

„Tikslas – Amerika“ savanoriai Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė prie Misisogos Šv. Jono lietuvių kapinių vartų

Deja, „Tėviškės žiburių“ redakcija pamažu užsidarinėjo: tai paskutiniai „Tėviškės žiburių“ leidimo metai, laikraštis pasiliks tik internete ir redakcijos nuomotis nebereiks. Nežinia, kur atsidurs istoriko Adolfo Šapokos stalas, prie kurio Sigina davė mums interviu… Ir seniesiems Kanados lietuviams bus sunku: ne visi naudojasi internetu ir daug kas „Tikslas – Amerika“ pristatymuose minėjo apie mus perskaitę būtent „Tėviškės žiburiuose“.

Augustinas Žemaitis su Tėviškės žiburiais prie Adolfo Šapokos stalo

Augustinas Žemaitis su Tėviškės žiburiais prie Adolfo Šapokos stalo

Atėjo laikas išvykti iš Toronto. Jei skaičiuoti Torontą su visais jo priemiesčiais, turbūt tik viename kitame mieste „Tikslas – Amerika“ misijų metu lietuviškas vietas tyrinėjome ilgiau – Čikagoje. Iš viso Toronte (su Misisaga) pažymėjome 27 lietuviškas vietas.

Kartu su liuteronų kunigu Algimantu Žilinsku jo namuose

Kartu su liuteronų kunigu Algimantu Žilinsku jo namuose

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Toronte:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Toronte aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Toronte žemėlapis

 


Vasaga

Vasagos lietuvių kurorto bažnyčioje kėdės ir lauke

„Vasaga yra Kanados Palanga“ – sakė ten pasitikęs parapijietis. Kanados Palanga Vasaga buvo visiems. Tiems dipukams, kurie, prasigyvenę, čia, prie Hurono ežero kranto, nusipirko vasarnamius, leido vasaras, o paskui, išėję į pensiją, išsikėlė su visam. Ir tiems vaikams, kurie čia turėjo net dvi lietuviškas stovyklas.

„Kurortas nyksta, po 10 metų jo jau nebus“ – vėliau kalbėjo nostalgiškų nuotaikų apimtas rašytojas Antanas Šileika, prisiminęs bingo žaidimus ir tūkstančius lietuvių Vasagoje vaikystėje.

Paskutinis Vasagos choristas

Šis vyras prisistatė kaip paskutinis gyvas iš Vasagos lietuvių choro

Galbūt. Naujos kartos poilsiauja Karibuose ir dar kur. Nors keli „trečiabangiai“ pasiekė Vasagą, to per mažai. Panašus likimas ištiko ir Beverli Šorą ar Junjon Pirą prie Čikagos. „Aš paskutinis gyvas iš vyrų choro“ – sakė vienas parapijiečių. Jam virš 90 metų.

Medinis koplytstulpis (dešinėje) ir iš Londono (Ontarijo provincijoje) perkelti meno kūriniai Vasagos lietuvių bažnyčios fasade

Medinis koplytstulpis (dešinėje) ir iš Londono (Ontarijo provincijoje) perkelti meno kūriniai Vasagos lietuvių bažnyčios fasade

Ir visgi mus Vasagoje pasitiko dar gausi – nors ir senstanti – lietuvių bendruomenė. Apie 30 žmonių mišiose, o vasaromis, prisijungus vasarotojams, sakė, ateina ir 100, neišsitenka pastato viduje, todėl siena anapus altoriaus atveriama ir likusieji sėdi lauke ant suoliukų.

Vasagos lietuvių Gerojo Ganytojo bažnyčia, žvelgiant nuo lauko suolų

Vasagos lietuvių Gerojo Ganytojo bažnyčia, žvelgiant nuo lauko suolų

Po mišių visi smagiai klausėsi „Tikslas – Amerika“ pristatymo – paties pirmojo – ir vėliau jau per pristatymus Toronte girdėjome: „atėjau, nes draugei iš Vasagos labai patiko“.

Vasagos klebonijoje po pamaldų

Vasagos klebonijoje po pamaldų bendruomenė laukia “Tikslas – Amerika” pristatymo

Kretingos stovykloje – Kanados lietuvių jaunimo susirinkimas

Ir „Kretinga“ – vienintelė Vasagos vaikų stovykla po to, kai Gerojo ganytojo stovykla užsidarė – maloniai nudžiugino. Mums sakė, kad bus tuščia, bet jei lydės kunigas Nerijus Šmerauskas, tai policijos niekas neiškvies. Tačiau stovyklą radome pilną: 50 paauglių, Kanados lietuvių jaunimo susitikimas. Vadovė Audra Stančiūtė maloniai nuvedė į koplyčią, pranciškonų gyvulėlių kapines, mistiškai atrodantį Kretingos kryžių kalną, paskui grįžo pas kolegas. Tiesa, tarpusavy jie kalbėjo angliškai – nors ir moka lietuviškai, bet angliškai paprasčiau.

Su kunigu Nerijumi Šmerausku ir Audra Stančiūte prie Vasagos kryžių kalno

Su kunigu Nerijumi Šmerausku ir Audra Stančiūte prie Vasagos kryžių kalno

Įdomu, kad daugiausiai puikiai lietuviškai kalbančio jaunimo per visas savo ekspedicijas Amerikoje sutikau Argentinoje bei Urugvajuje. Atrodytų, keista – juk ten žmonės emigravo dar ~1926 m., o ir nebuvo nusiteikę taip patriotiškai, kaip dipukai. Tačiau lietuviškai tas Pietų Amerikos jaunimas išmoko Vasario 16 d. gimnazijoje, padedami ir Lietuvių fondo (beje, parėmusio ir „Tikslas – Amerika 2019“ projektą).

Su Kanados lietuvių jaunimu Kretingos stovykloje

Su Kanados lietuvių jaunimu Kretingos stovykloje

Šios gimnazijos koziris: ten susirenka lietuviai iš viso pasaulio – anglakalbių, ispanakalbių, portugalakalbių šalių, pačios Vokietijos. Jie negali susišnekėti tarpusavy niekaip kitaip, kaip lietuviškai. „Ne pamokose lietuviškai išmokau, o su gimnazijos draugais“ – pasakojo ne vienas Lotynų Amerikos lietuvis. Deja, JAV ar Kanadoje panašią aplinką sudaryti sunku: juk visi lanko angliškus darželius, mokyklas. Kaip ten bebūtų, ir tai, kad lietuvių jaunimas prisimena kilmę – puiku, o tokiose lietuviškose erdvėse kaip „Kretinga“ tai – daug paprasčiau.

Pagrindinė „Kretingos“ stovyklos salė

Pagrindinė „Kretingos“ stovyklos salė

Kaip lietuviai pradėjo visų Kanados tautybių tradiciją

Vasagoje užtrukome ilgiau, nei planavome, saulė suko vakarop. Prasidėjo lenktynės su laiku: spėti nuvažiuoti 40 km iki Midlando kur Kanados kankinių šventovėje stūkso lietuvių kryžius. Spėjome. Į videokamerą įrašėme kunigo Nerijaus pasakojamą įdomią kryžiaus istoriją: lietuviai jį pastatė tam, kad prilygintų komunistų žudytus Lietuvos kankinius Kanados kankiniams, atkreiptų dėmesį į save. Metai iš metų prie to kryžiaus vyksta lietuvių piligrimystės, o dar žaviau, kad kryžius įkvėpė kitas tautas irgi pastatyti panašius. Dabar visas šventovės šventorius jų pilnas – o lenkai pastatė net kelis religinius statinius, tarp jų Dievo gailestingumo skulptūrą. Pagal Dievo gailestingumo paveikslą, kurio originalas – Vilniuje.

Lietuvos kankinių kryžius Midlande (už jo – Kanados kankinių šventovė). Tai pirmoji ir viena iš nedaugelio etninių šventviečių, esančių taip arti pagrindinės šventovės.

Lietuvos kankinių kryžius Midlande (už jo – Kanados kankinių šventovė). Tai pirmoji ir viena iš nedaugelio etninių šventviečių, esančių taip arti pagrindinės šventovės.

Pasukome link Toronto. Iš viso tą dieną „sukorėme“ apie 350-400 kilometrų. Kunigas Nerijus Šmerauskas beveik tiek suvažinėja kas šeštadienį, važiuodamas laikyti Mišių į Vasagą. Kanados tai – tik mažytė dalelė. Lietuvoje tai atstumas skersai visą šalį.

Kunigas bažnyčios viduje Šv. Mišių metu. Už jo – atverta siena.

Kunigas Nerijus Šmerauskas bažnyčios viduje Šv. Mišių metu. Už jo – atverta siena.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vasagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vasagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Vasagoje žemėlapis

 


Hamiltonas

Lietuviškų vietų lavina: nuo kredito unijos iki senelių namų

Hamiltonas man buvo švelni paslaptis. Pažiūrėjus į žemėlapį jis atrodo it Toronto priemiestis. Nuo seno žinojau tik apie Hamiltono lietuvių bažnyčią ir kryžių šalia. Kunigas Aurelijus Kasparavičius, svarbus informacijos šaltinis apie Torontą, irgi nepasakė daugiau. O Hamiltono lietuvis klebonas Paulius Rudinskas buvo išvykęs.

Hamiltono lietuvių bažnyčia

Hamiltono lietuvių bažnyčia

Pamėginusį patyrinėti giliau mane it lavina užliejo papildomos lietuviškos Hamiltono vietos: jaunimo centras, „Talka“ kredito kooperatyvas, „Rambynas“ senelių namai. Na, galvojau, gal tik pavadinimas belikęs – bet štai pažiūriu „Google Street View“ ir matau: ir „Talkoje“, ir „Rambyne“ vien fasaduose didžiuliai Gedimino stulpai. O galutinį „smūgį“ pateikė hamiltoniečiai, su kuriais susirašinėjau: kokie 30 km nuo Hamiltono dar klesti didžiulis pulkininko Giedraičio klubas.

Hamiltono kredito kooperatyvas „Talka“

Hamiltono kredito kooperatyvas „Talka“

Laiką, numatytą programoje Hamiltonui, teko plėsti ir plėsti. Kunigas Kasparavičius siūlė tiesiog aplankyti 9 val. mišias, susitikti su parapijiečiais, ir grįžti į Torontą, Lietuvos kankinių parapiją (ten pristatymas būtų buvęs 11:30). Aš sutariau su Hamiltono parapijiete Aldona Stanaitiene susitikti 8 val. – kad pakalbėčiau, išgirsčiau daugiau. Netrukus supratau, kad ir to nepakaks: pristatymą Lietuvos kankinių šventovėje atidaviau Aistei, kuri ten po mišių išskubėjo su kunigu Nerijumi Šmerausku, o aš likau Hamiltone. Neužteko ir to: spėjau padaryti tik trumpą pristatymą ir privažiuoti su Aldona prie Rambyno.

Vitražas, kuriame vaizduojamas šv. Kazimieras

Vitražas, kuriame vaizduojamas šv. Kazimieras

Galvojau dar grįžti antradienį ryte pakeliui į Sent Katerinsą, bet supratau: vis tiek laiko pritruks. Kazimieras Deksnys, Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkas, hamiltonietis, pakvietė atvažiuoti dar pirmadienį, pernakvoti pas jį – ir pažiūrėti Giedraičio klubą vakare, o „Talką“ – ryte.

Šv. Mišios Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Šv. Mišios Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Hamiltono lietuvių bažnyčios vitražai Facebook’ą nustebino patriotiškumu

Viskas pavyko kaip suplanuota ir nustebino. Hamiltono bažnyčia pribloškė lietuviškais vitražais, itin tautiniais: štai vienas su partizanu, kitas su vargo mokykla. Ji, sakė, ir atidaryta kasdien. O Giedraičio klubas nustebino didžiuliu 12 ha plotu, dviem šaudyklom. JAV tokių vietų nėra – lietuvių medžiotojų klubas, šaudymo konkursuose rungtyniaujantis su kitomis miesto tautybėmis (Deksnys pasidžiaugė ką tik laimėjęs lietuvių-latvių derbį).

Kartu su Kazimieru Deksniu vaikštome po Giedraičio klubą

Kartu su Kazimieru Deksniu vaikštome po Giedraičio klubą

O mūsų Facebook kanale „Gabalėliai Lietuvos“ Hamiltono lietuvių bažnyčia tapo tikra žvaigžde, ypač jos vitražas su Lietuvos kariu. Joks kitas lietuviškas objektas kol kas nesusilaukė tiek „like“. Tarp komentarų „kaip nuostabu!“ buvo ir „Gaila, kad apie šias vietas nežinojau, nors užaugau Hamiltone“. Tai mane visada stebina: atrodo, kaip gali būti lietuvis ir nežinoti apie lietuviškas vietas savo mieste? Bet informacija apie lietuviškas vietas dažniausiai sklisdavo „iš lūpų į lūpas“ bendruomenės viduje. Ir jeigu šeima gyveno „atsitraukusi“ nuo lietuvių bendruomenės ir veiklos, tai vaikai nieko net ir nesužinodavo.

Lietuvos karį vaizduojančio vitražo Hamiltono lietuvių bažnyčios priestate fragmentas

Lietuvos karį vaizduojančio vitražo Hamiltono lietuvių bažnyčios priestate fragmentas

Dabar kiti laikai – yra internetas, ir mūsų „Tikslas – Amerika“ bei „Gabalėliai Lietuvos“ projektai daro visas lietuviškas vietas ir paveldą pasiekiamas ne tik visiems to miesto gyventojams, lietuviakalbiams ir anglakalbiams, bet ir visam pasauliui.

Lietuviai renkasi į mišias Hamiltone

Lietuviai renkasi į mišias Hamiltone

Dilema: lietuvybė vien lietuviškai ar ir angliškai?

To reikia. Hamiltono Jaunimo centre, deja, dabar jaunimo nematyti, nors jaunas kunigas iš Lietuvos Paulius Rudinskas stengiasi. „Kur jaunimas?“ – klausiau. „Nebekalba lietuviškai“ – sakė Aldona Stanaitienė – „Buvo mišrios šeimos, eina į kitas bažnyčias“. „Ar bandėte daryti angliškas mišias?“ – klausiau. „Pavėlavome. Tuo metu jaunimas jau buvo susiradęs kitas parapijas“.

Hamiltono lietuvių jaunimo centro salė per kavos pertraukėlę po sekmadienio Mišių

Hamiltono lietuvių jaunimo centro salė prieš ‘Tikslas – Amerika’ pristatymą

Kiek matau, tradiciškai stipriose lietuvių bendruomenėse dažnai kyla tokia dilema. Viena vertus, labai norisi išlaikyti kiek įmanoma daugiau lietuvybės: pavyzdžiui, viską daryti vien lietuvių kalba. Kita vertus, tai kartais veda į sunykimą, nes lietuviškoje veikloje pasilieka tik tie, kas arba gimę Lietuvoje, arba lietuvių šeimose greitai po imigracijos (t.y. apie 1950-1960 m.). Ir bendruomenės pamažu išmiršta. Tada jau visas lietuviškas paveldas – bažnyčios, paminklai, klubai – pakimba ant plauko. Ypač mažesniuose miestuose, kurie, priešingai nei Torontas, nesulaukia naujų imigrantų (bet ir Toronte jų ne stebuklai – šiais laikais lietuviai daugiausiai emigruoja į Vakarų Europą, ir į visą Kanadą kasmet teimigruoja iki 100).

Lietuviška daržinė Hamiltono lietuvių jaunimo centre

Lietuviška daržinė Hamiltono lietuvių jaunimo centre

Čia būtina rasti aukso vidurį. Ir tikiu, kad niekada, kol lietuviškas paveldas dar egzistuoja, nėra vėlu stengtis. Kanadoje, kaip ir JAV, populiaru ieškoti šaknų, ir galima rasti būdų įtraukti į lietuvišką veiklą ne tik tuos, kurie toms organizacijoms pašventė gyvenimus, bet ir savo kilmę naujai atrandančius, savo vaikų ir anūkų kartą. Kad tai jai įdomu, aš matau stebėdamas savo „Facebook“ paskyras: didelė dalis reakcijų, komentarų ten ne iš tų, kurie visą gyvenimą saugojo lietuvybę, bet tų, kurie labai džiaugiasi sužinoję, kad tokios lietuviškos vietos, pasirodo, yra arti jų namų.

Vitražai Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Vitražai Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Tiesiog, pastarųjų žmonių gerokai daugiau. Per Kanados gyventojų surašymą 46000 prisistatė kaip lietuvių kilmės – daugeliui jų, matyt, ta kilmė bent kažkiek svarbi, nes juk galėjo prisistatyti tik kaip kanadiečiai. Tuo tarpu gimtoji kalba lietuvių yra tik 7000 ir daugelis jų vyresni.

Hamiltono senjorų namai „Rambynas“

Hamiltono senjorų namai „Rambynas“

Deja, liūdna tiesa: jei lietuviškos institucijos, lietuviškas paveldas liks tik lietuviakalbių rankose, dauguma jo gali sunykti. O tada dar po keliolikos metų jau išvis niekas mieste lietuvių nebeprisimins: jie liks tik knygose. Mano nuomone, būtina įtraukti visus, kam bent kiek svarbi lietuvybė. Tada paveldas išliks ir, net jei neskambės lietuvių kalba, bus lietuviškas maistas, menas, šokiai, susidomėjimas Lietuva ir jos istorija.

Varžybų trofėjai klubo „Giedraitis“ patalpose

Varžybų trofėjai klubo „Giedraitis“ patalpose

O, jei išliks paveldas, organizacijos, tai lietuvių kalba, beje, gali net atgimti: taip atsitiko Beriso mieste Argentinoje, kurį lankėme 2019 m. balandį. Tenykštis lietuvių klubas įsteigtas 1909 metais. Daugelis lietuvių atvyko ~1930 metus. Tie imigrantai kalbėjo lietuviškai, jų vaikai ir anūkai – gerokai mažiau, klubas perėjo prie ispanų kalbos. O štai dabartiniai 20-40 metų amžiaus jų palikuonys lietuviškai kalba puikiai! Lietuviškai mokytis tarp jaunų klubo narių tapo madinga, nors tėvai jų ir neišmokė! Aišku, viso to nebūtų, jei nebūtų išlikę lietuvių klubo, į kurio veiklą tas jaunimas būtų galėjęs įsitraukti.

Kredito unijos "Talka" darbuotoja duoda interviu priešais įkūrėjo portretą

Kredito unijos “Talka” darbuotoja duoda interviu priešais įkūrėjo Lengniko portretą

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Hamiltone:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Hamiltone aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Hamiltone žemėlapis

 


Niagaros krioklių apylinkės

Palikdami Hamiltoną patekome į kitokį lietuvių pasaulį. Palikome tą, kur pakakdavo parašyti lietuvių organizacijoms ir po kelių laiškų jau būdavo sutarta dėl susitikimo. Ir patekome į tokį, apie kurį šiandienos Kanados lietuviai jau beveik nebežino. Ir visgi ten gyveno tūkstančiai lietuvių, turi būti tūkstančiai jų vaikų ir anūkų…

Sent Katerinse, kur “viskas išnykę”, radome paminklą Lietuvai

Daug mums padėjęs Toronto kunigas Aurelijus Kasparavičius iš pradžių sakė, kad į Sent Katarinsą važiuoti išvis nėra ko: lietuvių mišios ten seniai nebevyksta, viskas išnykę, bažnyčia turbūt nugriauta.

„Turime įsitikinti savo akimis“ – rašiau. „Net jei bažnyčia ir nugriauta, jos vieta svarbi tiems, kieno ten krikštyti tėvai ar seneliai, svarbi išeivijos tyrėjams. Be to, dažnai pasirodo, kad ten, kur nieko nebesitiki, kai kas visgi išlikę“.

Ir tikrai: Sent Katarinse buvusi lietuvių koplyčia tebestovi, o prie jos durų – paminklas Lietuvai. Naujųjų savininkų Antiochijos apeigų stačiatikių kunigas David Graham Scott sakė – „Nežinojau, ką su juo daryti, bet man jis gražus“. Išlikęs ir kertinis akmuo lietuvių kalba.

Paminklas Lietuvai Sent Katrinse

Paminklas Lietuvai Sent Katrinse

Paminklo dedikacija „Lietuvai“ iš arti

Paminklo dedikacija „Lietuvai“ iš arti

Kaip padėjome atrasti Lietuvą savame mieste

Prie koplyčios susitikome su vietos lietuviu Vincentu Girčiu. Kontaktą užmezgėme per alplink: Vincentas Girčys yra mūsų klientas, mes jam padėjome rasti informaciją apie protėvius, atkurti Lietuvos pilietybę.

Sertifikato, kad bažnyčia įtraukta į 'Tikslas - Amerika' žemėlapį, įteikimas dabartiniams jos šeimininkams

Sertifikato, kad bažnyčia įtraukta į ‘Tikslas – Amerika’ žemėlapį, įteikimas dabartiniams jos šeimininkams

„Tikslas – Amerika“ – tai mūsų savanorystė, algos už ekspedicijas neimame. Tuo tarpu genealogijos paieška Lietuvos archyvuose, pilietybės atkūrimas, kelionių po Lietuvą organizavimas yra pagrindinė mūsų veikla, iš kurios uždirbame pinigus.

Lietuvos vėliavos iškėlimas Gedimino kalne (dail. S. Šetkus; freska neišliko)

Lietuvos vėliavos iškėlimas Gedimino kalne (dail. S. Šetkus; freska neišliko)

Vincentas Girčys – žmogus iš kitos pusės, nei daugelis sutiktųjų. Tėvams liepus eiti į lietuvišką mokyklą, griežtai atsisakė: „Aš kanadietis“. Dabar gailisi, o jo automobilį puošia lipdukas su Vyčiu. Bet sunku atkurti ryšį kai neišklausei visko iš senelių. Padeda ir „Tikslas – Amerika“, „Gabalėliai Lietuvos“: Vincentas nustebo išvydęs Sent Katarinse paminklą Lietuvai. Gyvena ten jau keli dešimtmečiai, važiuodavo pro tą vietą į darbą, bet nežinojo. Mat gimė jis Toronte, vaikystėje tėvai vesdavosi į tenykštę lietuvių parapiją, o paskui ryšio su lietuviais nebeliko.

Su Vincentu Girčiu prie buvusios lietuvių bažnyčios

Su Vincentu Giričiu prie buvusios lietuvių bažnyčios

Važiuodami toliau, sutikome dar vieną „šaknų ieškotoją“, klientą ir mūsų projektų gerbėją: Ryan Dutkus. Į Kanadą pokariu imigravo jo seneliai. Užmezgęs ryšį su Lietuvoje likusiais giminėmis jis susidomėjo Lietuva: važiavo mokytis lietuvių kalbos, o dabar irgi siekia Lietuvos pilietybės. Kelsis gyventi į Lietuvą, mokys lietuvius žaisti lakrosą – tokia jo svajonė.

Aistė su Rajanu Dutkumi Niagara Folse, Ontarijuje

Aistė su Rajanu Dutkumi Niagara Folse, Ontarijuje

Lietuviška bažnyčia 2 km nuo Niagaros krioklių

Tačiau netikėčiausia „sunykusio lietuvių pasaulio“ istorija – Niagara Folso lietuvių bažnyčios JAV, Niujorko valstijoje, vos 2 km nuo garsiųjų Niagaros krioklių. Ją nupirko anglikonai – tiek žinojau nuo pradžių ir nerimavau, kad patekti vidun nepavyks. Jei lietuviai 90% atvejų būna geranoriški, tai tik koks kas antras lietuvišką paveldą įsigijęs nelietuvis įsileidžia vidun, ir tai nebūtinai noriai…

Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia

Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia

Niagara Folse daugiau nei pasisekė! Susirašinėjimas el. laiškais privedė prie arkivyskupo Peter Goodrich – nepriklausomų Kanados anglikonų vadovo. Buvusi Šv. Jurgio bažnyčia dabar ne šiaip bažnyčia, o šios denominacijos katedra. O Peter vadovauja visai religinei organizacijai: keliolikai parapijų nuo Kanados ir JAV iki Mozambiko.

Niagara  Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios frontoną puošiantis Lietuvos herbas

Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios frontoną puošiantis Lietuvos herbas

Pirmąkart Peter paskambinusi Aistė nustebo: prieš atsisveikindamas jis lietuviškai tarė „Ačiū“. Dar didesnis nustebimas laukė Hamiltono lietuviškose mišiose: tenai pačiame priekyje sėdėjo arkivyskupas Peter Goodrich! „Čia tas pats arkivyskupas, kur paskui susitiksime?“ – klausė Aistė. „Negali būti“ – sakau – „Juk jis nelietuvis ir net nekatalikas“.

Lietuvių aukotojų vardai Najagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios vitraže

Lietuvių aukotojų vardai Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios vitraže

Pasirodo, gali. Peterio ryšys su lietuviais prieš 11 metų įsigijus Niagara Folso lietuvių bažnyčią nesibaigė. Jis ieškojo vietos savo pamaldoms Hamiltone ir katalikų arkivyskupija pasiūlė vietą lietuvių bažnyčioje. Peter susidraugavo su jos klebonu Pauliumi Rudinsku ir pats pradėjo lankyti lietuviškas mišias. Keista? „Aš – beveik katalikas“ – paaiškino Peter – „ir mišios, kurias laikau, iš esmės nesiskiria nuo katalikiškų. Tiesiog man popiežius – tik Romos vyskupas, nepripažįstu jo pirmumo“.

Interviu su P. Goodrich bažnyčioje

Interviu su P. Goodrich bažnyčioje

Nuo šiuolaikinių anglikonų Peter bažnyčia skiriasi net labiau: „anglikonai pripažįsta gėjų santuokas, bet Biblijai jos prieštarauja“. Kaip ten bebūtų, jis akcentuoja žmonių vienybę. Todėl, kaip sakė, ir nenaikino lietuviškų Šv. Jurgio bažnyčios detalių: frontoną tebepuošia Vytis, vitražus – lietuvių aukotojų pavardės ir dedikacija liko ta pati: šv. Jurgiui.

Šventoriaus paminklas bažnyčioje tarnavusiam kunigui

Šventoriaus paminklas bažnyčioje tarnavusiam kunigui

Bažnyčia Peteriui – visų pirma labdaros centras. Labdaros centrą nepriklausomi anglikonai lietuvių bažnyčioje turėjo dar iki ją nusipirkdami. Tada katalikų vyskupija uždarė lietuvių parapiją ir pastatą ėmė pardavinėti. Peterio bažnyčia jį nusipirko. Peteris vilčių turėjo daugiau: tikėjosi pritraukti į pamaldas vietos gyventojus. Taip neatsitiko: į mišias susirenka dar mažiau žmonių nei lietuvių laikais. Tik vienas ar du. Abu perėję iš lietuvių parapijos: užuot persikraustę kur nurodė katalikų bažnyčia, jie nusprendė pakeisti religiją, kad ir toliau sekmadieniais mišias švęstų tame pačiame Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios pastate.

Niagara Folso lietuivų bažnyčioje vyskupui Peter Goodrich įteikiamas sertifikatas, kad bažnyčia įtraukta į 'Tikslas - Amerika' žemėlapį

Niagara Folso lietuivų bažnyčioje vyskupui Peter Goodrich įteikiamas sertifikatas, kad bažnyčia įtraukta į ‘Tikslas – Amerika’ žemėlapį

„Rajonas čia – lūšnynas“ – neslepia Peter ir papasakoja, kad gaujų šūviai kartą suskaldė ir zakristijos stiklą. „Žmonės bijo ateiti“. Bet jo bažnyčia iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti Šv. Jurgio katedrą, randa būdų jai panaudoti. „Labdaros misija daug kam reikalinga“ – sako Peter. Patalpos kartais užleidžiamos kito tikėjimo santuokoms, anksčiau čia gyveno keli stačiatikiai vienuoliai. Bet vienas jų mirė, vienas apako, vienas išsikėlė – ir vienuolyno neliko. „Viskas turi pradžią ir pabaigą“ – sakė Peter ir patikino neseniai įšventinęs porą vyskupų, kurie jį pakeis kai Dievas pašauks ir jį.

Pastatas kairėje - apleistas

Pastatas kairėje – apleistas

Mūsų ekspedicijos pabaiga dar buvo toli. Pasukome į pirmą ilgesnį maršrutą – 360 km iki Romuvos stovyklos.

P.S. Viliuosi, kad įdėjus Niagara Folso lietuvių bažnyčią į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį, rasis daugiau lietuvių, kurie, poilsiaudami prie Niagaros krioklių, norės pamatyti tą neįtikėtiną bažnyčią su Vyčiu šalimais. Be paties žemėlapio, kuriame dar ir kelionių maršrutus apimančius tiek įdomiausias visos Amerikos vietas, tiek lietuviškąsias. Suprantame, kad 30 ar 50 km į šalį dėl lietuviškos vietos žmonės su ribotomis atostogomis greičiausiai nevažiuos – todėl visada labai džiaugiuosi radęs įdomią lietuvišką vietą visai šalia pasaulinės reikšmės stebuklo, kaip prie Niagaros krioklių.

Niagaros krioklių (Pasagos krioklio) atvirukinis vaizdas

Niagaros krioklių (Pasagos krioklio) atvirukinis vaizdas

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas prie Niagaros krioklių:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Sent Keterinse aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Niagara Folse aprašas

 


Romuva, Wilno ir Otava

Amerikos lietuvių stovyklose tvyro neprilygstama atmosfera. Visi didmiesčiai toli, kitataučiai – irgi. Esi supamas tik gamtos, lietuviškų paminklų ir prisiminimų apie gerą pussšimtį stovyklose užaugusių kartų. O Romuva – dar toliau civilizacijos, nei bet kuri kita Amerikos lietuvių stovykla, 200 km nuo artimiauso bent 100 tūkstančių gyventojų turinčio miesto.

Pagrindinėje „Romuvos“ salėje eksponuojamos vėliavos, plakatai, bareljefai ir kiti meno kūriniai, per dešimtmečius sukurti vasaros stovyklų dalyvių

Pagrindinėje „Romuvos“ salėje eksponuojamos vėliavos, plakatai, bareljefai ir kiti meno kūriniai, per dešimtmečius sukurti vasaros stovyklų dalyvių

Lietviška gamta ir ramybė giliai Kanadoje

Patekti į Romuvą nebuvo lengva: rašėme vienur, rašėme kitur, nesulaukėme atsakymo. Bijojau, kad nepavyks: kad bus užrakinti vartai, ne sezonas, ir niekas nenorės dėl mūsų šitokio atstumo važiuoti. Be reikalo jaudinausi: pasirodo, kaip tik tą savaitgalį „Romuvoje“ ilsėjosi Viktoras Šimkus su vaikais ir daugiau lietuvių skautų.

„Romuvos“ vėliavų aikštė

„Romuvos“ vėliavų aikštė

Visą laiką pakeliui į „Romuvą“ lenktyniavome su laiku ir besileidžiančia saule: ar spėsime iki sutems? Laimė, kai nuo magistralės nusukome į miško kelią, nuo ten – anapus vietinių kapinių – į negrįstą keliuką ir pasiekėme nuostabius nenusakomo stiliaus medinius „Romuvos“ vartus, jos gelstančius medžius ir raustančius klevus dar glostė paskutiniai dienos šviesos grybšniai.

Stovyklos „Romuva“ vartai

Stovyklos „Romuva“ vartai

Su Viktoru apvaikščiojome visus paminklus, kryžius, pastovykles, nufotografavome, sužymėjome koordinates, kol pasidarė tamsu nors į akį durk. Tada pasišildėme prie laužo. „Naktį bus +3“ – sakė Viktoras. Aistė tikėjosi, kad užbaigs „Kaip šalta!“, bet sakė „Kokie gražūs bus medžiai rytoj!“. Ir pridūrė, kad skautai į „Romuvą“ atvyksta ir vidurį žiemos, statosi sau namus iš ledo.

Pasivaikščiojimas po Romuvą su Viktoru Šimkumi temstant

Pasivaikščiojimas po Romuvą su Viktoru Šimkumi temstant

Buvo vėlu, Viktoras pakvietė mus pernakvoti stovyklos medicinos punkte. Kateriu pargrįžę Viktoro sūnus su draugais dar ilgai kalbėjosi ir šventė. Dar niekada nenakovjome Amerikos lietuvių stovykloje. Įdomi patirtis. Tiesa, rytoj laukė ilgas kelias, o jau 2 valandą dienos – susitikimas Otavoje, Lietuvos ambasadoje. Kėlėmės auštant – ir į kelią per Kanados miškus ir miškų kaimus, pakelės ežerus. Visai kitokia šalis, nei Torontas, tokia laukinė. Bet keliai geri.

"Tikslas - Amerika" savanorių nakvynė Romuvos pirmosios pagalbos punkte

“Tikslas – Amerika” savanorių nakvynė Romuvos pirmosios pagalbos punkte

Rytas „Romuvoje“ prie Fokso ežero

Rytas „Romuvoje“ prie Fokso ežero

Kaip lenkai Kanadoje Vilnių įkūrė

Vienas pakelės kaimų – Wilno, pavadintas Vilniaus garbei. Tiesa, įkurtas lenkų: bet steigėjas Dembskis buvo iš Vilniaus. Jis nepageidavo naują miestą pavadinti savo pavarde – tad pavadino savo gimtinės garbei. Sezonas ten trumpas: ant etnografijos muziejaus parašyta, kad dirba… liepą-rugpjūtį. Bet ir lauke išėjo gražios nuotraukos. Žavu, kaip lenkai ten saugo tradicijas: miestelis pilnas Lenkijos vėliavų, lenkiškų užrašų, bažnyčioje laikomos lenkiškos mišios – nors įkurtas tas Wilno anksčiau, nei visos Amerikos lietuvių parapijos, klubai, kolonijos (dar ~1860 m.).

Prie įvažiavimo į Kanados Vilnių

Prie įvažiavimo į Kanados Vilnių

Į Lietuvos ambasadą Otavoje spėjome pačiu laiku – kaip ir viską. Tai jau septintoji Lietuvos atstovybė, aplankyta per mūsų misijas. Ką pastebėjome, kad ryšys su vietos lietuviais, lietuvišku paveldu labai smarkiai priklauso nuo ambasados darbuotojų ir darbai skirtingose šalyse smarkiai skiriasi.

Vilno smuklė

Vilno smuklė

Otavoje mažai lietuvių, bet jau yra lietuviška gatvė

Lietuvos ambasada privalo būti Otavoje – nes Otava sostinė; deja, tai reiškia, kad ambasada yra toli nuo visų pagrindinių lietuvių bendruomenių (Toronto, Monrealio, Hamiltono). Mums pasakojo, kad į oficialias šventes, kurias organizuoja, nedaug lietuvių tesusirenka: nes Otavoje jų apskritai niekad nebuvo daug. Tik pernai ten atsirado pirmoji lietuviška vieta: nedidelė gatvelė pavadinta Vilniaus vardu. Dar buvo Ventos mokykla – nelietuviška, bet įsteigta lietuvės, ir todėl, kaip man rašė Otavos lietuviai, savotiškas lietuvių kultūros centras. Deja, ji neseniai bankrutavo.

Prie Vilniaus gatvės Otavoje

Prie Vilniaus gatvės Otavoje

Ambasadoje išgirdome pesimistinių nuotaikų apie nykstančią Kanadoje lietuvybę, lietuvių kalbą. Viktoras Šimkus „Romuvoje“ irgi kėlė retorinį klausimą „Kas bus, kai prarasime kalbą?“. Nes jeigu daug dipukų vaikų šeimose dar puikiai išmoko lietuviškai (nors tarpusavyje irgi neretai bendrauja angliškai), tai dipukų anūkai jau dažniausiai temoka svarbiausius dalykus. O kur mišri šeima – lietuvybė išnyksta. Tą mums pasakojo ne vienas ir ne du.

Lietuvos ambdasadoje Otavoje

Lietuvos ambdasadoje Otavoje

Sunku tikėtis, kad visas Kanados lietuvių jaunimas išmoktų lietuviškai, juoba iš mišrių šeimų. Bet manau įmanoma padaryti, kad kalbos netekimas nereikštų ir visiško ryšio su lietuvybe nutrūkimo. Ir tam gali padėti toks lietuvių paveldas, kaip lietuvių stovyklos, kur gali sužinoti apie lietuvių kultūrą, istoriją, tradicijas.

Kanados parlamentas Otavoje

Kanados parlamentas Otavoje

Otavos lietuviai, kad ir neturėdami daug lietuviško paveldo savo mieste, noriai prisidėjo prie projekto pasakojimais apie gerokai toliau nuo jų miesto esantį paveldą: menininko Tamošaičio pastatytą lietuvišką kryžių Kingstone, Dainavos ežerą arčiau Monrealio. Kai kurie pasakojo angliškai. Domėjimuisi kilme, paveldu, anglų kalba netrukdo: reikia tik sudaryti galimybes, sudominti.

Didinga Otavos architektūra

Didinga Otavos architektūra

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas šiaurės Ontarijuje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” Romuvos ir Wilno aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” Otavos lietuviškų aprašas

 


Monrealis

Kirtę sieną tarp Ontarijo ir Kvebeko provincijų, pasijutome kaip išvykę į kitą šalį. Lankydami Otavą, apsistojome Gatino – rajone vos kitapus upės nuo centro, bet ta upe eina provincijų riba. Ir viešbutyje visi kalbėjo vien prancūziškai: registratūros darbuotojai, imigrantės kambarinės (atrodo, iš Haičio), net svečiai. „STOP“ ženklus keliuose staiga pakeitė prancūziški „ARRET“. Mažesniuose miesteliuose (pvz. degalinėse) žmonės angliškai net nemoka.

Neries kelio ženklas

Arret ženklas vietoje stop lietuviškai pavadintoje Neries gatvėje Monrealio priemiesčiuose

Kaip Kvebeke išsaugota prancūzų kalba

Net tokiose vietose, kur net Kinijoje ar Japonijoje viskas pasakoma / parašoma ir angliškai – pavyzdžiui, metro pranešimuose ar degalinių automatuose – Kvebeke viskas tik prancūziškai. Gal ne visai patogu, bet tai padėjo išsaugoti Kanadoje prancūzų kalbą. Nes juk jeigu viskas, kas yra prancūziškai, būtų parašyta ir angliškai, ir kiekvienas, kuris moka prancūziškai, mokėtų ir angliškai, tai per kelias kartas prancūzų kalba greičiausiai būtų išnykusi (bent jau miestuose): kam mokyti vaikus prancūziškai, jei viską tą patį – ir dar 5 ar 10 kartų daugiau – jie pasieks išmokę vien tik angliškai. Panašiai, kaip Airijoje išnyko airių kalba.

Dėl panašių priežasčių Kanadoje nyksta lietuvių kalba: tiesiog, net ir su kitais Kanados lietuviais gali susikalbėti angliškai (ir Kanadoje gimę lietuviai tarpusavyje dažniausiai ir kalba angliškai). Ir, kaip pasakojo neseniai buvusieji Lietuvoje Kanados lietuviai, net ir ten dabar jau pakanka anglų kalbos: visas jaunimas moka. Taigi, lietuvių kalba Kanadoje likęs toks simbolis: daliai žmonių svarbus, bet visuomet daugeliui bus svarbu tik tai, kas teikia naudą, o naudos iš lietuvių kalbos Kanadoje, deja, atrodo, mažai.

Po pristatymo Šv. Kazimiero parapijos narys rodo papildomą medžiagą Aistei Žemaitienei

Po pristatymo Šv. Kazimiero parapijos narys rodo papildomą medžiagą Aistei Žemaitienei

Svarbu, kad lietuvių kalba netaptų tik simboliu pačioje Lietuvoje… Čia nejučia prisimenu Kvebeką: šiais Europos Sąjungos laikais, gal Lietuvoje irgi reiktų anglų kalbą kiek riboti (kaip Kvebeke), kad pačios Lietuvos žmonėms ir toliau apsimokėtų ir būtų svarbu mokėti lietuviškai. Antraip gali atsitikti kaip Lenkijos-Lietuvos valstybės laikais, kai vis daugiau šeimų mokė vaikus lenkiškai, bet ne lietuviškai, nes visi įtakingesnieji, kurie mokėjo lietuviškai, mokėjo ir lenkiškai.

Skirtingos ir panašios Monrealio lietuvių parapijos

Palyginus su Ontariju, Kvebeke kitokia ir architektūra (didingesnė), ir religinės tradicijos. Kaip pasakojo dar kunigas Nerijus Šmerauskas iš Misisagos, Kvebeke juridinis asmuo yra ne vyskupija, bet parapija. Reiškia, vyskupija neturi teisės parduoti bažnyčių, sujungti parapijų: tai galėtų padaryti tik parapijos komitetas. Abi lietuvių parapijos todėl Monrealyje tebeegzistuoja, nors, deja, sekmadienio mišiose kiekvienoje lankėsi tik apie 30 žmonių, visi vyresni, menksta ir parapinės lietuvių organizacijos. Vienas pagrindinių choristų Antanas Mickus su nostalgija prisiminė, kaip Aušros vartų parapijos choras būdavo kviečiamas į visas lietuvių kolonijas, Niujorką ar Vusterį, kaip po 1991 m. sausio 13 d. gastroliavo Lietuvoje – dabar nebėra jėgų, nebėra ir lėšų, Amerikoje – mažiau ir klausančiųjų. Tad choras gieda praktiškai tik bažnyčioje.

Vartus primenantis Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios fasadas

Vartus primenantis Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios fasadas

Tikinčiųjų mažėjimas ne tik lietuvių parapijų problema: visą Kvebeką siaubia tikra ateizmo epidemija. Tai – mažiausiai religinga Kanados provincija. Daug bažnyčių Monrealyje uždaryta.

Kad taip neatsitiko lietuviams, matyt, daug lėmė ir tai, kad Monrealio lietuviai išsiaugino puikų nuosavą kunigą – Paulių Mališką. Jis laiko mišias abejose parapijose, padeda į skurdą patekusiems lietuviams: priima pagyventi klebonijoje. Vienai nakčiai priglaudė ir mus.

Trys Vilniaus Kryžiai už Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios altoriaus

Trys Vilniaus Kryžiai už Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios altoriaus

Joks kitas kunigas pasaulyje tikriausiai negalėtų užimti jo posto, nes jam būtina mokėti tris kalbas: lietuvių, anglų, prancūzų. Neįtikėtina, kaip Paulius Mališka mišių metu „persijungdavo“ nuo vienos prie kitos: pamokslo pradžia buvo lietuviška, vidurys – prancūziškas, pabaiga – angliška. Atrodo, daugelis mišių dalyvių suprato visas dalis, bet jei kas moka tik prancūziškai ir angliškai, arba (kaip aš) tik angliškai ir lietuviškai – bent jau suprato du trečdalius.

Bažnyčios vidus

Bažnyčios vidus

Abiejų parapijų bažnyčios statytos panašiu metu, bet nariai skiriasi. Šv. Kazimiero parapija – vienintelė šimtmetį atšventusi Kanados lietuvių organizaicja, ir tarp jos narių yra ir dar prieškariu atvykusių lietuvių palikuonių. O Aušros Vartų parapiją įsteigė ir joje vyrauja „dipukai“, jų organizacijos.

 Monrealio lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčia

Monrealio Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Abiejose parapijose po Mišių pristatėme „Tikslas – Amerika“ projektą: Auros Vartų parapijoje tai darėme lietuviškai, o Šv. Kazimiero, kaip kunigas Paulius Mališka Mišių metu, „persijunginėdavome“ iš anglų į lietuvių kalbą (prancūziškai nemokame).

Šv. Kazimiero bažnyčios rūsio salėje

Šv. Kazimiero bažnyčios rūsio salėje

Naujų imigrantų tesutikome pora moterų, ištekėjusių už senųjų parapijos narių: „Į Monrealį imigruoti nepopuliaru, juk čia būtina mokėti abi kalbas: anglų ir prancūzų, kitaip negausi darbo“ – pasakojo viena jų.

Su Antanu Mickumi ir žmona Monrealio Aušros Vartų bažnyčios rūsyje

Su Antanu Mickumi ir žmona Monrealio Aušros Vartų bažnyčios rūsyje

Monrealio prieigose – ir Dainavos ežeras

Tvirčiau už parapijas laikosi lietuvių kredito unija „Litas“, apie kurią plačiau papasakojo garbės konsulas Monrealyje Arūnas Staškevičius ir kuri taip pat prisidėjo prie „Tikslas – Amerika“ projekto. Ji turi per 1000 narių.

Įėjimas į lietuvių kredito kooperatyvą „Litas“ Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios klebonijoje

Įėjimas į lietuvių kredito kooperatyvą „Litas“ Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios klebonijoje

Iš vietos lietuvių sužinojome apie kelias lietuviškai pavadintas Monrealio apylinkių vietas, iš kurių labiausiai nustebino Dainavos ežeras (Lac Dainava). Iki šiol galvojau, kad vienintelis Amerikos žemyne lietuviškai pavadintas ežeras – Kasulaičio Pensilvanijoje. Dainava Kasulaitį lenkia ir dydžiu, ir užrašais: žodis „Dainava“ parašytas daug kur.

Dainavos ežeras netoli Monrealio

Dainavos ežeras netoli Monrealio

Palikę Monrealį vėl išvažiavome į laukinę kanadietišką gamtą. Kvebekas – dydžio sulig trim Prancūzijom, o žmonių – tik kaip trijose Lietuvose, ir daugelis jų – Monrealyje. Judėjome vėl į JAV, į Meiną. Iki kitos stotelės Rumfordo – puspenktos valandos kelio, o jau buvo po 3 val. dienos.

Vienas iš daugybės užrašų, kuriame nurodytas Dainavos ežero pavadinimas

Vienas iš daugybės užrašų, kuriame nurodytas Dainavos ežero pavadinimas

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Monrealyje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Monrealyje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Monrealyje žemėlapis

 


Meinas

Meine jau lankėmės 2017 m., pažymėjome Kenebunko lietuvių vienuolyną, vieną įstabiausių lietuviškų vietų JAV. Tada galvojome, kad tiek lietuviško paveldo Meine ir yra. Taip galvoja ir daugelis lietuvių. Toronto kunigas Aurelijus Kasparavičius nustebo, kad Meine dabar įkurta ir lietuvių bendruomenės apylinkė. O Monrealio klebonas Paulius Mališka dar labiau nustebo išgirdęs, kad Meine dar yra ne vienas „lietuviškas“ miestelis, o lietuvių paveldui ten – daugiau nei šimtmetis.

Jono Muloko koplytėlė Kenebunko lietuvių vienuolyne - matosi dedikacija žuvusiems už Lietuvą

Jono Muloko kryžiaus kelio koplytėlė Kenebunko vienuolyne iš arčiau. Po kryžiumi parašyta 'In memory of those who died for freedom of Lithuania'

Lietuviškos kapinės Meino užkampyje

Prieš keikvieną „Tikslas – Amerika“ ekspediciją patikrinu internetą. Pavyzdžiui, „Find a grave“ tinklapyje įvedu į paiešką žodį „Lithuanian“ – kokios lietuvių kapinės ten įvestos iš regiono, kurį lankysiu. Visai netikėtai atradau, kad „Find a grave“ dabar pažymėtos lietuvių kapinės Meine – Mexico miestelyje. Nebuvau suplanavęs ten važiuoti, ne vienas šimtas kilometrų iš kelio, nes planavome iš Monrealio važiuoti į Jutiką Niujorko valstijoje. Bet kada, jei ne šiais metais? Juk vėliau greičiausiai net arti tų vietų nebūsime.

Meksiko lietuvių kapinės

Meksiko lietuvių kapinės

Kreipiausi į Vaidą Labzintytę ir Tomą Dundzilą, su kuriais atisitiktinai susipažinome 2017 m. Kenebunko lietuvių vienuolyno mišiose. Vaida patvirtino: aplink Rumfordo miestą yra sena lietuvių bendruomenė, jie vėl atrado savo kilmę ir netgi kasmet rengia lietuviškų valgių pikniką. „Naujieji“ lietuviai iš Kenebunko važiuoja į tą pikniką, Rumfordo lietuviai atvyksta pas juos į renginius.

Lietuviško pikniko Rumforde receptai

Lietuviško pikniko Rumforde receptai

Ko galima tikėtis lietuvių „saloje“ apie kurią net aš, nepailstamai ieškantis „pamirštų“ lietuvių bendruomenių, sužinojau tik šiemet?

Moterys, po dešimtmečių atgaivinusios miestelio lietuvybę

Sieną į JAV iš Kanados kirtome jau tamsiai: juk Monrealyje turėjome du pristatymus. Rumforde buvome apie 9:20 vakaro. Dideliame žaviame name mūsų laukė keturios močiutės: Kathy Nadeau, Cristine Soubble, Connie Cassidy ir Barbara Arsenaults.

Su Meino lietuvybę atkūrusiomis moterimis Mexico lietuvių kapinėse

Su Meino lietuvybę atkūrusiomis moterimis Mexico lietuvių kapinėse

Tikėjausi, kad tai bus šiuolaikinės genealogijos tyrinėtojos, apie Lietuvą nežinančios beveik nieko, tačiau kokiuose Ellis Island archyvuose atradusios, kad vienas prosenelis atvyko iš Lietuvos. Tokių gerbėjų „Gabalėliai Lietuvos“ turi. Tačiau priešingai: tos keturios moterys šiek tiek šnekėjo lietuviškai, bent dvi jų buvo grynakraujės lietuvės. Nors Rumfordo lietuvių klubas užsidarė dar jų vaikystėje (~1965 m.), o parapijos čia niekad nebuvo ir, jeigu ne kapinės, žodis „Lithuanian“ būtų seniai išnykęs iš kraštovaizdžio, lietuvių bendruomenės, pasirodo, čia būta tvirtos. Pakankamai tvirtos, kad prieš 11 metų radosi žmonių, sumaniusių kai ką atkurti. Vietos „Heritage Society“ iniciatyva tada rumfordiečiai rinkosi gaminti imigrantų senelių europietiškų patiekalų. Buvo ir italai ir kiti – bet tik vieninteliai lietuviai taip susibičiuliavo, kad nusprendė tokį lietuvišką pikniką rengti kasmet. Todėl ir mums, atvykstantiems į Rumfordą, nereikėjo „ieškoti vėjo laukuose“, kaip daugelyje „pirmabangių kolonijų“: žinia apie mūsų vizitą netruko pasklisti socialiniais tinklais, ir net nakvynę mums pasiūlė. Rumfordo lietuvės maloniai tyrinėjo mūsų spausdintus žemėlapius: pasirodo, jos buvo ir Putname, ir dar daug kur ieškojo lietuvybės Amerikoje, ir prie mūsų kalbėjosi, kur dar apsilankys.

Moteris su išsaugotu Meino lietuvių klubo ženklu

Moteris su išsaugotu Meino lietuvių klubo ženklu

Visada tokiose vietose ateina mintis, kad pirmabangių palikuonys – tikras neišnaudotas lietuvybės JAV rezervas. Kaskart tenka nustebti, kaip ištisų jų klubų, organizacijų nežino daugelis vėliau atvykusių lietuvių, Lietuvos atstovų: mūsų pasakojimai apie dar gyvą pirmabangių veiklą būna jiems tikra naujiena.

Lietuvių Šv. Baltramiejaus salė (vidurinis pastatas)

Lietuvių Šv. Baltramiejaus salė (vidurinis pastatas)

O kiek pirmabangių palikuonių net nepriklauso tiems klubams: juk šimtai tūkstančių lietuvių imigravo XIX-XX a. sandūroje, turėjo gausias šeimas. Ir ne, nėra taip, kad jie „beviltiškai nutautėję“: kaip rodo Rumfordo pavyzdys, kartais pakanka nedidelės kibirkšties, ir jie vėl pradeda veikti dėl lietuvybės. Šiuo atveju tą kibirkštį visai netyčia įžiebė vietos „Heritage Society“ – kiek dar panašių kibirkščių galėtų įžiebti JAV lietuvių organizacijos ar Lietuvos atstovybės. Tą mėginame daryti ir mes, sutraukdami ir dešimtis pirmabangių palikuonių į susitikimus su mumis. Bet gyvenantiems JAV tai būtų daug paprasčiau. Taip, gal tik 10% pirmabangių palikuonių įmanoma sudominti kilme – bet tas 10% gali būti koks 100 000 žmonių.

Luistono Šv. Baltramiejaus draugijos salės iškaba

Luistono Šv. Baltramiejaus draugijos salės iškaba

Darbas su žiniasklaida daro stebuklus, arba kaip “Tikslas – Amerika” pritraukė ir nelietuvius

Dar kai jų pasiteiravome apie Rumfordo lietuvius, Kenebunko lietuviai pasikvietė ir pas save. Pristatymui. Sutikome. Į pristatymą gražiame lietuvių vienuolyno valgomajame atėjo 10 žmonių, bet visi labai domėjosi. Bostono lietuvių bendruomenės pirmininkė Regina Balčaitienė po darbo atvyko net iš Bostono. Galvojome, kad pristatymas bus skirtas daugiausiai „trečiabangiams“ Meino naujakuriams, bet atsitiko priešingai: atėjo tų naujakurių vyrai ir žmonos, be to, dar trys vietiniai, sužinoję apie pristatymą iš laikraščio (dėkui Vaidai Lowell už pranešimą spaudai). Tad pristatymas vyko angliškai. Bent pora žmonių iš šalies susidomėjo vietos lietuvių bendruomene, gal prisijungs. Visada svarbu įtraukti naujų žmonių, nes lietuviškas paveldas irgi gyvuos tik tol, kol bus juo besidominčiųjų.

Po pristatymo Kenebunko lietuvių vienuolyno valgomajame

Po pristatymo Kenebunko lietuvių vienuolyno valgomajame

Iš Meino pasukome į vakarus. Pro Mančesterio miesto mylios ilgio tekstilės fabrikus ir Kauno gatvelę, pro Holivudo aktoriaus Čarlzo Bronsono (Karolio Bučinskio) kapą, link Ročesterio. Dar vienos vietos, į kurią gavome kvietimą. Ne dabar – dar 2017 m. „Kodėl neaplankėte Ročesterio?“ klausė Rimas Liutkus po to, kai Naujosios Anglijos ir Vidurio Atlanto regiono žemėlapyje neišvydo vakarinio Niujorko. „Ročesteris įtrauktas į 2019 m. maršrutą“ – atsakiau. Greitai prabėgo du metai, atėjo 2019 m. ir pažadus įvykdėme.

Prie Čarlzo Bronsono kapo, kur atvežėme ir simbolinę Lietuvos vėliavėlę

Prie Čarlzo Bronsono kapo, kur atvežėme ir simbolinę Lietuvos vėliavėlę

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Meine:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Meine aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Meine žemėlapis

 


Ročesteris

Kvietimą į Ročesterį gavome dar 2017 m. „Kodėl neaplankėte Ročesterio?“ klausė Rimas Liutkus po to, kai Naujosios Anglijos ir Vidurio Atlanto regiono žemėlapyje neišvydo vakarinio Niujorko. „Ročesteris įtrauktas į 2019 m. maršrutą“ – atsakiau. Greitai prabėgo du metai, atėjo 2019 m. ir pažadus įvykdėme.

Jutika – lietuvis kunigas lenkų parapijoje

Visų pirma stabtelėjome Jutikoje, kur susitikome su kunigu Jonu Mikalajūnu. Jo kontaktą gavome per Vyčius, per Berenice Aviza iš Olbanio, su kuria susipažinome dar 2017 m. ekspedicijoje. Tokiuose miestuose kaip Jutika nėra Pasaulio lietuvių bendruomenės apylinkių, „šiuolaikinių“ lietuvių organizacijų, užtat tebėra išlikę „senieji“, dar prieš 100 metų pradėję formuotis pažinčių tinklai.

Jutikos lietuvių Šv. Jurgio kapinės

Jutikos lietuvių Šv. Jurgio kapinės

Kunigas Mikalajūnas, kaip pirmabangių palikuonis, stebėtinai daug žinojo apie Lietuvos istoriją, sovietų okupaciją, bet svarbiausias klausimas, kurio atvažiavau užduoti buvo „Ar ši bažnyčia nuotraukoje buvo Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia?“. Nes ji seniai uždaryta. „Taip“ – paliudijo Mikalajūnas, pats dirbantis lenkų parapijoje, nes moka ir lenkiškai, o lietuvišką jo bažnyčią Bingamtone uždarė. Gaila: tiek daug JAV lietuvių parapijų stokoja lietuvių kunigų, o tiek daug lietuvių kunigų darbuojasi pas nelietuvius…

Su kunigu Mikalajūnu Jutikoje

Su kunigu Mikalajūnu Jutikoje

Ročesterio bažnyčia uždaryta, bet lietuviškumas tik persikėlė

Pro Jutikos lietuvių kapines nuvykome į Ročesterio Lurdo mergelės parapiją, kur turėjo vykti „Tikslas – Amerika“ pristatymas. Parapija – ne lietuvių, lietuvių bažnyčių niekur Aukštutiniame Niujorke nebeliko. Todėl laukė malonus nustebimas, kai prie durų išvydome lietuvišką kryžių, visokiausių lietuviškų dalykėlių, Aušros Vartų Mariją viduje, o rūsyje – visai lietuviškai atrodančias patalpas, kur veikia net šeštadieninė lietuvių mokykla. Kartą į mėnesį ten vyksta lietuviškos mišios (atvažiuoja kunigas Augustinas iš Toronto).

Lietuviškas kryžius Lurdo Dievo Motinos parapijoje, perkeltas iš senosios Šv. Jurgio bažnyčios

Lietuviškas kryžius Lurdo Dievo Motinos parapijoje, perkeltas iš senosios Šv. Jurgio bažnyčios

Kaip pasakojo Rimas Liutkus ir kiti lietuviai, viską lėmė tai, kad ne vyskupas čia uždarė lietuvių parapiją. Lietuvių parapija formaliai tebėra, nors lietuvių bažnyčia ir nebeveikia! Tiesiog lietuvių mažėjo, rajonas prastėjo. Kaip pasakojo Rimas Liutkus, pabaigoje lietuviai net nebebandė sudrausminti šventoriuje „dirbusių“ narkotikų prekeivių – mainais tik prašydami, kad šie apsaugotų lietuvius nuo kitų banditų. Ir vis tiek lietuvių pastatai yra buvę peršauti. Kai kurie lietuviai ėmė bažnyčios vengti. Galutinis smūgis – 2008 m. krizė: sumažėjus aukoms, tapo sunku susimokėti už šildymą, draudimą. Tada parapija pardavė savo senuosius pastatus ir rado naują vietą. Lurdo Mergelės bažnyčią, kurios patalpas nuomojasi kai prireikia.

Interviu su R. Liutkumi senojoje bažnyčioje

Interviu su R. Liutkumi senojoje bažnyčioje

Tose patalpose išklausę mūsų projekto pristatymo ročesteriečiai turėjo daug klausimų ir malonu buvo po pristatymo susitikti ir jaunesnių besidominčių lietuvių paveldu žmonių. Tiesa, su kiekviena karta paprastai besidominčių mažėja, todėl kilo klausimas, kaip šitaip sekasi išlaikyti lietuvybę, kaip sekasi atrasti pinigų ir netgi paremti „Tikslas – Amerika“ projektą (Ročesterio lietuvių bendruomenė buvo viena didžiausių projekto rėmėjų)? Raktas, pasirodo, dviejų turtingų lietuvių brolių Gervickų palikimu įsteigtas fondas, kurio paskirtis – išlaikyti Ročesteryje lietuvybę.

Pristatymo Ročesteryje klausytojai teiraujasi apie 'Tikslas - Amerika' maršrutą

Pristatymo Ročesteryje klausytojai teiraujasi apie ‘Tikslas – Amerika’ maršrutą

Senąją Ročesterio lietuvių bažnyčią perėmė puertorikiečiai

Atsisveikinimui su Ročesteriu aplankėme senąją lietuvių bažnyčią, halę. Ten šeimininkauja puertorikiečiai, bet dar liko lietuviški vitražai, net – mus lydėjusių lietuvių džiaugsmui – Vytis salėje. Ko neliko, daugiausiai išmontavo patys lietuviai prieš parduodami: nuėmė net Aušros Vartų Marijos ir Šiluvos Marijos freskas (ant sienų ten liko plėmai). Klausiau „Kur tai yra?“ ir dažnas atsakymas buvo „Išsiuntėme į Lietuvą“, nors kur tiksliai jau pasakyti galėjo nebe apie viską. Altorius lyg Bufalo religinio paveldo muziejuje. Paminklas Amerikos legiono lietuviškajam Gudino postui, veikusiam Ročesteryje, nuo Šv. Jurgio salės priekio perkeltas į Holy Sepulchre kapines.

Su R. Liutkumi prie senosios Ročesterio lietuvių bažnyčios

Su R. Liutkumi prie senosios Ročesterio lietuvių bažnyčios

Čia daug lietuvių bendruomenių susiduria su tokia dilema: jei uždarai ar parduodi lietuviškas patalpas, ką su viskuo daryti? Sprendimai, kuriuos mums papasakodavo dažniausiai:
a)Palikti naujiems šeimininkams. Dažnai to bijoma, galvojama, kad naujieji šeimininkai viską sunaikins – bet jei pastatai perkami ne nugriovimui, kokiais 80% atvejų lietuviškos detalės paliekamos. Jau vien todėl, kad jas nuimti kainuoja, o ir šiaip simboliai, pagražinimai gražesni nei plynos sienos ar plynas laukas. Jei pavyksta rasti supratingą, paveldu besirūpinantį pirkėją, galbūt net sutartyje įtvirtinti kai kurių detalių palikimo klausimą, toks sprendimas – geras. Aišku, jei parduodama nugriovimui – nelogiškas.
b)Perkelti į miesto kapines, nes ten niekas nieko nebesunaikins. Išties, šitaip lietuviški objektai išlieka, bet jie pasidaro sunkiau randami, tarp daugybės kitų paminklų, antkapių.

Prieš perduodami pastatą naujiems savininkams, aplink altorių buvusias freskas lietuviai nuėmė, todėl sienos dabar tuščios. Freskose buvo vaizduojama Aušros Vartų Dievo Motina ir Šiluvos Dievo Motina – du pagrindiniai Lietuvoje garbinami Švč. Mergelės Marijos atvaizdai

Prieš perduodami pastatą naujiems savininkams, aplink altorių buvusias freskas lietuviai nuėmė, todėl sienos dabar tuščios. Freskose buvo vaizduojama Aušros Vartų Dievo Motina ir Šiluvos Dievo Motina – du pagrindiniai Lietuvoje garbinami Švč. Mergelės Marijos atvaizdai

c)Perkelti į vieną tvirčiausių lietuvybės telkinių, pvz. kryžių – į Putnamą, Dainavą ar Lemonto kryžių kalną. Vėlgi, objektas išsaugomas. Bet tas Amerikos miestas, iš kurio jis iškeliamas, paliekamas be lietuviškų vietų, kurios to miesto gyventojams primintų Lietuva ir lietuvius, kurias galėtų pažiūrėti savo kilme susidomėję tenykščiai lietuvių palikuonys, lietuviai turistai ir pan. Amerikos Lietuva „traukiasi“ iki vos kelių taškų.

Išlikęs Vytis senojoje lietuvių salėje

Išlikęs Vytis senojoje lietuvių salėje

d)Išsiųsti į Lietuvą. Daugeliui JAV lietuvių, ypač dipukų, tai atrodo logiškas sprendimas: tie dalykai „grįžta namo“. Minusas toks, kad daugelis taip nusiųstų dalykų „pranyksta nežinia kur“ – t.y. kai klausiu, niekas nebegali pasakyti, kur jie yra, gal, tarkime, kokioje muziejaus saugykloje. Ir net tų, kurie Lietuvoje yra viešumoje, amerkietiška istorija dažniausiai pasidaro nebematoma: beveik niekas, į juos žiūrintis, nebežino iš kur tie kūriniai, kaip sukurti. T.y. tie objektai būna gerokai svarbesni, unikalesni tol, kol yra JAV, ir tampa nematomi Lietuvoje.

„Amerikos legiono“ Gudino posto paminklas

„Amerikos legiono“ Gudino posto paminklas

Iš Ročesterio laukė virš 400 km kelionė į Klivlandą. Klivlandą, kurio lietuviškas vietas žemėlapyje sužymėjome jau pernai – bet dabar grįžome padaryti projekto pristatymą.

Kelias

Kelias

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Aukštutinaime Niujorke:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Aukštutiniame Niujorke aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Niujorko valstijoje žemėlapis

 


Klivlandas ir Detroitas

Klivlande ir Detroite pirmąkart lankėmės „Tikslas – Amerika 2018“ metu, sužymėjome tų vietų lietuvišką paveldą “Gabalėliuose Lietuvos”.

Nustebino šių bendruomenių gyvybingumas, gausa, noras saugoti lietuvybę. Kai kuriuose miestuose mums tekdavo vietos lietuvius ar jų palikuonis įtikinėti projekto reikalingumu, o Detroite ir Klivlande lietuviai patys galėtų juo įtikinti bet ką.

Basanavičiaus biustas ir Gediminaičių stulpai už jo

Basanavičiaus biustas ir Gediminaičių stulpai už jo Klivlando lietuvių darželyje

Tik, deja, pernai aplankėme šias bendruomenes ne savaitgaliais, ne geriausiu metu, ir todėl tie aktyviausi jų nariai, su kuriais susitikome, kaip Janina Udrys Detoite, apgailestavo, kad iš visų jų gausių bendruomenių teišklausėme keleto žmonių pasakojimų.

Nutarėme šiemet šitai ištaisyti.

Paskutinės mišios Šv. Jurgio bažnyčioje. Antano Jucaičio nuotrauka, 2009 10 18

Paskutinės mišios Šv. Jurgio bažnyčioje. Antano Jucaičio nuotrauka, 2009 10 18. Ją mums atsiuntė jau po praeitos 2018 m. ekspedicijos idant papildytume informaciją.

Klivlande – pristatymai lietuvių klube ir šeštadieninėje mokykloje

Klivlande „Tikslas – Amerika“ pristatymas vyko Lietuvių klube. Labai unikaliame. Nes vienija visų bangų lietuvius. Ir tuos, kurie, kaip Andris Dunduras, sako, „Amerikoje tik gimiau, o mano Tėvynė – Lietuva“. Ir tuos, kurie kalba tik angliškai, kurių tik protėviai čia atvyko. Ir tuos, kurie patys imigravo iš Lietuvos į Ameriką, kaip klubo antrame aukšte šakočius kepantis Dainius Zalensas.

Tautiškas Klivlando lietuvių klubo interjeras pristatymo metu

Tautiškas Klivlando lietuvių klubo interjeras pristatymo metu

Visi ateina čia kasdien praleisti laiko, skambant lietuviškai muzikai paskanauti ne tik cepelinų, bet ir lietuviškai-amerikietiškų patiekalų, tokių kaip „Lubens“ – pavadinimas sukurtas pagal „Reuben“ ir krepšininko Prano Lubino pavardę, o nuo Reubeno skiriasi tuo, kad vietoje duonos čia – lietuviški blynai.

„Tikslas – Amerika“ pristatymas vyko angliškai, nes atėjo ir tų, kurie lietuviškai nemoka. Iš pradžių jie šnekučiavosi tarpusavy, bet tuojau pat įdėmiai klausėsi. Susidomėjimas lietuvišku paveldu vienija visus klubo lankytojus.

Klivlando lietuvių klube 'Tikslas - Amerika' autorius Augustinas Žemaitis skanauja Lubens patiekalą

Klivlando lietuvių klube ‘Tikslas – Amerika’ autorius Augustinas Žemaitis skanauja Lubens patiekalą

Užsiminę apie projekto pristatymą Lietuvių klube, sulaukėme Klivlando lituanistinės mokyklos istorijos mokytojo Remigijaus Belzinsko prašymo papasakoti apie lietuvišką paveldą JAV ir tenai. „Kaip?“ – tvyrojo klausimas. Vaikams dar niekad nepasakojome. O dar mokytojas minėjo, kad kalbėti reikės lietuviškai, tačiau dalis vaikų lietuviškai moka prastai…

Bijojau, kad vaikai tiesiog plepės tarpusavy ir nieko neklausys. Bet klausėsi. Pamėginau per įspūdingąjį lietuvišką paveldą papasakoti ir JAV lietuvių istoriją – to prašė ir mokytojas. Pirmas blynas, aišku, nebūna pats skaniausias, bet po jo kilo ir daugiau minčių. Juk lietuviškas paveldas Amerikoje ten užaugusiems vaikams šalia, gerokai labiau suprantamas, nei pati Lietuva. Per jį galima papasakoti ir JAV lietuvių, ir net Lietuvos istoriją.

Su Dainiumi Zalensu, Klivlando šakočių kepėju

Su Dainiumi Zalensu, Klivlando šakočių kepėju

Klivlando didingos lietuvių mokyklos iššūkiai

Klivlando lietuviška mokykla, beje, viena tų retų lituanistinių mokyklų, kurias pačias pažymėoje „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje. Nes žymime ne organizacijas, bet pastatus. O daugelis lituanistinių mokyklų veikia nuomotose iš eilinių amerikietiškų mokyklų patalpose: išskyrus šeštadienius, nieko lietuviško ten nėra. Klivlande kitaip: pastatas su Šv. Kazimiero skulptūra ir kitomis tautinėmis detalėmis statytas specialiai mokyklai. Tai, kurioje meilę Lietuvai išsiugdė ir šiandien labiausiai lietuvybe besirūpinantys Klivlando lietuviai: klubo vadovė Irena Degutienė, Andris Dunduras, Vik Stankus.

 Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia

Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia (bendro komplekso su mokykla dalis)

Deja, laikai keičiasi. „Dabar patys čia jaučiamės kaip nuomininkai“ – paminėjo R. Belzinskas, mat, išskyrus šeštadienius, mokykla išnuomota amerikiečiams, ir net nutrinti teksto nuo lentos, kad geriau matytųsi „Tikslas – Amerika“ pristatymo skaidrės, mums neleido: „nuomininkai pyks“.

Nuolatinės Dievo Motinos pagalbos bažnyčios mokykla bei skulptūra Šv. Kazimierui

Klivlando lietuvių mokykla

Ir šiaip šeštadieninė mokykla, tas pagrindinis pokario lietuvybės Amerikoje ramstis, išgyvena iššūkių laikotarpį. Štai Klivlando mokykla kadaise buvo 12-metė, paskui 10-metė, dabar jau 8-metė („Tėvai nenori ilgiau leisti“). Vaikų mažiau, nei 40, ne visi visada ateina. Dalis sunkiai kalba lietuviškai, o dalis – labai gerai. Dalį klasių tenka sujungti: kartu mokosi ir penktokas, ir septintokai. Daugelis mokinių – „trečiabangių“ vaikai: deja, dipukų vaikai ar anūkai savo vaikus į šeštadienines mokyklas leidžia vis rečiau. Dažniausiai paskutinis smūgis lietuvybei – pirma mišri šeima, o „grynakraujų lietuvių“ per kelias kartas belieka vos keli procentai. Na, teisybės dėlei, kai kurios mišrios šeimos leidžia vaikus į lietuviškas mokyklas – bet kad tų vaikų vaikai (tie, kam tik vienas senelis lietuvis) ten eitų, atrasti jau sunku.

Memorialas kritusiems už Lietuvos laisvę

Paminklas lietuvių atvykimo į Klivlandą šimtmečiui

Detroite – gausiausia mūsų klausytojų auditorija

Iš Klivlando nuvykome į Detroitą, kur laukė pats sėkmingiausias „Tikslas – Amerika“ pristatymas: daugiausiai klausytojų, daugiausiai klausimų. Pristatymas ten vyko lietuvių kalba. Ir apskritai nustebino, kiek žmonių Detroite susirinko į lietuviškas mišias, tarp jų jaunesnių. Iš visų sekmadienio mišių, kurias lankėme Amerikoje per šiuos tris metus, Detroite žmonių daugiausiai. Ir prašė Janina Udrys ne 30 min. pristatymo, tačiau 60 min., iš kurių apie 15 min. būtų skirta Mičiganui.

Pilna auditorija 'Tikslas - Amerika' pristatyme Detroite

Pilna auditorija ‘Tikslas – Amerika’ pristatyme Detroite

Dar kartą įsitikinome, kad Detroitas – vienas stipriausių lietuvybės centrų Amerikoje.

Žibantis pranešimas apie 'Tikslas - Amerika' pristatymą Detroite

Žibantis pranešimas apie ‘Tikslas – Amerika’ pristatymą Detroite

Deja, ilgai pabendrauti su Detroito lietuviais negalėjome, nes reikėjo vėl skubėti: kirsti Kanados-JAV sieną į Vindsoro miestą, o paskui į Londoną (Ontarijuje), kur kaip tik tą dieną vyko parapijos jubiliejus ir vietos lietuviai taip pat labai prašė išgirsti „Tikslas – Amerika“ pristatymą.

'Tikslas - Amerika' gerbėja Anne Tubinis Audette rodo Detroito lietuvių kunigui savo lietuvių protėvių nuotraukas

‘Tikslas – Amerika’ gerbėja Anne Tubinis Audette rodo Detroito lietuvių kunigui savo lietuvių protėvių nuotraukas

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Detroite ir Klivlande:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Detroite aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Detroite žemėlapis
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Klivlande aprašas
4. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Klivlande žemėlapis

 


Vakarų Ontarijas (Vindsoras, Londonas, Delhajus)

Uždarytos bažnyčios parapijos jubiliejus Londone

Iš Detroito labai skubėjome. Į Londoną Ontarijuje, kur vyko lietuvių parapijos 70 m. jubiliejaus šventė. Planavome atvykti ten tik vėlai vakare, bet Aldona Valaškevičienė, Londono lietuvių bendruomenės pirmininkė, labai prašė, kad parapijos šventę praskaidrintume ir „Tikslas – Amerika“ pasakojimu apie lietuvišką paveldą JAV.

Kiek siurrealistiška: išvažiuoji iš lietuviškų mišių ir pristatymo Detroite, priseina tarti tik kelis angliškus žodžius JAV-Kanados muitinėje, nuvažiuoji 120 mylių iki atrodo eilinio pastato, o jo rūsyje vėl – lietuviškas renginys. Ir panašiai – beveik kasdien „Tikslas – Amerika“ metu.

"Tikslas - Amerika" pristatymas Londono lietuvių parapijos šventėje

“Tikslas – Amerika” pristatymas Londono lietuvių parapijos šventėje

Lietuvių parapija – ar, tiksliau, bendrija – Londone ne tokia, kaip daugelis. Ji neturi bažnyčios. Kaip pasakojo vietos istorijos žinovas Edmundas Petrauskas, išėjus pensijon paskutiniam kunigui Kaknevičiui jaunas ir aršus Londono vyskupas užrakino senąją Šiluvos Marijos bažnyčią – tą pačią, kurią, nusipirkę iš kitataučių, lietuviai buvo sugebėję paversti tikra lietuvybės šventove. Užrakintoje bažnyčioje prakiuro vamzdis – niekas nepastebėjo, viskas užsipylė, supelijo, remontas būtų kainavęs gal 50 000 dolerių, ir vyskupija nutarė pastatą nugriauti, parduoti žemę.

Su Lodnono lietuvių bendruomenės žinovu Petrausku

Su Lodnono lietuvių bendruomenės žinovu Petrausku

Lietuviai dabar priversti nuomotis patalpas iš Marijos Nekaltai Pradėtosios parapijos, kur kartą į mėnesį atvažiuoja kunigas Jonas Staškevičius iš Toronto. Tos parapijos rūsyje vyko ir 70 m. jubiliejaus šventė. Nustebino, kad lankėsi ir jaunesni žmonės, iš Punsko imigravusi pora surengė vaidinimą. Tačiau, aišku, taip būna tik per šventę – į lietuviškas mišias ateina jau mažai kas.

Šiluvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Edmundo Petrausko nuotr.

Šiluvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, kurios nebeliko. Edo Petrausko nuotr.

Visgi, situacija geresnė nei Vindsoro mieste anapus upės nuo Detroito, kurį pravažiavome. Vindsoras – vienintelis Kanados miestas, kuriame būta net lietuvių bažnyčios, o dabar nebepavyko užmegzti kontakto su jokiais vietos lietuviais. Taigi, tiesiog nufotografavome buvusią bažnytėlę iš išorės – iš tikro ji labiau priminė gyvenamąjį namą.

Buvusi Vindsoro (Ontarijo provincija) Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Buvusi Vindsoro (Ontarijo provincija) Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Beje, Aistė jau daug metų atgal man minėjo, kad Londone turi giminaitę, kurios nematė nuo vaikystės. Puiki proga susitikti. Paaiškėjo, kad ji – Londono lietuvių bendruomenės pirmininkė. O greta pagrindinių lietuviškų vietų aplankėme ir Aistės giminaičio tabako augintojo Repšio kapą.

Aistė prie savo giminaičio kapo

Aistė prie savo giminaičio kapo

Lietuvių tabako magnatų kaimas Delhajus

Kuo arčiau Toronto, tuo lietuvybės išlikę daugiau. Delhajuje lietuvių bažnyčia dar veikia – nors bendruomenės pirmininkė Teresė Paragauskienė abejojo, ar dar ilgai. Į mišias teateina po kelis žmones – gal greitai po 60 m. parapijos jubiliejaus, į kurį turėjo ateiti 90 žmonių iš visų apylinkių, bažnyčią uždarys.

Lietuvos kankinių kryžius, už jo – Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Lietuvos kankinių kryžius, už jo – Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Pažiūrėjus į žemėlapį supranti, kad apskritai stebuklas, kad Delhajuje pastatyta ir taip ilgai veikia lietuvių bažnyčia. Nes Delhajuje žmonių – tik 5000. Tai mažiausias Amerikos miestelis (ar kaimas), kuriame vyksta lietuviškos mišios.

Ir net jeigu parapija užsidarys, tai bus taip, kad patys lietuviai ją uždarė: senieji parapiją statę dipukai nuseno ir numrė, jų vaikai sudarė mišrias santuokas (ir labai retas kuris mišrios tautybės vaikas dalyvauja lietuviškuose renginiuose), išvyko į Torontą ir kitur. Ne taip, kaip kai kuriose JAV vyskupijose, kur parapijos uždarinėjamos per prievartą, nors dar išsilaiko.

Su Pargauskais Delhajaus lietuvių bažnyčioje

Su Pargauskais Delhajaus lietuvių bažnyčioje

Kadaise lietuviai į Delhajų atvyko auginti tabako: tai vienas vos dviejų Šiaurės Amerikos regionų, kur lietuviai dirbo visų pirma ne pramonėje ar kasyklose, o žemės ūkyje. Todėl sekmadieninės pamaldos vykdavusios vakare: kad visiems būtų patogu susirinkti po dienos darbų, iš visų nutolusių plantacijų. Parapijiečiai net kartu pirkdavo tabako trąšas – nes taip pigiau, nei pirkti kiekvienam atskirai. Gautą naudą paaukodavo parapijai.

Praeitas Delhajaus parapijos jubiliejus

Praeitas Delhajaus parapijos jubiliejus

Delhajaus regionas buvo visos Kanados tabako pramonės centras, ką primena Tabako istorijos muziejus, kruiame – ir stendai visoms tautybėms, tarp jų – lietuviams. Anksčiau ne viena jų turėjo savo klubus, organizacijas. Pirmasis užsidarė belgų klubas (2017 m.) – ir kadaise jam padovanota flamandų imigrantų, stebinčių Niujorko dangoraižius, skulptūra atsikliuvo Tabako pramonės muziejuje. Pamažu muziejus „surenka“ ir tautines veiklas: vyksta įvairių tautybių giesmių giedojimai per Kalėdas, ateinama su tautiniais drabužiais.

Dabar Delhajaus regione tabako laukai – retas reginys

Dabar Delhajaus regione tabako laukai – retas reginys

Taigi, tautinė veikla Delhajuje neišnyks, bet tų stiprių lietuviškų institucijų, kurias rado 1987 m. čia atvykę Pargauskai, nebebus. Tais metais, kai jie atvyko, uždarė šeštadieninę lietuvių mokyklą – bet bažnyčia dar būdavo pilnutėlė ir rūsio salėje Pargauskai tegavo vietą prie krašto. Per 30 metų viskas sunyko. Naujų imigrantų į Delhajų beveik nebuvo – tabako pramonė nunyko ir šiandien jau joks lietuvis, pasak Prano Pargausko, nebeaugina Delhajuje tabako. Patys Pargauskai atvyko prižiūrėti Prano Pargausko tėvo, kuris čia pasitraukė Antrojo pasauliniop karo metais. Tai – dažna istorija tame regione: prižiūrėti dėdės ~1990 m. atvyko ir Londono lietuivų bendruomenės vadovė Aldona Valaškevičienė. Mirus tiems prižiūrimiesiems būtent jų prižiūrėtojai tapo aktyviausiais bendruomenių nariais: nes jauniausi tarp akyvių. Nors irgi dabar jau neretai 60 ar 70 metų amžiaus.

Delhajaus tabako muziejaus lietuvių skyrius

Delhajaus tabako muziejaus lietuvių eksponatai

Skaudžiausios Vakarų Ontarijo lietuvių istorijos

Tuose kraštuose prisiklausėme ir skaudžiausių Kanadoje istorijų. Kad ir pačių Pargauskų: tėvas ~1944 m. „trumpam išvyko“ į Ameriką „kol Lietuva bus laisva“, o nėščia mama su dviejų metų pargauskiuku liko. Pranukas Pargauskas gyveno pas močiutę, ją sovietai ištrėmė į Sibirą – taigi, kartu ir jį, jis ten praleido savo vaikystę. Paskui – tarybinė armija, nuo 1978 m. iki 1987 m. – laukimas leidimo išvykti į Kanadą pas tėvą (atėjus į valžią Gorbačiovui, pagaliau gavo).

Kitos skaudžios istorijos susijusios su imigrantais, atvyksiais į regioną dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Daugelis jų buvo komunistuonatys. Kai po Antrojo pasaulinio karo iš Lietuvos atvyko dipukai, anie lietuviai juos niekino. „Londone nupiešė karikatūrą, kur nuo mūsų rankų teka kraujas“ – mums pasakojo Londone. Neva, argi galėtų geri žmonės bėgti iš Stalino rojaus? Juk Stalinas Lietuvą išvadavo, dabar viskas ten gerai…

Tradicinis lietuviškas kryžius už Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios altoriaus

Tradicinis lietuviškas kryžius už Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios altoriaus

Niekas negalėjo paaiškinti, kodėl anie komunistai patys nepabandė grįžti į tą rojų… Gal todėl, kad ne vienas turėjo nuosavas tabako plantacijas ir „kapitalistiniame Kanados pragare“ uždirbo gerokai daugiau, nei visi jų Lietuvoje likę giminaičiai kartu paėmus.

Bet kai dipukai Londone ir Delhajuje įkūrė parapjas, lietuviškas mokyklas, vos vienas-kitas iš tarpukario lietuvių imigrantų prie šių veiklų prisijungė.

Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios rūsio salė

Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios rūsio salė

Pargauskai visas tas istorijas jau tik girdėjo. Dar galėjo parodyti pastatą, kur esą veikė lietuvių komunistų klubas, bet nieko tai menančio ten jau nebėra ir, kaip rodo „Tikslas – Amerika“ patirtis, iš lūpų į lūpas einantys prisiminimai keičiasi. Pasižymėjau sau tą klubą, bet kažin, ar galėsiu aprašyti enciklopedijoje.

 Lietuvių komunistų klubas?

Lietuvių komunistų klubas?

Pabaiga atėjo ir mūsų ekspedicijai – važiavimas į Torontą, iš ten autobusu į Niujorką, iš ten lėktuvu į Lietuvą. Aišku, ekspedicija – tik darbo vidurys. Dar reikėjo viską susisteminti, atrinkti nuotraukas, parašyti straipsnius, sumontuoti interviu ir t.t. „Tikslas – Amerika“ gimsta ne Amerikoje, o grįžus Lietuvoje: Amerikoje tam dažniausiai nėra laiko, reikia jį visą išnaudoti informacijos rinkimui irvietų lankymui.

Aš prie gėjų šūkiais aprašyto Megabus autobuso (JAV populiarūs tokie linktelėjimai 'tituluotoms mažumoms'). Autobusai JAV turi prastą reputaciją, bet viduje - ir tualetas, ir WiFi (veikia ne visur), . Minusas - 'kovą už būvį', kai autobusas pilnas: ne vienas žmogus piktai melavo, kad šalia jo vieta užimta, kad išlaikytų tuščią vietą galvai padėti ir pan. Vietos priekyje kainuoja papildomai.

Prie autobuso į Niujorką Toronte

Kas ‘Tikslas – Amerika’ nusimato toliau?

Kas toliau? Kaip kalbėjau per gausius projekto pristatymus, norisi surinkti į žemėlapį ir „nutolusias“ lietuviškas vietas Amerikos žemyne. Los Andželą, Floridą, Portlandą, Sietlą, Omahą, Teksasą, Oklahomą… Bėda, kad šie taškai nutolę ir vienas nuo kito. Jei važiuotume automobiliu, tarp skirtingų lietuviškų vietų reikėtų važiuoti valandas. Alternatyva – skrydžiai, bet dviems žmonėms tai brangu, juk tų skrydžių reikėtų gal dešimties ar keliolikos, praktiškai kas antrą dieną.

Idealus variantas, galbūt, derinti skrydžius su automobiliais. Tarkime, atstumus Čikaga-Omaha-Sū Sitis-Kanzas-Čikaga ar Sietlas-Portlandas važiuoti automobiliu, o tarp tokių taškų – skristi. Bet kuriuo atveju, aišku, kad vieną lietuvišką vietą įtraukti į žemėlapį užtruks ilgiau ir kainuos daugiau.

Potencialus Tikslas - Amerika 2020 maršrutas

Potencialus Tikslas – Amerika 2020 maršrutas

Bet su kiekviena ekspedicija taip, nes pradėjome nuo regiono, kur lietuviškas paveldas tankiausias ir kasmet „slenkamės“ ten, kur jo mažiau.

2017 m. per 16 dienų pažymėjome ir aprašėme ~330 lietuviškų vietų (20 vietų per dieną).
2018 m. per 25 dienas – ~220 vietų (9 vietas per dieną).
2019 m. per 21 dieną beveik 100 vietų (5 vietas per dieną).

Eilinis motelis pakeliui

Eilinis motelis pakeliui

Tačiau tuo pat metu plėtėsi kita „Tikslas Amerika“ veikla, tad joks laikas nėra švaistomas. Nuo 2018 m. įrašinėjame interviu Lietuvos televizijai televizijai, nuo 2019 m. – „gyvi“ projekto pristatymai ir pasakojimai apie įspūdingiausią lietuvišką paveldą. Viliamės plėsti veiklą ir kitais metais. Labai norėtume aplankyti kurią nors iš didžiųjų lietuvių švenčių: gal Los Andželo lietuvių dienas arba Pensilvanijos lietuvių dienas.

Kol yra lietuviško paveldo Amerikoje, neįtraukto į žemėlapį, tol žemėlapis nėra pilnas, nors jau ir dengia ~90% viso lietuviško paveldo Amerikoje.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Niujorke:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vindsore aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Londone (Ontarijuje) aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Delhajuje aprašas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,