Išskleisti meniu

Lankau pasaulį

Įdomiausios pasaulio vietos – 100 šalių patirtis

Įdomiausios pasaulio vietos – 100 šalių patirtis

| 0 komentarų

Tai – kitoks įdomiausių pasaulio vietų sąrašas, nei dauguma. Visas jis pagrįstas mano paties asmenine patirtimi ir įspūdžiais nukeliavus į 100 šalių ir jame bus keli šimtai vietų. Toliau keliaujant, sąrašas plečiamas, bet, kadangi žymią dalį įdomiausių vietų jau esu matęs, jis nebepatrigubės.

Puikiai suprantu, kad ne visiems žmonėms įdomūs tie patys dalykai. Vienus traukia gamta, kitus miestai, trečius – kultūra ar istorinės vietos. Todėl mano įdomiausių pasaulio vietų sąrašas yra suskirstytas į penkis skyrius ir daug posyrių pagal lankytinų vietų rūšis ir, tikiu, kiekvienas atras tai, kas jam įdomiausia.


Įdomiausių pasaulio vietų sąrašo skyriai


Įdomiausi miestai

Kur yra geriausi pasaulio muziejai, gražiausi pastatai, romantiškiausios gatvelės, karščiausias naktinis gyvenimas ar kurortinės pramogos.

Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai


Gražiausia gamta

Įspūdingiausi kriokliai, kalnai, vulkanai, ežerai, miškai, džiunglės ar vietos gyvūnams stebėti.

Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija


Kultūrinės patirtys

Jeigu jums patinka užsienio šalis ne tik pamatyti, bet ir patirti – čia geriausios pasaulyje idėjos tam.

Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos


Istorinės vietos

Įdomiausi ir autentiškiausi sunykusių civilizacijų griuvėsiai, Viduramžių pilys ir rūmai.

Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai


Baisiausios vietos

Tos, liūdiniausios, bet suteikiančios daug peno apmąstymams: karų, genocidų, sunaikintos gamtos vietos, apleisti miestai ir t.t.

Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


P.S. Sąrašo dalys dar nėra pilnai užpildytos: kadangi vietų aprašysiu kelis šimtus, tai užtrunka.

Jei kuri garsi vieta nėra sąraše gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs (visada galite paklausti komentaruose – pakomentuosiu kiekvieną savo pasirinkimą). Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Komentuoti
Europos mikrovalstybės – prabėgusių amžių aidai

Europos mikrovalstybės – prabėgusių amžių aidai

| 0 komentarų

Europoje yra penkios valstybės, turinčios mažiau gyventojų, nei vienas Panevėžys. Tai – Monakas, San Marinas, Andora, Vatikanas ir Lichtenšteinas.

Visos jos gyvuoja daugybę šimtmečių ir yra visiškai unikalios: savo atmosfera, istorija, valdymo sistema. Tenai išlikę tokių dalykų, kurie kitur nunykę ir sukurta tai, ko didesnėje šalyje neįsivaizduotum.

San Marino mikrovalstybės centrinė aikštė

San Marino mikrovalstybės centrinė aikštė. Ji mažytė, nes suspausta tarp miesto (dešinėje) ir šlaito žemyn (kairėje)

Seniausia Europos valstybė, aukščiausia Europos valstybė, turtingiausia pasaulio valstybė, tankiausiai gyvenama pasaulio valstybė, brangiausių pasaulio butų šalis – visi šie garbingi titulai priklauso Europos mikrovalstybėms.

Nors keliauti vien tik į vieną šių nykštukinių valstybių sunku ar neįmanoma (jos neturi oro uostų), jeigu keliausite į gretimas šalis, pusdienis, praleistas vienoje mikrovalstybių, gali tapti tikru kelionės perlu.

Aplankęs visas penkias Europos mikrovalstybes rašau, kuo gi kiekviena jų yra ypatinga ir ką ten galima atrasti.

Monako panorama

Monako panorama. Ten, kur žali kalnai – jau Prancūzija. Ten žemė pigesnė ir todėl tuščiau, o pats Monakas užstatytas be galo tankiai

Kuo mikrovalstybės panašios?

Visos penkios Europos mikrovalstybės kai kuo yra panašios:

• Kiekvienai Europos mikrovalstybei pažinti pilnai pakanka vienos paros, nebent užsiimtum tokiom pramogom, kaip slidinėjimas.
• Nė viena Europos mikrovalstybių neturi savo valiutos. Daugumoje jų atsiskaitoma eurais, nors nė viena nepriklauso Europos Sąjungai.
• Į nė vieną Europos mikrovalstybę lietuviams nereikia vizos; į daugumą galima patekti nepraėjus jokios sienų kontrolės.
• Nors mikrovalstybėse dėl mažesnių mokesčių kai kas gali būti pigiau, jos yra turtingesnės už aplinkines šalis ir prekių/paslaugų pasiūla ten mažesnė, todėl ten nakvoti dažniausiai neapsimoka ar (Vatikane) ir neįmanoma.
• Tarp populiariausių suvenyrų iš Europos mikrovalstybių – vietinės monetos ir pašto ženklai.
• Mikrovalstybės neturi savo tautybių ar kalbų: jose gyvena tų pačių tautybių žmonės, kaip ir aplinkinėse šalyse, tačiau juos išskyrė istorija.


San Marinas – aštrus kalnas Italijos lygumose

San Marinas gimė dar tada, kai gyvavo Romos Imperija – 301 m. – ir jis yra seniausia Europos valstybė. Aplinkui jį valstybės kūrėsi ir žlugo, vienijosi ir byrėjo, o San Marino valdovai, įsikūrę ant aukšto Ticiano kalno su pilių mūrais viršūnėje, niekam neatidavė šio mažo žemės plotelio.

Ant to kalno šlaito stūksantis San Marino miestas ir yra valstybės širdis bei svarbiausia lankytina vieta. Pasivaikščioti jo gatvelėmis, pažvelgti į tris San Marino pilis-bokštus (Guaitą, muziejumi tapusią Čestą ir bokštą primenančią Montalę), pabūti Centrinėje aikštėje, kurios viename šone – kalno šlaitas žemyn, būtų verta ir tada, jei San Marinas nebūtų nepriklausoma valstybė – tai tiesiog gražus itališkas viduramžiškas miestelis.

Viena San Marino pilių

Viena San Marino pilių – Guaita, esanti ir valstybės herbe

O nepriklausomybė jam dar prideda papildomo šarmo. Kaip ir kitose mikrovalstybėse, turistai godžiai perka vietinius pašto ženklus, o sanmarinietiškos euro monetos pardavinėjamos parduotuvėse brangiau, nei yra vertos: tiesiog, kai jos yra šitoks paklausus suvenyras, tikėtis jų gauti kaip grąžą būtų naivu (San Marino eurocentų apyvartoje niekad nemačiau). Priešingai nei Monake, valdovo veido ant monetų ir pašto ženklų nepamatysi. San Marine valstybės galvos – tasi senovės Romos Respublikoje – yra dvi: du “kapitonai-regentai”. Jie perrenkami kas šešis mėnesius, tad niekas valdžioje ilgai neužsibūna.

Nuo San Marino kalno apsidairęs į visas puses gali matyti valstybės sienas su Italija, kuri iš visų pusių supa San Mariną. Tiksliau, tas sienas įsivaizduoti, nes nieko regimo tenai nėra – rodos, važiuoji per tą patį miestelį ir štai baigiasi Italija, prasideda San Marinas. Apačioje iš kiekvienos valstybės vietos matosi kalnas, San Marino miestas ir jo pilys, bet šiaip kalno papėdėje viskas gerokai proziškiau: pastatai nauji, paprasti. Vienintelis skirtumas nuo Italijos – nelabai pamatysi afrikietiškų ar azijietiškų veidų: San Marinas, kaip ir kitos keturios mikrovalstybės, Europos Sąjungai nepriklauso, tad atvykti ekonominiams migrantams ten gerokai sunkiau. San Marinas – paskutinė maža italų valstybėlė, kokių prieš Italijos suvienijimą būta daugiau.

Žvilgsnis žemyn nuo San Marino Čestos pilies

Žvilgsnis žemyn nuo San Marino Čestos pilies

Kaip nukeliauti į San Mariną? Iš Lietuvos geriausia skristi į Milaną (Bergamą) ir San Mariną aplankyti kartu su platesniu pasivažinėjimu po gražius regiono Italijos miestus. Alternatyva – skristi į Riminį (su persėdimu), nes nuo Bergamo iki San Marino – ~400 km.


Monakas – milijardierių rojus Viduržemio pakrantėje

Monakas yra pati tikriausia milijonierių valstybė. Ne todėl, kad čia visi daug uždirbtų, tačiau todėl, kad čia labai maži mokesčiai, o pilietybė – beveik parduodama. Todėl į Monaką, saugodami savo turtą nuo įkyrių mokesčių inspektorių ar neprognozuojamų diktatorių savo tėvynėse, imigruoja pasaulio turtingiausieji.

Tiesiog pasiturinčiam Monake nebūtų ką veikti: vienas buto kvadratinis metras ten kainuoja 42 000 EUR, tad vien buto nuoma ar pirkimas bemat viršytų bet kokį mokesčių taupymą. Kainos tokios todėl, kad Monakas yra antra pagal mažumą pasaulio valstybė – laisvų plotų statyboms čia tiesiog nelikę. Viskas nuo jūros iki pat šalies išorinės sienos su Prancūzija (kuri už vos 400 metrų) – užstatyta į kalną “lipančiais” aukštais daugiabučiais namais. Visuose juose telpa vos 35 tūkstančiai žmonių ir net labai turtingi čia neįpirktų nuosavų sodelių, nes Monakas – ir tankiausiai gyvenama pasaulio valstybė, kur vienam gyventojui tenka vos 50 kvadratinių metrų šalies teritorijos (įskaitant visas gatves, parkus ir t.t.).

Ferrari salonas daugiabučių apsuptyje Monake

Ferrari salonas daugiabučių apsuptyje Monake

Tačiau norint į Monaką nukeliauti, milijonų nereikia: kai šalis tokia maža, galima čia atvykti (ir viską apvaikščioti) dienos metu, o grįžti nakvoti į pigesnę Prancūziją. Monako pažiba – Monako Senamiestis siauromis gatvelėmis ant kalvos, įsiterpusios į jūrą. Ten gyvena kunigaikščio giminė, esanti nuolatiniame bulvarinės žiniasklaidos dėmesio centre. Kita žymi vieta – Monako kazino, vis dar su “aristokratiškais” reikalavimais aprangai.

Privataus reaktyvinio lėktuvo maketas Moanke

Privataus reaktyvinio lėktuvo maketas Moanko lėktuvų parduotuvės vitrinoje

Tačiau smagiausia Monake tiesiog pasivaikščioti ir pajusti unikalią jo turtais pertekusią atmosferą. Žiūrėti į įlankoje rymančias milijonierių jachtas ar pajūriu prazujančius Ferarius rusiškais numeriais (tomis pačiomis gatvėmis, kuriose vyksta garsiosios Monako Grand Prix Formulės 1 varžybos). Pasižvalgyti po privačių lėktuvų parduotuvių vitrinas. Pasivažinėti eskalatoriais ir liftais, kurie čia įrengti tiesiog lauke ir nemokami kiekvienam – kad monakiečiams ir svečiams netektų laipioti į aukštutines miesto terasas laiptais. Nueiti į traukinių stotį, nuleistą giliai po žeme tarsi metro (kad neužimtų brangios žemės). Ar Fonteinvilio rajoną, ~1970 m. iškilusį ant dirbtinai jūroje supiltos žemės: šitaip valstybės plotas “paaugintas” 20% ir tokių rajonų planuojama dar daugiau, tik kad ir teritorinių vandenų Monakas turi labai mažai…

Monako viešieji liftai, skirti patogiai nusileisti nuo kalno prie jūros

Monako viešieji liftai, skirti patogiai nusileisti nuo kalno prie jūros

Kaip nukeliauti į Monaką? Geriausia skristi į Nicą ir atvykti dienai. Atstumas nuo Nicos iki Monako – vos 20 km.


Vatikanas – katalikybės širdis

Vatikanas – pati populiariausia mikrovalstybė tarp turistų. Piligrimai čia kasmet plūsta milijonais. Nes Vatikane gyvena (ir jį valdo) popiežius.

Vatikanas vienintelis iš Europos mikrovalstybių turi vietų, kurias drąsiai galima vadinti vienomis svarbiausių ir įdomiausių pasaulyje. Visų pirma tai Švento Petro bazilika, viena didžiausių ir didingiausių pasaulio bažnyčių, nuo kurios kupolo viršūnės atsiveria Romos vaizdai. Priešais ją – Švento Petro aikštė supama įspūdingų kolonų. Būtent šioje aikštėje per didžiausias krikščionių šventes susirenka tūkstančiai viso pasaulio piligrimų. Ir, galiausiai, Vatikano muziejus, milžiniškas pastatų kompleksas po kurį eidamas privalomu maršrutu pamatai visas didžiasuias Romos katalikų bažnyčios per šimtmečius sukauptas meno vertybes: kas paaukota, kas padovanota… Pati didžiausia vertybė – Mikelandželo šedevras Siksto koplyčia, kurioje renkami nauji popiežiai.

Šv. Petro aikštė.

Šios trys vietos – beveik ir viskas, ką galima pamatyti kelionės į Vatikaną metu. Patekti ten paprasta: nėra jokių muitinių ir, kadangi Vatikanas yra Romoje, šalia pat jo “sienų” galima atvažiuoti tiesiog metro ar miesto autobusu. Užtat likusi Vatikano dalis prieinama tik jo darbuotojams ir piliečiams.

Čia prasideda ir kiti Vatikano keistumai. Jo piliečiu ne gimstama, tačiau tampama įsidarbinus Vatikane, o netekus darbo – pilietybė atimama. Darbas dažnai susijęs su kunigyste, tad dauguma piliečių – vyrai (moterų tik ~30).

Kadaise popiežius valdė gerokai didesnes žemes ir labai normalią valstybę, tačiau likusias teritorijas užėmė Italija, o tai, kas liko, pernelyg maža žemė, kad laikytųsi kaip įprasta valstybė. Juk valstybei reikėtų ir daktarų, ir policininkų, ir verslininkų – tačiau kai Vatikane tegyvena 1000 žmonių, net popiežiaus administracijai vietinių žmonių neužtektų. Vien ambasadorių, vadinamų nuncijais, Vatikanas turi virš 100… Štai kodėl Vatikanas priima piliečiais žmones iš šalies, o daugybės funkcijų – tarp jų, pavyzdžiui, ligoninės, oro uosto ar prekybos centro – Vatikane nėra; vatikaniečiai prireikus šių paslaugų palieka savo mažą valstybę išeidami į Romą.

Vatikano muziejus Romoje.

Kaip nukeliauti į Vatikaną? Kadangi Vatikane tėra kelios lankytinos vietos ir jis yra Romoje, turistai aplanko Vatikaną tiesiog tarsi vieną Romos rajoną kelionės į Romą (ar Italiją) metu.


Andora – kalnuočiausia Europos šalis

Andora yra aukščiausia Europos valstybė: ji įsikūrusi Pirėnų kalnuose ir vidutinis jos aukštis – 1996 m.

Nenuostabu, kad didelė dalis keliautojų čia atvyksta slidinėti. Kita dalis – apsipirkti: Andora įsikūrusi tarp Prancūzijos ir Ispanijos ir PVM joje mažesnis. Abu pasienio miesteliai – Sant Žulija de Lorija prie Ispanijos ir Pas de La Kasa prie Prancūzijos – tapę tikromis parduotuvių zonomis. Beje, Andora vienintelė iš Europos mikrovalstybių turi tikras sienas (su pasų kontrole), bet atsiskaitoma ten eurais (iki euro įvedimo tikdavo ir pesetos, ir frankai).

Andoros kalnai

Andoros kalnai

Andora yra ir didžiausia iš Europos mikrovalstybių – Vilniaus miesto dydžio. Tačiau gyventojų joje – tarsi Alytuje (~77 tūkst.). Didžioji šalies dalis – nepražengiami kalnai. Žiemomis kartais ir nepravažiuojami: dėl visa ko, be eilinio slidinėti į Pas de La Kasa slidinėjimo kurortą keliančio “trumpojo lynų kelio”, pastatytas ir kitas, ilgasis, slidininkus “atskraidinantis” beveik iš pat sostinės – praverčia, kai kelias užpustomas. Sostinė Andora La Vieja įsikūrusi slėnyje (nepaisant to tsai – aukščiausia Europos sostinė). Jos bene garsiausia vieta – stiklinė spa piramidė. Šiaip Andoroje lankytinų vietų mažai: kad ir kaip didingai stengėsi valdžia jas aprašyti savo išleistame kelionių buklete, nuvažiavus ten apimdavo nusivylimas, kai kažkoks “gerai žinomas kryžius” pasirodydavo besąs toks pakelės kryželis, kokio Lietuvoje išvis niekam neateitų į galvą siūlyti lankyti.

Ar Andora yra “valstybė” galima suabejoti: mat valstybės galva ten ne vietinis valdovas ar premjeras, o… Prancūzijos prezidentas ir vieno Ispanijos miestelio Urgelio vyskupas (ar, tiksliau, jų pasiuntiniai). Andora yra keistas Viduramžių likutis, kuomet “nepriklausomos valstybės”, kaip jas suprantame šiandien, beveik neegzistavo, Europa buvo padalinta tarp įvairių visokiausiais ryšiais susijusių dinastijų ir bažnytinių organizacijų. Būta daug kondominiumų – bendrų valdų, viena kurių buvo Andora. Tiesa, dabartiėnje demokratiškoje Europoje abu Andoros “valdovai” gerbia andoriečių valią ir valdo šalį tik simboliškai. 1993 m. jie atsisakė ir Viduramžiais nustatytos duoklės (iki pat tų metų Prancūzijos prezidentui Andora kas antrus metus siųsdavo ~460 dolerių, o vyskupui – ~12 dolerių, šešis kumpius, šešis sūrius ir šešias vištas).

Andoros sostinės gatvė

Andoros sostinės gatvė

Beje, oficiali kalba Andoroje – nei ispanų, nei prancūzų. Andora – vienintelė pasaulyje šalis, kurioje oficiali kalba yra katalonų. Taigi, kol likusi Katalonija nesėkmingai stengiasi atsiskirti nuo Ispanijos, galima sakyti, kad vienas Katalonijos gabalėlis aukštai kalnuose jau yra laisvas daugybę šimtmečių.

Kaip nukeliauti į Andorą? Patogiausia skristi į Barseloną ir atvažiuoti iš ten (~200 km).


Lichtenšeinas – naujas klimatas kas kilometrą

Lichtenšteinas yra įsikūręs šlaite. Apačioje per visą valstybės ilgį driekiasi Mozelio upė, anapus kurios – Šveicarija. Tuo tarpu pasukus į priešingą pusę serpantinais kylama į kalnus pro Trisenbergo miestelį, pro tunelį į Malbuno slidinėjimo kurortą, už kurio – Austrija.

Kad ir koks mažas bebūtų Lichtenšteinas, gamtiškai jį sudaro visiškai skirtingos zonos. Kai keliavau aš, palei Mozelį, kur išsidėsčiusi ir Lichtenšteino miestelių grandinė bei mažytė sostinė Vaducas, buvo šilta, tuo tarpu pranėrus Lichtenšteino tunelį visą žemę kaustė sniegai. Kaip ne kaip, žemiausias Lichtenšteino taškas – 429 m aukštyje, o aukščiausias – 2599 m. Įspūdinga, kai Lichtenšteino plotis – vos 10 km!

Mozelio upės panorama Lichtenšeine

Mozelio upės panorama žvelgiant iš aukštesnio Lichtenšteino taško. Anapus upės – jau Šveicarija

Lichtenšteinas – pati turtingiausia Europos valstybė (kai kuriais duomenimis – ir pasaulio). Taip pat Lichtenšteinas – paskutinė Europos valstybė, kurioje moteris negali paveldėti sosto. Taip jau yra su tom mikrovalstybėm: “senoji tvarka” ten išlieka gerokai ilgiau, nei didelėse. Juk ten žmonių mažai (Lichtenšteine – 35 tūkst.) – tad maža tikimybė ir kad tarp jų atsiras aršūs radikalių pokyčių aktyvistai (pvz. feminizmo, marksizmo, monarchijos nuvertimo). Kai nėra narystės tokiose organizacijose kaip Europos Sąjunga, mažiau ir spaudimo iš užsienio.

Be to, ir valdžia yra arčiau žmonių, todėl net toks nedemokratinis režimas, kaip kunigaikščių dinastija, jiems visai patinka: juk tą kunigaikštį kiekvienas lichtenšteinietis yra matęs daugybę kartų, ženkli dalis šalies piliečių – su juo bendravę. Todėl kunigaikščio prašymu lichtenšteiniečiai, juo pasitikėdami, netgi referendumu pritarė išplėsti jo galias ir “susiaurinti” demokratiją. Ir niekam nekeista, kad valstybės užsienio politika sutampa su Lichtenšteino kunigaikščio šeimos politika: pavyzdžiui, iki 2009 m. šalis nepalaikė diplomatinių santykių su Čekija ir Slovakija, mat komunistinė Čekoslovakija po Antrojo pasaulinio karo nacionalizavo kunigaikščių šeimai priklausiusias žemes.

Lichtenšteino mikrovalstybės slidinėjimo kurortas pačiuose šalies rytuose

Lichtenšteino slidinėjimo kurortas pačiuose šalies rytuose, dar už kokių 5 kilometrų (nuotrauka daryta tą pačią dieną)

Jei Lichtenšteino kunigaikščių gebėjimas atsispirti pokyčių vėjams dar paaiškinamas šalies mažumu, tai gebėjimas išsigelbėti nuo užsienio okupantų gali atrodyti stebuklingas. Juk Lichtenšteine gyvena vokiečiai – o visas tokias vokiečių valstybėles vieną po kitos panaikino Vokietiją suvienijęs Bismarkas, vėliau jo darbą tęsė Hitleris (užėmęs Austriją). Lichtenšteino kunigaikščiui valdas tikriausiai išgelbėjo artumas su neutralia Šveicarija: kitur Europoje dešimtys panašių Lichtenšteinų XIX a. nukeliavo į istorijos knygas.

Kaip nukeliauti į Lichtenšteiną? Artimiausias oro uostas, į kurį skrendama iš Lietuvos – Memingeno Vokietijoje už ~100 km.


Ar dar pasaulyje yra mikrovalstybių?

Mikrovalstybėmis kartais dar pavadinamos Malta ir Liuksemburgas. Tačiau gyventojų jos turi bent 10 kartų daugiau (450 ir 700 tūkst.), Liuksemburgo ir plotas šešis kartus didesnis nei didžiausios mikrovalstybės Andoros. Malta ir Liuksemburgas turi oro uostus, priklauso Europos Sąjungai. Todėl su mikrovalstybėmis jos turi nedaug bendro ir šiame straipsnyje neaprašomos.

Tolių mikrovalstybių, kaip Vakarų Europoje, kad valdytų tik istorijos vingiuose išlikusį mažą žemės plotelį, niekur kitur pasaulyje nėra. Tačiau yra salų-valstybių ar salynų-valstybių, kurie taip pat yra panašiai mažo ploto ir gyventojų skaičiaus. Daugiausiai tokių – Okeanijoje.

Monakas, Lichtenšteinas, Vatikanas, Andora ar San Marinas?

Norite nukeliauti į vieną mikrovalstybių? Kadangi jūsų laikas mikrovalstybėje sudarys tik dalį kelionės, rinkdamiesi, kur keliauti, atsižvelkite ir į tai, ką pamatyti aplink. Mikrovalstybių pliusai, minusai ir ypatumai:

Valstybė Pliusai Minusai Ką veikti?
Andora Slidinėjimo, apsipirkimo galimybės, kalnų vaizdai. Aukščiausia Europos valstybė ir sostinė. Turi pasienio kontrolę ir kalbą, kuri kitur nėra oficiali –
todėl Andoroje labiausiai jautiesi kaip atskiroje valstybėje
Nėra tikrų lankytinų vietų Andora La Vieja, Pas de la Kasa
Lichtenšteinas Skirtingo klimato zonos tokioje mažoje valstybėlėje. Vaizdai nuo kalnų į Mozelio slėnį. Slidinėjimas. Turtingiausia Europos (pasaulio?) valstybė Nėra tikrų lankytinų vietų Kelias į Malbuno slidinėjimo kurortą, Vaducas
Monakas Turtinga atmosfera. Tankiausiai gyvenama pasaulio valstybė. Patogu nuvykti iš Lietuvos (per Nicą) Brangu Senamiestis, pasivaikščiojimas po likusius rajonus
San Marinas Nuostabus Sabn Marino miestas ir pilys, it suaugusios su Ticiano kalnu. Seniausia Europos valstybė Sunku nusigauti iš Lietuvos San Marino miestas ant kalno, jo centrinė aikštė, katedra, pilys
Vatikanas Pasaulinės reikšmės architektūros ir meno stebuklai. Religinė ir istorinė reikšmė. Katalikybės širdis. Aplink – Roma, kur irgi daug lankytinų vietų. Nesijaučia, kad būtum atskiroje nuo Italijos valstybėje (labiau kaip milžiniškame vienuolyne). Šv. Petro bazilika, Šv. Petro aikštė, Vatikano muziejus

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Albanija – Azija Europoje

Albanija – Azija Europoje

| 4 komentarai

Pervažiavęs Albanijos sieną pasijunti patekęs ne į kitą šalį, o į kitą žemyną.

Kitur Europoje to nebeišvysi! Žmonių, kasdien vilkinčių tautiniais drabužiais. Miestelių gatvių, sklidinų jaunimo. Šitiekos palaidų gyvulių. Tokių laukinių kalnų kelių. Tokių chaotiškų miestų, kuriuose eismo taisyklės tiesiog pamirštos. Ir tokių pigių Viduržemio kurortų.

Kalnų panorama nuo Sarandos kurorto pilies

Kalnų panorama nuo Sarandos kurorto pilies

Albanija dešimtis metų tūnojo visiškoje izoliacijoje. Jos diktatorius Enveris Hodža buvo susipykęs ir su Vakarais, ir su Rytais, paranojiškai apsistatė šimtais tūkstančių bunkerių ir tarė – Albanijai jokio užsienio nereikia.

Diktatorius mirė. Albanija atsivėrė pasauliui – kartais net naiviai labai. Bet širdyje albanų tauta dar – visiškai unikali ir atkira. Jauniausia Europoje. Kalbanti į nieką nepanašia kalba.

Bunkeris Albanijos rivjeros paplūdimyje

Bunkeris Albanijos Rivjeros paplūdimyje.

Pridėkite prie to didingą gamtą ir senus rytietiškus miestus jos apsupty, daugelį modernaus gyvenimo pliusų su mažai minusų – ir suprasite, kodėl Albanija mane sužavėjo.

Albanijai skyriau 12 dienų, aplankiau daugelį jos lankytinų vietų (kalnus, miestus, kurortus) ir dalinuosi savo patirtimi, nuotykiais bei siūlymais, kurie, tikiuosi, padės apsispręsti, ar kelionė į Albaniją – jums ir, jei taip – ką joje lankyti ir veikti.

Vakarinis pasivaikščiojimas Džiro Berato bulvaru

Vakarinis masinis jaunimo pasivaikščiojimas Berato bulvaru. Tolumoje į kalną kyla Berato senamiestis, nesikeitęs beveik šimtmetį, kelionių į Albaniją pažiba

Kalnai – Albanijos dvasia ir nuotykis

Kalnai yra Albanijos esmė. Visa šalis tokia: kalnai seka slėnius, kol atsiremia į Viduržemio jūrą. Kelionė į Albanijos kalnus – vis dar nuotykis, gal paskutinis toks Europoje. Net važiuodamas automobiliu ten niekad nežinai, kas lauks už kampo: gal tiesiog piemuo lydės eilinę avių ar ožkų bandą, gal pakelės baro šeimininkas bus patiesęs virvę (kad pristabdytum), gal duobėtas asfaltas išvis pasibaigs, o gal kelią pastos užvirtę akmenys.

Galbūt keltas per ežerą plauks, o gal neplauks. Mums nepasisekė. Komano ežero keltas nuo kurio denio per 2 val. reisą, sakoma, atsiveria vieni gražiausių Albanijos kalnų vaizdų, rymojo uoste. “Nebeplaukia” – pasisukiojusiems 20 min. mums pasakė. O juk oficialiame tinklapyje rašoma, kad turi plaukti… Teko apsisukti. Grafikų Albanijoje nelabai yra. Kaip ir takelių kalnuose, šaligatvių už miestų centrų. Užtat daug erdvės neplanuotiems nuotykiams!

Komano ežeras nuo prieplaukos

Komano ežeras nuo prieplaukos, ties kuria baigėsi kelias. Tiksliau, tvenkinys. Albanija 100% visos energijos pasigamina hidroelektrinėse – dar vienas noras nepriklausyti nuo pasaulio.

Štai kartą kelią išvis pametėme. Buvo tamsu, rūkas, nė vienos kitos mašinos. Negrįsta kelio atkarpa virto laukyme – ir neaišku, kur važiuoti. GPS žemėlapis akivaizdžiai netikslus. Išlipau, braidydamas po purvą dairiausi retų abejotinų orientyrų (štai – kelio ženklas – bet iš kurios jis kelio pusės?). Žingsniavau automobilio priekyje rodydamas, kur važiuoti. Logiškai spėliojau, kol nakties tamsoje išryškėjo stovintis sunkvežimis. Pažadintas vairuotojas gestais parodė kryptį – rodės, tiesiai nuo skardžio.

Niekur kitur gyvenime nieko panašaus nepatyriau, o po kalnuotus kraštus keliavau daug. Svarbiausia, kad visa tai atsitiko ne kur tarp kaimų, o valstybinės reikšmės kelyje Džirokasteris-Korčė, garsėjančiame savo grožiu. Ir tuo, kad 170 km atstumą tenka važiuoti bent 4 val. (nevietiniams – ~6 val.). Kol saulė dar nebuvo nusileidusi, regėjome tarpeklius be tvorelių, gausybę paminklėlių žuvusiems vairuotojams. Todėl pamesti kelią nejauku.

Tarpmiestinis kelias Korčė-Džirokasteris vienoje prastesnių savo vietų

Tarpmiestinis kelias Korčė-Džirokasteris vienoje prastesnių savo vietų kai dar tik temo. Paminklėliai žuvusiems vairuotojams Albanijoje – lyg meno forma, visos šalikelės jų pilnos. Pasitaiko miniatiūrinių cerkvyčių ar kompozicijų iš automobilio nuolaužų.

Tačiau dėl vieno Albanijoje baimintis nereiktų: nusikaltimų. Taip, albanų mafija vakaruose turi nekokį įvaizdį, bet iš tikro ši šalis – saugesnė už Lietuvą. Kaip tikri kalniečiai, albanai vertina svečius. Labai didžiuojasi, kad per Antrąjį pasaulinį karą tapo vienintele Europos šalimi, kur žydų padaugėjo (dešimt kartų): nes iš aplinkinių šalių pas juos subėgusiųjų garbės kodas neleido atiduoti Albaniją okupavusiems fašistams.

Tas nuo neatmenamų laikų sekamas garbės kodas vadinamas Kanunu. Ir šiaurės Albanijos kalnų kaimuose jo laikomasi labai rimtai. Liūdiniausiai pagarsėjusi tradicija – albanų kraujo kerštas. Jei nužudė tavo šeimos vyrą – privalai nužudyti kurį nors suaugusį žudiko šeimos vyrą. Užburtas “kraujo keršto” ratas gali suktis dešimtmečius.

Žmogus eina per seną tiltą Albanijoje

Žmogus eina per seną tiltą iš Goricos, Berato krikščioniško rajono į musulmonišką. Kanunas, beje, taikomas nepriklausomai nuo religijos.

Nevyriausybinių orgnizacijų teigimu, kas penkta žmogžudystė Albanijoje – tradicinis kerštas. Yra net įsteigtas “kraujo kerštų sureguliavimo komitetas”, bandantis užglaistyti įsisenėjusius giminių karus. O taikiniu tapusių šaimų nariai “užsibarikaduoja” namuose, mat Kanunas neleidžia žudyti namie. Niekur kitur Europoje nieko panašaus neįsivaizduotum…

Albanijos miestai-muziejai

Prieš važiuodamas į Albaniją susitaikiau, kad gražių miestų ten galiu ir nerasti. Taip jau būna šalyse po komunistinių diktatūrų: keli gražūs pastatai, kurių nuotraukos papuošia bukletus turistams, o viskas aplink – nuobodūs miegamieji rajonai.

Išties, daugelis vidutinio dydžio Albanijos miestų tokie ir yra (tik centrai sutvarkyti).

Škoderio centras

Škoderio centras. Pagrindinių Albanijos miestų centrai – suremontuoti (bent po vieną lauko kavinių pilną gatvę, kurios nauju grindiniu marširuoja jaunimas ir aplink kuriuos suolelius susirinkę kalbasi seneliai)

Bet, laimė, diktatorius Hodža paliko kelis “miestus-muziejus”, kur senamiesčių išvis negriovė. Dabar jie, gražiai nudažyti, naktimis skoningai apšviečiami – tikra Albanijos turizmo pažiba.

Garsiausias – Beratis, kurio musulmoniško Mengalemo rajono gatvelės kalno šlaite praeinamos tik pėstiesiems. Slidžiais akmenimis jie kopia į savo baltus tradicinius namus. Kai kurį prireikia suremontuoti, statybines medžiagas užsigabena asilais ir mulais.

Berato Mengalemo rajonas

Berato Mengalemo rajonas. Baltuose nameliuose galima išsinuomoti kambarius (taip ir padarėme) – tačiau jei turite lagaminų, pagalvokite, ar norėsite juos ten tįsti pėsčiomis

Ne mažiau gražūs du istoriniai krikščioniški Beračio rajonai: Gorica ir Kalaja (“pilis”), stūksanti ant aukšto kalno. Vien pastarojoje veikė 20 cerkvyčių – bet, kaip ir visur Albanijoje, dauguma jų tebėra amžiais užrakintos, o viena – pati įspūdingiausia – paversta Onufrio religinio meno muziejumi. Ten suvilktos ir gražiausios ikonos iš visų kitų cerkvių – komunizmas žlugo, atėjo religinė laisvė, bet bažnytinių turtų iš šitokių muziejų tikintiesiems negrąžino (gal tų tikinčiųjų per mažai).

Gatvė Beratyje

Neįtikėtino siaurumo gatvė Beratyje pakeliui į mūsų nakvynės vietą. Čia jau nepraeitų ir asilas.

Savo pilimi garsėja ir antras miestas-muziejus Džirokasteris. Sutapimas ar ne, bet diktatoriaus Hodžos gimtinė. Gal todėl senamiesčio nesugriovė? Išliko net keturaukščiai vietos žemvaldžių namai ant aukšto kalno, nuo kurių balkonų šie stebėdavo žemai žemai slėnio laukuose plušančius jų darbininkus.

Zekatės namo svečių priėmimo salė

Vieno iš didžiųjų Džirokasterio namų – Zekatės namo – svečių priėmimo kambarys. Tokiuose jie ir valgydavo ir, ant minkštasuolių šonuose, miegodavo. Šis naudotas tik vasarą – žiemom gyventojai persikeldavo aukštu žemiau, kur mažesni langai. Dabar Zekatės namas priima turistus

Trečiasis išsaugotas Albanijos istorinis miestelis – Kruja, iš kurio pilies kadaise valdė Skanderbegas. Albanai giriasi, kad Skanderbegas apgynė krikščionišką Europą nuo Osmanų, ir jį mylėjo bei gerbė visos pastarosios Albanijos valdžios: net italų fašistai, net komunistai. Diktatoriaus Hodžos dukra ir žentas Krujos pilyje suprojektavo Skanderbego muziejų, kuris labiau primena paminklą. Pripratus prie pilko abstraktaus sovietinio meno ir gigantomaniškų memorialų, muziejaus mozaikos, dioramos, paveikslai pasirodė labai spalvingi, netikėtai įdomūs. Bet Albanijoje neturėtum ieškoti Rytų Europos: nepaisant istorinių panašumų, Albanija – atskiras pasaulis.

Džirokasterio centras

Džirokasterio centras ir suvenyrų parduotuvė

Albanams užsieno kalbų nereikėjo

Viena vietų, kur tą Albanijos atskirumą neabejotinai pajusite – kalba. Nepadės nei rusų, nei anglų, nei vokiečių, nei prancūzų kalbų žinios – nes albanų kalba nepanaši į nė vieną jų. “Labas” yra “Tungjatjeta” (Tundžateta), “Ačiū” – “Faleminderit”, “Viso gero” – “Mirupafshim”, o pati Albanija – “Shqiperia” (tarti “Ščiperija”).

Dėl savo kalbos – ir apskritai atskirumo – albanai kompleksuoja. Tie, kurie moka bent kelis užsienietiškus (angliškus, itališkus) žodžius, visuomet mėgina jais kalbėti – net jei užkalbintum albaniškai. Bet gana žymi dalis albanų – įskaitant ir dalį svečių namų ar restoranų darbuotojų – nė paprasčiausių nealbaniškų žodžių nemoka (nežino “one”, “two”, “three”, “how much?” ir pan.).

Ant mulo kraunamos plytos

Ant mulo kraunamos plytos – kažkur aukštai Berate vyksta remontas

Vyresniems viso to nereikėjo. Jų šalis buvo uždaryta it kalėjimas. Net ne taip, kaip Lietuva prie sovietų. Juk Sovietų Sąjunga valdė aibę tautų, 250 mln. žmonių, tad lietuviai net tada turėjo galimybę pažinti kitokias šalis ir kultūras: gruzinus, armėnus, uzbekus…

O Albanijoje tegyveno 3 mln. žmonių, ~95% albanai. Albanijos išorinė siena jokiam albanui neplytėjo toliau 100 km nuo namų. Ir ta siena – neįveikiama riba. Mėginančius išvykti saviškius šaudydavo, o iš užsienio įsileisdavo tik keletą komunistų diktatoriaus Hodžos gerbėjų. Dėl visa ko Tiranos oro uosto atvykimo salėje juos pasitikdavo kirpyklos ir albaniškų drabužių parduotuvės – kad prisiderintų prie komunistinėje Albanijoje privalomo stiliaus.

Močiutė tautiškais drabužiais Tiranoje

Močiutė tautiniais drabužiais Tiranoje. Tai – jau retas vaizdas, bet jį dar pamatysi kasdien: žmonės, ypač miesteliuose, ypač vyresni, tautiniais motyvais rengiasi ne per šventes ir ne dėl mados, tačiau todėl, kad taip karta iš kartos visad rengdavosi jų giminė

Albanija – apleistų bunkerių žemė

Įspūdingiausias ir niūriausias Hodžos palikimas – Albanijos bunkeriai. Vienur rašoma, kad jų pastatyta 300 000, kitur – 700 000, arba po vieną kiekvieniems keturiems žmonėms. Jų pilna visur: paplūdimiuose ir pilyse, palei kelius ir miestų centruose. Daugelis dabar apleista. Albanija – tikras digerių (apleistų vietų tyrinėtojų) rojus.

Sarandos pilis, karvės, ir bunkeris (dešinėje)

Sarandos pilis, karvės, ir bunkeris (dešinėje kyšo iš žolių). Jei priešas kada būtų kilęs šiuo keliu, būtų apšaudytas

Mažieji bunkeriai statyti tam, kad, priešui užpuolus, ten sulindę civiliai galėtų šaudyti. Kad Albanijos priešams pulti neapsimokėtų – nes užpuolę patirtų begalę nuostolių. O tų priešų vis gausėjo. 1945 m. tokiais tapo Vakarų valstybės (Albanija net apšaudė britų laivus), 1948 m. – gretima komunistinė Jugoslavija, 1961 m. – Sovietų Sąjunga ir, galiausiai, 1978 m. – Kinija. Pastarosios šalys, pasak Hodžos, ne taip suprato komunizmą. Mao Dzedunas ir Stalinas neva gerai suprato – bet jie mirė, po jų mirties SSRS ir Kinijos režimai sušvelnėjo, ir Hodža liko vienintelis šitoks radikalas valdžioje.

Vaizdas iš bunkerio

Vaizdas iš bunkerio, kokį jį būtų matę tėvynės ginti pašaukti albanai, laukdami išsilaipinančių priešo karių. Dabar bunkeris, sprendžiant iš kvapo, naudojamas kaip paplūdimio tualetas.

Tad Hodža visą gyvenimą (iki 1985 m.) Albaniją valdė kaip Stalinas. Apie tuos žiaurumus šiandien gali sužinoti milžiniškuose Tiranos bunkeriuose: BunkArt 1 priemiestyje, kur karo atveju būtų slėpęsis patsai Hodža su ministrais ir BunkArt 2 centre, po teisingumo ministerija. Pasakojimai ten meniški, su videoinstaliacijomis ir skulptūromis, ūžiančiais senais televizoriais (amžinai transliuojančiais diktatoriaus kalbas). O autentiška daugiaaukščio bunkerio atmosfera slegia tik labiau.

Hodžos trijų aukštų požeminė slaptavietė prie Tiranos. Iš čia Albanijos gynybai būtų vadovavęs pats Hodža

Hodžos trijų aukštų požeminė slaptavietė prie Tiranos. Iš čia Albanijos gynybai būtų vadovavęs pats Hodža

Kai kurios Albanijos diktatūros istorijos net mums, paragavusiems komunizmo, atrodo tarsi iš Orvelo knygų: štai nuotraukos Hodžos laikais būdavo nuolat retušuojamos ištrinant iš jų į juoduosius sąrašus patekusius politikus. Iš albanų-kinų krepšinio mačo nuotraukos, susipykus su Kinija, pašalinti kinų krepšininkai, o ant 1912 m. nepriklausomybės deklaracijos akto prirašyti neva jį pasirašiusių komunistų vardai.

Meno kūrinys BunkArt2 bunkeryje

Meno kūrinys BunkArt2 bunkeryje

Be to, Enveris Hodža – vienintelis pasaulyje diktatorius, visiškai uždraudęs religiją. Visos mečetės ir bažnyčios prie jo uždarytos, daugelis – nugriautos. Dabar religinė laisvė sugrįžo, Tiranos centre vyksta trys didelės statybos: katalikų katedros, stačiatikių katedros ir didžiosios mečetės. Visas finansuoja užsieniečiai. Vietiniai stokoja ir pinigų, ir tikėjimo: nors oficialiai 70% musulmonai, 20% stačiatikiai ir 10% katalikai, moterų su skarelėmis čia nepamatysi, islamui šventą penktadienį mažoje centrinėje Tiranos mečetėlėje tesimeldė keliasdešimt vyrų. Ir kas užpildys tą naują didžiąją?

Viena labai vietinė religinė tradicija, kuri dar visai alsuoja – bektašizmas. Musulmoniškas tikėjimas, kad Koranas turi dvi prasmes – tiesioginę ir svarbesnę perkeltinę. Bektašiai eina melstis į tekes, ant žymių praeities bektašių kapų. O didžiausia bektašių švetykla pasaulyje – Tiranoje neseniai pastatytas Bektašių pasaulio centras, kuriame – ir jų muziejus.

Tekė Džirokasterio miesto pilyje

Tekė Džirokasterio miesto pilyje. Šios šventovės – paprastos, bet jos žavi ten atliekamų ritualų gyvumu. Štai į Dervišės Hatidžės kapą Tiranoje uždegti žvakučių, prieiti prie sarkofagų ir atatupstos – kad neatsukti kapui nugaros – atsitraukti eina daugiausiai moteris: juk Hatidžė reta žymi Albanijos moteris, gimusi dar XVIII a., kai Albanijos visuomenės būta labai patriarchalinės

Tirana: iš naujo gimusi Albanijos sostinė

Apskritai, tokios naujos vietos kaip BunkArt ar Bektašių centras ir yra Tiranos pažibos. Nes į šį miestą sostinė perkelta tik 1912 m. ir nelikę beveik nieko senesnio.

Prie Hodžos Tirana buvo vienas didelis miegamasis rajonas (išskyrus centre likusias tarpukarines ir fašistinės Italijos pastatytas ministerijas). Galvodamas, kaip gelbėti padėtį, tuometis miesto meras socialistas Edis Rama 2005 m. sumanė daugiabučius privalomai perdažyti, išpaišyti ant jų visokias figūras ir piešinius. Ta programa sulaukė tarptautinių liaupsių: neva miestas tapo gyvas, gražus. Edis Rama net TED kalbą apie tai sakė.

Seni pastatai Tiranos centre

Senų pastatų oazė Tiranos centre: viena kelių Hodžos nenugriautų Etem Bei mečetė (1821 m.), laikrodžio bokštas (1822 m.) ir tarpukario ministerija. Kai 1991 m. tikintieji jėga atidarė šią mečetę, o Hodžos statulą aikštėje priešais nuvertė, Albanijos komunizmas buvo
pasmerktas

Tačiau tikėjęsis išvysti “spalvingą Tiraną” gavau nusivilti. Gal dažai nekokybiški buvo, bet per keliolika metų Ramos perdažyti pastatai visiškai išbluko, apsilaupė ir vėl atrodo tarsi nieko nedaryta.

Ant šių Tiranos daugiabučių dažai išsilaikė kiek geriau

Vieni gražiausiai išsilaikiusių Edžio Ramos išdažytų daugiabučių, kuriuos dar galėjau rasti Tiranoje

Socialistas meras ilgam nepakeitė komunistų pastatyto miesto, užtat jį pakeitė kapitalistai. Albanų verslininkai vieną po kito stato įspūdingus pastatus, lankytinas vietas. Iškilo didžiulis prekybos centras, kuris gėdos nedarytų ir Lietuvoje, pirmieji dangoraižiai. Ant gretimo Dajti kalno gali pasikelti nauju lynų keltuvu (15 minučių skrydis), o ant jo viršaus stūkso ratu besisukantis restoranas. Dar vienas toks SkyBar pastatytas Tiranos centre. Apskritai man, kaip mėgstančiam pasidairyti iš aukštai, Albanija pasirodė bene geriausia tam šalis pasaulyje, nes kiekviename mieste ten pastatyti nauji barai ir restoranai paskutiniuose aukštuose, apžvalgos aikštelės.

Besisukančiame Tiranos bare

Besisukančiame Tiranos bare. Suprojektuota puikiai – langai prie pat kiekvieno stalelio. Tiesa, kaip ir visur Albanijoje, viešojo maitinimo etiketas sudėtingas: pavyzdžiui prie šių staliukų galima tik gerti, o valgyti reikia kitame aukšte, kur irgi gražus vaizdas, bet grindys nesisuka.

Ir dar Tirana neįtikėtinais tempais plečiasi į šalis. Juk Albanijoje dar visai neseniai buvo įprasta turėti daug vaikų (dar 1960 m. vidutniškai(!) albanės išaugindavo po septynis vaikus, 1975 m. – penkis), dėl ko pas albanus kaip niekur Europoje gausu jaunuolių. Klesti vestuvių pramonė, naujų butų statybos. Pirmuose naujų pastatų aukštuose – gražios parduotuvės, restoranai, picerijos, kavinės. Ir “Albanų Turniškės” Tiranoje, kur Hodža gyveno, daugiabučiais apstatytos (Hodžos namas – paliktas tuščias).

Komunistinė mozaika ant Albanijos istorijos muziejaus Tiranos Skanderbego aikštėje

Komunistinė mozaika ant Albanijos istorijos muziejaus Tiranos Skanderbego aikštėje

Didieji Albanijos kontrastai

Kai kurie nauji Albanijos pastatai – įspūdingi neoistoristiniai, su kolonomis, statulomis, tarsi Europoje senais laikais. Kiti – labai spalvingi. Po socialistinių “dėžučių” (atrodančių dar liūdniau, nei Lietuvoje) statybos dešimtmečių albanai pasiilgo išskirtinės architektūros.

Viena, ko trūksta – graži aplinka. Visoje Albanijoje kontrastai milžiniški: štai prabangus viešbutis, o greta – šiukšlėmis užpiltas sklypas ar ant praeivių bei automobilių lojantys benamiai šunys. Štai ką tik atidarytas itališkas restoranas, o šalia – nebaigto statyti namo liekanos (“vystymosi policija” griauna nelegalias statybas, bet griuvėsių valymu nesirūpina). Štai naujas daugiabutis, o netoliese – šiukšlių konteineriai, kur pasicypsėdamos išlenda-įlenda pelės (iš tolo tas cypsulys girdėjosi!).

Nauji neoistoristiniai rūmai greta magistralės Tirana-Duresas

Nauji neoistoristiniai rūmai greta magistralės Tirana-Duresas

Viduje viskas gali būti neįtikėtinai vakarietiška – bet iš karto už durų lauks kita realybė. Įprasta, tarkime, reklamas (“parkingas”, “plovykla”) tiesiog išterlioti ant sienos grafiti purkštuvu. O Vakarais daug kur įsivyrauja tamsa: net centrinėje Tiranos Skanderbego aikštėje nėra šviestuvų, o po kai kuriuos rajonus rekomenduojama vaikščioti su žibintuvėliais (kai koja įsmuko į duobę šaligatvyje, paruoštą ateityje pasodinti medį, supratau, kodėl). Šypsenų iš aptarnaujančio personalo irgi mažiau, nei mūsuose: kalbama tiesiai, neapvelkant sakinių mandagiais žodeliais.

Bet patiems albanams, atrodo, tai nė motais – jie taip įpratę. Kaip tik vakarietiška ekologija atrodo jiems kvailokas dalykas. Kaip ir vakarietiška tvarka. Kaip ir europietiškos kelių eismo taisyklės. Albanai važiuoja visur, kur yra vietos: gali pasukti net žiedu prieš eismą, jei taip arčiau; jei telpa, iš trijų juostų padaro keturias, o iš keturių – penkias ir pypia tiems, kas važiuoja taisyklingai. Arba lenkia užvažiuodami ant pėsčiųjų salelės. O palieka automobilius čia pat ant važiuojamosios dalies, įjungę avarinius žibintus. Stovėjimas visose gatvėse nemokamas, bet vietų jam taip trūksta…

Sugriauta statyba Himaros kurorte

Sugriauta statyba Himaros kurorte, koks 100 metrų nuo gražiai sutvarkytos pajūrio promenados

“Viskas todėl, kad neseniai išmokome vairuoti” – pasakojo vienas albanas. Juk prie Hodžos skurdžiojoje Albanijoje iš viso tebuvo 2000 automobilių ir net policininkai patruliuodavo dviračiais. Dabar važiavimo dviračiu tarsi automobiliu (viduryje kelio) kultūra likusi tik šiauriniame Škoderio mieste. Dauguma albanų nusipirko Mersedesus. Kiek skaičiavau, maždaug 35-40% visų šalies automobilių – “Mercedes Benz”. Dažniausiai dideli ir senoki, bet Mersedesai. Kalbama, kad daugelis vogti Vakaruose.

Albanai žvalgosi į Vakarus. Netgi labai. Tik kadangi jie šitaip nutolę nuo tų Vakarų, tas žavėjimasis įgauna mums keistas formas. Štai albanai, nebūdami ES nariai, visur kur kabina Europos Sąjungos vėliavas. Vieną Tiranos centro bulvarą jie pervadino Džordžo Bušo vardu. Kai “Coca Cola” pastatė fabriką atsirado Kokakolos gatvė, neseniai – Donaldo Trampo gatvė. Albanai labai džiaugiasi užsienio lyderiais, kurie parodo anksčiau izoliuotai Albanijai nors kokį dėmesį. Net atkeliavusio popiežiaus pasitikti šimtai tūkstančių atėjo, nors tikinčių katalikų tiek tikrai nėra. Ir paminklą jam pastatė. Priešais piramidę, turėjusią tapti Enverio Hodžos muziejumi, o dabar apleistą.

Enverio Hodžos piramidė

Enverio Hodžos piramidė. Jos nuolaidžiu šlaitu albanų jaunimas šiandien kopia tarsi keliu ir leidžia laisvalaikį viršūnėje.

Sarandos kurorte veikia viešbutis “Porto Edda”. Porto Edda – taip italų fašistai okupacijos metu pervadino tą miestą (Musolinio dukters Edos garbei). Bet albanai nesigilina, italus jie myli. O vienos dažnesnių reklamų Albanijoje – “Amerikos loterija”. Teisė gyventi JAV albanams albanams dar atrodo tikras aukso puodas, ir ištisa pramonė padeda siekti Žalios kortos.

Albanijos kurortai jau vilioja vakariečius

Patys Vakarai apie Albaniją ilgą laiką girdėjo vien neigiamus dalykus: nelegalai, suteneriai, prostitutės… Dabar užienio turistai jau atranda ir pigius, bet kokybiškus kurortus. Kasmet Albaniją aplanko 4 mln. turistų – dvigubai daugiau, nei Lietuvą. Tiesa, dauguma atkeliauja iš aplinkinių šalių: graikai atplaukia vienai dienai iš Kerkyros, italai pigesnėms atsotogoms, kosoviečiai – nes pas save neturi jūros.

Didžiausias Albanijos kurortas – Saranda pačiuose šalies pietuose. Tai nemažas ir sparčiai augantis miestas su pajūrio promenada, puikiais (bet nebrangiais) restoranais, siūlančiais itališką ir graikišką mastą (ne prastesnį, nei Italijoje ir Graikijoje), ir, aišku, baru pačioje viršūnėje (juo virto Sarandos pilis). Ko nerasi niekur Albanijoje, tai vakarietiškų prekių ženklų, ypač greito maisto tinklų – kai Albanijoje viskas pigu, skanu ir daug, jie sunkiai pakonkuruotų.

Sarandos kurorto pakrantė

Sarandos kurorto pakrantė

Vakariečiai labiau nei Sarandą giria Albanijos rivjeros miestelių grandinę, stūksančią palei kalnų šlaitus. Aplinka natūralesnė, bet iki paplūdimių iš kai kurių miestelių tenka eiti kokius du kilometrus. Tiesa, paplūdimius ten supa didinga gamta – ko vertas vien Džipės (Gjipe) paplūdimys kanjono pabaigoje.

Džipės paplūdimys

Džipės paplūdimys. Iki šios vietos teko gerokai paeiti pėstute, bet takas čia jau pažymėtas, nuorodos angliškos, nes prisitaikyta prie užsienio turistų

Vuno miestelyje pakrantės kelias taip susiaurėja, kad vienu metu mašinos tegali važiuoti iš vienos pusės (yra šviesoforas). Didžiausias miestelis – Himara, gyvenamas graikų – tačiau daug jų emigravo į Graikiją, cerkves griovė dar komunistai, todėl senamiestis ant kalno liko it apleistas. Dar viena “žaidimų aikštelė” apleistų vietų mėgėjams.

Himaros senamiestis

Himaros senamiesčio viršutinė dalis – beveik visai apleista. Čia užlipa tik keliautojai pažiūrėti į jūrą nuo kalno, o vietiniai likę gyventi tik žemiau, kur laipioti mažiau.

Kaip ir Porto Palermo pilis, XIX a. vaduko Ali Pašos Tepelenos tvirtovė ant jūros kranto. Formaliai tai lyg muziejus, bet jokių eksponatų ten nėra, o viduje jautėmės it įkišę nosis ten, kur niekas seniai nebuvo: išgraviruoti itališki užrašai (fašizmo laikų?) aprašinėti albaniškais “Nafta”, “Benzinas” ir pan. (komunizmo laikų?), menės, kuriose teko pasišviesti žibintuvėliu. Paaiškinimų – vos keli, ir tie patys – abejotini (teigiama, neva pilis statyta prieš 200 metų, nors pagal architektūrą atrodo daug senesnė). Link pilies einama pro tokius šiuolaikinius griuvėsius, kad jei žemėlapis nesakytų priešingai, nesitikėtum tako gale ko rasti. Pakeliui sutikome pilies darbuotoją, bet pinigų jis iš mūsų neėmė, nors turėjo.

Sarandoje ir Albanijos Rivjeroje ne vien kaitinamasi saulutėje: iš ten paprasta nukeliauti prie dviejų tikrai įdomių lankytinų vietų. Pirmoji – miške tūnantis Butrinto romėnų miestas: griuvėsiai nėra labai dideli, bet viską atperka puikūs piešiniai, kaip viskas atrodė seniau – įsivaizduoti lengviau, nei daugelyje kitų panašių vietų. Antroji – pasaulyje mažai analogų turintis Žydrosios akies šaltinis, kur iš nenustatyto gylio požeminis vanduo nuolat veržiasi taip greitai ir gausiai, kad iš niekur nieko prasideda ištisa upė. Atrodo, šaltinis paneigia fizikos dėsnius: kaip gi jo vanduo gali be perstojo kilti į viršų su tokia jėga, kad net susidaro vandens kupolas?

Žydroji akis Albanijoje

Žydroji akis. Nuotrauka sunkiai gali perteikti tą vaizdą, bet čia matote duobę, iš kurios skradžiai veržiasi vanduo (ir nuteka kaip upė į kairę)

Į šiaurę nuo Albanijos Rivjeros – Logaros perėja, kur kelias vingiuoja atverdamas vis gražesnius labai žydros jūros vaizdus. Dar toliau – Vliorės, Dureso miestai. Pastarasis garsėja romėniškų pirčių, amfiteatro liekanomis, bet šiaip, be Butrinto, niekas iš Antikos laikų Albanijoje labai nenustebino.

Mes Albanijoje lankėmės spalį (klimatas spalį – kaip Palangoje vasarą), tad visur buvo tuščia, o dviejų kambarių buto nuoma Sarandoje kainavo 10 eurų už naktį. Paplūdimiai nėra stiprioji Albanijos pusė (akmenuoti, jei ilgis kokie 2 km – jau giriamasi), bet tas pats pasakytina apie visą Viduržemio jūros pakrantę.

Vlorės miestas Albanijoje

Vlorės miestas Albanijoje. Vaizdas iš viršaus gražus, tačiau apačioje – daugiausiai vienodi daugiabučiai

Albanijos rytuose – milžiniškas ežeras

Nuo pajūrio persiritome per nuostabiuosius kalnus į Korčę. Dar vienas tipinis Albanijos miestas. Senamiestis – sutvarkytas (netgi neįtikėtinai didelė vientisa tvarkinga erdvė), iš karto šalia – socialistinių daugiabučių rajonai. Jau iškilusi nauja katedra, o senosios tik kontūrai nubrėžti ant šaligatvio (nugriovė komunistai). Naujas apžvalgos bokštas (darbo laiku kažkodėl nedirbo) ir bent viena kavinė viršutiniame aukšte. Šeštadienis – taigi, minios jaunimo patraukė į “džiro” – tradicinį pasivaikščiojimą pėsčiųjų gatvėmis išsipusčius gražiais drabužiais. Tiesa, “gražūs drabužiai” čia vienodesni, nei mūsuose: net moterų madoje vyrauja sportbačiai ir kelnės, “neformalų” nesutiksi išvis. Vyrams – jų visuose baruose absoliuti dauguma – madingi ir treningai.

Aukštai ant Korčės kalno – paminklas “kankiniams”. Taip vadinami komunistų partizanai, nugalėję italų fašistus ir išvedę į valdžią diktatorių Hodžą. Jiems paminklų daug – paprastai tai tokie kuklūs obeliskai. Paminklai diktatoriams krito, o partizanams liko: juk Albanijoje komunizmas nebuvo primestas iš Rusijos – tai viena vos keleto šalių, kuri jį įsivedė savo jėgomis, todėl tų karių negali vertinti kaip kolaborantų. “Jūs turite ką kaltinti už komunizmą (rusus), o mes – tik patys save” – man sakė tiranietis, sugalvojęs į Tiraną iš Vakarų perkelti nemokamų ekskursijų po miestą tradiciją.

Paminklas komunistų partizanasm Korčėje

Paminklas komunistų partizanams Korčėje. Tik Tiranoje matėme didesnį

Tačiau nostalgijos komunizmui Albanijoje nemačiau jokios (priešingai daugeliui kitų Rytų Europos šalių). Pernelyg žiaurus buvo režimas, pernelyg skurdi ir atsilikusi šalis. Sparčiai auga memorialai komunizmo aukoms. Net grafiti reklamuoja antikomunistinius tinklapius. “Tada nebuvo avarijų ir šiukšlių” – dar pasako koks senukas, bet paklaustas, ar norėtų grįžti laiku, nutyla.

Už Korčės, iš visų pusių apsuptas kalnų, tyvuliuoja Ohrido ežeras. Vienas didžiausių Balkanuose, vienas senesnių pasaulyje. Albanai prie jo turi Pogradeco kurortą, tačiau didžioji ežero dalis – jau Makedonijoje.

Ohrido ežeras Pogradece

Ohrido ežeras Pogradece. Visuose krantuose – aukšti kalnai.

Albanai su tuo nesutinka. Jų suvenyrų krautuvėse populiarūs rankšluosčiai ir vėliavos su Didžiosios Albanijos planu – apimančiu ir vakarinę Makedoniją, Kosovą, šiaurės rytų Graikiją, pietų Juodkalniją, vieną Serbijos slėnį. Juk tik mažuma albanų gyvena Albanijoje, o likusias jų žemes atėmė didžiųjų užsienio valstybių intrigos (graikai albanus po Antrojo pasaulinio karo net išvijo iš namų).

Albanija: eiti savo keliu

Iš tiesų – albaniškose anų šalių vietose gali jaustis tarsi Albanijoje. Ta pati kalba, mečetės, tas pats chaosas, toks pats vairavimas. Ir žemesnės kainos. Taigi, Didžioji Albanija bent kultūriškai egzistuoja. Ir jei norėtumėte nukeliauti į Albaniją nekirtę jos sienos – galite.

Didžiosios Albanijos vėliavos

Ant vėliavos – ne tik Didžiosios Albanijos žemėlapis, bet ir šūkis “autochtonai”. Nes albanai kilo iš ilyrų genčių, gyvenusių dar romėnų laikais – kai tuo tarpu aplinkiniai slavai (serbai, juodkalniečiai, makedonai…) į šį regioną atsikėlė gerokai vėliau. Tačiau šūkis “autochtonai” ypač pykdo serbus, kurie aiškina, neva tai per Osmanų okupaciją albanams, kaip musulmonams, leista išplėsti žemes slavų sąskaita

Kainos ir kokybės santykis visoje Didžiojoje Albanijoje – tiesiog puikus. Jei patinka žiupsnelis netikėtumo ar kultūrinio šoko, keliauti po ją smagu ir patogu: pilna žmonių, siūlančių naujai įrengtus kambarius ir butus nuomai, pilna valiutos keityklų. Nėra įkyruolių, apgavikų, ar tokių, kurie užsieniečiui sakytų dvigubą kainą ir kurie apkartina dažną kelionę už Europos ribų. Tik elgetų kiek daugiau nei Lietuvoje.

Albanai sugalvojo kaip retą taiklų šūkį kelionėms į Albaniją reklamuoti: “Eiti savo keliu”. Juk albanų kultūra tūkstantmečius eina savo keliu: jie vieninteliai regione išvengė asimiliacijos su slavais, vėliau sėkmingai priešinosi Osmanams ir net jų nugalėti išlaikė savitumą. Ir Šaltąjį karą praleido atskirai nuo visų.

Romėnų amfiteatras miške Butrinte.

Antikinis amfiteatras miške Butrinto romėnų mieste. Nors romėnai šimtmečius valdė Albaniją, ilyrai nepradėjo kalbėti lotyniškai.

Ir kiekvienas, kas keliauja į Albaniją, eina savo keliu – kitokiu, nei dauguma turistų, atostogoms besirenkančių įprastesnius Viduržemio kraštus. Ir pačioje Albanijoje, ypač toliau nuo kurortų, pasijauti ir tą konkrečią akimirką einantis savo keliu – o ne tuo, kurį, puikiai paruoštą ir sutvarkytą, lygiai taip pat mynė, mina ir mins milijonai kitų turistų. Gal tai sukelia savų problemų: ypač dėl skrydžių, kurių patogių mažai. Bet turi savyje ir daug žavesio.

P.S. Albanija man – paskutinė lankyta Europos valstybė. Aplankęs Albaniją, jau esu nukeliavęs į visas. Ir galiu drąsiai pasakyti, kad savo dvasia Albanija – pati išskirtiniausia. Išsaugojusi tai, ką kitos šalys panašėdamos seniai prarado.

Albanijos kalnai nuo Džirokasterio-Korčės kelio

Albanijos kalnai nuo Džirokasterio-Korčės kelio

Albanijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Albaniją

Albanijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Albaniją


Visi straipsniai iš kelionių po buvusią Jugoslaviją

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Žaviausi modernūs Azijos didmiesčiai

Žaviausi modernūs Azijos didmiesčiai

| 0 komentarų

Šiuolaikiniai Azijos didmiesčiai – patys moderniausi pasaulyje ir labiausiai perpildyti žmonių ir dangoraižių.

Juose mažai paskirų įdomybių – užtat kvapą gniaužia visuma: nepailstančios žmonių upės, neužmieganti gyvybė, ryškūs neonai, visiškai skirtinga kultūra.

 


Tokijas

Vieta: Japonija

Tokijas – didžiausas pasaulio miestas (37 mln. gyv. – kaip 13 Lietuvų!). Ir jo dydžiui aprašyti žodžių nepakanka. Tai – fantastiškas metropolis, kur automobilių keliai gali būti trijų aukštų, kur tarp namų it kokie amerikietiški kalneliai nardo greitieji traukiniai, kur degalinėse žarnos, taupant vietą, kabo nuo lubų. Kur kavinės ir restoranai įsikūrę ir penktuose ar dešimtuose pastatų aukštuose. Kur automobiliai parkinguose kraunami į stirtas specialiais liftais, kad užimtų mažiau vietos. Ir nuo centro iki miesto pakraščio tenka važiuoti gerą valandą geležinkeliu, į kurio traukinį tave įtalpins grūdėjas.

Tipiškas Tokijo vaizdas: žibančios reklamos viršuje ir minios apačioje. Tokijas atstaytas aukštais siaurais namais be jokio vyriausiojo architekto priežiūros. Todėl jis chaotiškas, bet probloškiantis masteliais.

Tokijui – 600 metų, tačiau jame nerasi nieko seno. 1923 m. miestą sugriovė žemės drebėjimas, 1945 m. – amerikiečių bombardavimai. Tada Japonija pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą. Taip galutinai pasibaigė ta sudievinto imperatoriaus, beatodairiško karingumo, samurajų kardų ir garbės savižudybių epocha. Iš pelenų pokariu pakilęs Tokijas – jau naujosios, technologijų ir modernumo Japonijos, veidas.

Anime ir elektronikos reklamos Akihabaroje.

Beveik visi tokijiečiai – japonai: tai ne multikultūrinis chaosas, o garsiai plakanti, turtinga ir saugi vienos didžios kultūros širdis. Japoniškas požiūris persismelkia visur, ne tik tęsiamos senos tradicijos, bet ir nuolat gimsta naujos: saviti meno stiliai, lošimai (pačinko), daugiaaukščiai karaokė klubai, net jaunimo subkultūros.

Unikalaus robotų restorano pasirodymo fragmentas. Jame gražiai suplaktos senos ir naujos japonų tradicijos: nindzės ir samurajai, anime įkvėptos karingos merginos, mitologiniai pabaisos jokajai.

Tokijas turi daugybę centrų, ir kiekviename jų atmosfera kitokia, renkasi kitokie žmonės. Jaunimo Šibuja, “rožinis” subkultūrų Haradžiuku, verslo Vakarų Šindzukus, kiek nepadorus pramoginis Rytų Šindzukus, užsieniečių Ropongis, valdžios Nihonbašis, prabangios prekybos Ginza, elektronikos ir anime Akihabara, sumo Riogokus, religijos Asakusa, modernių pramogų Odaiba…

Roboto Gundamo žibanti statula prie prekybos centro Odaiboje.

Tokijas – Miestų Miestas, į kurį panašių nėra ir dar ilgai nebus. Kai iš Tokijo skridau namo per Paryžių, Prancūzijos sostinė man atrodė tarsi mažas miestelis – jausmas panašus, kaip iš to paties Paryžiaus grįžus į Vilnių.

Asakusos Sensodzi šventykloje kūrenami smilkalai.

Skaityti daugiau:
Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis

 


Honkongas

Nors 1997 m. Honkongą Jungtinė Karalystė atidavė Kinijai, ši įsipareigojo išlaikyti jame kapitalistinę sistemą. Ir “kapitalistinė” čia per švelnus žodis: tai laisviausia pasaulio rinka, kur tik neseniai atsirado minimali alga ir tėvystės atostogos (trijų dienų), o mokesčių ir valstybinių paslaugų beveik nėra. Net Honkongo dolerius spausdinantys bankai, viešasis transportas ir “Miesto gražinimo agentūra” čia siekia pelno.

Honkongo centro vaizdas iš Kaulūno pakrantės - turbūt gražiausia gyvenime mano regėta naktinė panorama.

Joks “vyriausiasis architektas” nekontroliuoja Honkongo plėtros, čia stato beveik kas ką nori. Ir nepaisant to iš kito kranto tasai švytintis chaosas – viena gražiausių naktinių pasaulio panoramų, o buvimas jo viduje, vaikščiojimas daugiaaukščiais planuose nesužymėtais šaligatviais – sunkiai pakartojamas jausmas.

Vienas Honkongo gatvių turgų Monkoko rajone. Monkokas vadinamas 'tankiausiai gyvenama vieta žemėje', bet manau šios žinios gerokai pasenusios: naujesnės Honkongo vietos panašiai užgrūstos aukštesniais daugiabučiais.

Be to, kad ir kaip skambėtų neįtikėtinai, vos 24% Honkongo žemės užstatyta – likusi į privačias rankas neatiduota ir ten gyvenimas teka sena vaga, su salomis be automobilių, budistų vienuolynais, šimtamečiais Kinijos giminių kaimais. Honkonge net važiuodamas paprastu metro, miesto autobusu ar maršrutiniu laivu kiekvienoje stotelėje gali patekti į kitą pasaulį: nuo kalvoto miško iki penkiasdešimtaukščių daugiaaukščių priemiesčio.

Po Lin vienuolynas Lantau saloje

Iš vandenų nyrančios žaliosios kalvos – tokia pati Honkongo esmė, kaip ir dangoraižių neonai. Honkongas – vis dar jūrų miestas, su ketvirtu didžiausiu planetos konteineriniu uostu, maršrutiniais laivais, žuvies patiekalų gausybe ir viską smelkiančia drėgme.

Tai O žvejų kaimas visiškai netoli nuo Honkongo centro, bet atmosfera ten visai kitokia.

Skaityti daugiau:
Honkongas: šviesų ir jūrų miestas

 


Singapūras

Singapūras – tai disciplinuotas miestas-valstybė, iš Trečiojo pasaulio ilgamečio premjero Ly Kvan Jū mintimis pakeltas iki Azijos finansų sostinės.

Singapūro panorama.

Singapūras nekopijavo Europos ar Amerikos, o sumanė savą tvarką: švaros vardan čia uždraustos kramtomosios gumos, mokesčiai už automobilius daug kartų viršija jų kainą, už smulkius nusikaltimus baudžiama rykštėmis, o dialogas tarp tautybių skatinamas nustačius privalomas kvotas, kiek kiekviename daugiabutyje kurios tautybės žmonių gyvens.

Valstybinių daugiabučių dangoraižių rajonai, kuriuose butus galima tik nuomotis 99 metams, o ne pirkti – retai matomas Singapūro veidas, bet kiekvieno jo žmogaus kasdienybė.

Istoriškai malajiškas, britų kolonistų apgyvendintas kinais ir indais, Singapūras dabar tampa tarptautiniu aukštųjų technologijų miestu: čia laukiami visų tautų imigrantai – tačiau tik išsilavinę ir galintys prisidėti prie tolesnio modernaus Singapūro kūrimo.

Tradicinis kinų rajonas Singapūre.

 


Gvangdžou ir Šendženas

Vieta: Kinija

Pasaulyje tėra trisdešimt miestų, glaudžiančių po dešimtį ar daugiau milijonų gyventojų. Ir du iš jų yra vienas šalia kito pietryčių Kinijoje – Gvangdžou ir Šendženas. Abu jau pakilę iš skurdo, statosi superdangoraižius ir visai teisingai trokšta pasaulinės šlovės.

Ilgai laukti neteks. Kai tarpą tarp šių dviejų miestų padengs augančios viduriniosios klasės vilos jie susijungs į didžiausią pasaulio miestą, su 50 milijonų gyventojų lengvai išstumsiantį dabartinį karalių Tokiją.

Džučiango dangoraižių rajono 'vartai'. Kaip šitokiam miestui 'verslo centras' atrodo nedidelis - kol neprisimeni, kad kone viskas pastatyta per 5 metus.

Gvangdžou ir Šendženas šitokie modernūs todėl, kad jie buvo Kinijos langas į pasaulį, pirma vieta, kur po komunizmo teroro dešimtmečių atkurta laisva rinka.

“Pigią prekybą” dabar jau keičia prabangos prekės. Užsienio turistams vilioti į Šendženą įkurta aibė pramogų parkų, tokių kaip “Nuostabioji Kinija” – visa Kinija viename lauke, su miniatiūromis ir tradicijų spektakliais.

Nakčiai apšviesta Nuostabioji Kinija Šendžene. Honkonge ryškiausiai žiba reklamos. Gvangdžou ir Šendžene populiaru nutvieksti visą pastatą, dažnai - nuolat besimainančiomis spalvomis.

Gvangdžou atkreipia dėmesį į save spalvomis: jo tiltų apšvietimas nuolat mainosi, sveikindamas plaukiančius turistinius laivus. Tiesa, jie kursuoja tik vakarais: dieninis miesto vaizdas dar stokoja žavesio.

Kantono bokštas (tolumoje) iš Perlų upės kruizo. Pastatai dešinėje - daugiabučiai. Palėpės ne tik apšviestos, bet ir gražios: kupolų, piramidžių formos. Upėje - du laivai iš Perlų upės kruizų flotilės.

Taigi, kol kas Gvangdžou-Šendženą į šį sąrašą įrašiau iš dalies “avansu”: aukščiausi dangoraižiai dar statomi, įdomių vietų kiek mažoka. Bet neabejoju, kad nepraeis nė penkmetis, ir Gvangdžou-Šendženo vieta šiame sąraše jau niekas nebeabejos. Juk per tiek laiko šiuolaikinėje Kinijoje pastatomas ne vienas dangoraižis, o ištisi dangoraižių rajonai, ištisos geležinkelių sistemos ir net užkampių miestai virsta pasauliniais didmiesčiais…

Senovės liekanos Gvangdžou. Daug jų sugriauta per Kinijos 'kultūrinę revoliuciją', bet dabar atstatoma.

Skaityti daugiau:
Gvangdžou-Šendženas: didžiausias Azijos miestas

 


Žaviausių modernių Azijos didmiesčių žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Žaviausi modernūs Azijos didmiesčiai.

 


Kiti labai žavūs modernūs Azijos didmiesčiai

Šie miestai taip pat alsuoja modernumu, dydžiu bei gyvybe ir užgniauš kvapą:

Seulas (Pietų Korėja)

Pastaraisiais metais Seulas tiesiog suklestėjo. Nes būtent iš čia pasaulį užliejo “Korėjos kultūros banga”. K-dramos (labai konkretaus stiliaus korėjiečių serialai) ir k-popsas (muzika). Elektroninis sportas ir tekvando imtynės. Visa tai – net Seule dar nauja, bet jau spėjo priversti milijonus jaunuolių žavėtis Korėja. Ir tie korėjofilai keliauja į Seulą tarsi į piligrimystę pamatyti jiems taip imponuojančios šiuolaikinės kultūros širdį.
Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kur gimsta rytojus.

Seulo Gangnamo rajonas. Jį pasaulyje išgarsino daina Gangnam Style, tapusi k-popso langu į Vakarus. Seule Gangnamas žinomas jau seniai: iššaukiančiai apsirengusių jaunuolių minios ir prabangūs automobiliai čia nardė tarp klubų ir kavinių visuose daugiaaukščių aukštuose.

Sidnėjus (Australija)

Australijos nelaikome Azija, bet Sidnėjus vis labiau ją primena, nes čia azijiečiai imigruoja masiškai. Panašus Sidnėjus į Aziją tuo, kad jame mažai istorinių pastatų, tačiau ir tai, kas sukurta XX a., sužavi turistus: garsusis Uosto tiltas, Operos rūmai. Sidnėjus žavi ir savo gyvybe. Ir vandenimis: pačiame miesto viduryje – milžiniška įlanka, kuria keleivius į darbus plukdo maršrutiniai laivai.
Plačiau: Sidnėjus ir Kanbera – dvi Australijos sostinės.

Circular Quay, pagrindinė Sidnėjaus prieplauka, į kur suplaukia visi maršrutiniai laivai

Osaka (Japonija)

Jei Tokijas jau atrodo pernelyg atrastas turistų, važiuokite į Osaką. Šiame antrame pagal dydį Japonijos mieste gyventojų ~22 mln. – taigi, čia rasite visą Tokijo bruzdesį, susigrūdimą, šviesas, modernius dangoraižius ir pramogų įvairovę. Tačiau turistų beveik neišvysite. Visos Osakos pramogos bei jų reklamos čia labai japoniškos: nuo istorinių iki modernių, tačiau irgi tapusių tradicinėmis.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina….

Osakos Šin Sekai rajonas – pilnas jau tradicinėmis spėjusių tapti elektroninių Japonijos pramogų: nuo ‘retro’ žaidimų automatų iki bokšto, kurio viršuje gyvena XX a. sugalvotas dievas Bilikenas


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , ,


Paslaptingiausi priešistoriniai griuvėsiai

Paslaptingiausi priešistoriniai griuvėsiai

| 0 komentarų

Dar iki pirmųjų civilizacijų, kurių pavadinimus žinome, žmonės statė pastatus. Dauguma tokių griuvėsių žavi labiausiai dėl to, kokie jie seni – pilna net mistifikacijų, o sensacinėje spaudoje pasitaiko klausimai “Ir kaip gi ta sena, primityvi kultūra galėjo tai pastatyti?”.

Tačiau Akmens amžiuje buvo sukurti ir pirmieji dalykai, kurie iki šiol įdomūs ir netikėti. Jau ne tik todėl, kad priešistoriniai, bet ir savo ypatinga išvaizda ar kompozicija.

Ir savo paslaptimis, kurios, tikriausiai, niekados nebus atskleistos.

 


Velykų salos statulos

Vieta: Čilė

Velykų sala – viena didžiųjų pasaulio paslapčių. Jos masyvios senos akmeninės skulptūros moai, atsukusios nugaras vandenynui, visoje planetoje neturi analogų.

O juk tai – atokiausia pasaulio žemė! Virš 2000 kilometrų skiria ją nuo artimiausios gyvenamos salos, o iki žemyno reikia skristi 5 valandas. Atrodo stebuklas, kad čia kažin kaip beveik prieš 1000 metų atsikraustė “akmens amžiaus” žmonės. Šansų sugrįžti jie turbūt neturėjo, todėl ištisus amžius Velykų sala jiems buvo visas pasaulis.

Velykų salos moai - pagrindinė priežastis, kodėl ši sala taip masina turistus.

Užtat koks pasaulis! Su sudėtinga religija, savitais meno stiliais, net rašto sistema. Kitur visa tai turėdavo tik didžiosios civilizacijos, o ne izoliuotos salų gentys…

Velykų salos kultūra žlugo ne mažiau keistai, nei gimė. 1888 m. atvykę Čilės kolonistai visus moai rado išvartytus. Negi saliečiai staiga sugriovė, ką kūrė jų protėviai? Kam iš viso buvo reikalingos tos statulos? Saloje gyvenę žmonės mažai ką begalėjo atvykėliams paaiškinti, net savo rašto nebemokėjo skaityti. Romantiški rašytojai ir istorikai nuo tada nepaliauja rašyti hipotezių pilnas knygas, o dešimtys tūkstančių turistų kasmet atskrenda pamatyti Velykų salą savo akimis.

Ahu Tongariki.

Moai statulų išlikę ~887, visos – panašaus stiliaus: iki 10 metrų aukščio, sveriančios iki 80 tonų, su rausvomis “skrybėlėmis” pukao, akimis. Dauguma stovi išrikiuotos eilutėmis ant pakylų, vadinamų ahu. Daugiausiai – net 15 – stovi ant Ahu Tongariki. Visos statulos nukaldintos Rano Raraku skaldykloje. Ten – daugybė nebaigtų akmeninių kūnų, įskaitant pačią didžiausią, 21 m aukščio ir 270 tonų svorio, bei vienintelę klūpančią moai

Teorijų, kas visa tai paskatino, protingi pasaulio mokslininkai prigalvojo tiek, tarsi Velykų sala būtų buvusi milžiniška pasaulio istoriją lėmusi imperija – o iš tikro net “aukso amžiuje” ten gyveno vos kokie 10 tūkstančių žmonių. Negalėdami patikėti, kokią civilizaciją sukūrė šitokia gentis, kai kurie mistikai kėlė hipotezes, kad Velykų sala esanti vienintelė nepaskendusi Atlantidos dalis.

Taip ir nebaigtos moai statulos Rano Raraku skaldykloje.

Skaityti daugiau: Velykų sala – paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

 


Hal Saflienio požemis

Vieta: Malta

Malta garsėja seniausiais išlikusiais pasaulio pastatais (~5000 metų amžiaus). Tiesa, tos šventyklos – smarkiai apgriuvusios, telikusios jų sienos.

Bet išvysti, kaip jos atrodė, dar vis įmanoma. Mat jų kopiją senovės maltiečiai įrengė po žeme. 1902 m. požeminių vandens cisternų kasėjai turėjo be galo nustebti, kai po gyvenamuoju namu aptiko šitaip puikiai išlikusį daugiatūkstantmetį Hal Saflienio požemį.

Čia, manoma, buvo laidojami žmonės – prieš tai supūdžius, kad liktų kaulai. Vieta gležna ir be galo branginama, tad turistų skaičiai griežtai ribojami iki vos 60 per parą: pirkome bilietus internetu prieš mėnesį. Tikrai verta – jei šventyklų griuvėsiai įdomūs todėl, kad labai seni, tai keliaaukštis Hal Saflienio požemis gniaužia kvapą ir pats savaime. Čia žemė išsaugojo viską kaip prieš 5000 metų: nenuskilę aštrūs kampai, ryškūs dažai, siaurėjančios lubos. Niekur kitur pasauly neišvysi tokio gyvo tokios žilos senovės vaizdo.

Jei užsiregistruoti pavėluosite, teks pasitenkinti ant žemės esančių šventyklų aplankymu. Kadaise, tikriausiai, jos buvo net įspūdingenės už Hal Saflienį – tačiau dabar jų mūrai nugriuvę, vos aukštesni už žmogų.

Agar Čimo šventyklos megalitai.

Skaityti daugiau: Malta: arabų kryžuočių sala

 


Sardinijos nuragai

Vieta: Italija

Nuragai – tai prieš 3000-4000 metų statyti masyvūs pilkų akmenų pastatai Sardinijos saloje. Kiekvienas jų – tai ištisas buvęs kaimas-tvirtovė. Roma dar tebuvo savo kūdikystėje, kai Sardinijos gyventojai žvelgdavo į apylinkes nuo štai tokių dirbtinių kalnų.

Svarbiausia – kai kurie jų išsilaikę tikrai puikiai. Vieni seniausių pasaulio statinių, kuriuos dar vis įdomu pamatyti ne tik archeologui.

Šv. Antano nuragas (Nuraghe Santu Antine)

Galima užeiti į vidų, vaikščioti koridoriais, laipioti iš aukšto į aukštą, užlipti ant siaurų stogų, ant kurių kadaise, tikriausiai, nuragų gynėjai laukdavo priešų. Iš viso nuragų – net 7000, daugiausiai salos šiaurės vakarinėje dalyje – bet dauguma jų labiau apgriuvę. Iš toliau nė neatskirsi, kur kalva, o kur – šitokia priešistorinė tvirtovė.

Nurago viduje.

Įspūdingiausi tarp geriau išsilaikiusiųjų – trikampis Nuraghe Santu Antine (Šv. Antano nuragas), kurio ankšti akmeniniai koridoriai dabar apšviesti, ir keturkampis Nuraghe Barumini (Baruminio nuragas), kur dar įmanoma išvysti, kokie dideli iš tikro būdavo nuragai: akmeninė tvirtovė tebuvo dirbtinio kalno viršus, kurį supo siaurų gatvelių-koridorių tinklas su gyvenamaisiais ir kitokiais kambariais.

Baruminio nuragas (Nuraghe Barumini) žvelgiant nuo jo viršūnės

Skaityti daugiau: Sardinija: ramioji Italijos sala

 


Nan Madolas

Vieta: Mikronezija (Ponpėjos sala)

Nan Madolas vadinamas „Ramiojo vandenyno Venecija“. „Venecija“ šiandien nuvalkiotas žodis – turime jas Šiaurės, Rytų, Amerikos ir dar kokias tik nori. Nan Madolas kitoks: tai ne ramus miestelis su kanalais, bet kvadratinį kilometrą užimančio V a. Saudeleurų dinastijos valdžios centro, iš kur anuomet valdytas ne tik Ponpėja, griuvėsiai. Ne kanalai čia iškasti, bet visos mažne 100 salų – dirbtinės, išmūrytos ant kieto koralinio dugno.

Važiuodami į Nan Madolą pasijutome tarsi būtume tarpukario keliautojai. Anais laikais su tuo, ką patyrėme, tekdavo susidurti visur už Europos ribų: siekdamas išvysti egzotiškuosius pasaulio stebuklus turėdavai derinti su vietiniais šeichais, radžomis ar genčių vadais… XXI a. turizmo paprastumas, kai viską sužinai iš interneto, randi pagal tikslius žemėlapius ir nusiperki spausdintą bilietą su spalvingu informaciniu bukletėliu, į Mikroneziją nė neketina ateiti.

Į Nan Madolą reikia bristi per šį purviną vandenį

Paskutinius dar pravažiuojamus kilometrus iki Nan Madolo vedė žvyrkelis, paskui – tik išvažinėtos vėžės pro namelius ir savo vadą paršiukų maitinančią kiaulę. Pasiklausę vietinių pasukome į reikiamą šoninį keliuką. To keliuko savininkas čia turėjo iš mūsų paimti po dolerį – bet jis, matyt, kažkur išvykęs… Kelias netruko pasibaigti ties viena aplūžusia sodyba džiunglių viduryje – greta namo sėdėjo moteris, o jos vyras ar sūnus rinko jau po tris dolerius. Jie – žemės sklypo tarp kelio ir Saudeleurų griuvėsių šeimininkai. Kaip ir kitur Mikronezijoje, Ponpėjoje visa žemė, netgi ir pats Nan Madolas – privati. Ši įžymybė, kurią norint sausuma pasiekti tenka susimokėti trims žemvaldžiams, niekaip nesugebantiems, o turbūt ir nesistengiantiems susikooperuoti ir pardavinėti vieno bilieto, kalbama, dėl to net neįtraukta į UNESCO sąrašą. Nan Madolas – bene svarbiausias pasaulio istorinis objektas, dar nesantis tame nuolat besipučiančiame paveldo rinkinyje.

Per džiungles vedęs takelis atsirėmė į vanens „kanalą“. Anapus – jau Nan Madolo rūmai. Reikėjo bristi. Bent jau dugnas kietesnis ir kojos nesmigo. Šiltutėlis vanduo siekė vos šlaunų vidurį – bet vėliau bus potvynis, todėl viešbučio kateris čionai atplaukti turėjo tik tuomet, kai nebebus taip seklu. Užtat vos persikėlę kiton pusėn išvydome iš tolių atirkluojamą mažesnę valtelę, pilną vietinių žmonių. Tai – Madolenihmo savivaldybės vado, Nan Madolo savininko, atstovai. Jie surinko paskutinę mokesčio už apsilankymą dalį – dar po tris dolerius – ir nuplaukė savo keliais.

Spėjami Saudeleurų dinastijos kapai vienoje geriausiai išsilaikiusių akmeninių salų

Akmenine siena apjuostos salos centre – spėjamas Saudeleurų kapas su stogeliu. Architektūra – paprasta, be raižinių ar lipdinių, bet jau vien pats didžiulių akmeninių mūrų, atplukdytų iš kitų salų, vaizdas čia, Ramiojo vandenyno viduryje, pakankamai įspūdingas, kad suteiktų Nan Madolui tokią paslapties aurą, kokia gaubia ir Velykų Salos statulas. Bet priešingai pastarosioms, Nan Madolas – nekomercializuotas, vis dar “pasislėpęs” toli nuo turistinių kelių, nepakankamai tyrinėtas archeologų. Ir net šiandieniniai ponpėjiečiai į jį žiūri su baime. Po Nan Madolą vaikščiojom vieni, supami tik šmirinėjančių pelių…

Nan Madolu nespėjau ilgai pasidžiaugti. Bridau į kitą dirbtinę salą ir ten į griuvėsius susilaužiau kojos pirštą. Tačiau ligoninėje apie Nan Madolą – ar vietinių požiūrį į jį – sužinojau dar daugiau, nei tarp pačių grivėsių. Kitas pacientas išgirdęs, kur susižeidžiau, kalbėjo apie piktąsias dvasias – esą būtent jos lėmė mano traumą. Ypač jis kamantinėjo, ką aš veikiau Nan Madole ir negi tikrai nieko iš ten nepaėmiau – viskas, kas ten pakeliama, turi būti ten ir palikta, o jei išvežama – privalo būti nuvežta atgal. „Nan Madolą net ir pastatė piktosios dvasios“, – tęsė pasakojimą jau ligoninės registratorius. Paskui jis nuoširdžiai pasipiktino to akmeninio griuvėsių miesto šeimininku: kaip jis gali tik surinkti pinigus ir paleisti turistus vaikščioti vienus piktųjų dvasių apsėstoje vietoje? Apytiksliai trisdešimetis ponpėjietis ligi tol manė, kad vadas už tuos tris dolerius skiria ir „palydą“. Gal kada praeityje taip ir būdavo. Paklausiau, ar patys mikroneziečiai lankosi Nan Madole – anas pacientas iškart pasakęs, kad ne, piktas išėjo.

Pasiimti pinigų atplaukia žemvaldžio atstovai

Štai taip. Nan Madolas jokiais būdais nėra akmens amžiaus griuvėsis šiuolaikinio pasaulio apsupty. Toks jausmas, kad visi tikėjimai, buvę jį statant – dar gyvi. O tikriausiai aplinkinių baimės tik išaugo.

Skaityti daugiau: Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis

 


Stounhendžas ir Evburis

Vieta: Anglija

Stounhendžas – tikriausiai garsiausias pasaulyje priešistorinis statinys. Todėl turbūt nustebsite, kad aš ilgai svarsčiau, ar ši vieta, kur, spėjama, vardan žvaigždžių stebėjimo suvilti didžiuliai akmenys, verta šito sąrašo.

Manau, kad Stonhendžas šitoks garsus visų pirma dėl to, kad yra Britanijoje, netoli Londono, todėl turistai jį atrado dar prieš šimtmečius. Jei tokie patys akmenys riogsotų kur trečiajame pasaulyje – tikriausiai, apie juos žinotume gerokai mažiau.

Stounhendžas Anglijoje

Kaip ten bebūtų, Stounhendžas, kad ir apsuptas turistų ir kelių, turi savo dvasią, ypač kai žinai jo amžių (4000-5000 metų), kai vaizduotę įaudrina skaityta literatūra. Dar svarbiau, kad panašių mistiškų vietų, dėl kurių paskirties diskutuojama, Pietvakarių Anglijoje yra ir daugiau.

Štai Evburyje panašūs akmenys supa ištisą kaimą – ir, kai lankiausi vakarop, buvau ten vienintelis turistas, nereikėjo pirkti ir jokio bilieto.

Evburis Anglijoje

Kai kuriuos Pietvakarių Anglijos šlaitus dabina kreidos piešiniai – kai kurie, galbūt, priešistoriniai, kiti – klastotės. Dar yra Glastonberio kalnas, kur įvairūs mistikai įsivaizduoja buvus karaliaus Artūro Avaloną.

Visa tai sudėjus į krūvą, priešistorinių paslapčių mėgėjui Pietvakarių Anglija – viena svarbiausių vietų pasaulyje.

 


Įdomiausi priešistoriniai griuvėsiai pasaulio žemėlapyje

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Paslaptingiausi priešistoriniai griuvėsiai.

 


Kitos įdomios priešistorinės vietos

Norite daugiau? Šiose priešistorinių civilizacijų liekanose jus taip pat sups paslapčių atmosfera:

Senegambijos (Vasu) akmenų ratai (Gambija ir Senegalas)

Gambija ir Senegalas. Vandinami “Afrikos Stounhendžu”, iš tikro šie ~100 ratų yra gerokai naujesni už savo “brolį” Europoje – statyti jau tada, kai Europoje klestėjo didžios imperijos: prieš 1000-2000 metų. Tačiau Afrikoje civilizacija vėlavo ir iki šiol vėluoja: atmosfera aplinkui šiuos ratus – gal ne kaip prieš 1000, bet bent kaip prieš 100 metų, kai arkliai dar stelbė automobilius.
Plačiau:Gambijos lankytinos vietos

Vienas iš Vasu akmeninių ratų.

Niūgreindžas (Airija)

5000 metų amžiaus statinys – balta siena apjuostas kalnas. Nesutariama, kas tai – kapas ar šventovė. Tačiau aišku, kad įėjimas į vienintelį ilgą priešistorinio meno pilną koridorių priderintas prie saulės: tamsų jo interjerą ji apšviečia tik 17 minučių per žiemos saulėgrįžą (bilietai patekti į vidų būtent tą momentą dalinami loterijos būdu dar rugsėjį).

Niūgreindžas Airijoje.


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Ką sužinoti apie šalį, į kurią keliaujate?

Ką sužinoti apie šalį, į kurią keliaujate?

| 0 komentarų

Kad kelionė būtų sklandi ir įdomi, apie šalis, į kurias keliausiu nepriklausomai, daug ką stengiuosi sužinoti iš anksto. Kai ką sužinoti tiesiog būtina, kitką – rekomenduotina, jei turite laiko.

Sąrašas dalykų, kuriuos reikėtų iki kelionės sužinoti apie šalis, į kurias vyksite:

Būtini dalykai: be šito gali žlugti kelionė

*Ar į tą šalį reikia vizų. Jei taip – kiek kainuos ir kaip pasidaryti. Prieš kiek laiko pradėti rūpintis.
*Dažnai girdžiu klausimą “Ar į tą šalį reikia paso?”. Siūlyčiau jį tiesiog visada turėti su savimi, net jei ir nebūtina įvažiavimui į šalį, nes yra daug situacijų, kur jis gali praversti.

Kad keliauti būtų paprasčiau

*Kokia ten valiuta? Koks jos kursas? Ar ją geriau pirkti Lietuvoje, ar vietoje? Jei vietoje, iš kokios valiutos (eurų, dolerių ar kt. geriau keistis)?
*Koks ten oras? Kelionės išvakarėse galie matyti gana tikslią prognozę, tačiau dar anksčiau galite pažiūrėti koks *vidutinis klimatas* tokiu metu toje šalyje – maža tikimybė, kad jis smarkiai skirsis nuo tokio. Pagal orą derinkite aprangą.
*Kokiomis kalbomis ten kalbama, kokios populiarios užsienio kalbos? Verta pramokti svarbiausius žodžius, frazes vietine kalba, ypač jei tose šalyse mažai kalbama tomis kalbomis, kurias jūs mokate, arba bent turėti užrašytas, tarkime, telefone.
*Kokios ten dažnos apgavystės, “išdūrimo” būdai?
*Ar geriausia (pigiausia) užsisakinėti viešbučius iš anksto, ar vietoje? Jei iš anksto – užsisakykite.
*Kokios ten rozetės? Jei turite ir reikia, paimkite adapterį.
*Gal kelionės metu bus kokios šventės? Jei taip, gali būti įdomu jas pažiūrėti, tačiau minusas, kad tom dienom gali trūkti viešbučių ir reiks užsakyti iš karto.

Kad kelionė būtų įdomi ir išnaudotumėte laiką

*Kokios įdomiausios šalies vietos? Rekomenduoju pradėti žiūrėti nuo visokių “Top 10” sąrašų, vėliau turint “karkasą” paskaityti kelionių vadovų knygas ar e-knygas, arba išsamius interneto puslapius apie tas šalis. Susidarykite sąrašą norimų aplankyti vietų – kiek didesnį, nei realiai aplankysite, nes, galbūt, į kai kurias nuvažiuoti bus per brangu ar per sudėtinga.
*Kaip nuvykti į tas įdomiausias vietas? Rekomenduoju patikrinti autobusų, traukinių, lėktuvų grafikus ir kainas, autonuomos kainas. Parsisiųsti šalies žemėlapius į telefoną.
*Bendra informacija apie šalį: miestų dydžiai, turtingumas, istorija ir pan. Kelionės metu, tikėtina, iškils tokie klausimai.

Kur sužinoti šiuos dalykus?

Daugelį dalykų galite sužinoti iš kelionių vadovų knygų. Jų privalumas – galite skaityti lėktuve, kelionės metu. Šiais laikais galima gauti ir elektorininių knygų į savo telefoną ar planšetę.

Taip pat šios informacijos galima specialiai ieškoti internete, forumuose, tačiau jei kelionės organizavimui nenorite skirti tiek laiko, tai nėra būtina. Pirmąsias savo keliones susiorganizuodavau vien pagal kelionių vadovų knygas, kurias perskaitydavau lėktuve, o iš anksto pasirūpindavau tik tuo, kuo privaloma pasirūpinti iš anksto (pvz. viza).

Jei kelionė bus į kelias šalis, pasidomėkite jomis visomis (net jei kažkurioje nusileistumėte tik vienai ar porai dienų): ypač apie vizas, orą, valiutą.

Komentuoti
Straipsnio temos: