Išskleisti meniu
Kaip užmegzti pažintis kelionėse?

Kaip užmegzti pažintis kelionėse?

| 0 komentarų

Kelionė visai nebendraujant su ten sutiktais žmonėmis – tai labiau kaip filmas.

Tačiau kartais užmegzti pokalbį gali atrodyti sunku arba neaišku nuo ko pradėti.

Čia į vieną straipsnį sudėjau, kaip ir kur geriausia ieškoti tokių ryšių su vietiniais ir kitais keliautojais, kurie tikrai praturtins kelionę į užsienį.

Aistės pokalbis su kitais keliautojais Filipinų paplūdimyje

Aistės pokalbis su kitais keliautojais Filipinų paplūdimyje

Pokalbiams kelionėse pradėti tinkamos vietos ir progos

1.Transportas. Viena geriausių vietų pokalbiams, nes tiek tu, tiek daugelis kitų žmonių ten neturi ką veikti, bet privalo būti. Lėktuvuose, autobusuose, traukiniuose užkalbinkite tuos, kas sėdi šalia. Kur įmanoma, pasirinkite vietą šalia žmogaus, kurį užkalbinti atrodo įdomu, ar keiskite vietą per ilgą važiavimą, kad užkalbintumėte ne po vieną žmogų (ypač tai paprasta keltuose ar traukiniuose). Keliaujant autostopu paprastai bendravimas beveik privaloma dalis, nes tai viena priežasčių, kodėl vairuotojai paveža autostopininkus.

Mados Kenijos traukinyje

Kenijos traukinyje Mombasa-Nairobis užmezgėme pokalbį su vietinėmis apie jų poilsį kurortuose prie Mombasos

2.Šventės / renginiai. Jei dalyvauate vietinėje šventėje, spektaklyje, žiūrite sporto varžybas, verta pakalbinti tuos, kurie yra greta – tarkime, per pertrauką / pertraukėlę, kuomet irgi daug kam „nėra ką veikti“. Šventės / renginio aptarimas – gera pokalbio pradžia.

Stebime kupranugarių grožio konkursą. Apie tai informacijos internete mažai. Gera proga užkalbinti kitus, kurie žiūri, ir gal žino daugiau

Stebime kupranugarių grožio konkursą. Apie tai informacijos internete mažai. Gera proga užkalbinti kitus, kurie žiūri, ir gal žino daugiau

3.Hosteliai. Juose paprastai apsistoja tie, kam norisi bendravimo su kitais turistais, nuotykių kartu – tad užkalbinti noriai bendrauja. Aišku, galima ieškoti kontaktų ir viešbučiuose (pvz. per pusryčius) bei kitur.

Kalbu su viešbutyje Filipinuose sutiktu kazachu. Jis ten gyvena ir jau buvo aplankęs daug vietų, į kurias planavau važiuoti - čia rodydamas žemėlapį sako patarimus

Kalbu su viešbutyje Filipinuose sutiktu kazachu. Jis ten gyvena ir jau buvo aplankęs daug vietų, į kurias planavau važiuoti – čia rodydamas žemėlapį sako patarimus

4.Jau prasidėjusių pokalbių tęsimas. Dažnai būna, kad kelionės metu jus kas pakalbina su kokiu konkrečiu tikslu. Pavyzdžiui, koks restoranėlio šeimininkas pakviečia paragauti jo „nuostabaus maisto“, arba kitas turistas paprašo nufotografuoti jo šeimą. Įprastai pokalbis greitai ir baigtųsi pakalbėjus „apie esmę“ (užsakius maisto ar nufotografavus), bet juk, jei žmogus gerai kalba jums suprantama kalba, yra galimybė pakalbėti ilgiau, paklausinėti daugiau.

Šios toradžės paprašė bendros nuotraukos su manimi. Jos atrodo visai moderniai, bet, neabejoju, tikrai laikosi toradžų tradicijų, kuriomis čia didžiuojamasi.

Šios merginos toradžių krašte Indonezijoje paprašė kartu nusifotografuoti. Tokie prašymai būdingi šalims, kur užsieniečių mažai. Jei žmogus to prašo, paprastai nori bendrauti. Taigi, pasinaudojau proga paklausti merginų dar šio bei to.

5.Pokalbių kitais tikslais pradėjimas. Savo ruožtu, jūs irgi galite pradėti pokalbius „su tikslu“. Gal geriau užuot ilgai tyrinėjus žemėlapius pasiklausti kelio (o tuo pačiu paklausti ir apie ką kitą), o užuot naudojus kokią asmenukių lazdą ar tiesus ranką (kuri vis tiek bus per trumpa) – paprašyti, kad kas jus nufotografuotų? Taip pat, jei tik iškils koks klausimas, atsakymą į kurį, tikėtina, žinos aplinkiniai, klauskite aplinkinių. O tokius trumpus pokalbius „su tikslu“ galite pratęsti į kitas temas. Šitokie metodai labai padeda, jei koks žmogus atrodo įdomus ir jį šiaip ar taip norėtumėte užkalbinti.

6.Internetas. Galite internete dar prieš kelionę susirasti kontaktų vietoje, pvz. įvairiose susirašinėjimo ar kelionių svetainėse, paskui susitikti. Taip pat galima eiti į visokius renginius per „Meetup“ ir panašias programėles. Galite mėginti ir „Tinder“, nors tai, matyt, galioja tik vienišiems.

7.Bendrų pomėgių erdvės. Naktiniai klubai pramogautojams, žygių takai žygeiviams, kaituotojų stovyklos kaituotojams, bendradarbystės erdvės dirbantiems per atstumą – pliusas toks, kad tose vietose rinksis bendraminčiai, iš karto bus apie ką kalbėti ar ką kartu veikti. Panašūs hobiai ar darbai iš karto susieja net ir labai skirtingų tautų ir kultūrų žmones. Tiesa, tokiose hobių ir gyvenimo būdo vietose reikia žmones kalbinti ne tada, kai jie labiausiai užsiėmę.

8.Iš anksčiau turimi kontaktai. Per gyvenime susipažinote su tūkstančiais žmonių – klasiokai, kursiokai, bendradarbiai, klientai, jei bendrausite “pagal šį straipsnį” – pažįstami, sutikti buvusiose kelionėse ir t.t. Visai neretai būna, kad kas nors panašiu metu bus ten, kur ir jūs (gyvena, studijuoja, dirba, keliauja ar dar ką), tai gali matytis ir iš socialinių tinklų. Galima parašyti dėl susitikimo net jei tai ir nebūtų koks nors artimas draugas.

Susitinkame su mūsų kliente - San Paulo advokate. Ji - ir futbolo agentė. Įdomu išgirsti apie vaikų futbolo sceną Brazilijoje.

Aistė susitinka su kliente Lietuvos pilietybės atkūrimo klausimu ir kolege advokate San Paule.

9.Tinklaraštis, Youtube kanalas ir pan.. Tokio neturite? Visada galite pradėti ir tai gali būti priežastis, be kita ko, susitikti su bendraminčiais. Tarkime, domitės kulinarija. Pradedate rašyti tinklaraštį apie įvairių šalių virtuves. Taip prisistatote kalbindami restoranėlių šeimininkus, o tokie pokalbiai įdomūs abiems: ir jums, kaip kulinarijos fanui, ir restoranėlių savininkams, kurie žinos bendraujantys su kažkuo, kas matė daug restoranų ir daug žino šioje srityje, gal galės kažką patarti, o gal parašytas straipsnis bus jam reklama.

Savanoriauju 'Gabalėliai Lietuvos' projekte: čia važiuoajme aplink JAV ieškodami, fotografuodami, filmuodami lietuvišką paveldą (nuotraukoje - Čikagos lietuvių (jaunimo) centras). Čia gaunu finansavimą ar nakvynę pačiai ekspedicijai, tačiau algos negaunu. Eksopeicija, aišku, ne kelionė - viskas orientuota į lietuviško paveldo paiešką. Tačiau tai įdomus, prasmingas darbas, sutinku daug įdomių žmonių

Esu ‘Gabalėliai Lietuvos’ apie lietuvišką paveldą už Lietuvos ribų šeimininkas. Čia imu interviu iš Čikagos lietuvių jaunimo centro vadovo

Su kokiais žmonėmis verta (ir neverta) bendrauti kelionėse?

Jei norite sužinoti daugiau apie šalį, jos kultūrą, lankytinas vietas, labiausiai praverčia pokalbiai su tokiais žmonėmis:

1.Protingi, daug žinantys vietiniai žmonės. Labai gerai, jei tie žmonės dar ir nemažai keliavę tiek po savo šalį, tiek svetur. Ieškant „atsitiktinių kontaktų“, tokius rasti gana sunku, bet radus jie yra tikras informacijos ir įdomiai praleisto laiko lobynas. Deja, daugelis vietinių apie savo šalį žino ne ką daugiau, nei pasiskaitęs turistas. Iš tokių mažai ką sužinai: kas iš to, kad jie parekomenduos kokį savo šalies kurortą, jei jį rekomenduoja tik todėl, kad tai – vienintelis kurortas, kuriame buvo ir kartu su šeima kasmet atostogauja (tas pats apie restoraną, paplūdimį ir kt.) – todėl prieš naudojantis rekomendacijomis visada verta pajusti, ar jos yra iš žmogaus, kuris pakankamai patyręs, kad galėtų rekomenduoti. O jei pašnekovai nekeliavę svetur, nebendravę su užsieniečiais, tikėtina, neįtaria, kas jums įdomu – pvz. gal jums būtų įdomu išgirsti apie vietines vestuvių tradicijas ar valgymo tradicijas, kurias kiekvienas vietinis tikrai patyręs, bet jam atrodys tai visai neįdomu ir jis nekalbės apie tai, „Juk visi taip daro ir žino, ką čia apie tai kalbėti?“. O jeigu kalbės, tai nesupras, kas pas juos kitaip, nei kitur, ir, tarkim, apie vestuvių tradicijas ims pasakoti, kad „nuotaka su balta suknele“…

2.Vietiniai, dirbantys su turistais. „AirBnB“ būtų savininkai, gidai ir t.t. Jie nuolat sulaukia panašių klausimų, todėl žino, kas svarbu užsieniečiams; sulaukę klausimų, į kuriuos neturi atsakymų, neretai patys pasidomi ir kitam turistui, kuris to paklaus, jau turi ką atsakyti. Tiesa, daugelis tokių „kontaktų“ yra mokami kaip paslaugos (tačiau „paslaugos pirkimas“ nelygu „bendravimui“ – juk gali apsistoti „AirBnB“ ir nė kiek nebendrauti su savininku arba eiti į ekskursiją ir neužduoti gidui papildomų klausimų apie šalį po ekskursijos – o gali užduoti). Tarp nemokamų alternatyvų kontaktams su „vietiniais, kuriems nesvetimi turistai“ – „CouchSurfing“ ir pan.

Viešbučio šeimininkas Vakarų Sacharoje tradiciškai įpila arbatos, perpildamas daug kartų

Viešbučio šeimininkas Vakarų Sacharoje tradiciškai įpila arbatos, perpildamas daug kartų

3.Užsieniečiai, gyvenantys toje šalyje – ypač imigravę iš tavo šalies (lietuviai) ar gretimų šalių ar šalių, kuriose gyvenai. Jie jau gerai patyrę šalį ir daug žino, bet kartu yra iš kitos kultūros, taigi, iš pradžių daug ką matė taip, kaip matai tu, ir supranta, kas tau svarbu, įdomu, keista. Be to, užsieniečiai, persikėlę kur nors gyventi – ypač ne „juodadarbiai ekonominiai migrantai“, o, tarkime, studentai arba vyrai, vedę vietines moteris – dažnai būna ir patys daug pakeliavę po šalį, visų pirma pamatę ją „usžieniečio akimis“. Be to, tai dažniausiai vienintelis būdas pabendrauti / sužinoti informaciją lietuvių kalba, jeigu prasčiau kalbate užsienio kalbomis.

Su ukrainiečių restorano savininke Palavane, Filipinuose

Su ukrainiečių restorano savininke Palavane, Filipinuose – buvo įdomu pabendrauti su žmonėmis iš artimesnio mūsiškiam kultūrinio konteksto, kaip jie atrado ir įsikūrė Filipinuose

Jei norite kartu leisti laiką, verta ieškoti tokių kontaktų:

1.Kiti keliautojai – bet ne bet kokie. Dažniausiai bendriems nuotykiams „pasirašo“ tie, kas keliauja vieni, nepriklausomai, ilgą laiką – dažniausiai tai vadinamieji „kuprinėtojai“ (backpackers). Tokius dažnai susitinki hosteliuose ir pan. Kuo labiau nutolęs žmogus nuo šio „standarto“, tuo mažesnė tikimybė, kad pavyks kartu leisti laiką. Jei keliauja šeima su vaikais, su organizuota ekskursija ir trumpam laikui – sudominti bendru laisvalaikiu greičiausiai bus neįmanoma. Kita vertus, aišku, yra daug tarpinių variantų, pvz. jei esate pora, logiška pakalbinti kitą keliaujančią porą be vaikų, ypač „kuprinėtojus“.

Sutikti gyvenimo nuotykio ieškotojai Indijoje - jauna prancūzė mergina, siūlanti tapyti vietos kavines, ir ~35 m. portugalas sunkvežimio vairuotojas, į tokią kelionę išsileidęs kai jam atėmė teises

Pasitinkame saulę su kuprinėtojais, su kuriais susipažinome Indijos traukinyje, su kuriais pakalbėjome apie patirtis Indijos geležinkeliuose: pasirodo, manosios dar nieko, nes sutiktasis portugalas sakė, esą jo vagone žmonės šlapinosi, nes per minią nebuvo kaip nueiti į tualetą. Iš pokalbio buvo ir praktinės naudos: atvažiavę į Chadžuraho stotį “susimetėme”, kad visi kartu nuvažiuotume į miestą

2.Vietiniai, linkę į bendrus nuotykius su užsieniečiais. Bendrai paėmus, tik labai labai maža dalis vietinių turės laiko ir noro leistis į kokią bendrą veiklą, todėl čia reiktų ieškoti tikslingai tam tikrose vietose. Tai yra atitinkamos interneto vietos ar fizinės vietos, į kur šiaip jau renkasi daug užsieniečių, o vietiniai ateina kaip tik tokie, kurie nori pabendrauti su užsieniečiais (bet atsargiai – deja, kai kuriose šalyse tokiose vietose „neršia“ ir visokie prekijai bei apgavikai).

3.Žmonės su panašiais pomėgiais, kaip jūs. Jei norite kartu žvejoti – logiška kalbinti žvejus. Jei norite eiti į žygį – tuos, kurie atrodo kaip žygeiviai (batai, kuprinės ir t.t.). Šitie žmonės praverčia ne tik nuotykiams kartu, tačiau ir norint sužinoti, kaip jūsų pamėgti hobiai atrodo toje šalyje (pvz. mėgstančio kalnus gali klausti, kokie kalnai jo šalyje verčiausi dėmesio).

Dubajaus bare laukiame baro viktorinos (kvizo) pradžios. Mėgstame šią pramogą ir Lietuvoje. O čia paprašėme prijungti prie vietinių komandos - ten žaidė inteligentiški ndai, su kuriais pasikeitėme kontaktais, nes mūsų žaidimo lygis jiems padarė įspūdį. Gal kada susitiksim Bangalore

Dubajaus bare laukiame baro viktorinos (kvizo) pradžios. Mėgstame šią pramogą ir Lietuvoje. Dubajuje radome per “Meetup” ir papaprašėme prijungti prie vietinių komandos – ten žaidė inteligentiški ndai, su kuriais pasikeitėme kontaktais, nes mūsų žaidimo lygis jiems padarė įspūdį. Gal kada susitiksim Bangalore

Nelabai verta leistis į ilgus pokalbius su tokiais žmonėmis:

1.Prekijais ir kitais įkyriais siūlytojais. Atrodo, paprasčiausia – jie patys prieina. Bet jų bendravimas bus orientuotas į prekių pardavimą, kažkokių paslaugų įsiūlymą ir tai netrukus pasijus. Net jeigu jie kažką ir sakys nuoširdžiai, bus sunku suprasti, ką, nes daugelis atsakymų bus tiesiog savanaudiški. „Kokia gražiausia vieta šiame mieste?“ „Tas kalnas, bet ten reikia važiuoti taksi. Mano brolis taksistas, galiu dabar iškviesti“ ir pan. Daugelis klausimų, kurie užduos apie jus, irgi bus savanaudiški: klausimo „Ar čia esi pirmą kartą?“ tikroji reikšmė „Ar gerai žinai vietines kainas?“, klausimo „Kokiame viešbutyje gyveni?“ tikroji reikšmė „Kiek turi pinigų?“ ir pan. Pajutęs tokią pokalbio schemą stengiuosi jį užbaigti. Deja, jei pats neieškoksi kontaktų, o mėginsi tik bendrauti su tais, kurie tave *patys* užkalbina, daugelyje šalių tai ir bus visokiausi prekijai (nes jų darbas kalbinti turistus) ir apie šalies žmones liks blogas įspūdis (be reikalo!).

Vienas nuobodžiaujančių tuktukinikų, kalbinusių mus važiuoti su juo. Bet vos pasiūlai normalią kainą, kokią gautum taksi - bemat nusijuokęs atstoja: geriau jau pagulės, nei sutiks turistus vežti už tiek

Tikrai neapsimoka klausti, ką nuveikti, tokio tuktuko vairuotojo Bankoke… Kone visada veža ten, kur moka jiems didžiausius komisinius, o ne kur tikrai įdomu

2.Apgavikais. Apie apgavysčių schemas esu parašęs ištisą straipsnį ir pajutus kažkurią iš tų schemų reikia užbaigti pokalbį kuo greičiau.

3.Tais, kurie nemoka ar prastai moka visas kalbas, kurias gerai mokate jūs (t.y. neturite bendros kalbos, kurią gerai mokėtumėte abu). Nors šiaip kelionės metu galima nesunkiai išsisukti nemokant kalbos, jei norite suprasti sakomą informaciją ar leisti kartu laiką, tiesiog „daugmaž suprasti“ vienam kitą greičiausiai nepakaks, arba tai tiesiog nebus taip įdomu. Taigi, jei matau, kad sunku susikalbėti, į gilesnį kontaktą neinu.

Važiuojame per Mauritaniją

Važiuojame per Mauritaniją – deja, tradiciškai apsirengęs ir giedamojo Korano nuolat klausęs vairuotojas angliškai nemokėjo

Apie ką kalbėti su naujais pažįstamais?

Turėkite mintyse klausimų sąrašą – ko visur klausite tam tikrų žmonių. Pavyzdžiui, galbūt norėtumėte kiekvieno „AirBnB“, jei tokiame apsistojate, šeimininko ar gido paklausti, kokie yra geri vietinio maisto restoranai, arba kokias lankytinas vietas jis rekomenduotų ir kodėl. Kai kuriuos klausimus verta užduoti pagal aplinkybes – pvz., jei vėliau teks važiuoti į oro uostą, kaip ten nuvažiuoti geriausiai / pigiausiai (turistus priimantys žmonės paprastai tai gerai žino, o interenete kartais sunkiau greitai surasti arba informacija gali būti pasenusi). Net jei to paties klausimo jau klausėte vieno žmogaus, verta paklausti ir kito – juk žmonės mėgsta skirtingus restoranus, transportą ir kita.

Caru' cu bere restoranas Bukarešte

Caru’ cu bere restoranas Bukarešte savo XIX-XX a. sandūros interjeru, istorija, gyva muzika, rumuniškais patiekalais paliko neišdildomą įspūdį. Ir net kainos nedidelės. Bet nebūčiau ten ėjęs, jei ne AirBnB buto savininkas, kurio paklausėme ‘Kur geriausi rumuniški patiekalai Bukarešte?’

Neapsiribokite vien „aktualių“ klausimų bėrimu – paklausinėkite apie tą žmogų, pasakykite apie save. Tai padės išlaikyti pokalbį ir, tikėtina, netikėtai sužinoti ko svarbaus ir įdomaus.

Įterpkite asmeninių pasakojimų ir klausimų. Daug pokalbių su vietiniais lieka formalizuoto „small talk“ lygyje („Iš kur tu?“, „O iš kur tu?“, „Koks tavo vardas?“), bet iš to sunku užmegzti ryšį ar sužinoti ką svarbaus. Gali būti žmogus, iš kurio daug ką sužinotumėte, su kuriuo įdomiai leistumėte laiką – bet to neatsitinka vien todėl, kad liekate tame formaliame „small talk“. Todėl verta įterpti asmeniškesnių detalių. Na, pavyzdžiui, norėtumėte susirasti bendrakeleivį į žygį kalnuose arba kokį Tailando „Full Moon Party“? Tai transporte, kuris važiuoja į tą vietą, kalbindami žmones neprabėgus daug laiko nuo pokalbio pradžios užsiminkite apie savo pomėgius – ką jums reiškia gamta, kalnai, ar tas vakarėlis, kada apie tai sužinojote, kodėl ten vykstate. Savo ruožtu, papasakoję ką asmeniškiau, galite to paties ar panašių dalykų klausti ir pašnekovo.

Full Moon Party vakarėlio dvasia

Full Moon Party vakarėlio dvasia – daug kas vietoje ir susipažinę

Įteprkite pastebėjimų apie šalį, žodžių vietine kalba (padės „pralaužti ledus“), tik tai darykite jeigu iš tikro pakankamai pasidomėjote šalimi, istorija, kultūra, nes čia lengva pasakyti tai, kas įžeidu (panašiai, kaip kai kokie užsieniečiai pradeda aiškinti, kad „lietuviai anksčiau buvo rusai“ ar „lietuvių kalba – rusų kalbos tarmė“). Jei apie šalį žinote nedaug, geriau tada tokių pastebėjimų neįterpti iš viso, daugiau klausytis, arba įterpti labai asmeninius, subjektyvius pastebėjimus („Man patiko tas restoranas“).

Nežinote kaip pradėti pokalbį? Klausimų ir idėjų sąrašas

Neturite idėjų, apie ką kalbėti? Štai jos:

Frazės, tinkamos pradėti pokalbį su nepažįstamu
*Gražus vaizdas! (pridedant platesnį komentarą apie tai ką matote, pavyzdžiui, pro traukinio langą)
*Gal galėtumėte mane nufotografuoti?
*Kaip jums šitas patiekalas / šitas renginys / šita vieta (…)? (priklausomai nuo to, kur klausiama ir ką žmogus veikia)
*Ar jūs čia pirmą kartą? (jei ne – galimybė užduoti klausimų)
*Pirmą kartą gyvenime aš patekau į tokią situaciją… (pvz. „Tai karščiausia, kur esu gyvenime buvęs“, „Pirmą kartą esu smėlio audroje“, „Niekada nebuvau patyręs šitokio vėjo“, „Čia brangiausia vieta kur tik buvau šioje šalyje!“ ir pan. Vietinis gal papasakos kitų įdomių savo patirčių, susijusių su ta situacija)

Alamogordo baltuosiuose smėlynuose temstant sutiktų vienintelių žmonių paklausę, kaip jiems patinka šliuožti su smėlio rogutėmis, kurias šie turėjo, gavome ir progą jas pasiskolinti bei išbandyti patys

Alamogordo baltuosiuose smėlynuose (Naujoji Meksika, JAV) temstant sutiktų vienintelių žmonių paklausę, kaip jiems patinka šliuožti su smėlio rogutėmis, kurias šie turėjo, gavome ir progą jas pasiskolinti bei išbandyti patys

Taip pat, galite tiesiog užduoti klausimą, kuris tuo metu iškilo. „Kodėl šitas namas nugriuvęs?“, „Kiek laiko čia jau taip šitas kelias uždarytas?“, „Kiek kainuoja nuvažiuoti į miestą X?“ ir pan. Tokius klausimus verta užduoti vietiniams, kurie, tikėtina, žinos atsakymą.

Klausimai, skirti sužinoti apie vietą

*Kokios įdomiausios vietos jūsų mieste?
*Kokios įdomiausios vietos šalyje? (turėti omenyje / paklausti kartu, kur žmogus yra buvęs)
*Kokie geriausi vietos virtuvės restoranai?
*Kokiame restorane mėgstate valgyti?
*Kaip geriausia nuvažiuoti į vietą X? (kur planuojate važiuoti)

Parodyti įvardytą miestą žemėlapyje kalbos nereikia

Pakelės viešbutyje Argentinoje Aistė klausia, kuriuo keliu bus geriausia važiuoti rytoj (tai nėra taip paprasta, kaip įsijungti “Google Maps”: Lotynų Amerikoje daug kur yra kelių, pravažiuojamų tik visureigiams, kuriais, nepaisant to, siūlo važiuoti GPS sistemos)

P.S. Paprastai neapsimoka užduoti klausimų apie grynai turistams skirtas vietas. Pavyzdžiui, „Koks geriausias viešbutis mieste?“, ar „Kokia geriausia autonuoma?“. Vietiniai nebus to bandę ir nieko nežinos. Kiti turistai geriausiu atveju bus bandę vieną variantą ir tik jį žinos, neturės su kuo palyginti. Kas labiausiai norės atsakinėti į tokius klausimus – tai visokie prekijai, kurie už komisinius ves jus „pas draugą“ ir tikrai maža tikimybė, kad tai bus geriausias pasiūlymas. Net man pačiam, kai sulaukiu tokių klausimų apie mano miestą Vilnių, atsakyti objektyviai sunku – na, žinau, ką man pasakojo mano klientai, bet tik tiek, pats juk nenakvojau jokiame Vilniaus viešbutyje, nesinuomojau čia automobilio…

Prasmingas “Small talk“
*Iš kur jūs? (Jei esi buvęs ar nori ten nuvažiuoti – pakalbėti apie žmogaus šalį ar miestą)
*Ką jau lankėte šiame mieste? Kas labiausiai patiko ir kodėl? (klausimas kitiems turistams, duomenys bus „švieži“; jei bus lankęs vietą, kur norite vykti – galite apie ją pakalbėti; taip pat papasakoti, ką lankėte pats, taip suteikdami naudos ir tam žmogui). Galima klausti ir tiesiai – „Ar lankėte XXX?“.
*Ką dirbate? (Iš to gali sekti papildomi susiję klausimai; pvz. mokytojo galima klausti apie tai, kas mokoma vietos mokyklose, jei aktualu palyginti su tuo, ko mokosi jūsų vaikai ar mokėtės jūs pats).
*Kokie jūsų pomėgiai? (Vėlgi, iš to gali sekti papildomi susiję klausimai – pvz. žvejui apie vietos žuvis, kibimą, ir žvejybos tvarką; mėgstančiam sportą – apie galimybes pamatyti sporto varžybas ir pan.)
*Ką veiksite nuvažiavę? (Klausimams transporte, jei žmogus važiuoja ne namo; jei tai kitas turistas – gal veikla pasirodys įdomi ir pasiūlysite prisijungti; jei vietinis – sužinosite apie vietos kultūrą)

Klausimus „Ką dirbate?“. „Kokie pomėgiai?“ galite keisti spėjimais pagal tai, ką matote (pvz. jei žmogus su marškinėliais su tam tikra muzikos grupe tai klausti, ar patinka jos muzika; jei su žygeivio batais – ar mėgsta žygius).

Tokie marškinėliai padėjo Aistei 'atpažinti vienas kitą' su kitu Niko Keivo gerbėju, kuris Belgrade ėjo į tą patį koncertą

Tokie marškinėliai padėjo Aistei ‘atpažinti vienas kitą’ su kitu Niko Keivo gerbėju, kuris Belgrade ėjo į tą patį koncertą

Apie ką nekalbėti (kas nemandagu)?

Susipažinkite su tuo, kas toje šalyje nemandagu, neklausiama ir pan.. To stenkitės vengti, bet neįsižeiskite, jei jūsų klaus kažko, kas jums atrodo nemandagu – kultūra šalyse skiriasi. Pavyzdžiui, tokie klausimai vienose šalyse yra „tabu“, o kitose užduodami kaip vieni pirmųjų susipažinus: „Kiek uždirbi?“, „Ar esi vedęs (ištekėjusi)?“, „Kiek turi vaikų?“, „Kokia tavo religija?“, „Kokia tavo tautybė?“, „Kiek tau metų?“, taip pat klausimai apie politines pažiūras, nuomones apie politikus ar politinius įvykius, komplimentai. Nors pačiam verta vengti tų klausimų, kurie šalyje tabu, čia nepersistenkite, neimkite bijoti klausti visko iš šio sąrašo visame pasaulyje. Vienas-kitas „netaktiškas“ ar „per ankstyvas“ klausimas iš užsieniečio lūpų nieko tokio (tai ne tas pats, kas visokie įžeidūs pastebėjimai) ir geriau taip, nei „per atsargumą“ neužduoti kelių normalių ten klausimų.

Bendrai paėmus, „politiniai“ klausimai dažniausiai yra mėgiami senose demokratijose (ech, kiek kartų JAV mano pašnekovai netikėtai staiga patys pasuko pokalbį į politines temas!), bet jie yra tabu diktatūrose (nes žmonės bijo pasakyti ką „ne taip“ – jie gi nežino, gal jūs, tarkime, koks valdžios agentas – tad net jeigu ir kažką atsakys, greičiausiai nutylės tikrą savo nuomonę, kur ji nesutampa su valdžios nuomone, ar nutylės faktus, kuriuos neigia oficiali vietos propaganda, todėl iš tokio atsakymo jums bus mažai naudos). Čia yra tokia gana tvirta tendencija – kuo labiau ir laisviau žmonės su „naujai sutiktais pažįstamais“ kalba apie politiką, tuo daugiau šalyje demokratijos (ir atvirkščiai, jei daugelis „nutyli“ nuomones, nukreipinėja temą – su demokratija ten yra ar bent jau neseniai buvo problemų).

Klausimai apie religiją ar tautybę dažnai yra tabu ten, kur neseniai buvo religiniai ar tautiniai persekiojimai (pvz. ir Lietuvoje naujai sutikto žmogaus klausti „kokia tavo religija?“, pasakoti apie savo tikėjimus, nelabai taktiška. Panašiai visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje, Kinijoje ir kitur, kur valdžia persekiojo (ar persekioja) religijas. O daugybėje Azijos ar Afrikos šalių, kur nebuvo antireliginių diktatūrų – normalu, kad „Kokia tavo religija?“ būna koks antras ar trečias klausimas naujai sutiktam žmogui. JAV pokalbiai irgi dažnai gana greitai pasuka religinių tikėjimų kryptimi). Beje, daug šalių, ypač Vakaruose, vietiniai maišo sąvokas „Tautybė“, „Pilietybė“, „Gimimo vieta“, „Kilmės šalis“ ir pan., tad norint gauti atsakymą, kurio sieki, verta uždavinėti konkrečius klausimus, pasitikslinti.

Piknikai Isfahano centrinėje aikštėje. Moterys su skarelėmis - Iranas viena nedaugelio šalių, kur tai privaloma

Jei keliausite ilgiau po Iraną greičiausiai jus pakvies prisijungti prie gatvės pikniko, o vienas pirmųjų klausimų ten bus apie jūsų religiją. Kai kuriems lietuviams gali būti nejauku – ‘Gal sužinoję, kad nemusulmonas, nebebendraus ar ims nekęsti?’. Bet iš tikro Irane tai mandagus, nieko pikto nelemiantis klausimas – jiems įdomu apie jus sužinoti apie jus, o religija tuose kraštuose vienas svarbiausių dalykų; jie gerbia visus svečius

Klausimai apie šeimą ar uždarbį dažnai laikomi esminiais „kolektyvistinėse“ Afrikos ar Azijos visuomenėse, bet nemėgiami į privatumą orientuotuose „individualistiniuose“ Vakaruose, kur šios temos „rezervuotos“ draugams.

Klausimai apie amžių – bent jau moters – nemėgiami visuomenėse, kur vyresni žmonės savotiškai „nurašomi“ (ir Europoje), bet įprasti ten, kur nuo amžiaus tiesiogiai priklauso bendravimo formalumas ir aukštesnė pagarba (pvz. Korėjoje dėl to net įprasta prisistatyti „Aš esu XX, man 52 metai“, tai daro ir moterys).

Komplimentai („Graži suknelė!“ ir pan.), ypač priešingai lyčiai, yra normalūs seksualiniu požiūriu atviresnėse visuomenėse (pvz. Lotynų Amerikoje), bet nepageidaujami ten, kur artimesni santykiai laikomi už kelių užraktų, rengiamasi ir elgiamasi specialiai kukliai (pvz. islamo šalyse). Dar kitur jie gali būti ne taip suprasti (kaip „kabinimas“, net jei taip nėra).

Taip pat kai kuriose šalyse (ypač konservatyviose musulmoniškose šalyse) apskritai nekorektiška kalbinti priešingos lyties atstovą/ę.

Saudo Arabijos gatvės scena

Saudo Arabijoje vyrai dažniausiai kalbėdavo tik su manimi, net kai norėdavo paklausti apie Aistę. ‘Koks jos vardas?’, ‘Tavo žmona sėdi kur negalima’ ir pan. Savo ruožtu, moterys kalbindavo tik Aistę (pavyzdžiui, bendrakeleivė autobuse). To reikėjo prisilaikyti ir pradedant pokalbius mums patiems

Governor saloje. Kempinge dešinėje nuomojamos palapinės kaina - 700 eurų už naktį.

Niujorko Governor saloje. Man paėjus į priekį, Aistę čia bandė kalbinti vienas vyrukas ‘Ei gražuole’ ir pan. Tokie dalykai, vadinami ‘catcall’ – kontroversiškas reikalas, itin ‘uždegantis’ niujorkiečius. Taip pokalbius su praeivėmis dažnai mėgina pradėti ten gausūs imigrantai, pavyzdžiui, iš Lotynų Amerikos, nes Lotynų Amerikoje daug moterų toks dėmesys ir pagyros patinka (iš tiesų, Aistė turėjo daug panašių patirčių Lotynų Amerikoje). Tačiau daugelį JAV baltaodžių neimigrančių moterų tai itin erzina, jos tai sieja su nepagarba moterims ir priekabiavimu. Žinant šią kontroversiją, verta pačiam Niujorke taip pokalbių nepradėti ir apskritai per pirmą susitikimą nesišvaistyti komentarais išvaizdai.

Ne visiems pakeliui, bet bandyti verta!

Labai svarbu suprasti, kad žmonės – labai skirtingi, jiems reikia skirtingų dalykų. Tik su mažuma sutiktųjų – nedidele mažuma – jums bus pakeliui, o ir iš tų dar dalis neturės laiko ir pan. Deja, yra žmonių, kurie dėl to išvis nekalbina kitų, nes „vis tiek nepavyks“, „greičiausiai nebus įdomus žmogus“ ir t.t. Aišku, gal jums bendravimo visai nereikia – bet žmonių, kuriems *tikrai* nereikia, labai mažai. Jei visgi prisimenate iš kelionių momentų, kada buvo smagu bendrauti su vietiniais ar kitais turistais (pvz. kai užkalbino jus patį / pačią), tai, reiškia, gali būti smagu ir įdomu ir naudinga ir vėl. Nebijokite, kad „nieko neišeis“ – tai normalu, o jei alternatyva būtų buvusi tiesiog sėdėti tylomis savo autobuso sėdynėje ir nieko neveikti (arba iš neturėjimo ką veikti „skrolinti Feisbuką“), tai pamėginęs pabendrauti vis tiek nieko nebūsite praradęs. Bet tie kartai, kai „puikiai pavyksta“, kai daug sužinote, tikrai viską atpirks. O ir net tais kartais, kai, atrodo, nepavyksta, vis tiek ką nors galite suprasti, sužinoti, gauti – tegu ir tiesiog kas nors bus padaręs jūsų nuotrauką.

Pašnekovė kelte iš Sumbavos į Floresą Indonezijoje. Buvo įdomu, paskeitėme kontaktais, susirašėme apie ekskursijų kainas Florese.

Pašnekovė kelte iš Sumbavos į Floresą Indonezijoje. Buvo įdomu, paskeitėme kontaktais, kitą dieną susirašėme apie ekskursijų kainas Florese. Daugiau nebesusisiekėme.

Savo ruožtu, ir jūs nebijokite užbaigti pokalbio, jei matote, kad jis „veda į niekur“, jums neįdomu ir jūs ar pašnekovas kalba tik iš mandagumo. Taip būna, kai pamatote, kad jūs arba pašnekovas gerai nekalbate ta pačia kalba, kad pašnekovas nežino, kas aktualu jums ir pan. Taip pat būdų išeiti iš situacijos ieškau ir susidūręs su “vienaplaniais” pašnekovais, kurie “be perstojo kalba apie vieną” (pvz. karštligiškai agituoja konkrečiu politiniu ar religiniu klausimu). Geriau negaišti savo ir kito žmogaus laiko.

Jokiu būdu nenusivilkite ir nespręsite nieko pagal vieną atvejį – „Aj, šitoj šaly gal nepavyks susikalbėti“ ar pan. Visuomet pavyks tik mažuma užkalbinimų. Čia kaip piramidė. Daugiausiai bus pokalbių, kurių metu tik apsikeisite keliais žodžiais (t.y. prašymas nufotografuoti ir baigsis nufotografavimu). Mažiau pokalbių (bet vis tiek labai daug) kurių metu sužinosite ar patirsite ką įdomaus. Dar mažiau tokių žmonių, su kuriais praleisite ar prakalbėsite bent kelias valandas. Ir dar mažiau tokių, kurie taps tikrais draugais ne tik toje kelionėje. Bet jei per kelionę užkalbinsi kelias dešimtis žmonių – tikrai atsiras ir įdomių žinių, patirčių, o tikriausiai ir ilgalaikių draugų! Juk, tarkime, jei keliaujate ir kalbinate kitus keliautojus, keliaujančius panašiai – tai jau yra bent vienas bendras hobis (būtent tokio pobūdžio kelionės). Tačiau, aišku, jeigu per kelionę bendrausite tik su vienu-dviem žmonėm, tai jau bus visiška loterija, ar su tais žmonėm galėsite laiką praleisti turiningai.

Straipsnio temos: , , , , , , , ,

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *