Lietuva

Baigėsi laikai, kai vienintelės lankytinos vietos Lietuvoje buvo valstybiniai muziejai ir parkai.

Sparčiai daugėja naujų įdomių lankytinų vietų – ne tik didmiesčiuose, o ir užmiestyje – ir daug jų kuriama privačia iniciatyva ir lėšomis.

Viena didžiausių ir greičiausiai augančių tokių vietų, kurias aplankiau – alpakų auginimo ūkis Dargaičiuose netoli Šiaulių. Tiesa, frazė „alpakų auginimo ūkis“ nebeatskleidžia nė pusės Dargaičių žvėryno: nuo tada, kai 2012 m. šeimininkas Raimondas Neverdauskas įsigijo pirmąsias tris alpakas, čia išaugo ištisas zoologijos sodas su 25 rūšių gyvūnais – iš viso net 150.

Alpakos laksto lauke. Žiemą paprastai gyvena viduje, bet vilnuotiems gyvūnams ir lietuviškos žiemos nebaisios

Tiesa, būti lyginami su zoologijos sodais Dargaičių gyvūnų augintojai irgi nenori: požiūris čia kitas, prie gyvūnų galima prieiti arčiau, į juos žiūrima su meile ir nuolat kuriamos papildomos idėjos, kaip jais sudominti turistus, šeimas. Sudominti ne tik gyvūnais, bet ir aplinkiniu kaimu. Viskas – privačia iniciatyva, be jokios valstybės ar ES paramos, todėl lankytojai – tiesiog būtini.

Alpakos tvarte, kuris žiemą irgi atviras lankytojams

Su retų rūšių gyvūnais galima ir pabendrauti

Vos užėjęs į alpakų tvartą pajaučiau didžiulį skirtumą nuo įvairių zoologijos sodų ar gyvūnų veislynų. Šeimininkas atidarė alpakų narvus ir gyvūnai bemat atskubėjo prie manęs, glaustėsi, atsistoję ant galinių kanopų rėmėsi priekinėmis į mane, lakstė ir dūko.

Alpakos susidomėjusios stebi atvykėlius, prieš nudundėdamos koridoriumi tolyn

Pasak R. Neverdausko, kai gyvūnai auga mylimi žmonių, toks „jaukus“ elgesys – normalus. „Kalbos, esą alpakos ar lamos apspjaudo žmones teisingos tik ten, kur žmonės su alpakomis ar lamomis elgiasi blogai – tai jų gynybinė reakcija“ – kalbėjo šeimininkas. Pats Raimondas mums kalbantis nuolat glostė, kalbino savo alpakas. Nors alpakos jam yra ir vienas verslų (kartą per metus kerpa ir parduoda vešlias jų vilnas, taip pat parduoda atsivestus alpakiukus), jo požiūris pasirodė kitoks, nei dalies „komercinių“ ūkininkų. Jam svarbu, kad parduoti gyvūnai patektų į kitus zoologijos sodus ar panašius ūkius, o ne skerdimui; jam svarbu, kad gyvūnas, kuris tą dieną nenori bendrauti su žmonėmis, nebūtų verčiamas. Raimondas teigė, kad vos pažiūrėjęs į gyvūną mato, kuris tądien ne nuotaikoje. Būnant Dargaičiuose atrodė, tarsi Raimondas turėtų ne 150 gyvulių fermą ar zoosodą, o 150 mylimų naminių gyvūnėlių.

Alpakų vilnos – keturiskart lengvesnės nei avių. Drabužėlius iš jų kuria šeimininko žmona

Be alpakų, tvarte gyvena lamos, poniai, ožiukai, karviukai, avinai, įvairiausi paukščiai. Bene įspūdingiausias gyvūnas ten – triušis belgų milžinas, dydžiu konkuruojantis su ožiukais. Kaip sakė šeimininkas, jis specialiai ieško įdomių, retų veislių gyvūnų. Kai kuriuos įsigyti buvo tikrai sunku.

Triušis milžinas ant šeimininko rankų

“Kitoks zoosodas“ plečiasi vis naujomis pramogomis

Nors dabar svečiai dar kviečiami aplankyti ir tvartą, tuoj to nebereiks, nes kitoje kelio pusėje vis auga mini zoologijos sodas, kuriame pastatyti ir dar statomi atskiri žvėrių nameliai, aptvarai. Ten gyvena ar daugiau alpakų (gerokai vilnuotesnės, mat alpakos užsiaugina tuo daugiau vilnų, kuo šaltesnė jų aplinka), stručiai, kupranugariai, mažiausios pasaulyje falabela veislės arkliukai, švelniausi triušiai reksai, miniatiūriniai asiliukai, o taip pat elniai.

Vilnuotesnės lauke gyvenančios alpakos

Bilietas į zoosodą kainuoja 4 eurus, o veikia jis vasaromis kasdien (sulaukia iki 300 klientų per dieną), o žiemomis tik savaitgaliais (~50 klientų), nors žada atsidaryti ir nuolat. Pasak šeimininko, jo gyvūnus (ypač alpakas) pamėgo šiauliečių šeimos, norinčios parodyti mieste augantiems vaikams gyvūnijos pasaulį.

Kaip įprasta privačiam verslui, be bilietų čia galima nusipirkti ir kitų dalykų: pašerti gyvūnus jiems sveiku maistu (1 euras), pirkti kupranugario ar alpakų vilnos drabužius. Taip pat galima pajodinėti lama, poniu, kupranugariu, asilu. Tiesa, lama ir ponis gali panešti tik vaikus arba lengvesnius suaugusiuosius.

Mažiausia pasaulyje arkliukų veislė. Šis jodinėjimui netinka – jo dydis panašus kaip didelio šuns

Alpakų (ir ne tik) fermos šeimininkas nenuilsdamas kuria dar įdomesnius ateities planus. Žada šiaurės elnių kinkinį, kad galima būtų važiuoti rogėmis kaip Kalėdų seneliui. Galimybę išvesti lamą pasivaikščioti. Ekskursijas po Dargaičių kaimą – kuris yra vienas autentiškiausių išlikusių Žemaitijos kaimų.

Alpaka vedama už pavadėlio. Taip gyvūnai keliauja ir kergimui, taip juos pavedžioti galės ir lankytojai

Į šio verslo vystymą šeimininkas sudėjo daug savo pinigų, kuriuos uždirbo kitame versle – lentpjūvėje. Investicijų reikėjo tikrai daug, nes įsigijęs seną fermą šeimininkas viską nugriovė ir pastatė iš naujo, šiuolaikiškai. Tokie turizmo objektai Lietuvoje tikriausiai būtų neįmanomi, jei ne užsidegimas ir pomėgis, nes norint tiesiog uždirbti, pelningiau investuoti kitur. Todėl labai smagu, kad tokios vietos kuriamos.

Šeriami elniai. Jie užaugę tarp žmonių (pvz. automobiliui partrenkus mamą), todėl irgi noriai bendrauja, valgo iš rankų

Kaip jau rašiau straipsnyje, lyginančiame Punsko prūsų-jotvingių gyvenvietę su Valdovų rūmais, privatūs asmenys, kaip taisyklė, viską daro efektyviau, inovatyviau, greičiau nei valdžios institucijos – nesvarbu, ar tai būtų jų verslas, ar hobis. Ir vis besiplečiantis Dargaičių alpakų ūkis – dar vienas toks pavyzdys.

Naujai pastatyta minizoosodo kavinė-parduotuvė

“Muziejus Lietuvos provincijoje” dar gana pagrįstai asocijuojasi su patalpomis, kur sovietinėse lentynose dūla eksponatai, per prasti didmiesčiams. Maža to, kartais atrodo, kad tokie muziejai daro viską, kad lankytojų nebūtų – pirmiausia, nesusitvarko darbo laiko. Štai vieną savaitgalį buvau Varniuose, ketinau aplankyti bažnytinio meno muziejų. Teko nusivilti: jis dirba tik darbo dienomis nuo 8 iki 17 val., o kad netyčia neateitų kas nors, kurio įmonėje penktadieniais dirbama trumpiau tai ir muziejaus darbo laikas penktadieniais sutrumpintas iki 16 val.

Įprastą darbą dirbančiam lietuviui aplankyti neįmanoma, o užsieniečiams kažin ar įdomu, tad, turbūt, lieka nebent retos vaikų ekskursijos. O juk pakeisti darbo laiką – paprasta: kodėl muziejus negalėtų, pavyzdžiui, nedribti pirmadieniais ir antradieniais, o darbo dienomis dirbti bent jau nuo 10:00 iki 19:00? Bendra trukmė liktų ta pati.

Visgi Lietuvos provincijoje yra ir naujų muziejų, gerokai nutolusių nuo sovietizmo. Ne technologijomis, bet požiūriu. Tokius muziejus steigia ne valstybė ar savivaldybės, bet savo sričių entuziastai. Pajamų daug neuždirba tad tik tuomet, kai muziejininkystė labiausiai hobis, galimas toks užsidegimas. Pagal eksponatus ten ne Luvras, bet šeimininkai gali daug papasakoti ir kalba kad ir kelias valandas.

Tokius muziejus lankiau kelis. Visų pirma, Joniškio krepšinio muziejų. Savininkas Leonas Karaliūnas pamišęs dėl krepšinio, jis čia surinkęs daug eksponatų, susijusių su Lietuvos krepšiniu. Viską galima išsitraukti iš lentynų ir su tuo nusifotografuoti, Sabonio batą – ir pasimatuoti. Durys ten krepšinio kamuolio formos, televizorius nuolat rodo liūdnai pagarsėjusias TSRS-JAV rungtynių Miuncheno olimpiadoje paskutines sekundes (galima užsakyti ir bet kurių Lietuvos rinktinės varžybų peržiūrą), muziejus nuolat plečiamas, kuriama Lietuvos krepšinio šlovės galerija, o gretimame restorane galima paragauti Sėklos mėgstamiausio kepsnio.

Joniškio krepšinio muziejuje.

Neseniai lankiausi Lietuvos totorių muziejuje Subartonyse (Varėnos r. sav.). Jo savininkė grynakraujė totorė, nusprendusi rodyti savo šeimos paveldą – sovietų okupacijos metais slėptą Koraną, totoriškus rankdarbius ir kita. Galima užsisakyti ir totoriškų patiekalų, nes šeimininkė apie totorišką virtuvę parašiusi net knygą. Visgi įdomiausia pabendrauti su pačia šeimininke, kuri gali daug papasakoti apie totorių gyvenimą Lietuvos kaimuose – muziejus užima vieną kambarį, o užtrukome per 2 valandas. Tokio dėmesio lankytojui jokiame valstybiniame, savivaldybės ar ES pinigų surinkimui įrengtame muziejuje niekuomet nebus.

Gal ir jūs žinote gerų, su polėkiu kurtų muziejų Lietuvos provincijoje? Pasidalinkime pasiūlymais.

2010 m. rugpjūčio 17 d.. Penktadienį lankiausi kantri muzikos festivalyje Visagine – bet šis įrašas bus ne apie muziką. Labiau apie kitą festivalio pusę, apie patį Visaginą.

Atominė elektrinė dabar – tik milžiniškas įspūdingas tuščias pastatas prie miesto. Bet Visaginas vis dar gyvena jos dvasia. Jos neištrinsi – net gatvių šviestuvai juk atomo formos, o turbūt geriausias restoranas vadinasi „Trečiasis blokas”.

Elektrinė, jau uždaryta, buvo ir šio – jau 17 – festivalio, pavadinto „atominiu”, remėjas. Simboliška: didysis jo remėjas – „NUKEM Technologies”. Įmonė, statanti branduolinio kuro kapinyną – paskutinįjį tašką IAE istorijoje.

Festivalį pradėjo trys žmonės. Festivalio idėjos autorė, Visagino meras bei IAE patarėjas eksploatacijos klausimais Viktor Ševaldin. „Patarėjas” skamba silpnokai tokioje draugijoje, bet tik tam, kas nežino šio žmogaus.

Visaginiečiai jo nepamiršo – rusišką V. Ševaldin kalbą lydėjo didžiausi plojimai. Juk jis – ilgametis IAE direktorius. Tik pernai ar šiemet tame poste pakeistas diplomatu. Keitimas suprantamas – dabar ten aktualesnės derybos dėl pinigų IAE uždarymui nei elektros gamyba.

V. Ševaldin buvo ir paskutinysis Lietuvos valstybinės įstaigos vadovas, nekalbėjęs lietuviškai.

Vėlgi ironiška – vos po kelių valandų į sceną išėjo „Nukem Technologies” atstovas. Jo kalba – daugiausiai angliška ir vokiška. Kaip ir V. Ševaldin, kelis žodžius ištarė lietuviškai. Dar šnekėjo ir JAV ambasadorė (lietuviškai) bei dar keli politikai, rėmėjai.

Festivalis vyko miesto stadione. Stadionui – apie 30 – 35 metai, kaip ir visam miestui. Tačiau tualetuose sunkiai bėga vanduo, veikia tik keli surūdijusių apšvietimo stulpų žibintai.

Žmonių pradžioje buvo mažai – prekeivių tubūt daugiau nei klausytojų. Paskui pastarųjų daugėjo, bet sausakimša netapo. Dar dešimtys žmonių sėdėjo ant suoliukų uz stadiono tvoros ir taip klausėsi neprivalėdami įsigyti bilietų. Dauguma klausytojų buvo gana pasyvūs – plojo palyginus mažai.

Seniausias Lietuvoje Visagino festivalis, atrodo, pralaimi konkurenciją kaip grybai po lietaus išdygusiems naujiems festivaliams. O pats Visaginas – miestas, kuris atgyveno savo paskirtį. Buvo statytas atominės elektrinės darbininkams – elektrinės štai nebėra. Vamzdžiai, tiekę iš jos pigią šilumą žiemomis, tušti.

Bet visomis kitomis prasmėmis miestas išliko tarsi kitokio gyvenimo inkliuzas Lietuvoje. Sovietų Sąjungos tęsinys. O gal greičiau – taip ir neįgyvendinta jos vizija. Kaip prieš dvidešimt metų čia – dvikalbystė, ir net lietuvis meras lietuvišką kalbą pakartojo rusiškai. Gatvių pavadinimai – Veteranų, Kosmoso, Partizanų, Santarvės, Draugystės ir netgi Tarybų. Visi gyvenamieji namai – socialistiniai daugiabučiai, senamiesčio nėra. Didžiausias ateistų procentas Lietuvoje. Daugybė skirtingų tautybių žmonių.

Prieš dešimtmetį miestas buvo vienas turtingesnių šalyje – juk IAE mokėjo gerus atlyginimus. Tada kompiuteriai dar buvo savo “vaikystėje” – o Visagine jau kas antras jais naudojosi. Miesto gyventojai vidutiniškai buvo jauniausi.

Ir dabar Visaginas nėra miręs miestas. Jo gatvėmis vaikštinėja žmonės – kai tuo tarpu kai kuriuose kituose nedideliuose Lietuvos miesteliuose daug tuščiau. Bet laikas bėga. Bedarbystė didelė. Kokia jo laukia ateitis? Ar gali jis tapti eiliniu Lietuvos provincijos miestu? Jei nauja atominė elektrinė bus pastatyta, kada tai bus – ar nebus tada jau emigravę, pasenę IAE specialistai?

2009 m. lapkričio 10 d.. Vakar kiek pakeliavau po pietryčių Lietuvą (Vilniaus, Šalčininkų rajonai). Manau, šios vietos nepelnytai užmirštos, nes žiūrėti ten tikrai yra ką, be to, viskas yra netoli Vilniaus, netoli važiuoti automobiliu, įmanoma ir dviračiais.

Įdomios vietos:

Merkinė (ne ta netoli Druskininkų) – dvaro griuvėsiai, kur kažkada būta pusiau nepriklausomos Pavlovo respublikos. Dvarininkas Bžotovskis joje buvo suteikęs tuo metu (XVIII a.) neregėtų teisių savo valstiečiams, panaikino lažą, rūpinosi jų išsimokslinimu. Dvaro griuvėsiai gana įspūdingi, apaugę mišku, matosi ne vieno pastato liekanos, sienos per du aukštus.

Mikniškės – čia yra medinė cerkvė, medine tvora aptverta stačiatikių bendruomenės teritorija. Ši bendruomenė sukurta tarpukariu, prie Sovietų bandė išvengti represijų apsimesdama kolūkiu – valdžia tai išaiškino ir nurodė bendruomenę likviduoti, bet bendruomenė išliko, į ją vyko daugiau žmonių iš Rusijos. Iki šiol ji praktikuoja gyvenimą “arti gamtos”, rūpinasi dvasiniais reikalais. Apie Mikniškių (rus. Michnovo) bendruomenę kažkada buvo didelis straipsnis Lietuvos ryte, tiesa, ten kaimo pavadinimas nebuvo nenurodytas.

Gražios Turgelių, Tabariškių bažnyčios. Pastaroji medinė, dar XVIII a., į jos šventorių patenkama pro varpinėje įrengtus vartus. Turgeliuose galima išvysti plačiai nuskambėjusius lenkiškus gatvių pavadinimus.

Arčiau Vilniaus yra XIX a. Baltosios Vokės dvaras, į kurį bent jau vakar buvo galima užeiti (kažkas išvertęs duris, nežinau, kiek laiko taip bus). Dar išlikę autentiškų papuošimo detalių, galima užlipti laiptais į antrą aukštą – bet viskas labai prastos būklės. Keturiasdešimt Totorių kaime galima aplankyti mečetę (penktadieniais tebevyksta pamaldos, yra imamas), musulmonų kapines.

Pastaroji vieta dėl ten vykstančio Be2gether festivalio turbūt jau labiau žinoma, bet ir ją verta paminėti – tai Norviliškės, buvęs vienuolynas, “iškyšulys” į Baltarusijos teritoriją. Vykdami ten pasiimkite pasus/asmens tapatybės korteles, nes ant Šalčininkų-Dieveniškių kelio juos gali patikrinti.

Vietos daugiakultūriškumas irgi prisideda prie atmosferos, kuri regione yra gana ypatinga.