Turizmas pasaulyje kas 15 metų padvigubėja ir vis dažnesnio keliautojo didžiausias troškimas – pailsėti nuo kitų turistų. Tik taip gali pasinerti į vietos kultūrą.

Kur tai galima padaryti, geriausiai atskleis šitie mano padaryti žemėlapiai.

Dažnai pasaulyje skaičiuojama statistika, kurias šalis aplanko daugiausiai turistų. Tačiau ši statistika nėra svarbi – nes šalys skirtingo dydžio. Todėl žemėlapiai nuspalvinti pagal turistų ir vietos gyventojų santykį: kiek kartų šalyje gyvena daugiau žmonių, nei ten atvyksta kasmet turistų.

Kuo šis skaičius didesnis, tuo daugiau aplinkui kiekvieną turistą bus vietinių, vietos kultūros, tradicijų, tuo mažesnė dalis tų vietinių patys gyvens iš turizmo, tuo viskas bus tikriau. Pats naudojuosi šiais žemėlapiais numatyti, kiek turistinė laukia šalis – ir jie beveik niekad nenuvilia.

Žemėlapiuose šalys suskirstytos į penkias kategorijas:

Kiekviena kategorija gana plati, bet štai ką jos reiškia realybėje:

*Raudonai pažymėtose šalyse turizmas yra tapęs pramone. Daugelyje bent kiek įdomesnių šalies vietų bus tiesiog tiršta nuo turistų, sezono metu – katastrofiškai tiršta. Daug kas bus išbrangę, o jei šalyje įprasta turistus apgaudinėti – vietiniai bus puikiai to išmokę. Tiesa, yra ir pliusų: bus lengva rasti kokių tik nori paslaugų turistams (viešbučiai, ekskursijos, valiutos keityklos, autonuoma), kalbama užsienio kalbomis.
*Geltonai pažymėtose šalyse yra sveikas turistų ir vietinių žmonių santykis: norėdamas nuo kitų turistų dar gali pabėgti, nes jie “susikaupę” toli gražu ne kiekvienoje įdomioje šalies vietoje. Keliaudamas ten vis dar jautiesi kaip užsienio šalyje, o ne muziejuje. Tokios šalys yra savotiškas “aukso vidurys” tarp “masinio” ir “egzotiško”.
*Tamsiai žaliai pažymėtose šalyse daugelis sutiktųjų turistų bus beveik nematę (bent jau už keleto “pasaulio stebuklų” ribų, jei tokių toje šalyje yra). Vietiniai ten jūsų prašys kartu fotografuotis. Kita vertus, paslaugas turistams rasti gali būti sunku, sunku susikalbėti nemokant kalbos – ten būsite savotiškas atradėjas.

Europa

Europa dūsta nuo turistų – ne tik kad patys europiečiai masiškai keliauja, Europa yra labiausiai numylėtas žemynas ir tarp turistų iš kitų kontinentų.

Tad Europoje beveik neįmanoma rasti “neturistinio kampelio”, kur užsienietis dar keltų susidomėjimą – nebent mažiau turistinį. Labiausiai pertekusios turistais Vakarų ir Pietų Europos šalys, garsėjančios savo istorija, kurortais arba gamta.

Maltą kasmet aplanko 5 kartus daugiau žmonių, nei joje gyvena. Kroatiją ir Austriją – 4 kartus. Kiprą, Juodkalniją ir Graikiją – 3 kartus. Ispaniją – 2 kartus. Norvegijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje kasmet turistų irgi daugiau, nei gyventojų, Italijoje – nedaug mažiau. Vakarų Europą turistiškumo mastais jau beveik prisivijo ir Baltijos šalys.

Kiek “ramesnės” Europos vietos – Lenkija, Slovakija, Vokietija ir (nustebsite) Turkija (jei abejojate, pakeliaukite toliau kurortų ir pagrindinių vietų). Šiose šalyse turistų kasmet perpus mažiau, nei į jas atvyksta turistų. Tiesa, jei tendencijos tęsis, Vokietiją, Lenkiją ir Turkiją jau netrukus reikės dažyti tamsesne spalva.

Ukrainoje gyventojų 3 kartus daugiau, nei turistų.

Bosnijoje, Serbijoje, Šiaurės Makedonijoje gyventojų maždaug 5 kartus daugiau, nei kasmet atvyksta turistų – ir ten išties yra vienos paskutinių vietų, kur Europoje dar galiu jaustis “kaip kadaise”, kai turistas buvo savotiška retenybė net sostinių senamiesčiuose.

Dar mažiau turistų vizomis nuo Europos atribotoje Rusijoje – ten gyventojai turistus viršija 6 kartus.

Vienintelė tikra juodoji turizmo dėmė Europoje – Moldavija. Ten gyventojų net 25 kartus daugiau, nei kasmet atvyksta turistų. Kai lankiausi, nenustebčiau, jei nesutikau nei vieno kito turisto, išskyrus viešbučiuose.

Azija

Azija daug ramesnis žemynas už Europą ir lengva ten pasislėpti nuo kitų turistų. Išskyrus mikrovalstybes (kaip Singapūras), visoje Azijoje nėra šalių, kur turistų kasmet atvyktų daugiau, nei ten yra gyventojų.

Didžioji Azijos dalis dar – labai autentiška. Turistų daugiau tik Pietryčių Azijoje, kur yra kurortai. Tačiau nors Tailande ir Malaizijoje nėra net dvigubai daugiau žmonių, nei turistų kasmet, net Indonezijoje (išgarsintoje Balio), gyventojų 20 kartų daugiau nei turistų kasmet: Balyje turistų daug, bet juk Indonezijoje salų gausybė.

Antras labai turistinis Azijos regionas – Persijos įlankos šalys (JAE, Omanas, Bahreinas).

Ilgą laiką Rytų Azija buvo viena retų turtingų ir neatrastų pasaulio žemių. Bet pastaraisiais metais išaugo keliaujančių į Japoniją ir Pietų Korėją skaičiai – ten išvydę baltaodį vietiniai nebesistebi, bet visgi vietinių ten dar apie 4-5 kartus daugiau, nei turistų kasmet (t.y. santykis toks, kaip mažiausiai turistinėse Europos šalyse).

Mums atrodo, kad į Kiniją ar Indiją keliauja daug kas. Skaičiai išties nemaži (dešimtys milijonų), tačiau tose šalyse tiek žmonių, kad visi turistai ten bemat paskęsta tarp vietinių, o atokiau pagrindinių miestų būni pirmas daugeliui regėtas europietis, prašo fotografuotis. Kinijoje gyvena 25 kartus daugiau žmonių, nei ten kasmet atvyksta turistų, o Indijoje – net 100 kartų.

Mažiausiai turistinė pasaulio valstybė irgi yra Azijoje. Tai – Bangladešas. Ten gyvena 1317 kartų(!) daugiau žmonių, nei kasmet atvyksta turistų. Jei Lietuva būtų šitokia nepopuliari tarp turistų, mūsų šalį kasmet aplankytų vos… 2050 turistų iš užsienio – t.y. po šešis per dieną.

Afrika

Beveik visa Afrika turizmo požiūriu – juoda dėmė ir ten dar gali jaustis taip, kaip jausdavosi XIX a. keliautojai, keliaudami į savotišką nežinią. Baltaodis daugelyje Juodosios Afrikos šalių darbadomas pirštais ir šaukiama “baltasis!”, o turizmas yra beveik nežinomas dalykas, su visais to pliusais ir minusais. Pliusai – viskas autentiška, minusai – gauti anglišką informaciją internetu sunku, turistinės paslaugos brangios (nes tiesiog turistams pritaikytų paslaugų mažai, nėra konkurencijos), pasitaiko vietinių žiūrinčių į kiekvieną kitos rasės žmogų kaip į lengvą grobį.

Daugelyje žemėlapyje tamsiai žaliai pažymėtų šalių turistų neįsivaizduojamai mažai – pavyzdžiui, Kongo Demokratinėje Respublikoje gyventojų 232 kartus daugiau, nei kasmet šalį aplanko turistų (palyginimui: jei Lietuva būtų taip menkai turistinė, ją per metus aplankytų tik 11 000 užsienio turistų – realybėje toks skaičius Lietuvą aplanko per 2 paras). Etiopijoje šis skaičius lygus 113, Malyje – apie 100. O juk tai įdomios, “pasaulio stebuklų” turinčios šalys: bet skurdas, nesaugumas, brangumas atgrąso turistus.

Net turizmu pažiūrėti žvėrių išgarsėjusios Kenija ir Tanzanija pasaulio mastu yra turizmo užutėkiai – ten vienas turistas kasmet tenka 40-iai gyventojų.

Vienintelės smarkiau turistinės Afrikos šalys – arabiškos šalys, garsėjančios kurortais (Marokas, Tunisas, Egiptas) bei tos Juodsios Afrikos šalys, kur labai mažai žmonių ir todėl net ir nedideli turistų skaičiai jau “matosi” tarp vietinių (pvz. Namibija, Botsvana, kur turistų tankumas jau europinis), taip pat kiek mažiau Pietų Afrika (5 kartus daugiau gyventojų, nei turistų kasmet), Zimbabvė, Zambija. Šios šalys nuo labai seniai išreklamavo savo žvėris, Viktorijos krioklius ir kitas vietas.

Tiesa, net ir tas pats Egiptas gerokai mažiau turistinis, nei tikėjotės: vietinių gyventojų ten net 12 kartų daugiau, nei turistų kasmet. T.y. Egiptas mažiau turistinis nei visos Europos valstybės, išskyrus Moldaviją: Šarm El Šeiche ar Hurgadoj atrodys kitaip, bet pavažiuokite gylyn į šalį, į miestus.

Amerika

Amerikoje turistai koncentruojasi šiaurėje – Kanadoje, JAV, Meksikoje. Tiesa, JAV ir Meksika tokios milžiniškos valstybės, kad net ir dešimtys milijonų turistų “pasklinda” tarp vietinių: JAV gyventojų 4 kartus daugiau, nei turistų kasmet, Meksikoje – 3 kartus ir, jeigu būtų Europoje, abidvi šalys būtų tarp mažiausiai turistinių.

Išties abejose šalyse nesunku rasti unikalių vietų, tradicijų, kurių turistai nelabai žino.

Dar “atokesnė” ir “pamirštesnė” Pietų Amerika, tiesa, ne tiek kiek Afrika ar didžiuma Azijos: daugelyje Pietų Amerikos gyventojų kokius 5-10 kartų daugiau, nei turistų kasmet (Argentinoje – 6, Peru – 8, Bolivijoje – 10).

Gal nustebsite, bet viena mažiausiai turistinių šalių tarp lietuvių gana populiari Brazilija – ten gyventojų 30 kartų daugiau, nei turistų kasmet (didesnis skirtumas, nei bet kurioje Europos šalyje) ir, išties, tai matosi: sunku rasti valiutos keityklas, daug kas nepritaikyta turistams.

Turistiškiausi Amerikoje – Karibai, kur milžiniški kruiziniai laivai kasdien atplukdo tiek turistų, kad, kol jie stovi uoste, ištisi nedideli Karibų miestai “paskęsta” juose.

Dar pora “anomalijų” – Urugvajus (vienintelė Amerikos šalis ne Karibuose, į kurią kasmet atvyksta daugiau turistų, nei yra gyventojų) ir, kiek mažiau, Paragvajus. Turistai ten daugiausiai iš aplinkinių šalių: Urugvajuje – prabangiausi Pietų Amerikos kurortai, o į Paragvajų važiuojama pigiai apsipirkti.

O kaip seniau?

Įdomumo dėlei palyginau dabartinę situaciją pasaulyje su situacija 15 metų atgal, kai pats (o ir nemažai kitų lietuvių) pradėjau keliauti. Dalis valstybių, kurias tada būčiau radęs tuščias nuo turistų šiandien – turistų Mekos, daugelyje kitų (tarp jų Lietuvoje) turistiškumas išaugo 50-100%. Visgi, pasaulyje jis keitėsi labai netolygiai.

Čia šalių turistiškumas šiandien (duomenys – 2017 m., nes Pasaulio bankas juos atnaujina lėčiau):

Čia šalių turistiškumas prieš 15 metų:

Iš pirmo žvilgsnio žemėlapiai gal atrodys panašiai, bet iš tikro skirtumai dideli. Prieš 15 metų buvo vos pavieniai kraštai, kur turistų kasmet atvykdavo daugiau, nei ten gyveno žmonių: Prancūzija, Ispanija, Graikija, Austrija, kai kurios Karibų salos.

Rytų Europa, Pabaltijo šalys, net Vokietija tada buvo tiek neturisitinės, kiek šiandien jau yra tik kokia Serbija ar Bosnija (1 turistas per metus tekdavo 5 vietiniams). Savo ruožtu, pačios Serbija ar Bosnija prieš 15 metų buvo tiek neturistinės, kiek dabar įvairios Afrikos šalys (1 turistas 25 vietiniams).

Azijoje tik Persijos įlankos šalys ir Malaizija buvo “turizmo švyturiai” – net Tailande vienas turistas kliūdavo 6 vietiniams, Japonijoje – 25, Indonezijoje – išvis 50, tarsi kokioje Papua Naujoje Gvinėjoje šiais laikais. Po Aziją daug kur keliaudavo tik “kuprinėtojai”, tai buvo vien nuotykis. Panašiai ir po Pietų Ameriką.

Masinis turizmas, prieš 15 metų turėjęs savo aiškias “salas” (Paryžių, Romą, Veneciją, kurortus…), išplito: nes pigių skrydžių dėka žmonės keliauja daugiau, nes keliauti išgali nebe tik vakariečiai, tad pačių keliaujančiųjų daugiau nei padvigubėjo ir nebe visiems “artimiausi įdomūs miestai” yra Paryžius, Roma ar Niujorkas.

Vertinant skaičiais, smarkiausiai pasikeitė situacija Rytų ir Vidurio Europos šalyse: prieš 15 metų vakariečiai dar bijojo čia vykti, dabar – nebe. Be to, keliauti daugiau pinigų turi ir aplinkinių Rytų Europos šalių žmonės. Lietuvoje turistiškumas išaugo dvigubai, Latvijoje – tris kartus, bet dar didesni pokyčiai šalyse, kurios didžiuojasi savo kurortais: šie kurortai “atitraukė” dalį poilsiautojų iš daug brangesnių, bet nebe daug geresnių Vakarų šalių. Gruzijos turistiškumas išaugo net 23 kartus, Juodkalnijos – 14 kartų, Albanijos – 10 kartų.

Į turistinių agentūrų bukletus (bei nepriklausomų keliautojų norų sąrašus) pingantys skrydžiai ir reklama dar ryškiau įrašė ir daugiau “karštų šalių”, kur turizmas dar auga kartais: Tailandą, Portugaliją, Kubą (išaugo 3 kartus), Turkiją, Indoneziją (2 kartus).

Augo turistiškumas ir įdomiausiose “egzotiškose” šalyse, į kurias žmonės irgi nebebijo vykti, be to, daugėja turtingų žmonių aplinkinėse šalyse, kurie išgali keliauti. Japonijos turistiškumas išaugo net 6 kartus (tikrai: tarp mano pirmos kelionės ten 2006 m. ir kelionės 2017 m. – milžiniškas skirtumas turistų kiekių prasme), Indijos – 5 kartus, Vietnamo – 4 kartus, Peru, Etiopijos, Irano ir Izraelio – 3 kartus. Anksčiau šių šalių objektai, nors ir įrašyti į visokius “100 gražiausių vietų pasaulyje” tipo sąrašus, dėl didelio atstumo, nusigavimo išlaidų ar nepagrįstų baimių (nusikalstamumo, terorizmo) likdavo daugelio žmonių svajonių sąršuose – ir tik kokie “kuprinėtojai” ar “atradėjai” drįsdavo leistis į kelionę. Dabar pamatyti Maču Pikču ar Tadž Mahalą jau nėra eiliniam turistui *taip smarkiai* nerealiau, nei Eifelio bokštą. Ypač turistui iš turtingesnių šalių.

Taip pat sparčiau augo ir turizmas šalyse, neturinčiose pasaulio stebuklų, bet įdomiose ir neribojančiose turizmo visokiomis kliūtimis: jei 2002 m. daug žmonių galėdavo sau leisti keliauti gerokai mažiau, dabar pigūs skrydžiai leidžia keliauti daug kartų per metus, todėl aplankomos ir “antro lygmens” šalys. Be to, svarbiausios vietos (Roma, Paryžius ir pan.) daugelio – jau aplankytos ir daugeliui nusibosta trintis su turistų miniomis. Tarkime, dvigubai išaugo Vokietijos turistiškumas, net tris kartus – Danijos.

Yra šalių, kur turistiškumas per 15 metų netgi krito:
*Labiausiai konfliktų sudrebintos šalys (Venesuela, Jemenas, Zimbabvė ir pan.). Mažiau konfliktų sudrebintose šalyse turistiškumas augo – tačiau gerokai silpniau, nei galėjo (pvz. Egipte – tik 27%, Tunise – 20%, Libane – 12%).
*Menkai įdomios šalys, kuriose turizmas nuo seno labai išvystytas. Prieš 15 metų pasaulio turizmas dar buvo gana ribotas: turistai keliaudavo tik į konkrečias šalis, tuo tarpu kitos būdavo daugmaž tuščios. Dabar jau nebe “turistinės šalys” yra išimtis – išimtimi tampa šalys be turistų; žmonės įsidrąsina keliauti, visur yra pasiūla turistams. Taigi, “tradiciškai turistinės”, turistais nuo seno pertekusios šalys, kurios neturi daug įdomių vietų, o viliodavo turistus vien dėl klimato ar mažo atstumo nuo kitų turtingų šalių smarkiai nukentėjo. Jas nukonkuravo nebe prastesnes paslaugas siūlančios naujai atrastos šalys. Tarp šitaip nukentėjusių – Seišeliai, Bahamai, Taitis, daug Karibų jūros valstybių.
*Persijos įlankos šalys – JAE, Kataras ir pan. Ne, turistų ten nesumažėjo – jų sparčiai daugėja. Tiesiog, dėl milžiniškos imigracijos, gyventojų daugėja dar sparčiau. Išties, keliaudamas po JAE 2003 m. jaučiausi kaip savotiškame Disneilende turistams, o 2015 m. – jau kaip tikroje valstybėje, kur daug “vietinių” (imigrantų, bet ten gyvenančių, o ne tik keliaujančių). JAE turistiškumas per tą laiką sumažėjo perpus: 2002 m. ten kasmet turistų apsilankydavo gerokai daugiau, nei šalyje gyvena žmonių, dabar – mažiau.

Menkiau augo turistiškumas ir nuo seno turistų numylėtose, daug įdomių vietų turinčiose šalyse, kurios jau ir 2002 m. buvo perpildytos turistais: pvz. beveik neišaugo Prancūzijos turistiškumas (vos 3%), ženkliai silpniau vidurkio augo Šveicarijoje (24%), Italijoje (37%). Tendencijos čia tokios: nors tose šalyse daugėja turistų iš besivystančių šalių, kaip Kinija, senieji ten keliaudavę turistai jau pamažu traukiasi į naujas, mažiau atrastas šalis.

Mažai keitėsi ir turistiškumas šalių, turizmas į kurias ribojamas įvairomis kliūtimis arba menka reklama, prastomis paslaugomis turistams – tokios šalys dar lieka mažai atrastos. Tarp jų daugelis Juodosios Afrikos šalių, Rusija, kai kurios skurdesnės ir turizmo nevystančios Azijos šalys (Pakistanas, Bangladešas).

“Aš mėgstu keliauti” – šiandien sako daugelis. Tačiau tas keliavimas keliavimui nelygu.

Pasiklausę vienų keliautojų pasakojimų, kiti neretai tik gūžčioja pečiais: “nesąmonė, aš taip nenorėčiau”.

Nes kelionės seniai nebėra vienas hobis. Sakyčiau – tai dvylika skirtingų hobių. Ir visus keliautojus, kuriuos sutikau per gyvenimą – tiek lietuvius, tiek užsieniečius – galiu suskirstyti į dvylika tipų pagal tai, kas jiems yra kelionė.

Yra žmonių, kurie priklauso dviems-trims keliautojų tipams (turi kelis “kelioninius” hobius) – tačiau beveik neteko sutikti tokių, kuriems patiktų visokios kelionės.

1. Ekskursantas

Principas: “Kokia gi kelionė, jeigu tau nieko neparodo?”

Ekskursantui įdomios kitos šalys, tačiau tuo pačiu jis nori visada būti “saugiai tarp saviškių” (tautiečių, arba bent jau panašios kultūros atstovų). Be to, jis nemėgsta planuoti, rizikuoti, netikėtumai jo nežavi.

Kelionę jis perka kaip vieną ilgą pramogą iš pažintinių (ar, kaip dabar madinga sakyti, “patyriminių”), kelionių organizatorių. Tokios kelionės – viena daugiadienė ekskursija nuo paėmimo iš oro uosto iki grąžinimo į jį. Būdami autobuse tarp saviškių, ekskursantai pro langus ir išlaipinti stebi lankomą šalį, klausydamiesi gido pasakojimų ir paaiškinimų. Fotografuoja, kur pataria gidas (“juk jis žino, kas įdomiausia”) ir beveik niekad neišklysta toliau įprasto turistų kelio. Stabdo mintys “Nesaugu”, “Gi nemoku kalbos”, “Bus nepatogu” ir panašios. Pamatyti, kas svarbiausia ir įdomiausia, galima tiesiog sekant kitais…

Tokios organizuotos kelionės, ypač į “egzotinius” kraštus, tiesa, kainuoja ~3 kartus brangiau nei analogiškos “nepriklausomos” kelionės, tad jas gali sau leisti tik neblogai uždirbantieji (bent jau Lietuvoje). Mažiau uždirbantieji ekskursantai renkasi artimesnes keliones, pvz. autobusu po Europą.

Ekskursantų daugiausiai sutiksi populiariausiuose pasaulio turistiniuose taškuose (Paryžius, Roma), tačiau pavienių ekskursinių autobusų šiais laikais yra kone visur. Dauguma ekskursantų vyresnio amžiaus, tačiau kai kurių šalių gyventojai (pvz. Japonijos) taip keliauja beveik visi.

2. Kultūros rijikas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei lieki nepažinęs vietos kultūros?”

Kultūros rijikai trokšta visokeriopai pasinerti į lankomų šalių kultūras: lanko muziejus, istorines vietas, žavisi menu, architektūra, vietine virtuve ir tradicijomis. Jie keliauja tik nepriklausomai (“Kaip kitaip galėtum patirti vietos kultūrą?”) – kelionės organizavimas, skaitymas apie tos šalies kultūrą jų nevargina, o tik žavi. Būtent kultūros rijikams labiausiai praverčia kelionių vadovų knygos.

Kultūros rijikus domina ir mažiau pažintos, “neatrastos” vietos, o turistų minios tik erzina: “kai šitiek turistų, nebejauti originalios atmosferos”. Ekskursiniame autobuse jie jaučiasi tarsi zoosodo lankytojai (zoosodo, kuriame eksponatai – vietiniai žmonės).

Kultūros rijikai dažniausiai keliauja viešuoju transportu arba išsinuomotu automobiliu (kad kuo greičiau kuo daugiau spėtų pamatyti). Apsistoja tokiuose viešbučiuose, kokius leidžia pajamos, tačiau vengia hostelių – po turiningų dienų nori pailsėti, pasiruošti sekančiai dienai.

Jų kelionių formatai – savaitgalis svečiame mieste, savaitė ar trys keliaujant po visą šalį. Dažniausiai renkasi įdomiausias kultūriniu požiūriu šalis: Vakarų Europą, Lotynų Ameriką, Aziją, Šiaurės Afriką.

3. Poilsiautojas

Principas: “Kokia gi kelionė, jeigu nepailsi?”

Jeigu poilsiautojo gimtinėje klimatas būtų geresnis, jis nekeliautų išvis. Arba keliautų daaaug rečiau. Kelionė jam – tai ramus poilsis. Dažniausiai – gulint prie jūros ar baseino po karšta saule.

Poilsiautojai apsistoja savaitei-dviems viename viešbutyje (“juk pavargtum persikėlinėti iš vietos į vietą”), metai iš metų grįžta į tuos pačius kurortus ar net viešbučius (“jei patiko – kam kažką keisti; saulė ir jūra juk visur tokia pati”). Dažniausiai skrenda pagal “viskas įskaičiuota” pasiūlymus, nors į artimesnius kurortus gali važiuoti ir automobiliu. Pailsėję, grįžta į savo darbus “nuo 8:00 iki 17:00”.

Visame pasaulyje didieji poilsiniai kurortai panašūs: dideli viešbučiai, paplūdimiai, baseinai, pajūrio promenados lauke ir Maroke, ir Italijoje, ir Malaizijoje. Ir visgi, skirtingų šalių poilsiautojai ilsisi skirtinguose kraštuose. Vokiečiai yra “įsimylėję” Kanarus ir Maljorką, rusai – Kiprą. Na o lietuviai daugiausiai keliauja į Antalijos regioną Turkijoje.

Ir kiekvienas kurortas turi šalis, kurių poilsiautojai jame vyrauja. Tų kurortų padavėjai ir viešbučių darbuotojai išmoksta atvykėlių kalbas, atsiranda iškabos jomis, dar dažnesni ir patogesni reisai. Poilsiautojams yra pliusas, o ne minusas, kad nuvykę į svečią šalį jie gali valgyti savo virtuvės patiekalų ir klausytis muzikos savo kalba: iš svetimos šalies jiems reikia tik klimato ir jūros. Todėl rusų poilsiautojų pamėgtoje Patajoje (Tailandas) į rusų klubus, kur pagal rusišką muziką šoka rusės go-go šokėjos, rusiškai kviečia rusai darbuotojai (~50% visų turistų tame mieste – rusai). Todėl italų poilsiautojų numylėtos Kenijos pakrantės restoranų meniu vyrauja picos ir spagečiai.

4. Kuprinėtojas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei nepatiri nuotykių su kitais keliautojais?”

Kuprinėtojams (angl. “backpackers“) svarbios ne tiek šalys, po kurias jie keliauja, kiek pati kelionė. Laiko jie turi daug daugiau, nei pinigų, todėl gali sau leisti keliauti mėnesį ar kelis iš eilės. Ne kartą sutikau kuprinėtojus, kurie pasakojo keliaujantys ištisus metus – išėjo iš darbo, turi santaupų (nors jos, aišku, senka). Kai kurie kažkiek uždarbiauja pakeliui, ar bent savanoriauja. Išvažiuodami kuprinėtojai paprastai neturi kelionės plano, nebent kelis pagrindinius tikslus (pvz. “aplankyti visas Pietryčių Azijos šalis”), o visa kita sumano kelionei bėgant pagal aplinkybes, aplinkinių patarimus.

Ant pečių kuprinėtojai velkasi visą savo mantą – ir būtent dėl tų jų milžiniškų kuprinių jie šitaip vadinami. Dažniausiai apsistoja hosteliuose – svečių namuose, kur viename kambaryje gyvena 4, 12 ar net 20 žmonių. Kuprinėtojams tai tik pliusas: šitaip jie susiranda naujų draugų, pažįstamų, su kuriais praleidžia dieną ar kelias prieš važiuodami toliau. Neretai – autostopu, bet gal ir viešuoju transportu.

Tiesą pasakius, dažnas kuprinėtojas daugiau laiko praleidžia ne su lankomos šalies žmonėmis ar gilindamasis į jų kultūrą, tačiau su kitais kuprinėtojais. Juk kuprinėtojai moka angliškai, jie turi bendrų pomėgių, supranta vienas kitą. Tai – tam tikra pasaulinė subkultūra, į kurią gali pasinerti apsistojęs bet kuriame pasaulio hostelyje. Kartais kuprinėtojai apsistoja ir pas vietinius, ypač per “Couch Surfing” (sistema, leidžianti nemokamai apsistoti kitų žmonių butuose) – tačiau net ir tokiu atveju jie dažniausiai lieka kuprinėtojų subkultūros ribose, mat “Couch Surfing” svečius dažniausiai priima kiti kuprinėtojai.

Kuprinėtojai mėgsta keliauti po pigias šalis: ypač Aziją, Lotynų Ameriką. Visgi, ne viską jie daro kaip pigiausiai: pavyzdžiui, net tose šalyse, kuriose vietiniuose svečių namuose apsistoti pigiausia, jie dažniausiai renkasi “vakarietiškesnius” hostelius (Indijoje ir Kinijoje nustebau, kad pigiausiuose viešbučiuose dažnai būdavome vieninteliai nevietiniai, užtat net kiek brangesniuose hosteliuose atrasdavome daug vakariečių “kuprinėtojų”). Juk tik hosteliuose susitiksi daug bendraminčių. Anglų k. atsirado net terminas flashpacker – kuprinėtojas, kuris turi nemažai pinigų.

5. Prabangos ieškotojas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei taupai ir neišlaidauji?”

Prabangos ieškotojai keliauja ypač todėl, kad tokiems turtingiems žmonėms, kaip jie, taip daryti pridera. Kelionės – kaip ir didelis namas, naujas automobilis, garsių “brendų” rūbai – juk būtinas prabangos atributas.

Kelionės, aišku, irgi ne bet kokios, o brangios, bent kelis kartus brangesnės, nei daugelio tautiečių. Penkių žvaigždučių viešbučiai, skrydžiai verslo ar pirmąja klase, vakarienės “Michelin” žvaigždutėmis įvertintuose restoranuose, apsipirkimai prabangiose “botique” parduotuvėse… Būtent prabangos ieškotojų kelionės dažniausiai papuošia įvairių “gyvenimo būdo žurnalų” puslapius, o tas keliones specialiai užsakovams planuoja kelionių agentūrų darbuotojai ar “konsieržai”.

Tiesa, skeptikas pasakytų, kad šie keliautojai, nors yra turtingiausi, įsispraudžia save į ne ką laisvesnius rėmus, nei patys skurdžiausi keliautojai. Kaip skurdžiausias nevažiuos į brangias šalis (nes neturi pinigų), taip prabangos ieškotojas vengs miestų ir ištisų šalių, kur nėra prabangių viešbučių, restoranų ir parduotuvių (nes “ten nėra ką veikti” – be to, ne lygis į tokias važiuoti).

Iš šalies gali atrodyti keista – tačiau taip nėra, nes jei ne galimybė mėgautis kelionėse prabanga, daugelis prabangos ieškotojų iš viso nekeliautų – jiems tai tiesiog nėra labai įdomu.

Ne kartą esu bendravęs su žmonėmis, kurie, jei praturtėtų, neabejotinai taptų keliautojais-prabangos ieškotojais, tačiau kol kas pinigų turi mažiau ir todėl nekeliauja išvis. Štai vienas tokių sakė, kad negali sau leisti keliauti į tolimus kraštus – nors uždirbo tiek pat, kiek aš tuo metu, o aš kasmet išsiruošdavau į tris tolimas keliones (aišku, gana taupias). Kitas sakė keliauti imsiąs tada “kai galės sau leisti skraidyti verslo klase”.

Prabangos ieškotojus dažniausiai sutiksi prabangiausiose šalyse: Vakarų Europoje, JAV, Australijoje ir pan., arba prie žymiausių pasaulio turistinių objektų (tų, kur puošia “100 vietų, kurias privalote aplankyti per gyvenimą” tipo sąrašus). Žymi prabangos ieškotojų dalis – tai neturtingų ir vidutinio turtingumo šalių elitas (Kinijos, Rytų Europos ir t.t.).

6. Aktyvus turistas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei nepajudini raumenų?”

Aktyvus turistas keliauja vardan konkrečių numylėtų sportiškų pramogų, kurios jo namie neįmanomos ar daug prastesnės kokybės. Tai gali būti slidinėjimas (namie nėra kalnų), jėgos aitvarai (namie trūksta vėjo), serfingas (namie nėra bangų), raftingas ir kita.

Aktyvūs turistai panašūs į poilsiautojus tuo, kad nuo vietinės kultūros laikosi atokiau ir dažniausiai laiką leidžią kurortuose, pritaikytuose jų numylėtam pramogų būdui, bei nuo ryto iki vakaro šitaip pramogauja. “Kaituotojai” iš Lietuvos keliauja į Maroką, slidininkai – į Prancūziją, Čekiją ar Austriją ir pan. Per aktyvią savaitę jie pailsi nuo neretai sėdimo darbo namie.

Aktyvūs turistai kartais perka “viskas įskaičiuota” keliones, bet iš Lietuvos tokių mažiau, todėl tenka pasiorganizuoti patiems, pabendravus su kitais, turinčiais tą patį hobį.

7. Pramogautojas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei nepasilinksmini?”

Pramogautojai keliauja į kitą šalį su konkrečiu tikslu.

Dažnai tai renginiai: garsaus atlikėjo koncertas, “savos” komandos varžybos, muzikos festivalis.

Kartais – asmeninė proga (pvz. bernvakaris) ar mažiau apibrėžtas būdas linksmai praleisti savaitgalį (Las Vegaso kazino ar Ibizos naktiniai klubai).

Kaip ten bebūtų, “oficiali priežastis” yra tik dalis visos kelionės. Keliaujama dažniausiai didesnėmis pastoviomis draugų-brendrakeleivių kompanijomis, ir likusį kelionės laiką ne tik aptariama tai, kas vyko, tačiau ir linksminamasi, lėbaujama. Visa tai keliautojui-pramogautojui ir yra tai, dėl ko verta keliauti.

Todėl “pramogautojai” dažniausiai sukelia daugiausiai problemų vietiniams ir daugelis istorijų apie viešai besišlapinančius ar į muštynes įsivėlusius turistus yra būtent apie pramogautojus. Kas be ko, ne visi pramogautojai – tokie, dauguma sugeba civilizuotai ir smagiai praleisti savaitgalį ar savaitę (ilgiau tokiam tikslui iš esmės nekeliaujama).

Keliauotojus-pramogautojus dažniausiai sutiksi sporto varžybose, muzikos festivaliuose, koncertuose, naktiniuose klubuose ir baruose. Daugiausiai – Vakarų valstybėse ir dauguma jų – vakariečiai.

8. Žygeivis

Principas: “Kokia gi kelionė, jei nepabūni gamtoje?”

Žygeiviai itin myli gamtą – netgi paprastą, “savą”. O didingiausi gamtos objektai juos pribloškia dvigubai ar trigubai labiau, nei daugelį kitų žmonių. Todėl žygeiviai nori juos patirti visais pojūčiais, iš visų pusių, “mesti jiems iššūkį”. Ir puikiausia kelionė jiems – ilgas žygis pasivaikščiojimų takais (arba ir kur jie nesiekia) po gamtą.

Vietų tokiems žygiams (angl. “hiking”, “trekking”) pasaulyje daug, takai tvarkingai sužymimi. Kai kurie žygiai užtrunka kelias valandas ar dieną, tačiau kiti trunka kelias dienas iki kokio nors nutolusio krioklio ar viršūnės, o pakeliui žygeiviai nakvoja palapinėse. Garsiausi pasaulio žygiai, kaip į Everesto bazinę stovyklą Nepale, užtrunka ir po savaitę, ir yra tikras žygeivio pasiekimas, pareikalauja ir fizinės ištvermės.

“Žygiai” gali būti ne tik pėsčiomis, bet ir dviračiais, baidarėmis, laivais…

Nuo vieno žygio iki kito žygeiviai gali nusigauti viešuoju transportu ar kemperiu (kas nuomojasi kemperius dažnai širdyje yra žygeiviai). Gali džiaugtis gamta ne vien per žygius (pvz. iškylaudami vietoje su gražiu vaizdu), tačiau nemėgsta ilgai užsibūti miestuose, automobiliuose ar apsupti kitų žmonių. Miestai jiems tik – neišvengiama vieta pakeliui į žaviąją gamtą.

9. Atradėjas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei jos metu neatrandi nieko naujo?”

Atradėjas nori ne tiesiog pamatyti ar patirti kokias nors vietas, jis nori jas atrasti pirmas. Pamatyti tai ko niekas nematė, papasakoti tai, ko niekas nepasakojo.

Atradėjų “aukso amžius” baigėsi prieš gerus 100 metų: kiekvienas planetos kampelis – ištyrinėtas, apie daugelį gali rasti informacijos internete keliais pelės paspaudimais.

Tačiau atradėjams dar yra nišų. Pavyzdžiui, apleistos vietos, pavojingos vietos, ar netgi vietos, į kurias patekti nelegalu. Susiklostė net atskira “digerių” subkultūra, tyrinėjanti apleistas vietas – ir kuo tos vietos mažiau kam žinomos, tuo geriau.

Be to, jei negali būti pirmas kažką atradęs žmogus – gali bent jau būti pirmas ten nuvykęs turistas, pirmas ten nuvykęs žmogus iš savo šalies, pirmas tai aprašęs, pirmas tai išsamiai nufotografavęs ar nufilmavęs, pirmasis į internetą nuotraukas įkėlęs žmogus…

Atradėjų nedomina klasikinės, visiems žinomos turistinės vietos, jie verčiau bando atrasti ir “išvilkti į dienos šviesą” įdomiausias vietas tarp tų, kurių (beveik) niekas nežino. Nėra vienos ar kelių šalių, kur keliautų visi atradėjai – nes jei kažkur keliautų visi, ta šalis nebūtų joks atradimas. Tačiau dažnas atradėjas savo trokštamų kelionių sąrašuose turi šalis ir miestus, į kur patekimas ribojamas ir kur, jie tiki, dar įmanoma užfiksuoti tai, ko joks lietuvis ar net europietis nematė: Šiaurės Korėja, Saudo Arabija ir t.t. Bet vos tik tokia vieta “plačiau atsiveria”, išpopuliarėja, atradėjai jau suka kitur, o keliones ten “palieka” kultūros rijikams (kurie joms ruošis pagal atradėjų parašytus straipsnius ir knygas).

10. Piligrimas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei neturi dvasinės prasmės?”

Žodis “piligrimas” gal skamba egzotiškai ar viduramžiškai, tačiau kone pusė viso pasaulio kelionių – piligriminės. Dauguma piligrimų neeuropiečiai: musulmonai, keliaujantys į Meką, indai į Kumbh Mela šventę ir t.t. Papuolusiam į tokią piligrimų šventę net kitos religijos atstovui užgniauš kvapą nuo žmonių gausos, tikėjimo, masių ir ritualų didybės. Patys keliautojai-piligrimai tokiose vietose tampa “atrakcija” kitiems keliautojams (ypač kultūros rijikams): savo “keistomis” tradicijomis, apdarais.

Daugybė pasaulio vietų turi religinę reikšmę ir žmonės ten traukia tūkstančiais. Net ir tikėjimą praradusioje Europoje 300 tūkstančių žmonių kasmet žygiuoja Šv. Jokūbo keliu, dar daugiau skrenda į Vatikaną ar biblines Šventosios žemės vietas. XX a. atsiranda net naujos šventos vietos, kaip Medžiugorė Bosnijoje ir Hercegovinoje, kur kunigai vos spėja laikyti užsieniečiams mišias, o išpažintys klausomos dešimtimis kalbų.

Europiečiai religinių ar dvasinių patirčių suka ir į rytus: kas į Korėjos ar Japonijos dzenbudistų vienuolynus, kas į Indijos ašramus. Visų tikslai panašūs: atrasti save, gyvenimo prasmę, prisiartinti prie “svarbiausių dalykų”.

11. Atradęs save svetur

Principas: “Kokia gi kelionė, jeigu ne į numylėtas vietas?”

Daugelis keliautojų, su kuriais susiduriu Lietuvoje, padėdamas jiems pažinti mūsų šalį – atradusieji save. Tai žmonės, kuriuos labiausiai domina viena ar kelios konkrečios šalys ar vietos – ir į jas jie pasiryžę keliauti skirdami daugiau laiko ir pinigų, nei tam skirtų kas nors kitas.

Tokie keliautojai – tikras Lietuvos turizmo koziris. Kodėl? Nes iš Lietuvos dar nuo XIX a. emigravo per 1 mln. žmonių. Jų palikuonių – ne du ir ne trys milijonai. Ir dalis tų palikuonių šiandien išsiaiškina savo kilmę ir trokšta pamatyti, kur meldėsi jų prosenelis, kaip atrodo jo miestelio centrinė aikštė. “Šaknų ieškojimas” itin išpopuliarėjo Amerikoje ir Australijoje, kur dauguma žmonių kilę iš imigrantų: jie samdo genealogus, eina į archyvus. Tarp tokių ieškančiųjų – ir Amerikos lietuvių, litvakų palikuonys. Būtent jie dažniausiai prašo mano pagalbos atrandant jų protėvių vietas Lietuvoje.

Tačiau save svetur atranda ne vien imigrantų palikuonys. Milijonai tiesiog nori pamatyti su savo tautos istorija susijusias vietas: ypač žydai, kiekvienoje šalyje ieškantys to, kas žydiška.

Dar kiti pajaučia neįtikėtiną meilę kokiai nors kultūrai – nors ir neturi tos šalies kraujo. Dažniausiai taip “įsimylimos” japonų, korėjiečių, indų, ispanų, italų, prancūzų kultūros – ir tokie įsimylėjėliai skrenda ir skrenda į tas šalis (bent jau kas antrus metus), net specialiai ieškosi sau ten antrosios pusės.

Atradusieji save pasiryžę į tas paieškas “investuoti” daug: samdo individualius turus (juk niekas organizuotai nenuveš į, tarkime, Rokiškio žydų kapines) ir/arba patys be galo daug skaito, domisi, mokosi kalbą, perka ten antrus namus. Kai kurie “atradusieji save” galiausiai emigruoja į numylėtą šalį.

12. Klajoklis

Principas: “Kokia gi kelionė, jei iš jos turi grįžti?”

Jų dar mažai, bet daugėja. Jie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos: kas mėnesį ar kelis persikelia į vis naują miestą, naują šalį. Pabūna, kiek leidžia viza, ir vyksta toliau.

Pavienių klajoklių buvo visada – pavyzdžiui, kai kurie amerikiečiai, išėję į pensiją, parduodavo namus ir iškeliaudavo “su visam”. Bet daugelis šiuolaikinių klajoklių yra skaitmeniniai klajokliai. Jie gali būti bet kur, nes jie dirba internetu – tai vertėjai, tinklapių dizaineriai, programuotojai, nuotraukų retušuotojai… “Dirba”, tiesa, nereikėtų suprasti kaip darbo sutarties – paprastai skaitmeniniai klajokliai laisvai samdomi, per internetą ieškosi klientų, tad yra labiau smulkūs verslininkai. Klientai atsiunčia užduotį – skaitmeniniai klajokliai, ją atlikę, nusiunčia rezultatą, internetu gauna pinigus.

Skaitmeniniai klajokliai dažniausiai nuomojasi butus (pvz. Air BnB) savaitėms ar mėnesiams. Laisvalaikiu jie pasineria į šalį, kurioje tuo metu gyvena, tačiau nemažą dalį savo laiko dirba. Jiems kelionė nėra atostogos, o visas gyvenimas, todėl jie stengiasi susikurti sau panašią buitį, kokią turėtų savo gimtinėje: pakankamai neskurdžią, patogią. Kita vertus, nebūdamas skaitmeniniu klajokliu paprastai dirbdamas tą patį vis tiek gali uždirbti daugiau, o išleisti mažiau – todėl tie, kieno vienas pagrindinių gyvenimo siekių – pinigai, karjera, prabanga ir daiktai, skaitmeniniais klajokliais netampa.

Daugelis skaitmeninių klajoklių “klajoja” po pigesnes šalis, nes tokiu būdu gali gyventi kokybiškiau, nors uždirba mažiau pinigų. Populiari Pietryčių Azija: Tailandas, Indonezija (Balis). Be to, dažnas tokį gyvenimą pasirinko ir dėl politinių pažiūrų, dažniausiai libertarinių ar anarchistinių: taigi, jie mėgsta valstybes, kurių valdžios kuo mažiau kišasi į žmonių (bent jau nevietinių) gyvenimą, neapkrauna jų plėšikiškais mokesčiais. Skaitmeniniam klajokliui netinka ir šalys, kuriose sunkiai rasi kokybišką internetą.

Ar yra daugiau “kelioninių hobių”?

Dvylika aukščiau įvardytų keliautojų tipų – tai tik tie žmonės, kurie keliauja savo noru ir savo pinigais, kuriems kelionės (nesvarbu, kuris jų aspektas) yra hobis.

Kartais keliautojais pavadinami ir, tarkime, į konferenciją skrendantys verslininkai ar mokslininkai (sakoma “verslo turizmas”), gydytis svetur važiuojantys ligoniai (“medicininis turizmas”) ir t.t. Tačiau aš jų keliautojais ar turistais nelaikau, nes jie tai daro ne savo noru, todėl čia neaprašau. Pasikeitus aplinkybėms (pvz. pasveikus ar pakeitus darbą), išsyk pasikeičia ir tokių žmonių gyvenimo būdas, skrydžių kryptys.

Kokiam keliautojų tipui priklausote jūs?

Keliavimo pradžioje aš buvau “kultūros rijikas”. Norėjosi aplankyti visas įdomiausias pasaulio vietas, tik laiko ir pinigų trūko: todėl keliavau itin intensyviai. Viską planuodavau pats, lankydavau ir mažiau pažintas vietas.

Vėliau ~2010-2012 m. tapau ir “atradėju”: aplankęs daugelį populiariausių vietų, norėjau pasidalinti ta informacija su kitais žmonėmis, pradėjau rašyti šį tinklaraštį. Savo ruožtu, norėjau atrasti naujų įdomių vietų. Viena tų atradimų krypčių – lietuviškos vietos už Lietuvos ribų, kurioms sukūriau tinklapį “Gabalėliai Lietuvos“. Daugelį jų aš pirmą kartą išvelku “į dienos šviesą” (t.y. į internetą).

Galiausiai 2017-2018 m. pamažu tapau “skaitmeniniu klajokliu“.

Tiesa, stengiuosi išbandyti ir kitus kelionių būdus, visgi, turiu prisipažinti, kad “poilsiavimas” paplūdimyje man – labai nuobodus, “žygeiviškos” kelionės su palapinėmis irgi taip smarkiai nevilioja ir kelionė dvigubai-trigubai įdomesnė, jei susiorganizuoju pats (taigi, sunkiai galėčiau būti “ekskursantu”, nors pavienes ekskursijas ir galiu užsisakyti).

O koks keliautojas esate jūs? Kodėl renkatės tokias keliones? Parašykite komentaruose!

2014 m. balandžio 17 d.. Neseniai aplankiau Valdovų rūmus Vilniuje ir Prūsų-Jotvingių gyvenvietę Ožkiniuose.

Abu objektai panašūs esme: tai naujai pastatytos vietos, įkvėptos istorijos ir turinčios padėti ją įsivaizduoti. Bet visa kita skiriasi kaip diena ir naktis.

Mecenatystė prieš mokesčių mokėtojų lėšas

Valdovų rūmus statė valdžia ir jie kainavo ~300 mln. litų bei dar kainuos bent 75 milijonus. Prūsų-Jotvingių gyvenvietės kainos nesužinosime, nes ją stato vienas žmogus, Lenkijos lietuvis verslininkas Petras Lukoševičius, savo rankomis ir iš savo lėšų.

Dažnai sakoma, kad valdžia privalo remti kultūrą. Bet kultūrą, istoriją, sportą, kitas, atrodo, “nematerialistines” sritis remia ir patys žmonės. Kai kurie geriausi lankyti pasaulio muziejai yra verslininkų dovanos savo miestams: H. Fordo Grynfildo kaimas Detroite, Fyldso Čikagoje… Tiesa, dauguma statyti JAV dar tada, kai valstybė atliko labiau “naktinio sargo” funkciją ir mokesčiai buvo daug mažesni. Dabar, kai valstybė pasiima 40%-50% pajamų per mokesčius, susidaro užburtas ratas, nes piliečiai pagrįstai sako, kad jau ir taip daug prisideda prie viešo gėrio (mokesčiais, iš kurių valstybė turinti remti ir kultūrą). Ir visgi net ir šiom sąlygom randasi daug privačios ar pusiau privačios iniciatyvos, net Lietuvoje, ir entuziazmas dažnai kokybe nustelbia įvairių valstybės ir ES biudžeto “melžėjų” darbą.

Valdovų rūmai – puikus pavyzdys, kaip valdžios projektų kainos išauga keleriopai (sąmata išaugo nuo 115 iki 368 milijonų), o didelė pinigų dalis nusėda nežinia kur. Kai statoma iš “valdiškų pinigų”, juos švaistyti ne taip gaila, kai statoma iš savų – dirbama efektyviai. Kitas pavyzdys čia arenos: naująją Kėdainių areną statė Lifosa ir ji kainavo 17 500 000 Lt, truko ~1 metus. Analogiškos Jonavos arenos kainavo 27 000 000 Lt, truko ~4 metus – ją finansavo savivaldybė ir valstybė.

Autentika pries improvizaciją

Valdovų rūmams pasirinkta autentiška vieta Senamiestyje, Prūsų-Jotvingių gyvenvietė stovi ten, kur jos niekad nebuvo.

Todėl Valdovų rūmai kėlė ginčų dėl derėjimo prie aplinkos, kai vis tiek atkuriami ne visiškai tiksliai. Be to, Valdovų rūmų vietoje jau stovėjo istorinis XIX a. pirklio Šliosbergo namas, kurį teko nugriauti (kritikams tai reiškė tikros istorijos sunaikinimą vardan dirbtinės).

Kita vertus, buvimas mieste yra Valdovų rūmų pliusas ekonomine turizmo skatinimo prasme: ten lankytojų daugiau, nes vilniečiams ir gausiems Vilniaus svečiams ateiti paprasta; į Prūsų-Jotvingių gyvenvietę reikia važiuoti specialiai.

Valdovų rūmuose – ir antikvariniai daiktai, ir muliažai; kur nėra šių atributų – plynos baltos gipsinės sienos, griaunančios tikėjimą, kad esi rūmuose (kaip iš tikro atrodydavo rūmų menių sienos nuvažiuokite pažiūrėti į Rundalės rūmus Latvijoje – beje, ten irgi daug kas renovuota, o ne autentiška, bet pasidarbuota iš peties). Prūsų-Jotvingių gyvenvietėje jokie seni daiktai specialiai nėra pirkti, viską galima liesti, taikliai imituojama pati atmosfera, o ne bandoma kopijuoti praeitį, kurios tikslių šaltinių ne visada yra.

Biurokratija prieš efektyvumą

Kiek tiksliai dirba žmonių Valdovų rūmuose informacijos neradau, bet 72 žmonės ten dirbo dar 2009 m. lapkritį dar keturi metai iki tol, kol Valdovų rūmai buvo atidaryti (t.y. dirbo neveikiančiame muziejuje, o ne statybininkais).

Pamenu, tada buvo paskelbta, kad į dar neatidarytus Valdovų rūmus bus galima užeiti per “Tebūnie naktis” renginius – buvau nuėjęs, neįleido; pasirodo, reikėjo iš anksto registruotis, nors į kitur vykstančias programas jokios registracijos nebuvo.

Tuo tarpu Prūsų-Jotvingių gyvenvietę aptarnauja pats jos savininkas/kūrėjas. Aišku, Valdovų rūmai yra daug didesnis objektas – bet ne šitiek.

Tiesiog valdžios finansuojamuose objektuose visad išsikeros biurokratija, o kažką darydamas už savo pinigus samdysi tik tiek žmonių, kiek būtina. Be to, jei dirbi iš entuziazmo, kaip P. Lukoševičius, dirbti norisi – nors pelnas ir nebūtų didžiulis. O darbuotojai biurokratinėse struktūrose dažniausiai stengsis, kad už šiaip ar taip mokamą fiksuotą algą dirbti tektų kuo mažiau.

Egzotiškoje ir pavojingoje Afrikoje Gambija užima ypatingą vietą. Ši šalelė garsėja savo kurortais – tai artimiausia visus metus karšta pakrantė vakarų Europai. Afrikai retas saugumo lygis čia leido sukurti „viskas įskaičiuota“ poilsio Meką, rinkodaros ekspertų pakrikštytą „besišypsančiu krantu“.

Gambijos dydis – kaip šeštadalis Lietuvos, bet šalyje gyvena 2 milijonai žmonių. Ji labai siaura ir itin ilga (virš 300 km), įsiterpusi į Senegalą. Gambija buvo britų kolonija, Senegalas – prancūzų. Legenda byloja, kad Gambijos upe kadaise plaukė britų karo laivas ir šaudė iš patrankų į abi puses. Kur toliausiai krisdavo sviediniai ten ir buvo brėžiama Gambijos kolonijos išorinė siena.

Kad ir kokia mažytė būtų ši šalis viešbučių britams ir skandinavams zonos tėra vienas jos veidas. Yra dar du. Vienas jų – tai dulkėti miesteliai, susilieję į didmiestį kur gyvena koks trečdalis gambiečių.

Ir pagaliau plati ir egzotiška Aukštutinė Gambija („Upcountry“), kur kaimai tebeatrodo tarsi prieš šimtmečius, veši baobabai, ryžius graužia hipopotamai, o miestuose elektra įjungiama kelioms valandoms per parą.

Gambija Nr. 1: Turistinės zonos

Visi turistiniai Gambijos viešbučiai stovi keliuose didžiausios šalies aglomeracijos Serekundos pajūrio rajonuose. Mes gyvenome Keip Pointe, bet kiti jie: Senegambija, Fadžara, Bakau ir Bidžilas labai panašūs. Kiekviename – keli iš atskirų žemaaukščių pastatų sudaryti viešbučių kompleksai, restoranai, valiutos keityklos, kur už svarus ir eurus duoda kaip reta sutrintus Gambijos dalasius. Ir, aišku, paplūdimys, pilnas melsvų šviežių sulčių spaudėjų būdelių. Mano kelionės tikslas nebuvo kaitintis saulėje, bet net ir tokiu atveju apsimokėjo pirkti atostogų paketą, nes Gambija – mažiausia Afrikos žemyno valstybė, todėl daugumą įdomybių galima aplankyti iš vieno viešbučio. Tai – ir vienas pigiausių būdų aplankyti Juodąją Afriką (savaitės kelialapį iš Londono galima gauti už 1700 Lt, kai tuo tarpu vien lėktuvo bilietai į daugelį regiono šalių kainuoja 3000-4000 Lt).

Dauguma tokių pakrantės „daug kas įskaičiuota“ viešbučių priklauso užsienio kapitalui, bet mūsiškis buvo valstybinis. Visgi net ir jo direktorius – vokietis. Vietinių darbo kultūra kitokia: darbuotojų knibžda, bet viskas vis tiek vyksta lėtai. Padavėjų viešbučio restorane būdavo daugiau nei klientų, bet aptarnavimas užtrukdavo itin ilgai. Tas pats su kitais verslais: užsieniečių valdomoje autonuomoje turbūt galima gauti geresnę paslaugą, o prasidėję su vietiniu viešbučio darbuotoju Pis, pasisiūliusiu tarpininkauti, sugaišome didžiąją dienos dalį (tiesa, sumokėjome mažiau, o problemų nekilo).

Nors Gambija patenka į skurdžiausių pasaulio šalių ketvirtį, kainos čia bent jau kaip Lietuvoje. Tiesiog dauguma šalies gyventojų išvis nesinaudoja parduotuvių, kavinių ir panašiomis paslaugomis. Visa tai skirta užsieniečiams ir elitui.

Vos išėjus iš viešbučio – nesvarbu, į paplūdimį ar gatvę – bemat ima kalbinti vietiniai. Tai vadinamieji bamsteriai (nuo angl. „bum“ – valkata, maždaug „valkatiniai“). Jie medžioja turistus tikėdamiesi gauti pinigų. Žingsniuoja greta klausinėdami standartinių klausimų „Iš kur jūs?“, „Kiek laiko būsite?“, „Kelintą kartą Gambijoje?“. Jei užeini į parduotuvę, laukia prie kasų, o kavinėje prisėda šalimais. Kai kurie siūlo savo paslaugas – paprastai gidauti (toli gražu ne visi turi licencijas ar gali pasakyti ką nors daugiau nei eilinis žmogus). „Gidai“ kviečiasi į „ofisą“ – plastmasinę kėdę po skėčiu arba net be jo.

Daug vietinių jaunuolių pasiryžę suteikti ir kitokias paslaugas. Turistinėje Gambijos dalyje mačiau daugybę tokių porų: senyva, dažnai apkūni europietė ir jaunas atletiškas gambietis. Jie jas vedžioja, nešioja ant rankų, naktimis aplanko viešbučiuose. Už tai gauna dovanų ir pinigų. Kaip vyrai važiuoja į Tailandą, taip turtingas nebe pirmos jaunystės moteris vilioja Afrika ir Karibai.

Juodojoje Afrikoje įprasta: jei yra kokia pasiteisinusi apgavystė, tuoj šia „veikla versis“ daugybė žmonių. Vienos jų taikiniu tapau ir aš: netoli Bakau turgaus pribėgęs vaikinas apsimetė „viešbučio apsauginiu“ ir staigiu judesiu uždėjo man apyrankę. Neva tai dovana nuo jo senelio, kurios atsisakyti nevalia, o ją mūvėdamas jau esu „tikras gambietis“. Tik kad jau netrukus už tą savo „gerumą“ paprašė susimokėti. Pamatęs, kad neketinu, tik po kokių penkių minučių greitu judesiu nuėmė apyrankę. Kita populiari apgavystė: po neva nemokamos paslaugos siūloma paaukoti, pasirašyti vardą ir aukojimo sumą „aukotojų knygon“. Kad neduotum per mažai ten jau būna surašytos didelės sumos, neva suneštos kitų turistų.

Be kurortų Serekundos priemiesčiuose turistams tarnauja ir du nacionaliniai parkai: Abuko ir Bidžilo. Užimantys iš viso 150 ha jie nė iš tolo neprilygsta pietinės ar rytinės Afrikos safarių mekoms. Bet ir artumas prie gamtos čia kitas: automobiliais važiuoti negalima, viskas apeinama pėsčiomis. Kelis kilometrus po gaivią tankių džiunglių vėsumą gali lydėti gidas, aiškindamas apie florą ir fauną. Gambijos valdžią reikia pagirti, mat šie gidai – profesionalūs, baigę specialius mokslus. Jie ne tik moka angliškai, žino apie ką pasakoja, tačiau ir šį tą numano apie žemynus, iš kurių pas juos atvyksta turistai: žino Lietuvą, Europos ekonominę krizę ir t.t.

Parkuose gyvena kelių rūšių beždžionės – vyrauja žaliosios makakos ir rudieji kolobai. Pirmosios prisileidžia žmones arčiau, antrosios jų vengdamos šokinėja medžių lajomis. Teoriškai jas visas draudžiama šerti, bet gidai tai akivaizdžiai toleruoja. Dar yra dideli (iki 2 m ilgio) varanai, kurių vienas tūnojo ant tako. Ir, aišku, paukščiai – Gambija jais garsėja. Daug parazitinių medžių, apsivejančių ir sunaikinančių savo „aukas“ (kitus medžius). Stūkso didžiuliai termitynai – kai kurie jau apleisti, kiti dar gyvi. Medžių kamienais driekiasi dengti termitų koridoriai (juos apgriovus darbštūs vabzdžiai bemat taiso “stogą”). Pro krūmus kartą į mus žiūrėjo dukeris (tokia antilopė). Abuko parko tolimiausiame taške dar įsikūręs ir nedidelis zoologijos sodas su žmogbeždžionėmis ir iš Pietų Amerikos atvežtomis hienomis – turbūt kad kompensuoti didžiųjų žvėrių trūkumą laisvėje.

Mažiau nei kilometras nuo mūsų viešbučio, sunkiai randamas gyvenamajame rajone tyvuliuoja Kačikalio krokodilų prūdas. 90% gambiečių musulmonai, likę daugiausiai krikščionys, bet pagoniškų prietarų likę. Pas šiuos 100 roplių ir ropliukų keliauja nevaisingos moterys. Čia jos apiprausiamos to žolėmis užaugusio telkinio vandeniu, o dar šiek tiek jo parsineša namo – intymiosioms vietoms. Sako, padeda, ir yra gambiečių, pakrikštytų Kačikaliais. Turistams įdomesni patys krokodilai, išsidrėbę, dalis išsižioję, nejudantys dešimtis minučių. Išrėplioja štai vienas ir užmina kitam ant uodegos. Tas irgi pajuda, po poros sekundžių abu vėl sustingsta. Kai kurie net leidžiasi paliečiami.

Gambija Nr. 2: Urbanizuota pakrantė

Serekunda, nuolat traukianti žmones iš kaimų šiandien jau Kauno dydžio (~300 000 gyv.). Bet miestas – beveidis: jokio senamiesčio, visi nameliai plynos architektūros. Jame tėra vienas veikiantis šviesoforas. Tiesa, neaišku kam jis eikvoja elektrą, mat gretimoje būdelėje nuolat dirba reguliuotojas, kartais liepiantis važiuoti ir degant raudonai šviesai. Pagrindinis eismas čia vyksta plačiomis gatvėmis, tačiau dauguma gyventojų dienas leidžia tankiuose vienaukščių kvartaluose tarp jų.

Sostinė Bandžulis dar dešimt kartų mažesnė – vos 35 000 gyventojų. Ji įsikūrusi 10 km nuo Serekundos aglomeracijos, saloje, kurią XVI a. valdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštysės vasalai Kuršo kunigaikščiai, o vėliau britai, iš čia kontroliavę Gambijos žiotis ir prižiūrėję, kad, po 1807 m. uždraudimo, į Ameriką nebūtų plukdomi nauji vergai.

Bandžulis irgi chaotiškas, tik dalis jo gatvių grįstos, bet atmosfera kiek miestiškesnė. Aukščiausias šalies statinys – 35 m arka, pastatyta 1994 m. revoliucijos, per kurią į valdžią atėjo prezidentas Jahja Džamechas, garbei. Ją tenka apvažiuoti aplinkinėmis gatvėmis – mat po arka “kelias laisvas” būdavo tik pačiam Džamechui. Gambijos pakelėse buvo pilna jau pasibaigusių rinkimų agitacijos, kurios metai iš metų niekas nenukabina: „Balsuoti už Džamechą 2011 m. kiekvieno Gambijos gyventojo šventa pareiga“, „Džamechas – didysis taikos statytojas“, „Nesuteik sau priežasties paskui graužtis – balsuok už Džamechą“ ir pan. O prie Džamecho rezidencijos kabojo plakatas su jo žmona: „Už kiekvieno didžio vyro stovi puiki moteris“. Nacionalinis laikraštis, užprenumeruotas į viešbučio fojė, spausdindavo pirmame puslapyje antraštes panašias į „Du pasaulio lyderiai sveikina prezidentą Džamechą“ (pasirodo tai – Egipto ir Džibučio prezidentai) ir net turistams skirtoje Gambijos videoreklamoje jis minėtas. Atrodė, Džamecho valdžia amžina – bet štai po mūsų kelionės jį ėmė ir nuvertė…

Į arkos viršų užlipome. Pasidairyti įdomu, paskutiniame aukšte dar yra ir muziejėlis, bet viduje vaizdas – jau liūdnas. Liftas nebeveikia, lemputės išsukiotos, sienos apdaužytos, fotelio koja nulaužta, o vienoje iš arkos papėdžių kažkas „užsibarikadavęs“ garsiai leido muziką. Galima tęsti ir tęsti, bet taip yra visoje Gambijoje – net ir nauji dalykai ten greitai tokie nebeatrodo.

Dar aplankėme skurdoką Nacionalinį muziejų. Ant sienų regėjome laikraščių iškarpas, vietos legendas, “Mis Gambija” nuotrauką. Ir buvusios metropolijos – Londono – atvaizdą. Gambiečiams tenykščiai masyvūs Viktorijos laikų architektūriniai šedevrai turėtų atrodyti kaip stebuklas. Įdomiausi muziejuje pasirodė istoriniai ir etniniai žemėlapiai, mat ne visus juos rasi internete. XIV – XV a. Gambijoje klestėjo prekybinė Malio imperija, kurios sostinė buvo atokiame Sacharos Timbuktu mieste. Ją sukūrė mandinkų tauta – iki šiandien 42% Gambijos gyventojų mandinkai. Antroje vietoje (18%) – fulos, dažniausiai besiverčiantys prekyba. Nors volofai tik treti (16%) skirtingų tautybių Gambijos gyventojai tarpusavy paprastai susišneka volofiškai. Gal dėl to, kad “vyriasniajame Gambijos brolyje” Senegale volofai yra didžiausia tautybė. Kaip ir beveik visos Afrikos šalys Gambija – etniškai marga, mat jos sienos eina ne tautinėmis, o 1661 – 1965 m. egzistavusios anglų kolonijos ribomis. Nuo tų laikų oficiali kalba – anglų, ji vienintelė vartojama iškaboms, rašymui, tačiau kalbama ja daugiausiai tik su užsieniečiais.

Pravažiavome žymų Alberto turgų. Pietavome „McCeasar‘s“ restorane. Iškaba skelbė „New York, Paris, Banjul“, nors iš tikro šios kavinės tėra Bandžulyje ir Serekundoje. Nei su „McDonald‘s“, nei su „Ceasar‘s Pizza“ jos neturi nieko bendro, bet Gambijoje ir dar akivaizdesnių prekių ženklų kopijų buvo („Pizza Hut“). Maistas neskanus, bet bent atrodė higieniškai.

Bandžulio ir Serekundos centruose bamsterių nesutikau, mažai ir turistų. Prašinėtojų visuomet daugiausia ten, kur gausu „viskas įskaičiuota“ kelionių dalyvių. Juk šie perka saulę, o ne kelionę; daug jų nesidomi vietine kultūra, nesigaudo kainose ir lengva ranka atiduoda vietiniams čionai didelius pinigus. Šie tada to tikisi iš visų turistų – kaip viešbučio darbuotojas mūsų atvykimo dieną pareikalavęs 5 Anglijos svarų arbatpinigių, nes esą už mažiau nė namo neparvažiuos.

Kitą dieną keliavome į pietus nuo Serekundos. Čia, netoli Afrikos viršūnių susitikimui pastatytų prabangių vilų yra Tandže muziejus. Įkurtas nacionalinio muziejaus darbuotojo, nusprendusio viską daryti „vakarietiškiau“. Užuot pardavinėjus senus atvirukus ir knygeles čia vietoje dirba amatininkai (papuošalų kalvis, audėjas), tradicines pagyrų dainas atlieka griotai (papastai dainuojantys panegirikas juos nusamdžiusioms šeimoms per šventes), o atkurtą tipinį kaimo šeimos namų kompleksą (atskiri nameliai moterims, vyrams) pristato gidas. Netoli nuo muziejaus – meno projektas iš į savo sklypą susitemptų šiukšlių.

Gambija įdomi ir tuo, kad tai – anglakalbė musulmoniška šalis. Akis atveria reklamos: Western Union per ramadaną už perlaidą dovanoja maišą cukraus, o mobiliojo ryšio bendrovės konkurencijos įkarštyje klientams siūlo laimėti finansavimą hadžui (piligrimystei į Meką).

Gambija Nr. 3: Egzotiški rytai

Prieš 300 kilometrų kelionę į rytus, į atkampią Aukštutinę Gambiją, jautėsi lengvas šiurpuliukas. Juk užsieninės autonuomos kompanijos net neleidžia savo klientams ten važiuoti, o mes išjudėjome ten tik dviese.

Kaip patarė Pis, į kelią išsiruošėm dar prieš aušrą. Užkandę bandelių, paliktų dėl tądien autobusais į ekskursijas vežtų agentūrų klientų, išvykome blausiai apšviestais keliais. Pirmasis keltas iš Bandžulio į Barą turėjo išplaukti septintą ir geriau prieplaukoje būti dar šeštą, nes vėliau susidaro tokios eilės, kad ir iki vakaro gali nespėti persikelti.

Į chaotišką keltų uostą atvykome vieni pirmųjų. Tik joks keltas mūsų nelaukė. Uosto darbuotojai kalbėjo apie nemažą vėją, bet šio laivo reputacija ir šiaip prasta: iš keturių variklių beveikia vienas vienintelis. Net ir suvažiavus ant denio teko dar valandą laukti – pasirodo, dviejų baltų visureigių, kuriais plaukę svarbūs asmenys vėliau pasuko į Senegalą. Barą pasiekėme vėluodami tris valandas, o aplink prisižiūrėjome visko. Moterų su nešuliais ant galvos, aukštutiniame denyje sėdinčių baltųjų turistų, supuvusių, bet itin ryškių sunkvežimių ir valstybiniais numeriais „Judiciary“ padabintą automobilį vairuojančių teisėjų, tarpusavyje bendravusių tik „prestižine“ anglų kalba.

Anoje pusėje dauguma pakelės vaikų mus išvydę šaukė „toubab!“ („baltasis!”) ir mojo rankutėmis. Paaugliai tik nužvelgdavo, vėliau iš vienų sulaukėm angliško komentaro „šlykštūs baltieji“ (“ugly whites”). Pirmiausiai aplankėme Džufurės kaimą – tai irgi buvusi Kuršo valda, bet jį išgarsino afroamerikiečių rašytojo Alekso Heilo (Alex Haley) knyga „Šaknys“, kurioje jis teigė išsiaiškinęs, jog kilo iš per Džufurę eksportuoto vergo Kunta Kintės. Ir nors vėliau įrodyta, kad knyga išgalvota, o dalis – net nuplagijuota, ji pasirodė pačiame afroamerikiečių tautinio romantizmo įkarštyje. Ir Gambija tai puikiai išnaudojo: Džufurėje vykstantys „Šaknų“ festivaliai traukia juoduosius amerikiečius, o čia įkurtas muziejus pasakoja romantizuotą vergovės istoriją. Nors kone visus vergus į vergovę paimdavo afrikiečiai vadukai ir parduodavo europiečiams, čia labiau akcentuojami grobimo atvejai – Kunta Kintė (neva istorinė asmenybė) juk buvo pagrobtas miške. Bet atmetus romantizuoto kūrinio ir realybės maišymą apie vergovę čia yra ką sužinoti: apie „trikampį eksportą“, kai europiečiai gabendavo iš Amerikos į Europą žaliavas, iš Europos Afrikos vadukams – gaminius, o iš Afrikos į Ameriką vergus. Kaimiečiai apmokyti dirbti gidais, tačiau autentikos tikėtis sunku.

Džufurė yra toliausia vieta, reginti daugiau turistų, o iki mūsų tikslo Džordžtauno – dar kokie 250 kilometrų. Kelias siauras ir tuščias, bet asfaltuotas, neduobėtas. Tai – Taivano parama, gauta mainais už jo pripažinimą teisėta visos Kinijos valdžia. „Taivano ir Gambijos tautos – broliškos“ pasitiko užrašas dar prie oro uosto (tiesa, neužilgo po mūsų apsilankymo Gambijos prezidentas be paaiškinimų su Taivanu… nutraukė diplomatinius santykius).

Kartais net gali pagalvoti, kad važiuoji per Amerikos lygumas. Kol neišvysti kaimelių su tokiais pat iš molio drėbtais namais, kaip muziejuje, su bantabomis (pakylomis baobabų pavėsyje ant kurių tariasi kaimo vyrai) ir… naujomis mečetėmis su iki 4 minaretų. Kas pakrantėje yra ikituristinė praeitis Aukštutinėje Gambijoje („Upcountry“) – šiandiena.

Visame kelyje – kas keliolika kilometrų policijos ar armijos kontrolės punktai. Sustojimas kiekviename – privalomas. Daug pareigūnų siekia sau naudos. Štai vienas jų stebėjo visus iš kelto išvažiuojančius automobilius – pamatęs, kad dar nespėjau prisisegti diržo, bemat tiesiai šviesiai pareikalavo kyšio (jo poste yra net specialus mažas kambarėlis be langų su staliuku kyšiams padėti). Kitame poste pasiklausę, kur važiuojame, liepė pavežti „į budėjimą vykstantį savo kolegą“ 100 kilometrų iki sekančios perkėlos per Gambijos upę Farafenyje. Pakeleivis buvo be uniformos, kalbėjo mažai, o į klausimus atsakydavo šabloniškom frazėm: „Kokių nusikaltimų čia dažniausiai pasitaiko?“ „Būna mažai nusikaltimų, nes mes, policija, giname turistų gerovę“. Minėjo, kad yra volofas, kilęs iš vietų, kur jį paėmėme, budi anapus upės Somoje ir grįžta tik kartą į mėnesį.

Farafenis, kur paleidome bendrakeleivį – vienaukščių namų samplaika. Čia teikiama galybė paslaugų, mat šiaurinis pagambijo plentas susikerta su Transgambijos keliu, kuris, kirsdamas Gambijos šalį ir upę, jungia abi Senegalo puses.

Postus lengva pralėkti, mat daug jų niekaip nežymimi. Tačiau pabuvęs Gambijoje už Serekundos ar Bandžulio ribų bent kiek ilgėliau supranti, kad jei nenori būti smarkiai apšauktas, privalai stoti visur, kur kelyje yra koks bokštelis, juodai užvyniotas stulpas ar kas nors panašaus. Sustoti ir dairytis, nes pareigūnai gali būti ir įsimaišę tarp aplinkinių prekeivių. Regėjome, kad daugybė vietinių vairuotojų jau iškart su automobilio dokumentais pareigūnams atvirai kiša ir dalasių kupiūras. Gal neturi draudimo ir reikia „išsipirkti“?

Kelias buvo toks neblogas, kad kai jis staiga pasibaigė, atsiremdamas į Aukštutinės Gambijos realybę, galima buvo patirti lengvą šoką. Ten laukė negrįsta automobilių pilna aikštelė, o į vienos provincijų sostinę Džordžtauną, išsidėsčiusį Gambijos upės saloje, turėjo kelti mažas keltas. Tik kad nekėlė. Pribėgę du jaunuoliai (mulatas arabas ir juodaodis) tarė kad jam „kaput“, nežinia kada bus pataisytas, ir pasiūlė perplaukti surūdijusia daugiaviete valtimi bei apsistoti jų viešbutyje.

Džordžtaune, dabar suafrikietintu Džadžanburės pavadinimu, atsidūrėme toliau nuo įprastos civilizacijos ribų nei tikėjomės. Beveik visos gatvės čia negrįstos ir dulkinos. Nebuvo elektros – mieste ji įjungiama tik kelioms valandoms per parą. Kai tai įvyko 4000 gyv. miestelis atgijo – nors buvo vakaras, kas ėmė dirbti staklėmis, kas tęsė gubernatoriaus rezidencijos statybas.

Miestelio įžymybės: apleistas medinis namas, suręstas iš Amerikos pargrįžusių vergų, senutėlė XIX a. metodistų bažnyčia užkaltais langais (bet dar veikianti). Iš vergovės vietiniai gyventojai, gal išvydę Džufurės sėkmę, užsidirbinėja itin įžūliai: britų kolonijiniai sandėliai pristatomi kaip vergų turgus, net apie iš pažiūros XX a. vidurio statinį taip kalbama, yra priraišiotos neautentiškos grandinės. Dar daugiau: kiek atokiau auga medis, kurį palietusiems vergams, esą, būdavo suteikiama laisvė, tik niekas nepaliesdavo (kokia logika vergvaldžiams taip daryti – neaišku). Dabar šio medžio „kopija“ aptverta tvorele, o prie jos rymantis žmogus renka pinigus už pasirašymą į „vergovės atminimo knygą“. Mus vedęs vaikinas, prižiūrintis viešbutį, su „medžio šeimininku“ apsižodžiavo, mums patarė nieko neaukoti ir pasakė, kad aukomis „bendruomenei“ tas vyras su niekuo nesidalija.

Viešbutis, kuriame apsistojome, buvo vieno aukšto pastatėlis. Trys kambariai, tualetas bendras. Teoriškai – nes praktiškai tą naktį buvome vieninteliai svečiai, gal visame mieste. Viešbutį prižiūrėję vaikinai, svajojantys tapti teisininku ir mediku, pasakojo apie prieš kelias dienas čia buvusius suomius. O šiaip daugumai iš 150 000 kasmetinių turistų visa Gambija, kurią jie pamato – tai vandenyno pakrantė.

Viešbučio prižiūrėtojai nakčiai paliko salą ir mes pastate likom vieni (o gal su juodaodžio teta, viešbutėlio šeimininke, miegojusia viename kambarių). Kai naktį pabudau elektros vėl nebuvo – gal gyvenime nemačiau tokios aklinos tamsos. Lauke čiulbėjo, rodosi, begalė paukščių, kvykavo gyvūnai. Ir labai siurrealistiškai iš penkių mečečių muedzinai arabiškai kvietė priešaušrio maldai. „Malda yra geriau nei miegas“.

Ryte senąja valtimi plaukėme žiūrėti begemotų. Už miesto krantuose zujo beždžionės ir driežai, tvieskė karštesnė nei prie vandenyno saulė, o upė labai lėtai tekėjo tolyn. Begemotus, deja, regėjome tik iš toli – šie žolėdžiai gindami teritoriją kasmet pražudo daugiau žmonių, nei visi plėšrūnai kartu paėmus, tad ir vietiniai jų bijo. Tiesa, dar pavojingesnis Afrikoje – uodas. Gambija – maliarinėje zonoje ir įkandimų išvengti nepavyko. Priešingai rekomendacijoms nevartojome vaistų, bet arabas mus nuramino, kad gruodžio mėnesį užsikrėsti neįmanoma.

Plaukdami giliau pabendravome. Versliojo arabo šeima, pasirodo, atsikėlė iš Mauritanijos, jo tėvas buvo prekeivis, o dabar tarsi pensijoje turi šią motorinę valtį. Imigrantų Gambijoje daug, juos traukia stabilumas ir taika. Daugiausiai iš kitų Afrikos šalių, bet yra net libaniečių. O patys gambiečiai iš rytų keliasi į pakrantę (Džordžtaunas jau neteko gal ketvirčio žmonių, todėl ir namų daug apleista), rizikuoja masiškai plaukdami į Europą. Pats vaikinukas niekada nenorėtų išvykti – čia, “Upcountry”, ramu ir saugu, konfliktus sprendžia musulmonų išminčiai (marabout). Tiesa, kai surūkyta žolės suktinė atlaisvino liežuvį jis ėmė kaltinti valdžią baisia korupcija, žiauriu elgesiu su kaliniais. Net jo buvusioje mokykloje esą valdininkų vaikai buvo viršesni už kitus, tik jiems visada užtekdavo suolų sėdėti.

Arabas buvo darbštus, paslaugus ir verslus – nuolat sugalvodavo, ką dar pasiūlyti: nacionalinis patiekalas – bulvės su ryžiais – vakare (to turistiniame krante negausi), pusryčiai valtyje (indus išplovus upėje), būtų dar ne vienai dienai ekskursijų sugalvojęs. Jis kritiškai mąsto, naudojasi internetu. Jo juodaodis (mandinkų tautybės) geriausias draugas tik darydavo ko paprašytas. Bet krante jis dar pareikalavo papildomų pinigų už vakarykštį pavedžiojimą po miestelį (nors vedžiojo arabas).

Važiuodami atgal į pakrantę stabtelėjome prie Vasu akmenų ratų, „Afrikos stounhendžo“. Jis mažesnis už tikrą ir gerokai naujesnis (~900 m. po Kr.) – juk Afrikoje priešistorė truko ilgiau. Iš policininko išgirdę, kad jei važiuosime į Barą šiandien gal ir nesulauksime eilės į keltą, kėlėmės iš Farafenio į Somą (dabar ten jau stovi tiltas). Čionai automobilių ir sunkvežimių eilės atskiros – pastaroji kilometrinė, turbūt tenka laukti paromis. Lengvuosius spėriai apstoja garsiai šaukiančios medžiagų prekeivės. Paskui važiavome negrįstu keliu pietiniame krante.

Išvykimas

Savaitės Gambijoje užteko lėtu tempu pamatyti įdomiausius dalykus. Jau ir turistinė pakrantė čia – tarsi atoki pasaulio provincija. O kelionė į rytus – tai ir odisėja laiku atgal, nes grindinį keičia smėlis, automobilius – vežimai, mūrinius namelius – apvalių trobų kaimai.

Palyginus su visu tuo oro uostas atrodo moderniai. Bet tvarka viduje – vietinė. Net autobuso vairuotojas, pavežantis nuo terminalo iki lėktuvo, prašo pinigų. Atsisveikinimas. Jau netrukus pro iliuminatorius regime Senegalo dykumas.

Šis straipsnis parašytas kartu su projektu “Gabalėliai Lietuvos” apie lietuvių paveldą užsienyje.

Pagalvojus apie lietuvių istoriją, turbūt pirmiausia į galvą šauna, kad jos reikėtų ieškoti Lietuvoje. Gal dar – Baltarusijoje, Lenkijoje, Karaliaučiuje. Bet įspūdingo lietuvių palikimo yra ir labai toli, Amerikoje.

Būtent į Ameriką jau nuo XIX a. masiškai traukė lietuviai. Pradžioje bėgo nuo carinės priespaudos, paskui tiesiog užsidirbti, galiausiai – nuo sovietinių represijų. Emigravo šimtai tūkstančių. Kaip ir Lietuvos kaimuose bei miesteliuose anais laikais, Amerikoje jie statė savo bažnyčias. Dalis šių šventovių – architektūriškai įspūdingos, neogotikinės ar neobarokinės. Jos glaudžiai susijusios su lietuvių kultūra: pilnos vyčių ir trispalvių, dešimtmečiais puoštos lietuvių dailininkų, kartais net jų pavadinimai atmena senąją tėvynę – „Vilniaus mergelės”, „Šiluvos mergelės”, „Šv. Kazimiero”. Daugybę metų jos – lietuvių bendruomenių susirinkimo vietos, kur lietuvių kalba laikomose mišiose tebedalyvauja kartais lietuviškų pavardžių nebeturintys emigrantų palikuonys.

Deja, apie 2006 m. prasidėjo šių bažnyčių naikinimas, daromas JAV vyskupijų iniciatyva. Priešingai nei pas mus, kur katalikai verčiau laiko bažnyčias apleistas ir niekada jų neparduoda, Amerikoje bažnyčia – tik pastatas. Todėl strategiškai nesvarbios parapijos naikinamos, bažnyčios – griaunamos, žemės sklypai – parduodami. Dažnai prisidengiama nesurenkamomis lėšomis, tačiau uždarytosios lietuvių parapijos teigia pinigus savoms reikmėms surinkdavusios, o ir kunigų trūkumu nesiskųsdavusios. Be to, Amerikos lietuviai teigia, kad kitataučiai bažnyčių hierarchai žlugdo jų parapijas, proteguodami kai kurias ne tokias gausias savo tautiečių (paprastai – airių) bendruomenes.

Viena gražiausių lietuvių bažnyčia buvo nedideliame Šenandojos (Shenandoah) miestelyje Pensilvanijoje. Jos būta ir seniausios – vietos lietuviai ją surentė 1891 m., kuomet naujų bažnyčių statybos Lietuvoje buvo draudžiamos caro valdžios. Miestelis tada net pravardžiuotas „Amerikos Vilniumi”. Sunku patikėti, kad nedidelis skaičius neturtingų imigrantų gebėjo savomis rankomis pastatyti tokį pastatą. Nepaisant bendruomenės protestų, neogotikinė šventovė 2006 m. uždaryta, 2009 m. teismas leido ją griauti neatsižvelgdamas į tai, kad ji įrašyta į valstijos architektūros paminklų sąrašą. Čia užfiksuoti griovimo darbai. Čia – vienos paskutinių bažnyčioje laikytų mišių (beje, dalyvių nemažai: apie 1000 iš 7000 Šendanojos gyventojų – lietuviai; tai lietuviškiausia Amerikos žemyno gyvenvietė tarp turinčiųjų bent 2000 gyv.). Čia JAV žinių pranešimas, kad griaudamas šią bažnyčią žuvo darbininkas.
Žvelgiant į Litua.com ir panašiose svetainėse esančius lietuviškų parapijų sąrašus, sudarytus dar visai neseniai, su surašytais mišių laikais, ir vedant jų pavadinimus į Google, vis iššoka puslapiai „Uždaryta”, „Bendruomenė protestuoja prieš uždarymą”, „Arkivyskupas siūlo naikinti parapiją” ir panašūs.

Ilgiausias konfliktas vyko dėl Vilniaus mergelės parapijos Manhetene, Niujorke. 1910 m. statyta, 2007 m. paslapčia užrakinta bažnyčia ten stovi ant itin brangios žemės, tad būtų griaunama. Priešingai nei Šenandojoje, ji nėra itin įspūdiga, tačiau lietuviams svarbi. Tai – ir paskutinė taip pavadinta bažnyčia JAV. 2011 m. gruodį Niujorko valstijos teismas leido griauti bažnyčią.

2006 m. uždaryta Klivlendo Šv. Jurgio bažnyčia (1920 m.). Jos perspektyvos gal kiek geresnės, mat ją nusipirko vietos ūkininkai, šventoriuje statysiantys šiltnamius. Paties pastato visiškai sunaikinti jie nežada. Buvusi parapija prijungta prie paskutinės Klivlede likusios lietuvių parapijos, kuri renkasi jau ne istoriniame, bet naujame pastate.

Panašus likimas laukia ir kitos panašios bažnyčios – Šv. Antano Detroite. Čia tebelaikomos mišios (vien lietuviškai), bet 2013 m. planuojama ją prijungti prie paskutinės regione lietuvių parapijos, esančios Detroito priemiesčiuose.

Liūdnesnė padėtis mažesniuose miesteliuose, kaip minėta Šenandoja. 2009 m. uždaryta ir Broktono (Masačiūsetsas) Šv. Kazimiero bažnyčia (įsteigta 1898 m.), tiesa, ji liks naudojama religijai, tik nebe lietuvių ir nebe katalikų – ją nupirko anglikonai. Neogotikinę Amsterdamo (Niujorko valstija) lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčią (1908 m.), XX a. vis gelbėtą nuo uždarymo, XXI a. galiausiai perpirko budistai, pavertę ją Penkių Budų šventove. 2011 m. afroamerikiečiams charizmininkams parduota didinga Šv. Kazimiero bažnyčia Vorcesteryje, Masačiūsetse (statyta 1903 m.), jos gynėjai ir buvę lankytojai iki šiol turi informatyvią interneto svetainę. Šiuose miestuose lietuviškų parapijų jau nebeliko. Nors eksterjeras perleidus bažnyčias kitoms religijoms lieka, interjeras sunyksta: altoriai, vargonai, sakyklos ir kita išblaškoma po kitas bažnyčias, paliekama sandėlyje arba sunaikinama.

Dalis lietuviškų bažnyčių laiko ir nelietuviškas mišias: angliškas, ispaniškas. Taip yra ir Baltimorėje (Merilende), kurios Šv. Alfonso bažnyčia – didingiausia tarp išlikusių lietuviškųjų Amerikos maldos namų. Tiesa, ją statė ne lietuviai: lietuviškoji parapija pastatą 1917 m. perėmė iš vokiečių parapijos, o pastatytas jis 1845 m. Panašiai tvarkosi ir kelios Niujorko, Čikagos, Bostono bažnyčios. Kol kas tvirčiau laikosi Hartfordo arkivyskupijos bendruomenės – Hartfordo vyskupas, priešingai nei jo kolegos iš Niujorko, Bostono, Detroito ir Alentauno, dar nevykdė jokių pertvarkų.

Yra kelios lietuvių kurtos bažnyčios, kurios jau nebėra niekaip siejamos su lietuvių bendruomene, bet išliko katalikiškos. Tarp jų ir žymi neobarokinė Šv. Kryžiaus bažnyčia Čikagoje (1915 m.), įtraukta net į kelionių vadovus po didmiestį. Dabar aplinkinis rajonas gyvenamas išeivių iš Lotynų Amerikos, tad bažnyčia perduota jų parapijai ir mišios čia vyksta ispanų kalba. Tai nėra pats blogiausias likimas, nes išliko ir pastatas, ir paskirtis; jo istorija tebėra aprašyta parapijos interneto tinklapyje.

Kur kas liūdnesnė padėtis griaunamų ar išparceliuojamų bažnyčių. Deja toks scenarijus ištiko jau daugumą lietuviškų parapijų – paradoksalu, bet jos, atlaikiusios maždaug šimtmetį, kurio metu Lietuva patyrė karus, okupacijas, genocidus, nyksta dabar, kai Lietuva jau yra atgimusi ir, jei tik norėtų, galėtų prisidėti bent prie dalinio paveldo išsaugojimo.

Gaila, kad Lietuvos valdžiai šis paveldas mažai rūpi, arba apsiribojama deklaracijomis. Tikrai ne visos bažnyčios brangios – štai minėtą Klivlendo Šv. Jurgio bažnyčią kartu su dviem kitais pastatais ir žemės sklypu ūkininkai nupirko vos už 35 000 JAV dolerių. Tokius pastatus nesunkiai galėtų įsigyti Lietuvos valstybė. Nebūtinai mišioms laikyti (Lietuvoje religija nuo valdžios atsieta). Šie bažnyčių pastatai puikiai galėtų tarnauti kaip konsulatai, lietuvių (o gal bendrai Baltijos šalių) kultūros muziejėliai, bendruomenės centrai. Panašių įstaigų užsienyje yra ir šiaip – tad kodėl jų nesteigus, kiek įmanoma, lietuvių kultūra alsuojančiuose senoviniuose pastatuose, o ne moderniuose beveidžiuose namuose? Prie iniciatyvos, jei tokia būtų, manau finansiškai prisidėtų ir Amerikos lietuviai, parėmę Valdovų rūmus ir kitus projektus.

Savojo paveldo užsienyje saugojimu užsiima dauguma šalių, o taip pat vykdo kultūrinius mainus. Tai gali būti naudinga net ir ekonomiškai – skatina užsieniečius sužinoti apie tikrą šalies kultūrą, jos sąsajas su jų pačių (šiuo atveju – Amerikos) kultūra, kartu ir atvykti apsilankyti. Nemanau, kad Lietuva čia turi išsiskirti blogąja prasme. Prieš kurdami ką nors nuo nulio pagalvokime – gal už tas pačias ar net mažesnes lėšas galėtume išsaugoti tai, kas jau turi vertę. Juk to, ką buldozeriai sunaikins, nebeatkursime niekada.