Išskleisti meniu

Amerika

Nykstantis lietuvių paveldas Amerikoje

Nykstantis lietuvių paveldas Amerikoje

| 0 komentarų

Šis straipsnis parašytas kartu su projektu “Gabalėliai Lietuvos” apie lietuvių paveldą užsienyje.

Pagalvojus apie lietuvių istoriją, turbūt pirmiausia į galvą šauna, kad jos reikėtų ieškoti Lietuvoje. Gal dar – Baltarusijoje, Lenkijoje, Karaliaučiuje. Bet įspūdingo lietuvių palikimo yra ir labai toli, Amerikoje.

Būtent į Ameriką jau nuo XIX a. masiškai traukė lietuviai. Pradžioje bėgo nuo carinės priespaudos, paskui tiesiog užsidirbti, galiausiai – nuo sovietinių represijų. Emigravo šimtai tūkstančių. Kaip ir Lietuvos kaimuose bei miesteliuose anais laikais, Amerikoje jie statė savo bažnyčias. Dalis šių šventovių – architektūriškai įspūdingos, neogotikinės ar neobarokinės. Jos glaudžiai susijusios su lietuvių kultūra: pilnos vyčių ir trispalvių, dešimtmečiais puoštos lietuvių dailininkų, kartais net jų pavadinimai atmena senąją tėvynę – „Vilniaus mergelės”, „Šiluvos mergelės”, „Šv. Kazimiero”. Daugybę metų jos – lietuvių bendruomenių susirinkimo vietos, kur lietuvių kalba laikomose mišiose tebedalyvauja kartais lietuviškų pavardžių nebeturintys emigrantų palikuonys.

Deja, apie 2006 m. prasidėjo šių bažnyčių naikinimas, daromas JAV vyskupijų iniciatyva. Priešingai nei pas mus, kur katalikai verčiau laiko bažnyčias apleistas ir niekada jų neparduoda, Amerikoje bažnyčia – tik pastatas. Todėl strategiškai nesvarbios parapijos naikinamos, bažnyčios – griaunamos, žemės sklypai – parduodami. Dažnai prisidengiama nesurenkamomis lėšomis, tačiau uždarytosios lietuvių parapijos teigia pinigus savoms reikmėms surinkdavusios, o ir kunigų trūkumu nesiskųsdavusios. Be to, Amerikos lietuviai teigia, kad kitataučiai bažnyčių hierarchai žlugdo jų parapijas, proteguodami kai kurias ne tokias gausias savo tautiečių (paprastai – airių) bendruomenes.

Viena gražiausių lietuvių bažnyčia buvo nedideliame Šenandojos (Shenandoah) miestelyje Pensilvanijoje. Jos būta ir seniausios – vietos lietuviai ją surentė 1891 m., kuomet naujų bažnyčių statybos Lietuvoje buvo draudžiamos caro valdžios. Miestelis tada net pravardžiuotas „Amerikos Vilniumi”. Sunku patikėti, kad nedidelis skaičius neturtingų imigrantų gebėjo savomis rankomis pastatyti tokį pastatą. Nepaisant bendruomenės protestų, neogotikinė šventovė 2006 m. uždaryta, 2009 m. teismas leido ją griauti neatsižvelgdamas į tai, kad ji įrašyta į valstijos architektūros paminklų sąrašą. Čia užfiksuoti griovimo darbai. Čia – vienos paskutinių bažnyčioje laikytų mišių (beje, dalyvių nemažai: apie 1000 iš 7000 Šendanojos gyventojų – lietuviai; tai lietuviškiausia Amerikos žemyno gyvenvietė tarp turinčiųjų bent 2000 gyv.). Čia JAV žinių pranešimas, kad griaudamas šią bažnyčią žuvo darbininkas.
Žvelgiant į Litua.com ir panašiose svetainėse esančius lietuviškų parapijų sąrašus, sudarytus dar visai neseniai, su surašytais mišių laikais, ir vedant jų pavadinimus į Google, vis iššoka puslapiai „Uždaryta”, „Bendruomenė protestuoja prieš uždarymą”, „Arkivyskupas siūlo naikinti parapiją” ir panašūs.

Ilgiausias konfliktas vyko dėl Vilniaus mergelės parapijos Manhetene, Niujorke. 1910 m. statyta, 2007 m. paslapčia užrakinta bažnyčia ten stovi ant itin brangios žemės, tad būtų griaunama. Priešingai nei Šenandojoje, ji nėra itin įspūdiga, tačiau lietuviams svarbi. Tai – ir paskutinė taip pavadinta bažnyčia JAV. 2011 m. gruodį Niujorko valstijos teismas leido griauti bažnyčią.

2006 m. uždaryta Klivlendo Šv. Jurgio bažnyčia (1920 m.). Jos perspektyvos gal kiek geresnės, mat ją nusipirko vietos ūkininkai, šventoriuje statysiantys šiltnamius. Paties pastato visiškai sunaikinti jie nežada. Buvusi parapija prijungta prie paskutinės Klivlede likusios lietuvių parapijos, kuri renkasi jau ne istoriniame, bet naujame pastate.

Panašus likimas laukia ir kitos panašios bažnyčios – Šv. Antano Detroite. Čia tebelaikomos mišios (vien lietuviškai), bet 2013 m. planuojama ją prijungti prie paskutinės regione lietuvių parapijos, esančios Detroito priemiesčiuose.

Liūdnesnė padėtis mažesniuose miesteliuose, kaip minėta Šenandoja. 2009 m. uždaryta ir Broktono (Masačiūsetsas) Šv. Kazimiero bažnyčia (įsteigta 1898 m.), tiesa, ji liks naudojama religijai, tik nebe lietuvių ir nebe katalikų – ją nupirko anglikonai. Neogotikinę Amsterdamo (Niujorko valstija) lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčią (1908 m.), XX a. vis gelbėtą nuo uždarymo, XXI a. galiausiai perpirko budistai, pavertę ją Penkių Budų šventove. 2011 m. afroamerikiečiams charizmininkams parduota didinga Šv. Kazimiero bažnyčia Vorcesteryje, Masačiūsetse (statyta 1903 m.), jos gynėjai ir buvę lankytojai iki šiol turi informatyvią interneto svetainę. Šiuose miestuose lietuviškų parapijų jau nebeliko. Nors eksterjeras perleidus bažnyčias kitoms religijoms lieka, interjeras sunyksta: altoriai, vargonai, sakyklos ir kita išblaškoma po kitas bažnyčias, paliekama sandėlyje arba sunaikinama.

Dalis lietuviškų bažnyčių laiko ir nelietuviškas mišias: angliškas, ispaniškas. Taip yra ir Baltimorėje (Merilende), kurios Šv. Alfonso bažnyčia – didingiausia tarp išlikusių lietuviškųjų Amerikos maldos namų. Tiesa, ją statė ne lietuviai: lietuviškoji parapija pastatą 1917 m. perėmė iš vokiečių parapijos, o pastatytas jis 1845 m. Panašiai tvarkosi ir kelios Niujorko, Čikagos, Bostono bažnyčios. Kol kas tvirčiau laikosi Hartfordo arkivyskupijos bendruomenės – Hartfordo vyskupas, priešingai nei jo kolegos iš Niujorko, Bostono, Detroito ir Alentauno, dar nevykdė jokių pertvarkų.

Yra kelios lietuvių kurtos bažnyčios, kurios jau nebėra niekaip siejamos su lietuvių bendruomene, bet išliko katalikiškos. Tarp jų ir žymi neobarokinė Šv. Kryžiaus bažnyčia Čikagoje (1915 m.), įtraukta net į kelionių vadovus po didmiestį. Dabar aplinkinis rajonas gyvenamas išeivių iš Lotynų Amerikos, tad bažnyčia perduota jų parapijai ir mišios čia vyksta ispanų kalba. Tai nėra pats blogiausias likimas, nes išliko ir pastatas, ir paskirtis; jo istorija tebėra aprašyta parapijos interneto tinklapyje.

Kur kas liūdnesnė padėtis griaunamų ar išparceliuojamų bažnyčių. Deja toks scenarijus ištiko jau daugumą lietuviškų parapijų – paradoksalu, bet jos, atlaikiusios maždaug šimtmetį, kurio metu Lietuva patyrė karus, okupacijas, genocidus, nyksta dabar, kai Lietuva jau yra atgimusi ir, jei tik norėtų, galėtų prisidėti bent prie dalinio paveldo išsaugojimo.

Gaila, kad Lietuvos valdžiai šis paveldas mažai rūpi, arba apsiribojama deklaracijomis. Tikrai ne visos bažnyčios brangios – štai minėtą Klivlendo Šv. Jurgio bažnyčią kartu su dviem kitais pastatais ir žemės sklypu ūkininkai nupirko vos už 35 000 JAV dolerių. Tokius pastatus nesunkiai galėtų įsigyti Lietuvos valstybė. Nebūtinai mišioms laikyti (Lietuvoje religija nuo valdžios atsieta). Šie bažnyčių pastatai puikiai galėtų tarnauti kaip konsulatai, lietuvių (o gal bendrai Baltijos šalių) kultūros muziejėliai, bendruomenės centrai. Panašių įstaigų užsienyje yra ir šiaip – tad kodėl jų nesteigus, kiek įmanoma, lietuvių kultūra alsuojančiuose senoviniuose pastatuose, o ne moderniuose beveidžiuose namuose? Prie iniciatyvos, jei tokia būtų, manau finansiškai prisidėtų ir Amerikos lietuviai, parėmę Valdovų rūmus ir kitus projektus.

Savojo paveldo užsienyje saugojimu užsiima dauguma šalių, o taip pat vykdo kultūrinius mainus. Tai gali būti naudinga net ir ekonomiškai – skatina užsieniečius sužinoti apie tikrą šalies kultūrą, jos sąsajas su jų pačių (šiuo atveju – Amerikos) kultūra, kartu ir atvykti apsilankyti. Nemanau, kad Lietuva čia turi išsiskirti blogąja prasme. Prieš kurdami ką nors nuo nulio pagalvokime – gal už tas pačias ar net mažesnes lėšas galėtume išsaugoti tai, kas jau turi vertę. Juk to, ką buldozeriai sunaikins, nebeatkursime niekada.

Straipsnio temos: , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitoks Amerikos kinas – mormonų dominuojamos Jutos valstijos filmai

Kitoks Amerikos kinas – mormonų dominuojamos Jutos valstijos filmai

| 1 komentaras

Lietuvoje įprasta mormonus laikyti sekta. Bet viena įdomi ypatybė Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčią (toks oficialus mormonų pavadinimas) skiria nuo sektų. Sektų nariai visur sudaro mažumą gyventojų (juk žodis „sekta” ir reiškia atskilimą). O mormonai turi kraštą, kuriame būtent jie yra tvirta dauguma – ir taip nuo pat XIX amžiaus.

Jutos valstijoje JAV net 60% žmonių – mormonai. Jos sostinė Solt Leik Sitis – ir mormonų bažnyčios pasaulinis centras.

Brihamas iš filmo "Brihamo miestas" - eilinis idiliškas miestelis retai gyvenamose mormoniškose Jutos priekalnėse

Brihamas iš filmo "Brihamo miestas": eilinis idiliškas miestelis mormoniškosios Jutos priekalnėse.

Kitais atžvilgiais Juta, turinti 2,5 milijono gyventojų – panaši valstija, kaip ir likusios 49. Tai – turtingas, technologiškai pažengęs kraštas, kuriame 2002 m. net surengta žiemos olimpiada.

Turi Juta ir savo kino pramonę, pravardžiuojamą Molivudu. Šie filmai rodomi tik Jutos ar gertimo Aidacho, kur irgi daug mormonų, kino teatruose. Juose pateikiamos situacijos tų vietų žmonėms – be galo artimos ir kasdienės. Bet niujorkiečiui ar lietuviui tai jau – kita kultūra, dar menkiau pažįstama, nei žydų ar arabų.

Vakar pirmąsyk pažiūrėjau „Molivudo” filmą – mormonų kino tėvu vadinamo Ričardo Dačerio (Richard Dutcher) „Brihamo miestą” (Brigham City). Šis detektyas/trileris pasakoja apie atokų Jutos miestelį, kuriame pusantro šimto metų nebuvo žmogžudysčių ir žmonės ten nerakina namų durų.

Bet štai vieną dieną šerifas (kartu, beje, ir mormonų vyskupas) išvysta šalikelėje paliktą raudoną kabrioletą, o medinėje lūšnoje netoliese – merginos kūną. Nužudytosios automobilis paženklintas Kalifornijos numeriais ir šerifas viliasi, kad jo apygardoje nusikaltimas įvyko tik atsitiktinai. Bet ramybės neduoda mintis, kad galbūt visa tai, dėl ko šerifas vos prasidėjus žinių laidai perjungia radijo stotį, jau palytėjo ir Brihamą, o žudiku tapo kažkas iš ramiųjų miestelėnų…

Šerifas (kairėje) ir jo darbuotojai

Šerifas (kairėje) ir jo darbuotojai

„Brihamo miestas” sukurtas tikrai profesionaliai ir įdomiai. Ypač žinant, kad ten, kur Holivudas išleidžia šimtus milijonų, Jutos prodiuseriai turi tenkintis šimtais tūkstančių. Filmas gerai atskleidžia ir mormonų kultūrą. Čia žmonės neturėtų gerti kavos, arbatos ir alkoholio (net per mišias kaip Kristaus kraujas geriamas ne vynas, o vanduo), neturėtų rūkyti ar skaityti pornografijos – ir dauguma šitų priesakų tvirtai laikosi. Parodomos mormonų bažnytinės apeigos bei maldos, kasdienis gyvenimas. Diskusijoje su ateiste FTB agente vyskupas-šerifas argumentuoja, kodėl miestelėnai geriau jaučiasi likdami atokiau nuo šiuolaikinės masinės kultūros.

Nors filmo režisierius – mormonas, kūrinys – jokiu būdu nepropagandinis. Kad jis skirtas mormonams galima suprasti iš to, kad, priešingai Holivudo kinui, čia nesimėgaujama žiaurumu: nerodomas pats nužudymas, nedemonstruojami ryškūs lavonų vaizdai. Nėra ir sekso scenų.

Bus tikrai įdomu pasižūrėti ir kitus du Dačerio „mormoniškus filmus” – „Dievo Armija” (God‘s Army) bei „Malonės rūšys” (States of Grace). Pastarieji kūriniai pasakoja apie žmones, dažnai matomus ir Lietuvoje: kostiumuotuosius mormonų misionierius. Daugybė mormonų vyrų dvejus savo jaunystės metus paaukoja religijos skleidimui. Išvyksta į visai kitą šalį ar net žemyną. Šitie metai – ir labai sunkūs, ir savaip įdomūs, ypač užaugusiems atokiuose miesteliuose, tokiuose kaip Brihamas.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    1 komentaras

  1. Sveikas,
    Norėjau paklausti iš kur gavai šį filmą, nes internete nėra filmų apie Murmonus ir dar manau įdomus filmas turėtų būti: The Best Two Years.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

“Žvaigždėta simfonija” – dėmesio verta kompiuterinės grafikos JAV himno interpretacija

“Žvaigždėta simfonija” – dėmesio verta kompiuterinės grafikos JAV himno interpretacija

| 0 komentarų

Šiandien norėjau pasidalinti šia JAV himno interpretacija. Čia jį atlieka kompiuterine grafika sukurtas orkestras įsivaizduojamais instrumentais. Muzikantai stovi balkonuose, o ypatinga himno aranžuotė bei besikeičiančios spalvos kuria įspūdingą atmosferą. Jį sukūręs žmogus rašo, jog ties projektu dirbo per tūkstantį valandų. Manau, kūrinys vertas dėmesio ne vien amerikiečiams.

Nesusijusi tema, bet – sveikinu visus su Lietuvos jaunių rinktinės pergale pusfinalyje!

Straipsnio temos: , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *