Išskleisti meniu

Istorija

Teismas – “Sovietai vykdė genocidą, bet bausti jų nereikia”

Teismas – “Sovietai vykdė genocidą, bet bausti jų nereikia”

| 0 komentarų

Šiandien Konstitucinis teismas priėmė nutarimą dėl “Dėl baudžiamosios atsakomybės už genocidą”. Jis aktualiausiais teisiamiems sovietinio genocido vykdytojams, kurie mėgino išvengti atsakomybės gindamiesi tuo, kad jų veiksmai “nebuvo genocidas”, “nebuvo nusikaltimas” ar jiems taikytina senatis.

Matyt, nenorėdamas kaitinti aistrų konstitucinis teismas net pranešimą žiniasklaidai apie šį nutarimą pavadino “BAUDŽIAMAJAME KODEKSE ĮTVIRTINTAS GENOCIDO NUSIKALTIMO APIBRĖŽIMAS NEPRIEŠTARAUJA KONSTITUCIJAI”. Išties – nutarė, kad Sovietų Sąjungos veiksmai, kai siekta sunaikinti tam tikras socialines ir politines grupes, yra genocidas, jam netaikoma senatis. Apie tai kalba pranešimo spaudai pirma dalis.

Paskui lyg tarp kitko paminima – už tokius veiksmus, jei padarymo metu jie buvo legalūs, neturi būti baudžiama, priešingai nei už genocidą etniniais, rasiniais ar religiniais motyvais. Taigi senatis iškart tampa neaktuali, juk aišku, kad Sovietų Sąjunga (kuri Lietuvoje buvo įvedusi savo įstatymus) tokios rūšies genocidą laikė teisėtu, nes pati jį ir vykdė.

Tarptautinį genocido apibrėžimą lėmė pati Sovietų Sąjunga

Grindžiama tuo, esą genocidas etniniais/rasiniais/religiniais motyvais minimas ir tarptautiniu mastu, tuo tarpu socialiniais/politiniais – tik mūsų regione.

Čia priminsiu istorinį kontekstą: “politinės grupės” tarptautinėje genocido nusikaltimo sudėtyje (pvz. 1948 m. konvencijoje dėl genocido) nenumatytos todėl, kad tam prieštaravo… pati Sovietų Sąjunga.

Be to, Vakarų šalyse tokio pobūdžio genocidas nevyko, tad ten šis klausimas neaktualus (panašiai rašo ir pats Konstitucinis teismas nutarime). O visos Rytų Europos šalys, kurių žmonės daugiausiai buvo žudomi šiais pagrindais, tuo metu pačios buvo okupuotos Sovietų Sąjungos ar paverstos jos satelitais, ir nieko negalėjo pasisakyti.

Kuo skiriasi kančia vaikų masiškai pasiųstų į mirtį todėl, kad, pavyzdžiui, jie gimė inteligentų ar ūkininkų šeimoje, ir todėl, kad jų tėvai buvo, tarkime, iš totorių ar žydų šeimos – neaišku. Neaišku, kodėl pirmųjų žudikai turėtų likti nenubausti, kai antrieji visada bus persekiojami.

Priminsiu, kad, pavyzdžiui, tarp 1940 m. birželio trėmimų aukų (kurių daugiau kaip pusė taip ir negrįžo) beveik pusė buvo vaikai iki 16 metų, tarp jų kūdikiai, kuriems ištverti “kelionę” gyvuliniais vagonais buvo beveik neįmanoma.

Kolaborantus dar galima bausti pagal kitas BK normas – tik kažin, ar bus spėta

Aišku, konstitucinis teismas pasakė ir tai, kad tie Sovietų Sąjungos veiksmai, kurie nukreipti prieš etnines/religines grupes, laikytini ir “genocidu tarptautinės teisės požiūriu”, todėl už juos atsakomybė lieka. Sovietų Sąjungos veiksmai neabejotinai buvo nukreipti ir prieš tautines grupes: Krymo totoriai, čečėnai, ingušai ir kiti ištremti vien tautiniu pagrindu. Beveik visiškai sunaikinti ir Mažosios Lietuvos gyventojai, Lietuvos vokiečių, Lietuvos liuteronų bei kitos bendruomenės. Kiti lietuviai, kaip ir latviai, estai, ukrainiečiai irgi neproporcingai naikinti (o tarptautiniame dokumente genocidu laikomas ne tik visos, bet ir dalies tautinės ar religinės grupės naikinimas tuo pagrindu). Taip pat sovietai vykdė ir nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus.

Tačiau laikas neišvengiamai bėga, bylos yra kokios jos yra, ir jei prokurorai buvo pasirengę surinkę įrodymus socialiniam/poltiniam genocido pagrindą, dabar reikėtų viską keisti. Panašu, kad žmonės, kolaboravimo su Sovietų Sąjungos valdžios vardan masiškai žudę Lietuvos gyventojus, nubausti ir nepriklausomoje Lietuvoje nebus.

Beje, nutarime Konstitucinis teismas remiasi “konstituciniu teisinės valstybės principu” ir “Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalimi”, kuri sako “Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.”. Aišku, šis Konstitucijos straipsnis, pasak teismo, kažkodėl taikomas tik aukščiau minėto pobūdžio genocido vykdytojams, bet ne kitiems genocido vykdytojams. Tai grynai politinis nutarimas – iš Konstitucijos to išskaityti niekaip negalima, kitokios sudėties teismas galėjo priimti kitokį sprendimą.

Konstitucinio teismo pranešimas žiniasklaidai yra čia, pilnas nutarimo tekstas – čia.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,


Pagaliau – neutralesnė pasaulio istorija

Pagaliau – neutralesnė pasaulio istorija

| 0 komentarų

Esame įpratę – jau ir mokyklose mokomi – istorijos, kuri pasaulį nušviečia labai nelygiaverčiai. Ištisi skyriai skiriami Graikijai ar Romos Imperijai – o ar žinote, pavyzdžiui, kad Romos klestėjimo viršūnės metu labai panaši imperija gyvavo ir Kinijoje – joje net ir gyventojų buvo tiek pat, kiek Romos Imperijoje? Ten irgi klestėjo mokslas, menai. Bet istorijos vadovėliuose visa istorija už Europos ribų sugrūdama į vieną-du skyrius. Užjūriai Vakarų istorikams pasidaro įdomūs tik nuo to istorinio periodo, kai juos “atranda” ir kolonizuoja europiečiai.

Suprantama, kad kai dalykas vadinasi, tarkime, “Lietuvos istorija”, pasakojama apie mūsų kraštą. Bet kai knyga vadinasi “Pasaulio istorija” norėtųsi, kad tai nebūtų “Europos ir jos kolonijų istorija”. Deja, dauguma Vakaruose parašytų “Pasaulio istorijų” yra kaip tik tokios.

Todėl malonu buvo paimti į rankas australų istorijo Džiofrio Bleinio (Geoffrey Blainey) knygą “Labai trumpa pasaulio istorija”. Ji išties trumpa, bet dėl to nepraranda objektyvumo. Kinijos Hanų Imperija čia gauna panašiai vietos, kaip ir Romos imperija – o kodėl turėtų būti kitaip, kai objektyviai žiūrint jos turėjo panašią galią? Deramai skiriama vietos ir Indijai, kitiems kraštams.

Būdamas australas, autorius nėra visiškai neutralus ir šiek tiek labiau aprašo Australijos aborigenus nei panašias priešistorines visuomenes Afrikoje ar Amerikoje. Tačiau skirtumai – neesminiai.

Visgi yra knygoje ir trūkumų. Tarp svarbiausių – neaprašyta Mesoamerikos civilizacija iki ją atrado europiečiai (majai, toltekai, olmekai, mištekai ir kt.). Manau, ji nusipelnė atskiro skyriaus su užsiminimu ir apie klajoklius indėnus toliau į šiaurę. Juoba, kad trumpiau gyvavusi inkų imperija tokio skyriaus susilaukė, nors, deja, ne prieš ją buvusios irgi galingos Vario, Tiahuanako valstybės.

Keista buvo matyti, kad knygoje nepaminėti Kryžiaus žygiai. Bet geriau pagalvojęs nusprendžiau – galbūt autorius specialiai taip padarė. Juk per visus Kryžiaus žygius maksimaliai kryžininkų užimta teritorija Šventojoje Žemėje buvo ne didesnė plotu nei šiandieninės Lietuva, Latvija ir Estija, ir visas valdas kryžininkai ilgainiui prarado. Galbūt iš tikro jie, objektyviai žiūrint, buvo gana nesvarbūs, ir tik subjektyvus požiūris į istoriją dar ir šiandien mus verčia juos prisiminti labiau nei šimtus užmirštų Viduramžių karų?

Smagu paskaityti knygą kuri bando ieškoti objektyvesnės istorijos, net jeigu jai ir ne visuomet pavyksta. Juk seniai praėjo tie laikai, kai, tarkime, Europos istorikams buvo neprieinami šaltiniai Kinijoje ar Indijoje – dabar objektyvesnę istoriją parašyti trukdo nebent išankstinės nuostatos.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Egiptas – vakarietiška diktatūra vietoj islamiškos demokratijos

Egiptas – vakarietiška diktatūra vietoj islamiškos demokratijos

| 2 komentarai

Naujoji Egipto valdžia parodė savo tikrąjį veidą. Per trečiadienį išžudė nuo 630 iki 2600 taikių protestuotojų, siekusių atkurti teisėtai išrinktos “Musulmonų brolijos” partijos valdymą. Savo mastais tai didžiausios taikos meto žudynės pasaulyje pastarąjį dešimtmetį.

Priminsiu, kad prieš metus, 2011 m. vasarį, situacija buvo džiugesnė. Masiniai protestai (vadinamasis “Arabų pavasaris”) privertė surengti pirmus Egipto istorijoje laisvus rinkimus, per kuriuos ir išrinkta “Musulmonų brolijos” partija. Ji laikėsi pabrėžtinai demokratiškai: leido prieš ją protestuoti, o prieš priimdama naują Konstituciją atsiklausė tautos laisvame referendume (tauta pritarė). Tačiau 2013 m. liepos 3 d. šią valdžią nuvertė armija – diktatūra grįžo su nauju įkarščiu.

Tai nestebina. Stebina Vakarų reakcija. Po “Musulmonų brolijos” nuvertimo Vakarų forumuose teko skaityti džiaugsmo – girdi, išnyksta “islamistinis režimas”. Ir vyriausybės pabrėžtinai tylėjo. Tik po žudynių Vakarai jau atlieka parodomuosius protestus. Bet apie didžiąsias Kairo žudynes britų BBC pranešė mažiau, nei apie kokį Rusijos įstatymą uždraudžiantį homoseksualumo propagandą vaikams, kurį palaiko 88% rusų ir kuris BBC visada vadinamas “kontroversišku”, nors kontroversiškas tik Vakaruose.

Mažiau Vakarų “žmogaus teisių aktyvistų” kritikuoja šimtus ar tūkstančius išžudytų Egipto civilių nei pliekė demokratiškai priimtas Vengrijos ar tą pačią Egipto konstituciją. Nors šie dokumentai nebuvo kažkuo išskirtiniai pasaulyje. Tiesiog, lyginant su buvusiomis tų pačių šalių konstitucijomis, žengė mažytį žingsnelį ne ta kryptimi, kaip nori Vakarų Europos kairysis “elitas”. Dabar Egipte konstitucija sustabdyta – vėl žingsnelis “ta kryptimi”. O naujieji lyderiai (tiksliau, vėl sugrįžę 2011 m. nuverstos diktatūros atstovai) žino kaip įsiteikti vakariečiams: kalba apie “Egiptą visiems”, nors tuo pačiu žudo oponentus.

Ar “Musulmonų brolijos” valdžia siekė kam nors primesti islamą? Ne. Ji buvo demokratinė. Demokratiškumas sąlygojo, kad daugumą sudarančių musulmonų teisės pagerėjo: štai televizijos žurnalistėms (tik toms, kurios to nori) leista eteryje dėvėti čadras (anksčiau drausta).

Bet Vakarų Europos “elitas”, kalbėdamas apie demokratiją ir toleranciją, dažnai kartu siekia primesti savąjį vertybių supratimą kitiems. Jiems būtų džiugu, kad, tarkime, visas pasaulis priimtų jų lyčių ar tautų suvokimą, kad atsisakytų tradicinių religijų ir jas pakeistų į taip pat ne mokslu pagrįstas dogmas. Kad visame pasaulyje būtų įteisintos homoseksualų santuokos, bet panaikintos poligaminės (nors, objekyviai žiūrint, argumentai “už” gali būti panašūs: jei suaugę nutaria, kam valdžiai kištis? O poligaminės santuokos dar ir kultūriškai kai kur tradicinės) ir t.t.

Tokia “Prometėjo” pozicija nieko naujo: romėnai nešė savo vertybes barbarams, kryžiuočiai – pagonims, kolinijinės imperijos – “atsilikusioms gentims”. Kiekviena nauja Vakarų Europos “Prometėjų” karta kreivai žiūrėjo į buvusias, tad nieko keisto, kad ir dabartiniai “žmogaus teisių aktyvistai” niekina viduramžių krikščionybės ar tautinių kultūrų ekspansiją, bet patys ir vėl daro tą patį.

Bet Artimuosiuose Rytuose ir tikroji demokratija, ir Vakarų Europos “elito” vertybės nežengs kartu. Demokratiškai išrinkta valdžia, kaip rodo Egipto pavyzdys, dalies šių vertybių nelaikys vertybėmis, o jas primesti vietos gyventojams tegali žiauri diktatūra, valdoma Vakarų Europos elitui prijaučiančios vietinės mažumos. Panaši situacija ir Afrikoje, Azijoje, Rytų Europoje bei dar daug kur.

Skelbiantiems toleranciją Vakarų kairiesiems patiems reikėtų jos pasimokyti: toleruoti skirtingas kultūras ir požiūrių įvairovę pasaulyje. Kiekviena civilizacija (musulmoniška, indiška, azijietiška) turi savo žmogaus teises; lengva jas paniekinti ištraukiant iš konteksto kokį “žiaurų pavyzdį”, bet tokių pavyzdžių galima rasti ir Vakarų Europoje. Aišku, skirtingas žmogaus teisių suvokimas nereiškia, kad bet kokia valdžia atitiks tą vietinį suvokimą – diktatūros ir okupacijos dažnai jį paneigia. Deja, kaip matome Egipto atveju, tos diktatūros dažnai per jėgą bruka ne kokį islamizmą, o Vakarų Europos elito vertybes.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Kuba – Mirštančios revoliucijos žemė

Kuba – Mirštančios revoliucijos žemė

| 4 komentarai

Mažai yra šalių vertinamų prieštaringiau už Kubą. Didžiausia Karibų sala susilaukia ir romantizuotų pagyrų, ir maišymo su žemėmis. Kiekviena kelionė į Kubą tam tikra prasme – „ideologinis turizmas“. Pamatai gyvenimo sistemą labai skirtingą nuo to, prie ko įpratęs eilinis vakarietis. Ir man tai buvo įdomiau už gana paprastus provincijos miestelius ar neitin įspūdingą gamtą.

1959 m. „revoliucijos didvyriai“ greitai sensta. Fidelis, tapęs ilgiausiai valdžiusiu visų laikų valdovu nemonarchu, perdavė valdžią broliui Rauliui. Bet ir šis gestas duos nebent papildomus keletą metų – juk Raulis, gimęs 1931 m., vos penkeriais metais jaunesnis. Pamažu įsiriedančių didžiųjų Pokyčių tempas vis greitėja.

Monumentas Če Gevarai Santa Klaroje. Iš visų jo revoliucijų pavyko tik kubietiškoji. Vėliau mėgindamas tai pakartoti Bolivijoje jis ir žuvo, o palaikai galiausiai atgabenti čia, į vienintelę šalį, kur jis valdžios šitaip gerbiamas ir į tą miestą, kurio užėmimas užbaigė Kubos revoliuciją.

Socializmas su Lotynų Amerikos prieskoniu

Kubos sistemos dviem žodžiais neapibūdinsi. Rytų europiečiams ją suvokti lengviau, bet ne trivialu. Jau oro uoste tarp visų rymančių darbuotojų darbščiausias atrodė narkotikų ieškojęs šunelis. Jokių parduotuvių. Valiutos keitykla – tik išvykimo sektoriuje, autonuomos reikia ieškoti siaurame koridoriuke, į kurį patenkama per niekaip nepažymėtas duris iš lauko. Kam ta reklama – visas stambus verslas juk priklauso valstybei.

Nuomojami automobiliai modernūs europiniai ir azijiniai, turistiniai autobusai – kiniški. Bet šiaip Kubos keliai – istorijos knygos. Žiguliai, moskvičiai, nivos, volgos. Dar senesni, bet triskart brangesni iki 1959 m. importuoti amerikiniai “plentų kreiseriai”. Jie – paskutinis atspindys ikirevoliucinių Batistos laikų, kai Kuba buvo amerikiečių lošimų Meka. Paradoksas, bet pati revoliucija tai ir išsaugojo: tik ikirevoliucines mašinas galima legaliai pardavinėti. 1959 m. kubiečiai, rodos, turėjo begalę (tiems laikams) automobilių, o šiandien daugiabučių kiemai tuštoki. Šalikelėmis žmonės mina sunkius dviračius be atšvaitų, vežimus tempia arkliai. Po Sovietų Sąjungos žlugimo užsisukus pigaus benzino čiaupams jie daug kur pakeitė autobusus.

Dvispalvis Detroito baroko pavyzdys. Tokie automobiliai čia vadinami jankių tankais.

Smulkus verslas – jau teisėtas. Pilna paladarų – privačių riboto dydžio restoranų. Aptarnavimas ten geresnis, kainos didesnės, bet maistas neskanus. Mat produktai tiekiami centralizuotai, tad visa mėsa – itin sprangi. Grįžęs išgirdau, kad Kuba legalizavo privačią didmeninę prekybą – gal dabar jau yra kitaip. Propagandiniai plakatai skelbia: “Pokyčiai reiškia daugiau socializmo”.

Spekuliacija niekur neišnyko. Kubiečiai kaulija iš turistų ne vien pinigų, o ir parkerių, šampūnų, kosmetikos – ne sau, pardavimui. Vienai tušinukų prašiusiai prekeivei pasiūlėme pakeisti savo daiktus į jos – “Kam?” – paklausė – “Man turistai ir šiaip duoda” – ir parodė galybę rašymo priemonių.

Būdų išviliot pinigus daug, viliotojai vadinami “chineterais” (“prostitutais”). Dauguma jų tiesiog seka paskui kviesdami į legalius privatininkų verslus. Kiti įžūlesni: vienas apsimetė policininku ir bandė “skirti baudą” už ne vietoje pastatytą automobilį. Paprašytas pažymėjimo parodė asmens tapatybės kortelę. Antras melavo, kad gretimas muziejus uždarytas ir siūlė (nelegalią) ekskursiją. Dar gražiau, kad muziejaus darbuotojos, besitikėdamos savo dalies(?), irgi staiga apsimetė, kad nedirba – iki bakstelėjome pirštu į darbo laiką (“Gerai, specialiai jus įleisime” – pasakė, bet gražą “pamiršo”). Ir pagaliau mergaitės mokyklinėmis uniformomis, kalbėjusios apie badą, o paskui sutiktos leidžiančios išmaldą ledams turistų restorane.

Chineterai šoka turistams Havanoje.

Kubiečiai skurdūs, bet skurdas čia – ne Afrikos badas. Kiekvienas turi “libretą” (knygelę) pagal kurią beveik nemokamai išduodamas mėnesinis reikalingiausių daiktų racionas. Ne tik maistas ar dujų balionai, bet dar visai neseniai ir… cigaretės. Nėra mokesčių už butą, mokslą ar mediciną. Tiesa, mėnesio alga – 40 litų. Kitaip sakant kubietis gauna tą, ką valstybė nusprendžia jam duoti. Nerūkai – tavo problema, nieko kito vietoj cigarečių nebūtum gavęs, o jas gavus parduoti būtų nusikaltimas.

Turizmas – naujasis Kubos cukrus

Kai Sovietų Sąjunga žlugo – ir nustojo nelogiškai brangiai supirkinėti kubietišką cukrų, palaikydama Kubą kaip pavyzdinį komunizmo avangardą Amerikoje – Fideliui verkiant reikėjo naujo pajamų šaltinio. Kad užbaigtų “Periodo Especial” – ypatingą padėtį, kai Kubos ekonomika pasuko tiesiai žemyn, mažėjo atlyginimai ir racionai.

Muzikantai atlieka kubietišką muziką į turistus orientuotame restorane Trinidade.

Fidelis prisiminė, ką darė Batista: turizmas. Saulė juk liko ta pati (vasarį temperatūra sukosi apie +30) ir įvaizdį sala turi. Bet turizmas yra kitoks eksportas – čia ne prekes išveži, o pirkėjai atvyksta. Daug pavojų: kas bus, kai kubiečiai, kuriems drausti mobilieji telefonai ir internetas, ims bendrauti su turtingais kanadiečiais ir europiečiais? Turistai nevažiuos kur deficitai, bet deficitus panaikintum tik kartu su socializmu… Taip atsirado “Turistinis apartheidas”. Į atvykėliams paskirtus kurortus kubiečiai tegalėjo patekti su leidimais, ten apsistoti jiems drausta, o pabandžiusius pabendrauti su turistais pačius tuoj “užkalbindavo” policija.

Turistai Varadere laukia, kol atsidarys telekomo biuras, kur galima pasinaudoti internetu. Internetas legalizuotas neseniai ir tebėra labai lėtas. Vos keli procentai kubiečių juo naudojasi.

Tai jau sušvelnėjo. Bet “Turistinio apartheido” apraiškų – daugybė. Ant “tarptautinių vaistinių”, kuriose didesnis vaistų pasirinkimas, tebekaba užrašai “Įeiti tik užsieniečiams”. Atvykęs į Kubą turi pirkti dvi valiutas. Viena – konvertuojamasis pesas – formaliai skirta turistams ir kainos ja – europietiškos, kita – nacionaliniais pesais – atlyginimus gauna kubiečiai. Teoriškai už nacionalinius pesus galima apsipirkti labai pigiai, bet ten lentynos tuštokos, o daugybės dalykų išvis negausi. Ne tik viešbučių numerių ar maisto restoranuose, bet ir jautienos ar tam tikrų žuvų. Jas sužvejoję žvejai privalo parduoti valstybei už nacionalinius pesus, kad ši prekiautų už konvertuojamuosius.

Restoranas Havanoje, prekiaujantis maistu išsinešimui už nacionalinius pesus. Jei tokios vietos priimtinos, tuomet ir turistas Kuboje gali valgyti labai pigiai.

Nereikia nė sakyti, prie ko tai priveda: juodosios rinkos ir naujo tipo Kubos elito. Tų, kurie gauna konvertuojamųjų pesų. Tai – barmenai ar kambarinės, kuriems turistai palieka arbatpinigių. Daktarai eina dirbti taksistais. Aišku, už tokią puikią darbovietę dar tenka susimokėti kyšį.

Išsvajotosios darbovietės – Kubos kurortai – aptriušę. Išgirtasis Varaderas pilnas betoninių monstrų, kurių klientai – provincijos rusai. Žaviausios ten kelios ikirevoliucinės oazės: pirmojo Varadero vystytojo vila su golfo aikštynu, tvenkiniuotas Chosonė parkas. Dar Ambrozijo ola, reklamuojama dėl indėnų petroglifų, bet žavesni ten pasirodė tūkstančiai šikšnosparnių – tokios gausybės dar niekur nebuvau matęs. Mažesni nebijo šviesos, didesni jos vengia ir tik cypsenimas (ar infraraudonųjų spindulių kamera) išduoda juos skraidant aplink.

Chosonė parkas – viena gražiausių Varadero vietų.

Dar niūresnė Gvardalavaka rytuose prie Holgino. Greta jos – indėnų kaimas. Netikras, nes tikrieji Kuboj sunaikinti. Tegalima išvysti jų kaulus. Ir pigius muliažus. Dabar kubiečiai – juodieji ir baltieji, o daugiausiai įvairių odos spalvų mulatai, nes tarprasiniai santykiai niekad nebuvo tabu. Dauguma (70%) per surašymus pasivadina baltaisiais, nes taip prestižiškiau.

Vienaukščiai miesteliai Kubos lygumose

Kubos miestelių padangėse bažnyčių bokštai nedominuoja. Senos, kartais apleistos šventovės gana mažos – net švenčiausia Kubos vieta, Cobre bazilika prie Santiago (kur – stebuklinga jūroje rasta Marijos skulptūra) dydžio sulig eilinio Lietuvos miestelio bažnyčia. Ji bent jau suremontuota ir atrakinta, o priegose pardavinėjami geltoni vainikai. Tarp votų viduje – beisbolo kamuoliukai ir revoliucionierių mementai. Taip, 1959 m. revoliucija pradžioje nebuvo komunistinė – senąjį diktatorių F. Batistą vertė net ir kunigai. Tik per kelis metus valdžią konsolidavo buvusius bendražygius pašalinę komunistai.

Viena priežastis bažnyčių menkumui – vietiniai tikėjimai Santerija, Palo Monte, Abukua, savaip vienijantys krikščionybę su afrikietiška pagonybe. Mūsų šventieji čia prilyginami Afrikos dievybėms tarsi romėnų dievai graikų dievams Senovės Romoje. Šventyklų šiems tikėjimams nereikia. Antra priežastis – komunistų vykdytas katalikų persekiojimas, dėl kurio iš ne vienos bažnyčios teliko griuvėsiai.

Trinidado centrinė aikštė.

Bet valdžios požiūris į religiją dramatiškai keitėsi. 1998 m. Kuboje apsilankė popiežius Jonas Paulius II, komunistų partija ėmė priimti krikščionis. F. Kastro jau imponuoja katalikų kova prieš skurdą. Dabar Kubos gatvėse net mačiau prekiaujant knygomis “Jėzus Kristus – revoliucionierius”.

Kuboje daug keistų trūkumų ir deficitų, bet vienas įdomiausių – langų stiklai. Veik visuose šalies namuose (net blokiniuose daugiabučiuose) – tik metalinės langinės, tad yra du variantai: arba jos atlapos skersvėjui, arba viduje visiškai tamsu.

Tipiškas Kubos senamiestis. Už metalinių grotų – tik langinės.

Kubos gamta monotoniška. Lygumos, kolūkiai. Kai kur ji įdomesnė: kaip kalvotame Baconao nacionaliniame parke rytuose. Ten išlikusios senos kavos plantacijos, kur iki nacionalizacijos verslavo iš Haičio atsikėlę prancūzai. Paskutinį kilometrą teko eiti pėsčiomis: kelias nebepravažiuojamas. “Turistų nedaug” konstatavo prižiūrėtojai (nematėm nė vieno). Atokus dvarelis su senais baldais žavus, bet pristatymas ideologizuotas: pasakojama apie vergovę (panaikinta 1886 m.) ir nė žodžio apie laimingesnį periodą tarp jos ir 1959 m. Revoliucijos. Nežinantiems pasirodytų, kad vergovę Kuboje užbaigė Kastro.

Baconao nacionalinio parko vaizdai.

Planingi provincijų centrai

Miestai Kuboje vystomi planingai ir visi provincijų centrai turi nuo 100 000 iki 300 000 gyventojų. Tokių aplankėme daug, nes “Carratera Central” kelias driekiasi per daugumą. Senamiesčiai – vienaukščiai. Ant laiptų sėdi ir gatvę stebi žmonės. Kai langų nėr beveik niekur, o durys – atlapos, tad visas gyvenimas ir darbas viduje – kaip ant delno.

F. Kastro stebi cigarų fabriko darbininkus kadaise svarbaus Gibaros uostamiesčio centrinėje aikštėje, alsuojančioje buvusių laikų didybe.

Štai klasėje vyksta pamoka, o šachmatų mokykloje turnyras. Štai cigarų fabrikas, kur žmonės lenkia nugaras stebimi didžiulės Fidelio nuotraukos. Štai biblioteka ar šeima, namie žiūrinti muilo operą. Tik masonų ložė įsikūrusi antrame aukšte ir iš lauko teregėjau laiptus. O iškabomis pažymėtų ložių Kuboje daug – jos rėmė nepriklausomybę, tad net komunistai jų nenušlavė. Daug namų išgriuvę, pažymėti “Peligro! Derrumbe!”. Kasmet tokiose griūtyse būna žuvusiųjų; iš lūpų į lūpas kalbama apie daugiau aukų, nei praneša žiniasklaida.

Toliau nuo centro – standartinių projektų socialistiniai daugiabučiai. Kur nors tarp jų būtinai yra didelė plyna erdvė su gigantomaniškom skulptūrom – Revoliucijos aikštė. Propagandos pilna ir kitur: nuo Gevaros, Kastro ar Cienfuegoso nuotraukų bei citatų iki grėsmingo šūkio “Socializmas arba mirtis!”.

Penki kubiečiai, JAV suimti už ten emigravusių opozicionierių šnipinėjimą ir nužudymą, Kuboje – didvyriai. Plakatų su šiuo penketu daugybė (nuo centrinių aikščių iki bankų).

Kiekviename mieste – Casa de la Cultura (Kultūros namai) ir Casa de la Trova (Tradicinės dainos namai). Ir didelis valstybinis viešbutis besieniais koridoriais. Kokybė menka, keleto žmonių eilėje tekdavo stovėti ir pusvalandį (viename klientus aptarnavo tik viena darbuotoja, o antroji prastovėjo įsmeigusi akis į nusidriekusią eilę). Bet visad žinai, ko tikėtis – net ir kainos vienodos – ~45 konvertuojamieji pesai už dvivietį numerį ir Havanoje, ir atokioje provincijoje.

Mažos raiškos vaizdeliuose valstybiniai viešbučiai gražesni nei tikrovėje (Holginas).

Alternatyva viešbučiui – apsistoti žmonių namuose (casa particular). Tai legalu nuo 1997 m. ir kambarių siūlytojų – jau begalė. Jie lūkuriuoja viešbučiuose. Registratūros jiems talkina: vieno Santiago viešbučio registratūros darbuotojas tiesiai šviesiai pasakė, kad geriau nakvoti pas privatininkus, kito net laikinai apsimetė, kad neturi numerių (iki išgirdome alternatyvius casa particular siūlymus). Pas privatininkus pigiau (25-30 pesų), bet ten dėl nieko nesi tikras: štai kartą žadėtoji vieta keturiems žmonėms pasirodė besanti du dviviečiai kambariai skirtinguose namuose ir kvartaluose. “Pažadas” Kuboje daug nereiškia, svarbu atvesti klientą.

Ryčiausiai buvome Santiage, antrame pagal dydį Kubos mieste. Tai ir juodųjų kubiečių centras. Žymus karnavalu – deja, jis liepos mėn., bet visa spalvingą aprangą regėjome muziejuje. Ten – ir kinų drakonas ar iš šiukšlių daryti rūbai iš Periodo Especial laikų.

Centrinė Kubos Santiago aikštė.

Santiage vietoj autobusų ir panaikintų tramvajų kursuoja sunkvežimiai – keleiviai vežami kėbuluose. Jokių maršrutų neparašyta, bet žmonės juos žino. Vėliau, pakeliui į vakarus, miestai atrodė vis tvarkingesni, transportas “civilizuotesnis”. Gražiai sutvarkyti Bajamo, Sanktu Spiritu centrai. Kamagvėjus išgirtas, tačiau chaotiškas.

Keleiviniai sunkvežimiai ir vilkikų puspriekabės iš Havanos neseniai išnyko, bet rytuose tebėra dažni.

Itin didingas Cienfuegosas, kurio senamiestis ir Punta Gorda iškyšulys pilni cukraus magnatų rūmų, o dvejos senovinės kapinės – iš Italijos XIX a. gabentų balto marmuro paminklų. Šalimais – Trinidadas, irgi buvęs “cukraus miestas” – jo gatvės grįstos akmenimis ir atiduotos pėstiesiems. Iš pačių plantacijų mažai kas belikę – tik aukštas bokštas, kur kadaise vergus darbui šaukdavo varpai.

Senosios kapinės Cienfuegose. Dabar aplink jas – šiukšlinas laukas, bet įspūdis tebėra didžiulis.

Kaip nacionalinį sportą beisbolą stebėjau

Beisbolo lazdomis nešinų paauglių būrelių Kuboje bijoti nereikia. Mat šis sportas – Kubos “antroji religija”. Sovietų Sąjungoje jis buvo uždraustas kaip kapitalistinių JAV produktas, bet Kuboje toks draudimas gal būtų sukėlęs kontrrevoliuciją. Beisbolo lyga tiesiog paversta planine-socialistine: visi sportininkai formaliai neprofesionalai, kiekviena provincija turi po lygiai vieną komandą, į užsienį išvykti žaisti Kubos žvaigždėms draudžiama, o nepaklausę amžiams praranda teisę atstovauti rinktinę.

Kai viešėjome Bajame ten trims padieniui vyksiančioms rungtynėms buvo apsistoję ir lygos čempionai iš Ciego de Avilla. Nusipirkome bilietus – už nacionalinius pesus, tad geriausios vietos už tinklo atsiėjo 10 lietuviškų centų. Dėl siaunčiančios choleros įeinant stadionan rankas nupylė chloruotu vandeniu.

Beisbolo rungtynės Bajame.

Nors lyga vietinė, rungtynės prasidėjo Kubos himnu: “Pirmyn į mūšį, bajamiečiai, / Tėvynė didžiuodamasi stebi jus”. “Mūšis” tai priešinimasis ispanams nesėkmingame XIX a. nepriklausomybės kare, bet šiandien tai puikiai tinka Bajamo klubo rungtynėms. Klubas ir provincija vadinasi Granma – kaip laivas, kuriuo Fidelis atplaukė kelti revoliucijos.

Tylai vyrauti neleido orkestras, o keli tūkstančiai žiūrovų paplodavo nebent po įspūdingiausių momentų. Net tada, kai bajamiečiai laimėjo 3:2, pasidžiaugta kaip Lietuvoje po eilinio gražaus dėjimo į krepšį. Nors tai įspūdingas rezultatas, nes per kitus du mačus Bajamą čempionai negailestingai triuškino (mačiau tiesiogines transliacijas per televizorius viešbučiuose).

Havana – griūvantis baroko miestas

Į Kubos sostinę atvykome jau po saulėlydžio. Pirmą jos vaizdą išvydome iš kitapus įlankos esančios Šv. Petro tvirtovės. Miesto centras tamsus, net Kapitolijaus kupolas neapšviestas. O tvirtovė, viena daugelio gynusių didmiestį, pilna žmonių – mat kasdien devintą vakaro uniformuoti „senovės kareiviai“ čia iššauna patranką. Suvežami turistai, atvažiuoja ir daug havaniečių, kuriems ši pramoga pigesnė (muziejų ir istorinių vietų bilietai – vienintelis dalykas, už kurį turistai moka konvertuojamaisiais, o vietiniai – nacionaliniais pesais).

Ir kirtus tunelį po sąsiauriu naktinė Havana neatrodė viliojančiai. Kadaise didžiausias ir didingiausias Amerikos žemyno uostas dabar aplūžęs ir šiukšlinas. Kaip ir kiti Kubos miestai, tik viskas padauginta kelis kartus: ir plotas, ir pastatų masteliai. Namai čia daugiaaukščiai, didingi. Tik kuris gyvenamas, kuris apleistas iš išvaizdos sunku atskirti…

Pusiau apleisti pastatai Havanos centre.

Naujamiesčio arterija – Prado gatvė. Čia – Kapitolijus, didesnis už Vašingtono, Revoliucijos muziejus (kadaise prezidentūra), nacionalinio teatro skulptūros. XX a. pradžios didybė.

Ir istorinis cigarų fabrikas, prie kurio durų išgirdome pasaką, kad darbininkams atlyginimus moka cigarais, kuriuos kartą per mėnesį leidžia turguje pardavinėti turistams (ta diena šiandien). “Turgus” pasirodė besąs butas gretimam name.

Kubos kapitolijus. Net tokiuose reprezentaciniuose pastatuose iš arti pamatai, kad dalis langų išdaužyti ar pakeisti fanera.

Į vakarus nuo ten – senamiestis, remontuojamas “plėmais”. Ilgas žygis purvinomis gatvėmis žvalgantis į nacionalinių pesų parduotuves ir daugybę rinkiminių apylinkių (vyko rinkimai iš vieno kandidato) staiga atsirėmė į “Plaza Vieja“. O ten vien išblizginti fasadai, lauko kavinės, ant kojūkų žygiuoja muzikantai. Tarsi Europoje.

Suremontuotuose kvartaluose ir įspūdingas barokinis Havanos katedros fasadas, Romo muziejus-parduotuvė, buvę ispanų Vicekapitono rūmai. Ir restoranai su vakarietiškom kainom, bet kubietišku maistu ir aptarnavimu.

Havanos katedra.

Gyvenome prie pakrantės – Malecon. Į ją dūžtančios bangos, tykštančios ant kelio ir (kartais) praeivių – klasikinis Havanos vaizdas. Tolumoje matėsi Vedado. Cuba Libre viešbutis, neįtikėtinai masyvus Edificio Focsa daugiabutis, Revoliucijos (anksčiau Piliečių) aikštė – paskutiniai Batistos eros kūriniai. Greta jų – senosios XIX a. vilos. Kažin, kaip viskas atrodytų, jei ne revoliucija: gal visur būtų pilna šviesų, kazino, lyg Las Vegase.

Dabar Revoliucijos aikštėje tamsoje švyti tik F. Kastro ir Č. Gevaros veidai stebintys tuščius parkingus ir 109 m aukščio ikirevoliucinį poeto Chosė Marti monumentą. Vedado pakrantėje ant stulpų surašyti “Kovotojai už laisvę” – nuo Čikagos anarchistų iki J. Arafato. Aišku, tik kairieji, tad Landsbergio ieškoti neverta.

Pakrantė ir Vedado tolumoje (didžiausias pastatas – Edificio Focsa).

Aplink Vedadą – spalvingai išpaišytas Hamelio skersgatvis, siejamas su Santerijos tikėjimu, bei didžiulės stačiakampės “Kolumbo kapinės” su restauruojamais puošniais paminklais.

Dar toliau į Vakarus – Miramar rajonas. Jo nacionalizuotose vilose šiandien įsikūrę daug kas: nuo darželių iki ambasadų. Yra net konvertuojamųjų pesų prekybos centras “Naujiesiems kubiečiams”. Kaip ir kitur garbingiausioje vietoje guli “Pringles” traškučiai, čia dvigubai brangesni nei Lietuvoje. Šiaip užsieninių prekės ženklų beveik nėra, kubietiškų atitikmenų irgi.

Havanoje ilgai gyveno Ernestas Hemingvėjus. Jo priemiesčio namas dabar – muziejus. Vidų, sutvarkytą kaip po rašytojo mirties – su knygomis, medžioklių trofėjais – galima stebėti tik pro langus.

Ernesto Hemingvėjaus namai turi atmosferą.

Pabaigai

Kai Santiago viešbutyje ryte pravėręs fanera užkaltą langą išvydau virš miesto lėtai birbiančius 1948 m. laidos An-2 “kukurūznikus” supratau, kodėl vakariečiams Kubą lengva idealizuoti: praeitis ir dabartis čia sumišusios kaip niekur kitur. Ir viskas tiesiog kitaip.

Bet tas “kitaip” čia ne amžius besiformavusios tradicijos, kaip pas indus, japonus ar arabus, o būrelio revoliucionierių skubus kūrinys. Būdamas iš šalies, patyrusios panašų eksperimentą, romantikos čia matau mažai. Nemato jos ir kubiečiai, masiškai traukiantys į JAV, kur jau išvyko kas šeštas. O emigracija jiems – ne Ryanair’u į Londoną nuskristi. Tai pavojingas žygis “susikombinuota” valtimi per audrų ir ryklių kupiną vandenyną. Dalis žūva, dalis sugaunami ir už tai atkenčia, bet vis tiek atsiranda mėginančių laimę.

An-2 virš Santiago.

Išskridau. Dauguma kubiečių niekad neišskridę. Net 80% jų gimę jau po Revoliucijos. Atsirandanti savotiška laisvė, Vakarų skonis jiems ir laimė, ir išbandymas. Jei dar kada gįršiu, rasiu kitokią Kubą: pelnai iš suvenyrų su Če Gevara pardavimų tik augs, bet jo kurtos sistemos nebebus. Keli šešiasdešimtmečiai fordai ir čeviai vežios turistus, bet dauguma tūnos sąvartynuose ar užsieniečių kolekcijose. Įdomu buvo pamatyti Kubą tokią, kokia yra dabar.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Kubos turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Nykstantis lietuvių paveldas Amerikoje

Nykstantis lietuvių paveldas Amerikoje

| 0 komentarų

Šis straipsnis parašytas kartu su projektu “Gabalėliai Lietuvos” apie lietuvių paveldą užsienyje.

Pagalvojus apie lietuvių istoriją, turbūt pirmiausia į galvą šauna, kad jos reikėtų ieškoti Lietuvoje. Gal dar – Baltarusijoje, Lenkijoje, Karaliaučiuje. Bet įspūdingo lietuvių palikimo yra ir labai toli, Amerikoje.

Būtent į Ameriką jau nuo XIX a. masiškai traukė lietuviai. Pradžioje bėgo nuo carinės priespaudos, paskui tiesiog užsidirbti, galiausiai – nuo sovietinių represijų. Emigravo šimtai tūkstančių. Kaip ir Lietuvos kaimuose bei miesteliuose anais laikais, Amerikoje jie statė savo bažnyčias. Dalis šių šventovių – architektūriškai įspūdingos, neogotikinės ar neobarokinės. Jos glaudžiai susijusios su lietuvių kultūra: pilnos vyčių ir trispalvių, dešimtmečiais puoštos lietuvių dailininkų, kartais net jų pavadinimai atmena senąją tėvynę – „Vilniaus mergelės”, „Šiluvos mergelės”, „Šv. Kazimiero”. Daugybę metų jos – lietuvių bendruomenių susirinkimo vietos, kur lietuvių kalba laikomose mišiose tebedalyvauja kartais lietuviškų pavardžių nebeturintys emigrantų palikuonys.

Deja, apie 2006 m. prasidėjo šių bažnyčių naikinimas, daromas JAV vyskupijų iniciatyva. Priešingai nei pas mus, kur katalikai verčiau laiko bažnyčias apleistas ir niekada jų neparduoda, Amerikoje bažnyčia – tik pastatas. Todėl strategiškai nesvarbios parapijos naikinamos, bažnyčios – griaunamos, žemės sklypai – parduodami. Dažnai prisidengiama nesurenkamomis lėšomis, tačiau uždarytosios lietuvių parapijos teigia pinigus savoms reikmėms surinkdavusios, o ir kunigų trūkumu nesiskųsdavusios. Be to, Amerikos lietuviai teigia, kad kitataučiai bažnyčių hierarchai žlugdo jų parapijas, proteguodami kai kurias ne tokias gausias savo tautiečių (paprastai – airių) bendruomenes.

Viena gražiausių lietuvių bažnyčia buvo nedideliame Šenandojos (Shenandoah) miestelyje Pensilvanijoje. Jos būta ir seniausios – vietos lietuviai ją surentė 1891 m., kuomet naujų bažnyčių statybos Lietuvoje buvo draudžiamos caro valdžios. Miestelis tada net pravardžiuotas „Amerikos Vilniumi”. Sunku patikėti, kad nedidelis skaičius neturtingų imigrantų gebėjo savomis rankomis pastatyti tokį pastatą. Nepaisant bendruomenės protestų, neogotikinė šventovė 2006 m. uždaryta, 2009 m. teismas leido ją griauti neatsižvelgdamas į tai, kad ji įrašyta į valstijos architektūros paminklų sąrašą. Čia užfiksuoti griovimo darbai. Čia – vienos paskutinių bažnyčioje laikytų mišių (beje, dalyvių nemažai: apie 1000 iš 7000 Šendanojos gyventojų – lietuviai; tai lietuviškiausia Amerikos žemyno gyvenvietė tarp turinčiųjų bent 2000 gyv.). Čia JAV žinių pranešimas, kad griaudamas šią bažnyčią žuvo darbininkas.
Žvelgiant į Litua.com ir panašiose svetainėse esančius lietuviškų parapijų sąrašus, sudarytus dar visai neseniai, su surašytais mišių laikais, ir vedant jų pavadinimus į Google, vis iššoka puslapiai „Uždaryta”, „Bendruomenė protestuoja prieš uždarymą”, „Arkivyskupas siūlo naikinti parapiją” ir panašūs.

Ilgiausias konfliktas vyko dėl Vilniaus mergelės parapijos Manhetene, Niujorke. 1910 m. statyta, 2007 m. paslapčia užrakinta bažnyčia ten stovi ant itin brangios žemės, tad būtų griaunama. Priešingai nei Šenandojoje, ji nėra itin įspūdiga, tačiau lietuviams svarbi. Tai – ir paskutinė taip pavadinta bažnyčia JAV. 2011 m. gruodį Niujorko valstijos teismas leido griauti bažnyčią.

2006 m. uždaryta Klivlendo Šv. Jurgio bažnyčia (1920 m.). Jos perspektyvos gal kiek geresnės, mat ją nusipirko vietos ūkininkai, šventoriuje statysiantys šiltnamius. Paties pastato visiškai sunaikinti jie nežada. Buvusi parapija prijungta prie paskutinės Klivlede likusios lietuvių parapijos, kuri renkasi jau ne istoriniame, bet naujame pastate.

Panašus likimas laukia ir kitos panašios bažnyčios – Šv. Antano Detroite. Čia tebelaikomos mišios (vien lietuviškai), bet 2013 m. planuojama ją prijungti prie paskutinės regione lietuvių parapijos, esančios Detroito priemiesčiuose.

Liūdnesnė padėtis mažesniuose miesteliuose, kaip minėta Šenandoja. 2009 m. uždaryta ir Broktono (Masačiūsetsas) Šv. Kazimiero bažnyčia (įsteigta 1898 m.), tiesa, ji liks naudojama religijai, tik nebe lietuvių ir nebe katalikų – ją nupirko anglikonai. Neogotikinę Amsterdamo (Niujorko valstija) lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčią (1908 m.), XX a. vis gelbėtą nuo uždarymo, XXI a. galiausiai perpirko budistai, pavertę ją Penkių Budų šventove. 2011 m. afroamerikiečiams charizmininkams parduota didinga Šv. Kazimiero bažnyčia Vorcesteryje, Masačiūsetse (statyta 1903 m.), jos gynėjai ir buvę lankytojai iki šiol turi informatyvią interneto svetainę. Šiuose miestuose lietuviškų parapijų jau nebeliko. Nors eksterjeras perleidus bažnyčias kitoms religijoms lieka, interjeras sunyksta: altoriai, vargonai, sakyklos ir kita išblaškoma po kitas bažnyčias, paliekama sandėlyje arba sunaikinama.

Dalis lietuviškų bažnyčių laiko ir nelietuviškas mišias: angliškas, ispaniškas. Taip yra ir Baltimorėje (Merilende), kurios Šv. Alfonso bažnyčia – didingiausia tarp išlikusių lietuviškųjų Amerikos maldos namų. Tiesa, ją statė ne lietuviai: lietuviškoji parapija pastatą 1917 m. perėmė iš vokiečių parapijos, o pastatytas jis 1845 m. Panašiai tvarkosi ir kelios Niujorko, Čikagos, Bostono bažnyčios. Kol kas tvirčiau laikosi Hartfordo arkivyskupijos bendruomenės – Hartfordo vyskupas, priešingai nei jo kolegos iš Niujorko, Bostono, Detroito ir Alentauno, dar nevykdė jokių pertvarkų.

Yra kelios lietuvių kurtos bažnyčios, kurios jau nebėra niekaip siejamos su lietuvių bendruomene, bet išliko katalikiškos. Tarp jų ir žymi neobarokinė Šv. Kryžiaus bažnyčia Čikagoje (1915 m.), įtraukta net į kelionių vadovus po didmiestį. Dabar aplinkinis rajonas gyvenamas išeivių iš Lotynų Amerikos, tad bažnyčia perduota jų parapijai ir mišios čia vyksta ispanų kalba. Tai nėra pats blogiausias likimas, nes išliko ir pastatas, ir paskirtis; jo istorija tebėra aprašyta parapijos interneto tinklapyje.

Kur kas liūdnesnė padėtis griaunamų ar išparceliuojamų bažnyčių. Deja toks scenarijus ištiko jau daugumą lietuviškų parapijų – paradoksalu, bet jos, atlaikiusios maždaug šimtmetį, kurio metu Lietuva patyrė karus, okupacijas, genocidus, nyksta dabar, kai Lietuva jau yra atgimusi ir, jei tik norėtų, galėtų prisidėti bent prie dalinio paveldo išsaugojimo.

Gaila, kad Lietuvos valdžiai šis paveldas mažai rūpi, arba apsiribojama deklaracijomis. Tikrai ne visos bažnyčios brangios – štai minėtą Klivlendo Šv. Jurgio bažnyčią kartu su dviem kitais pastatais ir žemės sklypu ūkininkai nupirko vos už 35 000 JAV dolerių. Tokius pastatus nesunkiai galėtų įsigyti Lietuvos valstybė. Nebūtinai mišioms laikyti (Lietuvoje religija nuo valdžios atsieta). Šie bažnyčių pastatai puikiai galėtų tarnauti kaip konsulatai, lietuvių (o gal bendrai Baltijos šalių) kultūros muziejėliai, bendruomenės centrai. Panašių įstaigų užsienyje yra ir šiaip – tad kodėl jų nesteigus, kiek įmanoma, lietuvių kultūra alsuojančiuose senoviniuose pastatuose, o ne moderniuose beveidžiuose namuose? Prie iniciatyvos, jei tokia būtų, manau finansiškai prisidėtų ir Amerikos lietuviai, parėmę Valdovų rūmus ir kitus projektus.

Savojo paveldo užsienyje saugojimu užsiima dauguma šalių, o taip pat vykdo kultūrinius mainus. Tai gali būti naudinga net ir ekonomiškai – skatina užsieniečius sužinoti apie tikrą šalies kultūrą, jos sąsajas su jų pačių (šiuo atveju – Amerikos) kultūra, kartu ir atvykti apsilankyti. Nemanau, kad Lietuva čia turi išsiskirti blogąja prasme. Prieš kurdami ką nors nuo nulio pagalvokime – gal už tas pačias ar net mažesnes lėšas galėtume išsaugoti tai, kas jau turi vertę. Juk to, ką buldozeriai sunaikins, nebeatkursime niekada.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,