Išskleisti meniu

Kultūrinis reliatyvizmas

“Įvairi šeima”? Laisvės auklėti vaikus ribojimai

“Įvairi šeima”? Laisvės auklėti vaikus ribojimai

| 0 komentarų

Dabar madinga kalbėti apie šeimų įvairovę. Tačiau ta “įvairovė” suvokiama siaurai.

Štai puslapis ivairiseima.lt akcentuoja: įvairiatautės santuokos, įvaikinti vaikai, vieniši tėvai ir vienos lyties santuokos. Bet įvairiatautės santuokos egzistavo tūkstantmečius (ir mano prosenelių šeima tokia buvo). Įvaikinimas ir vieniši tėvai irgi. Vienintelė naujovė – vienos lyties santuokos. Tiesą sakant, išgirdęs ką nors minint “šeimos įvairovę” gali būti tikras, kad bus kalbama būtent apie vienos lyties santuokas.

Tačiau vargu ar vieną naujovę galima vadinti “įvairove”. Juo labiau, kad naujovės šalininkai dažnai siūlo įvairovę naikinti kitur. Pastaraisiais dešimtmečiais Europoje ypač nyksta galimybės pačiai šeimai spręsti, kaip auklėti savo vaikus.

Lietuvos įstatymas, papildomai ribojantis bausmes vaikams, čia – tik ledkalnio viršūnė.

Politizuotos vaikų teisės

Lietuvą, o taip pat Rusiją, Indiją sukrėtė vaikų paėmimo iš šeimų Norvegijoje praktika. Ten vaikai atimami ir už kitokių kultūrinių tradicijų laikymąsi: ilgesnį nei Norvegijoje įprasta maitinimą krūtimi, miegojimą vienoje lovoje su vyresnio amžiaus vaiku ar maitinimą rankomis (indų papročiai). Paaugliai atimami už tai, kad turi šeimoje pareigų, tokių kaip šiukšlių išnešimas.

Vienalytės santuokos Norvegijoje galimos, vienu pagarsėjusiu atveju lietuvės vaikas buvo atiduotas būtent lesbiečių šeimai. Bet iš aukščiau parodytų pavyzdžių matome, kiek iš tikro įvairovės ten tėra – šeimos vaikus turi auginti vienu valstybės nustatytu būdu, kitaip netenka šios teisės.

Esą vaikams kitaip blogai. Bet tyrimų, įrodančių, kad kitaip auklėjant kyla kažkoks pavojus, nėra, arba duomenys prieštaringi. Mokslą keičia politikavimas – į nepalankius išankstinei nuomonei tyrimus nekreipiamas dėmesys (pvz. vienalyčių šeimų šalininkai nemini Marko Regneruso tyrimo, parodžiusio homoseksualių porų išaugintų vaikų sunkumus), palankūs perdėtai sureikšminami, o dažnai tyrimai nedaromi išvis, “nes ir taip viskas aišku pagal bendražmogiškas vertybes” (kurias kiekvienas žmogus čia supranta savaip).

Kartais, atrodo, mėginama į tėvų-vaikų santykius perkelti įprastas suaugusiųjų-suaugusiųjų santykių normas: juk negalima kitam suaugusiajam liepti dirbti, o atsisakius nubausti. Bet toks perkėlimas neįmanomas: vaikas nežino daugybės “pradmenų”, kuriuos žino suaugusieji, ir būtent vaikystės metu juos turi įsisavinti, kad likęs gyvenimas būtų jam lengvesnis. Kaip ir kiek tų pradmenų išmokyti skiriasi ne tik kultūrų ar religijų požiūriai, bet ir vakariečių specialistų mintys.

Vaiko auklėjimas – delikatus reikalas, rezultatus pamatuoti sunku: juk vaikai jau gimsta skirtingi (genai), o vertinamųjų rodiklių begalė (ką laikysime sėkmingo auklėjimo rezultatais?). Be to, arčiausiai vaiko visada būna šeima, o ne mokykla ar valdžia, todėl primetus šeimai modelį, prieštaraujantį jų kultūrai ir įpročiams, jis gali neveikti taip, kaip veiktų jam pritariančiose “bandomosiose šeimose”. O net jei ir tėvai nėra idealūs, ar tikrai perkėlimo į kitą šeimą sukrėtimas nepakenks vaikui dar labiau (juoba, ir įtėviai idealūs nebus)? Kai šitiek daug vertinamųjų kriterijų, šalutinių veiksnių įtakos, bet kurį tyrimą lengva ir nuginčyti, ir sureikšminti.

Atsiribodamas nuo emocingai vertinamų dabartinių įvykių priminsiu 1909-1969 m. Australijos politiką, kuomet masiškai atiminėti mišrios rasės vaikai iš aborigenų. Vienas pagrindų – “vaikų teisės”: juk vaikams geriau augti tarp “civilizuotų žmonių”. Šiandien Australijos valdžia yra atsiprašiusi už tokį elgesį, o kai kas jį prilygina genocidui.

Kitos tradicijos civilizacijų nestabdo

Laikydamosis “kitoniškų” auklėjimo tradicijų buvo pastatytos ir tūkstantmečius išsilaikė didžios indų, kinų, japonų civilizacijos. Ir mūsuose suvokimas apie gerą vaiko auklėjimą keičiasi: kadaise tai buvo Bendžamino Spoko “Vaikas ir jo priežiūra”, šiandien daug jo idėjų paneigta. Neabejotina, kad ateityje pasikeis ir daug dabartinio “auklėjimo etalono” idėjų.

Šiandien Europa susiduria ir su istorijoje unikalia mažo gimstamumo problema. Galime idealizuoti vaiko reikšmę (teisingas tai požiūris ar ne – niekas nepasakys), bet seniau (ir dabar kitose kultūrose) daugiau vaikų gimdyta dėl praktinių sumetimų: paaugę vaikai padėdavo ūkyje. Vakaruose to nebeliko, o ribojimai vaikams net prisidėti prie namų ruošos ar likti vieniems namie galutinai pavertė vaiką didele našta pinigų/laiko prasme. Jos net galinga “gerovės valstybių” paramos sistema nepajėgi kompensuoti, ir ją vis daugiau šeimų “išbando” daugiausiai vienąsyk gyvenime. Paradoksas, bet mažą vietinių tautų gimstamumą kai kurios šalys bando kompensuoti imigracija iš kultūrų, kuriose vaikų auklėjimo tradicijos – dar tolimesnės. Konfrontacija tarp šių imigrantų (jau pagimdančių du trečdalius vaikų Londone) ir jų šeimoms savą tvarką mėginančia primesti valdžia virsta naujomis tragedijomis.

Kaip/kur/kada vaikams mokytis nurodo valdžia

Norvegija nėra pavienis reiškinys. Štai Vokietijoje vaikai atimami jei tėvai juos pasirenka mokyti namie (kalbu apie tėvus, kurie gali tai sau leisti, o ne asocialius). Nesvarbu, kad yra tyrimų, rodančių, jog “namų mokyklėlių” auklėtiniai egzaminus išlaiko net geriau (JAV tai legalu ir populiaru, ir pats pažinojau mokyklos nelankiusią amerikietę). Oponentai teigia, kad Vokietija taip elgiasi siekdama įdiegti vaikams valstybinę ideologiją, kas būtų sunkiau, jei vaikai nelankytų oficialių mokyklų.

Už nuolatinį mokymą namuose vaikai atimami, už laikiną – skiriamos didžiulės baudos. Štai pagal naują Britanijos įstatymą šeima neseniai nubausta 1000 svarų bauda, nes mokslo metų metu pasiėmė vaikus į kelionę. Aš pats dėl kelionių esu praleidęs daug pamokų – ir dėl to labai džiaugiuosi. Kelionių metu sužinodavau tikrai daug (ir tos žinios išliko visam gyvenimui, o ne iki artimiausio kontrolinio) – o pagal programą pasivyti bendraklasius visuomet būdavo paprasta. Bet Britanijoje tėvams nebepaliekamas pasirinkimas – valstybė esą žino geriau, kas reikalinga visiems vaikams – nepriklausomai nuo gabumų, tautybės, tikėjimo, pomėgių.

Jei patys tėvai kasdien nurodinėtų vaikui 5-7 val. daryti ką nors jam nemalonaus ir/ar nereikalingo kai kuriose šalyse tai būtų laikoma emocine prievarta. Tačiau valdžia nuolat taip elgiasi: nurodo kuriuo tiksliai metu, kokioje mokykloje ir ką būtent vaikai privalo mokytis. Tėvams belieka liepti vaikams vykdyti šį valdžios nurodymą, kitaip jie patys baudžiami.

Negi oficialios mokymo programos tobulos, kad už alternatyvos paiešką baudžiama? Ar vienas “tobulas receptas” išvis įmanomas, kai vaikai šitokie skirtingi? Kas geriau supranta konkretaus vaiko poreikius – jo tėvai ar įstatymus priimantys parlamentarai?

Nors daug panašaus vaikų auklėjimo įvairovės draudimų Vakarų Europoje ateina iš kairiųjų, pas mus nėra vien taip. A. Tapinas šiame straipsnyje kritikuoja konservatorių balsais nepanaikintą tvarką, kad kine vaikai kai kurių filmų žiūrėti negali net lydimi tėvų. Aišku, už filmo, kurį koks nors funkcionierius pažymės kaip neskirtą vaikams, peržiūrėjimą kartu su vaikais per namų televizorių, Lietuvoje niekas vaikų neatiminėja ir baudų neskiria – bet juk Norvegijoje iki dabartinės situacijos irgi ne per dieną nueita.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Pagaliau – neutralesnė pasaulio istorija

Pagaliau – neutralesnė pasaulio istorija

| 0 komentarų

Esame įpratę – jau ir mokyklose mokomi – istorijos, kuri pasaulį nušviečia labai nelygiaverčiai. Ištisi skyriai skiriami Graikijai ar Romos Imperijai – o ar žinote, pavyzdžiui, kad Romos klestėjimo viršūnės metu labai panaši imperija gyvavo ir Kinijoje – joje net ir gyventojų buvo tiek pat, kiek Romos Imperijoje? Ten irgi klestėjo mokslas, menai. Bet istorijos vadovėliuose visa istorija už Europos ribų sugrūdama į vieną-du skyrius. Užjūriai Vakarų istorikams pasidaro įdomūs tik nuo to istorinio periodo, kai juos “atranda” ir kolonizuoja europiečiai.

Suprantama, kad kai dalykas vadinasi, tarkime, “Lietuvos istorija”, pasakojama apie mūsų kraštą. Bet kai knyga vadinasi “Pasaulio istorija” norėtųsi, kad tai nebūtų “Europos ir jos kolonijų istorija”. Deja, dauguma Vakaruose parašytų “Pasaulio istorijų” yra kaip tik tokios.

Todėl malonu buvo paimti į rankas australų istorijo Džiofrio Bleinio (Geoffrey Blainey) knygą “Labai trumpa pasaulio istorija”. Ji išties trumpa, bet dėl to nepraranda objektyvumo. Kinijos Hanų Imperija čia gauna panašiai vietos, kaip ir Romos imperija – o kodėl turėtų būti kitaip, kai objektyviai žiūrint jos turėjo panašią galią? Deramai skiriama vietos ir Indijai, kitiems kraštams.

Būdamas australas, autorius nėra visiškai neutralus ir šiek tiek labiau aprašo Australijos aborigenus nei panašias priešistorines visuomenes Afrikoje ar Amerikoje. Tačiau skirtumai – neesminiai.

Visgi yra knygoje ir trūkumų. Tarp svarbiausių – neaprašyta Mesoamerikos civilizacija iki ją atrado europiečiai (majai, toltekai, olmekai, mištekai ir kt.). Manau, ji nusipelnė atskiro skyriaus su užsiminimu ir apie klajoklius indėnus toliau į šiaurę. Juoba, kad trumpiau gyvavusi inkų imperija tokio skyriaus susilaukė, nors, deja, ne prieš ją buvusios irgi galingos Vario, Tiahuanako valstybės.

Keista buvo matyti, kad knygoje nepaminėti Kryžiaus žygiai. Bet geriau pagalvojęs nusprendžiau – galbūt autorius specialiai taip padarė. Juk per visus Kryžiaus žygius maksimaliai kryžininkų užimta teritorija Šventojoje Žemėje buvo ne didesnė plotu nei šiandieninės Lietuva, Latvija ir Estija, ir visas valdas kryžininkai ilgainiui prarado. Galbūt iš tikro jie, objektyviai žiūrint, buvo gana nesvarbūs, ir tik subjektyvus požiūris į istoriją dar ir šiandien mus verčia juos prisiminti labiau nei šimtus užmirštų Viduramžių karų?

Smagu paskaityti knygą kuri bando ieškoti objektyvesnės istorijos, net jeigu jai ir ne visuomet pavyksta. Juk seniai praėjo tie laikai, kai, tarkime, Europos istorikams buvo neprieinami šaltiniai Kinijoje ar Indijoje – dabar objektyvesnę istoriją parašyti trukdo nebent išankstinės nuostatos.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Imigracija romantiškuoju požiūriu – ar tikrai ji didina įvairovę?

Imigracija romantiškuoju požiūriu – ar tikrai ji didina įvairovę?

| 0 komentarų

Šis straipsnis – dalis būsimos straipsnių serijos apie dažnai pražiopsomus argumentus apie imigraciją žvelgiant iš įvairių politinių pozicijų.

Viena kertinių priežasčių požiūriui į migraciją yra romantizmas. Dalis žmonių romantizuoja multikultūralizmą (“gražu, kai yra įvairovė miestų gatvėse”). Kiti priešingai – romantizuoja etninį vienalytiškumą (“gražu, kad mes dar išlaikėme savastį”).

Abi nuomonės turi teisę egzistuoti.

Bet pirmas požiūris turi vieną problemą. Migracija kultūrinės įvairovės pasaulyje nedidina.

Tas siekis parsivežti dalelę užsienio

Jau nuo neatmenamų laikų žmonės siekė atsivežti pas save gabalėlius kitokio, “egzotiško” pasaulio. Nuo Antikos iki Baroko vežtis “egzotiškus” daiktus sau leido tik turtuoliai, krovę juos į kunstkameras. Modernėjant technologijoms imperialistinės šalys jau galėjo privežti tiek daiktų, kad su jais susipažintų visi: XIX a. radosi muziejai, Vakarų Europos didvalstybių archeologai masiškai laivais plukdė į savo sostines Egipto mumijas ir obeliskus, graikų šventyklų detales ir skulptūras. Į zoologijos sodus imta gabenti ir “egzotiškus” gyvūnus. Joks didmiestis nebuvo vertas pagarbos be visuotinio muziejaus ir zoosodo.

Bet štai XX a. antroje pusėje viskas baigėsi. Išgabenti meno vertybes iš Egipto, Italijos ar Graikijos uždrausta – ir joks romantikas neprotetsuoja, kad nebegalės išvysti Antikos genijų šedevrų. Nauji gyvūnai į zoologijos sodus nebegaudomi, o ir esamų laikymą vis daugiau žmonių laiko žiauriu. Gyvūnų ar augalų pervežimas iš vienos šalies į kitą įveisimui laisvėje irgi smarkiai apribotas.

Negi žmonijos žingeidumas dingo? Ne! Tiesiog technologijos leido patenkinti jį kitaip, dar kokybiškiau. Dabar beveik kiekvienas vakarietis išgali keliauti, pats aplankyti Antikos civilizacijų tėvynes ar Afrikos safarių parkus. Pamatyti visa tai originalioje aplinkoje. Pamatyti nesunaikinant tos originalios aplinkos – kaip ją sunaikino Č. R. Kokerelis, 1815 m. Basajės šventyklos Graikijoje frizus išplukdęs Britų muziejun. Pamatyti nepakeičiant savosios aplinkos – kaip ją pakeitė Pirmosios britų flotilės jūrininkai, 1787 m. įveisę Australijoje kiškius, kurie, puikiai tinkantys savo biologinėse nišose Europoje ar Amerikoje, ten pradėjo be atvangos daugintis, nes trūko plėšrūnų, ir iki šiandien yra neišsprendžiama problema.

Imigracijos romantizavimas užgimė vėliau, nei daiktų suvežimo. Masiškiausia ji tapo XX a. antroje pusėje, kai lėktuvai, telefonai, bankų perlaidos leido palaikyti ryšius su tėvynėje likusiais artimaisiais, atsirado diplomų pripažinimas. Iki tol migracija vyko tik kai kuriuose pasaulio regionuose, pvz. iš Europos į Ameriką.

Ir multikultūrinės valstybės romantizavimas – paskutinis iš “Atsivežkime gabalėlį pasaulio pas save” tipo mąstymo, kuris dar neišnyko. Kodėl? Turbūt todėl, kad pastatus, gyvūnus ar meno vertybes pakanka kartą pamatyti. O siekiant pažinti kitą kultūrą reikia bendrauti su jos žmonėmis. Atostogų metu tai retai įmanoma.

Tarpkultūriniams ryšiams migracija nebebūtina

Bet tai irgi neseniai pasikeitė. Labiausiai tą pakeitė internetas. Galimybė bendrauti per bet kokį atstumą. Nuo ~1990 m. el. laiškais, po to realiu laiku raštu (IRC), galiausiai balsu ir vaizdu (lyginant su telefonu – labai pigiai). Ir tai dar tikrai nepabaiga – vystosi automatiniai vertėjai, kitos technologijos paskutiniams barjerams įveikti.

Pažįstu ar pažinojau daugybę žmonių iš kitų kultūrų. Nuo pakistanietės, prašydavusios luktelti, kol ji meldžiasi, iki kino iš Gvandžou, su kuriuo lyginame požiūrį į politiką ir filosofiją Lietuvoje ir Kinijoje. Nuo afrikiečio prognozavusio, kad tuoj juodaodžiams teks siųsti misionierius į Europą iki amerikietės, žaisdavusios su tikru pistoletu.

Tokie patys ryšiai egzistuoja ir versle, kur net pokalbiai dėl priėmimo į darbą tarptautinėse įmonėse atlikami per Skype. Jei dar ir reikia susitikti lėktuvai įgalina išskristi ryte, grįžti vakare ir nebereikia nuolatinių atstovų užsienyje. Štai 2000 m. atstovybes Vilniuje turėjo beveik visos čia skraidžiusios aviakompanijos – šiandien tokie biurai jau beveik išnyko (bilietai parduodami internetu, o kompiuterinę sistemą aptarnauja, pavyzdžiui, indai tėvynėje Indijoje).

Ir Japonija, ir Pietų Korėja – abi etniškai itin homogeniškos – technologijų dėka dalyvauja multikultūriniame pasaulyje (ir gerbia kitokius) labiau nei ne viena daugiatautė trečiojo (ar ir pirmojo) pasaulio šalis.

Migracija ilgainiui tik naikina įvairovę

Žvelgiant pasaulio mastu migracija įvairovės nekuria, o tik mažina. Seniau kiekvienas Vakarų didmiestis turėjo skirtingas mažumas, o šiandien panašios bendruomenės (juodaodžiai, pietų azijiečiai, kinai, arabai) yra visur. Londonas ir Niujorkas nebėra tokie skirtingi, kokie buvo prieš 50 metų. Skirtumai tarp to paties miesto bendruomenių irgi laikini, nes vyksta asimiliacija. Žvelgiam dar giliau: jei ne masinis europiečių bei afrikiečių per(si)kėlimas į Ameriką ir Australiją, šiandien turėtume tvirtas ir unikalias indėnų, aborigenų kultūras. Dabar Amerikos ir Australijos kultūrų skirtumas nuo Europos daug menkesnis. Indėnai, aborigenai tapo mažumomis ir asimiliavosi su imigrantų dauguma (čia svarbiausia būtent migracija, o ne kolonijinis statusas, nes buvusios kolonijos Azijoje ar Afrikoje, į kurias imigracijos beveik nebuvo, kultūriškai unikalesnės).

Patogus gyvenimas kartu reikalauja bendrų taisyklių ir kuo glaudžiau gyveni, tuo taisyklių reikia daugiau. Kambariokams jų reikia begalės, to paties miesto gyventojams – mažiau, bet irgi daug (pvz. vyraujanti kalba, požiūris į švarą…). Tos pačios kultūros atstovai pripažįsta daugumą tų pačių “miesto taisyklių” – o mažumos pageidautų kitokių. Per kelias kartas mažumos “prisitaiko”: netenka savo kalbų, kultūrinių papročių (visa tai – taisyklių dalis). Tas prisitaikymas dažnai sunkus (abiems pusėms) ir net priverstinis. Tautiškai nevienalytės valstybės dėl to vidutiniškai kur kas mažiau stabilios.

Kultūrinė įvairovė pasaulyje – tai daug klestinčių (nenykstančių) kultūrų. O ilgalaikiam kiekvienos kultūros klestėjimui būtina terpė, kurioje ta kultūra nustatytų taisykles. Geriausia tam nepriklausoma valstybė, paskui – autonomija ar bent jau rajonas, kuriame tokie žmonės sudaro absoliučią gyventojų daugumą. Idealizmas, kad kultūra gali išlikti ir gyvenant visiškai “pramaišiui”, nepasiteisino niekur.

“Taisyklių nustatymo” nereikia suprasti kaip diktatūros, nes jos nustatomos visur be išimties (įstatymai, etiketas, vertybės). Dažnai minima “vakarietiška tolerancija” tėra iliuzija: Vakarų šalyse, kaip ir visose kultūrose, kažkas toleruojama ir kažkas ne, o kur tiksliai brėžiamos ribos nustato dominuojanti kultūra (kadangi kultūra kinta tos ribos ilgainiui vienur plečiasi, kitur traukiasi).

Štai XXI a. tiesa: multikultūrinis pasaulis ne(be)reikalauja multikultūrinių valstybių. Priešingai – visų kraštų tapimas daugiakultūriais pasaulio kultūrinę įvairovę tik silpnintų.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Kas tarpukariu gąsdino užsieniečius Palangoje

Kas tarpukariu gąsdino užsieniečius Palangoje

| 0 komentarų

V. Žalio knyga “Lietuvos diplomatijos istorija” skirta smetoninės Lietuvos diplomatijos užkulisiams. Įdomūs ir jos skyriai, skirti užsienio diplomatų įspūdžiams apie tarpukario Lietuvą.

Pasirodo Palangoje Vakarų Europos šalių pasiuntinius gąsdino… vyrų ir moterų paplūdimiai. Tai, kad lietuviai mėgsta maudytis nuogi, jiems mažų mažiausiai buvo keista.

“Nuogalių kvartalus” necivilizuotais vadino ir kai kurie vakarų kultūra persisėmę lietuviai. Paryžuje daug metų Lietuvą atstovavęs teisininkas Petras Klimas rašė: “Tai niekur Europoje nepraktikuojama. Kaimas ir čia ima viršų. (…) Estetinė nuotaika [kaimui] tolima.” (p. 161).

Išties – Vakaruose nudistų dar nebuvo. Prancūzijoje tokie paplūdimiai išpopuliarėjo tik praėjus 20-30 metų po aukščiau įvardytų diplomatų raportų ir dienoraščių įrašų. Netrukus jau niekas Vakaruose nebeniekino nuogų maudynių – priešingai, tai tapo modernia mada.

Tai išeina, tarpukariu lietuviai buvo modernesni už europiečius? Nei taip, nei ne – tiesiog kultūra, priešingai nei technologijos, nėra nei “moderni”, nei “atsilikusi” – ir ji kinta ne viena kryptimi, bet įvairiomis (dažnai – ratais), ir ji natūraliai skiriasi skirtingose šalyse.

Galime diegti modernesnes Vakarų technologijas, bet Vakarų kultūra nėra niekuo tobulesnė už mūsiškę, kaip ir arabų, indų, japonų ar kitos kultūros.

Požiūrį į Palangos nuogalius manau verta prisiminti visiems, bandantiems šiandien niekinti lietuviškus papročius dėl to, kad “Vakarų Europoje yra kitaip”. Nesvarbu, ar tai būtų plojimai lėktuvuose, ar krepšinio pozicija kaip nacionalinio sporto, ar šeimos vertybės.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,


Čadros ir liemenėlės

Čadros ir liemenėlės

| 0 komentarų

Daugybė moterų jas dėvi. Joks vyras nedėvi. Yra vyrų, kurie nori, kad jų žmonos viešumoje jas dėvėtų. Bet dauguma moterų apsisprendžia jas dėvėti pačios. Tačiau yra kraštų, kur nedėvi beveik niekas.

Kas?

Gali būti čadros musulmonų kultūroje. Arba liemenėlės Vakarų kultūroje. Abu variantai tinka.

Tik kažkodėl dažnai girdisi siūlymai riboti moterims galimybę dėvėti čadras (įgyvendinti Prancūzijoje, Tukijoje). Tai net pateikiama kaip kova už moterų teises. Bet beveik niekas nesuprastų, jei kas nors dėl tos pačios priežasties pasiūlytų uždrausti dėvėti liemenėles paplūdimiuose. Ir juo labiau nesuvoktų tokio ribojimo kaip moterų teisių plėtros, o tik kaip varžymą…

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,