Išskleisti meniu

Islamas

Čadros ir liemenėlės

Čadros ir liemenėlės

| 0 komentarų

Daugybė moterų jas dėvi. Joks vyras nedėvi. Yra vyrų, kurie nori, kad jų žmonos viešumoje jas dėvėtų. Bet dauguma moterų apsisprendžia jas dėvėti pačios. Tačiau yra kraštų, kur nedėvi beveik niekas.

Kas?

Gali būti čadros musulmonų kultūroje. Arba liemenėlės Vakarų kultūroje. Abu variantai tinka.

Tik kažkodėl dažnai girdisi siūlymai riboti moterims galimybę dėvėti čadras (įgyvendinti Prancūzijoje, Tukijoje). Tai net pateikiama kaip kova už moterų teises. Bet beveik niekas nesuprastų, jei kas nors dėl tos pačios priežasties pasiūlytų uždrausti dėvėti liemenėles paplūdimiuose. Ir juo labiau nesuvoktų tokio ribojimo kaip moterų teisių plėtros, o tik kaip varžymą…

Straipsnio temos: , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Bankai tūkstančio ir vienos nakties stiliumi

Bankai tūkstančio ir vienos nakties stiliumi

| 0 komentarų

Šis mano straipsnis spausdintas Panevėžio laikraštyje “Babilonas”. Pasirašytas Agavaro Kabanderio slapyvardžiu.

Jeigu keliavote po musulmoniškas šalis, turbūt nesykį matėte užrašą „Islamic bank” – „Musulmoniškas bankas”. „Musulmoniška santuoka”, „Musulmoniška malda” – turbūt suprantami dalykai, juk ir Krikščionių kultūroje šitą turime. Bet musulmoniški bankai?!

Musulmonams savų bankų reikia todėl, kad Islamas draudžia palūkanas. Tad ir padėti indėlį, ir paimti paskolą iš įprastinio banko musulmonams negalima. Juk arba teks pačiam imti palūkanas (už indėlį), arba jas mokėti (už paskolą).

Musulmonai laiko, kad yra neteisinga reikalauti iš žmogaus (arba institucijos) grąžinti daugiau pinigų, nei paskolinta. Juk tokiu atveju skolintojas gautų pelną vien todėl, kad turi pinigų, kuriuos gali paskolinti – tai draudžiama. Uždirbti dorai musulmonas gali dirbdamas (mainydamas laiką į pinigus) arba prisiimdamas riziką (pavyzdžiui, versle). O jeigu iš anksto sutariama, kiek bus sumokėta palūkanų, rizikos skolintojui nebūtų.

Tad musulmoniški bankai veikia kitaip. Bankas skolina pinigus verslininkams ne už palūkanas, bet už būsimo pelno dalį. Pats bankas už indėlius irgi moka ne palūkanas, o pelno dalį, kuri priklauso nuo to, kaip bankui seksis skolinti. Tai yra, ir indėlininkas, ir bankas, prisiima dalį rizikos. Jeigu verslininkas pelno negaus, jis neprivalės ne tik mokėti palūkanų, bet ir apskritai grąžinti atitinkamos kredito dalies bankui. Rizikuoja ir indėlininkai – juk prastai savo verslą vykdantis bankas irgi grąžins mažiau pinigų indėlininkams.

Prasiskolinti tiek, kad reiktų visą gyvenimą mokėti skolas, tokioje sistemoje sudėtinga – patyrus nuostolių, mažės ir skolos. Aišku, yra ir kita pusė: jeigu investavę skolintus pinigus uždirbsite didelį pelną, teks juo dalintis – taigi, atiduoti daugiau, negu įprastinėje bankininkystėje, kur palūkanos iš anksto sutartos. Be to, musulmoniški bankai, suvokdami riziką, nėra linkę dalinti paskolų „į kairę ir į dešinę”. Kai kurie ekonomistai teigia, kad tai gerai, nes taip išvengiama ekonomikos perkaitimo.

Gali kilti klausimas – jeigu riziką prisiima bankas, tai ar dorai tada uždirba pasiskolinęs verslininkas? Iš tikro verslininkas tik dalinasi riziką su musulmonišku banku. Visų pirma, pagal susitarimą su banku jis gali privalėti kartu su skolintomis lėšomis investuoti ir savo pinigų, kuriais jau rizikuos tik pats. Be to, jis rizikuoja savo darbu. Jeigu verslininkas metus stengsis išvystyti verslą, ir tai nepavyks, verslininkas, galima sakyti, neteks metų darbo – savo laiko. O dirbti (stengtis išvystyti verslą) verslininkas įsipareigoja pagal sutartį su banku.

Beje, ir tradiciniai bankai skolindami kažkiek rizikuoja. Juk gali būti, kad pasiskolinusi įmonė subankrutuos. Ypač tai pasimatė per dabartinę krizę, kuomet kai kurie „verslininkai” pradėjo nusikalstamai privedinėti savo įmones prie bankroto vien tam, kad nereikėtų grąžinti skolų – kai tuo tarpu visą tų įmonių turtą pasilikdavo sau. Tačiau vakarietiškoje sistemoje bankas patiria nuostolių tik dėl skolininko nusikalstamų veiksmų, arba jeigu skolininkui verslas nesiseka absoliučiai (taip, kad lemtų tikrą bankrotą). Tuo tarpu musulmoniškoje bankininkystėje skolininkui, kurio verslas nepasisekė, nereikia apgaudinėti tam, kad išvengti prasiskolinimo.

Musulmoniška bankininkyste turi teisę naudotis ne vien musulmonai. Tačiau tokie bankai negali prisidėti prie veiklų, kurias draudžia Islamas: pavyzdžiui, lošimų verslo. Tiesa, po pavadinimu „Musulmoniškas bankas” kartais slepiasi institucijos, kurios nesilaiko Islamo principų – skolina nemoraliais laikomiems verslams, ima palūkanas, tik kitaip pavadintas. Tačiau jeigu tokios veiklos paaiškėja, tai gali sukelti skandalą ir musulmonų klientų praradimą.

Straipsnio temos: , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Apie religijas ir jų stiprumą

Apie religijas ir jų stiprumą

| 0 komentarų

Skaitant knygą apie religijas kilo tokia mintis:

Įvairiuose regionuose vyrauja skirtingos religijos ir istorijos bėgyje tai keitėsi. Tačiau įdomu pastebėti, kad skirtingos religijos skiriasi ir savo galia pritraukti bei išlaikyti žmones – ilgainiui “stipresnės” religijos pritraukė žmonės iš “silpnesnių”

Pavyzdžiui, kadaise visame pasaulyje vyravo įvairūs pagoniški, animistiniai tikėjimai, tačiau jie blėso ir užleido vietą “stipresnėms” religijoms – pavyzdžiui, Krikščionybei ar Islamui. Tas procesas tebesitęsia Afrikoje ir kitur, tačiau dabar pirmykščiais įvardijamus tikėjimus išpažįstančių palyginus mažai belikę.

Viduriniąją grandį tarp “pirmykščių tikėjimų” ir didžiųjų monoteistinių religijų (Krikščionybės, Islamo) gali sudaryti Azijos darmiškosios religijos – Induizmas, Budizmas. Pačios sugebėjusios palenkti didelį kiekį tikinčiųjų bei tikrai nesiruošiančios ilgainiui nunykti kaip įvairūs “pirmykščiai tikėjimai”, jos visgi ilgainiui užleido dideles teritorijas Krikščionybei ir Islamui. Pavyzdžiui, Malaizija, Indonezija anksčiau buvo induistinės, dabar musulmoniškos; 10% Indijos gyventojų ilgainiui atsivertė į Islamą, Pietų Korėjoje XX a. krikščionybė išstūmė budizmą kaip dominuojanti religija. Ar daug žinote žemių, kurios seniau buvo krikščioniškos ar musulmoniškos, o dabar nebėra, nes gyventojų dauguma patys atsivertė į kitą religiją (o ne buvo, pavyzdžiui, ištremti ar išnaikinti, o žemė kolonizuota naujais žmonėmis)? Dabar negaliu sugalvoti nė vienos tokios žemės, greičiausiai jų ir nėra.
Kas lemia skirtingą skirtingų religijų stiprumą?
*Dievo valia, ilgainiui bandanti priartinti žmones prie tam tikro idealo, kuris artimesnis “stipriosioms” religijoms?
*Tai, kad “stipriųjų” religijų bruožai labiau atitinka sąmoningus ar pasąmoningus daugumos žmonių poreikius (pvz. monoteizmas labiau tinka daugumai nei politeizmas)? Galbūt šie poreikiai priklauso nuo kokio nors civilizacijos išsivystymo etapo?
*Gal tiesiog tas religijas išpažįstančių žmonių aktyvesnė veikla skleidžiant savo tikėjimą?
Galbūt pradžioje daug kas linktų prie pastarojo varianto, prisimindami Kryžiaus žygius ar Islamo užkariavimus. Tačiau giliau pamąsčius tai tėra atskiri istorijos momentai; jie niekada nebūtų įvykę, jei nebūtų pakankamai taikiai atsivertusių žmonių jiems vykdyti, taip pat nebūtų , jei naujoji religija nebūtų pakankamai “stipri” (pvz. niekas masiškai neatvertė į kitus tikėjimus žydų, nes pats judaizmas pats yra stipri religija, nors ir negalinti plisti dėl plėtrą ribojančios “išrinktosios tautos” doktrinos). Be to, greta karingos plėtros, “stiprios” religijos apėmė daugybę žemių taikiai – pavyzdžiui, Islamas per prekybinius kelius apėmė rytų Afriką (keitė “pirmykščius tikėjimus”), pietryčių Aziją (keitė induizmą).

Dar vienas verčiantis pamąstyti dalykas – visos stiprios religijos yra gana panašios (pavyzdžiui, jos visos monoteistinės), tarpusavyje panašumų turi ir silpnesnės religijos. Tačiau aiškinant religijų stiprumą per žmonių poreikius galėtų kilti klausimas, kodėl tada anksčiau nesusiformavo tokios religijos, kokios labiau atitinka žmonių poreikius, o teorija, kad tie poreikiai priklauso nuo raidos etapo, gali iššaukti pastebėjimą, kad yra įvairaus išsivystymo stadijų šalių, išpažįstančių įvairaus stiprumo religijas (nors koreliacija tarp, pavyzdžiui, šalies turtingumo ir religijos stiprumo matyt yra, čia aišku galėtų būti keliama ir kita teorija – kad tam tikros religijos leidžia šaliai labiau išsivystyti).
Gal norėtumėte pasidalinti savo mintimis?

Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *