Išskleisti meniu

Guamas

Guamas – Azijos Kanarai

Guamas – Azijos Kanarai

| 0 komentarų

Guame po ilgų klajonių Ramiojo Vandenyno giluma vėl atsidūrėme Vakarų civilizacijoje. Su neoninėmis lempomis, dideliu oro uostu, greito maisto restoranais, milžiniškais viešbučiais…

Bet ore ten jau tvyrote tvyrojo Rytų dvelksmas. Tolimoji JAV kolonija Guamas gyvena iš Azijos turistų. Tuntai Tokijo madas sekančių jaunų japonų zujo nedidelių jo miestų gatvėmis, prekybos centrų ir oro uosto koridoriais, o japoniški užrašai beveik nustelbė angliškus.

Japonų turistai tuoj leisis į povandeninę observatoriją

Priešingai nei Havajuose, Guame nėra pasaulio stebuklų. Į Guamą, kaip į Kanarus ar Maljorką, milijonai keliautojų ten skrenda visų pirma dėl puikaus klimato ir šilto vandenyno. Juk visa tai – vos kelios valandos skrydžio nuo daugiamilijoninių didmiesčių smalkių ir tvankumos.

Kelios bent kiek įdomesnės Guamo vietovės smarkiai apvilktos turistine drobule. Prie sostinės Aganijos (Hagatnos) – Dviejų įsimylėjėlių uolos, nuo kurių esą Anapilin nušoko vietiniai Romeo ir Džuljeta. Gražiai sutvarkytos senųjų ispanų fortų liekanos ir latė akmenys, praeituose amžiuose laikydavę vietinės čamorų tautos namų stogus.

Latė akmenys Latė akmenų parke, Guamo simbolis

Neturėdami gamtos didybės ar istorinių paminklų guamiečiai kuria naujas pramogas. Aganijos akvariume ėjome stikliniu tuneliu, virš kurio plaukiojo rykliai, rajos ir gigantiški gruperiai. Vėliau už panašaus stiklo jau regėjome tikrą vandenyną. Ten įrengta Povandeninė observatorija: nusileidi žemyn palangiškį primenančio jūros tilto gale ir štai už lango matai žuveles bei… nardytojus.

Bet labiausiai iššaukiantis turizmo pramonės ir vietinės gamtos susidūrimas mums pasirodė Tafalofo kriokliai. Šiuos Guamui milžiniškus, bet pasauliniu mastu vidutiniškus upės sklenksčius apsupo keistas pramogų parkas – jame ir siaubo kambarys, ir pornografinės skulptūros, ir Budų atvaizdai, ir kopija olos, kurioje gyveno dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo pabaigos tebekariavęs japonų seržantas (link jos veža vaikiškas traukinukas)…

Jūrinis vėžlys iš Aganijos akvariumo povandeninio stiklinio tunelio

Pirmoji diena Guame, kai lankėme Aganijos apylinkes, buvo ir sunkiausia mano peršalime – per ašaras ne visada galėjau atsimerkti, o nosinaites šnarpščiau blokais. Tačiau Guamas turėjo normalią ligoninę, kur man išrašė batą tvirtu padu – juo minant nebebuvo pavojaus pakenkti kaulo tiesiam suaugimui. Tad kai antrąją dieną Guame apvažiavome salą, vėl galėjau vaikščioti negrįstais takeliais ir dar labiau džiaugtis kelione – deja, jau pasukusia į pabaigą…

Guamo istorija:
~4000 m. pr. Kr. – Iš Azijos į Guamą atvyksta pirmieji gyventojai, čamorų protėviai.
1521 m. – Guamą atranda Ferdinandas Magelanas. Ispanija pareiškia į jį pretenzijas (taip pat ir į kitas Marianų salas).
1668 m. – Kartu su kitomis Marianų salomis tampa ispanų Marianų salų kolonija, pavaldžia Naujosios Ispanijos kolonijai (dabartinė Meksika).
1817 m. – Marianų salų kolonija tampa pavaldžia kitai Ispanijos kolonijai – Filipinams.
1898 m. – JAV-Ispanijos karo metu salą užima JAV, ją tiesiogiai ima valdyti JAV laivynas.
1941 m. – Antrojo pasaulinio karo metu okupuoja Japonija. 1944 m. JAV susigrąžina salą.
1949 m. – Guamas tampa JAV teritorija (kolonija), nebepavaldžia kariškiams. Jo gyventojai netrukus gauna JAV pilietybę. Dar po dešimtmečio į salą pradedami įleisti turistai.

 

Kovo 8 d.


Grįžimas į civilizaciją

Viršum tupiančio į savo namų oro uostą “salų šoklio” sparno jau regėjau miesto šviesas. Seniai išsiilgtas civilizacijos spindesys po, rodos, begalinių Ramiojo vandenyno tolių. Guamas. Jungtinių Amerikos Valstijų kolonija prie Azijos krantų, arba, jei jau kalbėti visai oficialiai, neinkorporuota organizuota JAV teritorija (unincorporated organized territory).

Atogrąžų saloje pasitikęs oro uostas būtų kuklus pasauliniam didmiesčiui, bet mums tada atrodė milžiniškas. Su “rankovėmis” keleiviams, parduotuvėmis ir ilgais koridoriais. Su daugybe pasų tikrinimo punktų erdvioje salėje – o ne vienu menkučiu koridoriaus šone, kaip trijose pastarosiose mūsų “stotelėse”.

Mums stojus eilėn į terminalą ėmė plūsti jauni japonai. Daugybė jų vilkėjo ryškiais, madingais drabužiais – tik tos mados Tokijuje nuo Paryžiaus, Milano ar Niujorko skiriasi kaip diena ir naktis.

Oficiali kalba anglų, reklamos – japoniškos

Aistė paso tikrinimo laukė neramiai. San Francisko liūtys jos JAV vizos nuotraukoje buvo išplovusios pusę veido. Pareigūnas nusiuntė į atskirą kambarėlį, kur uždavė papildomų klausimų, bet po keliolikos minučių jau ėjome į erdvią atvykimo salę.

Iš autonuomos punkto paimtame turistiniame planelyje hiragana, katakana ir kandzi (trys japonų vartojamos rašto sistemos) aiškiai nusvėrė lotyniškas raides ir anglų kalbą. “Restaurant” – vienas žodis oficialia kalba, o greta galybė reklaminių hieroglifų.

Neįtikėtina žinant, kad vos du procentai iš 175 000 guamiečių – japonai. Užtat keturi iš penkių turistų čia atskrenda tais didžiuliais ir dažnais oro laineriais iš Tokijo, Osakos, Nagojos, Saporo, Fukuokos, Hirošimos, Sendajaus, Niigatos ar Nahos – kiekvienas didesnis Tekančios Saulės šalies miestas turi tiesioginį reisą į Guamą. O štai į už keliolikos valandų oro kelio per vandenyno bangas tūnančią dominiją skrydžių maža – net į Vašingtoną ar Niujorką tektų keliauti su persėdimais.

Tursitinis Guamo žemėlapis su vietos įžymybių ir verslininkų reklamomis

Sutvarkę formalumus jau riedėjome per lietaus skalbiamą Tamuningą – pagrindinį Guamo kurortą, kartu su kitais dviem miestais, Aganija (Hagatna) ir Tumonu, supantį dvi įlankas. Šalikelėse miegojo uždarytų greito maisto restoranų vitrinos, o centrinę Pale San Vitores gatvę tvieskė neonų šviesos. Vos kelias minutes tetruko kelionė iš A. B. Von Pato oro uosto iki didelio pakrantės viešbučio su baseinu ir visu kitu, be ko neįsivaizduojate “viskas įskaičiuota” tipo kurorto. Nemažame kambaryje vis šnarpšdamas nosį užmigau ir sapnuodamas laukiau, kol Jungtinių Valstijų žemę palies pirmieji ryto saulės spinduliai. “Kur prasideda Amerikos diena” – toks yra taiklus Guamo šūkis, nes kai ta pati septinta ryto pagaliau pasieks sostinę Vašingtoną, Tamuningą vėlei dengs dvidešimt pirmos valandos sutemos.

 

Kovo 9 d.


Guamo Romeo ir Džuljeta, ir kodinės spynos meilei pažymėti

Jei ieškotumėt Guamui analogų Europoje – tai būtų Kanarų salos. Nėra čia senųjų civilizacijų griuvėsių ar meistriško grožio gotikos bei baroko statinių, nėra ir gamtos didybės, kaip Havajuose. Keliautojus į šį JAV laivyno forpostą vilioja visuomet šiltas oras, nedaug vėsesnis vandenynas ir vos kelios valandos skrydžio nuo didmiesčio tvankumos.

Vaizdas į Aganos įlanką iš viešbučio balkono.

Kaip ir Kanaruose, kiekviena menka įdomybė Guame pateikta tarsi pasaulinė retenybė, apsupta suvenyrų parduotuvėlių nesustojančioms turistų upėms aptarnauti. Tenerifėje šitų srovių “vanduo” – londoniečiai ar Reino-Rūro aglomeracijos gyventojai, o čia – japonai, su nedideliu korėjiečių prieskoniu. Likusi Azijos dalis švaistytis pinigais atostogoms tropikuose dar negali (arba ir patys gyvena amžinoje vasaroje).

Pirmoji iš susvarbintų Guamo lankytinų vietų mums buvo Dviejų Įsimylėjėlių taškas (Two Lovers Point), nuo kurio aukštos uolos į Tumono įlankos bangas, esą, nušoko legendinė pora (savaime suprantama, juos tokiai lemčiai pastūmėjo jų meilei priešgyniavę tėvai). Dabar uolėtą 122 metrų aukščio krantą karūnuoja grakšti apžvalgos aikštelė kur nebūtume patekę be tris dolerius kainavusio bilieto. Į seklią įlanką bei žydrą debesėliais nusagstytą dangų galima pažvelgti ir pro teleskopus (įmetus monetų). Dar ten – neaišku, ar kada gyvenusius Guamo Romeo ir Džuljetą atmenančios mozaikos. Bei jau labai tikrų porelių prikabinti japoniški įrašai apsilankymui čia pažymėti bei širdelių formos kodinės spynutės.

Porelių pakabučiai ant specialios sienos prie Dviejų Įsimylėjėlių taško

Įspūdingame jūrų muziejuje – ir jūros gėrybių restoranas

Palikę Įsimylėjėlų Tašką keliems kitiems įsimylėjėliams nuvykome į Underwater World jūrų muziejų. Vietoje mažų akvariumų čia – viena didžiulė vandens talpa, kurios dugne vinguriuoja stiklinis oro pilnas tunelis. Juo eidamas mačiau iš šonų ir virš galvos plevenančias rajas, smėlyje tarp koralų sustingusius ryklius, ir vis praplaukiančius gigantiškuosius gruperius, kurių per pusę tonos sveriantis beveik 3 metrų ilgio kūnas primena prabėgusius dinozaurų laikus – jas išvydus visai nekeista, kad šios milžinės minta ir rykliais.

Antrame aukšte – kiti baseinėliai, kur boluoja medūzos ar iš dugno “olų” galvas kaišioja morenos. Pirmosios Aistei itin patinka, o antrosios – itin šlykščios. Trečiame pastato aukšte esantis prabangus jūros gėrybių restoranas tikrai nesukeltų apetito gamtos mylėtojui.

Aistė prie povandeninio pasaulio medūzų akvariumo

Su specialiu batu vaikščioti tapo lengviau

Deja, tą trečiadienį manoji sloga visai įsismarkavo ir visus gražiuosius vaizdus regėjau pro tekančias ašaras bei nuolat aukštyn keliamas vienkartines nosinaites, kurių, jau panaudotų, buvo pilnos kišenės. Laimė, daug problemų tądien pavyko išspręsti. Ryte pirmąsyk aplankėme viešbučio rekomenduotą Daktaro kliniką. Priešingai nei gretimoje didžiojoje Memorialinėje ligoninėje, čia noriai priimami žmonės iš šalies – nors spartietiškas laukiamasis buvo pilnas, ilgai sėdėti neteko. Mane apžiūrėjo, pasvėrė, išmatavo (juk nežinojau savo matmenų pėdomis ir svarais). Davė baltą kaukę ant veido (Azijoje nemandagu sergant šitokių nedėvėti ir leisti į orą bacilas) ir liepė sugrįžti vakarop.

Antrąsyk į kliniką nuvykome jau po didžiojo akvariumo ir pietų. Peršvietė koją rentgeno spinduliais – kaulas nepasislinko, bet lūžis nelabai gražus. Dovanojo specialaus binto (mat vaistinėje buvo pasibaigęs), pardavė batą su nelanksčiu padu. Kelionėje jis itin pravertė, nes nebereikėjo stengtis statyti kojos atsargiai, galėjau ramiai žingsniuoti net ir per akmenis, kurių nelygus paviršius nebegrasė perskirti piršto lūžio vietoje. Už viską sumokėjom mažiau, negu tikėjomės, prisiklausę apie be galo brangią JAV sveikatos apsaugos sistemą.

Kadangi medicininiai reikalai neleido nutolti nuo šalies sostinės, tą dieną apžiūrėjome patį miestą, likusią Guamo dalį pasilikdami rytdienai.

Kuklios, bet tvarkingos Aganijos įžymybės

Pradėjome nuo senojo ispanų Aguedos forto griuvėsių ant kalvos prie sostinės Aganijos. Priešingai didžiajai Okeanijos daliai, kurią dar 1850 m. valdė įvairūs karaliukai, Guamas kolonizuotas dar XVII a., kai pro čia Ispanijos karaliaus vardu plaukė Ferdinandas Magelanas, netoliese, Filipinuose, gavęs galą, ir savo padėjėjui baskui Chuanui Sebastianui Elkanui bei jūreiviams palikęs garbę tapti pirmaisiais apkeliavusiais pasaulį žmonėmis.

Vaizdas į Aganiją nuo Aguedos forto

Kaip ir visos Jungtinės Valstijos, Guamas daugiatautis, bet kas trečias tenykštis žmogus yra čamoras. Tai – dar viena Mikronezijos tautų, pasklidusi po ilgąjį Marianų salyną: Guamą ir šiauriau plytinčią kitą nutolusią JAV valdą – Šiaurės Marianus. Istorijos girnos pasigailėjo čamorų labiau nei havajiečių ir apie pusė jų (deja, dažniau vyresnieji nei jaunimas) tebekalba senąja savo kalba. Nebe visai tokia, kokią ją girdėjo Magelanas: tris amžius trukęs ispaniškasis periodas pakeitė net čamoriškus skaitvardžius: seniau jie skaičiuodavo gyvus ir negyvus, ilgus ir trumpus daiktus skirtingai, o dabar viskam sako “Unu”, “Dos”, “Tres”, “Kuåttro'”, “Singko'”…

Čamorų simbolis, besipuikuojantis Šiaurės Marianų herbe ir vėliavoje – latė akmuo (latte). Tiksliau – du akmenys: storas riedulys, uždėtas ant ilgo ir plonesnio. Senųjų Guamo “trobų” šiaudiniai stogai laikydavosi ant bent šešių šitokių akmeninių stulpų, mat sienų jos neturėdavo. Stogai, gindavę senovės čamorus nuo liūčių, nupuvo, o patvarūs latė akmenys liko riogsoti laukuose, panašiai, kaip Nan Madolas ar Velykų Salos moai sklulptūros, taip ryškiai primindami senąją civilizaciją, neatpažįstamai pakeistą vis naujų kolonizatorių ordų, kad net šių dienų archeologai Guamo priešistorėje išskiria “ikilatė”, “tradicinį ikilatė” (1 – 1000 m. po Kr.) ir “latė” (1000 – 1521 m.) periodus.

Aštuoni latė “stulpai” simboliškai perkelti į sostinę Aganiją ir stūkso Latė akmenų parke ispaniškojo forto papėdėje. Menkas parkelis vienintelis rodė čamorišką šio miesto prigimtį. Netolimoje aikštėje, kurios pavadinimas (Plaza de España) tebeprimena iki 1945 metų ją puošusius Ispanijos gubernatoriaus rūmus – balta katalikiška Dulce Nombre de María arkikatedra, priešais – paminklas Popiežiui Jonui Pauliui II. Guame katalikų – 85%. Jei JAV religija skaldo net tas pačias rasines grupes, tai čia ji vienija kardinaliai skirtingas. Kovo 9-oji buvo Pelenų trečiadienis, todėl daugybės žmonių – nuo klinikos darbuotojų iki sporto žinių vedėjo televizijos ekrane – kaktas dabino juodi kunigo ranka nubraižyti kryžiai.

Guamo Katedra priešais centrinę sostinės aikštę

Eidami arčiau vandenyno atsidūrėme čamorų turguje, garsiai šurmuliuojančiame kiekvieną trečiadienį. Skambėjo dainos, minios apsuptoje scenoje šoko merginų grupė. Aplinkui – prekybos nameliai ir pavieniai ant lauko stalų gėrybes išsidėstę prekeiviai. Tik, deja, daugiau nei čamoriškų dirbinių ten įprastinių suvenyrų bei kiniškų prekių. Nusipirkau daugiafunkcį “šveicarišką” peiliuką, mat jis tekainavo dolerį.

Šokiai čamorų turguje

 

Kovo 10 d.


Turistai laukia žuvų, o už lango priplaukia… nardytojai

Saulėtą (ir vėl) kovo 10 dieną išsileidome į kelionę aplink 541 km2 ploto (maždaug kaip Vilniaus miestas) salą. Piečiau sostinės jūros tiltu sujungta su krantu aplankėme Povandeninę observatoriją (Undersea observatory). Kartu su japonų mokyklinukų grupe sraigtiniais laiptais nulipusius į pastato “rūsį” 11 metrų gylyje už 24 panoraminių langų žiedo pasitiko žuvelių kolonijos, melsvi vandens toliai ir gelsvas smėlio dugnas. Kaip zoologijos sode – tik ne gyvūnėliai čia įkišti į akvariumą: tai žmonės užsidarę stikliniame narve, o žuvims priklauso visas vandenynas. Be to, stebėjimas čia abipusis: gretimose seklumose mokoma nardyti ir naujai iškepti narai itin mėgsta iš kitos vitrinų pusės pažvelgti į Observatorijos klientus. O patyrę plaukikai čia barsto maistą – kad žuvelės priplauktų arčiau žiūrovų.

Japonų moksleiviai fotografuoja narus kitapus Povandeninės observatorijos lango

Netolimi paplūdimiai mena Antrąjį pasaulinį karą, kai amerikiečių pajėgos 1945 m. sugrįžo į 1941 m. japonų okupuotą Guamą, tuomet pervadintą Omija Džima (Didžiosios Šventyklos Sala). Asane ir Agate likę menki skerdynių likučiai: kelios olos, vandenyno link nukreipti pabūklai. Viskas tvarkingame nacionaliniame parke su gražiais takeliais, paminklais. Ramiai ir visiškai vieni pasivaikščiojome tomis tykiomis pakrantėmis.

Paminklas Jūrų bitėms – JAV laivyno inžineriniams batalionams – vienoje iš Antrojo pasaulinio karo invaziją regėjusių pakrančių

Fortų liekanos iš auksinės ispanų galeonų eros

Pietinė Guamo dalis – erdvūs tušti plotai, kur tarp kalvų pajūryje įsispraudę keli kaimai. Viena šitokių gyvenviečių – Umatakas. Čia 1521 m. išsilaipino Ferdinandas Magelanas. Išvydęs, kaip valtelėmis priplaukę čamorai siaubia jo laivą, legendinis keliautojas praminė Marianus Vagių salomis (Islas de Los Ladrones). Nepaisant negarbingo pirmojo kontakto su Europa, palei įlanką stovi nedidelis obeliskas ekspedicijos aplink pasaulį kapitonui.

Umatakas nuo ispanų forto griuvėsių

Viršum įlankėlės dunkso ispaniškai tebevadinami Nuestra Señora de la Soledad forto griuvėsiai. Į vandenyną nukreipti patrankų vamzdžiai sužadino vaizduotę: štai čia prieš tris šimtus metų bangas skrosdavo didieji Ispanijos galeonai, gabendavę brangius krovinius tarp Meksikos ir Filipinų. Budrūs sargybiniai iš kuorų stebėdavo, kad joks korsaras nepasigvieštų Burbonų dinastijos nuosavybės. Guamas tada valdytas iš Mechiko, kurio barokinis senamiestis ir Vėliavos aikštė nuo šito forto ne ką arčiau, nei patys karalių rūmai Madride. Bet vandenynų prekybos eroje atstumas skaičiuotas ne kilometrais ir ne myliomis, o jūroje praleistomis savaitėmis. Meksikon, anapus Ramiojo vandenyno, didieji burlaiviai keliaudavo tiesiai, o į Seviliją ar kitus indėnų auksu finansuotus Ispanijos uostus tekdavo sukti aplink visą Afriką.

Umatako fortą atmena patrankų muliažai ir informacinė lenta turistams

Paskui atėjo 1815 metai: Napoleonas palaužė jau gana trapią Ispanijos galybę, ir jos keturios vicekaralystės Amerikoje pasuko savais keliais, nepalikdamos Burbonams nė kolonijinio perlo – Naujosios Ispanijos, virtusios Meksika. Didžiausią planetos vandenyną raižantys galeonai liko tik praeities miražas, Umatako fortas nunyko. Dabar priešais – tik vandenys, tik gražus tiltas per upelį ir švento Dionizijaus bažnyčia.

JAV tapimas supervalstybe prasidėjo Guame

Guamas regėjo XVI a. galingiausios pasaulio Imperijos galutinį žlugimą ir kartu – pagrindinės XX a. supervalstybės iškilimą. 1898 metų birželio 20 d. JAV jūrų pėstininkų kurioziška invazija nė nesulaukė atsakomųjų šūvių: mažytis ispanų garnizonas manė, kad amerikiečiai patrankomis tik saliutuoja. Ispanijos galybė tada buvo jau tokia sutrūnijusi, kad paskutinę žinią savo valdiniams Guame karalystės valdžia buvo perdavusi tik balandį, kai joks karas dar nevyko.

Tą karštą vasaros dieną JAV prisijungė prie kolonijinių šalių. Iki tol ji tik pagal dar 1831 m. mirusio prezidento Džeimso Monro doktriną sergėjo Amerikos žemyną nuo Europos bandymų vėl jį pasiglemžti sau. Ir su ispanais 1898 m. kariauti ėmė dėl jų represijų prieš Kubos kovotojus už laisvę. Bet štai Guamas tapo pirmąja užjūrio kolonija, pirmąja gyvenama valda toliau to, ką valdyti buvo JAV “prigimtinis likimas” (Manifest destiny). Po metų Manilos mūšyje krito ispaniškieji Filipinai, dar po metų JAV prisijungė Havajus.

Naujai užimtas valdas stebėjusioje Salų tarnyboje dirbo ir kapitonas Džonas Peršingas. Kai po dviejų dešimtmečių, 1918 m., šio žmogaus vadovaujama JAV “ekspedicinė kariuomenė” Prancūzijos mūšių laukuose padėjo tašką Pirmajam pasauliniam karui, tai buvo tik Guamo įvykių tąsa. Iš grupelės buvusių kolonijų, nežinia kaip gebėjusių išsilaisvinti nuo Britanijos, iš pasaulio periferijos, JAV tada tapo vienu jo centrų, gebančių veikti bet kurioje pasaulio vietoje neprasčiau, nei patys britai.

Kriokliai, siaubo kambarys, japonų partizano ola – su vienu bilietu

Pietinė Guamo pakrantė – labiau čamoriška, šiek tiek primenanti likusią Mikronezijos dalį. Pietavome chaotiškame dešrainių “restorane” netoli varganai atrodančio kaimelio. Aišku po Čiuko viskas atrodė tvarkinga.

Palikome automobilį prie Talafofo krioklių, tarp besiganančios kiaulių šeimynėlės. Patys dviejų kaskadų kriokliai čia supami keisto pramogų parko. Į kainą įeina “skrydis” virš upės mažuose lynų keltuvo vagonėliuose. Apačioje ramiai pasivaikščiojome prie šniokščiančių vandenų.

Tafalofo kriokliai tėra viena jų garbei pavadinto parko įdomybių

Greta žemutinės kaskados aplankėme mažą muziejėlį, kurio eksponatai – ant rankų pirštų suskaičiuojamos freskos, kiekviena atspindinti skirtingą salos epochą.

Paskutiniosios sienos išdabintos įnirtingais Antrojo pasaulinio karo mūšiais sausumoje ir vandenyje. Paskui patys nukėblinome iki vietos, teoriškai atmenančios tą karą: olos, kurioje Šoičis Jokojus (Šoiči Jokoi), Antrojo pasaulinio karo japonų seržantas, gyveno iki pat 1972 m. Imperinės Japonijos kultūroje pasiduoti buvo nesuvokiamai negarbinga – geriau jau žūti kare ar bent pasidaryti galą sau. Šitaip negarbinga, kad Imperijai kapituliavus šimtai jos kareivių likę už fronto linijos tęsė konfliktą. Kas kovėsi tarsi partizanai, o kas tiesiog slapstėsi, manydami, kad Imperatoriaus Hirohito kalba, kurioje jis atsisakė savo dieviškumo – daugų daugiausia eilinė amerikiečių propaganda. Tokie atskalūnai svajonėse regėjo laiką, kai niekuomet kare nenugalėta Japonija atsities, frontas vėl pasistums į pietryčius, ir jų pagalbos labai reikės išsilaipinusiems desantininkams, kad virš Omija Džimos skambant “Kimigajo” melodijai vėl suplazdėtų tekančios saulės vėliava.

Tiesa, tikrąją seržanto slėptuvę jau seniai nuplovė taifūnas, o mes teaplankėme jos kopiją. Džiunglių tankmę, kurioje japoną tik po dvidešimt aštuonerių spartietiško gyvenimo, žolių valgymo ir primityvios medžioklės metų, aptiko vietos gyventojai, ten pakeitė takelis, greta jo – mažas traukinukas tiems, kas pavargtų žingsniuodami tuos kelis šimtus metrų.

Panašioje žeminėje dešimtmečius gyveno užsilikęs japonų seržantas

Lynų vagonu, pakeliui stabtelėjusiu dėl dingusios elektros, grįžome į aukštutinę parko terasą. Nuo apžvalgos bokšto pasigėrėjome kalvotu peizažu ligi pat toliuose tyvuliuojančio vandenyno. Dar šalimais – siaubo kambarys su praeiviams iš garsiakalbių skambančiais žodžiais “Laikykite vaikus prie savęs, jie maži ir būtų puikus užkandis”.

Tarp gyvatvorių skulptūros demonstruoja Kamasutros pozas

Bet užvis labiausiai Tafalofe pribloškė meilės parkas: palei gyvatvorėmis įrėmintus takelius ten išrikiuotos baltos skulptūros. Tarsi kokios klasikinės romėnų ar graikų deivės – bet daug atviresnės. Vienur moteris gašliai išsiskėtusi, kitur atvaizduota tik apatinė jos dalis. Einame toliau – gipsinės figūros štai jau mylisi įvairiausiomis pozomis. Čia ir 69, ir du vyrai su viena moterimi, ir tai, ką europiečiai vadina iškrypimais.

Viena Tafalofo meilės parko skulptūrų

Kai jau galvojau, kad viską matėme, priėjome paaugliškas fantazijas primenančius aparatus. Čia lankytojai suka specialią rankenėlę, o dvimatė metalinė vyro figūrėlė tuomet kiša savąjį organą į geležinę moterį. Greičiau suki – ir seksas greitesnis. Na ir pagaliau link išėjimo iš parko – du vienodi antropomorfiški šunys, galbūt japonų animacijos herojai. Jie nesimyli – likau nesupratęs, kaip jie čia susiję. O Aistė išvis nesuvokė, kas į tokią vietą gali eiti: juk nepilnamečiai bent oficialiai čia neįleidžiami (tiesa, prižiūrėtojai prie įėjimo nebudi).

Japonai su vakariečiais turbūt ir čia visai “pasiklydę vertime”. Juk net sintoistų šventyklose yra penių skulptūros, o kasmečiame “Plieninio falo festivalyje” (Kanamara macuri) religinė procesija per Kavasakio miestą Japonijoje neša didžiulę lyties organo imitaciją.

Smagiai pasijuokę grįžome automobilin. Tafalofo krioklių parkas – tikras Guamo veidrodis. Į vieną vietą čia gebėta suplakti tai, ką tesieja vienas vienintelis faktas: tai gali privilioti turistus. Bet per ten praleistas pusantros valandos lankytojų matėme vos keliolika…

Tafalofe yra ir Budų skulptūrų…

Į JAV kariuomenę uoliausiai stoja neamerikiečiai

Jei išgirdus žodį “Amerika” prieš akis iškyla baltaodžių pilni miestai su getais, hiphopo ritmu gyvenamais juodaodžių – tuomet Guamas ne tik geografiškai, bet ir kultūriškai – nebe Amerika. Europos kilmės žmonių čia – vos 7 procentai, Afrikos kilmės – nėra net vieno procento. Be silpną daugumą sudarančių čamorų saloje vyrauja filipiniečiai (26,3% gyventojų) – juk archipelagas anapus Filipinų jūros irgi buvo ispanų, amerikiečių, ir tik kai 1946 m. jis tapo nepriklausomu salų keliai išsiskyrė. Dar 11,3% guamiečių (ar jų tėvai, seneliai…) imigravę į šią turtingiausią Mikronezijos dalį iš kitų Ramiojo Vandenyno salų. Daug jų čia atvyksta studijuoti, mat Guamo universitetas, kurio triaukščius bendrabučius regėjome Mongilao miestelyje rytų pakrantėje – prestižiškiausias Mikronezijoje. Atmenant moksleivius iš gretimų salų it magnetas traukiančią Čiuko Xavier mokyklą – tai tikras Ramiojo Vandenyno Oksfordas, nūnai turintis 3000 studentų. Paskutinė didesnė Guamo bendruomenė – ne Filipinų kilmės azijiečiai (6,3%).

Kiti salos demografiniai rodikliai irgi neprimena šiuolaikinių Jungtinių Valstijų: štai viena moteris čia susilaukia vidutiniškai net keturių vaikų.

Nepaisant šitokių skirtumų, didesnė dalis Guamo vyrų pasišvenčia ginti Dėdę Semą JAV kariuomenėje nei bet kurios iš 50 valstijų piliečių. Visa šiaurinė salos dalis – ją aplankėme paskiausiai – išdalinta karo bazėms. Ir laivynas, ir oro pajėgos čia turi savas. Iš už debesų atsklindantis naikintuvų eskadrilių reaktyvinių variklių gausmas Guame nieko nestebina.

Iki XX a. vidurio dėl savo karinės reikšmės Guamas net buvo uždara teritorija – turizmas draustas. Ir šiandien tūkstančių karių aptarnavimas – antrasis pagal svarbą ekonomikos ramstis, tad vietos verslininkai įnirtingai stengiasi, kad kuo daugiau iš federalinio biudžeto valstybės gynėjams mokamų atlyginimų pasiliktų saloje. Prie vienų vartų į Anderseno oro pajėgų bazę pastatytas McDonald’s restoranas, prie kitų – Pizza Hut.

Įspūdingas Guamo kapines turistiniai bukletai užmiršę

Grįžę trimiestin išlipome prie Laisvės statulos kopijos. Aišku, mažytės, pastatytos skautų berniukų, žvelgiančios į vandenin besileidžiančią saulę ir ore dūzgiantį karinį sraigtasparnį atlapomis durimis. Visi monumentai ir paminklai Guame – mikroneziškai mažučiai (tai ne visada nuspėtum pagal didingus jų aprašymus turistams).

”Laisvės statula” Aganijoje

Bene vienintelis statinys, kuris įspūdingai atrodytų ir didmiestyje, buklete turistams kaip tik neaprašytas. Tai – Aganijos katalikų kapinės ties vakariniu išvažiavimu, netoli gubernatoriaus būstinės. Jų baltas kolumbariumų eiles, nuo gatvės pusės iščiustytas masyviomis šventųjų statulomis, klasicistinėmis kolonomis ir frontonais, išvydome dar ryte, ir negalėjome negrįžti aplankyti jau temstant.

Aganijos katalikų kapinėse palaidotųjų ramybę sergi baltos šventųjų skulptūros

 

Kovo 11 d.


Tolimoji JAV valda Guamas tęsė gyvenimą lėtu turistiniu ritmu. Pale San Vitores gatvėje žibėjo neoniniai hieroglifai. Japonės moksleivės turškėsi blausiai apšviestame viešbučio baseine. O mes, lydimi Irako kare galvas sudėjusių guamiečių žvilgsnių iš oro uoste iškabintų didžiulių memorialinių nuotraukų ir supami tų, kuriems trumpos atostogos, deja, jau baigėsi, po trumpo miego kulniavome į “Continental Airlines” lėktuvą Guamas-Tokijas. Dar valandėlė ir štai orlaivio važiuoklė jau paliko “Nenuskandinamojo Amerikos lėktuvnešio” (tokia Guamo pravardė) paviršių.

Japonų turistės Guame. Kartų su jų tautiečiais išskridome į jų tėvynę

Lankytinų vietų ir įdomybių Guame žemėlapis su mano nuomone apie jas. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę


Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną


1.Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2.San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3.Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4.Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5.Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6.Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7.Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8.Guamas: Azijos Kanarai
9.Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,