Išskleisti meniu

Kelionių būdai

Kaip skristi lėktuvu ir ką daryti oro uoste

Kaip skristi lėktuvu ir ką daryti oro uoste

| 2 komentarai

Keliaujate lėktuvu retai ar keliausite pirmą kartą?

Susigaudyti gali atrodyti sunku, bet viskas paprasta. Aiškinu viską nuo pasiruošimo namie prieš skrydį iki išėjimo iš oro uosto jau atskridus.

Ką padaryti namie prieš skrydį

Pasiimkite su savimi asmens dokumentą (geriausiai – pasą, nes kortelė tinka ne visur) ir bilietą (geriau spausdintą). Susidėkite daiktus taip, kad tiktų į skrydį (ką galite ir negalite imti, žr. žemiau “Bagažas ir bagažo pridavimas”).

Įsiminkite ar užsirašykite šiuos duomenis:
a)Jūsų skrydžio numeris.
b)Iš kur į kur skrendate.
c)Tikslūs skrydžio laikai.
d)Aviakompanija.

Jei skrendate su persėdimu, kiekvienas skrydis turės atskirus duomenis (t.y. jei skrendate Vilnius-Londonas-Niujorkas, tai Vilnius-Londonas ir Londonas-Niujorkas bus skirtingi skrydžio numeriai).

Tipinis lėktuvo salonas

Pagal šiuos duomenis oro uostų ekranuose atpažinsite savo skrydį. Ten žibės, prie kokių vartų eiti, ar skrydis atidėtas ir pan.

Registracija į lėktuvą ir įlaipinimo talonas

Įsigyti bilietą nepakanka – dar reikia užsiregistruoti į skrydį. Tai galima padaryti dvejopai:

1.Daugelis avialinijų leidžia registruotis internetu jų tinklapiuose (pvz. „Lufthansa“ – www.lufthansa.com ). Tiesa, daugelis neturi lietuviškų tinklapių – tik angliškus. Reikia spausti „Check-in“, įvesti savo duomenis. Tada aviakompanijos tinklapis jums pateiks (ar elektroniniu paštu atsiųs) įlaipinimo taloną. Jį atsispausdinkite (vis daugiau aviakompanijų leidžia taloną ir tiesiog parodyti mobiliojo telefono ekrane). Internetu paprastai galima regsitruotis 1-2 dienas prieš skrydį iš namų.

2.Beveik visos aviakompanijos leidžia registruotis į lėktuvą ir oro uoste (jei neužsiregistravote internetu). Tiesa, kai kuriose aviakompanijose (Ryanair, Wizzair ir kt.) už tokią paslaugą reikia primokėti papildomai. Registracija oro uoste vyksta prie specialių stalelių. Oro uosto ekranuose (tablo) paprastai dega tų stalelių numeriai ar raidės. Ekranėliai yra ir virš kiekvieno registracijos stalo kur rodoma, koks reisas ten registruojamas. Padarius registraciją, jums duos popierinį įlaipinimo taloną.

Tipinis tablo oro uoste. Iš kairės į dešinę parašyta: aviakompanijos simbolis | skrydžio numeris | išvykimo laikas | miestas į kurį skrendama | registracijos stalo numeris | įlaipinimo vartų numeris | skrydžio statusas (pvz. 'laipinama'). Registruojantis aktualu tik registracijos stalo numeris, o įlaipinimo vartų numeris bus aktualu paskui

Tipinis tablo oro uoste. Iš kairės į dešinę parašyta: aviakompanijos simbolis | skrydžio numeris | išvykimo laikas | miestas į kurį skrendama | registracijos stalo numeris | įlaipinimo vartų numeris | skrydžio statusas (pvz. ‘laipinama’). Registruojantis aktualu tik registracijos stalo numeris, o įlaipinimo vartų numeris bus aktualu paskui

Bet kuriuo atveju, registracijai reikės asmens dokumento.

Registracijos laikas yra ribotas. Tarkime, registraciją internetu, pavyzdžiui, gali būti leidžiama atlikti ne vėliau kaip 4 val. iki skrydžio, o registraciją oro uoste – tik likus daugiau nei 1 val. iki skrydžio, bet ne mažiau kaip 3 val. Tikslūs laikai priklauso nuo aviakompanijos, tačiau jei nesate dažnas keleivis, geriausia į oro uostą atvažiuokite bent 2 val. iki skrydžio.

Įlaipinimo talonas. Svarbiausi duomenys 'Boarding time' - Įlaipinimo laikas (ankstesnis, nei išskridimo laikas), 'Seat' - vieta, kurioje reiks sėdėti, 'Gate' - vartai, per kuriuos iš oro uosto išeiti į lėktuvą (bet sekite tablo - dar gali keistis, ypač jei skrydį atidės)

Įlaipinimo talonas. Svarbiausi duomenys ‘Boarding time’ – Įlaipinimo laikas (ankstesnis, nei išskridimo laikas), ‘Seat’ – vieta, kurioje reiks sėdėti, ‘Gate’ – vartai, per kuriuos iš oro uosto išeiti į lėktuvą (bet sekite tablo – dar gali keistis, ypač jei skrydį atidės)

Bagažas ir bagažo pridavimas

Bagažas, kurį galite vežti lėktuvu, yra dvejopas. „Rankinis bagažas“ (angl. carry-on luggage) yra bagažas, kurį nešitės su savimi į lėktuvo saloną. „Registruojamas bagažas“ yra bagažas, kurį prieš skrydį atiduosite į krovinių skyrių, o atsiimsite tik išlipę iš lėktuvo.

Tiek rankinio, tiek registruojamo bagažo svoris ir išmatavimai ribojami, o tikslūs ribojimai priklauso nuo aviakompanijos, skrydžio klasės. Išsiaiškinkite juos ir nepažeiskite, nes juos pažeidus gali būti taikomi dideli mokesčiai arba bagažo gali nepriimti. Yra aviakompanijų, kur galima nemokamai vežtis tik rankinį bagažą, o registruojamas bagažas kainuoja papildomus pinigus (pvz. Ryanair, Wizzair).

Rankinį bagažą jūs tiesiog nešitės su savimi į lėktuvą. Registruojamą bagažą reikia priduoti prie tų pačių stalelių, kur vyksta registracija į skrydį oro uoste (žr. aukščiau). Net jeigu būtumėte užsiregistravęs į skrydį internetu, jei turite registruojamą bagažą, vis tiek reikės prieiti prie to langelio.

Registracijos stalai oro uoste. Reikia pasirinkti tą, virš kurio parašyti jūsų skrydžio duomenys. Kartais visi tos pačios aviakompanijso skrydžiai registruojami prie vieno registracijos stalo - tada pakanka, kad sutaptų aviakompanijos pavadinimas

Registracijos stalai oro uoste. Reikia pasirinkti tą, virš kurio parašyti jūsų skrydžio duomenys. Kartais visi tos pačios aviakompanijos skrydžiai registruojami prie vieno registracijos stalo – tada pakanka, kad sutaptų aviakompanijos pavadinimas

Atidavus registruojamą bagažą, jis konvejeriu, paskui specialiu transportu nuvažiuos iki lėktuvo, kur jį pakraus krovikai. Registruotas bagažas skris tuo pačiu lėktuvu krovinių skyriuje.

Jeigu skrendate su persėdimu ir abu skrydžiai yra įrašyti viename biliete, „registruojamą bagažą“ dažniausiai galėsite atsiimti paskutiniame oro uoste (t.y. nereiks jo atsiimti prieš persėdimą ir priduoti vėl). Tačiau dėl visa ko pasiteiraukite to tarnautojo, kuriam atiduosite bagažą pirmajame oro uoste.

Taip pat pasižiūrėkite, kokius daiktus draudžiama turėti „rankiniame bagaže“. Tuos daiktus – jei jų turite – privalote dėti į registruojamą bagažą. Tai, tarkime, žirklės, peiliai ir kita, kas gali kelti pavojų. Tas sąrašas nuolat plečiasi – pvz. dabar Europos Sąjungoje negalima rankiniame bagaže turėti net vandens buteliuko.

Draudžiamų lėktuve daiktų sąrašas Europos Sąjungoje. Kairėje pusėje parodytų daiktų negalima imti į saloną (rankinį bagažą), dešinėje - ir į rankinį, ir į registruotą bagažą. Kitose šalyse reikalavimai gali būti ne tokie griežti, bet daugelis jų sutampa

Draudžiamų lėktuve daiktų sąrašas Europos Sąjungoje. Kairėje pusėje parodytų daiktų negalima imti į saloną (rankinį bagažą), dešinėje – ir į rankinį, ir į registruotą bagažą. Kitose šalyse reikalavimai gali būti ne tokie griežti, bet daugelis jų sutampa

Bagažo turėti nėra būtina.

Saugumo kontrolė

Užsiregistravę į skrydį ir atidavę registruojamą bagažą (jei tokio turite), eikite į saugumo kontrolę. Ten sekite tarnautojų nurodymais. Skirtinguose oro uostuose jie būna skirtingi.

Beveik visuose oro uostuose teks praeiti metalo detektorių, išsikrauti metalinius daiktus, bei padėti rankinį bagažą po rentgeno aparatu. Kai kuriuose oro uostuose po rentgeno aparatu paprašys padėti ir striukes, švarkus, liemenes, batus, diržus ir/ar rankinius laikrodžius (t.y. nusirengti, nusiauti). Gali daryti papildomus patikrinimus – pvz. atstitiktine tavrka tikrinti, ar nebuvote arti sprogmenų (su tam tikrom cheminėm medžiagom).

Jei tikrintojai atrastų draudžiamų dauiktų, juos teks arba išmesti, arba grįžti ir palikti išlydinčiam žmogui, arba tą lagaminą/kuprinę atiduoti į registruojamą bagažą.

Pasų kontrolė išskrendant ar tarpiniame oro uoste

Jei skrendate į kitą šalį (už Šengeno zonos), dar teks praeiti pasų kontrolę. Tai paprasta – pakanka parodyti pasą ir tarnautojas patikrins, ar nesate ieškomų asmenų sąraše.

Kai kur pasų kontrolė automatizuota – pasą reikia kišti po skaneriu ir atsidaro automatiniai vartai. Jei neaišku, eikite pas darbuotoją.

Laipinimas į lėktuvą

Perėję kontroles, pažiūrėkite tablo ekraną vėl – prie jūsų skrydžio degantis numeriukas reikš laipinimo vartus, į kuriuos turite eiti. Pvz. „D45“ reikš, kad turite eiti į D45 vartus.

Tipinis oro uosto informacinis ekranas anapus saugumo kontrolės. Iš kairės į dešinę jame parašyta: skrydžio išvykimo laikas | tikrasis laikas, jei skrydis atidėtas | aviakompanijos simbolis | skrydžio numeris | alternatyvūs skrydio numeriai, jei tas pats skrydis turi kelis numerius | miestas (oro uostas) į kurį skrenda lėktuvas | terminalo numeris (jei oro uoste keli terminalai) | įlaipinimo vartai | situacija

Tipinis oro uosto informacinis ekranas. Iš kairės į dešinę jame parašyta: skrydžio išvykimo laikas | tikrasis laikas, jei skrydis atidėtas | aviakompanijos simbolis | skrydžio numeris | alternatyvūs skrydio numeriai, jei tas pats skrydis turi kelis numerius | miestas (oro uostas) į kurį skrenda lėktuvas | terminalo numeris (jei oro uoste keli terminalai) | įlaipinimo vartai | situacija (pvz. ‘cancelled’ reiškia ‘atšauktas’)

Ekrane degs ir informacija, jei skrydis atidėtas ir naujas laikas jį atidėjus.

Eikite prie vartų ir laukite (kelią iki vartų rodys rodyklės). Aišku, jei laiko daug, galite pasivaikščioti po oro uostą. Svarbu būti prie vartų įlaipinimo laiku, kuris paprastai yra nuo 15 iki 60 min. iki lėktuvo pakilimo. Įlaipinimo laikas rašomas prie vartų ir, dažniausiai, ant įlaipinimo talono (tiesa, jei skrydis atidedamas, jis gali atsidėti).

Prie vartų yra parašytas jų numeris, o į kitus vartus rodo rodyklės

Prie vartų yra parašytas jų numeris, o į kitus vartus rodo rodyklės

Laipinimo vartai (dešinėje) ir stalas (kairėje) ties kuriuo tarnautojai tikrins bilietus prieš leisdami pro vartus. Vartai arba tiesiai ves į lėktuvą, arba į autobusą kuris priveš prie lėktuvo, arba ant oro uosto asfalto ir iki lėktuvo reiks eiti pėsčiomis

Laipinimo vartai (dešinėje) ir stalas (kairėje) ties kuriuo tarnautojai tikrins bilietus prieš leisdami pro vartus. Vartai arba tiesiai ves į lėktuvą, arba į autobusą kuris priveš prie lėktuvo, arba ant oro uosto asfalto ir iki lėktuvo reiks eiti pėsčiomis

Atsidarius įlaipinimo vartams, stokite į eilę. Tarnautojas patikrins jūsų asmens dokumentą ir įlaipinimo taloną bei, jeigu šalyje į kurią skrendate reikia vizos – ar vizą turite. Tada eikite į lėktuvą ir užsiimkite savo vietą (parašytą ant įlaipinimo talono).

Laipinimas į lėktuvą. Mažuose oro uostuose ir į pigių skrydžių bendroves jis vyksta pėsčiomis (eiti paskui visus), kitur iki lėktuvo priveža autobusas arba lėkuvas prijungiamas specialiu koridoriumi - rankove - prie oro uosto

Laipinimas į lėktuvą. Mažuose oro uostuose ir į pigių skrydžių bendroves jis vyksta pėsčiomis (eiti paskui visus), kitur iki lėktuvo priveža autobusas arba lėktuvas prijungiamas specialiu koridoriumi – rankove – prie oro uosto

Skrydis

Įlipus į lėktuvą, klausykite instrukcijų, kurias per garsiakalbį ar tiesiai jums sakys pilotas ar stiuardai ir stiuardesės (paprastai uniformuoti). Rankinį bagažą reikės pasidėti po kėde priešais arba į lentynas viršuje. Pakilimo ir nusileidimo metu reikės prisisegti saugos diržus, nes gali smarkiai kratyti ir dėl to galima susižeisti (bet tai labai reta).

Įlipimo metu didesni daiktai pasidedami lentynose virš kėdžių

Įlipimo metu didesni daiktai pasidedami lentynose virš kėdžių. Jei trūksta vietos lentynoje virš savo kėdės, galima dėti ir į gretimas lentynas.

Skrydis tarp pakilimo ir nusileidimo dažniausiai ramus, bet gali būti kratymų, vadinamų turbulencija. Tokiu atveju pilotas arba stiuardas irgi lieps prisisegti saugos diržus.

Pakilimo, nusileidimo, turbulencijos metu bus negalima vaikščioti po lėktuvą ar eiti į tualetą. Kitu laiku – galima. Pakilimo ir nusileidimo metu negalima naudotis elektronikos prietaisais (skirtingos avialinijos į šį draudimą žiūri skirtingai rimtai).

Stiuardesė duoda saugumo instrukcijas prieš skrydį (ką daryti avarijos atveju)

Stiuardesė duoda saugumo instrukcijas prieš skrydį (ką daryti avarijos atveju)

Skrydžio metu stiuardai ir stiuardesės gali ką nors pardavinėti, pvz. maistą (meniu tada būna kėdės priešais atloše) ar prekes. Kai kurios aviakompanijos maistą ir gėrimus ar bent dalį jų duoda nemokamai (ypač taip būna ilguose skrydžiuose) – pasiteiraukite, ar maistas/gėrimai nemokami.

Tipinis maistas lėktuve. Ilguose skrydžiuose toks dažniausiai įeina į kainą, trumpuose dažniau pardavinėjamas arba duodamas paprastesnis maistas

Tipinis maistas lėktuve. Ilguose skrydžiuose toks dažniausiai įeina į kainą, trumpuose dažniau pardavinėjamas arba duodamas paprastesnis maistas

Nusileidus nepamirškite pasiimti savo daiktų.

Persėdimas

Jei skrendate su persėdimu, išlipę tarpiniame oro uoste jokiu būdu neišeikite iš oro uosto, o eikite kryptimi „transfer“ (persėdimai).

Tarpiniame oro uoste reikės pakartoti dalį tų procedūrų, ką ir pirmame oro uoste. Tačiau nebūtinai – pvz. gali nebereikėti papildomai pereiti saugumo kontrolės, eiti pasų kontrolės, ar papildomai registruotis į skrydį (jei jau būsite užsiregistravę iš anksto ir turėsite taloną). Paprastai persėdant nereikia atsiimti bagažo ir priduoti vėl.

Jei įlaipinimo talono į antrą skrydį neturite, reikia prieiti prie persėdimų stalo (angl. transfer desk) ir gauti jį tenai. Persėdimo stalų gali būti ne vienas – žiūrėkite, kur prie kurio yra jūsų aviakompanijos simbolis.

Atvykimas

Lėktuvui nusileidus paskutiniame oro uoste, išeikite į oro uosto pastatą (kelią jums greičiausiai rodys). Eikite kryptimi „arrivals“ (atvykimas).

Išlipimas iš lėktuvo. Per trapą (dešinėje) lipa žmonės, į sunkvežimį (kairėje) iš bagažo skyriaus krauna žmonių bagažą, kurį vėliau atiduos oro uoste

Išlipimas iš lėktuvo. Per trapą (dešinėje) lipa žmonės, į sunkvežimį (kairėje) iš bagažo skyriaus krauna žmonių bagažą, kurį vėliau atiduos oro uoste

Visų pirma, reikės pereiti atvykimo pasų kontrolę, kur patikrins, ar galite įvažiuoti į šalį, jei reikia vizos – ar ją turite. Kai kuriuose oro uostuose galima įsigyti vizą vietoje prieš pasų kontrolę. Vizų davimo lietuviams tvarką šalyje, į kurią skrendate, sužinokite likus daug laiko iki skrydžio.

Po pasų kontrolės, jei atidavėte registruojamą bagažą, eikite į bagažo atsiėmimą (angl. baggage claim). Ten bagažas važiuos ant konvejerių. Raskite konvejerį, prie kurio degs jūsų skrydžio išskridimo mietsas (pvz. Vilnius) ir skrydžio numeris. Ten važiuos jūsų skrydžio keleivių daiktai, kuriuos krovikai bus iškrovę iš jūsų lėktuvo. Sulaukite savo ir pasiimkite.

Daug bagažo konvejerių. Eikite prie to, ekrane virš kurio dega jūsų skrydžio išvykimo oro uostas, numeris

Daug bagažo konvejerių. Eikite prie to, ekrane virš kurio dega jūsų skrydžio išvykimo oro uostas, numeris

Konvejeriu važiuoja keleivių lagaminai

Konvejeriu važiuoja keleivių lagaminai

Tada eikite į miestą (pvz. „exit to city“). Gali prireikti pereiti muitinę. Jei neturite ką deklaruoti, eikite kur žalia spalva. Gali reikti padėti visus daiktus ant rentgeno aparato – darbuotojai tikrins, ar nevežate toje šalyje nelegalių daiktų ar daiktų, už kuriuos turėjote susimokėti muitą ar akcizą, bet to nepadarėte. Daugeliui keliautojų tai nėra aktualu.

Gali būti, kad užsienio šalyje neturėsite interneto ar jis bus brangus. Todėl gerai dar Lietuvoje pasidomėti, kaip reikės nuo oro uosto nuvažiuoti iki ten, kur jums reikia (pvz. viešasis transportas).

Du tablo - vienas rodo atvykimus, kitas išvykymus ir jų laikus. Svarbu nesusimaišyti: jei jums reikia išvykimų, ieškokite išvykimų (angl. departures) grafikų tablo, o jei atvykimų (pvz. ką nors pasitinkate atvykstant - atvykimų (angl. arrivals)

Du tablo – vienas rodo atvykimus, kitas išvykymus ir jų laikus. Svarbu nesusimaišyti: jei jums reikia išvykimų, ieškokite išvykimų (angl. departures) grafikų tablo, o jei atvykimų (pvz. ką nors pasitinkate atvykstant – atvykimų (angl. arrivals)

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Kelionės viešuoju transportu – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės viešuoju transportu – viskas, ką reikia žinoti

| 0 komentarų

Kelionės viešuoju transportu – dažnai nuvertinamos. Didelėje dalyje šalių keliauti viešuoju transportu yra patogu ir pigiau, palyginus su autonuoma ar ekskursijomis – bent jau jei keliaujate vienas. Viešajame transporte ir kur kas labiau susiduri su vietos kultūra, gali pabendrauti su vietiniais.

Bet kaip sužinoti maršrutus, tvarkaraščius, kiek transportas kainuos, ar tikrai toje šalyje taip keliauti apsimoka?

Viešuoju transportu pravažiavęs kai kurias didžiausias pasaulio šalis (Indiją, Kiniją, Japoniją, Kazachstaną ir kitas), dalinuosi patritimi.

Poilsio akimirka Tailando traukinyje

Poilsio akimirka Tailando traukinyje

Kiek kainuoja keliauti viešuoju transportu?

Viešojo transporto kainos tikriausiai pasaulyje skiriasi labiau, nei bet kokio kito dalyko. Maisto, benzino, viešbučių kainos irgi skiriasi – bet ne tiek. Pavyzdžiui, Šveicarijoje nuvažiuoti traukiniu kilometrą kainuoja maždaug 200 kartų brangiau, nei Indijoje!

Indijoje gali 650 km atstumą nuvažiuoti už 3 eurus, o Ciuriche tiek atsieis pats pigiausias vienos zonos miesto autobuso bilietėlis.

Todėl viešuoju transportu itin apsimoka keliauti neturtingose, pigiose šalyse – net jei keliaujate keturiese ar aštuoniese tai gali būti pats pigiausias kelionės būdas.

Pigiausia Indijos geležinkelių klasė

Pigiausia Indijos geležinkelių klasė. ‘Tik tu stumkis, nes kitaip įlipantieji įstums atgal’ – sakė už manęs eilėje išlipti laukiantys keleiviai

Tuo tarpu turtingose šalyse (pvz. Vakarų Europoje) paprastai viešasis transportas santykinai brangus – Jungtinėje Karalystėje net vienam žmogui išsinuomoti automobilį, būna, atsieina pigiau, nei vaiuoti ilgesnį maršrutą tarpmiestiniu autobusu ar traukiniu. Dviems žmonėms – beveik visada pigiau nuomotis automobilį (jei nebūni ilgą laiką viename mieste).

Kad sužinotumėte viešojo transporto kainas konkrečioje šalyje, tiesiog “pagūglinkite” atsitiktinius maršrutus (tarkime, tarp didžiausių šalies miestų), pažiūrėkite, koks atstumas ir kiek kainuoja ir pamatysite, kiek ten kainuos nukeliauti 100 km autobusu ar traukiniu. Jei jau esate vietoje, galite pažiūrėti ir stotyje.

Šanchajaus maglevas oro uosto stotyje pasiruošęs išlėkti lauk. Tiesa, 431 km/h greičiu važiuoja tik dalis reisų (žiūrėkite grafiką) - likę lekia "tik" 300 km/h. Taip pat verta žinoti, kad tądien skrendantiems kelionė maglevu - kiek pigesnė.

Viešasis transportas gali būti ir geriausias būdas keliauti. Čia – greičiausias pasaulio traukinys, 430 km/h greičiu nulekiantis nuo Šanchajaus centro iki oro uosto. Kainavo tik 5 eurus: Kinijoje viešasis transportas ir geras, ir pigus

Kiek laiko sugaišite keliaudami viešuoju transportu?

Keliaudamas viešuoju transportu visada sugaišti daugiau laiko, nei su ekskursija, nuomotu automobiliu ar taksi. Nes reikia nueiti iki ir nuo stotelės, reikia laukti stotyje ar stotelėje, pirkti bilietą.

Priklausomai nuo šalies ir miesto, tai gali užtrukti kelias minutes arba valandų valandas. Kai kuriose šalyse viešuoju transportu keliauti nelabai rekomenduočiau išvis: jeigu svarbių lankytinų vietų juo negalima pasiekti, ar autobusai šalyje tokie reti, kad nuvažiavus pirmyn nepavyks tą pačią dieną sugrįžti. Net jei yra du ar keturi autobusai per dieną, jau nepatogu: nebe jūs planuosite kelionę, o turėsite taikytis prie transporto. Jei taip sunkiai pasiekiama viena lankytina vieta – dar nieko, bet jei daugelis – smarkiai sutrumpės sąrašas vietų, kurias spėsite aplankyti per kelionę.

Viešasis transportas Armėnijoje

Viešasis transportas Armėnijoje

Kaip taisyklė, viešuoju transportu patogiausia keliauti tankiai gyvenamose šalyse, nes miestai ten dažni, žmonių daug, tad transporto maršrutai driekiasi visur ir autobusai bei traukiniai važinėja dažnai. Tokiose šalyse ne tu derinies prie viešojo transporto, o viešasis transportas tarnauja tau: gali ateiti bet kada į stotelę ar stotį ir tikėtis, kad, tarkime, vėliausiai po kelių minučių atvyks reikiamas miesto autobusas, o per keliolika minučių – tarpmiestinis autobusas ar traukinys į rekiamą miestą.

Tankiausiai gyvenamose turtingose šalyse, kaip Japonija, viešasis transportas neabejotinai yra netgi patogiausias būdas keliauti: nes dėl kamščių kiti būdai ten sudėtingesni.

Greitieji Japonijos geležinkeliai - vieni moderniausių pasaulyje. Jie važinėja 250 km/h ir greičiau ir važinėja tarsi metro - kas kelias minutes. Pakanka ateiti bet kada į stotį ir galėsi važiuoti.

Greitieji Japonijos geležinkeliai – vieni moderniausių pasaulyje. Jie važinėja 250 km/h ir greičiau ir važinėja tarsi metro – kas kelias minutes. Pakanka ateiti bet kada į stotį ir galėsi važiuoti. Netgi ‘rečiau gyvenamose’ (Japonijos mastais) vietose traukiniai kursuoja kas valandą.

Tuo tarpu beveik neįmanoma viešuoju transportu keliauti po rečiausiai gyvenamas šalis ir regionus, ypač jei jos dar ir skurdžios. Apskritai, kelionės viešuoju transportu tai visų pirma kelionės po miestus – po gamtą keliauti viešuoju transportu daug sudėtingiau, norskai kurios svarbiausios gamtinės vietos juo irgi pasiekiamos.

Kur ir kaip keliauti viešuoju transportu įdomiausia?

Kaip kelionės patritis, viešasis transportas įdomiausias egzotiškose šalyse. Ten verta jį išbandyti net jei ir galėtuėmte ar norėtumėte keliauti kitaip. Indijos geležinkeliai, Kenijos matatu, Japonijos šinkansenai – visa tai yra tikri šalių portretai, kurių kitaip nepatirsi. Vietinių stebėjimas transporte, bendravimas su jais gali tapti net vienu svarbiausių kelionės kozirių. Viešajame transporte kaip niekad galite pasijusti vietinio gyvenimo dalimi: net jei šalis palyginti turistinė, maršrutiniame autobuse ar traukinyje dažnai būni vienintelis turistas.

Matatu - tradiciniai Kenijos mikroautobusai, kuriuos žmonės renkasi ne tik pagal maršrutą, bet ir pagal išpaišymą bei viduje skambančią muziką: tam skiriama daug dėmesio, o matatu su gera garso įranga net brangesni, nors važinėja tais pačiais maršrutais

Matatu – tradiciniai Kenijos mikroautobusai, kuriuos žmonės renkasi ne tik pagal maršrutą, bet ir pagal išpaišymą bei viduje skambančią muziką: tam skiriama daug dėmesio, o matatu su gera garso įranga net brangesni, nors važinėja tais pačiais maršrutais

Tiesa, neturtingose egzotiškose šalyse viešasis transportas ir vienas nepatogiausių fiziškai (seni autobusai, kietos sėdynės, nėra kondicionierių, skersvėjai ir pan.) – bet man asmeniškai dar joks viešasis transportas nebuvo toks nepatogus, kad gailėčiausi važiavęs. Be to, jei reikia komforto ir jei nevažiuojate į atokius kaimus, paprastai net skurdžiausiose šalyse yra patogesnių viešojo transporto alternatyvų: geresnės klasės vagonai traukiniuose ar “pagerinti” autobusai (žr. “Kaip viešuoju transportu keliauti patogiau”). Pasidomėkite.

Aplūžęs autobusas Indijoje

Aplūžęs autobusas Indijoje. Beje, bilietų pardavėjas stotyje miegojo ant prekystalio, kol nepažadinome.

Įdomu viešuoju transportu keliauti ir po šalis, kurių kalbą suprantate – nes ilgas kelias tarpmiestiniu autobusu ar traukiniu puiki proga užmegzti pokalbį su šalia sėdinčiais vietiniais. Tiesa, net jei ir nemokėtumėte vieitnės kalbos, bet mokėtumėte kurią tarptautinę (ypač anglų), verta pamėginti: iš pokalbio su vietiniu gali daug sužinoti apie vietos kultūrą. Jei kas užkalbins jus, atsakinėkite išsamiai, kad vietinis suprastų, jog norite bendrauti. Galite pamėginti pakalbinti ir kitus turistus – galėsite pakalbėti apie lankytinas vietas, gal kur kartu nueiti.

Mados Kenijos traukinyje

Kenijos traukinyje. Kadangi tai buvusi Anglijos kolonija, galėjau 5 val. trukmės reise Mombasa-Nairobis nemažai pabendrauti su bendrakeleivėmis, sužinoti apie jų atostogų papročius. Be to, jos man pro traukinio langą parodė dramblius, žirafas – pats greičiausiai nebūčiau spėjęs pastebėti

Aišku, laikas autobuse ar traukinyje visada yra tavo – todėl pats sprendi, ką su juo daryti. Gal nusnausti, gal stebėti kelią, gal paskaityti knygą ir pasiruošti apsilankymui ateinančiame mieste. Tuo kelionė viešuoju transportu patogesnė už, tarkime, automobilio nuomą (kur reikia vairuoti, sekti žemėlapį), autostopą (kur bendrauti kone privaloma) ar ekskursiją (kur privalomas pasakojimas, vaikščiojimas po tam tikras vietas).

Tvarkinga eilė prie Japonijos traukinio. Kaip lipama į viešąjį transportą irgi daug pasako apie vietos kultūrą

Tvarkinga eilė prie Japonijos traukinio. Kaip lipama į viešąjį transportą irgi daug pasako apie vietos kultūrą

Traukinys, autobusas, laivas ar lėktuvas?

Autobusai bet kurioje šalyje yra tam tikras viešojo transporto pagrindas: jeigu ir nebus kitos galimybės nuvažiuoti į tam tikrą vietą, dažniausiai bus galimybė autobusu. Problemos – jie lėtoki, stringa kamščiuose, be to, jų maršrutus ir grafikus paprastai sužinoti sudėtingiausia. Dėl kamščių miesto autobusų, jei tik įmanoma, verta vengti norint nuvažiuoti didelius atstumus milžiniškuose miestuose (2 mln. gyventojų ir didesniuose).

Baisiame kamštyje stringantys Bankoko miesto autobusai

Baisiame kamštyje stringantys Bankoko miesto autobusai

Traukiniai yra labiausiai skirtingose šalyse besiskirianti viešojo transporto rūšis. Ten, kur yra greitieji traukiniai (važinėjantys 200 km/h ir greičiau) jie beveik be konkurencijos yra geriausia viešojo transporto rūšis pagal kainos ir kokybės santykį: modernūs, greiti (nors paprastai ir brangesni nei autobusai). Bet kitose šalyse traukiniai net lėtesni, pigesni ir nepatogesni už autobusus, dažnai vėluojantys. Be to, daugybė žemėlapiuose pažymėtų geležinkelių ten neturės keleivinių maršrutų ar turės pernelyg retai, kad praverstų. Su lėtaisiais traukiniais vis tiek yra galimybė sutaupyti laiko ir pinigų – važiuoti naktį miegamuoju vagonu. Taip nereikės leisti pinigų viešbučiui, be to, nešvaistysite brangių kelionės dienų pervažiavimui. Miegamieji vagonai, beje, dažnai būna kelių rūšių: kupė (dviviečiai ar keturviečiai), plackartai (bendri vagonai). Pirmieji – patogiausi, bet jų kainos mažai skiriasi nuo skrydžių. Miesto traukiniai ir metro visuomet neblogi – tiesiog, tokiam nedideliam atstumui daug patogumo nereikia, o tai, kad gali aplenkdamas kamščius nuvažiuoti, atperka nepatogumus.

Kazachijos traukinio plackarte

Kazachijos traukinio plackarte – miegamajame vagone. Man patinka rinktis lovas viršuje – gali miegoti kada nori (tiesa, sunkoka užlipti). Vidurinės lovos būna dienai užlenkiamos.

Lėktuvai ir vidiniai skrydžiai kažkaip sąmonėje dar atrodo prabangos dalykas ir daugelis keliaujančių viešuoju transportu jų vengia. Dažnai be reikalo: šiais laikais yra gausu pigių skrydžių bendrovių ir lėktuvu skristi gali būti net pigiau, nei važiuoti traukiniu ar autobusu, ypač didesnį atstumą didžiosiose valstybėse (pvz. 1000 km). Tiesa, viskas priklauso nuo šalies: ten, kur pigių skrydžių bendrovių nėra, vis dar normalu imti už vietinį skrydį, tarkime, 200 eurų, ir skraidymas ten tikrai yra tik turtingųjų privilegija. Visada verta patikrinti, kokios yra vidinių skrydžių kainos ir pasiūlymai: skrydis gali apdėti ir sutaupyti daug laiko, jeigu norite aplankyti abu valstybės galus, o pakeliui nėra jums būtinų pamatyti lankytinų vietų. Patogu būna į priekį skristi lėktuvu, o atgal grįžti kitu transportu, arba atvirkščiai. Vienas skrydžių minusas: papildomas bagažas lėktuvuose dažnai apmokestintas, todėl net jei ir atrodo, kad traukinio ir lėktuvo bilietai kainuoja vienodai, jei keliaujate su kažkuo daugiau, nei kuprine ar mažu lagaminu, galutinė lėktuvo bilieto kaina gali būti gerokai didesnė.

Spring Airlines, vienos Kinijos pigių skrydžių bendrovių, lėktuvas kyla iš Šanchajaus į Landžou

Spring Airlines, vienos Kinijos pigių skrydžių bendrovių, lėktuvas kyla iš Šanchajaus į Landžou. Bilietas kainavo 63 eurus ir atsiėjo pigiau, nei tokį atstumą važiuoti traukiniu. Į priekį – skridome, atgal – grįžome traukiniais, kad pamatyti vietas pakeliui

Laivai yra kartais neišvengiami ir logiški (persikelti į artimą salą), be to, savaip žavūs (panorama iš jūros, upės, ar ežero atsiveria savaip), tačiau, kiek pastebėjau, išskyrus konkrečias ir neplačias gamtos kliūtis, jais plaukti nelabai apsimoka: dažnai atsieis panašiai, kaip išsinuomoti ir važiuoti automobiliu, o apvažiuoti įlanką autobusu, būna, išeina ir pigiau, nei keltis per ją keltu. Tarp gretimų salų (pvz. Kanarų salose) neretai net pigiau skristi lėktuvu, nei plaukti laivu – bent jau jei jas skiria ne keli kilometrai, o dešimtys kilometrų. Tokios transporto priemonės, kaip upių laivai, išvis beveik nunykusios. Laivus verta išmėginti tada, kai tai yra miesto vidinis viešasis transportas – galima ramiai sau gurkšnojant denyje kokį gėrimą gerėtis praslenkančiais miesto vaizdais, kurių kitaip nepamatysi. Taip pat apsimoka kruizai – atsižvelgiant į tai, kad ten gauni ir maitinimą bei nakvynę, taip keliauti po brangias šalis gali būti pigiau, nei kitais būdais (tačiau kruizo negalima pavadinti kelione viešuoju transportu).

Honkongas garsėja labai pigiais keltais, kuriais naudojasi vietiniai. Tai puiki proga labai nebrangiai miestą pamatyti naujai

Honkongas garsėja labai pigiais keltais, kuriais naudojasi vietiniai. Tai puiki proga labai nebrangiai miestą pamatyti naujai

Viena įdomiausių turistams viešojo transporto rūšių – lynų keltuvai, iš kurių dar gali pasidairyti aplink iš paukščio skrydžio, tad jie katu ir pramoga. Tiesa, jie yra mažai miestų. Dažname didmiestyje yra galimybė nusipirkti dienos bilietą į ekskursinį autobusą be stogo (Big Bus Tour ar pan.). Skamba įdomiai, bet ar apsimoka, įvertinkite pažiūrėję kainas ir grafikus: dažnai tokie autobusai labai brangūs ir nepatogūs (pvz. važinėja retai, neveža į dalį reikalingų lankytinų vietų.

Lynų keltuvas Čongčinge statytas kaip viešasis transportas, jungiantis upių puses. Tačiau atsiradus tiltams jis tapo labiau turistine pramoga, pabrango. Daug miesto laivų bei lynų kelių iš tikro nėra viešasis transportas ir jų kainos labiau kaip turistinės atrakcijos, bet kai kurie dar tarnauja ir vietiniams.

Lynų keltuvas Čongčinge statytas kaip viešasis transportas, jungiantis upių puses. Tačiau atsiradus tiltams jis tapo labiau turistine pramoga, pabrango. Daug miesto laivų bei lynų kelių iš tikro nėra viešasis transportas ir jų kainos labiau kaip turistinės atrakcijos, bet kai kurie dar tarnauja ir vietiniams.

Be visų šių standartinių viešojo transporto rūšių, kai kuriose šalyse yra ypatingos, kurias pabandyti tikrai verta. Pavyzdžiui, Brazilijos Amazonijoje tebeklesti daugiadieniai upių laivai, kurių keleiviai miega hamakuose. O Šanchajuje galima išmėginti greičiausią pasaulio traukinį. San Franciskas garsėja lynų vagonais, Kuboje dar yra viešojo transporto karietos.

Tradiciniai Amazonijos maršrutiniai upėlaiviai

Tradiciniai Amazonijos maršrutiniai upėlaiviai

Kokiu transportu bevažiuotumėte, supraskite, kad viešasis transportas, turbūt, nėra kažkokia jūsų religija: nors toje šalyje juo gali būti važiuoti pigiausia ir patogiausia, bus vietovių, kurias lengviau pasiekti ar iš kurių grįžti kitaip. Pavyzdžiui, vieną kartą pavažiuoti taksi ar Uber, autostopu. Jei, tarkime, šiaip jau keliaujate daugiau po miestus, bet 2-3 kelionės dienas išvyksite kažkur “atokiau”, gali būti tikslinga toms kelioms dienoms net išsinuomoti automobilį.

Viena sunkiau susiorganizuotų išvykų viešuoju transportu: į buvusį Spasko gulagą autobusas vežė tik anksti ryte. Teko laukti, ar niekas nenorės autobusu važiuoti toliau - tik tada pardavė vietą išlipantiems artimiausioje stotelėje (tiksliau, plynoje stepėje). Atgal grįžti teko autostopu. Įdomus nuotykis - bet jei taip tektų važinėti visą kelionę, matyt, geriau rinktis kitus būdus, nei viešasis transportas

Viena sunkiau susiorganizuotų išvykų viešuoju transportu: į buvusį Spasko gulagą autobusas vežė tik anksti ryte. Teko laukti, ar niekas nenorės autobusu važiuoti toliau – tik tada pardavė vietą išlipantiems artimiausioje stotelėje (tiksliau, plynoje stepėje šalikelėje – žr. nuotrauką). Atgal grįžme autostopu. Įdomus nuotykis – bet jei taip tektų važinėti visą kelionę ir norite išnaudoti atostogas, matyt, geriau visai kelionei rinktis kitus būdus, nei viešasis transportas

Kaip rasti viešojo transporto maršrutus

Traukinių maršršutus paprastai nesunku rasti geležinkelių tinklapyje – daugelyje šalių keleivinių geležinkelių kompanija yra viena, todėl lengva atsidaryti jos tinklapį. Jei jau esate mieste, galite nueiti į traukinių stotį. Tik turėkite omenyje, kad nors Lietuvoje įprasta, kad kiekviename mieste traukinių ir autobusų stotis yra viena, daugelyje didesnių užsienio miestų jų yra po kelias.

Traukinių stotis Hua Hin Tailande

Traukinių stotis Hua Hin Tailande

Lėktuvų vidinių reisų maršrutus iš tam tikro oro uosto galite rasti angliškoje Vikipedijoje – tiesiog atsidarykite straipsnį apie tą oro uostą, jie atnaujinami dažnai. Jei jums reikia skristi konkrečiu maršrutu konkrečią darą, neverta ieškoti tvarkaraščio. Tiesiog paieškokite Skyscanner.com skrydžio tai datai. Gali būti, kad pasiūlys su persėdimu – bet gali būti, kad net taip apsimokės.

Sunkiausia su tarpmiestinių autobusų maršrutais. Kartais juos galima rasti autobusų stočių tinklapiuose. Praverčia kelionių tinklapiai ir kelionių vadovų knygos (“Lonely Planet” ir pan.) – tačiau tai tik preliminari informacija, nes ji dažnai būna pasenusi, maršrutai dažnai keičiasi. Kai kuriose šalyse ir regionuose galima rasti rimtas tarpmiestinių autobusų maršrutų svetaines ar internetines duomenų bazes, bet tai gana reta.

Programėlė Wikiroutes, rodanti kaip važiuoti viešuoju transportu įvairiusoe NVS miestuose, tarp jų Kazachijoje

Programėlė Wikiroutes, rodanti kaip važiuoti viešuoju transportu įvairiusoe NVS miestuose, tarp jų Kazachijoje

Su miesto autobusų maršrutais kiek paprasčiau. Kai kurių miestų schemas gali rasti internete, kitų – yra net stotelėse. Be to, kai kurių šalių autobusų maršršuati sudiegti į Google – pakanka į Google Maps įvesti iš kur į kur važiuoji bei kad pageidauji viešuoju transportu ir parodo, kaip nusigauti. Šalyse, kur Google nėra tiek pažengęs, yra veitinių alternatyvų – pvz. Kinijoje Baidu Maps, postsovietinėje erdvėje Wikiroutes ir pan. Kai kurie miestai turi savo nuosavas prorgamėles, parodančias geriausią būdą nusigauti viešuoju transportu – parsisiųskite. Visgi, tiek tarptautinių, tiek miesto autobusų maršrutai paprastai mažiausiai prieinami nekalbantiems (bent truputį) vietos kalba – net ant pačių autobusų jie dažniausiai parašyti tik vietos kalba (ypač sudėtinga, kai vietinis raštas – ne lotynų). Neretai vienintelis kelias – klausinėti vietinių, bet tai nepatogu, nes juk tam, kad paklaustum į kurį lipti, turėtum bent jau laukti toje stotelėje, o kas, jei ir to nežinai. Be to, visi autobusų grafikai – orientaciniai, nes kamščiai juos nuolat keičia.

Skurdoki namai State Tower papėdėje

Bankoko autobusas. Visi užrašai ant jo – tajų kalba ir tajų raštu

Su tramvajais, o ypač metro dar paprasčiau – jų linijos gali būti tik ten, kur yra bėgiai, tad jų gerokai mažiau, jos, būna, žymimos net paprastuose žemėlapiuose. Todėl jeigu mieste negyvensite ilgai ir neturite laiko gilintis į autobusų maršrutus, verta važiuoti metro – net jei galbūt autobusu būtų galima tiesiau ir nereiktų tiek eiti iki stotelės, metro vis tiek, tikėtina, bus greičiau, o, svarbiausia, parpasčiau. Laukti stotelėje neteks, nes metro važinėja kas kelias ar keliolika minučių. Kaip taisyklė, metro bei tramvajuose dažnesni ir angliški užrašai, stotelių pranešimai. Vienas metro minusas – važiuojama po žeme, tad negalima gerėtis vaizdais, todėl pirmą kartą tam tikrame mieste gali labiau norėtis važiuoti autobusu.

Metro planas. Nors metro planus, kuriuose paprastai nežymima kas viršuje ir tik schematiškai pabraižomos linijos, perkąsti gali prireikti laiko, jau perkandus, lengva prisiminti linijas

Metro planas. Nors metro planus, kuriuose paprastai nežymima kas viršuje ir tik schematiškai pabraižomos linijos, perkąsti gali prireikti laiko, jau perkandus, lengva prisiminti linijas

Kaip nuspirkti tarpmietsinį bilietą

Apsirūpinti bilietais trys pagrindiniai būdai – o kuris geriausias priklauso nuo šalies ir situacijos. Visada patogiausia bilietus pirkti kuo vėliau – bet kartais tai neapsimoka ar pavojinga, nes galite netilpti į transportą arba gali tekti mokėti kelis kartus brangiau.

*Pirkti iš namų internetu. Kai kuriose vietose viešojo transporto trūksta ir tai beveik būtina – pvz. Indijos geležinkeliuose – nes vietos gali pasibaigti prieš savaitę ar net mėnesį. Kitose šalyse pirkti iš anksto būtina tik pikiniu metu: pvz. penktadienį ar sekmadienį (kai “pajuda studentai”) ar per šventes. Taip pat iš anksto internetu beveik būtina pirkti daugelį lėktuvų skrydžių – ne todėl, kad bilietai baigtųsi, o todėl, kad jie sparčiai brangsta kuo labiau artėja išskridimo diena. Jei nėra būtina pirkti iš anksto, geriau ir nepirkti – turėsite daugiau galimybių keisti kelionės planus, jei kažkas pasikeis (pvz. susirgsite, atvyksite į stotį pusvalandžiu pavėlavę ar kažkoks miestas labai patiks ir norėsite pasilikti diena ilgiau).

Pietų Korėjoje važiuojant penktadienio vakare gavau bilietą į traukinį tik ant grindų ir tik su persėdimu. Vis tiek, aišku, įdomu - net ten buvo telefonų krovyklos, o priešais sėdėjęs vyras, paklausęs, iš kur aš, čia pat ėmė "gūglinti" Lietuvą. Korėjiečiai neįsivaizduoja gyvenimo be technologijų.

Pietų Korėjoje važiuojant penktadienio vakare gavau bilietą į traukinį tik ant grindų ir tik su persėdimu. Vis tiek, aišku, įdomu – net ten buvo telefonų krovyklos, o priešais sėdėjęs vyras, paklausęs, iš kur aš, čia pat ėmė “gūglinti” Lietuvą. Korėjiečiai neįsivaizduoja gyvenimo be technologijų.

*Pirkti stotyje / uoste / oro uoste. Galima iš anksto – pvz. išvakarėse – tai verta, kai norisi garantuotis, kad tikrai važiuosi tada, taip pat kai transportas yra retas (pvz. jei neišvyksi ryte, teks važiuoti vakare). Tačiau kai kuriose vietose net ir perkant prieš pat važiavimą bilietą galima ir reikia pirkti stotyje – pasistenkite išsiaiškinti, kad netektų lakstyti likus 5 min.

*Pirkti iš vairuotojo ar (jei yra) konduktoriaus. Tai galima ne visur bet, jei galima, ir jei nėra problemų su vietų trūkumu – pats patogiausias būdas. Tiesiog eini, perki ir važiuoji. Kai kur taip pirkti gali būti brangiau, nei stotyje, bet skirtumas paprastai mažas.

Konduktorius Turkijos Ankaros miesto autobuse. Algoms kylant ir vystantis technologijoms jų vis mažiau: keičia visokie bilietų automatai

Konduktorius Turkijos Ankaros miesto autobuse. Algoms kylant ir vystantis technologijoms jų vis mažiau: keičia visokie bilietų automatai

Prieš kelionę pasidomėkite, gal toje šalyje yra koks nors ilgalaikis bilietais. Pvz. Japonija turi “Japan Rail Pass”, kurio dėka dažnai keliaujant JR kompanijos traukiniais (ji ten – pagrindinė) galima gerokai sutaupyti. Tokius ilgalaikius bilietus reikia arba įsigyti iš namų (“Japan Rail Pass” pačioje Japonijoje neparduodamas), arba pirmą kelionės dieną – kitaip neapsimoėks.

Kaip nusipirkti miesto transporto bilietą

Miesto transporto bilietų sistemų – beveik tiek, kiek ir miestų. Visų pirma, prieš keliaujant į miestą parai ar ilgesniam laikui, verta pasižiūrėti, ar tame mieste nėra kokio ilgalaikio bilieto (dienos, 3 dienų, savaitės) ir pasvarstyti, ar neverta jo įsigyti. Nėra būtina pirkti bilieto visam buvimo mieste laikui – jei, tarkime, būsite mieste keturias dienas, galite tokį bilietą pirkti tik, tarkime, 2 dienoms, o kitas dienas vaikščioti pėsčias ir aplankyti vietas netoli viešbučio. Taip sutaupysite. Kartais ilgalaikiai miesto bilietai yra apjungiami į vieną pasiūlymą su kokia miesto kortele, kuri dar veikia ir kaip įvairių muziejų bilietas.

Stambulo viešojo transporto bilietų taisyklių fragmentas

Stambulo viešojo transporto bilietų taisyklių fragmentas

Jei mieste yra metro, ten dažnai galima įsigyti tiek ilgalaikius bilietus, tiek vienkartinius. Kitu atveju jie parduodami kioskuose, dar kitu – pas vairuotoją ar konduktorių. Dar kitu tiesiog metami į dėžutę pinigai. Kartais privaloma įsigyti miesto kortelę, pasipildyti ją pinigais ir, kas kartą lipant, priglausti. Kartais kaina fiksuota, kartais (ypač metro) priklauso nuo nuvažiuoto atstumo.

Japonijos traukinyje, kur įprasta nusnausti

Japonijos traukinyje, kur įprasta nusnausti

Įprasta, kad su metro bilietu įėjęs į stotelę, gali persėsti kiek nori kartų ir važinėti kaip nori ilgai, kol kažkurioje kitoje stotelėje neišeini. Tuo tarpu autobusų ar tramvajų bilietai būna dvejopi – vieni suteikia galimybę be priemokos persėsti (pvz. valandą ar dvi), kitur kiekvienam įlipimui reikia pirkti atskirą bilietą. Bet kuriuo atveju, keliauti su kuo mažiau persėdimų vis tiek apsimoka, nes kiekvienas persėdimas – tai sugaištas laikas.

Žodžiu, vieno aiškaus recepto nėra, ir miesto viešuoju transportu teks pasidomėti atskirai. Pasižiūrėkite, kad informacija būtų nauja – bilietų pirkimo tvarka, rūšys, o ypač kainos keičiasi be galo dažnai.

Viešojo transporto pokyčiai Šanchajuje

Viešojo transporto pokyčiai Šanchajuje

Kaip viešuoju transportu keliauti patogiau?

Kelionės viešuoju transportu nebūtinai yra neturtingų ar studentų užsiėmimas. Lietuvoje požiūris į viešąjį transportą ne visai teigiamas, bet daug šalių juo naudojasi ir milijonieriai, nes tai tiesiog yra greičiausias ir patogiausias būdas keliauti. Ypač greitieji traukiniai, metro, išvengiantys kamščių ir, kas be ko, lėktuvai.

Tačiau net ir lėtuosiuose traukiniuose, auobusuose ar tramvajuose galima pasigerinti savo būtį.

Neturėdamas rezervuotos vietos, Pietų Korėjos traukinyje sėdžiu ant žemės. Tai dažniausiai galima

Neturėdamas rezervuotos vietos, Pietų Korėjos traukinyje sėdžiu ant žemės. Tai dažniausiai galima ir nereikia bijoti to daryti.

Visų pirma, jei įmanoma, pirkite bilietą su rezervuotomis vietomis – ypač jei transportas ten neretai perpildytas. Geriausia prašyti vietos prie lango – dar ir pamatysite šalį. Pati geriausia vieta – pirmoje eilėje, kur dar matysite ką nors ir per priekinį langą. Jei autobusas dviaukštis, geriausi vaizdai – iš vietų antrajame aukšte priekyje. Jei keliaujate dviese, geriausia sėdėti šalia ir ne ten, kur šalimais sėdėtų dar kas.

Kai ilgai važiuojančiame, ypač naktiniame,  autobuse greta sėdi nepažįstamasis, gali būti sunku išvengti tokių kuriozų

Kai ilgai važiuojančiame, ypač naktiniame, autobuse greta sėdi nepažįstamasis, gali būti sunku išvengti tokių kuriozų

Pasidomėkite traukinių klasėmis, jų kainų bei kokybės skirtumais – gal norėsite keliauti aukštesne klase, kur sėdynės bus platesnės, vietos kojoms daugiau, arba nakvosite dvivietėje kupė, o ne keturvietėje.

Traukinio verslo klasė Kinijos geležinkeliuose. Mokėti kelis kartus brangiau, mano nuomone, neverta - tačiau kartą išbandyti buvo įdomu, kad sužinoti, kokios paslaugos prieinamos šiandieninės Kinijos elitui. Darant šią nuotrauką, žmogus už mano nugaros užsidengė veidą.

Traukinio verslo klasė Kinijos geležinkeliuose. Mokėti kelis kartus brangiau, mano nuomone, neverta – tačiau kartą išbandyti buvo įdomu, kad sužinoti, kokios paslaugos prieinamos šiandieninės Kinijos elitui. Darant šią nuotrauką, žmogus už mano nugaros užsidengė veidą.

Pasidomėkite kuo skiriasi skirtingi to maršruto tarpmiestiniai autobusai – būna, pavyzdžiui, kad dalis autobusų pigesni, bet nekondicionuojami ir pan. Geresnieji tada vadinami “Liuksais”, “Pirmos klasės” ir pan. (bet tai gali būti tik apgaulingos reklaminės frazės).

Jei skrendate lėktuvu, nelabai reikia ką ir daryti – bus patogu, net ir pigiausiuose skrydžiuose gausite vietą ir t.t.

Pietų Korėjoje įprasta, kad autobusuose tėra trys sėdynės į plotį, vietos daug

Pietų Korėjoje įprasta, kad autobusuose tėra trys sėdynės į plotį, vietos daug

Jei važiuojate miesto viešuoju transportu, kur rezervuotis vietų neįmanoma, pasistenkite įlipti kuo ankstesnėje stotelėje – didesnė tikimybė, kad gausite atsisėsti. Metro, jei teka įlipti antroje ar trečioje stotelėje ir turiu laiko, o atstumas nuvažiuavimui yra didelis, kartais darau taip – pavažiuoju atgal iki pirmos stotelės, ir lipu ten. Taip garantuotai gaunu vietą sėstis, o atskiro bilieto pirkti nereikia.

Autobusai žvelgiant iš metro stotelės Bankoke

Autobusai žvelgiant iš metro stotelės Bankoke

Ar saugu keliauti viešuoju transportu?

Viešojo transporto saugumas priklauso nuo šalies. Dažniausiai taip keliauti yra saugu, nes aplinkui daug kitų žmonių, tad užpuolimo tikimybė maža (palyginus su, tarkime, autostopu, kai lieki vienas automobilyje su nepažįstamuoju).

Tačiau tam tikruose rajonuose, o ypač naktį gali būti neprošal viešojo transporto privengti: pasidomėkite šalimi, į kurią keliaujate. “Nesaugių” viešojo transporto zonų, linijų gausiausia Amerikoje ir Afrikoje, o Europoje, Azijoje ir Australijoje mažiau.

Kariai nueina keliu, kuriuo tuoj važiuos autobusas

Kenijoje Somalio pasienyje autobusai, važiuojantys iš Lamu miesto, visi išvažiuoja panašiu metu ir dalį kelio lydimi armijos – nes, būna, kelią puldinėja Somalio teroristai. Be to, keturiose vietose teko išlipti, rodyti pasus, o 200 km kelionė truko 7 val.

Paprastai metro ar tarpmiestinis viešasis transportas net ir nesaugiose šalyse būna pakenčiamas, o nesaugiausi miesto autobusai: nes į juos į lipti paprasčiau bet kam.

Dažniausias nusikaltimas viešajame transporte – kišenvagystė. Tai paprastai vyksta perpildytuose autobusuose, Brazilijoje taip bandė apvogti ir mane. Laikykite rankas ant kišenių, nieko nenešiokite užpakalinėse kišenėse ir pan.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


12 keliautojų tipų – kuriam priklausote jūs?

12 keliautojų tipų – kuriam priklausote jūs?

| 10 komentarai

“Aš mėgstu keliauti” – šiandien sako daugelis. Tačiau tas keliavimas keliavimui nelygu.

Pasiklausę vienų keliautojų pasakojimų, kiti neretai tik gūžčioja pečiais: “nesąmonė, aš taip nenorėčiau”.

Nes kelionės seniai nebėra vienas hobis. Sakyčiau – tai dvylika skirtingų hobių. Ir visus keliautojus, kuriuos sutikau per gyvenimą – tiek lietuvius, tiek užsieniečius – galiu suskirstyti į dvylika tipų pagal tai, kas jiems yra kelionė.

Yra žmonių, kurie priklauso dviems-trims keliautojų tipams (turi kelis “kelioninius” hobius) – tačiau beveik neteko sutikti tokių, kuriems patiktų visokios kelionės.
kup

Turistai fotografuojasi su japoniškais tautiniais rūbais Kijote. Vieniems tokios 'kultūrinės patirtys' atrodo pati kelionių esmė, kitiems - nesąmonė.

1. Ekskursantas

Principas: “Kokia gi kelionė, jeigu tau nieko neparodo?”

Ekskursantui įdomios kitos šalys, tačiau tuo pačiu jis nori visada būti “saugiai tarp saviškių” (tautiečių, arba bent jau panašios kultūros atstovų). Be to, jis nemėgsta planuoti, rizikuoti, netikėtumai jo nežavi.

Kelionę jis perka kaip vieną ilgą pramogą iš pažintinių (ar, kaip dabar madinga sakyti, “patyriminių”), kelionių organizatorių. Tokios kelionės – viena daugiadienė ekskursija nuo paėmimo iš oro uosto iki grąžinimo į jį. Būdami autobuse tarp saviškių, jie pro langus ir išlaipinti stebi lankomą šalį, klausydamiesi gido pasakojimų ir paaiškinimų. Fotografuoja, kur pataria gidas (“juk jis žino, kas įdomiausia”) ir beveik niekad neišklysta toliau įprasto turistų kelio. Stabdo mintys “Nesaugu”, “Gi nemoku kalbos”, “Bus nepatogu” ir panašios. Pamatyti, kas svarbiausia ir įdomiausia, galima tiesiog sekant kitais…

Tokios organizuotos kelionės, ypač į “egzotinius” kraštus, tiesa, kainuoja ~3 kartus brangiau nei analogiškos “nepriklausomos” kelionės, tad jas gali sau leisti tik neblogai uždirbantieji (bent jau Lietuvoje). Mažiau uždirbantieji ekskursantai renkasi artimesnes keliones, pvz. autobusu po Europą.

Ekskursantų daugiausiai sutiksi populiariausiuose pasaulio turistiniuose taškuose (Paryžius, Roma), tačiau pavienių ekskursinių autobusų šiais laikais yra kone visur. Dauguma ekskursantų vyresnio amžiaus, tačiau kai kurių šalių gyventojai (pvz. Japonijos) taip keliauja beveik visi.

Turistų-ekskursantų grupė sustatyta bendrai nuotraukai prie Tailando karalių rūmų

Turistų-ekskursantų grupė sustatyta bendrai nuotraukai prie Tailando karalių rūmų. Vienu metu aplinkui fotografavosi keturios tokios grupės, kurių ekskursijų programa – vienoda.

2. Kultūros rijikas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei lieki nepažinęs vietos kultūros?”

Kultūros rijikai trokšta visokeriopai pasinerti į lankomų šalių kultūras: lanko muziejus, istorines vietas, žavisi menu, architektūra, vietine virtuve ir tradicijomis. Jie keliauja tik nepriklausomai (“Kaip kitaip galėtum patirti vietos kultūrą?”) – kelionės organizavimas, skaitymas apie tos šalies kultūrą jų nevargina, o tik žavi. Būtent kultūros rijikams labiausiai praverčia kelionių vadovų knygos.

Kultūros rijikus domina ir mažiau pažintos, “neatrastos” vietos, o turistų minios tik erzina: “kai šitiek turistų, nebejauti originalios atmosferos”. Ekskursiniame autobuse jie jaučiasi tarsi zoosodo lankytojas (zoosodo, kuriame eksponatai – vietiniai žmonės).

Kultūros rijikai dažniausiai keliauja viešuoju transportu arba išsinuomotu automobiliu (kad kuo greičiau kuo daugiau spėtų pamatyti). Apsistoja tokiuose viešbučiuose, kokius leidžia pajamos, tačiau vengia hostelių – po turiningų dienų nori pailsėti, pasiruošti sekančiai dienai.

Jų kelionių formatai – savaitgalis svečiame mieste, savaitė ar trys keliaujant po visą šalį. Dažniausiai renkasi įdomiausias kultūriniu požiūriu šalis: Vakarų Europą, Lotynų Ameriką, Aziją, Šiaurės Afriką.

Vatikano muziejus Romoje - viena vietų, kur rasi daug kultūros rijikų. Nors patiems išrankiausiems gal net ne jis paliks didžiausią įspūdį, o mažiau populiarūs, bet irgi įspūdingi Italijos muziejai ir kitos vietos, kuriose mažiau turistų.

Asakusos Sensodzi šventykloje kūrenami smilkalai.

3. Poilsiautojas

Principas: “Kokia gi kelionė, jeigu nepailsi?”

Jeigu poilsiautojo gimtinėje klimatas būtų geresnis, jis nekeliautų išvis. Arba keliautų daaaug rečiau. Kelionė jam – tai ramus poilsis. Dažniausiai – gulint prie jūros ar baseino po karšta saule.

Poilsiautojai apsistoja savaitei-dviems viename viešbutyje (“juk pavargtum persikėlinėti iš vietos į vietą”), metai iš metų grįžta į tuos pačius kurortus ar net viešbučius (“jei patiko – kam kažką keisti; saulė ir jūra juk visur tokia pati”). Dažniausiai skrenda pagal “viskas įskaičiuota” pasiūlymus, nors į artimesnius kurortus gali važiuoti ir automobiliu. Pailsėję, grįžta į savo darbus “nuo 8:00 iki 17:00”.

Visame pasaulyje didieji poilsiniai kurortai panašūs: dideli viešbučiai, paplūdimiai, baseinai, pajūrio promenados lauke ir Maroke, ir Italijoje, ir Malaizijoje. Ir visgi, skirtingų šalių poilsiautojai ilsisi skirtinguose kraštuose. Vokiečiai yra “įsimylėję” Kanarus ir Maljorką, rusai – Kiprą. Na o lietuviai daugiausiai keliauja į Antalijos regioną Turkijoje.

Ir kiekvienas kurortas turi šalis, kurių poilsiautojai jame vyrauja. Tų kurortų padavėjai ir viešbučių darbuotojai išmoksta atvykėlių kalbas, atsiranda iškabos jomis, dar dažnesni ir patogesni reisai. Poilsiautojams yra pliusas, o ne minusas, kad nuvykę į svečią šalį jie gali valgyti savo virtuvės patiekalų ir klausytis muzikos savo kalba: iš svetimos šalies jiems reikia tik klimato ir jūros. Todėl rusų poilsiautojų pamėgtoje Patajoje (Tailandas) į rusų klubus, kur pagal rusišką muziką šoka rusės go-go šokėjos, rusiškai kviečia rusai darbuotojai (~50% visų turistų tame mieste – rusai). Todėl italų poilsiautojų numylėtos Kenijos pakrantės restoranų meniu vyrauja picos ir spagečiai.

Poilsiautojai iš Europos Gvardalavakos paplūdimyje Kuboje

Poilsiautojai iš Europos Gvardalavakos paplūdimyje Kuboje. Kuba – socialistinė neturtinga šalis, vietiniai ten stokoja daugelio dalykų, tačiau turistai-poilsiautojai viso to nemato, jiems yra pastatyti atskiri kurortai, net sukurta atskira valiuta. Yra vietų, kur įleidžiami tik turistai, o ilgą laiką į visus “turistinius kurortus” kubiečiai net neįleisti, nebent ten dirbtų. Nors kitose poilsinio turizmo šalyse poilsiautojai nuo vietinių atskirti mažiau, poilsiautojai vis tiek mato mažai vietinio gyvenimo ir, nepriklausomai nuo šalies turtingumo, gauna vakarietišką komfortą.

4. Kuprinėtojas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei nepatiri nuotykių su kitais keliautojais?”

Kuprinėtojams (angl. “backpackers“) svarbios ne tiek šalys, po kurias jie keliauja, kiek pati kelionė. Laiko jie turi daug daugiau, nei pinigų, todėl gali sau leisti keliauti mėnesį ar kelis iš eilės. Ne kartą sutikau kuprinėtojus, kurie pasakojo keliaujantys ištisus metus – išėjo iš darbo, turi santaupų (nors jos, aišku, senka). Kai kurie kažkiek uždarbiauja pakeliui, ar bent savanoriauja. Išvažiuodami kuprinėtojai paprastai neturi kelionės plano, nebent kelis pagrindinius tikslus (pvz. “aplankyti visas Pietryčių Azijos šalis”), o visa kita sumano kelionei bėgant pagal aplinkybes, aplinkinių patarimus.

Ant pečių kuprinėtojai velkasi visą savo mantą – ir būtent dėl tų jų milžiniškų kuprinių jie šitaip vadinami. Dažniausiai apsistoja hosteliuose – svečių namuose, kur viename kambaryje gyvena 4, 12 ar net 20 žmonių. Kuprinėtojams tai tik pliusas: šitaip jie susiranda naujų draugų, pažįstamų, su kuriais praleidžia dieną ar kelias prieš važiuodami toliau. Neretai – autostopu, bet gal ir viešuoju transportu.

Tiesą pasakius, dažnas kuprinėtojas daugiau laiko praleidžia ne su lankomos šalies žmonėmis ar gilindamasis į jų kultūrą, tačiau su kitais kuprinėtojais. Juk kuprinėtojai moka angliškai, jie turi bendrų pomėgių, supranta vienas kitą. Tai – tam tikra pasaulinė subkultūra, į kurią gali pasinerti apsistojęs bet kuriame pasaulio hostelyje. Kartais kuprinėtojai apsistoja ir pas vietinius, ypač per “Couch Surfing” (sistema, leidžianti nemokamai apsistoti kitų žmonių butuose) – tačiau net ir tokiu atveju jie dažniausiai lieka kuprinėtojų subkultūros ribose, mat “Couch Surfing” svečius dažniausiai priima kiti kuprinėtojai.

Kuprinėtojai mėgsta keliauti po pigias šalis: ypač Aziją, Lotynų Ameriką. Visgi, ne viską jie daro kaip pigiausiai: pavyzdžiui, net tose šalyse, kuriose vietiniuose svečių namuose apsistoti pigiausia, jie dažniausiai renkasi “vakarietiškesnius” hostelius (Indijoje ir Kinijoje nustebau, kad pigiausiuose viešbučiuose dažnai būdavome vieninteliai nevietiniai, užtat net kiek brangesniuose hosteliuose atrasdavome daug vakariečių “kuprinėtojų”). Juk tik hosteliuose susitiksi daug bendraminčių. Anglų k. atsirado net terminas flashpacker – kuprinėtojas, kuris turi nemažai pinigų.

Indijos traukinio Varanasis-Chadžurahas ketvirtos klasės vagone mano sutikti kuprinėtojai iš Portugalijos ir Prancūzijos pasitinka saulę nuo viešbučio stogo (kairėje). Paskui viena jų pasisiūlė už maistą nutapyti Chadžuraho itališkam restoranui freską (dešinėje). Šeimininkas (sėdi) turbūt labiau domisi tapytoja nei freska. Ne tik mes su jais, tačiau ir jie tarpusavyje susipažino tame pat traukinyje, susitarė dieną praleisti kartu bei kartu derėtis dėl viešbučio, o paskui visų keliai išsiskyrė. Portugalas vyras metams iškeliavo po Aziją po to, kai tokiam laikui neteko sunkvežimio vairuotojo, kuriuo dirbo, pažymėjimo. Jis nuolat kalbindavo visus sutiktus užsieniečius, tačiau jo žinios apie Indiją ir jos kultūrą buvo ribotos, nors po Indiją keliavo jau ilgai

Kuprinėtojai su milžiniškomis kuprinėmis

Kuprinėtojai su milžiniškomis kuprinėmis

5. Prabangos ieškotojas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei taupai ir neišlaidauji?”

Prabangos ieškotojai keliauja ypač todėl, kad tokiems turtingiems žmonėms, kaip jie, taip daryti pridera. Kelionės – kaip ir didelis namas, naujas automobilis, garsių “brendų” rūbai – juk būtinas prabangos atributas.

Kelionės, aišku, irgi ne bet kokios, o brangios, bent kelis kartus brangesnės, nei daugelio tautiečių. Penkių žvaigždučių viešbučiai, skrydžiai verslo ar pirmąja klase, vakarienės “Michelin” žvaigždutėmis įvertintuose restoranuose, apsipirkimai prabangiose “botique” parduotuvėse… Būtent prabangos ieškotojų kelionės dažniausiai papuošia įvairių “gyvenimo būdo žurnalų” puslapius, o tas keliones specialiai užsakovams planuoja kelionių agentūrų darbuotojai ar “konsieržai”.

Tiesa, skeptikas pasakytų, kad šie keliautojai, nors yra turtingiausi, įsispraudžia save į ne ką laisvesnius rėmus, nei patys skurdžiausi keliautojai. Kaip skurdžiausias nevažiuos į brangias šalis (nes neturi pinigų), taip prabangos ieškotojas vengs miestų ir ištisų šalių, kur nėra prabangių viešbučių, restoranų ir parduotuvių (nes “ten nėra ką veikti” – be to, ne lygis į tokias važiuoti).

Iš šalies gali atrodyti keista – tačiau taip nėra, nes jei ne galimybė mėgautis kelionėse prabanga, daugelis prabangos ieškotojų iš viso nekeliautų – jiems tai tiesiog nėra labai įdomu.

Ne kartą esu bendravęs su žmonėmis, kurie, jei praturtėtų, neabejotinai taptų keliautojais-prabangos ieškotojais, tačiau kol kas pinigų turi mažiau ir todėl nekeliauja išvis. Štai vienas tokių sakė, kad negali sau leisti keliauti į tolimus kraštus – nors uždirbo tiek pat, kiek aš tuo metu, o aš kasmet išsiruošdavau į tris tolimas keliones (aišku, gana taupias). Kitas sakė keliauti imsiąs tada “kai galės sau leisti skraidyti verslo klase”.

Prabangos ieškotojus dažniausiai sutiksi prabangiausiose šalyse: Vakarų Europoje, JAV, Australijoje ir pan., arba prie žymiausių pasaulio turistinių objektų (tų, kur puošia “100 vietų, kurias privalote aplankyti per gyvenimą” tipo sąrašus). Žymi prabangos ieškotojų dalis – tai neturtingų ir vidutinio turtingumo šalių elitas (Kinijos, Rytų Europos ir t.t.).

Mados sostinė Milanas ir šis visame pasaulyje garsus istorinis Vittorio Emanuele prekybos centras - viena prabangos ieškotojų apsipirkimams pamėgtų vietų

Mados sostinė Milanas ir šis visame pasaulyje garsus istorinis prekybos centras – viena prabangos ieškotojų apsipirkimams pamėgtų vietų

Empire viešbutis Brunėjuje turėjo tapti dažna stotele prabangos ieškotojų kelyje, kaip koks Dubajaus Burž Al Arab. Bet jie ten retai užsuka – nes pats Brunėjus nėra prestižinė šalis atostogoms.

6. Aktyvus turistas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei nepajudini raumenų?”

Aktyvus turistas keliauja vardan konkrečių numylėtų sportiškų pramogų, kurios jo namie neįmanomos ar daug prastesnės kokybės. Tai gali būti slidinėjimas (namie nėra kalnų), jėgos aitvarai (namie trūksta vėjo), serfingas (namie nėra bangų), raftingas ir kita.

Aktyvūs turistai panašūs į poilsiautojus tuo, kad nuo vietinės kultūros laikosi atokiau ir dažniausiai laiką leidžią kurortuose, pritaikytuose jų numylėtam pramogų būdui, bei nuo ryto iki vakaro šitaip pramogauja. “Kaituotojai” iš Lietuvos keliauja į Maroką, slidininkai – į Prancūziją, Čekiją ar Austriją ir pan. Per aktyvią savaitę jie pailsi nuo neretai sėdimo darbo namie.

Aktyvūs turistai kartais perka “viskas įskaičiuota” keliones, bet iš Lietuvos tokių mažiau, todėl tenka pasiorganizuoti patiems, pabendravus su kitais, turinčiais tą patį hobį.

Slidininkai Šimbulako slidinėjimo kurorte Kazachijoje

Slidininkai Šimbulako slidinėjimo kurorte Kazachijoje

7. Pramogautojas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei nepasilinksmini?”

Pramogautojai keliauja į kitą šalį su konkrečiu tikslu.

Dažnai tai renginiai: garsaus atlikėjo koncertas, “savos” komandos varžybos, muzikos festivalis.

Kartais – asmeninė proga (pvz. bernvakaris) ar mažiau apibrėžtas būdas linksmai praleisti savaitgalį (Las Vegaso kazino ar Ibizos naktiniai klubai).

Kaip ten bebūtų, “oficiali priežastis” yra tik dalis visos kelionės. Keliaujama dažniausiai didesnėmis pastoviomis draugų-brendrakeleivių kompanijomis, ir likusį kelionės laiką ne tik aptariama tai, kas vyko, tačiau ir linksminamasi, lėbaujama. Visa tai keliautojui-pramogautojui ir yra tai, dėl ko verta keliauti.

Todėl “pramogautojai” dažniausiai sukelia daugiausiai problemų vietiniams ir daugelis istorijų apie viešai besišlapinančius ar į muštynes įsivėlusius turistus yra būtent apie pramogautojus. Kas be ko, ne visi pramogautojai – tokie, daugelis sugeba civilizuotai ir smagiai praleisti savaitgalį ar savaitę (ilgiau tokiam tikslui iš esmės nekeliaujama).

Keliauotojus-pramogautojus dažniausiai sutiksi sporto varžybose, muzikos festivaliuose, koncertuose, naktiniuose klubuose ir baruose. Daugiausiai – Vakarų valstybėse ir dauguma jų – vakariečiai.

Lietuvos krepšinio rinktinę atlydėję sirgaliai Kosove. Fanai (ultros), kurie keliauja paskui tam tikras komandas - viena žymesnių keliautojų-pramogautojų srovių

Vieni žymiausių keliautojų-pramogautojų Lietuvoje – krepšinio sirgaliai, lydintys rinktinę. Atkakliausiems didelė dalis atostogų prabėga su rinktine ir dauguma kelionių – tokios. Nuotraukoje – Lietuvos rinktinės fanai per rungtynes Lietuva-Kosovas Prištinoje

Full Moon Party Tailande dalyviai, išsidažę fluorescentiniais dažais

Full Moon Party Tailande dalyviai, išsidažę fluorescentiniais dažais.

8. Žygeivis

Principas: “Kokia gi kelionė, jei nepabūni gamtoje?”

Žygeiviai itin myli gamtą – netgi paprastą, “savą”. O didingiausi gamtos objektai juos pribloškia dvigubai ar trigubai labiau, nei daugelį kitų žmonių. Todėl žygeiviai nori juos patirti visais pojūčiais, iš visų pusių, “mesti jiems iššūkį”. Ir puikiausia kelionė jiems – ilgas žygis pasivaikščiojimų takais (arba ir kur jie nesiekia) po gamtą.

Vietų tokiems žygiams (angl. “hiking”, “trekking”) pasaulyje daug, takai tvarkingai sužymimi. Kai kurie žygiai užtrunka kelias valandas ar dieną, tačiau kiti trunka kelias dienas iki kokio nors nutolusio krioklio ar viršūnės, o pakeliui žygeiviai nakvoja palapinėse. Garsiausi pasaulio žygiai, kaip į Everesto bazinę stovyklą Nepale, užtrunka ir po savaitę, ir yra tikras žygeivio pasiekimas, pareikalauja ir fizinės ištvermės.

“Žygiai” gali būti ne tik pėsčiomis, bet ir dviračiais, baidarėmis, laivais…

Nuo vieno žygio iki kito žygeiviai gali nusigauti viešuoju transportu ar kemperiu (kas nuomojasi kemperius dažnai širdyje yra žygeiviai). Gali džiaugtis gamta ne vien per žygius (pvz. iškylaudami vietoje su gražiu vaizdu), tačiau nemėgsta ilgai užsibūti miestuose, automobiliuose ar apsupti kitų žmonių. Miestai jiems tik – neišvengiama vieta pakeliui į žaviąją gamtą.

Žygio vadovas Šarynės kanjone prie Almatos, Kazachija

Žygio vadovas Šarynės kanjone prie Almatos, Kazachija

9. Atradėjas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei jos metu neatrandi nieko naujo?”

Atradėjas nori ne tiesiog pamatyti ar patirti kokias nors vietas, jis nori jas atrasti pirmas. Pamatyti tai ko niekas nematė, papasakoti tai, ko niekas nepasakojo.

Atradėjų “aukso amžius” baigėsi prieš gerus 100 metų: kiekvienas planetos kampelis – ištyrinėtas, apie daugelį gali rasti informacijos internete keliais pelės paspaudimais.

Tačiau atradėjams dar yra nišų. Pavyzdžiui, apleistos vietos, pavojingos vietos, ar netgi vietos, į kurias patekti nelegalu. Susiklostė net atskira “digerių” subkultūra, tyrinėjanti apleistas vietas – ir kuo tos vietos mažiau kam žinomos, tuo geriau.

Be to, jei negali būti pirmas kažką atradęs žmogus – gali bent jau būti pirmas ten nuvykęs turistas, pirmas ten nuvykęs žmogus iš savo šalies, pirmas tai aprašęs, pirmas tai išsamiai nufotografavęs ar nufilmavęs, pirmasis į internetą nuotraukas įkėlęs žmogus…

Atradėjų nedomina klasikinės, visiems žinomos turistinės vietos, jie verčiau bando atrasti ir “išvilkti į dienos šviesą” įdomiausias vietas tarp tų, kurių (beveik) niekas nežino. Nėra vienos ar kelių šalių, kur keliautų visi atradėjai – nes jei kažkur keliautų visi, ta šalis nebūtų joks atradimas. Tačiau dažnas atradėjas savo trokštamų kelionių sąrašuose turi šalis ir miestus, į kur patekimas ribojamas ir kur, jie tiki, dar įmanoma užfiksuoti tai, ko joks lietuvis ar net europietis nematė: Šiaurės Korėja, Saudo Arabija ir t.t. Bet vos tik tokia vieta “plačiau atsiveria”, išpopuliarėja, atradėjai jau suka kitur, o keliones ten “palieka” kultūros rijikams (kurie joms ruošis pagal atradėjų parašytus straipsnius ir knygas).

Afrikoje dar gana nesudėtinga išklysti iš turistinių zonų ir atsidurti žemėlapiuose nesužymėtose gatvėse, išvysti net internete neaprašytas tradicijas.

Šušos azerbaidžaniečių rajono liekanos Kalnų Karabache - XX a. pabaigoje vykusio karo žaizdos. Daugelis turistų tokiose vietose: atradėjai, norintys bent jau būti vieni pirmų ten apsilankiusių saviškių, papasakoti apie tai tautiečiams. Atkakliausi atradėjai mėgina atrasti kažką išvis beveik nežinomą, pvz. lįsti į subombarduotus namus.

10. Piligrimas

Principas: “Kokia gi kelionė, jei neturi dvasinės prasmės?”

Žodis “piligrimas” gal skamba egzotiškai ar viduramžiškai, tačiau kone pusė viso pasaulio kelionių – piligriminės. Dauguma piligrimų neeuropiečiai: musulmonai, keliaujantys į Meką, indai į Kumbh Mela šventę ir t.t. Papuolusiam į tokią piligrimų šventę net kitos religijos atstovui užgniauš kvapą nuo žmonių gausos, tikėjimo, masių ir ritualų didybės. Patys keliautojai-piligrimai tokiose vietose tampa “atrakcija” kitiems keliautojams (ypač kultūros rijikams): savo “keistomis” tradicijomis, apdarais.

Daugybė pasaulio vietų turi religinę reikšmę ir žmonės ten traukia tūkstančiais. Net ir tikėjimą praradusioje Europoje 300 tūkstančių žmonių kasmet žygiuoja Šv. Jokūbo keliu, dar daugiau skrenda į Vatikaną ar biblines Šventosios žemės vietas. XX a. atsiranda net naujos šventos vietos, kaip Medžiugorė Bosnijoje ir Hercegovinoje, kur kunigai vos spėja laikyti užsieniečiams mišias, o išpažintys klausomos dešimtimis kalbų.

Europiečiai religinių ar dvasinių patirčių suka ir į rytus: kas į Korėjos ar Japonijos dzenbudistų vienuolynus, kas į Indijos ašramus. Visų tikslai panašūs: atrasti save, gyvenimo prasmę, prisiartinti prie “svarbiausių dalykų”.

Žydai prie Raudų sienos Šventojoje žemėje. Viso pasaulio žydai čia suvažiuoja atlikti ritualų, pasimelsti. Kai kurie atlieka Bar Micvą - 'įšventinami į suaugusiuosius'. Turtingi žydai remia, kad netokie turtingi galėtų aplankyti Šventąją žemę nemokamai. O daugybė keliautojų-kultūros rijikų (dažniausiai ne žydų) spragsi fotoaparatais, fotografuodami šiuos piligrimus

Piligrimai klaupiasi prieš Čenstakavos Mariją, 'švenčiausioje krikščioniškoje vietoje Lenkijoje'

Piligrimai klaupiasi prieš Čenstakavos Mariją, ‘švenčiausioje krikščioniškoje vietoje Lenkijoje’

11. Atradęs save svetur

Principas: “Kokia gi kelionė, jeigu ne į numylėtas vietas?”

Daugelis keliautojų, su kuriais susiduriu Lietuvoje, padėdamas jiems pažinti mūsų šalį – atradusieji save. Tai žmonės, kuriuos labiausiai domina viena ar kelios konkrečios šalys ar vietos – ir į jas jie pasirįžę keliauti skirdami daugiau laiko ir pinigų, nei tam skirtų kas nors kitas.

Tokie keliautojai – tikras Lietuvos turizmo koziris. Kodėl? Nes iš Lietuvos dar nuo XIX a. emigravo per 1 mln. žmonių. Jų palikuonių – ne du ir ne trys milijonai. Ir dalis tų palikuonių šiandien išsiaiškina savo kilmę ir trokšta pamatyti, kur meldėsi jų prosenelis, kaip atrodo jo miestelio centrinė aikštė. “Šaknų ieškojimas” itin išpopuliarėjo Amerikoje ir Australijoje, kur dauguma žmonių kilę iš imigrantų: jie samdo genealogus, eina į archyvus. Tarp tokių ieškančiųjų – ir Amerikos lietuvių, litvakų palikuonys. Būtent jie dažniausiai prašo mano pagalbos atrandant jų protėvių vietas Lietuvoje.

Tačiau save svetur atranda ne vien imigrantų palikuonys. Milijonai tiesiog nori pamatyti su savo tautos istorija susijusias vietas: ypač žydai, kiekvienoje šalyje ieškantys to, kas žydiška.

Dar kiti pajaučia neįtikėtiną meilę kokiai nors kultūrai – nors ir neturi tos šalies kraujo. Dažniausiai taip “įsimylimos” japonų, korėjiečių, indų, ispanų, italų, prancūzų kultūros – ir tokie įsimylėjėliai skrenda ir skrenda į tas šalis (bent jau kas antrus metus), net specialiai ieškosi sau ten antrosios pusės.

Atradusieji save pasirįžę į tas paieškas “investuoti” daug: samdo individualius turus (juk niekas organizuotai nenuveš į, tarkime, Rokiškio žydų kapines) ir/arba patys be galo daug skaito, domisi, mokosi kalbą, perka ten antrus namus. Kai kurie “atradusieji save” galiausiai emigruoja į numylėtą šalį.

Anime ir elektronikos reklamos Tokijo Akihabaros rajone, kur renkasi Japonijos kultūros (ypač anime, mangos) mylėtojai iš viso pasaulio.

Reklama Vrindavane

Reklama Vrindavane anglų kalba siūlo pirkti užsieniečiams butus “Krišnos aukštumose”, šventyklos papėdėje. Šį miestelį itin pamėgo Indijos kultūrą pamėgę vakariečiai, ten veikia pasaulinis krišnaitų štabas.

12. Skaitmeninis klajoklis

Principas: “Kokia gi kelionė, jei iš jos turi grįžti?”

Jų dar mažai, bet daugėja. Jie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos: kas mėnesį ar kelis persikelia į vis naują miestą, naują šalį. Pabūna, kiek leidžia viza, ir vyksta toliau.

Skaitmeniniai klajokliai atsirado neseniai – kai ištobulėjo internetas. Nes skaitmeniniu klajokliu gali būti tik toks žmogus, kuris dirba per internetą. Tai – vertėjai, tinklapių dizaineriai, programuotojai, nuotraukų retušuotojai… “Dirba”, tiesa, nereikėtų suprasti kaip darbo sutarties – paprastai skaitmeniniai klajokliai laisvai samdomi, per internetą ieškosi klientų, tad yra labiau smulkūs verslininkai. Klientai atsiunčia užduotį – skaitmeniniai klajokliai, ją atlikę, nusiunčia rezultatą, internetu gauna pinigus.

Skaitmeniniai klajokliai dažniausiai nuomojasi butus (pvz. Air BnB) savaitėms ar mėnesiams. Laisvalaikiu jie pasineria į šalį, kurioje tuo metu gyvena, tačiau nemažą dalį savo laiko dirba. Jiems kelionė nėra atostogos, o visas gyvenimas, todėl jie stengiasi susikurti sau panašią buitį, kokią turėtų savo gimtinėje: pakankamai neskurdžią, patogią. Kita vertus, nebūdamas skaitmeniniu klajokliu paprastai dirbdamas tą patį vis tiek gali uždirbti daugiau, o išleisti mažiau – todėl tie, kieno vienas pagrindinių gyvenimo siekių – pinigai, karjera, prabanga ir daiktai, skaitmeniniais klajokliais netampa.

Daugelis skaitmeninių klajoklių “klajoja” po pigesnes šalis, nes tokiu būdu gali gyventi kokybiškiau, nors uždirba mažiau pinigų. Populiari Pietryčių Azija: Tailandas, Indonezija (Balis). Be to, dažnas tokį gyvenimą pasirinko ir dėl politinių pažiūrų, dažniausiai libertarinių ar anarchistinių: taigi, jie mėgsta valstybes, kurių valdžios kuo mažiau kišasi į žmonių (bent jau nevietinių) gyvenimą, neapkrauna jų plėšikiškais mokesčiais. Skaitmeniniam klajokliui netinka ir šalys, kuriose sunkiai rasi kokybišką internetą.

Skaitmeninė klajoklė dirba Tailando daugiabučio bendroje erdvėje viršutiniame aukšte. Tailande skaitmeninių klajoklių daug ir daugiabučiuose tokios poilsio ir darbo erdvės - įprastas reiškinys

Skaitmeninė klajoklė dirba Tailando daugiabučio bendroje erdvėje viršutiniame aukšte. Tailande skaitmeninių klajoklių daug ir daugiabučiuose tokios poilsio ir darbo erdvės – įprastas reiškinys

Ar yra daugiau “kelioninių hobių”?

Dvylika aukščiau įvardytų keliautojų tipų – tai tik tie žmonės, kurie keliauja savo noru ir savo pinigais, kuriems kelionės (nesvarbu, kuris jų aspektas) yra hobis.

Kartais keliautojais pavadinami ir, tarkime, į konferenciją skrendantys verslininkai ar mokslininkai (sakoma “verslo turizmas”), gydytis svetur važiuojantys ligoniai (“medicininis turizmas”) ir t.t. Tačiau aš jų keliautojais ar turistais nelaikau, nes jie tai daro ne savo noru, todėl čia neaprašau. Pasikeitus aplinkybėms (pvz. pasveikus ar pakeitus darbą), išsyk pasikeičia ir tokių žmonių gyvenimo būdas, skrydžių kryptys.

Kokiam keliautojų tipui priklausote jūs?

Keliavimo pradžioje aš buvau “kultūros rijikas”. Norėjosi aplankyti visas įdomiausias pasaulio vietas, tik laiko ir pinigų trūko: todėl keliavau itin intensyviai. Viską planuodavau pats, lankydavau ir mažiau pažintas vietas.

Vėliau ~2010-2012 m. tapau ir “atradėju”: aplankęs daugelį populiariausių vietų, norėjau pasidalinti ta informacija su kitais žmonėmis, pradėjau rašyti šį tinklaraštį. Savo ruožtu, norėjau atrasti naujų įdomių vietų. Viena tų atradimų krypčių – lietuviškos vietos už Lietuvos ribų, kurioms sukūriau tinklapį “Gabalėliai Lietuvos“. Daugelį jų aš pirmą kartą išvelku “į dienos šviesą” (t.y. į internetą).

Galiausiai 2017-2018 m. pamažu tapau “skaitmeniniu klajokliu“.

Tiesa, stengiuosi išbandyti ir kitus kelionių būdus, visgi, turiu prisipažinti, kad “poilsiavimas” paplūdimyje man – labai nuobodus, “žygeiviškos” kelionės su palapinėmis irgi taip smarkiai nevilioja ir kelionė dvigubai-trigubai įdomesnė, jei susiorganizuoju pats (taigi, sunkiai galėčiau būti “ekskursantu”, nors pavienes ekskursijas ir galiu užsisakyti).

O koks keliautojas esate jūs? Kodėl renkatės tokias keliones? Parašykite komentaruose!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,


Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti

Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti

| 3 komentarai

Automobilį nuomojuosi daugelyje savo kelionių. Taip keliaudamas gali sutaupyti daug laiko ir – kartais – net pinigų.

Tačiau pasitaiko ir sunkumų, problemų: nuomos sutarčių ir draudimo vingrybės, sudėtingos eismo sąlygos, kartais – net apgavystės.

Kadangi nuomotu automobiliu esu keliavęs daugiau nei 100 kartų labai įvairiose šalyse (nuo Brazilijos iki Irano, nuo Australijos iki Uzbekijos, nuo JAV iki Mikronezijos), susidūriau tiek su visais autonuomos privalumais, tiek trūkumais.

Nesvarbu, ar dar abejojate dėl autonuomos, ar pirmuosius kartus tai darote už Europos ribų, ar susidūrėte su netikėtais nesklandumais – tikiu, šis straipsnis pravers.

Tik nuomotu automobiliu (arba savu) galėsite kuriam norite laikui sustoti pasigerėti pakelės vaizdais. Nuotraukoje - turistai iš automobilių aikštelės gėrisi saulėlydžiu ties Uluru uola Australijoje.

Kokiose šalyse verta nuomotis automobilį, o kur neverta?

Automobilį nuomojuosi daugelyje kelionių – bet ne visur. Mat didžiausias autonuomos privalomas – laikas, kurį ji padeda sutaupyti (turėdami savo automobilį, galėsite bet kada išvažiuoti nuo vienos lankytinos vietos prie kitos ir važiuoti tiesiai, sustoti kur norite kiek norėsite laiko). Tačiau ten, kur yra išvystytas viešasis transportas (važinėja dažnai, greitai, stoja daug kur) ir be automobilio daug laiko neprarasi.

Todėl labiausiai verta nuomotis automobilį, kai keliaujate po vietas, kur viešasis transportas prastas ir retas: kaimus, gamtą, priemiesčius.

Automobilio dažniausiai neverta nuomotis, jei keliaujate tik į didmiestį (Romą, Paryžių, Londoną ir pan.). Nes daugelyje didmiesčių paprasta visur nuvažiuoti viešuoju transportu (ypač jei yra metro), tuo tarpu automobiliais tenka strigti kamščiuose, ieškoti parkavimo (gali susigaišti labai daug laiko!) ir brangiai už jį mokėti. Taigi, autonuoma didmiesčiuose, viską įskaičiavus, atsieina brangiau, o laiko padeda sutaupyti mažiau (o pačiuose didžiausiuose miestuose – visai nepadeda).

Baisokos lietuviui parkingo kainos Niujorke - 17 dolerių už valandą

Baisokos lietuviui parkingo kainos Niujorke – 17 dolerių už valandą. Į miestų, didesnių nei 10 mln. gyv. centrus, geriausia išvis nekišti nosies automobiliu

Jeigu jūsų kelionė apims tik kelis didmiesčius, irgi gali apsimokėti automobilio nesinuomoti, o tarp tų didmiesčių nuvykti viešuoju transportu.

Jeigu kelionė apims ir didmiesčius, ir užmiestį, galite išsinuomoti automobilį tik daliai kelionės – tarkime, keletui dienų.

Tačiau jei važiuosite daugiausiai ne po didmiesčius, verta išsinuomoti automobilį visam kelionės laikui, net jei dienai-kitai užsuktumėte ir į didmiestį ir automobilį pastatysite parkinge. Taip sutaupysite laiko, o gal ir pinigų, nes viena autonuomos diena kainuoja mažiau, jei nuomojatės ilgesniam laikui (todėl, pavyzdžiui, nuomotis savaitei kartais net pigiau nei 6 dienoms).

Dar vienas didelis nuomoto automobilio privalumas – jame galite laikyti daiktus, todėl net jeigu apsistotumėte kas naktį vis kitame viešbutyje, nereikėtų jų tąsytis su savimi. Pavargę automobilyje galite net nusnūsti. Tai irgi aktualu kelionėse, kur viešbučius keičiate dažnai.

Kiek kainuoja išsinuomoti automobilį?

Gali atrodyti keista, bet autonuoma dažnai yra tuo brangesnė, kuo pigesnė šalis. Pigu nuomotis automobilį JAV ar Jungtinėje Karalystėje (ten galima rasti po 20 eurų už parą), užtat brangu šiaip jau pigiose šalyse: Indijoje, Irane, Kuboje, Kenijoje ir pan. Tokiose yra tekę mokėti ir 80 eurų už parą ir tai buvo žemiausia įmanoma kaina.

Brangiose šalyse kartais apsimoka nuomotis automobilį netgi tada, jei keliaujate vienas: pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, kur per tris dienas aplankėme Londono priemiesčius (Oksfordą, Kembridžą, Vidzorą, Folkstoną ir t.t.), autonuoma, parkavimas ir benzinas mums atsiėjo pigiau, nei būtų atsiėję vien autobuso ar traukinio bilietai į visas šias vietas vienam žmogui.

Dažniausiai nuomotas automobilis nėra kai nors specialiai žymimas, bet štai Kanarų salose žymimi lipdukais

Dažniausiai nuomotas automobilis nėra kaip nors specialiai žymimas, bet štai Kanarų salose žymimi lipdukais

Tuo tarpu pigiose šalyse netgi keliaujant keturiese ar penkiese gali būti pigiau važiuoti viešuoju transportu, nei nuomotis automobilį. Todėl, pavyzdžiui, Kenijoje, pamatę kainas, apsisprendėme automobilio nenuomoti, nors keliavome keturiese. Aišku, automobilis nuomojamas ne vien dėl kainos, o ir dėl patogumo: todėl bus atvejų, kai už galimybę nuomotis automobilį bus verta primokėti ir dvigubai ar trigubai.

Atkreipkite dėmesį, kad automobilio nuomos kaina beveik visada skaičiuojama paromis. Todėl jei, tarkime, nuomojatės nuo sausio 6 d. 10:00 iki sausio 8 d. 12:00 – mokėsite ne už dvi dienas, o už tris, nors automobilį turėsite tik dvi paras ir dvi valandas. Tai – labai neapsimoka, todėl visada stengiuosi suplanuoti kelionę taip, kad automobilį turėčiau kelias pilnas paras. Tarkime, aukščiau paminėtu atveju paėmus automobilį sausio 6 d. 10:00, jį apsimokėtų grąžinti sausio 8 d. 10:00 ar kiek anksčiau. O jei atskrendi į šalį vakare, tačiau išskrendi ryte, kartais logiška grąžinti automobilį skrydžio išvakarėse, o į oro uostą važiuoti kitu būdu.

Taip pat turėkite omenyje, kad be autonuomos kainos, jums kainuos ir benzinas (jo kainos pasaulyje labai skiriasi – pasidomėkite, kiek kainuos vietoje) ir keliai (jeigu jie mokami) bei parkavimas (daugelyje turtingesnių šalių gerokai brangesnis nei Lietuvoje). Be to, autonuomos agentūroje reikės sumokėti nemažą užstatą. Jį gali imti grynais (pvz. taip ėmė Lvove – 600 eurų, Libane – 100 dolerių), tačiau Vakarų šalyse dažniausiai tiesiog rezervuoja mokėjimo kortelėje ir grynais imti net atsisako. Bet kuriuo atveju, privalote tiek pinigų turėti (grynais ar kortelėje, priklausomai nuo šalies). Grąžinus automobilį, jei neapdaužytas, užstatas grąžinamas. Man yra buvę problemų, kai nebuvo pinigų užstatui vairuotojo kreditinėje kortelėje (nors buvo kitų žmonių kortelėse, arba vairuotojo debetinėje kortelėje, arba turėjome grynais).

Kas įskaičiuota į autonuomos kainą ir kaip nepermokėti?

Vienintelis dalykas, įskaičiuotas į autonuomos kainą visur – pats automobilis nustatytam skaičiui parų. Dėl viso kito reikia skaityti sutarties sąlygas (prieš nuomojantis ta informacija pateikiama ir internete). Štai kas būna arba įskaičiuota į kainą, arba ne. Dažnai autonuomos darbuotojai šiuos dalykus primygtinai siūlo įsigyti už priemoką. Vertinkite kritiškai, klauskite savęs, ar jums to reikia ir jei ne – nepirkite.

1.Benzinas. Dažniausia praktika – automobilis išnuomojamas su pilnu baku ir turi būti grąžinamas su pilnu baku. Šitaip – geriausia nuomininkui (tik reikia nepamiršti pripilti kuro – antraip autonuomos kompanija jo pripils skaičiuodama savo kainą, kuri gali skirtis kartais). Pastaruoju metu atsirado kiek “apgavikiška” alternatyva: automobilis išnuomojamas su pilnu baku (jūs privalomai “nuperkate” visą baką) ir grąžinamas su tuščiu. Tačiau su tuščiu baku grąžinti nepavyks: labai sunku atitaikyti, be to, net kai automobilio matuokliai rodo, kad benzinas baigėsi, jo iš tikro dar yra daug. Šitaip autonuomos kompanija išloš. Ką jau kalbėti, jeigu nuomositės trumpam laikui ir iš viso nespėsite išvažinėti bako.

2.Kilometražas (mileage). Daugelyje autonuomos kompanijų jis neribojamas – gali nuomotu automobiliu važiuoti kad ir 1000 km per dieną. Tačiau kai kur jis ribojamas, ir smarkiai: pvz. tik 150 km per dieną, o už kiekvieną papildomą kilometrą – nemažas mokestis (net jei kokie 0,2 euro ir atrodo nedaug, jei kilometražą viršysite 100 km – jau bus 20 eurų). Automobilių su tokiais apribojimais nesinuomoju niekada: tai apsimokėtų tik jei važinėtumėte vien mieste. Turėkite omenyje, kad nors, tarkime, atstumas, kurį nuvažiuosite, žemėlapyje atrodys 200 km, realybėje jis bus didesnis, nes juk dar kažkur užsuksite, važinėsite po miestus ir t.t. – todėl čia lengva “pasimauti” ir paskui gauti didelę sąskaitą.

3.Papildomas vairuotojas. Jį reikia užregistruoti, antraip turėsite teisę vairuoti tik jūs vienas. Jei už automobilį mokama kortele, tai vairuoti teisę turės tik tas žmogus, kieno kortele apmokėta.

4.Teisė važiuoti į kitas šalis. Kartais automobiliu galima važiuoti į gretimas valstybės. Tai gana dažna Europos Sąjungoje (leidžiama važiuoti į kitas ES šalis). Tačiau dažniausiai tai draudžiama, arba reikalauja priemokos. Pavyzdžiui, kai norėjome iš Kroatijos važiuoti į Albaniją, būtų reikėję primokėti net ~250 eurų – pasirinkome verčiau lankytis Bosnijoje, kur priemokos nereikėjo. Skaitykite autonuomos sąlygas – deja, iš jų ne viską sužinosite. Tuo Kroatijos atveju mus netgi autonuomos darbuotojas el. paštu patikino, kad galima važiuoti į Albaniją be priemokos – o vietoje paaiškėjo, kad ne. Beje, kai kur agentūros draudžia net važiuoti į kai kurias savo šalies dalis, ypač jei ten yra konfliktai (pvz. graikų Kipro agentūros – į turkų Kiprą).

Daugiaaukštės liftinės automobilių aikštelės - vienas Lietuvoje nesamų dalykų su kuriais gali tekti susidurti vairuojant užsienyje

Daugiaaukštės liftinės automobilių aikštelės – vienas Lietuvoje nesamų dalykų su kuriais gali tekti susidurti vairuojant užsienyje

Draudimas – ar verta pirkti?

Draudimas – viena vietų, kur autonuomos kompanijos pelnosi labiausiai.

Kai nuomavausi automobilį pirmus kartus to gerai nesuprasdavau, tačiau draudimas į autonuomos kainą įeina beveik visada (netgi nieko neperkant). Tai, ką, tikėtina, siūlys, netgi primygtinai bruks, autonuomos agentūra, bus tik papildomas draudimas.

Tačiau net ir nieko neprimokėjęs vis viena dažniausiai būsi neblogai apsaugotas – net ir jei automobilis bus sugadintas nebepataisomai, tu neturėsi padengti visos jo kainos. Sudaužęs ar praradęs automobilį turėsi sumokėti tik išskaitą (frančizę) – kuri, priklausomai nuo vietos ir automobilio vertės, gali būti keli šimtai eurų (jei automobilis labai brangus – virš tūkstančio: skaitykite sutartį).

Nusipirkęs papildomą draudimą, teoriškai neturėtum mokėti net ir tos išskaitos, arba rizikuoti mažesne suma.

Avarija su nuomotu automobiliu Gruzijoje

Avarija su nuomotu automobiliu Gruzijoje. Nesvarbu, ar pirkote draudimą, ar ne, tokiu atveju reikia pranešti ne tik policijai, o ir autonuomos agentūrai. Jei automobilis bus sugadintas taip, kad nevažiuos, jums jį pakeis nauju

Teoriškai. Praktiškai tai neveikia, nes net perkant papildomą draudimą yra didžiulis sąrašas nedraudiminių įvykių. Čia nekalbu apie savaime suprantamus – pvz., kad draudimas negalios, jei vairuosite girtas. Autonuomos draudimai (nesvarbu, pirkti papildomai ar ne) dažniausiai negalioja ir, tarkime, jei nuvarysite mašiną į plovyklą, vešite ką nors autostopu, kelsitės keltu. Dar svarbiau: jie negalioja padangų pradūrimams, stiklo dūžiams (t.y. tiems pažeidimams, kurie atsitinka dažniausiai). Štai Australijoje apsidaužė automobilio stogas. Autonuomos agentūros įkalbinėjimu buvome įsigiję patį brangiausią draudimą, tačiau, pasirodo, stogo pažeidimai į jį neįėjo ir teko viską dengti iš savo kišenės!

Nuo to laiko autonuomų papildomų draudimų niekada neperku, o ir prieš tai jais abejojau. Nereikia būti geru matematiku, kad suprastum, kodėl: dažnas toks atvejis, kad, tarkime, maksimalūs nuostoliai, kuriuos teks padengti net nenusipirkus papildomo draudimo, yra 300 eurų (t.y. rizikuojate tik šia suma), o papildomas draudimas kainuotų kokius 100 ar 150 eurų. Reiškia, jeigu tikimybė pakliūti į avariją per kelias autonuomos dienas ar savaites mažesnė nei 30 ar 50 proc., draudimo visiškai neapsimoka pirkti (ir nemanau, kad yra tokių prastų vairuotojų, kuriems tikimybė sudaužyti automobilį – 30 proc. per savaitę). Negi mokėtumėte Lietuvoje po 100 eurų per savaitę tam, kad sumažinti draudimo išskaitą nuo 300 eurų iki 0, ir tai dar daugelio įvykių draudimas nė nedengtų? Tai nemokėkite ir užsienyje.

Ištrauka iš autonuomos taisyklių. Sukta kalba čia parašyta, kad, tarkime, Renault Clio draudimas autonuomą pabrangins 20 USD per dieną. Tačiau net ir apsidraudęs padaręs avariją mokėsi iki 900 USD išskaitą. O jei neapsidrausi, maksimali suma bus 1800 USD išskaitą. Reiškia, net ir nusipirkęs draudimą daugelį įprastų avarijų (apibraižymų, aplankstymų) pilnai dengsi iš savo kišenės, o draudimas padėtų nebent labai rimtos avarijos atveju - bet tada tiesiog vietoje 1800 USD vis tiek sumokėtum 900 USD. Ar dėl tokios mažos tikimybės apsimoka mokėti 140 USD už savaitę autonuomos?

Ištrauka iš autonuomos taisyklių (“Europcar”, Argentina). Sukta kalba čia parašyta, kad, tarkime, Renault Clio autonuomą draudimas pabrangins 20 USD per dieną (t.y. savaitės autonuomą – 140 USD). Tačiau net ir apsidraudęs padaręs avariją mokėsi iki 900 USD išskaitą. O jei neapsidrausi, maksimali suma bus 1800 USD. Reiškia, net ir apsidraudęs visų eilinių avarijų (apibraižymų, aplankstymų) žalą pilnai dengsi iš savo kišenės, o draudimas prisidėtų nebent labai rimtos avarijos atveju – bet tada tiesiog vietoje 1800 USD sumokėtum 900 USD. Ar dėl tokios mažos tikimybės apsimoka mokėti 140 USD už savaitę autonuomos?

Jei visgi norite apsidrausti ir nenorite permokėti, yra alternatyvų. Viena geriausių – kitų (neautonuomos) kompanijų siūlomi draudimai. Jie perkami internete, jie gerokai pigesni ir, be to, ten kur kas mažiau nedraudiminių įvykių. Pavyzdys: Worldwide Travel Insurance. Galite mokėti tiek už konkrečias kelionės dienas, tiek už visus metus (tai dengs visas jūsų autonuomas tais metais ir kainuos iki 100 eurų). Apsidraudėme visiems metams ir patekome į autoįvykį su nuomotu automobiliu Paragvajuje. Autonuomos kompanija nurašė 450 eurų, iš jų Worldwide Travel Insurance grąžino 444 eurus.

Kada ir iš kokios agentūros nuomotis automobilį?

Vienas dažniausių klausimų, iškylančių pradedantiesiems automobilio nuomininkams – ar verta ieškotis automobilio vietoje, ar iš anksto užsakyti internetu?

Dažniausiai – internetu. Ypač jei jūs norite automobilio visam kelionės laikui ir vis viena planuojate nuomotis jį iš karto tik atskridę, oro uoste. Arba nenorite gaišti laiko paieškai vietoje. Sutaupyti nuomojantis automobilį vietoje tokiais atvejais sudėtinga (maža tikimybė, kad būtent kur užeisite, bus pigiau), užtat permokėti – lengva. Todėl net ir į tas keliones, kur viešbučių rezervacijų neturiu jokių, automobilį dažniausiai rezervuoju iš anksto. Paprastai autonuomos nereikia net iš anksto apmokėti ir galima bet kada rezervaciją atšaukti – tad niekuo nerizikuojate.

Geriausia naudotis ne pačių autonuomos agentūrų svetainėmis (kur rodomi tik tos vienos agentūros automobiliai), o tokiomis svetainėmis, kurios lygina skirtingų nuomos agentūrų pasiūlymus atitinkamame mieste – taip iš karto matysite geriausius (pvz. Skyscanner.com). Tiesa, daugelis tokių svetainių lygina tik tarptautinių agentūrų padalinių pasiūlymus.

Apskritai, autonuomos kompanijos būna dviejų rūšių: “tarptautinės” (garsūs prekių ženklai: “Avis”, “Hertz”, “Budget”, “Sixt”, “Dollar”) ir vietinės (kurios veikia tik viename mieste ar vienoje šalyje). Iš tikrųjų, skirtumas tarp jų mažesnis, nei galima tikėtis: mat “tarptautinės” kompanijos iš tikrųjų irgi dažniausiai yra vietinės, tiesiog nusipirkusios teisę naudoti tą prekės ženklą. Tiesa, kartu su prekės ženklu jos gauna ir tam tikrą atsakomybę, privalo laikytis tam tikros tvarkos. Bet vis viena, tarkime, aptarnavimo kokybė “Avis” JAV ir “Avis” Maltoje gali skirtis kaip diena ir naktis. Štai išsinuomavęs “Avis” Maltoje ir nuvykęs į vietą sužinojau, kad biuras persikėlė – bet niekas to nepranešė. Gerai, kad dar buvo likus valanda darbo laiko ir spėjome į naują vietą nuvažiuoti autobusu.

Jei nuomositės iš tarptautinių kompanijų, bent vienas pliusas garantuotas – galėsite naudotis jų moderniomis svetainėmis, užsisakyti internetu automatiškai. Iš vietos agentūrų net jei užsisakinėsite internetu greičiausiai teks klausti el. paštu kainų ir pan. Yra miestų, kur internetu automobilį sunkiai išsinuomosite – pvz. Kazachijoje.

Kitas dalykas – tarptautinių agentūrų mašinos kartais būna naujesnės, mažiau aptrankytos nei vietinių – nes apynaujė mašina yra tarptautinių tinklų reikalavimas norintiems naudoti jų vardą. Tai ir pliusas – tikriausiai bus techniškai tvarkinga (su “vietinėm” agentūrom mums yra buvę ir kad nedega lempa, neveikia klaksonas ir pan.). Bet ir minusas. Apdaužius tokią mašiną, neabejotinai iš jūsų reikalaus kompensacijos. Tuo tarpu ne kartą esame šiek tiek pažeidę senas, aptrankytas mašinas – niekas nė nepastebėjo, nes tie bamperiai ir šiaip buvo pažeisti, kaip tokie pažymėti sutartyje.

Šio automobilio Balyje visi be išimties bamperiai buvo apdaužyti. Sunku kitaip, kai Balyje tokie keliai. Į duobę įvažiavome ir mes bei apdaužėme papildomai. Tačiau grąžinant automobilį niekas nieko nesiskundė.

Šio automobilio Balyje visi be išimties bamperiai buvo apdaužyti. Sunku kitaip, kai Balyje tokie keliai. Į duobę įvažiavome ir mes bei apdaužėme papildomai. Tačiau grąžinant automobilį niekas nieko nesiskundė.

Kur nuomotis ir kur grąžinti automobilį?

Prieš įrašydami, iš kur automobilį pasiimsite, ir kur grąžinsite, pagalvokite. Pasiimti ne iš oro uosto ir grąžinti ne oro uoste dažniausiai yra pigiau (nes oro uostas taiko papildomus mokesčius) – todėl jei kelionės pradžioje ir pabaigoje šiaip ar taip ketinate apžiūrėti miestą, į kurį atskrendate, gal geriausia automobilį pasiimti ne oro uoste, o kitą dieną pačiame mieste. Tiesa, daugeliu atveju paėmimas oro uoste kainuoja tik kokiais 10-20% brangiau, tad taupant laiką gali vertėti ir netaupyti pinigų. Yra išimčių: pvz. atsiimant automobilį Niujorko oro uoste nuoma mums būtų buvusi daugiau nei dvigubai brangesnė, nei atsiimant Naujajame Džersyje (Niujorko priemiestyje).

Dažnai keliautojus vilioja galimybė pasiimti automobilį vienoje vietoje (į kur atskrendi), o grąžinti kitoje (ir iš ten išskristi): juk netektų važiuoti dukart tuo pačiu keliu. Daugelis didesnių nuomos kompanijų tokią galimybę siūlo, tik, deja, ji dažniausiai – labai brangi, gali autonuomos kainą net padvigubinti. Todėl paprastai verta automobilį paimti ir grąžinti ten pat, o, kad nevažiuotumėte tuo pačiu keliu du kartus, kelionės maršrutą suplanuokite ratu, panašiai kaip mūsų kelionė į Australiją. Tokiu atveju neretai sutaupysite ir skrydžiams lėktuvu.

Mūsų kelionės po Australiją ratas.

Tailande nuomojantis virš savaitės autonuomos agentūra priemokos už grąžinimą kitur neėmė, tad nuvažiavome tokį maršrutą iš Patajos į Čiang Majų

Tailande nuomojantis virš savaitės autonuomos agentūra priemokos už grąžinimą kitur neėmė, tad nuvažiavome tokį maršrutą iš Patajos į Čiang Majų

Kokį automobilį nuomotis?

Kokį automobilį nuomotis – asmeninis pasirinkimas, bet, kai keliaujame dviese, beveik visada nuomojamės pigiausią įmanomą automobilį. Dviems žmonėms to pilnai pakanka, o su maža mašina lengviau manevruoti, parkuoti, ji eikvoja mažiau benzino.

Be to, net ir susimokėjus už pigesnį automobilį, nuomos kompanijos dažnai vis tiek duoda brangesnį/didesnį (už mažesnnio automobilio kainą). Taip atsitinka, kai visi pigiausi automobiliai būna išnuomoti – ir tai būna dažnai, mat autonuomos kompanijos neišima iš prekybos pigiausių automobilių netgi kai jų nebeturi. Todėl mums taip “pasiseka” beveik kas antrą kartą nuomojantis automobilį. Esame netgi už pigiausio hečbeko kainą gavę visai nemažą sedaną (tąsyk buvo išnuomoti net keleto pigiausių klasių automobiliai – ne tik mūsų pasirinktos, bet ir kelių tarpinių).

Jei keliaujate keturiese ar juoba penkiese, galite imti kažkiek didesnį automobilį, bet nepersistenkite: beveik visi nuomojami automobiliai – nauji, o šiais laikais ir gana kompaktiškų mašinų salono ir bagažinės talpa – didelė.

Nesijaudinkite, išsinuomavę mažiausią automobilį Smarto greičiausiai negausite

Nesijaudinkite, išsinuomavę pigiausią automobilį Smarto greičiausiai negausite. Pigiausi būna kiek didesni, o štai už šį Smartą Sardinijoje kaip tik teko kiek primokėti.

Be to, reikia žinoti, kad autonuomos kaina gerėjant automobiliui auga labai sparčiai. Už didelį sedaną greičiausiai sumokėsite tris ar keturis kartus brangiau, nei už mažą hečbeką – taigi, dažnai keturiems žmonėms net labiau apsimokėtų nuomotis du mažus automobilius, nei vieną didelį.

Viena išimtis, kada galite norėti nuomotis ne pigiausią automobilį – visureigis. Pasidomėkite, kokie keliai vietoje, į kurią vyksite ir, jeigu prasti, galite rinktis visureigį. Tiesa, turėkite omeny, kad dažniausiai į jokį nuomojamų visureigių draudimą neįeina joks važiavimas bekele ar net negrįstais kaimo keliais – taigi, jei ten važiuosite, vis viena rizikuosite.

Dar viena “ypatinga automobilių rūšis” – kemperis, tačiau jie jau verti atskiro straipsnio. Kitas dalykas – mikroautobusas (jei keliaujate, tarkime, septyniese). Pastaruosius, tiesa, gausite ne visur (pvz. mums Peru nepavyko gauti).

Taip pat, keletas patogumų yra ne visuose automobiliuose. Nors Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje ar Okeanijoje visi automobiliai nuomojami tik su automatine pavarų dėže, Europoje tai dar nėra įprasta (už tokį automobilį dažnai reikia primokėti). Ne visur dar yra ir oro kondicionierius – ar reikia, rinkitės pagal klimatą, metų laiką ir asmeninius poreikius.

Kai kur nuomojami ypatingi, įdomesni automobiliai. Pvz. Barbadose įprastas kėbulo tipas 'moka' - kiekviena autonuomos agentūra tokius turi (su stogu, tačiau be durų)

Kai kur nuomojami ypatingi, įdomesni automobiliai. Pvz. Barbadose įprastas kėbulo tipas ‘moka’ – kiekviena autonuomos agentūra tokius turi (su stogu, tačiau be durų)

Kas gali išsinuomoti automobilį? (teisės, amžius)

Norint išsinuomoti automobilį, daugelyje šalių pakanka turėti įprastas lietuviškas teises. Kai kuriose šalyse papildomai reikalaujama tarptautinio vairuotojo pažymėjimo, kurį galite pasidaryti per tam tikras agentūras.

Papildomai kai kurios autonuomos agentūros reikalauja, kad vairuotojas turėtų tam tikrą vairavimo stažą (1-3 metus), ir/arba būtų tam tikro amžiaus (pvz. 21 ar 23), ir/arba iki tam tikro amžiaus automobilius nuomoja brangiau (amžiaus riba gali būti ir 21, ir 30 metų).

Tas “brangiau” gali būti net ir dvigubai brangiau – dėl šios priežasties netgi atidėjome kelionę į Australiją, kol mano žmonai sukaks 25 (amžiaus riba, iki kurios autonuoma ten brangesnė). Rasti, kas papildomų mokesčių netaiko, kartais galima (šalyse, kur nuomotojų daug), bet tai užtrunka, nebeišeina tiesiog pasižiūrėti kainų palyginimo, reikia analizuoti ir sąlygas.

Baimės: didžiausi vairavimo iššūkiai užsienyje

Dažniausia baimė, kurias girdėjau žmonėms aiškinantis, kodėl jie nesinuomoja automobilio – baimė, kad vairavimo sąlygos bus sunkios: prasti keliai, didelis eismas…

Aišku, kiekvienas žmogus skirtingas: jei vairuoti nemėgstate ir Lietuvoje, jums tai – stresas, galbūt autonuoma – ne jums.

Tačiau visiems kitiems bijoti sudėtingų eismo sąlygų nereikia. Pagalvokite: milijonai vietinių kasdien tokiomis sąlygomis vairuoja. Kuo jūs kitoks, kad negalite? Tikrai priprasite. Svarbu atsipalaiduoti.

Tiesa, jeigu šalyje jūsų laukia naujo tipo “vairavimo iššūkis”, galite pamėginti pirmą kartą keliaudami į tokią šalį išsinuomoti automobilį trumpesniam laikui, vairuoti atsargiai.

Pagrindiniai vairavimo iššūkiai su kuriais tenka susidurti užsienyje ir kurių nėra Lietuvoje:
*Kalnų keliai (vingiuoti, siauri).
*Didelis eismas, platesni prospektai (didmiesčiuose). Būdinga visiems miestams, kuriuose 1 mln. ir daugiau gyventojų.
*Masiškai nepaisantys kelių eismo taisyklių vairuotojai (lendantys be eilės, važiuojantys per raudoną signalą ir t.t.). Būdinga pietų Azijai, Artimiesiems Rytams, Afrikai, Albanijai.
*Kairiapusis eismas. Būdinga Jungtinei Karalystei ir buvusioms jos kolonijoms (išskyrus JAV ir Kanadą), Japonijai, Tailandui.
*Prasti keliai (duobėti, negrįsti). Būdinga skurdžioms šalims (ypač jei dar ir retai gyvenamos).

Albanijoje susideda kelios vairavimo blogybės - daug kalnų kelių, keliai prasti ir vairuotojai nepaiso kelių eismo taisyklių

Albanijoje susideda kelios vairavimo blogybės – daug kalnų kelių, keliai prasti ir vairuotojai nepaiso kelių eismo taisyklių.

Taip pat nuomojantis automobilį gali tekti nustebti ir dėl vairavimo ypatumų: ne visi vairuojami vienodai. Ypač dar prieš išvažiuodami pasiaiškinkite, kaip įjungti variklį (jei jums duoda užvestą automobilį), atbulinį bėgį, rankinį stabdį, lempas, valytuvus, atidaryti degalų baką, kapotą. Ne kartą pamiršome to pasiklausti – atrodo, jau tiek automobilių vairavome… O paskui teko gaišti laiką aiškinantis, kaip tą padaryti, kai prireikė, nes yra labai ypatingų variantų.

Beje, jei visai nenorite vairuoti pats – galite išsinuomoti automobilį su vairuotoju Pigiose šalyse (kuriose autonuoma brangi) tai – nedaug brangiau, nei automobilis be vairuotojo. Tiesa, būsite mažiau laisvas: bus daugiau laiko ribojimų, vietos ribojimų, didesnė apgavysčių tikimybė. Automobilį su vairuotoju galite “išsinuomoti” ir tiesiog gatvėje susistabdę taksi ir paprašę vežti visą dieną (tik derėkitės).

Apgavystės autonuomoje: “Apdaužėte automobilį, mokėkite”

Automobilių nuomotojai – ne taksistai, ir apgaudinėja rečiau. Deja, apgavysčių vis tiek pasitaiko. Kadangi taksi nevažinėju, tikriausiai didžiausius nuostolius nuo apgavikų esu patyręs būtent autonuomose.

Kai kurios apgavystės – tai tiesiog įpiršimas papildomų paslaugų, kurių jums nereikia. Brangaus ir abejotino draudimo (žr. aukščiau) ar viso benzino bako nusipirkimo (irgi žr. aukščiau) ar GPS (šiais laikais paprasta parsisiųsti jį į telefoną).

Dažniausia rimtesnė apgavystė – jums išnuomoja jau apdaužytą automobilį, o grąžinant kaltina, jog apdaužėte jūs, prašo susimokėti. Daugelis nesiginčija, ypač jei grąžina automobilį likus mažai laiko iki skrydžio. Taip, pavyzdžiui, Libane iš mūsų paėmė 50 dolerių. Panašiu atveju Sirijoje pasakėme kviesiantys policiją – tada nuomotojai “atsikabino”. Taip siūlyčiau elgtis ir jums.

Tačiau apskritai geriausia tokioms apgavystėms užbėgti už akių dar imant automobilį iš autonuomos. Filmuokite, kaip kartu su autonuomos darbuotoju apžiūrinėjate automobilį, ir fotografuokite. Nuo tada, kai ėmiau tai daryti, manęs nė karto nė nebandė taip apgauti – jau daug metų. Nes matydami, kad viskas fiksuojama, autonuomos darbuotojai supranta, kad jokio ginčo jie nelaimės, nes bus užfiksuota, kad automobilis jau buvo apdaužytas – todėl nė nebando apgaudinėti.

Nuomojantis nufotografuotas apibraižymas

Nuomojantis nufotografuotas apibraižymas. Verta tiek nufotografuoti automobilį iš toliau, tiek kiekvieną rastą apibraižymą iš arčiau (kaip čia) – nes nuotraukoje iš toliau gali jo gerai nesimatyti (ypač prietemoje ir/ar jei fotografuojama mobiliuoju telefonu)

Be to, daugelyje autonuomų nuomojantis jums duos blanką, ant kurio sužymėti iki automobilio išnuomavimo jums buvę pažeidimai. Jeigu nors menkiausias pažeidimas nepažymėtas – būtinai reikalaukite, kad būtų pažymėtas, o jei nuomos darbuotojas nelydės jūsų iki automobilio – jį pakvieskite vėl. Apžiūrėkite ir ratus (būtent už ratlankio įlenkimą paėmė iš mūsų pinigus Libane), stogą. Kiek pastebėjau, dažniausiai bent dalis pažeidimų tuose lapuose nebūna pažymėti – jei nereikalaučiau pažymėti, tikėtina, grąžinant automobilį “kabinėtųsi”.

Atsiimdami automobilį autonuomoje prašome, kad darbuotojas pažymėtų pažeidimus ant blanko

Atsiimdami automobilį autonuomoje prašome, kad darbuotojas pažymėtų pažeidimus ant blanko. Kartu padarau ir nuotraukas, kad matytųsi automobilio būklė atsiėmimo metu (kad atsiėmimo metu, įrodo darbuotojo buvimas). Jungtinė Karalystė.

Beje, iš to, kad dauguma nuomojamų automobilių – gana smarkiai apibraižyti ar aplankstyti, galima suprasti dar vieną autonuomos apgavystę. Tie, kurie “iš tikro” apdaužo automobilius, irgi apgaudinėjami: iš jų paimami pinigai už remontą, kai iš tikro automobilis neremontuojamas. Už to paties bamperio keitimą gali būti surenkami pinigai iš trijų ar daugiau jį aplanksčiusių nuomininkų… Deja, šito išvengti jau sunkiau, nes juk neliksi stebėti, kaip autonuoma remontuoja mašiną.

Kartais būna, kad apgavystę pamatote jau grįžę namo – nuo jūsų kortelės autonuoma tiesiog nurašo pinigus. Tokiu atveju drąsiai skųskitės bankui, išdavusiam kortelę. Po kelionės verta tikrinti kortelės sąskaitą dažniau, nes panašių apgaulingų nurašymų gali būti ne tik autonuomoje.

Net jei pateksite į tikrą autoavariją tai nereiškia, kad visa tai, ko iš jūsų reikalaus autonuoma žalai padengti, bus pagrįsta: autonuoma už mažus pažeidimus gali reikalauti didelių sumų, “pamiršti” apie jūsų nusipirktą draudimą ir pan. Po avarijos ramiai apžiūrėkite, kokia žala, paskaitykite sutartį, kiek turėtumėte mokėti – ir eikite grąžinti apdaužyto automobilio pasiruošę.

Po autoįvykio Paragvajuje už sulaužytą priekinį bamperį iš mūsų iš pradžių autonuomoje reikalavo primokėti papildomai - neva bamperio pakeitimas kainuos 1000 eurų, o užstatas tik 450 eurų. Laimė, buvome paskaitę sutartį ir žinojome, kad frančizė yra 450 eurų ir iš mūsų negali reikalauti daugiau. Vėliau ir pastarąją sumą atgavome iš draudimo.

Po autoįvykio Paragvajuje už sulaužytą priekinį bamperį iš mūsų iš pradžių autonuomoje reikalavo primokėti papildomai – neva remontas kainuos 1000 eurų, o užstatas tik 450 eurų. Laimė, buvome paskaitę sutartį ir žinojome, kad frančizė yra 450 eurų ir iš mūsų negali reikalauti daugiau. Vėliau ir pastarąją sumą atgavome iš draudimo.

Alternatyvos automobilių nuomai

Kaip keliauti nepriklausomai nesinuomojant automobilio? Pagrindinės alternatyvos ir jų pliusai bei minusai, lyginant su automobilio nuoma be vairuotojo:

Kelionės būdas Pliusai Minusai
Viešasis transportas Pigiau (tik pigiose šalyse ar keliaujant vienam), pajunti daugiau vietinės dvasios Nemiestuose užtrunka ilgiau (laukimas, derinimasis prie grafikų, lėtesnis važiavimas), pamatai mažiau, brangiau (brangiose šalyse ir keliaujant keliese)
Automobilis su vairuotoju / taksi Brangiau (ypač brangiose šalyse) Bus visokių ribojimų: vairuotojui reikės nakvynės, gali atsisakyti kažkur vežti ir t.t.
Autostopas Pigiau/nemokamai, galima pabendrauti su vietiniais Susigaišta daug laiko
Nuosavas automobilis Nereikia mokėti už autonuomą (tik benziną, kelius) Ilgai užtrunka nuvažiuoti iki šalies, po kurią keliausite, ir daug kainuoja (benzinas). Logiška tik į netolimas šalis
Šalyse, tokiose kaip Kazachija (nuotraukoje) gausu taksistų senais automobiliais, kurie už sąlyginai prieinamą kainą pasiryžę klientus vežioti ilgiau (jei susiderėsite)

Šalyse, tokiose kaip Kazachija (nuotraukoje) gausu taksistų senais automobiliais, kurie už sąlyginai prieinamą kainą pasiryžę klientus vežioti ilgiau (jei susiderėsite)

Tačiau man asmeniškai autonuomos pliusai dažniausiai nusveria minusus.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Tarptautinis vairuotojo pažymėjimas – kas ir kaip

Tarptautinis vairuotojo pažymėjimas – kas ir kaip

| 25 komentarai

Jei keliaudami dažnai nuomositės automobilį užsienyje, anksčiau ar vėliau susidursite su reikalavimu pateikti Tarptautinį vairuotojo pažymėjimą. “Tarptautinės teisės” lietuvius glumina: kaip jas gauti – neaišku (internete yra net informacijos, neva lietuviams jos neišduodamos), neaišku ir kuriose šalyse iš tikrųjų jų reikia.

Mes ilgai rinkome informaciją apie tarptautinį vairuotojo pažymėjimą ir jį pasidarėme. Pamėginsiu čia atsakyti į visus klausimus, kurių dažnai sulaukiu.

Kokiose šalyse reikia tarptautinio vairuotojo pažymėjimo?

Teoriškai tarptautinis vairuotojo pažymėjimas reikalaujamas gana dideliame skaičiuje šalių. Daugiausia tai šalys, kuriose rašoma ne Lotynų raidynu. Tarp populiariausių lietuvių tarpe šalių kelionėms, kuriose oficialiai vairuoti užsieniečiams galima tik su tarptautiniu vairuotojo pažymėjimu, yra Rusija, Ukraina, Jordanija, Japonija, Indija, Indonezija, Tailandas, JAE, Armėnija, Brazilija, Agrentina, Iranas ir kt.

Tarptautinis vairuotojo pažymėjimas - šalys, kuriame jo reikia

Šalys, kuriose oficialiai galima vairuoti be tarptautinio vairuotojo pažymėjimo, pažymėtos tamsiai mėlynai. Šalys, kuriose oficialiai reikia tarptautinio pažymėjimo – raudonai ar oranžiniai.

Realybė – kitokia. Daugybėje šalių, kuriose oficialiai reikalaujama tarptautinio vairuotojo pažymėjimo, mums be problemų išnuomavo automobilį ir be jo (Ukrainoje, Brazilijoje, Jordanijoje, Sirijoje).

Tačiau jei yra toks reikalavimas, niekada nežinai, kaip pasiseks. Pirmą kartą su problemomis susidūrėme Taivane 2009 m.: automobilio nuomoti nenorėjo labai ilgai, galiausiai išnuomavo pareikalavę didelio užstato.

Kiek skaičiau iš kitų keliautojų patirties, be tarptautinio vairuotojo pažymėjimo automobilio nuomoti nenori ir Japonijos, JAE agentūros.

Be to net jei ir pavyks išsinuomoti automobilį be tarptautinio vairuotojo pažymėjimo ten, kur jo oficialiai reikia, negali būti ramus: o kas jei sustabdys policija ar pateksi į eismo įvykį (ar galios draudimas)? Todėl, ramybės dėlei, pasirodė verta pažymėjimą pasigaminti.

Būtų verta jau vien tam, kad nesugriūtų kokia kelionė kai viskas bus suplanuota taip, kad nuomosies automobilį, bus už automobilį sumokėti pinigai ar avansas, o nuvažiavus paaiškės, kad jis nenuomojamas be tarptautinio vairuotojo pažymėjimo.

Tarptautinio vairuotojo pažymėjimo knygelės viršelis

Tarptautinio vairuotojo pažymėjimo knygelės viršelis. Paž\ymėjimas susideda iš knygelės (kuri yra keliakalbė) ir kortelės

Kaip gauti tarptautinį vairuotojo pažymėjimą Lietuvoje?

Deja nusprendus pasigaminti tarptautinį vairuotojo pažymėjimą Lietuvoje, prasideda sunkumai ir neaiškumai. Mat tarptautinis vairuotojo pažymėjimas yra nustatytas pagal 1949 m. Ženevos konvenciją. O Lietuva šios konvencijos nėra pasirašiusi. Šalyse, kurios pasirašiusios šią konvenciją, yra oficialiai priskirtos agentūros, išduodančios tarptautinius vairuotojo pažymėjimus.

Ieškodamas informacijos internete, tuo tarpu, atradau žmonių skundus, kad, užklausę mūsų valdžios institucijų, kur gauti tarptautinį vairuotojo pažymėjimą, jie gavo atsakymus, kad toks Lietuvoje neišduodamas, nes Lietuva nepasirašiusi Ženevos konvencijos. Negi tai reiškia, kad lietuviai negali vairuoti Japonijoje ar JAE?

Pasirodo, ne – pažymėjimus išduoda kai kurios kelionių agentūros. Iš pradžių buvo nejauku mokėti pinigus – kai internete yra netgi Lietuvos valdžios išaiškinimai, kad Lietuvoje pažymėjimo gauti neįmanoma, atrodo, kad užkliūsi ant apgavikų. Bet, atrodo, viskas gerai; ant pažymėjimo yra nuoroda į “verifycenter.com” kur galima įvedus pažymėjimo numerį pasitikrinti, kad jis tikras. Be to, internete nėra jokios informacijos, kad tai būtų apgavystė, kad kam nors su tokiu pažymėjimu nebūtų išnuomavę automobilio ar jį/ją būtų nubaudusi policija.

Mano žmonos tarptautinio vairuotojo pažymėjimo knygelės paskutinis puslapis

Mano žmonos tarptautinio vairuotojo pažymėjimo knygelės paskutinis puslapis. Taupant, pažymėjimą pasidarė tik žmona – kadangi šalių, kuriose tikrai reikia pažymėjimo nedaug (bent jau tarp tų, į kurias keliauji ir kuriose nuomojiesi automobilį), tokiose šalyse pakanka ir vieno vairuojančio žmogaus

Tarptautinio vairuotojo pažymėjimo kaina darantis jį per agentūras ~85 eurai (norint gauti per kelias dienas gali būti ir 170 eurų, todėl verta pradėti rūpintis bent pusantro mėnesio prieš kelionę). Mūsų pažymėjimas galioja 10 metų – taigi, metinė kaina išeina ne tokia ir didelė (8,5 euro už metus). Aišku, jei keliaujate už Europos ribų nedaug, arba jums tas pats nuomotis ar nesinuomoti automobilį – tada pažymėjimo darytis neverta, bet kitu atveju – gali vertėti.

Beje, ant mūsų tarptautinio vairuotojo pažymėjimo parašyta, kad jį išdavė IDLID Services. Panašu, kad Lietuvos agentūra persamdo šią įmonę, nes pati neturi teisės išduoti pažymėjimo. Pasižiūrėjus IDLID Services puslapyje matosi, kad tiesiai iš jų užsakius galima gauti dar perpus pigiau – su siuntimu į Lietuvą ~45 doleriai. Kai pasibaigs šito pažymėjimo galiojimas, reikės naują pamėginti gauti taip – tiesiogiai.

Tarptautinis vairuotojo pažymėjimas įprastinių vairuotojo teisių nepakeičia – reikia vežtis ir jį, ir lietuviškas teises. Tarptautinio pažymėjimo esmė – teisių vertimas į kai kurias svarbiausias užsienio kalbas. Tiesa, užsienyje, pvz. Uzbekijoje, yra buvę, kad parodžius pareigūnui tarptautinį pažymėjimą, lietuviško nė neprašydavo – nors turėtų (matyt, nežinojo). Kanadoje netgi išsinuomavome automobilį parodę nuomos kompanijai vien tarptautinį pažymėjimą (lietuviškąjį buvome palikę namie).

Tarptautinio vairuotojo pažymėjimo kortelė

Žmonos tarptautinio vairuotojo pažymėjimo kortelė

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Kruizai – viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant

Kruizai – viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant

| 16 komentarai

Svarstote išbandyti kelionę kruiziniu laivu?

Ką tik grįžau iš pirmojo kruizo. Be to, dar prieš išplaukdamas daug mėnesių rinkau informaciją apie šį kelionės būdą. Visas savo surinktas žinias – ir plaukimo patirtį – sudedu į šį straipsnį.

Ar kelionė kruizu – jums? Ko iš jos tikėtis? Į kur plaukti? Kada ir kur pirkti? Kokių klaidų nepadaryti, kad kruizas praeitų smagiai ir nekainuotų per daug?

Kruizinis laivas uoste

Kaip vyksta kruizas?

Visuose kruizuose kelionės tvarka labai panaši. Ryte laivas atplaukia į uostą ir keleiviai išleidžiami. Pavakarę ar vakare laivas išplaukia. Mūsiškis laivas „Carnival Fascination“ prisišvartuodavo 7 ar 8 valandą ryto, o išplaukdavo 17 val.

Taip pat į daugumą kruizų įeina ir „jūros dienos“ (sea days), kurių metu laivas vien plaukia. Kadangi kruizinių laivų greitis – tik ~40 km/h, jeigu du uostai yra toli vienas nuo kito, tenka tarp jų plaukti ištisą parą ar net kelias.

Kruizinio laivo atriumas su panoraminiais liftais – jo širdis. Atriume buvo konferansjė, baras, ekskursijų stalas, dažni atlikėjų pasirodymai

Jeigu jūs – iš tų, kuriems patinka pažinti įvairias šalis ir miestus, arba dar nežinote, ar gerai jausitės laive – rinkitės kruizą su kuo mažiau jūros dienų. Aš plaukiau kruizu su tik viena jūros diena ir penkiomis dienomis uostuose.

Tiesa, jei jūs labiau mėgstate kurortines pramogas nei lankytinas vietas – jūros dienų metu irgi turėsite ką veikti. Šiuolaikiniai didieji kruiziniai laivai – tai tikros plaukiojančios pramogų salos, talpinančios tarp 2000 ir 5500 keleivių. Kiekviename rasite teatrą su reguliariais pasirodymais, baseinus, sūkurines vonias, barus, kazino, atvirus denius su šezlongais deginimusi. Mūsiškiame dar buvo ir minigolfas, bėgimo takelis, treniruoklių salė, biblioteka, vandens atrakcionai. Tiesą pasakius, yra nemažai užkietėjusių kruizų fanų, kurie netgi uostuose nelipa į krantą (išlipti – neprivaloma). Jie keliauja dėl paties laivo ir jo pramogų. Juk tai – tarsi milžiniškas „viskas įskaičiuota“ tipo viešbutis.

Atviri kruizinio laivo deniai su baseinais, sūkurinėmis voniomis, barais – viena populiariausių jo zonų, kadangi mūsų kruizas, kaip ir dauguma, vyko šiltuose kraštuose

Tokiems mūsų kruize vieną dieną prie baseino net surengtas suvenyrų turgus – su prekėmis (marškinėliais ir pan.) iš visų pakeliui praplaukiamų uostų. Kad galėtų nusipirkti neišlipę.

Kas (ne)įeina į kruizo kainą?

Tiesa, pirmą kartą keliaujantieji kruizu išgirdę, kad kruize „viskas įskaičiuota“, gali nemenkai nusivilti. Ne, tai nėra apgavystė: išties, galima plaukti kruizu ir neišleisti laive nė papildomo dolerio. Tačiau, deja, daugybė keleivių tyčia ar netyčia laivuose palieka sumas, kartais ir dvigubai didesnes už pradinę kruizo kainą.

Net ir milžiniškas kruizinis laivas gali atrodyti menkas palyginus su kalnais ir kitomis gamtos grožybėmis, kurių gausu šalyse, kuriose populiarios kelionės kruiziniais laivais.

Į pačią kruizo kainą paprastai įeina maistas, spektakliai ir koncertai, nakvynė, pagrindinės poilsio ir pramogų zonos (šezlongai, baseinai). Tačiau štai kas beveik visuose kruiziniuose laivuose kainuoja papildomai:

1.Gėrimai.
2.Grožio ir sveikatingumo paslaugos.
3.Ekskursijos ir kitkas, kas vyksta krante.
4.Kai kurie restoranai ir patiekalai.
5.Laivo fotografų padarytos jūsų nuotraukos (nesuprantu, kodėl šiais išmaniųjų įrenginių laikais dar kas jas perka, bet tai, pasirodo, labai populiaru).
6.Internetas (beje, labai lėtas ir stringantis).

Pora pozuoja ant laivo laiptų vienam iš daugelio laivo fotografų. Kitos poros laukia eilėje. Vėliau nuotraukas buvo galima nusipirkti viename atriumo aukštų. Į kruizo pabaigą visos to aukšto sienos nukabinėtos nuotraukomis: lipančių į laivą keleivių, išlipančių iš laivo keleivių, keleivių įvairių fototapetų fone

Jeigu laive kažkas mokama, tai kainos, palyginus su krantu, beveik visuomet pakeltos ne procentais, o kartais. Todėl jei galite kažko nepirkti laive – niekuomet nepirkite.

Sunkiausia apsieiti be gėrimų. Mūsų laive, tiesa, keletas jų siūlyti nemokamai – tačiau, tarkime, per vakarienę bufete vienintelis nemokamas gėrimas būdavo… citrinų sultys. Man sutaupyti padėjo susipažinimas su kruizo taisyklėmis. „Carnival“ ir kai kurios kitos kruizinių laivų linijos leidžia pirmajame uoste atsinešti į laivą savo gėrimų: kiekvienam žmogui po 12 skardinių (350 ml) ir 1 vyno butelį (750 ml). Be to, „Carnival“ galima dar prieš kruizą kompanijos internetiniame tinklapyje užsisakyti vandens butelių – tokiu atveju jie kainuos nedaug brangiau, nei krante. Kitose kruizinių laivų linijose, tiesa, taisyklės gali skirtis – paskaitykite.

Kruizo baras prie baseino. Čia viskas mokama ir brangu.

Nesibaigiantys kruizinio laivo arbatpinigiai

Taip pat į kruizo kainą neįskaičiuoti arbatpinigiai. Ir ne, tai ne tas pats, kas kokiam Lietuvos restorane – palieki pusę euro, jei nori, jei nenori – tiesiog išeini. Kruiziniame laive nuo tavęs juos nuskaičiuoja automatiškai, jeigu neliepi nenuskaičiuoti (JAV, kurioms priklauso dauguma kruizinių laivų, šitaip „nuimti“ „rekomenduojamus“ arbatpinigius be priežasties – labai kultūriškai nepriimtina). Gale gauni „arbatpinigių išklotinę“. Ir sumos didžiulės – mums, tarkime, „automatiniai arbatpinigiai“ kruizo kainą pakėlė ~16%. Turėkite tai omenyje.

Be to, be tų automatinių bendrų arbatpinigių, kruizinių laivų kompanijos nuolat mėgina „ištraukti“ papildomus. Kiekviena paslauga, kurią pirksite laive, be oficialios kainos dar bus padidinta keliolika arbatpinigių procentų, o ant čekio boluos tuščia vieta įrašyti papildomai „laisvanoriškai“ „aukai“. Net atsiskaitant laivo parduotuvėje ant kortelių skaitytuvo iššoko siūlymas palikti „arbatos“ kasininkei…

Kruizo įgula

Kodėl? Nes arbatpinigių forma kruizinių laivų kompanijos faktiškai moka savo įguloms algas. Taip sumažėja mokesčių našta. Bet to, amerikiečiai pamišę dėl arbatpinigių. Net kur viskas įskaičiuota jie baimingai klausinėja vienas kito „Ar tikrai čia nereikia nieko dar palikti?“. O kruizinių laivų forume vieną ekskursiją krante amerikietis išpeikė, kadangi joje „daug skirtingų gidų ir vairuotojų, todėl, jei važiuosite, ruoškite daug arbatpinigių“. Tame pat forume kitas veikėjas visai rimtai patarė pradedantiesiems kruizų keleiviams: „Tik neneškite arbatpinigių kapitonui“…

Kruiziniame laive, beje, gryni pinigai „nevaikšto“ (išskyrus kazino). Kiekvienas prieš išplaukdamas atsidaro laivo sąskaitą ir atsiskaitinėja savo kajutės raktine kortele. Jeigu kur paprašo kajutės kortelės žinokite – tai mokama prekė ar paslauga.

Turgelis su praplaukiamų uostų suvenyrais baseino denyje

Kruizinio laivo maistas – puikus ir įvairus

Kaip ten bebūtų, savo kruizu likau labai patenkintas. To, kas nemokama – pilnai pakako smagiai praleisti tą metą, kai laivas plaukė. Nors suminė kaina išėjo didesnė, nei viešbučių, kuriais paprastai naudojuos (net pridėjus transporto išlaidas), kokybė ją pranoko labiau, prilygo 5 žvaigždučių viešbučiams, kuriuose aš sau leidžiu apsistoti nebent retai, nebent labai pigiose valstybėse.

Nemokamų restoranų kruiziniame laive paprastai būna bent keli (mūsų laive – 6, nors kai kurie jų buvo greta ir dalinosi tais pačiais staliukais).

Tolima Sabos sala ties horizontu už lietaus juostos. Tokių vaizdų galima prisižiūrėti kad ir vakarieniaujant lauko denyje. Saulėtekis jūroje, saulėlydis jūroje, lietus jūroje - žavios patirtys plaukiantiems pirmąjį kartą.

Pagrindiniuose restoranuose“ kuriama prestižinė atmosfera: ten kas kartą tiekiamos trijų ar keturių patiekalų vakarienės, maisto reikia laukti ilgai, o padavėjai linkę pašnekėti. Kai kuriais vakarais yra privaloma rengtis elegantiškai (kiek rimtai į tai žiūrima, priklauso nuo kruizinių laivų kompanijos, tačiau net ir „Carnival“, kurios „„cruise elegant“ „dreskodas“ šiaip jau vienas švelniausių, daug kas ėjo vakarieniauti su vakarinėm sukniom ir kostiumais). Į daugelį „pagrindinių restoranų“ negali eiti kada nori: kiekvienai kajutei priskirtas nustatytas valgymo pradžios metas (iki 15 min galima vėluoti).

Taip pat kruiziniuose laivuose būna ir nemokami „paprasti restoranai“ – švediškas stalas ar valgyklos. Paprastai valgydavau būtent ten: paprasčiau, gali įsidėti ko nori ir kiek nori, trunka trumpiau, jie atidaryti kokias 9 val. per dieną, o picerija net veikė visą parą. Maisto kokybė – tikrai puiki. „Pagrindiniame restorane“, tiesa, irgi būdavo, kad pavalgydavau skaniai, bet kai pasirinkimas ten nedidelis, negalima paragauti – užsakydamas patiekalą kartais „prašaudavau“. Taigi, mūsų indoneziečiui „pagrindinio restorano“ oficiantui, kaip pridera, išmokusiam net mūsų lietuviškus vardus, beliko sakyti, jog gailisi, kad ateiname taip retai.

Saldumynų stalas – tik vienas daugelio švediško stalo restorane

Eiti į mokamus laivo restoranus visiškai nesinorėjo. Ir taip plaukdamas kruizu priaugau 4 kg ir dabar pirmą kartą gyvenime turiu viršsvorio. O apsidarius laive atrodė, kad geras 80% keleivių yra nutukę: nežinia ar dėl to, kad Amerikoje paplitęs nutukimas, ar čia ir plaukimo kruizais pomėgis daro savo… Juk labiausiai užkietėję fanai, būna į kruizus leidžiasi ir po keturis kartus per metus – visos jų atostogos taip prabėga. „Aišku, grįžę namo niekam nesakysite tiesos, kiek čia valgėte“ – traukė per dantį keleivius laivo komediantas.

Kruizinio laivo pramogos – smagybės kas valandą

Kiekvieną vakarą po durimis kajutės tvarkytojas pakiša laivo laikraštį, kur parašyta, kokiu laiku kas vyks rytoj. Prieš kruizą to grafiko negalima sužinoti (nors įvairiuose forumuose kruizų gerbėjai dalinasi skanuotais laikraščiais, bet kiekviename kruize, net to paties laivo, pramogos kiek skiriasi).

Muzikantai pasitinka išlipančius ar grįžtančius į laivą keleivius. Tradiciškai uostų šalys kruizus sutinka ypatingai – juk šitiek daug turistų vienu metu.

Pramogos kruizinio laivo teatre susideda iš laive gyvenančios trupės (šokėjų ir dainininkų) įvairių pasirodymų bei atvykstančių kviestinių atlikėjų, „keliaujančių“ iš laivo į laivą. Mūsų laive, tarkime, kartą koncertavo juodaodė amerikietė Konsuela Ivy, kitą vakarą pasirodė meksikietis žonglierius. Pasaulinių žvaigždžių erdviame laivo didžiajame teatre tikrai nepamatysite, tačiau pasirodymai pakankamai kokybiški, ypač atvykstančių atlikėjų.

Kadangi plaukėme „Carnival“ linija, garsėjančia, kaip įpareigoja pavadinimas, pramogų gausa, nuo jų skambėjo visas laivas: eidamas koridoriais išvysdavai čia koncertuojančią grupę, čia didžėjų, čia šokėjus. Scenų buvo apie penkias. O baras laivo gale daugelį vakarų virsdavo „komedijų klubu“, kur pasirodydavo „stand-up“ komediantai. Dar kitur vykdavo viktorinos (tiesa, man pernelyg dažnai susijusios su JAV popkultūra). Kiekvieną valandą laive prasidėdavo po kelis renginius…

Laivo komedijų klubas. Siena su užrašu - tai tiesiog projektoriumi projektuojamas vaizdas. Dauguma laivo erdvių skirtingu dienos metu naudojamos skirtingiems dalykams, todėl stacionarių dekoracijų mažai.

Kruizinių laivų kompanijos tik mažumą pajamų gauna iš pačių kruizų pardavimų. Kitkas – iš mokamų prekių ir paslaugų kruiziniuose laivuose, o taip pat iš patalpų nuomos. Yra kam nuomoti: ištisos įmonės savo produkcija prekiauja vien laivuose! Papuošalais, laikrodžiais, netgi paveikslais. Įprasta, kad pardavimai pateikiami kaip savotiškas šou ar paskaita. Pusė jo bus įdomi ir tikra informacija (tarkime, apie deimantų klasifikaciją), kas liko – reklama („Kaip žinoti, kad nusipirksite tikrą deimantą? Pirkti jį tik mūsų rekomenduojamose parduotuvėse“). Klausytojai iš kajučių ar nuo baseino atviliojami nemokamomis dovanomis ir loterijomis kuriose – labai geri prizai ir didelė tikimybė laimėti. Galima tik įsivaizduoti, kokias apyvartas padaro šios kompanijos, jeigu, tarkime, paskaitoje, kur dalyvavo tik keliasdešimt žmonių, buvo “pralošti” du papuošalų komplektėliai – vienas su deimantais, kitas su safyrais. Loterija tikra – grandinėlę ir auskarus su safyrais laimėjau aš pats.

O per meno aukcioną kiekvienam atėjusiajam – kiek nori nemokamo šampano. Nieko keisto: iš pažiūros eiliniai žmonės (amerikiečiai nelinkę demonstruoti turtų) vienas po kito pirko darbus už šimtus ar virš tūkstančio dolerių. Tiesa, mažomis raidelėmis aukciono taisyklėse buvo parašyta, kad tikroji paveikslų pradinė kaina „konfidenciali“ ir, jeigu ji nebus pasiekta, paveikslą gali „nupirkti“ užsislaptinęs aukciono darbuotojas. Taigi, dalis kainų kėlimų buvo konformizmą kurstantis teatras, bet likę pardavimai tikrai tikri. Ir tokie aukcionai organizuojami beveik kasdien, ir jie vyksta daugumoje kruizinių laivų.

Pardavėjas kruizinio laivo meno aukciono metu kursto pirkti paveikslus. Nuo „Šis dailnininkas sukūrė savo stilių“ iki „Šis dalininkas daug aukoja labdarai“.

Aukciono taisyklės, kurias nelabai kas be manęs nagrinėjo, didžiosiomis raidėmis skelbė ir dar kai ką: siūlydamas kainą kartu prisipažįsti, kad nepatikėjai, jog darbas, kurį perki, yra tinkamas investicijai, o „bet kokie žodžiu mūsų sakyti pažadai negalioja, jeigu nėra parašyti“. Taigi, aišku, visi rumuno pardavėjo šūkiai „Šis paveikslas rinkoje vertas 1500 dolerių, o mes šiandien pardavinėjame už 500 dolerių“ buvo „laužti iš piršto“. Už 1500 namie tokio tikrai neparduosi. Iš tikro dauguma „paveikslų“ ten išvis – perfotografuotos reprodukcijos. Nežinomų Kinijos ar Rytų Europos menininkų.

Kaip geriausiai išnaudoti laiką kruizo uostuose

Vienas didžiausių nuogąstavimų prieš man pasirenkant kelionę kruizu buvo: jeigu laivas uoste stovės tik 8 valandas, ar ką aš spėsiu pamatyti, nuveikti? Juk keliauju daugiausiai dėl lankytinų vietų, o ne laivo koncertų… Laimė, visa sistema veikė puikiai ir kruizinio laivo turistų naudai – juk ištisos šalys iš to gyvena. Biurokratijos ten, kur keliavau (Karibuose), nebuvo jokios. Nei išlipant, nei įlipant, daugelyje šalių nė netikrino paso – tik kruizinio laivo kortelę (pasitikėjo kruizinio laivo linija, kad kokio nelegalo ji nepriims). Išlipimas trukdavo vos kelias minutes (tiesa, jo pradžia kartais 15-30 min. vėluodavo), įlipimas – kiek ilgiau, nes dar tekdavo praeiti metalo detektorių. Į laivą sugrįžti reikėjo 30 min. iki išplaukimo.

Keleiviai grįžta į kruizinį laivą Sent Kitse

Girdėjau, kad yra išimčių – tarkime, liūdnai pagarsėjęs Sankt Peterburgo uostas Baltijos jūros kruizuose, kur laisvai išlipama tik su Rusijos viza (tiesa, laivai ten paprastai stovi dvi dienas).

Prie kruizinio laivo tempo reikėjo kiek prisitaikyti: pirmajame uoste (JAV Mergelių salose) į laivą grįžome per anksti. Tačiau paskui įpratome ir net keliaudami nepriklausomai pamatydavome išties daug – ne mažiau, nei per dieną kelionės ne kruizu. Dažniausiai nuomodavomės vienai dienai automobilį, nors ne Karibuose, jei būtų normalus viešasis transportas su prieinamais grafikais, galima kliautis ir juo. Iš ryto važiuodavome į tolimesnes vietas, o paskui grįždavome arčiau laivo ir paskutinę valandą praleisdavome aplinkiniame mieste, iš kur paprasta per keliolika minučių nukakti į uostą – rizika pavėluoti taip tapo labai menka.

Kitas variantas pasižvalgyti krante – ekskursijos. Ištisa pramonė „kepa“ koncentruotas ekskursijas kruizų keleiviams. Dalis jų parduodama pačiame laive: bus brangiau, bet paims iš laivo ir garantuos, kad laivas neišplauks kol nesugrįši. Kitas ekskursijas galite nusipirkti vos išlipę ir išėję į miestą (uostą, į kurį ką tik atplaukė laivas, visuomet apstoja minios visokių „siūlytojų“).

Laivo biblioteka. Deja ten – tik romanai, knygų apie lankomas vietas nėra (bent jau mūsų laive)

Ekskursijų tik dalis yra pažintinės. Daug jų – pramoginės ar poilsinės: pvz. nuveža į paplūdimį, o vakare parveža, arba nuveža į vietą, iš kur plaukiama kateriu gerėtis koralais, ar važiuojama visureigiais bekele. Kadangi plaukiau į Karibų šalis, kurias lankiau pirmąsyk gyvenime ir į kurias gal negrįšiu, rinkausi tik pažintines ekskursijas, optimaliai išnaudojančias laiką. Tokia pasitaikė tik Sent Lusijos saloje: truko 6 val., o likusį laiką dar skyriau apžiūrėti salos sostinei.

Beje, kiekvienoje šalyje iš tikro praleisdavome ilgiau nei 8 val. Į ją įplaukdavome kokia valanda iki laivui prisišvartuojant, o viešnagė baigdavosi valanda po išplaukimo. Tiek laiko matydavosi krantai: kalnai, įlankos, miesteliai. Viršutiniai atviri laivo deniai – puiki vieta jais gerėtis, ypač valgant pusryčius ar geriant kokakolą. Jausmas toks pats, kaip dairytis nuo aukšto pastato stogo – tik tas pastatas juda, atskleidžia vis kitus vaizdus.

Keleiviai nuo kruizinio laivo atviro denio stebi Sent Lusijos sostinę Kastrį

Ypatinga patirtis – pirmame ir paskutiniame kruizo uoste. Daug kruizų mylėtojų vos atskridę į pirmąjį kruizo miestą lekia į laivą, dėl ko dienos metu prieplaukoje susidaro milžiniškos eilės. „Carnival“ už įlipimą anksčiau net ima papildomą mokestį. Aš dariau priešingai – laivas Puerto Riko uostą paliko 22 val., o į laivą atvykau 18:30 (iki 20 val. įlipti privaloma). Tuo metu jau nebuvo jokios eilės. Papildomą laiką verčiau išnaudojau apžiūrėti šaliai, kurioje prasidėjo kruizas. Kita vertus, laive pramogų netrūksta nuo pat pirmos valandos – tad kas anksčiau įlipo, irgi turėjo ką veikti, galėjo eiti į ekskursijas po laivą.

Apskritai eilės – kruizo realybė. Jų pasitaiko visur – ypač prie švediško stalo, prie konferansjė. Tačiau visgi didžiumą laiko eilių nėra. Tereikia eiti kažkur tuo metu, kai kiti ten neina – tarkim, pusryčiauti vienam pirmųjų. Pamatęs eilę viename restorane pereidavau į kitą.

Išlaipinimo išvakarėse kruizinio laivo koridoriuje sustatyti lagaminai. Juos paima darbuotojai ir vėl atiduoda uoste. Paprasčiau viską neštis pačiam.

Kur plaukti kruizu?

Tiksli kruizo patirtis priklauso nuo to, į kokį pasaulio kraštą juo plauksite. Nors laivai ir įgulos – tos pačios (kas sezoną jie „pervaromi“ iš vieno regiono į kitą), juk skirsis aplinka, klimatas, patirtis uostuose.

Aš išsirinkau populiariausią regioną – Karibus. 34% visų pasaulio kruizų keleivių plaukia į tas mažas šaleles. Jos – labai fotogeniškos žvelgiant iš vandenyno, be to, kruizas – geriausias būdas jas aplankyti, nes kiekvienoje yra ką veikti kaip tik maždaug dieną, o keliauti kitais būdais ten brangu. Kruizų sezonas Karibuose – gruodis-balandis, bet aš plaukiau gegužį, jam pasibaigus. Tai – smagu, tada uostai ne taip užkišti kruizų keleiviais.

Sent Kitso salos krantai iš išplaukiančio laivo. Vakarėja.

Dar apie 19% kruizų keleivių – ir turbūt dauguma taip keliaujančių lietuvių – leidžiasi į Viduržemio jūrą, paprastai vasarą ar rudenį. 12% kruizų vyksta šiaurės Europoje: Baltijos, Šiaurės jūrose (vasaromis).

Karibus – kruizų, kaip rinkos, tėvynę – pasirinkome specialiai: visi kiti regionai stokoja kažkurios iš detalių, dėl kurių kruiziniu laivu plaukti šitaip gera. Tarkim, po Europą patogu keliauti ir kitais būdais; šiaurėje klimatas mažiau tinka sėdėjimui atvirame denyje; jei kruizinis laivas švartuotųsi didmiesčiuose – per aštuonias valandas niekaip nespėtum pamatyti visko, kas ten įdomu.

Suaugusiųjų atviras denis „Serenity“ laivugalyje. Daugelis laivų turi atskiras zonas žmonėms pagal amžių: 7-11 metų, 12-14 metų, 15-17 metų ir pan. Ši zona – nuo 21 metų, tačiau ten nėra nieko nepadoraus: tiesiog tie, kam trukdo vaikų spiegimas, gali pailsėti. Man labiau patiko, kad apie šią zoną mažiau kas žinojo, tad ji buvo tuštesnė.

Tačiau visi regionai turi privalumų. Kadaise kruizai tebuvo poros jūrų fenomenas, o dabar kruiziniai laivai jau naršo visus vandenynus, jūras ir net didžiąsias upes. Populiarėja kruizai Azijoje, Persijos įlankoje, Australijoje, Aliaskoje, Pietų Amerikoje. Daugėja ir keleivių (2009 m. – 18 mln., 2014 m. – 22 mln., nepaisant ekonominės krizės), ir kruizinių laivų, kurių šiuo metu pasaulyje jau – 448. Sparčiai auga ir jų dydis: šiandien didžiausias talpina 5500 keleivių, kai 2010 m. rekordas buvo 4100, 1998 m. – 2600.

Kruizo trukmė: 3, 7 ar 14 dienų?

Pasirinkus kruizo vietą, antras svarbiausias pasirinkimas – kruizo trukmė. Mano išsirinktoji savaitė pasirodė optimali. Laive daug pramogų, tačiau išskyrus kviestinius atlikėjus teatre, pagrindinio restorano trumpąjį meniu ir, aišku, uostus, diena iš dienos jame beveik niekas nesikeitė. Švediškų stalų maistas savaitės pabaigoje jau pradėjo lengvai pabosti (pakeitimai – kosmetiniai; pvz. kai kuriom dienom buvo siūlomas šaldytas jogurtas su vanile, kai kuriom – su braškėm). Koridorių muzikantai tik persirengdavo kitais rūbais (kada nors ir tie komplektai, aišku, ima kartotis).

Vandens pramogos viršutiniame kruizinio laivo denyje

Dvi kitos standartinės kelionės kruiziniu laivu trukmės – 14 dienų ir 3-5 dienos. Kruizo kaina nesiskirs taip smarkiai, kaip skirsis trukmė: 3 dienų kruizas Karibuose kainuos panašiai, kaip 7 dienų. Todėl trumpi kruizai mažai apsimoka, o vietoj ilgesnio aš tikriausiai rinkčiausi plaukti 7 dienas ir dar pakeliauti kitu būdu.

Kokią kajutę rinktis kruiziniame laive?

Paskutinis pasrinkimas, kurį tenka padaryti dar perkant kruizą – kajutė. Visos jos – lyg viešbučių kambariai, su tualetu ir kasdien tvarkomos kambarinių, kurios (kurie) kiekvieną sykį tradiciškai išlanksto iš rankšluosčių gyvūnėlius (laivo teatre net buvo pastatytas spekataklis apie rankšluosčių gyvūnėlius, keleiviai mokyti juos lankstyti, pardavinėtos knygelės).

Iš rankšluosčio išlankstyta varlė. Kasdien gyvūnėlis būdavo skirtingas

Laivuose būna keturios pagrindinės kajučių kategorijos, nuo pigiausios iki brangiausios:
1.Vidinės (interior) kajutės be langų.
2.Išorinės (ocean view) kajutės su nemažu, tačiau dėl bangų taškymo ir sudėtingo valymo paprastai nešvariu langu.
3.Balkoninės (balcony) su balkonu ir kėdutėmis jame.
4.Apartamentai (suite) su balkonu ir didesniu plotu.

Mes plaukėme išorine kajute. Kokią pasirinkti – priklauso nuo kainų skirtumo būtent tame laive, jūsų pomėgių. Ar jums svarbu rytais atsigerti balkone, ar norite prabudęs matyti jūrą ar uostą ir žinoti, kad už lango jau šviesu? Tik turėkite omenyje, kad, jei jums nebūtinas privatumas, visas laivas – jūsų, taigi, galima į kajutę grįžti tik pernakvoti (vietoje balkono galite sėdėti atvirame denyje).

Kaitininimasis saulutėje viršutiniame kruizinio laivo denyje

Kruizinių laivų keleiviai mėgsta pasirinkti ne tik kajutės rūšį, bet ir konkrečią kajutę. Forumai linksta nuo skundų: „kajutėje X girdisi kaip kažkas vaikšto viršuje“, „kajutėje Y ūžia varikliai“. Jei nesate opus ir lengvai užmiegate, nekreipkite dėmesio ir rinkitės „garantuotą kajutę“ (guarantee). Šiuo atveju pirkimo metu pasirinksite tik rūšį, o pačią kajutę jums priskirs vėliau. Du pliusai: „garantuotos kajutės“ dažniausiai pigesnės, be to, dažnai gauni bent šiek tiek geresnę kajutę, nei pažadėta.

Pavyzdžiui, mus iš 4 aukšto perkėlė į brangesnį 7. Šiaip, kuo aukščiau kajutė, tuo ji daugiau kainuoja. Tačiau kuo aukščiau, tuo labiau supa bangos. Mano žmona tam jautri – tačiau vartodama vaistus nuo jūros ligos (reikia pradėti gerti dar prieš kelionę kruiziniu laivu) ji blogai nepasijuto.

Kajutė su langu kruiziniame laive. Priekyje dar yra staliukas, kėdė. Pagrindinis trūkumas, kuriuo žmonės skundžiasi daugybėje laivų – yra tik viena rozetė (taip buvo ir mūsiškiame). Tad pasirūpinkite adapteriais, ilgintuvais.

Kruizinių laivų įgulos – tikras Babelio bokštas

Kiekvienas kruizinis laivas turi nematomą pusę. Mūsiškis turėjo 10 liftais sujungtų aukštų (denių), tačiau žemiausias, kuriame buvo keleivių kajutės – ketvirtasis. Bet lipdamas į jį uoste daugybę langelių mačiau ir trečiame aukšte, o tikriausiai yra ir pirmas, antras. Ten – įgulos zona. Tai, ko keleiviai neturi matyti: varikliai, skalbyklos, medicinos punktas, įgulos kajutės ir… morgas. Juk iš tūkstančių keleivių kruiziniuose laivuose vis karts nuo karto kas miršta…

Kam įdomu sužinoti daugiau, rekomenduoju pasižiūrėti dokumentinį serialą „Cruise ship diaries“ apie keleto kruizinių laivų įgulų gyvenimą. Tos įgulos – daugiatautės kaip niekas. Net ir lietuvę vieną sutikome, o kur kas daugiau – indoneziečių, filipiniečių, rumunų, ukrainiečių. Žmonių iš skurdžių, tačiau darbščių šalių. „Pasaulyje daug valstybių nesugyvena, o pas mus tų šalių piliečiai tarpusavyje sutaria puikiai“ – paskutinę dieną gyrėsi kruizo direktorius, pakvietęs kruizo keleivius į klausimų-atsakymų vakarą su kai kuriais įgulos nariais. Į teatrą atėjo tik kokie dvidešimt keliautojų – dauguma, matyt, įgulos gyvenimo už tų plačių šypsenų pasirenka nematyti, o gal tiesiog krovėsi lagaminus, nes buvo paskutinė diena.

Kruizinio laivo animatoriai atsakinėja į keleivių klausimus. Dešinėje - kruizo direktorius.

Kruizinis laivas – tai ištisas plaukiojantis miestelis. Mūsiškiame plaukė 700 įgulos narių (maždaug trečdalis tiek, kiek keleivių), o didesniuose jų dirba keliskart daugiau. Įgula turi ir savo „slaptas“ valgyklas (kur gali jaustis laisvai, niekas jiems nepriekaištauja dėl ne taip susisegtų uniformų), poilsio zonas. Uostuose prekybininkai irgi skelbia akcijas laivų įguloms. Bet laisvo laiko jos turi mažai. „Įprasta darbo diena – 11 valandų, laisvadienių nėra, viena plaukimo pamaina – 7 mėnesiai“ – pasakojo mums indonezietis padavėjas. Taupant vietą (įgulos kajučių laive juk ne begalybė) tie patys įgulos nariai atlieka po keletą funkcijų: pavyzdžiui, indas restorano padavėjas, kol neprasidėjo vakarienė, kitoje vietoje surengė fokusų šou, o komediantus vakarais pristatantis komedijų klubo vedėjas dar ir išleidinėjo keleivius iš laivo.

Vyrai iš skurdžių valstybių į kruizinius laivus nusisamdo kaip į gerai apmokamą laikiną tremtį – kad uždirbtų pinigų laukiančioms žmonoms, vaikams. Juk iš šio darbo visą uždarbį galima parsivežti namo: maistas, gyvenamoji vieta laive įguloms nemokama (tik internetas, viena šokėja sakė, kainuoja). Klausimų-atsakymų sesijoje, tiesa, vyravo vakariečiai animatoriai, ir jiems darbas kruiziniame laive – tai draugai, klajojimas po pasaulį, įvairovė. Kai nuspręs turėti šeimą ir vaikų, jie turbūt šį darbą mes.

Kruizinio laivo šonas su gelbėjimosi valtimis. Papildomas darbas, kurį turi kiekvienas įgulos narys - reikalui esant evakuoti laivą. Kiekviename kruize būna evakuacijos repeticija. Mūsiškė truko apie valandą, tačiau kapitono balso beveik nesigirdėjo, o kiti keleiviai jos metu net gėrė: atrodo, įgulai ta repeticija - visiška rutina, o keleiviams - nuobodybė

Išskyrus tuos, kurie karjeros kopėčiomis pakils aukštai. Kaip Marselas, mūsų kruizo direktorius, kurį laivo įgula visokeriopai stengėsi paversti savotiška vienos savaitės žvaigžde.

Taigi, kruiziniai laivai turi tamsiąją ar bent „prozišką“ pusę, bet per visas švieseles ir muzikos ritmus keleiviui jos beveik nesimato. Tiesa, sėdėdamas atriume sykį nugirdau, kaip apsauga kamantinėja vieną iš keleivių – tik nesupratau, ar tai išvakarėse laivo bare jam mergina įbėrė į gėrimą klofelino, ar tai jį patį kaltino, kad po vakarėlio su juo pašnekovė ilgam liko be sąmonės.

Kruizinio laivo atriumas vakare per vieną švenčių

Plaukiojantis gabalėlis Amerikos

Nors kruizų įgulos įvairiatautės, sakoma, kad kiekvienas kruizinis laivas – tai plaukiojantis gabalėlis Amerikos. Mat būtent amerikiečiai labiausiai pamilę tokį keliavimo būdą: jie sudaro net 60% žmonių, visame pasaulyje išplaukiančių į kruizus. Net ir kai kuriuose Viduržemio jūros kruizuose vyrauja amerikiečiai. Kadangi aš plaukiojau po Karibus, o įlipau į laivą Puerto Rike (JAV valda), tai laive kitataučių keleivių išvis beveik nebuvo. Į klausimą „Iš kur jūs?“, kurį taip mėgsta užduoti kruizinio laivo animatoriai, bendrakeleiviai visuomet atsakydavo kokio JAV miesto ar valstijos pavadinimu – o ne užsienio valstybės. Ir išgirdę žodį „Lietuva“ visi nustebdavo. „Šioje saloje bus kairiapusis eismas – bet juk jūs pripratę“ – pakomentavo vienas vyras, tikriausiai galvodamas, kad visa Europa vairuoja kaip anglai. „Ar Lietuvos mafija turi tokias jachtas?“ – dar teiravosi.

Kiekvienas laivo denis alsavo Amerika. Ekstravertai žmonės, mojuojantys visokiomis moderniomis kameromis, aršios reklamos, burgeriai, hot dogai. Kartą kruizo direktorius net surengė vakarą JAV karinėms pajėgoms pagerbti: vienas po kito buvo paprašyti atsistoti skirtingose pajėgose tarnaujantieji (sausumos, žemės, jūrų), paskui – įvairių karų veteranai (Antrojo pasaulinio jau nebuvo, bet vienas Korėjos karo veteranas dar plaukė), skambėjo himnai.

Bendrai nuotraukai susirinkę kariai karių pagerbimo vakare. „Ją parduosime jums su nuolaida“ – žadėjo kruizo direktorius.

O gegužės 5 d. laive oficialiai švęsta „cinco de mayo“ – JAV meksikiečių tautinė šventė. Lotyniškų šokių sūkuryje paskendusiai publikai šokėjai dalino meksikietiškus karolius, dirbtiniai ūsus, dirbtinius kaktusus… Kokia gi Amerika be pagarbių linktelėjimų savo mažumoms? LGBT susitikimai irgi kas antrą dieną vykdavo.

Įdomu buvo grįžus iš eilinės aplankytos salos į laivą pasijusti tarsi atsidūrus dar kitoje šalyje, kurios iš tikro toje kelionėje nė nelankiau: JAV. Tačiau jei visgi norite plaukti laivu su kiek daugiau europiečių, rinkitės Europos kruizų linijas: Costa, MSC, TUI.

Dauguma kruizinių laivų keleivių – apkūnūs amerikiečiai

Amerikoje populiarus posakis, esą kruiziniais laivais plaukia dvi žmonių kategorijos: senukai prie mirties arba jaunavedžiai. Gal tai buvo tiesa prieš dvidešimt metų, bet dabar kruizai sparčiai populiarėja visose amžiaus kategorijose. Kruizų liniją atidarė ir „Dysney“, o ir mūsų „Carnival“ orientuota į jaunimą (tiesa, Amerikoje ir 35 ar 40 metų žmogus dar laikomas jaunu). Išties, ką veikti laivuose yra visiems.

Kur įsigyti kelionę kruiziniu laivu?

Apsisprendėte įsigyti kruizą? Tą galite padaryti kruizinių laivų kompanijų svetainėse internete. Tačiau prieš tai verta palyginti tarpusavyje skirtingų kompanijų kruizus, tad galite pasinaudoti tokiais tinklapiais, kaip „Cruise Critic“, kur surašyti visi kruizai, jų uostai ir vieno mygtuko paspaudimu galima pažiūrėti kainas.

Locmano laivas prisišvartavęs prie kruizinio laivo. Uostų locmanai, virvinėmis kopėčiomis įlipę į laivą, padeda kapitonui įplaukti į uosto akvatoriją, kurią išmano geriausiai. Tiesa, vienas keleivis, pamatęs išlipantį locmaną, mane gerokai prajuokino: „O, žiūrėk, zuikį išlaipina“

Kruizus kai kurie žmonės perka labai iš anksto – jau dabar pardavinėjami netgi įvyksiantieji po dviejų metų. Mes irgi pirkome gana anksti – prieš aštuonis mėnesius. Naudojomės akcija „Early Savers“, pagal kurią esą, jei kruizas atpigs, skirtumas bus kompensuotas. Kruizas išties atpigo 25%, bet paprašyta įvykdyti sąlygas „Carnival“ ilgai „spardėsi“, „nematė“ naujo pasiūlymo: tik po to, kai paskambinome į Ameriką, parašėme keturis el. laiškus, pagaliau sutiko. Deja, kartu keliavusiems žmonėms pasisekė mažiau: kai kruizinių laivų kompanija pagaliau pripažino, kad turime teisę į pinigų grąžinimą, jų kajutės rūšies kaina jau buvo vėl pašokusi, tad jiems nieko ir negrąžino.

Grąžinimas, tiesa, vyksta ne grynais, o „kruizo pinigais“, kuriais galima atsiskaityti tik kruizo metu, tačiau už viską. Iš 400 mums grąžintų dolerių tad pirkome ekskursijas, vandens, sumokėjome ir tuos pusiau privalomus arbatpinigius. Šitaip kruiziniame laive nieko papildomai ir neišleidome. Be to, dalį kruizo pinigų išsigryninome kazino: juk už kruizo pinigus galima pirkti ir žetonus ar teisę sukti automatus, o paskui visa tai galima iškeisti jau į tikrus „žalius“ dolerius…

Minigolfas mūsų kruize buvo nemokama pramoga

Atsižvelgaint į visą patirtį, patarčiau pernelyg netikėti visokiais kruizinių laivų kompanijų reklaminiais pažadais ir verčiau rinktis kruizą pagal realią kainą tuo metu, palaukti akcijų su tikra nuolaida (aišku, jei plauksite iš kažkur, į kur reikia skristi, delsti neišeis, nes dar reikės nusipirkti lėktuvo bilietą, kurie gali pabrangti).

Visokios akcijos, siūlomos pačiame laive, irgi retam apsimoka: tarkime, kiek skaičiavau, tam, kad apsimokėtų įsigyti „neribotų gaiviųjų gėrimų kortelę“, turėtum išmaukti jų kasdien bent po kelis litrus. O juk didelę dalį kruizo net nebūsi laive…

Bent kartą gyvenime keliauti kruizu – tikrai verta

Kiekvienam, mėgstančiam keliauti, patarčiau bent kartą gyvenime išbandyti kruizą. Tai – unikali, įdomi kelionės patirtis, kurioje – netikėti vaizdai į gražias vietas iš jūros, aibė pramogų.

JAV Mergelių salų krantas žvelgiant iš laivo

Šiaip ar taip, kruizas – tai tik kelionės karkasas. Laivas – tik geras viešbutis, kiekvieną rytą atsiduriantis vis kitame mieste. Ant to karkaso galite statyti ką norite. Galite, kaip aš, nepriklausomai keliauti po aplankomas šalis. Galite rinktis pažintines ekskursijas. Galite poilsiauti – jūros dienomis prie laivo baseino, uostų dienomis artimiausiame paplūdimyje. Galite švęsti – šėlti laive iki išnaktų ir „siaubti“ uostų apylinkių barus. Galite pažindintis su kitais keleiviais visokiuose vienišių vakarėliuose. Galite leisti laisvalaikį aktyviai – juk ir pačiame laive, ir uostuose gausu tokių variantų.


Visi kelionės po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
4. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
5. Barbadosas: maža juoda Britanija
6. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
7. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
8. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,