Kelionių būdai

Kai kurie žmonės visuomet keliauja vienu ir tuo pačiu būdu, bet aš manau, kad verta išmėginti daug kelionių būdų!

Atradimai išbandžius naują kelionių būdą kartais ne mažiau įdomūs, nei aplankius naują šalį!

Taigi, kokie yra kelionių būdai? Kokie jų pliusai, minusai? Kam ir kada taip keliauti? Aprašau viską!

 

---

Kelionė automobiliu

Kelionė automobiliu suteikia daugiausiai laisvės ir galimybių: gali keliauti kokiu nori tempu, aplankyti kurias nori lankytinas vietas. Ir taip yra beveik visur pasaulyje – išskyrus gal didmiesčius, kur yra problemos su kamščiais ir parkavimu.

Automobilis gali būti savas ar nuomotas. Savu iš Lietuvos logiška važiuoti tik po rytų/vidurio Europą, nes į tolimesnius kraštus pigiau nuskristi ir išsinuomoti automobilį tenai. Tiesa, su nuomotu automobiliu laisvė/galimybės nežymiai sumažėja (pvz. jį gali būti privaloma grąžinti kokioje nors vietoje, o netyčia apdaužius gali būti problemėlių).

Autonuomos kaina be galo varijuoja. Turtingose ar turistinėse šalyse autonuoma pigi, bent jau nesezono metu. Kanaruose esu išsinuomavęs automobilį vos už 5 eurus parai (Gran Kanarijoje) – t.y. tiek pat, kiek viešuoju transportu būtų užtekę tik vienam pravažiavimui dviem žmonėms. Net įskaičiavus benziną, kaina buvo maža. Ten autonuoma – ir pigiausias būdas keliauti, ypač dviese ar keturiese.

Neturistinėse, skurdžiose šalyse autonuoma brangi (gali kainuoti ir 100 eurų parai už pigiausią automobilį). Ten autonuoma – vienas brangiausių būdų keliauti.

Planuotis kelionę automobiliu reikia įdėti darbo, bet netiek ir daug: ypač šiais GPS laikais. Pakanka susižymėti GPS norimas lankytinas vietas ir važiuoti. Planavimas beveik vienodas nesvarbu kur keliauji: GPS, žemėlapiai yra visur.

Kelionė automobiliu gali būti nuovargi ir kainuoti nervų jeigu vairuoti žmogus nemėgsta. Ypač šalyse, kur kalnų keliai, taisyklių negerbiantys vairuotojai, kairiapusis eismas, prasti keliai ir pan. Kita vertus, kelionė automobiliu patogi iš tos pusės, kad visada turi “savo erdvę” kur gali laikyti daiktus, nereikia jų “nuolat tąsytis su savimi” – juos tenka nešti tik pvz. iš viešbučio į automobilį ir atgal, ir tai nebūtina visada visus.

Kelionė automobiliu leidžia patirti nemažai vietos kultūros: juk paprasta nuvažiuoti ir į visai neturistines vietas.

Man kelionė automobiliu yra tas standartas, kurio siekiu. Tačiau šalys labai įvairios ir tik po mažiau nei pusę šalių yra logiška keliauti automobiliu, todėl jokiais būdais nesu įsikandęs vieno kelionių būdo.

Kam keliauti automobiliu?
*Žmonėms, kurie nori kelionėje laisvės, atsakomybės, galimybių daryti ką nori.
*Kai bent vienam iš keliaujančių vairavimas – malonumas (nekelia diskomforto).

Kur keliauti automobiliu?
*Turtingesnėse arba turistinėse šalyse – anapus didmiesčių.

Skaityti plačiau:
Kelionės automobiliu – ką žinoti
Autonuoma užsienyje – viskas, ką žinoti
 

---

Kelionė ekskursiniu transportu (autobusu)

Nusiperki ekskursiją, sėdi kartu su kitais tą ekskursiją nusipirkusiais žmonėmis į vieną mikroautobusą ar autobusą ir esi vežiojamas po lankytinas vietas, apie kurias pasakoja gidas. Gal dieną, o gal savaitę.

Pagrindinis kelionės ekskursiniu autobusu pliusas: nieko nereikia pačiam planuoti, skaityti, viskas tau bus sukramtyta ir parodyta, bus duotas maistas restoranuose ir nakvynė viešbučiuose. Tai yra itin svarbu tiems, kuriems kelionės planavimas – darbas.

Taip pat kelionė ekskursiniu autobusu suteikia daug galimybių, nes į vieną ekskursijos dieną telpa daug lankytinų vietų: juk autobusas važiuoja tiesiai nuo vienos vietos prie kitos, negaištamas laikas aiškinimuisi, kur ir kaip važiuoti.

Deja, visi šie pliusai – laisvės sąskaita. Retai kada visos lankytinos vietos bus tos, į kurias būtumėte važiavę patys. Aišku, ekskursijų yra įvairių ir galima paskaityti jų programas, bet vis tiek kažkur būsite buvę ar jums bus ne taip įdomu. O dar daugelio gidų “pomėgis” vežioti ekskursantus po visokias komisinius jiems mokančias parduotuves… Laisvę riboja ir bendrakeleiviai, kurie, tarkime, gali kur nors vėluoti ir autobusas jų lauks.

Keliaudamas su ekskursija visai nepasineri į vietos kultūrą – labiau stebi ją lyg filmą. Vieniems tai minusas, bet kitiems – pliusas (mažiau reikia daryti to, kas nepatogu, neįprasta, pvz. bendrauti vietos kalba – o apie kultūrą vis tiek išgirsti iš gido, gal dar daugiau, nei perprastum pats).

Didžiausias ekskursijų pasirinkimas turistų labiausiai lankomose vietose – ten gali rasti daugybę skirtingų tą pačią dieną išvykstančių ekskursijų ir gal rasite jums tinkamą. Mažiau turistinėse šalyse ekskursijų gali būti tik viena rūšis, jos gali vykti, tarkime, tik kas savaitę, ar jų nebūti išvis.

“Kraštutinis variantas” – ekskursijos po itin neturistinius kraštus (“trečias pasaulis”, kur labai nesaugu ir pan.). Tokios “superegzotinės kelionės” būna – paprastai suorganizuotos “nuo iki” iš namų ar kokios saugesnės erdvės ir jų labai nedaug: ten jau savo norus, atostogas ir kita turi derinti prie ekskursijos, o ne atvirkščiai.

Perkant vietoje, ekskursijos brangios turtingose šalyse ir pigesnės skurdesnėse. Pirkti iš Lietuvos praktiškai niekada neapsimoka.

Ekskursijas imu ne „nuo oro uosto iki oro uosto“, tačiau tam tikrose vietose, kur sunku susiorganizuoti kelionę kitaip: pvz. kur reikia visureigio ar laivo, kur reikia važiuoti į vieną pusę, kur labai praverčia gidas. Imu ekskursijas nuo kelių valandų iki kelių dienų.

Kam keliauti su ekskursijomis?
*Tiems žmonėms, kuriems kelionės planavimas – darbas, nuo kurio jie nori pailsėti.
*Tiems žmonėms, kurie nori daug pamatyti, bet nenori ar nemoka susiorganizuoti tokios efektyvios kelionės patys.

Kur keliauti su ekskursijomis?
*Turistinėse šalyse ir vietose, nes ten labai didelė ekskursijų pasiūla ir jos nebrangios: realiai gali rinktis kokį nori laiką.
*Labai neturistinėse šalyse (“trečio pasaulio”, nesaugiose), jei žmogui ten keliauti be ekskursijos nejauku.

Skaityti plačiau:
Gidai ir ekskursijos kelionėse – viskas, ką žinoti
 

---

Kelionė viešuoju transportu (traukiniu, autobusu, laivu)

Viešuoju transportu keliauji kaip eilinis vietinis ir su kitais vietiniais žmonėmis: beveik jokiame viešajame transporte turistai nesudaro daugumos. Net turistiškiausiose vietose kartais viešasis transportas būna visai be kitų turistų. Todėl tai – vienas geriausių būdų pasinerti į vietos kultūrą, pabendrauti su vietiniais.

Turtingose „pirmojo pasaulio“ šalyse kelionę viešuoju transportu susiplanuoti lengva: grafikai, kainos lengvai randamos internete (netgi “Google Maps” įrašius, iš kur į kur važiuosi, neretai sudaro viešojo transporto maršrutą).

Tuo tarpu neturtingose šalyse tokios kelionės planavimas yra „aukštasis pilotažas“. Kai kurie grafikai ir maršrutai ten išvis niekur nebus paskelbti (“Kai čia gyveni, tiesiog žinai”), kiti bus parašyti tik stotelėje, dar kiti galbūt kažkur internete, bet tik vietos kalba. Kažkuriuos bilietus bus būtina užsakyti iš anksto (bet tai sužinosi tik nuėjęs į stotį) ir pan. Kartais suplanuoti iš anksto bus tiesiog neįmanoma ir lauks netikėtumai, kaip daugybę valandų vėluojantis traukinys.

Viešojo transporto kainos irgi skiriasi labai smarkiai: tas atstumas, kurį neturtingoje šalyje gali nuvažiuoti už centus, turtingoje gali atsieiti dešimtis eurų. Tiesa, pačiose skurdžiausiose šalyse viešojo transporto gali ir nebūti visai, bent jau į mažesnius miestus, arba būti labai retas. Viešojo transpoto mažai ir turtingose, bet labai automobilizuotose šalyse (pvz. JAV).

Kelionė viešuoju transportu gali būti viena mažiausiai patogių ir imliausių laikui – kai reikia važiuoti ilgus atstumus autobuso ar traukinio kėdėje. Tačiau ji gali ir taupyti laiką (patogumo sąskaita) kai toje kėdėje praleidi naktį, kurią šiaip apsistotum viešbutyje. Be to, yra aukštesnės klasės traukinių ir autobusų, kai kurie (ypač traukiniai) net su miegamosiomis vietomis. Turtingose šalyse auštesnių klasių imti visai neapsimoka, nes ir žemesnės geros, tačiau kokioje Indijoje žemesnės ir aukštesnės klasės skiriasi kaip diena ir naktis. Taip pat laiką viešajame transporte gali išnaudoti kelionės planavimui ir kitkam.

Labai skiriasi ir viešojo transporto greitis: kur yra greitieji traukiniai, jis bus 250-300 km/h, tačiau kitur gali būti 100 km/h (pvz. autobusas magistrale ar eilinis neblogas traukinys) ar net 30 km/h (autobusas prastu keliu ar “trečiojo pasaulio” traukinys). Greitųjų traukinių, magistralių tuo daugiau, kuo tankiau gyvenama ir/arba turtingesnė šalis. Jei yra galimybė keliauti 250-300 km/h greitaisiais traukiniais, taip gali būti net greičiau/patogiau nei automobiliu. Analogiškai miesto ribose, jeigu yra metro, paprastai metro irgi bus greičiau, nei automobiliu ar taksi.

Papildomas privalumas keliaujant traukiniais arba maršrutiniais laivais – pamatai tas vietoves, kurių keliaudamas kitais būdais nepamatytum.

Man kelionė viešuoju transportu yra „antras geriausias variantas“ po kelionės automobiliu. Ją renkuosi, jei šalyje autonuoma brangi ar jos nėra, o viešasis transportas palyginus gerai išvystytas: taip keliavau po Kiniją, Japoniją (greitaisiais traukiniais), Indiją, Kazachiją (traukiniais) ir pan. Taip pat net jei po šalį keliauju ir kitais būdais, viešąjį transportą renkuosi didmiesčiuose, kuriuose yra geras jo tinklas (pvz. po JAV keliauju automobiliu, bet po Niujorką – metro, nes ten kamščiai, brangus parkingas ir t.t., o metro neblogas).

Kam keliauti viešuoju transportu?
*Žmonėms, norintiems kuo artimiau patirti vietos kultūrą, susitikti su vietiniais, nebijantiems netikėtumų ir pasiruošusiems rimtai paplušėti organizuodamiesi kelionę.

Kur keliauti viešuoju transportu?
*Didmiesčiuose.
*Tankiai gyvenamose šalyse.
*Vidutiniškai turtingose šalyse.

Skaityti plačiau:
Kelionės viešuoju transportu – viskas, ką reikia žinoti

 

---

Kelionė lėktuvu

Lėktuvas daugeliui jau tapo “standartiniu kelionės į užsienį būdu”, išskyrus nebent keliones į artimiausias Lietuvai šalis, į kurias vis dar populiariau keliauti automobiliu ar autobusu/traukiniu. Išties, į visas likusias šalis lėktuvu keliauti ne tik paprasčiau ar greičiau, bet ir – dažniausiai – pigiau nei bet kuriuo kitu būdu.

Tačiau lėktuvu galima keliauti ne tik į kitas šalis, bet ir po jas: perskristi iš vieno miesto į kitą. Tose šalyse, kur yra pigių skrydžių bendrovės, tai gali kainuoti ne brangiau, nei važiuoti traukiniu ar autobusu, o būti gerokai greičiau. Itin apsimoka lėktuvais skraidyti tarp salų: jie gerokai greitesni, o neretai ir pigesni, nei laivai.

Tiesa, kelionė lėktuvu turi ir minusų. Skrisdamas lėktuvu nepamatai nieko pakeliui ir negali niekur stabtelėti. Todėl šis kelionės būdas geriausias toms kelionės atkarpoms, kur yra mažai kas įdomaus. Tiesa, visada yra galimybė į vieną pusę nuskristi, o atgal grįžti kitu būdu, tokiu būdu viską pakeliui apžiūrėti keliaujant į kitą pusę.

Be to, jeigu nedebesuota ir sėdi prie lango, kildamas ar leisdamasis gali pamatyti gražių miesto vaizdų, kurių kitaip niekaip nepamatysi.

Vertinant skrydžio kainą bei laiką, verta vertinti ir kiek kainuos bei užtruks nusigauti iš/į oro uostą: tai gali būti labai brangu ir sudėtinga (kartais kainuioja brangiau ir užtrunka ilgiu nei pats skrydis!). Skaičiuojant vien laiką (ne pinigus), paprastai skristi apsimoka tik tada, jei kitu būdu kelionė užtruktų bent ~4 val.: nes, nors lėktuvas ir greitesnis, bent ~2-3 val. paprastai susigaišta važiavimui į oro uostą, visokioms procedūroms (registracija, bagažo pridavimas ir atsiėmimas, saugumo kontrolė) – įskaitant atsargai pasiliktą laiką – bei važiavimui iš oro uosto.

Lėktuvais daug keliavau, pavyzdžiui, po Indoneziją (perskridau vandens kliūtis ir prastų kelių atkarpas), Braziliją (perskridau džiungles). Aišku, lėktuvas nebuvo vienintelis kelionės būdas: derinau su kitais kiekviename nusileidime.

Kam keliauti lėktuvu?
*Tiems, kas nori pamatyti kuo daugiau svarbiausių vietų per trumpą laiką, užuot lankę vidutiniškai įdomias vien todėl, kad jos pakeliui.

Kur keliauti lėktuvu?
*Nuo namų iki bet kurios šalies, jeigu atstumas didelis.
*Po dideles šalis ir regionus, kur lankytinos vietos plačiai pasklidusios.
*Po salynus (ar iš žemyno į salas).
*Po šalis ir regionus su labai prastais keliais ir geležinkeliais.
*Po valstybes ir regionus, kur pigūs skrydžiai.

Skaityti plačiau:
Kaip skristi lėktuvu ir ką daryti oro uoste?
Kaip nuvažiuoti iš oro uosto į miestą (ir atgal)?
Bagažas lėktuve – dydžiai, ribojimai, kainos
Kaip ir kur pirkti lėktuvo bilietus?

 

---

Kelionė su privačia ekskursija / privačiu transportu

Ekskursinis automobilis, kuris veža tik jus vienus. Kartu važiuoja asmeninis vairuotojas ir (dažnai) gidas. Priešingai įprastinėms ekskursijoms, karalius čia esate jūs: galite keisti maršrutą, laikus ir kita.

Aišku, palyginus su važiavimu savo (ar nuomotu) automobiliu, vis tiek bus kažkokios ribos: pvz. vairuotojo darbo laikas. Visa tai reikia aptarti perkant privačią ekskursiją, taip pat aptarti, kas įeina į kainą. Čia tai svarbiau, nei standartinėse ekskursijose, nes yra daugiau nežinomųjų: kas, jei koreguosite maršrutą ir pan. Netikėtumų būna ir daugiau: gali būti, kad jūsų vairuotojui/gidui tai bus pirma kelionė būtent tokiu maršrutu.

Nuo vietinės kultūros greičiausiai būsite izoliuotas: kalbėsite tik su gidu/vairuotoju (pvz. angliškai, rusiškai), kurie už jus bendraus su vietiniais. Visgi, kadangi privačioje ekskursijoje daug priklauso nuo jūsų paties ir jūsų pageidavimų – yra galimybių ir atsidurti vietos kultūroje (tiesiog, pavyzdžiui, paprašykite vairuotojo sustoti vietiniame turguje).

Privačios ekskursijos – vienas brangiausių būdų keliauti visose šalyse, nes jūs vienas faktiškai mokate algas vairuotojui, gidui. Turtingose šalyse kaina bus beprotiškai didelė, skurdesnėse, kur algos mažesnės – lengviau protu suvokiama, bet vis tiek didesnė, nei ten keliauti daugeliu kitų būdų.

Kalbu apie kelionių būdus keliais. Viena vietų, kur privačiai ekskursijai gali būti mažai logiškų alternatyvų – kai ekskursija susideda iš skirtingų transporto priemonių, nes vietos nėra pasiekiamos kitais būdais. Pvz. pasiekiamos tik laivu, visureigiu, sraigtasparniu ar kažkokia jų kombinacija: pačiam visa tai išsinuomoti greičiausiai bus neįmanoma, o jei grupinių ekskursijų nebus, beliks privati.

Privačių ekskursijų pliusai: aplankysite ką norėsite ir kokiu norite tempu, pačiam nereikės organizuoti. Priešingai nei grupinės ekskursijos, privačios įmanomos net neturistinėse šalyse. Be to, jei gidas bus normalus (deja, ne visada būna), tai turėsite žmogų, kurio jums suprantama kalba galėsite klausti ko tik norite ir kiek tik norite apie šalį, gamtą, kultūrą ir t.t. Nors teoriškai gali susirasti ir kokį vietinį draugą, su kuriuo pakalbėti apie viską nemokamai, praktiškai tai sudėtinga ir užima laiko: daug vietinių nemokės užsienio kalbų, neturės laiko, patys daug ko nežinos – tuo tarpu gidai tame specializuojasi.

Nors privačias ekskursijas galima samdyti iš tame besispecializuojančių agentūrų, jų yra ne visur. Paprastesnis būdas – tiesiog susitarti su kokiu taksistu dėl vežiojimo visą dieną ar net kelias dienas už fiksuotą kainą (tiesa, šiuo atveju gido neturėsite).

Pats privačias ekskursijas paprastai imu nebent pigiose šalyse, kur kaina „nesikandžioja“. Labiausiai tada, kai, tarkime, internete trūksta informacijos ir dėl to gidas praverčia. Pvz. taip keliavau po Toradžų kraštą Indonezijoje. Taip pat privačias ekskursijas imu į vietas, kurių kitaip nepasieksiu.

Kam keliauti su privačiomis ekskursijomis?
*Turintiems pinigų žmonėms, kuriems nepatinka planuoti/organizuoti kelionių ir kurie nori pamatyti kuo daugiau per kuo trumpesnį laiką.
*Žmonėms, kurie kelionės metu nenori nei pernelyg pasinerti į vietos kultūrą, nei būti tarp kitų turistų.
*Žmonėms, kurie nori daug sužinoti, užduoti klausimus – bet nenori patys ieškoti kontaktų vietinių tarpe.

Kur keliauti su privačiomis ekskursijomis?
*Nebrangiose šalyse.
*Šalyse, kur susiorganizuoti kelionę pačiam (ar patekti į kai kurias svarbias vietas) itin sunku.

Skaityti plačiau:
Gidai ir ekskursijos kelionėse – viskas, ką žinoti

 

---

Kelionė kruiziniu laivu

Kruizinis laivas – tai plaukiojantis 5* viešbutis. Kiekvieną (ar kas antrą, kas trečią) dieną jis stovi kitame mieste – įplaukia į kitą uostą.

Tik iš pirmo žvilgsnio tai primena ekskursiją. Ekskursijos, gidai kruiziniame laive paprastai į kainą kaip tik neįeina. Kruizinis laivas labiau kaip transportas, pagal nustatytą maršrutą atplukdantis jus tai ten, tai ten. Kol plaukia, jums prieinama kajutė (galite ilsėtis) arba laivo pramogos (koncertai, restoranai, spektakliai, naktiniai klubai, baseinai ir t.t.).

Ką pasiimsite iš kruizo kelionės – priklauso nuo jūsų. Kiekviename uoste (mieste) reikės rinktis kelionės būdą atskirai: pvz. ekskursija, privati ekskursija, autonuoma, viešasis transportas, su visais to pliusais ir minusais. Kas sies visus sustojimus – jie bus trumpi (paprastai ~5-8 valandos). Jei vieta itin gausi lankytinų vietų ar dideli atstumai – visko nespėsite. Laikas „spaus“: negalėsite rizikuoti nespėti atgal į laivą.

Tiesa, šalyje būsite ilgiau, nei būsite ant kranto, nes dar lauks “desertas” – nuostabūs vaizdai prieš pat įplaukiant ir išplaukiant iš uosto, kurių nepamatytumėte kitais kelionių būdais, o čia galėsite ramiai gėrėtis iš denių ar net kajutės balkono (jei ši tokį turi). Net ir tarp uostų lauks gražūs vaizdai, priklausomai nuo maršruto: nuostabios salos, fjordai, kiti laivai.

Nematau prasmės keliauti kruiziniu laivu ten, kur ir taip paprasta apsilankyti (pvz. automobiliu, savo tempu). Tačiau toks kelionės būdas labai logiškas kur kitaip keliauti sunku, brangu: pvz. salynuose. Be to, kruizas yra patirtis savaime, kurią verta išmėginti kartą gyvenime. Kruiziniu laivu daugiausiai esu keliavęs po Karibų salas – ten kruizinis laivas yra idealus kelionės būdas.

Tačiau daugybei kruizų mylėtojų kruizas yra idealus kelionės būdas savaime ir jie taip keliauja bet kur – kad ir Europoje. Netgi po ne pakrantės miestus: populiarėja upių kruizai mažesniais laivais. Upių kruizai turi didelį privalumą ten, kur gražūs upių krantai, ir kitaip keliaudamas tų vaizdų tiesiog nepamatytum (pvz. taip keliavau po Tris Jangdzės tarpeklius).

Kai kurie kruizų keleiviai net ne visuose uostuose lipa – ar išvis nelipa. Jų svajonių atostogos yra pats kruizinis laivas – plaukiojantis kurortas su pramogom, poilsiu, įvairiausiu maistu ir nuostabiais vaizdais.

Kam keliauti kruizu?
*Tiems, kas nori derinti trumpus pažintinius ar poilsinius stabtelėjimus su pramogomis ir poilsiu laive.
*Tiems, kam ~8 val. sustojimas mieste ar šalyje nėra per trumpas.

Kur keliauti kruizu?
*Salynuose, kur kiekvienoje saloje mažai ką veikti, bet sudėtinga/brangu tarp jų keliauti kitais būdais (pvz. kas antrą dieną skristi).
*Kur yra labai gražūs krantai ir jais gali pasigėrėti tik iš laivo (upės slėniai, fjordai ir t.t.).

Skaityti plačiau:
Kruizai – viskas, ką reikia žinoti

 

---

Kelionė kemperiu

Kemperis – tai namas ant ratų, kuriame galima nakvoti. Mažesniuose kemperiuose yra tik lova, didesniuose – kelios lovos ir tualetas, o patys didžiausi iš viso tarsi kelių kambarių butai, perdaryti iš autobuso. Kemperiu paprastai vadinamas automobilis, bet būna ir gyvenamųjų priekabų, kurių esmė – ta pati.

Su kemperiu dieną važiuoji kaip su automobiliu (tik kiek didesniu), o nakčiai pasistatai nakvynei. Gali kempinge (kur galima prisijungti prie elektros, išpilti tualeto kanalizaciją, apsistoti ilgesniam laikui), o gali ir tiesiog pakelės aikštelėje ar palei miesto gatvę.

Didžiausi kemperių fanai turi nuosavus kemperius, bet išsinuomoti kemperį gali kiekvienas (daugeliui kemperių nereikia ypatingų teisių, pakanka B kategorijos). Kemperio nuoma įgalina kemperiu keliauti ir toli nuo Lietuvos / gyvenamosios vietos (JAV, Australijoje ir pan.).

Kemperiu labiausiai apsimoka važiuoti į brangias šalis – taupoma nakvynei, paprasta atsivežti daug maisto ir jį ruoštis kemperyje.

Kemperiu keliauti patogu ir iš tos pusės, kad nereikia kas vakarą nešiotis daiktų į viešbutį ir atgal.

Tiesa, jei kemperį reikia nuomotis vietoje, tai apsimoka mažai kur: pvz. JAV dažniausiai vidutiniškuose viešbučiuose apsistoti pigiau, nei dienai nuomotis kemperį. Dažniausiai kelionė kemperiu išeina brangesnė, nei kelionė nuomotu automobiliu su viešbučiais ir maistu. Tokiu atveju kemperis nėra ekonomiškas pasirinkimas, o labiau kelionės stilius ir dvasia.

Aišku, kemperiai, palyginus su automobiliu, turi ir minusų, ypač didesnieji: sunku manevruoti, parkuoti, brangiau mokėti už kelius ir keltus.

Nors teoriškai kemperiu galima keliauti bet kur, dažniausiai jais keliaujama po gamtą, nakvojant gražiose vietose, ir tai daro žygeiviai – gamtos mylėtojai.

Ilgiausia mano kelionė kemperiu – virš 10000 km aplink Australiją.

Kam keliauti kemperiu?
*Žmonėms, mėgstantiems viską vežtis su savimi ir nemėgstantiems nešiotis daiktų į viešbučius.
*Mėgstantiems gamintis valgyti (nors tai nebūtina).
*Norintiems daugiau laisvės, nei suteikia automobilis: ne tik laisvės kur nori važiuoti, bet ir kur nori nakvoti.
*Tiems, kurie nėra pedantai, kuriems nereikia didelių erdvių, lovų ir pan. (čia jei važiuoja ne kemperiu-autobusu).

Kur keliauti kemperiu?
*Turtingesnėse šalyse, kur yra galimybė atvažiuoti iš Lietuvos nuosavu kemperiu ar pigiai išsinuomoti vietoje.
*Kur graži gamta ir norisi nakvoti “bet kur”.
*Kur retai gyvenama ar mažai turistų ir todėl mažai viešbučių.

Skaityti plačiau:
Kelionė kemperiu – viskas, ką reikia žinoti

 

---

Kelionė autostopu

Jei žavi mintis keliauti nemokamai, tai – praktiškai vienintelis būdas keliauti didelius atstumus nieko nemokant: stoji į kelią, iškeli ranką ir pirmyn.

Be to, keliaudamas autostopu susipažįsti su vietiniais žmonėmis – bent jau jei moki pakankamai kalbų.

Tačiau kelionės autostopu sunkiausiai iš visų prognozuojamos: nors “autostopo meistrai” pasakys, kad visuomet automobilį galima susimedžioti greitai, daug kam realybė kitokia ir jau tikrai su autostopu nebūsi toks užtikrintas savo atvykimo laiku, kaip pasižiūrėjęs autobusų grafiką ar “Google Maps” prognozę. Kaip ten bebūtų, yra visokios technikos užtikrinti greitesnį sustabdymą – netgi vyksta autostopo čempionatai. Tam tikra išvaizda, kai kas sako, irgi padeda (pvz. jei esate graži moteris).

Autostopas kelia kontroversijas ir dėl saugumo: jo priešininkai, ypač kokios paauglių mamos, grasina šiukštu taip nekeliauti: pagrobs, sumuš, apiplėš, išprievartaus. Juk taip dažnai lieki vienas (ar dviese) su kažkokiu nepažįstamu vairuotoju ir ne viena rezonansinė byla pasaulyje buvo susijusi su autostopininkus ar autostopininkes žudžiusiais maniakais. Kita vertus, autostopo šalininkai pasakys, kad tikimybė ant tokio pakliūti labai menka (ir dar ją galima susimažinti elgiantis atsargiai), o pavojų juk yra visur.

Paprastai autostopo gerbėjai autostopu vadina tik nemokamą autostopą, tačiau pasaulyje daug šalių, kur stabdyti pakeleivingus automobilius ir mokėti jų vairuotojams įprasta. Tokiose šalyse susistabdyti ką nors paprastai paprasčiau, bet tai nėra nemokama – labiau kaip “neoficialus taksi”.

Kam keliauti autostopu?
*Norintiems keliauti kaip įmanoma pigiau (turintiems daug duagiau laiko, nei pinigų)
*Tiems, kuriems tai – smagus būdas susipažinti su vietiniais.

Kur keliauti autostopu?
*Šalyse, kur tai pakankamai įprasta ir pakeleivingi automobiliai stoja.
*Saugiose šalyse.
*Šalyse, kur brangus viešasis transportas ar autonuoma.
*Šalyse, kurių vietinę kalbą mokate (arba bent mokate toje vietoje populiarią tarptautinę kalbą, pvz. rusų kalbą buv. Sovietų Sąjungoje).

Žiūrėti plačiau:
Kaip keliauti autostopu?

 

---

Kelionė dviračiu

Daugelis dviratininkų jais važiuoja tik nedidelius atstumus: į darbą, po parką savaitgalį. Bet juk galima jais keliauti ir po kitus miestus ar šalis!

Greitis mažesnis, nei automobiliu, bet gerokai didesnis, nei pėsčiam. Mažiau reikia ir energijos tam atstumui nuvažiuoti – kita vertus, kalorijos vis tiek deginamos, tad ir pasitreniruoji. Nuolat esi lauke, kvėpuoji grynu oru. Kas keliolika kilometrų gali sustoti lankytinose vietose.

Aišku, šie du dalykai vieniems pliusas, kitiems – minusas. Juk fizinis krūvis reiškia, kad ir pavargsti. O jei oras blogas (lietus, šalta, labai karšta) – būti lauke daugeliui žmonių menkas malonumas. Todėl kelionės dviračiu paprastai derinamos prie klimato – jau šalys parenkamos pagal jį. Aišku, yra “ekstremalumo” mėgėjų kuriems ribų nėra. Kita vertus, jei niurzgi nuo menkiausio “blogo oro” – gal kelionės dviračiu ne tau, nes idealus oras amžinai niekur nebus.

Nors tai kainuoja, dviratis yra vienintelė “normalesnė” transporto priemonė, kurią paprasta persigabenti viešuoju transportu ar lėktuvu (juk nepersigabensi taip automobilio ar motociklo), tad kelionę dviračiu galima derinti su kitais kelionių būdais. Tai yra, važiuoti dviračiu kokiame nacionaliniame parke ar kur graži gamta, arba kur geri dviračių takai, o kitokias teritorijas pravažiuoti kitais būdais, vežantis dviratį su savimi. Alternatyva dviračio gabenimuisi – jo nuoma (paprastai taip daroma, kai dviračiu važiuojami mažesni atstumai ir tik dalis kelionės).

Dviračiu gali patogiai vežtis daugiau daiktų, nei panešti pėsčias. Tad nereta kelionė dviračiu yra žygeivinė (su palapine ir pan.), bet tai nėra būtina.

Kam keliauti dviračiu?
*Tiems, kas myli dviračius.
*Tiems, kas nori keliauti „sveikai, žygeiviškai, gryname ore“, bet pėsčiomis per lėtai.

Kur keliauti dviračiu?
*Šalyse, kur geri dviračių takai ir infrastruktūra.
*Vietose, kur lankytinos vietos – kas kokius keliolika ar keliasdešimt kilometrų.
*Kur nėra didelių karščių, didelių šalčių ar dažnų liūčių.

Žiūrėti plačiau:
Kaip keliauti dviračiu?

 

---

Kelionė motociklu

Keliautojai motociklu gal net labiau nei bet kurie kiti yra savotiška “subkultūra” – jiems tai “kelionės etalonas”, tuo tarpu daugelis žmonių nė neketina tokių kelionių pabandyti.

Kaip ten bebūtų, norint pradėti keliauti motociklu barjerų nemažai. Reikia A kategorijos teisių, kurių dauguma žmonių neturi. Reikia motociklo: ilgesnėms kelionėms tinkamas nemažai kainuoja. Reikia specialios įrangos – bet su kokia apranga ar šalmu bevažiuotum, motociklu keliauti vis tiek bus nesaugiau, nei automobiliu. Bus ir daugiau nepatogumų: ribota galimybė pasiimti bagažo, saugumo klausimas (motociklą pavogti paprasčiau nei automobilį).

Bet kelionių motociklu fanams visa tai- ir daug, daug daugiau – atperka tas laisvės jausmas, lėkimas grynu oru… Automobilis ar juoba koks kemperis ar autobusas jiems gali atrodyti it akmuo po kaklu, kalėjimas ant ratų. Turi motociklas ir daugiau privalumų: juo paprasta aplenkti kamščius, be to, į kai kurias “trečiojo pasaulio” pasaulio šalis ribojamas patekimas savo automobiliu, o motociklu – daug paprasčiau.

Daug keliautojų išbando keliones motociklais Pietryčių Azijoje – ten juos paprasta ir pigu išsinuomoti ir paprastai nuomotojai nereikalauja teisių. Tuo tarpu daugelyje kitų vietų motociklą išsinuomoti sudėtingiau, nei automobilį. Dažnas “motokeliautojas” gabenasi savo motociklą, nuvažiuoja jais milžiniškus atstumus: tokios “ekspedicijos” iš ne vieno ir ne dviejų motociklų dažnam kone kelionių motociklu sinonimas.

Kam keliauti motociklu?
*Tiems, kas myli motociklus.
*Tiems, kam patinka “lėkti su vėju” gryname ore.

Kur keliauti motociklu?
*Saugesnėse šalyse.
*Šalyse, kur motociklai – įprasta pagrindinė transporto priemonė (pvz. pietų ir pietryčių Azijoje, Afrikoje).
*Šalyse, kur nėra papildomos biurokratijos motociklams.

Žiūrėti plačiau:
Kaip keliauti motociklu?

 

---

Kelionė pėsčiomis

Seniausias kelionės būdas! Tiesiog eini ir viskas. Gal per miestą, bet dažniausiai – per gamtą. Per dieną gali nueiti kokius 20, 30, 40 kilometrų – nelyginant koks fizinis pasirengimas ir koks kelio sudėtingumas. Per savaitę žygio gali nueiti šimtus kilometrų – ir vis gausėja specialiai tokiems daugiadieniams žygiams skirtų maršrutų su parengtais takais.

Takas takui nelygu – ir ne visi takai yra kiekvienam. Vieni takeliai yra lygūs, grįsti – net neįgalusis ten gali pravažiuoti vežimėliu. Kituose jau reikia perlipti uolas, bristi per upelius, stačios įkalnės. Na o “ekstremaliausi” takai išvis reikalauja specialių priemonių, “kačių” ir pan. (alpinizmas). Takai dažnai vertinami pagal sudėtingumą ir tai viešai skelbiama, kad nepakliūtum į netinkamus tau. Tai priklauso ir nuo sezono: tarkime, užsnigtą žiemą keliauti pėsčiomis po gamtą gali būti ne tik nemalonu, bet – kai kuriais keliais – ir pavojinga.

Apkritai keliauti pėsčiomis toliau nuo civilizacijos gali būti net pats pavojingiausias iš visų kelionių būdų: juk neturi transporto, kuriuo galėtum greitai pasitraukti – kas, jei, tarkime, susilaužysi koją dešimtys kilometrų nuo civilizacijos? Todėl daug kur nerekomenduojama eiti vieniems.

Koks bebūtų takas, greičiausiai pavargsi, kitais būdais per tą patį laiką nukeliautum toliau – bet tik eidamas pėsčiomis esi betarpiškai supamas aplinkos, vienas su ja, turi galimybę įsižiūrėti į kiekvieną vaizdą (tad itin gerai pėsčiomis eiti ten, kur tų gražių vaizdų itin daug, o ne tik pavienėse apžvalgos aikštelėse). Be to, daugybė stebuklingai gražių vietų pasaulyje pasiekiama tik pėsčiomis – ypač kalnuose.

Nors populiarūs ir vienadieniai žygiai, o taip pat populiariausiuose pėsčiųjų maršrutuose yra ir nakvynės viešbučių, įprasta gamtoje pėsčiomis keliauti su kuprinėmis ir palapinėmis, nakvoti pakeliui.

Aš mėgstu pėsčiom pereiti ir miestus, bent jau įdomiausius – tokiu būdu daug geriau pajauti jų atmosferą. Be to, negaišti laiko “neįdomiems” dalykams, kaip pvz. važiavimas metro, parkavimo paieškos automobiliui, eismo kamščiai, autobuso ar taksi laukimas ir kt. Taip, jei miestas didelis, pėsčiom gal vis tiek ilgiau užtrunka nei “pavažiuoti kelias stoteles autobusu” – bet, tinkamai parinkus kelią, visas tas laikas daug įdomesnis (ką jau kalbėti, kad taip ir pigiau). Jei atstumas mieste keli kilometrai, dažniausiai einu pėsčias, o jei, tarkime, atstumas 20 km, bet kas kelis kilometrus įdomios vietos – irgi verčiau einu pėsčias, paskyręs tam dieną. Tiesa, yra miestų, kur eiti nepatogu – nėra šaligatvių ir pan. Nemėgstu ir eiti du kartus tuo pačiu keliu – tad gal į vieną pusę nuvažiuosiu viešuoju transportu, atgal eisiu pėsčias.

Kam keliauti pėsčiomis?
*Tiems, kam džiugu – o ne nuobodu – judėti lėtu tempu, pasigėrint vaizdais ir panoramomis.
*Tiems, kas greitai nepavargsta, arba tas nuovargis jiems malonus.

Kur keliauti pėsčiomis?
*Ten, kur neįmanoma nuvažiuoti automobiliu, yra ne keliai, o takai (aišku, galima eiti ir automobilių keliais – bet tai ir kur kas mažiau malonu, ir mažesnis džiaugsmas pasiekti galą, kai kiti į jį atvažiuoja daug paprasčiau).
*Ten, kur ne per karšta, ne per šalta ir nedažnos liūtys.
*Ten, kur labai daug gražių vaizdų.
*Kur keliauti pėsčiomis – tradicija (pvz. Šv. Jokūbo kelias).

 

---

Kelionė jojant

Seniausias kelionės būdas, neskaičiuojant kelionių pėsčiomis! Prieš šimtmečius visos ilgesnės žemės kelionės vykdavo taip: apsižergus gyvūną-draugą-pagalbininką. Lietuvoje arklį, Arabijoje kupranugarį, Tailande dramblį ir t.t.

Kelionė jojant – ir būdas susilieti su istorija, senove. Daug taip keliaujančių gyvūnus nuomojasi vietoje – tose šalyse, kur šitaip keliauti būdavo įprasta, pasiūla didžiulė (per Tailandą su drambliu, per Arabijos dykumas su kupranugariu). Tiesa, daugelis tokių “pasijojimų” tėra kelių valandų trukmės – bet visuomet rasi ir daugiadienių kelionių galimybių.

Toks keliavimas ir kiek kontroversiškas: nors vieniems gamtos mylėtojams tai galimybė pabūti kartu su gyvūnu, kiti peikia tokį keliavimo būdą kaip gyvūnų išnaudojimą. Ne visais gyvūnais keliauti vienodai patogu: pvz. jojimas per dykumą kupranugariu gali atrodyti romantiškas, bet iš tikro kupranugariai eina ne ką greičiau už žmogų, o jei jie bėga, kaip reikiant “atidaužo” užpakalį ir nugarą.

Kam keliauti jojant?
*Mylintiems gyvūnus (bet nemanantiems, kad joti apskritai neetiška).
*Romantikams, norintiems pasijusti grįžus laiku.
*Mylintiems gamtą.

Kur keliauti jojant?
*Retai gyvenamose teritorijose, kur didžiulė gamta ir mažai miestų.

Žiūrėti plačiau:
Kelionės jojant – viskas, ką reikia žinoti

 

---

Kiti kelionių būdai

Šių kelionių būdų dar nesu bandęs ir nesu su jais pakankamai susipažinęs, bet tiesiog paminiu juos čia. Mėgstate taip keliauti ir sutiktumėte duoti interviu apie tokį kelionių būdą? Rašykite į komentarus.
*Kelionė privačiu lėktuvu.
*Kelionė privačiu laivu / jachta.

Komentarai

Keliavau laivais visuose septyniuose žemynuose. Nuo didžiųjų kruizinių laivų iki keltų iki motorizuotų luotų.

Sudėjau į vieną straipsnį visą informaciją apie tai, kaip keliauti laivais, kuo jie skiriasi tarpusavy, kur tai daryti verta, o kur – geriau neprasidėti. Taip pat ir atsakymus į dažniausius klausimus.

Laivų rūšys ir labai skirtingos kelionės laivais

Kelionės laivais būna kelių labai skirtingų rūšių – skiriasi viskas, nuo laivo iki bilietų įsigijimo tvarkos. Štai tos rūšys:

1.Jūrų kruizas (vadinamas ir tiesiog “kruizu”). Į tokį kruizinį laivą perki bilietą nustatytam dienų skaičiui – dažniausiai savaitei arba dviems. Visą tą laiką laivas plaukia nustatytu maršrutu, pakeliui stodamas visai dienai įvairiuose uostuose – ryte keleiviai gali išlipti, o vakare vėl grįžta į laivą nakvynei. Į kruizo kainą įeina nakvynės laivo kajutėje (primenančioje viešbučio numerį), maitinimas, kurortiniai reikalai deniuose (baseinas ir pan.) ir stipri pramoginė programa pačiame laive. Ekskursijos krante dažniausiai neįeina. Daugelis kruizų plaukia “ratu” – keleiviai baigia kruizą tame pačiame uoste, kaip ir pradėjo (“bazinis uostas”). Kruiziniai laivai milžiniški, o jų keleiviai labai skirtingi: vieni nori “ramių atostogų” ir išlipinėja trumpam / ne visur, kiti siaučia laivo klubuose ir kazino bei uostų baruose, o aš kruizinius laivus mėgstu naudoti kaip “plaukiojančius viešbučius”, kur kas kartą nubundu su kitu vaizdu pro langą ir galiu eiti tyrinėti visokias atokias salas, į kurias kitaip patekti brangu ir nepatogu. Jūrų kruizai populiariausi Karibuose ir Viduržemio jūroje, bet taip pat išplito Aliaskoje, Baltijos ir Šiaurės jūrose, Persijos įlankoje, pietryčių Azijoje. Plačiau apie jūrų kruizus: Kruizai – viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant

2.Kruizinis keltas (angl. cruiseferry). Juo plaukiama iš taško A į tašką B per naktį arba kelias paras. Žodis “kruizinis” vartojamas reklamos tikslais, nes čia irgi yra šiek tiek pramogų, restoranai – bet kiek jų bus, priklauso nuo kelto dydžio. “Keltas” todėl, kad gabena ir automobilius. Viena pagrindinių priežasčių plaukti tokiu keltu, o ne skristi, – galimybė kartu pasiimti automobilį, kemperį ar motociklą ir “kitame krante” keliauti juo. Kruizinio kelto bilietai būna įvairūs – gali “pirkti” kajutę (čia balkonų jau nebus), lovą kajutėje, o gali tik vietą salone. Už automobilio gabenimą ar maitinimą paprastai mokama atskirai. Kruizinių keltų yra daugiausia mažesnėse jūrose (ypač Baltijos) arba plačiuose sąsiauriuose – maždaug 10-48 val. maršrutuose. Ilgesniuose nuotoliuose maršrutiniai jūrų laivai praktiškai išnykę, juos pakeitė lėktuvai. Plačiau paie kruizinius keltus: Baltijos jūros “kruiziniai keltai” – ką reikia žinoti keliaujant

3.Ilgų nuotolių kruizas (angl. repositioning cruise). Tie patys kruiziniai laivai, kurie sezono metu “suka ratus” jūrų kruizuose, tarp sezonų perplukdomi iš vieno pasaulio krašto į kitą: pvz. pavasarį plaukia per Atlantą iš Karibų į Viduržemio jūrą, o rudenį – grįžta atgal. Į tokius perplaukimus irgi pardavinėjami bilietai. Priešingai jūrų kruizams, sustojimų čia būna vos keli, didžiąją dienų dalį laivas vien plaukia. Kajutės, pramogos, maitinimas – kaip jūrų kruize (tai tie patys laivai). Taip keliauja turintys laiko žmonės, norintys šiais laikais jau retos “vandenyno perplaukimo” patirties ar tie, kuriems pats kruizinis laivas smagesnis, nei išlipimai uostuose. Jei turi laiko (pvz. dirbi nuotoliu) gali šitaip plaukti laivu vietoje skrydžio per Atlantą (pliusas: gali paimti daugiau daiktų).

4.Upių kruizas (angl. river cruise). Šie laivai plaukia didžiausiomis bei gražiausiomis pasaulio upėmis: ypač populiarūs kruizai Reinu, Dunojumi, Jangdze, Nilu. Jie gerokai mažesni, nei jūrų kruizų laivai, tad, nors kajutės irgi aukšto lygio, pramogų ir restoranų čia mažiau. Užtat nuolat matosi krantai (gražūs vaizdai), taip pat dar dažnesni sustojimai gražiuose paupio miestuose (dienų, kai tik plaukiama, čia paprastai nebūna). Į upių kruizų kainą dažnai įeina ne tik kajutė ir maitinimas, bet ir ekskursijos (bet pasidomėkite). Įprastai ten, kur galima keliauti upių kruizu, patogiai galima keliauti ir kitais būdais (automobiliu, viešuoju transportu), nes palei upes yra keliai, geležinkeliai. Tačiau upių kruizus mėgstu rinktis ten, kur dar ir upės krantai labai gražūs – nes krantų keliaudamas kitais būdais nepamatysi (pvz. Jangdzės trijų tarpeklių regionas). Upių kruizai būna į vieną pusę. Pasroviui tą patį atstumą nuplaukia greičiau, nei prieš srovę.

5.Ekspedicinis kruizas. Kaip ir jūrų kruize, perki bilietą į laivą nustatytam laikui, tačiau čia panašumai ir baigiasi. Ekspedicinių kruizų laivai – mažesni; vietoje trankių ar poilsinių pramogų – paskaitos ir aktyvios pramogos; viskas skirta pažinti vietos kultūrą, gamtą. Šie laivai gali įplaukti ten, kur didesni jūriniai laivai negali: tiek į mažesnius uostus, tiek į atokiausius pasaulio kraštus. Tarp populiariausių vietų tokiems kruizams – Arktis ir Antarktida. Jei jūrinių kruizų laivai dažnai be perstojo plaukioja vienu ir tuo pačiu maršrutu, tai kiekviena ekspedicija skiriasi labiau. Ekspediciniai kruizai gerokai brangesni ne įprastiniai jūrų kruizai. Jų kokybė varijuoja smarkiau: geriausi laivai, pastatyti specialiai kruizams, bet dar daug ir laivų, “perimtų”, tarkime, iš jūrų laivynų.

6.Jachta. Išsinuomojama visa jachta, kurioje ir nakvojama. Tai gali būti ir nedidelis laivas (tarsi plaukiojantis kemperis), bet dydžiui ir prabangai ribų nėra: milžiniškos megajachtos galimybėmis prilygsta kruiziniams laivams, bet jos – privačios. Paprastai jachtą nuomojasi didesnė draugų kompanijos. Galima nuomotis tiek be įgulos (bareboat, turint atitinkamas teises), tiek ir su įgula. Jachtomis keliaujama vietose, kur daug mažų gražių uostų, ypač po salynus – tarkime, po Graikijos saleles. Bet kiti leidžiasi į ilgesnes keliones jachtomis, net per vandenyną. Kai kurie turi nuosavas jachtas – vėlgi, arba valdo patys, arba samdo nuolatinę įgulą (tai prieinama tik patiems turtingiausiems, o nuosava megajachta – tikras milijardieriaus simbolis). Dalis jachtų burinės – buriavimas savaime yra hobis, “gamtiškesnė” kelionė, “kova su vėju” / “vėjo pasikinkymas”.

7.Keltas. Kelia per upę, mažesnius sąsiaurius ir į netoli nuo kranto plytinčias salas. Kajučių, vietų ilsėtis ar skirtingų bilietų nėra, nes kelionės trukmė paprastai nuo keliasdešimt minučių iki kokių 7 valandų. Gali būti parduotuvėlė maistui. Dalis keliautojų keliasi su automobiliais, bet ne visi. Galima leisti laiką automobilyje (ne visur), viduje arba atviruose deniuose, iš kurių smagu stebėti aplinką. Plaukia apie 20-30 km/h greičiu.

8.Greitasis maršrutinis laivas. Greitesnė alternatyva keltams, jei keliesi be automobilio. Dažnai plaukioja tais pačiais maršrutais kaip ir keltai. Primena autobusą ar traukinį su daug sėdimų vietų viduje. Plaukia ir 70 km/h, tad atplaukia daug greičiau, nei keltas (maždaug dvigubai-trigubai), bet paprastai yra ir gerokai brangesnis. Be to, tokiuose laivuose negali išeiti į denį gėrėtis vaizdais.

9.Maršrutinis upėlaivis. Nykstanti rūšis. Kadaise kelionės upėlaiviais buvo patogiausios ir greičiausios – bet juos nukonkuravo paupių keliai, geležinkeliai, lėktuvai. Upėlaiviai liko tik regionuose, kur modernaus transporto mažiau – ypač Amazonijoje. Upėlaiviai, tarsi ilgo nuotolio traukiniai, gali plaukti ištisas paras iš taško A į tašką B, stodami pakeliui. Prieš srovę plaukia daug lėčiau, nei pagal srovę. Kelionė tokiu laivu – tikras nuotykis ir savotiška “laiko mašina”.

10.Ekskursinis laivas (miesto kruizas, vienadienis kruizas). Vienadienės (paprastai – 1-4 val.) ekskursijos laivu po gražų miestą, gražiomis pakrantėmis pasižyminti regioną (fjordu, prie ledyno ir pan.) ar kur gausu jūrų gyvūnų (banginių, delfinų). Į kainą dažnai įeina gido pasakojimas apie vaizdus aplink, kartais – pietūs / vakarienė, gėrimas, vietinės muzikos koncertas. Tai – geras būdas pamatyti vietą naujai, nuo vandens ir smagiai praleisti dieną ar vakarą. Daugelis ekskursijų laivais yra be išlipimų (viską pamatai iš laivo), tačiau pasitaiko ir ekskursijų laivais su trumpais išlipimais.

11.Povandeninis ekskursinis laivas. Tokie laivai siūlo trumpas (30-60 min.) ekskursijas regionuose, kur itin graži povandeninė gyvūnija (koralai ir kt.). Jais paprastai plaukia tik tie, kas nenardo: kas nardo, gali pamatyti visa tai dar iš arčiau, tačiau “nenardytojams” verta bent kartą gyvenime išbandyti tokį laivą. Visgi, daugiau kažin ar verta: vaizdai kartojasi, tokie laivai nenuplaukia toli nuo kranto, giliai ir pan.

12.Miesto maršrutinis laivas. Kai kuriuose miestuose laivai tarnauja tarsi miesto autobusai: stoja stotelėse (prieplaukose) pakeliui, gali įlipti ir išlipti su viešojo transporto bilietėliu. Kur tokie laivai yra, jie gerokai pigesni nei ekskursiniai laivai, o pamatai tą patį (tik be gido ar kitų pramogų). Maršrutiniai laivai būdingi miestams su plačiom upėm, kanalais, įlankom arba išsidėsčiusiems aplink sąsiaurius (pvz. Niujorkas, Stambulas, Sidnėjus, Venecija) ir, kur jie yra, visuomet stengiuose praplaukti.

13.Laivas-taksi. Miestuose, supamuose itin daug vandens, ar vandens pilnuose regionuose (pvz. salynuose), įprasti tokie plaukiojantys taksi, kuriais naudojamasi taip pat, kaip taksi automobiliais. Tai gali būti kateriai, motorinės valtys. Jei nerandi taksi, dažnai įmanoma kaip taksi “nusamdyti” ir nedidelį maršrutinį laivą, pasiūlius pinigų.

14.Tradicinis laivas. Šie laivai gali būti arba maršrutiniai (paprastai trumpuose maršrutuose), arba taksi, arba vienadieniai kruizai – bet kelionės esmė čia ir išbandyti patį laivą. Skrtinguose pasaulio kraštuose tradiciniai laivai labai skirtingi – ar tai arabų davai, ar “ilgauodegiai laivai” Tailande, ar “motorizuoti luotai” Panamoje, ar gondolos Venecijoje. Šiais laikais iš tolimų distancijų ar masinio keleivinio transporto tokius laivus išstūmė “standartiniai modernūs”, tačiau tradicinių laivų liko mažesniuose atstumuose kur gabenama mažiau turistų, arba (kaip gondolos Venecijoje) turistinėse vietose jie siūlomi turistams kaip pramoga.

15.Krovininis laivas. “Užkietėję keliautojai”, būna, pasidalina pasakojimais, kaip plaukė per vandenyną krovininiu laivu laisvoje kajutėje. Tai įmanoma ir kai kur labiau įprasta, nei kitur – tačiau reta ir šiais laikais (išskyrus keletą vietų) iš esmės neturi jokios prasmės, nes kiti kelionės būdai pigesni, greitesni ir/ar patogesni. Todėl ir vienos aiškios bilietų įsigijimo tvarkos paprastai nėra, reikia kontaktuoti su laivų kompanijomis. Tačiau tai savaime yra nuotykis.

Kodėl kelionės laivais brangios (ir kokie jų privalumai)?

Dėl didesnių kuro sąnaudų plaukimas laivu kainuoja brangiau, nei tokio pat atstumo važiavimas keliais. Tai atsispindi visur – pvz. nuplaukti maršrutiniu laivu 20 km į kokią salą visuomet atsieis daug kartų brangiau, nei nuvažiuoti toje šalyje 20 km autobusu; nusamdyti laivą-taksi brangiau, nei automobilį-taksi; o mažos jachtos nuoma brangiau nei kemperio. Net skristi lėktuvu, kai yra galimybė, dažniausiai būna pigiau, nei plaukti laivu, netgi į gretimą salą (pvz. kokį skrydį Tenerifė–Gran Kanarija visada randu pigiau, nei plaukimą, bent jau perkant iš anksto).

Įprastai laivu plaukiu dėl tokių priežasčių:
1.Kai kitaip neįmanoma (pvz. oro uostai toli, tiltų nėra).
2.Keltais – kai kartu noriu nusivežti automobilį, kemperį, kitoj pusėj keliauti juo, o tiltų nėra.
3.Kai kelionė laivu savaime yra trokštama patirtis. Man taip yra ten, kur nuostabūs vaizdai nuo vandens. O dar didesniems “laivų fanams” (pvz. turintiems savo jachtas) tai beveik visada yra ta tobuliausia kelionės patirtis.

Tačiau visgi kartais kelionė laivu gali ir apsimokėti. Taip būna jūrų kruizuose ir kai kuriuose kruiziniuose keltuose. Mat šių laivų savininkai didelę pajamų dalį gauna iš kitur – pavyzdžiui, suvenyrų, ekskursijų, gėrimų pardavimo laive, laivo kazino, užtat pigiausi bilietai parduodami “žemiau savikainos”: jei sugebėsi atsispirti visokių ekskursijų pirkimui pačiame kruiziniame laive ar “alternatyviems mokamiems restoranams” ir neimsi pačių brangiausių kajučių, plaukdamas kruizu ir daug sutaupysi.

Taip pat, palyginus su visom kitom transporto priemonėm (lėktuvais, autobusais, traukiniais), laivas “erdviausias”. Tai reiškia, daugiausiai galimybių laive judėti, pasiimti daugiau bagažo, pramogauti, patogiau ilsėtis. Taip pat daugiau galimybių susipažinti su kitais žmonėmis, nes po laivą lengvai gali judėti visi.

Kur įsigyti laivo bilietus?

Tai labai priklauso nuo laivo tipo.

1.Kruizinių laivų bilietus galima įsigyti iš svetainių apie kruizus, kelionių agentūrų ar pačių kruizinių laivų kompanijų tinklapių. Paprastai jie perkami internetu ar gyvai agentūroje.
2.Kruizinių keltų bilietų reikia ieškoti tų kompanijų puslapiuose arba bendresniuose kruizinių keltų puslapiuose – arba “gyvai” tos kompanijos kasose.
3.Vietinės reikšmės maršrutinių laivų bilietus, o taip pat maršrutinių laivų bilietus trečiame pasaulyje, paprastai reikia įsigyti vietoje, uoste, bet gali būti ir internete.

Jūros liga – kada ji kyla ir kaip jos išvengti

“Visi būtų jūrininkai, jei ne jūros liga” – sako jūros mėgėjai.

Jūros ligą sukelia jūros supimas. “Bjauriausias simptomas” – pykinimas ar net vėmimas, bet yra ir kitų, pvz. mieguistumas.

Skirtingi žmonės skirtingai “atsparūs” jūros ligai. Kuo žmogus mažiau atsparus, tuo:
(1) mažesnio ir trumpesnio supimo pakanka, kad jam pasireikštų jūros liga
(2) daugiau ir stipresnių vaistų jam reikia panaikinti ar bent sumažinti jūros ligos poveikį;
(3) stipresni simptomai.

Pavyzdžiui, mano žmona mažiau atspari jūros ligai nei aš. Kai plaukėme ekspediciniu kruizu į Antarktidą per banguočiausią pasaulyje Dreiko sąsiaurį, mūsų reakcijos buvo tokios:
-Žmona jau prieš įplaukiant į Dreiko sąsiaurį vakare išgėrė vaistų. Kitą rytą jos nepykino, bet plaukti buvo nemalonu (ne tas pats, kaip ant žemės). Vakarop vėl ėmė pykinti, reikėjo gerti vaistų iš naujo.
-Aš pirmą vakarą jokių vaistų negėriau. Įplaukus į Dreiko sąsiaurį, rytą jaučiausi gerai, tačiau įdienojus, nors ir nepykino, darėsi nemalonu plaukti. Tada išgėriau vaistų ir pradėjau jaustis vėl kaip ant žemės (plaukti malonu) – tiesa, kai kurie poveikiai liko (pvz. mieguistumas). Kitą vaistų dozę pakako gerti kitą dieną.

Tačiau nei mano žmona, nei aš, nesame “kraštutinumai”. Pvz. mano žmona niekada gyvenime laive nevėmė – o daugybė žmonių vemia. Būna ir žmonių, kurie ir tokio poveikio, kaip aš, nejaučia. Bet tai yra nuolatinis polinkis: pvz. žmoną supykina kiekviename laive, plaukiančiam per audringesnę jūrą, o manęs – ne.

Jūros ligą stiprina toks elgesys:
-Skaitymas, darbas kompiuteriu ir pan.
-Horizonto nematymas.

Vaistų nuo jūros ligos yra kelių rūšių. Stipriausiu laikomas skopolaminas, paprastai klijuojamas kaip pleistrai – bet jis turi šalutinių poveikių (man buvo laikina toliaregystė, gerklės skausmas, galvos skausmas). Optimalus būtent man kraštutinėmis sąlygomis pasirodė meklizinas. Natūralūs imbiero preparatai pasirodė labiau placebas. Tačiau kitiems gali veikti kitaip.

Skaityti daugiau: Jūros liga (jūrligė) – viskas, ką reikia žinoti

Saugumas laive

Ar pagrįsta baimė nuskęsti? Ir taip, ir ne. Nelaimės tikimybė maža, bet, priešingai nei su lėktuvais, kurie visur prižiūrimi bent vidutiniškai gerai, požiūris į laivų saugumą labai varijuoja skirtingose šalyse. “Pirmame pasaulyje” mažesniuose laivuose turistui bus privaloma plaukti su gelbėjimosi liemene ar ji bent jau bus šalia, prieš išplaukiant didesniam laivui bus saugumo instrukcija ar net evakuacijos repeticija. “Trečiame pasaulyje”, tuo tarpu, dažnai gali ir išvis nebūti gelbėjimosi liemenių, bent mažesniuose laivuose, ir didžiausios istorijoje transporto nelaimės įvyko būtent su laivais. Nuskendus kokiam vietiniam keltui Afrikoje ar Filipinuose žūva ir tūkstančiai žmonių.

Jei jums tai aktualu, galite pasižiūrėti, ar yra gelbėjimosi valtys, liemenės. Paprastai saugiausia yra plaukti didžiaisiais kruiziniais laivais, ypač tarptautinių kompanijų – o mažiau saugu vietiniais keltais, nesaugiausia – mažais vietiniais laiveliais.

Kelionių laivais istorija

Laivai – seniausias žmonijos ilgų nuotolių transportas. Tad iki XIX a. daugelis tolimų kelionių vyko laivais – jūromis, vandenynais, upėmis. Iš pradžių jos buvo neorganizuotos: reikėdavo sutarti su įgula, kad paimtų – tačiau XIX a. atsiradus garlaiviams tapo įprasti reguliarūs reisai, sujungę žemynus. Tiesa, plaukti į kitą žemyną reikėdavo ne vieną savaitę, tad turizmo nelabai galėjo būti: plaukdavo dirbti, migrantai. Tik pavieniai turtuoliai galėdavo sau leisti kelias savaites plaukti į vieną pusę dėl kelionės. Daugiau turistų plaukdavo vietiniais garlaiviais – upėmis, tarp salų.

XIX a. upėlaivius pradėjo stumti geležinkeliai – taip keliauti buvo ir pigiau, ir greičiau. Upėlaiviai iš pradžių išnyko turtingame pasaulyje, XX a., kai geležinkelius “papildė” autobusai – ir daug kur kitur.

XX a. pradžioje atsiradę reisiniai lėktuvai iš pradžių buvo prieinami tik turtingiems, bet jau XX a. viduryje pradėjo stumti maršrutinius laivus, nes pakankamai atpigo. Tolimų distancijų keleiviniai laivai tada pritaikyti naujam dalykui: kruizams, kur pats plaukimas turėjo tapti malonumu, o ne tiesiog kelione iš taško A į tašką B. Vėliau kruizų rinka išaugo taip, kad pradėta statyti dar didesnius ir patogesnius laivus specialiai vien kruizams. Kruizai vis labiau populiarėja, apima vis naujus žemynus ir jūras. Savo ruožtu, nors automobiliai ir autobusai iš dalies nukonkuravo trumpų nuotolių maršrutinius laivus, jie ir suteikė jiems atgimimą, nes reikia keltų, kurie galėtų juos perkelti per vandenį.

Tad nors nebėra taip, kad visur gali nuplaukti keleiviniu laivu, kaip kokiais 1900 m. – tų galimybių gausu ir vis daugėja ir tai yra unikalus kelionės būdas, suteikiantis ypatingus vaizdus ir daug galimybių bendrauti su žmonėmis.

Komentuoti

Keliavau traukiniais po pačias įvairiausias šalis – nuo Europos iki Indijos, nuo Kenijos iki Japonijos, nuo Kazachijos iki Aliaskos.

Sudėjau į vieną straipsnį visą informaciją apie tai, kaip keliauti traukiniais, kuo jie skiriasi tarpusavy, kaip rasti maršrutus ir bilietus, kur tai daryti verta, o kur – geriau neprasidėti.

Pasaulio traukinių tipai (kodėl traukinys traukiniui nelygu)

Turbūt joks keliavimo būdas nėra toks įvairus, kaip traukiniai. Skirtingose pasaulio šalyse traukiniai atrodo visiškai skirtingai – vienur tai brangiausias ir patogiausias būdas keliauti, kitur – tai labiau gražių vaizdų kupina patirtis, nei transportas, o dar kitur jie lėti, bet be galo pigūs…

Prieš sprendžiant, ar kelionė traukiniu – jums – reikia sužinoti, kokie gi toje šalyje ir jums reikiamoje linijoje traukiniai. O traukiniai būna kelių tipų:

1.Greitieji traukiniai. Jie lekia 250 km/h, net 350 km/h greičiais. Šalyse, kur yra greitieji traukiniai (tokių šalių – mažuma), jie paprastai – patogiausias ir greičiausias būdas keliauti. Net su nuvažiavimais iki stoties išeina gerokai greičiau, nei automobiliu, o atstumuose iki kokių 600 km – ir greičiau, nei lėktuvu, nes juk į oro uostą reikia atvykti iš anksto, jis toliau centro, nei stotis. Tačiau sutaupyti nesitikėk: greitieji traukiniai paprastai ir brangesni už viską: autobusus, automobilius, net lėktuvus. Mat paleisti greituosius traukinius be galo brangu: jiems reikia statyti visiškai naujas, tiesesnes ir lygesnes, geležinkelio linijas. Todėl kai kuriose šalyse (ne visur) yra ir kitas minusas: greitųjų traukinių stotys yra toliau nuo centro, nes jos pastatytos naujai (taigi, į jas tenka važiuoti iš miesto tarsi į kokį oro uostą, taip prarandant dalį sutaupyto laiko). Jei svarstote keliauti greituoju traukiniu, verta paieškoti ir vidinių skrydžių: jie dažnai pigesni. Patirtis lėktuve ir greitajame traukinyje labai panaši: panašios sėdynės su atlenkiamais staliukais, galimybės krautis telefoną, neretai – kelios sėdynių klasės. Tačiau kelionės greitaisiais traukiniais jausmas – su niekuo nesulyginamas; jais per vieną dieną gali normaliai apkeliauti šimtus kilometrų nutolusius miestus. Pavyzydys iš mano kelionės po Japoniją: išvažiavome iš Tokijo 7 val. ryto ir dar neatėjus 10 val. jau buvome Kijote (už 514 km), ten praleidome visą pilną dieną ir vakarą, o nakvojome dar už 131 km Himedžyje, kad iš pat ryto galėtume eiti į Himedžio pilį.

2.Standartiniai keleiviniai traukiniai. Geriausiu atveju važiuoja kokiais 100 km/h, bet dažnai ir tik 50 km/h ar lėčiau (štai Indijoje bet kuris traukinys, važiuojantis greičiau 55 km/h, vadinamas „supergreitu ekspresu“). Keliauti jais paprastai trunka gerokai ilgiau, nei automobiliu (bent jau priskaičiavus kelionės į stotį laiką), o jei šalyje yra magistralės – ir ilgiau nei autobusu. Tačiau tokie traukiniai dažnai būna pats pigiausias būdas keliauti po šalį, ypač skurdesnėse šalyse. Taip pat jie visi išvyksta iš stočių miestų centruose. Tiesa, jų grafikai dažnai retesni, nei autobusų, bet aiškesni: juk žinai, kad traukinys važiuos tik bėgiais, daug sunkiau „įlipti ne į tą“, maršrutų mažiau. Vagonų erdvė standartiniuose traukiniuose nėra tokia „aukso vertės“ kaip greituosiuose traukiniuose, tad čia gali būti ir atskiri vagonai restoranai, yra kur „pramankštinti kojas“. Važiuojant standartiniu keleiviniu traukiniu, svarbu, kiek ir kur jis stos pakeliui: jei stoviniuos daug stočių, tą patį atstumą nuvažiuoti gali užtrukti net dvigubai ilgiau ir gali apsimokėti palaukti vėlesnio rečiau stojančio traukinio užuot skubėjus lipti į ankstesnį lėtesnį. Retai stojantys traukiniai vadinami „Ekspresais“ (Express) o dažnai stojantys – „Vietiniais“ (Local).

3.Miegamieji traukiniai. Tai gali būti ir atskiri traukiniai, ir tiesiog atskiri vagonai standartiniuose keleiviniuose traukiniuose. Esmė: vietoje sėdynės gauni lovą, kurioje gali miegoti. Iš tikrųjų dažnai turi ir tą, ir tą: „dieninės“ sėdynės nakčiai transformuojamos į lovas. Kaina priklauso ir nuo to, kaip smarkiai sugrūstos lovos (vienu aukštu, dviem, trim?), taip pat ar turėsi atskirą kambarėlį (vadinamą kupė), ar visas vagonas bus tarsi vienas didelis lovų pilnas „hostelis“ (tai vadinama plackartu), o jei turėsi atskirą kupė – tai su kiek žmonių ją dalinsies (vienvietė, dvivietė, keturvietė…), ar turėsi kupė viduje kriauklę, dušą, tualetą (patys prabangiausi variantai!). Miegamieji traukiniai paprastai važinėja ilgais atstumais. Kadaise jie buvo įprasti visur, bet dabar juos daug kur išstūmė greitieji traukiniai („kam važiuoti visą naktį, kai gali nulėkti per 3 val.?“). Tačiau miegamasis traukinys prieš greitąjį turi ir privalumų: romantika ir kaina. Miegamieji traukiniai nebūtinai pigesni už greituosius (ypač jei renkiesi komfortabilesnes kupė) – tačiau net jei ir nesutaupysi tiesiogiai, sutaupysi netiesiogiai: juk praleisdamas naktį miegamajame traukinyje neturėsi mokėti už viešbutį (o jei imsi atskirą kupė, poilsio kokybė nebus prastesnė). Kas be ko, miegamaisiais traukiniais labiausiai apsimoka važiuoti naktį ilgesnius atstumus (mėgstu, kad bent 8 val.). Čia ilgesnis, lėtesnis važiavimas gali būti tik privalumas: juk niekas nenori atvykti į tikslą, tarkime, 4 val. ryto. Todėl greitieji traukiniai beveik niekada nebūna miegamieji, nakčiai jie stabdomi.

4.Miesto ir priemiestiniai traukiniai. Jie panašūs į metro – tik dažniausiai didžiąją kelio dalį važiuoja ant žemės ir rieda kiek ilgesnius atstumus (iki kokių 100 km). Jie gana lėti, nes daug kur stoja, bet privalumas – važiuoja dažnai, kaip metro, tad nereikia iš anksto tikrintis grafikų, pirkti bilietų, nes po kokių 10 ar bent 25 minučių visad atvažiuos traukinys (bent jau ne naktį). Taip pat jų linijos, kaip metro – fiksuotos ir aiškios, pažymėtos numeriais ar raidėmis, o ne dažnai negirdėtais stočių pakeliui pavadinimais. Tokiais patogu keliauti po miestą ir jo apylinkes. Tokio tipo traukiniai kiekvienoj šaly turi savo pavadinimą, kurį verta įsiminti: pvz. Vokietijoje tai S-Bahn, Paryžiuje – RER ir pan.

5.Turistiniai traukiniai. Jais važiuodami daugelis moka ne už nusigavimą iš taško A į tašką B, bet už patirtį. Tokie traukiniai paprastai važinėja gražiausiomis linijomis (už lango – kalnai, ežerai, jūra…), jungiančiomis turistinius miestus ar lankytinas vietas. Patirtį dar „pagražina“ dideli langai, maitinimas, kartais net – gido pasakojimas. Neretai tokiais maršrutais važiuoja kokie nors senoviniai traukiniai, pvz. traukiami garvežių: taip dar pritraukia geležinkelių fanų. Tokios kelionės kainuoja daug – nepaisant to, kad nėra labai greitos ar patogios. Tačiau traukinys čia – patirties dalis, tai labiau ekskursija, nei važiavimas. Neretai netgi pardavinėjami bilietai „tą pačią dieną į abi puses“, kaip į ekskursiją.

Traukinių bilietai ir kaip sužinoti, kur važiuoja traukiniai

Vienas kelionių traukiniu privalumas – paprastai lengva išsiaiškinti grafikus ar nusipirkti bilietus. Nes daugelyje šalių visi geležinkeliai priklauso vienai įmonei, kitose – vos kelioms įmonėms. Taigi, nuėjęs į atitinkamą interneto puslapį, greit sužinosi, kur ir kada visoje šalyje važiuoja traukiniai, lengva susiplanuoti visą kelionę. Ir, net jei nepirktum bilietų internetu, nuėjęs į kasą bet kurioje stotyje galėsi susipirkti bilietus visai kelionei – net iš kitų miestų.

Tai – visai kas kita nei autobusai, daug kurių privatūs. Dažnai nėra jokios vienos ar net kelių vietų, kur rastum informaciją apie visus autobusus, ir jau tikrai negalėsi Delio stotyje nusipirkti bilieto į autobusą Bombėjus-Goa, kuriuo važiuosi po savaitės (o į traukinį gali).

Be to, dar prieš apskritai imant domėtis traukinių bilietais, akimirksniu patikrinu, kur apskritai realu toje šalyje keliauti traukiniais. Tam padeda puslapis Open Railway Map – ten sužymėti visi pasaulio geležinkeliai; greitieji ir eiliniai geležinkeliai pažymėti skirtingomis spalvomis.

Taigi, jei jums reikalingos vietos yra prie „egzistuojančio geležinkelio“, verta ieškoti jo grafikų ir kainų. Kaip matyti, daugybėje pasaulio šalių geležinkelių nėra išvis, arba jie jungia tik kai kuriuos miestus – aišku, kad neverta ieškoti traukinio bilieto tarp miestų, kurių nejungia geležinkelis.

Tiesa, kai kuriose šalyse pardavinėjami „traukinių bilietai su persėdimais“. Panašiai kaip ir persėdimo iš lėktuvo į lėktuvą atveju, tokiais atvejais, pavėlavus pirmam traukiniui, gausi naują bilietą. Jei perki du atskirus bilietus, reikia pasilikti laiko persėdimui: kai kurios didžiųjų miestų stotys labai didelės, o jei ten būsite pirmą kartą, dar užtruks laikos susigaudyti, į kurį peroną eiti.

Beje, reikia atkreipti dėmesį, kad geležinkeliai pasaulyje nėra vienodi – skiriasi jų vėžės (atstumas tarp bėgių). Pvz. Lietuvoje vyrauja rusiškoji vėžė (1,520 m), o Vakarų Europoje – tarptautinė (1,435 m). Teoriškai įmanoma traukiniui pervažiuoti iš vienos vėžės į kitą: tam arba naudojami specialūs traukiniai, arba per kelias valandas laukiant pasienio stotyje „perkalami ratai“. Bet realybėje tai atsieina pinigų/laiko, tad jeigu susiduria skirtingos vėžės, traukinių maršrutų, jungiančių abi puses, bus mažai ir gali būti patogiau keliauti kitais būdais. Dėl šios priežasties, tarkime, mažai yra traukinių iš Lietuvos į Lenkiją ar toliau.

Taip pat reikia žinoti, kad kai kuriose šalyse traukinių bilietų kainodara yra kaip ir lėktuvų – į tą patį traukinį perkant bilietą smarkiai anksčiau (ar jei traukinys nepilnas) mokėsi mažiau. Ten labai apsimoka pirkti iš anksto, o ne stotyje. Taip pat yra šalių, kur traukinių per mažai ir iš anksto nenusipirkęs bilieto negausi. Bet yra šalių, kur kainos nesikeičia kada bepirksi, ir bilietų beveik visada yra – tokiose neapsimoka pirkti iš anksto, geriau pasilikti galimybę pakeisti planus.

Traukinių abonementai – Eurail, JR Pass ir kt.

Vienas unikalių kelionės traukiniais žavesių – traukinių abonementai (pasai), kuriuos įsigijęs gali tom dienom neribotai važinėti traukiniais. Kadangi vienos šalies keleiviniai traukiniai (ar dauguma jų) priklauso vienai kompanijai, tai tos kompanijos (ar kelių kompanijų aljanso) išleisti abonementai paprastai leidžia pasiekti daugelį šalies miestų.

Variantai būna keli:
1.Abonementas galioja fiksuotą laiko tarpą, pvz. 1 savaitę ar 2 savaites. Tokie apsimoka labai intensyvioms kelionėms, kai kasdien kur nors važiuosi traukiniais. Pvz. taip apkeliavau Japoniją su „JR Pass“ abonementu, per savaitę aplankydamas keliolika miestų: greitaisiais traukiniais pervažiuodavau ir 300-700 km per dieną.

2.Abonementas galioja nustatytą dienų skaičių – tačiau tos dienos gali būti ne iš eilės. Tokie apsimoka keliaujant mažiau intensyviai. Abonemento dienas panaudoji, kai važinėji dideliais atstumais, o tarp jų gali būti ir vienoje vietoje ar aplink, keliauti kitais būdais (arba pigiais, trumpų nuotolių traukiniais – neapsimoka dėl tokių sunaudoti abonemento dienos!). Tiesa, dažnai vis tiek būna maksimalus laiko tarpas, per kurį privalai išnaudoti visas dienas. Šitaip, pavyzdžiui, keliavome po Pietų Korėją – bazuodamiesi Seule, su abonementu kas antrą ar kas trečią dieną suvažinėdavome greitaisiais traukiniais pirmyn-atgal į kokį miestą ir grįždavome (išvažiuodavome anksčiausiu rytiniu traukiniu, grįždavom paskutiniu vakariniu).

Taip pat pasitaiko „nuolaidos abonementų“: juos pirkdamas nekeliausi nemokamai, bet gausi nuolaidą kiekvieno bilieto kainai (pvz. 50%). Dažniausiai tokius naudoja gyventojai, o ne turistai.

Europoje garsiausias traukinių abonementas – Eurail, nes jis įgalina keliones traukiniais po daugelį Europos šalių. Tiesa, būtina viską pasverti. Skirtingose šalyse to paties Eurail sąlygos skirtingos: kai kuriose net ir turėdamas abonementą privalai dar rezervuoti kiekvieną bilietą ir susimokėti „rezervacijos mokestį“, kuris savaime sąlyginai nemažas (turint omeny, kiek jau sumokėjai už Eurail). Dar kitose šalyse nors Eurail sąlygos geros, vietiniai bilietai irgi labai pigūs, todėl Eurail neapsimoka. Be to, svarstant, ar apsimoka Eurail, verta lyginti kainas ir galimybės ne tik su traukinio bilietais „perkant po vieną“, bet ir su autobusais, lėktuvais ar kitais kelionės būdais. Viską susumavus, Eurail apsimoka pirkti, jei tom dienom keliausi didelius atstumus traukiniais šalyse, kur šiaip bilietai brangūs, o su Eurail priemokos už kiekvieną bilietą nėra ar ji maža.

Dalis abonementų praktiškai niekada neapsimoka – pvz. niekaip nemačiau naudos iš Indijos abonemento, tad jo ir nepirkau. Kiek skaičiavau – jis man būtų apsimokėjęs, nebent jei didžiąją kelionės laiko dalį praleistum traukiniuose, važiuotum 12 val. kasdien ir pan. Tiesa, kainos keičiasi, pasiūlymai skiriasi: todėl reikia nesivadovauti kokio keliautojo 3 ar 5 metų senumo patirtimi ir pačiam patikrinti reikiamos šalies abonementą prieš kelionę. Kartais abonementai brangsta greičiau už bilietus – ir kas apsimokėjo, nebeapsimoka. O kartais atvirkščiai.

Bet šiaip abonementai apsimoka tik intensyviausioms kelionėms – kita vertus, turėdamas abonementą gali pasvarstyti kelionę “paintensyvinti”, keliauti taip, kaip antraip nekeliautum, nors gal tai ir savaip patogiau, pavyzdžiui:
*Kaip mes Pietų Korėjoj suvažinėdami per dieną pirmyn-atgal į tą pačia nakvynės vietą Seule, užuot tampęsi su kuprinėm (būdavo ir 600 km atstumas per dieną iš viso).
*Kaip mes Japonijoj naudojomės greitaisiais traukiniais tarsi metro, be jokio ėjimo į kasą tiesiog lipdami į tą, kuris greičiausiai atvažiuoja ir važiuoja kur reikia (ten su abonementu nereikia rezervacijos).

Jei apsispręsite pirkti abonementą, žiūrėkite ir įsigijimo sąlygas. Kai kuriuos abonementus, tarkime, galima nusipirkti tik už šalies ribų (t.y. prieš kelionę), kitus gali ir internetu.

Traukinių pliusai ir minusai

Koks bebūtų traukinys ir kur, jie turi kai kuriuos bendrus pliusus, lyginant su autobusais:

1.Važiuoja tolygiau, nei autobusas, nestoviniuoja sankryžose ir pan. – todėl patogiau jame skaityti, dirbti, miegoti (ypač tiems, ką gali supykinti).

2.Lengviau suprasti maršrutus – traukinys važiuos tik ten, kur yra bėgiai, tad belieka sužinoti, ar stos atitinkamoj stotelėj.

3.Lengviau rasti bilietus ir grafikus, nes geležinkelių kompanijų mažiau, nei autobusų (žr. aukščiau).

4.Įprasta, kad traukinyje yra tualetas (autobuse dažnai nebūna ar neveikia).

5.Daugiau vietos ir erdvės – dėl to ir dėl tolygaus važiavimo paprasta pasivaikščioti. Kai kuriuose traukiniuose ir yra kur nueiti (vagonai restoranai, pardavimo automatai, „balkonai“ ir pan.).

6.Alternatyvūs vaizdai pro langą – jei kažkuriuo maršrutu jau važiavote autobusu ar automobiliu, tai kas palei kelius matėte, o geležinkelis bus nauja patirtis (tad gali būti verta į vieną pusę keliauti automobiliu, į kitą – traukiniu). Kai kurios geležinkelio linijos garsėja kaip itin gražios.

Tačiau traukiniai turi ir minusų:

1.Geležinkeliai yra ne visur. Taigi, traukiniais galėsi nuvažiuoti mažiau kur, o net jeigu abiejuose miestuose ir yra traukinių stotys, nebūtinai bus tiesus geležinkelis tarp jų. Be to, dažnu geležinkeliu nevažinėja keleiviniai traukiniai arba važinėja tik itin retai.

2.Kelionės autobusu visur pasaulyje daugmaž panašios tarpusavyje – kaip ir kelionės automobiliu ar kelionės lėktuvu, taigi, pasirinkęs tokį kelionės būdą, žinai ko tikėtis. Tuo tarpu traukiniai gali važiuoti ir 30 km/h, ir 300 km/h vidutiniu greičiu, turėti kėdes arba lovas (miegamųjų autobusų irgi būna, bet retai), bendrą erdvę ar atskirą kupė, turėti vagoną-restoraną arba ne, kai kuriose šalyse traukiniai tragiškai vėluoja valandų valandas ar net paras (kas autobusams ar lėktuvams pasitaiko daug rečiau). Visa tai būtina išsiaiškinti prieš renkantis toje šalyje keliauti traukiniu, nes yra vietų, kur kelionės traukiniais turi gerokai daugiau papildomų minusų (arba daugiau pliusų).

Traukinių kultūra

Traukiniai labiau nei daugelis transporto rūšių kiekvienoje šalyje turi savo kultūrą. Nes traukiniai atsirado dar XIX a., tai buvo pirmasis masinis žemės transportas pasaulyje – ir kelionių geležinkeliais tradicijos skirtingose šalyse nuėjo skirtingais keliais. Skiriasi, ko žmonės tikisi iš traukinio, kaip traukiniuose elgiasi. Labai įdomu tą kultūrą patirti – visada keliaudamas traukiniais ja pasidomiu ir stengiuosi įsijausti.

Pavyzdžiui, Japonijoje traukinys – „ramybės oazė“, ten nemandagu garsiau kalbėti ar kalbėti telefonu – nes kaip niekur daug keleivių net priemiestiniuose traukiniuose miega prieš ar po ilgų darbo valandų. Užtat įprasta traukiniuose valgyti (kas daug kur pasauly uždrausta), o ekiben vadinamas „traukinių stočių maistas“ yra taip numylėtas, kad dėl geriausių „ekiben“ jų fanai netgi trumpam išlipa stotyse, kuriose šiaip jiems išlipti nereikėtų. „Išlipti trumpam“ paprasta, nes Japonijoje pagrindinėse linijose traukiniai važinėja kas 10 ar 15 min. tarsi metro. Ir tie traukiniai punktualiausi pasaulyje: japonai net įpratę planuotis persėdimą iš traukinio į traukinį per kokias 30 sekundžių, nes „abudu tie traukiniai juk vienu metu stabtels priešingose to paties perono pusėse“!

Indijos perkrauti traukiniai – pagrindinė priemonė, sujungianti šalį. Kad ir lėti, nepatogūs, neretai vėluojantys valandų valandas, pergrūsti taip, kad bilietus kartais tenka pirkti ir prieš mėnesį-kitą, jie daugelyje maršrutų visgi – geriausia kelionės alternatyva. Be to, kiekvienas Indijos traukinys – tai socialinė piramidė. Važiavimo klasių juose būna penkios ir keliaudamas kiekvienoje sutikdavau visai kitokius žmones – nuo besistumdančių beraščių vargšų žemiausiose iki angliškai puikiai kalbančių inžinierių aukščiausioje. Indijos geležinkeliuose normalūs daug dalykų, už kuriuos kitur gal net būtum suimtas: jų laukiama miegant ant žemės stotyse tarp žiurkių ir karvių, normalu lipti į važiuojančius traukinius pro langą ar bent taip įgrūsti lagaminus, kad užimtum vietą (ir konduktorius nustebo kai atsisakėm iššokti iš važiuojančio traukinio po to, kai jis pavėlavo atidaryti stotyje duris). Elgetos, pro langą maistą stumdantys prekijai ir vagono viduj ką sau iš to valgio mėginančios nugriebti pelės. Ko tik nemačiau apvažiuodamas Indiją geležinkeliais!

JAV ir Kanadoje traukinys (išskyrus kelis priemiestinius) – tai tokia „XIX a. aristokratiškos kelionės patirtis“. Prabanga, nuostabūs vaizdai, atskiros vietos valgymui, kai kur net balkonai apsidairymui. Tačiau traukiniai lėti, nuolat vėluoja, stoja praleisti kitus traukinius. Per vieną kelionę Aliaskoje netgi du priešpriešiais atvažiavę traukiniai sustojo vidury niekur, kad mašinistai perliptų iš vieno į kitą! Kaip ir XIX a., niekas nesitiki greičio ir punktualumo, tarsi tai būtų turistinis traukinys, nors toks nėra.

Kinijos geležinkeliai – tokie „autoritariniai“. Bilietą perki tik su pasu, į peroną apsauga praleidžia tik kai jau ten atvažiuoja traukinys (visa minia pajuda vienu metu), visokios saugumo patikros, daug kur – didžiulės eilės ir grūstys… Iš pažiūros Kinijos greitieji traukiniai labai panašūs į japoniškus, bet atmosfera keliaujant visiškai kitokia, o apie „japonišką“ atėjimą į stotį ir neplanuotą įlipimą į pravažiuojantį traukinį dažniausiai gali tik pasvajoti! Užtat stotys – naujesnės ir didesnės nei bet kur kitur pasaulyje, tarsi tarptautiniai oro uostai.

Kenijoje senoji britiška geležinkelių sistema po nepriklausomybės dėl nepriežiūros beveik visai sunyko, bet kinai pastatė naują, nors ir mažesnę. Pastaroji primena ‘eilinius’ Europos traukinius, bet ten, palyginus su itin prastais keliais, tai – bene patogiausias būdas keliauti. Tačiau traukiniai važiuoja retai, stotys toli nuo miestų – taigi, kelionė traukiniu “atima” žymią dalį dienos, tad kelionė traukiniu – “visos dienos įvykis”. Panaši situacija būdinga ir daugiau Afrikos šalių.

Aišku, savą traukinių kultūrą turėjo ir Sovietų Sąjunga, ją dar prisimena vyresni lietuviai: su miegamaisiais traukiniais, visur važinėjančiais Maskvos laiku, plackartais, vagonais restoranais ir daugiadienėmis kelionėmis – traukinyje „gyvenama“ ilgiau laiko, nei bet kur kitur pasaulyje, jis kai kuriems tampa it laikinais namais. Ta kultūra liko Rusijoje, pats patyriau ją Kazachijoje – o Lietuvoje ir kitose mažesnėse šalyse pranyko, nes tiesiog neturime tam tinkamų ilgų maršrutų; traukinius nukonkuravo autobusai.

Komentarai

Kiek laiko turėtų trukti kelionė?

Esu išbandęs visų trukmių keliones ir čia rašysiu jų pliusus ir minusus.

Kam tokiems, kada ir kur verta keliauti savaitgaliui, savaitei, o gal dar ilgiau?

 

---

Savaitgalio kelionės (2-4 d.)

Skaityti plačiau: Savaitgalio kelionės – viskas, ką reikia žinoti

Keliaujama savaitgaliui arba „ilgajam savaitgaliui“, gal prisidūrus vieną ar dvi dienas atostogų.

Kur, kam ir kada taip keliauti:

Savaitgaliui keliauti verta ten, kur skrydžiai pigūs ir patogūs (arba, jei važiuojate automobiliu – ten, kur nuvažiuoti netruks ilgai).

Kai kelionė tokia trumpa, bet koks persėdimas oro uoste ar ilgas važiavimas „suvalgo“ daug kelionės laiko.

O jei skrydis daug kainuoja, tai, padalinus tą kainą vienai kelionės valandai, išeis labai daug. Na, jei skrendate dviems dienoms už 300 eurų, tai kelionės diena jums kainuos 150 eurų asmeniui vien už skrydį. Kas kita, jei skrendate už 30 eurų.

Išeina, kad savaitgalio kelionės iš Lietuvos lėktuvu paprastai būna po Europą (nes anapus Europos pigių ir patogių skrydžių mažai), o automobiliu – į kaimynines šalis (Latviją, Lenkiją, ilgajam savaitgaliui gal dar Estiją).

Idealus „grafikas“ savaitgalio kelionei, aišku, kai lėktuvas išskrenda penktadienio vakarą ar šeštadienio rytą, o grįžta sekmadienio vakarą. Bet tokių idealių grafikų bus mažai, ypač iš Lietuvos. Tad verta taip griežtai prie savaitgalio nesirišti ir, tarkime, keliauti ketvirtadieniui-sekmadieniui. Net ir paėmus vieną ar dvi laisvas dienas, savaitgalio kelionė vis tiek jų daug „nesudegins“, o įdomiai praleisto laiko bus kiek daugiau ir, svarbiausia, daugiau galimybių rinktis kryptį, nei mėginant skristi penktadieniui-sekmadieniui.

Kone kiekviena vieta Europoje turi ką pasiūlyti 2 dienoms, taigi, savaitgalio keliones gali planuoti žiūrėdamas skrydžių akcijas: jei kur nors bus pigus ar patogus skrydis, gali skristi, ką veikti įdomiai tikriausiai tikrai rasi.

Geriausios savaitgalio kelionės vieno šių tipų:

1.Savaitgalis didmiestyje. Per jį aplankai svarbiausias miesto vietas, pastatus, muziejus, važinėji po miestą viešuoju transportu, nes jis didmiesčiuose patogus, greitas, važinėja nuolat, ar Uber. Tokių mano savaitgalio kelionių pavyzdžiai: Londonas, Paryžius, Viena, Stokholmas, Berlynas, Roma ir kt. Beje, tikslus laikas, kokio reiks vien svarbiausioms miesto vietoms aplankyti, priklausys nuo miesto: pvz. Stokholmui užteko ir 2 d., o Romoje ir po 4 d. atrodė, kad norėtųsi likti dar.

2.Savaitgalis su nuomotu automobiliu užmiestyje. Skrendi į kokio miesto oro uostą, bet į tą miestą net nevažiuoji: oro uoste išsinuomoji automobilį ir lankai gražius miestelius ar gamtos vietas. Teoriškai galima būtų ir viešuoju transportu, bet vietų, kur viešasis transportas pakankamai dažnas ir patogus tam, nėra daug: kai turi tik savaitgalį, nori aplankyti daug vietų ir negaišti laiko „kol atvažiuos autobusas“, nesitaikyti prie grafikų. Tokių mano kelionių pavyzdžiai: Londono apylinkės (Oksfordas, Kembridžas, Vindsoras, kurortai), Hamburgo apylinkės, Bristolio apylinkės (su Stounhendžu, Velsu ir kt.), Škotija, Airija iš Dublino ir kt.

3.Savaitgalis „su tikslu“. Skrendi į miestą, kuriame jau buvai, bet dabar turi konkretų tikslą grįžti. Gal koks renginys, emigrantų draugų lankymas, dar nepatirtos vietos, grįžimas į numylėtą vietą. Tai nebus „visų svarbiausių vietų lankymas“, nes jos jau matytos, o pažvelgimas į tą miestą naujai.

Savaitgalio kelionių pliusai:

1.Kelionė atrodo ilgesnė, nei iš tikro. Nes kiekvienoje kelionėje įspūdingiausios būna pirmos dienos, kai viskas nauja, o savaitgalio kelionėje ir yra tik tos dienos.
2.Mažai išleidi pinigų nakvynėms.
3.Nereikia imti laisvų dienų darbe (ar beveik nereikia).

Savaitgalio kelionių minusai:

1.Mažai variantų kur skristi (tik kai kurie Europos miestai).
2.Didelę kelionės kainos dalį sudaro skrydžio bilietai – verta tik jeigu jie pigūs.
3.Ženklią kelionės laiko dalį sudaro pats keliavimas (skrydis, važiavimas) – verta tik jeigu jis trumpas ir patogus.
4.Didelis kelionės tempas, daug „buities reikalų“ (į oro uostą ir iš oro uosto, tik atsikraustai ir jau reikia išsikraustyti, tik susidedi daiktus ir jau reikia išsikrauti), fiziškai turbūt pavargsi (nors psichologiškai pailsėsi).
5.Nespėji gerai įsigilinti į viską. Bus dalykų, kurių aplankyti negalėsi, nes, pavyzdžiui, kaip tik tom dienom neveikia.
6.Savaitgaliui norite keliauti ne tik jūs, tad skrydžiai bus kiek brangesni, ypač ilgiesiems savaitgaliams.

 

---

Atostogų kelionės (7-21 d.)

Keliaujama per atostogas, neretai 7 dienoms, 10 dienų ar 14 dienų. Paprastai – pasiėmus savaitę atostogų, dvi savaites atostogų.

Kur, kam ir kada taip keliauti:
Kadangi atostogas turėti įprasta, jas numato ir darbo teisė, daugelis bent kartą į metus turi ilgesnes atostogas – tai per atostogas išvykti į užsienį verta bet kam, kam bent kiek įdomios kelionės.

Atsotogų kelionių metu gali aplankyti praktiškai bet kurį pasaulio kraštą, tačiau rekomenduojama kelionės trukmė priklauso nuo to, kur skrisite.

Savaitei rekomenduočiau skristi į artimesnius Europai kraštus, kur skrydžiai pigesni, patogesni (Artimieji Rytai, Šiaurės Afrika, gal JAV ir kt.). Nes jei, tarkime, skristumėte ten, kur vien nuskridimas su kelionėmis iš oro uosto “suvalgys” daug laiko, mažesnis procentas atostogų tektų maloniajai kelionės daliai.

Tuo tarpu dviems savaitėms ar juoba trims savaitėms jau gali skristi bet kur, nes net ir 24 val. skrydis (su persėdimams sugaištu laiku) visai pakenčiamas dalykas, kai skrendi 20 dienų. Dviems-trims savaitėms galima važiuoti ir automobiliu ar kemperiu iš Lietuvos – net jei važiavimui susigaiš daug laiko, daug laiko ir liks. Aišku, atostogų kelionės automobiliu vis tiek apsiriboja Europa arba Europos pašonėje esančiomis žemėmis (šiaurės Afrika, vakarų Azija).

Taip pat aktualu kelionės trukmę parinkti tokią, kad spėtumėte aplankyti atitinkamą šalį (vienoms šalims reikia daugiau laiko, kitoms – mažiau). Jei skrendate į didelę šalį, o laiko nedaug, verta pasirinkti tyrinėti kokį nors vieną jos regioną (nėra tikslo skristi savaitei ar dviems tikintis pamatyti „visas JAV“, bet realu skristi savaitei, tarkime, į kelis JAV vakarų nacionalinius parkus arba į JAV rytų didmiesčius). Savo ruožtu, jei skrendate į mažas šalis, gali būti verta apjungti kelias šalis į vieną kelionę (pvz. taip per dvi savaites apkeliavau Omaną, JAE ir Kuveitą). Svarbu, kad į vieną kelionę apjungiamos vietos būtų gana arti viena kitos, arba sujungtos patogiais skrydžiais, kad mažiau laiko „susidegintų“ judėjimui nuo vietos prie vietos. Nelogiška, tarkim, į vieną dviejų savaičių kelionę į JAV jungti Niujorką, Havajus ir Aliaską, nes atstumai bus milžiniški, vidiniams skrydžiams sugaištas laikas didelis.

Renkantis atostogų kelionės laiką, gerai, kai prie atostogų pavyksta prijungti ir savaitgalius, ypač ilguosius – tokiu atveju užsienyje praleisdamas 9 ar 10 dienų atostogadienių “sudegini” tik 5, o užsienyje praleisdamas 16-17 dienų – 10 laisvadienių. Dar metų pradžioje verta apmąstyti galimybes “išplėsti” atostogas prijungiant laisvadienius.

Atostogų kelionių pliusai:
1.Laiko pakanka visoms pagrindinėms lankytinoms vietoms.
2.Galima skristi į bet kurią pasaulio vietą.
3.Tempas gali būti lėtesnis, nei savaitgalio kelionėse, ir vis tiek daug pamatysi, patirsi. Ypač aktualu keliaujant su vaikais, vyresniems žmonėms.
4.Geriau „atsipalaiduoji nuo visko“, nei savaitgalį, ypač jei atostogos 2 savaičių.
5.Atostogas gali pasiimti kada nori, nestandartiniu metu, kai ne sezonas, pigu.

Atostogų kelionių minusai:
1.Vis tiek pritruks laiko pažinti šalies kultūrą, leistis į ilgus žygius, patirti retesnes šventes ir t.t.
2.Tokios kelionės degina laisvadienius, kurių kiekis ribotas.
3.Palyginus su savaitgalio kelionėmis, daugiau atsieis išlaidos vietoje, ypač kai keliauji į brangias šalis.
4.Jei atostogos „standartiniu metu“ (pvz. kai vaikų atostogos, aplink Kalėdas ir Naujus metus) – tai kainos bus didelės, nes tada skristi nori visi.

Atostogų kelionių formatai:

1.Poilsinė kelionė „kur šilta“. Tokias pardavinėja kelionių organizatoriai – Egiptas, Turkija, Tunisas ir kt. Standartiniai formatai: 7 d., 10 d., 14 d. Gyvenama tame pat viešbutyje, neretai su maitinimu. Kai kas tame viešbutyje praleidžia visas atostogas, atsipalaiduoja – bet dažnai dienai ar kitai pasiima ekskursijas ar nuomotu automobiliu aplanko kai kurias apylinkes. Galima poilsinę kelionę susiorganizuoti ir pačiam perkant skrydžius ir viešbutį vietoje. Tokiu būdu paprasčiau, tarkime, pagyventi keliuose miestuose, ar dalį laiko poilsiauti, dalį skirti krašto pažinimui.

2.Nepriklausoma pažintinė kelionė. Aktyviai keliaujama po šalį nuomotu automobiliu arba viešuoju transportu, kad būtų pamatytos visos svarbiausios lankytinos vietos.

3.Organizuota pažintinė kelionė. Lėktuvu+autobusu ar tik autobusu nuvežama į kelionės šalį, o ten visuomet lydi ir apie ją pasakoja gidai. Stengiamasi apvežti kuo daugiau įdomių vietų.

3.Aktyvi kelionė. Keliaujama užsiimti tam tikru hobiu – pvz. slidinėti, kaituoti ar kopti į kalną. Laikas leidžiamas vietose, kur tokioms aktyvioms pramogoms galimybės geriausios. Dažnai 7-10 d.

 

---

Ilgalaikės kelionės (mėnuo ir ilgiau)

Skaityti plačiau: Ilgalaikės kelionės – kur? Kaip? Iš ko?

Kur, kam ir kada taip keliauti:

Prie tokių kelionių jau reikia „priderinti gyvenimą“: jei dirbi eilinį darbą, galimybių nebus, arba turėsi kaupti atostogas daug metų atsisakinėdamas atostogų kelionių.

Tačiau variantų kaip keliauti ilgą laiką – daug, juos aprašau kitame straipsnyje. Žmonės tai daro tarp darbų (išėjus iš vieno, prieš ieškant kito), studentai per vasaros atostogas, kiti (ir aš) keliaudami dirba nuotoliu (bet tam turi būti atitinkamas darbas).

Ilgalaikėse kelionėse trukmė beveik neberiboja: gali keliauti kur nori, kokiais nori tempais, prisiderinti prie bet kokių skrydžių akcijų, švenčių. Gali įsigilinti į šalį, leistis į ilgalaikes patirtis (savanorystė, kalbų mokymasis, kelių savaičių žygiai ir t.t.).

Ilgalaikės kelionės gali būti iš esmės bet kur pasaulyje, nors labiausiai verta keliauti taip ten, kur nėra brangu ir kur nebus galimybių nukeliauti trumpam laikui iš namų (ypač jeigu ilgalaikė kelionė – laikinas dalykas, o po jos ketinate grįžti).

Dažnas variantas, kad ilgalaikė kelionė yra žiemą ir keliaujama ten, kur šilčiau.

Ilgalaikių kelionių pliusai:
1.Laiko užtenka viskam, net ilgalaikėms patirtims.
2.Daugiausiai galimybių pasinaudoti įvairiom akcijom, nes ar skristi dviem dienom anksčiau, ar vėliau dažnai visai nesvarbu.
3.Lėtesnis tempas, dėl ko viena diena kainuos mažiau (mažiau judėjimo, nakvoti ten pat savaitę gali būti pigiau nei dieną ir t.t.)
4.Lėtesnis tempas, dėl ko taip nepavargsti fiziškai.

Ilgalaikių kelionių minusai:
1.Nesuderinama su „standartiniu darbu“, reikia priderinti ir veiklas, ir gyvenimo būdą.
2.Jei perki bilietą į vieną pusę dažnai išeina brangiau, nei į abi puses.
3.Brangu jeigu šalis brangi.
4.Galite pasiilgti namų, tam tikrų daiktų kurių negali turėti su savimi, draugų ir t.t. (priklauso nuo žmogaus).
5.Gali padėti trukdyti maksimalaus buvimo laiko šalyje ribos (galima spręsti „visa run“ ir kitais būdais).
6.Gali būti sunku grįžti (ypač jei neturi darbo, namų).

Ilgalaikių kelionių formatai:

1.Žiemojimas svetur. Tikslas – praleisti žiemą šiltame klimate, neretai apsistojant kokiame kurorte.

2.Nesibaigiančios “darbostogos”. Dirbama per atstumą, kelionė susilieja su gyvenimu.

3.Kuprinėjimas (backpacking). Ieškoma nuotykių, pažinčių, keliaujama be didelio plano, naudojamasi iškilusiomis progomis.

4.Tikslinės kelionės. Pavyzdžiui, mokytis kalbos ir pasinerti į numylėtą kultūrą arba leistis į didžiulę ekspediciją.

Kitokios kelionės

*Vienadienės išvykos automobiliu arba – retais atvejais tai įmanoma – lėktuvu, nuskrendant ryte ir grįžtant vakare. Čia nereikia nei atostogų, nei mokėti už nakvynę, bet galimybių tokioms iš Lietuvos mažai. Tačiau jei gyvenate netoli judraus oro uosto, pvz. Londone, galimybių gali būti daug. Taip pat vienadienėms išvykoms daug galimybių jei neseniai kažkur emigravote ar laikinai gyvenate ir dar nesate aplankę visko aplinkui.

Komentuoti

Baltijos jūroje reklamuojami “Minikruizai”, “Kruiziniai keltai” – kas tai ir kada verta taip keliauti?

Internete gausu ir besidžiaugiančių tokiom kelionėm, ir labai jomis nusivylusių.

Kaip ir visur, svarbiausia žinoti, ko tikėtis. Plaukęs daug Baltijos jūros keltų, čia pamėginsiu viską paaiškinti, ką daryti, kad kelionė keltu per Baltijos jūrą nenuviltų.

Kruizinis keltas – kas tai?

“Kruiziniais keltais” vadinami didžiausi ir įdomiausi Baltijos jūrą kertantys keltai. Baltijos jūros dydis toks, kad daugelis maršrutų skersai ją užtrunka kokį pusdienį ar dieną. Taigi, kruiziniai keltai paprastai būna naktiniai: išplaukia dieną ar vakare ir atplaukia kitą rytą ar dieną. Svarbiausia: jie tokie dideli, kad dažname jų yra pakankamai pramogų, poilsio vietų, kad ten praleistas laikas būtų smagus ir įdomus (ar bent taip sako jų reklamos).

Aišku, kaip ir kiekvienas keltas, kruiziniai keltai gabena automobilius ir sunkvežimius. Aplinkui Baltijos jūrą važiuoti be galo toli. Taigi, automobilių ir sunkvežimių vairuotojams kruiziniai keltai padeda sutaupyti daug laiko ir pinigų. Tarkime, Klaipėda-Karlshamnas nuplaukti užtrunka 12 val., o važiuoti per Daniją reikėtų 21 val.; benzinas kainuotų brangiau, nei keltas.

Tiesa, kai kurie Baltijos keltai plaukia palei krantus ir jais plaukti gali užtrukti net ilgiau, nei vairuoti: pvz. Klaipėda-Kylis plaukia 19 val., o nuvažiuoti be sustojimų būtų 16 val. 30 min. (jei važiuoji iš Vilniaus, kelionė keltu atitinkamai 24 val. “su viskuo” ir tik 15 val. 30 min. vairuojant). Bet juk plaukdamas keltu gali ilsėtis, o ne vairuoti!

Priešingai nei mažieji keltai, tokie, kaip plaukioja iš Klaipėdos į Smiltynę, kruiziniai keltai – tai ne tik denis mašinoms sustatyti ir salonas su kėdėmis. Ten yra ir kajutės nakvynei, bent vienas restoranas – o didesniuose rasi ir daug restoranų, kazino, barus su gyva muzika ir t.t. Būtent iš čia ir yra žodis „kruizinis“: tokiame kelte gali pasijusti tarsi kaip kruiziniame laive, bent jau vieną naktį. Na, jei plauksi pirmyn-atgal – dvi naktis.

Įmanoma po Baltijos jūrą susidurstyti ir ilgesnius “kruizus” skirtingais keltais: Talinas-Stokholmas-Marienhamnas-Helsinkis-Talinas ir pan. Todėl daug keleivių kruiziniais keltais plaukia be automobilio. Dalis plaukia dėl pramogų kelte ir krante mažai ką daro (ypač jei kelte dėl mažesnių mokesčių pigus alkoholis…).

Tačiau ne kiekvienas Baltijos keltas vertas to kruizinio kelto vardo…

Kruizinis keltas keltui nelygu

Perskaitęs internete „Kaip patiko plaukti Baltijos keltu!“ ar „Tie Baltijos kruizai – tikra apgavystė, fūristų laivas ir tiek“ iš karto galiu nuspėti, kokiu keltu kas plaukė.

„Tikrieji kruiziniai keltai“ – dideli, talpina ~2000-3500 keleivių, o dėl tiek jau būna ir pramogų bei kito, dalis keleivių jais plaukia specialiai dėl patirties. Tuo tarpu Baltijos jūroje gausu ir mažesnių naktinių keltų, kuriuose, be techninių patalpų ir automobilių denio, rasi tik kajutes ir kokį vieną restoraną, jais plaukia ~300 keleivių. Tokiais paprastai plaukiama tik „iš reikalo“, dažniausiai taip gabenami sunkvežimiai, ir pavieniai turistai, ten atsidūrę, gali pasijusti kiek ne savo vietoje ar bent jau neturintys ką veikti. Ypač jei jie patys dar plaukia be automobilio (taigi, jiems kaip ir nebūtina plaukti, skristi būtų greičiau/patogiau).

Koks laukia keltas galima sužinoti internete – paieškokite jo pavadinimo ir pamatysite, koks jo dydis. Deja, iš Lietuvos „didžiųjų keltų“ plaukia mažai. Nes Klaipėda nėra superdidmiestis, o didžiausi keltai jungia didžiausius Baltijos jūros pakrantės miestus: ypač Stokholmą, Helsinkį, Taliną, bet kažkiek ir Rygą, Turku ir kt. Nemažai Suomijos-Švedijos ar Estijos-Švedijos keltų pakeliui stoja Alandų salose – tai dėl mokestinių priežasčių (kadangi Alandų salos yra ne Europos Sąjungoje, tai, jei keltas ten stoja, reikia mažiau mokėti mokesčių). Didžiausi iš Lietuvos plaukiantys keltai šiuo metu (2023 m.) – Klaipėda-Karlshamnas, ir tai jie talpina tik ~600 keleivių. Visi kiti keltai iš Klaipėdos tikrai nėra tikra kruizinių keltų patiritis.

Įprasta, kad tam tikra linija plaukioja tik vienas keltas, arba du vienodi tos pačios kompanijos keltai. Taigi, nėra taip, kad galėtum, tarkime, pasirinkti, kur keliausi, o tada jau rinktis geresnį keltą. Realiai reiktų daryti atvirkščiai: rinktis, kur keliausi, tik iš tų maršrutų, kuriais plaukioja jus tenkinantys laivai. Būtent laivas svarbiausia, o ne laivų kompanija: ta pati kompanija neretai turi labai skirtingų laivų su labai skirtingu kokybės standartu. Tik pačiuose populiariausiuose maršrutuose (kaip Helsinkis-Stokholmas) plaukioja kelių skirtinų kompanijų keltai.

Įvairios ir kruizinių keltų kainos. Jos nepriklauso nuo kelto kokybės. Kaip tik priešingai – pigiausiai keliavau pačiais geriausiais keltais (Turku-Marienhamnas). Girdėjau, taip yra todėl, kad geriausi keltai didelę dalį pajamų gauna iš pramogų (kazino, alkoholio pardavimų), ir todėl gali sau leisti pardavinėti bilietus labai pigiai. Bendrai paėmus, yra ir tokių keltų maršrutų, kur pamačius kainą pirma mintis „geras, kaip pigu!“, ir kur pirma mintis „apiplėšimas vidury baltos dienos – kas čia gali plaukti?“ (na, plaukia sunkvežimiai, prekes gabena – tai verslas, pigiau, nei apvažiuoti).

Be laivų ir kainų, skiriasi ir grafikai. Populiariausiomis linijomis keltai plaukia kasdien, bet kitomis – keliskart per savaitę, tad ten kelionę suplanuoti sunkiau.

Bendrai visi šie dalykai susiję. Poopuliariausiose keltų linijose dažniausiai (a)Plaukioja didžiausi laivai (b)Geriausios kainos ir (c)Geriausi grafikai (daugiausiai išplaukimų).

Kruizinio kelto patirtis, kajutės

Plaukimas Baltijos jūros keltu atrodo taip:
1. Registracija baigiasi apie 1 val. – 1:30 min. iki išplaukimo: taigi, reikia atvažiuoti iš anksto ir stoti į eilę, panašiai kaip oro uoste.
2. Automobiliai ir sunkvežimiai įvažiuoja į vidų, dengtą denį. Tame denyje būti laivui plaukiant negalima – privalai išlipti į bendras laivo erdves.

3. Bendros laivo erdvės susidaro iš atvirų denių, barų, restoranų, kazino, parduotuvių ir kt. Laivuose, plaukiančiuose iš Suomijos, dar yra ir saunos ir pan.
4. Tavo nakvynės vieta priklauso nuo bilieto. Galimos vietos nakvynei:
a) Sėdimasis salonas – nakvoji kėdėje, nors realybėje tokį variantą pasirinkę keleiviai neretai tiesiog leidžia naktį laivo baruose, atviruose deniuose ar dar kur (miegoti priskirtoje vietoje – nebūtina). Tai – pigiausias bilietas.
b) Kajutės. Jos būna keturvietės ir dvivietės. Taip pat – su langu arba be. Tiesa, palyginus su daug kruizinių laivų, kajutės mažokos, langas paprastai – nedidelis iliuminatorius, o ne koks kruiziniams laivams būdingas balkonas. Kajutės su langu brangesnės nei be lango. Priešingai kruiziniams laivams, keltuose galima pirkti ne tik visą kajutę, bet ir vietą kajutėje – vieną lovą. Tokiu atveju kajute teks dalintis su nepažįstamaisiais.
Plaukdamas kruiziniu keltu, atskirai moki už automobilį bei už jo keleivius.
5. Prieš laivui atvykstant, bus pranešta, kad vairuotojams ir automobilių keleiviams jau reikia grįžti į automobilius, kad, vos atsidarys kelto vartai, galėtų paeiliui išvažiuoti. Keleiviai be automobilių išlips atskirai.

Vienas žaviausių dalykų kruiziniuose keltuose – vaizdai iš jo denių. Baltijos jūros pakrantės labai gražios: daugybė Švedijos ar Suomijos salų ir salelių, paplūdimiai, kopos, maži nameliai. Maršrute Helsinkis-Marienhamnas-Stokholmas beveik visada plauksi tarp salų, o ne atviroje jūroje, galėsi gėrėtis vaizdais.

Kruizinio kelto alternatyvos: plaukti, skristi ar važiuoti?

Ar apsimoka keliauti kruiziniu keltu? Tai priklauso ir nuo žmogaus. Alternatyvos tokios:

1.Srydis lėktuvu. Lėktuvu ne tik gerokai greičiau – šiais laikais tai neretai ir pigiau, nei keltu, ypač jei imtum kajutę. Bet nebūtinai. Reikia lyginti kainas komnkrečiame maršrute. Bet, net jeigu konkrečiu maršrutu ir yra pigiausia bei patogiausia nukeliauti keltu (pvz. Klaipėda-Karlshamnas), klausimas, ar tokiu maršrutu iš tikro geriausia keliauti? Gal jums iš tikro būtų aktualiau / įdomiau Vilnius-Stokholmas. Tiesa, lėktuvu nenusigabensi automobilio – jei nori „anoje pusėje“ pakeliauti automobiliu, teks jį nuomotis. Be to, kadangi keltai plaukia naktį, tai, priklausomai nuo to, kada būtų skrydis, sutaupote vieną nakvynę viešbutyje. Taip pat plaukiant keltu yra neribotas ar mažai ribotas bagažas.

2.Vairavimas visą kelią. Tai logiška altenatyva keltams ten, kur keltų maršrutas driekiasi palei krantą, pvz. Lietuva-Vokietija, bet mažai logiška ten, kur keltas kerta Baltijos jūrą, pvz. Latvija-Švedija. Palyginus su keltu, vairuodamas tikriausiai labiau pavargsi – o kaip bus pigiau, priklauso nuo maršruto bei to, kiek žmonių važiuoja (nes vairuojant išlaidos nuo keleivių skaičiaus nepriklauso, tuo tarpu keliantis keltu už kiekvieną keleivį tenka primokėti papildomai). Esu išbandęs ir tokį variantą: į vieną pusę plaukti su automobiliu keltu, o į kitą – parvairuoti (Klaipėda-Kylis). Tokiu būdu nereikia dukart važiuoti panašiu keliu.

3.Autobusas. Įmanoma ne visur, nebūtinai pigiau nei keltas. Nenusigabensite automobilio, bagažas labiau ribotas, miegoti ne taip patogu, nėra pramogų. Sunku sugalvoti autobuso privalumų prieš keltą, bet paprastai jie tarpusavy ir nekonkuruoja: daugeliu maršrutų, kur kelia kruiziniai keltai, nėra autobusų, ir atvirkščiai.

4.Tikras kruizinis laivas. Po Baltijos jūrą plaukioja ir tikri kruiziniai laivai. Ten perki visos savaitės kelionę su sustojimais įvairuose Baltijos jūros uostuose. Įeina pilnas maitinimas, pramogų – daugiau nei kruiziniame kelte, visi turi kajutes ir, kartą į kajutę susinešęs daiktus, gali juos laikyti visą kruizą (nereikia išlipti su visais daiktais kas rytą). Kainos priklasuo nuo to, su kokiu keltu lyginsi. Minusai – pirkdamas „pilną kruizą“ negali rinktis uostų (sunku rasti kruizą, kur būtų sustojimai tik ten, kur pats nori), negali gabentis automobilio, neretai turi pradėti ir baigti kelionę tam pačiam uoste (ir tai niekada nebūna Klaipėda). Bendrai paėmus, jei ryšitės keliauti kruizu, siūlyčiau geriau pagalvoti plaukti ne Baltijos jūra, kur, tikriausiai, ne vieną miestą (Rygą, Taliną, Gdanską ar pan.) jau būsite matę. Vieni geriausių ir populiariausių kruizų, o ir vieni pigiausių – Karibuose.

Turtinga Baltijos kruizinių keltų istorija: jie turi savo kultūrą

Keliaudamas bet kokiu būdu, mėgstu pasidomėti tokių kelionių istorija. O kruizinių keltų istorija ir reikšmė Baltijos jūros regiono kultūrai didžiulė! Tiesa, Lietuva prie šito reikalo prisijungė per vėlai, tad kruiziniai keltai labiausiai prie širdies suomiams ir švedams.

Mat ~1970-1980 m., kai didžioji dalis Baltijos krantų dar buvo valdomi komunistų (ir Lietuva), pirmosios populiarios kruizinių keltų linijos pasaulyje sujungė būtent Suomiją ir Švediją (Turku-Stokholmas, Helsinkis-Stokholmas ir pan.). Pasaulis – o ypač Suomija – tada dar nebuvo toks turtingas, lėktuvų bilietai – brangūs, ir tokie keltai dažnam suomiui buvo pirmoji kelionė į užsienį.

Maža to, “naktis kelte” tapo “audringos nakties” sinonimu. Kadangi keltai plaukė tarp šalių, alkoholis ten pardavinėtas be muitų, pigiau, tad ten rengta daugybė vakarėlių. Keltai švedams ir suomiams ėmė asocijuotis net su vienos nakties nuotykiais: plauki keltu ir ieškai sau laikino vyro ar moters, juk žinai, kad visi, kas plaukia kartu, irgi naktį leis kelte. O dar daug kas bus be kajučių, miegos kur denyje apgirtę…

Su anų laikų kruiziniais keltais Suomija-Švedija susiję daug mistinių istroijų – juose vyko neištirtos žmogžudystės, dingo be žinios keliasdešimt žmonių (iškrito ar išmesti per bortą?) ir t.t. O kur dar 1994 m. kelto “Estonia” tragedija su visom sąmokslo teorijom (dauguma žuvusių ten irgi buvo švedai, plaukę pigiai pasiausti neseniai išsivadavusioje nuo Sovietų Estijoje).

Ir nors šiandien pasaulis visai kitoks, švedai ir suomiai pinigų nestokoja ir gali sau leisti žiemas ir kur Tailande, keltas dažnam jų vis dar asocijuojasi su tokia linksma, pašėlusia naktimi, linksmu savaitgaliu, ir dažname Baltijos kruiziniame kelte dar gali pamatyti siaučiančių suomių ar švedų kompanijas.\

Bet kas tik nevyksta šiuolaikiniuose kruiziniuose keltuose – įprasta, kad diesnieji, pavyzdžiui, turi konferencijų sales, ir ten kompanijos organizuoja kokius seminarus savo darbuotojams: kelionė ir darbas kartu.

Keltas – ne kiekvienam, bet išbandyti verta

Bendrai paėmus, kelionę Baltijos jūra kruiziniu keltu (tikru), rekomenduočiau išmėginti kiekvienam. Gal susidurstyti kokį „netikrą kruizą“ su keliais sustojimais, o gal į vieną pusę persikelti su automobiliu, o atgal parvairuoti.

Bet tokiai kelionei reikia pasiruošti. Kainos čia varijuoja smarkiai, o keltas nelygu keltui. Ne viskas, kas garsiai reklamuojama, verta dėmesio. Pirma verta susirasti norimą keltą ir bilietus į jį ir tik tada apsispręsti taip keliauti – o ne pirma nuspręsti iš kur į kur keliauti ir tada jau žūtbūt “veržtis” į vienintelį keltą, kuris plaukia panašiu maršrutu.

Komentarai

Jojimas asocijuojasi su senove ar su trumpalaike pramoga? Bet ir ilgesnės kelionės jojant gali būti labai įdomios!

Visai kitaip pajauti šalį, jos istoriją, keliaudamas per ją taip, kaip buvo daroma šimtmečius ir tūkstantmečius iki automobilio ar traukinio išradimo. Be to, tai yra ir tas ryšys su dideliu gyvūnu, kokio šiuolaikinėje visuomenėje nebeturime.

Tokią kelionę tikrai verta išbandyti kiekvienam: jei ne kelias savaites ar dienas, tai bent jau kelias valandas. Bet tikrai ne taip, kad tik užlipi ant arklio ar kupranugario nuotraukai-kitai, pajoji keliolika minučių: to nepakanka. Reikia judėti iš vietos į vietą, sustoti pakeliui, pajusti aplinką ir šalį.

Kelionė arkliu

Jojimas arkliu europiečiui įprasčiausias ir aiškiausias iš visų: lengva gauti informaciją, kaip valdyti arklį, kaip su juo elgtis, daugybė europiečių (ir lietuvių) moka joti juo. Net ir nemokant, daug ekskursijų arkliais yra įmanomos (kai keliaujama su gidu, kuris joja kitu arkliu), nors jei keliauti ilgiau, verta pasimokyti. Yra kas keliauja arkliais ir visai vieni, toli nuo namų (pvz. nusiperka Mongolijoje arklį ir joja per šalį) – tada jau supratimas apie arklius ir jojimą turi būti didelis ir vien pramokti nepakanka.

Arklys gali atrodyti toks įprastas, neegzotiškas. Bet kelionė arkliu jau savaime yra egzotika. Man labiausiai įstrigo kelionę arkliu Turkijos Kapadokijoje. Pasijutau it grįžęs geru šimtmečiu atgal – jojau kur nėra kelių, kanjonų šlaitais, girdėdamas toli šaukiančius maldai muedzinus, regėdamas laukinę gamtą. Atjojame štai į kokį kaimą, kur žmonės gyvena olose, pririšame arklius, einame į vietos kavinukę. Ta pati kavinukė visai kitaip atrodytų, jei būtume atvažiavę automobiliu ar autobusu, o dabar atrodė tarsi būtume atjoję į kokį “Laukinių rytų” (na, “Laukiniai vakarai” netinka, kai kalbam apie Turkiją) kaimą…

Aišku, kelionę arkliu – ar bet kokį kitą ilgalaikį jojimą – verta rinktis tinkamose vietose, kur pakankamai erdvių, gamtos. Nelogiška keliauti jojant per visiškai urbanizuotas, greitkeliais išvagotas teritorijas: ne tik nepatogu, bet ir atmosferos ten nepajusi.

Kelionė kupranugariu

Begalinė dykuma. Kupranugarių karavanas eina į saulėlydį, vedamas baltais rūbais pasidabinusių beduinų. Kas gali būti romantiškiau?

Tokią kelionę kupranugariu gali patirti kiekvienas. Kiekvienas keliaujantis bent kiek daugiau, tikriausiai, buvo užlipęs ant kupranugario (tokią pramoga siūloma daug kur Afrikoje ar Azijoje), bet užlipti ar praeiti ratą ne tas pats, kas rimčiau keliauti, bent jau kelias valandas po dykumą, pasijuntant it kokiu Viduramžių dykumų pirkliu.

Tiesa, kupranugaris – ne arklys. Daugeliu prasmių. Jis lėtas – eina ne ką greičiau, nei žmogus. Kupranugaris gali ir bėgti – ne taip greitaai, kaip arklys, bet greičiau, nei *eina* žmogus. Tačiau, kai maniškis bėgdavo, taip kratydavo, kad, atrodė, visus organus atkratys. Nieko keisto, kad per tas ilgąsias keliones kupranugariais daug turistų didžiąją laiko dalį eina šalia jų – kaip ir Viduramžių karavanų vedliai. Kupranugariai daugiausiai buvo skirti tik kroviniams vežti, ne žmonėms, žmonėms jie kelionę palengvindavo tiek, kad nereikėdavo patiems prekių nešti.

Kupranugariu esu jojęs ne kartą, tokie pasijojimai siūlomi daugybėje pietų šalių (Sacharoje, Arabijos pusiasalyje). Bet verta rinktis tokį, kur jojimas turi prasmę: tai yra, ne šiaip koks ratas, bet atjoji prie vienos vietos, aplankai. Ten, kur nėra kelių (bent jau tuo maršrutu). Man didžiausią įspūdį paliko jojimas Asuane, Egipte, kur jojome nuo ~4500 m. senumo valdovų kapų iki 1400 m. senumo koptų vienuolyno griuvėsių ir atgal. Per dyką dykumą, kai “oficiali” temperatūra pavėsyje buvo +47 laipsniai (aišku, pavėsio ten, kur jojome nebuvo, visa laiką atviroj dykumoj kepino saulė). Ir dar nebuvome paėmę vandens – tai apie 3 val. tokiu oru burnoje neturėjome nei lašo. Va taip supranti tą senųjų kelionių dykumų karavanais per dykumas dvasią!

Išbandyti ilgą kelionę kupranugariu gal būtų įdomu (pvz. yra įdomių maršrutų per Mauritaniją), bet, kadangi jie labai lėti – neefektyvu laiko prasme, nors ir atmosfera ypatinga.

Ant kupranugario nulipama ir užlipama jam prisėdus – sėdimo, stojimosi metu reikia išmokti laikytis, kad nenuvirstum.

Kupranugariai yra dviejų rūšių – be vienkuprio afrikietiško yra dvikupris azijietiškas. Pastaruoju joti pasirodė patogiau, nes gali sėstis tarp kuprų. Tačiau pasirinkimo neturi: Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose yra vienokie, Azijoje (pvz. Kinijos dykumoje) – kitokie.

Kelionė drambliu

Dramblys – pats didžiausias iš jojamųjų gyvūnų ir neišnykusių sausumos gyvūnų apskritai.

Jojimas juo – kitokia patirtis, nei mažesniais gyvūnais. Įprasta, kad dramblininkas joja apsižergęs dramblio kaklą, tačiau tuo pačiu joja ir keleiviai – ant platformos, kuri dedama drambliui ant nugaros. Ten galima sėdėti ir dviese, vienam šalia kito.

Būti dramblio “keleiviu” jausmas beveik toks, kaip keliauti kokiu automobiliu – patogu, beveik nesijaučia drebėjimo, lingavimo ar pan. Be to, dėl savo milžiniško dydžio dramblys gali įveikti ir tokias kliūtis, kaip visai gilios upės: kai kurių net džipu neįveiktum.

Didžiausią įspūdį paliko jojimas Čiang Majaus apylinkėse Tailande per džiungles, upe, prijojant krioklius. Štai dramblys eina lauku, štai įbrenda į upę ir tiesiog eina ta upe pagal jos tekėjimo kryptį it būtų koks laivas, štai išlipa į džiungles ir eina tarp medžių, štai sustoja užkandžiauti skabydamas medžių lapus…

Kaip ir kupranugariai, drambliai būna dviejų rūšių – mažesni azijiniai ir didesni afrikiniai. Jojimui naudojami beveik vien azijiniai drambliai, Afrikos kultūrose kadaise irgi tai buvo daroma, bet ilgainiui nunyko.

Ar etiška joti drambliais?

Pastaruoju metu Vakaruose kelionės drambliais, jojimas drambliais kelia prieštaringų vertinimų: kai kurie gyvūnų mylėtojai siūlosi nuo bet kokio jojimo drambliais susilaikyti, nes esą “drambliai tam neskirti”, jie taip žalojami ir pan.

Tiesa kiek kitokia. Su drambliais (kaip ir su daugeliu gyvūnų) kai kur elgiamasi netinkamai, bet toks elgesys nėra būtinybė – norėdamas neskatinti dramblių luošinimo, turi rinktis tinkamas dramblininkystės stovyklas (panašiai kaip ir žirgynus, šunų veisyklas ir t.t.). Konkretūs patarimai tokie:
-Dramblys neturėtų nešti daugiau nei ~130 kg ant nugaros (neskaičiuojant dramblininko, jojančio ant kaklo). Reiškia, vienu metu turėtų būti sodinami arba du lengvesni / vidutinio svorio turistai, arba vienas sunkus (galbūt su vaiku), o ne du sunkūs. Ar to laikomasi, galima pamatyti akivaizdžiai.
-Istoriškai drambliai būdavo gaudomi iš laukinės gamtos dar būdami maži, jų mamos nužudomos. Tokie metodai dabar įprastai uždrausti, be to, jų daugelyje vietų ir nereikia, nes yra prijaukintų dramblių perteklius (po to, kai ūkio darbuose dramblius pakeitė mašinos). T.y. drambliai, kurie nešioja turistus šiais laikais, yra gimę nelaisvėje, panašiai kaip ir arkliai, laisvėje jie niekaip nepritaptų. Visgi, jojimo drambliais oponentai nuolat kartoja šias istorijas kaip dabartinę realybę, kuri neva “yra visur” ar “beveik visur”.
-Laimingų dramblių kūno kalba: pasidomėkite tuo ir stebėkite dramblius stovykloje.
Šalių, kuriose įprasta joti drambliais, gyventojams dramblys jiems tokia pati kultūros dalis, kaip lietuviui – arklys (ar arabui – kupranugaris) ar net labiau: dramblininkams, būna, nuo mažens priskiriamas drambliukas, jie kartu auga. Visi šie gyvūnai seniau naudoti darbui, karui, o dabar daugiausiai – pramogai. Ir tie, ir anie kartais tinkamai neprižiūrimi, bet, turtėjant šalims, situacija su gyvūnų teisėmis visur gerėja, gyvūnams skiriami darbai lengvėja (nešti turistą drambliui ne tas pats, kas rąstą ar dalyvauti mūšyje nešant ištisą antstatą su kareiviais).

Tuo tarpu didelis klausimas, kas drambliui blogiau – ar vaikščioti savo įprastinėje aplinkoje kur džiunglėse, tegu ir kartais su turistu ant nugaros, ar, tarkime, būti uždarytam mažame zoosodo garde svetimame klimate (kas įprasta Europoje). Tačiau tik maža dalis puolančiųjų jojimus drambliais (ir jais jojančius) taip pat aršiai puola zoosodus savo šalyse ir tų zoosodų lankytojus…

Per savo gyvenimą ir keliones po neturtingas šalis mačiau ir labiau nei drambliai išnaudojamų kupranugarių, su kuriais vedliai elgėsi tikrai nekaip – taigi, patarimai renkantis kur joti, kokius verslus remti, galioja visiems gyvūnams.

Jojimas kitais gyvūnais

Arklys, dramblys ir kupranugaris – tai tas jojamųjų gyvūnų trejetas, kurie po visa pasaulį iki modernizacijos buvo išsidalinę transporto, karo priemonės, ūkio darbų “padėjėjo” roles. Tai yra trys gyvūnai kuriais galimos ilgos kelionės.

Bet galimybių joti yra ir daugiau gyvūnų:

–Asilai ir mulai. Paprastai jie tik nešioja daiktus, tačiau naudojami turistams užnešti į kokį kalną. Tokiu atveju jų vedlys eina greta ir veda, pats lipdamas į kalną pėsčiom, o turistas joja asilu. Ilgų kelionių asilais pasiūlymų nemačiau, taip keliaujančių nesutikau.

–Lamos. Lamos buvo Pietų Amerikos nešulinis gyvūnas iki ją atrado europiečiai ir užvežė arklius. Jos – mažesnis kupranugario giminaitis, tačiau ir paneša gerokai mažiau: 30-50 kg arba ketvirtį savo svorio. Didesnis svoris ne tik pavojingas lamų nugarai bet ir pačios lamos atsisako tokį nešti. Tai reiškia, kad joja lamomis nebent vaikai arba patys lengviausi / mažiausi suaugusieji. Senovėje lamomis irgi nebuvo jojama – senovės indėnai jas naudojo krovinių pervežimui, o “vedlys” tiesiog eidavo šalia.

–Stručiai. Joti paukščiu atrodo visiška egzotika, nors tai įmanoma. Tiesa, aš tam jau per sunkus: strutis gali sveikai pakelti tik vaikus ar labai lengvus žmones. Aišku irgi ne kelionėms, o laikinai pramogai.

Komentarai